7 meno dienos | 2019 m. spalio 11 d. | Nr. 32 (1311) 1 psl.

K u l t ū r o s s a v a i t r a š t i s „ 7 m e n o d i e n o s “ | w w w . 7 m d . l t

D a i l ė | M u z i k a | T e a t r a s | K i n a s | F o t o g r a f i j a

3Festivalio „Gaida“ pradžios koncertas

4Pokalbis su operos soliste Viktorija Miškūnaite

5Kirilo Glušajevo spektaklis Vilniaus mažajame teatre

9Violetos Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip“

10Haruno Farocki filmų retrospektyva

Nr. 32 (1311) | Kaina 1,30 Eur 2019 m. spalio 11 d., penktadienis

N u k elta į 6 p s l .

12Trumpos kino recenzijos

Balkonas su vaizdu į musErico Lacascade’o „Balkonas“ Jaunimo teatre

Daiva Šabasevičienė

„Balkonas“ – tai, ko reikia šiandie-ninei Lietuvai. Tai net ne spektaklis eksperimentas, o teatro kūrinys, sa-vita meno, o tai reiškia ir psicho-logine, kalba fiksuojantis tas būse-nas, kurios būdingos ne tik mažoms bendruomenėms, bet ir pasauliui apskritai.

Kol spektaklis dar iki galo „ne-sukrito“ į savo vietas, jis gali daug ką atbaidyti, nes trunka penkias valandas. Prie penkių valandų di-dieji lietuvių režisūros meistrai žiū-rovą jau buvo šiek tiek prijaukinę, tačiau prancūzų režisieriaus Erico Lacascade’o penkios valandos kito-kios: jis nesiūlo patogiai įsitaisyti ir mėgautis teatro mistikos ir rea-lybės sankirtomis. Režisierius tie-siog naikina lietuviškam teatrui bū-dingą hedonistinį požiūrį į teatrinį vyksmą. Jeigu pas mus kalbama apie vienas ar kitas problemas, lie-tuvių menininkai ieško patrauklių

būdų jas išreikšti. Lacascade’o „Bal-konas“ pagal Jeano Genet to paties pavadinimo pjesę išplečia mąstymo lauką tiek geografiniu, tiek filoso-finiu požiūriu. Šis Jaunimo teatro spektaklis kalba ne tik apie žmoni-jos nuodėmes, bet ir apie pasąmonę, kuri gali būti nesusijusi su stebėtojo asmenine patirtimi, tačiau sudaro šiuolaikinio pasaulio esmę.

„Balkonas“ – aukštos kultūros spektaklis. Nors jo ritmas dar nėra vientisas, pati esmė labai įdomi ir verčianti pasitempti. Tai kitoks teatras, nei norėtų regėti hedonis-tai. Pasitelkdamas prancūzų inte-lektualo Genet tekstą, režisierius bando užčiuopti realybės dinamiką. Personažai ne ieško autoriaus, bet kuria save, t.y. jų pasąmonė formuoja realius pavidalus, kol išryškėja hi-perrealistiniai žmonės, išlipę iš lai-kraščių, televizijos, iš pasaulio, ku-riam svarbu tik fasadinė žmogaus pusė. Neatsitiktinai Lacascade’as yra puikus Antono Čechovo anali-tikas, mums brėžiantis visuomenės

psichologines diagramas. Kaip kinta žmogaus būsenos nesikei-čiančioje sistemoje? Ar laikas ir aplinkybės tam turi įtakos, ar vis dėlto žmogaus sandara priklauso nuo visapusiškos kontrolės, kuri įmanoma tik įjungiant pasąmonę?

Iš pradžių atrodė, kad prancūzų režisierius, kurį žiūrovai puikiai pri-simena iš lygiai prieš dešimt metų OKT sukurto spektaklio „Dėdė Va-nia“, yra apologetas tam tikro teatri-nio stiliaus, Europoje vilnijančio eksperimentinius darbus pripa-žįstančiuose teatruose. „Balkonas“ savo sandara priminė daugiausia Vokietijos ir Austrijos teatruose dir-bančio Nicolas Stemanno stilistiką. Sugebėjimas laisvai interpretuoti vieną ar kitą pasirinktą medžiagą, žiūrovą įtraukiant į apmąstymų ver-petą, sceninio ir realaus laiko suta-patinimas suformuoja svarbią pa-tirtį, priverčiančią žmogų analizuoti savo būsenas, – net tuomet, kai jis

Adelė Šuminskaitė ir Danutė Kuodytė spektaklyje „Balkonas“ L. Vanse vičien ės n uotr .

„Apd

aina

vim

as 1“

. 201

8 m

.

2 psl. 7 meno dienos | 2019 m. spalio 11 d. | Nr. 32 (1311)

Rudens skambesiai PaliesiujePianisto Jeano-Marco Luisados rečitalio įspūdžiai

M u z i k a

Aldona Eleonora Radvilaitė

Kam teko patirti palaimą lankytis harmoningai išpuoselėtame Palie-siaus dvare ir tylioje, miško apgaub-toje, tik paukščių čiulbesio trikdo-moje puikios akustikos „Pasagos“ koncertų salėje, būtinai seka čia rengiamų koncertų tvarkaraščius ir vėl čia traukia net iš nutolusių nuo Paliesiaus (Mielagėnų seniūni-jos Ignalinos rajone) miestų, o kar-tais ir užsienio. Žinia, čia galima ne tik mėgautis muzika, bet ir gydytis pas patyrusius medikus, valgyti jau-kiame restorane pagamintus gur-maniškus patiekalus iš netoliese įsi-kūrusių ekologinių ūkių produktų, užsisakyti jaukias patalpas šeimos šventėms. Sykį čia koncertavę žy-mūs atlikėjai, dėl įtemptų gastrolių tvarkaraščių sunkiai randantys ga-limybių atvykti į Lietuvą, dažnai vėl atvažiuoja daryti garso įrašų ir su-rengia pasirodymus nuolatiniams atidiems klausytojams. Nedidelė je„Pasagos“ salėje retai telpa visi no-rintieji, bilietai išperkami žaibiškai. Laimei, kartais scenos žvaigždės su-tinka padovanoti žmonėms dar ir antrą koncertą. Taip nutiko ir spa-lio 5–6 dienomis. Nuostabus por-tugalų kilmės prancūzų pianistas ir pedagogas Jeanas-Marcas Luisada surengė du rečitalius. Labai gaila, kad man nepavyko girdėti šio įsta-baus, „Dievo pabučiuoto“ pianisto traktuojamų kūrinių pirmame kon-certe, kur jis pirmoje dalyje atliko penkis Fryderyko Chopino Nok-tiurnus, po tris Claude’o Debussy preliudus iš „Paveikslų“ pirmojo ir antrojo sąsiuvinių. Sako, to vakaro

klausytojai žavėjosi ne tik išskirti-nėmis šių kūrinių interpretacijomis, bet ir po koncerto, po skanios vaka-rienės, negalėjo atsistebėti įdomiu J.-M. Luisados pasakojimu apie savo gyvenimą ir jo pamėgto filmo „Šer-buro lietsargiai“ peržiūra.

Spalio 6-osios popietę J.-M. Lui-sada kiek pakeitė pirmos koncerto dalies programą, neatsisakė tik po pertraukėlės abi dienas neįti-kėtinai tobulai traktuotos Franzo Schuberto Sonatos B-dur (D. 960). Girdėjome visiškai skirtingai inter-pretuojamus Ferenco Liszto ir Cho-pino kūrinius. Sunku dalytis šios asmenybės, nuolat akinančia šyp-sena bendraujančios su žmonėmis ir magiškai skleidžiančios muzikos grožį ir prasmę, poveikiu. Mirtina tyla salėje ir tik besiliejantys nuos-tabaus grožio, spalvingi ir įtaigūs fortepijono garsai atima žadą.

J.-M. Luisada savo pasirodymą pradėjo keturiais filosofiniais, niū-riais, tamsių tembrų vėlyvaisiais Liszto kūriniais. Juvelyriškai nu-spalvinti buvo „Pilki debesys“, ku-rie tarsi perteikė už juodo puikaus

„Steinway“ fortepijono pro stiklines duris atsiveriantį migloje skendintį pievų vaizdą. Įspūdingai nuskam-bėjo ilga, išplėtota pjesė „Niūri žvaigždė“. Žemi tonai, ryžtinga ir sodri muzikos tėkmė, įtempta, tarsi iššūkis pirmoji išplėtota kulminacija, atsitraukimas ir emocionali, mak-simaliai įtaigi antroji kulminacija... Gilus, filosofinis būties apmąstymas.

Pjesė „Gedulo gondola“ pratęsė dra-matiškų vaizdinių spektrą. Vėl skam-bėjo žemi registrai, grėsminga, tamsi Richardo Wagnerio atminimui skir-tos Liszto „R.W.-Venecijos“ traktuotė.

Gal ir keistas atsitiktinumas, bet kai šis unikalus atlikėjas pra-dėjo švelniai ir šiltai skambinti šviesią Chopino muziką, netikėtai lauke ryškiai sužibo saulė ir pia-nistas (taip pat buvęs jo mokinys Paryžiuje bei Paliesiuje rengiamų koncertų meno vadovas pianistas Viktoras Paukštelis, vartantis at-mintinai atliekamų kūrinių natas) atrodė tarsi šešėliai.

Subtiliai, nostalgiškai skambėjo du Chopino Noktiurnai H-dur, op. 62 Nr. 1, ir Des-dur, op. 27 Nr. 2. Preci-ziški, rafinuoti smulkių natų pasažai, nuoširdžios frazės, jų grožis kėlė šiur-pulius. Pirmą koncerto dalį J.-M. Lui-sada užbaigė tobula, išbaigta ir įtaigia

Polonezo-fantazijos, op. 61, trak-tuote. Tik didelis meistras sugeba maksimaliai sutelkti publikos dė-mesį į šį išplėtotą, solidų kūrinį.

Kaip buvo galima tikėtis, Schu-berto Sonata B-dur, apie kurią sa-koma, kad tai dieviško ilgumo opusas, ne tik neprailgo, bet norėjosi, kad ne-sibaigtų ši įvairiai ir nuostabiai trak-tuojama muzikos tėkmė. Po koncerto džiaugsmingai besišypsančiam atli-kėjui išsakius susižavėjimą jo ypa-tingu talentu ir pabrėžus, kad ypač pritrenkė Schuberto Sonatos trak-tuotė, J.-M. Luisada pripažino, kad šis kompozitorius jam yra ypatingas.

Smagu buvo stebėti, kaip šis menininkas dėkoja klausytojams:

Ateis mirtis kaip vargana senutė,Bedantė jos burna nusišypsos.Paims rankas ir nebeleis ilgiau čia būti...

(Vytautas Mačernis)

Pasaulį Gražina Apanavičiūtė iš-vydo Kybartuose, 1940 m. balan-džio 5 dieną. Dainavimo meno gra-žaus stoto balsinga mergina mokėsi tuometėje Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Salomėjos Vaidžiūnaitės ir Aleksandros Staškevičiūtės klasėse.

Lietuvos operos ir baleto teatre dainuoti pradėjo dar nebaigusi studijų, 1968-aisiais. Jau repetavo Richardo Wagnerio „Lohengrine“. Vienas po kito ėjo ir kiti vaidme-nys: Mikaela Georges’o Bizet „Kar-men“, Margarita Charles’io Gounod

„Fauste“, Grafienė Wolfgango Ama-deus Mozarto „Figaro vedybose“. Operos ir koncertinėje scenoje brendo balsas, artistinė natūra.

Laurų, nemirtingumo ji nesiekė. Tačiau to buvo paženklinta ją gir-dėjusiųjų atmintyje. Gražina norėjo būti Žmogumi, gera mama, scenoje kuriančia gyvenimo dramas išgy-venančių moterų paveikslus. Li-kimas gyvenimo dramą dovanojo jai pačiai. Heidelberge padainavusi Elizabetę, 1991-aisiais, nesulaukusi pasiūlymų Lietuvos scenoje, išvyko į JAV. Ten tegalėjo surengti kelis so-linius koncertus. Dainininkę pasi-glemžė buities kasdienybė.

Grįžusi jau daug metų uždarai gy-veno Lietuvoje. Nemirtingumo žyme ženklinti jos sukurti didieji vaidme-nys: Elizabetė Giuseppe’s Verdi „Don Karle“, Zenta Richardo Wagnerio

„Skrajojančiame olande“, Toska ir Aida Giacomo Puccini ir Giuseppe’s Verdi to paties pavadinimo operose. Ypatinga Tamara Antono Rubinš-teino „Demone“, kūrybiškai bendra-darbiaujant su dirigentu Jonu Aleksa.

Prisimename ryškius vaidmenis lietuviškose operose: Valdovė Vy-tauto Barkausko „Legendoje apie meilę“, Eglė Vytauto Klovos „Pi-lėnuose“. Lietuvių kompozitoriai

jautėsi laimingi, į jos rankas atiduo-dami naujus klavyrus. Visoje Lie-tuvoje klausytojai karštai plodavo išklausę jos atliekamus kamerinius vokalinius kūrinius, harmonizuotas

liaudies dainas, pritariant „Sutar-tinei“ ar „Armonikai“. Įsimintinas jos vaidmuo Lietuvos televizijoje ekranizuotoje Bélos Bartóko ope-roje „Hercogo Mėlynbardzdžio pilis“. Retos įtaigos derinys skambėjo kartu su Jevgenija Gorochovskaja atliekant Verdi „Requiem“.

Gražina Apanavičiūtė gyveno sudėtingu laiku, kai geležinės sie-nos neleido net bandyti siekti lais-vojo pasaulio teatrų scenų. Lietu-vos opera būtų galėjusi didžiuotis aukščiausio meistriškumo ir talento balsų puokšte. Turtingas spalvų, obertonų, įtaigos galia pasižymin-tis Gražinos Apanavičiūtės drama-tinis sopranas ir vaidmenys tiko būti pasaulio primadonų kohor-toje. Girdžiu šiurpuliukus keliantį jos balsą: „Libera me, Domine, de morte æterna...“

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

In memoriam Gražinai Apanavičiūtei(1940 04 05 – 2019 10 03)

pirmiausiai žemai nusilenkia natų lapų vartytojui, po to, žvaliai pasi-tempęs, – publikai. Šiai siautėjant katutėmis ir šūksniais, pianistas subtiliai, labai paprastai ir mielai paskambino dvi pjeses: Wolfgango Amadeus Mozarto vėlyvą kūrinėlį „Stiklo harmonija“ ir Edwardo El-garo „Sveika, meile“. Po koncerto džiūgaujantys nuo įspūdžių klausy-tojai pasivaišino taure puikaus vyno ir dar ilgokai vaikščiojo įvairiomis spalvomis žėrinčių rudeninių lapų nubertais takais. Norintieji skaniai pavakarieniauti mėgavosi gurma-niškais patiekalais, aptardami gir-dėtą muziką.

A. Radv ila itės n uotr .Jean-Marc Luisada

J . Jukn ev ičiaus nuotr .

3 psl.7 meno dienos | 2019 m. spalio 11 d. | Nr. 32 (1311)

Ar mėgstate šokti?Tarptautinio aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ pradžios koncertas

M u z i k a

Beata Leščinska

Turbūt šį klausimą vertėtų užduoti kiekvienam, kuris šiemet perka bi-lietus į tarptautinį aktualiosios mu-zikos festivalį „Gaida“. 29-aisiais gyvavimo metais šis, kaip žinome, didžiausias Baltijos kraštuose šiuo-laikinės muzikos forumas tiek pa-keitė savo pavidalą, lyginant su ankstesnių metų ir ypač pirmai-siais festivaliais, kad tarp publikos jau retai besutiksi „bendruomenės“ – ka-daise festivalį pagimdžiusios Lie-tuvos kompozitorių sąjungos ir jai prijaučiančios aplinkos narių. Bet ir bendruomenė, reikia pripažinti, per tuos metus keitėsi, atsinaujino. Kaip ir „Gaida“. Šiais metais ypač juntamas festivalio posūkis link šiuolaikinės miesto muzikinės kultūros su ryškėjančiu akcentu į įvairias elektroninės, intelektualios klubinės muzikos apraiškas. Taip pat posūkis link žanrų maišymo, įprastą akademinės šiuolaikinės muzikos produkciją, kurios fes-tivalyje irgi yra, bet ji jau nebėra dominuojanti, norom ar nenorom paliekant koncertiniams sezonams,

„filharmoninei“ scenai. O „Gaida“ bando vizionieriškai žvelgti į ateitį arba suprodiusuoti ir atvežti tai, ko kitur mūsų scenose neišvysite, bent jau kol kas.

Taigi – ar mėgstate šokti? Mat ne kartą festivalio koncertuose tektų iškeisti patogią klausytojo kėdę užtemdytoje žiūrovų salėje į galbūt irgi užtemdytą, bet ne tokią anoniminę šokių salę, ku-rioje, aišku, galima irgi „ramiai“ klausytis muzikos stovint, bet vis dėlto buvimo tokiuose rengi-niuose prasmė atsiranda tik tuo-met, jei esi nusiteikęs įsitraukti, ne tik stebėti.

„Gaidos“ atidarymo koncerte mūsų santūriajai publikai irgi teko keletas iššūkių. Spalio 4 d. Nacio-nalinės dailės galerijos Didžiojoje salėje įvyko trijų dalių koncertas. Pirmoje Lietuvos kamerinis orkes-tras, diriguojamas jaunojo maestro Martyno Stakionio, pirmą kartą at-liko Dominyko Digimo kūrinį „I Daydreamed the Dripping Sand“ (vertimas galėtų būti „Sapnavau byrantį smėlį“), taip pat drauge su choru „Vilnius“ – Arvo Pärto kūrinį

„Adam’s Lament“ („Adomo rauda“). Antroje koncerto dalyje viena

iš festivalio kviestinių žvaigž-džių, pianistas ir kompozitorius Francesco Tristano skambino savo Koncertą fortepijonui ir orkestrui

„Island Nation“ bei keletą solo pje-sių iš naujausio albumo „Tokyo Sto-ries“ („Tokijo istorijos“). O trečioje vakaro dalyje Tristano pasirodė jau kaip didžėjus, vyko jo gyvosios elektronikos pasirodymas.

Digimo „I Daydreamed the Dripping Sand“ paliko gerą įspūdį. Kūrinys tęsia jo ankstesnių opusų orkestrui („no sense“, 2016, „per sense“, 2018, sukurtų kaip diplo-miniai darbai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) liniją, kuriai būdinga ir „subtili konsonansinė raiška“ (už tai 2017 m. kompozito-rius pelnė apdovanojimą Lietuvos kompozitorių sąjungos geriausių kūrinių rinkimuose), ir lėtas gar-sinių bangų auginimas. Nors kla-sikinės teminės medžiagos plėtotės nėra, Digimo muzika nestovi vie-toje, jos įdomu klausytis.

Pärto „Adomo rauda“ – 2010 m. parašytas kūrinys chorui ir or-kestrui pagal vienuolio atsisky-rėlio šv. Silvano Antoniečio tekstą, giedamą rusų kalba. Šis opusas yra būdingos Pärtui muzikinės raiškos ir atspindi jo dvasinius ieškojimus,

gal net praktikas. Premjerinis kū-rinio įrašas iš Stambulo muzikos festivalio pelnė „Grammy“ apdo-vanojimą, ir nors griežė Borusan Stambulo filharmonijos orkestras, tąkart paradui vadovavo estų atli-kėjai – Estijos filharmonijos kame-rinis choras, ansamblis „Vox Cla-mantis“, dirigavo Tõnu Kaljuste. Netenka abejoti, kad jie itin atsa-kingai rengė kūrinio premjerą.

Lietuvos atlikėjai, matyt, nejuto tokio asmeninio santykio nei su kū-riniu, nei su autoriumi, todėl atli-kimas išėjo vėsokas. Vis dėlto labai susidomėjusi išklausiau kūrinį – kaip gana tiesiogiai savo prasmes bylojantis tekstas yra įprasminamas muzikos, ir nors choras galėtų siekti subtilesnio garso, o orkestras – jau-tresnio susigrojimo, šios muzikos poveikį, regis, pavyko pajusti. Tiesa, visuma pasirodė pernelyg ištempta. Pärtui būdingame skambesio ir

pauzių žaisme pastarosios netapo „skambančios“, tačiau apskritai at-likimas leido pajusti kūrinio mastą.

Toliau vyko Tristano pasirody-mas prie fortepijono. Teko skaityti, kad dėl savo pavardės ir roman-tiškos povyzos šis atlikėjas kartais lyginamas su mitiniu viduramžių Tristanu. Tęsiant šią metaforą, jo pasirodymą „Gaidoje“ galima būtų apibūdinti taip: Tristanas visai ne-liūdi be Izoldos. Koncerto fortepi-jonui ir orkestrui „Island Nation“ (2016) muzika džiaugsminga, ku-pina ritminio gaivalo, o koncerto finalas – 3 dalis „Opa!“ (graikiškai taip raginama švęsti arba šokti) – apskritai ragino įsitraukti publiką plojant. Ši muzika balansuoja ant saldumo ir gal net kičo ribos, bet žvelgdamas į autorių-atlikėją ne-gali nepriimti jo siūlomų žaidimo taisyklių, paperka visiška jo laisvė ir atvirumas. Ypač tai buvo justi

Tristanui atliekant „Tokyo Stories“ (2019) pjeses: pasitelkęs elektroninį ritmą, jis pasimėgaudamas beveik improvizavo prie fortepijono, kurio garsai atrodė atėję ne tik iš klasikos, bet ir iš populiariosios muzikos sfe-ros. O trečioje dalyje tie, kurie neiš-sigando galimybės arba būtinybės atsidurti labiau klubinėje erdvėje, galėjo įvertinti atlikėjo sugebėjimą miksuoti elektroninius garsus.

P. S. „Gaidoje“ šeštadienį įvyko visai kitokio pobūdžio mišrių kū-rinių premjeros – Justės Januly-tės ir Žilvino Kempino „Skycity“ ir „Waves“ bei Vytauto V. Jurgučio ir Vaclovo Nevčesausko „Quantonom“, kurie visą festivalį bus rodomi spe-cialiai įrengtoji NDG erdvėje. Tai tarsi paralelinė tikrovė garsinei ir vaizdinei meditacijai, į kurią gali pasinerti visi – taip pat ir tie, kurie šokti nenori.

Eduardo Balsio 100-metis baigsis griausmingu renginių klasteriuVieno žymiausių XX a. lietuvių kompozitorių ir pedagogų Edu-ardo Balsio (1919–1984) jubilieji-niai metai įgavo finalinį pagreitį. Laikas iki Kalėdų prisodrintas dau-giau nei dvidešimčia renginių, tarp kurių ryškiausi – jau šį savaitgalį ir kitą savaitę vyksiantys jubilieji-niai koncertai Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje. Taip pat – paroda Nacio-nalinėje dailės galerijoje, koncertai, meistriškumo kursai ir konferen-cija Lietuvos muzikos ir teatro aka-demijoje, operos „Kelionė į Tilžę“ premjera Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) ir gastrolės LNOBT, M.K. Čiurlio-nio menų mokyklos pedagogų ir ugdytinių koncertai, tarptautinis

kompozitorių konkursas, Balsio mokinių dedikacija bei improvi-zacijos, eksperimentai ir kt.

Spalio 11 – gruodžio 1 d. Naciona-linėje dailės galerijoje veiks kompo-zitoriaus vaikaitės dailėtyrininkės Eglės Juocevičiūtės ir muzikologės Ievos Buinevičiūtės kuruojama paroda

„Eduardas Balsys apie meistriš-kumą“. Spalio 22 d. Šokio teatre Na-cionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos solistai, baleto artistai ir simfoninis orkestras, diriguojami Martyno Staškaus, atliks plačią Bal-sio kūrinių retrospektyvą.

Lapkričio 10 d. Šv. Kotrynos baž-nyčioje styginių kvartetas „ArtVio“, Klaipėdos muzikinio teatro artis-tai ir jaunųjų menininkų reziden-cijos „Išbandyk profesiją“ dalyviai, vadovaujami Egidijaus Mikniaus, surengs Balsio dainų vakarą. Lap-kričio 16 d. Nacionalinėje dailės ga-lerijoje – netikėtas performansas: Balsio kūrinių reaktualizavimas er-dvėje. Spalio mėn. LMTA rengiamo

Balsio kino muzikai skirto projekto jauniesiems kompozitoriams ir garso dizaineriams rezultatai bus pristatyti lapkričio 7–28 d. NDG, LMTA ir Lietuvos kompozitorių sąjungos erdvėse. Lapkričio 21–23 ir gruodžio 5 d. LMTA simfoninis orkestras, diriguojamas Martyno Staškaus, surengs koncertus Molėtų kultūros centre, Latvijos muzikos akademijoje Rygoje ir LMTA Di-džiojoje salėje. O gruodžio 4 d. vyks atvira repeticija-paskaita apie Bal-sio muziką LMTA Didžiojoje salėje su muzikologu Viktoru Gerulaičiu.

Lapkričio 22 ir 24 d. Klaipėdos Žvejų rūmuose bei gruodžio 3 d. LNOBT scenoje KVMT pristatys ilgai lauktą, nuo pirmojo pastatymo 1980 m. neregėtos vienintelės Bal-sio operos „Kelionė į Tilžę“ prem-jerą. Pastatymo muzikos vadovas Tomas Ambrozaitis, režisierius Gytis Padegimas. Kūrinio parti-tūrą peržiūrėjo ir redagavo Bal-sio mokinys Giedrius Kuprevičius.

Pamario dvasia alsuojanti Balsio muzika išsiskiria iš nacionalinės operos kūrybos palikimo ypatingu meistriškumu ir paveikumu.

Gruodžio 1 d. Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje Balsio kūri-nius pristatys Lietuvos kariuome-nės orkestras, diriguojamas Lau-ryno Vakario Lopo ir Egidijaus Ališausko, dalyvaus vargonininkas Balys Vaitkus. Gruodžio 4 d. LMTA Didžiojoje salėje – LMTA orkestro atvira repeticija ir muzikologo Vik-toro Gerulaičio paskaita. Tą patį vakarą Valdovų rūmuose – Nacio-nalinės M.K. Čiurlionio menų mo-kyklos mokinių koncertas. Gruodžio 5 d. LMTA Didžiojoje salėje – aka-demijos dėstytojų ir studentų kon-certas. Gruodžio 6 d. Vilniaus ro-tušėje Lietuvos kamerinis orkestras pristatys Balsio mokinių dedikaciją Mokytojui.

Gruodžio 6–7 d. LNOBT – ba-leto „Eglė – žalčių karalienė“ spek-takliai. Gruodžio 18 d. Nacionalinės

Anonsai filharmonijos salėje kamerinius ir orkestrinius kūrinius atliks smui-kininkė Ingrida Armonaitė, vargo-nininkas Balys Vaitkus, ansambliai

„ArtVio“ ir „FortVio“ bei Lietuvos kariuomenės orkestras, diriguoja-mas Lauryno Vakario Lopo. Gruo-džio 20 d. Kauno filharmonijoje ir 21 d. LNF – baigiamasis šven-tinis koncertas „Variacijos Balsio 100-mečio tema“. Programos su-manytojas LNSO meno vadovas Modestas Pitrėnas Balsio kūrinius pateiks XX a. kūrėjų, kurių muzika jis žavėjosi, kontekste. Prie LNSO prisijungus smuikininkui Džeral-dui Bidvai ir Balsio vaikaitei, pia-nistei Indrei Baikštytei, skambės monumentaliosios „Dramatinės freskos“, kurias Balsys laikė savo kūrybos viršukalne.

Eduardo Balsio 100-mečio jubi-liejinė programa: www.balsys100.lt

Rengėjų inf.

Lietuvos kamerinis orkestras, choras „Vilnius“, dirigentas Martynas Stakionis J . Dargytės n uotr .

4 psl. 7 meno dienos | 2019 m. spalio 11 d. | Nr. 32 (1311)

Spinduliuojanti vaidmenų žiežirbomisPokalbis su operos soliste Viktorija Miškūnaite

M u z i k a

Elvina Baužaitė

Viktorija Miškūnaitė, 2012 m. de-biutavusi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Rozalindos vaidmeniu naujai pastatytoje Jo-hanno Strausso operetėje „Šikšnos-parnis“, buvo pavadinta „naujuoju operos balsu“. Nuo 2015 m. rudens ji yra šio teatro solistė, pelniusi kone visus svarbiausius įvertinimus: du

„Auksinius scenos kryžius“ (2016 m. už Manon vaidmenį Jules’io Masse-net operoje „Manon“ ir 2018 m. už Džuljetos vaidmenį Vincenzo Bel-lini operoje „Kapulečiai ir Mon-tekiai“) bei 2017-ųjų Metų operos solistės titulą. V. Miškūnaitė ryški ir Lietuvoje, ir užsienyje. Pernai vy-kusiame Insbruko (Austrija) seno-sios muzikos festivalyje, Giuseppe’s Saverio Mercadante’s operoje „Ap-leistoji Didonė“ („Didone abbando-nata“), režisuotoje Jürgeno Flimmo, solistė įkūnijo Kartaginos karalienę Didonę. Režisierius J. Flimmas po premjeros sakė: „Ji – ne žvaigždė. Ji – spinduliuojantis deimantas, kuriuo gali džiaugtis iš arti.“ Šie-met LNOBT V. Miškūnaitė dainavo rūsčiąją princesę Turandot to paties pavadinimo Giacomo Puccini ope-roje, režisuotoje garsiojo Roberto Wilsono. Patirčių, pasiekimų ir kas-dienybės akivaizdoje kalbamės su šiuo spinduliuojančiu sopranu: kas ir kaip, neriant į vaidmenų kūrybą, balso tobulinimą, idant nuolatinės repeticijos išsipildytų idealiu skam-besiu, kitu gyvenimu, bet visados – unikaliąja pačia savimi...

Viktorija, pirmiausia sugrįž-kime į praėjusius metus ir papasakokite apie Kartaginos karalienės vaidmenį Insbruke. Kokia ji, Jūsų Didonė?

Didonė išties labai gražus ir iš-skirtinis vaidmuo. Kadangi pasa-kojimas daugiausia remiasi graikų mitais bei Vergilijaus „Eneida“, tai ir visa istorija yra labai herojiška, pilna epui būdingos pompastikos. Legendinis libretistas Pietro Metas-tasio išlaiko patosišką naratyvo sti-lių, todėl ir operos personažų cha-rakteristikos gerokai sutirštintos. Taigi, pagal originalų libretą, Di-donė yra nepaprasto grožio jauna, drąsi ir išmintinga valdovė, prii-manti sprendimus pati, taip pat gal-vojanti pakankamai politiškai, įval-džiusi diplomatiją, bet tuo pat metu aistringai įsimylėjusi Trojos herojų Enėją ir dėl jo visiškai pametusi galvą. Nieko keista, nes jis – pačios meilės deivės Afroditės sūnus. No-rėjau atskleisti moteriškąją Dido-nės pusę, parodyti meilės gebėjimą taip apsvaiginti, kad net pats pro-tingiausias žmogus pradeda elgtis kaip didžiausias kvailys. Kita vertus, kas vis dėlto svarbiausia gyvenime: karjera, valdžia, įtaka ar meilė? Iki paskutinės minutės laikydama

personažo psichologinę įtampą, žiūrovams kėliau šį klausimą. Tai dariau pasitelkdama visiškai prie-šingas emocijas, rodos, neadekva-čias situacijai. Pavyzdžiui, kai visas miestas apgailestauja ir reiškia susi-rūpinimą, kad Enėjas jau kelia bu-res ir visam laikui palieka Kartaginą, Didonė, tarsi netikėdama, juokiasi iš viso to, linksmai ir nerūpestingai pina gėlių vainikus ir ruošiasi savo vestuvėms su... Enėju! Arba operos pabaigoje, kai Enėjas vis dėlto iš-plaukia, ji tyčia įžeidžia Maurų ka-ralių, kuris nuolankiai siūlo jai savo širdį ir visą Afriką, kloja jai deiman-tus po kojomis. Ji taip pasielgia, kad šis įsiutęs paskelbtų karą. Sėdėdama bokšte, apsuptame priešo kareivių, ir matydama paskendusią liepsnose Kartaginą, Didonė vis dar žvelgia į jūrą su viltimi, kad mylimasis, iš toli pamatęs degantį miestą, sugrįš jos gelbėti... Tai istorija apie besą-lygišką ir tragišką jaunos moters meilę ir ištikimybę savo jausmams, įsitikinimams.

Režisierius J. Flimmas – žinoma asmenybė, buvęs Zalcburgo festivalio meno vadovas ir Ber-lyno valstybinės operos direk-torius. Pasidalykite darbo su juo patirtimi.

Mes tapome gerais draugais! Ne-paisant jo irzlaus būdo ir kasdie-nių kaprizų, džiaugiuosi, kad man pavyko užsitarnauti jo profesinį pasitikėjimą ir jis suteikė man vi-sišką kūrybinę laisvę. Kita vertus, lengva nebuvo. Sunkiausia – atlai-kyti jo nuolat kuriamą psichologinę įtampą per repeticijas. Be to, manau, dramos ir operos režisieriai gero-kai skiriasi. Gali būti fantastiškas dramos režisierius, koks, tikiu, yra J. Flimmas, bet operą jis traktuoja keistai. Muziką jis laiko lyg garso takeliu. Jei scena jam atrodo nuo-bodi, muziką kaip kine gali kada nori nutraukti, pakeisti, palėtinti arba pagreitinti. O juk yra didelis menas įsiklausyti į muzikos tėkmę, jos pasakojimą, dažnai nepriklau-somą net nuo žodžių. Tai tarsi vidi-niai personažų išgyvenimai, pasą-monės kalba, kuri jokiu būdu nėra ir negali būti „nuobodi“. Muzika yra tai, kas parašyta tarp eilučių. Ne tik libreto, bet ir tarp penklinės ei-lučių. Tai yra pati tikriausia teatro ir operos magija, ir režisieriai, kurie ją perpranta, verti didžiausios pagar-bos ir karščiausių žiūrovų ovacijų.

Kuo išskirtinis arba Jums ypa-tingas buvo pats Insbruko festivalis?

Nustebino organizatorių bei pačių austrų parodytas išskirti-nis dėmesys ir pagarba menui bei atlikėjams. Nepaprastai manda-gus bendravimas, paslaugumas ir nuoširdumas. Socialinė atmosfera ir vidinė kultūra ten išties daugiau nei įkvepianti. Įdomus faktas, kad

festivalis yra žinomas būtent kaip senosios muzikos, tačiau šiemet fes-tivalio meno vadovas Alessandro de Marchi ryžosi imtis belkantinės operos ir, kurdamas intrigą, pasi-rinko XIX a. kompozitorių Severio Mercadante, kurio muzikos stilių galima įvairiai interpretuoti. Suma-nyta atlikti po premjeros niekada taip ir nerodytą operą. Sunku pa-tikėti, kad paskutinį sykį šis veika-las buvo rodytas daugiau nei prieš 150 metų, kompozitoriui dar gyvam esant! Festivalis ne tik iš rankraščių surinko ir išleido naujas natas, atgai-vino nepelnytai pamirštą P. Metasta-sio istoriją apie finikiečių princesę, įkūrusią miestą-valstybę Kartaginą, bet ir atliko muziką autentiškais senoviniais instrumentais (mūsų ausiai neįprastu 430Hz derinimu). Kadangi iki šiol nebuvo jokių įrašų, festivalio rengėjai (beje, mecenatų ir muzikos gerbėjų lėšomis) įrašė šią operą CD bei DVD formatu.

Meno pasaulyje itin ryškus tarptautinis kultūrinis bendra-darbiavimas. LNOBT dažniau-siai režisuoja arba diriguoja užsieniečiai, operos meno vadovas ir dirigentas yra italas Sesto Quatrini. Insbruko festi-valio operoje „Apleistoji Di-donė“ buvo ryškus trupės tarp-tautiškumas. Ar, Jūsų manymu, dabarties globaliame pasaulyje vis dar esama tautinio savi-tumo, kultūrinio identiteto, ar daugiau supanašėjimo, ben-drumo požymių?

Įdomus klausimas. Taip, „Apleis-tosios Didonės“ trupę ir kūrybinę grupę sudarė žmonės iš labai skir-tingų šalių: Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Austrijos, Argentinos, Ven-grijos, Didžiosios Britanijos ir aš iš Lietuvos. Šiame pastatyme kaip niekada jaučiau operos pasaulyje retą dalyką – glaudų ir draugišką komandinį darbą, nė menkiausio konkurencijos krislelio. Iki šiol ne-galiu atsakyti kodėl. Mes visi taip susidraugavome – kartu kūrėme, kartu pietavome, kartu ėjome į kalnus, ginčijomės, diskutavome ir kiekvieną savaitgalį pas ką nors namuose rengėme vakarėlius. Tai buvo nuostabi patirtis! Žvelgiant profesiniu žvilgsniu, visi kolegos buvo aukščiausio lygio profesiona-lai, neįtikėtinai puikiai pasirengę, ir kiekvienas – būtent dėl savo kultū-rinio išskirtinumo, skirtingų vo-kalo bei aktorinio meistriškumo mokyklų – įdėjo svarų indėlį į spek-taklio sėkmę. Manau, čia ir yra visa paslaptis, kad solistų unikalumas netikėtai suteikė spektakliui iš-skirtinės dinamikos bei origina-lumo. Bet kiekvieną kartą suvei-kia skirtingi dalykai. Grįžtant prie kultūrinio asimiliavimosi klau-simo – to nepastebėjau. Anaiptol, kiekvienas labai gerbia savo gimtąjį kraštą, kalba apie tradicijas, galbūt

tik kultūrinio finansavimo proble-mos pasidarė globalios – jis labai sumažėjo. Ar pasauliui, valdžiai ne-bereikia kultūros?..

Kaip regite ir vertinate Lietu-vos muzikos kultūrą, operos gyvavimą? Kas bendro, kas išskirtinio, savito, lyginant pa-tirtis kitose Europos šalyse ir Lietuvoje?

Tiesą sakant, juo daugiau tenka važinėti po pasaulį ir dainuoti skir-tingose scenose, juo labiau matau ir vertinu mūsų šalies savitumą ir išskirtinumą. Matyt, tiesa, kad tikrieji jausmai ir meilė pražysta atsiskyrus nuo Tėvynės – tik tada pradedi suprasti, kuo ji brangi ir ypatinga. Manote, kad užsienyje yra kitaip? Mažiau problemų, ma-žiau niurzgiančių ir viskuo nepa-tenkintų žmonių, mažiau korupci-jos ir neteisybės? Visur visko yra. Didžiausias skirtumas, ko gero, tas, kad kitų šalių piliečiai su ypatinga pagarba kalba apie savo šalies is-toriją, paveldą, kultūrą... Kiekvie-nas išaukština savo herojus, ar tai būtų kompozitoriai, ar rašytojai, ar mokslininkai, ar mados kūrė-jai. Patikėkite, niekuo neypatingas nei Zalcburgas, nei Londonas, nei Niujorkas, jei nežinai jų istorijos, jų asmenybių, kurios ten gyveno ir kūrė! Tą miestų ir šalių ypatingumą sukuria istorija ir žmonės. Tai di-džioji pamoka ir man kaip atlikė-jai. Kaskart išvykdama iš Lietuvos ir dainuodama užsienio scenose suprantu atsakomybę, kad atsto-vauju ne tik sau, bet ir savo kraštui. Tai labai įpareigoja. Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog neužtenka skambiai pasakyti „myliu Tėvynę širdyje“, bet ir stengtis dėl jos, kad pasaulis sužinotų, kokie protingi ir talentingi žmonės yra lietuviai. Mes turime kuo didžiuotis.

Galbūt užsienyje muzikantai laimingiau gyvena. Sakysite, dėl honorarų? Galbūt. Nors ne pini-gai svarbiausia. Žmonės nori jaus-tis reikalingi ir vertinami už savo įdėtą intelektualinį bei fizinį darbą. Juk dažną kartą ir savaitgaliais, ir per šventes reikia koncertuoti. Gal-būt Lietuvoje pasigendu paprasto dėkingumo. Visur. Kai visuomenė

pradės vertinti vieni kitų darbus, tai ir atlyginimai bus didesni. Rimtai.

Minėdama Elektros vaidmenį Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Idomenėjas“, esate sakiusi, jog tai pirmoji Jūsų įkūnyta blogiukė. Turandot taip pat galima pavadinti pikta, bloga. Pasidalykite savo pajauta, kokia yra princesė Turandot?

Nemanau, kad ji blogiukė. Čia susiduriama su keistu visuomenės fenomenu – etikečių lipdymu pa-gal stereotipus. Gal žmonėms taip skirstyti yra tiesiog paprasčiau? Suprantu, kai sekame pasakas ma-žiesiems, jiems reikia daugiau aiš-kumo, tad ir utriruotas antipodo paveikslas yra neišvengiamas. Nors lietuvių liaudies pasakose net vel-niai būna geri, dažnai padeda žmo-gui įgyvendinti jo svajones arba ko nors pamoko...

Turandot kaip tik ir įkūnija du labai skirtingus pradus: dieviškąjį, imperatoriškąjį ir žmogiškąjį, mo-teriškąjį. Operos pradžioje ji pati atlieka ikonos vaidmenį – išpuošta nuo galvos iki kojų lyg kokia itin brangi antikvarinė porcelianinė lėlė įvežama į sceną ant pjedestalo. Ji vienintelė iš visų operos veikėjų stovi ant pakylos ir ateina į minią ne savo kojomis. Ką tai reiškia? Kad ji yra taip suvaržyta papročių ir savo statuso, jog net neturi teisės pati vaikščioti! Apie kokius jausmus galima kalbėti? Taip, ji pasakoja le-gendą apie savo senelę, tačiau, pa-gal istorijos baigtį, man kažkodėl atrodo, kad jai tą pasakojimą, kai ji buvo maža, papasakojo jos tėvas, iš anksto formuodamas būsimai sosto įpėdinei reikalingas tvirto valdovo savybes: griežtumą, tradicijų laiky-mąsi, pagarbą protėviams, keršto troškimą ir negailestingumą už jų pralietą kraują. Kita vertus, svetim-šalių princų žudymas yra labai ge-rai apgalvota taktika silpninti kai-mynines valstybes, paliekant jas be būsimų valdovų, su kuriais Tu-randot, kaip moteriai, ilgainiui bus sunku konkuruoti. Tikroji Turan-dot – švelni, jautri, mylinti, mieliau

N u k elta į 5 p s l .

Viktorija Miškūnaitė (Didonė) operoje „Apleistoji Didonė“ R. Lar l n uotr .

5 psl.7 meno dienos | 2019 m. spalio 11 d. | Nr. 32 (1311)

T e a t r a s , M u z i k a

Jausmų režisūra „Aš nieko neatsimenu“ Vilniaus mažajame teatre

Ieva Tumanovičiūtė

Šiuolaikinio teatro kryptys rodo, kad šiandien žmogui trūksta laiko jausti. Itin stengiamasi vengti skausmo – atstūmimo, praradimo, nesėkmės ir kitokios kančios. Jautrumas bu-kinamas vaistais, priklausomybę su-keliančiomis medžiagomis, persidir-bimu, informacijos srautais, stiprių įspūdžių paieškomis, atsitiktiniais santykiais ir t.t. Todėl ir teatre vis rečiau matome personažus, ku-rie jaustų, patirtų, išgyventų, užtat scenoje įvairiomis technologijomis stengiamasi atkurti šiuolaikinio žmogaus egzistencinę būseną – nuo-bodulio vengimą ir tobulos nejau-tros, užsimiršimo, malonumo paieš-kas. Todėl daliai šiuolaikinio teatro kūrėjų personažų jausmai neatrodo aktualūs. Kaip apie spektaklį „Aš nieko neatsimenu“ sako režisierius Kirilas Glušajevas: „Tai atsisveikini-mas ir meilės teatrui prisipažinimas. Jis įkvėptas trapios aktoriaus sielos ir teatro, kuriame pasakojamos is-torijos, teatro, kuriame jaučiama.“ Kad teatre imu ilgėtis jausmų, su-pratau per „Scenas iš vedybinio gy-venimo“ (2019, LNDT, rež. Vytautas Rumšas). Manau, svarbu palaikyti teatro įvairovę, o tokie kameriniai spektakliai kaip „Aš nieko neatsi-menu“ – nykstanti rūšis, juos no-risi įrašyti į teatro raudonąją knygą.

JAV visuomenę ir joje susiforma-vusių individų psichologiją anali-zavusio XX a. amerikiečių drama-turgo Arthuro Millerio, žinomo tokiomis ir Lietuvoje statytomis pje-sėmis kaip „Komivojažieriaus mir-tis“, „Visi mano sūnūs“ bei „Kaina“, vėlyvoji vieno veiksmo drama „Aš nieko neatsimenu“ (1987) iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo neypatinga (iš anglų kalbos vertė Aleksandra Fominaitė). Tačiau ją pasirinkęs Glušajevas atskleidžia savo, kaip režisieriaus, braižą. Rugsėjo 20, 21 d. Vilniaus mažajame teatre įvykusi spektaklio „Aš nieko neatsimenu“ premjera pirmiausia daro kruopš-taus ir sąžiningo darbo įspūdį, jis nepasimiršta tą patį vakarą, nes režisierius atveria pjesę apmąsty-mams, interpretacijai.

Šiame spektaklyje Glušajevas dar kartą atsiskleidžia kaip atidus skai-tytojas. Kiekvieną veikėjų dueto ta-riamą eilutę jis kartu su aktoriais Gintare Latvėnaite ir Gediminu Girdvainiu pripildo potekstės. Ma-lonumas, kurį analizuodami tekstą ir personažus jautė kūrėjai, persi-duoda ir žiūrovui. Tačiau šis įsigili-nimas į Millerio tekstą ir personažų jausmus neišryškėtų be preciziškos režisūros ir interpretacijos. Spektaklyje kruopščiai apgalvota kiekviena aki-mirka, surepetuotas kiekvienas jude-sys, o svarbiausia – pauzės ir tyla, lei-džianti įsižiūrėti, pagalvoti, pajausti.

Ši kamerinė dviejų veikėjų pjesė išlaiko Milleriui svarbų principą, panaudotą jau „Komivojažieriaus mirtyje“ (1949), praeitį paversti da-barties dalyve. Praeitis kartu su at-mintimi yra viena pagrindinių kū-rinio „Aš nieko neatsimenu“ temų, ją režisierius pabrėžia kino raiškos priemonėmis. Ekranas, kuriame rodomas nespalvotas vaizdas ir stambūs veikėjų planai, žymi pri-siminimų erdvę. Spektaklio pradžia, kai Leo, prisimindamas Leonorą, lupa obuolį, o scenos tikrovė tru-putį atsilieka nuo to paties veiksmo ekrane, tiksliai įveda į veikėjo me-lancholiškos nostalgijos nuotaiką (videomenininkė Aneta Bublytė). Kinas, kaip mirusio laiko metafora, čia veikia ne tik per ekraną – ir pats spektaklis yra stilizuotas kaip kino filmas: scena, uždengta permatomu baltu tiuliu, virsta tarsi kino salės ekranu, jame pasirodo pavadinimo užrašas, pabaigoje eina titrai, o ne viena spektaklio mizanscena pri-mena kino kadro kompoziciją.

Scenoje vyksta dviejų senų draugų Leo ir Leonoros susitiki-mas. Šį, kaip ir dažną, vakarą juos suveda vienatvė ir meilės netektis. Spektaklio pradžioje avarijos garsas žymi veikėjus vienijantį praradimą ir būsimo nuojautą. Atrodytų, nieko ypatingo šį vakarą nevyksta: ji užeina, jie vakarieniauja, kalbasi, tačiau ben-dravimas atskleidžia jų praeitį. Vienas prieš kitą jie yra ir itin atviri, ir kartu įpratę vaidinti vienas kitam prieš-taraujančiųjų vaidmenis. Skirtingi veikėjų požiūriai išryškėja ties at-minties tema: Leo iš pažiūros noriai

prisimena praeitį ir kalba apie links-mus ir liūdnus nutikimus, Leonora, atvirkščiai, nenori prisiminti nei džiugių, nei skausmingų akimirkų. Ji nuolat kartoja nieko neatsime-nanti, kai Leo pasakoja apie ją pa-čią. Jis dėkingas už tai, kas buvo, už galimybę mylėti, o ji negali susitai-kyti su praradimu, neišsipildymu. Šalia jos Leo yra ramus, autoironiš-kas, o Leonora – užgaidi, teatrališka, jautri ir emociškai nestabili. Tai jų tarpusavio žaidimo kaukės – gyny-bos nuo nevilties mechanizmai, bū-tini norint išgyventi. Likę vieni jie apsikeičia vaidmenimis. Dėl vardų Leo ir Leonorą norisi interpretuoti kaip vieno asmens skirtingas būse-nas – susitaikymą ir pasipriešinimą, – keičiančias viena kitą.

Glušajevo režisuotuose spektakliuose išryškėja aktoriai ir personažai. Šiame Girdvainis subtiliai, mini-maliomis išorinėmis priemonėmis kuria buvusį profesorių, architektą Leo, intensyviai išgyvenantį laiką: jis sensta, serga, jam sunku judėti, jo protas temsta, jis nebegali atlikti skaičiavimų taip greitai kaip anks-čiau ir kasdien susiduria su vis didė-jančiu savo ribotumu. Latvėnaitės Leonora, įsiverždama į melancho-lišką Leo prisiminimų erdvę, pirmu sakiniu pražudo kruopščiai kurtą atmosferą. Iš pradžių teatrališka ak-torės vaidyba, išraiškinga mimika atrodo visai nederanti prie spekta-klio stiliaus, tačiau tai galima patei-sinti ir kaip personažo bruožą – neor-ganiškai, perdėtai emocijas reiškianti Leonora taip stengiasi nuslėpti gi-lesnius jausmus. Tačiau netrukus

dėl išgrynintų personažų drami-nių linijų bei tikslaus aktorių ben-dradarbiavimo veikėjų duetas ima skambėti, o aktorei įtaigiai pavyksta perteikti dramatiškus, jautrius vei-kėjos atsivėrimus.

Leo beveik visą laiką išsėdi prie stalo, o Leonora nuolatos juda, vaikšto iš vienos vietos į kitą. Be vei-kėjų charakterius, emocijas ir tar-pusavio santykį tiksliai pabrėžian-čių mizanscenų, spektaklyje taip pat veikia estetiškosios, skirtos reikia-mai nuotaikai kurti, tarkim, „Leo-nora prie lango“. Atvertas langas ir už jo sklindanti tamsa dažnai įrė-mina aktorę: kai ji sėdi žiūrėdama pro langą ir rūko atsukusi nugarą, mizanscena primena kino kadro ar paveikslo kompoziciją, kai stovi kitapus lango – vaizdas virsta por-tretu. Leonorai užmigus Leo pie-šia jos paveikslą, virstantį svarbiu motyvu, parodančiu režisieriaus interpretaciją, – spektaklio finale akcentu tampa ne mirtis, bet ryšys tarp žmonių, net jeigu jis gyvas tik atmintyje.

Marijaus Jacovskio sukurta sce-nografija nėra tik buitinė aplinka, apibūdinanti Leo. Kambarys tarsi nuklotas laiko dulkėmis: visa – len-tomis iškaltos sienos, lentynos su įvairiais rakandais, baldai, kaban-tys brėžiniai (dailininkas butaforas Darius Bražiūnas) – jame yra pilka. Ši estetizuotos buities pilkuma nėra nyki, ji melancholiška, nu-rodanti į atminties erdvę. Aplinką papildo Eugenijaus Sabaliausko šviesos, ne tik subtiliai kuriančios atmosferą, bet ir pabrėžiančios

dramaturginius su prisiminimais susijusius motyvus.

Iki spektaklio pradžios skam-bančios kadaise populiarios meilės dainos, veiksmą lydinčios liūdnos džiazo barų melodijos (kompozito-rius Tomas Stirna) rodo, kad kūri-nys per atvirą emocionalumą nuo-lat balansuoja ties sentimentalumo riba. Melodramatiškumą sustiprina ir tai, kad režisierius neaktualizuoja Millerio užuominų į socialinį ir po-litinį JAV kontekstą. Tokie sakiniai kaip „šią šalį baigia sugriauti“ per daug abstraktūs, kad nuskambėtų ne tik kaip anekdotas.

Kita vertus, spektaklis nuosekliai susitelkia į tą vienintelės meilės is-toriją, gyvą daugelio žmonių atmin-tyje, kad ir kaip jie stengtųsi tai nu-slėpti. Ant užuolaidos-ekrano kaip kūrinio epigrafas rodoma Alekse-jaus Slapovskio citata apie asmeninį

„prisiminimų teatrą“ ir jame vaidi-namą „tos vienintelės meilės siužetą“ nurodo ir į Glušajevo kūrybinio ke-lio pradžios darbą „Batraištis, arba Mylėjau, Myliu, Mylėsiu...“ (2009). Su kiekvienu spektakliu – „Motina“ (2011), „Terapijos“ (2017), „Dvasi-niai reikalai“ (2017) – režisierius grynina savo braižą ir spektaklyje

„Aš nieko neatsimenu“ parodo, kad jam svarbu įsigilinti į dramaturgo tekstą, atskleisti aktorius bei jų ku-riamus personažus ir valingai nušli-fuoti spektaklį, kad šis tikslumu pri-lygtų laikrodžio mechanizmui, nors kalba apie jausmus. O technologijų ir politinių plakatų pasaulyje kurti melodramą savotiškai provokatyvu.

atiduosianti šalies valdymą myli-mam vyrui. Tai matyti iš jos netikė-tai pasigirstančių lyrinių melodinių linijų. Bet čia yra mano asmeninė Turandot koncepcija, režisierius ją matė kiek kitaip.

Pasidalykite savo darbo su Ro-bertu Wilsonu – gyvąja teatro legenda – patyrimu.

R. Wilsonas išties išskirtinė as-menybė. Tiesą sakant, net nerandu tinkamo žodžio jam apibūdinti. Šviesų magas, teatro iliuzionistas, siurrealistas, žmogus iš „ano pa-saulio“. Jį kalbantį galėčiau stebėti

valandų valandas – taip hipnoti-zuoja! Jis kuria vaizdiniais, paveiks-lais. Jo kūryba man siejasi su tapyba aliejiniais dažais – scena būna to-kia gyva, reljefinė, kai vaizdo sąs-tingyje matai potėpio ekspresiją: ryški ir prislopinta vienu metu, pri-sodrinta spalvų, tekstūrų, dekoraci-nių sluoksnių. Įspūdis panašiai toks, lyg ilgai žiūrėdamas į ant sienos pakabintą paveikslą staiga pama-tytum, kad jame viskas atgyja, juda, dainuoja ir gyvena savo gyvenimą. Galbūt tokį įspūdį kuria minima-listinė ir labai gerai režisieriaus ap-galvota judesių choreografija, kom-ponuojama su atlikėjų statika, gal

šviesų žaismas, o gal viskas vienu metu, nežinau. Tai yra kažkas labai magiško ir stebuklingo!

Kaip R. Wilsono režisūrinės idėjos leido atsiskleisti Jums kaip operos solistei? Su ko-kiais iššūkiais susidūrėte?

Kai tik sužinojau, kad „Turandot“ režisuos šis teatro genijus, panorau patekti į pastatymą bet kokia kaina. Man buvo ne tiek svarbu, kokį vai-dmenį atlikti – Turandot, Liu ar trečio pažo nuo galo, tiesiog su-vokiau, kad darbas su šituo žmo-gumi yra išties neįkainojama pa-tirtis. Esu labai laiminga, kad man

pavyko tai pasiekti. Iš tiesų darbas su režisieriumi yra iki nanomili-metrų preciziškas, nušlifuotas iki tobulumo, todėl gana varginantis ir reikalaujantis didžiulės koncen-tracijos. Kita vertus, tos į akis plies-kiančios lempos (niekada nebuvau anksčiau to patyrusi) tiesiog varo iš proto! Kai 20 minučių nemirksėda-mas ir nekrutėdamas žvelgi tiesiai į saulę (kaitrią ir itin ryškią lempą), iš akių nuo įtampos upeliais bėga ašaros, o po kostiumu per visą kūną ir netgi kojas teka prakaitas (nors visiškai nejudi!), ir tuo metu turi dainuoti. Tai nepaprastas iššūkis. Tokie fiziniai nepatogumai kartais

nustelbia meninius, „išmuša“ iš vai-dmens. Kartais pagalvodavau, kad mieliau į visą šitą grožį žiūrėčiau iš šalies, užuot jį kūrusi. Kita vertus, išties labai vertinga pačiai patirti visiškai kitokią teatro koncepciją, tam tikra prasme itin archajišką, ir visišką priešingybę šiandien ma-dingai kinematografiškai operos traktuotei, kai scenoje vyksta daug judesio, triukšmo, beprasmiško lakstymo. R. Wilsono kuriamas teatras yra sterilus, turi daug psi-chologinės gelmės, iš tiesų visą tą išorinį mirgėjimą perkelia į žiūrovo pasąmonę. Mane tai labiausiai pa-lietė ir sujaudino.

Atkelta iš 4 psl .

Gintarė Latvėnaitė ir Gediminas Girdvainis spektaklyje „Aš nieko neatsimenu“ L. Vanse vičien ės n uotr .

6 psl. 7 meno dienos | 2019 m. spalio 11 d. | Nr. 32 (1311)

T e a t r a s

papuola į neadekvačias situacijas. Ir tai nėra koks psichologinis seansas, ypač Lacascade’o atveju, o nuoseklia teatrine kalba sukomponuotas kū-rinys, kuris labai greitai iškristali-zuoja žiūrovų srautą: vieni labiau paklūsta ir atsiduoda pirmai spek-taklio daliai – vaikščiojimui po pen-kias stoteles, kurios įrengtos visame teatre (maloniai nustebino gražiai sutvarkytos teatro patalpos, užku-lisiai ir apskritai visa teatro erdvė), kitiems įdomiau tas teatrinis anti-vyksmas, kelias valandas trunkantis didžiojoje Jaunimo teatro scenoje. Po spektaklio „Autonomija“ ši er-dvė vargu ar patirs dar didesnį at-sivėrimą, tam tikrą išprievartavimą.

„Balkonas“, palyginti su „Autono-mija“, – visiškas barokas, nors kalba apie tam tikra prasme panašius da-lykus. Tačiau ši estetika kur kas pri-imtinesnė, nes yra daug arčiau mus kasdien supančio pasaulio. Štai kas-dienė asmeninė judėjimo trajekto-rija Vilniuje Vilniaus gatve. Ypač įsimintina atkarpa nuo Labdarių iki Islandijos gatvės. Savaitgaliais eida-mas po ilgesnių spektaklių ar kitų renginių prieš pusiaunaktį tarytum patenki į Raudonųjų žibintų kvar-talą. Prostitutėms čia paprasčiau nei kokiame kitame Europos mieste: vi-sos slampinėja palei namų sienas, glaustosi tiesiog gatvėje, joms ne-reikia staipytis įvairių aukštų namų languose. Arčiau vidurnakčio kar-tais tenka net alkūnėmis kelią pra-siskirti, nes gatvė būna užkimšta žmonių srauto. Važiuojant pro šalį net ir taksistai primena, kad tai po-puliariausia vakarinė vieta. Ši vieta nepriklauso jokiai amžiaus grupei, čia – visiška demokratija. Tačiau kas joje lankosi ar „atsitiktinai“ į ją užva-žiuoja – daug rimtesnis klausimas.

Apie būsenas, kurias išgyvena žmonės, atvykdami į šioje vietoje susispietusius barus, ir apie būsenas, kurios dažnai neapleidžia daugelio įvairių profesijų žmonių įvairiose kitose vietos aplinkybėse, ir kalba

„Balkonas“. Kaip tas srautas žmo-nių pusiaunaktį pasiskirsto, kokia ši gatvė būna paryčiais, kokie aplipę stalai ir barų pakraščiai būna, vos tik tie barai vėl atsidaro, nesunku užfiksuoti. Faktas, kad ši vieta po-puliari net ir dieniniams pasima-tymams, nes ji visiems gerai pažįs-tama ir net savaip artima. Dieną šią vietą renkasi įvairių įstaigų darbuo-tojai, čia atvyksta advokatų kontorų tarnautojai, limuzinais atvažiuoja šiaip pavieniai turtuoliai, nežino-dami, kaip ir už kiek į laisvę ga-lima išleisti savo žvėrį. Ir visa tai po fasadine prabangos dekoracija iš tamsiomis sodriomis spalvomis krintančių draperijų. Ir nebūtinai čia įvyksta išrišimai, ir nebūtinai čia ar kažkur netoliese išėjus pavyksta ką nors „išdulkinti“, svarbu, kad slaptų minčių buveinės priglaudžia ištroš-kusią minią. Toje pačioje gatvėje ir šokoladinė – viskas, ko reikia

„buržuaziniam“ skoniui patenkinti. Ir tai tik maža mažo miesto gyve-nimo atkarpa. O kas vyksta kazino ar anonimų klubuose? Kas vyksta ten, kur mūsų nėra? Mažuma jau tapo dauguma, Vilniaus centre psichologų kabinetų jau kur kas daugiau nei duonos parduotuvių. Kiekvienam aukojimui reikalingas savas avinėlis.

Jeano Genet gyvenimas labai sodrus. Kalintas už vagystes, iš-tremtas iš Paryžiaus, pasmerktas myriop... Tik filosofo Jeano-Pau-lio Sartre’o, poeto Jeano Cocteau ir ryškiausio katalikiškos krypties ra-šytojo Paulio Claudelio pastango-mis jam buvo suteikta prezidento malonė. Menininkai išgelbėjo savo tautos intelektualą. Jo mąstymo kultūra pranoko daugelio lūkes-čius, tad jis sutelkė dėmesį į visuo-menės ir atskiro individo analizę. Nepaisant to, kokiai visuomenės daliai priklausai, žmogiškųjų ydų smagratis yra toks pat, tad visiems vienodai suprantamas.

Prostitučių, politikų, bankų val-dytojų, Bažnyčios hierarchų žiau-rumo ir prievartos motyvai, stebuklai ir kryčiai žemyn – jų srautus ir būsenų diagramą Lacascade’as puikiai su-valdė. Prieš keletą metų teko vykti į Paryžiaus „Odeono“ teatrą, į Ro-berto Wilsono sukurtus Genet „Ne-grus“. Ir – nusivilti, nes buvo prasi-lenkta su muzikos ir vaizdo sintezės meistro Genet tekstu. Jaunimo te-atro Genet absorbavo ir absurdo teatro elementus, ir teatro teatre situacijas. Lacascade’as puikiai su-valdė įvairius dramos komponen-tus, suteikdamas jiems autentiško teatro svorį. Nors ši pjesė ir dau-giabriaunė, režisieriui pavyko su-kurti stilingą, konceptualų spekta-klį. Trisdešimt aštuonios skirtingos scenos dinamiškai sujungtos, be to, režisierius „neuždarė“ Genet klaustrofobiškame apvalkale, o leido jam kvėpuoti šios dienos de-guonimi. Tai nereiškia, kad režisie-rius subuitino, supaprastino Genet tekstą. Nors kartais toks įspūdis ir

kyla, nes aktoriai vadina Dainiaus Gintalo vertimą, kuriam praverstų ir atidesnis lietuvių kalbos redakto-riaus žvilgsnis, – ne tam, kad tekstą sunormintų, bet tam, kad šis taptų organiškesnis ir sklandesnis, galų gale ugdytų ir jį sakančių aktorių, ir jo be-siklausančių žiūrovų kalbos kultūrą.

Lacascade’as sušiuolaikino tik tam tikras aplinkybes, tam tikras detales, suvokdamas, kad teatras negali būti archajiškas. Nepamirš-kime dar ir to, jog aktoriai, pasinau-dodami aplinkybe, kad prancūzų režisierius nesupranta lietuviškai, premjeros dieną ėmė ir prismaigstė spektaklį įvairių asmeninių potyrių, tik jiems vieniems būdingų posakių. Ir dažnam pavyko, nes visa tai buvo atlikta jautriai, neperlenkiant lazdos, neprarandant profesionalumo, ku-ris tokiais atvejais labai priartėja prie saviveiklos.

Kristina Andrejauskaitė, Tau-ras Čižas, Arnas Danusas, Matas Dirginčius, Dainius Gavenonis, Giedrė Giedraitytė, Motiejus Iva-nauskas, Emilija Jaujininkaitė, Ina Kartašova, Karolis Kasperavičius, Danutė Kuodytė, Martynas Ne-dzinskas, Kamilė Petruškevičiūtė, Gediminas Storpirštis, Simonas Storpirštis, Dovilė Šilkaitytė, Adelė Šuminskaitė, Monika Vaičiulytė, Benita Vasauskaitė – aktoriai, pa-tikėję visomis aplinkybėmis. Kai kurie iš jų, akivaizdu, greitina si-tuacijas, bando individuliai keisti ritmą, tačiau spektaklio struktūros

„pagreitintai“ nesutvarkysi – tai gali padaryti tik režisierius.

Pirmoji spektaklio dalis – penki skirtingos kompozicijos spektakliai, nes sukurti iš scenų, penkioms gru-pėms parodytų skirtinga tvarka. Tik scenų jungtys galėjo būti operaty-vesnės, dinamiškesnės – per prem-jerą viskas vyko lėtokai, ypač laiką

„marinavo“ lėti perėjimai iš vienos erdvės į kitą, būsimų scenų lau-kimas. Stotelės netolygios, trun-kančios po aštuoniolika minučių, nors užtektų ir dešimties. Kai ku-riose scenose pritrūksta sėdimų

vietų, o kai kurios lieka ne visų pamatytos. Spalvotomis apyran-kėmis į grupes suskirstytus žiū-rovus po scenas vedžioja aktorės, vėliau įsitraukiančios ir į veiksmą. Premjeroje „mėlynųjų“ būrį pasi-tikusi ryžtinga, sodraus tembro balsu dėmesį atkreipianti Kuodytė nuvedė į uždarą erdvę (t.y. teatro kavinę), į kurią pas gražuolį Gedi-mino Storpirščio Generolą įrisnoja sulig dangum aukštas žirgas, pasi-puošęs ilga kasa / uodega, o kojos / kanopos – tikros pornovakarėlių puošmenos. Net Generolas neatsi-laiko būti „išdulkintas“ šios net už jį gražesnės būtybės, kurią puikiai įkūnija Ivanauskas. Toliau – Makle-rio ir Žurnalistės epizodas, sukurtas iš įdomių viešų ir privačių būsenų kontrastų, kuriais žongliruoja An-drejauskaitė ir Dirginčius.

Ne visiems pasiseka pamatyti ka-meriškiausią sceną už siaurų durų įrengtoje erotinių prekių krautuvė-lėje, į kurią užsuka seksualinis nelai-mėlis. Scena intymi, gerai apgalvota ir puikiai atlikta aktorių Šuminskai-tės ir Čižo. Tai tipiškas dviejų skir-tingų manierų, skirtingų amžiaus grupių aktorių duetas. Šuminskaitę retkarčiais regime įvairiuose spek-takliuose, o Čižas – naujai atgimęs aktorius. Jo darbas – ryškus bene-fisas, tam tikras spektaklio kodas, atliepiantis tiek Genet, tiek Lacas-cade’o slaptąsias mintis. Čižas suvai-dino maniakinį iškrypėlį ar tiesiog nelaimingą, „suvytusį“ vyrą, „myž-čiojantį“, trypčiojantį aplink dirb-tinius falus, bandantį pasimatuoti, pauostyti, išbandyti tai, ką pramonė pagamina šio tipo žmonėms. Ke-liolika minučių – mini spektaklis be žodžių. Nors turinys ir lėkštas, vaidyba puiki.

Moterų scena balkone, į kurią pa-lydi gilaus žvilgsnio Šilkaitytė, vė-liau organiškai įsitraukdama į pulsuo-jantį Irmos ir Karmen – pragmatizmo ir net viešnamyje neapleidžiančių vizijų – dialogą, taip pat išradinga, sodri ir suteikianti žiūrovams vei-klos. Ačiū Vasauskaitei, kuri žinojo,

kada ir kam pasiūlyti šokolado. Šo-koladas netaptų šokoladu, jeigu ne jį dovanojanti aktorė. Vasauskaitė mokėjo ne tik paklausti, bet ir iš-girsti. Šokoladas šiam spektakliui labai tinka, neblogai būtų ir koks taurusis gėrimas. Šios scenos visas aktores buvo įdomu stebėti, skir-tingi moterų tipai scenoje tapė skir-tingus portretus. („Jis apie mane sakė, kad mano kūnas lyg būtų nutapytas Velázquezo.“)

Įtikinamai ir įspėjamai šnabž-dėdama, į koplyčią, įrengtą rūsyje, palydi Giedraitytė. Čia ji kartu su racionalia, blaivia Kartašovos Vir-žini įsakmiai diriguoja Vyskupui – Nedzinskui. Šis ypač raiškus, laisvas aktorius pasirodė įstrigęs, pasime-tęs tarp epizodo prasmių, bet išsi-skleidė spektaklio paskutinėse sce-nose, pademonstruodamas, kokią didžiulę patirtį įgijo ir vaidindamas monospektaklį „Nuostabūs daly-kai“, ir improvizuodamas „Kitame kampe“: Jaunimo teatro salė net su-ošia, vos tik jam pasirodžius.

Teismo epizodas – intensyvus frazėmis besisvaidančių Vaičiuly-tės, Simono Storpirščio ir Jaujinin-kaitės trio, kuriame kartais susipina, o kartais atsiskiria tai, kas tikra, ir tai, kas tariama, nevaržomi geismai ir jų gniuždantis slopinimas.

Antroji ir trečioji „Balkono“ da-lys vyksta didžiojoje scenoje, į kurią pakviečia Kasperavičius. Čia po ku-rio laiko jis ne tik visiškai apsinuo-gins, bet ir nužudys savo personažą, priversdamas patikėti, kad teatrinė mirtis taip pat gali būti paveiki.

Dėl netikėtų priežasčių premje-rose teko vaidinti ir pačiam reži-sieriui Lacascade’ui. Tai ypač tiko spektakliui. Nors režisierius savo vaidmens partiją skaitė iš lapų, o žiūrovai salės šone sekė titrus, pran-cūzų kalba buvo lyg paties Genet žvilgsnis į esamąjį laiką. Lacasca-de’as – puikus aktorius, kartu spek-taklį kūrusiems jaunimiečiams leidęs pajusti kitokią bendravimo kultūrą. Kaip ir jo spektakliams, jo vaidybos manierai būdingas tam tikras atsitraukimas, apibendrini-mas, sugebėjimas sceninį vyksmą įvertinti per tam tikrą atstumą. To-dėl tas rafinuotumas visam spekta-kliui suteikė gerąja prasme akade-minį, profesionalų požiūrį į teatrą kaip į atskirai egzistuojančią uni-kalią sistemą. Šis požiūris spekta-klio kartelę kilsteli aukštyn, todėl, kad ir kiek valandų jis vyktų, kie-kviena scena kvėpuoja profesio-nalumu ir verčia aplinkinius pasi-tempti. „Balkone“ neteko regėti nė vieno drungno aktoriaus – visų, net ir mažesnius vaidmenis kuriančių, personažus įdomu stebėti.

Kad Lacascade’as ypač kūrybin-gas, geriausiai įrodo viena iš pa-skutinių scenų, kai ir Gavenonis, ir Nedzinskas, nevengdami savo

Balkonas su vaizdu į musAtkelta iš 1 psl .

N u k elta į 7 p s l .

Scena iš spektaklio „Balkonas“ L. Vanse vičien ės n uotr .

7 psl.7 meno dienos | 2019 m. spalio 11 d. | Nr. 32 (1311)

Triušis Edvardas ir kiti Spektaklis vaikams Lietuvos rusų dramos teatre

T e a t r a s

vaidybai būdingos savasties, tam tikrų emocinių pliūpsnių, patiems netikėtų improvizacinių „atitrū-kimų“, vaidino greta Lacascade’o. Vos ne nugaras surėmę jie visi šė-liojo kaip puikūs Genet draugai.

Aukštą spektaklio kultūrą užtikrino ir dailininkai – scenografas Marius Nekrošius bei kostiumų dailininkė Medilė Šiaulytytė. Nekrošius, dau-giausia dirbęs su šviesaus atminimo savo tėvu Eimuntu Nekrošiumi, yra sukūręs įdomių darbų ir su kitais re-žisieriais. „Balkonas“ – neabejotinai išskirtinis darbas. Scenografui teko apgyvendinti visą teatrą, suku-riant ir „Balkono“ specifiškumą, ir „natūralumo“ įspūdį – kad ir ant teatro lubų projektuojant seno prancūziško teatro ištapytą plafoną. Teatras teatre – Genet siekiamybė. Esant Jaunimo teatro

„Balkone“, natūralumas turėjo virsti tam tikra sąlyga: „Žiūrovams rei-kia teatro!“ Nekrošius šiuos dalykus

puikiai atpažįsta. Didžiosios scenos „barokinės“ draperijos skleidžiasi keliais sluoksniais, į rūmus ar galų gale į viešnamį vedanti kelių purpu-rinių aksominių draperijų paslap-tis, pati teatrinė uždanga – visa ne tik preciziška, bet ir profesionaliai apskaičiuota, numatyta, patikrinta. Žiūrovas jaučiasi gerai, regėdamas

„švariai“ atliktą koncepciją. Kostiumų dailininkė Šiaulytytė

Lietuvoje yra sukūrusi nemažai įsimintinų teatrinių darbų. Pasta-ruoju metu gyvendama Romoje, ji dar reta viešnia mūsų teatro sce-nose. Tačiau šis spektaklis Jaunimo teatre, taip pat naujas jos darbas su Birutės Banevičiūtės „Dansemos“ teatru, akivaizdu, daug kam vėl primins Šiaulytytę ir, reikia tikėtis, ji vėl bus kviečiama įgyvendinti re-žisierių sumanymų. „Balkone“ kos-tiumų daug. Visi jie – savaip unifi-kuoti, tačiau kiekvienas personažas turi ir savo išskirtinumą, tad daili-ninkei reikėjo atrasti detalių, kurios būtų individualios ir sykiu apiben-drintos. Istorinė, vos ne mitologinė

personažų personifikacija tik dėl dailininkės įžvalgų galėjo būti to-kia tiksli. Šiaulytytė kostiumų grožį kuria natūraliai. Batai, perukai, kos-tiumų koloritas bendroje spektaklio stilistikoje nevirsta skudurais, kaip dažnai nutinka „gražius kostiumus“ kuriantiems dailininkams. Tokia sceninė organika įmanoma tik tuomet, kai režisierius sugeba įver-tinti savo partnerių profesionalumą. Akivaizdu, kad tam tikri kostiumų niuansai buvo įmanomi tik stebint europietiškas madas. Vilnius dar šiek tiek per mažas, kad būtų galima stilizuoti populiarių barų, prostitu-čių „karalienių“ apdarus.

„Balkonas“ – spektaklis apie mus ir apie tai, ko šiandien nėra. „Bal-kono“ veidrodžiai atspindi per-sonažų būsenas, vaikščiojimą po dviveidiškumo labirintus. „Bal-konas“ – tai personažų skilimas ir naujas lipdymas iš šukių, sufor-muojant naujas būtybes. Jų esmę sudaro ne kūnai, judesiai, kostiu-mai, o mintys, jausmai, pasąmonė, kurią režisierius su visais aktoriais

bando iškristalizuoti ir žiūrovams leisti atpažinti. Įdomu stebėti, kaip gimsta tas teatras, kaip aktoriai ne ku-ria, o atranda savo personažus, kaip formuojasi procesai, kurie įgauna kūnus, pavidalus, leidžiančius žiū-rovui suvokti ne realybę, o tų pro-cesų priežastis.

Taikliausias politinio viešna-mio alegorijos simbolis – Kara-lienė, kurią įkūnija Petruškevičiūtė. Valdydama ne tik spalvingas pros-titutes, bet ir daug nuobodesnius politinio Panteono prototipus, po-licijos vadovus, trokštančius jeigu ne turėti, tai slapta įsigyti gigantiš-kus falus, aktorė nesutrinka, išlieka raiški, aktyvi ir bene racionaliausia. Puikus Petruškevičiūtės balsas lei-džia suvokti, kad ne politikai su-daro tautos elitą ir ne falo dydis lemia masių meilę. Žaidimo tai-syklės labai paprastos: prieš tam-pant nemirtingam, užtenka tapti drąsiam. Viešnamio šeimininkė tampa šalies karaliene – vaikščio-jančia gyva statula. Aktorė pas-tato postamentą savo personažui,

Atkelta iš 6 psl .žiūrovus paversdama ištikimais tarnais.

„Balkone“ prototipų nėra, tačiau dėl to dar baisiau, nes leidžiama suvokti problemos visuotinumą. Dviveidiška valdžia šiuolaikinėje visuomenėje suformuoja tuštumą be iliuzijų ir pasitikėjimo. XXI a. žmogaus taip lengvai neatbukinsi, žmonės aktyvūs bet kokiu klausimu, o ugnis įsiplieskia vos tik uždega-mas degtukas. Ta nerimo atmosfera, ta nuolat mus persekiojanti neži-nomybė – nuolatinė būsena, kurią puikiai išreiškia kūrėjai. Madin-gais kostiumėliais vilkintys vyrukai šiandien „kiekviename viešnamy iškastruoti“, o kekšės su spalvotais perukais per visą spektaklį rūpi-nasi ne tik savo vaidmenimis, bet ir teatro šviesa, kurios užgesinti neįmanoma, kad ir kaip brangiai ji kainuotų (vienas vakaras – tūks-tantis eurų). „Šitos šviesos nege-sinu, tai kapo šviesa, ir jos reikės du tūkstančius metų! (...) O jums reikia grįžti namo, kur viskas bus dar labiau dirbtina nei čia.“

Ramunė Balevičiūtė

„Esu laimingiausia, nes galiu pa-sakoti žmonėms istorijas“, – yra sakiusi amerikiečių rašytoja Kate DiCamillo, išties užburiančiai pa-pasakotos istorijos „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ autorė. Šiandien teatre vaikams ne tiek daug pastatymų, sukurtų pagal šiuolaikinę literatūrą, todėl nauja-sis Rusų dramos teatro spektaklis

„Triušis Edvardas“, kurio premjera įvyko praėjusio sezono pabai-goje, intriguoja vien dėl to (pagal DiCamillo knygą spektaklį prieš keletą metų pastatė ir Klaipėdos lėlių teatras). Priežasčių popietę su vaikais praleisti Rusų dramos teatre yra ir daugiau: iš Maskvos atvyku-sios dailininkės Julianos Laikovos sukurtas spektaklis – tikra puota akims, o pagrindinį veikėją – por-celianinį triušį Edvardą – vaidina šio teatro žvaigždė ir vienas įdomiausių vidurinės kartos Lietuvos aktorių Valentinas Novopolskis.

Pirmą kartą 2006 m. (Lietu-voje – 2012 m.) išleistame romane

„Nepaprasta Edvardo Tiuleino ke-lionė“, kurį, beje, JAV tėvai išrinko geriausia knyga vaikams, o žurna-las „School Library Journal“ įtraukė į šimtą geriausių visų laikų knygų, skirtų jauniesiems skaitytojams, šiuolaikybės atributų nedaug, isto-rija rutuliojasi veikiau pasakiškoje nei realioje erdvėje, tačiau šiuo-laikišką ją daro kas kita: nedidak-tiškas ir neinfantilus kalbėjimas vaikams, pasitikint jų gebėjimu suprasti žmogaus – vaiko ir suau-gusiojo – vidinio pasaulio virsmus. Edvardas Tiuleinas – tai gražuolis

porcelianinis triušis, mylima, bet nemylinti lėlė, per kelionę laivu įkrintanti į jūrą ir taip pradedanti savo odisėją iš vienų šeimininkų pas kitus. Žmonės su dėkingumu ir meile įsileidžia žaislą į savo na-mus ir širdis, tačiau Triušio širdis lieka užrakinta. Iki tol, kol žaislas grįžta į jau suaugusios savo pirmo-sios šeimininkės šeimą.

Spektaklio „Triušis Edvardas“ kūrėjai vis dėlto susitelkė į kūri-nio „pasakiškumą“ ir jiems svar-besnė, regis, tapo tikroji, o ne vi-dinė pagrindinio veikėjo kelionė.

Todėl scenoje regime įspūdingą formų, medžiagų ir spalvų kalei-doskopą. Kaip kokioje misteri-joje, pasakojimą pirmyn stumia veiksmo vietų kaita ir atrodo, kad svarbiausiu uždaviniu režisierei ir dailininkei Laikovai tapo erdvinės transformacijos ir vienų personažų virtimas kitais. Tad Tiuleinų namų svetainė, visa balta kaip Sniego Ka-ralienės rūmai, scenoje virsta jū-ros dugnu, šis – žvejo namų kiemu, šis – sąvartynu ir pan. Spektaklio stilius eklektiškas, su gausybe deta-lių iš pačių skirtingiausių materijų.

Vaikus džiugina netikėti scenogra-fijos ir šviesų efektai (šviesų daili-ninkas Igoris Fominas) bei ryškūs išradingi Chetago Cabolovo kos-tiumai, o nuotaiką kuria tai džiugi, tai nostalgiška Fausto Latėno mu-zika. Jei tai būtų dailininko teatras, galbūt to pakaktų, bet spektaklyje svarbus ir draminis lygmuo – ne tik vaizdais, bet ir tekstu pasako-jama istorija, personažų santykiai, jų psichologija.

Pasakojimą sekti nėra sudėtinga, ir tai didelis dramaturgės Ingridos Ragelskienės nuopelnas, – sunkiau

pagauti pagrindinę spektaklio mintį. Nors personažai daug kalba apie meilę, vis iškyla ir netekties tema, ją nustelbia infantili ir / arba stere-otipiška daugelio aktorių vaidyba. Kodėl manoma, kad spektaklyje vaikams nėra vietos tikriems jaus-mams? Kad juos reikia išdidinti, suprimityvinti arba paversti senti-mentaliais? Pavyzdžiui, Anžela Bi-zunovič vaidina bet kuriam spek-takliui vaikams tinkamą „piktąją pamotę“ (nors iš tiesų – senelę Pe-legriną ir Ledų pardavėją), Liuda Gnatenko – rūpestingą, „teisingą“ mamą, Tatjana Genzel – gerąją se-nelę, Arturas Svorobovičius – irgi iš bet kurio kito spektaklio at-klydusį berniuką. Meilę „Triušio Edvardo“ personažai išreiškia jaus-mingais šūkčiojimais ir garsiais atodūsiais, pyktį – griausmingu riaumojimu, mostagavimu ran-komis ir pan.

Iš margos personažų aplinkos iš-siskiria Triušį Edvardą įkūnijantis Valentinas Novopolskis. Su ilgomis ausimis ir medžiaginiu triušiu ant krūtinės jis žaviai vaidina ekscen-trišką savimylą dendį, į aplinkinių egzaltaciją žvelgiantį su švelnia panieka ir atlaidumu. Negali ne-pastebėti metateatrinio vaidmens lygmens, kurį sukuria išryškėjanti paties aktoriaus pozicija. Jo vai-dinamas personažas nedalyvauja šiame hiperbolizuotų išraiškų kar-navale ir išlieka atsiribojęs iki pa-čios spektaklio pabaigos, kai lyg ir turėtų tapti toks kaip kiti. Tačiau jo prigimtis kita (ir, matyt, profesinės aktoriaus nuostatos kitokios), todėl širdį jis atveria tyliai, o tai tokioje balaganinėje apsuptyje gali likti ir nepastebėta.

Arturas Svorobovičius, Valentinas Novopolskis ir Jelena Orlova spektaklyje „Triušis Edvardas“G. Skaraitien ės n uotr .

8 psl. 7 meno dienos | 2019 m. spalio 11 d. | Nr. 32 (1311)

T a r p d i s c i p l i n ų

Prarasto laiko paieškosKolekcionavimui skirta tarptautinė mokslinė konferencija

Lijana Šatavičiūtė

Rugsėjo 26–27 d. Kazio Varnelio namų-muziejaus Vilniuje salė buvo sausakimša, ten vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Akims ir sielai: privačios meno kolekcijos Lietuvoje“. Tarp dailėtyrininkų ir muziejininkų sėdėjo nemažai ko-lekcininkų, neabejingų rinkinių su-darymo ir likimo istorijoms. Buvo akivaizdu, kad konferencija, ku-rią surengė Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su Lietuvos kultū-ros tyrimų institutu ir Lietuvos dai-lės istorikų draugija, atliepė ne tik mokslo, bet ir praktinius kolekcio-navimu besidominčiųjų poreikius.

Klausydamamsis pranešimų jau-teisi tarsi būtum atsidūręs Marce-lio Prousto „prarasto laiko“ erdvėje. Taip jau susiklostė, kad beveik visi pranešimai nukėlė į praėjusius laikus – Lietuvos Didžiąją Kuni-gaikštystę, Renesanso laikų Floren-ciją, XVII–XIX a. Šveicariją, XIX a. Latviją, o kiekviena mokslininkų kruopščiai archyvuose ar muzie-juose rasta detalė prisidėjo prie rekonstruojamo pasaulio vaizdo. Tačiau kartu konferencija buvo ir gyvas organizmas, nes grįžimą į dabartį garantavo rengėjų (orga-nizatoriai – Aistė Bimbirytė-Mac-kevičienė ir Marius Daraškevičius konsultuojant Laimai Laučkaitei) suplanuoti susitikimai su kolekci-ninkais ir apsilankymai privačiuose

muziejuose bei galerijose. Neatsi-tiktinai kolekcininko Rimvydo Ba-ranausko pranešimas apie meno kūrinių rinkimo motyvus sulaukė didelio klausytojų dėmesio. Jo Lon-done įsigyta grafui Antanui Tiške-vičiui kadaise priklausiusi lauko te-niso raketė (pagaminta apie 1900) ir Mėmelyje XVIII a. rezidavusio Danijos konsulo Lorentzo Lorcho sidabrinis šaukštas ėjo iš rankų į rankas ir bylojo apie artefaktų rin-kimo prasmę, jų grąžinimą į isto-rinę aplinką.

Koks kolekcininko psichologi-nis portretas, jo santykis su renka-mais daiktais, ar rinkinio turinys atspindi kolekcininko charakterį? Ši sritis Lietuvoje mažai tyrinėta, todėl įdomu buvo išgirsti pirmo-sios konferencijos sesijos, skirtos meno kūrinių rinkimo motyvams, pranešimus. Didžiosios Britanijos atstovė, tarptautinio forumo „Col-lecting and Display" (2004) steigėja Andrea M. Gáldy apžvelgė kunst-kamerų raidą naujųjų laikų Flo-rencijoje nuo privačių kambarių

iki politinę galią teigiančių ko-lekcijų. Levo Tolstojaus muziejuje Maskvoje Jolantos Širkaitės aptiktas vilniečio visuomenės veikėjo Alek-sandro Žirkevičiaus (1857–1927) do-kumentų rinkinys paskatino ieškoti jo dailės kūrinių kolekcijos, 1915 m. išvežtos į Rusiją, pėdsakų.

Antroji sesija „Objektai ir tapa-tumas“ pratęsė renkamų artefaktų santykio su kolekcininko asmenybe temą. Pro akis praslinko Baltarusi-jos nacionalinės mokslų akademi-jos atstovių Hannos Barvenavos ir Tatjanos Goranskajos piešiami tau-tinio paveldo rinkėjų ir dailininkų portretai. Intrigavo Miglės Lebedny-kaitės pranešimas apie aktorės ir re-žisierės Unės Babickaitės-Graičiū-nienės (1897–1961) santykį su jos renkamais lietuvių tautodailės ir rytietiško meno dirbiniais. Vai-dindama rytietes aktorė egzotišką aprangą papuošdavo rinktine aukš-taičių juosta.

Progą pažvelgti į skirtingų Euro-pos regionų kolekcijų istorijas su-teikė trečioji sesija „Kintanti tradi-cija ir naujos praktikos“. Čia daug dėmesio sulaukė Bazelio univer-siteto profesoriaus Axelio Chris-topho Gamppo pranešimas apie Bazelio aristokratų kolekcijų raidą nuo 1661 m. pirmo viešo rinkinio iki XIX a. įsitvirtinusios buržua praktikos rinkti dabarties meną ir padaryti jį prieinamą visuomenei. Galima tik pavydėti, kad karų ir suiručių nepatyrusioje Šveicarijoje

meno kolekcijų kaupimas pasižy-mėjo nuosekliu, epochos poreikius atitinkančiu pobūdžiu. Hercogo Augusto bibliotekos Volfenbiute-lyje (Vokietija) atstovė Julia Rössel gilinosi į praktinio grafikos rinkinių prieinamumo pokyčius skirtingo-mis epochomis, aiškino, kaip var-tojimą keičia skaitmeninimas, gra-fikos kūrinių perkėlimas į virtualią erdvę. Lenkijos fotografijos istorikų draugijos narė Danuta Jackiewicz pristatė rašytojo Juzefo Ignaco Kra-ševskio fotografijų rinkinį, fiksuo-jantį LDK vaizdus, sukauptą XIX a. 6-ajame dešimtmetyje Žitomire. Ar žinojote, kad jau apie 1860 m. Lietu-voje formavosi mada kolekcionuoti nuotraukas? Fotografijos istorikas Dainius Junevičius aptarė pirmuo-sius fotografijų rinkinius XIX a. Lietuvoje, kurie buvo išsaugoti tik todėl, kad priklausė privatiems as-menims, vėliau perdavusiems rinki-nius į bibliotekas ar muziejų fondus.

Kita konferencijos diena buvo skirta kolekcijų rekonstravimui. Latvijos dailės istorikė, Rundalės rūmų tyrimų departamento va-dovė Baiba Vanaga pabandė at-kurti Kuršo kunigaikščio Peterio von Birono (1824–1800) kolekciją, kuri XIX a. buvo išparduota arba išsidalinta kunigaikščio palikuonių. Kadangi Rundalė šiuo metu yra lie-tuvių turistų traukos vieta, savaime knietėjo daugiau sužinoti apie ten buvusias kolekcijas ir tolesnes arte-faktų keliones. Visi nekantriai laukė

dailės istorikės iš Lenkijos Marios Kalamajskos pranešimo apie Sa-piegų šeimos Derečine (dab. Bal-tarusija) kolekcijos likimą. Už da-lyvavimą 1831 m. sukilime dvaro paveldėtojo Eustachijaus Kajetono Sapiegos (1797–1860) turtas buvo nusavintas, o meno vertybių rin-kinys atsidūrė Rusijos imperijoje, didesnė dalis – Sankt Peterburgo Ermitaže. Sunkiai įsivaizduojamos kolekcijos apimtys: šimtai tapybos darbų, dešimtys marmurinių ir bronzinių skulptūrų, tūkstančiai piešinių, metalo dirbinių, numiz-matikos eksponatų. O keturi šim-tai kilogramų vertingų sidabro dir-binių buvo išlydyta imperijos iždo reikmėms.

Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus Taikomosios dai-lės skyriaus vadovė Aldona Snitku-vienė, tyrinėjanti Lietuvos dvarų kultūrą, pristatė baronų von der Roppų retų raudonosios akmens masės indų rinkinį, o krikščioniš-kosios dailės ir ikonografijos spe-cialistė Aušra Vasiliauskienė aptarė Rokiškio dvaro tapybos ir grafikos darbų rinkinį, patekusį į muziejų prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Džiugi žinia, kad didikų Roppų ir Rokiškio dvaro dailės rin-kiniai kitais metai bus pristatyti paro-dose Nacionaliniame M.K. Čiurlio-nio dailės muziejuje.

MO muziejus kviečia susipažinti su 10-ajame dešimtmetyje atsiradu-siomis rūšimis

„Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ – „paroda, pristatanti 1990–2002 metų laikotarpį, sumanyta prieš trejus metus, kai jis dar nebuvo toks populiarus. Ir tada, ir dabar atrodo svarbu pažvelgti į šį kritinį mums visiems laiką – juk norėdami suprasti save šiandien, turime per-mąstyti, kokie buvome anksčiau. Tai buvo margas, „aukštos tempe-ratūros“ laikas, todėl parodoje ne žvelgiame į meno procesus, bet na-grinėjame patį laikotarpį. Neapsiri-bojame tik parodinėmis erdvėmis – ty-rimas skleidžiasi šia proga išleistoje knygoje, atidarymo pokalbiais ir su-sitikimais“, – teigia Milda Ivanaus-kienė, MO muziejaus direktorė.

Parodoje kuratoriai žvelgia į ryš-kiausius visuomenėje vykusius fe-nomenus. Ir tai daro ne per politinę, bet per išgyventi turėjusio žmogaus prizmę.

„Į šią epochą žiūrėjome kaip į ci-vilizacijos atsiradimą. Beveik kaip Charleso Darwino knygoje ir jo

teorijoje, 10-ajame dešimtme-tyje dauguma žmonių atsidūrė be įprastų išgyvenimo šaltinių ir ieškojo vietos po saule. Išgyventi reiškė kautis ir dažnai tai buvo netgi fizinė kova. DNR – savotiš-kas mūsų genetinis kodas. Mes ieš-kojome kodų, kurie iki šiol lemia mūsų tapatybę“, – pasakoja Vai-das Jauniškis, kultūros analitikas ir parodos kuratorius.

Dominuojantis raktažodis parodoje – laisvė. Laisvė kurti, veikti bet kurioje srityje – versle ar mene, kai, atrodo, viskas įmanoma. Vis dėlto parodos kuratoriai iš akiračio nepametė ir tos laisvės kainos – kriminalinio pasaulio siautėjimo, nesaugumo, stokos, ne-užtikrintumo ir nežinomybės.

„10-ojo dešimtmečio pradžioje visuomenė patyrė, kaip veikia de-sovietizacijos, europėjimo, globa-lizacijos, postmodernybės idėjų perėmimo, liberalios kapitalistinės sistemos modelių kūrimo ir prieši-nimosi tam procesai. Visiškas cha-osas, bet kitaip ir negalėjo būti. Juk kalbame apie pastangą kurti naują pasaulį“, – apie laikotarpio prieš-taringumą kalba Aurimas Šve-das, kultūros istorikas ir parodos kuratorius.

MO erdvėje susijungia menas, kultūra ir to meto kasdienybės isto-rijos. Šalia muzikos, mados, rinkos ir Gariūnų ekonomikos, mafijos ir popkultūros atsiranda MO kolekci-jos kūriniai. Iš viso eksponuojama

39 menininkų 70 darbų. Meno kū-riniai nebūtinai yra iš parodoje analizuojamo laikotarpio, bet jie visi kalba apie tą dešimtmetį.

„MO muziejus yra atviras muzie-jus ir ši paroda tai tik patvirtina. Ją kūrėme kartu su visais žmonėmis, kurie atsiliepė į MO kvietimą ir siuntė muziejui įvairiausius daik-tus bei atsiminimus. Taip pat dali-nosi istorijomis, kurios tapo parodą papildančiu e. gido turu, kuriame patys žmonės pasakoja savo 10-ojo dešimtmečio prisiminimus. Esame labai dėkingi ir džiaugiamės šiuo žmonių įsitraukimu“, – sako Miglė Survilaitė, parodos kuratorė.

Paroda nesiūlo nuoseklaus pasa-kojimo – jos skyriai kalba apie ryš-kiausius to meto reiškinius, todėl lankytojai gali vaikščioti po skir-tingus skyrius ir ieškoti savų kelių, siužetų, prisiminimų.

Atrasti, prisiminti ir netgi išban-dyti tikrai bus ką. Lankytojai paro-doje pamatys 1992 m. Barselonos olimpinėms žaidynėms Issey’aus Miyake’s kurtą Lietuvos koman-dos olimpinį kostiumą, Vlado Vit-kausko, 1993 m. įkopusio į Eve-restą, batą ir ledkirtį, skirtingus to laikotarpio tipažus ir vyravusias mados tendencijas, legendinius kios-kus. O kur dar 10-ojo dešimtmečio

„netfliksas“ su vaizdo kasečių nuoma, „feisbukas“ su mokyklinių anketų sąsiuviniais, pranešimų ga-vikliai, pirmieji mobilieji telefonai, vaikystės žaidimai, mėgstamų gru-pių dainos ir jų sąrašai, plakatai ir daugelis kitų įvairias nuotaikas ku-riančių kasdienybės objektų.

Prisiminimų chaosą tvarkė paro-dos architektė Renata Valčik. Jos kurta scenografija parodą papildo ir struktūruoja simboliais – insta-liacijomis. Kaip teigia patys kura-toriai, būtent Valčik prisijungimas prie komandos buvo tam tikras lūžis, kai jų svajonės ir idėjos ėmė virsti apčiuopiama realybe.

MO muziejus, rengdamas ne gry-nojo meno parodą, galima sakyti, ryžtasi savotiškam eksperimentui. Specialiai jai suburta ir labai įvairi kuratorių komanda: kultūros ana-litikas Vaidas Jauniškis, rašytojas ir literatūrologas Rimantas Kmita, kultūros istorikai Aurimas Švedas ir Tomas Vaiseta, MO muziejaus ku-ratorė Miglė Survilaitė, nostalgijos tyrėjas Mantas Pelakauskas, sceno-grafė-architektė Renata Valčik, ar-chitektas Joris Šykovas.

MO inf.

Kronika

R . Še ška iči o nu ot r.

A . Ba ltė no nu ot r.

9 psl.7 meno dienos | 2019 m. spalio 11 d. | Nr. 32 (1311)

F o t o g r a f i j a

Kūno kalbos galimybės beribėsVioletos Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip“ Prospekto fotografijos galerijoje

Monika Krikštopaitytė

Jau senokai pripažinome, kad kalba, lyginant su vaizdo galimybėmis, yra beveik luoša, kaip tik todėl kal-bame apie ikiverbalinį ir užverba-linį lygmenis, kaip tik todėl poezija gyvybiškai reikalinga, kaip tik to-dėl mažam veido išraiškos niuan-sui prozos rašytojas turi skirti visą pastraipą, kad žinotume, kaip krito šviesa, kokios buvo akys, aplinka gniuždė ar taurino. Kūno gestas irgi apima tūkstančius žodžių.

Violeta Bubelytė dar nuo 1981 m. naudojasi dviem iškalbingiausiais instrumentais: vaizdu ir kūnu. Jei žodžio iš viso nereikėtų, dailės kri-tika, be abejo, jau būtų spazmin-gai nugaišusi, ypač instagramo valdymo laikais, tačiau norėdami vaizdo sukeltam jausmui ar nejaus-mingai idėjai, pagavę už uodegos ir atsukę snukiu į save, pažiūrėti į akis, be žodžio neišsiverstume.

Nors visiškai sutinku su lenkų fotografijos dailės istoriku ir kri-tiku Adamu Mazuru, kuris parašė šaunią anotaciją parodai ir atliko Lietuvoje svarbų užsienio žinovo vaidmenį (be jų kanonas ir insti-tucijos nejaučia užtikrintumo), kad Bubelytės autoportretai yra gyve-nimo kūrinys, esu įsitikinusi, kad fotomenininkės kūryba skyla į dvi dalis ir jas būtina analizuoti atski-rai, bet turint galvoje, kad jos yra viena kitos tąsa.

Anot galerijos darbuotojų, ypač gausiai lankomoje parodoje „Mo-nospektaklis kitaip“ rodomi pasta-rųjų metų Bubelytės darbai, dau-guma sukurti 2019 m. naudojant apdorotą skaitmeninę fotografiją. Visi jie atstovauja tam antram eta-pui, kuris nuo pirmojo skiriasi dar didesne laisve ir žaisme pirmiau-sia todėl, kad kūnas išlaisvintas nuo jaunystės, kuriai užkraunama tiek daug pareigų: patikti, žadinti, jau-dinti, žadėti. Bubelytė niekada ne-statė savęs „gražesniuoju kampu“, bet mes patys, šimtmečiais spoksoję į nuogales, grožio filtro sau neišlup-tume, galime tik pakreipti jį sąmo-ninguoju kampu. Vyresnėms mo-terims bent iš dalies duoti atlaidai.

Nors labai sunku nustatyti ribą, kada pirmasis etapas tapo antruoju, sugretinę 9-ojo dešimtmečio Bube-lytės autoaktus ir dabartinius aiš-kiai matysime, kaip rimta viskas buvo jaunystėje, kaip trapu, jautru ir drąsu ir kaip velnioniškai smagu dabar, kiek atsipalaidavimo, pokštų ir išdaigų. Pirmam etapui labiau tinka žodis tyrinėjimas, antram – pasakojimas. Pirmam – poezija, antram – proza.

Bendra lieka tai, kad Bubelytę buvimas prieš kamerą išlaisvina kur kas labiau nei šalia žmonių, atrodo, kad kūno kalbai ji teikia pirmenybę,

kaip tik todėl galime stebėtis jos be-veik teatriniu iškalbingumu. Teatrą miniu ne tik dėl pojūčio, kad stebi išdėstytas mizanscenas, ar dėl to, kad neretai pasitaiko užuolaidos kaip užsklandos motyvas, bet to-dėl, kad Bubelytės personažas visų pirma yra kultūros gyventojas. Jos fotografijose egzistuoja biblinė plotmė, nes iš kurgi būtų „Palikti apaštalai“ (2019) – tokie nustebę ir dar no-rintys tikėti, bet labiausiai įsijautę į sąmyšio minioje malonumus. Beje, apaštalus vaidina nuogas moters kūnas ir toks lyčių nepaisymas pa-rodo, kad kūnas Bubelytei yra vei-kiau instrumentas, perkeltas į abs-trakcijos lygį, galintis suvaidinti bet ką, kad ir spintą.

Kitas įrodymas, kad ji persisun-kusi kultūra (nesakau, kad plagi-juoja, apsaugok Dieve, ne) yra ta-pybos efekto gūsis. Net kai kurių darbų formatai lyg didesnio už ka-merinį tapybos paveikslo ir su baltu rėmu. Bet labiausiai tapybiškumo

pojūtis kyla iš stilizacijos (tirpstan-tys, mirgantys siluetai, neaiškios gelmės ir plokštumos) ir motyvų. Nuo Rembrandto ir Rubenso laikų, tapyboje įvaldžius judesį, figūrų kompozicijos įgavo mizanscenų, kažkokio tarsi įvykio efektą, jį galiu atpažinti dvigubuose aktuose, kur Bubelytė Bubelytę nutildo žvilgs-niu, klausia, aptaria palikimą („Pa-likimas“), neleidžia žiūrėti – veikia skirtingai, bendrauja. Dalyje darbų jos figūros juda sinchroniškai („Ke-lionė“, „Apraudojimas“, „Apdaina-vimas“), tada kūnai formuoja or-namento fragmentą, virsta aidinčia metafora, gal net alegorija. Man la-biau patinka, kai Bubelytė susidve-jinusi ir jauti panašų į kovą jų dia-logą, tik priešininkės per daug gerai vieną kitą pažįsta, tegali smulkiai pakenkti, ironizuoti, rasti būdų per niekšybę parodyti savotišką meilę.

Parodą reikėtų užbaigti sugrįžus į tolimesnės salės gilumą, kur ekspo-nuojamas kūrinys „Aplodismentai

šešėliui“ (2018) – Bubelytė rimtų rimčiausiai ploja liaunam šešėliui veidrodyje. Tai būtų teatriškai mąs-tant logiška – pabaigoje plojimai, bet kur kas svarbiau yra tai, kad čia aiškiai parodoma, jog Bubely-tės kūryba nėra veidrodžio situacija. Jos veidrodyje vyksta keisti dalykai, vaizdas nėra tapatus atspindžiui, tai išmonės arena, o ji šios scenos primadona.

Šios menininkės santykis su fe-minizmu man pats kebliausias iš žinomų. Šiaip dauguma tiesiog nemėgsta apie tai kalbėti. Kam jai tas feminizmas, ypač anuomet, kai velnias žino ką reiškė (vyrų neapy-kantą greičiausiai), jei ji ir taip daro ką nori, nes kiek įmanoma anks-čiau išsprūdusi iš „komunalkos“

kalbėjimas savo balsu, ypač skvar-bus nuogalės žvilgsnis į žiūrovą pavertė ją feministinės minties vaizdine ikona. Kaip ir naujos, fe-ministiškai angažuotos meno kri-tikės, menininkės ir poetės Laimos Kreivytės poezijos knygos „Artumo aritmetika“ viršelio vaizdu.

Tai čia viena istorija: Bubelytė nefeministė labai reikšminga fe-ministėms. Kita istorija yra apie pripažinimą. Nors fotomenininkė jau turbūt dvidešimt metų yra aiš-kių aiškiausiai ypač svarbi Lietu-vos fotografijos ir apskritai meno figūra, galutinai buvo pripažinta (įkurdinta Nacionalinės dailės ga-lerijos nuolatinės ekspozicijos sa-lėje, suspindo vienoje iš MO parodų, nors, mano nuomone, turėjo būti

su jos nesuprantančia šeima pa-kliuvo į nuostabų kūrybos pasaulį, gavo „savą kambarį ir pajamų“ ta-pusi fotografo Juliaus Vaicekausko asistente, kritikai palaikė, meninin-kai susidomėjo. Ji rado savo balsą tame vyriškame fotopasaulėlyje. Galiausiai jos nieko nepaisymas ir

ir pačioje pirmojoje) tik 2019 me-tais! Ar jūs galėtumėte įsivaizduoti tokią situaciją su akivaizdžiai talen-tingu vyruku? Jis būtų jau nuval-kiota, savo reikšmingumo išsekinta krintanti žvaigždė. Taigi tas femi-nistinis diskursas ne toks jau ir pa-senęs, ne toks jau visai nebeaktua-lus ir šios kūrybos požiūriu. Tačiau, kaip primygtinai reikalauja jauni-mas, – reikia žvelgti plačiau, o Bu-belytės perspektyvos tikrai plačios pačiomis įvairiausiomis prasmėmis.

Vis dėlto nesusilaikysiu nuo man labiausiai patikusio kūrinio anali-zės iš tokios tarsi feministinės pers-pektyvos. „Aš parodysiu tau, ko tu nebuvai dar regėjus“ (2019) – tamsi užuolaida praskleista ir dėl to pri-mena vaginą, iš už jos kyšo nuste-bęs veidas, nuogas kūnas – argi tai ne gimimo situacija? Kita Bubelytė yra priėmėja, o gal net simbolinė gimdyvė. Ji pagimdo pati save iš naujo. Ir nesakykite, kad tai ne-sutampa su feminizmo programa. Tačiau yra ir ironiškoji šios nuo-traukos pusė – pavadinimas žada parodyti kažką lyg ir pikantiška, o pamatai tą patį. Ir tada nuotrauka yra labiau apie susigyvenimą su sa-vimi, apie tai, kad save nustebinti nėra lengva.

Paroda veikia iki spalio 26 d.

Violeta Bubelytė, „Aš parodysiu tau, ko tu nebuvai dar regėjus“. 2019 m.

Violeta Bubelytė, „Apraudojimas 2“. 2018 m.

Violeta Bubelytė, „Kelionė“. 2016 m.

10 psl. 7 meno dienos | 2019 m. spalio 11 d. | Nr. 32 (1311)

K i n a s

Apie vaizdų prigimtį ir funkcijąHaruno Farocki filmų retrospektyva festivalyje „Nepatogus kinas“

Dovilė Grigaliūnaitė

„Vaizdams turime būti atidūs lygiai kaip ir žodžiams. Vaizdai ir žodžiai yra susipynę diskursuose ir prasmių tinkluose. Mano ke-lias – leistis į paslėptų prasmių paieškas ir apvalyti jas nuo apnašų, kurios šiuos vaizdus pančioja.“ Harunas Farocki

Tarptautinis žmogaus teisių do-kumentinių filmų festivalis „Nepa-togus kinas“ šiemet žiūrovus kvie-čia į vieno žymiausių ir, be abejo, įtakingiausių šiuolaikinių vokiečių menininkų ir kino kūrėjų Haruno Farocki (1944–2014) filmų retrospek-tyvą. Trumpai apibūdinant ir apiben-drinant sudėtingą, daugiasluoksnę menininko kūrybą, galima būtų pasakyti, kad menininkas tiria vaizdų šiuolaikinėje kultūroje pri-gimtį ir funkciją. Tokio plataus re-žisieriaus darbų pristatymo Lietu-voje dar nebuvo, o dauguma filmų šalyje bus rodomi pirmą kartą. Šiuolaikinio meno centre Vilniuje ir Kauno menininkų namuose spa-lio 10–20 d. rodomą retrospektyvą sudaro trys ilgametražiai filmai ir keturios teminės trumpametražių filmų programos, apimančios me-nininko kūrybą nuo pirmųjų maiš-tingų 7-ojo dešimtmečio filmų iki pačių vėlyviausių darbų, nagrinė-jančių mediją, karo reprezentaci-jos formas ir vartotojų visuomenę. Retrospektyvą abiejuose miestuose atidarys rašytojo, kino kritiko bei Farocki kolegos ir bičiulio Michaelio Bauteso paskaita apie menininko kūrybą, o dalis filmų seansų bus pristatomi.

Savo kūrybinį kelią pradėjęs 7-ajame dešimtmetyje, Farocki su-kūrė per šimtą eksperimentinių bei dokumentinių filmų, videoesė, vi-deoinstaliacijų, rodomų tiek kino teatruose, tiek įvairiuose meno cen-truose bei galerijose. 1974–1984 m. jis buvo žurnalo „Filmkritik“ re-daktorius ir tekstų autorius, dėstė Kalifornijos Berklio universitete bei Vienos meno akademijoje, o Vene-cijos bienalėje 2015 m. buvo apdo-vanotas specialiu žiuri paminėjimu. Kai Wimas Wendersas ir Raineris Werneris Fassbinderis ėmėsi kurti naująjį vokiečių kiną, Farocki buvo išmestas iš Vokiečių kino ir televizi-jos akademijos (Deutsche Film und Fernsehen Akademie Berlin, DFFB) dėl politinės veiklos. Kaip vieną pirmųjų akademijos užduočių jis pasirinko kelionę į Pietų Ameriką, norėdamas daugiau sužinoti apie revoliucinį partizanų judėjimą. Įkvėptas situacionizmo, Naujosios bangos ir Tiesioginio kino (Direct Cinema), Farocki sukūrė vieną pir-mųjų savo filmų „Neužgesinama liepsna“ („Inextinguishable Fire“, 1969), norėdamas parodyti, kaip

neįmanoma perteikti skausmo, kurį juto napalmo bombardavimo au-kos Vietnamo karo metais. Filme jis lygina napalmo karštį su cigaretės deginimu, jai palietus menininko ranką, taip parodydamas, kad nie-kas tiksliai negali būti perteikta vaizdais. Ši mintis toliau plėtosis visoje sociopolitiškai angažuotoje Farocki kūryboje, kurioje nagri-nėjama technologijų įtaka, vaizdų gamybos bei konstravimo specifika šiuolaikiniame pasaulyje.

Menininkas pradėjo kurti filmus temomis, kurios tada buvo gana re-tos viešajame diskurse: genocidas, Amerikos kalėjimų sistema, karo traumos, Vietnamo karas, darbi-ninkų padėtis, kapitalizmas, sekimo technologijos. Bet tik po daugelio

priemonių, kino medija jam yra pati svarbiausia: jis preciziškai nau-doja kino kalbą ir medžiagą (daž-niausiai filmus montuodavo iš jau egzistuojančių vaizdų), kad sukurtų filmus, kuriuose būtų apmąstoma pati medija, jos sintaksė ir grama-tika, tikrovės reprezentacijos strate-gijos, vaizdų reikšmės konstravimo būdai. Farocki filmai, kuriuos taip pat galima priskirti politinio vaizdo esė žanrui, skatina žiūrovus mąstyti apie skirtingas technologijas bei vi-zualinės medijos galią: kaip ji pasi-reiškia ir kaip ją pasitelkus galima manipuliuoti žiūrovo sąmone. Taigi Farocki filmuose nagrinėjamos te-mos neabejotinai atliepia šiuolai-kybės problemas ir yra ne mažiau aktualios ir įkvepiančios šiandien.

kuriančių bei naudojančių institu-cijų. Menininko filmus sunku api-būdinti, jie reikalauja atidaus žiū-rėjimo. Niekas nėra tai, kas atrodo iš pirmo žvilgsnio. Retrospektyvos žiūrovus festivalis kviečia nesustoti abejoti tuo, ką jie mato.

Ištrauka iš Haruno Farocki 1944–2009 m. rengto tekstų rin-kinio „Užrašyti anonsai“ („Writ-ten Trailers“) apie retrospektyvos atidarymo filmo „Revoliucijos vi-deogramos“ („Videograms of Re-volution“, 1992, 106 min.) kūrimą

1991–1992Mačiau šaudynių Rumunijoje

vaizdus ir girdėjau, kad žuvo apie 60 tūkstančių žmonių. Taip pat žiūrėjau reportažą apie vargdie-nių kapines Timišoaroje, kur buvo rasti išdarkyti lavonai – kaip pra-nešama, „Securitate“ nukankintos aukos. Vėliau paaiškėjo, kad tai melas, – iš tiesų kūnams šalimais esančioje ligoninėje buvo atliktas skrodimas. Todėl Baudrillard’as priėjo išvadą, kad Rumunijoje revoliucijos nebuvo, daugių dau-giausia – melaginga televizijos revoliucija. 1990 m. perskaičiau Hubertuso von Amelunxeno ir Andrejaus Ujicos knygą apie Ceau-sescu nuvertimą. Tada man kilo idėja filmo, kuriame keletas poli-tiką ir vaizdus išmanančių žmonių išsamiai išanalizuotų seriją vaizdų iš tų 1989 m. gruodžio dienų. Sie-kiau sukurti filmą kaip seminarą. Aplankiau abu knygos redaktorius.

Andrejus Ujica pasiūlė filmą kurti kartu ir 1991 m. vasarą nuke-liavome į Bukareštą. Nepaisant gau-sybės socialistinių pastatų (moky-klų centrų, gamyklų, mikrorajonų daugiabučių), keliaudamas po Ven-griją dažnai jaučiausi taip, tarsi da-lyvaučiau ekskursijoje į prieškario laikus. O atvykę į Rumunijos kai-mus pasijutome tarsi grįžę į XIX amžių. Du arkliai tempė vežimą šieno, vežikas miegojo. Bukarešte mums leido vieną Kultūros minis-terijos kabinetą paversti savo darbo kambariu. Taip pat gavome biurą Meno administracijos pastate, kur saugomos krūvos Ceausescu pri-klausiusių aliejinių paveikslų. Pra-dėjome tyrinėti vaizdus, užfik-suotus revoliucijos metu. Nebuvo sudėtinga susigaudyti turimoje medžiagoje. Visų pirma, beveik visi žmonės, filmavę tuos įvykius, pažinojo vieni kitus – Dokumen-tinių filmų centro darbuotojai, te-levizijos korespondentai, studentai. Metais anksčiau televizijos prodiu-seriai iš Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos visą medžiagą buvo sukatalogavę. Privatūs asmenys ir studentų organizacijos suskirstė ją į nedideles kolekcijas. Tačiau buvo sunku gauti aukščiausios kokybės

medžiagą. Televizija turėjo labai daug valandų filmuotos medžia-gos – „Studio 4“ kanalo transliacijų iš pačios revoliucijos, kurias buvo filmavę ne jie patys. Kai kuriais atvejais jie turėjo kopijas, kurias žiūrovai, suvokdami to istorinio momento svarbą, buvo įrašę savo vaizdo grotuvais. Kai naktį dirbome televizijos pastate, kareiviai slampi-nėjo aplink nešini automatais, tarsi senasis režimas vis dar būtų kėlęs grėsmę. Kai dar ir dar kartą per-žiūrėjome įrašus, vaizduojančius dešimtis ar net šimtus tūkstančių žmonių, susirinkusių drauge nu-versti senojo režimo, atrodė absur-diška vadinti tai vien tik televizijos revoliucija. Atmetėme savo pradinę filmuotos medžiagos analizės idėją ir nusprendėme iš įvairių šaltinių kaip įmanoma išsamiau rekons-truoti visas penkias revoliucijos dienas – nuo 1989 m. gruodžio 21 iki 25 dienos.

1991 m. vasarą pradėjome mon-tuoti su „Umatic“ įranga mano bute Berlyne. Andrejus Ujica tuo metu gyveno Heidelberge ir reguliariai prisijungdavo prie manęs savai-tei. Buvo nelengva suprasti, kurią tiksliai dieną ir kuriuo metu tos scenos buvo nufilmuotos, – mums labai rūpėjo, kad visi mūsų mon-tažo kadrai ekrane atsirastų griežta chronologine tvarka. Siekdami su-rinkti daugiau medžiagos, 1991 m. rudenį vėl atsidūrėme Bukarešte. Paieškos užtruko penkias savaites. Filmo kontūrų išryškinimas ir pir-minis montažas truko apie devynis mėnesius, baigiamieji darbai – dar tris. Niekas nesitikėjo tokio staigaus ir nesmurtinio Sovietų Sąjungos bei Rytų bloko žlugimo. Niekad nebū-čiau pagalvojęs, kad filmas apie re-voliuciją tiesiog ims ir nukris tie-siai man į glėbį. Juo labiau – filmas apie revoliuciją, kuri ne įsteigė, o sugriovė socializmą. Redagavimo etapu Goethe’s institutas dukart pakvietė mane pristatyti ir aptarti savo filmus institucijose, kino klu-buose, archyvuose bei universite-tuose JAV ir Kanadoje. Nuo tada institutas jau pakvietė mane į 15 skirtingų šalių. Šie susitikimai ir patirtys tarsi kompensuoja faktą, kad nuo 1992 m. mano filmai ne-buvo rodyti praktiškai nė viename Vokietijos kino teatre. Galiausiai „Kaip gyventi VFR“ („Leben BRD“) vis dėlto buvo išleistas į apytikriai 30 kino teatrų ekranus – 1990 m., kai Vokietija buvo jau beveik su-vienyta. Kita vertus, kai 1993 m. dviejuose Berlyno kino teatruose įvyko filmo „Revoliucijos video-gramos“ („Videogramme einer Re-volution“, 1992) premjera, publiką sudarė vos du žmonės – abiejuose kino teatruose.

metų, po dešimčių sukurtų darbų, tokie filmai kaip „Pasaulio vaizdai ir užrašai apie karą“ („Images of the World and the Inscription of War“, 1988) ir „Atidėjimas“ („Res-pite“, 2007), analizuojantys politinę situaciją ir ieškantys istorijos pėd-sakų, naudojant atrastą medžiagą (found footage), įvairias diagramas ir fotografijas, pelnė Farocki tarp-tautinį pripažinimą.

Nepaisant pačių įvairiausių menininko naudojamų išraiškos

Retrospektyvoje pristatomi filmai apžvelgs visą Farocki kūrybą nuo pirmųjų iki paskutinių darbų, te-matinės programos „Ką reiškia šis vaizdas?“, „Karo technologija“,

„Smurto vaizdai“ bei „Vartotojiš-kos kultūros strategija“ pristatys svarbiausius menininko keltus klausimus.

Kino kritikas ir tyrėjas Thomas Elsaesseris yra sakęs, kad Farocki filmai – tai nuolatinis dialogas tarp vaizdų, jų gamybos ir juos

Harun Farocki

„Revoliucijos videogramos“

11 psl.7 meno dienos | 2019 m. spalio 11 d. | Nr. 32 (1311)

Geriau rizikuoti nei gyventi pasyviaiAskoldas Kurovas apie „Novają“

K i n a s

„Nepatogus kinas“ šiemet parodys rusų režisieriaus Askoldo Kurovo filmą „Novaja“ (2018), pasakojantį apie Maskvoje leidžiamą nepriklau-somą dienraštį „Novaja gazeta“. Pateikiame kelis fragmentus iš didžiulio Timuro Alijevo pokalbio su režisieriumi. Visą jį galima rasti žurnalo „Seans“ tinklalapyje.

Pirmoji mintis, kuri atėjo pa-žiūrėjus filmą, kad tokį kiną gali nufilmuoti tik Askoldas Kurovas. Man regis, su „Novaja gazeta“ Jus sieja aktyvi pilie-tinė pozicija. Kaip Jums atrodo, tai redakcijos, kurią Jūs stebė-jote, stiprybė ar silpnybė?

Manau, kad tai, žinoma, stiprybė. Nes šie žmonės nėra pasyvūs ste-bėtojai, jie bando paveikti situaciją, apie kurią pasakoja, priešintis tam blogiui, kuris yra mūsų visuome-nėje ir šalyje.

Filme rodote principą „Vienas už visus, visi už vieną“, pasi-reiškiantį, pavyzdžiui, situaci-joje, susijusioje su Ali Feruzu. Kaip manote, ką reiškia šis principas dienraščio žurnalis-tams? Juk jis iš esmės daugeliui pavertė redakciją antrąja šeima.

Man regis, tai svarbu ne tik žur-nalistams, bet ir visiems žmonėms.

„Novaja gazeta“ – ne visai redakcija, tai ne tik darbas. Žmonėms, kurie ten ateina, tai pirmiausia galimybė esamomis politinėmis sąlygomis profesionaliai realizuotis, antra, priimti tam tikrą gyvenimo būdą. Jie iš tikrųjų yra šeima, redakcija jiems – antrieji namai, o kai ku-riems – ir pirmieji.

Kur yra riba, kai darbas liau-jasi buvęs tiesiog darbu ir tampa kažkuo daugiau? Ar apskritai ji turi egzistuoti: štai čia baigiasi „aš redakcijos ben-dradarbis“ ir prasideda „aš vy-ras“, „aš draugas“, „aš sūnus“? Sprendžiant iš to, ką matome Jūsų filme, redakcijoje tokio padalijimo visai nėra, darbas yra visas jų gyvenimas.

Be abejo, kiekvienas turi savaran-kiškai pasirinkti gyvenimo prioritetus. Jei kalbame apie ribą, tai visada sudė-tinga, kiekvienas pats nusistato ribas. Man atrodo, kad tokios ribos turi eg-zistuoti. Vienintelis teisingas profesi-nės savirealizacijos kelias – siekti, kad tavo gyvenimas taptų vientisas. Ma-nau, kad darbas idealus, kai profesinė veikla tampa tam tikra misija, tegu tai ir skamba šiek tiek patetiškai.

Nors filmuodamas turėjote vi-sišką laisvę, vis dėlto kai kur ji buvo apribota: yra uždarų po-sėdžių epizodų...

Taip, buvo tokių situacijų. Pavyz-džiui, filme yra epizodas, kai Dmi-trijus Muratovas pasakoja ben-dradarbiams apie įtakingą žmogų, kuris žadėjo padėti Ali Feruzui, rašo jo pavardę ant lapelio, rodo darbuotojams susirinkime ir iš-kart tą lapelį sunaikina. Beje, iki šiol nežinau, kas jame buvo para-šyta ir, tiesą sakant, nelabai noriu žinoti. Dar reikia suprasti, kad sau-gumo sumetimais nebuvo galima filmuoti epizodų, susijusių su tyri-mais ir informaciją perduodančiais žmonėmis. Jokiomis aplinkybėmis nebuvo galima jų atskleisti, todėl tokia medžiaga negalėjo pasirodyti filme.

Minėjote, kad buvote pažįsta-mas su „Novaja gazeta“ žurna-listais dar iki Muratovo pasiū-lymo kurti filmą. Ar tai paveikė filmavimą? Man regis, tarp do-kumentinio kino režisieriaus ir filmavimo objekto turėtų būti tam tikra distancija.

Be abejo, distancija turi būti. Re-žisierius pirmiausia yra stebėtojas, jis turi išsaugoti atstumą tarp savęs

ir herojaus. Jei tampi įvykių daly-viu, yra mažai galimybių likti stebė-toju. Kita vertus, tam, kad su kino kamera galėtum būti tarp žmonių, reikia užmegzti ryšį, pabūti su jais kurį laiką, kad jie priprastų, tru-putį atsipalaiduotų, atsivertų tau nejausdami diskomforto, kai nu-kreipi į juos kamerą ir nuolat se-kioji iš paskos.

„Novaja gazeta“ apdovanota Pulitzerio premija, keliskart buvo pristatyta Nobelio premi-jai. Filme yra scena, kai redak-cijos susirinkime aptariami čečėnų grasinimai ir skamba frazė: „Jokia medžiaga nėra verta žurnalisto gyvybės, ji ne-verta net jo sveikatos.“ Ar pri-tariate tokiam požiūriui?

Taip, žinoma. Jokia medžiaga neverta žurnalisto gyvybės. Būtų kvaila rizikuoti, jei žinai, kad garan-tuotai laukia kulka. Tačiau „Novaja gazeta“ žurnalistų situacija sudėtin-gesnė, juk jie niekad nežino, kuo baigsis viena ar kita istorija. Jų pro-fesijoje negalima apsieiti be rizikos.

O kaip dokumentiniai filmai aštriomis temomis, kurių Jūs imatės? Filmai apie Olegą Sencovą, protestų judėjimą ar LGBT paauglius filme „Vaikai 404“ juk taip pat primena žur-nalistinę riziką.

Žinoma, tam tikros rizikos yra, iki galo niekad nežinai, kuo viskas pavirs. Kuriant filmą apie Olegą Sencovą buvo ir sekimo, ir pasi-klausymo, ir advokatų provoka-cijų. Esu laimingas, kad man taip pasisekė, kad susipažinau su visais savo filmų herojais, kad buvau šalia jų svarbiais gyvenimo laikotarpiais, kad tapau neįtikėtinų istorijų liudi-ninku. Pavyzdžiui, neseniai buvau Kijeve ir filmavau Sencovo sugrį-žimą. Atrodo, kad to jau nebegali būti, kad visa tai nerealu, bet tai įvyko.

Parengė K. R.

Kai negalvoji

Vasarą išgirdęs per televizijos žinias finansų ministro pasisakymą, ne-galėjau patikėti savo ausimis, mat ministras nedviprasmiškai teigė, kad viena rezistencijos prieš so-vietus formų buvo vagystės. Esą žmonės buvo įpratę vogti iš savo darboviečių, nes taip priešinosi sovietų valdžiai. Pirmąkart nepa-tikėjau, bet antrą kartą išgirdęs jau supratau, kad praeitį ministro karta suvokia būtent taip. Matyt, dar ir todėl, kad kartu galima paprastai pateisinti tėvelius ar senelius, kurie ginkluotame pasipriešinime neda-lyvavo, bet žiūrėkite, kokius name-lius pasistatė iš kokiame nors sovietų fabrike pavogtos vilnos (siūlų, de-talių, dešrų ir t.t.).

Suprantama, kad panašių įsiti-kinimų žmonėms kultūra atrodo trukdis, nes ji visada verčia galvoti ir abejoti net paprasčiausiais teigi-niais. Todėl ministras nusprendė sumažinti išlaidas kultūrai. Juk iš kultūros žmonių jokios naudos. Ir vogti jie nemoka. Tegu sau plyšauja

„Panorama“, tegu skundžiasi Fil-harmonijos direktorė, bet biudže-tas turi tarnauti visuotinės gerovės valstybei. Ypač dabar, kai šalį apėmė neregėta paminklų statymo manija. Todėl nenustebčiau, jei ministrui ar jo draugams kiltų mintis pastatyti paminklą su komunizmu kovoju-siems vagims. Realistinių skulptūrų

gerbėjus, ko gero, įkvėptų chresto-matinis „Knygnešys“. Puikiai įsivaiz-duoju kur nors Kaune stovintį pa-minklą vietiniam rezistentui su plyta (krabu, vamzdžiu, dešros rinke ir t.t.) rankose. Tad, kaip sako vienas Vik-toro Pelevino personažas, „kai ne-galvoji, daug kas tampa aišku“.

Vadovaujantis, matyt, ne vieno mūsų ministro logika, angliakasio sūnus turi domėtis boksu, o ne ba-letu. Bet vienuolikmetis Bilis Elio-tas žavisi baletu. Jis nori šokti ir net gauna galimybę įstoti į Karališkąją baleto mokyklą. Stepheno Daldry filmas „Bilis Eliotas“ (LRT, 13 d. 22.30) šio amžiaus pradžioje gavo daugybę apdovanojimų – britų ir pasaulio. Filmą gyrė visi, jis jaudino ir įkvėpė ne vieną baltą varną siekti tikslo. Įkvepiančių keistis filmų nie-kad nebuvo daug. Kad taip atsitiktų, reikia ne tik įsimenančio personažo, bet ir slogios, lyg koncentruotos realybės, kurioje jo svajonė atrodo neįmanoma. Peržengti tikrovės

ribas ekrane vis dėlto lengviau nei gyvenime, bet tai įkvepia, nes per-žengimo akimirka jaudina. „Bilio Elioto“ įtaigumą stiprina kontras-tas tarp švytinčio baleto pasaulio ir berniuko kasdienybės. Priešin-gai nei jo veikėjas, Bilį suvaidinęs Jamie Bellas užaugo šokėjų šeimoje ir šoko nuo šešerių metų. Jis tapo aktoriumi ir vaidina įvairiuose fil-muose, dažnai – gerų režisierių.

Ar gera režisiere taps prancūzų aktorė ir dainininkė Mélanie Lau-rent, kuri, bent jau man, pirmiausia asocijuojasi su Quentino Tarantino

„Negarbingais šunsnukiais“, dar sunku pasakyti. TV3 (13 d. 22 val.) rodys jos pernykštį, jau penktą, bet pirmą kurtą anglų kalba, filmą „Pa-bėgimas į Galvestoną“ pagal ameri-kiečių rašytojo Nico Pizzolatto knygą. (Beje, jis išgarsėjo romanu „Tikras de-tektyvas“, vėliau tapusiu populiariu serialu).

„Pabėgimo į Galvestoną“ veikė-jas Rojus (Ben Foster), gangsteris

ir skolų išmušinėtojas, pastojo kelią įtakingam mafijozui ir tapęs taiki-niu yra priverstas bėgti. Pakeliui į gimtąjį miestelį jis prisiima atsako-mybę už jaunutę prostitutę Rakelę (Elle Fanning). Važiuodami jie dar sustos, kad paimtų iš patėvio jaunes-niąją merginos sesutę. Rojus ne iškart supranta, kad seserys gali tapti jo bilietu (gal paskutiniu) į normalų gyvenimą.

Laurent sujungė neo noir stilių, melodramą ir trilerį, bet kartu „ištie-sino“ knygos pasakojimą: Pizzolatto mėgsta derinti skirtingus veiksmo laikus, todėl filme man pristigo vei-kėjų evoliucijos. Tačiau jame ver-tingas aktorių ryšys, jų kūnų kalba, perteikianti veikėjų pasmerktumą, negebėjimą išpirkti kaltės. Tai ir pa-verčia „Pabėgimą į Galvestoną“ jau-dinančiu pasakojimu.

Kartu su BTV (12 d., 00.05) siū-lau prisiminti pas mus, deja, vis dar nežinomo prancūzų režisieriaus Bar-beto Schroederio filmą „Apgalvota žmogžudystė“ (2002). Tai pasakoji-mas apie tobulą žmogžudystę, kurią tiria detektyvė Keisė (Sandra Bul-lock), bendradarbių praminta Hiena. Kartu su nauju partneriu Semu (Ben Chaplin) Keisė įtaria, kad miškelyje rastą merginą nužudė du mokiniai – protingasis Džastinas (Michael Pitt) ir turtingasis Ričardas (Ryan Gosling). Jie norėjo pasauliui įrodyti, kad gali tai padaryti ir likti nenubausti.

Schroederis dažnai renkasi de-tektyvinius siužetus, nes jie leidžia tyrinėti visuomenę, analizuoti val-džią ir blogį. Režisierius gimė Irane, šveicarų geologo šeimoje, vaikystę

praleido Kolumbijoje, vėliau kartu su tėvais grįžo į Prancūziją, studi-javo filosofiją Sorbonoje. Iš pra-džių Schroederis buvo „Cahier du cinéma“ kritikas, paskui kartu su Ericu Rohmeru įkūrė legendinę filmų gamybos įmonę „Les Films du Losange“, bendradarbiavo su Jeanu-Lucu Godard’u. Kaip reži-sierius jis debiutavo 1969 m. filmu

„Daugiau“ („More“). Schroederis kuria ir vaidybinius, ir dokumen-tinius filmus. Pasaulinį pripaži-nimą jam pelnė 1974 m. sukurtas

„Generolas Idi Aminas. Autopor-tretas“ („General Idi Amin Dada: A Self-Portrait“). Pasak kino istorikų, šis filmas apie Ugandos diktatorių, žymintis vadinamosios Schroede-rio blogio trilogijos pradžią, buvo lūžis dokumentinio kino srityje ir kartu valdžios egoizmo studija, žadinanti siaubą. Vienas naujausių režisieriaus filmų „The Venerable W.“ (2017) pasakoja apie Mianmaro vienuolį, išsiskiriantį antimusulmo-niška neapykantos retorika ir skati-nantį etninius valymus.

TV1 „Snobo kinas“ iš penktadie-nio persikėlė į sekmadienio vakarą ir jame bus galima pamatyti, regis, ir mums aktualų Paulo Schneide-rio filmą „Žmogus raketa“ (TV1, 13 d. 21 val.). Tai trijų pradedan-čiųjų verslininkų istorija. Filmo veikėjams teks susidurti su ko-rupcija, vilkinimu, net kaltinimais žmogžudyste.

Jūsų – Jonas Ūbis

Rodo TV

„Bilis Eliotas“

Askold Kurov

12 psl. 7 meno dienos | 2019 m. spalio 11 d. | Nr. 32 (1311)

Didieji lūkesčiaiTrumpos kino recenzijos

K i n a s

Gediminas Kukta

„Džokeris“ („Joker“), rež. Todd Phillips, Kanada, JAV

Rugsėjį „Džokeris“ laimėjo gar-bingiausią Venecijos kino festivalio apdovanojimą – „Auksinį liūtą“ – ir jį iškart apgaubė prieštaringo kūri-nio aura.

Kaip čia atsitiko, kad iš komikso gimęs pasakojimas apie Betmeno priešą blogiuką staiga šovė į tokias aukštumas? Maža to – kaip nutiko, kad į seniausio pasaulyje kino fes-tivalio olimpą užkopė režisierius, prieš tai sukūręs „Pagirių Las Ve-gase“ trilogiją ir dar pluoštą inte-lektine mintimi nespinduliuojan-čių buddie movies? Galbūt naujame filme tikrai kažkas yra, jeigu jį įver-tino autorinio kino grandės Lucre-cios Martel vadovaujamas žiuri? Tik žvelgti reikia giliau?

Kino pasaulyje svarbus įverti-nimas sukūrė lūkestį, kad ekrane pamatysime ne tiesiog pramogą ir net ne intelektualią pramogą, o iš tikrųjų intelektualų filmą.

Štai tada pradėjo ūžti internetas. Žiūrovai pasidalino į skirtingas – filmas geras ir filmas blogas –stovyklas, o garsių leidinių „The Guardian“ ir „The New Yorker“ kritikai savo straipsniuose trypė kojytėmis, vadindami filmą kvailu ir tuščiu, tiesiog didžiausiu metų nusivylimu: gėda pelėda režisieriui.

Šioje emocingoje nuomonių, įspūdžių ir vertinimų kakofonijoje

galėtume išgirsti ir makabrišką pa-ties Džokerio juoką. Kitaip tariant, tai, ką Džokeris personažas išdari-nėjo ekrane, „Džokeris“ filmas pa-darė internete – pasėjo truputį cha-oso. Ir vien jau dėl šios priežasties jis vertas dviejų valandų tamsioje kino salėje.

Vis dėlto kalbant apie patį filmą, o ne jį supantį kontekstą, aišku viena: prieštaringas personažas nebūtinai lygu prieštaringas kūrinys. Man re-gis, panašiai nutiko ir „Džokeriui“. Joaquinas Phoenixas sukūrė dvi-prasmybę, bet režisierius Toddas Phillipsas ją įdėjo į pernelyg maty-tas ir laiko patikrintas struktūras, dėl kurių filmas netampa kažkuo išties nauju, originaliu.

Ten, kur klumpa režisierius, pa-vyzdžiui, atiduodamas duoklę ko-miksui ir rodydamas deklaratyvią Džokerio akistatą su Briusu Veinu, ateityje tapsiančiu Betmenu, ar

šiaip jau nieko papildomo istori-jai nesuteikiantį trumpą prisimi-nimą apie Džokerio motinos pra-eitį psichiatrijos ligoninėje, kitaip tariant, norėdamas viską paaiškinti iki galo, galvą aukštyn kelia Pho-enixas. Tai jo filmas, nuaustas iš šypsenų, juoko, mimikų, žvilgsnių, kūno kalbos. Aktorius demons-truoja meistrystę, kurios negalės neįvertinti teiksiantieji „Oskarus“.

Phoenixas vaidina komikso personažą, už kurio slypi visai ne-komiksinis turinys – ligotas, ne-mylimas, atstumtas ir emociškai suluošintas žmogus. Tai, ką šiuolai-kiniai režisieriai padarė su superhe-rojais, Phillipsas padarė su antihe-rojumi – parodė žmogišką jo veidą.

Nors ir nuslysdamas į supapras-tinimus, „Džokeris“ formuluoja svarbias žinutes. Apie socialinę at-skirtį, apie empatijos stoką, apie ne-toleranciją, apie psichinės sveikatos

svarbą, apskritai apie žmogiškumo saulėlydį. Ne tik Amerikoje, kaip daugelis rašė ir kalbėjo. Galiausiai apie tai, kad blogis neatsiranda iš niekur, kad kiekviena visuomenė susikuria sau Džokerį. Ir tai – bai-siausia išvada.

„Džono F. Donovano mirtis ir gy-venimas“ („The Death and Life of John F. Donovan“), rež. Xavier Dolan, Kanada, Didžioji Britanija

Tai ne naujausias Xaviero Dolano filmas. Naujausią – „Matijas ir Mak-simas“ („Matthias & Maxime“) šie-met rodė Kanai. Tai priešpaskutinis filmas, kurį kanadiečių režisierius, jei tik būtų jo valia, matyt, norėtų nukišti į tamsiausią stalčių.

Kritikų sumaltas į miltus ir vie-ningai vadintas fiasko, šis filmas iš tiesų nėra jau toks blogas, jei tik nekelsime jam didelių reikalavimų. Bet čia, regis, nutiko panašiai kaip su „Džokeriu“. Kai režisieriaus sąs-kaitoje jau yra Kanų kino festivalio Didysis žiuri prizas („Tai tik pasau-lio pabaiga“) ir Žiuri prizas („Ma-mytė“), žiūrėti filmo atsipalaidavus paprasčiausiai nepavyksta.

Pasakodamas garsios televizi-jos žvaigždės Džono Donovano (Kit Harington) ir už vandenyno,

Anglijoje, gyvenančio vienuolikme-čio jo gerbėjo Ruperto (Jacob Tremblay) susirašinėjimo istoriją, režisierius nesuvaldo kelių pasa-kojimo linijų bei angliakalbių ak-torių, pernelyg skuba ir pasimeta tarp skirtingų emocijų, tačiau ke-liose scenose jam, atrodytų, pa-vyksta nutildyti dešimt prodiuse-rių, tikriausiai turėjusių skirtingas filmo vizijas, ir grįžti prie savojo kino esmės.

Džono pokalbis su broliu garaže, Džono pokalbis su motina virtuvėje, Džono pokalbis su simpatija Vilu automobilyje, virš kurio džiūsta skalbiniai, keliaujantys iš vieno filmo į kitą ir dažniausiai pasiro-dantys gražiausiomis ir tikriausio-mis herojų gyvenimo akimirko-mis, – lyg viltis, kitokio gyvenimo galimybė. Šiose scenose Dolanas yra toks, kokį jį pažįstame, – sen-timentalus, jaunatviškai naivus ir nuoširdus. Nes kalba apie tai, kas jam visada rūpėjo, – sudėtingi mo-tinų ir sūnų santykiai, skausmingos savos tapatybės paieškos ir jas ly-dinti vienatvė.

Šie penki procentai dolaniško kino, žinoma, neišgelbėja viso filmo, bet be jų apskritai būtų sunkiau jį žiūrėti.

„Džokeris“

„Džono F. Donovano mirtis ir gyvenimas“

Kino naujienos trumpai

Lenkų „Oskarui“ pristatytas filmas sulauks amerikietiško perdirbinio

Šiemet „Oskarui“ Lenkijos prista-tytu Jano Komasos filmu „Kristaus kūno ir kraujo šventė“ („Boże Ciało“) susidomėjo Holivudas: vyksta derybos su režisieriumi ir scenaristu Mateuszu Pacewicziumi dėl galimybės kurti filmo perdirbinį – aštuonių dalių serialą. Filmas jau gavo Venecijos ir Toronto kino fes-tivalių apdovanojimus, Lenkų filmų festivalyje Gdynėje – prizus už ge-riausią režisūrą ir vyro bei antrojo plano moters vaidmenis.

„Kristaus kūno ir kraujo šventės“ herojus – dvidešimtmetis Danielis (Bartosz Bielenia), kuris atlikdamas bausmę už nužudymą nepilname-čių nusikaltėlių kolonijoje patiria nušvitimą ir atranda Dievą. Paleis-tas lygtinai, jis siunčiamas dirbti Lenkijos pakraštyje įsikūrusioje medžio apdirbimo įmonėje, tačiau įsikuria kaimyniniame miestelyje. Susirgus jo kunigui, vaikinas ap-simeta kunigu ir bando sutaikyti po tragiško įvykio susikaldžiusią miestelio bendruomenę. Iš pradžių

Danielio ganytojiškas elgesys suke-lia kontroversijų, bet pamažu jis su-laukia vis daugiau paramos.

Po ilgų debatų buvo išrinktas prancūzų pretendentas į „Oska-rus“. Tai Ladjo Ly filmas „Varg-dieniai“ („Les Misérables“), kurio premjera šiemet įvyko Kanuose. Šis filmas – tai sušiuolaikinta Victoro Hugo epopėjos versija, jos veiksmas rutuliojasi 1993-iaisiais imigrantų apgyventame Paryžiaus kvartale.

Rusijos kandidatu tapo šiemet Kanuose apdovanotas filmas – Kan-temiro Balagovo „Aukšta mergina“ („Dylda“). Jis nukelia į 1945-ųjų Le-ningradą, į kurį po karo sugrįžta dvi filmo herojės.

92-oji „Oskarų“ ceremonija vyks 2020 m. vasario 9 dieną. Primename,

kad „Oskarui“ už geriausią filmą užsienio kalba Lietuva pristatė Au-driaus Stonio ir Kristinos Briedės dokumentinį filmą „Laiko tiltai“.

Prisiminimai apie SSRS nacio-nalinių kinematografijų pabaigą

Nuo spalio 1-osios iki lapkričio 6-osios trijuose Maskvos kino te-atruose bus rodoma kino kritikų Deniso Gorelovo ir Gordejaus Petriko parengta filmų programa

„Sinemateka: ramiame tvenkinyje“ skirta paskutiniams SSRS nacio-nalinių kinematografijų filmams. Programos pavadinimas – užuo-mina į rusišką patarlę „Ramiame tvenkinyje velniai veisiasi“. Kura-toriai atrinko „perestroikos“ metais gimusius filmus, kurie jau išvengė

ankstesnio cenzūros priekabiavimo. Programoje Aleksandro Itygilovo (Ukraina), Bachtijoro Chudoina-zarovo (Tadžikistanas), Aleksan-dro Baranovo ir Bachyto Kiliba-jevo (Kazachstanas), Arvo Iho (Estija), Džaniko Faizijevo (Uzbekistanas), Aleksandro Rechviašvilio (Gruzija), Valerijaus Rybarevo (Baltarusija) fil-mai. Lietuvai atstovauja Vytauto Žala-kevičiaus „Savaitgalis pragare“ (1987).

Programos sudarytojai kažkodėl įsitikinę, kad lietuvių kino nebėra, ir taip pristato filmą: „Vienintelis lietuvių kino stoikas ir guru Žala-kevičius 1987-aisiais, regis, jau ren-gėsi mirti (tai atsitiks po devyne-rių metų) ir buvo pavargęs, piktas ant viso pasaulio. Siužetas apie iš konclagerio pabėgusius lietuvį ir rusą, 1944 m. ištirpusius nuogame nacių paplūdimyje tarp kopų, kuok-telėjusių generolų ir gelsvų atspalvių dogų, mažiausiai atspindėjo bendrą didvyrišką praeitį. Greičiau – netru-kus įvyksiančios pažinties su skais-tykla ir kitais nelemtais bei pusiau apsirengusiais jo lankytojais nuo-jautą. Atsipalaidavusios nuodėmės atsmosfera. Patvirkusios apgiru-sios panelės su karininkų kepurė-mis. Susimaišiusios kalbos (filme kalbama rusų, lietuvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis). Grandinių palikti randai ant kojų primena

stigmas, nuo tolimų sprogimų garsų drebanti žemė – Dievo rūs-tybę, rusų lakūnai danguje – mir-ties angelus (taip ramiai mūsų kine anksčiau buvo rodomi tik nacių pilotai). Patraukęs pašnekovo riešą, lietuvis lieka su protezu rankoje. Vi-suotinė dievų, nusipelniusių garsios pabaigos, žlugimo atmosfera. Juk ne-atsitiktinai filmo plakate buvo klounu išdažytas manekenas su nacių kepure.

Anų metų Baltijos kinas aiškinosi santykius ne su raudonaisiais, o su dangumi ir amžinybe, matyt, žino-damas, kad jam liko nedaug. Išėję iš rusiško integruojančio projekto, baltai prarado draugišką kino rinką ir apskritai kinematografą. Kaip čia nesukūrus filmo apie pabėgimą iš konclagerio, nešančio jei ne mirtį, tai nuogą nerimą tuščiame lauke.“

Luco Bessono autobiografija

Ką tik seksualiniu priekabiavimu vėl apkaltintas prancūzų režisierius ir prodiuseris Lucas Bessonas spa-lio 3 d. pristatė autobiografiją. 450 puslapių knyga vadinasi „Enfant terrible“ ir pasakoja apie pirmuo-sius trisdešimt kinematografininko gyvenimo metų, iki 1988 m. kino teatruose pasirodant jo filmui „Žydroji bedugnė“ („Le Grand Bleu“).

Parengė Ž. P.

Kronika

„Kristaus kūno ir kraujo šventė“

13 psl.7 meno dienos | 2019 m. spalio 11 d. | Nr. 32 (1311)

T e a t r a s

Ne visada jaukuFestivalis „Išeities taškas“

Miglė Munderzbakaitė

Kauno miesto kamerinis teatras rugsėjo 17–22 d. festivalyje „Išeities taškas“ kvietė „susprogdinti savo burbulą“ – išeiti iš įprastos, gerai pažįstamos aplinkos į tą, kurioje ne visada pasitinka tik džiugios temos, o kartais būna ir gerokai nejauku, bet dėl pažinimo tai padaryti būtina.

Prieš ketverius metus pirmą kartą organizuotas festivalis „Išei-ties taškas“ nuo pradžių susitelkė į probleminius klausimus, jų kėlimą scenoje ir už jos ribų diskusijose su žiūrovais. Šiųmetis festivalis to-liau siekia šio tikslo. Kaip jau tapo įprasta, festivalyje suteikta galimybė savo kūrybą pristatyti ir jauniems teatro kūrėjams, taip pat jis pasižy-mėjo tarptautiškumu – interaktyvų spektaklį parodė ir kūrybines dirb-tuves surengė latvių teatras „Dirty Deal Teatro“.

„Dirty Deal Teatro“ režisierius Viesturas Roziņis kartu su drama-turge Ludmila Roziņa bei aktoriais Lauma Balode ir Oskaru Vīksne Kauno menininkų namuose žiū-rovams pasiūlė užrištomis aki-mis (girdint bei sekant ausinėse girdimu balsu) aktyviai dalyvauti spektaklyje „Piramidė“ ir atliekant jiems skiriamas užduotis geriau pa-žinti save bei sėdintįjį priešais. Su Abrahamo Maslow žmogaus po-reikių piramide susieto spektaklio pasakojimas susideda iš įvairių li-nijų: nuo užduočių ir klausimų, į kuriuos turi reaguoti dalyviai, iki aktorių dalinimosi patirtimi ar net dainų. Visa atrodo tikslingai sujungta, nėra žaidžiama vien tik interaktyvia forma, jaučiamas di-delis dėmesys turiniui – tekstui, su-formuluotiems klausimams.

Režisierės Andros Kavaliaus-kaitės monospektaklis „Ki(t)okia“ (Alytaus miesto teatras) gali būti pavadintas pokalbiu su žiūrovu. Tiesa, pokalbis gan vienpusiškas: matytu atveju žiūrovai buvo nedrą-sūs, dažnai nejaukiai tylintys. Spek-taklyje sudėtinga aborto, dėl kurio visuomenėje vyrauja prieštaringos nuomonės, problema supinama su seksualine prievarta, nediskutuo-tinu nusikaltimu. Kavaliauskaitės pasakojimui pasirinkta forma – tekstą jungti su gyvai atliekama muzikine ir judesio raiška, – nenauja, bet paveiki.

Kamerinis režisierės ir pjesės au-torės Sandros Bernotaitės spektaklis

„Dabar aš esu“ vyko nedidelėje Vy-tauto Didžiojo universiteto audi-torijoje, tapusioje priklausomybių ligų registratūros priimamuoju, jame plėtojasi dviejų personažų (Raminta Paukštytė ir Mindaugas Černiauskas) sunkus, intymus po-kalbis. Spektaklis apmąsto (ne)būtį, atsiribojimą nuo žmonių, įvairias

priklausomybes bei kūrybingos as-menybės polinkį į savidestrukciją. Pjesėje rašytojos sukurtos situaci-jos, dialogai stiprūs, tačiau jaunų aktorių vaidyba kol kas banguota.

Festivalis siekia žengti ir į atviras erdves. Režisieriaus Pauliaus Mar-kevičiaus bei Meno ir mokslo la-boratorijos spektaklis-atmosferinis dangaus stebėjimas „Signalai“ tu-rėjo vykti Nemuno saloje, bet lie-tingas vakaras lėmė, kad jis buvo perkeltas į Kauno kamerinio teatro salę. Sunku pasakyti, ar pirminis sumanymas būtų paveikęs stipriau, tačiau tai, kas buvo parodyta sce-noje ir projekcijose, skatina vertinti nevienprasmiškai. Spektaklis su-darytas iš informatyvaus, įvairiais šaltiniais paremto pasakojimo apie mus supančius žvaigždynus bei po-ros santykių, kuriuose vienas par-tneris siekia dominuoti turimomis žiniomis, linijos. Nepaisant infor-macijos srauto sukeliamo pirminio susidomėjimo, netrukus žiūrovas pasijunta tarsi vaikystėje vartantis kokią enciklopediją ar žinyną – tai daryti įdomu, bet netrukus suvoki, kad nelabai ką prisimeni. Spektaklyje pateikta informacija neišplėtota: vieną akimirką pasakojama apie Grįžulo Ratus, kitą – apie zodiako ženklus, trečią – apie mitologines figūras. Galbūt taip siekiama sudo-minti stereotipiškai vertinamą jau-niausią žiūrovų kartą, atkreipiančią dėmesį tik į vizualinę raišką ir neva gebančią skaityti tik trumpas an-traštines žinutes.

Kitam viešosios erdvės reika-laujančiam pasirodymui – plataus meninio profilio sindikato „Bad Rabbits“ prezidentinei kampanijai

„Pandemija“ – oro sąlygos buvo pa-lankesnės, nors gana atšiaurus vėjas dalį žiūrovų paskatino likti šiltes-nėje aplinkoje. Prieš kurį laiką Vil-niuje rodyta „Pandemija“ pagaliau atkeliavo į Kauną. Mykolo Žilinsko dailės galerijos prieigose žiūrovų laukė energinga „Bad Rabbits“ ko-manda, kuri jai būdinga maniera kalbėjo ir be užuolankų su konkre-čiomis politinėmis figūromis pa-rodė, kokia yra mūsų visuomenė ir ją sudarantys individai: pasyvūs, se-kantys paskui herojų, norintys juo tapti. Įdomu, kiek kartų kūrybinei grupei reikėtų rodyti šią „agitaciją“, kad visa miesto publika imtų mąs-tyti apie politinių pažadų realumą.

Festivalyje parodyti dviejų jaunų kūrėjų autobiografinių pjesių pa-statymai. Pjesės autorės, režisierės,

aktorės bei muzikos atlikėjos Gre-tos Šepliakovaitės spektaklis „Gulbė juoda“ pasižymėjo tolygiai derina-mais muzikiniais kūriniais ir vai-dyba. Merginos gyvenimo dramoje norai konfrontuoja su šeimos ir aplinkos bandymais įsprausti ją į rėmus. Prieštaringas vidines bū-senas čia atskleidžia ir sustiprina dainos. Mažojoje Kauno kamerinio teatro salėje stebint spektaklį buvo neįmanoma neatkreipti dėmesio į susirinkusią publiką, nes į šį tikrai ne vaikiškai auditorijai skirtą spek-taklį atkeliavo du mažieji žiūrovai, – ar tėvai apsigavo dėl pavadinimo, ar siekė edukacinių tikslų?

Pagal Raimondo Klezio pjesę Ie-vos Jackevičiūtės režisuotas spek-taklis „Dulkėti veidrodžiai“, pasa-kojantis apie paauglystės patirtis kaimo mokykloje, laviravo tarp juo-kingų situacijų ir visiško tragizmo, verčiančio mąstyti, kiek mūsų žo-džiai ir elgesys gali lemti kito žmo-gaus gyvenimą, jo sprendimus. Per visą monospektaklį Klezys išlaikė publikos dėmesį, o minimalų sce-novaizdį vis papildė įveiksminto-mis rekvizito detalėmis.

„Išeities taško“ organizatoriai jaunuosius kūrėjus kvietė teikti spektaklių projektų paraiškas, o atrinkti keturi eskizai buvo paro-dyti žiūrovams. Andriaus Šiurio

„Kafkoje“ kafkiška atmosfera buvo jaučiama jau ir iš nedidelės apimties eskizo. Visi jo elementai – garsai, muzika, kintančios vaizdo projek-cijos, kostiumai ir rekvizitas – buvo kruopščiai apgalvoti. Net ir pasiū-lymas žiūrovams patyrinėti įkalčius buvo organiškai įtrauktas į visumą.

Rugilės Tamošauskaitės eskizas „Velniai žino kas“, kurį geriausiai apibūdina pats autorės suteiktas pa-vadinimas, gal ir gerokai nutolsta nuo „liaudies pasakos formato“, ta-čiau suteikia tikrai neblogą progą pasinerti į itin gyvą, energingą va-karėlį, vykstantį scenoje, ir mėgau-tis gana tvarkingai sustyguotais ap-švietimo bei garsiniais sprendimais.

Nauberto Jasinsko „Bowel“ kalba apie mūsų visų tuštybę. Nors ir ne-siūlydamas originalaus šios temos sprendimo, autorius pasirinko neti-kėtus vaidybos ir teksto raiškos bū-dus. Jasinsko eskize buvo labiau su-sitelkta į formą, o štai Luco Vassos

„Atminties antologijoje“ akcentuo-jamas vien tekstas, ir tai kūrėjams pakišo koją. Be to, buvo aiškiai ma-tyti ir skirtingi aktorių vaidybiniai pajėgumai.

„Išeities taškas“, nepamesdamas pirminių idėjų, kiekvienais metais pasiūlo ką nors naujo. O kad festi-valis jau subūrė savo žiūrovus (ypač jaunuosius, į kuriuos ir orientuo-jasi), įrodo per kai kuriuos spektaklius užimtos ne tik visos kėdės, bet ir teatro salės laiptai.

Bibliografinės žinios

Parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Nacionalinės bibliografinės apskaitos skyrius

MENAS

100-asis sezonas : [LNOBT repertuaras, 2019–2020] / Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ; [anglų kalbos vertėjos Laūra Karnavičiūtė, Veronika Janatjeva, Irma Šlekytė]. – [Vilnius] : [Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras], 2019. – 123, [1] p. : iliustr., portr.

Dailė = Art : Lietuvos dailininkų sąjungos žurnalas / redakcinė taryba: Birutė Pankūnaitė, vyriausioji redaktorė … [et al.]. – Vilnius : Artseria, [2018–2019]. – ISSN 0130-6626

Nr. 73 (2018, ruduo). – [2018]. – 71, [2] p. : iliustr.. – Tiražas 700 egz.

Nr. 74 (2018, žiema). – [2018]. – 79, [2] p. : iliustr.. – Tiražas 500 egz.

Nr. 75 (2019, pavasaris). – [2019]. – 95, [2] p. : iliustr.. – Tiražas 500 egz.

Nr. 76 (2019, vasara). – [2019]. – 80, [2] p. : iliustr.. – Tiražas 600 egz.

Kelias = Way : Salvinija Giedrimienė : [tekstilės parodos katalogas, 2019, Vilnius] / [sudary-toja Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė] ; [vertėja Austėja Banytė]. – Vilnius : Lietuvos dai-lininkų sąjunga : Lietuvos dailės muziejus, 2019. – 143, [1] p. : iliustr., portr.. – Tiražas 400 egz.. – ISBN 978-609-95312-8-1 (įr.)

Pavasaris, 2019 : keramika : Lietuvos dailininkų sąjungos keramikų rengiama 13-oji Balti-jos šalių šiuolaikinės keramikos paroda [Vilnius] : Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Liuk-semburgas, Švedija, Vokietija : [katalogas] / Lietuvos dailininkų sąjunga ; [vertėjas Jeffrey Clarke]. – [Kaunas] : V3 studija, 2019. – 84 p. : iliustr., portr.. – Tiražas 500 egz.. – ISBN 978-609-8077-81-0 (įr.)

GROŽINĖ LITERATŪRA

1913. Ką būtinai norėjau dar papasakoti / Florian Illies ; iš vokiečių kalbos vertė Gražina Miklaševičiūtė. – Vilnius : Sofoklis, 2019. – 255, [1] p.. – Tiražas 1500 egz.. – ISBN 978-609-444-302-2 (įr.)

Auksinė šventykla : [romanas] / Yukio Mishima ; iš japonų kalbos vertė Dagija Kugevičiūtė. – Vilnius : Sofoklis, 2019. – 255, [1] p.. – Tiražas 1500 egz.. – ISBN 978-609-444-301-5 (įr.)

Džentlio Kalėdos : detektyvas / Alan Hunter ; iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišaus-kaitė. – Vilnius : Briedis, 2019. – 286, [1] p.. – (Detektyvų serija, ISSN 2351-7360). – ISBN 978-9955-26-696-9

Džentlis leidžiasi pasroviui : detektyvas / Alan Hunter ; iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišauskaitė. – Vilnius : Briedis, 2019. – 317, [1] p.. – (Detektyvų serija, ISSN 2351-7360). – ISBN 978-9955-26-689-1

Džentliui ne pyragai : detektyvas / Alan Hunter ; iš anglų kalbos vertė Margarita Vilpišaus-kaitė. – Vilnius : Briedis, 2019. – 303, [1] p.. – (Detektyvų serija, ISSN 2351-7360). – ISBN 978-9955-26-698-3

Įveskite kaltinamuosius : [istorinis romanas] / Hilary Mantel ; iš anglų kalbos vertė Gintaras Kaminskas. – Vilnius : Sofoklis, 2019. – 447, [1] p. : geneal. schem.. – (Kultinės knygos, ISSN 2424-3973). – Tiražas 1500 egz.. – ISBN 978-609-444-300-8 (įr.)

Paslaugėlė ; Kantrumo : [dramos] / Vilma Zareckaitė. – Panevėžys : [Panevėžio spaustuvė], 2019. – 61, [1] p.. – (Draugiškai einant). – Tiražas 150 egz.. – ISBN 978-609-8072-93-8

Slaptosios Fudži kalno perspektyvos : [romanas] / Viktor Pelevin ; iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė. – Vilnius : Sofoklis, 2019. – 318, [2] p.. – Tiražas 1500 egz.. – ISBN 978-609-444-303-9 (įr.)

Žemaitės skaitymai Kelmėje / Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji biblioteka ; [su-darytoja Nijolė Kančauskienė]. – Kelmė : Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešoji bi-blioteka, [2019]. – 122, [1] p. : iliustr., portr.. – Tiražas 41 egz.. – ISBN 978-609-96107-0-2

GROŽINĖ LITERATŪRA VAIKAMS IR JAUNIMUI

Balta pasaka apie baltą arkliuką / Aurelija Inokaitienė. – [Kaunas] : [A. Inokaitienė], 2018. – 23, [2] p., įsk. virš. : iliustr.. – Tiražas 50 egz.. – ISBN 978-609-475-221-6

Detektyvas Pripsas ir namų ant kalno paslaptis / [Virginijus Malčius]. – [Vilnius] : [V. Mal-čius], [2019]. – 39 p. : iliustr.

Driežiukas nori draugauti : eiliuota pasaka arba mokyklinio vaidinimo scenarijus apie drau-gystę ir kitus svarbius dalykus / Aurelija Inokaitienė. – [Kaunas] : [A. Inokaitienė], 2019. – 25, [2] p., įsk. virš. : iliustr.. – Tiražas 50 egz.. – ISBN 978-609-475-388-6

Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu : romanas / Jules Verne ; iš rusų kalbos vertė Petras Velička. – Vilnius : Aukso pieva, 2018. – 508, [2] p.. – Tiražas 1500 egz.. – ISBN 978-609-8105-44-5 (įr.)

Luizianos paslaptis. Kaip išgelbėti užburtąjį orkestrą? / [Livija Trakumienė, Andra Lukošienė, Aušra Smičiūtė-Butkevičienė, Audronis Trakumas] ; [dailininkė Monika Šlančauskaitė]. – Klaipėda : [S. Jokužio leidykla-spaustuvė], 2019. – 57, [3] p. : iliustr. + 1 garso diskas (CD). – ISBN 978-9986-31-531-5 (įr.)

PAŽINTINĖ LITERATŪRA VAIKAMS

Kaip pradėti tikėti? : nauji didieji mažųjų klausimai, į kuriuos atsakė kun. Antanas Saulaitis / sudarė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė ; iliustratorė Sabina Strazdienė. – Vilnius : Jėzuitų eko-nomo tarnyba, 2019. – 222, [2] p. : iliustr.. – Tiražas 2000 egz.. – ISBN 978-9955-919-14-8 (įr.)

KRAŠTOTYRA

Kur Dervelis ir Ežerėlė / Vilius Tribulas. – Panevėžys : Reklamos forma, 2019. – 165, [1] p. : iliustr., faks., portr., žml.. – Tiražas 130 egz.. – ISBN 978-609-8104-67-7

V. La nka uska i t ė s nu ot r.„Pandemija“

14 psl. 7 meno dienos | 2019 m. spalio 11 d. | Nr. 32 (1311)

Spalio 11–20 „7md“ rekomenduoja

Dailė

Naują MO parodą „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ būtinai rekomen-duojame aplankyti – dėl įtaigios parodos architektūros-scenografijos, dėl to, kad daiktai pasakoja istorijas, dėl asmeninių istorijų ir kitų dalykų, tačiau galite tai padaryti kiek vėliau, kai šiek tiek atslūgs antšlagai. Dabar svarbiausia nepraleisti dviejų etapinių parodų: (iki spalio 31 d.) – retros-pektyvinės Petro Repšio piešinių ir (iki lapkričio 3 d.) meno grupės „Baltos kandys“ parodos. Repšį piešimas lydi visą gyvenimą, todėl parodoje atsi-veria naujas ir žavintis pjūvis, kurį kaip reta meistriškai ištiria ir pristato kuratorės, grafikos meno specialistės entuziastės Jurga Minčinauskienė ir Kristina Kleponytė-Šemeškienė.

Muzika

Dar vienas ypatingas „Gaidos“ projektas! Spalio 16 d. 19 val. Nacio-nalinėje dailės galerijoje vyks koncertas, skirtas šių metų pradžioje mus palikusio pasaulinio garso lietuvių menininko, poeto, kuratoriaus, JAV avangardinio kino krikštatėviu vadinamo Jono Meko (1922–2019) atmini-mui. Skambės J. Meko mieste Niujorke kuriančių dviejų žymių kompozi-torių Philipo Glasso ir Tristano Pericho kūriniai, taip pat bene iškiliausių lietuvių kompozitorių Broniaus Kutavičiaus ir Juliaus Juzeliūno opusai, sukurti pagal Jono Meko eiles. Koncerte pasirodys Vilniaus kvartetas ir sopranas Gunta Gelgotė. Festivalis „Gaida“ dovanoja šį koncertą publikai ir taiko nulinį bilietų kainos tarifą (liks tik bilietų platinimo bendrovės aptarnavimo mokestis).

Teatras

Spalio 19 ir 20 d. „Menų spaustuvėje“ įvyks eksperimentinio spektaklio „Žuvėdra (remix)“ premjera, kurioje Antono Čechovo pjesę interpretuos vaikai. Spektaklį kuria vieni iš „Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų pro-gramos „Atvira erdvė“ laimėtojų: kaip režisierius debiutuojantis aktorius Gediminas Rimeika, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė ir prodiuserė Rusnė Kregždaitė. Spektaklyje vaidina vaikai, tačiau jis skirtas išimtinai suaugu-siųjų auditorijai. Kaip teigia kūrėjai: „Remdamiesi asmeninėmis patirtimis vaikai prabyla apie tai, kaip jie supranta pagrindines „Žuvėdros“ temas – kūrybinį kelią, meilę, šeimos skilimą, materialinių vertybių išaukštinimą bei neapykantą. Tai kūrinys apie kiekvieną iš mūsų, suteikiantis galimybę pamatyti, kaip mūsų pačių veiksmai tiesiogiai daro įtaką ateities kartoms.“

P a r o d o s

VilniusNacionalinė dailės galerijaKonstitucijos pr. 22Atnaujinta XX a. II pusės–XXI a. Lietuvos dailės ekspozicija iki 19 d. – Žilvino Kempino ir Justės Januly-tės bei Vaclovo Nevčesausko ir Vytauto V. Jurgučio audiovizualiniai kūriniainuo 11 d. – paroda „Eduardas Balsys (1919–1984). Apie meistriškumą“

Vilniaus paveikslų galerijaDidžioji g. 4Chodkevičių rūmų klasicistiniai interjeraiLietuvos dailė XVI–XIX a.Jurgio Baltrušaičio memorialiniai baldaiParoda „Vilnius dailėje. 1939–1956“Jono Rustemo paveikslas „Veneros gi-mimas“ iš Ramučio Petniūno privačios kolekcijos Ciklo „Vilniaus gatvės“ paroda „Didžioji gatvė“

Vytauto Kasiulio dailės muziejus A. Goštauto g. 1Retrospektyvinė Vytauto Kasiulio kūrybos ekspozicijaŠiuolaikinio slovakų stiklo ir keramikos di-zaino paroda „Daugiau yra daugiau II“ Ingrydos Suokaitės ir Rolando Helmerio kūrybos paroda „Abstraktu – geome-triška – konkretu“

Lietuvos nacionalinis muziejusArsenalo g. 1 Senosios Lietuvos istorija XIII–XIX a.Lietuvių liaudies menasKryždirbystėTarpukario Lietuvai skirta ekspozicijaParoda „Lietuvos partizanų 1949 m. vasario 16 d. deklaracija ir jos signatarai“Paroda „Istorija ir dailininkas: Bronius Leonavičius“ Arsenalo g. 3Lietuvos archeologija

Gedimino pilies bokštasArsenalo g. 5Gedimino pilies istorija ir ginklaiInteraktyvi ekspozicija „Laiko juostos vaiz-dai pro Gedimino pilies bokšto langus“Apžvalgos aikštelė

Kazio Varnelio namai-muziejusDidžioji g. 26K. Varnelio kūrybos ir kolekcijos ekspozicijaBroniaus Leonavičiaus paroda „Knygos menas ir kaligrafinės kompozicijos“

Signatarų namaiPilies g. 26Ekspozicija „Lietuvos kelias į valstybingumą nuo XIX a. II p. iki 1918 m. vasario 16 d.“Tautinis atgimimas ir valstybės kūrimas: medaliai, monetos

Vilniaus gynybinės sienos bastėjaBokšto g. 20 / 18Vilniaus gynybinės sienos istorijos ir ginkluotės ekspozicijaPastarųjų metų Lietuvos archeologijos at-radimų paroda

Bažnytinio paveldo muziejusŠv. Mykolo g. 9Paroda „Vilniaus vienuolijos ir jų lobynai. Bernardinės“Paroda „Dvasiniai Fribūro vaikai: Fribūro universiteto lietuviai ir jų reikšmė Lietuvai“

Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ Užupio g. 40Paroda „Romantizmo amžius“

MO muziejusPylimo g. 17Paroda „Mūsų asmenukė“Paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“

Valdovų rūmaiKatedros a. 4Paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“Vieno šedevro tarptautinė paroda „Šlovin-gas, didis ir neregėtas įvykis: 1611 m. Mas-kvos caro priesaika“Paroda „Liublinas – Lietuvos ir Lenkijos unijos miestas“

Šiuolaikinio meno centrasVokiečių g. 2Koenraado Dedobbeleerio paroda „As Long As it Is Striven after, it Goes on Expanding“Grupinė paroda „Who‘s Werner?“

VDA parodų salės „Titanikas“Maironio g. 3Petro Repšio paroda „Piešiniai 2019“ Grupės „Baltos kandys“ paroda „Tėkmė“

VDA galerija „Artifex“Gaono g. 1iki 12 d. – kūrėjų dueto „Paris Essex“ paroda

„Jamboree“ (Pasilinksminimas)nuo 15 d. – Marijos Šnipaitės paroda „Snūdas“

VDA parodinė erdvė „Krematoriumas / meno krosnys“Maironio g. 6, VDA senųjų rūmų II vidinis kiemasiki 16 d. – paroda „Suvoktas labirintas“ (Živilė Spūdytė, Artūras Rožkovas, Gabija Barzdaitė)

Prospekto fotografijos galerijaGedimino pr. 43Violetos Bubelytės fotografijų paroda

Vilniaus fotografijos galerijaStiklių g. 4nuo 15 d. – Roko Pralgausko fotografijų paroda

„Radiniai, sidabro dulkės ir kitos gėlės“

Pamėnkalnio galerijaPamėnkalnio g. 1iki 19 d. – Jolantos Mikulskytės kūrybos paroda „Vis drumstas vanduo“

Galerija „Aidas“A. Jakšto g. 9Ievos Skauronės tapybos paroda „Tu ir aš čia vaikščiojome“

Galerija „Meno niša“J. Basanavičiaus g. 1 / 13Mato Janušonio personalinė paroda „Vidi-nis kiemas“

Dailininkų sąjungos galerijaVokiečių g. 4iki 15 d. – Milenos Pirštelienės ir Agnės Šemberaitės keramikos meno paroda „REM miego fazė“

Pylimo galerijaPylimo g. 30iki 15 d. – Daivos Linauskaitės-Kupstienės tapybos paroda „Lietaus subtitrai“

Jono Meko vizualiųjų menų centrasMalūnų g. 8Antano Zabielavičiaus paroda

„Pievų miltai“

Galerija „Kunstkamera“Ligoninės g. 4iki 12 d. – Lino Katino kūrybos paroda

„Atbulas laikas“

Teatro, muzikos ir kino muziejusVilniaus g. 41Paroda „Vanduo ir žemė. Martinaičio trilo-gija Mazūro teatre“

Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija Vilniaus g. 39 / 6iki 19 d. – paroda „Saga apie Lietuvą“

Vilniaus rotušėDidžioji g. 31Martyno Pekarsko tapybos paroda „Žmo-gus juodu liežuviu“ Sauliaus Paukščio paroda „Aš“

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centrasNaugarduko g. 10 / 2 Savickų šeimos menininkų paroda „Kartos ir likimai“

Užupio meno inkubatoriaus galerija „Kalnas“Krivių g. 10 AMarijos Černiavskaitės personalinė paroda

„Dropout“

Baltijos gintaro meno centrasŠv. Mykolo g. 12iki 12 d. – Lauros Motiejūnaitės paroda

„Tekstilės ir juvelyrikos jungtis. Gintaro pluoštas“

Rašytojų klubasK. Sirvydo g. 6Poetės, dailininkės Violetos Židonytės akvarelės paroda „Eilėraštis nušvinta spalvomis“

Čiurlionio namaiSavičiaus g. 11Stanislovo Žvirgždo fotografijų paroda

„M.K. Čiurlionis ir Vilnius“

Antakalnio galerijaAntakalnio g. 86Džinos Jasiūnienės naujausių darbų paroda

„Rožinis gyvenimas“

Meno ir edukacijos centras „Rupert“ Vaidilutės g. 79Jono Meko paroda „Leiskite man svajoti utopijas“

„SHCH/ŠČ galerija“Teatro g. 7AAgnės Juodvalkytės paroda „Paveldėtas sapnas“

„The Room“ galerijaPolocko g. 17iki 12 d. – Leo Ray piešinių ir tapybos paroda „Vasara-ruduo“

Galerija „Atletika“Vitebsko g. 21, 23Grupinė paroda „TT“ Andrés Padilla Domene paroda

„Reperkusija“

„AP galerija“Polocko g. 10iki 20 d. – Adasos Skliutauskaitės paroda

„Veidai ir gyvūnai“

„Editorial“ projektų erdvėLatako g. 3Monikos Janulevičiūtės ir Antano Lučiūno paroda „Vandens čiuožikai“

Parodų erdvė „Vitrina & Bench“ Kauno g. 36, kombinatas „Dailė“, II a.Simono Kuliešio paroda „Kaip man paukš-čiai čiulba“

Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksasŽirmūnų g. 1FAdolfo Užos grafikos paroda „Tarp dangaus ir žemės“

Vilniaus universiteto botanikos sodasKairėnų g. 43Žemės meno festivalio „Gamta ir menas“ paroda „Atradimai“

KaunasNacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejusV. Putvinskio g. 55Leonoros Kuisienės meninės knygrišystės paroda „Duoklė mūzoms“

M. Žilinsko dailės galerijaNepriklausomybės a. 12iki 20 d. – paroda „Atminties kodas: Til-mansų palikimas Kaune“nuo 17 d. – Kauno tarptautinė grafikos bie-nalė „Grožis“

Kauno paveikslų galerijaK. Donelaičio g. 16Naglio Ryčio Baltušniko personalinė paroda „WC TV | I dalis. Troškimai“Paroda „Atminties popierius“

A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus V. Putvinskio g. 64iki 20 d. – paroda „Tarp tapybos ir tar-nybos“, skirta Petro Stausko 100-osioms gimimo metinėms

Galerija „Meno parkas“Rotušės a. 27Vaidos Tamoševičiūtės paroda „Motinos kūnas“ Paroda „10+10=20“

„Post“ galerijaLaisvės al. 51Aiki 13 d. – Evitos Vasiljevos ir Danielio Wal-wino paroda „Miestelis sodo pakrašty, pa-krašty miestelio (Town at Edge of Garden at Edge of Town)“

Kauno fotografijos galerijaVilniaus g. 2Fiodoro Telkovo paroda „36 vaizdai“

Kauno miesto muziejusRotušės a. 15 Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus paroda „Mano tėvo namų melodijos. Ne-chama Lifšicaitė“

Klaipėda

KKKC parodų rūmaiDidžioji Vandens g. 2nuo 11 d. – nuo Neringos Poškutės-Juku-mienės juvelyrikos objektų paroda „In Gold We Trust“Pietro Finelli (Italija) paroda „Noir Time“Patricijos Gilytės instaliacijų paroda

„Ekvinokcija“

Baroti galerijaAukštoji g. 12iki 16 d. – Beno Šarkos paroda „Nyk“

Galerija „si:said“Daržų g. 18Raimondo Daukšos paroda „Bluebird“

Šiauliai„Laiptų“ galerijaŽemaitės g. 83Vitos Žabarauskaitės tapybos ir Ritos Ruš-kytės fotografijų paroda „Stichijos“XIV Šiaulių dailės mokytojų paroda

„Sodas“

Dailės galerijaVilniaus g. 245Arūnės Tornau paroda „Netvarios būsenos“

Šiaulių universiteto dailės galerijaVilniaus g. 141Andriaus Repšio fotoparoda „Paukščio akimis“

PanevėžysFotografijos galerijaVasario 16-osios g. 11iki 12 d. – Kristiano Sakso (Estija) paroda

„Saulė skardinėje“

S p e k t a k l i a i

Vilnius Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras11, 12 d. 18.30 – W.A. Mozarto „FIGARO VEDYBOS“. Dir. M. Staškus13 d. 12, 14 val. Kamerinėje salėje – S. Mickio „ZUIKIS PUIKIS“. Dir. J.M. Jauniškis15 d. 11 val. Kamerinėje salėje – koncertas kūdikiams „Muzika mažoms ausytėms“

15 psl.7 meno dienos | 2019 m. spalio 11 d. | Nr. 32 (1311)

Nacionalinis dramos teatras12, 13 d. 17 val. „COZY by Siemens“ arenoje– M. Ivaškevičiaus „IŠVARYMAS“. Rež. O. Koršunovas18 d. 18 val. Klaipėdos žvejų rūmuose – M. Bulgakovo „MEISTRAS IR MARGARITA“. Rež. O. Koršunovas 19 d. 16 val. Studijoje – I. Šeiniaus „KUPRELIS“. Insc. aut. A. Vozbutas, rež. P. Markevičius

Valstybinis jaunimo teatras11 d. 18.30 – PREMJERA! „VYŠNIŲ SODAS“ (pagal A. Čechovo pjesę). Rež. K. Smedsas, dail. J. Paulėkaitė (1962–2011), S. Biekšaitė. Vaidina V. Kelmelytė, J. Budraitis, J. Vaitkus, V. Anužis, G. Padegimas, P. Budraitis, B. Šarka, A. Bendoriūtė, I. Lavrinovič, R. Samuolytė, D. Gavenonis18 d. 19 val. – B. Brechto „VESTUVĖS“. Rež. O. Koršunovas (OKT/Vilniaus miesto teatras)20 d. 19 val. – W. Shakespeare’o „HAMLE-TAS“. Rež. O. Koršunovas (OKT/Vilniaus miesto teatras)

Vilniaus mažasis teatras11, 12 d. 18.30 – PREMJERA! „AŠ NIEKO NEATSIMENU“ (pagal A. Millerio pjesę). Rež. K. Glušajevas13 d. 12, 15 val. – „MAMA KATINAS“. Rež. E. Jaras15 d. 18.30 – P. Pukytės „BEDALIS IR LAB-DARYS“. Rež. G. Tuminaitė 16 d. 18. 30 – S. Becketto „BELAUKIANT GODO“. Rež. R. Tuminas17 d. 18.30 – B. Clarko „PALAUKIT, KIENO ČIA GYVENIMAS?“. Rež. J. Vaitkus 18, 19 d. 18.30 – Žemaitės „MARTI“. Rež. G. Tuminaitė, dramaturgė P. Pukytė20 d. 12, 14 val. – „MANO BATAI BUVO DU“. Idėjos aut. ir rež. G. Latvėnaitė

Oskaro Koršunovo teatras11 d. 17 val. OKT studijoje – „PIZDUKAS“ (pagal R.W. Fassbinderio pjesę „Katzelma-cher“). Rež. P. Ignatavičius12 d. 18 val. Varėnos kultūros centre, 13 d. 18 val. Šiaulių dramos teatre, 14 d. 18 val. Plungės kultūros centre – B. Kapustinskaitės

„TERAPIJOS“. Rež. K. Glušajevas17 d. 19 val. OKT Studijoje – L.S. Černiauskai-tės „LIUČĖ ČIUOŽIA“. Rež. O. Koršunovas

Rusų dramos teatras11 d. 18.30 – PREMJERA! „MIRUSIOS SIE-LOS. SKAITANT GOGOLĮ“. Rež. A. Mar-čenko (Mažoji salė)13 d. 12 ir 15 val. – A. Čechovo „KAŠTONĖ“. Rež. M. Čaplina13 d. 18.30 – E.-E. Schmitto „OSKARAS IR PONIA ROŽĖ“. Rež. ir dail. J. Laikova (Mažoji salė)

Vilniaus teatras „Lėlė“Mažoji salė12 d. 12 val. – „RAUDONOJI KNYGA“ (pagal N. Indriūnaitės pjesę). Rež. E. Piotrowska 13 d. 12 val. – N. Indriūnaitės „SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI“ (pagal brolių Grimmų pasaką). Rež. N. Indriūnaitė13 d. 16 val. – Just. Marcinkevičiaus „VORO VESTUVĖS“. Scen. aut. ir rež. A. Mikutis19 d. 12 val. – „O VIEŠPATIE, VILNIUS!“. Rež. A. Storpirštis20 d. 12 val. – „GĖLIŲ ISTORIJOS“. Pjesės aut. ir rež. N. IndriūnaitėPalėpės salė12 d. 14 val. – „PASAKA APIE VĖŽLIUKĄ“ (Ž. Gryvos knygelės motyvais). Inscen. aut., rež. ir dail. A. Mikutis13 d. 15 val. – PREMJERA! „KAIME NĖRA WI-FI“ (pagal D. Kandrotienės knygą). Rež. Š. Datenis, komp. V. Leistrumas, dail. A. Dubra17 d. 18.30 – „DORIANO GRĖJAUS PORTRE-TAS“ (O. Wilde’o romano motyvais). Rež. G. Radvilavičiūtė

19 d. 14 val. – „RAUDONKEPURĖ“.Rež. ir dail. V. Mazūras20 d. 14 val. – N. Indriūnaitės „COLIUKĖ“ (H.Ch. Anderseno pasakos motyvais). Rež. ir dail. R. Driežis

„Menų spaustuvė“„Sirenos 2019“11, 12 d. 19 val. Juodojoje salėje – A. Hlehel

„TAHA. POETO GYVENIMAS“. Rež. A.N. Zuabi (Palestina)13 d. 13 val. Juodojoje salėje – „BUDRUGANA LIETUVA: OBUOLIŲ PASAKOS“ (pagal V.V. Landsbergį). Rež. ir dramaturg. J. Tertelis 13 d. 13, 16 val. Kišeninėje salėje – PREM-JERA! „BAISIAI GRAŽU“. Rež. E. Kižaitė (Vėjų teatras)15 d. 19 val. Juodojoje salėje – „APIE NIEKĄ“. Rež. ir dramaturgas L. Jurkštas (Keistuolių teatras)16 d. 19 val. Kišeninėje salėje – P. Süskindo

„KONTRABOSAS“. Rež. V. Masalskis (Klai-pėdos jaunimo teatras)16 d. 10 val. Kišeninėje salėje – „ČIA TU? ČIA AŠ!“. Vaidina V. Kvedaravičiūtė, E. Šimelionė, D. Želvys (Klaipėdos jaunimo teatras)17 d. 18.30 Kišeninėje salėje – „LIETAUS ŽEMĖ“. Rež. A. Giniotis (teatro laboratorija

„Atviras ratas“)17 d. 18, 20 val. Juodojoje salėje – L. Lapely-tės, V. Grainytės opera „GEROS DIENOS!“. Rež. ir scenogr. R. Barzdžiukaitė18 d. 19 val. Juodojoje salėje – PREMJERA!

„OH-2“. Choreogr. Ch. Bonansea (Kauno šokio teatras „Aura“) 19 d. 17 val. Kišeninėje salėje – „SIBIRO HAIKU“ (pagal J. Vilės knygą). Kūrybinė grupė S. Degutytė, B. Ivanauskas, R. Valčik, M.L. Pranulis (Stalo teatras)19, 20 d. 19 val. Kišeninėje salėje – PREM-JERA! M. Vildžiaus „ŽUVĖDRA (REMIX)“. Rež. G. Rimeika (jaunųjų menininkų pro-grama „Atvira erdvė’19“)20 d. 12 val. Juodojoje salėje – „SENELĖS PASAKA“. Rež. A. Giniotis (teatro laborato-rija „Atviras ratas“)20 d. 18.30 Juodojoje salėje – „CV, ARBA KAS AŠ ESU“. Rež. J. Tertelis (teatras „Atvi-ras ratas“)

KaunasNacionalinis Kauno dramos teatrasTarptautinis šokio festivalis „Aura 29“11 d. 18 val. Mažojoje scenoje – J. Tumo-Vaižganto „ŽEMĖS AR MOTERS“. Rež. T. Erbrėderis12 d. 18 val. Didžiojoje scenoje – M. Frischo

„BIOGRAFIJA: VAIDINIMAS“. Rež. G. Varnas13 d. 12 val. Ilgojoje salėje – I. Paliulytės

„ANDERSENO GATVĖ“ (H.Ch. Anderseno biografijos ir pasakų motyvais). Rež. I. Paliulytė 15 d. 18 val. Didžiojoje scenoje – F. Zellerio

„TIESA“. Rež. G. Shalutashvili

16 d. 18 val. Didžiojoje scenoje – „BARBORA“

(pagal J. Grušo dramą „Barbora Radvi-

laitė“). Rež. J. Jurašas. Adaptacijos autorė

A.M. Sluckaitė

17, 18 d. 18 val. Didžiojoje scenoje –

„SOMBRAS“ (pagal F.G. Lorcą ir L. Piran-

dellą). Rež. G. Varnas 19 d. 12 val. Mažojoje scenoje – „BŪTYBĖS“ (K. Zylės knygos „Didžioji būtybių knyga“ motyvais). Rež. E. Kižaitė

19 d. 18 val. Rūtos salėje – „TROJIETĖS“ (Eu-

ripido tragedijų motyvais).

Rež. P. Makauskas

20 d. 15 val. Didžiojoje scenoje – M. Maeter-

lincko „ŽYDROJI PAUKŠTĖ“.

Rež. V. Martinaitis

20 d. 19 val. Ilgojoje salėje – A. Landsbergio

„VĖJAS GLUOSNIUOSE“. Rež. G. Padegimas

Kauno valstybinis muzikinis teatras11 d. 18 val. Šakių kultūros centre – E. Johno, T. Rice’o „AIDA“. Dir. J. Janulevičius19 d. 18 val. Šakių kultūros centre – P. Abrahamo

„BALIUS SAVOJOJE“. Dir. J. Janulevičius

Kauno kamerinis teatras12 d. 16 val. – PREMJERA! „KANDIDAS, arba OPTIMIZMO MIRTIS“. Rež. G. Aleksa13 d. 10, 12 val. – „7 RATAI“. Rež. I. Jackevičiūtė16 d. 18 val. – M. McDonagho „PAGALVI-NIS“. Rež. G. Varnas18 d. 18 val. – T. Jansono „NACIONALINĖS DARŽOVĖS“. Rež. A. Dilytė19 d. 18 val. – J. Kelero „58 SAPNAI“. Rež. R. Bartulis20 d. 17 val. Anykščių kultūros centre –

„NIGGAZ“. Rež. A. Jankevičius

Kauno lėlių teatras12 d. 12 val. – PREMJERA! „KAIP TAMSA GERIAUSIU DRAUGU TAPO“ (pagal E. Yarlett kūrinį „Orionas ir tamsa“). Rež. O. Žiugžda, dail. G. Brazytė, komp. A. Jasenka, Ū. Jasenka13 d. 12 val. – „MAŽYLIS R-r-r-r“ (pagal T. Geizelio ir D. Biseto pasakas). Aut. ir rež. M. Jaremčiukas (Ukraina)17 d. 18 val. – koncertas „Vakaro romansai“. Atlikėjai L. Nazarenko ir aktorius A. Bialobžeskis19 d. 12 val. – „ŽVAIGŽDĖS VAIKAS“. Rež. A. Stankevičius20 d. 12 val. – „SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI“ (pagal brolių Grimmų pa-saką). Aut. ir rež. O. Žiugžda

KlaipėdaKlaipėdos valstybinis dramos teatras15, 16 d. 18.30 Didžiojoje salėje – B. Brechto

„VESTUVĖS“. Rež. O. Koršunovas (OKT/Vil-niaus miesto teatras)18 d. 18.30 Kamerinėje salėje – P.O. Enquisto

„LŪŠIES VALANDA“. Rež. M. Ķimele20 d. 17 val. Mažojoje salėje – PREMJERA! J. Anouilh’o „EURIDIKĖ“. Rež. M. Pažereckas

Klaipėdos muzikinis teatras11 d. 19 val. Žvejų rūmuose – W.A. Mozarto

„DON ŽUANAS“. Rež. J. Vaitkus, dir. statyto-jas J. Wallnigas, dir. T. Ambrozaitis13 d. 13 val. – A. Kučinsko „BULVINĖ PA-SAKA“. Dir. D. Zlotnikas18 d. 18.30 Klaipėdos fakulteto koncertų salėje – koncertas „Vasaros atspindžiai“. Solistai R. Štemanetian, T. Jakas, M. Nar-montas, V. Trakys, E. Stankutė, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras Dir. D. Zlotnikas. Programoje W.A. Mozarto, G. Rossini, G. Bizet, Ch. Gounod ir kt. kūriniai

ŠiauliaiŠiaulių dramos teatras11 d. 18.30 Mažojoje salėje – „VISU GREIČIU ATGAL!“ (pagal P. Notte pjesę „Dvi poniu-tės pakeliui į Šiaurę“). Rež. A. Lebeliūnas12 d. 18 val. – PREMJERA! „VASARVIDŽIO NAKTIES SAPNAS“. Rež. ir scenogr. P. Ignatavičius13 d. 18 val. – B. Kapustinskaitės „TERA-PIJOS“. Rež. K. Glušajevas (OKT / Vilniaus miesto teatras)17 d. 11 val. Panevėžio teatre „Menas“ –

„BLUSYNO PASAKOJIMAI“ (pagal G. Mor-kūno knygą). Rež. A. Gluskinas17 d. 11 val. Panevėžio teatre „Menas“ – A. Špilevojaus „BAGADELNIA“. Rež. A. Špilevojus17 d. 19 val. – N. De Pontcharra „ŽIURKIA-GALVIAI“ (Klaipėdos jaunimo teatras)18, 19 d. 18.30 – „NEBYLYS“ (pagal J. Tumą-Vaižgantą). Rež. J. Vaitkus 20 d. 15, 18 val. – A. Špilevojaus „BAGADEL-NIA“. Rež. A. Špilevojus

PanevėžysJuozo Miltinio dramos teatras11 d. 18 val. Anykščių kultūros centre – I. Bručkutės „HOTEL UNIVERSALIS“. Rež. A. Gornatkevičius 12 d. 18 val. Panevėžio bendruomenių rū-muose – M. Camoletti „PRANCŪZIŠKOS SKYRYBOS“. Rež. D. Kazlauskas13 d. 12 val. – S. Maršako „KATĖS NAMAI“. Rež. V. Mazūras 17 d. 18 val. – W. Russello „MOTERIMS IR JŲ VYRAMS“. Rež. L. Kondrotaitė18 d. 18 val. – M. Zalytės „MARGARITA“. Rež. A. Kėleris18 d. 18 val. Varėnos kultūros centre –

„ZYGFRYDAS“ (pagal I. Šeiniaus romaną „Siegfried Immerselbe atsijaunina“). Rež. G. Aleksa 19 d. 18 val. Panevėžio muzikiniame teatre – N. Simono „PASKUTINYSIS IŠ AISTROS KA-MUOJAMŲ MEILUŽIŲ“. Rež. G. Gabrėnas20 d. 12 val. – „PATS BAISIAUSIAS SPEK-TAKLIS“ (pagal H. Hoffmanno pasakas). Rež. L. Kurjački20, 23 d. 18 val. – PREMJERA! V. Klimačeko

„SNIEGAS. MOTERIS. DVIKOVA“. Rež. U. Bartoševičiūtė. Vaidina J. Čepulis, T. Gryn, A. Kėleris, E. Koriznaitė, L. Marti-nonytė, J. Nemanytė, E. Pavilionis, L. Sėdžius

K o n c e r t a i

Lietuvos nacionalinė filharmonija12 d. 19 val. Nacionalinėje dailės galerijoje – fes-tivalio „Gaida“ koncertas. T. Tagaq (balsas), R. Lipinaitytė (smuikas), I. Baikštytė (forte-pijonas), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Dir. M. Pitrėnas. Antroji diri-gentė Ch. Duncan. Programoje Th. Adès, A. Martinaičio, T. Tagaq, Ch. Duncan, J. Martin kūriniai13 d. 12 val. renginių ir poilsio centre „Gerva-lis“, Klykių k. Utenos r. – edukacinis koncer-tas visai šeimai „Senukas augino dygliuotą agavą“ (pagal V. Palčinskaitės knygą „Eilė-raščiai iš namų“). Čiurlionio kvartetas, ra-šytoja V. Palčinskaitė, V. Kazlauskas (gitara, vokalas), aktorė I. Liutkevičiūtė, režisierė D. Storyk13 d. 16 val. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje – kamerinės muzikos koncertas

„Vizijos“. Lietuvių kompozitorių muzikos kompaktinės plokštelės pristatymas. An-samblis „Musica humana“. Solistai S. Liamo (sopranas), A. Vizgirda (fleita), R. Beinaris (obojus), G. Kviklys (klavesinas). Programoje M. Radvilos, E. Balsio, M.K. Oginskio, R. Šileikos, J. Tallat-Kelp-šos, J. Naujalio, V. Striaupaitės-Beinarienės, M.K. Čiurlionio, A. Martinaičio, G. Savinie-nės kūriniai13 d. 12 val. Renginių ir poilsio centre „Gerva-lis“, Klykių k., Utenos r., 20 d. 12 val. Val-dovų rūmų Renginių salėje – koncertas visai šeimai „Senukas augino dygliuotą agavą“ (pagal V. Palčinskaitės knygą „Eilėraščiai iš namų“). Dalyvauja Čiurlionio kvartetas, rašytoja V. Palčinskaitė, V. Kazlauskas (gitara, vokalas), aktorė I. Liutkevičiūtė, re-žisierė D. Storyk16 d. 19 val. Nacionalinėje dailės galerijoje – festivalio „Gaida“ koncertas. Jonas Mekas. In memoriam. Valstybinis Vilniaus kvarte-tas. Solistė G. Gelgotė (sopranas). Progra-moje J. Juzeliūno, B. Kutavičiaus, T. Pericho, Ph. Glasso kūriniai18 d. 19 val. Vilniaus rotušėje – orkestro muzikos koncertas „Pasakojimai iš Rytų“. Muzikos tiltai: Lietuva – Turkija – Azer-baidžanas. Lietuvos kamerinis orkestras, solistas Ç. Akyol (arfa). Dir. Y. Adigözəlovas. Programoje Ü. Hacıbəyovo, M. Grandjany, M. Ravelio, Â. Veyselio ir kt. kūriniai

VilniusVilniaus kongresų rūmai11 d. 19 val. – N. Luganskis (fortepijonas), Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Dir. G. Rinkevičius. Programoje J. Brahmso, A. Brucknerio kūriniai19 d. 19 val. – festivalio „Gaida“ koncer-tas „Steve Reich „Music For Ensemble And Orchestra“. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vad. ir vyr. dir. G. Rinke-vičius), solistas K. Gersteinas (fortepijonas, JAV). Dirigentai Th. Adèsas (D. Britanija), K. Variakojis

Šv. Kotrynos bažnyčia12 d. 18 val. – S. Bareikio, O. Ditkovskio koncertas13 d. 18 val. „Mozart: niekuo neišsiskirian-tis koncertas“. Vilniaus miesto ansamblis

„Mikroorkéstra“ (vad. M. Levickis)14 d. 18.15 prie S. Moniuškos paminklo – dai-nuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“. Muzikinė, poetinė, teatrinė ekskursija po Vilnių, Šv. Kotrynos bažnyčią. Atlikėjai multiinstrumentalistas S. Sasnauskas, gi-das ir skaitovas D. Jokūbaitis15 d. 19.30 – P. Kilbauskas, T. Nagai (perku-sija, Japonija). Programoje solinio albumo

„Elements“ pristatymas17 d. 19 val. – dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš“. Atlikėjai grupė „Baltos varnos“ ir styginių kvartetas

Šv. Jonų bažnyčia18 d. 18 val. – Vilniaus universiteto alumnų choro „Pro musica“ (vad. R. Gelgotienė) šventinis koncertas, skirtas 15-os metų su-kakčiai. Kartu su „Pro musica“ koncertuoja Kijevo valstybinio universiteto mišrus cho-ras „Dnipro“ (vad. I. Dušejko) ir Vilniaus universiteto kamerinis orkestras (vad. M. Jankūnas). Programoje M. Palmeri, E. Maricone’s ir kt. kūriniai

Lietuvos muzikų rėmimo fondas16 d. 18 val. S. Vainiūno namuose – Trečia-dienio vakaras-koncertas kompozitoriaus S. Vainiūno atminimui. Pažintis su daili-ninko K.E. Šatūno vitražu „Muzika“ Palan-gos S. Vainiūno meno mokykloje, svečiuose profesorius K. Grybauskas ir kt.

Va k a r a i

VilniusNacionalinė dailės galerija16 d. 20 val. – Architektūros [pokalbių] fondas kviečia diskutuoti architektūros kri-tikos tema pokalbių cikle „gražu / negražu“. Kritiko ir platformos „Failed Architecture“ kūrėjo M. Minkjano paskaita

Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka11 d. 12 val. Kino salėje – dokumentinių filmų ciklas „XX amžiaus slaptieji archyvai“. „Lai-vyno paradas“ (rež. G. Sviderskytė)15 d. 18 val. Valstybingumo erdvėje – G. Be-resnevičiaus knygos „Lietuvių religijos ir mitologijos“ (leidykla „Tyto alba“) sutiktu-vės. Pokalbyje dalyvauja etnologė, tautosa-kos, baltų religijos ir mitologijos tyrinėtoja R. Racėnaitė, religijotyrininkas, mitologas D. Razauskas ir rašytojas, literatūros tyri-nėtojas R. Kmita.

16 d. 17.30 Konferencijų salėje – S. Žvirgždo

paskaita „Portreto metamorfozės“

Retrospektyva „Wernerio Herzogo pasauliai“

15 d. 18 val. Kino salėje – „Stiklo širdis“

(Herz Aus Glas), 1976 m.

17 d. 18 val. Kino salėje – „Laiko ratas“ (Rad

Der Zeit), 2003 m.

Rotušė

15 d. 18 val. – „Vilniaus meno istorija ar-

chitektūroje“. Architekto A. Gučo paskaita

„Muzikuojantys miesto pastatai“

7 meno dienos | 2019 m. spalio 11 d. | Nr. 32 (1311)16 psl.

Redaktorė – Monika Krikštopaitytė (dailė)Atsakingoji sekretorė – Rūta Jakimavičienė

Kinas – Živilė Pipinytė | Teatras, šokis – Ieva TumanovičiūtėMuzika – Laimutė Ligeikaitė | Stilius – Rita Markulienė, Violeta KundrotienėDizainas – Jokūbas Jacovskis | Maketas – Vanda ČemerkaitėFinansininkė – Brigita Misiuvienė | Direktorius – Linas Vildžiūnas

© „7 meno dienos“. Kultūros savaitraštis. Išeina penktadieniais. Leidžiamas nuo 1992 m. sausio 10 d. Leidėjas VšĮ „7 meno dienos“, S. Konarskio g. 49, 03123 Vilnius. Tel. 2613039. El. paštas redakcija@7md.lt. ISSN 1392-6462. 4 sp. l. Tiražas 800 egz. Spausdino UAB „Valdo leidykla“, Gedimino g. 34, Ukmergė

Remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas Lietuvos kultūros taryba LR kultūros ministerija

Savaitės filmai

****** – šedevras, ***** – pasižiūrėti būtina, **** – geras filmas, *** – būna ir geriau, ** – jei turite daug laiko, * – niekalas

Spalio 11–17Ki no re per tu a ras

Ad Astra ****Klifordas Makbraidas (Tommy Lee Jones) paliko Žemę, kai jo sūnui Rojui

buvo šešiolika. Klifordas išvyko ieškoti visatoje tolimų civilizacijų. Netoli Neptūno jo kosminis laivas dingo iš radarų. Po keliolikos metų Rojus (Brad Pitt) turi vykti į kosmosą, kad išgelbėtų Žemę nuo artėjančios katastrofos. Tai bus ne tik ekspedicija į tamsos centrą, bet ir ekstremali šeimos traumų tera-pija. Vieno originaliausių šių dienų kino režisierių Jameso Gray’aus („Jardai“,

„Kartą Niujorke“) filme taip pat vaidina Ruth Negga, Liv Tyler, Donaldas Sutherlandas, Johnas Ortizas, Gregas Brykas (Brazilija, Kinija, JAV, 2019).Bėglys **

Prieš penkiolika metų vadovaujamas savo tėvo, pulkininko Rodino, Andrejus mokėsi specialiojoje mokykloje, kurioje paaugliai rengiami tapti užsienio žvalgybos agentais. Kai eksperimentas baigėsi, Andrejus liko Eu-ropoje ir stengėsi neprisiminti praeities. Bet kartą jam paskambino tėvas, kurį visi laikė žuvusiu. Jis pranešė, kad paskelbta Andrejaus medžioklė. Kas nusprendė jį sunaikinti, neaišku. Andrejus suranda merginą, su kuria kartu mokėsi, ir bando išsiaiškinti, kas jį įvėlė į negailestingą šnipų žaidimą. Kareno Oganesiano filme vaidina rusų žvaigždės Aleksandras Petrovas, Vladimiras Maškovas, Svetlana Chodčenkova, Konstantinas Lavronenka. Dalis filmo sukurta Rygoje, Jūrmaloje ir Kaliningrade. (Rusija, 2019) Džokeris ****

Rugsėjį Venecijos „Auksiniu liūtu“ apdovanotas Toddo Phillipso filmas rodo „Betmeno“ piktadario priešistorę. ...Gotamas, 9-ojo dešimtmečio pradžia. Komikas Arturas Flekas gyvena kartu su sergančia motina, nuo mažens jį mokiusia „vaikščioti su šypsena veide“. Bandydamas dovanoti žmonėms džiaugsmą ir nešti pasauliui gėrį, Arturas susiduria su žmonių žiaurumu ir pamažu prieina išvadą, kad pasaulis gaus iš jo ne šypseną, o piktadario Džokerio grimasą. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Joaqui-nas Phoenixas, taip pat vaidina Robertas De Niro, Zazie Beetz, Frances Conroy, Marcas Maronas, Billas Campas (JAV, Kanada, 2019). Dvynys ***

Garsaus kinų režisieriaus Ango Lee filmo herojus Henris (Will Smith) – samdomas žudikas, pasirengęs išeiti į užtarnautą poilsį. Netikėtai jis tampa agento, sugebančio numatyti kiekvieną Henrio žingsnį, taikiniu. Filme taip pat vaidina Mary Elizabeth Winstead, Clive’as Owenas, Benedictas Won-gas. (JAV, Kinija, 2019)Po vedybų ***

Barto Freundlicho filmo herojė Izabelė (Michelle Williams) paskyrė gyve-nimą našlaičių namams, kurie atsidūrė ties bankroto riba. Ji sužino, kad padėti gali turtinga amerikietė: Teresa (Julianne Moore) pasirengusi skirti didelę sumą. Moterys susitinka Niujorke, bet viskas keičiasi, kai Izabelė atsitiktinai pamato Teresos vyrą (Billy Crudup). Ji dar nežino, kad kažkas pradėjo žaidimą svetimais likimais, kuriame tiesa gali būti pavojingesnė už melą. (JAV, 2019)Zerovilis ***

1969-ųjų rugpjūtį į Holivudą atvyksta jaunas aktorius Žeromas Vikaras. Ant jo nuskustos galvos puikuojasi tatuiruotė – kadras iš George’o Stevenso filmo su Elizabeth Taylor ir Montgomery Cliftu. Vikaras tikisi padaryti karjerą, bet greit praranda iliuzijas. Kinas jau nebe menas, bet didelis vers-las, o Holivudą valdo seksas, narkotikai ir rokenrolas. Naujoji kinemato-grafininkų karta kuriasi JAV kino sostinėje ir radikalus nonkonformistas Vikaras čia jaučiasi nereikalingas. Aktorius ir režisierius Jamesas Franco į savo naują komediją pakvietė Megan Fox, Joey King, Sethą Rogeną, Jacki Weaver, Craigą Robinsoną ir Horatio Sanzą, kuriam teko Franciso Fordo Coppolos vaidmuo (JAV, 2019).

VilniusForum Cinemas Vingis11, 13 d. – Dvynys (Kinija, JAV) – 11.15, 16.40, 21 val.; 12 d. – 11.15, 16.40, 18.15, 21 val.; 14 d. – 11.15, 16.40, 2130; 15 d. – 11.15, 16.40; 16 d. – 11.15, 16.40, 19.10, 21 val.; 17 d. – 11.15, 16.40, 19.1511, 13, 14 d. – Dvynys (3D, HFR, Kinija, JAV) – 13.10, 18.40; 12, 15, 16, 17 d. – 13.1011–14, 16, 17 d. – Mažulė Džeksi (JAV) – 16.20, 19.15, 21.4511, 13 d. – Šuniškas pokštas (Kanada, JAV) – 11, 13.50, 16.10, 18.10; 12, 14, 15, 17 d. – 11, 13.50, 16.10; 16 d. – 11, 13.50, 16 val.11–14, 17 d. – Šokis svajonės ritmu 2 (JAV) – 13.20, 18.25; 15, 16 d. – 13.2011–14, 16, 17 d. – Po vedybų (JAV) – 15.45, 20.55; 15 d. – 15.4514 d. – G. Puccini „Turandot“. Tiesioginė premjeros transliacija iš Niujorko Metro-politeno operos – 18 val.27 d. – A. Glazunovo „Raimonda“. Tiesio-ginė transliacija iš Maskvos Didžiojo teatro – 17 val.11–20 d. – festivalis „Nepatogus kinas“15 d. – Geriausios 2019 metų „Kanų liūtų“ reklamos – 16.20, 19, 21.30; 16, 17 d. – 19, 19.2017 d. – Pats sau milijonierius (rež. T. Vidman-tas) – 19 val.Visą repertuarą rasite www.forumcinemas.lt

Forum Cinemas Akropolis 11, 12 d. – Dvynys (Kinija, JAV) – 11, 13.20, 16.05, 18.50, 21.50, 23.40; 13, 14, 16, 17 d. – 11, 13.20, 16.05, 18.50, 21.50; 15 d. – 11, 13.20, 16.0511–14, 16, 17 d. – Šuniškas pokštas (Kanada, JAV) – 10.30, 12.35, 14.20, 17 val.; 15 d. – 10.30, 12.35, 14.2011, 12 d. – Mažulė Džeksi (JAV) – 16.45, 19.20, 21.25, 23.15; 13, 14, 16, 17 d. – 16.45, 19.20, 21.25; 15 d. – 16.4511–14, 16, 17 d. – Šokis svajonės ritmu 2 (JAV) – 14.30, 18.30; 15 d. – 14.3011–14, 16, 17 d. – Po vedybų (JAV) – 20.4515 d. – Geriausios 2019 metų „Kanų liūtų“ reklamos – 16.30, 19, 21.30, 22 val.; 16, 17 d. – 19, 19.2017 d. – Pats sau milijonierius (rež. T. Vidman-tas) – 18.30Visą repertuarą rasite www.forumcinemas.lt

SkalvijaDokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ 11 d. – Rungtynės namuose (Lenkija, Pran-cūzija, Ukraina) – 17.3011 d. – Vakarų arabai (Danija, Olandija) – 19.4511 d. – Mėlynoji Novalio rožė (Brazilija) – 21.2012 d. – Pamirštos šlovės muziejus (Kanada, Bosnija ir Hercegovina) – 16.3012 d. – Kitokia meilės istorija (Danija, Olan-dija, Švedija, Tailandas) – 18.3012 d. – Selfis (Prancūzija, Italija) – 20.30 13 d. – Misteris Gėjus Sirija (Turkija, Vokie-tija, Prancūzija) – 18.3013 d. – Kabulas, vėjuotasis miestas (Olan-dija, Afganistanas, Japonija, Vokietija) – 20.4514 d. – Ketvirtoji karalystė (Ispanija, JAV, Meksika) – 19 val.14 d. – Labas, robote (Vokietija) – 20.4515 d. – Juodoji motina (JAV) – 19 val.15 d. – Paskutinę akimirką (D. Britanija) – 20.4516 d. – Eteris (Turkija, Italija) – 18 val.16 d. – Gera mirtis (Slovakija, Čekija, Aus-trija, Prancūzija, Šveicarija) – 20 val.

17 d. – programa „Kai suaugsim“ – 17.3017 d. – Campo (Portugalija) – 19.1512 d. – Kita tylos pusė (rež. A. Puipa) – 14.2013 d. – Džono F. Donovano mirtis ir gyveni-mas (D. Britanija, Kanada) – 14.40; 15 d. – 16.4013 d. – Roza Liuksemburg: laisvės kaina (Vokietija) – 17 val.14 d. – Seansas senjorams. Nematoma (rež. I. Jonynas) – 15 val.14 d. – Nijolė (Lietuva, Italija) – 17 val.; 17 d. – 16 val.16 d. – Animus Animalis (dok. f., rež. A. Že-gulytė) – 16.40Karlsono kinas12 d. – Šuniškas pokštas (Kanada, JAV) – 12.2013 d. – Sniego vaikis (Kinija, JAV) – 12.50

Pasaka11 d. – Medaus šalis (Makedonija) – 16.45; 13 d. – 18.1511 d. – Džokeris (JAV) – 21.45; 12 d. – 15, 22 val.; 13 d. – 16, 20.30; 14 d. – 21.1511, 12 d. – (Ne)tikros prancūziškos vestuvės 2 (Prancūzija) – 17 val.; 13 d. – 18.45; 14 d. – 17.30; 17 d. – 18.3011, 12 d. – Saldi dienos pabaiga (Lenkija) – 19 val.; 13 d. – 19.45; 14 d. – 20.45; 16 d. – 18.1511 d. – Po vedybų (JAV) – 21 val.; 12 d. – 21.30; 13 d. – 14.15; 17 d. – 20.3011 d. – Kita tylos pusė (rež. A. Puipa) – 17.15; 12 d. – 16.4511 d. – Nematoma (rež. I. Jonynas) – 19.30; 12 d. – 21 val.; 13 d. – 14 val.11 d. – Džono F. Donovano mirtis ir gyvenimas (D. Britanija, Kanada) – 21.30; 13 d. – 20.1512 d. – Dauntono abatija (D. Britanija) – 14.3012 d. – Gimtinė (rež. T. Vengris) – 14.4512 d. – „Scanoramos“ belaukiant. Ka-riaujanti moteris (Islandija, Prancūzija, Ukraina) – 17 val.12 d. – Pavarotti (JAV, D. Britanija) – 19.1513 d. – Ad Astra (JAV) – 20.4513 d. – Agnès apie Varda (dok. f., Prancū-zija) – 14.3013 d. – Animus Animalis (dok. f., rež. A. Že-gulytė) – 16.4514 d. – Obuoliai, viščiukai ir chimeros (dok. f., Ispanija) – 18 val.14 d. – Vieną kartą Holivude (JAV) – 21 val.14 d. – Nijolė (Lietuva, Italija) – 17.1514 d. – Tobulas vyras (Prancūzija) – 19 val.15 d. – Geriausios „Kanų liūtų“ reklamos – 15.30, 21 val.; 16 d. – 18.30, 21, 20.15; 17 d. – 20.45Festivalis „Nepatogus kinas“11 d. – Labas, robote (Vokietija) – 18.3012 d. – Rungtynės namuose (Lenkija, Pran-cūzija, Ukraina) – 17.3012 d. – Dar kažkas kitaip (Olandija) – 19.4513 d. – Vidurnakčio keliautojai (JAV, D. Bri-tanija, Kanada, Kataras) – 16.3013 d. – Transnistra (Belgija, Danija, Šve-dija) –18.3014 d. – Vakarų arabai (Danija, Olandija) – 19.3015 d. – Novaja (Rusija) – 18 val.16 d. – Normalumas (Italija, Švedija) – 18 val.16 d. – Ieškant Evos (Vokietija) – 20.4517 d. – Magiškas V gyvenimas (Bulgarija, Danija, Suomija) – 18 val.17 d. – Lenkai vs lenkai (Lenkija, Prancū-zija) – 19.45

MO salė11 d. – „Scanoramos“ belaukiant. Kaltė (Da-nija) – 18 val.11 d. – Saldi dienos pabaiga (Lenkija) – 20 val.; 13 d. – 19.4513 d. – Nepaprasta Remio kelionė (Prancū-zija) – 15 val.13 d. – „Scanoramos“ belaukiant. Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį (Da-nija, Norvegija, Prancūzija, Vokietija, Šve-dija) – 17.15

KaunasForum Cinemas11, 13, 14 d. – Dvynys (3D, HFR, Kinija, JAV) – 13.40, 19.10; 12, 15, 16, 17 d. – 13.4011–13 d. – Dvynys (Kinija, JAV) – 10.40, 17, 22.20, 23.50; 14 d. – 10.40, 17.30, 22.20; 15 d. – 10.40; 16 d. – 10.40, 19, 22.20; 17 d. – 10.40, 17, 19.30, 22.2011–14, 16, 17 d. – Šuniškas pokštas (Kanada, JAV) – 11, 13.10, 15.15, 17.20; 15 d. – 11, 13.10, 15.1511, 12 d. –14, 16, 17 d. – Mažulė Džeksi (JAV) – 17.05, 21.30; 15 d. – 17.05, 23.10; 13, 14, 16, 17 d. – 17.05, 21.30, 23.1011–14, 16 d. – Šokis svajonės ritmu 2 (JAV) – 16.10, 19.30; 15, 17 d. – 16.1011–14, 16, 17 d. – Po vedybų (JAV) – 20.1014 d. – G. Puccini „Turandot“. Tiesioginė premjeros transliacija iš Niujorko Metro-politeno operos – 18 val.27 d. – A. Glazunovo „Raimonda“. Tiesio-ginė transliacija iš Maskvos Didžiojo teatro – 17 val.15 d. – Geriausios 2019 metų „Kanų liūtų“ reklamos – 16.30, 19, 21.40; 16, 17 d. – 19 val.17 d. – Pats sau milijonierius (rež. T. Vidman-tas) – 18.30Visą repertuarą rasite www.forumcinemas.lt

RomuvaLenkų kino festivalis11 d. – Tamsu, beveik naktis (Lenkija) – 17.30 11 d. – Saldi dienos pabaiga (Lenkija) – 20 val.12 d. – Autsaideris (Lenkija) – 16.30 12 d. – Ponas Džounsas (Lenkija, D. Brita-nija, Ukraina) – 18.30 13 d. – Saldi dienos pabaiga (Lenkija) – 14 val. 13 d. – Dar viena gyvenimo diena (Lenkija, Ispanija, Vokietija, Belgija, Vengrija) – 16.30 13 d. – Trenerio duktė (Lenkija) – 18.3012 d. – Kita tylos pusė (rež. A. Puipa) – 14 val.12 d. – Po vedybų (JAV) – 21 val. Festivalis „Nepatogus kinas“14 d. – Brolis (D. Britanija) – 17.3014 d. – Vidurnakčio keliautojas (JAV, D. Bri-tanija, Kanada, Kataras) – 20.30 15 d. – Karštis: (r)evoliucija virtuvėje (Ka-nada) – 17.45 15 d. – Ryšys (Lenkija, Islandija) – 19.30 15 d. – Mėlynoji Novalio rožė (Brazilija) – 21 val. 16 d. – El Padre Medico (Lietuva, Brazi-lija) – 18 val. 16 d. – Žvėrys (Vokietija) – 20.45 17 d. – Žemė (Austrija) – 17.4517 d. – Heilo apygarda šį rytą, šį vakarą (JAV) – 20.30

„Dvynys“