Kanonų teisė

Darbą parengė:Giedrė Malakaitė

Aušra KasiliauskaitėTEbns1-01

Bažnyčia viduramžių Europoje

Krikščionių bažnyčia pradėjo formuotis I a. pradžioje Romos imperijos teritorijoje.

II - IV a. krikščionys buvo nuožmiai persekiojami dėl savo tikėjimo.

Imperatorius Konstantinas 313 m. ediktu leido viešai išpažinti krikščionybę.

IV a. pabaigoje, imperatoriams priėmus krikščionybę, ji tapo valstybine Romos imperijos religija. Tai krikščionims sudarė sąlygas panaudoti savo organizacijų kūrimui imperijos įstatymus, dvasininkams pradėtos teikti privilegijos.

Bažnyčia įgijo jurisdikcijos galią, teisę teisti dvasininkus, vienuolius ir jai pavaldžius žmones.

Pradžioje tai buvo drausminė atsakomybė, o didžiausia jos taikoma bausmė buvo - pašalinimas iš savo tarpo, draudžiant dalyvauti šventose apeigose, eiti sakramentų, gauti nuodėmių atleidimą, katalikiškai laidoti.

Žlugus Vakarų Romos imperijai, ten buvusi bažnyčia išliko nepaliesta, išlaikė romėnų tradicijas, mokslą ir civilizaciją, kunigai virto pažangiausiu to meto visuomenės sluoksniu.

Ankstyvaisiais viduramžiais bažnyčia dar labiau sustiprėjo, išaugo jos privilegijos ir įtaka visuomenėje.

Iki pat XI a. bažnyčia buvo vertinama ne kaip politinis darinys, o pirmiausia kaip dvasinė žmonių bendrija.

Simonija - viduramžiais katalikų ir kitose bažnyčiose bažnytinių rangų, pareigų, privilegijų ir su jomis susijusių turtų pirkimas bei pardavimas. Ji įsigalėjo IX – X a.

Investitūra - katalikų dvasininko paskyrimo bažnytinėms pareigoms aktas, suteikiantis teisę valdyti pasaulietinį turtą (leną).

Skirtinga Vakarų ir Rytų Europos raida, Romos popiežių ir Konstantinopolio patriarchų varžybos dėl įtakos krikščionių tarpe 1054 m. atvedė prie krikščionių bažnyčios skilimo, vadinamo Didžiąja schizma, į Vakarų (Romos katalikų) ir Rytų (graikų katalikų) bažnyčias.

Popiežių revoliucija

Kovodami su Europos monarchais už savo politinę įtaką, Romos popiežiai griebėsi neįprastų bažnytinių priemonių, tokių kaip interdiktas, reiškęs draudimą tam tikroje teritorijoje 3-60 metų atlikinėti religines apeigas, neatskiriant nuo bažnyčios.

Šios kovos dėka Romos katalikų bažnyčioje ir jos santykiuose su pasaulietiškąja valdžia įvykę pokyčiai yra vadinami popiežiaus Grigaliaus VII reformomis arba Popiežių revoliucija.

Vormso konkordatas

Romos katalikų bažnyčia virto savotiška eksteritorine bendraeuropine teokratine monarchija.

Bažnyčia jau turėjo savo politikos, finansų ir teismų organus, savo diplomatinę tarnybą.

1122 m. Vormso konkordatu tarp Romos popiežiaus Kaliksto II ir Vokietijos imperatoriaus Henriko V buvo pasiektas susitarimas, pagal kurį asmenis dvasiškoms pareigoms užimti skiria popiežius, o imperatorius tik priima iš dvasininko ištikimybės priesaiką ir suteikia jam pasaulietiškąją valdžią toje teritorijoje, kurioje jis gavo pareigas.

Kanonų teisėKanonų (gr. kanon - taisyklė,

įsakymas; taip pavadintos bažnyčios nustatytos ir įteisintos dogmos, taisyklės) teisei tenka ypatinga vieta europinės teisinės kultūros formavimiasi. Ji sugebėjo įsiskverbti į germanų teisynus, į Karolingų, vėliau - Šventosios Romos imperijos įstatymus.

Kanonų teisės reikšmę Vakarų Europos visuomenėje nulėmė tai, kad ši teisės sistema susiformavo ir buvo paskleista įtakingos ir politiniu požiūriu galingos Romos katalikų bažnyčios.

Ji buvo vienintelė teisės sistema, jungianti lokalines skirtingų Europos šalių teisės sistemas.

Kanonų teisė taip pat išsiskyrė savo universalumu, nes ji labai greitai išėjo iš bažnyčios vidinės teisės rėmų ir ėmė reguliuoti platų visuomeninių santykių, kylančių ne tik dvasiniame, bet ir pasaulietiniame gyvenime, kompleksą.

Kiekvienas žmogus pakluso Kanonų teisei. Šios teisės buvo mokoma universitete.

Bruožai

Ši teisė buvo eksteritoriali (jungė skirtingas Europos šalių teisės sistemas);

Universali (greitai pradėjo reguliuoti visuomeninius santykius);

Plačiai žinoma.

Teisės kodifikacija

Pirma, nors neoficiali bet labai reikšminga kanonų teisės kodifikacija buvo atlikta Bolonijos vienuolio Gratiano, apie 1140 m.

Popiežiaus Grigaliaus IX nurodymu, XIII a. pradėtas oficialus pilnas kanonų teisės kodifikavimo darbas. Išleidus keletą kanonų rinkinių, Grigalius XIII nurodė, sujungti į vieną rinkinį, kuris 1582 m. oficialiai imtas vadinti "Kanonų teisės sąvadu" - Corpus juris canonici.

Kanonų teisės sąvadas tapo pripažintu oficialiu Romos katalikų bažnyčios kanonų teisės šaltiniu ir, daug kartų naujai išleistas, išbuvo iki XX a.

Teisės sistemos elementai

Kanonų teisės sistemos pagrindu buvo tam tikri fundamentalūs bažnyčios politinės organizacijos konstituciniai principai.

Kanonistai remdamiesi Grigaliaus reforma, XII-XIII a. įtvirtino vyriausiąją popiežiaus valdžią.

Popiežiaus pareigos: teisėjas, įstatymų leidėjas, bažnyčios vadovas, valdytojas.

Tačiau popiežiaus valdžią ribojo bažnyčios vadovo renkamumo principas.

Sutarčių teisės

Kanonų teisė nekėlė ypatingų reikalavimų sutarties formai: bet kokios formos pasižadėjimas reiškė sutarties sudarymą.

Sutartims taikė pagrindinį principą – privalomą vykdymą, nes nevykdymas buvo prilygintas nuodėmei - melui.

Kitas sutartims taikytas principas - "teisingos kainos" principas reiškęs, kad pagal kiekvieną sutartį keičiami daiktai ar paslaugos privalo turėti adekvačią vertę.

Naujovės turto paveldėjimosrityje

Įvedus krikščionybę įvairiose Europos srityse paplito taisyklės, kad viena palikimo dalis tenka karaliui, antra- įpėdiniui, trečia- Dievui.

Testamento reikalavimai sumažinti iki minimumo.

Teisėtu testamentu laikyti ne tik „paskutiniai žodžiai“, ištarti mirties patale, bet ir paprasti žodiniai mirštančiojo pareiškimai.

Įvestas testamento vykdytojo institutas.

Bausmės dvasininkams

Bažnyčia buvo išleidusi daug "bausmių nuostatų" su nusikaltimų-nuodėmių ir bausmių už jas sąrašais.

Pradžioje buvo taikomi tik dvasininkams.

Greitai paplito visiems tikintiesiems.

Bažnyčios žinioje buvo nusikaltimai tikėjimui – erezija, šventvagystė, raganavimas ir kt.

Nusikaltusiems dvasininkams buvo taikoma bažnytinių teisių (pvz., teikti sakramentus) tam tikram laikui atėmimas, pašalinimas iš tam tikrų pareigų, įpareigojimas atlikti labdaringą darbą, žalos nukentėjusiesiems atlyginimas, pasninkas, keliavimas į šventas vietas,  o griežčiausia bausmė- anatema (atskyrimas nuo bažnyčios).

Korporacinė nuosavybė

Bažnyčios nuosavybei buvo būdinga, kad ji turėjo korporacinį pobūdį, t. y. priklausė ne atskiram asmeniui, o bažnytinei bendruomenei.

Vyskupystės, abatijos, parapijos ar kitos bažnytinės korporacijos atitinkamas pareigūnas buvo laikomas įgaliotu asmeniu, kuris turėjo tinkamai valdyti turtą.

Bažnyčios nuosavybė žemei skyrėsi nuo pasaulietiškos tuo, kad ji dažnai buvo atleidžiama nuo feodalinių prievolių.

Ačiū už dėmesį