Romana s

Iš rusų kalbos vertėedvaRdas viskanta

lev tolstoj

PIRMA DALIS

7

I

T uo metu Peterburge, aukštosiose sferose, su didesniu įkarščiu negu kada nors vyko sudėtinga Rumiance­vo, prancūzų, Marijos Fiodorovnos, sosto įpėdinio

ir kitų partijų kova, kaip visada rūmų tra nų trimitavimo nustelbia­ma. Bet ramus, prabangus, tik gyvenimo šešėliais, jo atspindžiais tesirūpinantis Peterburgo gyvenimas ėjo po senovei; ir dėl tokios šio gyvenimo eigos reikėjo dėti didelių pastan gų norint suvokti pa­vojų ir tą sunkią padėtį, kurioje buvo atsidūrusi rusų tauta. tie pa­tys buvo priėmimai rūmuose, baliai, tas pats prancū zų teatras, tie patys atskirų rūmų interesai ir tos pačios intrigos. tik aukščiausiose sferose buvo stengiamasi priminti sunkią dabartinę padėtį. Žmonės pašnibždom pasakojo, kaip skirtingai pasielgusios tomis sunkiomis aplinkybėmis abi imperatorienės1. Imperatorienę Marija Fiodorov­na, susirūpinusi savo žinioje esančių labdaringųjų ir auklėjamųjų įstaigų gerove, paliepė iškelti visus institutus į Kazanę, ir šių įstaigų daiktai jau buvo supakuoti. o imperatorienė jelizaveta Aleksejevna, paklausta, kokių ji malonės duoti paliepimų, su jai įprastu rusišku patriotizmu teikėsi atsakyti, kad dėl valstybinių įstai gų ji negalinti duoti paliepimų, nes tai esąs imperatoriaus reikalas; o dėl to, kas priklausą nuo jos, teikėsi pasakyti, kad ji paskutinė išva žiuosianti iš Peterburgo.

Pas Aną Pavlovną rugpjūčio dvidešimt šeštąją, kaip tik Borodi­no kautynių dieną, įvyko vakaras, kurio įdomiausią momentą turė­jo suda ryti metropolito laiškas, parašytas siunčiant carui šventojo sergijaus paveikslą. Šis laiškas buvo laikomas patriotinės, dvasiškos

8

l e v t o l s t o j

gražbylys tės pavyzdžiu. jį perskaityti turėjo pats kunigaikštis vasili­jus, garsė jantis skaitymo menu. ( jis taip pat skaitydavo ir pas impe­ratorienę.) visas skaitymo menas buvo tas, kad skaitytojas garsiai, prodainiu, kartais desperatiškai suklykdamas, kartais švelniai mur­mėdamas bė rė žodžius, visiškai neatsižvelgdamas į jų reikšmę, taigi visiškai pri puolamai vienam žodžiui kliūdavo sustūgimas, kitam – murmesys. Šis skaitymas, kaip ir visi Anos Pavlovnos vakarai, turėjo politinę reikšmę. Šitame vakare turėjo būti keletas svarbių asmenų, kuriuos reikėjo sugėdinti už lankymąsi prancūzų teatre ir sužadinti jiems pat riotinę nuotaiką. jau gana daug buvo susirinkę žmonių, bet Ana Pav lovna svetainėje dar nematė visų tų, kurių reikėjo, ir todėl dar delsė su skaitymu megzdama bendrus pokalbius.

Aktuali naujiena Peterburge šią dieną buvo grafienės Bezucho­vos liga. Grafienė prieš keletą dienų netikėtai susirgo, praleido kele­tą susibūrimų, kurių puošmena ji būdavo, ir ėjo gandai, kad ji nie­ko nepriimanti ir kad vietoje garsiųjų Peterburgo daktarų, lig šiol ją gy džiusių, pasikliovusi italų daktaru, gydančiu kažkokiu nauju ir nepa prastu būdu.

visi labai gerai žinojo, kad žaviosios grafienės liga kyla iš nepa­togumo tekėti išsyk už dviejų vyrų ir kad italo gydymas turėjo paša­linti šį nepatogumą; bet Anos Pavlovnos akivaizdoje niekas ne tik nedrįso galvoti apie tai, bet tarytum niekas to ir nežinojo.

– On dit que la pauvre comtesse est très mal. Le médecin dit que c’est l’angine pectorale.

– L’angine? Oh, c’est une maladie terrible!– On dit que les rivaux se sont reconciliés grâce à l’angine...*

* Girdėjau, kad vargšė grafienė labai serga. Gydytojas sako, kad tai širdies angina.– Širdies angina? o, tai baisi liga!– sako, kad varžovai susitaikę anginos dėka...

k a r a s i r t a i k a

9

Žodis angine buvo kartojamas su dideliu malonumu.– Le vieux comte est touchant à ce qu’on dit. Il a pleuré comme un

enfant quand le médecin lui a dit que le cas était dangereux.– Oh, ce serait une perte terrible. C’est une femme ravissante.– Vous parlez de la pauvre comtesse, – tarė Ana Pavlovna pri­

ėjusi. – J’ai envoyé savoir de ses nouvelles. On m’a dit qu’elle allait un peu mieux. Oh, sans doute, c’est la plus charmante femme du mon-de, – tarė Ana Pavlovna, šypsodama iš savo entuziastiškumo. – Nous appartenons à des camps différents, mais cela ne m’empêche pas de l’estimer, comme elle le mérite. Elle est bien malheureuse*, – pridūrė Ana Pavlovna.

vienas neatsargus jaunas vyriškis, manydamas, kad Ana Pavlov­na šiais žodžiais trupučiuką pakelianti uždangą nuo grafienės ligos paslapties, drįso išreikšti nusistebėjimą, kad nesą pakviesti žinomi daktarai, o grafienę gydąs šarlatanas, kuris galįs duoti pavojingų vaistų.

– Vos informations peuvent être meilleures que les miennes, – staiga Ana Pavlovna kandžiai užsipuolė neprityrusį jaunuolį. – Mais je sais de bonne source que ce médecin est un homme très savant et très habile. C’est le médecin intime de la Reine d’Espagne**. – Ir, ši taip sunaikinu­si jaunuolį, Ana Pavlovna kreipėsi į Bilibiną, kuris kita me būrelyje,

* senasis grafas, sako, labai susigraudinęs. jis pravirko kaip vaikas, kai gydy tojas jam pasakė, kad liga pavojinga.

– o tai būtų baisus nuostolis. tokia žavinga moteris.– jūs kalbate apie vargšę grafienę... Aš siunčiau sužinoti apie jos sveikatą. Man sakė, kad

jinai jaučiasi trupučiuką geriau. o, be abejo, tai žavingiausia moteris pa sauly... Mes priklau­some skirtingoms stovykloms, bet tai nekliudo man ją gerbti, kaip ji nusipelno. ji tokia nelaiminga.** jūsų žinios galbūt tikslesnės už manąsias... Bet aš iš tikrų šaltinių žinau, kad tas daktaras labai mokytas ir labai prityręs žmogus. tai Ispanijos karalienės leibmedikas.

10

l e v t o l s t o j

s uraukęs kaktą ir, matyt, rengdamasis išlyginti ją, kad galėtų pasaky­

ti un mot, kalbėjo apie austrus.

– Je trouve que c’est charmant!* – kalbėjo jis apie diplomati nį raš­

tą, su kuriuo buvo nusiųstos į vieną austrų vėliavos, paimti vitgenš­

teino, le héros de Pétropol** (kaip jis buvo vadinamas Pe terburge).

– Kaip, kaip ten? – kreipėsi į jį Ana Pavlovna, priversdama visus

nutilti, kad būtų gerai girdėti mot, kurį ji jau žinojo.

Ir Bilibinas žodis žodin pakartojo šią frazę iš diplomatinės depe­

šos, jo paties surašytos:

– L’Empereur renvoie les drapeaux Autrichiens, – tarė Bilibi­

nas, – drapeaux amis et égarés qu’il a trouvé hors de la route***, – bai gė

Bilibinas išlygindamas kaktą.

– Charmant, charmant****, – tarė kunigaikštis vasilijus.

– C’est la route de Varsovie peut-être*****, – garsiai ir netikėtai tarė

kunigaikštis Ipolitas. visi sužiuro į jį nesuprasdami, ką jis norėjo

tuo pasakyti. Kunigaikštis Ipolitas, linksmai nustebęs, irgi dairėsi

ap linkui. jis taip pat kaip ir kiti negalėjo suprasti, ką reiškia pasakyti

žo džiai. Per diplomatinę savo karjerą jis ne kartą buvo pastebėjęs,

kad šitaip staiga pasakyti žodžiai pasirodydavo esą labai sąmojingi,

ir jis dėl visa ko pasakė tuos žodžius, kurie pirmutiniai užėjo jam ant

sei lės. „Gal išeis labai gerai, – manė jis, – o jeigu neišeis, tai kiti iš to

ką nors padarys“. Ir iš tikrųjų, kai įsiviešpatavo nejauki tyla, įėjo tas

* Man atrodo, kad tai žavinga!** vitgenšteino, Petropolio didvyrio2.*** Imperatorius siunčia atgal austrų vėliavas, draugiškas ir paklydusias vėliavas, kurias jis rado ne savo kelyje3.**** Puiku, puiku.***** Galbūt varšuvos kelyje.

k a r a s i r t a i k a

11

nelabai patriotiškas asmuo, kurio laukė Ana Pavlovna, norėdama jį atversti, ir ji šypsodama, pagrasinusi Ipolitui pirštu, pakvietė kuni­gaikštį vasilijų prie stalo ir, padėjusi dvi žvakes bei rankraštį, paprašė jį pradėti. visi nutilo.

– visų maloningiausias valdove imperatoriau! – griežtai prabilo kunigaikštis vasilijus ir apžvelgė publiką, lyg klausdamas, ar neturi kas pasakyti ko nors prieš tai. Bet niekas nieko nesakė. – senoji mū­sų sostapilė Maskva, Naujoji jeruzalė, priims Kristų s a v o, – staiga pabrėžė žodį s a v o, – kaip motina glėbin priima ištikimus sūnus savo, ir, pro kylančią miglą regėdama puikią tavo viešpatystės šlovę, gieda džiaugsmingai: „Hosana, palaimintas tebūnie ateinantis!“ – ku nigaikštis vasilijus verksmingu balsu ištarė paskutinius žodžius.

Bilibinas atidžiai apžiūrinėjo savo nagus, ir daugelis, matyt, bai­minosi, lyg klausdami, kuo jie čia kalti. Ana Pavlovna jau iš anksto kartojo pašnibždom, lyg senutė maldą prie Komunijos: „tegu įžūlus ir nuožmus Galijotas...“ – sušnibždėjo ji.

Kunigaikštis vasilijus skaitė toliau:„tegu įžūlus ir nuožmus Galijotas nuo Prancūzijos sienų neša

mirties siaubą į Rusijos žemes; romus tikėjimas, ši rusų Dovydo mė­tyklė, ūmai smogs į kraugeriškos jo puikybės galvą. teikitės priimti, jūsų imperatoriškoji didenybe, šį paveikslą šventojo sergijaus, kuris nuo senų senovės globoja mūsų tėvynę ir rūpinasi jos gerove. Apgai­lestauju, kad silpstančios mano spėkos neleidžia man į akį pasigėrėti mieliausiu jūsų veidu. Karštas siunčiu dangun maldas, tegu visa­galis išaukština teisiųjų giminę ir tegu iš malonės savo išpildo jūsų dideny bės troškimus“.

12

l e v t o l s t o j

– Quelle force! Quel style!* – pasipylė pagyros skaitytojui ir au­toriui. Šios gražbylystės įkvėpti, Anos Pavlovnos svečiai dar ilgai kal­bėjosi apie tėvynės būklę ir visaip spėliojo, kuo pasibaigs kauty nės, kurios turėjo įvykti šiomis dienomis.

– Vous verrez**, – tarė Ana Pavlovna, – kad rytoj, valdovo gimi mo dieną, mes gausime žinią. Aš turiu gerą nuojautą.

II

A nos Pavlovnos nuojauta išties pasitvirtino. Ryto­jaus dieną, per pamaldas rūmuose valdovo gimi­mo dienos proga, kunigaikštis volkonskis buvo

iškviestas iš cerkvės ir gavo laišką nuo kunigaikščio Kutuzovo4. tai buvo Kutuzovo pranešimas, rašytas kautynių dieną iš tatarinovos. jis rašė, kad rusai nepasitraukę nė per žingsnį, kad prancūzai netekę kur kas daugiau už mus, kad tai jis pranešąs paskubomis iš kautynių lauko, dar nespėjęs surinkti paskutinių žinių. vadinasi, tai pergalė. Ir tučtuojau, dar neišėjus iš šventovės, Kūrėjui buvo išreikštas dėkingu­mas už pagalbą ir už pergalę.

Anos Pavlovnos nuojauta pasitvirtino, ir mieste visą rytą vieš­patavo džiaugsminga, šventiška nuotaika. visi pergalę laikė tikra, ir kai kurie jau kalbėjo apie paties Napoleono paėmimą į nelaisvę, apie jo nuvertimą nuo sosto ir apie naujo Prancūzijos valdovo išrinkimą.

* Kokia jėga! Koks stilius!** jūs pamatysite.

k a r a s i r t a i k a

13

toli nuo karo lauko ir dar rūmų gyvenimo sąlygomis labai sun­ku, kad įvykiai atsispindėtų visapusiškai. Nejučiomis bendri įvykiai telkiasi apie kokį nors pripuolamą atsitikimą. taip ir dabar didžiau­sią džiaugsmą rūmų žmonėms kėlė tiek tai, kad mes nu galėjome, tiek ir tai, kad žinia apie šią pergalę atėjo kaip tik valdovo gimimo dieną. tai buvo tarytum nusisekusi staigmena. Kutuzovo pra nešime buvo pasakyta taip pat ir apie rusų nuostolius, o tarp jų bu vo pa­minėti tučkovas, Bagrationas, Kutaisovas5. liūdnoji šio įvykio pusė irgi nejučiomis susitelkė apie vieną įvykį – Kutaisovo mirtį. jį visi pažinojo, valdovas jį mylėjo, jis buvo jaunas ir gražus. Šią dieną visi susitikę kreipdavosi vienas į kitą žodžiais:

– Koks nuostabus sutapimas. Per pačias pamaldas. o koks smū­gis, kad netekome Kutaisovo! Ak, kaip gaila!

– Ką aš jums sakiau apie Kutuzovą? – kalbėjo dabar kunigaikš­tis vasilijus su pranašo pasididžiavimu. – Aš visada sakiau, kad jis vienas tegali įveikti Napoleoną.

Bet rytojaus dieną nebuvo gauta iš armijos jokių žinių, ir ben­dra nuotaika pasidarė nerimastinga. Rūmų žmonės kentėjo dėl skausmin gos žinios, kurią išgyveno valdovas.

– Ir kokia valdovo padėtis! – kalbėjo jie, dabar jau nebe kelda­mi į padanges kaip užvakar, o smerkdami Kutuzovą kaip valdovo ne rimasties kaltininką. Kunigaikštis vasilijus šiandien jau nebesi­gyrė savuoju protégé Kutuzovu, o tylėjo, kai prasidėdavo kalba apie vy riausiąjį vadą. Be to, į šios dienos pavakarę tarytum viskas taip susi klostė, kad keltų sąjūdį ir nerimą tarp Peterburgo gyventojų: prisidė jo dar viena baisi naujiena – grafienė jelena Bezuchova staiga mirė nuo tos baisios ligos, kurią taip malonu buvo ištarti. oficialiai viešuo se susibūrimuose visi kalbėjo, kad grafienė Bezuchova mirusi

14

l e v t o l s t o j

nuo baisaus angine pectorale* priepuolio, bet intymiuose rateliuose bu vo pasakojamos smulkmenos apie tai, kaip le médecin intime de la Reine d’Espagne** liepęs grafienei gerti nedidelėmis dozėmis kažko­kius vaistus tam tikram poveikiui sukelti; bet elen, kankindamasi dėl to, kad senasis grafas ją įtarinėja, ir dėl to, kad vyras, kuriam buvo pa rašiusi (šis nelaimingas, ištvirkęs Pjeras), nieko neatsako, staiga išgė rusi didžiulę dozę išrašytų vaistų ir mirusi kančiose, nespėjus suteik ti jai pagalbos. Buvo pasakojama, kad kunigaikštis vasilijus ir senasis grafas norėję pričiupti italą; bet italas parodęs nuo nelaimin­gos velio nės tokių laiškelių, kad jį tučtuojau paleidę.

Bendras pokalbis susitelkė apie tris liūdnus įvykius: apie tai, kad valdovas atsidūręs nežinioj, apie Kutaisovo žuvimą ir apie elen mir­tį.

trečią dieną po Kutuzovo pranešimo į Peterburgą atvažiavo dva­rininkas iš Maskvos, ir po visą miestą pasklido žinia apie Maskvos atidavimą prancūzams6. tai buvo siaubinga! Ir kokioj padėty atsi­dūrė valdovas! Kutuzovas esąs išdavikas, ir kunigaikštis vasilijus per visites de condoléance***, kuriuos jam darė dėl dukters mirties, kalbė­jo apie pirmiau garbintą Kutuzovą (buvo atleistina, kad jis, liūdesio apimtas, užmiršo, ką kalbėjo anksčiau), jis kalbėjo, kad negalima esą laukti nieko kito iš aklo ir ištvirkusio senio.

– Aš tik stebiuos, kaip buvo galima pavesti tokiam žmogui Rusi­jos likimą.

Kol buvo dar neoficiali, šia žinia buvo galima dar abejoti, bet ry­tojaus dieną atėjo šitoks grafo Rastopčino pranešimas:

* Širdies anginos.** Ispanijos karalienės leibmedikas.*** Užuojautos vizitus.

k a r a s i r t a i k a

15

„Kunigaikščio Kutuzovo adjutantas atvežė man laišką, kuriame jis reikalauja iš manęs policijos karininkų palydėti armijai į Riazanės kelią. jis sakosi su apgailestavimu paliekąs Maskvą. valdove! Kutu­zovo poelgis nulemia sostinės ir jūsų imperijos likimą. Rusija sudre­bės sužinojusi, kad atiduotas miestas, kuriame sutelkta Rusijos galy­bė, kur ilsisi jūsų protėvių kaulai. Aš seksiu paskui armiją. Aš viską išgabenau, man telieka verkti dėl tėvynės likimo“.

Gavęs šį pranešimą, valdovas nusiuntė kunigaikštį volkonskį su tokiu reskriptu Kutuzovui:

„Kunigaikšti Michailai Ilarionovičiau! Nuo rugpjūčio dvidešimt devintosios neturiu iš jūsų jokių žinių. tuo tarpu aš gavau per ja­roslavlį iš vyriausiojo Maskvos kariuomenės vado liūdną pranešimą, rašytą rugsėjo pirmą dieną, kad jūs nusprendėte su armija palikti Maskvą. jūs pats galite įsivaizduoti, kokį įspūdį padarė man ta žinia, o jūsų tylėjimas dar labiau didina mano nustebimą. su šiuo raštu aš siunčiu generolą adjutantą kunigaikštį volkonskį sužinoti iš jūsų apie armijos būklę ir apie priežastis, paskatinusias jus ryžtis tokiam liūd nam žingsniui“.

III

P raslinkus devynioms dienoms, kai buvo palikta Maskva, į Pe terburgą atvažiavo Kutuzovo pa­siuntinys su oficialiu pranešimu apie Maskvos

palikimą. tas pasiuntinys buvo prancūzas Mišo7, nemokąs rusiš­

16

l e v t o l s t o j

kai, bet kaip jis pats sakydavosi, quoique étranger, Russe de cœur et d’âme*.

valdovas tučtuojau priėmė pasiuntinį savo kabinete, Kamenyj ostrovo rūmuose. Mišo, kuris niekada nebuvo matęs Maskvos prieš kampaniją ir kuris nemokėjo rusiškai, jautėsi vis dėlto susigrau­dinęs, kai pasirodė prieš notre très gracieux souverain** (kaip jis ra šė vėliau) su žinia apie Maskvos gaisrą, dont les flammes éclairaient sa route***.

Nors pono Mišo chagrin**** turėjo kilti iš kitokio šaltinio negu rusų sielvartas, Mišo, įvestas į valdovo kabinetą, atrodė toks liū­dnas, kad valdovas tučtuojau jį paklausė:

– M’apportez vous de tristes nouvelles, colonel? *****– Bien tristes, sire, – atsakė Mišo, su atodūsiu nuleisdamas akis, –

l’abandon de Moscou******.– Aurait on livré mon ancienne capitale sans se battre? ******* Mišo pagarbiai perdavė, ką jam buvo įsakęs perduoti Kutuzo­

vas, – būtent, kad prie Maskvos nebuvę galima kautis, ir kadangi tebuvo galima pasirinkti viena – prarasti armiją ir Maskvą arba vieną tik Maskvą, tai feldmaršalas turėjęs pasirinkti pastarąją išeitį. valdo­vas išklausė tylėdamas, nežiūrėdamas į Mišo.

– L’ennemi est-il en ville?******** – paklausė jis.

* Nors ir svetimšalis, tačiau rusas širdimi ir siela.** Mūsų maloningiausiąjį valdovą. – Red.*** Kurio liepsnos švietė jam kelią.**** sielvartas.***** Blogų žinių man atvežate, pulkininke?****** labai blogų, jūsų didenybe... Maskvos palikimą.******* Nejaugi senovinė mano sostinė atiduota be mūšio?******** Ar priešas jau mieste?

k a r a s i r t a i k a

17

– Oui, sire, et elle est en cendres à l’heure qu’il est. Je l’ai lais sée tou-te en flammes*, – ryžtingai atsakė Mišo; bet, žvilgtelėjęs į valdovą, Mišo pasibaisėjo tuo, ką jis padarė. valdovas ėmė alsuoti sunkiai ir tankiai, apatinė jo lūpa suvirpo, ir gražios žydros akys stai ga sudrėko nuo ašarų.

Bet tai truko tik valandėlę. valdovas ūmai suraukė antakius, lyg patį save smerkdamas už tokį silpnumą. Ir, kilstelėjęs galvą, tvirtu balsu kreipėsi į Mišo:

– Je vois, colonel, par tout ce qui nous arrive, – tarė jis, – que la pro-vidence exige de grands sacrifices de nous... Je suis prêt à me soumettre à toutes ses volontés; mais dites moi, Michaud, comment avez-vous laissé l’armée, en voyant ainsi, sans coup férir, abandon ner mon ancienne capitale? N’avez-vous pas aperçu du décourage ment?..**

Pamatęs, kad très gracieux souverain šiek tiek aprimo, Mišo tai p pat nusiramino, bet į tiesų esminį valdovo klausimą, reikalaujantį ir tiesaus atsakymo, jis nespėjo parengti atsakymo.

– Sire, me permettrez-vous de vous parler franchement en loyal militaire?*** – tarė jis, norėdamas laimėti laiko.

– Colonel, je l’exige toujours, – pasakė valdovas. – Ne me cachez rien, je veux savoir absolument ce qu’il en est****.

– Sire! – tarė Mišo su vos pastebima, subtilia šypsena lūpose, spė­jęs parengti savo atsakymą kaip lengvą ir pagarbų jeu de mots*****. –

* taip, jūsų didenybe, ir šiuo metu Maskva paversta pelenais. Aš palikau ją vi są liepsnose.** Aš matau, pulkininke, iš viso to, kas dedasi, kad Apvaizda iš mūsų reikalauja didelių aukų. Aš esu pasiruošęs nusilenkti jos valiai; bet sakykite man, Mišo, kokią jūs palikot armiją, jeigu ji šitaip, be kovos, pametė senovinę mano sostinę? Ar nepa stebėjot, kad ji būtų nusi­minusi?*** valdove, ar leisite man kalbėti atvirai, kaip dera garbingam kariškiui?**** Pulkininke, aš visada to reikalauju... Neslėpkite nieko, aš būtinai noriu ži noti visą tiesą.***** Žodžių žaismas.

18

l e v t o l s t o j

Sire! j’ai laissé toute l’armée depuis les chefs jusqu’au dernier sol dat, sans exception, dans une crainte épouvantable, effrayante...*

– Comment ça? – rūsčiai suraukęs antakius, pertraukė jį val­dovas. – Mes Russes se laissseront-ils abattre par le malheur... Jamais!..**

to tik ir laukė Mišo, kad galėtų įterpti savąjį žodžių žaismą.– Sire, – tarė jis, pagarbiai žaisdamas frazėmis, – ils craignent seu-

lement que Votre Majesté par bonté de cœur ne se laisse persua der de faire la paix. Ils brûlent de combattre, – kalbėjo rusų tautos įgalioti­nis, – et de prouver à Votre Majesté par le sacrifice de leur vie, combien ils lui sont dévoués...***

– Ah! – nusiraminęs ir maloniai žvilgančiomis akimis tarė valdo­vas, plekšnodamas per petį Mišo. – Vous me tranquillisez, colonel****. valdovas, nuleidęs galvą, kiek patylėjo.

– Eh bien, retournez à l’armée, – tarė jis, išsitiesdamas visu ūgiu ir maloniu, didingu mostu kreipdamasis į Mišo: – et dites à nos bra-ves, dites à tous mes bons sujets partout où vous passerez, que quand je n’aurais plus aucun soldat, je me mettrai moi-même à la tête de ma chère noblesse, de mes bons paysans et j’userai ainsi jusqu’à la dernière ressource de mon empire. Il m’en offre encore plus que mes ennemis ne pensent, – kalbėjo valdovas, vis labiau užsideg damas. – Mais si ja-mais il fut écrit dans les décrets de la divine pro vidence, – tarė jis, pa­kėlęs gražiąsias, romiąsias ir jausmu žvilgan čias akis į dangų, – que

* valdove! Aš palikau visą armiją, pradedant viršininkais ir baigiant paskuti niu kareiviu be išimties, apimtą klaikios, šiurpulingos baimės...** Kaip?.. Argi mano rusai dėl nelaimės gali nusiminti... Niekados!..*** valdove, jie tiktai bijo, kad jūsų didenybė dėl savo širdies gerumo nenuspręstumėt su­daryti taikos. jie dega nekantrumu kovoti, kad, paaukodami savo gyvybę, galėtų įrodyti, kaip yra jums atsidavę...**** A! jūs mane raminate, pulkininke.

k a r a s i r t a i k a

19

ma dinastie dût cesser de régner sur le trône de mes ancêtres, alors, après avoir épuisé tous les moyens qui sont en mon pouvoir, je me lais-serai croître la barbe jusqu’ici (valdovas parodė ranka ties viduriu krūtinės), et j’irai manger des pommes de terre avec le dernier de mes paysans plutôt, que de signer la honte de ma patrie et de ma chère na-tion, dont je sais apprécier les sacrifi ces!..* – Pasakęs šiuos žodžius su­jaudintu balsu, valdovas staiga ap sisuko, lyg norėdamas paslėpti nuo Mišo ašaras, susitvenkusias jam akyse, ir nuėjo gilyn į savo kabinetą. Pastovėjęs ten keletą akimirkų, jis plačiais žingsniais grįžo prie Mišo ir stipriai suspaudė jam ranką žemiau alkūnės. Gražus, romus valdo­vo veidas išraudo, o akys blyk čiojo ryžtu ir rūstybe.

– Colonel Michaud, n’oubliez pas ce que je vous dis ici; peut-être qu’un jour nous nous le rappellerons avec plaisir... Napoléon ou moi, – tarė valdovas, prisiliesdamas krūtinės. – Nous ne pouvons plus régner ensemble. J’ai appris à le connaître, il ne me trompera plus.** – Ir val­dovas paniuręs nutilo. Išgirdęs šiuos žodžius, pamatęs tvirtą ryžtin­gumą valdovo akyse, Mišo, – quoique étranger, mais Russe de cœur et d’âme – pasijuto šią iškilmingą valandą, – enthou siasmé par tout ce qu’il venait d’entendre*** (kaip sakėsi vėliau), – ir šiais žodžiais iš­

* Na tai grįžkite į armiją... ir pasakykite mūsų narsuoliams, pasakykite visiems mano val­diniams, visur, pro kur tiktai vyksite, kad kai nebeliks nė vieno kareivio, aš pats stosiu priešaky savo brangiosios bajorijos, savo gerųjų valstiečių ir taip išsemsiu paskutinius savo valstybės išteklius. tų išteklių yra daugiau negu mano priešai... Bet jeigu jau taip lemta Dievo Apvaiz dos, kad mūsų dinastija turėtų liautis viešpata vusi mano protėvių soste, tada, išeikvojęs visas priemones, kurios yra mano galio je, aš užsiželdinčiau barzdą ligi čia ir vei­kiau eičiau valgyti bulvių su paskutiniu savo valstiečiu, negu kad pasirašyčiau gėdą savo tėvynės ir savo brangiosios tautos, kurios aukas aš moku vertinti!..** Pulkininke Mišo, neužmirškite, ką aš jums sakiau: galbūt mes kada nors tai prisiminsime su malonumu... Napoleonas arba aš... Mes nebegalim viešpatauti drau ge. Aš pažinau jį da­bar, ir jis manęs nebeapgaus...*** Nors svetimšalis, bet rusas širdimi ir siela... sužavėtas viso to, ką jis išgirdo.

20

l e v t o l s t o j

reiškė tiek savo jausmus, tiek ir jausmus rusų tautos, kurios įgalioti­niu save laikė.

– Sire! – tarė jis. – Votre Majesté signe dans ce moment la gloi re de la nation et le salut de l’Europe!*

valdovas galvos linktelėjimu išleido Mišo.

IV

T uo metu, kai pusė Rusijos buvo užkariauta ir Mask­vos gyven tojai bėgo į tolimas gubernijas, o apsau­ginių pulkų pulkai stojo tėvy nės ginti, kažkaip sa­

vaime atrodo mums, negyvenusiems tuo metu, kad visi rusai nuo mažo iki didelio tebuvo susirūpinę aukotis, tėvynę ginti arba verkti dėl jos pražūties. tų laikų pasakojimai, aprašymai visi, be išimties, byloja tik apie rusų pasiaukojimą, tėvynės meilę, ne viltį, sielvartą ir didvyriškumą. Iš tikrųjų taip nebuvo. Mums tik atro do taip, nes mes praeityje tematome bendrą istorinį anų laikų intere są, o nematome visų tų asmeniškų, žmogiškų interesų, kuriuos turėjo žmonės. Iš tie­sų tikrovėje tie asmeniniai ano meto interesai yra tiek reikšminges­ni už bendrus interesus, kad dėl jų niekada nejaučia mas (visai net nepastebimas) bendrasis interesas. Didelė dalis ano meto žmonių nekreipė jokio dėmesio į bendrą įvykių eigą, o vadova vosi tik asme­niniais interesais. Ir šie žmonės kaip tik buvo patys nau dingiausi ano meto veikėjai.

* valdove! jūsų didenybė šiuo momentu pasirašo savo tautos šlovę ir europos išgelbėjimą!

k a r a s i r t a i k a

21

o tie, kurie stengėsi suprasti bendrą įvykių eigą ir su pasiaukoji­mu bei didvyriškumu norėjo dalyvauti juose, buvo nenaudingiausi vi suomenės nariai; jie viską matė atvirkščiai, ir visa, ką jie darė tėvy­nės labui, išeidavo tuščiausia nesąmonė, kaip Pjero, Mamonovo pul­kai, plėšę rusų kaimus, kaip ponių išpešiota korpija, taip niekada ir nepasieku si sužeistųjų, ir t. t. Netgi tie, kurie, mėgdami pagudrauti ir reikšti savo jausmus, postringaudavo apie tuometinę Rusijos pa­dėtį, nejučiomis į savo kalbas įliedavo arba apsimetimo ir melo, arba tuščio smerkimo ir pagiežos žmonėms, kaltinamiems tuo, kuo nie­kas negalėjo būti kaltas. Istoriniuose įvykiuose akivaizdžiausiai už­drausta ragauti vaisių nuo pažinimo medžio. vien tik nesąmoninga veikla duoda vaisių, ir žmo gus, atliekantis savo vaidmenį istorinia­me įvykyje, niekada nesu pranta jo reikšmės. jeigu mėgina suprasti istorinį įvykį, jo pastangos lieka bevaisės.

tuo metu Rusijoje vykstančio įvykio reikšmė buvo juo nežy­mesnė, kuo arčiau žmogus jame dalyvavo. Peterburge ir gubernijos miestuose, esančiuose toli nuo Maskvos, damos ir vyrai apsauginių mundurais, apverkdami Rusiją ir sostinę, kalbėjo apie pasiaukojimą ir panašiai; bet armijoje, kuri traukėsi už Maskvos, niekas beveik ne­kalbėjo ir negalvojo apie Maskvą ir niekas, žvelgdamas į jos gaisrus, neprisiekė atkeršyti prancūzams, tik galvojo apie kitą algos trečdalį, apie kitą apsistojimą, apie markitantę Matriošką ir panašius daly­kus...

Nikolajus Rostovas, ne kokių pasiaukojimo tikslų skatinamas, o pripuolamai, nes karas jį užklupo betarnaujant, gana ilgą laiką pats gynė tėvynę ir todėl be nevilties ir niaurių samprotavimų žiūrėjo į tai, kas tuo metu vyko Rusijoje. jeigu kas būtų paklausęs, ką jis galvoja apie dabartinę Rusijos padėtį, jis būtų atsakęs, kad jam galvoti nesą

22

l e v t o l s t o j

ko, kad tam esąs Kutuzovas ir kiti, o jis girdėjęs, kad komplektuoja­mi pulkai ir kad turbūt dar ilgai teksią kariauti, ir kad dabartinėmis aplinkybėmis jam nesunku esą po kokių dvejų metų gauti pulką.

Šitaip žiūrėdamas į reikalus, komandiruotas į voronežą parūpin­ti divizijai arklių, Rostovas šį paskyrimą priėmė ne tik be sielvarto, kad neteks dalyvauti paskutinėse kautynėse, bet su didžiausiu pasi­tenkinimu, kurio neslėpė ir kurį labai gerai suprato jo draugai.

Kelios dienos prieš Borodino kautynes Nikolajus gavo pinigus, raštus ir, išsiuntęs pirmyn husarus, pašto arkliais išvažiavo į voro­nežą.

tik tas, kas pats patyrė, kas išbuvo keletą mėnesių be pertraukos karo, kovos gyvenimo atmosferoje, gali suprasti malonumą, jaučia­mą Nikolajaus, išsigavusio iš rajono, kurį siekė kariuomenės pašarų ruo ša, maisto privežimais, ligoninėmis; atvykęs į sritį, kur nebuvo nei kareivių, nei furgonų, nei nešvarių stovyklos žymių, pamatęs kai­mus su vyrais ir moterimis, dvarininkų sodybas, laukus su besiganan­čiais galvijais, stočių namus su užmigusiais budėtojais, jis pajuto tokį džiaugsmą, lyg pirmąsyk visa tai matytų. Bet labiausiai jį stebino ir džiugino moterys, jaunos, sveikos, ir prie kiekvienos nebuvo dešim­ties besimeilinančių karininkų, ir tos moterys džiaugėsi ir jautėsi la­bai patenkintos, kad pravažiuojantis karininkas juokauja su jomis.

linksmiausiai nusiteikęs Nikolajus nakčia atvažiavo į voronežo viešbutį, užsisakė visa tai, ko jis ilgai neturėjo armijoj, ir kitą dieną, švariausiai nusiskutęs ir apsivilkęs seniai benešiota paradine unifor­ma, nuvažiavo prisistatyti vyresnybei.

Apsaugos viršininkas buvo civilinis generolas, senas žmogus, ku­riam, matyt, sudarė pramogą jo karinis vardas ir laipsnis. jis piktai

k a r a s i r t a i k a

23

(manydamas, kad tai kaip tik ir yra kariškumas) priėmė Nikolajų ir oriu veidu, lyg turėdamas teisę ir lyg svarstydamas bendrą karo eigą, pritardamas ir nepritardamas klausinėjo jį. Nikolajus buvo toks links mas, kad visa tai jam tik smagumo teikė.

Iš apsaugos viršininko jis nuvažiavo pas gubernatorių. Guberna­torius buvo mažas, gyvas žmogelis, labai malonus ir paprastas. jis nu rodė Nikolajui tuos žirgynus, kuriuose šis galėsiąs gauti arklių, reko mendavo jam už dvidešimties varstų arklių pirklį mieste ir dva­rininką, kurie turį geriausių arklių, ir pažadėjo visokeriopą paramą.

– jūs – grafo Iljos Andrejevičiaus sūnus? Mano žmona labai drau­gavo su jūsų mamyte. Ketvirtadieniais pas mus renkasi svečiai; šian­dien kaip tik ketvirtadienis, malonėkit užsukti pas mus nesivaržy­damas, – tarė gubernatorius išleisdamas jį.

tiesiog nuo gubernatoriaus Nikolajus paėmė pašto karietą ir, pa­sisodinęs šalia vachmistrą, nurūko už dvidešimties varstų į žirgyną pas dvarininką. Šiomis pirmosiomis dienomis voroneže Nikolajui bu vo smagu ir lengva, ir viskas, kaip visada esti, kada žmogus pats gerai nusiteikęs, viskas jam sekėsi ir klojosi.

Dvarininkas, pas kurį atvažiavo Nikolajus, buvo senas kavaleris­tas viengungis, arklių žinovas, medžiotojas, turintis kilimų dirbtuvę, šimtamečių antpilų, seno vengriškojo vyno ir nuostabių arklių.

Nikolajus po dviejų trijų žodžių nupirko už šešis tūkstančius septyniolika rinktinių eržilų (kaip jis sakėsi) tarsi apvainikuodamas savąjį papildymą. Papietavęs ir išgėręs truputį per daug vengriško­jo, Rostovas, išsibučiavęs su dvarininku, su kuriuo jau ėmė tujintis, smagiausiai nusiteikęs, bjauriu keliu dūmė atgal, vis ragindamas ve­žėją varyti greičiau, kad suspėtų į vakarą pas gubernatorių.