Keturios žvakės

Keturios žvakėsramiai degė ir pamažu tirpo.

Buvo taip tylu, kad girdėjosi,kaip jos kalbasi.

Pirmoji sakė:

“AŠ ESU RAMYBĖ

Deja, žmonės nemoka manęs išsaugoti. Manau, man nelieka nieko kita, tik

užgesti!”

Ir šios žvakės liepsnelė užgeso.

Antroji sakė:

“ AŠ ESU TIKĖJIMAS

Deja, esu niekam nereikalinga. Žmonės nenori nieko apie mane žinoti, todėl nėra prasmės man toliau degti.”

Vos tai ištarė, padvelkė lengvas vėjelis ir užpūtė žvakę.

Labai nuliūdusitrečioji žvakė kalbėjo:

“ AŠ ESU MEILĖ

Nebeturiu jėgų ilgiau degti. Žmonės manęs nevertina

ir nesupranta. Jie neapkenčia tų,

kurie juos myli labiausiai –savo artimųjų.”

Ilgai nelaukdamair ši žvakė užgeso.

Staiga ...

į kambarį įėjo vaikasir pamatėtris užgesusias žvakes.Išsigandęs jis sušuko:

“ KĄ DAROTE!JŪS TURITE DEGTI -AŠ BIJAU TAMSOS!”

Tai ištaręs pravirko.

Susijaudinusiketvirtoji žvakė tarė:

“NEBIJOK IR NEVERK!KOL AŠ DEGU,VISUOMET GALIME UŽDEGTIIR KITAS TRIS ŽVAKES:

Aš esu

VILTIS”

Spindinčiomis ir ašarų pilnomis akimis vaikas paėmė vilties žvakę

ir uždegė kitas.

MŪSŲ ŠIRDYSETEGUL NIEKADA

NEUŽGĘSTA VILTIS...

…ir kiekvienas mūsų,kaip tas vaikas,tebūna įrankis,

savo Viltimivisada galintis

vėl uždegti

Tikėjimą, Ramybę ir Meilę!!!

RAMYBĖ

TIKĖJIMAS

MEILĖ

VILTIS