konstitucinĖ 2010 sausis–kovas jurisprudencija · 2015. 3. 9. · 2010 sausis–kovas nr. 1 (17)...
TRANSCRIPT
KONSTITUCINĖ
JURISPRUDENCIJA
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
BIULETENIS
www.lrkt.lt
Nr. 1 (17)
KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI
KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI
KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI
PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI
UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA
MOKSLINIAI STRAIPSNIAI
PRANEŠIMAI
RECENZIJA
VENECIJOS KOMISIJOJE
INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS
KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS
INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ
KO
NS
TIT
UC
INĖ
JU
RIS
PR
UD
EN
CIJ
A
20
10
◆
S
AU
SIS
–K
OV
AS
Nr. 1 (17)SAUSIS–KOVAS
2010ISSN 1822-4520
KONSTITUCINĖ
JURISPRUDENCIJA
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
BIULETENIS
Nr. 1 (17)SAUSIS–KOVAS
2010
Vilnius
ISSN 1822-4520
Redakcinė kolegija
Pirmininkas
Egidijus Jarašiūnas
Pirmininko pavaduotojas
Kęstutis Jankauskas
Nariai:
Armanas Abramavičius
Rima Mekaitė
Ramunė Sakalauskaitė
Egidijus Šileikis
Valdonė Zubkienė
Redakcijos adresas:
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
Gedimino pr. 36, 01104 Vilnius
Telefonas (8 5) 212 6043
El. paštas [email protected]
Interneto adresas http://www.lrkt.lt
Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama
be leidėjo sutikimo.
© Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2010
5
TURINYS
35
75
113
115
KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI
Dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 da-
lies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2010 m. vasario 3 d.
Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912
„Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ ati-
tikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2010 m. vasario 9 d.
Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226
„Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, dydžių ir taikymo principų
patvirtinimo“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d.
nutarimo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, jų maksi-
malių dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“ (2003 m. gegužės 27 d. redakcija)
1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2010 m. vasario 12 d.
Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl
pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise pri-
klausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties prie-
dų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų
tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės
bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“ atitikties Lietuvos Respublikos Kons-
titucijai, 2010 m. vasario 26 d.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas dėl Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo
akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių
34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat
akcininkų sutarties projektams“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo su-
tarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės
„Gazprom“ papildymo projekto“ galiojimo atstatymo, 2010 m. vasario 26 d.
Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154
„Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d. re-
dakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos pilie-
čių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio
2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m.
kovo 23 d. redakcija), 2010 m. kovo 9 d.
Dėl Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio
23 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2010 m. kovo 22 d.
Dėl Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. re-
dakcija) 18 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos
Respublikos Konstitucijai, 2010 m. kovo 31 d.
KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI
Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar
Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. re-
dakcija) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, priėmimo,
2010 m. kovo 19 d.
58
130
141
161
KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI
Dėl pareiškėjo prašymo grąžinimo, 2010 m. kovo 31 d.
PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI
2010 m. sausio 1–kovo 31 d. Konstituciniame Teisme priimti nagrinėti prašymai
UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA
Italijos Konstitucinio Teismo nutarimas
MOKSLINIAI STRAIPSNIAI
Prof. dr. Gediminas Mesonis. Konstitucijos interpretavimo metodų tipologija
Dr. Lina Beliūnienė. Konstitucinių žmogaus teisių nuostatų aiškinimo teorijos
kaip šių nuostatų aiškinimo metodologinio pagrindo problema
PRANEŠIMAI
Prof. dr. Vytautas Sinkevičius. Kovo 11-oji: nepriklausomybės atkūrimo teisinė
konstrukcija
RECENZIJA
Ernestas Milius. Teisingumas su mantija
VENECIJOS KOMISIJOJE
Venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2010 m. sausio 1–kovo 31 d.
INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS
KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS
INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ
Nauja konstitucinės teisės literatūra Konstitucinio Teismo bibliotekoje
181
170
174
199
215
239
252
258
264
265
261
KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ
CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO ĮSTATYMO
(2004 M. KOVO 5 D. REDAKCIJA) 11 STRAIPSNIO 1 DALIES ATITIKTIES
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2010 m. vasario 3 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-
mo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio
Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Ta-
minsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo
nariui Sauliui Bucevičiui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Res-
publikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2010 m.
sausio 7 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 36/2006-8/2009-49/2009 pagal:
1) pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respub-
likos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudi-
mo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta,
kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų,
yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padary-
mo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui, ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustaty-
tas maksimalus 500 eurų neturtinės žalos dydis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (pra-
šymas Nr. 1B-37/2006);
2) pareiškėjo – Marijampolės rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietu-
vos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis, kurioje nusta-
tyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudi-
mo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų,
yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padary-
mo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui, ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustaty-
2010 m. vasario 3 d. nutarimas ◆6
tas maksimalus 500 eurų neturtinės žalos dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (pra-
šymas Nr. 1B-7/2009);
3) pareiškėjo – Telšių rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Res-
publikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo drau-
dimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta,
kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų,
yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padary-
mo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui, ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustaty-
tas maksimalus 500 eurų neturtinės žalos dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (pra-
šymas Nr. 1B-62/2009).
Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungi-
mo į vieną bylą“ pareiškėjų prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas nume-
ris 36/2006-8/2009-49/2009.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas nu-
tartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištir-
ti, ar Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija, toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 1 dalis, ku-
rioje nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalo-
mojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių
trečiųjų asmenų, yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės
žalos padarymo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui, ta apimtimi, kuria, pasak pareiš-
kėjo, nustatytas maksimalus 500 eurų neturtinės žalos dydis, neprieštarauja Konsti-
tucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas
Nr. 1B-37/2006).
2. Pareiškėjas – Marijampolės rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą.
Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su pra-
šymu ištirti, ar Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis, kurioje nustaty-
ta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra
500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo) bei
100 000 eurų dėl žalos turtui, ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatytas maksi-
malus 500 eurų neturtinės žalos dydis, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 da-
liai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-7/2009).
◆ DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO IŠMOKŲ 7
3. Pareiškėjas – Telšių rajono apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą. Teismas
nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašy-
mu ištirti, ar Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo-
jo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis, kurioje
nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo-
jo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių tre-
čiųjų asmenų, yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės
žalos padarymo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui, ta apimtimi, kuria, pasak pareiš-
kėjo, nustatytas maksimalus 500 eurų neturtinės žalos dydis, neprieštaravo Konsti-
tucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas
Nr. 1B-62/2009).
II
1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1.1. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudi-
mo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata, ribojančia draudimo sumą dėl neturtinės
žalos padarymo 500 eurų dydžio suma, nukentėjusių asmenų teisės ir interesai įsta-
tymo yra ginami mažiau nei draudimo bendrovių. Nukentėjęs asmuo, negaudamas
realaus žalos atlyginimo, yra diskriminuojamas. Įstatymas nesuteikia tinkamos drau-
dimo apsaugos ir asmeniui, apdraudusiam savo civilinę atsakomybę. Todėl draudimo
bendrovių padėtis yra išskirtinė, palyginti ne tik su nukentėjusiais dėl eismo įvykio,
bet ir su apsidraudusiais asmenimis. Toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitu-
cijos 29 straipsnio 1 daliai.
1.2. Įstatyme įtvirtinus maksimalias neturtinės žalos atlyginimo ribas, draudikui
suteikiama galimybė išvengti asmeniui padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Ne-
turtinės žalos dydžio ribojimas nepateisina ne tik nukentėjusių, bet ir apsidraudusių
asmenų lūkesčių, nes asmuo, sudarydamas civilinės atsakomybės privalomojo drau-
dimo sutartį, pagrįstai tikisi, kad jo padarytą žalą atlygins draudikas. Todėl maksi-
malios draudimo išmokos (500 eurų sumos) nustatymas neturtinės žalos padarymo
atveju prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Pareiškėjo – Marijampolės rajono apylinkės teismo prašymas grindžiamas iš
esmės tais pačiais argumentais, kaip ir Vilniaus apygardos teismo prašymas.
3. Pareiškėjo – Telšių rajono apylinkės teismo prašymas grindžiamas iš esmės tais
pačiais argumentais, kaip ir Vilniaus apygardos teismo prašymas.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens –
Seimo atstovo Seimo nario Sauliaus Bucevičiaus, suinteresuoto asmens – Seimo bu-
vusio atstovo Seimo nario Raimundo Palaičio (Seimo Pirmininko 2009 m. gruodžio
23 d. potvarkiu Nr. PP-77 R. Palaitis neteko įgaliojimų atstovauti Seimui šioje kons-
titucinės justicijos byloje) rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas
teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
2010 m. vasario 3 d. nutarimas ◆8
1. Suinteresuoto asmens – Seimo buvusio atstovo R. Palaičio pozicija grindžia-
ma šiais argumentais.
1.1. Civilinės atsakomybės draudimo sutartimi siekiama sumažinti atlyginti-
nos žalos neigiamus padarinius atsakingo už žalą asmens turtinei padėčiai, taip pat
apsaugoti nukentėjusio asmens turtinius interesus. Draudikas ir draudėjas yra dvi
sutarties šalys, kurios turi savarankiškas teises ir pareigas. Sutarties laisvės princi-
pas reiškia, kad šalys turi teisę nustatyti sutarties sąlygas, savo tarpusavio teises ir
pa reigas. Tačiau sutarties laisvė nėra absoliuti, tam tikros ribos gali būti nustatytos
imperatyviomis įstatymo normomis. Privalomojo draudimo atveju sutarties laisvė
yra ribojama, nes pareigą sudaryti draudimo sutartį nustato įstatymas. Tokia parei-
ga įstatymu nustatoma paprastai siekiant apsaugoti ne tiek draudėjų, kiek trečiųjų as-
menų, kuriems žala atsiranda dėl draudėjo veiksmų, teisėtus interesus, t. y. remiantis
tam tikru konkrečiu viešuoju interesu. Pareigą drausti civilinę atsakomybę pagal įsta-
tymą turi ne tik transporto priemonių valdytojai, bet ir notarai, antstoliai, sveikatos
priežiūros įstaigos.
1.2. Draudimo teisiniai santykiai tarp draudiko ir draudėjo atsiranda draudimo
sutarties, o ne delikto pagrindu. Draudikas savaime (vien dėl savo teisinio statuso)
neturi pareigos atlyginti visos draudėjo patirtos žalos. Draudimo bendrovė paprastai
prisiima ribotą atsakomybę, t. y. padarytą žalą atlygina neviršydama draudimo su-
mos. Jeigu draudimo išmoka nepadengia viso žalos dydžio, nukentėjęs asmuo gali ją
išsireikalauti iš žalą padariusio asmens bendraisiais pagrindais (Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso 6.254 straipsnio 2 dalis). Įstatymo nuostatos, ribojančios draudiko
išmokamo neturtinės žalos atlyginimo dydžius, nepakeičia Konstitucijos 30 straips-
nyje ir Civiliniame kodekse įtvirtintų bendrų nukentėjusiojo teisių gauti visą žalos
atlyginimą, kadangi nustatant privalomąjį draudimą nėra įtvirtinami savarankiški
žalos atlyginimo principai, o tik numatoma, kokią atsakomybę už žalą padariusį as-
menį turi prisiimti jo atsakomybę apdraudusi draudimo įmonė. Draudimo bendrovė
ir žalą padaręs asmuo atsako kaip solidarieji skolininkai. Tačiau draudimo bendrovės
atsakomybė yra ribota, o apdrausto asmens – neribota.
1.3. Nustatant transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo-
jo draudimo sumų dydžius siekiama dviejų pagrindinių tikslų: maksimaliai užtikrinti
per eismo įvykį nukentėjusių asmenų interesus ir sudaryti sąlygas sąžiningai draudi-
mo įmonių konkurencijai. Nustatant draudimo sumų dydžius reikia atsižvelgti ne tik
į nukentėjusių asmenų, bet ir į draudėjų bei draudikų interesus, kurie dažnai yra prie-
šingi. Nukentėjęs asmuo visada bus suinteresuotas, kad draudimo išmokos visiškai
padengtų per eismo įvykį jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Draudėjas yra suintere-
suotas ne tik užsitikrinti savo padarytos žalos atlyginimą, bet ir mokėti kuo mažesnes
draudimo įmokas. Draudimo įmonė suinteresuota pelninga ūkine komercine veik-
la, kuri nemažai priklauso nuo draudimo įmokų ir išmokų santykio. Jeigu įstatymų
leidėjas nustatytų tokį teisinį reguliavimą, kuris darytų draudimo bendrovių ūkinę
komercinę veiklą nerentabilią, draudimo sistema nebūtų veiksminga ir naudinga vi-
◆ DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO IŠMOKŲ 9
suomenei. Tik tinkamai subalansavus visų nurodytų asmenų interesus galima tikėtis,
kad bus sukurta veiksminga privalomojo draudimo sistema.
1.4. Svarbiausias transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės priva-
lomojo draudimo uždavinys – atlyginti nukentėjusiam asmeniui objektyviai galimą
nustatyti žalą, t. y. žalą turtui ir asmeniui. Neturtinė žala objektyviai negali būti nusta-
tyta, nes paprastai tokios žalos įvertinimą lemia daugelis subjektyvių veiksnių. Netur-
tinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir atlyginti įmanoma tik sąlygiškai. Pati
neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad negalima jos tiksliai apibrėžti ir rasti negin-
čytino piniginio ekvivalento arba materialine kompensacija grąžinti ankstesnės nu-
kentėjusio asmens būklės. Nukentėjęs asmuo, siekdamas visiško žalos atlyginimo, dėl
likusios sumos išieškojimo iš kaltininko dar gali kreiptis į teismą, kuris, nustatyda-
mas priteisiamą papildomą sumą, atsižvelgs į nukentėjusiojo iš draudimo bendrovės
gautą draudimo išmoką ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį.
1.5. Europos Sąjungos teisės aktai, reglamentuojantys transporto priemonių val-
dytojų civilinės atsakomybės draudimą, aiškiai apibrėžia tik dvi atlygintinos žalos bei
atitinkamų draudimo sumų rūšis: draudimo sumą dėl žalos turtui ir draudimo sumą
dėl žalos asmeniui, o neturtinės (moralinės) žalos atlyginimo klausimai Europos Są-
jungos direktyvose iš viso nėra reglamentuoti.
1.6. Buvęs suinteresuoto asmens – Seimo atstovas daro išvadą, kad įstatyme yra
įtvirtintos minimalios draudimo atlygintinos sumos ir kad tokių sumų nustatymu įsta-
tyme savaime nepažeidžiami draudėjų, nukentėjusių asmenų ir draudikų teisėti intere-
sai, taip pat ir Konstitucija. Minimali privalomojo draudimo suma nustatoma draudėjų
ir nukentėjusių trečiųjų asmenų naudai. Tai riboja draudimo sutarties šalių teises, bet
pateisinama visuomenės interesu, jeigu laikomasi proporcingumo principo.
2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo S. Bucevičiaus pozicija grindžiama šiais
argumentais.
2.1. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas – viena iš
draudimo rūšių. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą tai yra ūkinė komer-
cinė veikla, kuria draudimo sutarties pagrindu už draudimo įmoką prisiimama kito
asmens nuostolių rizika ar kitaip siekiama apsaugoti šio asmens turtinius interesus.
Civilinės atsakomybės draudimo sutartimi siekiama sumažinti atlygintinos žalos nei-
giamus padarinius atsakingo už žalą asmens turtinei padėčiai, taip pat apsaugoti nu-
kentėjusio asmens turtinius interesus.
2.2. Tiek draudėjo, tiek draudiko teises ir pareigas nustato įstatymai ir draudi-
mo sutartis. Draudikas savaime neturi pareigos atlyginti visos draudėjo padarytos
žalos, jis prisiima tik ribotą atsakomybę, atlygindamas žalą, neviršijančią draudimo
sutartyje nurodytos sumos. Jei draudimo išmoka nepadengia visos padarytos žalos
dydžio, nukentėjęs asmuo gali bendrais pagrindais išsireikalauti ją iš žalą padariu-
sio asmens.
2.3. Draudimo santykiai paprastai yra sutartiniai santykiai, kuriems galioja su-
tarčių laisvės principas. Tačiau sutarties laisvė nėra absoliuti, tam tikros ribos gali
2010 m. vasario 3 d. nutarimas ◆10
būti nustatytos imperatyviomis įstatymo normomis. Privalomojo draudimo atveju
sutarties laisvė yra ribojama, nes pareigą sudaryti draudimo sutartį nustato įstaty-
mas. Tokia pareiga įstatymu nustatoma paprastai siekiant apsaugoti ne tiek draudė-
jų, kiek trečiųjų asmenų, patyrusių žalą dėl draudėjo veiksmų, teisėtus interesus, t. y.
remiantis viešuoju interesu. Civilinės atsakomybės draudimo šalių laisvę riboja įsta-
tyme nustatyti draudimo sumų dydžiai. Nustatyti tokį ribojimą leidžia Konstituci-
jos 46 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji
tarnautų bendrai tautos gerovei. Nustatant draudimo sumų dydžius siekiama dviejų
tikslų: maksimaliai užtikrinti per eismo įvykį nukentėjusių asmenų interesus ir suda-
ryti sąlygas sąžiningai draudimo įmonių konkurencijai.
2.4. Draudėjų ir draudikų interesai dažnai yra priešingi. Draudėjas yra suintere-
suotas ne tik užsitikrinti savo padarytos žalos atlyginimą, bet ir mokėti kuo mažes-
nes draudimo įmokas. Draudimo įmonė yra suinteresuota pelninga ūkine komercine
veikla, kuri priklauso nuo draudimo įmokų ir išmokų santykio. Nustačius itin dide-
lius draudimo sumų dydžius, didėtų ir draudėjo mokamos draudimo įmokos suma.
Tai nebūtinai garantuotų draudimo įmonės rentabilumą. Taip pat padaugėtų trans-
porto priemonių valdytojų, negalinčių net minimaliomis sumomis apdrausti savo ci-
vilinės atsakomybės. Tokiu atveju draudimo sistema taptų neveiksminga ir nebūtų
naudinga visuomenei.
2.5. Nors pareiškėjai teigia, kad įstatyme yra įtvirtinti maksimalūs draudimo iš-
mokamų sumų dydžiai, įstatyme nėra nurodyta, kad draudikas ir draudėjas negali
susitarti dėl didesnių draudimo sumų.
2.6. Įstatyme nustačius minimalias draudimo sumas nepažeidžiami draudėjų,
nukentėjusių asmenų ir draudikų teisėti interesai, taip pat ir Konstitucija.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos
teisingumo ministro Petro Baguškos, Lietuvos Respublikos fi nansų ministro Riman-
to Šadžiaus, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos pirmininko Min-
daugo Šalčiaus, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo
ministerijos generalinio direktoriaus Deivido Kriaučiūno rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas S. Bu-
cevičius iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus
ir atsakė į pateiktus klausimus.
2. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo ir į pateiktus klausimus atsakė specia-
listai – Draudimo priežiūros komisijos pirmininkas Mindaugas Šalčius ir šios komi-
sijos Juridinio skyriaus vedėja Vilija Petronienė.
Specialistai paaiškino, kad būtinybė riboti draudiko atsakomybę kyla iš trans-
porto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties,
kaip rizikos perleidimo sandorio, specifi kos. Draudikas už draudimo įmoką perima
◆ DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO IŠMOKŲ 11
iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką, nusistato prisiimamų įsipareigojimų ribas bei
prisiimamos rizikos dydį, kad galėtų įvertinti savo fi nansinį pajėgumą ir suformuoti
atitinkamus draudimo techninius atidėjinius, siekdamas tinkamai įvykdyti savo įsi-
pareigojimus mokėti draudimo išmokas. Transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo įmokos apskaičiuojamos atsižvelgiant į viduti-
nes draudimo išmokas dėl per eismo įvykį padarytos žalos asmeniui.
Neturtinė žala tradiciškai yra priskiriama iš viso nedraudžiamos rizikos katego-
rijai. Dažniausiai ji vertinama remiantis subjektyviais kriterijais, dėl to kyla šios ri-
zikos įvertinimo problema. Ekonominiu požiūriu, esant neribotai neturtinės žalos
draudikų atsakomybei, padidėtų draudimo įmokos, taip pat sumažėtų draudikų pajė-
gumas prisiimti draudimo riziką arba net jie visiškai atsisakytų prisiimti tokią riziką.
Socialiniu požiūriu kiltų draudėjų atsakingumo problema, nes draudėjas, už draudi-
mo įmoką perleidęs visą su tam tikrais įvykiais susijusią draudimo riziką, galėtų elg-
tis mažiau atsakingai.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjai – Vilniaus apygardos teismas, Marijampolės rajono apylinkės teis-
mas ir Telšių rajono apylinkės teismas prašo ištirti, ar Transporto priemonių val-
dytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d.
redakcija) 11 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad transporto priemonių valdyto-
jų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepai-
sant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui
(tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui,
ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatytas maksimalus 500 eurų neturtinės ža-
los dydis, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
2. Iš pareiškėjų prašymų argumentų matyti, kad Konstitucinio Teismo prašo-
ma ištirti, ar Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis ta apimtimi,
kuria buvo nustatytas maksimalus 500 eurų draudiko atlygintinos neturtinės žalos
dydis, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės vals-
tybės principui.
II
1. Seimas 2001 m. birželio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos transporto prie-
monių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą,
įsigaliojusį 2001 m. birželio 30 d. (su tam tikromis išimtimis).
Iš šio įstatymo travaux préparatoires matyti, kad vienas iš įstatymo priėmimo
tikslų – suteikti per eismo įvykį nukentėjusiam asmeniui daugiau garantijų, kad jo
patirta žala būtų atlyginta kuo operatyviau.
2010 m. vasario 3 d. nutarimas ◆12
1.1. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalo-
mojo draudimo įstatymo 1 straipsnio „Įstatymo tikslas ir paskirtis“ 1 dalyje nurodyta,
kad įstatymo tikslas – „nustatyti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civili-
nės atsakomybės privalomojo draudimo tvarką“, o 2 dalyje nustatyta, kad „įstatymas
nustato žalos asmeniui ir (ar) turtui, padarytos tretiesiems asmenims auto avarijos
metu arba atsiradusios kaip autoavarijos pasekmė (toliau – autoavarijos metu pada-
ryta žala), atlyginimo tvarką <...>“.
1.2. Šiame įstatyme inter alia buvo nustatyta:
– „Transporto priemonės vairuotojas, dalyvaujantis kelių eisme, privalo būti ap-
sidraudęs transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės priva-
lomuoju draudimu arba būti apdraustas šiuo draudimu ir turėti galiojantį draudimo
liudijimą (polisą), patvirtinantį, kad yra sudaryta draudimo sutartis“ (4 straipsnio
2 dalis);
– „Draudikas – draudimo įmonė, kuri turi Valstybinės draudimo priežiūros tar-
nybos prie Finansų ministerijos valdybos išduotą leidimą vykdyti transporto prie-
monių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kuri
yra Biuro narė, sudariusi su draudėju transporto priemonių savininkų ir valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – draudimo sutartis)“
(2 straipsnio 1 dalis);
– „Draudimo objektas – transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinė
atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą. Draudimo sutartimi apdraudžia-
ma draudėjo ir kiekvieno asmens, teisėtai valdančio transporto priemonę, civilinė
atsakomybė, kuri gali atsirasti valdant transporto priemonių savininkų ir valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) (toliau – draudimo
liudijimas (polisas)) nurodytą transporto priemonę“ (3 straipsnio 1 dalis);
– „Draudimo įmonė, kuri turi leidimą vykdyti transporto priemonių savininkų
ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir yra Biuro narė, privalo su-
daryti draudimo sutartis su transporto priemonių savininkais ar teisėtais valdytojais,
kurie pateikė prašymus ir visus būtinus dokumentus sudaryti tokias sutartis. Draudi-
mo įmonės atsisakymas sudaryti draudimo sutartį gali būti ginčijamas teismo tvar-
ka“ (12 straipsnis);
– „Biuras – draudimo įmonių, turinčių leidimą vykdyti transporto priemonių
savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, lėšomis įsteigta
asociacija, turinti juridinio asmens teises, sąskaitų bankuose, antspaudą su savo pava-
dinimu ir atliekanti šio įstatymo numatytas funkcijas. <...>“ (23 straipsnio 1 dalis).
1.3. Taigi šiuo įstatymu buvo įtvirtintas transporto priemonių savininkų ir valdy-
tojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo institutas, t. y. nustatytas transpor-
to priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo privalomumas
visiems transporto priemonių savininkams ir valdytojams. Civilinė atsakomybė tu-
rėjo būti apdrausta sudarant draudimo sutartį. Transporto priemonių savininkų ir
valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas buvo įgyvendinamas per
◆ DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO IŠMOKŲ 13
draudikus – draudimo įmones. Draudimo įmonės, turėjusios leidimą vykdyti trans-
porto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą,
privalėjo sudaryti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo sutartis su transporto priemonių savininkais ar teisėtais val-
dytojais, pateikusiais prašymus ir visus būtinus dokumentus sutarčiai sudaryti.
2. Šio įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 13 straipsnio „Draudimo sumos,
draudimo įmokos ir dydžiai“ 1 dalyje buvo nustatyta: „Transporto priemonių savinin-
kų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma yra 30 000 litų as-
meniui ir 30 000 litų turtui.“
Šio įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 19 straipsnyje „Reikalavimas atly-
ginti žalą“ inter alia buvo nustatyta: „Jei draudikas ar Biuras atlygina ne visą nuken-
tėjusiajam autoavarijos metu padarytą žalą, dėl to, kad žala viršija draudimo sumas,
nukentėjęs autoavarijoje asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, kad šis atlygintų liku-
sią žalos dalį.“
Minėto įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 20 straipsnyje „Žalos atlygi-
nimas“ inter alia buvo nustatyta:
„Autoavarijos metu padarytą žalą atlygina draudikas, apdraudęs atsakingo už
autoavarijos metu padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę <...>.
Biuras moka draudimo išmokas nukentėjusiems autoavarijoje asmenims tais
atvejais, jei atsakingas už autoavarijos metu padarytą žalą transporto priemonės vai-
ruotojas:
1) nebuvo apsidraudęs šio įstatymo nustatytu transporto priemonės savininkų
ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu arba nebuvo apdraustas
šiuo draudimu;
2) padarė žalos valdydamas transporto priemonę nesudaręs panaudos ar nuo-
mos sutarties arba valdydamas transporto priemonę be kito teisėto pagrindo;
3) padarė žalos tyčia;
4) padarė žalos asmens sveikatai ar (ir) padarė žalos atimdamas gyvybę ir yra ne-
žinomas;
5) padarė žalos pagrobta (pavogta) ar kitaip neteisėtai pasisavinta ar užvaldyta
transporto priemone.
Biuras moka draudimo išmokas ir tais atvejais, kai Biuro narė tampa nemoki, o
Biuro narės nemokumą patvirtina Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Fi-
nansų ministerijos.
Draudikas ar Biuras atlygina nukentėjusiam autoavarijos metu asmeniui tik įro-
dymais pagrįstą autoavarijos metu padarytą žalą, kuri neviršija šio įstatymo 13 straips-
nyje nustatytų draudimo sumų, ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus dėl
autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo.“
Taigi Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės priva-
lomojo draudimo įstatyme (2001 m. birželio 14 d. redakcija) buvo įtvirtintos maksi-
malios dėl vieno eismo įvykio padarytos žalos turtui (30 000 litų) ir žalos asmeniui
2010 m. vasario 3 d. nutarimas ◆14
(30 000 litų) draudiko atlygintinos sumos. Draudimo suma asmeniui padarytai ne-
turtinei žalai atlyginti įstatyme nebuvo numatyta. Įstatyme pareiga atlyginti padarytą
žalą buvo nustatyta dviem asmenims – draudikui, draudimo sutartimi įsipareigoju-
siam tiek, kiek buvo nustatyta sutartyje ir teisės aktuose, ir kaltininkui, jei draudimo
išmokos nepakanka žalai visiškai atlyginti.
Pažymėtina, kad toks Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės
atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija)
13 straips nio 1 dalyje įtvirtintas reguliavimas, kai nustatoma civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo suma, reiškia, kad įvykus draudžiamajam įvykiui draudiko
mokama išmoka negali būti didesnė už įstatyme nustatytą draudimo sumą.
3. Seimas 2003 m. kovo 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos transporto priemonių
savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 10, 14,
15, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. balandžio 9 d.
Šiuo įstatymu Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnis (2001 m. birželio 14 d. redakcija), kuria-
me įtvirtintos civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos per eismo įvykį pa-
darytai žalai asmeniui ir turtui atlyginti, keičiamas ir (arba) papildomas nebuvo.
4. Seimas 2004 m. kovo 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos transporto priemo-
nių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo
13 straipsnio papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. kovo 13 d.
Šio įstatymo 1 straipsnyje, kuriuo papildyta Transporto priemonių savininkų ir
valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis
(2001 m. birželio 14 d. redakcija), buvo nustatyta:
„13 straipsnio 1 dalyje po skaičių ir žodžių „30 000 litų turtui“ įrašyti skaičius ir
žodžius „arba 500 000 eurų asmeniui ir 100 000 eurų turtui“ ir šią dalį išdėstyti taip:
„1. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalo-
mojo draudimo suma yra 30 000 litų asmeniui ir 30 000 litų turtui arba 500 000 eurų
asmeniui ir 100 000 eurų turtui.“
Iš šio įstatymo travaux préparatoires matyti, kad įstatymas papildytas siekiant su-
daryti transporto priemonių savininkams ir valdytojams galimybę apdraudžiant ci-
vilinę atsakomybę pasirinkti ir didesnes draudimo sumas, kurios įstatyme nurodytos
eurais (500 000 eurų asmeniui ir 100 000 eurų turtui).
5. Seimas tą pačią 2004 m. kovo 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos transporto
priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įsta-
tymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Transporto priemonių savininkų ir val-
dytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (2001 m. birželio 14 d.
redakcija) išdėstė nauja redakcija ir pakeitė jo pavadinimą – jis buvo pavadintas Trans-
porto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu.
Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymas (2004 m. kovo 5 d. redakcija) pagal Lietuvos Respublikos transporto prie-
monių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstaty-
◆ DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO IŠMOKŲ 15
mo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnį įsigaliojo
2004 m. gegužės 1 d. (su tam tikromis išimtimis).
5.1. Išdėsčius Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsako-
mybės privalomojo draudimo įstatymą nauja redakcija, buvo pakeista inter alia jo
straipsnių numeracija.
5.2. Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 4 straipsnio „Pareiga sudaryti drau-
dimo sutartį“ 1 dalyje buvo nustatyta:
„Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo
būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju
draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respub-
likos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės at-
sakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota.“
Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta: „Už
draudimo sutarties sudarymą <...> atsako transporto priemonės savininkas <...>.“
Palyginus Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 4 straipsnyje nustatytą teisi-
nį reguliavimą su Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomy-
bės privalomojo draudimo įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 4 straipsnyje
nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, kad jis iš esmės nepakito – Įstatyme liko eks-
pliticitiškai įtvirtinta imperatyvi transporto priemonių valdytojų pareiga sudaryti ci-
vilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.
5.3. Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 2 straipsnio 6 dalyje buvo nusta-
tyta: „Draudikas – asmuo (Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos
Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė ar užsienio valstybės draudimo įmonės fi -
lialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje), kuris teisės aktų nustatyta tvarka vykdo Lietu-
vos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį
draudimą ir kuris yra Biuro narys.“
Palyginus Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 2 straipsnio 6 dalyje nustatytą
teisinį reguliavimą su Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsako-
mybės privalomojo draudimo įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 2 straipsnio
1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, kad draudiko, vykdančio transporto
priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, samprata buvo iš-
plėsta – nurodytos ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonės.
Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalyje inter alia buvo nu-
statyta:
„Draudikas privalo sudaryti draudimo sutartis su <...> asmenimis, kurie patys
ar per savo atstovą pateikė prašymus ir visą būtiną informaciją bei dokumentus, rei-
kiamus sutarčiai sudaryti. Draudiko atsisakymas sudaryti draudimo sutartį gali būti
ginčijamas teismo tvarka.“
Palyginus Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą
teisinį reguliavimą su Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsako-
mybės privalomojo draudimo įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 12 straips-
2010 m. vasario 3 d. nutarimas ◆16
nyje nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, kad jis iš esmės nepakito – Įstatyme liko
nustatyta draudimo įmonių pareiga sudaryti transporto priemonių valdytojų civili-
nės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis su asmenimis, pateikusiais prašy-
mus ir visą būtiną informaciją bei dokumentus, reikiamus sutarčiai sudaryti.
5.4. Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 24 straipsnio 1 dalyje buvo nustaty-
ta: „Biuras – draudikų, kuriems leidžiama vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto
priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, asociacija, įsteigta
atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus trans-
porto komiteto Kelių transporto pakomitečio 1949 m. sausio 25 d. priimtą rekomen-
daciją Nr. 5 ir atliekanti šio Įstatymo nustatytas funkcijas.“
Palyginus Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 24 straipsnio 1 dalyje nustatytą
teisinį reguliavimą su Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsako-
mybės privalomojo draudimo įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 23 straips-
nio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, kad jo esmė nepakito.
5.5. Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnyje, kurio 1 dalį atitinka-
ma apimtimi ginčija pareiškėjai, buvo nustatyta:
„1. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudi-
mo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų,
yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (taip pat 500 eurų dėl neturtinės žalos padary-
mo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui.
2. Vienu eismo įvykiu laikomas įvykis, įvykęs dėl tos pačios priežasties, nepai-
sant to, kad dėl tokio eismo įvykio gali būti pareikštos kelių nukentėjusių trečiųjų as-
menų pretenzijos.
3. Už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, draudikas moka
išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas arba pagal šio
straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimo sumas, jei šios draudimo sumos yra dides-
nės.
4. Draudimo įmokų dydžius nustato draudikas.
5. Jeigu draudėjas nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, draudikas turi
teisę reikalauti už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 procento delspinigių nuo nesumo-
kėtos sumos, jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip.
6. Draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudiminis įvykis įvyko per
laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudi-
mo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mo-
kėjimo.
7. Jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo
įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pa-
gal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala
buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo, išmo-
kėjęs išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos
draudiko išmokėtas sumas.“
◆ DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO IŠMOKŲ 17
Palyginus Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje nustatytą
teisinį reguliavimą su Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsako-
mybės privalomojo draudimo įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 13 straipsnio
1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, jog jis pakito tiek, kad buvo eksplici-
tiškai nustatyta, jog maksimali transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio yra 500 eurų dėl neturtinės žalos
padarymo asmeniui, kuri nurodyta kaip nustatytos 500 000 eurų privalomojo drau-
dimo sumos dėl žalos padarymo asmeniui dalis.
5.6. Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 13 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta:
„Jei draudikas ar Biuras atlygina ne visą nukentėjusiajam autoavarijos metu padarytą
žalą dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs autoavarijoje asmuo turi tei-
sę kreiptis į kaltininką, kad šis atlygintų likusią žalos dalį.“
Palyginus Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 13 straipsnio 2 dalyje nustatytą
teisinį reguliavimą su Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsako-
mybės privalomojo draudimo įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 19 straips-
nyje nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, kad šiose nuostatose išdėstytas teisinis
reguliavimas nepakito – Įstatyme liko nustatyta, kad jei transporto priemonių valdy-
tojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos nepakanka per eismo įvykį
padarytai žalai visiškai atlyginti, faktinės žalos dydžio ir draudimo išmokos skirtumą
atlygina žalą padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo.
5.7. Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 17 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:
„Dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiam trečiajam as-
meniui Biuras moka išmoką tais atvejais, jei:
1) kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, padarė žalą naudodamas neap-
draustą nustatytą (identifi kuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsi-
randa transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė;
2) kaltininkas, kurio tapatybė nenustatyta, padarė žalą asmens sveikatai ir (ar)
atėmė asmens gyvybę, kai žala padaryta aplinkybėmis, įrodančiomis transporto prie-
monės valdytojo civilinę atsakomybę;
3) kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, žalos padarymo momentu yra apsi-
draudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudi-
mu, tačiau atsakingam draudikui iškelta bankroto byla.“
Palyginus Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 17 straipsnio 1 dalyje nustatytą
teisinį reguliavimą su Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsako-
mybės privalomojo draudimo įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 20 straips-
nio 2 ir 3 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, kad buvo išplėstas sąrašas
atvejų, kada žalą nukentėjusiam asmeniui atlygina Biuras.
5.8. Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta:
„Draudikas ar Biuras moka per eismo įvykį nukentėjusiam trečiajam asmeniui
tik įrodymais pagrįstos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką, neviršijančią
šio Įstatymo 11 straipsnyje nustatytų draudimo sumų, ir turi teisę atmesti nepagrįstus
2010 m. vasario 3 d. nutarimas ◆18
reikalavimus dėl žalos, padarytos per eismo įvykį, atlyginimo. Nukentėjusio trečiojo
asmens pageidavimu draudikas ar Biuras išmoką perveda tiesiogiai nukentėjusio tre-
čiojo asmens pasirinktai turtą remontuojančiai įmonei. Draudikas ar Biuras privalo
pervesti išmoką šiai įmonei ne vėliau kaip per vieną darbo dieną po to, kai sugadintas
turtas buvo suremontuotas ir buvo pateiktas mokėjimo dokumentas.“
Palyginus Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 6 dalyje nustatytą
teisinį reguliavimą su Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsako-
mybės privalomojo draudimo įstatymo (2001 m. birželio 14 d. redakcija) 20 straips-
nio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu matyti, kad jo esmė liko ta pati – Įstatyme
įtvirtintos maksimalios dėl eismo įvykio padarytos žalos turtui (100 000 eurų) ir ža-
los asmeniui (500 000 eurų), inter alia neturtinės (500 eurų), draudimo sumos.
6. Įstatymas (2004 m. kovo 5 d. redakcija) buvo priimtas siekiant įgyvendinti inter
alia Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas, susijusias su motorinių transporto
priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Šios direktyvos buvo išvardy-
tos Įstatymo priede „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“. Įstatymu įgyven-
dintos inter alia šios direktyvos:
– 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įsta-
tymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo
(vadinamoji Pirmoji transporto priemonių draudimo direktyva);
– 1983 m. gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių na-
rių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsako-
mybės draudimu, suderinimo (vadinamoji Antroji transporto priemonių draudimo
direktyva);
– 1990 m. gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių
narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
draudimu, suderinimo (vadinamoji Trečioji transporto priemonių draudimo direk-
tyva);
– 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB
dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas
73/239/EEB ir 88/357/EEB (vadinamoji Ketvirtoji transporto priemonių draudimo
direktyva).
6.1. Pirmosios transporto priemonių draudimo direktyvos 72/166/EEB 3 straips-
nio 1 dalyje buvo nustatyta:
„Kiekviena valstybė narė <...> imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad trans-
porto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė
atsakomybė būtų apdrausta. Apdraustosios atsakomybės apimtis, draudimo nuosta-
tos ir sąlygos yra nustatomos remiantis šiomis priemonėmis.“
6.2. Antrosios transporto priemonių draudimo direktyvos 84/5/EEB 1 straipsnio
2 dalyje inter alia buvo įtvirtinta:
◆ DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO IŠMOKŲ 19
„Nepažeidžiant jokių didesnių garantijų, kurias gali nustatyti valstybės narės,
kiekviena valstybė narė reikalauja, kad privalomojo draudimo sumos turi būti ne
mažesnės kaip:
– žalos asmeniui atveju – 350 000 ekiu, kai yra tiktai vienas nukentėjusysis; jei-
gu vienas žalos atlyginimo reikalavimas yra susijęs su daugiau negu vienu nukentėju-
siuoju, ši suma yra dauginama iš nukentėjusiųjų skaičiaus,
– turtui padarytos žalos atveju – 100 000 ekiu vienam žalos atlyginimo reikalavi-
mui, nepriklausomai nuo nukentėjusiųjų skaičiaus.
Valstybės narės gali vietoje nurodytų minimalių sumų numatyti minimalią
500 000 ekiu sumą žalos asmeniui atveju, jei vienas žalos atlyginimo reikalavimas yra
susijęs su daugiau negu vienu nukentėjusiuoju, o žalos asmeniui ir turtui padarytos
žalos atveju – minimalią bendrą 600 000 ekiu sumą vienam žalos atlyginimo reikala-
vimui, nepriklausomai nuo nukentėjusiųjų skaičiaus ir žalos pobūdžio.“
Trečiąja ir Ketvirtąja transporto priemonių draudimo direktyvomis 90/232/EEB
ir 2000/26/EB reguliuojami kiti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomy-
bės privalomojo draudimo santykių aspektai, nesusiję su transporto priemonių val-
dytojų padarytos žalos draudiko išmokamo atlyginimo dydžio nustatymu.
6.3. Pažymėtina, kad jau įsigaliojus Įstatymui (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 2005 m.
gegužės 11 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš
dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB
bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių
transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (vadinamoji Penk-
toji transporto priemonių draudimo direktyva).
Penktosios transporto priemonių draudimo direktyvos 2005/14/EB konstatuoja-
mosios dalies 10 punkte buvo nustatyta:
„Valstybių narių įsipareigojimai užtikrinti, kad draudimas padengtų bent tam
tik ras mažiausias sumas, yra svarbus nukentėjusių asmenų apsaugos elementas. Di-
rektyvoje 84/5/EEB numatytos mažiausios sumos turėtų būti ne tik peržiūrėtos, atsi-
žvelgiant į infl iaciją, bet ir realiai padidintos, siekiant pagerinti nukentėjusių asmenų
apsaugą. Mažiausia suma, skirta atlyginti žalą asmeniui, turėtų būti apskaičiuota taip,
kad būtų visiškai ir sąžiningai atlyginta visiems nukentėjusiems asmenims, kurie pa-
tyrė labai sunkių sužalojimų, tačiau reikia atsižvelgti į nedažnai pasitaikančius įvy-
kius, kai sužalojama keletas asmenų, ir į mažą nukentėjusių asmenų, kurie vieno
įvykio metu patiria labai sunkius sužalojimus, skaičių. Mažiausia atlyginama suma,
sudaranti 1 000 000 eurų kiekvienam nukentėjusiam asmeniui arba 5 000 000 eurų
kiekvienam reikalavimui atlyginti žalą (įvykiui), nepriklausomai nuo nukentėjusių
asmenų skaičiaus, yra pagrįsta ir pakankama. Siekiant, kad minėtos mažiausios su-
mos būtų įdiegtos kiek galima lengviau, nuo šios Direktyvos įgyvendinimo dienos
turėtų būti nustatytas pereinamasis penkerių metų laikotarpis. Valstybės narės per
trisdešimt mėnesių nuo Direktyvos įgyvendinimo dienos turėtų ne mažiau kaip per
pusę padidinti minėtas sumas.“
2010 m. vasario 3 d. nutarimas ◆20
Penktosios transporto priemonių draudimo direktyvos 2005/14/EB 2 straipsniu
buvo pakeista inter alia Antrosios transporto priemonių draudimo direktyvos 84/5/EEB
1 straipsnio 2 dalis ir ji išdėstyta taip:
„Nepažeisdama jokių didesnių garantijų, kurias gali nustatyti valstybės narės,
kiekviena valstybė narė reikalauja, kad privalomojo draudimo sumos būtų ne ma-
žesnės kaip:
a) žalos asmeniui atveju – mažiausia atlyginama suma, sudaranti 1 000 000 eurų
kiekvienam nukentėjusiam asmeniui arba 5 000 000 eurų kiekvienam žalos atlygini-
mo reikalavimui (įvykiui), nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus;
b) turtui padarytos žalos atveju – 1 000 000 eurų kiekvienam žalos atlyginimo
reikalavimui (įvykiui), nepriklausomai nuo nukentėjusių asmenų skaičiaus.
Jei būtina, valstybės narės gali nustatyti ne daugiau kaip penkerių metų pereina-
mąjį laikotarpį nuo 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos
2005/14/EB, iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/
EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susiju-
sias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu,
įgyvendinimo datos, per kurį jos turi pritaikyti mažiausias atlyginamas sumas prie
šioje dalyje nurodytų sumų.“
6.4. Apibendrinant konstatuotina, kad Europos Sąjungos direktyvose, susijusio-
se su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, yra
įtvirtinta Europos Sąjungos valstybių narių pareiga užtikrinti privalomąjį transporto
priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą ir nurodyta mažiausia draudi-
ko atlyginama per eismo įvykį padarytos žalos suma; išskiriama turtui padaryta žala
ir žala asmeniui, tačiau eksplicitiškai nenustatytas neturtinės žalos atlyginimas. Penk-
tojoje transporto priemonių draudimo direktyvoje 2005/14/EB taip pat nustatytas ne
daugiau kaip penkerių metų pereinamasis laikotarpis nuo šios direktyvos įgyvendi-
nimo datos, per kurį valstybės narės turi nacionalinės teisės aktuose įtvirtintas drau-
diko atlyginamas sumas pritaikyti prie direktyvose nurodytų sumų.
7. Seimas 2007 m. gegužės 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos transporto prie-
monių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo
įstatymą, kuriuo Įstatymą (2004 m. kovo 5 d. redakcija) išdėstė nauja redakcija.
Įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. redakcija) 11 straipsnyje nustatyta:
„1. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudi-
mo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek
yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra:
1) iki 2009 m. gruodžio 10 d. – 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (taip pat 1 000 eurų
dėl neturtinės žalos) ir 100 000 eurų dėl žalos turtui;
2) nuo 2009 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. birželio 10 d. – 2 500 000 eurų dėl žalos
asmeniui (taip pat 2 500 eurų dėl neturtinės žalos) ir 500 000 eurų dėl žalos turtui;
3) nuo 2012 m. birželio 11 d. – 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (taip pat
5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui.
◆ DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO IŠMOKŲ 21
2. Vienu eismo įvykiu laikomas įvykis, įvykęs dėl tos pačios priežasties, nepai-
sant to, kad dėl tokio eismo įvykio gali būti pareikštos kelių nukentėjusių trečiųjų as-
menų pretenzijos.
3. Už žalą, padarytą kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, draudikas moka
išmoką pagal tos valstybės teisės aktuose nustatytas draudimo sumas arba pagal šio
straipsnio 1 dalyje nurodytas draudimo sumas, jei šios draudimo sumos yra didesnės.
4. Draudimo įmokų dydžius nustato draudikas.
5. Jeigu draudėjas nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos, draudikas turi
teisę reikalauti už kiekvieną pavėluotą dieną 0,04 procento delspinigių nuo nesumo-
kėtos sumos, jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip.
6. Draudikas negali atsisakyti mokėti išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per
laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudi-
mo įmokų, ar per laikotarpį, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mo-
kėjimo.
7. Jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo
įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pa-
gal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala
buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal
šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš
draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.
8. Draudikas neturi teisės draudimo sutartyje nustatyti sumos, kuria draudžia-
mojo įvykio atveju būtų sumažinama mokama išmoka.
9. Kas penkeri metai nuo 2012 m. birželio 11 d. šio straipsnio 1 dalies 3 punkte
nurodyti draudimo sumų dydžiai dėl žalos asmeniui ir dėl žalos turtui indeksuojami
atsižvelgiant į Europos vartotojų kainų indekso santykinį pokytį per atitinkamą lai-
kotarpį ir suapvalinant gautus dydžius 10 000 eurų tikslumu. Indeksuoti draudimo
sumų dydžiai skelbiami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime.“
Palyginus Įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje nu-
statytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija)
11 straipsnio 1 dalyje, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Įsta-
tyme (2007 m. gegužės 17 d. redakcija) buvo nustatytos didesnės civilinės atsakomybės
privalomojo draudimo sumos dėl neturtinės žalos atlyginimo: Įstatyme (2004 m. kovo
5 d. redakcija) – 500 eurų draudimo suma dėl neturtinės žalos atlyginimo, o Įstatyme
(2007 m. gegužės 17 d. redakcija) – 1 000 eurų draudimo suma dėl neturtinės žalos at-
lyginimo; nuo 2009 m. gruodžio 11 d. numatyta 2 500 eurų draudimo suma, o nuo
2012 m. birželio 11 d. – 5 000 eurų draudimo suma dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
įstatymo pakeitimo įstatymo travaux préparatoires matyti, kad įstatymų leidėjas, siek-
damas į nacionalinę teisę perkelti Europos Sąjungos direktyvų nuostatas, pasinaudojo
Penktojoje transporto priemonių draudimo direktyvoje 2005/14/EB numatytu penke-
rių metų pereinamuoju laikotarpiu, skaičiuojamu nuo minėtos direktyvos įgyvendini-
2010 m. vasario 3 d. nutarimas ◆22
mo datos (t. y. nuo Įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. redakcija) įsigaliojimo datos), ir
įtvirtino nuoseklų Įstatyme (2004 m. kovo 5 d. redakcija) nustatytų transporto prie-
monių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumų didinimą.
Pažymėtina, kad priėmus 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tary-
bos direktyvą 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės
atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo
(kodifi kuota redakcija) buvo kodifi kuotos ir dėl to panaikintos Tarybos direktyvos
72/166/EEB, 84/5/EEB, 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva
2005/26/EB.
8. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, reglamentuojantis transporto prie-
monių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius, aiškintinas
kitų draudimo santykius reglamentuojančių nuostatų, inter alia Civilinio kodekso ir
Draudimo įstatymo nuostatų, kontekste.
8.1. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio „Neturtinė žala“ 2 dalyje nustatyta:
„Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atly-
ginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens
gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas ne-
turtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo
turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplin-
kybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.“
Civilinio kodekso 6.251 straipsnyje „Visiškas nuostolių atlyginimas“ nustatyta:
„Padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar
sutartis nustato ribotą atsakomybę.
Teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpu-
savio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių
atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių pasekmių. Tačiau sumažintas nuostolių
atlyginimas negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria skolininko civilinė atsa-
komybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta.“
Civilinio kodekso 6.263 straipsnio „Pareiga atlyginti padarytą žalą“ 2 dalyje nu-
statyta: „Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturti-
nę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.“
Civilinio kodekso 6.254 straipsnio „Civilinės atsakomybės draudimas“ 1 dalyje
inter alia nustatyta, kad „įstatymų ar sutarties numatytais atvejais civilinė atsakomy-
bė gali būti draudžiama sudarant civilinės atsakomybės draudimo sutartį“.
Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „jeigu draudimo atlyginimo nepakanka ža-
lai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina
apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą“.
Civilinio kodekso 6.987 straipsnyje „Draudimo sutarties samprata“ nustatyta,
kad „draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą
draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui,
kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo
◆ DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO IŠMOKŲ 23
išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta
įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis“.
Civilinio kodekso 6.997 straipsnio „Draudimo suma“ 1 dalyje nustatyta: „Turtinių
interesų draudimo suma ir suma, kurios dydžio draudimo išmoką (draudimo suma)
draudikas įsipareigoja išmokėti, nustatoma draudimo sutarties šalių susitarimu arba
įstatymu.“
Civilinio kodekso 6.988 straipsnio „Draudimo formos ir šakos“ 3 dalyje nustaty-
ta: „Privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus
reglamentuoja kiti įstatymai.“
Civilinio kodekso 6.1000 straipsnyje „Papildomas draudimas“ nustatyta:
„Jeigu ne gyvybės draudimo sutartyje, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, yra
apdrausta tik dalis turto ar rizikos (draudimo) vertės, draudėjas (naudos gavėjas) turi
teisę papildomai juos apdrausti, sudarydamas papildomą draudimo sutartį su tuo pa-
čiu ar kitu draudiku. Tačiau šiais atvejais bendra draudimo suma pagal visas draudi-
mo sutartis negali viršyti draudimo vertės.“
Apibendrinant šį teisinį reguliavimą nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoti-
na, kad draudikas įsipareigoja, įvykus draudžiamajam eismo įvykiui, už sutartyje nu-
statytą draudimo įmoką sumokėti trečiajam asmeniui draudimo išmoką, apskaičiuotą
įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Jeigu draudimo išmokos nepakanka
žalai, inter alia neturtinei, visiškai atlyginti, faktinės žalos dydžio ir draudimo išmo-
kos skirtumą atlygina žalą padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo.
Teismas, atsižvelgdamas į įstatyme nustatytus kriterijus, gali sumažinti padarytos ža-
los atlyginimo dydį, tačiau sumažintas žalos, inter alia neturtinės, atlyginimo dydis
negali būti mažesnis už draudimo sumą, kuria transporto priemonės valdytojo civili-
nė atsakomybė buvo ar turėjo būti privalomai apdrausta. Pažymėtina, jog draudėjas,
siekiantis, kad draudikas, įvykus draudžiamajam įvykiui, atlygintų didesnę jo pada-
rytą žalą nei įstatyme numatyta privalomojo draudimo suma, gali savo civilinę atsa-
komybę dėl žalos padarymo papildomai apdrausti savanoriškuoju draudimu.
8.2. Draudimo įstatymo (2003 m. rugsėjo 18 d. redakcija) 2 straipsnio 3 daly-
je buvo nustatyta, kad „civilinės atsakomybės draudimas – asmens turtinių interesų,
susijusių su civiline atsakomybe už nukentėjusiems tretiesiems asmenims ar jų tur-
tui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis pri-
klauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam
asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neviršijant draudimo sumos, jeigu ji nusta-
toma draudimo sutartyje“.
Draudimo objektas apibrėžtas Draudimo įstatymo (2003 m. rugsėjo 18 d. redak-
cija) 2 straipsnio 20 dalyje: „Draudimo objektas – turtiniai interesai, susiję su asmens
gyvybe, sveikata, turtu ar civiline atsakomybe.“
Draudimo įstatymo (2003 m. rugsėjo 18 d. redakcija) 2 straipsnio 8 dalyje nu-
statyta: „Draudikas – asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti drau-
dimo veiklą.“
2010 m. vasario 3 d. nutarimas ◆24
Draudimo įmonių veikla apibrėžta Draudimo įstatymo (2003 m. rugsėjo 18 d.
redakcija) 2 straipsnio 27 dalyje, kurioje inter alia nustatyta: „Draudimo veikla – ūki-
nė komercinė veikla, kuria draudimo sutarties pagrindu už draudimo įmoką prisii-
mama kitų asmenų nuostolių rizika ar kitaip siekiama apsaugoti šių asmenų turtinius
interesus įvykus draudiminiams įvykiams <...>.“
Apibendrinant konstatuotina, kad draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiam as-
meniui padarytą žalą kyla iš įstatymo pagrindu sudarytos draudimo sutarties. Drau-
diko įsipareigojimas padengti apdraustojo padarytą žalą nereiškia, kad visais atvejais
įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas įsipareigoja visiškai atlyginti padarytą žalą;
draudiko atlygintinos žalos dydį riboja sutartyje nustatyta draudimo suma. Draudimo
įmonė yra tam tikras tarpininkas, kuris draudimo sutarties pagrindu atlygina nuosto-
lius nukentėjusiam trečiajam asmeniui dėl apdraustojo civilinės atsakomybės draudi-
mu jam padarytos žalos. Draudikų vykdoma veikla yra ūkinė komercinė veikla.
Draudimo įstatymas (2003 m. rugsėjo 18 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir
(arba) papildomas, tačiau cituotasis teisinis reguliavimas iš esmės nepakito.
8.3. Taigi, apibendrinant cituotas Civilinio kodekso ir Draudimo įstatymo nuo-
statas ir aiškinant jas kartu su Įstatyme (2004 m. kovo 5 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu
reguliavimu, darytina išvada, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsako-
mybės privalomasis draudimas yra specifi nė ūkinė komercinė veikla, kurią vykdo
draudikai (draudimo įmonės). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomy-
bės draudimas yra privalomasis draudimas, kuriuo siekiama apsaugoti nukentėjusių
asmenų ir draudėjų turtinius ir kitus interesus. Jeigu transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos nepakanka per eismo įvykį pa-
darytai žalai, inter alia neturtinei, visiškai atlyginti, faktinės žalos dydžio ir draudimo
išmokos skirtumą atlygina žalą padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas as-
muo. Suinteresuoti asmenys, siekiantys, kad draudikas, įvykus draudžiamajam įvy-
kiui, atlygintų didesnę jų padarytą žalą, inter alia neturtinę, nei įstatyme numatyta
privalomojo draudimo suma, gali savo civilinę atsakomybę dėl žalos padarymo pa-
pildomai apdrausti savanoriškuoju draudimu.
9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tam
tikri transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
santykių aspektai atskleisti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (buvusio Europos
Bendrijų Teisingumo Teismo, toliau – EBTT) jurisprudencijoje.
EBTT, vertindamas Italijos Respublikos teiginį, kad civilinės atsakomybės priva-
lomojo draudimo tikslas – socialinė nukentėjusiųjų per kelių eismo įvykius apsauga,
pažymėjo, kad „į šį socialinės apsaugos tikslą, kurį iš esmės reikia analizuoti kaip tin-
kamo žalos atlyginimo nukentėjusiesiems garantiją, galima atsižvelgti kaip į svarbesnį
bendrojo intereso tikslą“ (EBTT 2009 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje C-518/06
Europos Bendrijų Komisija prieš Italijos Respubliką, 73–74 punktai). EBTT yra pa-
brėžęs, kad „dabar galiojančioje Bendrijos teisėje valstybėms narėms palikta laisvė
nustatyti transporto priemonių eismo įvykiams taikomą civilinės atsakomybės re-
◆ DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO IŠMOKŲ 25
žimą“ (EBTT 2000 m. rugsėjo 14 d. sprendimas byloje C-348/98 Mendes Ferreira ir
Delgado Correia Ferreira, 23–29 punktai; 2007 m. balandžio 19 d. sprendimas bylo-
je C-356/05 Elaine Farrell, 33–35 punktai). Vis dėlto savo kompetenciją valstybės na-
rės turi įgyvendinti atsižvelgdamos į Bendrijos teisę, kurios „tikslas yra garantuoti,
kad dėl privalomojo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomy-
bės draudimo visi transporto priemonės sukeltame eismo įvykyje nukentėję keleiviai
gautų savo patirtos žalos atlyginimą. <...> Nacionalinės teisės aktų nuostatos, regla-
mentuojančios transporto priemonių eismo įvykiuose patirtos žalos atlyginimą, ne-
gali panaikinti šių nuostatų naudingumo“ (EBTT 2005 m. birželio 30 d. sprendimas
byloje C-537/03 Katja Candolin, 27–28 punktai). Todėl bet kuris valstybių narių na-
cionalinės teisės normose nustatytas pasirinktas civilinės atsakomybės režimas turi
būti padengtas privalomuoju draudimu atsižvelgiant į nustatytas minimalias sumas
(EBTT 2000 m. rugsėjo 14 d. sprendimas byloje C-348/98 Mendes Ferreira ir Delgado
Correia Ferreira, 39–40 punktai; 2007 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje C-356/05
Elaine Farrell, 33 punktas). Nacionalinės teisės normos, kuriose nustatyta keletas civi-
linės atsakomybės režimo rūšių, galinčių būti taikomų per eismo įvykį padarytai žalai
atlyginti, ir kuriose numatytos maksimalios draudimo sumos, mažesnės nei direk-
tyvoje įtvirtintos minimalios draudimo sumos, prieštarauja direktyvos nuostatoms
(EBTT 2003 m. liepos 24 d. nutartis byloje C-166/02 Daniel Fernando Messajana Vie-
gas). EBTT taip pat yra pažymėjęs, jog vienas iš būdų valstybėms narėms laikytis nu-
statytos pareigos užtikrinti, kad piliečiai apsidraustų transporto priemonių valdytojų
civilinės atsakomybės režimu, – „prižiūrėti, kad kiekvienas transporto priemonės sa-
vininkas galėtų apsidrausti tokiu draudimu už ne pernelyg didelį draudimo įmokos
tarifą“ (EBTT 2009 m. balandžio 28 d. sprendimas byloje C-518/06 Europos Bendrijų
Komisija prieš Italijos Respubliką, 77–78 punktai).
Apibendrinant pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos direktyvas, kuriose
įtvirtintos nuostatos dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės priva-
lomojo draudimo, valstybėms narėms paliekama laisvė pasirinkti civilinės atsakomy-
bės privalomojo draudimo sistemą ir ją įgyvendinančias priemones. Valstybės narės
privalo užtikrinti, kad visiems per eismo įvykį nukentėjusiems asmenims bus atly-
ginta padaryta žala, valstybių narių nacionalinės teisės aktuose nustatytos draudimo
sumos nebus mažesnės nei direktyvose nustatytos minimalios draudimo sumos, taip
pat prižiūrėti, kad transporto priemonių savininkai ir valdytojai galėtų apsidrausti
šiuo draudimu už ne pernelyg didelę draudimo įmoką.
10. Pažymėtina ir tai, kad visose Europos Sąjungos valstybėse narėse ir daugely-
je pasaulio valstybių transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė yra drau-
džiama privalomuoju draudimu. Kai kurių užsienio valstybių (Prancūzija, Belgija,
Vokietija, Jungtinė Karalystė ir kt.) įstatymuose neturtinės žalos atlyginimo ribos
nenumatytos. Moralinės žalos dydį pinigais tokiose valstybėse įvertina teismas, va-
dovaudamasis nusistovėjusia teismų praktika. Tačiau kai kurių užsienio valstybių
(Estijos, Latvijos, Danijos) teisėje yra principas, ribojantis neturtinės žalos pagal pri-
2010 m. vasario 3 d. nutarimas ◆26
valomojo vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis atlyginimą. Neturtinės
žalos atlyginimo apribojimas yra nustatytas Estijos Respublikos transporto priemo-
nių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo trečiųjų asmenų atžvilgiu įstatyme,
priimtame 2001 m. balandžio 10 d. (su pakeitimais), Latvijos Respublikos transpor-
to priemonių savininkų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme, pri-
imtame 2007 m. rugsėjo 27 d., ir Danijos Karalystės atsakomybės dėl padarytos žalos
įstatyme, priimtame 1986 m. rugsėjo 8 d.
III
1. Minėta, kad pareiškėjai abejoja, ar Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija)
11 straips nio 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatytas maksimalus 500 eurų draudi-
ko atlygintinos neturtinės žalos dydis, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 da-
liai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Kons-
titucijos 30 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, jog asmeniui padarytos materialinės
ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas, vartojama sąvoka „moralinė žala“, o
ginčijamoje Įstatymo nuostatoje ir Civilinio kodekso nuostatose, kuriose reguliuoja-
mas asmeniui padarytos žalos atlyginimas, vartojama sąvoka „neturtinė žala“.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimo įstatymuose, kituose teisės
aktuose tuos pačius reiškinius visada apibūdinti tik tais pačiais žodžiais ir formuluotė-
mis kaip Konstitucijoje suabsoliutinimas ne tik reikštų siekį dirbtinai varžyti, stabdy-
ti tokį kalbos, inter alia teisinės terminijos, vystymąsi, kai įstatymuose, kituose teisės
aktuose yra vartojami ne tik kitokie nei Konstitucijos tekste žodžiai (formuluotės),
apibūdinantys tuos pačius reiškinius, bet ir apskritai nauji terminai (formuluotės),
kurių Konstitucijos teksto kūrimo metu nebuvo, bet ir galėtų provokuoti koreguoti
Konstitucijos tekstą pagal įstatymuose, kituose teisės aktuose įtvirtintą terminiją (žo-
džius, formuluotes) net ir tokiais atvejais, kai intervencija į Konstitucijos, kuri, kaip
aukščiausioji teisė, turi būti pastovus aktas, tekstą teisiškai nėra būtina; Konstitucija
neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems reiškiniams apibū-
dinti vartoti kitokius nei Konstitucijos tekste žodžius ar formuluotes (Konstitucinio
Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Tad Konstitucijos
30 straipsnio 2 dalyje minimos žalos rūšys įstatymuose gali būti įvardijamos ir ki-
tais terminais, jeigu tik šiais terminais nėra paneigiama (iškreipiama) šių žalos rūšių
konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Konstatuotina, kad sąvoka „neturtinė žala“, vartojama ginčijamoje Įstatymo
nuostatoje, reiškia tą patį, ką ir Konstitucijoje vartojama sąvoka „moralinė žala“.
3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad saugant ir ginant žmogaus (ir ap-
skritai asmens – ne tik fi zinio, bet ir juridinio) teises ir laisves, inter alia žmogaus oru-
mą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui (Konstitucinio Teismo 2006 m.
rugpjūčio 19 d. nutarimas). Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir
moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d.,
◆ DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO IŠMOKŲ 27
2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimai). Įtvir-
tinant šį konstitucinį principą siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems mate-
rialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d.
nutarimas).
4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas as-
meniui padarytos (ir atlygintinos) žalos skirstymas į materialinę ir moralinę lemia
su atitinkamos rūšies žalos atlyginimu susijusių santykių teisinio reguliavimo ypatu-
mus. Vienas iš šių ypatumų yra susijęs su padarytos žalos dydžio nustatymu (įverti-
nimu) ir atlyginimo už tą žalą forma. Atlyginant materialinę žalą visais atvejais yra
įmanoma vadovautis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (restitutio in in-
tegrum), kai padarytos žalos dydis gali būti išreiškiamas piniginiu ekvivalentu ir ta
žala gali būti atlyginama pinigais (tai nepaneigia galimybės materialinę žalą atlyginti
ir kitu turtu ar dar kitaip); taigi už materialius praradimus atlyginama materialiomis
vertybėmis. Tuo tarpu moralinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima
įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patir-
tos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensa-
cija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios
iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada
(geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti panaudojant inter alia materialią (pir-
miausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties
nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (Konstitucinio
Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
5. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuo-
statą, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įsta-
tymas, yra konstatavęs, kad šioje dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti
įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą mate-
rialinę ir moralinę žalą, kad įstatymuose turi būti užtikrintas realus pažeistų žmogaus
teisių ir laisvių gynimas, kuris turi būti derinamas su kitų Konstitucijoje įtvirtintų
vertybių apsauga, taip pat kad Konstitucijoje garantuojama asmens teisė į neteisėtais
veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įskaitant teisminį ža-
los išieškojimą (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d.
nutarimai).
6. Minėti bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pa-
grindai kyla inter alia iš konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų.
7. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įstatymu ar įstatymais reguliuodamas san-
tykius, susijusius su asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlygi-
nimu, turi tam tikrą diskreciją, kiek jos neriboja Konstitucija (Konstitucinio Teismo
2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti asmens teisę į jam pa-
darytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, įpareigoja įstatymų leidėją nusta-
tyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo priemones.
2010 m. vasario 3 d. nutarimas ◆28
Įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą priimti įstatymą ar įstatymus, nustatan-
čius žalos atlyginimą asmeniui dėl jam padarytos žalos, naudodamasis jam suteikta
diskrecija gali pasirinkti ir įstatyme arba įstatymuose įtvirtinti įvairius padarytos ža-
los atlyginimo būdus. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymė-
tina, jog konstitucinis teisingumo principas suponuoja ir tai, kad žalą paprastai turi
atlyginti ją padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo.
8. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstaty-
mų leidėjas, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad tam tikrose veiklos srityse žalos pada-
rymo (atsiradimo) rizika yra didesnė, ir siekdamas užtikrinti, kad asmeniui padaryta
žala būtų atlyginta veiksmingai ir laiku, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kai
kitiems asmenims padarytą žalą sutarties pagrindu įsipareigoja atlyginti kitas nei žalą
padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas asmuo, t. y. nustatyti vadinamąjį draudžia-
mąjį žalos atlyginimo būdą. Nustatydamas tokį asmeniui padarytos žalos atlyginimo
būdą, įstatymų leidėjas privalo įtvirtinti draudžiamojo žalos atlyginimo pagrindus.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, jog įsta-
tymų leidėjas, atsižvelgdamas į tai, kad tam tikrų objektų naudojimas kelia dides-
nį pavojų kitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, taip pat į tam tikros asmenų
vykdomos profesinės ar ūkinės veiklos ypatumus, gali nustatyti tokį teisinį reguliavi-
mą, pagal kurį asmenys, naudojantys atitinkamus objektus arba vykdantys tam tikrą
profesinę ar ūkinę veiklą, privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę dėl žalos pada-
rymo. Nustatydamas privalomojo draudimo pagrindus ir sąlygas, įstatymų leidėjas
gali inter alia nustatyti maksimalias draudimo sumas. Nustatydamas tokias sąlygas,
įstatymų leidėjas privalo užtikrinti, kad pareigos mokėti draudimo įmokas vykdymas
netaptų per sunkia našta asmeniui, kuris pagal įstatymą privalo apdrausti savo civili-
nę atsakomybę dėl žalos padarymo.
9. Minėta, kad ūkinės veiklos subjektų, kurie įstatymo nustatyta tvarka ir sutar-
ties pagrindu įsipareigoja atlyginti kito asmens padarytą tam tikro dydžio žalą, veikla
laikytina tam tikros ūkinės komercinės veiklos rūšimi. Taigi įstatymų leidėjas, regu-
liuodamas draudžiamojo žalos atlyginimo santykius, inter alia nustatydamas subjek-
tų, kurie pagal sutartį įsipareigoja atlyginti kito asmens padarytą tam tikro dydžio
žalą, teisinės padėties pagrindus, turi paisyti imperatyvų, kylančių inter alia iš Kons-
titucijos 46 straipsnio.
9.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos
laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui sa-
varankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, suponuojanti inter alia
sutarčių sudarymo laisvę.
9.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos lais-
vė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų,
apribojimų (Konstitucinio Teismo inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės
31 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. kovo 27 d., 2009 m. balandžio
29 d., 2009 m. birželio 8 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai).
◆ DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO IŠMOKŲ 29
9.3. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta ūkinės
veiklos teisinio reguliavimo kryptis: ūkinė veikla turi tarnauti bendrai tautos gerovei
(Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės
31 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai).
9.4. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei,
gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifi ka;
taigi valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifi ką, gali naudoti įvairias teisinio
reguliavimo priemones (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimas).
Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies sąvoka „bendra tautos gerovė“ suponuoja tai,
kad ūkinės veiklos reguliavimu valstybė privalo siekti įvairių asmenų interesų pu-
siausvyros.
„Bendra tautos gerovė“ neturi būti priešinama ūkinės veiklos subjekto, kurio
veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba
kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams (Konstitucinio Teis-
mo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Valstybė, reguliuodama
ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrin-
ti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (Konstituci-
nio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m.
sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d., 2008 m.
birželio 30 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).
9.5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstaty-
mų leidėjas, paisydamas Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo reguliuo-
ti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, taip pat kitų Konstitucijos
normų ir principų, gali įstatymu nustatyti tam tikras sąlygas ūkinei veiklai, inter alia
draudimo veiklai, siekdamas užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto),
ir visos visuomenės bei jos narių interesus.
10. Pažymėtina, kad žalos atlyginimo santykių teisinis reguliavimas įstatymais
gali būti diferencijuojamas atsižvelgiant į tai, ar asmeniui padaryta žala yra atlygina-
ma neteismine, ar teismine tvarka, tačiau jokiu būdu negalima nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, kad būtų paneigta asmens teisė kreiptis į teismą ir tiek iš subjekto, kuris
sutarties pagrindu įsipareigojo atlyginti tam tikro dydžio žalą, tiek iš žalą padariusio
asmens ar už jo veiksmus atsakingo kito asmens reikalauti teisingai atlyginti padary-
tą žalą. Įstatymu reguliuojant minėtus santykius taip pat privalu paisyti asmenų lygia-
teisiškumo, teisingumo, kitų konstitucinių principų.
11. Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir
teisingas.
11.1. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų
prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, inter alia moralinę, nega-
lėtų gauti teisingo žalos atlyginimo.
11.2. Konstitucinis žalos atlyginimo principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje
įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės
2010 m. vasario 3 d. nutarimas ◆30
prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio
19 d. nutarimas). Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį
teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų rei-
kalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.
11.3. Konstitucinis imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs
ir su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais, pagal
kuriuos reikalaujama, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų pro-
porcingos siekiamam tikslui, neribotų asmenų teisių labiau negu būtina teisėtam ir
visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielai-
dų piktnaudžiauti teise (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d. nutarimas).
11.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad
įstatymų leidėjas, nustatydamas inter alia tokį asmeniui padarytos žalos atlyginimo
teisinį reguliavimą, kai tam tikri subjektai privalomojo draudimo sutarties pagrin-
du įsipareigoja atlyginti kito asmens padarytą žalą, neprivalo nustatyti tokių drau-
dimo sumų, kurios įvykus draudžiamajam įvykiui visais atvejais užtikrintų visišką
padarytos žalos atlyginimą. Tačiau įstatymų leidėjas privalo nepaneigti konstitucinės
asmens teisės reikalauti visiškai atlyginti jam padarytą žalą, inter alia kai draudimo
sumos nepakanka padarytai žalai visiškai atlyginti, bendrais pagrindais, t. y. iš žalą
padariusio asmens ar už jo veiksmus atsakingo kito asmens.
11.5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės
valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo principo ir atvirkščiai; neatsiejami
teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas
ir teisinis saugumas.
Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės val-
džią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų
įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi tei-
sę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, nepriešta-
raujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai
įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
12. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų
lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitu-
cinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti trak-
tuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m.
balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai) bei įpareigoja
vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai
vertinti skirtingai; kita vertus, šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nu-
statytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skir-
tingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m.
liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai).
13. Pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjun-
goje“ 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos
◆ DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO IŠMOKŲ 31
teisinės sistemos dalis, ir jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Są-
junga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos
atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.
Kaip minėta, privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomy-
bės draudimo santykius reguliuoja ir atitinkami Europos Sąjungos teisės aktai. Nagri-
nėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas,
reguliuodamas privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės
draudimo santykius, turi paisyti ir reikalavimų, kylančių iš Europos Sąjungos teisės
aktų. Lietuvos Respublikos įstatymai, reguliuojantys minėtus santykius, negali kon-
kuruoti su Europos Sąjungos teisės aktais.
IV
Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies atitikties
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Minėta, kad pagal pareiškėjų prašymus Konstitucinis Teismas tirs, ar Įstatymo
(2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustaty-
tas maksimalus 500 eurų draudiko atlygintinos neturtinės žalos dydis, neprieštaravo
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje buvo nustaty-
ta: „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo
suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų,
yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (taip pat 500 eurų dėl neturtinės žalos padary-
mo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui.“
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Įstatymo
(2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje buvo eksplicitiškai įtvirtinta, jog
transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma
dėl vieno eismo įvykio yra 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo asmeniui, ir tai reiš-
kia, kad įvykus draudžiamajam įvykiui draudiko mokama draudimo išmoka dėl asme-
niui padarytos neturtinės žalos negali būti didesnė už šią Įstatyme nustatytą sumą.
3. Pareiškėjų nuomone, Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio
1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatytas maksimalus 500 eurų draudiko atlygin-
tinos neturtinės žalos dydis, prieštaravo inter alia konstituciniam teisinės valstybės
principui dėl to, kad, Įstatyme įtvirtinus maksimalius neturtinės žalos atlyginimo dy-
džius, draudikui suteikta galimybė išvengti asmeniui padarytos neturtinės žalos atly-
ginimo, o neturtinės žalos dydžio ribojimas nepateisina ne tik nukentėjusiųjų, bet ir
apsidraudusiųjų lūkesčių.
4. Šiame nutarime pažymėta, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą ma-
terialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas ir kad Konstitucija įpareigoja
įstatymų leidėją nustatyti pakankamas asmens teisės į jam padarytos materialinės ir
moralinės žalos atlyginimą įgyvendinimo priemones.
2010 m. vasario 3 d. nutarimas ◆32
Taip pat minėta, kad įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prie-
laidos padarytą žalą atlyginti teisingai; konstitucinis teisingumo principas suponuoja
ir tai, kad žalą paprastai turi atlyginti ją padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas
kitas asmuo; įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti, kad asmeniui padaryta žala būtų
atlyginama veiksmingai ir laiku, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, kai kitiems
asmenims padarytą žalą sutarties pagrindu įsipareigoja atlyginti kitas nei žalą pada-
ręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas asmuo, t. y. nustatyti vadinamąjį draudžiamą-
jį žalos atlyginimo būdą. Nustatydamas privalomojo draudimo pagrindus ir sąlygas,
įstatymų leidėjas gali inter alia nustatyti maksimalias draudimo sumas; įstatymų lei-
dėjas, nustatydamas inter alia tokį asmeniui padarytos žalos atlyginimo teisinį regu-
liavimą, kai tam tikri subjektai privalomojo draudimo sutarties pagrindu įsipareigoja
atlyginti kito asmens padarytą žalą, neprivalo nustatyti tokių draudimo sumų, kurios
įvykus draudžiamajam įvykiui visais atvejais užtikrintų visišką padarytos žalos atly-
ginimą, tačiau jis privalo nepaneigti konstitucinės asmens teisės reikalauti visiškai at-
lyginti jam padarytą žalą, inter alia kai draudimo sumos nepakanka padarytai žalai
visiškai atlyginti, bendrais pagrindais, t. y. iš žalą padariusio asmens ar už jo veiks-
mus atsakingo kito asmens.
Minėta ir tai, kad nustatydamas privalomojo draudimo sąlygas įstatymų leidė-
jas privalo užtikrinti, kad pareigos mokėti draudimo įmokas vykdymas netaptų per
sunkia našta asmeniui, kuris pagal įstatymą privalo apdrausti savo civilinę atsakomy-
bę dėl žalos padarymo.
5. Minėta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalo-
muoju draudimu siekiama apsaugoti nukentėjusių asmenų ir draudėjų turtinius ir
kitus interesus; jeigu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalo-
mojo draudimo sumos nepakanka per eismo įvykį padarytai žalai, inter alia netur-
tinei, visiškai atlyginti, faktinės žalos dydžio ir draudimo išmokos skirtumą atlygina
žalą padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo.
Minėta ir tai, kad draudėjas, siekiantis, kad draudikas, įvykus draudžiamajam
įvykiui, atlygintų didesnę jo padarytą žalą nei įstatyme numatyta privalomojo drau-
dimo suma, gali savo civilinę atsakomybę dėl žalos padarymo papildomai apdrausti
savanoriškuoju draudimu.
6. Vadinasi, Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtin-
tu teisiniu reguliavimu, pagal kurį draudikas išmoka iki 500 eurų dydžio neturtinės
žalos dydžio atlyginimą, siekiama sudaryti sąlygas draudikui ne išvengti asmeniui
padarytos neturtinės žalos atlyginimo, kaip mano pareiškėjas, o vykdyti savo įsipa-
reigojimus, prisiimtus pagal sudarytą draudimo sutartį. Toks teisinis reguliavimas
nepaneigia konstitucinės asmens teisės reikalauti visiškai atlyginti jam padarytą žalą
bendrais pagrindais, t. y. iš žalą padariusio asmens ar už jo veiksmus atsakingo kito
asmens.
7. Minėta, kad teisėtų lūkesčių principas reiškia, jog asmenys turi teisę pagrįstai
tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius
◆ DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO IŠMOKŲ 33
Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendi-
namos.
Konstatuotina, jog įstatymų leidėjas, įtvirtindamas tokį teisinį reguliavimą, pa-
gal kurį transporto priemonių valdytojai sudaro civilinės atsakomybės privalomojo
draudimo sutartį, nesukuria pagrindo atsirasti teisėtiems lūkesčiams, kad draudikas
atlygins visą jų padarytą žalą, nes, kaip minėta, pagal įstatymą draudikas įsipareigoja
atlyginti padarytą tam tikro dydžio žalą įstatymo nustatyta tvarka ir sutarties pagrin-
du inter alia tiek, kiek numatyta įstatyme ir sutartyje. Taigi nėra pagrindo teigti, jog
įstatymų leidėjas, nustatydamas, kad draudikas išmoka maksimalų 500 eurų neturti-
nės žalos atlyginimą, pažeidžia apsidraudusių asmenų teisėtus lūkesčius.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2004 m.
kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatytas maksi-
malus 500 eurų draudiko atlygintinos neturtinės žalos dydis, neprieštaravo konstitu-
ciniam teisinės valstybės principui.
9. Pareiškėjų nuomone, Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio
1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatytas maksimalus 500 eurų draudiko atlyginti-
nos neturtinės žalos dydis, prieštaravo inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai
dėl to, kad tokiu teisiniu reguliavimu nukentėjusio asmens teisės ir interesai yra gina-
mi mažiau nei draudimo bendrovių, o nukentėjęs asmuo, negaudamas realaus žalos
atlyginimo, yra diskriminuojamas.
10. Šiame nutarime minėta, kad konstitucinis asmenų lygybės įstatymui prin-
cipas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei
įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus sa-
vavališkai vertinti skirtingai; kita vertus, šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali
būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esan-
čių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.
Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisi-
nis reguliavimas susijęs su skirtingų asmenų kategorijų interesais: draudikų, įvykus
draudžiamajam įvykiui išmokančių Įstatyme nustatytą privalomojo draudimo sumą;
transporto priemone žalą padariusių asmenų, apdraudusių savo civilinę atsakomybę
(draudėjų); per eismo įvykius žalą patyrusių asmenų, gaunančių atitinkamą draudi-
mo išmoką. Akivaizdu, kad draudikai, draudėjai ir nukentėję asmenys turi skirtingas
teises bei pareigas ir sudaro skirtingas asmenų, kurių teisinė padėtis yra skirtinga, ka-
tegorijas. Jų negalima tapatinti. Pažymėtina, kad kiekvienai atskirai šių asmenų ka-
tegorijai – draudikams, draudėjams ir nukentėjusiesiems – yra nustatytas vienodas
teisinis reguliavimas. Taigi nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusių asmenų teisės ir
interesai Įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje nustatytu tei-
siniu reguliavimu ginami mažiau nei draudimo bendrovių ar kad nukentėję asmenys
diskriminuojami, palyginti su draudimo bendrovėmis.
11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (2004 m.
kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatytas maksi-
2010 m. vasario 3 d. nutarimas ◆34
malus 500 eurų draudiko atlygintinos neturtinės žalos dydis, neprieštaravo Konstitu-
cijos 29 straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-
tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-
vos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės at-
sakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straips-
nio 1 dalis (Žin., 2004, Nr. 46-1498) ta apimtimi, kuria buvo nustatytas maksimalus
500 eurų draudiko atlygintinos neturtinės žalos atlyginimo dydis, neprieštaravo Lie-
tuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Pranas Kuconis
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Romualdas Kęstutis Urbaitis
Paskelbta: Valstybės žinios, 2010, Nr. 16-758.
35
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1993 M. GRUODŽIO 6 D.
NUTARIMO NR. 912 „DĖL TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO
PLANAVIMO SCHEMOS PATVIRTINIMO“ ATITIKTIES LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2010 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-
mo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio
Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Egidijaus Šileikio, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsto-
vėms Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės departamento Teisės taiky-
mo skyriaus vedėjai Agnei Murauskaitei ir šio skyriaus vyriausiajai specialistei Eglei
Izokaitytei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje
2010 m. vasario 5 d. išnagrinėjo bylą Nr. 23/2007-38/2009 pagal:
1) pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 912 „Dėl
Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ neprieštarau-
ja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsi-
galiojimo tvarkos įstatymo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straips-
nio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 daliai, taip pat ar minėtas Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nutarimas neprieštaravo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos
Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. ba-
landžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straips-
nio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-25/2007);
2) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 912 „Dėl Tra-
kų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ pagal paskelbimo
tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, kons-
tituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-50/2009).
Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu „Dėl prašymų sujungi-
mo į vieną bylą“ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas Nr. 1B-25/2007
(byla Nr. 23/07) ir Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-50/2009
(byla Nr. 38/2009) sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 23/2007-38/2009.
2010 m. vasario 9 d. nutarimas ◆36
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo adminis-
tracinę bylą. Teismas 2007 m. balandžio 26 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą
ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. gruodžio
6 d. nutarimas Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos
patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 912) ne-
prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės prin-
cipui, Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (2005 m.
liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 9 straipsnio 1 da-
liai, taip pat ar minėtas Vyriausybės nutarimas neprieštaravo įstatymo „Dėl Lietuvos
Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. ba-
landžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straips-
nio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-25/2007).
2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo admini-
stracinę bylą. Teismas 2009 m. spalio 7 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir
kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. gruodžio
6 d. nutarimas Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos
patvirtinimo“ pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 da-
liai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-50/2009).
II
Pareiškėjų – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Vilniaus apygardos
administracinio teismo prašymai grindžiami šiais argumentais.
Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtinta Trakų istorinio
nacionalinio parko planavimo schema, kurią sudaro Trakų istorinio nacionalinio par-
ko teritorijos su funkcinėmis zonomis planas ir aiškinamasis raštas, Lietuvos Respub-
likos statybos ir urbanistikos ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 212
„Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos paskelbimo“ „Valstybės
žiniose“ buvo paskelbta ne visa: šios schemos dalis – parko teritorijos su funkcinėmis
zonomis planas – viešai paskelbtas nebuvo. Minėtame Statybos ir urbanistikos minis-
terijos įsakyme tik nurodyta, kad su šiuo planu galima susipažinti Statybos ir urbanis-
tikos ministerijoje, Trakų rajono valdyboje, Trakų nacionalinio parko direkcijoje.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visos norminio teisės akto dalys (taip
pat priedėliai) sudaro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vie-
nodą teisinę galią; kad priedėlių atskirti nuo teisės akto negalima, nes keičiant juose
nustatytą teisinį reguliavimą keičiasi ir visas teisės akte nustatyto teisinio reguliavimo
turinys. Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos su funkcinėmis zonomis planas
yra neatskiriama Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos dalis, tačiau
ofi cialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje „Valstybės žiniose“ jis nebuvo paskelbtas.
◆ DĖL TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS PASKELBIMO 37
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-
mens – Vyriausybės atstovių Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento
Teisės taikymo skyriaus vedėjos A. Murauskaitės ir vyriausiosios specialistės E. Izo-
kaitytės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose pažymima, jog tai, kad Trakų istorinio na-
cionalinio parko planavimo schemos (toliau – ir Schema) sudedamoji dalis – parko
teritorijos su funkcinėmis zonomis planas nebuvo paskelbtas vieninteliame ofi cia-
liame teisės aktų paskelbimo šaltinyje „Valstybės žiniose“, nėra pagrindas teigti, kad
buvo pažeisti Konstitucijoje įtvirtinti teisės aktų paskelbimo reikalavimai. Suintere-
suoto asmens atstovių pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. Įstatymų leidėjui yra suteikta teisė, atsižvelgiant į tam tikrų teisės aktų specifi ką,
nustatyti atskirą, specifi nį, jų skelbimo šaltinį ir būdą, jeigu toks teisinis reguliavimas
turi užtikrinti Konstitucijoje įtvirtintus teisės aktų paskelbimo ofi cialumo, viešumo rei-
kalavimus, konstitucinį reikalavimą, kad teisės aktas turi būti paskelbtas visas (visos jo
sudedamosios dalys), taip pat konstitucinį reikalavimą, kad teisės aktai turi būti skel-
biami valstybine lietuvių kalba. Remiantis Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d.
nutarimo nuostatomis galima daryti išvadą, kad Trakų istorinio nacionalinio parko
planavimo schemos tvirtinimo metu nebuvo techninių galimybių iš 4 mm storio karto-
no pagamintos spalvotos schemos, kurios matmenys yra 1,6 m × 1,6 m (Schemos gra-
fi nės dalies pagrindinio brėžinio mastelis 1 : 10 000), „Vals tybės žiniose“ (vieninteliame
ofi cialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje) paskelbti taip, kad teisės subjektai galėtų ją
įskaityti ir suprasti jos turinį. Taigi Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo
tvarkos įstatyme nustatytas teisės aktų skelbimo būdas ginčijamo teritorijų planavimo
dokumento paskelbimo atveju neužtik rino Konstitucijoje įtvirtintų teisės aktų paskel-
bimo reikalavimų laikymosi. Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos su funkci-
nėmis zonomis plano nepaskelbimas ofi cialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje buvo
konstituciškai pateisinamas ir atitiko visas Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d.
nutarime nurodytas sąlygas: ofi cialiame (įprastame) teisės aktų skelbimo šaltinyje buvo
paskelbta, kad Vyriausybė nutarimu patvirtino Trakų istorinio nacionalinio parko pla-
navimo schemą; iš paskelbto teisės akto aišku, kad Vyriausybės nutarimu patvirtintas
parko teritorijos su funkcinėmis zonomis planas šiame šaltinyje nėra paskelbtas; nuro-
dyta, kur galima susipažinti su nepaskelbta teisės akto sudedamąja dalimi; yra praktiš-
kai užtikrintas atitinkamo teisinio reguliavimo prieinamumas teisės subjektams.
2. Ginčijamu Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtinta
Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema yra specialusis teritorijų plana-
vimo dokumentas, kuriam įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į specifi nį teritorijų pla-
navimo dokumentų turinį ir apimtį, buvo nustatęs atskirą paskelbimo ir įsigaliojimo
tvarką, užtikrinančią Konstitucijoje įtvirtintus teisės aktų paskelbimo viešumo, ofi cia-
lumo ir kitų reikalavimų įvykdymą. Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo
schema buvo parengta ir patvirtinta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstaty-
mui dar neįsigaliojus. Įsigaliojus Teritorijų planavimo įstatymui Schemos teisinio sta-
2010 m. vasario 9 d. nutarimas ◆38
tuso klausimas buvo išspręstas Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. 617
„Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo patvirtintiems, pra-
dėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo doku-
mentams“ (toliau – ir Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimas Nr. 617), pagal
kurio 1 punktą miestų (ar jų dalių), miestelių ir kaimų (kaimo gyvenviečių) generali-
niai planai, detalieji planai ir projektai, regeneracijos projektai ir schemos, susisieki-
mo ir inžinerinės infrastruktūros tinklų bei objektų išdėstymo projektai ir schemos,
teritorijų užstatymo projektai ir schemos, sklypų nužymėjimo ir raudonųjų linijų pro-
jektai ir schemos, valstybinių parkų planavimo schemos, žemėtvarkos ir miškotvarkos
projektai bei kiti dokumentai, kuriuose numatytos teritorijų žemės naudojimo, veiklos
joje plėtojimo sąlygos, žemės naudotojų teisės ir prievolės, yra teritorijų planavimo
dokumentai, jei jie nustatytąja tvarka buvo patvirtinti iki Teritorijų planavimo įstaty-
mo įsigaliojimo dienos. Minėti planai turėjo būti įregistruoti valstybiniame teritorijų
planavimo dokumentų registre. Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema
teritorijų planavimo dokumentų registre buvo įregistruota kaip specialusis teritorijų
planavimo dokumentas, todėl visi asmenys tiek pagal Teritorijų planavimo įstatymą,
tiek pagal Teritorijų planavimo dokumentų registro nuo status turėjo galimybes susi-
pažinti su šiuo teritorijų planavimo dokumentu ir gauti visą informaciją apie jį.
3. Įstatymų leidėjo siekį nustatyti atskirą Konstitucijoje įtvirtintus teisės aktų pa-
skelbimo viešumo ir kitus reikalavimus užtikrinančią teritorijų planavimo dokumen-
tų paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką rodo ir tai, kad keičiant Teritorijų planavimo
įstatymą teritorijų planavimo dokumentų paskelbimo viešumui užtikrinti buvo nu-
statyta speciali tvarka (Teritorijų planavimo įstatymo 2004 m. vasario 7 d. redakcija),
pagal kurią įstatymų leidėjas nereikalavo ofi cialiame teisės aktų paskelbimo šaltiny-
je paskelbti paties teritorijų planavimo dokumento, o jo paskelbimo viešumas pagal
Teritorijų planavimo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą turėjo būti užtikrinamas
tiek taikant specialias visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo dokumentų ren-
gimo procese procedūras, tiek įregistravus tokį dokumentą teritorijų planavimo do-
kumentų registre ir užtikrinus visų asmenų teisę susipažinti su juo.
4. Visiems asmenims buvo sudarytos realios galimybės susipažinti su „Valstybės
žiniose“ nepaskelbta teisės akto dalimi: Schema yra įregistruota teritorijų planavimo
dokumentų registre, susipažinti su planu galima Aplinkos ministerijoje (šiuo metu –
Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje prie Aplinkos ministerijos), Trakų rajono
savivaldybėje ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje. Plano kopija taip pat sau-
goma Lietuvos Respublikos kultūros ministerijoje, o Schemos elektroninę versiją gali-
ma rasti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos svetainėje (www.seniejitrakai.lt).
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti:
– Aplinkos apsaugos agentūros 2008 m. vasario 11 d. raštas Nr. (15)-A4-237 „Dėl
informacijos byloje Nr. 23/07“, kuriame pateikta informacija, kad teritorijų planavi-
◆ DĖL TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS PASKELBIMO 39
mo dokumentų registre yra įregistruota Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutari-
mu Nr. 912 patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema ir kad,
teritorijų planavimo dokumentų registro duomenimis, minėtos schemos originalas
yra saugomas Vyriausybėje, o kopija – Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje prie
Aplinkos ministerijos. Kartu su šiuo raštu buvo atsiųstas teritorijų planavimo doku-
mentų registro išrašas, patvirtinantis rašte nurodytą informaciją.
– Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos 2008 m. vasario 12 d. raštas
Nr. S-103 „Dėl informacijos byloje Nr. 23/07“, kuriame nurodyta, kad vienas iš Trakų
istorinio nacionalinio parko planavimo schemos originalų yra saugomas Trakų istori-
nio nacionalinio parko direkcijoje. Taip pat paaiškinta, kad minėtos schemos grafi nės
dalies pagrindinis brėžinys yra pagamintas iš 4 mm storio kartono; Schemą sudaro ke-
turios dalys, kiekviena iš jų yra 0,8 × 0,8 m dydžio; visas Schemos dydis yra 1,6 × 1,6 m;
Schemos mastelis yra 1 : 10 000; Schema spalvota. Rašte teigiama, kad su Trakų isto-
rinio nacionalinio parko planavimo schemos originalu susipažinti galima ir Aplinkos
ministerijoje bei Trakų rajono savivaldybėje, o jos elektroninę versiją galima rasti Trakų
istorinio nacionalinio parko direkcijos svetainėje (www.seniejitrakai.lt).
– Trakų rajono savivaldybės administracijos 2008 m. vasario 21 d. raštas
Nr. AP3-752 „Dėl informacijos byloje Nr. 23/07“, kuriame teigiama, kad Trakų rajo-
no savivaldybei Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema (nei jos origi-
nalas, nei kopija) nebuvo pateikta ir kad Trakų rajono savivaldybėje minėta schema
nebuvo ir nėra saugoma.
– Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos 2008 m. vasario 29 d. raštas
Nr. S-194 „Dėl papildomos informacijos pateikimo“, kuriame nurodoma, kad Tra-
kų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos elektroninė versija Trakų istori-
nio nacionalinio parko direkcijos svetainėje (www.seniejitrakai.lt) įdėta nuo 2003 m.
gruodžio mėn. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija taip pat nurodė, kad Tra-
kų rajono savivaldybės administracija, Trakų istorinio nacionalinio parko direkci-
jai teikdama paraiškas dėl projektavimo ir planavimo sąlygų sąvado rengimo, kartu
pateikia ir Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos ištraukas. Be to,
Trakų rajono savivaldybės administracija, vykdydama Teritorijų planavimo įstatymo
28 straipsnio reikalavimus, Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą
yra įregistravusi teritorijų planavimo dokumentų registre, numeris 110792000003.
– Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko tarnybos 2009 m. gruodžio 31 d.
raštas Nr. 8-78/12 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo pateiktos Vyriausybės
1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 rengimo dokumentų kopijos.
– Kultūros ministerijos 2010 m. sausio 13 d. raštas Nr. S2-59 „Dėl Trakų istori-
nio nacionalinio parko planavimo schemos“, kuriame teigiama, jog nuo 2000 m., kai
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos steigėjo funkcijos buvo perduotos Kul-
tūros ministerijai, Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos brėžinio
kopija yra saugoma Kultūros ministerijoje (nuo 2004 m. rugsėjo mėn. – Saugomų te-
ritorijų ir paveldo apsaugos skyriuje) ir visi pageidaujantieji ministerijos darbo metu
2010 m. vasario 9 d. nutarimas ◆40
galėjo ir gali laisvai susipažinti su Schema. Kultūros ministerijoje saugoma Trakų is-
torinio nacionalinio parko planavimo schemos brėžinio kopija susideda iš 4 lapų, ku-
rių formatas apie 870 x 817 mm.
– Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2010 m.
sausio 15 d. raštas Nr. V3 2.8.-71 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodoma,
kad Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos įsteigta 2002 m.
sausio 1 d. reorganizavus Miškų ir saugomų teritorijų departamentą ir kad šioje tar-
nyboje yra, o minėtame departamente buvo saugoma sumažinta spalvota Trakų isto-
rinio nacionalinio parko planavimo schemos kopija.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės
A. Murauskaitė ir E. Izokaitytė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose
išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus.
1. Vyriausybės atstovės teigė, kad Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo
schema yra viešai eksponuojama Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje, vi-
siems asmenims, pageidaujantiems susipažinti su minėta schema, yra sudarytos to-
kios galimybės, yra daroma spalvotos ir nespalvotos plano kopijos bei skaitmeniniai
Schemos išrašai.
2. Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos saugojimo Tra-
kų rajono savivaldybėje Vyriausybės atstovės pateikė informaciją, kad Trakų rajono
savivaldybė suinteresuotosioms institucijoms pateikia Schemos ištraukas. Vyriausy-
bės atstovės taip pat teigė, jog administracinėse bylose, inter alia Lietuvos vyriausiojo
administracinio teismo byloje Nr. A11 – 215/2007, Trakų rajono savivaldybė remiasi
Schema, todėl manytina, kad Trakų rajono savivaldybė turi Trakų istorinio naciona-
linio parko planavimo schemą.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Vyriausybės nutarimo, kuriuo
yra patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema, atitiktis Kons-
titucijai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo
ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir
papildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamo Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo
ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, straipsniams (jų dalims).
2. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. balandžio 23 d. priėmė
nutarimą Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų,
Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“, ku-
ris įsigaliojo 1991 m. gegužės 1 d. Šiuo nutarimu, siekiant „išsaugoti Lietuvos žmo-
nėms ir būsimosioms kartoms vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus bei
◆ DĖL TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS PASKELBIMO 41
etnokultūrinį paveldą“, buvo inter alia nutarta: „Įsteigti Lietuvos Respublikos komp-
leksinėje gamtos apsaugos schemoje numatytus nacionalinius parkus ir valstybinį re-
zervatą (pagal parengtas schemas): <...> Trakų istorinį nacionalinį parką – 8 tūkst. ha
ploto“ (1 punkto 4 papunktis); „Įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę Lietuvos
Respublikos aplinkos apsaugos departamento ir Kultūros paveldo inspekcijos teiki-
mu <...> iki 1991 m. lapkričio 1 d. patvirtinti <...> Trakų istorinio nacionalinio par-
ko <...> nuostatus“ (2 punkto 1 papunktis).
3. Vyriausybė 1992 m. balandžio 22 d. priėmė nutarimą Nr. 283 „Dėl Dzūkijos,
Kuršių nerijos, Žemaitijos, taip pat Aukštaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio
nacionalinio parko laikinųjų nuostatų ir Viešvilės valstybinio rezervato nuostatų pa-
tvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino inter alia Trakų istorinio nacionalinio parko
laikinuosius nuostatus. Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 1992 m. balandžio 22 d.
Minėtų laikinųjų nuostatų (1992 m. balandžio 22 d. redakcija) 3 punkto 2 pa-
straipoje buvo nustatyta: „Trakų parko teritorija tvarkoma pagal Lietuvos Respubli-
kos Vyriausybės patvirtintą šio parko planavimo schemą ir ja remiantis parengtus ir
nustatyta tvarka suderintus žemėtvarkos, miškotvarkos, vandens ūkio, gyvenviečių
planavimo, kaimų regeneravimo, rekreacijos, kelių bei inžinerinių komunikacijų ir
kitus projektus.“
4. Vyriausybė 1993 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą Nr. 912 „Dėl Trakų isto-
rinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“, kurio atitiktis Konstitu-
cijai ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir
įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir pa-
pildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamo Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir
įsigaliojimo tvarkos įstatymu, straipsniams (jų dalims) yra ginčijama šioje konstituci-
nės justicijos byloje. Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 1993 m. gruodžio 11 d.
4.1. Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarime Nr. 912 (1993 m. gruodžio 6 d.
redakcija) buvo nustatyta:
„Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:
1. Patvirtinti Paminklotvarkos departamento prie Statybos ir urbanistikos mi-
nisterijos pateiktą Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą (parko teri-
torijos su funkcinėmis zonomis planą ir aiškinamąjį raštą).
2. Pavesti Valstybiniam žemėtvarkos institutui per du mėnesius pažymėti Trakų
istorinio nacionalinio parko zonų ribas žemės naudojimo planuose ir žemės refor-
mos žemėtvarkos planuose, taip pat apskaičiuoti šių zonų plotus.“
4.2. Šiuo Vyriausybės nutarimu buvo patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio
parko planavimo schema, sudaryta iš parko teritorijos su funkcinėmis zonomis pla-
no (grafi nė Schemos dalis) ir aiškinamojo rašto (tekstinė Schemos dalis).
1993 m. gruodžio 10 d. „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas tik Vyriausybės nu-
tarimas, o juo patvirtinti priedai išspausdinti nebuvo.
1994 m. vasario 4 d. „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas Statybos ir urbanisti-
kos ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 212 „Dėl Trakų istorinio nacio-
2010 m. vasario 9 d. nutarimas ◆42
nalinio parko planavimo schemos paskelbimo“, kuriame buvo nustatyta: „Paskelbti
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 „Trakų
istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo” patvirtintą Trakų is-
torinio nacionalinio parko planavimo schemą (parko teritorijos su funkcinėmis zo-
nomis planą ir aiškinamąjį raštą).“
Minėtame įsakyme buvo tokia pastaba: „Planas neskelbiamas. Su juo galima su-
sipažinti Statybos ir urbanistikos ministerijoje, Trakų rajono valdyboje, Trakų nacio-
nalinio parko direkcijoje.“
Taigi „Valstybės žiniose“ Schemos grafi nė dalis (parko teritorijos su funkcinėmis
zonomis planas) išspausdinta nebuvo, buvo paskelbta tik Schemos tekstinė dalis, pa-
vadinta „Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema“.
Šioje (tekstinėje) Schemos dalyje yra paaiškinta šio parko įsteigimo tikslai, Sche-
mos struktūra ir vaidmuo teisiškai reglamentuojant Trakų istorinio nacionalinio par-
ko tvarkymą, nustatyti bendrieji Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo ir
tvarkymo principai, apibrėžta šio parko zonos, jų nustatymo tikslai, šių zonų nau-
dojimas ir tvarkymas, taip pat jų plėtotė, be to, pateikta Trakų istorinio nacionalinio
parko uždaviniams vykdyti, konkrečioms priemonėms įgyvendinti reikalingų svar-
biausių projektavimo darbų 1994–1997 metais detali programa (lentelė).
5. Vyriausybė 2000 m. balandžio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 388 „Dėl Trakų isto-
rinio nacionalinio parko nuostatų patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2000 m. balandžio
13 d. Šio Vyriausybės nutarimo 1 punktu buvo patvirtinti Trakų istorinio nacio-
nalinio parko nuostatai, o 5 punktu buvo pripažinti netekusiais galios Vyriausybės
1992 m. balandžio 22 d. nutarimas Nr. 283 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko
laikinųjų nuostatų patvirtinimo“ (5.1 punktas) ir Vyriausybės 1995 m. vasario 13 d.
nutarimas Nr. 239 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko laikinųjų nuostatų dali-
nio pakeitimo“ (5.2 punktas).
Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatų 3 punkte buvo nustatyta, kad nacio-
nalinio parko teritorija saugoma, tvarkoma ir naudojama pagal Vyriausybės 1993 m.
gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtintą planavimo schemą, jos pagrindu pareng-
tus, nustatytąja tvarka suderintus ir patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus.
6. Vyriausybė 2002 m. gegužės 28 d. priėmė nutarimą Nr. 760 „Dėl žemės val-
dymo teisės suteikimo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai ir Lietuvos Res-
publikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 ir 1996 m. sausio 11 d.
nutarimo Nr. 69 pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2002 m. birželio 1 d. Šiuo Vyriausybės
nutarimu Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai inter alia buvo suteikta tei-
sė valdyti 78,65 hektaro valstybinės žemės sklypą Užutrakio buvusio dvaro sodybos
teritorijoje (1 punktas) ir atitinkamai pakeistas Schemos skyriaus „Trakų istorinio
nacionalinio parko zonos“ I skirsnio „Konservacinė zona“ 2 punkto „Draustiniai“
2.3 papunktis (2 punktas).
Vyriausybė 2004 m. spalio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 1323 „Dėl Lietuvos Respub-
likos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacio-
◆ DĖL TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS PASKELBIMO 43
nalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2004 m.
spalio 27 d. Šiuo nutarimu Schema buvo iš dalies pakeista ir papildyta: pakeistas
skyriaus „Trakų istorinio nacionalinio parko zonos“ III skirsnio „Rekreacinė zona“
3 punktas – numatyta kurti naujas rekreacines zonas, o Schemos 3 priedas „Poilsio
įstaigos ir jų naudojimas“ papildytas lentele „Statomos naujos poilsio įstaigos Trakų
istorinio nacionalinio parko teritorijoje“.
7. Lietuvos Respublika 1992 m. kovo 31 d. (kai prisijungimo dokumentas buvo ati-
duotas saugoti Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO)
generaliniam direktoriui) prisijungė prie 1972 m. lapkričio 16 d. Paryžiuje priim-
tos Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos (toliau – Konvencija).
Konvencija Lietuvos Respublikoje įsigaliojo 1992 m. birželio 30 d. Prisijungdama prie
Konvencijos, Lietuvos Respublika įsipareigojo saugoti savo teritorijoje esantį kultū-
ros ir gamtos paveldą ir įgijo teisę siūlyti savo teritorijoje esančias vietoves įtraukti į
UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
2002 m. UNESCO ekspertai, lankydamiesi Lietuvoje, atkreipė dėmesį į Trakų is-
torinio nacionalinio parko vertes, kurias palankiai įvertino ir rekomendavo rengtis
šio Lietuvos objekto nominacijai į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą. 2003 m. ba-
landžio 3-4 d. Lietuvoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Trakų istorinis nacio-
nalinis parkas – UNESCO pasaulio paveldo sąrašuose: poreikis ir galimybės“ buvo
priimta rezoliucija, kurioje inter alia konstatuota, kad „atsižvelgiant į kraštovaizdžio
išskirtinę kompleksinę vertę Trakų istorinis nacionalinis parkas galėtų būti nomi-
nuojamas į Pasaulio paveldo mišriųjų vertybių sąrašą“, ir nutarta prašyti „Kultūros
ministeriją pritarti Trakų istorinio nacionalinio parko įrašymui į Pasaulio paveldo
mišriųjų vertybių sąrašą, įsakymu patvirtinti darbo grupę ir pavesti jai nustatytais
terminais parengti Trakų istorinio nacionalinio parko teikimą Pasaulio paveldo ko-
mitetui ir skirti tam reikiamą fi nansavimą“.
2003 m. liepos 28 d. Trakų istorinis nacionalinis parkas Lietuvos Respublikos
kultūros ministerijos teikimu buvo įtrauktas į preliminarųjį UNESCO pasaulinio pa-
veldo sąrašą (vertybių kategorija – mišri).
8. Taigi Lietuvos valstybė Trakus ir jų apylinkes traktavo ir traktuoja kaip unika-
lų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai
turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas; tai yra visuotinai žinomas faktas.
9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pabrėžtina, jog,
kaip minėta, Vyriausybės 2000 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 388 „Dėl Trakų isto-
rinio nacionalinio parko nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Trakų istorinio nacio-
nalinio parko nuostatuose buvo įtvirtinta principinė nuostata, kad Trakų istorinis
nacionalinis parkas tvarkomas pagal Vyriausybės patvirtintą Trakų istorinio nacio-
nalinio parko planavimo schemą.
Taigi jokie su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter
alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gy-
venviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komu-
2010 m. vasario 9 d. nutarimas ◆44
nikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami
neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą Schemą ir negalėjo (ir šiuo metu ne-
gali) prieštarauti minėtos Schemos sprendiniams. Jei šių sprendinių būtų nepaisoma,
ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė Trakų istorinį nacionalinį parką traktuo-
ja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną te-
ritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas
faktas, kartu būtų nepaisoma ir bendrojo teisės principo bona fi des.
Priešingu atveju būtų ne tik pažeistas Trakų istorinio nacionalinio parko, kaip
unikalaus gamtos ir žmogaus sukurto kraštovaizdžio komplekso – saugotinos teri-
torijos, tapatumas ir integralumas, bet ir nusižengta Konstitucijos 53, 54 straipsnių
imperatyvams, inter alia Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad valstybė
rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų
ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat at-
kuriami ir gausinami gamtos ištekliai, 53 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad valstybė ir
kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.
10. Kita vertus, iš Konstitucijos kylantis reikalavimas išsaugoti Trakų istorinį na-
cionalinį parką nereiškia, kad Lietuvos valstybės institucijos, pagal savo kompetenciją
teisės aktais reguliuodamos su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos admi-
nistravimu (inter alia su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka,
vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inži-
nerinėmis komunikacijomis ir pan.) susijusius santykius, gali nepaisyti Konstitucijos
nuostatų, inter alia konstitucinės teisės aktų ofi cialaus ir viešo paskelbimo sampratos.
II
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje yra ginčijama Vyriausybės
1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912, kuriuo yra patvirtinta Trakų istorinio nacio-
nalinio parko planavimo schema, atitiktis Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konsti-
tuciniam teisinės valstybės principui pagal paskelbimo tvarką, t. y. ginčijamas ne šio
Vyriausybės nutarimo ir juo patvirtintos Schemos turinys, bet tai, kad ofi cialiame tei-
sės aktų skelbimo šaltinyje „Valstybės žiniose“ buvo paskelbta ne visa Schema (nebu-
vo paskelbta Schemos grafi nė dalis).
2. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. priėmė nutari-
mą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų
teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ir
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl
Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ (1994 m.
gruodžio 19 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pripažino, jog Lietuvos
Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbi-
mo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) (Žin., 1993, Nr. 12-96)
ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros tei-
sės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafi nių da-
◆ DĖL TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS PASKELBIMO 45
lių, dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų, galėtų būti ofi cialiai
skelbiami ne „Valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip
pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minėti itin didelės apimties, sudėtingos struk-
tūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos ofi cialiai skelbti „Valstybės žiniose“,
galėtų būti ofi cialiai skelbiami specialiuose „Valstybės žinių“ numeriuose, priešta-
ravo Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d.
nutarimas Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (ge-
neralinio plano)“ (1994 m. gruodžio 19 d. redakcija) (Žin., 1994, Nr. 99-1977) pagal
paskelbimo tvarką neprieštarauja Konstitucijai.
3. Konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas minėtas nutarimas, buvo
sprendžiamas Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos atitikties Kons-
titucijai pagal paskelbimo tvarką klausimas. Šioje konstitucinės justicijos byloje Vy-
riausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio
parko planavimo schemos patvirtinimo“ atitiktis Konstitucijai yra ginčijama iš esmės
tuo pačiu aspektu – būtent, kad ofi cialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje „Valstybės
žiniose“ nebuvo paskelbta Schemos grafi nė dalis.
4. Šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta, kad Schemą sudaro ne tik teksti-
nė, bet ir grafi nė dalis (ne tik rašytinis tekstas, bet ir brėžiniai ir kt.), kuri yra spalvota;
Schemos grafi nės dalies pagrindinis brėžinys yra pagamintas iš 4 mm storio kartono;
kiekviena iš Schemą sudarančių keturių dalių yra 80 × 80 cm dydžio; visas schemos
dydis – 160 × 160 cm (Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos 2008 m. vasario
12 d. raštas Nr. S-103 „Dėl informacijos byloje Nr. 23/07“). Ši schema Vyriausybės
nutarimu patvirtinta 1993 m.
Atsižvelgiant į visa tai, pažymėtina, kad Trakų istorinio nacionalinio parko plana-
vimo schemos grafi nė dalis savo formatu yra panaši į Kuršių nerijos nacionalinio parko
planavimo schemos grafi nę dalį (brėžiniai 51,5 × 226 cm, 51 × 221 cm, 59,5 × 100 cm,
43 × 123 cm, 43 × 161,5 cm, 59,5 × 167 cm, 59,5 × 171 cm, 59 × 189,5 cm, 59 × 207 cm
ir pan.). Be to, Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema, kaip minėta,
buvo patvirtinta 1993 m., t. y. dar anksčiau už Kuršių nerijos nacionalinio parko plana-
vimo schemą, kuri Vyriausybės nutarimu patvirtinta 1994 m.
5. Pagal Konstituciją Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir neskun-
džiami, jie yra visiems privalomi, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 34 straips-
nio 7 dalį faktai, Konstitucinio Teismo nutarimu nustatyti vienoje byloje, nagrinėjant
kitas bylas iš naujo neįrodinėjami.
Ankstesnėse Konstitucinio Teismo bylose nustatytos faktinės aplinkybės yra res
iudicata; jos turi prejudicinę galią ir kitose bylose nebenustatinėjamos ir nebeįrodi-
nėjamos (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada).
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo teisinė pozicija
(ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę
(Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).
2010 m. vasario 9 d. nutarimas ◆46
6. Atsižvelgiant į tai, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko ir Trakų istorinio na-
cionalinio parko planavimo schemų grafi nės dalys savo formatu yra panašios, taip pat
į tai, kad abiejose bylose tyrimo dalykas yra analogiškas (Vyriausybės nutarimų, ku-
riais patvirtintos atitinkamų saugomų teritorijų planavimo schemos, atitiktis Konsti-
tucijai pagal jų paskelbimo tvarką), šioje konstitucinės justicijos byloje derėtų remtis
ankstesnėje konstitucinės justicijos byloje (dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko pla-
navimo schemos) nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su teisės aktų
skelbimo praktika bei techninėmis galimybėmis ir visuomenės informavimo apie te-
ritorijų planavimo dokumentus tvarka. Taip pat derėtų remtis ir Konstitucinio Teis-
mo 2007 m. birželio 27 d. nutarime padarytomis išvadomis dėl galiojusio teisinio
reguliavimo, susijusio su teritorijų planavimu, visuomenės informavimu apie terito-
rijų planavimo procesą, teisės aktų, inter alia teritorijų planavimo dokumentų, skelbi-
mo tvarka, ir apibendrinta ankstesne bei suformuota nauja konstitucine doktrina.
7. Minėtoje konstitucinės justicijos byloje dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko
planavimo schemos Konstitucinis Teismas inter alia nustatė šias faktines aplinkybes:
– 1994 m. gruodžio mėn., kai Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo sche-
ma buvo patvirtinta Vyriausybės, Vyriausybės nutarimai buvo ofi cialiai skelbiami lei-
dinyje „Valstybės žinios“, kurį spausdino AB „Spauda“;
– 1994 m. Lietuvoje apskritai techniškai buvo įmanoma išspausdinti tokį doku-
mentą kaip Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis pla-
nas), tačiau būtų buvę sudėtinga inter alia užtikrinti tokio dokumento vientisumą;
– būtent „Valstybės žiniose“ paskelbti visos apimties Kuršių nerijos nacionalinio
parko planavimo schemą (visas jos sudedamąsias dalis) tokiu formatu, kokiu ji buvo
patvirtinta Vyriausybės, ir tokiu tiražu bei formatu, kokiu tuo metu buvo spausdina-
mos „Valstybės žinios“, neprarandant jos informacinės vertės (aiškumo, kokybės ir
t. t.), tuo metu (1994 m.) ir dar ilgą laiką po to iš esmės nebuvo techninių galimybių;
– tuo metu (1994 m.) kompiuterių galimybės Lietuvoje buvo itin menkos (maža
atmintis, lėtumas, ribotas tinklas ir t. t.), todėl vartotojams internete pateikti žemė-
lapius, grafi kus, nuotraukas ir pan. buvo sudėtinga; techninių galimybių parengti to-
kių brėžinių kaip Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos skaitmeninį
variantą ir pateikti jį internete atsirado maždaug 1996–1998 m.; techninės galimy-
bės tokius dokumentus tiražuoti skaitmeniniu formatu padidėjo 1996 m., kai Valsty-
bės žemės kadastro įmonė įsigijo nespalvotą didelio formato skenerį, o pakankamos
techninės galimybės atsirado 1998 m., kai VĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos
centras „GIS-Centras“ įsigijo pirmąjį spalvotą skenerį.
8. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo, kad 1994 m.
gruodžio mėn. ir dar ilgą laiką po to Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo
schemos visa apimtimi (visų jos sudedamųjų dalių) tokiu formatu, kokiu ji buvo pa-
tvirtinta Vyriausybės, ir tokiu tiražu bei formatu, kokiu tuo metu buvo spausdinamos
„Valstybės žinios“, neprarandant tos schemos informacinės vertės (aiškumo, kokybės
ir t. t.), paskelbti būtent „Valstybės žiniose“, kuriose pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Res-
◆ DĖL TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS PASKELBIMO 47
publikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balan-
džio 6 d. redakcija) turėjo būti ofi cialiai skelbiami Vyriausybės nutarimai, iš esmės
nebuvo techninių galimybių.
9. Remiantis šiomis aplinkybėmis, kurios yra res iudicata nagrinėjamos konsti-
tucinės justicijos bylos kontekste, konstatuotina, kad 1993 m. patvirtintos Trakų is-
torinio nacionalinio parko planavimo schemos visa apimtimi (visų jos sudedamųjų
dalių) tokiu formatu, kokiu ji buvo patvirtinta Vyriausybės, ir tokiu tiražu bei for-
matu, kokiu tuo metu buvo spausdinamos „Valstybės žinios“, neprarandant Schemos
informacinės vertės (aiškumo, kokybės ir t. t.), paskelbti būtent „Valstybės žiniose“,
kuriose pagal įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbi-
mo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) turėjo būti ofi cialiai
skelbiami Vyriausybės nutarimai, iš esmės nebuvo techninių galimybių.
10. Šioje konstitucinės justicijos byloje sprendžiant, ar Vyriausybės 1993 m.
gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo
schemos patvirtinimo“ neprieštaravo Konstitucijai, nustatyta, kad:
– Schemos originalas yra saugomas Trakų istorinio nacionalinio parko direkci-
joje, o Schemos elektroninė versija nuo 2003 m. gruodžio mėn. yra įdėta Trakų isto-
rinio nacionalinio parko direkcijos interneto svetainėje (www.seniejitrakai.lt) (Trakų
istorinio nacionalinio parko direkcijos 2008 m. vasario 12 d. raštas Nr. S-103 „Dėl in-
formacijos byloje Nr. 23/07“ ir 2008 m. vasario 29 d. raštas Nr. S-194 „Dėl papildo-
mos informacijos pateikimo“);
– Schemos kopijos yra saugomos Kultūros ministerijoje (Kultūros ministeri-
jos 2010 m. sausio 13 d. raštas Nr. S2-59 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko
planavimo schemos“, suinteresuoto asmens atstovių A. Murauskaitės ir E. Izokaity-
tės paaiškinimai) ir Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje prie Aplinkos minis-
terijos; Schema yra įregistruota teritorijų planavimo dokumentų registre (Aplinkos
apsaugos agentūros 2008 m. vasario 11 d. raštas Nr. (15)-A4-237 „Dėl informacijos
byloje Nr. 23/07“ su išrašu iš teritorijų planavimo dokumentų registro, Valstybinės
saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. sausio 15 d. raštas
Nr. V3 2.8.-71 „Dėl informacijos pateikimo“);
– susipažinti su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos su funkcinėmis
zonomis planu (arba jo kopija) galima Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijo-
je, Kultūros ministerijoje, Aplinkos ministerijoje (šiuo metu – Valstybinėje saugomų
teritorijų tarnyboje prie Aplinkos ministerijos), o Schemos elektroninę versiją ga-
lima rasti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos interneto svetainėje (www.
seniejitrakai.lt) (suinteresuoto asmens atstovių A. Murauskaitės ir E. Izokaitytės pa-
aiškinimai, Kultūros ministerijos 2010 m. sausio 13 d. raštas Nr. S2-59 „Dėl Trakų
istorinio nacionalinio parko planavimo schemos“, Valstybinės saugomų teritorijų
tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. sausio 15 d. raštas Nr. V3 2.8.-71 „Dėl
informacijos pateikimo“); Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema yra
viešai eksponuojama Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje, visiems asme-
2010 m. vasario 9 d. nutarimas ◆48
nims, pageidaujantiems susipažinti su minėta schema, yra sudarytos tokios galimy-
bės, daroma spalvotos ir nespalvotos plano kopijos bei skaitmeniniai Schemos išrašai
(suinteresuoto asmens atstovių A. Murauskaitės ir E. Izokaitytės paaiškinimai teismi-
niame posėdyje).
11. Trakų rajono savivaldybės administracijos 2008 m. vasario 21 d. rašte
Nr. AP3-752 „Dėl informacijos byloje Nr. 23/07“ teigiama, kad Schema Trakų rajono
savivaldybėje nebuvo ir nėra saugoma. Bylos nagrinėjamo metu nustatyta, kad Trakų
rajono savivaldybė suinteresuotosioms institucijoms pateikia Schemos ištraukas, taip
pat administracinėse bylose, inter alia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo by-
loje Nr. A11 – 215/2007, Trakų rajono savivaldybė remiasi Schema (suinteresuoto as-
mens atstovių A. Murauskaitės ir E. Izokaitytės paaiškinimai teisminiame posėdyje).
12. Šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta ir tai, kad išduodant detaliojo
planavimo Trakų istoriniame nacionaliniame parke sąlygas nuolat remiamasi Sche-
ma, kad Trakų rajono savivaldybės administracija, Trakų istorinio nacionalinio par-
ko direkcijai ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui teikdama paraiškas
dėl sąlygų planavimo dokumentams rengti, kartu pateikia ir Trakų istorinio nacio-
nalinio parko planavimo schemos grafi nės dalies ištraukas, tai nurodydama paraiš-
kų priedų aprašuose (Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos 2008 m. vasario
29 d. raštas Nr. S-194 „Dėl papildomos informacijos pateikimo“ ir Aplinkos minis-
terijos 2010 m. sausio 11 d. raštas Nr. (16-1)-D8-265 „Dėl informacijos pateikimo“
su prie šių raštų pridėtomis Trakų rajono savivaldybės administracijos prašymų sąly-
goms detaliojo planavimo dokumentams rengti bei Schemos grafi nės dalies ištraukų
kopijomis). Nenustatyta, kad išduodant detaliojo planavimo (Trakų istoriniame na-
cionaliniame parke) sąlygas dėl Schemos prieinamumo teisės subjektams ar jos turi-
nio autentiškumo būtų kilę kokių nors teisinių ginčų.
Taigi nors „Valstybės žiniose“ Schema buvo paskelbta ne visa („Valstybės žinio-
se“ buvo paskelbta tik jos tekstinė dalis), buvo pripažįstama, kad visa Schema galioja,
šios Schemos originalas (kopijos) buvo laikomas atitinkamose institucijose, ji buvo
prieinama susipažinti, prireikus buvo daroma Schemos kopijos ir išrašai, ji naudoja-
ma rengiant planavimo dokumentus.
III
1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti, ar Konstitu-
cijai, būtent jos 7 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įsta-
tymai, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja ne tai, kas
nustatyta Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarime Nr. 912, t. y. ne šio Vyriausy-
bės nutarimo ir juo patvirtintos Schemos turinys, bet tai, kaip šis Vyriausybės nutari-
mas (jo dalis) buvo paskelbtas.
2. Spręsdamas analogišką konstitucinį ginčą (dėl Kuršių nerijos nacionalinio
parko planavimo schemos) Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime
konstatavo:
◆ DĖL TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS PASKELBIMO 49
– įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra ofi cialiai paskelbti; įstaty-
mu turi būti nustatyta įstatymų paskelbimo tvarka ir informacijos šaltinis, kuriame
įstatymai turi būti paskelbti; ofi cialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijo-
je ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik įstatymams įsigalioti, bet
ir tam, kad teisės subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos
vykdytų; demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų; įstaty-
mai turi būti paskelbti viešai;
– pagal Konstituciją teisės aktai turi būti ofi cialiai skelbiami laikantis jų ofi cialaus
skelbimo tvarkos, kuri nustatyta būtent tuo metu, kai jie išleidžiami;
– Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“, atsižvelgiant į
konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, negali būti aiškinama vien pa-
žodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir
kitus teisės aktus;
– Vyriausybės nutarimai, kaip ir kiti teisės aktai, gali skirtis pagal formą, turinį,
struktūrą, apimtį, turėti įvairias sudedamąsias dalis (priedėlius); teisės akte gali būti
ne tik tekstinė, bet ir grafi nė dalis (lentelės, brėžiniai, schemos, planai, kartogramos,
simboliai, emblemos ir t. t.); visos norminio teisės akto dalys (taip pat priedėliai) su-
daro vieną visumą, tarpusavyje yra neatskiriamai susijusios ir turi vienodą teisinę ga-
lią; priedėlių atskirti nuo teisės akto negalima, nes, keičiant juose konkrečiai išdėstytą
turinį, keičiasi ir viso norminio teisės akto turinys; turi būti paskelbiamas visas teisės
aktas kartu su visomis jo sudedamosiomis dalimis;
– ofi cialus viešas viso teisės akto paskelbimas nėra savitikslis dalykas – tai rei-
kalinga, kad teisės subjektai žinotų, koks yra atitinkamas teisės aktas, galėtų susipa-
žinti su visu teisės aktu ir jį vykdyti; įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti tokį su
ofi cialiu teisės aktų paskelbimu susijusių santykių teisinį reguliavimą, kad teisės ak-
tai būtų prieinami visiems teisės subjektams; tai darydamas įstatymų leidėjas turi
plačią diskreciją: atsižvelgęs į teisės aktų turinį, ypatumus ir įvairovę, kitas turinčias
reikšmės aplinkybes, jis gali nustatyti įvairius ofi cialaus teisės aktų paskelbimo šalti-
nius ir būdus; nustatydamas ofi cialaus teisės aktų paskelbimo šaltinius ir būdus įsta-
tymų leidėjas turi atsižvelgti ir į technines galimybes teisės aktus paskelbti tam tikru
būdu; sparti technologijų plėtra lemia ir atitinkamus visuomeninius santykius regu-
liuojančių teisės aktų dinamiką, elektroniniai ryšiai, telekomunikacijos tobulėja itin
sparčiai, nuolat didėja ir galimybės ieškoti informacijos, ją gauti ir skleisti naudojant
elektronines informacines technologijas, inter alia internetą, todėl būtina, kad įstaty-
mų leidyba neatsiliktų nuo informacinių technologijų pažangos ir jos nulemtos ati-
tinkamų visuomeninių santykių kaitos; šios nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir
teisės aktų skelbimui;
– tais atvejais, kai teisės aktai turi ne tik tekstinę (rašytinį tekstą), bet ir grafi nę
dalį (brėžinius ir pan.), ypač jeigu tie teisės aktai yra didelės apimties ir sudėtingos
struktūros ir jeigu dėl jų grafi nės dalies publikavimo (spausdinimo, tiražavimo) kyla
didelių techninių problemų (taip pat jeigu jų publikavimo (spausdinimo, tiražavimo)
2010 m. vasario 9 d. nutarimas ◆50
išlaidos yra nepamatuotai didelės (atsižvelgiant į valstybės fi nansines galimybes, taip
pat į tai, kokiam teisės subjektų ratui atitinkamas teisinis reguliavimas nustato teises
ir pareigas)), įstatymu gali būti nustatyta tokia ofi cialaus šių teisės aktų paskelbimo
tvarka, kuri skiriasi nuo bendrosios (įprastos) teisės aktų, kuriuos sudaro tik rašytinis
tekstas, ofi cialios skelbimo tvarkos; Konstitucija to savaime nedraudžia; įstatymu gali
būti nustatyta, kad tokių teisės aktų grafi nė dalis (ar tam tikros jos dalys) yra ofi cialiai
skelbiama atskirai nuo tekstinės dalies (kitame šaltinyje), taip pat kad grafi nė dalis (ar
tam tikros jos dalys) yra ofi cialiai skelbiama kitokiu būdu nei tekstinė dalis;
– ir tokiais atvejais, kai teisės akto grafi nė dalis paskelbiama atskirai nuo teksti-
nės dalies (kitame šaltinyje) ir (arba) kitokiu nei tekstinė dalis būdu, privalu laikytis iš
Konstitucijos kylančių teisės aktų paskelbimo ofi cialumo, viešumo reikalavimų, taip
pat būtina užtikrinti, kad dėl atskiro teisės aktų tekstinės ir grafi nės dalių publikavi-
mo neatsirastų prielaidų kvestionuoti jų turinio autentiškumą: visų pirma būtina, kad
laikantis bendrosios (įprastos) ofi cialaus teisės aktų skelbimo tvarkos atitinkamame
šaltinyje būtų paskelbta, jog tam tikru klausimu yra priimtas atitinkamas legislatyvi-
nis sprendimas; antra, iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų turi būti aišku, kad tam
tikra (tam tikros) šio teisės akto sudedamoji dalis (sudedamosios dalys) jame nėra
paskelbta (paskelbtos); trečia, turi būti aišku, kur galima susipažinti su tame šalti-
nyje nepaskelbta (nepaskelbtomis) teisės akto sudedamąja dalimi (sudedamosiomis
dalimis); galiausiai, ketvirta, turi būti praktiškai užtikrintas atitinkamos teisės akto
dalies (taigi ir viso teisės akto kaip visumos) prieinamumas teisės subjektams, be to,
tiems teisės subjektams neturi kilti pagrįstų abejonių dėl minėtame šaltinyje nepa-
skelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) turinio
autentiškumo; jeigu yra laikomasi šių sąlygų ir, žinoma, jeigu tam tikros (tam tikrų)
teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) nepaskelbimas minėtame šalti-
nyje gali būti konstituciškai pagrindžiamas, savaime nėra pagrindo teigti, kad tam tik-
ras teisės aktas yra „nepaskelbtas“ arba kad jis yra „paskelbtas“ neviešai, neofi cialiai,
t.y. nesilaikant Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepaisant konstituci-
nio teisinės valstybės principo; toks galimybių susipažinti su tame pačiame šaltinyje
nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių), taigi
ir viso teisės akto kaip visumos, turiniu užtikrinimas (nurodytais atvejais), jeigu tam
yra pakankamai svarių priežasčių, savaime neduoda pagrindo kvestionuoti atitinka-
mo teisės akto atitikties Konstitucijai.
IV
Dėl Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 „Dėl Trakų isto-
rinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ atitikties Konstitu-
cijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos
Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstaty-
mo (2005 m. liepos 7 d. redakcija) 2 straipsniui, 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui,
9 straipsnio 1 daliai, įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės
◆ DĖL TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS PASKELBIMO 51
aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straips-
nio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai.
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Vyriausybės 1993 m.
gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912, kuriuo yra patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio
parko planavimo schema, atitiktis inter alia įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įsta-
tymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. re-
dakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nuo 2003 m. sausio 1 d. vadinamo
Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymu, straipsniams (jų
dalims). Ginčijama ne tai, kas nustatyta šiame Vyriausybės nutarime, t. y. ne šio Vy-
riausybės nutarimo ir juo patvirtintos Schemos turinys, bet tai, kaip šis Vyriausybės
nutarimas (jo dalis) buvo paskelbtas, būtent kad juo patvirtinta Schema nebuvo, pasak
pareiškėjo, paskelbta ofi cialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje „Valstybės žiniose“.
2. Minėta, kad pagal Konstituciją teisės aktai turi būti ofi cialiai skelbiami laikan-
tis jų ofi cialaus skelbimo tvarkos, kuri yra nustatyta būtent tuo metu, kai jie yra išlei-
džiami.
Todėl nors pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištir-
ti, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas (jo dalis) pagal paskelbimo tvarką nepriešta-
rauja ne tik įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo
ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) straipsniams (jų dalims),
bet ir Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (taip nuo
2003 m. sausio 1 d. vadinamas įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų
teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija su vė-
lesniais pakeitimais ir papildymais)) straipsniams (jų dalims), išdėstytiems 2005 m.
liepos 7 d. redakcija, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs,
ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas (jo dalis) pagal paskelbimo tvarką neprieštarau-
ja 2005 m. liepos 7 d. redakcija išdėstytiems Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir
įsigaliojimo tvarkos įstatymo straipsniams (jų dalims).
3. Ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu įstatyme „Dėl Lietuvos Respub-
likos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d.
redakcija) buvo numatytas vienintelis ofi cialaus Vyriausybės nutarimų skelbimo šalti-
nis – „Valstybės žinios“. Įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų
skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) nebuvo nuostatų,
kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie,
kuriuose esama itin didelės apimties grafi nių dalių (brėžiniai, lentelės, grafi kai, sche-
mos, žemėlapiai ar kt.), dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų, ga-
lėtų būti ofi cialiai skelbiami ne „Valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais
būdais. Šiame įstatyme taip pat nebuvo nuostatų, kad minėti itin didelės apimties, sudė-
tingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos ofi cialiai skelbti „Valstybės
žiniose“, galėtų būti ofi cialiai skelbiami specialiuose „Valstybės žinių“ numeriuose, ku-
rių tiražas, atsižvelgiant į įvairias aplinkybes, galėtų būti mažesnis negu įprastinis „Vals-
tybės žinių“ tiražas, o formatas galėtų skirtis nuo įprastinio „Valstybės žinių“ formato.
2010 m. vasario 9 d. nutarimas ◆52
3.1. Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo, kad „tokio
diferencijuoto teisinio reguliavimo nenustatymas yra konstituciškai nepagrįstas, nes
neatitinka konstitucinės teisės aktų ofi cialaus viešo paskelbimo sampratos, įtvirtintos
inter alia Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje, kuri kartu su konstituciniu teisinės vals-
tybės principu suponuoja būtinybę nustatyti diferencijuotą teisinį Vyriausybės nuta-
rimų (ir kitų teisės aktų) ofi cialaus skelbimo reguliavimą“. Minėtame Konstitucinio
Teismo nutarime konstatuota ir tai, kad įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų
ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakci-
ja) nustatytas visuminis teisinis reguliavimas šiuo atžvilgiu buvo ydingas, konstitu-
ciškai nepagrįstas.
3.2. Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu įstatymas „Dėl Lietu-
vos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m.
balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad itin didelės apimties, su-
dėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės
apimties grafi nių dalių, dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių techninių problemų,
galėtų būti ofi cialiai skelbiami ne „Valstybės žiniose“, bet kituose šaltiniuose ir (arba)
kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minėti itin didelės apim-
ties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant juos ofi cialiai skelbti
„Valstybės žiniose“, galėtų būti ofi cialiai skelbiami specialiuose „Valstybės žinių“ nu-
meriuose, pripažintas prieštaravusiu Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituci-
niam teisinės valstybės principui.
3.2.1. Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad įstatymo „Dėl Lietuvos
Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. ba-
landžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 8 straips-
nio 1 dalies nuostatos, kurių atžvilgiu buvo ginčijama Vyriausybės 1994 m. gruodžio
19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos
(generalinio plano)“ atitiktis, kaip tik ir atspindėjo minėtą šiame įstatyme nustatyto
visuminio teisinio reguliavimo ydingumą, konstitucinį nepagrįstumą. Taip pat pažy-
mėta, kad šis konstatavimas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, esą minėtą
įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigalioji-
mo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatyto visuminio teisinio regulia-
vimo ydingumą, konstitucinį nepagrįstumą atspindėjo vien nurodytos šio įstatymo
1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 8 straipsnio 1 dalies nuostatos.
3.2.2. Konstatavęs, jog įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų tei-
sės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apim-
timi, kuria nenustatyta, kad itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai
(jų dalys), inter alia tokie, kuriuose esama itin didelės apimties grafi nių dalių (brė-
žinių, lentelių, grafi kų, schemų, žemėlapių ar kt.), dėl kurių publikavimo kiltų itin
didelių techninių problemų, galėtų būti ofi cialiai skelbiami ne „Valstybės žiniose“,
bet kituose šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenusta-
tyta, kad minėti itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys),
◆ DĖL TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS PASKELBIMO 53
net reikalaujant juos ofi cialiai skelbti „Valstybės žiniose“, galėtų būti ofi cialiai skel-
biami specialiuose „Valstybės žinių“ numeriuose, kurių tiražas, atsižvelgiant į įvairias
aplinkybes, galėtų būti mažesnis negu įprastinis „Valstybės žinių“ tiražas, o forma-
tas galėtų skirtis nuo įprastinio „Valstybės žinių“ formato, prieštaravo Konstitucijos
7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat konstata-
vęs, jog šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 8 straips-
nio 1 dalies nuostatos, kurių atžvilgiu buvo ginčijama Vyriausybės 1994 m. gruodžio
19 d. nutarimo Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos
(generalinio plano)“ atitiktis, kaip tik ir atspindėjo minėtą šiame įstatyme nustaty-
to visuminio teisinio reguliavimo ydingumą, konstitucinį nepagrįstumą, Konstitu-
cinis Teismas netyrė, ar minėtas Vyriausybės nutarimas neprieštaravo įstatymo „Dėl
Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“
(1993 m. balandžio 6 d. redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punk-
tui, 8 straipsnio 1 daliai.
4. Vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – prin-
cipas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės
aktui.
Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu įsta-
tymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo
tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad itin
didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), inter alia tokie, kuriuo-
se esama itin didelės apimties grafi nių dalių, dėl kurių publikavimo kiltų itin didelių
techninių problemų, galėtų būti ofi cialiai skelbiami ne „Valstybės žiniose“, bet kituose
šaltiniuose ir (arba) kitais būdais, taip pat ta apimtimi, kuria nenustatyta, kad minė-
ti itin didelės apimties, sudėtingos struktūros teisės aktai (jų dalys), net reikalaujant
juos ofi cialiai skelbti „Valstybės žiniose“, galėtų būti ofi cialiai skelbiami specialiuose
„Valstybės žinių“ numeriuose, yra pripažintas prieštaravusiu Konstitucijos 7 straips-
nio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, tirti ginčijamo Vyriausybės
1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 atitiktį įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos
įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d.
redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai
yra beprasmiška: jeigu ji būtų tiriama, būtų daroma iš esmės klaidinga prezumpcija,
esą poįstatyminis teisės aktas turi atitikti antikonstitucinį įstatymą. Tokia prezump-
cija paneigtų Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchijos, kurios viršūnėje yra
Konstitucija, sampratą; taip būtų iškreipta pati konstitucinės justicijos esmė.
Todėl Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar ginči-
jamas Vyriausybės nutarimas neprieštaravo įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įsta-
tymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (1993 m. balandžio 6 d.
redakcija) 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 dalies 4 punktui, 8 straipsnio 1 daliai.
5. Pagal pareiškėjų prašymus sprendžiant, ar Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d.
nutarimas Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos pa-
2010 m. vasario 9 d. nutarimas ◆54
tvirtinimo“ neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui, pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta:
– 1993 m. gruodžio 10 d. „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas Vyriausybės 1993 m.
gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo
schemos patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko
planavimo schema;
– 1994 m. vasario 4 d. „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas Statybos ir urbanis-
tikos ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 212 „Dėl Trakų istorinio na-
cionalinio parko planavimo schemos paskelbimo“ kartu su Schemos tekstine dalimi,
pavadinta „Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema“, o Schemos grafi -
nė dalis (parko teritorijos su funkcinėmis zonomis planas) nebuvo paskelbta (buvo
įrašyta tokia pastaba: „Planas neskelbiamas. Su juo galima susipažinti Statybos ir ur-
banistikos ministerijoje, Trakų rajono valdyboje, Trakų nacionalinio parko direkcijo-
je.“); taigi teisės subjektai ofi cialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje „Valstybės žiniose“
buvo informuoti, kur galima susipažinti su nepaskelbta Schemos grafi ne dalimi (jos
originalais, kopijomis);
– Schema yra didelės apimties, ji turi ne tik tekstinę, bet ir grafi nę dalį; Schemos
grafi nės dalies pagrindinis brėžinys yra pagamintas iš 4 mm storio kartono; kiekvie-
na iš Schemą sudarančių keturių dalių yra 80 x 80 cm dydžio; visas Schemos dydis –
160 × 160 cm;
– išduodant detaliojo planavimo (Trakų istoriniame nacionaliniame parke) sąly-
gas buvo ir yra remiamasi Schema;
– Trakų rajono savivaldybė suinteresuotoms institucijoms pateikia Schemos iš-
traukas, administracinėse bylose, inter alia Lietuvos vyriausiojo administracinio teis-
mo byloje Nr. A11 – 215/2007, Trakų rajono savivaldybė remiasi Schema;
– išduodant detaliojo planavimo (Trakų istoriniame nacionaliniame parke) są-
lygas dėl Schemos prieinamumo teisės subjektams ar turinio autentiškumo teisinių
ginčų nekildavo, taigi nors Schema „Valstybės žiniose“ buvo paskelbta ne visa („Vals-
tybės žiniose“ buvo paskelbta tik jos tekstinė dalis), buvo pripažįstama, kad visa Sche-
ma galioja;
– susipažinti su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos su funkcinėmis
zonomis planu (arba jo kopija) galima Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijo-
je, Kultūros ministerijoje, Aplinkos ministerijoje (šiuo metu – Valstybinėje saugomų
teritorijų tarnyboje prie Aplinkos ministerijos). Trakų istorinio nacionalinio parko
planavimo schema yra viešai eksponuojama Trakų istorinio nacionalinio parko di-
rekcijoje, visiems asmenims, pageidaujantiems susipažinti su minėta schema, yra
sudarytos tokios galimybės, daroma spalvotos ir nespalvotos plano kopijos bei skait-
meniniai Schemos išrašai. Schemos elektroninę versiją galima rasti Trakų istorinio
nacionalinio parko direkcijos interneto svetainėje (www.seniejitrakai.lt).
6. Taip pat, kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje kaip res iudicata
remtinasi aplinkybe, nustatyta konstitucinės justicijos byloje dėl Kuršių nerijos na-
◆ DĖL TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS PASKELBIMO 55
cionalinio parko planavimo schemos, kad 1994 m. gruodžio mėn. ir dar ilgą laiką po
to Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos, kuri, kaip jau konstatuota
šioje konstitucinės justicijos byloje, savo formatu yra panaši į Trakų istorinio nacio-
nalinio parko planavimo schemą, visa apimtimi ir tokiu tiražu bei formatu, kokiu tuo
metu buvo spausdinamos „Valstybės žinios“, neprarandant tos schemos informacinės
vertės (aiškumo, kokybės ir t. t.), paskelbti būtent „Valstybės žiniose“ iš esmės nebu-
vo techninių galimybių.
Šią aplinkybę aiškinant nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste
konstatuotina, kad ir 1993 m., kai buvo priimtas šioje konstitucinės justicijos byloje
ginčijamas Vyriausybės nutarimas, kuriuo buvo patvirtinta Trakų istorinio naciona-
linio parko planavimo schema, jos visa apimtimi (visų jos sudedamųjų dalių) tokiu
formatu, kokiu ji buvo patvirtinta Vyriausybės, ir tokiu tiražu bei formatu, kokiu
tuo metu buvo spausdinamos „Valstybės žinios“, neprarandant Schemos informaci-
nės vertės (aiškumo, kokybės ir t. t.), paskelbti būtent „Valstybės žiniose“ iš esmės ne-
buvo techninių galimybių.
7. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime dėl Kuršių nerijos nacionalinio par-
ko planavimo schemos pažymėta ir tai, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko plana-
vimo schema yra teritorijų planavimo dokumentas, todėl sprendžiant, ar ginčijamas
Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai, reikia atsižvelgti ne tik į tai, kaip
su ofi cialiu Vyriausybės nutarimų paskelbimu ir įsigaliojimu susijusius santykius gin-
čijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu (ir vėliau) reguliavo įstatymas, kuris,
kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu buvo pripažintas
prieštaraujančiu Konstitucijai, bet ir tai, kaip buvo (ir yra) reglamentuojamas teritori-
jų planavimo dokumentų rengimas, registravimas, paskelbimas, įsigaliojimas.
Apibendrinęs su teritorijų planavimo dokumentų rengimu ir jų paskelbimu su-
sijusių santykių teisinį reguliavimą ir jo raidą nuo 1994 m., Konstitucinis Teismas
2007 m. birželio 27 d. nutarime konstatavo: tas teisinis reguliavimas leido įvairiems
asmenims dalyvauti svarstant parengtus, bet dar nepatvirtintus teritorijų planavimo
dokumentus, fi ziniai ir juridiniai asmenys turėjo teisę susipažinti su parengtais ir pa-
tvirtintais teritorijų planavimo dokumentais, gauti teritorijų planavimo dokumentų ar
jų dalių, brėžinių kopijas; jokių kliūčių tam teisės aktuose nebuvo nustatyta; kur sau-
gomi patvirtinti teritorijų planavimo dokumentai, asmenys galėjo sužinoti iš teritorijų
planavimo dokumentų registro; buvo nustatyta tokia teritorinio planavimo dokumen-
tų registravimo tvarka, kad teritorijų planavimo dokumentų registre turėjo būti nu-
matoma, kur yra saugomas teritorijų planavimo dokumento originalas ir dub likatai.
8. Šioje konstitucinės justicijos byloje atsižvelgtina į konstitucinės justicijos by-
loje dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos Konstitucinio Teismo
padarytą išvadą, kad iš teisės aktų, reglamentavusių teritorinio planavimo dokumen-
tų rengimą, registravimą, paskelbimą ir įsigaliojimą, matyti, jog teisės subjektams
turėjo būti (ir iš tikrųjų buvo) aišku, kur galima susipažinti su „Valstybės žiniose“ ne-
paskelbta saugomos teritorijos planavimo schema (jos originalais, kopijomis).
2010 m. vasario 9 d. nutarimas ◆56
Šiame kontekste pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje nustaty-
ta, jog teisės subjektai ofi cialiame teisės aktų skelbimo šaltinyje „Valstybės žiniose“
buvo informuoti apie tai, kur galima susipažinti su „Valstybės žiniose“ nepaskelbta
Schemos dalimi (Statybos ir urbanistikos ministerijos 1993 m. gruodžio 20 d. įsaky-
mo Nr. 212 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos paskelbimo“
pastaba: „Planas neskelbiamas. Su juo galima susipažinti Statybos ir urbanistikos mi-
nisterijoje, Trakų rajono valdyboje, Trakų nacionalinio parko direkcijoje.“).
9. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad jokie su Trakų isto-
rinio nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia su gyvenviečių de-
taliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu,
kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.)
susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į mi-
nėtą Vyriausybės patvirtintą Schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti mi-
nėtos Schemos sprendiniams. Jei šių sprendinių būtų nepaisoma, ypač žinant, jog tai,
kad Lietuvos valstybė Trakų istorinį nacionalinį parką traktuoja kaip unikalų gamtos
ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai nustaty-
tas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, kartu būtų nepaisoma ir
bendrojo teisės principo bona fi des.
10. Taigi dėl visų čia nurodytų aplinkybių vien tai, kad Vyriausybės 1993 m.
gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavi-
mo schemos patvirtinimo“ patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo
schema „Valstybės žiniose“ buvo paskelbta ne visa, savaime neduoda pagrindo teigti,
kad Schema apskritai buvo „nepaskelbta“ arba „paskelbta“ neviešai, neofi cialiai, kad
jos prieinamumas teisės subjektams nebuvo užtikrintas ir šitaip buvo pažeisti Kons-
titucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nepaisoma konstitucinio teisinės valsty-
bės principo.
11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės
1993 m. gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko
planavimo schemos patvirtinimo“ (1993 m. gruodžio 6 d. redakcija) pagal paskelbi-
mo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-
tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-
vos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nu-
tarimas Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos pa-
tvirtinimo“ (Žin., 1993, Nr. 68-1287; 1994, Nr. 10-162) pagal paskelbimo tvarką
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
◆ DĖL TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO PLANAVIMO SCHEMOS PASKELBIMO 57
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Pranas Kuconis
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Egidijus Šileikis
Romualdas Kęstutis Urbaitis
Paskelbta: Valstybės žinios, 2010, Nr. 18-830.
58
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2002 M. VASARIO 13 D.
NUTARIMO NR. 226 „DĖL KLAIPĖDOS VALSTYBINIO JŪRŲ UOSTO
RINKLIAVŲ RŪŠIŲ, DYDŽIŲ IR TAIKYMO PRINCIPŲ PATVIRTINIMO“
1, 2 PUNKTŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2002 M.
VASARIO 13 D. NUTARIMO NR. 226 „DĖL KLAIPĖDOS VALSTYBINIO
JŪRŲ UOSTO RINKLIAVŲ RŪŠIŲ, JŲ MAKSIMALIŲ DYDŽIŲ IR
TAIKYMO PRINCIPŲ PATVIRTINIMO“ (2003 M. GEGUŽĖS 27 D.
REDAKCIJA) 1 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCIJAI
2010 m. vasario 12 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-
mo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio
Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Ta-
minsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsto-
vams Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos Teisės skyriaus vedėjai Janinai
Žukauskienei, Susisiekimo ministerijos Valstybės turto ir viešųjų pirkimų skyriaus
vedėjui Sauliui Kerzai ir Susisiekimo ministerijos Vandens ir geležinkelių transporto
departamento direktoriui Juozui Daruliui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje
2010 m. vasario 10 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 05/08 pagal pa-
reiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos vals-
tybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“ 1 punk-
tas ir juo patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšys ir dydžiai, šio
Vyriausybės nutarimo 2 punktas ir juo patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uos-
to rinkliavų taikymo principai, taip pat Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo
Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, jų maksimalių dy-
džių ir taikymo principų patvirtinimo“ (2003 m. gegužės 27 d. redakcija) 1 punktas
ir juo patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšys ir jų maksimalūs
dydžiai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui,
127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
◆ DĖL VYRIAUSYBĖS ĮGALIOJIMŲ NUSTATYTI UOSTO RINKLIAVAS 59
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administ-
racinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstituci-
nį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226
„Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, dydžių ir taikymo principų
patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimas Nr. 226) 1,
2 punktai, šio Vyriausybės nutarimo (2003 m. gegužės 27 d. redakcija) 1 punktas ne-
prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstitu-
ciniam teisinės valstybės principui.
II
Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas
šiais argumentais.
Ginčijamu Vyriausybės nutarimu nustatyti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rink-
liavos (toliau – ir uosto rinkliava), kuri, pasak pareiškėjo, pagal savo esmę ir pobū-
dį laikytina privalomu mokėjimu, rūšys bei esminiai elementai: dydžiai (maksimalūs
dydžiai), taikymo principai. Pareiškėjas, remdamasis ofi cialiąja konstitucine doktri-
na, teigia, kad uosto rinkliavos rūšys ir minėti elementai turėtų būti nustatyti ne Vy-
riausybės nutarimu, o Seimo priimtu įstatymu.
Tai, kad uosto rinkliavą renka Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija (to-
liau – ir Uosto direkcija), kad ši rinkliava neįskaitoma į valstybės biudžetą ir yra
renkama už naudojimąsi uostu, abejonių dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitik-
ties Konstitucijai nepašalina. Pareiškėjo nuomone, uosto rinkliava yra viešosios tei-
sės normų reguliuojama privaloma įmoka, kurios funkcijos iš esmės nesiskiria nuo
tradicinių mokesčių funkcijų – gauti pajamų, reikalingų valstybės funkcijoms vyk-
dyti, ir reguliuoti ekonominius procesus, o Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte,
127 straipsnio 3 dalyje nurodyti privalomi mokėjimai ir rinkliavos gali būti nustato-
mi už tam tikras paslaugas ar valstybės turto naudojimą ir nebūtinai turi būti moka-
mi į valstybės biudžetą.
Pareiškėjo nuomone, net jei uosto rinkliava neatitiktų rinkliavos, nurodytos
Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje, ar privalomų mokėjimų, nurodytų Konstitu-
cijos 67 straipsnio 15 punkte, sampratos, iš konstitucinio teisinės valstybės principo
kyla reikalavimas šios rinkliavos, kaip turtinio įpareigojimo asmenims, rūšis ir esmi-
nius elementus, inter alia jos dydžius (maksimalius dydžius), taikymo principus, nu-
statyti įstatymu.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-
mens – Vyriausybės atstovų Susisiekimo ministerijos Teisės departamento direktorės
2010 m. vasario 12 d. nutarimas ◆60
J. Žukauskienės, šio departamento Juridinio skyriaus vedėjo S. Kerzos ir Susisieki-
mo ministerijos Vandens transporto departamento direktoriaus J. Darulio rašytiniai
paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo
Nr. 226 1, 2 punktai, šio Vyriausybės nutarimo (2003 m. gegužės 27 d. redakcija)
1 punktas neprieštarauja Konstitucijai.
Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, uosto rinkliava nėra valstybinis mokestis.
Ši rinkliava nepatenka į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo re-
guliavimo sritį ir pagal objektą ar paslaugas teikiantį subjektą nėra valstybinė rinklia-
va. Vyriausybės atstovai teigia, kad uosto rinkliava – laivo valdytojo mokamas atlygis
valstybės įmonei Uosto direkcijai už tiesiogiai ir netiesiogiai suteikiamas paslaugas,
kurias laivo valdytojas gauna naudodamasis uostu, jo infrastruktūra. Pagal Lietuvos
Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymą šios lėšos naudojamos tik uosto
infrastruktūros funkcionavimui užtikrinti.
Ginčijamas Vyriausybės nutarimas priimtas įgyvendinant Lietuvos Respublikos
valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo nuostatas, pagal kurias valstybės įmonė
gali nustatyti inter alia savo teikiamų paslaugų kainas ir tarifus, išskyrus atvejus, kai
juos įstatymų nustatyta tvarka nustato Vyriausybė, savivaldybės taryba ar kita įsta-
tymų nustatyta institucija, ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 34 straipsnio
2 dalį, pagal kurią uosto rinkliavų rūšis, jų maksimalius dydžius, rinkliavų taikymo
principus nustato Vyriausybė.
Vyriausybė, ginčijamu nutarimu patvirtindama Klaipėdos valstybinio jūrų uos-
to rinkliavų rūšis ir jų dydžius (maksimalius dydžius), nepraplėtė Transporto veiklos
pagrindų įstatyme ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatyme įtvirtinto rinkliavos
(uosto rinkliavos) objekto.
Vyriausybės atstovai teigia, kad Klaipėdos valstybinis jūrų uostas privalo būti di-
namiškas ir sugebėti greitai prisitaikyti prie besikeičiančių ekonominių sąlygų. Uos-
to rinkliavų rūšis, dydžius ir taikymo tvarką nustatant įstatymu Klaipėdos valstybinis
jūrų uostas dėl ilgų įstatymų priėmimo procedūrų negalėtų tinkamai konkuruoti su
kitais uostais.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti tuometinės Lietuvos
Respublikos teisingumo viceministrės Eglės Radušytės, tuometinio Lietuvos Respub-
likos fi nansų viceministro Valentino Miltienio, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto
Konstitucinės ir administracinės teisės katedros docento Broniaus Sudavičiaus rašy-
tiniai paaiškinimai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai
J. Žukauskienė, S. Kerza ir J. Darulis iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose
išdėstytus argumentus, atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus ir pateikė pa-
pildomus paaiškinimus.
◆ DĖL VYRIAUSYBĖS ĮGALIOJIMŲ NUSTATYTI UOSTO RINKLIAVAS 61
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Vyriausybė 2002 m. vasario 13 d. priėmė nutarimą Nr. 226 „Dėl Klaipėdos
valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“, ku-
riame inter alia buvo nustatyta:
„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstaty-
mo (Žin., 1996, Nr. 53-1245; 2000, Nr. 75-2265) 34 straipsniu, Lietuvos Respublikos
Vyriausybė n u t a r i a:
1. Patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšis ir dydžius (pride-
dama).
2. Patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo principus (pri-
dedama).
<...>
4. Šis nutarimas įsigalioja nuo 2002 m. liepos 1 dienos.“
1.1. Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 priede „Klaipėdos vals-
tybinio jūrų uosto rinkliavų rūšys ir dydžiai“ buvo nustatyta:
„KLAIPĖDOS VALSTYBINIO JŪRŲ UOSTO RINKLIAVŲ
RŪŠYS IR DYDŽIAI
Rinkliavos pavadinimas Rinkliavos dydis
I. Laivo rinkliava
1. Už įplaukimą į uostą:
1.1. trampo; linijinio krovininio laivo* 2 litai už BT vienetą
1.2. linijinio geležinkelio kelto ir linijinio ro-ro
keleivinio laivo*
0,3 lito už BT vienetą
1.3. linijinio ro-ro krovininio laivo ir linijinio laivo,
vežančio tik konteinerius*
1,35 lito už BT vienetą
1.4. trampo, kurio BT mažesnė kaip 1000 vienetų, ir
žvejybos laivo, turinčio žvejybinio laivo klasifi kacijos
liudijimą
0,5 lito už BT vienetą
1.5. vidaus vandenų laivo; nesavaeigio plaukiojančio statinio 0,8 lito už kub. metrą
1.6. keleivinio (ne ro-ro) laivo 0,8 lito už BT vienetą
II. Navigacinė rinkliava
2. Už įplaukimą į uostą:
2.1. trampo; linijinio krovininio laivo* 0,4 lito už BT vienetą
2.2. linijinio ro-ro krovininio laivo*; linijinio laivo, vežančio
tik konteinerius*; keleivinio (ne ro-ro) laivo
0,2 lito už BT vienetą
2.3. ro-ro keleivinio laivo; geležinkelio kelto 0,1 lito už BT vienetą
2.4. vidaus vandenų laivo 0,2 lito už kub. metrą
III. Krantinės rinkliava
3. Už stovėjimą prie krantinės vykdant krovos operacijas:
3.1. krovininio laivo 0,4 lito už BT vienetą
2010 m. vasario 12 d. nutarimas ◆62
Rinkliavos pavadinimas Rinkliavos dydis
3.2. ro-ro laivo; laivo, vežančio tik konteinerius 0,25 lito už BT vienetą
4. Už stovėjimą prie krantinės (gavus valstybės įmonės
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos leidimą)
nevykdant krovos operacijų:
4.1. krovininio laivo 0,05 lito už BT vienetą
(už parą)
4.2. ro-ro laivo; laivo, vežančio tik konteinerius 0,04 lito už BT vienetą
(už parą)
4.3. vidaus vandenų laivo 0,02 lito už kub. metrą
(už parą)
IV. Tonažo rinkliava
5. Už įplaukimą į uostą krovos operacijoms, išskyrus
ro-ro laivus ir laivus, vežančius tik konteinerius:
5.1. krovininio laivo 5,6 lito už BT vienetą
5.2. tanklaivio, vežančio naft ą ir naft os produktus 6 litai už BT vienetą
6. Už pakrautą į ro-ro laivą/iškrautą iš ro-ro laivo
transporto priemonę:
6.1. autobusą (daugiau kaip 12 sėdimų vietų, įskaitant
vairuotojo vietą)
20 litų už vienetą
6.2. treilerį; autotreilerį; geležinkelio vagoną; sunkvežimį;
vilkiką; roltreilerį ir konteinerį ant važiuoklės ro-ro
operacijose:
su kroviniu 20 litų už vienetą
be krovinio 7 litai už vienetą
6.3. lengvąjį automobilį; autobusą (ne daugiau kaip
12 sėdimų vietų, įskaitant vairuotojo vietą)
12 litų už vienetą
7. Už konteinerį, pakrautą kranu į ro-ro laivą ir laivą,
vežantį tik konteinerius/iškrautą kranu iš ro-ro laivo ir
laivo, vežančio tik konteinerius:
su kroviniu 20 litų už TEU
be krovinio 7 litai už TEU
V. Sanitarinė rinkliava
8. Už laivo stovėjimą uoste:
iki 10 parų įskaitytinai 0,25 lito už BT vienetą
nuo 11 paros už kiekvieną parą 0,025 lito už BT vienetą
VI. Keleivio rinkliava
9. Už kiekvieną laivu atvykstantį į uostą/išvykstantį iš
uosto keleivį
4 litai už keleivį
* Laivybos linijos turi būti įregistruotos susisiekimo ministro nustatyta tvarka.“
1.2. Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 priede „Klaipėdos vals-
tybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo principai“ buvo nustatyta:
◆ DĖL VYRIAUSYBĖS ĮGALIOJIMŲ NUSTATYTI UOSTO RINKLIAVAS 63
„KLAIPĖDOS VALSTYBINIO JŪRŲ UOSTO RINKLIAVŲ TAIKYMO
PRINCIPAI
1. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavas (toliau vadinama – uosto rinklia-
vos) renka valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija.
2. Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste iš užsienio šalių laivų renkamos tokio pat
dydžio rinkliavos kaip ir iš Lietuvos Respublikoje įregistruotų laivų.
3. Užsienio karo ir kiti valstybiniai nekomerciniai laivai atleidžiami nuo uosto
rinkliavų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
4. Laivo, navigacinė, krantinės, sanitarinė rinkliavos apskaičiuojamos pagal laivo
matavimo liudijime nurodytą bendrąją jo talpą (BT), apskaičiuotą vadovaujantis Tarptau-
tine 1969 m. birželio 23 d. konvencija dėl laivų matmenų nustatymo (TONNAGE 69).
5. Tonažo rinkliava apskaičiuojama:
5.1. visiems laivams, išskyrus nurodytus 5.2 ir 5.3 punktuose, – pagal laivo BT;
5.2. ro-ro laivams – už kiekvieną transporto priemonės vienetą; už 20 pėdų kon-
teinerio ekvivalentą (toliau vadinama – TEU), pakrautą į laivą/iškrautą iš laivo kranu;
5.3. laivams, vežantiems tik konteinerius, – už TEU, pakrautą į laivą/iškrautą iš
laivo kranu.
6. Vidaus vandenų laivams uosto rinkliavos apskaičiuojamos pagal laivo tūrio
modulį, taikant formulę:
M = L × B × T, kur:
M – laivo tūrio modulis (kub. metrais);
L – didžiausias laivo ilgis (metrais);
B – didžiausias laivo plotis (metrais);
T – maksimali laivo grimzlė (metrais).
7. Keleivio rinkliava skaičiuojama už kiekvieną laivu atvykstantį į uostą/išvyks-
tantį iš uosto keleivį.
8. Uosto rinkliavos skaičiuojamos litais.“
2. Vyriausybė 2003 m. gegužės 27 d. priėmė nutarimą Nr. 651 „Dėl kai kurių Lie-
tuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pakeitimo ir pripažinimo netekusiais galios“
(toliau – ir Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. 651), kurio 6 punktu pa-
keitė Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimą Nr. 226 – jo antraštėje po žodžių
„rinkliavų rūšių“ buvo įrašyti žodžiai „jų maksimalių“ (6.1 punktas), jo 1 punkte po
žodžių „rinkliavų rūšis ir“ buvo įrašyti žodžiai „jų maksimalius“ (6.2 punktas), juo
patvirtintų Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių ir dydžių pavadinime po
žodžių „rinkliavų rūšys ir“ buvo įrašyti žodžiai „jų maksimalūs“ (6.3 punktas). Šis
Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2003 m. gegužės 31 d.
3. Apibendrinant aptartąjį teisinį reguliavimą, įtvirtintą Vyriausybės 2002 m. va-
sario 13 d. nutarime Nr. 226 (2002 m. vasario 13 d., 2003 m. gegužės 27 d. redakcijos),
kurio nuostatos yra ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, pažymėtina, kad:
– šio nutarimo 1 punktu (2002 m. vasario 13 d., 2003 m. gegužės 27 d. redak-
cijos) buvo patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšys ir dydžiai
2010 m. vasario 12 d. nutarimas ◆64
(maksimalūs dydžiai). Nutarimo priede „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų
rūšys ir dydžiai“ (2002 m. vasario 13 d. redakcija), „Klaipėdos valstybinio jūrų uos-
to rinkliavų rūšys ir jų maksimalūs dydžiai“ (2003 m. gegužės 27 d. redakcija) buvo
įtvirtintos laivo, navigacinė, krantinės, tonažo, sanitarinė ir keleivio uosto rinkliavos,
mokamos už naudojimąsi uostu (inter alia suteikiamas paslaugas), o uosto rinklia-
vų dydžiai (maksimalūs dydžiai) priklausė inter alia nuo laivo rūšies (nustatant laivo,
navigacinę, krantinės, tonažo rinkliavas), laivo stovėjimo uoste laiko (nustatant sani-
tarinę rinkliavą), keleivių skaičiaus (nustatant keleivio rinkliavą);
– šio nutarimo 2 punktu (2002 m. vasario 13 d. redakcija) buvo patvirtinti Klai-
pėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo principai. Nutarimo priede „Klai-
pėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo principai“ inter alia buvo nustatytos
laivo, navigacinės, krantinės, tonažo, sanitarinės rinkliavų apskaičiavimo taisyklės
(formulės), atitinkamai taikomos atsižvelgiant į laivo talpą, tūrio modulį ir kt.
4. Pažymėtina, kad Vyriausybė 2008 m. kovo 5 d. priėmė nutarimą Nr. 245 „Dėl
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, jų maksimalių dydžių ir taikymo
principų patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 2008 m. liepos 1 d. Šio Vyriausybės nutari-
mo 1 punktu patvirtinti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšys ir jų mak-
simalūs dydžiai (1.1 punktas), Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų taikymo
principai (1.2 punktas), o 2 punktu pripažinti netekusiais galios Vyriausybės 2002 m.
vasario 13 d. nutarimas Nr. 226 (2.1 punktas) ir Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d.
nutarimas Nr. 651 (2.2 punktas). Paminėtina, kad Vyriausybės 2008 m. kovo 5 d. nu-
tarimu Nr. 245 inter alia patvirtinta nauja uosto rinkliavos rūšis – uosto akvatorijos
rinkliava, pakeisti (t. y. sumažinti) ir labiau diferencijuoti visų rinkliavų maksimalūs
dydžiai, pakeisti uosto rinkliavų taikymo principai.
Taigi pareiškėjo prašomos ištirti Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo
Nr. 226 (2002 m. vasario 13 d., 2003 m. gegužės 27 d. redakcijos) nuostatos šiuo
metu negalioja.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto
panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Tačiau,
kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, tais atvejais, kai
į Konstitucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl
toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukš-
tesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo pra-
šymą nepaisydamas to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja.
5. Minėta, jog pareiškėjas Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226
1, 2 punktų, šio Vyriausybės nutarimo (2003 m. gegužės 27 d. redakcija) 1 punkto
prieštaravimą Konstitucijai grindžia tuo, kad uosto rinkliavos rūšys ir esminiai ele-
mentai (jos dydžiai (maksimalūs dydžiai), taikymo principai) turėjo būti nustatyti ne
ginčijamu Vyriausybės nutarimu, o Seimo priimtu įstatymu.
Vadinasi, pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neginčija Vy-
riausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 1, 2 punktais patvirtintų uosto rink -
◆ DĖL VYRIAUSYBĖS ĮGALIOJIMŲ NUSTATYTI UOSTO RINKLIAVAS 65
liavų rūšių, dydžių, jų taikymo principų, šio Vyriausybės nutarimo (2003 m. gegužės
27 d. redakcija) 1 punktu patvirtintų uosto rinkliavų rūšių, jų maksimalių dydžių; iš pa-
reiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam abejonių sukėlė tai, ar minėti Vyriausybės
nutarimo punktai neprieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio
3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką.
6. Taip pat minėta, kad Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimas Nr. 226 pri-
imtas vadovaujantis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 34 straipsniu. Pažymė-
tina, kad Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 priėmimo metu galiojo
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 34 straipsnis, išdėstytas 2000 m. rugpjū-
čio 29 d. redakcija, o Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 651 priėmimo
metu – 2002 m. gruodžio 5 d. redakcija. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo
34 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta: „uosto rinkliavų rūšis, dydžius, taikymo prin-
cipus <...> nustato <...> Vyriausybė“ (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija); „uosto rink-
liavų rūšis, jų maksimalius dydžius, rinkliavų taikymo principus <...> nustato <...>
Vyriausybė“ (2002 m. gruodžio 5 d. redakcija).
7. Sprendžiant, ar įstatymų leidėjas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo
34 straipsnio 2 dalimi (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2002 m. gruodžio 5 d. redakcijos)
galėjo pavesti Vyriausybei nustatyti uosto rinkliavų rūšis, dydžius (maksimalius dy-
džius), rinkliavų taikymo principus, būtina atskleisti Klaipėdos valstybinio jūrų uos-
to teisinę padėtį, veiklos pobūdį, uosto rinkliavų sampratą.
8. Pažymėtina, kad galiojant ginčijamam teisiniam reguliavimui su transporto
(inter alia vandens transporto) veikla susijusių santykių reglamentavimo pagrindai
buvo nustatyti Transporto veiklos pagrindų įstatyme (2002 m. vasario 28 d. redak-
cija). Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios įstaty-
mo nuostatos:
– rinkliava – transporto infrastruktūros objekto savininko nustatytas užmokestis
už naudojimąsi transporto infrastruktūros objektu, kurį transporto infrastruktūros
objekto naudotojas moka transporto infrastruktūros objekto valdytojui (savininkui)
(2 straipsnio 1 dalis);
– visi transporto infrastruktūros naudotojai už naudojimąsi transporto infra-
struktūra privalo mokėti transporto infrastruktūros objekto valdytojui (savininkui)
rinkliavas, o rinkliavų dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato transporto infrastruk-
tūros objekto savininkas, atsižvelgdamas į išlaidas, reikalingas šiems objektams eks-
ploatuoti (9 straipsnio 2 dalis);
– lėšos, gautos už naudojimąsi viešąja transporto infrastruktūra, naudojamos tik
šios infrastruktūros funkcionavimui užtikrinti ir šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje
numatytoms programoms fi nansuoti (9 straipsnio 3 dalis);
– lėšas, gautas už naudojimąsi viešąja transporto infrastruktūra (inter alia jūrų
uostų rinkliavas), valdytojas naudoja pagal viešosios transporto infrastruktūros savi-
ninko ar jo įgaliotos institucijos patvirtintą pajamų ir išlaidų sąmatą bei patvirtintas
specialiąsias programas (15 straipsnio 2 dalis).
2010 m. vasario 12 d. nutarimas ◆66
9. Taigi pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymą (2002 m. vasario 28 d. redak-
cija) transporto infrastruktūros naudotojai už naudojimąsi ja privalo mokėti trans-
porto infrastruktūros objekto valdytojui (savininkui) rinkliavas (inter alia jūrų uostų
rinkliavas); jų dydžius ir mokėjimo tvarką nustato transporto infrastruktūros objekto
savininkas; gautos lėšos naudojamos minėtiems objektams eksploatuoti.
10. Taip pat paminėtinos šios Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo (1996 m.
gegužės 16 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais), kuris yra lex
specialis Transporto veiklos pagrindų įstatymo atžvilgiu, nuostatos:
– uosto rinkliava – administraciniu būdu iš laivų savininkų (valdytojų) renkamos
lėšos už naudojimąsi uostu (2 straipsnio 6 pastraipa (2000 m. rugsėjo 26 d. redakci-
ja); uosto rinkliava – laivų savininkų (valdytojų) mokamos privalomosios įmokos už
naudojimąsi uostu (2 straipsnio 6 dalis (2002 m. gruodžio 5 d. redakcija);
– Klaipėdos valstybinis jūrų uostas yra Lietuvos Respublikos nuosavybė (3 straips-
nio 1 dalis (1996 m. gegužės 16 d., 2005 m. gruodžio 6 d. redakcijos);
– uosto steigėja yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė; steigėjo funkcijas Vyriau-
sybės pavedimu vykdo Susisiekimo ministerija (3 straipsnio 2 dalis (1996 m. gegu-
žės 16 d. redakcija);
– uostas – Lietuvos Respublikos transporto sistemos dalis, skirta laivams aptar-
nauti bei kitai su laivyba susijusiai komercinei ir ūkinei veiklai vykdyti (4 straipsnio
1 dalis (1996 m. gegužės 16 d. redakcija);
– uoste esančius valstybės nuosavybės objektus valdo Uosto direkcija (10 straips-
nio 1 dalis (1996 m. gegužės 16 d. redakcija); uosto žemę, akvatoriją ir uosto inf-
rastruktūrą patikėjimo teise valdo, jomis disponuoja ir naudoja Uosto direkcija
savo įstatų, jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis
(10 straipsnis (2005 m. gruodžio 6 d. redakcija);
– Uosto direkcija yra valstybės įmonė (10 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugpjūčio
29 d. redakcija), 10 straipsnis (2005 m. gruodžio 6 d. redakcija);
– vienos iš pagrindinių Uosto direkcijos funkcijų (11 straipsnis (2002 m. gruo-
džio 5 d., 2006 m. gruodžio 5 d. redakcijos) yra: koordinuoti uosto žemės naudo-
tojų vykdomą uosto teritorijos apsaugą, užtikrinti saugią laivybą uoste (1 punktas);
užtikrinti uosto kapitono veiklą (2 punktas); Vyriausybės nustatyta tvarka prižiūrėti
bei tvarkyti uosto rezervines teritorijas (3 punktas); efektyviai naudoti ir valdyti pa-
tikėjimo teise perduotą valstybės turtą (4 punktas); nuomoti uosto žemę (5 punktas
(2006 m. gruodžio 5 d. redakcija); rinkti uosto rinkliavas (6 punktas); įgyvendinti
uosto apsaugos nuo taršos prevencijos priemones bei organizuoti taršos padarinių lik-
vidavimą (10 punktas); statyti, naudoti ir plėtoti uosto infrastruktūrą (11 punktas);
palaikyti projektinius gylius uosto akvatorijoje ir prie krantinių, pirsų (12 punktas);
organizuoti ir vykdyti uosto aplinkos apsaugą (13 punktas);
– uosto lėšas sudaro inter alia uosto rinkliavos (32 straipsnio 1 dalies 1 punktas);
– uosto rinkliavos ir uosto žemės nuomos mokestis yra nerealizacinės ir neap-
mokestinamosios pajamos (32 straipsnio 2 dalis);
◆ DĖL VYRIAUSYBĖS ĮGALIOJIMŲ NUSTATYTI UOSTO RINKLIAVAS 67
– Uosto lėšos naudojamos uosto eksploatavimo, plėtros ir kitoms išlaidoms, su-
sijusioms su uosto veikla, fi nansuoti (apmokėti) (33 straipsnis (1996 m. gegužės 16 d.,
2002 m. gruodžio 5 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais);
– už naudojimąsi uostu laivų valdytojai privalo mokėti uosto rinkliavas
(34 straipsnio 1 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija);
– uosto rinkliavų rūšis, dydžius (maksimalius dydžius), rinkliavų taikymo prin-
cipus nustato Vyriausybė (34 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2002 m.
gruodžio 5 d. redakcijos).
11. Taigi pagal Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymą (1996 m. gegužės 16 d.
redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) uosto paskirtis – aptarnauti
laivus bei vykdyti kitą su laivyba susijusią komercinę ir ūkinę veiklą; uosto rinkliavos
yra uosto lėšas sudarančios įmokos, kurias laivų savininkai (valdytojai) privalo mokėti
tik tuomet, kai naudojasi Lietuvos Respublikos nuosavybe – Klaipėdos valstybiniu jūrų
uostu; jų rūšis, dydžius (maksimalius dydžius), taikymo principus nustato Vyriausybė;
jas renka valstybės įmonė Uosto direkcija; tokios lėšos naudojamos uosto eksploatavi-
mo, plėtros ir kitoms išlaidoms, susijusioms su uosto veikla, fi nansuoti (apmokėti).
12. Siekiant atskleisti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teisinę padėtį, veiklos po-
būdį, uosto rinkliavų sampratą svarbu išsiaiškinti su valstybės turto valdymo, naudo-
jimo ir disponavimo juo tvarka bei sąlygomis susijusį teisinį reguliavimą, nustatytą
inter alia Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos valstybės
ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, Lietuvos Res-
publikos Vyriausybės įstatyme, Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme. Nagrinė-
jamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad:
– pagal Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 5 punktą (2000 m. spalio 10 d. redak-
cija) Vyriausybė, remdamasi įstatymais, disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdy-
mo ir naudojimo tvarką;
– pagal Civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 2.36 straipsnį „Valsty-
bės ir savivaldybių dalyvavimas civiliniuose santykiuose“ valstybė ir jos institucijos
yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (1 da-
lis), valstybė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per ati-
tinkamas valstybės valdymo institucijas (2 dalis);
– pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo
įstatymo (2002 m. gegužės 23 d. redakcija) 7 straipsnio 1 dalį valstybės turto savinin-
ko funkcijas įgyvendina Seimas ir Vyriausybė įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta
tvarka; pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo
disponuoja inter alia valstybės įmonės (2 punktas);
– pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo (1994 m. gruodžio 21 d. redak-
cija) 4 straipsnio 6 punktą (1997 m. gruodžio 9 d. redakcija) ir šio įstatymo (2003 m.
gruodžio 16 d. redakcija) 3 straipsnio 5 dalį valstybės įmonės galėjo ir gali nustatyti
savo teikiamų paslaugų kainas ir tarifus, išskyrus atvejus, kai juos įstatymų nustatyta
tvarka nustato inter alia Vyriausybė.
2010 m. vasario 12 d. nutarimas ◆68
13. Apibendrinant nurodytas Transporto veiklos pagrindų įstatymo ir Klaipėdos
valstybinio jūrų uosto įstatymo, Civilinio kodekso, Valstybės ir savivaldybių turto
valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, Vyriausybės įstatymo, Valstybės ir
savivaldybės įmonių įstatymo nuostatas, jas aiškinant kartu su nurodytomis Vyriau-
sybės 2002 m. vasario 13 d. nutarime Nr. 226 (2002 m. vasario 13 d., 2003 m. gegu-
žės 27 d. redakcijos) įtvirtintomis nuostatomis, nagrinėjamos konstitucinės justicijos
bylos kontekste darytinos šios išvados:
– Klaipėdos valstybinis jūrų uostas yra valstybės turtas, kurio savininko funkci-
jas įgyvendina Vyriausybė, o patikėjimo teise jį valdo, naudoja ir juo disponuoja vals-
tybės įmonė Uosto direkcija; Vyriausybė, įgyvendindama Uosto savininko funkcijas,
nustato Uosto teikiamų paslaugų kainas ir tarifus (inter alia uosto rinkliavų rūšis, dy-
džius (maksimalius dydžius), taikymo principus;
– Uosto direkcija yra savarankiškas ūkio subjektas, t. y. valstybės įmonė, kuri
vykdo ūkinę komercinę veiklą, inter alia teikia su uosto eksploatavimu susijusias pa-
slaugas: užtikrina saugią laivybą uoste ir uosto kapitono veiklą; organizuoja uosto
apsaugos nuo taršos prevencijos priemonių įgyvendinimą ir taršos padarinių likvi-
davimą; palaiko projektinius gylius uosto akvatorijoje ir prie krantinių, pirsų; organi-
zuoja ir vykdo uosto aplinkos apsaugą; ir kt.;
– uosto rinkliavas Uosto direkcijai moka tik tie laivų savininkai (valdytojai), ku-
rie naudojasi uostu; uosto rinkliavos yra įmokos, kurias laivų savininkai (valdytojai)
moka už Uosto suteikiamas paslaugas; šiems teisiniams santykiams būdingas atly-
gintinumas ir dvišališkumas; Uosto direkcija veikia kaip civilinių teisinių santykių
dalyvė, t. y. lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai įgyja civilines teises,
prisiima civilines pareigas; uosto paskirtis – aptarnauti laivus bei vykdyti kitą su lai-
vyba susijusią komercinę ir ūkinę veiklą;
– uosto rinkliavos yra Klaipėdos valstybinio jūrų uosto lėšos, naudojamos uos-
to eksploatavimo, plėtros ir kitoms išlaidoms, susijusioms su uosto veikla, fi nansuo-
ti (apmokėti).
14. Pažymėtina, kad mokesčio samprata ir mokesčių sąrašas įtvirtinti Mokesčių
administravimo įstatyme, kuris galiojant ginčijamam teisiniam reguliavimui buvo iš-
dėstytas 1995 m. birželio 28 d. ir 2004 m. balandžio 13 d. redakcijomis. Nagrinėja-
mos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios įstatymo nuostatos:
– mokestis – mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievo-
lė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti; ši
prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka (2 straipsnio (1995 m. birželio 28 d. re-
dakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais, galiojusi iki 2004 m. gegužės
1 d., kai įsigaliojo Seimo 2004 m. balandžio 13 d. priimtas Mokesčių administravimo
įstatymas) pirmoji pastraipa); rinkliava – įstatymo nustatyta piniginė prievolė asme-
niui už jam suteikiamas tam tikras valstybės institucijų paslaugas; rinkliavos yra pa-
pildomas pajamų šaltinis valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti (2 straipsnio
(1995 m. birželio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais, ga-
◆ DĖL VYRIAUSYBĖS ĮGALIOJIMŲ NUSTATYTI UOSTO RINKLIAVAS 69
liojusi iki 2004 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo Seimo 2004 m. balandžio 13 d. priimtas
Mokesčių administravimo įstatymas) antroji pastraipa);
– mokestis – mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievo-
lė valstybei; mokesčio sąvoka apima ir 13 straipsnyje nurodytas įmokas ir rinkliavas
(2 straipsnio (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) 23 dalis);
– pagal šį įstatymą administruojama valstybės rinkliava (5 straipsnis (2000 m.
gruodžio 20 d. redakcija, galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo Seimo
2004 m. balandžio 13 d. priimtas Mokesčių administravimo įstatymas) ir 13 straips-
nio 1 dalies 15 punktas (2004 m. balandžio 13 d. redakcija);
– valstybės rinkliava pagal šį įstatymą administruojama tik tiek, kiek tai nusta-
tyta Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme (5 straipsnio 5 dalis (2000 m. gruodžio
20 d. redakcija, galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo Seimo 2004 m. ba-
landžio 13 d. priimtas Mokesčių administravimo įstatymas) ir 14 straipsnio 3 dalis
(2004 m. balandžio 13 d. redakcija).
15. Taigi pagal Mokesčių administravimo įstatymą (1995 m. birželio 28 d.,
2004 m. balandžio 13 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais)
mokestis buvo ir yra atitinkamame mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustaty-
ta piniginė prievolė valstybei.
16. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos taip pat
šios Rinkliavų įstatymo (2000 m. birželio 13 d. redakcija), kuris yra lex specialis Mo-
kesčių administravimo įstatymo atžvilgiu, nuostatos:
– valstybės rinkliava – privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldos insti-
tucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų (toliau – institucijos), išskyrus teismus, teikia-
mas paslaugas (2 straipsnio 1 dalis); institucijų teikiamos paslaugos – juridinę galią
turinčių dokumentų bei jų dublikatų išdavimas, taip pat jų perregistravimas ir kitos
paslaugos (2 straipsnio 2 dalis);
– valstybės rinkliava įskaitoma į tą biudžetą, iš kurio išlaikoma paslaugą sutei-
kianti institucija, o valstybės rinkliava už Lietuvos banko teikiamas paslaugas įskaito-
ma į valstybės biudžetą (16 straipsnio 1 dalis).
17. Taigi pagal Rinkliavų įstatymą (2000 m. birželio 13 d. redakcija) valstybės
rinkliava – privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tar-
nybų ar organizacijų, išskyrus teismus, teikiamas paslaugas; valstybės rinkliava įskai-
toma į tą biudžetą, iš kurio išlaikoma paslaugą suteikianti institucija.
18. Apibendrinant nurodytas Mokesčių administravimo įstatymo ir Rinkliavų
įstatymo nuostatas nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėti-
na, kad nei pagal Mokesčių administravimo įstatymą, nei pagal Rinkliavų įstatymą
uosto rinkliava nebuvo ir nėra mokestis ar valstybės rinkliava.
19. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Vyriausybės 2002 m.
vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 1, 2 punktai, šio Vyriausybės nutarimo (2003 m. gegužės
27 d. redakcija) 1 punktas pagal priėmimo tvarką neprieštaravo inter alia Konstitucijos
67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai.
2010 m. vasario 12 d. nutarimas ◆70
20. Pagal pareiškėjo prašymą tiriant, ar ginčijamas teisinis reguliavimas nuro-
dyta apimtimi neprieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui „Seimas <...>
15) nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus“, 127 straipsnio
3 daliai „mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respubli-
kos įstatymai“, būtina išsiaiškinti, ar uosto rinkliavos laikytinos valstybiniais mokes-
čiais ir kitais privalomais mokėjimais Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto prasme
bei rinkliavomis Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalies prasme.
21. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios ofi -
cialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kurias Konstitucinis Teismas yra su-
formulavęs aiškindamas mokesčiams, kitiems privalomiems mokėjimams (išskyrus
rinkliavas) būdingus požymius:
– mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai – tai įstatymu nustatyti privalomi, neat-
lygintiniai juridinių ir fi zinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į
valstybės (savivaldybės) biudžetą (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutari-
mas); mokesčiai mokami esant nuolatiniam apmokestinamam objektui (Konstituci-
nio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas);
– valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nu-
statyta piniginė prievolė valstybei; pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus
privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu, tai yra svarbi asmens
teisių apsaugos garantija (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutarimas);
– mokesčiais reguliuojami visuomenėje vykstantys socialiniai-ekonominiai pro-
cesai, skatinamos naudingos ūkinės pastangos, paremiami tautos ūkio vystymo prio-
ritetai (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai);
mokesčiams būdinga tai, kad jie reguliariai mokami nustatytais laiko tarpais ir tiesio-
giai nėra atlygintinio pobūdžio, t. y. juos sumokėjus valstybės įstaigai, priėmusiai šį
mokestį, neatsiranda prievolės atlikti kokius nors veiksmus ar suteikti konkrečią pa-
slaugą mokesčio mokėtojui (Konstitucinio Teismo 1996 m. kovo 15 d. nutarimas);
mokesčių santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas; mokesčių santykiai – tai
valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčio mokėtojų ir valstybės vykdomo-
sios valdžios institucijų (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas),
jų realizavimui pirmiausia taikomas administracinio teisinio reguliavimo metodas
(Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas).
22. Interpretuodamas Konstitucijos 127 straipsnio 2 dalies nuostatą „Valstybės
biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų
iš valstybinio turto ir kitų įplaukų“, Konstitucinis Teismas 1996 m. kovo 15 d. nuta-
rime inter alia konstatavo, kad „<...> pagal Konstituciją gali būti išskiriamos penkios
valstybės biudžeto pajamų teisinės formos (reguliarūs mokesčiai, kiti privalomi mo-
kėjimai, rinkliavos, pajamos iš valstybinio turto, kitos įplaukos). Jos detalizuojamos
atskiruose įstatymuose“. Taigi rinkliava Konstitucijos 127 straipsnio 2, 3 dalių pras-
me yra viena iš valstybės biudžeto pajamų teisinių formų.
◆ DĖL VYRIAUSYBĖS ĮGALIOJIMŲ NUSTATYTI UOSTO RINKLIAVAS 71
23. Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 1996 m. kovo 15 d. nutarime, priim-
tame konstitucinės justicijos byloje dėl Vyriausybės 1994 m. lapkričio 11 d. nutarimu
Nr. 1123 „Dėl žyminio mokesčio tarifų bei žyminio mokesčio mokėjimo ir grąžinimo
tvarkos patvirtinimo“ patvirtintų žyminio mokesčio tarifų punktų atitikties Konstitu-
cijai ir įstatymams, inter alia pažymėjo, kad rinkliava suprantama kaip turinti dvišalį
pobūdį, t. y. teisinių santykių, atsirandančių sumokant ją, subjektai turi atitinkamas
teises ir pareigas; privalomų rinkliavų mokėjimo pagrindai yra du: apmokestinamas
objektas ir valstybės kompetentingų įstaigų juridiniams ir fi ziniams asmenims atlik-
ti veiksmai ar suteiktos paslaugos; dauguma rinkliavų paprastai yra savanoriški mo-
kėjimai, t. y. asmuo, norėdamas kokios nors valstybės įstaigos paslaugos ar veiksmo,
sutinka sumokėti rinkliavą prieš atliekant veiksmus ar išduodant juridinę galią turin-
čius dokumentus ir tuo pagrindu jis įgyja teisę reikalauti atlikti pageidaujamus veiks-
mus ar išduoti jam reikalingus dokumentus.
24. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tiek
mokesčiai, tiek valstybinės rinkliavos yra nustatomi įstatymu ir mokami į valstybės
(savivaldybės) biudžetą; tačiau valstybiniams mokesčiams Konstitucijos 67 straipsnio
15 punkto prasme būdingi privalomumas, neatlygintinumas, vienašališkumas; mokes-
čių santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčių mokėtojų ir vals-
tybės vykdomosios valdžios institucijų. Tuo tarpu rinkliava Konstitucijos 127 straipsnio
2, 3 dalių prasme – privaloma įmoka į valstybės biudžetą už valstybės kompetentingų
įstaigų juridiniams ir fi ziniams asmenims atliktus veiksmus ar suteiktas paslaugas.
25. Minėta, kad: Klaipėdos valstybinis jūrų uostas yra valstybės turtas, kurio sa-
vininko funkcijas įgyvendina Vyriausybė, o patikėjimo teise jį valdo, naudoja ir juo
disponuoja valstybės įmonė Uosto direkcija; Vyriausybė, įgyvendindama uosto sa-
vininko funkcijas, nustato uosto teikiamų paslaugų kainas ir tarifus (inter alia uosto
rinkliavų rūšis, dydžius (maksimalius dydžius), taikymo principus; Uosto direkcija
yra savarankiškas ūkio subjektas, t. y. valstybės įmonė, kuri vykdo ūkinę komercinę
veiklą, inter alia teikia su uosto eksploatavimu susijusias paslaugas; uosto rinklia-
vas Uosto direkcijai moka tik tie laivų savininkai (valdytojai), kurie naudojasi uos-
tu; uosto rinkliavos yra įmokos, kurias laivų savininkai (valdytojai) moka už uosto
suteikiamas paslaugas; šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumas ir dvi-
šališkumas; Uosto direkcija veikia kaip civilinių teisinių santykių dalyvė, t. y. lygiais
pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai įgyja civilines teises, prisiima civilines
pareigas; uosto paskirtis – aptarnauti laivus bei vykdyti kitą su laivyba susijusią ko-
mercinę ir ūkinę veiklą; uosto rinkliavos yra ne valstybės biudžeto pajamos, o Klaipė-
dos valstybinio jūrų uosto lėšos, naudojamos uosto eksploatavimo, plėtros ir kitoms
išlaidoms, susijusioms su uosto veikla, fi nansuoti (apmokėti).
Taip pat minėta, kad pagal Rinkliavų įstatymą (2000 m. birželio 13 d. redakci-
ja) valstybės rinkliava – privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldos instituci-
jų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų, išskyrus teismus, teikiamas paslaugas; valstybės
rinkliava įskaitoma į tą biudžetą, iš kurio išlaikoma paslaugą suteikianti institucija. Pa-
2010 m. vasario 12 d. nutarimas ◆72
žymėtina, kad, kaip minėta, nei pagal Mokesčių administravimo įstatymą, nei pagal
Rinkliavų įstatymą uosto rinkliava nebuvo ir nėra mokestis ar valstybės rinkliava.
26. Konstatuotina, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavos yra laivų sa-
vininkų (valdytojų) mokamas atlyginimas savarankiškam ūkio subjektui – valsty-
bės įmonei Uosto direkcijai, vykdančiai ūkinę komercinę veiklą, už uosto suteiktas
paslaugas ir jos mokamos ne į valstybės (savivaldybės) biudžetą, todėl nelaikytinos
valstybiniais mokesčiais ir kitais privalomais mokėjimais Konstitucijos 67 straips-
nio 15 punkto prasme bei rinkliavomis Konstitucijos 127 straipsnio 2, 3 dalių pras-
me. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje nustatytų
valstybės rinkliavų ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatyme, poįstatyminiuose
teisės aktuose, priimtuose įgyvendinant šį įstatymą, inter alia ginčijamame Vyriausy-
bės 2002 m. vasario 13 d. nutarime Nr. 226 (2002 m. vasario 13 d., 2003 m. gegužės
27 d. redakcijos), nustatytų uosto rinkliavų turinys ir paskirtis skiriasi.
27. Tai konstatavus nėra teisinio pagrindo teigti, jog Klaipėdos valstybinio jūrų
uosto rinkliavų rūšys ir jų esminiai elementai, inter alia maksimalūs dydžiai, turėjo ar
turi būti nustatomi laikantis Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte ir 127 straipsnio
3 dalyje įtvirtinto imperatyvo, kad valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai
bei rinkliavos turi būti nustatomi tik Seimo priimtu įstatymu ir negalėjo būti patvir-
tinti Vyriausybės nutarimu. Taigi įstatymų leidėjas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto
įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2002 m. gruodžio 5 d. re-
dakcijos) galėjo pavesti Vyriausybei nustatyti uosto rinkliavų rūšis, dydžius (maksi-
malius dydžius), rinkliavų taikymo principus.
28. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės
2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinklia-
vų rūšių, dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės 2002 m.
vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rink liavų rūšių,
jų maksimalių dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“ (2003 m. gegužės 27 d. re-
dakcija) 1 punktas pagal priėmimo tvarką neprieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio
15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai.
29. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Vyriausybės 2002 m.
vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 1, 2 punktai, šio Vyriausybės nutarimo (2003 m. gegu-
žės 27 d. redakcija) 1 punktas pagal priėmimo tvarką neprieštaravo inter alia konsti-
tuciniam teisinės valstybės principui.
30. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Vyriausybės pareiga pri-
imti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konsti-
tucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl
įstatymų įgyvendinimo. Taip pat Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Kons-
titucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją,
inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstitu-
ciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priima-
mi remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo
◆ DĖL VYRIAUSYBĖS ĮGALIOJIMŲ NUSTATYTI UOSTO RINKLIAVAS 73
aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galio-
jimo (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2009 m.
balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai, 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimas).
Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra
konstatavęs ir tai, kad tais atvejais, kai Konstitucijoje nereikalaujama tam tikrų joje
nurodytų santykių reguliuoti būtent įstatymu ir kai pagal Konstituciją tokių santykių
reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų, inter alia
Vyriausybės, išimtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti ir tai,
kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Konstituci-
nio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).
31. Šiame nutarime konstatuota, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinklia-
vos nelaikytinos valstybiniais mokesčiais ir kitais privalomais mokėjimais Konstitu-
cijos 67 straipsnio 15 punkto prasme bei rinkliavomis Konstitucijos 127 straipsnio
2, 3 dalių prasme. Konstatuota ir tai, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog Klaipėdos
valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšys ir jų esminiai elementai, inter alia maksima-
lūs dydžiai, turėjo būti nustatomi laikantis Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte ir
127 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto imperatyvo, kad valstybiniai mokesčiai ir kiti priva-
lomi mokėjimai bei rinkliavos turi būti nustatomi tik Seimo priimtu įstatymu ir ne-
galėjo būti patvirtinti Vyriausybės nutarimu.
Pažymėtina, kad, kaip minėta, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo
34 straips nio 2 dalyje (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2002 m. gruodžio 5 d. redakci-
jos) expressis verbis nustatyta, jog uosto rinkliavų rūšis, dydžius (maksimalius dy-
džius), rinkliavų taikymo principus nustato Vyriausybė, taigi ginčijamas Vyriausybės
2002 m. vasario 13 d. nutarimas Nr. 226 (2002 m. vasario 13 d., 2003 m. gegužės
27 d. redakcijos) priimtas vadovaujantis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo
34 straips niu.
32. Taip pat minėta, kad ginčijamo Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo
Nr. 226 priede „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšys ir dydžiai“ (2002 m.
vasario 13 d. redakcija), „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšys ir jų maksi-
malūs dydžiai“ (2003 m. gegužės 27 d. redakcija) buvo įtvirtintos laivo, navigaci-
nė, krantinės, tonažo, sanitarinė ir keleivio uosto rinkliavos, uosto rinkliavų dydžiai
(maksimalūs dydžiai); šio nutarimo priede „Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinklia-
vų taikymo principai“ inter alia buvo nustatytos laivo, navigacinės, krantinės, tonažo,
sanitarinės rinkliavų apskaičiavimo taisyklės (formulės), kurios atitinkamai taiko-
mos atsižvelgiant į laivo talpą, tūrio modulį ir kt.
Minėta ir tai, kad tais atvejais, kai Konstitucijoje nereikalaujama tam tikrų joje
nurodytų santykių reguliuoti būtent įstatymu, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustaty-
ti ir tai, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Taigi
iš konstitucinio teisinės valstybės principo nekyla imperatyvas, kad Klaipėdos vals-
tybinio jūrų uosto rinkliavų ar kitų tokio pobūdžio mokėjimų rūšys, dydžiai (maksi-
malūs dydžiai), taikymo principai turi būti nustatomi būtent įstatymu.
2010 m. vasario 12 d. nutarimas ◆74
Vadinasi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad Vyriausybė, ginčijamais nutarimais
patvirtindama Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšis, dydžius (maksima-
lius dydžius), taikymo principus, viršijo savo įgaliojimus ir kad dėl to ginčijamas
teisinis reguliavimas pagal priėmimo tvarką prieštaravo konstituciniam teisinės vals-
tybės principui.
33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės
2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rink-
liavų rūšių, dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“ 1, 2 punktai, Vyriausybės
2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rink-
liavų rūšių, jų maksimalių dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“ (2003 m. gegu-
žės 27 d. redakcija) 1 punktas pagal priėmimo tvarką neprieštaravo konstituciniam
teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-
tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-
vos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutari-
mo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, dydžių ir taikymo
principų patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 17-673) 1, 2 punktai, Lietuvos Respubli-
kos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio
jūrų uosto rinkliavų rūšių, jų maksimalių dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“
(2003 m. gegužės 27 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 52-2327) 1 punktas pagal priėmimo
tvarką neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Pranas Kuconis
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Romualdas Kęstutis Urbaitis
Paskelbta: Valstybės žinios, 2010, Nr. 20-935.
75
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. SAUSIO
9 D. NUTARIMO NR. 22 „DĖL PRITARIMO AKCINĖS BENDROVĖS
„LIETUVOS DUJOS“ VALSTYBEI NUOSAVYBĖS TEISE PRIKLAUSANČIŲ
34 PROCENTŲ AKCIJŲ PIRKIMO–PARDAVIMO SUTARTIES, ŠIOS
SUTARTIES PRIEDŲ, TAIP PAT AKCININKŲ SUTARTIES PROJEKTAMS“
1, 2 PUNKTŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. KOVO
18 D. NUTARIMO NR. 292 „DĖL ILGALAIKĖS GAMTINIŲ DUJŲ
TIEKIMO SUTARTIES TARP AKCINĖS BENDROVĖS „LIETUVOS DUJOS“
IR ATVIROSIOS AKCINĖS BENDROVĖS „GAZPROM“ PAPILDYMO
PROJEKTO“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2010 m. vasario 26 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-
mo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio
Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Ta-
minsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovui Sei-
mo nariui Jurgiui Razmai,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atsto-
vams Ministro Pirmininko tarnybos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojui Rimvydui
Pilibaičiui ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos Energetikos išteklių, elekt-
ros ir šilumos skyriaus vyriausiajam specialistui Nemunui Bikniui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje
2010 m. vasario 18 d. išnagrinėjo bylą Nr. 19/2008-25/2009 pagal:
1) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lie-
tuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo
akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 pro-
centų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų
sutarties projektams“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo
18 d. nutarimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės
bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo
projekto“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straips-
nio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-19/2008);
2) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gegužės 5 d. nutarimo
Nr. XI-246 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆76
ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl
pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausan-
čių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat
akcininkų sutarties projektams“ 1 ir 2 punktai, 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292
„Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos du-
jos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“ pagal normų
turinį, reguliavimo apimtį ir priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio trečiajai ir penktajai dalims, 128 straipsnio
pirmajai daliai ir teisinės valstybės principui“ 1 straipsnyje išdėstytą prašymą ištirti,
ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pri-
tarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių
34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akci-
ninkų sutarties projektams“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m.
kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp ak-
cinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildy-
mo projekto“ ta apimtimi, kuria Vyriausybė pritarė valstybės įmonės Valstybės turto
fondo ir Rusijos Federacijos atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ 2004 m. sausio
23 d. sudarytos sutarties Nr. 2/108 dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei
nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo H priedo ir
9.1 punkto nuostatoms ir pagal šias nuostatas prisiėmė įsipareigojimus nereguliuo-
ti gamtinių dujų kainų ir atlyginti nuostolius, neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstitu-
ciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-28/2009).
Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimu „Dėl prašymų sujun-
gimo į vieną bylą“ pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas Nr. 1B-19/2008 (byla
Nr. 19/2008) ir pareiškėjo – Seimo prašymas Nr. 1B-28/2009 (byla Nr. 25/2009) buvo
sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 19/2008-25/2009.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu iš-
tirti, ar Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bend-
rovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų
pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutarties pro-
jektams“ (toliau – ir Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 22) 1, 2 punk-
tai, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų
tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bend-
rovės „Gazprom“ papildymo projekto“ (toliau – ir Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nu-
tarimas Nr. 292) neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims,
128 straipsnio 1 daliai.
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 77
Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas Konstituciniame Teisme gautas
2008 m. liepos 8 d.
2. Pareiškėjas – Seimas 2009 m. gegužės 5 d. priėmė nutarimą Nr. XI-246 „Dėl
kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akci-
nės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų
akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutar-
ties projektams“ 1 ir 2 punktai, 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės
gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atviro-
sios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“ pagal normų turinį, regulia-
vimo apimtį ir priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
5 straipsniui, 46 straipsnio trečiajai ir penktajai dalims, 128 straipsnio pirmajai daliai
ir teisinės valstybės principui“, kurio 1 straipsnyje išdėstė prašymą Konstituciniam
Teismui ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai, Vy-
riausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 ta apimtimi, kuria Vyriausybė prita-
rė valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“
2004 m. sausio 23 d. sudarytos sutarties Nr. 2/108 dėl akcinės bendrovės „Lietuvos
dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–parda-
vimo (toliau – ir Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis) H priedo ir 9.1 punkto nuo-
statoms ir pagal šias nuostatas prisiėmė įsipareigojimus nereguliuoti gamtinių dujų
kainų ir atlyginti nuostolius, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio
3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjo – Seimo prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2009 m. gegužės
13 d.
3. Konstitucinis Teismas 2009 m. gegužės 14 d. sprendimu „Dėl pareiškėjo –
Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gegužės 5 d. nutarime Nr. XI-246 „Dėl krei-
pimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akci-
nės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų
akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutar-
ties projektams“ 1 ir 2 punktai, 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės
gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atviro-
sios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“ pagal normų turinį, regulia-
vimo apimtį ir priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
5 straipsniui, 46 straipsnio trečiajai ir penktajai dalims, 128 straipsnio pirmajai da-
liai ir teisinės valstybės principui“ išdėstyto prašymo priėmimo“ nutarė priimti Sei-
mo 2009 m. gegužės 5 d. nutarime išdėstytą prašymą ištirti, ar Vyriausybės 2004 m.
sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas
Nr. 292 ta apimtimi, kuria Vyriausybė pritarė valstybės įmonės Valstybės turto fondo
ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ 2004 m. sausio 23 d. sudarytos sutarties
Nr. 2/108 dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklau-
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆78
sančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo H priedo ir 9.1 punkto nuostatoms ir
pagal šias nuostatas prisiėmė įsipareigojimus nereguliuoti gamtinių dujų kainų ir at-
lyginti nuostolius, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 da-
lims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
4. Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas dėl minėto Seimo prašymo pri-
ėmimo 2009 m. gegužės 19 d. buvo ofi cialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin.,
2009, Nr. 58-2252). Nuo tos dienos iki bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutari-
mas šioje konstitucinės justicijos byloje yra sustabdytas Vyriausybės 2004 m. sausio
9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292
galiojimas.
II
Pareiškėjų – Seimo narių grupės ir Seimo prašymai grindžiami šiais argumen-
tais.
1. Vyriausybė 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktais ir 2004 m. kovo
18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatomis tiek, kiek jomis pritarta Akcijų pirkimo–parda-
vimo sutarties H priedo įsipareigojimams nereguliuoti gamtinių dujų kainų ir su-
teikti įgaliojimai tokius įsipareigojimus prisiimti, ūkinę veiklą reguliuoja taip, kad ši
tarnauja ne bendrai tautos gerovei ir vartotojų teisės neginamos, o saugomi tik atvi-
rosios akcinės bendrovės „Gazprom“ interesai. Vadinasi, ginčijamais nutarimais Vy-
riausybė įsipareigojo įgyvendinti savo kompetenciją teisėkūros procese atsižvelgdama
tik į atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ interesus, net jei dėl to būtų pažeidžia-
mi Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti ūkinės veiklos reguliavimo principai.
Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarime konstatuota, kad Konsti-
tucijos įgyvendinimo negali varžyti jokios sąlygos. Už Vyriausybės prisiimto įsipa-
reigojimo nereguliuoti gamtinių dujų kainų nevykdymą numatyta prievolė atlyginti
nuostolius atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“ apriboja Konstitucijos 46 straips-
nio 3, 5 dalių įgyvendinimą, nes teisinis reguliavimas, skirtas bendrai tautos gerovei
ir vartotojų teisėms apsaugoti (dujų kainų reguliavimas), tampa nepalankus eko-
nominiu aspektu kaip galintis sudaryti sąlygas Lietuvos valstybei taikyti fi nansines
sankcijas. Kartu pažeidžiamas ir Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas princi-
pas, kad valdžios įstaigos turi tarnauti žmonėms.
2. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties 9.1 punkto įsipareigojimą atlyginti atvi-
rajai akcinei bendrovei „Gazprom“ iki 100 mln. litų dydžio nuostolius, jeigu dujų
kainos būtų pradėtos reguliuoti nesilaikant Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties
H priede numatyto įsipareigojimo, galima laikyti valstybės esminiu turtiniu įsiparei-
gojimu. Tokia nuomonė grindžiama tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės
skolos įstatymo 5, 6 straipsnius valstybės esminiu turtiniu įsipareigojimu laikyti-
nas įsipareigojimas, viršijantis 40 mln. litų, taip pat tuo, kad Konstitucinis Teismas
1997 m. birželio 17 d. nutarime konstatavo, jog 50 mln. litų vertės Vyriausybės pa-
skolos obligacijų emisija – tai valstybės esminis turtinis įsipareigojimas išpirkti obli-
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 79
gacijas sumokant palūkanas. Be to, pagal Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d.
nutarimą esminiu turtiniu įsipareigojimu laikomas įsipareigojimas atlyginti nuosto-
lius strateginiam investuotojui ir akcinei bendrovei „Mažeikių naft a“.
Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl valstybės es-
minių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausybės siūlymu. Konstitucinio Teis-
mo 2000 m. spalio 18 d. nutarime konstatuota, kad sprendimus dėl valstybės esminių
turtinių įsipareigojimų pagal Konstituciją gali priimti tik Seimas ir tik tuo atveju, kai
yra Vyriausybės siūlymas. Vadinasi, Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22
1, 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatos tiek, kiek jomis pritarta
Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties 9.1 punkto įsipareigojimams ir suteikti įgalioji-
mai prisiimti šiuos įsipareigojimus, prieštarauja Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalyje
numatytai tokių sprendimų priėmimo tvarkai. Ginčijamu teisiniu reguliavimu Vy-
riausybė prisiėmė išskirtinius konstitucinius Seimo įgaliojimus priimti sprendimus
dėl valstybės esminių turtinių įsipareigojimų, todėl toks reguliavimas prieštarauja
Konstitucijos 128 straipsnio 1 daliai ir pagal turinį.
Pareiškėjai, remdamiesi Konstitucinio Teismo suformuluota ofi cialiąja konsti-
tucine doktrina, jog valdžių padalijimo principas reiškia ir tai, kad jei Konstitucijoje
yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimai, nė viena
kita institucija negali iš jos šių įgaliojimų perimti, teigia, kad ginčijamas Vyriausybės
nustatytas teisinis reguliavimas akivaizdžiai prieštarauja ir Konstitucijos 5 straipsnio
1 dalyje įtvirtintam valdžių padalijimo principui.
3. Pasak pareiškėjų, Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas principas, kad
valdžios galias riboja Konstitucija, glaudžiai susietas su to paties straipsnio 1 dalyje
įtvirtintu valdžių padalijimo principu ir „tarnystės žmonėms principu“. Taigi nusta-
čius, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų ir 2004 m. kovo
18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatos tiek, kiek jomis pritarta Akcijų pirkimo–pardavimo
sutarties H priedo ir 9.1 punkto įsipareigojimams nereguliuoti dujų kainų ir atlyginti
nuostolius dėl tokio įsipareigojimo nevykdymo ir suteikti įgaliojimai tokius įsiparei-
gojimus prisiimti, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 3 dalims, reikėtų taip pat
konstatuoti, kad šios nuostatos prieštarauja ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai.
Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų ir 2004 m. kovo
18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatos prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir tuo
aspektu, kad buvo pažeistas viešumo principas. Ši nuomonė grindžiama Konstituci-
nio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarime suformuluota konstitucinio teisinės valsty-
bės principo doktrina ir 1997 m. birželio 17 d. nutarime suformuluota Konstitucijos
128 straipsnio 1 dalies doktrina, kad valstybinės paskolos ir kitų valstybės esminių
turtinių įsipareigojimų svarstymas Seime suponuoja viešą diskusiją. Pareiškėjai teigia,
kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimui Nr. 22 ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimui
Nr. 292 trūksta konstitucinio ir įstatymų nustatyto pagrindo, jų nuostatos ne konkre-
čios, o visiškai formalios; jais buvo pritarta visuomenei nežinomo turinio sutartims,
kuriomis prisiimti valstybės esminiai turtiniai įsipareigojimai ir nustatyti konstituci-
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆80
nių nuostatų įgyvendinimo suvaržymai, todėl toks teisinis reguliavimas prieštarauja
Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
III
1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-
mens – Vyriausybės atstovų pagal Seimo narių grupės prašymą Ūkio ministerijos
Teisės ir viešųjų pirkimų departamento direktorės Neringos Pažūsienės ir Energe-
tikos išteklių departamento direktoriaus Vlado Gagilo, taip pat Vyriausybės atstovų
pagal Seimo prašymą Ūkio ministerijos Teisės ir viešųjų pirkimų departamento di-
rektorės N. Pažūsienės, Energetikos ministerijos Energetikos išteklių, elektros ir ši-
lumos skyriaus vyriausiojo specialisto Nemuno Bikniaus ir valstybės įmonės Turto
fondo Teisės departamento Teisės skyriaus teisininkės Rasos Stankauskienės rašyti-
niai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo
Nr. 22 1, 2 punktai ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 neprieštarauja Konstitu-
cijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui. Vyriausybės atstovų pozicija dėl ginčijamų Vyriausybės
nutarimų nuostatų atitikties Konstitucijai pateikiama atsižvelgiant į tai, kad pagal
Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2007 m. gegužės 23 d. nutarimus Konsti-
tucinis Teismas neturi įgaliojimų tirti Vyriausybės sutarčių ar kitokių susitarimų su
strateginiu investuotoju, pateikti dėl jų savo nutarimo rezoliucinėje dalyje kokią nors
išvadą, nenagrinėja jų rengimo ir pasirašymo, taip pat jų įgyvendinimo.
2. Suinteresuoto asmens atstovų pagal Seimo narių grupės prašymą N. Pažūsie-
nės ir V. Gagilo pozicija grindžiama šiais argumentais.
2.1. Vyriausybė, 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktais pritardama
Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir jos priedų projektams bei įgaliodama vals-
tybės įmonės Valstybės turto fondo generalinį direktorių pasirašyti šią sutartį ir jos
priedus, taip pat 2004 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 292 pritardama ilgalaikės gamti-
nių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios ak-
cinės bendrovės „Gazprom“ (toliau – ir Dujų tiekimo sutartis) papildymo projektui,
nesukūrė naujų ar kitokių nei numatyta įstatymuose teisės normų, todėl Vyriausybė,
priimdama tokius sprendimus, nepažeidė pagal Konstituciją ir įstatymus jai suteik-
tų įgaliojimų.
2.2. Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnyje (galiojusiame
ginčijamų Vyriausybės nutarimų priėmimo metu) buvo nustatyta, kad dujų sektoriu-
je reguliuojamos perdavimo, paskirstymo, laikymo kainos ir dujų kainos reguliuo-
jamiesiems vartotojams; viršutines dujų perdavimo, paskirstymo ir laikymo kainų
ribas ir viršutines kainų ribas reguliuojamiesiems vartotojams nustato Valstybinė
kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija). Taigi įstatymų leidėjas
nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuriuo pavedė ne Vyriausybei, o Komisijai reguliuoti
viršutines dujų kainų ribas. Todėl Vyriausybės sprendimas, kuriuo būtų nustatomas
gamtinių dujų kainų reguliavimas, galėtų būti traktuojamas kaip teisės aktas, keičian-
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 81
tis įstatymą ir sukuriantis naujas bendro pobūdžio teisės normas. Taip būtų pažeista
Konstitucijoje įtvirtinta teisės aktų hierarchija.
2.3. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, kuriai buvo pritarta ginčijamo Vyriau-
sybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 punktu, H priede nustatytas Vyriausy-
bės įsipareigojimas Dujų tiekimo sutarties galiojimo metu išimtinai savo iniciatyva,
įskaitant įstatymų leidybos iniciatyvą, nepriimti sprendimų, inicijuojančių Komisiją
ar kitas institucijas nustatyti gamtinių dujų kainas (neįskaitant transportavimo, per-
davimo ir paskirstymo kainų) laisviesiems vartotojams, aiškintinas kaip Vyriausybės
susilaikymas inicijuojant Gamtinių dujų įstatymo pakeitimus tiek, kiek jie susiję su
gamtinių dujų kainų laisviesiems vartotojams reguliavimu. Tokiu įsipareigojimu ne-
ribojama įstatymų leidėjo teisė ir pareiga inicijuoti įstatymų projektus, leisti įstaty-
mus, taip pat neribojama Komisijos kompetencija gamtinių dujų kainų reguliavimo
srityje.
2.4. Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalis suponuoja tai, kad valstybinės pasko-
los ar valstybės kito esminio turtinio įsipareigojimo klausimas visuomet turi būti
svarstomas ir sprendimas dėl jo turi būti priimamas Seime. Pareiškėjo – Seimo narių
grupės prašyme minimas Valstybės skolos įstatymas netaikytinas Akcijų pirkimo–
pardavimo sutarties 9.1 punkte nurodytam įsipareigojimui dėl nuostolių atlyginimo,
jam taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245, 6.251 nuostatos, regu-
liuojančios civilinę atsakomybę ir nuostolių atlyginimą.
3. Suinteresuoto asmens atstovų pagal Seimo prašymą N. Pažūsienės, N. Bik-
niaus, R. Stankauskienės pozicija grindžiama šiais argumentais.
3.1. Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto val-
dymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos
valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo
7 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriau-
sybės įstatymo 22 straipsnio 5 punkto, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldy-
bių turto privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 4 dalies nuostatos
leidžia daryti išvadą, kad Vyriausybė turėjo įstatymais suteiktą teisę ginčijamais savo
nutarimais pritarti Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties bei Dujų tiekimo sutarties
papildymo projektams ir suteikti įgaliojimus valstybės įmonės Valstybės turto fondo
vadovui pasirašyti Akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Vyriausybės teisę pritarti ar
nepritarti privatizavimo sandorių projektams yra konstatavęs ir Konstitucinis Teis-
mas 2007 m. gegužės 23 d. nutarime. Taigi ginčijami Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d.
nutarimas Nr. 22 ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 pagal priėmimo tvarką ne-
prieštarauja Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 1 daliai.
3.2. Vienas pagrindinių strateginių valstybės uždavinių privatizuojant akcinės
bend rovės „Lietuvos dujos“ akcijas buvo ilgalaikio dujų tiekimo užsitikrinimas palan-
kiomis šalies vartotojams kainomis atsižvelgiant į Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą.
3.3. Pagal 2003 m. galiojusį teisinį reguliavimą dujų tiekimo laisviesiems varto-
tojams kainos buvo sutartinės, jos negalėjo būti reguliuojamos. Tik Seimo 2007 m.
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆82
kovo 20 d. priimto Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymo
23 straipsnyje buvo įtvirtintas kainų reguliavimo mechanizmas – nustatyta, kad regu-
liuojamos ir tiekimo kainos laisviesiems vartotojams, o kainų viršutinės ribos regu-
liuojamos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimu.
Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. gegu-
žės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimuose suformuluotoje konstitucinėje dokt-
rinoje inter alia įtvirtinta, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus,
turi laikytis galiojančių įstatymų, kad Vyriausybės teisės aktuose – poįstatyminiuo-
se teisės aktuose – negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris konkuruotų
su nustatytuoju įstatymuose, jog svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė
priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai nepriešta-
rautų Konstitucijai ir įstatymams.
3.4. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties H priede įtvirtintas Vyriausybės pati-
kinimas jokiais būdais neriboja įstatymų leidėjo – Seimo, taip pat ir Komisijos teisių
ir pareigų gamtinių dujų kainų laisviesiems vartotojams reguliavimo, jo inicijavimo
požiūriu. Be to, šis Vyriausybės patikinimas nėra besąlyginis, nes ji, vadovaudama-
si įstatymais, gali imtis teisinio reguliavimo priemonių, susijusių su gamtinių dujų
kainų ribojimu, jeigu skirtumas (marža) tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“
mokamos gamtinių dujų įsigijimo (pirkimo) kainos ir jų pardavimo laisviesiems var-
totojams kainos viršys 15 procentų. Šia 15 procentų dydžio marža yra saugoma vie-
šasis interesas bei tautos gerovė, laisvųjų vartotojų interesai ginami nuo nepagrįstai
didelių gamtinių dujų kainų ir dujas tiekiančios bendrovės nepagrįsto pelno.
3.5. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtintas įsipareigojimas atlyginti pir-
kėjui nuostolius, patirtus dėl šios sutarties H priede pateikto Vyriausybės patikinimo
esminio pažeidimo, nėra išreikštas konkrečiu dydžiu. 100 mln. litų dydžio suma yra
apribota bendra atsakomybė, tačiau tai neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad dėl mi-
nėto esminio pažeidimo iš viso būtų patirta nuostolių arba kad būtų patirta nuosto-
lių, viršijančių 40 mln. litų, t. y. tokią sumą, kuri, pasak pareiškėjo, pagal Valstybės
skolos įstatymą yra laikoma esminiu valstybės turtiniu įsipareigojimu.
Pasak suinteresuoto asmens atstovų, Konstitucinis Teismas 2000 m. spalio 18 d.
nutarime įsipareigojimo atlyginti nuostolius strateginiam investuotojui ir akcinei
bendrovei „Mažeikių naft a“ nepripažino valstybės esminiu turtiniu įsipareigojimu.
Taigi Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos, nustatančios įsipareigojimus
atlyginti nuostolius dėl įsipareigojimo nereguliuoti gamtinių dujų kainų nevykdymo,
nėra valstybės esminiai turtiniai įsipareigojimai.
3.6. Ginčijamais Vyriausybės nutarimais nebuvo pažeistas viešumo principas,
nes civilinių santykių šalių, inter alia valstybės, konfi dencialumo įsipareigojimai su-
tartyse yra įprasta komercinė praktika.
3.7. Kadangi, pasak suinteresuoto asmens atstovų, Vyriausybės 2004 m. sausio
9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 nuostatos
tiek, kiek jomis pritarta Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties H priedo ir 9.1 punkto
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 83
įsipareigojimams nereguliuoti dujų kainų ir atlyginti nuostolius dėl tokio įsipareigo-
jimo nevykdymo ir suteikti įgaliojimai prisiimti tokius įsipareigojimus, nepriešta-
rauja Konstitucijos 5 straipsnio 1, 3 dalims, todėl jos neprieštarauja ir Konstitucijos
5 straipsnio 2 daliai. Taip pat, kadangi ginčijamos Vyriausybės nutarimų nuostatos
neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio
1 daliai, jos neprieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
IV
1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Valstybinės var-
totojų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus Felikso Petrausko, Valstybinės kainų ir
energetikos kontrolės komisijos pirmininko pavaduotojo Dano Janulionio, akcinės
bendrovės „Lietuvos dujos“ generalinio direktoriaus Viktoro Valentukevičiaus paaiš-
kinimai.
2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui kartu su Vyriausybės kanclerio
pavaduotojo Olego Romančiko raštu buvo gauti Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nu-
tarimo Nr. 22 ir 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 projektų rengimo dokumen-
tai. Šiame rašte, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių
įstatymo 16 straipsnio 8 dalimi, prašoma užtikrinti pateiktos įslaptintos informaci-
jos apsaugą.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas J. Raz-
ma iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus. Suinteresuoto as-
mens – Vyriausybės atstovai R. Pilibaitis ir N. Biknius iš esmės pakartojo savo ir
buvusių suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų N. Pažūsienės, V. Gagilo ir
R. Stankauskienės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat atsa-
kė į klausimus ir pateikė papildomus paaiškinimus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Vyriausybė 2004 m. sausio 9 d. priėmė nutarimą Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės
bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų ak-
cijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutarties
projektams“, kuris įsigaliojo 2004 m. sausio 16 d. Šiame nutarime nustatyta:
„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatiza-
vimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 107-2688) 10 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respubli-
kos Vyriausybė n u t a r i a:
1. Pritarti akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklau-
sančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp valstybės įmonės Vals-
tybės turto fondo, veikiančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu, ir atvirosios
akcinės bendrovės „Gazprom“ projektui, šios sutarties priedams, taip pat akcininkų
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆84
sutarties tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo, atvirosios akcinės bendrovės
„Gazprom“ ir „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“ projektui.
2. Įgalioti valstybės įmonės Valstybės turto fondo generalinį direktorių Povilą
Milašauską Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu pasirašyti akcinės bendrovės
„Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pir-
kimo–pardavimo sutartį tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir atvirosios
akcinės bendrovės „Gazprom“, šios sutarties priedus, taip pat akcininkų sutartį tarp
valstybės įmonės Valstybės turto fondo, atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ ir
„Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“.
3. Valstybės įmonė Valstybės turto fondas iki nuosavybės teisių į akcijas per-
davimo turi pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pritarti ilgalaikės gamtinių
dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės
bend rovės „Gazprom“ (t. y. galiojančios dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendro-
vės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ pakeitimo ir galioji-
mo pratęsimo ne mažiau kaip iki 2014 metų įskaitytinai) projektą.
4. Šio nutarimo 3 punkte nurodytoje ilgalaikėje dujų tiekimo sutartyje turi būti
nustatytos šios svarbiausios sąlygos:
4.1. Atviroji akcinė bendrovė „Gazprom“ įsipareigoja tiesiogiai tiekti akcinei
bend rovei „Lietuvos dujos“ gamtines dujas tokiais kiekiais, kad tai tenkintų ne ma-
žiau kaip 70 procentų bendro Lietuvos Respublikos vartotojų poreikio, pareikšto ak-
cinės bendrovės „Lietuvos dujos“ (išskyrus tiekimą akcinei bendrovei „Achema“ ir
uždarajai akcinei bendrovei „Kauno termofi kacinė elektrinė“).
4.2. Gamtinių dujų kaina turi būti nustatoma pagal formulę, nurodytą galiojan-
čioje dujų tiekimo sutartyje, sudarytoje tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir
atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“; ši formulė gali būti keičiama sutarties šalių
susitarimu atsižvelgiant į alternatyvaus kuro kainų dinamiką Lietuvos Respublikoje.
4.3. Ilgalaikėje gamtinių dujų tiekimo sutartyje numatytais kiekiais gamtinės dujos
turi būti tiekiamos nuo artimiausio po šios sutarties sudarymo pusmečio pradžios.“
2. Vyriausybė 2004 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gam-
tinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios ak-
cinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“, kuris įsigaliojo 2004 m. kovo 20 d.
Šiame nutarime nustatyta:
„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutari-
mo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės
teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties
priedų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ (Žin., 2004, Nr. 8-185) 3 ir 4 punk-
tais, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:
Pritarti ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lie-
tuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto nuosta-
toms, atitinkančioms sąlygas, nustatytas akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei
nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketo privatizavimo programos
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 85
privatizavimo sąlygų 1 punkte ir akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuo-
savybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, suda-
rytos tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir atvirosios akcinės bendrovės
„Gazprom“, 7.4 straipsnyje.“
3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. sausio
9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292
neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio
1 daliai, taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.
4. Pareiškėjas – Seimas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutari-
mo Nr. 22 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 ta apimti-
mi, kuria Vyriausybė, pasak pareiškėjo, pritarė Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties
H priedo ir 9.1 punkto nuostatoms ir pagal šias nuostatas prisiėmė įsipareigojimus
nereguliuoti gamtinių dujų kainų ir atlyginti nuostolius, neprieštarauja Konstitucijos
5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisi-
nės valstybės principui.
5. Iš pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymo matyti, kad jis ginčija Vyriausy-
bės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d.
nutarimo Nr. 292 atitiktį Konstitucijai ta pačia apimtimi, kaip ir pareiškėjas – Seimas,
t. y. ta apimtimi, kuria Vyriausybė, pasak pareiškėjo, pritarė Akcijų pirkimo–pardavi-
mo sutarties H priedo ir 9.1 punkto nuostatoms ir pagal šias nuostatas prisiėmė įsi-
pareigojimus nereguliuoti gamtinių dujų kainų ir atlyginti nuostolius.
6. Pažymėtina, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 punktu
Vyriausybė pritarė ne pačiai Akcijų pirkimo–pardavimo sutarčiai, o šios sutarties ir
jos priedų projektams. Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 292 pritarta ne
Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir jos priedų projektams, o Ilgalaikės gamtinių
dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės
bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto nuostatoms, atitinkančioms sąlygas, nu-
statytas AB „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų
akcijų paketo privatizavimo programos privatizavimo sąlygų 1 punkte ir Akcijų pir-
kimo–pardavimo sutarties 7.4 straipsnyje. Pareiškėjai neginčija Vyriausybės 2004 m.
kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 ta apimtimi, kuria buvo pritarta Dujų tiekimo sutarties
papildymo projekto nuostatoms.
7. Taigi pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Seimas prašo ištirti, ar Vyriausybės
2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d.
nutarimas Nr. 292 ta apimtimi, kuria Vyriausybė, pasak pareiškėjų, pritarė Akcijų
pirkimo–par davimo sutarties projekto 9.1 punkto ir šios sutarties H priedo projek-
to nuostatoms ir pagal šias nuostatas prisiėmė įsipareigojimus nereguliuoti gamtinių
dujų kainų ir atlyginti nuostolius, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straips-
nio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Pažymėtina, kad pareiškėjų prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. sausio
9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆86
ta apimtimi, kuria Vyriausybė, pasak pareiškėjų, pritarė Akcijų pirkimo–pardavimo
sutarties projekto 9.1 punkto ir šios sutarties H priedo projekto nuostatoms ir pagal
šias nuostatas prisiėmė įsipareigojimus nereguliuoti gamtinių dujų kainų ir atlygin-
ti nuostolius, neprieštarauja Konstitucijai, grindžiamas Akcijų pirkimo–pardavimo
sutarties projekto 9.1 punkto ir šios sutarties H priedo projekto nuostatomis. Taigi
pareiškėjų prašymas ištirti, ar Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims,
128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Vy-
riausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai, Vyriausybės 2004 m. kovo
18 d. nutarimas Nr. 292, reiškia ir prašymą ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Ak-
cijų pirkimo–pardavimo sutarties projekto 9.1 punkto ir šios sutarties H priedo pro-
jekto nuostatos.
Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas spren-
džia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezi-
dento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas, tirdamas Vyriausybės
2003 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 1698 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Alita“
valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pro-
jektui“ atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui, Valstybės ir savivaldybių
turto privatizavimo įstatymo 3 straipsnio 2 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija),
16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija) 1 dalies (1997 m. lapkričio 4 d. re-
dakcija) nuostatai „Su geriausią konkursinį pasiūlymą pateikusiu potencialiu pirkė-
ju ar potencialiais pirkėjais, kurių konkursiniai pasiūlymai skiriasi ne daugiau kaip
15 procentų, gali būti deramasi dėl jų pateiktų konkursinių pasiūlymų gerinimo“, yra
konstatavęs, kad „Vyriausybės pritarimas atitinkamam sutarties projektui vertintinas
tik kaip leidimas sudaryti sandorį (kurio sąlygos, kaip komercinėje praktikoje savai-
me suprantama, tokiais atvejais nėra viešinamos), o ne jo sudarymas, toks sutarties
projektas netraktuotinas kaip kokį nors teisinį reguliavimą įtvirtinanti šio teisės akto
dalis, kuri galėtų turėti tokią pat teisinę galią, kaip ir kitos šio Vyriausybės nutarimo
dalys. Todėl minėtas sutarties projektas nėra šioje konstitucinės justicijos byloje tiria-
mo Vyriausybės nutarimo sudedamoji dalis, jis apskritai nėra teisės aktas, juo labiau
toks teisės aktas, dėl kurio Konstitucinis Teismas turėtų įgaliojimus savo nutarimo
rezoliucinėje dalyje pateikti kokią nors išvadą (sprendimą)“ (Konstitucinio Teismo
2007 m. gegužės 23 d. nutarimas).
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų prašomi tirti Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties
ir jos priedų projektai nėra šioje byloje ginčijamų Vyriausybės nutarimų sudedamo-
sios dalys, nėra teisės aktai, todėl pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą
nėra ir Konstitucinio Teismo tyrimo dalykas. Taigi šioje konstitucinės justicijos bylo-
je Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir jos priedų projektai nebus tiriami.
Kartu pažymėtina, kad tuo atveju, kai iš Vyriausybės nutarimo, kuriuo pritarta
tam tikros sutarties projektui, turinio (inter alia sutarties tikslo, objekto, sąlygų), taip
pat kitų Vyriausybės nutarimo priėmimo aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad toks
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 87
Vyriausybės nutarimas prieštarauja bendrai tautos gerovei, kelia grėsmę Lietuvos
valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, valsty-
bės saugumui ar kitiems gyvybiškai svarbiems valstybės interesams, Konstitucinis
Teismas privalo tai konstatuoti ir pripažinti, kad Vyriausybė, pritardama sutarties
projektui, veikė ultra vires.
9. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, pagal pareiškėjų – Seimo narių gru-
pės ir Seimo prašymus Konstitucinis Teismas tirs, ar Konstitucijos 5 straipsniui,
46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės
principui neprieštarauja:
– Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bend-
rovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų
pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutarties pro-
jektams“ 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria Vyriausybė pritarė akcinės bendrovės „Lie-
tuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pardavimui
atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“ ir įgaliojo valstybės įmonės Valstybės turto
fondo generalinį direktorių Vyriausybės vardu pasirašyti akcijų pirkimo–pardavimo
sutartį bei jos priedus;
– Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių
dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės
bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“.
II
Dėl Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės
bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų ak-
cijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutarties
projektams“ 1, 2 punktų, Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 „Dėl il-
galaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir
atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“ atitikties Konstitucijos
5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisi-
nės valstybės principui.
1. Minėta, kad Vyriausybė 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 punktu inter alia
pritarė akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių
34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp valstybės įmonės Valstybės tur-
to fondo, veikiančio Vyriausybės vardu, ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“,
šios sutarties priedų projektams, o šio nutarimo 2 punktu inter alia įgaliojo valsty-
bės įmonės Valstybės turto fondo generalinį direktorių Vyriausybės vardu pasirašyti
akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 pro-
centų akcijų pirkimo–pardavimo sutartį tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo
ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“, šios sutarties priedus.
2. Pagal pareiškėjų – Seimo narių grupės ir Seimo prašymus sprendžiant, ar
Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai atitinkama apimti-
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆88
mi neprieštarauja Konstitucijai, pirmiausia būtina išsiaiškinti, ar Vyriausybė turė-
jo įgaliojimus priimti sprendimus dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei
nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų privatizavimo ir pritarti Akcijų
pirkimo–pardavimo sutarties bei jos priedų projektams; priešingu atveju būtų ne-
įmanoma atsakyti, ar Vyriausybė, savo 2004 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 22 pritarda-
ma minėtiems projektams, neveikė ultra vires.
2.1. Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 22 yra priimtas dėl akcinės
bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų ak-
cijų pardavimo, t. y. dėl valstybės turto privatizavimo. Šio nutarimo priėmimo metu
valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą reguliavo Valstybės ir savivaldybių tur-
to privatizavimo įstatymas (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais
ir papildymais).
2.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Vals-
tybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija su
vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos:
– privatizavimas – valstybės ir savivaldybių turto perdavimas potencialių pirkė-
jų nuosavybėn pagal šiame įstatyme nustatyta tvarka sudarytus privatizavimo sando-
rius (1 straipsnio 1 dalis);
– privatizavimo objektas – akcijos ar kitas turtas, kuris viešosios nuosavybės
teise priklauso valstybei ar savivaldybei ir kurį Vyriausybė įtraukia į privatizavimo
objektų sąrašą (1 straipsnio 2 dalis);
– privatizavimo sandoris – remiantis šiuo įstatymu sudaryta sutartis, pagal ku-
rią valstybės ar savivaldybės privatizavimo objekto valdytojas įsipareigoja perduoti
privatizavimo objektą potencialaus pirkėjo nuosavybėn, o potencialus pirkėjas įsi-
pareigoja sumokėti sutartyje nustatytą pinigų sumą ir (ar) įvykdyti kitus sutartyje nu-
statytus įsipareigojimus (1 straipsnio 4 dalis);
– Vyriausybės nutarimai privatizavimo klausimais, priimti vadovaujantis šiuo ir
kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, yra privalomi valstybės bei privatizavimo ins-
titucijoms (3 straipsnio 2 dalis);
– Valstybės turto fondas (toliau – Turto fondas) yra privatizavimo institucija
(3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kuris, vykdydamas šio bei Valstybės turto fondo
įstatymų jam pavestas funkcijas valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo srityje,
veikia kaip privatizavimo objekto valdytojas, privatizuojantis valstybei nuosavybės
teise priklausantį turtą (4 straipsnio 1 dalis), parengia privatizavimo objektų sąra-
šo projektą ir teikia jį Vyriausybei tvirtinti (4 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nusta-
to objekto privatizavimo būdą ir atskiro objekto privatizavimo sąlygas (4 straipsnio
2 dalies 2 punktas), Vyriausybės vardu pasirašo privatizavimo sandorius (4 straips-
nio 2 dalies 8 punktas);
– Privatizavimo komisija yra privatizavimo priežiūrai įsteigta valstybės institu-
cija, veikianti pagal šį įstatymą bei Vyriausybės patvirtintus nuostatus (5 straipsnio
1 dalis); Privatizavimo komisija yra atskaitinga Seimui (5 straipsnio 2 dalis); Priva-
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 89
tizavimo komisija yra sudaroma iš 13 narių; Privatizavimo komisijos pirmininką
ir 6 jos narius skiria ir atleidžia Seimas Vyriausybės teikimu; kitus 6 Privatizavimo
komisijos narius skiria ir atleidžia Seimas Seimo narių frakcijų teikimu (5 straips-
nio 3 dalis (1999 m. lapkričio 4 d. redakcija). Privatizavimo komisija turi teisę pri-
tarti ar nepritarti objektų privatizavimo programų projektams (5 straipsnio 4 dalies
1 punktas);
– objekto privatizavimo programa – dokumentas, kuriame nurodyta (10 straips-
nio 4 dalis): objekto pavadinimas ir privatizavimo būdas (1 punktas); privatizavimo
terminai (2 punktas); privatizavimo objekto trumpa charakteristika (įstatinis kapi-
talas arba vertė, valstybei ar savivaldybei tenkančių akcijų nominali vertė, įstatinio
kapitalo rentabilumas, gamybos apimtis ar metinė apyvarta, darbuotojų skaičius, pa-
grindinės veiklos pobūdis, geografi nė padėtis, informacija apie valstybės ar savivaldy-
bės kontroliuojamos įmonės produkcijos ar paslaugų dalį rinkoje ir trečiųjų asmenų
teises į tokią įmonę) (3 punktas); privatizavimo sąlygos (4 punktas); Vyriausybė turi
teisę nustatyti ir kitus, nei nustatyta Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo
įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, objekto privatizavimo programų sudarymo reikala-
vimus (įskaitant teisę nustatyti privalomas objektų privatizavimo programų sąlygas
ir privatizavimo būdus), taip pat teisę pritarti ar nepritarti svarbiausių Lietuvos ūkio
objektų privatizavimo programų ir privatizavimo sandorių projektams (10 straipsnio
5 dalis); objekto privatizavimo programa turi būti viešai paskelbta Informaciniame
privatizavimo biuletenyje (11 straipsnio 1 dalies 1 punktas);
– privatizavimo objektų sąrašą Turto fondo teikimu tvirtina Vyriausybė; į šį są-
rašą gali būti įtrauktos visų valstybei ir savivaldybei nuosavybės teise priklausan-
čių įmonių akcijos, išskyrus tas akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių akcijas, kurių
privatizavimą riboja įstatymai; į privatizavimo objektų sąrašą pagal Valstybės ir sa-
vivaldybių turto privatizavimo įstatymą negali būti įtrauktas inter alia Lietuvos Res-
publikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas (10 straipsnio 2 dalis (2002 m.
kovo 5 d. redakcija).
Apibendrinant išvardytas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo
(1997 m. lapkričio 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatas
pažymėtina, kad jose nustatyti Vyriausybės, Turto fondo, Privatizavimo komisijos
įgaliojimai privatizuojant valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, inter alia
Vyriausybės įgaliojimai tvirtinti privatizavimo objektų sąrašą, į kurį negalėjo būti
įtrauktos akcinių ar uždarųjų akcinių bendrovių, kurių privatizavimą riboja įstaty-
mai, akcijos, pritarti ar nepritarti svarbiausių Lietuvos ūkio objektų privatizavimo
programų ir privatizavimo sandorių projektams.
2.3. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl specialiosios paskirties bendrovių ir
jų veiklos sričių“ (1995 m. vasario 15 d. redakcija, įsigaliojusi 1995 m. kovo 10 d.)
2 straipsnyje (1996 m. birželio 27 d. redakcija) buvo nustatyta:
„Įmonės, įrašytos į šio įstatymo 2 priedėlį, turi reorganizuotis į specialios paskir-
ties akcines ir uždarąsias akcines bendroves. <...>
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆90
Įmonės įrašytos į šio įstatymo 2 priedėlį ir reorganizuotos į specialios paskirties
bendroves, Akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka gali didinti įstatinį kapitalą
tik iš bendrovės lėšų. <...>
Uždrausti įmonėms, įrašytoms į šio įstatymo 2 priedėlį ir reorganizuotoms į spe-
cialios paskirties bendroves, keisti specialios bendrovės statusą, reorganizuotis kitaip,
kaip į specialios paskirties bendroves.“
Šio įstatymo 2 priedėlyje „Valstybinių įmonių, kurios iki 2000 metų turi būti spe-
cialios paskirties bedrovės, sąrašas“ inter alia buvo nustatyta: „2005952 Valstybinė
įmonė „Lietuvos dujos“.
Paminėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo
5 straipsnio 2 dalį (1998 m. kovo 19 d. redakcija) valstybės ar savivaldybės instituci-
jai specialios paskirties bendrovėje turėjo priklausyti akcijų, suteikiančių ne mažiau
kaip 2/3 balsų.
Taigi pagal teisinį reguliavimą, nustatytą įstatyme „Dėl specialiosios paskirties
bendrovių ir jų veiklos sričių“ (1995 m. vasario 15 d. redakcija su vėlesniais pakei-
timais) ir Akcinių bendrovių įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (1998 m. kovo 19 d. re-
dakcija), valstybės ar savivaldybės institucijai specialios paskirties bendrovėje turėjo
priklausyti akcijų, suteikiančių ne mažiau kaip 2/3 balsų, ir buvo draudžiama keisti
specialios paskirties bendrovės statusą. Vadinasi, pagal šį teisinį reguliavimą ne vals-
tybės ar savivaldybės institucijoms specialios paskirties bendrovėje galėjo priklausyti
akcijų, suteikiančių ne daugiau kaip 1/3 balsų.
2.4. Seimas 2000 m. spalio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos akcinės bendro-
vės „Lietuvos dujos“ reorganizavimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2000 m. spalio 31 d.
Šiame įstatyme buvo nustatyti minėtos akcinės bendrovės reorganizavimo būdas ir
tvarka (1 straipsnio 1 dalis), inter alia numatyta, kad reorganizavimo metu panaiki-
namas akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ specialios paskirties statusas ir pakeičia-
mi jos įsta tai (2 straipsnis).
Pakeisti akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ įstatai valstybės įmonėje Registrų
centre įregistruoti 2000 m. gruodžio 31 d.
2.5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001–2004 metų programos, kuriai Sei-
mas pritarė 2001 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. IX-455 „Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės programos“ (įsigaliojo 2001 m. liepos 12 d.) 1 straipsniu, 7.5 skyriuje
„Energetika“ inter alia buvo numatyta: restruktūrizuoti ir reorganizuoti energetikos
sistemą, jos tam tikrus objektus privatizuoti; parengti ir priimti pagrindinius energe-
tikos, elektros, dujų ir kitų resursų įstatymus, reikalingus privatizacijai vykdyti; dujų
ūkio privatizavimą ir plėtojimą vykdyti atsižvelgiant į būtinumą didinti konkuren-
cingumą ir rinkos skaidrumą, palaipsniui didinti rinkų atvėrimą nereguliuojamiems
vartotojams, sudarant galimybes pirkti gamtines dujas tiesiogiai iš dujų įmonių be
tarpininkų.
2.6. Minėta, kad pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo
10 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 5 d. redakcija) į privatizavimo objektų sąrašą ne-
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 91
galėjo būti įtrauktos, kartu ir privatizuojamos, valstybei ir savivaldybei nuosavybės
teise priklausančių įmonių, kurių privatizavimą riboja įstatymai, akcijos.
Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 priėmimo metu įmonių priva-
tizavimo ribojimai buvo nustatyti inter alia Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę
nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugu-
mui užtikrinti svarbių įmonių įstatyme (2002 m. spalio 10 d. redakcija), kurio pa-
skirtis – nustatyti, kurios įmonės ir įrenginiai turi strateginę reikšmę nacionaliniam
saugumui, kurie iš jų nuosavybės teise privalo priklausyti valstybei, o kuriuose iš jų
(ir kokiomis sąlygomis) kapitalo dalį gali sudaryti privatus nacionalinis bei europi-
nės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkantis užsienio kapitalas, paliekant
sprendžiamąją galią valstybei, taip pat nustatyti kitas nacionaliniam saugumui užtik-
rinti svarbias įmones (1 straipsnis).
Šio įstatymo 2 straipsnyje yra nustatyti valstybės įmonės ir valstybei nuosavybės
teise priklausantys įrenginiai, 3 straipsnyje – įmonės, kurių kapitalo dalį gali suda-
ryti privatus nacionalinis bei europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus ati-
tinkantis užsienio kapitalas, paliekant sprendžiamąją galią valstybei, ir įrenginiai,
4 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Nacionaliniam saugumui užtikrinti, be šio Įstatymo
2 ir 3 straipsniuose nurodytų įmonių ir įrenginių, svarbios yra ir šios įmonės: <...>
2) akcinė bendrovė „Lietuvos dujos“ <...>“, o 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Sie-
kiant užtikrinti nacionalinį saugumą, įstatymai gali nustatyti papildomus šio straips-
nio 1 dalyje nurodytų įmonių veiklos reikalavimus.“
Taigi pagal šį įstatymą akcinė bendrovė „Lietuvos dujos“ nebuvo priskirta prie
valstybės įmonių (šio įstatymo 2 straipsnis) ar įmonių, kurių kapitalo dalį gali suda-
ryti privatus nacionalinis bei europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus ati-
tinkantis užsienio kapitalas, paliekant sprendžiamąją galią valstybei (šio įstatymo
3 straipsnis).
Pažymėtina, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 priėmimo
metu nei Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme (2002 m. gegužės 16 d. redakci-
ja su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kuris skirtas bendrai energetikos veiklai,
energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindams, efektyviam energijos ir energijos ište-
klių vartojimui reglamentuoti, nei Gamtinių dujų įstatyme (2000 m. spalio 10 d. re-
dakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kuris skirtas bendriesiems gamtinių
dujų sektoriaus organizavimo principams ir gamtinių dujų įmonių veiklai bei santy-
kiams su vartotojais nustatyti (tiekiant, paskirstant, perduodant ir laikant gamtines
dujas), nei kituose įstatymuose nebuvo nuostatų, kurios nustatytų akcinės bendrovės
„Lietuvos dujos“ akcijų privatizavimo ribojimus.
2.7. Paminėtina ir tai, kad Seimas 2002 m. spalio 10 d. priėmė nutarimą
Nr. IX-1130 „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“ (įsigaliojo
2002 m. spalio 17 d.), kuriuo patvirtino Vyriausybės pateiktą atnaujintą Nacionalinę
energetikos strategiją (1 straipsnis), pripažino netekusiu galios Seimo 1999 m. spalio
5 d. nutarimą Nr. VIII-1348 „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆92
(2 straips nis). Atnaujintos Nacionalinės energetikos strategijos II skyriuje „Energeti-
kos strategijos tikslai“, atsižvelgiant į pagrindinius energetikos politiką formuojančius
veiksnius, buvo nustatytas inter alia šis Lietuvos energetikos strateginis tikslas: „<...>
3) privatizuoti gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo bei elektros energijos sekto-
riaus privatizuotinas įmones, tęsti naft os perdirbimo ir transportavimo įmonių pri-
vatizavimą; <...>.“
2.8. Apibendrinant aptartąsias teisės aktų nuostatas nagrinėjamos konstitucinės
justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:
– gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo privatizuotinų įmonių privatizavimas
Seimo buvo pripažintas Lietuvos energetikos strateginiu tikslu;
– įstatymuose ir kituose Seimo aktuose nebuvo draudimo privatizuoti akcinės
bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas;
– pagal įstatymuose ir kituose Seimo aktuose nustatytą teisinį reguliavimą Vy-
riausybė turėjo įgaliojimus spręsti dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei
nuosavybės teise priklausančių akcijų pardavimo.
3. Sprendžiant, ar Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai
atitinkama apimtimi neprieštarauja Konstitucijai, svarbu išsiaiškinti ir tai, ar Vyriau-
sybė, priimdama sprendimą pritarti akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei
nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp
valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“
projektui, laikėsi įstatymuose ir kituose Seimo aktuose nustatytų reikalavimų.
3.1. Minėta, kad pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo
10 straipsnio 2 dalį (2002 m. kovo 5 d. redakcija) privatizavimo objektų sąrašą Turto
fondo teikimu tvirtina Vyriausybė.
3.1.1. Vyriausybė 1998 m. vasario 23 d. priėmė nutarimą Nr. 228 „Dėl privatizavi-
mo objektų sąrašo patvirtinimo“ (įsigaliojo 1998 m. kovo 1 d.; toliau – ir Vyriausybės
1998 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 228), kurio 1 punktu patvirtinto privatizavimo
objektų sąrašą. Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 228 buvo ne kartą
keičiamas ar papildomas.
3.1.2. Vyriausybė 2000 m. kovo 2 d. priėmė nutarimą Nr. 246 „Dėl akcinės bend-
rovės „Lietuvos dujos“ pagrindinių privatizavimo bei pertvarkymo nuostatų patvirti-
nimo“ (įsigaliojo 2000 m. kovo 9 d.), kuriame nustatyta:
„Įgyvendindama Nacionalinės energetikos strategijos nuostatas, Lietuvos Res-
publikos Vyriausybė nutaria:
Patvirtinti Akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ pagrindines privatizavimo bei
pertvarkymo nuostatas (pridedama).“
Šis nutarimas buvo keičiamas Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1194
„Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 2 d. nutarimo Nr. 246 „Dėl ak-
cinės bendrovės „Lietuvos dujos“ pagrindinių privatizavimo bei pertvarkymo nuo-
statų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“.
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 93
3.1.3. Vyriausybė 2000 m. gegužės 2 d. priėmė nutarimą Nr. 495 „Dėl akcinės
bendrovės „Lietuvos dujos“ privatizavimo proceso koordinavimo“ (įsigaliojo 2000 m.
gegužės 2 d.), kuriuo sudarė komisiją akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ privatiza-
vimo procesui koordinuoti (1 punktas) bei pavedė komisijai inter alia: viešo kon-
kurso būdu parinkti tarptautinę patirtį turintį privatizavimo konsultantą (ekspertą)
(2.1 punktas); nagrinėti su įmonės akcijų privatizavimu susijusius klausimus ir prob-
lemas (2.3 punktas); siūlyti Turto fondui objekto privatizavimo sąlygas (pardavimo
kainą, sumokėjimo terminus, reikalavimus, keliamus investicijoms, taip pat objekto
plėtojimo, būsimos veiklos ir darbo vietų išsaugojimo reikalavimus), objekto priva-
tizavimo parengimo ir vykdymo grafi ką, kvalifi kacinius kriterijus ir sąlygas poten-
cialiems pirkėjams ir pateiktų pasiūlymų vertinimo sistemą (2.4 punktas); nagrinėti
rengiamos objekto privatizavimo programos projektą, sandorio dokumentų ir kitų
su objekto privatizavimu susijusių dokumentų projektus ir teikti šiais klausimais iš-
vadas (2.5 punktas).
3.1.4. Vyriausybė 2001 m. kovo 26 d. priėmė nutarimą Nr. 325 „Dėl Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 228 „Dėl privatizavimo
objektų sąrašo patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (įsigaliojo 2001 m. kovo 30 d.), ku-
riuo iš dalies pakeitė Vyriausybės 1998 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 228 (su vėles-
niais pakeitimais ir papildymais) patvirtintą privatizavimo objektų sąrašą ir išdėstė jį
nauja redakcija. Į šį sąrašą buvo įtraukta ir akcinė bendrovė „Lietuvos dujos“, pridėjus
pastabą, kad šis objektas gali būti privatizuojamas tik po to, kai privatizavimo prog-
ramai pritars Vyriausybė.
3.1.5. Vyriausybė 2001 m. spalio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 1194 „Dėl Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2000 m. kovo 2 d. nutarimo Nr. 246 „Dėl akcinės bendrovės
„Lietuvos dujos“ pagrindinių privatizavimo bei pertvarkymo nuostatų patvirtinimo“
dalinio pakeitimo“ (įsigaliojo 2001 m. spalio 11 d.), kuriuo iš dalies pakeitė Vyriau-
sybės 2000 m. kovo 2 d. nutarimu Nr. 246 patvirtintas Akcinės bendrovės „Lietuvos
dujos“ pagrindines privatizavimo bei pertvarkymo nuostatas.
Akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ pagrindinių privatizavimo bei pertvarkymo
nuostatų 1 punkte „Pagrindiniai akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ (toliau vadina-
ma – Bendrovė) privatizavimo ir pertvarkymo tikslai yra:“ (2001 m. spalio 4 d. redak-
cija) inter alia nustatyta:
„1.5. privatizuojant Bendrovę, pritraukti europinės ir transatlantinės integracijos
kriterijus atitinkantį investuotoją (toliau vadinama – Strateginis investuotojas), gam-
tinių dujų tiekėją (toliau vadinama – Tiekėjas) ir kitus investuotojus.“
Akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ pagrindinių privatizavimo bei pertvarkymo
nuostatų 2 punkte „Pagrindinės bendrovės privatizavimo ir pertvarkymo nuostatos
yra šios:“ (2001 m. spalio 4 d. redakcija) inter alia nustatyta:
„2.3. Bendrovė privatizuojama parduodant dalį valstybei nuosavybės teise pri-
klausančių akcijų;
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆94
2.4. viešo konkurso būdu parduodami 34 procentai Bendrovės akcijų Strategi-
niam investuotojui <...>;
2.10. viešo konkurso būdu parduodami 34 procentai Bendrovės akcijų Tiekėjui
arba konsorciumui, kuriame sprendžiamojo balso teisė priklauso bent vienam ar ke-
liems dalyviams, atitinkantiems šiose nuostatose Tiekėjui keliamus reikalavimus;
2.11. Tiekėjas ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui turi užtikrinti dujų tie-
kimą, tenkinantį šalies gamtinių dujų poreikį ne mažiau kaip 70 procentų, ir nurody-
ti tiekiamų gamtinių dujų kainos formulę; <...>.“
3.2. Minėta, kad pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo
10 straipsnio 5 dalį Vyriausybė inter alia turi teisę pritarti ar nepritarti svarbiausių Lie-
tuvos ūkio objektų privatizavimo sandorių projektams. Vyriausybė 2002 m. gegužės
15 d. priėmė nutarimą Nr. 670 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ vals-
tybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties
ir akcininkų sutarties projektams“ (įsigaliojo 2002 m. gegužės 18 d.), kuriuo pritarė ak-
cinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procen-
tų akcijų pardavimui Vokietijos kapitalo bendrovėms „Ruhrgas AG“ ir „E.ON Energie
AG“. Vyriausybė 2003 m. gruodžio 2 d. priėmė nutarimą Nr. 1504 „Dėl akcinės bend-
rovės „Lietuvos dujos“ akcijų perleidimo“ (įsigaliojo 2003 m. gruodžio 6 d.), kuriuo nu-
tarė leisti „E.ON Energie AG“ savo įgytas akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ akcijas
perduoti „Ruhrgas AG“ dukterinei įmonei „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“.
3.3. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio
5 dalį, kaip minėta, Vyriausybė inter alia turi teisę pritarti ar nepritarti svarbiausių
Lietuvos ūkio objektų privatizavimo programų projektams.
3.3.1. Vyriausybė 2002 m. birželio 7 d. priėmė nutarimą Nr. 846 „Dėl pritarimo
akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 pro-
centų akcijų paketo privatizavimo programai, numatančiai parduoti jį viešo konkurso
būdu gamtinių dujų tiekėjams“ (įsigaliojo 2002 m. birželio 13 d.), kuriuo, vadovau-
damasi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo (1997 m. lapkričio 4 d.
redakcija) 10 straipsnio 5 dalimi ir Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimu
Nr. 443 „Dėl Įmonių, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio ša-
kos objektai, akcijų privatizavimo nuostatų patvirtinimo“, pritarė akcinės bendrovės
„Lietuvos dujos“ (įmonės kodas – 2005952) valstybei nuosavybės teise priklausančių
34 procentų akcijų paketo privatizavimo programai, numatančiai parduoti jį viešo
konkurso būdu gamtinių dujų tiekėjams (1 punktas).
Privatizavimo programos, kuriai Vyriausybė pritarė minėtu nutarimu, skyriuje
„Privatizavimo sąlygos“ inter alia buvo nustatyta, kad potencialus pirkėjas ne trum-
pesniam kaip 10 metų laikotarpiui turi užtikrinti dujų tiekimą, tenkinantį šalies
gamtinių dujų poreikį ne mažiau kaip 70 procentų, ir pasiūlyti priimtiną tiekiamų
gamtinių dujų kainos formulę (1 punktas).
Vyriausybė šį nutarimą priėmė po to, kai Privatizavimo komisija 2002 m. gegužės
24 d. pritarė „AB „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 pro-
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 95
centų akcijų paketo privatizavimo programos projektui (gamtinių dujų tiekėjams)“
(Privatizavimo komisijos 2002 m. gegužės 24 d. posėdžio protokolas Nr. 22 (262). Pri-
vatizavimo programa paskelbta Informaciniame privatizavimo biuletenyje, 2002 m.,
Nr. 7. Minėta, kad pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą Pri-
vatizavimo komisija turėjo teisę pritarti ar nepritarti objektų privatizavimo progra-
mų projektams.
3.3.2. Vyriausybė 2002 m. rugsėjo 9 d. priėmė nutarimą Nr. 1416 „Dėl prita-
rimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių
34 procentų akcijų paketo privatizavimo programos nuostatų pakeitimams“ (įsiga-
liojo 2002 m. rugsėjo 12 d.), kuriuo Vyriausybė pritarė akcinės bendrovės „Lietuvos
dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketo privati-
zavimo programos, numatančios parduoti jį viešo konkurso būdu gamtinių dujų
tiekėjams, kuriai pritarta Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 846, pa-
keitimams, nustatantiems, kad potencialių pirkėjų pirminių konkursinių pasiūlymų
priėmimo pabaiga – 2002 m. rugsėjo 26 d., o galutinių konkursinių pasiūlymų pri-
ėmimo pabaiga – 2002 m. lapkričio 20 d. Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 9 d. nutarimas
Nr. 1416 buvo keičiamas Vyriausybės 2002 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1775 „Dėl
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 9 d. nutarimo Nr. 1416 „Dėl pri-
tarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių
34 procentų akcijų paketo privatizavimo programos nuostatų pakeitimams“ pakeiti-
mo“ (įsigaliojo 2002 m. lapkričio 16 d.), kuriuo buvo nustatyta, kad „galutinių kon-
kursinių pasiūlymų priėmimo pabaiga ir jų peržiūros pradžia – 2003 m. vasario 28 d.
14 valanda“, ir Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 291 „Dėl Lietuvos Res-
publikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 9 d. nutarimo Nr. 1416 „Dėl pritarimo akcinės
bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų ak-
cijų paketo privatizavimo programos nuostatų pakeitimams“ pakeitimo“ (įsigaliojo
2003 m. kovo 8 d.), kuriuo buvo nustatyta, kad galutinių konkursinių pasiūlymų pri-
ėmimo pabaiga ir jų peržiūros pradžia yra 2003 m. balandžio 11 d. 14 valanda.
3.4. Vyriausybė 2004 m. sausio 9 d. priėmė pareiškėjų ginčijamą nutarimą Nr. 22
„Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise pri-
klausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų,
taip pat akcininkų sutarties projektams“, kurio 1 punktu pritarė akcinės bendrovės
„Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų parda-
vimui atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“.
3.5. Minėta, kad gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo privatizuotinų įmonių
privatizavimas Seimo buvo pripažintas Lietuvos energetikos strateginiu tikslu, kad
įstatymuose ir kituose Seimo aktuose nebuvo draudimo privatizuoti akcinės bendro-
vės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas ir kad pagal
įstatymuose ir kituose Seimo aktuose nustatytą teisinį reguliavimą Vyriausybė turėjo
įgaliojimus spręsti dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise
priklausančių akcijų pardavimo.
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆96
3.6. Taigi darytina išvada, kad Vyriausybė, priimdama sprendimą pritarti akci-
nės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procen-
tų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir
atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ ir šios sutarties priedų projektams, įgyven-
dino įstatymų ir atitinkamų Seimo nutarimų nuostatas.
4. Pažymėtina, kad Vyriausybė pagal Konstituciją, kaip ne kartą yra konstatavęs
Konstitucinis Teismas, yra saistoma ir savo pačios priimtų nutarimų. Šiame nutarime
minėta, kad Vyriausybės nutarimai privatizavimo klausimais, priimti vadovaujantis
Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymu ir kitais Lietuvos Respublikos
įstatymais, yra privalomi valstybės bei privatizavimo institucijoms, inter alia Turto
fondui, Privatizavimo komisijai.
4.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d.
nutarimo Nr. 443 „Dėl Įmonių, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojan-
tys ūkio šakos objektai, akcijų privatizavimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vy-
riausybės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimas Nr. 443) (įsigaliojo 1998 m. balandžio
18 d.) 1 punktu patvirtintų Įmonių, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojan-
tys ūkio šakos objektai, akcijų privatizavimo nuostatų 1 punktą valstybei ar savivaldy-
bei nuosavybės teise priklausančių akcijų valstybės ar savivaldybės kontroliuojamose
įmonėse, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai, pa-
rengimo privatizuoti specifi nes sąlygas ir privatizavimo vykdymą derinant Valstybės ir
savivaldybių turto privatizavimo įstatyme numatytus privatizavimo būdus reglamen-
tavo (ir reglamentuoja) būtent šie nuostatai (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).
Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 443 2 punkte (2001 m. lap-
kričio 7 d. redakcija) buvo nustatyta, kad, vadovaujantis šiuo nutarimu patvirtintais
Įmonių, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objek-
tai, akcijų privatizavimo nuostatais, privatizuojamos į privatizavimo objektų sąrašą
įtrauktos valstybei nuosavybės teise priklausančios inter alia: Turto fondo patikėjimo
teise valdomos akcijos valstybės kontroliuojamų akcinių bendrovių ir uždarųjų ak-
cinių bendrovių, kurias pasiūlo Turto fondas ir kurios atitinka bent vieną nutarimo
2.1.4 punkte nurodytų kriterijų (įmonės įstatinis kapitalas viršija 50 mln. litų; įmonė
yra dominuojanti savo pagrindinės veiklos rinkoje; įmonė yra infrastruktūros objek-
tas); įmonių, kurias Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria privatizuoti pagal šiuo
nutarimu patvirtintus nuostatus, akcijos (2.1.5 punktas). Šio nutarimo 2.2 punkte inter
alia buvo nustatyta, kad konkurso komisija, sudaryta Vyriausybės 2000 m. gegužės
2 d. nutarimu Nr. 495 „Dėl akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ privatizavimo proce-
so koordinavimo“, vykdo šiuo nutarimu patvirtintuose nuostatuose nustatytos kon-
kurso komisijos funkcijas. Paminėtina, kad į komisiją akcinės bendrovės „Lietuvos
dujos“ privatizavimo procesui koordinuoti, sudarytą Vyriausybės 2000 m. gegužės
2 d. nutarimu Nr. 495, įėjo įvairių institucijų, inter alia Seimo, Ūkio ministerijos, vals-
tybės įmonės Valstybės turto fondo, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komi-
sijos, Vertybinių popierių komisijos, t. y. valstybės institucijų, atstovai.
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 97
4.2. Minėta, kad Vyriausybės 2002 m. birželio 7 d. nutarimas Nr. 846, kuriuo pri-
tarta akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių
34 procentų akcijų paketo privatizavimo programai, numatančiai parduoti jį viešo
konkurso būdu gamtinių dujų tiekėjams, priimtas vadovaujantis inter alia Vyriausy-
bės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 443, kuriuo patvirtinti Įmonių, kurios yra
svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai, akcijų privatizavimo
nuostatai.
Iš bylos medžiagos matyti, kad akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei
nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketas gamtinių dujų tiekėjams
buvo parduodamas viešo konkurso būdu. Konkursas vyko akcinės bendrovės „Lietu-
vos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų privatizavimo
programoje (gamtinių dujų tiekėjams), kuriai, kaip minėta, pritarė ir Privatizavimo
komisija, ir Vyriausybė, nustatytais terminais. Minėta, kad Vyriausybė savo nuta-
rimais, inter alia 2002 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1416, 2002 m. lapkričio 13 d.
nutarimu Nr. 1775, 2003 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 291, keitė potencialių pirkėjų pir-
minių konkursinių pasiūlymų priėmimo pabaigos, galutinių konkursinių pasiūlymų
priėmimo pabaigos ir jų peržiūros pradžios datas. Akcinės bendrovės „Lietuvos du-
jos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų privatizavimo viešą
konkursą laimėjo atviroji akcinė bendrovė „Gazprom“.
Nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje nėra pagrindo teigti, kad privati-
zuojant akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausan-
čių 34 procentų akcijų paketą nebuvo laikomasi reikalavimų, nustatytų Vyriausybės
1998 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 443 patvirtintuose Įmonių, kurios yra svarbūs
infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai, akcijų privatizavimo nuosta-
tuose. Tokių duomenų nepateikia ir pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Seimas.
Taigi byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad Vyriausybė,
priimdama sprendimą pritarti akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosa-
vybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp vals-
tybės įmonės Valstybės turto fondo ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ ir šios
sutarties priedų projektams, nepaisė savo pačios nutarimuose nustatytos tvarkos.
5. Minėta, kad pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Seimas ginčija Vyriausy-
bės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų atitiktį inter alia Konstitucijos
5 straipsniui, 128 straipsnio 1 daliai.
5.1. Minėta, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktuo-
se nustatyta:
„1. Pritarti akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise pri-
klausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp valstybės įmonės
Valstybės turto fondo, veikiančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu, ir atvi-
rosios akcinės bendrovės „Gazprom“ projektui, šios sutarties priedams, taip pat ak-
cininkų sutarties tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo, atvirosios akcinės
bendrovės „Gazprom“ ir „Ruhrgas Energie Beteiligungs AG“ projektui.
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆98
2. Įgalioti valstybės įmonės Valstybės turto fondo generalinį direktorių Povilą
Milašauską Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu pasirašyti akcinės bendrovės
„Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pir-
kimo–pardavimo sutartį tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir atvirosios
akcinės bendrovės „Gazprom“, šios sutarties priedus, taip pat akcininkų sutartį tarp
valstybės įmonės Valstybės turto fondo, atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ ir
„Ruhrgas Energie Beteiligungs AG.“
5.2. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitu-
cijos 5 straipsnyje, taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valsty bės
valdžią vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus, įtvirtintas valdžių padalijimo princi-
pas inter alia reiškia, kad jeigu Konstitucijoje yra nustatyti konkrečios valstybės val džios
institucijos įgaliojimai, ši valstybės institucija negali šių įgaliojimų atsisakyti, negali jų
perduoti kuriai nors kitai institucijai, jie negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu.
Vyriausybės kaip valstybės valdžios institucijos įgaliojimai yra nustatyti inter
alia Konstitucijos 94 straipsnyje. Pagal Konstitucijos 94 straipsnį Vyriausybė: tvarko
krašto reikalus, saugo Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, garantuoja vals-
tybės saugumą ir viešąją tvarką (1 punktas); vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl
įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus (2 punktas); koor-
dinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą (3 punktas); rengia valstybės
biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui biudžeto
įvykdymo apyskaitą (4 punktas); rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus
(5 punktas); užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybė-
mis ir tarptautinėmis organizacijomis (6 punktas); vykdo kitas pareigas, kurias Vy-
riausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai (7 punktas).
Vyriausybės įgaliojimai taip pat yra nustatyti Konstitucijos 84 straipsnio 3 punk-
te, 89 straipsnio 1 dalyje, 123 straipsnio 1 dalyje, 128 straipsnio 1 dalyje ir kt. Vy-
riausybės įgaliojimai kyla iš Konstitucijos ir iš įstatymų. Visa tai, ką Vyriausybė daro
įgyvendindama Konstitucijoje ir įstatymuose jai nustatytą kompetenciją, yra vals-
tybės valdymo reikalų sprendimas (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d.,
2003 m. gegužės 30 d. nutarimai).
Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl valstybinės
paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų priima Seimas Vyriausy-
bės siūlymu. Tai reiškia, kad sprendimus dėl valstybės esminių įsipareigojimų pagal
Konstituciją gali priimti tik Seimas ir tik tuomet, kai yra Vyriausybės siūlymas (Kons-
titucinio Teismo 2000 m. spalio 18 nutarimas). Konstitucinis Teismas 1997 m. birže-
lio 17 d. nutarime konstatavo, kad šios konstitucinės normos turinyje yra du svarbūs
teisinio reguliavimo aspektai: visų pirma joje įtvirtintas imperatyvus reikalavimas,
kad tik Seimas priimtų sprendimus dėl valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių
turtinių įsipareigojimų; Vyriausybė turi teisę inicijuoti šio klausimo svarstymą Sei-
me; antras aspektas – valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsiparei-
gojimų svarstymas Seime suponuoja viešą diskusiją.
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 99
Konstitucijos 128 straipsnio 1 dalis neatsiejama nuo šio straipsnio 2 dalies, ku-
rioje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nu-
stato įstatymas. Tai aiškindamas Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad
valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn
turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valsty-
bės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise pri-
klausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai
perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka. Tai taikytina ir
Vyriausybei, kuri neturi diskrecijos spręsti dėl kurio nors atitinkamus santykius re-
guliuojančio įstatymo nuostatų netaikymo, jeigu tam tikros to įstatymo nuostatos ne-
taikymas nėra expressis verbis numatytas įstatymuose (Konstitucinio Teismo 2007 m.
gegužės 23 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).
5.3. Pareiškėjai savo abejones dėl Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo
Nr. 22 1, 2 punktų atitikties Konstitucijos 5 straipsniui, 128 straipsnio 1 daliai grin-
džia tuo, kad Vyriausybė, šiuo nutarimu pritardama Akcijų pirkimo–pardavimo su-
tarčiai, prisiėmė esminį turtinį įsipareigojimą, o pagal Konstitucijos 128 straipsnio
1 dalį tai galėjo padaryti tik Seimas Vyriausybės siūlymu.
5.4. Sprendžiant, ar Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai
ta apimtimi, kuria Vyriausybė pritarė akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei
nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pardavimui atvirajai akcinei bend-
rovei „Gazprom“ ir įgaliojo valstybės įmonės Valstybės turto fondo generalinį direk-
torių Vyriausybės vardu pasirašyti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį bei jos priedus,
neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 128 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad,
kaip konstatuota šiame nutarime, pagal įstatymuose ir kituose Seimo aktuose nu-
statytą teisinį reguliavimą Vyriausybė turėjo įgaliojimus spręsti dėl akcinės bendro-
vės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pardavimo. Taigi
Seimas buvo priėmęs sprendimą dėl privatizuotinų gamtinių dujų perdavimo ir pa-
skirstymo įmonių privatizavimo, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad Vyriausybė
negalėjo pritarti akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise pri-
klausančių 34 procentų akcijų pardavimui atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“.
Pabrėžtina ir tai, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punk-
tuose nėra nuostatų, pagal kurias Vyriausybė prisiima turtinį įsipareigojimą. Pa-
reiškėjai nurodo, kad valstybės esminis turtinis įsipareigojimas nustatytas Akcijų
pirkimo–pardavimo sutarties projekte. Minėta, kad Akcijų pirkimo–pardavimo su-
tarties ir jos priedų projektai nėra šioje byloje ginčijamų Vyriausybės nutarimų su-
dedamosios dalys, nėra teisės aktai, todėl pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo
įstatymą nėra ir Konstitucinio Teismo tyrimo dalykas.
Kartu pažymėtina, kad įstatymuose nėra bendro valstybės esminio turtinio įsipa-
reigojimo apibūdinimo. Kai kuriais atvejais įstatymų leidėjas valstybės esminio turti-
nio įsipareigojimo sąvoką sieja su prisiimamų turtinių įsipareigojimų dydžiu. Antai
Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymo (2003 m. birželio 24 d. įstatymo redakci-
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆100
ja, įsigaliojusi 2003 m. spalio 1 d.) 5 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta: „Spren-
dimus dėl koncesijų, pagal kurias Lietuvos Respublika prisiima esminius turtinius
įsipareigojimus, priima Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriau-
sybės siūlymu. Šio Įstatymo tikslais turtinis įsipareigojimas (įskaitant galimą civili-
nę atsakomybę, atsirandančią pagal koncesijos sutartį), viršijantis 200 milijonų litų,
laikomas esminiu“; Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 152 straipsnio (2009 m.
birželio 16 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. sausio 1 d.) 9 dalyje numatyta: „Spren-
dimą dėl valdžios ir privataus subjektų partnerystės, pagal kurią valstybė prisiima
didesnius kaip 200 mln. litų turtinius įsipareigojimus (įskaitant galimą civilinę atsa-
komybę, atsirandančią pagal valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartį), pri-
ima Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės siūlymu.“
Paminėtina ir tai, kad jokiame įstatyme nėra nustatyta, koks turtinis įsipareigoji-
mas, galintis kilti iš valstybei nuosavybės teise priklausančio turto privatizavimo su-
tarčių, laikytinas valstybės esminiu turtiniu įsipareigojimu.
5.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės
2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos du-
jos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo
sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ 1, 2 punktai
ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjų, Vyriausybė, pritarusi akcinės bendrovės „Lietu-
vos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pardavimui
atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“ ir įgaliojusi valstybės įmonės Valstybės turto
fondo generalinį direktorių Vyriausybės vardu pasirašyti akcijų pirkimo–pardavimo
sutartį bei jos priedus, prisiėmė esminius turtinius įsipareigojimus, neprieštarauja
Konstitucijos 5 straipsniui, 128 straipsnio 1 daliai.
6. Minėta, kad pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Seimas ginčija Vyriausy-
bės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų atitiktį inter alia Konstitucijos
46 straipsnio 3, 5 dalims.
6.1. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę
veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies for-
muluotė „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą“ reiškia ne valstybės teisę savo nuožiūra
administruoti visą ar tam tikrą ūkinę veiklą, bet jos teisę nustatyti ūkinės veiklos tei-
sinį reguliavimą, inter alia ūkinės veiklos sąlygų, ribojimų (draudimų) nustatymą,
procedūrų reglamentavimą teisės aktuose (2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. gruodžio
4 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad valstybė, reguliuodama ūki-
nę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir
privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų
asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama
paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, val-
dančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 101
interesams; ūkinės veiklos tarnavimu tautos gerovei negalima grįsti ar pateisinti tokio
jos reguliavimo, kuriuo tam tikro ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai būtų riboja-
mi daugiau nei būtina viešajam interesui užtikrinti, ūkio subjektams būtų sudarytos
nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma jų iniciatyva, nesudaromos
galimybės jai reikštis.
Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nusta-
tymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam
tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės
13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2008 m. birželio 30 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konsti-
tuciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra
laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuo-
menėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas
vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir
laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo intere-
sus. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog ši nuostata suponuoja tai, kad
teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės,
valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai tokių priemonių laikosi, o
jeigu tam tikrų ūkio santykių srityje gamyba ar rinka yra sukoncentruota, valstybės
valdžios institucijoms tenka pareiga nustatyti papildomą teisinį reguliavimą, kuris
užtikrintų vartotojų interesų apsaugą.
6.2. Pareiškėjai savo abejones dėl Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo
Nr. 22 1, 2 punktų atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims grindžia tuo, kad
Vyriausybė šiuo nutarimu prisiėmė įsipareigojimą nereguliuoti gamtinių dujų kainų
ir taip apribojo minėtose Konstitucijos normose nustatytų ūkinės veiklos reglamen-
tavimo ir vartotojų teisių apsaugos principų įgyvendinimą.
6.3. Šiame kontekste paminėtina, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo
Nr. 22 priėmimo metu galiojusio Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnyje „Kainų re-
guliavimas“ (2000 m. spalio 10 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta:
„1. Dujų sektoriuje reguliuojamos šios kainos:
1) perdavimo;
2) paskirstymo;
3) laikymo;
4) dujų kainos reguliuojamiesiems vartotojams.“
Paminėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, tirdamas Vyriausybės 2001 m. bir-
želio 19 d. nutarimu Nr. 743 „Dėl Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir
tiekimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo,
paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių 37 punkto (2002 m. gruodžio
23 d. redakcija) nuostatos „Įmonė, kuri verčiasi dujų tiekimu, privalo: <...> 37.9. nu-
statyti laisviesiems vartotojams dujų tiekimo kainą, ne didesnę kaip komisijos nustaty-
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆102
ta viršutinė dujų tiekimo kainos riba“ atitiktį Konstitucijai ir įstatymams, konstatavo,
kad būtent Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje (2000 m. spalio 10 d. re-
dakcija) buvo nustatyta dujų sektoriuje reguliuojamų kainų nomenklatūra ir kad kol
nebuvo pakeista ar papildyta Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 dalis (2000 m.
spalio 10 d. redakcija), galėjo būti reguliuojamos tik dujų perdavimo, paskirstymo,
laikymo kainos ir dujų kainos reguliuojamiesiems vartotojams, o kitos kainos, inter
alia dujų tiekimo laisviesiems vartotojams kainos, buvo sutartinės (negalėjo būti re-
guliuojamos) (Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas).
Taigi Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 priėmimo metu dujų tie-
kimo laisviesiems vartotojams kainos nebuvo reguliuojamos (buvo sutartinės).
Seimas 2007 m. kovo 20 d. priėmė Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymą,
kuris įsigaliojo 2007 m. balandžio 19 d. Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymo
1 straipsniu Gamtinių dujų įstatymas (2000 m. spalio 10 d. redakcija su vėlesniais pa-
keitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nauja redakcija.
Gamtinių dujų įstatymo (2007 m. kovo 20 d. redakcija) 23 straipsnyje „Kainų re-
guliavimas“ nustatyta:
„1. Dujų sektoriuje reguliuojamos šios kainos, nustatant jų viršutines ribas:
1) perdavimo;
2) skystinimo;
3) laikymo;
4) skirstymo;
5) tiekimo.“
Taigi pakeitus Gamtinių dujų įstatymą (2000 m. spalio 10 d. redakcija su vėles-
niais pakeitimais ir papildymais) ir išdėsčius jį nauja redakcija (2007 m. kovo 20 d.
redakcija) buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį yra reguliuojama ir
dujų tiekimo kaina, inter alia dujų tiekimo laisviesiems vartotojams kaina. Pažymė-
tina, kad pagal Gamtinių dujų įstatymo (2007 m. kovo 20 d. redakcija) 23 straipsnio
2 dalį nuo 2007 m. liepos 1 d. laisvieji vartotojai yra visi vartotojai (juridiniai ar fi -
ziniai asmenys perkantys dujas (Gamtinių dujų įstatymo 3 straipsnio 40 dalis). Taigi
pagal Gamtinių dujų įstatymą (2007 m. kovo 20 d. redakcija) nuo 2007 m. liepos 1 d.
dujų tiekimo kaina yra reguliuojama visiems vartotojams.
6.4. Sprendžiant, ar Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai
ta apimtimi, kuria Vyriausybė pritarė akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei
nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pardavimui atvirajai akcinei bend-
rovei „Gazprom“ ir įgaliojo valstybės įmonės Valstybės turto fondo generalinį direk-
torių Vyriausybės vardu pasirašyti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį bei jos priedus,
neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims, pabrėžtina, kad Vyriausybės
2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktuose nėra nuostatų, pagal kurias Vy-
riausybė prisiima įsipareigojimą nereguliuoti gamtinių dujų kainų.
6.5. Šiame nutarime minėta, kad Vyriausybė savo 2004 m. sausio 9 d. nutarimu
Nr. 22 ne tik pritarė Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir jos priedų projektams
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 103
bei įgaliojo valstybės įmonės Valstybės turto fondo generalinį direktorių Vyriausybės
vardu šią sutartį bei jos priedus pasirašyti – šio nutarimo 3, 4 punktuose, kaip minė-
ta, nustatyta:
„3. Valstybės įmonė Valstybės turto fondas iki nuosavybės teisių į akcijas per-
davimo turi pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pritarti ilgalaikės gamtinių
dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės
bend rovės „Gazprom“ (t. y. galiojančios dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendro-
vės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ pakeitimo ir galioji-
mo pratęsimo ne mažiau kaip iki 2014 metų įskaitytinai) projektą.
4. Šio nutarimo 3 punkte nurodytoje ilgalaikėje dujų tiekimo sutartyje turi būti
nustatytos šios svarbiausios sąlygos:
4.1. Atviroji akcinė bendrovė „Gazprom“ įsipareigoja tiesiogiai tiekti akcinei
bend rovei „Lietuvos dujos“ gamtines dujas tokiais kiekiais, kad tai tenkintų ne ma-
žiau kaip 70 procentų bendro Lietuvos Respublikos vartotojų poreikio, pareikšto ak-
cinės bendrovės „Lietuvos dujos“ (išskyrus tiekimą akcinei bendrovei „Achema“ ir
uždarajai akcinei bendrovei „Kauno termofi kacinė elektrinė“).
4.2. Gamtinių dujų kaina turi būti nustatoma pagal formulę, nurodytą galiojan-
čioje dujų tiekimo sutartyje, sudarytoje tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir
atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“; ši formulė gali būti keičiama sutarties šalių
susitarimu atsižvelgiant į alternatyvaus kuro kainų dinamiką Lietuvos Respublikoje.
4.3. Ilgalaikėje gamtinių dujų tiekimo sutartyje numatytais kiekiais gamtinės du-
jos turi būti tiekiamos nuo artimiausio po šios sutarties sudarymo pusmečio pra-
džios.“
6.6. Sprendžiant, ar Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai
ta apimtimi, kuria Vyriausybė pritarė akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei
nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pardavimui atvirajai akcinei bend-
rovei „Gazprom“ ir įgaliojo valstybės įmonės Valstybės turto fondo generalinį direk-
torių Vyriausybės vardu pasirašyti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį bei jos priedus,
neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims, būtina išsiaiškinti ir tai, ar Vy-
riausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 3, 4 punktuose, kuriais vadovaudamasi
Vyriausybė priėmė savo 2004 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 292, nustatytas teisinis re-
guliavimas atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus.
6.7. Minėta, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 22 yra priimtas
vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio
5 dalimi, kurioje numatyta, kad Vyriausybė turi teisę nustatyti ir kitus, nei nustatyta
Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje, objek-
to privatizavimo programų sudarymo reikalavimus (įskaitant teisę nustatyti privalo-
mas objektų privatizavimo programų sąlygas ir privatizavimo būdus), taip pat teisę
pritarti ar nepritarti svarbiausių Lietuvos ūkio objektų privatizavimo programų ir
privatizavimo sandorių projektams. Minėta ir tai, kad Valstybės ir savivaldybių tur-
to privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog objekto privatizavimo
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆104
programa – dokumentas, kuriame nurodyta: objekto pavadinimas ir privatizavimo
būdas (1 punktas); privatizavimo terminai (2 punktas); privatizavimo objekto trum-
pa charakteristika (įstatinis kapitalas arba vertė, valstybei ar savivaldybei tenkančių
akcijų nominali vertė, įstatinio kapitalo rentabilumas, gamybos apimtis ar metinė
apyvarta, darbuotojų skaičius, pagrindinės veiklos pobūdis, geografi nė padėtis, in-
formacija apie valstybės ar savivaldybės kontroliuojamos įmonės produkcijos ar pas-
laugų dalį rinkoje ir trečiųjų asmenų teises į tokią įmonę) (3 punktas); privatizavimo
sąlygos (4 punktas).
Taigi įstatymu Vyriausybei buvo suteikta teisė nustatyti papildomus, palyginti su
nustatytaisiais Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme, atskirų objektų
privatizavimo programų sudarymo reikalavimus.
6.8. Minėta ir tai, kad akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ akcijos buvo privati-
zuojamos pagal Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimo Nr. 443 1 punktu pa-
tvirtintus Įmonių, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos
objektai, akcijų privatizavimo nuostatus, kurie reglamentuoja valstybei ar savivaldy-
bei nuosavybės teise priklausančių akcijų valstybės ar savivaldybės kontroliuojamo-
se įmonėse, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai,
parengimo privatizuoti specifi nes sąlygas ir privatizavimo vykdymą derinant Valsty-
bės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme numatytus privatizavimo būdus.
Įmonių, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objek-
tai, akcijų privatizavimo nuostatų 20 punkte nustatyta, kad Turto fondas ir konkurso
komisija, rengdami įmonės akcijų privatizavimo programą, turi išnagrinėti su įmo-
nės akcijų privatizavimu susijusias problemas, identifi kuoti ir analizuoti prieš objekto
privatizavimą bei privatizavimo metu spręstinus klausimus ir inter alia nustatyti:
„20.3. fi nansinius, techninius, vadybinius ir kitus įmonės poreikius bei reikala-
vimus investicijoms ir įmonės veiklos plėtotei, kuriuos turėtų patenkinti strateginis
investitorius. Šie reikalavimai investitoriui gali būti įtraukti į objekto privatizavimo
sąlygas ir (ar) naudojami kaip vertinimo kriterijai vertinant potencialių pirkėjų tech-
ninius pasiūlymus.“
Taigi Vyriausybė, naudodamasi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo
įstatymo 10 straipsnio 5 dalimi jai suteikta teise, nustatė įmonių, kurios yra svarbūs
infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai, parengimo privatizuoti speci-
fi nes sąlygas.
6.9. Kaip minėta, Privatizavimo komisija 2002 m. gegužės 24 d., vadovauda-
masi Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 443 „Dėl Įmonių, kurios
yra svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai, akcijų privatiza-
vimo nuo statų patvirtinimo“, pritarė „akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei
nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketo privatizavimo programos
projektui (gamtinių dujų tiekėjams)“; privatizavimo programos skyriuje „Privatizavi-
mo sąlygos“ inter alia buvo nustatyta, kad potencialus pirkėjas ne trumpesniam kaip
10 metų laikotarpiui turi užtikrinti dujų tiekimą, tenkinantį šalies gamtinių dujų po-
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 105
reikį ne mažiau kaip 70 procentų, ir pasiūlyti priimtiną tiekiamų gamtinių dujų kai-
nos formulę (1 punktas).
Šios privatizavimo programos skyriuje „Potencialiems pirkėjams taikomi kvali-
fi kaciniai kriterijai ir sąlygos“ inter alia buvo nustatyta: „Potencialus pirkėjas – Gam-
tinių dujų tiekėjas turi būti subjektas, kuris tiekia gamtines dujas AB „Lietuvos dujos“
ar kitoms įmonėms Lietuvoje ir kuris tiesiogiai arba per kontroliuojamus subjektus
kontroliuoja bei eksploatuoja gamtinių dujų išteklius ir gamtinių dujų transportavi-
mo infrastruktūrą, reikalingą efektyviai vykdyti jo tiekimo įsipareigojimus, bei tai
įrodo.“
Minėta ir tai, kad Vyriausybė 2002 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 846 „Dėl pri-
tarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių
34 procentų akcijų paketo privatizavimo programai, numatančiai parduoti jį viešo
konkurso būdu gamtinių dujų tiekėjams“, vadovaudamasi Valstybės ir savivaldybių
turto privatizavimo įstatymo (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dali-
mi ir Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 443 „Dėl Įmonių, kurios yra
svarbūs infrastruktūros ar dominuojantys ūkio šakos objektai, akcijų privatizavimo
nuostatų patvirtinimo“, pritarė akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosa-
vybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketo privatizavimo programai, kurio-
je numatyta parduoti jį viešo konkurso būdu gamtinių dujų tiekėjams.
6.10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste darytinos šios su Vy-
riausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 3, 4 punktuose nustatytu teisiniu regu-
liavimu susijusios išvados:
– teisinis reguliavimas, nustatytas Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo
Nr. 22 3, 4 punktuose, yra grindžiamas atitinkamomis akcinės bendrovės „Lietuvos
dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketo privatiza-
vimo programos, kurioje numatyta parduoti jį viešo konkurso būdu gamtinių dujų
tiekėjams, nuostatomis;
– valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketo privatizavi-
mo programa, kurioje numatyta parduoti jį viešo konkurso būdu gamtinių dujų tie-
kėjams, grindžiama atitinkamomis Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimo
Nr. 443 1 punktu patvirtintų Įmonių, kurios yra svarbūs infrastruktūros ar dominuo-
jantys ūkio šakos objektai, akcijų privatizavimo nuostatų nuostatomis;
– Vyriausybės 1998 m. balandžio 14 d. nutarimas Nr. 443 ir juo patvirtinti nuo-
statai grindžiami Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straips-
nio 5 dalimi.
Vadinasi, teisinis reguliavimas, nustatytas Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nuta-
rimo Nr. 22 3, 4 punktuose, atitiko įstatymo nustatytus reikalavimus.
Taigi Vyriausybė, savo 2004 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 22 pritardama akci-
nės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procen-
tų akcijų pardavimui atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“ ir įgaliodama valstybės
įmonės Valstybės turto fondo generalinį direktorių Vyriausybės vardu pasirašyti ak-
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆106
cijų pirkimo–pardavimo sutartį bei jos priedus, kartu įpareigojo valstybės įmonę
Valstybės turto fondą iki nuosavybės teisių į akcijas perdavimo pateikti Vyriausybei
pritarti ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos
dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ projektą bei nustatė svarbiausias
šios sutarties sąlygas: atviroji akcinė bendrovė „Gazprom“ turėjo įsipareigoti gamti-
nes dujas tiekti tokiais kiekiais, kad tai tenkintų ne mažiau kaip 70 procentų bendro
Lietuvos Respublikos vartotojų poreikio; gamtinių dujų kaina turėjo būti nustato-
ma pagal formulę, nurodytą galiojančioje dujų tiekimo sutartyje, o ši formulė galėjo
būti keičiama sutarties šalių susitarimu atsižvelgiant į alternatyvaus kuro kainų di-
namiką Lietuvos Respublikoje; dujos turėjo būti tiekiamos nuo artimiausio po šios
sutarties sudarymo pusmečio pradžios. Toks teisinis reguliavimas atitiko įstatymo
nustatytus reikalavimus; juo Vyriausybė siekė užtikrinti, kad gamtinės dujos Lietu-
vai būtų tiekiamos ilgą laiką ir kad jų kaina būtų nustatyta atsižvelgiant į alternaty-
vaus kuro kainas.
Vadinasi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėjų ginčijamame Vyriausybės
2004 m. sausio 9 d. nutarime Nr. 22 nustatytu teisiniu reguliavimu buvo nepaisoma
konstitucinio imperatyvo reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos
gerovei, buvo sudarytos prielaidos pažeisti vartotojų interesus.
6.11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės
2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos du-
jos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo
sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ 1, 2 punktai
ta apimtimi, kuria Vyriausybė pritarė akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei
nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pardavimui atvirajai akcinei bend-
rovei „Gazprom“ ir įgaliojo valstybės įmonės Valstybės turto fondo generalinį direk-
torių Vyriausybės vardu pasirašyti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį bei jos priedus,
neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 5 dalims.
7. Minėta, kad pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Seimas ginčija Vyriausybės
2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų atitiktį inter alia konstituciniam tei-
sinės valstybės principui.
7.1. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad vals-
tybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisės aktus, privalo vadovau-
tis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Konstitucinis Teismas taip pat
yra konstatavęs, jog teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai,
kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai
bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją, kad valstybės valdžią vykdančios ir kitos
valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei; teisinės vals-
tybės principas suponuoja ir tai, kad valstybės valdžią vykdančios institucijos negali
viršyti Konstitucijoje joms nustatytų įgaliojimų, kad viena valstybės valdžios institu-
cija negali įsiterpti į kitai valstybės valdžios institucijai Konstitucijoje nustatytus įga-
liojimus.
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 107
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisi-
nės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįs-
tatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir
Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais,
kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas
aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo. Konstitucinis Teis-
mas taip pat yra konstatavęs, kad jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis
reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas įsta-
tymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis teisinės valstybės principas ir Konstituci-
jos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta,
kad valdžios galias riboja Konstitucija; taip pat galėtų būti pažeistas konstitucinis val-
džių padalijimo principas (2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2009 m.
balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai).
7.2. Pareiškėjai savo abejones dėl Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo
Nr. 22 1, 2 punktų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia tuo,
kad šiuo nutarimu buvo pritarta visuomenei nežinomo turinio sutarčiai ir taip buvo
pažeistas viešumo principas, be to, minėtos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nuta-
rimo nuostatos atitinkama apimtimi prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės
principui dar ir dėl to, kad jos prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3,
5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai.
7.3. Sprendžiant, ar Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai
ta apimtimi, kuria Vyriausybė pritarė akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei
nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pardavimui atvirajai akcinei bend-
rovei „Gazprom“ ir įgaliojo valstybės įmonės Valstybės turto fondo generalinį direk-
torių Vyriausybės vardu pasirašyti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį bei jos priedus,
neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip mi-
nėta, Vyriausybės pritarimas atitinkamam sutarties projektui vertintinas tik kaip lei-
dimas sudaryti sandorį (kurio sąlygos, kaip komercinėje praktikoje įprasta, tokiais
atvejais nėra viešinamos), o ne jo sudarymas, toks sutarties projektas netraktuotinas
kaip kokį nors teisinį reguliavimą įtvirtinanti šio teisės akto dalis, kuri galėtų turėti
tokią pat teisinę galią, kaip ir kitos šio Vyriausybės nutarimo dalys; toks sutarties pro-
jektas apskritai nėra teisės aktas.
Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad galioja tik paskelbti įstaty-
mai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje
vartojama sąvoka „įstatymai“, atsižvelgiant į konstitucinį reikalavimą, kad teisė nega-
li būti nevieša, negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip ap-
imanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (Konstitucinio Teismo
2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 9 d. nutarimai). Konstitu-
cinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis reikalavimas, jog galioja tik tie
teisės aktai, kurie yra paskelbti, yra neatsiejamas ir nuo konstitucinio teisinės valsty-
bės principo, jis yra vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elemen-
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆108
tų – svarbi teisinio tikrumo prielaida (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d.,
2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai).
Pažymėtina, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. 22, kurio 1,
2 punktais inter alia pritarta akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavy-
bės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tarp valstybės
įmonės Valstybės turto fondo, veikiančio Vyriausybės vardu, ir atvirosios akcinės bend-
rovės „Gazprom“ projektui, šios sutarties priedų projektams ir valstybės įmonės Vals-
tybės turto fondo generalinis direktorius įgaliotas šią sutartį ir jos priedus pasirašyti,
buvo ofi cialiai paskelbtas (Žin., 2004, Nr. 8-185), tačiau sutarties projektas ir jos priedų
projektai, kuriems Vyriausybė pritarė minėtu nutarimu, ofi cialiai nebuvo paskelbti.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad
konstitucinio reikalavimo, jog teisė negali būti nevieša, privalu laikytis ir leidžiant
Vyriausybės aktus, kuriais pritariama privatizavimo sutartims. Minėtas konstitucinis
reikalavimas reiškia ne tik tai, kad Vyriausybės nutarimas, kuriuo pritariama svar-
biausių Lietuvos ūkio objektų privatizavimo sutarčių, jų priedų projektams, turi būti
ofi cialiai paskelbtas, bet ir tai, kad tokiame Vyriausybės nutarime turi būti ne tik for-
malus pritarimas sutarties, jos priedų projektams, bet ir inter alia konstatuota sutar-
ties projekto, kuriam pritariama, nuostatų atitiktis objekto privatizavimo programoje
numatytoms privatizavimo sąlygoms, nurodytos principinės sutarties nuostatos, kaip
antai sutarties tikslas, objektas, esminiai valstybės įsipareigojimai. Kita vertus, nega-
lima nepaisyti komercinėje praktikoje nusistovėjusio konfi dencialumo reikalavimo,
kad tam tikros sutarties sąlygos nėra viešinamos. Kartu pažymėtina ir tai, kad tais
atvejais, kai sutarties šalis yra valstybė, sutarties, inter alia privatizavimo sutarties,
sąlygų neviešinimas turi būti konstituciškai pagrįstas: paprastai sutarties sąlygos gali
būti neviešinamos siekiant apsaugoti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.
Šiame nutarime konstatuota: pagal įstatymuose ir kituose Seimo aktuose nusta-
tytą teisinį reguliavimą Vyriausybė turėjo įgaliojimus spręsti dėl akcinės bendrovės
„Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių akcijų pardavimo; priim-
dama sprendimą parduoti 34 procentus valstybei nuosavybės teise priklausančių
akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ akcijų atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“
Vyriausybė laikėsi įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos tvarkos; akcinės bendrovės
„Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketo
privatizavimo programoje buvo numatyta parduoti jį viešo konkurso būdu gamtinių
dujų tiekėjams; šioje programoje buvo numatyti potencialiems pirkėjams taiko-
mi kvalifi kaciniai kriterijai ir sąlygos, taip pat privatizavimo sąlygos; privatizavimo
prog rama buvo vieša, paskelbta Informaciniame privatizavimo biuletenyje, 2002 m.,
Nr. 7; Vyriausybė, ginčijamu nutarimu pritardama Akcijų pirkimo–pardavimo sutar-
ties ir jos priedų projektams, kartu įpareigojo valstybės įmonę Valstybės turto fondą
iki nuosavybės teisių į akcijas perdavimo pateikti Vyriausybei pritarti ilgalaikės gam-
tinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios ak-
cinės bendrovės „Gazprom“ projektą bei nustatė svarbiausias šios sutarties sąlygas.
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 109
Taip ji siekė užtikrinti, kad gamtinės dujos Lietuvai būtų tiekiamos ilgą laiką ir kad jų
kaina būtų nustatyta atsižvelgiant į alternatyvaus kuro kainas.
Šiame nutarime minėta, kad jokiame įstatyme nėra nustatyta, koks turtinis įsipa-
reigojimas, galintis kilti iš valstybei nuosavybės teise priklausančio turto privatizavi-
mo sutarčių, laikytinas valstybės esminiu turtiniu įsipareigojimu.
Taigi nors Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties projektas ir jos priedų projektai,
kuriems Vyriausybė pritarė 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1 punktu, ofi cialiai
nebuvo paskelbti, tam tikra dalis šios sutarties sąlygų buvo žinomos iš šio ir kitų pa-
skelbtų teisės aktų.
7.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės
2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos du-
jos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo
sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ 1, 2 punktai
ta apimtimi, kuria Vyriausybė pritarė akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei
nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pardavimui atvirajai akcinei bend-
rovei „Gazprom“ ir įgaliojo valstybės įmonės Valstybės turto fondo generalinį direk-
torių Vyriausybės vardu pasirašyti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį bei jos priedus,
neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Minėta, kad pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Seimas prašo ištirti, ar Konsti-
tucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui neprieštarauja Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas
Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lie-
tuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“.
8.1. Minėta, kad Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 292 nustatyta:
„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutari-
mo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės
teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties
priedų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ (Žin., 2004, Nr. 8-185) 3 ir 4 punk-
tais, Lietuvos Respublikos Vyriausybė n u t a r i a:
Pritarti ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lie-
tuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto nuosta-
toms, atitinkančioms sąlygas, nustatytas akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei
nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų paketo privatizavimo programos
privatizavimo sąlygų 1 punkte ir akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuo-
savybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, suda-
rytos tarp valstybės įmonės Valstybės turto fondo ir atvirosios akcinės bendrovės
„Gazprom“, 7.4 straipsnyje.“
8.2. Minėta ir tai, kad Privatizavimo komisija 2002 m. gegužės 24 d. pritarė „ak-
cinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 pro-
centų akcijų paketo privatizavimo programos projektui (gamtinių dujų tiekėjams)“.
Šios programos skyriaus „Privatizavimo sąlygos“ 1 punkte buvo nustatyta, kad po-
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆110
tencialus pirkėjas ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui turi užtikrinti dujų tie-
kimą, tenkinantį šalies gamtinių dujų poreikį ne mažiau kaip 70 procentų, ir pasiūlyti
priimtiną tiekiamų gamtinių dujų kainos formulę.
8.3. Pažymėtina, kad Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 priim-
tas vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 3, 4 punktais, ku-
riuose, kaip minėta, nustatyta:
„3. Valstybės įmonė Valstybės turto fondas iki nuosavybės teisių į akcijas per-
davimo turi pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei pritarti ilgalaikės gamtinių
dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės
bend rovės „Gazprom“ (t. y. galiojančios dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendro-
vės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ pakeitimo ir galioji-
mo pratęsimo ne mažiau kaip iki 2014 metų įskaitytinai) projektą.
4. Šio nutarimo 3 punkte nurodytoje ilgalaikėje dujų tiekimo sutartyje turi būti
nustatytos šios svarbiausios sąlygos:
4.1. Atviroji akcinė bendrovė „Gazprom“ įsipareigoja tiesiogiai tiekti akcinei
bend rovei „Lietuvos dujos“ gamtines dujas tokiais kiekiais, kad tai tenkintų ne ma-
žiau kaip 70 procentų bendro Lietuvos Respublikos vartotojų poreikio, pareikšto ak-
cinės bendrovės „Lietuvos dujos“ (išskyrus tiekimą akcinei bendrovei „Achema“ ir
uždarajai akcinei bendrovei „Kauno termofi kacinė elektrinė“).
4.2. Gamtinių dujų kaina turi būti nustatoma pagal formulę, nurodytą galiojan-
čioje dujų tiekimo sutartyje, sudarytoje tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir
atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“; ši formulė gali būti keičiama sutarties šalių
susitarimu atsižvelgiant į alternatyvaus kuro kainų dinamiką Lietuvos Respublikoje.
4.3. Ilgalaikėje gamtinių dujų tiekimo sutartyje numatytais kiekiais gamtinės du-
jos turi būti tiekiamos nuo artimiausio po šios sutarties sudarymo pusmečio pra-
džios.“
8.4. Taigi Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 priimtas įgyvendinant
Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 3 punkto nuostatas; Dujų tiekimo su-
tarties papildymo projekte, kuriam Vyriausybė pritarė 2004 m. kovo 18 d. nutarimu
Nr. 292, turėjo būti nustatyti 1999 m. gruodžio 16 d. tarp atvirosios akcinės bendrovės
„Gazprom“ ir akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ sudarytos sutarties Nr. 1GLi-2000
dėl gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos į Lietuvos Respubliką 2000–2005 metais apimčių
bei sąlygų pakeitimai ir papildymai, kurie atitiktų Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nu-
tarimo Nr. 22 4 punkte nustatytus reikalavimus bei svarbiausias sąlygas, taip pat Pri-
vatizavimo programos privatizavimo sąlygų 1 punkte ir Akcijų pirkimo–pardavimo
sutarties 7.4 straipsnyje nustatytas sąlygas.
8.5. Minėta, kad Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 3, 4 punktuo-
se, kuriais vadovaudamasi Vyriausybė priėmė 2004 m. kovo 18 d. nutarimą Nr. 292,
nustatytas teisinis reguliavimas atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus.
8.6. Minėta, kad Vyriausybė pagal Konstituciją, kaip ne kartą yra konstatavęs
Konstitucinis Teismas, yra saistoma ir savo pačios priimtų nutarimų. Minėta ir tai,
◆ DĖL AB „LIETUVOS DUJOS“ 34 PROC. AKCIJŲ PAKETO PRIVATIZAVIMO 111
kad Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimas Nr. 292 priimtas įgyvendinant Vy-
riausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 3 punkto nuostatas.
Konstatavus, kad teisinis reguliavimas, nustatytas Vyriausybės 2004 m. sausio
9 d. nutarimo Nr. 22 3, 4 punktuose, atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus, taip pat
konstatuotina, kad įstatymų nustatytus reikalavimus atitiko ir teisinis reguliavimas,
nustatytas Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nutarime Nr. 292.
8.7. Pareiškėjai – Seimo narių grupė ir Seimas, ginčydami Vyriausybės 2004 m.
kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 atitiktį Konstitucijai, nurodo tuos pačius argumentus,
kaip ir ginčydami Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktų ati-
tiktį Konstitucijai.
8.8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Vyriausybės 2004 m.
sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria Vyriausybė pritarė akci-
nės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų
akcijų pardavimui atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“ ir įgaliojo valstybės įmonės
Valstybės turto fondo generalinį direktorių Vyriausybės vardu pasirašyti akcijų pir-
kimo–pardavimo sutartį bei jos priedus, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui,
46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės
principui. Šiame nutarime taip pat konstatuota, kad teisinis reguliavimas, nustaty-
tas Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 3, 4 punktuose, taip pat 2004 m.
kovo 18 d. nutarime Nr. 292 atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus.
8.9. Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad
Konstitucijos 5 straipsniui, 46 straipsnio 3, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstitu-
ciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja ir Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d.
nutarimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bend ro-
vės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“.
9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad svars-
tytina teisinis reguliavimas ir jo pagrindu susiformavusi praktika, kai privatizavimo
sutarčių projektus svarsto Vyriausybė in corpore ir priima sprendimus pritarti tokių
sutarčių ir jų priedų projektams, pavedant konkrečiam pareigūnui Vyriausybės var-
du pasirašyti tokias sutartis. Tai iš esmės sudaro prielaidas nuasmeninti atsakomybę
už galimai padarytus pažeidimus.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-
tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-
vos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutari-
mo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės
teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties
priedų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ (Žin., 2004, Nr. 8-185) 1, 2 punktai
ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė akcinės bendrovės „Lie-
2010 m. vasario 26 d. nutarimas ◆112
tuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pardavimui
atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“ ir įgaliojo valstybės įmonės Valstybės turto
fondo generalinį direktorių Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu pasirašyti ak-
cijų pirkimo–pardavimo sutartį bei jos priedus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nuta-
rimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendro-
vės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“
(Žin., 2004, Nr. 42-1386) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Pranas Kuconis
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Romualdas Kęstutis Urbaitis
Paskelbta: Valstybės žinios, 2010, Nr. 25-1179.
113
LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO
PRANEŠIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. SAUSIO
9 D. NUTARIMO NR. 22 „DĖL PRITARIMO AKCINĖS BENDROVĖS
„LIETUVOS DUJOS“ VALSTYBEI NUOSAVYBĖS TEISE PRIKLAUSANČIŲ
34 PROCENTŲ AKCIJŲ PIRKIMO–PARDAVIMO SUTARTIES, ŠIOS
SUTARTIES PRIEDŲ, TAIP PAT AKCININKŲ SUTARTIES PROJEKTAMS“
1, 2 PUNKTŲ, LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M.
KOVO 18 D. NUTARIMO NR. 292 „DĖL ILGALAIKĖS GAMTINIŲ DUJŲ
TIEKIMO SUTARTIES TARP AKCINĖS BENDROVĖS „LIETUVOS DUJOS“
IR ATVIROSIOS AKCINĖS BENDROVĖS „GAZPROM“ PAPILDYMO
PROJEKTO“ GALIOJIMO ATSTATYMO
2010 m. vasario 26 d.
Vilnius
2009 m. gegužės 19 d. „Valstybės žiniose“ (Žin., 2009, Nr. 58-2252) buvo ofi cia-
liai paskelbtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas,
kad iki bus paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje sustabdomas Lie-
tuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo
akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 pro-
centų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų
sutarties projektams“ 1 ir 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo
18 d. nutarimo Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės
bendrovės „Lietuvos Dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo
projekto“ galiojimas.
Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Res-
publikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės
bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų ak-
cijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akcininkų sutarties
projektams“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nuta-
rimo Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendrovės
„Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“ ati-
tikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame nutarta:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutari-
mo Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės
teise priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties
2010 m. vasario 26 d. pranešimas ◆114
priedų, taip pat akcininkų sutarties projektams“ (Žin., 2004, Nr. 8-185) 1, 2 punktai
ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė akcinės bendrovės „Lie-
tuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių 34 procentų akcijų pardavimui
atvirajai akcinei bendrovei „Gazprom“ ir įgaliojo valstybės įmonės Valstybės turto
fondo generalinį direktorių Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu pasirašyti ak-
cijų pirkimo–pardavimo sutartį bei jos priedus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 18 d. nuta-
rimas Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp akcinės bendro-
vės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papildymo projekto“
(Žin., 2004, Nr. 42-1386) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straips-
nio 3 dalimi,
p r a n e š u, kad nuo Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutarimo „Dėl
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 22 „Dėl prita-
rimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise priklausančių
34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų, taip pat akci-
ninkų sutarties projektams“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m.
kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutarties tarp ak-
cinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom“ papil-
dymo projekto“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ofi cialaus paskelbimo
dienos atstatomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 9 d. nutarimo
Nr. 22 „Dėl pritarimo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ valstybei nuosavybės teise
priklausančių 34 procentų akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, šios sutarties priedų,
taip pat akcininkų sutarties projektams“ 1, 2 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriau-
sybės 2004 m. kovo 18 d. nutarimo Nr. 292 „Dėl ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo
sutarties tarp akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ir atvirosios akcinės bendrovės
„Gazprom“ papildymo projekto“ galiojimas.
Pirmininkas Kęstutis Lapinskas
Paskelbta: Valstybės žinios, 2010, Nr. 25-1180.
115
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1997 M. SPALIO 23 D.
NUTARIMO NR. 1154 „DĖL VALSTYBINĖS REIKŠMĖS MIŠKŲ PLOTŲ
PATVIRTINIMO“ (2004 M. LAPKRIČIO 3 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS
PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ
ATKŪRIMO ĮSTATYMO 4 STRAIPSNIO 2 DALIAI (2001 M. RUGPJŪČIO
3 D. REDAKCIJA), 5 STRAIPSNIO 2 DALIES 1 PUNKTUI
(2004 M. KOVO 23 D. REDAKCIJA)
2010 m. kovo 9 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-
mo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio
Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Ta-
minsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovei
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės departamento Teisės taikymo sky-
riaus vedėjai Agnei Murauskaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje
2010 m. kovo 2 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 25/2007 pagal pareiš-
kėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-28/2007) ištir-
ti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 1370
„Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl
valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ ta apimtimi, kuria žemės
sklypas, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises natūra, pagal Aplinkos minis-
terijos parengtas schemas buvo priskirtas prie valstybinės reikšmės miškų plotų, ne-
prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos
piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straips-
nio 2 daliai, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nagrinėjo administ-
racinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį
Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 1370
2010 m. kovo 9 d. nutarimas ◆116
„Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl
valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ ta apimtimi, kuria, pasak
pareiškėjo, buvusio savininko A. M. žemė, kuri Palangos miesto savivaldybės tarybos
2003 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 75 pažymėta kaip laisva (neužstatyta) ir kuriai
Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 16 d. įsa-
kymu Nr. A1-4.1.-359 patvirtinti natūra grąžinamos žemės sklypo Vanagupės g. 46,
Palangoje, planas, dydis, ribos, apribojimai ir vertė pagal Aplinkos ministerijos pa-
rengtas schemas, buvo priskirta prie valstybinės reikšmės miškų plotų, neprieštarau-
ja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui.
II
Pareiškėjo – Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas
tuo, kad piliečiui prašant priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą
Palangos mieste šis sklypas buvo įtrauktas į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašus,
patvirtintus Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Res-
publikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikš-
mės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“. Pareiškėjui kilo abejonė, ar Vyriausybė
šiuo nutarimu pagrįstai priskyrė iki nacionalizacijos piliečio A. M. nuosavybės tei-
se valdytą žemę prie valstybinės reikšmės miškų plotų nepriėmus sprendimo dėl pre-
tendento pateikto prašymo atkurti nuosavybės teises į šią žemę. Pareiškėjas mano,
kad šią žemę Vyriausybės nutarimu priskyrus prie valstybinės reikšmės miškų plo-
tų iš pretendento buvo atimta galimybė atkurti nuosavybės teises į šią žemę, todėl
abejoja, ar toks šiame Vyriausybės nutarime nustatytas teisinis reguliavimas neprieš-
tarauja Konstitucijos 23 straipsniui (nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo
įstatymai ir nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės
poreikiams ir teisingai atlyginama), Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą-
jį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (žemė grąžinama natūra turėtoje vie-
toje), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (nuosavybės teisės į žemę atkuriamos grąžinant
natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, kurios planus Vyriausybės nustatyta
tvarka tvirtina savivaldybės administracijos direktorius).
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens –
Vyriausybės atstovės A. Murauskaitės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad
ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijai ir minėtoms Piliečių nuo-
savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatoms.
Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovės A. Murauskaitės pozicija grindžia-
ma šiais argumentais.
1. Iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktų Lietuvos Respublikos miškų
valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento, papildo-
mos grafi nės bei vaizdinės medžiagos matyti, kad ginčijamame žemės sklype yra miš-
◆ DĖL MIŠKŲ GRĄŽINIMO PALANGOS MIESTE 117
kas (Kretingos miškų urėdijos Palangos girininkijos Palangos miesto savivaldybės
miškų 105 kvartalo 28 taksacinis sklypas (toliau – ir Palangos miesto savivaldybės
miškų 105 kvartalo 28 taksacinis sklypas), kuris Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d.
nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nuta-
rimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo
priskirtas prie valstybinės reikšmės miškų plotų. Pateikti taksaciniai rodikliai bei
vaizdinė medžiaga rodo, kad sklype augantis miškas atitinka Lietuvos Respublikos
miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytus miško kriterijus: tai yra ne mažesnis
kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietė-
je brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat iš-
retėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės,
degavietės, aikštės). Nurodytasis miškas yra Palangos miesto teritorijoje, todėl jis pri-
skiriamas miesto miško kategorijai, o pagal Miškų įstatymo 5 straipsnį miestų miškai
yra valstybinės reikšmės miškai.
2. Miestų miškai turi ypatingą ekologinę reikšmę. Jie gerina miestų aplinkos ko-
kybę, mažina neigiamą poveikį aplinkai. Miestų miškai taip pat atlieka svarbią socia-
linę ir rekreacinę funkcijas, užtikrindami kokybišką visuomenės poilsį urbanizuotose
teritorijose. Teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatytas nuosavybės teisių atkūrimo į
miesto miškus ribojimas, siekiama apsaugoti kitas Konstitucijos ginamas vertybes
(gamtos išteklius, aplinką), todėl tokie ribojimai yra teisėti ir būtini.
3. Vyriausybei įgyvendinant įstatymu jai suteiktus įgaliojimus tvirtinti valstybi-
nės reikšmės miškų plotų schemas, dėl miesto miškų įtraukimo į tokią schemą nepa-
keičiamas miesto teritorijoje esančio miško statusas, jam taikomas teisinis režimas.
Net jeigu Vyriausybė mieste esančios ir miško kriterijus atitinkančios teritorijos ne-
įtrauktų į valstybinės reikšmės miškų plotų schemas, tokia teritorija pagal Miškų
įstatymą būtų laikoma valstybinės reikšmės mišku, kuris yra išimtinė valstybės nuo-
savybė, ir nuosavybės teisės į ją negalėtų būti atkuriamos.
IV
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė
A. Murauskaitė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumen-
tus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Vy-
riausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vy-
riausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų
plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, buvusio savininko
A. M. žemė, kuri Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 13 d. spren-
2010 m. kovo 9 d. nutarimas ◆118
dimu Nr. 75 pažymėta kaip laisva (neužstatyta) ir kuriai Palangos miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus 2004 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. A1-4.1.-359 patvirtin-
ti natūra grąžinamos žemės sklypo Vanagupės g. 46, Palangoje, planas, dydis, ribos,
apribojimai ir vertė pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas, buvo priskirta
prie valstybinės reikšmės miškų plotų, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Pi-
liečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio
2 daliai, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui.
2. Vyriausybė 2004 m. lapkričio 3 d. priėmė nutarimą Nr. 1370 „Dėl Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės
reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojo 2004 m. lapkričio 7 d.).
Šiuo Vyriausybės nutarimu buvo nustatyta:
„1. Pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimą
Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (Žin., 1997, Nr. 97-2451;
2002, Nr. 54-2121; 2003, Nr. 74-3443; 2004, Nr. 26-815, Nr. 143-5233):
1.1. Išdėstyti 1 punktą taip:
„1. Patvirtinti 1093,71 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotus (pride-
dama) pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas.“
1.2. Išdėstyti nauja redakcija nurodytuoju nutarimu patvirtintus valstybinės
reikšmės miškų plotus (pridedama).
2. Pavesti Aplinkos ministerijai pateikti 1 punkte nurodytas schemas apskričių
viršininkams ir kitoms suinteresuotoms institucijoms.“
3. Taigi Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Res-
publikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikš-
mės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeistos atitinkamos Vyriausybės
1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 (2004 m. rugsėjo 23 d. redakcija) nuostatos,
inter alia buvo naujai patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai.
Darytina išvada, kad pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijos 23 straipsniui
ir atitinkamiems Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo straipsniams neprieštarauja Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas
Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d.
redakcija) (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 (2004 m.
lapkričio 3 d. redakcija).
4. Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 (2004 m. lapkričio 3 d.
redakcija) turi sudedamąją dalį „Valstybinės reikšmės miškų plotai“, kurioje inter alia
Palangos miesto savivaldybei buvo patvirtinti 3,33 tūkst. hektarų valstybinės reikš-
mės miškų plotai (19 pastraipa).
5. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas nenurodo, kurios
redakcijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-
mo 4 straipsnio 2 daliai ir 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui, jo manymu, ginčijamas Vy-
riausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija)
(atitinkama apimtimi) prieštarauja; iš prašymo argumentų ir bylos medžiagos maty-
◆ DĖL MIŠKŲ GRĄŽINIMO PALANGOS MIESTE 119
ti, kad tai – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo
4 straipsnio 2 dalis (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas
(2004 m. kovo 23 d. redakcija).
6. Kaip matyti iš konstitucinės justicijos byloje esančios medžiagos, inter alia
iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos, kuri pagal Lietuvos Respublikos Vyriausy-
bės 2003 m. spalio 9 d. nutarimo Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų vals-
tybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ 2 punktu patvirtintų Lietuvos
Respub likos miškų valstybės kadastro nuostatų 15 punktą yra kadastro tvarkymo įs-
taiga, pateikto 2007 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro
valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento Nr. P0707-0013, Vyriausybės
1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) Palangos
miesto savivaldybei patvirtinti 3,33 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotai
apėmė ir sklypą, esantį Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksaci-
niame sklype, į kurio dalį siekiama atkurti nuosavybės teises natūra.
7. Taigi Konstitucinis Teismas tirs, ar Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutari-
mas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkri-
čio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria Palangos miestui patvirtinti (pagal atitinkamą
Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 3,33 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės
miškų plotai apima ir Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinį
sklypą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išliku-
sį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d.
redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija).
8. Pažymėtina, kad tai, ar konkretus asmuo pagrįstai pretenduoja atkurti nuosa-
vybės teises į minėtą ginčijamą sklypą, nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės
justicijos byloje. Šiuos klausimus spręsti priklauso atitinkamą nuosavybės teisių
atkūrimo bylą nagrinėjančio teismo jurisdikcijai.
II
Dėl Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikš-
mės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) ta apimtimi, ku-
ria Palangos miestui patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą
schemą) 3,33 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotai apima ir Palangos
miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinį sklypą, atitikties Piliečių nuo-
savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai
(2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo
23 d. redakcija).
1. Pareiškėjo manymu, Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154
„Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d. redak-
cija) atitinkama apimtimi prieštarauja inter alia Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d.
redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija) dėl to, kad
2010 m. kovo 9 d. nutarimas ◆120
ginčijamu Vyriausybės nutarimu Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo
28 taksacinį sklypą prie valstybinės reikšmės miškų priskyrus nepriėmus sprendimo
dėl pretendento pateikto prašymo atkurti natūra nuosavybės teises į šią žemę, pasak
pareiškėjo, iš pretendento buvo atimta galimybė įgyvendinti šią teisę.
2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pirmiausia būtina išsi-
aiškinti miško sąvoką, taip pat valstybinės reikšmės miškų sampratą, Palangos miesto
savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinio sklypo paskirtį ir statusą.
3. 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę galiojo 1979 m.
birželio 21 d. priimtas Lietuvos Respublikos miškų kodeksas, pagal kurio 1 straipsnį
šis kodeksas reguliavo miškų santykius, o pagal šio kodekso 28 straipsnio 1 dalį vals-
tybinės reikšmės miškai buvo skirstomi į pirmąją, antrąją ir trečiąją grupes. Minėto
kodekso 28 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad „pirmajai grupei priklauso miš-
kai, kurie atlieka pirmiausia šias funkcijas: <...> sanitarines-higienines ir sveikatin-
gumo (miestų miškai, <...>)“.
4. Lietuvos Respublikos Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė Lietuvos Respub-
likos miškų įstatymą (įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d.). Pagal Miškų įstatymo (1994 m.
lapkričio 22 d. redakcija) 27 straipsnį, įsigaliojus šiam įstatymui, neteko galios Miš-
kų kodeksas.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog požymiai,
pagal kuriuos atitinkamas žemės sklypas yra laikomas mišku, buvo nustatyti Miškų
įstatymo (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija) 3 straipsnio 3 dalyje: miškas – ne mažes-
nis kaip 0,1 hektaro, apaugęs medžiais ir kita miško augalija arba laikinai jos netekęs
(kirtavietės, degimvietės) žemės plotas. Miškų įstatymas (1994 m. lapkričio 22 d. re-
dakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau jame nustatytas minė-
tas teisinis reguliavimas iki 2001 m. liepos 1 d. nepakito.
Seimas 2001 m. balandžio 10 d. priėmė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo
pakeitimo įstatymą, pagal kurio 1 straipsnį Miškų įstatymas (1994 m. lapkričio 22 d.
redakcija) buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Naujos redakcijos Miškų įsta-
tymas pagal tą pačią dieną priimtą Lietuvos Respublikos miškų įstatymo įgyvendini-
mo įstatymo 1 straipsnį įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. Pagal Miškų įstatymo (2001 m.
balandžio 10 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalį miškas – ne mažesnis kaip 0,1 hektaro
žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiu-
je siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus
veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Miš-
kų įstatymas (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba)
papildomas, tačiau jame nustatytas minėtas teisinis reguliavimas nepakito.
5. Konstitucinės justicijos bylos medžiaga, inter alia kompetentingų valstybės
institucijų pateikti duomenys, leidžia konstatuoti, kad buvusio savininko A. M. že-
mės dalis, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises natūra:
– patenka į Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinį skly-
pą, kuris Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respub-
◆ DĖL MIŠKŲ GRĄŽINIMO PALANGOS MIESTE 121
likos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės
miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ yra priskirtas prie valstybinės reikšmės miškų
plotų (Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2007 m. liepos 31 d. raštas Nr. 576 „Dėl in-
formacijos pateikimo“, Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2007 m. liepos 30 d. Lietu-
vos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos
fragmentas Nr. P0707-0013);
– Palangos miesto teritorijai buvo priskirta dar 1970 m. (Lietuvos TSR Aukščiau-
siosios Tarybos Prezidiumo 1970 m. birželio 30 d. įsakas „Dėl Kretingos rajono Šven-
tosios apylinkės panaikinimo ir Palangos miesto ribų nustatymo“; Palangos miesto
savivaldybės 2010 m. vasario 22 d. raštas Nr. (19.4)-D3-472 „Dėl informacijos patei-
kimo konstitucinės justicijos bylai“).
6. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis, Palangos miesto
savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksaciniame sklype auga medynas, kurio amžius
yra 55 metai, medžių aukštis – 19 metrų, miško plotas – 0,6 hektaro, medyno tipas –
miško parkai, jo tankumas – vidutinis (Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2007 m.
liepos 30 d. pažyma Nr. TA 0707-0004 „Apie Lietuvos Respublikos miškų valstybės
kadastre įregistruotų miškų taksacinius rodiklius“).
Taigi, kaip matyti iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikto 2007 m. liepos
30 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų
schemos fragmento Nr. P0707-0013 ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadast-
re įregistruotų taksacinių rodiklių, Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo
28 taksacinis sklypas atitiko ir atitinka tiek Miškų įstatymo (1994 m. lapkričio 22 d.
redakcija) 3 straipsnio 3 dalyje, tiek Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redak-
cija) 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą miško sąvoką.
7. Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 straipsnio 5 dalyje nu-
statyta, kad „miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai“.
Minėta, kad teritorija, kurioje yra Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvar-
talo 28 taksacinis sklypas, Palangos miestui buvo priskirta dar 1970 m.
Taigi iš konstitucinės justicijos byloje esančios medžiagos matyti, kad Palangos
miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksaciniame sklype yra miesto miškas.
8. Seimo 1994 m. lapkričio 22 d. priimtame Miškų įstatymo, kuris įsigaliojo
1995 m. sausio 1 d., 5 straipsnio 6 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad „Lietuvos Res-
publikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie
yra priskirti: <...> 3) <..> miestų miškams <...>“.
Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 straipsnio 4 dalies 2 punk-
te nustatyta, kad „<...> Valstybinės reikšmės miškai – tai: <...> 2) miestų miškai; <...>“.
Ši Miškų įstatymo nuostata nebuvo keičiama ar papildoma.
Taigi Miškų įstatyme buvo ir yra nustatyta, kad miestų miškai yra valstybinės
reikšmės miškai.
Vadinasi, Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksaciniame
sklype augantis miesto miškas yra valstybinės reikšmės miškas.
2010 m. kovo 9 d. nutarimas ◆122
9. Minėta, kad pareiškėjas ginčija, ar Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas
Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d.
redakcija) atitinkama apimtimi neprieštarauja inter alia Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjū-
čio 3 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija).
10. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo
4 straipsnio 2 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) yra nustatyta:
„Žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios
nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės iš-
perkamai žemei, ir žemę, kurios šio straipsnio 10 dalyje nurodytu atveju susigrąžin-
ti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Žemės bendraturčių susitarimu žemė natūra
gali būti grąžinama atskirais sklypais. Žemės sklypų, įgytų bendrosios nuosavybės
teise, padalijimo projektai rengiami šios žemės savininkų lėšomis pagal vienodo dy-
džio Vyriausybės nustatytus darbų įkainius.“
11. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo
5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2004 m. kovo 23 d. redakcija) buvo nustatyta:
„Nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta
tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos:
1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar pilie-
čiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pas-
tatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą,
išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei,
ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąžinamos natūra
laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio,
jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams in-
dividualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuo-
ti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo.
Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės skly-
pų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organi-
zuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.“
12. Taigi pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 4 straipsnio 2 dalį (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) ir 5 straipsnio 2 dalies
1 punktą (2004 m. kovo 23 d. redakcija) žemė ir atitinkamai miesto žemė piliečiui yra
grąžinama natūra.
Vadinasi, šio įstatymo nuostatomis buvo reguliuojami santykiai, susiję su žemės
ir atitinkamai miesto žemės, kuri nėra miškas, grąžinimu piliečiams natūra, išskyrus
atvejus, kai tokia žemė nėra grąžinama, o yra valstybės išperkama.
13. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty-
mo 4 straipsnio 2 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) ir 5 straipsnio 2 dalies
1 punkte (2004 m. kovo 23 d. redakcija) daroma nuoroda į šio įstatymo 12 straipsnį
(2003 m. spalio 14 d. redakcija), kuriame nustatyti atvejai, kada žemė ir atitinkamai
◆ DĖL MIŠKŲ GRĄŽINIMO PALANGOS MIESTE 123
miesto žemė piliečiams negrąžinama natūra, o už ją pagal šio įstatymo 16 straipsnį
(2002 m. spalio 29 d. redakcija) atlyginama kitais būdais.
14. Kaip minėta, Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksaci-
niame sklype yra miesto miškas. Pabrėžtina, kad atvejai, kada miškai piliečiams ne-
grąžinami natūra, o už juos valstybė atlygina pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnį (2002 m. spalio 29 d. redakcija),
yra nustatyti ne šio įstatymo 12, bet 13 straipsnyje.
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straips-
nyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nustatyta:
„13 straipsnis. Valstybės išperkami miškai ir vandens telkiniai
Miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išper-
kami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie:
1) priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vande-
nims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė;
2) priskirti valstybiniams rezervatams, valstybinių parkų rezervatams ir rezerva-
tinėms apyrubėms, Kuršių nerijos nacionaliniam parkui;
3) priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško
parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriau-
sybė;
4) priskirti miško genetiniams draustiniams, valstybiniams miško medelynams,
valstybiniams miško daigynams ir miško sėklinėms plantacijoms;
5) priskirti miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objek-
tams. Šių miškų plotus tvirtina Vyriausybė;
6) valstybinės reikšmės miškai, esantys 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir
Kuršių marių;
7) pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn.“
Taigi pagal šio įstatymo 13 straipsnį (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nuosavy-
bės teisės į miškus grąžinant juos natūra neatkuriamos, jeigu jie: priskirti valstybi-
nės reikšmės miškams (1 punktas); priskirti miestų miškams (3 punktas). Vadinasi,
miestų miškai yra valstybės išperkami; už juos valstybė atlygina pagal Piliečių nuo-
savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnį (2002 m.
spalio 29 d. redakcija).
15. Pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį miestų miškai piliečiams
negrąžinami natūra, o yra išperkami valstybės atlyginant už juos kitais būdais, buvo
nustatytas dar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 13 straipsnio 3 punkte (1992 m. ge-
gužės 7 d. redakcija), taip pat ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį tur-
tą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 4 punkte (1997 m. liepos 1 d. redakcija).
Pažymėtina ir tai, kad pagal įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 13 straipsnį (1991 m. birželio 18 d.
redakcija) „valstybės reikmėms reikalingi miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nuro-
2010 m. kovo 9 d. nutarimas ◆124
dytųjų asmenų išperkami, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo
(kompensavimo) būdus, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus
priskirti pirmosios grupės miškams“. Minėta, kad tuo metu galiojusio Lietuvos Res-
publikos miškų kodekso 28 straipsnio (1979 m. birželio 21 d. redakcija) 2 dalyje buvo
nustatyta, kad „pirmajai grupei priklauso miškai, kurie atlieka pirmiausia šias funkci-
jas: <...> sanitarines-higienines ir sveikatingumo (miestų miškai, <...>)“.
Taigi principinė nuostata, kad miestų miškai nėra grąžinami piliečiams natūra,
o yra valstybės išperkami, buvo įtvirtinta jau nuo 1991 m. birželio 18 d., kai Seimas
priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstaty-
mo tvarkos ir sąlygų“.
16. Minėta, kad, pareiškėjo manymu, Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutari-
mas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkri-
čio 3 d. redakcija) atitinkama apimtimi prieštarauja inter alia Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m.
rugpjūčio 3 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. re-
dakcija) dėl to, kad ginčijamu Vyriausybės nutarimu Palangos miesto savivaldybės
miškų 105 kvartalo 28 taksacinį sklypą prie valstybinės reikšmės miškų priskyrus
nepriėmus sprendimo dėl pretendento pateikto prašymo atkurti natūra nuosavybės
teises į šią žemę, pasak pareiškėjo, iš pretendento buvo atimta galimybė įgyvendin-
ti šią teisę.
Todėl šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat būtina išsiaiškinti, ar Vyriausy-
bė turėjo įgaliojimus Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinį
sklypą nepriėmus sprendimo dėl pretendento pateikto prašymo atkurti nuosavybės
teises į šią žemės dalį priskirti prie valstybinės reikšmės miškų, t. y. ar ji galėjo priim-
ti ginčijamą nutarimą atitinkama apimtimi.
Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hie-
rarchiją. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstituci-
nis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais)
nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, kad
poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstaty-
mams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis
įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepai-
sant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (inter
alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).
16.1. Vyriausybei priimant atitinkama apimtimi ginčijamą Vyriausybės 1997 m.
spalio 23 d. nutarimą Nr. 1154 (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) galiojo Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1,
3 punktai (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija), kuriuose nustatyta: „Miškai ir van-
dens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už
juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: 1) priskirti valstybinės
reikšmės miškams, <...>. Šių miškų <...> plotus tvirtina Vyriausybė; <...> 3) priskirti
◆ DĖL MIŠKŲ GRĄŽINIMO PALANGOS MIESTE 125
miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvar-
dytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė; <...>.“
16.2. Taigi pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 13 straipsnio 1 punkto (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatą Vyriau-
sybė turėjo įgaliojimus tvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotus, o pagal šio straips-
nio 3 punkto (2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatą turėjo įgaliojimus tvirtinti
miestų miškams priskirtų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais.
17. Minėta, kad Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinia-
me sklype yra miesto miškas.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nu-
tarime, kuriame atitinkama apimtimi buvo tiriama Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d.
nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2005 m. lie-
pos 14 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-
nojamąjį turtą atkūrimo įstatymo straipsnių nuostatoms, buvo konstatuota ir tai, kad,
nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valsty-
binės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikš-
mės miškai.
Vien tai, kad Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinis skly-
pas tam tikrą laiką nebuvo Vyriausybės nutarimu priskirtas prie valstybinės reikšmės
miškų plotų ir kad tai buvo padaryta tik Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimą
Nr. 1154 išdėsčius 2004 m. lapkričio 3 d. redakcija nepriėmus sprendimo dėl preten-
dento pateikto prašymo atkurti nuosavybės teises į šią žemės dalį, savaime nėra pa-
grindas teigti, kad Vyriausybė veikė ultra vires, t. y. viršijo savo įgaliojimus.
18. Minėta, kad Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinia-
me sklype yra miesto miškas. Vadinasi, šis sklypas, kaip miesto miškas, pagal Miškų
įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą, kuriame
nustatyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, ir pagal Piliečių nuo-
savybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 punktą
(2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) nėra piliečiams grąžinamas natūra, o turi būti iš-
perkamas valstybės.
Šioje konstitucinės justicijos byloje jau minėta, kad principinė nuostata, jog mies-
tų miškai nėra grąžinami piliečiams natūra, o yra valstybės išperkami, buvo įtvirtinta
jau nuo 1991 m. birželio 18 d., kai Seimas priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.
19. Minėta ir tai, kad už valstybės išperkamus miškus valstybė piliečiams atlygina
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straips-
nyje (2002 m. spalio 29 d. redakcija) nustatytais būdais.
20. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarime yra
konstatavęs ir tai, kad teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių at-
kūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam
nuosavybės teisių apsaugos principui.
2010 m. kovo 9 d. nutarimas ◆126
21. Minėta, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) ir 5 straipsnio 2 da-
lies 1 punkte (2004 m. kovo 23 d. redakcija), kurių atžvilgiu pareiškėjas ginčija Vy-
riausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimą Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų
plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) (atitinkama apimtimi), yra re-
guliuojami santykiai, susiję su žemės ar atitinkamai miesto žemės, kuri nėra miškas,
grąžinimu piliečiams natūra.
Minėta ir tai, kad sklypas, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises natū-
ra, yra miesto miškas.
22. Taigi nėra teisinio pagrindo teigti, kad Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nuta-
rime Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkri-
čio 3 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria Palangos miestui
patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 3,33 tūkst. hek-
tarų valstybinės reikšmės miškų plotai apima ir Palangos miesto savivaldybės miškų
105 kvartalo 28 taksacinį sklypą, neatitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekil-
nojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2001 m. rugpjūčio 3 d. redak-
cija) ir 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2004 m. kovo 23 d. redakcija).
23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės
1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų pa-
tvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria Palangos miestui
patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 3,33 tūkst. hek-
tarų valstybinės reikšmės miškų plotai apima ir Palangos miesto savivaldybės miškų
105 kvartalo 28 taksacinį sklypą, neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d.
redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui (2004 m. kovo 23 d. redakcija).
III
Dėl Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės
reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) ta apim-
timi, kuria Palangos miestui patvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos
parengtą schemą) 3,33 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotai apima ir
Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinį sklypą, atitikties
Konstitucijos 23 straipsniui.
1. Minėta, kad, pareiškėjo manymu, Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutari-
mas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lap-
kričio 3 d. redakcija) atitinkama apimtimi prieštarauja inter alia Konstitucijos
23 straipsniui dėl to, kad ginčijamu Vyriausybės nutarimu Palangos miesto savi-
valdybės miškų 105 kvartalo 28 taksaciniame sklype esantį mišką prie valstybinės
reikšmės miškų plotų priskyrus nepriėmus sprendimo dėl pretendento pateikto pra-
šymo atkurti nuosavybės teises į šią žemę, iš pretendento buvo atimta galimybė įgy-
vendinti šią teisę.
◆ DĖL MIŠKŲ GRĄŽINIMO PALANGOS MIESTE 127
2. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama (1 dalis);
nuosavybės teises saugo įstatymai (2 dalis); nuosavybė gali būti paimama tik įstaty-
mo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama (3 dalis).
Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos aiškintinos atsižvelgiant ir į Konstitucijos
47 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nuostatą, kad Lietuvos Respub-
likai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės
vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Ši
nuostata reiškia, kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redak-
cija) nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali
priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitu-
cinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas); valstybė (jos institucijos, pareigūnai)
negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuo-
savybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstituci-
ja tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m.
rugsėjo 6 d. nutarimai).
3. Pažymėtina, kad Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės tei-
ses, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; teisingumo atkūrimas,
kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamą-
jį turtą, yra dvejopas: jis atkuriamas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu; oku-
pacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių
nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant
teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės,
kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi
būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir
visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos
5 d. nutarimai).
4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įstatymuose gali būti nu-
statyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės tei-
ses, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami (Konstitucinio Teismo 2007 m.
liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d.
sprendimas); restitucijos įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra,
turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosa-
vybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosa-
vybės teisių atkūrimą (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2007 m.
rugsėjo 6 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas).
Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarime yra konsta-
tavęs ir tai, kad teisinis reguliavimas, nustatantis nuosavybės teisių atkūrimo natūra
alternatyvas, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių
apsaugos principui.
Konstitucinis Teismas, savo nutarimuose Konstitucijos 23 straipsnio turinį inter-
pretuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo kontekste, ne
2010 m. kovo 9 d. nutarimas ◆128
kartą yra konstatavęs: iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo
buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atkurtos (Konstituci-
nio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas); valstybės įgaliotos institucijos sprendi-
mas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo
to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą (Konstitucinio Teis-
mo 1994 m. gegužės 27 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).
5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog vien tai, kad Palan-
gos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinis sklypas tam tikrą laiką ne-
buvo Vyriausybės nutarimu priskirtas prie valstybinės reikšmės miškų plotų ir kad
tai buvo padaryta tik Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimą Nr. 1154 išdėsčius
2004 m. lapkričio 3 d. redakcija nepriėmus sprendimo dėl pretendento pateikto pra-
šymo atkurti nuosavybės teises į šią žemės dalį, savaime nėra pagrindas teigti, kad
Vyriausybė veikė ultra vires, t. y. viršijo savo įgaliojimus.
Paminėtina ir tai, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, nepaisant to,
ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikš-
mės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai
(Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).
6. Minėta, kad pagal Konstituciją teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuo-
savybės teisių atkūrimą.
7. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime
Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio 3 d.
redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas ta apimtimi, kuria Palangos miestui pa-
tvirtinti (pagal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 3,33 tūkst. hek-
tarų valstybinės reikšmės miškų plotai apima ir Palangos miesto savivaldybės miškų
105 kvartalo 28 taksacinį sklypą, nukrypo nuo iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių
nuosavybės teisių apsaugos imperatyvų.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1997 m.
spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“
(2004 m. lapkričio 3 d. redakcija) ta apimtimi, kuria Palangos miestui patvirtinti (pa-
gal atitinkamą Aplinkos ministerijos parengtą schemą) 3,33 tūkst. hektarų valstybi-
nės reikšmės miškų plotai apima ir Palangos miesto savivaldybės miškų 105 kvartalo
28 taksacinį sklypą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-
tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-
vos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutari-
mas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio
3 d. redakcija) (Žin., 2004, Nr. 162-5910) ta apimtimi, kuria Palangos miestui pa-
tvirtinti (pagal atitinkamą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos parengtą sche-
◆ DĖL MIŠKŲ GRĄŽINIMO PALANGOS MIESTE 129
mą) 3,33 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotai apima ir Palangos miesto
savivaldybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinį sklypą, neprieštarauja Lietuvos Res-
publikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo
4 straipsnio 2 daliai (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija), 5 straipsnio 2 dalies 1 punk-
tui (2004 m. kovo 23 d. redakcija).
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutari-
mas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2004 m. lapkričio
3 d. redakcija) (Žin., 2004, Nr. 162-5910) ta apimtimi, kuria Palangos miestui patvir-
tinti (pagal atitinkamą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos parengtą schemą)
3,33 tūkst. hektarų valstybinės reikšmės miškų plotai apima ir Palangos miesto savi-
valdybės miškų 105 kvartalo 28 taksacinį sklypą, neprieštarauja Lietuvos Respubli-
kos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Romualdas Kęstutis Urbaitis
Paskelbta: Valstybės žinios, 2010, Nr. 29-1348.
130
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS NOTARIATO ĮSTATYMO 23 STRAIPSNIO
3 DALIES (2003 M. SAUSIO 23 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2010 m. kovo 22 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-
mo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio
Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Ta-
minsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovams Sei-
mo nariui Juliui Sabatauskui, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės tei-
sės skyriaus vedėjai Dainai Petrauskaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje
2010 m. kovo 16 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 16/08 pagal pareiškė-
jo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-17/2008) ištirti, ar
Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d.
redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę
bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su
prašymu (Nr. 1B-17/2008) ištirti, ar Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m.
sausio 23 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
II
Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas
šiais argumentais.
Pagal Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punktą notaro įgaliojimai pasi-
baigia notarui sulaukus 65 metų. Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje (2003 m.
sausio 23 d. redakcija) nustatyta, kad notaro įgaliojimai gali būti pratęsti teisingumo
ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu iki notarui sukaks 70 metų. Jokių kriteri-
jų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, ar pratęsti notaro įgaliojimus, teisės ak-
tuose nėra nustatyta. Pareiškėjui kyla abejonių, ar toks teisinis reguliavimas, kai yra
◆ DĖL NOTARO ĮGALIOJIMŲ PRATĘSIMO 131
numatyta galimybė pratęsti notaro įgaliojimus pasibaigus jų laikui ir nėra numatyta
jokių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, ar pratęsti notaro įgalioji-
mus, nesudaro prielaidų kitiems asmenims bandyti daryti notarui tiesioginę ar ne-
tiesioginę įtaką.
Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo nuomone, vertintinas kaip galintis skatinti
notarą savo veikloje pažeisti notarų nepriklausomumo principą. Šitaip valstybės ins-
titucijai – Teisingumo ministerijai – sudaromos prielaidos daryti įtaką notaro, kaip
valstybės įgalioto asmens, darbui pratęsiant jo įgaliojimus arba jų nepratęsiant.
Pareiškėjo teigimu, minėtas teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su konstituci-
niu teisinės valstybės principu, pagal kurį, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis
Teismas, visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veik-
ti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės,
Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią, visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-
mens – Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės
skyriaus vedėjos D. Petrauskaitės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad No-
tariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija) neprieštarauja
Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.
Pagal Lietuvos teisę notaro statusas yra dvejopas. Viena vertus, jis yra valstybės
įgaliotas asmuo, kurio veikla susijusi su viešųjų funkcijų vykdymu, kita vertus, nota-
ras verčiasi profesine veikla – teikia teisines paslaugas. Tačiau, skirtingai nei kiti pas-
laugas teikiantys asmenys, notaras turi išskirtines teises teikti tam tikras paslaugas
(įstatymai nustato sandorius, kuriuos privaloma tvirtinti notarine tvarka, be to, no-
taras tvirtina įstatyme nurodytus juridinius faktus, išduoda paveldėjimo teisės liudi-
jimus ir pan.). Atlyginimo už notaro teikiamas paslaugas dydį nustato valstybė, t. y.
notaro teikiamų paslaugų įkainiai yra fi ksuoti.
Pasak suinteresuoto asmens atstovės, notariatas, kaip teisinis institutas, ir notaras,
kaip teisines paslaugas teikiantis valstybės įgaliotas asmuo, nėra valdžios institucija
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio prasme. Notaro nepriklausomumas
turėtų būti aiškinamas atsižvelgiant į notaro teisinį statusą ir į notariato, kaip teisinio
instituto, tikslus. Įstatymai nustato ne tik notarų, bet ir kitų laisvųjų profesijų atstovų
pareigą laikytis nepriklausomumo ir objektyvumo principų. Viena iš profesinės veik-
los nepriklausomumo garantijų – leidimo verstis profesine veikla tvarka. Paprastai
asmenys gali užsiimti profesine veikla, jei atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus.
Įstatymai nenustato vertimosi profesine veikla termino, t. y. asmuo įgyja teisę verstis
profesine veikla neterminuotai. Teisė verstis profesine veikla pasibaigia tik teisės ak-
tuose nustatytais pagrindais. Tik notarai ir antstoliai teisę verstis profesine veikla įgy-
ja dalyvaudami viešame konkurse ir tik jų teisė verstis profesine veikla yra ribojama
dėl amžiaus. Notaro įgaliojimai pasibaigia notarui sulaukus 65 metų. Jie gali būti pra-
2010 m. kovo 22 d. nutarimas ◆132
tęsti iki notarui sukaks 70 metų. Toks pat teisinis reguliavimas yra taikomas antsto-
liams. Notarų ir antstolių įgaliojimų pasibaigimo teisinis reguliavimas yra panašus į
valstybės tarnautojų ir valstybės pareigūnų atleidimo iš pareigų teisinį reguliavimą,
nes tiek notarai, tiek antstoliai paslaugas teikia kaip valstybės įgalioti asmenys.
Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad reikalavimai notarui yra nustatyti Nota-
riato įstatymo 3 straipsnyje, o notaro įgaliojimų pasibaigimo pagrindai – šio įstatymo
23 straipsnyje. Todėl, pasak suinteresuoto asmens atstovės, Notarų rūmai ir teisingumo
ministras, spręsdami notaro įgaliojimų pratęsimo klausimą, turėtų vadovautis nurody-
tuose straipsniuose pateiktais kriterijais. Notaro įgaliojimai gali būti nepratęsti, jeigu
asmuo nebeatitinka notarui keliamų reikalavimų (pvz., dėl sveikatos). Pasak suintere-
suoto asmens atstovės, ginčijama Notariato įstatymo nuostata turi būti taikoma kartu
su kitomis šio įstatymo nuostatomis, nustatančiomis reikalavimus notarui. Tiek Notarų
rūmai, tiek teisingumo ministras, spręsdami notaro įgaliojimų pratęsimo klausimą, yra
saistomi teisėtų lūkesčių principo, todėl atsisakymas pratęsti notaro įgaliojimus turėtų
būti motyvuotas nurodant, kokių notarams keliamų reikalavimų notaras neatitinka.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti tuometinės Lietuvos
Respublikos teisingumo viceministrės Eglės Račinskienės, Lietuvos notarų rūmų
prezidento Mariaus Stračkaičio rašytiniai paaiškinimai.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovė D. Pet-
rauskaitė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir
atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
Seimo narys J. Sabatauskas pateikė paaiškinimus ir atsakė į Konstitucinio Teis-
mo teisėjų klausimus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Nota-
riato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija), kurioje nustaty-
ta, kad notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro
įsakymu Notarų rūmų teikimu iki notarui sukaks 70 metų, neprieštarauja konstituci-
niam teisinės valstybės principui.
2. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1992 m. rugsėjo 15 d. priėmė Lie-
tuvos Respublikos notariato įstatymą, kuris pagal 1992 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos
Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos notariato
įstatymo įsigaliojimo“ 1 punktą įsigaliojo 1992 m. gruodžio 1 d.
Pažymėtina, jog Notariato įstatymo 23 straipsnyje (1992 m. rugsėjo 15 d. redak-
cija) „Notaro įgaliojimų pasibaigimas“ įtvirtinta nuostata, kad notaro įgaliojimai pa-
sibaigia notarui sulaukus 65 metų.
◆ DĖL NOTARO ĮGALIOJIMŲ PRATĘSIMO 133
Nei Notariato įstatymo 23 straipsnyje „Notaro veiklos pasibaigimas“ (1992 m.
rugsėjo 15 d. redakcija), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nebuvo numatyta ga-
limybė pratęsti notaro įgaliojimus.
3. Pažymėtina ir tai, kad Notariato įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) pa-
pildomas, tačiau nei šio įstatymo 23 straipsnyje, kuris buvo keičiamas ir papildomas
Seimo 1994 m. rugsėjo 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Res-
publikos notariato įstatymo pakeitimo ir papildymo“, Seimo 1998 m. gegužės 14 d. pri-
imtu Lietuvos Respublikos notariato įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu, Seimo
1999 m. birželio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 3 ir 23 straipsnių
papildymo įstatymu, nei kituose šio įstatymo straipsniuose nebuvo numatyta galimybė
pratęsti notaro įgaliojimus. Toks teisinis reguliavimas galiojo iki 2003 m. vasario 12 d.
4. Seimas 2003 m. sausio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos notariato įstatymo
2, 3, 6, 7, 9, 10, 11, 13, 16, 17, 20, 22, 23, 25, 27, 28, 31, 32, 36, 37, 40, 41, 43, 44, 51, 53,
56, 57, 59, 60 straipsnių ir II skyriaus pavadinimo pakeitimo ir papildymo, įstatymo
papildymo 61, 62, 151, 221, 271 straipsniais ir 58, 63, 64 straipsnių pripažinimo neteku-
siais galios įstatymą, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2003 m. vasario 12 d.
Šio įstatymo 17 straipsnio 4 dalimi Notariato įstatymo 23 straipsnis (1999 m. birželio
15 d. redakcija) buvo papildytas 3 dalimi, kurią ginčija pareiškėjas.
5. Notariato įstatymo 23 straipsnyje „Notaro įgaliojimų pasibaigimas“ (2003 m.
sausio 23 d. redakcija) buvo nustatyta:
„Notaro įgaliojimai pasibaigia:
1) notarui mirus;
2) notarui netekus Lietuvos Respublikos pilietybės;
3) notaro pareiškimu;
4) kai jis neatitinka šio įstatymo 3 straipsnio antrosios dalies 7 punkto reikalavimų;
5) įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo notaras nuteistas už sunkų ar labai
sunkų nusikaltimą, nepaisant to, ar išnyko teistumas, ar teistas už kitą nusikalstamą
veiką, jeigu neišnyko teistumas;
6) Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui pritarus Notarų garbės teismo
siūlymui atleisti notarą iš pareigų;
7) kai jis netinka eiti pareigas pagal atestavimo rezultatus;
8) notarui sulaukus 65 metų;
9) jeigu notaras daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemoka mokesčių į Lietuvos
Respublikos valstybės biudžetą įstatymų nustatyta tvarka;
10) jei notaras pažeidė šio įstatymo 20 straipsnio reikalavimus;
11) jei notaras sistemingai daugiau kaip 4 mėnesius iš eilės nemoka mokesčių
Notarų rūmams;
12) jei notaras buvo SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB,
KGB) kadriniu darbuotoju, kuriam taikomi įstatyme „Dėl SSRS valstybės saugumo
komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių dar-
buotojų dabartinės veiklos” numatyti apribojimai.
2010 m. kovo 22 d. nutarimas ◆134
Notaro įgaliojimų pasibaigimas (atleidimas iš pareigų) įforminamas Lietuvos
Respublikos teisingumo ministro įsakymu.
Notaro įgaliojimai gali būti pratęsti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro
įsakymu Notarų rūmų teikimu, iki notarui sukaks 70 metų.“
Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimas 2007 m. birželio 5 d. priėmė Lietuvos
Respublikos notariato įstatymo 3 ir 23 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo
2007 m. birželio 21 d. Šiuo įstatymu inter alia Notariato įstatymo 23 straipsnio 1 da-
lies 12 punktas buvo pripažintas netekusiu galios, tačiau ginčijama Notariato įstaty-
mo 23 straipsnio 3 dalis keičiama ir (arba) papildoma nebuvo.
6. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatomas notaro
įgaliojimų pratęsimas, aiškintinas kituose Notariato įstatymo straipsniuose (jų daly-
se), inter alia Notariato įstatymo 23 straipsnyje, nustatyto teisinio reguliavimo kon-
tekste.
6.1. Pagal Notariato įstatymo 1 straipsnį (1992 m. rugsėjo 15 d. redakcija) notaria-
tas yra visuma notarų, kuriems pagal šį įstatymą suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti
neginčijamas fi zinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, užtik-
rinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą (1 straipsnis).
6.2. Notariato įstatymo 2 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nustatyta,
kad notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šio įstatymo nustatytas funkci-
jas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių
ir dokumentų (1 dalis); notarus skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos teisingumo
ministras (2 dalis).
6.3. Teisę eiti notaro pareigas turi tik asmenys, atitinkantys Notariato įstatymo
3 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatytus rei-
kalavimus. Asmuo, paskirtas notaru, prieš pradėdamas eiti pareigas prisiekia Lie-
tuvos Respublikos teisingumo ministrui (Notariato įstatymo 5 straipsnio (1992 m.
rugsėjo 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 1 dalis).
6.4. Pagal Notariato įstatymo 26 straipsnio 1 dalį (2001 m. birželio 12 d. redak-
cija) notarai atlieka šiuos notarinius veiksmus: tvirtina sandorius, išduoda pavel-
dėjimo teisės liudijimus, išduoda nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto
liudijimus, liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą, liudija parašo dokumen-
tuose tikrumą, liudija dokumentų vertimo iš vienos kalbos į kitą tikrumą, tvirtina
faktą, kad fi zinis asmuo yra gyvas ir yra tam tikroje vietovėje, priima saugoti ofi cia-
liesiems testamentams prilyginamus testamentus ir asmeninius testamentus, tvirtina
dokumentų pateikimo laiką, perduoda vienų fi zinių ir juridinių asmenų pareiškimus
kitiems fi ziniams ir juridiniams asmenims, priima į depozitinę sąskaitą pinigines su-
mas, priima jūrinius protestus, protestuoja vekselius ir čekius, daro vykdomuosius
įrašus užprotestuotuose arba neprotestuotinuose vekseliuose ir čekiuose, surašo ar
tvirtina dokumentus dėl juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumo ir
tvirtina, kad juridinį asmenį registruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sando-
ryje nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumen-
◆ DĖL NOTARO ĮGALIOJIMŲ PRATĘSIMO 135
tuose numatytos aplinkybės, tvirtina juridinių asmenų steigimo dokumentų atitiktį
įstatymų reikalavimams, atlieka kitus įstatymų numatytus notarinius veiksmus.
6.5. Notariato įstatymo 12 straipsnyje „Notarų nepriklausomumas“ (1992 m.
rugsėjo 15 d. redakcija) nustatyta: „Notarai savo įgaliojimus vykdo, nepaisydami
valstybinės valdžios bei valdymo institucijų įtakos, ir paklūsta tik įstatymams.“ Taigi
notarų veikla yra grindžiama inter alia nepriklausomumo principu.
6.6. Notariato įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje (1998 m. gegužės 14 d. redakcija)
nustatyta, kad už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant notari-
nius veiksmus, už kuriuos taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, nota-
ras atsako kaip valstybės pareigūnas.
6.7. Pagal Notariato įstatymą (1992 m. rugsėjo 15 d. redakcija su vėlesniais pa-
keitimais ir (arba) papildymais) notariato veiklos priežiūrą atlieka vykdomosios val-
džios funkcijas atliekantis subjektas – teisingumo ministras, kuris: skiria bei atleidžia
notarus (2 straipsnio 2 dalis); tvirtina Notaro kvalifi kacinio egzamino nuostatus ir
Notaro praktikos atlikimo tvarką (3 straipsnio 2 dalies 3 punktas), Viešo konkurso
eiti notaro pareigas nuostatus (3 straipsnio 2 dalies 6 punktas), Notarų rūmų susi-
rinkimo priimtą Notarų rūmų statutą (8 straipsnio 4 dalis), Notarų garbės teismo
nuostatus (101 straipsnio 1 dalis); Notarų rūmų prezidiumo teikimu tvirtina Nota-
rų kvalifi kacijos kėlimo nuostatus (4 straipsnio 1 dalis), Notarų atestavimo nuostatus
(4 straipsnio 3 dalis); priima notarų priesaiką (5 straipsnio 1 dalis); nustato nota-
rų skaičių, jų buveinę ir veiklos teritoriją (6 straipsnio 1 dalis); įsakymu steigia no-
tarų biurus (6 straipsnio 2 dalis); nustato reikalavimus, keliamus notarų biurams ir
notarų darbo laikui (6 straipsnio 3 dalis); įsakymais įformina notaro skyrimą ir no-
taro pareigų atlikimo pradžią (61 straipsnio 1 dalis); skiria asmenis, kurie atlieka no-
tarų ir jų savivaldos institucijų veiklos tarnybinę priežiūrą (7 straipsnio 1 dalis); turi
teisę iškelti notarui drausmės bylą už Notariato įstatymo, teisingumo ministro pa-
tvirtintų teisės aktų ir Lietuvos Respublikos notarų garbės (etikos) kodekso pažei-
dimus (71 straipsnis); skiria du Notarų garbės teismo narius (101 straipsnio 2 dalis);
suderinęs su Lietuvos archyvų departamentu prie Vyriausybės, nustato Notaro pro-
fesinės veiklos metu sudaromų dokumentų tvarkymo, saugojimo ir perdavimo tvar-
ką (151 straipsnio 4 dalis); nustato vienodą visiems notarų biurams iškabų formą
(201 straipsnio 3 dalis); įsakymu įformina notaro įgaliojimų pasibaigimą (atleidimą
iš pareigų) (23 straipsnio 2 dalis); Notarų rūmų teikimu sprendžia, pratęsti notaro
įgaliojimus ar jų nepratęsti iki notarui sukaks 70 metų (23 straipsnio 3 dalis); nusta-
to notarinio registro, tvirtinamųjų įrašų ir notarinių liudijimų formas ir jų pildymo
taisykles (44 straipsnis); atsižvelgdamas į Notarų rūmų parengtas notariato veiklos
perspektyvas ir kryptis, nustato kandidatų į notarus (asesorių) skaičių (56 straipsnio
2 dalis); nustato Kandidatų į notarus (asesorių) viešo konkurso tvarką (56 straipsnio
3 dalis); skiria ir atleidžia kandidatus į notarus (asesorius) (57 straipsnio 1 dalis); su-
derinęs su Notarų rūmų prezidiumu, nustato Kandidato į notarus (asesoriaus) nota-
ro praktikos atlikimo tvarką (59 straipsnio 1 dalis).
2010 m. kovo 22 d. nutarimas ◆136
6.8. Pasibaigus notaro įgaliojimams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
priima sprendimą dėl tolesnės biuro veiklos, neatliktų notarinių veiksmų tęsimo ir doku-
mentų perdavimo (Notariato įstatymo 24 straipsnis (1994 m. rugsėjo 22 d. redakcija).
7. Apibendrinant apžvelgtąjį teisinį reguliavimą pažymėtina, kad Notariato įsta-
tyme iš esmės įtvirtintas vadinamasis lotyniškojo tipo notariatas (lotyniškoji notaria-
to organizavimo sistema), būdingas civilinės (kontinentinės) teisės tradicijai. Lietuvoje
notarai vykdo viešo pobūdžio funkcijas, tačiau nėra valstybės (ar savivaldybės) tarnau-
tojai – jie verčiasi savarankiška profesine veikla, o jų funkcijas, kitą veiklą bei įgalio-
jimus apibrėžia įstatymai. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad už įstatymų ar kitų
teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant notarinius veiksmus, už kuriuos taikoma
baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, notaras atsako kaip valstybės pareigūnas.
Notaro profesija yra valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą už-
tikrinančių funkcijų – fi zinių ir juridinių asmenų subjektinių teisių ir juridinių faktų
juridinio įtvirtinimo, šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugos užtikrinimo –
vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine veikla besiverčiantys asmenys, o jiems
šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė kontroliuoja, kaip jos vykdomos. Notarą ski-
ria ir atleidžia teisingumo ministras, kuris inter alia prižiūri notariato veiklą. Notaras yra
valstybės įgaliotas asmuo, kuris turi užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuo-
se nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Taigi notaras vykdo tokias funkcijas, kurių
vykdymą valstybė privalo užtikrinti. Užtikrinti šių funkcijų vykdymą – viešasis interesas
ir valstybės priedermė. Notaro veikla grindžiama inter alia nepriklausomumo principu.
8. Aiškinant ginčijamą Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sau-
sio 23 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį notaro įgaliojimai gali
būti pratęsti teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu iki notarui sukaks
70 metų, minėtų Notariato įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad:
– notaro įgaliojimų pasibaigimo pagrindai yra nustatyti Notariato įstatymo
23 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais); vie-
nas iš notaro įgaliojimų pasibaigimo pagrindų yra notaro amžius, t. y. 65 metai (No-
tariato įstatymo 23 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais
pakeitimais) 8 punktas);
– notaro, sulaukusio 65 metų, įgaliojimai gali būti pratęsti Notarų rūmų teikimu
teisingumo ministro įsakymu iki jam sukaks 70 metų; priimant sprendimą dėl nota-
ro įgaliojimų pratęsimo teisingumo ministro nesaisto Notarų rūmų teikimas, tačiau
tai nereiškia, kad nesant atitinkamo Notarų rūmų teikimo teisingumo ministras gali
priimti sprendimą pratęsti notaro įgaliojimus;
– nei Notariato įstatymo 23 straipsnyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėles-
niais pakeitimais), nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra numatyta pagrindų
(kriterijų), kuriems esant notaro įgaliojimai gali būti pratęsiami.
Taigi visų notarų įgaliojimai baigiasi jiems sulaukus 65 metų, išskyrus notarus,
kurių įgaliojimai Notarų rūmų teikimu teisingumo ministro įsakymu pratęsiami iki
jiems sukaks 70 metų; tokiu teisiniu reguliavimu yra įtvirtinta bendros taisyklės, kad
◆ DĖL NOTARO ĮGALIOJIMŲ PRATĘSIMO 137
notarų įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų, išimtis, kuri reiškia, kad Notarų
rūmų teikimu teisingumo ministro sprendimu kai kurių notarų, sulaukusių 65 metų,
įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 70 metų.
Pažymėtina, jog teisingumo ministro teisė pratęsti notaro įgaliojimus iki nota-
rui sukaks 70 metų negali būti interpretuojama kaip paneigianti Notariato įstatymo
23 straipsnio 1 dalies (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) 8 punk-
te įtvirtintą bendrą taisyklę, kad notaro įgaliojimai pasibaigia jam sulaukus 65 metų.
Kita vertus, Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija)
įtvirtintas teisinis reguliavimas nereiškia, kad visais atvejais dėl notaro, kurio įgaliojimai
pasibaigia sulaukus įstatyme nustatyto 65 metų amžiaus ir kuris atitinka inter alia No-
tariato įstatymo 3 straipsnyje „Teisė eiti notaro pareigas“ (2003 m. sausio 23 d. redakci-
ja su vėlesniais pakeitimais) įtvirtintus reikalavimus, Notarų rūmų teikimu teisingumo
ministras turi priimti sprendimą pratęsti notaro įgaliojimus iki jam sukaks 70 metų.
Toks teisinis reguliavimas sudaro prielaidas kilti situacijoms, kai dalis notarų,
sulaukusių 65 metų, gali būti atleidžiami iš pareigų, o kitos dalies notarų, sulaukusių
65 metų, įgaliojimai gali būti pratęsiami iki jiems sukaks 70 metų. Taigi tokiu teisi-
niu reguliavimu sudaromos prielaidos tos pačios grupės asmenis (t. y. asmenis, užsi-
imančius tokia pačia profesine veikla) traktuoti nevienodai.
9. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas abejoja,
ar Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nepriešta-
rauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
10. Pareiškėjo abejonė dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konstituci-
niam teisinės valstybės principui grindžiama tuo, kad, jo manymu, tokiu teisiniu re-
guliavimu, kai yra numatyta galimybė pratęsti notaro įgaliojimus pasibaigus jų laikui
ir nėra numatyta jokių kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti, pratęsti
notaro įgaliojimus ar jų nepratęsti, valstybės institucijai – Teisingumo ministerijai –
sudaromos prielaidos daryti įtaką notaro, kaip valstybės įgalioto asmens, darbui.
11. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įsta-
tymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti
tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grin-
džiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma
taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas
teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų
visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; teisinių santykių sub-
jektai turi žinoti, ko iš jų reikalauja teisė; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius
privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą už-
tikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams ir
kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).
12. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą (inter alia Konstitucinio
Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai) yra konstatavęs,
kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, supo-
2010 m. kovo 22 d. nutarimas ◆138
nuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės val-
džią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi
veikti remdamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei, kad Konstitucija turi aukš-
čiausią teisinę galią ir kad visi teisės aktai turi atitikti Konstituciją.
Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tar-
pusavyje susijusių imperatyvų; taigi konstitucinio teisinės valstybės principo turi-
nys yra atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas
Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (Konstitucinio Teismo
2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsie-
jamas ir nuo Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiš-
kumo principo (Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimas).
13. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų
lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitu-
cinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti trak-
tuojamam vienodai su kitais (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m.
balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai) bei įpareigoja
vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai
vertinti skirtingai; kita vertus, šis principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nu-
statytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų, esančių skirtingose pa-
dėtyse, kategorijų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m.
liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimai).
14. Pažymėtina, kad konstituciniais teisinės valstybės ir asmenų lygiateisiškumo
principais turi būti grindžiamas ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatytos as-
mens teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo teisinis reguliavimas.
Konstitucinis Teismas, sistemiškai (kitų Konstitucijos nuostatų kontekste) aiš-
kindamas Konstitucijos 48 straipsnį, kurio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad kiekvie-
nas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, yra konstatavęs, kad, sudarydamas
teisines prielaidas įgyvendinti teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, įstatymų leidė-
jas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti
darbą įgyvendinimo sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m.
liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d.,
2008 m. sausio 7 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).
15. Pažymėtina, kad valstybė savo funkcijas gali vykdyti ne tik per atitinkamų
institucijų sistemą, apimančią valstybės ir savivaldybių institucijas (kaip ji paprastai
daro), bet ir – tam tikra apimtimi – per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pa-
gal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios
tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valsty-
bės funkcijas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gruodžio 21 d.,
2007 m. kovo 20 d., 2008 m. sausio 7 d. nutarimai).
16. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tais atvejais, kai
įstatymu yra pavedama kitoms (ne valstybės) institucijoms vykdyti tam tikras valstybės
◆ DĖL NOTARO ĮGALIOJIMŲ PRATĘSIMO 139
funkcijas, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatant reikalavimus, kuriuos turėtų atitikti
asmuo, norintis vykdyti tokią veiklą, jo įgaliojimų trukmę, įgaliojimų pasibaigimo pag-
rindus ir kt., paisyti inter alia iš Konstitucijos 29, 48 straipsnių, iš konstitucinio teisinės
valstybės principo kylančių imperatyvų. Turi būti nustatomas toks teisinis reguliavimas,
kad asmenims, įgyvendinantiems Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai pa-
sirinkti darbą bei verslą, inter alia besiverčiantiems ta pačia valstybės kontroliuojama
profesine veikla, būtų nustatomos vienodos profesinės veik los sąlygos, inter alia vieno-
da įgaliojimų trukmė. Priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti iš Konstituci-
jos 29, 48 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius imperatyvus.
17. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą
sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį notaro įgalioji-
mai gali būti pratęsti teisingumo ministro įsakymu Notarų rūmų teikimu iki notarui
sukaks 70 metų, neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad asmuo, pasirinkdamas
notaro profesiją, įgyvendina ir Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai pa-
sirinkti darbą bei verslą.
Minėta, kad visų notarų įgaliojimai pasibaigia jiems sulaukus 65 metų, išskyrus
notarus, kurių įgaliojimai Notarų rūmų teikimu teisingumo ministro įsakymu pra-
tęsiami iki jiems sukaks 70 metų. Minėta, kad nei Notariato įstatymo 23 straipsny-
je (2003 m. sausio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), nei kituose šio įstatymo
straipsniuose nėra numatyta pagrindų (kriterijų), dėl kurių notaro įgaliojimai gali
būti pratęsiami. Toks teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad notaro įgaliojimų truk-
mę lemia ne įstatymo nustatytas visiems vienodai taikomas įgaliojimų pasibaigimo
pagrindas, o teisingumo ministro teisė savo nuožiūra Notarų rūmų teikimu spręsti
dėl notaro įgaliojimų pratęsimo ar nepratęsimo. Minėta ir tai, kad toks teisinis regu-
liavimas, pagal kurį dalis notarų, sulaukusių 65 metų, gali būti atleidžiami iš pareigų,
o kitos dalies notarų, sulaukusių 65 metų, įgaliojimai gali būti pratęsiami iki jiems su-
kaks 70 metų, sudaro prielaidas tos pačios grupės asmenis (t. y. asmenis, užsiiman-
čius tokia pačia profesine veikla) traktuoti nevienodai.
18. Taigi konstatuotina, kad ginčijamas Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 da-
lyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį tei-
singumo ministrui suteikiama teisė savo nuožiūra pratęsti notaro įgaliojimus ar jų
nepratęsti ir sudaromos prielaidos nevienodai traktuoti notarus, kurių įgaliojimai
pasibaigia jiems sulaukus 65 metų, vienodas aplinkybes vertinti skirtingai arba iš es-
mės skirtingas aplinkybes vertinti vienodai, vertintinas kaip neatitinkantis Konsti-
tucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir
29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo imperatyvų, be to, jis nu-
krypsta ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo.
19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Notariato įstaty-
mo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos
29 straipsniui, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali
laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2010 m. kovo 22 d. nutarimas ◆140
20. Šiame kontekste pažymėtina, kad objektyviai gali susidaryti ir tokių situaci-
jų, kai nėra galimybių kitais būdais, kaip tik laikinu notaro įgaliojimų pratęsimu, tam
tikrą laiką užtikrinti valstybės perduotų funkcijų vykdymo, t. y. fi zinių ir juridinių as-
menų subjektinių teisių ir juridinių faktų juridinio įtvirtinimo, tęstinumą ir taip už-
tikrinti viešąjį interesą. Taigi įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį išimtį nustatantį
teisinį reguliavimą, pagal kurį notarų įgaliojimai galėtų būti laikinai pratęsiami tik
jeigu nėra galimybių kitais būdais tam tikrą laiką užtikrinti valstybės perduotų funk-
cijų vykdymą, t. y. užtikrinti viešąjį interesą.
21. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste kartu pažymėtina, jog
tai, kad Notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija) šiuo
Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nereiš-
kia, kad notarų įgaliojimai, kurie buvo pratęsti pagal šioje konstitucinės justicijos by-
loje pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai teisinį reguliavimą, gali būti vien šiuo
pagrindu kvestionuojami, kad šie įgaliojimai gali vien minėtu pagrindu nutrūkti ar
būti nutraukti.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-
tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-
vos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 23 straipsnio 3 dalis
(2003 m. sausio 23 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 15-598) prieštarauja Lietuvos Respubli-
kos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus
gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Pranas Kuconis
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Romualdas Kęstutis Urbaitis
Paskelbta: Valstybės žinios, 2010, Nr. 34-1620.
141
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIETOS SAVIVALDOS ĮSTATYMO
(2000 M. SPALIO 12 D. REDAKCIJA) 18 STRAIPSNIO 1 DALIES
(2003 M. SAUSIO 28 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS
RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2010 m. kovo 31 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-
mo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio
Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Ta-
minsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje
2010 m. kovo 25 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 30/07 pagal pareiškė-
jo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respubli-
kos vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija)
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 4 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo civilinę bylą.
Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su pra-
šymu ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis (2003 m. sausio 28 d. re-
dakcija) neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 4 daliai (prašymas Nr. 1B-39/07).
II
Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas
šiais argumentais.
Pagal Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalį įstatymams, Vyriausybės bei savival-
dybės tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai at-
skaitingus vykdomuosius organus. Taigi Konstitucijoje yra išskirtos dvi savivaldybių
institucijų, turinčių valdingus įgaliojimus, rūšys: savivaldybių tarybos ir savivaldy-
bių tarybų sudaryti joms atskaitingi vykdomieji organai. Vykdomoji institucija negali
priimti tokių sprendimų, kurie nebūtų tiesiogiai grindžiami įstatymais, Vyriausy-
bės nutarimais ar savivaldybės tarybos sprendimais, taip pat priimti tokių sprendi-
mų, kurie savo teisine galia prilygtų savivaldybių tarybų sprendimams. Remdamasis
2010 m. kovo 31 d. nutarimas ◆142
Konstitucinio Teismo doktrina pareiškėjas pažymėjo, kad savivaldybių tarybų įga-
liojimai teisę priimti tam tikrus sprendimus perduoti savivaldybių tarybų atskaitin-
giems vykdomiesiems organams turi būti expressis verbis nustatyti įstatyme ir kad
minėtų įgaliojimų negalima perduoti savivaldybių institucijoms, kurios pagal įsta-
tymą nėra savivaldybių tarybų atskaitingi vykdomieji organai. Pareiškėjo manymu,
Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje numatyta savivaldybių tarybos kole-
gija nėra savivaldybių taryboms atskaitingas vykdomasis organas, kadangi Vietos sa-
vivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nustatyta, jog
vykdomoji institucija yra savivaldybės administracijos direktorius. Todėl, pareiškėjo
nuomone, yra pagrindo manyti, kad Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis
galėjo prieštarauti Konstitucijos 119 straipsnio 4 daliai.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto as-
mens – Seimo atstovų Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniosios specia-
listės Onos Buišienės ir Seimo nario Valdemaro Tomaševskio rašytiniai paaiškinimai,
kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijai.
1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovės O. Buišienės pozicija grindžiama šiais
argumentais.
1.1. Konstitucijoje yra numatytos dvi savivaldybių institucijų rūšys – savivaldy-
bių tarybos ir joms atskaitingi vykdomieji organai, kurias sudaryti yra konstitucinė
savivaldybių tarybų pareiga. Savivaldybių tarybų ir jų vykdomųjų organų tarpusavio
santykiai grindžiami konstituciniu vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei ir
savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu princi-
pais. Visi vykdomųjų organų sprendimai savivaldybių kompetencijai priskirtais klau-
simais yra subordinuoti savivaldybių tarybų sprendimams.
1.2. Savivaldos institucijų organizavimą ir veiklos tvarką nustato įstatymų leidėjas.
Ginčijamoje įstatymo normoje nenustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo, pasak
Seimo atstovės, būtų sudarytos teisinės prielaidos įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę
kompetenciją priimti sprendimus Konstitucijoje expressis verbis nurodytais klausimais.
Be to, sąvoka „savivaldybės tarybos kolegija“ pažymi, kuo ji skiriasi nuo savivaldybių
institucijų, ir neprilygina jos kuriai nors konstitucinei savivaldybių institucijų rūšiai –
atstovaujamajai ar vykdomajai. Savivaldybės tarybos kolegija yra savivaldybės tarybos
vidaus darinys, kuriam savivaldybės taryba patiki kai kurias savo funkcijas. Savivaldy-
bės tarybos kolegijai priskirtų funkcijų apimtis rodo, kad įstatymų leidėjas neįsiterpė į
Konstitucijoje numatytą savivaldybių tarybų išimtinę kompetenciją.
1.3. Savivaldybės tarybos teisė sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją išplaukia
ir iš konstitucinių savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvės laikantis Konstitu-
cijoje apibrėžtų principų, tad įstatymų leidėjas, įtvirtinęs savivaldybės tarybos teisę
prireikus sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją ir jai pavesti vykdyti įstatymų api-
brėžtus įgaliojimus, vadovavosi Konstitucija, laikėsi įtvirtintos įgaliojimų suteikimo
◆ DĖL SAVIVALDYBĖS TARYBOS KOLEGIJOS ĮGALIOJIMŲ 143
teisės akto formos (įstatymo) ir nepaneigė galimybės savivaldybių taryboms realizuo-
ti Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintos savo kompetencijos. Todėl, O. Buišienės many-
mu, ginčijama įstatymo norma neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 4 daliai.
2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas V. Tomaševskis savo rašytiniuose pa-
aiškinimuose pritarė O. Buišienės argumentams.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos
teisingumo ministro Petro Baguškos, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriaus
Vytauto Kvietkausko, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departa-
mento direktoriaus Egidijaus Vilkicko, Seimo Valstybės ir valdymo komiteto pirmi-
ninko Jono Jagmino rašytiniai paaiškinimai.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Seimas 1994 m. liepos 7 d. priėmė Vietos savivaldos įstatymą. Pagal šio įstaty-
mo 31 straipsnį jis įsigaliojo pirmą dieną po įvykusių rinkimų į Lietuvos Respublikos
savivaldybių tarybas, t. y. 1995 m. kovo 26 d.
Šiuo įstatymu įgyvendinant Konstitucijos nuostatas, inter alia jos 119 straipsnį,
buvo įtvirtinti vietos savivaldos sistema, savivaldos principai, nustatyti bendra savi-
valdos institucijų organizavimo ir veiklos tvarka, savivaldos institucijų kompetencija,
savivaldybių ūkinės ir fi nansinės veiklos pagrindai.
Šis įstatymas buvo ne kartą keistas ir (arba) papildytas.
2. Seimas 2000 m. spalio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos
įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Vietos savivaldos įstatymą (1994 m.
liepos 7 d. redakcija su vėlesniais pakeitimas ir papildymais) išdėstė nauja redakcija.
Šis įstatymas įsigaliojo 2000 m. spalio 27 d.
2.1. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 3 straipsnio 3 da-
lyje buvo nustatyta:
„Savivaldybės institucijos – atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba ir
vykdomosios institucijos – savivaldybės valdyba (toliau – valdyba), savivaldybės me-
ras (toliau – meras), turinčios vietos valdžios ir viešojo administravimo teises bei
pareigas. Savivaldybės institucijos yra atsakingos už savivaldos teisės ir savo funkcijų
įgyvendinimą bendruomenės interesais.“
2.2. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 3 straipsnio 4 da-
lyje buvo nustatyta: „Savivaldybės kontrolės institucija – savivaldybės kontrolierius,
kontroliuojantis savivaldybės biudžeto naudojimą bei atliekantis savivaldybės vidaus
audito funkcijas.“
2.3. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 12 straipsnyje
inter alia buvo nustatyta:
2010 m. kovo 31 d. nutarimas ◆144
„1. Savivaldybės taryba susideda iš įstatymų nustatyta tvarka demokratiškai iš-
rinktų savivaldybės bendruomenės atstovų. <...>
4. Per du mėnesius nuo pirmojo naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdžio
sušaukimo dienos turi būti išrinktas savivaldybės meras ir sudaryta valdyba.
<...>“
2.4. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 15 straipsnyje
inter alia buvo nustatyta:
„1. Savivaldybės tarybos komitetai sudaromi savivaldybės tarybai teikiamiems
klausimams preliminariai nagrinėti ir išvadoms bei pasiūlymams teikti, kontroliuoti,
kaip laikomasi įstatymų ir vykdomi savivaldybės tarybos, valdybos, mero sprendimai.
2. Komitetai sudaromi iš tarybos narių savivaldybės tarybos sprendimu. <...>
<...>
5. Komitetai pagal savo kompetenciją priima rekomendacinius sprendimus. <...>“
2.5. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 17 straipsnyje
inter alia buvo nustatyta:
„Savivaldybės taryba:
<...>
5) sudaro savivaldybės valdybą;
<...>“
2.6. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnyje
inter alia buvo nustatyta:
„1. Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš savivaldybės tarybos narių suda-
ro valdybą ir nustato jos narių skaičių.
2. Valdybos nariai pagal pareigas yra meras ir mero pavaduotojas (pavaduotojai).
Kitų (neetatinių) valdybos narių kandidatūras iš tarybos narių savivaldybės tarybai
tvirtinti teikia meras. Valdybos nariais negali būti Kontrolės komiteto pirmininkas, jo
pavaduotojas ir Kontrolės komiteto nariai. Valdybos narių tvirtinimo ir valdybos nario
statuso praradimo procedūrą nustato savivaldybės tarybos veiklos reg lamentas.
<...>“
2.7. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 19 straipsnyje
inter alia buvo nustatyta:
„1. Valdyba:
<...>
2) priima sprendimus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės, bendrųjų ilga-
laikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografi nių, nusikaltimų kontro-
lės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų rengimo;
<...>
15) mero siūlymu ir atsižvelgdama į įstatymų patvirtintą sąrašą sprendžia politi-
nio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių steigimo klausimą, nu-
stato jų skaičių;
<...>“
◆ DĖL SAVIVALDYBĖS TARYBOS KOLEGIJOS ĮGALIOJIMŲ 145
3. Apibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad Vietos savi-
valdos įstatyme (2000 m. spalio 12 d. redakcija) apibrėžiant sąvoką „savivaldybės
institucijos“ buvo nurodyta: 1) savivaldybės atstovaujamoji institucija yra savivaldy-
bės taryba, o vykdomosios institucijos – savivaldybės valdyba ir savivaldybės meras;
2) savivaldybės institucijoms tenka tiesioginė ir asmeninė atsakomybė už įstatymų,
Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritori-
joje. Buvo nustatyta savivaldybės institucijų sudėtis: savivaldybės taryba sudaryta iš
demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų, valdyba – iš savivaldy-
bės tarybos narių; įstatymu nustatytos savivaldybės tarybos ir vykdomųjų instituci-
jų funkcijos. Apibrėžiant sąvoką „savivaldybės kontrolės institucija“ buvo nurodyta:
1) savivaldybės kontrolės institucija yra savivaldybės kontrolierius; 2) savivaldybės
kontrolės institucijai pavedama kontroliuoti savivaldybės biudžeto naudojimą bei at-
likti savivaldybės vidaus audito funkcijas. Įstatyme buvo nustatyta, kad savivaldybės
taryba gali sudaryti savo vidinius struktūrinius padalinius – savivaldybių tarybų ko-
mitetus, kurie sudaromi iš savivaldybės tarybos narių; savivaldybės tarybos komite-
tų paskirtis – preliminariai nagrinėti savivaldybės tarybai teikiamus klausimus, teikti
savivaldybės tarybai savo išvadas bei pasiūlymus, pagal savo kompetenciją priimti re-
komendacinio pobūdžio sprendimus.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d.
nutarimu inter alia pripažino, kad Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis
(2000 m. spalio 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, jog savivaldybės valdy-
ba yra sudaroma iš savivaldybės tarybos narių, prieštaravo Konstitucijos 119 straips-
nio 1, 4 dalims.
Konstitucinis Teismas savo nutarime inter alia konstatavo, kad pagal Konstituciją
savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali būti sudaromi iš juos su-
darančių savivaldybių tarybų narių; nurodyti vykdomieji organai nėra savivaldybių ta-
rybų vidiniai struktūriniai vienetai (padaliniai), turintys užtikrinti pačios savivaldybės
tarybos darbą. Tai, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį (2000 m.
spalio 12 d. redakcija) savivaldybės taryba valdybą sudaro iš savivaldybės tarybos na-
rių, reiškia, jog buvo nepaisoma Konstitucijoje įtvirtinto savivaldybių tarybų sudary-
tų vykdomųjų organų atskaitingumo savivaldybių taryboms bei savivaldybių tarybų
viršenybės joms atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu principų, buvo panaikintas
Konstitucijoje įtvirtintas esminis skirtumas tarp savivaldybių tarybų, kaip atstovauja-
mųjų institucijų, per kurias įgyvendinama savivaldos teisė, ir jų sudaromų bei joms at-
skaitingų vykdomųjų organų (Konstitucinio Teismo 2002 gruodžio 24 d. nutarimas).
4. Seimas 2003 m. sausio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos
įstatymo 3, 5, 6, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 18, 20, 21, 28, 29, 30, 31, 33, 49, 50 straips-
nių pakeitimo ir 19 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą, kuris pagal jo
21 straipsnio 1 dalį įsigaliojo 2003 m. vasario 25 d.
4.1. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 3 straipsnio 3 da-
lyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:
2010 m. kovo 31 d. nutarimas ◆146
„Savivaldybės institucijos – atstovaujamoji institucija, tai yra savivaldybės taryba,
ir vykdomoji institucija, tai yra savivaldybės administracijos direktorius, turinčios vie-
tos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas. Savivaldybės institucijos yra at-
sakingos už savivaldos teisės ir savo funkcijų įgyvendinimą bendruomenės interesais.“
Palyginus Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 3 straips-
nio 3 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustaty-
tuoju Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 3 straipsnio 3 dalyje
matyti, jog savivaldybės vykdomosios institucijos apibrėžimas pakito tuo aspektu,
kad buvo nustatyta, jog savivaldybės vykdomoji institucija yra savivaldybės adminis-
tracijos direktorius; nuostatos, kad savivaldybės vykdomoji institucija yra savivaldy-
bės valdyba ir savivaldybės meras, neliko; savivaldybės atstovaujamoji institucija liko
įtvirtinta ta pati – savivaldybės taryba.
4.2. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 3 straipsnio 4 da-
lis pakeista nebuvo.
4.3. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 12 straipsnio
4 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:
„4. Per du mėnesius nuo pirmojo naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdžio
sušaukimo dienos turi būti išrinktas savivaldybės meras, paskirti mero pavaduotojas
(pavaduotojai) ir savivaldybės administracijos direktorius, sudaryta savivaldybės ta-
rybos kolegija, jei nusprendžiama ją sudaryti.“
Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 12 straipsnio kitos
dalys keičiamos ir (arba) papildomos nebuvo.
Palyginus Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 12 straips-
nio 4 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nusta-
tytuoju Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 12 straipsnio
4 dalyje matyti, jog jis pakito taip, kad šioje nuostatoje buvo įtvirtinta, jog turi būti
paskirti mero pavaduotojas (pavaduotojai) ir savivaldybės administracijos direkto-
rius, taip pat sudaryta savivaldybės tarybos kolegija, jei nusprendžiama ją sudaryti, o
nuostatos, kad turi būti sudaryta valdyba, neliko.
4.4. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 15 straipsnio
nuostatos, susijusios su šia konstitucinės justicijos byla, keičiamos ir (arba) papildo-
mos nebuvo.
4.5. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 17 straipsnyje
(2003 m. sausio 28 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta:
„Savivaldybės taryba:
<...>
5) priima sprendimą sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją ir mero teikimu ją
sudaro;
<...>
9) priima sprendimą dėl savivaldybės administracijos direktoriaus (direktoriaus
pavaduotojo) priėmimo į pareigas <...>;
◆ DĖL SAVIVALDYBĖS TARYBOS KOLEGIJOS ĮGALIOJIMŲ 147
<...>
15) priima sprendimus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės, bendrųjų il-
galaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografi nių, nusikaltimų kont-
rolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų rengimo;
<...>
19) mero siūlymu sprendžia dėl savivaldybės tarybos sekretoriato valstybės tar-
nautojų pareigybių steigimo, nustato jų skaičių;
20) kasmet nustato savivaldybės tarnautojų mokymo prioritetus;
<…>“
Palyginus Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 17 straips-
nio 5 ir 9 dalyse (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nu-
statytuoju Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 17 straipsnio
5 dalyje matyti, jog jis pakito taip, kad buvo nustatyta, jog savivaldybės taryba priima
sprendimą dėl savivaldybės administracijos direktoriaus skyrimo į pareigas, taip pat
dėl savivaldybės tarybos kolegijos sudarymo, jei nusprendžiama ją sudaryti, o nuo-
statos, kad savivaldybės taryba sudaro valdybą, neliko.
Palyginus Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 17 straips-
nyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Vie-
tos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 17 ir 19 straipsniuose matyti,
kad savivaldybės tarybos kompetencija buvo išplėsta: savivaldybės tarybai papildomai
priskirta dauguma funkcijų, kurios pagal Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio
12 d. redakcija) 19 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą buvo priskirtos valdybai.
4.6. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnyje
(2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:
„1. Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš savivaldybės tarybos narių gali
sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją (toliau – kolegija) ir nustatyti jos narių skaičių.
Savivaldybės taryba gali pavesti kolegijai vykdyti šio įstatymo 17 straipsnio 15, 19 ir
20 punktuose nustatytus savivaldybės tarybos įgaliojimus.
2. Kolegijos nariai pagal pareigas yra meras ir mero pavaduotojas (pavaduo-
tojai). Kitų (neetatinių) kolegijos narių kandidatūras savivaldybės tarybai tvirtinti
teikia meras. Kolegijos nariais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai, kolegijos
nariais negali būti Kontrolės komiteto pirmininkas, jo pavaduotojas ir Kontrolės ko-
miteto nariai. Kolegijos darbo tvarką, posėdžių organizavimo tvarką, kolegijos narių
statusą, jų tvirtinimo ir kolegijos nario statuso praradimo procedūrą nustato savival-
dybės tarybos veiklos reglamentas. Kolegija ne rečiau kaip kartą per metus arba pri-
reikus atsiskaito už savo veiklą savivaldybės tarybai.
3. Kolegijos įgaliojimai pasibaigia, kai į pirmąjį posėdį susirenka naujai išrinktos
savivaldybės tarybos nariai. Iki naujos kadencijos kolegijos sudarymo jos įgaliojimus
laikinai vykdo meras.“
Palyginus Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straips-
nyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija), kurio 1 dalies nuostata ginčijama šioje konstitu-
2010 m. kovo 31 d. nutarimas ◆148
cinės justicijos byloje, nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Vietos savivaldos
įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnyje matyti, kad jis pakito iš es-
mės: 18 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, kad savivaldybės
taryba savo įgaliojimų laikui iš savivaldybės tarybos narių gali sudaryti savivaldybės
tarybos kolegiją, taip pat buvo įtvirtinti šios kolegijos įgaliojimai, formavimo tvar-
ka, įgaliojimų pasibaigimas. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redak-
cija) 18 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta,
kad iš savivaldybės tarybos narių sudarytai savivaldybės tarybos kolegijai savivaldy-
bės taryba gali pavesti vykdyti kai kuriuos savivaldybės tarybos kompetencijai pri-
skirtus įgaliojimus.
4.7. Apibendrinant išdėstytus Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d.
redakcija) pakeitimus konstatuotina, kad buvo iš esmės pakeistas savivaldybės vyk-
domosios institucijos apibrėžimas: nustatyta, kad savivaldybės tarybos vykdomoji
institucija yra savivaldybės administracijos direktorius; nuostatų, kuriose buvo įtvir-
tinta, kad savivaldybės vykdomoji institucija yra savivaldybės valdyba, kurią savi-
valdybės taryba sudaro iš savivaldybės tarybos narių, ir meras, neliko. Taip pat buvo
pakeista savivaldybės institucijų formavimo tvarka: nustatyta, kad savivaldybės ta-
ryba priima sprendimą dėl savivaldybės vykdomosios institucijos – savivaldybės
administracijos direktoriaus priėmimo į pareigas. Nuostata, kurioje buvo įtvirtintos
savivaldybės valdybos funkcijos, pripažinta netekusia galios, o dauguma funkcijų,
kurios Vietos savivaldos įstatyme (2000 m. spalio 12 d. redakcija) buvo priskirtos
savivaldybės valdybai, priskirtos savivaldybės tarybai. Nuostata, kurioje buvo įtvir-
tintas sąvokos „savivaldybės kontrolės institucija“ apibrėžimas, taip pat nuostatos,
kuriose buvo įtvirtinta, kad savivaldybės taryba iš savo narių gali sudaryti savivaldy-
bės tarybos komitetus, priimančius rekomendacinio pobūdžio sprendimus, nepaki-
to. Taip pat buvo įtvirtinta nuostata, kad savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš
savo narių gali sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją, kuriai gali pavesti vykdyti kai
kuriuos savo įgaliojimus.
Aiškinant ginčijamą Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakci-
ja) 18 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavi-
mą, pagal kurį savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš savo narių galėjo sudaryti
savivaldybės tarybos kolegiją ir jai pavesti vykdyti kai kuriuos savivaldybės tarybos
kompetencijai priskirtus įgaliojimus, kartu su Vietos savivaldos įstatymo (2000 m.
spalio 12 d. redakcija) 17 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) įtvirtintu teisi-
niu reguliavimu pažymėtina, kad sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją yra savival-
dybės tarybos teisė, o ne pareiga, todėl savivaldybės taryba galėjo nuspręsti tokios
kolegijos ir nesudaryti. Įgaliojimus, kuriuos savivaldybės taryba galėjo pavesti savi-
valdybės tarybos kolegijai, nesudarius tokios kolegijos ir toliau vykdė savivaldybės
taryba. Savivaldybės tarybos kolegijai galėjo būti pavesta: priimti sprendimus dėl sa-
vivaldybės teritorijos raidos analizės, bendrųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūki-
nių, investicinių, demografi nių, nusikaltimų kontrolės ir prevencijos, ekologinių,
◆ DĖL SAVIVALDYBĖS TARYBOS KOLEGIJOS ĮGALIOJIMŲ 149
sveikatos ir kitų programų projektų rengimo; mero siūlymu spręsti dėl savivaldybės
tarybos sek retoriato valstybės tarnautojų pareigybių steigimo, nustatyti jų skaičių;
kasmet nustatyti savivaldybės tarnautojų mokymo prioritetus. Savivaldybės tarybos
kolegijos priimti sprendimai šiais klausimais buvo galutiniai.
5. Vietos savivaldos įstatymas (2000 m. spalio 12 d. redakcija su 2003 m. sausio
28 d. pakeitimais) iki 2008 m. rugsėjo 15 d. buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papil-
domas, tačiau pareiškėjo ginčijama nuostata nekito.
6. Seimas 2008 m. rugsėjo 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos
įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Vietos savivaldos įstatymas (2000 m.
spalio 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo pakeistas ir iš-
dėstytas nauja redakcija. Šis įstatymas įsigaliojo 2008 m. spalio 1 d. (su atitinkamo-
mis išimtimis).
Išdėsčius Vietos savivaldos įstatymą nauja redakcija, buvo pakeista inter alia kai
kurių straipsnių numeracija: 12 straipsnis tapo 11 straipsniu, 15 straipsnis – 14 straips-
niu, 17 straipsnis – 16 straipsniu, o 18 straipsnis, kurio nuostatą ginčija pareiškėjas, –
17 straipsniu.
6.1. Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 16 straipsnyje
inter alia nustatyta:
„1. Savivaldybės tarybos kompetencija yra išimtinė ir paprastoji.
2. Išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija:
<...>
11) sprendimų dėl mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų
pareigybių steigimo, jų skaičiaus nustatymo ir savivaldybės tarybos sekretoriato su-
darymo priėmimas mero siūlymu;
<...>
20) pasiūlymų valstybės institucijoms dėl savivaldybės teritorijoje esančių šių
institucijų padalinių veiklos gerinimo teikimas, prireikus šių padalinių vadovų iš-
klausymas reglamento nustatyta tvarka;
<...>
41) sprendimų dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės ir dėl bendrųjų ilgalai-
kių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografi nių, nusikaltimų kontrolės
ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų rengimo priėmimas;
<...>
6. Išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų įgaliojimų savivaldy-
bės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai.
<...>“
Palyginus Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 16 straips-
nyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Vietos savivaldos įstatymo (2000 m.
spalio 12 d. redakcija) 17 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) matyti, jog
jis pakito taip, kad įstatyme buvo išskirta savivaldybės tarybos išimtinė ir paprasto-
ji kompetencija; nustatyta, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskir-
2010 m. kovo 31 d. nutarimas ◆150
tų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai
ar įstaigai.
Pažymėtina, kad priimti sprendimus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės
ir dėl bendrųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografi nių,
nusikaltimų kontrolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projek-
tų rengimo bei sprendimus dėl mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės
tarnautojų pareigybių steigimo, jų skaičiaus nustatymo ir savivaldybės tarybos sek-
retoriato sudarymo mero siūlymu, t. y. dvi iš trijų funkcijų, kurios pagal Vietos savi-
valdos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio
28 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą galėjo būti perduotos savivaldybės ta-
rybos kolegijai, pagal Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija)
16 straipsnį priskirtos ne paprastajai, o išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai:
savivaldybės taryba negali jų perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai.
6.2. Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 17 straipsny-
je nustatyta:
„1. Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių gali sudaryti savi-
valdybės tarybos kolegiją (toliau – kolegija).
2. Kolegijos narių skaičius, darbo tvarka, posėdžių organizavimo tvarka nusta-
tyta reglamente.
3. Kolegija yra savivaldybės tarybos patariamasis organas.
4. Kolegija paprastai nagrinėja šiuos klausimus:
1) analizuoja savivaldybės teritorijoje esančių valstybės institucijų padalinių veik-
lą, teikia siūlymus savivaldybės tarybai dėl šių padalinių veiklos gerinimo ir jų vado-
vų išklausymo;
2) svarsto ir teikia siūlymus dėl savivaldybės teritorijos raidos analizės, dėl bend-
rųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografi nių, nusikaltimų
kontrolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kitų programų projektų rengimo or-
ganizavimo;
3) numato savivaldybės tarybos narių mokymo prioritetus (kiekvienais metais);
4) svarsto klausimus dėl savivaldybės tarybos sekretoriato sudarymo arba mero
politinio (asmeninio) pasitikėjimo (jeigu sekretoriatas nesudaromas) valstybės tar-
nautojų pareigybių steigimo ir jų skaičiaus nustatymo.“
Palyginus Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 17 straips-
nyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Vietos savivaldos įstatymo (2000 m.
spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) matyti, kad jis
pakito iš esmės: eksplicitiškai nustatyta, kad savivaldybės tarybos kolegija, sudaryta
iš savivaldybės tarybos narių, yra savivaldybės tarybos patariamoji institucija, nagri-
nėjanti jai pavestus klausimus, tačiau nepriimanti galutinių sprendimų; Vietos sa-
vivaldos įstatyme (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) neliko nuostatos, kurioje buvo
įtvirtinta, kad savivaldybės taryba gali pavesti savivaldybės tarybos kolegijai vykdyti
tam tikrus savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtus įgaliojimus.
◆ DĖL SAVIVALDYBĖS TARYBOS KOLEGIJOS ĮGALIOJIMŲ 151
6.3. Apibendrinant konstatuotina, kad Vietos savivaldos įstatyme (2008 m. rug-
sėjo 15 d. redakcija) eksplicitiškai nustatytas savivaldybės tarybos kolegijos statusas:
jame įtvirtinta, kad savivaldybės tarybos kolegija, sudaryta iš savivaldybės tarybos
narių, yra savivaldybės tarybos patariamoji institucija, nagrinėjanti jos kompeten-
cijai priskirtus klausimus, tačiau nepriimanti galutinių sprendimų. Sprendimus tais
klausimais, kuriuos svarsto ir analizuoja savivaldybės tarybos kolegija, priima savi-
valdybės taryba pagal jai Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija)
16 straipsniu priskirtą kompetenciją.
Taigi pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas buvo pakeistas iš esmės, o nuo-
statos, kurioje buvo įtvirtinta, kad savivaldybės taryba gali pavesti savivaldybės ta-
rybos kolegijai vykdyti tam tikrus savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtus
įgaliojimus, neliko.
7. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto
panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Konstituci-
nis Teismas yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčijamas tei-
sės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis
reguliavimas (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d.
sprendimas, 2006 m. kovo 30 d., 2006 m. balandžio 14 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nuta-
rimai, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas, 2009 m. birželio 22 d. nutarimas).
Tačiau, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, tais atvejais, kai į
Konstitucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl
toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukš-
tesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo pra-
šymą, nepaisydamas to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja.
II
1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo
ištirti, ar Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straips nio
1 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 119 straips nio
4 daliai.
2. Konstitucijos 119 straipsnyje nustatyta:
„Savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos admi-
nistraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas.
Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius
administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietu-
vos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, rem-
damiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu.
Savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas.
Lietuvos Respublikos įstatymams, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendi-
mams tiesiogiai įgyvendinti savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuo-
sius organus.“
2010 m. kovo 31 d. nutarimas ◆152
3. Konstitucinis Teismas savo aktuose, priimtuose ankstesnėse konstitucinės jus-
ticijos bylose, inter alia 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime ir 2004 m. vasario 11 d.
sprendime, aiškindamas vietos savivaldai skirtas Konstitucijos nuostatas yra sufor-
mulavęs plačią ofi cialiąją konstitucinę vietos savivaldos doktriną.
4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad vietos savivalda – tai įstatymo nu-
statytų valstybės teritorijos administracinių vienetų bendruomenių (t. y. teritorinių,
arba vietos, bendruomenių), kurias sudaro šių vienetų nuolatiniai gyventojai (Lietu-
vos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai gyventojai), savitvarka ir savaveiksmišku-
mas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (Konstitucinio Teismo
2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. vasario 9 d., 2009 m. birže-
lio 8 d. nutarimai). Minėtos teritorinės bendruomenės yra savivaldos teisės subjektas
ir Konstitucijoje jos vadinamos savivaldybėmis (arba vietos savivaldybėmis) (Konsti-
tucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
5. Savivaldos teisė neatsiejama nuo institucijų, per kurias ši teisė yra įgyvendina-
ma, ir (arba) joms atskaitingų institucijų organizavimo ir veiklos; sąvoka „savivaldos
institucijos“ išreiškia administracinių vienetų teritorinių bendruomenių atitinkamų
institucijų konstitucinę paskirtį: tai yra institucijos, per kurias įgyvendinama atitin-
kamų bendruomenių savivaldos teisė (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d.,
2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Todėl neatsitiktinai Konstitucijoje savivaldybės
sąvoka yra vartojama ne tik administracinio vieneto teritorinės bendruomenės, bet
ir savivaldos institucijų ir (arba) joms atskaitingų institucijų prasme (Konstitucinio
Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
6. Įgyvendinti savivaldos teisės neįmanoma be demokratinio atstovavimo. Savi-
valdybių tarybos, kaip savivaldos institucijos, yra atstovaujamosios institucijos; jos
tiesiogiai numatytos Konstitucijoje; jokios kitos savivaldos institucijos, išskyrus savi-
valdybių tarybas, Konstitucijoje nėra nurodytos (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruo-
džio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Savivaldybių tarybos – tai institucijos,
per kurias įgyvendinama atitinkamų bendruomenių savivaldos teisė, o savivaldy-
bės tarybos nariai yra atitinkamos teritorinės bendruomenės atstovai (Konstitucinio
Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas).
7. Pagal Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalį savivaldybių tarybų priimami spren-
dimai yra neatsiejami nuo šių sprendimų vykdymo; savivaldybių tarybų sprendimus
tiesiogiai įgyvendina joms atskaitingi vykdomieji organai, kurie yra neatskiriama sa-
vivaldos mechanizmo dalis; sudaryti minėtus vykdomuosius organus – konstitucinė
savivaldybių tarybų pareiga (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m.
gruodžio 13 d. nutarimai, 2004 m. vasario 11 d. sprendimas).
7.1. Konstitucijoje nėra nustatyta savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomų-
jų organų rūšys (kolegialūs, vienasmeniai organai), sudarymo tvarka, pavadinimai,
tarpusavio ryšiai; jų funkcijos ir kompetencija nustatytos tik bendriausiais bruožai.
Savivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų funkcijas ir kompetenciją pa-
liekama nustatyti Seimui įstatymu. Įstatymais reglamentuojant savivaldybių taryboms
◆ DĖL SAVIVALDYBĖS TARYBOS KOLEGIJOS ĮGALIOJIMŲ 153
atskaitingų vykdomųjų organų sudarymą, funkcijas ir kompetenciją būtina paisyti
Konstitucijoje įtvirtintų vietos savivaldos principų: atstovaujamosios demokratijos,
vykdomųjų organų atskaitingumo atstovybei, savivaldybių tarybų viršenybės joms
atskaitingų vykdomųjų organų atžvilgiu ir kt. (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruo-
džio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalies formuluotė „savivaldybių tarybos suda-
ro <...> vykdomuosius organus“ suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją
įstatymu nustatyti, kokia tvarka – rinkimų ar kitokia – yra sudaromi minėti vyk-
domieji organai, kurie iš jų yra kolegialūs, o kurie – vienasmeniai, kokie yra jų tar-
pusavio ryšiai. Įstatymų leidėjas taip pat turi diskreciją įstatymu nustatyti kolegialių
vykdomųjų organų struktūrą ir narių skaičių arba palikti tai pagal įstatymą nustatyti
savivaldybių taryboms (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruo-
džio 13 d. nutarimai).
7.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 119 straipsnio 4 da-
lyje nurodyti vykdomieji organai yra institucijos, kurios sudaromos įstatymams,
Vyriausybės bei savivaldybių tarybos sprendimams tiesiogiai įgyvendinti. Nurody-
ti vykdomieji organai nėra savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai vienetai (pa-
daliniai), turintys užtikrinti pačios savivaldybės tarybos darbą; pagal Konstituciją
savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai negali būti sudaromi iš juos
sudarančių savivaldybių tarybų narių (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d.,
2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
7.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad savivaldybių taryboms atskaitin-
gų vykdomųjų organų negalima traktuoti kaip tokių, per kuriuos teritorinės bend-
ruomenės įgyvendina savivaldos teisę. Savivaldybės turi konstitucinę kompetenciją
kontroliuoti vykdomuosius organus, todėl vykdomieji organai negali pakeisti arba
pajungti sau savivaldybių tarybų, diktuoti joms, vykdomųjų organų įgaliojimai negali
dominuoti savivaldybių tarybų įgaliojimų atžvilgiu, negalima nustatyti tokio teisinio
reguliavimo, pagal kurį savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai būtų
prilyginti juos sudariusioms savivaldybių taryboms, juo labiau tokio, pagal kurį sa-
vivaldybių tarybų įgaliojimus varžytų jų sudarytų ir joms atskaitingų vykdomųjų or-
ganų įgaliojimai arba pagal kurį savivaldybių tarybos netektų galimybės kontroliuoti
savo sudarytus ir joms atskaitingus vykdomuosius organus (Konstitucinio Teismo
2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).
8. Įstatymų leidėjas turi teisę ir pareigą, atsižvelgdamas į Konstitucijoje tiesiogiai
įtvirtintą išimtinę savivaldybių kompetenciją, apibrėžti savivaldybių tarybų ir joms
atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją; apibrėždamas savivaldybių tarybų ir
joms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją, įstatymų leidėjas gali nustatyti ir
šios kompetencijos realizavimo tvarką (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d.
sprendimas).
8.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad tam tikra savivaldybių tarybų
kompetencija yra expressis verbis nustatyta pačioje Konstitucijoje. Priimti sprendimus
2010 m. kovo 31 d. nutarimas ◆154
Konstitucijoje, inter alia jos 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio
2 dalyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 122 straipsnyje, nuro-
dytais savivaldos klausimais gali tik savivaldybių tarybos. Tai yra savivaldybių tarybų
išimtinė konstitucinė kompetencija.
Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali nustatyti, kad sprendimus tarybos iš-
imtinės konstitucinės kompetencijos klausimais priima ne savivaldybių tarybos, bet
jų sudaryti ir joms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių institucijos;
pačios savivaldybių tarybos taip pat negali nei savivaldybių taryboms atskaitingiems
vykdomiesiems organams, nei kitoms savivaldybių institucijoms perduoti teisės pri-
imti tokius sprendimus, o įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo,
pagal kurį savivaldybių taryboms būtų leidžiama teisę priimti tokius sprendimus per-
duoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams arba kitoms sa-
vivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas).
Pagal Konstituciją negalima nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų
sudarytos teisinės prielaidos savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems
organams įsiterpti į savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją priimti
sprendimus Konstitucijos 40 straipsnio 1 dalyje, 41 straipsnio 2 dalyje, 47 straipsnio
2 dalyje, 119 straipsnio 4 dalyje, 121 straipsnio 1 bei 2 dalyse ir 122 straipsnyje nuro-
dytais klausimais (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas, 2004 m.
vasario 11 d. sprendimas).
8.2. Tais klausimais, kuriais savivaldybių tarybų kompetencija nėra expressis ver-
bis nustatyta pačioje Konstitucijoje (nėra savivaldybių tarybų išimtinė konstitucinė
kompetencija), įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti, kuriuos
sprendimus priimti yra priskiriama savivaldybių tarybų kompetencijai, o kurių – sa-
vivaldybių taryboms atskaitingų vykdomųjų organų ar kitų savivaldybių institucijų
kompetencijai. Tais atvejais, kai įstatymuose yra nustatyta, kad tam tikrus sprendimus
priima savivaldybių tarybos, savivaldybių tarybos negali nei savivaldybių taryboms
atskaitingiems vykdomiesiems organams, nei kitoms savivaldybių institucijoms per-
duoti teisės priimti tokius sprendimus. Tačiau įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali
įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrus sprendimus priima
savivaldybių tarybos, bet jos gali teisę priimti tokius sprendimus perduoti savivaldy-
bių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams; tačiau tokiais atvejais turi būti
tenkinamos šios sąlygos: 1) savivaldybių tarybų įgaliojimai teisę priimti tam tikrus
sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams
turi būti expressis verbis nustatyti įstatyme; 2) minėtų įgaliojimų negalima perduoti sa-
vivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskaitingi
vykdomieji organai. Dar kitais atvejais įstatymų leidėjas įstatymu gali tiesiogiai nusta-
tyti, kokiais klausimais sprendimus priima savivaldybių taryboms atskaitingi vykdo-
mieji organai (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas).
Taigi konstatuotina, kad Konstitucinis Teismas, formuodamas ofi cialią vietos sa-
vivaldos sampratą, pažymėjo, jog savivaldybių tarybos gali perduoti savivaldybių ta-
◆ DĖL SAVIVALDYBĖS TARYBOS KOLEGIJOS ĮGALIOJIMŲ 155
ryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams teisę priimti tam tikrus sprendimus
tais klausimais, kurie nėra priskirti savivaldybių tarybų išimtinei konstitucinei kom-
petencijai, jei tokie savivaldybių tarybų įgaliojimai expressis verbis nustatyti įstaty-
me. Teisės priimti sprendimus tais klausimais, kurie pagal įstatymą gali būti perduoti
savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams, negalima perduoti
savivaldybių institucijoms, kurios pagal įstatymą nėra savivaldybių taryboms atskai-
tingi vykdomieji organai.
9. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad savivaldybių tarybos, įgyvendi-
nančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti ir kitas valdingus
įgaliojimus turinčias savivaldybės institucijas, taip pat kitas savivaldybės įstaigas. Sa-
vivaldybių institucijos yra sudaromos tam, kad būtų realizuoti savivaldybės interesai,
tiesiogiai įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimai.
Tad „savivaldybės institucijomis“ laikytinos ir savivaldybių tarybos, ir joms atskai-
tingi vykdomieji organai, ir kitos institucijos, kurias sudaro savivaldybių tarybos. Są-
voka „savivaldybės institucijos“ išreiškia atitinkamų institucijų priklausomumą tam
tikrai savivaldybei (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio
13 d. nutarimai).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nei savi-
valdybės tarybai atskaitingi vykdomieji organai, nei kitos valdingus įgaliojimus tu-
rinčios savivaldybės institucijos negali būti sudarytos iš savivaldybės tarybos narių.
10. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų
leidėjas pagal Konstituciją gali įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal
kurį teisę priimti sprendimus tam tikrais savivaldybių tarybų kompetencijai (išskyrus
savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompetenciją) priskirtais klausimais savi-
valdybių tarybos gali perduoti ir kitoms valdingus įgaliojimus turinčioms savivaldy-
bės institucijoms, jei tokie savivaldybės tarybos įgaliojimai expressis verbis nustatyti
įstatyme ir jei įstatyme nėra nustatyta, kad teisė priimti minėtus sprendimus gali būti
perduota savivaldybės taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams.
11. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 119 straipsnio 1 ir 4 dalis,
savivaldybių tarybos, įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali
sudaryti savo vidinius struktūrinius padalinius.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją savivaldybių tarybų vidiniai
struktūriniai padaliniai negali būti traktuojami kaip tokie, per kuriuos teritorinės
bendruomenės įgyvendina savivaldos teisę, todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas
vietos savivaldos santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį sa-
vivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai padaliniai ar atskiri savivaldybių pareigūnai
prilygtų savivaldybių taryboms ar pakeistų savivaldybių tarybas, inter alia tuo aspek-
tu, kad perimtų tam tikrų savivaldybių tarybų, kaip atitinkamų teritorijų gyventojų
atstovybių, kompetencijai priskirtų įgaliojimų vykdymą. Savivaldybių tarybų vidiniai
struktūriniai padaliniai turi padėti užtikrinti savivaldybių tarybų darbą teikdami re-
komendacijas savivaldybių taryboms jų kompetencijai priskirtais klausimais ir pan.,
2010 m. kovo 31 d. nutarimas ◆156
tačiau negali savivaldybių tarybų kompetencijai priskirtais klausimais priimti galuti-
nių sprendimų.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad savival-
dybių tarybų vidiniai struktūriniai padaliniai pagal Konstituciją negali būti traktuoja-
mi ir kaip savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai ar kitos savivaldybių
tarybų įsteigtos valdingus įgaliojimus turinčios savivaldybių institucijos.
III
Dėl Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnio
1 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 119 straipsnio 4 da-
liai.
1. Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnio 1 da-
lyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta:
„Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš savivaldybės tarybos narių gali su-
daryti savivaldybės tarybos kolegiją (toliau – kolegija) ir nustatyti jos narių skaičių.
Savivaldybės taryba gali pavesti kolegijai vykdyti šio įstatymo 17 straipsnio 15, 19 ir
20 punktuose nustatytus savivaldybės tarybos įgaliojimus.“
2. Nors pareiškėjas prašo Konstitucinio Teismo ištirti, ar Vietos savivaldos įstaty-
mo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakci-
ja) neprieštaravo Konstitucijos 119 straipsnio 4 daliai, iš pareiškėjo prašyme pateiktų
argumentų matyti, jog jam kilo abejonių, ar Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spa-
lio 12 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) Konstitucijai
neprieštaravo ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad savivaldybės taryba gali paves-
ti savivaldybės tarybos kolegijai, sudarytai iš savivaldybės tarybos narių, vykdyti šio
įstatymo 17 straipsnio 15, 19 ir 20 punktuose nustatytus savivaldybės tarybos įgalio-
jimus.
3. Aiškinant ginčijamą Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakci-
ja) 18 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavi-
mą kartu su Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 17 straipsnyje
(2003 m. sausio 28 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu šiame nutarime minė-
ta, kad savivaldybės tarybos kolegijai, sudarytai iš savivaldybės tarybos narių, galėjo
būti pavesta vykdyti kai kuriuos savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtus įga-
liojimus, kuriuos nesudarius tokios kolegijos ir toliau vykdo savivaldybės taryba; sa-
vivaldybės tarybos kolegijai galėjo būti pavesta: priimti sprendimus dėl savivaldybės
teritorijos raidos analizės, bendrųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, inves-
ticinių, demografi nių, nusikaltimų kontrolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir
kitų programų projektų rengimo; mero siūlymu spręsti dėl savivaldybės tarybos sek-
retoriato valstybės tarnautojų pareigybių steigimo, nustatyti jų skaičių; kasmet nusta-
tyti savivaldybės tarnautojų mokymo prioritetus.
4. Sprendžiant, ar Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija)
18 straipsnio 1 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nusta-
◆ DĖL SAVIVALDYBĖS TARYBOS KOLEGIJOS ĮGALIOJIMŲ 157
tyta, kad savivaldybės taryba gali pavesti savivaldybės tarybos kolegijai, sudarytai iš
savivaldybės tarybos narių, vykdyti šio įstatymo 17 straipsnio 15, 19 ir 20 punktuose
nustatytus savivaldybės tarybos įgaliojimus, neprieštaravo Konstitucijai, svarbu išsi-
aiškinti, koks yra savivaldybės tarybos kolegijos statusas ir kokia jos teisinė prigimtis.
Minėta, kad Konstitucinis Teismas, formuodamas ofi cialią konstitucinę vietos
savivaldos sampratą, yra pažymėjęs, jog savivaldybių tarybos gali perduoti savival-
dybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams teisę priimti tam tikrus
sprendimus tais klausimais, kurie nėra priskirti savivaldybių tarybų išimtinei kons-
titucinei kompetencijai, jei tokie savivaldybių tarybų įgaliojimai expressis verbis nu-
statyti įstatyme. Minėta ir tai, kad teisę priimti sprendimus tam tikrais savivaldybių
tarybų kompetencijai (išskyrus savivaldybių tarybų išimtinę konstitucinę kompe-
tenciją) priskirtais klausimais savivaldybių tarybos gali perduoti ir kitoms valdingus
įgaliojimus turinčioms savivaldybės institucijoms, jei tokie savivaldybės tarybos įga-
liojimai expressis verbis nustatyti įstatyme ir jei įstatyme nėra nustatyta, kad teisė pri-
imti minėtus sprendimus gali būti perduota savivaldybės taryboms atskaitingiems
vykdomiesiems organams.
5. Minėta, kad Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija)
3 straipsnio 3 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija), inter alia apibrėžiant savivaldy-
bės vykdomąją instituciją, buvo nurodyta: 1) savivaldybės vykdomoji institucija yra
savivaldybės administracijos direktorius; 2) vykdomajai institucijai tenka tiesioginė
ir asmeninė atsakomybė už įstatymų, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendi-
mų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje. Šiame kontekste pažymėtina, kad nei šio-
je, nei kitose Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija su 2003 m.
sausio 28 d. pakeitimais) nuostatose jokia kita institucija nebuvo nurodyta kaip sa-
vivaldybės tarybai atskaitinga vykdomoji institucija. Taip pat minėta, kad pagal Vie-
tos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalį (2003 m.
sausio 28 d. redakcija) savivaldybės tarybos kolegija yra sudaroma iš savivaldybės ta-
rybos narių.
Taigi pagal Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 3 straips-
nio 3 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) bei kitose Vietos savivaldos įstatymo
(2000 m. spalio 12 d. redakcija su 2003 m. sausio 28 d. pakeitimais) nuostatose įtvir-
tintą teisinį reguliavimą iš savivaldybės tarybos narių sudaryta savivaldybės tarybos
kolegija negali būti traktuojama kaip savivaldybės tarybai atskaitinga vykdomoji ins-
titucija.
Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją savivaldybių taryboms atskaitingi vykdo-
mieji organai negali būti sudaromi iš juos sudarančių savivaldybių tarybų narių.
6. Minėta, kad Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija)
3 straipsnio 4 dalyje apibrėžiant sąvoką „savivaldybės kontrolės institucija“ buvo nu-
rodyta: 1) savivaldybės kontrolės institucija yra savivaldybės kontrolierius; 2) savival-
dybės kontrolės institucijai pavedama kontroliuoti savivaldybės biudžeto naudojimą
bei atlikti savivaldybės vidaus audito funkcijas.
2010 m. kovo 31 d. nutarimas ◆158
Vadinasi, pagal Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija)
3 straipsnio 4 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą sa-
vivaldybės tarybos kolegija nėra ir negali būti laikoma savivaldybės kontrolės insti-
tucija.
7. Šiame nutarime minėta ir tai, kad Konstitucinis Teismas, formuodamas ofi cia-
lią konstitucinę vietos savivaldos sampratą, yra pažymėjęs, jog savivaldybių tarybos,
įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti ir kitas val-
dingus įgaliojimus turinčias savivaldybės institucijas.
Minėta, kad kitos valdingus įgaliojimus turinčios savivaldybės institucijos daly-
vauja įgyvendinant įstatymus, Vyriausybės bei savivaldybės tarybos sprendimus sa-
vivaldybės teritorijoje arba pačios juos įgyvendina. Minėta ir tai, kad kitos valdingus
įgaliojimus turinčios savivaldybių institucijos negali būti sudarytos iš savivaldybės
tarybos narių.
Taigi Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnio
1 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nurodyta savivaldybės tarybos kolegija, su-
daryta iš savivaldybės tarybos narių, negali būti traktuojama kaip kita valdingus įga-
liojimus turinti savivaldybės institucija.
8. Konstatuotina, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. re-
dakcija su 2003 m. sausio 28 d. pakeitimais) nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės
tarybos kolegija nėra nei savivaldybės vykdomoji institucija, nei kontrolės institucija
ar kita valdingus įgaliojimus turinti savivaldybės institucija.
9. Minėta, kad pagal Vietos savivaldos įstatyme (2000 m. spalio 12 d. redakcija su
2003 m. sausio 28 d. pakeitimais) nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybių tarybos
gali sudaryti savo struktūrinius padalinius. Savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai
padaliniai inter alia yra savivaldybių tarybų komitetai. Savivaldybių tarybų komitetai
sudaromi iš savivaldybės tarybos narių, o jų paskirtis – preliminariai nagrinėti savi-
valdybės tarybai teikiamus klausimus, teikti savivaldybės tarybai savo išvadas bei pa-
siūlymus, pagal savo kompetenciją priimti rekomendacinio pobūdžio sprendimus.
10. Pagal sudarymo tvarką savivaldybės tarybos kolegija yra panaši į savivaldy-
bės tarybos komitetus – tiek savivaldybės tarybos kolegija, tiek savivaldybės tarybos
komitetai sudaromi iš savivaldybės tarybos narių. Šiuo požiūriu savivaldybės tarybos
kolegija, kaip ir savivaldybės tarybos komitetai, traktuotina kaip savivaldybės tarybos
vidinis struktūrinis padalinys. Tačiau skiriasi jų įgaliojimų pobūdis ir turinys: savi-
valdybės tarybos komitetai pagal savo funkcijas yra patariamieji savivaldybės tarybos
organai, o savivaldybės tarybos kolegijai buvo nustatyta teisė savarankiškai vykdyti
tam tikras Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 17 straipsnyje
(2003 m. sausio 28 d. redakcija) įtvirtintas savivaldybės tarybos funkcijas.
11. Minėta, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia Konstitucijos
119 straipsnio 1 ir 4 dalis, yra pažymėjęs, jog savivaldybių tarybos, įgyvendinančios
Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, gali sudaryti savo vidinius struktūrinius
padalinius.
◆ DĖL SAVIVALDYBĖS TARYBOS KOLEGIJOS ĮGALIOJIMŲ 159
Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai
padaliniai negali būti traktuojami kaip tokie, per kuriuos teritorinės bendruomenės
įgyvendina savivaldos teisę, todėl įstatymų leidėjas, reguliuodamas vietos savivaldos
santykius, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių tarybų
vidiniai struktūriniai padaliniai ar atskiri savivaldybių pareigūnai prilygtų savivaldy-
bių taryboms ar pakeistų savivaldybių tarybas, inter alia tuo aspektu, kad perimtų
tam tikrų savivaldybių tarybų, kaip atitinkamų teritorijų gyventojų atstovybių, kom-
petencijai priskirtų įgaliojimų vykdymą. Savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai
padaliniai turi padėti užtikrinti savivaldybių tarybų darbą teikdami rekomendacijas
savivaldybių taryboms jų kompetencijai priskirtais klausimais ir pan., tačiau negali sa-
vivaldybių tarybų kompetencijai priskirtais klausimais priimti galutinių sprendimų.
Taip pat minėta, kad savivaldybių tarybų vidiniai struktūriniai padaliniai pagal
Konstituciją negali būti traktuojami ir kaip savivaldybių taryboms atskaitingi vykdo-
mieji organai ar kitos savivaldybių tarybų įsteigtos valdingus įgaliojimus turinčios sa-
vivaldybių institucijos.
12. Minėta, kad Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija)
18 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) buvo nustatyta, jog savival-
dybės taryba iš savivaldybės tarybos narių gali sudaryti savivaldybės tarybos kole-
giją ir pavesti jai vykdyti Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija)
17 straipsnio (2003 m. sausio 28 d, redakcija) 15, 19 ir 20 punktuose nustatytus sa-
vivaldybės tarybos įgaliojimus. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos teisinės
prielaidos tam tikra apimtimi perleisti savivaldybės tarybos kolegijai savivaldos tei-
sės įgyvendinimą. Vadinasi, pagal šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio
28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės tarybos kolegija, vykdyda-
ma savivaldybės tarybos jai pavestus įgaliojimus, tam tikrais klausimais galėjo pri-
lygti savivaldybės tarybai ar ją pakeisti, inter alia tuo aspektu, kad galėjo perimti tam
tikrų savivaldybės tarybos, kaip atitinkamų teritorijų gyventojų atstovybės, kompe-
tencijai priskirtų įgaliojimų vykdymą.
13. Konstatuotina, kad Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakci-
ja) 18 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavi-
mu ta apimtimi, kuria buvo nustatyta savivaldybės tarybos teisė pavesti savivaldybės
tarybos kolegijai, sudarytai iš savivaldybės tarybos narių, vykdyti kai kuriuos sa-
vivaldybės tarybos kompetencijai priskirtus įgaliojimus, buvo nukrypstama nuo
Konstitucijoje, inter alia jos 119 straipsnio 1 ir 4 dalyse, įtvirtintos vietos savivaldos
sampratos.
14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vietos savival-
dos įstatymo (2000 m. spalio 12 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalis (2003 m. sausio
28 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad savivaldybės taryba gali pa-
vesti savivaldybės tarybos kolegijai, sudarytai iš savivaldybės tarybos narių, vykdyti
šio įstatymo 17 straipsnio 15, 19 ir 20 punktuose nustatytus savivaldybės tarybos įga-
liojimus, prieštaravo Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 4 dalims.
2010 m. kovo 31 d. nutarimas ◆160
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-
tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu-
vos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spa-
lio 12 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija; Žin., 2003,
Nr. 17-704) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad savivaldybės taryba gali paves-
ti savivaldybės tarybos kolegijai, sudarytai iš savivaldybės tarybos narių, vykdyti šio
įstatymo 17 straipsnio 15, 19 ir 20 punktuose nustatytus savivaldybės tarybos įgalio-
jimus, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 1 ir 4 dalims.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Pranas Kuconis
Kęstutis Lapinskas
Ramutė Ruškytė
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Romualdas Kęstutis Urbaitis
Paskelbta: Valstybės žinios, 2010, Nr. 38-1794.
KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI
SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS
PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKSLO IR STUDIJŲ
ĮSTATYMO (2009 M. BALANDŽIO 30 D. REDAKCIJA) NUOSTATOS
NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI,
PRIĖMIMO
2010 m. kovo 19 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis-
mo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Kęstučio
Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Ta-
minsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos
Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-3/2010) ištirti, ar Lietuvos Res-
publikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) preambu-
lės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems
dirbti mokslinį darbą“, 3 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 6 straipsnio 4 dalies nuosta-
ta „Valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešo-
ji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą autonomiją, šio
ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą“, 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 8 straips-
nio 1, 3 dalys, 9 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalies 2 punk-
tas, 17 straipsnio 2 dalis, 18 straipsnio 1, 6 dalys, 12 dalies 1, 4, 8 punktai, 19, 20,
21, 22, 39 straipsniai, 48 straipsnio 2 dalis, 53 straipsnio 4 dalis, 66 straipsnio 3 dalis,
69 straipsnio 2 dalis, 70 straipsnio 2, 5, 7, 11 dalys, 76 straipsnio 4 dalis, 86 straips-
nio 2 dalies 3 punktas, 90 straipsnio 4 dalis, 91 straipsnio 3 dalis, 93 straipsnio 2, 4, 6,
8 dalys, 94 straipsnis, 95 straipsnio 5 dalis, 96 straipsnis neprieštarauja tam tikriems
Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniams.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Konstituciniame Teisme gautas pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas iš-
tirti, ar Mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) (toliau – ir
2010 m. kovo 19 d. sprendimas ◆162
Įstatymas) preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> są-
lygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“, 3 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 6 straipsnio
4 dalies nuostata „Valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikian-
tis kaip viešoji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą auto-
nomiją, šio ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą“, 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas,
8 straipsnio 1, 3 dalys, 9 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalies
2 punktas, 17 straipsnio 2 dalis, 18 straipsnio 1, 6 dalys, 12 dalies 1, 4, 8 punktai,
19, 20, 21, 22, 39 straipsniai, 48 straipsnio 2 dalis, 53 straipsnio 4 dalis, 66 straips-
nio 3 dalis, 69 straipsnio 2 dalis, 70 straipsnio 2, 5, 7, 11 dalys, 76 straipsnio 4 dalis,
86 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 90 straipsnio 4 dalis, 91 straipsnio 3 dalis, 93 straips-
nio 2, 4, 6, 8 dalys, 94 straipsnis, 95 straipsnio 5 dalis, 96 straipsnis neprieštarauja
tam tikriems Konstitucijos straipsniams.
2. Pareiškėjo prašymas grindžiamas ofi cialiosios konstitucinės doktrinos nuo-
statomis, aiškinančiomis aukštųjų mokyklų autonomiją ir fi nansavimą bei kriterijus,
kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais. Pareiškėjo manymu, svar-
biausios jo prašymą pagrindžiančios konstitucinės doktrinos nuostatos yra šios:
– pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, nepaneigdamas aukštųjų mokyklų auto-
nomijos principo, įstatymais gali nustatyti aukštųjų mokyklų organizacinės ir valdy-
mo struktūros pagrindus;
– aukštųjų mokyklų valdymo institucijas, įgyvendinančias aukštosios mokyklos
savivaldos funkcijas, formuoja pačios aukštosios mokyklos; tokių institucijų suda-
rymo būdus ir tvarką įstatymuose įtvirtintais pagrindais savo įstatuose ar statutuose
nustato pačios aukštosios mokyklos;
– paprastai šios aukštųjų mokyklų institucijos yra formuojamos iš jų akademinės
bendruomenės narių; aukštųjų mokyklų autonomija suponuoja aukštųjų mokyklų
teisę numatyti, kad tokių institucijų nariais gali būti ne tik tos aukštosios mokyklos
akademinės bendruomenės nariai;
– valstybės vykdomosios valdžios institucijų atstovai gali būti skiriami į tokias
aukštųjų mokyklų institucijas, kurios vykdo kontrolės ir priežiūros funkcijas ir kurių
paskirtis – užtikrinti aukštosios mokyklos atsakomybę ir atskaitomybę visuomenei;
tokių institucijų sudarymo būdus ir tvarką įstatymais gali nustatyti įstatymų leidėjas,
nepaneigdamas aukštųjų mokyklų autonomijos principo;
– valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas mokslas laiduojamas pilie-
čiams, kurie studijuoja valstybės užsakymu, tenkinant jos nustatytą atitinkamų sričių
(krypčių) specialistų poreikį, jeigu jų mokymasis atitinka įstatymo nustatytus gero
mokymosi kriterijus;
– kriterijai, kuriuos atitinkantys asmenys laikomi gerai besimokančiais ir dėl to
pagal Konstituciją turinčiais teisę, kad už jų mokslą valstybinėse aukštosiose moky-
klose apmokėtų valstybė, turi būti nustatyti tik įstatymu;
– gerai besimokančių piliečių aukštojo mokslo išlaidos negali būti jokia forma
užkrautos patiems šiems asmenims;
◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 163
– piliečių, studijuojančių valstybinėse aukštosiose mokyklose pagal valstybės
užsakymą (t. y. rengiamų tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių (krypčių)
specialistų poreikį), mokymosi rezultatų vertinimas pagal įstatymo nustatytus gero
mokymosi kriterijus turi būti reguliariai vykdomas po kiekvieno akademinio moky-
mosi laikotarpio atliktos studijuojamų dalykų žinių patikros;
– piliečiams, kurie priimti studijuoti į valstybines aukštąsias mokyklas pagal
valstybės užsakymą (t. y. rengiami tenkinant valstybės nustatytą atitinkamų sričių
(krypčių) specialistų poreikį), iki pirmos jų studijuojamų dalykų pagrindinės žinių
patikros turėtų būti laiduojamas nemokamas mokslas;
– Konstitucijoje nedraudžiama valstybei pagal galimybes prisiimti ir didesnius
fi nansinius įsipareigojimus besimokantiesiems aukštosiose mokyklose; prisiimant
didesnius fi nansinius įsipareigojimus negu išplaukia iš konstitucinės nuostatos, kad
valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamas mokslas laiduojamas gerai besimo-
kantiems piliečiams, neturi būti paneigiamas Konstitucijoje įtvirtintas teisingos ir
darnios visuomenės siekis;
– įvertinus visuomenės ir valstybės poreikius bei valstybės fi nansines galimy-
bes, tais atvejais, kai tam tikrų sričių (krypčių) specialistai dėl objektyvių aplinkybių
negali būti parengti valstybinėse aukštosiose mokyklose, valstybės užsakymu valsty-
bės biudžeto lėšomis jie gali būti rengiami ir nevalstybinėse aukštosiose mokyklose;
tokiu atveju valstybė privalo garantuoti, kad valstybės lėšomis bus apmokėtos tokių
specialistų mokymosi (studijų) išlaidos, – jeigu jų mokymasis atitiks įstatymo nusta-
tytus gero mokymosi kriterijus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Įstatymo preambulės nuosta-
ta „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas geriausiems dirbti moks-
linį darbą“, 3 straipsnio 2 dalies 6 punktas, 6 straipsnio 4 dalies nuostata „Valstybinė
aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, turin-
ti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų
nustatytą specialų statusą“, 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 8 straipsnio 1, 3 dalys,
9 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalies 2 punktas, 17 straipsnio
2 dalis, 18 straipsnio 1, 6 dalys, 12 dalies 1, 4, 8 punktai, 19, 20, 21, 22, 39 straipsniai,
48 straipsnio 2 dalis, 53 straipsnio 4 dalis, 66 straipsnio 3 dalis, 69 straipsnio 2 dalis,
70 straipsnio 2, 5, 7, 11 dalys, 76 straipsnio 4 dalis, 86 straipsnio 2 dalies 3 punktas,
90 straipsnio 4 dalis, 91 straipsnio 3 dalis, 93 straipsnio 2, 4, 6, 8 dalys, 94 straipsnis,
95 straipsnio 5 dalis, 96 straipsnis neprieštarauja tam tikriems Konstitucijos straips-
niams.
Prašymą pateikė Seimo narių grupė. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 1 dalį ir
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 1 punktą Seimo
narių grupė turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos
2010 m. kovo 19 d. sprendimas ◆164
Respublikos įstatymai neprieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 102 straips-
nio 1 dalį, 105 straipsnio 1 dalį, Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalies
1 punktą šis prašymas yra žinybingas Konstituciniam Teismui.
2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme
ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi
būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos
juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus.
Aiškindamas minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis Teis-
mas yra ne kartą konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitik-
ties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta
aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrin-
džiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Va-
dinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir
(arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai
(jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkre-
čios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuo-
mone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai.
Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba)
reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžian-
tys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo
dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Kons-
titucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto
(jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laiky-
tinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų“.
Pažymėtina ir tai, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstituci-
jai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius konkrečių teisės
akto straipsnių (jų dalių), punktų, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejo-
ja, konkrečių Konstitucijos nuostatų – normų ir (arba) principų, kuriems, pareiškė-
jo nuomone, pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį prieštarauja konkrečiai
nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai (jų dalys) ar punktai, taip pat teisinių moty-
vų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo
teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nu-
rodytoms Konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apim-
tį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti Konstituciniame Teisme bei
pagal jį pradėjus bylą, būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės instituci-
jos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sun-
kiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui
(Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas).
3. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktas, kuria-
me nustatyta, kad studijos yra grindžiamos aukštųjų mokyklų ir studentų sąžiningos
konkurencijos principu, neprieštarauja Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, konstitu-
◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 165
ciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas cituoja konstitucinės doktrinos nuo-
statas dėl aukštųjų mokyklų autonomijos, nemokamo mokslo laidavimo valstybinėse
aukštosiose mokyklose, tačiau nepagrindžia, kaip šios nuostatos susijusios su ginči-
jamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte, ir kodėl
jos prieštarauja Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
4. Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies, 12 dalies 1, 4, 8 punktų
nuostatos „1. Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius (toliau – kontrolierius)
yra valstybės pareigūnas, nagrinėjantis skundus ir inicijuojantis tyrimus dėl akade-
minės etikos ir procedūrų pažeidimo. <...> 12. Išnagrinėjęs skundą arba atlikęs tyri-
mą, kontrolierius priima sprendimą: 1) informuoti mokslo ir studijų institucijas ir
Švietimo ir mokslo ministeriją apie asmenis, padariusius akademinės etikos ir proce-
dūrų pažeidimų; <...> 4) rekomenduoti darbuotojui atsisakyti dalyvauti vykdomame
mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros projekte; <...>
8) viešinti nustatytus akademinės etikos ir procedūrų pažeidimo atvejus; <...>“ ne-
prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai („Aukštosioms mokykloms suteikia-
ma autonomija“), konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas, ginčydamas
minėtų nuostatų atitiktį Konstitucijai, pateikia citatą iš Konstitucinio Teismo nutari-
mų: „Tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiš-
kai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą,
ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų pri-
ėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, taip pat kad yra tam tikros
veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės“ (Konstitucinio Teismo
1994 m. birželio 27 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. vasario 5 d., 2008 m. vasario
20 d. nutarimai). Tačiau pareiškėjas nepagrindžia, kaip jo cituotos Konstitucinio
Teismo nutarimų nuostatos yra susijusios su Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, 12 dalies
1, 4, 8 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu, kurį pareiškėjas ginčija, nepateikia
teisinių motyvų, kodėl šiame Įstatymo straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas,
pasak pareiškėjo, prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam tei-
sinės valstybės principui.
5. Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 18 straipsnio 6 dalies nuostata „Kontrolieriu-
mi skiriamas nepriekaištingos reputacijos asmuo, turintis mokslo laipsnį ir vadybinės
patirties“ neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „Piliečiai turi
teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atsto-
vus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“,
48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei
verslą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas teigia, kad norintiesiems eiti bet kurias pareigas turi būti nustatyti
pagrįsti reikalavimai, ir nemato „pagrįsto teisinio motyvo, reikalaujančio mokslinio
laipsnio ir vadybinės patirties“ iš kandidatų, kurie siekia užimti akademinės etikos ir
procedūrų kontrolieriaus pareigas. Pareiškėjo prašyme nėra argumentų, kodėl ginči-
2010 m. kovo 19 d. sprendimas ◆166
jamoje Įstatymo 18 straipsnio 6 dalies nuostatoje nustatytas teisinis reguliavimas, pa-
sak pareiškėjo, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas taip pat nepagrindžia, kodėl
ginčijama Įstatymo 18 straipsnio 6 dalies nuostata riboja konstitucinę asmenų teisę
lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.
6. Pareiškėjas taip pat abejoja, ar Įstatymo 22 straipsnio 8 dalies nuostatos „Rek-
toriaus (direktoriaus) kadencija – 5 metai. Tas pats asmuo tos pačios aukštosios
mokyklos rektoriumi (direktoriumi) gali būti renkamas ne daugiau kaip dviem ka-
dencijoms iš eilės ir ne anksčiau kaip po 5 metų nuo paskutinės kadencijos pabaigos,
jei paskutinė kadencija buvo iš eilės antra“ neprieštarauja tam tikriems Konstitucijos
straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo nuomone, įsta-
tyme turi būti nustatyti pagrįsti reikalavimai norintiesiems eiti tam tikras pareigas,
tačiau pareiškėjas nepateikia teisinių motyvų, kodėl ginčijama Įstatymo 22 straips-
nio 8 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai („Aukštosioms
mokykloms suteikiama autonomija“), 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas
žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniam teisinės valstybės
principui.
7. Minėta, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai turi būti
aiškiai nustatyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno
konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto,
kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja.
Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ta apimtimi, kuria
prašoma ištirti Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkto, 18 straipsnio 1, 6 dalių, 12 da-
lies 1, 4, 8 punktų, 22 straipsnio 8 dalies atitiktį tam tikriems Konstitucijos straips-
niams, neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.
Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje
nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį toks prašy-
mas yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Kons-
titucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.
8. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ta apimtimi, kuria prašoma ištirti,
ar Įstatymo preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...>
sąlygas geriausiems dirbti mokslinį darbą“, 6 straipsnio 4 dalies nuostata „Valstybinė
aukštoji mokykla yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, turin-
ti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų
nustatytą specialų statusą“, 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 8 straipsnio 1, 3 dalys,
9 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 2 dalies 2 punktas, 17 straips-
nio 2 dalis, 19, 20, 21, 22 (išskyrus 22 straipsnio 8 dalį), 39 straipsniai, 48 straipsnio
2 dalis, 53 straipsnio 4 dalis, 66 straipsnio 3 dalis, 69 straipsnio 2 dalis, 70 straipsnio
2, 5, 7, 11 dalys, 76 straipsnio 4 dalis, 86 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 90 straipsnio
4 dalis, 91 straipsnio 3 dalis, 93 straipsnio 2, 4, 6, 8 dalys, 94 straipsnis, 95 straips-
nio 5 dalis, 96 straipsnis neprieštarauja tam tikriems Konstitucijos straipsniams, yra
◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 167
grindžiamas teisiniais motyvais, taip pat iš esmės atitinka kitus Konstitucinio Teismo
įstatyme nustatytus reikalavimus, todėl prašymas šia apimtimi priimtinas nagrinėti
Konstituciniame Teisme.
9. Konstitucinio Teismo sprendimu dėl prašymo priėmimo nėra nei patvirtina-
mi, nei paneigiami argumentai, kuriais pareiškėjas – Seimo narių grupė grindžia savo
poziciją; priimant tokį sprendimą lemiamą reikšmę turi tai, ar pareiškėjo prašymas
yra grindžiamas teisiniais motyvais (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 15 d.,
2008 m. sausio 8 d., 2008 m. spalio 8 d., 2009 m. balandžio 3 d., 2009 m. gegužės14 d.
sprendimai).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi,
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 25, 28,
66, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
1. Priimti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištir-
ti, ar:
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redak-
cija) preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas
geriausiems dirbti mokslinį darbą“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci-
jos 25 straipsnio 2 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio
1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. re-
dakcija) 6 straipsnio 4 dalies nuostata „Valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juri-
dinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos
garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą“, 8 straipsnio
1, 3 dalys, 9 straipsnio 3 dalis, 19, 20, 21, 22 straipsniai (išskyrus 22 straipsnio 8 dalį),
53 straipsnio 4 dalis, 86 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 90 straipsnio 4 dalis, 91 straips-
nio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. re-
dakcija) 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 11 straipsnio 2 dalies 2 punktas nepriešta-
rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniams
teisinės valstybės, asmenų lygybės principams;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d.
redakcija) 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, kons-
tituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d.
redakcija) 17 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
33 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 1, 2 dalims, 46 straipsnio 4 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui;
2010 m. kovo 19 d. sprendimas ◆168
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. re-
dakcija) 39 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio
3 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d.
redakcija) 48 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
40 straipsnio 1, 3 dalims, 42 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 3, 7 dalims, konstituci-
niam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d.
redakcija) 66 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci-
jos 18 straipsniui, 25 straipsnio 1 daliai, 26 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 43 straipsnio 3,
7 dalims;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. re-
dakcija) 69 straipsnio 2 dalis, 76 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respubli-
kos Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. re-
dakcija) 70 straipsnio 2, 5, 7, 11 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu-
cijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. re-
dakcija) 93 straipsnio („Įstatymo įgyvendinimas“) 2, 4, 6, 8 dalys, 94 straipsnis („Įsta-
tymo VII skyriaus nuostatų įsigaliojimas ir taikymas“), 96 straipsnis („Valstybinių
aukštųjų mokyklų pertvarkymas iš biudžetinių įstaigų į viešąsias įstaigas“) nepriešta-
rauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio
saugumo principams, taip pat ar šio įstatymo 96 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lie-
tuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d.
redakcija) 94 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
40 straipsnio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės prin-
cipui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d.
redakcija) 95 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Grąžinti pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymą iš-
tirti, ar:
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. re-
dakcija) 3 straipsnio 2 dalies 6 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konsti-
tucijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redak-
cija) 18 straipsnio 1 dalis, 12 dalies 1, 4, 8 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d.
redakcija) 18 straipsnio 6 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 169
33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės prin-
cipui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d.
redakcija) 22 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
40 straipsnio 3 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės prin-
cipui.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Pranas Kuconis
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Romualdas Kęstutis Urbaitis
Paskelbta: Valstybės žinios, 2010, Nr. 33-1575.
KONSTITUCINIO TEISMO
PIRMININKO POTVARKIAI
POTVARKIS
DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO
2010 m. kovo 31 d. Nr. 2B-45
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą, kurio-
je pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises į žemę Šiaulių miesto hidroparko teritori-
joje. Pareiškėjų administracinėje byloje nuomone, šioje vietoje buvo pasodinti medžiai
ir įveistas parkas, tačiau niekada nebuvo miesto miško, kuris pagal Piliečių nuosa-
vybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 punktą
(2001 m. gruodžio 11 d. redakcija) negalėtų būti piliečiams grąžinamas natūra.
Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Lietuvos Respubli-
kos Konstitucinį Teismą su prašymu (Nr. 1B-13/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miš-
kų plotų patvirtinimo“ (Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1305 redakci-
ja) (toliau – ir Vyriausybės nutarimas) ta apimtimi, kuria Šiaulių miestui patvirtinti
(pagal atitinkamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos parengtas schemas)
0,45 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotai, pasak pareiškėjo, apima ir Šiaulių
miesto miškų 520 kvartalo 1, 4, 5, 7 taksacinius sklypus, neprieštarauja Lietuvos Res-
publikos miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies
nuostatai, kad miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaiko-
mi mišku.
Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinis teismo nuomone, Šiaulių mies-
to miškų 520 kvartalo 1, 4, 5, 7 taksaciniai sklypai nepagrįstai priskirti miško par-
kams, nes Miškų įstatymo 2 straipsnio 1, 5 ir 6 dalyse nustatytas reguliavimas, pasak
pareiškėjo, reiškia, kad miestuose esantys želdiniai pagal jų amžių, aukštį, pobūdį, pa-
skirtį ir pan. gali būti priskirti miesto miškams arba miško parkams, tačiau miestuose
ir kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku. Teismas abejoja,
ar toks priskyrimas yra teisėtas, ar Šiaulių miesto hidroparke esantys želdiniai teisin-
gai kvalifi kuoti kaip priklausantys miško parkui.
1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies
5 punkte nustatyta, kad teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą,
turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo
Konstitucijai teisiniai argumentai. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs,
kad iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikala-
◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO 171
vimas nurodyti teismo nuomonės teisinius argumentus reiškia, jog teismai, argumen-
tuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies)
prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais
ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas arba kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu,
prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams.
2. Konstitucinio Teismo pirmininko pavedimu atlikus Vilniaus apygardos admi-
nistracinio teismo prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, kad jame nėra teisinių ar-
gumentų, pagrindžiančių pareiškėjo abejones dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo
atitikties Miškų įstatymo nuostatoms.
Pareiškėjo prašymas ištirti Vyriausybės nutarimo atitinkama apimtimi atitiktį
Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 straipsnio 1 daliai turi būti pa-
grįstas teisiniais argumentais, kurie pareiškėjo nagrinėtoje administracinėje byloje
yra neatsiejami nuo faktinių aplinkybių, atitinkamų valstybės ir savivaldybės institu-
cijų sprendimų, tebegaliojančių ofi cialių dokumentų, kuriais vadovaujantis buvo pri-
imtas pareiškėjo ginčijamas Vyriausybės nutarimas. Pažymėtina, kad nustatyti bylai
reikšmingas aplinkybes ir teisinius faktus, įvertinti valstybės ir (ar) kitų kompeten-
tingų institucijų parengtų ir patvirtintų dokumentų (planų, sąrašų, schemų ir pan.)
sudarymo pagrįstumą ir teisėtumą yra teismo, padavusio prašymą ištirti ginčijamo
Vyriausybės nutarimo atitiktį Miškų įstatymo nuostatoms, pareiga.
3. Iš pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo ir admi-
nistracinės bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių miesto miškų 520 kvartalo 1, 4, 5,
7 taksaciniai sklypai yra registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre.
Valstybiniam miškotvarkos institutui 2005–2006 m. atlikus Šiaulių miesto savivaldy-
bės teritorijoje esančių miškų inventorizaciją, miškų kadastro duomenys nebuvo pa-
keisti. Šios inventorizacijos kokybę Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos Miškų
kontrolės skyriaus specialistai įvertino teigiamai. Miškų inventorizacijos duomenys
buvo naudojami rengiant Šiaulių apskrities miškų tvarkymo, priskyrimo miškų gru-
pėms, valstybinės reikšmės miškų plotų schemų ir sąrašų projektus.
Valstybinė miškotvarkos tarnyba teisės aktų nustatyta tvarka rengė ir derino Šiau-
lių miesto valstybinės reikšmės miškų plotų schemos projektą atsižvelgdama į Šiau-
lių miesto savivaldybės tarybos sprendimus dėl Šiaulių miesto želdinių patvirtinimo,
Šiaulių miesto savivaldybės tarybos patvirtinto Šiaulių miesto bendrojo plano spren-
dinius, taip pat detaliųjų planų sprendinius, susijusius su infrastruktūros plėt ra.
Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos parengtą (patikslintą) Šiaulių
miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą Vyriausybė 2009 m.
spalio 14 d. nutarimo Nr. 1305 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės1997 m. spalio
23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakei-
timo 1.2.1 ir 1.3 punktais pakeitė Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarime nustaty-
tus Šiaulių miesto valstybinės reikšmės miškų plotų dydžius ir ribas.
4. Konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas netyrė ir ne-
įvertino minėtų faktinių aplinkybių, atitinkamų viešojo administravimo institucijų
2010 m. kovo 31 d. potvarkis ◆172
sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, šių institucijų parengtų, patvirtintų ir tebega-
liojančių teisės aktų, kuriais remiantis buvo priimtas ginčijamas Vyriausybės nutari-
mas. Taigi pareiškėjas savo abejones dėl Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo
Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2009 m. spalio 14 d.
redakcija) ta apimtimi, kuria Šiaulių miestui patvirtinti valstybinės reikšmės miškų
plotai, pasak pareiškėjo, apima ir Šiaulių miesto miškų 520 kvartalo 1, 4, 5, 7 taksaci-
nius sklypus, atitikties Miškų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 straips-
nio 1 dalies nuostatai, kad miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti
parkai nelaikomi mišku, grindžia įvairiomis prielaidomis, bet ne teismo ištirtomis ir
įvertintomis aplinkybėmis, administracinėje byloje nustatytais teisiniais faktais.
Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administra-
cinėje byloje taip pat nėra nustatyta, kad Šiaulių miesto miškų 520 kvartalo 1, 4, 5,
7 taksaciniai sklypai iš tiesų patenka į Šiaulių miesto savivaldybės Šiaulių miesto miš-
kų ir parkų plane pažymėtą teritoriją „Hidroparkas“ (Vilniaus apygardos administra-
cinio teismo 2010 m. kovo 1 d. posėdžio protokole užfi ksuota, kad Valstybinės miškų
tarnybos atstovė negalėjo pasakyti, ar dalis ginčytinų sklypų patenka į Šiaulių miesto
hidroparko teritoriją, ar yra šalia jos). Byloje nėra nustatytos ir aplinkybės, kurios ga-
lėtų patvirtinti ar paneigti pareiškėjų administracinėje byloje teiginį, kad šioje vietoje
buvo pasodinti medžiai ir įveistas parkas, tačiau niekada nebuvo miesto miško.
Kartu pažymėtina, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at-
kūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 14 punkte (2006 m. lapkričio 16 d. redakci-
ja) nustatyta, kad žemė, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka
priskirtose teritorijose ir yra užimta parkų, taip pat negali būti grąžinama natūra ir
turi būti valstybės išperkama.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjas – Vilniaus
apygardos administracinis teismas nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų jo
abejones dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikties Miškų įstatymo (2001 m. ba-
landžio 10 d. redakcija) 2 straipsnio 1 daliai, todėl minėtas pareiškėjo prašymas nea-
titinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų ir
pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį grąžintinas pareiškėjui.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 2 dalį prašymo grąžinimas
neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę
trūkumai.
Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsniu,
g r ą ž i n u pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą
(Nr. 1B-13/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d.
nutarimas Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ (2009 m.
spalio 14 d. redakcija) ta apimtimi, kuria Šiaulių miestui patvirtinti (pagal atitinka-
mas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos parengtas schemas) 0,45 tūkst. ha
valstybinės reikšmės miškų plotai, pasak pareiškėjo, apima ir Šiaulių miesto miškų
◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO 173
520 kvartalo 1, 4, 5, 7 taksacinius sklypus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos miš-
kų įstatymo (2001 m. balandžio 10 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad
miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku.
Pirmininkas Kęstutis Lapinskas
Paskelbta: Valstybės žinios, 2010, Nr. 38-1795.
PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI
2010 M. SAUSIO 1–KOVO 31 D.
KONSTITUCINIAME TEISME
PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI
1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. sausio 5 d. po-
tvarkiu Nr. 2B-1 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010, Nr. 2-62)
priimtas pareiškėjo – Jurbarko rajono apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-67/2009)
ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnis (2006 m. spalio
17 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnis (2006 m. spa-
lio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria juose, pasak pareiškėjo, nėra numatyta galimy-
bė teismui, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias
bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais,
nuspręsti, kad įpareigojimas asmeniui statinį nugriauti arba pertvarkyti (dalį statinio
nugriauti, perstatyti ar pan.) neturi būti taikomas, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplin-
kybių yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir
dėl to neteisingas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio
1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. sausio 7 d.
potvarkiu Nr. 2B-4 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010,
Nr. 3-126) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymas
(Nr. 1B-66/2009) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d.
nutarimas Nr. 903 „Dėl pritarimo susitarimui dėl valstybei nuosavybės teise priklau-
sančių akcinės bendrovės „Alita“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo
projekto“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui,
konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savival-
dybių turto privatizavimo įstatymo 16 straipsnio (2001 m. gruodžio 17 d. redakcija)
1 daliai (1997 m. lapkričio 4 d. redakcija).
3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. sausio 26 d.
potvarkiu Nr. 2B-7 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010,
Nr. 11-539) priimtas pareiškėjo – Kaišiadorių rajono apylinkės teismo prašymas
(Nr. 1B-1/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnis
(2006 m. spalio 17 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straips-
nis (2009 m. lapkričio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria juose nėra numatyta galimy-
bė teismui, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias
◆ PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI 175
bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais,
nuspręsti, kad įpareigojimas asmeniui statinį nugriauti arba pertvarkyti (dalį statinio
nugriauti, perstatyti ar pan.) neturi būti taikomas, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplin-
kybių yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir
dėl to neteisingas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio
1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. vasario 2 d.
potvarkiu Nr. 2B-12 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010,
Nr. 15-717) priimtas pareiškėjo – Marijampolės rajono apylinkės teismo prašymas
(Nr. 1B-2/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnis
(2006 m. spalio 17 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straips-
nis (2006 m. spalio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria juose nėra numatyta galimy-
bė teismui, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, kitas reikšmingas bylai
aplinkybes, nuspręsti, kad įpareigojimas asmeniui pašalinti neteisėtos statybos pa-
darinius – per nustatytą terminą statinį nugriauti arba jį pertvarkyti (dalį statinio
nugriauti, perstatyti ar pan.) neturi būti taikomas, nes yra akivaizdžiai neadekvatus
padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas, neprieštarauja Lietuvos Respubli-
kos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai.
5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. vasario 2 d.
potvarkiu Nr. 2B-14 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010,
Nr. 15-718) priimtas pareiškėjo – Druskininkų miesto apylinkės teismo prašymas
(Nr. 1B-4/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnis
(2006 m. spalio 17 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straips-
nis (2009 m. lapkričio 19 d. redakcija) ta apimtimi, kuria juose nėra numatyta galimy-
bė teismui, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias
bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais,
nuspręsti, kad įpareigojimas asmeniui statinį nugriauti arba pertvarkyti (dalį statinio
nugriauti, perstatyti ar pan.) neturi būti taikomas, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplin-
kybių yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir
dėl to neteisingas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio
1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. vasario 25 d.
potvarkiu Nr. 2B-20 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010,
Nr. 24-1139) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo pra-
šymas (Nr. 1B-5/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario
24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002 m. spalio 21 d. redak-
cija) 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių
vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto nuostata „Valstybės išper-
176
kamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama
padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai nau-
dota žemė – 6000 Lt/ha“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straips-
nio 3 daliai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai.
7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. kovo 3 d. potvar-
kiu Nr. 2B-23 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010, Nr. 27-1228)
priimtas pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-6/2010) ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalis ta apimtimi,
kuria, pasak pareiškėjo, nėra nustatytos aiškios socialinio draudimo išmokų, moka-
mų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos
dydį ribos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai,
30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, ku-
ria, pasak pareiškėjo, nėra nustatyta aiški draudimo išmokas išmokėjusių socialinio
draudimo įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens tai-
kymo apimtis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 da-
liai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530
„Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus
arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės
lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba
sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) tuo aspektu, kad, pasak pareiš-
kėjo, regreso teisė išieškoti išmokėtas draudimo sumas ir kompensacijas iš žalą pada-
riusių juridinių ir fi zinių asmenų yra nustatyta Vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu,
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituci-
niam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530
„Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus
arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo valstybės
lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba
sąlygų 26 punktas (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pa-
reiškėjo, nėra nustatyta aiški kompensacijas pagal Lietuvos Respublikos vidaus tar-
nybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį
išmokėjusių įstaigų regreso teisės į žalą padariusį asmenį taikymo apimtis, nepriešta-
rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai,
52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. kovo 3 d. po-
tvarkiu Nr. 2B-25 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkės prašymo“ (Valstybės
◆ PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI 177
žinios, 2010, Nr. 27-1229) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo Pirminin-
kės Irenos Degutienės prašymas (Nr. 1B-7/2010) išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos že-
mės reformos įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio ir Lietuvos Respub-
likos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) atitikties
Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostata „pagal Konstituciją toks teisinis regulia-
vimas, kai asmeniui, kuris buvo apdovanotas kuriuo nors valstybiniu apdovanojimu,
būtent dėl to, kad jis buvo juo apdovanotas, yra suteikiama dar ir tam tikra materiali-
nė gėrybė, yra negalimas“ reiškia, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo
vadovaujantis Žemės reformos įstatymu (1991 m. rugsėjo 1 d.–2002 m. liepos 3 d. re-
dakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 627
„Dėl Valstybinės žemės sklypų individualiai statybai suteikimo nuosavybėn neatlygin-
tinai Lietuvos Respublikos piliečiams, apdovanotiems Vyčio kryžiaus ordinu, Vyčio
kryžiumi, tvarkos patvirtinimo“ nustatyta tvarka pradėtoms administracinėms pro-
cedūroms, kai dėl vilkinimo ir kitų priežasčių buvo pažeisti Žemės reformos įstatymo
7 straipsnyje (2002 m. lapkričio 5 d. redakcija) ir minėtame Vyriausybės 2003 m. ge-
gužės 22 d. nutarime Nr. 627 nustatyti terminai sprendimams dėl žemės sklypų perda-
vimo nuosavybėn apdovanotiems asmenims priimti, atsiranda Konstitucinio Teismo
2006 m. gegužės 12 d. nutarimo teisinės pasekmės.
9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. kovo 3 d.
potvarkiu Nr. 2B-27 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010,
Nr. 27-1230) priimtas pareiškėjo –Vilniaus apygardos administracinio teismo pra-
šymas (Nr. 1B-8/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių
keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 20 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Res-
publikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 276 straipsnio 2 dalis ta apimti-
mi, kuria, pasak pareiškėjo, jose nėra išlygų, leidžiančių neliudyti prieš savo šeimos
narius ar artimus giminaičius, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
31 straipsnio 3 daliai.
10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. kovo 17 d.
potvarkiu Nr. 2B-32 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010,
Nr. 32-1495) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo pra-
šymas (Nr. 1B-9/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslap-
čių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) ta
apimtimi, kuria nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informaci-
ja arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo yra
traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką, neprieštarau-
ja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai,
48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo princi-
pams.
178
11. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. kovo 17 d.
potvarkiu Nr. 2B-34 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2010,
Nr. 32-1496) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo pra-
šymas (Nr. 1B-10/2010) ištirti:
1) ar Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pa-
keitimo ir papildymo įstatymas (2009 m. sausio 15 d. redakcija) pagal įsigalioji-
mo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai,
70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
2) ar Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 da-
lis (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria,
pasak pareiškėjo, 2009 ir 2010 metais sumažintas valstybinio socialinio pensijų drau-
dimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo
pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, neprieštaravo (neprieštarauja) Lie-
tuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės vals-
tybės principui.
12. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. kovo 19 d. sprendimu
„Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietu-
vos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redakcija) nuo-
statos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, priėmimo“ (Valstybės žinios,
2010, Nr. 33-1575) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės
prašymas (Nr. 1B-3/2010) ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redak-
cija) preambulės nuostata „Lietuvos mokslo ir studijų politika laiduoja <...> sąlygas
geriausiems dirbti mokslinį darbą“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci-
jos 25 straipsnio 2 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio
1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. re-
dakcija) 6 straipsnio 4 dalies nuostata „Valstybinė aukštoji mokykla yra viešasis juri-
dinis asmuo, veikiantis kaip viešoji įstaiga, turinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos
garantuojamą autonomiją, šio ir kitų įstatymų nustatytą specialų statusą“, 8 straipsnio
1, 3 dalys, 9 straipsnio 3 dalis, 19, 20, 21, 22 straipsniai (išskyrus 22 straipsnio 8 dalį),
53 straipsnio 4 dalis, 86 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 90 straipsnio 4 dalis, 91 straips-
nio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai,
konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. re-
dakcija) 7 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 11 straipsnio 2 dalies 2 punktas nepriešta-
rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 dalims, konstituciniams
teisinės valstybės, asmenų lygybės principams;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d.
redakcija) 11 straipsnio 1 dalies 4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos
◆ PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI 179
Konstitucijos 42 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, kons-
tituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d.
redakcija) 17 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
33 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 1, 2 dalims, 46 straipsnio 4 daliai, konstituciniam
teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. re-
dakcija) 39 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio
3 daliai, 42 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d.
redakcija) 48 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
40 straipsnio 1, 3 dalims, 42 straipsnio 1 daliai, 43 straipsnio 3, 7 dalims, konstituci-
niam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redak-
cija) 66 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straips-
niui, 25 straipsnio 1 daliai, 26 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 43 straipsnio 3, 7 dalims;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. re-
dakcija) 69 straipsnio 2 dalis, 76 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respubli-
kos Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. re-
dakcija) 70 straipsnio 2, 5, 7, 11 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu-
cijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. re-
dakcija) 93 straipsnio („Įstatymo įgyvendinimas“) 2, 4, 6, 8 dalys, 94 straipsnis („Įsta-
tymo VII skyriaus nuostatų įsigaliojimas ir taikymas“), 96 straipsnis („Valstybinių
aukštųjų mokyklų pertvarkymas iš biudžetinių įstaigų į viešąsias įstaigas“) nepriešta-
rauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio
saugumo principams, taip pat ar šio įstatymo 96 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lie-
tuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d. redak-
cija) 94 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straips-
nio 3 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (2009 m. balandžio 30 d.
redakcija) 95 straipsnio 5 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
13. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. kovo
22 d. potvarkiu Nr. 2B-37 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios,
2010, Nr. 34-1621) priimtas pareiškėjo – Trakų rajono apylinkės teismo prašymas
(Nr. 1B-11/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnis
(2006 m. spalio 17 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straips-
180
nis (2006 m. spalio 17 d. redakcija) ta apimtimi, kuria juose nėra numatyta galimy-
bė teismui, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias
bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais,
nuspręsti, kad įpareigojimas asmeniui statinį nugriauti arba pertvarkyti (dalį statinio
nugriauti, perstatyti ar pan.) neturi būti taikomas, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplin-
kybių yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir
dėl to neteisingas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio
1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2010 m. kovo
26 d. potvarkiu Nr. 2B-40 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios,
2010, Nr. 36-1731) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymas
(Nr. 1B-12/2010) ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 255 straipsnio 2 dalis
(2003 m. balandžio 10 d. redakcija), 256 straipsnio (2007 m. birželio 28 d. redakcija)
2, 4 dalys tuo aspektu, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo gali būti
pripažintas kaltu pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, negu nurodyta kaltinime, numa-
tantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, iš anksto nepranešus šiam
asmeniui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, jeigu iš esmės
nekeičiamos inkriminuojamos veiklos faktinės aplinkybės, neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituci-
niam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 256 straipsnio (2007 m.
birželio 28 d. redakcija) 1 dalis ta apimtimi, kuria baudžiamąją bylą nagrinėjančiam
teismui draudžiama savo iniciatyva pakeisti inkriminuojamos veikos faktines aplin-
kybes iš esmės skirtingomis tais atvejais, kai teismas iš anksto praneša kaltinamajam
ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrina teisės žinoti
kaltinimą, teisės į gynybą ir kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgy-
vendinimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai,
konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams;
– Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio (2002 m.
kovo 14 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria baudžiamąją bylą apeliacine tvar-
ka nagrinėjančiam teismui draudžiama pakeisti inkriminuojamos veikos faktines
aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai to nėra prašoma paduotuose apeliaciniuose
skunduose tais atvejais, kai teismas iš anksto praneša baudžiamojon atsakomybėn
traukiamam asmeniui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę,
užtikrina teisės žinoti kaltinimą, teisės į gynybą ir kitų konstitucinių tinkamo teisinio
proceso principų įgyvendinimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos
109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
Parengė Rasa Urbanavičiūtė
UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ
JURISPRUDENCIJA
ITALIJOS KONSTITUCINIO TEISMO
NUTARIMAS
Italijos Konstitucinio Teismo 2009 m. nutarimas Nr. 2621
Francesco AMIRANTE, pirmininkas
Franco GALLO, nutarimo autorius
KONSTITUCINIS TEISMAS,
kurį sudaro pirmininkas Francesco Amirante ir teisėjai Ugo De Siervo, Paolo
Maddalena, Alfi o Finocchiaro, Alfonso Quaranta, Franco Gallo, Luigi Mazzella, Gae-
tano Silvestri, Sabino Cassese, Maria Rita Saulle, Giuseppe Tesauro, Paolo Maria Na-
politano, Giuseppe Frigo, Alessandro Criscuolo, Paolo Grossi,
priėmė šį
NUTARIMĄ
byloje, pradėtoje pagal Milano teismo (Tribunale di Milano) 2008 m. rugsėjo
26 d. ir spalio 4 d. prašymus ir pagal Romos teismo (Tribunale di Roma) 2008 m.
rugsėjo 26 d. prašymą, kurie 2008 m. gautų prašymų registre pirminio tyrimo teisė-
jo atitinkamai užregistruoti kaip prašymai Nr. 397 ir Nr. 398 ir 2009 m. gautų prašy-
mų registre – kaip prašymas Nr. 9 ir paskelbti Respublikos ofi cialiojo žurnalo Nr. 52
(2008 m. pirmoji specialioji laida) ir Nr. 4 (2009 m. pirmoji specialioji laida), kurioje
buvo tiriama 2008 m. liepos 28 d. įstatymo Nr. 124 1 straipsnio atitiktis Konstituci-
jai ta apimtimi, kuria siūloma nutraukti teismo procesą aukščiausiųjų valstybės pa-
reigūnų atžvilgiu.
Teismas 2009 m. spalio 6 d. viešame posėdyje apsvarstė Ministro Pirmininko ra-
šytinius paaiškinimus, taip pat paaiškinimus, kuriuos per posėdį pateikė gerbiamasis
Silvio Berlusconi, Respublikos prokuroras (Procuratore della Republica) prie Milano
teismo ir jo pavaduotojas, išklausė teisėjo pranešėjo Franco Gallo pranešimą byloje, iš-
klausė teisininko Allessandro Pace’s, atstovavusio Respublikos prokurorui prie Milano
teismo, ir tos pačios prokuratūros prokuroro pavaduotojo paaiškinimus, gerbiamojo
Silvio Berlusconi’o atstovus Niccolo Ghedini, Piero Longo ir Gaetano Pecorellą ir Mi-
nistrui Pirmininkui atstovavusį valstybės advokatą (Avvocato dello Stato) Glauco Nori.
1 Verčiant iš anglų kalbos tekstas sutrumpintas – palikti pagrindiniai pareiškėjų argumentai ir Konsti-
tucinio Teismo motyvai. – Čia ir toliau – vertėjo pastabos.
182
Bylos faktai
1. Savo nutartimi Nr. 397/2008, pateikta [Konstituciniam Teismui] 2008 m. rug-
sėjo 26 d., kuri buvo priimta baudžiamajame procese prieš keletą asmenų, tarp jų ir
prieš gerbiamąjį Silvio Berlusconi, dabartinį Ministrą Pirmininką, Milano teismas,
atsižvelgdamas į Konstitucijos 3, 136 ir 138 straipsnius2, prašė ištirti, ar 2008 m. lie-
pos 23 d. įstatymo Nr. 124 1 straipsnio 1 ir 7 dalys (nuostatos dėl aukščiausiųjų valsty-
bės pareigūnų baudžiamojo persekiojimo nutraukimo) neprieštaravo Konstitucijai.
1.1. Ginčijamoje 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, „išskyrus bylas, kurių nag-
rinėjimą reglamentuoja Konstitucijos 90 ir 96 straipsniai, bet koks asmenų, einančių
Respublikos Prezidento, Respublikos Senato Pirmininko, Deputatų Rūmų Pirminin-
ko ir Ministro Pirmininko pareigas, baudžiamasis persekiojimas yra sustabdomas
nuo tos dienos, kai jie pradeda eiti tas pareigas arba vykdyti tokias funkcijas, iki pat
kadencijos pabaigos. Sustabdymas taip pat taikomas baudžiamajam persekiojimui už
veiksmus, atliktus iki pareigų ėjimo ar funkcijų vykdymo pradžios. Šio straipsnio
7 dalyje nustatyta: „Įsigaliojus šiam įstatymui, šio straipsnio nuostatos taip pat tai-
komos kiekvienoje baudžiamojo proceso stadijoje.“ Kitose straipsnio dalyse nusta-
tyta, kad: a) „kaltinamasis arba jo atstovas, turintis specialius advokato įgaliojimus,
bet kuriuo metu gali atsisakyti sustabdymo“ (2 dalis); b) „sustabdymas neužkerta ke-
lio teismui, jei tenkinamos nustatytosios sąlygos, imtis Baudžiamojo kodekso 392 ir
467 straipsniuose numatytų veiksmų, kad būtų susipažinta su neginčijamais įrody-
mais“ (3 dalis); c) Baudžiamojo kodekso 159 straipsnio nuostatos bus taikomos ir su-
stabdymas, veiksmingas visą kadencijos arba funkcijų vykdymo laiką, negalės būti
dar kartą įvykdytas, išskyrus tuos atvejus, kai asmuo vėl paskiriamas esant to paties
šaukimo įstatymų leidžiamajai valdžiai, taip pat sustabdymas negalės būti taikomas
tais atvejais, kai asmuo, baigęs eiti vienas pareigas, iš karto paskiriamas į kitas parei-
2 Italijos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Visi piliečiai yra vienodai visuome-
niškai gerbtini ir lygūs prieš įstatymą, nepaisant jų lyties, rasės, kalbos, religijos, politinių įsitikinimų,
asmeninės ir socialinės padėties“; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Respublikos uždavinys – ša-
linti ekonominės ir socialinės sanklodos kliūtis, kurios, iš tikrųjų ribodamos piliečių laisvę ir lygy-
bę, trukdo visapusiškai tobulėti žmogaus asmenybei ir visiems dirbantiesiems deramai prisidėti prie
politinio, ekonominio ir socialinio šalies tvarkymo“; 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Jeigu Kons-
titucinis Teismas paskelbia, kad kuri nors įstatymo arba teisės akto, turinčio įstatymo galią, norma
prieštarauja Konstitucijai, tokia norma netenka galios kitą dieną po Konstitucinio Teismo nutarimo
paskelbimo“; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Konstitucinio Teismo nutarimas yra skelbiamas ir rū-
mams bei suinteresuotosioms taryboms apie jį yra pranešama tuo tikslu, kad jie, jeigu manys, jog tai
būtina, priimtų Konstituciją atitinkančias priemones“; 138 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Įstatymai,
pakeičiantys Konstituciją, ir kiti konstituciniai įstatymai kiekvienuose rūmuose po dviejų vienas po
kito einančių svarstymų, tarp kurių yra ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka ir kuriems per antrą-
jį balsavimą pritaria absoliuti kiekvienų rūmų narių dauguma“; jo 2 dalyje nustatyta: „Tokie įstatymai
siūlomi referendumui, jeigu per tris mėnesius po jų paskelbimo to pareikalauja vienas penktadalis ku-
rių nors rūmų narių arba 500 000 rinkėjų, arba penkios apskričių tarybos. Referendumui pasiūlytas
įstatymas nėra laikomas priimtu, jeigu jam nepritarta dauguma galiojančiais pripažintų referendumo
balsų“; jo 3 dalyje nustatyta: „Referendumas nėra rengiamas, jeigu per antrąjį balsavimą kiekvienuo-
se rūmuose įstatymui pritaria du trečdaliai jų narių.“
◆ ITALIJOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS 183
gas arba kai jis baigia vykdyti vienas funkcijas ir jam pavedama vykdyti kurias nors
kitas funkcijas (šio straipsnio 4 ir 5 dalys); d) „kai baudžiamasis persekiojimas yra su-
stabdomas, netaikomos Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3 dalies nuostatos“, o kai
privatus asmuo perduoda civilinį ieškinį, „laikotarpis, per kurį būtina pasirodyti teis-
me, kaip yra nustatyta Civilinio proceso kodekso 163a straipsnyje, sutrumpinamas
per pusę, ir teismas, nustatydamas, kokia eilės tvarka bus nagrinėjamos bylos, tokiam
perduotam ieškiniui teikia pirmenybę“ (šio straipsnio 6 dalis).
Prašymą [Konstituciniam Teismui] atsiuntęs teismas pirmiausia pabrėžia, jog
jame keliami klausimai yra svarbūs, kadangi ginčijamos nuostatos, pagal kurias rei-
kalaujama sustabdyti Ministro Pirmininko baudžiamąjį persekiojimą, yra taikomos
žemesnės instancijos teismo nagrinėjamoje byloje.
1.1.1. Dėl tirti teikiamo klausimo <...> nepagrįstumo, kylančio iš Konstitucijos
138 straipsnio nuostatų, žemesnės instancijos teismas teigia, kad minėtas precedentas
buvo nustatytas 2003 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. 140 1 straipsnyje (Konstitucijos
68 straipsnį įgyvendinančios nuostatos, inter alia dėl aukščiausiųjų valstybės parei-
gūnų baudžiamojo persekiojimo), kurio nuostatos Konstitucinio Teismo 2004 m.
nutarimu Nr. 24 buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Kaip teigia pra-
šymą pateikęs teismas, tame nutarime [Konstitucinis] Teismas nustatė, jog Parlamen-
tas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad baudžiamasis persekiojimas gali būti
sustabdytas „ir siekiant patenkinti reikalavimus, nesusijusius su tokiu persekiojimu“,
ir kad sustabdant aukščiausiųjų valstybės pareigūnų veiksmų baudžiamuosius tyri-
mus siekiama apginti su tokiu tyrimu nesusijusį esminį lūkestį, jog tokių pareigūnų
funkcijos bus vykdomos netrikdomai; šis lūkestis gali būti apgintas, jeigu tokia prie-
monė įgyvendinama „ją derinant su svarbiausiais teisės viršenybės principais“.
Iš šio Teismo nutarimo darytina išvada (tokia yra ir žemesnės instancijos teis-
mo nuomonė), „kad legislatyvinės priemonės, nustatančios konstitucinių institucijų
teises, veiklą ir kitus aspektus, privalo būti tvirtinamos Konstitucijos pakeitimo pro-
cedūroms taikoma tvarka. Taip yra dėl to, kad faktas, jog pirma paminėtų institucijų
veiklą reguliuoja nuostata dėl baudžiamojo persekiojimo sustabdymo, nepanaikina
fakto, jog toks persekiojimas tikrovėje siejasi ne su įprastu baudžiamojo tyrimo vyk-
dymu, bet su konstitucinių institucijų teisėmis ir bet kokiu atveju – su tais klausimais,
kurie pagal Konstituciją turi būti sureguliuoti įstatymais, priimamais Konstitucijos
pakeitimo procedūroms taikoma tvarka“.
Prašymą pateikęs teismas tokią išvadą daro remdamasis tuo, kad ginčijamomis
nuostatomis yra kėsinamasi į „dar daugiau daugialypių konstitucinės reikšmės in-
teresų, tokių kaip protingas tyrimo laikotarpis (Konstitucijos 111 straipsnis) ir bau-
džiamojo persekiojimo privalomumas (Konstitucijos 112 straipsnis), kurie, nors visai
ir neatmetami, bet kokiu atveju sumenkinami, todėl, siekiant suderinti abu šiuos in-
teresus, reikia konstitucinio statuso įstatymų.
Žemesnės instancijos teismas pabrėžia, kad jau iš Konstitucinės Asamblėjos tra-
vaux preparatoires numanoma, jog Respublikos Prezidento atleidimas nuo patrau-
184
kimo atsakomybėn už nusikaltimus, padarytus veiksmais, neįeinančiais į ofi cialias
pareigas, turėjo būti nustatytas konstituciniame įstatyme. Jis taip pat pabrėžia: faktas,
kad ši byla apima „daug didesnius baudžiamojo persekiojimo suvaržymus, negu da-
bar yra nustatyta, nėra susijęs su reikalavimu sureguliuoti šį klausimą konstituciniais
įstatymais“; taip yra dėl to, kad „negali būti jokios abejonės, kad svarstomas klausi-
mas pagal Konstitucijos 138 straipsnį bet kuriuo atveju turi būti sureguliuotas įsta-
tymais, priimtais pagal tokias pat taisykles kaip ir Konstitucijos pakeitimas, kadangi
visi santykiai tarp konstitucinės svarbos institucijų ir baudžiamosios atsakomybės ty-
rimų yra reguliuojami konstituciniais įstatymais“.
Prašymą pateikusio teismo nuomone, padaryti tokią išvadą leidžia ir Kons-
titucinio Teismo 1983 m. nutarimas Nr. 148 dėl ordinariniame įstatyme įtvirtintų
nuostatų, kad Aukščiausiosios teisėjų tarybos (Consiglio Superiore della Magistratu-
ra) narių balsai ir pareikštos nuomonės negali būti panaikinti arba persvarstyti, nes
toje 1983 m. byloje Teismas konstatavo: „Aišku, kad [byloje] tiriamoji gynyba turėta
omenyje ne rašant Konstituciją, bet tik 1981 m. sausio mėn. – praėjus daugeliui metų
nuo Aukščiausiosios teisėjų tarybos įsteigimo, – kuriant ordinarinius įstatymus.“ Pa-
sak prašymą pateikusio teismo, „Teismas šiuo nutarimu parodė, kad paprastai tokiais
atvejais, kai veiksmais kėsinamasi į konstitucines institucijas, būtinas konstitucinis
įstatymas. Spręsdamas šį klausimą Teismas niekaip neleido suprasti, kad susidarius
panašioms situacijoms pakanka ordinarinių įstatymų. Jis, remdamasis sudėtiniais ar-
gumentais, padarė išvadą, kad ginčijamas reguliavimas atitiko Konstituciją ir todėl iš
esmės pateisino ordinarinius įstatymus, kuriais buvo atidėtas Aukščiausiosios teisėjų
tarybos teisinio reguliavimo kūrimas ir sisteminimas“. Žemesnės instancijos teismas,
siekdamas nuoseklumo, toliau pažymi, „kad 1983 m. nutarime Nr. 148 išnagrinėtas ir
toks apsaugos modelis, kuris pagrįstas labai bendrais pateisinamaisiais argumentais,
tokiais kaip naudojimasis teise ir (arba) pareigos įgyvendinimas, de facto reiškia, kad
konstitucinės institucijos privilegijų mastas nebuvo reguliavimo dalykas“.
Prašymą pateikusio teismo teigimu, neabejotina, kad konstitucinėje teisėje minė-
tą iš ginčijamų nuostatų kylantį klausimą būtina sureguliuoti vien dėl tokių argumen-
tų, kad pirma minėtame 2004 m. nutarime Nr. 24 Konstitucinis Teismas nenustatė,
jog 2003 m. įstatymas Nr. 140 pažeidė Konstitucijos 138 straipsnį, ir kad tokią išva-
dą šis Teismas padarė „implicitiškai paneigdamas abejones [ginčijamos nuostatos]
konstitucingumu, nors, atsižvelgdamas į šio klausimo prioritetą kitų klausimų atžvil-
giu, jis būtų turėjęs pasakyti nuomonę dėl 138 straipsnio, jeigu būtų manęs, kad tai
būtina“.
Žemesnės instancijos teismas konstatuoja, jog šis argumentas remiasi prielaida,
kad iš Konstitucijos 138 straipsnio išplaukiantis klausimas techniškai ir teisiškai yra
preliminaraus statuso, palyginti su tais, kurie kyla kitų principų pagrindu. Todėl jis,
kvestionuodamas tokios prielaidos tinkamumą, nurodo, kad tokio preliminaraus sta-
tuso negali konstatuoti „iš visos šio nutarimo argumentacijos, kadangi Teismas, nu-
◆ ITALIJOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS 185
statęs įstatymo prieštaravimą Konstitucijos 3 ir 24 straipsniams3, aiškiai atmetė „bet
kokį kitokį abejotiną neatitikties Konstitucijai pagrindą“ ir leido suprasti, kad nuose-
kliai gali kilti ir kitų klausimų“.
Prašymą pateikusio teismo teigimu, ir Respublikos Prezidento 2008 m. liepos
2 bei 23 d. aktai neleidžia daryti priešingų išvadų, kadangi valstybės vadovo prero-
gatyvos teikti Parlamento rūmams įstatymo projektą ir dalyvauti jį promulguojant
apima tik pirminę konstitucingumo patikrą, t. y. ne tokią nuoseklią, kaip priskirto-
ji pirmosios instancijos ordinariniams teismams ir galiausiai Konstitucinio Teismo
kompetencijai.
1.1.2. Kalbėdamas apie ginčijamo akto atitiktį Konstitucijos 3 ir 136 straipsniams
žemesnės instancijos teismas abejoja, ar ginčijamos nuostatos neprieštarauja ir Kons-
titucinio Teismo nutarimui, ir lygybės principui, nes „šiuo klausimu vėl priimant to-
kias pat įstatymo normas“ „dar kartą pažeidžiama Konstitucija – tai [Konstitucinis]
Teismas jau yra pripažinęs dėl [Konstitucijos] 3 straipsnio“. <...> Šios nuostatos vie-
nodai taikomos „ne tik pagal [į pareigas] skiriantį subjektą, bet ir pagal funkcijų po-
būdį skirtingoms pareigoms“. Be to, šios nuostatos be pagrindo „pirmą kartą išskiria
pirmininkus ir kitus jų pirmininkaujamų institucijų narius jų lygybės prieš įstatymą
aspektu, kai jis taikomas svarbiausiems teismo veiklos principams“. Tai, kad, priešin-
gai nei buvo nustatyta 2003 m. įstatymo Nr. 140 1 straipsnyje, tarp kitų aukštų pa-
reigūnų, kurių atžvilgiu numatyta galimybė sustabdyti persekiojimo veiksmus, nėra
minimas Konstitucinio Teismo pirmininkas, pareiškėjo nuomone, nėra pakankamas
motyvas išvengti konstitucingumo ginčijimo. Toks įstatymų turinio skirtumas nenu-
lemia atsisakymo tirti [ginčijamų nuostatų] atitiktį Konstitucijos 136 straipsniui, kaip
1988 m. nutarime Nr. 922 jau yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas.
1.2. Nutarime paminėtas kaltinamasis posėdyje prašė iškeltus įtarimus pripažin-
ti netinkamais ir, šiaip ar taip, aiškiai nepagrįstais.
<...>
1.2.2. Kaltinamojo atstovai, kalbėdami apie tikslus, kurių buvo siekiama pri-
imant [šioje byloje] ginčijamas nuostatas, tvirtino, kad: a) jie siekia ne tik užtikrinti
netrikdomą aukščiausiųjų valstybės pareigūnams būdingų funkcijų vykdymą, bet ir
išsaugoti kaltinamojo teisę į gynybą teismo proceso metu nagrinėjant bylą; įgyven-
dinti šią teisę leidžia galimybė lankytis teismo posėdžiuose ir gauti laiko pasirengti
savo paties gynybai; b) būtinybės saugoti teisę į gynybą pirmenybė, palyginti su bū-
tinybe netrukdomai vykdyti funkcijas, gali kilti iš nuostatos, leidžiančios atsisaky-
ti [tyrimo] sustabdymo, įtvirtintos 2008 m. įstatymo Nr. 124 1 straipsnio 2 dalyje.
Taip yra ir dėl to, kad jeigu Parlamentas būtų ketinęs nustatyti „in primis <...> insti-
tucinę privilegiją, jis būtų suteikęs jai privalomojo pobūdžio garantijas remdamasis
3 24 straipsnio 1 dalis: „Visi gali teisme ginti savo teises ir teisėtus interesus“; 2 dalis: „Gynyba bet ku-
riame proceso etape yra neatimama teisė“; 3 dalis: „Atitinkamos institucijos užtikrina galimybę ne-
pasiturintiems asmenims teikti ieškinius ir gintis bet kuriame teisme“; 4 dalis: „Įstatyme nustatytos
sąlygos ir būdai ištaisyti teismo klaidas.“
186
prielaida, kad instituciniai interesai yra aukščiau už kaltinamojo interesus pradėti ty-
rimo veiksmus prieš jį patį, kai tai atrodo reikalinga“; c) šios pozicijos nepaneigia tai,
kad Konstitucinis Teismas paskelbė 2003 m. įstatymą Nr. 140 prieštaraujančiu Kons-
titucijai, taip pat ir tai, kad įstatyme buvo numatytas automatiškas baudžiamojo per-
sekiojimo sustabdymas, kurio negalima atsisakyti: toks argumentas patvirtina, kad
įstatymo nuostata, pagal kurią sustabdomas aukščiausiųjų valstybės pareigūnų veiks-
mų tyrimas kartu nesuteikiant jiems teisės atsisakyti tokio sustabdymo, mūsų teisinė-
je sistemoje gali sukurti konstitucingumo problemų, tačiau ji negali paversti niekiniu
2008 m. įstatymo Nr. 24, t. y. tapti tam tikra privilegija, siejama su tuo, kad asmuo
vykdo konkrečias funkcijas; d) kaip ginčijamų nuostatų pagrindas, siekis apsaugo-
ti pareigas einančio asmens teisę į gynybą yra įtvirtintas 2008 m. įstatymo Nr. 124
1 straipsnio 5 dalyje. Ši nuostata įtvirtina, kad persekiojimas negali būti dar kartą
sustabdytas, nes „jeigu tas pats asmuo per to paties šaukimo Parlamento kadenciją
vykdytų Deputatų Rūmų Pirmininko funkcijas ir jo atžvilgiu būtų sustabdytas bau-
džiamasis persekiojimas, o vėliau jis būtų išrinktas kitos kadencijos įstatymų leidybos
institucijos – Senato – Pirmininku ir nebegalėtų pasinaudoti ankstesniu sustabdy-
mu, tai tektų pripažinti, kad Senato Pirmininko postą užimantis asmuo nebetektų
savo institucinės privilegijos, tenkančios visam Parlamentui. Tokia privilegija būtų
vėl atnaujinta tik kai minėtas pareigas pradėtų eiti asmuo, niekada nesinaudojęs tokiu
sustabdymu“; e) Parlamento manymu, teisės į gynybą apsaugos atžvilgiu vienų įga-
liojimų trukmės pakanka, kad pareigas einantis asmuo galėtų pasirengti vienu metu
eiti ir institucines pareigas, užimdamas naują postą, ir dalyvauti baudžiamajame pro-
cese; f) nuostatą „išskyrus atvejus, kai asmuo per tą pačią įstatymų leidėjo kadenci-
ją yra iš naujo paskiriamas“, įtvirtinančią sustabdymo nekartojimo taisyklės išimtį,
logiškai pagrindžia siekis suderinti „teisę į gynybą, garantuojamą pagal Konstituci-
jos 24 straipsnį, ir valstybės tarnybos pareigų (munus publicum) vykdymą, saugomą
pagal Konstitucijos 51 straipsnį“; g) „situacija, kai subjektinis kaltinamojo statusas
ima kelti objektyvių sunkumų nagrinėjant bylą, tikrai <...> nėra naujas dalykas“, ka-
dangi ji susiklosto ir „kaltinamųjų, kuriems neprieinama gynyba, numatyta Baudžia-
mojo kodekso 71 straipsnyje, persekiojimo sustabdymo atvejais“. Tai yra institutas,
kuriuo siekiama garantuoti „kaltinamojo galimybę aktyviai dalyvauti procese kaip
neatimamą teisės į gynybą, be kurios neįsivaizduojamas tinkamas teismo procesas,
elementą“; h) teisėto apribojimo kaltinamajam dalyvauti procese nustatymas taip pat
inspiruotas panašių motyvų; i) negalima pritarti prašymą pateikusio teismo teigi-
niui, kad „visus santykius tarp konstitucinės svarbos institucijų ir baudžiamųjų bylų
reguliuoja konstituciniai įstatymai“, nes dar iki 2008 m. įstatymo Nr. 124 įsigalioji-
mo bylas iš esmės nagrinėję teismai, susidūrę su instituciniais įsipareigojimais, pripa-
žindavo, kad kaltinamieji negali dalyvauti baudžiamajame procese, nors Konstitucija
nėra nustačiusi, kad aukščiausieji valstybės pareigūnai turi kokių nors teisių naudotis
tokiomis teisėtomis kliūtimis [baudžiamajam persekiojimui]; l) savo 1983 m. nuta-
rime Nr. 148 Teismas konstatavo, kad Parlamentas ordinariniais įstatymais gali su-
◆ ITALIJOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS 187
reguliuoti net visapusiškos apsaugos santykius, pavyzdžiui, nustatyti, kad balsavimo
rezultatai ir nuomonės, kurias pareiškia Aukščiausiosios teisėjų tarybos nariai, negali
būti persvarstomos arba skundžiamos. Tai reiškia, kad netgi pats sustabdymo pagrin-
das, koks nustatytas ginčijamose nuostatose, gali būti įtvirtintas ordinariniais įstaty-
mais; m) ginčijamos straipsnio dalys lemia racionalią pusiausvyrą tarp baudžiamojo
persekiojimo privalomumo ir protingo proceso laiko – iš vienos pusės ir kaltinamo-
jo teisės į gynybą – iš kitos.
<...>
1.3. Žemesnės instancijos teisme kaltinimą palaikiusi pusė, atstovaujama valsty-
bės prokuroro prie Milano teismo ir jo pavaduotojo, posėdyje pateikė tokius paaiš-
kinimus.
1.3.1. Valstybės prokuroras teigia <...>, kad jo dalyvavimas posėdyje yra leisti-
nas, nepaisant prieštaringo aiškinimo, išdėstyto Konstitucinio Teismo 1998 m. nuta-
rime Nr. 361, 1996 m. nutarime Nr. 375 ir 1995 m. įsakyme Nr. 327. Pasak prokuroro,
„argumentai prieš prokuroro dalyvavimą yra šie: 1) išvestinė nuoroda į prokurorą ir
į šalis <...> 1953 m. kovo 11 d. įstatyme Nr. 87; 2) nuoroda tik į šalis, kuri yra Konsti-
tucinio Teismo proceso papildomosiose taisyklėse <...>; 3) nors prokuroro instituci-
nė ir procesinė padėtis yra ypatinga, jis privalo būti pripažintas turinčiu šalies statusą
žemesnės instancijos teismo procese“.
<...>
Teisinės išvados
1. Milano teismas nutartyje <...> abejoja, ar 2008 m. liepos 23 d. įstatymo Nr. 124
1 straipsnio 1 ir 7 dalių nuostatos dėl aukščiausiųjų valstybės pareigūnų baudžiamojo
persekiojimo sustabdymo neprieštarauja Konstitucijos 3, 136 ir 138 straipsniams. Tas
pats teismas kitoje nutartyje <...> abejoja, ar minėto įstatymo visas 1 straipsnis ne-
prieštarauja Konstitucijos 3, 68, 90, 96, 111, 1124 ir 138 straipsniams. Romos teismas
4 68 straipsnio 1 dalis: „Parlamento nariai, vykdydami savo funkcijas, negali būti persekiojami už pa-reikštą savo nuomonę ir už savo pasirinkimą balsuojant“; 2 dalis: „Nė vienas Parlamento narys be rūmų, kuriems jis priklauso, leidimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn; neleidžia-ma jo asmens ar jo būsto krata, negalima jo suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvės, išskyrus atvejus, kai jo atžvilgiu vykdomas įsiteisėjęs teismo nuosprendis arba asmuo sulaikomas nusikaltimo, už kurio padarymą yra privalomai areštuojama, vietoje“; 3 dalis: „Toks pat leidimas būtinas, kai kokiu nors būdu Parlamento narių yra klausomasi, tikrinami ir paimami jų pranešimai, korespondencija.“
90 straipsnio 1 dalis: „Respublikos Prezidentas neatsako už veiksmus, atliktus vykdant savo funk-cijas, išskyrus valstybės išdavystės ir pasikėsinimo į Konstituciją atvejus“; 2 dalis: „Tokiais atvejais Parlamentas bendrame plenariniame abejų rūmų posėdyje absoliučios Parlamento narių daugumos priimtu sprendimu perduoda jį teismui.“
96 straipsnis: „Nusikaltimai, kuriuos eidami savo pareigas padaro Ministras Pirmininkas ir ministrai, įprasto teismingumo tvarka pagal konstitucinio įstatymo normas, Respublikos Senatui arba Deputatų Rūmams davus leidimą, tiriami net ir po to, kai minėti asmenys nustoja eiti šias pareigas.“
111 straipsnio 1 dalis: „Jurisdikcija įgyvendinama teisingu procesu, nustatytu įstatyme“; 2 dalis: „Bet koks procesas vykdomas pagal rungimosi principą, esant lygybei nešališko teisėjo atžvilgiu“; 3 dalis: „Įstatymas įtvirtina protingą proceso laiką.“
112 straipsnis: „Prokuratūra privalo vykdyti baudžiamąjį persekiojimą.“
188
nutartyje <...> abejoja, ar minėto įstatymo visas 1 straipsnis neprieštarauja Konstitu-
cijos 3, 111, 112 ir 138 straipsniams.
Ginčijamoje 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Išskyrus bylas, kurių nagrinėjimą
reglamentuoja Konstitucijos 90 ir 96 straipsniai, bet koks asmenų, einančių Respub-
likos Prezidento, Respublikos Senato Pirmininko, Deputatų Rūmų Pirmininko ir
Ministro Pirmininko pareigas, baudžiamasis persekiojimas yra sustabdomas nuo tos
dienos, kai jie pradeda eiti tas pareigas arba vykdyti tokias funkcijas, iki pat kadenci-
jos pabaigos.“ a) „Kaltinamasis arba jo atstovas, turintis specialius advokato įgalioji-
mus, bet kuriuo metu gali atsisakyti sustabdymo“ (2 dalis); b) sustabdymas neužkerta
kelio teismui, jei tenkinamos nustatytosios sąlygos, imtis Baudžiamojo kodekso
392 ir 467 straipsniuose numatytų veiksmų, kad būtų susipažinta su neginčijamais
įrodymais (3 dalis); c) Baudžiamojo kodekso 159 straipsnio nuostatos bus taikomos
ir sustabdymas, veiksmingas visą kadencijos arba funkcijų vykdymo laiką, negalės
būti dar kartą įvykdytas, išskyrus tuos atvejus, kai asmuo vėl paskiriamas esant to pa-
ties šaukimo įstatymų leidžiamajai valdžiai, taip pat sustabdymas negalės būti taiko-
mas tais atvejais, kai asmuo, baigęs eiti vienas pa reigas, iš karto paskiriamas į kitas
pa reigas ar kai jis baigia vykdyti vienas funkcijas ir jam pavedama vykdyti kurias nors
kitas funkcijas (šio straipsnio 4 ir 5 dalys); d) „kai baudžiamasis persekiojimas yra su-
stabdomas, netaikomos Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3 dalies nuostatos“, o kai
privatus asmuo perduoda civilinį ieškinį, „laikotarpis, per kurį būtina pasirodyti teis-
me, kaip yra nustatyta Civilinio kodekso 163a straipsnyje, sutrumpinamas per pusę,
ir teismas, nustatydamas, kokia eilės tvarka bus nagrinėjamos bylos, tokiam perduo-
tam ieškiniui teikia pirmenybę <...>“ (šio straipsnio 6 dalis); e) „šiam įstatymui įsiga-
liojus“, straipsnis „ir jau vykstant baudžiamiesiems tyrimams taikomas kiekvienoje jų
stadijoje, kiekviename etape arba epizode“ (šio straipsnio 7 dalis).
Pareiškėjų klausimai gali būti skirstomi į grupes pagal jų santykį su svarstomu
principu.
1.1. Milano teismas (2008 m. prašyme Nr. 397) Konstitucijos 136 straipsniu
remiasi kaip bendruoju principu. Jis vėl pakartoja, kad 2008 m. įstatymo Nr. 124
1 straipsnio 1 ir 7 dalys „vėl pažeidžia Konstituciją, kaip Teismas jau konstatavo“
2004 m. nutarime Nr. 24, kadangi „pakartoja tas pačias įstatymo nuostatas“.
1.2. Konstitucijos 138 straipsniu rėmėsi visi prašymus Teismui pateikę subjektai.
<...>
1.3. Trys iš keliamų klausimų susiję su Konstitucijos 3 straipsnyje nustatytu ly-
gybės principu, kadangi teigiama, esą teismai tokius atvejus aiškina nepagrįstai skir-
tingai.
<...>
Milano teismas tvirtina, jog 2008 m. įstatymo Nr. 24 1 straipsnio 1 ir 7 dalys
pažeidžia šį principą, kadangi jos vienodai traktuoja „pareigas, į kurias ne tik ski-
ria skirtingos valdžios institucijos, bet kurios skiriasi ir savo funkcijomis“, negana
to, „lygybės principo atžvilgiu pirmą kartą“ nepagrįstai išskiriami, „taikant teismų
◆ ITALIJOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS 189
veiksmus pagrindžiančius svarbiausius principus, Parlamento rūmų pirmininkai,
Ministras Pirmininkas <...> ir kiti jų vadovaujamų institucijų nariai“.
<...> Teismas reiškia nepasitenkinimą dėl to, kad šis principas buvo pažeistas, nes
„visų nagrinėjamų nuostatų turinys pažeidžia esmines mūsų demokratinės tvarkos
vertybes, būtent visų piliečių lygybę teismuose nagrinėjant baudžiamąsias bylas“.
Romos teismas, pagrįsdamas savo abejones, svarsto, ar nuostata „nustato skir-
tingą [baudžiamojo] teismo veiksmų tvarką“ nepažeidžia „vieno iš esminių šiuolaiki-
nės teisinės valstybės principų, užtikrinančių vienodą piliečių statusą teismuose, savo
ruožtu ir formaliąją lygybę prieš įstatymą“.
1.4. Protingumo principo atžvilgiu taip pat nurodytas Konstitucijos 3 straipsnis.
Milano teismo teigimu, <...> šis straipsnis buvo pažeistas, kadangi „tarnybines parei-
gas einantiems asmenims suteiktos privilegijos yra būtinos, kad būtų apsaugotas ati-
tinkamas aukštas pareigas einančiųjų funkcijų vykdymas“. Iš to kilo tokios pasekmės,
kad teisė atsisakyti proceso sustabdymo, suteikta aukštas pareigas einančiam asme-
niui, aiškiai neapsaugo valstybės tarnybos, kadangi suteikia „vien pasirinktinę“ disk-
reciją ja besinaudojančiam individui, o ne numato tokius fi ltrus kaip kad trečiosios
šalies statusas ir ypatingų atskirų bylų aplinkybių įvertinimas. Teismo 2004 m. nuta-
rime Nr. 24 teigiama, kad jau vien tai galėtų užtikrinti atitinkamą apsaugą tiek nuo
mechaniškai iškeliamų bylų – tokius atvejus ir taip tikrina teismai, tiek nuo „teisės
imtis teisminių veiksmų pažeidimo atsiradimo“. <...>
1.5. Milano teismas, nurodydamas Konstitucijos 3, 68, 90, 96 ir 112 straipsnius,
formuluoja išsamų [konstitucingumo] klausimą, grindžiamą tvirtinimu, esą ginčija-
ma nuostata leidžia taikyti nevienodus įstatymus: vienus – kai nusikaltimai padaromi
veiksmais, viršijančiais ofi cialių pareigų apimtį, ir kitus (konstitucines taisykles) – kai
vykdydami ofi cialias pareigas nusižengia keturi minėti aukščiausieji pareigūnai. Pa-
reiškėjas tvirtina, kad toks skirtumas nėra pagrįstas: a) dėl to, kad tarp konstitucinių
nuostatų, su kuriomis 2008 m. įstatymas Nr. 24 nesiejamas, nėra konkrečiai paminė-
tas Konstitucijos 68 straipsnis; b) dėl to, kad „ordinarinės teisės puoselėjami teisiniai
interesai – nepertraukiamas aukščiausiųjų valstybės funkcijų vykdymas – atitinka
tokius interesus, kuriuos Respublikos Prezidento atžvilgiu garantuoja Konstitucijos
90 straipsnis, o ministrų ir Ministro Pirmininko atžvilgiu – 96 straipsnis“; c) dėl nuo-
statos ius singulare, taikomos nusikaltimų, padarytų ofi cialių pareigūnų kompetenciją
viršijančiais veiksmais, atvejais, naudingos Ministrui Pirmininkui, kuris, priešingai,
Konstitucijoje yra traktuojamas kaip ir kiti ministrai, nusikaltę pareigų atlikimo metu,
Ministro Pirmininko poziciją nuosekliai laikant primus inter pares. <...>
1.7. Abiejuose prašymuose (2008 m. Nr. 398 ir 2009 m. Nr. 9) kaip argumentas
pateikiamas Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas bylas išnag-
rinėti per protingą laikotarpį.
Milano teismo nuomone, šis principas buvo pažeistas, kadangi ginčijama nuo-
stata užkerta kelią imtis „procesinių veiksmų kiekvienoje stadijoje, kiekvienu atve-
ju kiek įmanoma ilgesnį laiką“ ir „aiškiai nepasinaudojama procesiniais veiksmais“;
190
visų pirma nuostata paverčia niekine „galimybę panaudoti jau gautus įrodymus“ <...>
[ir] joje reikalaujama baudžiamojo persekiojimo sustabdymu pasinaudojusią proce-
so šalį „ex novo visa apimtimi imtis įrodinėjimo pareigos“. <...>
3.1. Kad pagrįstų, jog ginčijamos nuostatos gali būti taikomos ir per parengiamą-
jį tyrimą, prašymą pateikęs teisėjas išdėsto argumentus, paremtus pažodiniu ir siste-
miniu aiškinimu. <...>
3.2. Nė vienas iš šių argumentų nepatvirtina prašymą pateikusio teisėjo išvados,
kad sustabdymas taikomas ir parengiamajam tyrimui. Iš tikrųjų yra nenuoseklu (kaip
daro pareiškėjas) vienas įstatymo sąvokas, kaip antai „stadija“, aiškinti griežtai pažo-
džiui, o kitų, pvz., „baudžiamoji byla“, taip neaiškinti. <...> Jis taip pat neįrodo, kad
ginčijamos nuostatos nuoroda į Baudžiamojo kodekso 392 ir 467 straipsnius būtinai
reiškia, jog sustabdymas taikomas tik iki baudžiamosios bylos nagrinėjimo. <...> Re-
miantis pagrindiniais įstatymais, nustatančiais specialią įrodymų rinkimo tvarką, ir
reikalaujant skubiai surinktinų įrodymų toli gražu ne parodomas tokių [normų] ins-
titutų ir parengtinio tyrimo tarpusavio ryšys, o tik sukuriamos prielaidos būtinai, t. y.
neatidėliotinai, rinkti tokius įrodymus.
3.3. Toliau dėstomi argumentai pagrindžia tokį aiškinimą, kuris skiriasi nuo pra-
šymą [Teismui] pateikusio teisėjo aiškinimo.
Nesigilinant į nedviprasmiškus Parlamento ketinimus, apie kuriuos galima spręs-
ti iš travaux preparatoires <...>, argumentai dėl nepagrįstų pasekmių, kurios kiltų iš
bet kokio kitokio aiškinimo, yra lemiami, kai sprendžiama, ar atliekant pirminį tyri-
mą taikyti sustabdymo mechanizmą. Jeigu sustabdymas būtų taikomas jau paties pir-
minio tyrimo stadijoje, kaltinimo funkcijų įgyvendinimui būtų padaryta rimta žala,
nes jis ne tik būtų atidėtas, bet ir dėl ypatingų kliūčių surinkus įrodymus vėliau, po
keleto metų, kiltų pavojus jo veiksmingumui. Taip aiškinant ginčijamą nuostatą kiltų
aiški grėsmė, kad kaltinamasis apskritai nebūtų patrauktas atsakomybėn net ir pasi-
baigus jo aukščiausių valstybinių pareigų kadencijai.
Toks aiškinimas taip pat sukeltų paradoksalių ir neprotingų pasekmių (taip pat
ir atsakomybėn patraukto asmens teisei į gynybą), pasireiškiančių draudimu atlikti
pirminio tyrimo veiksmus net ir tais atvejais, kai kitos procesinės priemonės, kurias,
kaip numatyta ginčijamoje nuostatoje, galima sustabdyti (pavyzdžiui, ikiteisminės
priežiūros priemonių taikymas ir privalomas suėmimas in fl agrante delicto atvejais),
jau būtų pritaikytos [kaltinamojo atžvilgiu].
<...>
5. Toliau būtina ištirti keliamų klausimų esmę.
Milano teismas <...> abejoja minėto įstatymo 1 straipsnio 1 ir 7 dalių atitikti-
mi Konstitucijos 136 straipsniui, kadangi yra pažeidžiamas Konstitucinio Teismo
2004 m. nutarimas Nr. 24. Prašymą pateikęs teismas reiškia nepasitenkinimą dėl to,
kad minėtose straipsnio nuostatose „dar kartą priimtos tos pačios įstatymo normos“,
kurios buvo 2003 m. įstatyme Nr. 140 ir kurios minėtame [Teismo] nutarime pripa-
žintos nekonstitucinėmis.
◆ ITALIJOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS 191
Šis klausimas yra nepagrįstas.
Kaip šis Teismas ne kartą yra nutaręs (inter alia 1992 m. nutarime Nr. 78 ir
1988 m. nutarime Nr. 922), kad būtų konstatuotas Konstitucinio Teismo nutarimo
pažeidimas, turi būti įstatymo nuostata, atkurianti arba išsauganti anksčiau pripažin-
tos nekonstitucine nuostatos veikimą. <...>
7.3. Teismas savo prašymą grindžia argumentais, kad [ginčijama įstatymo nuo-
stata] neatitinka Konstitucijos 3 ir 138 straipsnių dviem pagrindais: a) visos kons-
titucinių institucijų privilegijos turi būti nustatytos konstituciniais įstatymais, nes
tokios privilegijos sukuria lygybės principo išimtis; b) dėl ginčijamos nuostatos atsi-
randa galimybė sustabdyti baudžiamuosius tyrimus, o tai suteikia privilegiją, nes to-
kiu sustabdymu siekiama garantuoti nuolatinį konstitucinių institucijų veikimą, bet
ne baudžiamąjį tyrimą.
Teismas turi konkrečiai ištirti kiekvieną iš šių argumentų.
7.3.1. Visų pirma reikalavimas privilegijas nustatyti konstituciniu įstatymu yra
teisingas. <...> Konstitucinės privilegijos (arba imunitetas sensu lato, kaip jos daž-
niausiai yra įvardijamos) priskiriamos prie tokių institutų, kurie turi garantuoti kons-
titucinių institucijų funkcijų vykdymą ir apsaugoti su šiomis institucijomis siejamas
aukščiausias pareigas einančius asmenis. Jos reiškiasi (apskritai šiam požiūriui tra-
dicinėje konstitucinėje teisėje ir akademinėje literatūroje visuotinai pritariama) kaip
specifi nė asmenų, turinčių konstitucinį statusą, apsauga ir kartu „ištraukia“ juos iš
įprastinių taisyklių taikymo srities. Šios privilegijos praktikoje gali įgauti įvairių for-
mų ir paskirčių (veiksmai, kurių negalima ginčyti (insindacabilità); bendrojo arba
substantyviojo imuniteto apsauga; nepažeidžiamumas; vien procesinis imunitetas,
pavyzdžiui, specialieji teismai, kaltinančiajai pusei keliamos sąlygos arba kiti palan-
kūs procesiniai instrumentai; įprastų formalumų išimtys) ir gali būti siejamos tiek
su funkcijų vykdymui būdingais veiksmais (vadinamaisiais veiksmais atliekant ofi -
cialias pareigas), tiek su veiksmais, nesusijusiais su tokių funkcijų vykdymu (vadi-
namaisiais veiksmais, viršijančiais ofi cialių pareigų apimtį). Tačiau bet kokiu atveju
šių privilegijų prigimtis yra dualistinė, nes jomis siekiama garantuoti konstitucinių
institucijų funkcijų vykdymą ir sukurti bendrųjų teisminio proceso taisyklių išimtis.
Taigi jos yra tokie institutai, kurie minėtų institucijų nariams suteikia ypatingą ap-
sauginį statusą, yra neatsiejami deramo valstybės veikimo požymiai ir sukuria pilie-
čių lygybės principo išimtis. Nustatyti šios privilegijos kokybines ir kiekybines ribas
ypač svarbu teisinei valstybei. Taip yra dėl to, kad, viena vertus, šio Teismo teigimu,
„teisinės valstybės šaltinis yra lygybės prieš teismą principas“ (2004 m. nutarimas
Nr. 24), o kita vertus, minėtą apsaugą garantuojantis institutas ne tik būtinai reiškia
minėto principo išimtį, bet ir siekia nustatyti subtilią, tačiau kartu ir labai reikšmingą
pusiausvyrą tarp skirtingų valstybės sričių, nes jos turi įtakos politiniam įvairių insti-
tucijų veikimui. Ši valdžių padalijimo ir pusiausvyros nulemta visa apimanti institutų
architektūra reiškia, kad įstatymai, sukonkretinantys Konstitucijos tekste įtvirtintas
privilegijas, privalo būti suvokiami kaip specifi nė teisinės sistemos dalis. Ji yra ypa-
192
tingo konstitucinių interesų derinimo ir sisteminimo padarinys, ir Parlamentui ne-
leidžiama ordinariniais įstatymais pakeisti šios sistemos nei in peius, nei in melius5.
Taigi ši išvada kyla ne iš pripažinimo, kad šis klausimas yra aiškiai priskirtas kons-
titucinės teisės dalykui, bet iš to, kad pirmiau minėtos privilegijos metodiškai api-
brėžiamos konstitucinį statusą turinčiuose įstatymuose. Tai yra nuostatos, susijusios,
pavyzdžiui, su funkcijomis, kurias vykdo ginčijamame straipsnyje nurodyti aukščiau-
si valstybės pareigūnai. Tai yra būtent šios nuostatos: Konstitucijos 68 straipsnis, nu-
statantis konkrečias materialinės ir procesinės teisės institutų privilegijas Parlamento
nariams (ir atskirų rūmų pirmininkams), kurie padarė nusikaltimus tiek vykdydami
ofi cialias pareigas (1 dalis), tiek veiksmais, viršijančiais šių pareigų apimtį (2–3 da-
lys); Konstitucijos 90 straipsnis, nustatantis, kad Respublikos Prezidentas nebus trau-
kiamas atsakomybėn už veiksmus, atliktus vykdant savo funkcijas, išskyrus valstybės
paslapties išdavimą arba mėginimą neteisėtomis priemonėmis pakeisti Konstituciją;
Konstitucijos 96 straipsnis, nustatantis, kad Ministras Pirmininkas ir ministrai, taip
pat ir buvę ministrai dėl savo nusikaltimų, padarytų veiksmais savo funkcijų vykdy-
mo metu, pagal konstitucinėje teisėje išsamiai nustatytas procesines taisykles yra teis-
mingi ordinariniams teismams.
Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes konstatuotina, kad šis Teismas aiškiai ir dau-
gelyje savo nutarimų <...> yra patvirtinęs principą (kurį čia reikėtų pakartoti), kad
Parlamentas gali priimti ordinarinius įstatymus dėl privilegijų (t. y. imuniteto sensu
lato) vien siekdamas nustatyti konstitucinėje teisėje įtvirtintų nuostatų įgyvendinimo
procedūras; tokių nuostatų jis jokiais būdais negali pats papildyti arba išplėsti. Šiuo
klausimu Teismas yra konstatavęs: „Konstitucinės nuostatos lemia, kad kaip išimtis
randasi tam tikrų nukrypimų nuo privalomojo pobūdžio baudžiamojo persekioji-
mo principo“ (1965 m. nutarimas Nr. 4); Parlamentas nėra kompetentingas priim-
ti ordinarinius įstatymus dėl imuniteto (1983 m. nutarimas Nr. 148); <...> „Teismo
jurisprudencijoje, akademinėje literatūroje ir pačiame Parlamente pasiektas bendras
sutarimas, kad Konstitucijos 68 straipsnio 2 dalies turinys negali būti papildomas or-
dinariniais įstatymais arba bet kokiu atveju negalima priimti panašias privilegijas nu-
statančių nuo statų“, galinčių sukurti Konstitucijos 112 straipsnio išimtis (1984 m.
nutarimas Nr. 300); <...> 2003 m. įstatymo Nr. 140 3 straipsnyje remiantis Konstitu-
cijos 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis nustatomos „procedūros, kuriomis siekiama
užtikrinti veiksmingą ir teisingą parlamentinių privilegijų veikimą“ (2007 m. nutari-
mas Nr. 149, priimtas remiantis 2004 m. nutarimu Nr. 120). Negalima paneigti ir to,
kad privilegijos gali būti nustatytos ordinariniais įstatymais, kaip būna tarptautinė-
mis sutartimis nustatytų diplomatinių imunitetų atvejais, bet šios privilegijos, priva-
čios šalies byloje teigimu, nepatenka į Konstitucijos 10 straipsnio reguliavimo sritį, nes
yra ne nustatytos „visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis“, bet ordina-
riniais įstatymais įgyvendintos tarptautinėse sutartyse. Dėl to pažymėtina, kad šiam
Teismui pateiktas ištirti klausimas susijęs išimtinai su konstitucinių institucijų vado-
5 Nei pabloginant, nei pagerinant (lot.).
◆ ITALIJOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS 193
vų ir jų narių privilegijomis, o ne su diplomatiniu imunitetu, kuris, beje, yra išsamiai
apibrėžiamas ordinariniuose įstatymuose, atkuriančiuose arba kai kuriais atvejais įgy-
vendinančiuose visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, ir dėl šios priežas-
ties patenka į Konstitucijos 10 straipsnio reguliavimo sritį (dėl tarptautinėse sutartyse
numatyto diplomatinio imuniteto priskyrimo prie visuotinai pripažintų tarptautinės
teisės normų žr. inter alia 1979 m. nutarimą Nr. 48). Be to, ir ypatingosios nuostatos
(jos taip pat yra minimos kaip pagrindžiančios šios bylos privačios šalies argumentus),
reglamentuojančios Ministro Pirmininko ir ministrų privilegijas, suteikiamas, kai jie
ir kiti šioje byloje suinteresuoti asmenys, eidami ofi cialias pareigas, nurodytas 1989 m.
birželio 5 d. įstatyme Nr. 219, padaro nusikaltimą, leidžia įgyvendinti dar 1989 m. sau-
sio 16 d. įstatymą Nr. 1 <...>, todėl jas taip pat ap ima konstitucinė teisė.
Negana to, negalima remtis argumentu, kad ordinariniais įstatymais galima nu-
statyti konstitucinės reikšmės institucijų privilegijų (pavyzdžiui, 1983 m. nutarime
Nr. 148 šis Teismas pripažino atitinkančia Konstituciją ordinarinio įstatymo normą,
kad Aukščiausiosios teisėjų tarybos narių balsų ir diskutuotais klausimais pareikš-
tos nuomonės negalima peržiūrėti ar pakeisti, kol jie vykdo savo funkcijas). Šiame
nutarime patvirtintas principas, kad į Parlamento kompetenciją neįeina imunite-
tų klausimo reguliavimas ordinariniais įstatymais, nes jiems „reikalingas ypatingas
pag rindas, išplaukiantis iš Konstitucijos arba kitų konstitucinių įstatymų“. Šiame
nutarime Teismas iš tikrųjų nusprendė, kad ordinariniais įstatymais nagrinėjamus
imunitetus galima reguliuoti tik turint omenyje tai, kad tokia apsauga konkrečiai nu-
matyta konstitucinėje teisėje, ji „galioja tik toms nuomonėms, kurios buvo reiškia-
mos įgyvendinant teises ir pareigas, pagal konstitucinę teisę pavestas Aukščiausiosios
[teisėjų] tarybos nariams“, ir nustato „protingą pusiausvyrą tarp šiuo atveju aktualių
konstitucinių vertybių“.
Galiausiai neturi reikšmės ir tai, kad dar iki ginčijamos nuostatos įsigaliojimo ir
nesant specialios konstitucinės taisyklės, nustatančios privilegiją, aukščiausiąsias vals-
tybės pareigas einantis asmuo galėjo tvirtinti turįs teisėtą priežastį nebūti patrauktas
baudžiamojon atsakomybėn atsižvelgiant į jo institucines pareigas. <...> Asmens tei-
sė teisėtai nebūti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn iš tikro nėra konstitucinė
privilegija, nes taikoma neatsižvelgiant į veiklą, [kuria užsiimant] toks draudimas yra
teisėtas; ši teisė yra bendro pobūdžio ir todėl nėra lygybės prieš teismą principo iš-
imtis. Štai kodėl ji atitinka procesinę priemonę, sukurtą bet kurio kaltinamojo teisei į
gynybą garantuoti, ir ji yra teisėtai nustatyta ordinariniuose įstatymuose, būtent Bau-
džiamajame kodekse, net jeigu praktiškai šios priemonės taikymas yra derinamas su
kaltinamojo įsipareigojimų apimtimi (šio nutarimo 7.3.2.1 punkte minėti nutarimai).
7.3.2. Prašymą pateikęs teismas papildomais argumentais pagrindžia savo abejo-
nes ginčijamos nuostatos konstitucingumu <...> ir teigia, kad ši nuostata yra privile-
gija, nes per ordinarinius įstatymus įdiegia galimybę sustabdyti baudžiamąjį tyrimą,
o tai yra lygybės principo išimtis.
Toks argumentas taip pat yra teisingas.
194
Kad prieitume tokią išvadą, pirmiausia būtina <...> nustatyti ginčijamos nuosta-
tos pagrindą ir, antra, įvertinti, ar iš tikrųjų atsiranda ginčijamas nevienodas trakta-
vimas. Nagrinėdami abu šiuos klausimus turime remtis jau šiame nutarime cituotu
[Teismo] 2004 m. nutarimu Nr. 24 <...>, nors jame ir buvo apsiribota tik teisės į gyny-
bą pažeidimo, protingumo principo, lygybės prieš konstitucines institucijas principo
aspektais, tačiau suteikiančiu svarbių ir tikslių nurodymų šiuo klausimu.
7.3.2.1. Sprendžiant dėl pagrįstumo būtina pažymėti, kad Teismo 2004 m. nu-
tarime Nr. 24 ištyrus 2003 m. įstatymo Nr. 140 1 straipsnį buvo išaiškinta: a) šioje
nuostatoje numatytu aukščiausiųjų valstybės pareigūnų baudžiamojo persekiojimo
sustabdymu (jam būdinga bendras pritaikymas, mechaniškumas ir neapibrėžta truk-
mė) siekiama „įvykdyti proceso atžvilgiu šalutinius reikalavimus“; b) šie reikalavimai
neatskiriami nuo [siekio] „apsaugoti netrikdomą su minėtomis pareigomis susijusių
darbų atlikimą“, t. y. nuo „esminių interesų“ užtikrinti „netrikdomą šioms pareigoms
būdingų funkcijų vykdymą“; c) minėti interesai turi būti saugomi išlaikant pusiau-
svyrą su pagrindiniais „teisinės valstybės principais, kai tokia apsauga yra svarbiausia
optimaliai šių principų struktūrai“; d) todėl sustabdymas „numatytas, kad būtų ap-
saugotos minėtos funkcijos“; e) jeigu <...>, atsižvelgiant į „visuomenės suinteresuotu-
mą tuo, kad veikla, susijusi su aukščiausiomis valstybės pareigomis, būtų vykdoma“,
būtų nustatyta, kad Parlamentas laikė šią priemonę „teisėta kliūtimi atvykti į teismą“
ir todėl „ketino nustatyti absoliučią teisėtos kliūties prezumpciją“, sustabdant proce-
są būtų „siekiama apsaugoti <...> šią funkciją“.
Šių nedviprasmiškų teiginių padarinys yra tai, kad 2003 m. įstatyme Nr. 140
numatytos sustabdymo procedūros pagrįstos viešųjų funkcijų vykdymo apsauga,
leidžiančia aukščiausiąsias valstybės pareigas einantiems asmenims savo (netiesio-
giai – ir tų institucijų, kurioms jie vadovauja) funkcijas įgyvendinti nekliudomai, kai
jiems suteikiamas specialus saugomųjų statusas. <...> Toliau iš paminėtų argumen-
tų galima daryti dar vieną išvadą, kad neteisinga tvirtinti vieną kitai prieštaraujant
proceso sustabdymo institutą ir atitinkamą konstitucinę privilegiją. Iš tikrųjų mūsų
teisės sistemoje procesas gali būti sustabdytas siekiant tenkinti su [baudžiamuoju] ty-
rimu nesusijusius reikalavimus užtikrinti konstitucinės institucijos funkcijų įgyven-
dinimą, todėl toks sustabdymas prilygsta specialiajai konstitucinei privilegijai.
Kadangi minėtos išvados dėl 2003 m. įstatyme nustatyto sustabdymo <...> gali
būti tinkamos ir šioje byloje ginčijamai nuostatai dėl sustabdymo, būtina palyginti,
ar abi šios nuostatos turi tą patį pagrindą. Bylos privačių šalių nuomone, <....> minė-
to teisinio reguliavimo skirtumai reiškia, kad atitinkami jų pagrindai taip pat iš es-
mės skiriasi. <...>
Pirmiausia būtina pažymėti, kad teikiant įstatymo projektą (vėliau tapusį 2008 m.
įstatymu Nr. 124) sustabdymas buvo aiškiai pagrįstas reikalavimu apsaugoti „aukščiau-
siųjų viešųjų funkcijų vykdymo tęstinumą ir nuolatinumą“, o ne patenkinti gynybos
reikalavimus. Antra, Teismas konstatuoja, kad vienintelė, arba pagrindinė, ginčijamos
nuostatos paskirtis negali būti kaltinamųjų teisės į gynybą garantavimas, kadangi šioje
◆ ITALIJOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS 195
byloje (atsižvelgiant į šios teisės prigimtį apskritai ir Konstitucijos 24 straipsnyje aiškiai
nustatytą jos santykį su lygybės principu) ji turėtų būti taikoma visiems kaltinamiesiems,
kuriems dėl jų veiklos pobūdžio kyla sunkumų dalyvauti baudžiamuosiuose tyrimuose.
Negana to, iš esmės būtų nepagrįsta ir neproporcinga pirma minėtiems tikslams nustaty-
ti absoliučią teisinę prezumpciją, kad pats viešųjų pareigų ėjimo faktas yra teisėta priežas-
tis [nebūti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn]. Tokia nepaneigiama prezumpcija
(iuris et de iuris) iš esmės užkirstų kelią bet kokiam tikrinimui, ar iš tikrųjų yra kliūtis
dalyvauti procese, ir paneigtų proceso sustabdymo veiksmingumą ir tose bylose, kurio-
se tyrimui nėra jokių kliūčių ir todėl nėra jokios tikros reikmės garantuoti teisę į gynybą.
Parlamento pasirinkimas išskirti išimtinai aukščiausiųjų valstybės institucijų pareigybes
ir nustatyti, kad tyrimas konkrečios bylos atveju automatiškai stabdomas nė nepatikri-
nus, ar tikrai yra kliūtis tyrimui, tik pabrėžia požiūrį, esą vienintelė priežastis [taikyti]
ginčijamą nuostatą yra būtent siekis garantuoti su „aukščiausiomis valstybės pareigomis“
susijusias funkcijas. Trečia, Teismas taip pat turėtų pabrėžti, kad teisėta kliūtimi daly-
vauti procese jau galima pasinaudoti baudžiamųjų tyrimų atvejais ir ginčijama nuostata
nebuvo būtina kaltinamojo gynybai apsaugoti tuo pagrindu, kad jam leidžiama nedaly-
vauti procese dėl priežasčių, iš esmės susijusių su jo einamomis pareigomis. <...> Kadan-
gi reikalavimas apsaugoti teisę į gynybą bendrais bruožais jau buvo patenkintas Italijos
įstatymuose nustačius teisėtos kliūties institutą, tai gali reikšti tik tai, kad teisė atsisakyti
sustabdymo kaip svarbiausio šią nuostatą pagrindžiančio dalyko taip pat nėra svarbi.
Ketvirta, galiausiai būtina pabrėžti, jog ir tas sustabdymo [instituto] požymis,
kad jis negali būti dar kartą įvykdytas tais atvejais, kai tas pats fi zinis asmuo paski-
riamas į naujas aukščiausiąsias valstybės pareigas, neleidžia surasti ginčijamos nuos-
tatos pagrindo, nes nuosekliai nedera su kitais dviem ginčijamais šios nuostatos
pagrindais. Iš tikrųjų tiek reikalavimas apsaugoti kaltinamojo teisę į gynybą, tiek už-
tikrinti [aukščiausiųjų valstybės pareigų] funkcijų vykdymą išlieka ir tais atvejais, kai
pradedama eiti naujas pareigas. Negana to, ginčijami įstatymai tik nustato maksi-
malias naudojimosi šia privilegija ribas ir apskritai negarantuoja (priešingai nei tei-
gia [bylos] privati šalis) nei minimalaus laikotarpio pasirengti gynybai, nei juo labiau
minimalaus laikotarpio, atitinkančio „mandato suteiktų įgaliojimų trukmę“ (įsivaiz-
duokite, pavyzdžiui, bylą, kurioje tam tikras pareigas einančio asmens baudžiamasis
persekiojimas pradedamas likus nedaug laiko iki jo kadencijos pabaigos, o jai pasi-
baigus neilgai trukus tas pats asmuo pradeda eiti naujas pareigas).
Todėl Teismas daro išvadą, jog ginčijamą nuostatą, kaip ir šio Teismo 2004 m.
nutarime Nr. 24 išnagrinėtą nuostatą, logiška aiškinti kaip tam tikrų konstitucinių
institucijų funkcijų apsaugą, nustatytą apibrėžiant baudžiamojo persekiojimo atvejų
stabdymo specialųjį pagrindą.
7.3.2.2. Išsiaiškinus, kad ginčijamos nuostatos pagrindas yra viešosios funkcijos
apsauga, dabar būtina įsitikinti, kad ginčijamos nuostatos reguliuojamas sustabdymo
[institutas] turi privilegijų papildomų požymių, t. y. nustato lygybės principo išimtį
sukurdamas skirtingą traktavimą.
196
Atsakymas į šį klausimą privalo būti teigiamas.
Jau ne kartą šiame nutarime cituotame 2004 m. nutarime Nr. 24 Teismas nustatė,
nors ir tirdamas 2003 m. <...> įstatymo nuostatą, kad proceso sustabdymas aukščiau-
siąsias valstybės pareigas einančio kaltinamojo atžvilgiu „diferencijuoja teismo veiks-
mų atlikimo priemones <...>“, t. y. tokias priemones, kurios turi būti vertinamos <...>
lygybės prieš teismą principo, nustatyto Konstitucijos 3 straipsnyje, požiūriu. Be jo-
kių abejonių, tokie argumentai tinka ir vertinant [šioje byloje] ginčijamą <...> nuo-
statą. Iš tikrųjų ginčijamas sustabdymo [institutas] yra išimtinė, o ne įprasta procesinė
priemonė, kadangi procesinės priemonės taikomos tik keturių aukščiausiųjų valsty-
bės pareigūnų atžvilgiu, kai inicijuojamas jų baudžiamasis persekiojimas dėl kaltini-
mų, susijusių su bet kokiais įmanomais nusikaltimais, padarytais bet kada, ypač dėl
kaltinimų, susijusių su nusikaltimais, padarytais veiksmais, viršijančiais ofi cialių pa-
rei gų apimtį; taigi tokie veiksmai neturi nieko bendro su pareigoms būdinga veikla.
Konkrečiai teisių varžymas atsiranda, kai aukščiausiųjų valstybės pareigūnų padėtis
traktuojama aiškiai kitaip nei visų kitų piliečių, kurie taip pat atlieka veiksmus, Kons-
titucijos pripažįstamus vienodai svarbiais ir reikalaujančiais atsidavimo, pvz., eina
viešąsias pareigas arba vykdo tokias funkcijas (Konstitucijos 54 straipsnis), arba, ver-
tinant dar plačiau, kitaip nei piliečių, kuriems kyla pareiga prisidėti prie materialinės
arba moralinės visuomenės pažangos kūrimo (Konstitucijos 4 straipsnio 2 dalis)6.
Gali būti tiesa ir tai, kad kai situacijos yra vienodos, pagal lygybės principą jas
reikia aiškinti vienodai, o kai skirtingos – gali prireikti skirtingų priemonių.
<...> Būtina dar kartą pasakyti, kad tais atvejais, kai skirtingas aiškinimas teis-
muose susijęs su konstitucinės institucijos pirmininku ar nariu ir reikalavimas už-
tikrinti tokios institucijos funkcijų vykdymą yra nurodomas siekiant pateisinti tokį
aiškinimą, reikia, kad toks ius singulare būtų aiškiai reglamentuotas konstitucinėje
teisėje. Iš tikrųjų akivaizdu, jog bendra minėtų privilegijų sistema yra sureguliuota
konstitucinėmis nuostatomis, kadangi ji priklauso nuo valstybės valdžios šakų pu-
siausvyros ir prisideda prie to, kad teisinė tvarka būtų suvokiama kaip konstitucinė.
7.3.2.3. Lygybės principą akivaizdžiai pažeidžia ir tai, kad ginčijamoje nuostato-
je konkrečiai nurodomos aukščiausiosios valstybės pareigos: pirmiausia dėl skirtingo
konstitucinių institucijų narių ir pirmininkų ir, antra, dėl vienodo pareigybių, kurios
nėra viena į kitą panašios, traktavimo.
7.3.2.3.1. Dėl pirmojo aspekto pažymėtina, kad ryškūs struktūriniai ir funkciniai
minėtų institucijų narių ir pirmininkų skirtumai nėra nepakankami, kad pakeistų bend-
ruosius Steigiamojo Susirinkimo ketinimus Parlamento rūmų nariams ir Vyriausybei,
bet ne [šių institucijų] pirmininkams priskirti funkcijas atitinkamai priimti įstatymus
(Konstitucijos 70 straipsnis) ir įgyvendinti politines bei administracines priemones
(Konstitucijos 95 straipsnis). Iš tikrųjų nenustatytas joks Ministro Pirmininko statuso
pranašumas ministrų atžvilgiu, kadangi jis nėra vienintelis, atsakingas už Vyriausybės
6 4 straipsnio 2 dalis: „Kiekvienas pilietis pagal savo galimybes ir savo pasirinkimu privalo taip veikti arba
vykdyti tokias funkcijas, kurios sudarytų sąlygas visuomenės materialinei arba moralinei pažangai.“
◆ ITALIJOS KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS 197
politiką. Jo funkcijos tėra užtikrinti, skatinti ir koordinuoti vieningą ministrų veiklą,
todėl jam tenka pozicija, tradiciškai apibūdinama kaip primus inter pares.
Ministrų padarytų nusikaltimų konstitucinis reguliavimas taip pat patvirti-
na, kad Ministras Pirmininkas ir ministrai yra laikomi vienodo lygio pareigūnais.
Konstitucijos 96 straipsnyje ir 1989 m. konstituciniame įstatyme Nr. 1 tokioms pa-
reigybėms nustatytos vienodos privilegijos, kurios taikomos tik nusikaltimams, pa-
darytiems einant ofi cialias pareigas. Šis teisinis reguliavimas [vėliau] buvo papildytas
nuostata, kad baudžiamasis persekiojimas sustabdomas ir dėl nusikaltimų, padarytų
tik Ministro Pirmininko veiksmais, viršijančiais ofi cialias pareigas. Tokia išvada da-
rytina, nors prieštaraujama ir Konstitucijos 3 straipsniui, kadangi ginčijama įstatymo
norma (kaip ir ta, kuri 2004 m. nutarime Nr. 24 pripažinta nekonstitucine) ir toliau
numato bendrą automatinį visų baudžiamojo persekiojimo dėl nusikaltimų, padary-
tų veiksmais, viršijančiais ofi cialias pareigas, atvejų sustabdymą. Toks sustabdymas
negali būti pateisinamas tuo, kad nusikaltimais, padarytais veiksmais, atitinkančiais
ofi cialias pareigas, pareigūno reputacijai esą padaroma didesnė žala, palyginti su bet
kokiais kitais nusikaltimais.
Panašiai yra ir kitu atveju: nėra jokio svarbaus skirtumo tarp Parlamento rūmų na-
rių ir pirmininkų, nes visi Parlamento nariai, kaip Tautos atstovai, dalyvauja įgyven-
dinant įstatymų leidybos funkcijas ir, būdami tokie, privalo laikytis visiems vienodų
nuostatų, išdėstytų Konstitucijos 68 straipsnyje. Šie principai Teismo jau buvo išnagri-
nėti 2004 m. nutarime Nr. 24, kuriame, ištyrus 2003 m. įstatymo Nr. 140 1 straipsnį,
konstatuota: „Teismas nutaria, kad ir dėl kitokių pagrindų ginčijama nuostata pažeidė
Konstitucijos 3 straipsnį. Ši nuostata <...>, kitaip nei pagrindiniai teismų darbą lemian-
tys principai, pirmą kartą lygybės principo atžvilgiu išskiria Parlamento rūmų, Ministrų
Tarybos ir Konstitucinio Teismo pirmininkus ir šių institucijų narius.“ Šioms išvadoms
negalima priešpriešinti <...> argumentų, kad pagal 2005 m. gruodžio 21 d. įstatymą
Nr. 270 (Taisyklių, nustatančių Respublikos Senato ir Deputatų Rūmų rinkimus, pakei-
timai) Ministro Pirmininko konstitucinė padėtis buvo kitokia nei minist rų. Po šių pa-
keitimų buvo priimtas Prezidento 1957 m. kovo 30 d. dekreto Nr. 361 14a straipsnis,
nustatantis, kad formaliai per rinkimus yra būtina iš anksto nurodyti politinės partijos
ar koalicijos vadovą. Būtina pažymėti, kad šis įstatymas, kaip ordinarinių įstatymų sis-
temos dalis, negali pakeisti Ministro Pirmininko konstitucinio statuso.
7.3.2.3.2. Dėl vienodo skirtingas pareigas einančių asmenų vertinimo būtina pa-
kartoti Teismo išvadą, pateiktą 2004 m. nutarime Nr. 24, kad panašumo trūkumas
kyla tiek iš „[į pareigas] skiriančios institucijos“, tiek iš „funkcijų prigimties“.
Tokios išvados ginčijamos nuostatos atžvilgiu nesikerta su svarstant projektą pa-
reikšta nuomone, jog šias pareigas sieja tai, kad visiems jas einantiems asmenims
„žmonių valia tiesiogiai arba netiesiogiai yra suteiktos teisės“ ir jų vykdoma funkci-
ja yra „politinė“. Priešingai, Teismo nuomone, „žmonių suteikta legitimacija“ ir „po-
litinė funkcija“ yra per daug bendri elementai, būdingi ir kitoms institucijoms – tiek
valstybės, tiek žemesnio lygio (pavyzdžiui, tam tikriems Parlamento nariams, mi-
198
nistrams, regionų tarybų pirmininkams arba regioniniams patarėjams), todėl ne-
tinkantys, kai reikia nustatyti, kiek panašios situacijos, kurioms esant bus taikomos
vienodos privilegijos.
7.3.3. Remdamasis mūsų pirma minėtais argumentais, Teismas daro išvadą, kad
proceso sustabdymu, nustatytu ginčijamoje nuostatoje, daugiausia siekiama užti-
krinti konstitucinių institucijų pirmininkų ir jų narių funkcijų vykdymą ir kartu toks
sustabdymas sukuria akivaizdžiai skirtingas [tokių pareigūnų] traktavimo teismuo-
se sąlygas. Abi konstitucinių privilegijų taikymo sąlygos yra tenkinamos. Tai reiškia,
kad šis klausimas negali būti reguliuojamas ordinariniais įstatymais.
Ypač pabrėžtina, kad ginčijamas įstatymas keturių aukščiausiųjų valstybės parei-
gūnų atžvilgiu numato išimtinę ir naujovišką apsaugą, kuri negali kilti iš privilegijų
teikimo konstitucinių nuostatų ir dėl šios priežasties nėra pagrįsta konstitucine tei-
se. Todėl šie įstatymai nėra deramo lygio teisės šaltinis ir teisiškai nesureguliuoja šio
klausimo.
8. Teismas skelbia, kad 2008 m. įstatymo Nr. 124 1 straipsnis yra nekonstituci-
nis, kadangi pažeidžia Konstitucijos 3 ir 138 straipsnių susijusias nuostatas, taikomas
kartu su Konstitucijos 68, 90 ir 96 straipsnių nuostatomis dėl privilegijų suteikimo.
Byloje keliami ginčijamo įstatymo nepagrįstumo klausimai, paminėti šeštos pa-
straipos b punkte, ir kiti [šiame nutarime] neištirti klausimai yra neparemti.
Šiais pagrindais
KONSTITUCINIS TEISMAS
Skelbia, kad 2008 m. įstatymo Nr. 124 1 straipsnis (dėl aukščiausiųjų valstybės
pareigūnų baudžiamojo persekiojimo sustabdymo) yra nekonstitucinis.
Nutaria nenagrinėti Romos teismo pirminio tyrimo teisėjo 2009 m. nutartyje
Nr. 9 iškeltų 2008 m. įstatymo Nr. 124 1 straipsnio atitikties Konstitucijos 3, 111, 112
ir 138 straipsniams klausimų.
Sprendimas priimtas Romoje, Konstitucinio Teismo būstinėje Pallazo della Con-
sulta, 2009 m. spalio 7 d.
Pasirašo:
Francesco AMIRANTE, pirmininkas
Franco GALLO, nutarimo autorius
Giuseppe DI PAOLA, Registro direktorius
Į Teismo registrą įtraukta 2009 m. spalio 19 d.
Registro direktorius
Pasirašo: DI PAOLA
<...>
Iš anglų kalbos vertė Arnoldas Matijošius
MOKSLINIAI STRAIPSNIAI
KONSTITUCIJOS INTERPRETAVIMO METODŲ
TIPOLOGIJA
Prof. dr. Gediminas Mesonis
Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto
Konstitucinės teisės katedra
Jokia pavienė konstitucijos norma negali būti išimta
iš konteksto ir aiškinama taip, tarytum ji būtų vienintelė1.
Vokietijos Federacinės Respublikos
Konstitucinis Teismas
Teisės normos, kad ir kokios kilmės būtų, – tvirtina J. L. Bergelis, – visuomet turi
būti išaiškintos, o interpretavimas ir yra „mąstymo menas teisės srityje“2. H. Kelsenas
apibrėždamas interpretavimo sąvoką teigia, kad „aiškinimas yra intelektinė veikla, ly-
dinti teisės taikymo procesą šiam einant nuo aukštesnio prie žemesnio lygmens“3. Ši
trumpa citata yra informatyvi ir metodologijos požiūriu ypač svarbi, joje H. Kelsenas
pasako labai daug reikšmingų dalykų. Visų pirma, teigdamas, kad aiškinimas yra in-
telektinė veikla, H. Kelsenas netiesiogiai skelbia, kad tokios veiklos rezultatas, jo ko-
kybė gali priklausyti nuo intelektinių asmens gebėjimų, o tai reiškia, kad šis rezultatas
doktrinos požiūriu visuomet turi ir turės subjektyvumo aspektą. Kitaip tariant, skir-
tingų subjektų interpretavimo rezultatai gali natūraliai nesutapti. Antra, teigdamas,
kad aiškinimas yra teisės taikymo procesą lydinti veikla, H. Kelsenas aktualizuoja aiš-
kinimo rezultatų svarbą. Akivaizdu, kad teisės aiškinimas nėra savitikslis procesas,
tai ne tik doktrinos problema. Aiškinimo rezultatas yra reikšmingas, nes teisės nor-
mos taikymo procese jis taps turiniu, lemsiančiu teisinius padarinius. Ir dar vienas,
galbūt net svarbiausias, dalykas yra tai, kad apibūdinamas vienas labai reikšmingas
teisės aiškinimo metodologinis aspektas. H. Kelsenas parodo teisės normų aiškinimo
eiliškumo materialumą ir reikšmę. Tai svarbu tiek teisės teorijos, tiek teisės prakti-
kos atžvilgiu. Konstitucija, nors turi aukščiausią teisinę galią ir yra visos teisės siste-
1 Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucinis Teismas Southwest Case byloje (1951) pripažino
Konstitucijos sisteminio metodo reikšmę interpretuojant Pagrindinį Įstatymą (Konstituciją). Moksli-
nėje doktrinoje ši byla dėl savo svarbos neretai lyginama su istorine Jungtinių Amerikos Valstijų
Aukščiausiojo Teismo byla Marbury prieš Madisoną (1803).
Kommers P. D. Th e Constitutional Jurisprudence of the Federal Republic of Germany. Durham, London:
Duke University Press, 1997, p. 66. 2 Bergel J. L. Obščaja teorija prava. Moskva: Nota Bene, 2000, s. 128–129.3 Kelsen H. Grynoji teisės teorija. Vilnius: Eugrimas, 2002, p. 277.
Prof. dr. Gediminas Mesonis ◆200
mos teisėtumo navigacinis kelrodis, interpretavimo procese yra ir lieka vieniša. Būtent
todėl E. Jarašiūnas konstatuoja, kad „konstitucija traktuotina kaip tobula teisė“, nes
„kitaip suvokiama konstitucija negali būti teisiškumo tikrinimo matu nei visą teisės
sistemą jungiančia teisės dalimi“4. Dėl konstitucijos teisinės galios išskirtinumo kiek-
vienas subjektas interpretavimo procese turėtų konstituciją suvokti kaip dokumentą,
kurio turinys glūdi jame pačiame, o ne žemesnės teisinės galios teisės aktuose. Ban-
dymas konstituciją suvokti per žemesnės galios teisės aktų turinį paneigtų jos virše-
nybės principą ir iškreiptų tikrąjį jos turinį, kartu ir jos saugomas vertybes.
Neretai susipažinęs su ofi cialaus konstitucijos aiškintojo jurisprudencijoje pateik-
tu vienos ar kitos normos išaiškinimu net žymus teisės ekspertas gali pajusti nepasi-
tikėjimą savimi dėl to, kad tai, kas buvo pasakyta konstitucinės justicijos institucijos,
visiškai ar iš dalies neatitinka jo konstitucijos sampratos. Kodėl gi neretai subjektyvi
konstitucijos interpretacija yra kitokia nei konstitucinės justicijos institucijos?
Taip yra dėl daugelio priežasčių. Visų pirma būtina pripažinti, kad užduotis in-
terpretuoti konstituciją yra labai sudėtinga, jai atlikti reikalingos maksimalios in-
telektinės interpretuotojo pastangos ir ekspertinė patirtis. Čia „geros valios“ tikrai
nepakanka, o formulė „čia ir taip viskas aišku“ dažniausiai suponuoja iškreiptą kons-
titucijos nuostatų suvokimą, jurisprudencijos integralumo, o galiausiai ir žmogaus
teisių bei laisvių sistemos pusiausvyros pažeidimą. Taigi interpretuotojas ne tik turi
būti įvaldęs atskirus interpretavimo metodus, bet ir privalo suvokti visų interpretavi-
mo metodų sistemiškumą. Jis taip pat privalo nepamiršti konstitucinės jurisprudenci-
jos sistemiškumo ir nuoseklumo, nusimanyti apie visą konstitucinės jurisprudencijos
raidą ir žinoti, kokiais argumentais remiantis buvo formuluojamos vienos ar kitos
konstatuojamos išvados. Interpretuojant taip pat būtina nusimanyti apie kitų šalių
konstitucinės justicijos institucijų veiklos raidos tendencijas. Profesionalus interpre-
tuotojas turi išmanyti ir mokslinės doktrinos poziciją – jos argumentai neretai lemia
ofi cialaus interpretuotojo interpretacijos pasirinkimą.
Ir tai dar ne visos konstitucijos interpretavimo problemos. Įvairių šalių ofi cialūs
interpretuotojai remiasi savo šalies raidos patirtimi, skirtingai traktuoja interpretavi-
mo metodus. Tam įtakos turi skirtinga konstitucinės justicijos kilmė ir raida. H. Kel-
senas, suvokdamas, kad Europos politinis elitas nesutiks pripažinti amerikinio tipo
teismų valdžios, pasiūlė specializuoto – konstitucinio – teismo idėją5. Neabejotina ir
tai, kad skirtingos teisės tradicijos lemia ir konstitucijos interpretavimo metodų sa-
vitumą. Savita yra ir tai, kad anglų-amerikiečių teisinės valstybės (angl. rule of law)
sampratoje nerašytinio pobūdžio vertybės netapatinamos su pozityviąja teise. Kiek
kitokia mokslinės doktrinos paradigma dominuoja romanų-germanų teisės tradici-
jos kraštuose. Čia teisinės valstybės (vok. Rechtsstaat ar pranc. État de droit) teorijos
4 Jarašiūnas E. Aukščiausioji ir ordinarinė teisė: požiūrio į Konstituciją pokyčiai. Jurisprudencija, 2002,
Nr. 33 (25), p. 36. 5 Sweet A. S. Governing with Judges: Constitutional Politics in Europe. New York: Oxford University
Press, 2000, p. 32–33.
◆ KONSTITUCIJOS INTERPRETAVIMO METODŲ TIPOLOGIJA 201
dažniau atstovauja normatyvinei koncepcijai, kuri teisės suvokimo procese neleidžia
labai nukrypti nuo pozityviosios teisės normų6. Visa tai turint omenyje suprantama,
kad skirtingi interpretuotojai negali vienodai vertinti interpretavimo problemos visu-
mos. Todėl ir skiriasi interpretavimo rezultatai.
Jau minėta, kad interpretuojant konstituciją pirmiausia susiduriama su interpre-
tavimo metodų problema. Reikia taikyti skirtingus interpretavimo metodus, lyginti
rezultatus ir prieš formuluojant galutinę išvadą siekti skirtingų interpretavimo re-
zultatų, gautų taikant skirtingus metodus, pusiausvyros. Analizuodami konstitucijos
interpretavimo metodų problematiką diskursą pradėkime nuo jų tipų. Kalbant apie
argumentus, lemiančius konstitucinės justicijos institucijų sprendimus, galima pažy-
mėti, kad nors interpretavimo metodų ir nėra labai daug, teorijoje vartojama daug jų
sinonimų. Todėl vienoda terminija ir tipologija yra būtinos, kad padėtų perprasti si-
nonimiką ir būtų pagrindas suvokti esamus tipus.
Pirmiausia pažvelkime į mokslinės doktrinos ir kai kurių konstitucinės justicijos
institucijų paminėtas konstitucijų interpretavimo metodų tipologijas. M. Rosenfeldas
analizuojamus Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo sprendimų priėmi-
mo procese taikomus konstitucijos interpretavimo metodus skirsto taip: a) tekstiniai,
b) konstitucijos kūrėjų intencijų (angl. framer’s intent), c) konstitucinės teisės mokslo teo-
rija, d) teisminiai precedentai ir e) vertybiniai argumentai (angl. value argument). M. Ro-
senfeldo pateikta Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucinio Teismo taikomų
interpretavimo metodų tipologija jau kiek kitokia. Čia minimi keturi metodai: a) grama-
tinis, b) istorinis, c) sisteminis ir d) teleologinis7. P. D. Kommersas fundamentaliame vei-
kale Th e Constitutional Jurisprudence of the Federal Republic of Germany kalbėdamas apie
Vokietijos Konstitucinio Teismo praktiką vardija tokius interpretuotojo valią lemiančius
metodus: a) gramatinį, b) sisteminį, c) intencijų (teleologinį) ir d) istorinį-lyginamąjį8.
A. Barber ir J. E. Flemingas, taip pat analizuodami Jungtinių Amerikos Valstijų
Konstitucijos interpretavimo patirtį, nustato kiek kitokią metodų tipologiją ir išskiria to-
kius metodus: a) tekstinį (angl. textualism), b) sutartinį (angl. consensualism), c) fi losofi nį
(angl. philosophic approach), d) originalizmo (angl. originalism), e) struktūrinį (angl. struc-
turalism), f) doktrininį (angl. doctrinalism) ir g) pragmatinį (angl. pragmatism)9.
Kanados mokslinė doktrina neabejotinai atstovauja anglosaksiškai teisės sam-
pratos krypčiai, tačiau ji unikali tuo, kad joje amerikinė ir angliškoji doktrinos tra-
dicija akivaizdžiausiai atsispindi kaip lygiavertės. Kadangi Kanada geografi škai yra
Jungtinių Amerikos Valstijų kaimynė, jos teisės mokslo doktriną neabejotinai vei-
kia amerikinio konstitucionalizmo tradicija. Kita vertus, Kanados, kaip monarchijos,
6 Rosenfeld M. Constitutional Adjudication in Europe and the United States: Paradoxes and Contrasts.
In: Nolte G. (ed.) European and US Constitutionalism. New York: Cambridge University Press, 2004,
p. 218. 7 Ibid., p. 229.8 Kommers P. D. Op. cit., p. 42.9 Barber A. S., Fleming E. J. Constitutional interpretation: Th e Basic Questions. New York: Oxford Uni-
versity Press, 2007, p. 64.
Prof. dr. Gediminas Mesonis ◆202
konstitucinė sąranga savo specifi ka panaši į Jungtinės Karalystės modelį. Tad minė-
tos šalies mokslinė doktrina neretai atspindi vienos arba kitos šalies mokslinį ar teisės
interpretavimo praktinį patyrimą. Pateikdami konstitucijos interpretavimo metodų
tipologiją Kanados mokslininkai dažniausiai atkartoja amerikinės doktrinos tenden-
cijas, nes šios problematikos kontekste būtent amerikinė doktrina yra akivaizdžiai tu-
riningesnė nei angliškoji. Tad yra nurodomi a) istorinis, b) tekstinis, b) doktrininis,
c) struktūrinis ir d) etinis konstitucijos interpretavimo metodai10.
Nyderlandų doktrinos atstovas P. van Dijkas, apibendrindamas Nyderlandų
Valstybės Tarybos praktiką interpretuojant Nyderlandų Konstituciją, išskiria šiuos
interpretavimo metodus: a) gramatinį, b) istorinį, c) sisteminį, d) teleologinį, e) dina-
minį, f) prevencinį įspėjamąjį (angl. the anticipatory) ir g) suderinamumo su sutarti-
mis (angl. the treaty-conform)11.
E. Steiner, sistemindama Prancūzijos Konstitucinėje Taryboje ir teismų praktiko-
je taikomus interpretavimo metodus, pateikia dar vieną interpretavimo metodų, labai
primenančių principus, sąvadą12. Iš pradžių autorė išskiria a) Quand la loi est claire,
il faut la suivre principą. Jį galėtume perteikti taip: jei normos aiškios, jas reikia tai-
kyti. Akivaizdu, kad pagal prasmę šį metodą galima tapatinti su gramatiniu metodu.
Konstitucijos suvokimo principas b) Quand elle est obscure, il faut en approfondir les
disposions pour en pénétrer l’esprit peržengia pavienės pozityviosios teisės normos ri-
bas, nes konstitucijos normos suvokiamos per sistemą, per viso norminio akto dvasią.
E. Steiner išskiria ir c) Si l’on manque de loi, il faut consulter l’usage ou l’équité metodą.
Jo esmę galima nusakyti taip: teismai užpildo teisinio reguliavimo spragas. Šiuo atveju
būtina pabrėžti kai kuriuos aspektus, susijusius su teisinio reguliavimo spragomis. Jau
minėta, kad daugumos Europos valstybių konstitucinės justicijos institucijų jurispru-
dencijoje konstitucija, skirtingai nei ordinarinė teisė, yra suvokiama kaip teisė be spra-
gų. Tad E. Steiner minimas metodas aktualesnis ordinarinių teismų praktikoje, o ne
Prancūzijos Respublikos Konstitucinės Tarybos interpretacinėje veikloje. Kita vertus,
paminėti šį principą interpretuojant konstituciją svarbu, nes jis tam tikru aspektu reiš-
kiasi ir čia. Nors konstitucijos suvokiamos kaip teisės aktai, neturintys spragų, konsti-
tucinės justicijos institucijų priedermė užtikrinti konstitucinį teisėtumą įpareigoja jas
nuolat spręsti konstitucingumo klausimus. O tai reiškia, kad ir expressis verbis kons-
titucinio reguliavimo „spragos“ nesutrukdys vykdyti konstitucinės justicijos funkcijų.
Be minėtų metodų, autorė taip pat nurodo teleologinį ir mokslinį metodus. Pažymė-
tina, kad istorinį metodą ji apibūdina kaip d) evoliucinį (pranc. méthode évolutive), o
mokslinį – kaip e) laisvų mokslinių tyrimų (pranc. libre recherche scientifi que). Libre
recherche scientifi que metodas buvo išsamiai išanalizuotas F. Gény knygoje Méthodes
10 Macklem P. et al. Canadian Constitutional Law. Toronto: Emond Montgomery Publications Limited,
1997, p. 13–18.11 Dijk van P. Constitutional Review in the Netherlands. In: Liber Amicorum Antonio La Pergola. Lund:
Juristförlaget i Lund, 2008, p. 107–109. 12 Steiner E. French Legal Method. Oxford: Oxford University Press, 2003, p. 55–63.
◆ KONSTITUCIJOS INTERPRETAVIMO METODŲ TIPOLOGIJA 203
d’interprétation et sources en droit privé positif (1932). Šio metodo esmė – pagarba po-
zityviajai normai, kai atliekant laisvus tyrimus siekiama rasti sprendimą, kaip protin-
gai taikyti ar interpretuoti teisės normą, net jeigu ji yra pasenusi ar neveiksminga.
Kitas prancūzų mokslinės doktrinos atstovas, J. L. Bergelis, interpretavimo prob-
lematikai teikia daug svarbos ir išskiria modernius interpretavimo metodus: a) gra-
matinį, b) loginį, b) teleologinį, c) istorinį (evoliucinį) ir d) sisteminį13.
Chrestomatiniame italų kalba parašytame konstitucinės teisės vadovėlyje Dirit-
to Costituzionale vardijami Italijos Respublikos Konstitucinio Teismo taikomi kons-
titucijos interpretavimo metodai. Tai nėra pati nuosekliausia tipologija, tačiau galima
paminėti ir ją, nes ji puikiai iliustruoja doktrininę tipologijų įvairovę. Čia taip pat mi-
nimi a) gramatinis (it. interpretazione letterale), b) istorinis (it. interpretazione storica),
c) evoliucinis (it. interpretazione evolutiva) ir d) doktrininis (it. interpretazione dottri-
nale) metodai14. Tačiau, be šių, išskiriamas jokiose kitose tipologijose dar neaptiktas
e) korekcinis (it. interpretazione corretiva) metodas. Knygoje pateikta šio metodo eks-
plikacija išsklaido metodo turinio neapibrėžtumą. Konstatuojama, kad korekcinis me-
todas yra labiau teorinė abstrakcija, pasireiškianti kaip sisteminio (it. interpretazione
sistematica), plečiamojo (it. interpretazione estensiva), siaurinamojo (it. interpretazio-
ne restrittiva) arba adekvačiojo (it. interpretazione adeguatrice) metodo taikymo re-
zultatas. Sisteminio, plečiamojo, siaurinamojo metodų turinys lyg ir nekelia abejonių,
o adekvačiojo metodo esmė yra interpretavimo kryptis, kurią suponuoja hierarchinis
teisės normų pobūdis. Suvokdami šio metodo turinį kažin ar laikytume jį metodu, nes
savo forma ir turiniu jis yra principinė nuostata, kurios niekuomet negalima ignoruo-
ti, o metodo taikymas yra interpretuotojo diskrecijos sistemos dalis.
Tiek atskiros konstitucijos normos, tiek konstitucinių principų atskleidimas – tai
teisės aiškinimas taikant daugelį metodų. Šią tiesą perpratęs Lietuvos Respublikos Kons-
titucinis Teismas yra konstatavęs, kad „aiškinant Konstituciją privalu taikyti įvairius tei-
sės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų
leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Tik šitaip – visapusiškai – aiški-
nant Konstituciją galima sudaryti prielaidas realizuoti jos, kaip visuomenės sutarties ir
aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį, užtikrinti, kad nebus nukrypta nuo Konstitu-
cijos prasmės, kad nebus paneigta Konstitucijos dvasia ir kad gyvenime bus įtvirtintos
tos vertybės, kuriomis Tauta grindžia savo pačios priimtą Konstituciją“15.
Susipažinus su vis daugiau mokslinių šaltinių, kuriuose grupuojami konstituci-
jos interpretavimo metodai, galima pastebėti panašumų ir tai, kad akivaizdžiai karto-
jasi tam tikri aspektai. Tad, manytina, jau galima daryti atitinkamus apibendrinimus
ir pradėti diskursą apie konkrečius metodus bei jų taikymo poreikį ir specifi ką. Čia
13 Bergel J. L. Op. cit., p. 431–433. 14 Diritto costituzionale. XVIII Edizione. Napoli: Gruppo Editoriale Esselibri–Simone, 2003, p. 120–121.15 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Res-
publikos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2004, Nr. 85-3094.
Prof. dr. Gediminas Mesonis ◆204
minėtų konstitucijos interpretavimo metodų tipologijų įvairovė sudaro prielaidas ne
tik apibendrinti, bet ir taikyti savitą tipologiją. Toliau pateikiamoje lentelėje konsti-
tucijos interpretavimo metodai suskirstyti, šio straipsnio autoriaus manymu, taikant
optimalią tipologiją.
Analizuojant konstitucijos interpretavimo metodų klasifi kacijas galima pastebė-
ti tapatumų, pasikartojimų, tačiau būtina pripažinti, kad skirtingus šių metodų tipus
prasminga išanalizuoti atskirai.
KONSTITUCIJOS INTERPRETAVIMO METODAI
METODAI METODO ESMĖ
GRAMATINIS Kalbos, gramatikos taisyklės, bendrinės kalbos žodžių ir sąvokų sam-
pratos turinys tampa šaltiniu, lemiančiu interpretavimo rezultatą.
SISTEMINIS Konstitucija suvokiama kaip vientisas ir sisteminis teisės aktas. Inter-
pretuojant nustatoma vertybinė pusiausvyra tarp atskirų konstitucijos
normų ir konstitucinių principų.
DOKTRININIS Interpretuotojas vadovaujasi mokslinės doktrinos rekomendacijomis,
taiko jos pasiūlytus loginio pagrindimo modelius ir laikosi problemos
pažinimo krypčių bei apimties.
ISTORINIS
(EVOLIUCINIS)
Retrospektyvinė nacionalinės ir užsienio šalių konstitucinės jus-
ticijos institucijų jurisprudencijos bei mokslinės doktrinos ir jos
kaitos analizė sudaro prielaidą priimti sprendimą dėl dabartinės
interpretacijos krypties, turinio ir formos.
TELEOLOGINIS
(INTENCIJŲ)
Interpretuotojas stengiasi pažinti konstitucijos kūrėjų valią, konstituci-
jos nuostatas suvokti per jas kūrusių asmenų pasaulėžiūrą, atsižvelgda-
mas į tą aplinkybę, kad vartojamų sąvokų turinys atspindi tuometinę
pasaulėžiūrą.
LYGINAMASIS Pasaulio šalių konstitucinės justicijos institucijų jurisprudencijos ir
mokslinės doktrinos palyginimas ir analizė sudaro prielaidą priimanti
sprendimą dėl dabartinės interpretacijos krypties, turinio ir formos.
FILOSOFINIS
(Vertybinis)
Interpretuotojo valia pasirinkti pasaulėžiūrines (vertybines) nuosta-
tas, nuo kurių priklauso konstitucijos interpretavimas „moralinėse“
bylose.
Neabejotina, kad konstitucijos tekstas yra atspirties materija siekiant suvokti
konstitucijos turinį. Todėl daugumoje mokslinių šaltinių minimas gramatinis me-
todas. Tiesa, pagal skirtingas tipologijas šis metodas gali būti įvardytas giminingais
terminais – vadinamas lingvistiniu arba tekstiniu metodu. Šio metodo vertingumas
mokslinėje doktrinoje neginčijamas, neretai pabrėžiamas konceptualus jo pranašu-
mas prieš kitus metodus, juk būtent konstitucijos raidė – jos tekstas – leidžia pradė-
ti suvokti konstituciją16.
16 Žr. Textualism. <http://www.law.umkc.edu/faculty/projects/ft rials/conlaw/interp.htm>.
◆ KONSTITUCIJOS INTERPRETAVIMO METODŲ TIPOLOGIJA 205
Tačiau pasaulio konstitucinės justicijos praktika parodė, kad gramatinis meto-
das nepakankamas atskleidžiant konstitucinių normų turinį. Antai 1992 m. Lietuvos
Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnyje lakoniškai nurodo-
ma, kad „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, o 46 straipsnyje, taip pat nedetalizuo-
jant, konstatuojama: „valstybė gina vartotojo teises“. Tai normos-principai, kurie be
ofi cialaus išaiškinimo būtų deklaratyvūs, realiai nepritaikomi teisinių santykių prak-
tikoje. Akivaizdu, kad tik gramatiškai analizuojant šių normų žodinę išraišką ne įma-
noma atsakyti į daugelį konceptualių klausimų, kurie natūraliai kyla analizuojant
keturių žodžių tekstą. Net ir, atrodytų, aiškesnis Konstitucijos 84 straipsnis, inter alia,
nustatantis, kad Respublikos Prezidentas „sprendžia pagrindinius užsienio politikos
klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“, nėra toks vienareikšmis.
Kaip suvokti konstitucijoje minimą žodį „sprendžia“? Ar tai reiškia visišką diskreci-
ją vykdant užsienio politiką? O gal nuostatos dalis, jog tai daroma „kartu su Vyriau-
sybe“, suponuoja, kad Respublikos Prezidentas yra tik diskusijų apie užsienio politiką
iniciatyvos subjektas ir jokiu būdu ne galutinis arbitras? Nesutariant dėl interpretavi-
mo vienareikšmio rezultato pasigirsta desperatiškų siūlymų laikytis autentiško teks-
to, kurį kiekvienas interpretuotojas tariasi supratęs. Tačiau paradoksalu, kad jie visi
drauge neranda bendro interpretacijos vardiklio – „kiekvienas atskiras originalistas
tariasi žinąs tą „pradinę“ prasmę, bet visi kartu jie dėl jos nesutaria“17.
Taigi taikant gramatinį metodą negalima gauti objektyviausio atsakymo. Todėl,
be gramatinio, taikomas sisteminis metodas. Taip šį metodą vadina Vokietijos Fede-
racinės Respublikos Konstitucinis Teismas, tuo tarpu amerikinėje mokslinėje dokt-
rinoje jis vadinamas struktūriniu. Bendriausia prasme sisteminio interpretavimo
metodo esmė yra dar senovės Romos teisėje žinotas principas: niekas negali suprasti
dalies, kol nėra perskaitęs visumos. Pažymėtina, kad sisteminio konstitucijos interpre-
tavimo metodo taikymas yra nerašytinių konstitucinių principų egzistavimo rezul-
tatas. Loginių ryšių tarp atskirų konstitucijos normų materialumas padeda atskleisti
konkrečios expressis verbis normos turinį, o jų kaip visumos analizė leidžia atpažinti ir
nerašytinio pobūdžio vertybes – konstitucinius principus, kurie visi kartu ir kiekvie-
nas atskirai tampa konstitucijos interpretavimo raktu18. O tie konstituciniai principai
„koordinuodami tarp savęs įvairias konstitucines nuostatas (normas) bei determi-
nuodami jų turinį užtikrina <...> konstitucijos vientisumo“ materialumą19. Kalbėda-
mas apie įstatymų interpretavimo aspektus J. L. Bergelis teigia, kad interpretuojant
„turi dominuoti sisteminis metodas“, parodantis ne ribotą pavienę normą, o sistemos
17 Kūris E. Konstitucija, konstitucinė doktrina ir Konstitucinio Teismo diskrecija. In: Konstitucijos
aiškinimas ir tiesioginis taikymas. Baltijos ir Skandinavijos šalių konferencijos medžiaga. Vilnius: Lie-
tuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002, p. 19. 18 Jarašiūnas E. Keletas konstitucinio teisinės valstybės principo interpretavimo aspektų Lietuvos kons-
titucinėje jurisprudencijoje. Jurisprudencija, 2006, Nr. 6 (84), p. 24. 19 Kūris E. Konstitucinė teisė kaip jurisprudencinė teisė: konstitucinė justicija ir konstitucinės teisės pa-
radigmos transformacija Lietuvoje. Habilitacijos procedūrai teikiamų mokslo darbų apžvalga. Vilnius,
2008, p. 25.
Prof. dr. Gediminas Mesonis ◆206
kontekstą. Autoriaus nuomone, toks interpretavimas neprieštarauja principui ratio–
legis ir visos teisės sistemos dvasiai20. Taikliai pasakyta, tai tinka ir mūsų analizuoja-
mai konstitucijos raidės ir dvasios interpretavimo problematikai. Todėl konstitucijos
preambulė, joje minimi istoriniai faktai ar principai taip pat gali determinuoti arba
palengvinti interpretuotojo pastangas suvokti tiek atskiras konstitucijos normas, tiek
konstituciją kaip sisteminį dokumentą. Kita vertus, konstitucijos kūrėjų intencijos ir
viltys dėl valstybės raidos, įtvirtintos preambulėse, dažniausiai būna išreikštos sąvo-
komis, kurioms būdingas abstraktumas. Todėl interpretuojant preambulių abstrakci-
jos, pavyzdžiui, teisinė valstybė, bendrasis gėris, santarvė, solidarumas ir pan., taip ir
liktų abstrakcijomis. Jos daro įtaką interpretuotojui, tačiau materializuojasi kiekvie-
noje konstitucinėje normoje ir visoje konstitucijoje kaip visumoje.
Teleologinis (intencijų) metodas amerikinėje doktrinoje vadinamas kūrėjų inten-
cijų (angl. framer’s intent) metodu arba originalizmu (angl. originalism)21. Ir tai ne
vieninteliai mokslinėje doktrinoje vartojami sinonimai teleologiniam (intencijų) me-
todui apibūdinti. Tačiau sinonimika nekeičia metodo esmės: interpretuotojas sten-
giasi perprasti konstitucijos kūrėjų valią konstitucijos nuostatas suvokdamas per jas
kūrusių asmenų pasaulėžiūrą ir vartotas sąvokas. Teleologinio (intencijų) metodo
reikšmingumas mokslinėje doktrinoje vienareikšmiškai pripažįstamas, tačiau dėl to
jo taikymas netampa paprastesnis. Atvirkščiai, taikant teleologinį (intencijų) meto-
dą susiduriama su daugeliu rimtų problemų. Iš pradžių reikia nustatyti, kokio sub-
jekto ar subjektų intencijas laikyti vertomis perkelti į šiandieninę interpretaciją. Tai
anaiptol ne menka problema. L. W. Levy knygoje Original Intent and the Framers’
Constitution nurodo nemažai konceptualių problemų, susijusių su galimybėmis tai-
kyti teleologinį (intencijų) metodą. Pirmiausia kyla subjektų klausimas. Tad kas tie
„kūrėjai“ ir kaip įtvirtinta jų nuomonė turėtų būti pripažinta tikrąja intencija? Ar tai
Filadelfi jos konvento (konstitucinio kongreso) dalyviai, balsavę už Konstitucijos pri-
ėmimą? O gal – kelių žmonių „darbo grupė“ (B. Franklinas, J. Madisonas, A. Hamil-
tonas, G. Masonas, G. Washingtonas ir t. t.), kurie dėl savo politinio reikšmingumo
buvo „matomi geriau“ nei kiti konvento dalyviai? Kita vertus, net ir kalbant apie kon-
krečius „pusdievius“, analizuojant jų siekius galima pastebėti, kad per visą Filadelfi jos
konvento darbą nuomonės taip pat konceptualiai keitėsi. Jungtinių Amerikos Valsti-
jų Konstitucija yra kompromisų konstitucija. Suprantama, kad siekiant kompromisų
keitėsi ir Konstitucijos kūrėjų intencijos, o galutinis patvirtintas jos variantas išreiš-
kė Filadelfi jos konvento dalyvių sutartinį kompromisą ir konkrečias – subjektyvias –
kiekvieno dalyvio norimos Konstitucijos intencijas. Problemą komplikuoja ir tai, kad
net pačių žinomiausių „tėvų kūrėjų“ požiūris į minėtą Konstitucijos pažinimo me-
todą skyrėsi. J. Madisonas, viena ryškiausių fi gūrų, prisidėjusių prie Konstitucijos ir
Teisių bilio rengimo, iš pradžių atmetė doktriną, kad Konstitucijos kūrėjų intencijos
20 Bergel J. L. Op. cit., p. 432.21 Fisch B. W. Constitutional Law. In: Clark S. D., Ansay T. (eds.) Introduction to Th e Law of Th e United
States. Th e Hague, London, New York: Kluwer Law International, 2002, p. 63.
◆ KONSTITUCIJOS INTERPRETAVIMO METODŲ TIPOLOGIJA 207
galėtų būti pripažintos autoritetingu Konstitucijos pažinimo šaltiniu22. T. Ballo teigi-
mu, J. Madisonas žmonių komunikavimą suvokė kaip „dviejų krypčių gatvę“ – vieni
kuria konstituciją, kiti skaito, dar kiti mėgina interpretuoti23. Tačiau vėliau J. Madi-
sonas neprieštaravo, kad galima pripažinti intencijomis argumentus, išsakytus Kons-
tituciją ratifi kuojant valstijose24. Pažymėtina ir tai, kad po Filadelfi jos konvento
prasidėjo ilgas ir nelengvas Konstitucijos ratifi kavimo valstijose procesas. Per jį taip
pat buvo diskutuojama apie Konstitucijos turinį, aiškinamasi, „kokį dokumentą rati-
fi kuojame“. J. Madisonas, A. Hamiltonas Th e Federalist Papers lyg ir stengėsi atspin-
dėti esą tikrąsias Konstitucijos kūrėjų intencijas, tačiau bandymas vieniems patiems
apibendrinti visų Konstitucijos kūrėjų užmojus provokavo tam tikrą prieštarą. Sudė-
tingas diskusijas apie Konstitucijos turinį pakeitė tokios pat painios diskusijos apie
tikrąsias intencijas. Pažymėtina ir tai, kad teleologinis (intencijų) metodas nėra tik
mechaniška nustatytos siekiamybės refl eksija. K. H. Friaufas teigia, kad būtent per te-
leologinius argumentus „socialinė ir politinė teisėjų fi losofi ja atsispindi konstitucijos
interpretacijoje“25. Taigi intencijos nustatymas, jos atpažinimas taip pat yra intelekti-
nė veikla, o tai reiškia, kad interpretuotojo pasaulėžiūros aspektas turi prasmę.
Pažymėtina, kad ne tik teleologinis (intencijų) metodas įpareigoja interpretuotoją
grįžti į praeitį. Istorinis interpretavimo metodas taip pat verčia pažvelgti į interpretuo-
jamą problemą retrospektyviai. Taikant istorinį metodą dėmesys sutelkiamas ne į kons-
titucijos kūrėjų nuostatas, o į konstitucijos sampratos raidą. Istorinis metodas skatina
pamatyti visą istorinį interpretuojamos konstitucijos normos ar principo raidos konteks-
tą. 1949 m. Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinio Įstatymo turinio negalima
susieti su keliomis konkrečiomis kūrėjų pavardėmis, o kalbant apie Jungtinių Amerikos
Valstijų konstitucionalizmo raidą neišeina nepaminėti JAV Konstitucijos „tėvų kūrėjų“.
Šiaip ar taip, amerikinėje teorijoje pripažįstama, kad šis metodas Jungtinių Amerikos
Valstijų Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra dažnai taikomas. Tačiau dėl istorinių do-
kumentų nuolat ginčijamasi: tai jie sureikšminami, tai siūloma konstituciją aiškinti taip,
tarytum ji būtų „ratifi kuota tik vakar“, t. y. nekreipiant dėmesio į praeitį.
Istorinis (evoliucinis) metodas plačiai taikomas konstitucinės justicijos institucijų
veikloje. Remiantis retrospektyvine nacionalinės ir užsienio šalių konstitucinės justi-
cijos institucijų jurisprudencijos bei mokslinės doktrinos ir jos kaitos analize priima-
mi sprendimai, kokią interpretavimo kryptį, turinį ir formą pasirinkti dabar. Taikant
šį metodą analizuojami teisiniai praeities faktai ir jų kaita. Taigi ankstesnioji kons-
titucinė jurisprudencija yra integrali istorinio metodo dalis. Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas išskiria istorinį ir precedentų metodą. Tačiau galima manyti,
kad tai perteklinis konstitucijos interpretavimo metodų tipologijos elementas.
22 Levy W. L. Original Intent and the Framers’ Constitution. Chicago: Ivan R. Dee, 1988, p. 3. 23 Ball T. Interpretation and Conceptual Change. In: Leyh G. (ed.) Legal Hermeneutics. Berkeley, Los
Angeles, Oxford: University of California Press, 1992, p. 143. 24 Levy W. L. Op. cit., p. 16.25 Friauf H. K. Techniques for the Interpretation of Constitutions in German Law. In: Proceedings of the
Fift h International Symposium on Comparative Law. Ottawa: University of Ottawa Press, 1968, p. 13.
Prof. dr. Gediminas Mesonis ◆208
Kokia gi precedentinio metodo esmė? Pirmiausia reikia pripažinti, kad yra teo-
rinė teisminio precedento problema, nes skirtingose teisės sistemose precedento po-
žymiai suvokiami nevienodai. Anglosaksų doktrinoje teisminiu precedentu laikomas
tik argumentais lex non scripta grįstas teismo sprendimas, t. y. sprendimas, kurį, ne-
sant pozityvaus reguliavimo, teismas priima remdamasis antriniais šaltiniais – moks-
line doktrina ir vertybių teorijomis. Sprendimas, priimtas remiantis rašytine teise, čia
nelaikomas teisminiu precedentu, nors toks sprendimas taip pat bus privalomas že-
mesnės instancijos teismams. Tuo tarpu romanų-germanų doktrinoje, pavyzdžiui,
aukščiausiojo teismo praktika, vienodinanti ordinarinės teisės suvokimą ar taiky-
mą (ji taip pat privaloma ir įpareigojanti), neretai įvardijama kaip precedentinė tei-
sė. Tačiau anglosaksų doktrinos požiūriu tai nėra precedentinė teisė, nes tokie teismų
sprendimai nekuria teisės, o tik padeda interpretuoti ir taikyti jau galiojančią. Taigi
teisminis precedentas – tai teisės kūrybos, o ne teisės aiškinimo rezultatas.
Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo teisėjas O. W. Holmesas kal-
bėdamas apie konstitucijos esmę yra pareiškęs, kad „konstitucijos nuostatos nėra
matematinių schemų išraiška, tai – organiški ir gyvi instrumentai, perkelti tiesiai iš
Anglijos dvasios“. Įspūdingai, tiesiog barokiškai suformuluotas teiginys. Neabejoti-
na, kad Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija buvo kuriama priimant ir perimant
Anglijos teisės, netgi puritoniškosios fi losofi jos (o vertybinis kriterijus yra lemiamas
visa kur) tradicijas, pagal kurias nerašytinės vertybės (angl. unwritten values) yra rea-
lybė. O. Holmesas šia trumpa fraze taip pat norėjo pabrėžti konstitucijos sistemišku-
mo principą ir natūraliai esantį poreikį ją aiškinti. Labai sunku interpretuoti rašytinę
teisę, tačiau daug sunkiau komentuoti nerašytinę. Štai kodėl mokslinės doktrinos
vaidmuo Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucinės justicijos teorijoje turi išskirtinę
vietą, akivaizdžiai svarbesnę nei kontinentinėje Europoje, – anglosaksų kraštuose jai
tenka sudėtingas uždavinys atskleisti, kas yra tos unwritten values ir koks jų turinys.
Precedentiniai argumentai Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo ar-
gumentų sistemoje akivaizdžiai skiriasi nuo europinės šių argumentų taikymo tradi-
cijos. Tiesa, pačioje Europoje ši problema aiškinama nevienodai. Pavyzdžiui, J. Husa
teigia, kad Norvegijos teisės šaltinių doktrina yra artima bendrosios teisės (angl. com-
mon law) tradicijai, todėl nenuostabu, kad čia teismai ne tik taiko, bet ir kuria teisės nor-
mas. Be to, Europos teisės doktrinoje pripažįstama, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo
sprendimai į nacionalines teisės sistemas įsilieja kaip teisminiai precedentai. Akivaizdu,
kad Europoje net precedentinė teisė, palyginti su šios srities anglosaksų tradicija, yra
gana fragmentiška. Jau vien tai, kad romanų-germanų teisės tradicija įpareigoja visų
atsakymų ir vertybių ieškoti tik konstitucijoje, precedentinius argumentus (jeigu aps-
kritai galima apie juos kalbėti) paverčia neprioritetiniais. Tiek amerikinėje, tiek euro-
pinėje konstitucijos interpretavimo tradicijoje pripažįstami konstitucijos sistemiškumo
argumentai. Europinėje tradicijoje tai dažniau suvokiama kaip tiesioginių – expressis
verbis – argumentų sistema, o amerikinėje išvestiniai argumentai dažniau „atrandami“
konstitucijos tekste, vertybiniuose argumentuose, precedentuose ir doktrinoje.
◆ KONSTITUCIJOS INTERPRETAVIMO METODŲ TIPOLOGIJA 209
Paminėtina ir tai, kad neretai skirtingų valstybių konstitucinės justicijos insti-
tucijų sprendimai, išvados, interpretacijos būna labai panašios, tačiau analizuojant
konkrečius obiter dicta paaiškėja, kad tie panašumai atsirado remiantis visai skir-
tingais argumentais. Galima palyginti su liberalios ar socialinės valstybės teisėmis ir
pareigomis. Paprastam žmogui nesvarbu, o gal ir per sudėtinga suvokti, kodėl jis gau-
na, tarkime, socialinę pašalpą. Jis nesigilina, ar tai yra socialinės valstybės pareiga, ar
liberalios valstybės malonė. Tad į sprendimo argumentus neįsigilinęs stebėtojas, ma-
tydamas labai panašius Jungtinių Amerikos Valstijų ir, pavyzdžiui, Vokietijos Fede-
racinės Respublikos konstitucinės justicijos institucijų sprendimus, gali nepastebėti,
kad panašus rezultatas gautas remiantis gana skirtingais argumentais. Todėl anali-
zuojant skirtingų šalių jurisprudenciją tik stare decisis ar ratio decidendi lygiu labai
lengva klaidingai apibendrinti sprendimams įtakos turėjusius argumentus.
Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima konstatuoti, kad precedentinis meto-
das, kurį mini Lietuvos konstitucinės justicijos institucija, yra ne kas kita, kaip isto-
rinio (evoliucinio) metodo dalis. Taip, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
pripažino teisminį precedentą šaltiniu, saistančiu konstitucinės justicijos instituci-
jos sprendimus. Matyt, buvo galima apsieiti ir be šio anglosaksiškos kilmės šaltinio,
nes 2007 m. spalio 24 d. nutarime nagrinėdamas kelių Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso nuostatų konstitucingumo klausimą Konstitucinis Teismas taip pat patiks-
lino, kad nereikia suabsoliutinti šio šaltinio, negalima jam teikti per daug reikšmės.
Taigi Konstitucinio Teismo suformuotoje ofi cialiojoje konstitucinėje doktrinoje pre-
cedentas yra šaltinis ir jis saisto, bet kartu jo negalima sureikšminti. Tai kaip teismi-
nis precedentas saisto? Ar vis dėlto nereikia jo sureikšminti? Akivaizdu, kad norėta
pasakyti: konstitucinės justicijos instituciją ankstesnių sprendimų turinys saisto tol,
kol jis neprieštarauja dabar sprendimą priimančios konstitucinės justicijos institu-
cijos suvokimui. Esant tokiam prieštaravimui konstitucinės justicijos institucija gali
„nebesureikšminti“ to, kas sutampant nuomonėms „griežtai saistytų“. Interpretuoto-
jas, vertindamas buvusius konstitucinės justicijos institucijos sprendimus, gali taikyti
analogiškose situacijose buvusių sprendimų obiter dicta argumentus ir stare deci-
sis konstantas. Tačiau gali ir netaikyti, supratęs, kad pasikeitė situacija, kad atsirado
prielaidų ofi cialiosios konstitucinės doktrinos kaitai. Akivaizdu, kad nepaisyti prece-
dento galima tik kalbant apie aukštesnės instancijos teismus. Kita vertus, žemesnės
instancijos teismai taip pat gali nesureikšminti precedento, motyvuodami tuo, kad
situacija skiriasi, tegul ir visai nedaug, todėl nėra analogijos, taigi ir pagrindo taiky-
ti precedentą. E. Kūris konstatuoja, kad „ofi cialios konstitucinės doktrinos nuostatos
dėl teismo precedento privalomumo taikytinos ir paties konstitucinio teismo sukur-
tiems doktrininiams precedentams bei teisinėms pozicijoms atitinkamose bylose“26.
Taigi, tipologijoje neišskiriant precedentinio metodo, tokios praktikos galimybė ne-
neigiama, tačiau galima manyti, kad istorinis (evoliucinis) metodas apima ir prece-
26 Kūris E. Teismo precedentas kaip teisės šaltinis Lietuvoje: ofi ciali konstitucinė doktrina, teisinio mąs-
tymo stereotipai ir kontrargumentai. Jurisprudencija, 2009, Nr. 2 (116), p. 140.
Prof. dr. Gediminas Mesonis ◆210
dento doktriną. Konstitucinės justicijos institucijos, taip pat ir ordinariniai teismai,
spręsdami konkrečią bylą, turi atsižvelgti į analogiškų atvejų sprendimus, tačiau tai –
tik vienas metodas taikomų metodų sistemoje.
Lyginamajam metodui būdinga tai, kad pasaulio šalių konstitucinės justicijos ins-
titucijų jurisprudencijos bei mokslinės doktrinos palyginimas ir analizė yra pagrin-
das priimant sprendimą dėl dabartinės interpretacijos krypties, turinio ir formos.
E. Jarašiūnas pažymi, kad „kitų šalių (ypač Europos) konstitucinės jurisprudencijos
poveikis taip pat gali lemti nacionalinės jurisprudencijos pokyčius. Lietuvos konsti-
tucinė sistema – europinės teisinės civilizacijos reiškinys. Todėl suprantamas noras
žengti su visais koja kojon, perimti kitų šalių justicijos patirtį. Europos konstitucinia-
me pasaulyje neretos „grandininės reakcijos“, kai kokią nors, tarkime, Vokietijos Fe-
deracinės Respublikos ar Italijos konstitucinės jurisprudencijos naujovę perima kitų
šalių konstituciniai teismai, kartais ir koreguodami savo ankstesnę jurisprudenciją“27.
Reikia sutikti, kad grandininės reakcijos galimos, tačiau užsienio valstybių konstitu-
cinės justicijos institucijų formuojamos jurisprudencijos recepcija negali būti akla
procedūra. Būtina turėti omenyje, kad nors konstitucijų interpretavimo teoriniai
pagrindai bent iš dalies gali būti laikomi universaliais, skirtingų šalių konstitucijų
expressis verbis raiška ir apimtis skiriasi. Taigi lyginamojo metodo taikytojas turi ne
tik gerai suvokti recepcijos objektą – kitos šalies konstitucinės justicijos institucijos
išsakytus argumentus, išvadas, istorinę, politinę aplinką, bet ir įvertinti galimybę per-
kelti kitos šalies patirtį ir ją sklandžiai integruoti į mūsų konstitucinę sistemą. Todėl
taikant lyginamąjį metodą galima situacija, kai, pavyzdžiui, Vokietijos Federacinės
Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną pritaikyti, tarkime, Latvijos konstituci-
nei jurisprudencijai būtų logiška ir natūralu, bet visai negalima, tarkime, Lietuvos ar
Vengrijos konstitucinės doktrinos sistemai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, eksplikuodamas savo taikomus
Konstitucijos interpretavimo metodus, paminėjo ir loginį metodą. Logikos taisyklių
taikymas teisės normų ir jų sistemos suvokimo procese yra pagrįstas, nes logika turi
savitą vidinių sąvokų ir taisyklių sistemą. I. Tammelo neabejoja, kad logika yra svarbi
teisės interpretavimo, t. y. teisinės minties formulavimo, priemonė. Būtent logika, šio
autoriaus nuomone, teisinę mintį paverčia logine sistema28. Tai suprantama ir turbūt
nevertėtų šios minties svarstyti. Tačiau taip pat reikia pažymėti, kad net ir suvokiant
visą koncepcinę logikos doktrinos įvairovę galutinė tiesa nėra materializuota. Yra silo-
gizmų logika, predikatų logika, deontinė logika ir kt. Taigi yra interpretuotojo subjek-
tyvumo ribos. Kita vertus, mokslinėje doktrinoje pripažįstama ir tai, kad nors logika
yra vertinimo ir argumentų struktūros kūrimo priemonė, ji nedaug tepadeda suvokti
konkrečią normą29. Be to, galima suabejoti, ar verta loginį metodą laikyti savarankiš-
27 Jarašiūnas E. Ofi cialios konstitucinės doktrinos koregavimo problemos. Ibid., p. 56.28 Tammelo I. Outlines of the Modern Legal Logic. Wiesbaden: Franz Steiner Verlag GMBH, 1969, p. 131. 29 Feteris E. T. Fundamentals of legal Argumentation. A Survey of Th eories an the Justifi cation of Judicial
Decisions. Dortrecht, Boston, London: Kluwer Academic Publishers, 1990, p. 38–39.
◆ KONSTITUCIJOS INTERPRETAVIMO METODŲ TIPOLOGIJA 211
ku, t. y. konceptualiai besiskiriančiu nuo kitų teisės pažinimo metodų. Atvirkščiai, visi
čia paminėti metodai vienaip ar kitaip atkartoja dedukcines logikos konstrukcijas. Net,
atrodytų, pats paprasčiausias, gramatinis, metodas ir jo taikymas verčia interpretuoto-
ją paisyti gramatikos taisyklių, suvokti jų subordinacinį materialumą ir t. t. Taigi visos
kalbos gramatinės konstrukcijos ir visi lingvistiniai faktai yra gramatinio metodo dė-
menys, o jų analizė sudaro prielaidas galutinėms formuluotėms. Minėtoji analizė būtų
ne kas kita, kaip loginio metodo refl eksija. Manydamas, kad logikos pobūdis tipolo-
gijoje yra integracinis, loginio metodo nelaikyčiau savarankišku. Logika ir jos sąvokų,
taisyklių ir metodų sistema interpretacijoje dalyvauja ne epizodiškai, o yra nuolatinis
instrumentas, naudojamas taikant visus be išimties čia paminėtus metodus.
Pažymėtina, kad analizuodamas konstitucijos interpretavimo metodų tipologijas
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodo ir bendrųjų teisės principų meto-
dą. Straipsnio pradžioje minėjome bendrųjų teisės principų teorinio problemiškumo
klausimą. Taip, su tam tikromis išlygomis galima sutikti, kad tai nesavarankiška doktri-
ninio metodo dalis ir ne daugiau. Šio „metodo“ neįtraukėme į tipologiją jau vien dėl to,
kad, „deja, reikia pripažinti, kad daugelis principų yra „mistiniai“ dalykai, išreiškiantys
daugiau siekiamybę, o ne realybę“, ir kad „teisės principai, jeigu jais bus operuojama
neatsakingai, gali dar labiau padidinti teisės neaiškumą ir neapibrėžtumą“30. Konstitu-
cinis Teismas paminėjo šį „metodą“, tačiau neeksplikavo jo turinio ir taikymo specifi -
kos. Taigi kantriai lauksime, kol jis tai padarys. Įdėmiai stebėsime, kaip jam sekasi.
Analizuojant įvairių pasaulio šalių konstitucinės justicijos institucijų formuoja-
mą konstitucinę jurisprudenciją galima pastebėti, kad obiter dicta konstruojamoje
argumentų ir loginio pagrindimo sistemoje pasitaiko argumentų, kurie ne visada ga-
lėtų būti laikomi teisiniais. L. Janoušekas, analizuodamas Čekijos Respublikos Kons-
titucinio Teismo jurisprudencijoje išsakomus argumentus, teigia, kad čia galima
pastebėti ir „fi losofi nių svarstymų, nuorodų į Europos Teismo sprendimus, taip pat
istorinių ekskursų“31. Filosofi nį (vertybinį) metodą mini ir kiti mokslinės doktrinos
atstovai, neretai nuorodą į jį pateikia ir kitų šalių konstitucinės justicijos instituci-
jos32. A. Scalia pripažįsta, kad interpretavimo tikslą galima pasiekti taikant ir fi loso-
fi nius argumentus33. P. Kathrani pageidautų tauraus dalyko, kad valstybės vis labiau
savo teisę interpretuotų atsižvelgdamos ne tik į nacionalines, bet ir į visuotines verty-
bes34, tačiau „pamiršta“ pateikti tų vertybių sąrašėlį. G. Warnke pažymi, kad „geriau-
sios interpretacijos gimsta diskusijose, kai aptariami demokratijos, lygiateisiškumo,
30 Mikelėnas V. Interpretacinis žaismas, arba Kaip kurti teisę be parlamento. Jurisprudencija, 2009,
Nr. 2 (116), p. 86.31 Janoušek L. Ústavní soud ČR – pozitivni zákonodárce. In: Klíma K. (ed.) Interpretace práva ústavními
soudy: teoretické refl exe. Plzeň: Vydavatelství a nakladatelství Aleš Čeněk, 2006, s. 32.32 Pelikan J. Interpreting the Bible and the Constitution. New Haven, London: Yale University Press, 2004,
p. 49. 33 Scalia A. A Matter of Interpretation. Federal Courts and the Law. Priceton: Princeton University Press,
1997, p. 117. 34 Kathrani P. Globalisition of Law: the Eff ect of Globalisation on the Domestic Interpretation of Law.
Jurisprudencija, 2009, Nr. 2 (116), p. 129.
Prof. dr. Gediminas Mesonis ◆212
gėrio idealai“35. „Gėrio idealai“? Labai įdomu. Kita vertus, galima klausti, koks tų dis-
kutuojančiųjų ratas yra tinkamiausias tiems interpretavimo idealams pasiekti? Tačiau
pažymėtina, kad fi losofi nį (vertybinį) metodą galima aptikti ne visose tipologijose,
ne visi mokslinės doktrinos atstovai jį pripažįsta. Jau minėta, kad tarp Lietuvos Res-
publikos Konstitucinio Teismo nurodytų konstitucijos interpretavimo metodų tokio
metodo nėra. Kita vertus, Konstitucinis Teismas paminėjo ne visus metodus, jis teigė,
kad taikomi ir kiti konstitucijos interpretavimo metodai. Filosofi nio (vertybinio) me-
todo reikšmė tiek mokslinės doktrinos, tiek konstitucijos interpretavimo praktikoje
nekelia abejonių. Tačiau jo galimybių ir ribų klausimas ypač aktualus siekiant suvokti
konstitucijos interpretavimo procesą.
IŠVADOS
Konstitucijos interpretavimas yra sudėtingas ir nuolatinis procesas, tai – nenu-
trūkstamas teisės aiškinimo darbas, kurio pabaiga ir kokybinis rezultatas sietinas tik
su pačios konstitucijos galiojimo permanentiškumu. Kaip interpretuoti konstituciją,
sprendžia kiekvienas interpretuotojas. Jis disponuoja visa konstitucijos interpretavimo
metodologija. Ofi cialus interpretuotojas vadovaujasi įgaliojimais formuoti ofi cialią-
ją konstitucinę doktriną. Ofi cialioji konstitucinė doktrina – tai vienintelė konstituci-
jos interpretacinė išraiška, kuri, būdama teisėtumo matas, lemia teisės normų sistemos
integralumą ir funkcionalumą. Interpretacijos subjektas turi teisę laisvai pasirinkti aiš-
kinimo metodus, savarankiškai spręsti, kurių metodų taikymo rezultatas bus paskelbtas
ofi cialiąja konstitucine doktrina. Konstitucijos interpretuotojas taiko visą interpretavi-
mo metodų sistemą.
Gramatinio metodo esmė yra ta, kad kalbos, gramatikos taisyklės, bendrinės kal-
bos žodžių ir sąvokų turinys tampa interpretavimo rezultatą lemiančiu šaltiniu.
Sisteminio metodo principas yra įtvirtintas konstitucijos sampratoje. Konstitu-
cijos nuostatos yra lygiavertės savo teisine galia, tad ir jų imperatyvai vienas kitą ne
paneigia, o tik papildo, sukuria naują teisinę realybę. Konstitucija suvokiama kaip
vientisas ir sisteminis teisės aktas. Ją interpretuojant atskleidžiama vertybinė atski-
rų jos normų ir konstitucinių principų pusiausvyra. Konstitucijos vientisumas – tai
jos normų teisinis, fi losofi nis ir loginis integralumas, nustatantis aiškintojui parei-
gą konstituciją matyti kaip visumą, kaip vertybių pusiausvyrą, suvokti ne tik kons-
titucijos raidę, bet ir dvasią. Konstitucijos dvasia – tai jos interpretavimo rezultatas,
pasiektas įvertinus ne tik atskirą normą, bet visą normų ir principų sistemą. Šis ter-
minas konstitucinės justicijos institucijų istorijoje gerai žinomas, jis vartojamas dau-
gelio pasaulio šalių aukščiausiųjų ar konstitucinių teismų jurisprudencijoje.
Doktrininis metodas taikomas, kai interpretuotojas naudojasi mokslinės doktri-
nos rekomendacijomis, loginio pagrindimo modeliais, teisinės problemos pažinimo
būdais ir formomis.
35 Warnke G. Justice and Interpretation. Cambridge: Polity Press, 1992, p. 163.
◆ KONSTITUCIJOS INTERPRETAVIMO METODŲ TIPOLOGIJA 213
Istorinio (evoliucinio) metodo esmė yra ta, kad nacionalinės ir užsienio šalių
konstitucinės justicijos institucijų jurisprudencijos ir mokslinės doktrinos bei jų kai-
tos analizė tampa pagrindu formuluoti šiandienines interpretacijas. Šis metodas yra
būtinas norint suvokti konstitucinės jurisprudencijos raidos turinį, priimant spren-
dimą dėl dabartinės interpretacijos krypties, turinio ir formos. Teismų sprendimų ir
interpretacijų precedentai yra integrali istorinio (evoliucinio) metodo dalis ir svarbus
šaltinis, galintis lemti interpretacijos turinį.
Taikydamas teleologinį (intencijų) metodą interpretuotojas stengiasi pažinti kons-
titucijos kūrėjų valią, konstitucijos nuostatas suvokti per jas kūrusių asmenų pasau-
lėžiūrą, sąvokas, kurių turinys atspindi tuometinę pasaulėžiūrą. Lyginamojo metodo
esmė ta, kad pasaulio šalių konstitucinės justicijos institucijų jurisprudencijos bei
mokslinės doktrinos lyginimas ir analizė turi įtakos sprendimo dėl dabartinės inter-
pretacijos krypties, turinio ir formos priėmimui.
Filosofi nis (vertybinis) metodas išreiškia interpretuotojo valią pasirinkti pasau-
lėžiūrines (vertybines) nuostatas, lemiančias konstitucijos interpretavimą ne tik
„moralinėse“ bylose. Vertybinė pasaulėžiūra – tai interpretuotojo teisinė sąmonė, fi -
losofi nė pasaulėžiūra, istorijos pažinimas ir t. t. Interpretuojant konstituciją ne tik tei-
sinių metodų, bet ir fi losofi nio (vertybinio) metodo taikymas yra ne tik materialus,
bet ir permanentinis.
Konstitucija – tai teisės aktas, kurio interpretavimo turinį lemia daugelis veiks-
nių. Pirmiausia šį procesą lemia konstitucijos bruožai ir konkretus jos turinys. Inter-
pretuotojo teisinė sąmonė, fi losofi nė pasaulėžiūra, istorijos pažinimas taip pat daro
įtaką rezultato turiniui. Interpretuotojo kvalifi kaciją apibūdina ne tik žinių kiekis ir
turiningumas, bet ir konstitucijos interpretavimo metodų išmanymas bei gebėjimas
juos taikyti. Taikant skirtingus konstitucijos interpretavimo metodus pasiekiamas
netapatus interpretavimo rezultatas. Neretai tie rezultatai būna absoliučiai priešingi.
Ofi cialiam interpretuotojui tenka sunki pareiga įvertinus visumą apsispręsti, kuri in-
terpretacija bus galutinė, t. y. taps ofi cialiąja konstitucine doktrina.
THE TYPOLOGY OF THE METHODS OF THE INTERPRETATION
OF CONSTITUTION
Prof. Dr. Gediminas Mesonis
Mykolas Romeris University
Faculty of LawDepartment of Constitutional Law
Summary
Interpretation of the constitution is a diffi cult and unceasing process; it is a continuous work of law
interpretation the termination and qualitative perfection of it can only be related to permanence of the
eff ect of the constitution itself. Th e task of the interpretation of the constitution is being solved by any
interpreter. All the methodology of the interpretation of the constitution is at his disposal. Th e offi cial
Prof. dr. Gediminas Mesonis ◆214
interpreter uses authorization to create the offi cial constitutional doctrine. Th e offi cial constitutional
doctrine is the only constitution’s interpretational expression, which, being the standard of the
legitimacy, determines the integrity and functionality of the system of legal norms. Th e discretion of the
interpretation allows choosing freely the methods of interpretation, deciding independently whether
the result of a particular method will be declared as the offi cial constitutional doctrine.
Th e interpreter of the constitution uses the whole system of interpretation methods. Th e essence
of grammatical method is that the rules of speech, the grammar as well as the content of generic
language and the conception of notions become the source determining the result of interpretation.
Th e principle of systemic method is determined in the content of the conception of the constitution.
Constitutional provisions are equal in their juridical power, thus the imperatives of their content are
not negating each other, on the contrary – they are complementary, creating a new legal reality. Th e
constitution is perceived as an integral and systemic act. Interpretation brings about a valuable balance
among constitutional norms and constitutional principles. Th e integrity of the Constitution is a legal,
philosophical, logical integrity of its norms, which determines a duty for the interpreter to perceive the
constitution as a whole, as a balance of values, to understand not only the letter, but also the spirit of the
constitution. Th e spirit of the constitution is the result of its interpretation reached by the assessment
of not only an individual norm, but also of the systemic factor of norms and principles. Th is term has
been well known in the development history of constitutional justice authorities; it has been used in
jurisprudence of supreme and constitutional courts of various countries. Th e doctrinal method is used
when the interpreter uses the recommendations of scientifi c doctrine, invokes logical reasoning patterns
as well as legal problem recognition methods and forms it suggests. Th e historical (evolutionary) method
expresses itself in retrospective analysis of national and foreign countries’ jurisprudence of constitutional
justice institutions, the scientifi c doctrine and their alteration. Th is method is an important source in
understanding the content of the constitutional jurisprudence development, in deciding on recent
interpretational direction, content and form. Precedents of judgments and interpretations of courts
are the integral part of the historical (evolutionary) method; they are an important source, which can
determine the content of interpretation. In use of the teleological (intentions) method the interpreter
tries to cognize the intention of the authors of the constitution; he understands constitutional provisions
through the world-view of their creators, through the concepts, the content which refl ected the then
world-view. Th e essence of the comparative method is that comparison and analysis of the jurisprudence
of constitutional justice institutions as well as of the scientifi c doctrine of diff erent countries is a source
in making decision on recent interpretational direction, content and form. Th e philosophical (valuable)
method expresses itself as the will of the interpreter to choose a world-view (valuable) attitude, which
determines interpretations of the constitution not only in the “moral” cases. Th e valuable world-view –
it is the interpreter’s legal consciousness, his philosophical world outlook as well as the cognition of
the historical experience, etc. Th e processes of the cognition of the constitution and of interpretational
formulation application of legal and philosophical methods are physical as well as permanent.
Th e constitution is a legal act, whose content of interpretation is infl uenced by many factors.
Firstly this process is determined by features of the constitution and by the particular content of the
constitution. Th e legal consciousness of the interpreter as well as his philosophical world-view and the
cognition of the historical experience infl uence the content of the result. Qualifi cations of the interpreter
are expressed not only in factors of quantity and depth of knowledge, but in the capacity to know and
use the methods of constitutional interpretation as well. In use of separate methods of constitutional
interpretation the result reached is not the same. Oft en these results are absolutely contradictory. Th e
offi cial interpreter has a diffi cult duty to decide which interpretation, aft er evaluation of the whole, has
to become ultimate, i.e. which of them has to become the offi cial constitutional doctrine.
215
KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ
AIŠKINIMO TEORIJOS KAIP ŠIŲ NUOSTATŲ
AIŠKINIMO METODOLOGINIO PAGRINDO
PROBLEMA
Dr. Lina Beliūnienė
Teisės instituto Teisinės sistemos tyrimo skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja
ĮVADAS
Nagrinėjant konstitucinio teisinio reguliavimo, įtvirtinančio su žmogaus teisė-
mis susijusius santykius (trumpiau – konstitucinės žmogaus teisių nuostatos), aiš-
kinimo klausimus pirmiausia tirtinas šio aiškinimo metodologinis pagrindas1. Jo
paieškos, tyrimas padeda geriau pažinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teis-
mo (toliau – Konstitucinis Teismas) formuojamą ofi cialiąją žmogaus teisių doktriną
ir kartu atskleisti glaustų Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija)
nuostatų, įtvirtinančių su žmogaus teisėmis susijusius santykius, turinį.
Siekiant atsakyti į klausimą, ar ofi cialioji konstitucinė žmogaus teisių doktrina
tapatintina su moksline žmogaus teisių teorija, šiame straipsnyje tiriamas minimų
doktrinos ir teorijos santykis. Nagrinėjami mokslinės žmogaus teisių teorijos šalti-
niai – daugiausia vokiečių mokslininkų veikalai. Pateikiama pavyzdžių iš dar mažai
tirtos Vidurio ir Rytų Europos valstybių konstitucinės justicijos institucijų ofi cialio-
sios jurisprudencijos.
PRIELAIDOS FORMULUOTI TIRIAMĄJĄ PROBLEMĄ
Ofi cialioji konstitucinė doktrina apskritai suvokiama kaip Konstitucijos nuosta-
tų (Konstitucijos normų ir principų) ofi cialioji samprata (ofi cialusis išaiškinimas)2.
1 Straipsnio medžiaga panaudota rašant disertaciją „Žmogaus teisių kaip konstitucinių vertybių apsau-
ga Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje“.2 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas „Dėl teisenos by-
loje pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos
teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respub-
likos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstitu-
ciniam teisinės valstybės principui, ar Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės
pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais
ir papildymais) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 30 straipsnio 1 daliai,
109 straipsnio 2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat
ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respub-
likos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės
institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ 1 punktas
neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsniui, 5 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio
2, 3 dalims, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutraukimo“. Valsty-
Dr. Lina Beliūnienė ◆216
Kadangi ofi cialioji konstitucinė doktrina gali būti suvokiama kaip visuma ir kaip
konstitucinių doktrinų kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu
suma3, teigtina, kad nagrinėjamame kontekste gali būti pritaikoma pastaroji konstitu-
bės žinios, 2006, Nr. 88-3475, atitaisymas – 2006, Nr. 137; 2008 m. vasario 1 d. sprendimas „Dėl Lie-
tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 899 „Dėl Minimalių kvalifi kacinių valstybinių mokslo
ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigybių reikalavimų aprašo, Kon-
kursų valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų pareigas
eiti organizavimo, mokslo darbuotojų, kitų tyrėjų ir dėstytojų atestavimo tvarkos aprašo ir Pedagogi-
nių vardų suteikimo universitetuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakci-
ja) 2.3.1 punkto, šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija)
patvirtinto Minimalių kvalifi kacinių valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojų, kitų
tyrėjų ir dėstytojų, dirbančių humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, pareigybių reikalavimų apra-
šo (2005 m. rugpjūčio 18 d. redakcija) 2.2, 2.5, 3.1.2, 3.1.3, 3.1.4 punktų ir Lietuvos Respublikos Vy-
riausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 962 „Dėl habilitacijos tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos
Habilitacijos tvarkos 3.1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios da-
lies III skyriaus 17, 20 punktų, IV skyriaus 6 punkto nuostatų išaiškinimo“. Ibid., 2008, Nr. 15-520.3 Apibūdindamas ofi cialiosios konstitucinės doktrinos formavimo procesą, Konstitucinis Teismas
2006 m. gegužės 9 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies
(2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sau-
sio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies
(2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straips-
nio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redak-
cija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio
24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m.
sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies
(2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio
3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija),
119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio
24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įsta-
tymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d.
redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d.
redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezi-
dento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio
atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ šitaip dvejopai paaiškino ofi cialiąją konstitucinę doktri-
ną. Ibid., 2006, Nr. 51-1894. Taip pat teigiama ir 2006 m. kovo 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respubli-
kos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės
įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų
privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento nuosta-
tų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo,
Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstituci-
jos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, są-
lygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) nuostatoms, taip pat dėl
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačio-
je žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto atitik-
ties Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatoms“. Ibid.,
2006, Nr. 30-1050; taip pat žr.: 2006 m. kovo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstituci-
nio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. re-
dakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija),
96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
Ibid., 2006, Nr. 36-1292; 2006 m. lapkričio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 73 straipsnio 3 da-
lies (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamo-
sios dalies II skyriaus 6.3 punkto nuostatos išaiškinimo“. Ibid., 2006, Nr. 127-4849.
◆ KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO TEORIJOS 217
cinės doktrinos samprata: tirtina konstitucinė doktrina konstitucinio teisinio regulia-
vimo žmogaus teisių ir laisvių srityje aiškinimo klausimu, t. y. Konstitucijos nuostatų,
įtvirtinančių su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusius santykius, ofi cialioji sampra-
ta (ofi cialusis aiškinimas).
Turint omenyje, kad konstitucinė doktrina tam tikru konstitucinio teisinio regu-
liavimo klausimu (žmogaus teisių ir laisvių srities) suvokiama kaip atskirų konstitu-
cinių nuostatų – Konstitucijos normų ir principų – ofi cialusis aiškinimas, iš pradžių
atrodo, kad tiriamojo dalyko aiškinimas pernelyg pasklidas (atskirai aiškinamos įvai-
rios Konstitucijos normos ir atskirai – įvairūs Konstitucijos principai). Ar įmanoma
ofi cialiojoje konstitucinėje doktrinoje rasti tai, kas atskirybes susietų į bendrą teigi-
nių sistemą – vadinamąją žmogaus teisių teoriją4? Atsakius teigiamai, nagrinėtini to-
kios sistemos ypatumai.
Žmogaus teisių teorija ir yra ieškoma bendra teiginių sistema, nes, pasak
E. W. Böc ken förde’o, joje pateikiamas sistemiškai orientuotas, bendras požiūris, nor-
matyvinis ketinimas ir nurodoma esminė pagrindinių teisių sritis. Autorius, apibū-
dindamas, ką šioje apibrėžtyje reiškia sisteminis orientuotumas, pabrėžia, kad jis
„dažniausiai susijęs su ypatingu valstybės suvokimu ir (ar) specifi ne konstitucine teo-
rija“5. Taigi žmogaus teisių teorija, kaip ir konstitucinė teorija apskritai, yra tam tikrų
teiginių sistema. Antai Ph. Bobbittas pažymi, kad konstitucinė teorija yra sisteminė,
nes joje beveik visada siekiama tam tikros rūšies konstitucinius argumentus (istori-
nius, tekstinius, struktūrinius, doktrininius, sveiko proto) išdėstyti taip, kad jie būtų
sistema6; D. A. Straussas teigia, kad konstitucinė teorija yra pastangos pagrįsti taisy-
klių, kaip turi būti išspręsti tam tikri ginčytini konstituciniai klausimai, rinkinį7.
Konstitucinių nuostatų, įtvirtinančių su žmogaus teisėmis susijusius santykius,
interpretavimas remiantis konkrečia žmogaus teisių teorija skiriasi nuo šių nuo statų
aiškinimo „įprastais“ aiškinimo metodais8. Kalbant konkrečios žmogaus teisių teori-
jos terminais, reikia pasinaudoti papildomu aiškinimo kontekstu. Pasak E. W. Böc-
kenförde’o, tiek teleologinis, tiek sisteminis žmogaus teisių nuostatų interpretavimas
4 Minimas klausimas galėtų būti formuluojamas dar kitaip ir gilinamas: ar doktrininiai teiginiai, aiški-
nantys konstitucines žmogaus teisių nuostatas, yra pakankamai išplėtoti, išsamūs, kad ofi cialioji šios
srities konstitucinė doktrina būtų išplėsta? 5 Böckenförde E. W. State, Society and Liberty. Studies in Political Th eory and Constitutional Law. New
York: St. Martin’s Press, 1991, p. 176. Pažymėtina, kad ypatingas valstybės suvokimas pakloja pa -
grindus jos konstitucinei santvarkai, į kurią įtraukiama ir žmogaus teisių sritis. Fallon R. H. How To
Choose A Constitutional Th eory. California Law Review, 1999, No. 87 (3), p. 579. Taigi, autoriaus
nuomone, konstitucinės žmogaus teisių nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į tam tikrą teiginių siste-
mą, apibūdinančią valstybės santvarkos ir (ar) žmogaus teisių esmės pagrindus.6 Garvey J. H., Aleinikoff T. A., Farber D. A. Modern Constitutional Th eory: A Reader. Fift h Edition.
USA: West Publishing Co, 1989, p. 2.7 Ibid., p. 12.8 Šis atskyrimas dažnai apibūdinamas kaip sąvokų „interpretavimas“ ir „teorija“ atribojimo klausimas.
Böckenförde E. W. Op. cit., p. 178. Autorius, atskirdamas abu terminus, sąvoką „teorija“ aiškina kaip
netiesioginio interpretavimo rūšį. Žr. ibid., p. 176.
Dr. Lina Beliūnienė ◆218
gali būti pasirinktas tik tam tikros žmogaus teisių teorijos pagrindu9. Taigi tam tikra
teiginių sistema – bendro pobūdžio pradinis taškas interpretuojant konstitucines žmo-
gaus teisių nuostatas; tik jos fone taikytinas vienoks ar kitoks teisės aiškinimo metodas10.
Kaip ši išvada dera su ofi cialiojoje konstitucinėje žmogaus teisių doktrinoje taikomais
konstitucinių nuostatų aiškinimo metodais?
GINČAI DĖL KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ
AIŠKINIMO TEORIJŲ: PRIEŽASTYS IR DALYKAS
Tebesitęsiančių ginčų11 tarp konstitucinės teisės mokslininkų dėl pagrindinių
teisių ir laisvių teorijų, tinkamų konstitucinėms žmogaus teisių nuostatoms aiškin-
ti, esminė priežastis – jų tekstinė forma, kalbinė išraiška, t. y. pernelyg didelis šių
nuo statų (normų ir principų) glaustumas. Šią jų savybę tiesiogiai nurodo ir kons-
titucinės justicijos institucijos, pavyzdžiui, Lenkijos Respublikos Konstitucinis Tri-
bunolas sprendime K 17/0312: „Didelis neapibrėžtumo ir abstraktumo laipsnis yra
konstitucinių normų savybė.“ Savo nuomonę pasako ir konstitucinių teismų teisė-
jai. Antai Vengrijos Respublikos Konstitucinio Teismo narys B. Lenkovicsius teigia:
didžioji dalis pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių suformuluotos teisiškai gana abs-
trakčiai13. Šiame kontekste cituotinos ir konstitucinės teisės mokslininkų nuomonės.
Pasak E. Jarašiūno, „konstitucinės interpretacijos rezultatas – sukonkretinta taisyklė,
reikalavimas, reikalavimų grupė. <...> Antai konstituciniai teismai nuolatos aiškina
konstitucijoje įtvirtintas teises ir laisves. Konstitucijos tekste lakoniška forma išdės-
tyti tik būdingiausi požymiai, tik tam tikri rėmai. Galutines teisės ribas brėžia kons-
titucinė jurisprudencija“14. Pasak W. A. Kaplino, „pagrindinių individualių teisių,
netgi labiau nei valdžios [angl. power], nuostatas išreiškianti kalba yra ypač glausta
[angl. sparse] ir neturi nustatytų ribų [angl. open-ended]“15. Didelį pagrindines teises
ir laisves įtvirtinančių nuostatų glaustumą ir dėl jo atsirandančią ypatingą būtinybę
jas aiškinti taip pat pabrėžia E. W. Böckenförde’as, aptardamas Vokietijos Federacinės
9 Ibid., p. 177.10 Todėl užbėgant už akių paminėtina, kad vėliau reikės nustatyti, koks interpretavimo remiantis tam
tikra žmogaus teisių teorija santykis su konstituciniu vientisumo principu, įtvirtintu Konstitucijos
6 straipsnio 1 dalyje, ir Konstitucinio Teismo pateikta „Konstitucijos dvasios“ samprata.11 Šių ginčų nuolatinumas pabrėžiamas Goerlich H. Fundamental Constitutional Rights: Content, Mea-
ning and General Doctrines. In: Th e Constitution of the Federal Republic of Germany. Essays on the Basic
Rights and Principles of the Basic Law with a Translation of the Basic Law. Ed. U. Karpen. Baden-Baden:
Nomos Verlagsgesellschaft , 1988, p. 57.12 Judicial Decision of 8 February 2005 No. K 17/03 of the Constitutional Tribunal of the Republic of Po-
land (Summary) [interaktyvus] [žiūrėta 2009-11-10]. <http://www.trybunal.gov.pl/eng/summaries/
wstep_gb.htm>. 13 Lenkovič B. Sobstvennost’, svoboda, bezopasnost’. Almanac. Constitutional Justice in the New Millen-
nium. 3–5 October 2008. XIII International Conference „Fundamental constitutional values and public
practice“. Yerevan, 2008.14 Jarašiūnas E. Jurisprudencinė konstitucija. Jurisprudencija, 2006, Nr. 12 (90), p. 27.15 Kaplin W. A. Th e Concepts and Methods of Constitutional Law. United States of America: Karolina Aca-
demic Press, 1992, p. 118.
◆ KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO TEORIJOS 219
Respublikos Pagrindinio Įstatymo reguliavimą: „Iš atitinkamose Pagrindinio Įstaty-
mo, taip pat kitų rašytinių konstitucijų nuostatose vartojamų žodžių ir frazių susida-
ro glaustos formulės ir fundamentalūs nurodymai, kurie daugiausia stokoja aiškumo
ir yra gana neapibrėžti. <...> kitaip nei kitas teisines nuostatas, reikia ne tik iššif-
ruoti jas, bet ir atskleisti jų reikšmę kūrybiškai interpretuojant ar sukonkretinant.“16
Tad kas būdinga vadinamajam kitokiam nagrinėjamų konstitucinių teisinių santykių
reikšmės šifravimui ir atskleidimui?
Pažymėtina, kad ginčai dėl pagrindinių teisių teorijų, tinkamų konstitucinėms
žmogaus teisių nuostatoms aiškinti, pirmiausia kyla nesutariant dėl esamų pagrin-
dinių teisių ir laisvių teorijų kiekio, jų sąrašo. Reikia pažymėti, kad mokslininkų
nuomonės labai skirtingos. Pavyzdžiui, E. W. Böckenförde’as išskiria klasikinę, arba
liberaliąją (vadinamąją teisinės valstybės), institucinę, vertybių, demokratinę funk-
cinę ir gerovės valstybės teorijas17; R. Alexy nuomone18, prie minėtųjų teorijų reikia
pridėti dar vieną – žmogaus teisių kaip procedūrinių garantijų teoriją.
Taip pat pažymėtina, kad vokiečių mokslininkų pateikiami žmogaus teisių teo-
rijų apibūdinimai dažnai yra susiję su įvairiais žmogaus teisių interpretavimo ir ki-
tais jų sampratos klausimais. Antai H. Goerlichas mini tris tradicinius žmogaus teisių
interpretavimo lygius: žmogaus teisių kaip subjektinių teisių teorija; žmogaus teisių
samprata kaip objektinės – viešosios ir tam tikru mastu privačiosios – tvarkos ele-
mentai; žmogaus teisės kaip teisėkūros ir teisės taikymo sričių gairės19. D. Grimmas
aptaria du Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo požiūrius į žmogaus teises
(šie požiūriai panašūs į H. Goerlicho pateiktuosius): žmogaus teisės kaip subjekti-
nės teisės, arba subjektyvieji principai, ir žmogaus teisės kaip objektinės teisės, arba
objektyvieji principai20; be jų, autorius mini ir vertybinį žmogaus teisių traktavimą21.
Pavyzdžiui, pasak D. Grimmo22, žmogaus teisės suvokiamos ne tik kaip negatyvios
teisės, leidžiančios individui gintis nuo valdžios kišimosi į jo laisvės sritį, kai jos įpa-
reigoja valstybę susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų (subjektinės teisės), bet kartu ir
kaip objektyvieji principai, kai siekis ginti žmogaus teises persmelkia visą teisinę ir
socialinę tvarką, o valstybė įpareigojama imtis tam tikrų veiksmų, kad jos būtų ap-
saugotos ar realiai įgyvendintos.
16 Böckenförde E. W. Op. cit., p. 175. Be to, reikia pažymėti, kad šioje studijoje konstitucijos nuostatų
glaustumas nelaikomas šalintinu jų trūkumu, – priešingai, teigiama, kad pagrindinių teisių nuostatos
veikia ir yra veiksmingos kaip tiesiogiai galiojanti teisė.17 Ibid., p. 179. Šio autoriaus išskiriamas pagrindines teises kritikuoja Alexy R. A Th eory of Constitutio-
nal Rights. Oxford: Oxford University Press, 2002, p. 11–12, 377–386. 18 Alexy R. Op. cit., p. 12. 19 Goerlich H. Op. cit., p. 57.20 Grimm D. Human Rights and Judicial Review in Germany. Human Rights and Judicial Review. A Com-
parative Perspective. Edited by D. M. Beatty. Dodrecht / Boston / London: Martinus Nijhoff Publish-
ers, 1994, p. 276–277.21 Ibid., p. 272; autorius teigia, kad konstitucijos pagrindai, t. y. demokratija, teisės viršenybė, socialinė
valstybė ir žmogaus teisės, yra traktuojami kaip vertybės, o pasirodžius tam tikrai kritikai dėl verty-
bių fi losofi jos įpainiojimo – ir kaip principai. 22 Ibid., p. 276–281.
Dr. Lina Beliūnienė ◆220
Apibūdinus E. W. Böckenförde’o23 išskirtąsias pagrindinių teisių teorijas, reikės
rasti tokią, kuri atspindėtų sisteminį Konstitucinio Teismo požiūrį į konstitucinių
žmogaus teisių nuostatų aiškinimą (būtent sisteminį požiūrį kaip vieną iš galimų for-
muojamos doktrinos vientisumo įrodymų).
KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO
TEORIJŲ APIBŪDINIMAS
Liberaliojoje (dar vadinamoje klasikine arba teisinės valstybės) pagrindinių tei-
sių teorijoje24 pabrėžiamas asmens teisių pirmumas prieš valstybę. Pagal šią teori-
ją pagrindinių teisių paskirtis – saugoti svarbias individualios ir socialinės laisvės
sritis, kurioms, kaip parodė istorija, valstybės galia kelia pavojų. Pagrindinės teisės
kyla iš distribucijos principo (pagal jį individo laisvė preziumuojama kaip neribo-
ta, o valstybės valdžia – ribojama), būdingo teisinei valstybei; jos ne tik kyla iš šio
principo, bet ir sukonkretina jį. Šis principas nustato, kad nors individo laisvės sritis
nėra ikisocialinė tuo požiūriu, kad stokoja bendruomeninio įsipareigojimo, tiesiogi-
ne prasme ji vis tiek yra pirmiau valstybės. Valstybės valdžia yra tam, kad garantuotų
valstybės reguliavimą ir apsaugotų laisvę, ir ji negali būti išplėsta labiau nei reikalin-
ga šiems tikslams. Pagrindinėse teisėse įkūnyta laisvė nėra įsteigta valstybės, ji eina
pirmiau valstybės. Valstybė turi sukurti sąlygas ir institucijas, kurios užtikrintų šią
laisvę; ji taip pat turi nubrėžti teisines ribas, kurios pasikeitus sąlygoms saugotų vie-
nos bendruomenės teisinę laisvę nuo kitos bendruomenės teisinės laisvės, kad ir kaip
pasikeistų laisvės esmė ar turinys, bei kontroliuoti, kaip ši laisvė taikoma. Pagrindi-
nės teisės kaip žmogaus laisvės teisės taip pat yra suvokiamos kaip nuostatos, regu-
liuojančios valdžios galių paskirstymą tarp individų ir valstybės. Jos apibrėžia ir nuo
valdingų įgaliojimų bei valstybės organizacinės veiklos srities atriboja sritį, kurioje
individai ir socialinė jų visuma yra atsakingi už savo elgesį ir organizacinę veiklą.
Institucinėje pagrindinių teisių teorijoje25 pagrindinės teisės suvokiamos kaip
objektyvieji organizaciniai principai tų gyvenimo sričių, kurias jos saugo. Ši pagrin-
dinių teisių samprata taikoma ne tik specialiai nustatytoms institucinėms garanti-
joms, tokioms kaip religinis mokymas, vietos savivalda ir nuolatinė civilinė tarnyba,
bet ir tokių institutų kaip santuoka ir šeima, nuosavybės teisė garantijoms. Šioje teo-
rijoje teisinė laisvė suvokiama kaip institucija, objektyvi duotybė, kuri išrutuliojama
ir įgyvendinama (tik) pritaikius konkretesnes tvarkos ir objektyvių realijų idėjas. In-
dividualiai laisvei yra reikalingos instituciškai garantuotos gyvenimo sąlygos, institu-
23 Autorius, išsamiausiai nagrinėjantis minimas pagrindinių teisių teorijas.24 Ši teorija apibūdinta remiantis E. W. Böckenförde’u ir D. P. Kommersu (žr.: Böckenförde E. W. Op. cit.,
p. 178–183; Kommers D. P. Th e Constitutional Jurisprudence of the Federal Republic of Germany. Se-
cond edition, revised and expanded. Durham and London: Duke University Press, 1997, p. 49).25 Ši teorija apibūdinta remiantis E. W. Böckenförde’u ir D. P. Kommersu (žr.: Böckenförde E. W. Op. cit.,
p. 183–187; Kommers D. P. Op. cit., p. 49). Pažymėtina, kad šios teorijos esmė artima M. Hauriou iš-
dėstytai institucinei teisės sampratai. Žr. Alexy R. Op. cit., p. 380.
◆ KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO TEORIJOS 221
cijos ir pagrindines teises sustiprinančios organizacijos normos; visa tai suteikia jai
kryptį ir mastą, garantijas ir apsaugą, esmę ir funkciją.
Atskleistina ir pagrindinių teisių vertybinės teorijos esmė. Ši teorija dar vadinama
fundamentaliųjų teisių teorija, etiniu arba plačiausia prasme – neinterpretuojamuo-
ju požiūriu26. Šis požiūris konstitucinėje bylų sprendimo praktikoje pagal Vokietijos
Pagrindinį Įstatymą sisteminį vientisumą (apimdamas specifi nes prielaidas ir kalbos
būdą) įgijo kaip vertybių teorija, kurią taikant kulminacija pasiekta Lüth byloje. Šioje
byloje Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas konstatavo: „Lygiai taip pat teisinga,
kad Pagrindinis Įstatymas, kuris nėra vertybių atžvilgiu neutrali sistema <...>, nustato
objektyvią vertybių tvarką savo konstitucinių teisių kataloge <...>. Šios vertybių tvarkos
nustatymas, dėmesį sutelkiant į laisvai visuomenėje besivystančios asmenybės orumą,
turi būti laikomas fundamentaliu konstituciniu sprendimu visoms teisės sritims.“27
Vadovaujantis vertybių teorija28, kadangi valstybė atstovauja sau net savo sociali-
nio egzistavimo srityje, integracijos proceso veikiama bendruomenė įgyja bendrą pa-
tirtį, kultūrą ir vertybes – taigi pagrindinės teisės yra pagrindiniai šio proceso veiksniai.
Jos yra valstybės kūrimo elementai ir priemonės. Jos nustato pagrindines bendrąsias
vertybes, sudarančias „vertybių, arba reikmenų [angl. commodities], sistemą, kultūri-
nę sistemą“, per kurią asmenys įgyja „materialųjį statusą“ ir tampa susiję kaip žmonės
ir kaip tauta. Dėl to pagrindinės teisės, kaip ir institucinėje pagrindinių teisių teorijoje,
laikomos objektinėmis normomis, o ne subjektiniais reikalavimais. Šį objektyvųjį turi-
nį jos įgauna kaip kylantį iš vertybinio valstybės (valstybinės santvarkos) pagrindo ir
kaip vertybinio sprendimo, kurį ši valstybė (santvarka) priima, išraišką. Tai daro įtaką
laisvės, įtvirtintos pagrindinėse teisėse, esmei. Kiekvienu atveju vertybės, išreikštos pa-
grindinėse teisėse, suvoktinos kitų vertybių, bendrai sukurtų šiomis teisėmis, sistemoje.
Tai priklauso ir nuo valstybės ir yra į ją įtraukta nuo pat pradžių; valstybė apibūdinama
kaip vertybė, kurios prasmė atskleidžiama vertybiniais konstitucijos pasirinkimais.
Pagrindinių teisių interpretavimo teisinės pasekmės šioje teorijoje yra gretina-
mos su institucinės pagrindinių teisių teorijos pasekmėmis, nes abiejose teorijose pa-
brėžiama objektyvizavimas ir orientavimasis į laisvės, įkūnytos pagrindinėse teisėse,
esmę. Vis dėlto tai, kad pagrindinės teisės yra siejamos su vertybėmis, jų interpreta-
vimui suteikia tam tikrų papildomų aspektų.
Pirma, kai pagrindinės teisės pačios yra vertybės, logiška, kad jų interpretavimas
turi būti grynai mokslinio traktavimo, paremto tradiciniais teisiniais metodais, da-
lykas. Apibrėžiant pagrindinių teisių esmę nustatoma vertybinė jų reikšmė, t. y. iške-
liamas klausimas, į kurį, atrodo, galima atsakyti tik vadovaujantis moksline intuicija
ir priderinant tą vertybę prie esamos vertybių sistemos, aiškinamos atsižvelgiant tik į
koreliaciją su intelektiniu ir kultūriniu vertybiniu sąmoningumu.
26 Kaplin W. A. Op. cit., p. 129. 27 Alexy R. Op. cit., p. 93.28 Ši teorija apibūdinta remiantis E. W. Böckenförde’u ir D. P. Kommersu (žr.: Böckenförde E. W. Op. cit.,
p. 188–192; Kommers D. P. Op. cit., p. 49).
Dr. Lina Beliūnienė ◆222
Antra, laisvė, įtvirtinta pagrindinėje teisėje, apibūdinama tam tikru būdu siejant
visas pagrindines teises su vertybėmis. Šia vertybine dimensija siekiama realizuo-
ti vertybę, išreikštą tokiose teisėse ir per tokias teises. Dėl šio siekio tampa įmanoma
ir pateisinama nubrėžti teisiškai lygiavertę ribą tarp tokio naudojimosi laisve, kai ši
vertybė realizuojama, ir tokio, kai jam keliama grėsmė. Todėl besikeičiančios verty-
bės turi įtakos laisvei. Jai turi įtakos ir, viena vertus, šiuolaikinis vertybinis sąmonin-
gumas, ir, kita vertus, nacionalinės bendruomenės vertybiniai reikalavimai, nes jei
pagrindinės teisės įkūnija nacionalinės bendruomenės vertybinius pagrindus, iš vals-
tybės joms taip pat gali kilti grėsmė, kuri paveiks naudojimąsi laisve.
Demokratinės funkcijos pagrindinių teisių teorijos29 esmė – pagrindinių teisių su-
vokimas remiantis jų viešąja, politine, funkcija. Pabrėžiamos tos pagrindinės teisės,
kurios ypač susijusios su demokratija: nuomonės laisvė, spaudos laisvė, susirinkimų ir
asociacijų laisvė. Bet teorinis požiūris yra platesnis, aprėpia ne tik šias teises. Pagrindi-
nės teisės įgyja reikšmę ir svarbą kaip sudedamieji demokratinės valstybės laisvo kū-
rimo veiksniai – tai yra bendra su integracine [vertybine. – L. B.] teorija – ir politinių
tikslų formulavimo demokratijoje veiksniai. Vienas pagrindinių teisių tikslų yra pa-
lengvinti bei apsaugoti demokratinius procesus visuomenėje. Pagrindines teises patei-
sina ir jų esmę apibrėžia jų kaip demokratijos veiksnių visuomeninis tikslas ir funkcija.
Iš esmės jos tampa nuostatomis, pagrindžiančiomis pagrindinių teisių individualių
subjektų funkciją bei atsakomybę ir politiniame procese; jos nebėra nuostatos, skirtos
atriboti ir paskirstyti atsakomybę tarp pagrindinių teisių subjektų ir valstybės.
Pagrindinių teisių gerovės valstybės teorijos30 esmė yra, viena vertus, klasikinės
liberaliosios teorijos pasekmės bei jos laisvės organizavimas ir, kita vertus, perėjimas,
įvykęs dėl bendrosios socialinės raidos nuo asmens individualios sau pakankamos
gyvenimo srities kontroliavimo prie socialinės veiksmingų socialinių paslaugų ir so-
cialinių santykių gyvenimo srities. Šie du veiksniai daugeliui žmonių sudaro sociali-
nes sąlygas suvokti teisines laisvės garantijas.
Taigi bendras minėtų teorijų bruožas yra jų reguliavimo dalykas – pagrindinių
teisių esmės ir ribų nustatymas atsižvelgiant į jų ir visuomenės bei valstybės santykį
(t. y. pagrindinių teisių suvokimas atsižvelgiant į tam tikrą kontekstą).
KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO
TEORIJŲ PASIRINKIMAS
Pažymėtina, kad minėti nesutarimai dėl esamų pagrindinių teisių ir laisvių teo-
rijų arba doktrinų kiekio, jų sąrašo glaudžiai siejasi ir su pastangomis išsiaiškinti, ar
iš išvardytų pagrindinių teisių ir laisvių teorijų galima išskirti tą (tas), kuria (-iomis)
29 Ši teorija apibūdinta remiantis E. W. Böckenförde’u ir D. P. Kommersu (žr.: Böckenförde E. W. Op. cit.,
p. 192–195; Kommers D. P. Op. cit., p. 49). 30 Ši teorija apibūdinta remiantis E. W. Böckenförde’u ir D. P. Kommersu (žr.: Böckenförde E. W. Op. cit.,
p. 195–198; Kommers D. P. Op. cit., p. 49).
◆ KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO TEORIJOS 223
grindžiama tam tikra konstitucija. Svarbu, ar šios teorijos gali būti taikomos kaip
žmogaus teisių interpretavimo pradiniai taškai ir nuorodos, ar konstitucija pati įtvir-
tina pradinius šių teisių aiškinimo sprendimus, ar yra objektyviai korektiškas konsti-
tucijoje įtvirtintų pagrindinių teisių nuostatų interpretavimas31.
Nagrinėdamas teorijų parinkimo klausimą J. Ely teigia, kad apskritai iš konstitu-
cinių teorijų geriausiai konstitucijos visumą atitinka ta teorija, pagal kurią iš teisėjų
reikalaujama atviras garantijas interpretuoti kitaip, kad jos derėtų su vyraujančiomis
tekste išdėstytomis procedūrinio teisingumo ir atstovaujamosios demokratijos verty-
bėmis32; R. Dworkinas pabrėžia, kad apskritai gera konstitucinė teorija privalo ne tik
atitikti, bet ir racionaliai paaiškinti arba pagrįsti pagrindinius konstitucinės prakti-
kos bruožus33.
Atkreiptinas dėmesys, jog sutariama tik dėl to, kad konkrečios konstitucijos
nuostatoms aiškinti nėra vienintelės tinkamos (nes apibrėžiama keletas teorijų) žmo-
gaus teisių teorijos. Taip samprotauja H. Goerlichas34. T. Staugaitienė taip pat teigia,
kad nėra vienintelio žmogaus teisių nuostatų interpretavimo, pagrįsto visai visuome-
nei bendra vertybių sistema, tačiau, pasak jos, teisės moksle nėra ir visuotinai apro-
buotos žmogaus teisių koncepcijos, tinkamos bet kurios šalies teisėje įtvirtintoms
žmogaus teisėms (nuostatoms dėl žmogaus teisių) interpretuoti, o yra tik tam tikros
pagrindinės žmogaus teisių teorijos nuostatos, dėl kurių iš esmės sutariama35. Tai yra
tokios nuostatos: a) dėl prigimtinės žmogaus teisių esmės, b) dėl pagrindinių žmo-
gaus teisių ribų joms susidūrus su visuomenės interesais, c) dėl įstatymų leidėjo įga-
liojimų apriboti pagrindines žmogaus teises, jį saistant šių teisių prigimtimi36.
MOKSLINĖS PAGRINDINIŲ TEISIŲ KAIP VERTYBIŲ TEORIJOS
TINKAMUMAS KONSTITUCINĖMS ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATOMS
AIŠKINTI
Svarbu tai, kad ne viena iš minėtų pagrindinių teisių teorijų skirta aiškinti tam
tikrų rūšių (pavyzdžiui, pagrindinių demokratinės funkcijos teisių teorijoje labiau-
31 Reikėtų pasakyti, kad regima sąsajų tarp šių autorių keliamų klausimų ir lietuvių konstitucinės teisės
mokslininkų samprotavimų apie tai, koks turėtų būti konstitucijos interpretavimas – griežtas ar lais-
vas. Žr. Kūris E. Konstitucija, konstitucinė doktrina ir Konstitucinio Teismo diskrecija. Konstitucijos
aiškinimas ir tiesioginis taikymas. Baltijos ir Skandinavijos šalių konferencijos, vykusios 2002 m. kovo
15–16 d. Vilniuje, medžiaga. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002, p. 19–20.32 Fallon R. H. Op. cit., p. 542.33 Ibid., p. 543.34 Goerlich H. Op. cit., p. 57.35 Staugaitienė T. Nuosavybės teisių gynimas pagal Konstitucinio Teismo nutarimus. In: Konstitucinis
Teismas ir konstitucingumo garantijos Lietuvoje: konferencijų medžiaga. Vilnius: Finansų ministeri-
jos Mokymo centro leidybos grupė, 1995, p. 50; autorė teigia: „Tačiau teisės mokslas neturi visuotinai
aprobuotos žmogaus teisių koncepcijos, tinkančios bet kurios šalies teisėje įtvirtintoms žmogaus tei-
sėms, o tiksliau – nuostatoms dėl žmogaus teisių interpretuoti. Taigi negalime kalbėti apie visuotinį ir
vienintelį interpretavimą, pagrįstą visai visuomenei bendra vertybių sistema.“36 Ibid.
Dr. Lina Beliūnienė ◆224
siai iškeliamos tos pagrindinės teisės, kurios, kaip teigia E. W. Böckenförde’as, yra
ypač susijusios su demokratija), o ne visoms teisėms apskritai. Reikia rasti tokią
žmogaus teisių aiškinimo teoriją, kuria vadovaujantis galima pabrėžti visų žmogaus
teisių reikšmę (atkreipiant dėmesį į jų sąsajas ir traktuojant jas tam tikrame konteks-
te), aprėpti visą teisių sistemą. Manytina, kad tokią užduotį galima atlikti remiantis
E. W. Böckenförde’o išskirta vertybine pagrindinių teisių teorija. Ši teorija yra labai
plati ir nagrinėjamuoju požiūriu itin tinka, nes, pasak R. Alexy37, kad ir kokia substan-
tyvinė konstitucinių teisių teorija38 būtų palaikoma, vis tiek suponuojama vertybinė
teorija. Juk Vakarų teisės tradicijoje ir teisinė, ir demokratinė, ir socialinė valstybė, ir
jos institutai yra laikomi nekvestionuojamomis vertybėmis.
Čekijos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendime pateiktame vertybių funk-
cijų visuomenėje apibūdinime atskleistas jų visa apimantis, integruojamasis pobū-
dis: „<...> vadinamieji civilizuotų tautų pripažįstami principai gali būti suvokti kaip
reiškiantys visuomenėje įtvirtintą vertybių sistemą. Vertybės visuomenėje yra esmi-
nės svarbos ir niekuo nepakeičiamos, nes tik dėl jų visuomenė gali ne tik egzistuoti,
bet ir komunikuoti istoriškai ir socialiai [visuomeniškai. – L. B.]. Be jų socialinė raida
išdriktų į nesusijusius socialinius įvykius, o socialinės struktūros – į nekomunikuo-
jančius socialinius vienetus. Įgydamos individualias formas, vertybės kuria „žaidimo
taisykles“. Nors jos yra ir tikriausiai bus pažeidžiamos, jų laikantis visada vėl patvirti-
nama, kad visuomenė yra pagrindinė egzistavimo ir socialinės raidos sąlyga.
Teisinė sistema, kurią sudaro etikos ir teisės normos, yra susijusi būtent su tokių
vertybių sistema. Vertybės gali išreikšti socialinės minties ir veiksmų modelius, cha-
rakteristikas, socialines sąlygas bei įvykius ir institucines formas, kurių bendra savy-
bė yra galimybė juos pritaikyti, jei su tuo sutinkama, tam tikram tikslui ir ketinimui,
o normos – tai taisyklės, įsakymai, nurodymai, taikomi tam tikrai socialinei elgsenai,
kuriai nusižengus imamasi pripažįstamų ar įtvirtintų siekiant tam tikrų tikslų sank-
cijų. Vertybės ir normos turi tą patį pagrindą tiek, kiek kartu formuoja visuomenės
vertybių sistemą ir teisinę tvarką kaip jos sudedamasis, nustatomasis ir organizuoja-
masis principas. Šioje vertybių sistemoje ir teisinėje tvarkoje vertybės ir normos atlie-
ka ypatingas, dažnai glaudžiai susijusias, funkcijas, bet negali vienos kitų pakeisti.“39
Todėl konstitucinės jurisprudencijos kontekste vertybių sąvoka atspindi svar-
biausius valstybinės bendruomenės – pilietinės tautos dalykus, įtvirtintus Konstitu-
cijoje, požiūrį į juos, pirmiausia į žmogaus teises ir laisves, jų padėtį visuomenėje, ir
tai, interpretuodamas Konstituciją, išaiškina Konstitucinis Teismas. Taip jis sukuria
vertybinį konstitucinio teisinio žmogaus teisių reguliavimo aiškinimo kontekstą40.
37 Alexy R. Op. cit., p. 380.38 Autorius taip vadina E. W. Böckenförde’o minimas penkias pagrindinių teisių teorijas.39 Judicial Decision of 12 March 2000 No. Pl. US 33/01 of the Constitutional Court of the Czech Repub lic
[interaktyvus] [žiūrėta 2009-11-10]. <http://www.concourt.cz/view/726/page/2>.40 Vertybinio požiūrio į konstitucinį teisinį reguliavimą, įtvirtinantį su žmogaus teisėmis susijusius san-
tykius, analizė – atskiro tyrimo dalykas.
◆ KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO TEORIJOS 225
OFICIALIOSIOS KONSTITUCINĖS ŽMOGAUS TEISIŲ DOKTRINOS IR
MOKSLINĖS ŽMOGAUS TEISIŲ TEORIJOS SANTYKIS
Prisiminus straipsnio pradžioje minėtą ofi cialiosios konstitucinės doktrinos kaip
visumos ir kaip konstitucinių doktrinų kiekvienu atskiru konstitucinio teisinio regu-
liavimo klausimu sumos sampratą, kada Konstitucinis Teismas vartoja terminą „dok-
trina“, reikia išsiaiškinti, koks yra sąvokų „žmogaus teisių teorija“ ir „žmogaus teisių
doktrina“ santykis. Ar Konstitucinis Teismas vartoja jas abi? Ar jos lygiavertės?
Nagrinėjant šias sąvokas pirmiausia pažymėtina, kad jos skiriasi. Skirtingi yra
ofi cialiosios konstitucinės doktrinos ir mokslinės konstitucinės teisės doktrinos (ku-
rios sudedamoji dalis yra žmogaus teisių teorija) autoriai, skirtingas jų formuoja-
mos doktrinos privalomumas teisę kuriančioms, taikančioms ir įgyvendinančioms
institucijoms ir asmenims, skirtingi kuriamos doktrinos probleminių klausimų kė-
limo iniciatyvos subjektai, doktrinos autorių taikomi metodai ir t. t. Pirmąją doktri-
ną remdamasi konstituciniu reguliavimu plėtoja konstitucinės justicijos institucija, ji
yra ofi ciali, minėtos institucijos ir asmenys privalo jos paisyti; Lietuvoje konstitucinės
justicijos institucija plėtoja ofi cialiąją konstitucinę doktriną, susijusią su tomis kons-
titucinėmis problemomis, kurios kelia abejonių konstitucinio ginčo iniciatoriams.
Antroji doktrina kuriama mokslininkų, konstitucinės teisės specialistų; ji nėra ofi cia-
li, beje, dažnai nėra ir vienoda (pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo teisėjai turi
teisę pareikšti atskirąją nuomonę, kuri tam tikru aspektu gali būti aiškinama kaip
mokslinė konstitucinė doktrina); jos autoriai nagrinėjamas problemas renkasi sava-
rankiškai. Tačiau neabejotinas abiejų doktrinų autorių įtakos abipusiškumas: ofi cia-
liosios konstitucinės doktrinos autorius – Konstitucinis Teismas – savo sprendimais
daro poveikį mokslinės doktrinos kūrėjams ir atvirkščiai. Šį ryšį taik liai apibūdina
E. Jarašiūnas: „Teismo sprendimai – ne tik teisės doktrina besiremianti teisinė prak-
tika, bet ir praktika, pati tiesiogiai formuluojanti ar plėtojanti teisės doktriną.“41 Jis
pabrėžia teisės doktrinos įtaką Konstitucinio Teismo praktikai: „Konstitucinio Teis-
mo vertinimai – teisiniai mokslinio pobūdžio vertinimai. Konstituciniame Teisme
dirba ar dirbo Lietuvos konstitucininkai, be to, jis dažnai remiasi specialistų – teisės
mokslininkų ar kitų sričių mokslo atstovų išvadomis, kuriose taip pat gausu doktri-
nos vertinimų.“42 Didelį mokslinės doktrinos indėlį apibrėžiant Vengrijos Respubli-
kos ofi cialiosios konstitucinės doktrinos turinį pažymi ir A. Adamas: „Teisės mokslo
samprotavimuose atsiskleidžia Konstitucinio Teismo sprendimų argumentavimo
stip riosios ir silpnosios vietos. Kadangi Konstitucinio Teismo nutarimai yra neskun-
džiami, jis neturi kitos galimybės ištaisyti savo klaidas, kaip tik pažvelgti į kritines
teisės mokslo pastabas. Galima netgi sakyti, kad taikant šį metodą yra stiprinamas
Konstitucinio Teismo autoritetas ir teisėtumas. Su malonumu galiu pažymėti, kad
41 Jarašiūnas E. Keletas Konstitucinio Teismo, vieno iš konstitucinės doktrinos kūrėjų, veiklos aspektų.
Jurisprudencija, 1999, Nr. 12 (4), p. 49.42 Ibid.
Dr. Lina Beliūnienė ◆226
mūsų šalyje teisės mokslo indėlis į vaisingą Konstitucinio Teismo veiklą yra tikrai
didelis.“43
Pagal bendrinę žodžių reikšmę terminas „teorija“ gali būti tapatinamas su ter-
minu „doktrina“, nes „teorija“ suvokiama, pirma, kaip abstraktus mokslinis reiški-
nio aiškinimas, antra, kaip mokslo ar jo srities teiginių sistema, o „doktrina“ – kaip
mokslinės, politinės ar religinės kieno nors pažiūros, jų sistema44. Tad reikėtų pana-
grinėti šių sąvokų vartoseną Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje.
Konstitucinis Teismas konstitucinį teisinį reguliavimą, įtvirtinantį su žmogaus
teisėmis ir laisvėmis susijusius santykius, aiškina taip, kad konkretinant frazių „kons-
titucinė asmens teisių apsaugos doktrina“45, „visuotinai pripažinta žmogaus teisių ir
laisvių gynimo doktrina“46 ar „žmogaus teisių doktrina“47, „šiuolaikinė žmogaus tei-
43 Adam A. Vengrijos Respublikos Konstitucinis Teismas – dabartis ir ateitis. Konstitucinė justicija: dabar-
tis ir ateitis = Constitutional justice: the present and the future. Tarptautinės konferencijos, skirtos Lietu-
vos Respublikos Konstitucinio Teismo įkūrimo penkerių metų sukakčiai, vykusios 1998 m. balandžio
23–24 d., Vilniuje, medžiaga. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 1998, p. 110. 44 Terminai „teorija“ ir „doktrina“ šiame kontekste vartojami pagrečiui, abiem atvejais siekiant nusaky-
ti su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusios srities teiginių, pažiūrų sistemą. Terminas „koncepcija“
laikytinas ne tokiu tinkamu šiame kontekste norint pabrėžti požiūrio į žmogaus teisių ir laisvių nuo-
statas sistemiškumą ir moksliškumą. (Terminams palyginti pateikiamos jų reikšmės: teorija: 1) abs-
traktus mokslinis reiškinio aiškinimas; 2) mokslo ar jo srities teiginių sistema; doktrina – mokslinės,
politinės ar religinės kieno nors pažiūros, jų sistema; koncepcija – samprata. Žr. Dabartinės lietuvių
kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 840, 127, 323.) 45 Frazė vartojama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarime „Dėl Lie-
tuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB)
vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1 ir 2 straipsnių, 3 straips-
nio 2 dalies, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD,
NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyven-
dinimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės ži-
nios, 1999, Nr. 23-666.46 Frazė vartojama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarime „Dėl Lie-
tuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB)
vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1 ir 2 straipsnių, 3 straips-
nio 2 dalies, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD,
NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyven-
dinimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid.47 Frazė vartojama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarime „Dėl
Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straips-
nio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios
dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Valstybės žinios, 1996, Nr. 36-915), 1998 m. gruo-
džio 9 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje nu-
matytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Ibid., 1998, Nr. 109-3004) ir
2000 m. vasario 10 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio
4 dalies, Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso
įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Res-
publikos Vyriausybės 1998 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 829 „Dėl 1939–1990 metų okupacijų repre-
sinių struktūrų, tarnybų ir pareigų, kurias ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų
valstybinės pensijos, sąrašo patvirtinimo“ patvirtinto sąrašo „1939–1990 metų okupacijų represinės
struktūros, tarnybos ir pareigos, kurias ėjusiems asmenims neskiriamos nukentėjusiųjų asmenų vals-
tybinės pensijos“ 9 bei 12 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respubli-
kos valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 4 daliai“ (Ibid., 2000, Nr. 14-370).
◆ KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO TEORIJOS 227
sių koncepcija“48 turinį reikalaujama apribojimais nepažeisti pagrindinių žmogaus
teisių turinio esmės, nurodomi atvejai, kada būtų pažeidžiama pagrindinės teisės
esmė, pažymima, kad būtina rasti racionalų viešojo intereso ir konkrečios žmogaus
teisės santykį: „Pažymėtina, kad tiek žmogaus teisių doktrina, tiek ja besiremianti
demokratinių valstybių teisė pripažįsta tam tikrą galimybę riboti nuosavybės teises,
kaip ir kai kurias kitas pagrindines žmogaus teises. Tačiau laikomasi esminės nuo-
statos, kad negalima apribojimais pažeisti kokios nors pagrindinės žmogaus teisės
turinio esmės. Jeigu teisė taip apribojama, kad jos įgyvendinti pasidaro neįmanoma,
jeigu teisė suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas
jos teisinis gynimas, tai tokiu atveju būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės
esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui“49; „Bendrų interesų apsauga demokratinėje
teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės apskritai. Tokį proble-
mos sprendimą žmogaus teisių ir laisvių doktrina ir ja besiremianti tarptautinė ir na-
cionalinė teisė sieja su racionaliu santykiu, laiduojančiu, kad apribojimai nepažeis
atitinkamos žmogaus teisės esmės“50.
Dėmesys atkreiptas ir į tokias situacijas, kai minėtų frazių („konstitucinė asmens
teisių apsaugos doktrina“, „visuotinai pripažinta žmogaus teisių ir laisvių gynimo
doktrina“ arba „žmogaus teisių doktrina“, „šiuolaikinė žmogaus teisių koncepcija“)
turinys konkretinamas kaip standartas (tiek nacionalinis, tiek tarptautinis) tiriant,
ar konkreti teisės norma dera, pavyzdžiui, su konstitucine asmens teisių apsaugos ar
žmogaus teisių doktrina. Šį teiginį galima iliustruoti Konstitucinio Teismo nutarimo
citata: „Taigi tokia pozicija, kai nepaliekama galimybių sprendimą ginčyti teisme, ne-
siderina su teisinės valstybės koncepcija ir konstitucine asmens teisių apsaugos dokt-
rina.“51
48 Frazė vartojama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 10 d. nutarime „Dėl Lie-
tuvos Respublikos valdininkų įstatymo 20 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai“. Ibid., 1998, Nr. 25-650.49 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-
likos komercinių bankų įstatymo 37 straipsnio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straips-
nio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straipsnio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 1996, Nr. 36-915.50 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-
likos valstybės paslapčių ir jų apsaugos įstatymo 5 ir 10 straipsnių atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 6 d. nutarimų Nr. 309 ir
Nr. 310 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodek-
so normoms“ (Ibid., 1996, Nr. 126-2962), 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Res-
publikos Konstitucijai“ (Ibid., 1998, Nr. 109-3004).51 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-
kos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios
organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1 ir 2 straipsnių, 3 straipsnio 2 dalies, taip
pat Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB,
KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyvendinimo įstatymo
1 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 1999, Nr. 23-666. Beje, iš
cituoto nutarimo konteksto matyti, jog žmogaus teisių teorijos buvimą patvirtina ir tai, kad ji yra tei-
sės normos konstitucingumo tikrinimo kriterijus.
Dr. Lina Beliūnienė ◆228
Vadinasi, Konstitucinio Teismo vartojamų teiginių (pagal jų kalbinę raišką) apie
konstitucinį teisinį reguliavimą, įtvirtinantį su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susi-
jusius santykius, įvairovė skatina įžvelgti Konstitucinio Teismo polinkį „sudvejinti“
požiūrį remiantis nacionaline ir tarptautine praktika. Taigi teigtina, kad Konstituci-
nio Teismo požiūrio vienovę galima suvokti taip, kad nacionalinis (konstitucinis) su
žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusių santykių reguliavimo aiškinimas patvirtina-
mas atsižvelgiant į tarptautinį šios srities reguliavimą ir doktriną.
Iš to, kad tarptautiniu šios srities reguliavimu ir doktrina vadovaujamasi atsklei-
džiant konstitucinių nuostatų, įtvirtinančių su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susi-
jusius santykius, turinį, darytinos dvi išvados: pirma, negali būti teigiama, kad šios
nuostatos interpretuojamos remiantis ne Konstitucijos šaltiniais, ir, antra, į tarptau-
tinį reguliavimą ir doktriną, galima sakyti, atsižvelgiama kaip į „papildomą“ aiškini-
mo kontekstą. Pirmoji išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo
jurisprudencijoje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ofi cialiai pripažinta:
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra Lietuvos teisės sude-
damoji dalis (tai pabrėžta Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime52, taip
pat vėlesniuose53 nutarimuose; vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi,
tarptautinės sutartys, kurias ratifi kavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji
Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis), o Europos Žmogaus Teisių Teismo ju-
risprudencija kaip teisės aiškinimo šaltinis yra aktuali ir aiškinant Lietuvos teisę, ir ją
taikant (tai pabrėžta ir minėtame bei vėlesniuose Konstitucinio Teismo nutarimuo-
se; Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų prasmę at-
skleidžia Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, tad Lietuvos Respublika,
tiesiogiai taikydama ratifi kuotas tarptautines sutartis, remiasi ir Strasbūro teismo ju-
risprudencija). Ofi cialus Europos Sąjungos teisės normų kaip Lietuvos teisės šaltinio
pripažinimas tiesiogiai įtvirtintas Konstitucijoje54 – joje nustatyta, kad Europos Są-
jungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis;
Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo jurispruden-
52 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-
kos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio
1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 198(1) straipsnio 1 bei 2 dalių atitiki-
mo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2000, Nr. 39-1105.53 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos
visuomenės informavimo įstatymo 8 straipsnio ir 14 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respubli-
kos Konstitucijai“ (Ibid., 2002, Nr. 104-4675), 2007 m. sausio 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-
kos Prezidento 2003 m. liepos 22 d. dekreto Nr. 164 „Dėl apylinkių teismų teisėjų, teismų pirmininkų
atleidimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsau-
gos konvencijos 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 83 straipsnio 1, 2 dalims,
84 straipsnio 1, 6 dalims, 86 straipsnio 2 daliai, 90 straipsnio 6 daliai (2002 m. sausio 24 d. redakcija),
taip pat dėl bylos dalies pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti šio Respublikos
Prezidento dekreto atitiktį Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 7 daliai (2002 m. sau-
sio 24 d. redakcija) nutraukimo“ (Ibid., 2007, Nr. 7-287).54 Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“
2 punktas. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio
25 d. referendume. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2007, p. 209.
◆ KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO TEORIJOS 229
cija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir taikant bei aiškinant Lietuvos teisę55.
Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės normos gali būti vadinamos sukuriančio-
mis papildomą konstitucinių nuostatų, įtvirtinančių su žmogaus teisėmis susijusius
santykius, aiškinimo kontekstą, kadangi jos gali aprėpti daugiau tarptautinei bend-
ruomenei skirtų tam tikrų reguliuojamų visuomeninių santykių nei nacionalinės
konstitucijos. Tačiau pažymėtina, kad žmogaus teisių ir laisvių srities santykių pa-
grindai (pavyzdžiui, šių teisių katalogai56 ir kt.) reguliuojami panašiai. E. Jarašiūnas
daro dar platesnę išvadą apie Lietuvos Respublikos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos turinio giminingumą, artumą: „Europos žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kaip bendro demokratinės Europos po-
žiūrio į žmogaus teises, įtaka Konstitucijai akivaizdi“; „Kartais net galima teigti, kad
Konstitucijoje beveik pažodžiui pakartotos atitinkamo Konvencijos straipsnio for-
muluotės, kartais tekstai gana artimi, jų turinys beveik identiškas, tik skiriasi struk-
tūra. Kitais atvejais, nors formuluotės nesutampa, tekstų turinys yra beveik tas pats.
Skiriasi šių tekstų išsamumas, konkretizavimo laipsnis. Lietuvos Respublikos Kons-
titucijoje įtvirtinta garantijų sistema ne menkesnė už nustatytą Konvencijoje. Kartais
skiriasi traktuočių apimtis, tačiau abiejuose aktuose rasime jeigu ne tiesioginių, tai
netiesioginių atitikmenų“57. Tad darytina išvada, kad terminai „žmogaus teisių teori-
ja“ ir „žmogaus teisių doktrina“ šiuo aspektu laikytini lygiaverčiais.
55 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-
likos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 5 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakci-
ja) 5 dalies, 6 straipsnio 1, 3, 4 dalių (2000 m. birželio 29 d. redakcija), 10 straipsnio (2000 m. birželio
29 d. redakcija) 1 dalies, 15 straipsnio (2000 m. birželio 29 d. redakcija) 1, 2 dalių, Lietuvos Respub-
likos visuomenės informavimo įstatymo 31 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 4 dalies
atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2006, Nr. 141-5430. Ši doktrininė nuo-
stata pasitaiko ir vėlesniuose Konstitucinio Teismo nutarimuose: 2007 m. gegužės 15 d. „Dėl Lie-
tuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies (2000 m. rugsėjo
19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies
(1999 m. lapkričio 25 d. redakcija), 11 straipsnio (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) 1, 2 dalių atitik-
ties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Ibid., 2007, Nr. 54-2097), 2008 m. gruodžio 4 d. „Dėl Lie-
tuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalies
atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Ibid., 2008, Nr. 140-5569), 2009 m. kovo 27 d. „Dėl Lie-
tuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 51 straipsnio (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 3 dalies atitik-
ties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Ibid., 2009, Nr. 36-1390).56 Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos
žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo pro-
tokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Žmogaus teisių ir pagrindinių lais-
vių apsaugos konvencijos nuostatos nepripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nes „remiantis
Konstitucijos ir Konvencijos bendrąja analize galima teigti, kad nei Konstitucijoje, nei Konvencijo-
je nėra išsamaus ir baigtinio žmogaus teisių ir laisvių sąrašo“; „Konstitucinis Teismas, atlikęs tekstų
bendrąją analizę, pažymi, jog jokia Konstitucijos ir Konvencijos žmogaus teises ir laisves įtvirtinan-
ti nuostata neleidžia teigti, kad Konstitucija draudžia kokius nors veiksmus, o Konvencija apibrėžia
šiuos veiksmus kaip vienokią ar kitokią teisę arba laisvę“ (Ibid., 1995, Nr. 9-199).57 Jarašiūnas E. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija Konstitucinio Teis-
mo praktikoje. In: Teisės reforma Lietuvoje ir Lenkijoje ir Europos žmogaus teisių konvencija. Kon-
ferencijos, skirtos teisės reformos Lietuvoje ir Lenkijoje ir Europos žmogaus teisių konvencijos
įgyvendinimo problemoms aptarti, vykusios Vilniuje, 1998 m. spalio 2–3 d., medžiaga. Vilnius: Lie-
tuvos žmogaus teisių centras, 1999, p. 121–122.
Dr. Lina Beliūnienė ◆230
ŽMOGAUS TEISIŲ TEORIJOS IR SISTEMINIO TEISĖS AIŠKINIMO
METODO SANTYKIS AIŠKINANT KONSTITUCINES ŽMOGAUS TEISIŲ
NUOSTATAS
Taigi žmogaus teisių teorijos suvokiamos kaip konstitucinių žmogaus teisių
nuostatų aiškinimo bendriausia prasme šaltiniai. Kiti šių nuostatų aiškinimo meto-
dai, kaip įrodinėja E. W. Böckenförde’as58, taikytini tik apibūdinus jas minėtų nuo-
statų kontekste, todėl tampa tarsi antriniais jų aiškinimo šaltiniais. O kokį vaidmenį
Konstitucinio Teismo suformuotoje žmogaus teisių doktrinoje vaidina sisteminis tei-
sės aiškinimo metodas (kuris, pasak šio autoriaus, gali būti pasirinktas tik tam tikros
žmogaus teisių teorijos pagrindu)?
Apibrėždamas ofi cialiosios konstitucinės doktrinos kaip visumos turinį, Kons-
titucinis Teismas teigia, kad „ofi cialiojoje konstitucinėje doktrinoje inter alia at-
skleidžiamos įvairių konstitucinių nuostatų tarpusavio sąsajos, jų turinio santykis,
konstitucinių vertybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo, kaip vienin-
gos visumos, esmė“59. Taigi ofi cialiojoje konstitucinėje žmogaus teisių doktrino-
je atskleistinas įvairių konstitucinių nuostatų (įtvirtinančių žmogaus teisių ir laisvių
instituto elementus (normas, reguliuojančias žmogaus teisių ir laisvių katalogą (sis-
temą), žmogaus teisių ir laisvių ribojimo pagrindus ir sąlygas, žmogaus teisių ir lais-
vių garantijas) turinys ir tarpusavio sąsajos bei nuostatų, įtvirtinančių žmogaus teisių
58 Böckenförde E. W. Op. cit., p. 177.59 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos
Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respub likos
Konstitucijai“ (Valstybės žinios, 2004, Nr. 105-3894), 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai ku-
rių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Res-
publikos Konstitucijai ir įstatymams“ (Ibid., 2004, Nr. 181-6708, atitaisymas – 2004, Nr. 186), 2006 m.
kovo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 da-
lies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įsta-
tymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio
24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Ibid., 2006, Nr. 36-1292), 2006 m. ge-
gužės 9 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio
24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakci-
ja), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d.
redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m.
sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies
(2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straips-
nio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija),
77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d.
redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m.
sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2,
5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakci-
ja), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietu-
vos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija),
17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija),
18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m.
vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietu-
vos Respublikos Konstitucijai (Ibid., 2006, Nr. 51-1894).
◆ KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO TEORIJOS 231
ir laisvių instituto elementus, sąsajos su kitomis konstitucinėmis nuostatomis, kitais
konstituciniais institutais, jų turinio santykis, išryškintina žmogaus teisių ir laisvių
tarpusavio bei jų ir kitų konstitucinių vertybių pusiausvyra pabrėžiant konstitucinį
teisinį reguliavimą kaip bendrą visumą ir atskleidžiant jo esmę.
Apibūdinant Konstitucinio Teismo teikiamos žmogaus teisių apsaugos mastą,
išryškintini jos elementai ir pabrėžtinos jų sąsajos. Ir kalbant apie tai, kiek Konsti-
tucinis Teismas yra atskleidęs ofi cialiąją konstitucinę doktriną kaip visumą ir kon-
krečiai – žmogaus teisių doktriną. Pavyzdžiui, tirdamas, ar Seimo statuto (1998 m.
gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies nuostatos, leidžiančios Seimo nariams
gauti atlygį už pedagoginę bei mokslinę veiklą ne Seimo, jo komitetų ir komisijų po-
sėdžių metu, neprieštarauja Konstitucijos 60 straipsnio nuostatoms, draudžiančioms
Seimo nariams gauti bet kokį kitą atlyginimą, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą,
dėl to, kad visos Seimo statuto 15 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos yra viena
su kita susijusios, taip pat dėl to, kad Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalies nuosta-
tos, draudžiančios Seimo nariams gauti bet kokį kitą atlyginimą, išskyrus atlyginimą
už kūrybinę veiklą, yra neatskiriamai susijusios su kitomis Konstitucijos nuostato-
mis, įtvirtinančiomis Seimo nario konstitucinį statusą, Konstitucinis Teismas nusta-
tė: „Konstituciniam Teismui, tiriančiam įstatymų ir kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį
Konstitucijai, pagal Konstituciją tenka uždavinys savo jurisprudencijoje atskleisti ir
Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių Seimo nario konstitucinį teisinį statusą, turinio
santykį su Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių asmens teises ir laisves, turiniu, vie-
šojo intereso, kurį įkūnija Seimo nario laisvas mandatas, konstitucinės apsaugos ir
asmens, turinčio Seimo nario mandatą, privačių interesų konstitucinės apsaugos san-
tykį.“60
Konstitucinių nuostatų, įtvirtinančių žmogaus teisių ir laisvių tarpusavio sąsa-
jumą, atskleidimas apibūdinant ofi cialiosios konstitucinės doktrinos žmogaus teisių
srityje mastą atspindi vieną pagrindinių žmogaus teisių idėjų (t. y. principų, kurie
persmelkia šias teises ir lemia žmogaus teisių veikimą) – visų jų tarpusavio priklau-
somybę61 (kartu ir vienų teisių sąsajas su kitomis62).
60 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos
Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai“. Ibid., 2004, Nr. 105-3894. 61 Smith R. Texts and Materials on International Human Rights. London and New York: Routledge. Ca-
vendish. Taylor & Francis Group, 2007, p. 29. 62 Tai galima iliustruoti ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija: 2000 m. birželio 13 d. nutarime „Dėl
Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 1 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 3 ir 4 dalių, 15 straips-
nio 1 dalies, 20 straipsnio, 21 straipsnio 2 punkto, 32 straipsnio 2 dalies, 34 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių,
35 straipsnio 2 ir 5 punktų, 37 straipsnio 2 punkto ir 38 straipsnio 2 ir 3 punktų atitikimo Lietuvos
Respublikos Konstitucijai“ (Valstybės žinios, 2000, Nr. 49-1424) žmogaus laisvei turėti savo įsitikini-
mus ir juos laisvai reikšti priskiriama minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė; 1998 m. kovo 10 d. nutari-
me „Dėl Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo 20 straipsnio trečiosios dalies atitikimo Lietuvos
Respublikos Konstitucijai“ (Ibid., 1998, Nr. 25-650) įtvirtinta, kad „konstitucijose piliečiams laiduoja-
ma teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą – tai sukonkretinta įsitikinimų ir informacijos
laisvės forma“.
Dr. Lina Beliūnienė ◆232
„Tirdamas įstatymų ir kitų teisės aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai, Konstituci-
nis Teismas plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateiktą Kons-
titucijos nuostatų sampratą, atskleisdamas naujus, konkrečios bylos tyrimui būtinus
Konstitucijoje nustatyto reguliavimo aspektus.“63 Pavyzdžiui, Konstitucinis Teis-
mas, pabrėždamas, kad, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą ir at-
skleisdamas Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės sampratos turinį, jis formuoja
ofi cialiąją konstitucinę teisinės valstybės doktriną ir drauge šią doktriną plėtoja, išaiš-
kindamas naujus, konkrečios konstitucinės justicijos bylos tyrimui būtinus, Konsti-
tucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus, atskleidė tiesiogiai su konstituciniu
asmenų lygiateisiškumo principu susijusį vieną iš daugelio konstitucinio teisinės vals-
tybės principo aspektų – tai, kad panašios bylos turi būti sprendžiamos panašiai, tad
jurisdikcinių institucijų diskrecija sprendžiant ginčus ir taikant teisę yra ribota64, arba
tai, kad „sąvokos (formuluotės), susijusios su konstitucinių žmogaus teisių įgyvendi-
nimu, jų ribojimu, turi būti itin aiškios, apibrėžtos ir suprantamos“65.
Iš cituoto Konstitucinio Teismo nutarimo galima daryti išvadą, kad metodas,
kuriuo grindžiamas konstitucinio teisinio reguliavimo apskritai bei konstitucinio tei-
sinio reguliavimo, susijusio su žmogaus teisių ir laisvių srities santykių pagrindais
63 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-
kos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 86, 87 straipsnių papildymo bei pakeitimo ir įstatymo pa-
pildymo 881 straipsniu įstatymo 4 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 11 d. nutarimo Nr. 457 „Dėl Vilniaus apskrities
viršininko atleidimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Lietuvos Respublikos įstaty-
mo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 9 straips-
nio 1 daliai“ (Ibid., 2003, Nr. 53-2361), 2004 m. liepos 1 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos
Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respubli-
kos Konstitucijai“ (Ibid., 2004, Nr. 105-3894), 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės
aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai ir įstatymams“, (Ibid., 2004, Nr. 181-6708, atitaisymas – 2004, Nr. 186), 2006 m. kovo
14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų
įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio
22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Staty-
bų privačioje žemėje reglamento nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, dėl Lietuvos
Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatų
atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų
įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo (1996 m. birže-
lio 20 d. redakcija) nuostatoms, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d.
nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų pri-
vačioje žemėje reglamento 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respub-
likos žemės įstatymo nuostatoms“ (Ibid., 2006, Nr. 30-1050).64 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės
aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai ir įstatymams“. Ibid., 2004, Nr. 181-6708, atitaisymas – 2004, Nr. 186.65 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-
likos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros,
Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pen-
sijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies (2000 m. liepos 13 d., 2005 m. gegužės 19 d. redakcijos), 11 straipsnio
5 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija), 11 straipsnio 3 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), Lie-
tuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 12 dalies (2007 m. sau-
sio 18 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2008, Nr. 150-6106.
◆ KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO TEORIJOS 233
konkrečiai, aiškinimas yra sisteminis teisės aiškinimo metodas. Šio metodo taiky-
mą patvirtina ir J. Žilys, teigiantis, kad „Konstitucijos vientisumo principas buvo ir
yra daugelio Konstitucinio Teismo nutarimų metodologinis pagrindas“66. E. Jarašiū-
nas taip pat kalba apie požiūrį į Konstituciją kaip į bendrą visumą aiškinant žmogaus
teises: „Konstitucinė justicija žmogaus teises ir laisves traktuoja remdamasi Konsti-
tucija, kartais – atskira jos norma arba keliomis. Kartais remiamasi Konstitucija kaip
vieninga sistema, leidžiančia formuluoti konkretų konstitucinį principą.“67 Konsti-
tucijos vientisumo principo (įtvirtinto Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje) ir iš jo iš-
plaukiančio sisteminio konstitucinių nuostatų dėl žmogaus teisių ir laisvių aiškinimo
metodo svarbą Konstitucinis Teismas pabrėžė dar 1995 m. sausio 24 d. išvadoje68:
„Konstitucijos, kaip vientiso ir tiesiogiai taikomo akto, prasmės reikšmingumas yra
išskirtinis tada, kai vertinamos konstitucinės nuostatos dėl žmogaus teisių ir laisvių.
Akivaizdu, kad interpretuojant konkrečios konstitucinės nuostatos turinį daugeliu
atvejų negalima jos aiškinti atsietai nuo kitų Konstitucijos nuostatų. Ypač svarbu į tai
atsižvelgti tais atvejais, kai kalbama apie Konstitucijos skirsnius „Žmogus ir valsty-
bė“, „Visuomenė ir valstybė“, „Tautos ūkis ir darbas“ bei kitus, kuriuose yra įtvirtintos
konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo garantijos ir teisinės priemo-
nės.“ 1999 m. kovo 16 d. nutarime69 Konstitucinis Teismas taip pat nurodė Kons-
titucijos vientisumo principo reikšmę Konstitucijos saugomų vertybių sandūroje:
„Konstitucijos vientisumo principas suponuoja tai, kad Konstitucijos saugomų ver-
tybių sandūroje turi būti rasti sprendimai, užtikrinantys, kad nė viena tokių vertybių
nebus paneigta ar nepagrįstai apribota.“
Taigi akivaizdu, kad Konstitucinio Teismo minėtų Konstitucijos II skirsnio
„Žmogus ir valstybė“, III skirsnio „Visuomenė ir valstybė“ ir IV skirsnio „Tautos ūkis
ir darbas“ nuostatos70 turi būti aiškinamos sistemiškai. Sisteminis aiškinimas, ma-
66 Žilys J. Pratarmė. Konstitucinio Teismo aktai. 1 knyga (1993–1995). Vilnius: Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas, 1998, p. XVIII.67 Jarašiūnas E. Informacijos laisvės apsaugos problemos Konstitucinio Teismo praktikoje. Jurispruden-
cija, 1998, Nr. 9 (1), p. 126.68 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straips-
nio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 1995, Nr. 9-199.69 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-
kos muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 1999,
Nr. 26-740.70 Minimi Konstitucijos skirsniai Konstitucinio Teismo apibūdinami kaip skirsniai, kuriuose „yra įtvir-
tintos konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo garantijos ir teisinės priemonės“ (Lietu-
vos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio
atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 1995, Nr. 9-199); Konstitucijos skirsnis „Žmogus
ir valstybė“, Konstitucinio Teismo teigimu, „<...> nustato visuotinai pripažįstamas žmogaus teises bei
pagrindines laisves ir jų įgyvendinimo bei gynimo principus. Šio skirsnio normos yra prigimtinių ir
kitų teisiškai konstituiruotų teisių ir laisvių garantija“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
1996 m. sausio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 10 straipsnio
pirmosios dalies bei 50 straipsnio pirmosios dalies normų ir Lietuvos Respublikos valstybinio turto
pirminio privatizavimo įstatymo 2 straipsnio antrosios dalies bei 14 straipsnio šeštosios dalies nuo-
Dr. Lina Beliūnienė ◆234
nytina, reikštų jų aiškinimą atsižvelgiant apskritai į visas Konstitucijos nuostatas
(normas ir principus) (ir Konstitucijos aiškinimo doktriną), taip pat atsižvelgiant į
konstitucinę žmogaus teisių doktriną (joje nacionalinis (konstitucinis) santykių, su-
sijusių su žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliavimo aiškinimas pateikiamas atsižvel-
giant į tarptautinį šios srities etaloną), kuri taip pat patvirtina požiūrio į santykius,
susijusius su žmogaus teisėmis, sistemiškumą.
KONSTITUCINIŲ PRINCIPŲ AIŠKINIMAS – KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS
TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO METODOLOGINIS PAGRINDAS
Pabrėžtina, kad mėginant nustatyti nagrinėjamos srities konstitucinių nuostatų
aiškinimo Konstitucinio Teismo praktikoje metodologiją reikėtų remtis konstituci-
nių principų aiškinimu, nes „konstitucinių principų turinio atskleidimas – sudėtinė
(ir, matyt, svarbiausia) konstitucijos aiškinimo veiklos dalis, pagrindžianti konsti-
tucinės jurisprudencijos ir konstitucinės doktrinos svarbą“71; „tikrasis konstituci-
nio reguliavimo turinys gali būti atskleistas tik tuomet, kai konstitucinės normos yra
analizuojamos konstitucinių principų kontekste“72, nes „jurisprudencinę konstitu-
ciją (suvoktiną kaip išplėtota konstitucinio tikrinimo sistema73) pirmiausia parodo
išplėtotas konstitucinių principų tinklas“74. Antai Konstitucinis Teismas75, išryškin-
statų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 1996, Nr. 9-228); šiame Konstitucijos skirs-
nyje „įtvirtintos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės“ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
1996 m. balandžio 18 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymo 37 straips-
nio pirmosios dalies 7 punkto, 39 straipsnio, 40 straipsnio pirmosios bei antrosios dalių, 45 straips-
nio ir 46 straipsnio antrosios bei trečiosios dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid.,
1996, Nr. 36-915). 71 Kūris E. Konstitucijos dvasia. Jurisprudencija, 2002, Nr. 30 (22), p. 22.72 Sinkevičius V. Konstitucijos interpretavimo principai ir ribos. Pranešimas, skaitytas Lietuvos Respub-
likos Konstitucinio Teismo ir Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo devintojoje konferenci-
joje, vykusioje 2004 m. birželio 21–25 d. Ksionže [interaktyvus] [žiūrėta 2008-07-10]. <http://www.
lrkt.lt/PKonferencijose/17.pdf>.73 Jarašiūnas E. Jurisprudencinė konstitucija. Jurisprudencija, 2006, Nr. 12 (90), p. 32.74 Ibid., p. 29.75 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-
likos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 da-
lies (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2004,
Nr. 85-3094. Taip pat 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami
valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“.
Ibid., 2004, Nr. 181-6708; atitaisymas – 2004, Nr. 186. Tai, kad „Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir sie-
kiai išreiškiami Konstitucijos normose bei principuose“, galima rasti Lietuvos Respub likos Konstitucinio
Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 39 straips-
nio, Lietuvos Respublikos mokslo ir švietimo ilgalaikio fi nansavimo įstatymo 1, 2 ir 3 straipsnių, Lietu-
vos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respub likos Seimo statuto
172 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Ibid., 2002, Nr. 72-3080), 2002 m.
rugsėjo 19 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2000 m. liepos 11 d. re-
dakcija) 27 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo 27 straipsnio pakeiti-
mo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (2002 m. liepos 5 d.
redakcija) 57 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo (1997 m. gegu-
žės 22 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 4 punkto, Lietuvos Respub likos operatyvinės veiklos įstatymo
◆ KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO TEORIJOS 235
damas konstitucinių principų reikšmę, teigia, jog „būtent konstituciniai principai or-
ganizuoja į darnią visumą visas Konstitucijos nuostatas, neleidžia, kad Konstitucijoje
būtų vidinių prieštaravimų ar tokio jos aiškinimo, kai iškreipiama ar paneigiama ku-
rios nors Konstitucijos nuostatos prasmė, kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta ir jos gi-
nama vertybė. Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė,
bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasi-
rinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, nustačiusi tam tikras
Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitu-
cinį teisinį reguliavimą“. E. Kūris, pritardamas Konstitucinio Teismo išsakytai nuo-
monei apie konstitucinių principų potencialą, teigia, kad „konstituciniai principai
leidžia geriau suvokti konstitucijos dvasią – tas vertybes bei siekius, kuriuos konsti-
tucijos autorius įtvirtino konstitucijoje pasirinkdamas vienokią ar kitokią jos nuosta-
tų lingvistinę formą, nustatydamas vienokias ar kitokias normas“76.
Pažymėtina, kad ieškant nagrinėjamos srities konstitucinių nuostatų aiškinimo
Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo praktikoje metodologijos taip pat rei-
kėtų remtis konstitucinių principų aiškinimu vartojant šių principų, expressis verbis
išdėstytų ir rašytiniame Konstitucijos tekste neišdėstytų, bet imanentiškai kylančių iš
aksiologijos, terminus77.
Taigi, siekiant nustatyti konstitucinės žmogaus teisių ir laisvių doktrinos, tinka-
mos su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusius santykius įtvirtinančioms konstitu-
(2002 m. birželio 20 d. redakcija) 7 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos baudžiamojo pro-
ceso kodekso 48 straipsnio 1 dalies (1961 m. birželio 26 d. redakcija) ir 75 straipsnio 1 dalies (1975 m.
sausio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Ibid., 2002, Nr. 93-4000), 2003 m.
liepos 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės
saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valsty-
bės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio
21 d. redakcija) ir 13 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lie-
tuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Spe-
cialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento,
jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėji-
mo nuostatų 25 punkto 2 pastraipos (2001 m. gegužės 25 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai ir šių Nuostatų 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų
tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įs-
taigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 4 daliai“ (Ibid.,
2003, Nr. 68-3094), 2004 m. sausio 30 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. va-
sario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupaci-
joms dalyvių šeimoms“ patvirtintos Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo
metu 1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir negink-
luoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – Laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarkos
1 ir 3.3 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos valstybės paramos
žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo 2 straipsnio 2 daliai
(1998 m. spalio 6 d. redakcija) ir 4 straipsniui“ (Ibid., 2004, Nr. 19-594).76 Kūris E. Konstitucijos dvasia. Jurisprudencija, 2002, Nr. 30 (22), p. 22.77 Jaworski S. J. Konstitucinių principų raida Konstitucinio Tribunolo nutarimuose ir demokratinės
teisinės valstybės principas. In: Konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje =
Rozwój zasad konstytucyjnych w prawoznawstwie konstytucyjnym. Lietuvos Respublikos Konstituci-
nio Teismo ir Lenkijos Konstitucinio Tribunolo konferencijos, vykusios 2001 m. birželio 11–12 d. Ne-
ringoje, medžiaga. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2002, p. 139, 144.
Dr. Lina Beliūnienė ◆236
cinėms nuostatoms interpretuoti, turinio aspektus, derėtų pasinaudoti konstitucinio
teisinio reguliavimo, įtvirtinančio su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusius santy-
kius, aiškinimu atsižvelgiant į konstitucinius principus78.
Atkreiptinas dėmesys, kad taikant konstitucinio teisinio reguliavimo, įtvirtinan-
čio su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusius santykius, sisteminio aiškinimo me-
todą paneigiama galimybė taikyti vien pažodinį (lingvistinį) metodą. Antai 2004 m.
gegužės 25 d.79, 2004 m. gruodžio 13 d.80, 2006 m. kovo 28 d.81, 2006 m. birželio 6 d.82,
2009 m. rugsėjo 24 d.83 nutarimuose, atskleisdamas Konstitucijos interpretavimo me-
todų doktriną, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad „Konstitucijos negalima aiškinti
vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą, kad aiškinant Konstituciją
privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų,
loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt.“
Dar anksčiau priimtame akte, 1995 m. sausio 24 d. išvadoje84, Konstitucinis Teismas,
nagrinėdamas Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos kon-
vencijos normų suderinamumą, pabrėžė, kad negalima taikyti tik pažodinį metodą
aiškinant nuostatas, įtvirtinančias žmogaus teisių apsaugą, ir atskleidžiant jų prasmę:
abiejų aktų „<...> normų suderinamumo (santykio) aiškinimas turi būti prasminis,
78 Šio aiškinimo tyrimas – atskiro tyrimo dalykas.79 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respubli-
kos Prezidento rinkimų įstatymo 11 straipsnio (2004 m. gegužės 4 d. redakcija) ir 2 straipsnio 2 dalies
(2004 m. gegužės 4 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Valstybės žinios, 2004,
Nr. 85-3094.80 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas „Dėl kai kurių teisės
aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai ir įstatymams“. Ibid., 2004, Nr. 181-6708, atitaisymas – 2004, Nr. 186.81 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos
11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. re-
dakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Kons-
titucijai“. Ibid., 2006, Nr. 36-1292.82 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pavadinimo „Konstitucinis Teismas – teisminė instituci-
ja“ ir šio straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2006, Nr. 65-2400.83 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respub-
likos Seimo 2008 m. kovo 13 d. rezoliucijos „Dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo principų“
penktosios, šeštosios, aštuntosios pastraipų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d.
nutarimu Nr. 620 „Dėl Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo koncepci-
jos patvirtinimo“ patvirtintos Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymo kon-
cepcijos 18 punkto nuostatų, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2008 metais,
Planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2013 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos
tarnybą atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straips-
nio 2 dalies 2 punkto, Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2009 metais, Planuo-
jamos principinės kariuomenės struktūros 2014 metais nustatymo ir civilinę krašto apsaugos tarnybą
atliekančių statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 2 da-
lies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 2009, Nr. 115-4888.84 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių
ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straips-
nio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Ibid., 1995, Nr. 9-199.
◆ KONSTITUCINIŲ ŽMOGAUS TEISIŲ NUOSTATŲ AIŠKINIMO TEORIJOS 237
loginis, o ne tik pažodinis. Vien tik pažodinis žmogaus teisių aiškinimas yra nepri-
imtinas žmogaus teisių apsaugos prigimčiai.“ Iš tiesų derėtų atsižvelgti ir į tai, kad
žmogaus teisių ir laisvių institutas – sudedamoji Konstitucijos dalis, taigi ir dėl šios
priežasties konstitucines nuostatas, įtvirtinančias su žmogaus teisėmis ir laisvėmis
susijusius santykius, derėtų aiškinti ne vien pažodžiui, bet ir sistemiškai.
Apibendrinant tai, ką yra pasakę konstituciniai teismai ir mokslininkai, darytina
išvada, kad konstitucinio teisinio reguliavimo, įtvirtinančio su žmogaus teisėmis susi-
jusius santykius, aiškinimo metodologinis pagrindas Konstitucinio Teismo jurispru-
dencijoje yra konstitucinių principų, pirmiausia Konstitucijos vientisumo principo,
aiškinimas ir iš jo išplaukiantis šių nuostatų sisteminės analizės metodas. Konstitu-
cijos nuostatos, įtvirtinančios su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusius santykius,
turi būti konkretinamos atsižvelgiant į Konstitucijos aiškinimo doktriną apskritai, į
minėtų pagrindų visumos aiškinimą (kai nacionalinis (konstitucinis) žmogaus teisių
ir laisvių apsaugos reguliavimo aiškinimas pateikiamas atsižvelgiant į tarptautinį šios
srities etaloną) ir į konstitucinių principų interpretavimo rezultatą. Tai yra Konstitu-
cinio Teismo metodologinis pagrindas aiškinti esminius nagrinėjamos srities santy-
kių dalykus pabrėžiant ir konstituciniuose principuose įtvirtinamą žmogaus teisių ir
laisvių kaip konstitucinių vertybių statusą.
IŠVADOS
Bendras ofi cialiosios konstitucinės žmogaus teisių doktrinos ir mokslinės žmo-
gaus teisių teorijos bruožas – jų sistemiškumas.
Ofi cialiojoje konstitucinėje žmogaus teisių doktrinoje, kaip ir mokslinėje žmo-
gaus teisių teorijoje, žmogaus teisių nuostatoms aiškinti taikomi bendrieji teisės aiš-
kinimo metodai.
Ir minimoje doktrinoje, ir teorijoje pabrėžiama būtinybė nagrinėjamos srities
nuostatas aiškinti sistemiškai. Tačiau ofi cialiojoje konstitucinėje žmogaus teisių dokt-
rinoje sisteminis teisės aiškinimo metodas taikomas kaip pirminis, o ne antrinis (kitų
teisės aiškinimo metodų atžvilgiu) konstitucinio teisinio reguliavimo, įtvirtinančio
su žmogaus teisėmis ir laisvėmis susijusius santykius, aiškinimo metodas.
Taikant sisteminį teisės aiškinimo metodą Lietuvos Respublikos konstitucinėje
jurisprudencijoje sukuriamas papildomas konstitucinių žmogaus teisių nuostatų aiš-
kinimo kontekstas. Todėl šiuo atžvilgiu šis kontekstas gali būti tapatinamas su kons-
titucine žmogaus teisių (aiškinimo) teorija.
Dr. Lina Beliūnienė ◆238
THE THEORIES OF INTERPRETING OF CONSTITUTIONAL PROVISIONS ON
HUMAN RIGHTS AND THE PROBLEM OF THE METHODOLOGICAL BASIS OF
INTERPRETATION OF SUCH CONSTITUTIONAL PROVISIONS
Dr. Lina Beliūnienė
Junior Research Fellow of the Legal System Research Department of the Institute of Law
Summary
Th is article deals with the methodological basis of the interpretation of constitutional legal
regulation in the area of human rights.
In order to answer the question whether the offi cial constitutional doctrine interpreting the
constitutional provisions on human rights may be referred to as equivalent to the doctrinal theory of
human rights the relation between the content of these mentioned concepts is analyzed in this article. One
examines the sources of doctrinal theory of human rights, especially the works of German scientists. Th e
author of this article gives examples from the offi cial jurisprudence of constitutional justice institutions
of Central and East European countries. Th is jurisprudence has been explored little so far.
It is concluded that the offi cial constitutional doctrine interpreting the constitutional provisions on
human rights and the doctrinal theory of human rights have much in common because they are systemic
and that with reference to them common methods of interpreting law are applied when interpreting the
constitutional provisions on human rights. But the systematic method of law interpretation is used as
the primary method of the interpretation of the constitutional legal regulation that establishes human
rights and freedoms related relations, and not as the secondary one in the offi cial constitutional doctrine
of human rights (in respect of other methods of law interpretation). In the course of the application of
this method in the jurisprudence of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania, the context of
interpretation of constitutional provisions on human rights is formulated. Th is context could be named
an additional one and in this respect it may be referred to as being equivalent to the doctrinal theory of
interpretation of human rights.
Also it is stated that searching the methodology of interpretation of constitutional provisions in
the analyzed area in the practice of the Constitutional Court in this article one should refer to the status
of human rights and freedoms as constitutional values entrenched in the constitutional principles.
PRANEŠIMAI
Šiame biuletenio skyriuje spausdinamas pranešimas buvo perskaitytas
2010 m. kovo 8 d. Vilniaus universiteto Teisės fakultete vykusioje konferencijoje
„Kovo 11-osios istorinė ir teisinė reikšmė“.
KOVO 11-OJI:
NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO TEISINĖ
KONSTRUKCIJA
Prof. dr. Vytautas Sinkevičius
Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto
Konstitucinės teisės katedra
Laikas tikrai bėga labai greitai – nepriklausomybei jau 20 metų. Neįmanoma pa-
miršti tos nepaprastai džiaugsmingos, šventiškos ir pakilios nuotaikos, kuri tvyrojo
Aukščiausiosios Tarybos rūmų salėje 1990 m. kovo 11 d. vakarą, kai buvo priimtas
Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas. Kartu deputatai gerai suprato, jog reikės dėti la-
bai daug pastangų, kad paskelbtoji nepriklausomybė virstų tikrove. Aukščiausiosios
Tarybos rūmų koridoriuose buvo galima išgirsti ir svarstant, kiek laiko nepriklauso-
mai Lietuvai pavyks išsilaikyti, nes grėsė pavojus, kad Sovietų Sąjunga griebsis karinės
jėgos ir mėgins žiauria prievarta grąžinti ankstesnę padėtį. „Jeigu pavyktų išsilaiky-
ti bent tris dienas, net ir tada nepriklausomybės paskelbimas būtų labai prasmingas,
nes tai būtų vilties gurkšnis ateities kartoms“, – taip ir panašiai buvo kalbama. Lie-
tuva atsilaikė. Ir prieš nuolatinius tuometinės Sovietų Sąjungos bauginimus, ir prieš
netrukus pradėtą ekonominę blokadą, ir prieš 1991 m. sausio 13 d. Sovietų Sąjungos
įvykdytą agresiją, pareikalavusią beginklių žmonių aukų. Kovo 11-oji – viena reikš-
mingiausių ir iškiliausių mūsų tautos ir valstybės istorijos datų. Po ilgų okupacijos
metų Lietuva vėl tapo laisva, sugrįžo į Vakarų demokratinių valstybių šeimą.
Nepriklausomybės atkūrimą lėmė 1990 m. vasario 24 d. įvykę rinkimai į Lietuvos
TSR Aukščiausiąją Tarybą. Per pastaruosius 50 metų tai buvo pirmieji tikrai laisvi ir
demokratiniai rinkimai, kuriuose tarpusavyje konkuravo ir asmenybės, ir rinkimų
programos. Į 141 deputato vietą pretendavo net 472 kandidatai. Rinkimus triuškina-
ma balsų persvara laimėjo Sąjūdis, kurio iškeltų arba remiamų kandidatų programo-
se buvo aiškiai įrašytas siekis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Taigi, balsuodami už
Sąjūdžio iškeltus ir remiamus kandidatus, rinkėjai suteikė jiems tautos mandatą at-
kurti nepriklausomybę. Iki 1990 m. kovo 10 d. vakaro, kai prasidėjo Aukščiausiosios
Tarybos sesija, buvo išrinkti 133 deputatai. To pakako, kad kitą dieną būtų priimti
Lietuvai lemtingi sprendimai. Už nepriklausomybės paskelbimą balsavo 124 deputa-
240 Prof. dr. Vytautas Sinkevičius ◆
tai, 6 susilaikė, prieš nebalsavo niekas. (Trys deputatai buvo išvykę į Maskvą vykdyti
svarbios valstybinės užduoties.)
Išrinkus Aukščiausiąją Taryba, reikėjo rasti atsakymus į klausimus, kurie šiandien
atrodo gana aiškūs. Pirmiausia reikėjo atsakyti, iš kur atsiranda nepriklausoma Lie-
tuvos valstybė. Ar ji atsiranda vėl įgyvendinus tautų apsisprendimo teisę, ar tai mo-
difi kuota „Lietuvos TSR“ valstybė, ar atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos (secesija,
išstojimas iš jos), ar prieškario nepriklausomos Lietuvos Respublikos tęsinys? Atsa-
kymo į šį klausimą buvo ieškoma ir principinė Sąjūdžio pozicija buvo suformuluota
dar iki rinkimų, bet dabar ją reikėjo paversti šios Aukščiausiosios Tarybos valia, įvilk-
ti į tinkamą teisinį rūbą. Reikėjo sukurti teisiškai nepriekaištingą teisinę valstybės ne-
priklausomybės atkūrimo schemą. (Galutinius nepriklausomybės atkūrimo teisinių
aktų projektus rengė išrinktų į Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdžio deputatų grupė, va-
dovaujama prof. Vytauto Landsbergio. Į šią darbo grupę dar įėjo Česlovas Vytautas
Stankevičius, Romualdas Ozolas, Valdemaras Katkus, Algirdas Saudargas, Kęstutis
Lapinskas, Vytenis Andriukaitis. Jiems talkino teisininkas Vytautas Sinkevičius.)
Kovo 11-osios Akto ir su juo susijusių dokumentų turinys gerai žinomas. Paban-
dykime išryškinti kai kuriuos akcentus, kad būtų aiškesnis tos dienos veiksmų eiliš-
kumas (kodėl pirmiau buvo priimtas būtent šis teisės aktas, o tik paskui kitas), kodėl
teisės aktai yra būtent tokio turinio, kokios jų vidinės sąsajos.
Teisės aktų eiliškumą ir jų turinį nulėmė atsakymas į jau minėtą klausimą, iš
kur atsiranda nepriklausoma Lietuvos valstybė. Kita vertus, reikėjo atsakyti į klausi-
mą, ar 1990 m. vasario 24 d. išrinkta Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukš-
čiausioji Taryba gali iš karto priimti Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės
atstatymo“? Kitaip tariant, kaip autentišką tautos valią išreikšti per esamas Lietuvai
primestas sovietines institucijas, kaip nepriklausomybei atkurti panaudoti šią Lietu-
vos TSR Aukščiausiąją Tarybą ir kartu „neįsiteisinti“ Lietuvos TSR struktūrose?
Čia slypėjo tam tikras pavojus. Jeigu būtent Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba at-
kuria nepriklausomybę, tai iš kur atsiranda nepriklausoma Lietuvos valstybė? Su ko-
kiu teritoriniu vienetu yra susijusi ką tik išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba?
Jeigu su Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika, tai ar „Lietuvos TSR“ yra valstybė?
Ar tai, kad būtent Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba atkuria nepriklausomybę, vė-
liau nebus interpretuojama ir taip, kad ši demokratiniuose ir laisvuose rinkimuose
išrinkta Aukščiausioji Taryba (tautos atstovybė), tegul ir netiesiogiai, vis dėlto esą pri-
pažįsta, jog Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika yra (buvo) Lietuvos valstybingumo
forma? Viena iš formų.
Tarkime, jeigu būtent Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba atkuria nepriklausomy-
bę, būtų galimas kad ir toks aiškinimas: iki 1940 metų buvo viena Lietuvos valstybin-
gumo forma (nepriklausoma valstybė), nuo 1940 metų – kita, vadinama „socialistine
Lietuvos valstybe Sovietų Sąjungos sudėtyje“, o dabar, 1990 metais, pasirenkama dar
kita, nauja, valstybingumo forma. (Pažymėtina, kad būtent taip Lietuvos valstybin-
gumo raida aiškinama ofi cialioje dabartinės Rusijos istoriografi joje.) Jeigu taip, tai
◆ KOVO 11-OJI: NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO TEISINĖ KONSTRUKCIJA 241
gal 1940 metais Lietuvoje tikrai įvyko „socialistinė revoliucija“, gal tuomet tauta pati
atsisakė nepriklausomybės, pati pasirinko „socialistinį valstybingumą“, o štai dabar
nutaria pasirinkti kitokią valstybingumo formą? Jeigu taip, tai gal ir sovietinės oku-
pacijos, ir aneksijos nebuvo?! Tai kam tada kalbėti apie Sovietų Sąjungos moralinę ir
teisinę atsakomybę, apie jos pareigą atlyginti padarytą žalą, jeigu demokratiniuose ir
laisvuose rinkimuose išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kaip minėta, tegul
ir netiesiogiai, vis dėlto pripažįsta, kad Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika buvo
(yra) Lietuvos valstybingumo forma? Nebuvo galima suteikti jokio preteksto tokiems
ar panašiems teisiškai visiškai nepagrįstiems interpretavimams.
Norint neiškreipti istorinės tiesos (ji buvo ir yra tokia: Lietuva 1940 metais buvo
Sovietų Sąjungos okupuota ir aneksuota), reikėjo labai aiškiai konstatuoti, kad ne-
priklausoma Lietuvos valstybė atsiranda tik kaip prieškario nepriklausomos Lietuvos
valstybės tęsinys. Kitaip tariant, nepriklausomos valstybės atkūrimas turėjo būti grin-
džiamas tik prieškario Lietuvos valstybės tęstinumu. Reikėjo būtinai atsiriboti nuo
„Lietuvos TSR“ kaip „valstybės“ kategorijos ir šią demokratiniuose rinkimuose iš-
rinktą Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą labai aiškiai atriboti ir nuo „Lietuvos TSR“
kaip sovietinio teritorinio darinio, ir nuo ankstesnių „Lietuvos TSR Aukščiausių-
jų Tarybų“ kaip sovietinių institucijų. Kad tarp šios Aukščiausiosios Tarybos, kuri
priims Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, ir vadinamosios Lietuvos TSR neliktų nė
menkiausios sąsajos.
Ar 1990 metų pradžioje prieškario nepriklausoma Lietuvos valstybė vis dar eg-
zistavo? Juk ji jau 50 metų buvo okupuota, fi ziškai nuslopinta. Tarptautinėje teisėje
pagrįstai keliamas klausimas, per kiek laiko okupacija ir aneksija tampa tokios veiks-
mingos, kad kalbėti apie užgrobtos valstybės tęstinumą, teisinį jos egzistavimą nebe-
lieka prasmės. Kitaip tariant, kiek ilgai okupuota valstybė gali išlikti de jure, jeigu ji
ilgą laiką yra fi ziškai nuslopinta? Tai sunkus klausimas.
Be abejo, Lietuva visą sovietinės okupacijos laiką priešinosi. Net per 50 metų iš lie-
tuvių tautos sąmonės nepavyko ištrinti jos identiteto, tautos nepavyko „surusinti“, su-
lieti su vadinamąja tarybine daugianacionaline liaudimi. Trumpas nepriklausomybės
laikotarpis, 1918–1940 metai, buvo tas šaltinis, kuris palaikė gyvybines tautos jėgas.
Valstybės tęstinumo aspektu Lietuvos atvejis buvo gana aiškus, nes, nepaisant
50 metų okupacijos, buvo daug požymių, įrodančių prieškario Lietuvos valstybės egzis-
tavimą de jure net ir jos fi zinio slopinimo metu. Visų pirma paminėtinas Lietuvos dip-
lomatinių atstovybių veikimas kai kuriose užsienio valstybėse. Akivaizdu, kad jeigu
Lietuvos valstybė teisiškai neegzistuotų, Lietuvos diplomatinės atstovybės negalėtų
veikti. Tarptautinėje praktikoje unikalu ir tai, kad Lietuvos diplomatinės atstovybės
veikė nesant Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Antra, Vakarų demokratinės valsty-
bės vykdė Lietuvos aneksijos nepripažinimo politiką – JAV ir dar apie pusšimtis vals-
tybių niekada de jure nepripažino Baltijos valstybių aneksavimo ir inkorporavimo į
Sovietų Sąjungą. Būtent dėl to jos leido veikti Lietuvos Respublikos diplomatinėms
atstovybėms. Trečia, užsienio valstybėse buvo pripažįstami prieškario Lietuvos Res-
242 Prof. dr. Vytautas Sinkevičius ◆
publikos piliečių pasai, taip pat ir tie, kuriuos išduodavo Lietuvos diplomatinės at-
stovybės užsienyje. Taigi, nors ir labai siauroje erdvėje, vis dėlto prieškario Lietuvos
Respublikos pilietybės institutas veikė. Ketvirta, kai kuriose užsienio valstybėse buvo
išsaugota Lietuvos Respublikos nuosavybė, taip pat ir Lietuvai priklausiusios pinigi-
nės lėšos bei aukso atsargos, iki okupacijos laikytos tų valstybių bankuose.
Svarbi dar viena institucija, liudijanti valstybės valdžios tęstinumą okupuotoje Lie-
tuvoje – tai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, įkurta 1949 m. vasario mėn. ir ap-
ėmusi visas tuo metu Lietuvoje veikusias karines ir visuomenines formuotes, kurios
priešinosi Sovietų Sąjungos okupacijai, bei joms atstovavusi. Šios Tarybos 1949 m.
vasario 16 d. deklaracijoje nurodoma, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba yra
aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvini-
mo kovai. Visuotinai pripažįstama, kad tautos aukščiausioji politinė institucija yra ne
kas kita, kaip tautos atstovybė. Taigi Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo tik-
roji tautos atstovybė, kuri išreiškė ir vykdė tautos valią. Pabrėžtina, kad tai buvo vie-
nintelė teisėta tautos atstovybė tuometinėje okupuotoje Lietuvoje; jokios kitos tautos
atstovybės joje tuomet nebuvo.
Vadinamosios Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, veikusios Lietuvoje nuo
jos okupacijos iki 1990 m. vasario 24 d., kai laisvuose demokratiniuose rinkimuose
buvo išrinkta Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas, buvo ne kas kita, kaip tik
okupacinės valdžios sudarytos vietos administracinės įstaigos, turėjusios klusniai le-
galizuoti ir įgyvendinti okupacinės valdžios sprendimus, padėti jai valdyti okupuo-
tos ir aneksuotos Lietuvos valstybės teritoriją. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
nebuvo parlamentas, nebuvo tautos atstovybė. Tai, kad Sąjūdžio spaudžiama Lietu-
vos TSR Aukščiausioji Taryba 1988 m.–1990 m. vasario mėn. priėmė kai kuriuos tei-
sės aktus (dėl valstybinės kalbos, vėliavos, Molotovo–Ribbentropo pakto ir kt.), ir tai,
kad devintojo dešimtmečio pabaigoje per šią svetimos valstybės primestą instituci-
ją buvo galima siekti priimti kai kuriuos Lietuvai naudingus sprendimus, visiškai ne-
reiškia, kad dėl to minėta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba buvo tautos atstovybė.
Ji nelaikytina tautos atstovybe vien dėl to, kad atsirado ne laisvų ir demokratinių rin-
kimų būdu, ne tautos valia, kad jos deputatai neturėjo tautos mandato būti jos atsto-
vais, o ji pati neturėjo tautos mandato būti tautos atstovybe.
Vadinamoji Lietuvos TSR nebuvo valstybė, nebuvo jokia Lietuvos valstybingu-
mo forma. Visuotinai pripažinti valstybės požymiai yra įtvirtinti 1933 m. gruodžio
26 d. Montevidėjo konvencijoje „Dėl valstybių teisių ir pareigų“, kurioje nustatyta,
kad valstybė, kaip tarptautinės teisės subjektas, turi turėti: 1) nuolatinius gyvento-
jus; 2) apibrėžtą teritoriją; 3) vyriausybę; 4) galimybę užmegzti santykius su kitomis
valstybėmis. Būtent šis požymis – valstybės gebėjimas savarankiškai palaikyti san-
tykius su kitomis valstybėmis – reiškia ne ką kita, kaip valstybės faktinę nepriklau-
somybę nuo kitos valstybės valdžios. Taigi neatskiriamas valstybės požymis yra jos
suverenitetas. Akivaizdu, kad po 1940 metų okupacijos Lietuva neteko suvereniteto,
tauta neturėjo jokių sąlygų laisvai ir savarankiškai spręsti valstybės ir visuomenės or-
◆ KOVO 11-OJI: NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO TEISINĖ KONSTRUKCIJA 243
ganizavimo klausimų: pasirinkti valstybės santvarkos, nustatyti ūkinio ir visuomenės
gyvenimo pagrindų, pasirinkti užsienio politikos krypčių. Tauta taip pat neteko gali-
mybės savarankiškai, laisvai ir demokratiškai rinkti Seimo – tautos atstovybės. Oku-
pacinės valdžios sudaryta administracija likvidavo Lietuvos Respublikos valstybinės
valdžios institucijas; visi politinio pobūdžio sprendimai, taip pat bent kiek svarbes-
ni ūkiniai sprendimai buvo priimami ne Lietuvoje ir ne jos institucijų, bet Maskvo-
je. Šiuos sprendimus priimdavo Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovaujamieji
organai, o jeigu kai kuriuos neesminius sprendimus būdavo leidžiama priimti Lietu-
voje, tai padarydavo Lietuvos komunistų partijos, kuri buvo Sovietų Sąjungos komu-
nistų partijos vietos teritorinis padalinys, vadovybė.
Visuotinai pripažįstama, kad valstybės teisinio subjektiškumo šaltinis yra su-
vereni tautos valia. Išreikšti šią valią sovietinės okupacijos sąlygomis tauta neturėjo
jokių galimybių. Tad iš kur galėjo atsirasti „Lietuvos TSR“ kaip valstybė? „Lietuvos
TSR“ sukūrė ne tauta ir ne jos atstovai. Lietuvos TSR atsirado iš okupacinės valdžios
sudaryto ir tautos valios neatspindinčio vadinamojo liaudies seimo 1940 m. liepos
21 d. sprendimo, kuris teisine prasme visada buvo ir yra niekinis. Taigi laikyti vadi-
namąją Lietuvos TSR valstybe nėra jokio teisinio pagrindo.
Galima teigti, kad terminas „Lietuvos TSR“ atspindėjo okupuotos Lietuvos valsty-
bės teritorijos valdymo būdą, kurio esmę galima apibūdinti taip: Sovietų Sąjungos val-
džios organai sukūrė sau pavaldžias ir savo kontroliuojamas vietos administracines
įstaigas, suteikė joms pavadinimus, turėjusius rodyti, esą šios įstaigos atstovauja tau-
tai (pavyzdžiui, Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, Lietuvos TSR Ministrų Taryba),
ir per šias įstaigas, remdamiesi represinėmis struktūromis, valdė okupuotą Lietuvos
valstybės teritoriją. Tegul neklaidina pavadinime „Lietuvos TSR“ esantis žodis „res-
publika“. „Respublika“ yra valstybės valdymo forma, bet Lietuvos TSR nebuvo vals-
tybė, tad ir valdymo formos (respublika) nurodymas tebuvo fi kcija.
Todėl jokie „buvusios sąjunginės respublikos“, „posovietinės respublikos“, „po-
sovietinės valstybės“, o tuo labiau „Lietuvos kaip valstybės, buvusios Sovietų Sąjun-
gos sudėtyje“, terminai Lietuvai negali būti taikomi. Tai Seimas labai aiškiai pareiškė
1999 m. sausio 12 d. priimtame Memorandume Šiaurės Atlanto Aljanso valstybių
parlamentams. Pagal tarptautinės teisės principą ex injuria jus non oritur jokia valsty-
bė negali įgyti suverenių teisių į savo okupuotą ir neteisėtai valdomą teritoriją. Lietu-
va, kaip ir Latvija bei Estija, „negali būti laikomos išstojusiomis iš SSRS, nes būdamos
SSRS neteisėtai okupuotos ir aneksuotos, teisiškai SSRS nepriklausė“. Tarptautinės
teisės požiūriu Lietuva niekada nebuvo Sovietų Sąjungos sudedamoji dalis, todėl ne-
gali būti laikoma „buvusia sovietine respublika“. Ne Lietuva „išėjo“ iš Sovietų Sąjun-
gos – tai Sovietų Sąjunga (tiksliau – jos teisių ir pareigų tęsėja Rusija) buvo priversta
išeiti iš Lietuvos, kurioje neteisėtai buvo daugiau kaip 50 metų.
Galime prisiminti vieną iš epizodų, kai Lietuvoje 1990 m. sausio 11–14 d. lankėsi
tuometinis Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) Centro komiteto (CK) gene-
ralinis sekretorius Michailas Gorbačiovas. Pagal TSRS konstituciją komunistų partija
244 Prof. dr. Vytautas Sinkevičius ◆
buvo vadovaujančioji ir nukreipiančioji valstybės ir visuomenės jėga, visų valstybinių
ir visuomeninių organizacijų vadovaujantysis branduolys. Komunistų partija buvo su-
augusi su valstybės aparatu, uzurpavusi visą valstybės valdžią. Sovietų Sąjunga buvo
partinė valstybė, kurioje viską spręsdavo komunistų partijos CK, tiksliau – jo Politi-
nis biuras, tad TSKP CK generalinis sekretorius buvo Sovietų Sąjungos vadovas. Jis
atvyko į Lietuvą, kaip pats sakė, siekdamas „užkirsti kelią pavojingų išcentrinių jėgų
plėtrai Sovietų Sąjungoje“; paprastai tariant, tai reiškė, kad jo vizito tikslas – sustabdy-
ti Sąjūdį, sustabdyti nacionalinio išsivadavimo judėjimą. M. Gorbačiovas mėgo dėtis
demokratu, „fl irtuoti“ su minia, demonstruoti, kad moka bendrauti su „paprastais“
žmonėmis, kad jam rūpi jų nuomonė. O tiems, kurie išdrįsdavo paklausti ko nors ne-
malonaus, pats užduodavo kokį nors suktą ar netikėtą klausimą ir neretai suglumin-
davo pašnekovą, išmušdavo jį iš vėžių. Paprastai tokie triukai suveikdavo – oponentas
lyg ir susigėsdavo dėl savo „nebrandžių“ minčių, lyg ir sutikdavo su M. Gorbačiovo
argumentais. Vilniuje M. Gorbačiovas elgėsi taip pat. Pavyzdžiui, pakeliui iš oro uos-
to jis sustabdė kortežą, išlipo iš automobilio ir pasikalbėjo su žmonėmis. Žmonėms
tai darė įspūdį. Sovietinė propagandos mašina veikė kaip visuomet – antai spaudoje
sušmėžavo nuotrauka, kurioje M. Gorbačiovas eina Vilniaus gatve ir veda už rankos
mažą mergaitę. Vilniuje, Spaudos rūmuose, M. Gorbačiovas susitiko su inteligentijos
atstovais ir bene pirmą kartą viešai užsiminė ir apie kažkokius „mechanizmus“, apie
„rimtus“ procesus, kaip būtų galima reformuoti Sovietų Sąjungą, kaip paversti ją fede-
racija. Be to, jis pasakė, kad yra rengiamas įstatymas, leisiantis sąjunginėms respubli-
koms išstoti iš Sovietų Sąjungos. Užsienio korespondentams (o jų iš įvairių pasaulio
valstybių buvo atvykę apie 150) tai buvo svarbiausia naujiena, tačiau susitikimuose da-
lyvavę žmonės reagavo ramiai, nes tai buvo labai nekonkretu. Be to, lietuvių tautai tai
buvo jau nueitas etapas, ji siekė kur kas daugiau, nei siūlė M. Gorbačiovas. Kitą dieną
spaudoje į kalbas apie kažkokius neaiškius Sovietų Sąjungos reformavimo „mechaniz-
mus“ buvo replikuojama taip: „Mums, lietuviams, belieka tik atsidusti – 1940 metais
kažkodėl nereikėjo labai gudrių mechanizmų, užteko ir vagonų.“ Stengdamasis kalbė-
ti įtikinamiau, M. Gorbačiovas nevengė patoso kupinų posakių, pavyzdžiui, pareiškė
esąs didesnis lietuvis negu mes patys. Tačiau tuometinėje Kuro aparatūros gamykloje,
į kurią nuvyko pasikalbėti su „paprastais“ darbininkais, M. Gorbačiovo laukė netikė-
tumas, atskleidęs tikrąjį jo veidą. Lydimas gausios svitos ir daugybės žurnalistų eida-
mas per milžinišką cechą, jis pamatė nuošaliau stovintį pagyvenusį darbininką, kuris
rankose laikė savadarbį plakatą. Jame rusų kalba buvo parašyta: „Ne daugiau teisių, o
visiška nepriklausomybė.“ M. Gorbačiovas priėjo prie darbininko ir paklausė: „Nagi,
kas čia parašyta? Ne daugiau teisių, o visiška nepriklausomybė. Kokia nepriklausomy-
bė?“ Atsakymas: „Aš gimiau laisvoje Lietuvoje ir turiu mirti nepriklausomoje Lietu-
voje.“ M. Gorbačiovas: „Kas Jums pavedė parašyti šitą plakatą?“ Atsakymas: „Aš pats
asmeniškai...“ M. Gobačiovas: „Jūs parašėte „visiška“. Vadinasi, iš Sąjungos susiruošė-
te išeiti?“ Atsakymas: „Taip. Anksčiau, ar vėliau...“ M. Gorbačiovas: „Jūs viską apgal-
vojote ir viską žinote?“ Atsakymas: „Na, žinoma...“ Generalinis sekretorius įsiaudrino,
◆ KOVO 11-OJI: NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO TEISINĖ KONSTRUKCIJA 245
iškėlęs smilių agresyviai grūmojo pagyvenusiam žmogui, ėmė mosikuoti rankomis ir
beveik šaukė: „Ką, manote, mane sutrikdysite? Nesutrikdysite manęs!“ Net jo žmona
puolė jį raminti. Baigėsi tuo, kad M. Gorbačiovas numojo ranka ir nuskubėjo toliau, į
kitą cechą. Pasirodė, kad jis nebuvo pratęs prie pokalbių, kad Lietuva gali būti nepri-
klausoma. Nueidamas dar mestelėjo: „Sunku jums bus...“ Bet čia pat jam buvo repli-
kuota: „Kur? Į Jakutiją išvešite?“
Štai toks įvyko pokalbis, jis tikras, pateikiau jo citatas. Paprastas žmogus ne tik
nesutriko tuo metu buvusio vieno galingiausių pasaulio žmonių akivaizdoje, bet ir
sugebėjo jam aiškiai pasakyti, ko Lietuvos žmonės iš tikrųjų trokšta.
Grįžtant prie okupuotos Lietuvos valstybės tęstinumo galima teigti, kad Lietuvos
valstybė okupacijos laikotarpiu išlaikė (formaliai) vadinamąjį teisinį titulą, ji egzistavo
de jure. Kaip, regis, 1954 metais vaizdingai pasakė vienas iš Prancūzijos Valstybės Ta-
rybos pirmininko pavaduotojų, „Baltijos valstybės teisiškai egzistavo visada ir išlaikė
savo teisinį subjektiškumą būdamos savotiškais gyvais mirusiaisiais“.
Būtent prieškario Lietuvos valstybės tęstinumas tapo pagrindu 1990 m. kovo 11-ąją
atkurti nepriklausomybę. Tam, kaip minėta, pirmiausia reikėjo atsiriboti nuo Lietuvos
TSR ir išrinktąją Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą atriboti nuo ankstesnių Lietu-
vos TSR Aukščiausiųjų Tarybų. Be abejo, 1990 m. vasario 24 d. išrinkta Lietuvos TSR
Aukščiausioji Taryba savo esme buvo visiškai kitokia negu ankstesnės Lietuvos TSR
Aukščiausiosios Tarybos. Tai buvo tikra tautos atstovybė, išrinkta demokratiniuose
ir laisvuose rinkimuose. Ji buvo atribota nuo Lietuvos TSR priėmus Deklaraciją „Dėl
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“. Tai pirmasis teisės do-
kumentas, tiesiogiai susijęs su Kovo 11-osios Aktu. Prisiminkime svarbiausias šios
deklaracijos nuostatas: 1) iki 1940 metų egzistavo nepriklausoma Lietuvos valstybė,
ji suverenią tautos galią reiškė per Lietuvos valstybės institucijas; 2) 1940 metais So-
vietų Sąjunga įvykdė agresiją ir neteisėtai inkorporavo Lietuvą į Sovietų Sąjungą, su-
griovė buvusias valstybės struktūras ir primetė svetimas; 3) nuo 1988 metų atsirado
naujų galimybių reikštis tautos valiai, taip pat ir per šias primestas (esamas) instituci-
jas; 4) tai, kad yra panaudojamos Lietuvai primestos svetimos struktūros, negali būti
interpretuojama taip, esą pripažįstamas jas primetusios valstybės (Sovietų Sąjungos)
suverenitetas lietuvių tautai ir Lietuvos teritorijai, pripažįstama aneksija; 5) 1990 m.
vasario 24 d. rinkimuose tauta suteikė Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos depu-
tatams tautos atstovų mandatą ir prievolę atkurti Lietuvos valstybę bei reikšti tautos
suverenią galią per šią Aukščiausiąją Tarybą, kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 valandos
bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba.
Taigi, atrodytų, smulkmena – neliko vos trijų raidžių (TSR). Tačiau svarbu ne
vien pavadinimas: taip buvo konstatuota, kad atsirado visiškai kitokio pobūdžio ins-
titucija – Lietuvos Aukščiausioji Taryba. Toks konstatavimas buvo būtinas, kad ins-
titucija, priimsianti sprendimą dėl valstybės nepriklausomybės, jokiu būdu nebūtų
susieta su vadinamąja Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika, kuri, kaip minėta,
niekada nebuvo Lietuvos valstybingumo forma.
246 Prof. dr. Vytautas Sinkevičius ◆
Siekiant išvengti bet kokių spekuliacijų dėl to, kokios valstybės nepriklausomybė
bus atkuriama, siekiant išvengti bet kokių mėginimų net ir netiesiogiai susieti tai su
„Lietuvos TSR“, buvo priimtas Įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“. Jame
nustatyta, kad Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose turi būti vartojamas vieninte-
lis valstybės pavadinimas Lietuvos Respublika, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba yra
vadinama Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba, o Lietuvos Aukščiausiosios Ta-
rybos Pirmininko pareigybė vadinama „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tary-
bos Pirmininko“ pareigybe.
Čia norėčiau atkreipti dėmesį į Įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, tiks-
liau, į jo pavadinimą. Ar jis nekelia jokių klausimų? Ar tai tipiškas tokio pobūdžio tei-
sės akto pavadinimas?
Dar kartą pažvelkime į įstatymo pavadinimą. Jis prasideda žodžiu „Įstatymas“.
Ar įstatymo pavadinimas gali taip prasidėti? Gerai žinoma, kad Lietuvos, kaip ir kitų
valstybių, teisės tradicijoje įstatymas yra tam tikros valstybės teisės aktas. Be abejo,
įstatymus leidžia atitinkamos valstybės institucijos, paprastai parlamentai, bet įstaty-
mas visada yra tam tikros valstybės įstatymas, pvz., Lietuvos Respublikos įstatymas
„Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstaty-
mas. Nagrinėjamu atveju yra kitokia forma – žodžių „Lietuvos Respublikos“ nėra,
pirmasis žodis – „Įstatymas“. Kodėl?
Minėta, jog šiuo įstatymu buvo nustatyta, kad Konstitucijoje ir kituose teisės ak-
tuose turi būti vartojamas vienintelis valstybės pavadinimas „Lietuvos Respublika“.
Vadinasi, tik po to, kai šis įstatymas įsigalios, visi įstatymai, kuriuos priims Lietuvos
Aukščiausioji Taryba, bus vadinami „Lietuvos Respublikos įstatymais“. Kol šis įstaty-
mas neįsigaliojo, žodžiai „Lietuvos Respublikos įstatymas“ negali būti vartojami. Re-
miantis šia logika, Aukščiausiajai Tarybai buvo pateiktas ne įstatymo „Dėl valstybės
pavadinimo ir herbo“ projektas, o Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimo
„Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ projektas.
Atidesnieji tikriausiai iš karto pastebėjo, kad šiame projekte buvo padaryta klai-
da, nes pavadinime buvo įrašyta „Lietuvos TSR“. Ką tik kalbėjome apie prieš tai pri-
imtą Dek laraciją „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“,
kuria, kaip minėta, raidės „TSR“ buvo išbrauktos – buvo nutarta, kad ši Aukščiausio-
ji Taryba nuo 18 val. bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba. Vadinasi, projek-
te taip pat turėjo būti nurodyta, kad tai yra ne Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
nutarimo „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ projektas, o Lietuvos Aukščiausiosios
Tarybos nutarimo projektas.
Svarstydami projektą deputatai iš karto atkreipė dėmesį į šį netikslumą, tad pa-
vadinimą reikėjo keisti. Kaip? Vienas iš deputatų pasiūlė pakeisti šio teisės akto for-
mą: vietoje nutarimo priimti įstatymą. Motyvas buvo toks: kadangi šiame teisės akte
kalbama ir apie Konstituciją, tai turėtų būti įstatymas. Kartu buvo pasiūlyta pavadi-
nime palikti „Lietuvos TSR“, t. y. palikti tai, kas jau buvo panaikinta.
◆ KOVO 11-OJI: NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO TEISINĖ KONSTRUKCIJA 247
Dėl žodžių „Lietuvos TSR“ pavadinime buvo greitai išsiaiškinta – remiantis jau
minėta deklaracija, jų buvo atsisakyta. Tačiau įvyko kitas dalykas. Reaguojant į mi-
nėtą deputato pasiūlymą vietoj nutarimo priimti įstatymą, svarstant projektą buvo
nutarta iš pavadinimo išbraukti žodį „nutarimas“ ir vietoj jo įrašyti žodį „įstatymas“.
Taigi vietoj žodžio „nutarimas“ įrašius žodį „įstatymas“, buvo priimtas Lietuvos Aukš-
čiausiosios Tarybos įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“.
Minėta, kad tokių teisės aktų negali būti, nes įstatymas yra ne Lietuvos Aukščiausio-
sios Tarybos, o valstybės teisės aktas. Tai, kad įstatymą priima Lietuvos Aukščiausioji Ta-
ryba, nereiškia, kad gali būti naudojama formuluotė „Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos
įstatymas“. Deja, šiuo atveju atsitiko būtent taip. Prieš pasirašant šį įstatymą ir ofi cialiai
ji paskelbiant reikėjo rasti kiek įmanoma teisiškai korektiškesnę teisės akto pavadinimo
formuluotę. Po įvairių svarstymų buvo nutarta iš pavadinimo „Lietuvos Aukščiausio-
sios Tarybos įstatymas“ išbraukti žodžius „Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos“ ir palikti
vieną žodį „įstatymas“. Taip atsirado Įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“. Šia
tik redakcinio pobūdžio pataisa Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos valia nebuvo iškreip-
ta, nes teisės aktas, kurį ji priėmė, išliko tos pačios teisinės galios – tai įstatymas.
Šie du teisės aktai – Deklaracija „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos de-
putatų įgaliojimų“ ir Įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ – teisės literatū-
roje dažnai vadinami nepriklausomybės atkūrimo parengiamaisiais teisės aktais.
Taigi priėmus Įstatymą „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“ atsirado institucija,
kuri vadinosi Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba. Nutraukus bet kokias sąsa-
jas su „Lietuvos TSR“ būtent ši Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba galėjo pri-
imti sprendimą dėl valstybės (Lietuvos Respublikos) nepriklausomybės atkūrimo.
Paskui buvo priimtas Kovo 11-osios Aktas. Jo tekstas trumpas, bet labai talpus.
Jis gerai žinomas. Tiesiog prisiminkime.
Lietuvos valstybės tęstinumas išreiškiamas dviem pirmomis Akto nuostatomis.
Pirmoji nuostata: „atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Vals-
tybės suvereninių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“.
Atkreipkime dėmesį, kad kalbama ne apie pačios valstybės atkūrimą, – kaip minėta,
teisiškai ji egzistavo ir fi ziškai nuslopinus ją, – o apie tai, kad „atstatomas <...> Lietu-
vos Valstybės suvereninių galių vykdymas“. Labai svarbu ir tai, kad kalbama ne apie
tautos suvereniteto atkūrimą, – jis visada priklausė tautai, tik okupacijos sąlygomis
nebuvo galimybės jį įgyvendinti, – o apie tai, kad yra atstatomas suvereninių galių
vykdymas. Antroji nuostata: Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas yra 1918 m. va-
sario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezo-
liucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės; šie teisės aktai niekada nebuvo
nustoję teisinės galios. Ši nuostata reiškia ir tai, kad visi vadinamojo liaudies seimo, o
vėliau – marionetinių „Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų“ sprendimai, kurie prieš-
taravo šiems kertiniams konstituciniams aktams, yra neteisėti.
Toliau Akte konstatuojama, kad Lietuvos teritorija yra vientisa ir nedaloma, kad
joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Nuostata, kad Lietuvos teritorija yra
248 Prof. dr. Vytautas Sinkevičius ◆
vientisa ir nedaloma, reiškia inter alia tai, kad jokios valstybės iš Lietuvos negali reika-
lauti atiduoti ar kam nors „grąžinti“ Vilniaus kraštą arba Klaipėdos kraštą, kokias nors
kitas teritorijas. Ši nuostata reiškia ir tai, kad Lietuvoje negali būti jokių autonominių
ar kitų panašių darinių, kurie galėtų kelti grėsmę Lietuvos teritoriniam vientisumui.
Ketvirtoji Akto nuostata skirta išreikšti tai, kokių pozicijų (nuostatų) Lietuvos
valstybė laikysis tarptautiniuose santykiuose: Lietuva pabrėžia savo ištikimybę visuo-
tinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, taip
pat garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.
Ir penktoji Akto nuostata: Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suve-
reninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą.
Labai daug diskutuota būtent dėl to, kokia formuluotė turi būti pavartota norint
išreikšti tai, ką pradeda daryti Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba. Žodžiai
„pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą“ atsirado tik prieš pat kovo 11-ąją. Iki
tol Akto projektuose buvo įrašyta kita formuluotė: „Lietuvos Respublikos Aukščiau-
sioji Taryba sieks realizuoti visą valstybės suverenitetą“. Tikriausiai nereikia aiškinti,
kad „sieks realizuoti“ nėra tas pats, kas „pradeda realizuoti“. Kodėl iki pat paskutinės
akimirkos vyko diskusijos dėl to, ar Aukščiausioji Taryba sieks realizuoti, ar pradeda
realizuoti visą valstybės suverenitetą?
Tik todėl, kad buvo rimtų abejonių, ar paskelbus nepriklausomybę tikrai galėsi-
me įgyvendinti valstybės suverenitetą, ar Sovietų Sąjunga nepanaudos ginkluotos jė-
gos ir prievarta šiurkščiai nenumalšins paskelbtosios nepriklausomybės. Deputatų
grupėje, rengusioje Kovo 11-osios Akto projektą, buvo svarstomas ir toks argumen-
tas: jeigu bus įrašyta, kad Aukščiausioji Taryba jau pradėjo realizuoti visą valstybės
suverenitetą, bet ji neturės realios galimybės tai daryti, ar nebus sumenkintas pats
nepriklausomybės paskelbimas? Tik dėl to Akto projekte buvo įrašytas žodis „sieks“.
Nors šis žodis pats savaime neužkirto kelio iš karto „pradėti realizuoti visą valstybės
suverenitetą“, bet reikia pripažinti, kad jis vis dėlto buvo gana dviprasmiškas: kada
sieks – ar dabar, iš karto, vos atkūrus nepriklausomybę, ar vėliau, kai tam atsiras są-
lygos, ir pan. Formuluotė „pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą“ tinkames-
nė, nes tiksliau atspindi tai, kas įvyko: paskelbusi nepriklausomybę būtent ši Lietuvos
Respublikos Aukščiausioji Taryba „pradeda realizuoti visą valstybės suverenitetą“. Iš
to darytina išvada, kad jokios kitos valstybės valdžios Lietuvoje nėra, jokia kita ins-
titucija negali įgyvendinti valstybės suvereniteto, nes visą valstybės suverenitetą jau
pradėjo įgyvendinti būtent ši Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.
Grįžkime prie Kovo 11-osios Akto teksto, prie jo nuostatos, kad „Lietuvoje ne-
veikia jokios kitos valstybės konstitucija“. Valstybė negali būti be konstitucijos, todėl
buvo būtina nedelsiant konstatuoti, kad atkurtoji nepriklausoma Lietuvos valstybė
turi Konstituciją. Kokią? Rengiant nepriklausomybės atkūrimo dokumentus pirmiau-
sia minėta 1922 metų Konstitucija, nes ji buvo demokratinė. Bet ji prieš okupaciją jau
negaliojo, tuo metu galiojo 1938 metų Konstitucija. Ši Konstitucija buvo autoritari-
nė – visa valdžia buvo sutelkta Respublikos Prezidento rankose, o tautos atstovybei
◆ KOVO 11-OJI: NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO TEISINĖ KONSTRUKCIJA 249
Seimui iš esmės buvo paliktas antraeilis vaidmuo. Ar atkuriamoji nepriklausoma vals-
tybė tikrai turi pradėti savo gyvenimą pagal nedemokratinę 1938 metų Konstituciją?
Ar jos galiojimo atkūrimas nereiškia, kad kartu yra grąžinamas autoritarinis Antano
Smetonos režimas? Vien dėl to į idėją atkurti 1938 metų Konstitucijos galiojimą buvo
žiūrima labai atsargiai. Labiausiai dvejojo mažumą sudarę deputatai, kurie šiuo klau-
simu nevisiškai pasitikėjo Aukščiausiosios Tarybos dauguma ir net įtarė, kad gali būti
apgauti – esą gal po to, kai bus atkurtas 1938 metų Konstitucijos galiojimas, ji liks ir
toliau galioti, o nauja Konstitucija nebus priimta. Tik po tam tikrų įtikinėjimų, kad pas-
kutinę iki sovietinės okupacijos galiojusią Konstituciją reikia atkurti vien siekiant dar
kartą įtvirtinti valstybės tęstinumą, ir pažadų, kad dauguma elgsis garbingai, buvo su-
tarta atkurti būtent 1938 metų Konstitucijos galiojimą, bet tik trumpam laikui.
Kas nustatyta Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos
Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“? Štai pagrindinės jo nuostatos.
Pirmoji įstatymo nuostata: Aukščiausioji Taryba nutaria „nutraukti 1978 m. ba-
landžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą“, „nu-
traukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS
ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos
Respublikos teritorijoje“ (ši nuostata tiesiogiai susijusi su Kovo 11-osios Akto teigi-
niu, kad Lietuvos teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija).
Antroji įstatymo nuostata: atnaujinti 1938 metų Lietuvos Konstitucijos veikimą.
Atkreipkime dėmesį, kad buvo atnaujintas visos 1938 metų Konstitucijos galiojimas,
bet, kadangi 1990 metų pradžioje Lietuvoje veikė ne visos institucijos, kurios buvo
numatytos 1938 metų Konstitucijoje, čia pat, tiksliau – tame pačiame sakinyje, po
teiginio, kad yra atnaujinamas 1938 metų Konstitucijos veikimas, buvo įrašyta tokia
nuostata: „sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezi-
dento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės kontrolės statusą, galiojimą“.
Žinoma, iš karto kilo klausimas, ar 1938 metų Konstitucijos galiojimo atnauji-
nimas reiškia ir tai, kad atkuriami ir tuo metu veikę įstatymai? Mechaniškai atkur-
ti buvusių įstatymų buvo neįmanoma, nes tuomet būtų kilęs teisinis chaosas. Todėl
įstatyme buvo įtvirtinta nuostata, kad „1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos
galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio
15 d. veikusių įstatymų“.
Akivaizdu, kad 1990 m. kovo mėn., kai buvo atkurta nepriklausomybė, gyventi
pagal 1938 metų Konstituciją būtų buvę sunku ar net neįmanoma. Todėl buvo nutar-
ta sustabdyti 1938 metų Konstitucijos galiojimą ir priimti laikinąją Konstituciją. Tam
skirtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrin-
dinio Įstatymo“. Nors šiame pavadinime nėra žodžio „Konstitucija“, bet tai buvo ne
kas kita, kaip Laikinoji Konstitucija.
Prisiminkime įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstaty-
mo“ pagrindinius teiginius: pirma, sustabdyti 1938 metų Konstitucijos galiojimą; ant-
ra, patvirtinti Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą.
250 Prof. dr. Vytautas Sinkevičius ◆
Gerai žinoma, kad konstitucija turi viršenybę, kad konstitucijos viršenybės prin-
cipas yra demokratinės teisinės valstybės principas, kad šis principas reiškia, jog jokie
teisės aktai negali prieštarauti konstitucijai. Kaip galiojančius įstatymus suderinti su
nauja Laikinąja Konstitucija? Ėmus peržiūrėti kiekvieną įstatymą jo suderinamumo
su Konstitucija požiūriu, tas darbas būtų labai užsitęsęs. Tuomet net nebuvo žinoma,
kiek apskritai įstatymų yra, kokios paskutinės galiojančios jų redakcijos ir pan. Ne-
buvo galima leisti kilti teisiniam chaosui, todėl buvo pasirinkta tokia nuostata: nusta-
tyti, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvos įstatymai bei
kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam
Įstatymui.
Taigi tokia buvo nepriklausomybės atkūrimo dokumentų rengimo logika, ne-
priklausomybės atkūrimo teisinė konstrukcija. Ji buvo gana gerai apmąstyta. Net žy-
miausi Sovietų Sąjungos teisininkai, kuriems po kovo 11-osios M. Gorbačiovas ir jo
komanda pavedė teisiškai įvertinti tą dieną Aukščiausiosios Tarybos priimtus teisės
aktus ir juos sukritikuoti, nesugebėjo jiems nieko prikišti. Vienintelis jų priekaištas
buvo tai, kad šie teisės aktai neatitinka TSRS konstitucijos. Bet kovo 11-osios aktai
tam ir buvo kuriami, kad jos neatitiktų!
Telieka paklausti: kodėl nepriklausomybė buvo atkurta būtent kovo 11 d., kodėl
to nebuvo galima padaryti anksčiau, tarkim, iš karto po 1990 m. vasario 24 d. įvyku-
sių rinkimų arba kovo mėn. pirmosiomis dienomis, arba vėliau, pvz., kovo 12 d.?
Anksčiau tai nebuvo įmanoma vien dėl to, kad per 1990 m. vasario 24 d. vykusius
rinkimus buvo išrinkta tik 90 deputatų iš 141. Pagal tuo metu galiojusią Lietuvos TSR
konstituciją Aukščiausiosios Tarybos sesija buvo laikoma teisėta, jeigu joje dalyvauja
ne mažiau kaip du trečdaliai deputatų, t. y. ne mažiau kaip 95 deputatai. Vadinasi, rei-
kėjo palaukti, kol įvyks pakartotinis balsavimas, kol bus išrinkta pakankamai depu-
tatų. Pakartotinis balsavimas vyko kovo 4, 7, 8 ir 10 dienomis. Iki kovo 10 d. vakaro,
kai prasidėjo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesija, buvo išrinkti 133 Lietuvos
TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai iš 141. Nutarus pradėti sesiją kovo 10 d., t. y.
jau pasibaigus pakartotiniam balsavimui, buvo siekiama turėti garantiją, kad bus iš-
rinkta kuo daugiau nepriklausomybės atkūrimą remiančių deputatų. Tai buvo labai
svarbu, nes jeigu Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas būtų buvęs priimtas tik nedide-
le balsų persvara, būtų buvę sunkiau pasaulį įtikinti, kad Lietuva tikrai nori būti ne-
priklausoma valstybė.
Kodėl ne vėliau kaip kovo 11 d.? Kitą dieną, t. y. kovo 12-ąją, Maskvoje turėjo pra-
sidėti TSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Formaliai tai buvo aukščiausia tuometi-
nės Tarybų Sąjungos valdžios institucija. Šis suvažiavimas turėjo išrinkti pirmą TSRS
prezidentą. Juo turėjo tapti TSKP CK generalinis sekretorius M. Gorbačiovas. Taip ir
atsitiko, jis buvo išrinktas pirmuoju ir, beje, paskutiniu Tarybų Sąjungos prezidentu,
nes po pusantrų metų Tarybų Sąjungos neliko, ji subyrėjo. Buvo baiminamasi, kad iš-
rinktas TSRS prezidentas, turėdamas didelius įgaliojimus, galės pamėginti įvesti Lie-
tuvoje nepaprastąją padėtį. Nepaprastosios padėties įvedimas būtų reiškęs, kad visą
◆ KOVO 11-OJI: NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMO TEISINĖ KONSTRUKCIJA 251
valdžią Lietuvoje perima Tarybų Sąjungos kariškiai, jų kariniai komendantai, kad yra
labai apribojamos žmonių teisės ir laisvės, kad kariškiai įgyja teisę panaudoti gink-
luotą jėgą ir pan. Suprantama, tokiu atveju išrinktoji Aukščiausioji Taryba nebūtų
galėjusi susirinkti, veikti, nebūtų galėjusi paskelbti apie nepriklausomybės atkūrimą.
Kitaip tariant, reikėjo užbėgti TSRS liaudies deputatų suvažiavimui už akių, reikėjo
suskubti pasinaudoti tautos valia sukurta ir istorijos suteikta galimybe. Ir tai buvo pa-
daryta, padaryta būtent kovo 11-ąją.
Galima prisiminti dar vieną įdomų dalyką. Kitą dieną po Nepriklausomybės At-
kūrimo Akto priėmimo, t. y. kovo 12-ąją, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba
nutarė kreiptis į tuometinę TSRS Aukščiausiąją Tarybą, jos pirmininką M. Gorba-
čiovą (būtent tokios buvo jo pareigos iki išrinkimo TSRS prezidentu). Lietuvos Res-
publikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio kabinete buvo
susirinkę keli deputatai, taip pat teisininkai, kurie turėjo padėti parengti kreipimo-
si tekstą. Dėl šio teksto didesnių nesutarimų nekilo – kreipimesi buvo pranešama,
kad kovo 11-ąją yra priimti teisės aktai dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės at-
kūrimo, kad šis kreipimasis yra ofi cialus pasiūlymas pradėti derybas dėl sureguliavi-
mo visų klausimų, susijusių su įvykusiu valstybės nepriklausomybės atkūrimu, o dėl to,
kaip kreiptis į M. Gorbačiovą, deputatų nuomonės išsiskyrė: ar žodžiu „drauge“ (toks
kreipinys tuomet buvo įprastas), ar žodžiu „gerbiamasis“, ar tiesiog „TSRS Aukščiau-
siosios Tarybos Pirmininke“? V. Landsbergis pasiūlė kreipinį, daug tiksliau atspindė-
jusį tai, kas iš tiesų įvyko: „TSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Jo Prakilnybei
Michailui Gorbačiovui“. Kreipinys „Jo Prakilnybei“ tarptautinėje teisėje, diplomati-
nių santykių praktikoje yra įprastas, kai vienas valstybės vadovas ofi cialiai kreipiasi į
kitos valstybės vadovą. TSRS liaudies deputatų suvažiavime šis kreipinys sukėlė dide-
lį šurmulį. Vėliau vienas iš M. Gorbačiovo „perestroikos“ architektų, Aleksandras Ja-
kovlevas, savo atsiminimuose rašė, kad kai išgirdo kreipinį „Jo Prakilnybei“, suprato,
jog Lietuva tikrai „išsprūdo“ iš Sovietų Sąjungos.
Laikas tikrai bėga greitai. Prieš dvidešimt metų Lietuvos Respublikos Aukš-
čiausioji Taryba ne tik atkūrė valstybės nepriklausomybę – per kelerius savo veiklos
metus ji įtvirtino Lietuvos valstybingumą, padėjo tvirtus demokratinės nepriklauso-
mos valstybės raidos pagrindus. Kovo 11-osios išvakarėse prisiliesdami prie tą die-
ną priimtų teisės aktų ir iškiliausio iš jų – Nepriklausomybės Atkūrimo Akto, visada
prisiminkime Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatus – šio Akto
sig natarus ir išreikškime jiems savo didžią pagarbą bei dėkingumą.
RECENZIJA
TEISINGUMAS SU MANTIJA
Ernestas Milius
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
Teisės departamento vyriausiasis specialistas
Ronald Dworkin. Justice in Robes.
Th e Belknap Press Of Harward University Press, 2006, 308 p.
ISBN 978-0-674-02727-5.
Daugiau nei tris dešimtmečius R. Dworkinas yra vienas įtakingiausių analiti-
kų greičiausiai niekada nesibaigsiančiuose ginčuose dėl to, kas yra teisė, ko ji rei-
kalauja, kokia jos paskirtis, ar teisėjas turi paprasčiausiai tik vadovautis teise, ar jo
sprendimams įtakos gali turėti jo moraliniai įsitikinimai. Savo naujoje knygoje, ku-
rios didžiąją dalį sudaro anksčiau parašyti straipsniai, autorius aptaria keleto teisės
teoretikų, kurie įvairiais lygmenimis nesutaria su juo ir vieni su kitais, teorijas. Tei-
singumas su mantija – tai paties R. Dworkino knyga apie R. Dworkino kūrybą ir jos
kritikus, joje autorius performuluoja ir apibendrina savo pažiūras į teisės ir moralės
santykį (pabrėžia moralės svarbą atliekant teisinį ir konstitucinį interpretavimą), pa-
aiškina, ką apie jas mano kiti žymūs teisės ir politikos fi losofai (pvz., H. L. A. Hartas,
J. Razas, R. Rortis, R. Posneris, A. Scalia, C. Sunsteinas) ir kartu apžvelgia bei sukri-
tikuoja įtakingiausias konkuruojančias teorijas, pvz., pragmatizmą, pozityvizmą ir
pliuralizmą. Knygoje peržengiamos teisės fi losofi jos ribos, įsiterpiama į metafi zikos,
fi losofi jos, kalbos, etikos, politikos sritis, ginama jurisprudencija, kurioje stojama už
teisę į abortą, žodžio laisvę ir kitas liberalias vertybes.
Ir anglų, ir kitose kalbose žodis „teisė“ vartojamas skirtinguose kontekstuose,
jis turi labai daug reikšmių (sociologinė, taksonominė, aspiracinė teisės sampratos),
kurių tarpusavio santykiai yra tokie problemiški ir kontroversiški, kad skirtingos teo-
rijos, aiškinančios santykį tarp teisės ir teisingumo, pateikia atsakymus į labai skir-
tingus klausimus. Tai sukelia gana didelę painiavą teisės teorijoje. Knygoje kalbama
apie teisę doktrinine (pasak R. Dworkino) prasme, t. y. apie tai, ko teisė reikalauja,
ką draudžia, leidžia ar sukuria, apie teisės teiginių teisingumą ir pasekmes. Pasak au-
toriaus, sprendžiant, ko teisė reikalauja, ją taikant labai svarbus yra moralės testas.
Svarbu nuspręsti, ar moraliniai kriterijai yra teisės teiginių teisingumo sąlygos. Tai la-
bai svarbu tokiose politinėse bendruomenėse kaip mūsų, kur reikšmingus politinius
sprendimus priimantys teisėjai veikia vadovaudamiesi teise. Autorius siekia atsakyti
į klausimą, ar moralės principai yra svarbūs sprendžiant, ko reikalauja teisė. Didžio-
◆ TEISINGUMAS SU MANTIJA 253
ji teisės dalis brandžiose politinėse bendruomenėse yra išdėstyta įstatymuose, taisyk-
lėse ir kituose rašytiniuose šaltiniuose, kurių tekstas gali būti abstraktus, neaiškus ir
dviprasmiškas. Pavyzdžiui, gali būti nustatyta, kad abortai yra leidžiami tik tada, kai
būtina apsaugoti motinos sveikatą. Tokiu atveju gali būti, kad tai, ar teisė leidžia abor-
tą siekiant apsaugoti motinos emocinį stabilumą, o ne jos fi zinę sveikatą, priklau-
sys nuo teisės aiškinimo. R. Dworkino manymu, moraliniai principai yra svarbūs
sprendžiant, ko reikalauja teisė, tačiau įtakinga Amerikos teisėjų konstitucionalistų ir
mokslininkų grupė su tuo nesutinka. Viena vertus, R. Dworkinas nesutinka su tais,
kurie siekia atskirti moralinius principus nuo teisės normų aiškinimo (pagrįstumo)
klausimų, kita vertus, jis stengiasi parodyti, kad toks atskyrimas yra neįmanomas.
Neišvengdamas tam tikrų minčių, išsakytų ankstesniuose savo veikaluose, pasikarto-
jimų, R. Dworkinas teigia, kad šie klausimai yra daug sudėtingesni negu paprastai yra
manoma, ir brėžia įvairias dimensijas – semantines, jurisprudencines ir doktrinines,
kuriose teisė ir moralė neabejotinai yra susipynusios.
R. Dworkinas, be kita ko, kritikuoja tai, ką jis vadina „archimediškuoju požiū-
riu“ į teisės teoriją ir fi losofi ją apskritai. „Archimedininkai“, pasak R. Dworkino, at-
kakliai reikalauja griežtai atskirti du diskurso lygius: ne fi losofų diskursą, kuriame
ginčijamasi dėl to, kas yra teisinga ir kas neteisinga, kas yra teisėta ir kas neteisėta,
kas yra tiesa ir kas netiesa, kas yra gražu ir kas kasdieniška, ir metadiskursą, kuria-
me tokie teiginiai yra suklasifi kuojami ir priskiriami fi losofi nių kategorijoms. Pagal šį
požiūrį teisės srityje teisininkai ir teisėjai dalyvauja pirmojoje diskusijoje apie tai, kas
yra teisėta ir kas neteisėta, o teisės ir politikos fi losofai dalyvauja antrojoje diskusijo-
je, kurioje aptariamas šių teiginių statusas ir teisingumas. R. Dworkinas teigia, kad
„archimediškasis požiūris“ yra klaidingas. Jis visiškai nesutinka su tuo, kad laikantis
šio požiūrio stengiamasi atskirti normatyvinius teiginius (kurie, pasak „archimedi-
ninkų“, priklauso pirmajai diskusijai) nuo deskriptyvinių teiginių apie normatyvi-
nių teiginių statusą ir teisingumą. R. Dworkinas siekia parodyti, kad nėra skirtumo
tarp interpretacinių disciplinų (pvz., teisės) normatyvinių teiginių ir deskriptyvinių
atitinkamų metadisciplinų (pvz., teisės fi losofi jos) teiginių, priešingai – R. Dworki-
no teigimu, klausimai, susiję su teisės teiginių teisingumu, patys yra normatyviniai ir
jiems reikalingi normatyviniai atsakymai1.
R. Dworkino manymu, „archimediškasis požiūris“ remiasi trimis gana skirtingo-
mis, tačiau klaidingomis teisės doktrinomis: teisiniu pragmatizmu (atstovai R. Ror-
tis ir R. Posneris), moraliniu pliuralizmu (atstovas I. Berlinas) ir teisiniu pozityvizmu
(atstovas H. L. A. Hartas). R. Dworkinas stengiasi atskleisti kiekvieną iš šių doktrinų
ir nurodyti priežastis, kodėl jos yra nepagrįstos.
Pasak R. Dworkino, teisinis pragmatizmas yra paradigminis „archimediškojo
požiūrio“ į teisę ir fi losofi ją atvejis. Remiantis šiuo požiūriu teisėjai bylas turi nagri-
nėti vadovaudamiesi nuoseklia logika. Jie iš esmės turi paklusti įstatymų leidėjui ir
1 Patrone T. Review – Justice in Robes. Metapsychology Online Reviews. Jun 20th 2006. Volume 10,
Issue 25.
254 Ernestas Milius ◆
laikytis ankstesnių teismų sprendimų, nes įstatymų leidžiamosios ir teisminių insti-
tucijų galios kontroliuoti būsimą elgesį yra labai naudingos užtikrinant veiksmingu-
mą ar bet kokį kitą tikslą. Šios galios būtų pakirstos, jeigu teisėjai priimdami naujus
sprendimus ignoruotų ankstesniuosius. Tačiau jeigu veiksmingumas ar koks nors ki-
tas bendruomenės tikslas būtų pasiektas ignoruojant ar perrašant ankstesnius spren-
dimus, teisėjas pragmatikas kaip tik tai ir turėtų padaryti. Taigi jis turi priimti tokį
sprendimą, kuris yra geriausias bendruomenės ateičiai, ir nesvarbu, kokia buvo anks-
tesnė praktika.
Pragmatizmo šalininkų manymu, teigti, kad moraliniai kriterijai yra teisės teigi-
nių teisingumo sąlygos (pasak R. Dworkino, jie tokie turi būti), vadinasi, neteisingai
suprasti teisinio diskurso prigimtį: teisės teiginiai neturi jokio ryšio su išorine realy-
be. Sprendžiant, kokius teisinius teiginius pripažinti pagrįstais, reikia įvertinti, ko-
kie teisiniai teiginiai yra naudingiausi bendrajam gėriui. Toks pragmatiškas požiūris
į teisę, pasak R. Dworkino, yra fi losofi škai painus. Pragmatizmo šalininkų teigimu,
yra esminis skirtumas tarp normatyvinių ir metateisinių deskriptyvinių teiginių, kaip
antai: (A) „Zoofi lija yra neteisėta“; (B) „Tai, kad zoofi lija yra neteisėta, yra objekty-
vi tiesa“. Pragmatikams pirmasis teiginys yra teisingas normatyvinis teiginys, kurio
tinkama vieta yra pirmajame diskurse (nefi losofi niame). Kita vertus, antrasis teigi-
nys yra metateisinis deskriptyvinis teiginys, susijęs su pirmojo teiginio statusu. Pasak
pragmatikų, šis metateisinis teiginys yra klaidingas, nes tvirtina, kad pirmasis teigi-
nys yra teisingas remiantis jo santykiu su tam tikra nepriklausoma realybe. Tuo tarpu
R. Dworkinas teigia, kad tarp šių teiginių nėra jokio skirtumo – visi diskursai, susi-
ję su teise, priklauso tam pačiam normatyviniam lygmeniui, o aiškios atskyrimo lini-
jos tarp šių teiginių nubrėžimas yra ne daugiau nei „verbalinė infl iacija“2. Jo manymu,
pragmatikai siekia įtraukti mus į kažkokį mistinį fi losofi nį lygmenį, kuris esą peržen-
gia teisinio diskurso ribas ir yra prieinamas tik fi losofams (kaip teisės teoretikams),
bet ne teisininkams ar teisėjams (kaip teisės praktikams).
Kita R. Dworkino aptariama pragmatizmo versija yra mažiau fi losofi nė ir dau-
giau praktinė. Jos šalininkai teigia, kad kiekvienas, turintis politinę valdžią, privalo ją
naudoti tam, kad pagerintų bendrą padėtį bendruomenėje, atsižvelgdamas į savo vie-
tą institucijų sistemoje ir turimas galias. Laikantis šio požiūrio bet koks aiškinimasis
dėl teisės teiginių teisingumo yra nereikalingas blaškymasis užmirštant pagrindinį
tikslą – patobulinti politinę bendruomenę. Žymiausias pragmatizmo atstovas R. Pos-
neris – žinomas federalinis teisėjas ir labai produktyvus teisės mokslininkas. Jis yra
aršus moralės teorijos taikymo teisėje kritikas. Jo teigimu, teisėjai nesprendžia ir ne-
turi spręsti bylų remdamiesi kontroversiškais moraliniais argumentais. Priimdami
sprendimus teisėjai turi galvoti apie vienokios ar kitokios veiksmų eigos pasekmes.
R. Dworkinas, kritikuodamas R. Posnerį, teigia, kad jo pragmatizmas yra tuščias, kad
jis neturi įtikinamų argumentų savo teorijai pagrįsti. Pasak R. Dworkino, teisėjai ne-
gali sprendimų dėl segregacijos, tos pačios lyties asmenų santuokų ir kitais ne ma-
2 Ibid.
◆ TEISINGUMAS SU MANTIJA 255
žiau sudėtingais klausimais priimti nesivadovaudami moraliniais argumentais. Nors
R. Posneris ir tvirtina, jog teisėjai turi spręsti bylas taip, kad būtų pasiektas geriau-
sias rezultatas, bet jis nenurodo, kokiais kriterijais vadovautis vertinant, kokie rezul-
tatai laikytini geriausiais. R. Posnerio teigimu, Amerikos teisėjai iš esmės sutaria dėl
tinkamų tikslų, kurių siekia visuomenė, todėl akademinė diskusija dėl jų nėra būtina,
tačiau R. Dworkinas teigia, kad iš tiesų teisėjai visiškai nesutaria dėl daugelio teisei
svarbių politinių problemų – nei dėl ekonominio efektyvumo ir aplinkos apsaugos,
nei dėl rasinio teisingumo ir lyčių lygybės ir t. t.
Moralinis pliuralizmas, kuris, pasak R. Dworkino, yra dar vienas „archime-
diškojo požiūrio“ į fi losofi ją atvejis, su R. Dworkino projektu kertasi kiek kitaip nei
pragmatizmas. Laikantis moralinio pliuralizmo, kurio žymiausias atstovas yra I. Ber-
linas, politiškai svarbios vertybės, tokios kaip laisvė ir lygybė, neišvengiamai susidu-
ria tarpusavyje, konfl iktuoja, todėl reikalingas kompromisas. Šis kompromisas negali
būti pasiektas remiantis kokia nors kita pagrindine vertybe, nes konfl iktas kyla tarp
pačių pagrindinių vertybių. Todėl būtina pasirinkti vertybes, o viena teisinės prak-
tikos interpretacija neįmanoma. Tokia pozicija kertasi su R. Dworkino nuostatomis,
nes, jo manymu, atsakymą į klausimą, ko reikalauja galiojanti teisė, galima rasti ape-
liuojant į bendruosius moralės principus, tačiau kas būtų pagrindinių moralės prin-
cipų kolizijos atveju? Pasak I. Berlino, dvi svarbios politinės koncepcijos – laisvė ir
lygybė – neišvengiamai susiduria tarpusavyje. Šis teiginys paremtas I. Berlino sam-
prata, kad laisvė – tai „buvimas laisvam nuo kitų kišimosi darant tai, ką norėtum
daryti“. R. Dworkinas teigia, kad tokia I. Berlino pozicija yra nepagrįsta. Pasak jo,
vertybės, kurios pateisina teisinę praktiką, nors ir įvairios bei daugialypės, suformuo-
ja integruotą visumą. I. Berlino pliuralizmas pagrįstas jo paties pagrindinių politinių
vertybių interpretacija, kuri nėra nei vienintelė galima, nei teisinga. Jeigu aiškintume
laisvę kitokia, kantiškąja, prasme, – „laisvė daryti ką nori tol, kol gerbi kitų morali-
nes teises“, – tuomet konfl iktas tarp laisvės ir lygybės dingtų. R. Dworkino manymu,
I. Berlinas nepateikė argumentų dėl šios ir kitų laisvių interpretacijų. Pagrindžiant
pliuralizmą reikia argumentuoti, kodėl toks vertybės supratimas, kuris sukelia konf-
liktą, yra tinkamiausias.
Politinio doktrininio pozityvizmo šalininkai (H. L. A. Hartas, O. W. Holme-
sas, L. Handas, L. Murphy, J. Razas) teigia, kad teisės turinį galima identifi kuoti at-
sižvelgiant į socialinius teisės šaltinius (įstatymus, teismų sprendimus, socialinius
papročius) ir neatsižvelgiant į moralę. R. Dworkino manymu, H. L. A. Harto Tei-
sės samprata (kuri šioje knygoje reprezentuoja teisinį pozityvizmą) yra kita „archi-
medizmo“ teisinėje fi losofi joje versija. H. L. A. Hartui, priešingai nei R. Dworkinui,
klausimai, kas yra teisė, kas yra galiojanti teisė, yra fi losofi niai ir į juos turi atsakyti
teo retikai, turintys reikalų su metateorija, o ne praktikai (teisėjai ir teisininkai). Teisės
pozityvistai paprastai yra už griežtą teisės ir moralės atskyrimą. Jų manymu, siekiui
apibrėžti, kas yra teisė, nebūtinas moralinis vertinimas. H. L. A. Hartas stengėsi su-
kurti visiškai deskriptyvinę ir morališkai neutralią teisės sampratą. R. Dworkino nuo-
256 Ernestas Milius ◆
mone, H. L. A. Harto teorija neįrodo, kad gali būti deskriptyvinių (ne normatyvinių)
atsakymų į klausimus, susijusius su tuo, kas yra teisė ir kas yra galiojanti teisė3.
R. Dworkinas teigia, kad grynai deskriptyvinis atsakymas (analizuojant teisinę
praktiką, o ne vadovaujantis norminiu aiškinimu) būtų įmanomas, jeigu teisės sam-
prata (ir galiojančios teisės samprata) būtų artima tokiai tam tikrais kriterijais api-
brėžiamai sampratai kaip „viengungis“ ar tokiai prigimtinei (natūraliai) sampratai
(tokiai, kuri apibrėžia objektus, turinčius natūralią fi zinę ar biologinę struktūrą, pvz.,
metalus, gyvūnus) kaip „tigras“. Jeigu būtų buvęs susitarimas dėl sampratos inten-
cijos kriterijų (kaip yra dėl „viengungio“) ar bent jau dėl jos pavyzdžių (kaip yra dėl
„tigro“), tuomet toks atsakymas būtų įmanomas. Tačiau „teisė“ (ir „galiojanti teisė“),
pasak R. Dworkino, yra interpretacinė samprata. Pavyzdžiui, bokse žmonės vartoja
pergalės raunde sampratą, nors jie dažnai nesutaria tiek dėl to, kas laimėjo konkretų
raundą, tiek dėl to, kokie konkretūs kriterijai turi būti taikomi sprendžiant, kas yra
raundo laimėtojas. Esminės politinės ir asmeninės moralės sampratos – teisingumas,
laisvė, lygybė, demokratija, gėris, blogis, žiaurumas ir nejautra – yra interpretacinės
sampratos. Žmonės vartoja teisingumo sampratą, nors ir nesutaria dėl kriterijų, ku-
riais remiantis identifi kuojamas neteisingumas. Jeigu klausimai, susiję su tuo, kas yra
teisė ir kas yra galiojanti teisė, yra deskriptyviniai, tai apeliuojant į teisės praktiką,
kai siekiama išaiškinti teisės sampratą, būtina arba eiti empiriniu keliu ir rinkti duo-
menis, susijusius su įvairių kultūrų ir laikų faktine teisine praktika, arba gana drąsiai
tvirtinti, kad toks empirinis tyrimas yra nereikalingas, nes susitarimas dėl „teisės“ ir
„galiojančios teisės“ yra neginčytinas. R. Dworkinas teigia, kad H. L. A. Harto pro-
jektas netenkina nė vienos iš šių sąlygų4. Viena vertus, Teisės sampratoje (kaip ir ki-
tuose pozityvistų traktatuose) pateiktos išvados nepagrįstos pakankamais empiriniais
įrodymais. Tačiau R. Dworkinas pripažįsta, kad tai nėra pagrindinė H. L. A. Harto
problema, nes jo darbas yra fi losofi nis, o ne sociologinis. Kita vertus, jis nesutinka,
kad „teisė“ ir „galiojanti teisė“ yra neginčytinos sampratos: nuolat kartojami argu-
mentai dėl to, kas yra teisė, rodo, jog nėra jokio su teise susijusio susitarimo. Taigi,
be to, kad pozityvizmui būdingi tie patys trūkumai, kaip ir pragmatizmui, pozityviz-
mas nesugeba įrodyti, kad atsakymas į pagrindinius teisės klausimus gali būti grynai
deskriptyvinis. R. Dworkino teigimu, sudėtingais atvejais teisėjai, siekdami nustatyti,
ko reikalauja teisė, turi aiškinti ankstesnę teisę, kad nustatytų, kokie principai geriau-
siai ją pateisina, ir tuomet nuspręstų, ko šie principai reikalauja naujoje byloje. Todėl
priimant svarbius sprendimus lemiamą vaidmenį gali turėti jokiose teisės normose
neįtvirtinti moraliniai principai.
Pasak R. Dworkino, grėsmingiausia šiuolaikinė politinio pozityvizmo versija,
turinti didelę praktinę svarbą, yra teorija, aiškinanti, kaip turi būti „skaitoma“ JAV
Konstitucija. Originalistų (pvz., toks yra A. Scalia) manymu, netgi abstrakčios ir aiš-
kiai moralinio pobūdžio JAV Konstitucijos nuostatos turi būti aiškinamos kaip drau-
3 Ibid. 4 Ibid.
◆ TEISINGUMAS SU MANTIJA 257
džiančios įstatymus ar kitus teisės aktus, kuriuos tie, kurie rašė ar priėmė atitinkamas
Konstitucijos nuostatas, arba jų (seniai mirę) rinkėjai būtų uždraudę. Jų teigimu, tik
istoriniai faktai, susiję su istorinių asmenų įsitikinimais, lūkesčiais ar norais, suteikia
žinių apie tikrąją konstitucinių nuostatų reikšmę: vien vyrų šaukimas į kariuomenę
yra draudžiamas tik tuo atveju, jeigu politikai, priėmę Konstitucijos 14-ąją pataisą po
Pilietinio karo, per kurį į kariuomenę buvo šaukiami tik vyrai, manytų, kad jų pataisa
draudžia tokį šaukimą. Moralė čia niekuo dėta. R. Dworkinas su tuo nesutinka – jo
teigimu, daugelio šalių konstitucijos įstatymų leidėjo ir vykdomosios valdžios pa-
reigūnų galias apibrėžia gana abstrakčiai, t. y. aiškiai moraliai, arba tokios nuostatos
gali būti moraliai interpretuojamos. Šie ofi cialiosios valdžios teisiniai suvaržymai turi
būti vertinami kaip moraliniai suvaržymai, ir teisininkai bei teisėjai, turintys vertinti
įstatymų leidžiamųjų ir vykdomųjų aktų atitiktį šiems standartams, patys turi spręsti
moralines problemas. R. Dworkinas nemano, kad dėl abstraktaus konstitucijos skai-
tymo teisėjai įgyja teisę daryti bet ką. Jų pareiga prisiderinti prie dokumento ir anks-
tesnės teismų praktikos suponuoja realius suvaržymus5.
R. Dworkino manymu, joks kitas šiuolaikinis teoretikas taip neprisidėjo prie tei-
sės fi losofi jos raidos kaip politinis fi losofas J. Rawlsas, kuris teigia, kad reikia susitarti
dėl tam tikrų politinių principų ir nesikišti į kitų religinius, fi losofi nius ir moralinius
įsitikinimus. Jo indėlis aptariamas paskutiniame knygos skyriuje.
Knygos autorius R. Dworkinas (g. 1931 m.) yra vienas garsiausių šiuolaikinių
JAV teisės teoretikų. Jis studijavo Harvardo ir Oksfordo universitetuose, šiuo metu
dėsto teisę ir fi losofi ją Londono ir Niujorko universitetuose, anksčiau ilgą laiką dės-
tė Jeilio ir Oksfordo universitetuose6. Teisingumas su mantija – tai R. Dworkino ju-
risprudencinės teorijos sintezė, kuriai neturėtų likti abejingas nė vienas, besidomintis
teisės fi losofi ja.
5 Sunstein C. R. Virtues and Verdicts. Th e New Republic. Žr. <http://www.tnr.com/article/books-and-arts/
virtues-and-verdicts>. 6 Apie R. Dworkiną žr. <http://en.wikipedia.org/wiki/Ronald_Dworkin>.
VENECIJOS KOMISIJOJE
Sausio 10–11 d. Tripolyje (Libija)
Venecijos komisija kartu su Arabų kons-
titucinių teismų ir konstitucinių tarybų
sąjunga bei Libijos Aukščiausiuoju Teis-
mu surengė Sąjungos mokslinės tarybos
simpoziumą tema „Ekonominės ir poli-
tinės teisės konstitucijos požiūriu“.
Sausio 14–18 d. Kijeve (Ukrai-
na) Europos Tarybos Parlamentinės
Asamb lėjos kvietimu lankėsi Veneci-
jos komisijos nariai S. Darmanovicius ir
P. Garonne. Jie nuvyko kaip Parlamenti-
nės Asamblėjos delegacijos teisiniai pata-
rėjai, stebėjo prezidento rinkimų pirmąjį
ratą (2010 m. sausio 17 d.) ir teikė dele-
gacijai patarimus.
Sausio 20 d. laikinai einantis Mol-
dovos prezidento pareigas M. Ghimpu
paprašė Venecijos komisijos pagalbos
kons titucinės reformos klausimais.
Sausio 28 d. Sarajeve (Bosnija ir
Her cegovina) Venecijos komisijos at-
stovai dalyvavo Konrad Adenauer Stif-
tung surengtoje konferencijoje Bosnijos
ir Hercegovinos Konstitucijos ir rinkimų
įstatymų klausimais.
Vasario 3–4 d. Venecijos komisi-
jos delegacija lankėsi Tbilisyje (Gruzija)
ir susitiko su Gruzijos prezidentu, parla-
mento pirmininku, Valstybės konstituci-
ne komisija, Centrine rinkimų komisija,
pilietinės visuomenės atstovais. Per susi-
tikimus daugiausia diskutuota Gruzijos
konstitucinės reformos klausimais.
VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA2010 m. sausio 1–kovo 31 d.
Vasario 4–5 d. Varšuvoje (Lenki-
ja) Venecijos komisijos atstovai dalyva-
vo Rekomendacijų dėl religijų ir religi nių
įsitikinimų reglamentavimo rengimo
darbo grupės 2-ajame posėdyje.
Vasario 5 d. Kijeve (Ukraina) Ve-
necijos komisija kartu su Ukrainos tei-
singumo ministerija ir Europos Taryba
surengė apskritojo stalo diskusiją teis-
minės sistemos ir teisėjų statuso klausi-
mais.
Vasario 5–9 d. Venecijos komisijos
atstovai lankėsi Ukrainoje ir padėjo Eu-
ropos Tarybos Parlamentinės Asamblė-
jos misijai stebėti Ukrainos prezidento
rinkimų antrąjį ratą.
Vasario 10 d. Strasbūre (Prancū-
zija) Venecijos komisija gavo Gruzi-
jos valdžios institucijų prašymą įvertinti
parlamento aprobuotas Rinkimų kodek-
so pataisas.
Vasario 15–16 d. Varšuvoje (Lenki-
ja) Venecijos komisijos atstovai dalyvavo
apskritojo stalo diskusijoje rinkimų gin-
čų klausimais.
Vasario 17–18 d. Briuselyje (Belgi-
ja) Venecijos komisija kartu su ESBO De-
mokratinių institucijų ir žmogaus teisių
biuru surengė apskritojo stalo diskusiją
politinių partijų uždraudimo ir analogiš-
kų priemonių, taip pat politinių partijų
vaidmens rinkimuose klausimais.
Vasario 19 d. Podgoricoje (Juod-
kalnija) Venecijos komisijos atstovai da-
◆ VENECIJOS KOMISIJOJE 259
lyvavo Juodkalnijos žmogaus teisių ir
mažumų ministerijos surengtoje viešoje
apskritojo stalo diskusijoje dėl Diskrimi-
nacijos draudimo įstatymo projekto.
Vasario 22–23 d. Rabate (Marokas)
Venecijos komisijos atstovai dalyvavo se-
minare Šiaurės pietų centro ir Europos
Tarybos veiklos derinimo klausimais.
Vasario 24 d. Strasbūre (Prancūzija)
Europos Tarybos generalinis sekreto-
rius Th . Jaglandas pranešė, kad Minis-
trų Komitetas priėmė sprendimą paskirti
Th . Mar kertą Venecijos komisijos sekre-
toriumi.
Vasario 25–26 d. Kišiniove (Mol-
dova) Moldovos Konstitucinis Teis-
mas kartu su Venecijos komisija surengė
tarptautinę konferenciją tema „Pagrin-
dinė konstitucinio teismo funkcija – ga-
rantuoti kons titucijos viršenybę“, skirtą
Moldovos Konstitucinio Teismo įsteigi-
mo penkioliktosioms metinėms pami-
nėti. Joje dalyvavo Moldovos valdžios
institucijų, kitų šalių konstitucinių teis-
mų atstovai, Moldovos ir užsienio teisi-
ninkai mokslininkai ir praktikai.
Kovo 8 d. Belgrade (Serbija) Vene-
cijos komisijos atstovai pasikeitė nuo-
monėmis su Serbijos valdžios atstovais
dėl naujo Serbijos referendumo įstatymo
projekto.
Kovo 12–13 d. Venecijoje (Italija),
Šv. Jono Krikštytojo aukštosios mokyklos
(it. Scuola Grande di San Giovani Evange-
lista) rūmuose, vyko Venecijos komisijos
82-oji plenarinė sesija. Sesijos pradžioje
Venecijos komisija pasveikino Th . Mar-
kertą, paskirtą Venecijos komisijos sekre-
toriumi. Buvo išklausytos Azerbaidžano
prezidento administracijos vyriausiojo
patarėjo K. Bairamovo, Bulgarijos teisin-
gumo ministrės M. Popovos, Gruzijos
parlamento Užsienio santykių komiteto
pirmininko A. Minašvilio kalbos. Vene-
cijos komisija pritarė išvadoms dėl Gru-
zijos Konstitucijos (VII skyrius „Vietos
savivalda“) pataisų projekto, Juodkalnijos
Respublikos apsaugos nuo diskrimina-
cijos įstatymo projekto, Serbijos referen-
dumo tautos iniciatyva įstatymo projekto,
Ukrainos teisminės sistemos ir teisėjų sta-
tuso įstatymo projekto. Venecijos komisija
aprobavo pranešimus dėl teisėjų nepri-
klausomumo, ribojimų būti išrinktam į
parlamentą ir parlamentinių kvorumų.
Sesijoje taip pat buvo pritarta išva-
dai amicus curiae dėl Moldovos Kons-
titucijos 78 ir 85 straipsnių nuostatų
interpretavimo. Venecijos komisija buvo
informuota apie Moldovos konstitucines
problemas, Turkijos konstitucinės re-
formos eigą, Kirgizijos konstitucinę rai-
dą, galimą pagalbą Nepalo konstitucinei
komisijai, rengiamą Švedijos konstituci-
nę reformą, portugališkai kalbančių šalių
konstitucinių teismų konferencijos įstei-
gimo ir kt. Sesijoje taip pat pritarta pra-
nešimui dėl Venecijos komisijos veiklos
2009 m., pateikta informacija apie pasi-
rengimą Venecijos komisijos veiklos dvi-
dešimtmečio paminėjimui. Numatytos
artimiausių Venecijos komisijos plena-
rinių sesijų datos: 2010 m. birželio 4 d.,
spalio 15–16 d., gruodžio 17–18 d.
Kovo 17–18 d. Skopjėje (Makedo-
nija) Venecijos komisijos sekretoriato
atstovas ir rinkimų ekspertas dalyvavo
Darbo grupės rinkimų reformos klausi-
mais posėdyje, kuriame buvo svarstomos
galimos Rinkimų kodekso pataisos.
Kovo 25–26 d. Dušanbėje (Tadžiki-
ja) Venecijos komisija kartu Su Tadžikijos
260260
teisėjų rengimo centru surengė semina-
rą tema „Europos patirtis reformuojant
baudžiamojo proceso įstatymus“.
Kovo 19–20 d. Bukarešte (Rumuni-
ja) Venecijos komisijos atstovai dalyvavo
pasitarime dėl balsavimo užsienyje, kurį
surengė Rumunijos užsienio reikalų mi-
nisterija su Jungtinių Tautų Pagalbos rin-
kimuose padaliniu.
Kovo 19–21 d. Limoje (Peru) Ve-
necijos komisija padėjo Peru Konstitu-
ciniam Teismui surengti konferenciją
tema „Konstitucinė ir tarptautinė justici-
ja žmogaus teisių srityje“
Parengė Egidijus Jarašiūnas
INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS
TEISĖS PUBLIKACIJAS
Jurisprudencija, 2009, 4 (118),
p. 47–62: spausdinamas Mykolo Rome-
rio universiteto Teisės fakulteto Kons-
titucinės teisės katedros profesoriaus
Gedimino Mesonio straipsnis „Konsti-
tucijos interpretacijos poreikis“.
Autorius pabrėžia poreikį ne tik
nuolat garantuoti teisės normų sistemos
funkcionalumą, bet ir suprasti konstitu-
ciją, joje įtvirtintų teisės normų ir prin-
cipų turinį. Straipsnyje apibūdinami
interpretacinę konstitucijos prigimtį le-
miantys veiksniai. Konstatuojama, kad
konstitucijos normų abstraktumas, jų
„konkurencija“, konstitucijos vientisu-
mas ir sistemiškumas bei konstitucijos
reguliavimo omisijos problema yra veiks-
niai, nuo kurių priklauso permanentinis
poreikis interpretuoti konstituciją.
Autorius pažymi, kad aukščiausia
juridinė konstitucijos galia, taip pat vien-
tisumas determinuoja jos interpretuotojo
ir taikytojo galimybes, lemia jos interpre-
tacinį pakankamumą, nes ji negali būti
aiškinama remiantis žemesnių juridinės
galios aktų turiniu. Taip pat pabrėžiama,
kad konstitucinių normų „konkurencija“
tėra nekonceptualus jos suvokimo rezul-
tatas. Straipsnyje pripažįstama, kad logi-
nis konstitucijos normų ir principų ryšys
yra darnus, tarp jų nėra prieštaravimų
ir konkurencijos, bet yra tik skirtingos
nuomonės dėl konstitucijoje įtvirtintos
vertybių pusiausvyros. Tariama konkre-
čių normų ir principų „konkurencija“
yra panaikinama tuomet, kai interpre-
tuojant konstituciją ji suvokiama kaip
sisteminis dokumentas, kurio pavienės
normos arba principai negali būti suvo-
kiami izoliuotai, ignoruojant konstituci-
jos sistemiškumą.
Autorius pabrėžia, kad konstitucinė
omisija yra permanentinė teisės moksli-
nės doktrinos problema. Tačiau straips-
nyje pateikiama argumentų, kodėl beveik
visos konstitucinės justicijos institucijos,
kalbėdamos apie konstituciją, nepripa-
žįsta omisijos problemos. Konstitucija
suvokiama kaip sisteminis teisės aktas,
neturintis jokios omisijos problemos.
Straipsnyje pripažįstama, kad kaip moks-
linę doktriną konstitucijos omisiją gali-
ma pripažinti tik expressis verbis. Tačiau
konstituciją suvokiant kaip sisteminį tei-
sės aktą expressis verbis omisija tampa
nebeaktuali, nes konstitucija privalo už-
tikrinti konstitucingumą, visos teisės sis-
temos teisėtumą.
Jurisprudencija, 2009, 4 (118),
p. 63–84: spausdinamas Mykolo Rome-
rio universiteto Teisės fakulteto Kons-
titucinės teisės katedros profesoriaus
Vytauto Sinkevičiaus straipsnis „Vy-
riausybės įgaliojimų grąžinimo išrinkus
Respublikos Prezidentą konstitucinė
doktrina: kai kurie argumentavimo as-
pektai“.
Straipsnyje analizuojama Konstitu-
cinio Teismo aktuose suformuota Vy-
riausybės įgaliojimų grąžinimo išrinkus
Respublikos Prezidentą ofi cialioji kons-
titucinė doktrina. Nagrinėjamos Konsti-
tucijos nuostatos, kuriomis Konstitucinis
262262
Teismas grindžia šią doktriną. Konstatuo-
jama, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinis
reguliavimas, susijęs su Vyriausybės įga-
liojimų grąžinimu išrinkus Res publikos
Prezidentą, nėra išsamus, visiškai aiškus,
todėl gali būti aiškinamas nevienodai.
Ana lizuojami argumentai, kuriais Kons-
titucinis Teismas grindė Vyriausybės įga-
liojimų grąžinimo išrinkus Respub likos
Prezidentą ofi cialiąją konstitucinę dokt-
riną; tai argumentai, susiję su nepasitikė-
jimo Ministrui Pirmininkui pareiškimu
ir su Konstitucijos 101 straipsnio 1 daly-
je numatytu Vyriausybės įgaliojimų gavi-
mu iš naujo (kai pasikeičia daugiau kaip
pusė ministrų). Autorius stengiasi paro-
dyti, kad kai kurie argumentai, kuriais
grindžiama minėta doktrina, gali būti lai-
komi diskutuotinais.
Jurisprudencija, 2009, 4 (118),
p. 85–96: spausdinamas Turinos vers-
lo administravimo mokyklos (Latvi-
ja) profesoriaus, Venecijos komisijos
nario, buvusio Latvijos Respublikos
Konstitucinio Teismo pirmininko Ai-
varo Endzinio straipsnis „Europos
kons titucinio paveldo panaudojimas
Konstitucinio Teismo praktikoje inter-
pretuojant Latvijos Respublikos Kons-
tituciją“.
Straipsnyje nagrinėjamos Europos
konstitucinio paveldo panaudojimo Lat-
vijos Respublikos Konstitucinio Teismo
praktikoje interpretuojant Latvijos Res-
publikos Konstituciją problemos. Auto-
rius aptaria keletą Konstitucinio Teismo
sprendimų, kuriuose aiškinant įvairias
Konstitucijos normas buvo remtasi Euro-
pos teisiniu paveldu. Tai ypač akivaizdu
dviejų kategorijų bylose: bylose, kuriose
Konstitucinis Teismas aiškino valstybės
tęstinumo sampratą, ir bylose, susijusio-
se su Konstitucijoje įtvirtintomis žmo-
gaus teisėmis.
Autorius pažymi, kad konstituciniai
teismai susiduria su dviem tendencijo-
mis. Viena vertus, konstitucinis teismas
negali atsiriboti nuo tarptautinio kon-
teksto – Europos šalių teismai jaučia
Europos Sąjungos teisės ir Europos Bend-
rijų Teisingumo Teismo jurisprudenci-
jos įtaką. Kita vertus, kiekvienos šalies
konstitucinio teismo teisėjai yra prisiekę
būti ištikimi nacionalinei konstitucijai,
jiems tenka pareiga vykdyti konstituci-
nę kontrolę. Autorius nenori priešinti šių
tendencijų. Priešingai, jo manymu, tarp-
tautinio teisinio konteksto suvokimas
padeda konstituciniam teismui tinkamai
vykdyti savo misiją.
Justitia, 2009, 2, p. 2–15: spausdi-
namas Mykolo Romerio universiteto
Teisės fakulteto Civilinės ir komercinės
teisės katedros docento dr. Gedimino
Sagačio straipsnis „Teismo precedentas
Lietuvoje: konstitucinė maksima ir jos
įgyvendinimo problemos“.
Autorius dalijasi įžvalgomis apie
precedento, kaip teisės šaltinio, atsiradi-
mą ir perspektyvas Lietuvoje ir siekia at-
skleisti praktines problemas, kurias teisės
taikytojai turi spręsti pakitus teismo pre-
cedento vietai teisės šaltinių sistemoje.
Straipsnyje aptariama teismo prece-
dento raida Lietuvos teisės doktrinoje ir
nurodomos pagrindinės aplinkybės, nulė-
musios teismo precedento, kaip teisės šal-
tinio, įtvirtinimą Lietuvos teisės sistemoje.
Autorius apibūdina teismo precedento
sampratą ir pateikia teismo precedentų
◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS 263
klasifi kavimo pagrindus bei klasifi kaci-
jas. Pagal turinį (santykį su galiojančiomis
pozityviosios teisės normomis) skiriami
autonominiai ir subsidiarūs teismo pre-
cedentai. Taip pat išskiriamos „interpre-
tacijų“, „kvaziįstatyminių“ bei „teisingo
sprendimo“ teismo precedentų rūšys.
Straipsnyje siekiama pateikti atsaky-
mą į klausimą dėl teismo sprendimų „pre-
cedentiškumo“ kriterijų. Remiantis atliktu
tyrimu daroma išvada, kad teismo spren-
dimų precedentinė reikšmė neturėtų būti
diferencijuojama pagal teisės aiškinimo
metodus, kuriuos teismas taikė priimda-
mas sprendimą, ir pagal tai, kiek kartų
teismo sprendime įtvirtinta teisės aiški-
nimo taisyklė vėliau pakartojama to pa-
ties ar aukštesnės instancijos teismo (-ų).
Pasak autoriaus, kai yra keli skirtingi pre-
cedentai, klausimas spręstinas savaran-
kiškai, taikant precedentų konkurencijos
taisykles.
Parengė Ramunė Sakalauskaitė
KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS
Sausio 13–15 d., Tartu (Estija)
Konstitucinio Teismo pirmininkas
Kęstutis Lapinskas dalyvavo renginiuo-
se, skirtuose Estijos Aukščiausiojo Teis-
mo įsteigimo 90-mečiui.
Estijos Aukščiausiasis Teismas vyk-
do ir tam tikras konstitucinės priežiūros
funkcijas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis
Teismas ir Estijos Aukščiausiasis Teismas
bendradarbiauja nuo 1997 m.
Parengė Ramunė Sakalauskaitė
INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS
TEISĖS LITERATŪRĄ
NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRA
KONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE
1. European Constitutional Law Review. – Amsterdam: T. M. C. Asser Press. –
ISSN 1574-0196.
Vol. 5, Issue 3. – 2009.
2. How Free can the Press be? / Randall P. Bezanson. – Urbana; Chicago: University
of Illinois Press, 2003. – 258 p. – ISBN 978-0-252-07520-9.
3. Judicial Independence and Party Politics in Kelsenian Constitutional Courts:
the Case of Portugal / Sofi a Amaral Garcia, Nuno Garoupa, Veronica Grembi. –
[s. l.]: [s. n.], 2007. – 31 p.
4. Konstituciniai aplinkos apsaugos aspektai Konstitucinio Teismo jurispruden-
cijoje ir kitos konstitucinės jurisprudencijos problemos / Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Latvijos
Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų konferencijos medžiaga, 2009 m. rug-
sėjo 2–4 d., Druskininkai. – Vilnius, 2009. – 195 p. – ISBN 978-9955-688-09-9.
Konstituciniai aplinkos apsaugos aspektai Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo jurisprudencijoje / Armanas Abramavičius. – P. 12–20, 108–116.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 1 d.–2009 m. rugsė-
jo 2 d. priimtų teisės aktų pagrindiniai aspektai / Ramutė Ruškytė. – P. 71–100,
167–195.
5. Rulings and Decisions of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania /
[compiled and prepared for publication by Viktoras Rinkevičius]. – Vilnius,
1994. – ISSN 1392-415X.
33: From 1 July 2009 to 31 December 2009. – 2010. – 351 p.
6. Sravnitel’noe konstitucionnoe obozrenie / Institut prava i publičnoj politiki. –
Moskva. – ISSN 1812-7126.
No. 6 (73). – 2009.
7. Th e Access of Private Applicants to the European Court of Justice Challenging
Legal Acts of the European Union: daktaro disertacijos santrauka / Agnė Liman-
tė. – Vilnius, 2010. – 48 p.
8. Vestnik Konstitucionnogo Suda Rossijskoj Federacii. – No. 6. – Moskva: Spark,
2009. – ISSN 0869-5725.
9. Vestnik Konstitucionnogo Soveta Respubliki Kazachstan. – Almaty; Astana:
ОFPPI „Interligal“, 2003–.
Vyp. 15. – 2009. – 100 p.
266266
10. Vystuplenija polnomočnogo predstavitelja Prezidenta Rossijskoj Federacii v
Konstitucionnom Sude Rossijskoj Federacii (s priloženiem rešenij Konstitucion-
nogo Suda) / М. А. Mitiukov: Sbornik (2004–2005 gody). – Moskva: Prospekt,
2010. – 495 p. – ISBN 978-5-392-01171-1.
11. Žmogaus teisių kaip konstitucinių vertybių apsauga Lietuvos Respublikos Kons-
titucinio Teismo jurisprudencijoje: daktaro disertacijos santrauka / Lina Beliū-
nienė. – Vilnius, 2010. – 48 p.
Parengė Vilija Jarulaitienė
Klaidos atitaisymas
„Konstitucinės jurisprudencijos“ 2009 m. 4-ojo numerio 257 puslapio pirmoje
skiltyje turi būti: „Konstitucinio Teismo atstoves priėmė Lietuvos ambasadorius Slo-
vėnijoje Rimutis Klevečka.“
KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis
Nr. 1 (17)
2010 SAUSIS–KOVAS
Kalbos redaktorė Rima Mekaitė
Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė
Nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius
2010 04 27. 33,5 sp. l.
Tiražas 150 egz. Užsakymas 11140.
Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius
El. paštas [email protected]
www.lrkt.lt
Spausdino UAB „Baltijos kopija“
Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius
El. paštas [email protected]
www.kopija.lt
KONSTITUCINĖ
JURISPRUDENCIJA
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO
BIULETENIS
www.lrkt.lt
Nr. 1 (17)
KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI
KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI
KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI
PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI
UŽSIENIO ŠALIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA
MOKSLINIAI STRAIPSNIAI
PRANEŠIMAI
RECENZIJA
VENECIJOS KOMISIJOJE
INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJAS
KONSTITUCINIO TEISMO AKTUALIJOS
INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ
KO
NS
TIT
UC
INĖ
JU
RIS
PR
UD
EN
CIJ
A
20
10
◆
S
AU
SIS
–K
OV
AS
Nr. 1 (17)SAUSIS–KOVAS
2010ISSN 1822-4520