1

MANTAS AREIMA

Kur Nuveda Batai

Dygiai ironiškas orgazmas: šokas + satyra + sarkazmas!

2013 m.

2

„Prieš kažką smerkiant, apsiauk jo batus ir praeik jo kelią, įlipk į tą šūdą, į kurį

jis buvo įlipęs, užuosk jo kvapą ir tik po to kalbėk, kad tu žinai, kaip reikia

teisingai vaikščioti“

Autorius

3

Apie knygą:

Vieno žmogaus gyvenimo nuotrupos mūvint skirtingus batus. Su vienais jis įlipo į š... Vėliau su tais

pačiais zulino LR Seimo parketą. Su kitais jis nusivalė kojas į Panevėžio mafijozo katės kilimėlį, už

ką vėliau buvo ištremtas į Vilnių, kur papuolė į „orgazmo gaudytojų“ sektą. Dar teko vykti pas

Daktarą į Kauną, padėti Ežiui išskristi į Ameriką, atlaikyti pederastų seksualinį priekabiavimą... Po

to pasipustęs mokasinų padus nuskriejo į Angliją ir tapo „fucking good meat packer“. Grįžo į

tėvynę mūvėdamas naujus batus, o senus padovanojo uošviui. Uošvis, avįs žento batais, pasuko į

kairę. O žentas su naujais batais nukaukšėjo į teismą išskirti uošvių, bet sukryžiavo špagas su

nuožmia teisėja, ko pasekmėje tapo šunadvokačiu. O su kitais batais nutiko dar daugiau nuotykių.

Todėl ši knyga gali būti laikytina darbo paieškos vadovu tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Visi batai turi savo keliavimo istoriją. Jie glaudžiai susiję su savo šeimininku, be jo juk batai mažai

būtų patyrę gyvenimo iššūkių. O su šeimininku jie ir klumpina, ir kvanklina, ir dūlina, ir vasnoja, ir

spūdina, ir capnoja, ir lekuoja, ir byzina, ir demžia, ir kinkuoja, ir neša kudašių. Be to jie gali būti

patogūs arba varžantys judesius. Bet apie tai papasakos pats šeimininkas.

4

Pašos batai

„Pašos“ batus įsigijau žiemą iš batų parduotuvės. Tiesa, tada jie dar nebuvo „Pašos“, o tik

odiniai lenkiški batai, kainavę 240 litų. Batų dydis – 45. Kodėl? Todėl, kad mano pėda ilga. Ilga,

bet ne plokščia.

Kitu atveju būčiau negalėjęs praeiti CMEK – centrinės medicinos ekspertizės komisijos dėl

siūlomų kriminalisto pareigų. O galėjau, bet apsigalvojau (nes pasirinkau ne vaikytis kriminalinių

elementų, o rašyti apie juos knygas), nors ir pėdos nedeformuotos. Bet ko tik Lietuvoje nebūna:

dabar CMEK praeina ir plokščiapadžiai ir pilnapadžiai, su sąlyga – jei kišenės pilnos. Ale galva

turbūt tuštutėlė, jei plokščiom pėdom praėję CMEK, po to veidaknygėje giriasi: „Valio! Pagaliau

praėjau CMEK! Aš pareigūnas! Jau galite sveikinti!” Arba: „Iš po CMEK‘o tapau tikra mentė!” Tik

pamanykit, “mentė“! Aš visą gyvenimą gyvenu su dviem mentėm. Ir miegu tik su mentėm. Visai

nakčiai guluosi ant menčių, nors pats nesu nei „mentas“, nei pareigūnas. O kai tikriems

pareigūnams tarnybos metu reikia gaudyti nusikaltėlius, tuomet išaiškėja, kad jie nepajėgūs

išvystyti reikiamo greičio dėl deformuotų pėdų. Maža to. Jie nepajėgūs prisitraukti prie skersinio

penkių kartų iš eilės, nes pilnos ne tik jų pėdos, bet ir pilvai. Tuomet per kasmetinį privalomąjį

„fizo“ patikrinimą išlenda ir kitos bėdos: įgimtos širdies ydos, raumenų atrofija... Bet čia dar ne

bėda. Jei pareigūnas sėdi automobilyje, jam pėdos ir raumenys – nė motais. Bėda tada, kai

pareigūnas automobiliu kerta sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui. O kodėl? O todėl, kad

jis – daltonikas. Tuomet klausimas kyla, kaip ši asmenybė prasiskynė kelią per CMEK? Na,

žinoma, plokščiom pėdom, plačiais batais ir plačia pinigine: žinojo kam duoti ir kiek duoti, kad

galėtų apsivilkęs uniformą per raudoną važiuoti. Negi eis pėsčias! Tokie jau pėsti vaikščiot

nebemoka. Nors visur yra išimčių. Būna, pradeda tarnybą jaunas, sveikas, lieknas, strainas vyrukas,

mėgstantis visur varinėti savo kojomis, o po kelerių tarnybos metų jį pamatai gunktelėjusį

automobilyje su pasmakre, pilvu ir riebiu kebabu saujoje. Jei žvilgtelėtum į jo automobilio

bagažinę, garantuotai ten rastum ne vieną „bambalinio“ alaus pakuotę. Ko pasekmėje, toks

policininkas per kasmetinį fizo atsiskaitymą neišstena nė penkių prisitraukimų ant skersinio. Juk

5

sunku pakelti savo kūno svorį, kai užpakalyje džiūsta meškėno kebabas, o pilve rūgsta alaus putra.

O ant batų – nė dulkelės, nes jais nevaikščioja. Kam jam šitai, kai turi net kelis automobilius –

tarnybinį ir nuosavą – kuriais skraido, nes skuba ginti, saugoti, padėti... Juk angelas-sargas akylai

saugo savo batus, kuriais nepėdina, nes jo pėdos neatitinka standartinių pareigūno pėdų. Todėl jam

belieka skraidyti… Na, dar apginti savo pilvą nuo bado turkiškais vyniotiniais, ir padėti alaus

pakuotę į bagažinę, kad po darbo galėtų sau padėti atsipalaiduoti nuo įtempto skraidymo. O

sulaukęs pensijos, jis pirmiausia nueina į batų parduotuvę, nusiperka lenkiškus batus, kurie linkę

išsitampyti, bet labai patogūs plokščiom pėdom ir teisėtai įgijęs užtarnautą poilsį, pelnytai

nuobodžiauja lovoje, užsimetęs koją ant kojos, avėdamas lenkiškus batus. Kaip koks Paša!

A, jau minėjau, taipogi įsigijau lenkiškus batus! 2007 – ųjų sausis buvo drėgnas ir šlapias: jau po

savaitės nešiojimo batai pabrinko nuo šlapdribos ir sutižusio sniego. Turėjau juos nešioti tik

mūvėdamas storomis vilnonėmis kojinėmis, kad nesmuktų nuo kulnų. Visa laimė, kad bato aulas –

šiek tiek ilgesnis, nei vidutinis – nėra pavojaus prisemti kojų. Pirštus maloniai šildė apystoris

kailiukas: kojos šiuose batuose niekada nešąla. Batai – be batraiščių: iš abiejų šonų įtaisyta po

užtrauktuką. Iš pradžių atrodė baisiai patogu: įmanoma greit įsispirti. Tik vėliau, užtrauktukams

pradėjus spyriotis, teko nusivilti tokia batų sandara. Beje, greit išplatėjo batų keltis. Turbūt

išsitampė nuo dvigubų kojinių. Aišku, šlapdriba irgi padarė savo. Bet pirmąjį nuotykį ir gana

nemalonų šie batai patyrė vos po kelių savaičių nuo jų įsigijimo. Kitaip sakant, dar visai nauji batai,

tiksliau, vienas batas – dešinės kojos, patyrė pragarišką krikštą. Aišku, ne be šeimininko kaltės. Bet

dar ir tuomet jie netapo Pašos.

Vėlai vakare dūlindamas iš paskaitų namo naujais batais smagiai taškiau šlapius sniego tortus. Ir

nutik tu man taip, kad pusiaukelėje prispyrė nedidelis reikaliukas. Prispyrė ir gatava. Jaučiau:

būtinai turiu palaistyti netoliese išsikerojusį krūmą, kitaip trūks plyš šlapimo pūslė. Palaisčiau.

Palengvėjo. Labai palengvėjo. Kas yra tai patyręs, supras, kaip po to, nuo palengvėjimo akyse

pasidaro šviesiau. Grįžau namo, padėjau batus į batų dėžę ir nakčiai apie juos pamiršau. Staigmena

išlindo tik ryte, kada aviausi batais ketindamas eiti į paskaitas. Pradarius batų dėžę iš syk surietė

nosį, sutriko medžiagų apykaita, prasidėjo įtartinos konvulsijos viduriuose.

- Kas per smarvė?! – šūktelėjau iš netikėtumo. – Nejaugi batai prarūgo?!

O pasirodo... Paėmęs į rankas dešinės kojos batą, ant pado sąsmaukos išvydau šlykštų reginį. Ties

kulnu styrojo prikibęs ekskremento gabalas. Ir dar koks! Rudas, minkštas ir baisiai dvokiantis.

Tuomet prisiminiau: išvakarėse laisčiau krūmą.

- Šūdas! – susikeikiau.

Atvirai pasakius, susikeikiau daug riebiau, nei pats radinys atrodė. Be abejo, jis atrodė gana

klaikiai: riebus, tirštas lyg karvės triedalas, tik žmogiško atspalvio. Supratęs, jog prieš mane garuoja

žmogaus išmata, nusikeikiau dar tirščiau. Ir pakišk tu man tokį žarnyno gleivinės ląstelių likučių

mišinį, pašalintą per išangę, po krūmais! Būtų nors spiriukas, o dabar geltonas blynas! Kai

pagalvoji, tą vakarą krūmą tik palaisčiau, o daug anksčiau už mane kažkas net patręšė. Taip dosniai

patręšė lyg nujausdamas, kad vienas prašalaitis į tą “trąšą” sumerks savo visiškai naujus batus. Batą.

Vieną batą. Prakeiktą batą, kuris būtinai turėjo įminti, patrypti ir sustingusią fekaliją parsinešti

namo. Maža to, tas prikibęs “kakutis” dar rūgo šiltame kambaryje visą naktį, leisdamas į aplinką

sieros vandenilio, amoniako ir įvairių merkaptanų garus, kuriuos aš gaudžiau savo užgulusia nosimi

ligi ryto. Bet tikroji bėda ištiko vėliau.

Sušikta istorija kaip iš to ketureilio:

Mano batai buvo du,

6

Vienas šūdinu galu.

Aš į kiemą išėjau

Ir tą šūdą nuvaliau...

Batus apsiaviau labai atsargiai. Po to ant pirštų galiukų (batų viršūnių galiukų) patyliukais

išsliūkinau į laiptinę. Lyg vagis, kad kaimynai nepastebėtų ir ne duok Dieve užkalbintų. Bet kur tau!

Pro akylojo Anupro akis nepraslysdavo niekas.

- Ė, sveiks, kaimyns! Žiūr, neblogs batuks nuliejai! Man irgi reiktų… Kiek kainava? Parodyk

padą... Nor pažėt kok marke...

- Atleisk, nėr laika! – nėriau kuo skubiau į šoną.

Vos atsidūriau ant šaligatvio, iš kart ėmiau daužyti bato padą į bordiūrą. Kiek patrynus, fekalijų

apmažėjo, bet padas lyg padangų protektorius – rantytas. Kakučio likučius teko šalinti mirkant batą

balutėje. Nudaviau, nudaviau, ištrinkau po šlapią sniegą. Gerą valandą plušau, kol pašalinau rudą

drūtą nuo pado. Batas atmirko, išsipūtė, atrodė nebe naujas, o mažumėle padėvėtas. Velniava, bet

teko mirkyti ir kitą batą, kad susilygintų su pirmuoju. Nusiplūkęs nudrožiau į paskaitas. Atsisėdau į

galinį suolą. O smarvė niekur nedingo. Įsigėrė rūgštelė per naktį taip giliai, kad nė su dantimis

nebūtum išėdęs. Visa laimė, suolo draugas į paskaitas tą dieną neatėjo. Tačiau du grupiokai sėdėjo

priešais mane. Vienas iš jų karts nuo karto dairydamasis ir gręžiodamasis atgal, nepatikliai dirsčiojo

pro petį į suolo apačią. O aš spaudžiau padą prie grindinio. Ką daugiau galėjau daryti? Negi sakyti:

atleiskite, mieli kolegos, bet čia ne aš leidžiu dvokučius, čia mano batas įmaurojo į šūdą vakar

vakare, per naktį įsigėrė smoko, o dabar guminis padas išgarina to šūdo smalkes.

Kitą dieną bato padą išpurškiau oro gaivintoju „Bangos“. Kone puse flakono suvariau. Manote

smarvė dingo? Deja, deja... Tik dar labiau paaštrėjo. Kvapams susimaišius, padas įgavo specifinį

dvoką. Rodos fekalijų nebėra, bet dvelkia šūdeliu. Gaiviu šūdeliu. Lyg nuo žydinčios jūros.

Suolo draugas vėl nepasirodė. Taip visą savaitę. Lyg nujausdamas, kad jam teks sėdėti ir uostyti

draugo pado rūgštelę. O priešais sėdintys grupiokai neperstojo įtartinai dirsčioję į mano pusę.

Žvilgsniai krypo į apačią, ten kur kojos. Batai. Batas. Žydinti jūra...

Trečią dieną vienas grupiokas kitam suolo draugui burbtelėjo:

- Vėl pažastų neplovei?

- Ką? Ko tauziji?

- Nuo tavęs šūdeliu paduoda...

O aš sėdžiu, šypsausi padą prispaudęs.

Po mėnesio mano batams buvo nutiestas raudonas kilimas. Iš kart po pažeminimo atėjo

paaukštinimas. Dvokutis jau beveik buvo išgaravęs. Dar liko šioks toks jūros dumblio aromatas, bet

jau pado nebereikėjo spausti prie grindinio. Mane paskyrė Seimo nario padėjėju ir su šiais batais

išvykau į Seimą. Netolimoje praeityje mindę šūdą, dabar jie mindo Parlamento raudonus kilimus.

Tiesa, kelionės metu Seimo narys šiek tiek kraipė ūsą. Tikėtina, kad ne nuo batų. Kita vertus, mano

uoslė jau buvo pripratusi prie jūros dumblių, o jo tai ne. Jis lyg tyčia dar užmezgė pokalbį apie

apavą.

- Neprisiruošiu nusipirkti naujų batų. Vis laiko nėra...

- O aš neseniai įsigijau, - pasigyriau.

- Matau, visai nieko batai. Ir man tokių reiktų, - užsikosėjo.

Norėjau sakyt „galiu padovanoti“, bet susiturėjau. Vis gi batai mano, ne Pašos. O gal Pašos, kad

jau taip į Seimą?

7

Seime kilome liftu. Seimo narys ir aš. Ir batai. Parlamentaras akylai stebėjo mano apavą, čia

žvilgt į savo, čia į mano. Kažką susikaupęs mąstė.

Nejaugi apie batus?!

- Geri batai, - pagaliau tarė.

O, kad jūs žinotumėt, kokie jie geri!

Liftas sustojo. Netrukus pasiekėme Seimo nario apartamentų duris. Prieš įeidamas į vidų, batų

padus smarkiai patryniau į kilimėlį. O ant durų spėjau pamatyti iškabą: „Seimo nario Pašos

kabinetas“. Jei kabinetas Pašos, vadinasi viskas, kas kabinete – irgi jo. Aš – jo patikėtinis. Mano

batai – irgi jo. Pašos batai. Batai, patikėti Pašai.

Dar po mėnesio nusipirkau kitus batus – pavasariškus, o „Pašos“ pastačiau į kampą kitai žiemai.

Deja, kitą žiemą nusipirkau naujus žieminius. O „Pašos“ išvežiau į kaimą. Ilgą laiką man jie tarnavo

ir buvo nepamainomi vaikščiojant į tvartą ir dirbant kitus ūkio darbus. Bet galiausiai nusitrynė

pamušalas, nusidremžė užkulniai, nulūžo užtrauktukai, nutrūko jungties siūlės, sudiržo liežuviai,

prasižiojo padai... Batai virto į kaliošus. Geri batai. Pašai patikėti.

Kita vertus, prispirtas Pašos, vasarą sudalyvavau Kėdainių ledų šventėje su „Pašos“ batais.

Būtent su jais. Kodėl vasarą su žieminiais batais? O gi todėl, kad ledų šventėje lyja ledais.

Įsivaizduokit, kas lieka iš ledų, kai jie nukrenta iš dangaus ant žemės? Ledų masė. O po ledų masę

tinkamiausia vaikščioti žieminiais batais, kad kojos nešaltų. Smagumėlis! Braidžiau po ledų masę

tarsi „Dadu“ karalius... Braidžiau... Su „Pašos“ batais braidžiau!

- Da du, da du! – rėkavo žmonės.

- Da agurkų du! – garsiai šūktelėjau.

Tuomet iš malūnsparnio ėmė svaidyti agurkus. Traiškiau juos su batais lyg tarakonus. Rado ką

mėtyti žmonėms ant galvų!

- Persistengė Viktoriukas! Oi, persistengė! – piktinosi žmonės. – Dar sugalvos konservais

bombarduoti!

- Geriau jau litais!

Išties, ką reiškia milijonieriui iš lėktuvo išbarstyti milijoną?! Smulkiomis monetomis. Kiekvienas

pasisotintų! Ir nereiktų vaikščioti vidurvasarį žieminiais batais, Pašai patikėtais.

Paskutinį kartą su „Pašos“ batais avėjau vedžiodamas šunį po pievą. Kaime pievos beribės

bekraštės, kelios sodybos, o aplink – laukai, laukai... Kur ne kur ganosi karvės, rupšnoja žolę

jaučiai. Bebraidydamas po ganyklą ir sekiodamas akimis tai šen tai ten lakstantį šunį, pajutau, kaip

atsistojau į kažką minkštą. Padai užkaito, šiluma persigėrė į kulnus, nuvilnijo pėdomis. Akimirką

pamaniau: dirviniai sliekai tarpupirščius kutena. O gal visai ne dirviniai, gal tie Kalifornijos?!

Nariuoti nariuoti, šeriuoti šeriuoti. Bet kur tau. Kai ta pati šiluma užkuteno nosies šnerves, supratau,

kad sliekai čia nei prie ko. Žvilgtelėjęs žemyn išvydau besąs karvės blyne. Šviežiai iškeptam blyne

susmigęs ligi pat užkulnių. Kitas reikalas, jei būčiau avėjęs auliniais batais, kurių aulas iki kelių,

arba bent jau kaliošais, kurių guminis gubrelis neleistų šūdui persismelkti į pamušalą. Bet lyg tyčia

ant mano kojų puikavosi batai patikėti Pašai. Nespėjau nė deramai nusikeikti, kai kažkas man metė į

ausį klausimėlį.

- Ei, tai kam auksą trypi?

O gi žiū – netoliese seneliokas klaustuku susilenkęs sudžiuvusius karvašūdžius į kibirą tik

krauna, tik krauna. Ir šypsosi pro ūsą. Mano šuo pribėgo, savo snukį prie senelioko pasturgalio

pakišo, tik šniukšt, šniukšt...

- Lordai, fu! – sudraudžiau augintinį. Šuo uodegą į kairę vikstelėjo, po to į dešinę šūstelėjo ir atšlijo.

8

- Laba diena, - kreipiausi į senelioką, - atleiskit, mano šuo šėldamas tiek visur prišaikioja, kad norint

surinkti jo išmatas, turėčiau sugaišti daug laiko, kol jas surasčiau. Jums matau lengviau – jūsų

karvės vienoje vietoje blynų primėtė...

- Cha, - nusišypsojo seneliokas ir pirštais suėmęs kietą karvašūdį iškėlė į viršų, - šuns šūdas – ne

trąša, o karvašūdis – žemdirbių auksas! Tokiais auksiniais medaliais nusagstyta visa motinos žemės

krūtinė...

- Na, jūs nepykit, aš netyčia į jūsų vieną auksinį medalį savo batų fabrikinius ženklus įspaudžiau, -

atsiprašydamas smarkiai patryniau batų padus į vešlią žolę.

- Nieko tokio, avalynės pėdsakas nepakenks, - sukrizeno seneliokas, - sudžius šūdas, tiks į šiltnamį

pomidorams!

- O aš savo batus jau atidėsiu į šoną, gana jiems į mėšlą lipti, - nusprendžiau.

- Padovanok man, - pradžiugo seneliokas.

- Deja, negaliu...

- Kodėl? – jam pakilo antakiai ant kaktos.

- Todėl, kad jie patikėti Pašai.

9

Tarnautojo batai

Tarnautojo batus įsigijau 2007 m. pavasarį, kai „Pašos“ batus pastačiau į kampą kitam žiemos

sezonui. Pirkau juos už 150 litų lietuviškų batų parduotuvėje. „Pirk prekę lietuvišką!“ – tuomet

ragino reklamos šaukliai. Nupirkau lietuvišką, nes lenkiškos jau buvau atsikandęs.

Teisybės dėlei pasakysiu, kad šie bateliai man labai tiko ir patiko: paprasti, patogūs, dera prie

tamsaus kostiumo, lengvučiai, minkštos odos, nekaukšintys. Aišku, „Pašos“ batai irgi nekaukšėjo,

nes padas guminis, o štai su kauksiančiais supažindinsiu vėliau.

Pavadinau juos tarnautojo batais, nes tuo metu ėjau valstybės tarnautojo pareigas. Pas tą patį

gerąjį dėdę Pašą. Bet „Pašos“ batais aš jų negalėjau pavadinti, nes pastarieji riogsojo kaime ir laukė

manęs grįžtančio savaitgaliais.

Su tarnautojo batais išmindžiojau visus didmiesčio savivaldybės koridorius. Ten turėjau ir savo

kabinetą. Tiesą pasakius, kabinetas priklausė Pašai, bet... Aš ten praleisdavau daugiau laiko nei jis.

Kadangi ponas Paša sąžiningai dalyvaudavo Seimo posėdžiuose. O kadangi jis retai būdavo savo

kabinete, pas mane dažnai per pietų pertrauką užsukdavo mano gyvenimo draugė. Kartą jos elgesys

paspruko iš jos valios kontrolės, kas privertė mane iškelti iš širdies gelmių skaidrią jausmo žiežirbą.

Mūsų papilvėse virė ir kunkuliavo. Bandžiau suimti save į nagą, tačiau ji brido toliau: atsegė mano

kelnių spragą, užgulė vyriškumą lūpomis.

- Palauk, - staiga sudvejojau.

- Ko nerimauji? – nustebo ji.

- Pas mane žadėjo ateiti meras...

- Meras?

10

- Na, tiesą sakant, mero pavaduotoja...

- O ko jai?

- Šiaip, paskambino, sakė, po pietų, o gal ir anksčiau apsilankys, kažką pasiūlys...

- Šit kaip, - pašnairavo gyvenimo draugė. – Tuomet negaiškime laiko!

- Puiku! Jeigu nori elgtis netaktiškai, tuomet pirmyn! – neįstengiau pažaboti aistros.

Kai sijonėlis kilstelėjo į viršų, o kelnaitės nusliuogė žemiau kelių, manyje suplazdėjo dideli

jausmai. Kraujas mušė man į veidą, suvibravo jausminė styga. O draugė triukšmingai iššokdino į

aplinką pirmąjį orgazmo pliūpsnį. Kabinete nuaidėjo aimanos muzika. Buvo šiurpiai malonu. Kol

puošiau jos gyvenimą neužmirštamomis palaimos akimirkomis, už stiklinių kabineto durų išgirdau

atkaukšinčius kulniukus. Žingsniai staiga sulėtėjo. Pro žaliuzių tarpelį aiškiai mačiau, kaip kitoje

durų pusėje nedrąsiai mindžikavo vicemerė. Tuo tarpu mano gyvenimo draugė, pilna krūtine

slidinėdama ant stalo paviršiaus, prašvokštė vienintelę raidę:

- Aaaa...

Prisiminiau, kad paskendęs svaigulingam žavesy, užmiršau užrakinti kabineto durų. O vicemerė

jau lietė delnu rankeną. Tačiau sudvejojusi, paleido, bet moteriškas smalsumas jos žvilgsnį nukreipė

pro rakto skylutę. Tuo metu mano jausminė styga suvirpėjo baigiamuoju akordu, pražystančiu

baltais pelargonijų žiedais. Dideli, kvapnūs žiedai pabiro tiesiai ant mano tarnautojo batų. O

vicemerė pamindžikavo, pamindžikavo ir apsisukusi nukaukšėjo kulniukais tolyn. Įdomu, ką ji

pamanė?!

Tarnautojo batais išvaikščiojau visą šiltąjį sezoną. Pavasarį, vasarą, dalį rudens. Ir niekada su jais

neįlipau į šūdą, nes pats murgdžiausi mėšle ligi kaklo. Politiko kelias nėra rožėmis klotas. Bet apie

politiką nekalbėsime, nes tai be galo nuobodu ir lėkšta. O širdyje aš niekada ir nebuvau politiku. Tik

vaikščiojau tarnautojo batais. Valstybės tarnautojo.

Šituos batus prižiūrėjau kaip įmanydamas: kas rytą blizgindavau. Su savimi nešiojausi specialią

skepetaitę dulkėms nubraukti. Tarnautojo batai savo karjeros apogėjuje tiek patyrė nuolankumo iš

manęs, kad turbūt retas tarnautojas taip lankstosi prie savo batų. Kiti mieliau kiša batuotas kojas

batų valytojams gatvėse, nes per itin didelius pilvus nepajėgia tinkamai susilenkti.

Įdomu kaip jie rišasi savo batus?!

Turbūt jiems padeda jų žmonos. Aš tuo metu dar neturėjau žmonos, tik gyvenimo draugę. Beje,

kai ją vedžiau prie altoriaus, mūvėjau tikrai ne tarnautojo batais. Bet apie tai irgi vėliau.

Tarnautojo batai man itin pasitarnavo, kai šokau lezginką. Nors šokti aš nenorėjau, bet liepė iš

aukščiau. Įsakė Viktoriukas. Jeigu įžvelgiate istorijos pasikartojimą, kuomet Stalinas liepdavo šokti

savo pavaldiniams, tai čia – kitas atvejis.

- Tu, politikas, ir nešoksi?! – mokino mane Viktoriukas. – Visi politikai turi būti geri aktoriai, o dar

geresni artistai!

- Bet mano batai nepritaikyti stepo šokiui, - bandžiau teisintis.

- O kas tau sakė, kad tu šoksi stepą? Tu šoksi lezginką, blyn!

- Kodėl? – paklausiau širsdamas.

- Nori į Seimą? – trūktelėjo pro nosiaryklę oro.

- Visi nori, - burbtelėjau.

- Tuomet turėsi aplink save susikurti gerą vaizdelį, - artindamasis prie manęs, savo gremėzdišku

batu užlipo ant mano tarnautojo batelio. - Pradžiai sušoksi Lietuvos burliokams lezginką, a po to ir

visa kita… Blyn! (tarė lemiamą žodį)

11

Šokau. Visi šoko. Pagal Viktoriuko dūdelę. Ir Paša šoko. Ir aš. Ir batai. Tarnautojo batai. Tiesa,

po to šokio, mano mažasis kairės kojos pirštas išlindo lauk pro bato šoną. Pakrypau šokio metu, ir...

Išlindo. O vedlys nepaliaudamas šaukė:

- Į Seimą! Į Seimą visi! Visi į Seimą!

O aš sukūriau apie save gerą vaizdelį:

Areima eina į Seimą,

Tarnautojo batais jis eina…

Areima žygiuoja į Seimą.

(Nors gal jau geriau į kalėjimą?!)

Pasistengiau ir dėl Viktoriuko. Sukurpiau neblogą vaizdelį, pavadinimu „Patriotas“. Tokį

tikrovišką, kad akys atsimerktų ir visi praregėtų. O Viktoriukas man užkūrė pirtį:

- Ką tu čia prirašei?! Čia, blyn, antireklama! Kritikuoji savą chebrą!

- Antireklama – irgi reklama, - paaiškinau. – Kritika – gerai, savikritika – dar geriau!

- Na, tu ir artistas! – pašaipiai nusivaipė.

- Juk pats mokinot: „visi politikai turi būti geri aktoriai, o dar geresni artistai.”

- Jomajo! – truktelėjo pečiais ir skėstelėjo rankomis.

O po mėnesio, brūžindamas gitaros stygas, uždainavo: „būna, perskaitau „Patriotą“ devynis

kartus iš eilės, susimąstau, jog nesu be nuodėmės... Gal rytoj paimsiu vėl tą knygą į rankas ir

pravirksiu iš nevilties... Ech, raz, ieščio raz, ieščio mnoga mnoga raz! Ech... Verta, kad ir tūkstantį

kartų „Patriotą“ paskaityt, nes nežinai, kas tavęs laukia po ryt... Prokurorai gali bet kada uždaryt...

Reikia to pisario atsikratyt, nes jis man groja ant nervų kas ryt...“

O viskas prasidėjo nuo žurnalo „Man įdomu“. Kartą netyčia atsidūriau ant šio puikaus žurnalo

viršelio. Tiesą sakant, tyčia, nes redaktoriui Žilviui patiko mano knygelė. Taigi, uždėjo jis mano

atvaizdą ant viršelio ir paplatino žurnalą po „Norfas“ ir kitus prekybos taškus. Tuo tarpu vienas

žurnalo egzempliorius atsidūrė ant Viktoriuko sekretorės stalo. O ponas Viktoriukas kaip tyčia

sliūkino pro šalį. Tuomet ir užvirė košė.

- Ką skaitinėji? – stabtelėjęs, dviem pirštais žnybtelėjo sekretorei į užpakaliuką.

- Ai, - suspigo plonu balsu sekretorė ir greitakalbe išpylė. - Žurnalą tokį, “Man įdomu”.

- Na, ir ką gera rašo? – sudribo į krėslą ponas.

- Sunku apsakyt, tiek daug įdomybių, - staigiai pravertusi žurnalo lapus, kiek ilgėliau įsispoksojo į

viršelį.

- Pala, pala, - Viktoriukas pasitaisė akinius, - Argi ten ne Areima? Įdomu, įdomu… Nu, blyn, čia gi

rimtai šitas artistas ant žurnalo viršelio užsiropštė! Visu ūgiu, tik be batų…

- Iš tikrųjų, - atsikrenkštė sekretorė, ir paskleidusi lapus, apsistojo ties puslapiu „konkursas“. –

Įsivaizduojate, čia galima laimėti knygą „Patriotas“!

- Čia, kur apie mane rašo? Kaip ją laimėt? – pasalūniškai pasiteiravo.

- Reikia atsakyt į klausimus, - raportavo sekretorė. – Bet klausimai apie kalėjimą...

- Tai kas?! Man irgi teko ant narų pamiegot, – ponas mirktelėjo akį pavaldinei.

- O, tai jums turėtų būti nesunku, - atsimirksėjo dama. - Klausimas: ką kalinių žargonu reiškia žodis

„knyga“?

- Knyga? – Viktoriukas patempė lūpą. – Nu, blyn... Klausyk, suktas klausimas... Teko ir su

narūčnikais pabuvot, bet ką reiškia žodis „knyga“...

12

- Nežinote? – sekretorė pastatė liūdną miną.

- Ne, nu... Ko nežynome, tą sužynome, - ponas nutaisė rimtą veidą.

- Gal Daktaro paklausti? – leptelėjo sekretorė.

- Gerbiamoji, kaip tau ir į galvą atėjo? – pagrūmojo pirštu.

- Na, juk žmogus ne iš kelmo spirtas, - pralemeno išraudusi iki plaukų pašaknių.

- Gal jis ir ne iš kelmo spirtas, bet aš pažįstu vieną išdykėlį, - Viktoriukas susiieškojo mobiliajame

telefone adresatą ir nuspaudė žalią telefono ragelį.

- Alio! – atsišaukė pro garsiakalbį adresatas.

- Zdarova, Arūnčik! Kak žizn maladaja? – nuotaikingai pasisveikino Viktoriukas.

- Priviet, katliet! Žinz ta zašybis!

- Klausyk, Arūnai, yra varkė, - sušnibždėjo Viktoriukas. – Tu gi buvai teistas… Gal žinai ką zekų

žargonu reiškia žodis “knyga”?

- Viktorai, kaip tau ne gėda?! – tyliai subaręs, griežtai pridūrė. – Už tokius klausimus gali greitai

gauti į snukį! Aš juk kalėjime nesėdėjau, etapu į zoną nevažiavau, iš kur man, nafik, žinoti, ką

reiškia žodis “knyga”!

- Gal skaitei kokią tiuriemčikų literatūrą, tipo „Zek-čieloviek“? – atsargiai sušnypštė Viktoriukas.

- Ką, nafik, rezgi? Kvepia kompromatu...

- Arūnai, družbane, argi aš galėčiau tau kenkti? Noriu memuarų knygą laimėti, kur apie mane rašo,

pirkt nereikėtų, blyn. Bet pradžiai reikia atsakyti į klausimą, kurį jau minėjau...

- Kokie dar, nafik memuarai?

- Yra toks pisaris... Tas vaikiščias jau baigia išvest mane iš proto... Panimajieš, blyn, pritapė vaizdų

apie mane ir paleido po Lietuvą. Dabar turiu visus egzempliorius sugraibstyti, „Patriotas“,

panimajieš...

- Koks tu, nafik, patriotas?!

- Gal nekomentuosiu koks!

- Žinai, jeigu nori surinkt visus egzempliorius, leisk per LNK žinias informacinį takelį: „Už

kiekvieną „Patriotą“, gausi „Dadu“ ledų šmotą“ ir nafik tos „knygos“ reikšmė!

- Jo... Išdalinsiu visus ledus, ką tada per ledų šventę žmonėms dovanosiu?

- Paskelbsi knygų lietų, nafik!

- Kas aš tau, blyn, leidykla?

- O tau, nafik, geriau Agurkų karaliumi būt?

Staiga jų pokalbį pertraukė sumišusi sekretorė:

- Ponas, Vikorai! Ponas, Viktorai, radau!

- Ką, blyn?

- Googlėje panaršiau, radau „knygos“ reikšmę!

- Nu?

- Degtinės butelis!

- Nu vo, blyn, vadiara! – Viktoriukas prisispaudė prie sekretorės lūpų įniršusiu pabučiavimu. Po to

džiaugsmingai į telefoną. – Girdėjai, Arūnai, blyn? Knyga – vadiara!

- Tipo pa blatnomu? – atsiliepė Arūnas.

- Pa liubomu! Atlėk, padarysim po šimtą penkiasdešimt, tuo pačiu dėl informacinio takelio

smulkmenas aptarsim, - Viktoriukas prisidegė papirosą.

- O ką su rašytoju žadi daryt? Juk poetai moka uždegt visuomenę...

- Tas nenaudėlis mane su tuo „Patriotu“ sudegins, reikės jam kirst per batus...

13

Po traškių kalbų, Viktoriukas atsigręžė į moterį, pažadinusią jo vyriškumo polėkius. Sekretorė

kraipydama užpakaliuką, standžia krūtine užgulė stalo paviršių: ketino pavalyti skudurėliu dulkes.

Žurnalo „Man įdomu“ viršelis atsidūrė po dviem apvaliais iškilumais, nuo kurių ponui tįso seilės.

Tuo metu ponas glostė ją užsidegusiu žvilgsniu. Kompiuterio ventiliatorius pradėjo garsiai ūžti. O

vyras ir moteris kartu nugrimzdo į chaotišką minčių ir jausmų sūkurį, kai smilkstantis papirosas

badė peleninės dugną.

Suvokęs, kad tarnautojo batai jau savo atitarnavo, o ir Viktoriukas vis dažniau mindžiotis ėmė,

nusprendžiau keisti apavą ir aplinką. Ko pasekmėje mečiau karjerą, o tarnautojo batus nuvežiau į

kaimą ir paguldžiau šalia „Pašos“ batų. Tada nukėblinau į lietuviškų batų parduotuvę ir nusipirkau

lygiai tokius pat. Tik nebe tarnautojo. Ta proga parašiau Viktoriukui atsisveikinimo laiškelį:

„Išeinu, atleisk man, palieku tave, nes jaučiuos bevertis tarsi kapeika. Išeinu, praleiski, aš verkiu,

atleiski, ir daugiau netrukdau, žaidimą šitą aš baigiau.“

14

Šliubiniai bateliai

Kaip jau supratote, priartėjome prie vieno iš svarbiausių mano gyvenimo įvykių. Aš vedžiau.

Bet prieš tai nusipirkau batus. Baltus – lyg iš pieno plaukusius: baltais batraiščiais, baltomis

jungties siūlėmis ir ... Su nuolaida.

Tiesiog man pasisekė. Nes nuolaidą pritaikė ne tik batams, bet ir vestuviniam kostiumui. 2007 -

ųjų metų vasarą daug kam taikė nuolaidas, ypač jaunavedžiams. Už batus paklojau 250 litų ir dar

gavau batų tepalo magaryčiom. Iš laimės net suplojau delnais.

- Bus balius, bus baliukas, džiaugsis mano... Bateliukai!

O pardavėja pagavo mano nuotaiką:

- Gal, ponas, dar norėtumėt apsaugoti batus nuo drėgmės ir purvo? Turime puikų batų spalvos

atnaujintoją ir ...

Paėmiau tą ir aną. Iš laimės.

Tik ne kurie taikėsi man tą laimę apkartinti. Štai kaimynas Anupras, sužinojęs, kad ruošiuos

vesti, tuoj mane sugriebė už čiuprynos.

- Kaimyns, a pablūdai?! A nori koronę apturėt?

- Kodėl?

- O kodėl ženyjies?

- Mus sieja sraigtinis ryšys: aš turiu varžtą, o mano išrinktoji – muterkėlę. Ir dar aš tekintojo sūnus,

o ji – automechaniko dukra.

- Pizda, - nusikeikė kaimynas.

- Ką yra?

- Ką, ką! Per ją pasaulyje visos bėdos! O tu dar ketini vieną ir tą pačią iki grabo lentos tašyt!

Atsikvošėjau po laiko, gal ir tu atsikvošėsi…

- O man ta viena labai tiko ir patiko. Kas tau darbo?

15

- Paklausyk geriau tame reikale prityrusio, – toliau bambsėjo į galvą Anupras. – Atsirūgs tau ta

viena pizda, kaip kad man atsirūgo… Su pirma žmona tik po vestuvių sugulėm į lovą. Na, davėm

vaizdų visą medaus mėnesį, be paliovos barškinomės. O po to supratom, kad nesutapo

charakteriai…

- Turbūt persisotinot seksu?

Anupras tik pasitrynė raudoną nosį ir vėl burbėjo į tą kraštą:

- Antra žmona buvo tokia priešgina, tokia nedorėlė, taip tarškėdavo, braškėdavo lyg užsukta per

dienas. Vanojau jai nugarą, ir šonus skalambijau, ir visokiais būdais nagan ėmiau, ale nieks

nepadėjo. Taip man galvą išdžiovino, kad nebeištvėriau…

- Turbūt nemokėjot vienas kito išklausyti?

- O su trečia žmona vėl kitaip buvo… Pakišo kurva subinę, kyšt-myžt, yra! Sakiau: jolki palki,

darykis abortą! Tai, neeee… Nesidarė gyvatė. Buvau priverstas į bažnyčią tempt... Po to prasidėjo

vargeliai! Kas tik mano žmonos nepiso – visas kaimas išrūrino. Tiek raukt norėjimas...

- Nevykęs genotipas?

- Ai, - numojo ranka Anupras. – Tiek to... Elkis kaip išmanai, tau gal labiau pasiseks... O aš dabar

vienas kaip pirštas, bet nors be ragų.

- Be ragų, bet vis tiek badaisi, - suniurnėjau.

- Nu, ką padarysi... Gal nuotaika ne ta... Vidurius pučia, - ėmė trypčioti Anupras. – Lekiu į

tupyklą... Privalgiau obuolių, perdimas visą rytą eina... Gerai, kad nors nesmirdi. Žinai, nuo obuolių

šikalas nebeturi šūdo smoko...

- Na lėk, jei jau tavo šikalas tįsta, - prapliupau juoku.

O štai mano vaikystės draugas Putaviras, išgirdęs mūsų vestuvių datą, sunerimo: juk ne už ilgo jo

gimtadienis! O kai prasitarėme, kur švęsim, Putaviras mums iš kart pasiūlymą davė:

- Klausykit, mažuliai pupuliai, turiu jums vieną gerą idėją! Ką jūs į tai, jei kartu švęstumėm jūsų

vestuves ir mano gimtadienį?

- Jeigu teisingai supratau, tu nori savo gimtadienį iškelti mūsų vestuvių dieną? – paklausiau, po ko

būsimoji žmona man kumštelėjo.

- Na, taip, bus bendra šventė, bendras balius, bendras tortas, - išaiškino savo ketinimus Putaviras.

- Palauk, palauk, - jau ir pats pradėjau nerimauti. – Aš vilkėsiu šviesų kostiumą, mūvėsiu šliubiniais

bateliais, o tu...

- Aš irgi! – užbėgo man už akių Putaviras.

- Po šimts kalakutų, tai kaip svečiai atskirs jaunavedį nuo jubiliato? – susinarpliojau mintyse.

- Nieko tokio, kad ir sumaišys, - Putaviras dėbsojo į mane rimta veido mina.

- Nori pasakyt, nieko tokio, jei sutriksim, kai muzikantai gros: sveikinam jaunavedžius ir jubiliatą?

Nieko tokio, jei sumaišysim, kuriam iš mūsų priklauso pirmoji vestuvinė naktis? – dorai įširdau.

- Pirmąją vestuvinę naktį galėsim praleisti trise, - nesuglumo Putaviras.

- Žiūriu, tavo fantazija neturi jokių ribų, - mano sužadėtinės akys žybtelėjo ironijos liepsnele.

- Chmmm, - Putaviras prašvokštė vienintelį garsą.

Nors iki Putaviro gimtadienio buvo dar tolokai, pakvietėm ir jį į savo vestuves. Vis gi vaikystės

draugas. Tačiau jis nuo dalyvavimo išsisuko, motyvuodamas tuo, kad mūsų vestuvių dieną

chirurgas jį guldys ant operacinio stalo. Neva hemorojus.

- Kokia operacija šeštadienį? – netikėdamas paklausiau.

- Atleisk, bet į vestuves neatvyksiu, - pūkšdamas dėliojo žodžius. – Tačiau, mes galėsime susitikti

per mano gimtadienį.

16

Padarė, kaip sakęs – neatvyko. Už tad atsiuntė savo brolį. O brolis, paėmęs kvortą, atvertė kortą.

- Būtų čia Putaviras, tai kadrilio pašoktų...

- Kaip jis šoks, jei išoperuotas?

- Seniai jis jau išoperuotas, dabar savo gimtadieniui ruošiasi, sakė iškels geriau už vestuves!

- Tai gal irgi ženysis?

- Jei ženysis, tai tik per savo gimtadienį!

Vestuvių dieną mane ir mano žmoną palaimino kunigas. Palaimos teko ir batams. Šventinę dieną

šventiški batai trypė negailėdami padų, puspadžių, batų sąsmaukų, kulnų, užkulnių, nei baltų

batraiščių. Šokau taip kietai, kad net nusitrynė avalynės dydį žymintys numeriai ir fabrikiniai

ženklai. Gailėjausi, kad batų nepakausčiau pasagėlėmis. Tuomet būčiau sutrypęs stepo šokį geriau

už patį šio šokio guru Viktoriuką.

Muzikantai grojo, o batai dūko. Pabroliai meiliais žodeliais žadėjo pamergėms aukso kalnus. O

mergelės berneliams – rūtų vainikėlį.

Meilei nereikia pasakų rūmų,

Meilei reikia mylimo žmogaus.

Baltijos jūros, ryto žydrumo,

Ir žuvėdrom skambančio dangaus...

Piršlys svočią apibėrė bučiniais ir gėlėmis.

Skinsiu raudoną rožę,

Ir atnešiu tau kas rytą dovanų,

Lašą vilties ir grožio,

Spindulį pavasario dienų...

O kaimynas Anupras, apsikabinęs butelį, kamputyje raudojo, kad visas savo žmonas prateriojo.

Ne, ne, ne, nereikia ašarų,

Lai nuo medžių gailios rasos kris.

Jei sugrįžo žemėn vasara,

Tai ir mylima sugrįš...

Po to, įkaušusiam užėjo blūdas. Kraujas mušė jam į veidą ir jis ėmė slidinėti parketu nuo vieno

salės galo ligi kito.

Švelnus pūkeli ar žinai,

Kur mano laimė, kur jinai.

Nulėk pas ją su vėjeliu,

Sakyk, kad myliu, bet tyliu...

Vėliau padavėjos atnešė tortą – platų kaip stalas, storą kaip trinka. Anupras vėtraudamas taip

įsišėlo, kad savo fizionomiją panardino į konditerijos gaminį.

17

Keitės ir miestai ir veidai,

Šaukiau tave, bet tu manęs neišgirdai,

Metai nuskendo tolumoj,

Bet tavo meilė vėlei šaukia grįžk namo...

Šliubiniai batai buvo aplaistyti šampanu ir apšlakstyti įvairiais vynais. Tai vieninteliai batai,

kuriems teko per parą tiek daug alkoholio. Ir vieninteliai, numindžioję visus apskrities tiltus, ir

vieninteliai, palaiminti bažnyčioje, ir vieninteliai, su kuriais tiek daug pozuota prieš fotoobjektyvą.

Daug patyrė batai per vieną vestuvių dieną, nes antrąją apsiaviau tarnautojo batus.

Dar kartą šliubinius batus įkišau į kojas po kelerių metų per vaiko krikštynas. Krikštynų apeigos,

kaip ir santuokos, vyko toje pačioje bažnyčioje – didmiestyje. Gaila, ne kaime, nes čia klebonas per

didelę sąmatą sudarė (turbūt ruošėsi nulieti aukso veršį?!). Net už gimimo vietos parapijos pažymos

išdavimą pareikalavo Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą. O paklaustas apie vestuves, be

skrupulų pareiškė:

- O kaip jūs manot?! Pas mane per krikštynas mažiausiai su dviem Vydūnais ateina, o čia juk

vestuvės! Vien bažnyčios papuošimui aukojame vieną Vydūną, o kur dar ceremonija, giesmininkai,

vargonai...

- Vinco Kudirkos užteks?

- Ką jūs sakot?! Jūs manote, to turėtų pakakti? – paklausė širsdamas ir tuo pačiu žvangindamas

rakteliais nuo „Audi“ markės limuzino.

Supratome, kad be Vinco Kudirkos (skambant dviem laisvės varpams) į kaimo bažnyčią su

palyda neįžygiuosim. O į didmiesčio bažnyčią įžygiavom lydimi Simono Daukanto (tikiu, būtų

praėjęs ir Jonas Basanavičius, arba trys Maironiai sykiu). Tokios pat aukos pakako ir krikštynoms.

Tas pats kunigas laimino mus per vestuves, tas pats tepė aliejumi sūnų. Akimirką jo žvilgsnis

nukrypo į mano kojas ir jis šyptelėjo. Prisiminė, kipšas, kad tai tie patys batai, kuriais avėjau, kai

mus su žmona laimino, tie patys ir vėl atvedė mane į bažnyčią.

18

Muay Thai klumpės

Šias neva klumpes pirkau 2004-ųjų metų pavasarį iš “Akropolio” Velykinio išpardavimo

metu, už 50 litų. Tuo metu gyvenau Vilniuje ir avėdamas tomis klumpėmis lankiau bokso

treniruotes. Tailando bokso. Kaip skelbė reklamos afiša: „Tailando boksas – kūnui ir sielai“.

Tailando bokso treniruotės vykdavo rūsyje. Vieno daugiaaukščio mūrinio namo giliame sklepe,

kone bunkeryje, kokių 10 kvadratinių metrų patalpėlėje, kur išsitekdavo per dvidešimt boksininkų

kartu su instruktoriumi, meistru-treneriu ir dar dviem Muay Thai sesėmis. Rūselyje nebuvo jokios

ventiliacijos, jeigu neskaitysime mažo langiūkščio cokolinio namo aukšto mūre. Sporto salė, kurią

vadinome „kišene“, atrodė skurdžiai: pilkos verkiančios sienos, nugremžta kiliminė danga ir

palopyta brezentinė bokso kriaušė. Klumpės atvedė mane į tą rūsį ne tik prajudinti sąnarių, bet ir

ieškoti dvasinių gairių, emocinės harmonijos ir psichologinės pusiausvyros. Tačiau apart grubios

technikos ir brutalių kovinių veiksmų, daugiau neįžvelgiau nieko. Įsitikinau, kad Tailando boksas –

vienas iš pavojingiausių kovinio sporto šakų. O kaip kitaip! Juk čia leidžiami smūgiai alkūnėmis ir

keliais į galvą. Todėl dažniausiai traumos neišvengiamos ne tik varžybose, bet ir treniruočių metu.

O treniruotės vykdavo turiningai. Į salę išlėkdavome beveik nuogi – vienomis sportinėmis

trumpikėmis, kumščius apvynioję tvarsčiais, o kojas, kad apsaugoti čiurnos sąnarį – elastiniais

raiščiais. Iš pradžių nusilenkdavome meistrui, surikdavę kažką panašaus į „samatubhau“, o po to

instruktorius užgrodavo įkyrią muzikytę, kuriai cirpiant bėgdavome ratuku kokį pusvalandį ant kojų

pirštų galų rankas laikydami kovinėje parengtyje. Būdavo, rankos nusvirdavo žemyn, o kaklas

ištįsdavo aukščiau negu reikia, tada treneris su lazda duodavo per ausį. Kai pirmą kartą gavau iš

lazdos, garsiai nusikeikiau. Tuomet treneris mane pasiuntė į vonios kambarį išsiplauti burnos. Kai

gavau iš lazdos antrą kartą, nusikeikiau tyliai. O kai pagalys pasiekė mano kaktą trečią syk, mikliais

rankų judesiais perėmiau lazdą ir atsukau ją antru galu treneriui į krūtinę. Tuomet meistras

pademonstravo savo meistriškumą, po ko aš atsidūriau ant grindinio. Ketvirtą kartą gavęs iš lazdos,

nusišypsojau. O penktą sykį lazdos mostą sustabdžiau tinkamai įtraukęs kaklą ir pastatęs gynybai

rankas. Tuomet supratau, kad jau pradedu valdyti kūną. Aišku, būdavo tokių, kur gaudavo iš lazdos

kiekvieną mielą treniruotę, bet kantriai nutylėdavo nedrįsdami keiksnoti savo mokytojo.

19

Po apšilimo prasidėdavo techniniai dalykai. Bėgdami po vieną, turėdavome tiksliai ir taisyklingai

koja spirti „mawashi“ į bokso kriaušę. Meistras balsiai užantspauduodavo kiekvieną atliktą spyrį

tam tikra etikete.

- Slabas! – meistras įvardino dručkio spyrį.

- Blynas! – apibūdino ilgšio ataką.

- Slabas! – tėškė į akis kitam.

- Geras! – pagyrė instruktoriaus pasirodymą.

- Van Damas! – metė man pavymui.

- Tai čia gerai ar blogai? – troškau išsamesnio paaiškinimo po kelių pakartotinų frazių.

- Van Damas yra Van Damas, o geras yra geras, - pareiškė. O dručkis iš kart prapliupo iš manęs

kvatotis.

- Van Damas tai parodija, - visas kretėjo, laikydamasis už pilvo, kurį jam paskaudo nuo juoko.

Žvengė iš „Van Damo“, nors pats buvo „slabas“.

Tą kart ilgai spardėme kriaušę ir beveik visi mano spyriai buvo įvardinti – „Van Damas“.

Instruktorius, atidžiai mane stebėjęs, po eilinės „Van Damo“ dozės, klausiamai suburbėjo.

- Tu kartais anksčiau karate nelankei?

- Truputi paauglystėj.

- Matosi iš tavo „mawashi“. Kokį stilių kultivavai?

- Shotokan.

- Kiokušin stilius yra efektyvesnis, agresyvesnis, nes apima kai kuriuos kovos elementus iš Muay

Thai, o Shotokan labiau tradicinis. Kai spyri „mawashi“, stenkis smūgį suduot ne pėdos nugarėle, o

čiurnos sritimi. Taip išvystysi didesnę jėgą.

Instruktoriaus pastabos nenuėjo veltui. Dar po kelių „mawashi“ bandymų, meistras pagaliau

ištarė: „geras“. O galiniame treniruočių etape, prasidėjus sparingui, pastatė mane su dručkiu.

- Na, ką Van Damas? – nusivaipė šis.

- O ką slabas? – po mano žodžių prasidėjo dvikova.

Šiek tiek apsidaužėme rankomis, po to paleidome kojas. Dručkis aukštai jų nepajėgė iškelti, todėl

teko saugot savo paslėpsnius. Prakaitas žliaugė upeliais, trūko oro, bet visi kovojo iš paskutinių,

nors erdvės tam daug neturėjome. Vieni susikruvino nosis, kiti pasitempė sausgysles, o aš dručkiui

parodžiau „vandamišką“ šou: kairė, dešinė, kairė, dešinė – kojos dirbo kaip rankos, rankos – kaip

kojos.

- Užsivesk, užsivesk! – ragino mane meistras paskatindamas lazda per kuprą.

Nenorėdamas jo nuvilti, suplakiau dručkiui kojų suktinį. Įvarytas į kampą, atkišo į priekį delnus:

- Gerai jau! Baik jau! Van Damas! Van Damas!

- Šitą palik ramybėj, einam prie kito, - meistras pastatė mane prieš naują priešininką – kresną

žaliūką, kokių dviejų metrų ūgio ir šimto kilogramų svorio. Mus skyrė akivaizdūs masės

koeficientai.

Žaliūkas riaumodamas artinosi prie manęs kaip rujojantis lokys. Jo rankos buvo kaip avino

kulšys, o kumščiai – kaip kuvaldos. Stovėjau kovinėje parengtyje, nežinodamas ką su tokiu daryti.

Nė pats Van Damas prieš tokį neatsilaikytų. Bet kaip mokė meistras: „baimė, kurią sukaupi savo

mintyse, yra baisesnė už tai, kas egzistuoja tikrovėje.“ Prisiminęs šiuos žodžius, suvokiau, kad prieš

mane stovintis lokys tėra paprasčiausias mėsos kalnas, kurį galima suvalgyti. Bet prieš tai jį reikia

tobulai išmušti. Kad jis taptų minkštas ir sultingas. Jį reikia išmušti iš vėžių! Ir pradėjau daužyti per

kojas. Iš kojų – per kojas, iš čiurnų – per blauzdas, iš padų – per šlaunų vidinį paviršių.

20

- Užsivesk, užsivesk! – ragino mane meistras, vis suduodamas iš lazdos per ausis, kad atkreipčiau

dėmesį į gynybą.

Taip atitrankiau blauzdų apatinius, vidurinius ir viršutinius trečdalius, kad net čiurnų sritys

užkaito. Galiausiai mėsos kalnui atėmė kojas ir jis susvirduliavo. Tuomet už ausies mane nutvėrė

tvirta meistro ranka ir nutempė sparingui pas instruktorių. Tas nieko nelaukęs suėmė mane į klinčą

ir stipriu kulno smūgiu per pakinklius atjungė man dešinę koją. Neišlaikęs lygsvaros, griuvau

atatupstas. Atsidūręs ant grindinio, riebiai nusikeikiau. Tada meistras mane išvarė į vonios kambarį

prasiplauti burnos.

Po mėnesio treniruočių suvokiau, kad smūgio galia – ne raumenyse, o smegenyse. Aplamai,

kovos menų paslaptis slypi ne raumenų jėgoje, o gebėjime koordinuoti didžiausią greitį. Po dviejų

mėnesių sužinojau, kad kovos menai yra interpretuojami pagal geometrines figūras, iš kurių

trikampis – stabiliausia konstrukcija. Trikampis susidaro rankų gynybinėse pozicijose ir kai

smogiama, bei pagrindinėse blokavimo pozicijose. Trikampis – viena pagrindinių kovos menų

taisyklių. Baigiantis trečiam treniruočių mėnesiui meistras pasiūlė man sudalyvauti Muai Thai

varžybose.

- Jei gerai pasirodysi, gausi šlovės ir pinigų, - įtikinėjo jis mane su lazda rankose.

Tuomet mano ego užvaldė šlovė ir turtai, ambicijos dėl savo pasiekimų. Bet tik gatvė man atvėrė

akis, nes gatvėje paprastai yra viskas paprasta ir natūralu. Po treniruočių jau būdavo vėlyvas metas

ir grįžti namo reikėdavo tamsiais pakiemiais. Tą syk pasukau savo klumpėmis neįprastu keliu.

Gatvės žibintai skleidė tik melsvą, negyvą šviesą. Skersgatvyje man taką pastojo būrys urlaganų.

- Duok rūkyt, - vienas su žiebtuvėliu ėmė knebinėtis apie mane.

- Pyst – guli, rūkai, - spyriau į akiplėšos genitalijas, po ko jis nuvirto ant žemės.

Toks vaizdas psichologiškai paveikė agresorių grupę, ko pasekmėje keletas iš jų išsitraukė

peilius. O aš tuo momentu prisiminiau savo buvusio karate trenerio išganingus žodžius: „geriausia

gynyba – bėgti.“

Išgelbėjo tą syk mane Muay Thai klumpės. Nešė per kiemus, pro užkaborius, net takas dulkėjo.

Sveiką kailį išnešiau, o išnešęs, įgavau išminties: „realiose džiunglėse (gatvėse) mes kovojame ne

dėl sporto, pinigų, šlovės ar ego, mes kovojame dėl kur kas vertingesnio dalyko – savo gyvenimo.

Mes paprasčiausiai mokomės išgyventi.“

Supratęs, kad visos varžybos – tai komercija ir puikybės auginimas, o su Muay Thai dvasingumo

neišsiugdysiu, mečiau treniruotes ir dingau iš Tailando bokso sklepo. Su visom Muay Thai

klumpėm dingau. Šis kovos menas kūną gal ir užgrūdino, bet sielos... Sielą gal kiek nuskaidrindavo

nebent Muay Thai sesės, be užuolankų nerdamos į flirtą, kaip musės į medų. Tikėtina, jos

treniruotes lankė ne dėl sportinių interesų, o tam, kad pakibintų sportiškus bernelius su sportiniais

kostiumais ir sportiniais bateliais. Manieji gi buvo – Muay Thai.

21

Gariūnų vyžos

Lietuva – verslininkų ir direktorių šalis. Verslininkai mūsuose yra trijų kategorijų: vieni

važiuoja į Lenkiją džinsų ir kruopų, kiti – į Belgiją automobilių, o treti – bet kur, bet kada, ir bet ko.

O visi grįžę viską pardavinėja triguba kaina. Ar daug proto reikia šitaip suktis? Proto gali iš vis

nebūt, svarbu turėt verslininko gyslelę. Bent gyslelę. Sovietiniais laikais spekuliantams keldavo

baudžiamąsias bylas, o dabar prekybininkas, siekiantis greitai ir lengvai pasipelnyti – kone įteisintas

vagis. Pfiu... Verslininkas! Dabar, gyvendami laukinio kapitalizmo sąlygomis, mes visi verslininkai

– nuo šašuoto studento iki žilo pensininko. Tokių pilni Gariūnai. Apsukruolių, lupikautojų,

gobšuolių... Pfiu... Verslininkų! Štai vienas pajacas nusipirko namelį ant ratų, prikepė vaflių su

žiurkėno mėsa ir pakabino lentelę „Kebabai“. Verslininkas! Kitas juokdarys surinko iš moterų

pliažo apatinį trikotažą, atidarė „Second hand“ krautuvėlę, už kurios stiklinių durų užkišo lapą su

prierašu „paskutinis mados šauksmas“. Irgi verslininkas!

O dar sako: “blogai gyvename”, „krizė“... Kur tau?! Visi – verslininkai, direktoriai, kapitalistai...

Krizė – jei nepriima pizė. O blogai gyvena tik tas, kuris apie gyvenimą nieko neraukia.

Žiū, direktorių dabar nors vežimu vežk! Pfiu... Limuzinu! Štai kaimynas Anupras atidarė kioską,

pavadinimu „Lariokas“ – direktorius! Nesvarbu, kad tik šešias klases baigęs, daugybos lentelės

nepažįsta ir neturi iš ko sumokėti darbuotojams už puse etato. Bet jis gi Direktorius! Nors

darbuotojai atlieka pagrindinį darbą, o direktorius tik trukdo. Direktorius ir Afrikoj direktorius. Kas,

kad be diplomo. Dabar tie išsimokslinę, išprusę ir diplomuoti užsienyje po mėšlą braido. O mūsuose

liko vien direktoriai. Suprask, vadovai. Direktorius turi vadovauti. Negi dirbs? O dirbt nebėra kam.

Nes emigravo ne tik diplomuoti namų ūkio ekonomai, bet ir kvalifikuoti burnos higienos

specialistai. Net direktoriui nebėra prieš ką puikuotis – juk aplink visi direktoriai. Štai, žmogelis

iškasė griovį, paklojo vamzdį, paleido juo „ekologiškas“ srutas (nes minta tik iš ekologiškų ūkių) –

kanalizacijos šulinėlio direktorius. Pajungė kaimyno srutas – tas tapo komercijos direktorius.

Keturių asmenų šeima – visi direktoriai: vyras – generalinis, žmona – finansų, sūnus – technikos,

22

dukra – paslaugų valdymo. Kas dirbs? Uošvienė – vadybininkė, uošvis – pagalbinis darbininkas.

Kaimynui ne taip pasisekė: jo atžalos baigė po du aukštuosius – verslo vadybą ir verslo

administravimą – abu išskrido į Angliją.

O štai Anuprui galiausiai atsibodo direktoriauti – į direktoriaus pareigas paskyrė „taško“ valytoją,

o pats tapo blaivininkų klubo prezidentu. Jo pagrindinis sugėrovas – viceprezidentu. Visų klubo

narių pareigos – sutartu laiku atnešti nario mokestį, t.y. sumesti „skladkę“. Idėja įkurti blaivininkų

klubą gimė Anuprui po to, kai jį vienas alkoholio nevartojantis anonimas nusivedė į alkoholikų

klubą. Štai kaip direktorius Anupras įgavo išprusimo verslo srityje ir pasikėlė į prezidentus.

Gyvendamas Lietuvos sostinėje nuo tėvynainių neatsilikau ir aš. Būdamas laisvo oro

direktoriumi persikvalifikavau į verslininką ekspromtu. Suprask, biznesmenas, nors dar nepabuvęs

UK‘uose. O mano koledžo laikų suolo draugas Ežys (ežiuko šukuosenos puoselėtojas) jau ne kartą

matęs USA, kur nutvėręs svajonių paukštę už uodegos grįžo į LT išsikeisti JAV dolerių į oficialų

tėvynės pinigą – litą (Lt). Grįžo ne vienas kaip pirštas, o su auksiniu žiedu ant piršto, padabinęs

dešinės rankos riešą storoka auksine grandinėle, o kairės rankos – auksiniu laikrodžiu. Įlindęs į

odinį švarką ir mūvįs amerikoniškais batais su US firminiu ženklu. Vaikštinėdamas po Vilniaus

senamiestį ir žiūrėdamas į visus iš aukšto, mėgo svajingai dainuoti.

Ežiukas aš ežiukas,

Nenuorama mažiukas,

Pušku kaip garvežys,

Nes aš esu Ežys.

O ryte jis atrodė kaip ežiukas rūke. Tą syk su juo susitikome prie Gedimino pilies brėkštant ryto

aušrai. Buvo panašus į miltinį ežiuką su truputėliu sviesto iš vaikystės dienos meniu. Auksu

blizgėjo, amerikoniška šypsena baltais dantukais spindėjo. Saujoje laikė paruošęs man nuotaikingą

dovaną: minkštą dirbtinį elastingą šūdą iš Amerikos.

- Tau kaip psichui bus puikus įrankis pokštui, - įteikė šypsodamasis.

- Ačiū, tavo šūdas ypač realistiškas, - padėkojau.

- Prisimeni, kaip koledžo laikais tokį padėjom dėstytojui ant čimodano? – Ežys kretėjo nuo juoko.

Buvo, dėstytojui Vėpliui prilipdėm ant portfelio gabalą dažyto kakučio. Tai vos širdies

priepuolio negavo. Dėl viso pikto paėmiau tą dirbtinį kakutį ir įsidėjau į kišenę. Žmogus vos

nuomariu nekrito. Bet kai suprato, prapliupo kvatotis. Paėmęs į rankas, čiupinėjo, apžiūrinėjo, net

pauostė. Kitą dieną Ežys jam tikrą šūdą ant stalo pametėjo. Vėplys juokdamasis pastvėrė, prikišo

prie burnos, dantimis grikštelėjo. Rūgščiai kartus!

- Kur neprisiminsi, kai po to teko gerokai pasiplūkti, kol Vėplys patikėjo, jog šūdas vis dėl to

dirbtinis, - šyptelėjau.

- Visą paskaitą įrodinėjom: „tai fekaloiminatorius, turintis būdingą šūdo formą ir kvapą“, - Ežys

braukė nuo veido juoko ašaras.

Šūdo tema mes diskutavom ligi pat vakaro žaros. Tik vidurnaktį jis prašneko apie tai, dėl ko

mane pasikvietė.

- Klausyk, nori vieną reikaliuką prasukt? – ėmė intriguoti.

- Ką siūlai?

- Už savaitės vėl skrendu į štatus, bet prieš tai man reikia praeiti medicininę komisiją Kaune, - iš

lėto dėstė Ežys. – Tik bėda, kad aš paniškai bijau skiepų. Man tripanofobija...

23

- Kas?

- Tripanofobija. Adatų baimė. Aš pamatau švirkštą – rodos, širdis tuoj plyš pusiau, pasidaro sunku

kvėpuoti, pakerta rankas, kojas, svaigsta galva... Žodžiu, apima nevaldoma baimė.

- Tau kaip tam begemotui iš rusiško filmuko?

- Panašiai, tik dar blogiau.

- Tai koks tas reikaliukas?

- Na, tu pereisi komisiją vietoj manęs ir už tai gausi du šimtus litų.

- Tai gal vietoj tavęs man nuskristi į JAV ?

- Ne, aš aerofobijos neturiu. Mano vardu pereisi komisiją, tave paskiepys, peršvies plaučius,

padarys tyrimus... Kaip sakant, pasitikrinsi sveikatą ir dar už tai gausi pinigų. OK?

- Peršvies plaučius?

- Gėda prisipažinti, bet dar turiu ir rentgeno spindulių baimę. Man priedo ir radiofobija.

- Daktaro fobijos neturi?

- Jeigu atvirai, tai aplamai turiu baimę ligoninėms, mane kankina hemofobija. Darys kraujo tyrimus:

iš venos, iš piršto. O aš alpstu pamatęs savo kraują.

- Dėkok Dievui, kad gimei vyru, nes kitu atveju turėtum dar ir menstruacinio ciklo baimę.

- Visa laimė, - nušvito Ežys. – Tai kaip? Sutinki atstovauti?

- Trys šimtai, - apsisprendžiau tapti verslininku ekspromtu.

- Nepamiršk, kad dabar 2004 – ieji. O tu dirbsi nepilną darbo dieną. Du šimtai ir kvit.

- Skrudžas Makdakas!

- Arba sutik, arba pasiūlysiu kitam veikėjui, kurį anksčiau samdžiausi. Žmogus gavo du šimtus ir už

visus prisipirko saldainių. Jam – manija saldumynams.

- Aš tokios manijos neturiu.

- Tuomet galėsi prisipirkti dirbtinių šūdų. Žinau čia Vilniuje vieną pokštų krautuvėlę.

- Man užteks to vieno, kurį padovanojai.

- Vadinasi, sutarėm, - padavė dešinę.

- Du šimtai ir kvit, - į jo saują įbrukau minkštą dirbtinį elastingą šūdą iš Amerikos.

Sutartą dieną sutartu laiku sutartoje vietoje tą patį fekaloiminatorių Ežys man įkišo į kišenę

Kauno klinikose. Ten aš pusdieniui tapau Ežiu ir visiems gydytojams diktavau jo asmens kodą. Kai

ėmė kraują iš mano bevardžio piršto, kentėjau. Kai subadė man veną, kentėjau sukandęs dantis. Kai

dūrė į užpakalį, kenčiau užsimerkęs. Bet kai pederastiškų manierų odos daktariukas pradėjo švelniai

liesti mano lytinius organus, neištvėriau. Taip pasimuisčiau, kad iš mano kišenės ant grindų iškrito

dirbtinis šūdas. O aš stovėjau priešais daktariuką iki kelių nusmauktomis kelnėmis. Atsižvelgiant į

tai, kad buvau iki pusės nuogas ir dar susinervinęs, ir kad iš manęs iškrito šūdas, nenuostabu, kad

daktariukas pamanė jog aš nevalingai išsituštinau.

- Tai bent šūdas! – išplėtė akis daktariukas. – Gerai, kad nosis užgulta, tai nieko neužuodžiu...

Kodėl nepasiprašei į tualetą, jei norėjai kako?

Nieko neatsakęs pastvėriau šūdą nuo grindų ir įsukęs į lapo skiautę, įsidėjau į kišenę. Daktariuko

akys ant kaktos užlipo.

- Kam tau tas rudas slibinas, vaikine? – daktariukas čiupo man už šiknos ir pradėjo minkyti.

- Čia mano šūdas, - bandžiau staigiai užsimauti kelnes.

- Neskubėk, vaikine, neskubėk, - viena ranka tempdamas kelnes žemyn, kita plekšnojo per

sėdmenis. – Tau netikėtai atsivėrė šachtos šulinys, o aš neblogas proktologas. Galėčiau atidžiai

apžiūrėti akląją žarną. Parodyk, kur slapukauja tavo anusas...

24

- Ačiū, ponas šachtininke, bet nereikia, - pavyko ištrūkti iš jo gniaužtų ir pagaliau užsitempti kelnes

kone iki pažasčių. – Su mano šikna viskas tvarkoj, ko nepasakyčiau apie jūsų orientaciją...

- Bet tamsta taip šauniai išsituštinai, kad mane net šiluma užliejo, - nosinaite tapšnojo sau per

išrasojusią kaktą. – Tas šūdas toks elastingas, toks gražus... Gal būt įplyšo raukai?!

- Tas šūdas toks gražus, nes amerikoniškas, - bandžiau paaiškinti. – Ir mano raukai čia visai nei prie

ko...

- Vertėtų patikrinti, - jam nutįso seilė per lūpos kamputį.

- Gal kitą kartą, kai vėl grįšiu iš Amerikos, - mirktelėjau akį, kad parašytų teigiamą išvadą.

- Puiku, - numykęs, ėmėsi rašiklio. Pagalvojo minutėlę, pasvarstė ir vėl prašneko. – Man iškilo

vienas klausimėlis... Kodėl tas šūdas bekvapis?

- Todėl, kad dirbtinis, - tarstelėjau.

- Aaaaa! Supratau, - nukaito daktariukas. – Amerikoje maistas dirbtinis, tai ir šūdas dirbtinis.

Svajonių šalis!

Surinkęs iš visų parašus, jog esu “sveikas”, galiniame etape dar turėjau įdėti vyr. gydytojai į

kišenę Ežio suvyniotus į popierių aštuonis šimtus dolerių. Bet susigėdęs ir didžiai susijaudinęs dėl

duodamos pakišos, vietoj pinigų gydytojai į balto chalato atbrailą įkišau dirbtinį šūdą, balsiai

pridurdamas: “čia jums prie arbatos”.

- Oi, ačiū, - gydytoja patapšnojusi delniuku per tą vietą, širdingai padėkojo. – Oho, koks nemažas

pokas!

- Svajonių pokas, - patikslinau. – Vis gi valiuta!

- Sutartinis mainų vienetas. Turbūt tai, kaip visada, kaip ir tarėmės telefonu? - žavingai sumirksėjusi

žydrom akutėm, gydytoja uždėjo drūtą štampą ant medicininės pažymos, kurioje buvo įrašyti Ežiui

išganingi žodžiai: „Skristi į JAV gali.“

- Ir tai, ir dar daugiau. Vertės standarto palaikymui, - patikinau atsimirksėdamas.

- Kai grįšite, prašom vėl pas mus kreiptis, - įteikusi medicininę papkę su visais reikiamais

popieriukais, maloniai atsisveikino. – Gero skrydžio!

Ežys gavo tai, ko norėjo. Patenkintas priglaudė medicininę papkę į celofano maišelį. Tuomet iš

piniginės ištraukė varganus du šimtus litų ir prikišęs man prie nosies, erzino.

- Nori? Ar nori?

- Tu man daugiau skolingas, - rūsčiai pasižiūrėjau į jį. – Mano apyvarpę savo atšerpetojusiais nagais

grabaliojo gašlus pederastas, o tu man...

Net neišklausęs manęs iki galo, Ežys prapliupo griausmingai kvatotis. Kretėjo visas kaip epušės

lapas, juoko ašaras braukydamas nuo ištįsusio veido.

- Tau pasisekė jeigu tik apyvarpę, - proverksmiais inkštė. – Tam veikėjui, kuris už mane ėjo

anksčiau, tas pederastas ilguoju pirštu tyrinėjo akląją žarną ieškodamas kokio tai paslaptingo anuso.

- Vadinasi, tu apie tą pediką daktariūkštį žinojai?! Žinojai, bet nieko nesakei! – piktai sududenau.

- Nepaminėjau, kad turiu gaptofobiją – kitų žmonių prisilietimo baimę. Ir dar baimę būti

išprievartautam... Paniškai bijau gėjų, - nerausdamas teisinosi Ežys.

- Tu man už kiekvieną savo fobiją turėtum sumokėti po du šimtus litų, - suraukiau kaktą.

- Deja, daugiau neturiu, tik tuos du šimtus, kuriuos tau žadėjau, - nenoriai įbruko pinigus man į

kišenę Ežys.

- Tuomet, kaip kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas, padovanok man savo auksinę cepūrą, -

grėsmingai suurzgiau.

- Dovanoto nedovanoja, - užjaučiamai tarė.

25

- Tada duok panešioti už pederastą, - čiupau jo ranką ir ėmiau plėšti auksinę grandinėlę nuo riešo.

Bet jis, šmikis, išsisuko ir nėrė kaip kiškis į krūmus – tiek jį temačiau. Vėliau papustęs padus

išskrido į Ameriką.

Grįžęs namo turėjau teisintis gyvenimo draugei, kur buvau dingęs.

- Dirbau verslininku ekspromtu, - paaiškinau be didelio entuziazmo.

- Tai ko toks liūdnas? Kaip sekėsi? – prisėdo ant paklodės krašto.

- Gavau du šimtus litų ir amerikonišką šūdą, - prisipažinau, nušveitęs striukę ant lovos.

- Kaip suprast? – nuostaba iškreipė jos veidą.

- Žvilgtelėk į kišenes, suprasi, - tarstelėjęs, paniuręs nupėdinau į virtuvę ieškoti ko pavalgyti.

Iš šaldytuvo sužvejojau konservuotą tuną ir pradaręs indelį ėmiau jį doroti. Staiga draugė kad

suriks džiaugsmingai:

- Du šimtai litų tai fignia, bet aštuoni šimtai dolerių – lafa!

- Nesupratau! – išsižiojau pilna burna tuno.

- Sakau, tas tavo amerikoniškas šūdas neblogai kvepia! – prišokusi pamosavo man prieš nosį

aštuoniomis besišypsančiomis Bendžamino Franklino fizionomijomis.

Kitą rytą surūdijusiu autobusu nuplerkšėjau į Gariūnų turgų ir ten surengiau 2004 – ųjų mados

reidą. Apsirengiau stilingai pagal to meto paskutinį mados šauksmą: už septyniasdešimt litų

nuliejau tradicinį lietuvių drabužį – juodus „Nike“ treningus (sportinį kostiumą) su viena balta

juostele, o už šimtą trisdešimt litų nukirtau tradicinį lietuvių apavą – juodus „Nike“ kedus irgi su

viena balta juostele. Išleidau viso labo tik 200 litų. Fignia!

Mane, apsitaisiusį naujais aprėdais, prie Gedimino pilies nufotografavo gyvenimo draugė.

Nuotrauką įkėliau į internetą, kurį užsisakiau valandai „Iki“ parduotuvėje. Stilingai sublizgėjau

prieš draugus one.lt skiltyje. Pakomentavau po nuotrauka: „Žėkit kokius afigienus treningus

nusipirkau Garuose!” Tuo metu prie portalo prisijungė Ežys iš Amerikos ir turėdamas garbę būti

verslininko ekspromtu draugu, parašė pora pagiriamųjų žodelių:

“Tu ką loxs?! Kokias čia forsiškas drapanas įsigijai?! Apsiavei Gariūnų vyžas ir nori būt kiets?! Gal

tau iš Amerikos atsiųst treningiukus su trim paloškėm?! „

Aš jam nepamiršau taip pat draugiškai padėkoti:

„Per mažai davei, kad išpirktum savo baimes! Bet ačiū už amerikonišką šūdą! Būčiau dėkingas jei

prie treningų pridėtum kepuraitę „Abibas“! „

Ežys taip ir liko vakaruose, o aš susidomėjau rytų Azijos kultūromis ir Kinijos filosofija. To

pasekmėje toliau plėtojau verslininko ekspromtu veiklą: susipažinęs su rytų medicina pats tapau

„daktariuku“. Susidraugavau su „Tianshi“ korporacija ir pradėjau platinti gamtinę Tibeto

produkciją. Nors iš šono atrodžiau lyg narkotikų dyleris, tačiau nestumdžiau „žolės“. Pagrindiniai

mano klientai kaifavo nuo antilipidinės arbatos, jonizuoto biokalcio papildų, penkialapės

gynostemos saponinų ir kiniškų grybų, kurie randami Tibeto kalnuose 3500 metrų aukštyje.

Kartą su manimi susiginčijo vienas narkomanas, kurio žolė geresnė: kanapė ar gynostema?!

- Marihuana yra žymiai saugesnė negu dauguma įprastinių mūsų valgių. Dėl marihuanos

perdozavimo dar nėra užfiksuota nė viena mirtis, - narkomanas gyrė savo žolę.

- O gynostema turi adaptogeno savybių, kaip ir ženšenis, tik gynostemoje saponinų keturis kart

daugiau nei ženšenyje. Gynostemos saponinai mažina cholesterolį ir pašalina jį iš organizmo, -

porinau aš.

26

- Po marihuanos jautiesi atsipalaidavęs, nori daug kalbėti, bendrauti, paaštrėja pojūčiai. Ir priešingai

nei tabako atveju, nekyla pavojus susirgti jokiomis plaučių ligomis, - dėstė savimi patenkintas

narkomanas.

- Gynostema yra nervų sistemą raminanti, tonizuojanti priemonė, gerina nuotaiką, skatina lytinę

funkciją, aktyvina medžiagų apykaitą, valo kraujagysles... Skirtingai nuo kanapės, kurios

pagrindinis aktyvus cheminis elementas yra tetrahidrokanabinolis, nuo kurio išsivysto psichologinė

priklausomybė, gynostema naudojama gydymui nuo alkoholizmo ir narkomanijos, - mano

argumentai pribloškė narkomaną.

- Padarom sąžiningus mainus: tu man duok savo žolės, aš tau irgi duosiu savosios, - narkomanas

užsigeidė išbandyti gynostemos poveikį.

Padovanojau jam keletą pakelių arbatos su gynostemos žole, o jis man – keletą gramų kanapių.

Po savaitės mes vėl netyčia susitikome Katedros aikštėje. Narkomanas mane pasitiko išskėstomis

rankomis.

- Mielas drauge, tavo žolė pasakiška. Kiek kainuoja visas pokas? – iškart paruošė piniginę.

- Tikrai pigiau negu pokas marihuanos, - šyptelėjau.

Po mėnesio narkomanas išgijo nuo narkomanijos ir lėtinio nuovargio sindromo. Spjovė į kanapę

ir metęs nelegalų reikalą, ėmė platinti gamtinę Tibeto produkciją. O aš, supresavęs dovanotas

kanapes į kristalus, gavau tamsiai rudos spalvos kietą masę, panašią į šokolado plytelę. Sučiulpęs ją,

pasinėriau į dar gilesnes verslininko ekspromtu veiklos gelmes.

Vilkįs tautinį kostiumą – išeiginį kaimiečio drabužį „Nike“ ir avįs nacionaliniu apavu – vyžomis,

vėl patraukiau iš Vilniaus į Kauną. Tik šį kart ne į klinikas pas daktariūkštį-gėjų, o į Vilijampolę pas

Daktarą-rašytoją iš didžiosios raidės. Įdomu ko? Man irgi įdomu. „Laisvo laikraščio“, kuriame

aptikau ištraukas, redaktorė nedavė atsišviesti knygos, tad teko keliauti pas patį autorių iškaulyti

bent vieną egzempliorių su autografu. Vietinis „dušmanas“ už penkis litus pristatė mane į kavinę

„Ramunė“. Ten už baro pamačiau rašytojo mamą ir tuoj pat ją užkalbinau.

- Laba diena, ponia! Kaip verslas? Klientų nestokojat?

- Ačiū, viskas gerai, - įtartinai nužvelgė mane nuo galvos ligi kojų. – O jūs pas ką?

- Žinoma, pas Daktarą. Ir su dideliu reikalu. Jis turi tai, ko man labai reikia, - tariau nedumdamas

akių.

- Šiuo metu jis šiek tiek negaluoja. Pasigavo slogą, - užtvirtindama faktą nusičiaudėjo moteris.

- Šit kaip?! Kad būtumėt atsparūs baciloms, reikia stiprinti organizmą. Turbūt nevartojate

biologiškai aktyvių papildų?

- Kokių? – nesuprato kur link suku.

- Tianši! Pakvieskit Daktarą, apšviesiu...

- Palaukit minutėlę, - susirūpinusi dingo už varstomų durų.

Netrukus prie manęs priėjo trys muskulingi „ambalai“ skustomis galvomis ir odinėmis

striukėmis. Bet jie prie baro prisiartino ne pro varstomas duris, nes būtų su visomis staktomis

įžengę, o pro laukujes – iš lauko pusės. Vienas iš jų buvo panašus į spintą su antresole, kiti du – į

spinteles. Kurį laiką visi piktai dėbčiojo į mane. Tas su antresole, metęs į mane griežtą žvilgsnį,

storu balsu užriaumojo lyg durimis girgždėdamas.

- Čia tu norėjai pasimatyti su Daktaru?

- Taip, aš, - sumikčiojau.

- Tu kas? Žurnalistas? – rimtai įsispoksojo į mane.

27

- Ne. Aš tik uolus skaitytojas. Atvykau iš Vilniaus pas rašytoją įsigyti jo knygos, - iš lėto

paaiškinau.

- Aaa… Knygos, - nutęsė rūškana veido mina. Bet atsikrenkštęs jau linksmesniu tonu paklausė. – O

tu ką, vien dėl knygos atvykai iš Vilniaus?

- Na, taip…

- Šiaip tai Daktaras jos nepardavinėja, - truktelėjo pečiais. – Parašė draugams, dovanoms…

- Gal galėtų man padovanoti vieną egzempliorių?

- Na, tu duodi, - plačia kaip kastuvas ranka patapšnojo man per petį. – Tiražas per mažas.

- O gal atsišviest galima?

- Na, tu ir pavarai, - visi trys išspaudė po plačią šypseną. – Neturim kopijavimo aparato.

- Tai pakvieskit man patį Daktarą, paspausiu nors ranką rašytojui, pastatysiu bokalą už autografą, -

nenustygau vietoje.

- Šitas bernas baisiai priklus, - kikendami žvilgčiojo vienas į kitą. – Jis turbūt negirdėjęs posakio:

“kalbėjimas – sidabras, tylėjimas – auksas.”

- Aš uolus, o ne priklus. Nebijokit, nieko nedarysiu… Rašytojas lai nors trumpam ateina, bendrai

nuotraukai, kaip sakoma. Į interneto svetainę one.lt įsidėčiau, būčiau prie bachūrų, - bambsėjau kaip

įmanydamas jiems į galvas.

Vienas jų prunkštelėjo ir visi ėmė kvatotis išraudę, braukdami iš akių tekančias ašaras. Tuomet

žengtelėjau atgal ir susigūžęs išsinešdinau iš kavinės. Pūstelėjus gaiviam vėjeliui, supratau, kad

išnešiau sveiką kailį. Po to kaip strėlė nuzvimbiau į autobusų stotį. Grįžau į Vilnių nieko nepešęs:

anei knygos, anei autografo. Bet užuot sielojęsis, išsiunčiau “Ramunės” adresu Daktarui knygą

“Kodėl jums būtini natūralieji papildai Tianši?” su prierašu “Mainau šią knygą į jūsų knygą.”

Prabėgo daug vasarų, žiemų, nuplyšo Gariūnų vyžos, sudrisko treningai, o Daktaras taip ir

neatsiuntė man savo knygos. Bet po daugelio metų nusišypsojo man laimė. Aptikau Daktaro knygos

elektroninę versiją internete ir atsisiunčiau ją į savo kompiuterį. Tuomet jau gyvenau kaime ir

Gariūnų vyžas avėjau vietoj kaliošų. Maža to, tuomet jau pats rašiau knygas, kurių net iš tolimų

Lietuvos kampelių atvažiuodavo įsigyti teisėjai, prokurorai, advokatai ir net gėjai. Ir nei vienam

neškadėjau nė savo knygų, nė autografų. Net gi atsistodavau greta bendrai nuotraukai, kurias jie

išstatydavo internetinėje svetainėje “pažintys”. Vienas toks apylinkės teismo teisėjas, supirkęs iš

manęs visas “zeko” knygas, prasitarė, kad jau daugelį metų trokšta perskaityti rašytojo Daktaro

knygą.

- Nebandėt paprašyti paties autoriaus? – pasiteiravau.

- Ką jūs! Juk autorius dabar už grotų, - ilguoju pirštu aukštyn stumtelėjo akinių rėmelius lenktu

nosikauliu.

Ilgai jo nekankinęs, prasitariau, kad turiu Daktaro knygos elektroninę versiją. Teisėjas, paprašęs

šios versijos, paliko man savo vizitinę kortelę, iš kurios ir sužinojau, kad jis yra teisėjas. Mielai jam

persiunčiau elektroniniu paštu pdf knygos failą, pridėdamas asmeninę žinutę: „Viešnagės metu

pastebėjau, kad be perstojo šnarpštėt nosimi. Turbūt nieko negirdėjote apie gamtinę Tibeto

produkciją „Tianshi“? „

Neseniai viešėdamas Vilniuje nuėjau į vieną knygyną apžiūrėti knygų. Mano akys išsprogo iš

nuostabos, kai išvydau knygų lentynoje šalia savo „zeko“ knygų šviežiai iškeptą Daktaro knygą.

Taip ilgai ieškotą, taip ilgai lauktą, bet... Nebereikalingą. Nuo to laiko, kai lankiausi kavinėje

„Ramunė“, prabėgo bemaž devyneri metai. Tuomet knygos reikėjo, bet jos nedavė, o dabar

nereikia, bet siūlo kiekviename knygyne.

28

Pasiėmęs avansą už parduotas knygas, surūdijusiu autobusu nuplerkšėjau į Gariūnų turgų.

- Gal jau reiktų įsigyti naujas vyžas?! – į galvą toptelėjo mintis.

29

Žygio čebatai arba keliautojo mokasinai

Man regis, šitie čebatai patyrė daugiausiai nuotykių. Ko jie tik nematė, kur jie tik

neblakutinėjo. Ir atlaikė jie man dešimt metų. Oi, jeigu tik nutrūktų batraiščiai ir atsilaisvintų

liežuviai, jie tiek prišnekėtų...

Radau čebatus tėviškės turgelyje, berods 2001 – ųjų lapkritį: naujus su kailiuku, oda

kvepiančius, juodumu blizgančius ir be pado sąsmaukų. Buvo šalia ir kitokių: su užtrauktukais,

aukštesniais aulais, su sąsmaukom. Tačiau būsimas uošvis, atvežęs mane į turgų, dūrė pirštu būtent

į čebatus.

- Imk šituos, - paglamžęs plačiomis plaštakomis, patarė, - apsiūti, patvarūs, lankstūs padai... Tie, su

užtrauktukais nuplyš ir mesk lauk, o šitie su šniūrais... Geri čiabataičiai!

Apkūni moterėlė paprašė už juos dviejų dvidešimt, bet nusiderėjau iki dviejų, sutaupydamas

dvidešimt. Derintis labai pagelbėjo ilgas būsimo uošvio liežuvis.

- Ką jūs, 220! – suplojo delnais be penkių minučių uošvis. – Nekelkit įtampos! Žentas vakar darbo

neteko, na, gavo išeitinę, bet šiandien darbo biržoje registruosis. O mums dar teks naujus batus

aplaistyt, kad gerai nešiotųsi, o prie naujų batų dar reiks naujų kojinių, o prie naujų kojinių – naujų

kelnių, o prie kelnių – odinės striukės...

- Tik pamanykit?! – išplėtė akis moteriškė. – Turbūt didelę išeitinę gavo?!

- Kiek reikia, tiek ir gavo. O visa kita investuos į alų, - plačiai nusišypsojo „uošvis“.

- Alus – geras daiktas. Ir širdį paglosto, ir gyventi linksmiau, - paporino turgaus bobutė.

- Gerk lašeliuką, nuraminsi vabaliuką, - „uošvis“ įdavė moterėlei pusiau nugertą alaus skardinę.

- Oi, kaip ačiū, - priėmė pakišą. – Dosni ta mano širdelė, už tad plika subinėlė.

Apsirėdžiau tą kart turguje iš ties šventiškai: nauja avalynė, naujos kojinės, nauji džinsai, nauja

odinė striukė. Po to sėdom į „uošvio“ automobilį, kurį jis sustabdė prie pirmo pasitaikiusio alaus

baro. Čia tų barų – ant kiekvieno kampo. Ir kiekviename jų vyksta bukaprotiškumo pratybos geriant

30

iš molinių gorčių. Juk gyvename alaus krašte, kur ypatingai puoselėjama alaus vartojimo kultūra.

Tiesiog kiekviename mėnesyje įprasminta ta kultūra:

rugsėjis – „alaus uzbonėlis“;

spalis – „alus visagalis“;

lapkritis – „alus ir pirtis“;

gruodis – „alus nenunuodis“;

sausis – „jei negersi, bybis gausis“;

vasaris – „pachmielkai alalis“;

kovas – „mėnuo chujovas“;

balandis – „alaus pilnas skrandis“;

gegužė – „alūbariai ūžė“;

birželis – „alaus kelias“;

liepa – „alaus dieta“;

rugpjūtis – „putoja alutis“.

Taigi, kultūringai suvartojom po du alaus bokalus ir po du čeburekus. Pradžiai. Nes sekančiai

„uošvis“ mane laiku pristatė į darbo biržą, kur konsultantė įtraukė mane į aktyvią darbo rinkos

programą. O aš tik iškvėpiau orą iš plaučių, gavęs bedarbio pažymėjimą.

- Žiūriu, kolega, jau spėjai pataisyt sveikatą, - mirktelėjo man žydrą akutę žavi konsultantė. –

Vakar, per tavo išleistuves, aš irgi mažumėle padauginau, tai šiandien galvoje ūžia, akyse mirga...

- Likimo ironija, - tariau pakabinęs nosį. – Visus metus konsultavau bedarbius, o šiandien – pats

bedarbis...

- Iš pažiūros nepasakytum, jog bedarbis, - nuodugniai apžvelgė nuo galvos ligi kojų. – Buvai

paprastas darbo biržos konsultantas, pilka liemene ir rudais bateliais, o dabar ką tu, ką tu... Kaip

koks mapijozas... Su odine striuke, su blizgančiais mokasinais...

- Ir pilnu skrandžiu alaus, - atsirūgau.

- Aš irgi norėčiau stiklinės, - šyptelėjo prikandusi lūpą. – Vakarykštis brendis erzina...

- Užsuksiu pas tarpininką Virgutį pasiteirauti, kokia jo sveikata...

- Ryte jį mačiau – dar nuo vakar šiltas, - sukikenusi, pažėrė naujienų mano konsultantė. – O, žinok

mūsų ūkvedys koks patenkintas! Tave visiems giria, kad brendžio nešykštėjai. Šiandien geras, nors

prie žaizdos klok... Kaip lapinas! Gaila direktorė vakar nedalyvavo, būtų miela lyg katė, o dabar…

- Kaip liūtė? – drąsiai nusikvatojau.

- Kaip visada, - delnu prisidengus burną sušnibždėjo. – Tik tu tyliau, už durų gali klausytis lapinas...

- Na jau ne! - sumaurojau. – Nuo šiandien galiu garsiai!

- Aha, kas tau! Tu – bedarbis, pats žinai, mūsiškė už bedarbį mūru stoja, o mums, darbuotojams –

kailį lupa.

- Žinau…

- Už tad, - su kartėliu sušvokštė konsultantė. – Reikėjo jai tave atleisti! Terminuota sutartis baigėsi,

bet gi galėjo pratęsti ar be termino įdarbinti… Visko išmokai, bedarbiai prie tavęs priprato…

Pritrūko “universitetinio”. O dabar ta, kur vietoj tavęs… Su “universitetiniu”, bet nė bum bum į tą

kraštą… Dejuoja ir dejuoja, alpsta ir alpsta. Visą mėnesį ją ruošei, o ji vis dūsauja: “sunku,

neištversiu, sunku, neištversiu…”

31

- Norės pinigo, ištvers, - užjaučiamai tariau.

- Na, pinigai čia padorūs, vis gi valstybinis darbas, bet bobos šneka, savivaldybėje – dar geriau. Jau

viena gi iš mūsų įsitrynė, žinai, dabar į savivaldybę Rasytę kviečiasi. Greit bus konkursas į

tarnautojo vietą. Tu irgi bandyk, darbo patirties jau turi…

- Kas belieka, - skėstelėjau rankomis.

- Jei mane labai liūtė užparins, aš irgi į savivaldybę išplasnosiu. Kiek žinau, ten net kelios

specialistės nėščios, - toliau čiauškėjo. – O ką? Alga gerokai didesnė, darbinė atmosfera –

palankesnė… Klausyk, jei ne paslaptis, kiek išeitinės gavai? Čia pusė lūpų šneka, kad kibo tau

permokėjo…

- Kaip tai permokėjo?! – kilstelėjau antakius. – Viso vieną šešis gavau. Jaučiuosi jų užsitarnavęs.

- Girdėjau ryte, liūtė buhalterei bangas kėlė dėl išmokų tau, sakė pusę atimt, - pakraipė galvą

konsultantė.

- Štai ką reiškia nepasivaišinti brendžiu! – kandžiai nusijuokiau. – Jeigu atimt, tai tegul numauna

man kelnes, kojines, triusikus... Lai nuvelka odinę striukę... Po galais, tegul nuauna mano naujus

čiabatus! Lai išsiurbia man iš skrandžio alų su visais čeburekais ir vakarykštėm nubrendintom

šokolado plytelėm!

- Taip, graudu, - pritarė man konsultantė. – Bedarbiai tave kone ant rankų nešiodavo, o ji nori pliku

užpakaliu į pasaulį paleisti, basom kojom...

- Tiek to, - staiga ją pertraukiau. – Basom ne basom, bet jau ko ko, o šitų, kaip tu pavadinai,

mokasinų, nusipelniau. Sąžiningai uždirbau! Ir nereikia man čia visokių „lia lia“ apie permokas!

Nedamokos būna, o permokų – niekada.

Palikau darbo biržą baisiai įširdęs ir nutariau niekada ten nebegrįžti. O “uošviui” ta proga

surengiau žygį į barą ir ten iškėliau didžiulę alaus fiestą. Kultūringai suvartojom kibirą pigaus

stipraus naminio alaus, užkąsdami pigiais sočiais čeburekais su mėsa. Tik naujų čebatų aplaistymo

paprotys kiek užsitęsė. Abu su “uošviu” pasigavom baisią madą kultūringai vartoti alų. Ir tradiciškai

mes jį vartojom tol, kol ištirpo visa mano išeitinė.

Geriam „kaplūną“, alų, dustą, „ratatuną“,

Drebiam „dratinį“, na chaliavu „pivorinį“,

Varom į „Putą“ prisipusti „rudą-drūtą“,

Lekiam į „Alkūnę“ prisišnioti per babunę.

Dūlinam pas Misiūną pagurkšnoti „ratatuną“,

Ošiam į larioką atsigert po bokalioką,

Pėdinam į „Kampinį“, maukiam viedrais „šiferinį“,

Šlubuojame į tašką, parsinešt „kaplūno“ bačką...

Turavosim, zambatysim, po tris pintas padarysim,

Turavosim, zambatysim, knaipėj molį ištaškysim!

Turavosim, zambatysim, po tris pintas padarysim,

Turavosim, zambatysim, knaipėj molį ištaškysim!

Galop nušveitęs juodu vaksu savo čebatus, išsiruošiau į savivaldybės surengtą konkursą

valstybės tarnautojo vietai užimti. Pasirodžiau visai neblogai, susimovęs tik ant vieno klausimo:

“kas yra rajono meras?” Sėdėjau aktų salėje išrasojusia kakta ant kietos “taburetės” priešais visą

32

valdininkų delegaciją ir atmušinėjau jų vaikiškas provokacijas. Ir kai man dėl tradicinio alaus

vartojimo užmarštin nuslydo mero vardas ir pavardė, valdininkai ėmė puse lūpų šypsotis. Tačiau

netrukus aktų salės durys prasivėrė ir vidun įriedėjo pati savivaldybės galva. Mano akys neapsigavo

– priešaky išvydau tą žmogų, apie kurį manęs paklausė.

- Štai jis, - žvilgsniu sutikęs, dūriau pirštu miesto veidui į tą vietą, kur antakiai nesueina.

- Kas toks? – nustėro visa valdininkų delegacija.

- Tai jis, rajono meras! – džiaugsmingai šūktelėjau.

- Jūs teisus, - meras pažiūrėjo į mane pro žvilgančius akinių stiklus.

- Vadinasi, atsakiau į jūsų suktą klausimą? - kreipiausi į konkurso komisijos narius.

- Iš dalies, - komisijos pirmininko kaktoje įsirėžė gili raukšlė, bet netrukus išsilygino, po to, kai

meras skyrė jam pastabą.

- Nebūk toks rūškanas, pirmininke! Kas gi manęs nepažįsta?! – nužvelgė plačiai visus savimi

patenkintas.

O aš konkurso taip ir nelaimėjau. Ne dėl to, kad primiršau man nereikšmingą rajono merą, kuris,

vėliau, išrinktas į Seimą, užmiršo visą rajoną, o todėl, kad mano diplomo išsilavinimo skiltyje

komisija pasigedo labai reikšmingo žodelio – “universitetinis”.

Teko vėl sugrįžti į darbo biržą ir tradiciškai pateikti bedarbio pažymėjimą savo konsultantei.

- O, labas! – pamačiusi mane, mažumėle pradžiugo.

- Labas, o, - liūdnai pasisveikinau. – Kaip gyvenate?

- Žinotum, čia tokie dalykėliai dedasi, kad oi, - atžymėjo mano apsilankymą. – Kai tu išėjai iš

konsultantų, tai ir prasidėjo...

- Bedarbiai sukilo?

- Buvo, skundėsi... O ta, kur tave pakeitė, jau čia nebedirba, - supažindino su naujienomis.

- Neištvėrė?

- Ne ji vienintelė. Virgiukas irgi pabėgo... Ir Rasytė, ir ta, ir ana, - užsivedusi porino. – Visi į

savivaldybę sulindo. Net gi motopatrulis... Tik aš viena čia iš senųjų darbuotojų likau, bet irgi

neilgam... Tuoj viena nėštukė išeis į dekretą, persikelsiu į savivaldybę ir aš.

- O mane ten pabrokijo...

- Kas? Dalyvavai konkurse?

- Teko. Kas, kas... Valdininkija su meru priešaky.

- Šit kaip! Įdomu kodėl?

- Dėl to paties, dėl ko ir čionykštė liūtė.

- Universitetas! – šyptelėjo. – O ko nestoji toliau mokytis? Baigus universitetą – didesnės

perspektyvos.

- Žinai, kažko baisiai netraukia būti “universaliu”. Be to, teisininko aukštumų tik tai sostinėje

galima siekti, o ten pinigų reikia…

- Ką ketini daryti?

- Tai, ką aš planuoju, darbo birža man nepadės… Mąstau, gal komercija reiktų užsiimti, ar šiaip ką

nors savo konstruoti.

- Kodėl gi ne?! Darbo birža remia kai kurias verslo programas. Gal nori pabandyti užveisti sraigių

ūkį? Arba auginti Kalifornijos sliekus?

- Kur aš juos auginsiu, pas mamą balkone? Vazonėlyje?

- Kolektyvinio sodo neturit? - toliau gundė konsultantė.

33

- Turim net du už miesto ribų, kur bet kas panorėjęs gali susirinkti sraiges ir išsikasti sliekus, -

paaiškinau.

- Tuomet tau teks apsieiti be darbo biržos pagalbos, - nuleido rankas konsultantė.

- Tiek to, žengsiu žingsnį platų, kad nenudrožčiau batų, - susiruošiau eiti.

- Sėkmės! Bepigu tau su tokiais mokasinais!

O mokasinai mane nuvedė į Panevėžį ant kilimėlio pokalbiui pas tenykštį verslininką Žydrūną –

stambų, drūtą vyrą, čeburekais nupenėtą. Pats jis drėbsojo krėsle ir be perstojo maigė kompiuterio

klavišus. O aš nesmagiai prisėdau priešais jį ant minkštos kušetės nukaitęs iki raudonumo.

- Galima sėstis? – po laiko paklausiau.

- Jau sėdi, - pasitaisė prašmatnius akinius ant nosies. – Sėdi ant kušetės, kuri kainavo tūkstantį

baksų. Ta kušetė mano veislinės katės, kurią parsivežiau su dokumentais iš užsienio už du

tūkstančius baksų.

- Supratau, - sėdėjau visas išraudonijęs.

- Tarp kitko, - metė į mane skvarbų žvilgsnį. – Tavo batai sudėti ant natūralaus ožkos plauko

kilimėlio, kuris man atsiėjo pusantro tūkstančio baksų. Tas kilimėlis – mano katės, kuri ant jo lipa

tik su specialiom tapkėm, už kurias mokėjau du šimtus baksų.

- Mano batai kainavo lygiai tiek, kiek jūsų katės, - nusiteikęs maloniai, patikslinau. – Jeigu

nesureikšminti valiutų skirtumo…

- Jeigu prakalbom apie apavą, tai manieji, - atsilošęs krėsle, sukėlė kojas ant stalo. Prieš mano nosį

sužvilgo imperatoriški batai su užrašu ant padų “Novos homo”. – Manieji neturi jokio analogo. Aš

juos pasisiūdinau iš krokodilo odos užsienyje pagal specialų užsakymą. Tai man kainavo… Geriau

nesakysiu, nes tau gali kilti beprotiškiausių minčių.

- Na, jau sakykit, sakykit, aš ne beprotis, - draugiškai nusišypsojau. – Tarp kitko, kur jūsų katė?

- Katė dabar su mano žmona Kanarų salose prie vandenyno po palme guli. O tu man sakyk, kokio

velnio čia atsitarabaninai iš nežinomo rajono centro? – paslėpęs kojas po stalu, rūsčiai sužiuro į

mane.

- Tikrai ne dėl to, kad nusivalyčiau savo kojas į jūsų katės ožio plauko kilimėlį. O todėl, kad tame

nežinomame rajono centre jūs atidarėte televizorių ir buitinės technikos parduotuvę ir ieškote

pardavėjo-konsultanto.

- Tarp kitko, vaikine, ne ožio plauko, o ožkos! Paglostyk ožio pautus, gal pieno gausi? Jauti

skirtumą? O dėl parduotuvės tu teisus. Turiu tokių tinklą visoje Lietuvoje. Mūsų įmonė „Žydroji

sąnašėlė“ prekiauja ne tik televizoriais ir skalbimo mašinomis, bet ir mobiliaisiais telefonais, ir

fotoaparatais... Klausyk, gal gali rekomenduoti iš savo rajono ten kokį fotografą? Mums fotoprekių

pardavėjo irgi reikia. Pastatysim aparatą, galės tuo pačiu juosteles ryškint, daryt nuotraukas pasines

ir pažymėjimams...

- Yra toks padorus žmogus, bet jo neprisiviliosit. Bet dar vieną fotomenininką žinau...

- Lochas koks?

- Jūs jo galėsit paklaust.

- O tas fotomenininkas vardą turi?

- Laimutis.

- Tiks ir Laimutis. Tu jį pasigauk, perduok mano vizitinę, - padavė man kortelę su įmonės

rekvizitais, apipavidalintais žydruose rėmeliuose. – Pasakyk jam, kad pasiskambintų, o vėliau aš jį

perprasiu, kas jis per vienas.

- O man darbo atsiras?

34

- Skaičiau tavo gyvenimo aprašymą, žiūriu teisę baigęs...

- Teisę.

- Nelabai man patinka teisininkai, - suraukė nosį. – Jie viską matuoja pagal kodeksą ir ieško

kabliukų ten, kur nereikia.

- Bet aš jums rekomendavau Laimutį! Šitas kabliukas jūsų naudai.

- Nu tu duodi! Ir iš kur tokie, kaip tu atsiranda?

- Iš kaimo.

- Gerai, jeigu rasi būdą, kaip kiekvienai rajono šeimai įpiršti po televizorių, tuomet turėsi ateitį

“Žydrojoj sąnašėlėj”.

- O kokie pas jus televizoriai?

- “Šileliai”.

- Labai vykęs pavadinimas kaimo bendruomenėms. Jau turiu idėją!

- Kiek algos nori?

- Kiek aš noriu, tiek neduosit, bet tikiuosi įvertinsit pagal pastangas.

- Būk ramus, keturis šimtus į rankas gausi pastoviai. O už pastangas – bus priedai!

- Man patinka priedai.

- Kad aš galėčiau apsispręsti, atsiųsk man rekomendaciją iš buvusio darbdavio.

- Na, jeigu labai reikia...

Vėl grįžau į darbo biržą. Mokasinais užlipau į viršutinį aukštą pas direktorę. Radau ją kabinete ir

be užuolankų paprašiau rekomendacijos. Tačiau direktorė pažiūrėjo į mane drumstu žvilgsniu.

- Kaip tu drįsti prašyti rekomendacijos, kai esi mums skolingas?! – jos akys žybtelėjo pykčiu.

- Ponia direktore, nepamenu, kad iš jūsų būčiau kada nors skolinęsis, - kraujas mušė man į veidą.

- Mes tave priėmėm, paruošėm, užauginom, o tu mums ragus įstatei! – užsipuolė mane lyg liūtė.

- Atleiskit, bet ragus man įstatėt jūs, nepratęsdama darbo sutarties dėl kažkokio „universitetinio“

lygio! – atsikirtau vardan teisybės.

- O kodėl nestojai mokytis neakivaizdiniu būdu?

- Nesuteikėt man progos. Terminuota darbo sutartis – be jokių garantijų į ateitį. Jaučiausi nei

pririštas, nei paleistas, bet vis gi dėkingas už šiokią tokią patirtį.

- Tavo dėkingumas pasireiškė tuo, jog negražinai mums permokos. Tau nepriklausė išeitinė,

buhalterė apsiskaičiavo.

- O aš maniau, priklausė... Galėjau šitą neva permoką gražinti rūbais, batais, bet jūs pasididžiavot ir

nepriėmėt. O iš kur bedarbis gaus grynųjų?!

- Mane visada erzindavo tavo nelojalumas vadovo atžvilgiu ir norėjimas išsišokti ginčo dalyke.

Nors pagrindinis kriterijus priimant tave į darbą buvo psichologinio testo rezultatai ir išvada, kad tu

perdėm socialus.

- Turbūt nustatėt mano socialumo laipsnį iš mano atsakymo į testo klausimą: “kiek dažnai

masturbuojatės?”

- Nesitikėjau iš paties tokio netakto, kai testas parodė, kad esi taktiškas ir teisingų manierų, -

direktorė užraudo lyg žarija.

- Negi tokią išvadą padarėt, remdamasi mano atsakymu į sekantį testo klausimėlį: “kuria ranka tai

darote dažniau – kairiąja ar dešiniąja?”

- Ir tu manai, kad po viso šito aš tau parašysiu gerą rekomendaciją?! – bumbtelėjo neskaniai

nusišiepdama.

- Manau, kad nedrįsite meluoti, kas liečia mano atliktą darbą, - pasibeldžiau į jos sąžinę.

35

Jos veidas apsiniaukė lyg tamsi naktis, o niūrus žvilgsnis susmigo į baltą popieriaus lapą. Ilgai

svarsčiusi, pašnairavo į mane ir galiausiai parašė: “dirbdamas darbo biržoje pavestą darbą atliko.”

Ši perdėm kukli rekomendacija nukeliavo pas Žydrūną, po ko aš tapau “Žydrosios sąnašėlės” nariu.

Tuomet man atiteko raktai nuo televizorių parduotuvės, kurioje be įvairios buitinės technikos dar

tilpo mobiliųjų telefonų vadybininkė Gegutė su ryšio priemonėmis ir fotomenininkas Laimutis su

fotoaparatų arsenalu bei nuotraukų darymo mechanizmu, prikliai trenkiančiu hiposulfito tirpalu.

Tuoj sumojau kaip sukelti gimtinėje ažiotažą. Ant stiklinių parduotuvės durų prilipdžiau

reklaminį plakatą: “Didysis 2002 – ųjų išpardavimas! Pirk “Šilelį” – laimėk milijoną!” Žinia

netruko pasklisti po visą rajoną. Turgaus bobelės išnešiojo gandus po tolimiausius kaimo

užkaborius.

- Kas girdėt, Reginute?

- A žėnai, Gražke, to naujo pardočkė po restoran? Ten daba akcėj vykst… Pėrk “Šilel” i da pridės

magaryčiom teleloto bilieto!

- Eik tu na-mole?! Negal pamįslėt!

- Riomts bajėrs.

- Ti kaip daba suprast? Prie butelkos vyna daded loterėjo? Mįslėn bos eilute abu kampai, išeis

pachmielk?

- Musėt. O jeigu įstrižainės! Vės dėže „Šilelia“ pareitu ant švenčių!

- Reiks Docentui pasakyt, tuoj nulėks butelkos. Ti ko blogai? Pachmielko padarysėm, i da gatavai

loterėjo parneš…

- O gal nusišvies laime, ane? Žėk, išloštum milijono, viso kaimo “Šilel” užlietum…

- Bojo taip… Klausyk, gal Docentui sakyt, ka dvė butelks pajėmtų?

- No, no, no… Nenorėk tėp staigė prabagotėt!

- Ai, užteks i vienos... Spirituots yra tė...

Kol Gegutė mirksėdama „mirke“ droždavo kompiuterio klaviatūros klavišus, o Laimutis

fotografijos entuziastams aiškindavo apie plačias fiksažo galimybes, aš smalsautojams porindavau

apie „Šilelį“.

- Puiki lietuviška prekė, pagamintas Turkijoje, detalės surinktos Malaizijoje, kineskopas „Philips“...

- Ė ti čia krūts teliks, - ūbaudavo apžavėti smalsautojai. – Kiek kanalų roda?

- Šimtas.

- Ti mes jamam šito, - džiūgaudami dūrdavo pirštu į vieną labiausiai patikusį ir krapštydavo

piniginę.

Prie pirkinio visada pridėdavau teleloto bilietą ir patenkinti pirkėjai droždavo namo žiūrėti šimto

kanalų, tikėdamiesi sekmadienį milijono. Taip ir bėgo dienos, tuštėjo televizorių lentynos, daugėjo

potencialių milijonierių. O Žydrūnas mėnesio gale man išmesdavo po šimtą litų priedo prie algos.

- Čia tau už gerą idėją! – patapšnodavo per petį. – Tik niekam nesakyk. Kiekvienas gauna to, ko

nusipelnė.

Gegutė laisvu nuo mirkinimosi laiku, droždavo kasos aparatą, pensininkams prastuminėdama

„Siemens‘us“, darbininkams „Alcatel‘ius“, studentams „Motorola‘s“, o verslininkams – „Nokia‘s

3410” su Lion baterijom. Žydrūnas jos nelepino priedais, bet leisdavo prie algos prisidurti

realizuojant nurašytus telefonų aksesuarus. O Laimutis su fotoprekėm vargo ir suvargo. Viena, ką iš

jo pirkdavo, tai baterijas – daugiausiai AA tipo elementus. Ir ta pati pastovi klientė – žaislų

parduotuvės savininkė, kuriai būdavo labai patogu pereiti gatvę ir užsukti pas Laimutį pigių

„viduriukų“. Bet vėliau, įgavusi Laimučio pasitikėjimą, ji įsigudrino „viduriukus“ pasiskolinti ir

36

išsinešti, kad parodyti pirkėjui kaip parduodamas žaislas veikia. O skolinti „viduriukai“ dažniausiai

nuplaukdavo su parduotu žaislu. Tuomet Laimutis labai įširsdavo. Vieną kartą įsiuto ir nebeskolino

elementų. Tuomet žaislų pardavėja įsigudrino ateiti pas Laimutį su pačiu žaislu ir tuo pačiu atsivesti

potencialius jo šeimininkus. Prie akių Laimutis atlyždavo ir paskolindavo minutėlei geriausias

baterijas. Tuo ir džiaugdavosi, matydamas laimingus vaikučius bei jų tėvelius, kuriems žaislų

pardavėja rodydavo žaislo privalumus. Dar jis džiūgaudavo, kai pas jį apsilankydavo koks nors

pažįstamas iš matymo ir paprašydavo „nutraukti pažymėjimui“. Tuomet Laimutis jį pasodindavo

ant kietos „taburetės“, sušukuodavo plastmasinėmis šukomis ir liepdavo žiūrėti į objektyvą.

- Tuoj purptelės paukščiukas, - bandydavo prajuokinti jis. – Purpt, purpt...

Bet fotografuojami asmenys dažniausiai susierzindavo replikuodami.

- Ko čia juokini? Juk turiu atrodyti rimtai!

Tačiau jie dar labiau susierzindavo, kai ateidavo po valandos pasiimti padarytų nuotraukų. Vienas

ponas, išvydęs savo portretinį atvaizdą, net puolė Laimučiui į atlapus.

- Tu ryžas, ką?! Kaip aš tokią nuotrauką į pažymėjimą klijuosiu?

- O kas negerai? – nesuprato Laimutis.

- Tu pažiūrėk, kaip aš gavausi! Visas išsiviepęs, plaukai pašiaušti... O spalvos kokios baisios!

- Na, kaip atrodai, toks ir gavaisi, - teisinosi Laimutis. – O spalvų aš tau nenupiešiu, kaip

mechanizmas ryškina, taip ir gaunasi.

- Tai ko fotografuoji, jei šūdinas mechanizmas?

- Kokį pastatė, tokį turiu, - patraukydavo pečiais ir paskaičiuodavo už nuotraukas.

Nesisekė Laimučiui su pardavimais nors tu ką. Gal todėl pietums jis iš kavinukės atsinešdavo

varganų blynelių su varške, kai tuo tarpu aš su Gegute kirsdavome cepelinus su mėsa. Aišku,

nepraleisdavome progos patraukti paliegusio Laimučio per dantį.

- Na, ką, Laimuti, vėl blyneliai?

- Blyneliai su varške, - liūdnai patikslindavo jis.

- Neina į kūną tau tie blyneliai. Kaip kūdas, taip kūdas, - skaniai nusišiepdavo Gegutė.

- Dabar reikia susiveržti diržus, - tardavo, godžiai rydamas blynelį su grietinės lašeliu. – Pas mus

šeimoje – taupymo vajus.

Ir ką jūs galvojat? Po pusės metų Laimutis atvažiuoja į darbą su naujutėlaičiu BMW, ant

priekinio lango stiklo vairuotojo pusėje, viršutiniame kamputyje prisilipdęs policijos rėmėjo

pažymėjimą su savo komiška fizionomija. Štai tau ir taupymo vajaus pasekmė!

- Nuliejai ratus, Laimuti? Gal ta proga kibsi į karbonadą? – atėjus pietų metui Gegutė suko uodegą

apie Laimutį.

- Dabar pas mus šeimoje visi susiveržėme diržus. Nori turėt daiktą – reikia sutraukt skrandį. Žmona

kruopomis maitinasi, vaikai pasisotina košėmis, o aš – blyneliais su varške, - čiulbėjo tą pačią

giesmelę žmogus, kurio sukritusį veidą galėjai atpažinti tik iš ūsų. Paliegęs, į vieną kaulą

susitraukęs, dirže išdūręs dar vieną skylę, jis ir toliau klumpino į kavinę blynelių. Tik šį kartą

atsinešė puse porcijos – vieną dailų paskrudusį blynelį su varškės įdaru ir kruopelyte grietinės. Kapt

dantimis, prarijo kaip katinas silkę ir po pietų. O mes, apdovanoti Žydrūno priedais, sočiai

prikirtome pietums cepelinų, o pavakariams – karbonado su garnyru.

Pagailo man Laimučio, nusprendžiau jam padėti. Pamaniau – pritrauks daugiau klientų, jei taps

populiaresnis. Užsilikęs parduotuvėje paėmiau vieną jo pasinę nuotrauką, išdidinau iki plakato

dydžio ir kopijavimo aparato pagalba padariau daugiau kopijų. Didžiausią galvą priklijavau ant

stiklinių parduotuvės durų su prierašu: “Atrieda atbilda nuolaidų gilda!” Kitas įtaisiau dujinių

37

viryklių orkaičių languose. O mažiausias įkėliau į jo išstatytus prekybai fotorėmelius. Paplatinęs

reklaminę akciją, pasigrožėjau – kur žvilgtelsi, parduotuvėje vien Laimučio atvaizdai. Būtų

fotogeniškesnis, jei ne tie dideli ūsai panosėje, pagalvojau, ir dar atspausdinau keletą kopijų

kompiuteriu šiek tiek pakoregavęs jo fizionomiją. Plakatais nuklijavau visą parduotuvės vitriną ir

užrakinęs duris vakare patraukiau namo. Ryte į darbą išėjau anksti, kad būčiau pirmas, ir jau iš tolo

išvydau prie parduotuvės langų susibūrusią žmonių minią. Kol rakinau parduotuvės duris, žmonės,

tirinėdami vitrinoje išstatytą veidą, mane apmėtė klausimais.

- Koks čia klouns?

- A čia tik ne Laims? Būtų jis, bet be ūsų...

- Jam gal didybės manija, kad taip save išreklamava? Būtų nors į ko pažiūrėt, o daba...

- Užeikit į parduotuvę, - raginau interesantus. – Dabar didelės nuolaidos dujinėms viryklėms...

- Žėk, tas snuks net į dukopkę sukišts! – prapliupo juoktis kelios moterėlės. – Kas jis per viens? A

tų viryklių reklamins veids?

- Tai garsus virtuvės šefas, - suokiau nerausdamas. - Jis puikiai kerta lietinius su varške ir išmano

dietologijos meną. Tik jo kūdinimosi dėka pritaikytos didelės nuolaidos šioms puikioms

viryklėms...

- Matom, matom, - suprunkštė barzdotas diedukas. – Norėčiau įsigyt vieno viryklė su šituo žymiu

šepu. Tik man labiau patinka, kur ans su dideliais ūsais.

- O aš dukopkę imsiu va tą pigią, kur tas šeps ant grilia pamauts, - paruošė piniginę garbaus amžiaus

moteriškė.

- Duokėt i man vieno su ūsais, - paprašė drūta boba, užgulusi viryklę. – Gal da petelnių turėt su tą

šepą galv?

O kai pasirodė pats Laimutis, smalsautojai apspito jį kaulydami autografų. Laimutis iš pradžių

napagavo kampo, todėl tik skėsčiojo rankomis. Bet supratęs, kad jo fizionomija tapo itin patraukli

kaimo bendruomenei, pasinaudodamas proga įpiršo kiekvienai moterėlei po rėmelį su savo

abrozdėliu, nepamiršdamas kukliai pasirašyti ant nugarėlės. O vienas seneliokas iš Laimučio

fotoprekių skyriaus nupirko „muilinę“ anūko gimtadieniui. Laimutis, paveiktas gerų emocijų,

seneliokui į „muilinę“ gatavai įdėjo juostelę. O seneliokas manęs paprašė „paimti“ jį su „šepu“ į

vieną kadrą.

- Padarysiu didelė nuotrauko, įrėmėns, vaikaits galės draugams girtis, ka jo senelis su įžymybe

susikentava, - patenkintas tauškė.

Mano sugalvota reklaminė akcija su Laimučio veidu pasiteisino. Savaitės laikotarpyje kaimo

žmonės iš parduotuvės iššlavė kone visas virykles. Maža to, kai Laimučio atvaizdą pradėjau lipdyti

ant televizorių ekranų, tendencingai išaugo „Šilelių“ pardavimo apyvarta. Pirkėjams neberūpėjo nė

teleloto bilietai, jiems buvo svarbiau akivaizdus Laimučio autografas ant prekės, nei mistinis

loterijos milijonas. Kai mėnesio gale Panevėžyje vyko „Žydrosios sąnašėlės“ darbuotojų

susirinkimas, Žydrūnas viešai mane pagyrė, kad mūsų rajonas visus kitus lenkia televizorių ir

viryklių pardavimų skaičiumi, o mane pavadino geriausiu provincijos pardavėju. Ta proga jis

užsakė visą restoraną ir iškėlė savo darbuotojams puotą: vienas stalas buvo nukrautas šaltais

užkandžiais, vaisiais, pyragaičiais, o kitas – alkoholiniais gėrimais. Truktelėjęs gramą kitą, įmonės

vadovas surengė tikrą šou: vaikinams užsakė viliotinio šokėją, o merginoms – striptizo „erelį“.

Aistroms atslūgus, Žydrūnas mane pasivadino nuošaliau trumpam pokalbiui.

- Klausyk, geradėjau, man patiko tavo idėja su loterijos bilietu, - draugiškai apsikabino mane per

nugarą. - Bet kaip tu sugebėjai per tokį trumpą laiką pasiekti tokių neįtikėtinų pardavimo aukštumų?

38

- Turiu jauką, - prasitariau.

- Kokį jauką? Gundymas su milijonu buvo gerai, bet nieko nelaimėdami žmonės nusivylė. Ką tu

atradai naujo?

- Turiu kabliuką...

- Negudrauk, seni, - pasodino jis mane ant kėdės prie nuošalaus staliuko ant kurio kukliai pūpsojo

konjako butelys ir degtinės grafinėlis. Pats nutūpęs priešais be užuolankų pasiūlė. – Ką gersi?

Baltos ar spalvoto?

- Jokio skirtumo. Ką įpilsit, tą išgeriu, - atsakiau draugišku šypsniu.

- Klausyk, geradėjau, - Žydrūnas papilstė į taureles konjako. – Už pirminę idėją su loterija, nuo

sekančio mėnesio pakelsiu tau algą iki šešių šimtų litų. O už dabartinį jauką dar kas mėnesį pridėsiu

po šimtą prie algos... Bet turi man pasakyti, kas tai per jaukas?

- Jūs jį pažįstate, - išlenkęs taurelę nukaitau iki plaukų pašaknų.

- Skelk konkrečiai, tuomet dar šiandien pat gausi šešis šimtus į kišenę. Bet atmink – apie tai nė bum

bum kitiems. Kiek tu gauni – tai tavo ir mano reikalas, - bosas pakartojo procedūra su konjaku.

- Laimutis, - šyptelėjau.

- Koks dar, blemba, Laimutis?! – nesuprato Žydrūnas.

- Jaukas, - atlapatojau atvirą širdį.

- Koks dar... Jaukas?! – jam net blakstienos užsiraitė į kitą pusę.

- Taip, jaukas. Tas pats Laimutis iš fotoprekių skyriaus.

- Nu blemba, ar aš ryžas, ar tu ryžas? – bosas supylė visą taurelės turinį į skrandį.

- Karoče, Laimučio veidą įkišau į orkaitę – išpirko visas virykles. Tą patį veidą prilipdžiau ant TV

ekrano – išgraibstė visus „Šilelius“, - nė nemirksėdamas išpyškinau.

- Va je tau! Tu taip rizikavai firmos reputacija?! Aš to nevykėlio net į susirinkimą nekviečiau, kad

sau nuotaikos negadinčiau. Tik pamanyk, iš fotoprekių jokio pelno. Na tik paskutiniu metu

suprekiavo daugiau rėmelių ir vieną sumautą fotiką. Su juo į minusą einam, – pakraipė galvą

Žydrūnas. – Aš dar suprasčiau, jeigu būtum reklamai panaudojęs savo veidą, arba tos...

Vadybininkės... Bet kame Laimučio patrauklumas?

- Jo ūsuose, - tariau be užuolankų.

- Na ir skonis pas tuos kaimiečius, - bosas siurbtelėjo konjako.

- Dėl skonio nesiginčijama. Laimutis – tikras laimės šaltinis. Įsivaizduokit, šešis mėnesius prasėdėjo

ant dviejų blynelių dietos ir sutaupė ant nuliovo BMW. Dabar sėdi ant vieno blynelio, tik

įsivaizduokit, ką jis sutaupys po pusmečio!

- Tai bent fenomenas! – suplojo delnais priblokštas Žydrūnas. - Tada kišk tų tą Laimutį su visais

ūsais ir su visom manatkėm ne tik į orkaitę, bet ir į skalbimo mašinos būgną! Duosim apsukų,

prasuksim ne vieną partiją. Ir jeigu viskas eisis kaip iš pypkės, aš pats asmeniškai tą Laimutį

pasodinsiu ant trijų blynelių dietos iš savo kišenės.

- Kodėl gi ne! Išmėginkim.

Gavęs naują užduotį, visas skalbimo mašinas padabinau Laimučio portretu su firminiu

„Žydrosios sąnašėlės“ ženklu. Tik šį kart padariau ne paprastas kopijas, o spalvotas. Auksiniai

Laimučio ūsai žvilgėjo žydrame fone lyg gintariniai sakai Baltijos jūroje. O įmonės logotipas –

žiedo pavidalo koralinių salų vidinis vandens baseinas su palme – išsiskyrė ryškiu žydrumu ant

dryžuoto Laimučio megztinio krūtinės dalyje širdies pusėje. Smalsautojai (dažniausiai vyras su

žmona, ar šiaip kokia įsimylėjėlių pora) įdėmiai apžiūrėję skalbimo mašinas, pirmiausia

pasiteiraudavo: ką atstovauja reklaminis veidas akcentuodamas žydrą spalvą?

39

- Nepagalvokite nieko blogo, - ramindamas potencialių pirkėjų porelę, žadindavau kiekvieno

vaizduotę. – Žydra spalva neturi nieko bendra su jokiom anomalijom, o šitas žmogiukas su

auksiniais ūsais nepropaguoja priešgamtinio lytinio potraukio su tos paties lyties individais. Be kita

ko jis laimingai ištekėjęs vyras. O jo rimta fizionomija byloja apie homo sapiens genofondą.

Gintariniai ūsai simbolizuoja Palangos jūros auksą, o ryški žydruma – tai neišsemiamas

vandenynas. Įsivaizduokite, jūs gulite nuogi po palme Kanarų salose, paskendę meilės glamonėse ir

bepradedą naują gyvybę... Nepamirštant, kad šitas ūsuočius – įsikūnijęs vunderkindas, proto

genijus. Kol jūs mylitės, atsėlina vyrukas su dideliais ūsais ir surinkęs jūsų apatinį trikotažą,

išskalauja žydrame vandenyne. Vėliau jūs susilaukiate vaikų... Tuomet jums jau žūt ar būt

reikalinga skalbimo mašina! Jūsų svajonės išsipildo čia... Mokėsite grynais ar pavedimu?

- Aišku, grynais, - sužavėta pora ruošdavo piniginę.

Bet būdavo ir išimčių. Jeigu moteris ateidavo apsižvalgyti viena, tuomet aš jai patardavau

įsivaizduoti save Kanarų salose gulinčią po palme su ūsuotu vyruku. Kiek sunkiau sekdavosi įtikinti

vieną vyriškos giminės atstovą, todėl rekomenduodavau atsivesti kartu savo žmoną. O jeigu

smalsaudavo gėjus, jam nė klausimų nekildavo, kodėl akcentuojama žydra spalva ir kodėl vyrukas

su ūsais guli kartu po palme. Tačiau sykį papuolė įkyrus vienišius – nei babnikas, nei gėjus.

Patariau jam įsivaizduoti, kad jis Kanarų salose po palme su ūsuotu vyruku žaidžia pingpongą. Šiaip

ne taip pramušęs jo vaizduotę, įpiršau jam tą fantaziją, po ko jis įsigijo skalbimo mašiną. Bet... Po

mėnesio atėjo ir ėmė skųstis, kad mašinai pradėjus skalbti ir tratėti, vaizduotė visada jį nuneša į

Kanarus, kur jis su ūsuotu vyriškiu žaidžia pingpongą.

- Nebegaliu daugiau tverti to regėjimo! Po skalbimo dienos, visą naktį prieš save regiu tą vyrą su

ūsais ir kaip jis... Kaip jis... Kaip jis prisiartina prie manęs ir pradeda... - staiga vienišius pritilo ir

susiėmė už galvos.

- Žaisti pingpongą, – padėjau jam suregzti sakinį iki galo.

- Gana jau! – nebesitvardė vienišius. – Gana!

- Tuomet įsivaizduokite, kad ūsuotas vyrukas paprasčiausiai jums padavinėja teniso kamuoliuką, -

bandžiau nukreipti jo vaizduotę kita linkme.

- Prie ko čia teniso kamuoliukas?! – isteriškai išrėkė.

- Kaip kitaip žaisti pingpongą?

- O kaip jums atrodo, kas per žaidimas tas pingpongas? – įsiutęs žiūrėjo į mane.

- Kaip tai kas? Stalo tenisas, - dėbsojau į vienišių, nesuprasdamas jo permainingos nuotaikos.

- Stalo tenisas??? – plačiai išsižiojęs, sekundėlei neteko amo. Bet netrukus susivokė ir susigėdęs

nudelbė akis žemyn. – Stalo tenisas... O aš maniau... Aš maniau...

- Laki jūsų vaizduotė, - patapšnojau vienišiui per petį.

- Taip... Iš tiesų, - susikrimto žmogutis. – Kai pirkau viryklę, jūs patarėt įsivaizduot, kaip tas

ūsuotas vyras kiša savo lietinį į mano orkaitę... Kai pirkau televizorių, sakėt matysiu šimtą skirtingų

kanalų, bet per visus mačiau tą patį vyrą su ūsais, kaip jis pasimėgaudamas ima lietinį į burną ir

dantimis išspaudžia iš jo varškę... Tvėriau gal dvi savaites, o po to iš vis nebesinaudojau orkaite,

uždengiau užuolaidėle televizorių, o tada... Tada įsigijau skalbimo mašiną...

- Bet jūs dar neįsigijot šaldytuvo, - priminiau jam ir ėmiau gundyti vaizdais. – Tik įsivaizduokite,

kaip vyras su dideliais ūsais ištrauks iš šaldymo kameros kietą kaip pagalys lietinį ir pašaus

paskrudinti į jūsų orkaitę, kol išsilies varškė...

Staiga stojo kvaila pauzė. Vienišius nukaito ir išraudęs iki plaukų pašaknų net neatsisveikinęs

nėrė pro parduotuvės duris ir kaktomuša susidūrė su Laimučiu, grįžtančiu iš kavinės su garuojančiu

40

blyneliu rankose. Atsitrenkęs vienišius persigando, o Laimutis tuo tarpu spėjo pirštais sugraibyti

besprūstantį iš lėkštės blynelį. Bet per tvirtai suėmė, ko pasekmėje, iš blynelio ištryško varškė ir

nutiško ant vienišiaus bato viršūnės. Tai išvydęs, aš pradėjau griausmingai kvatotis. O pasimetęs

Laimutis pro ūsus teprašvokštė:

- Atleiskit, ponas...

Vienišius nieko neatsakęs lyg pamišėlis nudūlino tolyn. O Laimutis visais dantimis kibo į tai, kas

liko iš blynelio. O aš paskelbiau akciją šaldytuvams.

Ilgainiui įsisuko tokia buitinės technikos pardavimų karuselė, kad Panevėžys pristigdavo prekių.

Tuomet pasitelkęs į pagalbą Gegutės mobiliojo ryšio priemones, rėkdamas į telefono garsiakalbį

reikalaudavau tenykščių vadybininkų laiku patiekti vieną ar kitą buitinės technikos modelį.

- Jūs, dykaduoniai, dirbat ar nedirbat?! – kartą priverčiau juos suklusti. – Jau prieš dvi savaites

užsakiau tris šaldiklius... Kaip nėra taip nėra! Pakrutinkit savo užpakalius, kitaip neteksim

klientūros…

- O ko tu čia bangas keli iš provincijos? Tapai metų pardavėju, tai palikai baisiai šūstras? – jų vyr.

vadybininkas laužė iš savęs kietą.

- O tu negalvok, kad ten Panevėžy sėdi, tai gali šūdą malti, - perspjoviau jį žodžiais. – Tempk čia

užsakymą, arba galėsi pats Žydrūnui aiškintis, kodėl dar iki šiol provincijos reklaminis veidas

neįkištas į naujausią indaplovės modelį, kad tą modelį įsigiję žmonės galėtų mėgautis ramybe po

skanios lietinių vakarienės, nes tada ateis vyriškis su dideliais ūsais ir išplaus varškiuotus indus!

- Ką tu čia niekus tauziji?!

- Patauzysiu aš tau po to, kai pristatysi man indaplovę.

- Nachalas!

- O tu turbūt labai alkanas? Nori valgyt? Atvažiuok pas mus, pavaišinsim blyneliais su varške, tuo

pačiu ir indaplovę atveši.

Tačiau indaplovės nesulaukiau. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą – sulaukėme Laimučio

gimtadienio. Pats jubiliatas bandė nuslėpti savo garbaus amžiaus sukaktį, tačiau jam pamaišė kaip

visada viską žinančios moterys. Toji moteris Gegutė meiliai man į ausį pakukavo: šiandien

Laimučio tortadienis!

- O kur tortas? – apžvelgęs mūsų parduotuvę ratu, nieko neaptikau saldaus.

- O kur brendis? – Gegutė irgi kažko garsiai pasigedo.

- O kur dovanos? – atsišaukė iš foto skyriaus kuklumo įsikūnijimas Laimutis.

Ir jis buvo kaip visada teisus. Koks gimtadienis be dovanų?! Tuomet aš ir Gegutė paruošėm

Laimučiui staigmeną: nuėję į kavinę, specialiai užsakėme dvigubą porciją didelių blynelių su

varške. Grįžę į parduotuvę, slapčiomis tamsiame sandėliuke iš televizorių dėžių sulipdėme šventinį

stalą, ant kurio netrukus puikavosi plati lėkštė su keturiais drūtais lyg rąstai lietiniais,

plūduriuojančiais grietinės ežere. Į kiekvieną lietinį įsmeigę po degančią žvakutę, sukūrėme jaukią

atmosferą su romantikos prieskoniu, jeigu nekreipti dėmesio į tai, kad gimtadienio vakarienė vyko

šalia tualeto durų.

- Laimuti, ateik į kambariuką, reikia tavo pagalbos, - gudriai viliojome šventės kaltininką į spąstus.

- Ar vėl klozetas užsikišo? – burbėdamas paliko savo kriokiantį mechanizmą. – Prisikertat abu tų

cepelinų, o paskui avarija po avarijos...

Ir jis įkliuvo. Vos pravėrė sandėliuko duris, pasitikome jį džiaugsmingai traukdami duetą.

- Su gimimo diena! Su gimimo diena! Sveikinam tave Laimuti su blynelių dieta!

41

Laimučio veidas ištįso iš nuostabos. Tokio reginio jis ko gero nebuvo regėjęs per visą savo

gyvenimą. Keturi lietiniai vienoje vietoje! Lietiniai su varške! Lietiniai su varške, apipilti grietine!

Niam niam niam niam!

Laimutis, netekęs amo, išplėstomis akimis ir pražiota burna puolė pūsti žvakučių. Pūtė, net ūsai

tabalavo.

- Kokį norą sugalvojai, Laimuti? – paplojom katučiu, kai liepsnelės užgeso.

- Seksualų, - apsilaižęs kaip šuva, čiupo peilį su šakute ir kibo į darbą.

- Ar skanu, Laimuti?

- Liežuvį praryt galima, - čepsėjo grietiniuotomis lūpomis, net ausys lapsėjo.

- Skanaus tau blynelių kapojimo, tik su visomis žvakutėmis nepraryk!

Palikome jį vieną, kad didžiai susijaudinęs neužspringtų. Tuo tarpu į parduotuvę įnėrė mano

bičiulis ir trypčiodamas pasiprašė į tualetą.

- Ten dabar žmogus valgo, - bandžiau sustabdyti.

- Šikinyke valgo? – nepatikėjo bičiulis, vis labiau riesdamas užpakalį.

- Švenčia savo gimtadienį, - patikslino Gegutė.

- Tai gerai, ta proga aš jam ten iškepsiu tortą, - dingo už sandėliuko durų.

- Pala, pala, žmogui leisk pabaigt valgyt, o tai po tavo torto jam gali sutrikti medžiagų apykaita, -

išrėkiau garsiai, bet bičiulis turbūt jau nebegirdėjo.

- Jau baigiau, - Laimutis nušvitęs išlindo iš tamsaus kambariuko. – Kad prikirtau blynelių, tai trims

dienoms į priekį...

- Na štai, dabar beliko tik seksualiai pasitenkint, - nusijuokė Gegutė.

- Galėtum pasidovanot, - pasiglostė ūsus jubiliatas. – O kas ten per šmikis į wc nusibeldė?

Užsikabino tupykloj, kaip traktorius suburzgė...

- Ne šmikis, o dėdė Ogis, - iškišo ilgą nosį pro durų tarpą bičiulis. Netrukus ir visu ūgiu išdygo.

- Prigaminai tortų? – pasiteiravau draugą.

- Koks gimtadienis be tortų! – nusišaipė Ogis į Laimučio pusę.

- Einu pasižiūrėsiu ką ten pridirbai, - Laimutis suskubo į tualetą. – Užuodžiu avarinę situaciją...

- Laimuti, blyneliai jau suvirškino? – mečiau klausimą įkandin.

- Pas mane greita medžiagų apykaita, - Laimutis užsidarė WC ir tuoj subjuro. – Bet ot chaliera,

vandens tai nenuleido!

- Laimuti, su gimtadieniu! – suprunkštė Ogis ir kikendamas į saują išsinešdino lauk.

Po pusvalandžio išvydome apsiniaukusį Laimučio veidą. Jo kaktoje įsirėžė keturios gilios

raukšlės.

- Laimuti, ar tave šikantį sutraukė, kad raukšlės ant kaktos iššoko? Tai bent sutapimo būta: po

keturių blynelių – keturios raukšlės, - patraukiau jubiliatą per ūsą.

- Et, - numojo ranka Laimutis. – Taip skaniai pavalgiau, o po to tiesiai į šūdą...

- Kaip suprast? – susižvalgėme su Gegute.

- Tas tavo draugelis neišprusęs, supranti, - pyktelėjo Laimutis. - Išraitė didžiausią bankūcheną ir

paliko kaip ant padėklo... O bakelyje vandens nebėra, supranti... Nu, galvoju, chaliera, tu man

palauk... Ant viršaus nutūpiau, atlikau reikalą, o gi žiū – popieriaus nė skiautės. Visą sunaudojo,

šakalas, ir išsinešdino. Jokio atliekamo rulonėlio!

- O tu aišku laukei, kol šikna nudžius?

42

- Įsodinau į kriauklę. Kol su kibiriuku nupyliau tuos tortus, supranti, susinervinau, - tryptelėjo koja

Laimutis ir užsimetęs striukę patraukė pro laukujes duris. – Einu į krautuvę šikpopieriaus paimsiu.

Tuo pačiu brenduko sužvejosiu...

- Dovaną iškrovei, tortus nuplovei, kas belieka. Vis gi gimtadienis!

O gimtadienio būta turiningo: kuo giliau Laimutis merkė ūsą į brenduką, tuo meiliau Gegutė

kukavo. O kuo meiliau Gegutė koketavo, tuo labiau Laimutis į ją paslaptingai šnairavo.

- Išdykėle tu, - mirktelėjo akį Laimutis. – Tik suvilgei snapą ir jau meilės maga…

- Būk ramus, Laimuti, - šypsojosi Gegutė. – Kas į tave tokį senį žiūrės?! Į penktą dešimtį įkopęs tik

kaimo bobutėms vilioti betinkamas...

- Ak, šit kaip! – užsirūstino Laimutis. – Iki pensijos man dar toli! O tu pati jau sena merga,

trisdešimt sulaukus!

- Kokia aš tau senmergė?! Seniai ištekėjus ir vaikų jau turiu, - blyksėjo akimis Gegutė.

- A tai ko vis mirkinies internete? Mirku mirku mirku mirku... Gal maga kito vyro? – drožė pajuoką

per dantis jubiliatas.

- O tu ką, save siūlai? – pašaipiai suprunkštė Gegutė. – Ką tu man gali duoti? Senas pirdžius su

keliais šimtais algos...

- Neužmiršk, BMW, - išdidžiai priminė Laimutis.

- Aha, BMW... Nusiimk nuo stiklo tą policijos rėmėjo pažymėjimą, o tai jaunimas visus mašinos

langus išdaužys, - liuobė atgal pajuoką per dantis Gegutė.

- Nesakyk, kad nenorėtum su maniške pasivažinėti? – Laimutis išgręžė paskutinį lašą brenduko.

- Kur tu mane nuveši? Į mišką žibučių? Tau nuo tų blynelių turbūt jau nebestovi, - Gegutė

nuginklavo Laimutį.

- Pamatytum, tuoj čiulptum, - Laimutis bandė sulošti „va bank“.

- Oi, Laimuti, - nusikvatojo Gegutė. – Nebesišlykštink, nes tuoj apsivemsiu. Senas brude tu, čiuožk

namo vaikams manų košės virt, rasiu ir be tavęs ką nučiulpti...

- Na ir čiulpikitės abudu, - susirinko tuščią tarą įširdęs Laimutis.

- O tu, Laimuti, norėjai trise? – ketinau įminti jo gimtadienio norą.

- Dviese, - burbtelėjo nerdamas į striukę.

- Dviese tą pačią, vadinasi trise – kolegialiai.

- Išdulkinčiau bet ką – dviese ar trise, ar keturiese, - pasikasęs paslėpsnių vietą, nervingai pareiškė.

- Nereikėjo tau iš kart keturių blynelių valgyt, oi nereikėjo, - susiėmiau už galvos.

- Po keturių blynelių pas mane o ho ho! – pasigyrė Laimutis.

- Tai tą savo „o ho ho“ paimk į dešinę ir tampyk, kol liks tik „o“, - pasiūlė Gegutė, po ko Laimutis

nudelbė akis žemyn ir išdulkėjo nežinoma kryptimi.

- Kam tu taip žiauriai? – paklausiau Gegutės.

- Užsimanė senis! Tegul lekia pas savo žmoną, - persibraukė delnu plaukus Gegutė.

- O aš žmonos neturiu, tik gyvenimo draugę, - pakilau eiti.

- Palauk, kur tu?! – liežuvio galiuku susidrėkino lūpas Gegutė. – Išgerkim dar brenduko. Aš

nupirksiu...

Kitą darbo dieną visi tylėjome lyg prisipylę į burną vandens. Gegutė tyliai mirkinosi „Mirke“,

Laimutis ramiai ryškino asmeninę fotojuostelę, net pietauti nėjo, o aš, atsirėmęs į skalbimo mašiną,

kurios turbinoje sukosi vyras su auksiniais ūsais, kontempliatyviai mąsčiau, kiek galiu šitaip

tretiruoti gyvenime kaip koks turbogrąžtas su tokiu credo kaip „Tutti fruti“. Šitaip gyvenant galima

greitai pasigauti salpingitą.

43

Kas gali pasukti gyvenimą kitu kampu, jeigu ne gyvenimo draugė. Ji kurį laiką studijavo

Vilniuje, ten gavo darbą, rado butą. Ten pasikvietė ir mane. O aš besąlygiškai priklausiau nuo

„Žydrosios sąnašėlės“ tūzo Žydrūno. Sukaupęs visą drąsą ir įtūžį, atakavau jo mobilųjį telefoną visą

parą, nes ponas panevėžietis nesiteikė nė karto pakelti ragelio. Tik kitą rytą Žydrūnas paskambino

pats ir iškart mane užsipuolė.

- Tu ką, durnas?! Radau virš penkiasdešimt praleistų skambučių!

- Būtumėt radęs kur kas daugiau, jei būtumėt šiandien nepaskambinęs. Prieš savaitę išsiunčiau jums

prašymą atleisti mane iš darbo.

- Tau gal varžteliai galvoj sudilo?

- Jei sudils, paprašysiu tėvo nutekinti naujų.

- Ką čia sugalvojai? Aš tą tavo prašymą seniai į šiukšlių kibirą išmečiau.

- Nieko tokio. Aš dar vieną egzempliorių pristačiau į buhalteriją, o vieną – su vyr. apskaitininkės

patvirtinimu, kad gavo, pasilikau sau.

- Teisininkas! Kodėl neši mieles? Alga per maža?

- Dėl asmeninių priežasčių.

- Aš tavęs nepaleisiu. Niekur tu nedingsi! Pas mane jei įstojai, išeiti jau nebus kur…

- Juk čia “Žydroji sąnašėlė”, o ne “Koza Nostra”.

- O Panevėžys – Naujoji Čikaga. Kas per asmeniškumai?

- Sakykim, kolega seksualiai priekabiauja…

- Koks kolega? Tas ūsuotas fotomodelis?

- Vadybininkė.

- Tai kas čia tokio?! Negi tau turiu aiškinti kaip su moterimi apsieit?

- Aš jau turiu savo moterį ir ji gyvena Vilniuje. Aš vykstu pas ją.

- Nieko sau meilė! Sakyk jai, kad pati atvažiuotų, nes tavęs neišleidžia darbdavys.

- O jeigu aš pasakysiu, kad ji nėščia.

- Nuo tavęs?

- Tai ne, nuo Laimučio!

- Sveikinu, būsi tėtis!

- Šitą frazę turėjo man pasakyti ji.

- Tai dar nepasakė? Tai iš kur žinai?

- Kalbėjom telefonu. Tokie žodžiai sakomi tik akis į akį.

- Jeigu nėščia, tai viską keičia. Nuo atsakomybės nepabėgsi...

- Aš niekur ir nebėgu, tai jūs manęs nepaleidžiat!

- Kur dar aš rasiu tokį deimantą kaip tu?

- Nepakeičiamų nėra.

- Čia aš turėjau pasakyti šitą frazę.

- Tai dar nepasakėt?

- Man kilo puiki mintis. Jeigu savaitės laikotarpyje surasi kas pakeistų tave provincijoje, tuomet

varyk į Vilnių sau sveikas. Sostinėje mano verslo partneris turi tokių pat parduotuvių tinklą.

Rekomenduosiu tave jam ir ten gausi darbo.

- Sutarėm.

Norinčiųjų į mano vietą atsirado nemažai. Visi nešė savo gyvenimo aprašymus, kuriuos tiekiau

įmonės tūzui. Bet išrankusis Žydrūnas daugumą išbrokavo: tai trūko darbo patirties, tai išvaizda

neįtiko. Galiausiai turėjo pasirinkti iš dviejų kandidatų pokalbio metu, kurį suorganizavome virš

44

parduotuvės esančiame restorane, kur iš anksto rezervavau staliuką. Sutartą valandą atriedėjo iš

Panevėžio aukščiausios klasės automobilis „Mercedes Benz E500“ ir grakščiai sustojo prie

restorano durų. Iš jo išlipo šviesiu kostiumu pasidabinęs Žydrūnas su tamsiais akiniais nuo saulės.

Panevėžio tūzas užsakė tris arbatos ir du baltos mišrainės. Skoningai sušveitę mišrainę,

siurbčiodami karštą arbatą laukėme pirmojo pokalbio kaltininko. Netrukus atėjo į kuprelę susimetęs

ir valiūkiškai besišypsantis plaukuotas jaunuolis: sudribo kėdėje ir toliau rodo dantis. Žydrūnas

pristūmė jam garuojančią arbatą.

- Gerk, - pasiūlė.

- Oi, kaip ačiū, - siurbtelėjo vaikinas, kištelėjęs lūpas į karštą vandenį, ir staigiai atšoko. Turbūt

nusiplikė liežuvio galiuką.

- Kas nutiko? – kreivai šyptelėjo Žydrūnas.

- Karšta arbata, - atsilošė vaikis.

- O tu šaltos norėjai?

- Ne, ačiū.

- CV rašei, kad dirbai pardavėju. Koks buvo darbo pobūdis?

- Alkoholio skyriuj prie kasos aparato, - sukrizeno vaikis.

- Kiek laiko dirbai?

- Tris mėnesius.

- Nepraėjai bandomojo laikotarpio?

- Atsibodo, - prunkštelėjo vaikinas.

- Kiek alkoholio suvartojai darbo metu? – Žydrūnas metė taiklų klausimą.

- Ai, - numojo ranka vaikis. – Būdavo po bonką padarom...

- Tau darbo reikia ar nereikia? – pagaliau Žydrūnas nusiėmė tamsintus akinius ir rimtu žvilgsniu

pervėrė kandidatą.

- Ka bus, bus, nebus, ti nebus, - pareiškė šypsodamasis.

- Kur gimei?

- Vietinis čiabuvis.

- Aborigenas štoli? – nusivaipė Žydrūnas. - Kaip tave vadina?

- Yra parašyta CV.

- Čia tavo pravardė neįrašyta...

- Šiaip tai, Varliamušis, - parodė dantis vaikis.

- Gerai, Varliamuši, tu dabar eik mušt varlių, o vėliau mes tau paskambinsim, - užjaučiamai tarė

Žydrūnas.

Kai Varliamušis pasišokinėdamas dingo iš akiračio, bosas pervėrė mane keistu žvilgsniu ir davė

man pylos.

- Na, žinai... Iš kur tu trauki tokius mudakus? Ar čia pas tave kaime visi tokie neva varliamušiai?

Jeigu ir antras toks bus, tuomet tu berneli matysi Vilnių kaip savo ausis.

- Bet jums reikėjo su patirtimi. O čia juk dirbęs pardavėju! – teisinausi.

- Aha, pardavėju, alkoholio skyriuj iki pirmos prasuktos bonkos, - nusišaipė Žydrūnas. – Kažkoks

narkomanas, nė arbatos neišgėrė.

- Kitas rimtesnis, bet be darbinės patirties.

- Kviesk jį čia. Pažiūrėsim kas per žioplys.

Sekantis atpėdino iš lėto. Nedrąsiai nutūpė į kėdę, nukaito visas. Žydrūnas jam pristūmė

Varliamušio nebaigtą gerti arbatą.

45

- Truktelk ant drąsos, - paragino.

- Dėkoju, - atsargiai paėmė puodelį į rankas ir jau būtų gėręs, bet Žydrūnas tuoj uždavė klausimą.

- Kas tu toks?

- Aš? – mažumėle išsigando vaikinas, net iškrito puodelis iš rankų. Apsitaškė pats arbata ir staliuką

apliejo.

- Tu vaikine nesijaudink, mes tavęs į mišką nevešim, mes tave čia ant adatų sodinsim, - Žydrūnas

nutaisė griežtą veido miną.

- Kodėl ant adatų? – krūptelėjo, vienkartine nosine šluostydamas stalo paviršių.

- O todėl, kad tu nežinai, kas tu toks, - pyktelėjo Žydrūnas.

- Aš… Aš, - proverksmiais lemeno.

- Kokia pravardė?

- Filas.

- Kodėl tokia prilipo?

- Nuo sesers. Ji – Filė.

- Čia sąsajos su žuvimi, iš kurios išvalyti kaulai?

- Mokykloje ją visokie pusgalviai taip pravardžiuodavo. Pristodavo ir… - vaikinas staiga prikando

lūpą.

- Ir ką sakydavo?

- File, File, ū-ū, pist nor’? Ū-ū…

- Ko negindavai sesers?

- Mažas dar buvau. Tėtis ten auklėdavo…

- O kas tavo tėvas?

- Policininkas.

- Vadinasi, mentas, - nusišaipė Žydrūnas.

- Kodėl jūs įžeidinėjate mano tėtį? – Filas baikščiai pažvelgė į Žydrūną.

- Supranti, nelabai mėgstu teisininkų, - atvirai pareiškė Žydrūnas.

- Aš irgi teisę baigęs, - užbėgo už akių Filas.

- Teisę? – Žydrūnas sužiuro į mane.

- Taip, CV parašyta, - patikinau.

- Turbūt šitą praleidau, - krunkštelėjo Žydrūnas ir vėl metė klausimą Filui. – Tai su jurisprudencija

susipažinęs?

- Nesupratau, - nuraudo vaikinas.

- Matau, nesi įgijęs profesinių kompetencijų, - padarė išvadą Žydrūnas ir vėl smaugė savo

klausimais. – Kada įvyko Žalgirio mūšis?

- Žalgirio? – nustebo vaikinas. – Bet kaip Žalgirio mūšis susijęs su pardavėjo darbu?

- Išvardink tris savo gerąsias savybes, - ignoravęs vaikino klausimą, Žydrūnas atakavo toliau.

- Turiu teisingumo jausmą…

- Teisingumo? – Žydrūnui pakilo antakiai. – Tai ko pas tėvą neini dirbti?

- Bet aš nepasakiau dar dviejų savybių, - Filas sumirksėjo blakstienomis.

- Tau gal problemos su sveikata? Nepraėjai CMEK’o? Impotentas? Puti į klarnetą? – Žydrūnas savo

klausimais iškrušo vaikinui smegenis.

- Bet ką tai turi bendro su pardavėjo darbu? – sumišo vaikis.

- Filai, Filai, ū-ū, pisti nori? Ū-ū! – pašaipiai paklausė Žydrūnas.

46

Vaikinas apstulbo ir nebegalėjo pratarti nė žodžio. Tuo tarpu Žydrūnas spoksojo į jį su panieka

kreivai šypsodamasis. Galiausiai jam trūko kantrybė ir jis pravijo vaikiną lauk.

- Gerai, Filai, tavo pasirodymas baigtas. Eik iš čia. Eik jau eik. Šlubuok pas tėvą į komisariatą ir

paklausk jo, kada įvyko Žalgirio mūšis.

Vos tik vaikinas išsinešdino, Žydrūnas rimtai įsispoksojo į mane.

- Kokį čia lochą man suradai? Teisininką, bliamba, su mentu tėvu! Žioplys kažkoks, nė arbatos

neišgėrė…

- Kas čia tokio? Aš irgi teisininkas. O jūs tą vaikį per žiauriai spaudėt, - tiesiai šviesiai rėžiau jam į

akis.

- Išbandžiau jį psichologiškai – nepraėjo mano testo, - drėbė Žydrūnas.

- Žinote, ką, su tokiais savo testais, naujo darbuotojo nesulauksit, - niršau ant jo.

- Aš ir nelabai laukiu to naujo darbuotojo, - storžieviškai nusikvatojo Žydrūnas.

- Vadinasi čia specialiai cirkus krėtėt? Na, man tas pats, vis tiek už savaitės vykstu į Vilnių, -

širsdamas pareiškiau.

- Klausyk, būk žmogus, surask man dar vieną kandidatą, bet labiau subrendusį ir ne teisininką, o

tada jau galėsi lėkti pas savo meilę, - veidmainiškai paprašė.

Ketinau pasiųsti jį po velnių, bet tik paniekinamai tylėjau. O jis, atsirūgęs balta mišraine, išvyko

atgal į Panevėžį. Po keleto dienų, į Naująją Čikagą pas tenykštį „Žydrosios sąnašėlės“ tūzą

pasiunčiau perdėm rimtą jaunuolį, prieš tai jį pamokydamas.

- Prieš kelionę apsiauk savo geriausiais batais, o kai nuvyksi į ofisą pas bosą, nusivalyk padus į jo

ožio kailio kilimėlį, tardamas: „nuliejau naują apavą ir kaip tyčia įmyniau į katės šūdą. Pasakyčiau,

kiek kainavo mano batai, bet geriau patylėsiu, nes yra didelė tikimybė, kad po to susitiksime teisme,

o aš labai nemėgstu teisininkų.“ Jam patiks.

Šitaip perdėm rimtas jaunuolis tapo „Žydrosios sąnašėlės“ nariu, ko pasekmėje Žydrūnas išleido

mane į Vilnių. Bet prieš tai jo buhalterė paskaičiavo man išeitinę – pusantro tūkstančio litų, kuriuos

greit užkišau už tamprios kojinės – vis gi ketinau Naująją Čikągą palikti be nuostolių. O Žydrūnas

maloniai atsisveikino tapšnodamas man per petį.

- Na ką, deimantai, tikiuosi išeidamas iš darbo neišsinešei į namus kokio televizoriaus ar telefono...

Anksčiau vienas mano ginklanešys pasakydamas „atia“, prapuolė su dėže mobiliakų. Teko

pasitelkti į pagalbą berniukus iš Tulpių gatvės. Greit bėglį surado – į bagažinę, o po to – į mišką.

- Žibučių?

- Jeigu nori, galima ir žibučių.

- Man jau geriau į Vilnių.

- Tiesa, Vilnius! - Žydrūnas čiupo telefoną ir surinko kažkokį numerį. – Alio, sveikas, čia Žydrė iš

Čikagos. Klausyk, noriu tau rekomenduoti vieną savo ginklanešį... Aha, palieka mane dėl meilės

sostinėje. Netyčiukas jam gavosi, supranti... Šiaip šaunus vaikis, šūstras... Iš pradžių gal toks

nepasirodys, bet perspėju... Pas mane tokias apsukas padarydavo, kad oi... Iš kur žinai? Jau ir

Vilnius tą idėją pasigavo? Mano vaikis tos idėjos autorius... Tai palauk, čia dar ne viskas... Ar pas

jus ten yra koks dėdulė su dideliais ūsais? Ne? Tai būtinai tokį įdarbinkit, mano vaikis parodys kur

šuo pakastas... Tai va, permesiu tau paštu jo CV, o jis, kai bus Vilniuje, susiras tavo ofisą... Gerai,

laikyk arklius.

Baigęs pokalbį šyptelėjo ir tarė.

- Matai, tavo idėja su loterija prasimušė iki Vilniaus. Draugelis sakė, pradėjo vykdyti akciją: „Pirk

„Šilelį“ – laimėk milijoną!“ Ant šito kabliuko užkibo net miesčioniai!

47

- Na, Žydrūnai, man jau laikas. Autobusas nelaukia, - padaviau jam dešinę.

- Buvo malonu su tavim turėti reikalų, - paspaudė ranką Žydrūnas. – Palinkėsiu tau gero skrydžio.

Nepavesk mano verslo partnerio!

Maniau su Žydrūnu išsiskyrėme draugiškai. O dar dosnią išeitinę išmokėjo. Bet per anksti

apsidžiaugiau. Bevažiuojant autobusu Gegutė telefonu pasiuntė sms: „Tave gaudo Žydrūnas.

Buhalterė susigrizbo, kad per didelę išeitinę tau išmokėjo. Pas mus šį mėnesį už internetą atėjo

nemaža sąskaita. Iš tavęs nori atimti visą tūkstantį.“ Aha, pagalvojau, reikėjo pačiai mažiau

mirkintis. Bet vos tik grįžau iš „Čikagos“ į tėviškę, prie gimtų namų mane pasitiko „Žydrosios

sąnašėlės“ delegacija su policijos pareigūnais priešaky. Tie mane apieškojo kaip didžiausią

nusikaltėlį, bet nieko neradę tik skėstelėjo rankomis (gerai, kad nesumanė išpurtyti mano kojinių!).

- Kur pinigai? – apstojo mane Panevėžio berniukai.

- Derėtų žinoti, kad autobusai dykai nevežioja, - paaiškinau širsdamas.

- Atiduok tūkstantį litų, kitaip tau bus blogai, - pagrasino buchalterė.

- Čia nauja reketo forma ar Naujosios Čikagos najiezdas? – pyktelėjau.

- Ot nereikėjo internete žiūrėti pornografijos, dabar mokėk, kiek skolingas, - griežtai pareiškė. – Dar

vyksim į parduotuvę padaryti revizijos, ar netrūksta nė vienos prekės.

- Kam man ta pornūcha? Turiu gyvenimo draugę, o dar darbe kolegos seksualiai priekabiauja. Bet

nuo dabar aš juk bedarbis, iš kur pas mane tūkstančiai. Išėjau iš darbo savo noru, šaukštai po pietų

revizijas daryti, - siutau kaip įmanydamas.

- Du tūkstančiai litų už internetą! Su vadybininke per puse padalinom. Mokėk, juk turi iš ko –

šiandien pusantro tau atidavėm, - putojosi buhalterė.

- Jūs čia putomis nesidrabstykit ir svetimų pinigų neskaičiuokit. Vadybininkė prisimirkino, tai nuo

jos kailį ir lupkit, - mečiau jai į veidą repliką. – Kas man priklausė, tą sumokėjot, o ką sumokėjot –

pasiunčiau pavedimu į Vilnių savo draugei, kuri nėščia!

- Draugė nėščia? – tarpusavy susižvalgė policininkai. – Tai sveikinam, būsi tėtis!

- Ačiū, bet šitą frazę turėjo pasakyti ji.

- Tai dar nepasakė? – pasimetė pareigūnai.

- Juk telefonu nepriimta! Rytoj vykstu pas ją, - patikinau.

- Tuomet mes čia nieko nebegalime padėti, - teisindamiesi buchalterei apgailestavo pareigūnai. –

Pinigų pas jį neradome, nors visą išpurtėme...

- O batus tikrinote? – sužaibavo akimis finansininkė.

- Tikrinome.

- O kojines?

- Moteriške, - vienas policininkas pradėjo kvatotis. – Kas kiša pinigus į kojines?!

Vėliau, nuslūgus pirmai audringai emocijų bangai, policininkai išsiskirstė. Panevėžio berniukai

suskaičiavę parduotuvėje visus televizorius ir nepasigedę nė vieno, paliko mane ramybėje.

Buhalterė dar bandė mane įbauginti teismais ir prokurorais, bet galiausiai pavargo klausytis mano

teisiškai pagrįstų replikų. Tada man paskambino pats Žydrūnas.

- Tai ką, išdūrei mane, teisininke?

- Nu gi nedūriau.

- Aš tave į Vilnių išleidau, rekomendavau draugui, o tu...

- O ką aš?

- Pornografija darbo metu užsiiminėji!

- Atleiskit, bet aš bedarbis.

48

- Gerai, bedarbi, tuomet lauk šaukimo į teismą.

Galutinai išsivadavęs iš „Žydrosios sąnašėlės“ gniaužtų, ištrūkau į Vilnių su išsipūtusia pinigine

pas savo gyvenimo draugę. „Sveikinu, tu būsi tėtis“ ji ištarė lygiai po penkerių metų jau būdama

mano žmona. Tuomet, Vilniuje, ji buvo tik preliminariai nėščia. Tai reiškia: niekada negali žinoti,

jei įplyšta įmantri spygliuota bananinė „gumytė“. Tokia štai prezervatyvo prezumpcija. Bet

„prezidentui“ neįsakysi – jis gi stovintis priešakyje. Jis – valdymo galva, o galvai reikia deguonies.

Kai užtempi ant tos galvos „gumytę“ ir dar bananinę, labai trūksta oro... Ir čia visai ne pornografija.

Kitas reikalas – Gegutė. Žydrūnas jai uždraudė mirkintis internete. Maža to. Ji negavo algos

ištisus metus, nes iš jos išieškojo sumą už interneto sąskaitą. Negaudama darbo užmokesčio ir

negalėdama mirkintis virtualioje erdvėje, ji pradėjo mirkintis gyvai. Tuomet iš „Žydrosios

sąnašėlės“ pabėgo jos kolega perdėm rimtas jaunuolis, po to – Laimutis. Žydrūnas atsiuntė į

provinciją Naujosios Čikagos berniukus – nešė mieles ir tie. Nebežinodamas ko stvertis, Žydrūnas

vėl pajungė Gegutei internetą. „Mirke“ ji susipažino su lesbiška Šustausko padėjėja. O čia tai buvo

pornografija!

O tūzas Žydrūnas, gąsdinęs mane teisėjais ir prokurorais, ir paniškai bijantis teisininkų, pats

įsisuko į teismų maratoną. Nusisamdė keletą gudrių advokatų ir iš mobiliojo ryšio tinklo bendrovės

prisiteisė milijoną litų. Kam dar pardavinėti „Šilelius“ ir manipuliuoti loterijos bilietais?! Susirinko

milijoną ir išskrido pas žmoną ir katę į Kanarų salas. Guli sau po palme, siurbčioja pro šiaudelį

kokteilį... Žaidžia su žmona pingpongą. O ūsuota katė pompadur vandenyne skalauja jų bikini. Tuo

tarpu aš nusėdau pompastiškame Vilniuje, kur pradėjau studijuoti knygas: „Kaip uždirbti milijoną“,

„Turtingiausias Babilono žmogus“, „Mafijos patarimai“ ir daugelį kitų, nuo kurių ėmiau viską

vertinti materialinės naudos požiūriu. Visos įžangos pradėtos ta pačia nata: „Ne visi gimė Saboniais

ir Džordanais. Ne kiekvienam duotas talentas žaisti krepšinį, greitai bėgti ar rašyti knygas... Bet

laimingas tas, kuris suprato, jog tiesiausias kelias gauti pinigų yra visų pirma jų duoti. Pradėkit tai

daryti, kai sau dar negalite to leisti.“ Ką darysi – atseikėjau dešimt litų nuo Žydrūno išmokėtos

išeitinės ir paaukojau senutei, klūpinčiai prie „Aušros“ vartų. Dar tiek daviau ubagui Katedros

aikštėje, o Bernardinų bažnyčioje murzinas bedantis paauglys litą kitą tiesiog iš manęs

išprievartavo. Remdamasis perskaityta fraze „kas duoda pasauliui pinigų, tam pasaulis atiduoda jų

atgal“, dešimties litų auką skyriau Šv. Teresei, kita tiek – Šv. Onai. Atlikęs labdaringą misiją,

šlifavau Gedimino prospektą, kol išalkau. Bet negalėjau sau leisti užkandžiauti hamburgerinėje,

nors kvapai iš ten mane viliojo į ten. Atsistojau prie vitrinos ir varvindamas seilę įsispoksojau į

paliegusią senutę, kuri godžiai krimto didelį bigmeką su sūriu ir bulvytėm fri, užsigerdama „Coca-

cola“. Geriau įsižiūrėjęs, pažinau ją: tai ta pati senutė, kuriai klūpinčiai prie „Aušros“ vartų į saują

įbrukau dešimt litų! Kad ją perkūnėliai, dorai įširdau. Aš, negalėdamas sau leisti, pradėjau aukoti, o

ji, gavusi išmaldą, sau leido išsikelti puotą Gedimino prospekto kavinėje. Koks akiplėšiškumas,

pagalvojau, ir nurijęs seilę nupėdinau į „Maksimą“ įsigyti nukainuoto batono. Eilėje prie kasos

stumtelėjęs mane pečiu į priekį įsigrūdo naftalinu trenkiantis žmogysta su dviem buteliais pigaus

vyno. Sudrausminęs jį pamačiau, kad tai tas pats ubagas nuo Katedros aikštės, įžūliai perkantis

alkoholį iš mano paskutinio atlyginimo.

- Nu, ir nachalas, - mečiau jam pavymui.

- Nachalas irgi gerti nori, - nachališkai pareiškė.

Liūdnas autobusu dardėjau į Vileiką, kur išnuomotame „chruščiovkės“ kambaryje manęs laukė

gyvenimo draugė ir visa armija tarakonų. Vežiau jai pilką batoną ir kilogramą nukainuotų sasyskų,

prarasdamas viltį, kad pasaulis man grąžins ubagams suaukotus pinigus. Kažkurioje stotelėje į

49

autobusą įlipo tas pats purvinas vaikis nuo Bernardinų su išsipūtusia kuprine. Kartu su juo keliavo

dar vienas nuplyšęs paauglys. Atsisėdo jie sėdynėje priešais mane ir džiaugsmingai baubė.

- Kiek šiandien pasidarei? Aš tai Bernardinuose apie stolniką išmušiau. Matai, pilna kuprinė

odekolono, - sučepsėjo nukramtytomis lūpomis.

- O aš Teresės ir Onos bažnyčiose iškračiau aukų dėžutes. Šiandien kūda diena – tik keletas

červonsų, - išpažino nuodėmes bendras.

- Nenorėk milijono, rūkytai dešrai užteks ir to keleto, - nusikvatojo parodydamas bedantę burną.

O gerai vienoje knygelėje rašė: „dar nespėjote suskaičiuoti uždirbtų pinigų, o jus jau apspinta

pulkas kaulytojų, veltėdžių ir nevykėlių. Jūsų kišenes gviešiasi patuštinti bažnyčia. Vienas iš Dievo

įsakymų sako „nevok“. Tai – tik pusė jo. Visas jis skamba: „nevok ir neskatink vogti kitų.“

Bet ką daryti, kai sutirpsta Žydrūno išeitinė ir kišenėje nebėra nė sudilusio cento? Tuomet tenka

eiti į Bernardinų bažnyčią išmušinėti aukų, kaip tam bedančiam murziui, į kurį žiūrėdamas autobuse

panorau jį išsinuomoti parai, kad nakčiai pastačius bendrabučio virtuvėlėje atbaidytų visus

tarakonus, kai nori išsikepti blynų. Sykį bandžiau: vidurnaktį su keptuve įlindau į virtuvę ir

uždegiau šviesą. Vos žengiau žingsnį prie dujinės viryklės, nuo sienų iš visų keturių pusių į mane

pasileido keturi legionai juodų, didelių, ūsuotų tarakonų ir jau būtų mane suvarpę, tačiau spėjau

išsinešdinti vieną kitą kuopą nušlavęs keptuve. Po to visada blynus kepdavau dieną, tuomet

puldinėdavo pavieniai būriai, kuriuos išvesdavau iš rikiuotės šlapia mazgote. Kita vertus, tą

Bernardinų murzių tiktų pastatyti išvietės kampe, kad laikytų tualetinio popieriaus ruloną. Mat po

džiovintų abrikosų ir „Just cola“ vakarienės, taip sugurgdavo pilvas, kad vos spėdavau nunešti

užpakalį į tupyklą ir tik po trydos srovių suprasdavau, kad pamiršau prigriebti popieriaus. Taigi,

viską pravalgius ir prakakojus, nebebuvo už ką nė to rulono įsigyti. Šmirinėjau apie bažnyčią

ketindamas veikti ir šit man Dievas pametėjo storą drūtą pavėpusį vokietį raudonais pusbačiais.

Vokietis atsiliko nuo turistinės grupės, vedamos gido, ir kiek paėjėjęs į šalį ėmė šlapintis ant

bažnyčios mūro.

- Ou ja ja gut, das is gut, - liedamas čiurkšlę tyliai dejavo vokietis.

- Ein, zwei polizei! – patapšnojau vokiečiui per petį, kai Dievas pirštu mane pastūmėjo į priekį.

- Ou, - išgirdęs mano prikimusį balsą vokietis susinepatogino ir greit sugrūdo savo šlaplę į kelnes.

- You caput! Go to jail! – kai vokietis pasisuko veidu į mane, pakišau jam prieš nosį savo seną

“Žydrosios sąnašėlės” darbuotojo pažymėjimą. – You no gut, no gut! Aplatit štraf!

- Ou, strafen, strafen. Entschuldigung, verzeihen sie bitte, - apgailestaudamas dėl to kas įvyko,

vokietis sugraibė iš kišenės piniginę. – Was kostet das?

- One hundred euras. Verstehen? – nutaisiau rimtą veido miną.

- Gut, gut, na, gut stehen, - vokietis padavė man šimto eurų kupiūrą.

- Danke schon, - paėmiau nedvejodamas.

- Bitte, bitte, - pataikūniškai gerinosi vokietis. – Guten tag.

- Guten tag, guten tag, kitą kart bus šliapt pa mordie i tak tak, - pagrūmodamas atskaičiau jam

trumpą moralą.

- Ja, ja lieber, - delnus atkišęs šalinosi atatupstas. - Auf Wiedersehen! Alles gute!

- Dolsen dolsen liber ales sėdi Hitleris išbalęs. Fiken fiken das is gut ss fiureris caput. Šnele bite

šnele bite guten tak jo fiken spite. Biski ajer biski brut biski fiken das is gut, - atsisveikinau su

vokiečiu poetiška gaida, o pats nuėjau į banką ir išsikeičiau šimtą eurų į litus.

Už tuos litus nusivežiau gyvenimo draugę į Gariūnus ir nupirkau basanoškes. Sau pasidovanojau

sandalus, nes žygio batus atidėjau kitam žiemos sezonui. Galiausiai vokišką laimikį apvainikavome

50

sasyskomis iš „Maksimos“ su akcija: „Pirk sasyską – laimėk 100 eurų kuponą!“. Ir nutik tu man

taip, kad suvalgę sasyskas, pakuotėje radome anketą, kurią užpildę įmetėm į dėžę parduotuvėje. Po

savaitės paskambino man maloni ponia ir pranešė, kad laimėjau šimto eurų kuponą apsipirkti

„Adidas“. Tuomet gyvenimo draugę papuošiau firminėmis kelnaitėmis ir marškinėliais, o save patį

– „Adidas“ kedais, kuriuos vėliau pardaviau Gariūnuose už du šimtus litų. Dešimtą dalį tų pinigų

išdalinau Vilniaus ubagams, o už kitus prisipirkau grūdėtos varškės su akcija „Valgyk ir laimėk

siurprizą!“ Valgiau ir laimėjau sluoksniuotų buterbrodų vakarienę dviems „Mac Donald“ restorane.

Pagaliau nusišypsojo laimė, kaip tai senutei nuo „Aušros“ vartų, numalšinti alkį Gedimino

prospekto kavinukėje. Tačiau ko tik gyvenime nebūna: vieną dieną tu – karalius, o kitą – vargšas.

Baigėsi litai piniginėje ir grūdėtos varškės atsargos šaldytuve. Gyvenimo draugė išėjo iš darbo dėl

žmogaus garbę ir orumą žeminančių darbo sąlygų, o man prašyti darbo pas Žydrūno verslo partnerį

būtų buvusi savižudybė. Stovėjome su drauge „Maksimoje“ prie kasos skaičiuodami paskutinius

centus už makaranus. O priešais mus storas dėdė pirko riebią keptą karką ir didelį butelį vyno.

Pardavėja jam atmetė septyniasdešimt litų: kupiūromis po penkiasdešimt ir dvidešimt. Kai storulis

šlavėsi į kišenę pinigus, pagalvojau: šiandien jis karalius, o aš tik ubagas su pakeliu makaronų.

Vėliau paaiškėjo, kad mano gyvenimo draugė pagalvojo tą patį. Ir dar: būtų neblogai nors tie

septyniasdešimt. Ta pačia mintimi susimąstę, pakabinę nosis ir nuleidę galvas, be žodžių iš lėto

pėdinom namo taisyti paskutinės vakarienės. O šalia tuščios autobusų stotelės mūsų žvilgsniai suėjo

į vieną tašką – kelkraštyje, prie bordiūro gražiai gulėjo tie septyniasdešimt litų kupiūromis po

penkiasdešimt ir dvidešimt. Aš čiupau penkiasdešimt, draugė – dvidešimt ir laimingi patraukėme

atgalios į „Maksimą“ pirkti karkos ir didelio butelio vyno.

Po sočios vakarienės piniginėje dar buvo pinigų, o kitą dieną draugė sulaukė naujo darbo

pasiūlymo. Maža to, po pusdienio darbo, vakarop ji parsinešė dešimt litų arbatpinigių. O kitą vakarą

– visus penkiolika.

Pasileidau ir aš į darbo paieškas. Išbraidžiojęs visas senamiesčio gatveles ir nesutikęs jokio

vokiečio, nusipirkau „Alio reklamą“ ir tuoj užkliuvau už skelbimo: „Ieškome išvaizdžių, savimi

pasitikinčių jaunuolių. Apgyvendiname, apmokome, dosniai sumokame.“ Paskambinęs išgirdau,

kad kabaretas ieško striptizo „erelių“ burleskiniame vaidinime.

- Ačiū, turiu įgimtą drovumą nusirenginėti publikos akivaizdoje, - mandagiai atsisakiau.

Sekančiame skelbime kvietė jaunas moteris ir vyrus tapti „go go“ šokėjais, bet aš sutariau su

trečio skelbimo davėju, kuris mane patikino, kad darbas bus tikrai viliojantis ir įdomus. Atėjau į

sutartą vietą prie Mažvydo bibliotekos, o ten jau buriavosi ne viena dešimtis jaunuolių. Visokių

formų: aukštų, žemų, drūtų, liesų, kultūristų ir lengvaatlečių. Netrukus nuo Seimo rūmų atkiceno du

už rankučių susikibę grakštūs soliariuminiai darbdaviai: vienas – pintų plaukų kasa, kitas –

sulaižytas nulaižytas. Abu sykiu nutūpė ant suolelio už krūmų ir ėmė vienas kitam dildėmis

poliruoti nagus. Pirmasis prie jų priėjo pokalbiui kultūristas. Tas nulaižytas paglostė interesanto

bicepsus, o tas su kasa – spustelėjo šlaunies raumenį. Pokalbis greitai baigėsi, nes kultūristas

nusispjovęs per petį, nešė tolyn mieles.

- Kas per darbas? – šūktelėjau jam pavymui.

- Kažkokie pedalai ieško kūno masažuotojų, - neskaniai suburbė ir dingo iš akiračio.

„Pedalai“, nebenorėdami rizikuoti, pasikvietė visus bedarbius sykiu. Apstojome aplink suolelį, o

tas sulaižytas pradėjo.

51

- Sveiki, vyručiai, darbas brangiai apmokamas. Jus išsikvies nakčiai turtingos Vilniaus damos,

pasitaiko ir ponų. Damos labiausiai nori viliotinio, o ponai – masažo. Dėl sanguliavimo susitarsit

asmeniškai. Aš mokau šokti, o mano kolega – masažuoti, - pederastiškai gestikuliavo rankomis.

- Kiek už naktį? – pasidomėjo ryžas.

- Nuo trijų šimtų iki tūkstančio litų. Už analinį apmokestinama dvigubai...

- Tai čia tipo reiks rauktis į šikną? – neatlyžo ryžas.

- Į užpakaliuką, - lyg katė sumurkė tas nulaižytas. – Bet čia jūsų asmeninio susitarimo reikalas.

Šiaip viskas prasideda nuo viliotinio, o baigiasi...

- Seksu?

- Sandvičiu, kai vienas ant krūtinės, o kitas – ant nugaros, - patikslino tas su kasa.

Toliau pokalbyje pasiliko ryžas ir dar keletas perdėm lieknų „saldainiukų“. Visi kiti keikdamiesi

patraukė savais keliais. Mane pasivijo vienas drūtas ir pabėdavojo į ausį.

- Bliamba, kas čia yra tame Vilniuje?! Normalaus darbo niekas nesiūlo, aplink vien seksualinės

mažumos ir kiti iškrypėliai. Vakar darbo paieškos mane nuvedė į striptizo klubą, o šiandien pas

gėjus... Pinigai neblogi, bet... Jeigu nepasirašytum už sandvičių, svarstau, gal dar būtų galima

kentėti. Kaip manai?

- Kas be ko, užsimerk prieš ir atsimerk, kai moka pinigus, - ironizavau.

- Jeigu sandvičius su damomis, gal ir nieko, - šyptelėjo drūtas. – Bet čia, supratau, sandvičiaus

labiau pageidauja vyrai...

- O aš visai ką kitą supratau, - tarstelėjau.

- Įdomu ką?

- Kodėl mano vaikystės draugas, išvykęs studijuoti į Vilnių, pradėjo lankytis soliariumuose ir

pedikiūrinėse...

- Turbūt todėl, kad išsilydytų kaip tas sūris sandvičiaus vidury, - dručkiui nestigo sąmojaus.

Palinkėjęs jam neužkibti ant homoplastiško kabliuko, grįžau namo nieko nepešęs. O kitą rytą,

išstudijavęs dar vieną skelbimą, nukeliavau į kažkokį angarą, kur patekau į uždarą asmenų ratelį,

neva sektą, nieko bendra neturinčia su religija. Keista bendruomenė priėmė mane kaip savą,

įstumdama į ratelio vidurį ir liepdama šokti pagal „Šivauvos“ dainą. Kokių penkiolika žmonių,

daugiausia moterys, ėjo aplink mane ir kraipė užpakalius karts nuo karto suplodami delnais ir

garsiai šaukdami:

- Pajuskime orgazmą!

Kad nesukelčiau jų priešiškumo, plojau delnais ir aš, tik skirtingai nei jie, jokio orgazmo

nejaučiau. Ketinau nutaikyti momentą, kai jie raito užpakalius ir seksualiai tenkinasi, tuomet nerti

pro duris, tačiau grupės lyderis manęs nepaleido iš akių.

- Pajuskime orgazmą! – sukdamasis lindau iš ratelio, bet kelios apkūnios moterys mane sulaikė

prispausdamos savo plačias krūtines man prie veido.

- Dek aistra, dek aistra! – šaukė jos užgulusios mane papais. Visa laimė baigėsi „Šivauvos“ daina ir

seksualinės injekcijos nutrūko.

Tuomet sektos lyderis išdalino kiekvienam po dešimtį „Kosmoso“ klubo kortelių, tame tarpe ir

man, ir geranoriškai paragino.

- Dabar, pasikrovę didžiausiais aistros pojūčio laipsniais, lėkite į gatves ir platinkite korteles

žmonėms, kurie nori pigiai pažaisti boulingą ir veltui patekti į svingerių orgijų vakarėlį. Viena

kortelė – keturiasdešimt litų. Nuo kiekvienos kortelės po dešimt litų atiteks jums. Išdalinkit visas ir

52

uždirbsite po šimtą litų per dieną. Imkite pavyzdį iš Timūro – jis visada visas parduoda. Jis parodys

naujokams jų platinimo teritorijas.

Timūras, kokių trisdešimties metų moldavų kilmės vyrukas, susisodino mus, kelis naujokus į

baltą „Mersedes“ ir išmėtė po vieną įvairiuose Vilniaus rajonuose.

- Aš jus stebėsiu. Kur jūs eitumėt, visur seks mano akys. Įsiveržkite į ofisus, į biurus, nuolat

kalbinkite žmones gatvėse. Jei tai darysite su entuziazmu, lengvai parduosite visas korteles.

Tereikia šiek tiek asmeninio žavesio ir charizmos, - pravedė nedidelį instruktažą prieš paleisdamas.

Galėjau spjauti ir išmesti korteles į balą, bet pabandžiau perlipti per save. Užkalbinau pirmą

pasitaikiusį šaligatviu šlubuojantį senuką.

- Sveiki, Kosmoso boulingas siūlo jums pramogas Kosmoso klube. Įsigiję šią kortelę, galėsite

neribotą laiką žaisti boulingą, su nuolaida gerti kokteilius, o vakare pajusti orgazmą kosmonautų

puotoje. Šis malonumų komplektas viso labo tik už keturiasdešimt litų! Pigiau grybo!

- Kur tau, vaikeli, mano metuose beskristi į kosmosą! – numojo ranka senukas ir nušlubavo sau

žinomu keliu.

Iki pietų užkalbinau tuziną žmonių. Buvau net gi įsiveržęs į ofisą pas generalinį direktorių. Ir

nepralošiau. Vienas davė man dešimt dolerių, kad palikčiau jį ramybėje su visokiais orgazmais. Iš

dešimties kortelių pavyko parduoti penkias. Primetęs, kad kišenėje jau turiu penkiasdešimt litų,

neskaitant dešimties dolerių, užsigeidžiau skaniai papietauti. Spjovęs į tą nuobodų reikalą su

kortelėmis, sėdau į autobusą ir nudardėjau į patį Vilniaus senamiestį. Ten skaniai sušlamčiau Kijevo

kotletą ir pasimėgavau sauso vyno taurele. Juk galiu sau leisti, kai per pusdienį uždirbu puse šimto

litų ir dar priedo valiutos. Suvalgęs vištienos krūtinėlę su keptomis bulvytėmis ir garnyru, pajutau

kažką panašaus į sotumo orgazmą. O po vyno užsidegiau aistra. Toks užsidegęs nuvykau į

Kosmonautų klubą pažaisti boulingo. Apsauginiui prieš nosį pakišau turimą nuolaidų kortelę ir jau

mėgavausi pigiu Martinio kokteiliu. Kiek truktelėjęs užklausiau barmeno, kada prasidės svingerių

orgija. Šis nepatikliai nužvelgė mane nuo galvos ligi kojų.

- O kas toks būsi?

- Aš iš Timūro būrio, - patenkintas atsakiau ir pasinaudodamas proga pasiūliau. – Gal nori įsigyti

kosmonauto nuolaidų kortelę už keturiasdešimt litų?

- Kam man ji? – išplėtė akis. – Juk aš čia dirbu!

- Aš irgi čia dirbu, bet nesusireikšminu, - patikslinau. – Timūras ir jo būrys!

- Timūras kaip tik dabar svečių kambarėlyje su seksova fifa, - šyptelėjo barmenas.

- Ką ten veikia?

- Na, pats supranti, - mirktelėjo akį. – Štai ir jis ateina, galėsi pats jo paklausti...

Išniręs iš klubo užkulisių nukaitęs Timūras tuoj pamatė mane. Prisiartino perkreipęs veidą ir kiek

pyktelėjusiu tonu ėmė klausinėti.

- Ką tu čia darai? Kodėl ne gatvėje?

- O ką tu pats čia darai? Orgazmą gaudai? – siurbtelėjau pigaus kokteilio.

- Aš tai aš, - išdidžiai pareiškė. – Aš jau visas korteles išpardaviau. O tu?

- Pardaviau penkias ir gana.

- Ne gana, pardavinėk toliau, darbas iki šešių vakaro. Visi pluša, o tu boulingą sumanei pažaisti?

- Norint tinkamai pasiūlyti, pirmiausia reikia išbandyti kaip veikia. Štai, partiją sulošiau, paragavau

kokteilio, dabar laukiu svingerių šou.

- Ne, tu tai duodi! Savo malonumui paaukojai vieną nuolaidų kortelę?

- O kas? Dar keturios liko.

53

- Teks už ją sumokėti. Kur pinigai už kitas penkias?

- Kišenėje. Savo dalį – penkiasdešimt litų – išleidau savo reikmėm.

- Tu ką? Rimtai? Nu tu fruktas! Platintojo uždarbis išmokamas gale mėnesio, o ne iš kart po

realizacijos!

- Man šiandien valgyt reikia. Po mėnesio jau gali būti per vėlu...

Mums besiginčijant, į Kosmoso klubą įvirto Kosmonautų lyderis su ponia, kuri ryte iš visų

garsiausiai rėkė „pajuskime orgazmą“. Lyderis išliko santūrus, o štai ponia mane aplojo kaip katiną.

- Kodėl pabėgai iš tau priskirtos teritorijos? – užsipuolė mane putodamasi. – Aš viską mačiau, iš

pradžių gerai dirbai, gatvėse šnekinai žmones, nors tau dar reikia pasimokyti kūno kalbos. Buvai

įstaigoje, veržeisi į kabinetus, tik po pietų nuleidai rankas ir sėdai į autobusą. Žinau, senamiesčio

kavinėje sukramtei šnicelį, o po to sutingai...

- O tai ką man daryti, jeigu aš valgyt noriu?! – atsikirtau gindamasis. – Sekėt, bet taip ir nesupratot,

kad valgiau ne šnicelį, o Kijevo kotletą.

- Darbo metu iš vis nereikia valgyt, - ponia davė patarimą. – Jei įsivažiavai, tai ir varyk iki vakaro

be sustojimų. O dabar pavalgei, kūnas aptingo ir šnipštas gavosi.

- Geriau paklauskit iš kokių pinigų jis valgė, - įsiterpė Timūras. – Šitas fruktas suvalgė

penkiasdešimt uždirbtų litų ir vieną kortelę panaudojo asmeniniams tikslams.

- Tu ką, išprotėjai? – pamišo ponia. – Nespėjai nė kojų pas mus apšilti, o jau leidi mūsų pinigus!

Kas tu toks manai esąs, kad iš mūsų sąskaitos geri koteilius ir žaidi boulingą?

- Šiaip tai aš teisininkas. Jeigu pasižiūrėti įstatimiškai, tai išleidau ne jūsų pinigus, o savo uždirbtus.

O su lična koretele tik patikrinau kaip veikia prekė.

- Tu tikrai teisininkas? – pravėrė burną lyderis, kai ponia prikimo.

- Jaunesnysis, - pridūriau ir sukrapštęs iš piniginės šimtą penkiasdešimt litų įbrukau jam į saują.

- O kur likusios kortelės?

- Padaviau Timūrui.

- Taip, taip, jos pas mane, - patikino Timūras.

- Gerai, teisininke, linksminkis... O ta kortelė, kurią panaudojai savo reikmėm, tebūnie tau dovana

nuo mūsų klubo, - lyderis patapšnojo man per petį.

- Tik nepamiršk, kad rytoj aštuntą ryto į darbą, - geranoriškai priminė ponia. – Gaudysim orgazmą!

Kitą rytą aštuntą valandą gaudžiau orgazmą lovoje su savo gyvenimo drauge. Sugavom jų berods

tris, po ko ji patenkinta išvyko į darbą, o aš gavau sms žinutę nuo Kosmoso klubo ponios: „Labas,

pramiegojai rytmetinį orgazmą. Jau laikas platint korteles.“ Rąžydamasis atrašiau: „Labas, šiandien

po trijų orgazmų jaučiuosi kiek pavargęs. Pats laikas Kijevo kotletams.“ Po kelių minučių mano

telefonas vėl supypsėjo: „Geriau nevalgyk. Ateik į Kosmosą.“ O aš: „ Jau buvau. Giliame kosmose.

Tris kartus.“ Ponia nesiliovė: „Aš irgi noriu. Susibėkime, kol nėra vadovo.“ O aš: „Pasiūlykit

Timūrui, jis mėgsta seksovas fifas.“ Po to ponia užtilo. Turbūt ją nuvyliau.

Už savaitės vėl gavau nuo jos sms žinutę: „Jei nenori platinti kortelių, galiu pasiūlyti pinigų už

orgazmo suteikimą. Vilniuje yra daug vienišų damų, kurios degte dega aistra.“ Negalėjau neatsakyti

klausimu į tokį padorų gestą: „Kiek siūlot gerb. sutenere?“ Atsakymo sulaukiau iš kart: „Kavai ir

kotletams užteks.“ Nuoširdžiai paaiškinau: „Gaila, kavos negeriu, o kotletų nebevalgau. Mano

draugė dabar mane lepina karbonadais, o už orgazmą duoda arbatpinigių.“ Po to ponia užtilo

visiems laikams. Turbūt ją nuvyliau galutinai. O aš įpratau rytais gaudyti orgazmus ir gauti už tai

arbatpinigių, o vakare šlamšti karštą karbonadą su sūriu. Bet žinot kaip būna, kai persisotini?

Nebetenkina nei karbonadai, nei arbatpinigiai, net Vilniuje ankšta pasidaro. O dar artinosi žiema...

54

Dar kartą pabandžiau susirasti padorų darbą – vadybininko. Užėjau sutartu laiku pas šefą į

kontorą ir jis iškart metė man itin nepadorų klausimą.

- Už kiek save parduodi?

- Aš neparsiduodu, - šyptelėjau.

- Jei įdėmiai skaitei skelbimą, turėjai suprasti, kad mūsų įmonė prekiauja autodetalėm. O tavo CV

parašyta, kad turi pardavėjo-vadybininko patirties, - dėstė šefas arogantiška povyza. – Pas mane visi

vadybininkai gauna nevienodai, kiekvienas turi savo kainą. Kokia tavo kaina?

- Aš neįkainojamas, - rimtai pareiškiau.

- Kiekvienas žmogus turi savo kainą, - nervingai ėmė muistytis savo krėsle šefas. – Pas mane nėra

nustatytos algos. Štai, Petras įvertintas tūkstančiu, Stiopa – pusantro... Kiek tu įvertini save?

- Tai jūs mane įvertinsit, bet aš nebūsiu toks pigus kaip Petras, - atsakiau pagrūmodamas jam pirštu.

- Jeigu teisingai supratau, tu parsiduodi už pusantro? – šefas nusibraukė prakaitą nuo kaktos.

- Jūs supratot mane neteisingai. Jeigu Stiopa parsiduoda, tai dar nereiškia, kad aš parsiduodu. Aš ne

kokia gatvinė prostitutė, kad save pardavinėčiau, - kiek pyktelėjau dėl jo įžūlaus noro mane

nupirkti.

- Po galais, tau reikia darbo ar nereikia? – šefas nervingai skėstelėjo rankomis.

- Reikia, - užtikrinau.

- Tai už kiek save parduodi? – jis vėl pradėjo tą pačią giesmę.

- Ponas sąvadautojau, - pažiūrėjau į jį su panieka. – Mane norėjo užverbuoti gėjai – neparsidaviau,

man siūlė pinigų už orgazmą – nepasirašiau... Jūs galvojate, kad įkainavęs mane, paimsite kaip tą

pigią autodetalę? Juk aiškiai pasakiau – neparsiduodu!

- Gerai, viskas aišku su tavimi, - numojo ranka užsirūstinęs. – Atsiųsiu atsakymą. Koks tavo

elektroninio pašto adresas?

- koplunas@one.lt

- Kaplūnas?! – šefas net aiktelėjo. – Prieš savaitę buvau Rusijoje, ten žodis „kaplun“ reiškia

„kastruotas gaidys“.

- Jūs nuvažiuokit į mano gimtinę, nueikit į pirmą pasitaikiusį barą, o ten jums išaiškins, ką reiškia

žodis „kaplūnas“, tuo pačiu sužinosit, kas yra „gaidys“.

Šefas vėl skėstelėjo rankomis. Galiausiai taręs, kad paskambins, susiėmė už galvos ir paniro į

savo iškreiptų minčių pasaulėlį. O aš išėjau aukštai iškėlęs galvą, išsaugojęs savo garbę ir orumą.

Sostinėje jaučiausi lyg lerva – gyvenąs savarankišką gyvenimą, bet dar nesusiformavusį. Vilnius –

tas dulkinas pasaulis su savo šliundromis, pederastais ir tarakonais galiausiai mane nuvarė į neviltį.

Todėl apsiaviau savo senus mokasinus ir išskridau su savo gyvenimo drauge į Angliją. Maniau, ten,

nutolsiu nuo iškrypėlių ir atrasiu tai, ko neradau Vilniuje.

- Welcome to UK villager! – pasveikino mane aerouosto WC patalpoje pirmas sutiktas anglas, kai

aš šlapinausi į pisuarą.

- It is only a matter of L.s.d.! – paaiškinau jam vizito tikslą.

- LSD? – jis nesuprato žodžių žaismo.

- Not lysergic acid diethylamide, but money! – patikslinau.

- That‘s the ticket - £ ! You all-right mate? – iškėlė nykštį į viršų.

- My mate is my knob and he is okey-dokey! – iškėliau kitą „nykštį“.

- I see, your spike is taut, personable! – pagyrė ir tuoj paklausė. - How are you? I can touch your

joystick?

55

- I am not a bugger you scabby fucker! You knows fuck-all about me! Just stick your cock into

toilet’s slot and watch Bi bi si! – užtildžiau anglišką “gaidžiuką”, panorusį paliesti mano “nykštį”.

Kai išėjau iš tualeto, gyvenimo draugė pasiteiravo, kodėl aš toks paniuręs. Būta ko!

- Nespėjau išlipti iš lėktuvo, tuoj britas užsimanė pačiulpti mano nykštį! Ir kur jų tik nėra! Pilnas

Vilnius pederastų, o Anglijoje net tualetuose užsikabinėja. Dabar supratau, kodėl mano vaikystės

draugas, išvykęs į Londoną, pirmiausia susipažino su britu gėjumi, o po to tą gėjų atsitempė į

Lietuvą, kad pasipuikuotų savo gimtadienio fiestoje.

- Spėju, pirmas įspūdis svečioje šalyje nekoks, – kaip pirštu į akį pataikė draugė.

Ne ką geresnis buvo ir antras įspūdis, kai už kelių valandų mus pristatė į darbo vietą pas fermerį,

kur mano keliautojo mokasinai sulindo ligi užkulnių į mėšlą. O mano draugės batelių bantukus

apsėmė pliurza. Atsidūrėme tikroje purvynėje-klampynėje, kaip ir lemta atėjūnams. Aplink

dumblas, maurai, šlamas, supuvusių bulvių tyrė ir glitėsiai. O mes toje makalynėje gaudėm

bulviakasio orgazmus. Po mėnesio tokios tižės vonių, mus apėmė prostracija. Man nedaug trūko iki

prostatito, o mano draugei – iki klimakterinio periodo. Galėjome tik paspėlioti, kas dėl to labiau

kaltas: ar drėgnas Anglijos klimatas, ar pasiekiami aukščiausi kulminacijos taškai purvo voniose.

- Štai, ką reiškia “fuck-up”, kai net nosies šnerves užgula šūdo garas, - įsiutęs tėškiau minkštą bulvę

į dvokiančią tyrę. – Fuck off potato! Užteks mums, kaip tiems kolorado vabalams trintis bulvių

košėje ir stebėti, kaip fermerio sūnus šlapinasi ant bulvių lazdelių, kad gautųsi traškūs čipsai!

Palikom sumyžtas fermerio bulves ir persikėlėm į daržovių fabriką pakuoti pastarnokų. Po

pusdienio supratome, kad čia tas pats „fuck-up“, tik kitoje saujoje. O vietoj kvailo fermerio

įsakinėja neišprusęs vaizeris. Dar geriau – pamišus vaizerė, į kitataučius žiūrinti kaip į vergus.

Norint bent kiek iš „vergo“ statuso pasikelti į „anglosaksą“, reikia nuolat į skrandį pilti „Redbull“

arba „Coca-cola“ ir audringai išleisti vidurių dujas. Nepamirštant finale švelniai tarstelti „poop!”

Apskritai, viešas bezdėjimas Anglijoje – sudedamoji estetikos dalis. Kuo tu didesnis pirdžius, tuo

tikresnis estetas. Jei gerai trūktelėjai iš apačios, tau patapšnos per petį iš viršaus.

- Cheers! Good pop! – būtinai susilauksi pora pagiriamųjų žodelių.

- Poop!

- Up’s you did it again! Good job Mike!

- Poop! Poop! Poop!

- Wow! You superman!

Visur aplink bezda ir tuo didžiuojasi. Neva puikus virškinamasis traktas, neva puiki sveikata,

neva puikiai dirba analinės angos vožtuvas. Pora skardinių energetinio gėrimo ir trys “poop” iš eilės

– visa angliška estetika. Pas mus jei netyčia subezda, tuoj išsigąsta, dairosi, ar niekas negirdėjo, ar

nepasklido plačiu lanku smarvė, o jei jau prigauna bezdalių, tai būtinai išjuoks, apšauks šešku ar

nesulaikančiu dvokučio iš esmės. O Anglijoje: kuo galingesnis dvokutis – tuo skambesnis “bravo!”.

Trumpiau šnekant – pas juos viskas atvirkščiai. Turbūt dėl to, kad šalį valdo karalienė. Bet

emigrantams ji nė motais, emigrantams čia karalius – svaras sterlingų. Ir jeigu jie nebyra kaip iš

gausybės rago, verta susimąstyti prie taurelės viskio. Rinkom bulves, pastarnokus, o svarų ne kaži

kiek pribyrėjo. Čiut čiut.

- Turime pilnas saujas „fuck-up“ – nė daugiau, nė mažiau, - tariau draugei, kai paskutiniai svarai

suėjo nuomai ir burbono sausainiams. – Reikia kažką naujo galvoti... Jau 2005 – ieji stuktelėjo.

- Galiu paskambinti savo tetai. Ji čia Anglijoje jau prasimušusi, lietuvius įdarbina, gal mums kokio

geresnio darbo suvairuos, - draugė suspaudė mygtukus mobiliajame ir įjungė garsiakalbį telefone.

56

- Laba diena, teta, čia jūsų dukterėčia skambina, aš su draugu Aglijoje, darbo ieškom, - užmezgė

pokalbį.

- Hello, hello! – atsiliepė teta. – Kur jūs užstrigę?

- Nedideliame miestelyje Watone...

- A, vilidže. Aš tai Česteryje gyvenu, čia darbų pilna, galiu suorganizuoti… Kaip tik dabar yra dvi

laisvos vietos sandėlyje. Alga – šimtas septyniasdešimt funtikų į savaitę, iš kurių penkiasdešimt –

nuomai, dvidešimt – benzinui…

- Ne kažką, - greit sumetė draugė.

- Nenorėk iš karto susikraut milijonų, - griežtai pažėrė teta. – Money reikia uždirbti! Aš irgi

pradėjau nuo juodo darbo...

- Mes jau atsikandom juodo, dabar norėtumėm pereiti prie balto, - atviravo dukterėčia.

- Ką džobinot?

- Prie bulvių, prie daržovių...

- Čia ne džob, čia šhit! – paniekinamai atšovė. – Siūlau jums gerą darbą sandėly, neblogi money,

dirbsit ir džiaugsitės ir dar man kojas kisinsit.

- Ačiū, teta, bet pirmiausia mums reiks nuvykti į Če...

- Česterį, mieloji, Chichester‘į. Pirmiausia jums reiks už darbo suradimą pervesti man į sąskaitą

šešis šimtus funtikų. Nuo galvos imu po tris handred, - pareiškė tetulė.

- Mes tiek dabar neturim, - nuliūdo dukterėčia.

- Tai kai turėsit, paskambink, dabar aš very bizi, - kiek pyktelėjusi atsisveikino. – Bai, bai!

Mano draugė valandėlei prarado žadą, tuomet iš jos telefono perskambinau tetulei aš. Maža ką

sumaišė! Juk giminaitės!

- Labas, - pasisveikinau tetulei atsiliepus.

- Ką “labas”?! – tėškė storžieviškai iš syk. – Atsirado funtikų?

- Ką? – nesupratau jos “anglizmo”.

- Gaidį į rūrą pa! – išrėkė į ragelį. - Funtų jau turit, kad skambinat?

- Reikia pagalvoti, - bandžiau pagauti mintį.

- Tai fasta finkink, nes einu šopintis, - ragino tetulė.

- Shopingas palauks, manau pirma svarbiau padėti dukterėčiai, - priminiau jai giminystės statusą.

- Žinai, ką finkeri, kai aš pradėjau money kalti, tu dar į lovą pis pis darei. Amerikoje labourinau, po

to Angluose… Nebuvo jokių giminysčių, jokių rileišnšipų… O kai dabar ant kojų atsistojau,

funtusų pasitaupiau, visi ubagai, skurdukai ir frilauderiai rileišinus nori palaikyti, į gimines tik

trinasi, tik trinasi… Vieni nori būt sūnėnais, kiti dukterėčiomis, treti grandčildrenais…

- Ką?

- Gaidžia rūro pa!

- Dabar supratau, kodėl jus paliko vyras, - priminiau.

- Buvo meilė, nebėra love. Jei iš vyro už įdarbinimą paėmiau money, tai ko turėčiau iš jūsų neimti?!

Matau, ubagai esate ir dar mane be reikalo trukdote. Neturiu laiko tuščiai taukšti, bikoz aš very

bizi…

- Jūsų meilę pražudė savimeilė, o draugystę – gobšumas. Todėl ir tapote dvasios ubagė be sielos ir

be giminių. Jūs kaip ta gyvatė, kuri nori praryti dramblį, – išsakiau, ką norėjau.

- Matau, tu labai hangri! Bai, bai! – nervingai numetė ragelį.

57

Štai toks buvo trumpas pokalbis su teta iš Česterio, kuri yra „very bizi“, nes turi daug funtų ir

eina „shopintis“. Praminėm ją „funtikų“ karaliene ir daugiau čia, Anglijoje, nebeturėjome su ja

jokių reikalų. Tik vėliau likimas mus suvedė Lietuvoje po vienu stogu, bet tai kitas absurdo teatras.

Galop iš pastarnokų fabriko persikėlėme į mėsos kombinatą. Netapome didesni mėsėdžiai,

anaiptol, pamatėme iš kokios dvėsenos gaminami hamburgeriai, labai mėgstami anglų, amerikonų,

o dabar ir emigrantų. Itin juos pamėgo pilvotas ryžas italas iš mūsų pamainos. Dar jis dievino vyną,

lazaniją ir vieną lietuvaitę, nes jo žmona buvo nėščia. Lietuvaitė jam tiek susuko protą, kad jis

visada vietoj “kodėl” sakydavo “todėl”.

- After džob chin-chin? – meilindavosi italas prie geltonkasės lietuvaitės.

- Nope, - sumirksėdavo akutėmis ši.

- Bikoz?

- Bikoz I have a husband.

- Why?

- Why so? You have a waif.

- Bikoz?

- Vanish from me!

- Bikoz?

- Vanish!

Ir taip kiekvieną dieną: „After job chin-chin?“. Kol lietuvaitei trūko nervinis mazgas ir ji

galiausiai po darbo įsėdo į italo automobilį. Prasuko juodu vyno butelį, padarė „chin-chin“, o po to

sekė kitas klausimas.

- After chin-chin digi-digi?

- Nope!

- Bikoz?

- Bikoz I have a husband.

- Why?

- Why so? You have a waif.

- Bikoz?

- Vanish from me!

- Bikoz?

- Vanish!

- Faken nau! – nusimovė kelnes apgirtęs italas ir prieš lietuvaitę išdygo itališkas gaidukas. –

Sukijeri mia kaco!

- Va fan kulo! – atšovė lietuvaitė.

- Bikoz fan kulo? Šau mi jo figa la bella puta! – neatlyžo italiūkštis keldamas lietuvaitės sarafaną. –

Digi digi Ai Putana!

- Vanish from me agli saka! – lietuvaitė šoko iš automobilio ir parodžiusi italui ilgąjį pirštą

išskubėjo pėsčiomis namo.

Sekančią dieną darbe italas vėl pristojo prie lietuvaitės.

- Meibi after džob digi-digi?

- Vanish!

- Bikoz? Ai love ju!

- Džast love your wife!

- Bikoz?

58

- Bikoz you‘ll have a beibi!

Kai italo žmona pagimdė, italas suvokė, kad šeima svarbiau už atsitiktinius santykius su

lietuvaite. Tačiau kartą lietuvaitė susipyko su vyru ir tuomet pati darbo metu priėjo prie italo su

užuomina.

- Meibi after džob šampein?

- Naup! – neigiamai atšovė italas.

- Wai?

- Ai nydi slypi bikoz bambino not slypi!

Baigėsi viena romantiška istorija mėsos kombinate, prasidėjo kita. Lenkas Darekas, norėdamas iš

vaizerio pakilti į supervaizerius, darbo metu ėmė kibinti ne tik anglų vadybininkes Sju ir Kolin, bet

ir supervaizerį Filą, net gi menedžerį Merfį.

- Meibi after džob babikju [barbekiu]? – lipšniai gerindavosi lenkas anglams.

- Babitju [barbitūratų]? – visada pasitikslindavo išsiviepęs Filas.

- No, no! Not babitju, but babikju, wiski, beer and bla bla bla.

- Aukei meit!

Iš jų draugystės gavosi abipusė nauda. Visų pirma, apsikeitimas kalbomis, o toliau – visa kita.

Barbekiu ant laužo kepa, Merfis greitakalbe plepa:

- Dobžė čiken, dobžė brut, šybko fucken, very good!

Filas pilvą pasikaso, sotus gulas ant matraco.

Kolin loja, kaip šuva: fuck me Filas, jofana!

Darekas nieko nelaukęs, išpirdolino ištraukęs:

- Kurwa mat, kurwa mat, you are kreizi, jobt vaj mat!

O Sju rėkia: yes, yes, polish!

- Co ty kurwa mat pirdolish?

- Šybko, šybko, fasta, fasta!

- Co ty mieliš, kurwa, basta!

Merfis klausia: you all-rait?

- Lizac cipa we all nait!

Kolin cypia:

- Bau-wau-wau! Stick your chuj and šybko gau!

Supervisor you will be, nau jebac, tomorrow see!

Ko tik nepadarysi dėl aukštesnių pareigybių. Mėsos kombinate tai ypač jautėsi. Kiekvienas

lietuvis, lenkas ar portugalas geidė vadovauti ne tik savo tautiečiams, bet ir kitataučiams, ypatingai

afrikiečiams ir tam pačiam italui. Bet italas visada sakydavo “bikoz”, o lenkai – “kurwa”. O štai

prancūzas, pravarde “frog”, iš Paryžiaus persikėlęs į tykų Anglijos užkampį rašyti eilių, nuolat

visoms merginoms deklamuodavo tą patį ketureilį:

Kelioretil, ilėmidi,

Kivuliadi, liopticiuri,

Purki purki

Purson Mary.

59

O jeigu kurią eilėraštis sužavėdavo, prancūzas pasikviesdavo į svečius ir pasiūlydavo viešniai jį

įkvėpti kūrybiškai – pačiulpti jo „monpansjė“. Prancūziški ledinukai ypač patikdavo marokietėms.

Dar plušo keletas latvių, kuriuos lietuviai vadino “zirga galva”, ir plati darboholikų Molainiūnų

giminė nuo gimto krašto, kurie dėl svaro sterlingų buvo tarpusavyje persipykę ir karo kirvius iškasę.

Tik vienas tos giminės atstovas Eridanas, gana plataus užpakalio savininkas, stengėsi išlikti

neutralus, todėl poilsio pertraukėlių metu gliaudydavo keptas semkas ir dainuodavo “arė arė

traktoriukas”. Tuo tarpu jo teta, nuplovusi anglų vaizeriams kojas, kibdavo į plaukus dukterėčiai,

kuri sumetė skudurus su aborigenu Monkumi, neva taip išardydama darnias Molainiūnų gretas. O

dėdė Molainiūnas su kitos dukterėčios vyru Mariuku stverdavo už pakarpos Monkų ir koneveikdavo

jį, kad tas paėmęs iš jų per daug funtų už namo nuomą. O Monkaus sužadėtinė Molainiūnaitė

niekaip negalėjo išsireikalauti iš tetos ir dėdės pabrangusio vieno kambario buto Lietuvoje, kurį jie

pigiai nupirkę už dukterėčios svarus sterlingus ir pasak jos, būtent tokie turtiniai santykiai ir išardę

darnias Molainiūnų gretas, nes teta ir dėdė viską vertina siaurai ir praktiškai materialinės savo

naudos požiūriu veikiami egoistinių interesų. O teta ir dėdė kitokie ir negali būti, nes visą gyvenimą

kaupė daiktus ir vertino juos pinigine išraiška. Namas, baldai, automobilis, jau nekalbant apie

“Zepter” puodų rinkinį. O šit dar nuskilo pigiai pirktas ir staiga pabrangęs butas. O kur dar

pagrindinis gyvenimo tikslas – milijonas pinigų banko sąskaitoje! Kad jį pasiekti, vien Anglijos

neužtenka. Todėl vasaros sezonui visada vyksta į Norvegiją raškyti braškių. Žadėjo ir mane su

drauge ten pasimti mainais už tai, kad leidome jiems veltui pagyventi savo nuomojamuose

namuose, kai neapsikentęs Monkus su šluota išgynė juos lauk iš savo palocių. Įsileidome

Molainiūnus su sūnėnu priešaky ir turėjome kas vakarą klausytis „arė arė traktoriukas“ serenadų. O

teta atsitempė minamą dviratį ir pasistačiusi jį virtuvės vidury mindavo mums ant nervų. O dėdei

per ankšta pasirodė mūsų vonia, todėl jis nusipirko padėvėtą „džekuzi“, į kurią vienu metu sutilpo

jis pats, jo žmona ir jų sūnėnas. Nepaisant visų nesklandumų, į mėsos kombinatą važiuodavome visi

drauge su jų vyšniniu BMW, įsigytu už „braškinias“ kronas. Bet ir šis modelis Molainiūnams jau

ėmė įgristi, todėl ketino pakeisti naujesniu už „mėsinius“ funtus. O man įgriso pats mėsos

kombinatas, kuris per pusmetį iš manęs atėmė dešimt kilogramų taukų. Iš manęs liko tik filė. Ir ta

pati nuaugusi į ašaką. Atėjo metas, tariau „fuck-up“ ir mėsos kombinatui, nors pasak menedžerio

Merfio buvau „fucking good meat packer“. Keista, nes jis man pasirodė tik „fuddy-duddy“, o Filas

toks „namby-pamby“. Metęs darbą mėsos kombinate ilgainiui vėl tapau verslininku ekspromtu ir

nedideliame Anglijos miestelyje ėmiau platinti gamtinę Tibeto produkciją, nes turėjau „Tianshi“

distribiutoriaus kortelę, galiojančią visoje Europoje. Maža to, už keliasdešimt funtų įsigijau

„Business book“ ir užsimojau žengti žingsnį platų. Bet tam reikalui nebetiko manieji seni,

nudremžti mokasinai. Nusipirkau krokodilo odos „Jones“ nagines, lygiai tokias pat kaip Žydrūno iš

„Žydrosios sąnašėlės“. Tik ant pado sąsmaukos nebuvo užrašo „Novos Homo“, o „Lavorazione

Artigiana“. Iš pažiūros, naginės kaip naginės. Eini sau, o visi žiūri į tavo kojas, nes kulnai kaukši. O

kaukši, nes batai „Jones“, t.y. Danieliaus Džounso. O Džounsas buvo anglų fonetikas. O kas yra

fonetika, pasidomėjau tik nusipirkęs batus. Todėl dabar ir vaikštau kaukšėdamas kulnais,

išgaunančiais akustines anglų kalbos garsų savybes: clip-clop, clip-clop, clip-clop. Tų batų man

labai užpavydėjo Eridanas. Pasiūliau jam paimti mano mokasinus – pabrokijo. Teko mokasinus

persiųsti į Lietuvą. Ten juos užsimovė mano „uošvis“. Kaip dabar sakyčiau, be reikalo, nes avįs

mano čebatais jis išklydo iš doros kelio – pasuko į kairę, po to į dešinę. Galop paliko žmoną ir

sumetė skudurus su dvidešimt metų už save jaunesne papustžanduke, kuriai išpimpeliavo putę, o

gruodžio pradžioje iš tos putės nutekėjo vandenys. Tuomet „uošvis“ įkėlė ją į savo automobilį ir

60

išskubėjo į gimdyklą. Tik nuvežti nespėjo. Papustžandukei kelyje prasidėjo sąrėmiai ir ji pagimdė

ant užpakalinės automobilio sėdynės – ten pat, kur ir pastojo. Kol prisistatė greitukė su visa

ginekologų delegacija, vienmarškinis „uošvis“ su užrašu ant marškinėlių „gimęs žvejoti, bet

priverstas dirbti“ atidirbo už akušerį. Tik virkštelės neišdrįso nukirpti, mat teturėjo neišgaląstą buką

peiliuką žuvų pelekams skusti. Su tuo peiliuku jis tik nusibraukė nuo mokasinų tiesiosios žarnos

iškrovų likutį, netyčia užtiškusį ant čiabatų kelties. Greitukei prisistačius, ginekologai tuoj

apiformino aktą: kūdikio tėvas – priėmėjas; kūdikio priėmėjas – tėvas. Virkštelė buvo nukirpta, o

„uošviui“ penkiasdešimtmečio proga teko laimė ant rankų pasupti sūnų. Po to jis iš to strioko

pasigavo pleuritą. Visa ši istorija būtų taip ir paskendusi užmaršty, jei ne mano keliautojo mokasinai

tekę „uošviui“ ant kojų. Deja, pavasarėjant „uošviui“ į pėdas pradėjo lysti batų vinutės, nes

vaikščiodamas tai į kairę, tai į dešinę, visai nudrožė padelius su pamušalu. Nepanoręs tapti jogu,

naujus padelius išsipjovė iš linoleumo, tačiau tuomet ėmė slidinėti. Galop atvežė mokasinus į kaimą

ir nutėškė prie šiukšlių konteinerio, o pats po mėnesio kito tapo man uošviu be kabučių. Tačiau

vestuvėse nesudalyvavo, nes buvo užkerėtas savo sesers iš Česterio burtų lazdele. Grįžusi iš

Didžiosios Britanijos „funtikų“ karalienė nugirdė savo brolį keistomis arbatomis, nuo kurių jis

paliko terminuotai neveiksnus. Tuo pasinaudodama sesutė apsuko brolį aplink pirštą ir susitvarkė

viena visą motinos palikimą. Maža to, vienu šūviu sumanė nušauti du zuikius ir dar priedo

iškraustyti savo žilą dėdę iš jo trobesių į senelių prieglaudą. Tačiau dėdė, savo laimei, spėjo užbėgti

dukterėčios kėslams už akių, ir vestuvių proga padovanojo mano žmonai savo trobesių dalį.

Pasiutusi „funtikų“ karalienė sumanė užburti ir savo dėdę, bet burtai jo neveikė, nes jis turėjo įgimtą

priešnuodį – tikėjimą Jėzumi. Jėzus išgelbėjo tikintį dėdę, o netikinčią dukterėčią išsiuntė už jūrų

marių į Česterį. Tuomet uošvis atgavo sveiką nuovoką ir suprato, kad prašovė dviejų dienų

nugėrimą „na chaliavu“. Tačiau du syk iš eilės prie altoriaus dukros niekas nenuves, tad teks laukti

kol užaugs nesantuokinis sūnus ir sumanys tuoktis. Senas dėdė ir toliau gyveno savo trobesiuose,

kol iškeliavo pas Jėzų, uošvis ir toliau pimpeliavo papustžandukę (ji tokia visai nieko, panaši į

Giuliją), o „funtikų“ karalienė ir toliau kalė „money“ Česteryje, karts nuo karto sugrįždama į

tėviškę plačiu lanku apžvelgti tėvų paliktų derlingų žemių ant kurių suvešėjo piktžolių miškas.

Būna, vaikštinėja po teritoriją ieškodama, kur dingo žemės metras ir keiksnodama matininkus, kad

šie ją „išdūrino“, o, kad neišprotėtų, tyliai niūniuoja pamėgtas daineles:

My money is over the ocean,

My money is over the sea,

My money ir over the ocean,

O, bring back my money to me!

Bring back, bring back,

Bring back my money to me to me,

Bring back, bring back,

O bring back my money to me.

Last night as I lay on my acre,

Last night as I lay on my ground,

Last night as I lay on my acre,

I dreamed that my money I found.

61

Bring back, bring back,

Bring back my money to me to me,

Bring back, bring back,

O bring back my funtai to me.

*****

Skidamarinka dinkadink skidamarinka do,

I very busy [bizi] too.

I busy in the morning and in the afternoon,

I busy in the evening and under neath the Moon.

O skidamarinka dinkadink…

*****

I wish me a lot of money,

I wish me much earth,

Let‘s I do a very busy [bizi]

Because [bikoz] go shoping dear.

Kitas reikalas – Molainiūnų giminė. Atpylę visą vasarą Norvegijoje, jie vėl grįžo į Angliją ir

veltui apsigyveno pas mus su Eridanu ir dešimt kilogramų lietuviško lydyto sūrio. To sūrio mums

teko paragauti gal dešimt gramų, o kita jo dalis kelias savaites niūriai pelijo Eridano tašėje, kol mes

palikome Angliją. Kas žino, gal mums išvykus, o Molainiūnams perėmus mūsų namą, tas jų sūris

tapo pelėsinis ir jie jį kaip didžiausią delikatesą įdavė pakišą gurmanui Filui, kad šis vėl priimtų

plačią Molainiūnų giminę į mėsos kombinatą. Tiesą galėtų pasakyti nebent Eridanas, bet kur jį

dabar rasi, kai jis gal būt užsikasęs kur nors Norvegijos braškių plantacijose guli diena iš dienos

lysvėje vilkįs kašmiro kailiniais, apsaugančiais nuo saulės smūgio. Tačiau, grįžus į Lietuvą, paskui

mus atėjo adresuotas laiškas nuo Molainiūnų su pasipiktinimo gaidele: „Prieš išvykstant galėjot

mums palikti nors keliasdešimt svarų. O dabar mums reikia iš savo kišenės padengt pašto išlaidas,

kad išsiųstumėm jums visokias ataskaitas iš banko, kurios plaukia mūsų nuomojamo namo adresu.“

Nieko nelaukęs suraičiau jiems trumpą atsakymą: „Prieš išvykstant, mes galėjome iš jūsų nugręžti

tris šimtus svarų už nuomą, bet neėmėm, nes leidome gyventi veltui. Be to mes rekomendavome

nekilnojamojo turto agentūrai jus kaip patikimus nuomininkus, o jūs verkšlenate dėl kelių svarų už

persiųstą banko ataskaitą, kurią galėjote tiesiog panaudoti židinio pakurai, kad nesudrėktų

lietuviškas sūris paslėptas sūnėno tašėje. Linkėjimai Eridanui ir eilėraštis atminčiai.“

Kaip gyvuoja Eridanas, buvęs Dvariukų pacanas?

Ar dar keptas semkas gliaudo? Ar „džekuzi“ besimaudo?

Ar alučio dar ragauja? Drožia naktimis į saują?

Ar dar mina dviratuką? Dar užtraukia „traktoriuką“?

Kada grįš į Dvariukus pas Mariuko tėvukus?

62

Laikas jam dorot žuvytę nakty lovoj pas mamytę!

Oi plati ir didelė Molainiūnų giminė,

Anglijoj, ant viso svieto giminaičių pasimėto.

Marius, Monkus, Eridanas – Klarko ir Orlausko fanas.

O Molainiuos po egle tupi Algis su pačia.

Jau gana, užteks tupėti ir be darbo slampinėti,

Reikia pinigus nokinti – marš į Norgę braškių skinti!

BMW vyšninis veža lašinių pilną bagažą,

Dešrų, kumpio, semkų kūlio ir dar sūrio iš parūrio.

Oi plati ir didelė Molainiūnų giminė,

Jų visų nesutalpinsi į vyšninį BMW‘ė.

Į voką prie laiško dar įdėjau diską su įrašu „arė dirvą traktoriukas, garsiai burzgė motoriukas“.

Tačiau daugiau jokių atsakymų nesulaukiau. Tik vėliau radau Molainiūnienės pasisakymus

internetinėje erdvėje, komentarų skiltyje, po vieno idioto straipsniu „Lietuvos runkeliai Anglijoje“.

Idiotas kritikavo emigrantus, emigrantai puolė idiotą, o aš gulėjau naujoje lovoje nuosavame bute su

krokodilo odos batais po draugės papu ir mintyse skaičiavau svarus, kurių liko tik „fuck-up“ po to,

kai įsigijome stogą virš galvos ir gultą po uodega.

- BMW‘ė nebeužteks, nebent skolon, - primetė draugė.

- Bala nematė, nusipirksim dviratį, - spragtelėjęs pirštais pašokau iš lovos ir plačiais žingsniais

spėriai nukulniavau prie plastikinio lango. Kambario erdvėje nuskambėjo fonetiškai „clip-clop, clip-

clop, clip-clop“.

63

Clip-clop naginės

Atsitarabaninęs į Lietuvą iš karto nukaukšėjau angliškomis naginėmis pas batsiuvį.

- Mielas, batsiuvy, pakalkit kulnus, - nusiavęs padaviau batus.

- Kam juos kalti, juk jie visiškai nauji? – nustebo batsiuvys.

- Nauji, bet kaukši, - paaiškinau.

- Tai džiaukis, kad kaukši, būsi dėmesio centre – visi žiūrės ir pavydės, - mirktelėjo akį batsiuvys.

- Nenoriu vaikščioti kaip ant podiumo, - primygtinai reikalavau pakalimo.

- Tik pamanykit, jis nenori! – paėmęs į rankas vieną batą kruopščiai apžiūrinėjo batsiuvys. – Jones...

Nieko sau Jono batai!

- Džono, - patikslinau.

- Koks skirtumas, Jono ar Džono, tik nešiok sau į sveikatą, tokias nagines ne kožnas turi, - šyptelėjo

pro ūsą.

- Tai gal pakalsit? – užsispyriau.

- Galiu aš tau pakalti, bet kas iš to? Kaip kaukšėjo, taip kaukšės. Juk štai parašyta „artigiana“ –

artisto batai, ne kitaip! – padarė išvadą batsiuvys.

- Teks būti dėmesio centre, - sumojau.

- O kokį garsą jie išgauna? – smalsavo batsiuvys.

- Clip-clop, clip-clop...

- Kiklop? Kiklopo batai, ne kitaip, - palingavo galvą.

- Kiklopo ne kiklopo, bet toli su jais nenueisi. Ausys ištins nuo kaukšėjimo, - užsimoviau abu batus

nieko nepešęs.

64

- Su tokiais batais ne kožną dieną vaikščioti, - šmaikštavo batsiuvys. – Su tokiais tik po įstaigas, tik

raudonu kilimu, kaip sakant. O geriausia iš vis su tokiais namuose koja ant kojos sėdėti ir svečių

laukti.

Vakarop sulaukėme ir svečių. Buvo savaitgalis, o juos su žmona stengdavomės praleisti kaime,

sename sodžiuje. Drybsojau koja ant kojos su „kiklopo“ batais ir kišau skrandin balandėlius su

bulbom, lašinukais apkamšytom. Atvyko trys draugai iš didmiesčių į gimtinę, tuo pačiu ir mane

aplankė. Į skaldos akmenukais grįstą kiemą išdidžiai įriedėjo apynaujis visureigis, o iš jo išlipo

Piteris (kareiviškom kelnėm ir kerziniais batais) iš Vilniaus, Drakonas („Audimo“ treningais ir

„Adidas“ kedais) iš Kauno, Kostas (garintais džinsais ir smailėjančiom lakierkom – naujų laikų

vyžom) iš Klaipėdos. Visi be pačių, tad ir savąją atleidau pas mamą.

- Vilnius, Kaunas ir Klaipėda, kas daugiau balandžių ėda? – prikroviau svečiams pilnas lėkštes

balandėlių.

- Oi, ne, ne, ne, - gręžėsi nuo stalo Piteris. – Pas motiną visko prisikirtau, dabar taukai aplink bambą

sukas...

- Kodėl ne cepelinai? – pakabino nosį Kostas. – Mamukas mane irgi privaišino.

- Kas eina į svečius pilnomis rūromis? Unaravūs jūs miesčionys... Vienam – taukai, kitam –

cepelinai... Juk balandėliuose daugiau mėsos!

- Tai, kad nenorim, mama man skaniai iškepė bigūną, - atsilošė Drakonas kėdėje išpūsdamas drūtą

pilvą. Pasikuitęs maišelyje, ištraukė traškučių paketėlį ir alaus pūzrą. – Geriau po pintą!

Išpilsčiau jų atsineštinį alų į bokalus, čipsus subėriau į dubenėlį.

- Tai ką, už susitikimą! – paraginau.

Susidaužėme bokalais, alus užputojo, tačiau pasirodė nekoks – nudvėsęs. Bet Drakonas gardžiai

atsirūgo.

- O! Rauguliukas nuo alaus!

- O man kartokai nulindo, - pasimuistė apsunkęs Kostas.

- Turiu kaimiško, burokinio, uošvis išvirė, bet bijau, kad ir tą pabrokysit, - pasiūliau.

- Vėliau paragausim, - sukandęs dantis šypsojosi Piteris.

- Kaip Anglijoje sekėsi? Uždirbot kiek? – smalsavo Drakonas.

- Ką uždirbom, tą išleidom, - numojau ranka.

- Mašiniuką gal kokį įsigijot?

- Dviratį, - pasigyriau.

- Dviratį? – sukrizeno Piteris.

- O aš tai praeitą mėnesį džipą nuliejau, štai kieme stovi, - pasikuklino Drakonas. – Už trisdešimt

tūkstantėlių.

- Mums irgi jau reikės keisti ratus, - godžiai žiūrėdamas pro langą į džipą svarstė Kostas. – Lizingu

paimsim kokią už keturiasdešimt gabaliukų...

- Man tai gera ir Audi 100, - numykė Piteris.

- O man už vis labiau patinka pedalus minti, - spragtelėjau pirštais.

- O be pedalų dar kas nors išėjo? – Drakonas įmerkė į bokalą ūsą.

- Pigus butukas chruščiovkėj, - pasigyriau.

- Šiauliuose visi butai pigūs, - žinovo balsu prašneko Drakonas. – Aš tai Kaune trijų kambarių butą

ant paskolos paėmiau. Remontas po remonto ir gavosi butukas pagal europinius standartus. Dabar

mano gyvenimo draugė naujus baldus derina. Jau trečią kartą. Nespėja paskui naujausią madą…

- Turbūt nepigu išlaikyti tris kambarius žiemą? – sumojau.

65

- Praeitą mėnesį algą pakėlė, pastoviai priedus, premijas gaunu, pragyvenam, - Drakonas suskubo

kištelt liežuvį į alų.

- Tau vėl pakėlė? Prieš tris mėnesius sakei, pakėlė, dabar vėl pakėlė, - nustebo Kostas. – Gera dirbt

elektriku…

- O tau negera utilizuot metalą? – Drakonas sužiuro į Kostą.

- Auksas brangsta, algos kyla, - užrietė nosį Kostas. – Varis irgi eina…

- Aš irgi aukso papigiam iš Lenkijos kas mėnesį užsiperku maždaug už penkis tūkstančius, -

pertraukė Kostą Drakonas. – Čia Lietuvoj brangiau realizuoju. Nenorit paplatint?

- Būtų visai nieko, - pasikasė Piteris žilą galvą. – Gal į misijas svetur nebereiktų vykti?!

- Kiek kartų jau buvai?

- Tris kartus po puse metų.

- Nepasisekė gi tavo žmonai!

- Nieko… Paskutinį syk parvežiau dovanų turbaną.

- Už turbaną aš irgi tavęs laukčiau, - prisigerinau Piteriui.

- Jei dar išvyksiu, parvešiu ir tau kokią tiubeteiką, - pažadėjo Piteris.

- O man geriausia Lietuvoj, - išpūtė pilvą Kostas. – Su savo Zuikiu persikėlėm į naujos statybos

modernų būstą. Dviejų kambarių, viskas čiki piki…

- O paskola?

- Tik du šimtai tūkstančių, - pasidžiaugė taip pigiai įsigijęs būstą Kostas.

- Mano mažesnė, - parodė dantis Drakonas.

- Gerai, kad aš gavau žmoną su dideliu kraičiu, tai man būstas atpuolė, - šyptelėjo Piteris.

- Modernūs butai, modernios ir paskolos, - padariau išvadą. - Visa laimė, manęs neslegia jokie

finansiniai įsipareigojimai.

- Tai kokią nors mašinytę vis tiek lizingu imsi? – rūpestingai paklausė Drakonas.

- Lizingu neimsiu, nenoriu. Grynais mokėt labiau patinka. O dar labiau – važinėt dviračiu.

- Aš tai prieš savaitę grynais metro įstrižainės plazminį teliką nuliejau. Per visą sieną toks, žiūri tarsi

pro langą, - kukliai porino Drakonas. – O mano gyvenimo draugė už tris šimtus litų įsigijo šešką.

- Ką tokį? – prunkštelėjau.

- Šeškiuką. Dabar auginam, lepinam, visi lenkčiu bezdam...

- Vaikus jums daryt reiktų, o ne šeškus augint, - pasiūliau.

- Bandom, - šyptelėjo Drakonas. – Jau svarstom apie vestuves. Manoji jau sudarė sąmatą, bus kokių

penkiolika tūkstantėlių... Limuzinas, saliutai... Patys suprantat...

- Taip šikarnai? – atsikvėpė alumi Kostas. – Bene iš elektriko biudžeto?

- Gausiu neblogą premiją, - sumirksėjo akutėmis Drakonas.

- Ir vėl? – nustebo Kostas. – Pas jus ten elektrinėj dosniai premijas dalina. Turbūt sunkiai dirbi?

- Koks ten darbas, - numojo ranka Drakonas. – Pilk ir gerk, ir kortom lošk. Pertraukų nuo gėrimo

metu dar vieną kitą mygtuką nuspausti reikia. Laiku paspaudi – premija. Iš paskutinės premijos

įsigijom indaplovę, mano draugė dabar namų ūkio ekonomė, paskaičiuoja kas praktiška.

- Su tokiom premijom jokios krizės nebaisios, - sukrizeno Piteris.

- Kokios dar krizės?!

- Pas mus Lietuvoje visada suirutė, - rimtai sureplikavo Piteris.

- Tik tiek, kad valdžia keičiasi, prezidentas... Ir kam to reikia? Anksčiau krutėjo senukas ir gerai

buvo, o dabar, – Drakonas įdėmiai stebėjo bokale besitraukiančią alaus putą.

66

- Keičiasi valdžia, prezidentas, o pas mus savivaldybėj kaip tie patys, taip tie patys, - patapšnojau

Drakonui per petį.

- Tavo mama dar mero patarėja? – netaktiškai paklausė Kostas Drakono.

- Turbūt, - numykęs, godžiai nurijo alų.

- Rajoniniame laikraštyje rašė: „semia Europos Sąjungos fondų iždą“, - prisiminiau skaitęs.

- Eik, eik, rimtai? – nusistebėjo Drakonas ir atidarė gurklį alui.

- Čia tipo labdara? – klausiamai prisimerkė Piteris.

- Jei tinkamai įsisavinamos lėšos, tuomet parama, - bandžiau paaiškinti.

- Ne mums bemoksliams suprasti, - parodė dantis Drakonas ir kreipėsi į Kostą. – Šunis su savimi

atsivežei?

- Ne. Kur tau su dviem koliais! Palikom šunų viešbutyje.

- Gerai, kad pas jus toks yra, gaila Kaune nėra šeškų viešbučio. Kai praeitą vasarą vykom į Egiptą,

šešką priglaudė kaimynė, o kai šį rugpjūtį skridom į Turkiją, tai kaimynė nė už ką nebeįsileido, nes

atseit jos vaiką apdraskė, - porino Drakonas.

- Pasiėmėt su savimi į Turkiją?

- Ne, palikom uošvienei.

- O čia, kaime, vietos sočiai ir šunims, ir katėms, ir triušiams... Tik šeškų nepriimam, nes vištas

išpjaus, - paleidau sąmojį.

- Taip ir kirmiji toj bakūžėj samanotoj? – apsidairė Kostas po gryčią, nužvelgdamas prabanga

netviskantį trobelės vidų.

- Man patinka senos trobos. Gamta...

- Žinok, pas mus irgi yra gamta. Aš gyvenu ne pačiame Klaipėdos centre, o priemiestyje, tai pas

mus po daugiabučio namo balkonais stirnos ganosi...

- Tai gal daugiabutis vidur miško stovi?

- Ne vidur miško, šalia yra giraitė. Mūsų namas modernus, naujos statybos, butuose įrengti

europietiški remontai, šarvo durys, plastikiniai langai, – nusivalė putą nuo lūpų Kostas ir užkrimto

miesčioniškų čipsų su daug E. – O kaimynai... Aplink vien elitas: pirmame aukšte prokurorai,

antrame – teisėjai, trečiame – advokatai!

- O pas mus – karaliai, princesė ir net gi caras yra! Visi savo trobose patys sau ponai, – ištuštinau

bokalą, tačiau alus neskoningai nutekėjo mano viduriais. – Iš priekio – aludariai, iš galo –

degustuotojai, nuo kampo – akušeriai, nuo kito – daugiavaikiai, iš šono – per dantis traukia, iš kito –

dantis rauna. Kas alų daro, kas geria. Kas žemę aria, kas duoną kepa. Nors ką aš čia jums... Patys

čia gimę, užaugę ir takus pramynę.

- Nebesugebėčiau kaime gyvent. Ką čia veikt toj kemsynėj?! O mieste aš vadybininkas, - Kostas

užsivertė bokalą ligi dugno.

- Ką galima veikt kaime? Ūkininkaut, aruode grūdus skaičiuot, po obelimi gulėt ir į dangų žiūrėt, -

išvardinau tik mažą dalį to, ką galima veikt kaime.

- O iš ko gyvent? Iš ko pinigo užkalt?

- Davė Dievas burną, duos ir duonos, - tariau užtikrintai.

- Turbūt jau pasigėrei? Juk Dievo nėra, - nusijuokė Kostas.

- Patikėk, yra.

- Parodyk man tą dievą, jei pamatysiu, gal tada ir aš patikėsiu.

- Jei pamatytum, tikėti jau nereiktų. Plika akimi nematai, nes Dievas yra absoliuti Dvasia.

67

- Tu gal į kokią sektą papuolei? – nuoširdžiai susirūpino Drakonas. – Mokslininkai įrodė, kad dievo

nėra. Žmogus kilęs iš beždžionės.

- Tikrai? Tu nuoširdžiai tiki, kad tu beždžionės vaikas? Aš maniau, tu geresnės nuomonės apie

save!

- Tiki Jėzų? – Kostas, pašnairavęs į mane, užsivertė bokalą.

- Apreiškimas labiausiai įtikinantis Dievo pažinimo šaltinis, o Jėzaus gyvenimo įvykiai – istoriniai

faktai. Pasiskaitykit Bibliją...

- Kažko skrandis sustreikavo... Bėgu į lauką, - Kostas, atsikrenkštęs, sumurmėjo ir pasileido kaip

viesulas pro duris. Šuorais išdūlinęs iš gryčios nudulkėjo taku prie gluosnio šalikelėj, čia pat

atsitūpė ir ėmė žiaukčioti.

- Atsivežė pūslę, išgėrė ir apsivėmė, - sukišęs nosį į langą, linksmai kvatojosi Piteris.

- Daug nepakelia mūsų Kostas, neatsparus, todėl ir mėto šliaukas, kur papuola, - nusikvatojo sykiu

Drakonas.

- Veizėk, Drakone, kad tavo džipo skrandžio turiniu neaplietų, - nuogąstavau dėl draugo gero.

- Tikrai, - sunerimo Drakonas. – Tupinėja ten aplinkui, dar ims ir apsnargliuos. Einu lauk,

patrauksiu džipą į šoną.

Drakonas kaip strėlė nuzvimbė. Lauke iškoneveikė Kostą ir šokęs į visureigį, pavarė jį kiek

atokiau nuo vemiančio draugo. Kol jie kuitėsi lauke, Piteris manęs atsargiai paklausė.

- Klausyk, tu čia rimtai apie Jėzų? Visada maniau, kad tai lyrika... Geriam Kūčias, Kalėdas, todėl,

kad taip priimtina, krikštijamės, todėl, kad tokia mada...

- Lyrika, tai poezija. Kalėdos – Jėzaus gimtadienis, o krikštu panaikinama gimtoji nuodėmė.

- Na, tu ir poetas! – suspindo dvi guvios Piterio akys.

- Nori burokinio? Čia tau ne gazuotas myžalas nuo kurio vemiama, - ištraukiau iš po papečkės

naminio alaus uzboną. – Uošvis tokį vietoj vandens vartoja ir sau sveikas gyvena.

Piteriui nespėjus nė burnos praverti, į gryčią įgriuvo suplukęs Drakonas.

- Varom, Piteri, padėsi man Kostą į bagažinę įkelti, nusitašė kaip tašė, guli po gluosniu gatavas. Į

saloną nenoriu kišt, dar privems...

Piteris suskubo Drakonui į pagalbą.

- Kur jūs, vyrai?! – skėstelėjau rankomis. – Burokinio pastačiau, vaišinu, o jūs...

- Nepyk, laikas kilti. Manoji paskambino brenduko pavartojus, paguldė šešką, dabar ragina mane į

lovą kol ne vėlu... O dar Kostas nusigaravo, jo Zuikis varpais skalambija...

- Man irgi brolis žinutes be perstojo rašo, uja, kad namo neinu, suprask jam butelis baigėsi, -

teisindamasis Piteris išdūko į lauką.

- Visai praskydot, vyrai, - tariau užjaučiamai ir dar Drakonui užmečiau pavymui. – Ryt gal į

Šiaulius su savo greitaeigiu džipu pametėtum?

- Žinok, tau brangiai kainuos, mano džipas daug benzino ėda.

- Tai tau džipas! Iš pažiūros gražus, bet gi ėdrūnas. Bala nematė, keliausiu su dviračiu.

- Į Kauną kada atlėk, dar nebuvai pas mus, mes kaip tik remontą pasidarėm, - atsisveikindamas

pakvietė į svečius Drakonas.

- Reiks kada sykiu visus iš eilės aplankyt, Kostas irgi kvietė pas save stirnų paveizėt, tik Piteris

susilaikė, turbūt dar europinio remonto nepasidarė.

- Piteriui dabar galva kitkuo užimta. Grįžęs iš misijos palovy rado svetimas tapkes, tai dabar

sprendžia galvosūkį.

- Koks čia galvosūkis?! Jis žmonai – turbaną, jam žmona – tapkes! Maži siurprizai stiprina meilę.

68

- Puikiai išsprendei galvosūkį. Skubu pranešti Piteriui! – išsiūbavo pro duris.

Taip ir išlėkė juodu trečią pasiėmę. Ant stalo liko gulėti atšalę balandėliai, pilni burokinio alaus

uzbonai, tuščias plastmasinis miesčioniškas butelis ir liuosas traškučių paketėlis. Sveteliai

išvažiavo. Ištraukiau iš po stalo angliškas nagines ir susikėliau kojas ant viršaus.

- Remontai pas mane nepadaryti, garaže trūnija dviratukas, o vietoj šeško slampinėja pilkas

katinas... Kodėl draugai nepastebėjo originalių Džono naginių, kai patys su kerzais, kedais ir

lakierkom?! - įsipyliau burokinio į stiklinę ir nunešiau galugerklėn. - Tai bent galvosūkis!

O štai uošvis, sumetęs skudurus su papustžanduke, vieną dieną pareiškė.

- Susilaukėm sūnaus, tai susilaukėm. Puola į ugnį, po to į vandenį... Tikras vunderkindas auga. O

mano bundžiuliukė užsimanė tuoktis. Primygtinai reikalauja susirašyt, nors tu ką. O aš net su žmona

neišsiskyręs!

- Kokios problemos? Jeigu nori, ištuoksiu, - pasiūliau teisininko paslaugas veltui. Vis gi uošvis! –

Bet su pundžiuliuke tuoktis nepatariu, juk kada nors vis tiek teks skirtis.

- Gerai sakai, po to pretenduos į mano žemę. Žmona irgi gali įsirausti į mano žemę ir chuj tu ją iš

ten iškrapštysi. Gal geriau nesiskirti?

- Jeigu skirsitės gražiuoju, žmona nelįs į tavo žemę. Bet jeigu ji reikalaus skyrybų dėl tavo

neištikimybės, tuomet liksi bežemis.

- Chuliš įrodys ji!

- Sūnus – svariausias tavo neištikimybės įrodymas.

- Nu ką padarysi, išskirk gražiuoju. Bet su sąlyga, kad ji nesirioglins į mano žemę. Juk čia mano

žemė! Aš ją paveldėjau iš tėvo! O vėliau iš mojalos, bet sesutė mane išdūrino ir likau be mojalos

palikimo. O mano žmonai čia iš vis nieko nepriklauso. Nė aro! Išsiskirsiu ir tegul nekelia kojos į

mano žemę, tegul bulbas ir cebulius sodina kur nori...

Uošvienė sutiko skirtis gražiuoju.

- Pizdu man ta jo žemė!

- Bet galit paimt bent dalį jo žemės į savas rankas, nes santuoka nutrūko dėl jo kaltės. Galit netgi

prisiteisti iš jo išlaikymą iki gyvos galvos, nes jis sulaužė santuokos sakramentą paleistuvaudamas.

- Jis man tiek molio jau pridirbęs, kad nereikia man iš jo nei žemės, nei skatiko. Te turi savo

bundžiulą, ji tegul ir ravi tą jo žemę.

Kai surašiau teismui skyrybų raštą, uošvienė pristatė jį į teismo raštinę referentei. Kartu su

referente prie stalo sėdėjo viena perdėm rafinuota poniutė ir pasigardžiuodama graužė sultingą

obuolį.

- Kas jums surašė tą raštą? – dantimis siurbdama iš obuolio sultis, paklausė uošvienės poniutė.

- Žentas teisę baigė, dabar išpuolė proga praktiškai pritaikyti įgytas žinias, - nuolankiai paaiškino

uošvienė.

- O kodėl ne advokatas? – atkandusi didelį kąsnį obuolio piktokai suburzgė poniutė. Ir šit vos

neužspringo.

- Nepavydėjau, - suskubo pasiteisinti uošvienė.

- Kodėl ne advokatas surašė? – užsikosėjo iki raudonumo.

- Teisme pasakė, kad dykai formų nedalina, advokatas didelius pinigus melžia, o žentas tik už keptą

sūrį, - paatviravo uošvienė.

- Gerai, palikit tą raštą, referentė užregistruos, o aš pažiūrėsiu, ką ten tas jūsų žentas prirašė, -

nužvelgė uošvienę iš aukšto ir demonstratyviai atkando dar vieną kąsnį obuolio.

- Atleiskite, o kas jūs? – uošvienė pasiteiravo poniutės.

69

- Kaip tai kas? Aš teisėja! – arogantiškai užrietė nosį poniutė.

- Tik pamanykit, teisėja! – nusidyvijo atsisveikindama uošvienė. – Skaniai pabaigti obuolį!

Kol krimtau keptą sūrį su kmynais, atitrinkėjo lyg perkūnas uošvis ir ėmė svaidytis žaibais.

- Rupūžė suorganizavo skyrybų datą lyg tyčia, kada man pats darbymetis. Turbūt gviešis mano

žemės!

- Paskyrė datą ne rupūžė, o razumna teisėja. Spjovė rupūžė į tamstos žemę!

- Taip jau ir spjovė? – pakėlė antakius uošvis.

- Spjovė ir priplojo, ji nori greičiau išsiskirti ir tiek.

- Tai jau mažne susirado ką? Jau susidrėbė su kuo?

- Koks tamstai skirtumas, juk ne ant pačio žemės!

- Ant mano žemės nė pėdos nepastatys! Bet vis tiek negaliu iš ryto į teismą, nes pats darbymetis!

- Galiu sudalyvaut vietoj tavęs, kaip tavo atstovas, juk skiriantis abipusiu sutarimu tereikia padėti

parašus.

- Aš nemoku kept sūrio, - patempė lūpą uošvis.

- Už tad moki spaust sūrį, - patapšnojau jam per petį.

- Kas be ko. Juk sveriu šimtą dešimt i da plius penkis kilogramų, - šyptelėjo.

Susitarę nukeliavom pas notarę. Ta mums surašė įgaliojimą, o teismui – perspėjimą, kad uošvį

atstovausiu aš. Uošvis visą pundą dokumentų pristatė teisėjai, o ši, grauždama obuolį, metė į uošvį

skvarbų žvilgsnį.

- Kas surašė?

- Ilgakasė, - pasikasė pliką pakaušį uošvis.

- Kas atstovaus? – paskubomis perbėgo akimis dokumentus.

- Žentas.

- Už keptą sūrį?

- Už slėgtą sūrį, - atviravo uošvis. - Man pats darbymetis, negalėsiu dalyvauti teisme. Tegul

atstovauja, juk teisę baigęs. Parengė visus reikalingus raštus, pasakė kokius dokumentus susirinkti,

notarė įgaliojo, jam tik parašą padėt...

- Gerai, pažiūrėsiu, ko čia prirašė, - teisėja pagiežingai nužvelgusi uošvį nuo galvos ligi kojų,

atsikando didelį kąsnį obuolio.

- O jūs kas, referentė? – pasiteiravo uošvis.

- Kokia aš jums referentė?! – pakilo nuo kėdės įsižeidusi. – Aš teisėja!

- Tik pamanykit, teisėja! – nusidyvijo atsisveikindamas uošvis. – O žinote, kad aš toks? Žemės ūkio

paskirties žemės suarto ir išdrapakuoto sklypo tiek ir tiek arų valdytojas bendrasavininkų sutarimu!

Turbūt uošvis teisėjai paliko gerą įspūdį, kadangi teismo šaukimo sulaukė jis, o ne aš – įgaliotas

atstovas. Regis, nepatiko teisėjai, jog gausiai lobstu sūriais iš parengtų raštų Temidei. Bet notaro

įgaliojimą turėjau savo rankose. Nustatytą datą, nurodytu laiku abu su uošviene pasipuošę

nukėblinom į teismą. Kol pasiekėm teismo rūmus, visi praeiviai dėmesį telkė mūsų pusėn, o

žvilgsniai krypo žemiau juosmens. Turbūt visų ausys gaudė simfonišką mano batų melodiją „clip-

clop“, gi uošvienės – „šliop-šliop“.

Teismo sekretorei palei nosį pakišau uošvio šaukimą, notaro patvirtintą įgaliojimo kopiją ir savo

asmens tapatybės kortelę. O ši tik skėstelėjo rankomis.

- Nieko aš čia nesuprantu! – susiėmusi už baltų kudlų nuvirvėjo pas teisėją. – Gerbiamoji teisėja,

pas jus nesusipratimas!

70

Iš kabineto dudendama išniro perdėm rafinuota poniutė. Ji gi Gerbiamoji teisėja. Išvydusi mane

tuoj sublyksėjo žaibais.

- Aš laukiau ne tavęs, o pareiškėjo! – nė nepasisveikinusi, piktu tonu suburbė ir tuoj apsisukusi

trenkė durimis pradingdama savo kabinete.

- Ji, ką, tokia šališka, kad iš anksto nusistačiusi prieš mano asmenį? Ar pusryčiams nesuvalgė

obuolio? – paklausiau sekretorės.

- Nieko aš čia nesuprantu, - ši tik papurtė baltų pūkų galvą. – Palaukite koridoriuje, mes jus

pakviesim.

Koridoriuje prie durų be mūsų savo eilės laukė viena garbaus amžiaus moterėlė. Uošvienė su ja

tuoj susišnibždėjo.

- Šiandien pikta. Žentą užsipuolė, ištujino... O jau žodžiai, elgesys, grimasos...

- A ji visada pikta, kol nepašerta.

- Kaip nepagalvojau atnešti maišelio obuolių!

- Su obuoliais nepasotinsi. Aš jau seniai bylinėjuosi dėl nepagrįsto atliekų apmokestinimo, žinau...

- Galėjau iškepti ir sūrio.

- Kas sotus nuo sūrio? Vokelį įduok, kaip mat ant žemės nusileis, pyktis išgaruos ir pradės šnekėti

kaip su žmogumi.

- Vokelis juk nevalgomas!

Bet jų slaptą pokalbį sąmoningai ar nesąmoningai staiga nutraukė į koridorių išpuolusi sekretorė.

- Prašom užeiti dėl skyrybų. Teisėja jūsų laukia savo kabinete.

- Gerbiamoji, - pridūriau. – Gerbiamoji teisėja laukia kabinete.

- Atleiskit, nieko nesuprantu, - pasikedeno plaukus sekretorė.

Užėjome į kabinetą. Teisėja lyg karalienė išdidžiai sėdėjo savo krėsle ant kaklo užsikabinusi

svarias regalijas. Uošvienė lyg ko prisibijodama nedrąsiai trypčiojo ant kilimėlio. Timptelėjęs už

rankovės, paraginau ją praeiti prie stalo. Sėstis niekas nesiūlė, todėl prisėdome per daug

nesikuklindami. Teisėja pervėrusi mane šaltu žvilgsniu, grubiai paklausė.

- Kokiu pagrindu atstovauji?

- Pagal įgaliojimą, - pasiteisinau.

- Skaityk įgaliojimo tekstą, - nutėškusi ant stalo originalo lapą, imperatyviniu tonu įsakė.

- Turėjau laiko perskaityti anksčiau, - vėl buvau priverstas teisintis.

- Skaityk, skaityk, ar skaityt nemoki, - nusišaipė.

- Čia kas pas jus, skyrybų procesas ar skaitinių vakaronė? – mandagiai pasiteiravau.

- Skaityk, skaityk, - spaudė lyg sūrį.

- Nėra reikalo skaityti to, kas jau perskaityta. Įgaliojime juodu ant balto parašyta, kad aš įgaliotas

atstovauti pareiškėją civilinėse bylose.

- Tu nieko nesupranti, - drėbė man į akis.

- Čia jūsų sekretorė nieko nesupranta, o aš truputi raukiu, - įsižiūrėjau jai į akis, įžvelgdamas jose

šėlstančią neapykantos jūrą.

- Ką rauki?

- Kaip surašyti raštą teismui, kad uošvienei nereikėtų atiduoti paskutinių litų advokatui, -

paaiškinau. Uošvienė pritariamai linktelėjo.

- Gerai, jeigu tu nieko nesupranti, perskaitysiu įgaliojimą pati, - pastvėrusi lapą pradėjo kabinėtis

prie teksto eilučių.

71

- Gerbiamoji, gal jau vertėtų pradėti nagrinėti bylą iš esmės, užuot ieškojus kabliukų notaro

įgaliojime, - pareikalavau.

- Tuomet atsivesk advokatą! – pareikalavo ji.

- O kam man jis? Aš pats juristas, - šyptelėjau.

- Be advokato nieko nebus, - kategoriškai pareiškė poniutė.

- Jūs manot, kad advokatas protingiau suraitys parašą?

- Advokatas turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, - parodė dantis paniekinamai nužvelgdama mane lyg

bjauriausią žemės atmatą.

- Aš irgi turiu, - mirktelėjau jai akį.

- Parodyk diplomą, - įsakmiai pareikalavo.

- Diplomas namie ant sienos kaba. Juk notarė įgaliojime patvirtino, kad aš turiu aukštąjį teisinį

išsilavinimą. Matot šią eilutę? Perskaitykit garsiai, - dūriau pirštu į eilutę tekste.

- Aš netikiu notare! – pasipurtė nervingai. – Aš vadovaujuosi tik kodeksu!

- Kodeksą aš irgi moku skaityti.

- Tai įsidėmėk pagaliau, kad aš netikiu ką parašė notarė. Pateik man įrodymą, jog turi aukštąjį

teisinį išsilavinimą čia ir dabar!

- Įgaliojimas, surašytas notaro, jums ne įrodymas? Kaip jūs galite netikėti oficialiu dokumentu?

- O tu ką, advokatu sumanei pabūti?

- O jūs ką, labai suinteresuota bylos baigtimi?

- Kaip suprasti?

- Tai iš jūsų nekorektiško teisėjos elgesio ir taikomo psichologinio spaudimo, supratau, kad jūs

pamiršusi teisėjo etiketą, nes nesugebate tinkamai vesti bylos, nežemindama proceso dalyvių, -

užvirė kraujas manyje. – Jūsų netaktiškas elgesys man sukėlė emocijų bangas, todėl aš jūsų tiesiai

paklausiu... Kas jums, Gerbiamoji? Jūs šiandien nepapusryčiavote ar naktį vyras nepakuteno

pasturgalio? Norit problemų, poniute? Bus!

Staiga pašokusi iš savo karališkojo sosto, teisėja rėkdama nuskubėjo pas sekretorę.

- Kviesk policininką! Greičiau kviesk policininką!

Sekretorė strimgalviais išgriuvo pro duris ir laiptais nudardėjo į apačią. Netrukus teisėjos

kabineto tarpdury pasirodė jaunas uniformuotasis, iki tol tyliai snūduriavęs budinčiojo poste.

Teisėja vėl įsitaisė savo krėsle.

- Kas atsitiko, Gerbiamoji teisėja? – sumirksėjo akutėmis pareigūnas.

- Šitas, - drebančiomis rankomis parodė į mane. – Šitas! Išveskit jį! Nenoriu jo matyti!

- Aš pats galiu išeiti, - pakilau nuo kėdės žengdamas durų link. – Baisiai aš tamstą noriu matyti!

- Gerbiamoji teisėja, gal jūs turite šitam žmogui kokių nors pretenzijų? – policininkas sulaikė mane

už rankos.

- Neturiu, - burbtelėjo poniutė.

- Viršininkas, trauk letenas, girdi, ji neturi pretenzijų, - ištrūkęs iš pareigūno gniaužtų, pasisukau į

teisėją. – Tai aš jums, gerbiamoji, turiu pretenzijų ir šitai jūs paminėsite!

- Prašau palikti teismo patalpas, o dėl pretenzijų galite kreiptis į kitas instancijas, - pareigūnas

pasišovė mane palydėti.

Lipdamas laiptais jis išgirdo mano angliškų naginių skambesį „clip-clop“ ir neišturėjo

nepaklausęs.

- Kokie čia batai?

72

- Kiklopo batai ir su šitais kiklopo batais aš sumindysiu tą jūsų durnaropių užvalgiusią teisėją, kuri

savo elgesiu žemina visą teisingumo sistemą.

- Jūsų teisė, pone. Prašyčiau apleisti teismo rūmus, - lyg liokajus atidaręs laukujes duris,

policininkas mandagiai mane išprašė į gatvę.

- Nesijaučiu kaip nors prasižengęs ar kita neteisinga padaręs, todėl perduok pasipūtusiai Temidės

tarnaitei, kad aš ją priversiu atsiversti teisėjų etikos kodeksą!

- Nemoralizuokit ir nesmerkit, - pamojavo man įkandin pareigūnas.

- O jūs nesijauskit visagaliais!

Uošvienė iš to jaudulio prilipo prie kėdės teisėjos kabinete ir ten liko dar valandėlei, o uošvis,

pasidirbęs dvimetrinį sieksnį, sumanė permatuoti savo žemę.

- Ar visa žemė? – pasidomėjau.

- Kaimynka sakė, jai kelių metrų trūksta. Dievagojas, kad žemė dingo, - žingsniuodamas plačiais

žingsniais lyg gandras capnojo per dirvoną burnoje voliodamas kontrabandinę cigaretę.

- Gal kas nukasė?

- Kaimynka anagi ta Marcikės anūkė matavimus darė, urėdą samdėsi. Žiūriu, kažkas ni to… A tik

nebus į mano valdas su savo kuolais įlindę…

- Paduok į teismą!

- Ką tas teismas? Išskirt su boba negali, o čia žemė! Buvom pas tą teisėją, sutarėm naują skyrybų

datą. O tau, sakė, bylą iškels už garbės ir orumo įžeidimą.

- Ak šitaip?! Tai aš ją įžeidžiau? Na palauk!

Sėdau prie kompiuterio, parašiau straipsnį pavadinimu „Netaktiškas teisėjos elgesys“ ir

elektroniniu paštu išsiunčiau Teisingumo ministerijai ir Teisėjų tarybai. Privirė poniutė košės, tegul

ir srebia!

Valstybinės institucijos į mano straipsnį sureagavo iš syk ir privertė aukštesnės instancijos

Apygardos teismo pirmininką imtis tyrimo dėl Apylinkės teismo teisėjos netaktiško elgesio. O

Gerbiamoji teisėja pasiėmė biuletenį ir tyčia susirgo. Netyčia užmiršusi ištuokti mano uošvius.

Susisiekė su manimi Apygardos teismo pirmininkas.

- Čia dėl jūsų skundo, - pareiškė.

- Nu gi aš ne skundikas, - atšoviau.

- Bet skundą tai rašėt?

- Nu gi nerašiau.

- O tai iš kur pas mane raštas dėl teisėjos elgesio?

- Straipsnis nėra skundas, - paaiškinau.

- Straipsnius deda į laikraščius, - burbtelėjo nepatenkintas. – Tad ir reikėjo dėt į jūsų rajoninį. Koks

ten leidžiamas, berods „Apyvarpė“ ar kaip?

- „Apyvarpėje“ mano straipsnis būtų nepraėjęs cenzūros.

- Gi nebe tarybiniai laikai, - prunkštelėjo pirmininkas.

- Už tad tarybiniai žmonės. Ten tik padorius straipsnius deda ir liaupsina savo elektoratą, neva

kokie jie visi elegantiški, sumanūs, dosnūs... O mano straipsnis, tai replika teisėjai. Jeigu būtų įdėję

maniškį, tai tik pavadinimu „Taktiškas teisėjos elgesys“.

- Replika teisiškai traktuojama kaip atsikirtimas teisme, - pažėrė lyg iš vadovėlio pirmininkas.

- Teisme vadovavo teisėja, o aš atsikirtau po teismo.

- Surašėt skundą ministerijai?

73

- Norėčiau atkreipti tamstos dėmesį į tai, kad mano replika jūsų traktuojama kaip skundas, nėra

teisinga interpretacija. Replika nėra skundas, tai pastaba apie netaktišką teisėjos elgesį.

- O koks jūsų išsilavinimas?

- Esmė ne mano išsilavinime, o teisėjos elgesy, ponas. Teisėja elgėsi netinkamai ir aš negaliu

toleruoti tokio Temidės tarno elgesio.

- Teisėja labai įsižeidė sužinojusi apie jūsų repliką. Ji iš visuomenės grietinėlės, o jūs...

- Ir visuomenės grietinėlė kartais būna sugižusi. Nesiekiau teisėjos įžeisti, pažeminti ar kitaip

sumenkinti jos autoriteto, atvirkščiai – tiesiog aprašyti teisėjos elgesį, kad neleisti tokiam elgesiui

pasikartoti ateityje. Kaip bebūtų keista, aš juk irgi teisininkas, todėl sąmoningai neiškraipiau

įvykusių faktų ir jų nenutylėjau. Visuomenė turi teisę žinoti, kas vyksta šalies teismuose ir koks kai

kurių teisėjų požiūris į žmogų.

- Galėjot apsiriboti trumpesne replika. Kam tie prasimanymai apie kažkokį obuolį, - papriekaištavo.

- Ribojimas prieštarautų viešajam interesui ir keltų pavojų demokratijos vertybėms. Vien pasitelkus

protingumo kriterijų, būtų nelogiška manyti, kad aš, jaunas teisininkas imčiau ir išsigalvočiau

nebūtus dalykus apie teisėjos netaktišką elgesį. Esu laimingas, turiu kuo užsiimti, šimtas metų man

nereikalinga ta jūsų teisėja. Bet kai susiduri su teisminės institucijos pareigūnu ir pasibaisėji jo

elgesiu, įprasto mandagumo stoka, tai nori nenori tenka nusivilti visomis teisėsaugos institucijomis.

O obuolį ji išties graužė.

- Noriu jus informuoti, kad patikrinimo metu padaryta išvada, kad teisėja pagrįstai jūsų elgesį

traktavo kaip pažeidžiantį posėdžio tvarką, - išdidžiai pareiškė.

- Pagal jūsų išvadą galima spręsti, kad tai aš elgiausi netaktiškai su teisėja ir netgi pažeidžiau

posėdžio tvarką. Ar tai logiška, kad jaunam teisininkui kiltų noras išsigalvoti pramanytus dalykus ir

nei iš šio nei iš to apšmeižti vargšę teisėją? Aš vien iš savo vidinės motyvacijos, aprašęs viską kaip

buvo, tik išsikroviau psichologiškai, išliejau emocines sankaupas į baltą popieriaus lapą. O jūs man

skeliat bajerį neva tai mano elgesys buvo netaktiškas!

- Dar kartą jums sakau, tą patį išsiuntėm jums raštiškai adresuotu laišku. Jūsų elgesys posėdžio

metu buvo netinkamas. Jūs pats sukėlėt problemas. Ministerija į mus kreipėsi dėl jūsų pareiškimo

dėl teisėjos veiksmų. Teisėjų taryba prašė Apygardos teismo išnagrinėti jūsų keliamas problemas,

mes ir išnagrinėjome.

- Aš jokių problemų nekeliu, problemas sukėlė Apylinkės teismo teisėja. O jūs priešpastatote

veiksmus prieš elgesį. Savo netaktišku elgesiu teisėja mane nuvylė. O juk iš jos, prisiekusios

Temidės tarnaitės, aš, jaunas teisininkas, turėčiau pasimokyti, imti pavyzdį. Deja... Pas teisėją taip ir

liko įgaliojimo originalas, kurį aš privalau grąžinti atstovaujamajam. Tą nurodo Civilinis Kodeksas.

- Tiesiog prašau suprasti, kad išvados ne jūsų naudai. Teisėjos atžvilgiu jūs elgėtės netaktiškai.

- Atsakykite, ponas, ar taktiška, kai teisėja darbo metu, konsultuodama žmogų, valgo obuolį? O, ar

taktiška, kai teisėja savo pykčiu ir pašaipiu tonu provokuoja proceso dalyvį? Reikalui esant tai

galėtų paliudyti mano uošvienė. Taktas, tai saiko jausmas, laikymasis mandagumo taisyklių,

mokėjimas tinkamai elgtis kieno arba ko nors atžvilgiu.

- Suprantu, bet patikrinimo metu padaryta išvada, kad teisėja pagrįstai jūsų elgesį traktavo kaip

pažeidžiantį posėdžio tvarką.

- Aš, jausdamas pareigą, kaip tikras šalies pilietis, kaip asmuo, turintis teisinį išsilavinimą, surašęs

repliką, nusiunčiau Teismų tarybai ir Teisingumo ministerijai tikėdamasis, kad būtent šios

instancijos sureaguos ir teisėja bus priversta susimąstyti dėl savo netaktiško elgesio, bei bus

įpareigota perskaityti Teisėjų etikos kodeksą. Tik tiek! Aš, kaip teisininkas ir Lietuvos pilietis

74

manau pasielgiau garbingai, atkreipdamas dėmesį į teisėjos netaktišką elgesį ir jos nepagarbą

žmogui. O jūs man kartojat tą pačią sumautą išvadą, kurios ir galėjau tikėtis. Ką daro mūsų teisinė

valdžia, kad ja pasitikėjimas augtų? O gi nieko! Dabar suprantu, kodėl oficialiai deklaruojama, kad

Lietuvoje teisingumo ir teisėsaugos sistema pasitiki dvigubai mažiau žmonių nei vidutiniškai

Europos Sąjungoje. Net Afrikos valstybėse teisėsauga daugiau pasitikima, nei pas mus!

- Jūs analitikas ar koks profesorius? – pašaipiai paklausė.

- Nei tas, nei anas. Bet taikliai pasakė vienas profesorius: „teisėsaugos sistema nekontroliuojama, ji

iškilusi virš tautos ir visos valstybės“. Jei atitinkamai nereaguojama į žmonių replikas, pareiškimus,

ar kitokio pobūdžio raštus, pasekmės liūdnos. Liūdnos ne man, ne tautai, bet liūdnos pačiai

teisėsaugai, nes visuomenė ja nusivylusi. Aš dabar puikiai suprantu, kodėl nepasitikima teismais.

- Bet prie ko čia Apylinkės teismo teisėja?

- Mano dideliu įsitikinimu, teisėja paprasčiausiai užmiršo Teisėjų etikos kodekso reikalavimus,

todėl vertėtų jai priminti esminius dalykus. O jūs žinote, koks Teisėjų etikos kodekso tikslas?

Atsakau: didinti visuomenės pasitikėjimą teismais ir teisėjais, kelti jų autoritetą!

- Ką jūs tuo norite pasakyti?

- Tą, kad visi teisėjai įsipareigoja laikytis Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, taip pat teisėjai už

šio kodekso pažeidimus traukiami atsakomybėn Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nustatyta

tvarka. Bet tam yra Teisėjų etikos ir drausmės komisija, Teisėjų garbės teismas...

- Palaukite, palaukite, - pertraukė mane teisėjos gynėjas. – Ne jūsų kompetencijai spręsti tokius

sudėtingus klausimus. Man regis teisėja minėjo, kad jūs neturite universitetinio išsilavinimo, todėl ir

nebuvo leista jums atstovauti teisme. Kokį diplomą turite?

- Man nebuvo leista pasirašyti už pareiškėją. Turiu du diplomus, kurie nieko nereiškia, ir nesvarbu

ar juose yra įrašas „universitetinis“, ar ne. Diplomas, tai ne tas rodiklis pagal kurį vertinamas

intelekto lygis ir kompetencija. Svarbiausia, kiek žmogus skiria energijos tobulinimuisi bei žinių

įgijimui. Diplomas tik parodo asmens išsimokslinimą, bet jokių būdu ne žinių lygį ir kultūrą. Aš iš

tų žmonių, kurie teikia pirmenybę šviestis iš knygų, ir jaučiuosi ne ką prasčiau išsilavinęs už tuos,

kurių diplomuose yra prierašas „universitetinis“.

- O koks tamstos išsimokslinimas?

- Kas liečia mano išsimokslinimą, galite pasigesti reikšmingiausio žodelio „universitetinis“. Esu

įgijęs aukštojo mokslo teisės profesinį bakalaurą. Bet žiūrint iš kitos pusės, bakalauras, tai –

pirmasis mokslo laipsnis universitetuose, pirmosios pakopos akademinis kvalifikacinis laipsnis.

Peršasi logiška išvada, kad teisės bakalauras prilyginamas universitetinio lygio studijomis, po kurių

leidžiama stoti į magistrantūrą. Bet užuot postringavęs apie mano išsimokslinimą, verčiau imkitės

svarstyti teisėjos elgesį.

- Patikrinimo metu padaryta išvada, kad teisėja pagrįstai jūsų elgesį traktavo kaip pažeidžiantį

posėdžio tvarką.

- Ko gero jums užsikirto plokštelė, ponas. Tuomet rašykite laiškus, - atsisveikinau perdėm taktiškai.

Gavęs laišką su ta pačia gaida „Patikrinimo metu padaryta išvada, kad teisėja pagrįstai jūsų elgesį

traktavo kaip pažeidžiantį posėdžio tvarką“, pastebėjau jog Apygardos teismo rašte įvelta klaida

teisėjos pavardėje. Vietoj „Gerbiamoji“, atsirado „Engiamoji“, o tokia jau kaip Apylinkės teismo

teisėja neegzistuoja. Reiškia, kad nebėra dėl ko tirti ir Gerbiamosios elgesio. Tačiau, remdamasis

pagrindiniais teisėjų elgesio principais, iš Teisėjų etikos kodekso išskyriau esminius, kurių

pasigedau bendraudamas su teisėja, ir sudėjęs tuos principus į vieną raštą, nusiunčiau jį

Gerbiamosios adresu.

75

„Teisėjai pagal etikos kodeksą privalo: gerbti žmogų, pagarbiai išklausyti procese dalyvaujančius

asmenis, dėmesingai reaguoti į jų prašymus ir siūlymus, o nepagrįstus prašymus atmesti taktiškai.

Gerbti proceso dalyvių teises ir orumą, elgtis politiškai neutraliai ir korektiškai. Kalba, veiksmais,

priimamais sprendimais nediskriminuoti atskirų asmenų ar visuomenės grupių, neturėti asmeninio

išankstinio nusistatymo, nedemonstruoti savo simpatijų ar antipatijų ir išskirtinio dėmesio

atskiriems asmenims ar jų grupėms, bylose dalyvaujantiems asmenims. Konfliktinėse situacijose

elgtis nešališkai, ieškoti objektyviausio ir teisingiausio sprendimo. Darbinėje ir kitoje viešojoje

veikloje bei privačiame gyvenime elgtis sąžiningai, korektiškai, mandagiai, garbingai. Spręsti

konfliktines situacijas taikiai ir mandagiai, nereikšti niekam paniekos, neįžeidinėti, neplūsti.

Profesinėje veikloje ir privačiame gyvenime savo elgesiu, kalba, drausme, rodyti pavyzdį, laikantis

visuotinai pripažintų moralės normų ir etikos reikalavimų, nežeminti teisėjo vardo. Būti

tolerantiškam, punktualiam ir paslaugiam, teismo posėdžio metu nerodyti susierzinimo, pykčio,

vengti balso pakėlimo, nemoralizuoti teismo procese dalyvaujančių asmenų. Posėdžio metu būti

oficialiu, kantriu ir mandagiu, pripažinti savo klaidas ir jas taisyti. Tobulinti savo kalbos ir

bendravimo kultūrą, santykius grįsti pasitikėjimu, sąžiningumu, tolerancija, taktiškumu ir

mandagumu.“

Angliškos naginės mane pakaustė jurisprudenciškai, nes jos mane nuvedė į teismą pas teisėją.

Tačiau dėl to tapau ne didesnis juristas, o jumoristas, nes pats teismo procesas pasirodė jumoristinis,

justicijos organų išvados – absurdiškai komiškos, o mano diplomas – tiesiog jumoreska. Mat

turėdamas aukštąjį teisinį išsilavinimą neturėjau teisės padėti parašo teisme už pareiškėją, kuriam

parengiau raštą teismui vietoj advokato. Kita vertus, jeigu sekti mano abiejų diplomų ištakas, tai

įstaigos, kurios juos išdavė, jau nebeegzistuoja. Jaunesniojo teisininko kvalifikaciją man suteikė

aukštesnioji mokykla, kurią vėliau reorganizavo į koledžą, suteikusį man teisės profesinį bakalaurą.

Bet vos jį įgijau, koledžo vadovybę suvalgė kito koledžo konkurentai. Paguoda nors tokia, kad

konkurentai nespėjo sukramtyti šviežiai iškeptų paskutinės laidos absolventų diplomų. O jie būtų

buvę kur kas skanesni, nei direktorės ir jos pavaduotojų pražilusios galvos. Iš kur žinau? Dantimis

sukandau diplomo kampelį ir liežuvio galiuku pajutau mokslo vaisių salsvumą. Nors šaknys buvo

karčios. Kaip ir kartokos sekrecijos liaukų išskyros Jonų organizme po Joninių. Būtų tikra nuodėmė

nenueiti į Jonines su Jono (Džono) batais. Ta tai ir padariau vieną gražų birželio dvidešimt

trečiosios vakarą. Nieko gero ten nenuveikiau, apart to, kad paspaudžiau vienam Jonui leteną

pasveikindamas jį su varduvėmis, nes tas Jonas buvo mano kaimynas iš viršaus, kuris dažnai mūsų

butą apliedavo užsikimšusio klozeto turiniu. Bet ne dėl kanalizacijos kamščių aš jam spaudžiau

leteną, o kaip kolega, nes tas Jonas, nors jau pliktelėjęs, bet irgi šioks toks teisininkas. Atsargos

teisininkas, nes su teise susipažino būdamas už įstatymo ribų. O kad ateity neprasilenktų su

įstatymais, su teise supažindino ir savo atžalas. Vienas jų net gi tapo apyrimčiu teisininku po to, kai

jo tėvo kraujyje trečią dieną po Joninių medikai aptiko mirtiną dozę promilių. Turbūt tą patį aptiktų

visuose Jonuose. Kaip šlavėjai po Joninių nakties parke nuolat aptinka bobiškų triusikų, vyriškų

prezervatyvų ir daug pakuočių nuo kontraceptinių tablečių, jau nešnekant apie tarą nuo alaus.

Suprask, po alaus, Jonai paparčio žiedus lengvai randa vaginos žiomenyse. Kaip gi nepabūsi nakčiai

„Jonu“, kad atrastum tokį stebuklą! Joninių išvakarėse visi vyrai trokšta tapti „Jonais“. Ko

bepaklausi – švenčia Jonines.

- Jau pasipuošęs?

- Pasipuošęs.

- Tai gal Jonas?

76

- Jonas!

- Tai, kad tu Antanas!

- Antras vardas Jonas.

Čia panašiai kaip musuose paauglystėje visi kieti vaikinai norėdavo priklausyti Grybo chebrai,

nes Grybo chebra visada turėdavo vyno ir mergų. Ko bepaklausi...

- Kokiai chebrai priklausai?

- Šito gi... Grybo!

- O gal Giliuko?

- Neee... Grybo!

- O kodėl ne Giliuko?

- Todėl, kad pats Giliukas iš Grybo chebros. O tu kas?

- Kalabokas.

- Klausiu iš kokios chebros?

- Tigi Grybo.

- Nu, tada metam skladkę ant vyno.

Kas nusipirkę vyno eidavo į Grybo chebros vietą, šalia užtvankos, prie medinių drožinių pasakų

motyvais, kur už suoliuko „du nykštukai pusnyse miega“. Tai būdavo iki vyno, o po vyno – pogulio

už „Grybo“ akmens, kuris ir dabar tebestovi šalia upės atokiau nuo kelio apsamanojęs. Nežinia ar

šią vietą tebemėgsta pats Grybas, nes „du nykštukai miega“ jau be pusnų. O kai ateidavo žiema ir

būdavo apstu baltų pusnų, Grybo chebra persikeldavo į „Būrų“ užeigą. Sykį ten prie alaus bokalo

vakarojo vienas amerikonas ir pasidomėjo vietinių, kas tenykštė įžymybė. Jam atsakė:

- Mašrum.

Amerikoje „mašrumais“ labiau priimtina vadinti įžūlius išsišokėlius, nei grybus, tad amerikonas

sumojęs, kad „Būrus“ valdo kažkoks „mašrum“, ėmė baimintis kad jo neužkabintų. Jam pasiūlė

jungtis į „Mašrum“ chebrą, o prisirašymui pastatyti vyno. Jis ligi išnaktų statė vyną kožnam

lankytojui, nes visi pasitaikė iš chebros „Mašrum“. Vėliau amerikonas išvyko į JAV jau

priklausydamas Grybo chebrai ir ten sukūrė roko grupę pavadinimu „Mašrum“. Nežinia kiek ilgai ji

gyvavo, nes „Būrai“ tai greit užsidarė. Sumažėjo rajone užeigų ir knaipių. O kas skatins kultūringai

vartoti alkoholį ir puoselės alaus gėrimo kultūrą? „Maksimos“ alų su antkainiu ėmė pardavinėti

tiesiai iš rankų pensininkės, o vyną ir stipresnius gėrimus – apsukrūs pensininkai, ant nuosavų

namukų stogų iškėlę reklaminius stendus su užrašu „Gėrimai į namus. Visą parą.“ viliodami ne retą

naktinį paukštį. Dažna pelėda naktimis užsuka į tokiu stendu puoštą trobą. Atšleivoja visokie

susisukę, susmukę nuknebnosiai pavandenijusiom akim. O dienomis aplanko koks nors vyturys iš

mokesčių inspekcijos. Tuomet vieną stendą, keičia kitas: „Gėrimanoriškai papilstau“. O tada jau

pradeda plūsti kaimynai, kurių neišprašysi, neįpylęs ant „ketvirtos kojos“. Po to, žiūrėk, prisistato ir

„farai“ su operatoriumi. Štai taip iš mandagumo kultūringai lankome vieni kitus, net gi tuomet, kai

važiuojame su žvakutėmis ir gėlių pynėmis valandėlei į kapus, o po to, tuo pačiu minutėlei

užsukame su chrizantemomis pas gyvą giminaitį pasigirti kiek gavome algos, tiksliai žinodami, kad

giminaitis bedarbis. Kaip antai: giminaitis pas giminaitį. Lankytojas išplėstomis akimis vėpso į

aplankytąjį, kai šis iš savųjų krapštosi traiškanas.

- Nu, miegojai?

- Grožio miegu. Bet kur tau daug pamiegosi, kai aplink visokie šmižinėja!

- Miegi ir miegi ir vis neišsimiegi… Valstybinio darbo neieškai?

- Nėra gėdingesnės vergovės už savanorišką.

77

- Taigi… Žiūriu, dar vis mėgsti gerti iš molinių gorčių. O tavo grožis akivaizdus: nosis kaip slyva…

- Kur gi kaip slyva? Tik įgavusi spanguolinį atspalvį.

- Tai kaip begyveni? Kuo maitiniesi? – teiraujasi lankytojas.

- Komercinė paslaptis, - atsako aplankytasis. Ir...

...padejuoja, pažliumbia, pasiguodžia, kaip jam įgriso varstyti valdininkų kabinetų duris ir vos

sudurti galą su galu iš socialinės pašalpos. Dar pakeiksnoja Kubilių, nes tas amžinai dėl visko

kaltas, ir net dėl to, kad giminaitį sustabdė policijos pareigūnai būtent tada, kai šis su savo

„keturakiu“ mersu skubėjo atsižymėti į darbo biržą. Bet teko atsižymėti į alkotesterį ir įpūsti biški

promilių, nes prieš tai buvo proga įkalti šampės.

- Vadinasi, dar nepraradai intereso, - tarsteli lankytojas norėdamas įkvėpti optimizmo.

- Žinai, pasitaiko progai pasitaikius, - pasikuklina giminaitis ir tuoj susisgrimba. – Pas mane

šaldytuve dar nuo vakar liko puselis baltos. Gal ta proga?

- Su balta nebekontaktuoju. O už vairo iš vis negeriu.

- Tai tu visiškai praradęs interesą... Kur tas tavo vairas?

- Dviratį prirakinau apačioje prie grotelių.

- O aš savo mersą autoservise palikau. Tu vis su dviračiu?

- Pats žinai, automobilis padeda sutaupyti laiką, kurį prarandi jį remontuodamas. Todėl važinėju su

dviračiu.

- Rankose matau chrizantemas...

- O chrizantemos... Aplankiau kapus, romantiškai pasėdėjau žvakių atokaitoje... Štai pas patį

užsukau trumpam su gėlėmis.

- Tai tu mane jau laidot ruošiesi? Nu, žinai... Nė baltos negeri... Čia jau kažkoks interesų konfliktas

gaunasi!

- Klaidinga prielaida. Chrizantemas norėjau įteikti tavo sugyventinei.

- Sugyventinei?!

- Taip. O kur ji?

- Tai kad ji jau treti metai dingusi be žinios.

- Oho. Jau treti metai? Senokai lankiau kapus… O taviškė, man dink, jau turėtų būti pripažinta

mirusia…

- Duok tas chrizantemas po galais.

- Trauk tą baltą po velnių!

- Tai sumautas abonentas! - sumerkęs chrizantemas į vazą, aplankytasis džiaugsmingai praveria

šaldytuvo dureles.

- Norėjai pasakyt, abstinentas?

- Ne, abonementas. Juk turime teisę susitikimo proga išlenkti po burnelę! – iškėlęs aukštai butelį

pašlovina.

- Jei tavo rankose baltos butelis, vadinasi degtinė neišimta iš kontaktinės apyvartos.

- Pasakei, kaip sumautas teisininkas.

- Pats juk irgi ne kitoks, broli.

- Už esminę reikšmę! – nunešė pirmąjį stiklą galugerklėn aplankytasis, prisiminęs kad lankytojas jo

brolis. - Pameni, senais gerais laikais vykdavome į monitoringus pyzdint kadastrų...

- Įžvelgiu interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas ir prieštaravimą protingumo,

sąžiningumo ir teisingumo kriterijams, - nunešė pirmąjį stiklą galugerklėn lankytojas, prisiminęs,

kad aplankė savo brolį.

78

- Che, įprasti verslo papročiai. Tiesiog įprasti papročiai. Papročiai ir tiek.

- Sakai, papročiai... O sugyventinė dingo be žinios... Jau kelinta taip, berods trečia? Kas trys metai...

Tu ką, jas pakasi?

- Jos pačios užsikasa!

- Nuo ko?

- Nuo ypatingos reikšmės daikto!

- Kokio?

- Bybio broli, bybio!

- Jis pas tave labai ypatingas?

- Ypatumas – 22 centimetrai su puse.

- Nežinojau. Iš kur tu tokį paveldėjai? Tėvo lyg ir buvo standartinis.

- Bybis žino! Gal iš senelio?! Jis gi per kaimo bobas kaip gaidys per vištas brisdavo.

- Keista... Ypatingoji daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią asmuo gauna valdydamas daiktą.

Moterys tokį turėtų ypač vertinti. O dabar... Dingsta!

- Supranti, broli… Lytinis aktas turi tik vieną pagrindinį dalyką – įvykdymo būdą – vaginalinį.

Tačiau kai negalima lytinio akto atlikti pagrindiniu būdu, lytinį aktą galima įvykdyti ir kitu

pagrindiniam įvykdymo būdui neprieštaraujančiu būdu.

- Kokiu dar neprieštaraujančiu?

- Per šikinę, žioply!

- Tai kame bėdos?

- Tame ir bėdos, kad mano visos sugyventinės šitam įvykdymo būdui prieštaravo... Nors bandžiau

aiškinti, kad analinis aktas yra tapatus civilinės būklės aktas, kaip ir vaginalinis. Kad mano bybio

teisė į vaginą apima teisę ir į šikinę, ir į kitus klyno augmenijos objektus...

- O ką jos?

- Ką, ką... Visos pasinaudodavo teise į būtinąją gintį ir boikotuodavo.

- Broli, juk šikinė neišpers tau įpėdinio. Nebandei ieškoti kompromiso?

- Bandydavau ginčus išspręsti burtais ir įgyti nuosavybės teisę pasisavinant bešeimininkį turtą.

- Spėju, visi burtai krisdavo tavo naudai?

- O kaipgi! Juk šeimininkas tai aš, o sugyventinės turtas – jos kūnas. Ir viską lemia konkliudentiniai

veiksmai, tai yra iš mūsų elgesio matyti mūsų valia sudaryti tam tikrą sandorį.

- Dabar suprantu, kodėl jos vėliau ar anksčiau tave palikdavo, atsižvelgiant į tavo penio

apipavidalinimą ir asmeninius įgeidžius. Broli, šikinė – ne vagina, už analinį priskaičiuojami

amortizaciniai atskaitymai.

- Paskutinė sugyventinė jau pateikė man konkrečią sąmatą.

- Vadinasi ji su žinia ir turi adresą?

- Tiesą sakant, ji turi asmens kodą, o pati yra nežinia kur esanti. O aš, broli, jau paleidau savo įnagį į

apyvartą ir dabar teikiu intelektines paslaugas. Anonimiškai.

- Žiūriu, negaišti, broli, oi negaišti!

- Tai negaišink manęs, o išgerk greičiau.

- Į tavo sveikatą, intelektuale!

- Už civilinės būklės aktus!

- Tik nesumanyk pakeist orientacijos, broli.

- Ar aš?! Turėdamas tokios esminės ir ypatingos reikšmės moterims, kaip galėčiau?!

79

- Žinai, dabar fiziniai asmenys atlieka fizinius aktus remdamiesi fizinio asmens laisvėmis ir

seksualine edukacija iš Vakarų.

- Tokie fiziniai aktai įvardijami kaip fiziniai trūkumai ir tokie fiziniai asmenys negali suprasti savo

veiksmų reikšmės.

- Vadinasi tokie fiziniai asmenys turėtų būti pripažinti neveiksniais, kaip ir tu broli, vis taikydamas į

šikinę.

- Jei neturi man esminės reikšmės, negaišink manęs.

- Tai ir gerai, broli, užsuksiu kitą syk, kai vyksiu aplankyt kapų.

- Neprarask intereso, broli. Įgyk įpėdinį, kad būtų kas tave kapuose lanko.

- Kaip visada tu tiesmukas, broli.

- Tiesmukas kaip ir mano ypatingos reikšmės daiktas. O tau turbūt jau žemė obuoliais kvepia, kad

vis vyksti aplankyt kapų?

- Tėvą tai reik aplankyt.

- Gyvą reikėjo lankyt, o dabar jau jam vienodai, kas ten trinasi su chrizantemomis aplink paminklą

ir kokia paslanki būtybė stebeilija į mirksinčią žvakutę.

- Gerai, galvok ir elkis kaip nori, kad tik tavo elgesys neprieštarautų geros moralės principams.

- Elgiuosi kaip tinkamas, štai butą įkeičiau...

- Jei tavo rankose hipotekos lakštas, vadinasi tavo nekilnojamasis daiktas neišimtas iš civilinės

apyvartos.

- Broli, ko tu gaišti? Užsuk kitą kartą...

- Tas bus negreit.

- Po trejų metų berods? Ar dažniau lankysi kapus?

- Tau irgi derėtų aplankyt tėvą.

- Aplankysiu, kai išeisiu anapilin. O tas bus irgi negreit.

Štai kaip būna giminių gyvenime. Dažniausiai jos ir susitinka kapuose, nes įprastai nėra laiko, tik

per laidotuves atsiranda, ir dar kartais per vėlines. O atminimui lieka fotografija su numirėliu grabe.

Bet prie ko čia clip-clop naginės?

O gi prie to paties. Po pažinties su teisėja ir kitais juridiškai išprususiais asmenimis ėmiau talkinti

žmonėms teikdamas juridines paslaugas už pigiau grybo kainą. Tapau koks tai šunadvokatis avįs

Džono batais ir užsidėjęs linksmaveidžio kaukę. Kaimo bobutės man tempė pacukruotą medų ir

žalius kiaušinius, kad surašyčiau teismui raštą dėl žento, pragėrusio traktoristo teises. O kai vienam

jų pavyko atgauti teises ankščiau laiko, dosni babka įbruko man į saują šimtą litų, nepamiršdama

šlapio bučkio į veidą. Pripratęs gauti atlygį nepinigine išraiška, su šimtu litu nepagrįstai praturtėjau.

Man kilo pavojus būti sučiuptam mokesčių inspektoriaus dėl neapmokestintų pajamų už tai, kad

bobutė pasielgė neadekvačiai sumokėdama man neprotingą kainą. Aš juk pelno nesiekiantis

statistinis vienetas laisvalaikiu laisva valia laisvai rašantis rašytine forma nesilaikydamas formos ir

laisvai prieinamas (tik ne iš užpakalio) laisvoje kaimo zonoje. Anksčiau už mokesčių inspektorius

apie mano laisvalaikio paslaugas sužinojo laisvi „zekai“ ir lengvatinėmis sąlygomis ėmė prašyti

teisinių konsultacijų.

- Supranti, nugvelbiau maišą bulbų ir mane jau pradėjo ėsti prokuratūroje. Kas man gresia? –

pristojo vienas netikėlis su žirafos tatuiruote ant rankos.

- Tau kaip tai bulbai, jeigu nesuės, tai pasodins.

- O kaip man elgtis prokuratūroje?

- Prisipažinsi – mažiau gausi, neprisipažinsi – nieko negausi.

80

- Štai kokie reikalai! Dukra prašė paklausti, ar nekaltybės praradimas darbo metu laikomas

gamybine trauma?

- Čia kas? Nenumatytas kraštutinis atvejas?

- Pažadas už darbą.

- Na, pagal savo esmę pažadas yra neatšaukiamas. Galbūt jūsų dukra netinkamai suvokė sąvokas?

- Taip suvokė, kad iš to gavosi neigiamos pasekmės. Ji nėščia.

- Tuomet sveikinu. Šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvoje grindžiamas motinystės

visokeriopos apsaugos principu.

- Bet tėvas tai nemokus asmuo! O dukrai turėtų priklausyti bent piniginė kompensacija.

- Šitai gali nustatyti tik nepriklausomi ekspertai.

- Iš ko?

- Iš penio apyrašo ir psichiatrinės medicinos ekspertizės.

- Tai ką mano dukrai ir tam silpnapročiui daryti?

- Didelį storą gauruotą santuokos aktą.

- Sunku jai bus išbūti su juo iki grabo lentos.

- Tik pamanykit! Žmonės netinkamose gyventi gyvenamosiose patalpose gyvena, o čia viso labo

silpnaprotis...

- Kita vertus, a čia a čia a čia a čia mano bėdos?!

- Štai jums ir atsakymas į klausimą.

81

Mužiko kaliošai

Vieni eina tuo keliu, kuriuo eina visi, o kiti eina tuo, kuriuo reikia eiti. Kiekvieną dieną man

reikia eiti į tvartą. Taigi, nukėblinau kaliošais į kutę pasižiūrėti ką veikia gaidys. O gaidys, įjungęs

„durnių“, guli po lakta parkritęs ant kairiojo šono ir užsimerkęs mėšlą raukia.

- Gana durnių volioti! – užrikau ant gaidžio, kad visi paukščiai girdėtų. – Gana apsimetinėti šlanga,

eik vištų rūrint, kiaušinių po šimts kalakutų jau trečia para nededa!

- Kudkudakšt, - tik kelios nepatenkintos perekšlės pasišiaušė. O gaidys tylėjo lyg kapas.

Pajudinau kaliošo galu – nejuda, pastvėriau už čiuprynos – nekvėpuoja. Vištos kad ėmė

kudakuoti, kad ėmė graudžiai laluoti, iš kart supratau – pakasynos. Ta proga sukurpau eilėraštį

gaidžiui atminti.

Krito gaidys

Krito gaidys, tik nežinia nuo ko:

Šiaip sau užsinorėjęs ar nuo kito gaidžio.

Ryte dar man pasakė: sveiks, valio!

O vakare – jau gali kept ant laužo.

Gražus gaidys,

Auksinis, pentinuotas.. Buvo...

Ir vištas pucino smagiai,

Bet ėmė ir pražuvo.

Kai nuo laktos žemyn galva

Krito į mėšlą tvarte,

Devynios našlės liko, va –

82

Nebėr kam jų pabarti.

Krito gaidys ir su visam,

Pati plunksnas nulupo,

Ir katinas, ir pats šuva

Nuo jo snukius nusuko.

Buvo gaidys, ot tai gaidys!

Dabar – kaulai ir skūra...

Netinka net buljonui jis –

Prasta gaidžio natūra.

Netrukus atvažiavo Šiaulių televizija su kinematografininku Berželiu priešaky gaidžio filmuoti.

Kartu atvyko net rajono seniūnas. Mat iš vakaro buvom sutarę, kad pasisems vaizdų iš kaimo

aktualijų laidai „Gyvenimas šalia Kruojos“. Bet gaidžio tai nebėra. Nenumatytas atvejis.

- O kur tavo auksinis gaidys? – Berželis tiesiai taikė į tvartą.

- Nebėra gaidžio, - proverksmiais tariau.

- Kas atsitiko?

- Krito gaidys, pataikėt ant pakasynų.

Tai nufilmavo gaidžio palaikus, o aš operatoriui į kamerą eilėraštį išpyškinau. Štai taip, kaip

stoviu: su kaliošais. Nupjautais kaliošais, kurie kadaise buvo dailūs guminiai batai, bet sykį plyšo

čiut aukščiau už keltės, teko pripjauti ir paversti kaliošais. Mamulė tokiais avintį pamatė, sako, visai

vaikeli sukaimietėjei, kaip mužikas aukštaičių Lietuvos. Sėdi tam kaime, degraduoji. Sakau,

nedegraduoju, o besaikiai tikiu ir besaikiai rašau. O ji: tau nuo to besaikio tikėjimo stogelis

pavažiavo, todėl sėdi namie ir šūdą mali. Ech, tas besaikis gimdytojos rūpestis! Būčiau jos rūpesčiu

gyvenęs, būčiau dirbęs kokiame nors prekybos centre apsauginiu, tūnojęs didmiesčio bute ant banko

paskolos ir pilna sauja antidepresantų. Nemanau, kad Dievas mane siuntė į šį pasaulį merdėti bute

svaiginantis vaistais ir dvylika valandų per parą saugoti prekes parduotuvėje. Jau geriau kaime prie

pečiaus šūdą malti ir degraduoti šviesia galva besaikiai medituojant į Dievą. Reikia su saiku, sako,

viską daryti saikingai. Ar galima saikingai mylėti? Saikingai gyventi? Saikingai tikėti? Čia panašiai

kaip saikingai vartoti alkoholį? Arba tu darai besaikiai arba nedarai. Tik atsirenki kas tau priimtina,

kas tinka, o kas ne. Juk Dievas mums davė dvasią be saiko. Jau nevartoju alkoholio ir narkotikų,

nerūkau, bet besaikiai degraduoju. Degraduoju tų žmonių akyse, kurie viską daro saikingai:

sakingai tiki, sakingai per šventes išgeria, saikingai mylisi, saikingai gauna darbo užmokestį. O man

mat stogelis pavažiavo, nes aš besaikiai noriu tobulėti dvasiškai. Turbūt kažkur užpečky pamečiau

protą. Dar aviu nupjautus kaliošus ir auginu tvarte gaidį. Tikrai sukaimietėjau. Nuo to laiko, kai iš

kaimo nebedrožiu pas mamulę į butą daryti kaku. Dabar ir tupint kiauroje būdelėje gerai. Ką tas

unitazas? Brauk šūdą su klozeto šepečiu... Tupykloje paprasčiau. Ten, kur šiki, ten ir palieki. Tik tos

paprastos taisyklės nereikėtų taikyti aplamai. Kaip antai, atvyko uošvis su papustžanduke į daržą

bulvių kasti, o jų penkiametis sūnus prišiko į kiemą tiesiogine to žodžio prasme. Nusilengvino šalia

garažo durų. Pačio proceso nemačiau, tik rezultatą. Uošvis dar spyriojosi rūkydamas: argi

maniškis?! Taviškis, taviškis... Šūdas juk vaikiškas, su grūdeliais. Mat begėdis prieš tai prisikirto

naminių vynuogių su visais kauliukais ir dar užsipylė pusantro litro limonado su saldikliais. Tą

83

myžalą jį pripratino gerti nuo žilos kūdikystės. Dar klausimas kur jis po to primyžo?! Kaip ir

uošvis, visur vadovaujasi paprasta taisykle: “kur šikau, ten priplojau ir palikau.“ Nu grynas

atgrubnagis: kur ėjęs, ten padėjęs, kur radęs, ten pametęs, visada reikia paskui jį sekioti ir jo

bikelius rankioti. Vienas vargas su juo. Nors gyvena bute ir turi unitazą. O kultūros tame unitaze?!

Turbūt ji nuleidžiama su vandeniu. Štai gyvenu kaime be unitazo, bet kultūringai. Nors ir visiškai

sukaimietėjau. Mužikas tai mužikas. Gaidžio gaila...

- Priimk nuoširdžią užuojautą nuo visos mūsų kūrybinės grupės, - Berželis paspaudė ranką. – Gal

kartais kitą gaidį turi?

- Yra toks mažas.

- Cukrinukas?

- Šabukas, už naminę vištą mažesnis, atrodo gaidžiui nelygus.

- O lygaus nerastum?

- Iš to auksinio gaidžio giminės liko tik brolis – baltas vištgaidis.

- Pabaidyk kokį iš kūtės pro langelį, o mes su operatoriumi už tvarto prigausim.

- Kurį pabaidyti? Vištgaidį ar šabuką?

- O gal kalakutą turi?

- Jeigu vištgaidis prarytų šabuką, būtų visai panašus į kalakutą.

- Tai baidyk vištgaidį.

Pabaidžiau visa, kas tvarte buvo gyvo: štiš, štiš! Pro mažą langelį laukan lėkė ne tik vištgaidis su

šabuku ir pulku vištų, bet ir katės su pelėm. Operatorius vos spėjo gaudyti. Tik seniūnas šypsojosi

pro ūsą: tai bent reginys nematytas.

- Gal norit paglostyt gaidį? – pasiūliau seniūnui.

- Ar tą baltą? – svarstydamas pasikasė plikę.

- Tas baltas vištgaidis, glostykit tą mažą šabuką.

- Tai kad mano apavas netinkamas, - skėstelėjo rankomis seniūnas.

- Imkit mano kaliošus, su tokiais nebaisu ir į šūdą įmakoti, ir į mėšlą įmoklinti.

- Tai kad aš jau ir taip šūde ligi kaklo. Visas miesto ūkis ant mano galvos!

- Iš patirties žinau – kiekvienas politikas anksčiau ar vėliau atsiduria šūde. Čia – kitas reikalas. Čia

namų ūkis, o ne politika. Griebkit gaidį ir televizija parodys koks jūs ūkiškas.

Po savaitės visa šeima susėdome prie televizoriaus žiūrėti „Gyvenimas šalia Kruojos“. Parodė

mano šabo gaiduką, bet eilėraštį iškirpo. Gal būt jame neaptiko meninės vertės ar dar kokių

literatūrinių vingrybių. O gal būt nenorėjo įžeisti velionio gaidžio artimųjų. Vienas jų teliko. Tik

brolis. Baltas vištgaidis.

Tiesos dėlei pasakysiu, kad po brolio mirties tas vištgaidis pradėjo keistis. Išsitiesino ir padidėjo

skiauterė, pasimatė pentinai. Galop jis užlipo ant vištos ir tapo orus gaidys. Kaip tyčia paskambino

Berželis ir pranešė, kad kitos laidos nemato be manęs. Sakau:

- Mano vištgaidis pasikėlė į gaidžius. Turėkite omeny.

- Oi ne, ta laida bus ne apie gaidžius, o apie bibliotekas, rašytojus ir knygas.

- Na, tuomet gaidžiui teks nusivilti.

Tačiau ne gaidžiui teko nusivilti. Į biblioteką manęs nepakvietė. O kam mane kviesti? Laida juk

apie krašto rašytojus ir knygas, o mano knygų ir taip per akis bibliotekoje. O kaip autorius

neįsipaišiau į formatą: nebaigęs nė universiteto, nė literatūros ir net jokiam literatų rateliui

nepriklausau. Tai koks čia tipo rašytojas, parašęs baladę apie gaidį?! Laidoje pristatė vertesnius

krašto rašytojus po to, kai visuomenei pristatė mano gaidį. Mažą drabną paukštelį. Šabuką.

84

Purptelėjusį laukan pro mėšliną tvarto langelį vos ne į saują seniūnui. Tik tą kart seniūną iškirpo, o

šį kart mane. O kas aš toks? Tik mužikas su nupjautais kaliošais. Tačiau gaidukas liko pagerbtas. Jis

lig šiol orus.

85

Darbo batai

Su tokiais batais buvom išmokyti žygiuot per Spalio revoliucijos metines. Darbo liaudis

darbo batais darbinį darbą dirbo ir už tai jie veltui gaudavo butus. O dabar darbininkas gauna veltui

tokius štai batus. Nors klausimas, ar veltui? Turbūt išskaičiuoja iš algos. Tiksliai nė nežinau, nes esu

bedarbis, kaip mane apibūdino viena medicinos seselė, kai nuvažiavau į gimdymo namus lankyti

žmonos ir naujagimio. Seselė iš kart ėjo prie reikalo.

- Jūs tėvas?

- O kaip jums atrodo?

- Aukštą baigęs?

- Didelio čia daikto?

- Universitetinį turit?

- Neturim.

- A kodėl?

- A todėl, kad neketinu atiduoti duoklės madai.

- Dabar be universitetinio – ne žmogus.

- Čia kaip tarybiniais laikais be aukštojo, ar ne?

- Tai kur gi dirbate?

- Rašytojas.

- Aaaa, viskas aišku. Vadinasi, bedarbis, - pažymėjo parkeliu lapelyje.

- Darbo biržoje nestoviu.

- Na ir kas?!

- Jei pagal jus, rašytojas – bedarbis, tai kas tada bedarbis?

- Kokia čia profesija „rašytojas“? Kokios čia pareigos? Pramyslas kažkoks, - įtartinai nužvelgė

mano batus. – Dabar rašytojai su darbiniais batais vaikšto?

- Batai ne mano, - lyg ir pasiteisinau.

- Kieno gi? – pašaipiai paklausė.

86

- Tėvukui darbe naujus darbinius išrašė 45 dydžio, o jo koja mažesnė, perleido man. O pas mus

kaime keliai neasfaltuoti, tai praverčia.

- Tai jūs dar ir iš kaimo? – paniekinamai nužvelgė.

- Iš pačio Pašilio, ponia!

- Gyvulių laikot?

- Laikau gaidį.

- Kokį gaidį?

- Šabo.

- Ar tą patį, kur per Šiaulių televiziją rodė?

- Be abejo.

- Oi, - susinepatogino moteriškė. – Tai jūs tas pats rašytojas, kuris dedikavot savo gaidžiui eiles, bet

dėl tam tikrų sumetimų tų eilių garsiai neištransliavo?

- Jo, mano kūrinius žmonės linkę skaityti tyliai.

- Ta prasme, nutylėti?

- Nutylėti tai jiems sunkiai sekasi.

- O aš maniau, jūs bedarbis, nors batai lyg iš darbo.

- Likimo ironija – kažkada žengiau koja į koją su Darbo partija.

- Ir toli nužengėt?

- Iki Seimo.

- Šit kaip... O jūs pasirodo dar ir politikierius!

- Buvęs politikierius, o dabar mužikas Aukštaičių Lietuvos.

- Taip ir užrašysiu, - nuvedė parkeliu prie skilties „asmeninės savybės“. – Mužikas Aukštaičių

Lietuvos...

- Neužmirškit pridurti, kad iš kaimo ir su darbo batais, - primygtinai pareikalavau.

- Iš Pa-šik-nio, - skiemenuodama suraitė. – Ba-tų nu-me-ris 45.

- Tebūnie iš Pašiknio.

Kol pamačiau žmoną ir kūdikį, praėjo gal pusdienis, nes be anketos dar reikėjo užpildyti kažkokį

klausimynų lapą apie tradicinę mediciną. Jau pirmas klausimas mane įvarė į neviltį: „Ar jūs

neribotos civilinės atsakomybės fizinis asmuo?“ Atsakiau: „Pelno nesiekiantis statistinis vienetas

teikiantis laisvalaikio paslaugas“.

„Ar pasitikite tradicine medicina? Jei ne, kodėl? Kokiomis institucijomis pasitikite?“

„Pabuskit iš miego! Tradicinė medicina sukurta tik tam, jog sveiki žmonės imtų abejoti savo

sveikata. Nepasitikiu jokia sistema, nes tai yra melas, nepasitikiu bankais, nes pinigai yra apgaulė,

nepasitikiu žiniasklaida, nes ji yra manipuliacija, nepasitikiu šventikų luomu, nes jie religiją

naudoja kaip kontrolės sistemą, nepasitikiu nei medicina, nei teisėsauga, nei šiukšlių išvežimo

įmonėmis, nes jos sistemos dalis, nepasitikiu nei politikais, nes jie korumpuoti šūdžiai, nepasitikiu

valdžia, nes ji yra korporacija – tolygu didelis pilvas, nepasitikiu Europos Sąjunga, nes jos politika

iškrypusi, pasitikiu tik Dievu, nes Jis visą tą mėšlą paverčia nieku. Tad kodėl turėčiau pasitikėti

nieku?!“

„Ar pasitikite bažnyčia ir jos skleidžiama filosofija? (Juk kartais nuo to tampama ligoniais).“

Atsakiau sekančiai: „Širdis yra mano bažnyčia, gerumas yra mano filosofija.“

Visas tas klausimynas baigėsi kaip ir prasidėjo, kvailu klausimu: „Ar jūs patenkintas tradicinės

medicinos teikiamu nemokamu gydymu?“

87

„Niekas taip brangiai nekainuoja, kaip nemokamas gydymas. Užuot nuolat davus daktarams

pakišą, geriau vieną kartą imti ir įsigyti „asmeninį daktarą“.“

Apie „asmeninį daktarą“ aš jums papasakosiu vėliau, o dabar... Mane privertė nusiauti „darbo“

batus, nes paaiškėjo, kad pagal užimamas pareigas aš „bedarbis“. Toks senstelėjęs nupiepęs

sanitaras dar pridūrė, kad aš „tinginys“, nes neieškau jokio valstybinio darbo. Neva esu tautos

išlaikytinis ir koks tai socialiai remtinas.

- Eik tu šikt, - drėbiau jam. – Nė pašalpos, nė kruopų negaunu.

- Tai iš ko gyveni? – iš nuostabos pakėlė antakius.

- Vietoj liežuvio turiu skudutį, - atšoviau.

- Skaičiau straipsnį, kad jūs rašytojai esat vargetos ir prašot iš valstybės paramos, - mandagiai bandė

prikišti.

- Jūsų bėdos, kad skaitot tik straipsnius, o ne knygas. Tie, kurie dejuoja, tik nori atkreipti į save

visuomenės dėmesį, kad tik jų kūrybą pripažintų. Neva tik nacionaliniai premijos laureatai

nusipelno būti skaitomi, neva jų pasiekimai tą įrodo. Sistema nusprendžia, kam tapti laureatu, kam

netapti. Dėjau aš ant tų laureatų! Jie jau seniai apsėsti savo šlovės ir užmigę ant laurų...

- Bet jie juk laureatai! Būk atsargus taip kalbėdamas. Ar bent vieną pažįsti?

- Turiu ant veido ženklą, kuris byloja: būk atsargus su manimi, nes mano tėvas valdo pasaulį!

- O tu pats neapsėstas šlovės? – išpūtė akis sanitaras.

- Aš apsėstas Dievo šlovės, nes esu Dievo vaikas, o Dievas – mūsų Tėvas.

- Ką jis tau davė tas tavo dievas?

- Viską davė: gyvenimą, pašaukimą, sveikatą, šeimą, vaikų...

- Na jau, - nusijuokė sanitaras. – Vaikų tai pats pasidarei. Bybį gal davė...

- Eik tu byby žalio medžio... Negalvok, kad turėdamas tą daiktą, esi pats sau dievas!

- Chmmm, - sekundėlei susimąstė sanitaras ir tik žvilgsniui užkliuvus už mano batų, atitoko. –

Klausyk, parduok man tuos batus už protingą kainą. Įsigijau sodo namelį, prasidės visokie remontai

šmontai, darbinių batų reikia...

- Man kaime irgi jų reikia.

- Kam tau darbo batai? Juk tu bedarbis... Kaime turi kaliošus!

- Su šitais batais aš ir šienauju, ir malkas skaldau, ir daržą ariu... Ir dabar su jais ką tik iš

bulviakasio... Žmona pagimdė, o tu man protą knisi su savo bedarbystėm. Aš noriu pamatyt kūdikį!

- Klausyk, o kada tu rašyt spėji, kai kaime šitiek darbo?

- Su darbo batais ir darbas sparčiai einasi, o rašyt visada laiko atsiranda.

- Aš pagalvojau, - sanitaras dirstelėjo į popieriaus lapą, kurį gniaužė saujoje. – Šitoje anketoje

reikėtų pakoreguoti skiltį, susijusią su darbo santykiais. Koks tu bedarbis? Tu gi tikriausias darbo

bitė!

- Gal tranas?

- Jei žmoną apvaisini, dar ir tranas, - sukrizeno į saują. – Įdomus tu rašytojas, navatnus...

Galiausiai jis mane praleido pas žmoną apipurškęs „darbo“ batus spiritiniu tirpalu, kuris smagiai

trenkė man į nosį. Dar siūlė trūktelėti gramą kitą į skrandį, bet negalėjau pakęsti spirito smoko, nes

jau tris metus neragavau alkoholio.

- Tau kas, abstinencija? – vėl užgaišino mane sanitaras.

- Tris metus nuo alkoholio ir pusmetis nuo lytinių santykių.

- Ir tu dar vis gyvas? – negalėjo patikėti.

- Kaip matai: susilaikymas prailgina gyvenimą.

88

- Užsikodavai ar šiaip nukrypai nuo normos?

- Pakeičiau mąstymą.

- Kaip tu taip kaip ne visi?

- Kai atsiranda šeima, privalai rinktis: arba žmona ir vaikai, arba tamsa ir alus. Jei pasirenki žmoną,

tampi itin nepopuliarus.

- Bet kam tada susilaikymas nuo makšties turint žmoną?

- Žmona turi ne tik makštį, bet ir gimdą. O jei gimda užimta, baigiasi atvirų durų dienos.

- Bet gi makštį turi ne tik žmonos. Makštį turi visos! – jis bandė mane išprovokuoti.

- Sutinku, makštį turi net karvės su ožkomis.

- Na, vaikine, šitas tik į mėsą.

- O kam man ji?

- Tai ką, tu, dar ir mėsos nevalgai?

- Beveik metus eksperimentuoju su savo organizmu. Be mėsos jaučiuosi kur kas geriau.

- Tu gal jogas?

- Praktikuojantis.

- Ir ką tau duoda tas tavo susilaikymas?

- Visų pirma, sveikatą.

- Tai tau nė daktarų nereikia?

- Turiu asmeninį.

- Kokia pavardė?

- Tiens gyvybinės chi energijos stabilizatorius.

- Ką? Chi Stabilizatorius?! Kodėl aš apie tokį nieko negirdėjau?

- Turbūt nesidomėjot tradicine kinų medicinos filosofija.

- Sakai, taviškis daktaras kinas Chi Stabilizatorius. O ką jis gydo?

- Viską.

- Ir impotenciją?

- Dėk stabilizatorių prie kiaušų, ir juose ims cirkuliuoti chi energija.

- O bybys nuo to pakils?

- Užlips ant smakro.

- Uch, - atsiduso sanitaras. – Keistas tas tavo daktaras...

- Taip, keistas, nes jo gydymo metodas išbraukia iš raciono visus vaistus.

- Tai kuo jis gydo?

- Bioelektra.

- Pajungia ant įtampos?

- Nuima įtampą.

- Nesuprantu, o kaip su bybiu?

- Kai smegenyse nelieka įtampos ir susinormalizuoja kraujospūdis, bybys veikia pagal komandą.

- Klausyk, tas tavo daktaras genijus!

- Ir dar apdovanotas aštuoniais aukso medaliais.

- Turbūt didelis brangininkas?

- O kiek išleidi mėnesiui vaistams?

- Chmmm, - susimąstęs sanitaras griebėsi už galvos. – Aš tai dar nedaug, šimtelį kitą ant viagros, o

štai mano uošvienė visokiems korvalioliams puse pensijos į mėnesį padeda. O per metus kiek, baisu

net pagalvoti...

89

- O asmeninį daktarą įsigytum už penkis šimtus litų visam laikui ir gyventum sau patenkintas be

viagros.

- Susimoki penkis šimtus ir jis tavo paslaugoms bet kur ir bet kada?

- Žinoma.

- Uošvienei turbūt irgi karvaliolio nebereikėtų?

- O kokios jai bėdos?

- Pagrindinė tai kraujotakos problema. Būna, net smegenis užspaudžia...

- Asmeninio daktaro pagrindinė paskirtis – sunormalizuoti kraujo spaudimą.

- Reikės pasakyti uošvienei...

- Ir uošviui...

- Ką tas uošvis? Plikas kaip tilvikas, amžinas radikulitas, prostatitas...

- Be kita ko, asmeninis daktaras padeda atauginti plaukus, bei mažina skausmus...

- Tai gal jis dar ir dantis gydo?

- Gydo.

- Tai bent antgamtiška būtybė! Kviesk jį čion, pradėsim nuo mano kiaušų...

- Pradžiai jį reiktų užsisakyti.

- Telefoną turi?

- 8-604-50233.

- Kas atsilieps?

- Aš.

- Tu? – išplėtė akis. – O daktaras kur?

- Be penkių šimtų litų jo neišvysi.

- Pristatytum man jį į namus? Aš gatavai uošvienę paruoščiau, ji kaip tik pensiją gavo...

- Vieno daktaro abiems neužteks. Uošvienei reiks masažuoti smegenis, uošviui – stuburą, o pačiam,

kaip supratau – paslėpsnius. Toks daktaras turėtų būti kiekvienoje šeimoje. Tai lyg pirmoji

medicininė pagalba.

- O ką, jų net keli yra?

- Bus tiek, kiek reikia. Juk jo misija – teikti subalansuotą sveikatą visame Žemės rutulyje.

- Tai tas kinas Chi Stabilizatorius gal klonuotas?

- Tas kinas toks mažas, kad net telpa į kišenę, bet jo darbai dideli.

- O tu gal to Chi atstovas, todėl su darbo batais?

- Su darbo batais, nes tiesiai iš bulviakasio, esu čia, nes žmona pagimdė, o chi stabilizatoriaus tu

pats užsimanei. Telefoną turi, paskambink, o dabar praleisk mane pagaliau pas žmoną.

- Gal vis dėlto tu tuos batus nusiauk...

- Tai nusiauk, tai užsiauk... Tai gal man basom kojom eiti?

- Didelio čia darbo jogui!

- Na, tu man žiūrėk! Kad nereikėtų...

- Ko nereikėtų?

- Stabilizatoriaus tau prie kiaušinių pridėt.

- Jis kartu su tavimi?

- Žinoma.

- Tuomet pirmyn, - sanitaras apsižvalgęs ir supratęs, kad niekas mūsų uždarame kabinete nestebi,

atvėrė kelnių spragą.

- Ką tai reiškia? – suraukiau antakius.

90

- Tegu tas kinas išmasažuoja man kiaušinius.

- Tas kinas, kuris su manimi, yra mano asmeninis. Tau reikia nuosavo.

- Bent parodyk man jį, - netvėrė kantrumu sanitaras.

- Pirmiausia aš aplankysiu žmoną.

Po vizito pas gimdyvę, neberadau savo darbinių batų. Sanitaras juos prigriebė su savimi, kad

užsitikrintų sau nuosavą stabilizatorių. Lentynoje, kur buvo padėti spiritu apipurkšti mano darbiniai

batai, gulėjo tik laiškelis su sanitaro namų adresu. Teko basomis kojomis nuvykti pas sanitarą ir

perleisti jam savo „asmeninį daktarą“ už penkis šimtus litų, kuriuos investavo jo uošvienė į šeimos

sveikatą. Darbo batus atgavau tik po to, kai sanitaras su „asmeniniu daktaru“ užsidaręs vonios

kambaryje išbuvo ten penkias minutes. Po pažinties su „asmeniniu daktaru“ sanitaras išplasnojo iš

vonios kambario lyg ant sparnų ir čiupęs į glėbį žmoną, nusinešė ją į antrąjį namo aukštą. Suskubau

atsisveikinti, nes man ant galvos ėmė byrėti spaliai. Uošvienė kikendama į saują mandagiai išlydėjo

mane pro duris, kai tuo tarpu sanitaro uošvis užsidarė vonios kambaryje su „asmeniniu šeimos

daktaru“.

Grįžau į kaimą mikriuku, prieš tai dar spėjęs Šiaulių foto ateljė pasidaryti kelias kūdikio

nuotraukas. Tik darytojas pasitaikė paikas. Nufotografavau kūdikį su dviem rankom ir kojom, o jis

man nuotraukas atidavė su viena. Ir dar ant didesnio formato. Kad jį galas, tris kart paklausė, ar

9x13, tris kart patvirtinau, kad 9x13. O jis senas žioplys vis tiek paryškino 10x15, matines ir dar

nukirstomis galūnėmis. Būtų gavęs į dūdą, bet broką pastebėjau jau tūnodamas mikriuke ant galinės

sėdynės. Čia primečiau, kad susimokėjau irgi daugiau, kai žioplys grąžą man pažėrė aštuonis litus

centais. Tuos pačius centus įbrukau mikriuko vairuotojui į saują, o tas pasitaikė tikras pikčius.

Metęs į mano batus skvarbų žvilgsnį, piktai paklausė ar paskutinį kartą važiuoju. Aš ne važiuoju, aš

vykstu! Po manęs įlipo nekompleksinis žmogėnas basom kojom. O likus minutei iki oficialaus

išvykimo – prisnūdęs menininkas. Tai pikčius jį apšaukė ligoniu, vaistininku, medikamentu ir dar

visokiu kokiu iš farmacininkų žodyno, neva šis nesilaiko grafiko. Nors grafiko nesilaikė pats

pikčius, bet dėkui Dievui mus parvežė sveikus ir gyvus. Visi išsilakstė kas sau. Nekompleksinis

žmogėnas basas nutapnojo šaligatvio trinkelėmis, menininkas turbūt nuėjo į vaistinę, na, o aš su

darbo batais grįžau į bulvių lauką palydėti darbymečio. Kiek vėliau skaldžiau malkas, pripjoviau

atolą.

91

Guminukai

Guminukai – Velykų bobutės dovana. Aušta pavasaris. Iš žemės nuteka vandenys lyg iš

moters įsčių stojant gimdymo metui... Ir prabunda nauja gyvybė. Po orą šaudo bitės. O žemė lyg

sujaudinta vagina – drėgna, net šlapia. Sučirena vyturys lyg krykštaujantis kūdikis. Gyvenimas

čiurlena pasroviui, o aš, avįs naujais guminukais, brendu prieš srovę. Tvirtai stovėdamas ant kojų,

kad ne duok Dieve, upelis nepasiglemžtų ir nenuneštų pasroviui lyg šūdo. Neketinu gyventi pagal

sušiktą schemą: mokomės iki dvidešimt penkerių, kad įgytume kvalifikaciją, diplomą ir pareigas;

dirbame iki šešiasdešimt penkerių už fiksuotą algą nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro; išeiname į

pensiją ir pereiname ant vaistukų dietos; kai žemė pakvimpa obuoliais, išsiperkame sklypą kapuose,

pasistatome paminklą ir išsikalame raides be mirties datos; galiausiai atgulame į grabą giedoriams

giedant graudžias gaidas.

Po šimts kalakutų, o kas suteiks dar vieną šansą gyventi?! Čia ir dabar, Carpe Diem!

- Aš siūlau tau šansą! – atsklido iš vidaus.

- Tu kas? Širdies balsas?

- Balsas tavyje.

- Tu manęs neįtikinai.

- Aš ir neketinau tavęs įtikinėti, tik pasiūliau tau šansą.

- Kur man brist, kad laimę rasčiau?

- Brisk per save.

- Ko aš ten nematęs?

- Gal laimės?!

- O jeigu ją surasiu, kas laukia po to? Mirtis?

- Išmintis. O išminčiaus mirtis – tai mirtis be mirties baimės.

- Mane jau ima šaltis.

- Šaltis – tai pati baisiausia sielos liga.

- Koks aš kvailys! Kaip aš anksčiau to nesupratau?!

92

O štai ir vasara! Žemė nuaugusi želmenimis, ji aistringa ir ištroškusi lyg meilės geidžianti vagina.

Žemė sirpsta, noksta, bręsta, degte dega, pasruvusi syvais, dar truputis ir rodos trūks, plyš, bet

staiga nugriaudėja perkūnas. Dangus prakiūra papildamas lietų. Žemė atsigaivina išsilydydama iš

malonumo. O aš stoviu kaimo vidury avįs guminukais, nes čia apstu balų. Braidau stebėdamas kaip

vešliai žemę nuklojo žolė. Žalia pieva, žalios lankos, žali žali toliai. Žalios varlės, žali žiogai, žalios

kirmėlaitės. Žali bulvių kotai darže, žali agurkėliai, visa žalia ir aš žalias su žaliais guminiais. Reiks

vėl čiupt pustyklę ir galąsti dalgį – žolė užaugo. Kaimynai vėl drožia žoliapjoves bei kitas birbynes

ir vėl skuta žemę plikai lyg skutimosi peiliuku gaktą. Birbia ūžia iš visų pusių, pila kuro ir vėl birbia

ūžia. Tris kart į savaitę, visada prieš lietų, ir diena po lietaus. Masinė ataka prieš žemės želmenis.

Atrodo visus užvaldė kažkokia žolės fobija. Ypač naujakurius. Visi trokšta savo kieme kiliminių

dangų, todėl per vasarą nieko daugiau neveikia kaip tik skuta žolę. Ne duok Dieve žolė bus didesnė

nei 1 cm, taigi ekologinė katastrofa! O jeigu kieme įsiveis erkė – pizdon tą žolę! Vienas kaimynas

nusipirko turbo benzininį savaeigį žolės naikintuvą, kitas – super elektrinį kotą, o trečias – mini

antižolinį tanką. Dabar ne tik erkės, dabar visi sliekai sulys po žeme į patį pragarą. Caput florai ir

faunai! Tik tas kvailys su žaliais guminukais dar vis dalgį lamdo, dainuodamas “ant tėvo dalgio

ašmenų”. Po paraliais, juk dabar technikos amžius! Žoliapjovė, trimeris, traktoriukas – visa

reikalinga. Ir kuras. Visi tapo masiniai kuro vartotojai. Jiems neduok vandens, geriau duok kuro.

Žoliapjoviui – benzino, vairuotojui – dyzelino, o traktoristui – saliarkos. Visi nori kuro, niekas

negali be kuro, visi nori prieiti prie valdiško kuro ir įsipilti jo į nuosavą baką. Kuro manija kuro

vartotojams. O man mieliau dalgis vietoj trimerio, pjūklas vietoj benzopjūklo, arkliukas vietoj

traktoriaus, dviratis vietoj automobilio. Juk be dalgio nebus nė šieno. O be šieno žiemą kūda

triušiams. Bet negi kiekvienam aiškinsi kas prie ko. Jei žmogus prie kuro, jam šienas nė motais. Jis

nuskus žolę, išdulkins sliekus, paleis į orą varles ir nuogas voliosis ant kiliminės dangos, nes jo

tvora dviejų metrų aukščio – jis savo kieme jaučiasi saugus. Nes jį saugo saugos tarnyba. Ir policija.

Ir kilmingos veislės šuo. Ir dar jis pats sudėtas kaip apsauginis. Nes mažai juda. O jeigu juda tai tik

su keturiais ratais. Nes pėsčiomis vaikščioti tingi. O gal ir nebemoka. O kam jam vaikščioti, jei jį

veža kuras. Jam nė guminukų nereikia, jis balas apvažiuoja, o duobes apžargdo. Ne fasonas šiais

laikais braidžiot per balas su guminiais ir pjaut žolę su dalgiu. Jeigu tu neturi kuro, tai tu nieko

neturi. Nė rankų, nė kojų, nė galvos. Bet aš turiu dalgį ir guminius batus. Kažkoks kvailys. Geriau

turėk trimerį ir ratus! O svarbiausia – kuro. Bet kuras dabar toks brangus, o dar ekonominė krizė,

kad dviračiuodamas pabėgi nuo gyvenimo problemų, pasigerini sau nuotaiką, nes dviračio nereikia

išrasti, jis išrastas devynioliktame amžiuje. O svarbiausia, kad dviratis taupo pinigus – nereikia

kuro. Nors čia siūlė vienas tolimųjų reisų vairuotojas litrą už 3,5 lito – tik pilk ir važiuok sau

teršdamas. Sakau: maniškė transporto priemonė aplinkos neteršia. O jis man: nu ką tu su tuo

dviračiu... Nu ką ką, už tad neturiu nei pilvo, nei subinės ir dar širdis išmankštinta, be to periodiškai

nemetu 3,5 lito į balą.

- Dabar visi rimti vyrai mašinom užsiiminėja, - tralistas tik paglostė savo pilną aruodą, pasikasęs

dar pilnesnį užpakalį. – Automobiliai – ekonomikos variklis. Tik bėda, kad visų rimtų vyrų

žmonoms baisiai trūksta sekso...

- Kodėl?

- Todėl, kad visi rimti vyrai daugiau laiko praleidžia Belgijoje, nei šeimoje. Bet nors pinigo užkala

ir žmonoms nuliovus aparatus įtaiso.

- Ta prasme, vibruojančius?

- Automatinėm pavarom, kvaily!

93

- Supratau, jeigu aš daugiau laiko praleidžiu su šeima ir mano žmonai netrūksta sekso, vadinasi aš

kvailys.

- O tavo žmona turi nuliovą aparatą?

- Mano žmona turi nuliovą birką, ant kurios jodama, nuskrenda ne tik, kad į Belgiją, bet ir į kitą

pasaulio kraštą.

- O ta birka rimto vyro?

- Tai mano birka, kvaily!

- O koks birkos pripūtimas?

- Turbokompresorinis.

- O mano mechaninis.

- Koks?

- Kai variklio alkūninis velenas suka mentinę orapūtę. Cilindro stūmoklis įstatomas į suslėgimo

taktą sklandžiai didindamas alkūninio veleno sūkius, o jutiklis reaguoja į mechaninį vamzdelio

virpėjimą ir veikia kaip jautrusis elementas. Štai ir visa mechanika!

Šit ir ruduo. Žemė atiduoda derlių lyg vagina nekaltybę. Medy supuvo kriaušės. Nulesė jas bitės

ir paukščiai. Balų daugėja, prireikia dažniau guminukų. Bet vis rečiau dalgio, nes atolas jau suėjo į

daržinę, o nauja žolė jau pagelto. Vis rečiau subirbia trimeriai ir žoliapjovės. Vis rečiau, rečiau,

rečiau... Už tad įrudenėjus kur ne kur užriaumoja lapų rinktuvai. Bet man geriau grėblis. Nes aš

kvailys.

Oplia žiema. Žemė susitraukė, susirakino lyg vaginos žiomenys po orgazmo. Stoviu po plika

obelimi ir virpu sustingęs lyg klitoris. Ausys spirga nuo šalčio, speigas kinkas gnaibo. Šąla kojos,

bąla nykščiai guminiuose batuose. Metas keisti apavą. O kam man jį keisti? Juk aš kvailys!

Sukūrenom dešimt metrų malkų ir vėl išaušo pavasaris. Vėl smagiai užkvipo oras. Vėl žemė

nutekino vandenis. Sniego neliko nė padujų. Vėl užtvino Stasė. Vėl žentas pajungė siurbliuką, kad

Stasė išsausėtų, bet kitoje keliuko pusėje sušlapo Cibuliukė. Toji ne pėsčia – iškvietė policiją.

Policija davė pylos žentui, o Stasė jam įteikė telefono numerį.

- Alio, dvidešimt keturios valandos?

- Ne, dar tik dvylika. Ko jums?

- Tvinstam.

- Guminius batus turite?

- Nesupratau? Ką turiu?

- Guminukus.

- Gal aš kvailys?!

- Kvailys, pripažinęs, kad yra kvailys, jau nebe kvailys.

Užsimovė žentas guminius ir ėmė semti rieškučiom vandenį. Gal dešimt minučių pasėmė ir tarė:

negi aš kvailys?! Vėl pajungė siurbliuką. Bet šlangą nukreipė jau nebe į Cibuliukės trobą, nes ši

visada kviečia policiją, o į Marcės buvusią. Marcė jau atgulė amžino poilsio, todėl jos troba atiteko

anūkei, o anūkė troboje įkurdino Marcės proanūkį, o proanūkis į probabės trobą atsivedė mergą, o ta

merga tokia daili, kad Stasės žentas bežiopsodamas į ją ir nukreipė link tos trobos šlangą. O pro

šlangą išpumpavo visą vandenį – ir tą, kuris sėmė Stasės sodybą, ir kūdrą šalia jos, ir net balutę

daugintis buožgalviams. Kai Stasė išsausėjo, žentas nutarė ją parduoti su visa sodyba. Tiksliau,

sodybą, kurioje gyvena Stasė, bet iki to laiko, kol atsiras pirkėjas. Taigi, Stasė parduodamoje

sodyboje liko kaip užstatas. O žentas nusimovė guminukus, nes visas vanduo nutekėjo pas Marcę.

Bet Marcė jau buvo atgulusi amžinojo poilsio, tad į guminukus įšoko proanūkis kartu su savo dailia

94

merga. Būtų įšokęs vienoks Mykolas, bet mirus Marcei, jam buvo parodytos durys. O Marcei gyvai

esant, Mykolui durys visada būdavo atviros, mat Mykolas už Marcę buvo jaunesnis kokių

penkiasdešimt metų. Tačiau Marcė nespėjo Mykolo įtraukti į testamentą, o Mykolas po Marcės

mirties spėjo susirasti kitą sau į poras tinkančią – vienokią Gražkę. O Gražkei jis atiteko vienok

nelengvai. Gražkė dar turėjo suremti špagas su vienokia Lione. Bet Lionė pasirodė prasta

fechtuotuoja, o Mykolas savo guminukus pakišo po mano serbentų krūmu, nes išsinuomojo šalia

lauką bulvėms ir kopūstams sodinti iš „funtikų“ karalienės už apleisto pushektario nušienavimą.

Pasisodino jis tas bulves, kurios greit apžėlė, bet Mykolas tik numojo ranka: nors kolorado vabalai

nematys. Kopūstai irgi sudygo, bet apart šienavimo jis tą pushektarį dar didesnėmis piktžolėmis

apleido. O šalia savo guminukų dar pakišo po mano serbentų krūmų pusiau nugertą alaus pūslę. Aš

tą pūslę įkišau į jo guminį batą, o tą batą pastačiau prie jo kopūsto. Tuomet blaivas Mykolas

dovanojo tą kopūstą mano triušiams, o girtas man pretenzijas pareiškė. Pasakiau, kad susikištų savo

kopūstą sau į guminį batą. Jis dar labiau šiauštis ėmė. Tuomet pasiūliau jam sugraužti kopūsto lapą,

nes kopūstas nuima nervingumą. O jis man atrėžė: gal aš kvailys?! O gal aš kvailys, nes sėdžiu

kaime su triušiais ir guminiais batais, apart to, kad emigruočiau į Norvegiją, kur į mėnesį uždirbama

po dešimt tūkstančių litų. O ten pasigimdžius vaiką, gaunama du kart tiek. Tuomet vaikščiočiau ne

su guminukais, o su „Puma“ sportbatukais ir vilkėčiau ne pufaikę, o maikę, ant kurios nupiešti du

gėjai su prierašu „Preservation society“. Bet tuomet mano vaikai eitų į darželį, kuriame juos praustų

su šlanga ir ugdytų belytėmis asmenybėmis. O jeigu aš, kaip tėvas, pareikščiau pretenzijas, norvegai

pareikštų pretenzijas į mano atžalas. Todėl geriau būsiu kvailys, bet į Norvegiją neemigruosiu. Tada

gal į Angliją arčiau karalienės? Atsižvelgiant į tai, kad Anglijoje gyvena karalienė ir „funtikų“

karalienė, manding vertėtų tapti karaliumi. Ne tuo, kuris iš Seimo emigravo tiesiai į Tailandą, bet

misteriu King‘u, kurio vaikai jau nebemokėtų šnekėti lietuviškai, bet gal pradėtų rašyti angliškai

knygas. Tuomet nereikėtų ieškoti vertėjo ir knygų skaitomumas būtų kur kas didesnis, nei tik

Lietuviškoje rinkoje. Tuomet aš tikrai kvailys, jei nepasistengiu dėl vaikų ateities. O kaip gražu

stebėti kaip kiti stengiasi. Štai vakar buvau mūsų kaimiškoje parduotuvėje „Be cento“ ir nugirdau

kaip viešnagės tėviškėje metu emigrantė mama klausia savo penkiamečio sūnaus:

- Kevinukai, ko norėtum vakarienei?

- Sosidžo su keiku.

- O gal sabmarino?

- Ol rait.

- O ką gersi? Gal spraito?

- Naup. Ai wiš kauka-kaula.

- Okey. O ko desertui?

- Krimi krisp.

- Gud tšois, Kevin.

O aš pasirodo iš tikrųjų kvailys. Nes savo sūnui neperku coca-colos ir nepratinu prie „sosidžo su

keiku“. Aš jam net gi nesuteikiu galimybės pasireikšti angliškai, bet skatinu prie ūkiško darbo, už

ką mane Norvegijoje apkaltintu sadizmu. Tiek to, Norvegijoje geriau viešėti be mažamečių vaikų, o

pilnamečius vaikus geriau išsiųsti pas giminaičius į Angliją. Tačiau aš į Angliją giminaitei

išsiunčiau savo lietuviškas knygas. Dėžę knygų. Juk aš viso labo kvailys! Giminaitė pasižadėjo tas

mano knygas pristatyti į lietuviškų knygų knygyną “Knygnesys”, bet “Knygnesys” man pranešė,

kad giminaitė jokių knygų nepristatė. Pasak jos, ji nepristatė knygų, nes angliškame darbe nebejautė

nei rankyčių, nei kojyčių. Suprantama, juk giminaitė sunkiai dirba, o po darbo jai dar nešk pusbrolio

95

knygas į „Knygnesys“, kai „Knygnesys“ pats galėtų atsinešti, juk jis „Knygnesys“. O dar tas

„Knygnesys“ viršutiniame pastato aukšte, kai giminaitė dirba apatiniame. Taigi, ji nenunešė mano

knygų į „Knygnesys“, o „Knygnesys“ jų nepardavė už funtus, o aš likau kvailys, nes „Knygnesys“

vis klausė: kur gi jūsų giminaitė? Sakau, pirmame pastato aukšte, bet negali užlipti į viršutinį, nes

nebejaučia nei rankyčių, nei kojyčių. Tai gal ji rūkė marichuaną?! Tuomet turėtų kažką jausti... O

sąžinę ji jaučia? Jaučia, jaučia, ypač tada, kai visa jos giminė skaito mano knygas. Keturios sesės ir

vienas brolis. O tų knygų dėžėje buvo lygiai po penkias skirtingas. Ir pataikyk tu man taip visiems

po vieną! Nu ką padarysi, juk aš esu kvailys, nes dedikavau kūrinį bičui, kuris man atskleidė

paslaptį, kaip pasikelti „ant šaibų“. Mat jis pats iš to gero nuliejo keturakį „mersą“ ir tapo apyrimtis

bachūras. Sako jis man sykį apyrimčiai:

- Jeigu laukiatės vaiko, siųsk bobą gimdyt į Norvegiją, o pats tuo metu gali pašukuoti Angliją.

Meilužę siųsk į Olandiją, ji ten garantuos pastovias pajamas. Kai nuvyksi jos paskatinti, ji tau dar

įdės lauknešėlį, kurį pristatysi į Norvegiją lankydamas čia savo bobą. Aptvarkęs reikaliukus, galėsi

sau leisti nulėkti į Ispaniją paragauti ko nors egzotiško. Na, ir nepamiršk dar prie viso šito pakilnot

štangikės, kad būtum kietas. Juk nenori visą gyvenimą būti kvailys!

Aš esu krūtas, aš esu kietas

Aš esu krūtas, aš esu kietas,

Mano keturakis „mersas“ nulietas,

Smagiai važiuoju, o mergos žiūri,

Aš esu primušęs babkių „pa natūrie“.

Mano panelė – graži lėlytė,

Jos purūs plaukai baltai nudažyti,

Styvams pakyla, kai ją pamato,

Jos grandinėlės – devinto karato.

Aš tik tai auksą jai dovanoju,

Turiu iš ko – UK (ju: kei) daržoves pakuoju.

Mano bicas kietas – išstumiu šimtą,

Vaikštau į štanginę – aš bachūras rimtas.

Ir nesvarbu, kad mano brolis alkoholikas,

Aš toks jau nebūsiu, mano draugas – anabolikas.

Aišku, pasitūsinu, papešu „žolytės“,

O užtempęs dūmą pradedu dairytis:

Į dešinę, į kairę; į kairę, į dešinę...

Kas su mumis važiuos, tą ir pavešime!

Aš esu krūtas, aš esu kietas,

Mano keturakis „mersas“ nulietas.

96

Prie Big Ben‘o kadrą tuoj nuskelsiu

Ir į facebook‘ą foto įkelsiu.

Šimtai draugų prisijungę prie „neto“

Užpavydės man tokio siužeto,

Dalis užlaikins, manydami, kad „lopas“

Ir suraitys komentarą: „photoshop‘as“.

Tik tai nedūsaukit tėvynėj frantai,

Mes – ne veltėdžiai, mes – emigrantai,

Iš overtaimų šaibų užkalsim

Ir Lietuvoj ekonomiką pakelsim.

Štai Marius Londone pristūmė svarų,

Valdelis Danijoj kiaulides valo,

Nerijus Ispanijoj lupa apelsiną,

O Berlyno gatvėse gali sutikti Simą.

Viktoras Švedijoj skiedinį maišo,

Nešioja plytas, ant pastolių vaikšto,

Mykolas Airijoj žuvį doroja,

O Stasys Norvegijoj spaudą išvežioja.

Aš esu krūtas, aš esu kietas,

Pakilau į vaizerius – šalmas auksu lietas,

Kaimynė Laura menedžerį apšoko –

Jau nebepakuoja glitaus pastarnoko.

Po sunkių darbų traukiame į pab‘ą –

Kas peša „žolytę“, kas kelia bokalą...

Pritempęs dūmą pradedu dairytis:

Į dešinę, į kairę; į kairę, į dešinę...

Kas su mumis važiuos, tą ir pavešime!

Aš esu krūtas, aš esu kietas,

Mano keturakis „mersas“ nulietas.

Facebook‘o draugai, klavišų netausokite,

Ant mano sienos „happy bezdey“ užvyniokite.

Tortas – į veidą: man dvidešimt vienas!

Aš bachūras rimtas, mano bicas kietas!

Viens, du, trys ir ... Cheese (tši:z) – sublyksėjo aparatas,

Jau įkrovė naują foto į veidaknygę Maratas.

Visas pasaulis į mane žiūri:

97

Aš gerai atrodau – pa natūrie!

Visoms merginoms jau PATINKA,

Sako:”tavo panelei balti plaukai netinka”.

Gero tūso, daug sveikatos, laimės, pinigų

Linki tūkstančiai facebook‘o draugų.

Keturakis „mersas“ išlėkė į trasą,

Aš vežu panelę nuogą ir basą.

Į dešinę, į kairę; į kairę, į dešinę...

Kas su mumis važiuos, tą ir pavešime!

Glaudžiasi prie šono laiba, grakšti panelė,

Pagreitį įjungė pavarų lazdelė:

Į dešinę, į kairę; kampo nepagavom,

Kasiakas susmilko, štai ir atvažiavom…

Aš buvau krūtas, aš buvau kietas,

Mano “mersas” į pavėsį jau seniai padėtas.

Kol visas subintuotas ligoninėj gulėjau,

Nei vienas draugas (iš facebook’o) aplankyt neatėjo.

O nuoga panelė – “in memory”, su angelais jau gieda “glory, glory…”

Ji turėjo du tūkstančius “facebook’o” draugų,

O palydėt anapilin atvyko tik tai du.

Dabar už grotų pritempiu dūmą,

Senas zekas pritaria: “Kai geruma!”

Pasiilgau laisvės, brolio ir gimtinės,

Facebook‘o draugų, vaizerio gadynės...

Kameroj dairausi: į dešinę, į kairę; į kairę, į dešinę...

Kiek dar ilgai taip gyvenimą tręšime?!

Aš esu krūtas, aš esu kietas,

Juk dabar zonoje aš autoritetas:

Vaikštau į štanginę, išstumiu šimtą,

Mano bicas kietas, aš bachūras rimtas.

Ir nesvarbu, kad mano brolis alkoholikas,

Aš toks jau nebūsiu, mano draugas – anabolikas.

Taaaaip... Vis gi aš kvailys. Neturiu nė „merso“, nestumdau „šimto“, net žolės nepešu. Maža to, aš

be šlangutės ir kanistro. Vaikštau guminiais batais, nes neturiu mašinos, o kas neturi mašinos, tas

neturi nieko. O kas neturi nieko, ar gi ne kvailys?! Bet jei gyvenime neturi nieko, ar tau nepriklauso

viskas?!

98

Šitaip ir eina gyvenimas, mąstau atsistojęs prie vartų. O kitoje pusėje vartų – tolimųjų reisų

vairuotojo Čipuko vilkikas, kurį leidome pasistatyti sodyboje, kad svetimi kuro nenupiltų. O apie

vilkiką tūpčioja besišypsantis Čipuko draugas, jis gi mano uošvis. O ko jam nesišypsoti, kai dantyse

– cigaretė be filtro, mintyse – alaus puta, vienoje rankoje – šlangutė, kitoje – kanistras, o kišenėje –

bobutės paskola. O dar jis su guminiais batais, kaip ir aš.

- Kaip gyveni? – klausiu uošvio.

- Kol kuro yra, gyvenimas veža, - nuspjovęs biką atsako.

- O aš maniau, gyvenimas veža, kol yra sveikatos...

- Užtenka tos sveikatos, - primeta uošvis, įleidęs vieną šlangutės galą į baką, o kitą – į kanistrą. Bet

čia pat įsimetęs burnon naują cigaretę, pasitaiso. – Tik kartais nugara nusikelia... Nenorėk, jau

dešimt metų su kastuvu griovius kasu. Vis baloje, vis drėgmėje, toks darbas. Būna, rūgštis sukyla,

krūtinę paduria, inkstus paskauda, nugeri stiklinę kitą alaus ir vėl keliesi, vėl eini... Reikia ir savo

daržovių, ir savo bulvių, ir česnakų, ir šiltnamy pomidorų...

- Netausoji savęs, oi netausoji...

- Būna, nervas paima, tai už meškerės ir į paupį, - paglostęs vilkiko kabinos šoną išpučia dūmus pro

nosies šnerves. – Kažkada ir aš buvau dalnaboičikas. Būna, dar susapnuoju, kai su fūra išvykstu į

reisą, o kely mane stabdo lenkų prostitutės...

- Taigi, būna...

Būna, kai išgirstu Merūną,

Perlieja visą kūną

Švelni elektros iškrovos banga.

Būna, kai sutinku Sabūną,

Praryjam po koldūną

Ir persdami lenkčiu kvatojam cha cha cha.

Būna, užkalbinu Vėjūną,

Kai jis gaudo bigūną

Su bambukine meškere ilga.

Būna, ragaujam ratatūną

Svečiuose pas Misiūną

Saikingai kultūringai su daina.

Būna, užeinam pas Morkūną,

Atsinešam kaplūną

Ir darom šakar makar tra lia lia.

Būna, užsidedu karūną

Vaidindamas linksmūną

Ir per gatves žygiuoju su svita.

Būna, išsikepu svogūną,

Pačirškinu mairūną,

Nes mano racione vegetariška dieta.

99

Mujuko basanoškės

Mykolas su vėjeliu lėkė barškančiu dviračiu į kaimo gilumą veždamas ant bagažiuko

prispaustą alaus pūslę. Kaip ir kiekvieną vasarą, kaip ir kiekvieną dieną. Ant galvos – raudona

„Adidas“ kepuraitė, ant kojų – mėlyni kroksiukai, jam tiesiai iš dangaus nukritę, o ant marškinėlių

užrašas „Vyrą iš alaus pažinsi“. Mykolas jau seniai buvo įstojęs į vietinę alaus broliją, kad galėtų

aplaistyti alumi kiekvieną progą. Jis mynė smarkiai, kad greičiau pristatytų „vaistus“

negaluojančiam Docentui, nuo gimimo tūnančiam tėvų sodyboje kaimo pakrašty, tik jau dabar be

tėvų, o su sugyventine Cibuliuke. Bet šit staiga Mykolui kelią pastojo iš už kūlynų priešaky iššokusi

keturpėsčia Gražkė.

- Mujuk, kur tiek lek kaip nuo bybia nutrūkęs? – Gražkė sumostagavo rankomis.

- Tau kas darba, a myže deg? – nuspaudė pedalus Mykolas, vos dviratį suvaldęs.

- Pupuliuk tu mana, deg i da baisiai deg, - išsiviepė Gražkė pro šnerves išpūsdama sudususį orą.

- Kur dusto prilakei? – Mykolas pasižymėjo gera uosle.

- Mikalin įpyle, - čiupo Mykolui per kelnes už paslėpsnių.

- Atstok, daba Docento reik gelbėt, - sudraudė Mykolas.

- Kas jam?

- Šiandien ryto prapiso niuchą. Liūliais vem, kraujais šik... Reik slaugyt...

- Ein jis nakui! – pyktelėjo Gražkė. – Mane geriau paslaugytum, cekeliuko palaižytum...

- I taip dėl tavęs stengiuos. Va, basutes anąkart padovanojau, - dūrė pirštu į Gražkės apavą.

- Aš tau daba už tas basutes atsidėkot noriu, - mirktelėjo akį Gražkė pasisklaisčiusi ilgus suveltus

plaukus. – Aš daba be kelnaičių, man pute jau sužvarba. Šmaukšteltum nors per užpakaliuko...

- Tūpk ant štangos, numinsėm pas Docento i Cibuliukė, prasuksėm bambaliuko... Aš ten daržinėj

mums guolį šiene pataisiau, galėsim cirko pakrėst. Taip šmaukštelsiu, kad skiedros lėks, - kaip tyčia

Mykolui ant kreivos nosies nutūpė riebi mėšlinė musė. Gražkė kaip pylė snukin iš delno, Mykolas

net žagtelėjo. – Nu pizda!

100

- Tu ir iš ta pačia lizda, - garsiai nusikvatojo Gražkė pakišdama savo delną Mykolui prie apšepusio

veido. – Matai, iš musės tik šūds belika!

Dar valandėlė, ir iš sukiužusios Docento trobelės išlingavo Mykolas su Gražke ir patraukė tiesiai

į skylėtą daržinę, kurioje kinius šiene išsirausę sanguliavo ne viena pora triušių. Ir Mykolas su

Gražke kaip tie triušiai susikergė. Kelnes abu pasimovę, tik avalynę prie daržinės durų palikę.

- Mujuk, varyk greičiau, - aimanuodama dūsavo Gražkė.

- Greitai tik triušiai daro, - Mykolas braukdamas prakaitą nuo kaktos iš lėto badė draugei po šikna.

- Susikietink Mujuk, susikietink, - neatlyžo Gražkė. – Grubiau bišk paimk, papurtyk kaip grūšio...

- Nepatink, prašyk sava vyra, - suburbė Mykolas.

- Mana vyra jau senai nukeipęs. Ko gal sulaukt iš impotenta! – šelmiškai sukrizeno Gražkė.

- A tu grubiai nor? Nor grubiai per pizoko? Turėk kurv grubei! – kilstelėjęs kepurės snapelį į viršų

įsismarkavo Mykolas.

- Eik tu nakui, kaip ger, eik tu nakui, - uždejavo Gražkė iš malonumo.

Po valandėlės abu išsižergę šiene putė į akį. Tamsioje daržinės gilumoje spindėjo tik baltos raidės

ant juodų Mykolo marškinėlių „Vyrą iš alaus pažinsi“. Gražkė per sapnus žiopčiojo: „Mykol,

Mykol, kas tav prikel?“ O Mykolas devintame danguje: „Kai prisišėk, pats atsikel.“

Tuo tarpu Docentas su Cibuliuke basi kuitėsi po kiemą svarstydami kurį triušį nusimušti

vakarienei. Vieni skabė žolę pievelėje, kiti dulkinosi pastogėse – pasipylę po visą sodybą.

- Gal to balto su mėšlinom pėdutėm? – gaudė augintinius medžiotojo žvilgsniu Cibuliukė – maža,

trumpa, liesa moterytė įdubusiais skruostais. - Ar to juodo su gumbais ant snukio? O gal pilkį

išopėjusiais antakiais?

- Tu tik man pasakyk kurį, aš tuoj patvarkysiu, - Docentas rankoje gniaužė pagalį panašų į beisbolo

lazdą.

- Griebk to balto pizdon. Kaimyns veisimui dovanoja, da apsigalvojęs atsidovanos, - Cibuliukė

smeigė pirštu į drūtą triušį šmižinėjantį prie daržinės durų.

- A ti tas balts apsėklint spėja tas mūsų mažyles triušikes? – dėl viso pikto pasiteiravo Docentas.

- Tas drambls jau viso fermo išrūrina, gan jau ją čia, - užtikrintai pareiškė Cibuliukė.

Docentas prisėlinęs griebė triušį, bet šis pasitaikė apsukresnis. Nėrė pro plyšį į daržinę, tiek jį

tematė. Docento apsiblaususios akys tik palaidus Mykolo kroksus sugavo.

- Žė, čia gi Mujuka basanoškės, - pakilnojo paėmęs, padus nužiūrėjo, sau prie pėdų pridėjo.

- Gražke irgi sava palika, - Cibuliukė suskubo prisimeruoti Gražkės apavą.

- Palika ti palika, kas ant mūsų kiema, tas mūsų, - įsispyrė į Mykolo kroksus Docentas.

- Velns juos nuneše, da i dviratį palika, - Cibuliukė avėdama Gražkės bateliais nušlitiniavo į lauko

būdelę be durų. – Einu pašikot, o tu triušį pagauk!

- Kur jį bepagausi, jei jau į daržinę įpuole, tai jau dulkinsis. Priseis šiandien daužt to juodo

gumbuoto, - Docentas tvirčiau suėmė vėzdą ir prisėlinęs iš pasalų kad kirs juodam triušiui per šoną,

tas tik vekeriokšt ir krito necyptelėjęs.

Pavakariais triušis jau buvo sutroškintas. Prie bendro stalo susėdo Cibuliukė su Docentu ir basi

Mykolas su Gražke. Prie jų prisijungė ir penktasis alaus brolijos narys – nuo daugiabučių atlapatojo

storas, skustas ir pilvotas lepečkojis Plikis. Po penkių minučių su tiek valgytojų triušio kaip nebūta.

Tačiau alaus rasta. Ir dainų ringuota.

Ieškom darbo mes valstybinio,

Gurkšnodami valdišką alalį,

101

Miegam, miegam ir neišsimiegam,

Nes reikia į darbo biržą rasti kelią. (x2)

Ei, paduokit mums navigaciją,

Kad nuvykt pas darbo biržos poną,

Po alaus sunki orientacija,

Gal pripilkit dar vieną uzboną! (x2)

- Ė, nieks nematėt mana kroksų? – pirmasis atsirūgo Mykolas.

- O mana basučių? – driokstelėjo iš užpakalio Gražkė.

Cibuliukė ir Docentas tik susižvalgė tarpusavyje ir dar labiau savo kojas kištelėjo po stalu.

Mykolo ir Gražkės žvilgsniai susmigo į Plikį. Tačiau Plikis įtūžo.

- Tik nepiskit proto, neėmiau aš jūsų batų! Nereiškia, kad pomidorus iš šiltnamio išskyniau, tai jau

ir batus nukniaukiau, - baubė storu balsu Plikis.

- O mana uogienes? – suspragsėjo ant taburetės guvi Cibuliukė.

- Tai dar nieko nereiškia! – Plikis šaukė skėtriodamas. – Aš alaus jums kas dieną atnešu, o jūs man

pisat protą dėl uogienių!

- O mana kapūstai? – sužvairakiavo Mykolas.

- Aš tau tuoj į kapustą kai drošiu, iš užpakalio dūmai parūks! – švykšt aukštyn plačią sėdynę nuo

kėdės Plikis.

Mykolas pašoko, basą koją kilstelėjo Plikiui pagal paslėpsnius, tas vos spėjo sureaguoti. Tik

kumščiu užsimojo, kad davė Mykolui į tarpuakį net žiežirbos pasipylė, trenkė kiek turi jėgos per

kairę ausį, žiebė per dešinę, o vėliau ėmė kulti abiem letenom kol Mykolas sutriuškintais kaulais

žlebt – ir tyso pusgyvis po stalu. Tuo momentu baikštuolis Docentas nuo stalo nėrė užpečkin. Jis ir

mažas būdamas ten nerdavo kai dėdė Tolikas mušdavo jo jaunėlį brolį, tačiau ne alaus siurbčioti, o

skaityti knygų. Todėl ir praminė Docentu.

- Žinosi briedi, kaip spardytis! – riebiai nusikeikė Plikis ir sulaukė riebaus antausio nuo Gražkės.

- Jukš padla! – piestu stojosi viauksėdama Gražkė.

- Ak, tu sena pinda, - Plikis atsivėdėjo visas ir kad droš jai per žanduką, ta baldinkšt paskui Mykolą

jau ir ta po stalu – rodos gatavai pritvojo. – Pašokinės čia kurapka...

Kol Mykolas su Gražke ant grindinio voliojosi, Docentas, nepaisydamas kas atsitiko tykiai

užpečky gurkšnojo alų, o Cibuliukė jau rinko mobiliajame telefone policijos numerį.

- Alio, policajai? Reikia pagelbos!

- Kas nutiko? – atsišaukė pareigūnas.

- Pas mumis vėl muštynės. Kaleimčikas Mujukui į ragus davė. Yra kraujo...

- Koks kaleimčikas?

- Nu tas Plikis, kur pastovei parų sėdi. Areštuokit jį, nes mano uogienes visas išnešė! Ginasi velnias,

meluoja net ausys kruta...

- Nuo ko viskas prasidėjo?

- Nuo Mujuka basanoškių.

- Nuo ko?

- Na, Mujukas su Gražke atsinešė bambalį. Išgėrėm, tadom jie dingo. Pametė batus... Tadom mes su

vyru ėjom triušio gaudyt ir galvojom, kad anie velniop išsinešdino. Bet pasirodo, ka jie mūsų

daržinėje rūrinos. Su triušiais... Matė mūsų baltas toks, bajavas, gal dešimties kilogramų su kailiu...

102

Gražkė sakė, ją pro visus galus išraukė. Kišo ir pizdon, ir šiknon, ir burnon... Na, žodžiu, nesvarbu...

Vėliau atėjo Plikis, atsinešė tris bambalius, blink jam pagal nosį bliūdą, duonos plutą... Karoče,

suvalgėm triušį...

- Ar tą baltą bajavą triušį suvalgėt?

- Ne, to nepagavom. Kitą, menkesnį patvarkėm. Su Plikio gerkle tai... Kapt ir prarijo iškoręs liežuvį.

Toks bet ką suėstų – uogienes išlaižė, triušį sutreškino...

- Nagi, nagi...

- Ką nagi? Suvalgėm triušį, tadom Mujukas pareikalavo basanoškių, bet basanoškių nerasta... Ot

nereikia išmėtyt kur papuola! Gražkė ėme klykaut... Nebėr žinios ką ji ten skalijo, gi buini boba

kaip kriūga. Tadom Plikis atrišo kulokus... Sako, briedis nesispardys... Į snukį, į snukį... Vyras alų

geria tichariom, mes nesikišam, mes nepažįstam tų sugėrovų, nenorim konfliktų, nenorim nieka...

- O kaip dėl uogienių?

- Pizdon tas uogienes... Jūs Plikį areštuokit, nes jau baisu daros...

- Kur atvažiuoti?

- Taigi ten pat, kur ir vakar...

- A ten, kur triušiai palaidi ganos?

- Taip, taip. Sakykit, gal norėtumėt triušio pirkt?

- Po kiek šaukiat?

- Kilogramas – dvidešimt litų. Pas mus geri, buini triušiai, viską valgo, psichiškai netraumuoti,

mėsa sveika, po keturis kilogramus gryno svorio. Vasarą žole minta, žiemą – ekologiškais batonais

iš „Centuko“ parduotuvės. Būna pinigų, nuperku morkytę be nitratų, kalafijorą kokį...

- Gerai, gerai, ponia. Mums tą baltą bajavą dešimties. Tuoj prisistatysim.

- Tai laukiam, laukiam, - meiliai čiulbėjo Cibuliukė. – Pas mus triušius perka tik policija, medicina,

ugniagesiai, spec. tarnybos... Ubagai jau neįperka. O pas kaimyną tai iš vis... Prokurorai, advokatai,

teisėjai... Pas jį triušiai visi tokie, kaip tas mūsų baltas... Tą baltą kaimynas davė kergimui... Bet čia

nesvarbu... Aš vyrui pasakysiu, jis greit nudauš, nulups, žodžiu, paruoš mėsą... O kailio jums reikia?

Už kailį atskiras mokestis...

- Nereikia.

- Tiek to, laukiam ekipažo. Tik nedelskit, nes naktis jau ūką velia.

Kol atvažiavo ekipažas, Plikio pėdos jau seniai buvo ataušę – nukiūtino už brūzgynų. Išgirdęs,

kad iškviesta policija, kitu keliuku išdreifavo basas Mykolas, Gražkę užsikėlęs ant štangos. Tik

Docentas išliko ramus ir patenkintas – alaus beveik dvi pūslės, o sugėrovų – nė vieno. Užsikraustė

ant pečiaus ir geria sau sveikas. Cibuliukė ekipažui įpiršo triušį, tik ne baltą, nes to nepagavo, o

pilkį išopėjusiais antakiais. Iš pilkio mėsos nebuvo nė trijų kilogramų, už tad Cibuliukė delniuke

spaudė jau visus penkiasdešimt litų.

Paryčiais Cibuliukė iškvietė medikus, nes Docentas pradėjo vemti kraujais. Medikai Docentą šiek

tiek palopė, o su savimi išsivežė pilną „Maksimos“ maišiuką triušienos. Vakarop Docentas degino

žolę, nuo kurios užsidegė šienas. Cibuliukei teko kviesti ugniagesius. Jau galite spėti, ką su savimi

išsivežė ugniagesiai. Dar po dienos Docentui pavyko nugnybti baltą triušį, tą kurį paskolino

kergimui kaimynas. Bet Docentas manė, kad triušis atiteko dovanai. Už tad skaniai kaip dovaną ir

triauškė tris dienas ir tris naktis alumi užsigerdami. O ketvirtą dieną atėjo kaimynas.

- Sveikas, Docente, kaip mano triušis gyvuoja?

- Ar tas baltas? – suglumo Docentas.

- Kitokio ir nedaviau.

103

Docentas graudžiai sužiuro į kaulelius bliudelyje prie šuns būdos. Tik šuns nebuvo.

- Kas yra Docente? – nesuprato kaimynas.

- Direktorius negrįžo, - Docentas ėmė kramtyti apatinę lūpą.

- Kas toks?

- Mūsų šuo, vardu Direktorius.

- Kodėl?

- Todėl, kad laisvo oro. Vaikšto kur nori.

- Klausiu, kodėl negrįžo?

- Todėl, kad palaidas. Turbūt kažkur mieste kales medžioja ar šiaip kur šniukštinėja pakiemiais.

- O triušis kur? – kaimynas lanku nužvelgė kiemą, nuklotą aukštomis žolėmis, iš po kurių kyšojo

įvairių triušių ausys.

- Klausk maniškės. Ji čia su tais triušiais tvarkosi. Man tik pasako kurį nudaužt, tą ir nudaužiu.

Kur buvus, kur nebuvus pasirodė ir Cibuliukė. Iš trobos lyg skruzdėlė išropojo.

- Sveikas kaimyne, - linksmai prašneko.

- Labas, norėjau paklaust, kaip mano baltas triušis gyvena?

- Suvalgėm, - išsiviepė Cibuliukė parodydama bedantę burną.

- Suvalgėt? – išsižiojo kaimynas ilgai negalėdamas atsikvošėti.

- Su morkom, cebuliais pasitroškinom... Per kieta mėsa, man net protezą išlaužė, - atkišo plikas

dantenas Cibuliukė.

- Tu tą protezą vakar tualete išvėmei, - priminė Docentas.

- Ką aš žinau... Buvo protezas, nebėra protezo, - numojo ranka Cibuliukė. Sumirksėjusi mažomis

akutėmis tuoj kreipėsi į kaimyną. – Man dar dvi triušės nesusikergė. Gal kaimynas galėtum patiną

paskolint?

- Ką? – tas apstulbo iš nuostabos.

- Patinėlį kokį baltą bajavą, - patikslino.

- Tai kam suvalgėt? – įširdo kaimynas. – Aš jums kaip žmonėms veislei daviau, o jūs... Suvalgėt...

- Taip išėjo, - Docentas lyg atsiprašydamas nusiavė mėlynus kroksus, kojos nykščiu pastūmė

kaimyno link. – Va, kaimynėli, paimk basanoškes kaip kompensaciją.

- Kieno jos? – dar labiau nustebo kaimynas.

- Mujuko, - prunkštelėjo į saują Cibuliukė.

- Nafik man Mujuko basanoškės? – įsižeidė kaimynas. – Man žmona praeitą savaitę štai lygiai

tokias pat naujas per išpardavimą nupirko... O aš senas lygiai tokias pat pakelėj iš vakaro padėjau, o

ryte jau nebebuvo.

- Irgi mėlynas? – pasidomėjo Cibuliukė.

- Mėlynas.

- Tai tos naujos bus išeiginės, o Mujuko – kasdieninės, - sugalvojo Docentas.

- O žmonai gali parnešti nuo manęs basutes, - Cibuliukė pakišo koją.

- Kieno jos?

- Gražkės.

- Nifiga čia ne Gražkės, čia mano žmonos. Ji nebenešiojo, tai aš tas basutes šalikelėj padėjau kartu

su savo mėlynais kroksais iš vakaro. Iš ryto jau nė tų nebebuvo.

- Vadinasi, Mujukas pakeliui važiuodamas viską susirinko, - pralinksmėjo Docentas. – Matai,

kaimyne, tavo basanoškės vėl tau į rankas grįžo, o žmonos basutės – žmonai.

- Nu nieko sau laimė! – pralinksmėjo ir kaimynas sykiu.

104

Muko kurpaitės

Paauglystėje buvau universalus, tuomet mano CV skambėjo taip:

„Esu įvairiapusiško temperamento. Prigėręs raminamųjų – flegmatikas, papešęs žolytės –

melancholikas, užmetęs už lūpos – sangvinikas, o po butelio vyno – cholerikas. Turėčiau būt

idealus psichoindividas. Deja... Mergaitės, su kuria draugauju, dar ne(pa)mylėjau. Per daug liesos ir

per daug apkūnios – ne mano skonio. O maniškė kaip tik tokia: viršuje – per mažai, apačioje – per

daug. Kai jos ne(pa)mylėjau pirmą kartą, ji pagalvojo, kad aš impotentas. Visiškai ją pateisinu: juk

neverčiau jos į lovą, nes tą sykį buvau flegmatiškas. O kai ėmiau daugiau laiko praleisti su

melancholiškais draugais, ji pamanė, jog aš pederastas. Nieko tokio. Jos požiūris į mane dar

labiau pasikeitė, kai į pasimatymą su ja atėjau ne vienas. Man kompaniją palaikė keistas bičiulis,

vardu Putaviras. Jis gi sangvinikas! Tuomet ji suglumusi paklausė:

- Jūs ką, gėjai?!

- Ne, bet mes už analinį seksą, - netyčia išsprūdo Putavirui.

Nuo to laiko mano mergaitė su manim panoro bendrauti tik dvasiškai. Bet... Vieną vakarą,

būdamas choleriku, įrodžiau jai, kad nesu nei impotentas, nei pederastas, nei gėjus. O ji tapo

moterimi. Kaip tyčia, kovo 8-ąją. Pamiršau gėlių, teko suktis iš padėties. Po to ji pati pražydo lyg

žibutė. O aš taip ir likau netobulas psichoindividas.“

Vėliau aš susiradau kitą mergaitę, po to – dar kitą. O Putaviras iš Londono parsivežė draugą

gėjų. Pavojinga turėti draugą gėjų, rizikinga su juo gerti vyną, o dar pavojingiau su juo pasirodyti

viešumoje, nes visada gali būti apšauktas pederastu. Tačiau labai madinga toleruoti gėjus, nes gėjais

ne gimstama, o tampama, kaip tampama zoofilais, pedofilais, transvestitais, mazohistais... Jie visi

trokšta laisvės ir teisių daryti ką nori. Jie visi trokšta gėjų parado. Bet kaip pasakė vienas žmogus:

„nepainiokit laisvės su pederastija!“ Jei pederastas nori pasireklamuoti, meskit jį į kalėjimą. Turite

teisę būti iškastruoti, bet tai nereiškia, kad jus reikia žudyti. Jūs patys save pražudysite, kadangi per

savo papilvę vedate save į pražūtį, nesugebėdami pažaboti savo iškrypėliškų aistrų. O iškrypimą

toleruoti jau pasibjaurėtina. Toleruoti gėjų, tolygu toleruoti penio kišimą į vyriškos lyties atstovo

analinę angą. Fui, kaka! Kokia čia mada?!

105

Likimas suvedė Putavirą su gėjumi, o aš susipažinau su Ogiu. Ogis turėjo ypatingą nosį, kuri

labai priminė penį. Tai nereiškia, kad vietoj penio jis turėjo nosį ir atvirkščiai, tačiau kita vertus jis

turėjo du penius. Nepaprastas ir retas jis buvo tuo, kad be pagalbos galėjo padaryti vienas pats

„sumuštinį“ su mergina, kai vieną penį panaudodavo vaginaliniam procesui, o kitą – analiniam.

Unikalus fenomenas. Tačiau man iki šiol kyla klausimas: kaip jis sugebėdavo taip susilenkti?! Gal

būt jis buvo praktikuojantis jogas ar akrobatas? Kas dabar pasakys! Bet viena, kas mus siejo, tai

kojų apavas. O avėjome mes Muko kurpaitėmis. Visi avėjome. Net Putaviras avėjo. Ir tas gėjus iš

Londono. Panašiais sportiniais bateliais turbūt yra avėjęs kožnas. O jeigu tu dar atletas? O koks

atletas be polėkio? Su tokiomis kurpaitėmis Mukas pakilo į orą ir tapo nugalėtoju! Tai mane įkvėpė:

Muko kurpaites užsidėjau ir aš. Pirmą kartą gal septintoje klasėje fizinio lavinimo pamokų metu.

Praktiški bateliai neperkandamu padu. Su tokiais tik į trasą! Nors madoje dar buvo „startukai“ –

kieti sportbačiai su vinutėmis. Už tad kainos skyrėsi. Sparčiai vystantis ekonomikai kurpaičių kaina

ne daug kito. Vaikystėje Muko kurpaitės kainavo iki dešimties litų, paauglystėje – dešimt su

trupučiu. O sulaukęs pilnametystės tokias įsigijau iš turgaus už penkiolika penkiasdešimt. Visa

chebra įsigijo. Ką ten chebra, visas alaus krašto aūlas! Mūsuose įsišaknijusi tradicija: jeigu jau

įsigijai kokią prekę, tai aplaistyk su draugais ir pažįstamais. Tų pažįstamų čia – visi. Nes visi su

visais sveikinasi, nes visi skraido avį Muko kurpaitėmis.

Laba ryta, laba ryta, sako Knapas nuo pat ryta,

Išsirangęs iš po stalo Nemas skuba prie bokalo,

Dusto likučius jis laka, meta už lūpos česnaką.

Laba ryta, šaukia Simas, o kartu su juo ir Grybas,

Modė ieško savo brolio, kad tas jam nupirktų „molio“.

Štai jau Šmaiceris prabudo, jo burnoj dar pilna brudo,

Kai iš vakaro prilupo, baisiai dvokia nuo zalupo.

Laba ryta, sako Martė, sveiks nuo ryta, rėkia Startė,

Darom gramą, siūlo Tukas, Pirskis ir Labanaktukas.

Sveikina visus Kačiaso: buenas dijas amigo kepaso!

Taip gamta visa atbunda, žiogai pimpalus galunda.

Sveikina jus Šmitas, Šamas, Šmėkla, Renė ir Gutaras,

Metras, Nuodas ir ŽD. Tuonia šaukia: BBD!

O Bigūnas: kokios bėdos? Susitinkam prie “Pelėdos”!

Ten jau laukia Liūtas, Skūra, Zazulio kandidatūra.

Varome visi į „Putą“ paragauti rudą-drutą!

Šventę švenčiam nuo pat ryta, knaipė jau atidaryta!

Garažiniai baliavoja, Skelvis, Žvaigždė turavoja,

Metalistai su trašistėm prie baro išsirikiuoja.

Gora už visus sumoka, Voice su Pundula šoka,

Korpsas nusimauna kelnes ir visiems parodo žopą.

Į sveikatą, sako Rusas, Liova, Skrylis ir Maruse,

Strakalas, Šarka, Giliukas ir Miniukas, Puslitriukas.

Kilpa susuka kasiaką, su savo šešėliu šneka,

Sidas papeša žolytės, Fingers svaigsta nuo „marytės“.

Gastronominiai bujoja, Špyga priešaky šėlioja,

106

Laumžirgis, Spička ir Mindė lyg trys ąžuolai svyruoja.

Ei, zdarowa, sako Bundė – šiąnakt bombint susigundė,

Sagis bandė reketuoti – tuoj reiks etapu važiuoti.

Drožia Pifas iš Techaso: chebra, varom jau į traso!

O kartu su juo ir Šyvis: kas iš manęs pasidyvis?!

Laba ryta, sako Jaša, linki laimės jums Nataša,

Laba ryta, šaukia Molis, Dešre, Kumpis, Lopas, Bolis,

Liaule, Kliaude, Mūne, Niūne, Runce, Punce – į „Alkūnę“!

Fisheris gitara groja, Grybo chebra jam paploja,

Liejasi upeliais vynas, vėl kažkam sudrėko klynas.

Štai Tupekas ritmą gaudo, tik Balbošas nesigaudo,

DJ Buratinas suka visai chebrai remiksiuką.

Sveiks valio, Indėnas sako, Obela ošia ant tako,

Rakštis pas kaimyną eina, Ruonis traukia smagią dainą,

Silkė su Zilionke plūkas, meta šliauką Nežiniukas,

O Gudrutis su merga ramiai guli po kaldra.

Laba ryta, šaukia Dratas, Narkomanas ir Piratas,

Paša, Spenis ir Skrynutė, Apsišikėlis, Čierkutė.

Laba ryta, rėkia Špikis, o kartu su juo ir Čvikis.

Ko tu nori tokiam ore? - Avies galva išsižioja.

Giedorėlis pilvą kasos, šėlsta morkagraužės basos,

Jas Girinis visur vaiko, nes jau nebeturi saiko.

Štai atėjo žmogus Tašė ir netyčia nusitašė,

Pinsė gaudo miške Lapę, Plikis pomidorus vagia,

Subinė raižo su ratais, o Barankinas su batais,

O štai Bratka pamažiuka mina mažą dviratuką.

Dzūkas bibiniukę veža pasitūsint į garažą,

Ogis mergą gvaltavoja, Šernas girioje medžioja,

Suskė prieš Toliką staipos, Triušis priešais Gaidį vaipos,

Staja gaudo upėj kuoją, Jonas porno išnuomoja.

Laba ryta, sako Sūris, - niekas manęs nepadūris!

Laba ryta, šaukia Tūzas, Maradona ir Galvūzas,

Caras, princai, karaliukai, Saulius, Paulius – du dvynukai.

Laimės linki jums Lampič, Grušnei rodo – fuck you bič!

Cirė šast nieko nelaukęs, drožia pjūklą išsitraukęs,

Bet sustabdo jį Komisas, krūmuose Jemele pisas,

Dreba iš aistros Šaltiena – dar kartelį, dar bent vieną!

Sveikina jus Margarinas, laba ryta sako Blynas,

Strakalas, Karizna, Kūšis, Bucas, Pucas, Varliamūšis.

Kuprius eina į mokyklą, Vėdariukas į tupyklą,

Blizgė skuba prie varstoto nuobliuoti storo koto,

Slunkius ant gazono kelia etiketinę lentelę,

Gulbė, Ginte ir Varniukas aplink stadioną sukas.

Sveikina jus mažas Šmėkla, Bezde ir Akromo sėkla,

107

Okse, Makse, Meškis, Vence, Nulis, Pitačiokas, Rence,

Are, Arte ir Arabas, ir Prancūzas sako: labas!

Sveikina visus Maratas, Irme, Meistras ir Naratas,

Rula, Kirvis ir Beždžionė, Pacas, Jacka ir Koronė.

Sveiks nuo ryta, šaukia Kiela brisdamas per savo pievą,

Sveiks nuo ryta, rėkia Kentas, Cibuliukė ir Docentas.

Mykolas pas Mikaliną ant alaus Gražkę vadina,

O Vaidutis su Marcele daro ace kumbacele.

Štai, kiek daug galima nuveikti su Muko kurpaitėm! Juk universalūs batai! Su tokiais eidavom ir

į mokyklą, ir į stadioną, net į diskoteką. Pagrindinis akcentas – po dvi skylutes šonuose. Būdavo,

susėdam rateliu ant žemės ir sukam galvas: kam tos skylės? Lyg rozetės, bet be įtampos, lyg

iliuminatoriai, bet ne kažin ką pamatysi. O vienas net bandė pauostyti. Kojų prakaitas išvarvėjo per

išgarintas kojines, garas persisunkė per skyles ir trenkė uostytojui į nosį. Tačiau nosis atlaikė, nes ji

buvo panaši į penį. O penį vietoj nosies turėjo tik Ogis. O turėjo jis net du penius. O Ogis buvo

stropus mergišius, todėl savo penius atsakingai kaišiojo į skyles. Ne į kurpaičių skyles, kurias bandė

pauostyti, bet į kur kas didesnes skyles, kurias taipogi išuostydavo su nosimi-peniu. Ogis turėjo

daug mergų ir visas jas sužymėdavo į raudoną užrašų knygelę. O žymėdavo tam, kad atskirtų kuri

„uošvienė“ davė sūrio, o kuri mėsos. Mat Ogis labiau mėgo mėsą, todėl pasilikdavo prie tų

„uošvienių“, kurios gamindavo mėsiškus patiekalus.

Duosiu žentui sūria, ka dukro pradūre.

Duosiu sūrio dar daugiau, kad pradurtų dar labiau.

Duosiu kiaulės koją, ka kūšį apžioja.

Duosiu palendricą, ka gerai nupisa.

Duosiu kepeninės, ka nepabrokija šikinės.

Įpilsiu da vyną, ka išdrapakava klyną.

Duosiu zacirkos, ka nepagailėja birkos.

Duosiu bifšteksa, ka patraukt unt seksą.

Duosiu dukrai kumpe, ka Ogiui nutampe.

Duosiu dar skilandžia, ka ėmė ant dančia.

Ogis „mėsines“ lankydavo dažniau, nei „sūrines“, o ilgainiui „sūrines“ visai pamiršdavo, tuomet

nepatenkintos „uošvienės“, sutikusios Ogį kely, parūkuodavo „žentui“.

Duosiu tau į glitę, ka nebekiši į spitę!

Duosiu tau į galvą, ka neieškai pizdoj kaulą!

Duosiu tau į dūdą, ka nebemakoj į rudą!

Atgulsi tuoj į kapą, ka nebečiumpi už papą!

Dukra geidžia miką, o jis sau čiulpia biką!

Dukra žliumbia, bliauna, o jis nesantikiauna!

Dukra staug iš bada, o jis peleninę bada!

Dukra nori iš peties, o jam cizas ant danties!

108

O kai ne kurioms dukroms kartais dingdavo mėnesinės, ne kurios „uošvienės“ atsitokėdavo.

Dukrytei pilvą pučia, žentel, išgerk alučia!

Dukryte mana smaksa, ženteli, vežk į zaksą!

Dukra tau tai im ant zuba, o tu, žentel, paimk šliubą!

Ogis išsirinkdavo tik labiausiai „mėsines“ „uošvienes“, negailinčias nė vyno, nė zacirkos. Pats

pasipuošdavo, pasidabindavo, kad tik „uošvienė“ pagyrimų negailėtų, kad tik mėsos daugiau į

lėkštę pridėtų. O „uošvienės“ ir negailėdavo pagyrimų, vildamosi kad „žentas“ susimylės ir tą

vienintelę turės.

Tau našivke tink prie batų, o ant švarka užraš „Kreator“!

Paėmio tuos bats iš kūtės, gi berods Muka tapkutės!

Gražs berniuks, ūsiukai žvilga, bybianosis, pats kaip smilga!

Nieka, tuoj susirašysėt, i tadom išsilaižysėt! Tu jai kuš, jėn tau kuš, aš būs ram i mažiau ūš...

Bet sykį Ogis visiškai pasileido ir sugulė su „uošviene“. Atsidėkodamas jai už Muko kurpaites.

„Uošvienė“, pagyvenusi moteris be vyro, kaip bebūtų keista, neatsilaikė. Kokių tik legendų apie tai

neprikūrė žmonės, o vienas poetas užrašė Ogio „žygdarbį“ į sąsiuvinį. Vėliau tą sąsiuvinį išsiuntė į

„Apyvarpės“ redakciją, bet tas sąsiuvinis ten nepraėjo cenzūros. Suprask, nepadorus, nešvankus,

necenzūriškas. Bent žvilgtelėkim bent pro rakto skylutę.

Ogis tuoj savo padarė – bobos kojas atidarė,

O gi žiūri – kušys matos:

– Neturi, bobut, sarmatos!

Kaip jautiesi? Ką patyrei? Dar maniškio nepagyrei?

- Važiavau aš lyg su Mazda, iki šiol klitoris plazda,

Įlindai tu pas mane į lovą, išbandžiau tave – gera zabova:

Putės lūpa nukramtyta, apžėltukė išrantyta,

Liežuviu atakavai, šmirgeliu drapakavai...

Vieną kartą pabandžiau, kito noriu tučtuojau!

Reikia man ugnies ir ledo, kad iškopinėtum medų,

Reikia bybio man galingo ir jo veiksmo turiningo!

- Moterie, gi tu žinai, padarysiu tai mielai!

- Tai mikliau čia kišk ir be bazaro, kad per greitai nenuleistum garo!

Ogis per smagiai užstūmė ir ne ten, kur leidžiama, įdūrė.

- Ką daryti? Ką daryti? Kaip reiks kaku padaryti?!

Blogas kvapas nosį trina, šmurkštelėjai ne į tą turbiną!

- Kai pajausi, kad užtenka, būk gera, miela, apžiok patranką!

- Ogi, Ogi, ką darai? Nemieli man tie vaizdai!

- Gal vaizdai ir nemieli, už tad norai dideli!

- Man akutė išdraskyta, nugara išmanguryta...

- Zambatyk, nezambatyk, žvaliai burną pradaryk!

109

- Štai koks tavo sekso planas! Kada liesis upėmis šampanas?

- Pripirkau tau irisiukų, triufelių ir čiulpinukų, išlaižiau tau seną korį, o dabar pačiulpt nenori!

- „Žąsų kojeles“ aš mėgstu, spanguolinį džemą – saulei brėkštant,

Vakarais – akytą šokoladą, o po visko – braškių marmeladą.

- Geriau apinius lapok ir „Ledo“ alum sisiok!

- O tu pasmaukyki šašą, pagaminsi „Pieno lašą“.

Ogis griebė už ausų ir sugrūdo lig šaknų:

- Jiomk ant dančia, sena pinda, netūpėk kaip kokia glinda!

Boba springti jau pradėjo, bet staiga Ogiui perėjo...

Po to moterį apsuko ir po uodega pabruko,

Kirto iš peties į rudą...

- Nebezdėk, o laikyk šūdą!

- Gausi, Ogi, tu į dūdą!

Ogis stvėrė ją į glėbį ir visu kūnu prislėgė,

Šast ir galvą jai užlaužė, kad net kvapą jai užgniaužė.

Boba šaukė, aimanavo, kol jai tūzą drapakavo:

- Mielas, Ogi, dar bent veiną, tavo kiaušai zeba eina!

O kai Ogiui Muko kurpaitės tapo ankštos, metė jis tą „uošvienę“, jos „dukrą“ ir galop kurpaites.

Bet įrašai raudonoje knygutėje liko. Liko ir sąsiuvinis „Apyvarpės“ redakcijoje. Tą sąsiuvinį

cenzorius karts nuo karto nusineša į nepriklausomų literatų būrelį ir su tenykščių bardų pagalba

ieško jame meninės vertės. O pagyvenusios literatės didžiai pasibaisėjusios aikščioja: tai bent Ogis,

tai bent eiliakalys! Kaip ir „Apyvarpė“ sovietmečiu kalė apie Marytes, o dabar – apie Marijas.

Tiek to, palikime tą Ogį ramybėj. Jeigu turėtumėt du penius, ką jūs darytumėt? Vyrai supras,

moterys susipras, o gėjai... Vis dėl to kaip toli gali nuvesti Muko kurpaitės!

Sykį jos nuvedė Buką į turgų. Ne Muką, o Buką. Bukas – dar vienas mano vaikystės draugas,

kuris neturėjo dviejų penių, bet už tad turėjo du smegenų pusrutulius. Tiksliau, didelius pusrutulius,

kuriuose ne taip daug smegenų. O kai tau nedaug smegenų, ką tu gali pirkti turguje? Ko gero tik

nebetinkamą nei mėsai, nei kergimui seną triušį su narveliu draugui aštuonioliktojo gimtadienio

proga. Taigi, Bukas nupirko dovanų seną triušį, o mes, likusieji, dar turėjome jam sumesti,

pasidalindami to triušio išlaidomis. Šiuo atveju pasisekė nebent nušašusio veršelio veido

mėlynanosiui pardavėjui, kuris už nupiepusį triušį gavo trisdešimt litų ir dar penkis viršaus.

Atsikratęs triušio, pardavėjas tuoj nuskubėjo į šalia turgaus esančią knaipę, o Bukas, žvengdamas

kaip alsuojantis šuo, džiaugėsi išrinkęs puikią dovaną Putaviro gimtadieniui. Taip mes, penki

Putaviro draugai, visi avį kurpaitėm, sugužėjom į Putaviro šventę, įteikdami jam dovanų pageltusį,

prigesusį nebejauną triušį. Su narveliu. Kad jūs būtumėt matę Putaviro miną! Jo gimtadienis ir dar

aštuonioliktas, o jam į išskėstas rankas teko nutriušęs triušis. O dar Putaviro merga jam leptelėjo:

- Tau tinka, tu irgi visada greitas kaip triušis.

Gal todėl Putaviras visą vakarą pylė, tik pylė, tik pylė. Pylė kol pasiekė kondiciją, o tada

pratrūko.

- Draugai, aš jums tokį balių iškėliau! Visą dieną mišraines dariau, tortus kepiau, visokio alaus

pastačiau – ir buteliavo, ir naminio, ir dusto... O jūs man... O jūs man atnešėt tik pageltusio kailio

triušį be kaplių su prišiktu narveliu.

- Kam tu taip, Putavirai? Mes tau triušį iš širdies dovanojom, o dovanotam triušiui į dantis nežiūri!

110

- Įžeidėt mane, draugai, labai įžeidėt! Nespėjot triušio atnešti, o jau namai mėšlu pradviso, jau

smarvė pasklido, jau tėvas triušio razinas pro balkoną mėtė ir netyčia viena kaimynui į saują kliuvo,

o kaimynas pamanė, kad šokoladinis dražė ir tik mugurkt tą žirniuką nuspringo. O tėvas lyg tyčia

triušį už ausų iškėlęs papurtė, apačioj kaimynui žirniukų lietus pasipylė ir tas suprato, ką

galugerklėn nunešė. Dabar kaip žmogui į akis pažiūrėti? Kaip kaimynišką pasitikėjimą atstatyti?

- Kam taip dramatizuoti, Putavirai? Juk tavo gimtadienis, šiandien tau aštuoniolika!

- Man aštuoniolika, regis ir triušiui ne mažiau, - visiškai palūžo Putaviras.

- Likimo broliai, - nusižvengė Bukas kaip alsuojantis šuo ir Putaviras suprato, kad Bukas ir bus tas

idėjos autorius, tokios dovanos sumanytojas.

O kai Bukui sukako devyniolika, Putaviras jam padovanojo klozeto pagaikštį, šitaip

atkeršydamas už triušį, kurį jo tėvas vėliau įmetė į puodą, kai jam atsibodo pro balkoną svaidyti

šikoladinius dražė. Dar Bukas dovanų gavo klozeto šepetį, oro gaivintoją ir tualetinio popieriaus

ruloną. Suprask, pas Buką tualete nuolat užsikišdavo kanalizacijos vamzdis nuo jo didelių kakų,

kurie plaukiodavo klozete lyg riebūs unguriai skleidžią neapsakomą dvoką ir suryją visą valomąjį

pluoštą. Taigi, praktiška dovana pasiteisino su kaupu, o labiausiai apsidžiaugė Buko mama, nes tą

mėnesį sutaupė higienos priemonėms.

O kai atėjo mano gimtadienis, Putaviras man atnešė juodą katiną.

- Čia tau už triušį, - įteikdamas tarė.

- Ačiū, bet jei katinas man įgris, aš negalėsiu jo įdėti į puodą.

- Tai duok jam valerijonų ir jis bus ramus, - patikino draugas.

Daviau katinui valerijonų, o tas ėmė rujoti. Po to mane kasdien apdraskydavo už tai, kad

nebegauna tų valerijonų nė pauostyt. Vieną dieną tiesiog užšoko man ant galvos ir įsikibo nagais į

veidą. Po to išpuolio teko jį iškastruoti ir jis paliko labai mielas katinas. O Putaviras, sužinojęs apie

sėklidžių operaciją, giliai įsižeidė. Tuoj pas mane atlėkė ir ėmė priekaištauti.

- Aš tau dovanojau grynaveislį katiną, o tu jam nupjovei kiaušus!

- Ot reikėjo dovanoti katę, mat du veisliniai katinai viename narve nesugyvena.

- O kas kitas?

- Stovi prieš tave, - pasikasiau katino paliktą randą ant veido.

- Davei valerijonų?

- Kaip rekomendavai. Bet pats matai, kas iš to gavosi.

- Vadinasi, man pavyko tau įkasti katino dantimis už niekam tikusį triušį, - piktdžiugiškai išsiviepė

Putaviras.

- Triušį tu nors suvalgei, - priminiau.

- Mėsa buvo kieta kaip sportbačių padas. Tėvui visos plombos iškrito.

- Tėvui tik plombos, o tavo katinas man vos akių neiškabino.

- Gerai, mes jau atsiskaitę. Man liko narvelis, tau neįgalus katinas. Pamirškim visą tai ir einam į

karatė treniruotes.

Muko kurpaitės mus nunešdavo į treniruotes du kart į savaitę. Bet ant tatamio lipdavome basomis

kojomis kumitė kovoms, treneriui užriaumojus:

- Chadžime!

- Os!

O kai pirmą kartą išvežė į didmiesčio varžybas, tai garsiai rėkėme „kiai“, kad mažiau bijotume.

Gavau į kuprą mawashi, o į saulės rezginį – mae geri, atsilaikiau, bet buvau diskvalifikuotas už

varžybų taisyklių ir sporto etikos pažeidimą. Mat sulaužiau pagrindinę japonų karatė taisyklę –

111

niekada neatakuoti pirmam. Jeigu ne aš būčiau atakavęs pirmas, tatai būtų padaręs mano

priešininkas. O tada jau aš būčiau braukęs snarglį iš nosies, o ne jis. Bet visa bėda, kad atakavau

nesulaukęs teisėjo leidimo. Net tris kartus iš eilės, bet teisėjas nenustebo, sužinojęs, jog aš esu iš

kaimo. Jis taip pat nenustebo, kad žengiau į priekį, o ne atgal, kaip priimtina iš įvairių padėčių

atliekant išmušantį blokavimą. O aš tik telkiau vidinę energiją chi, vadovaudamasis kitu principu –

nepasiduoti ir nepasitraukti. Bet teisėjai manęs nesuprato. Jie pravijo mane nuo tatamio, nors buvau

basomis kojomis. Jie man davė pražangą už sporto etikos nepaisymą, nors mano kimono ir baltas

diržas siūti iš gelumbės. Putavirui pasisekė labiau – jis užėmė antrąją vietą ir gavo molinį medalį.

Mat užmiršęs pasiimti savo balto diržo, iš trenerio gavo skolon juodą. O su juodu diržu jam

nereikėjo nė kovoti, visi žemesnių diržų priešininkai baimindamiesi pasiduodavo be kovos. Išskyrus

pirmosios vietos prizininką, kuris pamiršęs baltą diržą, iš savojo trenerio skolon gavo antrą daną ir

iš visų garsiausiai rėkė „kiai!“. Turbūt mūsų treneris klydo, sakydamas, kad negalima nuspėti

asmens kokybės tik pagal diržo spalvą ar turimą laipsnį. Jis pats gyvena samurajaus kodekso

principais ir puikiai supranta, kad kovos menų paslaptis, kaip ir smūgio galia slypi ne raumenyse, o

smegenyse. Kol aš tai supratau, man teko dar daug nutrinti sportbačių pado. Taip ir likau su baltu

diržu, nebeketindamas kelti šių dienų kovos menų komercializmo. Nepaisant to, gi nieko negausi

veltui. Bet ir du žmonės negali turėti tokios pat technikos kokybės tokiame pačiame lygmenyje.

Taigi, norėdamas save realizuoti vis gilesniuose pažinimo lygmenyse ir aukštesniuose paslapties

įminimo etapuose pradėjau praktikuoti jogą. Ten mane supažindino su Buda, kuris visus savo

bičiulius veda dvasinio tobulėjimo ir nušvitimo link. Aišku, ne už dyką. Visų pirma įsigijau naujas

Muko kurpaites ir jogos kilimėlį, kad Buda parodytų kaip tapti medžiu ir kaip transformuotis į

plūgą. Bet man labiausiai patikdavo stovėti ant galvos ir sveikinti saulę, tačiau tai neįėjo į Budos

repertuarą. Buda mokė:

- Būk nesavastingas.

- Ar aš?

- Jokio „aš“.

- Aš esu aš.

- Tu esi Ego, o turi būti nesavastingas.

- Kaip?

- Pasuk doros keliu. Dora, tai tobulas kalbėjimas.

- Kaip?

- Susilaikyk nuo melo, šmeižto, apkalbų.

- Nė vienas nėra tobulas.

- Niekas nėra tobulas, bet gali tobulai elgtis ir įgyti tobulą pragyvenimo šaltinį.

- Kaip?

- Susilaikyk nuo darbų, kurie kenkia kitoms gyvoms būtybėms.

- Kame šaknys?

- Svarbiausia, kad gyvenime būtum savo rogėse, tuomet viskas pakeliama, visi pakylimai ir

nuopuoliai yra prasmingi.

- Nuo ko pradėti?

- Susikaupk, nusiteik ryžtingai ir puoselėk sveiką gyvenseną, sveiką mąstymą ir sveikas mintis.

- Alus čia niekaip neįsipaišo?

112

- Nedrumsk savo sąmonės alkoholiu. Girtavimas – bukaprotiškumo pratybos. Iš savo kūno nedaryk

savo sielos karsto. Išmoksi valdyti či energiją, išmoksi puikiai valdyti savo kūną, kaip tai daro jogai,

samurajai, karatistai, Azijos kovų meistrai.

- Su karatistais ir samurajais man jau teko susidurti. O kas yra „či“?

- Energija či – visatos kvėpavimas. Išorinis ir vidinis pasauliai vienas su kitu labai susiję.

- Kokia viso to reikšmė?

- Septyni energijos centrai tavyje. Čakros. Išvalyk jas.

- Kaip?

- Teigiamu mąstymu, meditacija ir atida. Tai padės tavo vidinį pasaulį išlaikyti tyrą ir darnų. Tavo

ryšys su antgamtiniu pasauliu priklauso nuo širdies švarumo, nuo proto išlaisvinimo. Kiekvienas

žmogus trokšta artimo ryšio su Dievu.

Darydamas asanas atvėriau visas čakras Budai, tačiau Buda mane nukreipė pas Konfucijų, o šis

mane skatino siekti tobulumo, dvasios nepriklausomybės, emocinės harmonijos bei psichologinės

pusiausvyros, kol galiausiai atidavė mane į Lao Dzės rankas.

- Nuolat stenkis būti geresniu, - kalė man į galvą, - žmogus tampa geru tik tada, kai atlieka tris

tūkstančius gerų darbų.

- Pas mus kiekvienas darbas apmokamas.

- Nesiek nei materialinės, nei socialinės naudos, tai tave gali pažeisti. Gyvenk gerovėje ir ramybėje,

neteisk ir nekreipk dėmesio į praeitį, dabartį, ateitį.

- Bet juk reikia veikti.

- Tas, kas veikia nėra išmintingas, nes išmintis nėra rūpinimasis laikinais dalykais. Reikia skleisti

išmintį, o ne žinias. Įgyk teisingus įgūdžius.

- Kaip?

- Išlaisvink savo sąmonę nuo žalingo stiprių emocijų poveikio. Kultivuok kung fu.

Maniau, teks keliaut į Kiniją, bet Sifu radau Lietuvoje, o Šiauliuose – kung fu brolį. Jis ir perdavė

man kung fu mažąją idėją ir išmokė kaip taisyklingai nusilenkti Budai.

- Kodėl lenkiamės Budai? – nustebau.

- Todėl, kad jis dievas, - pabrėžė instruktorius.

- Jis gi žmogus, - sumojau.

- Koks žmogus? – nustebo.

- Išmintingas, bet žmogus. Kodėl lenkiamės žmogui?

- Iš pagarbos.

- O kodėl net tris kartus?

- Todėl, kad Buda yra dievas.

- Buda gi neprisikėlė.

- O kas prisikėlė?

- Jėzus.

- Jėzus irgi buvo žmogus.

- Žmogus ir Dievas. Jėzus sujungė Dievą su žmogumi.

- Tuomet lenkis Jėzui.

- Bet Jėzus nekultivavo kung fu.

- Todėl, kad jis nebuvo kinietis.

- Buda irgi ne kinietis, jis gi Šakjamūnis!

- Iš kur tu žinai?

113

- Lankiau jogą.

- O ko atėjai į kung fu?

- Tobulėt dvasiškai...

- Tuomet turėsi lenktis Konfucijui ir Lao Dzei.

- Jie gi žmonės!

- O tau ką, geriau lenktis Mozei?

- Mozė irgi buvo žmogus.

- Ech, sunku man su tavim, geriau šlifuojam pirmą formą.

Taip bešlifuodami pirmąją formą, kur prie krūtinės iš lėto traukiama maldininko ranka, visi

lenkėmės skirtingiems dievams. Instruktorius meditavo į Budą, aš – į Jėzų, o vyriškis su auksiniu

kryžiumi ant kaklo, didžiuodamasis esąs pagonis, lenkėsi Perkūnui, stengdamasis nepažeisti ir kitų

pagonybės dievų kompetencijos ribų. Vėliau prie mūsų gausaus būrio prisijungė dar vienas

maldininkas – muskulingas kultūristas. Jis gi lenkėsi Arnoldui Švarcnegeriui, bet niekaip neįstengė

pasiekti chan chang būsenos, kai nusiraminama ir atpalaiduojami raumenys.

- Atsipalaiduok, - instruktorius jam nuolat duodavo pastabas aplikacijų metu.

- Kai įtempti bicai, didesnis smūgis, - didžiuodavosi savo privalumais kultūristas.

- Nenaudok jėgos. Čia stiprus priešininkas nugalimas švelniai, grakščiais judesiais.

- Koks gi čia sportas?

- Kung fu – ne sportas. Kung fu – kovos menas, tai kūno ir proto mankšta, paremta sąlyginėmis

natūraliomis reakcijomis.

- Štanginėje aš devynis prakaitus išlieju, o čia – nė pusė tiek.

- Štanginėje tu tik ardai savo vidinę ramybę, nes didelis noras pasireikšti verčia tave ieškoti

trumpiausio kelio tuoj pat gauti norimą rezultatą. Tik kung fu kelionė gali išugdyti kantrybę,

darbštumą ir suteikti neišsenkančios energijos. Praktikuojant kung fu svarbiausia atsisakyti ambicijų

dėl savo pasiekimų.

- Bet gi bicą reikia grūdint!

- Žmogus, kuris puikuojasi savo bicais, pralaimi. Žmogus, kuris didžiuojasi savo fizine jėga ir

sugebėjimais, pralaimi.

- Kodėl?

- Todėl, kad nuo tos akimirkos, kai junti pasitenkinimą, pasidarai neapdairus, nerūpestingas ir

pradedi rizikuoti.

- Kas nerizikuoja, negeria šampano.

- Geras amatininkas neafišuoja savo sugebėjimų.

- Bet kiekvienas bachūras afišuoja savo bicus!

- Bachūras tik vaikšto išmetęs bicą, nes jam sunku panešti savo riebią šikną, užaugusią nuo alaus

mielių ir masės putimosi preparatų. Kuo didesnis ir sunkesnis bachūras, tuo lengviau panaudoti jo

jėgą prieš jį patį. Kung fu yra menas panaudoti užpuoliko jėgą, o ne prieš ją kovoti.

- Kaip tai?

- Niekas negali būti lankstesnis ir švelnesnis už vandenį, tačiau vanduo gali sunaikinti iš pažiūros

stipresnius dalykus. Būk kaip vanduo.

- Juk aš sunkus kaip betono luitas!

- Čia jėga, svoris ar ūgis nelemia. Kas tave paskatino ateiti į kung fu?

- Žinoma “Kung fu panda”.

- O aš maniau “Yip Man”.

114

- O kas jis per vienas?

- Kung fu senelis.

- Tipo pasportavęs?

- Meistras, įvaldęs savo kūną ir atradęs kelią.

- Štanginėje prisisportuojam ir mes.

- Tuoj pažiūrėsim, kaip jūs prisisportuojat, - instruktorius atsistojo į „yee chi kim yeung ma“

stovėseną. – Po šimta grandininių smūgių!

Atvėrę ugnį tiesiąja linija spyruokliavome rankomis lyg iš kulkosvaidžio. Po smūgių lietumi

palaidojom ir Budą, ir Konfucijų, ir Lao Dzę. Visi jie mirė ir neprisikėlė.

Iš pradžių kultūristas stovėjo tvirtai lyg Eifelio bokštas Paryžiuje, bet vėliau jam pakirto kojas ir

jis pakrypo lyg Pizos bokštas Toskanoje. O kai sugulėm ant krumplių atsispaudimams, jo grūdinto

plieno bicepsai greitai atrofavosi. Pribaigė jį pratimai ištvermei ir pilvo presui. Galiausiai jis

ejakuliavosi. Iš sunkaus betono luito liko tik kung fu pandos iškamša arba kitaip sakant – „veiloks“.

Kelis mėnesius iš eilės šlifavom pirmą kovinės technikos formą lyg pabrėždami kiekvienoje

treniruotėje kung fu prasmę – „meistrišką darbą žmogaus tobulėjimo labui.“ Mes, naujokai,

tobulinom „mažąją idėją“, o instruktorius – „tiltų ieškojimo meną“. Kai mano pasąmonėje

įsitvirtino „tan sau“, „fook sau“ ir „wu sau“, užsigeidžiau tiltų ieškoti ir aš. Tris kart iš eilės atlikęs

„Siu nim tau“, perėjau prie antros formos „Chum kiu“, iš lėto kopijuodamas instruktoriaus

įmantrius judesius. Bet tuoj buvau sudrausmintas.

- Turi likti prie „siu nim tau“.

- Bet aš noriu žengti toliau ir daryti „chum kiu“.

- Iki to tau dar reikia daaugti.

- Per trisdešimt savo gyvenimo metų jau užaugau pakankamai didelis.

- Bet dar nesubrendai antrai formai.

- O kada jūsų manymu pribręsiu?

- Kai išsilaikysi pirmus keturis mokinio lygius. Pirmą lygį tau suteiks, kai kung fu egzamine greitai

ir efektingai atliksi tan sau, fook sau ir wu sau.

- Kiek yra mokinio lygių?

- Dvylika. Pirmos formos pristatymas Si-fu tau garantuos ketvirtą mokinio lygį.

- Galiu dabar!

- Tik seminaro metu.

- Galiu čia ir dabar atlikti visą Siu nim tau ir užsitarnauti ketvirtą mokinio lygį. Noriu pradėti

mokytis Chum kiu.

- Seminaras vyks už mėnesio Vilniuje.

- Tai man laukti visą mėnesį, kad galėčiau pereiti prie antros formos?

- Vieno seminaro metu galėsi išsilaikyti pirmus du lygius.

- Tuomet vežkit mane į tą seminarą ir aš išsilaikysiu visus keturis.

- Kad tave Si-fu priimtų į seminarą, pirmiausia tau reiks įsigyti firminę krūtinės apsaugą už 122

litus. Bei juodas kung fu kelnes už 120. Ir dar baltus marškinėlius už 70.

- Ne bėda!

- Dviejų dienų seminaras tau kainuos 180 litų, o vienas egzaminas – 120. Bet atmink, kad dar reiks

pinigų kelionei ir nakvynei viešbutyje.

- Ką reiškia „vienas egzaminas“?

- Norint išsilaikyti vieną mokinio lygį, egzaminas kainuoja 120 litų. Keturi lygiai – 480 litų.

115

- O dvylika lygių?

- 1440.

- Chmmm... Dar 80 litų kas mėnesį už treniruotes, važinėjimas, visa kita... Reikia pasipurtyti, kad

gautum meistro vardą ir maždaug po kelerių metų, kupinų seminarų ir egzaminų, galėtum pradėti

mokyti kung fu.

- Mokyti kung fu gali pradėti kaip aš – nuo ketvirtojo mokinio lygio būdamas instruktoriumi. Bet

atmink, kad yra ne tik dvylika mokinio lygių, bet ir dvylika meistro lygių! Mūsų Si-fu jau

penkiolika metų kultivuoja kung fu ir turi penktąjį meistro lygį.

- O kas jo instruktorius?

- Aštuntojo lygio meistras iš Vengrijos, kuris mokosi pas kung fu tėvą kinietį.

- Aš irgi norėčiau, kad mano instruktorius būtų vengras.

- Iki to reikia daaugti.

- O tai ko mes laukiame? Parodykit kaip atlikti antrąją formą.

- Po seminaro. Ar užsakyti tau krūtinės apsaugą? Mūsų Si-fu kaip tik šį savaitgalį viešės Vengrijoje,

tuo pačiu gali parvežti ir kelnes...

- Tiek to... Teks kung fu mokytis be kelnių.

Kad daaugčiau iki antros formos, turėjau ištuštinti kišenes pirmajai. Bet tuštindamas kišenes

pirmajai, nepasiekiau pagrindinio kung fu tikslo – harmoningo žmogaus vystymosi fiziniame ir

dvasiniame aspektuose, nes šiuodu užgožė komercializmas. Kaip ir tada, kultivuojant karate, be

šimto litų mėnesinės įmokos, investavau papildomus litus tik į baltą diržą. O tų diržų – lyg

vaivorykštės spalvų ir kiekviena apmokestinta. Siuvėja irgi ima už kimono. Koks kovos menas tai

bebūtų, visur rasis laipsniai ir lygiai, o kiekvienas laipsnis ar lygis turi savo kainą. Net paprasti

sportbačiai turi savo kainą. Nors tai ir būtų Muko kurpaitės. O samurajų laikais kovos meno

mokyklose buvo galima pasiekti tik vieną lygį, gautą iš savo mokytojo po išbandymų, ko rezultate

mokytojas mokiniui išduodavo specialų pripažinimo sertifikatą. Tikrasis kovos kelias aplenkia

komercializmą, nes tikrasis kovos menas – asmeniškas patyrimas, kame negalima nuspėti asmens

kokybės pagal diržo spalvą ar lygį, nes kokybė priklauso nuo treniravimosi dažnumo ir įgimtų

įgūdžių mokytis bei suvokti esmę. Tik šių dienų komercializmas kelia kliūtį kokybei užtikrinti, nes

už pinigus gali nusipirkti ne tik diplomą, bet ir sertifikatą. O išprusęs žmogus turi savarankiškai

studijuoti vystymosi kelią, kurio gale nušvinta aiškumas. Viskas yra kung fu, jei tai suvoki: moki

gražiai piešti, tai esi įvaldęs tapybos kung fu, turi gerą balsą – esi įvaldęs dainavimo kung fu, tavo

rankoms paklūsta medis – dailidės kung fu. Vis dėl to Jėzus kultivavo kung fu, nes buvo geras,

tylus dailidė. Jis taipogi buvo išprusęs kovų menų atžvilgiu, nes mokė: „nesipriešink piktam

žmogui, bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą.“ Taigi, jei nesipriešintumėm,

neiššauktumėm agresijos, jei nemokėtumėm piktu už piktą, nepataikautumėm blogiui, o jei su meile

žvelgtumėm į savo priešą, sugėdytumėm jį. Kad ta tai padaryti, nereikia būti kovos menų meistru ar

turėti juodą karate diržą. Svarbu gyvenime kas tu per žmogus ir ar sugebėjai išsiugdyti savyje tai,

kuo mus kiekvieną apdovanojo Dievas. Ir tam nereikia pinigų, nes ne pinigai valdo pasaulį, o

išmintis. O kad tapti išmintingu, nebūtina avėti kedus su oro pagalvėm, išlaisvinti protą ir pakilti

virš savęs galima ir su Muko kurpaitėmis. Nors sveikiausia vaikščioti basomis kojomis.

116

Pabaigos žodis

Štai stoviu basas ant suarto privataus žemės ūkio paskirties sklypo, ant kurio miesto

architektas kažkada susapnavęs viziją iš oro nupiešė mokyklą ir stadioną, o dabar reikalauja

detalaus plano, reikalingo jo nutapyto šedevro panaikinimui, ir galvoju, kad išleisiu dar vieną knygą

– šūdo malimo proceso rezultatą. Nes gyvenime daugiau nieko nenoriu veikti, tik rašyti – t.y. malti

šūdą, nes malti šūdą man patinka. Turbūt todėl, kad man skirta šiame gyvenime malti šūdą, kadangi

neišaugau į tikrą vyrą, kuris turi gerai apmokamą darbą ir prabangų butą naujamiestyje. O ką aš

turiu? Tik skudutį vietoj liežuvio, su kuriuo malu šūdą. O ar moku malti šūdą, tegul savo ruožtu

atsako kiekvienas skaitytojas. Kaip aš atsakyčiau, kad architektas moka taikliai piešti ant privačių

žemių. Štai ten, kur dygo daržovės, turėtų stovėti mokykla, o ten, kur žalia žolytė triušiams –

stadionas. Šitaip detaliai nupaišyta, sako architektas, ir nieko čia nepadarysi. Ištrink su trintuku,

patariau. Tuomet jis: detalų planą naikina tik kitas detalus planas. Kas be ko, juk detalus planas

kainuoja detalius pinigus. O norint tverti tvorą, reikia kaimynų sutikimų. O kaimynai mums tekę ant

suarto lauko: iš dešinės – uošvis su funtikų karaliene, iš kairės – Marcikės anūkė su proanūkiu ir

dailia merga, iš galo – Stasė be melioracijos. Funtikų karalienė paprašė architekto, kad tas ant jos

suvešėjusių kakarikų nupieštų privačių namukų kvartalą. O Marcikės anūkei dingo dvidešimt arų,

kurių ji net neišsipirkusi, todėl ji užsimojo tą „dingusią“ žemę pateikti architektui kaip tuščią drobės

gabalą tapymui. Architektas nusidrožė pieštuką... Na, o uošvis... Uošvis onkologijos klinikose

sužinojo, kad jo plaučiuose įsisiautėjęs vėžys. Gydytojai perspėjo: reikia radikaliai keisti gyvenimo

būdą, pamiršti melioracininko darbą ir žalingus įpročius. O jis tik užsirūkė ir stvėręs plūgelį per

arimą nušuoliavo arkliuku. Bandėm jam pasiūlyti biopapildų terapiją, bet jis pasirinko rūkytą dešrą.

Rudą šlamą vietoj vandens, tabaką vietoj vaistažolių, Valinską vietoj Dievo. Jam visada labiau

rūpėjo karbiuratoriaus būklė, nei savo paties sveikata. Likimo ironija: linksmų plaučių mėgstantį

vėžiauti vyrą pagavo plaučių vėžys. O jis vis šmaikštavo: jeigu nebebus vilties, tarsiu „ate

Valinskai!”

Gaila uošvio, tačiau kiekvienas žmogus pats pasirenka kokiu keliu jam eiti, kokius batus avėti ir

kokias vertybes puoselėti. Antai mūsų Mykolas: vieną dieną jis vartosi kūlio ir būbauja iš

džiaugsmo kai gurklelis pilnas, kitą – gurklyje nieko neturėdamas nosį ant smakro pakabinęs keliu

kūbrina. Štai atsprūdino nešinas maišeliu ir mikčiodamas siūlo pirkt cukraus po tris litus už

kilogramą, kai parduotuvėje akcija – po 2,79. Šiukštu, Mykolai! Nieko nepešęs nucimpino

niurnėdamas toliau. Dar varsnų nenuėjo, prisistatė visas kretantis Plikis siūlydamas naminę varškę.

- Pirk, broliuk, varškę, - praskėtęs maišelį parodė. – Gera varškė, pasmožyta, saldi, tik penkiolika

litų už šmotą.

- Primaumojau jau varškės akcijinės, - pasiteisinau.

- O čia naminė, gera varškė, tokios užvalgius tik gyvenk ir norėk, - pakabino varškę su pirštu,

sužiaumojo. – Nori?

- Nenoriu.

- Broliuk, už dešimt litų atiduosiu.

- Pasiūlyk geriau Marcės proanūkiui, jam proteino reikia.

Plikis čiuprą pasikasęs, nuklemšiojo per dirvonus pas Marcę. Čia pat sušmėžavo vienoks

Ramanauskis laižydamas ledą vaflio taurelėje. Pakiušęs nuo alaus kaip visada, pilkasermėgis, su

pušnimis ant kojų ir juoda kandonke ant galvos, vėžlina pakiemiais, dairosi ar tik nebus ko

117

pasipelnyti. Pamatęs mane, švykšt aukštyn jis tą kepšę: sveikas drauge! Šast ir Docentas dviračiu

pro mus praskuodė kaip šalvis, miežio grūdo alų bevežąs. Dviratis tik traška, tik braška…

- Kur raitai bybį pabrukęs? – mestelėjo jam pavymui Ramanauskis. Bet Docento kaip nebūta.

- Kur pats styrini? – užbėgau jam už akių.

- Einava namo, ut į Mažeikonius! – rankomis sumostagavo Ramanauskis.

- Ko be dainų?

- Tuoj, ledą sučiulpsiu, - liežuvį išlervojo ir strykt pastrykt toliau. – Daina apie Iljičių, apie Tarybų

šalį iš mus širdžių mažyčių plasnoja lyg paukštelė, žydėkite daržely alyvos skaisčiai mėlynos,

mylėsim didžią šalį, kaip ją mylėjo Leninas! Šakelėje alyvos jau pumpurai papurę ir Leninas kaip

gyvas į mus su meile žiūri...

Kam Valinskas, kam Leninas, o kam... Šit pro šalį prabidzeno klišakojis Direktorius. Nedidukas

toks, nušiuręs, lapatuojančiom nuluzgusiom ausim. Nukiūtino už raisto. O už raisto, pas Cibuliukę

jau skambėjo: ram ta drylia dra ta ta. Turbūt Mykolas kam pardavė cukrų, o Plikis įsūdė varškę.

O aš stoviu basas, sumerkęs kojų pirštus į purią žemę ir galvoju, kad tas nekompleksinis

žmogėnas, vaikštantis be batų kur kas išmintingesnis už tuos, kurie kiekvieną sezoną batams

išleidžia trečdalį savo algos. Kam tie batai? Juk taip gera basomis ir dar neprirūgę tarpupirščiai.

Apsižvalgau aplinkui: kaimynams turbūt tas pats, kad aš basas. Gal net neįžiūri, nes aplinką stebi

per automobilio langus. Pamoju ranka pravažiuojančiai kaimynei, ji atmoja atgal. Atokiau kaimynas

plauna mašiną, kitas pjauna žolę. Kiekvienas užsiima tuo, kas jam atrodo reikalinga. O aš einu į

trobą malti šūdo. Basikom, basikom...

118

Bibliografija (M.Areima):

„Nostalgija“ (2007m.);

„Patriotas“ (2009m.);

„Zekas – irgi žmogus. Vilkas“ (2008m.);

„Zekas – irgi žmogus. Banditas“ (2009m.);

„Kiekvienam lietuviui Patriotiška giesmė“ (2011m.);

„Žvėries kailyje“ (2011m.);

“Nupuolęs angelas“ (2012m.);

„Lietuvis Rusijos kalėjime“ (2013m.);

“Vėjo malūnų kelias“ (2013m.);

“Kur nuveda batai” (2013m.).