39

AB-42-1

TEISMŲ PRAKTIKOS TURTO PASISAVINIMO IR TURTO IŠŠVAISTYMO BAUDŽIAMOSIOSE BYLOSE APŽVALGA

(BK 183 IR 184 STRAIPSNIAI)

Įvadinės pastabos

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės teisių gynimo esmę atskleidžiantis nuosavybės neliečiamumo principas, iš kurio įstatymų leidėjui, inter alia (be kita ko), kyla pareiga nuosavybės santykius reguliuoti taip, kad nuosavybės teisės būtų saugomos ir ginamos, kad būtų užtikrintas nuosavybės neliečiamumas. <...> valstybė turi priedermę leisti atitinkamus nuosavybės teises saugančius įstatymus ir jais remdamasi ginti nuosavybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 24 d. nutarimas). Įgyvendinant konstitucines 23 straipsnio nuostatas yra sukurta ištisa civilinės, administracinės, baudžiamosios ir kitų teisės šakų įstatymų sistema. Teisės normose yra ne tik įtvirtinta savininko teisė turtą valdyti, naudotis bei disponuoti juo, bet ir saugomos šios subjektinės teisės bei teisėti interesai (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Vienas iš asmeniui patikėto ar perduoto jo žinion turto ar turtinės teisės apsaugos baudžiamosios teisės priemonėmis būdų – baudžiamosios atsakomybės už turto pasisavinimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnis) ir turto iššvaistymą (BK 184 straipsnis) nustatymas. Neabejotina, kad tinkamas Baudžiamojo kodekso nuostatų aiškinimas ir taikymas šios kategorijos baudžiamosiose bylose užtikrina nuosavybės neliečiamumo principo įgyvendinimą teisės taikymo lygmeniu.

Aiškinant turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo sudėties požymius, yra reikšmingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“ (toliau – Senato nutarimas Nr. 8), kuriame aptarti įvairūs senojo – 1961 m. Baudžiamojo kodekso – 275 straipsnio (Turto pasisavinimas arba iššvaistymas) taikymo teismų praktikoje aspektai. Tačiau 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui, šių aiškinimų, taikant BK 183 ir 184 straipsnius, nebepakanka: dėl turto pasisavinimo ir iššvaistymo sudėčių pokyčio dalis išaiškinimų tapo neaktualūs, taip pat, vystantis civiliniams, darbo ir kitiems teisiniams santykiams, atsirado naujų šių nusikalstamų veikų kvalifikavimo problemų.

Probleminiai turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo inkriminavimo klausimai šioje apžvalgoje iškelti ir analizuoti atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimtas po 2000 m. Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo (2003 m. gegužės 1 d.–2015 m. balandžio 1 d.), kuriose spręsti reikšmingi BK 183 ir 184 straipsnių taikymo aspektai. Apibendrinus kasacinio teismo praktiką šios kategorijos baudžiamosiose bylose, pasisakyta dėl turto iššvaistymo ir pasisavinimo sudėties požymių turinio, šių nusikalstamų veikų baigtumo momento, jų santykio su kitomis nusikalstamomis veikomis, baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimais.

Atsižvelgiant į tai, kad bausmės už turto pasisavinimą ar turto iššvaistymą yra skiriamos vadovaujantis bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis) ir laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis), taip pat kad apie bausmių skyrimą yra pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 27 d. teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgoje, šioje apžvalgoje neanalizuojami bausmių skyrimo klausimai už BK 183 ir 184 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų padarymą.

1. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo sudėties požymiai

1.1. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo objektyvieji požymiai

Kadangi nusikalstamas svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas arba perleidimas įmanomas ir tais atvejais, kai kaltininkas tvarko jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę, BK XXVIII skyriuje kaip savarankiškos nusikalstamos veikos kriminalizuotas turto pasisavinimas (BK 183 straipsnis) ir turto iššvaistymas (BK 184 straipsnis).

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyvieji turto pasisavinimo požymiai – 1) patikėto turto ar turtinės teisės pasisavinimas, 2) žinioje buvusio turto ar turtinės teisės pasisavinimas – BK 183 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. Taigi, objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės pavertimu savo turtu ar turtine teise taip padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2014, 2K-148/2013, 2K-7-84/2012, 2K-213/2012, 2K-499/2012, 2K-92/2012 ir kt.).

Baudžiamoji atsakomybė už turto iššvaistymą numatyta BK 184 straipsnyje, pagal kurį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Kaip ir turto pasisavinimo atveju, turto iššvaistymo objektyvieji požymiai – 1) patikėto turto ar turtinės teisės iššvaistymas, 2) žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymas – BK 184 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs. Vadinasi, baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš minėto straipsnio dispozicijoje nurodytų veikų. Taigi, turto iššvaistymas BK 184 straipsnio prasme – tai kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-168/2013, 2K-210/2012, 2K-526/2010 ir kt.).

Turtinės teisės iššvaistymas galimas taip pat kitais būdais, pavyzdžiui, laiku jos nerealizavus, patvirtinus fiktyvų prievolės įvykdymą, nemokamai suteikus teisę dalyvauti lošimuose. Dėl pastarojo būdo pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartyje Nr. 2K-7-182/2015:

Nuteistoji I. B. dirbo UAB „O.“ lažybų tarpininke ir šių pareigų bei sutarties dėl visiškos materialinės atsakomybės pagrindu valdė darbdavio jai patikėtą turtą. Pagal bendrovėje nustatytą tvarką klientas, norintis dalyvauti loterijoje „BallLotto“, nurodo statomą sumą, ją sumoka lažybų tarpininkei, toji pinigus įneša į kasą ir išduoda klientui kasos čekį bei lažybų kortelę, kurioje nurodyta statoma suma bei galimas laimėjimas. Nuteistoji, pažeisdama šią tvarką, leido vienam asmeniui dalyvauti loterijoje neimdama iš jo pinigų, bet jo nurodytoms statomoms sumoms išduodama kasos čekius bei lažybų korteles. Taigi I. B. išdavė lošimo kortelių, kurių bendra statoma suma 67 486,02 Lt (t. y. 19 545,30 Eur); tokius jos veiksmus teismai įvardijo kaip jai patikėto didelės vertės svetimo turto iššvaistymą ir kvalifikavo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniame skunde nuteistoji neginčijo faktinių bylos aplinkybių, tačiau teigė, kad jos veiksmuose nėra BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Pagrindinis nuteistosios argumentas <...> buvo tas, kad minėta pinigų suma nepateko civilinio ieškovo dispozicijon ir todėl negalėjo būti iššvaistyta. Pasak nuteistosios, kaltinime nurodyta pinigų suma negali būti laikoma ir lažybų bendrovės negautomis pajamomis, o pačios lažybų kortelės negali būti nusikaltimo dalykas, jų vertę sudaro ne tikėtina išlošti pinigų suma, o jų savikaina, kuri yra visiškai maža. <...> Nesutikdamas su apeliantės pateiktu lažybų kortelių vertinimu, teismas konstatavo, kad lažybų kortelės buvo UAB „O.“ nuosavybė, t. y. šios bendrovės turtas, kurio vertė tolygi ne tikėtinai išlošti pinigų sumai, o jų pardavimo kainai (statomai pinigų sumai). Teismas pripažino, kad šias korteles nuteistoji iššvaistė, nes neteisėtai, neatlygintinai jas perleido, padarydama turtinę žalą jų savininkui.

Tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai iš dalies teisingi.

BK 184 straipsnyje numatyto nusikaltimo turto iššvaistymo dalykas yra kaltininkui patikėtas ar jo žinioje buvęs svetimas turtas ar turtinė teisė. Taigi šio nusikaltimo dalykas gali būti tiek svetimas turtas, tiek svetima turtinė teisė. <...>

Tiek turto, tiek turtinės teisės esminė savybė yra jų ekonominis turinys, kurį įmanoma išreikšti piniginiu ekvivalentu. Kai kuriais atvejais griežtos takoskyros tarp sąvokų „turtas“ ir „turtinė teisė“ nustatyti neįmanoma (pvz., nekilnojamasis turtas ir teisė į jį, banko sąskaitoje esantys pinigai ir reikalavimo teisė bankui, vertybinis popierius ir jo turėtojui priklausanti turtinė teisė ir t. t.).<...>

Nagrinėjamos bylos duomenys leidžia spręsti, kad teisę dalyvauti UAB „O.“ loterijoje „BallLotto“ galima įvardyti kaip šios bendrovės turtinę teisę, suteikiamą klientams už užmokestį, tolygų jų statomai sumai. Šios teisės suteikimas klientui nemokamai, kai tai daroma savavališkai ir priešingai bendrovės interesams, tiksliausiai vertintinas kaip patikėtos turtinės teisės išvaistymas. Kita vertus, bendrąja teisine prasme nėra klaidinga tokią veiką įvardyti ir kaip patikėto svetimo turto išvaistymą, nes turtinės teisės yra sudedamoji bendrovės turto dalis. Konstatuotina, kad nuteistoji I. B., neimdama iš kliento jo nurodytų statomų sumų, šioms sumoms išduodama jam lažybų korteles ir leisdama nemokamai dalyvauti lošimuose, šią jai patikėtą turtinę teisę iššvaistė, padarydama bendrovei turtinę žalą, tolygią kliento nesumokėtoms sumoms – 67 486,02 Lt (t. y. 19 545,30 Eur). Šią sumą klientas privalėjo sumokėti nepriklausomai nuo lošimo rezultato. <...>

Pagal BK 184 straipsnio alternatyvią formuluotę gali būti iššvaistytas arba turtas, arba turtinė teisė. Iš nuosprendyje išdėstytų įrodyta pripažintos I. B. nusikalstamos veikos aplinkybių matyti, kad ji leido klientui dalyvauti „BallLotto“ lošime, parduodama jam lažybų korteles jo statomoms pinigų sumoms, nors pinigų iš kliento negavo. Taigi pagal pirmiau aptartus turtinės teisės požymius faktiškai jai yra inkriminuotas turtinės teisės iššvaistymas, nors toliau nuosprendyje nurodoma, kad taip ji iššvaistė ne turtinę teisę, o jai patikėtą didelės vertės svetimą UAB „O.“ turtą – 67 482,02 Lt (t. y. 19 545,30 Eur). Kasacinės instancijos teismas tokio netikslumo nevertina kaip esminio BPK pažeidimo, nes tai nesuvaržė nuteistosios teisės į gynybą ar kitų įstatymo garantuotų jos teisių ir nesukliudė žemesnės instancijos teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendį ir nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

1.1.1. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo neteisėtumas ir neatlygintinumas

Turto pasisavinimas ir turto iššvaistymas yra neteisėtas ir neatlygintinis kaltininkui nusikalstamos veikos darymo metu patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės pavertimas savo turtu ar turine teise arba jų perleidimas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai pasisavinami arba perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto ar turtinės teisės perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2013, 2K-7-388/2007, 2K-615/2006 ir kt.). Vienas iš neteisėtumo aiškinimo pavyzdžių turto iššvaistymo bylose pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje Nr. 2K-192/2011:

<...> labai svarbus turto iššvaistymo požymis yra atliktų veiksmų neteisėtumas, kuris reiškiasi tuo, kad kaltininkas neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais. Nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo teiginiu, kad K. B. neatliko jokių neteisėtų svetimo turto iššvaistymo veiksmų. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 40 straipsnį įkaito turėtojui atlyginama iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą. Bylos duomenimis, K. B., būdamas bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotu asmeniu, dalį lėšų – 200 000 Lt, gautų pardavus AB „Litimpeks bankas“ įkeistą nekilnojamąjį turtą, pasaugos sutarties pagrindu perdavė UAB „Vakarų prekyba“, taip aiškiai pažeisdamas įkaito turėtojo teisę gauti lėšas, pardavus jam įkeistą įmonės turtą. Bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus įgalioto asmens K. B. atliktas įmonės lėšų perdavimas trečiajam asmeniui, pažeidžiant Įmonės bankroto įstatymo 40 straipsnio reikalavimus, netinkamai pasinaudojant jam, kaip bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui, suteikta teise disponuoti bankrutuojančios įmonės lėšomis (Įmonių bankroto įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, 15 straipsnio 4 dalies 5 punktas), yra neteisėtas svetimo turto perleidimas trečiajam asmeniui. Šios išvados nepaneigia kasacinio skundo argumentai, kad K. B. neprivalėjo iš karto atsiskaityti su įkaito turėtoju AB „Litimpeks bankas“, kad vyko teisminis ginčas dėl pirkimo–pardavimo sutarties, kurios pagrindu buvo gauta 200 000 Lt, kad pinigai buvo pervesti pagal nenuginčytą bei šiuo metu galiojančią pasaugos sutartį ir pan. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra tai, kad K. B. 200 000 Lt pagal pasaugos sutartį perdavė UAB „Vakarų prekyba“ aiškiai pažeisdamas jam Įmonių bankroto įstatymu suteiktus įgaliojimus dėl lėšų, skirtų atsiskaityti su kreditoriais, disponavimo. Būtent tuo reiškėsi K. B. atliktų veiksmų neteisėtumas, todėl tiek K. B. sudaryta pasaugos sutartis, tiek jos pagrindu atliktas pervedimas negali sukelti teisėtų padarinių ir BK 184 straipsnio kontekste vertintini kaip neteisėti, nepaisant to, kad sutartis ir nėra nuginčyta teisme.

Turto pasisavinimo ir iššvaistymo neatlygintinumas pagal kasacinio teismo praktiką reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę paverčia savo turtu ar turtine teise arba juos perleidžia, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373/2013, 2K-411/2012, 2K-526/2010 ir kt.).

1.1.2. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo subjektas

Patikėto ir kaltininko žinioje buvusio turto ar turtinės teisės sąvokos leidžia kalbėti apie specifinį kaltininko santykį su turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo nusikalstamos veikos dalyku, taigi ir apie specialaus subjekto požymius. Už nusikalstamas veikas, nurodytas BK 183 ir 184 straipsniuose, atsako tik tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas ar turtinė teisė buvo patikėti ar buvo jo žinioje. Įgaliojimai turtui ar turtinei teisei kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pavyzdžiui, esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams.

Apžvelgus kasacinio teismo praktiką, teigtina, kad bene dažniausiai nusikalstami veiksmai pasisavinant patikėtą turtą atliekami kaltininkui einant tam tikras pareigas, užsiimant darbine veikla, tiesiogiai susijusia su perduoto turto saugojimu, pardavimu, gabenimu ir kt. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartyje Nr. 2K-573/2011 spręsta, ar BK 183 straipsnyje numatytus specialaus subjekto požymius atitiko valstybės tarnautojas – policijos komisariato viešosios policijos viešosios tvarkos grupės vyresnysis specialistas:

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai pripažino kasatoriaus veikoje esant nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Priešingai nei teigia kasatorius, jis atitinka šio nusikaltimo subjekto požymius. Pagal BK 183 straipsnį už turto pasisavinimą atsako asmuo, kuriam turtas buvo patikėtas ar buvo jo žinioje. Teismų praktikoje laikoma, kad patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus.

Bylos duomenimis, už daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, paimtų atliekant ikiteisminį tyrimą, ir daiktų, kurie yra teisės pažeidimo įrankis arba tiesioginis objektas, paimtų administracinio teisės pažeidimo bylose, bei daiktų, rastų kaip bešeimininkis turtas, saugojimą buvo atsakingas Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato Transporto policijos komisariato viešosios policijos viešosios tvarkos grupės vyresnysis specialistas A. M. Tuo tarpu J. M. inkriminuojamos veikos padarymo metu ėjo Transporto policijos komisariato Mažeikių transporto policijos grupės specialisto pareigas ir buvo atsakingas už šios grupės veiklą. Bugenių geležinkelio stotyje, esančioje Mažeikių rajone, 2007 m. liepos 22 d. sulaikius benziną vagiančius asmenis, Šiaulių transporto policijos komisariato viršininko pavaduotojas R. R. pavedė J. M. rūpintis pasikėsinto pavogti benzino išgabenimu ir saugojimu garaže, kuriuo naudojosi Mažeikių transporto grupė. Taigi J. M. savo teisine padėtimi inkriminuojamo įvykio metu buvo asmuo, kuriam patikėtas turtas, nes jis dėl savo atliekamų pareigų gavo specialų viršesnio pareigūno pavedimą saugoti svetimą AB „Mažeikių nafta“ priklausantį turtą <...>.

Kitu atveju turto pasisavinimo subjektu pripažintas uždarosios akcinės bendrovės direktorius (atlikęs ir kasininko funkcijas), kuriam turtas buvo patikėtas darbo teisinių santykių pagrindu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartyje Nr. 2K-385/2012 nurodyta:

Turto pasisavinimo atveju subjektu gali būti tik asmuo, kuriam tas turtas buvo patikėtas ar buvo jo žinioje. Dažniausiai šio subjekto santykiai su turtu atsiranda darbo teisinių santykių pagrindu, tačiau jie gali atsirasti ir kaip bet kokio kitokio susitarimo pasekmė.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai pažymėjo, kad UAB „N.“ turtas V. K., kuris buvo bendrovės direktoriumi ir kasininku, buvo patikėtas darbo teisinių santykių pagrindu, už darbą jam buvo mokamas atlyginimas. UAB „N.“ turtas jam buvo svetimas, nors, jo teigimu, visos lėšos buvo uždirbtos jo pastangomis, tačiau tai nereiškia, jog įmonės lėšomis ir turtu jis galėjo disponuoti savo nuožiūra, nes bet kuri ūkine, finansine ar kitokia veikla užsiimanti įmonė yra subjektas, visada turintis tam tikras teises ir įsipareigojimus kitiems subjektams, taip pat valstybei bei savo darbuotojams, įstatymų, sutarčių ar kitų teisės aktų pagrindu. Todėl įmonės veikloje gautos lėšos ir turtas negali būti laikomas įmonės vadovo ar pagrindinio net ir vienintelio akcininko turtu, kol įmonė nustatyta tvarka nelikviduojama ir neįvykdomi turimi įsipareigojimai.

Tais atvejais, kai turtas patikėtas kitu – civilinių teisinių santykių pagrindu, atsakomybė dėl nusikalstamų veiksmų su tokiu turtu gali kilti, be kita ko, nustačius, kad kaltininkui buvo suteiktas įgaliojimas atstovauti įgaliotojui nustatant ar palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 11 d. nutartyje Nr. 2K-338/2006 nurodoma, kad: Kasatorius klaidingai įsitikinęs, jog, norint patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, vien tik įgaliojimo nepakanka. Kasatorius klaidingai mano, kad, be įgaliojimo, tarp jo ir nukentėjusiosios L. K. turėjo būti sudaryta pavedimo ar turto patikėjimo sutartis.

<...> patraukiant baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, svarbu nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisinį pagrindą valdyti jam patikėtą turtą. Kadangi L. K. nuteistajam A. B. buvo išdavusi notariškai patvirtintus įgaliojimus, A. B. turėjo teisinį pagrindą valdyti jam patikėtą turtą. Rašytinė pavedimo ar turto patikėjimo sutartis, esant išduotam Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reikalavimus atitinkančiam įgaliojimui, nėra privaloma atstovavimo santykiuose. Pavedimo sutartimi šalys nustato tarpusavio santykių (vidinio atstovavimo) sąlygas, o santykiuose su trečiaisiais asmenimis įgaliotinis įgaliotojo vardu veikia naudodamasis įgaliojimu, kuris patvirtina konkrečias įgaliotinio turimas teises. Be to, esant ginčui dėl pavedimo santykių (šalių vidinio atstovavimo santykių) egzistavimo fakto, įrodymu, patvirtinančiu esamus pavedimo teisinius santykius, laikytinas įgaliojimas.

Paneigtinas ir kitas kasatoriaus argumentas, kad įgaliojime turėjo būti nuorodos į CK normų laikymąsi bei nustatytas draudimas sudaryti L. K. interesams prieštaraujančius sandorius.

Imperatyvios CK nuostatos taikomos be jokių nuorodų į jų laikymąsi. Šalys neturi teisės pakeisti, atsisakyti ar apriboti šių normų taikymo. Įgaliojime taip pat nereikia nustatyti, kad atstovas negali atlikti teisiškai reikšmingų veiksmų, prieštaraujančių atstovaujamojo interesams, nes pati įgaliojimo esmė yra veikimas kito asmens (atstovaujamojo) interesais. <...>

Jei turto pasisavinimas arba turto iššvaistymas yra padaromas kelių asmenų bendromis pastangomis (bendrininkaujant), iš kurių ne visiems turtas ar turtinė teisė buvo patikėti ar buvo jų žinioje, tokių asmenų veika kvalifikuojama taikant BK 24 straipsnio atitinkamas dalis ir BK 183 ar 184 straipsnį.

Už turto pasisavinimą ar turto iššvaistymą atsako ir juridinis asmuo, išskyrus atvejus, kai pasisavinamas ar iššvaistomas nedidelės vertės svetimas turtas ar turtinė teisė (BK 183 straipsnio 4 dalis, 184 straipsnio 6 dalis). Už nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 ir 184 straipsnio 1 dalyje, juridinis asmuo atsako tik tuo atveju, jei yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas (BK 183 straipsnio 5 dalis, 184 straipsnio 5 dalis) ir jei nustatytos BK 20 straipsnyje nurodytos juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos.

Šiuo aspektu aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 10 d. nutartis Nr. 2K-P-95/2012, kurioje pateiktas precedento reikšmę turintis išaiškinimas dėl veikos, padarytos juridinio asmens naudai ir interesams, sampratos, pasisakyta dėl juridinio asmens kaltės nustatymo, nurodytos aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti taikant BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatas. Šioje nutartyje, be kita ko, pažymėta, kad, sprendžiant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygų klausimą, būtina nustatyti, kur buvo naudojami fizinio asmens pasisavinti pinigai: fizinio asmens asmeniniams poreikiams ar bendrovės naudai ar interesais; būtina įvertinti, ar bendrovės panaudojimas nusikalstamoje veikoje buvo naudingas įmonės ūkinei veiklai, jos strategijai, perspektyvai, konkurencingumui ir pan.; būtina patikrinti fizinio asmens nusikalstamų veiksmų ryšį su bendrovės veiklos pobūdžiu bei organizacine struktūra, įvertinti, kaip kiti akcininkai (visuotinis susirinkimas) kontroliavo fizinio asmens veiksmus, ar jie turėjo informacijos apie jo neteisėtus veiksmus dėl pinigų išgryninimo, mokesčių išvengimo, ar nebuvo tokie veiksmai kitų akcininkų toleruojami, ar jiems vykdyti nebuvo sudarytos sąlygos; būtina nustatyti juridinio asmens kaltę ir pan. Todėl, jei pasisavinant juridinio asmens turtą fizinis asmuo padaro ir nusikalstamas veikas, iš kurių juridinis asmuo objektyviai gavo tam tikros naudos, tačiau visų jo padarytų veikų galutinis rezultatas yra turtinės žalos juridiniam asmeniui padarymas, tokios veikos BK 20 straipsnio prasme, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, gali būti nelaikomos padarytomis juridinio asmens naudai ar interesais:

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad galimos tokios teisinės situacijos, kai fizinis asmuo, siekdamas asmeninės naudos ir turėdamas vieningą sumanymą pasisavinti juridinio asmens turtą, padaro kelias nusikalstamas veikas, taip pat ir tokias, dėl kurių padarymo objektyviai atitinkamą naudą gauna ir jo vadovaujamas juridinis asmuo. Sprendžiant, ar tokios fizinio asmens nusikalstamos veikos BK 20 straipsnio prasme gali būti pripažįstamos veikomis, padarytomis juridinio asmens naudai ar interesais, jas reikia vertinti ne atskirai, o kartu su kitomis veikomis, kurias darant buvo įgyvendintas vieningas fizinio asmens sumanymas pasisavinti juridinio asmens turtą. Iš tiesų kiekviena atskirai paimta nusikalstama veika gali suponuoti tam tikros turtinės naudos juridiniam asmeniui atsiradimą. Tačiau, sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės, turi būti atsižvelgta ir į tai, kad, fiziniam asmeniui įgyvendinus savo sumanymą asmeniniais tikslais pasisavinti juridinio asmens turtą, visų šių nusikalstamų veikų (taip pat ir tokių, iš kurių juridinis asmuo objektyviai gavo tam tikros naudos) galutinis padarinys (rezultatas) gali būti turtinės žalos juridiniam asmeniui padarymas. Būtent juridiniam asmeniui atsiradusi turtinė žala gali paneigti tą naudą, kurią juridinis asmuo gavo iš atskirų nusikalstamų veikų, apjungtų fizinio asmens vieningos tyčios pasisavinti juridinio asmens turtą, padarymo. Taigi tokiu atveju šios nusikalstamos veikos, net jeigu jas padarius juridinis asmuo objektyviai ir gavo tam tikros naudos, BK 20 straipsnio prasme gali būti nelaikomos veikomis, padarytomis juridinio asmens naudai ar interesais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012).

Iš kasacinio teismo praktikos matyti, kad minėtų kriterijų taikymas turto pasisavinimo bylose yra nuoseklus, vadovaujantis jais pagrindžiamas arba priešingai – ginčijamas juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės taikymas. Kaip vienas iš pavyzdžių, kuriame konstatuota, kad žemesnės instancijos teismai nesiėmė priemonių nustatyti ir patikrinti visų svarbių bylos aplinkybių, reikalingų BK 20 straipsnio 2 dalyje numatytoms juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygoms įvertinti, paminėtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartis Nr. 2K-25/2012:

Įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius J. A. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl bendrovės turto – 396 359,13 Lt pasisavinimo asmeniniams poreikiams. Šis kaltinimas fiziniam asmeniui bei jame nustatytos konkrečios turto pasisavinimo padarymo aplinkybės suponavo kaltinimus ir juridiniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 2 dalį. Teismai konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo panaudota J. A. Ž. neteisėtiems ir nusikalstamiems veiksmams atlikti, turėjo iš tokios veiklos naudą, nes tyčia įtraukus į buhalterinę apskaitą tikrovės neatitinkančias PVM sąskaitas–faktūras bendrovė turėjo naudos (sumažino 40 302,63 Lt PVM ir 44 084,70 Lt pelno mokesčius).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo apeliacinį skundą, sukoncentravo dėmesį į juridinio asmens padarytų atskirų veikų kvalifikavimo (tęstinumo) ir paskirtos baudos dydžio klausimus, tačiau juridinio asmens atsakomybei reikšmingoms aplinkybėms reikiamo dėmesio neskyrė. Šis teismas nuosprendyje netgi pažymėjo, kad nėra svarbu nustatinėti, kur buvo panaudojami iš bendrovės J. A. Ž. pasisavinti pinigai. <...>

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad bendrovės direktorius J. A. Ž. veikė juridinio asmens naudai bei interesais, nes, jo nurodymu tyčia įtraukus į buhalterinę apskaitą tikrovės neatitinkančias PVM sąskaitas–faktūras, juridinis asmuo turėjo naudos sutaupydamas valstybei priklausančių piniginių lėšų. Ši išvada padaryta neatsižvelgus į byloje nustatytą <...> aplinkybę, kad J. A. Ž. pasisavinus 396 359,13 Lt bendrovės turto, pačiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ padaryta turtinė žala. Mechaniškai skaičiuojant akivaizdu, kad bendrovei padaryta žala paneigia tą naudą, kurią ši bendrovė objektyviai gavo sumažinus mokėtinus mokesčius (40 302,63 Lt PVM ir 44 084,70 Lt pelno mokestis). Tačiau, esant tokiai situacijai, juridinio asmens kaltumo klausimui spręsti turėjo būti atliktas vertinimas, ar fizinio asmens pastangomis dirbtinai sukurtos mokestinės lengvatos (šiuo atveju privalomų sumokėti mokesčių sutaupymas) buvo pakankamos ir realiai naudingos įmonės ūkinės veiklos perspektyvai, jos konkurencingumui, prestižui, ar tai suteikė įmonei kokių nors pranašumų. Juolab kad byloje yra duomenų apie bendrovės teiktą paramą, kurie teismų niekaip neįvertinti, neišsiaiškinta, iš kokių lėšų ir kieno iniciatyva ji buvo suteikta.

Kita vertus, turėjo būti ištirtos ir įvertintos bylos aplinkybės, kaip kiti akcininkai kontroliavo J. A. Ž. veiksmus, ar jie turėjo informacijos apie jo pastangas naudojant bendrovę sukčiauti mokesčių srityje išgryninant ir paimant bendrovės valdomus pinigus, ar nebuvo pritarimo tokiems neteisėtiems direktoriaus veiksmams, tokių veiksmų toleravimo. Šioje byloje priimtoje kasacinio teismo nutartyje Nr. 2K-582/2010, be kitų duotų nurodymų, pagal BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas privalomų iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo nustatytas įpareigojimas analizuoti duomenis, susijusius su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos organizavimu ir kontrole, jos veiklos strategija, vadovybės bei darbuotojų kompetencija, kurie leistų nustatyti, ar juridinis asmuo turėjo motyvą pažeisti įstatymą, vengti mokėti mokesčius, neteisėtai sumažinti mokestines prievoles ir kokių priemonių įgyvendindami savo funkcijas ėmėsi nurodyti subjektai tam, kad išvengtų juridiniam asmeniui inkriminuotų nusikalstamų veikų darymo.

Tačiau įrodymų tyrimas apeliacinės instancijos teisme apsiribojo tik nuteistojo J. A. Ž., liudytojos M. Ž. ir specialistės K. L. apklausa. Kasacine tvarka skundžiamame nuosprendyje neanalizuotas akcijų pasiskirstymas, neapklausti visi UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai, neįvertinta, kaip akcininkai (visuotinis susirinkimas) kontroliavo direktoriaus J. A. Ž. veiksmus, ar jie turėjo informacijos apie byloje nustatytus pinigų išgryninimo, mokesčių išvengimo faktus, ar nebuvo šie neteisėti veiksmai kitų akcininkų toleruojami, ar jiems vykdyti nebuvo sudarytos sąlygos. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad neįvertinti Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo tvarka surinkti duomenys <...> apie akcininko A. R. bendravimo su A. K. aplinkybes, nepatikrinti bylos duomenys, ar bendrovė buvo aktyvi siekdama iš fizinio asmens išieškoti pasisavintą bendrovės turtą, neįvertinta, kaip vykdomas UAB „(duomenys neskelbtini)“ valdybos 2009 m. lapkričio 20 d. nutarimas, įpareigojantis J. A. Ž. atlyginti bendrovei padarytą žalą <...>.

Darytina bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimo įvykdyti visų kasacinės instancijos teismo duotų privalomų nurodymų, nesiėmė priemonių nustatyti ir patikrinti visų svarbių bylos aplinkybių, reikalingų BK 20 straipsnio 2 dalyje numatytoms juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygoms įvertinti. Taigi, prieštaraujant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatai, teismo išvados dėl juridinio asmens atsakomybės sąlygų padarytos neišsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes ir nepašalinus atskirų bylos duomenų prieštaravimų.

1.1.3. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo dalykas

Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo dalykas yra patikėtas ar kaltininko žinioje nusikalstamos veikos darymo metu buvęs svetimas turtas ar turtinė teisė. Daiktų, kurie išimti iš apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, pasisavinimas kvalifikuotinas pagal BK 183 straipsnį, jeigu baudžiamoji atsakomybė už jų (pavyzdžiui, narkotinių ar psichotropinių medžiagų) neteisėtą įgijimą nenustatyta kituose BK straipsniuose (pavyzdžiui, BK 263 straipsnyje).

Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pavyzdžiui, ir yra materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-630/2013, 2K-197/2012, 2K-322/2012 ir kt.). Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartyje Nr. 2K-207/2014 pasisakyta dėl darbinių santykių pagrindu patikėto turto pasisavinimo: Šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad D. D. dėl einamų darbinių pareigų buvo patikėtas svetimas turtas – reklaminiai lankstinukai, ji juos valdė ir turėjo įgalinimus dėl minėtų lankstinukų, t. y. turėjo juos išplatinti atitinkamose vietose, tačiau to nepadarė, pasiliko lankstinukus namuose, vėliau juos pridavė į antrinių žaliavų supirkimo punktą už piniginį atlygį, taip padarydama žalą turto savininkui. <...>

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad D. D. lankstinukai buvo patikėti darbinių santykių pagrindu, jai buvo žinomi ir suprantami nurodymai, ką ir kaip su patikėtu turtu daryti, tačiau ji sąmoningai suvokdama, kad neįgyvendino darbinės užduoties, jai patikėtą turtą nusprendė pasilikti sau, t. y. laikė savo namuose ir galiausiai nusprendė jį realizuoti taip pasipelnydama. Taigi nuteistoji jai patikėtą turtą pavertė savu, su juo elgdamasi priešingai nurodymams, kuriuos buvo gavusi iš darbdavio. Kasatorės kaltės nepaneigia teiginys, kad darbdavys nebuvo jos supažindinęs su tvarka, ką daryti, kai pasibaigia lankstinukų galiojimo laikas. Nuteistoji bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad lankstinukų neišplatino sąmoningai dėl įvairių priežasčių. Be to, svarbu ir tai, kad pagal materialinės atsakomybės sutartį tarp darbdavio ir D. D. darbuotojas, prisiimdamas visišką materialinę atsakomybę už jam darbdavio patikėtą turtą, įsipareigoja tausoti jam perduotą darbdavio turtą ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalai atsirasti, laiku pranešti darbdavio administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias jam patikėto darbdavio turto saugumui. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad laiškininko pareiginiuose nuostatuose, esančiuose byloje, su kuriais pasirašytinai susipažino D. D., nurodyta, kad, neišplatinus neadresuotos reklamos tiesioginio vadovo nurodytais adresais, darbuotojas pristatymo ataskaitoje privalo nurodyti tikslias priežastis, dėl kurių reklama negalėjo būti išplatinta tinkamai. Taip pat laiškininkas turi pareigą pildyti neadresuotos reklamos pristatymo ataskaitas. Taigi visi šie reikalavimai, su kuriais D. D. buvo susipažinusi, niekaip nesuteikia galimybės perduotą darbdavio svetimą turtą realizuoti ar elgtis su juo kaip su savu prieš tai neinformavus ir nepriėmus sprendimo kartu su darbdaviu. Nuteistoji tą žinojo, tačiau pasielgė priešingai, būtent todėl jos neteisėti veiksmai su svetimu jai patikėtu turtu nulėmė baudžiamosios atsakomybės atsiradimą.

Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011 ir kt.). Pavyzdžiui, kaltininko žinioje buvusio turto iššvaistymas konstatuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartyje Nr. 2K-254/2011:

Neatitinka tikrovės A. S. skundo teiginys, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas jam nebuvo patikėtas ir nebuvo jo žinioje. Byloje nustatyta, kad A. S., būdamas bendrovės direktoriaus pavaduotoju, davė nurodymus pavaldiems darbuotojams paimti 2007 m. vasario 28 d. išrašytą sąskaitą iš UAB „Vilniaus vista“ Klaipėdos filialo ir apmokėti už automobilio „Hyundai Tucson“ remontą; taip nesant pagrindo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. kovo 8 d. apmokėjo 2508,68 Lt sąskaitą. Taigi A. S. dėl savo einamų pareigų turėjo teisę pavaldiniams, kuriems turtas buvo patikėtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo, o tai reiškia, kad bendrovės turtas buvo jo žinioje. Byloje nustatyta 2508,68 Lt turtinės žalos padarymo UAB „(duomenys neskelbtini)“ aplinkybė.

Turto pasisavinimo ir iššvaistymo dalyką apibūdina taip pat turto svetimumo požymis, kurį lemia pats turto statusas, t. y. turtas nusikalstamos veikos darymo metu kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise, o yra tik patikėtas ar esantis jo žinioje. Taigi svetimas turtas – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantys kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai, taip pat pinigai, vertybiniai popieriai ir pan. Svetima turtinė teisė – tai kaltininko sau ar kito asmens naudai neteisėtai įgyta daiktinė ar prievolinė teisė arba teisė, atsirandanti iš intelektinės veiklos rezultatų.

Pažymėtina, kad individualios įmonės savininkui šios įmonės turtas baudžiamąja teisine prasme nėra svetimas. Šiuo aspektu aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-92/2012:

<...> turto konfiskavimo klausimas tiesiogiai susijęs su nuosprendžio teisėtumu, t. y. ar L. B. veikose yra BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtys, nes pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, kad L. B. iš UAB „F. L. “ pasisavino 1 272 186,01 Lt, o iš savo individualios įmonės pasisavino 136 835,16 Lt. Minėtų įmonių turto teisinis statusas yra skirtingas. Sprendžiant turto pasisavinimo klausimą atsižvelgtina į individualios įmonės turto ir individualios įmonės savininko turto atskyrimo ypatumus, t. y. kad individualios įmonės turtas yra suformuotas iš šios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausiusio turto, taip pat turto, įgyto individualios įmonės vardu, kurį savininkas, surašęs ir pasirašęs atitinkamus dokumentus, turi teisę iš individualios įmonės paimti (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 3 punktas, 8 straipsnis). Taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 straipsnis, Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Šių aplinkybių įtakos L. B. veikos kvalifikavimui neįvertino žemesnės instancijos teismai.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą spręstos turto svetimumo nustatymo problemos, kai akcinės bendrovės turtas buvo pasisavintas ar iššvaistytas asmens, tuo metu buvusio ir bendrovės akcininku. Šiuo aspektu yra aktuali nuostata, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į civilinį teisinį akcinių bendrovių, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, veiklos reguliavimą ir konkrečias kiekvienos nagrinėjamos bylos aplinkybes. Akcinės bendrovės turtas akcininkų teisėtai gali būti įgyjamas tik įstatymuose ir sutartyse nurodytais pagrindais. Uždarosios akcinės bendrovės turto svetimumo jos akcijų turėtojui klausimais kasacinis teismas pasisakė tiek turto iššvaistymo, tiek turto pasisavinimo baudžiamosiose bylose. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartyje Nr. 2K-407/2014, priimtoje turto pasisavinimo baudžiamojoje byloje, pabrėžta, kad teisės aktų reglamentuotas UAB, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisinis statusas patvirtina, jog šios bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių (taip pat ir vienintelio akcijų savininko) turto:

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nurodydama, kad UAB „B.“ akcijos priklausė vieninteliam akcininkui – nuteistajam A. J. , teigdama, kad šio vienintelio akcininko ir bendrovės turtas yra atskirtas tik „buhalteriškai,“ kad nuteistasis turėjo teisę savo valia šį turtą paversti nuosavu turtu, netinkamai aiškino teisės aktų reglamentuotas vienintelio akcininko teises ir neteisingai visą UAB „B.“ turtą tapatino su A. J. nuosavybe.

Uždaroji akcinė bendrovė, kaip atskira juridinio asmens teisinė forma, paprastai skirta smulkiam ir vidutiniam verslui plėtoti, savo veikloje vadovaujasi įstatais, Civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu (2003 m. gruodžio 11d. įstatymo Nr. IX-1889, redakcija, su vėlesniais pakeitimais) ir kitais įstatymais bei teisės aktais.

Pagal Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis, ir ši įmonė yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Akcininkai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi įsigiję bendrovės akcijų. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos. Akcijos turėtojas yra ne tik šio vertybinio popieriaus savininkas, bet ir juridinio asmens dalyvis. Pagal CK 2.50 straipsnio 2 dalies nuostatas juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Tai reiškia, kad bendrovės akcininkai neatsako už bendrovės prievoles, o bendrovė – už akcininkų prievoles. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako tik ta suma, kurią privalo įmokėti už akcijas. Jeigu UAB veiklos tikslas – verslo organizavimas ar kitoks privačių interesų tenkinimas siekiant gauti pelno, lieka neįgyvendintas, bendrovė negauna pelno, o patiria nuostolių, tai šios bendrovės akcininkai rizikuoja prarasti tik tą sumą, kurią sumokėjo už akcijas, formuodami įstatinį kapitalą.

Akcinių bendrovių įstatymo 14–16 straipsnių ir kitų straipsnių nuostatos, apibrėždamos akcininkų turtines ir neturtines teises bei pareigas, CK normos, nustatančios juridinio asmens dalyvių teises ir pareigas, nenumato jokių vienintelio uždarosios akcinės bendrovės akcininko teisių savo nuožiūra, be jokio teisinio pagrindo disponuoti visu bendrovės turtu ir paversti jį nuosavu. Priešingai, Akcinių bendrovių įstatymo nuostatose, nustatančiose akcininkų turtines teises, aiškiai pabrėžiamas bendrovės ir jos akcininkų turto atskirumas (pvz., Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 5 punkte numatyta akcininkų teisė tik įstatymų nustatytais būdais skolinti bendrovei, draudimas bendrovei skolinantis iš savo akcininkų įkeisti akcininkams savo turtą; šio straipsnio 6 punkte numatyta akcininkų teisė gauti tik likviduojamos bendrovės turto dalį; Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje numatyta privaloma rašytine ar notarinė sutarties forma visoms sutartims, sudaromoms tarp bendrovės ir visų jos akcijų savininko).

Nors CK 2.50 straipsnio 3 dalis numato vieną atvejį, kai akcininkas gali savo turtu atsakyti už bendrovės prievoles, t. y. „kai juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai“, tačiau šioje normoje numatytas akcininko nesąžiningumas niekaip nepaneigia bendrovės ir jos akcininko turto atskirumo principo. Šioje normoje numatytos akcininko pareigos elgtis sąžiningai bendrovės atžvilgiu, nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe nevykdymas yra tik teisinė sąlyga papildomai, subsidiariai taikyti akcininkui civilinę atsakomybę.

Apie akcinės bendrovės turto sandarą pasakytina, kad, steigiant UAB, akcininkui už jo į bendrovę investuotą turtą perduodamos šios bendrovės akcijos. Kiekviena tokia akcija jos savininkui suteikia tam tikras teisės aktuose numatytas teises. Priklausomai nuo to, kiek akcijų asmuo įsigijo, jis tampa bendrovės bendrasavininkiu ar vieninteliu savininku. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bendrovės steigėjai, kaip to reikalauja Akcinių bendrovių įstatymo 8 straipsnio nuostatos, turi suformuoti akcinį kapitalą, kurio minimali suma steigiant UAB sudaro 10 000 Lt. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 48 straipsnio 1 dalies nuostatas akcijos yra negaliojančios ir nesuteikia jų savininkams turtinių ir neturtinių teisių, jei buvo išleistos į antrinę apyvartą ir įsigytos nevisiškai apmokėtos bendrovės akcijos. CK 1.102 straipsnis pateikia akcijos (nuosavybės vertybinio popieriaus) sampratą, išvardydamas teises, kurias akcija suteikia jos turėtojui – akcininkui. Remiantis šiame straipsnyje esančia teisės norma, akcininko (taip pat ir vienintelio akcininko) turima akcija patvirtina šias teises: teisę dalyvauti valdant įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės bendrovės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio ją likvidavus.

Kitas bendrovės turtas – tai materialūs ištekliai, kuriais bendrovė įstatinio kapitalo didinimo būdu, sandoriais ar kitais savo veiklos rezultatais įgyja ir disponuoja tam tikru laiko momentu. Tokį turtą paprastai sudaro pastatai, atsargos, grynieji pinigai, paskolos, inventorius, žaliavos, pagaminta, bet neparduota produkcija ir kt.

Apibendrinant galima teigti, kad teisės aktų reglamentuotas UAB, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisinis statusas patvirtina, kad šios bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių (taip pat ir vienintelio akcijų savininko) turto. UAB nuosavybė – tai turtas, kurį sudaro akcinis kapitalas ir kitas turtas, įneštas pačių savininkų, pasiskolintas iš kitų kreditorių arba uždirbtas naudojant turtą, kuriuo tam tikru momentu disponavo bendrovė. Tačiau akcininkų nuosavybe laikytinas tik toks turtas, kuris jiems lieka, patenkinus visų kitų kreditorių reikalavimus, grąžinus skolas.

Tokios pačios pozicijos, kad bendrovės turtas jos akcininkams yra svetimas, kasacinis teismas laikosi ir turto iššvaistymo baudžiamosiose bylose.

Neteisūs yra kasatoriai A. S. bei K. S., teigdami, esą nenustatyta jų veiksmuose nusikalstamų veikų, numatytų BK 184 straipsnio 1 dalyje, požymių. Teismai nustatė ne tik konkrečius jų veiksmus, bet ir atskleidė tyčią iššvaistant svetimą turtą. Teismai nurodė aplinkybes, dėl kurių bendrovių turtas laikytinas kaltininkams svetimu, taip pat konstatavo padarytos žalos faktus.

Turtas laikomas svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Teismų praktikoje pripažįstama, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Ši nuostata visiškai atitinka Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnį – šios normos prasme akcininkai neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu. Taigi vien asmens einamos pareigos bendrovėje nesuteikia jam teisės disponuoti įmonės turtu kaip savo.

Nepagrįstas, todėl atmestinas kasatoriaus A. S. argumentas, kad jis, gavęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų sutikimą, turėjo pagrindą apmokėti automobilio remonto išlaidas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšų, todėl bendrovės turto neiššvaistė. Nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkai nurodė davę žodinį leidimą A. S. bendrovės lėšas panaudoti trečiųjų asmenų naudai, tačiau toks sutikimas teismų pagrįstai įvertintas ne tik kaip neatitinkantis įstatymų reikalavimų, bet ir kaip gautas apgaulingai – įtikinus įmonės akcininkus, jog automobilis buvo sugadintas sprendžiant verslo reikalus, t. y. veikiant bendrovės interesais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254/2011).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl turto svetimumo pasisakė ir kitoje – 2014 m. lapkričio 18 d. nutartyje Nr. 2K-493/2014, kurioje konstatuota, kad į asociacijos GNSB „K.“ sąskaitą įneštos lėšos tapo šio juridinio asmens turtu, t. y. svetimu turtu kiekvienam iš asociacijos narių, nes šios lėšos buvo skirtos konkretiems asociacijos tikslams (uždaviniams) įgyvendinti. Tokių lėšų neteisėtas pavertimas savo turtu, esant kitiems turto pasisavinimo požymiams, kvalifikuotinas pagal BK 183 straipsnio atitinkamą dalį.

Bylos proceso metu nustatyta, kad R. Z. iš savo asmeninės sąskaitos į GNSB „K.“ sąskaitą <...> per penkis kartus pervedė 54 000 Lt <...>. 2007 m. liepos 11 d. mokėjimo pavedime nurodyta, kad pinigai pervedami už vandentiekio, nuotekų ir vidaus statybinių kelių komunikacijas, o kituose pavedimuose – pagal sutartį <...>, kurią surašė ir pasirašė tuo metu bendrijos pirmininke ir buhaltere dirbusi pati R. Z. Remdamiesi GNSB „K.“ visuotinio narių susirinkimo sprendimais bei paminėtais mokėjimo pavedimais, teismai padarė pagrįstą išvadą, kad R. Z. įneštos lėšos į GNSB „K.“ sąskaitą banke tapo bendru asociacijos narių turtu, t. y. svetimu turtu kiekvienam iš asociacijos narių, nes tos lėšos skirtos konkretiems tikslams (uždaviniams), numatytiems Įstatuose, įgyvendinti.

Teismų išnagrinėtos bylos aplinkybės ir ištirti įrodymai patvirtina, kad R. Z. <...> iš GNSB „K.“ sąskaitos <...> į savo asmeninę sąskaitą <...> pervedė 19 000 Lt. Nurodytu laikotarpiu R. Z. dirbo GNSB „K.“ pirmininke ir buhaltere, todėl turėjo teisę duoti nurodymus dėl piniginių lėšų panaudojimo ir vykdyti asociacijos sąskaitoje esančių piniginių lėšų operacijas. Šios funkcijos jai buvo patikėtos pagal pareigas. Teismų praktikoje patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Asociacijos sąskaitoje esančiais pinigais R. Z. galėjo disponuoti remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais, GNSB „K.“ įstatais ar visuotinio narių susirinkimo sprendimais dėl asociacijos tikslų įgyvendinimo. R. Z. iš GNSB „K.“ banke esančios sąskaitos tyčia pervesdama pinigus į banko asmeninę sąskaitą panaudojo ne GNSB „K.“ interesams, o savo, kaip fizinio asmens, poreikiams tenkinti, t. y. jais disponavo savo nuožiūra.

Nuteistosios ir jos gynėjo kasacinio skundo teiginiai, kad ji GNSB „K.“ priklausančių pinigų nepasisavino, nes šie jai (nuteistajai) priklausė, kadangi pinigus ji buvo avansu įmokėjusi asociacijos reikmėms už bendrus darbus, be to, asociacija jai buvo skolinga už darbą, atmestini. Kaip jau minėta, teismai teisingai pažymėjo, kad R. Z. įneštos lėšos į GNSB „K.“ sąskaitą banke tapo bendru asociacijos narių turtu, t. y. svetimu turtu kiekvienam iš asociacijos narių, kuris skirtas konkretiems tikslams (uždaviniams), numatytiems Įstatuose, įgyvendinti. Kasaciniame skunde išdėstytus argumentus būtų galima vertinti kaip tarpusavio įsiskolinimų užskaitymą ar atsisakymą kartu su kitais asociacijos nariais atlikti vandentiekio, nuotekų ir vidaus statybinių kelių komunikacijų įrengimo darbus tuo atveju, jei R. Z. būtų apie tai informavusi GNSB „K.“ asociacijos narius ar įtraukusi į asociacijos buhalterinę apskaitą lėšų paėmimą užskaitant už atliktą darbą. Tokiu atveju būtų pagrindas svarstyti šiuos veiksmus kaip civilinį teisinį ginčą, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Tai, kad remiantis 2007 ir 2008 metų GNSB „K.“ faktinių išlaidų registrų duomenimis patirtos faktinės išlaidos, tenkančios tuometinei sklypo savininkei R. Z., sudarė 19 062 Lt, neturi reikšmės visos pinigų sumos pasisavinimo faktui, o tik patvirtina, kad įmokėti pinigai buvo naudojami asociacijos GNSB „K.“ tikslams įgyvendinti. Nuteistosios R. Z. teiginiai, kad GNSB „K.“ jai nesumokėjo atlyginimo arba dėl užskaitymų už darbą, nepagrįsti, nes lėšų pasisavinimo laikotarpiu ji dirbo buhaltere, todėl pati periodiškai išsimokėdavo atlyginimą ir sąskaitoje buvo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti. Tai, kad vėliau susidarė GNSB „K.“ įsiskolinimas R. Z. už atliktą darbą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes tai, kaip teisingai pažymėjo bylą nagrinėję teismai, akivaizdžiai yra civilinių teisinių santykių nagrinėjimo objektas. Veika teisingai kvalifikuota kaip baigtas turto pasisavinimas, nes R. Z. pasavino lėšas, kurios buvo apskaitytos asociacijos GNSB „K.“ balanse ir buvo šio juridinio asmens nuosavybė.

1.1.4. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo dalyko vertė

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 ir 184 straipsnius diferencijuojama pagal tai, kokios vertės šiuose straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų dalyką kaltininkas pasisavino arba iššvaistė. Koks turtas ar turtinė teisė baudžiamosios teisės prasme laikytinas didelės vertės (BK 183 ir 184 straipsnio 2 dalis), o koks – nedidelės vertės (BK 183 ir 184 straipsnio 3 dalis) nustatoma pagal BK 190 straipsnio 1 dalį. Joje nurodoma, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL[footnoteRef:1] dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL[footnoteRef:2] dydžio sumos. Šiais turto vertės ir MGL dydžio nustatymo klausimais pasisakyta, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje Nr. 2K-192/2011, priimtoje turto iššvaistymo baudžiamojoje byloje: BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatytas veiką kvalifikuojantis požymis – didelės vertės turto iššvaistymas. Pagal BK 190 straipsnį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL. Veikos padarymo metu 1 MGL sudarė 125 Lt, taigi didelės vertės turtas buvo ne mažesnis kaip 31 250 Lt. Teismai nustatė, kad K. B. iššvaistė 200 000 Lt, vadinasi, iššvaistyto turto vertė ne tik atitiko didelės vertės požymį, bet ir jį gerokai (daugiau kaip šešis kartus) viršijo. Toks aiškinimas matyti ir kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje turto pasisavinimo baudžiamosiose bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93/2013, 2K-76/2009 ir kt.). [1: Nuo 2008 m. rodiklis, taikomas nusikalstamoms veikoms ir administraciniams teisės pažeidimams kvalifikuoti bei bausmių ir nuobaudų dydžiams apibrėžti ir apskaičiuoti, yra bazinis bausmių ir nuobaudų dydis (toliau – BBND), kurį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (Lietuvos Respublikos minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo įstatymas (Žin., 2008, Nr. 83-3294). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu baudžiamajame įstatyme yra naudojamas MGL, o ne BBND rodiklis, šioje apžvalgoje taip pat bus naudojamas MGL.] [2: 2014 m. gruodžio 18 d. įstatymu Nr. XII-1481 pakeista BK 190 straipsnio 1 dalis. Nustatyta, kad turtas yra nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos.]

Kadangi MGL yra ekonominis rodiklis, vienas iš valstybės nustatytų minimalių dydžių, tai jo nustatymas nepriskiriamas baudžiamojo įstatymo reglamentavimo sričiai. Sprendžiant dėl turto ar turtinės teisės vertės atsižvelgiama į MGL dydį, kuris galiojo veikos padarymo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64/2011).

Jeigu kaltininkas siekė pasisavinti ar iššvaistyti didesnės negu 3 ar 5 MGL dydžio vertės turtą ar turtinę teisę, tačiau dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, pasisavino ar iššvaistė mažesnės vertės turtą ar turtinę teisę, jo veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas pasisavinti ar iššvaistyti didesnės kaip 3 ar 5 MGL vertės turtą ar turtinę teisę; kai kėsinamasi pasisavinti ar iššvaistyti didelės vertės turtą ar turtinę teisę, tačiau pasisavinto ar iššvaistyto turto ar turtinės teisės dalis nesudaro didelės vertės požymio, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas pasisavinti arba iššvaistyti didelės vertės turtą ar turtinę teisę.

Šiame kontekste taip pat aktualu tai, kad atsakomybę už šiuos teisės pažeidimus nustato ne tik BK, bet ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksas (toliau – ATPK) – administracinė atsakomybė už smulkaus svetimo turto pasisavinimą arba iššvaistymą (nenustačius BK 183 ir 184 straipsniuose numatytų veiką kvalifikuojančių požymių) įtvirtinta ATPK 50 straipsnyje. Pagal šį straipsnį turtas yra smulkus, jei jo vertė neviršija 3 MGL dydžio sumos, be to, be turto vertės taip pat atsižvelgiama į daiktų natūralų kiekį (svorį, dydį). Už didesnio nei 3 MGL dydžio sumos turto pasisavinimą ar iššvaistymą asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą.

Konstatavus, kad nusikalstama veika buvo padaryta kelių asmenų bendromis pastangomis (bendrininkaujant), pasisavinto ar iššvaistyto turto suma dalimis kiekvienam bendrininkui atskirai neskaidoma. Toks aiškinimas matyti ir kasacinio teismo praktikoje, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 8 d. nutartyje Nr. 2K-392/2013:

Kasatorė taip pat teigia, kad netinkamai nustatytas veikos baigtumas, nes jai inkriminuoti ne jos konkrečiai gauti 29 940,50 ir 76 618,44 Lt (18 procentų mažesnės sumos), o 36 512,80 ir 93 437,12 Lt, kurie buvo pervesti banko mokėjimo pavedimais. Dėl to veika dėl 29 940,50 Lt pasisavinimo turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, baudžiamasis procesas dėl jos turėtų būti nutrauktas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl analogiško apeliacinio skundo argumento, teisingai nurodė, kad R. S. veikė vieninga tyčia bendrininkų grupe su S. K. ir jo suburto bei vadovaujamo nusikalstamo susivienijimo nariais (O. J., E. L.), todėl bendrai jų pasiektas rezultatas – UAB „S.“ priklausančio turto (iš viso 129 949,92 Lt) pasisavinimas – jai, kaip nusikaltimo bendravykdytojai, pagrįstai inkriminuotas visa apimtimi, o kokiu būdu tarp bendrininkų buvo paskirstomi jos iš UAB „S.“ sąskaitos banke į bendrovių „E.“, „J.“, „O.“, „S.“, „J.“ sąskaitas banke pervesti pinigai, nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi reikšmės. Tai atitinka BK 26 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Dėl to nėra pagrindo tenkinti kasatorės prašymo perkvalifikuoti jos pirmąją veiką (dėl 36 512,80 Lt pasisavinimo) į BK 183 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgiant į patikėto ar kaltininko žinioje buvusio turto vertę yra konstruojama pagrindinė, kvalifikuota ir privilegijuota turto pasisavinimo ir iššvaistymo sudėtys, atitinkamai diferencijuojamas šių nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis. Todėl ne mažiau svarbus yra tinkamas BK 183 ir 184 straipsniuose įtvirtintų nusikaltimų kategorijų nustatymas (BK 11 straipsnio 2 dalis). Ši problema kasacinio teismo jurisprudencijoje kilo turto iššvaistymo baudžiamojoje byloje, sprendžiant, ar sunkių nusikaltimų kategorijai gali būti priskirtas neatsargus didelės vertės turto iššvaistymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartyje Nr. 2K-249/2014 nurodyta: Baudžiamoji byla, kurioje O. A. K. buvo kaltinama pagal BK 223 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 2 dalį, perduota nagrinėti Raseinių rajono apylinkės teismui ir išnagrinėta priimant 2013 m. birželio 14 d. nuosprendį. Prokurorui apskundus šį nuosprendį, Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą, dėl skundo argumentų nepasisakė, tačiau apylinkės teismo nuosprendį panaikino BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, t. y. nustatęs BPK 225 straipsnio 1 dalyje nustatytų teismingumo taisyklių pažeidimą. Tokį sprendimą lėmė apeliacinės instancijos teismo išvada, kad BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), todėl ši byla teisminga apygardos teismui (BPK 225 straipsnio 1 dalis). Konstatuotina, kad tokia teismo išvada nepagrįsta.

Teismas, priskirdamas BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą sunkių nusikaltimų kategorijai, neatsižvelgė į tai, kad šis nusikaltimas gali būti padarytas tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo (BK 184 straipsnio 4 dalis) ir kad nagrinėjamoje byloje O. A. K. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį buvo kaltinama tuo, kad dėl neatsargumo iššvaistė jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Remiantis BK 11 straipsnio 2 dalimi, tik tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius. Neatsargūs nusikaltimai pagal sunkumo laipsnį neklasifikuojami, todėl BK 11 straipsnio 5 dalyje nustatyti sunkaus nusikaltimo kriterijai negali būti taikomi neatsargiems nusikaltimams. Vadinasi, nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad O. A. K. buvo kaltinama sunkiu nusikaltimu ir jos byla teisminga apygardos teismui.

1.1.5. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo padariniai

Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo sudėtys yra materialios, todėl, inkriminuojant šias nusikalstamas veikas, būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Šiuo aspektu pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje Nr. 2K-P-78/2012:

<...> bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats savaime dar nereiškia, jog yra padaryta BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Taigi, ir kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant, bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Pavyzdžiui, buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma apgaulingai, siekiant gauti neįtrauktų į apskaitą grynųjų pinigų, kurie panaudojami bendrovės reikmėms tenkinti (perkama bendrovės veiklai reikalinga įranga, medžiagos, atsiskaitoma už bendrovei suteiktas paslaugas ir pan.). Nors šiais pinigais disponuojama neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala bendrovei nepadaroma ir paprastai tai negali būti laikoma turto pasisavinimu BK 183 straipsnio prasme.

<...> tokio pobūdžio bylose būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas. Dėl to duomenys, rodantys, kad paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi būti ištirti ir įvertinti. Tokio pobūdžio pateiktų duomenų ignoravimas, kai juos įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, gali būti pripažintas esminiu įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) pažeidimu ir lemti teismo priimto nuosprendžio ar nutarties pakeitimą arba panaikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-575/2010, 2K-7-330/2011, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012).

Nagrinėjamoje byloje bendrovės vadovas ir vienintelis akcininkas nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už didelės vertės UAB „A.“ priklausančio turto – 55 949,21 Lt – pasisavinimą iš esmės remiantis buhalterinės apskaitos dokumentais, specialistės paaiškinimu ir teisiamajame posėdyje duotais specialistės parodymais. Pagal BPK 20, 90, 284 straipsnių nuostatas įrodymu gali būti laikoma, atlikus objektų tyrimą, pateikta ir teismo posėdyje ištirta specialisto išvada. <...> Specialisto parodymai ar paaiškinimai nelaikytini savarankiška įrodymų rūšimi. Jie gali būti gaunami kilus neaiškumų dėl specialisto pateiktos išvados arba kai specialisto pagalba yra reikalinga atliekant atskirus proceso veiksmus, tiriant surinktus duomenis. Specialisto paaiškinimai dėl pateiktos išvados padeda teismui apsispręsti dėl išvados vertinimo. Tokie paaiškinimai dėl proceso veiksmų organizavimo bei atlikimo ar dėl surinktų duomenų reikšmės nustatant teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes padeda tinkamai rinkti bei įvertinti kitus įrodymus, tačiau bet kuriuo atveju nuosprendyje daromos išvados negali būti grindžiamos specialisto paaiškinimais, nesusietais su kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Nagrinėjamoje byloje teismų išvados dėl nuteistajam iš kasos išmokėtų pinigų darytos iš esmės remiantis tik specialistės paaiškinimais, kurių teismas, atsižvelgdamas į BPK 90, 284 straipsnių nuostatas, negalėjo pripažinti įrodymu. Pažymėtina ir tai, kad, duodant specialistei pavedimą atlikti tyrimą bei pateikti išvadą, pinigų išmokėjimo A. K. klausimas iš viso nebuvo keltas. Tai reiškia, kad teismų išvados dėl jam iš kasos išmokėtų pinigų pagrįstos duomenimis, kurie pagal BPK 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad įrodymais gali būti pripažinti tik įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, negalėjo būti laikomi įrodymu.

Byloje nustatyta, kad UAB „AP.“ realios ūkinės–komercinės veiklos nevykdė, prekių UAB „A.“ neteikė, tikrų atsiskaitymų tarp įmonių nebuvo, todėl teismai padarė išvadą, kad A. K. šiuos pinigus pasisavino. Kita vertus, nors A. K. pagal BK 222 straipsnį nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės–rugpjūčio mėn. laikotarpiu apgaulingai tvarkė UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, bet jo kaltė dėl didelės vertės UAB „A.“ priklausančio turto – 55 949,21 Lt – pasisavinimo buvo įrodinėjama remiantis ta pačia apgaulinga šios bendrovės buhalterine apskaita. Kaltinamojo teiginiai, kad buhalterinės apskaitos dokumentais patvirtintas pinigų paėmimas iš kasos (kaip ir jų panaudojimas) neatitinka realių ūkinių įvykių, nepaneigti.

Taigi atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad teismų atlikti įrodymų įvertinimai nėra pagristi išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, reikšmingu nuteistojo veikų kvalifikavimui pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, ir toks BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas yra esminis, nes sukliudė teismams priimti teisingą nuosprendį, todėl yra pagrindas panaikinti šią apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartyje Nr. 2K-192/2011, priimtoje turto iššvaistymo baudžiamojoje byloje, taip pat atkreiptas dėmesys į žalos nustatymo svarbą, be to išaiškinta, kad žalos konstatavimui neturi įtakos tai, jog byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys jai atlyginti:

BK 184 straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra materiali, taigi pripažįstama, kad būtinasis jos požymis yra turtinės žalos padarymas. Kolegija nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad tokios žalos nebuvo padaryta. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausę 200 000 Lt pasaugos sutarties, sudarytos tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „Vakarų prekyba“, pagrindu 2001 m. spalio 18 d. mokėjimo pavedimu buvo perduoti trečiajam asmeniui UAB „Vakarų prekyba“, kuri vėliau bankrutavo; pervestų lėšų įmonė neatgavo nei pinigine, nei jokia kita forma. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė reikalavimų perleidimo sutartis su trečiaisiais fiziniais asmenimis, taip užtikrindama lėšų susigrąžinimą, atmestinas, nes tretieji asmenys pinigų negrąžino, jų skolos buvo nurašytos kaip beviltiškos. Taigi turtinės žalos įmonei buvo padaryta, ir šio fakto nepaneigia tai, kad AB „Litimpeks bankas“ nepareiškė civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aplinkybių visumos vertinimas sprendžiant, ar yra turto pasisavinimo sudėtis kaltininko veikoje, matyti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartyje Nr. 2K-526/2010, kurioje pripažinta, kad vien tik turto laikymo kitoje, nei priklauso, vietoje, fakto nepakanka šiai nusikalstamai veikai pagrįsti. Pažymėtina, kad šis reikalavimas gali būti kildinamas, inter alia, iš BK 2 straipsnio 4 dalies ir siejamas su viena pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėtis, nustatyta kaltininko veikoje.

Bylos proceso metu nustatyta, jog V. Š., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir pats valdydamas šios bendrovės turtą bei pinigus, dalį bendrovės turto už 7018,25 Lt laikė savo namuose – (duomenys neskelbtini). Teismai šią aplinkybę vertino kaip turto pasisavinimą, nes po to, kai 2007 m. liepos 2 d. akcininkų sprendimu vietoje V. Š. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorium buvo paskirtas D. P., atlikus bendrovės turto inventorizavimą, buvo nustatytas daiktų trūkumas, kurie vėliau, 2007 m. spalio 9 d., atliekant kratą V. Š. namuose, buvo surasti. Teismai, pripažindami V. Š. kaltu pasisavinus nuosprendyje išvardytus daiktus, rėmėsi kasacinėje nutartyje Nr. 2K-47/2007 suformuluota nuostata, kad faktas, jog daiktai, naudojami ne bendrovės tikslais ir ilgą laiką negrąžinami po atleidimo iš direktoriaus pareigų, leidžia teigti, jog turtas buvo pasisavintas. Teismai atmetė V. Š. teiginį, jog jis neturėjo galimybės grąžinti minėto turto, nes atostogavo ir nebuvo informuotas apie inventorizacijos rezultatus. Tačiau šie V. Š. teiginiai yra nepaneigti. Vien tik faktas, jog patikėtas ar esantis žinioje turtas yra saugomas nenustatytoje vietoje, nesudaro pagrindo išvadai, kad tas turtas buvo pasisavintas. Bendrovės turto perėmimo iš vieno materialiai atsakingo asmens (V. Š.) kito (D. P.) žinion buvo atliktas nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų taisyklių reikalavimų, inventorizavimo procedūra buvo atlikta taip pat pažeidžiant minėtų taisyklių nuostatas, nes V. Š. nebuvo informuotas apie inventorizavimo pradžią, taip pat nėra byloje duomenų, kad jis buvo supažindintas su inventorizavimo rezultatais. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl svetimo turto pasisavinimo formuluojama taip: „...materialaus turto laikymas V. Š. namuose dokumentais nebuvo įteisintas, todėl nelaikytina, kad kratos metu rasti daiktai nebuvo pasisavinti“. Tokia išvada dėl turto pasisavinimo yra hipotetinio turinio. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas svetimo turto pasisavinimą, remiasi CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog juridinio asmens valdymo organo nario pareiga sąžiningai ir protingai veikti juridinio asmens atžvilgiu, nepainioti juridinio asmens turto su savo asmeniniu turtu, t. y. negalima naudoti juridinio asmens turto savo asmeninei ar trečiųjų asmenų naudai.

Svetimo turto valdymas yra reguliuojamas civilinės teisės normomis ir sutarčių pagrindu. Bendrovės turtą akcininkai valdo remiantis civilinės teisės normomis bei bendrovės įstatais. Teismai teisingai pripažino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą V. Š. valdė kaip įmonės direktorius ir pagrindinis akcininkas, turėdamas šį turtą savo žinioje. Tam, kad civilinės teisės pagrindu valdomas turtas būtų pripažintas neteisėtai ir neatlygintinai paverstas savu, turi būti atlikti neteisėti veiksmai, kurie patvirtintų kaltininko sumanymą jo dispozicijoje esantį turtą paversti savu. Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys patvirtina, jog V. Š. šį turtą įgijo iš bendrovės lėšų, tačiau pateikė buhalterijai įsigijimo dokumentus, kad turtas būtų įtrauktas į bendrovės turto sąrašą. Bendrovės darbuotojams buvo žinoma, kad turtas yra V. Š. namuose, nes prireikus iš ten pasiimdavo instaliacijos testerį, pjūklą ir kitus įrankius. Nepaneigti V. Š. teiginiai, kad šio turto jis neslėpė, nenurašė, dokumentų neklastojo. CK 4.34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valdytojas gali reikalauti teismine tvarka ne tik savo valdymo gynimo, bet ir nuostolių, kurie buvo padaryti dėl valdymo pažeidimo atlyginimo. Byloje nėra patikimų duomenų, jog naujieji bendrovės akcininkai pareikalavo iš V. Š., kad jis grąžintų savo namuose laikomą bendrovės turtą ar kreipėsi į teismą dėl turto išreikalavimo iš neteisėto valdymo. Baudžiamosios teisės priemonės yra „ultima ratio“ (kraštutinės priemonės), kai kitomis teisinėmis priemonėmis negali būti apginamos savininko ar teisėto valdytojo teisės arba kai dėl tyčinių neteisėto valdytojo veiksmų (dokumentų klastojimo, turto paslėpimo, pačiam pasislepiant ar piktybiškai vengiant gražinti turtą) civilinės teisės priemonės išreikalauti turtą yra neefektyvios ar jų pritaikymas yra apsunkintas. Šios bylos proceso metu tokių duomenų nebuvo nustatyta, todėl V. Š. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Pagal kasacinio teismo praktiką konstatuojant turtinės žalos kilimą ne mažiau svarbu yra įvertinti, kieno – įmonės ar asmeninėms – reikmėms turtas ar turtinė teisė buvo panaudoti. Jei iš įmonės neteisėtai paimtu turtu disponuojama šios įmonės naudai (interesais), turtinė žala, būdinga turto pasisavinimui, nėra padaroma, todėl tokia veika pagal BK 183 straipsnį paprastai nekvalifikuotina. Tačiau kaltininko atsakomybės klausimas gali būti sprendžiami pagal kitus BK straipsnius. Šiuo aspektu aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartis Nr. 2K-7-84/2012, kurioje, be kita ko, išaiškinta, kad kaltininko tvirtinimai dėl turto ar turtinės teisės panaudojimo įmonės reikmėms turi būti pagrįsti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija:

<...> turto pasisavinimu gali būti pripažinti ir tokie juridinio asmens (įmonės) vadovo veiksmai, kai šis jo vadovaujamos įmonės pinigus, pervestus į kitų įmonių sąskaitas pagal fiktyvius sandorius, paima ir panaudoja ne jo vadovaujamos įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Kvalifikuojant šio fizinio asmens veiksmus pagal BPK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik tokių pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas (pvz., tai, kad buvo paimti pinigai, pervesti pagal fiktyvius sandorius, kad jų paėmimas ir panaudojimas neparodytas įmonių apskaitos dokumentuose), bet ir tai, ar juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas neteisėtai disponuodamas jos lėšomis padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo įmonės vadovas, paimdamas kitai įmonei (įmonėms) pagal fiktyvius sandorius pervestus jo vadovaujamos įmonės pinigus ir jais disponuodamas: ar juos panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms. Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Taigi darant išvadą dėl įmonės vadovo veiksmų atitikimo ar neatitikimo BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių pinigų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaltininko parodymai, jog įmonės pinigai buvo paimti ir naudojami įmonės reikmėms, tai nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties požymių buvimą jo padarytoje veikoje. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ši BPK nuostata suponuoja ir tai, kad reikalavimas, jog kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, negali būti traktuojamas kaip įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltininkui. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios piniginės lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad P. G. 2002 m. gruodžio–2004 m. birželio mėn. laikotarpiu, būdamas AB „V.“ generaliniu direktoriumi, veikdamas bendrininkų grupe, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės šiai įmonei priklausantį turtą – 1 721 373,42 Lt (pastaba: nuosprendžiuose nurodyta, kad pasikėsino pasisavinti jo žinioje buvusį didelės vertės AB „V.“ priklausantį turtą – 1 861 945,05 Lt, iš jų pasisavino 1 721 373,42 Lt), kurie pagal fiktyvius sandorius buvo pervesti į atitinkamų bendrovių sąskaitas. Pats P. G. pripažįsta šių lėšų paėmimo faktą, tačiau teigia, kad šios lėšos buvo panaudotos AB „V.“ reikmėms tenkinti, perkant instrumentus, jų detales, apmokant už įmonės patalpų remontą ir pan.

Iš bylos medžiagos matyti, kad toks kasatoriaus teiginys nėra patvirtintas jokiais kitais byloje surinktais įrodymais. Antai byloje nėra duomenų, kuriuose būtų užfiksuoti minėtų daiktų įsigijimo ar paslaugų suteikimo faktai; šio kasatoriaus teiginio nepatvirtina ir byloje esantys liudytojų parodymai. Be to, kasatorius, teigdamas, kad gautus pinigus – 1 721 373,42 Lt – panaudojo įmonei reikalingoms prekėms ir paslaugoms pirkti, savo pozicijos nepagrindžia jokiais duomenimis, kaip konkrečiai tokia didelė pinigų suma buvo panaudota atskiroms prekėms ir paslaugoms pirkti. Taigi P. G. teiginys dėl gautų lėšų panaudojimo AB „V.“ naudai yra deklaratyvaus pobūdžio ir savaime nelaikytinas pakankamu pagrindu paneigti tai, kad jis pasisavino jo žinioje buvusį AB „V.“ turtą – 1 721 373,42 Lt. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad gynybos argumentai, jog lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, kai to nepatvirtina jokie patikimi įrodymai, kaltinimo dėl turto pasisavinimo nepaneigia (kasacinės nutartys Nr. 2K-208/2008, 2K-368/2008, 2K-163/2009, 2K-197/2012 ir kt.)

Taigi teismai, nagrinėjamoje byloje ištyrę ir įvertinę įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog P. G. jo žinioje buvusias AB „V.“ išgrynintas pinigines lėšas paėmė ir panaudojo šios įmonės reikmėms. Nors byloje ir nenustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su AB „V.“ poreikių tenkinimu, tikslais buvo panaudotos šios bendrovės pagal fiktyvius sandorius išgrynintos lėšos, tačiau vien tai neužkerta kelio P. G. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnį. Minėta, kad nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais tokios lėšos buvo naudojamos.

Analogiškos pozicijos laikytasi ir kitose kasacinio teismo turto pasisavinimo baudžiamosiose bylose priimtose nutartyse, pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2014, 2K-430/2013, 2K-P-78-2012, 2K-197/2012, 2K-213/2012, 2K-411/2012.

Kadangi turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo sudėtys yra materialios, tai lemia ir šių veikų baigtumo momentą. Turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo neteisėtai disponuoti savo nuožiūra taip padarant žalos turto savininkui ar teisėtam valdytojui. Svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju (nepriklausomai nuo to, ar jis ją realizavo), taip padarydamas žalos turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2014, 2K-499/2012, 2K-213/2012 ir kt.). Nekilnojamojo turto, t. y. turto, kuriam būtina teisinė registracija, pasisavinimas paprastai yra baigtas juridiškai pakeitus nuosavybės teisės subjektą.

Turto iššvaistymas yra baigtas atsiradus BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams – savininkui ar teisėtam valdytojui praradus turtą ar turtinę teisę (ar sumažėjus jų apimčiai).

Kaltininkui pasisavinus ar iššvaisčius turtą ar turtinę teisę ir vėliau šį turtą ar turtinę teisę ar jų ekvivalentą grąžinus, baudžiamosios atsakomybės pagrindai už šias veikas neišnyksta. Tokiais atvejais turto grąžinimo veiksmai, be kita ko, gali būti vertinami kaip baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jei turtas ar turtinė teisė buvo grąžinti savo noru.

Nors kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu dėl to, kaip teismas įvertino aplinkybę, jog ji po pusmečio <...> į bendrovės sąskaitą įnešė 32 000 Lt, tačiau kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti teismo išvadomis. Pinigai, kurie buvo paimti iš UAB „E.“ sąskaitos, A. S. buvo grąžinti tik po to, kai ji su savo gynėju susipažino su visa baudžiamosios bylos medžiaga (t. y. jau po visų jai pareikštų įtarimų ir jos apklausų). Atsižvelgdamas į tai, teismas pagrįstai nurodė, kad veikos kvalifikavimui pinigų grąžinimas reikšmės neturi. Pažymėtina, kad turto pasisavinimas laikomas baigtu nuo tada, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Aplinkybė, kai asmuo po nusikalstamos veikos padarymo nusprendžia grąžinti pasisavintus pinigus, gali būti vertinama tik kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, padarytos žalos atlyginimas, bet pats veikos baigtumo, jos teisinio įvertinimo faktas nuo to nekinta (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-430/2013).

Turto grąžinimo jau pabaigus nusikalstamą veiką vertinimo problemos spręstos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutartyje Nr. 2K-163/2009:

Kolegija neturi pagrindo abejoti ir teismo vertinimu, pagal kurį 433,97 Lt įnešimas į bankrutuojančios bendrovės sąskaitą praėjus daugiau kaip dvejiems metams po nusikalstamos veikos padarymo pripažintas žalos atlyginimu, bet ne aplinkybe, neigiančia šios sumos iššvaistymą. Kita vertus, kasaciniame skunde teisingai atkreiptas dėmesys į teismo nenuoseklumą, nes kitų sumų grąžinimą į bankrutuojančios UAB „P.“ kasą <...> teismas įvertino kitaip – 4473,19 Lt sumažino inkriminuojamo išvaistymo dydį. Vertindama šią aplinkybę, kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog UAB „P.“ turtas buvo iššvaistytas laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. liepos 7 d., taigi 4473,19 Lt buvo grąžinti bendrovei jau pasibaigus nusikalstamai veikai. Tai rodo, kad, nesant išlaidas pagrindžiančių apskaitos dokumentų, teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad ir šios sumos buvo iššvaistytos, o jų grąžinimą įvertinti kaip žalos atlyginimą bendrovei. Tačiau konstatuodama tai, kolegija neturi pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties ir taip bloginti nuteistojo padėtį, nes dėl to nepaduotas kasacinis skundas (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

Jei turtas paimamas neteisėtai turint tikslą tik laikinai juo pasinaudoti ir ketinant vėliau jį grąžinti savininkui ar teisėtam valdytojui, asmens veiksmuose nėra turto pasisavinimo sudėties.

1.2. Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo subjektyvieji požymiai

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), todėl darant išvadą dėl turto pasisavinimo ar turto iššvaistymo sudėties buvimo kaltininko veikoje be objektyviųjų požymių taip pat nustatomi ir subjektyvieji požymiai, t. y. asmens kaltė – jo psichinis santykis su BK 183 ir 184 straipsniuose nurodytais objektyviaisiais požymiais.

Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją turto pasisavinimas galimas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. nustačius, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą ar žinioje esantį turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savo turtu ar turtine teise, numato, kad dėl to savininkas ar teisėtas valdytojas šio turto ar turtinės teisės neteks, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-106/2013, 2K-93/2013, 2K-148/2013, 2K-7-198/2008 ir kt.). Apie kaltės turinį sprendžiama, inter alia, atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai ir pan.); ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt. Panašios veikos padarymo aplinkybės sprendžiant dėl tiesioginės tyčios, vertintos, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartyje Nr. 2K-104/2009:

Turto pasisavinimas galimas tik tiesiogine tyčia. <...> Kasaciniame skunde be pagrindo ginčijamas kaltės pasisavinus didelės vertės skirtingoms draudimo bendrovėms priklausantį turtą klausimas. Bylos duomenimis, E. P. buvo UAB DB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, vėliau – savininkas ir vienintelis realiai disponavo jai priklausančiu turtu, tarp jų ir grynaisiais pinigais, esančiais kasoje (nustatyta, kad E. P. faktiškai atliko kasininko pareigas). Jo vadovaujama įmonė vykdė draudimo brokerių veiklą – tarpininkavo sudarant draudimo sutartis tarp draudėjų bei draudimo bendrovių (draudikų) – ir už tai gaudavo su šiomis sulygtą komisinį atlyginimą. Įmonė rinko iš draudėjų pagal draudimo sutartis draudimo kompanijoms priklausančias draudimo įmokas, kurias pagal suda