lietuvos respublikos konstitucinis teismas lietuvos … · 2016. 10. 5. · 8. seimas 2000 m....
TRANSCRIPT
Byla Nr. 36/2014-37/2014
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO
4.84 STRAIPSNIO 7 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCIJAI
2016 m. spalio 5 d. Nr. KT25-N12/2016
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų
Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto
Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Konstitucinio Teismo 2016 m. rugsėjo 15 d.
posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 36/2014-37/2014
pagal:
1) pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-47/2014 ištirti, ar Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis;
2) pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-49/2014 ištirti, ar Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai
neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d.
redakcija) 7 dalis.
Konstitucinio Teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir
jai suteiktas numeris 36/2014-37/2014.
2
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo argumentai
1. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo civilines bylas, kuriose ieškovai
daugiabučių namų gyventojai pateikė ieškinius dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Aplinkos ir energetikos departamento raštų, kuriais nebuvo patenkinti jų prašymai paskirti tam
tikrus asmenis daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų administratoriais (toliau – ir
administratoriai). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos
departamentas, atsisakydamas tenkinti daugiabučių namų gyventojų prašymus, rėmėsi Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija)
7 dalimi.
Pareiškėjas, konstatavęs, kad yra pakankamas pagrindas abejoti CK 4.84 straipsnio (2012 m.
gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies atitiktimi Konstitucijai, sustabdė civilinių bylų nagrinėjimą ir
kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti jos atitiktį Konstitucijai.
2. Pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymai grindžiami šiais argumentais.
2.1. Ginčijamoje CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje įtvirtintu
teisiniu reguliavimu nustatyti tam tikri reikalavimai administratoriams: gyvenamosiose vietovėse,
kuriose gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, jais negali būti šilumos, elektros energijos,
dujų, geriamojo vandens tiekėjai, asmenys, teikiantys atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės
priežiūros paslaugas (išskyrus namus, kuriuose nėra liftų), jeigu jie dirba tos pačios savivaldybės
teritorijoje, taip pat kiti asmenys, susiję su išvardytais asmenimis pagal Lietuvos Respublikos
konkurencijos įstatymą, jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip.
CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis prieštarauja Konstitucijos
23 straipsniui, nes ja ribojama butų ir kitų patalpų savininkų teisė pasirinkti geriausiai jų poreikius
atitinkantį administratorių. Bendroji dalinė nuosavybė yra Konstitucijos saugoma vertybė tiek pat,
kiek ir asmeninė nuosavybė. Vienas iš nuosavybės neliečiamumo principo turinio elementų yra
bendraturčių teisė valdyti, naudoti jiems bendrosios nuosavybės teise priklausantį turtą ir juo
disponuoti, įskaitant teisę patiems be jokių apribojimų išsirinkti administratorių, kuris, jų nuomone,
yra geriausias specialistas profesionalas, turintis atitinkamą patirtį ir kvalifikaciją.
Paskirtasis administratorius visų pirma atstovauja daugiabučio namo gyventojų, kurie kartu
yra ir vartotojai, interesams. Administratoriaus ryšiai su kitomis įmonėmis savaime nesuponuoja
neobjektyvių jo sprendimų ar butų ir kitų patalpų savininkų poreikių neatitinkančių paslaugų kainos
ir kokybės santykio. Prieš pasirinkdami administratorių savininkai derasi su daugiabučio namo
3
bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugas teikiančiais subjektais ir gali išsirinkti tą,
kuris labiausiai atitinka jų lūkesčius ir pasiūlo geriausias paslaugas už bendraturčiams
priimtiniausias kainas, todėl nėra pagrindo riboti butų ir kitų patalpų savininkų teisę pasirinkti
administratorių.
Nuosavybė įpareigoja – šia nuostata išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija, todėl
negalima ignoruoti ir riboti butų ir kitų patalpų savininkų pareigos patiems rūpintis savo nuosavybe,
o priešingai – ši pareiga turi būti skatinama siekiant ugdyti pilietinę ir aktyvią visuomenę. Įstatymų
leidėjas, įtvirtindamas ginčijamą įstatymo normą, neįvertino minėtų savininkų organizuotumo ir
gebėjimo apsispręsti dėl jiems priimtiniausio savo nuosavybės naudojimo ir valdymo būdo. Taigi
įstatymų leidėjo siekis apginti savo nuosavybe nesirūpinančius asmenis nepagrįstai suvaržant kitų,
pakankamai organizuotų, butų ir kitų patalpų savininkų galimybę laisvai pasirinkti bet kurį
kompetentingą administratorių yra neproporcingas nuosavybės teisės apribojimas.
2.2. Teisė rinktis administratorių yra apribota gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne
mažiau negu 100 tūkst. gyventojų. Kitų miestų gyventojai gali be išlygų rinktis jiems labiausiai
priimtiną administratorių, jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip.
CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis prieštarauja Konstitucijos
29 straipsniui. Ginčijama nuostata ribojama ne tik komunalinių paslaugų teikimo sektoriuje
veikiančių ūkio subjektų veikla, bet ir butų ir kitų patalpų savininkų teisė rinktis administratorių,
todėl nėra aišku, kodėl, mažųjų miestų gyventojams suteikus palankesnes galimybes rinktis
administratorių, sukuriamos prielaidos diskriminuoti didžiųjų miestų gyventojus.
Be to, aiškinant CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalį kartu su šio
straipsnio 12 dalimi matyti, kad ginčijamas apribojimas administratoriams netaikomas tuomet, kai
jie veikia pagal su butų ir kitų patalpų savininkų bendrija (toliau – ir savininkų bendrija) arba su šių
savininkų sudarytos daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų valdymo,
naudojimo ir priežiūros jungtinės veiklos sutarties (toliau – jungtinės veiklos sutartis) dalyviais
sudarytas sutartis dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo. Nėra aišku, kodėl butų ir kitų
patalpų savininkams, įsteigusiems savininkų bendrijas arba sudariusiems jungtinės veiklos sutartis,
suteikiama daugiau teisių ir neribojama jų pasirinkimo laisvė.
2.3. Minėtu teisiniu reguliavimu taip pat pažeidžiama Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalis, nes
butų ir kitų patalpų savininkai, norėdami pasirinkti jiems tinkamą ir jų interesus labiausiai
atitinkantį administratorių, susijusį su CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje
išvardytais paslaugų teikėjais, privalo įsteigti savininkų bendriją arba sudaryti jungtinės veiklos
sutartį ir dėl to prisiimti daug papildomų įsipareigojimų. Narystė bendrijoje gali būti įgyvendinama
tik asmenų laisva valia.
4
II
Suinteresuoto asmens atstovų argumentai
3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovo
Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus (dabar – Privatinės teisės skyrius)
patarėjo Vidmondo Vėgelio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis
reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija, kuriai pritaria
suinteresuoto asmens Seimo atstovas Seimo narys Stasys Šedbaras, grindžiama šiais argumentais.
3.1. Ginčijamos CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies nuostatos
konstitucingumas neturėtų būti nagrinėjamas neatsižvelgiant į kitus su butų ir kitų patalpų savininkų
bendrosios dalinės nuosavybės administravimu susijusius santykius ir praktikoje kylančias tokio
administravimo problemas. Dauguma administratorių yra nuosavybės, valdymo ar netiesioginiais
papildomos naudos santykiais susiję su šilumos tiekėjais, atliekų vežėjais, komunalinėms
paslaugoms reikalingų medžiagų, prietaisų ir įrenginių gamintojais ar tiekėjais. Dėl tokios padėties
kyla interesų konfliktas, nes derybose su komunalinių paslaugų teikėjais administratorius negali
tinkamai atstovauti savo klientų – butų ir kitų patalpų savininkų – interesams, o šie nepasitiki
administratoriaus sprendimų objektyvumu ir ne visada žino apie jo sąsajas su komunalinių paslaugų
teikėjais.
3.2. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinė
sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas
teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; valstybė teisinėmis priemonėmis
turi riboti monopolines tendencijas. Tam tikri ūkinės veiklos laisvės, įskaitant laisvą paslaugų
teikimą ir įsisteigimo laisvę, apribojimai, jei jie būtini ir pagrįsti, gali būti taikomi ir remiantis
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49, 56 straipsniais. 2006 m. gruodžio 12 d. Europos
Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 15 straipsnyje taip pat
numatyta galimybė valstybei narei dėl ypatingo paslaugų pobūdžio savo teisės sistemoje nustatyti
tam tikrus reikalavimus paslaugų teikėjams; tokie reikalavimai turi būti pateisinami svarbiais
visuomenės interesais.
Įstatymų leidėjas, priimdamas CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies
nuostatą, siekė riboti vertikalią integraciją komunalinių paslaugų sektoriuje, užtikrinti komunalinių
paslaugų vartotojų interesų apsaugą, sąžiningą konkurenciją komunalinių paslaugų srityje ir
skaidresnę administratorių veiklą. Kartu buvo siekiama laikytis konstitucinio proporcingumo
principo, norima išlaikyti Konstitucijos saugomų vertybių pusiausvyrą.
III
Byloje gauta medžiaga
5
4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos aplinkos
ministro Kęstučio Trečioko, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininko Šarūno
Keserausko, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorės Romos Žakaitienės, Lietuvos laisvosios
rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno, Lietuvos respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų
prezidento Juozo Antanaičio, Nacionalinės pastatų administratorių asociacijos įgalioto asmens
Aistės Cikanaitės-Jankauskės rašytinės nuomonės.
IV
Byloje apklausti specialistai
5. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui apklausti specialistai – Aplinkos ministerijos
Statybos ir būsto departamento direktorė Elvyra Radavičienė, šio departamento patarėja Kristina
Čiurlytė, šio departamento Būsto skyriaus vedėjas Ramūnas Šveikauskas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Tyrimo ribos
6. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas prašyme Nr. 1B-49/2014 prašo ištirti CK
4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 2
daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai.
Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas prašyme Nr. 1B-47/2014 prašo ištirti CK
4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams.
Nors pareiškėjas minėtame prašyme prašo ištirti CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d.
redakcija) 7 dalies atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams visa apimtimi, iš jo prašyme išdėstytų
argumentų matyti, kad jis abejoja, ar jo ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja tik
Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai.
Taigi Konstitucinis Teismas šioje byloje tirs, ar CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d.
redakcija) 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai,
35 straipsnio 2 daliai.
II
Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas
7. Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas prašo ištirti CK 4.84 straipsnio (2012 m.
gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies atitiktį Konstitucijai.
8. Seimas 2000 m. liepos 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo,
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, įsigaliojusį 2000 m. rugsėjo 6 d., kurio 1 straipsniu buvo
patvirtintas naujas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Pagal šio įstatymo 2 straipsnį Civilinis
6
kodeksas įsigaliojo 2001 m. liepos 1 d. (su tam tikromis išimtimis). Civilinis kodeksas buvo ne
kartą keičiamas ir (arba) papildomas.
8.1. CK 4.84 straipsnyje „Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės
administravimas, kai šie savininkai neįsteigę bendrijos arba nesudarę jungtinės veiklos sutarties“
buvo inter alia nustatyta, kad jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų
ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jeigu bendrija
likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos)
įgaliotas atstovas skiria bendrojo naudojimo objektų administratorių.
Pažymėtina, kad nei šiame, nei kituose CK straipsniuose nebuvo nustatyta jokių apribojimų,
kuriais būtų draudžiama pasirinkti tam tikrus asmenis administratoriais.
8.2. Seimo 2012 m. gegužės 10 d. priimtu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.82,
4.83, 4.84, 4.85 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo inter alia pakeistas ir papildytas
CK 4.84 straipsnis. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama CK 4.84 straipsnio (2012 m.
gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis išdėstyta taip:
„7. Bendrojo naudojimo objektų administratoriais negali būti šilumos, elektros energijos,
dujų, geriamojo vandens tiekėjai, asmenys, teikiantys atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės
priežiūros paslaugas (išskyrus namus, kuriuose nėra liftų), jeigu jie dirba tos pačios savivaldybės
teritorijoje, taip pat kiti asmenys, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su išvardytais asmenimis
pagal Konkurencijos įstatymą. Šis draudimas bendrojo naudojimo objektų administratoriui
netaikomas administruojant turtą, esantį gyvenamojoje vietovėje, kurioje, Lietuvos statistikos
departamento duomenimis, gyvena mažiau negu 100 000 gyventojų, jeigu savivaldybės taryba
nenusprendžia kitaip.“
Taigi pareiškėjo ginčijamoje CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje
nustatyta, kad gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų,
administratoriais negali būti šilumos, elektros energijos, dujų, geriamojo vandens tiekėjai, asmenys,
teikiantys atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės priežiūros paslaugas (išskyrus namus, kuriuose
nėra liftų), jeigu jie dirba tos pačios savivaldybės teritorijoje, taip pat kiti asmenys, tiesiogiai ar
netiesiogiai susiję su išvardytais asmenimis pagal Konkurencijos įstatymą.
Pažymėtina, kad savivaldybės taryba gali nuspręsti taikyti CK 4.84 straipsnio (2012 m.
gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatytus apribojimus ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose
gyvena mažiau negu 100 tūkst. gyventojų.
Taigi gyvenamojoje vietovėje, kurioje gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, o
savivaldybės tarybai nusprendus – ir gyvenamojoje vietovėje, kurioje gyvena mažiau negu
100 tūkst. gyventojų, administratoriumi negali būti skiriamas subjektas, kuriam taikomi CK 4.84
straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatyti apribojimai.
Pažymėtina ir tai, kad apribojimai būti administratoriais taikomi tik tiems išvardytiems
7
paslaugų teikėjams, kurie dirba tos pačios savivaldybės teritorijoje.
8.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad iš CK 4.82, 4.83, 4.84,
4.85 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, kuriuo buvo nustatyta, kokie asmenys negali būti
administratoriais tam tikro dydžio gyvenamosiose vietovėse, travaux préparatoires matyti, jog
priimti šį įstatymą paskatino tai, kad dauguma administratorių yra nuosavybės, valdymo ar
netiesioginiais papildomos naudos santykiais susiję su šilumos tiekėjais, atliekų vežėjais, kitais
komunalinių paslaugų teikėjais ir dėl to derybose su komunalinių paslaugų teikėjais negali tinkamai
atstovauti butų ir kitų patalpų savininkų interesams. Minėtomis pataisomis buvo siekiama įtvirtinti
priemones, užtikrinančias administratorių veikimą komunalinių paslaugų vartotojų interesais.
Kaip matyti iš Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2012 m. kovo 14 d. išvados, buvo
teigiama, kad atskiriant daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo veiklą nuo
komunalinių paslaugų teikimo veiklos reikia atsižvelgti į savivaldybių specifiką (t. y. vietos sąlygas,
įmonių apyvartos dydžius, apimtį, konkurencingumą ir pan.). Priešingu atveju dėl nustatytus
reikalavimus atitinkančių administratorių stokos kai kuriose savivaldybėse gali susiklostyti tokia
situacija, kad, priėmus minėtus pakeitimus, savivaldybių gyventojai apskritai neturės galimybės
pasirinkti administratorių.
9. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų CK 4.84 straipsnio (2012 m.
gegužės 10 d. redakcija) dalių nuostatų kontekste.
9.1. CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatyta, kad jeigu
butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos
arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jeigu bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės
veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius. Sprendimą dėl bendrojo
naudojimo objektų administratoriaus pasirinkimo priima butų ir kitų patalpų savininkai, o jų
pasirinktą administratorių skiria savivaldybės vykdomoji institucija. Jeigu butų ir kitų patalpų
savininkai nepasirenka administratoriaus, sprendimą dėl administratoriaus skyrimo priima
savivaldybės vykdomoji institucija.
Taigi pagal CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytą
teisinį reguliavimą, butų ir kitų patalpų savininkams neįsteigus savininkų bendrijos (arba ją
likvidavus) arba nesudarius jungtinės veiklos sutarties (arba ją nutraukus), savivaldybės vykdomoji
institucija skiria butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktą administratorių; administratorius skiriamas
ir tuo atveju, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįgyvendina savo teisės pasirinkti
administratorių.
9.2. CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 8 dalyje nustatyta, kad bendrojo
naudojimo objektų administratorius administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Vyriausybės
patvirtintus nuostatus.
Šios bylos kontekste paminėtina, kad Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603
8
patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių
nuostatų (2002 m. gegužės 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, galiojusi iki
2015 m. rugpjūčio 13 d.) 5 punkte nustatytos bendrojo naudojimo objektų administratoriaus
funkcijos, inter alia organizuoti namo techninę priežiūrą, namo bendrojo naudojimo objektų
atnaujinimą, avarijų lokalizavimą ir likvidavimą, namui ar keliems namams priskirto žemės sklypo
priežiūrą, rengti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo metinius ir ilgalaikius
darbų planus, kuriuose nurodomi konkretūs darbai, preliminari darbų kaina, lėšų šaltinis, vykdyti
šių darbų užsakovo funkcijas, rengti pasiūlymus dėl namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo
(modernizavimo), organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų, namo
techninės priežiūros ir kitų su administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimus, sudaryti sutartis
su atrinktais paslaugų teikėjais ir kontroliuoti jų vykdymą.
Taigi pagal šias nuostatas administratorius inter alia organizuoja namo bendrojo naudojimo
objektų atnaujinimo darbų, namo techninės priežiūros ir kitų su administruojamu namu susijusių
paslaugų pirkimus, sudaro sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais ir kontroliuoja jų vykdymą.
9.3. CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 11 dalyje nustatyta, kad
administratoriaus veiklai mutatis mutandis taikomos CK ketvirtosios knygos XIV skyriaus „Kito
asmens turto administravimas“ normos.
9.4. Pagal CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 12 dalį šio straipsnio 5 ir
6 dalių normos mutatis mutandis taikomos ir bendrojo naudojimo objektų administratoriams,
veikiantiems pagal su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrija arba butų ir kitų
patalpų savininkų jungtinės veiklos sutarties dalyviais sudarytas sutartis dėl bendrojo naudojimo
objektų administravimo.
9.4.1. Taigi pagal CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 12 dalį
administratorius taip pat gali veikti sutarties dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo,
sudarytos su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais, pagrindu.
Sistemiškai aiškinant CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 1, 2, 12 dalyse
nustatytą teisinį reguliavimą matyti, kad administratorius gali veikti dviem atvejais: pirma, kai butų
ir kitų patalpų savininkai neįsteigia savininkų bendrijos (arba ji likviduota) arba nesudaro jungtinės
veiklos sutarties (arba ji nutraukta) (būti paskirtuoju administratoriumi), antra, kai tokie savininkai
pasirenka vieną iš šių bendrosios dalinės nuosavybės valdymo formų (įsteigia savininkų bendriją
arba sudaro jungtinės veiklos sutartį) ir dar sudaro sutartį su administratoriumi.
9.4.2. CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 5 dalyje nustatyta, kad bendrojo
naudojimo objektų administratorius turtą administruoja CK 4.240 straipsnio pagrindu, taip pat kad
bendrojo naudojimo objektų administratoriai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta
tvarka ir apimtimi skelbia informaciją apie savo veiklą.
CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 6 dalyje nustatyta, kad bendrojo
9
naudojimo objektų administratorių civilinė atsakomybė už fiziniams ir juridiniams asmenims
padarytą žalą vykdant administravimo funkcijas draudžiama civilinės atsakomybės draudimu.
Vadinasi, pagal CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 12 dalį
administratoriams, veikiantiems pagal su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties
dalyviais sudarytas sutartis dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo, taikomos tik CK 4.84
straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 5, 6 dalys, kuriose jiems nustatytos prievolės skelbti
informaciją apie savo veiklą ir draustis civilinės atsakomybės draudimu, taip pat tai, kad jų veiklai
taikomas CK 4.240 straipsnis.
Taigi pagal šią nuostatą administratoriams, veikiantiems sutarties su savininkų bendrija arba
jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, netaikomos kitokios nei CK 4.84 straipsnio (2012 m.
gegužės 10 d. redakcija) 5, 6 dalių nuostatos, inter alia šio straipsnio 7 dalyje nustatyti apribojimai.
9.4.3. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad administratoriams, veikiantiems sutarties su
savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, taip pat netaikoma CK 4.84
straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 8 dalis, kurioje nustatyta, kad administratorius
administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus.
Sistemiškai vertinant minėtas nuostatas ir atsižvelgiant į tai, kad savininkų bendrija ir
jungtinės veiklos sutarties dalyviai vykdo įstatymuose ir (ar) jungtinės veiklos sutartyje apibrėžtas
su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų priežiūra susijusias funkcijas, pažymėtina, kad
administratoriaus, veikiančio sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties
dalyviais pagrindu, funkcijos nustatytos ne Vyriausybės patvirtintuose nuostatuose, bet su savininkų
bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais sudarytoje sutartyje.
Pažymėtina ir tai, kad, butų ir kitų patalpų savininkams neįsteigus bendrijos (arba ją
likvidavus) arba nesudarius jungtinės veiklos sutarties (arba ją nutraukus), būtent paskirtasis
administratorius pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus inter alia organizuoja namo bendrojo
naudojimo objektų atnaujinimo darbų, namo techninės priežiūros ir kitų su administruojamu namu
susijusių paslaugų pirkimus, sudaro sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais ir kontroliuoja jų
vykdymą.
10. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas ir kitų CK nuostatų kontekste.
10.1. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios
dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo
konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Pagal
CK 4.83 straipsnio 3 dalį (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) šiuos bendrojo naudojimo objektus
butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip
tvarkyti. Daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkai
steigia butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį, arba šio kodekso
4.84 straipsnyje nustatyta tvarka pasirenka bendrojo naudojimo objektų administratorių.
10
Taigi pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį, 4.83 straipsnio 3 dalį (2012 m. gegužės 10 d.
redakcija), 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 1, 2 dalis, butų ir kitų patalpų
savininkams neįsteigus bendrijos (arba ją likvidavus) arba nesudarius jungtinės veiklos sutarties
(arba ją nutraukus), per paskirtąjį administratorių yra įgyvendinama savininkų prievolė valdyti,
tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise
priklausančius objektus: namo bendro naudojimo patalpas, pagrindines namo konstrukcijas,
bendrojo naudojimo mechaninę, elektros, sanitarinę-techninę ir kitokią įrangą.
Be to, sistemiškai aiškinant 4.83 straipsnio 3 dalį (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) kartu su
CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 12 dalimi matyti, kad, daugiabučio namo
bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų savininkams įsteigus savininkų bendriją
arba sudarius jungtinės veiklos sutartį, savininkų bendrijos valdymo organai ir jungtinės veiklos
sutarties dalyviai, vykdydami įstatymuose ir (ar) jungtinės veiklos sutartyje nustatytas funkcijas,
taip pat turi galimybę pasamdyti administratorių sutartyje apibrėžtiems darbams atlikti ar
paslaugoms suteikti.
10.2. Minėta, jog CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 11 dalyje nustatyta,
kad administratoriaus veiklai mutatis mutandis taikomos CK ketvirtosios knygos XIV skyriaus
„Kito asmens turto administravimas“ normos.
Taigi administratoriui mutatis mutandis taikomos CK 4.242 straipsnyje nustatytos turto
administratoriaus prievolės naudos gavėjui, inter alia pareiga savo prievoles vykdyti apdairiai,
sąžiningai ir tik naudos gavėjo interesais, ir draudimas jam suteiktas teises panaudoti savo
asmeniniams poreikiams ar trečiųjų asmenų poreikiams tenkinti (2 dalis).
10.3. Minėta, kad administratorių, veikiančių pagal su savininkų bendrija arba jungtinės
veiklos sutarties dalyviais sudarytas sutartis dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo,
veiklai mutatis mutandis taikomas CK 4.240 straipsnis, kuriame atskleistas turto paprastojo
administravimo turinys.
CK 4.240 straipsnyje inter alia nustatyta, kad turto paprastojo administravimo atveju
administratorius privalo priimti turto duodamus vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas apmokėti
iš administruojamo turto, taip pat įgyvendinti kitas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu;
administratorius neturi teisės keisti turto tikslinės paskirties, išskyrus atvejus, kai tokiems
veiksmams leidimą išduoda teismas.
Pagal CK 4.239 straipsnio 1 dalį, vykdydamas paprastąjį turto administravimą,
administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui pagal tikslinę
paskirtį užtikrinti.
Sistemiškai aiškinant CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 5, 12 dalis,
4.239 straipsnio 1 dalį, 4.240 straipsnį darytina išvada, kad tais atvejais, kai administratorius veiklą
vykdo sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, paprastąjį
11
turto administravimą reglamentuojančios teisės normos, nustatančios administratoriaus prievoles
naudos gavėjui, taikytinos tiek, kiek numatyta su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties
dalyviais sudarytoje sutartyje.
11. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas Konkurencijos įstatymo nuostatų
kontekste.
Kaip minėta, pagal CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalį
administratoriais negali būti asmenys, kartu su kitais nurodytais asmenimis priklausantys susijusių
ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą.
Konkurencijos įstatymo (2012 m. kovo 22 d. redakcija) 3 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad
susijusių ūkio subjektų grupė yra du ar daugiau ūkio subjektų, kurie dėl savitarpio kontrolės ar
priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu ūkio subjektu apskaičiuojant
bendrąsias pajamas ir rinkos dalį. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad susijusių ūkio subjektų
grupę sudaro kiekvienas nagrinėjamas ūkio subjektas, kurį su kitais ūkio subjektais sieja turima tam
tikra akcijų arba balsų dalis, bendrai valdomas ar turimas administracinis padalinys, pusė ar daugiau
tų pačių narių valdymo ar priežiūros organuose, įsipareigojimai derinti savo ūkinės veiklos
sprendimus, atsakyti už prievolių tretiesiems asmenims įvykdymą, perduoti visą arba dalį pelno ar
suteikta teisė naudoti tam tikrą savo turto dalį, ir ūkio subjektai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai, per
kitus ūkio subjektus, yra susiję su minėtais ūkio subjektais bet kuriuo iš nurodytų būdų.
Vadinasi, pagal CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalį
administratoriumi gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų,
negali būti ne tik šilumos, elektros energijos, dujų, geriamojo vandens tiekėjai, asmenys, teikiantys
atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės priežiūros paslaugas (išskyrus namus, kuriuose nėra liftų),
jeigu jie dirba tos pačios savivaldybės teritorijoje, bet ir Konkurencijos įstatymo (2012 m. kovo 22
d. redakcija) 3 straipsnio 14 dalyje nustatytais ryšiais su jais susiję ūkio subjektai.
12. Apibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą ir jo kontekste aiškinant pareiškėjo ginčijamą
teisinį reguliavimą, nustatytą CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje,
pažymėtina, kad:
– pagal CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytą
teisinį reguliavimą, butų ir kitų patalpų savininkams neįsteigus savininkų bendrijos (arba ją
likvidavus) arba nesudarius jungtinės veiklos sutarties (arba ją nutraukus), savivaldybės vykdomoji
institucija skiria butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktą administratorių; administratorius skiriamas
ir tuo atveju, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįgyvendina savo teisės pasirinkti
administratorių;
– gyvenamojoje vietovėje, kurioje gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, o
savivaldybės tarybai nusprendus – ir gyvenamojoje vietovėje, kurioje gyvena mažiau negu
100 tūkst. gyventojų, administratoriumi negali būti skiriamas subjektas, kuriam taikomi CK 4.84
12
straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatyti apribojimai;
– per paskirtąjį administratorių yra įgyvendinama savininkų prievolė valdyti, tinkamai
prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius
objektus: namo bendro naudojimo patalpas, pagrindines namo konstrukcijas, bendrojo naudojimo
mechaninę, elektros, sanitarinę-techninę ir kitokią įrangą;
– paskirtasis administratorius inter alia organizuoja namo bendrojo naudojimo objektų
atnaujinimo darbų, namo techninės priežiūros ir kitų su administruojamu namu susijusių paslaugų
pirkimus, sudaro sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais ir kontroliuoja jų vykdymą;
– daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams valdyti butų ir kitų patalpų
savininkams įsteigus savininkų bendriją arba sudarius jungtinės veiklos sutartį, savininkų bendrijos
valdymo organai ir jungtinės veiklos sutarties dalyviai, vykdydami įstatymuose ir (ar) jungtinės
veiklos sutartyje nustatytas funkcijas, taip pat turi galimybę pasamdyti administratorių sutartyje
apibrėžtiems darbams atlikti ar paslaugoms suteikti;
– administratoriams, veikiantiems sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos
sutarties dalyviais pagrindu, netaikomos kitokios nei CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d.
redakcija) 5, 6 dalių nuostatos, inter alia šio straipsnio 7 dalyje nustatyti apribojimai;
– administratoriaus, veikiančio sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos
sutarties dalyviais pagrindu, funkcijos nustatytos ne Vyriausybės patvirtintuose nuostatuose, bet su
savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais sudarytoje sutartyje;
– tais atvejais, kai administratorius veiklą vykdo sutarties su savininkų bendrija arba
jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, paprastąjį turto administravimą reglamentuojančios
teisės normos, nustatančios administratoriaus prievoles naudos gavėjui, taikytinos tiek, kiek
numatyta su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais sudarytoje sutartyje.
III
Civilinio kodekso 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies atitikties
Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai vertinimas
13. Pareiškėjas prašo ištirti CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies
atitiktį inter alia Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai.
14. Pareiškėjo teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu ribojant bendraturčių teisę patiems be
jokių apribojimų išsirinkti administratorių, kuris, jų nuomone, yra geriausias specialistas
profesionalas, ribojama jų teisė valdyti ir naudoti jiems bendrosios nuosavybės teise priklausantį
turtą ir dėl to pažeidžiama Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalis.
15. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra
konstatavęs, kad nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių. Šiame straipsnyje įtvirtinti
nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam
13
priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą
ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (inter alia
2006 m. kovo 14 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Įstatymai turi saugoti visų savininkų
nuosavybės teises (inter alia 2003 m. rugsėjo 30 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).
15.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybė įpareigoja (inter alia
2000 m. gruodžio 21 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Teisės normomis reguliuojamų
nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas
(1997 m. balandžio 8 d., 2011 m. sausio 31 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Savininkas,
naudodamas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai (2008 m. spalio 30 d., 2016 m.
birželio 7 d. nutarimai). Savininko pareigas lemia inter alia nuosavybės objektų specifika –
įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų ypatumus, nustatyti tam tikras šių
objektų savininkų pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymą (2013 m. balandžio 12 d., 2016 m.
birželio 7 d. nutarimai).
15.2. Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama
inter alia dėl nuosavybės objekto pobūdžio, visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio.
Ribojant nuosavybės teises, visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik
remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų
asmenų teises ir laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai
svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos
priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (inter alia
2002 m. rugsėjo 19 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją jokiu
nuosavybės teisės apribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės.
15.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų
savininkų nuosavybės teisę į jiems priklausančias patalpas saugo Konstitucija ir įstatymai;
Konstitucija ir įstatymai saugo ir gina savininkų teises nepriklausomai nuo to, ar daugiabučiame
gyvenamajame name yra įsteigta bendrija, ar tokios bendrijos nėra (1999 m. birželio 23 d., 2016 m.
birželio 7 d. nutarimai). Tinkamai eksploatuoti ir išsaugoti daugiabučius namus yra ne tik privatus
savininkų, bet ir viešasis interesas (2000 m. gruodžio 21 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).
Konstitucinio Teismo doktrinoje pažymėta, kad pagal Konstituciją viešojo intereso (konstituciškai
svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai jos
neapribojus dėl turto pobūdžio ir (arba) kitų svarbių priežasčių nebūtų įmanoma apsaugoti
Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui (inter alia 2002 m. kovo 14 d.,
2016 m. birželio 7 d. nutarimai).
16. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos
23 straipsnyje įtvirtintos nuostatos tiek, kiek iš jų butų ir kitų patalpų savininkams kyla pareiga
užtikrinti daugiabučių namų tinkamą eksploatavimą ir išsaugojimą, yra glaudžiai susijusios su
14
konstitucinėmis vertybėmis, kuriomis grindžiamas šalies ūkis. Todėl paminėtinos šios oficialiosios
konstitucinės doktrinos nuostatos, atskleidžiančios iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio,
kylančius reikalavimus įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą, be kita ko, ir daugiabučių namų
bendrojo naudojimo objektų administravimo srityje:
– ūkinės veiklos reguliavimo pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė; valstybė,
reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti
ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų
gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto,
kurio veikla reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo
susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2016 m.
birželio 7 d. nutarimai);
– Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga, atsižvelgiant į
valstybės išteklius, jos materialines ir finansines galimybes bei kitus svarbius veiksnius, reguliuoti
ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui,
reguliuojant minėtą veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia asmens ūkinės veiklos
laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą (inter alia 2015 m.
balandžio 3 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai);
– Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta valstybės pareiga ginti vartotojų
interesus; ši konstitucinė nuostata suponuoja tai, kad teisės normomis turi būti nustatytos įvairios
vartotojų interesų gynimo priemonės, kad valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai
laikosi nustatytų reikalavimų, ir kt. (inter alia 2000 m. spalio 18 d., 2016 m. birželio 7 d.
nutarimai); tam tikroms ūkinės veiklos sritims būdinga santykių specifika inter alia gali suponuoti
vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimo ypatumus tam tikrose ūkinės
veiklos srityse; būtent ūkinės veiklos turinys, jos specifika, ypatumai tam tikrose ūkio srityse gali
lemti specialaus vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo teisinių santykių reguliavimo
būtinumą, poreikį tam tikroje ūkinės veiklos srityje; taigi vartotojų teisių, interesų apsaugos ir
gynimo priemonės tam tikrose ūkinės veiklos srityse gali skirtis priklausomai nuo konkrečios
ūkinės veiklos santykių specifikos (2009 m. kovo 2 d., 2015 m. spalio 29 d., 2016 m. birželio 7 d.
nutarimai);
– asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų
interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; įstatyme nustatyti
draudimai turi būti pagrįsti, adekvatūs siekiamam tikslui, nediskriminaciniai, aiškiai suformuluoti;
dėl ūkinės veiklos įvairiapusiškumo ir dinamiškumo konkrečių santykių šioje srityje reguliavimas
negali būti visą laiką vienodas, t. y. draudimų ir leidimų santykis gali kisti, tačiau, keičiantis teisinio
reguliavimo turiniui, negali būti paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti tautos ūkio reguliavimo
principai (1999 m. spalio 6 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).
15
17. Minėta, jog pareiškėjo ginčijamoje CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija)
7 dalyje nustatyta, kad gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 100 tūkst.
gyventojų, administratoriais negali būti šilumos, elektros energijos, dujų, geriamojo vandens
tiekėjai, asmenys, teikiantys atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės priežiūros paslaugas
(išskyrus namus, kuriuose nėra liftų), jeigu jie dirba tos pačios savivaldybės teritorijoje, taip pat kiti
asmenys, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su išvardytais asmenimis pagal Konkurencijos įstatymą,
jeigu savivaldybės taryba nenusprendžia kitaip.
18. Sprendžiant, ar CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatytas
teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, pažymėtina, kad, kaip
minėta, butų ir kitų patalpų savininkams neįsteigus savininkų bendrijos (arba ją likvidavus) arba
nesudarius jungtinės veiklos sutarties (arba ją nutraukus), savivaldybės vykdomoji institucija skiria
butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktą administratorių; administratorius skiriamas ir tuo atveju,
jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįgyvendina savo teisės pasirinkti administratorių.
18.1. Taip pat minėta, kad paskirtasis administratorius inter alia organizuoja namo bendrojo
naudojimo objektų atnaujinimo darbų, namo techninės priežiūros ir kitų su administruojamu namu
susijusių paslaugų pirkimus, sudaro sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais ir kontroliuoja jų
vykdymą.
Minėta ir tai, kad administratorius savo prievoles privalo vykdyti apdairiai, sąžiningai ir tik
naudos gavėjo interesais, jis negali jam suteiktų teisių panaudoti savo asmeniniams poreikiams ar
trečiųjų asmenų poreikiams tenkinti.
18.2. Pažymėtina, kad šilumos, elektros energijos, dujų, geriamojo vandens tiekėjų, asmenų,
teikiančių atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės priežiūros paslaugas, kaip pelno siekiančių
ūkio subjektų, suinteresuotų paslaugas teikti sau naudingomis sąlygomis, ir administratoriaus, kuris
butų ir kitų patalpų savininkų interesais turi jiems naudingomis sąlygomis organizuoti su
administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimą, sudaryti sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais
ir kontroliuoti jų vykdymą, interesai yra iš esmės skirtingi.
18.3. Konstitucinis Teismas, 2016 m. birželio 7 d. nutarime konstatavęs, kad pastato
šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo (eksploatuotojo), kuris vartotojų interesais turi siekti,
kad šilumos energija būtų vartojama ekonomiškai ir racionaliai, ir šilumos tiekėjo bei su juo
susijusių asmenų, priklausančių susijusių ūkio subjektų grupei pagal Konkurencijos įstatymą,
interesai yra iš esmės skirtingi, pažymėjo, jog iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies
nuostatos, kad valstybė gina vartotojų interesus, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį su
šilumos tiekimu susijusių santykių teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtintos nuostatos,
draudžiančios šilumos tiekėjams būti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais;
nustačius, kad ir tam tikrų su šilumos tiekėju susijusių asmenų interesai yra priešingi šilumos
vartotojų interesui ekonomiškai ir racionaliai vartoti šilumos energiją, iš Konstitucijos, inter alia jos
16
46 straipsnio 5 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti minėtas nuostatas ir tokiems
asmenims; paaiškėjus, kad dėl įstatymuose įtvirtintų nuostatų, draudžiančių tam tikriems asmenims,
inter alia tam tikros rūšies ar tam tikroje teritorijoje ūkinę veiklą vykdantiems subjektams, būti
pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais), nėra (nebūtų)
užtikrinamas tinkamos kokybės paslaugų, susijusių su pastato šildymo ir karšto vandens sistemų
priežiūra, teikimas konkurencingomis kainomis, iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3
dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų numatytos
šilumos tiekėjui ir tam tikriems su juo susijusiems asmenims taikomo draudimo būti pastatų
šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojais (eksploatuotojais) išimtys.
18.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtos oficialiosios
konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir daugiabučių namų bendrojo
naudojimo objektų administravimo srityje.
Vadinasi, iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies nuostatos, kad valstybė gina
vartotojų interesus, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį su daugiabučių namų
administravimu susijusių santykių teisinį reguliavimą, kuriuo būtų įtvirtintos nuostatos,
draudžiančios šilumos, elektros energijos, dujų, geriamojo vandens tiekėjams, asmenims,
teikiantiems atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės priežiūros paslaugas, būti daugiabučio namo
bendrojo naudojimo objektų administratoriais; nustačius, jog ir tam tikrų su minėtais asmenimis
susijusių asmenų interesai yra priešingi butų ir kitų patalpų savininkų interesui, kad su daugiabučiu
namu susijusių paslaugų pirkimai būtų vykdomi jiems palankiomis sąlygomis ir būtų užtikrinama
tinkama tokių paslaugų pirkimo sutarčių vykdymo kontrolė, iš Konstitucijos, inter alia jos 46
straipsnio 5 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti minėtą draudimą ir tokiems asmenims;
paaiškėjus, kad dėl įstatymuose įtvirtintų nuostatų, draudžiančių tam tikriems asmenims, inter alia
tam tikros rūšies ar tam tikroje teritorijoje ūkinę veiklą vykdantiems subjektams, būti daugiabučio
namo bendrojo naudojimo objektų administratoriais, nėra (nebūtų) užtikrinamas tinkamos kokybės
paslaugų, susijusių su bendrojo naudojimo objektų priežiūra, teikimas konkurencingomis kainomis,
iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį
teisinį reguliavimą, kuriuo būtų numatytos daugiabučiams namams paslaugas teikiantiems
asmenims taikomo draudimo būti bendrojo naudojimo objektų administratoriais išimtys.
18.5. Taigi, ginčijamomis CK nuostatomis įtvirtinus teisinį reguliavimą, kuriuo
gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, ribojamas asmenų,
galinčių teikti bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugas, ratas, siekiama užtikrinti butų
ir kitų patalpų savininkų interesą, kad su namo priežiūra susijusių paslaugų pirkimai butų vykdomi
ir tokių paslaugų pirkimo sutartys butų sudaromos jiems palankiomis sąlygomis, butų tinkamai
kontroliuojamas jų vykdymas, taip pat viešąjį interesą užtikrinti, kad daugiabučiai namai būtų
tinkamai eksploatuojami ir išsaugomi.
17
19. Konstatuotina, jog įstatymų leidėjas, CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d.
redakcija) 7 dalyje nustatęs, kad gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau negu 100
tūkst. gyventojų, o savivaldybės tarybai nusprendus – ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena
mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, administratoriais negali būti šilumos, elektros energijos, dujų,
geriamojo vandens tiekėjai, asmenys, teikiantys atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės
priežiūros paslaugas (išskyrus namus, kuriuose nėra liftų), jeigu jie dirba tos pačios savivaldybės
teritorijoje, taip pat kiti asmenys, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su išvardytais asmenimis
pagal Konkurencijos įstatymą, neapribojo butų ir kitų patalpų savininkų teisių labiau, negu būtina
teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui užtikrinti tinkamą daugiabučių namų eksploatavimą ir
išsaugojimą pasiekti.
Vadinasi, CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje įtvirtintas teisinis
reguliavimas, kuriuo ribojama butų ir kitų patalpų savininkų galimybė pasirinkti administratorių,
negali būti vertinamas kaip nepagrįstai ribojantis šių savininkų nuosavybės teises.
20. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad CK 4.84 straipsnio (2012 m.
gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai.
IV
Civilinio kodekso 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies atitikties
Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai vertinimas
21. Pareiškėjas prašo ištirti CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalies
atitiktį inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2 daliai.
22. Pareiškėjo teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos administratorių
pasirinkti nevienodomis sąlygomis didžiosiose (turinčiose ne mažiau nei 100 tūkst. gyventojų) ir
mažesnėse gyvenamosiose vietovėse, taip pat butų ir kitų patalpų savininkams, įsteigusiems
savininkų bendriją arba sudariusiems jungtinės veiklos sutartį ir to nepadariusiems, ir dėl to
pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui
principas. Kartu pažeista Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalis, nes butų ir kitų patalpų savininkai,
norėdami pasirinkti jiems tinkamą ir jų interesus labiausiai atitinkantį administratorių, privalo
įsteigti bendriją arba sudaryti jungtinės veiklos sutartį ir dėl to prisiimti daug papildomų
įsipareigojimų.
23. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą yra
konstatavęs, jog pagal šiame straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą
reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis
principas reiškia asmens teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus
vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucinis
asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami
18
skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas
būtų objektyviai pateisinamas.
24. Aiškindamas Konstitucijos 35 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas yra
konstatavęs, kad jose įtvirtinta viena pagrindinių demokratinės valstybės piliečio teisių – teisė į
susivienijimus, arba asociacijų laisvė. Teisė į susivienijimus yra viena iš pilietinio ir politinio
veikimo garantijų. Konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra
daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir
dalyvauti jų veikloje, taip pat teisė nebūti bendrijų, politinių partijų ar asociacijų nariu, teisė išstoti
iš šių susivienijimų; Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti
kuriai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai; asmuo šią konstitucinę teisę įgyvendina laisva
valia, o ši asmens laisva valia yra pamatinis narystės įvairiose bendrijose, politinėse partijose,
asociacijose principas (2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai).
25. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad daugiabučių namų gyvenamųjų ir
negyvenamųjų patalpų savininkai, įsteigdami bendriją bendrajai dalinei nuosavybei valdyti ir
naudoti, įgyvendina konstitucinę teisę vienytis siekiant tam tikro bendro tikslo. Ši konstitucinė teisė
gali būti įgyvendinama tik asmens laisva valia. Įstatymu reguliuojant tokių bendrijų steigimą,
veiklą, narystės santykius, būtina, kaip ir dėl bet kurio kito susivienijimo, paisyti Konstitucijos 35
straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad niekas, t. y. nei joks fizinis asmuo, nei fizinių asmenų junginys,
negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai (2000 m.
gruodžio 21 d. nutarimas).
26. Minėta, kad, pareiškėjo teigimu, CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija)
7 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai inter alia dėl to, kad ginčijamu teisiniu
reguliavimu sudarytos prielaidos turėti nevienodas sąlygas pasirinkti administratorių didžiosiose
(turinčiose ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų) ir mažesnėse gyvenamosiose vietovėse.
27. Sprendžiant, ar CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje įtvirtintas
reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta,
ginčijamomis CK nuostatomis įtvirtinus teisinį reguliavimą, kuriuo gyvenamosiose vietovėse,
kuriose gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, ribojamas asmenų, galinčių teikti bendrojo
naudojimo objektų administravimo paslaugas, ratas, siekiama užtikrinti butų ir kitų patalpų
savininkų interesą, kad su namo priežiūra susijusių paslaugų pirkimai būtų vykdomi ir tokių
paslaugų pirkimo sutartys būtų sudaromos jiems palankiomis sąlygomis, būtų tinkamai
kontroliuojamas jų vykdymas, taip pat viešąjį interesą užtikrinti, kad daugiabučiai namai būtų
tinkamai eksploatuojami ir išsaugomi.
27.1. Konstitucinis Teismas 2016 m. birželio 7 d. nutarime pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai,
kad visi daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkai – šilumos ir karšto vandens vartotojai turi
vienodą interesą gauti kokybiškas, jų interesus atitinkančias pastato šildymo ir karšto vandens
19
sistemų priežiūros paslaugas, ir remiantis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad teisės
aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia), konstatuotina, kad iš
Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų
leidėjui kyla pareiga, įvertinus savivaldybių šilumos ūkio ypatumus, su pastato šildymo ir karšto
vandens sistemų priežiūra susijusią veiklą vykdančių ir turinčių galimybę ją vykdyti subjektų ratą,
kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti, kokio dydžio gyvenamosiose vietovėse apribojimais tam
tikriems asmenims teikti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas būtų
užtikrinta minėtų vartotojų teisių apsauga ir, priešingai, kokio dydžio gyvenamosiose vietovėse,
nesant subjekto (subjektų), galinčio (galinčių) tinkamai vykdyti minėtą priežiūrą, būtų paneigtas
savininkų, kartu ir viešasis, interesas užtikrinti tinkamą pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų
priežiūrą.
27.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtos oficialiosios
konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir daugiabučių namų bendrojo
naudojimo objektų administravimo srityje.
Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad visi butų ir kitų patalpų savininkai turi vienodą interesą
gauti kokybiškas, jų interesus atitinkančias daugiabučių namų priežiūrai būtinas paslaugas, ir
remiantis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad teisės aktais negalima reikalauti
neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia), konstatuotina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos
46 straipsnio 3 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, įstatymų leidėjui kyla pareiga,
įvertinus su daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimu susijusią veiklą
vykdančių ir turinčių galimybę ją vykdyti subjektų ratą, kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti,
kokio dydžio gyvenamosiose vietovėse apribojimais tam tikriems asmenims teikti daugiabučių
namų bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugas būtų užtikrinta minėtų vartotojų teisių
apsauga ir, priešingai, kokio dydžio gyvenamosiose vietovėse, nesant subjekto (subjektų), galinčio
(galinčių) tinkamai teikti minėtas paslaugas, būtų paneigtas savininkų, kartu ir viešasis, interesas
užtikrinti tinkamą daugiabučių namų eksploatavimą ir išsaugojimą.
27.3. Pažymėtina, kad, kaip minėta, savivaldybės taryba gali nuspręsti CK 4.84 straipsnio
(2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatytus apribojimus taikyti ir gyvenamosiose
vietovėse, kuriose gyvena mažiau negu 100 tūkst. gyventojų.
Taigi savivaldybė, įvertinusi padėtį daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų
administravimo srityje ir nustačiusi, kad joje, be CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d.
redakcija) 7 dalyje nustatytus reikalavimus atitinkančių subjektų, yra kitų subjektų, galinčių
konkurencingomis kainomis teikti tinkamos kokybės daugiabučių namų bendrojo naudojimo
objektų administravimo paslaugas, turėtų nuspręsti toje savivaldybėje taikyti CK 4.84 straipsnio
(2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatytus apribojimus.
28. Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d.
20
redakcija) 7 dalyje nustatęs, jog joje nustatytas draudimas netaikomas pasirenkant administratorių
daugiabučiuose namuose, esančiuose gyvenamojoje vietovėje, kurioje, Lietuvos statistikos
departamento duomenimis, gyvena mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, jeigu savivaldybės taryba
nenusprendžia kitaip, atsižvelgė į tokių gyvenamųjų vietovių ypatumus (skirtumus) daugiabučių
namų bendrojo naudojimo objektų administravimo srityje ir siekė visuotinai reikšmingo tikslo –
užtikrinti tinkamą visose savivaldybėse esančių daugiabučių gyvenamųjų namų eksploatavimą ir
išsaugojimą.
29. Konstatuotina ir tai, kad šioje konstitucinės justicijos byloje nėra teisinių argumentų,
kuriais remiantis būtų galima teigti, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas pareiškėjo ginčijamą (inter
alia asmenų lygiateisiškumo aspektu) teisinį reglamentavimą, nesivadovavo objektyviu teisinio
diferencijavimo kriterijumi, t. y. neatsižvelgė į tai, kad bendruoju požiūriu nevienodas teisiškai (juo
labiau konstituciškai) vienodų ar panašioje padėtyje esančių asmenų (teikiančių ar galinčių teikti
bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugas ir su jais susijusių ūkio subjektų, taip pat
butų ir kitų patalpų savininkų) vertinimas yra objektyviai pateisinamas daugiabučių namų bendrojo
naudojimo objektų administravimo paslaugų rinkos koncentracija tam tikro dydžio gyvenamosiose
vietovėse.
30. Minėta, kad, pareiškėjo teigimu, CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija)
7 dalis prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai inter alia dėl to, kad ginčijamu teisiniu
reguliavimu sudarytos prielaidos turėti nevienodas sąlygas pasirinkti administratorių butų ir kitų
patalpų savininkams, įsteigusiems savininkų bendriją arba sudariusiems jungtinės veiklos sutartį, ir
to nepadariusiesiems.
31. Sprendžiant, ar CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatytas
reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal
CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 1, 2 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą tais
atvejais, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia savininkų bendrijos (arba ji likviduota) arba
nesudaro jungtinės veiklos sutarties (arba ji nutraukta), savivaldybės vykdomoji institucija skiria
administratorių, kuris pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus inter alia organizuoja namo
bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų, namo techninės priežiūros ir kitų su
administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimus, sudaro sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais
ir kontroliuoja jų vykdymą.
31.1. Minėta, kad administratoriaus, veikiančio sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės
veiklos sutarties dalyviais pagrindu, funkcijos nustatytos ne Vyriausybės patvirtintuose nuostatuose,
bet su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais sudarytoje sutartyje.
Vadinasi, savininkų bendrija ar jungtinės veiklos sutarties dalyviai sutartyje su
administratoriumi gali nustatyti, kad namo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo darbų, namo
techninės priežiūros ir kitų su administruojamu namu susijusių paslaugų pirkimus organizuoja,
21
sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais sudaro savininkų bendrija ar jungtinės veiklos sutarties
dalyviai, bet ne administratorius. Net ir tais atvejais, kai tokio administratoriaus sutartyje su
savininkų bendrija ar jungtinės veiklos sutarties dalyviais nustatyta, kad namo bendrojo naudojimo
objektų atnaujinimo darbų, namo techninės priežiūros ir kitų su administruojamu namu susijusių
paslaugų pirkimus organizuoja, sutartis su atrinktais paslaugų teikėjais sudaro administratorius,
savininkų bendrija ar jungtinės veiklos sutarties dalyviai turi galimybę kontroliuoti tokių sutarčių
sudarymą ir vykdymą, taip užtikrindami butų ir kitų patalpų savininkų interesą gauti kokybiškas, jų
interesus atitinkančias daugiabučių namų priežiūrai būtinas paslaugas ir viešąjį interesą tinkamai
eksploatuoti ir išsaugoti daugiabučius namus.
31.2. Pažymėtina, kad vertinant kaip atskirą grupę butų ir kitų patalpų, esančių
daugiabučiuose namuose, kuriuose administratorius veikia sutarties su savininkų bendrija arba
jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, ir esančių daugiabučiuose namuose, kuriuose
administratorius yra paskirtas savivaldybės vykdomosios institucijos, savininkus jų galimybės
kontroliuoti administratorių šiam sudarant ir vykdant su administruojamu namu susijusių paslaugų
pirkimo sutartis, gauti kokybiškas, jų interesus atitinkančias daugiabučių namų priežiūrai būtinas
paslaugas ir viešojo intereso tinkamai eksploatuoti ir išsaugoti daugiabučius namus užtikrinimo
aspektais, tarp šių savininkų yra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų
traktavimas yra objektyviai pateisintinas.
31.3. Minėta, kad Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis asmenų
lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai,
nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų
objektyviai pateisinamas.
32. Vadinasi, CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje įtvirtintas
teisinis reguliavimas, kuriuo ribojama butų ir kitų patalpų, esančių daugiabučiuose namuose,
kuriuose neįsteigta savininkų bendrija (arba ji likviduota) arba nesudaryta jungtinės veiklos sutartis
(arba ji nutraukta), savininkų galimybė pasirinkti administratorių, negali būti vertinamas kaip
prieštaraujantis Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygybės
principui.
33. Minėta, jog, pareiškėjo teigimu, CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija)
7 dalis prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai dėl to, kad butų ir kitų patalpų savininkai,
norėdami pasirinkti jiems tinkamą ir jų interesus labiausiai atitinkantį administratorių, privalo
įsteigti savininkų bendriją arba sudaryti jungtinės veiklos sutartį.
34. Sprendžiant, ar CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatytas
teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai, pažymėtina, kad, kaip
minėta, savininkai, įsteigdami bendriją bendrajai dalinei nuosavybei valdyti ir naudoti, įgyvendina
konstitucinę teisę vienytis siekiant tam tikro bendro tikslo. Ši konstitucinė teisė gali būti
22
įgyvendinama tik asmens laisva valia. Įstatymu reguliuojant tokių bendrijų steigimą, veiklą,
narystės santykius, būtina, kaip ir dėl bet kurio kito susivienijimo, paisyti Konstitucijos 35
straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad niekas, t. y. nei joks fizinis asmuo, nei fizinių asmenų junginys,
negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.
34.1. Taip pat minėta, kad gyvenamojoje vietovėje, kurioje gyvena ne mažiau negu
100 tūkst. gyventojų, o savivaldybės tarybai nusprendus – ir gyvenamojoje vietovėje, kurioje
gyvena mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, administratoriumi negali būti skiriamas subjektas,
kuriam taikomi CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatyti apribojimai.
Minėta ir tai, kad, butų ir kitų patalpų savininkams neįsteigus savininkų bendrijos (arba ją
likvidavus) arba nesudarius jungtinės veiklos sutarties (arba ją nutraukus), savivaldybės vykdomoji
institucija skiria butų ir kitų patalpų savininkų pasirinktą administratorių.
Vadinasi, butų ir kitų patalpų, esančių daugiabučiuose namuose, kurie yra gyvenamojoje
vietovėje, kurioje gyvena ne mažiau negu 100 tūkst. gyventojų (taip pat ir gyvenamojoje vietovėje,
kurioje gyvena mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, jeigu savivaldybės taryba nusprendė taikyti
minėtus apribojimus) ir kuriuose nėra įsteigta savininkų bendrija (arba ji likviduota) ir nesudaryta
jungtinės veiklos sutartis (arba ji nutraukta), savininkai turi teisę pasirinkti administratorių, tik tokią
jų teisę riboja draudimas pasirinkti administratorių, kuriam taikomi CK 4.84 straipsnio (2012 m.
gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatyti apribojimai.
34.2. Minėta, kad administratoriams, veikiantiems sutarties su savininkų bendrija arba
jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, netaikomi CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d.
redakcija) 7 dalyje nustatyti apribojimai.
34.3. Šiame nutarime pažymėta, kad vertinant kaip atskirą grupę butų ir kitų patalpų, esančių
daugiabučiuose namuose, kuriuose administratorius veikia sutarties su savininkų bendrija arba
jungtinės veiklos sutarties dalyviais pagrindu, ir esančių daugiabučiuose namuose, kuriuose
administratorius yra paskirtas savivaldybės vykdomosios institucijos, savininkus jų galimybės
kontroliuoti administratorių šiam sudarant ir vykdant su administruojamu namu susijusių paslaugų
pirkimo sutartis, gauti kokybiškas, jų interesus atitinkančias daugiabučių namų priežiūrai būtinas
paslaugas ir viešojo intereso tinkamai eksploatuoti ir išsaugoti daugiabučius namus užtikrinimo
aspektais, tarp šių savininkų yra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas jų
traktavimas yra objektyviai pateisintinas.
34.4. Vadinasi, butų ir kitų patalpų, tiek esančių daugiabučiuose namuose, kuriuose
administratorius veikia sutarties su savininkų bendrija arba jungtinės veiklos sutarties dalyviais
pagrindu, tiek esančių daugiabučiuose namuose, kuriuose administratorius yra paskirtas
savivaldybės vykdomosios institucijos, savininkai turi galimybę pasirinkti administratorių įstatymų
leidėjo nustatytomis sąlygomis, kurios dėl objektyvių priežasčių yra skirtingos, ir toks skirtingų
administratoriaus pasirinkimo sąlygų nustatymas negali būti vertinamas kaip vertimas priklausyti
23
bendrijai.
34.5. Šiame nutarime konstatuota, jog įstatymų leidėjas, CK 4.84 straipsnio (2012 m.
gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje nustatęs, kad gyvenamosiose vietovėse, kuriose gyvena ne mažiau
negu 100 tūkst. gyventojų, o savivaldybės tarybai nusprendus – ir gyvenamosiose vietovėse, kuriose
gyvena mažiau negu 100 tūkst. gyventojų, administratoriais negali būti šilumos, elektros energijos,
dujų, geriamojo vandens tiekėjai, asmenys, teikiantys atliekų vežimo paslaugas, liftų nuolatinės
priežiūros paslaugas (išskyrus namus, kuriuose nėra liftų), jeigu jie dirba tos pačios savivaldybės
teritorijoje, taip pat kiti asmenys, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su išvardytais asmenimis
pagal Konkurencijos įstatymą, neapribojo butų ir kitų patalpų savininkų teisių labiau, negu būtina
teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui užtikrinti tinkamą daugiabučių namų eksploatavimą ir
išsaugojimą pasiekti.
35. Vadinasi, CK 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės 10 d. redakcija) 7 dalyje įtvirtintas
teisinis reguliavimas, kuriuo ribojama butų ir kitų patalpų, esančių daugiabučiuose namuose,
kuriuose neįsteigta savininkų bendrija (arba ji likviduota) arba nesudaryta jungtinės veiklos sutartis
(arba ji nutraukta), savininkų galimybė pasirinkti administratorių, negali būti vertinamas kaip
prieštaraujantis Konstitucijos 35 straipsnio 2 daliai.
36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad CK 4.84 straipsnio (2012 m.
gegužės 10 d. redakcija) 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 35 straipsnio 2
daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos
Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.84 straipsnio (2012 m. gegužės
10 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 57-2828) 7 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė
Vytautas Greičius
Danutė Jočienė
Pranas Kuconis
Gediminas Mesonis
Vytas Milius
24
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Dainius Žalimas