7 meno dienos | 2011 m. sausio 14 d. | Nr. 2 (924) 1 psl.

V i l n i a u s k u l t û r o s s a v a i t r a ð t i s „ 7 m e n o d i e n o s “ | w w w . 7 m d . l t

2011 m. sausio 14 d., penktadienis Nr. 2 (924) | Kaina 2,50 Lt

D a i l ë | M u z i k a | T e a t r a s | K i n a s | F o t o g r a f i j a

7md2Juozo Gaudrimo ðimtmeèiui

4Mintys apie teatro kritikà

5Prancûzø kino festivalis „Þiemos ekranai“

6Optimizmo epochos fotografija

7Eglës Kuckaitës kûrinys Jonui Jablonskiui

9Filmas apie „Facebook’o“ kûrëjà

Kristina Stanèienë

Ne vienai mûsø menotyrininkøkartai, ypaè tø, kurie pasirinko dai-lës istorijos specializacijà, yra geraipaþástamos Vlado Drëmos (1910–1995) parengtos knygos. Ne tik mo-numentalusis leidinys „Dingæs Vil-nius“ (1991), bet ir monografijos,skirtos Kanutui Ruseckui (1996),Pranciðkui Smuglevièiui (1973),Vincentui Smakauskui (2001), kny-gos, kuriose iðsamiai nagrinëjamiþymiausi Vilniaus architektûros pa-minklai – „Vilniaus Ðv. Jono baþ-nyèia“ (1997), „Vilniaus Ðv. Onosbaþnyèia“, „Vilniaus katedros re-konstrukcija 1782–1801 metais“(1991), studija apie architekto Ful-gento Rimgailos kûrybà (1993).

Taèiau V. Drëmos veikla neapsi-ribojo moksliniais darbais, dailëspedagogika, muziejininkyste, teori-niais senosios Lietuvos dailës ir ar-chitektûros tyrinëjimais. Kaip þinia,V. Drëma buvo profesionalus daili-ninkas, Vytauto Kairiûkðèio (1890–1961) mokinys, vienas ið jo novato-riðkø meniniø ieðkojimø bendraþygiø,svarbi tarpukario Vilniaus moder-naus meno proverþio figûra. Ðio ta-lentingo þmogaus meninis palikimasbuvo ið naujo prisimintas 2010 m. va-sarà Nacionalinëje dailës galerijojeveikusioje parodoje „Vytautas Kai-riûkðtis ir jo aplinka“, kurioje at-skleistas unikalus XX a. pradþiosVilniaus modernistinio sàjûdþiokontekstas, asmenybës, sugretintilietuviø, lenkø, latviø panaðaus lai-kotarpio darbai ir kûrybinës aspi-racijos. Minëta paroda savo tyrimoobjektu buvo ið tiesø vertinga ir ádo-mi – apie kubistinæ, racionalià na-tûros traktuotæ, kuri lietuviø dailë-je niekada nebuvo labai populiari,iki ðiol þinojome ne tiek daug. To-dël ne tik paties V. Kairiûkðèio, betir jo mokiniø, sekëjø kûryba paro-doje atsivërë kitais aspektais, turë-jome progà juos lyginti, pasvertieksperimentø pobûdá, iðliekamàjàvertæ, poveiká vëlesniø kartø daili-ninkams.

Ádëmus þvilgsnisVlado Drëmos darbø paroda Vilniaus paveikslø galerijoje

Minint 100-àsias V. Drëmos gimi-mo metines, gruodá Lietuvos dailësmuziejaus Paveikslø galerijoje ati-daryta garsiojo dailininko, dailës is-toriko, muziejininko kûrybos paro-da, surengtas vakaras „VladasDrëma: kûrëjas ir þmogus“. Nedi-delëje, dviejose salëse iðdëstytojeekspozicijoje – V. Drëmos pareng-tos knygos ir kûrybos evoliucijà at-spindintys darbai, sukurti nuo XX a.treèiojo deðimtmeèio pabaigos iki1939-øjø. Tarp jø – maþiau þinominedidelio formato pieðiniai, paren-giamieji eskizai, garsieji grafikosdarbai, ne kartà reprodukuoti ávai-riuose leidiniuose – „Senutë“ (1936),„Vilniaus gotikos fantazija“ (1937).Þvelgiant á darbø sukûrimo datas,iðraiðkos, formø kaità, akivaizdu,kad ið èia pristatytøjø eksperimen-

tø, avangardo dvasia labiausiai al-suoja 1928–1929 m. kûriniai. Juosedailininkas, tuomet dar bûsimasmokslininkas, redukavo, kubistine,konstruktyvistine maniera skaidë na-tûrà, net ir numylëtojo Vilniaus se-namiesèio fragmentus.

V. Drëmos amþininkai, jo gausiøir sudëtingø tyrimø, veikalø þinovaiprisimena já kaip erudità, pedantið-kà, kruopðtø mokslininkà. Taèiau,atrodo, kûryboje santûrus dailës is-torikas virsdavo kone moksliniufantastu, miesto ateities pranaðu,net poetu. Þinoma, V. Drëmos kû-riniø poetika – racionali, pagrástaformø skaidymu, logiðka kompozi-cijos sàranga, ðviesiu, skambiu, ta-èiau anaiptol ne chaotiðkai parink-

N U K E L T A Á 6 P S L .

Vladas Drëma. „Stikliorius“. 1929 m.

Alek

sand

ras

Gri

nber

gas

(188

5–19

79).

„Apn

uogi

ntoj

i“. X

X a.

4-o

jo d

eð. p

radþ

ia

2 psl. 7 meno dienos | 2011 m. sausio 14 d. | Nr. 2 (924)

M u z i k a

Istorija kartais lëèiau, kartaisgreièiau verèia savo lapus. Kai á juosdaugiau kas áraðoma, jie intensyviaupildomi – apsukos spartëja ir dargreièiau uþmarðtin keliauja ávykiai,þmonës, laiko tarpsnio pojûtis.Daug kà ið praeities esame atidëjæá sunkiau pasiekiamas lentynas artiesiog nukiðæ á stalèiø dugnà. Priesavæs, patogesnëje vietoje, laikomedabartá, kuri kasdien neða nauja. Ta-èiau praeitis ið tikrøjø visada yra sumumis, kartais tik primindama, kaskadaise buvo svarbu, kartais atver-dama dar neþinomus, niekad ne-paþintus dalykus, retkarèiais iriðminties pamokydama.

Ðimtameèiø daugëja – liudija þy-miø Lietuvos kultûros veikëjø jubi-liejinës datos. Dienà po Trijø kara-liø, sausio 7-àjà, prisiminëme irJuozà Gaudrimà (1911–1994) – mu-zikologà, profesoriø, arti pusësðimtmeèio (1945–1992) dirbusá Lie-tuvos aukðtojoje muzikos mokyklo-je, habilituotà menotyros daktarà(1968), Lietuvos MA akademikà(1972), paraðiusá reikðmingø veika-lø: „Ið lietuviø muzikinës kultûrosistorijos“ (pirmoji knyga aprëpia1861–1917 metus, antroji – 1917–1940, treèioji, parengta sutelkus 17autoriø, – 1940–1965; iðleistos1958–1967), „Tarybø Lietuvos kom-pozitoriai ir muzikologai“ (2-as pa-pild. leidimas 1988), monografijasapie Balá Dvarionà (1960; kartu sukitais autoriais – 1982), apie Mika-lojø Konstantinà Èiurlioná (kartu sudailininku Augustinu Savicku, 1965,1974). Vëliausiai buvo iðleista rink-tinë „Muzikologijos baruose“(1985), kurioje pateikti 5–8-ojo de-ðimtmeèiø straipsniai.

J. Gaudrimo darbai ir veikla so-vietmeèiu buvo ávertinti garbës var-dais, atsakingomis pareigomis, pri-paþintu autoritetu. Jis daþniausiaiatstovaudavo lietuviø muzikologijaiMaskvoje, jo reikðmingiausi darbaibuvo leidþiami ir rusø kalba. Mëgs-tantis aktyvià veiklà, kasmet turë-davo apie dvideðimt visuomeniniøpareigø, nuo 1947-øjø buvo „Þini-jos“ draugijos narys, perskaitë ðim-tus vieðø paskaitø apie Vakarø Eu-ropos ir rusø klasikinæ ir ðiuolaikinæ,apie lietuviø muzikà. Net netikëtaipakviestas tarti þodá apie muzikà(pavyzdþiui, neatvykus numatytamlektoriui), jis neatsisakydavo, tiktarsteldavo: „Reikia tai reikia.“

Visuose darbuose J. Gaudrimasnuosekliai laikësi marksistinës-leni-ninës ideologinës pozicijos, ji kore-gavo darbø tematikà, medþiagosatrankà ir vertinimà. ÐiandienJ. Gaudrimo palikimà vertinameprieðtaringai, kaip ir daugelio joamþininkø, karjerà padariusiø so-vietmeèiu. Taèiau, nepaisant to, jisyra vienas ið lietuviø muzikologijospagrindëjø. Daugiau kaip tris de-ðimtmeèius J. Gaudrimas vadova-vo Muzikos istorijos katedrai kon-servatorijoje (dabar – Lietuvosmuzikos ir teatro akademija), todëlbeveik visi dabartinës vyresniosiosir viduriniosios kartos mûsø muzi-

Ið autobiografiniø eskizøJuozo Gaudrimo ðimtmeèiui

kologai klausësi jo paskaitø. Dau-giau kaip penkiasdeðimt ið jø buvoðio profesoriaus muzikos istorijosspecialybës klasës studentai. Tarpjø – Kazys Jasinskas, Galina Dau-guvietytë, Vida Krakauskaitë,Heincas Kybelka, Jûratë Vyliûtë,Ona Litvinaitë-Narbutienë, DanaPalionytë, Jûratë Burokaitë, Lore-

nuëjau pas direktoriø Juozà Gruo-dá ir pasisakiau ko atëjæs. Gruodispaklausë, kas man labiau patinka –literatûra ar matematika. Man at-sakius, kad kalbos, direktorius pa-kvietë raðtvedá Z. Valantinà ir pa-praðë jo duoti obojaus klasës vedëjoP. Ðuberto adresà (kiek pamenu, taibuvo Þemaièiø g. 51). „Gerai, bro-

nio pasiruoðimo viena ið sunkiau-siø disciplinø lankant karinio diri-gavimo specialybæ buvo karinë in-strumentacija su visais jai bûdingais„transportais“.

Konservatorijoje buvo daug ávai-riai profesiniu atþvilgiu pasiruoðu-siø dëstytojø, tarp jø – trys profeso-riai: Juozas Gruodis, JuozasNaujalis ir Jurgis Karnavièius. Ið jøpirmiausia norëèiau paminëti kom-pozitoriø J. Karnavièiø, pas kurálankiau simfoninæ instrumentacijà.Tai buvo tikrai didelës kultûros me-nininkas, geras profesionalas ir psi-chologas. Su juo mes greit susidrau-gavome ir jo dëstoma disciplinabuvo viena ið patraukliausiø. Po uþ-siëmimø mes, visas kursas, likdavo-me klasëje tol, kol iðspræsdavomekitai pamokai uþduotà uþdaviná, neskiekvienas jausdavome gëdà prieðkitus bûti nesàþiningu studentu. Irdabar, praëjus daugiau kaip pen-kiems deðimtmeèiams, prisimenu ðásavo dëstytojà, stengdamasis bûti ájá panaðus.

Tikrai ádomios bûdavo estetikospaskaitos, kurias skaitë kompozito-rius ir pianistas Vytautas Bacevi-èius. Tai buvo bendrosios estetikos,kaip filosofinës disciplinos, ir mu-zikos estetikos sintezë, padëjusimuzikà suprasti ir jà vertinti ið ávai-riø pozicijø. Á kiekvienà paskaitàdëstytojas ateidavo neðinas partitû-romis, klavyrais, ávairiø tapybos,skulptûros ir architektûros pamin-klø reprodukcijomis, supaþindinda-vo su ávairiais literatûros atstovaisir jø kûrybos raida. Ið kiekvienos pa-skaitos mes iðeidavome labai pra-turtëjæ, nors ir ne visada tinkamaiávertinæ ir supratæ savo dëstytojomintis.

Viena ið labiausiai nemëgstamødisciplinø buvo muzikos istorijadaugiau dël to, kad ðá kursà skaitëmaþai pasiruoðæs dëstytojas Vikto-ras Þadeika. Vedþiodamas pirðtu,kad nepasimestø, po lenkiðko J. Rei-so vadovëlio eilutes, jis versdavo álietuviø kalbà, kas ten buvo paraðy-ta. Istorijos kurso pagrindas buvobiografijos, ir tai tik áþymesniøjø Va-karø Europos kompozitoriø. Su-prantama, kad per du semestrus podvi savaitines valandas supaþindin-ti su visos muzikinës kultûros raidair fiziðkai buvo neámanoma. Matyt,likimas taip jau lëmë, kad muzikosistorijà teko man iðmokti, dëstantjà daugiau kaip 40 metø savo stu-dentams.

Turbût ne tik að, bet ir kiti manokartos þmonës visada su didesne pa-garba ir dëkingumu prisimins tuospedagogus, kurie savo darbe nesto-kojo talento, kurie nesitaikstë sumenkomis studentø þiniomis ir sie-kë juos paruoðti gyvenimui ne tikkaip gerus specialistus, bet ir kaipkilnius þmones. Tarp teoriniø mu-zikos disciplinos dëstytojø, be jauminëtøjø, norëèiau iðskirti didelëskultûros kompozitoriø ir muzikoskritikà Vladà Jakubënà, reiklø te-oretikà Jonà Bendoriø, paprastà irnuoðirdø Kazimierà Viktorà Banai-

tá, jautrià koncertmeisteræ MarijàAlðlebënaitæ. Ið instrumentalistøgeriausià áspûdá visada palikdavofleitininkas Juozas Pakalnis, kurisvëliau dirbo ne tik pedagogo, bet irdirigento darbà, ir didelio mastomenininkas virtuozas – violonèeli-ninkas Povilas Berkavièius. Pasi-ruoðti profesiniam darbui orkestredaugiausia padëjo konservatorijosstudentø orkestro dirigentas BalysDvarionas. Jo iniciatyva mes, tryli-ka ávairiø kursø konservatorijos stu-dentø, buvome pakviesti groti Kau-no valstybinio radiofono orkestre.Turint menkà praktiná patyrimà,darbo pradþia orkestre buvo itinsunki, juo labiau kad B. Dvarionaspasirinko mûsø jëgoms vos pakelia-mà repertuarà, tokius kûrinius kaipN. Rimskio-Korsakovo simfoninæsiuità „Ðecherezada“, M. Regeriovariacijas Mozarto tema ir kitus pa-naðius kûrinius.

Dirigentas negailëjo jëgø, kadmus greièiau paruoðtø koncertineiestradai. Jis dirbdavo su orkestrogrupëmis ir pavieniais artistais at-skiru nuo bendrø repeticijø laiku.Siekdamas, kad kiekvienas ið mûsøsàþiningai paruoðtume savo parti-jas, B. Dvarionas kiekvienà repeti-cijà kà nors vienà ar du patikrinda-vo atskirai, ir bûdavo gëda prie visokolektyvo pasirodyti nepajëgiam arapsileidusiam.

Átemptai dirbdami palyginti grei-tai pasiekëme toká lygá, kad jau pometø iðvykome koncertuoti po Lie-tuvà, pirmiausia á Alytø, kur pagro-jom K. Weberio uvertiûrà „Obero-nas“, F. Schuberto Nebaigtàjàsimfonijà ir J. Haydno Koncertà vio-lonèelei su solistu P. Berkavièiumi.

Koncertinis darbas paèiam radio-fone buvo taip pat nelengvas. Perpenkias savaitës dienas pagrodavo-me kasdien po tris pusvalandiniuskoncertus (nuo 19.30 iki 20 val., nuo20.50 iki 21.20 ir nuo 22 iki 22.30).Repertuaras buvo ávairus: nuo po-puliarios simfoninës muzikos ikirimtø klasikiniø simfonijø, instru-mentiniø koncertø, simfoniniø po-emø, siuitø ir kt.

Nieko daugiau nedirbant, laikobûdavo marios, ir mudu su B. Dva-rionu, kaip nuoðirdþiu vyresniuojudraugu, iðtisas valandas po repeti-cijø ir koncertø prasëdëdavome ka-vinëje. Koks tai buvo turiningas, im-pulsyvus ir iðradingas paðnekovas!Jei tada bûèiau buvæs protingesnisir þinojæs, kad kada nors prisieis gi-liau pastudijuoti lietuviø muzikà,ðiandien bûèiau turëjæs nuostabødienoraðtá, taèiau ne tas buvo gal-voje. Atrodë, svarbu kaip nors „uþ-muðti“ laikà.

B. Dvariono þvilgsnis nuolat bû-davo nukreiptas á ateitá. Naujø su-manymø pilna jo galva vis siûlyda-vo naujus projektus, kaip geriauparuoðti muzikiniam gyvenimui jau-nimà, ypaè instrumentalistus, kaippraturtinti repertuarà, sudaryti ge-resnes darbo sàlygas ir pan. Pirmuo-

N U K E L T A Á 3 P S L .

ta Tamulytë-Venclauskienë, JonasBruveris, Eglë Marèënienë, JûratëGustaitë, Janis Osis, Zita Kelmic-kaitë, Danutë Petrauskaitë, Graþi-na Þuklytë-Daunoravièienë, ViktorasGerulaitis, Giedrius Gapðys, RûtaAkelytë-Prusevièienë. Beveik visø jødiplominiai darbai buvo skirti lie-tuviø muzikai.

Skaitytojams siûlome iðtraukà iðJuozo Gaudrimo nespausdintø„Autobiografiniø eskizø“, ðis frag-mentas atskleis bûsimo muzikologoprofesiniø muzikos studijø pradþià.Nuo 1929-øjø Kauno universitetestudijavæs klasikinæ filologijà (anti-kines kalbas ir pedagoginius daly-kus), retkarèiais pûsdamas variniusinstrumentus mëgëjø orkestrëliuo-se, ambicingas jaunuolis apsispren-dë pasukti á muziko kelià.

***1932 m. rudená buvau priimtas á

Kauno muzikos mokyklos obojausklasæ. Ðio instrumento iki tol nebu-vau turëjæs rankose, taèiau, girdëda-mas juo grojant operos spektakliuosear simfoniniuose koncertuose, visadaþavëdavausi jo tembru, ypaè kai obo-jaus partijà atlikdavo mano bûsima-sis mokytojas Paulius Ðubertas.

Palyginti su dabartiniais reikala-vimais laikant stojamuosius egzami-nus á konservatorijà, tada priimda-vo be jokiø egzaminø. Atsimenu,

liuk, nueik pas Ðubertà ir susitark,kada pradësite pamokas.“ Toks pa-sitikëjimas neþinomu bûsimu stu-dentu ir geraðirdiðkumas mane la-bai nustebino.

Studijos sekësi gerai ir vos per-ëjæs á antràjá kursà dalyvavau kartusu savo profesoriumi viename uni-versiteto studentø koncerte, senø-jø studentø (senjorø) ir naujøjø(fuksø) susitikime. Savo dëstytojuiesu dëkingas uþ tai, kad kiekvienàsemestrà jis ápareigodavo pasirodytivieðame studentø koncerte ir pradëtipriprasti prie publikos. Dëstytojasdirbo nuoðirdþiai supaþindindamassu plaèiu koncertiniu repertuaru,ypaè su sudëtingesnëmis obojaus,orkestro partijomis, pats visada pa-demonstruodamas sudëtingesnesvietas. Daug naudos buvo ið groji-mo kameriniuose ansambliuose –pasiruoðimo etapo darbui orkestre.Viena, á kà mano dëstytojas nekrei-pë jokio dëmesio, – tai speficinis al-savimas, ypaè grojant obojumi. Prieðkeletà deðimtmeèiø dël neteisingoalsavimo ásigytà emfizemà tebene-ðioju iki ðiol.

Studijuoti konservatorijoje buvoádomu, nors ir nelengva, ypaè kai ájà ástoji 21 metø ir tik su saviveikli-niu pasiruoðimu. Tai ypaè lietë for-tepijonà, kurá baigiau su neabejoti-nomis nuolaidomis ið dëstytojøpusës. Dël nepakankamo pianisti-

Juozas Gaudrimas 1947 m.N U O T R A U K A I Ð L M TA A R C H Y V O

7 meno dienos | 2011 m. sausio 14 d. | Nr. 2 (924) 3 psl.

M u z i k a

Laura Kaðèiukaitë

„Ateina momentas, kai pradedijausti, lyg publika jau norëtø tau nu-rodyti, kokià muzikà raðyti. Patikopirmas kûrinys, patiko antras, tre-èias, ir neduok Die nuvilsi publikà,kai ji ateis iðgirsti ðeðto tavo kûri-nio. Visi jau þino, kad jis turëtø bû-ti toks „kaþkoks“. Gelgotiðkas, – sa-ko Gediminas Gelgotas.

Gelgotiðkas?! O kà tai reiðkia?Kiekvienas muzikas profesionalas(o ðiandien ir lygiavertis, kalbantapie sukauptø þiniø bagaþà, mëgë-jas) galëtø apibûdinti ir stulbinamaigreitai atskirti savità ir individualiàJ.S. Bacho, W.A. Mozarto, F. Cho-pino, I. Stravinskio, J. Cage’o mu-zikà. Tarti: „Þinau! Juk tai Mozar-tas! Muzika meistriðka, ðviesi,lengva, prisodrinta ir lyrikos bedug-niø, ir pribloðkianèiø temø... Pa-klausyk harmonijos „minkðtumo“,grakðèiø mordentø ar triliø.“ Arba:„Ðiam kûriniui skambinti reikalin-ga puiki technika. Jis virtuoziðkas,prabylantis tarsi poetiðka, tarsi me-lancholiðka kalba, stiprûs dinami-niai niuansai, gilus ekspresyvumas,juntamas impulsyvus, laisvas ruba-to... Tai galëtø bûti Chopinas.“ Okà reikðtø „gelgotiðka“ muzika, pra-dëjusi skambëti vos prieð keletà me-tø? Ar ji jau tokia iðsiskirianti ir no-vatoriðka? Ji dvelkia minimalistineestetika ir negausiomis kompona-vimo priemonëmis, neretai adityvi-niu principu konstruojama vos ið ke-leto „ðirdá virpinanèiø ir ið sielos

sklindanèiø“ garsø, primenanti ame-rikieèiø minimalistø kûrybà. Nuo josneatskiriamas reþisûrinis apipavida-linimas, kuriant tarsi minivaidinimà,muzikiná spektaklá. Taèiau argi to-kià koncepcijà bûtø galima vadintinovatoriðka ir juolab „gelgotiðka“?

Minimalistinë estetika, stilistika,teatraliðkas muzikinis vyksmas, ne-tradicinës koncepcijos projektaiávairiose erdvëse, giliai atmintin ási-rëþusiø ankstesniø muzikiniø opu-sø rekomponavimas... Tai sakytinaapie kolektyvà, kurá galbût bûtø ga-lima apibûdinti kaip „gelgotiðkà“,turint galvoje tai, kad Naujø idëjøkamerinis orkestras (NIKO) yra ðiojauno ir perspektyvaus kompozito-riaus vaisius visomis prasmëmis. Ta-èiau apie „gelgotiðkà“ muzikà, jei-gu ji bus tokia individuali, raðysnebent kitame ðimtmetyje.

Tai, apie kà reikëtø kalbëti ðian-dien, yra NIKO – profesionalus irdaug þadantis jaunø stygininkø an-samblis, kurio vardas jau paþásta-mas ne tik ðiuolaikine muzika besi-domintiems sostinës ar Rygos,Maskvos, Londono, Sankt Peter-burgo, Duisburgo (ðiuose miestuo-se orkestras yra surengæs koncer-tus) gyventojams, bet ir kur kasdidesniam ðiuolaikinio meno pro-fesionalø bei mëgëjø bûriui. Sau irsavo kolektyvui didelius reikalavi-mus keliantis ansamblio vadovasGediminas Gelgotas groti jame leis-tø ne bet kam. Jis (kartu su visuNIKO) atidþiai renkasi atlikëjus –puikiai grieþianèius, artistiðkus, pri-

tarianèius jo kûrybinëmis idëjomsir, be abejo, tikinèius jomis. Pavyz-dþiui, kûrinys „X 21, 3“, pasibai-giantis ilgu dviejø artistø buèiniu,NIKO muzikantø buvo atliktas itinnatûraliai. Jokio susivarþymo, átam-pos, nepatogumo kaip þiûrovë ne-jutau. Viskas vardan tiksliai ágyven-dinto kompozitoriaus sumanymo,átaigiai perteiktos minties. Nors kal-bant apie patá kûriná, iðgrynintosidëjos jame pasigedau: sonorinëmasë, minimalizmas, vaidinimas,balsø polifonija (ið kurios ástrigoviena ið pirmo þvilgsnio banali fra-zë: „menas yra tokia nereali pasa-kø ðalis“)... Visko pagaminta tarsiper gausiai arba ingredientø yra perdaug – ið tokios medþiagos bûtø ga-lima sukurpti ne vienà grynesná pro-duktà.

Paskutiniame 2010-øjø NIKOkoncerte, surengtame gruodþio 27 d.jau nuolatine tapusioje NIKO bu-veinëje – „Fluxus ministerijoje“,pristatyta programa atspindëjo an-samblio pajëgumà atlikti ne tik G. Gel-goto, bet ir kitø autoriø (J.S. Bacho,A. Pärto, P.M. Hamelio) sukurtà mu-zikà. Skambëjæ minëtø kompozitoriøveikalai – tai G. Gelgoto versijos sa-vo ansambliui (kaip prabangiaiskamba!): muzikaliai ir techniðkai at-liktos (Giedrës Þarënaitës solo iðA. Pärto „Fratres“), harmoningai„kalbanèios“ dialogu ir kartu kon-kuruojanèios (Augustos Jusionytësir Dalios Simaðkaitës atlikta J.S. Ba-cho Èakona d-moll), atskleidþian-èios ansamblio nariø ir vadovo

bendravimà akimis ir kûno kalba(G. Gelgoto dirigavimo manieraatliekant P.M. Hamelio „Trio“).NIKO artistai árodë galintys atliktiir techniðkai sudëtingà J.S. Bachomuzikà, o jø vadovas atskleidë sa-vo gebëjimà apdoroti ir valdyti sve-timà muzikà (èia galima bûtø prisi-minti ir NIKO bei operos solistësO. Kolobovaitës atliktà originalià,ið J.S. Bacho kûriniø fragmentø su-darytà kompozicijà).

Kai NIKO imasi groti patiesG. Gelgoto sukomponuotus kûri-nius, jie tarsi gyvena „nerealioje pa-sakø ðalyje“. Jie laisvi, jautrûs kiek-vienam gyvam, grynam garsui,judesiui, kvëptelëjimui, þvilgsniui.Tarkime, grodami þinomiausià kû-riná „What’s Unrobotizable“, NIKOartistai jauèiasi lyg þuvys vandenyjeir pavydëtinai pasitiki vienas kitu.Kai G. Gelgoto muzikiniø opusø(„To The Skies“ ir „Body Langua-ge“) partitûrose atsiranda vokalo li-nija, dëmesys ir, rodos, sudëtingiau-sia uþduotis skiriama ne styginiams,o bûtent balsui. Grupiø „Empti“ ir„Pieno lazeriai“ vokalistës GiedrësKilèiauskienës tembras, atliekant„Body Language“, puikiai derëjo suG. Gelgoto tembru. Taèiau balsovaldymo, improvizacijos, intonaci-

jos aspektu jødviejø lyginti nereikë-tø. Populiariosios muzikos atlikëjossusidûrimas su akademinës muzikoskompozicija baigësi gana sëkmingai,net geriau nei paties G. Gelgoto. Ta-èiau nepaisant tø smulkiø nesutapi-mø, banguojanèios melodinës lini-jos, iðplaukusios virð strykø jûros,klausytis buvo ádomu. Tuo tarpukompozicijoje „To The Skies“ po-puliari vokalistë atskleidë viskà, kàturi geriausia, o autorius – kûrybið-kiausia ir gryniausia. Vadinèiau taivakaro kulminacija arba sëkmin-giausiai atskleistu muzikiniu ávykiu.

Dràsos kuriant ir ágyvendinantsavo idëjas G. Gelgotui ir NIKO,rodos, nestinga, erdvæ repeticijomsir koncertams jie jau turi, savità ger-bëjø bûrá – taip pat. Kûrybinë po-tencija ir atlikëjø profesionalumasjiems nesvetimi, net bûdingi. O me-no, kaip neribotø galimybiø pasau-lio, kur gali laisvai judëti savo susi-kurtos vizijos link, suvokimas leidþiajiems þvelgti viena kryptimi. Ðiamjaunam ansambliui norëtøsi palin-këti nesustoti iki ðiol pasiektame ly-gyje ir nuolat kopti vis aukðtyn, ke-liant kartelæ sau, kaip kûrëjams, taippat atlikëjams ir publikai – kaip nuo-latiniams netradiciðkø jø projektøvertintojams ir vartotojams.

Gelgotiðkas NIKOGediminas Gelgotas ir Naujø idëjø kamerinis orkestras

sius interviu su B. Dvarionu Kaunoperiodikoje pasiraðiau slapyvardþiu,nes ten ið dalies buvo kalbama apiekolektyvà, kuriame að dirbau. Jau iriki tol (pradedant 1932 m.) paraðyda-vau vienà antrà kronikos þinutæ ar kri-tiná eskizà apie atlikëjus, bet tai buvokuklus mëgëjo bandymas, uþriðto-mis akimis taikant á taikiná.

B. Dvariono talkininkais buvo di-rigentai Vladas Motiekaitis ir Juo-zas Karosas. Jø profesinis pasiruo-ðimas ir talentas labiau tiko paruoðtiir diriguoti populiariàjà bei pramo-ginæ muzikà. Nors reti, bet visadaádomûs bûdavo susitikimai su gast-roliuojanèiais dirigentais, tarp ku-riø norëèiau paminëti latvius JanáMediná ir Leonidà Vignerá, està Ju-hanà Avikà.

Energingam, plataus meninioakiraèio profesionalui B. Dvarionuibuvo ankðtos Kauno valstybinio ra-diofono sienos ir jis ëmësi iniciaty-vos propaguoti muzikà tarp ávairiørajonø þmoniø. Alytus, Panevëþys,Ðiauliai, Ukmergë, Utena, Mari-jampolë, Birþai, Rokiðkis, Klaipëda,Palanga, Smiltynë, Juodkrantë, Ni-da – èia vasarà skambëdavo B. Dva-riono diriguojamo radiofono simfo-ninio orkestro muzika.

1938 m. pasitraukus ið radiofonoorkestro dirigento pareigø B. Dva-rionui, jo vietà uþëmë JeronimasKaèinskas. Studijavæs Prahos kon-

servatorijoje, J. Kaèinskas atneðë áto meto lietuviø muzikà savo no-vatoriðkus siekimus ir praturtinoradiofono repertuarà XX a. pirmø-jø deðimtmeèiø kompozitoriø im-presionistø C. Debussy, M. Rave-lio, taip pat R. Strausso, P. Dukasir kt. kûryba. Santûrus, kuklus, suabsoliuèia klausa, geru muzikos su-pratimu menininkas J. Kaèinskasdirbdavo su orkestru sàþiningai, betne visada sugebëdavo taip organi-zuoti repeticijas, kad spëtø tinka-mai paruoðti koncertui visus kûri-nius iki galo.

Aplamai, groti koncertuose diri-guojant B. Dvarionui visada bûda-vo daug lengviau, nes jis su kiekvie-nu orkestro artistu palaikydavodraugiðkus santykius, buvo geraspsichologas ir atlikti kûrinyje pasi-taikanèias solo vietas bûdavo tikmalonumas. Tuo tarpu grojant suJ. Kaèinsku prieð solo vietas bûda-vo geriau á dirigentà neþiûrëti, nesjo veide matydavome iðgàstá ir ne-pasitikëjimà, lyg ir sakantá, kad vistiek gerai nesugrosi.

Kai prireikdavo, bûdavau kvie-èiamas pagroti Kauno valstybësteatro operos ir baleto spektakliuo-se ir simfoniniuose koncertuose.Èia teko susipaþinti ir su kitais di-rigentais – Mykolu Bukða, JuozuTallat-Kelpða, Vytautu Marijoðiumi,Leiba Hofmekleriu. Tai buvo gerispecialistai, su kuriais bûdavo ádo-mu padirbëti nors kartais.

Rimèiausias operos dirigentas

buvo Peterburgo konservatorijosauklëtinis vilnietis M. Bukða. Á Lie-tuvà jis gráþo 1926 m., jau turëda-mas didelæ dirigento darbo patirtá,gerai susipaþinæs su klasikinëmisrusø ir Vakarø Europos kompozi-toriø operomis. M. Bukða sugebë-jo puikiai organizuoti darbà, turëjovisas geram dirigentui bûtinas sa-vybes. Jis sakydavo, kad dirigentuireikia turëti jautrià ðirdá, gerà gal-và, iðraiðkingas rankas, patraukløþvilgsná ir... kuo maþiau kalbëti. Josangviniðkas temperamentas pradë-davo prie pirmos kieno nors nesëk-mës greit ásiliepsnoti, pasakyti „du-rak“ (rusø k. „kvailys“ – red. past.),po vienos antros minutës viskà uþ-mirðti ir niekada to neprisiminti.

Vertas pagarbos buvo Kaunovalstybës teatro dirigentas J. Tallat-Kelpða – pirmasis ðio teatro operosdirigentas, visà savo gyvenimà pra-leidæs uþ dirigento pulto. Tai buvogeros muzikinës atminties, puikiosklausos, didelës erudicijos meninin-kas, visà gyvenimà paskyræs teatrui.Taigi M. Bukða repeticijoje ar spek-taklyje padarytà klaidà greit uþmirð-davo, o J. Tallat-Kelpða dël geros at-minties ilgai atsimindavo. Atsimenu,kai vieno spektaklio metu „Eugeni-jaus Onegino“ áþangoje „ádëjau“ mivietoj mi bemol, – dirigentas man taipriminë praëjus metams, sakyda-mas: „Ar atsimenat, kaip èia sugro-jote pernai?“

Labai tvarkingas, mandagus irreiklus visada bûdavo dirigentas

V. Marijoðius. Jau 15 minuèiø prieðrepeticijos pradþià jis atsisësdavoprie dirigento pulto ir stebëdavo,kaip kas ateina á darbà. Tai buvo di-rigentas, kuris gerai þinojo, kaipspektaklio metu bendrauti ne tik suoperos kolektyvu, bet ir su publika,kaip padëti jai geriau suprasti at-liekamà kûriná. Ypaè nemalonu bû-davo grojant suklysti. Dirigentas ta-da kiekvienà repeticijà surasdavobûdø, kaip bûtø galima suklydusiamartistui ágelti, kad daugiau tai nepa-sikartotø. Tai tæsdavosi iki tol, kolatsirasdavo nauja „auka“. Tada V. Ma-rijoðius senàjà paleisdavo ir tvarkyda-vosi su nauju „nusikaltëliu“.

Reikðmingi Lietuvos gyvenimebuvo 1939 metai, kai Lietuva atga-vo senàjà sostinæ Vilniø. Tø metøpabaigoje kartu su kitomis ástaigo-mis buvo perkeltas ið Kauno á Vil-niø ir radiofono orkestras. Pirmiejigyvenimo metai Vilniuje, nemokantnei lenkø, nei rusø kalbø, buvo su-dëtingi, bet muzikiniu atþvilgiu ádo-mûs. Didelá ávairumà á muzikiná gy-venimà áneðë naujai suorganizuotasVilniaus simfoninis orkestras, kuriamatsirasti ypaè daug padëjo dirigentasB. Dvarionas ir muzikos mecenatas,profesoriaus Vytauto Landsbergio të-vas, Vilniaus miesto vyriausiasis ar-chitektas Vytautas Landsbergis-Þem-kalnis. B. Dvarionas sukomplektavoorkestrà ið ávairiose Vilniaus vieto-se (restoranuose, kavinëse) dirban-èiø ir niekur nedirbanèiø ávairiø tau-tybiø – þydø, lenkø, rusø, baltarusiø –

A T K E L T A I Ð 2 P S L .

muzikantø, ið viso apie 50 orkestroartistø. Tarp jø buvo ir trys lietuviai –senas vilnietis altininkas A. Kaspu-tis ir du pakviesti ið radiofono orkest-ro – klarnetininkas V. Bagdonavièiusir að.

Koncertø ruoðimo darbas buvolabai sudëtingas, nes didþioji muzi-kantø dalis buvo menkai su simfo-nine muzika susipaþinæ, tad reikë-jo pratinti pereiti nuo pramoginësprie grynai simfoninës muzikos, ta-èiau neeiliniø gabumø dirigentui taigana greit pavyko pasiekti. B. Dva-rionui ypaè daug padëjo jo kalbømokëjimas, kai su kiekvienu muzi-kantu jis galëjo susikalbëti jo gim-tàja kalba – rusø, lenkø, þydø, vo-kieèiø ar kitomis. Palyginti greitaivisi pajuto, kad dirigentas – „savas“þmogus, kuriam reikia visomis jë-gomis padëti pasiekti gerø darbo re-zultatø. Ir ið tiesø koncertø meni-nis lygis po truputá ëmë kilti.

Pagrindiná koncertø organizavimokrûvá ant savo peèiø uþsidëjo archi-tektas V. Landsbergis-Þemkalnis.Aprûpinimas repeticijø ir koncertøpatalpomis, publikos organizavi-mas, pagaliau orkestro artistø vai-ðës (tegul tai buvo pora kotletø irbutelis alaus) – visa tai liudijo, sukokiu nuoðirdumu ir energija jisglobojo ðá margaspalvá kolektyvà.Nors orkestras gyvavo ið viso apiepusæ metø, to meto sàlygomis joánaðas á Vilniaus muzikiná gyveni-mà buvo vertingas.

PARENGË JÛRATË GUSTA I TË

Naujø idëjø kamerinis orkestras

4 psl. 7 meno dienos | 2011 m. sausio 14 d. | Nr. 2 (924)

L a i s v o j i t r i b û n a

Lina Klusaitë

Sutikite – toks familiarus, netak-tiðkas klausimas natûraliai skambatik tiems, kurie prie viskio taurëskeiksnodami vienas kità bei lieda-mi ðirdgëlà vis dëlto suranda ben-drà kalbà. Kaip susikalbëti teatrokritikos lauke, kai tarp kritikos irteatro jokiø orientyrø beveik nebe-liko, o vietoj abipusës pagarbos ási-vyravo toks atðiaurus ir apskaièiuo-tas átarumas, jog kartais norisitiesiai paklausti – ar teatras ir kriti-ka dar gali susikalbëti ir ar iðvis yrareikalingi vienas kitam kaip neat-skiriamos, viena kità pratæsianèioskultûrinio subuvimo dalys?

Raðyti ðá straipsná paskatino pas-taruoju metu kultûrinëje spaudojesuintensyvëjusi kritikø diskusija, re-akcija á susikaupusias ðio apleistokultûros sektoriaus problemas, taippat ið kitø meno ðakø iðsiskiriantiteatro kritikos specifika, glaudþiaisusijusi su daugialypiu, uþdaru, tiksavo paties tvarkà pripaþástanèiu te-atro reiðkiniu. Todël ir kalbësiu ðásyká ne apie tekstines teatro kriti-kos problemas, ne apie pakitusiaskritikos tendencijas apskritai, o apiekritikos ir teatro santyká – tà sun-kiai apèiuopiamà efemeriðkà ryðá,apie kurá niekas nekalba, bet kurisyra toks svarbus, kad nuo jo priklau-so ne tik psichologinis klimatas, ska-tinantis abiejø ðaliø kûrybiná akty-vumà, bet ir – pasakysiu daugiau –nepriklausomos teatro kritikos iðli-kimas.

Neketinu skelbti teatro kritikospabaigos (laikas rodo, kad vienusentuziastus pakeièia kiti), bet tamtikro nerimo kritikos ceche tikraiesama, ypaè jei ðià veiklà vertinsi-me ne kaip atskirø entuziastø ini-ciatyvà, o kaip kompleksiná, valsty-bës palaikomà reiðkiná. Dabartinëteatro kritikos padëtis primena vei-kiau pirmàjá variantà, ir tai ið tiesøkelia nerimà. Kita vertus, neturë-tume tuo labai stebëtis, nes nuo patprofesionalaus Lietuvos teatro su-sikûrimo kritikos ir teatro santykiainebuvo reglamentuoti. Tokie jie ið-liko iki ðiol – chaotiðki, valdomi sa-vireguliacijos dësniø ir tariamoslaisvës, ðiandienos sàlygomis neið-vengiamai paklûstantys laisvosios rin-kos reikalavimams. Ne paslaptis, kadkritikos ir teatro santykiai tampa vislabiau pragmatiðki, priklausomi nuokomercijai vis labiau pasiduodanèiospaèiø teatrø rinkodaros politikos.

Sovietiniais metais teatro ir kri-tikos santyká, þinoma, formavo vi-sas meno sritis apimanti cenzûrossistema. Drástu teigti, kad Lietuvosteatrui bent vienu poþiûriu cenzûrabuvo palanki – ji sukûrë privalomàperþiûrø sistemà, kuri ir suformavoilgalaikius, tvarius ðiø oponentø san-tykius. Be perþiûros nepasirodyda-vo në vienas premjerinis spektaklis,jos bûtinybë buvo nekvestionuoja-ma, ðià atsakingà dienà su viltimilaukta, kada á teatrà susirinkæs kri-tikø konsiliumas paskelbs savo ver-diktà – spektaklis tinkamas rodyti

publikai! Kritikas minëtame santy-kyje iðkilo kaip aukðtesnes pozici-jas uþimantis partneris, kurio spren-dimai teatrui darë lemiamà átakà.Nepaisant ideologiniø ðliuzø, kriti-kas pasakydavo ir daug tiesos, kaipir teatras, jis buvo priverstas sukur-ti savàjà kalbà, analizæ slepianèià(atvira analizë buvo pavojinga) potirðtu literatûriniø graþbylysèiøsluoksniu. Tad nieko keisto, kad su-siformavo vaizdingas literatûrinislietuviø teatro kritikos stilius, savoforma stebinantis ir ðiandien. Á kri-tiko nuomonæ buvo ásiklausoma,pasitikima jo kompetencija ir pro-fesionalumu. Trumpai tariant, teat-ro kritiko profesija buvo literatoamatas, kurá pridera ir... apsimo-ka gerbti.

Ðiandien padëtis negráþtamai pa-sikeitusi: rodos, jau antrà deðimt-metá gyvename vartotojiðkos visuo-menës sàlygomis, bet màstome visdar tomis paèiomis kategorijomis.Teatro þmonës ið kritikø vis dar ti-kisi autoritetingø, pakylëtø, jausmi-niø, teatro menà aukðtinanèiø recen-zijø, o kritikas savo ruoþtu jauèiasisutrikæs, nereikalingas, balansuo-jantis tarp kaþkada buvusios galiosbei dabartinio paþeminimo ir leidi-niø redakcijose (kas prisipaþins,kiek kartø uþ jo kuriamà intelektu-aliná produktà redakcijos jam pa-prasèiausiai nesumokëjo!) ir pa-èiuose teatruose, kai á premjerináspektaklá jo mandagiai papraðomanusipirkti bilietà. Drástu manyti,kad nepriklausomas teatro kritikasðiandien nereikalingas nei kultûri-niø leidiniø redakcijoms (jos vis re-èiau uþsakinëja recenzijas, nes ne-beiðgali mokëti honorarø), neiteatrams, kuriems nepriklausomasþodis kartais tiesiog neparankus, to-dël jie linkæ susikurti savà atrankossistemà. Reikëtø patikslinti, kadðiuo atveju kalbu ne apie kultûrosleidiniams atstovaujanèius kritikus(teatro administracija, puoselëda-ma lûkesèius, kad jø kuruojamasspektaklis vienaip ar kitaip bus pa-minëtas, daþniausiai juos pripaþás-ta, kvieèia ir laukia), bet apie jau-nus nepriklausomus þmones, kurieneturi ið sovietiniø laikø atsineðtoautoriteto ir kuriø statusas labai pa-þeidþiamas. Jauni kritikai ðiandiensusiduria su kliûtimis, mano poþiû-riu, neleidþianèiomis ugdyti savoprofesijos.

Ne paslaptis, kad teatrø vadovy-bë, atsiradus naujam kritikos var-dui, netrukus já klasifikuoja ne tiekpagal profesionalumo, kiek pagallojalumo teatrui kriterijus. Teko gir-dëti, kad teatruose egzistuoja pagei-daujamø ir nepageidaujamø kritikøsàraðai, kà jau kalbëti apie asmeni-nes draugystes ir paþintis. Tai, kadpanaðûs dalykai nëra visiðkas prasi-manymas, ásitikinau neseniai nugir-dusi vieno teatro vadovo replikà, ponepalankios recenzijos adresuotàgerai þinomam kritikui: „Nuo ðiol áteatrà jis pateks tik per mano lavo-nà.“ Tad kà daryti jaunam, karjeràpradedanèiam kritikui, kuris savo

profesijos átvirtinimui dar nesukûrë„svarbiø“ paþinèiø tinklo. Ðiuo po-þiûriu Gintaro Varno studentø dai-nelë „Teta, áleisk á teatrà“ skambane vien kaip þaismingas kupletas.

Meno pasaulyje yra priimta, kadliteratûros, dailës, kitø meno ðakøprocesus reguliuoja kritikai, litera-tûrologai ar menotyrininkai, jietampa parodø kuratoriais, sudari-nëja geriausiø knygø deðimtukus,posëdþiauja ávairiose vertinimo ko-misijose ir pan. Teatre padëtis, kogero, atvirkðtinë, ir èia jau reikëtøkalbëti ne vien apie vis reèiau verti-nimo komisijose pasirodanèius teat-rologus/kritikus. Drásèiau teigti, kadðiandien teatro procesus kuruojapatys teatrai. Teatro kritika vis la-biau priklausoma nuo teatro admi-nistracijos geranoriðkumo, ir bûtentèia að matau nemaþà pavojø ðiosprofesijos (norëèiau manyti, kad ðiveikla, kurios skambiu teatrologijospavadinimu mokoma aukðtosioseLietuvos mokyklose, vis dar yra pro-fesija) savarankiðkumui. Jauni nepri-klausomi kritikai, norëdami aktyviaidalyvauti teatriniame gyvenime yrapriversti arba pirkti bilietus, arbaspræsti rimtà profesinës atsakomy-bës problemà: ar gali kritiðkai ver-tinti teatro, kuris juos kvieèiasi,spektaklius.

Sutikite, jaustis skolingam nërapati geriausia nepriklausomo þo-dþio iðraiðka. Tokia situacija veikiauprimena plaèiai paplitusià reklami-næ taktikà, kai ástaiga, nedarantiklientams jokiø iðimèiø, jà neva su-teikia vienam iðrinktajam, todëlpastarasis jauèiasi pastebëtas, áver-tintas ir jai be galo dëkingas. Teat-rai, ðiandien neprivalantys rengtivieðø perþiûrø profesionalams, ne-skuba suteikti ir nemokamø vietø„nepatikrintiems“ kritikams, todëlvieno ar kito „iðrinktojo“ kvietimasaprioriðkai formuoja priklausomussantykius. Perðasi mintis, kad norë-damas iðlaikyti draugiðkus ryðius suteatru kritikas privalo uþimti dau-giau ar maþiau konformistinæ lai-kysenà. Prieðingu atveju jis turi bû-ti leidinio darbuotojas arba uþsiimtipelningu verslu, kuris leistø jam va-þinëti ið miesto á miestà ir kas sa-vaitæ pirkti brangius bilietus á vieti-nius, gastrolinius bei festivaliniusspektaklius. Þinant, kad daugeliskritikø/teatrologø, dirbdami savotiesioginius darbus ir gaudami mi-nimalø kultûrininko ar dëstytojo at-lyginimà, tokios galimybës papras-èiausiai neturi, padëtis darosi koneabsurdiðka.

Literatûrologas ar menotyrinin-kas turbût vargiai ásivaizduotø situ-acijà, kad jis nepateko á parodà arnegavo pasiskolinti – ið leidëjo, drau-go ar autoriaus – reikiamos knygos,tuo tarpu nepriklausomi teatro kri-tikai/teatrologai yra priversti taptikone etatiniais teatrø praðytojais supakirstomis profesinio savarankið-kumo ðaknimis. Anksèiau ar vëliaupraðytojo statusas priverèia suabe-joti savo profesijos, savo darbo rei-kalingumu bei prasmingumu. Teat-

rø vadovai, reþisieriai, aktoriai sa-vo ruoþtu nepraleidþia progos pa-barti kritikø, priekaiðtaudami jiems,kad trûksta recenzijø, kad nemyliteatro, yra abejingi ir nesidomi jøsukurtais darbais.

Vienos knygos pristatyme garbiteatro kritikë pareiðkë, kad kritikas,jei jis tikrai myli teatrà, privalo ra-ðyti ir visai nesvarbu, muða já ar ne,moka jam penkiasdeðimt, ðimtà li-tø ar ið viso nemoka. Net ir labaiidëjiðkai nusiteikus bûtø sunku su-tikti su ðiuo toli graþu ne romantið-ku kritikës poþiûriu. Manau, jog nû-dienos kontekste tai – jau ne meilësteatrui, o su redukuotomis kritikosfunkcijomis susijæs klausimas, kves-tionuojantis teatro kritikos statusàir reikalingumà apskritai. Daugeliuiturbût sunku patikëti, bet ðiandiennepriklausomas teatro kritikas/te-atrologas tiesiog neturi sàlygø prak-tikuoti savo profesijos. Prie to, de-ja, prisideda patys teatrai, uþmirðækaþkada galiojusá neraðytà teatro irkritikos garbës kodeksà, garantavu-sá kritikui bent jau nemokamà vie-tà teatre. Ðiandien ðios neraðytostaisyklës daþniausiai pasimirðo, ir,kas keisèiausia, tai taikytina pir-miausia Vilniaus teatrams. Iðmokækomercinës vadybos, sostinës teat-rai labiau nei kitø miestø teatrinësástaigos yra linkæ vadovautis nau-dingumo, lojalumo, skirstymo krite-rijais. Kitø miestø teatrai dar nëraperëmæ komercinio vadybos mode-lio, todël jø santykiai su kritikais kurkas geranoriðkesni.

Dar viena opi problema yra ta,kad teatrai ðios profesijos atstovusvis dar skirsto á kritikus, ið kuriø pa-prastai tikimasi recenzijos, ir visið-kai nenaudingus teatrologus, tik uþ-imanèius vietà salëje. Tokia vadybospolitika orientuota ne á ilgalaikesperspektyvas, o á vienkartinæ recen-zijà ir trumpalaikæ reklamà. Galvo-dami vien apie pajamas, teatrai visdar nenori pripaþinti, kad spektak-lis yra ir aktualios kritikos, ir aka-deminiø tyrinëjimø objektas, ir nëviena sritis be jo iðsiversti negali.Teatrologui spektaklis reikalingastiek pat, kiek ir kritikui, todël atim-dami ið jo teisæ pasiþiûrëti reþisie-riø, aktoriø, scenografø darbus ad-ministracijos darbuotojai gerokaisumaþina tikimybæ, kad ne tik pa-ties teatro, bet ir minëtø meninin-kø kûryba bus visapusiðkai ávertin-ta, atsispindës Lietuvos teatroistorijoje ar platesniuose europi-niuose kontekstuose.

Taigi Lietuvoje teatrologai palie-kami be tyrinëjimo objekto, ir nie-kam neádomu, kad tarptautinësekonferencijose jie dalijasi ne Mo-zambiko, o savo ðalies teatro patir-

timi. Kad teatro paþinimas netaptøtik teatrø „iðrinktiesiems“ prieina-mu dalyku, pakaktø gráþti prie per-þiûrø praktikos, ir iðdëstytos proble-mos daugiau ar maþiau iðsispræstø.Þinoma, iniciatyvos, bent jau reko-mendacinio pobûdþio raðtais, turë-tø imtis Kultûros ministerija. Jei jauvalstybës lëðomis ruoðiame teatro-logus trijuose didþiuosiuose Lietu-vos miestuose, tai pasirûpinkime,kad bent valstybiniuose teatruose jøtyrinëjimo objektas bûtø prieina-mas. Prieðingu atveju vël teks aima-nuoti, kad studijas baigia vis dau-giau teatrologø, o raðanèiøjø kaipnëra, taip nëra. Uþbëgant ávykiamsuþ akiø bûtø galima pafantazuoti,kad á perþiûras, rinktøsi visi teatrospecialistai. Spektaklis taptø ne gi-miniø susiëjimu, kuriame sau paplo-jama, o teatriniu ávykiu, tad ir akty-vesnës jo refleksijos tikimybë bûtøkur kas didesnë.

Viename interviu reþisierius Jo-nas Juraðas stebëjosi, kad Lietuvo-je, pasirodþius premjerai, spektak-lio refleksijos beveik nëra. Dël tylos,þinoma, vëlgi kalèiausi teatrui nevaabejingi kritikai/teatrologai. Taèiauteatrai pastaruoju metu ávaldë to-kià sistemà, jog á premjeras kritikøapskritai nebekvieèia, motyvuoda-mi tuo, kad premjerinis spektaklisdar nebûna tvirtai sukaltas, o kriti-kas, susidûræs su tokiu klibanèiudaiktu ir apie tai praneðæs visuome-nei, gali já visai praþudyti. Kad irkaip bûtø, uþ tai, kad Lietuvoje be-veik iðnyko operatyviø recenzijø,pasirodanèiø iðkart po premjeros,þanras, atsakingi ne tik kritikai, lei-diniø redaktoriai, bet ir jø pasigen-dantys teatrai.

Iki ðiol kalbëjau apie valstybiniusteatrus, taèiau problema lieèia ir ne-valstybinius. Pastarøjø komercinásantyká su kritika galima suprastijau vien todël, kad jø finansinë si-tuacija gerokai paþeidþiamesnë. Ta-èiau nevalstybiniai teatrai visuometgali kreiptis paramos á kultûros fon-dus. Kokiø lëðø gali tikëtis teatrokritikas/teatrologas, jei Kultûros rë-mimo fondo skelbiamuose konkur-suose kritika apskritai nëra átrauk-ta kaip rëmimo sritis? Beveik esuásitikinusi, kad pripaþinusi kritikàkultûros ir meno dalimi bei nusta-èiusi jos rëmimo kryptis valstybë la-bai nenuskurstø, nes projekto iðlai-dø sàmatoje greièiausiai atsirastøtik viena eilutë, skirta kelionës ið-laidoms ir bilietø kainoms kompen-suoti. Jei toká projektà metams arkeliems laimëtø bent trys Lietuvoskritikai/teatrologai, jau bûtø galimapradëti kalbëti apie nepriklausomàteatro kritikà ir pagarbos jai sugrà-þinimà.

Ar tu mane gerbi?Mintys apie teatro kritikà

7 meno dienos | 2011 m. sausio 14 d. | Nr. 2 (924) 5 psl.

K i n a s

Prancûzø kino festivalis „Þiemosekranai“ pradeda metiná festivaliøciklà. Festivalis prasidës sausio 21 d.Vilniuje, „Forum Cinemas Vingis“.Ðiemet prancûzø filmai bus rodomine tik Vilniuje, Kaune, Klaipëdojebei Panevëþyje, bet ir Ðiauliuose,Alytuje.

Jau ðeðtà kartà rengiamus „Þie-mos ekranus“ atidarys jauno reþi-sieriaus Xabi Molia socialinë dra-ma „Aðtuoni bandymai atsitiesti“(„Huit fois debout“, 2009). Jis pa-sakoja apie bedarbius, kuriems nekartà tenka kristi, bet jie nepraran-da vilties atsitiesti. Pagrindinë fil-mo herojë Elza verèiasi smulkiaisdarbeliais ir svajoja apie tikrà dar-bà, kuris pagaliau leis jai pasirûpintisûnumi. Jos kaimynas Matjë taippat nuolat tikisi rasti kaþkà tinka-ma sau. Elzà suvaidino aktorë Ju-lie Gayet. Ji bus festivalio vieðnia irpristatys filmà Vilniaus þiûrovams.

„8 moterø“, „Baseino“ ir kitø po-puliariø filmø reþisierius FranšoisOzonas gerai þinomas ir Lietuvoje.Ðiemet „Þiemos ekranai“ pristatysjo filmà „Prieglobstis“ („La Refu-ge“, 2009), sukurtà tarp pas mus jaurodyto „Rikio“ ir vasará þadamos„Vazos“. Filmo herojai Mus ir Lujiyra jauni, graþûs ir myli vienas kità.Bet kartà Luji perdozuoja narkoti-kø ir mirðta, o Mus suþino, kad yranëðèia. Ji nusprendþia iðsaugoti kû-diká kaip prisiminimà apie mylimà vy-rà. Po keliø mënesiø toli nuo Pary-þiaus, prieglobsèiu tapusiame name,apsigyvena ir Luji brolis... Pagrindinávaidmená suvaidinusi Isabelle Carréfilme vaidino laukdama savo pirma-gimio, o reþisierius tvirtina seniaisvajojæs kurti filmà su nëðèia akto-re. Aktorë turëjo tik vienà sàlygà:

Kas nauja prancûzø kineArtëja „Þiemos ekranai“

filmuoti ten, kur ji leidþia atosto-gas – baskø kraðte.

Tony Gatlifo filmø herojai daþ-nai bûna èigonai – ðiø dienø pasau-lio klajûnai, o paskui juos sekdamasreþisierius atsiduria netikëèiausio-se vietose. Gatlifo filmai uþburiamuzika ir neáprastu ritmu. Muzikosnepristigs ir filme „Laisvë“ („Li-berté“, 2008), kuriuo reþisierius pri-siminë skaudø istorijos puslapá – èi-gonø padëtá Prancûzijoje Antrojopasaulinio karo metais. Reþisieriustvirtina, kad èigonø deportacijos irnaikinimo tema já domina nuo ta-da, kai pradëjo kurti filmus. Filmejis norëjo suprasti, kodël paprastiþmonës gelbëjo èigonus, kas jie bu-vo, nes gyvø pasaulio teisuoliø jauneberado. Pasak reþisieriaus, „Lais-vë“ turëjo tapti þmogiðkumo pamo-ka. Filmo herojus yra maþo mies-telio meras veterinaras Teodoras(Marc Lavoine). Jis globoja devy-neriø metø berniukà, kurio tëvaidingo karo pradþioje. Kartu su mo-kytoja panele Lundi (Marie-JoséCroze) jie rûpinasi ir á miestelá uþ-klydusiø èigonø vaikais, nori, kad jiemokytøsi. Bet tai netrunka ilgai –miestelis yra okupuotoje zonoje,klajokliø kiekviename þingsnyje ty-ko pavojai.

Frédérico Pelle’io filmas „Minti-mis toli“ („La tete ailleurs“, 2010)skirta komedijø mëgëjams. Maþokazino, ásikûrusio jûros pakrantëje,krupjë Patrikas turi vienà svajonæ –iðvykti kur nors labai toli. Pradþiaijis nutaria nusipirkti lagaminà. Ta-da liks tik já sukrauti ir pasirinkti ke-lionës kryptá… Reþisierius sako,kad já ákvëpë Jacques’o Tati ir Nan-ni Moretti komedijos.

Pagrindinë festivalio programa

ðiemet skirta pakantumo temai,specialioji programa „Afrikos ai-dai“ pristatys filmus, susijusius suðiuo þemynu. Talentingo reþisie-riaus Abdellatifo Kechiche’o filme„Juodoji Venera“ („La Vénus Noi-re“, 2009) papasakota tikra istori-ja. Venecijos kino festivalyje Spe-cialiuoju þiuri prizu apdovanotaistorinë drama perkels á XIX a. pra-dþià, kai Paryþiaus Karaliðkoji me-dicinos akademija susidomëjo iðPietø Afrikos atveþta juodaode Sa-artjie Baartman. Kartu su vyru Se-zaru ji buvo Londono atrakcionøpaþiba, vadinama „Vénus Hotten-tote“. Kechiche’as primena gëdin-gà poþiûrá á juodaodþius, kuriuosnet iðsilavinæ epochos þmonës bu-vo linkæ laikyti ne þmogiðkomis bû-tybëmis, o atrakcionu ar neva moks-linio tyrinëjimo objektu. ReþisieriuiSaartjie (ðiuo vaidmeniu kine de-biutavo ið Kubos kilusi aktorë Yahi-ma Torres) istorija atrodo univer-sali. Ið iðlikusiø dokumentø jissuþinojo, kad moteris mokëjo gro-ti, dainuoti, ðokti. Ji buvo talentin-ga, bet ið jos niekas nelaukë kûry-bos, greièiau atvirkðèiai. Daugybæpaþeminimø patyrusi filmo herojëKechiche’ui yra simbolis: „Filmasnori perteikti paprastà, bet univer-salià tiesà, kad visko galima iðmok-ti ið kitø. Turime gerbti viskà, kasmums atrodo svetima, – iðvaizdà,kultûrà, kalbà. Tai ir reiðkia bûtiþmogumi.“ Pasak reþisieriaus, Sa-artjie istorija lieka aktuali ir ðiais re-giniø visuomenës laikais.

Pernykðèiame Venecijos kino fes-tivalyje ávyko ir Claire Denis filmo„Balta medþiaga“ („White Mate-rial“, 2008) premjera. Filmo hero-jë Marija, kurià suvaidino IsabelleHuppert, atsisako palikti pilietiniokaro apimtà Afrikos ðalá. Ji nori su-rinkti savo kavos plantacijos derliø,nors grësmë iðkyla ir jai, ir jos arti-miesiems. Reþisieræ, filmo scenaris-tæ Marie Ndiaye ir aktoræ ákvëpëNobelio premijos laureatës, didelægyvenimo dalá Pietø Afrikoje pra-leidusios raðytojos Doris Lessingproza. Pasak Huppert, jos herojëMarija „bet kokia kaina siekia ið-saugoti derliø. Filmo veiksmas trun-ka kelias dienas. Ji pasirinko augintikavà ne atsitiktinai ir ne dël pinigø.Kava – tai þemë. Þemë – tai syvai.Syvai – tai priklausymas. O priklau-symas – tai tapatybë, kitaip tariant,sudedamoji individo dalis. Marijàbaugina tremtis, jai tai bûtø neap-sakomas skausmas. Ðimtai tûkstan-èiø pabëgëliø iðgyvena panaðià tra-gedijà. Marija ákûnija visa tai:beprotybæ, neviltá, nenorà prarastitai, su kuo uþaugo...“

Pernai Kanø kino festivalio þiuriprizu apdovanotos Mahamato Sa-leho Harouno dramos „Ðaukiantisþmogus“ („Un homme qui crie“,2010) veiksmas nukels á praëjusioamþiaus pabaigos Èadà. Ðeðiasde-ðimtmetis Adamas dirba praban-gaus Ndþamenos vieðbuèio baseine.Po to, kai kinai tapo vieðbuèio savi-ninkais, jis priverstas uþleisti vietà

savo sûnui Abdeliui. Bet jam tokiasituacija atrodo þeminanti. Tuo me-tu jo ðalis atsiduria ties pilietinio ka-ro riba. Vyriausybë ápareigoja gy-ventojus paremti armijà pinigaisarba galinèiais su sukilëliais kovotivaikais. Adamas neturi pinigø, jo in-dëlis gali bûti tik sûnus...

Pilietinis karas filme yra beveiknematomas, pasak reþisieriaus, jislyg vëjo gûsiai: „Ðis karas tarsi vai-duoklis, kuris pasirodo retkarèiais.“Kitas blogis, kurá reþisierius norëjoparodyti filme, yra globalizacija. Pa-sak reþisieriaus, skurdas yra svarbusðios trapios, nesaugios visuomenësdegradavimo veiksnys. „Ðaukiantisþmogus“ – autobiografiðkas filmas.Mahamatas Salehas Harounas1980 m. buvo sunkiai suþeistas irpriverstas palikti Èadà. Reþisieriusneslepia, kad jo filmø metaforiðku-mas kyla ið religijos, kuri „yra visako ðaltinis“. Todël sûnø aukojantáAdamà galima lyginti ir su musul-monø Abrahamu, kurio paaukotàsûnø iðgelbsti Dievas, ir su bibliniuAbraomu. Bet filmo herojus nebe-tiki Dievo ásikiðimu. MahamatasSalehas Harounas taip pat ásitiki-næs, kad „Afrikos valstybiø vadovai,kurie yra suvokiami kaip tautos të-vai, be jokiø abejoniø aukoja vai-kus – savo tautas“.

Eliane de Latour yra antropolo-gë. Ji dirbo Afrikoje. Pirmàjá doku-mentiná filmà „Galios laikas“ ji su-kûrë 1983 metais. Vëliau sekë kiti,pelnæ jai tarptautiná pripaþinimà.Vaidybinio de Latour filmo „Rojauspaukðèiai“ („Aprês l’océan“, 2009)personaþai – du nuotykiø ieðkoto-jai, Dramblio Kaulo Kranto gyven-tojai Otas ir Ðadas. Jie nori á Euro-pà, nors nelabai ásivaizduoja, kas jølaukia. Vaikinai svajoja praturtëti irgráþti tëvynën. Filme skamba daugnaujosios Afrikos muzikos.

Dar vienas specialiosios progra-mos filmas, kuriame taip pat skam-bës daug muzikos, – dokumentinisfilmas „Benda Bilili!“ (reþ. RenaudBarret ir Floret de la Tulaye, 2010),pasakojantis apie gatvës muzikan-tus ið Kongo Demokratinës Res-publikos. Geriausio Kinðasos or-kestro muzikantai – gatvës vaikai.Jie pasakoja savo pasaulinio trium-fo istorijà.

„Þiemos ekranai“ ðiemet pasiû-lys ir kelias trumpametraþes staig-menas, kurios bus „suporuotos“ supanaðios tematikos ar tø paèiø re-þisieriø pilnametraþiais filmais.

Festivalio programà praturtinstrys belgø reþisieriø filmai. MarionHänsel „Juodasis vandenynas“ („NoirOcéan“, 2010) pasakoja apie tris jû-

reivius, 1972 m. dalyvaujanèiusbranduoliniuose sprogdinimuoseRamiajame vandenyne. Jie nesuvo-kia, kokià grësmæ tai gali sukelti.Olivier Masset-Depasse’o dramos„Nelegalu“ („Illégal“, 2010) perso-naþai – rusë Tania ir jos keturiolik-metis sûnus Ivanas. Jie aðtuoneriusmetus nelegaliai gyvena Belgijoje.Vienà dienà Tanià suima. Ji atsidu-ria pabëgëliø stovykloje ir daro vis-kà, kad surastø sûnø.

Oliaso Barco juodoji komedija„Nuþudyk mane, praðau“ („Kill me,please“, 2009) pernai Romos kinofestivalyje apdovanota keliais pri-zais, tarp jø ir þiûrovø. Joje gvilde-nama paskutiniais metais itin iðpo-puliarëjusi eutanazijos tema. Filmoherojus daktaras Kriugeris turi kli-nikà, kuri gauna valstybës paramà,nes joje saviþudybë bus ne tragedi-ja, o medicininë procedûra. Kasdiendaktaras susitinka su pacientais,klauso jø argumentø, sprendþia, arjø motyvai nusiþudyti yra pakanka-mi. Kai sprendimas priimtas, kiek-vienas turi teisæ ágyvendinti savopaskutiná norà, nes daktaras Kriu-geris yra humanistas ir nori, kadmirtis bûtø kuo ðvelnesnë. Bet ato-kiame miðko kampelyje, kur jis nu-sprendë ágyvendinti „idealios savi-þudybës“ projektà, vis dëlto yravienas visiðkai nekontroliuojamasveiksnys – mirtis.

„Þiemos ekranø“ retrospektyvaðiemet skirta aktorei ir reþisiereiSandrine Bonnaire (g. 1967 m.). Jo-je – ir pirmieji aktorës þingsniai kine –Maurice’o Pialat filmas „Uþ mûsømeilæ“ („A nos amours“, 1983 ), irkultinës juostos „Bastûnë“ („Sanstoit ni loi“, 1985, reþ. Agnés Var-da) bei „Puritonë“ („La Pouritai-ne“, 1986, reþ. Jacques Doillon), irdetektyviniai filmai „Ceremonija“(„La Ceremonie“, 1995, reþ. Clau-de Chabrol) ir „Ponas Yras“(„Monsieur Hire“, 1989, reþ. Patri-ce Leconte), ir lengvesnio turiniokomedijos „Panelë“ („Mademoisel-le“, 2001, reþ. Philipe Lioret) bei„Þaidëja“ („Joueuse“, 2009, reþ.Caroline Bottaro). Taip pat bus pa-rodytas Bonnaire reþisûrinis debiu-tas – dokumentinë juosta apie au-tizmu serganèià aktorës seserá „Josvardas Sabina“ („Elle s’appelle Sa-bine“, 2007).

Mados þurnalas „L’Officiel“ pir-mà kartà surengs balsavimà ir áteiksspecialø prizà labiausiai vilnieèiamspatikusiam „Þiemos ekranø“ filmui.

Iðsamià festivalio programà ga-lite rasti Prancûzø kultûros centrotinklalapyje www.centrefrancais.lt.

PAGAL RENGËJØ INF.

„Balta medþiaga“

„Laisvë“

„Juodoji Venera“

6 psl. 7 meno dienos | 2011 m. sausio 14 d. | Nr. 2 (924)

D a i l ë

tu koloritu. Turint omenyje, kad ðiøkûriniø autorius – neeilinio kalibromokslininkas, akivaizdu, kad meni-nëje kûryboje jam rûpëjo ne fiksuo-ti, o interpretuoti, màstyti, þvelgti ámiesto ateitá po daugelio deðimtme-èiø. Ádomu, kad kai kuriuose V. Drë-mos kûriniuose („Miestas“, 1928m.) iðkyla ne tik senoji Vilniaus ar-chitektûra, bet ir apibendrinti, ge-ometriðki pastatø siluetai, aðtriomisskersinëmis brëþiamos gatvës, jo-mis riedantys automobiliai. Giedra,optimizmu, verþlia energija alsuojair paskiri kûrinio fragmentai – net iðfabrikø kaminø rûkstantys balti dû-mai, plazdantys tarsi nuotakos nuo-metas. Tai veik epas moderniam,ðiuolaikiniam miestui, urbanizacijai,pramonës plëtrai. Þinoma, turintomenyje avangardinës dailës kryp-èiø – kubizmo, futurizmo, konstruk-tyvizmo – politiná, ideologiná, pasau-lëþiûriná pamatà, tai visai logiðka: ðiøkrypèiø atstovai þavëjosi pramonës,civilizacijos paþanga, neretai simpa-tizavo kairiøjø paþiûrø politikams(pavyzdþiui, konstruktyvistai).

Futuristiniai Vilniaus ateitiesspëjimai V. Drëmos kûryboje yrapasireiðkæ ávairiais urbanizuotomiesto, net naikinanèios katastro-fos vaizdiniais („Gaisras Vilniuje2222 m.“). Kai kurie V. Drëmosdarbai ðiandien atrodo kaip aiðkios

simbolistinës dailës, M.K. Èiurlio-nio kûrybos replikos. Ðtai kad ir pa-rodoje eksponuojama akvarelë „Pa-vasaris“ (1930 m.), kur „èiurlioniðki“pavasará, gamtos atgimimà skel-biantys debesys, panaðus jø kompo-navimas gretinamas su visai kitosplastikos motyvu – geometriðkai ið-skaidytu medþio siluetu. Beje, to-kios sàsajos ne atsitiktinës – uþ vie-ðai reiðkiamà pagarbà ÈiurlioniuiV. Drëma sovietmeèiu skaudþiai nu-kentëjo – buvo paðalintas ið tuome-tinio Dailës instituto, Dailës muzie-jaus. Meilæ Vilniui, atidø þvilgsná ámiesto veidà byloja spalvotø raiþi-niø ciklas „Gedimino kalnas ávai-riais metø laikais“ (1943–1944 m.),kuriame dailininkas vaizduoja vis tàpatá realø, kartu giliai simboliná mo-tyvà, fiksuodamas vos juntamà jokaità, kartu pabrëþdamas menamàmiesto amþinumà, tvarumà laikotëkmëje.

Natûros traktavimas V. Drëmoskûriniuose, nepaisant bendriausiøkubizmui, konstruktyvizmui artimøprincipø, yra gana ávairus: nuo nuo-saikaus formø redukavimo, geo-metrizavimo, iki radikalesnio skai-dymo, skirtingø elementø jungimo,primenanèio vadinamàjà „analiti-nio“ kubizmo raidos fazæ. Ðitai aki-vaizdu þvelgiant net á vienø (1928)metø dailininko kûrinius. Tai liudi-

ja gilias dailininko kûrybines paieð-kas, jautrumà, eksperimentavimosieká. Vëlesnio laikotarpio kûri-niuose V. Drëmos braiþas priartëjaprie saikingos realistinës traktuo-tës, tokie yra parodoje eksponuo-jami nedidelio formato peizaþai, ke-letas pieðiniø.

Vlado Drëmos, kitø Vytauto Kai-riûkðèio mokiniø, kaip, beje, ir pa-ties mokytojo, avangardiniai ekspe-rimentai nebuvo to meto visuomenëssuprasti ir deramai ávertinti. Ne-lengvai klostësi V. Drëmos likimasir po Antrojo pasaulinio karo, so-vietmeèiu. Nors bûtent sovietmeèiudailës istorikas atliko daugybæ svar-biø tyrinëjimø, paraðë fundamenta-lias savo studijas, jam nebuvo leis-ta dëstyti dailës istorijos, plaèiauskleisti savo þiniø ir patirties. Pasakdukters Graþinos Drëmaitës, sudaugeliu kliûèiø susidurdavo ir tëvoknygos. Ðtai legendinis „Dingæs Vil-nius“ dël ávairiø politiniø peripeti-jø ir principingos paties V. Drëmoslaikysenos net 22 metus nebuvo ið-spausdintas.

Nuo V. Drëmos knygos „DingæsVilnius“, pasirodþiusios sulig Lietu-vos nepriklausomybës atkûrimu,praëjo ne vienas deðimtmetis. Kogero, joje apraðytø, kruopðèiai ið-nagrinëtø iðnykusiø senojo miestoobjektø sàraðus galima bûtø pildyti

ir ðiandien. Juk palaipsniui kintapats miestovaizdis – á jo panoramàásiterpia svetimkûniai, prie kuriøturbût daugelis jau priprato (deði-niojo Neries kranto „dangorai-þiai“), privaèiais ilgainiui tampa irnuo paðalieèiø akiø uþsidaro þavie-ji senamiesèio kiemai, etc. Þvalgan-tis po V. Drëmos kûrybos parodà,mokslininko parengtø leidiniø eks-pozicijà, neapleido mintis, kad Vil-niui ðiandien ne maþiau reikia bud-

Ádëmus þvilgsnisA T K E L T A I Ð 1 P S L .

Ignë Smilingytë

Ið parodos iðëjau pakylëta. Knie-tëjo geriau suprasti kodël. Tikriau-siai dþiugu buvo ir tai, kad niekasnenukrito ant galvos nuo stogo,kaip kad áspëjo þenklas prie galeri-jos durø. Kamavo nerimas, kad bu-vau paveikta utopiðkai optimistinëspropagandos. Nuo ðios minties ban-dþiau gintis argumentuodama, kadsuþavëjimà sukëlë forma, bet vidi-nis kritikas tëðkë, kad toks ir buvotikslas.

Parodai atrinktose idealistinio ta-rybinio meno laikotarpio nuotrauko-se vyravo trys motyvai: masës, hero-jai ir techninës paþangos simboliai.Ið ðiø sudëtiniø daliø buvo konstruo-jamas sovietinës laimës mitas. Þmo-nës smagûs arba rimti, uniformuoti,surikiuoti kaip parade arba herojið-kai kaip dantiraèio dantukai atlie-kantys savo maþytá, bet svarbø dar-bininko vaidmená valstybinëjesistemoje. Jie iðdidûs, nesvarbu, artai ðachtininkas pirmûnas, ar pa-pirosø pardavëja gatvëje, ir vienin-gi, nesvarbu, ar atsidûræ masëse,ar pavieniuose portretuose. Kar-tais darbininkas vaizduojamas ða-lia technikos, kuria naudojasi, kartaisarchitektûra ar konstrukcija tampanuotraukos herojëmis. Man paèiaiádomiausia nuotrauka buvo ta, kur dë-

Atsargiai, netikra dokumentikaParoda „Optimizmo epocha – sovietinë 1920–1939 m. fotografija“ „Prospekto“ galerijoje

mesio centras yra paminklas. Manau,ji geriausiai atspindi sovietinio mitokûrimà pasitelkus menà. Savo ges-tu, dydþiu ir padëtimi paveikus pro-

roji jëga. Parodoje atskleistos pa-grindinës formaliosios tendencijos.Pavyzdþiui, lëktuvas panaudojamasvaizduojant objektus tam tikru ra-kursu – ið virðaus ir ákypai, o sie-kiant efekto tinkamai pasirenkamistambûs arba bendri planai. Þinanttai, galima paneigti dokumentaliànuotraukø vertæ. Tiesos ðiose nuo-traukose yra nedaug – tik tiek, kiekjos suteikia technika, mechaniðkaifiksuojanti realius vaizdus. Visa ki-ta – gryna fikcija. Pirmiausia, pasi-renkami tam tikri siuþetai – fiksuo-jamas tik vieðas gyvenimas ir joaspektai. Antra – pasirenkamas jofiksavimo bûdas. Kelios pasikartojan-èios kompozicijos sudaro áspûdá, kadbuvo sekta gerai apgalvotu kanonu,kurio tikslas – átikinti, „kokie mesbûsim laimingi“. Tai viltingi, susi-kaupæ, dþiugûs portretai stambiuplanu, graþiai aprengtos ir surikiuo-tos masës, aprëptos ið virðaus arbaið priekio, vedamos pavyzdingø na-riø. Taip pat rodoma didinga moder-ni architektûra, þvelgiant ið „koks aðmaþas“ taðko, arba herojiðki darbi-ninkai, tarsi susiliejæ su savo áran-kiais. Ðiose nuotraukose dokumen-tiðkumas gali bûti ir nesuvaidintas,bet tikrai atrinktas ir sumontuotaspagal utopijos reikalavimus.

Reportaþinë ir konstruktyvistinësovietinës fotografijos kryptys suda-

rë didþiàjà gan vientisos parodosdalá. Dël stilistiniø ypatybiø paro-doje savo forma iðsiskyrë tapybið-ka, arba „saloninë“, fotografija. Bettik forma. Idëjiðkai ji pratæsë ir pa-dëjo sukurti geresná to laikotarpiosovietinio meno vaizdà. Ið minkðtorûko iðnyranèios figûros apgaubë jámistine aura. Á proletariato idealusdar buvo galima þiûrëti kritiðkai irið ðalies, o modernaus ðokio pozo-mis sustingæ ðokëjai këlë norà atsi-durti ten ir tada bei suprasti, kas iðtikrøjø vyko. O tuomet prisiminiau,kad apie tai mane jau mokë. Taiiliustruoja kelios nuotraukos ekspo-zicijoje – ðalia Stalino figûros uþtu-ðuoti represuotø partijos nariø vei-dai. Dþiaugiuosi, kad gyvenu tokiumetu, kai rusai jau eksponuoja ir to-kias sudarkytas nuotraukas. Vis dël-to organizatoriø (Rusijos fotome-nininkø sàjungos) tinklalapyjepaskelbtos þinutës apie parodà Vil-niuje retorikoje slypi uþuomina, kadèia svarbiausia ne fotografija. Paro-da ið pradþiø buvo pristatyta Buda-peðto meno mugëje ir susidaro áspû-dis, jog vëliau á Vilniø ji buvoatveþta politiniais tikslais (kad irkaip bûtø, dþiaugiuosi, kad apskri-tai atveþta) – pabrëþiant valstybiøfotografø sàjungø draugystæ. Gal-bût tai svarbu ir graþu, bet maneðiek tiek sutrikdë patirtas dvejopas

parodos poveikis.Átaigios formos teikiamas malo-

numas ðiuo atveju galëtø tapti pa-teisinama susiþavëjimo prieþastimi.Geriausiø porevoliucinës SovietøSàjungos menininkø ávaldytos ir sà-moningai panaudotos meninëspriemonës suteikia prieðtaringamideologiniam menui didelæ iðlieka-màjà vertæ. Dël to nepasiginèysi, ta-èiau iðlieka paranojiðkas jausmas,kad reikia bûti atsargiai. Að gyvainemaèiau, á kà pavirto ðitø meninin-kø-idealistø siekiai, todël prieðinda-masi tam, ko sava ideologija mokëmokykloje, ir apskritai niekuo ne-betikëdama, galëèiau naiviai pasi-nerti á èia matomà átaigø optimizmà.Nors ir sunkiai, bet galiu ásivaizduoti,kad po keliolikos metø, turëdamatoká vertingà ir toká politiðkà meni-ná palikimà, Rusija galës kurti nau-jà nacionaliná mità. Tik mità, nes to-se nuotraukose nëra nei Rusijosdabarties, nei praeities. Tai pasakøiliustracijos, sumontuotos ið realiø„stebuklø“ ðalies kadrø.

Paroda Vilniuje vyko 2010 m. gruo-dþio 16 – 2011 m. sausio 7 d.

Sausio 14 d. paroda atidaroma Kau-no fotografijos galerijoje (Rotuðës a. 1 /Vilniaus g. 2, Kaunas). Galerija dirbaantradiená–penktadiená 11–18 val.,ðeðtadiená ir sekmadiená 11–17 val.

pagandos kûrinys áamþintas nuotrau-koje, taip padvigubinant jo svarbà,taigi ir átaigà. O jei, pavyzdþiui, vaiz-duojama virëja tarp lëkðèiø, jà sim-boliu-paminklu padaro forma.

Tiksliai panaudotos meninëspriemonës yra to laikotarpio (1920–1939 m.) sovietinës fotografijos tik-

Markas Markovas-Grinbergas(1907–2006). „Laiminga motinys-të“. 1935 m.

Vladas Drëma. Kompozicija „Saulë“. 1928 m.

rios akies, ádëmaus þvilgsnio, kurisgal ir negali sustabdyti neiðvengia-mø procesø, bet su metraðtininkotikslumu fiksuoja permainas ir pra-radimus.

Paroda veikia iki vasario 28 d.Vilniaus paveikslø galerija (Didþio-ji g. 4, Vilnius) dirba antradiená–ðeð-tadiená 11–18 val., sekmadiená 12–17 val.

7 meno dienos | 2011 m. sausio 14 d. | Nr. 2 (924) 7 psl.

D a i l ë

Monika Krikðtopaitytë

Atidengiant paminklus ar kitaipminint ðviesius ir reikðmingus pra-eities þmones daþniausiai sakomospakylëtos kalbos, taip pat daþnai to-kius renginius lydi didesni ar ma-þesni skandaliukai, mat pamirðta-ma, jog dabar kuriami atmintiesþenklai ateityje rodys mûsø laiko su-gebëjimà bûti ðviesiam. Turiu gal-voje pastaraisiais metais atsiradu-sius paminklus Vilniaus mieste,kuriø kultûros bendruomenë gëdi-jasi dar prieð jiems pasirodant. Ta-èiau pasitaiko ir stebuklø.

Vietoj dar vienos brangiai atsiei-nanèios ir abejotinos meninës ver-tës statulos mieste, Lietuviø kalbosinstituto Kalbos muziejuje ant vie-nos ið sienø atsirado ðiuolaikine me-no kalba kalbantis Eglës Kuckaitësdarbas, skirtas þymiausio bendrinëslietuviø kalbos ugdytojo, jos pagrin-dø kûrëjo Jono Jablonskio 150-osioms gimimo metinëms. Meni-ninkæ pasisakyti ir pamàstyti apieJablonská paskatino Lituanistikostradicijø ir paveldo áprasminimo ko-misijos sekretorius Andrius Vaiðnys,o Lietuviø kalbos instituto direkto-rë Jolanta Zabarskaitë iniciatyvà pa-laikë ir priëmë á jos vadovaujamusKalbos namus.

Ðie namai veikia Lituanistikos þi-

dinyje, kuris buvo ákurtas 2006 me-tais ir skirtas patrauklia, ðiuolaikið-ka forma perteikti visuomenei nau-jausias kalbotyros þinias, ðviestivisuomenæ aktualiais kalbos varto-jimo klausimais. Jaukioje ekspozi-cijoje kalba ir jos dalys paverstosinteraktyviais spalvingais þaislais,kurie masina juos panarstyti ne tikvaikus, bet ir suaugusius. Eglës Kuc-kaitës kûriniui buvo skirta atskira sie-na prie laiptø.

Menininkë ir anksèiau yra sukû-rusi panaðios struktûros darbø, ku-riuos vadina „sienø akcijomis“. Taiið maþø pieðiniø-antspaudø sukurtidideli pieðiniai ant sienos. Taèiauiki ðiol visi jie bûdavo laikini – ið-likdavo tik tol, kol veikë paroda.J. Jablonskio figûra, kur jis lyg at-lantas pakeltomis rankomis laikoparëmæs knygas ir taip bando atlai-kyti iðorës (sienø) slëgá, iðliks insti-tute visà laikà.

Narstant kûrinio dalis ir jø atsi-radimo istorijà, stebina daugybë ne-regimø sàsajø. Pavyzdþiui, prieð ðe-ðerius metus Kuckaitë yra sukûrusipanaðø sienos pieðiná, skirtà Þemai-tei. Kûrinys gimë ið noro suvoktiðios moters kûrybos verþlumà, mi-sijos pojûtá ir iðsipildymà tokiomissudëtingomis sàlygomis (raðytojaëmë kurti vëlyvame amþiuje, jau uþ-auginusi bûrá vaikø). O J. Jablons-

kis redagavo Þemaitës tekstus ir jogyvenimas taip pat paþymëtas ne-nugalimos vidinës bûtinybës dirb-ti didesniam tikslui, net jei gyveni-

Iðskiemenuotas vaizdaisEglës Kuckaitës kûrinys „J. J.“ Lietuviø kalbos instituto Kalbos muziejuje

Gruodþio 17–19 d. atsitiktinaiuþsukæ á Barboros Radvilaitës g. 7namo antràjá aukðtà, galëjoteatsidurti jaukioje meno mugësatmosferoje. Ten buvo ásikûrusi„Antigalerija“ – maþomis kainomisstebinanti jaunø neþinomø meni-ninkø darbø mugë. Projekto orga-nizatorë Jurgë Pociûtë-Skiauterie-në, ilgà laikà dirbusi kaip interjerodizainerë, pastebëjo liûdnà ten-dencijà, kad þmonës, uþuot pirkæpatikusá menininko darbà, ásigyjaplazminá televizoriø ir geriausiuatveju ant sienos uþsiklijuoja þais-mingà lipdukà su drugeliais. „Anti-galerijos“ ekspozicija-pardavimassiekë iðsklaidyti mità, kad graþûs irvertingi darbai bûtinai turi bûtibrangi investicija.

Ar pavadinimas „Antigalerija“nusako jûsø paþiûras á kitas menogalerijas kaip institucijas?

Tai yra socialinis neinstitucinistrijø dienø per metus ávykis, arba„penkiolika minuèiø“ ðlovës jaunie-siems menininkams, kurie èia gavoprogà pasirodyti vieðai. Visi dalyviaibuvo pradedantys menininkai,anksèiau niekur neeksponavæ savodarbø. Kûrëjai dalyvavo tikëdamie-si, kad jø darbus kaþkas pastebës irnupirks. Ne paslaptis, kad dauge-lio tø kûriniø kitos galerijos tiesiog

Debiutø vietaPokalbis su „Antigalerijos“ sumanytoja Jurge Pociûte-Skiauteriene

nepriëmë, nes á jas sunku papulti, okai kurie tiesiog nedráso ten kreiptis.

Ðis projektas vyko pirmà kartà,bet dabar jau þinau, kad jis vyks irkitais metais. Labai noriu, kad taitaptø kasmetiniu reiðkiniu. Trijødienø renginio laikotarpis leidþia ið-vengti dideliø organizaciniø iðlaidø,o kartu sumaþinti komisiná parda-vimo mokestá, taigi garantuoja ma-þesnes kûriniø kainas. Mugëje kai-nos svyravo nuo 50 iki 4500 litø, tadmenas buvo prieinamas visiems.

Pagal kokius kriterijus atrinkotedalyviø darbus?

Visø pirma tai turëjo bûti menuuþsiimantis þmogus. Dalyviø amþiusátakos neturëjo, galëjo dalyvauti irpenkiasdeðimtmetis, kuris neseniaipradëjo pieðti ir jam puikiai sekasi,tokiu atveju jis taip pat yra „jauna-sis“ menininkas. Ðiam renginiui pa-kvieèiau komisijà, jà sudarë BirutëZokaitytë, Rimas Valeikis ir Vitali-jus Èepkauskas. Jie ávertino darbøprofesionalumà. Að pati asmeniðkainesijauèiu turinti tiek patirties, kadgalëèiau spræsti apie darbø kokybæ.

Kaip kilo pats sumanymas? Ar jûsjauèiatës vykdanti tam tikrà kultû-rinæ misijà, kurios tikslas populia-rinti jaunus menininkus, ar juslabiau domino patyrinëti ðiuolaiki-

nio meno rinkos padëtá Lietuvoje?Ðis renginys brendo mano galvo-

je apie pusantrø metø. Nemanau,kad tai komercija. Praktiðkai niekoið renginio neuþdirbau. Dalyviø mo-kestis ir mano komisiniai buvo sim-boliniai. Stengiausi, kad kainos liktøprieinamos.

Vienà dienà „Antigalerija“ galitapti komercine, bet tikriausiai tamreikia didesnio masto. Mano galva,tai yra daugiau socialinis projektas:dalyviams tai svarbi proga, nes jienepaprastai vertina tà akimirkà, kaigali prisistatyti visuomenei. Rengi-nyje buvo net kelios sëkmës istori-jos, kai darbai iðkeliavo ir á Londo-nà pas kolekcionierius, á reklamosagentûras. Jaunø þmoniø sëkmë da-ro renginá prasmingà. Að jiems lin-kiu kuo didþiausios sëkmës. Tik-riausiai tai galima bûtø pavadintikultûrine misija.

Bendradarbiavote su „Pravda nau-jokais“.

Taip, mûsø idëjos sutapo. Orga-nizuodami ðá renginá, ieðkojome fi-nansavimo, bet mumis niekas ne-patikëjo. Neketinau pasiduoti.Kalbëjomës su „Pravda“, jiems la-bai patiko idëja, nes jie dirba su jau-nais muzikantais, ávairiais kûrëjais.Ir jie kaip tik norëjo rengti jaunømenininkø projektà „Pravdos nau-

jokai“. Taigi atsidûriau tinkamojevietoje tinkamu laiku.

Minëjote, kad projektas bus tæsti-nis, kad kitais metais kviesite iruþsienio menininkus?

Að tikiuosi, kad man pavyks, da-bar dar negaliu pasakyti detaliø. Kolkas reikia iðanalizuoti ðio renginiopatirtá. O jis praëjo labai sëkmin-gai – per tris dienas mes pardavë-me 26 ið 100 darbø. Paprastai gale-rijos tokiø rezultatø nepasiekia irper mënesá. Tokia sëkmë nustebi-no. Man tai buvo labiau eksperi-mentas. Kai pradëjau rinkti dalyviødarbus ir su jais bendrauti, iðkart su-pratau, kad dalyviams to reikia. Oper renginá supratau, kad ir pirkë-jams to reikia, nes þmonëms, kurienegali mokëti tûkstanèiø, irgi rei-kia kokybiðko meno namie. Ir aðtikrai noriu plëstis su „Antigaleri-jos“ projektu.

Kas renginyje buvo perkamiausia?Ar jautësi tokios tendencijos, kadvienas ar kitas þanras ar stilius yrapaklausesnis?

Susidariau áspûdá, kad þmonëmsreikia tapybos. Neþinau, ar tai yratendencija, bet þmonës ateidavo irpraðydavo: „Man reikia potëpio.“Turëjome ávairiausiø þanrø darbø:labai stiprios, profesionalios grafikos

(ofortø, medþio raiþiniø), aliejinëstapybos, keramikos, bet paklausiau-sia buvo tapyba. Pavyzdþiui, vienadalyvë pardavë beveik visus parodo-je pristatytus tapybos darbus. Dþiau-giuosi tuo, nes matau, kad þmonësnori kaþko natûralaus, jie pavargænuo primityviø reprodukcijø.

Koks jûsø poþiûris apskritai á menorinkà Lietuvoje, á aukcionus?

Aukcionuose neteko lankytis. Ta-èiau savo darbe su meno kûriniaissusiduriu nuolat. Man nepatinkanamai be paveikslø. Savo klientamsprimygtinai neperðu meno, kai áren-ginëju interjerus, visada galutiniussprendimus daro namø savininkai.Juk paveikslai yra labai asmeniðkasdalykas, þmogus turi pats pajusti,kas jam tinka.

O kokius autorius mëgstate Jûs?Turiu pasauliniø favoritø, atiduo-

du pagarbà Hundertwasseriui – jisvienas ið mano mëgstamø. Taip patvertinu ispanø dailæ, bet labiausiai –savo aukciono dalyvius. Tie darbaituri tokios nuoðirdþios, jaunatviðkosenergijos. Man paveiksle svarbiau-sia dailininko energija, perduoda-ma kitiems. Manau, kad geras yratoks darbas, kurio energija, vibra-cijos sutampa su tavosiomis.

PARENGË JUSTË KUÈ INSKA I TË

mo aplinkybës statë vien kliûtis.Kuckaitës sienø akcijose ádo-

miausias yra didþiojo pieðinio ir ma-þøjø antspaudø pieðinëliø tarpusa-

vio santykis ir ið jo atsirandanèiosreikðmës. Jei didájá pieðiná galimagretinti su sakiniu, tai atspaudai bû-tø atskiri þodþiai ar net skiemenys.Jablonskio skaidymas vaizdiniais„skiemenimis“, atskirais þodþiaisatrodo prasmingas, nes kalba jambuvo namai, o juose jis labai mëgotvarkytis ádëmiai apþiûrëdamaskiekvienà atskirà dalá. Ant sienospavaizduotoje figûroje daugiausianaudotas kryptá nurodanèio pirðtogaliuko antspaudas. Tai irgi simbo-liðka ir galima interpretuoti daugy-be bûdø. Jablonskio darbai siekë ro-dyti kryptá, galø gale tiek daugveikdamas jis palietë daugybæ þmo-niø. Jo gramatikas naudojo moky-tojai, o jie savo ruoþtu palietë dau-gybës mokiniø gyvenimus, kurstëmylëti savà kalbà.

Apskritai maþø daleliø, sudaran-èiø didájá vaizdà, principas aprëpiavisus svarbiausius dalykus, apie ku-riuos verta kalbëti J. Jablonskio mi-nëjimo proga: kalba, tradicijos tæs-tinumas, þmoniø ryðys, galø gale –pats gyvenimas.

Muziejø (P. Vileiðio g. 5, Vilnius)galima aplankyti kiekvienà darbo die-nà ið anksto susitarus telefonu (8 5)263 81 12 arba elektroniniu paðtulituanistika@lki.lt.

K . S T O Ð K A U S N U O T R .

8 psl. 7 meno dienos | 2011 m. sausio 14 d. | Nr. 2 (924)

K i n a s

Davido Fincherio filmas „Socialinistinklalapis“ („The Social Network“,JAV, 2010) ir toliau renka apdova-nojimus: praëjusá savaitgalá jáapdovanojo Nacionalinë kino kriti-kø draugija (The National SocietyOf Film Critics), jungianti ameri-kieèiø kritikus, dirbanèius didþiau-siose þiniasklaidos priemonëse.„Socialinis tinklalapis“ pripaþintasgeriausiu 2010 m. filmu, Fincherisapdovanotas uþ reþisûrà, AlanasSorkinas uþ scenarijø, o „Facebook“ákûrëjà suvaidinæs Jesse Eisenber-gas – uþ geriausià vyro vaidmená.Ðá savaitgalá vyks „Auksiniø gaub-liø“ ceremonija: maþai kas abejoja„Socialinio tinklalapio“ sëkme.Filmas laikomas ir rimèiausiukandidatu á ðiuometinius „Oskarus“.

Pateikiame sutrumpintus lenkøkinotyrininko, politologo ir kairiøjøjudëjimo „Krytyka Polityczna“dalyvio Jakubo Majmureko apmàs-tymus, kuriuos suþadino „Socialinistinklalapis“. Tai – dalis diskusijosapie filmà ir ðiuolaikiná kapitaliz-mà, vykusios „Krytyka Polityczna“tinklalapyje.

Davido Fincherio „Socialinis tin-klalapis“, be abejo, yra biografinisfilmas. Tiksliau, jis priklauso poþan-riui filmø apie genialias, „didesnesuþ gyvenimà“ asmenybes, metan-èias iððûká visam pasauliui, apsës-tas savo didþiøjø vizijø ir naikinan-èias viskà (ir visus), kas trukdo jaságyvendinti. Amerikieèiø kinasmëgsta ir visada mëgo tokius per-sonaþus ir jø istorijas, mëgsta rodytitø personaþø kovà su visu pasauliu,jø pakilimus, o kartais ir þlugimus,didþius projektus, kuriuos jie ágy-vendina, ir kainà, kurià turi uþ taimokëti, iðduodami save, draugus,artimuosius. Garsiausias ðio þanrokûrinys (kartu ir þanro konvencijosrefleksija) yra Orsono Welleso „Pi-lietis Keinas“.

Keino prototipas buvo spaudosmagnatas Williamas RandolphasHearstas – þmogus, kuris ties XIXir XX a. riba pakeitë amerikieèiøspaudà, paversdamas jà labiau po-pulistine (blogiausia ir geriausia ðioþodþio prasme) ir ið tikrøjø masi-ne, galingu verslu ir politine jëga.Monopolistinio XX a. pradþios pra-moninio kapitalizmo masinës ko-munikacijos valdovà Hearstà/Keinàvis prisimindavau, kai þiûrëjau áFincherio portretuojamà Zucker-bergà – XXI a. pradþios kognityvi-nio kapitalizmo masinës komunika-cijos valdovà. Ne todël, kad abupersonaþai panaðûs, bet dël jø skir-tumø, kurie kartu yra dviejø skir-tingø kapitalizmo faziø skirtumai.Welleso filme Keino gyvenimo pro-jektas ágyja Edipo konflikto formà:jis nuolat konfliktuoja su simbolið-komis tëvo figûromis – þmonëmis,reprezentuojanèiais ankstesnes ka-pitalo kaupimo fazes (ir su jais susi-jusiomis politinëmis bei visuomeninë-mis institucijomis), nesuvokianèiaisKeino kuriamos masinës visuome-

nës poreikiø. Titaniðkoje kovojeKeinas tà mûðá laimi, bet kelio pa-baigoje lieka vienas. Zuckerbergasnekovoja su tëvo figûromis, nei jos,nei edipiðkas konfliktas nëra filmovaromoji jëga. Iðkart akivaizdu, kad„tëvai“ herojui nëra dëmesio vertiprieðininkai (geriausiai tai rodo sce-nos, kai Zuckerbergas traktuoja jáapklausianèius teisininkus kaip er-zinanèias, prie ausies zvimbianèiasmuses). Atrodo, kad „Socialinio tin-klalapio“ veiksmas vyksta pasauly-je, kurio nebeformuoja edipiðkosschemos, kartø konfliktas, tëvo irsûnaus kova. Keinas veikë pasauly-je, apibrëþtame aiðkiø ideologiniøpadalijimø. Kad ágyvendintø savotikslus, jam reikëjo naudotis ideo-logija, kuri mobilizuotø jo skaityto-jus. Keino/Hearsto eros kapitaliz-mas negalëjo apsieiti be politiniøskirtumø. Tai bûtinas sistemos vi-duje cirkuliuojanèio elito árankis.

Bûsimo amerikieèiø elito pasau-lis (tradicinë elito puoselëjimo vietaHarvardas ir jo studentai) Finche-rio filme rodomas visiðkai postpoli-tiðkas ir postideologinis. Uþtat jispavergtas minèiø apie statusà, pri-paþinimà ir ðlovæ (ir ðiek tiek ma-þiau seksà). Nors filmo herojusZuckerbergas mokosi Harvarde –vienoje labiausiai iðskirtiniø pasau-lio vietø, kokioje tik gali atsidurtidvideðimtmetis, jis nuolat jauèia po-reiká siekti vis aukðtesnio statuso,áþengti á itin iðskirtinius klubus, pa-tvirtinti pripaþinimà, pasiekti ðlovæ.Jis þino, kad niekuo neiðsiskirdamasir bûdamas gydytojø ið Long Ailen-do sûnus geriausiu atveju baigs gy-venimà kaip gerai apmokamas, betniekam neturintis átakos didelëskorporacijos specialistas su namupriemiestyje ir dviem vaikais. Pasa-kojamos istorijos fone Fincherio fil-mas tobulai atskleidþia aukðtesnësviduriniosios klasës amerikieèiøjaunimo motyvus ir troðkimø struk-tûrà, kuri yra ðiuolaikinës kapitalis-tinio kaupimo fazës varomoji jëga.Scenoje, kai Zuckerbergas pirmà-kart su draugu Eduardas kalbasiapie sumanymo finansavimà (vyks-tant nuobodþiam priëmimui þydøbrolijos klube, ið kurio abu nori ið-trûkti), akivaizdu, kaip ðiuolaikiniskapitalizmas privalo remtis sugebë-jimu jungti masiðkumà ir iðskirtinu-mà. Visà filmà matyti, kad tai irsvarbiausia problema, iðkilusi gims-tanèiam „Facebook“. Broliai Win-klevossai, kurie nori ákurti portalàtik þmonëms, turintiems elektroni-ná Harvardo adresà, nesuvokia ma-siðkumo poreikio. Eduardas, nuopat pradþiø trokðtantis paversti tin-klalapá reklaminiu, nesuvokia iðskir-tinumo poreikio. Filmo herojus ku-ria programà, kuri ne bombarduosvartotojus brukalu, bet leis jiems pa-tiems pasirinkti paþástamus (t.y. kur-ti kontaktø su skirtingais iðskirtinumolygiais tinklà), o kartu bus prieinamavisiems. Ji idealiai iðsprendþia esmi-næ ðiuolaikinio kapitalizmo, vis la-biau besiremianèio nematerialiøsimboliø gamyba, problemà.

Keinas buvo kilnus personaþas,jis ëjo per gyvenimà nuo sëkmësprie sëkmës iki pat lemtingo roma-no su Siuzan Aleksander. Iki tosakimirkos, vedanèios á jo santuokosþlugimà, daug þadanèios politinëskarjeros sunaikinimà ir laipsniðkàpanirimà á beprotybæ, Keinas yraAmerikos numylëtinis, vyras, kuriokiekviena amerikietë norëtø kaipsavo þento.

Fincherio kuriamas Zuckerber-gas nëra auksinis jaunuolis ir visønumylëtinis. Nors ið pradþiø jis sten-giasi bûti „niekðeliu“ (ypaè ameri-kietiðkas kapitalizmas tai visad ver-tino), vis dëlto yra greièiau „nerd“ir „freak“, vieniðas vaikinas, netu-rintis daug draugø, arogantiðkas, okartu ir neurotiðkas. Jo gebëjimaskomunikuoti yra ties lengvo autiz-mo riba. Originaliai interpretuoda-mas filmà Oleksijus Radynskis siû-lo lyginti Zuckerbergà su kitoFincherio filmo „Kovos klubas“personaþu. Palyginimas labai ádo-mus. Abu atrodo visai neprisitaikæprie pasaulio, depresuoja, o kartupuikiai atitinka vëlyvojo kapitaliz-mo reikalavimus ir uþima jame ga-na privilegijuotà pozicijà. Ar Edwar-do Nortono suvaidintas personaþasnëra tas, kuo bûtø tapæs Zuckerber-gas, jei nebûtø sugalvojæs „Facebook“?Ar ne to jis bijo nuo pirmosios „So-cialinio tinklalapio“ scenos, nuo po-kalbio su mergina, kuri netrukus já

nugali brolius Winklevossus, kilu-sius ið turtingos ðeimos su sena ge-neologija ir senais pinigais, Harvardodþentelmenus, universiteto irkluoto-jø komandos þvaigþdes. Amerikie-èiø kinas dievina ðá motyvà: gabus,darbðtus þmogus ið niekur nuðluos-to nosá privilegijø sugadintiems aris-tokratams. Bet Fincherio pabrëþia-mas kontrastas tarp Zuckerbergo irWinklevossø susijæs ne su socialineklase (bei su jos kapitalu), o grei-èiau su tam tikru psichikos tipu.Winklevossai atrodo ir elgiasi kaipamerikietiðko jauno vyro idealas, jiegraþûs, pasitikintys savimi, o kartumandagûs, ir jokiu bûdu neprimenaþmoniø, turinèiø psichikos proble-mø. Jesse Eisenbergo vaidinamasZuckerbergas yra jø prieðingybë.

dys yra Christopherio Nolano „Me-mento“. Jis tiesiog paþodþiui at-spindi ekrane nesveiko proto pasauláir átraukia á kapitalistiná daiktø-þen-klø cirkuliavimà tai, kas anksèiau bu-vo gydoma ar kitaip atmetama. „So-cialinis tinklalapis“, þinoma, nëramind-game film. Bet jis iliustruojatà patá procesà.

Filme „Pilietis Keinas“ stebimepagrindinio herojaus iðkilimà ir þlu-gimà, nuo pradþios iki pabaigos joistorija turi tragiðko kilnumo atspal-vá. „Socialiniame tinklalapyje“ ði fil-mo apie „didesná uþ gyvenimà“ he-rojø schema kaþkuriuo momentuslûgsta, praranda energijà. Tai nefilmo kûrëjø kaltë. Paprasèiausiaiþiûrëdami filmà pradedame supras-ti, kad pasakojimo apie genialø in-dividà, iðkilø verslo pionieriø sche-ma nelimpa prie to, kas vykstaekrane. Galø gale „Facebook“ ta-po kaþkuo visiðkai kitu, nei MarkasZuckerbergas ásivaizdavo pradþio-je. Nors þaidimo tarp iðskirtinumoir masiðkumo elementas iðlieka por-talui svarbus, jo sëkmë pirmiausiaremiasi tuo, kad jis tampa vis uni-versalesne bendravimo platforma.„Facebook“ sëkmë dabar maþiau-siai priklauso nuo jo kûrëjo genia-lumo. Tai kasdienio darbo (taip,darbo), kurá á já ádeda visi vartoto-jai, raðydami, dëdami nuotraukas,nuorodas á ádomius tekstus, rezul-tatas. Be jø nematomo ir vis dar ne-apmokamo darbo tinklalapis bûtønegyvas ir nieko nevertas. Ar to-kie projektai kaip „Facebook“ ir„Google“ nëra geriausi komunizmoar bent jau minimalaus garantuotouþmokesèio argumentai? Ar nero-do, kad savo inovatyviausiose atða-kose kapitalizmas remiasi ne genia-liais vadybininkø sumanymais, betsunkiu þmoniø, kasdieniais klavia-tûros paspaudimais generuojanèiøinformacijos ir þiniø bangas, darbu?Þmoniø, kuriø darbà nelabai pa-vyks ávertinti rinkos metodais, betkuris yra bûtinas, kad savo centruo-se teisingai funkcionuotø branduskapitalizmas? Nors ið pirmo þvilgs-nio Fincherio filmas gali pasirodytimilijardieriaus hagiografija, ið tik-røjø jis daug labiau subversyvus irsuteikia iðeities taðkà diskusijai, ku-rioje galime uþduoti ðiuolaikiniamkapitalizmui maþiausiai kelis sudë-tingus klausimus.

PARENGË KORA ROÈK IENË

Pilietis ZuckerbergasMilijonieriaus hagiografija ar kasdienio darbo paðlovinimas?

paliks? Taèiau skirtumas tarp ðiøpersonaþø yra tas, kad Zuckerber-gas sugeba savo baimes ir depresi-jas ákinkyti á darbà. Beje, á darbà tospaèios kultûros, kuri ir generavo jobaimes ir neviltá. „Kovos klubo“ he-rojus jau nebegali toliau panaðiu bû-du savo psichozës paversti darbu,jis sugeba gràþinti visuomenei tiknihilistinæ prievartà.

Tie du personaþai tobulai atsklei-dþia ðiuolaikinio kapitalizmo poþiû-rá á savo paties gaminamas psicho-zes ir neurozes. Viena vertus, jis jasskatina ir (esant uþblokuotai poli-tinei sferai) neleidþia nieko kito,kaip tik beprasmiðka, politiðkai ne-produktyvi prievarta. Kita vertus,ákinko á darbà savo paties labui. Taitobulai iliustruoja Fincherio rodo-mas Zuckerbergas. Psichiniai nu-krypimai, kurie kadaise buvo rep-resuojami arba medikalizuojami,dabar yra varomoji paèiø progresy-viausiø kapitalizmo srièiø – þiniø irsimboliø gamybos – jëga. Kopda-mas á virðûnæ Zuckerbergas filme

Aktorius ir reþisierius nuolat pabrë-þia jo „keistuoliðkumà“: didybësmanijà, neurotiðkà charakterá, leng-và autizmà, arogancijà, prastai kon-troliuojamà agresijà ir pan. Betðiuolaikinio kapitalizmo laikotarpiu(kitaip nei Hearsto/Keino laikais)bûtent tas „keistuoliðkumas“ pasi-rodo besàs vertingas kapitalas.

Á tai, kad kognityvusis kapitaliz-mas eksploatuoja anksèiau atstum-tas psichines bûsenas bei polinkius,analizuodamas filmus daþnai at-kreipia dëmesá vokieèiø ir olandøkinotyrininkas Thomas Elsaesseris.Pasak jo, þanras, kuriame ðis pro-cesas geriausiai matomas, yra vadi-namieji mind-game films. Juose ku-riamas pasaulis, kuriuo þiûrovasnegali bûti tikras, jis skatinamasnuolatos bûti akylus, deðifruoti fil-mo siunèiamus komunikatus (irtraktuoti viskà, kà mato, kaip po-tencialiø reikðmiø ðaltiná), nuolatperþiûrëti anksèiau susidarytà po-þiûrá á herojus ir juos siejanèius ry-ðius. Geriausias tokio kino pavyz-

„Socialinis tinklalapis“

„Socialinis tinklalapis“

7 meno dienos | 2011 m. sausio 14 d. | Nr. 2 (924) 9 psl.

Ðiais laikais átartina bûti senti-mentaliam. Nors visokios meilësdienos ir bëdø turgavieèiø pornog-rafija bei kitoks þaizdø demonstra-vimas mûsø televizijose sukelia tikneviltá ir daþnai pasidygëjimà, esuásitikinæs, kad meno kûrinio suþa-dintos aðaros ið tikrøjø gali bûti ty-ros. Ðá savaitgalá bus proga tuo ásiti-kinti. Waldemaro Krzysteko filmas„Maþoji Maskva“ (LTV, 16 d. 21.15)prieð kelerius metus buvo apdova-notas Lenkø kino festivalio Gdynë-je „Auksiniais liûtais“ ir sukëlë ga-na didelá skandalà, nes akivaizdþiaigeriausi festivalio filmai, tarp jø irmano didþiai garbinamo Jerzy Sko-limowskio „Keturios naktys suAna“, liko apeiti. Þiuri teisinosi no-rëjæs apdovanoti filmà, kuris gali su-jaudinti þiûrovus. Ir árodinëjo, kadklasikinë melodrama yra gerbtinasþanras. Neþinau, ar sentimentalu-mas – slaviðkas bruoþas