Maironis (1862-1932)

Slapyvardžiai

Zvalionis St. Garnys Maironis

Kūrybos šaltiniai

Lietuvos gamta ir istorija Čekų, vengrų, suomių, graikų, pietų slavų tautiniai sąjūdžiai Kunigystė

Pagrindiniai kūrybos motyvai

Poezija Tėvynė Skausmas dėl savo būties

Svarbiausieji kūriniai

eilėraščių rinkinys „Pavasario balsai“ (1895, 1905,1913,1920); poemos „Jaunoji Lietuva“, „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“; istorinės dramos: „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, „Didysis Vytautas-karalius“.

Kada sukurti geriausi kūriniai?

Maironio kūryboje yra svarbiausias pirmasis dvidešimtmetis: - tada poetas sukūrė beveik visus žymiausius kūrinius; - išryškėjo esminiai jo poetinio pasaulio bruožai. Kūrybinio kelio kulminacija-1905 m, kai pasirodė antrasis “Pavasario balsų” leidimas. Vėliau Maironio lyrika prarado uždegančią pasipriešinimo jėgą, prigeso.

Populiariausias žanras ir jo tipai

Eilėraštis: Meditacinis (egocentrinis) Lyrinis Daina Elegija

Maironis taip pat kūrė

Odes Poemas Satyras Balades

Maironis- romantikas, kai

Vaizduojama didinga Lietuvos praeitis; Lyrinis subjektas- stipri, savarankiška, maištinga, audringa, kenčianti, labai kontrastinga asmenybė; Gamta pakeliama į idealumo lygmenį. Naudojama tautosaka;

( Apie romantizmą pasiskaitykie čia: http://www.pakalbekim.lt/viewtopic.php?t=1069 )

Maironis- klasicistas, kai

Išlaiko jausmo pusiausvyrą; Suranda širdies ir valios dermę; Suranda formos darną: *eilėraščius komponuoja kaip paraleles ar kontrastus; *pateikia labai aiškią pabaigą; * eilėraštį baigia aforistine fraze; *eilėraščio rėminė kompozicija.

Poetikos bruožai

Sukūrė aukštąjį poezijos stilių; Dažnai vartoja retorines figūras eilėraščiuose apie tėvynės meilę; Eilėraščiuose apie tėvynės praeitį dažnos antitezės, anaforos; Įtvirtino lietuvių poezijoje silabotoninę eilėdarą; Nuo Maironio įsigali lyrizmas.

Maironis- tautos atgimimo dainius

Maironis suformulavo, kokia yra pagrindinė tautos būties problema 19 a. pabaigoje ir kokia turėtų būti jos ateitis; Maironis sukūrė idealizuotos Lietuvos vaizdą ir aiškiai pasakė, kas gali vadintis lietuviu.

Maironis- didžiausias 19 a. pab. lietuvių poetas

Maironis įtvirtino nebe tautosakinį, bet individualųjį kalbėjimą. Tuo jis tapo atskaitos tašku 20 amžiaus lietuvių poezijai.

Kas darė didžiausią įtaką Maironiui?

19 a. I pusės Europos poezija: A. Mickevičius, A. Puškinas, J. V. Gėtė; 19 a. vidurio lietuvių rašytojai: S. Daukantas, A. Baranauskas; Lietuvių dainiškoji poezija; 19 a. pabaigos visuomeninė ir kultūrinė Lietuvos padėtis.

Išskirkime kūrybos bruožus, kurie reikšmingi tolesnei poezijos raidai

1. Maironio lyrika iškėlė subjektyvųjį pasaulį, skatino lyrinį išsisakymą, todėl meninio vaizdavimo objektu tampa asmens santykis su savimi ir pasauliu, to santykio apmąstymas ar jausminis

išgyvenimas

2. Turinys ( intensyvūs, dramatiški išgyvenimai, aktualios idėjos, vertybės) lemia eilėraščio struktūrą, poetinės kalbos pobūdį: turtingas dvasinis pasaulis dažnai atskleidžiamas lyrinio subjekto monologu, kartais kalbėtojas kreipiasi į menamą pašnekovą.

Kompozicija darni, logiška, aiški. Taigi Maironio poezijoje jungiasi du pradai: - romantinis (jausminis atvirumas emocingumas), - klasicistinis racionalumas.

Maironis sukūrė aukštąjį poetinį stilių

1. Praeities herojiniai vaizdai, aktualios tautinio atgimimo idėjos, viešo kalbėjimo situacija reikalavo žodžio, apvalyto nuo buitiškumo, gryno, aiškaus, skambaus. Aukštąjį stilių atpažįstame iš leksikos: - nuolat kartojami idealiojo klodo žodžiai; - konkrečios reikšmės žodžiai įgyja apibendrintą prasmę.

Aukštojo stiliaus žodynas puikiai dera su pakiliomis, himniškomis intonacijomis, plačiai ir aiškiai banguojančiu ritmu. Vis dėlto iškilmingas kalbėjimas neprarado natūralumo; veikiamas dainiškosios poezijos ir romantinės pasaulėjautos, jis įgavo ypatingo raiškumo, melodingumo.

Maironis įtvirtino silabotoninę eilėdarą

1. Iki 19 a. pabaigos Lietuvių poetų kūryboje vyravo silabinė eilėdara. Jos svarbiausias požymis- vienodas skiemenų skaičius eilutėje. Ja parašyta A. Baranausko “Anykščių šilelis”.

2. Maironis įtvirtino silabotoninę, kuri pagrįsta dėsningu kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaitaliojimusi eilutėje.

Kodėl Maironio poezija romantinė?

Poezija atspindi individualius jausmus; Jausmams atitikmenų ieškoma gamtos vaizduose: banguojanti jūra, rami vasaros naktis, žvaigždėta naktis gretinami su žmogaus būsenomis; Tos būsenos gana romantiškos: audringas maištavimas, amžinas nerimas, veiklos troškimas, karštas entuziazmas, ilgesys, liūdesys, skausmas;

Skausmas ir kančia- itin prasmingi, svarbūs potyriai, tiesiogiai susiję su kūrybinėm galiom, tampantys įkvėpimo šaltiniu ( “Taip niekas tavęs nemylės”), (“Poezija”);Lyrinis subjektas- romantinė asmenybė Amžinai neramus; Ilgisi kažko nežemiško; Trokšta didžių darbų; Poetizuoja kilnius jausmus;

Jaučia nenuilstamą laiko bėgimą, būties kitimą ir praeinamumą; Liūdnas, nes tikrovė neatitinka idealų, bet kančia prasminga, kūrybinga.

Maironis poetizuoja garbingą senovę, lietuvių kalbą ir liaudies kūrybą, gimtinės kraštovaizdį; Rūpestis tėvyne skatina stoti į poeto pranašo, tautos šauklio poziciją. Suvokiama ypatinga poezijos ir jos kūrėjo misija: “Einu sau Viešpaties taku,/ Bjauriuosi melagybe;/ Į širdį giesmėmis šneku,/ Joj žadinu dievybę”.

Šauklio misija

Rūpestis tėvyne skatina stoti į poeto pranašo, tautos šauklio poziciją. Suvokiama ypatinga poezijos ir jos kūrėjo misija: “Einu sau Viešpaties taku,/ Bjauriuosi melagybe;/ Į širdį giesmėmis šneku,/ Joj žadinu dievybę”. Poetas pranašas ne tik apmąsto praeitį, bet ir kuria ateities viziją.

Maironio svarba

Maironio poezija įtvirtino individualios jausenos ir savito, individualaus stiliaus vertę. Ji yra būtinas kontekstas 20 a. I pusės neoromantikams, atlikusiems tai, ko negalėjo padaryti Maironis,- “modernizavusiems literatūrą ryškiu romantizmo estetikos pagrindu” ( A. Jurgutienė).

Maironis savo kūryboje sujungė etninės lietuvių kultūros (žemdirbių patirties, liaudies kūrybos) ir europinės (krikščioniškosios kultūros) tradicijas, nutiesė tiltą tarp praeities ir savo laiko -19 amžiaus pabaigos ir 20 amžiaus pradžios. Maironio kūryba padėjo formuotis lietuvių tautinei savimonei, skatino laisvės, nepriklausomybės siekius. 100-ųjų Maironio gimimo metinių minėjime poetas V. Mykolaitis-Putinas sakė:“ Mes žinome daug didesnių poetų už Maironį, tačiau Maironis mums kažkas daugiau negu jie. Ne savo raštų gausumu, ne tematikos svarumu, ne poetiniu artizmu, o lietuviško žodžio galia ir poveikiu mūsų sąmonei,- žodžio, padėjusio mums rasti save, apsispręsti ir visą amžių pasilikti su savo kraštu, su savo tauta“. Maironio talentas universalus, daug apimantis: jungiantis lyrinį eilėraštį, dainą, poemą, istorinę dramą, vertimus ir apmąstymus apie istoriją ir literatūrą. Maironis reiškėsi kaip poetas, kaip istorikas ir kaip politikas. Rinkinys “Pavasario balsai“ yra svarbiausia knyga lietuvių lyrikos istorijoje, jos pasirodymo metai-1895- reikšminga data. Maironis siekė kūryboje suimti visą Lietuvos patirtį. Iš jo eilėraščių galima atkurti Lietuvos laiką – nuo mito iki istorijos. Eilėraščiuose „Lietuvis ir giria“. „Uosis ir žmogus“ įprasmintas archajinis žmogaus ir medžio ryšys, žmogaus ir medžio sugretinimas. Vėliau atrastume mitinius ( labai senus, kuriais nors požiūriais besikartojančius) vaizdinius, atskleistus baladėje „Jūratė ir Kastytis“. Praeitis herojiška- tai būdinga romantizmui. Dabartis problematiška ir skaudi. Pvz., eilėraštyje „Skausmo balsas“ atsiskleidžia skaudus poeto santykis su nepriklausoma Lietuva. Maironis- etapinis poetas, nes nuo jo galima žvelgti atgal – į Baranauską, Daukantą. Maironis yra perkūręs jų motyvus, sustiprinęs tradiciją. Galima žvelgti ir į priekį - į V. Mykolaitį-Putiną, Justiną Marcinkevičių. Iš Maironio matyti ryšys su rusų literatūra (A. Puškinu, M. Lermontovu, F. Tiutčevu), su lenkų (A. Mickevičiumi, J. Kraševskiu), su vokiečių - pirmiausia su J. V. Gėte. Svarbiausio Gėtės veikalo „Fausto" - atgarsis jaučiamas Maironio librete „Kame išganymas", taip pat ir atskiruose eilėraščiuose. Literatūros tyrėjas Donatas Sauka yra sakęs, kad „už „Pavasario balsų" plyti visas pasaulinės literatūros vandenynas". Tai reiškia, kad lietuvių literatūra jau gali iš to vandenyno pasisemti ir pati į jį įtekėti. Poeto svarbą labiausiai lemia kūrybos meniškumo lygis ir keliamų problemų gilumas, platumas, ryšiai su kitomis kultūromis, poveikis tolesnei literatūros raidai.

„PAVASARIO BALSAI" -SVARBIAUSIA MAIRONIO KNYGA

1895 m. išleistą „Pavasario balsų" rinkinį poetas taisė, pildė, leido naujus leidimus, bet pavadinimo nekeitė. Maironio pavasaris tiesiogine prasme yra atbudusi gamta, o perkeltine- tautai dabar žiema (krūtinę apkala ledais). Tautos pabudimas – tai jos pavasaris, aktyvus siekimas laisvės. Balsai- darbai, atnešantys nepriklausomybę. „Laimėkite, jaunos pakylančios šalys!" - ištaria Maironis poemoje „Jaunoji Lietuva". Poema papildo„Pavasario balsų" poetinę programą:

Gražu, kai pavasaris, griaudamas ledą, Pažadina gamtą skaisčiais spinduliais; Gražiau, kai didvyriai mylėdami veda Tėvynę naujais atgimimo keliais!

POEZIJOS TEMA. Maironiui svarbi poeto, poezijos tema. Jis tarsi klausia, kas yra kūrybos galia, iš ko ji kyla. Prisiminkime Adomo Mickevičiaus „Improvizaciją". Romantizmas kūrėjo vaidmenį kėlė, skatino gilintis į kūrybinę prigimtį, siejo ją su paslaptimi.

Eilėraščio situacija. Lyrinis subjektas yra užsidėjęs poeto kaukę. Jis jaunas, bet pilnas kančios, nuliūdęs. Kodėl? Įsimylėjęs merginą, kuri paprasta, labai protinga. Meilė pažadina jame poeto talentą – duoda galimybę kurti. Taigi mergina įgauna mūzos įvaizdį. Greitai jaunuolio poezija tampa žinoma, mylima visoje šalyje. Paskutiniame posme kreipiantis į mylimąją, paaiškėja, jog tai ne mergina, o tėvynė. Taigi eilėraščio „Taip niekas tavęs nemylės" tema- poeto meilė. Tai ypatinga galia, kupina kančios. Poeto vaizdinys kuriamas romantizmo stiliumi - jaunas, nuliūdęs, kenčiantis, pasiaukojantis. Kontrasto būdu sugretinamos žemės puikios ir gražios dukterys ir ta, kurios „pečių neapsupo šilkai", kuri „proto netemdo gražybe". Ryškėja moters, protingos, gilios, jaudinančios širdį, siluetas. Svarbiausia poetui yra tai, kas žadina įkvėpimą, skatina kūrybai:

Tada tai jo gema pirmoji giesmė, Liūdnesnė už girių ošimą, Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždė Ir šventą neši įkvėpimą.

Poeto giesmė pasklinda po tą šalį, „kur Nemuno vandenys bėga", sujungia ir sodžius, ir rūmus. Pabaigoje tu susiejama su tėvyne:

Poetams kitiems numylėta ranka Iš laurų vainiką nupynė, Tu jį nors atmint ar atminsi kada? Tu, jo numylėta tėvyne!

Paskutinį žodį poetas paryškino - lyg būtų norėjęs įduoti suprati¬mo raktą. Bet eilėraščio tu, į kurią kreipiamasi, su kuria kalbamasi, lieka daugiaprasmė. Maironis sukuria sudėtingą, tarsi besimainantį vaizdą, sulieja kelias prasmes. Kalbama ir apie moterį - mūzą, įkvėpėją, ir apie tėvynę, keliančią poetui prakilnius jausmus. Paskutiniame posme pasirodo Maironiui svarbi atminimo tema. Su tuo, kad žmogus gali būti atmenamas, atsimenamas, siejama prasmė - ypač kūrėjo. Kreipiamasi į tėvynę kaip į tu, kaip į asmenį Maironis suformavo asmeninį santykį su tėvyne. Maironiui buvo svarbi ir kūrėjo atskiroji būtis, nes poetas, net reikšdamas tėvynės rūpesčius, lieka tas, kursai eina „nesuprantamas vienas keliu".

Poeto, poezijos temos vienas svarbiausių centrų - eilėraštis „Poezija", parašytas 1909 m., jau patyrusio poeto ranka. Čia ryškiausiai atskleidžiama kūrėjo būtis, grožio paslaptis. Eilėraščio situacija. Lyrinis subjektas išvysta ją, mūzą, romantiškomis aplinkybėmis: marios, mėnulis, naktis. Ji pasirodo jam kaip marmurinė statula, tad aišku, jog tai nėra realistinis vaizdas. Kad tai vizija, nusako ir paskutinis posmas (regėjimas prapuolė). Mūza paduoda lyrą, veda į užburtą šalį, kuri nežada laimės, jos takas apibertas ašaromis, retai kas gali eiti šiuo keliu. Mūza duoda galimybę kurti poeziją, galimybę kurti melodiją, jausti, bet ir kentėti ( III nuo pabaigos posmas). Tuo pasakoma poezijos esmė: ji gimsta iš kančios ir yra žodžio ir melodijos ryšys. Pabaigoje, jau išnykus mūzai ( įkvėpimui, grožiui) širdis vėl kasdienybės varguolė, bet lyrinis subjektas jau nebegali pamiršti grožio. Apmąstant eilėraštį visada pravartu pažvelgti, ką apie jį sako tyrėjai. Maironio „Raštų" pirmojo tomo (1987) komentaruose glaustai pateikiamos kai kurios nuomonės dėl šio eilėraščio vertinimo. Eilėraščiu išreiškiamas tariamas (vizijoje-regėjime) susitikimas su Poezijos Mūza ( Pagal Antikos mitą devynios mūzos, Dzeuso dukterys, gyvenusios Olimpe, globojusios dainius, poetus, meną, mokslą. Poeziją globojo deivės Erata, Kaliopė, dainavimą-Melpomenė), paslaptinga moteriška esybe, viliojančia savo nežemišku grožiu, vedančia į užburtą šalį. Puiki eilėraščio pradžia, kurioje jaučiama akimirka, kai iš tiesų žmogus lyg praregi, lyg įžvelgia tai, ko paprastai nemato, kas yra uždengta pilkos kasdienybės skraistės, - išvydimas yra lyg įvykis (I posmas). Aukšta intonacija, pakylėtas kalbėjimas tarsi reikalauja erdvės, raiškaus tarimo, kirčių, priegaidžių, pauzių išryškinimo. Kaip lietuvių tautosakoje yra lauko dainų, taip kai kurie Maironio eilėraščiai nurodo ryšį su atvira erdve, su stovėjimu ant kranto arba ant kalno, nuo kurio toli matyti. Matyti ir dideli vandenys. „Poezijoje" - begalinės marios, tviskančios mėnesienoje. Romantikams būdingas vaizdas. Poetas kalba apie grožio paslaptį. Vizijoje pasirodžiusi poezijos mūza paduoda lyrą (nuo Antikos laikų dainius vaizduojamas su lyra rankose), veda į užburtą (pasakišką) šalį. Tik ta šalis nežada laimės, jos takas apibertas ašaromis, retai kas gali šiuo taku eiti. Poetas (būtent apie jį kalbama, nors pats žodis ir neištariamas) yra išskirtinis asmuo, gebantis jausti, skaityti be rašto. Jam atidengiamos grožio (gražybių) paslaptys, širdžiai duodami stebuklingi žodžiai, ausiai - dainos. Platesne prasme dainos, tokios svarbios visoje Maironio poezijoje, čia reiškia garsą, toną, melodiją. Tarsi pasakoma pati poezijos esmė: žodžio ir melodijos, skambėjimo ryšys. Eilėraščio vyksmas plėtojamas kaip regėjimas, kaip vaizduotės žaismas. Vaizduotė, galėjimas įsivaizduoti tai, ko realiai nėra, yra viena svarbiausių meninio talento ypatybių. Romantikai šią galią ypač pabrėžė. Eilėraštis baigiamas regėjimo išnykimu (akimirka, kuri sutapo su įkvėpimu), širdis vėl kasdienybės varguolė, bet ji negali užmiršti „veido paslaptingo", tarsi akimirkai iš marių (paslaptingos būties) išnirusios pačios poezijos tviskėjimo. Kompoziciškai eilėraščio pradžią ir pabaigą sieja dvasinį įvykį žymintys žodžiai išvydau ir prapuolė. „Poezijoje" yra svarbiausi Maironio žodžiai - įvaizdžiai: žvaigždė, dangus, marios (vanduo), akys, krūtinė, širdis, ašaros, dainos, kraujas... Tai romantinė leksika, kuria atskleidžiamos aukštosios dvasios būsenos, jas atitinkantys, paryškinantys gamtos vaizdiniai. Maironio poetinėje biografijoje „Poezija" itin svarbi - ji liudija vaizduotės stiprumą, dvasinės patirties unikalumą, atskirumą. Kartu ir ryšį su nuo Antikos einančia poezijos supratimo tradicija, perteikta romantizmui būdingu stiliumi.

PATRIOTINIAI EILĖRAŠČIAI. Nuo poeto, poezijos temos pereisime prie Maironio patriotinių eilėraščių. Tai eilėraščiai Lietuvos tema, eilėraščiai apie Lietuvą. Jų centrą sudaro „Kur bėga Šešupė", „Milžinų kapai", „Eina garsas", „Trakų pilis", „Lietuva brangi". Maironio patriotinė lyrika dainuojama, giedama. Maironis yra po¬etas - dainius. Dainuojama apie 50 Maironio eilėraščių. Prie jų populiarumo itin yra prisidėję kompozitoriai Juozas Naujalis ir Česlovas Sasnauskas. Maironis eilėraščiais kūrė Lietuvos poetinę istoriją ir poetinę geografiją.

Panagrinėkime šiuo požiūriu eilėraštį „Kur bėga Šešupė". Pirmiausia ji buvo pavadinta „Tautiška daina": teksto dainiškumą ryškina sakinių skambumas, sklandumas, pakartojimų melodingumas. Eilėraštį sudaro šeši šešių eilučių posmai. Pirmuose dviejuose apsakoma Lietuvos erdvė:

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva; Čia broliai artojai lietuviškai šneka, Čia skamba po kaimus Birutės daina. Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias! Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias! Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja Ir mūsų sesučių dabina kasas, Kur sode raiboji gegutė kukuoja, Ten mūsų sodybas keleivis atras. Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė, Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.

Maironis atskleidžia ryšį tarp kraštovaizdžio (bėga, teka upės) ir kultūros (šneka broliai, skamba daina). Poetinis raginimas (siekimas paveikti gyvenimą) skirtas ir upėms, ir dainoms. Sodyba yra žemdirbių kultūros raidos vieta. Maironis pirmas pateikia poetinį sodybos vaizdą: panorama susiaurėja, susitelkia į mažesnį plotą. Gėlynai, sodas, kukuojanti gegutė, sesutės, sena močiutė - sodybos akcentai. Toliau klausiamąja intonacija, klausimų pakartojimais primenami metų laikai (svarbūs nuo K. Donelaičio), apibendrinamas laikas: „Mums savo tėvynė graži visados". Ketvirtuoju posmu sustiprinamas istorinis laikas, jo įsirašymas į geografinę erdvę, į kraštovaizdį. Tėvynė yra sava, jos žemė aplaistyta prakaitu, sava ir jos istorija, kelianti jausmų, stiprinanti atsiminimą:

Ar šviečia mums saulė, ar orai aptemę, Tu mūsų brangiausia prabočių šalis! Čia prakaitu mūsų aplaistyta žemė, Čia tiek atminimų atranda širdis!

Pasirodo svarbiausias Maironiui istorinio laiko herojus -Vytautas. Paminimi Lietuvos istorijos svarbiausių vietų akcentai - Žalgiris ir Vilnius. Nuo gamtinių erdvės linijų (Šešupė, Nemunas) kylama į tėvynės žmonių - prabočių - sukurtą erdvę: Herojinė praeitis, už laisvę amžius kariavę bočiai tarsi įpareigoja ir poetą kalbėti herojine pakilia intonacija, tarsi pranašauti. Eilėraščio pabaigoje pereinama į dar aukštesnį kalbėjimo lygį - kreipiamasi į Aukščiausiąjį, prašoma apsaugoti mylimą šalį. Mylimos šalies du svarbiausi ženklai -mūsų sodybos (dabartis) ir bočių kapai (praeitis). Poetas reiškiasi kaip tarpininkas tarp žmonių dabarties istorijos, tarp žemiško gyvenimo ir aukštosios valios arba šventumo. Lietuvos temą galima skaidyti į daugelį atskirų potemių (gamta, kalba, istorija, religija, praeitis ir ateities projektai). Istorinė praeitis, herojiniai jos momentai Maironiui itin svarbūs. Jis kalba apie praeitį didžiuodamasis, aukštindamas protėvių žygius, jų šlovę. Laisvė iškeliama kaip svarbiausias kovų - karų argumentas.

„Pavasario balsuose" Maironis sukūrė poetinį Lietuvos erdvėlaikį. Herojinę praeitį sujungė su sunkia, bet ryžtingai keičiama dabartimi, nurodė perspektyvą - laisva tauta tarp kitų Europos tautų. Lietuvos erdvė - kraštovaizdis su savo kalnais, miškais, vandenimis, su šventomis vietomis.

Lietuvos laikas - nuo kuriuo nors būdu atsimenamos praeities iki dabarties. Maironio poezijos žmogus (lyrinis subjektas) yra daugiaprasmis: ir stiprus, pranašiškas, žinantis, skatinantis veikti, ir abejojantis, vienišas. Maironis pirmas lietuvių kultūroje taip įtaigiai kalba apie tikėjimą ir pasitikėjimą, kito paslapties saugojimą. Žmogus siekia prasmės. Prasminga yra teisingai, dorai gyventi. Garbinga mirtis taip pat prasminga. Dainuojamais eilėraščiais, tokiais kaip „Oi neverk, matušėle!", Maironis pasiekė tą žmogaus būties aukštį, kurį Antikos poetas Horacijus nusakė taip: Dulce et decorum est pro pairia mori (lot. „Malonu ir garbinga mirti dėl tėvynės"). Romantikui žygis, kova, auka svarbiausia. Maironis pabrėžia ir darbą, jis kreipia akis į realius veiksmus, į gebėjimą dirbti. Gilindamiesi į prigimtį, garantuojančią jausmų natūralumą, romantikai stiprino žmogaus ryšius su pirminiais, įgimtais dalykais: kalba, artimiausia aplinka, tautosaka. Maironio romantizmas turi ryškų tautiškumo atspalvį, nes susijęs su lietuvių tautos rūpesčiu neprarasti savo istorijos, savo kalbos, išlikti tarp kitų tautų. „Pavasario balsų" poetinis tonas raginantis: „Pirmyn į kovą už tėvynę" („Pirmyn į kovą!"); „Petys į petį už tėvynę!" („Želigovskiui Vilnių pagrobus").

Maironio „Pavasario balsai" apima daug laiko - nuo giliausios praeities iki švintančios ateities. Maironis apie Lietuvos praeitį kalba kaip apie garbingą; garbingumą pirmiausia liudija gebėjimas išsilaikyti sunkiose kovose, apsiginti apginant ir kitus. Maironis yra ir kritiškas praeičiai. „Praeitis Maironiui rodė, kad visų buvusių bėdų pagrindinė priežastis - per menkas kultūros prado reiškimasis. Iš čia išvada, kad vienintelis gyvybingos ateities laidas - visų tautos jėgų mobilizavimas kultūros kūrimui". (Vanda Zaborskaitė) Maironis kultūrą supranta plačiąja prasme: ne tik meną, bet ir mokslą, darbą, gamybą. Arklas, knyga ir lyra yra maironiškieji kultūros įvaizdžiai („Užtrauksme naują giesmę"). Arklas ženklina darbą, triūsą, gamybą, knyga - švietimą, lyra – meną.

Eilėraščio „Nebeužtvenksi upės“ aptarimas

Teksto teoretikai pažymi išskirtinį teksto pradžios ir pabaigos vaidmenį kūrinio reikšmės struktūroje. Knygoje „Teksto analizė mokykloje" pateikta lakoniška J. Lotmano reziumė: „Pradžia duoda kodą, pabaiga m i t ą". Kūrinio pradžia supažindina su meniniu pasauliu, situacija, kurių galutinis tikslas, prasminiai akcentai nėra visiškai aiškūs, neretai nusako temas: pabaiga interpretuoja tą situaciją, o kartu ir visą pasaulį, kurį neišvengiamai modeliuoja kiekvienas meninis tekstas, pateikia išvadas. „Bloga pabaiga" būdinga daugiau poleminei bei elitinei moderniajai literatūrai, o „laiminga" - tradiciniams, mitiniams, pramoginiams tekstams.

Tipas

Oratorinio tipo eilėraštis.

Situacija

Lyrinis subjektas kreipiasi į lyrinį „mes“ (brolius lietuvius), ragindamas juos atsisakyti beviltiškų darbų, kurie išreiškiami alegorijomis, ir kilti į kovą už tėvynės ateitį.

Tema ( tinka rašyti įžangoje)

Žmogaus ir tėvynės santykis, pažymėtas patriotine laikysena.

Problema( tinka rašyti įžangoje)

Koks turėtų būti žmogaus ryšys su savo tėvyne, tauta?

Struktūra

Eilėraštyje galima įžvelgti tris segmentinius vienetus:

1. Lyrinis „aš" kalbasi su lyriniu „tu" (I ir II posmai). Eilėraščio žmogus užima visažinio poziciją, kurią pabrėžia būsimojo laiko veiksmažodžiai ir neiginio vartojimas: „nebeužtvenksi", „ne vaiko", „nesustabdysi", „nebsulaikysi“. Atsiranda alegorinis kontrastas: žiema- pavasaris ( carizmas- sąjūdis).

2. Atsiranda lyrinis „mes" (III-V posmai), išreikštas retoriniu kreipiniu „Vyrai lietuviai“. Lyrinis „aš" įgyja daugiau klausytojų ir, tapdamas didesnės žmonių bendruomenės dalimi, ragina visus veikti bendrai. Šio kūrinio genezė susijusi su kova prieš lenkų dvarininkiškąįį nacionalizmą ir tuo metu eilėraštis buvo drąsus iššūkis. Poeto lyrikoje kariavimas, aktyvus dalyvavimas formuojant istoriją, kuriant tautos ateitį būdingas tik vyrams. Antrojo segmento kalbėjimo būdui būdingos aktyvios tonacijos (liepiamosios nuosakos veiksmažodžių gausa), retorinės priemonės (kreipinys, šaukiamieji sakiniai), lakoniškumas.

3. Paskutinis posmas (VI) skamba tarsi viso kūrimo reziumė, jame reiškiamas kovos ryžtas. Tie, kurie nenori ginti Lietuvos, tegu miega, o tiems, kurie pasidavė carizmui, atsibos laukti, kol patriotai pasiduos ir liausis gynę tėvynę.

Idealo ir tikrovės priešprieša

Prisiminkime, kas būdinga romantiniam veikėjui (maištingumas, nerimastingumas) bei romantinei situacijai (dabarties ir ateities opozicija). Atidžiau pažvelkime į šiuos aspektus. Galimas analizės planas:

1. Veikėjas- aktyvus žmogus, subrendęs kovai. 2. Patirties jis semiasi iš praeities (Daukša, protėvių kovos). Bet ką jam dabar ginti? 3. Dabartis prilyginama nakčiai. 4. Ateitis- auštanti diena. 5. Kam reikalinga kova už ateitį? Pateikiami gamtos pavyzdžiai, alegorijos. Iškyla gamtos ir istorinis laikas.

Meilė tėvynei Maironio žmogui - ne pasyvi būsena, o įpareigojantis veiksmui jausmas. Eilėraštyje iškeliamas veiklios, savimi pasitikinčios ir kovojančios asmenybės idealas. Naujos ateities žmogus turi būti drąsus, kad neišsigąstų „naujo kilimo" ir sugebėtų pasveikinti ateinančią kovą. Naujas laikotarpis reikalauja kitokios dvasinės brandos asmenybės, nes „naujos idėjos - darbas ne vaiko". Senų pažiūrų laikymasis, gyvenimo būdo nekeitimas tik trukdys „amžių" darbus. Taigi matome žmogaus dvasinės brandos opoziciją: Vaikas (trukdymas, žaidimai) - vyras (rimti darbai, branda). Aktyvi žmogaus pozicija atsiremia į tautinio atgimimo pamatus. Kreipinys („Vyrai lietuviai") nusako tos kovos aspektą. Eilėraštyje išryškėja nacionalinio išsivadavimo programa: „Ginkime k a l b ą, ž e m ę, jos b ū d ą!" Šie veiklos orientyrai visiškai sutampa su Renesanso atstovo M. Daukšos tautos apibrėžimu, pateiktu „Postilės" prakalboje. Eilėraščio žmogus ragina ginti tai, „ką mūsų proseniai gynė", vadinasi, susigrąžinti tuos dalykus, kurie yra savi, prigimtiniai, lietuviški. Žmogui nebepriimtinas svetimas rūbas. Taigi išryškėja opozicija: savas svetimas, kurią galima vadinti pagrindine.

Kūrinyje dabartis, pažymėta vakarykščio atsilikimo ženklu, supriešinama su būsimos herojiškos ateities perspektyva. Tą opoziciją sustiprina vartojamos laiko figūros: Auštanti diena- naktis. (šviesa) Šviesos motyvas orientuoja į sąmoningą žmogiškos egzistencijos suvokimą, gyvenimo kelio pasirinkimą. Argumentuojant būsimos kovos būtinybę, jos teisingumą, remiamasi ne tik Dievu („Laimina Dievas sėjamą grūdą"), bet ir gamtos pavyzdžiais („Nebeužtvenksi upės bėgimo"). Pavasarinės upės, neišsitenkančios vagoje, įvaizdis ženklina atsinaujinimą, pabrėžia nacionalinės kovos gyvybingumą ir vienkartiškumą, išryškina sąsajas su didžiąja gyvybės visuma. Šis pavasario laikas pažymėtas ne tik astronominio, bet ir istorinio laiko ženklais. Bet koks pasipriešinimas tai gamtos / istorijos jėgai sukelia tik audrų žaibus - dar didesnę gamtos stichiją. Taigi pavasaris, kuris siejamas su ateitimi, ženklinamas aktyvumu (bėgimas, mėtymas žaibų, griovimas), kilimu („kelias tėvynė"), o senasis laikas -statiškumu (ėjimas pamažu), trukdymu (užtvenktos upės, užverstos sienos). Taigi skirtingi laikai reprezentuoja ir priešingas vertybes: laisvė- nelaisvė. Nors esamasis laikas ir ateities perspektyva yra opozicijoje, tačiau gili senovė, jos vertybės eilėraščio žmogui yra siekiamybės objektas. Tuo būdu kūrinyje išsaugojamas laiko vientisumas: praeitis yra prasminga ir tampa pamatu ateičiai, patvirtinamas romantinis laiko ratas.

Nuotaika

Pakili, jaunatviška, kupina herojinio patoso, optimizmo. Tikslūs kryžminiai rimai (bėgimo / kilimo, pamažu / baisu, vaiko / laiko), išlaikomi iki pat kūrinio pabaigos, pabrėžia pasirinktos žmogaus gyvenimo pozicijos teisingumą, pasirinkimo tvirtumą, nedvejojimą. Dinamiškumo meniniam vaizdui suteikia ne tik veiksmažodžių, bet ir veiksmažodinės kilmės (bėgimas, kilimas, atgimimas) daiktavardžiai bei veiksmažodinių formų (užtvenktos, bėgantis, auštantis, pavergtos ir t.t.) gausa. Idėja (tinka darbo apibendrinimui, nes tai atsakymas į įžangoje iškeltą probleminį klausimą) Žmogus privalo moraliai atsinaujinti, harmoningai pritapti prie lietuvių tautos siekimų, dvasinio pakilimo ir humanistinio aktyvumo.

BENDRUMO IR ATSKIRUMO JUNGTIS „PAVASARIO BALSUOSE".

„Pavasario balsai" apima visuomeninę, arba bendrąją, ir individualiąją, arba atskirąją, žmogaus būtį. Maironis savo lyrikoje atskleidė individualų žmogų, sustiprino individualybių (asmenybė, išsiskirianti tik jai būdingomis savybėmis iš kitų) reikšmę kultūroje. Maironio lyrinis subjektas pasiryžęs tarnauti tėvynei. Bet žmogui reikia ir asmeninio gyvenimo. Būdamas kunigas Maironis negali viešai rodyti jausmų. Bet kažkur ir kažkam juos reikia išlieti, kitaip negalėsi gyventi. Tad jausmai dažnai išliejami gamtoje ir gamtai. Kai atsiduri gamtos galybių, meilės jutimų, mirties mįslės akivaizdoje, tai iš tikrųjų atsiduri akistatoje su pačiu savimi. Sunerimsti, ilgiesi, širdyje neramu. „sunku gyventi žmogui ant svieto“,- skundžiasi lyrinis subjektas. Poetas ieško pats ir kitiems padeda ieškoti atsakymų į visuotinius būties klausimus. Tokie eilėraščiai vadinami individualiąja, meditacine, egocentrine lyrika. Tokių eilėraščių centre- lyrinis subjektas tylos ir vienatvės aplinkoje. Maironis kai kada mėgsta ir pasijuokti. Jo juokas turi satyrinį atspalvį. Satyra pajuokia ir demaskuoja negerus gyvenimo reiškinius, žmogaus ydas. Žinomos Maironio satyros - „Mano moksladraugiams", „Lietuva - didvyrių žemė", „Nuolat verkšlenantiems politikams". Jos skirtos tiems, kurie išsižadėjo jaunystėje suformuluotų tautos gerovės idealų ir pasirinko asmeninę materialinę gerovę.

„Vakaras..." yra viena iš Maironio egocentrinės poezijos viršūnių. Iš tikrųjų šis eilėraštis yra formos tobulumo, tiesiog perregimo jos skaidrumo pavyzdys, kur lietuvių kalbos grožis, poetinės idėjos raiškumas yra pasiekęs dargi Maironio kūrybai retą lygį: taip meistriškai čia viskas — vaizdai, sakinio sandara, orkestracija, rimai — pajungti eilėraščio prasmei ir nuotaikai.

Pirmieji trys posmai reiškia ramybę ir tylų gaivumą. Stebimas gamtos grožis puošnus (ežero skaisčios bangos — tarsi žalias smaragdas); jis gal būtų netgi tru¬putį negyvas, primenąs teatro dekoraciją („Saulė... leidos sutingus"), jeigu ne tas vos juntamas „vėsos dvelkimas", iš kalnų „skania sveikata" papūtęs „rožių kvapas". Ramumo įspūdį kuria ir šių posmų intonacija. Pirmojo ir trečiojo posmo sintaksinė struktūra visiškai vienoda, simetriška: kiekviename posme neilgi, be „įsibėgėjimo" sakiniai, apima po dvi eilutes. Išsiskiria tik antrasis, vidurinysis posmas, stokojąs anų dviejų simetrijos: pirmas sakinys teapima vieną eilutę, užtat antrasis išsiliejęs netgi trijose. Bet šiame posme ir vaizdas platesnis, bendresnis, be konkretaus daiktiškumo — intonacija pabrėžia jo skirtybę, drauge saugodama pirmąją eilėraščio dalį nuo monotonijos. Ramybės, nedrumsčiamos pusiausvyros įspūdį stiprina ir bendroji šio fragmento simetriška kompozicija, kur du vienodi posmai įrėmina tretįjį: jame išsakytas platesnis emocinis mostas nurimsta trečiajame posme, pakartojančiame eilėraščio pradžią. Su bendrąja fragmento atmosfera derinasi nepilni, „prislopinti" rimai. Kiti trys posmai sudaro tarsi naują muzikinę frazę. Pirmuosiuose posmuose buvo tik regimojo, girdimojo, jutiminio pasaulio vaizdai, o čia jie — efemeriškesni, dvasingesni — „Paukščių kelio žvaigždėto" ir atsiminimų kupinos širdies peizažai... Šiek tiek pakitusi ir intonacija, alsuojanti kylančiu susijaudinimu. Pirmasis šios dalies posmas („Audžiau nurimęs...") tarsi kartoja ankstyvesniųjų sintaksinę sandarą: du vienodo ilgio sakiniai, apima po dvi eilutes. Bet iš tikrųjų tai ne pakartojimas, nes čia kita tvarka išdėstyti žodžiai: ten veiksmažodžiai — tariniai buvo nukeliami į sakinio pabaigą arba bent vidurį, o čia jie stovi pačioje pradžioje, į eilutės pradžią atkeldami ir sakinio akcentą. Šitoks dar gana neryškus intonacijos pakitimas signalizuoja ir apie vaizdo ir emocijos posūkį nauja linkme. Ta pačia linkme veikia ir paryškinta posmo garsinė ,,spalva" (audžiau aukso svajones... aušros... lėkė jos, skrido, pilnos malonės...); šie platūs, atviri garsai stiprina platumų, erdvių įspūdį. Įsisiūbavusią antrojo šios dalies posmo emociją atitinka ir išraiška. Vienas sakinys apima jau visą posmą, jo emocingumą paryškina ir sintaksinis paralelizmas („vedė... kelias", „lydėjo širdis"), ir inversija („paukščių kelias žvaigždėtas"), ir emocijos augimu pagrįstas laipsniavimas („į tolimąsias, į numylėtas"), ir, visų pirma, pats vaizdo platumas, sudarąs puikų perėjimą į trečiąją eilėraščio dalį — atsiminimų, tėvynės vaizdų sferą. Bet antrajai, pereinamajai eilėraščio daliai priklauso dar vienas posmas „Kiek atminimų atsitikimų...". Ir čia sakinys (dabar jau šaukiamasis) apima visą posmą, bet jis nekopijuoja ankstyvesniojo sandaros: jo tariniai („brėško ir švito") nukelti beveik į sakinio pabaigą, ir dėl to posmo žodžiai tariami pagreitintu tempu, tarsi nekantriai skubant pasiekti tarinius, kurie tik ir atskleis viso sakinio prasmę. Inversiškai pasakytas epitetas „gyvus kitados" labai ryškiai išskiria tuos žodžius posmo audinyje, paruošia mus laukti iškylant poeto vaizduotėje tų gyvų atminimų atsitikimų. Bendrai laukimo, nekantrumo atmosferai akompanuoja virpanti, mirganti posmo orkestracija su trumpų i, it staccato, kontrastuojanti ankstyvesnio posmo ilgiesiems balsiams ir dvibalsiams. Toliau eina pustrečio posmo didžiulis užmojis — eilėraščio svorio centras, jo kulminacija. Užplūdę tėvynės vaizdai „daiktiški", pilni spalvų, judesio, dinamikos (kaip jiems kontrastuoja ramus, beveik statiškas Šveicarijos paveikslas!). Kiek stilizuoti, dainiški vaizdai stačiai veja vienas kitą, apimdami vis platesnius horizontus — nuo palangėmis besistiepiančių žiedų iki plačiai banguojančios Dubysos. Vaizdų dinamiką atitinka intonacijos platumas: per du su puse posmo liejasi vienas ilgas sakinys, kurio įsibėgėjimą dar stiprina ištisa jį sudarančių sintaksinių paralelizmų

grandinė. Fragmento išskirtinumą pabrėžia skambūs rimai, puošni orkestracija („sužiurę žemčiūgų žiedai", „kur raudonmargę kreipia kepurę jurginų..."). Vaizdų ir muzikos srautas nutrūksta trečiojo posmo viduryje:

Ten, kur Dubysos mėlyna juosta Banguoja plati!..

Tarsi poetui pristinga jėgų, tarsi susijaudinimas pasiekia tą ribą, kai jau pritrūksta žodžių ir reikia nutilti. Ir po ilgos pauzes:

Ko, ašarėle, ko tu per skruostą, Kaip perlas, riedi?

Retorinis kreipinys išreiškiamas deminutyvu ir nurodo emocijų stiprumą: ašara išduoda žmogaus išgyvenimus dėl prabėgusios jaunystės. Pagaliau nuaidi dar kupini susijaudinimo, bet jau tilstą, tarsi ištirpstą tyloje paskutinieji posmai. Eilėraštis baigiamas posmu, jau vieną kartą skambėjusiu eilėraščio viduryje. Tik ten jie skambėjo kylančiu susijaudinimu, pilnu laukimo, neramumo, o čia — aidinčiu atodūsiu, kuriame junti dar virpant eilėraščio sukeltų jausmų pažadintą asociacijų tylantį atgarsį. Eilėraščio motyvas primena prieš dešimtmetį parašytąjį ,,Rigi Kulm": ir ten, ir čia to paties svetimo krašto grožybės, tas pats tėvynės pasiilgimas. Bet čia įsipina dar kitas išgyvenimas: poeto ilgesį žadina ne tik erdvės, bet ir laiko nuotoliai. Tolima tėvynė jam ne tik gimtoji žemė, bet ir kraštas, kur prabėgo jo „brangiausi jaunystės laikai". Tėvynė toli, bet į ją dar galima grįžti, ją dar galima viltis kada nors pamatyti. O praeitis, jaunystė — nebesugrąžinama, negrįžtamai praėjusi. Jos tad ilgesys — stiprus, skaudus, aštrus — suteikia jausmui tą kraštutinę įtampą, taip būdingą eilėraščiui. Kūrinio potekstėje juntamas ilgesys, vos viena kita užuomina teiškildamas tekste, praturtina ir pagilina emocinį kūrinio skambesį. Jaunystės ilgesio motyvas jį susieja su kitais dviem šio laikotarpio eilėraščiais, kurie Maironio poezijoje savo tema nuskamba labai naujai, būtent „Senatvė" ir „Jaunos dienos".

POEMA „JAUNOJI LIETUVA" (1907)

Tai svarbiausias Maironio kūrinys iš jo didesnės apimties tekstų - poemų, dramų. Pavadinimu pabrėžta - jaunoji Lietuva. Maironis kalba apie tą Lietuvą, kuri nuo XIX a. pabaigos, nuo „Aušros", „Varpo" laikų tarsi budo iš ilgo miego, kėlėsi naujam politiniam ir kultūriniam gyvenimui. Ir kitose Europos tautose veikė sąjūdžiai ar programos, akcentavę jaunumą, pavyzdžiui, „Jaunoji Lenkija". Lietuvą kėlė jauni žmonės, jautę bendrą Europos tautų pavasario nuotaiką, siekę, kad lietuvių tauta neatsiliktų, nebūtų nustumta į istorijos pakraštį. Maironio „Jaunoji Lietuva" ir atskleidžia budinamą ir bundančią Lietuvą, dvaro ir kaimo žmones, moteris ir vyrus, jų pažiūras, pozicijas, idėjas. Poemos laikas - nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pradžios, iki 1905 metų, iki Vilniaus Seimo, istoriškai labai svarbaus įvykio. „Jaunąją Lietuvą" galima laikyti idėjų poema. Idėjos pagrindžia herojines laikysenas ir intonacijas. Poema susijusi su romantine tradicija, nes jai būdingas pakilus kalbėjimas, taurūs žmonių jausmai, idealų svarba, pasiaukojimo ryžtas. Poemą sudaro įžanga ir devynios giesmės. Buities paveikslai, jų poetiniai aprašymai jungiami su lyrinėmis dalimis- savarankiškais eilėraščiais. Pagrindinis „Jaunosios Lietuvos" veikėjas yra Juozas Rainys, „gyvas tėvo paveikslas", perėmęs iš jo meilę savo kalbai, darbštumą, būdo lėtumą. Tyrėjai mano, kad Juozas Rainys turi autobiografinių bruožų, kad Maironis rėmėsi savo paties patirtimi sakydamas apie Rainį: ,Vien tik mokslas rūpėjo; vienos knygos sapnavos". Juozas tėvų skirias kunigystei, dvasinės tarnybos ir pats nesibaido. Jadvyga Goštautaitė - ryškiausia poemos veikėja moteris. Jadvyga - jautrios prigimties, muzika

gebanti „ir skausmą, ir džiaugsmą atidengti laisvai". (Jos mėgstama muzika primena Šatrijos Raganos „Sename dvare".) Juozo ir Jadvygos meilė - svarbiausia poemos siužetinė linija. Išgirdęs širdies balsą Juozas renkasi ne kunigo, o teisininko kelią: „Kaip būsią paskiau, jis nežinąs, tik žinąs: / Į kunigus eiti šiandieną negali..." Maironis ryžtingiau sprendė abejojančio jauno žmogaus likimą negu po kelių dešimtmečių V. Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly", bet taip pat pabrėžė kentėjimo, skausmo būtinumą meilei: Širdis be karionės nemoka mylėti:

Be kliūčių ji gęsta aistra kibirkšties! Kur lengva mylėti, nereikia kentėti,- Ten rankos jinai neišties.

Jadvyga ir Juozas turi kentėti dėl savo meilės, nes nelygi jų padėtis, Jadvygos tėvas slapta prašo Juozo palikti dukterį, pasiaukoti. Panašiai kaip „Vėlinių" Konradas, Juozas mylimąja renkasi tėvynę:

Jis žino, kam verta gyvatą pašvęsti! Jis jaučia, ką Lietuvai žada rytojus! Į darbą tada už prabočių kapus! Jo darbas ir vargas čia bergždžiai nebus!

Juozas su draugais imasi lietuviškos kultūrinės veiklos, leidžia pirmą lietuvišką laikraštį „Aušra". „Jaunojoje Lietuvoje" Maironis perteikia pavasario nuotaiką, žmonių entuziazmą, kurį pakelti gali ir daina:

Jau slaviai sukilo. Nuo Juodmario krašto Pavasaris eina Karpatų kalnais. Po Lietuvą - žiema. Nei žodžio, nei rašto Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais. Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali, Sustoję į darbą už mylimą šalį, Prikelkime Lietuvą mūsų!

„Penktosios giesmės" pradžioje aprašytas moldavų, serbų, vengrų, čekų, slovakų kilimas į kovą už laisvę. Su didele aistra ir tikėjimu šios kovos prasme Maironis ištaria: „Laimėkite, jaunos pakylančios šalys! / Už laisvę kariauti padės Visagalis!" Ir Lietuva yra tarp šių jaunų šalių - jaunoji Lietuva. Juozas Rainys už slaptą veiklą patenka į kalėjimą, suserga džiova ir miršta. Jadvyga Goštautaitė tampa garsia muzike ir įsijungia į patriotinį lietuvybės darbą.

Maironio poema „Jaunoji Lietuva" yra svarbi kaip kūrinys, kuriame per įvykius ir žmonių likimus atskleidžiamos patriotinės idėjos, romantinė pasaulėjauta, stiprus gamtos jausmas. Meniškiausios poemos vietos yra lyrinės, artimos eilėraščiams. Ypatingai graži VII dalies pradžia ( „Ir kas do naktis“, Raštai, t.2,1988,p.82-83). Poemoje „Jaunoji Lietuva" Maironis išryškino abu žmogaus būties planus: visuomeninį ir asmeninį, sujungė juos idėjomis ir jausmais, bet kartu parodė, koks sudėtingas yra gyvenimas, kupinas ne tik džiaugsmo, bet ir liūdesio, nusivylimo, nesupratimo.