Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2006 / 3

61ÞEMAITIJOS MIESTELIØ ISTORIJA

seseris Valinskaites, Pinikà, Antanà Ruginá. Daugelis choristø tapomûsø ðeimos draugais. Antanas Ruginis mane mokë skaityti, ra-ðyti, paþinti laikrodá. Uþ aktyvià veiklà Ðauliø sàjungoje Ruginispakliuvo á sovietiná lagerá. Gráþæs ilgus metus dirbo zakristijonuPlungës baþnyèioje.

Ðateikiuose matydavau ponià Pliaterytæ ið garsios grafø ir Ðatei-kiø baþnyèios fundatoriø giminës. Savo dvare Ðateikiuose ji pra-leisdavo vasaras, o nuolat gyvendavo Varðuvoje. Ponia daþnai vaikð-èiodavo dvaro parko alëjomis, lydima per porà þingsniø atsilikusioliokajaus. Sekmadieniais Pliaterytë ateidavo á baþnyèià, kur jai bu-vo skir tas specialus suolas netoli altoriaus. Kunigas nepradëdavoaukoti miðiø, kol ponia nesiteikdavo ateiti á baþnyèià. Gerai ásiminëjos ásakymu subudavota* akmeninë dvaro parko tvora su virðujácementuotomis buteliø ðukëmis, kad mes, vaikai, nelaipiotume ájai priklausantá parkà. Tëvø liudijimu Pliaterytë gyveno labai uþda-rai, su niekuo nebendraudavo. Ji neapkentë Lietuvos valdþios uþtai, kad dvaro þemës buvo iðdalintos naujakuriams ir savanoriams.Tuo metu Ðateikiuose klebonavo vyresnio amþiaus kunigas Kryþa-nauskas ir vikaras Ðtikûnas. Pastarasis buvo puikus organizato-rius, ávairiø minëjimø rengëjas, aktyviai dalyvavo choro veikloje,vaidinimuose.

Labai áspûdingai Ðateikiø baþnyèioje bûdavo ðvenèiamas Ve-lyknaktis. Ið kaimø sueidavo, suvaþiuodavo daugybë þmoniø. Ðven-toriuje degdavo dideli lauþai. Moterys baþnyèioje per naktá giedoda-vo giesmes, vyrai traktyriuje ðildydavosi, vaikai – kas stovëdavosargyboje prie Kristaus grabo**, o kas þaisdavo ðventoriuje arlûkuriuodavo zakristijoje. Visi nekantriai laukdavo Velykø ryto. Irkai pagaliau sugausdavo vargonai ir baþnyèios choras uþtraukdavo„Linksma diena mums praðvito...“, prasidëdavo Velykø ðventë. Vi-so miestelio vaikai rinkdavosi aikðtëje prie baþnyèios, ridendavokiauðinius, valgydavo saldainius, þaisdavo klases.

Vasaros metu á Ðateikius sugráþdavo jaunimas – gimnazistai,studentai. Á baþnyèià jie ateidavo vilkëdami skautø uniformas, pomiestelá vaikðèiodavo uþsidëjæ gimnazistø ir studentø kepuraites.Gráþæs jaunimas ásiliedavo á miestelio gyvenimà – giedodavo cho-re, dalyvaudavo vaidinimuose. Mano brolis Juozas, gráþdavæs iðPlungës kapucinø vienuoliø globojamos gimnazijos, neretai vargo-nuodavo baþnyèioje, pavaduodamas tëvà. Jis buvo labai muzika-lus, puikiai grojo, galëjo tapti muzikantu, taèiau studijavo inþinerijà,energetikà, vëliau tapo vienu ið atomistikos mokslo pradininkø Lie-tuvoje. Deja, Juozas anksti, vos sulaukæs penkiasdeðimties, mirë.

Nuotraukoje apaèioje – vargonininkø kursø, vykusiø Kaune, dalyviai1919 m. liepos 31 d.

(Nukelta á 62 p.)

Vargonininkø kursø, vykusiø Kaune apie 1928–1929 m., dalyviai

Ðateikiø teatro aktoriai

Ðateikiø teatras 1935 m. Tarp aktoriø yra Rubinaitë, Antanas Ruginis,Pinikas, Juozas Stasiulevièius

62 ÞEMAITIJOS MIESTELIØ ISTORIJA

(Atkelta ið 61 p.)

Ðateikius tuo laiku labai puoðë eþerëlis ir vandens malûnas, pri-siglaudæs prie jo. Didysis vandens ratas daþnai sukdavosi dienàir naktá. Malûno kieme visada stovëjo daug veþimø, mindþikuoda-vo arkliai, bûriuodavosi vyrai, moterys. Malûno pastate mums,vaikams, bûdavo ádomu, smalsu – gaudë girnos, ðniokðtë van-duo, kvepëjo miltai.

Prie kelio á geleþinkelio stotá stovëjo traktyrius, kur vyrai ger-davo ne vien alø. Atminty iðliko vaizdas, matytas tamsø vakaràpro trobos langà. Iðvir tæ ið traktyriaus, vyrai iðsilupo tvoros ðtan-kietus ir puolë jais tvatinti viens kitam per galvas. Tai pamatæs,labai iðsigandau ir jau galvojau, kad ið ryto mûsø kieme gulëskrûva lavonø. Taèiau ryte, atsargiai paþvelgæs pro langà, nepama-èiau jokio negyvëlio; tvirtos ir kietos buvo þemaièiø vyrø galvos.Prie Plungës kelio stovëjo naujai pastatyta mokykla, kur dirbomokytojai Þiliai. Kurá laikà ir man teko minti ðios mokyklos slenkstá.Ið pradþiø buvau vadinamas ponø vaiku, nes kalbëjau lietuviðkai,taèiau greit iðmokau þemaitiðkai ir tapau savas. Daugelis moki-niø á mokyklà ateidavo su medinëmis klumpëmis. Su tokiomisklumpëmis smagu bûdavo þiemà èiuoþti nuo kalneliø.

Ásiminë 1937 metais paskelbta mobilizacija po to, kai Lenkijaáteikë Lietuvai ultimatumà, reikalaudama uþmegzti diplomatiniusryðius. Ðateikiuose aikðtëje prieð baþnyèià buvo uþdegtas didþiu-lis lauþas, rinkosi ðauliai, atgabeno didþiulá kulkosvaidá, ðoviniø,ðautuvø, raudojo moterys, iðlydëdamos mobilizuojamuosius á ka-riuomenæ. Tai buvo gal pirmas kartas, kai mes, vaikai, pajutomebaisø artëjanèio karo pavojø.

Netoli mokyklos, ðalia eþerëlio, stovëjo dailus, gëlëse pasken-dæs namelis. Ten gyveno maloni pagyvenusiø vokieèiø pora. Ma-ma daþnai jiems nuneðdavo laiðkus ið Vokietijos, pasiimdavo irmane. Ðie geraðirdþiai pagyvenæ þmonës visada vaiðindavo ma-ne saldainiais. Vienas ið apsilankymø ypaè ástrigo mano atmintin.Buvo 1938 metø vasara. Pro atidarà ðiø þmoniø namo langà sklidoradijo garsai – girdëjosi rëksminga, kapota, ðiurkðti kalba, vispertraukiama minios ðaukimo – hail, hail.. .Ðeimininkai klausësi,prikiðæ galvas prie radijo, ðypsojosi, linksëjo galvomis ir kartojo– „Dievas atsiuntë Hitlerá Vokietijai“... Nuostabiai þydëjo jø puikûsgëlynai – nasturtai, roþës, ramiai ðlamëjo parko medþiai. Namográþome iðsigandæ, pajutæ ðaltá, grësmæ. Saldainiø tàkart nega-vau, o senukai greit iðvyko á Vokietijà.

Mano atsisveikinimas su Ðateikiais ávyko 1940 metø birþelio16 d. Mus jau buvo pasiekusios neramios þinios apie rusø okupa-cijà. Iðvykome á Këdainius. Pasikinkæ arklius, pajudëjome Ðatei-kiø geleþinkelio stoties link. Pakeliui stabtelëjome atsisveikinti supolicininko Monkausko ðeima, jø vaikais – Toliu ir Nijole. Atsi-sveikinome tikëdamiesi vël susitikti. Taèiau neteko; vëliau suþi-nojome, kad visà Monkauskø ðeimà 1941-øjø metø birþelyje ið-veþë á Sibirà. Á naktiná traukiná sunkiai tilpome. Ið Palangos vaþia-vo, bëgo poilsiautojai. Ðvintant ties Ðiauliais, prie pervaþos, pa-matëme stovint rusø tankus su penkiakampëmis þvaigþdëmis antðono. Vagone daugelis ðluostësi aðaras. Dar nesupratau, ko jieverkë... Këdainiuose gatvës jau buvo pilnos rusø tankø, þygiavorusø kareiviai. Èia prasidëjo jau kitoks gyvenimas – okupacija,karas, pokaris...

________* Budavoti – pastatyti** Grabas – karstas

Virðuje – ðateikiðkiai, dalyvavæ I Dainø ðventëje Kaune 1924 m. Apaèioje –Ðateikiø ðauliai 1937 m. Bûrio vadas Þilys, pavaduotojas K. Stasiulevièius

Pirmosios komunijos dalyviai, klebonas Kryþenauskas, vikaras Stikûnas.Ðateikiai, 1938 m.

Ðateikiø baþnyèios choristo Pinkaus vestuviø dalyviai. Ðateikiai, 1938 m.

Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2006 / 3

63

2006 m. „Þemaièiø þemës“ þurnalo redakcija ëmësiágyvendinti naujà leidybos projektà – ið prancûzø á lie-tuviø kalbà pradëti versti 1823 m. Paryþiuje iðleisti kom-pozitoriaus, politikos, valstybës ir visuomenës veikëjoMykolo Kleopo Oginskio atsiminimai, apimantys laiko-tarpá nuo 1788 iki 1815 m. pabaigos. Vertëjas – ðiolaikotarpio memuarø ir groþinës literatûros vertimø sri-tyje besispecializuojantis Virginijus Baranauskas. Jisið prancûzø á lietuviø kalbà iðvertë ir dvi Sofijos Tyzen-hauzaitës knygas – „Reminiscencijas“ bei „HalinaOginskytë arba Ðvedai Lenkijoje“. Pirmøjø dviejøM. K. Oginskiø „Atsiminimø“ tomø vertimà á lietuviø kal-bà remia Lituanistikos tradicijø ir paveldo áprasminimokomisija. Ðiandien skaitytojams siûlome fragmentà iðMykolo Kleopo Oginskio „Atsiminimø“ pirmosios kny-gos pirmojo skyriaus.

Á lietuviø kalbà pradëti versti

MYKOLO KLEOPOOGINSKIO„ATSIMINIMAI“

DVARØ KULTÛROS PAVELDAS

„Nelaimiø, uþgriuvusiø Lenkijà á sostà sëdus karaliui Stanislo-vui-Augustui, vir tinë nuteikë prieð já didþiàjà tautos dalá.

Á já imta þiûrëti kaip á Rusijos valios vykdytojà, nes ið jos buvogavæs karûnà. Manyta, kad jis nepakankamai energingas tada, kaijo garbë, tautos ðlovë ir kraðto iðgelbëjimas reikalavo dràsos, veik-los ir begalinio atsidavimo tëvynës labui.

Lenkijoje nuolat buvo didþiulë svetimøjø kariuomenë, kurià tekoiðlaikyti, tos kariuomenës vadai arogantiðkai elgësi su kraðto di-duomene, vyko pilietinis karas, net ið paèios sostinës 1768 metaisbuvo pagrobti vyskupai bei senatoriai ir iðveþti á Rusijos gilumà.1773 metais Lenkijà pasidalino, o 1775 metais visø nekenèiamasSeimas tà padalinimà ratifikavo. Ministrai rusai tvarkësi kaip pano-rëjæ, o karalius buvo priverstas visur jiems nusileisti. Seimas buvoneveiklus nuo pat kraðto padalijimo. Finansinë sistema þlugo, ka-riuomenë buvo nieko nebeverta. Kaltë dël visø tø bëdø buvo suvers-ta Stanislovui-Augustui.

Be to, jam buvo priekaiðtaujama, kad prisikvietë svetimðaliø irnaikino viskà, kas lenkiðka, bei rodë blogà pavyzdá savo tautoms,nes pernelyg pamëgo prabangà ir buvo ðvaistûnas.

Negaliu teigti, kad kitas Stanislovo-Augusto vietoje bûtø galëjæspasiprieðinti ir atsilaikyti prieð nelaimes, ið visø pusiø uþgriuvusiasLenkijà. Kalbëdamas apie ðá valdovà vienas labai garsus raðytojas4pasakë, kad „ já per visà valdymo laikotarpá tironizavo ir tauta, irkaimynai. Kadangi turëjo maþai energijos ir buvo labai apsiðvietæs,

ðviesus protas jam tepadëdavo tik numatyti bûsimas nelaimes, betnegalëjo patarti, kaip jø iðvengti“.

Tiesa ta, ir niekas negali to paneigti, kad tautai taip nepatikusiovaldymo metu ðvietimo sistema buvo reformuota, pasikeitë lenkø gal-vosena ir susiformavo nauja karta. Atsirado savo energija ir talentaisiðgarsëjæ þmonës, kurie galëjo bûti naudingi tëvynei ir jà iðtraukti iðgëdos ir paniekinimo, nes tokioje bûklëje ji buvo atsidûrusi jau seniai.

Be abejo, tai buvo Apvaizdos dovana, nes ji norëjo, kad tarpvisuotinio nusivylimo gimtø nusiraminimà neðanti ðviesesnio ryto-jaus viltis.

Nesëkmingai valdæs, bet norëjæs gero, labai iðsilavinæs Stanis-lovas mokslui, literatûrai ir menams skirdavo kiekvienà laisvà aki-mirkà, jei tai nekenkdavo valstybës reikalams. Já supo mokslinin-kai, kuriuos gausiai apdovanodavo, ir pats ypaè stengësi savo ða-lyje propaguoti ðvietimo idëjas.

Tuo metu Konarskis organizavo parapines mokyklas, sukûrë nau-jus mokymo metodus ir iðspausdino keletà reikðmingø kûriniø.Bohomolecas leido ðvietëjiðkà laikraðtá, raðë komedijas nacionali-niam teatrui ir kovojo su iðplitusiais tautoje prietarais. Maloniau-sias ir ávairiapusiðkiausias poetas Krasickis kritikavo, linksmino irðvietë. Linkæs á satyrà Vengerskis sàmojingomis eilëmis stipriaikritikavo didþiûnus. Kopèinskis paraðë gramatikà ir nustatë grieþ-tas kalbos taisykles. Garsus istorikas ir poetas Naruðevièius iðver-

(Nukelta á 64 p.)

Paminklas Mykolui Kleopui Oginkiui Guzove fragmentas.D. Mukienës nuotrauka. 2006 m.

64 DVARØ KULTÛROS PAVELDAS

të Horacijø ir Tacità, Horacijaus eiles vertino kaip eiliavimo pavyz-dá, o raðydamas savo ðalies istorijà iðdailino savo stiliø ne blogiaunei Tacitas. Jei nebûtø buvæs toks tingus ir maþiau keliaklupsèiavæs,gal valdant Stanislovui bûtø nusipelnæs poetui skir to palmiø vaini-ko. Garsus antikvaras mokslininkas Albertrandi, karaliaus pasiøs-tas á Stokholmà ir Romà su ásakymu rinkti medþiagà Lenkijos isto-rijai, praturtino nacionalinius archyvus daugiau nei ðimtu vertingørankraðèiø (juos visus perraðë savo ranka). Astronomas Poèobu-tas, fizikas Stþeckis, Sniadeckis, Skþetuskis, Vyrvièius, Staðicas,Kolontajus ir daug kitø mokslininkø bei literatø jautë paðaukimàmokyti jaunimà ávairiausiose srityse, ákvëpë jiems norà mokytis –taip skleidë ðviesà bei þinias.

Bet labiausiai prie prietarø naikinimo ir lenkams ágimto noromokytis, prie naujo jaunø iðsilavinusiø þmoniø atþalyno auginimoprisidëjo karo kadetø mokykla ir naujai ákurta Edukacinë komisija.Ðiø dviejø institucijø turëjo pakakti generuoti idëjoms, kurias kara-lius bûtø galëjæs ágyvendinti, jei jo energija bûtø atitikusi jo talentusir jei nesëkmës nebûtø nuolat þlugdþiusios ir neleidusios realizuotigeriausiø sumanymø.

Ákurtos valstybinës mokyklos nestokojo mokiniø, teigiamà vaid-mená suvaidino naujoji ðvietimo sistema, viskas tarnavo paþangai.Provincijoje ir sostinëje gimdavo naujos idëjos, þmonës nebijojoreikðti savo nuomonës.

Greitai atsirado þmoniø, pageidaujanèiø iðmokti taisyklingos len-kø kalbos, kalbëti ðvaria taisyklinga kalba, raðyti aiðkiai ir subtiliai.Pradëta studijuoti ðalies istorija, prisiminti jà garsinusieji didieji ta-lentai, apdainuoti jø atminti darbai, susigràþinti senieji tautiniai rûbai.

Karalius ypaè globojo lenkø teatrà, jam netrûko nei talentingøautoriø, tokiø kaip kunigaikðtis Adomas Èartoriskis, Zablockis, Kniaz-ninas, Niemcevièius ir Osinskis, kurie pasirodë esà tikrai talentin-gi, nei gerø aktoriø – Boguslavskis, dabartinis dekanas, tada buvopavyzdys. Jis praturtino repertuarà daugeliu originaliø arba verstø(proza ar eilëmis) pjesiø.

Karo meno mokslai, jodinëjimas ir gimnastikos pratimai jau-nuoliams pakeitë lengvabûdiðkas pramogas ir padëjo ágyti fizinësjëgos, o mokslas paþadino sielos galias.

Lenkø ponios, kuriø protas ir mandagumas visais laikais buvogerbiami Europoje, varþësi tarpusavyje, kuri didesnë patriotë, irgyrë tik tai, kas tautiðka. Þinome, jog tie priesakai veikë kunkuliuo-jantá, nekantrø jaunimà, nes jaunimui nepatiko, kad ðalyje domi-nuoja kitatauèiai.

Visur buvo juntamas geras tonas. Á linksmus ir dþiaugsmingussusibûrimus ateidavo daug þmoniø. Jaunimas nesivarþë ir elgësinatûraliai, buvo sàmojingas, bet ne pedantiðkas, mandagus, bet nepretenzingas.

Tuose susibûrimuose dalyvaudavo Jozefas Poniatovskis, Ignasir Stanislovas Potockiai, Èartoriskiai, Sapiega, Malachovskis, Mos-tovskis, Vaizenhofas, Niemcevièius, Matuðevièius ir daugelis kitø,labai nusipelniusiø tëvynei.

Ðtai kas buvo Varðuva tada, kai 1788 metais buvo suðauktasseimas, pavadintas Konstituciniu, arba Ketveriø metø seimu. Visi,jautæ turá gabumø ir talento, skubëjo, kad juos iðrinktø ambasado-riais arba tautos atstovais, nes norëjo dalyvauti Seimo, kuris turëjovisiems laikams pakeisti Lenkijos likimà, svarstymuose.

Maþdaug deðimt metø ramybës buvo pakankamas laiko tarpas,

kad bûtø galima apmàstyti, kokiø reikia imtis priemoniø, kad iðves-tø tautà ið bjaurasties, kurioje buvo atsidûrusi. Kiekviena grupuotëskirtingai suvokë galimybes pasiekti tikslà, bet visi buvo ásitikinæ,kad kaþkà daryti bûtina, ir nerimavo dël naujo Lenkijos padalijimo.

Seimas buvo ðaukiamas rugsëjo 30 dienà. Spalio 6 susirinkoabiejø tautø atstovai. Spalio 7 d. jie sudarë konfederacijos sutartá irjà pasiraðë. Tai buvo pirma pergalë prieð tuos, kurie nenorëjo, kadabi tautos gyventø konfederacijoje, ir esant reikalui tikëjosi pasi-naudoti liberum veto teise.

Malachovská iðrinko seimo marðalka karalystei, Kazimierà Sa-piegà – Lietuvai.

Karalius su malonumu stebëjo, kai susirinko geriausi tautosatstovai, nes tikëjosi turëti Seimà, kuriam galëtø teikti savo iðmin-tingus, Lenkijos likimà galinèius nulemti projektus. Taèiau, kad ið-siaiðkintume jo ketinimus, reikia prisiminti ankstesnius ávykius.

Prieð metus, geguþës mënesá, karalius Kaniove susitiko su im-peratore Jekaterina, ji keliavo aplankyti pietiniø savo imperijos sri-èiø, kartu norëjo pamatyti Krymà, kurá buvo atëmusi ið turkø. Kara-lius nerimavo dël naujo Lenkijos padalijimo ir áteikë jai praneðimàapie ávairias reformas, kurias manë esant naudingas ir bûtinasðaliai. Ið imperatorës nesunkiai gavo visa, ko praðë – iðkilmingàpaþadà, kad ji iðsaugos Respublikà tokià, kokia ji yra, ir garantuosjos nepriklausomybæ.

Imperatorius Juozapas, su kuriuo karalius tos kelionës metuturëjo progà susitikti vëliau, jam davë tokià paèià garantijà, ir Sta-nislovas aklai patikëjo abiejø valdovø þodþiais ir draugiðkumu. Jisneabejojo, kad po tokiø paþadø Rusija pasiûlys Lenkijai sàjungossutartá, kuri jam atrodë labai naudinga, nes tikëjo, kad dabar Lenki-ja bus apsaugota nuo kaimynø áþeidinëjimø ir tikrai nebereikësbûgðtauti, kad jà dar kartà padalins.

Su tokiomis mintimis karalius gráþo ið Kaniovo á Varðuvà, ir kaitø paèiø metø rugpjûèio mënesá turkai pradëjo karo veiksmus, jisdþiaugësi, kad imperatorë ir jam, ir Nuolatinei tarybai, pasiûlë puo-limo ir gynybos sàjungà.

Taèiau Lenkijos vyriausybë tokio pasiûlymo negalëjo priimti,nes bûtø tekæ paþeisti senàsias sutartis su Turkija, tad sutartiessvarstymas buvo atidëtas kitam Seimui. Imperatorë papraðë leistipasamdyti savo kavalerijai trisdeðimt tûkstanèiø lenkø didikø, bettas praðymas irgi nebuvo patenkintas.

Taèiau karo veiksmai su Turkija vis aktyvëjo, o Ðvedijos kara-lius Gustavas III ëmë grasinti Peterburgui ið Suomijos pusës, tadLenkijai imta aktyviau siûlyti sudaryti sàjungos sutartá su Rusija,karalius turëjo vilèiø, kad Seimas mielai jai pritars.

Ið kitos pusës Prûsijos karalius Frydrichas-Vilhelmas, iðgàs-dintas Juozapo II ir Jekaterinos lygos prieð Turkijà ir bijodamas, kadá jà nebûtø átraukta Lenkija, ëmë stengtis, kad Ðvedija, Olandija irAnglija uþstotø Turkijà. Karalius norëjo pastaràjà iðgelbëti ir apkar-pyti Rusijos ambicijas. Visos valstybës sutarë, kad á naujàjà lygàreikia átraukti ir Lenkijà, bet pirmiausia bûtina, kad ðalis turëtø sa-varankiðkà vyriausybæ, kurios neátakotø jokia paðalinë jëga.

Prûsijos karaliui dël jo vëlesnio elgesio su lenkais galima daugpriekaiðtauti, bet nedera abejoti, kad tuo metu jis buvo nuoðirdus,tuo labiau, kad paisë ir savo interesø. Aiðku ir tai, kad jis nedalyva-vo pirmà kartà dalijantis Lenkijà, nes ðirdies gilumoje tam padali-jimui nepritarë. 1773 metø padalijime varþësi Rusija ir Vienos dva-ras, tad karalius linko, kad Lenkija puikiai tvarkytøsi ðalies viduje irturëtø stiprià kariuomenæ. Prûsijai reikëjo laiko atsikvëpti po karø,

(Atkelta ið 63 p.)

Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2006 / 3

65DVARØ KULTÛROS PAVELDAS

kuriuos ðalis kariavo valdant jo pirmtakui, tad karalius stengësi uþ-kirsti kelià abiejø imperijø – Rusijos ir Austrijos – galybës augimui.

Iki to laiko Frydrichas-Vilhelmas garsëjo kaip teisingas valdo-vas, geradarys, taikos ðalininkas, tëviðkai valdæs savo pavaldi-nius. Jis nedarë lenkams blogo, o rusai buvo padaræ daug. Lenkijospadëtis jau daug metø buvo nepavydëtina ir ðalis neásivaizdavo,kad Rusija padës atsikratyti tos þeminanèios bûklës, nes bûtentRusija buvo suinteresuota, kad viskas liktø kaip buvæ. Taèiau len-kai gerai suprato, kodël Frydrichas-Vilhelmas nori jiems padëti pri-imti gerà Konstitucijà ir tikisi, kad Lenkija taps stipria valstybe.

Prûsijos ministras Varðuvoje Lucchesinis apgailestavo dël Len-kijos nelaimiø, aukðtino savo ðeimininko karaliaus dorumà, pikti-nosi dël apgavikø, kurstanèiø Prûsijos vyriausybæ dalyvauti nauja-me Lenkijos padalinime. „Frydrichas-Vilhelmas, – kalbëjo jis, –nori kilnesnës ðlovës, jis nori apsaugoti Europà nuo barbarø ið ðiau-rës ambicijø, pageidauja uþkirsti kelià jø godumui, ketina gràþintiLenkijai spindesá, ðlovæ, laisvæ“.

Anglijos ministras Varðuvoje Hailesas karðtai pritarë toms kal-boms, svarstë galimybæ tiekti ðvedams anglø ginklus ir bandë áti-kinti tuos, kurie dar abejojo.

Tikima tuo, ko trokðtama, o nelaimingieji turi tik vienà paguodà– viltá. Tad nereikia stebëtis, kad prûsø ðalininkø gretos sparèiaiaugo, per trumpà laikà jø atsirado labai daug, o Rusijos ambasado-riaus átaka silpo diena ið dienos.

Negaliu nepacituoti grafo de Seguro, Prancûzijos eksambasa-doriaus Rusijoje, minèiø apie Jekaterinos Lenkijai pasiûlytà sàjun-gos sutartá: „Tas pasiûlymas buvo didelë klaida ir árodë, kad impera-torë, kurios iðdidumui visada buvo pataikaujama, neþinojo, kas yradidelë pagieþa, nenumaldoma neapykanta, sukelta priespaudos, ne-teisybës ir paþeminimo. Kaip niekada buvo delsiama ir neiðnaudo-jama proga. Kadaise Europoje gerbiami lenkai dar prisiminë, kadsëkmingai kovojo su jø privengianèiais prûsais, apgynë Austrijà irVienà nuo otomanø kariuomenës, o maskvënai daþnai bëgo nuo jø...Po pirmojo padalijimo Austrija ir Prûsija leido imperatorei spræstiLenkijos reikalus... Nuo to laiko Rusijos ambasadoriai tapo tikrai-siais Lenkijos valdytojais. Jie pûtësi prieð karaliø, paniekinamai ir

áþeidþiai þiûrëjo á tautà, jø prabanga, áþûlumas, godumas, ðalyjeesanèiø rusø daliniø siautëjimas uþtraukë Rusijai visuotinæ neapy-kantà, norà atkerðyti, nes tokius jausmus prispaustai tautai ákvëpë jàtarpusavyje pasidalijusios trys valstybës. Nebuvo galima lenkui pa-minëti þodþio „rusas“, nes jis iðbaldavo ið baimës ir sudrebëdavoið pykèio. Tas þodis jam primindavo nuvytusià ðlovæ, prarastà laisvæ,jëgos netekimà, atimtà turtà, ujamà ðeimà, sutryptà garbæ... Veltuikai kurie, kaip Lenkijos karalius, norëjo iðnaudoti galimybæ sudarytisàjungos sutartá, kuri, atrodo, turëjo atverti akis Jekaterinai ir paaið-kinti jai, kokia ið tikrøjø Lenkijos padëtis, nes ji pernelyg ilgai toneþinojo. Veltui kai kas bandë aiðkinti, kad su Rusijos pagalba ðalisgalës perraðyti Konstitucijà, sustiprinti savo politinæ padëtá ir, gal-bût, atgaus treèdalá prarastø valdø. Jie veltui bandë aiðkinti, kadPrûsijos pasiûlymai tëra muilo burbulas ir rodo jos suinteresuotu-mà, o abi imperijos netrukus pakeis savo ketinimus, kad bûtø kvailamanyti, jog Prûsija nebeturi pretenzijø Lenkijai, kad pavojinga pykin-ti Austrijà ir Rusijà, kad taikos metu lenkai liks be pagalbos ir tapskerðto objektu, o tada Prûsija, uþuot atëjusi á pagalbà, susitars suRusija ir Austrija dël naujo padalijimo... Vienintelis tautos atsakymasá tuos ðmeiþikiðkus prasimanymus buvo toks: „Vergai ir iðdavikai“.Patys ðmeiþikai buvo nedràsûs, o pasipiktinusi tauta jø neklausë.“

Ið tiesø nëra kà pridurti prie autoriaus apraðytos situacijos, kurisusidarë 1788 metais suðaukto Seimo darbo pradþioje. Dar pamaty-sime, kad tas Seimas, nepaisant daugelio nariø uolumo, entuziazmoir geriausiø ketinimø, neiðvengë tautos priekaiðtø. Pavyzdþiui, poli-tiðkai buvo neteisinga ir neatsargu atvirai pasisakyti prieð Rusijà, jàkaltinti ir jai grasinti tol, kol pats nesustiprëjai ir neturi jëgø lygintis suja. Galima priekaiðtauti dël netikusios Seimo darbotvarkës, nes dauglaiko bûdavo sugaiðtama beprasmiam ðnekëjimui uþuot galutinaisutvarkius du svarbiausius dalykus – iþdà ir kariuomenæ. (...)

Mykolo Kleopo Oginskio gimtinëje Guzove stovintys rûmai, kurieèia pastatyti jau po M. K. Oginskio gimimo. Rûmø deðinëje –koplyèia. D. Mukienës nuotrauka. 2006 m. liepos mënuo

66 ÞEMAITIJOS DVARØ KULTÛRA

„Sofija Tyzenhauzaitë de Ðuazel-Gufjë (Choiseul-Gouffier) – pir-moji moteris raðytoja istorinëje Lietuvoje. Gimë Sofija 1790 m. Ly-dos paviete, Þaludko dvare (dab. Baltarusijoje) Ignoto Tyzenhauzo irMarijos Pðezdzeckytës ðeimoje. Tyzenhauzø giminë kilusi ið vokie-èiø þemiø – Holðteino grafystës. XIII a. vienas ið giminës riteriøJohanas Tyzenhauzas leno teisëmis gavo þemës valdas Livonijoje.Po 1558–1583 m. karo dalis Livonijos atiteko LDK, o po Liublinounijos (1569) perëjo Abiejø Tautø Respublikos (ATR) priklausomy-bën. Tyzenhauzai tapo LDK valdiniais.

Sofijos motinos giminë – Pðezdzeckiai – buvo kilusi ið Mozûri-jos. XVII a. I p. Petras Povilas Pðezdzeckis vedë ir persikëlë gyventiá LDK. Ir tarp Tyzenhauzø, ir tarp Pðezdzeckiø giminiø buvo ne vie-nas aukðtas LDK dignitorius.

Sofijos tëvai negyveno kartu. Mergaitë augo generolo JuozapoMorikonio ir jo þmonos Konstancijos Ðadurskytës ðeimoje – Kairë-nø dvare, netoli Vilniaus. Ji, kaip ir kitos ano meto aristokratø ðeimødukros, gavo deramà iðsilavinimà. Namø mokytojai jà mokë ben-drojo lavinimo dalykø, muzikos. Panaitës pieðimo mokytoju buvobûsimasis Vilniaus universiteto profesorius Jonas Rustemas.

Sofija Tyzenhauzaitë.

„HALINAOGINSKYTË arbaÐVEDAI LENKIJOJE“

2006 m. „Þemaièiø þemës“ redakcija (visuomeninëorganizacija „Regionø kultûriniø iniciatyvø centras“) ið-leido Sofijos Tyzenhauzaitës antrosios knygos – istori-nio romano „Halina Oginskytë arba Ðvedai Lenkijoje“ –vertimà á lietuviø kalbà (pirmàjà á lietuviø kalbà iðverstà josknygà – „Reminiscencijos“ – redakcija iðleido 2004 m.).Knygos iðleidimà parëmë Kultûros ministerija.

Sofija Tyzenhauzaitë – grafienë de Ðuazel Gufjë(Choiseul-Gouffier) yra buvusi Plateliø dvaro ðeiminin-kë. Savo kûriniuose ji gana daþnai mini Þemaitijà, at-skiras jos vietoves. Visas istorinio romano „HalinaOginskytë (...)“ turinys pagrástas XVIII a. pradþios is-toriniais ávykiais Lietuvoje.

Knygoje trumpà to laikotarpio istorinio konteksto irS. Tyzenhauzaitës gyvenimo bei kûrybos apþvalgà pa-teikia Kaune gyvenanti kultûros istorikë dr. ANELË BUT-KUVIENË. Ji raðo:

Namuose buvo kalbama prancûziðkai, jai ði kalba buvo gimtoji.Sofijos biografija labai spalvinga. Jai teko susipaþinti su dauge-

liu Europos valstybiø valdovø. 1812 m. pavasará mergina vieðëjoTaujënuose, savo globëjo brolio Benedikto Morikonio dvare. Ins-pektuodamas savo kariuomenës dalinius, Taujënuose apsilankëRusijos imperatorius Aleksandras I. Sofija Tyzenhauzaitë su juosusipaþino, o vëliau artimai susibièiuliavo. Valdovas jai suteikëfreilinos titulà. Ði bièiulystë truko iki Aleksandro I mirties – 1825 m.

1812 m. prancûzø kariuomenei uþëmus Vilniø, Napoleonas su-rengë audiencijà ir pareikalavo, kad á jà atvyktø visa Vilniaus diduo-menë. Audiencijos metu Sofija buvo pristatyta Europos uþkariauto-jui. Ji savo groþiu, elegancija ir dràsa (á puotà atvyko prisisegusifreilinos þenklà) Napoleonui padarë didelá áspûdá.

1818 m. Sofija iðtekëjo uþ Plateliø dvaro savininko grafo Oktavi-jaus de Ðuazel-Gufjë, kurio tëvas revoliucijos metais buvo arðusrojalistas, bëgdamas nuo jakobinø giljotinos, emigravo á Rusijà.Pavelas I já apdovanojo didelëmis valdomis, tarp jø ir Plateliais.Sofija ir Oktavijus susilaukë sûnaus Aleksandro. Oktavijus de Ðua-zel-Gufjë mirë 1842 m.

Iðtekëjusi grafienë Sofija gyveno aristokratës kosmopolitës gy-venimà, daug laiko praleisdama Italijoje, Prancûzijoje, nes jos vy-ras, 1815 m. restauravus Burbonø monarchijà, atgavo tëvoniniusdvarus. Tai netrukdë jai atsidëti literatûrinei kûrybai. 1818–1831 m.Sofija prancûzø kalba paraðë ir iðleido penkis istorinius romanus iðLenkijos ir Lietuvos istorijos: „Lenkai San Domingo saloje, arbajaunoji kreolë“ (1818), „Barbora Radvilaitë“ (1820), „VladislovasJogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824),„Politikos nykðtukas“ (1827), „Halina Oginskytë arba Ðvedai Len-kijoje“ (1839). Raðytojà labiausiai iðgarsino jos „Atsiminimai apieAleksandrà, Rusijos carà“, iðleisti Paryþiuje 1829 m. (papildytasleidimas pasirodë 1862 m.). Ði knyga „Þemaièiø þemës“ þurnaloredaktorës Danutës Mukienës pastangø dëka iðleista ir lietuviðkai(Reminiscencijos. Apie imperatoriø Aleksandrà I ir apie imperato-riø Napoleonà I. - V., 2004).

Po to savo kûrybinëje veikloje grafienë de Ðuazel-Gufjë padarëdidelæ pertraukà. Dar penkias knygas ji paraðë jau gyvenimo sau-lëlydyje, trys ið jø iðleistos po autorës mir ties. Tai „Grafø Komorov-skiø Gertrûda, grafienë Feliksa Polocka: istorijos ávykiai“ (1875),„Litanijos“ (1878), „Berryer: intymûs atsiminimai“ (1881), „Seniejitur tuoliai, kilnieji fermeriai“ (1886), „Etiudai ir pasakojimai apieAlfredà Musset“ (1891).

Mirë Sofija Tyzenhauzaitë de Ðuazel-Gufjë 1878 m. Nicoje.Istorinio romano iðtakos Vakarø Europoje yra viduramþiø litera-

tûros kûriniai, pasakojantys apie riteriø þygius. Naujøjø laikø istori-nio romano pradininkas – anglø raðytojas Valteris Skotas (WalterScott, 1771–1832). Istorinis þanras Lietuvoje taip pat turi senastradicijas – tai trys Lietuvos metraðèiø sàvadai, paraðyti gudø kal-ba. Renesanso epochos Lietuvos raðtijos paminklas – „Platusissàvadas“ – yra iðleistas ir lietuviðkai (Lietuvos metraðtis. Bychov-co kronika. - V. : Vaga, 1971). Pirmoji istorinë biografinë apybraiþa,priar tëjanti prie istorinio romano, Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtys-tëje buvo paraðyta lotyniðkai. Tai „Didþiojo Maskvos kunigaikðèioIvano Vasiljevièiaus gyvenimas“, kurios autorius – Kauno liuteronøkunigas Paulius Oderbornas (Oderborn, 1555–1604). Jis ðià knygàparaðë gyvendamas Kaune 1580–1587 m. Lietuviø kalbos ir tauto-sakos institutas 1999 m. ðià knygà iðleido lietuviø kalba.

Sofijos Tyzenhauzaitës romanai pratæsia istorinio þanro tra-

Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2006 / 3

67

dicijà ávairiakalbëje Lietuvos literatûroje. Romane „Halina Oginskytë arba Ðvedai

Lenkijoje“ autorë vaizduoja labai dramatið-kà ATR istorijos laikotarpá – XVIII a. pradþià.Po Livonijos karo ATR turëjo bendrà sienàsu Ðvedija. Pastarajai atiteko tik nedidelëLivonijos dalis, o Ðvedija siekë uþvaldyti jàvisà. XVII a. su pertraukomis tarp ATR irÐvedijos kelis deðimtmeèius vyko karai dëlðios teritorijos ir ATR Vazø dinastijos valdo-vø pretenzijø á Ðvedijos sostà. Nemaþà Li-vonijos dalá ðvedams pavyko atkovoti. 1660m. kariaujanèios pusës pasiraðë Olyvos tai-kos, trukusios 40 metø, sutartá. Ðiaurës ka-ro (1700–1721) tarp Rusijos ir Ðvedijos metukaras tarp ATR ir Ðvedijos atsinaujino. Nuo1696 m. ATR soste buvo Augustas II Sak-sas. Jis be ATR seimo sutikimo 1699 m. suDanija ir Rusija sudarë antiðvediðkà koali-cijà ir 1700 m. su Saksonijos kariuomene,kurià laikë Lenkijoje ATR seimo sutikimu,pradëjo kariauti su ðvedais. Tuo metu LDKdar nebuvo pasibaigæs vidaus karas, nu-kreiptas prieð didikus Sapiegas. LDK bajo-rija buvo pasidalijusi á dvi stovyklas: Sapie-gø prieðininkams – Valkininkø konfedera-tams – vadovavo naujasis didysis etmonasMykolas Servantietis Viðnioveckis ir Þemai-tijos seniûnas Grigalius Antanas Oginskis,

kurie palaikë Augustà II ir linko á sàjungà suRusija. Sapiegø ðalininkams, 1701 m. pa-praðiusiems Ðvedijos paramos, vadovavoið didþiojo etmono posto nuðalintas Kazi-mieras Jonas Sapiega. Ðvedijos karaliusKarolis XII, Livonijoje sutriuðkinæs AugustoII saksø kariuomenæ, 1701 m. vasarà ási-verþë á LDK, uþëmë Þemaitijà, Kaunà, Vil-niø, Gardinà, o 1702 m. – ir Lenkijà. 1704 m.ATR elekcinis seimas Lenkijos karaliumi irLDK didþiuoju kunigaikðèiu iðrinko Pozna-nës vaivadà Stanislovà Leðèinská, kuris at-naujino Olyvos sutartá. Valkininkø konfede-ratai uþpuldinëjo ðvedø águlas ir bûrius, bu-vusius LDK teritorijoje. 1705 m. Lietuvà uþ-ëmë Rusijos kariuomenë. 1706 m. rusamspalikus Lietuvà, á jà vël ásiverþë ðvedai. Lie-tuva buvo siaubiama ir niokojama. 1709 m.Poltavos mûðyje Rusija sutriuðkino ðvedusir ðie pavojaus LDK daugiau nebekëlë. Ru-sijai padedant, 1710 m. á ATR sostà gráþoAugustas II Saksas. Pasibaigus Ðiaurës ka-rui, Livonija atiteko Rusijai.

Pagrindinë romano siuþetinë linija – dra-matiðkame istoriniø ávykiø fone uþgimusi Þe-maitijos seniûno ir Plateliø pilies ðeimininkoGrigaliaus Antano Oginskio dukterëèios Hali-nos ir Ðvedijos armijos pulkininko TeodorikoTyzenhauzo tragiðkai pasibaigusi meilë.“

Ið kairës: 1839 m. Paryþiuje iðleistos Sofijos Tyzenhauzaitës knygos „Halina Oginskytë arbaÐvedai Lenkijoje“ titulinis puslapis; 2006 m. Vilniuje iðleistos Sofijos Tyzenhauzaitës knygos„Halina Oginskytë arba Ðvedai Lenkijoje“ virðelis (dailininkë Deimantë Rybakovienë)

Graþø, bet ðaltà þiemos rytà bûrelis þe-maièiø þvejø buvo susirinkæ ant Plateliø eþe-ro. Tas eþeras yra Þemaitijoje, Lietuvos Di-dþiosios Kunigaikðtystës provincijoje. Mû-sø apraðomu metu tai buvo karûnos valda,kitaip sakant, seniûnija. Prieð ðimtmetá tosþemës buvo dalis gausiø karalienës Bonos,Milano kunigaikðèio Galëjos Viskonèio duk-ros, Lenkijos karaliaus Zigmunto I (Þygi-manto Senojo, 1467–1578) þmonos, valdø.Ði valdovë visiems laikams iðgarsëjo dëlnepaprasto gobðumo, nepakenèiamo elge-sio, lupikavimo valdant labai silpnam josvyrui. Gráþusi á Italijà, ji atsigabeno dideliusturtus. Jos vaikai ir Lenkijos Respublika vel-tui tø tur tø reikalavo ið Neapolio karaliaus,kuriam Bona juos buvo perleidusi. Net ðian-dien, kai kalbama apie sunkiai atgaunamuspinigus, Lenkijoje naudojamas prieþodis „pi-nigai Neapolyje“. Nors karalienë Bona Þe-maitijoje turëjo daug valdø, ji ypaè þavëjosiPlateliais, kurie to verti, nes ásikûræ labairomantiðkoje vietoje; jie bûtø puikiai ásikom-ponavæ á Ðkotijos peizaþà ir galëjo bûti ap-raðyti Valterio Skoto romane. Kai Bona lan-kydavo savo valdas, su savo negausiaisdvariðkiais daþniausiai apsistodavo átvir tin-toje salos pilyje. Salos plotas – apie dvyli-ka arpanø. Ði sala iðsaugojo Bonos, kuri ka-daise ten lankësi, atminimà ir vadinama Ka-ralienës Bonos vardu. Pilá supo tvirtos sie-nos, bûta net poþemiø. Tvirtai suræstas àþuo-linis tiltas jà jungë su krante ásikûrusiu Pla-teliø miesteliu. Ið salos pusës já saugojo dubokðteliai, kuriuose budëjo karalienës Bo-nos ásakymams paklûstanèio seniûno sar-gyba. Senos Þemaitijos tradicijos liudija, kadbûtent karalienë Bona Lietuvos gilumoje ákû-rë þvejø kolonijà prie Plateliø eþero. Iki tolgausûs eþero gyventojai bijojo tik praþûtin-go kabliuko ir tikro gëløjø vandenø ryklio –lydekos. Bonos ákurtoje þvejø kolonijoje sû-nûs perimdavo amatà ið tëvø. Þvejai kalbë-jo tik þemaièiø kalba, visai nepanaðia á len-kø ar rusø kalbas. Jie buvo pripratæ prie blo-go oro ir èia vyravusio drëgno klimato. Tievyrai ir net þili seniai buvo áspûdingo ûgio ir

Prie karalienësBonos salosFragmentas ið knygos„Halina Oginskytë arbaÐvedai Lenkijoje“. I skyrius

(Nukelta á 68 p.)

LITERATÛRA

68 ÞEMAITIJOS DVARØ KULTÛRA

retos jëgos. Jø savaime banguojantys plaukai krito iki plaèiø peèiøir dengë kaktà, maþos akys, áspraustos á galvà, veidas raudonasnuo orø poveikio ir alkoholiniø gërimø, kuriuos daþnai nesaikingaivartojo dël atðiauraus klimato. Trumpa nepriþiûrëta barzda jungësisu tankiais ûsais. Vos pajudinus lûpas, pasirodydavo baltesni uþdramblio kaulà dantys. Reikia pastebëti, kad ðiuose ðiaurës krað-tuose, kur þmonës minta rugine duona, dantys iðlieka balti iki giliossenatvës. Ðaltu metø laiku vilkëdavo avikailiø skrandomis, ant jøbûdavo uþsitraukæ savotiðkà tunikà arba palaidinæ ið rusvai geltonosdrobës. Kojos apvyniotos autais ir apautos odinëmis naginëmis.

Þvejai buvo susirinkæ tokioje eþero kranto vietoje, ið kurios vosmatësi Karalienës Bonos sala ir tamsiai raudonø dûmø debesëlis,stulpu kylantis á dangø virð bokðteliø – tikras þenklas, kad ðaltisstiprus. Þvejai prilaikë didþiulá keleto arkliø traukiamà tinklà. Þvejøiðvaizda buvo nerûpestinga, kaip ir visø ðiaurës gyventojø, net dir-banèiø ar besilinksminanèiø baudþiauninkø. Apsiginklavæ ilgomiskar timis, jie mikliai kiðo tinklà á kvadratines skyles lede. Tinklasrietësi ketvirèio ljë* lankstu. Kiek tolëliau darbininkai baigë antledo statyti medinæ, ðiaudais dengtà lûðnelæ. Joje turëjo gyventiprotingas þydas, kuris per tris ar keturis þiemos mënesius ten ákurslaikinà smuklæ ne tik þvejams, bet ir visiems, ið gana toli ateinan-tiems nusipirkti garsiosios Plateliø eþero þuvies. Smuklininkas jaubuvo ásikûræs lûðnelëje. Didelë statinë, prieð tai naudota varant iðgrûdø degtinæ, su lenta, padëta ant dviejø trinkø, jam atstojo këdæ.Ant jos buvo pristatyta ávairiø tauriø ir alaviniø saikø degtinei ma-tuoti. Prie trobelës aplink didelá lauþà, sukurtà ið krûvos ðiaudø irmëðlo, ðildësi keletas þydø, apsivilkusiø skarmaluotais tautiniaisdrabuþiais. Juodo aksomo kepuraitë, apvedþiota kailiu, daugybëilgø sruogø, besiraitanèiø abipus skruostø lyg gyvatës nuo Medû-zos galvos; barzda tanki, iki krûtinës, beveik visada rusva. Ilgas,juodas, ðilkinis apsiaustas. Ið tokiø poþymiø galëjai atskir ti izraeli-tus. Jie prekiavo þuvimis, kurias, kaip áprasta, pirkdavo prie eþero.Paskui gabendavo tolyn á Þemaitijà ir Kurðà. Jø iðraiðkingose juo-dose akyse ir taisyklinguose veido bruoþuose atsispindëjo preky-bininkams bûdingas godulys. Nuo ðalèio drebëdami jie glaudësivienas prie kito ir, iðraiðkingai gestikuliuodami, jau skaièiavo bûsi-mà pelnà, kurio tikëjosi ið ðios dienos þûklës.

Uþ keliø þingsniø nuo izraelitø stovëjo kita grupelë þmoniø. Taibuvo miestieèiai ir keletas smulkiø bajorø, tarp jø ir pilies vyresny-sis liokajus, vyno rûsio priþiûrëtojas arba taurininkas. Juos buvolengva atpaþinti. Pirmàjá – ið ausis dengianèios medvilninës kepu-raitës ir prie juostos kabanèio didelio peilio. Antràjá – ið veidà iðva-gojusiø gysleliø spalvos ir raktø ryðulio, pririðto prie lenkiðkos juos-tos, apsuktos apie didelá pilvà. Tie du vyrai, atrodë, labiausiai iðvisø laukë, kol bus iðtrauktas tinklas, nes manë turá teisæ á geriau-sià þuvá jø pono, kunigaikðèio Oginskio, stalui.

Kunigaikðtis buvo didysis karûnos vëliavininkas – vienas pir-møjø ðalies dignitoriø* ir Plateliø seniûnas. Kitus ant eþero privilio-jo smalsumas, gundanti proga uþdirbti arba paprasèiausiai neturë-jimas kà veikti. Tarp jø buvo þmogus, kurá, atrodë, èia atvedë rim-tesnës prieþastys. Praðalaièio apranga nekrito á akis ir nerodë, kadjis visuomenëje uþimtø aukðtà padëtá. Vilkëjo paprasta mëlynosgelumbës striuke, pamuðta paprastu kailiu, buvo susijuosæs su-kryþiuota ant krûtinës raudona vilnone juosta arba ðaliku, avëjokailiu pamuðtais batais, ant galvos buvo uþsidëjæs astrachanietið-

kà kepuræ, ið po kurios kyðojo keletas juodø plaukø sruogø. Jomëlynose didelëse akyse atsispindëjo protas ir gerumas, taisyk-lingame veide – kaþkas kariðko. Grakðti figûra ir manieros – vis-kas tà jaunuolá iðskyrë ið kitø, nors jo apranga, gal tyèia, buvopaprasta. Su vietiniais kalbëjosi þemaitiðkai, su þydais – vokiðkai.Ðia kalbëjo taip sklandþiai, kad galëjai pamanyti, jog tai jo gimtojikalba. Áþvalgûs izraelitai tai pastebëjo. Susispietæ taip, kad lietësibarzdos, jie slapèia neramiai dairësi á jaunà praðalaitá.

– Tai koks nors ðvedø ðnipas, – ðnibþdëjosi pusbalsiu.– Taip, – tarë senas þydas, – tai ámanoma, nes Ðleima, gráþæs ið

Mintaujos, kur buvo nuvaþiavæs parduoti linø sëmenis, parveþënaujienà, kad ðvedai sutriuðkino Kurðo kunigaikðtá ir ðvedø kara-lius su kariuomene traukia á Kurðo sostinæ.

– Tepadeda mums Mozës Dievas! – sukrësti sumurmëjo þydai.– Jis mums tikrai padës, prisiekiu Aarono barzda, tikrai padës, –

tæsë naujienø pasakotojas. – Pagalvokite, mano broliai, kokià nau-dà galëtume gauti ið tiekimø ðvedø kariuomenei.

– Be abejo, – pritarë kitas þydas, linguodamas galva, – jei tik tienetikëliai patys nepradës ieðkoti sau maisto ir paðaro mûsø palë-pëse ir maiðuose.

– Na ne, na ne, – kalbëjo toliau senasis þydas, – jie gerai þino, kàdaro. Jie plëðia tik pilis ir nenorës daryti blogo tokiems vargðams,kaip mes, nes galime jiems bûti visokeriopai naudingi. Galëtumebûti jø agentai, tiekëjai, ðnipai ir t. t. Visi þinome, kad iðprotëjæ krikð-èionys nekenèia mûsø, Jokûbo vaikø, te dangus juos ðimteriopainubaus atpildo dienà! – suðuko senis, taip iðvertæs á dangø savodideles juodas akis, kad matësi tik baltymai. – Bet mes gyvename,judame, slepiamës ðeðëlyje arba bûname ðviesoje lyg tie menkikirminëliai, ðliauþiojantys þeme, nors niekas mumis nesirûpina.

Senasis Izaokas Rubenas priëjo prie jaunojo praðalaièio ir, þe-mai lankstydamasis, nuolankiai pasiûlë savo paslaugas. Kiti þydaipadarë tà patá. Nepaþástamajam nepatiko toks ákyrumas. Tuo metustorasis taurininkas, trindamas rankas ir dauþydamas kojà á kojà,kad pavarinëtø kraujà, riktelëjo þvejui, stovinèiam prie didelës eke-tës, pro kurià turëjo traukti tinklà:

– Kodël nepradedate?– Neskubëkite, turime laiko, – atsakë þvejas, nepaleisdamas tin-

klo. Jis ið visø jëgø dauþë sau per ðonus, kad suðiltø. – Dar nëra tëtuðioBaruso. Ilgai ðiandien reikia jo laukti, bet nieko, jis uþ tai sumokës.

Prie þvejo ir taurininko priëjo virëjas:– Þinau, kodël jis vëluoja. Girdëjau pilyje kalbant, kad mûsø

jaunoji ðeimininkë, grafaitë Halina, pageidavo dalyvauti þûklëje.– Puiku, – vienu balsu suriko keletas þvejø. Jie riðo tinklo virves

prie sukamo rato, kurio pagalba tinklas buvo iðtraukiamas. – Pui-ku, galime tikëtis gausiø dovanø, nes mûsø jaunoji ðeimininkë to-kia dosni! Be to, rytoj – Kalëdos.

Dabar priëjo ir praðalaitis ir skubotai – tai liudijo, kad jis yralabai smalsus – pasiteiravo, kas ta grafaitë Halina.

Rimtasis taurininkas, ið aukðto nuo galvos iki kojø nuþvelgæsklausiantájá, kurio iðvaizda jam nepadarë didesnio áspûdþio, nes joluomo þmonës kitus vertina tik pagal iðvaizdà, atsakë labai rimtamina, rankas laikydamas uþ dirþo:

– Grafaitë Halina, pone, yra monsinjoro Plateliø seniûno dukte-rëèia. O jis – karûnos didysis vëliavininkas, ðeimos paþiba, – irtyliai pridûrë, – jis daugybæ kartø iðgelbëjo mane nuo kietos ponomaþordomo rankos.

(Atkelta ið 67 p.)

Þ E M A I È I Ø Þ E M Ë 2006 / 3

69 ÞEMAITIJOS DVARØ KULTÛRA

Halinos vardas þvejus labai stipriai paveikë. Visi suëjo krûvonir paprasta, bet nuoðirdþia kaimieèiø kalba ëmë þerti pagyrimusHalinos groþiui ir liaupsinti jos dorybes. Vienas jos liemená palygi-no su nendre, o lûpas su vyðnia.

– Jos balsas lyg fleitos garsai, – tarë baþnyèios sargas, – o iðPrahos monsinjoro iðkviestas èekas groja vargonais ne geriau nei ji.

– Ji nepraðauna pro stirninà, – ðûktelëjo medþioklis.– Ji jodinëja labiausiai nesuvaldomais þirgais, – tarë vyras,

vilkintis raitojo medþiotojo livrëjà.– Ji atstatë mano trobelæ, kai jà nugriovë vëjas, – uþsikirsdama

iðlemeno senutë davatka (taip Þemaitijoje vadinamos naðlës arpasiaukojusios celibatui moterys, jos kartu gyvena netoli baþny-èios ar ieðko tokiø kaimø, kuriuose nebûtø vyrø).

– Ji iðgydë mano vaikà, – pasigyrë vienas þvejys.– Taip, – atsiliepë kitas, – ji rûpinasi ligoniais, seniais, duoda

kraièius merginoms, padeda visiems skurstantiems... Ji kartu sukunigaikðèiu mus globoja.

– Ji mûsø angelas globëjas! – suðuko visi vienu balsu.Sujaudintas tokio natûralaus ir vienbalsio dëkingumo, praðalai-

tis nusisuko, kad paslëptø nevalingai kilusá jaudulá. Bet nesulaikëðypsenos, kai vël prabilæs Izaokas pagarbiai nusilenkë ir tarë:

– Panelë grafaitë man duoda ávairiausiø pavedimø.Dorojo þydo kalba tai turëjo reikðti, kad ir jam tenka nemenka

dosnumo dalis.Tuo metu privaþiavo rogutës, á kurias buvo ákinkytas vidutinio

dydþio, bet stiprus ir tvirtas arklys, apðerkðnijusiais karèiais ir oda.Ið rogiø iðlipo plaèiapetis vyras, susisupæs á didþiulius avikailiø kai-linius, ties juosmeniu suriðtus odiniu dirþu. Ant galvos turëjo kepuræsu ilgomis ausinëmis, suriðtomis po smakru. Jis riktelëjo þvejams:

– Nagi, vaikuèiai, pasiruoðæ?Tai buvo þvejø vyresnysis ir eþero nuomininkas. – Taip, tëve Barusai, viskas gerai.Barusas ëmë apþiûrinëti tinklà.– Þiûrëk, – tarë vienas þvejø, rodydamas draugui supratingus

þenklus, – nesumanyk paleisti virvës, kai jis ákris á duobæ.– Nieko nebijok, – atsakë pastarasis, – gylio bus iki keliø.Vos tik jis iðtarë paskutiniuosius þodþius, Barusas, neátaræs jo-

kios þvejø klastos ir nenutuokdamas, kad jam paspæsti spàstai,ákrito á nestoro ledo plutele pridengtà duobæ. Ta plutelë neiðlaikë josvorio ir Barusas, lyg sena lydeka, pakliuvo á duobëje paslëptàbuèiø. Jis buvo pernelyg patyræs, kad, kaip sako þvejai, patikëtø,jog pateko á bëdà. Bet atsidûrë vandenyje iki juosmens ir ið visø jëgøëmë ðauktis pagalbos. Þvejai neskubëjo jam padëti ir tik tyliai juokë-si. Matësi tik jø balti dantys, bet garso nesigirdëjo jokio, nes ðiaurësgyventojø linksmumas retai bûna triukðmingas. Þvejai tik paklausë:

– Tëve Barusai, pastatysi mums po stiklà degtinës?– Taip, nenaudëliai, taip! – suriko perpykæs Barusas, o tuo metu

jaunasis praðalaitis ið gailesèio padëjo jam iðsikapanoti ið bu-èiaus. – Ir taip pagardintos, kad ilgai atsiminsite.

Jo apledëjæ kailiniai atrodë bjauriai. Su rimbu rankoje jis puolëvytis þvejus, o tie iðsilakstë. Kiekvienas gráþo á savo vietà. Vienumauku iðlenkæs didelá degtinës kauðà, kurá jam padavë paslaugussmuklininkas, Barusas priëjo prie lauþo pasidþiovinti kojø. Paþiû-rëjæs á dangø, tarë:

– Vidurdienis, tuoj prisistatys panelë grafaitë, nes ji niekadanevëluoja. Traukite tinklà.

Ir ið tikrøjø maþdaug uþ ketvirèio ljë pasirodë ilga rogiø vir tinë,artëjanti á þûklës vietà.

Atsikraèiusi jà dengusiø balsvø ûkø, suspindo saulë. Jei ir nela-bai kaitri, tai ryðki. Jos ðviesa apðvietë ðiaurës vaizdelá. Sniegas,kaip kartais pasitaikydavo tokiu metø laiku, dar nebuvo uþklojæseþerà dengianèio ledo keturiø ar penkiø pëdø storio sluoksniu. Kita-me krante ryðkëjo þalia puðyno juosta. Ðiame dominavo Plateliømiestelis ir jo tirðtai apgyvendinti priemiesèiai. Tas panoraminisreginys teikë vientisos, permatomos erdvës vaizdà. Atrodë lyg kris-talas, kuriame matësi ðalèio sukurti pieðiniai. O gal juos nutapëranka didþiojo menininko, kuriam esame skolingi uþ nuostabius irdidingus visatos kûrinius, nuostabias arabeskas, tûkstanèius fan-tastiðkø dalykø, þërinèiø deimanto ar vaivorykðtës spalvomis.

Netrukus naujas objektas (ne maþiau puikus kûrinys) – jauna,graþi moteris patraukë visø dëmesá. Tai buvo grafaitë Halina Ogins-kytë. Priekyje jojo raitas medþiotojas, vilkintis raudonai auksineOginskiø livrëja. Ið paskos vaþiavo keletas rogiø su palydos mote-rimis. Atrodë, kad ta spindinti vilkstinë juda taip greitai, jog tiesiogryja nuotolá tarp salos ir tos eþero vietos, kur buvo iðmestas tinklas.

Sëdëdama maþose poliruoto medþio rogëse, papuoðtose sidab-rinëmis plokðtelëmis, iðmuðtomis mëlynu aksomu, su tokio patiesaksomo gûnia, papuoðta sidabriniais kutais ir bumbulais, Halinapati vadelëjo graþø obuolmuðá þirgà ilgais karèiais. Pakaustytas jisbuvo pasagomis su kabliukais ir, bëgdamas sparèia risèia, kanopo-mis dauþë ledà, skambantá lyg bronza. Tuo pat metu skambëjo daugsidabruotø skambalëliø, kabanèiø ant gûnios, kuri saugojo þmonesnuo sniego, lekianèio ið po kanopø. Ji dengë þirgo nugarà ir buvopririðta prie rogiø pirmagalio. Ryðkiai raudonas berankovis apsiaus-tas, pamuðtas Sibiro mëlynøjø lapiø kailiais ir ant krûtinës susegtasprabangia sagtimi, saugojo Halinà nuo ðalèio. Bet retkarèiais jisprasiskleisdavo nuo judesiø, kuriuos jaunoji grafaitë darë vadelio-dama arklá ar norëdama iðvengti þûklei iðkirstø ekeèiø. Tada poþalio aksomo striuke, apvedþiota sabalø kailiu, ant krûtinës papuoð-ta keliomis eilëmis geltono gintaro sagø, spindinèiø lyg auksas,galëjai pastebëti liekno liemens elegantiðkas formas. Juoda akso-mo kepuraitë, papuoðta garnio plunksnø egrete*, buvo grakðèiaiuþdëta ant graþiø ðviesiø, pelenø spalvos plaukø. Nuo greito vaþia-vimo lengvos garbanos, atrodo, plazdëjo apie patá þavingiausià, ko-ká tik gamta sukûrë, veidà. Jaunajai grafaitei privaþiavus, apniuku-siuose ðiaurës vaikø veiduose blykstelëjo susiþavëjimas. Visoskepurës buvo nukeltos tuo pat metu lyg vienu judesiu. Halina su-stabdë garuojantá arklá ir sustojo taip, kad galëtø stebëti þûklæ neið-lipdama ið rogiø. Nusiðypsojo ir gracingu judesiu leido visiemsuþsidëti kepures. Jaunasis praðalaitis, pamatæs tà tviskantá bûrá,skubiai pasitraukë nuo þiûrovø. Jis norëjo geriau pamatyti tà, apiekurià negalëjo klausyti pagyrø nesijaudindamas. Tyliai þavëdama-sis jis stebëjo tà nuostabià bûtybæ, kurioje susiliejo ne tik kerintistobulø formø groþis, bet ir kilnumas, jaudinantis grakðtumas ir gun-dantis ðvelnus, valingas veidas. Grynas oras pakeitë graþià Hali-nos odos spalvà, blizgëjo jos juodos, tokios protingos ir pilnos jaus-mo akys. Halina davë ásakymà þvejø vyresniajam. Jos melodingasskambus balsas, nuostabiø lûpø gracingas judëjimas, rausva bur-na ir graþûs dantys dar labiau (jei tai ámanoma ásivaizduoti) suþadi-no jaunojo praðalaièio þavëjimàsi ja. Jis pastebëjo Halinos þvilgsná,o toji paraudo, nes jos lyèiai ágimta nuojauta pakuþdëjo, kad ja þavi-masi. Suglosèiusi vëjo iðtarðytas garbanas, ji pasilenkë prie kai-myniniø rogiø, kuriose sëdëjo vidutinio amþiaus kilnios iðvaizdosmoteris. (...)“

70

AKMOU SOVELNËPIEDO

Kermuoðios klegiejë, laliejë ër koðiejë kap skrozdielîns. Vîrâont veþëmu grûdus pardavuojë. Kopèç graibë maiðûsë, þarstë sau-juoms ër deriejuos naprastiau oþ þîdelius. Muotrëðkuosës, eiliemssostuojosës, kiuocius pasëdiejosës, katra so svëista gnioþolo, katraso sûrio ar smetuona poudelio, laukë përkieju. Viëna torgauninkëbova atsëneðosi dvë vëðtë sorëðtuoms kuojuoms, tad anuos krçþikelës përkiejës apspëta. Apîsenë miesèiuonka, apgniauþosi vëðtaabëm plaðtakuoms, pakielosi prið nuosi, pûtë i paoudegi, tîrënie-dama paukðtë rëiboma, èëpnuojë kuojës, ëð tuo sprësdama apleanuos omþio, ër ðnekëna pardaviejë:

– Ui, atiduok oþ pënkës grivinas sava sëna kûda viðta.– Ar to pasiotâ, puonitelë, kad að oþ niekus gera paukðti pardou-

tiuo? Ba roblë nagausi. Vëðta rëibi ër jauna, pernîkðtës vaduos. Jenaþadi përktë, padiek, atsëras kas nuperkous.

– No kon ana ðnek? – aiðkëna këta muotrëðka, ðalëp stuovënti.– Katra gaspadënë pernîkðtës vaduos vëðtas þëimuos laikë parda-vuotom? Oþtenk pasëveiziçtë i joudas kuojës, tik senûm vëðtutuokës bûn.

– Vo kas tavës praða sava dvîleki këðtë?! – oþsëpoulë ðnekon-tioujë vëðtas savëninkë. – Naþadi përktë – çk ðalën. Atsërada,matâ, pruotinguojë!

Pri dëdesnë ðormolë ër þmuonium daugiau rinkuos, oþvës muot-rëðkûju. Vëinas vëðta peikë, këtas – torgauninkës posë laikë. Vîrâ,atuokiau stuoviedamë, joukies: „no graþç bûtom, je buobas dieltûm vëðtu sosëpeðtom.“

Bet nieks nasosëpeðë. Torgos bova ta vëita, kor kuoþnos galiejësavi paruodîtë, bûtë pastebiets, pagër ts ar ëðpeikts – kap kamlioub pavîktë.

Vaikç, sostuojën i bûri pri karèemuos, naujînuoms dalënuos.Kalbas daugiausç ejë aple bûsëmûju metu tarnîstës.

– Ar jau pristuojç pri kuo nuors, Juoni?– Je, soderiejau metâms i Plëkius, pas Skîstëma.– Kva kva kva! – nusëþvëngë klausontîsis. – Ta jau bûsi pajie-

dës ër apsëdarës!– Palauk, palauk, – partarë këts, – nier èe kuo jouktëis. Skîstë-

ma gîvenëms Plëkiûsë pats dëdiesis. Gaspaduorios këits, navei-ziekët ont pavardies.

– Je, je, – prîtarë Steigvëla Jorgis. – Ër Skîstëmâliu pëlna truo-ba. Napasakîtiuo, ka dailës, bet na plëkas. Ka pernâ Vuonë i Gau-dotius oþ Bimbala iðçjë, kraitë do veþëmo pritvatëjë, arklç vuostraukë. Skrînës naatkelamas – þënâu, pats neðiau.

Tamë bûrelie stuoviejë ër Anopris. Ons jau senuokâ vâkðtiuojëba lazdûm. Kuojë dar bëðki skaudiejë, bet këntietë galiejë. Nuorie-dams rastë darbdavi, truopëjuos naraiðoutë. Tûsë kraðtûsë onsmaþâ kon tepaþënuojë ër pakvëitëma ëð nieka dar nasolaukë. Tad

AKMOU SOVELNËPIEDO DÞERVIENË TEKLË

stuoviejë so këtâs vaikçs daugiau tîliedams, þvalgîdamuos, ar napamatîkuo nuors paþîstama. Pro ðali praçjë dvë muotrëðkas, sena ër jaunesnë,koskuoms apsësiautosës, rîðelius neðdamuos. Anopris nuþvelgë ëð no-garu; jaunesniuojë anam pasëruodë ligo matîta.

– Ëi, – kumðteliejë ðalëp stuoviejosi bëndra, – ar napaþîsti tûm muot-rëðku, katruos èe praejë?

Paklaustâsis apsëþvalgë:– Ar tûm, so koskuoms? Tatâ naðlie Rodelienë ëð Lauþâtiu so dokterë

Petruonë.Anuopriou ðërdës vëksteliejë. Nanuoriejë ons sotëktë nieka, kas pri-

mintom Paeþerius, vo Petruonës ni tuo tëik. Bet, ruoduos, anâ vaikënapastebiejë. Abëdvë iejë i Muozerienës kruomali, matît, kuokiûm nuorsmuotrëðku dalîku përktë. Vaikis nusësoka ër oþlinda oþ þmuoniûm, kaëðçdamas Petruonë so muotina anuo napaþintom.

Dëina iposiejë, saulelë jau slîda oþ baþnînèës buokðtu. Papûtë þvar-bos vies, ër ðaltis juntamâ sostëpriejë. Torgos praskîda. Anopris liûdnâpamëslëjë, kad napavîks anam ðëndëin tarnîstës solîgtë. Toriçs eitënomëi nieka napeðës ër viel rûpintëis, ëiðkuotë, siûlitëis. Pri tuo onsnabova pratës.

Tçp anam badûmuojënt, pri vaikiu priçjë smolkos þmuogelis, dailçskailënâtçs apsëvëlkës, zoikënë keporë oþsëmaukðlënës tçp, kad ni au-sis, ni nuosës naðaltom. Nuþvelgës vësus, paklausë:

– No, vîrâ, a vësë tarnîstës soderiejuot?Vaikç sosëþvalgë tîliedamë. Anopris rîþuos:– Na vësë.– Pats, matît, bûsi ëð tûm na vësûm?– Je…– Tad çnam i oþeiga. Alaus puo kvarta ëðmesem ër pasërokousem.– No kon, pasërokoutë galem.Er abodo nuçjë i karèema. Þmuogielis akëmis sosëëiðkuojë atuokes-

në kertë, kor maþiau babova gerontiûm, ër atsësiedës papraðë alaus,katron baregint atlakëna barzduots þîdielis. Patraukës gorkðni ëð po-skvortës, praðneka:

– Esmi Narkos Krëstops ëð Konteikiu. Neso ûkininks, bet kriauèios.Toro kelis margus þemës, truoba, buoba ër ketoris vâkus. Pri tuo vësatorta dar pridiek arkli, dvë karvë, ðeðës avis, kelës kiaulës, vuoþi ër ðoniso katëno. Siovëma toro namaþâ, tonkç prisëçn i këta suoda ëðçtë ontnedielës ar dar ëlgiau. Mona muotrëðkâ sunkç îr vëiâ so tou ûkio sosët-varkîtë. Tad ëiðkau rimta, tvërta darbëninka, na pijuoka, na slinkiaus, namergënînka, ka galietiuo patëkietë anam sava gîvenëma.

Anopriou þmuogelë ðneka ruodies majedni, biðki joukinga. Vaikisabejuojë, ar tas kriauèius rimtâ ðnek.

– Diel oþdarbë torietomem sosëtarë, – varë tuoliau napaþîstamâsis.– Matâ, mon lengviau bûtom muokietë pëningâs. No, naujë barva galie-tiuo tau itaisâtë.

3 DALËS