moksleiviŲ raŠiniŲ konkursomoksleiviŲ …...mieli moksleiviai, gerbiami skaitytojai, Šiame...

MOKSLEIVIŲ RAŠINIŲ KONKURSOMOKSLEIVIŲ RAŠINIŲ KONKURSOMOKSLEIVIŲ RAŠINIŲ KONKURSOMOKSLEIVIŲ RAŠINIŲ KONKURSO

„„„„MANO TEISĖS IR PAREIGOSMANO TEISĖS IR PAREIGOSMANO TEISĖS IR PAREIGOSMANO TEISĖS IR PAREIGOS““““

LAURELAURELAURELAUREATŲ RAŠINIAIATŲ RAŠINIAIATŲ RAŠINIAIATŲ RAŠINIAI

2013 METAI2013 METAI2013 METAI2013 METAI

Mieli moksleiviai, gerbiami skaitytojai,

Šiame rinkinyje rasite moksleivių rašinių konkurso „Mano teisės ir pareigos“, jau antrą kartą surengto bendradarbiaujant Europos Parlamento nario profesoriaus Leonido Donskio biurui ir Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui, laureatų darbus. Moksleiviai rašė, svarstė, improvizavo konkurso temomis – apie laimės jausmą gyvenant Lietuvoje, apie įvairių tautų bendrabūvį, apie vaiko teisę būti išklausytam, dalyvauti sprendžiant su jo gyvenimu susijusius klausimus.

Išrinkti geriausius darbus komisijai nebuvo lengva, nes konkurse sudalyvavo didžiulis būrys jaunuolių iš visų Lietuvos kampelių. Kai kuriems pavyko tai padaryti ypač kūrybiškai, originaliai. Ne tik man, bet ir visai komisijai skaityti tokius rašinius buvo itin malonu. Investavę į vertinimą savo laiko, pasikrovėme teigiamos energijos, gavome vertingų įžvalgų grąžą. Tikiuosi, kad konkurso dalyviai nesustos pusiaukelėje, toliau brandins savo vertybines nuostatas, dalinsis laisvės, kūrybos ir atsakomybės dvasia, sielos šviesa su aplinkiniais.

Šis rašinių konkursas surengtas Liberalų sąjūdžio Žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės komiteto iniciatyva. Tvirtai tikime, kad jaunieji Lietuvos piliečiai gali ir turi būti geresni už mus, tik turime jiems padėti, kad jie stiebtųsi į šviesą ir leistų savo šaknis čia, savo Tėvynėje. Mūsų tikslas – daugiau pagarbos žmogaus orumui, daugiau laisvės ir atsakomybės Lietuvoje.

Kviečiame į sąjūdį už tavo ir mano orumą!

Tomas Baranovas

Vertinimo komisijos pirmininkas

Liberalų sąjūdžio Žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės komiteto pirmininkas

Moksleivių rašinių konkursas „Mano teisės ir pareigos“ 2013 3

TURINYS

Mindaugas Buožius ....................................................................................................... 4

Valentinas Fomkinas ..................................................................................................... 6

Viktorija Gailiūtė ........................................................................................................... 8

Gabrielė Kavaliauskaitė .............................................................................................. 11

Skirmantas Knieža ....................................................................................................... 13

Ugnė Litvinaitė ............................................................................................................ 15

Gintarė Macenytė ........................................................................................................ 17

Agnė Mockaitytė ......................................................................................................... 19

Giedrė Palubinskaitė .................................................................................................... 21

Vytautė Rimkutė .......................................................................................................... 23

Karolina Slapšytė......................................................................................................... 25

Milita Šeštokaitė .......................................................................................................... 28

Gintarė Venskavičiūtė ................................................................................................. 31


Mindaugas Buožius

16 metų

Mokytoja Vidutė Račkauskienė

Riešės gimnazija

Lygybė, brolybė!

Šiame kūrybiniame darbe aš pasiryžęs išsakyti nuomonę apie jauno žmogaus padėtį

šiuolaikinėje visuomenėje. Rašysiu apie egzistuojančią nepagarbą jaunimui: rodoma galia,

pritaikomu fiziniu ar kitokiu pranašumu. Kodėl žmonės taip dažnai rodo nepagarbą vienas kitam?

Kodėl atsiradęs klaidingas stereotipas, jog vyresnis būtinai turi būti protingesnis ir gerbtinesnis?

Manau, kiekvienam duota ne pagal poreikius, o pagal nuopelnus.

Kaip rašoma vaiko teisių konvencijoje: „vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18-os

metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta anksčiau“; „Vaikas turi teisę laisvai

reikšti savo nuomonę“; „Nė vienas vaikas neturi patirti savavališko kėsinimosi į jo garbę ir

reputaciją“. Šią konvenciją parašė protingi žmonės, matyt, su aukštuoju išsilavinimu. Bet kiti –

tokie pat žmonės konvencijos nesilaiko. Jaunas, vis dar besivystančios psichikos žmogus dažnai

būna nuvertinamas, pažeminamas, o jo orumas paniekinamas. Paniekinamas skriaudėjo, kuris taip

patenkina savo „ego“, pasijaučia stipresnis, nes savo siauro mąstymo protu mano, kad skriausti

silpnesnį už save yra galios ir stipresnės valios ženklas. Manau, vaikai turi lygiai tokią pačią teisę

kaip ir visi kiti reikšti nuomonę. Deja, labai dažnai suaugę žmonės net nenori išgirsti vaiko

nuomonę ar juo labiau ją suprasti. Mano esantys visada teisūs. Visa tai dėl susireikšminimo: „aš esu

protingas, nugyvenęs jau pusamžį – kaip kažkoks mažvaikis gali man aiškinti?“ Šitos naivios

mintys tūno kažkur giliai „tamsuolių“ protuose – taip niekada ir nepamatys dienos šviesos... Toks

žmogus bijo net pagalvoti apie šią „nuodėmę“, kad vaikas kažkaip gali būti teisesnis už suaugusįjį -

o jis pats klysta. Juk mes matom tik kito ydas, o savas pamirštam arba specialiai stengiamės apie jas

negalvoti. Sąmonė blokuoja mintis, kurios gali pakeisti nusistovėjusius stereotipus apie santvarką,

kuri šitaip puikiai išaukština vyresnįjį jaunesniojo atžvilgiu. Tai yra nusistovėjusios visuomenės

normos (jeigu tai laikome normomis, tai esam „išsigimėliai“ (išsigimimas – nukrypimas nuo

normos)), jaunuoliai privalo nusileisti, jei nesugeba to padaryti, tada privalo patylėti, nes yra

neišmanėliai, nesugebantys blaiviai mąstyti, priimti racionalius sprendimus. Ir kol negavome

aukštojo mokslo diplomo, neturime teises net prasižioti.


Šitoks jauno, guvaus, imlaus proto ugdymas vieną dieną atves žmoniją prie susinaikinimo.

Mokome savo ateities kartas kultūringai elgtis, mokome, kad visi mes lygūs, mokome būti

žmonėmis, bet patys retai taip elgiamės... Puikiausias to pavyzdys yra paauglių, vaikų rūkymas. Tai

vieša didelio masto problema, kurią bando išspręsti save protingais laikantys žmonės. Bet ar gali

tapti geru pavyzdžiu asmuo, kuris pats nesugeba kontroliuoti potraukio žalingiems įpročiams? Kaip

kvailai atrodo tėvai, besistengiantys priversti savo jaunąsias atžalas nepiktnaudžiauti cigaretėmis ar

alkoholiniais gėrimais, kai patys rodo pavyzdį tai daryti. Tai savotiškas prieštaravimas sau pačiam.

Sutinku, kad žmonės keičiasi, bet ne kiekvienas geba tai padaryti radikaliai. Žmogus kvailas tiek –

kiek jo neužgrūdino gyvenimas. Sakoma, kad kvailys mokosi iš savų klaidų, o protingas - iš

svetimų. Dauguma tėvų patys, nesugebėję įgyvendinti savo svajonių, dabar nori padaryti iš savo

vaiko idealą – „pavykęs aš“. Šitaip elgdamiesi žalojame vaikus, iš kurių dar ne kiekvienas sugeba

suvokti blogio ir gėrio kontrastą. Vaiko protas ima pavyzdį iš aplinkos, informacija „perdirbama“ ir

tada tai tampa tuo, ką vadiname asmenybe. O kadangi dauguma žmonių yra tamsuoliai, pesimistai

(stiklinė jiems pustuštė) - jaunimas palaipsniui tampa pilka mase, tokie kaip ir dauguma – niūrūs,

nusivylę gyvenimu ir pikti ant visų, o ypač ant tų, kurie savyje dar turi nors trupinėlį džiaugsmo.

Pyktį sukelia pavydas, kad kitas turi kažką geriau nei pats turi. Tai lyg užburtas ratas – be pradžios

ir be pabaigos. Blogi įpročiai, neigiamos emocijos kiekvieną diena veikia mūsų protus, o ypač

vaikų. Štai kokioje sugedusioje visuomenėje mes gyvename... Gyvename ir nieko nedarome –

“pilam šiukšles kaimynui į kiemą” ir nesuvokiame arba apsimetam, kad nesuvokiam, nes

nemąstančiam žmogui atsakomybės jausmas svetimas. Kam atsakyti už savo veiksmus, kam

galvoti, kai kvailam būti taip paprasta. Bet juk visa tai vieną dieną grįš su kaupu...

Ir vis dėlto, jei norime ateitį matyti šviesesnę, priemonių turime imtis ne nuo pirmadienio, ne

nuo ryt, bet nuo dabar. Taigi, skatinkime vaikus dalyvauti saviugdoj, mąstyti apie save liečiančias

aktualijas, išklausykime juos ir labai greitai pamatysime, kad pagarbą, pasitikėjimą ir ištikimybę

reikia užsitarnauti ne smurtu ir jėga, o artimais santykiais, kito nuomonės gerbimu, išklausymu,

pagalba. Pradžioje šio kūrybinio darbo užsidaviau klausimą: “kodėl žmonės taip elgiasi? (siekia

parodyti galią) jei dar skaitydami šią rašliavą nesupratote - pasufleruosiu. Didelė tikimybė, kad

žmogus elgsis taip, kaip su juo buvo elgiamasi (nors tą akimirka jam tai ir galėjo pasirodyti skaudu,

nežmogiška). Jaunas žmogus kažkur sąmonėje pasilieka ir kaupia agresiją, nuoskaudas ir lygiai tą

patį ateityje turbūt darys kitam – silpnesniam. Todėl tereikia nutraukti blogį vienoje grandies dalyje

ir pasaulis taps šviesesnis...

Laikas parodys...


Valentinas Fomkinas

15 metų

Mokytoja Janina Vaitkienė

Šiaulių universiteto gimnazija

„Vaikai turi teisę būti aktyviais dalyviais, sprendžiant visus su jų gyvenimu susijusius klausimus bei laisvai

reikšti savo nuomonę. Jie taip pat turi teisę būti išklausyti.“

(Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija)

Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia, Nesvarstydami - kodėl ir kam. Jeigu šita žemė kam priklauso,

Tai pirmiausia, žinoma, vaikams.

Just. Marcinkevičius

Mano mažas vaikiškas pasaulis, kaip jį vadina tėvai, mano paties akimis žiūrint, ne toks jau

mažas ir ne toks jau vaikiškas – tiek daug jame telpa emocijų ir pamąstymų. Suaugęs žmogus

neretai nuvertina vaiko suvokimą ir jo vidinį pasaulį, tarsi nesąmoningai atmeta galimybę, jog

mažas žmogus gali suprasti daugiau. Galbūt tėvai mus taip bando apsaugoti? Galbūt jiems tiesiog

atrodo, jog jų sprendimai ir jų kelias – teisingesni?.. Aš - dar mažas žmogus, tačiau maži žmonės

turi didelių svajonių, ir aš noriu jas įgyvendinti - suteikit man tokią galimybę.

Manau, jog kiekvienam vaikui svarbu žinoti, jog į jo poreikius ir svajones atsižvelgiama – tai

vadinama laiminga vaikyste. Savaime suprantama, jog ne visi dalykai, apie kuriuos svajoja vaikai,

suaugusiesiems lengvai įgyvendinami – tai priklauso nuo tėvų finansinės padėties, neretai nuo

sveikatos ir kita. Dėl to ne viskam, apie ką vaikai svajoja, lemta išsipildyti. Tačiau esu įsitikinęs,

jog tėvai turėtų atsižvelgti į realiai įgyvendinamus vaikų troškimus ir siekius, skatinti savo atžalas

dėti kuo daugiau pastangų, kad pasiekti norimą tikslą.

Vaikai nori ir turi aktyviai dalyvauti priimant svarbius sprendimus. Šitokiu būdu jau nuo mažų

dienų žmogus yra pratinamas prie atsakomybės jausmo, taip pat prie suvokimo, jos jis yra

lygiateisis šeimos narys: išklausytas, galintis laisvai reikšti savo nuomonę. Nebijokime drąsiai

žvelgti realybei į akis - vaikai dažnai nėra išklausomi, į jų nuomonę retai atsižvelgiama.

Prisiminkime mažąją Irką iš Šatrijos Raganos kūrinio „Irkos tragedija“. Lipšni, miela mergaitė

švelniai glaudėsi prie mylimos mamos, norėjo jai atverti savo vaikišką širdį: „Čiulbėjo lyg

paukštelis, ir jos raudonos lyg rožės pumpuras lūpelės nesičiaupė nė sekundei. Bet netrukus motina


ją pertraukė...“ Irkos vaikišką širdelę pervėrė skausmas, ir panašiose į našlelių gėles akyse sužibo

ašaros. Tačiau mažoji susitvardė - juk mamytė verksmo nemėgo... Apmaudu, tačiau „mažųjų Irkų“

šiandien vis daugėja. Tėvai skuba, lekia, vis rečiau sustodami ir pamąstydami apie tai, ką jie turi

brangiausio - savo vaikus: visada laukiančius, mylinčius, norinčius jaustis saugiais, svarbiais,

išklausytais... Žlugdomas vaikas šeimoje jaučiasi nevisavertis jos narys. Tačiau, be jokių abejonių,

vaikas turi būti auklėjamas taip, kad jis suprastų, jog tėvus būtina gerbti dėl jų gyvenimiškos

patirties bei išminties, tad vaikų nuomonė negali būti pati svarbiausia, priimant rimtus sprendimus.

„Vaikai yra bendruomenės nariai. Jų problemos nėra mažesnės negu suaugusiųjų, kartais ir

didesnės. Visuomenė, kuri nesirūpina vaikais, neturi ateities“, - išmintingai rašė Šatrijos Ragana,

mokytoja ir auklėtoja. Ir nebėra čia ką ir bepridurti - išklausyti, turintys teisę būti aktyviais

dalyviais, sprendžiant visus su jų gyvenimu susijusius klausimus bei laisvai reiškiantys savo

nuomonę vaikai šeimoje jaučiasi saugūs, reikalingi, suvokiantys, kad jie – patys savo likimo

kalviai. Tokie vaikai vėliau sėkmingiau įsilieja į visuomenę. Tėvai, leisdami savo vaikams

pasirinkti norimą neformaliąją veiklą, mėgstamą laisvalaikio praleidimo būdą, savo, o ne tėvų ar

senelių primestą literatūrą, muziką ir kita, formuoja išskirtinį individą, turintį savo nuomonę ir

savitą charakterį. Tokiu būdu užauga tikros asmenybės, kurios traukia aplinkinių dėmesį, žavi savo

netipiškumu, turi daugiau pomėgių ir galimybių nei įprasti žmonės.

Leisti vaikui pasirinkti – tai nuo mažų dienų ugdyti demokratiškos Lietuvos pilietį, žinantį,

kas yra žodžio laisvė ir ką reiškia laisva valia. Vaikų auklėjimas susijęs ne tik su morale, ne tik su

socialiniu kontekstu, bet taip pat ir su politika. Tokiu būdu kiekvienas vaiką auginantis žmogus

maža dalele prisideda prie valstybės ateities, o kokia ji bus, priklauso nuo to, kokia karta užaugs.

„Laikas nelaukia, laiką nuneš ateitis

Vaiko svajonės - mano šventa viltis.

Noriu tikėt, kad tais laikais, kurie atūš, kurie ateis,

Liksime mes nors truputį vaikais“ (A. Mamontovas „Saugok vaikystę“)


Viktorija Gailiūtė

17 metų

Mokytoja Audronė Babajan

Kauno Milikonių vidurinė mokykla

Esu laiminga gyvendama Lietuvoje

Atviras laiškas anūkams

Istorijai tarnauju. Mokslui, tiesai

Ir būsimoms kartoms- tegu sužino

Jos tiesą apie mus.

Just. Marcinkevičius.,,Mindaugas”

Mielieji mano, nežinau, kiek yra Jūsų, mergaitės Jūs ar berniukai, kas Jūsų tėvai, bet vos metams likus iki pilnametystės sumaniau tokią akciją- pasidalinti su Jumis savo vaikystės įspūdžiais, įsikūnyti į didžiojo poeto Baltąjį metraštininką ir pabandyti paneigti mitą, kad mūsų valstybės piliečiai viskuo nepatenkinti, nusivylę... Gal todėl , kad įnikę į kasdienius darbus, rūpesčius neįvertina to , ką yra pasiekę, nesusimąsto apie kitų kraštų istorinę, socialinę patirtį? Norėjau, kad krašto demokratijos pažanga nebūtų menkai tejaudinantis statistikos, ataskaitų rinkinys. Štai pirmasis laiškas apie ligšiolines mano teises ir pareigas.

Nuo 1996 m. kovo 4 d. naudojuosi įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje savo teise į gyvybę. Nors gyvenu krikščioniškame krašte, gyvybę laikau ne tik Dievo, bet ir daugybės protėvių bei tėvų dovana. Kokia laimė, kad nesu atsitiktinumo, vienos nakties nuotykio, prievartos akto rezultatas, kad nesugrįžau į nebūtį iš pusiaukelės... Jau būdama beveik suaugusi, suvokiu: turiu džiaugtis, kad man, kaip mergaitei, negrėsė lyties keitimo operacija, apipjaustymai. Mielas sutapimas: kai man stuktelėjo 10 dienų, Lietuvoje buvo priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kurio tikslas- gerinti vaikų teisinę apsaugą. Jau aštuonioliktus metus valstybė rūpinasi mano sveikata. Kūdikystėje buvau ,,balsinga”, tai gydytoja ir namuose ne kartą lankėsi, ir be eilės priimdavo poliklinikoje, o seselė net parduotuvėje ar gatvėje sutikusi vis primindavo apie skiepų grafikus.

Kai mūsų kiemo įvairialytei, įvairiatautei kompanijai, vandeniu neperliejamai, pribrendo reikalas kibti į mokslus ir pasirinkti ugdymo įstaigą, buvome susirūpinę, ar neteks išsiskirti, bet paaiškėjo, kad net romų tautybės Lovaris galės sėdėti su manimi viename suole, o rusas


Andrejus , Inga (baltarusė), Karina, kurios mama ukrainietė, lenkų kilmės Marekas , Aronas, neseniai grįžęs iš Izraelio, atsidurs toje pačioje klasėje. Meluočiau, jei sakyčiau, kad visiems vienodai gerai sekėsi vykdyti mokinio pareigas. Svarbiau turbūt tai, kad turėjome tas pačias sąlygas , galimybes, jei reikėjo šeimai pagalbos-nemokamą maitinimą, specialistų ( logopedės, psichologės, specialios ir socialinės pedagogių) komandą, pailgintos dienos grupę ir t.t. Mano promočiutė nemokėjo nė pasirašyti, nors buvo žemvaldė, ir šiais laikais merginoms kituose kraštuose tenka kovoti už teisę mokytis, tad esant nemokamam mokslui būtų nesąžininga, nedora nesistengti mokytis , veltėdžiauti. Tai pagrindinė mūsų pareiga iki 16 metų. Man smagu dirbti per pamokas, ruoštis joms, bet dar įdomiau gilinti dalykų žinias konferencijose, olimpiadose, konkursuose. Šitiek jaunam žmogui siūloma saviraiškos formų Lietuvoje!!! Esame apsaugoti nuo ekonominio ir bet kokio kito išnaudojimo, nesame laikomi pigia darbo jėga, o kai kurių Azijos, Afrikos šalių , nors jos ir prisijungusios prie Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos, realybė kitokia. Darbas, atitinkantis amžiaus, sveikatos būklę, gebėjimus- neprasta patirtis apsisprendžiant dėl tolimesnių mokymosi, profesinių perspektyvų, pinigų vertę padedanti suvokti, savarankiškumą ugdanti priemonė. Ir aš vieną vasarą pamėginau spurgomis prekiauti, kitą- braškes, avietes skyniau. Taigi , jei ir netapsiu prezidente (tai nėra neįgyvendinama svajonė : dabartinė mūsų prezidentė – taip pat moteris), iš valstybės pašalpos neprašysiu.

Mūsų pirmoji mokytoja Asta vadovavo mokyklos saugaus eismo būreliui . Ir dabar man akyse kiliminis takas per visą klasę , išmargintas perėjų zebrais, sankryžomis, įspėjamaisias ženklais gąsdinantis... Marširuodavom ruošdamiesi ,,Šviesoforo” konkursui , net padai svildavo. Labiausiai pešdavomės dėl eismo reguliuotojo vaidmens- gaudavome pareigūno kepurę su snapeliu ir magišką lazdelę, svarbesnę už visas tris šviesoforo šviesas. Arba užgulę suolus taip, kad mėlyna uniforma sumirgėdavo visom vaivorykštės spalvom, piešdavome gaisro apimtus namus, miškus...O vieną kartą evakuavomės su visais dičkiais dėl neva padėto sprogmens. Įspūdžių užteko visoms vasaros atostogoms. Dabar, kai jau ne kartą esu laikiusi Konstitucijos egzaminą, suvokiu, kad ši žaidybinė veikla siekė labai rimtų, vos ne egzistencinių tikslų- išsaugoti mūsų, mažųjų, gyvybes.

Nuo penktos klasės, kai mums pradėjo dėstyti aplinkos apsaugos fanatikė mokytoja Jūratė, mus užgraužė sąžinė, kad tiek metų gyvenome nesaugodami aplinkos nuo žalingo poveikio. Ėmėme keisti pasaulį iš esmės. Kūrėme artimiausios plynės apželdinimo projektus, ruošėme šiukšlių rūšiuotojams skirtus lankstinukus, kapstėmės vidinio mokyklos kiemelio gėlynuose...Ramybės neturėjo ir mūsų tėvai bei kiti artimieji. Ne kartą grįžę namiškiai rado mane išvertusią ir tyrinėjančią šiukšlių dėžės turinį. Vėliau nulupinėjau etiketes nuo skalbiklių, baliklių, gaiviklių ir kitų teršiklių ir išstudijavusi jų sudėtį įkyrėjau visiems ik gyvo kaulo siūlydama keisti juos soda ir ūkišku muilu.Tėvai kantriai laukė, kada persirgsiu šia liga, bet mano įvesta tvarka tebegalioja iki šiol.

Mano paauglystės metais, intensyvėjant emigracijos mastams, skiriantis šeimoms, ypač aktuali buvo vaiko teisė gyventi kartu su tėvais. Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas,valstybė negali nurodyti, ką mylėti, su kuo, kur ir kiek gyventi, bet ji itin rūpinasi pažeidžiamiausiais. Laimė, kad mano ir brolio tėvai, kurie yra paprasti darbininkai, nesigviešę didelių turtų , kartu išgyvenę jau dvidešimt metų, niekad nebandė imtis veiksmų, kad vaiko teises prižiūrinčios institucijos turėtų jiems apie šią teisę priminti. Tačiau ne vienam mano bendraamžiui ji labai pagelbėjo: Edvinui, kuriam antroji tėvo žmona bandė drausti susitikinėti


su tėčiu, Giedrei, išvykusiai su mama pusei metų į Vokietiją.Dabartinė 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija- pagrindinis solidžiausias teisinis dokumentas, o jame užfiksuoti seni kaip pasaulis, laiko patikrinti , paprasti ir aiškūs harmoningo sambūvio principai:,,Tėvų teisė ir pareiga- auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti. Vaikų pareiga- gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.” Manyčiau, jog rūpestis, pagarba neturi būti įrėminti laiko nuorodomis.

Sakoma: daug auklių- vaikas be galvos. Tai dar vienas mitas. Lietuvoje vaikų teisėmis (be tėvų ar globėjų) dar rūpinasi valstybė ir jos institucijos ( Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisija, Konsultacinė šeimos ir vaiko reikalų taryba prie Respublikos Prezidento, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Vaiko teisių apsaugos kontrolierius); savivaldybių lygmens institucijos(Vaiko teisių apsaugos tarnyba, nepilnamečių reikalų policijos pareigūnai); nevyriausybinės organizacijos (NVO vaikams konfederacija, ,,Gelbėkit vaikus“, Paramos vaikams centras, Saugaus vaiko centras ir t.t.) Tik joms visoms susitelkus, derinant priemones, įmanoma įtraukti kiekvieną kuriant vaikams tinkantį pasaulį.

Brangieji, nežinau, ar pasinaudojote teise laisvai išvykti iš Lietuvos ir dabar gyvenate valstybėje, kurioje gyvybe laikomas net gemalas, todėl abortai vykdomi tik išimties tvarka; kurioje nėra gyvybės langelių, vaikų namų, nelankančių mokyklų vaikų, kurioje tėvai nežino, kas tai yra fizinis ar psichinis vaikų kankinimas,o nelaiminguose atsitikimuose žuvusių ir savižudžių vaikų statistikos lentelės apytuštės.Tada Jūs laimingesni už mane. Jei ne, kurkite šią gerovę ten, kur esate pašaukti savo protėvių- ir būsite laimingiausi!!!

Visada Jūsų -

močiutė Viktorija


Gabrielė Kavaliauskaitė

15 metų

Mokytoja Renata Matulaitienė

Kauno šv. Pranciškaus mokykla

Lietuva – įvairių tautų namai

Pabėgome į Lietuvą...

Labas Džemila,

čia aš - Aiša. Man atrodo, kad mes nesimatėme daugybę metų, nors prabėgo tik keletas mėnesių. Mūsų šeimos gyvenime per tą laiką nutiko tiek daug naujo, tokia gausybė įspūdžių užplūdo, net nesitiki, kad tai vyksta tikrovėje. Noriu kuo greičiau tau viską papasakoti... Žinoma, pradėsiu nuo to, kad labai pasiilgau tavęs, tetos, močiutės, trūksta man kalnų ir taip įprastos šilumos. O čia, kur dabar su šeima įsikūrėme, jums atrodytų, jog esame visiškai kitokiame pasaulyje! Tu net neįsivaizduoji, kokios skirtingos mūsų šalys, gamta, mūsų žmonės, gyvenimo būdas, šventės...

Tikiuosi, supratai ir nepasmerkei mūsų, kai mano tėvai sugalvojo palikti gimtąjį Afganistaną: broliukas Ali taip sunkiai susirgo astma, mama nuo rūpesčių tarsi suseno. O dar aplinkiniuose kaimuose neramumai, sprogimai, įtampa. Tad vargšai tėvai, puolę į neviltį, pasinaudojo proga, kurią pasiūlė Raudonojo kryžiaus savanoriai, ir mes visi išvykome laimės ieškoti į nežinią... Džemila, net nenutuoki, ką mums teko patirti kelionėje, kaip mes jaudinomės vienas dėl kito, ypač dėl broliuko, nes vaistų, kuriuos davė savanoriai, nebūtų užtekę ilgam. Taigi, po visokių vargų, mes su tėvais kirtome Lietuvos sieną ir mus, kaip pabėgėlius, apgyvendino Ruklos pabėgėlių priėmimo centre. Dabar mes čia ir gyvename: turime atskirą butą, medikai pasirūpino broliuku Ali. Beje, gydytojai visada yra šalia, nereikia keliauti į didelį miestą daugybės kilometrų per svilinantį karštį. Turbūt netiki? Bet tu patikėk. Šioje šalyje, apie kurią nei mes, nei juo labiau tu ar močiutė, nieko nebuvome girdėję, daug kas atrodo nerealu...

Ar įsivaizduoji kraštą be aukštų kalnų, lygų lygutėlį? Ar gali patikėti, kad čia daugybė žalumos: medžiai, krūmai, gėlės, vejos (tiesa, neseniai viską dengė baltos sniego pusnys). Ar žinai, kas yra jūra? Tai galybė vandens – tiesiog vandens dykuma. Mes neseniai vykome į ekskursiją, kurią suorganizavo Pabėgėlių centro vadovai, lankėmės Šiaulių, Klaipėdos miestuose, ir kai nuvykome prie jūros, aš ir Ali pradėjome drebėti iš baimės, nes nežinojome, iš kur tas banguojantis, riaumojantis vanduo. Po to, kai paaiškino, kad jūra nepuls mūsų, net pamerkėme rankas į šaltutėlį vandenį. Reikėtų ir tau pamatyti... Mieloji pussesere, dabar vėl sakysi, jog išsigalvoju... Bet tikrai nė


lašelio. Lietuvoje visos mergaitės nuo 7 metų privalo lankyti mokyklą! Ir aš pradėjau lankyti vietinę mokyklą kartu su lietuvių vaikais. Visi elgiasi draugiškai, nesijuokia, kai man sunkiai sekasi dėlioti lietuviškus žodžius. Visi Pabėgėlių centro vaikai eina į mokyklą: ir uzbekai, ir čečėnai, ir juodaodžiai etiopai... Mokykloje man patinka. Tik kažkodėl vaikai ne visada klauso mokytojų – mūsų krašte neįsivaizduojamas dalykas... Pabėgėlių centre yra biblioteka - tiek daug knygų dar nebuvau mačiusi. Be to, turime kompiuterių. Žinoma, iš pradžių nemokėjau juo naudotis, bet dabar jau lengvai galiu rasti informaciją, netgi pamatyti kitas šalis. O kad tu turėtum kompiuterį ir internetą, pamatytum, kur mes gyvename, galėtume bendrauti kiek tinkamos per Skype. Centre daugelis taip su savo giminaičiais bendrauja. Dar įdomu, jog merginos mokyklą lanko iki 18 metų! Labai keista. Juk ir mano, ir tavo mama ištekėjo, kai joms buvo vos daugiau kaip 13 metų. Joms jau reikėjo rūpintis šeima, vaikais, apie mokslą nė minties... O Lietuvoje moterys vaikus gimdo kur kas vėliau, kai kurios net neištekėjusios. Tėtė ir mama tokių papročių nesupranta. Bet, kaip sakiau, čia daug kas kitaip. Beje, mūsų šeima gauna nedidelę pašalpą, iš kurios perkame produktų parduotuvėje, kai ką skiriame pramogoms. Tėtė sakė, kad norėtų, jog mes čia pasiliktumėme, todėl stengsis rasti darbą, įsitvirtinti. Tėtė ir mama lanko lietuvių kalbos kursus (kartais bandome pasišnekėti lietuviškai, tada labai prisijuokiame) ir vėliau mokysis profesijos. Tikiuosi, pasiseks, ir mums nereikės bent kurį laiką grįžti atgal į Afganistaną.

Lietuviai čia švenčia kitokias šventes nei mes ir jų šventyklos nepanašios į mūsų. Mes, vaikai, labai džiaugėmės, kai per Kalėdas atėjo toks Kalėdų senelis ir visiems įteikė po dovanėlę. Po to šokome, dainavome. Tu žinai, kaip mano tėtė gražiai dainuoja. Jis lietuvių šventėje dainavo gimtąja kalba. Visi plojo. Mes taip didžiavomės! Močiutė irgi didžiuotųsi. Tėtė ir mama laimingi, kad jie gali švęsti ir įprastas mums šventes, melstis kaip ir Afganistane – niekas nedraudžia, o tik domisi, kuo skiriasi mūsų religija nuo kitų.

Kaip minėjau, Centre, kuriame dabar gyvename, yra įvairių tautybių žmonių. Kaip sužinojome, kai kuriems Lietuva tik stotelė tarp kitų šalių, ir ne kiekvienas svajoja įsitvirtinti čia. Mano tėvai sako, kad jiems ir Lietuvoje labai gera, kad čia ramu ir saugu, niekas nešaudo ir nekariauja. Ali irgi džiaugiasi, susirado draugų, o ir sveikata kur kas geresnė: jis nuolat lankosi pas gydytojus, gal vyks su mama į sanatoriją prie jūros!

Ach, mieloji Džemila, aš dar daug ko nepapasakojau, bet pažadu kitame laiške būtinai pasidalinsiu naujienomis. Kai tik galėsite, parašykite mums. Labai jūsų ilgimės ir laukiame naujienų.

Tavo pusseserė Aiša


Skirmantas Knieža

18 metų

Rašinys parengtas savarankiškai

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazija


Kaip matuojama tautų vertė? Lietuvių pakantumas tada ir šiandien. 2008 –ieji. Lietuva jau keturis metus didžiausios tarptautinės Europos organizacijos narė,

pasiryžusi gyventi pagal šios organizacijos standartus ir susivienyti įvairovėje – būtent tai skelbia Europos Sąjunga: in varietate concordia. Šalyje, save vadinančioje Šiaurės Europos valstybe, skamba neapykantos ir agresijos deklaracija: juden raus. Kas tai? Infantiliška ir rėksminga pozicija, neturinti realaus pagrindo ir atmetanti žydų tautos indėlį į Lietuvos kultūros ir civilizacijos formavimąsi ar kryptinga ir nuosekli žydų tautos diskreditacija, kuri iš esmės yra netiesioginė XX a. viduryje sunaikinto nacizmo pergalė? Būtent šis neaiškumas ragina grįžti prie diskusijos kas svarbiau: individas ar tauta ir ar viena tauta ar rasė išties vertingesnė už kitą. Kodėl modernioje valstybėje nacijos vis dar vertinamos pagal rinkos dėsnius ir standartus?

Žydų tautos gyvenimas Lietuvoje pirmąkart apibrėžtas Vytautui suteikus privilegiją Brastos žydams – šiems garantuotos asmens laisvės ir teisės, rodančios jų svarbią visuomeninę padėtį. Litvakai privilegijuoti išliko visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį: turėjo savo savivaldą, religinę laisvę.

Tačiau vėlesnių amžių technologinę modernizaciją lydėjo moralinė degradacija ir humanizmo krizė. Istorija pastatė žydų tautą prieš vokiškąją nacistinę mirties mašiną, sukūrusią ištisą naikinimo industriją. Štai čia ir iškyla tautos vertės problema. Natūralu, kad atskiram individui, ir ypač tautai, negalima priklijuoti etikės, nusakančios naikintinas asmuo ar ne, apibrėžiančios tolesnę jo gyvenimo liniją. Kiekvienas mėginimas diferencijuoti nacijas pagal rasę, kilmę, papročius ir kita neišvengiamai veda į žodinės agresijos virsmą darbais, fizine kova prieš silpnesnius, žydų atveju – išsibarsčiusius po visą Europą, neturinčius savo valstybės ir galimybių gintis. Labai gaila, kad mirties ir neapykantos industrija neaplenkė Lietuvos, kurioje žydai turėjo plačią kultūrinę autonomiją ir svarbą viešajame gyvenime, moderniosios Lietuvos civilizacijos formavime.

Agresija gimsta, kai nėra kur trauktis, atsidūrus tarp Scilės ir Charibdės. Manydami, kad kitaip valstybės neatkurs, lietuviai 1940 m. rudenį nusprendžia remti tuos, kurių vizijoje nėra vietos Lietuvos valstybei. LAF perspėja žydus nešdintis, kol dar nevėlu, o 1941 m. savo grasinimus įgyvendina liepiami ir padedami Vermachto. Tautos interesų ir savivertės problema neaplenkia Lietuvos. Suprasdami, kad kitaip, nei padedami vokiečių, tautinės valstybės neatkurs, lietuviai nusprendžia savo interesų labui aukoti tuos, kurie tautinį savitumą Lietuvos žemėje sukūrė anksčiau, negu susiformavo modernioji lietuvių tauta. Nacizmas, su savimi nešdamasis genocidą, vėliau pavadintą Holokausto vardu, sukūrė trumpą šešių savaičių savarankiškumo iliuziją, kuri iki pat dabar išskyrė glaudžiai kartu gyvenusias tautas – lietuvius ir žydus. Gaila, kad šiuo atveju lietuviai – tai maža grupelė LAF aktyvistų, sukūrę iliuziją, jog kovoja tautos vardu. Pirmą kartą istorijoje lietuviškas patriotizmas tapo šovinizmu, marionete, kiršinančia tos pačios, nors ir neegzistuojančios, valstybės piliečius.

LAF ir Juozo Ambrazevičiaus vyriausybė pasidavė elementaraus makiavelizmo iliuzijai, kurios pagrindas – įsitikinimas, jog tikslas pateisina priemones, jog tų, kurių nebebus, negalės keršyti ir pykti, kad kai laimės stipriausias, kita nuomonė išnyks ir nusikaltimai nebeegzistuojančiai tautai


nebus pasmerkti, priešingai – lietuvių tauta pelnys didvyrės vardą už pagalbą nacistiniam Lebensraum planui. Manyta, kad sovietinė ideologija prieštarauja lietuvių tautos egzistavimui (didžiąja dalimi šis nusistatymas yra teisingas), taigi prielankumą naciams galima aiškinti mažesnės blogybės pasirinkimu. Tačiau kalbant apie blogį, mažesnis ar didesnis blogis dažnai yra tapatūs, lygiai taip negalima režimo žiaurumo skaičiuoti žmonių mirtimis: bet kokia gyvybė, kaip ir tauta, neįkainojama, tai – ne kiekybinis vienetas. LAFo avantiūros pasekmė – sunaikinta didžioji dalis Lietuvos žydų, o valstybingumo iliuzija tetruko šešias savaites. Susidėjęs su velniu pralošia bet kuriuo atveju – šįkart buvo pralošta didelė tautos dalis, kuri prisidėjo prie Pirmosios Respublikos sukūrimo.

Bėda ta, kad nelikus politinės grėsmės ir nesusiduriant su istoriniais kataklizmais nemėginama kurti demokratiškos ir pakančios visuomenės. Vis dar mėginama pasirinkti tą „mažesnę blogybę“, užmirštant, kad rinktis nereikia, kad galima rinktis gėrį, kurio pagrindas – supratimas ir pagarba. 1941 m. tautos valios reiškėjais skelbėsi LAF aktyvistai ir Laikinosios Vyriausybės nariai, šiandien tai – įvairūs trumparegiai, prisidengę tautininkų ar tautinio jaunimo vardu ir diskredituojantys patriotizmo tikrąją reikšmę: rasti savo šalyje vietos visiems, kurie draugiškai nusiteikę jos atžvilgiu. Šiuo atveju galioja principas, vedantis į aklavietę: patyrus prievartą, norima kančią suteikti kitiems. Kitataučiai ir šiandien kaltinami bendradarbiavimu su okupantais, įsigalėjęs stereotipinis mąstymas ir diskriminacija. Dažnai žmonių rasė ar tautybė tampa bendriniu žodžiu, skirtu patyčioms ar įžeidinėjimams. Internacionalizmas Lietuvoje sutapatinamas su sovietine okupacija, nes sudarė ženklią sovietų propagandos dalį, tačiau dėl to kenčia suvokimas, jog pakantumas ir pagarba kitataučiams ir kitų kultūrų atstovams Lietuvoje turi daug gilesnes šaknis ir nebuvo sukurtas tik pokario metais. Tai, kas ilgą laiką buvo Lietuvos išskirtinumo Europos kontekste ženklas, šiandien užmirštama, tiksliau, apverčiama aukštyn kojomis. Iš tolerantiškiausios Viduramžių Europos valstybės Lietuva turi potencialo tapti ksenofobiška ir izoliuota modernaus pasaulio valstybe: tokia buvo nacistinė Vokietija, modernizaciją pritaikydama mirties industrijos sukūrimui. Politinė mažuma, negalėdama veikti veiksmais, dažnai garsiai skelbia garsius lozungus ir kaltinimus. Ji iš esmės priešinga tautinei mažumai, todėl pastaroji tampa politiškai neįgalių jėgų agresijos objektu: šis konfliktas kenkia ne tik valstybės įvaizdžiui, bet ir kiršina bei skaldo visuomenę.

Politinė mažuma – pati agresyviausia ir labiausiai nemėgstanti argumentų kalbos, pamirštanti moralės nuostatas, o jei jomis ir vadovaujasi, jas taiko tik didžiajai visuomenės daliai – daugumai: tai – politinio neįgalumo požymis, mėginimas užsiimti populizmu ir pelnyti masių simpatijas. Dažnai ta masė – tauta, būtent jai kitų mažumų sąskaita žadamas geresnis rytojus. Politinės mažumos egzistavimas – nebūtinai tiesioginės demokratijos ir galimybės pareikšti nuomonę egzistavimas. Ši mažuma visada skelbiasi kovojanti prieš sistemą, nesvarbu, kokia ta sistema bebūtų: taip metamas iššūkis žmogaus teisių užtikrinimui, demokratinei sistemai. Gaila, kad ta sistema laikomos ir tautinės mažumos, kurios atsiduria tautiškomis save vadinančių politinių mažumų taikinyje.

Keletą šimtų metų lietuvių tauta kūrė savo valstybę padedama įvairių kitataučių: be vokiečių amatininkų nebūtų mūsų miestų, be lenkų – krikščionybės, kuri tapo tramplinu europinei civilizacijai plisti Lietuvoje. Gaila, kad pamirštama, jog ne tik viena privilegijuotoji lietuvių tauta kūrė valstybę. Modernioji tauta paveldėjo jau šimtmečius gyvuojančią multikultūrinę šalį ir jos kultūrinį potencialą, tačiau greitai užmiršo, jog Lietuva - ne vienatautė valstybė. Gaila, kad taip mąstoma ir modernybės bei pažangos laiku – XXI amžiuje. Lietuvos klestėjimas neįmanomas be pagarbos tiems, kas tą valstybę padėjo sukurti – įvairioms tautoms, savo namais laikančiais Lietuvą, tolerantišką lietuvių valstybę.


Ugnė Litvinaitė 16 metų Mokytoja Jūra Anelė Dalikienė Kauno „Purienų” vidurinė mokykla

Lietuva – įvairių tautų namai ?! Šiandien Lietuva – jauna, tačiau daug pasiekusi demokratija. Atkūrusi nepriklausomą tautinę

valstybę, lietuvių tauta apsiavė milžino batais ir per du dešimtmečius nukeliavo kitų valstybių šimtmečių kelią. Vis dėlto Lietuvos visuomenė nėra tokia brandi ir moderni, kokia turėtų būti demokratinėje valstybėje. Viena aktualiausių mūsų visuomenės problemų – kraštutinio nacionalizmo ir kitataučių diskriminacijos apraiškos.

Pagal 2011 metų surašymo duomenis, 16 proc. Lietuvos gyventojų yra kitataučiai. Šis skaičius pakankamai didelis, kad valstybėje justume kitokios tautybės ir tapatybės piliečių balsą, o daugiatautiškuose rajonuose – ir stiprų multiklimato, bendruomenės gyvenimo pokytį. Daugėja ir užsieniečių studentų, keičiančių akademinės bendruomenės, miesto kultūros veidą – jų pernai buvo net 3,7 tūkst. Nors gyvenu Kaune, pasak Lietuvos statistikos departamento, viename „lietuviškiausių miestų”, mokykloje kasdien sveikinuosi su keletu rusų, važiuodama troleibusu girdžiu ispaniškai klegančius medicinos studentus, senamiestyje atsisuku į juodaodį, o viena mano geriausių draugių – rusų ir baltarusų kilmės. Visi šie žmonės – atvykėliai studentai, imigrantai ar čia gimę ir augę, kaip ir bet kuris lietuvis – Lietuvą laiko savo namais. Tačiau paklauskime patys savęs, kokie tie namai? Ar mūsų visuomenė kitataučius priima taip pat betarpiškai, kaip ir lietuvius?

Gyvendama lietuviškiausiame mieste, gyvenu ir nacionalizmo apraiškų pritvinkusioje terpėje. Tose pačiose senamiesčio gatvėse sutinku grupelę ar net visą paradą tautinio lietuvių jaunimo, identifikacijos tikslais visose įmanomose vietose prisisagsčiusio lietuvybės simbolių. Tai nekeltų nei mano rūpesčio, nei patrauktų žvilgsnio, jei nežinočiau, koks šūkis ir kokie įsitikinimai būdingi šiam tautiniam jaunimui. „Lietuva lietuviams!” - kasmet skamba Vasario 16-osios eitynėse Laisvės alėjoje, Kovo 11-osios eitynėse Gedimino prospekte, rašoma ir skelbiama, kur netingima. Nesu linkusi demonizuoti ar dramatizuoti, vadinti to neonacizmu, tačiau tokie šūkiai man kelia siaubą. „Lietuva lietuviams” – šovinistinė nuostata, šlapiu skuduru ar net „kerzavu” tautininko batu skaudžiai trinktelinti kitataučiams Lietuvos piliečiams, kurie Lietuvą laiko savo namais! Kuo prastesnis Lietuvoje gyvenantis žydas, rusas ar lenkas už lietuvį? Kur dėtis Lietuvos gyventojui, gal net patriotui, jei yra ne lietuvių kilmės? Akivaizdu, patriotais save vadinantys eitynių dalyviai – tūkstantinės minios – tokiu šūkiu atvirai ir garsiai skelbia, jog namų kitoms tautoms vertėtų pasieškoti kitur. Ir, deja, toks požiūris gana dažnas. Mano pačios mažo vasaros tyrimo duomenimis, net 6 iš 15 Laisvės alėjos praeivių pritarė teiginiui „Lietuva lietuviams”, o pasak naujienų portalo DELFI užsakymu atliktos apklausos, 18 proc. apklaustųjų pritarė nacionalistinėms eitynėms. Statistika taip nebaugintų, jei aplink nematyčiau tiek daug nepamatuotos netolerancijos, nesuvokiamo pykčio kitoms tautoms. Iš kur visa tai? Iš kur šiuolaikinėje, laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje tiek neapykantos kitataučiams?

Kraštutinis nacionalizmas ir neigiamas dalies visuomenės požiūris į kitataučius puikiai iliustruoja lietuvių baimę prarasti identitetą ir teisę patiems spręsti, kaip tvarkys savo valstybę. Nors tokios baimės šiuolaikiniame kontekste atrodo nepagrįstos, visuomenėje jų vis dar daug. Kaip ir prieš devynerius metus, baiminamasi dėl dalies suvereniteto perleidimo Europos Sąjungos institucijoms, dėl tautos identiteto ir moralės principų išnykimo (jau net neminiu Rytų fobijų). Antai Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos tinklalapyje rašoma: “Mes vienareikšmiškai esame prieš globalią išorės organizaciją, sukurtą naikinti tautų savarankiškumą, europietišką identitetą, moralę ir tradicijas. Esame prieš bet kokią globalią imperiją (SSRS ir t.t.), taigi ES čia nėra išimtis.” Manau,


įstoję į ES nepadarėme nieko, ko nenorėjome, o lietuvių identitetas net gavo pinigų saviraiškai. Skeptiško, nepamatuotai agresyvaus požiūrio ES ir kitų šalių atžvilgiu šaknų turėtume ieškoti ten, kur atrandame daugumos visuotinių problemų ištakas – istorijoje. Giliai lietuvių tautos sąmonėje įsirėžęs 170 metų svetimų galybės imperijų laikotarpis, kupinas neteisybės, iki šiol nepripažintų nusikaltimų žmoniškumui ir beatodairiškos tautų ir individų niveliacijos, sukūrė didesnių galios struktūrų, institucijų su savomis taisyklėmis ir kitokių kultūrų baimę. Tautai, jos žmonėms su tokia patirtimi sunku atgauti pasitikėjimą pasauliu per vos 23 metų laikotarpį. Juolab – atkūrus nepriklausomybę tautiniu pagrindu ir Tautos valia, nacionalistinėmis nuotaikomis, kurios tuo laikotarpiu buvo sveikas ir vienintelis patikimas veiksnys išsivaduoti iš svetimos valstybės. Mano įsitikinimu, lietuvių kraštutinį nacionalizmą skatina būtent istorinių fobijų ir skausmingų tautos patirčių deformuotas patriotizmas.

Ar tam tikrose visuomenės grupėse dominuojant įsisenėjusių fobijų gimdomam nacionalizmui galima užtikrinti saugumą kitataučiams? Ar Lietuva gali sukurti saugius namus įvairioms tautoms? Formaliai, įstatymų dvasia – tikrai taip. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos prigimtinės žmogaus ir piliečio teisės, o 29 straipsnyje skelbiama, kad „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įstikinimų ar pažiūrų pagrindu.” Valstybės įstatymuose įtvirtintos nuostatos ir vertybės draudžia diskriminuoti kitokius – tarp jų kitos tautybės – asmenis. Pavyzdžiui, Baudžiamajame kodekse kaip viena atsakomybę sunkinančių aplinkybių įvardintas veikos padarymas siekiant išreikšti neapykantą asmenų grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl tautybės ir kitų populiarių diskriminacijos faktorių. Taigi tolerantiška, pabrėžianti žmonių lygybę įstatymų dvasia kuria aiškų saugumo garantą visiems žmonėms. Tik ar to pakanka, kad sukurtume tolerantišką valstybę? O kaip moralinis aspektas, visuomenės požiūris? Čia vertėtų prisiminti 44 proc. DELFI apklaustųjų, kurie nepalaiko nacionalistinių eitynių, 9 iš 15 Laisvės alėjos praeivių, kurie nesutinka su teiginiu “Lietuva lietuviams”, tėvus ir mokytojus, kurie geba įteigti pagarbos kitam vertybes, iniciatyvas, skatinančias toleranciją ir pilietiškumą, ir tą jaunimą, kuris savo galimybių ir komunikacijos ribas brėžia daug toliau ir plačiau, nei Lietuvos ir lietuvių etninės grupės ribose. Tai – ne tik statistiškai didesnioji, bet ir morališkai stipresnioji – juk pozityvios iniciatyvos visada atneša daugiau, nei neigiamos, – mūsų visuomenės dalis. Todėl tikėtina – ji išgydys kraštutinį nacionalizmą. Kaip? Pozityviai ir liberaliai mąstantys žmonės sėja atvirumo pasauliui, kitoms kultūroms ir tautoms idėjas. Kai kurie entuziastai siūlo keisti tautos sampratą – nebeskirstyti žmonių pagal jų etnosą, o verčiau pasižiūrėti, kokią valstybę laiko savo namais. Žinoma, yra skeptikų, kurie gąsdina, esą išnyksime, prarasime savo identitetą. Priskirdama save prie liberaliosios visuomenės, galiu atkirsti - žinoma, lengviau izoliuotis nuo kitų kultūrų, kaip mums siūlo šūkio „Lietuva lietuviams” šalininkai, nei globalėjančiame pasaulyje stengtis išsaugoti savo tautinį palikimą. Tačiau izoliacija tolygi degradacijai – uždaroje, ribotoje valstybėje, kaip ir asocialaus žmogaus asmenybėje, ima stigti idėjų, šviežio oro, motyvacijos apskritai egzistuoti. Žmonės, tvirtai suvokiantys savo tapatybę, taip pat suvokia, jog kitos kultūros tik atveria galimybių vartus, ir daugelyje bendruomenių kitataučiai priimami paprastai ir draugiškai. Tokios bendruomenės, jų idėjos padeda kurti naują vertybinę skalę, kurioje svarbiausia ne tai, koks gimei, bet kuo tapai, koks esi pilietis. Tikiu, jog tolerantiškų bendruomenių ir iniciatyvių piliečių dėka Lietuva sukurs demokratišką, atvirą pilietinę visuomenę, kurioje kiekvienas žmogus jausis saugus ir nesuvaržytas.

Šiandien, nepaisant visų matomų problemų, džiaugiuosi galėdama pasakyti: aš esu patriotė. Myliu Lietuvą ir lietuvius, mielai mokausi jos istorijos, savo bendraamžius (ir ne tik juos) atpratinu nuo kalbos kultūros klaidų, o laisvalaikiu dainuoju lietuvių liaudies dainas. Užaugusi ketinu tapti politike ir tikiu, kad man pavyks prisidėti prie Lietuvos kūrimo ne tik gražiais žodžiais. Tačiau tai man netrukdo domėtis ir žavėtis kitomis kultūromis, tautomis, semtis idėjų iš viso pasaulio, jaustis pasaulio piliete. Esu atvira pasauliui, visiems jo žmonėms ir neskirstau jų į stalčiukus pagal rasę, tautybę, orientaciją ir dar nežinia ką. Savo lietuvišką tapatybę suvokiu viso pasaulio kontekste.

Manau, tikrasis patriotizmas – tai siekis sukurti modernią, demokratišką, atsikračiusią fobijų, saugią ir atvirą valstybę. Tad kurkime tokią – atvirą, modernią, demokratišką – Lietuvą kartu, „statykime“ savo valstybę su visais jos piliečiais.


Gintarė Macenytė

18 metų

Mokytoja Rima Misiūrienė

Telšių Žemaitės gimnazija

Esu laimingas gyvendamas Lietuvoje

Jei būčiau gimusi Persijos princu, turėčiau tuziną tarnų, mano rūbai būtų pasiūti iš gryno

šilko, o pėdas nuolat kutentų margaspalviai kilimai. Negaliu tiksliai pasakyti, ar būčiau laimingas

princas, ar prislėgtas savo valdžios, ar mėgčiau egzotiškus valgius, barstytus aukso dulkėmis, o gal

gailėčiau kiekvieno kąsnio, kurio negauna mano žmonės. Taip yra todėl, nes, atsitiktinumo dėka,

taip ir negimiau Persijos princu. O atsitiko taip, jog gimiau pačioje dvidešimto amžiaus pabaigoje, ir

galiu prisiminti, kaip drebėjo žmonių rankos, kai kėlė šampano taures, švęsdami mileniumą. Be to,

gimiau visai ne tos lyties ir geriausiu atveju galėčiau būti princesė – šiek tiek kvailoka, viltingai

leidžianti savo ilgas kasas pro bokšto langą. Tiesa, princese irgi negimiau, nes mano gimtinėje pirmi

ir paskutiniai monarchai gyveno tryliktame amžiuje. To paties atsitiktinumo dėka, kurį jau minėjau,

gimiau Lietuvoje, ir visai ne to atsitiktinumo dėka – esu laiminga.

Kartais savo laimę yra labai sunku pripažinti, o ypač, kai ji yra pasislėpusi tarp begalės

teisių, pareigų ir laisvių. Ir dabar galėčiau pati sau pasakyti: „Kokia dar laimė, mergaite?! Argi

negyveni šalyje, kurioje privalai kasryt nutraukti savo saldžiausius sapnus ir strimgalviais lėkti į

mokyklą? Negi nepradedi kiekvieno savo rytinio ritualo bambėjimu dėl to, kokia esi pavargusi?“

Bet tada aš prisimenu, kad man jau nebe šešiolika metų, į mokyklą eiti nebeprivalau ir kaipmat

tampu dėkinga šaliai, kuri man suteikia progą kasryt pabambėti, kad turiu tempti vis sunkėjantį

žinių bagažą. Būna, kad pykstu ant savęs dėl to nenutrūkstamo skundimosi, bet žinau, jog ne aš

viena tokia… Jei kada nors atsidursite tokioje vietoje ir tokiu metu, kai viskas aplinkui nutils,

įsiklausykite: išgirsite tylų, zirziantį, atodūsių lydimą, bet svarbiausia - bendrą lietuvių bambėjimą.

Šio bambėjimo nesumaišysite su niekuo kitu, nes bambame mes ne todėl, kad pažeidžiamos mūsų

teisės ir ne todėl, kad negalime jų apginti. Bambame ir skundžiamės, nes patys mūsų protėviai

įdiegė į mūsų kraują drovumo ir kuklumo, dėl kurių nedrįstame prisipažinti patys sau, kad kasdien

gyvename vis geriau, esame vis laisvesni ir bijome parodyti kitiems savo laimę, kad tik kas jos iš

mūsų neatimtų. Štai ir aš pripažinau savo laimę raštu, vis dar bijodama pažiūrėti jai tiesiai į akis.


Dažnai pamirštu įvairius dalykus, todėl nenuostabu, kad pamirštu ir džiaugtis. Lankau

mokyklą, laisvalaikį planuoju taip, kaip noriu aš pati, kai susergu, mane gydo, o kai nustebinu

aplinkinius – apdovanoja. Visa ši sistema atrodo paprasta ir suprantama savaime, tai kodėl gi

džiaugtis? O vis dėlto džiaugtis reikia, nes toli gražu ne visi žmonės pasaulyje gauna tai, ką gaunu

aš, gyvendama čia, Lietuvoje. Čia aš turiu prieglobstį nuo tornadų ir uraganų, turiu šaltinius gėlo

vandens, keturis metų laikus, galiu būti kontroliuojama valdžios, kurią pati išrenku, galiu sakyti, ką

noriu, ir tylėti, kada noriu. Vienintelis dalykas, kuriuo galiu būti nepatenkinta, yra tai, kad vis dar

negaliu niekaip atsilyginti savo gimtinei, o jei ir galiu, manau, kad nepakankamai. Galbūt dėl to ir

nesvajoju apie gyvenimą užsienyje, mokausi kalbų todėl, kad galėčiau bendrauti, o ne todėl, kad

išsižadėčiau savosios, siekiu kuo geresnių mokslo rezultatų ne todėl, jog tapčiau reikalinga

pasauliui, o dėl to, kad galėčiau būti naudinga Lietuvai. Bent šitaip - savo buvimu, mintimis ir

gebėjimais - galiu atsidėkoti už viską, ką gavau, už kalbą, kuria kalbu, protėvių laisvės kovas ir tėvų

man kantriai diegiamą meilę vietai, kurioje gyvenu, ir tautai, su kuria ta vieta dalinuosi.

Taigi, kad ir kokie apibūdinimai sudaro laimės savoką, esu įsitikinusi, kad Lietuvoje turiu

pakankamai priežasčių jaustis laiminga ir galbūt net laimingesne už princus ir princeses, nes čia

kuriu gyvenimą demokratiškoje aplinkoje, kurioje niekas nepyksta, kad vis pabambu. Didžiuojuosi

tuo, kad čia galiu jaustis lygi su visais, už kitus ne prastesnė ir niekieno šeimininkė. Gyvenu šalyje,

kurioje kiekvienas yra laisvas, ir tai yra tvirčiausias mano laimės pagrindas. Gali būti, kad šiek tiek

per retai prisipažįstu esanti laiminga, tačiau kai tai darau, darau nuoširdžiai ir iš visos širdies.


Agnė Mockaitytė

17 metų

Mokytoja – Aušra Litvinienė

Klaipėdos „Žemynos“ gimnazija

Esu laimingas gyvendamas Lietuvoje

„Išėjo lietuvis į pasaulį laimės ieškoti“, - šių dienų pasaka turbūt prasidėtų būtent taip. Lietuvos Statistikos Departamento duomenimis, iš mūsų šalies per 2012-uosius emigravo net 41 000 gyventojų. „Intelligence Group“, „CV Market“ ir „The Network“ pereitais metais atliko darbuotojų mobilumo tyrimą, kurio metu paaiškėjo, dėl kokių priežasčių žmonės svarsto dirbti užsienyje. 37.30% ieško geresnių karjeros galimybių, 58.06% nepatenkinti ekonomine situacija mūsų šalyje, o net 63.52% žmonių paminėjo, jog norėtų turėti geresnes gyvenimo sąlygas. Daugelis, dar nespėję baigti mokyklos, jau planuoja krauti lagaminus ir nešti muilą iš „pasenusios ir žmogų niekinančios“ valstybės. Apsižvalgęs supranti, kad emigracija tampa ne tik vadinamasis šiaudo griebimasis, bet ir tam tikra mada – likusieji tėvynėje atrodo senamadiški, užsisėdėję vienoje vietoje. O ir čia gyvenantys ypatinga meile Lietuvai netrykšta. Verslo žurnalo „Veidas“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 metais kovo mėnesį atliktas Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų tyrimas parodė, kad Lietuvoje gera gyventi 25% apklaustųjų, 45% – iš dalies gera, o 30% dalyvavusių apklausoje Lietuvoje gyventi blogai. Aš prieštarauju pastariesiems - džiaugiuosi gyvendama

Lietuvoje. Svarbiausia, kad džiaugtis yra dėl ko.

Mano manymu, mūsų valstybė yra liberali ir jos įstatymai užtikrina žmogaus teises. Lietuvos Konstitucijos 20-24 straipsniai teigia, kad yra neliečiama žmogaus laisvė, asmuo, privatus gyvenimas, nuosavybė ir būstas. Nepriklausomoje Lietuvoje turime teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus, skleisti idėjas – turime galimybių, kurių neturėjome 50 metų. Įžymus vokiečių rašytojas J.V. Gėtė yra pasakęs: „Duok saulę žmogui, jis ilgėsis ledo.“ Viena iš priežasčių, kodėl dauguma žmonių nepatenkinti mūsų šalimi, yra būtent ta, jog mes ilgus metus buvome okupuoti, o atgavę laisvę nebežinome, kaip su ja tvarkytis. Per pusšimtį metų į mūsų kraują įaugo išgyvenimo sovietiniu režimu instinktas, tad nenuostabu, kad per 23 metus dar nesuprantame, kaip reikėtų laimingai gyventi. Mano nuomone, turi praeiti ne mažiau laiko, nei šalis buvo okupuota, kad tinkamai suprastume ir vykdytume naujos valstybės pareigas. Ir geresnio gyvenimo plėtrą būtina pradėti nuo savęs. Tarybų Lietuvoje gyvenimo esmė tilpo šioje frazėje: „Rūpinkis tik savo reikalais, nesikišk į valdžios darbą, nemąstyk – tik vykdyk.“ Ši mintis giliai įsišaknijusi lietuvio sąmonėje, o piktžolę juk ir sunkiausia rauti su šaknimis. Šiandienos žmogui būtina suprasti, kad jis yra dalis visuomenės, kurios tobulėjimas priklauso tik nuo kiekvieno iš mūsų darbo ir pastangų. Niekas nepasikeis, jeigu sėdėsi ir burbėsi. Tik tapdamas tobulinimą skatinančiųjų dalimi, prisidėsi prie valstybės augimo. Internetinio dienraščio „Kaunodiena.lt“ apklausa parodė, kad 31% žmonių džiaugiasi rinkimų baigtimi, 25% tikino, kad neliūdi, bet galėjo būti geriau, ir 37% sakosi labai nusivylę. Gana tikslingas yra tėvynėje paplitęs posakis: „Kokia tauta – tokia ir valdžia.“ Visgi juk ne kas kitas, o valdžia yra tautos veidrodis. Bet kol žmonės nepradės mąstyti šiuolaikiškai, kol nesuvoks, nuo ko priklauso valstybės ir tautos tobulėjimas, kol nesupras, kad gyvenimo kokybė priklauso būtent nuo mūsų visų įdėto darbo ir pastangų, tol skųsis valdžia ir manys, kad būtent ji yra visų bėdų šaltinis. Mūsų teisė laisvai gyventi yra glaudžiai susijusi su pareiga sąžiningai dirbti ir aktyviai dalyvauti šalies gyvenime.

Lietuva turi daug dalykų, kuriais galime didžiuotis. Vienas iš jų – aukštas mokslo lygis. Nors ir sunku jaunimui susirasti darbo tėvynėje, tačiau niekas nepaneigs, kad mūsų šalyje mokslas


yra smarkiai pažengęs į priekį. Štai Izraelio užsienio reikalų ministras A. Libermanas, susipažinęs su biotechnologijų mokslo pažanga mūsų valstybėje, sakė: „Lietuva gali didžiuotis išties aukštu mokslo išsivystymo lygiu šalyje.“ Be to, ne vienas esame girdėję, kad ir švietimo sistema Lietuvoje yra gerokai pažangesnė negu užsienyje. Ne ką menkesni ir sporto srities pasiekimai. Nepriklausoma Lietuva per šešerias Vasaros olimpines žaidynes iškovojo 21 medalį. Palyginkime - nei pagal gyventojų skaičių viena vieta už mus aukštesnėj pozicijoj Kongo Respublika, nei apie 4 tūkstančius mažiau gyventojų turinti Albanija medalių išvis nėra pelniusios. Būtent mūsų šalis turi galingiausią pasaulyje žmogų – Žydrūną Savicką. O kur dar visai jaunutė plaukikė Rūta Meilutytė, vėlgi priminusi pasauliui apie Lietuvą – mažą, bet didingą kraštą, suteikiantį kiekvienam darbščiam žmogui teisę realizuoti savo galimybes. Vis dėlto didžiausia Lietuvos vertybė, mano nuomone, - jos istorija. Daugelis menkina ją, teigdamas, kad priešinęsi lyg žvėrys paskutinieji Europoje priėmėme krikštą, kuris, beje, vėliau mums padėjo tobulėti. Visgi tas kovingumas ir yra mūsų tautos svarbiausias bruožas. Nors ne vienoje šalyje buvo uždrausta gimtoji kalba, bet toks reiškinys kaip knygnešystė yra būdingas tik Lietuvai. Pasaulio rekordu kurį laiką buvo pripažinta didžiausia pasaulyje peticija – Algirdo Statkevičiaus 1988 pradėtas raštas, kad tuometinė Sovietų Sąjunga pripažintų Lietuvos nepriklausomybę, - surinko daugiau nei 5 milijonus parašų. Išskirtinė kova dėl savo valstybės pasirodė ir 1989 metais, kai apie 2 milijonus žmonių, susikibę rankomis, sudarė 595 km gyvą grandinę, ėjusią per Latviją, Lietuvą ir Estiją. Visa tai ir dar daugiau įrodo, kad lietuviai yra vieningi (ypač grėsmės akivaizdoje) ir jaučia pareigą pakovoti už savo šalies interesus. Labai tiksliai visa Lietuvos istorijos vertė yra nurodoma žurnalistės Loretos Paškevičiūtės parengtoje knygoje „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“. Viename iš publicisto A. Čekuolio straipsnių yra rašoma apie susitikimą su garsia Danijos žurnaliste Vibeke fon Sperling. Ši teigė kad Lietuvos padėtis ir mūsų gynybos būdai sovietmečiu – unikalūs. „Grįžusi į Kopenhagą, Sperling atspausdino entuziastingą straipsnį apie Lietuvą. Tada aš pamaniau: jeigu kiti žavisi mumis, kodėl mes patys save juodiname?“ – rašė A. Čekuolis.

Aš esu laiminga gyvendama Lietuvoje. Turbūt jeigu lietuvių paklaustume, ar jie sutiktų gimti iš naujo kurioje nors kitoje pasaulio šalyje, daugelis atsakytų teigiamai. Norėtume gimti Amerikoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ar kitose ekonomiškai stipriose šalyse. Tačiau neįvertiname, kad tikimybė gimti šalyje, gerokai silpnesnėje negu Lietuva, yra didesnė. Be to, žurnalo „International Living“ sausį atliktas tyrimas parodė, kad Lietuva yra 22-oje vietoje iš 194 šalių, siūlančių geriausią gyvenimo kokybę. Mums reikėtų tik džiaugtis įstatymais, užtikrinančiais teises ir laisves. Štai Kataro, Saudo Arabijos ir Brunėjaus šalys tik pernai pirmą kartą leido dalyvauti moterims Olimpinėse Žaidynėse, ta pati Saudo Arabija yra vienintelė šalis pasaulyje, kur moterims draudžiama vairuoti viešuose keliuose, Artimuosiuose Rytuose homoseksualai yra persekiojami, kankinami kastracija, cheminiais nuodais ir kitais būdais, Sirijoje drįstantys viešai kritikuoti valdžią yra suimami kaip „silpninantys valstybės įvaizdį" ar „skleidžiantys neteisingas žinias ", net 58-iose pasaulio valstybėse yra taikoma mirties bausmė. Belieka prisiminti seną tiesą: „Gera ten, kur mūsų nėra.“

Taigi išėjo lietuvis į pasaulį laimės ieškoti. Be batų. Verkia lietuvis, kad savo šalyje batų negali nusipirkti ir tikisi galėsiąs tai padaryti už jūrų marių. Eina lietuvis užjūry nepažįstamo miesto gatve ir pamato riedantį neįgaliojo vežimėlį, o jame – žmogų amputuotomis galūnėmis. Pasižiūri lietuvis į savo kojas ir staiga jį apima tokia didžiulė laimė. Jis supranta, kad svarbiausia yra džiaugtis tuo, ką turi. Džiaukimės būdami savo valstybės dalimi ir darykime viską, ką pajėgiame, kad galėtume savo šalyje įsigyti ne tik batus.


Giedrė Palubinskaitė

15 metų

Mokytoja Vanda Makauskienė

Plungės Senamiesčio vidurinė mokykla

„ESU LAIMINGA GYVENDAMA LIETUVOJE“

Mano kambaryje, ant sienos, kabo trispalvė. Būna, žmonės sugeba vėliavą susieti su fašizmu. Būna, kai klausia, ar aš nacionalistė, kitų nuomone, tai paprasčiausias nereikšmingas papuošalas, mano pažiūrų demonstracija ar net „vaidinimas“. O man gražu kasryt pabudus prieš akis pamatyti gimtinę. Visą istoriją. Saulę, žolę ir kraują. Tikrai nesu nei fašistė, nei nacionalistė. Tiesiog myliu Tėvynę ir turiu drąsos ją pavadinti motina ar parašyti tą žodį didžiąja raide. Nors galbūt galiu likti nesuprasta, bet esu sveika, tolerantiška patriotė. Deja, mokykliniai vadovėliai to nemoko, o dauguma mokytojų agituoja baigti mokyklą ir lėkti kuo toliau, nes „kokia dar Lietuva, ką jūs kalbate. Čia nėra ateities, o studijos - beviltiškos“. Tingumo ar pesimizmo viršūnė? Netikiu - perspektyvų yra visur ir visada. Anot P. Coelho, „kai Tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda Tau įgyvendinti šį troškimą“. O čia nė nereikia viso pasaulio. Trūksta tik noro ir užsispyrimo. Juk kaltinti ką nors kitą – lengviausias kelias, lygiai kaip ir gyvenimas iš bedarbio pašalpos, tingėjimas kurti savomis rankomis ir bent šiek tiek pasistengti. Ne vien dėl savęs, bet ir dėl kitų. Dėl ateities. Savo vaikų ir anūkų.

Mano šeima savęs patriotais nelaiko. Tačiau visi alsuoja meile šaliai, kur žengė pirmuosius žingsnius ir ištarė pirmuosius žodžius lietuviškai: ačiū, mama, tėtis, duona, močiutė...

Aplinka - vienas svarbiausių kriterijų, ugdant meilę tėviškei. Man niekas niekada, jokios Afrikos safario nuotraukos nebuvo įdomesnės už tėvų pasakojimą apie geležinį vilką ar knygos „Sausio tryliktoji“ puslapius. Versdama pastarosios lapus jausdavau, kaip skausmas tarytum strėlė kiaurai rėžia mano sielą. Drauge budo ir pasididžiavimas, jog šių žmonių venomis tekėjo tas pats kraujas kaip ir manosiomis. Į atmintį įsirėžė, kaip maža dažnai mamytės klausdavau apie Baltijos kelią. Ar ten buvo ir tėtis? Kodėl ten vykai, mama? Kad ir kaip mama būdavo pavargusi, tačiau, neprarasdama kantrybės, dar kartą papasakodavo. Beje, tėtis dabar dirba užsienyje, o kiek sugebu jį prisiminti, visados matydavau retai, tačiau atstumas padėjo geriau suvokti, jog pinigai nėra viskas. Yra kažkas daugiau. Šeima, draugai ir artimieji, fantastiško grožio gamta, kuri taip niokojama alaus butelių ir cigarečių nuorūkų iš nemeilės ir nepagarbos. Rodos, neseniai pati buvau ketvirtokė ar penktokė, kai kartu su draugais mokykloje bėgiodavome koridoriais, slėpdavomės po stalais, o didžiausias nusikaltimas - sporto salėje išjungta šviesa, dėl kurios gaudavome pylos. Dabar graudu ir liūdna, kai kiemelyje, prie medžio, matau vaiką. Geriausiu atveju, vien su cigarete. Ir iš jo lūpų veržiasi vien angliški ir rusiški keiksmai. Tokiomis akimirkomis meldžiu, kad ateitis nežlugtų, ir jaučiu kylančią šypseną veide išvydusi jaunuolį, padedantį senutei rinkti pirkinius, pabirusius ant grindinio. Ir pati džiaugiuosi gyvenimu. Ir skleidžiu tai svetimiems, liūdniems veidams, kurių tiek daug. Bet suvokiu, kad „Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio“. Šią puikią mintį kadaise pasakė Lao Dzė. Nusišypsojusi vienam žmogui, įsimylėjusiam depresiją, padedu skleisti


gerumą ir šilumą. Pavasarį, kurio taip trūksta nūriems tautiečiams. Taip, galbūt lietuviai ir niūrūs. Tačiau dar nepasislėpę po dirbtinėmis šypsenomis, neapsimetinėjantys, kad yra laimingi...

Tiesą pasakius, nerėkiu gatvėse „Lietuva – lietuviams“, džiaugiuosi kiekviena galimybe pabendrauti su kitataučiu ir dievinu keliones į tolimus, nepažintus kraštus. Nuo mažumės žinojau, kad kelias - lyg mano ateities namai, žavėjausi nepažįstamų tolių vaizdais ir nesvarbu, giminių fotoalbume ar televizijos ekrane. Atrodė ir atrodo, kad „kaimo Jurgis“, laiptinėse spjaudantis saulėgrąžas, niekada nepalikęs savo kaimo ar miesto, nematantis toliau savo nosies, nepadarys daugiau už keliautoją, nesvarbu kokį – knygų ar pasaulio. Tereikia pažvelgti į šalies didžiuosius menininkus, į sėkmingai savo gyvenimą kuriančius žmones – jie stengiasi pažinti ir mokytis, o po to keisti ir daryti gera: tai galėtų būti ir mums tiek daug puikių kūrinių palikusi rašytoja ir dailininkė Jurga Ivanauskaitė, šalies vadovė Dalia Grybauskaitė ar Andrius Mamontovas. Tačiau... Ar kada Egipto kaitra atstos vasaros šilumą pas močiutę, Baltijos kvapą, įsigėrusį man į plaukus? Ne. Ta niūri ir šalta Baltija, panelė, vardu Jūra, vienintelė tokio vardo savininkė, priverčia greičiau plakti širdį krūtinėje. Kaip ir Lietuva, kuri susideda iš tos pačios Baltijos, iš mažų smulkių dėlionės detalių. Šiek tiek kreivų ir nenušlifuotų. „Meilė akla“,- sako žmonės. Kodėl užmirštame šiuos žodžius, kalbėdami apie Tėvynę? Galbūt algos mažos, galbūt turime blogų įstatymų, o valdžia nėra „auksinė“. Tačiau tai paviršutiniški, galima sakyti, vienadieniai dalykai. Keičiami ir nepastovūs. Visada reikia pažvelgti giliau. Turime turtingą istoriją, turime kalbą, turime savo valstybę. Turime natūralią gamtą, kuria žavisi užsieniečiai, savo kraštuose spėję tą autentiškumą sunaikinti.

Drąsiai, garsiai ir be virpulio balse galiu teigti, jog Lietuva buvo ir bus manyje, Lietuva- ne tik kiti, bet ir aš. Dažnai klausiu savęs, kodėl aš apskritai vadinuosi patriote. Tai ne vien banaloki žodžiai: „čia mano žemė, aš čia gimiau ir augau“. Myliu tą netobulą, trūkumų turinčią šalį. Turiu dėl ko stengtis ir ką keisti. Žinau, iš tiesų žinau, jaučiu tai savo viduje, jog net ir lietuviai, esantys už Atlanto ar Ispanijos platybėse, galvoja tą patį. Tiesiog pasirinko kitas vertybes ar neturėjo kitos išeities. Žinau, jog, jeigu prireiktų, jie ir mes - visi pasiaukotume su gerklėje stringančiais žodžiais „Už Lietuvą, nes ją mylim“. Nuoširdžiai ir be kaukių.


Vytautė Rimkutė

16 metų

Mokytoja Stasė Petkienė Sedos Vytauto Mačernio gimnazija

Esu laiminga gyvendama Lietuvoje

Laimingas yra žmogus gyvendamas savo gimtajame krašte. Jonas Mekas savo knygoje „Laiškai iš Niekur“ rašė: „Žmogus turi gyventi, kur gimė ir vaikas augo. Kitaip jis gyvena be kvapų, be garsų, be prisilietimų, prisiminimų. Jis taip neturtingas, taip biednas. Be kvapų, be atospalvių, be garso nuskambėjimų, atoaidžių, be daiktų atsiskambėjimo. Jis tada išauga įšiaurus, piktas, aštrus, kaip peilis.“ Tai tiesa, juk išvykęs iš savo gimtinės tu atitolsti nuo šeimos, draugų ir daraisi vis labiau užsisklendęs, niūrus. Nė nemanau emigruoti - esu laiminga gyvendama šiuolaikinėje Lietuvoje, kur jaunam žmogui atsiveria visos galimybės siekti savo tikslų. Tik nereikia sėdėti ir laukti, kol tau ant „padėklo“ atneš puikius pažymius, diplomą, linksmą gyvenimą. Žmogus pats turi ieškoti, norėti, įsitraukti į jam patrauklią veikla

Džiaugiuosi galėdama mokytis Sedos Vytauto Mačernio gimnazijoje - juk net ir nedidelio miestelio mokykloje tu gali lankyti mezgimo, šachmatų, tinklinio, krepšinio, maisto gaminimo, dramos, literatūros ir daugelį kitų būrelių. Jeigu nėra tave viliojančios veiklos, gali pats ją susikurti. Septintokė Skomantė žavėjosi hip-hopu. Tokio būrelio mūsų miestelyje dar nebuvo, bet ji, žiūrėdama vaizdo įrašus internetinėje svetainėje YouTube, išmoko šokti šiuo stiliumi ir po metų, susiradusi bendraminčių sukūrė, hip-hopo šokių grupę. Joms sekėsi. Jas kviesdavo pasirodyti vietinės reikšmės renginiuose. Po kiek laiko grupė išsiskirstė, bet iniciatorė įkūrė mažųjų mergaičių hip-hopo grupę, kurios mielai dirbo su ja ir per kiekvieną pasirodymą sužavėdavo publiką. Skomantė pateko į televizijos projektą „Lietuvos talentai“, ten jos talentas buvo pastebėtas – reikli komisija ją teigiamai įvertino. Nuosekliu darbu, atkaklumu ir užsispyrimu ji kuria savo ateitį.

Jau kelerius metus mano miestelyje veikia aktyvių Sedos bendruomenės moterų klubas. Šį klubą įsteigė dvi draugės, norėdamos suburti moteris bendrai veiklai. Jos organizuoja flosristikos, originalių namų papuošimų kursus, įvairių rankdarbių parodas, kartu vyksta į įvairiausias ekskursijas, spektaklius (net į Vilnių, Rygą) atlaidus. Prisideda prie miestelyje organizuojamų iniciatyvų, renginių, iškepdamos pyragų ar pilstydamos arbatą Šv. Kalėdų eglutės įžiebimo šventėje. Tai tik keletas pavyzdžių iš mano bendruomenės gyvenimo, tačiau man be galo džiugu matyti iniciatyvius, motyvuotus žmones, kurie nesiskundžia gyvenimu Lietuvoje, o patys kuriasi valstybę, kurioje norėtų gyventi. Dainininkė Ieva Narkutė viename interviu sakė: „jeigu norit važiuoti į šalį, kur viskas labai gerai veikia, ir būti vienu iš sraigtelių, važiuokit, pavyzdžiui, į Skandinavijos šalis. Ten jums pasakys jūsų vietą, funkcijas ir galėsite būti sraigteliu. Bet, jei norite kūrybinės energijos, Lietuva – geresnė šalis. Čia yra erdvė, kur kažkas nepadaryta, ir gali būti pirmasis.“ Graži I. Narkutės mintis, nes Lietuva tikrai puiki šalis norint būti pirmuoju kūrėju ir iniciatoriumi.


Aš pati domiuosi visuomenine veikla. Esu mokinių tarybos vicepirmininkė – taip skambėtų oficialiai, bet iš tiesų esu „varikliukas“, kuris vis motyvuoja veiklai ir mano, kad viską padaryti yra įmanoma. Sakysite, kad tai jaunas maksimalizmas? Galiu jums įrodyti. Štai prieš metus užsibrėžiau tikslą – tapti Lietuvos mokinių parlamento (toliau – LMP) nare. Šių metų spalį vyko I – aisis LMP rinkimų turas, jame buvau išrinkta į II – ąjį LMP rinkimų turą Mažeikių rajone, kuriame daug rimčiau ir atsakingiau reikėjo pristatyti savo kandidatūrą. Tai padaryti, tiesą sakant, nebuvo itin sunku; buvau dalyvavusi mainų projektuose, Sedos jaunimo centro BŪK SAVAS veikloje, organizavusi renginius kartu su klase. Kaip Jaunimo Europos komandos narė, tuo pačiu metu Sedos miestelyje organizavau protų mūšio viktoriną „Europrotai“. Manau, dėl šios įgytos patirties ir tapau LMP nare. Būdama LMP narė tiesiogiai dalyvauju jaunimo politikoje - padedu spręsti jaunimo problemas, kartu su kitais nariais rašydama pozicijas, rezoliucijas, viešus laiškus šalies politikams, suinteresuotoms žmonių grupėms ar ruošdama sveikinimus valstybės švenčių proga. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga kartu su LMP Kultūros komitetu kompiuteriu dariau Lietuvos vėliavą iš geltonos, žalios, raudonos spalvos jaunimo nuotraukų. Darbo įdėta nemažai, tačiau buvome pastebėti Lietuvos žiniasklaidos ir net mūsų Ekscelencijos LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės, kuri savo socialinio tinklapio Facebook paskiroje padėkojo už sveikinimą, pasidžiaugė mūsų išradingumu, aktyvumu. Esu laiminga pasiekusi šį tikslą.

Bendraudama su savo bendraamžiais iš visos Lietuvos pastebėjau opią problemą – savivaldybių ir seniūnijų atstovai nenoriai bendrauja su jaunimu. Jie nelinkę atsisėsti diskutuoti apie aktualias problemas, geriau apkaltins, kad jaunimas viską laužo, visur šiukšlina, nesvarbu, kad parkelyje tik viena šiukšliadėžė. Man skaudu, kai mus šitaip kaltina, nenorėdami mūsų išklausyti. Tačiau, kai gimnazijos direktorė, administracija ir mokinių taryba nusprendė dalyvauti projekte GRIEBK JAUTĮ UŽ RAGŲ, privalėjome pateikti pilietišką iniciatyvą, tad nusprendėme sutvarkyti miestelio autobusų stotelę. Teko dalyvauti diskusijose su seniūnu. Pirmas susitikimas buvo keblus, nes į mus buvo žiūrima nepatikliai. Per antrąjį susitikimą įtikinome seniūną leisti Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos moksleiviams tvarkyti stotelę. Stotelė buvo sutvarkyta per mėnesį, reikalinga informacinė medžiaga nusiųsta projekto GRIEBK JAUTĮ UŽ RAGŲ organizatoriams, kurie visus, prisidėjusius prie stotelės atnaujinimo, pakvietė į seminarą bei koncertą Vilniuje ir pripažino mūsų iniciatyvą viena iš geriausių. Kai grįžome apdovanoti, mums nuolaidesnė tapo ir miestelio seniūnija.

Mums reikia būti optimistiškais, iniciatyviais, motyvuotais „varikliukais“, nebijoti pakovoti už save, už draugą ar už bendruomenę, žinoti ir atkakliai siekti savo užsibrėžtų tikslų, tikėti, kad viską padaryti yra įmanoma. Aš myliu Lietuvą ir man gyventi čia gera. Jei gyvenime ir susiklostytų aplinkybės, dėl kurių tektų studijuoti užsienyje, esu tikra, kad po studijų grįžčiau į gimtąją šalį.


Karolina Slapšytė

17 metų

Mokytoja Liudmila Kazlauskienė

Kauno moksleivių techninės kūrybos centras

Netylėk! Pradėk nuo šiandien! Vienas poelgis gali apversti įgrisusią kasdienybę aukštyn kojomis.

Šarūnas nuo šiol labai didžiuojasi savimi ir yra patenkintas, kad išdrįso pareikšti asmeninę

nuomonę ir taip pagerino miestelėnų gyvenimą. Dar visai neseniai jis man buvo pažįstamas kaip tylus ir ramus trylikametis, tačiau vieną dieną įvyko kai kas netikėto. Kaip ir kiekvieną popietę Šarūnas eidavo iš mokyklos namo. Žingsniuodamas keliu berniukas buvo įpratęs matyti tą patį vaizdą, kuris jam visad suspausdavo širdį: apgriuvęs miestelio kultūros namų pastatas, aplinkui besimėtantys polietileniniai maišeliai, nuskilusių plytų gabalai ir, žinoma, miestelio centre pramogaujantys paaugliai: garsi muzika, motoroleriai, saulėgrąžų lukštai. Kitaip sakant, tikras miestelio benduomenės ,,kultūros“ centras. Tačiau šiandien besilinksminančio jaunimo nebuvo. Šarūnas buvo apstulbęs: keli jam matyti vyresniųjų klasių moksleiviai rinko šiukšles, šlavė aplinką, sodino gėles. Šarūnas nedrąsiai priėjęs paklausė, ką šie jaunuoliai darą ir jis sulaukė atsakymo, jog mokiniai yra vienos nevyriausybinės organizacijos nariai, sumanę pabandyti atnaujinti ir pagražinti miestelio centrą. Trylikametis apie tai nebuvo girdėjęs. Jis pažvelgė į šalia stovintį pastatą ir prasitarė greta buvusiam jaunuoliui: - Kai buvau mažesnis, tėvai kiekvieną sekmadienį mane atsivesdavo į šiuos kultūros namus. Juose nuolatos būdavo koncertai: klasikinė, liaudies muzika linksmindavo visus miestelio gyventojus. Tačiau jau kelerius metus čia beveik jokie renginiai nevyksta, o pastatu niekas nesirūpina. Aš taip norėčiau, kad viskas būtų kaip anksčiau ... - Na taip, reikėtų atgaivinti šį statinį… Nesijaudink, berniuk. Problemą galima išspręsti iškėlus ją į viešumą. Prisijunk prie mūsų organizacijos ir mes kartu pasistengsime pagerinti kasdienybę, - išklausęs maloniai atsakė jaunuolis.

Šarūnas šiek tiek dvejojo, tačiau jau kitą dieną nusprendė nedelsti ir susitikti su miestelyje veikiančios moksleivių organizacijos nariais. Joje visi šiltai priėmė Šarūną ir išklausinėjo, ką jis savo miestelyje norėtų pakeisti. Moksleiviai paaiškino, ką berniukas pirmiausia turėtų daryti ir sudarę savo veiklos bei tikslų planą, jie kartu kreipėsi į miestelio seniūną. Deja, pastarasis nuvylė entuziastus pasakęs, jog niekuo padėti negali, nes lėšų tam nėra. Mokiniai nenuleido rankų ir paviešino savo idėją miestelio laikraštyje bei seniūnijos tinklalapyje. O po to jaunuoliai nusprendė kreiptis ir išdėstyti savo siekius rajono savivaldybės administracijai. Apie apleistą miestelio kultūros centrą jau žinojo rajono meras. Per kelis mėnesius jam pavyko surinkti pakankamai lėšų iš vyriausybės, rėmėjų, įvairių fondų, kad galėtų atnaujinti pastatą. Po kurio laiko miestelyje jau veikė kultūros namai, kuriuose vyko koncertai, šokiai jaunimui, kaip ir anksčiau skambėjo muzika ir dainos. Taigi, jaunuolių balsas buvo išgirstas ir po mažiau nei metų miestelio žmonės vėl džiaugėsi atgimusiu kultūros centru.

O, kad tokių kaip Šarūnas, kuris išdrįso prabilti ir nenuleisti rankų, mūsų visuomenėje būtų daugiau! Tačiau šiandieninė situacija byloja ką kita. Žmonės dažnai bijo pasakyti apie tai, kas yra negerai. Manau, kad neretai būna ir taip, jog suaugusieji per visus savo darbus ir rūpesčius net nepastebi tikrųjų problemų, jiems jos atrodo tiesiog paprasta kasdienybė, kurią vargu ar kas nors gali pakeisti. Tuomet iniciatyvos turi imtis jaunuoliai. Juk vaikai – tyros būtybės, jie suvokia ir jaučia geriau, kas turėtų būti kitaip. Mažųjų akys ,,šviesesnės” – jie pasaulį mato gražesnį ir sunkumai jiems – naujų galimybių pradžia.


Vaikai privalo tapti lygiateisiais valstybės piliečiais. Tai patvirtina ir prancūzų rašytojo, publicisto Žano Polio Sartro žodžiai, jog vaikų lūpomis sakoma tiesa. Mano nuomone, vaikai ne tik turi teisę, bet ir privalo išdėstyti savo požiūrį į aplink juos vykstančius dalykus. Išraiškos priemonėmis gali būti eilėraščiai, piešiniai, muzikiniai kūriniai, spektakliai, žodžiai.

Tačiau kartais tėvai, švietimo įstaigos ir, žinoma, bendraamžiai turi paskatinti vaikus ir vieni kitus nebijoti pasisakyti. Įvairios jaunimo organizacijos, tokios kaip: ,,Lietuvos moksleivių sąjunga”, ,,Lietuvos mokinių parlamentas”, ,,Nepriklausomas jaunimo judėjimas”, ,,Lithuanian model united nations”, ,,Jaunimo Europos komanda”, mokinių savivaldos komandos, neformalus mokymo klubas ,,MES”, ,,Mokomasis Europos Parlamentas”, ,,Atlanto sutarties Lietuvos bendrijos jaunimo taryba”, ,,Lietuvos liberalus jaunimas” gali priimti kiekvieną, norintį išreikšti savo nuomonę aktualiais jam ir visuomenei klausimais bei padėti spręsti negeroves. Moksleiviai, kurie yra šių ar dar nepaminėtų organizacijų nariai, turi galimybę diskutuoti su bendraamžiais, susivienyti įgyvendinant bendrus siekius, naudingus valstybei, visuomenei, bendradarbiauti su valstybinėmis, nevalstybinėmis institucijomis, verslo, mokslo sektoriais, plėtoti tarptautinius ryšius, organizuoti susirinkimus, diskusijas, konferencijas moksleiviams aktualiomis temomis. Tai puiki galimybė kiekvienam jaunuoliui atsiskleisti kaip asmenybei ir nuolatos tobulėti.

Mane sudomino istorija apie vienos Kauno gimnazijos vienuoliktokę Gretą. Ji, aktyviai dalyvaudama minėtų organizacijų veikloje ir išreikšdama savo nuomonę, sugebėjo išpręsti nemažai su gimtojo miesto mokyklomis susijusių problemų: patyčių mažinimu, valgyklos maisto įvairovės ir būklės pagerinimu, mokinių užimtumu pertraukų metu. Ši mergina kaip veikli visuomeninkė taip pat turėjo galimybę pakeliauti, susipažinti su kitų šalių moksleiviais, kalbėtis dėl bendrų problemų. Ji, galima sakyti, jau pradėjo savo politinę karjerą ir dabar džiaugiasi, kad tam jai užteko drąsos bei užsispyrimo.

Dažnai girdime, kad Seimas priima įstatymo pataisas, kuriomis gyventojai būna nepatenkinti, tačiau neretai jokių pasipriešinimų ar streikų piliečiai ir nesurengia. O turėtų būti priešingai: juk jeigu kažkam nepritari, turi pasisakyti, antraip įstatymas bus priimtas ir tu taip ir liksi nepatenkintas bei neišgirstas. Tačiau pastaraisiais metais pastebėjau, kad būtent moksleiviai vis dažniau imasi iniciatyvos ir rengia konferencijas, streikus, priešinasi valdžios sprendimams, kurie yra nepriimtini mokiniams bei bendruomenei. Praėjusių metų rugsėįį šimtai Kauno moksleivių susirinko į mitingą prie miesto savivaldybės protestuodami prieš naująją studijų reformą. Vaikai norėjo užkirsti kelią planams, kuriuose buvo numatyta, jog 2014 metais stojančiųjų konkursiniai balai būtų formuojami iš keturių brandos egzaminų arba metinių įvertinimų ir norintiesiems gauti valstybės finansuojamą vietą aukštojoje mokykloje reikėtų pasiekti nustatytą užsienio kalbos mokėjimo lygį. Šiame mitinge mokiniai siekė apginti savąsias teises. Jiems tai pavyko. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl naujosios studijų reformos ir bylą laimėjo. Tačiau vis vien neretai vaikai skundžiasi, jog jų kaip piliečių balsai politikoje nieko nereiškia, ir kad nėra skirtumo, ar nepilnamečiai kuo nors pasiskundžia ar ne. Esą politikai bei visuomenės veikėjai tik išklauso juos, tačiau spręsti problemų nesiima. Demokratinėje visuomenėje nuolatos turėtų egzistuoti kiekvienos nuomonės išklausymas ir įsiklausymas į ją, ginčai, diskusijos, nes tik jose atsiranda tikroji tiesa ir galimybė abiems pusėms taikiausiu keliu išspręsti nesutarimus.

Pateisindama vaikų teises, prisiminiau neseniai girdėtą pasakojimą. Septynmečio Vytenio atvejis kitoks. Berniukui jo mama neleido valgyti mėsos produktų, nes nuo jų mažajam kildavo alergija ir jis prastai jausdavosi. Tačiau Vytenio močiutė buvo tvirtai įsitikinusi, kad jam jokios alergijos nėra ir jis privalo valgyti mėsą, kitaip visiškai nusilps. Taip senolė įpratino anūką valgyti gyvūninės kilmės produktus, o mažojo mama nieko negalėjo padaryti, nes beveik visą dieną dirbdavo. Taigi, kartą ji kartu su Vyteniu nukeliavo į medicinos įstaigą, kurioje gydytojai ištyrė alergijos priežastis. Nors laboratoriniai tyrimai jokių konkrečių rezultatų apie mėsos produktų neigiamą poveikį vaiko organizmui nedavė, tačiau gydytojai pagal odos bėrimą galėjo spręsti, kad tai galėtų būti nuo mėsos valgymo. Lietuvos Respublikos įstatymuose sakoma, jog vaikas bent du kartus per savaitę turi valgyti mėsos produktų ir tai jam turi užtikrinti jį auginantys tėvai. Vytenis mėgsta mėsą, todėl mokykloje pasiskundė net auklėtojai, kad negali valgyti mėsos produktų, nes


mama neleidžia. Mažametis buvo išgirstas. Vaikų teisių apsaugos tarnybų darbuotojai, sužinoję apie problemą, rimtai kalbėjosi su mama, tačiau ji negalėjo įrodyti tikrosios tiesos. Dabar jie kaskart tikrina, ar šeimoje vaikas gauna valgyti mėsos gaminių. Vaiko teisių apsaugos tarnybų darbe tai buvo, ko gero, pirmas atvejis, kai vaikas apgynė savo teises pasirinkti jam priimtiną maistą. Tačiau ar to reikėjo? Vytenis dar per mažas ir nesuvokia, kad mėsos valgyti jam negalima dėl sveikatos sutrikimų. Berniukas yra senelės įtakoje ir mano, kad mama yra bloga, nors ji linki savo vaikui tik gero. Iki šiol šis atvejis nėra galutinai išnagrinėtas, tačiau viliuosi, jog teisybė nugalės.

Minėtas pavyzdys įrodo, kad vaiko teisės gali daug, tačiau tai ne visada būna naudinga vaikui. Siekiant užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą ir visapusiškai paisyti vaiko interesų, jiems yra sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę su jų gyvenimu, veikla susijusiais klausimais. Tačiau kartais, kad ir kokią laisvę rinktis turėtų vaikas, jis būna nevisiškai subrendęs, kad įvertintų ir suvoktų tikruosius padarinius ir galėtų atsirinkti, kas naudinga jam pačiam. Juk atsakomybė už vaikus tenka tėvams, kurie turi užtikrinti, kad jų vaikas būtų sveikas ir turėtų visas galimybes tinkamai gyventi.

Manau, kad vaikų teisė į mokslą, teisė laisvai reikšti savo nuomonę, būti išklausytam, pasirinkti, ką valgo, aktyviai dalyvauti priimant su jais tiesiogiai susijusius sprendimus yra puiku, tačiau tai turi būti nuolat prižiūrima įvairių institucijų, tėvų, mokytojų, kad tai, ką vaikas nori pakeisti, būtų iš tikrųjų naudinga jam pačiam bei nekenktų aplinkai, visuomenei. Todėl vaikų teisės turi būti proporcingos su atsakomybe.

Manau, kad pakanka tik išdrįsti: reikšti nuomonę, ginčytis, dalyvauti, suprasti, veikti. Italų rašytojas Bruno Ferrero sakė: ,,Išgelbėti pasauliui užtenka, kad kiekvienas, nors ir visiškai mažas, išdrįstų pradėti”. Pradėti ir būti atsakingu už savo kaimo, rajono, miesto, už Lietuvos, o kartu ir Europos ateitį, kuri būtų gražesnė, teisingesnė, kurioje būtų miela gyventi.


Milita Šeštokaitė

16 metų

Mokytoja Daiva Daukševičienė

Rūdiškių gimnazija

„Esu laiminga gyvendama Lietuvoje”

2013

Rūdiškės

Netikėtai miegus prablaško traukinio vagono ratų dundėjimas ir į akis šviečiantys akinantys

saulės spinduliai. Pagaliau vis mažiau ir mažiau žemės lopinėlių padengta jau visiems įgrisusia balta

sniego danga. „Pavasari, aš nė akimirkos nebuvau suabejojusi tavo atėjimu! Pavasari, galiu tave

užuosti, matyti ir visaip kitaip jausti!” - nejučia pagalvoju. Juk amžinos žiemos nebūna, po jos

visada turi ateiti pavasaris. Tokie jau tie gamtos dėsniai, kurie, sakyčiau, visai panašūs į

elementarius gyvenimo dėsnius. Nesunku pastebėti, jog kartais per daug supaprastiname ir

sumenkiname turimas vertybes, dėl to visas pasaulis, rodos, linki žmogui tik blogo. Esu įsitikinusi,

jog taip nėra. Kažkur lekiame žaibišku greičiu ir pamirštame mus supančius puikius dalykus bei

žmones.

Pasirąžau besėdėdama šiltame traukinio vagone. Iš savo nedidelės kuprinės išsitraukiu rašiklį

ir užrašų knygutę, nuspalvintą mūsų trispalvės vėliavos spalvomis. Trumpam atsiriboju nuo

pasaulio - užrašų knygutės viršelis įkvėpia mane rašyti, mintys liejasi laisvai. Į knygutę įrašau

klausimą ir jį ryškiai pabraukiu: „Kas mums trukdo Lietuvoje gyventi geriau?” Juk iš tiesų daugelis

peikiame viską, kas mums suteikiama, tačiau jeigu plačiau pasamprotautume šiuo klausimu, galbūt

ir pasikeistų mūsų neigiamas požiūris į Tėvynę.

Man laimė – tai ne materialūs dalykai. Kur dingsta kasdieniški ir paprasti, tačiau dažnokai

užmirštami dalykai? Kodėl kartais nuošaly lieka mylimi bei artimi žmonės, draugai, mokytojai,

kurie daugelį kartų įkvėpė mus gyvenimo džiaugsmui bei motyvavo? Taip, jie čia, arti mūsų, o

galbūt net ir kitame kambaryje. Jie sėdi ir laukia mūsų, nes jiems mes labai rūpime. Kaip bebūtų

gaila, tačiau vis sudėtingiau mums yra pripažinti, kad laimė gyventi tėvynėje yra žodžiais

neapsakomas jausmas.


Aš - Milita, man šešiolika metų, mokausi Trakų r. Rūdiškių gimnazijoje II a klasėje. Šiandien

galiu visam pasauliui drąsiai išrėkti, jog nuoširdžiai myliu Lietuvą, jos žmones ir, be abejonės,

gamtą. Nors pavasario ir teko laukti ilgai, bet nepaprastai džiaugiuosi, kad gimiau būtent čia,

Lietuvoje, o ne Antarktidoje, kur ledas sukaustęs žemę ištisus metus. Vis skundžiamės, kaip mums

yra blogai gyventi Lietuvoje, tačiau ar jaučiame, kaip patys meluojame sau? Dar kartą stabtelėkime,

pamėginkime įsivaizduoti save gyvenantį, kad ir lietuvių šiandien labai pamiltame krašte -

Norvegijoje. Mūsų vardai čia tariami visai kitaip, gaila, bet nebelieka to švelnaus lietuviško

akcento, o norint nusipirkti ledų, kurių, beje, dabar labai užsigeidžiau, Norvegijoje tenka labai

pasistengti ,,laužant liežuvį”. Mūsų tautiečiai ten jaučiasi kitokie, ir tikrai ne gerąja prasme, o kita -

emigrantiškąja prasme. Tokia emigranto dalia, mano manymu, prilygsta savų šaknų žalojimui, galų

gale, galbūt netgi ir praradimui. O kaip jaustis augalui be šaknų? Kaip gėlė tuomet gali žydėti?

Trumpam padedu į šalį užrašų knygutę, kadangi šalia manęs atsisėda garbingo amžiaus

moteris, nešina dviem dideliais krepšiais pirkinių. Matau ją pirmą kartą, tačiau ši, tarytum kuo

puikiausiai žinodama, kas aš esu, tik prisėdusi pradeda bendrauti. Moteris pasakoja apie tai, ką

grįžus pagamins vakarienei anūkams, lygina svogūnų kainas miesto ir savo kaimelio turguje, rodo

man obuolius ir šypsodamasi džiaugiasi, kad parduotuvėje buvo didelės nuolaidos. Ji laiminga,

negirdėjau iš jos lūpų nė vieno skundo ar pasipiktinimo verto žodžio. Argi ne puikus įrodymas, jog

savo gimtinėje gali jaustis savas? Gali tiesiog paprastai prieiti prie žmogaus ir šnekučiuotis, nes visi

esame bendros kultūros, bendros valstybės dalis, taigi būtent tai aš ir vertinu Lietuvoje.

„Kitas sustojimas Rūdiškės!” - traukinyje pasigirsta konduktoriaus balsas. Išlipu, trumpam

prisėdu ant suoliuko, kad laikas, belaukiant ateisiančių manęs pasitikti namiškių, neprailgtų. Visai

neseniai kojomis paliečiau žemę, pažvelgiau į dangų, ne į bet kokį dangų, bet žydrą lietuvišką

dangų. Ramuma. Aplinkui girdžiu lietuviškai kalbančius žmones, daugelis jų šypsosi, o skardus šių

žmonių juokas retkarčiais praskaidrina šurmulio monotoniją. Šis šurmulys nevargina, o atvirkščiai -

ramina. Kaip nuostabu žinoti, jog galiu bet kurį žmogų užkalbinti savo gimtąja lietuvių kalba, kaip

gera jausti tą bendrumo jausmą, o visa tai tarytum priverčia mane jaustis saugiai.

Ar vis dar yra manančių, kad Lietuvoje gyventi yra blogai? Reikia tai tik pajusti. Čia saugu.

Reikia išmokti vertinti tai, kas duota - juk turime begalę teisių, o šalia jų ir pareigų. Būdama

nepilnametė, aš puikiai žinau, kad turiu teisę gyventi jaukiuose ir saugiuose namuose, bet, žinoma,

turiu ir pareigą - padėti suaugusiems juos prižiūrėti. Aš turiu teisę būti aktyvia dalyve, sprendžiant

visus su mano gyvenimu susijusius klausimus, bei laisvai reikšti savo nuomonę. Džiugu, kad į mano

nuomonę yra atsižvelgiama. Itin svarbi mano pareiga gerbti kitus žmones, nepriklausomai nuo jų

kilmės, tautybės ar religijos. Turiu taip pat ir teisę mokytis. Pareigą, susijusią su šia teise, vykdau

nepriekaištingai. Nuo penktos klasės mano pažymių knygelėje rikiuojasi vieni dešimtukai. Visas


teises ir pareigas žinau kaip maldą, kadangi savo ateitį planuoju sieti su teisės mokslais. Manau,

jeigu domėsimės savo teisėmis ir vykdysime su jomis susijusias pareigas, tai ir gyvenimas taps

šviesesnis, žinosime, kur kreiptis iškilus problemai, nepamiršdami, kad ją reikia spręsti ne vien

valdininkams, bet taip pat stengtis ir patiems.

Belaukiant ateinančių namiškių, mano dėmesį atkreipė verkiantis berniukas. Ketinau paklausti

jo, kas nutiko, tačiau vos tik pakilau nuo suoliuko, pastebėjau, kad keli vaikinai jį jau guodžia.

Pasirodo, berniukas pavėlavo į traukinį. Vaikinai iš stoties viršininkės sužinojo kito traukinio

atvykimo laiką ir informavo berniuką, jog jam palaukti teks dvidešimt minučių. Malonu buvo

matyti, jog problema buvo taip greitai išspręsta. Taip, iš tiesų vaikui tai problema. Juk ir man, ir

kitiems gali nutikti įvairių bėdų ir smagu žinoti, kad mūsų aplinkoje yra tokių šaunių žmonių. O juk

tokie žmonės, jų sukeliamos emocijos yra viena laimingo gyvenimo Lietuvoje sudedamoji dalis.

Tad vykime niūrias mintis šalin, įsileiskime pagaliau į savo širdis pavasarį. Pagrindinis

gyvenimo dėsnis yra toks: jeigu nori ką nors keisti, pradėk nuo savęs. Juk iš tiesų, tereikia norėti ir

eiti savo svajonės link, tuomet ir visas pasaulis, ir visos aplinkybės tau padės jos siekti, o neigiamos

emocijos ir mintys tik stums mus atgal.

Jau matau ateinančią mamą su sesute, pažvelgiu į jas ir šypsodamasi pamojuoju savo laimei.

Užverčiu užrašų knygutę, įsidedu ją giliai į kuprinę ir bėgu link savo namiškių. Ak, kaip vis dėlto

gera gyventi Lietuvoje!


Gintarė Venskavičiūtė

18 metų

Mokytoja Romualda Žilinskienė

Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija


Kokia žmonių įvairovė Lietuvoje! Senelė – latvė, mamos draugė – lenkė. Tačiau jos

save vadina lietuvėmis. O ar taip iš tikrųjų yra? Taip, jos tikrų tikriausios lietuvės! Per vasario 16-ąją

iškelia Lietuvos vėliavą, kai visa tauta dainuoja himną, jos dainuoja garsiausiai, kai tauta renkasi į

mitingą prie Seimo, jos – kartu su dauguma! Ar tikrai Lietuva tampa namais iš įvairiausių pasaulio

kraštų suvažiavusiems žmonėms? Ar tikrai jie čia laukiami? Ar juos gina tautinių mažumų įstatymai?

Juk kartais tenka išgirsti skambų šūkį: Lietuva – lietuviams. Ar tik? Neretai iš svetur atvykęs žmogus

Lietuvą myli labiau, nei tas, kurio šaknys giliai įaugusios į Lietuvos žemę.

Įstojimas į Europos Sąjungą atvėrė kelius nevaržomai keliauti iš vienos šalies į kitą. Bet

ar tikrai tik tada pajutome, kas yra tautinės mažumos? Juk jų būta ir anksčiau. Dar Gedimino laikais.

Lietuva visada buvo kelias, jungiantis Šiaurės ir Vakarų Europą. Kaip lietuviai emigruoja iš Lietuvos,

taip ir kitų šalių žmonės atvyksta į Lietuvą. Kaip ir bet kurioje pasaulio šalyje, taip ir Lietuvoje,

netrūksta priešiškai nusiteikusių žmonių. Vis dėlto užsieniečiai dažniau susiduria su tais, kurie nori

jiems padėti, mat lietuvio jau toks būdas – burbėti po nosimi, tačiau garsiai nesakyti. O kaip

svetimšaliai? Ar saugiai jaučiasi vien todėl, kad juos gina įstatymai? Ar tikrai tvarkingais

dokumentais pasirūpinęs užsienietis gali tapti visateisiu Lietuvos gyventoju, kurti čia šeimą, dirbti ar

net pradėti savo verslą?

Jaunas žmogus visada kupinas idėjų, tad jam pakeisti gyvenamąją vietą nėra sunku. Sutikusi

Anną, mamos draugę, išgirstu linksmą lenkišką akcentą ir nevisai tiksliai derinamus žodžius. Ji –

meilės emigrantė, Lietuvoje apsigyvenusi tik prieš dvejus metus. Nors nedaug tepraėjo laiko, Anna

gali susikalbėti lietuviškai, moka himną ir paruošti nemažai lietuviškų patiekalų. Tačiau atvykus

saldu nebuvo. Pirmiausiai ji įsidarbino padavėja. Darbas patiko, tačiau atlyginimas vis vėluodavo. Jo

negavusi Anna nuskubėjo pas darbdavį. Šis su pašaipa pasiūlė jai grįžti atgal į Lenkiją. Anna suprato,

kad susidūrė su nesąžiningu žmogum, tad kreipėsi į policiją. Per kelias dienas Anna išanalizavo

Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją ir įsitikino, kad ją gina įstatymas, tačiau vis dar


nesijautė tvirtai. Ji paprašė mūsų padėti išanalizuoti ir Lietuvos tautinių mažumų įstatymą, kuriame

rašoma, kad tautinės mažumos yra lygios prieš įstatymą, turi teisę į darbą, šeimą ir verslą. Supratusi,

kad ją gina ne tik Europos Sąjungos, bet ir Lietuvos įstatymai, tikslesnės informacijos Anna ieškojo

Tautinių mažumų ir išeivijos departamente. Surinkusi pakankamai duomenų bylą laimėjo ir atgavo

visus pinigus. Anna kartais stebisi: kiek įvairių tautybių žmonių telpa nedidelėje Lietuvoje: „Ir visi jie

jaučiasi kaip namuose!“ Kiekvieną savaitgalį su savo draugu aplanko kokį naują Lietuvos kampelį.

Net ir nelabai žymų. Turbūt ji mačiusi daugiau šalies vietų nei aš...

Skeptikai sakytų, kad jaunas žmogus visur prisitaiko, tad didelio čia daikto, kur jam gyventi!

Bet ar tai tiesa? O kaip senyvo amžiaus žmonės reaguoja į pasikeitimus? Mano senelė – latvė. Į

Lietuvą atsikėlė dar per karą ir vadina ją savo namais. Senelės sesuo taip pat gyvena Lietuvoje.

Susitikusios kartais viena kitai po latvišką žodelį ištaria. Bet, kaip pačios sako, savąją kalbą beveik

pamiršo, nes šneka tik lietuviškai. Ir ne bet kaip! Žemaitiškai! O ir giminės iš Latvijos retai

paskambina... Juk ji jau nebe latvė! Senelės vardas Janė, tačiau ir draugai, ir mes, artimieji, Janina ją

vadiname – įprastesnis vardas lietuviams. Kiti, nežinodami apie jos kilmę, mano – su tikra žemaite

susitiko. Jau kiek metų praėjo, o senelė atgal išvykti nenori. Jai jau septyniasdešimt metų, tačiau

požiūrio į Lietuvą niekada nekeitė: „Mes – jauna šalis. Turime išgyventi sunkumus, kad ateinančios

kartos galėtų gyventi geriau. Kas galėtų pasakyti, jog aš gyvenu blogai?!“ Lietuva senokai tapo jos

namais. Ir amžius čia visiškai nesvarbus! Keldama mūsų šalies vėliavą per valstybines šventes visada

nubraukia ašarą – jos šalis dar vienas metais paseno. Jos šalis – Lietuva.

Dažnai galvojame, kad tik Europos Sąjunga atvėrė kelius į Lietuvą. O ką galėtume pasakyti

apie senus laikus? Jau tada krašto valdovai galvojo apie ateitį, matydami ir įsivaizduodami Lietuvą

kaip daugiatautę šalį. XIV amžiuje kunigaikštis Gediminas laišku kviečia atvykti „bet kokios

padėties“ amatininkus: kalvius, račius, kurpius, akmenskaldžius, malūnininkus, juvelyrus, žvejus,

pirklius... Čia buvo laukiami tie, kurie gyventų, dirbtų ir kurtų savo namus. Gediminas savo laiškuose

taip pat išdėstė ir pirvilegijas bei teises atvykėliams. Jau anais laikais atvykėliai Lietuvoje galėjo

jaustis saugūs ir buvo gana privilegijuoti: Žemdirbiams, norintiems atvykti į mūsų karalystę ir čia

pasilikti, duodame [žemę] bei suteikiame [privilegiją] dešimt metų [ją] dirbti laisvai ir be mokesčių,

o pusę to laiko tebūna jie atleisti nuo bet kokios karališkos prievolės. Ar tai nepanašu į pirmuosius

tautinių mažumų įstatymo fragmentus? O štai Vytautas Didysis XIV amžiuje į Lietuvą kaip karius ir

dorus bei sąžiningus tarnus atsivežė karaimus. Vėliau, XV amžiuje, karaimų bendruomenei Jonas

Kazimieras suteikė privilegijas, t.y. Magdeburgo teisę. Tai tik įrodo, kad jau nuo seno mūsų šalis

buvo draugiška ir atvira visų tautų žmonėms, nusiteikusiems taikiai. Tad ar tikrai į Lietuvą traukia tik

tie, kurie neturi daugiau kur dėtis? Nemanau. Čia jau nuo seniai tarsi dideliame name gyveno įvairių

tautų žmonės. Gyvena ir dabar.

moksleiviŲ raŠiniŲ konkursomoksleiviŲ …...mieli moksleiviai, gerbiami skaitytojai, Šiame...

Documents