pedagoginės aktualijos piličiauskų akimis · naujametinis sveikinimas informuojame pedagoginės...

Naujametinis sveikinimas

Informuojame

Pedagoginės Aktualijos Piličiauskų Akimis

Mieli Bičiuliai, brangūs Kolegos, prisimindamas malonius susitikimus su

Jumis, patirtas dvasingumo kupinas bendra-vimo ir bendradarbiavimo valandas, nuošir-džiausiai sveikinu Jus – mokinius, tėvelius, studentus, mokytojus, įvairių seminarų, kon-ferencijų ir susitikimų dalyvius, mokyklų bendruomenes, pedagogų švietimo centrus sulaukus Naujųjų – 2011 metų. Tebūnie jie dosnūs mums visiems gausių dvasingumo vertybių, kurias uoliai puoselėsime savo sielose ir nuoširdžiai dovanosime kitiems. Dovanosime ne tik tiems, kurie mus myli, teikia materialias vertybes ar rodo pagarbą, bet, atvirkščiai, ir tiems, kurie savo galimybių ribose stengiasi net pakenkti. Mylėkime ir oponentus, kurie mūsų nemyli, tada mes ne-būsime panašūs į nusidėjėlius, nes jie taip nesielgia (žr. Lk 6, 32-35).

Svarbiausia, kad ši taktika – Gėriu įveikti blogį – vienintelė efektyviai produktyvi,- ja ir linki naudotis PAPA leidėjai.

KVIEČIAME SUSIPAŽINTI SU 1-uoju žurnalo „40+“ numeriu!

¤ ¤ ¤

„...mes visi esame skirtingi ir nekalti dėl to,

kokie esame...“ (Sandra Gudeliūnienė. Ar priimsime kitokį?)

¤ ¤ ¤

„Aktyvus bendradarbiavimas su tėvais ug-dymo procese teikia abipusę naudą“

(Solėja Piličiauskaitė Karalienė. Įsiklausyki-me į tai, ką patys sakome)

„muzika, esu tikras, buvo tapusi religiniu

patyrimu, sukoncentravusiu į akimirką tarp palaiminimo ir mišių aukos pabaigos esančią

amžinybę“ (Albertas Navickas. Ite, missa est)

¤ ¤ ¤

„Gal tada tokios ,,ataskaitos“ padės gyveni-

mui suteikti prasmę“ (Lolita Piličiauskaitė Navickienė. Šeimos tradicijų ir švenčių svarba. Atsakomybė

prieš savo šeimą, giminę)

2010/2011 mokslo metai – Mokyklų bendruomenių kūrimosi metai

2011 m. sausis

Nr. 55 (2010/2011 m.m.)

„...žmogaus kelionė beieškant gyvenimo pra-smės prasideda tada, kai būdamas laimingas

jis gyvena, iš tiesų Gyvena...“ (Zina Piličiauskienė. Žmogaus beieškant...)

¤ ¤ ¤

„..šį pražūtingą procesą gali stabdyti tik

amžinų vertybių – Tikėjimas, Meilė, Viltis – pripažinimas, jų socialinės reikšmės įsisąmo-ninimas ir sugražinimas į asmeninį žmogaus

ir visuomenės gyvenimą..“ (Albertas Piličiauskas. Naujametinis linkėji-

mas: magiška Trejeto galia)

Šiame numeryje:

Naujametinis linkėjimas: magiška Trejeto galia

2

Ar tikrai Katalikų bažnyčia jau žlugo?

4

Žmogaus beieškant...

6

Juodos Laiko dėmės (3) 7

Įsiklausykime į tai, ką patys sa-kome

10

Praktikumas

11

Ite, missa est 14

Laiškų kraitelė 15

Naujametinis linkėjimas: magiška Trejeto galia

2 Pedagoginės Aktualijos Piličiauskų Akimis

– Dabar mano eilė,- tarė Bronė. – Saky-čiau, pirmasis mūsų improvizacijų turas pavyko visai neblogai. Aš dar norėčiau pasamprotauti apie Tris pagrindines krikščioniškąsias vertybes, kurias ap-gailėtinai „pamiršome“: agape Meilės turinį pakeitėme sekso samprata... Žmo-gų gerbiame tiek, kiek jis gali būti nau-dingas. Na, o be Meilės Viešpačiui ir artimui neteko atraminio pagrindo (pasi)Tikėjimas,- kaip galima tikėti ir pasitikėti kitu asmeniu, jeigu tu jo nemy-li ir žinai, kad jis tavęs nemyli? O kaip, netekus pasitikėjimo, išsaugoti Viltį, kad netapsime tik statistiniai vienetai ir ego-istiniai individai, prarandantys vertybi-nius žmogiškumo standartus? Kaip jaus-tis „paprastam“ žmogui, kuris žino, kad pagrindinis šiuolaikinio asmens orumą liudijantis kriterijus yra jo sukauptos materialinės vertybės (o jis tokių sankau-pų neturi...) ar socialinė padėtis įmant-rioje karjeros laiptų sistemoje (o jis yra paprasčiausias „niekas“...). Atrodo žmo-nija lėtai, bet užtikrintai juda išsigimimo linkme. Ar turėsime pakankamai išmin-ties suvokti, kad šį pražūtingą procesą gali stabdyti tik amžinų vertybių – Tikė-jimas, Meilė, Viltis – pripažinimas, jų socialinės reikšmės įsisąmoninimas ir sugražinimas į asmeninį žmogaus ir vi-suomenės gyvenimą...

– Neatspėsite, kokią aš pasirinkau te-mą laisvai improvizacijai,- pasididžiuo-damas pareiškė Aleksiukas.

– Nu?,- lyg susitarę paklausė Bronė ir Stasiukas.

Ilgos kelionės iškamuota ir protiškai įtemptų dienų išvarginta trijulė tylėda-ma žingsniavo namų link. Monotoniš-kiems Aleksiuko, Bronės ir Stasiuko žingsniams akompanavo tik tempiamų lagaminų ratukų bildesys... Visų svajonė buvo panaši – greičiau pasiekti savo artimuosius. Tačiau visi puikiai žinojo ir tai, kad jos išsipildymo dar teks palaukti. Todėl niekas nenustebo, kai staiga pasi-girdo valdingas Bronės siūlymas:

– Neleiskim smegenims tinginiauti,- pailsės pensijos sulaukus. Siūlau kūry-biškai pamąstyti apie magiškąją skaičių galią...

– Nori patikrinti mūsų žinias apie Pita-goro numerologijos slėpinius?- bandė švelniai ironizuoti Aleksiukas.

– Visiškai ne,- atsakė Bronė. – Pamąsty-kime kūrybiškai apie tai, ko matemati-kos patriarcho protas negalėjo pasiekti. Štai mes esame trise... Tebūnie tai pre-tekstas doriniu aspektu mums paimpro-vizuoti apie trejeto reikšmę šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Na, pavyzdžiui, Švenčiausioji Trejybė, kurios slėpinio suvokimas pateikia daugiau klausimų, negu galimybių į juos atsakyti... Visatos sukūrimas, galaktikų ir planetų trajekto-rijų koordinuotas judėjimas... Dievo Sū-naus mums paliktas Įsakymas mylėti vienas kitą, kaip Jis mus mylėjo. Jeigu žmonija norėtų šį priesaką įgyvendinti tikrovėje, būtų sunku įsivaizduoti tą Nuostabią Pasaką, kurioje galėtume gy-venti... To ir linkėčiau mums visiems ateinančiais – 2011 metais. Na, o mūsų pastangos kaltinti Dievą dėl to, kad šian-dien vis ryškiau įsigali smurtas, žudymai ir savižudybės, man atrodo gan kvailo-kai.

– Aš noriu pasamprotauti Šventosios Šeimos tema,- tarė Aleksiukas. – Interp-retaciją pradėsiu nuo tvirto pareigos supratimo: Motinai artėja laikas gimdyti Sūnų...; skurdas neleidžia užsisakyti deramos vietos nakvynės namuose..., tačiau ji neieško pasiteisinimo argumen-tų atsisakyti varginančios kelionės,- ji paklusniai vykdo ciesoriaus įsakymą – keliauja į Betliejų... Juozapas, kiek išma-nydamas, vykdo prisiimtą pareigą (kurią jam sapne nurodė Angelas) – rūpinasi Naujagimio ir Jo Motinos saugumu, jų būties sąlygomis... Jeigu tokios pareigõs pamokos taptų mūsų savastimi, visiškai kitokia atmosfera vyrautų mūsų šeimo-

se: tėvai ne tik 7 minutes per dieną ben-drautų su savo vaikais, bet ir bendradar-biautų; rengtų išvykas ir puoselėtų įvai-riausias šeimos tradicijas; nevengtų su vaikais aptarti jų asmeninio gyvenimo ir socialines aktualijas... Šeima taptų esmi-ne humanizmo ir pilietiškumo, dvasin-gumo ir tautiškumo puoselėjimo citade-le. Tai mano linkėjimas visiems Lietuvos žmonėms sutinkant 2011 metus.

– Renkuosi Trijų Išminčių temą,- įsi-terpė Stasiukas. – Manyčiau, jų elgsena paliko akivaizdžius pareigos, pagarbos ir ištikimybės vertybiniams idealams pa-vyzdžius. Nežinodami tikslių geografi-nių koordinačių, jie pareigos vedini lei-džiasi į tolimą kelionę, kad pareikštų pagarbą Naujagimiui... Suvokę karaliaus Erodo klastą, jie liudija ištikimybę sa-viems įsitikinimams: negausinti blogio, nors šios pastangos, viena vertus, reiškia vertingų Erodo dovanų atsisakymą, o, antra vertus, gali kelti pavojų Naujagi-mio ir pačių Išminčių gyvybei... Ar šian-dien daug turime žmonių, kurie, vilioja-mi žadamų materialinių vertybių ir tuo pat metu žinodami pavojų Naujagimio (o gal ir asmeninei) gyvybei, išliktų tvir-tose dorinių nuostatų pozicijose? Todėl mano linkėjimas Lietuvos Šeimoms ir Mokykloms 2011 metais būtų toks: vaikų rengimas įvairioms olimpiadoms, kon-kursams (tame tarpe ir „Tūkstantmečio vaikai“) ar 100–balininkų gausinimas būtų pagirtinas, jeigu ugdymo procese prioritetą pagaliau teiktume asmenybės dvasinių vertybių puoselėjimui, huma-nistinių įsitikinimų diegimui.


Solėjos Piličiauskaitės Karalienės nuotrauka

– Manau, čia mūsų pateiktuose „taksonomijos laipteliuose“ atsiskleidžia slypinčios esminės švietimo problemos ir klaidos,- lyg ir apibendrindamas pasku-tiniąją improvizaciją, pareiškė Aleksiu-kas. – Jas padėtų šalinti geranoriškas vertybinių nuostatų, išryškėjusių mūsų aptartuose improvizacijose, taikymas. Jeigu švietimo reforma prasidėtų nuo „laiptelių viršaus“, labai paspartėtų jos eiga, greitai pajustume visiškai naują pertvarkos pulsą ir rezultatus.

– Žiūrėkite, kaip nepastebimai prabėgo laikas. Ir nuovargis išnyko, ir prie namu-čių priartėjome...,- pastebėjo Stasiukas.

¤ ¤ ¤ Džentelmenai palydėjo damą, draugiš-

kai atsisveikino vienas kitam linkėdami prasmingų 2011 metų ir pasuko link savo namų...

¤ ¤ ¤ Penktokų, grįžtančių iš matematikos

olimpiados, netikėtai išgirstas kūrybines improvizacijas užrašė Albertas P.

Atgal

– Mokyklos bendruomenė, kurią taip pat sudaro trejetas pagrindinių narių: mokiniai, jų tėvai ir mokytojai. (Beje, tai, ką pasakysiu, prisipažįstu, skaičiau ankstesniuose e-žurnalo PAPA nume-riuose...)

Šiuo metu tos bendruomenės veikia tik formaliai,- tėvai turi savo tikslus, moki-niai – savo, mokytojai taip pat gyvena savo aktualijomis. Kitais žodžiais, tai, apie ką čia ką tik improvizavome – vie-nybę ir pareigos supratimą, ištikimybę savo doriniams idealams ir krikščioniš-koms vertybėms ir kt., dar netapo mo-kyklos dvasinio gyvenimo gairėmis. Kaip iš šios situacijos išsikapstyti? Siūlau pažaisti improvizacinį žaidimą: aš paro-dysiu pačią jo pradžią ir loginę eigą. Tai bus savotiškas šablonas, tačiau reikalau-jantis loginio mąstymo. Kuris norėsite jį tęsti, paskubėkite improvizuoti. Taigi, pradedame žaidimą.

– Norint, kad vaikas mokytųsi, jį pirmiau reikia auklėti. Kodėl? Būtina auklėjimu įrodyti jam teikiamų žinių,- mokymosi svarbą. Tačiau norint vaiką auklėti, reikia jį

palikti ramybėje,- būtina auklėti jo tėvus – pagrindinius, prigimtinius vaiko auklė-tojus. Tačiau norint auklėti tėvus...

– Reikia juos palikti ramybėje,- savo nuo-monę bandė pareikšti Stasiukas.

– Na, o toliau?- klausė Aleksiukas ir lėtai bandė „sufleruoti“: – Reikia... auklė-ti...

– Jų vaikų mokytojus, kad šie supažin-dintų tėvus su auklėjimo meno pagrin-dais. Taip?- bandė pasitikslinti Bronė. Tačiau norint auklėti mokytojus, reikia juos palikti ramybėje...

– Būtina auklėti mokyklos vadovus, idant šie auklėjimo ABC perteiktų mokyto-jams,- savo nuomonę logiškai grindė Stasiukas.

– Norint auklėti vadovus, reikia juos palik-ti ramybėje,- žaidimo taisyklių supratimą liudijo Bronė ir tęsė toliau: būtina auklėti ministerijos vadovus,- strateginį švieti-mo štabą. Tačiau jie arba neturėjo gali-mybės ragauti pedagogikos mokslų, arba bandė darbuotis mokykloje, tačiau patyrė pluoštą nesėkmių ir nutarė moky-ti kitus, kaip reikia... auklėti vaikus.

3 Nr. 55



4 Pedagoginės Aktualijos Piličiauskų Akimis


Toliau. Manau, kiekvienas turime konkrečių pavyzdžių, kai vienose šeimo-se vyrauja nuostabūs tėvų ir vaikų santy-kiai, abipusė jų pagarba, meilė ir harmo-nija... Kitose, žiūrėk, nesibaigia šeiminiai skandalai, barniai, fizinės bausmės, vai-kų bėgimas iš namų, narkotikų, savižu-dybių bandymai... Ar čia kalta tik gyvu-liška vaikų prigimtis? – Pirmuoju atveju vaiką sužmogėjimo keliu sėkmingai ve-da prigimtinis auklėtojas – tėvai, o ant-ruoju,- kaltas šeiminis auklėjimo brokas.

Na, o musulmonų mirtininkės? Ar tai ne ypatingo auklėjimo pasekmė, kai no-rima kuo greičiau patekti į pažadėtąjį rojų?..

Todėl negaliu sutikti su teiginiu, kad neįmanoma auklėti. Problema kita ir ji slypi kitoje vietoje: mes labai dažnai ne-mokame ir/arba nenorime vaikų auklėti. Lie-tuvos tėvai bendrauja su savo vaikais 7 min. per parą... Mokytojai rūpinasi tik kairiojo vaiko smegenų pusrutulio turi-niu, į kurį „pumpuoja“ neretai abejotinos vertės žinias (užmiršdami jausmų, dvasi-nių ir dorinių vertybių diegimą...) O kur interneto, žiniasklaidos neigiama įtaka vaiko asmenybei... Sakykite, ar tokiai situacijai esant turime moralinę teisę neigti auklėjimo galimybę? Ar tai nepri-

Pamąstyti šia tema išprovokavo habil. dr. Jono Balčiaus straipsnis, publikuotas net aštuoniuose savaitraščio Dialogas numeriuose1. Iš studentų mėgstamo Pro-fesoriaus išsamios ir aktualios publikaci-jos (ką reiškia vien jos pavadinimas – Prarandant tautą ir pasaulį – paėmiau tik vieną temą, kurioje aptariamas Krikščio-nybės likimas. Paėmiau todėl, kad, prisi-pažinsiu, kai kurie teiginiai mane gero-kai nustebino ir, antra vertus, kiekviena-me šių mokslo metų PAPA numeryje buvo skiriama vietos Bažnyčios aktuali-joms,- konkrečiai,- Jos socialiniam vaid-meniui didinti. Pateiksiu gerb. Kolegos keletą teiginių, vėliau leisdamas sau juos pakomentuoti.

¤ ¤ ¤ Nurodęs konkrečių faktų iš nuolat

didėjančios nusikaltimų bangos, Auto-rius teigia:

„... Prie amoralios visuomenės konstravi-mo yra prisidėję ne tik šiuolaikinės Euro-pos filosofai, teisininkai, bet ir pedagogai su <...> panedukacine ideologija, skel-biančia, kad visus ir viską galima išauk-lėti. Klausimas šiuo atveju būtų tik toks: kodėl iki šiol tai vis dar nepadaryta? Atsakymas į šį klausimą būtų trumpas: todėl, kad tai neįmanoma. <...> Garbina-mas <...> homo sapiens iš tikrųjų yra tik per visą žmonijos istoriją nesėkmingai bandomas sukultūrinti, civilizuoti ir sudorovinti gyvūnas, kuris <...> kuo toliau, tuo daugiau turi instinktų sąlygo-jamų iškrypėliškų poreikių bei troškimų ir jiems patenkinti kuo toliau, tuo labiau nesiskaito su jokiomis priemonėmis.“2 Šioje citatoje mane suglumino visuoti-

nio neįgalumo suteikimas auklėjimui. Sutikčiau su šiuo teiginiu tik tuo atveju, jeigu minėtai pedagoginei misijai keltu-me idealaus produkto siekinį. (Na, pa-vyzdžiui, angelišką skaistumą, tyrumą ar pan.) Tačiau juk tokio tikslo niekas neketina kelti. Pagaliau neturėtume net prisiimti tokio pedagoginio siekinio – išauklėti, nes šis procesas yra permanen-tinis,- trunkantis visą žmogaus gyveni-mą: pradžioje vaikas ir paauglys auklėja-mas diegiant jam nuolatinės saviauklos poreikį. Kitais žodžiais: kūdikystėje, vaikystėje, ankstyvoje jaunystėje turėtų vyrauti auklėjimo siekiamybė, organiš-

kai orientuota į saviauklos puoselėjimą. O tai tikrai įmanoma. (Beje, visas šis proce-sas primena važiavimą dviračiu: kol judi į priekį, tol nevirsti į griovį...) Štai kele-tas pavyzdžių.

Nueikite rugsėjo mėnesį į mokyklą, kurioje mokosi kelios paralelės penktokų klasės, ir pamokos metu pavaikščiokite koridoriais. Nebejoju, kad vienoje jų išgirsite triukšmą, riksmą, pakeltą moky-tojos balsą, tramdantį išsišokėlius... Deci-belai tokie dideli, kad nebūdamas pamo-koje gali fiksuoti jos turinį ir eigą... Kitoje klasėje – tyla, girdisi ramus mokytojo aiškinimas ir tokie pat žmogiškai patei-kiami mokinių klausimai bei jų atsaky-mai. Dabar išsiaiškinkite, koks mokyto-jas ketverius metus mokė šių abiejų kla-sių vaikus ir sužinokite, su kuriomis pirmokėlių klasėmis šiais metais dirba mus dominantys kolegos. Būkite tikri, kad nuėję prie pirmojo mokytojo klasės, vėl girdėsite triukšmą, riksmą, niekina-mus žodžius... Antrojo kolegos pirmokė-liai aktyviai dalyvauja kūrybiniame pro-cese ir... savos asmenybės savikūroje... Taigi, akivaizdu: ne visi mokytojai geba auklėti. Turime ne mažai ir tokių, kurie visą gyvenimą kankina ne tik vaikus, bet ir patys kankinasi.

Ar tikrai Katalikų bažnyčia jau žlugo?

1 Jonas Balčius. Prarandant tautą ir pasaulį.// Dialogas, 2010 nr. 22 (900) – 2010 nr. 29 (906). 2 Visos citatos iš: Dialogas, nr. 24 (902). Tekste išryškinti žodžiai – Autoriaus.


ma „išugdyti kiekvienam jaunuoliui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmo-gumi...“

...Beje, tiek Seimo nariams, tiek Vyriau-sybės ir Savivaldybių vadovams akty-vinti turime vieną labai veiksmingą ir civilizuotą priemonę, kurios efektyvumo dar nė karto nebandėme,- artėjančius naujus rinkimus. Būtent ši demokratinė procedūra juos visus kol kas dar jaudina ir neramina. Tik reikėtų suformuluoti aiškius ir konkrečius reikalavimus, „įpakuojant“ juos į atitinkamų demonst-racijų, piketų ar akcijų formas. Supranta-ma, tam tikslui reikalingas pradinis im-pulsas. Šiai misijai įgyvendinti geriausiai tiktų Lietuvos tėvų forumas (LTF), kurio balso niekas negalėtų nutildyti. Tai – nepaskandinamas laivas.

Todėl šį kartą Lietuvos tėvų forumui linkiu autoritetingo aktyvumo, o Katali-kų Bažnyčiai – pelnyto ilgaamžiškumo.

Pagarbiai Albertas

Atgal

lygsta atvejui, kai žmonių nemokome groti fagotu, tačiau juos kaltiname nege-bėjimu muzikuoti šiuo instrumentu?

Taigi, sakyčiau, svarbiausias šiandien klausimas, kuris turėtų rūpėti Valstybės vadovams: kodėl kai kurie tėvai ir moky-tojai nenori ir/arba nemoka auklėti vaikų, mokinių? O aukščiau išsakytas gerb. Ko-legos teiginys, jog auklėti neįmanoma, sėja nevilties ir pesimizmo sėklas visuo-menėje, nuteikia laukimui – kada paga-liau visi sužvėrėsime? Todėl man atrodo nepriimtinas.

¤ ¤ ¤ „Žmonijos istorijoje žinomos dvi institu-cijos, kurios radikaliai ir palyginti ilgą laiką siekė pakeisti tokią žmogaus prigim-tį. Viena iš jų, be abejo, krikščionybė ir jai atstovaujanti Katalikų bažnyčia – ji nuo pat savo atsiradimo siekė sudievinti žmogų. <...> Antroji „institucija“ – mūsų laikais jau akivaizdžiai išsikvėpusi ir pralaimėjusi – marksistinė filosofija. Abi jos žlugo. Ir žlugo kaip tik dėl to, jog taip ir neatsilaikė prieš gyvūniškajai – o ne dieviškajai ar visuomeninei – žmo-gaus prigimčiai būdingą biosocialinių instinktų spaudimą.“ Viešpats kūrė žmogų palikdamas erd-

vės ir galimybių jam pasirinkti vertybi-nius prioritetus – dvasinius ar materia-lius. O gal išmintingą jų dermę? Verty-bių pasirinkimas lemia gyvenimo tikslo ir prasmės suvokimą. Kitais žodžiais, nuo manęs priklauso, ar aš renkuosi kelią, kuriuo ėjo B. Madoffas, kol tapo amerikiečių labiausiai nekenčiamu žmo-gumi, „pelniusiu“ 150 metų kalėjimo. O gal žãvi ruso M. Chodorkovskio ar lietu-vio H. Daktaro, gražiausius gyvenimo metus leidžiančių socialinėje izoliacijoje, pasirinkimai?.. Esama ir kontrastuojan-čių pavyzdžių, kurių kiekvienas pateik-tume, jeigu tik apsidairytume aplink. Nurodysiu taip pat tik tris pavardes iš Lietuvos kunigų tarpo: tėvas Stanislovas, Kazimieras Vasiliauskas, Česlovas Kava-liauskas... Sutikime,- jie ne vieninteliai, pelnę žmonių pagarbą ir dėkingumą. Tad ar turime teisę visus dvasininkus kaltinti pedofilijos skandalais, gobšumu ir kitomis nedorybėmis? – Manau, toks apibendrinimas yra nepriimtinas.

Paminėjau tik šešių žmonių, pasirinku-sių kontrastuojančius vertybinius priori-tetus, pavardes. Pagalvokime: jeigu šei-mose, mokyklose, žiniasklaidoje... būtų skiriama laiko panašių biografijų – liki-mų vertybinei analizei, turėtume puikias auklėjimo pamokas. Deja, jos mums ne-parankios ir todėl jų atsisakome. Kodėl?

Viešpats mums paliko vienintelį Įsaky-mą – mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau. Tačiau įvykdyti šį priesaką ne tai jau lengva, kadangi paskui jį seka daugiau įpareigojimų: agape meilė natū-raliai reikalauja artimą atjausti, jam alt-ruistiškai padėti, pagelbėti... Našta? – Išeitį pasiūlo išpuoselėta socialinė ver-tybė – demokratija, suteikianti žmogui laisves (pilietinės pareigos, deja, dažnai „pamirštamos“...). Taigi, aš galiu artimą mylėti arba ne, jam, ištikus nelaimei, altruistiškai pagelbėti arba ne... Čia dar pridėkime laukinio kapitalizmo konku-rencingąją nuostatą – pelnas, pelnas ir dar kartą pelnas... Žmogus tapo egoistu, kurio vertybių sistemoje jau nebėra vie-tos artimo meilei, altruizmui... Turime tai, ką turime. Tačiau ar dėl to kaltas Dievas, Katalikų bažnyčia? – Nemany-čiau,- mes patys renkamės vertybes. Ko-kias? – Pasirinkimą lemia auklėjimas (apie kurį aukščiau kalbėjome). Ir pasta-rojo atsisakymas – taip pat. Tai mūsų pasirinkimas ir mūsų atsakomybė. Žino-kime tik tiek: žmogus be dvasingumo ir dorinių vertybių, tačiau prifarširuotas šiuolaikinių žinių, dažnai tampa vienu pavojingiausių žvėrių. Tačiau turėkime viltį, kad „Kristaus akių grožis išgelbės pasaulį“ (F. Dosto-jevskis).

¤ ¤ ¤ Taigi, ar Katalikų

bažnyčia jau žlugo? – Tikrai dar ne. (Čia tiktų prisiminti šmaikštų Marko Tveno posakį: „Ži-nia apie mano mirtį yra gerokai perdė-ta“.) Dėl tariamo jos žlugimo galėtume kaltinti Seime triukšmaujančius balsus, apeliuojan-čius į žmogaus sąži-nės laisvę ir jo teisę rinktis vertybes, Vy-riausybės ir Savival-dybių pasyvumą bei abejingumą švieti-mo reformai ir, konkrečiai, įgyven-dinant Švietimo įstatymo (2003 m.) 3 straipsnį „Švietimo tikslai“. Jo pirmojoje dalyje ir pirmuoju sakiniu įsipareigoja-

5 Nr. 55



Žmogaus beieškant...

6

dalykų specialistai nesirenka pedagogi-nio darbo ne tik dėl menkai apmokamo darbo lyginant su tenkančiu administra-ciniu („popierinio darbo”) krūviu, bet ir dėl visiškos moksleivių anarchijos. Ir vis dėlto kodėl mokytojas neteko autoriteto? Mokytojas, kuris asmenybės vystymosi procese padėtų gyvenimą grįsti huma-nistinėmis vertybėmis, kitais žodžiais – „žmogėti“... Beieškant atsakymo į minėtą klausimą, siūlau saviugdos bei mokinių (bei savo atžalų) auklėjimo procese ne-užmiršti Justino Marcinkevičiaus žodžių: „Ką tai reiškia „gyvenimo prasmė”? Jos nėra atskirai nuo manęs ir nuo visuomenės, kurio-je gyvenu. Vadinasi, tiktai išreikšdamas save vienu ar kitu darbu, aš deklaruoju savo indi-vidualų gyvenimo prasmės suvokimą”.

Šį rašytojo teiginį būtų galima iliust-ruoti nutikimu, kai kartą žymus jūrinin-kas nusprendė pasistatytu laivu nuke-liauti į dainių apdainuotą Pasaulio kraš-tą. Devynias galybes dienų plaukęs ir horizonte išvydęs krantą netvėrė džiuge-siu. Tačiau šį jausmą keitė kitas – „Tai ta pati prieplauka, iš kurios išplaukiau.

Pasaulio krašto nėra!“ Tai buvo ne tik kelionė leidusi pažinti kitą tiesą, bet ir realizuojant save įprasminti patį gyvenimą. Tai supratęs žmogus, skleidė Pasau-liui žinią apie didį atradimą su viltimi, kad pagaliau kiekvienas pradės ieškoti ir ras savo gyveni-mo prasmę. Ne veltui Stefanas Cveigas sakė: „Tas, kuris padėjo bent vienam vieninteliam žmogui, suvokė gyvenimo prasmę”... Taigi, žmogaus kelionė beieš-kant gyvenimo prasmės praside-da tada, kai būdamas laimingas jis gyvena, iš tiesų Gyvena, o ne eg-zistuoja; kai jį (gyvenimą) įpras-mina veikloje, kuria širdingai da-linasi su kitais, siekiant skleisti grožį ir gėrį. Ir tik tada, kai suvok-sime, jog mes privalome kažką duoti gyvenimui, o ne gyvenimas mums, būsime tikrais Žmonėmis. Ir nebereikės žmonėse ieškoti Žmogaus...

Atgal

Senovės graikų filosofas Diogenas kar-tą vidudienį lakstė miesto gatve, iškėlęs žibintą, ir šviesdamas praeiviams į vei-dus šaukė: „Žmogaus, aš ieškau žmo-gaus!“ Šiandien išdrįsę to paties teirau-tis, tikiu, sutiktume dorų ir gėriui atvirų žmonių, tačiau... Tačiau prieš dvidešimt su viršum metų neabejingų svetimo skausmui, išpažįstančių amžinąsias ver-tybes, suvokiančių savo buvimo žemėje esmę būta daug daugiau.

Anuomet tvyrojo tiesos ir broly-bės jėgos pojūtis, grįžęs tikėjimas rytdiena. „Jūs Apvaizdos vaikai“, – pasakė tada kardinolas Vincen-tas Sladkevičius, tarsi skraiste apgobdamas visus: senus ir jau-nus, turtingus ir vargšus, sveikus ir ligotus. Buvome lyg tas rankos kumštis, kurio pirštai vienodai reikalingi bendram tikslui...

Kodėl šiandien, kaip Diogeno laikais, vėl žvalgomės Žmogaus? Susimąstėme apie gyvenimo pra-smę? Ką reiškia gyventi, o ne tik egzistuoti? Tikiu, prasmingai gyveni tik tada, kai moki ne tik imti, bet ir dalintis, ne tik griauti, bet ir kurti, ne tik kritikuoti, bet ir skleisti grožį, ne tik pykti, bet moki atleisti ir dalinti gėrį. Deja, šiandien esame svetimi vieni ki-tiems, o žmoniškumas pasireiškia tik per didžiąsias šventes...

Lietuva laisva ir nepriklauso-ma, bet ar laisva žmonių dvasia, ar joje vyrauja garbės ir dorovės nuostatos? O gal priešingai, ver-gaujame primityviam egoistiniam materializmui, ciniško pavidalo „pragmatizmui“? Manau, sutiksi-

te, materialių poreikių tenkinimas tarpu-savio santykiuose užgožė nuoširdumą, altruizmą, atjautą. O ilgainiui įsigalėju-sios puikybė ir tuštybė tarsi epidemija pasėjo nevisavertiškumo komplekso bacilą. Žmogus persmelktas šio viruso pavirto „robotu“ – ignoruojančiu taurius jausmus aplinkiniams (o neretai net savo artimui), maldą... Įsivyravo neapykanta, melas, vienas kito išnaudojimas, pyktis, agresija ir kančia, vedanti į depresiją, beviltiškumą, savižudybę ir nenorą gy-venti Lietuvoje.

Tikiu, jau greit pradėsime iš naujo mo-kintis pažinti save, ugdyti pagarbą ne tik sau, bet ir kitiems. Ne paslaptis, kad sėkmingam bendravimui reikia filosofi-nių, etinių, psichologinių žinių, kurių galėtume įgyti dar mokykloje, juk dar nuo senovės graikų pačios pažangiau-sios idėjos kildavo iš jų. Tačiau šių dienų ugdymo įstaiga yra praradusi savo ver-tybines orientacijas, kadangi joje diegia-mos informacinės žinios užgožia dvasi-nius dalykus, o mokinys yra svarbesnis už patį mokytoją. Kvalifikuoti mokymo


Zina Piličiauskienė, Saulėtekio vid. mokyklos

etikos vyr. mokytoja



7

Siekdami, kad mokytojų ir mokinių santykiai būtų grindžiami pagarba, bendradarbiavimu ir atsakingumu už savo elgesį, vykdysime veiksmingiau-sias patyčių prevencijos programas, or-ganizuosime neformaliojo ugdymo moky-mus mokytojams ir mokiniams, esamas sutartis tarp mokyklos, mokinių ir tėvų papildysime ir numatysime konkrečias sankcijas už nepagarbą mokytojui, pamokų nelankymą, nedrausmingą elgesį (571 punktas)“.

Drįstu teigti, kad panašūs prisižadėji-mai–įsipareigojimai kol kas deklaracijų pavidale kabo ore, nors Programos įgy-vendinimui Vyriausybė jau turi tik porą metų... Todėl gerb. Skaitytojai, siūlau jums patiems pakomentuoti tokią situa-ciją, kai pažadų įgyvendinimui lieka vis mažiau laiko; kai vis girdime rekomen-dacijas „reikia“, „būtina padaryti“... ir nieko nedaroma. Tada nejučia kyla klau-simas: kada išsivaduosime iš raginimų veikti ir pradėsime dirbti?2

Arba štai dar vienas pasikalbėjimų lygmens pavyzdys, kuriame gausu siū-lymų „reikia..., reikėtų“, t .y., jeigu kas nors rimtai imtųsi įgyvendinti teikiamas idėjas. 2010 m. gruodžio 21 d. ŠMM su-rengė jau šeštąjį pokalbį, skirtą švietimo strategijai atnaujinti. Jo tema – „Dvasinis ugdymas: švietimo įstaigų vaidmuo“. Diskusijos metu buvo apžvelgta situacija mokyklose dvasingumo ugdymo atžvil-giu. Viceministras Vaidas Bacys, kiti kalbėjusieji teigė, kad dabar per daug kreipiama dėmesio į žinias, mokyklos pristinga laiko auklėjimui, mūsų vaikai vis dažniau jaučiasi nelaimingi, vieniši, darosi vis labiau paviršutiniškesni. – Sakykite, gerb. Skaitytojai, argi Jums dar neįgrisusios iki kaulo gelmių įkyrėję teiginiai? Manau, dabartinę situaciją švietimo baruose panašiai, arba dar kri-tiškiau apibūdintų daugelis vyresnių klasių mokinių ir jų tėvų. Bėda yra ta, kad „dejuojame, jog tamsu, tačiau niekas nesiryžta uždegti bent vieną žvakutę“.

¤ ¤ ¤ Antroji atsakymo į klausimą (kodėl mū-

sų švietimo reformos pastangos yra atvirkš-čiai proporcingos gaunamiems ugdymo re-zultatams, t.y. kuo daugiau reformuojamės, tuo prasčiau atrodome pasaulio erdvėje?) versija, sakyčiau, tokia: universitetai

Pedagoginis underground‘as Lietuvos pedagoginė visuomenė – mo-

kiniai, jų tėvai ir mokytojai susirūpinu-siai šurmuliuoja. Ir privalome sutikti – nerimas pagrįstas. Mat Ekonominio ben-dradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD), taikydama specialią metodiką PISA (Program for International Student Assesment), 2009 metais tyrė penkiolika-mečių mokinių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimus. Tyrimas ap-rėpė 65 pasaulio valstybių jaunuosius respondentus1. Gauti rezultatai Lietuvos žiniasklaidoje buvo paskelbti 2010 m. gruodžio 7 d. Beje, tai jau antrasis tyri-mas, kuriame dalyvavo mūsų mokiniai. (Pirmasis vyko 2006 metais.) Lyginant abiejų analizių duomenis tenka konsta-tuoti pirmą nerimastingai liūdną faktą: mūsų ugdytinių gebėjimai regresuoja... Ant-rasis teiginys – liūdnai gėdingas, todėl jį privalėtume priimti nuleidę galvas: mus lenkia abi Baltijos sesės – Latvija ir Estija (žr. 1 lentelę). Trečiasis faktas kelia nuo-širdų pyktį, kurį reikia pagrįsti.

Pradėkime nuo paprasto klausimo: kodėl mūsų švietimo reformos pastangos yra atvirkščiai proporcingos gaunamiems ugdy-mo rezultatams, t. y. kuo daugiau reformuo-jamės, tuo prasčiau atrodome pasaulio erdvė-je? – Pirmoji atsakymo versija, manyčiau, galėtų būti tokia: reformatoriams (menkai išmanantiems vaiko psichologi-ją ir socialinį laikmečio kontekstą?) svar-bu pats reformos procesas,- vyksmas, idant niekas negalėtų jų apkaltinti pasy-vumu, neveiksnumu, kompetencijų sty-giumi. Kitais žodžiais, visi sukaupti ga-rai panaudojami garvežio švilpukui,- reformos reklamai, nors visas traukinio sąstatas akivaizdžiai atbulas juda že-myn... Dar galima pasakyti ir papras-čiau: nesugebėdami deramai tobulėti, imituojame reformos vyksmą, t. y., nega-lėdami realiai judėti į priekį, sustingę tebestovime pasvirę į priekį... Tiesa, rim-

tu veidu „nuleidinėjame“ reikalavimus, nurodymus, strategines kryptis atitinka-moms ugdymo institucijoms. Tarp jų pasitaiko ir šviesių idėjų, tik, matyt, iš anksto jau žinoma, kad įgyvendinimui dėmesio nebus skiriama. Jos taip ir liks tik deklaracijomis. Štai 2007 m. patvirtin-ta Ugdymo turinio strategija reikalauja ar rekomenduoja:

„daugiau remtis mokyklų veiklos vidaus ir išorės vertinimo rezultatais, pasinau-doti tėvų, visuomeninių ir kitokių orga-nizacijų siūlymais, taip pat ES struktū-rinių fondų parama... Strategijoje numa-toma <...> sumažinti mokiniams pa-teikiamų akademinių žinių apimtį, stiprinti ugdymo turinio ryšius su gyvenimo praktika. Taip pat - siste-mingai integruoti esminių kompetencijų: komunikavimo gimtąja ir užsienio kalbo-mis, matematinę, ypač – mokėjimo moky-tis (tai nauja kompetencija), skaitmeninio raštingumo, pilietiškumo, verslumo, kultūrinio sąmoningumo ugdymą į ug-dymo turinį.“ (Dialogas, 2007-06-01)

Beveik ketveri metai praėjo nuo šio strateginio švietimo reformos ketinimo... Ar kas nors pagerėjo? Ar sumažinome mokiniams pateikiamų akademinių žinių apimtį, ar sustiprinome ugdymo turinio ryšius su gyvenimo praktika? Geriausiu atveju 2010 metais prakalbome apie tiks-lingumą vyresnėse klasėse 30% mažinti teorinių žinių apimtį... Čia privalu prisiminti ir kai kuriuos

dabartinės Vyriausybės veiklos progra-mos punktus:

„Sieksime, kad vertybės taptų mokyk-los dvasios dalimi: būtų integruotos į mokyklos aplinką, socialinius santy-kius (560 punktas); Optimizuosime mokymosi krūvius mokyklose taip, kad jie neviršytų mokinio galimybių ir paliktų laiko pasirenkamosioms ugdymo kryptims (561 punktas);


Juodos Laiko dėmės (3)

1 PISA tyrimai vykdomi kas treji metai. Artimiausias – 2012 metais. 2 Žr. Chroniškasis „R E I K I A“... //PAPA Nr. 10.

1 lentelė

Nr. 55

Vilniaus universiteto Filosofijos fakul-teto Švietimo politikos centro vadovė Lilija Duoblienė siūlo PISA tyrimo rezul-tatų nesureikšminti. „Nelabai pritariu tokiems standartiniams matavimams. Viena vertus, jie yra gerai todėl, kad padeda save įsivertinti bendrame kontekste, bet jie visai neatsižvelgia į kažkokias lokalias erd-ves, teritorijas ir mūsų ypatumus, kon-tekstą. [Šis metodikos „trūkumas“ ki-toms šalims, matyt, netaikytinas,- jis neatitinka tik mūsų nacionalinių ypatu-mų,– A. P.] Labai stipriai sureikšminti šių duomenų, manau, neverta. Orientuotis į juos taip pat, manau, neverta“ [taigi, nieko ypatingesnio neįvyko,-A. P.] Švie-timo politikos centro vadovė toliau tei-gia, kad didesnės valstybės į tokius tyrimus žiūri kritiškiau [bet juk Korėja, Kinija, Singapūras, Japonija, Australija, pateku-sios į rezultatų suvestinės pirmąjį dešim-tuką, už Lietuvą didesnės? Kažkas ne taip...- A. P.], mažesnės valstybės, tarp jų ir Lietuva, minėtus tyrimus labiau sureikšmina [abejotinas teiginys: gal didžiosios vals-tybės (išskyrus Rusiją, kitas Trečiojo pa-saulio šalis), labiau suvokia būsimųjų kartų išprusimo reikšmę?- A. P.]. Nėra teisinga pasaulinė globalioji politika, unifi-kuoti ir padaryti, kad visur būtų tiek pat, tokių pat, su tomis pačiomis kompetencijo-mis. Turime turėti savo nacionalinę politiką, kurios argumentai būtų truputėlį kitokie. [Čia prisiminiau Lapę, kuri nepasiekusi vynuogių, rado pasiteisinimą – vynuo-gės dar neprinokusios...- A. P.]

2) alternatyviu santrumpos ŠMM aiški-nimu – Švietimo ministerijos makaronai, kabinami piliečiams, nepatenkintiems reformos rezultatais. (Beje, tuo galima paaiškinti pyktį, kuris kyla vertinant PISA 2009 m. atlikto tyrimo rezultatus, kuriuos pateikiau šio straipsnio pradžio-je.) Pykčio esmė slypi tame, kad ŠMM niekada neprisipažįsta klydusi (bent tokio atvejo neprisimenu...). Ir iš viso, jos stra-tegų nuomone, švietimo sistemoje klaidų negali būti:

„Didžiausia švietimo reformos bėda yra ta, kad iki šiol klaidas mes suvokiame kaip blogą dalyką,- sako ŠMM Strateginio planavimo ir analizės (!) skyriaus vedėjas Ričardas Ali-šauskas.- Modernioje vadyboje (kaip ir ugdy-mo sistemoje) klaidos būna ne tik blogos, bet ir geros. [Nesvarbu, kad dėl šių „gerų“ klaidų mokiniai naktimis kliedi, žudosi, smurtauja, tapoagresyvūs, pasuko link narkotikų...- A. P.] Tokiomis laikomos pro-ceso klaidos, nes iš jų galima daug pasimoky-ti ateičiai“. <...> Nelaikyčiau klaida nė vie-nos iš „Dialogo“ apklausoje paminėtos nau-jovės (elitinės gimnazijos, profiliuotas

nuolat kaltina mokytojus, kad šie dera-mai neparuošia abiturientų stojimui į aukštąją mokyklą. (Beje, tuo tikslu ir įvestas gėdingas bendrojo ugdymo įstai-gų reitingavimas...) Tačiau Švietimo įsta-tymas (2003 m.) tokio priesako neteikia. Maža to, prisiminkime nesenus tarptau-tinius tyrimus, kurie buvo atlikti taikant kitą – TIMSS (Trends in International Mathematics and Science Study) – meto-diką, skirtą ne mokinių praktiniams ge-bėjimams, jų bendram išprusimui, bet daugiau žinių kiekiui „išmatuoti“:

„Palyginus 2007 metų duomenis su ankstesniųjų tyrimų rezultatais, matyti, kad mūsų moksleivių pasiekimai nuolat kyla į viršų: <...> 2007 m ketvirtokų ir aštuntokų matematikos pasiekimai pateko į pirmą tyrime dalyvavusių šalių dešim-tuką (dalyvavo apie 425 000 moksleivių iš 59 valstybių). (Dialogas, 2008-12-12) Pakartosiu: patenkame į pirmą dešim-

tuką! Taigi, universitetų kaltinimai ben-drojo lavinimo institucijoms neturi logi-nio pagrindo. Atvirkščiai, mokslininkai privalėtų ne tiek kaltinti, bet paaiškinti: kodėl, pavyzdžiui, stebiname pasaulį mūsų mokinių žinių kiekiu ir tuo pat metu – negebėjimu tas žinias taikyti praktikoje? Kodėl žinodami daug dės-nių, apibrėžimų ir istorinių datų, mūsų vaikai nekenčia mokyklos ir mokytojų? Kodėl, būdami „prifarširuoti“ žinių, mokiniai pirmauja smurto, žudymų ir savižudybių skaičiais? Pagaliau, kaip atsakyti užsieniečiui, kuris teiraujasi: „kodėl jūs taip skurdžiai gyvenate, jeigu esate tokie protingi?“ – Į visus čia pateik-tus klausimus, galima būtų atsakyti tuo pačiu paaiškinimu: ogi didele dalimi todėl, kad esame kvaili, t. y. aklai blašky-damiesi orientuojame savo švietimą amoralumo link. Kitais žodžiais, kad prievartaujame savo vaikus, siekdami juos paversti gyvais „google‘ais“. Šio teiginio pagrindimui pažvelkime į dar vieną lentelę, kurioje pateikti kelių vals-tybių duomenys apie septintokų mokslo metų trukmę, pamokų skaičių per moks-lo metus ir jų vidutinišką kiekį per vieną dieną.

2 lentelė

Belieka pridurti, kad 2009 m. PISA tyrimai rodo, jog į pirmąjį dešimtuką pagal mokinių išprusimą – gebėjimą žinias taikyti praktikoje – patenka Korėja (2 vieta), Suomija (3 vieta), Kanada (6 vieta), Japonija (8 vieta) ir Olandija (10 vieta). Tai reiškia, kad užsienio valstybių mokiniai, turėdami mažesnį formalaus ugdymo krūvį, gali skirti daugiau laiko savos asmenybės savikūrai, neformaliam ugdymui, laisvalaikiui... Jie džiaugiasi gyvenimu, o tuo metu mes savuosius traumuojame, dirbtinai keliame įtampą šeimose ir mokyklose, o tuo pačiu ir vi-suomenėje.

Atrodo, tiek nedaug reikėtų nuveikti, idant socialinė įtampa mokyklose mažė-tų. Ir tiek daug kartų kalbėta, rašyta, kad galima ir kaip galima keisti situaciją, jog švietimo reforma neasocijuotųsi su juodo katino gaudymu naktį tamsiame kamba-ryje. Priminsiu tik vieną iš senų siūlymų – perleiskime bendrojo lavinimo progra-mų turinį per „sėkmingo ugdymo“ (SU) formulės kontrolę: ar didesnė mokinių dalis gali realizuoti (R), t. y. įsisavinti dabartines dalyko temas; ar sugebame mokiniams įrodyti asmeninę ir visuome-ninę šių temų naudą (N); ar ugdymo procese gebame sukurti pozityvią, agape meilės (M) prisotintą atmosferą (t. y. ar aš, mokytojas, myliu savo mokinius, o šie – mane). Norėčiau drąsiai teigti: pir-mosios dvi minėtos formulės sąlygos šiuo metu neįmanomos įgyvendinti (neturiu galvoje elitinių šalies mokyklų). Natūralu, kad perteklinė ugdymo infor-macija, t. y. nereikalinga bendram vaiko išprusimui, dažną mokinį nervina („man gyvenime viso to nereikės!“)... Na, o tada apie trečiosios įgyvendinimą belieka tik svajoti...

¤ ¤ ¤ Trečioji atsakymo į klausimą (kodėl

mūsų švietimo reformos pastangos yra at-virkščiai proporcingos gaunamiems ugdymo rezultatams, t. y. kuo daugiau reformuoja-mės, tuo prasčiau atrodome pasaulio erdvė-je?) versija galėtų būti sietina su:

1) švietimo strategų pastangomis su-menkinti panašių, mums „nepatogių“ tarptautinių tyrimų reikšmę. Pavyzdžiui:


Pedagoginės Aktualijos Piličiauskų Akimis 8

9

esmingai permąstyti integracijos koncep-ciją, kurią ji pati sukūrė... M. Warnock siūlo: „Užuot kėlus Specialių poreikių vaikus (SPV) į bendrojo lavinimo mo-kyklas, reikia keisti specialiųjų mokyklų statusą ir tikslus. Jos turėtų būti ne tik ligoninėmis ar dienos centrais, bet ir lavinimo, švietimo įstaigomis. Bendrojo lavinimo mokyklose SPV gali jaustis pašaliniais ir nepritapusiais”.

¤ ¤ ¤ Mieli švietimo strategai, nuoširdžiai

linkiu 2011 metais išdrįsti naujai perver-tinti savo mintis, nuostatas, teiginius ir rekomendacijas. Priešingu atveju mūsų švietimas jūsų dėka taip ir liks orientuo-jamas į underground‘ą,- pedagoginius požemius. Linkėčiau suprasti, kad gyve-nime klaidų niekas neišvengia. (Nebent totalitarinių režimų diktatoriai...) Ap-maudu, tačiau dvidešimties metų šalies švietimo reformos vaisių apibudinimui tinka knygos „Absurdo vadyba“ auto-riaus Richard Farson žodžiai: „dažnai logiški mūsų sprendimai, kuriais neabe-jodami vadovavomės daugelį metų, duo-da nieko netenkinančius rezultatus. Mes juos matome, dėl jų sielojamės, tačiau ir toliau elgiamės taip, kaip esame įpra-tę...“.

Nuoširdžiai Albertas P.

mokymas ir neįgaliųjų integracija,- A.P.]. Jos visos turėjo teigiamos įtakos Lietuvos švietimo pertvarkai ir veikė konkrečiu laiku bei konkrečiame kontekste, kuris ilgainiui keitėsi. [...] Gimnazijos kūrėsi pačios, valsty-bė tik jas pripažino ir ėmėsi reguliuoti: pa-saulyje įprasta suteikti garbės vardus savo privalumus galinčioms įrodyti mokykloms.[...] Profiliavimas buvo ne klystkelis, o etapas [kurį, beje, daug,- labai daug mokytojų neigė, kritikavo,- A.P.]. Neįgaliųjų integ-ravimas – iššūkis, kurį turime garbingai priimti.“ (Dialogas, 2006-10-06)

Atskirai norėčiau pakomentuoti „iššūkį“, kurį turime garbingai priimti“. Šiuo atveju garbingai reiškia privalome neįgaliuosius integruoti į bendrojo lavi-nimo sistemą. Ir nesvarbu, ar turime reikiamas sąlygas šiai užduočiai įgyven-dinti, ar ne. Manau, dėl šios humaniškos misijos reikšmės abejojančių neturėtų būti. Tačiau, ką nuveikė ŠMM strategai jos įgyvendinimui? Mokytojų metodinė kompetencija dirbti su neįgaliaisiais aki-vaizdžiai nepatenkinama; asistentų mo-kyklos neturi (esami etatai – lašas vande-nyne...); specialių techninių priemonių neturime... Akivaizdu, kad mokytojai pagrįstai skundžiasi (protesto streikai nevyksta tik dėl didesnio atlygio, kai klasėje yra neįgalusis...). Manyčiau, šis mokytojos laiškas išreiškia daugumos ugdytojų, įklimpusių į neįgaliųjų buldo-zerinės integracijos liūną, nuomonę:

„Specialiųjų poreikių vaikų integravimas yra absoliučiai imitacinis, nes procesui visiškai nepasirengta, sąlygų jam nėra, o ministerija apsimeta, jog viskas vyksta sklandžiai.<...> Pripažinkime pagaliau, ponai, kad tai buvo klaidingas žingsnis, [gaila, kolegė dar nežinojo, kad ŠMM klaidų nedaro,- A. P.] aklai nuo užsie-nio nukopijuotas. <...> ŠMM pirma padarė, paskui pagalvojo arba, atleisk jai, Viešpatie, nežinojo, ką daro.... Visi prak-tikai šaukia, kad tai blefas, bet ŠMM tai nė motais. Kas po tokių ministerijos veiksmų dar gali tikėti, kad jai rūpi Lie-tuvos vaikai?“ (Dialogas, 2005-02-18) Šioje vietoje ypač linkėčiau ŠMM stra-

tegams drąsos... įveikti save. Deramu sektinu pavyzdžiu jums galėtų būti Ma-ry Warnock poelgis. Būtent jos idėjomis remiantis 1980 m. pradžioje buvo kuria-ma Anglijos ir Velso specialiojo ugdymo sistema. 81 metų sulaukusi mokslininkė prisipažino: spaudimas specialiųjų ug-dymo poreikių turinčius vaikus mokyti bendrojo lavinimo mokykloje nedavė nieko gera. Atvirkščiai – dėl šios priežas-ties mokyklose kilo daug nuostolingos painiavos. Ir suprantama kodėl: buvo tikėtasi, jog bendrojo lavinimo mokyklo-se mokysis tik 2% neįgaliųjų, o dabar šis skaičius pasiekė 20%, todėl visa sistema tapo neskaidri, biurokratizuota... Todėl Ji, neįgaliųjų integracijos Motina, ragina



Nr. 55


mumo testo rezultatus.“ ( 578 punktas) Taip pat numatytas ir Švietimo įstaty-

mo 65 straipsnio 3 dalyje: „Mokyklos bendruomenės nariai gali dalyvauti švietimo valdyme, burtis į įvairių grupių (mokinių, studentų, mo-kytojų, tėvų (globėjų, rūpintojų), mokyk-lų, švietimo valdymo lygių vadovų) inte-resų asociacijas, organizacijas, sąjungas, vykdančias jų narių nustatytus švietimo, kultūros, mokslinio tyrimo plėtotės užda-vinius ir funkcijas, numatytas jų veiklos įstatuose.“ Aktyvus bendradarbiavimas su tėvais

ugdymo procese teikia abipusę naudą: tėvams leidžia geriau susipažinti su ug-dymo programa, skatina didžiuotis savo vaiku, jo daroma pažanga; vaikams su-teikia galimybę drauge su tėvais suvokti pedagogų jam keliamus reikalavimus. Mokytojams tėvų įsitraukimas į ugdymo procesą leidžia pasitelkti grįžtamąjį ryšį (t.y. pasikviesti tėvus į vaikų, pedagogų projektų, parodų, akcijų, pranešimų ren-gimą ir kt.), analizuoti būdus, kaip gerin-ti ugdymą, kad jaunajai kartai būtų ug-domas stiprus tautinis identitetas, pilie-tiškumas ir savimonė; padeda suprasti, kad bendradarbiavimas, grindžiamas klausimais, klausymu ir bendra veikla yra geriau negu tariamas (formalus) ben-dradarbiavimas.

Lietuvoje ligšiolinė 2005 m. vasario 26 d. įsteigto Lietuvos tėvų forumo (LTF) veikla sun-kiai pateisina Vyriausy-bės siekį, kad tėvai – pa-grindiniai švietimo siste-mos užsakovai (stebina-me pasaulį mūsų moks-leivių žinių kiekybe, ta-čiau negebėjimu jas (žinias) pritaikyti prakti-koje; pirmaujame pasau-lyje patyčiomis, smur-tu)... Todėl Naujųjų metų proga linkiu suaktyvinti LTF veiklą, kelti teisėtus reikalavimus švietimo strategams ir politikams bei ne tik girdėti, ką kal-

ba kiti, bet ir įsiklausyti... Atgal

Visuomenei pristačius tarptautinio penkiolikmečių tyrimą (plačiau žr. šiame numeryje A. Piličiausko straipsnį „Juodos Laiko dėmės (3)“), netyla disku-sijos apie galimas Lietuvos jaunuolių prastų rezultatų priežastis bei jų spren-dimo būdus, siekiant nepristigti pažan-gos 2012 metų tyrime.

Švietimo ir mokslo ministro nuomone, gauti rezultatai priklauso nuo ugdymo turinio ir aplinkos, pedagogų pasiruoši-mo, todėl tikino ketinantis atnaujinti vyresniųjų klasių ugdymo programas; investuoti į ugdymo aplinką, tobulinti pedagogų rengimo tvarką. Tiesa, 2010 m. gruodžio 17 d. vykusiame švietimo aso-ciacijų forume – „Vidurinio ugdymo bendrosios programos: susitarimo ir bendradarbiavimo gairės“ – pritarta patobulintiems šių programų projektams1.

Švietimo ir mokslo vicemi-nistras Vaidas Bacys įsitiki-nęs – „pagrindinė problema (prastų tyrimo rezultatų – aut. past.), kad nėra pažan-gos“, o Respublikos Prezi-dentės patarėja Virginija Būd ie nė m a n o , k a d „Lietuvos problemos užko-duotos egzaminų sistemoje, vadovėlių leidyboje ir moks-lo vertinime.”

Deklaruojama, kad atnau-jintos vidurinio ugdymo programos padės atsisakyti mokyklose vyraujančio nuo-latinio žinių „kalimo“ ir pradės ugdyti savarankišku-mą, kritinį mastymą, reikalingas kompe-

tencijas ir praktinius įgūdžius. O pasikei-tęs ugdymo turinys – teigiamai įtakos tarptautinio penkiolikmečių tyrimo re-zultatus, t. y. statistiniais duomenimis pagrįs Lietuvos moksleivių pažangą, kuri leis pavyti (ar net aplenkti) kaimy-nines Baltijos šalis. Pasiteisinus inicijuo-toms priemonėms, tikėtina ateis eilė ir egzaminų bei mokslo vertinimo siste-moms. Skamba optimistiškai, tačiau... Tačiau neįsiklausome į tai, ką patys sa-kome... Štai G.Steponavičius pristatant minėtą tyrimą kaip problemą įvardijo nepakankamą tėvų ir visuomenės įtraukimą į procesą (ugdymo – aut. past.). Pasak V.Bacio, mus aplenkusiems estams nes-varbu, kiek taškų surinko – jie kelia klausi-mą, ar mokykloje laimingi jų vaikai(!), o V.Būdienė įsitikinusi, jog dalykai vis dar skirti žinių reprodukavimui, o ne interpreta-vimui, reiškinių, informacijos vertinimui, kritiniam mąstymui, kūrybiškumui. Deja, pasirenkama „formuluoti ambicinges-nius tikslus“ nei paprastus, bet ne pras-tos problemos sprendimo būdus. Pavyz-džiui: tėvai – ugdymo partneriai, sie-kiant bendro – vaikų ugdymo – tikslo, kuris net įvardintas Penkioliktosios Vy-riausybės programoje:

„Sieksime, kad tėvai, pagrindiniai švieti-mo sistemos užsakovai, turėtų sprendimo teisę mokyklose. Mokyklos vadovas ter-minuotam laikotarpiui į pareigas bus

atrenkamas konkurso būdu atsižvelgiant į vadybinio testo ir psichologinio tinka-

10


Įsiklausykime į tai, ką patys sakome

Solėja Piličiauskaitė Karalienė


1 Pagal pakoreguotus vidurinio ugdymo bendrąsias programas mokyklų 11-os (gimnazijų III) klasės planuoja pradėti dirbti jau nuo 2011 m. rug-sėjo 1 d., tačiau minėtų programų projektus dar svarstys Bendrojo ugdymo taryba, Lietuvos švietimo taryba.

11

gimimo dienas, vardadienius, tėvų ar senelių vestuvių sukak-tis, jubiliejus, artimųjų mirties metines (gal tėvai bažnyčioje užsako Šventąsias mišias), švenčiate krikštynas, jei giminė pa-sipildė nauju nariu, ar vestuves, jei giminėje susikūrė nauja šeima. Gal jūsų giminėje yra populiarūs metiniai suvažiavimai, kai susirinkusi giminė bendrauja, pasakoja naujienas, linksmi-nasi? Kada dažniausiai susirenka giminė?

2) Kaip švenčiate savo gimtadienį? Gal mama iškepa ar nu-perka skanų tortą ir jūsų pasveikinti susirenka būrys draugų? Paėmę popieriaus lapą sukurkite sveikinimą, parašydami pa-linkėjimus, kuriuos norėtumėte išgirsti savo gimimo dienos proga. Kokius palinkėjimus laikytumėte reikšmingais ir svar-biais? Kodėl? (mokytojas išklauso mokinių nuomones).

3) Kalbėjome apie šeimynines šventes. Ar sutiksite, kad kar-tais gimtadienių šventimas tampa persivalgymo (suaugusiems – ir persigėrimo) akcijomis? Ar gali šventės būti švenčiamos prasmingai? Koks jūsų požiūris į tokį gimtadienį: susirenka jubiliato pasveikinti šeimos nariai, draugai ir giminės, o jūs, to sambūrio ,,kaltininkas“, ne tik priimate dovanas ir girdite daug gražių sveikinimo žodžių, bet ir ,,atsiskaitote“ už praėjusius metus – pasakote, ką gero padarėte, ką išmokote, ko pasiekėte, kam padėjote. Pabandykite tai padaryti. Tada per metų laiko-tarpį nuo vieno gimtadienio iki kito, mąstysite, kad per savo šventę turėtumėte ką artimiems svaraus pasakyti ir kiek gali-ma daugiau džiaugsmo suteikti. Gal tada tokios ,,ataskaitos“ padės gyvenimui suteikti prasmę, o suteikus prasmę – daugiau pasiekti?

4) Ant lapo parašykite, ką nuo praėjusio gimtadienio padarė-te gero, ką naujo išmokote, ką sužinojote, ko pasiekėte?

Ugdomosios veiklos nuostata

Tikėtina, jog kiekvienas savaip įsivaizduojame šventiškai laimingą, nerūpestingą gyvenimą. Pasiklausykite pasakojimo apie ... Ledų popierėlį, kuris taip pat norėjo laimingai gyventi. Įvertinkite šio pasakojimo herojaus troškimus?

Integracija: eilėraštis ,,Ledų popierėlis“ (L. Navickienė) + foto montažas ,,Troškimas“ (S. Karalienė) Įvadinė informacija

Kokias Lietuvoje švenčiate ar minite šventes? Tikriausiai at-sakytumėte, kad didžiąsias kalendorines bei valstybines. Vien tik stalo kalendoriuose nurodoma apie 40 reikšmingų švenčių ir atmintinų dienų. 14-ka jų paskelbtos nedarbo dienomis. Pri-siminkime populiariausias Lietuvos šventes ir minėtinas datas: Sausio 1-oji – Naujieji metai; Sausio 13-ji – Laisvės gynėjų diena; Vasario 16-oji – valstybės atkūrimo diena; Kovo 4-oji – Šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo diena; Kovo 8-oji – Tarptautinė moterų solidarumo diena; Kovo 11-oji – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena; Šv. Velykos; Gegužės 1-oji – Tarptautinė darbo diena; Pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena; Pirmasis birželio sekmadienis – Tėvo diena; Birželio 24-oji – Rasos (Joninių) diena; Liepos 6-oji – Valstybės (Mindaugo karūnavimo) diena; Rugpjūčio 15-oji – Žolinė (Švč. Mergelės Marijos ėmimo į

dangų diena); Rugsėjo 1-oji – Mokslo ir žinių diena; Spalio 5-oji – Mokytojų diena; Lapkričio 1-oji – Visų šventųjų diena; Lapkričio 2-oji – Vėlinės; Gruodžio 24-oji – Kūčios; Gruodžio 25-oji – Šv. Kalėdos.

Dorinis disputas

1) Kaip švenčiate didžiąsias metų šventes – Šv. Kalėdas, Nau-juosius metus, Šv. Velykas? Kokias šventes ar datas dar papil-domai mini ar švenčia jūsų šeima? Tikėtina, jog šeimos narių

Kiekvienas atsakome, kad šeimos medis augtų ne tik stiprus ir didelis, bet, kad ir jo pavėsyje būtų malonu pasiilsėti.

Praktikumas


Tęsiame publikacijų ciklą, kuriame talpinamos auklėjamosios

temos iš Klasės auklėtojo knygos „Grožio ir Gėrio link“.

1. 5. 5. Šeimos tradicijų ir švenčių svarba. Atsakomybė prieš savo šeimą, giminę

Lolita Piličiauskaitė Navickienė

Praktikumas

Nr. 55

Ledų popierėlis Ant žemės gulėjo Ledų popierėlis, O vaikas, jį metęs, lyg smaližėlis, Sau laižė ledus ir laimingas šypsojos, Palikęs tą skiautę, straksėjo ant kojos.

Ledų popierėlis pabudęs sukluso: - Aš laisvas! Nereikia man saugot to guzo! Visai savarankiškas, lengvas kaip Vėjas! Išgirdo tai... Vėjas, pušis kutinėjęs.

- Kas krebžda ant žemės, toks margas kaip paukštis? Gal nori pakilti į žydrąjį aukštį? Gal nori drauge panirti į gaivą, Nevaržomą, smagią, laimingą ir svaigią?

Nelaukęs nė atsako čiupo skiautelę, Ir sviedė į aukštį, kaip lengvą plunksnelę, Apsuko virš miesto ir bloškė per šilą, Link pajūrio smėlio, kur bangos jau šyla.

Nuščiuvęs tylėjo Ledų popierėlis. Grožėdamas žvalgės, kur pajūrio smėlis. Po laiko atkuto, visai apsiprato, Ir ėmė tarškėti ore, kaip iš rašto:

- Aš greitas, smagus ir į tolius keliauju! O gal jūs, pušelės, taip pat nekantraujat? Tačiau pajudėti negalit iš vietos, Ir tūnot nuo amžių, kur buvot pasėtos.

Ir jūs, pilkos viksvos, ratus smėlyj braižot, Nors trokštat pažvelgti, kas ten už to kraigo? Jūs, samanos pilkos, į dangų vis žiūrit… Nyki jūs būtis! Iš ko rinktis neturit!

Jūs, akmenys, saulėje šildantys šonus! Nebylūs sau tūnot, vaidinat malonius. Kai ims, pametės jus kiek smūgis teleidžia, Ir pliuptelsit dusliai į gelmę beveidę…

- Tu – laikinas! Laikinas! – tėškė jam smėlis. - Kiek skrisi, sudilsi. Ar šito tikėjais? Išskysi, nors pradžioj dar pašiurensi, O kas vėliau? Nebūties neišvengsi!

Sukluso kiek skiautė, nors dūko su Vėju, Pabaidė žuvėdrą, kuri pro juos skriejo. ,,Plytėkit! Bežadžiai! Pasilikit! Sudie! Aš priekin skrendu! Jums manęs nepasiekt!

Dorinis disputas

Ką Jūs manote apie Ledų popierėlio trokštamą gyvenimą? Ką galite pasakyti apie patį Ledų popierėlį? Ar teko sutikti žmo-nių, kurie savo gyvenimu yra panašūs į šio pasakojimo herojų?

Ugdomosios veiklos nuostatos tęsinys

Tačiau įdomu, ar mūsų herojus su Vėju keliavo ilgai? Ar Le-dų popierėlis liko patenkintas Vėjo draugyste? Kaip susiklostė tolesnis popieriaus skiautės gyvenimas? Pažvelgę į šį paveikslą (demonstruojamas paveikslas ,,Troškimas“) raskite atsakymą į pateiktus klausimus.

Dorinis disputas

Iš paveikslo dvelkianti ramybė, susikaupimas galėjo pasufle-ruoti atsakymą, jog Ledų popierėlio nutrūktgalviškos kelionės kažkodėl pasibaigė ir nurimo. Juk čia nėra kunkuliuojančių raudonų spalvų ar energingų linijų. Tačiau ką galėtų simboli-zuoti paveiksle pavaizduotas tolyn besidriekiantis kelias? Mig-la? Apačioje gulinčios sudžiūvusios pušų šakos? (Mokytojas išklauso mokinių nuomones).

Ugdomosios veiklos nuostatos tęsinys Keliaukime su mūsų herojumi toliau. Pasiklausykite, kas jam

nutiko? Ar pasiekė jis savo kelionės tikslą? Ar suprato, ko rei-kia siekti?

.... Banga tyliai širdo ir klausėsi Skiautės, Staiga, kad suoš, pašoks ir kad pliaukštels! Pačiupo ji Skiautę, savin panardino, Ir išmetė šlapią ant balto smėlyno.

Ledų popierėlis tik tankiai alsavo. - Pakelki, o Vėjau, ant savo delnelio! Pasupki, paneški, džiovinki švarkelį, Bet Vėjas vaidino, kad nieko negali...

Tik šuoras bangos vėl skiautę rideno, - Nubluks ir sudriks šoneliai tie mano! Kol gūsiui pamojus nuskriejo link kopos. Po to žemėn bloškės nuo laiptų pakopos.

Į saulę žiūrėjo Ledų popierėlis, Dangum ritinėjos debesų avinėlis. - Koks vieniškas aš! Ei, Vėjau! Kur tu?! Bet Vėjas nurūko sau. Buvo tylu.

- Nurimk, popierėli! – Pušis sušlamėjo. Kodėl taip blaškaisi, kad nerandi Vėjo? Koks tikslas taip šėlti?Koks tu silpnavalis! Kelyj svarbu pėdos, ne batų raištelis.

Save apžiūrėjo Ledų popierėlis. Nubluko nuo saulės blizgus piešinėlis. Ėmė nykti, trupėti popieriniai dažai, Ir Skiautė tą sykį pasakė rimtai:

- Tai kas man belieka?! Tyla? Nuobodybė? Dienelių pilkųjų lėkšta beprasmybė? - Yra išmintis! – Pušis tarė: - Žinia, Tikslas ten, kur ramybė, gerumas, tiesa!

- Aš ieškau tiesos! – Ledų skiautė pasakė, Kad net atsisuko nustebus plaštakė. Vis šniokštė sau bangos, dainavo smėliukas, Kad širdį tyloj girdi net akmenukas.

- Širdis su Dangum randa kalbą tyloj. – Pasakė Pušis ir pridūrė migloj: - Tad aišku, jog skiautės patrakęs lėkimas, Yra kaip žmogaus besaikis troškimas.

Vis lėkti, norėti pasaulį turėti, Ir ežerą, namą, ir upę, ir klėtį. Ir rūbą, ir laivą, ir arklius, ir kūdrą, Ir mašiną Zinger, kuri gražiai siuva...

Migla prasisklaidė, kvepėjo smilgelės, Praskrido žuvėdros, kregždutės, liepsnelės. ,,Aš tiesą radau!” – sau popierius mąstė, Kai debesys plaukė ir skraidė plaštakė.

- Matau, kad suvokt, net tokie kaip aš gali, Nors smėlyj guliu, bangos vėto švarkelį. Tad ačiū, Pušele, nors dabar supratau, Ką sako širdis: Skleiski gėrio daugiau!

Dorinis disputo tęsinys 1) Taigi, supratote, jog šioje istorijoje Ledų popierėlis liko

gulėti ant žemės. Kuo mums jo kelionė galėtų būti pamokanti? Ką Ledų popierėlis galėjo suprasti? Pamenate, kad istorijos pabaigoje prasisklaidė migla, kvepėjo smilgelės, praskrido žuvėdros, kregždutės, skraidė plaštakė. Tai reiškia, kad jis ir būdamas ant žemės susirado draugų. Ar gyvenime laimę gali-

12



ma surasti tik kažkur lekiant, nuo kažko bėgant, išvažiuojant, linksminantis, stengiantis užsimiršti? Kada, jūsų nuomone, gyvenime galima pasijusti laimingu?

2) Ką manote apie kitos pasakojimo herojės – Pušies nuomo-nę, kad būtina surasti savo gyvenimo tikslą, ir, kad jo paieško-se labai svarbi dvasios ramybė, gerumas ir pagarba tiesai? Koks yra jūsų gyvenimo tikslas? Ką jums reiškia tiesos saky-mas? Ar visada reikia sakyti tiesą? Ar galima meluoti? Ar gali būti šventas melas?

3) Ką reiškia Pušies pasakytas pamokymas Ledų popierėliui, kad gyvenimo kelyje svarbu palikti pėdas (t. y. gerus darbus, o ne rūpintis batų raišteliais – pramogomis ir išore)? Ar iš tikro Ledų popierėlio noras lėkti ir skristi ant Vėjo sparnų nepana-šus į kartais pasitaikantį žmonių lengvabūdišką švaistymąsi laiku ir linksmybių troškimą: nesvarbu, kas bus rytoj, bet svar-bu, kad tik linksma, nerūpestinga ir lengva?

4) Nupieškite tolesnį Ledų popierėlio gyvenimą, kurio Jūs jam norėtumėte palinkėti.

5) Koks būtų buvęs Ledų popierėlio likimas, jei jis būtų likęs ištikimas savo įsitikinimams, kad vienintelė prasmė gyvenime – tai siekti malonumų?

6) Sukurkite tolesnį šios istorijos tęsinį ir jį suvaidinkite.

Papildomai šią temą dar galima nagrinėti: 1) Naujieji metai (01-01): Pastaruoju metu Naujieji sutinkami

aidint tūkstantinėms fejerverkų salvėms, rodos, galinčioms susprogdinti net patį dangų. Nereta gimimo diena taip pat palydima šventinėmis ugnimis, keliančiomis grėsmę sveikatai

ir priverčiančiomis pavymui ūkauti kiemuose stovinčių maši-nų signalizacijas. Tačiau ar pamąstėte, ką įrodo toks triukšmin-gumas? Pastangas nuvyti šalin piktąsias dvasias? Prisišaukti gėrį? Ar tas triukšmingumas nepanašus į garsiai kudakuojan-čią vištą, kuri vietoj skelbiamo minimum sudėto asteroido, padėjo viso labo tik kiaušinį1?

2) Lietuvos Valstybės atkūrimo diena (02-16): Nereto lietuvio

požiūris į šią vieną svarbiausių mūsų šalies datų apsiriboja tokia nuomone: ,,Dar viena pagraudenimų apie šlovingą mūsų praeitį diena“. Nors iš tikro ji turėtų kurstyti mūsų patriotinius jausmus, bet ne atsidūsėjantį palengvėjimą sulaukus dar vie-nos nedarbo dienos. Mūsų atsakomybė prieš giminę ir šeimą tokia pat didi, kaip politikų prieš valstybę. Mes visi mokina-mės elgesio kultūros, siekiame daryti protingus ir sąžiningus sprendimus, tai turėtumėme išmokti ir turiningai leisti savo laisvalaikį bei tinkamai švęsti šventes. Ar įvairiuose susibūri-muose mokame mandagiai elgtis? Ar neatsakingais veiksmais nepadarome savo šeimai ar giminei gėdos?

3) Šv. Kalėdos (12-25), Šv. Velykos (pirmasis sekmadienis po

pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio): Artėjant didžiau-siom metinėm šventėm pamėginkime savo šeimos nariams suteikti daugiau dėmesio ir džiaugsmo. (Mokytojas gali moki-niams patarti įteikti artimiesiems pačių sukurtas dovanėles – sveikinimo atvirutes, paveiksliukus, rankdarbius).

Atgal

13


Paveikslas “Taškai”

1 Triukšmingumas panašus į garsiai kudakuojančią vištą, kuri vietoj skelbiamo sudėto asteroido, padėjo viso labo tik kiaušinį. M. Tvenas

Nr. 55

Pedagoginės Aktualijos Piličiauskų Akimis 14

trijų (nuo 1985-ųjų – kartu su Philippe’u Lefebvre’u ir Jean-Pierre’u Leguay) etati-nių – visam gyvenimui paskirtų kated-ros vargonininkų. Paaiškėjo, kad Olivier Latry – vienas žymiausių pasaulio atlikė-jų, įrašęs visus O. Messiaeno kūrinius vargonams, Paryžiaus konservatorijos profesorius, bei puikus improvizuotojas, tęsiantis išskirtinę prancūzų bažnytinės vargonų improvizacijos tradiciją.

Prancūzų bažnytinės vargonų improvi-zacijos tradicija, skaičiuojanti jau dau-giau nei šimtmetį nuo Césaro Francko laikų ir sužydėjusi Pierre’o Cochereau, etatinio katedros vargonininko laikais ir besitęsusi maždaug iki 1984-ųjų, pasta-rojo mirties metų, dovanoja neeilinius vargonų muzikos momentus, skirtus atlikti būtent religinių apeigų metu.

P. Cochereau improvizaciją taikliai palygino su iliuzija („improvizacija yra

galbūt iliuzijos menas, bet ko būtų vertas gyvenimas, jei jis prarastų visas savo iliuzijas?“), tačiau neišvengiamą iliuzijos laikinumą šiuo metu bandoma atkurti įrašuose, siekiant išsaugoti žy-miausių kūrėjų darbus, neretai juos atliekant Dievo Motinos katedros Di-džiųjų Vargonų griežykloje. Vis dėlto stebėtina, jog ši kūryba, skirta itin tra-dicinei aplinkai, savo muzikine kalba nė kiek neatsilieka nuo dabarties ten-dencijų; kita vertus, vertėtų neužmiršti stipraus prancūzų muzikinės kultūros institucijų vaidmens, lemiančio tvirtas šiuolaikinio meno pozicijas. Beje, tiek O. Latry, tiek P. Cochereau, bei dauge-lis kitų vargonininkų, yra profesiona-lūs kompozitoriai. Ir O. Messiaenas visą gyvenimą buvo etatiniu Švč. Tre-jybės bažnyčios Paryžiuje vargoninin-ku, savo kūryba prisidėjusiu prie Die-vo Motinos katedros šlovės.

O. Latry improvizacija mane kvies apsilankyti šioje dvasios šventovėje

dar kartą – klausant tokios muzikos ap-lankantis patyrimas yra išties neeilinis. Tačiau kaip minėjau, jis, tikriausiai, nėra vien tik muzikinis. Ši patirtis yra tokia pati mišių aukos dalis, kaip ir įstabi goti-kinė maldos namų architektūra ar žymu-sis vitražas; bažnytinė improvizacija taip pat yra paveldas, galbūt – netgi kanonas. Tai yra ypatinga vienovės rūšis, kurią, beje, norėčiau aptikti ir Vilniaus arkika-tedroje.

Atgal

Albertas Navickas

2010 m. Visų Šventųjų dieną, o vėliau – paskutinį Advento sekmadienį, teko dalyvauti mišiose Paryžiaus Dievo Moti-nos katedroje, kuomet mane aplankė ypatingas meninis, o taip pat ir religinis patyrimas. Apie jį papasakosiu detaliau, tikėdamasis, jog skaitytojui galėtų būti įdomus kaip svečios šalies bažnytinio muzikavimo tradicijos pavyzdys.

Dievo Motinos katedra, įsikūrusi pačioje Paryžiaus širdyje, yra vienas iš labiausiai lankomų ir mitiniais tapusių miesto kultūros paminklų. Nenuosta-bu, jog nuo pat ryto atvėrusi duris ji yra pilna lankytojų ir tokia išlieka iki pat vėlyvo vakaro, kuomet katedros darbuotojai paskelbia dienos apeigų pabaigą. Kita vertus, šis kultinis religi-nės architektūros objektas yra ir pa-grindiniai miesto maldos namai, tad greta tūkstančių turistų čia kasdien apsilanko ir tūkstančiai tikinčiųjų.

Norintys dalyvauti mišių aukoje į katedrą patenka pro atskirą įėjimą. Jie sodinami nuo trumpam užsukančių lankytojų atskirtoje vietoje, taip pat gauna keletą lapų su tos dienos pra-džios psalme, skaitiniais bei evangeli-jos ištrauka. Mišias aukoja įvairūs kviestiniai (neretai garbūs) dvasinin-kai, Dievo žodį gieda (pelnytai žymūs) Dievo Motinos grigališkojo giedojimo mokyklos ansambliai. Apeigų eiga malo-niai primena lietuviškąją: Švento Rašto žodžius seka jų aiškinimas, aukojimą – Kristaus ramybės linkėjimas esantiems greta. Vis dėlto šis pasakojimas yra apie ypatingą patyrimą; tuokart tai buvo var-gonai.

Per pakylėjimą, Komunijos metu bei po palaiminimo Katedros skliautus už-pildė vargonų muzika. Visų pirma, la-biausiai nustebino tuo, jog nustebino tik mane vieną – niekas kitas nesistebėjo

maldos namuose mišių metu klasikos skambesiu atliekamu XX a. avangardu! Iš pradžių atrodė, jog griežiami kūriniai liudija Olivier Messiaeno kūrybos paliki-mą, tačiau kaskart buvo keista pastebėti, jog jie labai harmoningai lydėdavo apei-gų dalį ir su ja tiksliai baigdavosi.

Netikėtos buvo ir su vėliau atliekama tradicine muzika puikiai suderintos jungtys. Tačiau bene labiausiai pribloškė mišių pabaigoje skambėjęs ilgesnės truk-mės, išplėtotos muzikinės medžiagos ir įspūdingos dramaturgijos kūrinys. Jis akivaizdžiai pratęsė, o tiksliau, apibend-rino apeigas. Būtent O. Messiaeno misti-kai artima muzikinė kalba, tiršta ir tik vargonais įgyvendinama daugiaplanė faktūra, pavojingai plati dinaminė skalė persikūnijo į vientisą didybės ir ekstazės patyrimą, atrodytų, nusileidusį iš aukš-tybių ant masyvių katedros skliautų; ir

tuo pačiu patyrimą, neabejotinai peržen-gusį vien tik muzikinės patirties ribas. Ši muzika, esu tikras, buvo tapusi religi-niu patyrimu, sukoncentravusiu į aki-mirką tarp palaiminimo ir mišių aukos pabaigos esančią amžinybę; ji buvo tik-riausias, niekad neištartas ite, missa est.

Tik vėliau sužinojau, naršydamas in-ternete, jog visa Dievo Motinos katedros vargonų muzika buvo improvizacija. Taip sutapo, jog abiejų mano apsilanky-mų metu griežė Olivier Latry, vienas iš


Ite, missa est

Alberto Navicko nuotrauka

Laiškų kraitelė: Ar priimsime kitokį?

15


sindromą turinčius žmones, pažvelgti į juos kitu kampu nei esame pratę matyti.

Visą diskusijų laiką su mokiniais kal-bėjome apie „kitokius“, tačiau gerb. Skaitytojui, manau, kilo klausimas, kodėl pasirinkome tokią sąvoką? Pagrindinis filmo aktorius Pablas Pineda į klausimą: „Kokį apibūdinimą (vietoj „neįgalus“ – aut. past.) Jūs siūlytumėte kaip alternaty-vą?“- atsakė taip: „Tai įžeidimas - kažką vadinti „neįgaliu“. Kodėl gi ne tiesiog „kitoks“, „kitoks žmogus“?“.

Mes visi esame savotiškai „kitokie“, todėl kalbėdami apie juos pamirštame apie save, juk gal mes esame kažkam „kitokie“, tai ar dėl to turime būti diskri-minuojami visuomenės? Ar vis dėlto sugebėtume priimti „kitokį“?...

Atgal

Sandra Gudeliūnienė, Saulėtekio vid. mokyklos

lietuvių k. mokytoja Vis dažniau girdime žodį „tolerancija“,

tačiau ar suvokiame jo reikšmę? Toleran-cija, tai visų pirma – kantrybė, kantrybė priimant „kitokį“. Tačiau ką reiškia būti „kitokiu“? Kodėl atsiranda toks išskyri-mas, jeigu visi esame lygūs? Apie kokį kitoniškumą yra kalbama? Į šiuos ir pa-našius klausimus atsakymų ieškojo Vil-niaus „Saulėtekio“ vidurinės mokyklos moksleiviai bei mokytojai.

2010 m. lapkričio 22 d. toje pačioje mo-kykloje vyko bendra lietuvių kalbos bei etikos pamoka (debatai), skirta Toleran-cijos dienos minėjimui pratęsti. Debatų tema – „Ar priimsime kitokį?..“ – parem-ta filmu „Aš taip pat“ („Yo, también“, 2009, Ispanija) apie 35 metų vyro, turin-čio Dauno sindromą, pažintį su prastos reputacijos moterimi bei jai užgimusius gražius jausmus. Diskusijos tikslas – išsiaiškinti, kiek esame tolerantiški ki-tiems, jų nuomonei, požiūriui.

Debatus pradėjo etikos vyr. mokytoja Zina Piličiauskienė pateikdama informaciją apie Dauno sindromą, kodėl jis atsi-randa, kaip auginti vaiką, turin-tį šį sindromą. Pamokoje daly-vavo 10m ir 10mch klasių moks-leiviai, kurie buvo pasiskirstę į dvi grupes: į tuos, kurie mielai bendrautų su „kitokiu“, ir į tuos, kuriems vis dėlto iš pra-džių būtų sunku rasti bendrą kalbą. Vieni teigė, jog tai yra tokie patys žmonės kaip ir mes, kiti gindami savo nuomonę sakė, kad jie vis dėlto skiriasi nuo mūsų – atrodo kitaip, mąs-to ne taip kaip „normalūs“, neturi vienodų teisių.

Išklausiusi mokinių nuo-mones uždaviau mokiniams retorinį klausimą: „Tai kokia yra žmogaus prigimtinė tei-sė, ir ar gali toks žmogus, turintis Dauno sindromą, pretenduoti į šią teisę?“. Gimdami atsinešame laisvos nuomonės, požiūrio teisę, atrodome taip, kaip sukūrė mus gamta, tai kodėl reikia sakyti, jog jie yra kitokie, juk mes visi esame skirtingi ir nekalti dėl to, kokie esame.

Pradėjus vaikams savo nuomonę grįsti asmenine patirtimi, drauge su etikos mokytoja uždavėme klausimą: „Ar galėtume au-ginti vaiką, turintį Dauno sindromą?“. Šis teiginys sukėlė dar didesnę diskusiją. Į debatus įsitraukė žiūrovai, kurių nuo-monė buvo labai kategoriška – jie ne tik, kad neaugintų, bet sužinoję, jog laukiasi tokio vaikelio nuspręstų jo atsikratyti. Kiek atlaidesni buvo diskusijos dalyviai, kurių daugumai būtų sunku su tokia žinia susitaikyti, tačiau vis dėlto ryžtųsi auginti ir auklėti vaikelį, nes „juk jis irgi – žmogus“, taigi prisiimtų jiems tekusią atsakomybę. Klausimas išties nelengvas, prieš atsakydami dalyviai ilgai galvojo, o kai kurie paklausti neatsakė iš pirmo karto...

Paklausti, ar sužinojo ką nors naujo apie tokius („kitokius“ nei mes) žmones pažiūrėję filmą, vaikai vienbalsiai atsakė: „Nesitikėjome, jog jie gali būti tokie, kaip ir mes“. Filmas padėjo pažinti Dauno

Nr. 55

16


Laiškų kraitelė: Naujas žurnalas vyresnio amžiaus skaitytojams

jų aplinka. Maestro Donatą Katkų pažįs-ta visa Lietuva, bet jo šeimos portrete skaitytojai neabejotinai atras naujų spal-vų. Irklavimo sporto veterano Karolio Nutauto, ar mokytojos Nijolės Marcinkė-nienės istorijos turėtų daugeliui suteikti optimizmo.

Žurnalistė A.Šėmienė sako, kad pir-miausia žurnalas skirtas aktyviems, opti-mistiškai į gyvenimą žvelgiantiems žmo-nėms, nesvarbu, jiems 40+ ar 80+, ku-riems rūpi ir politikos, ir ekologijos, ir sveikatos klausimai. Kaip teigia medikai, po 42 metų, žmogaus organizme prasi-deda pokyčiai, kurių nepaisyti negalime. Todėl sveiko gyvenimo būdo tematika žurnale bus viena svarbesnių.

„Tikėjomės žurnalą išleisti dar lapkritį, dėl to jame bus šiek tiek rudens kvapo, -sako V. Čeplevičiūtė. – Labiausiai mus džiugino žmonių, su kuriais teko ben-dradarbiauti ir kalbėti apie būsimą žur-nalą, geranoriškumas, susidomėjimas ir palaikymas. Norėtume, kad ateityje žur-nalo autoriais taptų patys skaitytojai“.

Žurnalo 3-iajame puslapyje skelbiamas konkursas skaitytojams, kurio laimėtojų laukia galimybė apsilankyti Druskininkų sanatorijoje „Eglė“.

Pirmo numerio temos vėliau pasirodys ir svetainėje www.40plius.lt .

Atgal

Žurnalai vyresnio amžiaus žmonėms leidžiami daugelyje pasaulio šalių. Visai neseniai toks žurnalas, pavadintas „40+“, jau pasirodė „Lietuvos spaudos kioskuose“ ir didžiausiuose prekybos centruose IKI, Maxima, RIMI.

Šis leidinys adresuotas visiems, jau peržengusiems keturiasdešimties metų ribą. Žurnalo idėją žurnalistėms Aušri-nei Šėmienei ir Valei Čeplevičiūtei pa-

d iktavo įdėmesnis žvilgsnis į mūsų visuo-menės pokyčius. Apie tai, kad Lietuvos visuo-menė sparčiai sensta, kalbama vis dažniau ir garsiau, bet jaunystės kultas iš žurnalų viršelių nesitraukia. Išimtis – politikos, verslo ir moks-lo periodiniai leidiniai. Žurnalas „40+“ galėtų tapti vieta, kur skaityto-jai galėtų bendrauti, da-lytis patyrimu, mokytis ir tapti savo amžiaus ambasadoriais. Žurnalo pavadinimas „40+“ buvo aptarinėtas su įvairių sričių specia-listais, bet diskusijas užbaigė psichologės Editos Čekuolienės, vie-nos iš žurnalo pirmo numerio autorių, argu-mentas: „40+“ išlaiko ir tam tikrą intrigą, ir koketa-vimą su laiku, o galiausiai

ir greitį, kuriuo galėtumėme keliauti per likusį gyvenimą. Tai nereiškia, kad jo negalės skaityti ir „-niolikmečiai“, besidomintys ne tik savimi, bet ir gimdytojais. Verta akcen-tuoti pavadinime 40, nes ne taip svarbu, kiek žmogus jau gyveno, svarbiau, kaip toliau jis gyvens ir kaip įdarbins savo patyrimą.“

Todėl viena svarbiausių naujo žurnalo temų bus žmonės bei jų patirtis – ir labai žinomi, ir tie, kuriuos iki šiol pažinojo tik



http://www.40plius.lt

pedagoginės aktualijos piličiauskų akimis · naujametinis sveikinimas informuojame pedagoginės...

Documents