PRAEITIES PANAUDA PALAIKANT LIETUVIŠK� TAPATUMO ORIENTACIJ� TARPUKARIO KLAIP�DOJE

Vasilijus Safronovas

ABSTRACT The article analyses the relation to the past of Lithuanian identity orientation in the interwar Klaip�da with reference to cultural memory theory. It defines the semantics used in Lithuanian identity ideology, highlights the differences in the concepts of “Lithuanianicity” between local (Prussian) Lithuanians and the state of Lithuania, analyses the possibilities of introduction of Lithuanian identity orientation into pub-lic communication, as well as plots and motifs of the past, which were used for such introduction. It also researches formation and structure of the Prussian Lithuanian’s self-image of the past, and the methods used in interwar Klaipeda of consolidating this self-image into public culture of commemoration. KEY WORDS: cultural memory, identity orientation, ideology of identity, semantics of lithuanianicity, the Prussian Lithuanians, Klaip�da, self-image of the past, integration, legitimation.

ANOTACIJA Remiantis kult�rin�s atminties teorija, straipsnyje nagrin�jamas lietuviškosios tapatumo orientacijos san-tykis su praeitimi tarpukario Klaip�doje. Apib�dinamas lietuviškosios tapatumo ideologijos reikšminis tu-rinys, išryškinami skirtumai tarp vietini� lietuvi� ir Lietuvos valstyb�s „lietuviškumo“ sampratos, nagri-n�jamos lietuviškosios tapatumo orientacijos �tvirtinimo viešojoje komunikacijoje galimyb�s ir praeities siužetai bei motyvai, kurie buvo pasitelkiami tokiam �tvirtinimui. Analizuojamas Pr�s� lietuvi� praeities savivaizdžio susiformavimas bei sandara ir šio savivaizdžio �tvirtinimo tarpukario Klaip�dos viešojoje atminimo kult�roje b�dai. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kult�rin� atmintis, tapatumo orientacija, tapatumo ideologija, lietuviškumo semantika, Pr�s� lietuviai, Klaip�da, praeities savivaizdis, integracija, legitimacija.

Vasilijus Safronovas, M. A., doktorantas, Klaip�dos universiteto Humanitarini� moksl� fakulteto Istorijos katedros asistentas Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaip�da El. paštas: safronovas@gmail.com

Kult�rin�s atminties teorijos si�lomi teoriniai ir metodologiniai �rankiai skatina istorikus nagri-

n�ti vieš�j� atminimo kult�r�. Tiek nacionalizmo teoretikai, tiek kult�ros antropologai jau senokai yra pasteb�j�, kad tapatumo ideologijos, teigdamos žmoni� bendrum� ir unikalum�, visuomet ape-liuoja � bendr� praeit�. Tod�l viešoji atminimo kult�ra1, kurioje ši praeitis �vairiais simboliniais pa-vidalais yra aktualizuojama, yra vienas iš indikatori� (o ilgalaik�je perspektyvoje galb�t pats svar-biausias) tapatumo orientacijai charakterizuoti.

Klaip�dos istoriografijos kontekste ši� teorij� laikytum�me metodologiniu „raktu“, leidžian�iu atsakyti � dar ir šiandien menkai atskleist� klausim�: kas tur�jo �vykti, kad Klaip�da – XX a. pr. vokie�i� dominuojamas miestas – XX a. pab. tapo lietuviška. ia turime galvoje ne kiekybinius, t. y. demografinius, poky�ius, kurie yra akivaizd�s, bet kokybinius, t. y. tapatumo, miesto �vaizdžio

1 Vieš�j� atminimo kult�r� suprantame kaip simboliškai išreiškiam� reikšmi� sistem� (� kuri� �eina elgesys,

konvencijos, normos ir t. t.), aktualizuojan�i� praeit� ir stimuliuojan�i� kolektyvin� atmint�. Pla�iau kolek-tyvin�s atminties tyrin�jimuose vartojamos s�vokos (pasi�lytos Maurice'o Halbwachso, Jano ir Aleidos As-smann�, Haraldo Welzerio, Pierre'o Nora) paaiškintos anks�iau pasirodžiusiuose straipsniuose (SAFRO-NOVAS, V. Dominavimo raiškos praeities reprezentavimo diskurse / Expressions of domination in the dis-course of the representations of the past. In Fotografijos, istorijos, žem�lapiai / Mapping Lithuanian Pho-tography: Histories and archives. Sud. V. MICHELKEVIIUS, A. NARUŠYT, L. MICHELKEVI. Vilnius, 2007, p. 137–159; SAFRONOVAS, V. K� tyrin�sime – istorin� kult�r� ar atminimo kult�r�? Kul-t�ros barai, 2007, Nr. 7 (513), p. 2–6).

���������������������������������������������������������������� !����������"��#!$!�����%&��'�())*'�+,-,,.������/0,(12),3�

&�����������4��&���

poky�ius. Tyrimai rodo, kad esmini� poslinki� �tvirtinant Klaip�doje lietuvišk� tapatyb� reikia ieš-koti pokarin�je situacijoje2. Min�ti poslinkiai buvo tiriami atskirai, tad šio straipsnio objektu pasi-rinkti ne pokario, o tarpukario metai. Tarpukaris lietuviškosios tapatyb�s �tvirtinimo ir palaikymo Klaip�doje istorijoje svarbus, nes pokario metais lietuviškumas buvo palaikomas aktualizuojant �vairius Lietuvos SSR režimui priimtinus lietuviškos Klaip�dos krašto praeities momentus, o ypa� – lietuvi� kult�rin�s veiklos kupin� tarpukar�3. Tarpukaris d�mesio nusipelno dar ir d�l to, kad pir-maisiais pokario metais lietuviškoji tapatumo orientacija Klaip�doje buvo ne kas kita kaip ikikari-n�s orientacijos t�sinys. Kitaip sakant, norint suprasti tai, kas vyko pokario metais, neišvengiamai tenka atsigr�žti � ikikarin� laikotarp� ir išsiaiškinti, kaip lietuviška tapatumo orientacija Klaip�doje buvo palaikoma tuomet. Tad šio straipsnio tikslas yra nustatyti šios orientacijos palaikymo ir praei-ties pasitelkimo tokiam palaikymui tendencijas Klaip�doje tarpukariu.

Kas yra lietuviška tapatumo orientacija Klaip�doje tarpukariu?

Teorin� ir metodologin� prieitis, taikoma šiame tyrime, išplaukia iš kult�rin�s atminties teorijos, kuri� suk�r� senov�s kult�r� tyrin�tojai, 1984–1985 m. besistažav� Berlyno mokslin�je kolegijoje. Darbo grup�je, tyrusioje „literat�rin�s komunikacijos archeologijos“ tem�, remtasi tuomet huma-nistikos avangardui atstovavusiomis konstruktyvistin�mis paži�romis ir Michelio Foucault (Michel Foucault) metodologine laikysena, kuri� jis pateik� veikale „Žinojimo archeologija“4. Teksto ar-cheologij� tyrin�jusioje grup�je jau pirmajame pos�dyje � akirat� pateko reiškiniai, kuriuos �vardi-jant savaime piršosi kult�rin�s atminties samprata5. Pirm�kart šios sampratos pagrindu išvystyti teoriniai metmenys buvo paskelbti 1988 m. egiptologo Jano Assmanno (Jan Assmann) straipsnyje6, o v�liau gerokai išpl�toti – jo knygoje „Kult�rin� atmintis“7 ir klasikin�s brit� literat�ros tyr�jos Aleidos Assmann (Aleida Assmann) habilitaciniame darbe „Atminimo erdv�s“8. Be t� �tak�, ku-riomis r�m�si ir atmintimi susidom�jusi v�lyvoji Anal� mokykla, t. y. M. Foucault ir Maurice’o Halbwachso (Maurice Halbwachs) id�j�, Assmann� teorijoje ryškios antropolog� Claude’o Lévi-Strausso (Claude Lévi-Strauss), Rüdigero Schotto (Rüdiger Schott), Jano Vansina’os (Jan Vansi-na), semiotiko Jurijaus Lotmano (Jurij Lotman), sociologo Pierro Bourdieu (Pierre Bourdieu) ir daugelio kit� autori� veikm�s. Ilgiau prie j� neapsistojant reik�t� akcentuoti tai, kad Assmann� teorija atmint� traktuoja kaip kult�rin� reiškin�, padedant� orientuotis laike ir konstruojant� kult�rin� tapatum�. Istorikams, antropologams ir kitiems sociokult�rin�s žinijos mokovams ji si�lo koncep-tus ir �žvalgas, padedan�ias naujai pažvelgti � daugel� reiškini�. Tai paaiškina, kod�l ši teorija vos per dešimtmet� nuo pasirodymo sulauk� didelio susidom�jimo ir šalinink� ne tik Vokietijoje ar Eu-ropoje, bet ir už Atlanto. Lietuvoje kai kuriuos šios teorijos elementus pastar�j� dešimtmet� atliep� daugiau pavieniai sociokult�rini� reiškini� tyr�jai ir istorikai, ta�iau tapatumo ir atminties proble-

2 Žr.: SAFRONOVAS, V. „Lietuviškosios“ praeities aktualizavimas kaip tapatumo orientacijos raiška poka-

rio Klaip�doje. Lietuvos istorijos metraštis 2007/2. Vilnius, 2008, p. 59–84. 3 Ibid. 4 FOUCAULT, M. L'archéologie du savoir. Paris, 1969. 5 ASSMANN, J. Das kulturelle Gedächtnis. Schrift, Erinnerung und politische Identität in frühen Hochkultu-

ren. München, 1992, S. 21. 6 ASSMANN, J. Kollektives Gedächtnis und kulturelle Identität. In Kultur und Gedächtnis. Hrsg. von

J. ASSMANN, T. HÖLSCHER. Frankfurt a. M., 1988, S. 9–19. 7 ASSMANN, J. Das kulturelle Gedächtnis... 8 ASSMANN, A. Erinnerungsräume. Formen und Wandlungen des kulturellen Gedächtnisses. München,

1999.

80

���������������������������������&���5���������������6��5���������������������

81

matikos s�saj� refleksijos �ia vis dar pasigendama. Galb�t tai paaiškinama nereta nuomone, es� tapatumo problem� tyrimas yra sociolog�, psicholog�, kult�ros antropolog� ar netgi filosof� sritis. Ta�iau šiuo atveju akivaizdu, kad Assmann� teorija teikia istorikams solidži� teorin� atram� susie-tai nagrin�ti atminties ir tapatumo problemas, o jos pritaikymas istoriografijoje �galina kelti naujus klausimus ir problemizuoti dalykus, d�l kuri� anks�iau nekildavo dideli� abejoni�.

Tapatumas �ia suvokiamas kaip kult�ros antropologijos kategorija ir interpretuojamas iš vadina-mosios simbolistin�s-interpretacin�s krypties, išpl�totos JAV akademin�je aplinkoje XX a. 7–8-ajame dešimtme�iais, pozicij�. Pagrindiniai ši� krypt� palaikantys autoriai Cliffordas Geertzas (Clifford Geertz), Davidas Schneideris (David Schneider), Victoras Witteris Turneris (Victor Witter Turner) sutelk� d�mes� � kult�roje simboliškai koduojam� reikšmi� analiz�, � tai, kaip žmon�s suvo-kia ir interpretuoja savo aplink�, kokias reikšmes suteikia kult�rin�je komunikacijoje vartojamiems simboliams. Tapatum� pirmiausia der�t� atskirti nuo laisvesne ar gilesne savianalize pagr�stos savi-vokos, kadangi tapatumas yra kult�rinis reiškinys. Jam palaikyti b�tini tam tikroje reikšmi� sistemoje veikiantys simboliai, kurie žmogui b�t� artimi ir su kuriais žmogus gal�t� save sieti. Tad tapatum� si�lytume suprasti kaip orientavim�si � tam tikrus simbolius ir j� reikšmin� turin�, tod�l �vedame kit� s�vok� – tapatumo orientacija. Tapatumo orientacija priklauso nuo konkre�ios patirties ir išryšk�ja tuomet, kai esama konkre�i� interes� aktualizuoti ši� patirt�. Kadangi žmon�s gyvena ne pavieniui, o tam tikroje simboliškai sukonstruotoje kult�rin�je realyb�je, kurioje nuolatinis bendravimas leidžia cirkuliuoti ir atgaminti tapatum� užtikrinan�ias žinias, kolektyvinis tapatumo orientacijos d�muo yra daug svarbesnis už individual�. M. Halbwachso teigimu, patirties atminimas priklauso nuo kolekty-vini� „r�m�“, kuriuose ši patirtis buvo išgyventa9. Tokia patirtis yra atmenama kaip bendra praeitis ir aktualizuojama pasitelkiant �vairius simbolius, kurie pavaduoja (reprezentuoja) konkre�ius praeities momentus ir �tvirtina („�amžina“) ši� praeit� simbolin�je realyb�je. Kadangi atminimas viešai orien-tuojamas � tuos praeities momentus (arba juos pavaduojan�ius simbolius), kurie svarb�s dabarties kult�rinei tapatybei, � klausim�, su kuo tapatinamasi arba � k� tapatybiškai orientuojamasi, leidžia atsakyti šiuose simboliuose koduojamos prasm�s analiz�.

Svarbiausias klausimas tokioje analiz�je, – kokie praeities elementai pasitelkiami ir kokiomis priemon�mis jie reprezentuojami palaikant tapatumo orientacij� (ne mažiau svarbu ir tai, kokios tokio pasitelkimo funkcijos). Ta�iau norint priart�ti prie atsakymo, kaip parod� patyrimas, �gytas tiriant analogišk� klausim� pokario Klaip�dos kontekste, faktiškai tyrim� reikia orientuoti dviem kryptimis. Pirmiausia simboli� �tvirtinimo viešojoje atminimo kult�roje analizei yra b�tina išsiaiš-kinti, kokiose komunikacijos terp�se jie gal�jo b�ti �tvirtinti. Komunikacijos terp�s, kuriose cirku-liuoja tapatumo orientacij� palaikanti informacija, yra b�tinas šios orientacijos „prieglobstis“. To-d�l prad�ti tyrim� b�tina nuo sociokult�rin�s analiz�s, išsiaiškinant, kas ir kaip tvirtai sieja ir skiria žmones (svarbios gali b�ti bet kokios s�sajos: teritorin�, socialin� kilm�, darbin� veikla, socialin� pad�tis, giminyst�s ryšiai, vartojama kalba, interesai, formalios s�sajos (pvz., konfesin�, partin� priklausomyb�) ir neformalios bendruomenin�s asociacijos), kokias komunikacijos terpes galima išskirti, kiek yra kontroliuojama vieša komunikacija, kokios žmoni� grup�s dominuoja (ir kok� jos turi palaikym�) viešojoje komunikacijoje. Ypa� svarbu nustatyti, kaip orientuota ir kiek viešajame gyvenime yra aktyvi intelektualioji tiriamos vietos gyventoj� dalis.

9 HALBWACHS, M. On collective memory. Ed., transl. and with introduction by L. A. COSER. Chicago and

London, 1992, p. 172.

&�����������4��&���

Antras tyrin�tojui svarbus klausimas, – kas yra viešai aktualizuojama, o kas neturi vietos viešo-joje atminimo kult�roje. Norint tai atskleisti, reikia analizuoti visas �manomas praeities reprezenta-cijas, nustatant, kas yra j� atsiradimo iniciatoriai, kod�l jos pasirodo konkre�iu metu, koks j� reikšminis turinys, kokie praeities momentai aktualizuojami. Pvz., interpretuojant paminklus kaip praeities reprezentacijas, visuomet svarbu atkreipti d�mes� tiek � j� semantik�, tiek � pasirodymo kontekst�. Jeigu paminklai nepajungiami atminimo ceremonijoms, dažniausiai jie nevaidina svar-baus vaidmens atminimo kult�roje. Švent�s ir atminimo ritualai yra kompleksiškiausias tapatumo orientacij� „išduodantis“ diskurs� bei praktik� derinys. Muziej� ekspozicijose paprastai atsispindi tam tikro istoriografinio siužeto motyvai. Pati istoriografija, kad ir kaip smarkiai sumokslinta, vi-suomet atliko orientuojam�j� funkcij� ir implikavo dal� kult�riniam sutelktumui b�tino mito. Praei-t� pasakojan�ioje grožin�je literat�roje ar kino filmuose šio mito element� esama dar daugiau. Gat-v�vardžiai yra pasyvios praeities reprezentacijos, ta�iau pasirinkimas, kokius praeities �vykius ar asmenybes �vardyti juos kei�iant, puikiai išduoda poslinkius viešojoje atminimo kult�roje, sykiu ir vien� ar kit� gatv�vardži� keitimu suinteresuot� grupi� veikm�.

Toje pa�ioje geografin�je erdv�je gali egzistuoti kelioms tapatumo orientacijoms b�tini simbo-liai. Ten, kur viešojoje atminimo kult�roje dominuoja viena interes� grup�, ypa� kai ji yra tekstua-lizavusi savo praeities savivaizd� (mito ar istorijos forma), praeities reprezentacijose atsispindi tik šio savivaizdžio siužeto motyvai. Pavyzdys �ia gal�t� b�ti „tarybin�“ tapatumo orientacija pokario Klaip�doje. Antra vertus, ten, kur d�l dominavimo viešojoje atminimo kult�roje rungiasi kelios interes� grup�s, kiekvien� reprezentacij� tenka nagrin�ti ir priskirti tam tikram siužetui atskirai. Tokios „rungtyn�s“ akivaizdžios kalbant apie tarpukario Klaip�d�.

Tarpukario Klaip�doje galima �žvelgti bent kelias interes� grupes, funkcionavusias viešojoje atminimo kult�roje. Mums šiuo atveju svarbios tos grup�s, kurios palaik� dvi labiausiai konkuravu-sias tapatumo orientacijas. Pagrindine lietuviškosios tapatumo orientacijos konkurente, kurios pas-taroji taip ir nesugeb�jo nustelbti, laikytume tapatumo orientacij�, kuri� s�lyginai galima pavadinti regionine. Jos semantikoje galima �žvelgti vokiškojo nacionalizmo, rytpr�siškojo regionalizmo ir Klaip�dos krašto regionalizmo d�menis. Didžiausi� �tak� jos susiformavimui padar� Versalio sutar-ties sprendimai, atskyr� Klaip�dos krašt� nuo Vokietijos ir vert� Klaip�dos krašto politinius veik�-jus ieškoti nauj�, j� interesus atitinkan�i�, politinio statuso apibr�ž�i�. Bene pagrindinis stimulas, suaktyvin�s regionin� savitum� teigusias id�jas, buvo Klaip�dos krašto politikams atgrasi tikimyb� jungtis prie Lietuvos valstyb�s. Vietiniams politikams stebint, kaip Lietuva prad�jo žaisti Klaip�-dos krašto lietuvi� tautiniais jausmais, jau 1919 m. �steigtas Haimatbundas10 �m� propaguoti alter-natyvi� id�j�, kad Klaip�dos kraštas yra bendra vokie�i� ir lietuvi� t�višk� ir kad �ia gyvenan�ius vokie�ius ir lietuvius sieja kur kas glaudesni s�ryšiai nei „mažlietuvius“ ir „didlietuvius“. Daugeliui vietini� lietuvi� tokios id�jos, kurios tur�jo ir kult�rin�, ir ekonomin� pagrind�, buvo kur kas priim-tinesn�s nei „didlietuvi�“ teiginiai apie bendr� kilm� ir bendr� kalb�. Pagaliau 1921 m. šios regio-nin� savitum� teigusios id�jos transformavosi � Freistaato (laisvosios Klaip�dos krašto valstyb�s) siekiamyb�, o prijungus Klaip�dos krašt� prie Lietuvos, autonomija ir bet kokie Lietuvos bandymai nesiskaityti su ja Klaip�dos regionalizmo šalininkams tapo antiintegracini� id�j� kurstymo šaltiniu. Panašu, kad b�tent šios, regionin� savitum� teigusios, ideologijos paveikumas nul�m� „klaip�diš-ki�“ kategorijos (greta „lietuvi�“ ir „vokie�i�“) atsiradim� per 1925 m. gyventoj� surašym�. 10 1919 m. liepos 31 d. visos Klaip�dos krašto politin�s j�gos, išskyrus socialdemokratus, susivienijo � orga-

nizacij� „Der Deutsch-Litauischer Heimatbund“ (Vokie�i�-lietuvi� t�višk�s s�junga) (VALSONOKAS, R. Klaip�dos problema. Klaip�da, 1932, p. 66).

82

���������������������������������&���5���������������6��5���������������������

83

Klaip�dos krašto lietuviškojo tapatumo ideologija, nors ir nelaikytina lygiaverte konkurente re-gionin� savitum� teigusiai ideologijai, taip pat tur�jo nemaža šalinink�. Vis d�lto, kaip v�liau maty-sime, jos galimyb�s daryti poveik� viešajai komunikacijai, išskyrus trump� period� 4-ojo dešimt-me�io viduryje, buvo kur kas menkesn�s.

Lietuviškosios tapatumo ideologijos, kaip ir jos konkurent�s, neder�t� suvokti kaip statiškos id�j� sistemos. Faktiškai viešajame orientavime � „lietuvišk�“ semantik� tarpukario Klaip�doje reik�t� iš-skirti du periodus, kuri� skiriam�ja riba manytume esant 1933 metus. Esminis tokio atskyrimo moty-vas yra tai, kad vis� 3-i�j� dešimtmet� Klaip�doje mes susiduriame su vietini� lietuvi� veikla �tvirti-nant ir palaikant lietuvišk� tapatumo orientacij�. Po 1933 m. � š� proces� ima vis labiau kištis vadina-mosios „Didžiosios“ Lietuvos lietuviai, kurie suvok� šio tapatumo semantik� kitaip. Vietiniams lietu-viams, besir�pinusiems lietuvišk�j� kult�ros židini� pl�tra mieste, pirmiausia r�p�jo sukurti reali� atsvar� vietini� vokie�i� kult�riniam dominavimui ir pristabdyti Klaip�dos krašto lietuvi� asimiliaci-jos proces�. Lietuviškas valstybinis tapatumas daugumai j� buvo svetimas. Ta�iau nepaisant to, kad Klaip�dos lietuviai aiškiai suvok� ir pozicionavo savo skirtybes nuo vadinam�j� „didlietuvi�“, Kaune � tai nebuvo kreipiama pernelyg daug d�mesio. M�stymas vien tautin�mis kategorijomis Kaune leido suvokti situacij� Klaip�dos krašte kaip kov� tik tarp „vokietyb�s“ ir „lietuvyb�s“. „Vokie�iai“ tokiu atveju buvo tie, kurie orientavosi � Vokietij�, „lietuviai“ – tie, kurie orientavosi � Lietuv�. Tad prie-mon�s, kuri� �m�si Lietuva 1933–1935 m. siekdama „atlietuvinti“ Klaip�d�, buvo nukreiptos � siek� padidinti � Lietuv� valstybiškai (pasak „didlietuvi�“, „tautiškai“) orientuot� Klaip�dos krašto gyven-toj� dal�. B�tent tok� siek� �k�nijo Šauli� s�jungos XX rinktin�s, „Santaros“ veiklos suaktyv�jimas, Lietuvišk�j� organizacij� komiteto, atsv�rusio, tautinink� vyriausyb�s poži�riu, ne visuomet patiki-mo „Aukuro“ telkiam�sias funkcijas, �k�rimas, kult�rini� �staig� iš „Didžiosios“ Lietuvos � Klaip�d� atk�limas, radijo stoties Jakuose atidarymas 1936 m.; gyvenamojo kvartalo lietuvi� darbininkams statyba taip pat tur�jo suaktyvinti j� politines simpatijas Lietuvai.

Kaip rodo ankstesni tyrimai11, Lietuvoje per vis� tarpukar� taip ir nesusikristalizavo politini� projekt�, kaip pakeisti vietini� lietuvi� tapatumo orientacij�. „Didlietuvi�“ pozicij� šiuo klausimu neblogai atskleid� Lietuvos šauli� s�jungos viršininko plk. leit. Mykolo Kalmanto pareiškimas per J�ros dienos iškilmes Klaip�doje: „Klaip�da Lietuvai ir Lietuva Klaip�dai, – toks turi b�ti vis� š�-kis. Iš svetur paskelbtas „memellenderiškas“ š�kis – Klaip�da klaip�diškiams turi pranykti, nes jis sugalvotas provokacijai“.12 Tai bet kokiu atveju parodo, kad lietuviškoji tapatumo orientacija tar-pukario Klaip�doje id�jine prasme nebuvo vienakryptis reiškinys, tod�l neatmestina, kad ateityje išsamesn� jos reikšminio turinio analiz� suteiks daugiau pagrindo jos vidinei diferenciacijai.

Lietuvi� galimyb�s fig�ruoti tarpukario Klaip�dos viešojoje komunikacijos erdv�je

Kiekvienos tapatumo ideologijos paveikumas priklauso nuo galimybi� viešai skleisti atitinkamas id�jas masto, tod�l svarbu išsiaiškinti, kas laikytini lietuviškosios tapatumo ideologijos skleid�jais tarpukario Klaip�doje ir kokiomis raiškos viešojoje komunikacijoje galimyb�mis jie disponavo.

Aktyvesnis lietuvi� pl�stel�jimas � Klaip�d� prasid�jo jau XIX a. pr., kai socialinis statusas ne-bekliud� apsigyventi mieste. Nuo 1807 m. baudžiava Pr�sijoje buvo naikinama dvarininkams pa-lankesn�mis s�lygomis, tad nemažai asmenin� laisv� gavusi�, nuo priklausomyb�s dvarui išsivada-

11 ŽALYS, V. Kova d�l identiteto: Kod�l Lietuvai nesisek� Klaip�doje tarp 1923–1939 m. / Ringen um Iden-

tität: Warum Litauen zwischen 1923 und 1939 im Memelgebiet keinen Erfolg hatte. Lüneburg, 1993. 12 J�ros dienos iškilm�s Klaip�doje. Trimitas, 1934 08 16, Nr. 33, p. 648.

&�����������4��&���

vusi� smulki�j� valstie�i�, užuot tap� žem�s �kio darbininkais ar nepanor� tapti nepaj�gian�iais pragyventi bežemiais, palikdavo kaim� ir keldavosi � miest�. Kadangi iki XIX a. vid. Klaip�dos augim� dar skatino palyginti aktyv�s prekybos mastai ir medienos apdirbimas, šios veiklos sferos pritraukdavo papildom� darbinink� skai�i�. Oficiali Pr�sijos statistika „lietuviais“ 1837 m. �vardijo 10,1% Klaip�dos gyventoj� (912 iš 9034)13, be to, gerokai didesnio j� nuošim�io b�ta Vit�s ir Smelt�s priemies�iuose, kur telk�si miesto lentpj�v�s. Vis d�lto XIX a. antrojoje pus�je agrarin� Rytpr�si� provincij� pasiekus industrializacijai, jos poveikis Klaip�dos apylink�se buvo minima-lus. 1871–1900 m. Karaliau�iaus gyventoj� skai�ius išaugo 1,69 karto, Tilž�s – 1,70, �sruties – 1,92, Alenštaino – 4,39, Klaip�dos – tik 1,06 karto14. Tai rodo, kad socialinio mobilumo mastai Klaip�dos apylink�se, nepaisant to, kad miest� 1875 m. pasiek� geležinkelis, buvo palyginti nedi-deli. Taigi neaišku, k� rodo lietuvi� nuošim�io did�jimas Klaip�doje XIX–XX a. sand�roje15: imig-racij� iš kaimo ar intensyvesn� nat�ral� prieaug�? Bet kokiu atveju b�tina atsižvelgti � tai, kad lietu-viai, gyven� Klaip�doje, nebuvo tie patys lietuviai, kurie gyveno kaimuose aplink miest�. Lietuvius iš aplinkini�, modernizacijos dar palyginti menkai paliest�, kaim�, nuo vokie�i� skyr� ne tik kalba, bet ir kult�ros ir gyvensenos elementai, pvz., didelis pamaldumas, tradicin� apranga, dažnai men-kesnis išsilavinimas16. Per pamaldas Laukinink� bažny�ioje iš apylinki� suvažiuodav� lietuviai savo drabužiais, pamaldumu ir galingu giedojimu vokiškai Klaip�dos buržuazijai atrod� kaip kaž-kas archajiška17. Ta�iau mieste adaptav�si lietuviai XIX–XX a. sand�roje nuo vokie�i� dažnai jau skirdavosi tik tuo, kad lietuviai dar mok�jo abi krašto kalbas, o vokie�iai – tik vien�. Prisitaikymo reikm�s, mieste aktualesn�s nei kaime, keit� senuosius komunikacijos �pro�ius ir vert� lietuvius kasdieniame gyvenime vis dažniau vartoti vokie�i� kalb�. Vis d�lto reikia pridurti, kad dvikalbyst� XIX a. antrojoje pus�je tarp Pr�sijos lietuvi� buvo visiškai nat�ralus dalykas, retai kliud�s jiems kasdien bendraujant atsiskirti nuo vokie�i�18. Ta�iau taip pat svarbu, kad m�stymas nacionalin�mis kategorijomis ir nacionalinio turinio priskyrimas s�vokoms „lietuvis“ ir „vokietis“ tarp Pr�s� lietu-vi� vyko pernelyg l�tai. Netur�dami savos inteligentijos ir b�dami konservatyvi� paži�r�, Pr�s� lietuviai netur�jo savojo nacionalizmo, tod�l s�vokoms „lietuvis“ ir „vokietis“ dažnai tebepriskir-davo socialin�s pad�ties ar kult�rini� skirtybi� implikacijas. Ypa� aiškiai nacionalinio m�stymo 13 FORSTREUTER, K. Die Anfänge der Sprachstatistik in Preußen und ihre Ergebnisse zur Litauerfrage.

Zeitschrift für Ostforschung, 1953, Hf. 3, S. 346. 14 BOHN, T. M. Bevölkerungsentwicklung und Urbanisierung in Ostpreußen im Zeitalter der Industria-

lisierung. In Zwischen Lübeck und Novgorod. Wirtschaft, Politik und Kultur im Ostseeraum vom frühen Mittelalter bis ins 20. Jahrhundert. Norbert Angermann zum 60. Geburstag. Hrsg. von O. PELC, G. PICKHAN. Lüneburg, 1996, S. 367–369.

15 1861 m. lietuvi� Klaip�doje fiksuota 1,3%, 1890 m. – 5,3%, 1905 m. – 6,4%, o 1910 m. – 9,2% (VILEI-ŠIS, V. Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje ligi didžiojo karo istorijos ir statistikos šviesoje. Kaunas, 1935, p. 150, 178). Šiuos duomenis reikia vertinti atsižvelgiant � Pr�sijos statistikos biuro taikytus abejotinus (bent jau šiandienos poži�riu) nacionalin�s priklausomyb�s nustatymo kriterijus (plg. FORSTREUTER, K. Op. cit., S. 337, 339).

16 TAUBER, J. Der unbekannte Dritte: die Kleinlitauer im Memelgebiet 1918–1939. In „Der Fremde im Dorf“. Überlegungen zum Eigenen und zum Fremden in der Geschichte. Hrsg. von H.-J. BÖMELBURG, B. ESCHMENT. Lüneburg, 1998, S. 90–97.

17 Plg. Ibid., S. 91. 18 Plg. KLEIN, M. Ein interkulturelles Produkt: der „Putzmal�nas“. Etnische Identität und Sprache in

Preußisch-Litauen. In Selbstbewusstsein und Modernisierung. Soziokultureller Wandel in Preußisch-Litauen vor und nach dem Ersten Weltkrieg. Hrsg. von R. TRABA. Osnabrück, 2000, S. 151–171; VA-REIKIS, V. Memellander / Klaip�diškiai Identity and German-Lithuanian Relations in Lithuania Minor in the Nineteenth and Twentieth centuries. Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2001, Nr. 1 (6), p. 54–65.

84

���������������������������������&���5���������������6��5���������������������

85

nebuvimas išryšk�jo po Vokietijos suvienijimo, kai Pr�s� Lietuvoje sunkiai besugeb�ta suvaldyti d�l staiga pl�stel�jusi� vokie�i� nacionalistini� id�j� prasid�jus� asimiliacijos proces�. Vokiškajai nacionalizmo ideologijai lietuviai dar daugiau nei dešimtmet� po Vokietijos suvienijimo netur�jo ko priešpriešinti. O ir v�liau � Martyno Jankaus aplinkoje išryšk�jusius bandymus „budinti“ Pr�s� lietuvius daugiausia d�l šios aplinkos s�saj� su kitatikiais Rusijos imperijos lietuviais buvo ži�rima gana rezervuotai. Daugiau palaikymo Klaip�dos krašte sulauk� tos lietuvi� draugijos, kurios mažai k� bendra tur�jo su Rusijos lietuviais19. Bet kokiu atveju suaktyv�jusi lietuvi� kult�rin� raiška iki Pirmojo pasaulinio karo Klaip�dos miest�, galima sakyti, aplenk�, kadangi žvejai arba samdomi darbininkai nebuvo ta komunikacin� terp�, kuri gal�t� aktyviai palaikyti tapatumo orientacij�.

1918 m. išpl�tus Klaip�dos ribas, lietuvi� nuošimtis mieste padid�jo. Ta�iau, kaip rodo duomenys 1925 m. surašymo, atlikto po prijungimo prie Lietuvos pra�jus dvejiems metams, dauguma anks�iau Klaip�doje gyvenusi� lietuvi� buvo patek� regionin� savitum� teigusios ideologijos �takon ir neidenti-fikavo sav�s su Lietuvos valstybe, tad surašymo metu net 20,2% miesto gyventoj� užsiraš� es� „klai-p�diškiai“ ir tik 10,1% – „lietuviai“20. Panašu, kad prie pastar�j� buvo priskirti ir tie, kurie apsigyve-no Klaip�doje po Pirmojo pasaulinio karo bei �m� r�pintis lietuviškos kult�ros pl�tojimu. Iki 1919 m. Pr�sijos lietuvi� intelektualiosios veiklos centras buvo Tilž�, ta�iau atskyrus Klaip�dos krašt� nuo Vokietijos dauguma visuomeniškai aktyvi�, � kult�rin� ir politin� suart�jim� su Lietuva linkusi� vieti-ni� lietuvi� persik�l� � Klaip�d�. 1919–1920 m. �ia jau buvo susidariusi grupel� savo lietuviškum� aktyviai pozicionavusi� veik�j�, kurie b�r�si aplink kelias pagrindines fig�ras – Jok�b� Stikliori�, Adom� Brak�, Jok�b� Peterait�. Iš esm�s savo iniciatyva jie k�r� lietuviškos kult�ros židinius mieste. Turtingas lietuvis J. Peteraitis, atsikraust�s � Klaip�d� dar prieš kar�, atidav� steigiamam Lietuvi� bankui savo namus, o v�liau finansiškai prisid�jo prie Tautinio lietuvi� banko �k�rimo. J. Stikliorius 1920 m. inicijavo spaudos bendrov�s „Rytas“ steigim�. Gav� paskol� iš Lietuvos bank�, bendrov�s vadovai 1921 m. pa�iame Klaip�dos centre – Turgaus g. – nusipirko viešbut� „Berliner Hof“, kuris tapo svarbiausia lietuvi� politini� ir kult�rini� rengini� vieta. „Lietuvi� banko“, „Ryto“ spaustuv�s, Brakui priklausiusio bald� fabriko „Laima“ pelnas neretai padengdavo lietuviškumo pl�tros Klaip�-doje finansavimo išlaidas. Reik�jo remti A. Brako iniciatyva 1919 m. �steigt� draugij� „Aida“ ir jos chor�. 1922 m. J. Stikliorius su A. Braku �k�r� draugij� „Aukuras“, tur�jusi� surinkti special� fond� lietuviškos kult�ros „k�limui“. Rezultatai išryšk�jo jau tais pa�iais metais, kai pavyko finansiškai pa-remti kunigo Viliaus Gaigalai�io iniciatyv� kurti Klaip�doje priva�i� lietuvišk� mokykl�, 1923 m. daug prisid�ta realizuojant kompozitoriaus Stasio Šimkaus iniciatyv� �kurti Klaip�doje muzikos kon-servatorij�, 1924 m. prad�ta steigti viešoji biblioteka.

Reikia pažym�ti, kad Lietuvos vyriausybei ši lietuviškumo pl�tra Klaip�doje tuo metu nebuvo itin aktuali. Antai kai �takingiausius Klaip�dos krašto laikraš�ius leidusi Siebert� spaustuv� Antan-t�s administravimo laikotarpiu tur�jo finansini� sunkum�, Lietuva nesusidom�jo J. Stiklioriaus pa-si�lymu �sigyti ši� spaustuv�21. Tik nuo 1922 m. vasario m�n. Lietuvos vyriausyb� per savo atsto-vyb� Klaip�doje suaktyvino propagandin� veikl�22, ta�iau jos tikslas buvo ne lietuviškum� remti, o diskredituoti Freistaato šalininkus ir aiškinti gyventojams prijungimo prie Lietuvos naud�. Karinis prijungimas 1923 m. saus�, žinoma, savaime nieko nepakeit�, tad lietuviškieji kult�ros židiniai

19 Pla�iau žr.: POCYT, S. Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871–1914. Vilnius, 2002. 20 VALSONOKAS, R. Op. cit., p. 268. 21 ANYSAS, M. Kova d�l Klaip�dos: atsiminimai 1927–1939. ikago, 1978, p. 234. 22 ŽIUGŽDA, R. Po diplomatijos skraiste. Klaip�dos kraštas imperialistini� valstybi� planuose 1919–1924

metais. Vilnius, 1973, p. 102, 105–106.

&�����������4��&���

Klaip�doje ir v�liau liko gana uždari. Nepaisant to, kad � suart�jim� su Lietuva orientuot� gyvento-j� skai�ius nuolat augo, j� buvo pernelyg mažai ir jie tur�jo pernelyg menk� �tak�, kad sutrukdyt� viešojoje komunikacijoje �sigal�ti Klaip�dos krašto regionin� savitum� teigusiai tapatumo ideologi-jai. Pastaroji, palaikoma didžiausi� krašto spaudos leidini� ir politini� partij�, teig� Klaip�dos kraš-to istorin� savitum� ir autonomij� kaip šio savitumo išsaugojimo priemon�. Rinkim� � krašto seime-l� rezultatai, „klaip�diškio“ kategorijos atsiradimas per 1925 m. gyventoj� surašym� rodo, kad re-gionin� tapatumo orientacija tuo laikotarpiu buvo dominuojanti.

Lojali� Lietuvos valstybei vietini� lietuvi� kontingentas, stokodamas efektyvios finansin�s pa-ramos, regioninei tapatumo orientacijai ne k� tegal�jo priešpriešinti. Gubernat�ra iš vyriausyb�s l�š� daugiausia finansavo prolietuvišk� spaud�, ta�iau pagrindinis � vietinius lietuvius orientuotas gubernat�ros remiamas leidinys „Lietuwos Keleiwis“ 3-iajame dešimtmetyje stokojo populiarumo ir nesugeb�jo konkuruoti su gerokai anks�iau rink� išsikovojusia Siebert� spaustuv�s produkcija („Memeler Dampfboot“, „Lietuwiszka Ceitunga“)23. Lietuviškos Klaip�dos organizacijos, iš kuri� aktyviausia buvo „Aukuro“ kult�rin� draugija, gubernat�roje nuolat prašydavo „pašalp�“, ta�iau kadangi didžioji l�š� dalis buvo išleidžiama remti Lietuvai lojali� spaud�, draugijoms ne kas telik-davo. Tiesa, lietuviškum� visame Klaip�dos krašte itin propagavo dar 1923 m. prad�ti steigti Lie-tuvos šauli� s�jungos b�riai. Tad, matyt, teisus buvo gubernatorius Antanas Merkys, 1929 m. lietu-viškos kult�ros b�kl� Klaip�dos krašte apib�din�s taip: „per 6 metus m�s� valdymo sudaryta Šauli� S�junga, Klaip�dos krašte veikia chorai, jaun�j� draugijos, bet tas viskas, galima sakyti, teb�ra pirmoje organizavimo stadijoje ir eina labai iš l�to ir dirbtinai“24.

Švietimo sferoje pasist�m�jimo � priek� 3-iajame dešimtmetyje taip pat b�ta nedidelio. 1925 m. buvo �steigta jaunuolius mokslui lietuvi� gimnazijoje tur�jusi parengti Klaip�dos spartesnioji mo-kykla, o 1926 m. Klaip�doje pavyko �steigti ir lietuvi� pradin� mokykl�. Gimnazija, išaugusi iš anks�iau min�tos 1922 m. �steigtos priva�ios mokyklos, 1923 m. buvo perimta valstyb�s. 3-iajame dešimtmetyje j� per metus lank� daugiau kaip pusantro šimto mokini�, ta�iau gimnazija netur�jo nuosav� patalp�, o ir pedagogai, atrodo, nebuvo itin aukšto lygio25. Iš esm�s šios trys lietuviškos švietimo �staigos, greta Šauli� s�jungos padalini�, konservatorijos, „Ryto“ spaustuv�s, gubernat�-ros, tuo metu priklaus� nedidelei lietuviškos komunikacijos židini� grupei Klaip�doje. Nors forma-liai lietuvi� ir vokie�i� kalbos tuomet buvo lygiateis�s, vokie�i� kalba Klaip�dos viešojoje komu-nikacijoje aiškiai dominavo. Plg. mokykl�, kuriose d�styta vokie�i� kalba, tuo metu mieste buvo beveik penkiskart daugiau.

Tod�l n�ra ko steb�tis, kad bene vienintel� ryškesn� lietuviškumo manifestacija 3-iojo dešimt-me�io Klaip�doje buvo 1927 m. birželio 6 d. �vykusi Mažosios Lietuvos lietuvi� giesmi� ir dain� švent�. Visa tai veda prie išvados, kad s�lygos lietuviškos praeities aktualizavimui ir lietuviškos tapatumo orientacijos palaikymui 3-iojo dešimtme�io Klaip�doje nebuvo itin palankios. Regis, tau-tinink� vyriausyb�s nuomone, sustiprinti „lietuvyb�“ Klaip�doje tur�jo vien vadinamasis „infiltra-cijos“ procesas26, ta�iau dauguma darbinink�, atvykdavusi� � Klaip�dos krašt� d�l finansini� pa-

23 Klaip�dos krašto gubernatoriaus PRO MEMORIA, 1929 m. lapkri�io 20 d. Lietuvos centrinis valstyb�s

archyvas (toliau – LCVA), f. 922, ap. 1, b. 10, l. 45. 24 Ibid., l. 45. 25 Gubernatorius A. Merkys pažym�jo, kad „esanti Klaip�doj Lietuvi� Gimnazija toli gražu nestovi savo

aukštumoje. Ji neturi savo patalpos, mokslo personalas ne iš geriausi�, o iš to visi kiti rezultatai“: Ibid., l. 44.

26 ANYSAS, M. Op. cit., p. 230.

86

���������������������������������&���5���������������6��5���������������������

87

skat� (atlyginimai �ia buvo gerokai didesni nei likusioje Lietuvoje), nebuvo išsilavin� ir „susipra-t�“27. Klaip�doje jie daugiausia �sidarbindavo naujose, Lietuvos žydams priklausiusiose, tekstil�s �mon�se28 ir vargu ar gal�jo pasakyti k� nors gero apie Lietuvos valdži�, kuri iki pat 4-ojo dešimt-me�io vidurio menkai teprisid�jo prie j� socialini� problem� Klaip�doje sprendimo. Tad tai išties nebuvo ta komunikacin� terp�, kurioje gal�jo b�ti aktyviai palaikoma lietuviška tapatumo orienta-cija. Alternatyv�s vietini� lietuvi� pasi�lymai, kaip lituanizuoti Klaip�d�, iki pat 4-ojo dešimtme-�io vidurio nesulaukdavo adekvataus centro valdžios d�mesio.

Kas gi pasikeit�? 1933 m. Lietuvos vyriausyb� Klaip�dos krašte susid�r� su pronacistiniu išš�-kiu. Daugiausia nerimo k�l� Lietuvos saugumo tarnyb� surinkta informacija, leidusi užtikrintai konstatuoti, kad Vokietija forsuotai stiprina antiintegracines nuotaikas Klaip�dos krašte beveik at-virai kišdamasi � Klaip�dos krašto, taigi ir � Lietuvos valstyb�s vidinius reikalus. Reikia manyti, kad Kaune tai pad�jo suvokti b�tinyb� stiprinti pozicijas Klaip�doje, ir Pilie�i� apsaugos departa-mento direktoriaus Jono Navako paskyrimas nauju gubernatoriumi buvo tik vienas iš 1933 m. ru-den� �vykusio l�žio Lietuvos poži�ryje � Klaip�dos klausim� indikatori�. 1933–1934 m. sand�roje Lietuvos spaudoje pasirod� serija inteligent� straipsni�, aiškinusi� pad�ties Klaip�doje gr�smin-gum�, naujai pasirinkto kurso b�tinum� ir si�liusi� konkre�ius b�dus, kaip reik�t� „atlietuvinti pa-j�r�“29. Ypa� aktyvi pasirinkto integracijos kurso ideologin� parama plauk� iš 1933 m. �steigtos Lietuvos (ir) Klaip�dos kult�rinio bendradarbiavimo s�jungos30. Pabr�žtina, kad „atlietuvinimas“ buvo suprantamas ne kaip sen�j� Klaip�dos krašto gyventoj� tapatumo pakreipimas prolietuviška linkme, bet kaip krašto (teritorijos) „atlietuvinimas“, suaktyvinant prolietuviškai orientuot� visuo-men�s dal� Klaip�doje (kurioje tuo metu jau dominavo iš „Didžiosios“ Lietuvos atkelti tarnautojai), steigiant �staigas su atkeliamu iš Lietuvos personalu, kolonizuojant Klaip�dos krašt� ir viešai mani-festuojant lietuviškumo �tvirtinimo laim�jimus (didžiausia tokio pob�džio manifestacija laikytina 1934 m. J�ros diena). Faktiškai „atlietuvinimas“ buvo ideologinis forsuotos Klaip�dos krašto integ-racijos �rankis, aktyviausiai �k�nytas Lietuvos politikoje Klaip�dos krašte nuo 1933 m. rudens iki 1935 m. Vienas iš pagrindini� šiuo ideologiniu instrumentu paremt� sieki� buvo antiintegraciškai nusiteikusi� asmen� (iš esm�s „vokie�i�“) išst�mimas pirma iš politinio dominavimo pozicij�

27 Lietuvos valdžios d�mes� � š� reiškin� buvo atkreipusi ir gubernat�ra: „� Klaip�dos krašt� neina kokia dar-

binink� atranka, priešingai, j� vidurkis bus net blogesnis už bendr�j�. T� ateivi� beveik vien� pilni Klai-p�dos krašto kal�jimai, teismo baust� už �vairius kriminalus . Jie bloga reklama lietuviams. J� daugy-b� nesusipratusi�, ypatingai pas �kininkus tuoj pasiduoda vietos �takai, rinkimuose balsuoja, kaip nori j� šeimininkai. Tad nenuostabu, kad rinkimuose lietuvi� bals� skai�ius taip nedid�ja, kaip did�ja lietuvi� at-eivi� skai�ius. Lietuviai ateiviai dingsta Klaip�dos krašte.“: PRO MEMORIA, 1938 m. birželio 22 d. LCVA, f. 922, ap. 1, b. 29, l. 21.

28 POCYT, S. Die sozialen Strukturen im Memelland während der Jahre 1918 bis 1940. In Die deutsche Volksgruppe in Litauen und im Memelland während der Zwischenkriegszeit und aktuelle Fragen des deutsch-litauischen Verhältnisses. Hrsg. von B. MEISSNER, S. BAMBERGER-STEMMANN, D. HEN-NING. Hamburg, 1998, S. 93.

29 Pvz., ŠLAŽA, M. Neklyskime: jau temsta lietuvyb�... Naujoji Romuva, 1933 10 22, Nr. 147, p. 841–843. TV�NAS. Tebevokietinami klaip�die�iai. T�v� žem�, 1933 12 10, Nr. 1, p. 7–8. GRINIUS, J. Steikime Klaip�doj kult�ros �staigas. Naujoji Romuva, 1934 01 07, Nr. 157, p. 14–15.

30 Klaip�dos krašto „atlietuvinimas“ buvo vienas iš s�jungos, vienijusios tokias asmenybes kaip Vincas Kr�-v�, Kazys Pakštas, Antanas Merkys, Vaclovas Sidzikauskas, Zenonas Ivinskis ir kt., tiksl�. Jos �k�rimo motyvai paaiškinti: PAKŠTAS, K. Kod�l �sisteig� Lietuvos Klaip�dos kult�rinio bendradarbiavimo s�jun-ga? T�v� žem�, 1934 01 16, Nr. 1, p. 2–3. S�jungos veikl� yra pla�iau nagrin�jusi Petron�l� Žostautait� (ŽOSTAUTAIT, P. Lietuvos Vakar� s�junga (1933–1939 m.). Lietuvos TSR Moksl� akademijos darbai, serija A, 1977, t. 2 (59), p. 83–93).

&�����������4��&���

Klaip�dos krašte (gubernatoriaus J. Navako „kietos rankos“ politika bei Neumanno ir Sasso byla), o v�lesn�je perspektyvoje – ir iš ekonominio dominavimo pozicij�.

Kaip tik tokioje politin�je lituanizacijos konjunkt�roje Juozo T�belio vyriausyb�, nepaisydama net tuomet Lietuv� labiausiai palietusios pasaulin�s ekonomin�s kriz�s, �m� skirti solidžias l�šas lietuvišk� kult�ros židini� stiprinimui. 1933 m. Švietimo ministerija pagaliau reagavo � Kazio Tru-kano raginimus pastatyti Klaip�doje tinkamas patalpas Vytauto Didžiojo gimnazijai31 (šios gimna-zijos statyba buvo brangiausia tokio pob�džio �staigos statyba Lietuvoje tarpukariu). 1933 m. rude-n� J. T�belis pritar� Ernesto Galvanausko iniciatyvai �steigti mieste Prekybos institut� ir amat� mo-kykl�32. 1935 m. Pašto valdybai buvo skirta l�š� Klaip�dos radijo stoties statybai33, pritarta „Auku-ro“ draugijos iniciatyvai perkelti � Klaip�d� Šiauli� dramos teatro trup�34, Klaip�doje �steigtas Res-publikos pedagoginis institutas, patvirtintas E. Galvanausko pateiktas valstyb�s dotuojam� but� statybos lietuvi� darbininkams Klaip�doje projektas35. Pažym�tina, kad vyriausyb�s iniciatyvai šiame kontekste galima priskirti nebent Pedagoginio instituto steigim� Klaip�doje (tai buvo pradi-ni� mokykl� mokytojus rengian�i� institucij� reorganizacijos Lietuvoje rezultatas), ta�iau net ir šiuo atveju vyriausyb� neabejotinai ženg� tok� žingsn� atsižvelgusi � inteligent� raginimus decentra-lizuoti Lietuvos aukštojo mokslo židinius perkeliant dal� j� � Klaip�d�36. Visi kiti min�ti atvejai buvo id�jos, Klaip�dos lietuvi� subrandintos gerokai anks�iau, nei vyriausyb� pagaliau ryžosi jas �gyvendinti (toki� id�j�, beje, buvo gerokai daugiau).

Visuma min�t� forsuotos integracijos politikos žingsni� gerokai sustiprino Klaip�dos lietuvišk� kult�ros ir švietimo organizacij� potencial�, lietuviško miesto �vaizd�, o kartu lietuvi� galimybes funk-cionuoti viešojoje komunikacijos erdv�je. 1934–1936 metai lietuvi� raiškai viešojoje komunikacijoje Klaip�doje buvo pats palankiausias metas, kadangi konkuruojan�ios tapatumo ideologijos sklaidos židiniai buvo iš dalies nuslopinti, iš dalies išardyti, o labiausiai antiintegraciškai nusiteikusios Klaip�-dos krašto politin�s fig�ros atliko bausm� po Neumanno ir Sasso proceso. Nepaisant to, der�t� atkreip-ti d�mes�, kad naujai kurtos lietuviškos komunikacijos erdv�s pasižym�jo tam tikru atsiribojimu. Nau-juose miesto kvartaluose statyti pastatai Klaip�dos urbanistin�je strukt�roje formavo lietuviškas „sa-las“, iš kuri� ypa� išsiskyr� du arealai: „Ryto“ spaustuv�s, Vytauto Didžiojo gimnazijos bei Pedagogi-nio instituto rajonas ir bendrov�s „Statyba“ realizuota iniciatyva laukuose pie�iau miesto centro pasta-tyti lietuvišk� Klaip�dos miesto dal� su teatru ir katalik� bažny�ia, kurioje lietuvi� darbininkai gyvent� vieni šalia kit� ir bendraut� tarpusavy palyginti apribotoje erdv�je.

Vien nauj� Vytauto Didžiojo gimnazijos r�m� patalpomis naudojosi kelios lietuviškos institucijos (pati gimnazija, Prekybos institutas, Šauli� s�junga), tad tai buvo viena reikšmingiausi� lietuvišk� tapatumo orientacij� palaikiusi� erdvi�. Didel�je gimnazijos sal�je vykdavo beveik visi iškilmingi pos�džiai �vairi� šven�i� ir min�jim� metu: �ia b�davo minimos nepriklausomyb�s sukaktuv�s (vasa-rio 16 d.), kariuomen�s su visuomene susiartinimo (geguž�s 23 d.), Tautos (rugs�jo 8 d.), Kariuome-n�s (lapkri�io 23 d.) švent�s, Spalio 9 d. (Vilniaus pagrobimas), pažymimos Dariaus ir Gir�no žuvi-mo metin�s, Saul�s m�šio 700 met� sukaktis, gruodžio 17 d. perversmo dešimtmetis. � Prekybos ins- 31 AŠMYS, V. Klaip�dos lietuvi� gimnazija. In Lietuvinink� kraštas. Red. komisijos pirm. N. VLIUS. Kau-

nas, 1995, p. 274. 32 GALVA, G. Ernestas Galvanauskas: politin� biografija. ikaga, 1982, p. 379. 33 KANAS, R. Klaip�dos radiofonas Lietuvos radijo istorijos kontekste. Res Humanitariae, 2007, t. I, p. 60. 34 STANULIS, J. „Aukuro“ draugija ir teatro menas Klaip�doje. In Aukuras, draugija tautos kult�ros kelti.

Penkiolikos met� sukakties proga Mažosios Lietuvos kult�rinio gyvenimo žinios. Klaip�da, 1937, p. 86. 35 GALVA, G. Op. cit., p. 387. 36 Pvz., GRINIUS, J. Op. cit., p. 14–15.

88

���������������������������������&���5���������������6��5���������������������

89

titut�, kurio dauguma d�stytoj� buvo Klaip�dos �moni� vadovai, iš Kauno buvo pakviesti tik kai kurie speciali�j� dalyk� d�stytojai d�styti aukštesniuosiuose kursuose37. Tod�l vargu ar galima teigti, kad šios aukštosios mokyklos kolektyvas prisid�jo prie lietuviškos tapatumo orientacijos gyvybigumo Klaip�doje. Tiesa, j� kiek suaktyvino iš visos Lietuvos suvažiav� studentai, nors j� skai�ius Prekybos institute nuolat maž�jo. Pvz., akademin�s j�ros dienos organizacinis komitetas 1936 m. buvo sudary-tas iš abiej� Klaip�dos institut� student�. Antrasis (pedagoginis) institutas, atvirkš�iai, tiek pedagogi-nio kolektyvo (j� sudar� apie 20 asmen�), tiek besimokan�i�j� kontingento prasme (kasmet b�davo priimama 100–150 student�)38 buvo iš Lietuvos � Klaip�d� atkeltas darinys, tod�l šios �staigos svarba palaikant lietuvišk� tapatumo orientacij� buvo kur kas didesn�. Lietuviškai orientuotos radijo stoties �k�rimas buvo labai svarbus žingsnis �sitvirtinant naujoje viešosios komunikacijos erdv�je, kurioje iki tol visiškai dominavo Rytpr�si� radijo stotys.

Aktyvesnis �sibrovimas � Klaip�dos lietuvišk� organizacij� vidaus strukt�r� ir j� veiklos instru-mentalizavimas tautinink� vyriausybei naudinga linkme taip pat buvo vienas iš „atlietuvinimo“ lozungu paremtos integracijos reiškini�. Bene ryškiausias pavyzdys �ia yra „Santaros“ draugijos veiklos transformavimas ir pavertimas pusiau sukarinta organizacija 1934 m. Pakeistame statute deklaravusi atlietuvint� Klaip�dos krašt� esant pirminiu siekiu39, per kelerius metus ji virto gau-siausia krašto lietuviška organizacija40. Ta�iau antros pagal dyd� organizacijos – Lietuvos šauli� s�jungos XX rinktin�s – veikloje 4-ojo dešimtme�io viduryje taip pat matyti l�žio momentas. Per kelerius metus jos padalini� vien Klaip�dos mieste skai�ius išaugo penkiskart (paskutiniai keturi b�riai �kurti jau 1938 m.), kai kurie b�riai buvo pakelti � kuopas, � s�jungos veikl� aktyviau �trauk-tos moterys, o pa�iai rinktinei vadovauti, remiantis 1935 m. pakeistu �statymu, buvo paskirtas Klai-p�dos krašto karo komendantas. Svarbu pažym�ti, kad šis rinktin�s augimas daugiausia rod� �si-traukim� � jos veikl� lietuvi�, atsik�lusi� � Klaip�dos krašt� jau po 1923 m. Pagaliau reikia atkreipti d�mes� ir � tai, kad 1934 m. sausio m�n. �kurtas Lietuvišk�j� organizacij� komitetas jau iš pat pra-dži� tapo reikšmingu tautinink� politikos Klaip�doje �rankiu. Steigimo metu jis sub�r� tris lojaliau-sias Lietuvai Klaip�dos krašto lietuviškas organizacijas, išsyk deklaravo pritarim� forsuotai integ-racijai ir vokie�i� išst�mimui41. Komiteto propaguotos „tautin�s vienyb�s“ esm� buvo ta, kad �si-jungusias � jo veikl� lietuviškas organizacijas buvo gerokai papras�iau instrumentalizuoti. Iki 1938 m. komiteto siekis suimti � savo rankas vis� organizacin� lietuvišk� veikl� krašte faktiškai buvo �gyvendintas42 ir leido siekti perorientuoti ši� veikl� tautinink� vyriausyb�s tautin�s politikos linkme. Tiesa, telkiam�j� funkcij� komitetas atliko tik iš dalies, mat daugelio vietini� lietuvi� reak-cija � Kauno siekius dominuoti j� kult�rin�je veikloje pasireišk� atsiribojimu. Antai jau 1938 m. gubernat�ros buvo konstatuota: „organizacij� šiuo metu Klaip�doje ir krašte yra gana daug , bet veikla negali b�ti tinkamai išvystyta, nes stinga inteligentišk� j�g�. Ypatingai stinga vietini�“43.

37 GALVA, G. Op. cit., p. 383. 38 KAVALI�NAS, A. Pedagoginis institutas 1935–1944 metais. Vilnius, 1995, p. 12, 20–22, 59. 39 STIKLIORIUS, J. Mažosios Lietuvos kult�rin�s organizacijos šiandien. In Aukuras..., p. 163–164. 40 VALANI�T, J. „Santaros“ veikla Klaip�dos krašte tarpukario metais. In Klaip�dos ir Karaliau�iaus

krašt� XVI–XX a. istorijos problemos (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. VIII). Ats. red. A. NIKŽENTAITIS. Klaip�da, 2001, p. 35.

41 Lietuwi� Organizacij� Wykdomasis Komitetas. Atsišaukimas „Lietuwiai, Klaip�dos krašto šeimininkai!“, 1934 m. birželio 30 d. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 798, l. 393.

42 POCYT, S. Klaip�diški� / lietuvinink� ir didlietuvi� sugyvenimas Klaip�dos krašte: Lietuvišk�j� organi-zacij� komiteto veiklos 1934–1939 m. pavyzdys. Lietuvos istorijos metraštis 2003/2. Vilnius, 2005, p. 81.

43 PRO MEMORIA, 1938 m. birželio 22 d. LCVA, f. 922, ap. 1, b. 29, l. 25.

&�����������4��&���

Lietuvi� aktyviosios veiklos Klaip�dos viešojoje komunikacijoje laikotarpis truko iki 1938 m. Agresyv�jant Vokietijos užsienio politikai ir vis labiau jai nuolaidžiaujant, buvo amnestuoti nuteis-tieji Neumanno ir Sasso byloje, kas išsyk padidino lietuviškosios tapatumo ideologijos konkurent�s potencial�. Ta�iau 4-ojo dešimtme�io pabaigoje ši konkurent� jau buvo gerokai paj�gesn�. Regio-ninio savitumo teigimas 4-ajame dešimtmetyje buvo laipsniškai pajungiamas vokiškosios tapatumo orientacijos, tur�jusios kur kas aktyvesn� ir paveikesn� ideologin� užnugar�. Balansavimo galimybes Klaip�doje dar palaik� karo pad�tis, ta�iau jos panaikinimas 1938 m. lapkri�io 1 d. faktiškai užkirto lietuviškajai tapatumo orientacijai aktyvios raiškos viešojoje komunikacijoje galimybes: žuvusio per riaušes jaunuolio Petro Kontauto t�kstantin�s laidotuv�s 1938 m. liepos 2 d. buvo viena pasku-tini� lietuvišk� tapatumo orientacij� sustiprinusi� ceremonij�, o vasario 16 d. min�jimo ceremonia-las 1939 m. Klaip�doje jau nebeprilygo Vokietijos Reicho 6-�j� metini� iškilm�ms sausio 30 d.

Lietuvi� praeities siužeto motyvai ir j� panauda tapatumo orientacijai formuoti

Prieš pradedant nagrin�ti praeities panaud� lietuviškosios tapatumo orientacijos palaikymui tar-pukario Klaip�doje, b�tina atsakyti � klausim�, kok� Pr�sijos lietuviai tur�jo praeities savivaizd�, kuriuo b�t� buv� galima gr�sti j� tapatum�. Toks klausimas ypa� aktualus, kai kalbama apie XIX a. antr�j� pus�. Juk valstie�iai savos istorijos netur�jo, ir tai buvo b�dinga tiek Rusijoje, tiek Pr�sijoje gyvenusiems lietuviams. Tiek Rusijos imperijoje gyvenusi� lietuvi� valstie�i� atmintyje iki pat XIX a. vid. beveik nebuvo vietos Lietuvos istoriografijos sukurtiems praeities siužetams ir vaizdi-niams, tiek ir Pr�s� lietuvi� komunikacin�se terp�se vieninteliai kult�rin�s atminties neš�jai ilg� laik� buvo kunigai, o nuo XIX a. vid. – dar ir konservatyvioji spauda (pvz., „Keleiwis“). Tik Simo-no Daukanto raštuose buvo pirm�syk pateikta � žemuosius visuomen�s sluoksnius orientuota lietu-vi� istorija, aukštinusi pagonišk� Lietuv�, teigusi anuometin� balt� vienyb�, priešpriešinusi j� „liuosyb�“ dabarties priespaudai ir teikusi pagrind� antilenkišk� bei antivokišk� nuostat� formavi-muisi (lenk� ir vokie�i� veikm� es� l�musi „senov�s lietuvi�“ dorybi� nuopuol�). Nepaisant to, kad labiau prieinamas ilg� laik� buvo vienintelis iš keturi� Daukanto veikal�, 1845 m. išleistas „B�das senov�s lietuvi�, kaln�n� ir žemai�i�“, kiti jo raštai irgi buvo žinomi, ir j� �taka aušrininkams buvo akivaizdi44. Bendradarbiavimas „Auszroje“ leido su daukantišk�ja „senov�s lietuvi�“ praeities kon-cepcija susipažinti ir Pr�sijos lietuviams. Ypa� aktyvaus susidom�jimo šia koncepcija b�ta biruti-nink� aplinkoje, XIX a. 9-ajame dešimtmetyje �musioje aktualizuoti lietuvi� kov� su „kryžiokais“, karing�j� Lietuvos kunigaikš�i�, ypa� Vytauto, narsi�j� Lietuvos moter� (Birut�s, Gražinos, Onos) vaizdinius45. Siekius adaptuoti ši� koncepcij� Pr�s� Lietuvoje parodo ir tai, kad „senov�s lietuviai“ neretai vadinti „lietuvininkais“46, t. y. taip, kaip Pr�s� lietuviai save vadino XIX a. pab. Ta�iau d�l Daukanto �takos plit�s integralios, t. y. bendralietuviškos, „senov�s lietuvi�“ praeities �vaizdis, XIX–XX a. sand�roje Pr�s� Lietuvoje �gav�s ir kelias naratyvines imitacijas47, sudar� tik vien� iš keli� tuo metu besiformavusio Pr�s� lietuvi� praeities savivaizdžio d�men�. 44 Plg. JAKŠTAS, J. Lietuvos aušrin� istoriografija. Lietuvi� katalik� mokslo akademijos suvažiavimo dar-

bai, t. VIII. Roma, 1974, p. 221–240. 45 POCYT, S. Mažlietuviai Vokietijos imperijoje..., p. 108. 46 JANKUS, M. Lietuwninku bei Lietuwos Nusidawimai. Bit�nai, 1897. 47 Ibid.; [VYD�NAS]. Senut�. Bit�nai, 1904. M. Jankaus ir Vyd�no parengtas istorijos apybraižas vienija

S. Daukanto sukurto Lietuvos istorijos siužeto iki 1569 m. atpasakojimas, ta�iau šios apybraižos turi ir esmini� skirtum�. M. Jankus pasakojo tik Lietuvos istorij�, o Vyd�nas pateik� original� integruot� Pr�s� lietuvi� ir „Didžiosios“ Lietuvos lietuvi� praeities pasakojim�, kur� išpl�t� iki pat savo gyvenamojo laiko ir kuriame, be jokios abejon�s skyr� daugiau vietos savitai Pr�s� lietuvi� praei�iai. Originali Vyd�no pra-

90

���������������������������������&���5���������������6��5���������������������

91

Antrasis išskirtinas d�muo implikavo Pr�sijos lietuvi� „susipratimo“ ir pasipriešinimo germani-zacijai siužet�. Lietuvi� virsm� vokie�iais lietuviškojo nacionalizmo ideologai laik� esmine pro-blema, d�l kurios lietuvi� „gimin�“ es� gal�jusi apskritai sunykti48, tod�l Pr�s� lietuvi� veikl�, ku-ri� buvo galima apib�dinti kaip pasipriešinim� „germanizacijai“, jau XIX a. pab. prad�ta pozicio-nuoti kaip „tikr�j� keli�“ rodant� pavyzd�. Istoriografijoje tok� siužet� prad�jo pl�toti M. Jankus49, ta�iau neabejotinai daugiausia prie šio pl�tojimo prisid�jo Ansas Bruožis, 1906 m. apraš�s lietuvi� „suwokiecziawim�“ ir palyginti išsamiai apib�din�s Pr�s� lietuvi� „Peticijonu, Deputacijonu bey polytißku Weikimu“ s�j�d�50, o v�liau išpl�t�s š� „tautin�s kovos“ siužet� kituose savo veikaluo-se51. Atviro antivokiškumo eskalavimo šiame siužete nebuvo, ta�iau jo paskirtis buvo aiški: „skai-tyk dabotingay ir apmastyk, jeygu tu esi Lietuwis, ar tai tavo žmogißka pareiga niera Lietuwiu b�ti ir jmi likti?“52. Tad pirmasis aukš�iau išskirtas Pr�s� lietuvi� praeities savivaizdžio d�muo tur�jo atlikti siejan�i�j� su Rusijos imperijos lietuviais funkcij�, o antruoju sandu (bent jau iš pradži�) buvo siekiama paremti Pr�s� lietuvi� „atsparum�“ asimiliacijai.

Vis d�lto pabr�žtina, kad šiedu sandai Pr�s� Lietuvoje nebuvo dominuojantys: tre�i�j� ir bene paveikiausi� min�tojo praeities savivaizdžio sudedam�j� sudar� Pr�sijos kult�rin�s atminties vaiz-diniai, ir net atkakliausi Pr�s� lietuvi� „budintojai“ niekuomet nesugeb�jo nuo j� visiškai atsiriboti. Švietimo, konservatyviosios spaudos, iš dalies netgi Bažny�ios �taka l�m�, kad karalien�s Luiz�s fig�ra daugeliui Pr�s� lietuvi� buvo gerokai labiau paž�stama nei legendin�s Vytauto motinos Biru-t�s, Hohenzollern� dinastija reišk� daug daugiau nei Gediminai�iai, o 1813 m. Pr�sijos išsivadavi-mo karas arba Bismarcko karai – kur kas daugiau nei „senov�s lietuvi�“ kovos su „kryžiokais“. Kad ir kaip ten b�t�, tarpukario Klaip�doje pastarojo d�mens vaizdini� aktualizavimo iš vietini� lietuvi� pus�s neb�ta, tod�l mums svarbiausi yra b�tent pirmieji du d�menys.

J� �taka l�m�, kad jau 2-ajame dešimtmetyje svarbiausi � suart�jim� su Lietuva orientuot� Pr�s� lietuvi� praeities savivaizdžio kanonai buvo susiformav�. Iš esm�s vis� šio savivaizdžio strukt�r� b�t� galima redukuoti iki dviej� kanon�: 1. lietuviai – Mažosios Lietuvos (taigi ir Klaip�dos) šei-mininkai ir 2. vokie�iai – lietuvi� užkariautojai, paverg�jai ir germanizatoriai. Pirmasis kanonas, išplauk�s iš daukantiškojo „senov�s lietuvi�“ vienyb�s mito, buvo lietuvi� „istorini� teisi�“ � Klai-p�d� argumentacijos pagrindas. V�lesnis šio kanono aktualizavimas viešojoje komunikacijoje bene labiausiai paveik� lietuviškojo vietinio kraštotyrinio pažinimo kryptis: lietuvi� spaudoje tarpukariu pasirodydavo straipsni�, skirt� laikotarpiui iki ordino atsikraustymo (taigi „senov�s lietuvi�“ istori-jai), pr�s� sukilimams, Herkaus Manto fig�rai, lietuvišk� Klaip�dos krašto kaim� bei lietuvišk�

eities interpretacija v�liau buvo gerokai išpl�tota jo veikale apie lietuvi�–vokie�i� santykius (VYDÛNAS. Sieben Hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen. Kulturhistorische Darlegungen. Tilsit, 1932), ta-�iau sunku vertinti, koki� �tak� pastarasis veikalas padar� amžininkams, kadangi Tilž�je pasirodžiusios knygos tiražas 1934 m. buvo konfiskuotas ir sunaikintas.

48 Žr. Jono Basanavi�iaus „Priekalb�“: B. Priekalba. Auszra, 1883, Nr. 1, p. 3–4. 49 JANKUS, M. Trumpi nusidawimai Prusu Lietuwos. Tilž�, 1891. 50 [BRUOŽIS, A.]. Prusu Lietuwei. Perzwalga lietuwißku Peticijonu, Deputacijonu bey polytißku Weikimu.

Lu�en, 1906. 51 [BRUOŽIS, A.] Probo�i� an�kas. Mažosios Lietuvos buvusiejie rašytojai ir žymesniejie lietuvi� kalbos

myl�tojai. Tilž�, 1920; [BRUOŽIS, A.] Klaip�diškis A. B. Mažosios Lietuvos politikos veidrodis. Kaunas, 1923; BRUOŽIS, A. Mažosios Lietuvos mokyklos ir lietuvi� kova d�l gimtosios kalbos. Red. V. VILEIŠIS. Kaunas, 1935.

52 [BRUOŽIS, A.]. Prusu Lietuwei..., p. 3.

&�����������4��&���

mokykl� istorijai ir pan.; vietini� lietuvi� iniciatyva 1924 m. prad�tas kurti Kraštotyros muziejus irgi daugiausia orientavosi � priešistorini� laik� pažinim�.

Antrasis kanonas buvo min�tojo kovos su germanizacija d�mens Pr�s� lietuvi� praeities savi-vaizdyje ir b�tinyb�s delegitimuoti sen�j� politin� tvark� s�veikos rezultatas. Negatyvi�j� asociaci-j�, kurias Pr�s� lietuviams k�l� vokiškosios priklausomyb�s istorija, politinis instrumentalizavimas ypa� suintensyv�jo žlugus Vokietijos imperijai. Atkreiptinas d�mesys, kad tarp istoriografinio ger-manizacijos siužeto k�r�j� M. Jankaus ir A. Bruožio poži�ri� b�ta tam tikr� skirtum�. A. Bruožio tekstuose lietuvi� „suwokiecziawimas“ buvo �žvelgiamas tik XIX a.53, o M. Jankus šiuo poži�riu buvo radikalesnis: jis �žvelg� lietuvi� germanizacij� jau nuo „neatmenam� laik�“54. Po Pirmojo pasaulinio karo �mus naudoti germanizacijos siužet� politiniais tikslais, b�tent M. Jankaus „kon-cepcija“ pasirod� aktualesn�55.

Ši� dviej� kanon� s�veikos logika l�m� naujo, vadinkime, kulminacinio, momento � suart�jim� su Lietuva linkusi� Pr�s� lietuvi� praeities savivaizdyje atsiradim� – 1923 m. „sukilimas“ buvo �sivaizduojamas kaip Klaip�dos „atvadavimas“ ir vietini� lietuvi� „išlaisvinimas“ iš „vokie�i� ver-gijos“.

Toks min�t�j� kanon� apibr�žimas leist� teigti, kad siekis tarpukario Klaip�dos viešojoje atmi-nimo kult�roje �tvirtinti 1923 m. „atvadavim�“ kaip svarbiausi� legitimin� atminties fig�r�, buvo esmin� lietuviškosios tapatumo orientacijos santykio su praeitimi tendencija. „Atvadavimo“ legiti-macijos reikm� pirmiausia skatino „vaduotoj�“ kulto formavim�. Pagrindine jo formuotoja ir pro-paguotoja Klaip�doje laikytina Lietuvos šauli� s�junga. Anot tuometin�s oficialiosios versijos, 1923 m. „sukilimo“ iniciatyva priklaus� Vyriausiajam Mažosios Lietuvos gelb�jimo komitetui ir jam � pagalb� es� atskub�jusiems šauliams (sausio 7 d. atsišaukime „Broliai Šauliai!“ komitetas oficialiai papraš� Šauli� s�jungos paramos). Be to, 1923 m. geguž�s 1 d. Klaip�doje �steigta Šauli� s�jungos XX rinktin� faktiškai susib�r� iš daugelio gelb�jimo komiteto nari�. Kaip tik tod�l pasta-roji rinktin� pozicionavo save kaip „sukilimo“ realizator� ir atitinkamai r�pinosi šio �vykio �amži-nimu. Jau 1923 m. gruodžio 27 d. pirmajame Klaip�dos krašto šauli� b�ri� valdyb� suvažiavime Šilut�je krašto direktorijos buvo pareikalauta sausio 15-�j� paskelbti „Krašto išvadavimo švente“. 1924 m. saus� rinktin�s iniciatyva Klaip�doje vyko „atvadavimo“ pirm�j� metini� min�jimas56. 1925 m. rugs�jo 27 d. minint Klaip�doje pirm�j� šauli� dien�, ant trij� „sukilimo“ dalyvi� kapo miesto kapin�se buvo atidengtas paminklas57 – 3 m aukš�io granitinis pasienio stulpas, anks�iau ženklin�s buvusi� Vokietijos-Rusijos sien�. Pagal dailininko Adomo Brako projekt� ant priekin�s stulpo dalies buvo iškaltas dvigubas Jogailai�i� kryžius (pagrindinis Lietuvos šauli� s�jungos sim- 53 [BRUOŽIS, A.]. Prusu Lietuwei..., p. 11–18. 54 1891 m. M. Jankus raš�: „Daugis mußû nei nenumano apie darbus ir weikimus geradaringû at�jûnû, kurie

jau n� tik atmenamû laikû [išskirta mano – V. S.] mums kult�r� siulo, idant mes per tai netektum�me sawo giminißkumo“ (JANKUS, M. Trumpi nusidawimai..., p. 2).

55 Štai 1918 m. lapkri�io 16 d. Pr�s� lietuvi� tautos tarybos atsišaukime teigiama, es� vokie�iai „jau 500 Metû [išskirta mano – V. S.] musû brangi� Kalb� spaudžia ir naikina, musû Kudikius per sawo Mo-kyklas mums atswetina, wisokise Ur�dse mus žemina ir niekina“ (GENIEN, Z.; ŽUKAS, J. Kova d�l Klaip�dos. 1923-ieji. Katalogas. Klaip�da, 2003, p. 43). 1919 m. sausio 9 d. 30-ties Pr�s� lietuvi� pasira-šytame prašyme s�jungininkams ir prezidentui W. Wilsonui lietuvi� „nutautinimo“ reiškiniai �žvelgiami jau XVIII a. pr. ir matomos dvi alternatyvos: arba prijungti Pr�s� lietuvius prie Lietuvos, arba leisti jiems „praž�ti Vokietizme“ (GENIEN, Z.; ŽUKAS, J. Op. cit., p. 45–47).

56 Trimitas, 1924 01 24, Nr. 173, p. 27–29. 57 Pirmoji šauli� diena Klaip�doj. Lietuva, 1925 09 30, Nr. 218 (2014), p. 2. GELM, A. Klaip�dos krašto

šauli� švent�. Trimitas, 1925 10 01, Nr. 38, p. 1233–1234.

92

���������������������������������&���5���������������6��5���������������������

93

bolis, tuomet vadintas Vy�io kryžiumi) ir dedikacija „Už laisv� žuvusiems“, atspindinti min�t�j� praeities savivaizdžio vergijos-laisv�s dichotomij�. Be to, pati rinktin� daugiausia r�pinosi tuo, kad šis paminklas vaidint� aktyv� vaidmen� viešojoje atminimo kult�roje, jau nuo 1924 m. sausio pa-versdama, kaip pati vadino, „karžygi�“ kap� kasmetini� ritual� vieta. Dalyvaujant Klaip�dos krašto gubernatoriui ir kitiems aukštiems pareig�nams, �ia buvo pagerbiami žuvusieji ir laikomos pamal-dos ne tik „atvadavimo“ sukak�i�, bet ir kit� valstybini� šven�i�, oficiali� min�jim� metu. Kapo lankymas, pvz., buvo �trauktas ir � 1934 m. J�ros dienos bei 1936 m. akademin�s J�ros dienos Klaip�doje program�. „Karžygi�“ viešojo atminimo intensyvumas 4-ajame dešimtmetyje priklaus� nuo politini� poky�i�: ypa� suintensyv�jo „atlietuvinimu“ gr�stos forsuotos Klaip�dos krašto integ-racijos metu, kai šauliai, disponav� palyginti dideliu „karžygi�“ kapams tvarkyti fondu, žuvusi�j� pagerbim� �traukdavo kone � kiekvienos švent�s program�, ir atvirkš�iai, gerokai sumenko 1938 m. viduryje58. Nuolatinis 1923 m. „sukilimo“ aktualizavimas, kaip b�tinas politin�s tvarkos pagrindi-mo �rankis, pasireišk� ir vietin�je periodin�je spaudoje, o ypa� Šauli� s�jungos spaudoje, kuri mi-n�davo visas „atvadavimo“ metines. Atvadavimo, arba Klaip�dos „išlaisvinimo“, sukaktims buvo dedikuotos ir dvi 1933 ir 1938 m. Klaip�doje vykusios dain� švent�s. Ta�iau kasmetiniai ritualai prie „vaduotoj�“ kapo bene geriausiai išreišk� id�jin� 1923 m. gautos „laisv�s“ užnugar�.

Tokio užnugario pagrind� sudar� nuolat aktualizuoti kovos motyvai, paprastai atliekantys legi-timuojan�ias funkcijas. Tarpukario viešajame diskurse galima �žvelgti bent du tokius motyvus: Pr�-s� lietuvi� „išsivadavimo kovos“ ir „kovos d�l Klaip�dos“. „Išsivadavimo kovos“ motyvas, atitik�s 1923 m. „sukilimo“, kaip es� vietini� lietuvi� iniciatyvos, logik�, daugiausia buvo aktualizuojamas vietini� Klaip�dos lietuvi� ir r�m�si jau min�tu Pr�s� lietuvi� „susipratimo“ ir pasipriešinimo ger-manizacijai siužetu. Toks aktualizavimas pasireišk� tolesniu germanizacijos ir priešinimosi jai siu-žeto pl�tojimu, kuris tarpukariu buvo �gav�s bent kelias naratyvines formas59. Viena iš šio motyvo aktualizavimo išraišk� laikytinas ir 4-ajame dešimtmetyje prad�tas formuoti Martyno Jankaus, kaip „Mažosios Lietuvos patriarcho“, kultas.

Antrasis, „kovos d�l Klaip�dos“, motyvas leido suvokti 1923 m. �vykius kaip „istorin� teisingu-m�“, realizacij� to, ko „senov�s lietuviams“ es� nepavyko pasiekti kov� su Vokie�i� ordinu laikais. Tam tiko tiek nuolatini� Klaip�dos puldin�jim� XIII–XV a. iš žemai�i� ir lietuvi� pus�s siužetas, tiek ir Vytauto fig�ra, kuri vietini� lietuvi� praeities savivaizdžio kontekste pirmiausia buvo sieja-ma su dviem praeities momentais: Žalgirio m�šiu ir bandymais „atsiimti“ Klaip�d� laikotarpiu tarp Žalgirio m�šio ir Melno taikos. Antai teigta, kad „kryžiokams“ atvykus „Lietuwius žudyti ir jû Tur-tus pasisawinti“, Vytautas sudav� jiems „prie Zalgirio smertißk� Smug�, n kurio jie daugiau neb'atsigawo“60. 1910 m. minint Žalgirio m�šio 500 metines, Vytauto fig�rai v�l buvo priskiriamas

58 Alvydas Nikžentaitis teigia, kad sausio 15 d. „sukilimas“ Klaip�doje nebuvo šven�iamas ir gerokai didesn�

reikšm� tur�jo J�ros dienos min�jimas (NIKŽENTAITIS, A. Kampf um die Erinnerung: Memel/Klaip�da im 20. Jahrhundert. In Die Aneignung fremder Vergangenheiten in Nordosteuropa am Beispiel plurikultureller Städte (20. Jahrhundert) (Nordost-Archiv, Bd. XV/ 2006). Hrsg. von T. SERRIER. Lüneburg, 2007, S. 150). Ši� min�jim� neb��iau link�s priešpriešinti teigdamas, kad iškilmingesniu „su-kilimo“ šventimu Klaip�doje pasižym�jo 1935–1937 m., t. y. tas pats laikotarpis, kai Klaip�doje buvo du-syk (1934 ir 1936 m.) šventiškai pamin�ta J�ros diena. Min�jim� „iškilmingum�“ šiuo periodu nul�m� pa-lankiausios lietuviškajai tapatumo orientacijai raiškos s�lygos viešojoje komunikacijoje.

59 BRUOŽIS, A. Mažoji Lietuva. Jos amži� �vykiai. Klaip�da, 1929; BRUOŽIS, A. Mažosios Lietuvos mo-kyklos...; Kovos keliais: Klaip�dos krašto prisijungimo prie Lietuvos 15-kos met� sukak�iai pamin�ti al-manachas. Red. J. VANAGAITIS. Klaip�da, 1938.

60 [BRUOŽIS, A.]. Prusu Lietuwei..., p. 5–6.

&�����������4��&���

kone pagrindin�s pozityviosios asociacijos vaidmuo61. 1933 m. forsuotos Klaip�dos krašto integra-cijos ideologiniai r�m�jai suaktyvino istorin�s kovos d�l Klaip�dos mito formavim� ir ypa� didel� vaidmen� suteik� Vytauto laik� bandymams išsider�ti Klaip�d� istoriografiniam pristatymui62.

Ypa� �vaizdus š� mit� palaikiusios semantikos realizavimas buvo numatomas Klaip�dos pilia-viet�je. Tarpukariu buvo paskleista id�ja, es� Vokie�i� ordinas pastat� pirm�j� Klaip�dos pil� „se-nov�s lietuvi�“ medin�s pilies vietoje63, tod�l piliaviet�s asocijavimas su lietuvi� užkariautoju – Vokie�i� ordinu – visai nekliud� Vytauto kulto aktualizavimui. Šios erdv�s semantinis pasisavini-mas prasid�jo 1930 m. visoje Lietuvoje minint Vytauto Didžiojo 500-�sias mirties metines. Ta pro-ga Klaip�doje, be to, kad Vytauto Didžiojo vardas buvo suteiktas lietuvi� gimnazijai, pilies Karlo bastiono šlaite buvo �rengtas nedidelis betoninis paminkl�lis jo mirties metini� min�jimui atminti, o aikšt� toje pa�ioje piliaviet�je buvo pavadinta Vytauto vardu. Vytauto „�amžinimu“ r�pin�sis Vy-tauto Didžiojo komiteto Klaip�dos skyrius pristat� vizij� piliaviet�je �kurti Vytauto Didžiojo mu-ziej�64. Tam 1935 m. Komiteto vardu 99 metams buvo išsinuomotas piliaviet�s sklypas ir jau 1936 m. siekta prad�ti Vytauto Didžiojo atminimo paminklo – amfiteatro, oro muziejaus ir kult�ros na-m� – statyb�65. Tiesa, d�l l�š� tr�kumo Komitetas tesugeb�jo pasir�pinti aplinkos sutvarkymu ir užsakyti architekt�rin� pastat� projekt� (j� 1936 m. pareng� A. Brakas), kuriame buvo itin ryški „liaudiškoji“ lietuvi� semantika66. 1938 m. Vytauto Didžiojo komitetas buvo likviduotas ir vietoj jo �steigta Vytauto Didžiojo draugija67, ta�iau id�ja taip ir nebuvo �gyvendinta.

Ar išskirtinos kitokios lietuviškosios tapatumo orientacijos santykio su praeitimi tendencijos? Šiuo atveju, žinoma, reikia atsakyti � klausim�, koks buvo šios tapatumo orientacijos santykis su konkuruojan�ios tapatumo orientacijos praeities siužetu. Juk ideologiškai priešiškos praeities viešas atmetimas radikaliai besikei�ian�ioje politin�je situacijoje yra b�tinas kontekstas, be kurio ne�ma-noma naujojo režimo legitimacija. Tod�l tarpukario Klaip�dos lietuvi� siekis deaktualizuoti viešo-joje atminimo kult�roje konkuruojan�ios tapatumo orientacijos praeities siužet� tur�t� b�ti d�snin-gas. Ta�iau �ia, regis, v�l tenka susidurti su lietuviškosios tapatumo orientacijos nevienakryptišku-mu. 1923 m. „atvadavimo“ legitimacijos siekis vienijo lietuviškosios tapatumo ideologijos r�m�jus tiek Klaip�dos krašte, tiek ir „Didžiojoje“ Lietuvoje, ta�iau santykis su simboliais, kuri� kult�rin� semantika buvo susijusi su vokišk�ja krašto ir miesto praeitimi, nebuvo toks vienareikšmiškas.

B�t� galima �vardyti vos kelis atvejus, kai tarpukario Klaip�doje buvo imtasi šalinti šiuos sim-bolius. Vis� pirma tai gana gaivališkas simboli�, aktualizavusi� pr�siškosios Klaip�dos priklauso-myb�s praeit�, pašalinimo atvejis: 1923 m. balandžio 7 d. nakt� visuotinio Klaip�dos krašto streiko 61 POCYT, S. Mažlietuviai Vokietijos imperijoje..., p. 109. 62 Tam buvo skirtas visas karo moksl� žurnalo „M�s� žinynas“ 1933 m. numeris (M�s� žinynas, t. XXVI,

Nr. 101), � kur�, be kit�, pateko Povilo Pakarklio straipsnis „Klaip�dos srities gyventoj� tautyb� prieš Vok. Ordino at�jim�“ (p. 171–185) ir Pauliaus Šležo „Klaip�dos miesto istorijos bruožai (1252–1466)“ (p. 186–199), kuriame nemažai d�mesio skirta žemai�i� ir Vytauto „kovoms d�l Klaip�dos“ (p. 195–199). Dar žr.: IVINSKIS, Z. Lietuvos vakar� sienos bei Klaip�dos klausimas Vytauto laikais. Naujoji Romuva, 1933 04 16, Nr. 12, p. 371–373 ir 1933 04 23, Nr. 13, p. 385–386.

63 Nors tokia id�ja fiksuojama jau 1929 m. (BRUOŽIS, A. Mažoji Lietuva..., p. 10), tik 1938 m. j� paband� pagr�sti vietinis kraštotyrininkas Emilis Naub�ras. Žr.: NAUBURS, E. Klaip�dos pilies istorija. Naujoji Romuva, 1938 01 15, Nr. 1–2, p. 24–26.

64 Didel�s Wytauto Didž. Sutikimo Iškilm�s Klaip�doje. Lietuwos Keleiwis, 1930 07 25, Nr. 171, p. 2. 65 Vytauto atmintis bus �amžinta. Vakarai, 1936 01 12, Nr. 10, p. 8. Trimitas, 1936 03 05, Nr. 10, p. 232. 66 Du projektai Vytauto D. aikštei sutvarkyti. Vakarai, 1936 04 15, Nr. 86, p. 8. Dalis projekto medžiagos

buvo paskelbta viešai 1937 m. (Aukuras..., p. 118, 175, 177). 67 Klaip�doje steigiama Vytauto Didžiojo draugija. Vakarai, 1938 03 30, Nr. 74 (680), p. 8.

94

���������������������������������&���5���������������6��5���������������������

95

metu nežinomi asmenys nuvert� kaizerio Vilhelmo paminkl� ir Pr�sijos išsivadavim� nuo Napole-ono simbolizavusi� Borusijos statul�68. Jei paminkl� gri�tis išties nebuvo provokacija, kaip skelb� Lietuvos spauda, tai š� atvej� der�t� sieti su politinio nestabilumo laikotarpiams b�dingais radika-lizmo proveržiais. Tiesa, Lietuvos valstyb�s pozicija ši� skulpt�r� likimo atveju nebuvo neutrali. Žinoma, kad 1924 m. birželio pabaigoje Klaip�dos Kulturbundo atstovai �teik� Lietuvos aukštajam �galiotiniui Klaip�dos krašte reikalavim� pasir�pinti nuverst� paminkl� atstatymu, ta�iau jis �vyk-dytas nebuvo, kas be jokios abejon�s liudija, kad ši� skulpt�r� nedalyvavimas viešojoje komunika-cijoje (abi buvo „pasl�ptos“ miesto gaisrin�s kiemelyje) tenkino Lietuvos interesus. Antai valstybi-nis oficiozas „Lietuva“, reaguodamas � š� reikalavim�, nurod�, kad tai buv� Pr�sijos „imperializmo simboliai“, o reikalavimu juos atstatyti siekiama „palaikyti krašto vokietinim�“69.

Gatv�vardži� keitimo praktikoje forsuotos Klaip�dos integracijos metu taip pat b�t� galima �žvelgti šalinimo tendencijas. 1934 m. liepos pab. Liep� ir Pailgintoji Liep� gatv�s buvo pervadin-tos Prezidento Smetonos al�ja. Šis pervadinimas pašalino Lietuvai labai nemiel� problem�, kadangi Pailgintoji Liep� g., dar prieš Hagos tribunolo verdikto paskelbim� 1932 m. mirus Otto Böttcheriui (Otto Böttcher), vokiškai buvo pavadinta šio Antano Merkio atstatydintojo direktorijos pirmininko vardu. Panašiai Moltke’s gatv�s pavadinimas buvo pakeistas � Mont�s gatv�. Generolas Helmuthas von Moltke (Helmuth von Moltke), Pr�sijos pergali� prie Königgrätzo (1866 m.) ir Sedano (1870 m.) architektas, buvo itin ryškus svetimos tapatumo orientacijos simbolis. Ir atvirkš�iai, En-rikas Mont� (tarpukario rašyba), tuomet laikytas „senov�s pr�s� ir lietuvi�“ pasipriešinimo užka-riautojams „vokie�iams“ simboliu, buvo itin parankus Neumanno ir Sasso bylos ideologiniame kontekste. Vis d�lto n�ra visiškai aišku, ar simboli� pašalinimas šiais gatv�vardži� keitimo atvejais išties buvo pagrindinis tikslas. Pvz., Prezidento Smetonos vardo suteikimas – akivaizdus siekis adaptuoti tautinink� ideologijai b�ding� „tautos vado“ kult�. Panašiai 1934 m. liep� buvusiai Šiau-r�s Rato gatvei buvo suteiktas nauj� nacionalin� sutelktum� skatinusi� heroj� – Dariaus ir Gir�no – pavadinimas.

Visa tai leist� teigti, kad jei ir galima išvis �žvelgti „vokiškumo“ simboli� eliminavimo tarpuka-rio Klaip�doje tendencij�, jos iniciatyv� reik�t� priskirti centro valdžios atstovams Klaip�dos kraš-te. Ar neb�ta �ia ir vietini� lietuvi� palaikymo, pasakyti sunku. Ta�iau kiti faktai rodo, kad vietiniai lietuviai savo praeities savivaizdžio aktualizavimui apskritai nesirinkdavo itin radikali� metod�. Vargu, ar tai b�t� logiška, jei �vertinsime t� aplinkyb�, kad Pr�sijos kult�rin�s atminties vaizdiniai tebesudar� žymi� Pr�s� lietuvi� praeities savivaizdžio dal�. Pvz., politin�ms permainoms b�dingo aktyvaus gatv�vardži� keitimo Klaip�doje iškart po 1923 m. faktiškai neb�ta. Lietuvi� ir vokie�i� kalboms oficialiai suteikus lygiavert� status�70, dauguma Klaip�dos gatvi� pavadinim� apie 1924–1925 m. buvo tiesiog išversta iš vokie�i� kalbos. Tiesa, dešim�iai gatvi� buvo suteikti nauji lietu-viški pavadinimai, kurie neatitiko vokišk�, ir tai, kaip teisingai pažym�jo A. Nikžentaitis, sudar� tik 5 nuošim�ius vis� gatv�vardži�71. Šioje suteiktyje išryšk�ja siekis gatvi� pavadinimais „�amžinti“ atskiras lietuviško praeities siužeto fig�ras, tod�l atsirado Laukinink� g., K. Duonelai�io g. ir aikšt�

68 Provokatori� darbai Klaip�dos krašte. Lietuva, 1923 04 12, Nr. 80 (1197), p. 2. 69 Klaip�dos krašto vokie�i� memorandumas. Lietuva, 1924 07 01, Nr. 145 (1646), p. 4. 70 Formaliai toks statusas buvo suteiktas jau 1922 m. rugpj��io 10 d. vyriausiojo komisaro Petisné dekretu,

v�liau patvirtintas Klaip�dos krašto konvencijos Statuto 27 straipsniu (ROBINZONAS, J. Klaip�dos kraš-to konvencijos komentaras. T. 1. Kaunas, 1934, p. 614, 617), ta�iau jo praktinis �gyvendinimas buvo gana komplikuotas.

71 NIKŽENTAITIS, A. Op. cit., S. 153.

&�����������4��&���

(tokia poeto pavard�s rašyba vartota tarpukariu), J. Sauerweino g., M. Šerniaus g., J. Pipiro g. ir netgi S. Daukanto g. Taip pat reikia atkreipti d�mes�, kad tokie lietuviški pavadinimai pirmiausia buvo suteikti vietoj politiškai neaktuali� gatv�vardži�, kaip antai Friedrich Wilhelm Straße, Fried-richsrehde, Kaiserstraße, Alexanderstraße (pastaroji buvo pavadinta Rusijos imperatoriaus Alek-sandro I garbei). Ta�iau svarbu tai, kad šios pavadinim� suteiktys nenaikino vokišk� gatv�vardži�. Tod�l, pvz., Laukinink� g. vokiškai tebebuvo teis�tai vadinama Friedrich Wilhelm Straße, o S. Daukanto g. – Kaiserstraße. Tad nors šio gatv�vardži� keitimo aplinkyb�s n�ra visiškai aiš-kios, iš esm�s jis atitiko vietini� lietuvi� praeities savivaizdžio aktualizavimo interesus72. Reikia pridurti, kad tokia gatv�vardži� suteiktis 3-iojo dešimtme�io viduryje vargu ar b�t� buvusi �mano-ma be magistrato sutikimo, ta�iau magistrate, lietuviai tuo metu didel�s �takos netur�jo. Taigi gali-ma sp�ti, kad tai buvusi duokl� politinio statuso poky�iams.

Tok� sp�jim� patvirtint� tai, kad 1938 m., kai vokiškosios tapatumo orientacijos r�m�jams Klai-p�dos krašte vis mažiau reik�jo skaitytis su krašto priklausomyb�s Lietuvai veiksniu, tai išsyk iš-ryšk�jo ir viešosios atminimo kult�ros poky�iuose. 1938 m. kov� magistrato sprendimu Donelai�io, Daukanto, Sauerweino, Šerniaus, Mikšo gatv�vardžiai buvo „perkelti“ � naujai statom� lietuvi� darbinink� kvartal� Smelt�je, o aštuoni senieji vokiški pavadinimai išversti � lietuvi� kalb�73, tuo panaikinant visus neatitikimus dvikalbiuose pavadinimuose, išskyrus Friedrich-Wilhelm-Strasse / Laukinink� g. (tiesa, pastarasis irgi buvo greitai panaikintas). 1938 m. lapkri�io 11 d. miesto dele-gat� susirinkimas �pareigojo magistrat� atstatyti 15 met� gaisrin�s kiemelyje išgul�jusias 1923 m. nuverstas statulas74. Borusijos statula buvo atstatyta 1938 m. gruodžio 4 d. senojoje vietoje, kaize-ris Vilhelmas 1939 m. kovo 19 d. kitoje vietoje – dab. K. Donelai�io aikšt�je75. Pagaliau 1938 m. gruod� magistrato sprendimu suteikti Hindenburgo ir Schirmanno76 aikš�i� pavadinimai jau aiškiai liudijo pradži� naujos gatv�vardži� konversijos tendencijos, pasibaigusios po 1939 m. aneksijos nacistin� Vokietij� reprezentavusi� fig�r� �amžinimu.

Išvados

1. Viešasis orientavimas � „lietuvišk�“ semantik� Klaip�doje tarpukariu skirstytinas � du etapus, kuri� skiriam�ja riba laikytini 1933 metai. Iki tol aktyviausios lietuviškosios tapatumo orientacijos palaikymo pastangos išplauk� iš Klaip�dos krašto lietuvi� iniciatyvos, ta�iau 1933 m. pakreipus Lie-

72 1923 m. Klaip�dos krašto direktorija, jausdama vietini� lietuvi� spaudim�, �steig� komisij�, kuri tur�jo

suteikti kaimams ir miestams bei miesteliams lietuviškus vardus bei parengti lietuviškus gatv�vardžius (Lietuvos žinios, 1923 03 27, Nr. 70, p. 3; 1923 03 30, Nr. 73, p. 5). 1923 12 28 direktorija patvirtino tik lituanizuotus kaim�, miesteli� ir Klaip�dos miesto dali� pavadinimus (Klaip�dos Kraßto Waldžios Žinios, 1923 12 29, Nr. 132, p. 1085–1101). Kada buvo lituanizuoti gatv�vardžiai, kol kas išsiaiškinti nepavyko.

73 Pakeisti Klaip�dos gatvi� pavadinimai. Vakarai, 1938 03 12, Nr. 59 (665), p. 10. 74 Vakarai, 1938 11 12, Nr. 264 (870), p. 9. 75 KRIPS, R. Führer durch Memel und Umgebung. 5. Aufl. Memel, 1939, S. 20–21. 76 Paulio von Hindenburgo (Paul von Hindenburg) vardu po jo mirties buvo pavadintas Pirmajame pasauli-

niame kare žuvusi� Klaip�dos krašto gyventoj� memorialas (vad. Hindenburghain), taip pat Hindenburgas tur�jo Klaip�dos miesto garb�s pilie�io vard�. Vietinis šios fig�ros populiarumas aiškintinas tuo, kad Hin-denburgas, 1914 m. „keršto prie Tannenbergo“ �k�nytojas, kaip ir visuose Rytpr�siuose, laikytas Klaip�-dos „išvadavimo“ nuo rus� 1915 m. personifikacija (pla�iau apie Hindenburgo kult� Rytpr�siuose žr.: TRABA, R. „Wschodnioprusko“. To�samo regionalna i narodowa w kulturze politycznej Niemiec. Pozna�-Warszawa, 2006, s. 316–321). Johannas Schirmannas (Johann Schirmann) buvo vienas iš nuteis-t�j� Neumanno ir Sasso byloje. Susirg�s kal�jime, mirties akivaizdoje jis es� parod�s nacistinei ideologi-jai priimtin� elges� (atsisak�, kad j� operuot� žydas).

96

���������������������������������&���5���������������6��5���������������������

97

tuvos politikos Klaip�dos krašte kurs� forsuotos integracijos linkme, ši integracija implikavo ne tik naujus tokio palaikymo b�dus, bet ir kitoki� nei vietini� lietuvi� „lietuviškumo“ semantikos sampra-t�. Vienas iš esmini� 1933–1935 m. bandymo lituanizuoti Klaip�d� siekini� buvo padidinti � Lietuv� valstybiškai orientuot� Klaip�dos krašto gyventoj� dal�. Jis buvo �gyvendinamas ne tiek vietini� lie-tuvi� tapatumo konversijos, kiek vadinamosios „infiltracijos“ metodu. Tod�l manytina, kad lietuviš-koji tapatumo orientacija Klaip�doje tarpukariu id�jine prasme nebuvo vienakryptis reiškinys. Vis d�lto gilesnei jos vidinei deferenciacijai b�tini detalesni šios orientacijos semantikos tyrimai.

2. Lietuvi� galimyb�s funkcionuoti Klaip�dos viešojoje komunikacijoje priklaus� ne tik nuo prolietuviškai orientuot� gyventoj� aktyvumo, bet ir nuo Lietuvos bandym� integruoti Klaip�dos krašt� dinamikos. 3-iajame dešimtmetyje viešosios komunikacijos s�lygos lietuviškos praeities ak-tualizavimui ir lietuviškos tapatumo orientacijos palaikymui Klaip�doje nebuvo palankios, kadangi viešojoje komunikacijoje dominavo regionin� savitum� teigusi tapatumo ideologija. 1934–1936 m. lietuvi� raiškai viešojoje komunikacijoje Klaip�doje buvo palankiausias metas, kadangi konkuruo-jan�ios tapatumo ideologijos sklaidos židiniai buvo nuslopinti arba išardyti. 1938 m. pakitus tarp-tautinei situacijai, tokios lietuvi� raiškos intensyvumas nuslopo.

3. XIX–XX a. sand�roje susiformavus� Pr�s� lietuvi� praeities savivaizd� sudar� trys esminiai sandai: 1. Veikiant S. Daukanto naratyvui plit�s bendralietuviškos „senov�s lietuvi�“ praeities siu-žetas, atlik�s siejan�i�j� su Rusijos imperijos lietuviais funkcij�, 2. Pr�sijos lietuvi� „susipratimo“ ir pasipriešinimo germanizacijai siužetas, kuriuo buvo siekiama paremti Pr�s� lietuvi� „atsparum�“ asimiliacijai, 3. Pr�sijos kult�rin�s atminties vaizdiniai. Darant �tak� dviems pirmiesiems kompo-nentams XX a. 2-ajame dešimtmetyje jau buvo susiformav� esminiai � suart�jim� su Lietuva orien-tuot� Pr�s� lietuvi� praeities savivaizdžio kanonai, teig� lietuvius buvus Pr�s� Lietuvos šeiminin-kais, o vokie�ius – lietuvi� užkariautojais, paverg�jais ir germanizatoriais. Iš ši� kanon� s�veikos išplauk� 1923 m. „sukilimo“, k