retrospektyvi šunų ilgųjų kaulų lūžių analizė x smulkiųjų
TRANSCRIPT
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
VETERINARIJOS AKADEMIJA
Veterinarijos fakultetas
Ieva Tamošaitytė
Retrospektyvi šunų ilgųjų kaulų lūžių analizė X
smulkiųjų gyvūnų klinikoje Long bone fractures in dogs: A Retrospective study in the
X small animal clinic
Veterinarinės medicinos vientisųjų studijų
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS
Darbo vadovas: Prof. habil. dr. Vidmantas Bižokas
Kaunas, 2019
2
DARBAS ATLIKTAS Dr. L. Kriaučeliūno smulkiųjų gyvūnų klinikoje
PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ
Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Retrospektyvi šunų ilgųjų kaulų lūžių
analizė X klinikoje“:
1. yra atliktas mano paties (pačios).
2. nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.
3. nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.
(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)
PATVIRTINIMAS APIE DARBO LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ
Patvirtinu, kad darbo lietuvių kalba taisyklinga.
(data) (redaktoriaus vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO
Patvirtinu, kad darbas atitinka reikalavimus ir yra parengtas gynimui
(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)
MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE (KLINIKOJE)
(aprobacijos data) (katedros (klinikos) vedėjo (-os)
vardas, pavardė)
(parašas)
Magistro baigiamojo darbo recenzentas
(vardas, pavardė) (parašas)
Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:
(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas, pavardė) (parašas)
3
TURINYS
SANTRAUKA .................................................................................................................................... 5
SUMMARY ........................................................................................................................................ 6
SANTRUMPOS ................................................................................................................................. 7
ĮVADAS .............................................................................................................................................. 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA ................................................................................................. 9
1.1. Ilgųjų kaulų lūžių klasifikacija ............................................................................................. 9
1.1.1. Salter-Harris lūžių per augimo zoną klasifikacija: ........................................................ 9
1.1.2. AO VET Ilgųjų kaulų lūžių klasifikacija ..................................................................... 10
1.2. Ilgųjų kaulų lūžių gydymo metodai .................................................................................... 11
1.2.1. Petikaulio lūžiai ........................................................................................................... 11
1.2.2. Dilbio kaulų lūžiai ....................................................................................................... 12
1.2.3. Šlaunikaulio lūžiai ....................................................................................................... 13
1.2.4. Blauzdos kaulų lūžiai .................................................................................................. 13
1.2.5. Plokštelės ................................................................................................................. 13
1.2.6. Kiti metodai ................................................................................................................. 14
1.3. Ilgųjų kaulų lūžių gydymo komplikacijos .......................................................................... 15
1.3.1. Uždelstas gijimas ......................................................................................................... 15
1.3.2. Nesusijungimas ............................................................................................................ 15
1.3.3. Implanto ir varžtų atsipalaidavimas, netinkamumas, lūžis .......................................... 15
1.3.4. Netaisyklingas kaulų lūžių sugijimas (Malunionas) .................................................... 16
1.3.5. Osteomielitas ............................................................................................................... 16
1.3.6. Neoplazija .................................................................................................................... 16
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA ................................................................................. 17
3. TYRIMO REZULTATAI ....................................................................................................... 19
3.1. Šunys ................................................................................................................................... 19
3.2. Lūžių pobūdis ..................................................................................................................... 21
3.3. Gydymo metodai ................................................................................................................. 28
4
3.4. Komplikacijos ..................................................................................................................... 30
4. REZULTATŲ APTARIMAS ................................................................................................. 34
IŠVADOS ......................................................................................................................................... 37
LITERATŪROS SĄRAŠAS ........................................................................................................... 38
PRIEDAI .......................................................................................................................................... 43
5
RETROSPEKTYVI ŠUNŲ ILGŲJŲ KAULŲ LŪŽIŲ ANALIZĖ X SMULKIŲJŲ GYVŪNŲ
KLINIKOJE
Ieva Tamošaitytė
Magistro baigiamasis darbas
SANTRAUKA
Kaulų lūžių tarpe dažniausiai pasitaiko ilgųjų kaulų lūžiai. Šio darbo tikslas buvo
retrospektyviai išanalizuoti šunų ilgųjų kaulų lūžių pobūdį, gydymo metodus ir komplikacijas ,,X“
smulkiųjų gyvūnų klinikoje. Išanalizuota 63 šunų ilgųjų kaulų lūžiai. Buvo atliekamas
retrospektyvus tyrimas analizuojant duomenis esančius pacientų duomenų sistemoje ir
rentgenogramas. Buvo vertinamas gyvūnų amžius, lytis, svoris ir veislė, ar kaulų lūžis buvo atviras
ar uždaras. Lūžiai buvo klasifikuojama pagal AO VET ir Salter – Harris klasifikacijas. Vėliau buvo
vertinama koks gydymo metodas pasirinktas, ir ar kaulas sugijo bei ar buvo kokių nors
komplikacijų.
Ištyrus 63 ilgųjų kaulų lūžius nustatyta, kad dažniausiai lūžiai pasitaikė amžiaus grupėje iki 1
m. (p > 0,05) ir svorio grupėje iki 5 kg. (p < 0,01) Daugiau lūžių nustatyta patinams (p > 0,05).
Daugiausiai tiriamųjų sudarė mišrūnai (p < 0,001).
Pagal AO VET klasifikaciją daugiausiai nustatyta 22A2 lūžių (paprastasis dilbio kaulų lūžis
diafizės distalinėje dalyje) (p < 0,05), o pagal Salter-Harris – IV tipo lūžių (p < 0,01).
Analizuojant gydymo metodus, nustatyta, kad daugiausiai buvo atliekama vidinė fiksacija –
85,7 proc., o tik imobilizacija sudarė tik 14,73 proc. (p < 0,001). Dažniausiai naudojamas gydymo
metodas buvo plokštelė ir varžtai (49,2 proc.), taip pat naudoti važtai ir Kiršnerio viela (15,9 proc.),
imobilizacija Robert Jones tvarsčiu (14,3 proc.), tik Kiršnerio viela (11,1 proc.), rečiausiai buvo
taikoma varžtai atskirai (3,2 proc.), intramedulinė Kiršnerio viela ir varžtai (3,2 proc.) ir Kiršnerio
viela kartu su ortopedine viela (3,2 proc.) (p < 0,001).
Visiems pacientams kaulai sugijo (p < 0,001). Komplikacijos pasireiškė 7,9 proc. šunų. Iš jų
3,2 proc. sudarė osteomielitas, po 1,6 proc. varžtų lūžis, prailgėjęs gijimas, nesusijungimas (p >
0,05). Komplikacijoms įtakos galėjo turėti daug veiksnių, tačiau statistiškai patikima, tik tai, kad
daugiau komplikacijų įvyko atvirų lūžių metu. Prailgintas gijimas ir nesusijungimas pasireiškė tik
22A2 lūžiuose (p < 0,05).
Raktažodžiai: šuo, lūžiai, ilgieji kaulai, klasifikacija, gydymas, komplikacijos
6
LONG BONE FRACTURES IN DOGS: A RETROSPECTIVE STUDY IN THE X SMALL
ANIMAL CLINIC
Ieva Tamošaitytė
Master‘s Thesis
SUMMARY
Long bone fractures are the most common fractures of dog bones. The aim of this study was
to retrospectively analyse the long bone fractures with classifications, then analyse treatment
methods, outcomes and complications in the X Small Animal Clinic. Long bone fractures of 63
dogs were analyzed. A retrospective study was performed by analysing the data in the patients’ data
system and then radiographs were analysed. The dogs were evaluated by age, sex, weight and
breed, whether the fracture was open or closed. Fractures were classified according to AO VET and
Salter - Harris classifications. Then they were evaluated by the chosen treatment method and
whether the bone had healed and if there were any complications.
The analysis of 63 long bone fractures revealed that the most common fractures occurred in
the age group up to 1 year (p > 0.05) and in the weight group up to 5 kg (p < 0.05). More fractures
were found in males (p > 0.05). The majority of subjects were crossbreeds (p < 0.001).
According to AO VET classification the most common fractures were 22A2 fractures (simple
radius/ulna fracture of distal diaphysis part) (p < 0.05) and according to Salter-Harris classification
– type IV (p < 0.01).
Analysis of treatment methods revealed that internal fixation was performed most often (85.7
%), and immobilization the least – 14.73 % (p < 0.001). The most common treatment method was
plate and screws (49.2%), followed by screws and K–wire (15.9 %), immobilization with Robert
Jones bandage (14.3%), K–wire only (11.1 %), rarely screws applied alone (3.2 %), intramedullary
K–wire and screws (3.2 %), and K–wire combined with orthopedic wire (3.2 %) (p < 0.001).
Bones healed in all patients (p < 0,001). Complications occurred in 7.9 % dogs out of which
3.2 % were osteomyelitis, 1.6 % (each) were implant failure, delayed union and non-union (p >
0.05). Complications may have been influenced by many factors but statistically reliable that more
complications occurred during open fractures. Delayed healing and nonunion occurred only in
22A2 fractures (p < 0.05).
Keywords: dog, fracture, long bone, classification, treatment, complications
7
SANTRUMPOS
angl. – angliškai
AO VET – AO (vok. Arbeitsgemeinschaft für Osteosynthesefragen) fondo veterinarinė dalis
SH – Salter-Harris lūžių per augimą zoną klasifikacija
DCP – dinaminė kompresinė plokštelė (angl. Dynamic compression plate)
LC-DCP – riboto kontakto dinaminė kompresijos plokštelė (angl. Limited Contact Dynamic
Compression Plate)
LCP – rakinama kompresinė plokštelė (angl. Locking Compression Plate)
VCP - veterinarinė perpjaunamoji plokštelė (angl. Veterinary Cuttable Plate)
LP – rakinama plokštelė (angl. locking plate)
SOP – ,,perlų eilutės/stygos“ pavidalo plokštelių fiksavimo sistema (angl. string of pearls (SOP)
locking plate system)
SR – santykinė rizika
8
ĮVADAS
Kaulų lūžiai yra gana dažna problema su kuria susiduria veterinarijos gydytojai. Literatūroje
nurodoma, kad kačių ir šunų kaulų lūžiai sudaro apie 8,42 proc. iš visų pacientų atvykstančių į
kliniką. Iš jų ilgųjų kaulų lūžiai sudaro 92,06 proc. Dažniausi iš ilgųjų kaulų lūžių įvyksta
šlaunikaulio lūžiai - 34,69 proc. po jų seka blauzdikaulio ir šeivikaulio lūžiai – 33,62 proc. Šiek tiek
mažiau nustatoma stipinkaulio ir alkūnkaulio lūžių – 17,88 proc., o petikaulio lūžių nustatoma
mažiausiai – 13,79 proc. (1).
Prieš gydant lūžius svarbu juos tinkamai diagnozuoti, ir pasirinkti tinkamą gydymo metodą.
Svarbu įvertinti kokie veiksniai gali turėti įtakos gijimui, kad būtų kuo mažiau komplikacijų.
Siekiant kuo tiksliau nustatyti diagnozę, naudojamos įvairios klasifikacijos sistemos, leidžiančios
tiksliai įvertinti lūžį, pasirinkti tinkamą gydymo metodą ir įvertinti gijimo prognozes.
Seniau kaulų lūžius gydydavo retai. Vet. gydytojai rinkdavosi tik imobilizaciją ar kojos
amputaciją. Dabartiniame laikmetyje, beveik visada, renkamasi chirurginio gydymo metodas.
Sukuriama vis naujų metodų, kad gijimas būtų kuo greitesnis. Diagnozavimui ir gydymo stebėjimui
praeityje buvo naudojamas tik rentgeninis tyrimas. Dabar dažnai, papildomai pasirenkami, tikslesni
tyrimo metodai, tokie kaip ultragarsinis tyrimas, kompiuterinė tomografija ar magnetinio rezonanso
tyrimas.
Darbo tikslas:
Išanalizuoti šunų ilgųjų kaulų lūžių pobūdį, gydymo metodus ir komplikacijas ,,X“ klinikoje.
Darbo uždaviniai:
1. Nustatyti lyties, amžiaus, veislės ir kūno svorio įtaką šunų ilgųjų kaulų lūžių dažniui.
2. Išanalizuoti šunų ilgųjų kaulų lūžių pobūdį remiantis AO VET ir Salter-Harris klasifikacija.
3. Nustatyti šunų ilgųjų kaulų lūžių gydymo būdus.
4. Įvertinti šunų ilgųjų kaulų lūžių gydymo baigtį ir komplikacijas.
9
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Ilgųjų kaulų lūžių klasifikacija
Pirmiausia ilgųjų kaulų lūžiai (toliau tekste - lūžiai) klasifikuojami pagal įvairius veiksnius.
Pagal tai, kaip lūžiai susisiekia su išorine aplinka, jie yra skirstomi į atvirus ir uždarus. Atviri lūžiai
pagal minkštųjų audinių pažeidimą skirstomi į 3 laipsnius. Naudojama Gustilo – Anderson
klasifikacija: I – atviras lūžis su iki 1 cm žaizda, II – atviras lūžis su žaizda didesne nei 1 cm be
didelio minkštųjų audinių pažeidimo, III – su dideliu minkštųjų audinių pažeidimu ir dideliu odos
netekimu. Šis laipsnis dar gali būti skirstomas į A, B, ir C laipsnius. Pažeidimo laipsniui didėjant,
gijimo prognozė blogėja ir didėja komplikacijų tikimybė (2).
Lūžiai dar skirstomi į dalinius ir visiškus, paprastuosius ir kompleksinius, dislokuotus ir
nedislokuotus. Kaulų lūžiai klasifikuojami pagal lūžio vietą, lūžio kryptį, tipą, lūžio linijų skaičių.
Taip pat galimi patologiniai ir nuovargio lūžiai. Remiantis lūžio linijomis skirstomi į: įstrižinius,
skersinius, spiralinius, skeveldrinius, segmentinius, avulsinius. Ilgųjų kaulų lūžiai yra skirstomi į
epifizinius, metafizinius ir diafizinius (3-5).
1.1.1. Salter-Harris lūžių per augimo zoną klasifikacija:
Lūžiai per augimo zonas klasifikuojami, naudojantis Salter-Harris klasifikacijos sistema, kurią
sudaro 5 lūžių tipai:
I tipo – lūžio linija praeina per augimo zoną, neįtraukiant kaulo;
II tipo – lūžio linija eina išilgai per augimo zoną ir nusitęsia į metafizę;
III tipo – lūžio linija eina per augimo zoną ir nusitęsia į epifizę, todėl šis tipas yra sąnarinis
lūžis. Šio tipo lūžiai yra reti;
IV tipo – šio lūžio linija eina statmenai augimo zonai ir tęsiasi nuo sąnarinio paviršiaus iki
metafizės. Šis lūžis taip pat yra sąnarinis, ir dažniausiai pastebimas alkūnės srityje;
V tipo – tai yra augimo zonos kompresinis lūžis ir gali būti nepastebimas atliktose
rentgenogramose po patirtos traumos. Alkūnkaulio distalinės dalies augimo zonoje šis SH tipas
nustatomas dažniausiai. Šio tipo lūžis dažnai nustatomas tada, kai augimo zona užsidaro per anksti
ir būna randamas deformuotas kaulas (1 pav.) (6).
10
1.1.2. AO VET Ilgųjų kaulų lūžių klasifikacija
AO fondo sukurta kaulų lūžių klasifikacijos sistema tapo standartu pasaulyje. AO klasifikacija
leidžia gydytojams susikalbėti ,,viena kalba“. Sistema turi trūkumų, galbūt nėra patogi kiekvienam
chirurgui, tačiau tai leidžia naudotis vieninga klasifikacija, terminologija, prognozuoti atvejo
sunkumą ir pasirinkti tinkamą gydymo metodą, bei palengvina tyrimų dokumentaciją (7).
Ilgieji kaulų lūžiai klasifikuojami pagal AO klasifikaciją. Petikaulio lūžis žymimas 1,
stipinkaulio ir alkūnkaulio – 2, šlaunikaulio – 3, o blauzdikaulio ir šeivikaulio – 4. Toliau
įvertinama, kurioje kaulo vietoje yra lūžis: proksimalinės kaulo dalies lūžis žymimas 1, lūžiai per
diafizę – 2, o distalinėje dalyje esantys lūžiai – 3. Po to lūžiams per diafizę vertinamas lūžio tipas: A
– paprastasis lūžis, B – pleišto formos (,,drugelio“), o C – daugybiniai lūžiai (2 pav.).
Proksimaliniai ir distaliniai kaulų lūžiai skirstomi į tipus: ekstrasąnariniai – A, sąnariniai – B,
intrasąnariniai – C. Toliau kiekvienas tipas skirstomas į grupes: A1, A2, A3, B1, B2, B3, C1, C2,
C3 (1, 2, 3, 4 priedai). Jei norima dar tikslesnės klasifikacijos, tuomet grupės yra skirstomos į
pogrupius: 1, 2, 3,4 (8,9). Pagal sudarytą galutinę diagnozę yra įvertinamas lūžio sunkumas (3 pav.)
(8,9).
1 pav. Salter-Harris lūžių per augimo zoną klasifikacija (35).
2 pav. AO VET Ilgųjų lūžių klasifikacijos sistema (10)
11
1.2. Ilgųjų kaulų lūžių gydymo metodai
Pagrindinis bet kokio lūžio gydymo tikslas yra kaip įmanoma greičiau atstatyti paciento
prarastą funkciją. Todėl reikia išsamiai suplanuoti visą chirurginę procedūrą ir pooperacinę
priežiūrą, kitu atveju – pailgėja operacinis laikas, didėja minkštųjų audinių trauma, atsiranda
technikos klaidų. Renkantis gydymo metodą reikia atsižvelgti į paciento būklę, jo amžių, svorį,
kitus sužalojimus, gyvūno aktyvumą. Seniems, nusilpusiems ir patyrusiems didelius minkštųjų
audinių pažeidimus gyvūnams kaulai gis ilgiau, todėl taip pat reikia rinkti implantą, kuris išliks
stabilus ilgesnį laiką (10).
Chirurgas, remdamasis lūžio vieta ir sudėtingumu, nusprendžia ar pirmenybė teikiama
atviram ar uždaram metodui. Atviras metodas leidžia rekonstruoti kaulus sudedant kaulų
fragmentus į tinkamą poziciją, fiksuojant su implantu, tačiau trūkumas yra tas, kad tuomet prailgėja
operacijos laikas ir pabloginama kaulo kraujotaka. Naudojant uždarus metodus yra išsaugoma gera
kraujotaka ir nepažeidžiami minkštieji audiniai, tačiau šie metodai turėtų būti taikomi tik
smulkiems, mažai dislokuotiems ar daliniams lūžiams (10).
1.2.1. Petikaulio lūžiai
Lateralinėje pusėje distalinėje petikaulio dalyje yra stipininis nervas (n.radialis), o iš
medialinės pusės raumeninis odos (n.musculocutaneus) ir alkūninis (n.ulnaris) nervai. Todėl į tai
turi būti atsižvelgiama ir šių struktūrų vengiama, kad jos nebūtų pažeistos (11).
3 pav. Lūžių klasifikacijos schema. Spalvų seka ir rodyklių patamsėjimas rodo didėjantį lūžio
sunkumą (9).
12
Konservatyvus petikaulio gydymas (imobilizacija) yra nerekomenduojamas esant jo lūžiams.
Gali sutrumpėti koja, kreivai sugyti kaulas, galima ankilozė ir net kaulo nesugijimas. Tačiau gali
būti naudojamas atvejais, kai savininkas neturi pakankamai lėšų operacijai, kaip alternatyva
amputacijai ar eutanazijai, tačiau savininkas tokiu atveju turi būti informuojamas apie visas
tikėtinas pasekmes (11).
Diafizės lūžiams naudojama vidinė fiksacija. Gali būti naudojami intrameduliariniai strypai,
vielos, plokštelės ar intramedulinė vinis su skersinio sutvirtinimo sraigtais (angl. interlocking nail),
taip pat gali būti kartu naudojami intrameduliniai strypai. Aprašyta, kad diafiziniai lūžiai gerai
sugyja naudojant intramedulinį strypą kartu su viela. Esant lūžiams petikaulio vidurinėje dalyje dėl
petikaulio kaulo formos naudojant plokšteles galimas nepilnas kontaktas su kaulu, todėl šis
metodas renkamasis retai (11).
Distalinės dalies lūžiams naudojama Kiršnerio viela kartu su varžtais, tačiau pastebėta, kad
naudojant šį metodą komplikacijų pasitaiko daug dažniau, nei kad naudojant plokštelę ir varžtus ar
vien tik varžtus (12).
Proksimalinės dalies lūžiams ir petikaulio lūžiams per petikaulio kaklelį naudojamos
plokštelės, intrameduliai strypai ar užrakinama vinis (angl. interlocking nail), bei kartais naudojama
kombinacijoje išorinė fiksacija ir intrameduliniai strypai (13).
1.2.2. Dilbio kaulų lūžiai
Proksimalinėje dilbio kaulų dalyje lūžių pasitaiko retai. Dažniausiai tokiems lūžiams
rekomenduojama naudoti plokštelę ir varžtus. Lūžiams per augimo zoną rekomenduojama naudoti
Kiršnerio vielą. Taip pat aprašoma, kad alkūnkaulio proksimaliniams lūžiams galimas IM strypo
naudojimas (14).
Diafizėje dažniausiai lūžiai pasireiškia diafizės distalinėje dalyje ir dažniausiai būna
pažeidžiami abu kaulai. Jauniems gyvūnams galimas gydymas naudojant išorinę imobilizaciją.
Norint pasiekti tinkamą stabilumą, reikia imobilizuoti sąnarius virš ir po lūžio vieta. Taip pat galima
naudoti vienpusę išorinę fiksaciją. Pastebėta, kad taikant tokį gydymo metodą komplikacijų
pasireiškia mažai (14). Daugumai diafizės lūžių atvejų naudojamos plokštės (14,15). Lūžus ir
alkūnkauliui ir stipinkauliui galima, fiksacija dviem plokštelėmis arba alkūnkaulio IM strypu galima
tik didelių veislių šunims esant daugybiniams lūžiams, kai su vienu implantu neina atstatyti kaulų.
IM strypai galimi tik alkūnkaulyje ir tik kaip papildoma priemonė, o ne pagrindinis gydymo
metodas (14). Taip pat aprašyta, kad buvo naudojama intramedulinė vinis su skersinio sutvirtinimo
sraigtais šuniui ir gauti geri gydymo rezultatai (16).
Distalinėje dilbio kaulų dalyje SH I tipo lūžiai pasitaiko gana dažnai. Jei lūžis nėra
dislokuotas, galima imobilizacija tvarsčiu. Kitais atvejais rekomenduojama naudoti Kiršnerio vielą.
Esant mažiems lūžiams distalinėje dalyje galima naudoti varžtus ir Kiršnerio vielą kartu (14). Taip
13
pat literatūroje aprašoma, kad distalinėje dalyje dilbio kaulų gydymui buvo naudojamos DCP ir
VCP plokštelės. Naudojant šias plokšteles nedidelių komplikacijų po gydymo nustatyta tik keletas:
vienam šuniui buvo atsiradusios nedidelės žaizdelės dėl tvarsčio nuspaudimo ir trims šunims
nustatyta nedidelė osteopenija. Tačiau 13 iš 15 šunų kaulai sugijo (17). Rekomenduojama iš karto
po kaulo sugijimo, pašalinti implantu. Distaliniams sąnariniams lūžiams, kaip pirminį gydymo
metodą, taip pat galima naudoti varžtus. Tačiau dažnai vien tik jų nepakankama ir papildomai reikia
naudoti imobilizaciją tvarsčiu ar plokšteles (14).
1.2.3. Šlaunikaulio lūžiai
Renato do Nascimento Libardoni ir kiti bendraautoriai savo tyrime proksimaliniams
šlaunikaulio lūžiams naudojo ortopedinę vielą (18). Diafiziniams lūžiams buvo naudojamos
plokštelės su varžtais, IM strypai bei išorinė fiksacija, taip pat naudoti gydymo metodų deriniai.
Nedidelės komplikacijos pastebėtos naudojant išorinę fiksaciją. Papildomos chirurginės
intervencijos prireikė pasirinkus naudoti IM strypą ar IM strypą kartu su viela (18). Distalinės dalies
lūžiai buvo gydomi įvairiais smeigtukais (angl. pins). Pasitaikė keletas komplikacijų (18). Tyrimo
metu buvo lyginama LC-DCP ir LCP plokštelės naudojant šlaunikaulio lūžiams ir nustatyta, kad
naudojant LC-DCP plokšteles gautas didesnis kaulo fragmentų stabilumas bei plokštelės buvo
stipresnės (19).
1.2.4. Blauzdos kaulų lūžiai
Blauzdos kaulų lūžių gydymui gali būti naudojama imobilizacija tvarsčiu, esant stabiliems
diafizės lūžiams, jauniems gyvūnams. IM strypai galimi skersiniams ir įstrižiniams lūžiams, dažnai
kartu reikalinga naudoti ir kitas priemones: vielą, varžtus ar išorinę fiksaciją. Gali būti naudojamos
ir plokštelės su varžtais blauzdos kaulų proksimalinėje dalyje ir diafizėje. Proksimalinėje ir
distalinėje dalyje esantiems lūžiams galima naudoti plokšteles, varžtus, Kiršnerio vielą ar
ortopedinę vielą. Reikalinga išorinė imobilizacija iki kol bus matomi gijimo požymiai (3,4).
1.2.5. Plokštelės
Plokštelės pagal funkciją yra skirstomos į kompresines, neutralizuojančias ir atramines (angl.
buttress), ir tiltines (angl. bridging) (10).
Anatomiškai plokštelės skirtomos į DCP, LC-DCP, LP, LCP, VCP, ir atsiranda vis daugiau
įvairių rūšių plokštelių (10).
DCP – naudojant plokštele būna mažai malunionų, išlaikomas stabilumas ir tam nereikalinga
išorinė imobilizacija. Tačiau yra ir minusų: galimi gijimo prailgėjimai, kaulo žievės nykimas po
plokštele (20).
LC-DCP – buvo sukurta sumažinti plokštelės kontaktą su kaulu 50 proc. ir taip mažiau
sutrikdyti kaulo kraujotaką (20).
14
LCP – kol kas retai veterinarinėje medicinoje naudojama plokštelė (21). LCP plokštelė
sukurta taip, kad apribotų kontaktą tarp implanto ir kaulo, kad kaip galima būtų mažiau sutrikdoma
kaulo kraujotaka (22). P. J. Haaland ir kiti aprašo tyrimą, kurio metu šunų ilgųjų kaulų lūžiams
buvo naudojama ši plokštelė. Ji buvo naudojama diafiziniams paprastiems, pleišto formos ir
daugybiniams lūžiams. Daugybinių lūžių atveju plokštelė buvo naudojama kaip tiltinė. Tyrimo
metu 89 proc. šunų kaulas sugijo be jokių komplikacijų. Komplikacijos pasireiškė 11 proc. atvejų ir
visos buvo dėl blogo implanto fiksavimo. Taip pat buvo pastebėtas greitesnis kaulo gijimas (21).
K. Voss ir kiti kačių ir šunų iki 13 kg ilgųjų kaulų lūžių gydymui naudojo rekonstrukcinę
atrakinančią plokštelę (angl. Unilock). Šis metodas buvo pasirenkamas, nes plokštelės yra mažo
diametro, todėl yra tinkamos mažiems gyvūnams. Pastebėta, kad komplikacijos naudojant šį metodą
pasireiškė 19,7 proc. atvejų, tačiau 10 proc. sudarė fiksacijos netinkamumas. Tačiau reiktų
atsižvelgti, kad šiuo metodu dažniausiai buvo peroperuojami nesugijusiais lūžiais arba užsitęsusio
gijimo pacientai. Plokštelės buvo naudojamos diafizinėje ir distalinėje kaulo dalyje petikaulio,
šlaunikaulio, blauzdikaulio ir stipinkaulio lūžiams. Naudojant ar vieną, ar dvi plokšteles
komplikacijų skirtumo nepastebėta. Ši plokštelė žmonių medicinoje dažniausiai naudojama
žandikaulių operacijose (23).
SOP fiksavimo plokštelių sistema – specialiai veterinarijai skirta fiksavimo plokštelė, yra
sudaryta iš didesnių ,,perlų“ (mazgų), skirtų varžtams įstatyti. Plokštelė primena suvertus perlus ant
stygos (24). Plokštelė patogi tuo, kad galima šešiomis skirtingomis kryptimis: medialiai – lateraliai
ir kranialiai – kaudaliai pasukti ir sulenkti, ir taip ją pritaikyti prie kaulo formos (25). M. R. Field ir
kiti atliko tyrimą ir nustatė, kad naudojant SOP plokšteles 21 proc. šunų patyrė dideles
komplikacijas (n=7). Tyrimo metu lūžus plokštelėms (n=7), 71 proc. (5 iš 7) plokštelių buvo
naudojamos kaip tiltinės. Remiantis tyrimo rezultatais rekomenduojama gydant ilgųjų kaulų lūžius
ir naudojant SOP plokšteles kaip tiltines, kartu naudoti ir kitas priemones (IM strypus, imobilizaciją
ir pan.) (24).
1.2.6. Kiti metodai
Naudojant intramedulinę vinį su skersinio sutvirtinimo sraigtais (angl. Interlocing nails) –
Literatūroje nurodoma, kad šis metodas gali būti naudojamas šlaunikaulio, blauzdikaulio ir
petikaulio diafiziniams lūžiams ir šis metodas nesukelia didelių komplikacijų. 77 % proc. atvejų
išgijo be jokių komplikacijų, 14 proc. pacientų turėjo nedidelių komplikacijų ir nereikalavo
papildomos operacijos ir tik 8 proc. pacientų reikėjo papildomos operacijos norint pasiekti gerą
baigtį. Daugiausiai komplikacijų pasireiškė dėl blogai parenkamo strypo diametro ar per ilgų
rakinančių varžtų (26).
15
1.3. Ilgųjų kaulų lūžių gydymo komplikacijos
1.3.1. Uždelstas gijimas
Uždelstas gijimas literatūroje apibrėžiamas įvairiai, nes nėra tikslaus laiko kada turėtų sugyti
kaulas. Lūžių gijimas ir laikas iki susijungimo priklauso nuo daug veiksnių: amžiaus, bendros
būklės, gretutinių ligų, mitybos, individo, lūžio vietos ir tipo; nuo to kiek praėję laiko nuo lūžio ir
pritaikyto gydymo metodo, infekcijų, susijusių su minkštųjų audinių pažeidimais, ir pasirinkto
gydymo metodo (27). Vieno tyrimo metu nustatyta, kad naudojant intramedulinę vinį su skersinio
sutvirtinimo sraigtais prailginto sugijimo atvejų (daugiau nei 3 mėn.) buvo maždaug 5 proc., tačiau
dar kartą operavus gyvūnus ir pakeitus varžtų poziciją kaulai sugijo per ateinančius 2-3 mėn. (26).
1.3.2. Nesusijungimas
Nesusijungimas (angl. nonunion) galimas dėl daug veiksnių. Pradedant blogu stabilizavimu,
prasta kraujotaka lūžio srityje, per dideliu tarpu tarp fragmentų, infekcijos, sisteminių ligų ir
baigiant kitomis idiopatinėmis priežastimis (28). Tačiau dažniausios priežastys yra pasirinktas
netinkamas gydymo metodas ir techninės chirurgų klaidos (10,29). Kaulas nesugijusiu laikomas
tada, kai per 2-3 patikrinimus kas kelias savaites arba per 3 mėnesius nematoma jokio progreso
kaulo gijime (30).
Žmonių medicinoje atliktas tyrimas parodė, kad nesusijungimai sudarė 1,9 proc. tirtų lūžių
(31). O jau anksčiau minėtame straipsnyje, kur buvo naudojamos intramedulinės vinys su skersinio
sutvirtinimo sraigtais, tokių atvejų pasitaikė 1,6 proc. ir visi atvejai buvo nustatyti šlaunikaulyje.
Tokie atvejai taip pat pasitaikė dėl varžtų prisukimo klaidų. Tačiau išėmus implantus ir įdėjus
plokšteles lūžiai sugijo per 2 mėnesius (26).
Nesusijungimai yra skirstomi pagal Weber-Cech sistemą į dvi grupes: biologiškai aktyvius
(gyvybingus) ir biologiškai neaktyvius (negyvybingus) (28). Neaktyvūs nesugijimai būna
distrofiniai, atrofiniai, trūkumo ar nekroziniai. Šios grupės nesusijungimai būna dėl prastos
kraujotakos kaulų fragmentuose, per didelio kaulo kiekio netekimo lūžio vietoje, o dėl šių
priežasčių vėliau vystosi nekrozė (10,27-29). Taip pat nesusijungimas gali būti hipertrofinis, šiek
tiek hipertrofinis ir oligotrofinis. Hipertrofinio nesusijungimo metu formuojasi daug kaliuso, tačiau
nevyksta kaulo fragmentų susijungimas. Dažniausia to priežastis būna rotacinis nestabilumas. Tuo
tarpu ologotrofinio nesugijimo metu kaliuso formuojasi labai mažai arba išvis jo nebūna (10,27,29).
Aktyvus tipas nukreiptas į ląstelinį aktyvumą ir gali būti pastebimas tik scintigrafijos metu
(3,10,28).
1.3.3. Implanto ir varžtų atsipalaidavimas, netinkamumas, lūžis
Šios komplikacijos pasireiškia retai, tačiau gali pasitaikyti plokštelių ar varžtų lūžiai. Tokios
komplikacijos galimos dėl netinkamo dydžio implantų, netinkamo implantų įdėjimo, netinkamo
16
ortopedinės vielos ir IM strypo panaudojimo skersiniams lūžiams ir netinkamo savininkų elgesio po
operacijos (32).
1.3.4. Netaisyklingas kaulų lūžių sugijimas (Malunionas)
Malunionas (angl. malunion) – tai komplikacija po lūžio, kai susidaro netinkama jungtis tarp
kaulo fragmentų, ar lūžis sugijęs neanatominėje padėtyje. Tai gali sukelti kampinę galūnės
deformaciją, galūnės sutrumpėjimą, eisenos sutrikimus ar degeneracines kaulų ligas. Ši patologija
gali atsirasti dėl priešlaikinio svorio perkėlimo ant sužalotos kojos, netinkamos fiksacijos,
negydymo. Deformacijos gali būti įvairių formų ir įvairiose vietose, tačiau kampinė galūnės
deformacija ilguosiuose kaulų lūžiuose dažniau pastebima stipinkaulyje. Deformacijų formos
skirstomos į valgus (šleivas į šoną), varus (į vidinę pusę), curvus (sulinkęs kaulas) (27).
1.3.5. Osteomielitas
Osteomielitas yra reta kaulo infekcija, dažniausiai sukeliama bakterijų (Staphylococcus spp.,
Streptococcus spp., Escherichia coli, Proteus spp., Pasteurella spp., Pseudomonas spp., Brucella
canis), o šiek tiek rečiau mikroskopinių grybelių (Coccidioides immitis, Blastomyces dermatitidis,
Histoplasma capsulatum, Cryptococcus neoformans, Aspergillus spp). Studijos rodo, kad
dažniausiai infekcija patenka operacijos arba traumos metu (33-35). Traumos metu patenkanti
infekcija paprastai susijusi su gyvūnų peštynėmis, autotraumomis, kurių metu kaulo užkrėtimas
galimas per pažeidimus ir atviras žaizdas (34). Ištyrus 52 šunis sergančius osteomielitu nustatyta,
kad ilguosiuose kaulų lūžiuose osteomielito priežastys buvo autotraumos (78 proc.), šunų įkandimai
(17 proc.) ir pododermatitas (5 proc.). Dažniausi nustatyti sukėlėjai buvo Staphylococcus spp. ir
Escherichia spp., o 42 proc. atvejų rasta kultūra buvo kombinuota. Dažniausiai pažeidžiamas kaulas
buvo blauzdikaulis, šiek tiek mažiau šlaunikaulis ir dilbio kaulai, o rečiausiai – petikaulis (36).
1.3.6. Neoplazija
Su lūžiu susijusi osteosarkoma yra reta šunims, o katėms pasireiškia dar rečiau. Literatūroje
aprašomas atvejis, kai 18 metų katinui buvo nustatyta osteosarkoma, o prieš maždaug 17 metų jam
buvo diagnozuotas distalinės šlaunikaulio dalies lūžis per augimo zoną. Atvykus katinui nustatytas
patologinis lūžis distalinėje šlaunikaulio dalyje – metafizėje (37).
17
2. TYRIMO METODAI IR MEDŽIAGA
Retrospektyvinis šunų ilgųjų kaulų lūžių tyrimas atliktas ,,X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje
Lietuvoje. Analizuoti lūžių atvejai, esantys pacientų duomenų sistemoje. Nagrinėtos
rentgenogramos (kraniokaunadalinės ir mediolateralinės pozicijos) darytos prieš gydymą, gydymo
eigoje, ir po gydymo (4 pav.).
Iš pacientų duomenų sistemoje esančių istorijų, tyrimui buvo atrinkti šunys, kurie buvo
gydomi ,,X“ klinikoje 2016 – 2019 metais ir kuriems buvo nustatyti ilgųjų kaulų lūžiai: petikaulio,
stipinkaulio, alkūnkaulio, šlaunikaulio, blauzdikaulio ir šeivikaulio. Iš viso analizei atrinkta 63 šunų
ligos istorijos. Buvo vertinamas gyvūno amžius, lytis, veislė, svoris, taip pat ar lūžis buvo atviras ar
uždaras.
Tuomet analizuotos rentgenogramos. Jų vertinimui naudotasi AO VET ir Salter-Harris lūžių
klasifikacijomis. Vertinant pagal AOVET klasifikaciją nustatyta: lūžęs kaulas, lūžio vieta, tipas ir
grupė (2 pav. ir 1,2,3,4 priedas). Jei lūžis būdavo per augimo zoną jis dar buvo klasifikuojamas
pagal Salter-Harris klasifikaciją (1 pav.).
Toliau įvertinta, kokie gydymo metodai buvo pasirinkti. Gyvūnai suskirstyti į grupes pagal
tai, koks gydymo metodas pasirinktas: vidinė fiksacija, išorinė fiksacija ar imobilizacija su Robert
Jones tvarsčiu. Tada vertinta, koks konkrečiai gydymo metodas naudotas: plokštelės, varžtai,
Kiršnerio viela, kombinuoti metodai ar tik imobilizacija. Taip pat vertinta ar po chirurginės
operacijos koja buvo imobilizuojama.
Vėliau įvertinta gydymo baigtis (kaulas sugijo, nesugijo) ir ar buvo kokių nors komplikacijų
gydymo eigoje. Norint įvertinti veiksnių įtaką komplikacijų pasireiškimui, buvo skaičiuojama
santykinė rizika.
Statistiniai skaičiavimai atlikti naudojantis Microsoft Excel 2016 ir IBM SPSS V26
programomis. Norint nustatyti ar tarp veiksnių buvo statistiškai reikšminga priklausomybė buvo
atliekamas Chi – kvadrato (χ2) testas, o kai daugiau nei 20 % stebėjimų skaičius buvo mažiau negu
5, papildomai buvo atliekamas Fišerio testas.
19
3. TYRIMO REZULTATAI
3.1. Šunys
Retrospektyvus tyrimas atliktas ,,X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje Lietuvoje. Išanalizuoti
2016-2019 metų duomenys. Tyrimo metu ištirti 63 atvejai, kai šunims diagnozuoti ilgųjų kaulų
lūžiai.
Pastebėta, kad ligos istorijose dažniausiai minimos lūžių priežastys buvo autotraumos ir
nukritimai iš įvairaus aukščio, tačiau daugumoje atvejų priežastys nebuvo žinomos.
Taip pat buvo analizuojami duomenys pagal lytį ir amžių (5 pav.) Tarp tiriamųjų patinų buvo
daugiau (n=37) nei patelių (n=26) (p > 0,05). Tiriamųjų amžius svyravo nuo 3 mėnesių iki 7 metų.
Amžiaus vidurkis buvo 3,13 m. ± 1,82 m. Gyvūnai pagal amžių suskirstyti į 3 grupes: 1 grupė – iki
1 metų amžiaus, 2 grupė – 1-3 m., ir 3 grupė – vyresnis nei 3 m (5 pav.). Nustatyta, kad daugiausiai
ilgųjų kaulų lūžių patyrusių šunų buvo 1 amžiaus grupėje (n=27), šiek tiek mažiau ilgųjų kaulų
lūžius patyrė 2 amžiaus grupės šunys (n=23), o mažiausiai lūžių nustatyta 3 grupėje (p > 0,05)
(n=13).
Šunų svoris variavo nuo 0,8 kg iki 30 kg. Svorio vidurkis buvo 12,14 kg ± 9,43 kg. Tuomet
šunys buvo suskirstyti pagal svorį į grupes. 1 grupei priskirti šunys iki 5 kg, 2 gr. – 6-10 kg, 3 gr. –
11-15 kg, 4 gr. – 16-20 kg, 5 gr. – 21-25 kg, o 6 gr. – šunys sveriantys daugiau nei 25 kg. Sudarant
svorio grupes svoris apvalintas vieno kilogramo tikslumu (6 pav.). Daugiausiai ilgųjų kaulų lūžių
nustatyta 1 svorio grupėje (33,33 proc.), ir atitinkamai lūžių atvejų skaičius mažėjo iki 25 kg svorio
grupėse (2 gr. – 23,81 proc., 3 gr. – 14,29 proc., 4 gr. – 7,94 proc., 5 gr. – 6,35 proc.), tačiau 6
41,27
58,73
42,8636,51
20,63
0
10
20
30
40
50
60
70
80
90
100
Patelė Patinas 1 grupė 2 grupė 3 grupė
Lytis Amžiaus grupė
Šunų s
kai
čius
pro
centa
is
5 pav. Šunų pasiskirstymas pagal lytį ir amžių. 1 amžiaus grupė – iki 1 m., 2 grupė – 1-3 m., 3 grupė – > 3 m.
20
svorio grupės lūžių atvejų skaičius buvo taip pat trečioje vietoje, kaip ir 3 grupės (14,29 proc.) (p <
0,01).
Išanalizuotas ilgųjų kaulų lūžių pasiskirstymas pagal veisles (7 pav.). Nustatyta, kad
daugiausia šunų patyrusių ilgųjų kaulų lūžius buvo mišrūnai – 60,32 proc. (n=38), o veisliniai šunys
sudarė – 39,68 proc. (n=25) (p > 0,05) Iš veislinių šunų didžiausią dalį sudarė Jorkšyro terjerai
(n=8), vokiečių aviganiai (n=5), ir Džeko Raselo terjerai (n=4), kitų veislių šunų buvo po kelis
atvejus: didysis pudelis n=2, prancūzų buldogas n=2, basendži n=1, dratharas n=1, cockapoo n=1
(p < 0,05). Tačiau daugiausiai buvo mišrūnų (p < 0,001).
7 pav. Šunų patyrusių ilgųjų kaulų lūžius pasiskirstymas pagal veislę
21
15
9
54
9
0
2
4
6
8
10
12
14
16
18
20
22
iki 5 kg 6-10 kg 11-15 kg 16-20 kg 21-25 kg >25 kg
Šunų s
kai
čius
Svorio grupė
6 pav. Šunų pasiskirstymas pagal svorio grupes
60,32 %
1,59 %1,59 %
6,35 %
3,17 %
7,94 % 12,70 %
3,17 %
1,59 %
1,59 %
39,68 %
Mišrūnas
Basendži
Dratharas
Džeko Raselo terjeras
Didysis pudelis
Vokiečių aviganis
Jorkšyro terjeras
Prancūzų buldogas
Cockapoo
Mitelšnauceris
21
12
20
15
16
0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 22
Petikaulis
Dilbio kaulai
Šlaunikaulis
Blauzdos kaulai
Lūžusių kaulų skaičius
Lūžę
s kau
las
3.2. Lūžių pobūdis
Šunų ilgieji kaulų lūžiai buvo vertinami pagal savo susisiekimą su aplinka: uždari ar atviri.
Nustatyta, kad šunimis patyrusiems ilgųjų kaulų lūžius, daugiausiai pasireiškė uždari lūžiai – 90,48
proc. (n=57) ir tik keletas atvirų – 9,52 proc. (n=6) (p < 0,001). Įvertinus, kuri galūnė pažeista
(priekinė ar užpakalinė), nustatyta, kad didelio skirtumo tarp galūnių nebuvo. Priekinė galūnė buvo
pažeista 50,8 proc. (n=32), o užpakalinė galūnė – 49,21 proc. (n=31) (p > 0,05).
Toliau buvo nustatomas lūžęs kaulas (8 pav.). Tarp ilgųjų kaulų lūžių daugiausiai kartų
nustatyti dilbio kaulų lūžiai (31,75 proc.), šiek tiek mažiau blauzdos kaulų (25,39 proc.) ir
šlaunikaulio lūžių (23,81 proc.), o mažiausiai buvo nustatoma petikaulio lūžiai (19,05 proc.) (p >
0,05).
Ištyrus ilgųjų kaulų lūžius pagal vietą, nustatyta, kad daugiausiai lūžių buvo per diafizę (63,49
proc.), mažiausiai lūžių buvo proksimalinėje ilgųjų kaulų dalyje (14,29 proc.), o likusieji (22,22
proc.) lūžiai buvo distalinėje dalyje (p < 0,001) (9 pav.).
Buvo palyginta lūžio vietos priklausomybė nuo lūžusio kaulo (10 pav.). Nustatyta, kad
petikaulyje lūžiai dažniausiai įvyko distalinėje kaulo dalyje (83,33 proc.), per diafizę lūžių įvyko tik
16,67 proc., o lūžių proksimalinėje petikaulio dalyje nediagnozuota (p < 0,001).
Dilbio kauluose lūžiai dažniausiai įvyko per diafizę (85,00 proc.), o mažiausiai
proksimalinėje (10,00 proc.) ir distalinėje dalyse (5,00 proc.) (p < 0,001).
Šlaunikaulyje lūžiai dažniausiai buvo nustatomi taip pat diafizėje (86,67 proc.), o kita dalis
lūžių įvyko distalinėje kaulo dalyje (13,33 proc.), proksimalinėje kaulo dalyje, kaip ir petikaulio
atveju, lūžių nebuvo nustatyta (p < 0,001).
8 pav. Ilgųjų kaulų lūžių pasiskirstymas pagal skirtingus kaulus
22
9
40
14
0
5
10
15
20
25
30
35
40
45
1 2 3
Lūži
ų s
kai
čius
Lūžio vieta
9 pav. Ilgųjų kaulų lūžių pasiskirstymas pagal lūžio vietą 1 – proksimalinė kaulo dalis, 2 – diafizinė , 3 – distalinė dalis
10 pav. Lūžio vietos priklausomybė nuo lūžusio kaulo Lūžęs kaulas:1 – šlaunikaulis, 2 – dilbio kaulai, 3 – šlaunikaulis, 4 – blauzdos kaulai.
2
7
2
17
13
9
10
1
2
0 5 10 15 20 25
1
2
3
4
Lūžę
s kau
las
Šunų skaičius
Proksimalinė dalis Diafizė Distalinė dalis
Blauzdos kauluose daugiausiai lūžių taip pat įvyko diafizėje (56,3 proc.), o truputį mažiau
proksimalinėje kaulo dalyje (43,8 proc.), tačiau kitaip nei šlaunikaulyje ir petikaulyje, blauzdos
kauluose, lūžių distalinėje kaulo dalyje nenustatyta (p > 0,05).
Atlikus statistinę analizę nustatyta, kad tarp lūžusių kaulų ir lūžio vietos yra statistiškai
reikšminga priklausomybė (p < 0,001).
23
69,80%
27,00%
3,20%
A B C
Nustatant lūžio tipą pastebėta, kad daugiausiai pasitaikė A tipo lūžių (n=44), antroje vietoje
buvo B tipo lūžiai (n=14), o mažiausiai pasitaikė C tipo lūžiai (n=2) (p < 0,001) (11 pav.).
Toliau buvo nustatoma lūžio tipai kiekvienam kaului atskirai (1 lentelė).
1 lentelė. Ilgųjų kaulų lūžių pasiskirstymas pagal tipus ,,X“ klinikoje 2016-2019 m.
Lūžęs kaulas Lūžio vieta
Lūžio tipas
A B C
1
1 - - -
2 2 - -
3 - 10 -
2
1 - 2 -
2 17 - -
3 - 1 -
3
1 - - -
2 7 4 2
3 2 - -
4
1 7 - -
2 9 - -
3 - - -
Petikaulio diafizinėje dalyje nustatyta tik A tipo lūžiai, o distalinėje kaulo dalyje tik B tipo (p
< 0,05). Dilbio kaulų proksimalinėje ir distalinėse dalyse buvo tik B tipo lūžiai, diafizėje – tik A (p
11 pav. Šunų ilgųjų kaulų lūžių pasiskirstymas pagal lūžio tipą A – paprastieji, B – pleišto formos, C – daugybiniai.
Pagal AO VET klasifikaciją:
Lūžęs kaulas: 1 – petikaulis, 2 – dilbio kaulai, 3 – šlaunikaulis, 4 – blauzdos kaulai.
Lūžio vieta: 1 – proksimalinė, 2 – diafizė, 3 – distalinė.
Lūžio tipas A, B, C (1, 2, 3, 4 priedai).
24
Pagal AO VET klasifikaciją:
Lūžęs kaulas: 1 – petikaulis, 2 – dilbio kaulai, 3 – šlaunikaulis, 4 – blauzdos kaulai.
Lūžio vieta: 1 – proksimalinė, 2 – diafizė, 3 – distalinė.
Lūžio grupė A1, A2, A3, B1, B2, B3, C1 (žiūrėti 1, 2, 3, 4 priedus).
< 0,01). Šlaunikaulyje diafizėje nustatyti visų tipų lūžiai. Iš jų daugiausiai buvo A tipo (53,8 proc.),
o mažiausiai C (15,4 proc.). Distalinėje šlaunikaulio dalyje pasitaikė tik A tipo lūžiai (p > 0,05).
Blauzdos kaulų proksimalinėje dalyje ir diafizėje diagnozuoti tik A tipo lūžiai.
Taip pat pagal AO VET klasifikaciją buvo nustatomos lūžių grupės (2 lentelė). Bendrai
daugiausia nustatyta A2 grupės lūžių (41,27 proc.) (p < 0,001).
2 lentelė. Ilgųjų kaulų lūžių pasiskirstymas pagal grupes ,,X“ klinikoje 2016-2019 m.
Pastebėta, kad petikaulyje diafizinėje dalyje buvo tik A2 grupės lūžiai. Distalinėje petikaulio
dalyje nustatyta B1, B2 ir B3 grupės lūžiai. Daugiausiai buvo B1 grupės lūžių (60 proc.), dvigubai
mažiau B3 grupės (30 proc.), o mažiausiai B2 grupės lūžių (10 proc.) (p < 0,05).
Analizuojant dilbio kaulų lūžius nustatyta, kad proksimalinėje kaulo dalyje pasitaikė tik B1
grupės lūžiai (100 proc.). Diafizinėje kaulų dalyje buvo tik A1, A2 ir A3 grupės lūžiai. Iš jų
daugiausiai nustatyta A2 grupės lūžių (75,5 proc.), o mažiausiai A1 ir A3 (po 12,5 proc.).
Distalinėje petikaulio dalyje buvo tik B1 grupės lūžiai (100 proc.) (p < 0,01).
Lūžęs
kaulas
Lūžio
vieta
Lūžio grupė
A1 A2 A3 B1 B2 B3 C1
1
1 - - - - - - -
2 - 2 - - - - -
3 - - - 6 1 3 -
2
1 - - - 2 - - -
2 2 12 3 - - - -
3 - - - 1 - - -
3
1 - - - - - - -
2 - 4 3 - - 4 2
3 2 - - - - - -
4
1 4 3 - - - - -
2 - 5 4 - - - -
3 - - - - - - -
Iš viso 8 26 10 9 1 7 2
25
Šlaunikaulio proksimalinėje dalyje nepasitaikė nei vienos grupės lūžio, o diafizėje – nustatyti
A2, A3, B3 ir C1 grupės lūžiai. Iš jų daugiausia buvo A2 (30,8 proc.) ir B3 (30,8 proc.) grupių
kaulų lūžių, šiek tiek mažiau pasitaikė A3 grupės lūžių (23,1 proc.), o mažiausiai buvo C1 grupės
lūžių (15,4 proc.). Distalinėje kaulo dalyje buvo tik A1 grupės lūžiai (100 proc.) (p < 0,05).
Blauzdos kaulų distalinėje dalyje nustatyti tik A1 ir A2 grupės lūžiai, iš jų daugiausiai
pasitaikė A1 grupė (57,1 proc.) ir tik šiek tiek mažiau A2 (42,9 proc.). Diafizinėje dalyje pasitaikė
tik A2 ir A3 grupių lūžiai, o jų tarpe daugiausiai buvo A2 grupės lūžių (55,6 proc.), o A3 tik šiek
tiek mažiau (44,4 proc.). Distalinėje blauzdos kaulų dalyje nebuvo nei vienos grupės lūžių (2
lentelė) (p < 0,05).
C2 ir C3 grupių lūžių nediagnozuota nei viename iš ilgųjų kaulų.
Šunims, kuriems lūžiai įvyko per augimo zoną, lūžiai dar buvo klasifikuojami pagal SH
klasifikaciją. Lūžiai per augimo zoną sudarė 23,81 proc. visų ilgųjų kaulų lūžių. Nustatytas, kad
daugiausiai lūžių buvo IV tipo (66,67 proc.) (13 pav.), o mažiausiai I (20,00 proc.) ir II (13,33
proc.) tipų. III ir V tipų lūžių nenustatyta (p < 0,001) (12 pav.). Šunų, su lūžiu per augimo zoną,
amžius svyravo nuo 3 mėn. iki 7 mėn. Amžiaus vidurkis buvo 4,47 ± 1,06 mėn.
Distalinė kaulo dalis (80 proc.) buvo dažniau pažeidžiama nei proksimalinė (20 proc.) (p <
0,05). Dažniausiai pažeidžiamas kaulas buvo petikaulis (66,7 proc.), mažiausiai šlaunikaulis ir
blauzdos kaulai (13,30 ir 20 proc.) (p < 0,01). ,,X“ klinikoje dilbio kauluose lūžių per augimo zoną
nenustatyta.
0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11
I
II
III
IV
V
Šunų skaičius
Lūži
o t
ipas
pag
al S
H
12 pav. Šunų lūžių per augimo zoną pasiskirstymas pagal Salter-Harris klasifikaciją
26
13 pav. Šuns petikaulio lūžis distalinėje dalyje per augimo zoną. Salter- Harris IV.
Nuotrauka iš ,,X“ klinikos archyvo.
14 pav. Šuns dilbio kaulų paprastasis lūžis diafizės distalinėje dalyje (pagal AO VET – 22A2).
Nuotrauka iš ,,X“ klinikos archyvo.
Sudaryta galutinė lūžio diagnozė pagal AO VET klasifikaciją (15 pav.). Nustatyta, kad
daugiausiai pasitaikė 22A2 lūžių (19,0 proc.) (14 pav.), per pus mažiau 13B1 (9,5 proc.), o
mažiausiai 23B1 (1,6 proc.) ir 13B2 (1,6 proc.) (p < 0,05).
27
0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13
12A2
13B1
13B2
13B3
21B1
22A1
22A2
22A3
23B1
32A2
32A3
32B3
32C1
33A1
41A1
41A2
42A2
42A3
Šunų skaičius
Lūži
s pag
al A
O V
ET
15 pav. Šunų ilgųjų kaulų lūžių pagal AOVET pasiskirstymas ,,X“ klinikoje 2016-2019 m.
Pirmas skaičius nurodo lūžusį kaulą: 1 – petikaulis, 2 – dilbio kaulai, 3 – petikaulis, 4 – blauzdos kaulai.
Antras skaičius nurodo lūžio vietą: 1 – proksimalinė kaulo dalis, 2 – diafizė, 3 – distalinė kaulo dalis.
Trečiasis ženklas nurodo lūžio tipą: A – paprastasis lūžis, B – pleišto formos, C – daugybinis lūžis (plačiau žiūrėti
1,2,3,4 prieduose)
Trečiasis ženklas kartu su ketvirtu nurodo lūžio grupę (pvz. A1) (žiūrėti 1,2,3,4 priedus)
28
16 pav. Šunų ilgųjų kaulų lūžių gydymo metodų pasiskirstymas 2016-2019 m.
3.3. Gydymo metodai
Analizuojant gydymo metodus, nustatyta, kad daugiausiai buvo atliekama vidinė fiksacija –
85,7 proc. (n=54), o tik imobilizacija sudarė tik 14,73 proc. (n=9), o išorinė fiksacija neatlikta nei
vienam pacientui (p < 0,001).
Dažniausiai naudojamas gydymo metodas buvo plokštelė ir varžtai (49,2 proc.), antroje
vietoje buvo važtai ir Kiršnerio viela (15,9 proc.), trečioje – imobilizacija Robert Jones tvarsčiu
(14,3 proc.), ketvirtoje – tik Kiršnerio viela (11,1 proc.), rečiausiai buvo taikoma varžtai atskirai
(3,2 proc.), intramedulinė Kiršnerio viela ir varžtai (3,2 proc.) ir Kiršnerio viela kartu su ortopedine
viela (3,2 proc.) (p < 0,001) (16 pav.)
Pasirenkant gydymo metodą plokštelę kartu su varžtais dažniausiai buvo renkamasi DCP
plokštelės – 61,3 proc. (n=19), o likusius 38,7 proc. (n=12) sudarė rekonstrukcinės plokštelės.
Analizuojant plokštelių panaudojimą pagal funkciją daugiausiai buvo renkamasi kompresinės
plokštelės – 64,3 proc. (n=18), antroje vietoje buvo neutralizuojančios plokštelės – 12,7 proc. (n=8),
o rečiausiai naudojamos tiltinės funkcijos plokštelės – 3,2 proc. (n=2).
Įvertinti skirtingiems kaulų lūžiams taikyti gydymo metodai (3 lentelė), nustatyta, kad
dažniausiai nustatytiems lūžiams 22A2 dažniausiai taikyta imobilizacija (n=7), o šiek tiek rečiau –
plokštelės kartu su varžtais metodas (n=5) (17 pav.). Visų kaulų lūžių gydymo metodų procentinė
išraiška pateikta 3 lentelėje.
Plokštelė + varžtai
Varžtai
Varžtai + Kiršnerio viela
Imobilizacija
Kiršnerio viela IM + varžtai
Kiršnerio viela
Kiršnerio viela + ortopedinė viela
0 2 4 6 8 10 12 14 16 18 20 22 24 26 28 30 32
Gydym
o m
etodai
Šunų skaičius
29
3 lentelė. Lūžiams suskirstytiems pagal AO VET klasifikaciją taikyti gydymo metodai ,,X“ klinikoje
2016 – 2019 m.
Lūžis
pagal
AO
VET
Gydymo metodai, procentais
Plokštelė
+ varžtai Varžtai
Varžtai +
Kiršnerio
viela
Imobilizacija
Kiršnerio
viela IM
+ varžtai
Kiršnerio
viela
Kiršnerio
viela +
ortopedinė
viela
12A2 - - - - 100 - -
13B1 - - 83,3 - - 16,7 -
13B2 - - 100 - - - -
13B3 - - 100 - - - -
21B1 - - - - - - 100
22A1 100,0 - - - - - -
22A2 41,7 - - 58,3 - - -
22A3 100 - - - - - -
23B1 100 - - - - - -
32A2 100 - - - - - -
32A3 100 - - - - - -
32B3 100 - - - - - -
32C1 100 - - - - - -
33A1 - - - - - 100 -
41A1 - 50,0 - - - 50,0 -
41A2 - - 33,3 - - 66,7 -
42A2 100 - - - - - -
42A3 50,0 - - 50,0 - - -
Imobilizacija Robert Jones tvarsčiu po chirurginio gydymo metodo buvo taikoma 50 proc.
šunų (n=27). Imobilizuojami buvo tik dilbio (48 proc. (n=13)) ir blauzdos kaulų lūžiai (52 proc.
(n=14)) (p < 0,001).
17 pav. Dilbio kaulų lūžio (22A2) vidinės fiksacijos metodas, taikant plokštelę ir varžtus.
Nuotrauka iš ,,X“ klinikos archyvo.
30
3.4. Komplikacijos
Gyvūnai buvo suskirstyti į dvi grupes pagal tai ar kaulas sugijo su komplikacijomis ar be
komplikacijų. Nustatyta, kad be komplikacijų kaulas sugijo 92,1 proc. šunų ilgųjų kaulų lūžių (p <
0,001). Komplikacijos tuo tarpu pasireiškė 7,9 proc. šunų (n=5). Iš jų 3,2 proc. sudarė osteomielitas
(n=2) (21 pav.), po 1,6 proc. varžtų lūžis (n=1) (19 pav., 20 pav.), prailgėjęs gijimas (n=1),
nesusijungimas (n=1) (p > 0,05) (18 pav.).
Daugiau komplikacijų pasireiškė patinams (80 proc. (n=4)) (p > 0,05). Apskaičiavus SR
nustatyta, kad patinams 2,8 karto didesnė rizika, kad pasireikš komplikacijos, negu patelėms (p >
0,05).
Po 40 proc. komplikacijų pasireiškė 1 ir 3 amžiaus grupėje (po n=2) (p > 0,05). Nustatyta, kad
3 amžiaus grupės šunims 2,56 karto didesnė riziką komplikacijų pasireiškimui, palyginus su kitomis
amžiaus grupėmis (p > 0,05).
Po 40 proc. komplikacijų pasitaikė 2 ir 6 svorio grupėje (po n=2), 1 grupėje 20 proc. (n=1),
kitose svorio grupėse komplikacijų nenustatyta (p > 0,05). Apskaičiavus santykinę riziką (SR)
nustatyta, kad 2,1 karto komplikacijoms įvykti rizika 2 svorio grupėje, o 6-oje – 4 kartus, lyginant
su visomis svorio grupėmis (p > 0,05).
Daugiau komplikacijų buvo nustatyta mišrūnams (n=2), po vieną atvejį nustatyta dratharui,
Džeko Raselo terjerui ir vokiečių aviganiui (p > 0,05).
80 proc. komplikacijų pasireiškė atvirų lūžių metu (n=4). Apskaičiavus SR nustatyta, kad 38
kartu didesnė tikimybė, kad komplikacijos pasireikš atvirų lūžų metu negu, kad uždarų (p > 0,001).
40%
20%
20%
20%
Osteomielitas Varžtų lūžis Prailgėjęs gijimas Nesusijungimas
18 pav. Šunų ilgųjų kaulų lūžių komplikacijų pasiskirstymas procentais
31
21 pav. Osteomielitas.
Nuotrauka iš ,,X“ klinikos archyvo.
20 pav. Varžtų lūžis praėjus 3
dienoms po šlaunikaulio lūžio vidinės
fiksacijos plokštele. Kraniokaudalinė
pozicija. Nuotrauka iš ,,X“ klinikos
archyvo.
19 pav. Varžtų lūžis praėjus 3 dienoms po šlaunikaulio lūžio vidinės fiksacijos plokštele.
Mediolateralinė pozicija. Nuotrauka iš ,,X“ klinikos archyvo.
32
Priekinėje galūnėje (n=3) komplikacijos pasireiškė šiek tiek dažniau nei galinėje (n=2).
Apskaičiavus santykinę riziką nustatyta, kad 1,45 karto didesnė tikimybę, kad komplikacijos
pasireikš priekinėje galūnėje (p > 0,05).
Po 40 proc. komplikacijos pasireiškė dilbio kauluose (n=2) ir šlaunikaulyje (n=2), petikaulyje
nebuvo nei vienos komplikacijos, o likę 20 proc. – blauzdos kauluose (n=1) (p > 0,05). Nustatyta,
kad dilbio kauluose komplikacijoms pasireikšti yra tikimybė 1,43 karto didesnė, nei kituose
ilguosiuose kauluose (SR=1,43, p > 0,05), o šlaunikaulyje 2,13 karto (p > 0,05).
Visos komplikacijos pasireiškė lūžių per diafizę metu (p > 0,05). Daugiausia (80 proc.)
komplikacijų buvo A tipo lūžiuose (n=4), o likę 20 proc. buvo B tipo (n=1) (p > 0,05). Nustatyta,
kad komplikacijų rizika 1,73 karto didesnė A tipo lūžiuose (SR=1,73, p > 0,05). Vertinant pagal
lūžio grupę, dažniausiai komplikacijos buvo nustatomos A2 grupės lūžiuose (n=4), ir viena
komplikacija nustatyta B3 grupės lūžyje (p > 0,05). Apskaičiavus santykinę riziką, nustatyta, kad
rizika pasireikšti komplikacijoms 5,69 karto didesnė A2 grupės lūžiuose (SR=5,69, p > 0,05),
lyginant su kitomis grupėmis, o B3 grupės – 2 kartus (SR=2, p > 0,05).
Komplikacijos pasitaikė 22A2, 32A2, 32B3 ir 42A2 kauluose. 22A2 lūžyje yra 2,83 karto
didesnė rizika įvykti komplikacijoms nei kituose kauluose bendrai (SR=2,83, p > 0,05). 32A2 ir 32
B3 – 3,69 karto (SR=3,69, p > 0,05), o 42A2 – 2,9 karto (SR=2,9, p > 0,05).
Daugiau komplikacijų nustatyta gydant chirurgiškai (60 proc. (n=3)), negu kad tik
imobilizacijos metu (40 proc. (n=2)). Nustatyta, kad taikant tik imobilizaciją yra 4 kartus didesnė
tikimybė komplikacijoms (SR=4, p > 0,05). Gydant chirurgiškai visuose trijuose komplikacijų
atvejuose buvo naudotos plokštelės (DCP, pagal funkciją (n=1 kompresinė, n=2 neutralizuojanti) ir
varžtai (p > 0,05). Bendrai imobilizacija (ir po chirurginio gydymo ir kaip pirmo pasirinkimo
gydymas) buvo naudota 60 proc. atvejų, kuriems pasireiškė komplikacijos (n=3) (p > 0,05).
Dažniausia komplikacija buvo osteomielitas (21 pav.). Jis pasireiškė tik 1 amžiaus grupėje
(n=2) (p > 0,05). Iš jų buvo vienas patinas ir viena patelė (p > 0,05). Apskaičiavus santykinę riziką
nustatyta, kad patelėms 1,42 karto didesnė rizika pasireikšti osteomielitui negu patinams (p > 0,05).
Visi atvejai pasireiškė 4 svorio grupėje (p > 0,05).
Vienas atvejis nustatytas atviro lūžio metu, o vienas – uždaro. Nustatyta, kad atvirų lūžių
metu komplikacijų rizika 9,5 didesnė nei uždarų (SR=9,5, p < 0,05). Visi lūžiai nustatyti
užpakalinėje kojoje (p > 0,05). Vienas osteomielito atvejis nustatytas šlaunikaulyje, kitas blauzdos
kauluose (p > 0,05). Nustatyta, kad šlaunikaulyje osteomielito rizika yra 3,13 karto didesnė
(SR=3,13, p > 0,05), nei kituose kauluose, o blauzdos kauluose 2,94 karto (SR=2,94, p > 0,05).
Visi lūžiai buvo įvykę per diafizę (p > 0,05). Vienas lūžis buvo A tipo, kitas B (p > 0,05).
Nustatyta, kad B tipo lūžiuose 3,5 karto didesnė osteomielito tikimybė lyginant su kitų tipų lūžiais
(SR=3,5, p > 0,05). B tipo lūžius lyginant su A tipo 3,14 karto didesnė tikimybė (SR=3,14, p >
33
0,05). Pagal grupę – A2 ir B3 (p > 0,05). Abiem atvejais lūžis buvo gydomas plokštele (DCP) su
varžtais (p > 0,05). Vienu atveju imobilizacija taikyta po chirurginio gydymo, kitu ne (p > 0,05).
Visi osteomielito atvejai buvo išgydyti ir kaulas sugijo.
Prailgintas gijimas ir nesusijungimas nustatytas tik patinams (p > 0,05), tik 3 amžiaus grupėje
(p > 0,05). Šios komplikacijos įvyko tik 1 ir 2 svorio grupėje (p > 0,05). Apskaičiavus santykinę
riziką nustatyta, kad 1,95 karto didesnė tikimybė, kad komplikacijos pasireikš iki 5 kg svorio
šunims (SR=1,95, p > 0,05), lyginant su visomis svorio grupėmis, o šunų iki 10 kg – 3,13 kartų
(SR=3,13, p > 0,05). Lyginant 1 ir 2 svorio grupes, nustatyta, kad 2 svorio grupės šunims tikimybė,
kad pasireikš prailgintas gijimas ir nesusijungimas yra 1,4 karto didesnė (SR=1,4, p > 0,05). Abiem
atvejais komplikacijos įvyko mišrūnams (p > 0,05). Šios komplikacijos pasitaikė tik 22A2 lūžiuose
(p < 0,05). Prailgintas gijimas ir nesusijungimas pasireiškė tik uždarų lūžių metu (p > 0,05).
Gydymo metodas buvo tik imobilizacija (p > 0,05).
34
4. REZULTATŲ APTARIMAS
,,X“ smulkiųjų gyvūnų klinikoje ištyrus 63 šunų ilgųjų kaulų lūžių atvejus nustatyta, kad tarp
tiriamųjų, patinų (57,73 proc.) buvo daugiau nei patelių (41,27 proc.). Libardoni ir kt. tyrime (38)
taip pat minima, kad dažniau galūnių lūžius patiria patinai (52,5 proc.). Tai gali būti aiškinama tuo,
kad patinai yra aktyvesni, todėl dažniau patiria lūžius, tačiau gali būti, kad patinų yra auginama
daugiau nei patelių, todėl reikalingas platesnis tyrimas, patvirtinti arba paneigti predispoziciją.
Nustatyta, kad daugiausiai su lūžusiais ilgaisiais kaulais buvo šunų iki 1 metų amžiaus (42,86
proc.). Taip pat ir kitų autorių atliktame tyrime, nurodoma, kad jauniems šunims iki 1 metų lūžiai
pasitaiko dažniau (42 proc.) (38). Rezultatai taip pat sutampa ir su kitais atliktais tyrimais (39). Tai
gali būti dėl to, kad jaunų gyvūnų skeletas dar nėra iki galo susiformavęs, augimo zonos nėra
užsidariusios, taip pat jauni gyvūnai yra aktyvesni.
Daugiausiai lūžių nustatyta svorio grupėje iki 5 kg (33,33 proc.). Minar. M. tyrime (39)
dažniausiai nustatyti lūžiai amžiaus grupėje iki 10 kg (76,0 proc.), o Libardoni tyrime (38)
miniatiūrinių veislių šunys taip pat sudarė didžiąją dalį (42,7 proc.). Tam įtakos galėjo turėti ir tai,
kad į šią grupę taip pat įėjo didelė dalis jaunų gyvūnų.
Nustatyta, kad didžiąją dalį šunų sudarė mišrūnai (59,38 proc.). Kituose tyrimuose taip pat
minima, kad didžiąją dalį lūžių patiria ne grynaveisliai gyvūnai (18,38,39). Tačiau tokį
pasiskirstymą gali lemti tai, kad žmonės dažniau augina ne veislinius šunis, todėl ir gautas toks
pasiskirstymas, ir reiktų kreipti dėmesį labiau į šuns svorį, nes tai gali turėti daugiau įtakos nei pati
veislė.
Daugiausiai pasireiškė uždari lūžiai – 90,48 proc., o atviri tik 9,52 proc. tirtų lūžių atvejų.
Literatūroje aprašome tyrime minima, kad daugiausiai pasitaiko taip pat uždarų lūžių, o atvirų lūžių
būna nedaug (40). Taigi tyrimo rezultatai gauti labai panašūs.
Dažniausia diagnozuoti dilbio kaulų lūžiai (31,8 proc.), šiek tiek mažiau blauzdos kaulų (25,3
proc.) ir šlaunikaulio lūžių (23,8 proc.). Rečiausiai nustatyti petikaulio lūžiai (19,1 proc.).
Roush J. K. (41) rašo, kad dažniausiai nustatomi lūžiai yra dilbio kaulai, po to seka blauzdos
kaulai bei šlaunikaulis ir mažiausiai iš ilgųjų kaulų būna pažeidžiamas petikaulis.
Taip pat ir kitame tyrime rašoma, kad daugiausiai pasitaiko dilbio kaulų lūžių (28,66 proc.),
tuomet blauzdos kaulų lūžiai (28,05 proc.), šlaunikaulio (25,00 proc.), o petikaulio mažiausiai
(18,29 proc.) (40). Taigi, tirtų šunų ,,X“ klinikoje kaulų lūžių dažnumas atitinka literatūroje
aprašytą.
Analizuojant gydymo metodus, nustatyta, kad daugiausiai buvo atliekama vidinė fiksacija –
85,7 proc., imobilizacija sudarė tik 14,73 proc.
35
Dažniausiai naudojamas gydymo metodas buvo plokštelė ir varžtai (49,2 proc.), antroje
vietoje buvo važtai ir kiršnerio viela (15,9 proc.), trečioje – imobilizacija Robert Jones tvarsčiu
(14,3 proc.), rečiausiai buvo taikoma varžtai atskirai (3,2 proc.), intramedulinė kiršnerio viela ir
varžtai (3,2 proc.) ir kiršnerio viela kartu su ortopedine viela (1,6 proc.).
Tyrimuose rašoma, kad dažniausiai naudojamos plokštelės ir varžtai, po to sekė IM strypai,
vielos, išorinė fiksacija, varžtai, amputacija, skersiniai smeigtukai ir vielos (39). Taigi galima teigti,
kad dažniausiai naudojamas metodas yra plokštelės ir varžtai, ir visur naudojami panašūs metodai,
priklausomai nuo kaulo lūžį.
Naudojant AO VET nustatyta, kad dažniausiai diagnozuota dilbio kaulų per diafizę, paprastų,
distalinėje dalyje (22A2) lūžių atvejų – 19 proc. nuo visų ilgųjų kaulų lūžių arba 60 proc. nuo dilbio
kaulų lūžių. Jiems gydyti pasirinktas imobilizacijos metodas (58,3 proc.) ar plokštelė kartu su
varžtais (41,7 proc.). Komplikacijų įvyko tik taikant imobilizacijos metodą – 28,6 proc. atvejų. Iš jų
prailgėjęs gijimas – 14,6 proc., nesusijungimas – 14,6 proc.
Dvorak M. (40) ir kitų tyrime taip pat daugiausiai buvo 22A2 lūžių. Literatūroje aprašomas
tyrimas, kurio metu nustatyta 25 proc. komplikacijų, tačiau naudojant plokšteles mažų veislių
šunims, bet buvo taikoma imobilizacija tvarsčiu papildomai (42). Taip pat kitame tyrime aprašoma,
kad šunims naudojant imobilizaciją kaip pirminį gydymo metodą, ar kaip papildomą priemonę,
nesusijungimas pasireiškė daugumai šunų (43). Taip gali įvykti dėl to, kad gali būti sutrikdoma
kaulo kraujotaka, todėl reiktų vengti naudoti imobilizaciją, ypač distalinėse dilbių kaulų dalyse ir
ypač mažiems šunims.
Petikaulyje lūžiai dažniausiai įvyko distalinėje kaulo dalyje (83,3 proc.) (p < 0,05). Ir
dažniausiai nustatomi lūžiai buvo 13B1. Dažniausiai buvo nustatoma jauniems gyvūnams. Šiems
lūžiams gydyti naudoti varžtai ir Kiršnerio viela arba tik Kiršnerio viela. Komplikacijų
nepasitaikė. Per diafizę lūžių įvyko tik 16,7 proc., gydyta Kiršnerio viela IM ir varžtais.
Komplikacijų, taip pat nebuvo. Lūžių proksimalinėje petikaulio dalyje nediagnozuota.
Tyrime taip pat nustatyta, kad petikaulyje lūžiai dažniausiai pasireiškė distalinėje kaulo dalyje
ir taip pat dažniausiai pasitaiko jauniems gyvūnams (40). Taip pat rašoma, kad dažniausiai yra
pažeidžiamas lateralinis krumplis (pagal AOVET B1) jauniems gyvūnams (44).
Šlaunikaulyje daugiausiai lūžių buvo diafizėje dalyje (86,6 proc.), o likusieji distalinėje
dalyje, proksimalinėje dalyje lūžių nenustatyta (13,4 proc.) (p < 0,05). Dažniausiai nustatomi buvo
32A2 ir 32B3 lūžiai. Gydymui naudoti įvairūs vidinės fiksacijos būdai. Komplikacijos pasireiškė
14,3 proc. pacientų, kai gydymui naudotos plokštelės ir varžtai. Iš jų pusę sudarė osteomielitas ir
kitą pusę – lūžę varžtai. Varžtų lūžis įvyko 3 dienos po operacijos, dėl narvo režimo nesilaikymo.
Lūžis buvo uždaras, todėl šiuo atveju osteomielito atsiradimui įtakos galėjo turėti chirurginė
procedūra.
36
Libardoni ir kitų tyrime (18) taip nustatyta, kad šlaunikaulyje dažniausiai pasitaiko diafiziniai
lūžiai, vėliau seka distaliniai lūžiai, o proksimalinėje dalyje pasitaikė lūžių tik keletas. Taip pat
gydant plokštelėmis nenustatyta nei viena komplikacija, o nustatyta keletas komplikacijų gydant IM
strypais. Tačiau pagal AO VET klasifikaciją dažniausiai buvo nustatomi 33A1 lūžiai (18).
Blauzdos kauluose daugiausiai lūžių, taip pat įvyko diafizėje (56,3 proc.), o truputį mažiau
proksimalinėje kaulo dalyje (43,7 proc.) (p < 0,05). Distalinėje kaulo dalyje lūžių nenustatyta. 42A2
buvo dažniausiai nustatomas lūžis. Gydymui naudoti įvairūs vidinės fiksacijos būdai 75,1 proc.
atvejų. Imobilizacija naudota 24,9 proc. atvejų. Komplikacijos (osteomielitas) pasireiškė 20 proc.
pacientų, gydymui naudojant plokšteles ir varžtus. Lūžis buvo atviras, todėl infekcija galėjo patekti
iš aplinkos.
Dvorak ir kt. tyrime (40) blauzdos kauluose dažniausiai nustatyti 42A2 ir 42A3 lūžiai ir
nustatyti lūžiai tik per diafizę. Haresen G. atliktame tyrime (45) taip pat didžiąją dalį blauzdos lūžių
sudarė lūžiai per diafizę (61 proc.) ir didžiąją dalį lūžių sudarė skersiniai ir įstrižiniai lūžiai (A2 ir
A3).
Naudojant Salter Harris klasifikaciją dažniausiai buvo nustatomi IV tipo lūžiai (66,67 proc.),
o mažiausiai I (20,00 proc.) ir II (13,33 proc.) tipų. III ir V tipų lūžių nenustatyta. Distalinė kaulo
dalis buvo daug dažniau pažeidžiama nei proksimalinė. Dažniausiai pažeidžiamas kaulas buvo
petikaulis, mažiau – šlaunikaulis, o mažiausiai – blauzdos kaulai.
Engel K. ir Kneiss S. atliktame tyrime (46) analizuojant kačių ir šunų daugiausiai pasitaikė I
tipo lūžių (39,9 proc.), toliau seka II tipo (37,8 proc.), IV (19,1 proc.), III – 3,1 proc., o V tipo lūžių
taip pat nenustatyta. Šunims dažniausi lūžiai buvo IV tipo. Ir šlaunikaulis buvo dažniausiai
pažeidžiamas kaulas, mažiau nustatoma petikaulyje ir dar mažiau dilbio kauluose, šiuo atveju
blauzdos kaulai buvo nepaveikti. Taip pat buvo dažniau pažeidžiama distalinės kaulo dalis nei kad
proksimalinė (46).
Taigi tyrimo duomenys, ne visiškai sutapo su pateiktais literatūroje. Tai galėjo įvykti, nes
tyrime buvo mažai lūžių per augimo zoną, kai tuo tarpu Engel ir K. ir Kneis S. atliktame tyrime (46)
buvo išanalizuota 288 lūžių ir šunų, ir kačių.
37
IŠVADOS
1. Tarp tiriamųjų, patinų (57,73 proc.) buvo daugiau nei patelių (41,27 proc.) (p > 0,05),
daugiausiai buvo šunų iki 1 metų amžiaus (42,86 proc.) (p > 0,05), daugiausiai lūžių nustatyta
svorio grupėje iki 5 kg (33,33 proc.) (p < 0,01), daugiausiai buvo mišrūnų (59,38 proc.) (p <
0,001).
2. Pagal AO VET klasifikaciją daugiausiai nustatyta 22A2 lūžių (paprastasis dilbio kaulų lūžis
diafizės distalinėje dalyje) (p < 0,05), o pagal Salter-Harris – IV tipo lūžių (p < 0,01).
3. Analizuojant gydymo metodus, nustatyta, kad daugiausiai buvo atliekama vidinė fiksacija –
85,7 proc., o tik imobilizacija sudarė tik 14,73 proc. (p > 0,001).
4. Dažniausiai naudojamas gydymo metodas buvo plokštelė ir varžtai (49,2 proc.), taip pat naudoti
važtai ir Kiršnerio viela (15,9 proc.), imobilizacija Robert Jones tvarsčiu (14,3 proc.), tik
Kiršnerio viela (11,1 proc.), rečiausiai buvo taikoma varžtai atskirai (3,2 proc.), intramedulinė
Kiršnerio viela ir varžtai (3,2 proc.) ir Kiršnerio viela kartu su ortopedine viela (3,2 proc.) (p <
0,001).
5. Visiems pacientams kaulai sugijo (p < 0,001). Komplikacijos pasireiškė 7,9 proc. šunų. Iš jų 3,2
proc. sudarė osteomielitas, po 1,6 proc. varžtų lūžis, prailgėjęs gijimas, nesusijungimas (p >
0,05).
6. Nustatyta, kad patinams (p > 0,05), vyresniems nei 3 metų (p > 0,05), ir didesnio svorio nei 25
kg (p > 0,05) šunims tikimybė patirti komplikacijų yra didesnė. Taip pat atvirų (p < 0,001), A
tipo (p > 0,05), A2 grupės (p > 0,05) ir 32A2 ir 32B3 (p > 0,05) lūžių metu bei kaip gydymo
metodą naudojant tik imobilizaciją (p > 0,05).
38
LITERATŪROS SĄRAŠAS
(1) Moșneang C., Igna C. Long-Bone Fracture Frequency in Companion Animals. LUCRĂRI
ŞTIINŢIFICE MEDICINĂ VETERINARĂ VOL. XLV(4), 2012. p. 5-10. [cited 2019 Nov 20]
Available from: https://usab-
tm.ro/utilizatori/medicinaveterinara/file/2012/lucrari_st_2012_/1_vol_%20XLV_4_%20integral.pdf
(2) Gustilo R, Anderson J. Prevention of Infection in the Treatment of One Thousand and Twenty-
five Open Fractures of Long Bones: Retrospective and Prospective Analyses. The Journal of Bone
& Joint Surgery 2002 Apr;84(4):682. [cited 2019 Nov 26] Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/773941
(3) Prieur WD, Brinker WO, Olmstead ML, Sumner-Smith G, Prieur WD. Manual of Internal
Fixation in Small Animals. 2th (reprint of the original 2nd ed. 1998) ed. Berlin, Heidelberg:
Springer; 2013. p. 97, 167-76, 228-33.
(4) Fossum TW. Small Animal Surgery. 4. ed. ed. St. Louis. Mo: Elsevier Mosby; 2013. p. 1053-
55.
(5) Tobias KM., Johnston AS. Veterinary Surgery: Small Animal. St. Louis, Missouri: Elsevier
Saunders; 2012. p. 567-8, 999-1008
(6) Sylvestre AM. Fracture Management for the Small Animal Practitioner. Newark: John Wiley &
Sons, Incorporated; 2019. p. 7-8.
(7) Prein J, Audigé L. The First Comprehensive AO Classification System for Fractures of the
Craniomaxillofacial Skeleton. Craniomaxillofacial Trauma & Reconstruction 2014;7(S 01):S004-
S005. [cited 2019 Nov 18] Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC4251717/
(8) Unger M, Montavon PM., Heim UFA. Classification of Fractures of Long Bones in the Dog and
Cat: Introduction and Clinical Application. VCOT 1990(2):5-14. [cited 2019 Nov 18] Available
from: https://www.thieme-connect.com/products/ejournals/pdf/10.1055/s-0038-1633228.pdf
(9) Müller ME., Nazarian S, Koch P, Schatzker J. The Comprehensive Classification of Fractures of
Long Bones. Berlin Heidelberg: Springer-Verlag; 1990. p. 4-6. [cited 2019 Nov 18] Available from:
https://www.springer.com/gp/book/9783540181651
(10) Johnson AL., Houlton JEF., Vannini R. AO Principles of Fracture Management in the Dog and
Cat. 1st ed. AO Publishing, Switzerland, Clavadelerstrasse: Thieme; 2005. p. 9-10, 35-45, 402-09.
(11) Simpson AM. Fractures of the humerus. 2004;19(3):120-127. [cited 2019 Nov 27] Available
from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/15712458
39
(12) Perry KL., Bruce M, Woods S, Davies C, Heaps LA., Arthurs GI. Effect of fixation method on
postoperative complication rates after surgical stabilization of lateral humeral condylar fractures in
dogs. Vet Surg 2015 Feb;44(2):246-255. [cited 2019 Nov 22] Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/25243596
(13) Piermattei DL., Johnson KA. An atlas of surgical approaches to bones and joints of the dog and
cat. 4 th ed. Philadelphia, Pa: Saunders; 2004.
(14) Woods S, Perry KL. Fractures of the radius and ulna. Companion Animal 2017;22(11):670-
680.
(15) Pozzi A, Hudson CC. , Gauthier CM. , Lewis DD. Retrospective Comparison of Minimally
Invasive Plate Osteosynthesis and Open Reduction and Internal Fixation of Radius‐Ulna Fractures
in Dogs. Veterinary Surgery 2013;42(1):19-27. [cited 2019 Nov 28] Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23181825
(16) Gatineau M, Planté J. Ulnar Interlocking Intramedullary Nail Stabilization of a Proximal
Radio‐Ulnar Fracture in a Dog. Veterinary Surgery 2010;39(8):1025-1029. [cited 2019 Nov 29]
Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/20880138
(17) Ramírez J, Macías C. Conventional bone plate fixation of distal radius and ulna fractures in toy
breed dogs. 2016;94(3):76-80. [cited 2019 Nov 29] Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/26914953
(18) Libardoni RN., Costa D, Menezes FB., Cavalli LG., Pedrotti LF., Kohlrausch PR., et al.
Classification, fixation techniques, complications and outcomes of femur fractures in dogs and cats:
61 cases (2015-2016). Ciência Rural 2018;48(6). [cited 2019 Nov 29] Available from:
https://www.researchgate.net/publication/326257844_Classification_fixation_techniques_complicat
ions_and_outcomes_of_femur_fractures_in_dogs_and_cats_61_cases_2015-2016
(19) Matres‐Lorenzo L, Diop A, Maurel N, Boucton MC., Bernard F, Bernardé A. Biomechanical
Comparison of Locking Compression Plate and Limited Contact Dynamic Compression Plate
Combined with an Intramedullary Rod in a Canine Femoral Fracture‐Gap Model. Veterinary
Surgery 2016;45(3):319-326. [cited 2019 Nov 25] Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/26909507
(20) Uhthoff HK., Poitras P, Backman DS. Internal plate fixation of fractures: short history and
recent developments. J Orthop Sci 2006;11(2):118-126. [cited 2019 Nov 17] Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/16568382
(21) Haaland PJ., Sjöström L, Devor M, Haug A. Appendicular fracture repair in dogs using the
locking compression plate system: 47 cases. Vet Comp Orthop Traumatol 2009;22(4):309-315.
[cited 2019 Nov 18] Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/19597631
40
(22) Frigg R. Locking Compression Plate (LCP). An osteosynthesis plate based on the Dynamic
Compression Plate and the Point Contact Fixator (PC-Fix). Injury 2001;32(2):63-66. [cited 2019
Nov 29] Available from:
https://www.researchgate.net/publication/11636259_Locking_Compression_Plate_LCP_An_osteos
ynthesis_plate_based_on_the_Dynamic_Compression_Plate_and_the_Point_Contact_Fixator_PC-
Fix
(23) Voss K, Kull M, Hässig M, Montavon P. Repair of long-bone fractures in cats and small dogs
with the Unilock mandible locking plate system. Vet Comp Orthop Traumatol 2009;22(5):398-405.
[cited 2019 Nov 28] Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/19750288
(24) Field MR. , Butler R, Wills RW., Maxwell WM. Retrospective evaluation of perioperative and
short term clinical outcomes in appendicular long bone skeleton fractures repaired via the string of
pearls (SOP) locking plate system. BMC veterinary research 2018;14(386). [cited 2019 Nov 18]
Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC6282292/
(25) Standard operating procedure for SOP plates.
https://www.fourlimb.com.au/assets/brochures/80000020.pdf [cited 2019 Nov 31]
(26) Duhautois B. Use of veterinary interlocking nails for diaphyseal fractures in dogs and cats: 121
cases. Vet Surg 2003;32(1):8-20. [cited 2019 Nov 26] Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/12520485
(27) Jackson LC., Pacchiana PD. Common complications of fracture repair. Clin Tech Small Anim
Pract 2004;19(3):168-179. [cited 2019 Nov 28] Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/15712462
(28) Butterworth SJ., Denny HR. Cirurgia Ortopédica em Cães e Gatos. 4th ed. São Paulo: Roca;
2006. p. 504
(29) Millis DL, Jackson AM. Delayed unions, nonunions and malunions. In: Slatter DH, editor.
Textbook of Small Animal Surgery. 3rd ed. Philadelphia: Saunders; 2003. p. 1849-1861.
(30) Gielen I. Radiology of fractures: classification, healing and complications. 2014; [cited 2019
Nov 22] Available from:
ttps://www.vin.com/apputil/content/defaultadv1.aspx?id=7054699&pid=12886&print=1.
(31) Mills LA., Aitken SA., Simpson, A. H. R. W. The risk of non-union per fracture: current myths
and revised figures from a population of over 4 million adults. Acta Orthopaedica 2017;88(4):434-
439. [cited 2019 Nov 13] Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/28508682
(32) Robinson DA. Orthopedic Follow-Up Evaluations:
Identifying Complications. Today’s Veterinary Practice 2014;4(5):71-79. [cited 2019 Nov 18]
Available from: https://todaysveterinarypractice.com/recovery-rehab-orthopedic-follow-up-
evaluations-identifying-complications/
41
(33) Rabillard M, Souchu M, Niebauer GW, Gauthier O. Haematogenous osteomyelitis: clinical
presentation and outcome in three dogs. Veterinary and Comparative Orthopaedics and
Traumatology (VCOT) 2011;24(2):146-150. [cited 2019 Nov 18] Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/21243172
(34) Gieling F, Peters S, Erichsen C, Richards RG, Zeiter S, Moriarty TF. Bacterial osteomyelitis in
veterinary orthopaedics: Pathophysiology, clinical presentation and advances in treatment across
multiple species. The Veterinary Journal 2019 Aug;250:44-54. [cited 2019 Nov 18] Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/31383419
(35) https://radiopaedia.org/cases/salter-harris-illustrations-1. Accessed - Nov 21, 2019.
(36) Siqueira EGM, Rahal SC, Ribeiro MG., Paes AC., Listoni FP., Vassalo FG. Exogenous
bacterial osteomyelitis in 52 dogs: a retrospective study of etiology and in vitro antimicrobial
susceptibility profile (2000-2013). Veterinary Quarterly 2014 Oct 2,;34(4):201-204. [cited 2019
Nov 20] Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/25295882
(37) Sonnenschein B, Dickomeit MJ., Bali MS. Late-onset fracture-associated osteosarcoma in a
cat. Vet Comp Orthop Traumatol 2012;25(5):418-420. [cited 2019 Nov 18] Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/22581024
(38) Libardoni RN., Serafini GMC, Oliveira C, Schimites PI, Chaves RO., Feranti JPS, et al.
Appendicular fractures of traumatic etiology in dogs: 955 cases (2004-2013). Ciencia Rural
2016;46(3):542-546. [cited 2019 Nov 29] Available from:
https://www.researchgate.net/publication/285043175_Appendicular_fractures_of_traumatic_etiolog
y_in_dogs_955_cases_2004-2013
(39) Minar M, Hwang Y, Park M, Kim S, Oh C, Choi S, et al. Retrospective study on fractures in
dogs. Journal of Biomedical Research 2013;14(3):140-144. [cited 2019 Nov 18] Available from:
https://www.researchgate.net/publication/266618227_Retrospective_study_on_fractures_in_dogs
(40) Dvořák M, Nečas A, Zatloukal J. Complications of Long Bone Fracture Healing in Dogs:
Functional and Radiological Criteria for their Assessment. Acta Veterinaria Brno 2000;69(2):107-
114. [cited 2019 Nov 30] Available from:
https://www.researchgate.net/publication/237115945_Complications_of_Long_Bone_Fracture_Hea
ling_in_Dogs_Functional_and_Radiological_Criteria_for_their_Assessment
(41) Roush LK. Prevalence of Bone Fractures in
Dogs & Cats Today's veterinary practice 2015:17. [cited 2019 Nov 30] Available from:
https://todaysveterinarypractice.com/pet-health-by-the-numbers-prevalence-of-bone-fractures-in-
dogs-cats/
(42) De Arburn Parent R, Benamou J, Gatineau M, Clerfond P, Planté J. Open reduction and cranial
bone plate fixation of fractures involving the distal aspect of the radius and ulna in miniature- and
42
toy-breed dogs: 102 cases (2008–2015). Journal of the American Veterinary Medical Association
2017;250(12):1419-1426. [cited 2019 Nov 31] Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/28569634
(43) Hamilton MH., Langley Hobbs SJ. Use of the AO veterinary mini “T”-plate for stabilisation of
distal radius and ulna fractures in toy breed dogs. Veterinary and Comparative Orthopaedics and
Traumatology (VCOT) 2005;18(1):18-25. [cited 2019 Nov 18] Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/16594212
(44) Ali LMB. Incidence, Occurrence, Classification And Outcome Of Small Animal Fractures: A
Retrospective Study (2005-2010). 2013;7(3):191-196. [cited 2019 Nov 18] Available from:
https://publications.waset.org/14106/pdf
(45) Harasen G. Common long bone fracture in small animal practice - part 2. The Canadian
veterinary journal = La revue veterinaire canadienne 2003;44(6):503-504. [cited 2019 Nov 29]
Available from: https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC340183/
(46) Engel E, Kneiss S. Salter-harris fractures in dogs and cats considering problems in radiological
reports--a retrospective analysis of 245 cases between 1997 and 2012. Berl Munch Tierarztl
Wochenschr 2014;127(1-2):77-83. [cited 2019 Nov 18] Available from:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/24490347