1

31. Širdies automatija. Širdies laidžioji sistema (ŠLS). Impulso susidarymas laidžiojoje sistemoje.

Širdies raumeniui būdinga:

1. Specifinė struktūra – miocitai sudaro ląstelių tinklą, kurio dėka veikimo potencialas plinta

širdies raumeniu;

2. Specifinės jungtys – jos įgalina perduoti raumens ląsteles susitraukimo jėgą viena kitai.

Sujungia gretimas ląsteles. Jungtims būdinga specifinė sandara: jungties vietoje yra

membranas surišantys baltymai – perduoda širdies susitraukimo jėgą iš vienos ląstelės į

kitą ir elektriniai baltyminiai kanalai – kuriais užtikrinamas VP plitimas.

Širdies miocitams būdinga:

1. Mažesnis miofibrilių kiekis;

2. Didesnis glikogeno ir glikolizinių fermentų kiekis;

3. Didelė mioglobino koncentracija.

Skersaruožių raumenų bendrosios savybės:

1. Jaudrumas (sugebėjimas atsakyti į dirginimą);

2. Laidumas (perduoda nervinį impulsą);

3. Kontraktiliškumas (gebėjimas susitraukti).

Širdies automatija – tai širdies gebėjimas dirbti vidinių dirgiklių poveikyje, t.y. širdies gebėjimas

savaime generuoti impulsą. Širdies automatiją sąlygoja širdies laidžioji sistema. Širdies

laidžiąją sistemą (ŠLS) sudaro:

Sinusinė dalis (dešiniajame prieširdyje);

Atrioventrikulinė dalis (dešiniajame prieširdyje, tarpskilvelinėje pertvaroje, skilvelių

miokarde);

Sinusinę dalį sudaro:

sinusinis mazgas (turintis P ląsteles, čia kyla VP – veikimo potencialas)

sinuatrialinis mazgas, jį sudaro:

sinusinis mazgas,

tarpmazginiai takai (tai T ląstelės. Takai: priekinis, vidurinis, užpakalinis)

tarpprieširdinis takas (T ląsteles).

Sinusinis mazgas yra pagrindinis širdies ritmo vedlys.

Atrioventrikulinę dalį sudaro:

atrioventrikulinis mazgas (T ląstelės)

Hiso pluoštas (atrioventrikulinio mazgo tąsa)

Purkinjė skaidulos

Kento pluoštas.

VP kyla SLS P tipo ląstelėse dėl:

1. Diastolinės depoliarizacijos. ŠLS P tipo ląstelės pasižymi padidintu pralaidumu Na+

jonams, Na+ jonams patenkant į ląstelę, dėl to ramybės potencialas ląstelėje tampa mažiau

neigiamas. Pasiekus slenkstinį lygį, kyla VP.

2. Širdies raumenyje gaminamų specifinių medžiagų poveikio;

3. Rūgščios kilmės medžiagų apykaitos produktų poveikio.

ŠLS būdingas automatijos gradientas – nevienodas įvairių ŠLS dalių jaudrumas. Jautriausias

yra sinusinis mazgas (70 imp./min). Atrioventrikulinis mazgas mažiau jautrus. Mažiausiai jautrus

Hiso pluoštas ir Purkinjė skaidulos. ŠLS būdingas nevienodas VP perdavimo greitis. Link širdies

viršūnės VP plinta vis greičiau. Atrioventrikuliniame mazge impulso plitimo greitis šiek tiek

užsilaiko.

2

Membranos laidumas K+ jonams mažėja repoliarizacijos pabaigoje. Mažėjant K+ jonų srovei iš

ląstelės prasideda lėta savaiminė diastolinė depoliarizacija, nes ritmo vedlio ląstelės

membranai būdingas nuolatinis laidumas Na+ jonams, judantiems pagal elektrocheminį gradientą.

Membranos hiperpoliarizacija sukelia Na+ jonų srovės į ritmo vedlio ląstelę padidėjimą.

Savaiminė lėtoji diastolinė depoliarizacija aktyvina elektrinius Ca2+ kanalus, kurie skirstomi į

kelius tipus. Pirmiausia atsidaro T(trumpalakiai) kanalai, pro kuriuos į ląsteles vidų,

elektrocheminio gradiento kryptimi, judančių Ca2+ jonų srovė depoliarizuoja membraną iki

slenksčio. Pasiekus slenkstinį lygį aktyvinasi ilgai veikiantys L kanalai. Dėl Ca2+ jonų srovės į

ląstelės vidų depoliarizacija didėja ir greitėja, todėl susidaro į aplinkines ląsteles išplintantis VP.

Vykstant ritmo vedlio ląstelės repoliarizacijai jos laidumas K+ jonams didėja.

32. Širdies (Starlingo) dėsnis.

Širdis pati (be nervinių ir humoralinių veiksnių) gali keisti savo susitraukimo jėgą, priklausomai nuo

į ją priplūstančio kraujo kiekio, t.y. kuo daugiau kraujo priplūsta į širdį, tuo ji smarkiau susitraukia.

Yra du mechanizmai:

Heterometrinis. Plūstant daugiau kraujo į širdį, stipriau tempiamos miokardo skaidulos.

Didėja mitochondrijų ir miofibrilių kontaktinis paviršius, iš mitochondrijų išsiskiria daugiau

ATP. Todėl daugiau miozino galvučių susijungia su aktinu (susidaro daugiau aktomiozino) ir

raumuo stipriau susitraukia.

Homeometrinis. Plūstant daugiau kraujo, dirginami po endokardu esantys nerviniai

rezginiai (metasimpatinė (autonominė) NS). Atsipalaiduoja Ca2+ jonai, kurie skatina širdį

stipriau ir daugiau kartų susitraukti.

33. Širdies raumens refrakterinis periodas. Ekstrasistolė ir kompensacinė pauzė.

Širdies refrakterinis periodas – tai širdies nejaudros periodas. Refrakterinis periodas sutampa

su sistole ir didesniąja diastolės dalimi – širdis per refrakterinį periodą nesiilsi. Kai iš sinusinio

mazgo VP pasiekia širdies raumenį, jis susitraukia (sistolė). Tuo pat metu raumuo tampa

nejaudrus - refrakteriškas. Širdžiai būdingas ilgas nejautros periodas – 0,25s (pvz. griaučių

raumenų 0,02-0,03 s, motorinių nervų – 0,001s). Tarkim, skersaruožius raumenis sudaro

depoliarizacija ir repoliarizacija – veikimo potencialas dyglio formos. Kardiomiocitų VP būdinga

Plato fazė – būtent dėl jos refrakterinis periodas yra

ilgas. Plato fazės analizė:

4 – ramybės potencialas;

0 – greitas Na+ jonų judėjimas į ląstelę;

1 – Na+ jonai nustoja judėti į ląstelę;

2 – pradeda judėti Ca2+ į ląstelę, o K+ iš ląstelės;

3 – Ca2+ nustoja judėti, o K+ toliau juda.

A – absoliutus refrakterinis periodas;

B – santykinis refrakterinis periodas.

Depoliarizacijos metu į vidų plūsta Na+, susidaro stati

kreivė - staigios depoliarizacijos dalis. Plato formos kreivė vaizduoja ilgą veikimo potencialą ir

ilgą refrakterinį periodą. Greitą depoliarizaciją lemia Na+ veržimasis į ląstelę, lėtą repoliarizaciją

lemia lėtas Ca2+ veržimasis į ląstelę, tuo pat metu K+ veržiasi iš ląstelės, šie elektriniai srautai

3

kompensuoja vienas kitą, todėl apie 200ms elektrinis potencialas beveik nekinta. VP metu

raumuo refrakteriškai nevienodas, todėl yra kelios refrakterinio periodo fazės:

- Absoliutus refkrakterinis periodas – 0,2 s. Jo metu širdis neatsako į jokio stiprumo dirgiklį. Širdies

nejaudrumas yra padidėjęs iki begalybės (širdis visiškai nejaudri) (sistolės ir diastolės pr. Metu).

- Santykinis refrakterinis periodas – širdies raumuo sujaudintas stipraus viršslenkstinio dirgiklio gali

atsakyti priešlaikiniu susitraukimu – ekstrasistole (diastolės pab.). Sujaudinimui reikalingas

viršslenkstinis dirgiklis, nes yra pakitęs elektrocheminis gradientas abipus ląstelės membranos.

Slenkstinis dirgiklis veikia poliarizuotą ląstelę, o santykinio refrakterinio periodo metu ląstelės

poliarizacija yra atstatoma, kitoks krūvių pasiskirstymas abipus ląstelės membranos, todėl reikia

viršslenkstinio dirgiklio jai sujaudinti. Ekstrasistolės

stiprumas priklauso nuo to, kada ji įvyksta diastolėje.

Kuo vėliau įvyksta – tuo stipresnė, nes kuo ilgiau

trunka diastolė, tuo daugiau į širdį priplūsta kraujo ir

tuo labiau ji susitraukia (pagal Starlingo dėsnį). Po

ekstrasistolės seka kompensacinė pauzė.

Susidaro todėl, kad eilinis impulsas, atsklidęs iš

sinusinio mazgo, randa širdį absoliutaus refrakteriškumo fazėje (schema). Ekstrasistolę gali sukelti

impulsas, atėjęs ne iš pagrindinio širdies ritmo vedlio, o iš slaptojo (atrioventrikulinio mazgo, Hiso

pluošto) arba iš ektopinio židinio miokarde ( tai patologinis atvejis, kai sujaudinimas kyla ne ŠLS, o

miokarde).

Ilgo refrakterinio periodo fiziologinė reikšmė:

1. Gali atlikti pagrindinę savo funkciją, nes absoliutaus refraktoriškumo fazė sutampa su

sistole;

2. Širdžiai negalima sukelti tetaninio susitraukimo – ilgalaikio susitraukimo.

Kompensacinės pauzės reikšmė:

1. Širdyje atsistato išeikvoti energiniai, maistinių medžiagų resursai.

34. Dėsnis “viskas arba nieko” ir jo kritiškas įvertinimas.

Jeigu širdis atsako į dirginimą, tai į jį atsako maksimalia jėga. Šis dėsnis galioja ir atskirai širdies

skaidulai, ir visam širdies raumeniui. Tačiau tai nereiškia, kad širdis susitraukinėja visada vienodu

stiprumu. Dėsnis galioja tik tam tikromis sąlygomis (kritiškas įvertinimas) (pasikeitus

aplinkos sąlygoms kinta ir širdies susitraukimo jėga):

kai priplūsta toks pat kraujo kiekis (dėl Starlingo dėsnio pasireiškimo);

ta pati kraujo temperatūra;

ta pati kraujo cheminė sudėtis;

tie patys širdies reguliavimo mechanizmai.

Šios sąlygos atitinka dėsnio „viskas“ prasmę, o „viskas“ prasmė- širdis atsako maksimalia (visa

savo) jėga. Tačiau norint sukelti ekstrasistolę pakanka silpno viršslenkstinio dirgiklio, nes širdis

susitrauks maksimalia jėga.

„Nieko“ prasmė – širdis neatsako susitraukimu į ikislenkstinį dirgiklį. Tačiau veikiant

ikislenkstiniais dirgikliais:

širdies ląstelės membranoje atveriami jonų kanalai (Na+)

dėl to sumažėja membranos poliarizacija – ląstelė tampa jaudresnė dirgikliams (nes

sumažėja dirgiklio slenkstis). Ir tai atspindi „nieko“ prasmę.

35. Širdies veiklą lydintys mechaniniai reiškiniai.

4

Apie širdies veiklą galima spręsti iš jos darbą lydinčių mechaninių reiškinių:

Širdies viršūnės trinksnis – mechaninis širdies veiklos reiškinys, kurio metu širdies viršūnė

atsitrenkia į krūtinės ląstą ir ją suvirpina. Trinksnį galima užrašyti – apekskardiograma

(mechanograma).

Širdies viršūnės trinksnio tipai:

Fiziologinis:

jaučiamas specifinėje vietoje – 5 tarpšonkauliniame tarpe, 1-2cm į vidų nuo kairiosios

vidurinės raktikaulio linijos;

trinksnio plotas sudaro ~ 1-2cm2;

Patologinis:

o pakitusi viršūnės trinksnio vieta (ji pakinta, kai pasikeičia širdies padėtis ar dydis. Gali

dislokuotis į krūtinės ląstos vidų);

o išplitęs trinksnis (Didesnis trinksnio plotas nei 2cm2).

o neigiamas trinksnis (krūtinės ląstos sienelė trinksnio metu į išorę nepasislenka);

o neapčiuopiamas (širdies viršūnė suvirpina šonkaulį arba yra už didelio riebalų sluoksnio).

Širdies tonai:

Kiekvieną širdies ciklą lydi tam tikri garsai - tonai, kurie parodo: širdies vožtuvų ir angų būklę.

Garsai girdimi naudojant fonendoskopą, užrašant prietaisais, o užrašymas vadinamas –

fonokardiografija.

Tonai:

I tonas – girdimas skilvelių sistolės pradžioje (AV vožtuvų užsitrenkimas);

II tonas – girdimas skilvelių diastolės pradžioje (pusmėnulinių vožtuvų užsitrenkimas);

III tonas – girdimas diastolės pradžioje (kraujas atsitrenkia į neįsitempusį raumenį) (iškart po 2

tono);

IV tonas – girdimas diastolės pabaigoje (pagreitėjęs skilvelių prisipildymas).

I tono komponentai

Dviburio bei triburio vožtuvo užsitrenkimo garsai.

II tono komponentai

Aortos vožtuvo bei plautinio kamieno vožtuvo užsitrenkimo sukeliamas garsas.

III tonas

Priežastis - kraujo srovės, patenkančios į skilvelius diastolės pradžioje, sukeliamas garsas.

IV tono

Priežastis - kraujo pertekliaus, patenkančio į skilvelius diastolės pabaigoje, sukeliamas garsas.

Kriterijai, leidžiantys atskirti I toną nuo II:

I tonas yra ilgesnis ir žemesnis, geriau girdimas ties širdies viršūne;

II tonas – trumpesnis ir aukštesnis, girdimas ties širdies pagrindu (2 tarpšonkauliniame

tarpe).

Auskultuojama trijose padėtyse (pacientui geriau iškvėpti, kad plaučiai neuždengtų širdies):

1. ligoniui gulint ant nugaros;

2. ligoniui gulint ant šono, susirietus 45 laipsnių kampu;

3. ligoniui sėdint arba stovint.

Mechaninius širdies garsus galima aptikti ir ultragarsu.

36. Širdies elektriniai reiškiniai ir jų registravimas.

Elektrinių širdies reiškinių registravimas ir grafinis užrašymas – elektrokardiografija, o tai kas yra

užrašyta (tyrimo rezultatas) elektrokardiograma (EKG).

5

Elektrinė širdies ašis – suprantama kaip visų bioelektrinių srovių visose širdies skaidulose

atstojamoji.

Elektrinės širdies ašies tipai:

horizontali (registruojami didžiausi EKG danteliai);

sudaranti kampą (α kampą) su horizontalia linija (registruojami mažesni danteliai).

Žmogaus elektrinės širdies ašies kryptis:

iš viršaus į apačią;

iš dešinės į kairę;

teigiamas polius apačioje, neigiamas – viršuje.

Einthoveno – elektrinės ašies padėtis, neigiamas krūvis ties dešinia ranka, teigiamas ties bamba.

Normali EKG:

Danteliai:

Pavieniai danteliai: P, Q, R, S ir T (kartais išskiriamas U);

QRS dantelių grupė.

Vertinamas dantelių aukštis, trukmė ir ar teigiamas, ar neigiamas.

Depoliarizacijos reiškiniai visame širdies raumenyje:

P dantelis atspindi elektrinius reiškinius abiejuose prieširdžiuose, kai pusė prieširdžių žyrnos

masės yra depoliarizuota, pusė – ne – registruojamas max. teigiamas dantelis. Kuomet abu

prieširdžiai sujaudinti – dantelis grįžta prie izolinijos.

Q dantelis – atspindi elektrinius reiškinius tarpskilvelinėje širdies pertvaroje. Kai pusė

pertvaros depoliarizuota, o kita pusė – ne, Q dantelis max. neigiamas, kai sujaudinta visa

pertvara – dantelis grįžta prie izolinijos.

R ir S danteliai atspindi elektrinius reiškinius abiejuose skilveliuose. Maksimalus teigiamas

dantelis į viršų – kai pusė skilvelių žyrnos masės yra sujaudinta.

QRS kompleksas – atspindi elektrinius reiškinius abiejuose skilveliuose ir tarpskilvelinėje

pertvaroje.

Kai visa širdis sujaudinta, vėl grįžtama prie izolinijos.

Repoliarizacijos ypatumai visame širdies raumenyje:

Repoliarizacija prasideda toje širdies raumens vietoje, kur baigėsi depoliarizacija. O atskiroje

širdies ląstelėje - atsistatymas prasideda iš ten, kur prasidėjo depoliarizacija.

T dantelis – atspindi repoliarizaciją abiejuose širdies skilveliuose. Kuomet pusė skilvelių

žyrnos masės sujaudinta, T dantelis max. pakyla į viršų, o kai visa – grįžta prie izolinijos.

Prieširdžių repoliarizacija laiko požiūriu sutampa su skilvelių depoliarizacija (QRS

kompleksu), todėl jos nematome.

U dantelis – reiškia, kad kai kurios skaidulos skilvelyje dar ne pilnai atsistatė.

EKG registracija

Derivacija – tai specialios elektrinės jungtys, įgalinančios registruoti elektrinius reiškinius žmogaus

širdyje.

Derivacijų tipai:

a – standartinės (klasikinės);

b – krūtininės vienpolinės (Vilsono derivacijos);

c – sustiprintos galūnių ( Goldbergerio derivacijos);

d – stemplinės (p.s. nebenaudojamos).

Standartinės – registruojamas potencialų skirtumas tarp dviejų galūnių.

I KR – DR

6

II KK – DR

III KK – KR

Krūtininės vienpolinės – registruojamas potencialų skirtumas tarp 3 galūnių, sujungtų į vieną

elektrodą. Yra 6 vietos kur dedami elektrodai:

V1 – dedamas IV tarpšonk. tarpe ties dešiniuoju krūtinkaulio kraštu;

V2 – IV tarpšonk. tarpe ties kairiuoju krūtinkaulio kraštu;

V3 – viduryje linijos, jungiančios V2 padėtį su V4;

V4 – V tarpšonk. tarpe, ties kairiąja vidurine raktikaulio linija;

V5 – V tarp. tarpe ties priekine pažastine linija;

V6 – V tarp. tarpe ties vidurine pažastine linija.

Dydis ir kryptis EKG dantelių krūtininėse derivacijose priklauso nuo jėgų stiprumo ir poliariškumo.

Sustiprintos galūninės derivacijos – registruojamas potencialų skirtumas tarp tiriamos galūnės

(aktyvus elektrodas), o kitos dvi sujungiamos kartu (neaktyvus elektrodas):

a – aktyvus elektrodas

aVR – dešinė ranka

aVL – kairė ranka

aVF – kairė koja

Stemplinės derivacijos – stemplę įvedamas aktyvus elektrodas, o kitas sudaromas sujungiant 3

galūnes (K ir D rankos, K koja). Stemplinis elektrodas nustatomas 3-jose padėtyse:

- aukščiau kairiojo prieširdžio( 30cm gylyje);

- ties kairiuoju prieširdžiu( 40cm gylyje);

- ties kairiuoju skilveliu( 50cm gylyje).

Derivacijos žymios E – esophagus ir skaičiumi, nurodančiu gylį: E40, E50. Esmė: išryškinami

elektriniai reiškiniai prieširdžiuose ir skilveliuose.

Vektokardiografija. Tai širdies elektrinės ašies krypties ir dydžio registravimas širdies veiklos

ciklo metu.

Normali EKG:

1. Horizontalūs segmentai

PQ: nuo P dantelio pabaigos iki Q dantelio pradžios;

ST: nuo S dantelio pabaigos iki T dantelio pradžios;

TP: nuo T dantelio pabaigos iki P dantelio pradžios.

Vertinama segmento padėtis izoelektrinės ašies atvilgiu (pakilimas ar nusileidimas).

2. EKG intervalai:

PQ: nuo P dantelio pradžios iki Q dantelio pradžios(???);

QT: nuo Q dantelio pradžios iki T dantelio pabaigos;

Vertinama intervalų trukmė.

Normaliosios EKG kriterijai

PQ intervalas 0,12 - 0,2sek.

QT intervalas 0,32-0,39sek.

P dantelio trukmė: 0,08 – 0,11sek.

QRS komplekso trukmė: 0,06 - 0,1sek.

P dantelis visada teigiamas, išskyrus aVR. Apačion T dantelis nusileidęs rodo išemiją. ST

segmentas nusileidęs rodo toli pažengusią išemiją. Q dantelis padidėjęs (į apačią) priešinfarktinė

būseną.

37. Širdies raumens medžiagų ir energijos apykaita.

7

Medžiagų apykaita:

1. Dėl didelės mioglobino koncentracijos širdis sugeba pasisavinti santykinai daugiau deguonies;

2. Arterinė-veninė diferencija skirtumą įvairiuose audiniuose ir organuose sudaro apie 4%, o

širdies raumenyje apie 10%.

Širdis gamina PNaUP (todėl tai vidaus sekrecijos liauka) kai:

Padidėjus AKS tempiant prieširdžius;

Padidėja osmosinis slėgis;

Dėl širdies ligų.

Energijos apykaita:

Širdžiai būdinga intensyvi E apykaita. Širdies raumuo pasisavina energiją iš maisto medžiagų ar jų

skilimo produktų. Širdies raumens energijos poreikiai ramybėje ir darbo metu skiriasi. Ramybės

metu daugiausiai E duoda riebalų rūgštis 34%, gliukozė 31% ir laktatai 28%. Darbo metu laktatai

duoda 61% E, RR - 21%, o gliukozė - 16%.

Širdis susitraukdama ir išstumdama kraują į aortą atlieka didelį darbą. Turi:

1. Nugalėti aortoje pasipriešinimą;

2. Suteikti kraujui pagreitį, kad galėtų tekėti ir diastolės metu.

Kairiajam skilveliui tenka didžiausias darbas, nes aortoje didžiausias kraujospūdis, o dešinysis

skilvelis atlieka tik 1/3 skilvelių darbo, nes plaučių arterijoje KS 3kartus mažesnis.

Prieširdžiai daugiau atlieka rezervuarų vaidmenį.

Vieno susitraukimo metu sunaudojama – 1,96J energijos

Per parą širdis sunaudoja 196kJ (ramybės metu).

Širdis per parą sunaudoja:

10% organizmo PEA (čia mes) (pagrindinės energijos apykaitos) – 150000cal (150kcal) –

nors sveria tik 300g;

10% suvartojamo O2;

Pro širdį prateka 5% MT (minutinio tūrio) – 250ml/min.

Širdies veikla cikliška. Ir atrodytų, kad sistolės metu, kai širdis susitraukia, ji taip pat užspaudžia

širdį maitinančias kraujagysles – vadinasi, širdžiai trūksta O2 ar maisto medžiagų. Tačiau diastolės

metu, kai pro širdį kraujas teka normaliai, širdies raumenyje esantys baltymai, mioglobinas, gali

pakankamai prisijungti O2 ir sistolės metu (esant trūkumui) mioglobinas pateikia O2 širdies

raumeniui.

Energija gauti, širdis oksiduoja įvairias medžiagas, tačiau nenaudoja makroerginių junginių.

38. Širdies inervacija (simpatinių ir parasimpatinių nervų įtaka širdies veiklai).

Širdį veikia vegetacinė nervų sistema. Vegetacinė NS sudaryta iš SNS ir PaNS (simpatinės ir

parasimpatinės NS). Abi šios sistemos ir veikia širdies veiklą.

Širdies veiklai įtakos turintys receptoriai būna:

1. Reaguojantys į kraujagyslių tempimą – presoreceptoriai;

2. Reaguojantys į kraujo cheminės sudėties kitimą – chemoreceptoriai (dėl nedidelio O2 trūkumo

ar CO2 pertekliaus);

Aferentinės skaidulos (įcentrinės):

8

Parasimpatinės. Eina klajoklio nervo, n. vagus, sudėtyje, jomis širdis praneša apie savo būklę

ir veiklą. Įcentrinės skaidulos prasideda aortos lanke ir karotiniuose sinusuose. Perduoda info

apie kraujospūdį aortoje ir arterijose.

Simpatinės. Prasideda dešiniajame prieširdyje ir tuščiųjų venų žiotyse. Perduoda informaciją

apie KS viršutinėje tuščiojoje ir virš jos esančiose venose (veninėje sistemoje).

Žemesnieji nerviniai centrai:

Nugaros smegenyse (Th1-3(4)); Nuo šių centrų atsklidusios nervinės skaidulos nervais

įnervuoja miokardą ir laidžiąją sistemą (simpatiniai centrai nugaros smegenyse).

Pailgųjų smegenų vazomotorinis centras sudarytas iš simpatinės ir parasimpatinės dalies:

Iš pailgųjų smegenų vazomotorinio centro branduolių nusileidžia simpatinės skaidulos,

tvarkančios širdį ir kraujagysles;

Taip pat iš pailgųjų smegenų vazomotorinio centro nusileidžia ir parasimpatinės skaidulos

(klajoklis nervas, n. vagus (X galvinis nervas)) įnervuojančios širdį ir laidžiąją sistemą.

Aukštesnieji nerviniai centrai:

Pogumburis (jo priekinė dalis parasimpatinė, o užpakalinė- simpatinė). Pakilus temperatūrai

1oC, širdies ritmas padažnėja apie 10 trinksnių, širdies veiklą skatina išgąstis ir

susijaudinimas.

Aukščiausieji nerviniai centrai:

Smegenų žievė. Čia susidaro sąlyginiai refleksai, susiję su širdies darbu. Pvz.: dviratininkui

prieš startą ar studentui prieš egzaminą paspartėja širdies susitraukimų dažnis.

Išcentrinės nervinės skaidulos:

simpatinės išeina iš nugaros smegenų, persijungia simpatiniame kamiene ir pasiekia širdį;

parasimpatinės eina n.vagus sudėtyje (išeina iš pailgųjų smegenų).

Efektorius – širdis.

Širdies veikla tiriama eksperimentiškai:

dirginant simpatines skaidulas, širdies veikla stiprėja, o dirginant parasimaptines – silpnėja;

jei vienos skaidulos pažeistos, priešingų skaidulų poveikis stiprėja.

Dirginant nervus nustatyti tokie širdies veiklos efektai:

Simpatinių nervų postganglinių skaidulų galūnės išskiria mediatorių noradrenaliną (NA), jis

veikia kardiomiocitų membranų β1 adrenerginius receptorius. Aktyvinant šiuose receptorius, per

Gs baltymą aktyvinama adenilatciklazė, kuri katalizuoja ATP virtimą cAMP (cikliniu AMP).

Padidėjusi cAMP koncentracija ląstelės viduje aktyvina nuo cAMP priklausomas proteinkinazes,

kurios fosforilina ląstelės baltymus. Sarkolemos Ca2+ kanalų fosforilinimas didina Ca2+ jonų srautą

į ląstelės vidų veikimo potencialo metu. Padidėjus sarkoplazmos Ca2+ jonų koncentracijai, stiprėja

ir greitėja miokardo susitraukimas. Šis poveikis taip pat pagreitina miokardo atsipalaidavimą.

Širdies ritmo vedlio ląstelės padidėjęs laidumas Na ir Ca jonams greitina savaiminę diastolinę

depoliarizaciją. Todėl greičiau pasiekiamas slenkstinis potencialas ir didėja širdies dažnis.

Parasimpatinės NS klajoklio nervo postganglinių skaidulų galūnės išskiria acetilcholiną. Jis

veikia į kardiomiocito membranos M2 cholinerginius receptorius. Tai sukelia receptoriaus valdomų

K jonų kanalų atsidarymą ir K jonų srauto iš ląstelės didėjimą. Tuomet įvyksta kardiomiocito

membranos hiperpoliarizacija. Esant padidėjusiam membranos laidumui K jonams, lėčiau vyksta

savaiminė diastolinė depoliarizacija sinusiniame mazge. Todėl retėja širdies dažnis ir atsiranda

neigiamas chronotropinis (dažnio) poveikis. Acetilcholinas perduoda signalą per Gi baltymus,

slopina adenilatciklazę, todėl mažėja cAMP susidarymas ir Ca jonų srautas į ląstelę (priešingas

poveikis nei simpatinės nervų sistemos). Dėl padidėjusio K jonų srauto į ląstelę ir sumažėjusio Ca

jonų srauto į ląstelę, greitėja repoliarizacija, todėl trumpėja VP. Tai mažina prieširdžių miokardo

susitraukimo jėgą (-inotropinis poveikis). Ach sukelia depoliarizacijos lėtėjimą, todėl lėčiau plinta

9

sujaudinimas AV mazge (-dromotropinis). Parasimpatinė NS veikia greičiau širdį (nes tiesiogiai į G

baltymo receptorius), bet trumpiau, nes ją suskaido F acetilcholinesterazė.

Simpatiniai nervai širdį veikia:

Teigiamai chronotropiškai – dažnina širdies susitraukimus (sinusiniame mazge greičiau

susidaro VP);

Teigiamai inotropiškai – didėja širdies miokardo susitraukimo jėga;

Teigiamai batnotropiškai – mažėja jaudrumo slenkstis (t.y. didėja jaudrumas);

Teigiamai dromotropiškai – didėja susijaudinimo plitimo greitis, atrioventrikulinio mazgo

laidumas.

IŠ VISO: ++++

Parasimpatiniai nervai visada veikia atvirkščiai:

Neigiamai chronotropiškai – retina širdies susitraukimus (sinusiniame mazge lėčiau

susidaro VP);

Neigiamai inotropiškai – mažėja širdies miokardo susitraukimo jėga;

Neigiamai batnotropiškai – didėja jaudrumo slenkstis (mažėja jaudrumas);

Neigiamai dromotropiškai –mažėja susijaudinimo plitimo greitis, atrioventrikulinio mazgo

laidumas.

IŠ VISO: - - - -

39. Širdies refleksai (kardiokardiniai, vazokardiniai, kilę ne kraujo apytakos sistemoje).

Širdis gali atsakyti per reflekso lanką:

1) Kardiokardiniai refleksai – refleksinis lankas prasideda ir baigiasi širdyje;

2) Vazokardiniai – prasideda kraujagyslių receptoriuose, o baigiasi širdyje (pvz. ↑H+ →

refleksas į centrą → ↑širdies veikla);

3) Ekstrakardiniai – prasideda ne kraujotakos sistemoje, o baigiasi širdyje.

Bet kurie refleksai prasideda dirginant tam tikras sritis, o baigiasi širdyje. Dirginamos sritys:

Baroreceptoriai – reaguoja į raumenų skaidulų tempimą, t.y. ↑AKS, yra tuščiųjų venų

žiotyse, aortos lanke, miego antyje.

Chemoreceptoriai – reaguoja į kraujo cheminės sudėties kitimus, ↑H+, ↑CO2, ↓O2, yra

miego ir aortos kūneliuose. (tai vadinamos refleksogeninės zonos)

1) Kardiokardiniai refleksai (pvz.: Beinbridžo refleksas). Susilpnėjus širdies veiklai,

tempiamas dešinysis prieširdis arba tuščiųjų venų žiotys, dirginami mechanoreceptoriai,

kyla nervinis impulsas, kuris aferentinėmis skaidulomis keliauja į vegetacinį centrą ir

aktyvina jo simpatinę dalį, tuo pačiu metu slopindamas parasimpatinę. Į širdį ateinantys

simpatiniai nervai širdį veikia išskirdami noradrenaliną, didinamas susitraukimų dažnis,

laidumas, jėga, jaudrumas (++++) – tai yra apsauginis refleksas, kurio metu kraujas

greičiau perskirstomas iš veninės sistemos į arterijas.

2) Vazokardiniai refleksai:

a. Mechanoreceptoriai esantys kraujagyslėse reaguoja į ↑AKS, aferentinėmis

(simpatinėmis) skaidulomis impulsas keliauja į vegetacinio centro parasimpatinę dalį

ir ją aktyvina, o simpatinę slopina, eferentinėmis (parasimpatinėmis) skaidulomis

išskirdami Ach širdies veiklą slopina (----);

b. Dirbant fizinį darbą – širdies veikla aktyvėja: chemoreceptoriai (esantys miego

(karotiniuose) ir aortos kūneliuose), reaguoja į kraujo cheminės sudėties pokyčius

10

(parūgštėjimą ir O2 trūkumą), impulsas simpatinėmis aferentinėmis skaidulomis

keliauja į vegetacinį centrą, aktyvina simpatinę dalį ir eferentinėmis (simpatinėmis)

skaidulomis, išskirdami NA, aktyvina širdies veiklą (++++).

3) Ekstrakardiniai refleksai:

a. Ašnerio refleksas, kai stipriai paspaudus akies obuolius dirginamos n. vagus

galūnėlės akiduobėje, parasimpatinės skaidulos širdies veiklą slopina.

b. Golco refleksas – Saulės rezginyje, pilvo srityje (n. vagus galūnėlės) stipriai

paspaudus, parasimpatinėmis skaidulomis slopinama širdies veikla.

40. Širdies veiklos humoralinis reguliavimas.

Humoralinis reguliavimas – reguliavimas per kraujyje esančius hormonus (o ne išskirtus iš

nervinių galūnėlių kaip neuromediatoriai).

Dirginant simpatinę nervų sistemą (fizinio darbo, nervinės įtampos, streso metu), iš simpatinių

skaidulų inervuojamos šerdinės antinksčių dalies išsiskiria katecholaminai (daugiausia

adrenalinas, mažiau noradrenalinas ir dopaminas).

Adrenalinas veikia į širdies β1 receptorius ir atidaro Na+ kanalus bei padidina membranos

laidumą Na+ jonams. Šis veikimo mechanizmas nulemia teigiamus chrono- (veikia

susitraukimų dažnį), ino- (veikia susitraukimų jėgą) poveikius širdžiai.

Gliukagonas didina miokardo susitraukimo jėgą, veikdamas per Gs baltymą, skatinantį

adenilatciklazę, kuri didina viduląstelinę cAMP koncentraciją.

Tiroksinas didina beta 1 adrenerginių receptorių skaičių ir jų jautrumą širdies ląstelių

membranose, todėl sustiprina simpatinės nervų sistemos ir katecholaminų poveikį.

Histaminas sukelia teigiamus chromo- ir inotropinius poveikius, aktyvindamas širdies H2

histamino receptorius, kurie didina viduląstelinę c AMP koncentraciją.

Gliukokortikoidai, antinksčių žievės hormonai, veikia teigiamai inotropiškai.

Kvėpavimo dujos:

Nedidelis sumažėjimas O2 – hipoksemija ir padidėjimas CO2 – hiperkapnemija, aktyvina

širdies veiklą (nervinis būdas) (neaišku ar reik rašyt);

Didelis sumažėjimas O2 – hipoksemija ir padidėjimas CO2 – hiperkapnemija, slopina širdies

veiklą (humoralinis būdas).

Mineralinės medžiagos:

Ca2+: stiprina širdies veiklą, skatina aktomiozino susidarymą ir padažnėja širdies

susitraukimai, jo padidėja sistolės metu. Hiperkalcemija – širdis sustoja ir lieka susitraukus

sistolėje.

K+: slopina širdies veiklą, jo padidėja diastolės metu. Hiperkalemija – širdis sustoja

diastolėje. Sukelia aritmija, sukelia kardiomiocitų membranų hiperpoliarizaciją, reikia

stipresnio impulso, kad širdis susitrauktų.

Kitos cheminės medžiagos: alkoholis, vaistai, narkotikai – blokuoja širdies veiklą reguliuojančius

centrus.

41. Širdies sistolinis ir minutinis tūriai, jų kitimas fizinio darbo metu.

11

Sistolinis širdies kraujo tūris – tai kraujo kiekis, kurį gali išstumti kairysis ar dešinysis skilvelis

vieno susitraukimo metu;

Įprastomis sąlygomis ~ 70ml;

Liekamasis kraujas – skilvelyje gali likti ~30ml kraujo (rezervinis tūris).

Širdies sistolinis tūris fizinio darbo metu padidėja 5 kartus ,nes širdis stipriau susitraukia:

Dėl Starlingo dėsnio pasireiškimo (homeometrinis ir heterometrinis mechanizmai);

Dėl endokrininės sistemos;

Dėl vegetacinės NS poveikio širdis susitraukia stipriau;

Dėl medžiagų apykaitos produktų poveikio į chemoreceptorius( per medž. apykaitą susidaro

rūgštūs produktai, kurie dirgina receptorius) , kurie skatina širdį plakti greičiau.

Sistolinio ir rezervinio tūrio santykis – išstūmimo frakcija – svarbi klinikoje vertinant širdies

susitraukimo pajėgumą (kontraktiliškumui (susitraukimui) vertinti).

Sistolinis tūris priklauso nuo:

skilvelių prisipildimo diastolės metu;

sistolės stiprumo;

išstumiamo kraujo kiekio.

Minutinis širdies kraujo tūris – tai kraujo kiekis, kurį gali išstumti kairysis ar dešinysis skilvelis

per 1min.

1) Įprastomis sąlygomis ~ 5000ml, MT=STxP (P=dažnis), t.y. MT=70x70=4900ml, apie 5l.

2) Darbo metu MT padidėja 5k.

Minutinis kraujo tūris priklauso nuo to:

kiek kartų širdis per minutę susitraukia

kiek kraujo širdis išstumia per vieną sistolę.

MT tiesiogiai proporcingas kraujospūdžiui, kraujagyslės spindžiui; atvirkščiai proporcingas

kraujagyslės ilgiui ir kraujo klampumui. Tūrinis greitis įvairiose kraujo apytakos sistemos vietose

yra vienodas. Ramybėje jis siekia 2-6 l/min.

Minutinis tūris kinta priklausomai nuo:

Treniruotumo (treniruotų žmonių ↑ST, ↑MT, mažiau keičiasi pulsas);

Kvėpavimo;

Nervų sistemos (susijaudinus pulsas dažnėja).

Kai vyrauja parasimpatinė nervų sistema, didėja širdies sistolinis tūris, bet mažėja susitraukimų

dažnis, todėl minutinis kraujo tūris sumažėja.

Kai vyrauja simpatinė nervų sistema, mažėja širdies sistolinis tūris, bet didėja susitraukimų dažnis,

todėl minutinis tūris padidėja (bet ne daug).

Treniruotųjų ir netreniruotųjų ST ir MT bei sistolinio ir diastolinio KS kitimų mechanizmai

fizinio krūvio metu:

Fizinio krūvio metu: (treniruotų ir netreniruotų žmonių kraujospūdžio kitimas) didėja tiek širdies

susitraukimų dažnis, tiek ir išstumiamo kraujo tūris, tačiau:

Treniruotų žmonių širdis funkcionuoja daugiau didindama sistolinį tūrį negu dažnį

(naudoja mažiau deguonies ir E);

Netreniruotų žmonių širdis didina daugiau širdies susitraukimų dažnį negu sistolinį tūrį

(sunaudoja daugiau deguonies ir E).

Fizinio krūvio metu netreniruotų asmenų MT padidėja iki 16 l/min, o sportininkų - iki 30 l/min ir

daugiau.

Fiziškai silpnų, netreniruotų žmonių širdies adaptacija fiziniam krūviui: MT didėja, dėl padidėjusio

širdies susitraukimų dažnio (trumpėja diastolė, blogėja širdies prisipildimas krauju), o ST didėja

12

nežymiai arba nekinta ar ne sumažėja. Sportininkų širdis fiziniam krūviui adaptuojasi didinama

savo ST, o širdies susitraukimų dažnis padidėja mažiau.

Fizinio darbo metu sistolinis AKS ~120 mm/Hg (didėja), diastolinis nedidėja, nes medžiagų

apykaitos produktai plečia kraujagysles, vyksta kraujo tūrio perskirstymas tarp organizmo sričių.

42. Kraujagyslių struktūriniai ypatumai ir jų reikšmė hemodinamikai.

Kraujagyslių struktūrinės ir fizinės savybės:

Tamprumas ir elastingumas:

Lengvina širdies darbą;

Atlaiko didelius KS svyravimus;

Kraujas teka nenutrūkstamai, nors širdis dirba cikliškai;

Lemia depo funkciją - kraujagyslės gali sukaupti rezervinio kraujo.

Kraujagyslių struktūra glaudžiai susijusi su jų funkcija.

Kraujagyslių elastingumas priklauso nuo elastinių skaidulų kiekio. Išskiriami trys kraujagyslių

sluoksniai:

Tunica intima (endotelis) – vidinis sluoksnis;

Tunica media (lygieji raumenys + elastinės skaidulos) – vidurinis sluoksnis;

Tunica adventitia (kolageninės skaidulos) – išorinis sluoksnis.

Įvairiose kraujagyslėse sluoksniai išreikšti skirtingai:

ARTERIJOS Jos turi didžiausią sienelės diametrą, daug elastinių skaidulų, lygiųjų raumenų, todėl

gali atremti, amortizuoti KS svyravimus (aortoje 140-150 mmHg)

Elastinės arterijos – amortizuojančios – stora sienele, daug elastinių skaidulų ir lygiųjų

raumenų. Elastinėms arterijoms priklauso aorta, miego, plaučių arterija;

Raumeninės arterijos.

ARTERIOLĖS Lieka endotelis ir lygiųjų raumenų, jos neturi elastinių skaidulų. Arteriolėse gana

staigiai išplatėja vaga, tad sutinkamas didelis pasipriešinimas, dėl to arteriolės dar vadinamos

rezistencinėmis kraujagyslėmis (lyg ir) - jų spindis labiausiai reguliuojamas, nes lygiųjų raumenų

ląstelėse gausu receptorių alfa ir beta, kas sudaro galimybę nerv, humoral, miogeniniai

reguliacijai, kuri lems kraujo pritekėjimą ta arteriole. Per juos keičiamas arteriolių spindis dėl

nervinių, humoralinių ir autoreguliacinių veiksnių. Arteriolės reguliuoja kraujo pritekėjimą į

kapiliarus, kai kurios arteriolės turi prekapiliarinius raukus.

METARTERIOLĖS Terminalinis arteriolės atsišakojimas. Prox dalyje dar yra lyg. r. sk., o dist

dalyje – nebėra.

KAPILIARAI Kapiliarų sienelė plona (sudaryta iš vieno sluoksnio endotelinių ląstelių), pusiau laidi-

tai leidžia vykti dujų, medžiagų mainams, termoreguliacijai. Kapiliarai turi raukus (???). Gali

susidaryti atskylant nuo arteriolės ar metarteriolės.

- Tikrieji – iki jiems pereinant į venules sudaro anastamozinius tinklus. Sienelė

porėta, laidi, atlieka medžiagų apykaitą, todėl dar vadinami apykaitiniais

kapiliarais.

- Magistraliniai – tik prateka kraujas.

VENULĖS Turi vieną endotelinių ląstelių sluoksnį, tačiau jau turi ploną išorinį adventicijos sluoksnį.

Jose žemas KS, todėl ypatingų struktūrų nereikia. Surenka kraują iš kapiliarų ir jos palaipsniui

jungiasi į didesnes venas. Stambesnių venulių sienelėje yra lygiųjų raumenų.

13

VENOS Struktūra panaši į arterijų, tik vidurinis sluoksnis plonesnis (lygiųjų raumenų ir elastinių

skaidulų). Sienelės storis plonesnis, tačiau spindis didesnis. Venos išlaiko elastingumą, todėl gali

atlikti depo funkciją. Turi vožtuvus.

AVA (arterioveninė anastamozė) Tai trumpa vaga, kuri sujungia arterioles su venulėmis

aplenkiant kapiliarų tinklus.

Kraujo tekėjimo priežastys venose:

Vožtuvai - lemia kraujo tekėjimą viena kryptimi, neleidžia kraujui grįžti atgal.

Griaučių ir raumenų veikla. Ramiai stovint kojų venose dėl sunkio jėgos susikaupi didelis

papildomo kraujo tūris, kuris stipriai ištempia venų sieneles. Susitraukiant kojų

skersaruožiams raumenims, jie suglaudžia venas ir greitina kraujo tekėjimą širdies link.

Kvėpavimo judesiai. Įkvėpimo metu slėgis krūtinplėvės ertmėje mažėja (pasidaro dar

labiau neigiamas oro atžvilgiu). Šis poveikis išplečia krūtinės ertmėje esančias stambiąsias

venas ir mažina pasipriešinimą kraujui tekėti į širdį. Susitraukdama diafragma nusileidžia ir

didina slėgį pilvo ertmėje, todėl greitėja veninio kraujo tekėjimas iš pilvo srities. Iškvėpimo

metu slėgis krūtinplėvės ertmėje didėja, todėl siurbiamasis krūtinės ląstos poveikis mažėja.

Širdies siurbiamoji veikla. Širdis į save traukia veninį kraują (į D prieširdį).

Arterijų pulsavimas. Greta venų esančios stambios arterijos pulsuoja ir skatina venų

kraujo tekėjimą.

Kraujo tekėjimo priežastys arterijose:

KS skirtumai – aortoje– 140 (120) mmHg, prieširdžiuose – 0-5mmHg, tuščiose venose

mažiausias

Arterijų elastingumas leidžia kraujui tekėti nenutrūkstamai

Širdis dirba cikliškai. Sistolės metu iš kairiojo skilvelio kraujas su didele kinetine energija

išstumiamas į aortą, viena dalis sunaudojama pasipriešinimui aortoje nugalėti, o kita dalis

susikaupia aortos sienelėje ir virsta pontencine, kuri diastolės metu iš pontencinės vėl virsta

kinetine kraujo tekėjimo energija.

43. Kraujo linijinis ir tūrio tekėjimo greičiai:

1) Linijinis kraujo tekėjimo greitis – įvairiose kraujo apytakos sistemos vietose skirtingas,

priklauso nuo bendro (suminio) vagos spindžio (siauriausia kraujo apytakos tekėjimo dalis aorta,

kur tekėjimo greitis didžiausias, o plačiausia kapiliarų tinklas - čia kraujas teka lėčiausiai, venose

kraujas teka lėčiau nei arterijose, nes jų suminis vagos spindis didesns, todėl kad vieną arteriją

dažniausiai lydi dvi venos).

Linijinio kraujo tekėjimo greitis įvairiose kraujagyslėse:

Aortoje: 30-50 cm/s;

Arteriolėse: 0,3 cm/s;

Kapiliaruose: 0,05 cm/s;

Tuščiose venose: 20-30 cm/s. Paziuret laboru sasiuvinyje.

2) Tūrinis kraujo tekėjimo greitis (TKTG) – tai kraujo tūris, pratekantis per tam tikrą laiko

vienetą tam tikroje kraujo apytakos sistemos vieta. Tiesiog proporcingas kraujospūdžiui,

kraujagysles spindžiui ir atvirkščiai proporcingas kraujagysles ilgiui ir kraujo klampumui.

Įvairiose kraujo apytakos sistemos vietose yra vienodas. Pasirinkus minutę atitinka minutinį tūrį.

Priklauso nuo širdies darbo, kraujagyslių būklės.

14

V=P/R (P – spaudimų skirtumas (aortoje 150 mmHg, tuščiųjų venų srityje ~0 mmHg), R –

pasipriešinimas)

R= 8 ηl/r4 (η – klampumas (vidinė trintis), l – kraujagyslės ilgis, r – kraujagyslės spindis)

Jei laiko vnt yra 1min – tai turėsime minutinį tūrį (MT) (~5l/min).

Kraujas kraujagyslėmis teka laminariai (tolygiai, linijiškai). Kraujagyslių viduryje kraujas teka

greičiau nei prie jos sienelių, del to, kad prie sienelės kraujo srovė susiduria su didesne trinties

jėga negu kraujagyslės viduryje (tai periferinis pasipriešinimas). Atsiradus kraujagyslės spindyje

kliūčiai, pvz.: sergant ateroskleroze, kai aterosklerozinės plokštelės užkemša kraujagyslės spindį,

kraujas gali imti tekėti turbulentiškai (netolygiai, įvairiomis kryptimis sukeldamas turbulentinius

garsus, kurie labai svarbūs diagnostikai), dėl to sulėtėja kraujo srovė.

Tyrimo metodai:

ultragarsinis (daviklis siunčia didelio dažnio bangas, kurios atsispindi nuo kraujagysle

judančių kraujo kūnelių ir atsispindėjusių bangų dažnį priima specialus priėmiklis. Remiantis

Doplerio efektu, šių dažnių skirtumas yra proporcingas kraujo tekėjimo linijiniam greičiui. Šis

metodas taikomas nustatant arterijos patologines susiaurėjimo vietas, kurios keičia kraujo

tekėjimo greitį),

veninės okliuzijos pletizmografija (metodas pagrįstas galūnės ar jos dalie tūrio didėjimu

kai sustabdomas veninio kraujo tekėjimas. Pradinis galūnės tūrio didėjimo greitis yra

proporcingas įtekančio arterinio kraujo tūriniam greičiui).

Termoelektrinis būdas. Metalinius žiedu uždėtu ant kraujagyslės leidžiama el srovė, žiedas

įšyla ir šildo kr ... ir t.t. ir panašiai....

44. Kraujospūdis, jo rūšys ir reikšmė. Kraujospūdžio matavimas. Kraujospūdis įvairiose kraujo

apytakos sistemos vietose.

Kraujospūdis - tai jėga, kuria kraujas slegia kraujagyslės sienelę. P.S. Norma mūsų amžiui

120/80.

Kraujospūdžio fiziologinė reikšmė:

Dėl kraujospūdžių skirtumo kraujas teka kraujagyslėmis;

KS užtikrina optimalų širdies darbą (kai kris KS 50 (čia mmHg), širdis mažiau prisipildys,

mažiau dirbs (Starlingo dėsnis, jei padidės KS 50čia mmHg, širdis bus per daug

pertempiama);

Pagal AKS vertiname širdies ir kraujagyslių funkcinę būklę;

Dėl KS kapiliarų srityje (didžiajame kraujo apytakos rate) susidaro audinių skystis, vyksta

metabolitų išnešimas;

Dėl KS inkstuose gaminasi šlapimas.

Hipertenzija – nuolatinis kraujo spaudimo padidėjimas.

Hipotenzija – nuolatinis kraujo spaudimo sumažėjimas.

Kraujospūdžio rūšys:

Arterinis. Jis skirtingas širdies sistolės ir diastolės metu.

Sistolinis (110-140 mmHg). Tai didžiausias kraujo spausimas į kraujagyslių sieneles

širdžiai susitraukiant (sistolės metu)

Diastolinis (70-90 mmHg). Tai mažiausias kraujo spaudimas širdžiai atsipalaidavus

(diastolės metu)

Veninis.

15

Pulsinis spaudimas - skirtumas tarp sistolinio ir diastolinio kraujospūdžio. Yra tiesiogiai

proporcingas širdies sistoliniam tūriui. Ramybės metu centrinėse arterijose apie 40mmHg, o einant

į periferiją- didėja.

Vidutinis arterinis kraujospūdis- arterinio kraujo spaudimo vidurkis širdies ciklo metu, kuris

apibūdina kraują stumiančią jėgą. Apskaičiuojamas diastolinį kraujospūdį pridėjus prie trečdalio

pulsinio spaudimo.

VAK yra tiesiog proporcingas:

minutiniams širdies tūriui (MT)

bendrajam periferiniam pasipriešinimui

Centrinėse arterijose – PM=PD + (PS-PD)/2

Periferinėse arterijose - PM=PD + (PS-PD)/3

KS įvairiose kraujo apytakos sistemos vietose:

aortoje 100 – 120mmHg ( sistolinis 140 – 150mmHg);

arteriolėse 40 – 60mmHg;

kapiliaruose 20 – 40mmHg;

venulėse 10 – 20mmHg;

venose 5 – 10mmHg;

tuščiojoje venoje 0 – 5mmHg;

dešiniajame prieširdyje 0mHg.

Kuo toliau nuo širdies, tuo kraujospūdis mažesnis, o tuščiųjų venų žiotyse lygus atmosferos slėgiui

ar net mažesnis. Stambiose kraujagyslėse kraujo spaudimas krinta pamažu, o arteriolėse –

stipriau. Kapiliaruose kraujospūdis esti visai mažas. Tai priklauso nuo pasipriešinimo, su kuriuo

susiduria kraujas.

Veiksniai, tiesiogiai veikiantys AKS:

širdies darbas – didėjant sistoliniam tūriui, didėja AKS (sistolinis);

kraujagyslių tonusas (didėjant tonusui (spindžiui mažėjant), AKS didėja);

cirkuliuojančio kraujo tūris (didėjant cirkuliuojančio kraujo tūriui, didėja AKS) ;

kraujagyslių periferinis pasipriešinimas (didėjant, KS didėja). Periferinis kraujagyslių

pasipriešinimas didėja, didėjant kraujo trinčiai į kraujagyslės sienelę, ir tiesiogiai priklauso

nuo:

kraujagyslės spindžio (sumažėjus, didėja AKS ir pasipriešinimas);

kraujo klampumo;

bendro kraujagyslės ilgio (stambių žmonių ilgesnės dėl riebalinio audinio

vaskuliarizacijos).

Genetiniai ir aplinkos veiksniai, darantys įtaką AKS:

stresas (padidėja ir sistolinis, ir diastol);

fizinis krūvis (nuolatinis ???) ( S - did, D – maž.);

amžius (su amžiumi linkęs didėti, nes kraujagyslės mažiau elastingos, pakinta širdies

veikla);

lytis (iki menopauzės moterų kraujospūdis vidutiniškai yra mažesnis);

gyvenimo būdas;

genetiniai veiksniai (polinkis sirgti ateroskleroze, hipertenzija).

Kiti veiksniai lemiantys kraujospūdį:

Hipertenzija: Rūkymas, Alkoholis, Didelis druskos kiekis dietoje, Sėslus gyvenimo būdas

(mažai fizinės veiklos), Stresas, Nutukimas

16

Hipotenzija: Emocijos: baimė, skausmas (vasovagal reaction: veikia per nervus vagus),

Dehidratacija, Vaistai, Ortostatinė hipotenzija – AKS greitai nukrenta. Jei žmogus staigiai

atsistoja ar pan., tokiu atveju svaigsta galva, galima nualpti.

Laikinai KS pakyla:

Išgėrus daug skysčių, sočiai pavalgius;

Dirbant fizinį darbą (trumpalaikis ???);

Dienos metu;

Kai atmosferos slėgis žemas;

Susijaudinus.

AKS matavimo metodai:

Tiesioginis

Kraujingas metodas. Tiriama įdūrus į arteriją specialią adatą arba kateterį, sujungtą su

manometru, rodančiu arterinio kraujo spaudimo į arterijos sienelę jėgą. KS tiesiogiai matuoti gali

būti naudojami specialūs prietaisai- davikliai, kurie mechaninį dydį (kraujo spaudimo į arterijos

sienelę jėgą) paverčia elektriniu dydžiu (elektriniu signalu), tuomet užrašoma KS kreivė ir tiksliai

registruojamas sistolinis, diastolinis ir vidutinis arterinis KS. Kadangi tiesiogiai matuojant AKS

būtina punktuoti arteriją, šis tyrimo metodas taikomas tik esant ypatingoms klinikinėms situacijoms

ar atliekant eksperimentinius tyrimus. Kasdieniniams klinikiniams tyrimams KS matuojamas

netiesiogiai. Tyrimas remiasi arterijų kraujo turbulentinės srovės sukeliamų garsų klausymu.

Netiesioginis

o palpaciniu (apčiuopos) būdu – galima išmatuoti tik sistolinį arterinį kraujospūdį.

o auskultaciniu būdu – galima išmatuoti ir sistolinį, ir diastolinį AKS

Kraujospūdį būtina matuoti bent du kartus, nes gali veikti:

subjektyvūs veiksniai (klausos veiksniai, „baltųjų chalatų“ sindromas)

objektyvūs veiksniai (vazomotorinis centras, lokalizuotas pailgosiose smegenyse – vienas

svarbiausių centrų, reguliuojančių kraujo spaudimą – jo aktyvumas yra sinusoidės tipo –

nedideli svyravimai, iki 5mmHg)

45. Arterinio kraujospūdžio nervinis reguliavimas.

Sisteminio AKS reguliavimo būdai:

Nervinis (refleksinis);

Humoralinis.

Pagal reguliavimo trukmę:

Ilgalaikiai (humoraliniai – susiję su kraujo tūrio reguliavimu, svarbūs inkstai);

Trumpalaikiai (nerviniai, greitai reaguoja į AKS pokyčius, jie tvarko (kraujagyslių spindį,

širdies susitraukimo dažnį ir jėgą) efektyvumas menkas).

Reflekso lankas (Nervinės sistemos kraujospūdžio reguliavimas - refleksinis):

Receptorius – įcentrinė skaidula – nervinis centras – išcentrinė skaidula – efektoriniai

organai (širdis ir kraujagyslės, kraujo rezervuarai).

Receptoriai būna: baroreceptoriai (reaguoja į padidėjusį KS), chemoreceptoriai (reaguoja į

rūgščius medžiagų apykaitos produktus).

Kraujospūdis nerviniu būdu reguliuojamas per:

1. Širdies darbą – didėjant sistoliniam tūriui, didėjant minutiniam tūriui didėja ir sistolinis AKS.

2. Kraujagyslių tonusą (spindis) – tonusui didėjant (spindžiui mažėjant) - kraujospūdis didėja

AKS yra reguliuojamas autonomine nervų sistema, daugiausiai simpatine dalimi.

17

KRS pagr. reguliavimo centras – Vazomotorinis centras (VC) (m.o.) 2 dalys:

lat. dalis yra presinė (simp.) zona – poveikis vazokonstrikcinis

širdį pasiekia β1 receptoriai

krg – α receptor.

med. dalis yra depresinė (parasimp.) VC zona

poveikis širdžiai ir krg. per SNS slopinimą.

BARORECEPTORIAI/ barorefleksai

Lokalizuoti miego antyje, aortos lanke. Jie reaguoja i kraujagyslės sienelės tempimą, padidėjusį

AKS, sistolinį tūrį (ST). Kyla nervinis impulsas, kuris eina įcentrinėmis skaidulomis (IXn. n.

glossopharyngeus iš sinus caroticus ir Xn. n. vagus iš arcus aortae) į vazomotorinį centrą (VC)

esantį pailgosiose smegenyse (med. dalis - parasimpatinė, lat. – simpatinė). Parasimpatinė nervų

sistema (PaNS) aktyvinama, o simpatinė (SNS) slopinama. Išcentrinėmis parasimpatinėmis

skaidulomis pasiekia širdį.

Rezultatas - kraujagyslės plečiasi pačios (nes slopinama VC simpatinė dalis ir nutrūksta impulso

sklidimas simpatinėmis skaidulomis į kraujagysles), širdies veikla (ritmas, jaudrumas, laidumas)

slopinama parasimpatinėmis skaidulomis, todėl sumažėja AKS.

Šis reguliavimas AKS netinka hipertonikams, nes baroreceptoriai prisitaiko (jie veikia trumpai).

Jei AKS sumažėtų (pvz. nukraujavus, sumažėjus sistoliniam tūriui) – skatinama

vazomotorinio centro simpatinė dalis – veikia į širdį (per širdies β1 receptorius), kraujagysles (per

α recept.) – AKS atsistatys iki normos. Iš simpatinių skaidulų išsiskiria NA. Taip pat skatinama

antinksčių veikla, kad būtų išskirta daugiau adrenalino.

Kai AKS krenta, baroreceptoriai nedirginami, aktyvėja SNS ir efektorinės skaidulos sklindantys

impulsai aktyviau pasiekia kraujagysles, jų spindis susiaurėja, AKS padidėja.

CHEMORECEPTORIAI/ chemorefleksai (turi svarbos tik tada, kai AKS laaaabai sumažėja

(lb nukraujavus, žemiau kritinės ribos, kai <80mmHg)

Kai krenta AKS, kraujotaka silpnėja, neišplaunami metabolitai (CO2 parcialinis slėgis, H+ jonų

konc. padidėja , O2 parcialinis slėgis kraujyje sumažėja), kurie kaupiasi ir dirgina

chemoreceptorius (Lokalizuoti miego ir aortos kūneliuose). Įcentrinėmis skaidulomis NI (nerv.

imp.) plinta į VC ir dirginama simpatinė dalis. Išcentrinėmis skaidulomis (simpatinėm) impulsas

plinta į širdį (širdies veikla aktyvėja) ir išcentrinėmis simpatinėmis skaidulomis intensyvėja NI

plitimas į kraujagysles, vyksta vazokonstrikcija.

Rezultatas - kraujagyslės siaurėja, aktyvėja širdies veikla, didėja AKS (tiksliau normalizuojasi).

KITŲ NS DALIŲ POVEIKIS AKS

1. NS šoniniuose raguose yra simpatiniai branduoliai, kurie skatina širdies veiklą, siaurėja

kraujagyslės.

2. pagumburys (priekinė dalis- PNS, užpakalinė-SNS)- svarbus kraujo apytakos prisitaikymui

įtampos ir ramybės metu. Ergotropinės (metabolizuojančios- „kovok“) reakcijos- dirginama

užpakalinė dalis. Dirginant priekinę dalį- AKS mažėja, virškinimo kraujotaka gerėja- vyksta

tropotrofinės reakcijos (‚ilsėkis ir virškink‘).

3. pailgųjų smegenų PNS centrai

4. smegenėlės- ergotropinės reakcijos- didėja AKS.

5. limbinė sistema- greičiausiai pritaiko KS pokyčius prie aplinkos pasikeitimo.

6. didžiosios smegenys- laukimo, statinės būsenos, emocijos, stresas- AKS didėja.

Labai svarbu.

Fizinio darbo metu būna AKS pokytis (tai NE reguliavimas)

S ↑ - 140-150 – sist. AKS padid.

18

D ↓ arba = - 70 – diast. AKS sumaž arba nepakinta.

Fiz krūvio metu kaupiasi metabolitai, o AKS yra norma, per chemor. suaktyv širdies veikla.

Dalis krg (pilvo, odos) per α receptor. NA poveikyje, gali būti susiaurintos.

Tuo pačiu metu veikia adrenalinas.

(Dėl visų šių veiksnių suaktyvėja širdies veikla, tad padidėja sist. KS, bet kadangi yra

prisikaupę metabolitų, šie dirgina arteriolių receptorius ir skatina jų spindžio didėjimą

(kapiliarų funkcijų reguliavimas metabolitais) – galiausiai nugali diletacija, tad sistol lieka

pakilęs, o diastoli nepakinta ar net sumažėja.

46. Arterinio kraujospūdžio humoralinis reguliavimas

Ilgalaikis – reguliuoja kraujo tūrį (svarbesnis);

Trumpalaikiai mechanizmai – adrenalinas ir noradrenalinas (antinksčiai) – humoraliniu būdu

(veikia per širdį ir kraujagysles).

Trumpalaikiai mechanizmai

Iš nervų galūnėlių išsiskiria tik noradrenalinas, o iš antinksčių – adrenalinas ir nedidelis kiekis

noradrenalino. NA priskiriamas nerviniam reguliavimui (jo mažai išsiskiria iš antinksčių, todėl

humoralinis NA poveikis minimalus), o adrenalinas - humoraliniam.

β1 receptoriai yra širdyje, o β2 ir α – kraujagyslėse. Kraujagyslių β2 receptoriai jautresni

adrenalinui, α-receptoriai – noradrenalinui.

Adrenalino poveikis priklauso nuo jo kiekio, išskirto iš receptorių:

Kai yra nedidelis (fiziologinis) adrenalino kiekis, jis pirmiausiai veiks β1 receptorius,

kurie yra širdyje, veiks širdį teigiamai ++++, šiek tiek didins sistolinį kraujospūdį;

Veikdamas β2 receptorius plės kraujagysles (ypač fizinio krūvio metu), todėl į raumenis ir

širdį pritekės daugiau kraujo;

Nedidelis adrenalino kiekis, veikdamas α receptorius, sutraukia odos, žarnyno kraujag,

diastolinis AKS nežymiai sumažėja arba nekinta;

Didelis adrenalino kiekis veikia α receptorius, nors jie mažiau jam jautrūs, kraujagyslės

siaurėja (streso metu, suleidus adrenalino), didėja sistolinis AKS, o diastolinis sumažėja.

(???)

Adrenalinas veikdamas mažais kiekiais turi mažesnę įtaką AKS, tačiau svarbus kraujo

perskirstymui (iš odos ir pilvo ertmės organų kraujo dalis permetama į raumenis bei vainikines

kraujagysles, dėl to šiek tiek sumažėja suminis periferinis pasipriešinimas).

Fiziologinėmis sąlygomis A veikia: S↑, D↓/= (beveik neveikia)

Noradrenalinas veikia kaip adrenalinas dideliais kiekiais. Jis jau veikia į α receptorius,

sutraukia kraujagyslių spindį, suaktyvina širdies veiklą, didiną sistolinį ir diastolinį kraujospūdį. Bet

antinksčiai jo išmeta nedaug, todėl AKS didėja nežymiai, reikšmingesnis NA, išskirtas iš nervinių

galūnėlių.

Dauguma kraujagyslių yra simpatinės ir adrenerginės. Labai mažai yra simpatinių

cholinerginių skaidulų (raumenyse).

Svarbiausi ilgalaikio mechanizmai

Renino-angiotenzino-aldosterono sistema;

ADH (vazopresinas);

Prieširdžių (smegenų) natriureziniai peptidai.

RAAS

19

Sužadinama (pradeda veikti sistema) dėl:

Arterinio kraujospūdžio sumažėjimo;

Cirkuliuojančio kraujo tūrio sumažėjimo.

Susilpnėjus bendrai kraujotakai, silpnėja inkstų kraujotaka, išskiriamas reninas (fermentas

proteazė). Nuo angiotenzinogeno (sintetinamo kepenyse), veikiant reninui, atskeliamas

dekapeptidas (angiotenzinas I). Angiotenzinas I keliauja krauju iki mažojo kraujo apytakos rato. Jo

(plaučių) kraujagyslių endotelio ląstelės išskiria angiotenziną konvertuojantį fermentą – šis

angiotenziną I verčia į angiotenziną II.

Angiotenzinas II:

Tiesiogiai veikia kraujagysles (jas siaurina, todėl didėja kraujospūdis);

Antinksčiuose skatina aldosterono sekreciją (netiesioginis poveikis);

Nukeliavęs aldosteronas į inkstus, iš pirminio šlapimo skatina Na+ reabsorbciją (dėl

osmosinio slėgio su Na grįžta ir vanduo);

Osmosinio slėgio padidėjimas dirgina pagumburį (nucleus supraopticus et

paraventricularis), skatina ADH sekreciją (kuris grąžina į kraują vandenį). Veikdamas per

pagumburį sukelia troškulio pojūtį.

*Per paskutinius tris padidiname vandens kiekį kraujyje ir todėl padidėja kraujospūdis.

ADH (vazopresinas)

Kai AKS sumažėja, padidėja ir osmosinis slėgis, dirginami pagumburio branduoliai (nucleus

supraopticus ir paraventricularis), išsiskiria daugiau ADH.

ADH nedideli kiekiai – veikia inkstų distalinius ir surenkamuosius kanalėlius į V2

receptorius, skatina vandens reabsorbciją iš pirminio šlapimo į kraują (rezorbcija iš

virškinimo trakto, seilių, kt.);

Nukraujavus, suleidus intraveniniu būdu (daugiau nei yra fiziologinė norma), veikia V1

receptorius (kraujagyslėse)- sutraukia odos ir skeleto raumenų kraujagysles, taip

padidindamas AKS;

Širdies ir smegenų kraujagyslėse skatina NO išsiskyrimą – skatina vietinę vazodiliataciją.

Didėja cirkuliuojančio kraujo tūris, didėja AKS. Nes AKS yra didinamas per cirkuliuojančio

kraujo tūrio didinimą.

Smegenų ir prieširdžių NaUP (atriopeptidai)

Padidėjus arteriniam kraujospūdžiui, cirkuliuojančio kraujo tūriui, Na jonų koncentracijai ir

vandens kiekiui padidėja į širdį plūstantis kraujo kiekis ir dirginami prieširdžių kardiomiocitų

mechanoreceptoriai. Prieširdžiai sintetina pNaUP. Padidėja Na ir vandens šalinimas su šlapimu,

slopina RAAS sistemą. Mažėja cirkuliuojančio kraujo tūris, silpnėja širdies veikla, mažėja

kraujagyslių tonusas ( didėja jų spindis) – rezultate mažėja arterinis kraujospūdis.

Kitų hormonų poveikis:

Serotoninas – vietinis vazokonstriktorius didėja AKS. Daugiau jo gaminama mechaniškai

dirginant odą.

Histaminas – plečia arterioles, kapiliarus ir padidina jų pralaidumą AKS mažėja.

Daugiausiai susidaro nudegimų atvejais

Prostaglandinai – plečia kraujagysles.

Bradikininas – plečia kraujagysles, dažnina ir stiprina širdies plakimą.

Humoraliniu būdu lokaliai veikia įvairūs metabolitai. Kraujagyslių endoteliocitai gali sintetinti

veiksnius, reguliuojančius kraujagyslių spindį:

Plečia – NO, prostaciklinai, kininai

20

Siaurina – endotelinai (ET-1 ET-2 ET-3)

47. Arterinis pulsas, jo savybės, tyrimas. Sfigmograma.

Pulsas – tai kraujagyslių sienelių bangavimas dėl kraujospūdžio (sistolinio ir diastolinio) kitimo.

Pulso banga plinta greičiau nei teka kraujas (pulso bangos plitimo greitis yra didesnis už kraujo

srovės tekėjimo greitį).

Arterinio pulso priežastis – kairiojo skilvelio sistolė. Arterinį pulsą nustatome dviem pirštais.

Pulsas nustatomas ten, kur arterija išeina į kūno paviršių arba kur ją galima prispausti prie kieto

paviršiaus.

Matavimas:

Palpacijos (apčiuopos) būdu – palpuojant gerai pulsuojančias kraujagysles ir turinčias kietą

pagrindą: stipininė, miego, smilkininė arterijos.

Registracija. Galima ir registruoti pulsą, kai gauti rezultatai užrašoma kreive –

sfigmograma.

Pulso rūšys:

Arterinis (sfigmograma) (pulso priežastis- skilvelių sistolė). Arterijos pulsuoja visos.

Veninis (flebograma). Yra išskiriami 5 danteliai( pulso priežastis – prieširdžių sistolė).

Pulsuoja tik tuščiosios venos.

Pulso savybės:

Pulso dažnis – tai pulso bangų skaičius per vieną minutę. Normalus pulsas – 60-80

tvinksnių per minutę. Nuolatinis retas pulsas – bradikardija. Nuolatinis per dažnas –

tachikardija. Pulso dažnis kinta įvairių funkcinių būklių metu (susijaudinus, sergant, fizinio

aktyvumo metu, vaikų pulsas dažnesnis, sportininkų retesnis). Sulėtėja – kai spaudžiamas

n.vagus, dėl padidėjimo kaukolės viduje skysčio spaudimo, susiaurėjus aortos angai,

sutrikus laidžiosios širdies sistemos veiklai ir sportininkams.

Pulso ritmiškumas – laiko tarpai tarp pulso bangų. Jei tarpai vienodi – pulsas ritmiškas, jei

nevienodi– aritmiškas. Stebima nedidelė aritmija kvėpavimo fazių metu. Įkvėpiant pulsas

šiek tiek dažnesnis, iškvepiant – šiek tiek retesnis (tai fiziologinė aritmija).

Pulso dydis – skirtumas tarp sistolinio ir diastolinio arterinio kraujospūdžio. Jis tiesiogiai

proporcingas sistoliniam spaudimui ir atvirkščiai proporcingas kraujagyslių elastingumas.

Nukraujavus, sumažėjus sistoliniam tūriui, pulsas mažėja. Pagyvenusių žmonių pulsinis

spaudimas didesnis, nes jų kraujagyslių elastingumas sumažėjęs.

Pulso kietumas apibūdinamas jėga, kurią panaudojus, pulsas išnyksta. Vertinama būtinai

dviem pirštais. Pirmoji bandoma užspausti kraujagyslę, o antruoju juntame, ar pulsas yra, ar

jo nėra. Jei pulsui užspausti, kad jis išnyktų, reikia daug jėgos – pulsas kietas.

Pulso greitis apibūdinamas pulso bangos augimo greičiu. Vertinamas pagal arterinio pulso

kreivę. Stebima, kaip greitai banga pakyla, kaip greitai nusileidžia. Jei greitai pakyla -

aukštas pulsas. Ši savybė matoma tik užrašius. Priklauso nuo

kraujagyslės sienelės standumo (kuo standesnė kraujagyslė,

tuo greitis didesnis). Pulsas aukštas treniruoto žmogaus arba

patologijos atveju. Greitas – esant aortos vožtuvų

nepakankamumui. Lėtas ir žemas pulsas – esant vožtuvų

stenozei.

21

Arterinio pulso kreivė – sfigmograma (arterijų pulso grafinis vaizdas):

Anakrotinė dalis – visa kylančioji kreivės dalis (A B)

Katakrotinė dalis – visa nusileidžiančioji kreivės dalis (BC, CD)

Katakrotinėje dalyje yra dikrotinis pakilimas. Jo susidarymo priežastis: kraujas išmetamas

į priekį, bet atsitrenkia į aortos pusmėnulinius vožtuvus. Tas atsitrenkimas ir sukelia dikrotinį

pakilimą.

Sistolę apima visą anakrotinę dalį ir katakrotinę dalį iki dikrotinio pakilimo (AC). Diastolę

atitinka atkarpa CD.

48. Kapiliarų fiziologija (kapiliarų reikšmė medžiagų apykaitai, kapiliarų funkcionavimo

reguliavimas).

Kapiliarai – tai pačios smulkiausios organizmo kraujagyslės. Jų vidutinis skersmuo 7-9μm, ilgis

apie 700μm. Bendras kapiliarų spindis 700-1000 kartų didesnis nei aortos. Ramybės metu

funkcionuoja 25-30% kapiliarų. Fizinio darbo metu padidėja iki 60%. Jei atsivertų visi kapiliarai,

labai kristų AKS, ištiktų kapiliarinis šokas.

Kapiliarų tinklas skirtingas įvairiuose organuose:

Ypatingai tankus širdyje, griaučių raumenyse, liaukose (endo-/egzo-);

Mažiau tankus kauliniame, kremzliniame, riebaliniame audiniuose (todėl šių audinių

temperatūra žemesnė).

Kapiliarų funkciją nulemia jų sandara:

Plona ir pusiau laido kapiliaro sienelė (trumpas difuzijos kelias);

Didelis paviršiaus plotas 700-1000m2 (funkcionuoja ~30% visų kapiliarų);

Lėtas linijinis kraujo tekėjimo greitis 0.05 cm/s;

Pakankamas hidrostatinis slėgis filtracijai didžiojo kraujo apytakos rato kapiliaruose.

Kapiliarų srityje vyksta vandens, ištirpusių medžiagų ir šilumos mainai. Vyksta difuzijos, filtracijos,

pinocitozės, egzocitozės būdu.

Hidrostatinis slėgis (kraujospūdis kapiliaruose):

30-40 mm Hg - didžiojo kraujo apytakos rato kapiliaruose;

Inkstų 50-60 mm Hg (dėl skirtingų įtekamosios ir ištekamosios arteriolių spindžių);

Plaučių 6-8 mm Hg (intersticinis skystis nesusidaro, nes šis slėgis mažesnis nei kraujo plazmos

onkotinis slėgis).

Kapiliarų funkcionavimo reguliavimas – nėra raumeninio sluoksnio:

1. Pavieniui nefunkcionuoja – tik tinklais;

2. Įeiga į kapiliarą užverta lygiųjų raumenų pluošteliu – prekapiliariniu sfinkteriu (rauku) –

keičiant jų spindį didinamas ar mažinamas į kapiliarus pritekančio kraujo tūris;

3. Jei visi raukai užverti, kraujas iš arteriolių į venules patenka per metarterioles. Metarteriolės –

kapiliarų tinklo pradžia, jų sienelėje dar yra pavienių lygiųjų raumenų skaidulų. Metarteriolės

duoda pradžią kapiliarų tinklui;

4. Kai kuriose organuose (plaučiuose, inkstuose, kepenyse, galūnėse, odoje) yra gausu arterinių-

veninių anastomozių, t.y. tiesioginė jungtis per arterioles į venules. Mažiau svarbios

funkcionavimo reguliavimui, tačiau labai svarbios termoreguliacijai. Padidėjus temperatūrai

anastomozės atsiveria, o sumažėjus temperatūrai užsidaro.

22

5. Prekapiliarinių arteriolių tonusas. Arteriolių, kurios betarpiškai šakojasi į kapiliarus, tonusas

(spindis) labai svarbus, nuo jo priklauso, kiek kraujo pritekės į kapiliarus, tai miogeninė

autoreguliacija. Esant dideliam KS, tempiama sienelė, aretriolės spindis susiaurėja, raukai

uždaromi, į kapiliarų tinklą patenka mažiau kraujo. Jei KS mažėja, mažėja tonusas (didėja

spindis)- atsiveria daugiau kapiliarų, priteka daugiau kraujo.

6. Metabolinis reguliavimas. Arteriolės plečia ir prekapiliarinius raukus atpalaiduoja:

O2 kiekio sumažėjimas kraujyje (tai vadinama hipoksija);

CO2 kiekio padidėjimas kraujyje;

H+ koncentracijos padidėjimas kraujyje;

Histamino padidėjusi koncentracija;

Karščiavimas.

7. Hipoksija skatina endotelio ląsteles išskirti medžiagas, kurioms būdingas vazodilatacinis

veikimas (tai dar vienas iš reguliacijos būdų). Hipoksija sukelia:

NO išsiskyrimą, kuris plečia kraujagysles;

Prostaciklinų išsiskyrimą, kurie irgi plečia kraujagysles;

EDHF (endotelio išskiriamas hiperpoliarizacijos faktorius) – taip pat plečia kraujagysles.

Endotelis taip pat išskiria endotelinus, jie viekia vazokonstriktiškai.

49. Audinių skysčio susidarymas, limfos pasigaminimas ir reikšmė. Limfos tekėjimo priežastys.

Kapiliarų sienelės labai plonos, pusiau pralaidžios. Arterinėje kapiliaro dalyje kraujas tekėdamas

slegia 35-40mmHg jėga. Kapiliare vyksta filtracija.

Filtraciją skatina:

1) Hidrostatinis slėgis (kraujospūdis 35mmHg)- veikia spaudžiančiai, skatindamas filtraciją;

2) Audinių skysčio onkotinis slėgis (5mmHg).

Filtraciją slopina:

1) Kraujo onkotinis slėgis (25mmHg) – priešinasi filtracijai, neleidžia atiduoti vandens;

2) Audinių skysčio hidrostatinis slėgis (3mmHg).

Sudėjus jėgas, gauname, kad arterinėje kapiliaro dalyje vyrauja filtracinis procesas. Dalis kraujo

skystosios dalies pereina į audinių aplinką. Fsl.= [35+5] – [25+3] = 12mm Hg.

Veninėje dalyje: dėl vykusios filtracijos kraujo hidrostatinis slėgis sumažėja iki 18 mm Hg, o visi

kiti dydžiai nepakinta (audinių skysčio onkotinis slėgis, hidrostatinis slėgis);

Susumavus gauname: - 5 mm Hg. Susidaro neigiamas filtracinis slėgis (absorbcinis slėgis).

Filtracija nevyksta, audinių skystis plūsta į veninę kapiliaro dalį. Pažiūrėk sąsiuviny ir papiešk

Apsauginiai mechanizmai:

1) Jei padidėja spaudimas venose, jos praplatėja, sukeliamas refleksas, į kapiliarus priteka

mažiau kraujo, apsaugo nuo edemos;

2) Jei padidėja audinių skysčių audinių aplinkoje, intensyviau drenuojami skysčiai į limfinę

sistemą.

Limfa – tai kraujo plazmos ir audinių skysčio mišinys, papildytas limfocitais ir tekantis

limfagyslėmis. Audinių skystis patenka į akluosius limfinius kapiliarus, jų turinys suteka į

stambesnes limfagysles, pasiekia limfinius mazgus – pasipildo juose limfocitais – taip audinių

skystis tampa limfa.

23

Per parą per kapiliarus prateka ~8000 l kraujo. Arterinėje dalyje prasifiltruoja ~20 l (10/10).

Veninėje kapiliaro dalyje reabsorbuojama ~18 l (9/10). Taigi 2 l skysčio patenka į limfagysles

(1/10). Normaliomis fiziologinėmis aplinkybėmis mažajame kraujo apytakos rate audinių skysčio

nesusidaro, nes hidrostatinis slegis tėra 6-8 mm Hg.

Limfos susidarymą skatinantys veiksniai:

1) Kraujospūdžio padidėjimas;

2) Fizinis darbas;

3) Stovima padėtis;

4) Kai padidėja spaudimas kapiliaruose/venose;

5) Širdies nepakankamumo atveju;

6) Padidėjus osmosiniam slėgiui.

Limfos susidarymą slopinantys veiksniai:

1) Kraujo kiekio sumažejimas;

2) Kraujospūdžio sumažėjimas;

3) Padidėjęs onkotinis slėgis.

Limfos sudėtis:

Limfos sudėtis artima kraujo plazmai mineralinių medžiagų sudėtimi;

Baltymų limfoje gerokai mažiau (prasifiltruoja praktiškai vien albuminai –

smulkiamolekuliniai);

Nuo kepenų atitekančioje limfoje yra žymiai daugiau baltymų, nes kepenys gamina kraujo

plazmos baltymus;

Nuo žarnyno atitekančioje limfoje yra žymiai daugiau lipidų (chilomikronų pavidalu), nes jie

pirma įsiurbiami į limfą, o tik tada patenka į kraują;

Limfoje eritrocitų nėra, trombocitų yra šiek tiek, todėl limfa gali krešėti, o iš leukocitų vyrauja

limfocitai, kurie sudaro ~95%.

Limfos reikšmė:

1. Palaiko tarpląstelinio skysčio sudėtį ir kiekį;

2. Perskirsto organizmo skysčius (drenavimo sistema);

3. Svarbi medžiagų apykaitai tarp kraujo ir audinių;

4. Svarbi baltymų apykaitai tarp kraujo ir audinių, nemaža dalis prafiltruotų baltymų grąžinama

į kraują;

5. Svarbi lipidų apykaitai;

6. Svarbi humoraliniams ryšiams tarp organų palaikyti, nes ja cirkuliuoja antikūnai, kt.

biologiškai aktyvios medžiagos;

7. Apsauginė funkcija – 200 limfinių mazgų;

8. Hemopoetinė funkcija – limfiniai mazgai susiję su hemopoeze (T ir B limfocitų antigen

priklausoma diferenciacija.

Limfos tekėjimo priežastys:

1. Naujai susidariusi limfa verčia tekėti senąją;

2. Limfagyslėse yra vožtuvai, kurie neleidžia limfai tekėti atgal;

3. Limfagyslės pačios gali šiek tiek susitraukinėti (limfagyslių judesiai);

4. Raumenų veikla, žarnyno peristaltika;

5. Kvėpavimo judesiai – neigiamas slėgis krūtinės ertmėje;

6. Širdies darbo fazės;

7. Šalimais esančių stambių arterijų pulsavimas.

24

50. Mažojo kraujo apytakos rato kraujotakos ypatumai ir jos reguliavimas.

Čia kraujas įsotinamas O2, iškvėpimo metu pašalinamas CO2. Šiems mainams užtikrinti būtina

kraujotaka. Mažasis ratas prasideda dešiniuoju skilveliu, iš kurio išeina plautinis kamienas. MKAR

plaučių arterija atneša veninį kraują iki plaučių alveolių ir jų kapiliaruose vyksta dujų mainai

(veninis kraujas tampa arteriniu). Plaučių arteriolės yra 6-7 kartus platesnės nei DKAR arterioles,

todėl kraujas sutinka mažesnį pasipriešinimą, ir todėl D skilveliui reikia atlikti mažesnį darbą nei

kairiajam. Jei žmogus sveikas, tai arteriolių spindis taip keičiasi, kad į plaučius patenka tiek pat

kraujo, kiek ir išteka. Plaučių kapiliarai yra platesni nei DKAR kapiliarai, turi daugiau arteriniu -

veninių anastomozių. Jų paviršius siekia apie 140m2, dėl to susidaro palankios sąlygos vykti dujų

apykaitai. Plaučių venos trumpesnės ir platesnės nei DKAR, neturi vožtuvų.

DKAR bronchų arterija atneša arterinį kraują, kuris maitina plaučių audinį.

MKAR yra vienintelė sritis, per kurią prateka visas minutinis kraujo tūris 5-6l/min.

Plaučių arterijos yra labai elastingos, gali talpinti 10-15% kraujo (600ml). MKAR yra žemo arterinio

kraujospūdžio sritis, čia sistolinis KS 30mmHg, o diastolinis 5-15mmHg (kraujo tekėjimas vyksta

dėl KS skirtumų, nes plaučių arterijoje KS 9mmHg didesnis nei D prieširdžio KS. Plaučių

kapiliaruose KS svyruoja 6-8mmHg ir yra mažesnis už kraujo plazmos baltymų osmosinį slėgį,

todėl alveolių srityje nebūna intersticinio skysčio.

Žemo AKS ir didelio elastingumo svarba:

Nepasigamina audinių skystis (nėra edemų)

Net smarkiai suintensyvėjus kraujotakai plaučiuose nepakyla AKS (pvz.: fizinio darbo metu)

Kraujotakos reguliavimas:

Nervinis reguliavimas. Simpatinės nervų sistemos poveikis veikia kaip DKAR, bet

silpnesnis ir nėra labai svarbus, tačiau MKAR‘e yra refleksogeninių zonų (kuriose kyla

refleksai), taip MKAR susijęs su DKAR, kalbant apie kraujospūdžio reguliavimą. Jei KS

padidėja DKAR, tai MKAR kraujagyslės plečiasi ir į jas gali tilpti didesnis kraujo tūris ir taip

DKAR išvengiamas didelis KS padidėjimas. Jei KS padidėja MKAR, tai DKAR silpnėja

širdies veikla, įvyksta raumenų vazodilatacija ir KS MKAR‘e nedidėja.

Humoralinis reguliavimas.Adrenalinas veikia silpniau nei didžiajame kraujo apytakos rate,

sutraukdamas MKAR kraujagysles.Kraujagysles dar sutraukia: seratoninas, histaminas,

angiotenzinas II.

Metabolinis reguliavimas. Yra ryšys tarp ventiliacijos ir MKAR kraujotakos. Svarbi

alveolinio oro sudėtis: nesmarkiai sumažėja O2 – hipoksemija ir padidėja CO2 –

hiperkapnija: mažojo kraujo apytakos rato kraujagyslės sutraukiamos (geresnės dujų mainų

sąlygos) ir jose didėja KS. Jei plaučiai vėdinami geriau, KS sumažėja.

Miogeninė autoreguliacija: praktiškai nėra, kraujagyslės prasiplečia dėl tekančio kraujo.

51. Vartinė kraujotaka. Kepenų ir blužnies kraujotaka ir jos reguliavimas.

Kepenų kraujotakos ypatumai

Aprūpina kepenis, skrandį, žarnas, blužnį, kasą. Svarbiausia kepenų (masė 2800 g - 4% kūno

masės)

Į kepenis kraujas patenka:

Vartų vena (70–75% kraujo);

Kepenų arterija (25–30% kraujo);

25

Yra 2 kapiliarų tinklai (kepenyse ir kituose organuose (kasoje, blužnyje, skrandyje ir

žarnyne)).

Vartų vena kepenyse skyla į smulkesnes šakas, šios į veninius kapiliarus (sinusoidus),

apsupančius kepenų ląsteles. Toliau kraujas susirenka į stambesnes venas, kurios įteka į apatinę

tuščiąją veną.

1,3-1,5l/min.(arba20–30%MT)Fizinio darbo metu gali iki 3 kartų.

Arterioveninė diferenciacija – 6%

Ypatumai: Į vartų veną įteka kraujas iš kasos, blužnies,skrandžio, žarnyno. Todėl kraujas į

tuščiąją veną patenka tik praėjęs kepenis, apsaugodamas org nuo kenksmingų medžiagų.

Kepenų kapiliarų sienelė labai plona ir labai pralaidi:

Nuo kepenų atitekančioje limfoje baltymų apie 60g/l.;

Kapiliarų sienelėje yra Kupferio l. – fagocituoja svetimas medžiagas ir mikroorganizus;

Daug arterinių-veninių anastomozių Todėl kepenyse yra ir arterinio ir veninio kraujo.

Kepenys – kraujo rezervuaras (taip pat blužnies ir žarnyno kraujagyslės):

telpa 500–1000 ml kraujo.

Reguliavimas:

Miogeninė reguliacija. Jei pakyla arterijoje AKS, o iš vartų v. patenka > kraujo, tai arteriolės

susitraukia ir mažiau prateka kraujo.

Nervinis reguliavimas išreikštas silpnai:

Dirginant n.vagus poveikis silpnas, dirg. simpatinius nervus – pasipriešinimas kepenų a. ir

vartų venoje. Humoralinis reguliavimas

Adrenalinas (per - vartų vena sutraukia; per 2 - plečia kepenų arterijas);

ATII - sutraukia arterijas ir venas;

Gliukokortikoidai, insulinas, gliukagonas, tiroksinas gerina kepenų kraujotaką,

skatindama medžiagų apykaitą.

Metabolitai siaurina vartų venules, bet plečia kepenų arterioles, gerindamas arterinio kraujo

pritekėjimą į kepenis (iki 50%).

52. Smegenų kraujotaka ir jos reguliavimas

Smegenų kraujotakos ypatumai

Smegenų kraujotakai būdingas pastovumas – pro jas prateka panašus kraujo kiekis – jos visada

vienodai gerai

aprūpinamos krauju (fiziologinėmis aplinkybėmis). Net trumpi kraujotakos sutrikimai sukelia

neuronų žūtį. Pastovią smegenų kraujotaką sąlygoja kietasis smegenų dangalas (dura mater),

supantis smegenų kraujagysles ir neleidžiantis žymiau keistis jų spindžiui ir cirkuliuojančio kraujo

tūriui.

Smegenis krauju aprūpina:

Miego;

Slankstelinės arterijos.

Smegenys sudaro tik 2% kūno sv. (masė -1500g):

Bet sunaudoja daug- apie 20% O2 (3–4 ml/100g/min)

17% gliukozės kiekio.

AVD = 6% (Smegenys gauna daug kraujo ir jis nuteka neįsisavinęs daug deguonies todėl,

kad smegenyse nėra deguonies ir energinių atsargų. )

26

Smegenų kraujotaka intensyvi: 750 ml/min (arba 13–15 % MT). 55–60 ml/100g/min. Net trumpi

kraujotakos sutrikimai sukelia neuronų žūtį:

sumažėjus iki 30 ml/100 g nors 5 s -- žmogus gali apalpti;

sumažėjus iki 250–300 ml/min – gali prasidėti negrįžtami procesai smegenyse;

Kritinė riba – 15 ml/100 g/min;

po 5–7 sek. sustojus kraujotakai, netenkama sąmonės.

Tai yra todėl, kad:

smegenys neturi O2 atsargų.

Kraujotaka sutrinka jei AKS iki 50–70 mm Hg.

Kraujotakai būdinga autoreguliacija 60–180 mmHg riboje

AKS > nei 180 mm Hg gali staigiai prasiplėsti smegenų a. – sutrinkti hematoencefalinio (HEB)

barjero funkcija – atsirasti smegenų edemos. Jei padidėja smegenų skysčio (intrakranijinis)

spaud. – spaudžiamos kraujagyslės-- kraujotaka blogėja. Tai sąlygoja išemiją, bet pastaroji

aktyvina vazomotorinį centrą – ir dėl to padidėja AKS. Pilkosios medžiagos kraujotaka 3-4 kartus

intensyvesnė už baltosios medžiagos. Kraujotaka priklauso nuo sm. srities aktyvumo: protinio d.

metu lokali kraujotaka 2–3 k.

Miogeninė autoreguliacija (svarbiausia)

Padidėjus kraujospūdžiui padidėja ir smegenų kraujagyslių tonusas, jos truputį susiaurėja, todėl į

jas mažiau priplūsta kraujo ir tokiu būdu apsisaugoma nuo padidėjusio kraujospūdžio ir edemų. Ir

atv. –AKS – arteriolių tonusas

Metabolinis reguliavimas

Svarbiausias CO2 kiekis arter. kraujyje:

CO2 – smeg. arteriolės prasiplečia (faktiškai vazodilatacija sąlygoja susidaręs H+)

CO2 kiekiui - traukiasi, kraujotaka – O2, – dusulys, traukuliai, sąmonės netekimas.(Todėl

ilgiau pabuvus gamtoje svaigsta galva. ) [tačiau O2 sumažėjimas – gali skatinti iš kr.endotelio

išsiskirti plečiančias medžiagas]

K+ ir adenozinas gerina kraujotaką.

Medžiagų apykaitos (MA) produktai svarbūs perskirstant kraują, vietiškai plečiant smegenų

kraujagysles.

Humoralinis

Plečia: Histaminas. Bradikininas

Sutraukia: Angiotenzinas II, Adrenalinas, Vazopresinas, Prostaglandinas.

Nervinis reguliavimas mažiau efektyvus. Dirginant: simpatines skaidulas – pasipriešinimas

smegenų kraujagyslėsetik 6-8%. Parasimpatines skaidulos – nedaug plečia smegenų

kraujagysles (taigi autonominiai (vegetaciniai) nervai smegenų kraujagyslių spindžiui didesnės

įtakos neturi).

(Čia tas pats tik konspektinė medžiaga, o aukščiau iš paskaitos, bet turbūt tas pats )

Smegenys ir jų kraujagyslės apgaubtos kietojo dangalo, todėl galimi tik nedideli tūrio kitimai, nes

smegenys, smegenų skystis ir kraujas nesuslegiami. Smegenis krauju aprūpina miego ir

slankstelinė arterijos.

1. Smegenys sudaro tik 2% kūno svorio (masė ~1500g), tačiau sunaudoja ~20% O2 (3-

4ml/100g/min);

2. Arterioveninė diferenciacija 6% (palyginus nedidelė);

3. Sunaudoja 17% gliukozės (nes tik iš jos gauna energiją). Su krauju atnešama gliukozė-

smegenų energijos šaltinis nes smegenys nekaupia glikogeno atsargų.

27

Smegenų kraujotaka intensyvi (nervinės ląstelės nekaupia atsargų, todėl svarbu, kad kraujo kiekis

būtų pastovus): 750 ml/min, tai sudaro 13 – 15% minutinio tūrio arba 55-60 ml/100g/min.

Sumažėjus iki 250 – 300ml/min – gali prasidėti smegenyse negrįžtami procesai. Kritinė riba –

15ml/100g/min, nes smegenys neturi O2 atsargų (gauna tik iš kraujo). Po 5min. sustojus

kraujotakai netenkama sąmonės. Po 5min. O2 bado – kraujotakos blokavimo smegenyse

fenomenas – pakitus endoteliui, kraujotaka neatsistato.

Smegenų kraujotakai labai svarbus normalus AKS:

Kraujotaka sutrinka, jei AKS sumažėja iki 50 – 70mmHg

Padidėjus AKS>180mmHg staiga gali prasiplėsti smegenų arterijos. Tuomet sutrinka

hepatoencefalinio barjero funkcija ir gali susidaryti smegenų edemos.

Smegenų kraujotaka priklauso ir nuo smegenų srities aktyvumo: protinio darbo metu lokali

kraujotaka padidėja 2-3k. (pilkos dalies kraujotaka 2k. intensyvesnė nei baltosios)

Jei padidėja smegenų skysčio (intrakranijinis) spaudimas – spaudžiamos kraujagyslės, kraujotaka

blogėja.

Reguliavimas:

1. Miogeninė autoreguliacija (svarbiausia, nes garantuoja nekintamą smegenų kraujotaką,

kintant AKS):

Padidėjus AKS, padidėja miocitų tonusas ir arteriolės siaurėja.

sumažėjus AKS, sumažėja arterinis tonusas (AKS svyruojant 60 – 180mmHg – smegenų

kraujotaka išlieka pastovi), arteriolės plečiamos.

2. Metabolinis reguliavimas:

Svarbiausias – CO2 kiekis arteriniame kraujyje (ir pH):

Padaugėjus CO2 (hiperkapnija)– smegenų kraujagyslės prasiplečia, kraujotaka

suintensyvėja. Nes CO2 gerai pereina hematoencefalinį barjerą ir smegenų skystyje

jungiasi su vandeniu:

CO2+ H2OH2CO3(disocijuoja) H+ + HCO3 (faktiškai vazodilataciją sąlygoja

susidaręs H+)

Sumažėjus CO2 (hiperventiliacija) – kraujagyslės traukiasi, blogėja kraujotaka ir mažėja

O2 kiekis, dėl to atsiranda dusulys, traukuliai, sąmonės netekimas.

O2 poveikis įvairus:

Tik stipriai sumažėjus O2 (50mmHg) staigiai pagerėja smegenų kraujotaka, nes kaupiasi

pieno r., todėl kraujotaka suintensyvėja dėl ↑H+.

O2 sumažėjimas skatina iš kraujagyslių endotelio išsiskirti vazodilatacines medžiagas.

Medžiagų apykaitos produktai svarbūs perskirstant kraują, vietiškai plečiant smegenų kraujagysles

Padidėjęs kiekis K+ ir adenozino gerina kraujotaką.

3. Humoralinis reguliavimas:

plečia: histaminas, bradikinas

siaurina: ATII, A, vazopresinas, prostaglandinai

4. Nervinis reguliavimas(mažiau efektyvus, nes mažai yra adrenoreceptorių):

simpatinę nervų sistemą, kraujagyslės sutraukiamos, bet pasipriešinimas smegenų

kraujagyslių padidėja tik 6 – 8%.

Parasimpatinė nervų sistema- plečia kraujagyslių spindį.

53. Skersaruožių raumenų kraujotaka ir jos reguliavimas. Deguonies „stoka“

Skersaruožiai raumenys sudaro 40% kūno masės.

28

1. Jais prateka 700 – 1000ml (2-5ml/100g/min.), tai yra 15 – 20% minutinio tūrio;

2. Sunaudoja 30% O2 (greitosios- baltosios skaidulos);

3. Lėtosios (raudonosios) skaidulos sunaudoja daugiau, nes turi mioglobiną, todėl raumens

susitraukimo metu jis aprūpina deguonimi raumenį (nes kapiliarai užspaudžiami). Tačiau

ilgalaikio susitraukimo metu (daugiau nei 10 kartų per sekundę) gali pasireikšti išeminis

skausmas.

Fizinio darbo metu: kraujotaka padidėja 20-30k. (iki 100-120ml/100g/min), t.y. 80 – 90%

minutinio tūrio, O2 poreikis išauga iki 70 – 80k. (nuo 0,3 iki 6ml/100g/min). Fizinio darbo pradžioje

susidaro O2 trūkumas, nes kraujo apytakos ir kvėpavimo sistema negali staiga patiekti labai daug

O2, todėl susidaro O2 „skola“. Energija gaunama tuo metu anaerobinėmis sąlygomis iš raumenų

glikogeno. Ląstelėje kaupiasi laktatai, kurie dirgina chemoreceptorius ir veikia širdį ++++, todėl

vyksta kraujo perskirstymas (per alfa ir beta2, kintant kraujagyslių spindžiui), aktyvinamas

kvėpavimo centras, medžiagų apykaitos produktai vietiškai plečia kraujagysles, ir praėjus tam

tikram laikui po darbo „skola“ grąžinama. Bet ne iš karto, nes: baigus darbą, O2 dar eikvojama

kurį laiką tiek pat, nes naudojamas makroerginiams junginiams atstatyti (greito grąžinimo skola);

vėliau baigiami skaidyti laktatai (lėto grąžinimo skola) ir tik tada O2 vartojimas pasiekia ramybės

lygį.

Reguliavimas:

1. Nervinė reguliacija: per simpatines adrenergines skaidulas veikiant:

alfa receptorius (arteriolėse ir venulėse) sutraukia

per beta 2 receptorius (arteriolėse)- plečia (ypač fizinio darbo metu)

2. Metabolinis reguliavimas. Ypač išreikštas dirbančiose raumenyse- nes nespėjama pašalinti

metabolitų. Prekapiliarinius raukus ir arterioles plečia: sumažėjęs O2 kiekis, padidėjęs pieno

rūgšties, H+, neląstelinio K+ kiekis, padidėjusi H2CO3, adenozino koncentracija.

3. Humoralinis

Plečia kraujagysles: serotoninas, bradikininas, histaminas, ATP. Adrenalinas per alfa receptorius

- sutraukia, per beta2 receptorius plečia raumenų kraujagysles.

4. Miogeninė autoreguliacija. Prekapiliarinės kojų arteriolės pasižymi dideliu miogeniniu

tonusu. Kai padidėja AKS, prekapiliariniai raukai užsidaro- taip apsaugomi kapiliarai nuo AKS

padidėjimo. Tai ypač svarbu kojų raumenyse- sumažėja filtracijos procesai, tai veikia kaip

edemų prevencija.

Raumenų kraujotakai turi įtaką ir mechaniniai reiškiniai: kai raumuo susitraukia, susitraukia ir

kraujagyslės- kraujotaka silpnėja jų susitraukimo metu. Kai raumuo atsipalaiduoja, atsipalaiduoja ir

kraujagyslės- kraujotaka gerėja raumenų atsipalaidavimo metu.

54. Vainikinė kraujotaka ir jos reguliavimas.

Vainikinė (koronarų) kraujotaka – širdį maitinančių kraujagyslių tinklas. Širdį kraujas aprūpina

vainikinėmis arterijomis: kairiąja – a.coronaria sinistra, dešiniąja – a.coronaria dextra.

Ramybės metu širdis gauna 4- 5% viso minutinio tūrio (200 – 250ml/min) (tai atitinka 70ml 100g

audinio per minutę), fizinio darbo metu tas kiekis padidėja iki 1500ml/min (tai atitinka 400ml 100g

audinio per minutę). Tai rodo, kad širdies aprūpinimas krauju yra geresnis nei kt. organų.

Vainikinei kraujotakai būdinga:

1. Cikliškumas. Sistolės metu užspaudžiamos koronarinės arterijos, o diastolės metu- kraujotaka

geresnė, dėl to širdyje nėra O2 bado.

2. Gerai išvystytas kapiliarų tinklas, mažai anastomozių, pakankama dalies tenka minutinio

kraujo tūrio- dėl to irgi nejaučia širdis O2 bado.

29

3. Didelė arterinė - veninė diferenciacija. tai O2 skirtumas taip įtekančio ir ištekančio į organą

kraujo. Būtent širdyje skirtumas tarp O2 kiekio arteriniame ir veniniame kraujyje yra didesnis nei

kituose organuose. Tai rodo, kad širdis suvartoja daug O2 . širdis pasisavina 8-10% O2 iš

pratekančio kraujo (tuo tarpu įprastai organai pasisavina 4-6%). Širdies raumenyje esantis

mioglobinas geba prisijungti O2 , tai vyksta diastolės metu ir tuomet sistolės metu širdis

nepritrūksta deguonies. Širdis per minutę sunaudoja 100ml O2 100g audinio, fizinio darbo metu

sunaudojimas padidėja iki 6 kartų.

Vainikinei kraujotakai turi įtaką KS aortoje:

jei AKS sumažėja → sumažėja širdies susitraukimo jėga;

jei AKS sumažėja iki 50mmHg → sumažėja širdies tonusas, ji nesugeba išstumti viso gaunamo

kraujo, išsivysto širdies veiklos nepakankamumas.

1. Nervinis reguliavimas/ Metabolinis reguliavimas. Vainikinės kraujotakos nervinis

reguliavimas yra glaudžiai susijęs su metaboliniu. Aktyvinant simpatinę nervų sistemą, aktyvėja

širdies veikla ir gaminama daugiau metabolitų. Jei O2 sumažėja bent 5%, išsiplečia vainikinės

kraujagyslės. Kraujagysles plečia laktatai, CO2 , adenozinas (jį išskiria kraujagyslių endotelis).

Taigi yra tiesioginė priklausomybė tarp širdies aktyvumo ir jos kraujotakos aktyvumo.

2. Humoralinis reguliavimas: noradrenalinas per α receptorius– siaurina, adrenalinas per β2 –

plečia arterijas ir venas, ATII ir vazopresinas – sutraukia, tiroksinas, kortizolis – gerina

miokardo kraujotaką, nes aktyvina metabolizmą (metabolitai didina receptorių jautrumą).

3. Miogeninė autoreguliacija. Labai svarbi. Dėl šios reguliacijos vainikinių arterijų kraujotaka

išlieka pastovi.