slaugytojŲ sutrikusios juosmeninĖs stuburo …skausmo, sutrikusios juosmeninės stuburo dalies...
TRANSCRIPT
LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS
MEDICINOS AKADEMIJA
SLAUGOS FAKULTETAS
SPORTO INSTITUTAS
RINGAILĖ TARNAUSKAITĖ
SLAUGYTOJŲ SUTRIKUSIOS JUOSMENINĖS STUBURO
DALIES FUNKCIJOS GRĄŽINIMAS SPECIALIZUOTAIS
FIZINIAIS PRATIMAIS
Magistro studijų programos „Sveikatinimas ir reabilitacija“ (valst. kodas 621B30005)
baigiamasis darbas
Darbo vadovas
Doc. dr. Vytautas Poškaitis
Darbo konsultantas
Lekt. Vidmantas Zaveckas
KAUNAS, 2017
2
TURINYS
SANTRAUKA .................................................................................................................................... 4
SUMMARY ........................................................................................................................................ 5
SANTRUMPOS .................................................................................................................................. 7
ĮVADAS .............................................................................................................................................. 8
1. LITERATŪROS APŽVALGA .................................................................................................. 10
1.1. Apatinės nugaros dalies skausmo paplitimas ...................................................................... 10
1.2. Stuburą stabilizuojanti sistema, jos samprata ir svarba ...................................................... 10
1.3. Stuburo stabilumas .............................................................................................................. 11
1.4. Liemens raumenų stabilizacinė funkcija ............................................................................ 12
1.4.1. Skersinio pilvo raumens reikšmė stuburo stabilizavimui ............................................ 12
1.4.2. Dauginių nugaros raumenų reikšmė stuburo stabilizavimui ....................................... 13
1.5. Stuburo nestabilumas .......................................................................................................... 13
1.6. Stuburo mobilumas ............................................................................................................. 14
1.7. Liemens raumenų ištvermės įtaka apatinės nugaros dalies skausmui ................................ 15
1.8. Skausmo intensyvumo vertinimo metodai .......................................................................... 16
1.9. Slaugytojų nugaros pažeidimų ir skausmo paplitimas Lietuvoje ir kitose šalyse ............... 17
1.10. Praktinis judesių mokymas fizinės veiklos metu ............................................................ 19
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI ..................................................................................... 21
2.1 Tiriamieji ............................................................................................................................ 21
2.2 Tyrimo organizavimas ........................................................................................................ 21
2.3 Tyrimo metodai ................................................................................................................... 23
1.4.2. Mokslinės literatūros analizė ....................................................................................... 23
1.4.2. Anketavimas ................................................................................................................ 23
1.4.2. Oswestry negalios indekso klausimynas ..................................................................... 23
1.4.2. Medicininės dokumentacijos analizė ........................................................................... 24
1.4.2. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testavimas ................................................ 24
1.4.2. Giliųjų liemens raumenų stabilumo ir aktyvacijos testai naudojant slėgio matavimo
prietaisą „Stabilizer“ .................................................................................................................. 25
1.4.2. Liemens aktyvių judesių amplitudės vertinimas ......................................................... 27
1.4.2. Modifikuotas Šober‘o testas ........................................................................................ 28
1.4.2. Juosmens-dubens srities judesių valdymo vertinimas ................................................. 29
1.4.2. Matematinė statistinė analizė....................................................................................... 31
1.4.2. Specializuotų fizinių pratimų programa ...................................................................... 31
3
3. REZULTATAI ........................................................................................................................... 33
3.1. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių ir darbo stažo trukmę ............................................ 33
3.2. AND skausmo vertinimas ................................................................................................... 34
3.3. Oswestry negalios indekso klausimynas ............................................................................. 34
3.4. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės vertinimas ....................................................... 35
3.5. Giliųjų liemens raumenų stabilumo vertinimas, naudojant slėgio matavimo prietaisą
„Stabilizer“ ..................................................................................................................................... 37
3.6. Liemens aktyvių judesių amplitudės vertinimas ................................................................. 39
3.7. Juosmeninės stuburo dalies mobilumo vertinimas modifikuotu Šober‘o testu .................. 43
3.8. Juosmens – dubens srities judesių valdymo testai .............................................................. 44
4. REZULTATŲ APTARIMAS .................................................................................................... 49
IŠVADOS .......................................................................................................................................... 52
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS ................................................................................................ 53
PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS ........................................................................................ 54
LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 55
PRIEDAI ........................................................................................................................................... 61
4
SANTRAUKA
Ringailė Tarnauskaitė. Slaugytojų sutrikusios juosmeninės stuburo dalies funkcijos
grąžinimas specializuotais fiziniais pratimais. Magistro baigiamasis darbas. Darbo vadovas – doc. dr.
Vytautas Poškaitis. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Slaugos
fakultetas, Sporto institutas. Kaunas, 2017; 60 p.
Darbo tikslas – įvertinti slaugytojų sutrikusios juosmeninės stuburo dalies funkcijos
rodiklių kaitą taikant fizinių pratimų poveikio programas.
Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti slaugytojų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą,
juosmeninės stuburo dalies funkcijos rodiklių kaitą taikant specializuotas fizinių pratimų programas.
2. Įvertinti slaugytojų, turinčių juosmeninės stuburo dalies sutrikimų, bet nejaučiančių skausmo,
juosmeninės stuburo dalies funkcijos rodiklių kaitą taikant standartizuotą fizinių pratimų programą.
3. Palyginti slaugytojų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, ir slaugytojų, nejaučiančių
skausmo, sutrikusios juosmeninės stuburo dalies funkcijos grąžinimo rezultatų pokytį po skirtingų
programų taikymo.
Tyrimo metodai: 1. Mokslinės literatūros analizė. 2. Anketavimas (skausmo vertinimas ir
Oswestry negalios klausimynas). 3. Liemens raumenų jėgos statinės ištvermės testavimas. 4. Giliųjų
liemens raumenų stabilumo ir aktyvumo vertinimas su slėgio matavimo prietaisu „Stabilizer“. 5.
Liemens aktyvių judesių amplitudė. 6. Juosmeninės stuburo dalies mobilumo vertinimas modifikuotu
Šober‘o testu. 7. Juosmens–dubens srities valdymo funkcijos vertinimas pagal Hannu Luomajoki. 8.
Matematinė statistinė analizė.
Tyrimo dalyvės: Tyrime dalyvavo 46 VšĮ Šakių ligoninėje dirbančios slaugytojos.
Tiriamosios suskirstytos į grupes: 1 (tiriamąją) grupę (n=25) sudarė moterys, jaučiančios lėtinį AND
skausmą, jai taikyta specializuota fizinių pratimų programa; 2 (kontrolinę) grupę (n=21) sudarė
moterys, turinčios juosmeninės stuburo dalies funkcijos sutrikimų, bet AND skausmo nejaučiančios,
taikyta standartizuota fizinių pratimų programa. Tyrimas truko tris mėnesius, atlikta dvylika
užsiėmimų, 2 kartus per savaitę.
Išvados: 1. Specializuotų fizinių pratimų programa sumažino skausmo intensyvumą,
pagerino tiriamųjų funkcinę būklę ir giliųjų liemens raumenų stabilumą, padidino statinę raumenų
jėgos ištvermę ir liemens aktyvių judesių amplitudę, juosmens mobilumą ir juosmens – dubens srities
judesių valdymą pagerino dviejuose iš trijų taikytų testų. 2. Standartizuotų fizinių pratimų programa
padidino liemens raumenų statinės jėgos ištvermę, liemens aktyvių judesių amplitudę ir juosmens
mobilumą. 3. Specializuotų fizinių pratimų programa buvo efektyvesnė didinant liemens lenkimo
amplitudę, juosmens mobilumą ir gerinant skersinio pilvo raumens stabilumą lyginant su
standartizuotų fizinių pratimų programa.
5
SUMMARY
Ringailė Tarnauskaitė. The effect of specialized exercise program on the lower back‘s
functional state of nurses. Master‘s thesis. Supervisor – Assoc. Prof. Vytautas Poškaitis. Lithuanian
University of Health Sciences, Medical Academy, Faculty of Nursing, Institute of Sports. Kaunas,
2017; 60 p.
The aim of this study - to evaluate the efficiency of a specialized exercise program for
compromised LB function recovery in nurses.
The tasks: 1. To evaluate function‘s changes of lower back in nurses with lower back pain
using specialized exercise program. 2. To evaluate function‘s changes of lower back in nurses with
lower back dysfunction without pain using standardized exercise program. 3. To compare nurses with
lower back pain and nurses with lower back dysfunction without pain lower back function’s recovery
results changes after particular exercises programs
Methods: 1. Analysis of scientific literature. 2. Questionnaire (pain efficiency assessment
and Oswestry disability index). 3. Static endurance tests for the trunk muscles. 4. A pressure
measuring device “Stabilizer” for stability and activation of deep trunk muscles. 5. The amplitude of
active trunk movements. 6. Schober’s test for evaluating lumbar mobility. 7. Hannu Luomajoki tests
for evaluating movement control of the waist-pelvic region. 8. Matematical statistical analysis.
Participants of study: 46 female nurses, all of whom were employed at the hospital of
Šakiai, were included to research. Subjects were divided into two groups: 1 (experimental) group
(n=25) women, who experienced lower back pain, that were applied specialized exercise program; 2
(control) group (n=21) women, who had lower back dysfunction without pain, that were applied
standardized exercise program. During the three month-long experiment, twelve, twise a week
physiotherapy sessions were attended by the participating nurses.
Conclusions: 1. The effects of the specialized exercise program decreases pain, improving
functional state, deep trunk muscles stability, increasing static endurance, amplitude of trunk active
movements, lumbar mobility and movement control of the waist-pelvic region enhanced in two of
three applied tests. 2. The effects of standardized exercise program increases static endurance of trunk
muscles and amplitude of active trunk movements. 3. Specialized exercise program were more
efficient in terms of increasing waist-pelvic movements amplitude, trunk mobility and improving
transverse abdominal muscle stability comparing with standardized exercise program.
6
PADĖKA
Nuoširdžiai dėkoju LSMU Sporto instituto dėstytojams dr. Vytautui Poškaičiui ir lekt.
Vidmantui Zaveckui už pagalbą organizuojant tyrimą, patarimus ir pastabas, dr. Kristinai Berškienei
už tyrimo duomenų analizės konsultacijas. Taip pat dėkoju VšĮ Šakių ligoninės vadovui vyr.
gydytojui Algirdui Klimaičiui už suteiktą galimybę atlikti tyrimą ligoninės patalpose.
7
SANTRUMPOS
AND – apatinė nugaros dalis
cm - centimetrai
DP – testas „Dubens pavertimas“
PK – testas „Padėtis keturpėsčia“
PP – testas „Padavėjo pasilenkimas“
proc. - procentai
s – sekundės
8
ĮVADAS
Juosmeninės stuburo srities skausmas apibūdinamas kaip labiausiai paplitusi šiuolaikinės
medicinos problema, su kuria susiduria apie 60–85 proc. visų gyventojų [1], o 30 proc. visų patiriamų
juosmeninės stuburo dalies skausmų einant laikui tampa lėtiniais [2]. Mokslininkų teigimu, 26–37
proc. visų apatinės nugaros dalies skausmo atvejai patiriami darbo metu, nuo tam tikro jo pobūdžio,
o 11–12 proc. skausmų atsiranda nuo neaiškios priežasties. Dėl plataus nugaros skausmo paplitimo
ir sergamumo masto sveikatos apsaugos sistemos patiria milžiniškas išlaidas diagnostikai ir gydymui
[3].
Stuburo stabilumą galima apibūdinti kaip vieną iš pagrindinių veiksnių, leidžiančių judėti,
padedančių stuburui atlaikyti apkrovas ir tuo pačiu metu apsaugančių nuo sužalojimų ar skausmo [4].
Tikslas, kuris turėtų būti siektinas - tai „pakankamas stabilumas“, ir, norint užtikrinti tai, reikalinga
optimali pusiausvyra tarp stabilumo ir mobilumo, kuri būtent ir padeda išvengti kaulų - raumenų
sistemos sutrikimų [5]. Todėl labai svarbus vaidmuo tenka liemens raumenims. Jų pagalba palaikoma
ne tik kūno padėtis (statinis darbas), bet jie yra būtini ir atliekant judesius (dinaminis darbas) [6].
Bendrosios praktikos slauga – tai profesija, kuri patenka į didžiausią rizikos grupę,
susiduriančią su nugaros skausmo problema. Su darbu susijusios kaulų - raumenų sistemos ligos yra
rimta medicinos personalo, ypač slaugos srities darbuotojų, problema. Pacientų kėlimas, perkėlimas,
sukimas ar vartymas – pagrindinės pirminės priežastys šių sutrikimų ar skausmų atsiradimui [7].
Nugaros pažeidimai taip pat yra ir dažniausia darbingo amžiaus asmenų laikino nedarbingumo ir
neįgalumo bei antroji pagal dažnumą (po kvėpavimo takų ligų) kreipimosi į gydytoją priežastis [8].
Autorių teigimu, šiuo metu vienas iš efektyviausių nugaros skausmų gydymo būdų ir
prarastos juosmeninės stuburo dalies funkcijos grąžinimas yra gydymas fiziniais pratimais [9,10].
Fiziniai pratimai sustiprina nugaros ir pilvo raumenis, pagerina jų susitraukimo jėgą, trukmę, padidina
judesių amplitudę, užtikrina taisyklingą laikyseną ir kaip prevencinė priemonė apsaugo nugarą nuo
pažeidimų [11].
Temos aktualumas ir naujumas: Lietuvoje didžiausią specialistų, turinčių aukštąjį ir
aukštesnįjį medicininį išsilavinimą, dalį (76–77 proc.) sudaro slaugytojos. Tai yra viena didžiausių
sveikatos priežiūros darbuotojų grupių [12]. Svarbus vaidmuo mažinant skausmą, gerinant
juosmeninės stuburo dalies funkcinę būklę ar kaip profilaktinė priemonė slaugos personalo
darbuotojams turėtų būti skiriamas kineziterapijai, taisyklingų fizinių pratimų ir judesių mokymui,
kurie lavintų juosmeninės stuburo dalies mobilumą ir stabilumą bei saugotų nuo traumų tikimybės.
Lietuvoje atlikta tyrimų, vertinančių slaugytojų su darbo sąlygomis susijusią sveikatos būklę,
gyvenimo kokybę ir socialinius aspektus, tačiau neradome studijų, kaip fizinio aktyvumo pagalba
9
būtų galima mažinti juosmeninės stuburo dalies funkcijos sutrikimus būtent šiai medicinos
darbuotojų grupei.
Darbo tikslas – įvertinti slaugytojų sutrikusios juosmeninės stuburo dalies funkcijos
rodiklių kaitą taikant fizinių pratimų poveikio programas.
Uždaviniai:
1. Įvertinti slaugytojų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, juosmeninės stuburo dalies
funkcijos rodiklių kaitą taikant specializuotas fizinių pratimų programas.
2. Įvertinti slaugytojų, turinčių juosmeninės stuburo dalies sutrikimų, bet nejaučiančių skausmo,
juosmeninės stuburo dalies funkcijos rodiklių kaitą taikant standartizuotą fizinių pratimų
programą.
3. Palyginti slaugytojų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, ir slaugytojų, nejaučiančių
skausmo, sutrikusios juosmeninės stuburo dalies funkcijos grąžinimo rezultatų kaitą po
skirtingų programų taikymo.
10
1. LITERATŪROS APŽVALGA
1.1. Apatinės nugaros dalies skausmo paplitimas
Atlikti moksliniai tyrimai atskleidžia, jog apatinės nugaros dalies (AND) skausmą bent kartą
yra patyrę nuo 60 iki 80 proc. pasaulio gyventojų [13]. Negana to, yra spėjama, jog ateityje AND
skausmą patirs net iki 75-90 proc. darbingo amžiaus asmenų [14].
AND skausmas, visų pirmiausia, įvardijamas kaip nemalonus pojūtis, sąstingis ar raumenų
įtampa, esanti žemiau šonkaulių lankų ir aukščiau sėdmenų raukšlių [1]. Skausmas pagal trukmę yra
išskiriamas į ūmų (≤4 sav.), poūmį (4-12 sav.) ir lėtinį (>12 sav.) [15]. Pradžia skausmo dažniausia
nėra tiksli, neretai būdingi paūmėjimo ar pagerėjimo (remisijos) periodai [16]. Vienų mokslininkų
teigimu, AND skausmas labiausiai būdingas 45-64 metų amžiaus asmenų tarpe [17], kitų tyrėjų
nuomone, skausmu labiausiai skundžiasi ir jis daugiausiai pastebimas 40-80 metų moterims [18].
AND skausmas - svarbi visuomenės problema klinikiniu, socialiniu ir ekonominiu požiūriu, kuri
būdinga ekonomiškai aktyvaus, darbingo amžiaus gyventojams ir tai yra dažniausiai pasitaikanti
nedarbingumo priežastis [19]. Lėtinis AND skausmas neretai stipriai paveikia jį jaučiančių socialinį
ir asmeninį gyvenimą bei jo kokybę [20].
Atlikti tyrimai demonstruoja, jog AND skausmas daro įtaką giliesiems liemens raumenims,
ypatingai dauginiui ir skersiniui pilvo raumenims, kurių aktyvacija neretai būna sulėtėjusi, ištvermė
judesio metu dažnai susilpnėjusi ir sumažėjusi. Tokie pokyčiai stebimi net ir skausmo sumažėjimo ar
remisijos metu ir prisideda prie epizodinio AND skausmo pasikartojimo [2].
Taigi, viena iš priežasčių AND skausmo atsiradimui gali būti liemens giliųjų raumenų
silpnumas. Atlikti tyrimai parodė, jog būtent šių raumenų stiprinimas susijęs su žymiai pagerėjusia
sveikatos būkle ir padidėjusiu funkciniu pajėgumu [21]. Tiriant asmenis, jaučiančius lėtinį AND
skausmą, matomi giliųjų raumenų (skersinio pilvo, dauginio raumenų) motorinės kontrolės pakitimai.
Nustatyta, kad, lyginant su sveikais, skausmo nejaučiančiais, asmenimis, asmenys, kurie jautė AND
skausmą, turėjo silpnesnę skersinio pilvo raumens kontrolę ir mažesnį šio raumens susitraukimo greitį
[22].
1.2. Stuburą stabilizuojanti sistema, jos samprata ir svarba
Samprata, apimanti stuburo stabilumą, turbūt dažniausiai vartojama kalbant apie vieną iš
pažeidžiamiausių - juosmens-dubens - sritį. Stabilumas plačiąja prasme apibrėžiamas kaip geba
išlaikyti nepakitusią padėtį net ir veikiant jėgoms, kurios paprastai keistų ją, arba įvardijamas kaip
sugebėjimas grįžti į pradinę būseną po trikdžių [23]. Būtent stuburą stabilizuojanti sistema, arba kūno
šerdis, – dažnai naudojami terminai tiek reabilitacijoje, tiek sporte. Pasak autorių [24], kūno šerdis
11
apima tokius kūno regionus kaip stuburas, dubuo, artimosios apatinių galūnių dalys ir pilvo
struktūros. Kūno šerdį sudarantys raumenys atsakingi už juosmens-dubens stabilumo išlaikymą, taip
pat padeda generuoti jėgą ir perduoti energiją iš didesnių kūno dalių į smulkesnes, atliekant judesius.
Tinkama kūno šerdies stabilumo ir mobilumo kontrolė (juosmens-dubens kontrolė) padeda
išvengti kaulų - raumenų sistemos sužalojimų. Neteisinga liemens giliųjų raumenų (skersinio pilvo,
dauginio raumens) aktyvacija, prasta šių raumenų kontrolė bei sutrikusi juosmens-dubens srities
kontrolė - visa tai gali būti keli iš rizikos veiksnių lėtiniam AND skausmui atsirasti. Autoriai teigia,
kad skersinio pilvo raumens funkcijos sutrikimas ir dauginio raumens atrofija labai dažnai pasireiškia
asmenims, besiskundžiantiems AND skausmu, kuomet centrinė nervų sistema tinkamai neatlieka
savo funkcijos, t.y. nesugeba kontroliuoti raumenų, todėl šie pokyčiai neretai sudaro sąlygas
atsirandančiam stuburo nestabilumui [25,26].
1.3. Stuburo stabilumas
Stabilumas yra įvardijamas kaip atsparumas išjudinimui. Kuomet kūno pusiausvyra yra
sutrikdoma, stabilumas garantuoja pasipriešinimą dislokacijai ir užtikrina grįžimą į pusiausvyros
būklę. Tai – gebėjimas, veikiant išorinėms jėgoms, išlaikyti stabilų kūną [27]. Kalbant apie sąnarines
struktūras, stabilumą galima pažymėti kaip sąnario būklę, kai jis, veikiamas išorinių jėgų spaudimo,
geba išlaikyti nepakitusią padėtį ar greitai sugrįžti į buvusį lygį [28].
Pasak mokslininko M. M. Panjabi, stuburo stabilumo sąvoka apibūdinama kaip gebėjimas
užtikrinti tarpslankstelinę ir bendrąją liemens pusiausvyrą, nepaisant nežymių mechaninių trukdžių
ar neuroraumeninių kontrolės klaidų [29]. Kiti autoriai, kalbantys apie stuburo stabilumą būtent
juosmens–dubens srityje, teigia tai kaip giliųjų raumenų, tarpsegmentinių jungčių ir nervų sistemos
tarpusavio sąveiką tiek statinėse, tiek dinaminėse padėtyse [21].
Stuburo stabilumas priklauso nuo reikiamo, tinkamo raumenų pajėgumo, sinergistų ir
antagonistų raumenų tarpusavio suderintos veiklos. Neteisingas judesys gali sukelti netinkamą
aktyvaciją, taip netgi ir vienas raumuo su netinkama aktyvacijos amplitude gali sužadinti stuburo
nestabilumą [30].
Įtakos stuburo stabilumui turi ne tik sąnariai ir sausgyslės, bet ir galybė juosiančių jį
raumenų, kurie dalyvauja judesių metu ir padeda išlaikyti juosmeninės stuburo dalies stabilumą [31].
Išskiriamos dvi raumenų sistemos, kurios palaiko juosmeninės stuburo dalies stabilumą:
Vietiniai (lokalūs) raumenys;
Bendrieji (globalūs) raumenys [32].
Liemens raumenys sudaryti iš dviejų tipų raumeninių skaidulų: lėtai ir greitai
susitraukiančių. Lėtai susitraukiančios skaidulos apima lokalią raumenų sistemą (giliųjų raumenų
sluoksnį). Šie raumenys yra trumpesni, tiesiogiai besitvirtinantys prie juosmens slankstelių,
12
kontroliuoja vykstantį judesį tarpsegmentiniame lygmenyje, reaguoja į laikysenos pakitimus bei
veikiančias išorines apkrovas. Lokaliesiems raumenims priklauso: skersinis ir vidinis įstrižinis pilvo
raumenys, dauginiai raumenys, gilieji skersiniai keteriniai ir dubens dugno raumenys [33]. Kitų
studijų autorių teigimu, prie išvardintų raumenų dar priskiriami ir didysis bei kvadratinis juosmens
raumenys ir diafragma [34].
Greitai susitraukiančios skaidulos apima globalią raumenų sistemą (paviršinių raumenų
sluoksnį). Šie raumenys yra ilgi ir turintys didelį sukimo momentą, geba judėti didelėje amplitudėje,
nors ir neturi tiesioginio tvirtinimosi prie stuburo [33] ir didina vidinį pilvo slėgį [35] bei yra atsakingi
už bendrą juosmens-dubens srities stabilumo išlaikymą [32]. Paviršinių raumenų grupei priskiriami:
tiesusis ir išorinis įstrižinis pilvo raumenys, tiesusis nugaros raumuo ir kvadratinis juosmens raumuo
(šoninė dalis) [35].
Skersinis pilvo ir dauginiai raumenys yra pagrindiniai stuburo stabilizacijos funkciją
atliekantys raumenys. Skersinis pilvo raumuo, kaip vienas pagrindinių raumenų, kuris stabilizuoja
juosmens sritį, kelia nemažą susidomėjimą daugeliui autorių ir tyrinėtojų [5, 36]. Jis yra ploniausias
ir giliausiai esantis raumuo tarp plačiųjų pilvo raumenų. Veikimo mechanizmas, kuriuo skersinis
pilvo raumuo prisideda užtikrinant tarpsegmentinį stabilumą, yra kompleksinis ir susideda iš
fascijinio ištempimo, intraabdominalinio spaudimo sukėlimo arba abiejų veiksnių kartu [33].
Dauginiai raumenys turi trumpas tarpslankstelines prisitvirtinimo vietas, apriboja slankstelių
judėjimą išlaikant reikiamą laikyseną, taip pat ir stuburo judesio metu, kad apsaugotų sąnarines
struktūras, diskus ir raiščius nuo per didelio lenkimo, jo sukeltos įtampos ar sužalojimo [31]. Vykstant
stuburo judėjimui dalyvauja paviršinės dauginių raumenų skaidulos, o esant stabilizaciniams
procesams yra įdarbinamos giliosios šių raumenų skaidulos [37].
Vietinė ir bendroji raumenų sistemos yra skirtingos ir jų tarpusavio veikla kinta priklausomai
nuo stuburo padėties ir jį veikiančio krūvio. Norint išlaikyti optimalų mechaninį stuburo stabilumą,
reikalingas koordinuotas ir tikslus šių raumenų sistemų aktyvavimas judesių metu [23].
1.4. Liemens raumenų stabilizacinė funkcija
1.4.1. Skersinio pilvo raumens reikšmė stuburo stabilizavimui
Skersinio pilvo raumens skaidulų kryptis – horizontali (išskyrus apatines skaidulas, kurių
kryptis sutampa su vidinio įstrižinio raumens kryptimi) ir sukuria „diržą“, kuris apjuosia pilvą (1
pav.). Dėl vietos ir audinio krypties jis kontroliuoja juosmens regiono sąnarines struktūras. Pasak
autorių, skersinis pilvo raumuo - vienas svarbiausių raumenų išlaikant juosmeninės stuburo dalies
stabilumą ir propriocepcinius jutimus [38]. Pilvo įtraukimas į vidų (ang. „hollowing in“) sukelia šio
raumens izoliuotą susitraukimą [33]. Tai svarbu reabilitacijoje, nes pilvo įtraukimo į vidų manevras
13
(ang. „drawing-in maneuver“) yra vienas pagrindinių stiprinant giliuosius, tokius kaip skersinis ir
vidinis įstrižinis pilvo, raumenis [39].
1 pav. Skersinis pilvo raumuo (Gray‘s anatomy, 1918)
Skersinio pilvo raumens susitraukimas sukelia intraabdominalinį slėgį ir krūtinės – juosmens
fascijos įtempimą. Pilvo raumenų susitraukimas sukuria standų cilindrą, padidindamas juosmeninės
stuburo dalies tvirtumą ir stabilumą [24].
1.4.2. Dauginių nugaros raumenų reikšmė stuburo stabilizavimui
Dauginiai raumenys mokslinėje literatūroje yra dažnai aprašomi, nes pasak daugelio autorių,
šių raumenų funkcija stuburo stabilizavimui yra viena reikšmingiausių. Plačiai dauginių raumenų
funkciją aprašo Barr et al. [31]. Autorių teigimu, šie raumenys turi giliąsias ir paviršines skaidulas.
Studijos rodo, kad sveikiems asmenims, be nugaros skausmo, giliosios dauginių raumenų skaidulos
kartu su skersiniu pilvo raumeniu yra pirmieji, kurie aktyvuojasi judant galūnei nepriklausomai nuo
jos judėjimo krypties kontroliuodami tarpslankstelinius judesius. Šios skaidulos taip pat yra aktyvios
ramiai stovint arba esant subtilioms laikysenos užduotims, tokioms kaip kaklo lenkimas. Paviršinės
dauginio raumens skaidulos aktyvuojasi taip pat prieš galūnės judesį, tačiau priklausomai nuo galūnės
judesio krypties, nes dalyvauja stuburo orientavimo kontrolėje [40]. Minėtos dauginių raumenų
funkcijos yra dėl specifinių kineziologinių ypatybių. Kaip teigia kiti šaltiniai [35], lokalūs nugaros
raumenys, tokie kaip dauginiai ir rotatoriai, savo struktūrose turi didelį raumeninių verpsčių tankumą
(reaguoja į kūno padėties pokytį). Šių raumenų funkcijos kaip „kineziologinių monitorių“, kurie teikia
nervų subsistemai grįžtamąjį ryšį, taip palengvindami globalių raumenų ko-aktyvaciją, išlaikydami
stabilumo reikalavimus.
1.5. Stuburo nestabilumas
Juosmeninės stuburo dalies nestabilumą galima apibrėžti kaip prarastą stuburo gebėjimą
išlaikyti savo taisyklingą padėtį veikiant fiziologinei apkrovai, kai nenustatyti neurologinio pobūdžio
pakenkimai ar kitos deformacijos šioje srityje ir nėra juosmenyje pasireiškiančio skausmo [41].
14
Nestabilumas juosmeninėje stuburo dalyje gali būti įvardinamas kaip vienas iš veiksnių
lėtinio AND skausmo atsiradimui. Priežasčių, lemiančių nestabilumą, gali būti daug ir įvairių. Keletu
iš jų laikomi: audinių, esančių aplink, pažeidimai, raumenų jėgos ir ištvermės sumažėjimas bei
netinkamas sutrikusių judesių valdymas juosmens-dubens zonoje, taip pat ir visos išvardintos
priežastys kartu [42]. Remiantis M. M. Panjabi [43] teigimu, stuburo judesių amplitudė turi dvi -
neutralią ir elastinę - zonas (2 pav.).
2 pav. Stuburo judesių amplitudė (M. M. Panjabi, 1992)
Pradinis stuburo amplitudės judesys prasideda lankstumu pasižyminčioje neutralioje zonoje.
Čia įvyksta nedidelis nejudrių struktūrų pasipriešinimas tarpsegmentiniam judesiui atliekant didelės
amplitudės judesį [43]. Neutralios zonos koncepcija paremta pastebėjimu, kad tipiško stuburo judesio
segmento apkrovos – poslinkio sąryšio kreivė yra netiesinė su dideliu judesio vykdymo lankstumu
aplink neutralią stuburo padėtį ir su padidėjusiu, pasyviu pasipriešinimu judesiui stuburo judesio
amplitudės pabaigoje. Padidėjusi neutrali zona gali turėti įtakos didesnei raiščių pertempimo
tikimybei ir būti viena iš nestabilumo priežasčių [41] bei sukelti skausmą ar dėl jo pasireiškusią
negalią [44]. Neutralios zonos pabaigoje prasideda elastinė zona, kuri tęsiasi iki fiziologinio judesio
aplitudės pabaigos [44]. Elastinės zonos srityje atliekamas nejudrių struktūrų pasipriešinimas tarp
vieno segmento vykstančiam judesiui amplitudės judesio pabaigoje [43]. Dauguma šaltinių autorių
mano, jog neutralios zonos dydis yra svarbus veiksnys stuburo stabilumo būklei. Stuburą
stabilizuojanti liemens raumenų sistema prisiderina, jog neutrali zona išliktų tam tikrų fiziologinių
judesių slenksčių viduje ir būtų užkirstas kelias klinikiniam juosmens nestabilumui atsirasti.
1.6. Stuburo mobilumas
Liemens raumenų aktyvumas paprasčiausiai apibūdinamas kaip iš anksto suprogramuota,
numatyta, lokali, vieną sąnarį ar kelis sąnarius kertančių raumenų kombinacija, atliekant stabilizacijos
funkciją judesių atlikimo metu. Tai sąlygoja proksimalinį stabilumą distaliniam mobilumui ir jėgų
15
paskirstymo, valdymo modelį nuo proksimalinės link distalinės dalies [24]. „Pakankamas stabilumas“
yra tas tikslas, kuris turėtų būti siekiamas, o norint tai įvykdyti būtinas optimalus balansas tarp
stabilumo ir mobilumo [5].
Motorinės kontrolės procesų kompleksas, esantis raumenyse, kontroliuoja tvirtumą ir
lankstumą kelių grandinių susijusiuose judesiuose. Judėjimo sistema gali nesunkiai prisitaikyti prie
išgyvenamų pokyčių. Kai sąnaryje atsiranda tam tikras ryškesnis judesio apribojimas, organizmas
visais būdais stengiasi palaikyti funkciją, todėl kiti sąnariai ar raumenys privalo atlikti kompensacinę
funkciją didinant santykinį mobilumą, kuris neretai sukelia audinių pažeidimus [5].
AND skausmas neapibrėžia tikslios patologijos, bet gali būti susijęs su ribotu, per dideliu ar
prastai kontroliuojamu juosmens judesiu [45]. Pasikeitęs mobilumas gali būti įvardijamas kaip
bendras, visumos (liemens mobilumas) arba segmentinis (tarp dviejų šalia esančių slankstelių).
Stuburo mobilumo sutrikimai dažnai gydomi nechirurginiu būdu. Kaip pavyzdį galima pateikti dvi
stuburo mobilumo sutrikimų situacijas. Asmeniui su sumažėjusiu stuburo mobilumu yra skiriama
intervencija, gerinanti tarpslankstelinį mobilumą, o asmeniui su per dideliu stuburo mobilumu -
aktyvūs pratimai arba pratimai, paremti pasipriešinimu, siekiant suteikti stabilumą ir kontrolę
pakitusiam judesio stereotipui (stabilumo pratimai) [46].
1.7. Liemens raumenų ištvermės įtaka apatinės nugaros dalies skausmui
Judėjimo procese yra reikalingos dvi fizinės organizmo ypatybės - tai raumenų jėga ir
ištvermė. Tam tikra reikiama raumenų jėga ir ištvermė asmeniui padeda atlikti tiek statinį (stovimos,
sėdimos padėties išlaikymas), tiek dinaminį (įvairūs pakėlimai, pastūmimai ir pan.) darbą [6].
Ištvermė - tai aktyvi, galinti ilgai trukti, fizinė būsena vykdyti intensyvų darbo krūvį,
priešinantis atsirandančiam nuovargiui [23]. Tai yra reikšminga, su sveikata susijusi ir viena iš
svarbiausių, fizinė ypatybė. Išskiriamos dvi šios ypatybės rūšys:
1) Bendroji ištvermė – kuomet pratimo ar kito darbo atlikimo metu dalyvauja pagrindinės
kūno raumenų grupės, darbo intensyvumas yra vidutinis, didelis arba besikeičiantis ir atlikimo metu
dominuoja aerobiniai medžiagų apykaitos procesai.
2) Specialioji ištvermė – gebėjimas ilgai vykdyti būdingos, tam tikros veiklos darbą, jį
atliekant gali dalyvauti labai nedaug raumenų ar tik tam tikra viena funkcinė raumenų grupė [23, 47].
Liemens raumenų ištvermės matavimas yra labai svarbus veiksnys AND skausmo gydymui
ir prevencijai [48]. Sumažėjusi, nepakankama liemens raumenų ištvermė yra artimai susijusi su
lėtiniu AND skausmu [49]. Paskutiniu metu platus dėmesys skiriamas nugaros raumenų ištvermei ir
jos ryšiui su AND skausmu [48]. Nugaros raumenis sudaro didelio diametro I tipo raumeninės
skaidulos, kurios adaptuotos į mažo intensyvumo, tačiau ilgai trunkantį, darbą [50].
16
Viename mokslinių tyrimų [51], kuriame vertinta nugaros raumenų ištvermė asmenims su ir
be AND skausmo, autoriai teigia, kad AND skausmas mažina tiesiamųjų liemens raumenų ištvermę.
Tuos pačius rezultatus gavo ir O‘Sullivan su kolegomis [52]. Taip pat mažesnė pilvo raumenų statinė
ištvermė nustatyta asmenims, jaučiantiems AND skausmą, lyginant ištvermės rodiklius su skausmo
nejaučiančiais tiriamaisiais [53], dėl ko stipriai sumažėja ir liemens raumenų kontrolė. Greitai
atsirandantis liemens raumenų nuovargis, atliekant statinį ar dinaminį darbą, yra viena iš pagrindinių
AND skausmo pasireiškimo priežasčių.
Mūsų atliktame tyrime pasirinkome statinį liemens (pilvo ir nugaros) raumenų jėgos
ištvermės testavimą. Šis metodas yra informatyvus, greitas ir paprastas, atliekamas be specialios
įrangos, plačiai naudojamas tiriant asmenis, besiskundžiančius AND skausmu.
1.8. Skausmo intensyvumo vertinimo metodai
Kiekvienas žmogus skausmą vertina subjektyviai. Skausmo potyris susideda iš:
somatosensorinio, emocinio, elgsenos, pažintinio, gyvenimo būdo ir socialinio–kultūrinio
komponentų. Dažnai skausmas yra vertinamas naudojant elgesio ar žodines užduotis [54]. Todėl
skausmo matavimui įprasta taikyti palyginimo ir reitingavimo metodus. Vienas jų - skaičių
analogijos, ar numerinė, skalė (SAS), kurioje jaučiamo skausmo intensyvumas vertinamas
dešimtbalėje sistemoje: 0 (skausmo nėra), 1-3 (silpnas skausmas), 4-5 (vidutinis skausmas), 6-7
(stiprus skausmas), 8-9 (labai stiprus skausmas), 10 (nepakeliamas skausmas). Pagrindinis SAS
privalumas – specialistai gali greitai ir nenaudojant papildomų priemonių apklausos metu įvertinti
pacientų jaučiamo skausmo stiprumą balais. Mokslininkai vis dažniau taiko šį vertinimo metodą [55].
Taip pat yra kitų skausmo intensyvumo vertinimo būdų. Kitas metodas – vizualinė
analogijos skalė (VAS). Tai 10 cm ilgio linija, kurios pradžia žymi reikšmę „skausmo nėra“, o
pabaiga – „nepakeliamas skausmas“. Vertinamas asmuo ant linijos pažymi jaučiamo skausmo
reikšmę. Kuo žymėjimas labiau nutolęs į dešinę matavimo linijos pusę, tuo skausmo rodiklis yra
didesnis. VAS gali būti tiek horizontali, tiek vertikali, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp abiejų
skalės variantų vertinant skausmo stiprumą pastebėta nebuvo [56].
Trečiasis matavimo metodas - veidų skausmo skalė, kuri plačiai naudojama vertinant vaikus
[57]. Anksčiau tai buvo naudojama tik vyresnių nei 4–5 metų amžiaus vaikų skausmui įvertinti, vėliau
pradėta taikyti ir pagyvenusių asmenų vertinimui [55,56]. Skalė sudaryta iš 6–8 veido išraiškų, iš
kurių vertinamasis išsirenka vieną, geriausiai atitinkantį, dabartinio jaučiamo skausmo pojūčio
variantą. Liūdnesnis veidas reiškia intensyvesnį skaumą [55,56,57].
Taip pat yra naudojami įvairūs klausimynai, vertinantys AND skausmą. Jų privalumas –
paprastumas ir prieinamumas. Pagrindiniai klausimynai testuojant juosmeninės stuburo dalies
17
skausmą - Oswestry ir Roland-Morris negalios klausimynai. Jie patikimiausi, dažnai naudojami
kituose tyrimuose, turintys tvirtą konstrukciją [55].
Atliktas tyrimas, kuriame buvo palyginti Oswestry, Roland-Morris negalios klausimynai bei
Quebec nugaros skausmo negalios skalė. Autorius šiuos metodus vertino pagal jų kompetenciją bei
jautrumą. Autoriaus teigimu, Oswestry klausimynas yra subtilesnis už Quebec skausmo skalę ir
pasižymi aukštesniu patikimumo lygiu nei kiti vertinti klausimynai. Juosmeninės stuburo dalies
skausmo sukeltų pakitimų bei taikytos intervencijos poveikio įvertinimui tinkamiausias Oswestry
negalios klausimynas. Jis plačiai taikomas vertinti lėtinio AND skausmo įtaką funkcinei asmens
būklei, padeda paprastai apskaičiuoti gautus duomenis, vertinti pacientų nusiskundimus, stebėti
gerėjimo rezultatus ir taikyto metodo poveikio efektyvumą [58].
Taigi, nugaros skausmo vertinimo metodų yra įvairių: nuo skausmo intensyvumo nustatymo
naudojant skales iki funkcinės asmens būklės įvertinimo taikant tam skirtus klausimynus.
1.9. Slaugytojų nugaros pažeidimų ir skausmo paplitimas Lietuvoje ir kitose
šalyse
Slaugos profesijos specialistams kyla didelis pavojus patirti kaulų – raumenų pažeidimus bei
jų sukeltą skausmą. Pagrindinė problema šiems sutrikimams atsirasti – nuolatinis pacientų kėlimas,
perkėlimas ir vartymas [7].
Pažeidimai nugaros srityje yra viena pagrindinių darbingo amžiaus žmonių laikino
nedarbingumo ar neįgalumo priežasčių ir antroji pagal dažnumą kreipimosi į gydytoją priežastis [8].
Remiantis 2016 metų II ketvirčio Lietuvos Respublikos profesinių ligų valstybės registro
duomenimis, vertinant profesinių ligų atvejus daugiausiai buvo užfiksuota kaulų - raumenų sistemos
ir jungiamojo audinio ligų, kurias sudaro ir įvairaus pobūdžio nugaros pakenkimai ir su jais susiję
atsirandantys skausmai [59]. Graikijoje, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje ypač dažnos fizinės su darbu susijusios sveikatos
problemos. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, 37 proc. AND skausmo
atvejų yra susiję būtent su darbu, tam tikru jo pobūdžiu [60]. Svarbu paminėti ir tai, kad po tam tikro
nugaros pažeidimo ji tampa jautresnė ir atsiranda didesnė tikimybė, kad pažeidimas pasikartos dar
kartą, ypatingai tuomet, kai lieka tie patys skausmą ar pažeidimą sukėlę rizikos veiksniai.
Sudėtinga įvardinti vieną profesijos sritį, kuri labiausiai rizikuoja patirti nugaros pažeidimus
ar traumas darbo metu. Galima teigti, jog sveikatos priežiūra yra ta sritis, kuri dažniausiai minima
šitame turinyje [61]. Nors slaugytojų darbas įvardijamas kaip nesudėtingas ir daug pastangų
nereikalaujantis, bet būtent ši specialistų grupė patiria nugaros srities sutrikimus [62].
2005 m. Kauno klinikose atliktame slaugytojas vertinančiame eksperimente dalyvavo 300
slaugytojų, kurių darbo specifika nesusijusi su papildomo svorio judinimu, dažniausiai skausmas
18
buvo jaučiamas nugaros srityje (93,2 proc.), o tos slaugytojos, kurios darbu metu dažniausiai susiduria
su paciento kėlimu ir kita jo priežiūra, skausmus nurodė būtent juosmeninėje stuburo dalyje (73
proc.). Taip pat buvo bandoma nustatyti slaugytojų atliekamų darbų sudėtingumą atsižvelgiant į
rizikos patirti nugaros pakenkimus zoną: tiesioginis darbas su pacientu (jo priežiūra - vartymas,
prausimas) patenka į didelės rizikos zoną, paciento transportavimas – į padidėjusios rizikos zoną.
Gauti rezultatai parodė, jog dažniausiai pasitaikanti problema, kurią įvardino slaugytojos, buvo
tarpslankstelinio disko išvarža [63]. Galima daryti išvadą, kad kaulų - raumenų sistemos pakenkimai
yra labai dažnai pasitaikantys ir aktualūs sveikatos priežiūros srities, ypatingai slaugytojų, profesijoje.
Norvegijoje atliktas tyrimas siekiantis nustatyti, kaip kaulų – raumenų sistemos skausmo
atsiradimas priklauso nuo demografinių veiksnių, slaugytojų išdirbtų darbo valandų skaičiaus ir
skyriaus, kuriame dirbama. Po atliktos apklausos 9 iš 10 slaugytojų teigė per paskutiniąsias 2 savaites
jautusios nugaros skausmą. Tyrimas parodė, kad nugaros skausmais moterys skundžiasi labiau
lyginant su vyrais. AND lėtinis skausmas dažniausiai vargino slaugytojas, dirbančias slaugos
namuose. Kaulų – raumenų sistemos skausmai mažiausiai paplitę tarp bendruomenės slaugytojų bei
dirbančiųjų psichiatrijos, pediatrijos skyriuose. Kalbant apie darbo valandų trukmės per savaitę įtaką
skausmui tyrimo metu reikšmingų sąsajų pastebėta nebuvo [64].
Nugaros skausmo problema tarp slaugytojų išryškėja ir kitoje valstybėje – Graikijoje. Iš 350
apklaustųjų Fattouma Bourguiba universitetinėje ligoninėje dirbančių slaugytojų AND skausmus juto
daugiau nei pusė - 51,5 proc. Lėtinis AND vargino 12,8 proc. apklaustų slaugytojų. Net 61,9 proc.
slaugytojų prireikė medicininio gydymo, o 45 proc. tiriamųjų buvo reikalingi radiologiniai tyrimai.
Dėl tokio pasiskirstymo ir plataus nugaros skausmo paplitimo ligoninėje dažnai keitėsi darbuotojai,
buvo registruoti 26,1 proc. nedarbingumo atvejai dėl jaučiamo AND skausmo. Taip pat įvardinti
veiksniai, turintys įtakos pažeidimams vystytis ar skausmo atsiradimui. Tai – amžius, moteriška lytis,
didesnis nei norma kūno masės indeksas, šeiminė padėtis, žalingi įpročiai, anksčiau patirti AND
skausmai, papildoma profesinė veikla, sunkių svorių kėlimas. Tyrimo eigoje numatyta ir tai, kad
tinkamiausia AND skausmų profilaktinė priemonė yra mankšta, fiziniai pratimai [65].
Tyrime, atliktame JAV, buvo ištirta, kad darbo metu keičiant pacientų statines padėtis,
slaugos darbuotojai patiria trečdalį visų kaulų - raumenų sistemos pažeidimų. Mokslininkai
paskaičiavo, kad 40 proc. šių traumų būtų galima išvengti taikant pagalbinę priemonę - automatinę
kėlimo įrangą. Tačiau ši priemonė neturi galimybės apsaugoti slaugytojų nuo nugaros pažeidimų,
kuomet joms reikia keisti pacientų padėtį lovoje, pakelti juos į viršų ar sulaikyti pacientą krentant.
Atliekant šiuo darbus atsiranda 32 proc. tikimybė kaulų – raumenų sistemos sužeidimams, todėl
atsižvelgiant į tai rekomenduojama naudoti ir kitas nugarą nuo pažeidimų saugančias priemones [66].
Nigerijos ligoninėse atliktų apklausų metu nustatyta sąveika tarp kaulų – raumenų pažeidimų
ir rizikos veiksnių, kylančių slaugos personalo darbuotojams. Buvo nustatyti svarbiausi, didžiausią
19
žalojimo riziką slaugytojoms turintys veiksniai: neretai vienoje pozoje atliekamas ilgalaikis statinis
darbas (55,1 proc.), pacientų priežiūra, jų padėties keitimas ir transportavimas (50,8 proc.), didelis
pacientų skaičius tenkantis vienai darbuotojai (44,9 proc.). Dėl išvardintų priežasčių šios šalies
slaugos srities personalas dažnai skundžiasi įvairaus pobūdžio nugaros sutrikimais bei
intensyvėjančiu ir nuolat pasikartojančiu skausmu [67].
Vykdytame tyrime nustatyta tendencija, jog slaugytojų darbo patirties stažas lemia
pasikartojančius, stiprėjančius ir naujai atsirandančius juosmeninės stuburo dalies skausmų atvejus,
kas turi įtakos sutrikdomam įprastiniam darbui [68]. Estijos mokslininkų duomenys parodė, jog tokios
slaugytojų charakteristikos kaip amžius, ūgis, svoris ir žalingi įpročiai skatina kaulų - raumenų
sistemos pažeidimų vystymąsi [69]. Lietuvos mokslininkų išvadose analogiškai akcentuojamas
slaugos srities specialistų amžius ir darbo stažas kaip pagrindiniai rizikos faktoriai, lemiantys AND
funkcijos sutrikimų, traumų ar skausmų atsiradimui. Taip pat tyrėjai išskiria fizinių pastangų,
reikalingų darbui su pacientais atlikti, svarbą [70]. Įdėtos pastangos taip pat turi įtakos skausmo
atsiradimui.
Vokietijoje atliktame tyrime slaugytojos buvo prašomos kiekvieną dieną fiksuoti darbo metu
atliekamus veiksmui slaugant pacientus bei savo nusiskundimus ir nemalonius pojūčius,
atsirandančius darbo atlikimo eigoje, kurie susiję su kaulų - raumenų sistema (pavyzdžiui, įvairūs
skausmai nugaros srityje). Buvo stebėtos trys darbo ir viena laisva dienos. Stebima tendencija, kad
slaugytojų nusiskundimai buvo stipresni darbo dienų metu, o sumažėdavo per laisvą nuo darbo dieną.
Šio tyrimo metu patvirtinta sąveika tarp rizikos veiksnių, esančių darbo aplinkoje (didelio darbo
krūvio sukeltas stresas, sunkių pacientų slauga), ir tarp kaulų - raumenų sistemos pažeidimų (nugaros
skausmai) [71].
Apibendrinus galima teigti, kad slaugytojų AND skausmai yra labai aktuali ir dažna
problema. Jaučiamas skausmas mažina darbingumą, trikdo gyvenimo kokybę, o profilaktinės
priemonės, tokios kaip mankšta, fiziniai pratimai, kitos nugarai apsaugoti skirtos priemonės,
pagalbinių priemonių naudojimas darbo metu ir ergonomikos išmokimas gali padėti užkirsti kelią ar
sumažinti esamus ar pasikartojančius juosmeninės stuburo dalies skausmus.
1.10. Praktinis judesių mokymas fizinės veiklos metu
Dirbant su asmenimis, jaučiančiais lėtinį AND skausmą, ypatingai didelis dėmesys turėtų
būti skiriamas specialiems fiziniams pratimams, kuriuos atliekant yra aktyvinami raumenys,
dalyvaujantys dinaminiame liemens stabilumo užtikrinime ir stuburo segmentinio valdymo
kontrolėje. Pirmiausia privalu įvertinti vienų iš svarbiausių stuburo stabilizatorių – skersinio pilvo
raumens ir dauginių raumenų bei diafragmos ir dubens dugno raumenų - judesių valdymo funkcijos
esamus sutrikimus. Tam atlikti yra naudojamas judesių mokymo modelis, kuris nustato neteisingą
20
judesių stereotipą, išskiria judesio komponentus sudarant specializuotų pratimų programą, įvertinant
individualius asmens poreikius. Veiksmingą poveikį, jaučiant lėtinį skausmą nugaroje, turi
specializuoti pratimai, kai numatoma priežastis yra segmentinis juosmens nestabilumas. Sudaryta
individuali programa efektyviai mažina skausmą ir gerina asmens funkcinę būklę, kas sąlygoja ir
funkcinės negalios sumažėjimą [52]. Praktinį judesių mokymosi procesą apibūdino autoriai Fitts ir
Posner kaip stuburą stabilizuojančių pratimų kompleksą. Išskiriami trys naujų įgūdžių mokymosi
lygiai:
1. Pirmasis lygis - kognityvinė stadija. Šios stadijos metu asmuo privalo kontroliuoti
sąmoningumą aktyvinant lokalių raumenų grupę siekiant kuo mažesnio globalių raumenų grupių
įsitraukimo į judesį. Šios stadijos tikslas – išmokyti asmenį izometriniu būdu ir kuo mažesne jėga
aktyvuoti ir skersinį pilvo raumenį, ir dauginius raumenis, išlaikant juosmeninę stuburo dalį
neutralioje padėtyje tolygiai kvėpuojant.
2. Antrasis lygis – tarpusavio ryšių formavimo stadija. Šioje stadijoje dėmesys skiriamas
judesių tobulinimui. Formuojant taisyklingai atliekamo judesio stereotipą, atrenkami klaidingi ir
skausmą iššaukiantys judesiai, kurie bus koreguojami. Nuolatinis taisyklingas judesio kartojimas
padeda greičiau jį įsisavinti, išmokti. Šioje stadijoje svarbu izoliuotai aktyvinti lokalių raumenų
sistemas ir išlaikyti neutralią padėtį juosmens–dubens srityje. Asmuo kasdien turi atlikti pratimus,
tolygiai didinant judesio atlikimo greitį, pritaikant progresijos lygius, taip pat laisvu metu skatinama
aerobinė veikla, pavyzdžiui, vaikščiojimas, kurio metu būtų išlaikyta taisyklinga juosmeninės stuburo
dalies neutrali padėtis. Judesių atlikimo metu privalu kontroliuoti kvėpavimo ritmą ir aktyvuoti
lokaliuosius raumenis. Visi aprašyti principai šioje stadijoje pagerina giliųjų raumenų tonusą ir
tolygiai formuojamas judesių atlikimo automatizmas.
3. Trečiasis lygis – judesių automatizmo stadija. Pagrindinis stadijos tikslas – judesių
valdymo savaimingumas (gebėjimas nesąmoningai atlikti išmoktus taisyklingus veiksmus). Asmuo
yra mokomas specialių pratimų, padedančių skatinti automatizmą kasdien atliekamų judesių metu.
Šios stadijos metu didžiausias dėmesys skriamas dinaminei stuburo stabilizacijos funkcijai.
Esant segmentinio nestabilumo atvejais yra efektyvu taikyti praktinį ir individualizuojamą
judesių mokymo modelį. Specialisto turimi praktiniai įgūdžiai, sugebėjimas įžvelgti ar atpažinti
klinikinę problemą ir gydomo asmens sveikatos būklė – visa tai turi įtakos teigiamam mokymo
modelio poveikiui [23].
21
2. TYRIMO METODIKA IR METODAI
Tyrimas vykdytas VšĮ Šakių ligoninėje, Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje. Jam
atlikti 2016 metų balandžio 15 dieną buvo gautas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Bioetikos
centro leidimas (1 priedas). Tyrimo objektas – darbingo amžiaus moterų, dirbančių slaugytojomis,
juosmeninės stuburo dalies funkcijos rodikliai ir jų kaita.
2.1 Tiriamieji
Tiriamosios - VšĮ Šakių ligoninėje dirbančios slaugytojos. Tyrime dalyvavo 46 slaugytojos:
25 iš jų jautė AND skausmą, 21 iš jų turėjo juosmeninės stuburo dalies sutrikimų (sumažėjęs
mobilumas, stabilumas). Jauniausiai tyrimo dalyvei buvo 37 metai, vyriausiai – 61 metas. Tiriamosios
buvo įtrauktos į tyrimą pagal atrankos kriterijus: lytis – moteris; jaučiančios lėtinį AND skausmą
ir/arba turinčios juosmeninės stuburo dalies funkcijos sutrikimų (mobilumo, stabilumo, jėgos
ištvermės sumažėjimą), tačiau skausmo nejaučiančios; slaugytojos darbo stažas ne mažiau kaip 5
metai; 4-5 darbo dienos per savaitę; tiriamųjų subjektyvus skausmo pojūtis turėjo neviršyti 4–5 balų
(vidutinis) pagal SAS; neturinčios hipermobilumo juosmeninėje stuburo dalyje, širdies-kraujagyslių
sistemos sutrikimų; nevartojančios medikamentų.
2.2 Tyrimo organizavimas
Visos tyrimo dalyvės buvo supažindintos su jo tikslu ir eiga tyrimo pradžioje. Tyrimas
pradėtas gavus raštišką tiriamosios sutikimą bei leidus naudoti gautus duomenis moksliniais tikslais,
užtikrinant anonimiškumą.
Tyrimas pradėtas 2016 – 05 – 03 ir baigtas 2016 – 08 – 26. Buvo pakviestos 54 tiriamosios,
atitikusios atrankos kriterijus. Tyrimą sėkmingai užbaigė 46 moterys. Atranką praėjusios tiriamosios
suskirstytos į dvi grupes: 1 (tiriamąją) grupę (n=25) sudarė moterys, jaučiančios lėtinį AND skausmą
(amžiaus vidurkis - 47,4±7,3 metai, darbo stažo vidurkis - 20±6,5 metai); 2 (kontrolinę) grupę (n=21)
sudarė moterys, turinčios juosmeninės stuburo dalies funkcijos sutrikimų, bet AND skausmo
nejaučiančios (amžiaus vidurkis – 44,8±5,6 metai, darbo stažo vidurkis – 14,9±5,9 metai). Grupės
pagal pradinius ištyrimo duomenis buvo nehomogeniškos.
Abiejų grupių tiriamosios atliko po dvylika kineziterapijos užsiėmimų, 2 kartus per savaitę,
užsiėmimų trukmė - 45 min. Tiriamojoje grupėje taikyta programa su mokymu ir kiekvienai tiriamajai
specializuotų fizinių pratimų programa buvo individualizuojama ir dirbama 2-3 asmenų grupėse.
Kontrolinėje grupėje taikyta standartizuota pratimų programa ir dirbama didesnėse (5-7 asmenų)
grupėse. Prieš ir po poveikio metodų taikymo buvo vertinama: SAS ir Oswestry negalio klausimynas
(tiriamajai grupei); liemens (pilvo ir nugaros) raumenų jėgos statinė ištvermė; giliųjų liemens
22
raumenų aktyvacija ir stabilumas; liemens aktyvių judesių amplitudė; juosmeninės stuburo dalies
mobilumas; juosmens-dubens srities judesių valdymas.
Paskutinio etapo metu po dvylikos atliktų kineziterapijos užsiėmimų atliktas pakartotinis
testavimas. Gauti rezultatai statistinės analizės metodais apdoroti ir palyginti. Duomenys pateikti
apibendrintai.
3 pav. Tyrimo organizavimo schema
Tyrim
o o
rga
niz
avim
o
schem
a
Pak
artotin
io
testavim
o
rezultatai
54 tiriam
osio
s
pak
viesto
s į
tyrim
ą pag
al
atrank
os
kriteriju
s
Osw
estry n
egalio
s
ind
ekso
klau
simyn
as,
ank
etinė ap
klau
sa,
med
icinin
ės
doku
men
tacijos
apžv
alga
8 d
alyv
ės tyrim
o
eigoje p
asitrauk
ė
iš jo d
ėl
asmen
inių
priežasčių
46 tiriam
osio
s
Tiriam
oji
gru
pė
25 tiriam
osio
s,
jaučian
čios
AN
D sk
ausm
ą
Kon
trolin
ė
gru
pė
21 tiriam
oji,
nejau
čianti
skau
smo
Pir
min
is ištyrim
as
1.
Statin
ės pilv
o ir
nu
garo
s
raum
enų
jėgo
s ištv
ermės te
stai
2.
Gilių
jų liem
ens
raum
enų
stabilu
mo
ir
akty
vacijo
s vertin
imo
testai
3.
Liem
ens ak
tyvių
jud
esių
amp
litud
ės vertin
imas
4.
Juo
smen
inės
stub
uro
dalies
mo
bilu
mo
vertin
imas
5.
Juo
smen
s-
du
ben
s srities
jud
esių v
aldym
o
testai
12
KT
užsiėm
imų
taikan
t
specializu
otų
fizinių
pratim
ų
pro
gram
ą
12
KT
užsiėm
imų
taikan
t
stand
artizuotų
fizinių
pratim
ų
pro
gram
ą
Pak
artotin
io
testavim
o
rezultatai
Išvad
os
23
2.3 Tyrimo metodai
1.4.2. Mokslinės literatūros analizė
Analizuoti pasiekiami moksliniai šaltiniai, daugiausiai dėmesio skiriama naujai literatūrai
bei publikacijoms aukšto citavimo indekso žurnaluose. Taip pat daugelis straipsnių ieškota iš
„PubMed“ ir „Google Scholar“ mokslinių straipsnių bazių. Mokslinių šaltinių analizei taikytas 2006
– 2016 metų apribojimas. Naudota įvairiuose moksliniuose žurnaluose ir knygose rasta informacija,
padedanti atskleisti temą ir jos aktualumą.
1.4.2. Anketavimas
Anketavimas buvo taikomas norint sudaryti grupes. Tiriamosioms buvo pateiktas Oswestry
negalios indekso klausimynas, skirtas jų funkcinei būklei įvertinti (4 priedas) bei anketinė apklausa,
nustatanti darbo sąlygas, darbo patirtį, stažą, taip pat pateikiama skaičių analogijos skalė (SAS), skirta
įvertinti jaučiamo skausmo juosmeninėje stuburo dalyje intensyvumą (5 priedas).
1.4.2. Oswestry negalios indekso klausimynas
Oswestry negalios indeksas skirtas įvertinti nugaros skausmo įtaką tiriamųjų funkcinei
būklei įvairiose gyvenimo situacijose [58]. Klausimyną sudaro dešimt klausimų, iš kurių kiekvienas
turi šešis atsakymo variantus (A–F). Tiriamajam reikia pasirinkti vieną atsakymo variantą, kuris
labiausiai atspindi jo esamą būklę.
Visos Oswestry negalios indekso klausimyne esančios raidės atitinka tam tikrą balą nuo 0
iki 5: A – 0; B – 1; C – 2; D – 3; E – 4; F – 5. Surinkti balai sumuojami ir gaunamas rezultatas, kuomet
didžiausia balų suma (50 balų) reiškia didelį funkcijos sutrikimą (disfunkciją), žemiausias balas (0) -
rodo gerą funkcijos būklę. Gauta balų suma verčiama į procentinę dalį:
balų suma/50x100 = procentinė išraiška (proc.)
Surinktas balų skaičius demonstruoja skausmo įtaką tiriamo asmens funkcinei būklei. Kuo
balų skaičius didesnis, tuo skausmas stipriau veikia funkcinę būklę, kuo balas mažesnis – tuo ir įtaka
funkcinei būklei yra mažesnė. Atsižvelgiant į procentinę išraišką daroma galutinė išvada:
0–20 proc. – minimalus funkcijos pažeidimas;
21–40 proc. – vidutinis funkcijos pažeidimas;
41–60 proc. – sunkus funkcijos pažeidimas;
61–80 proc. – negalia;
81–100 proc. – lovos režimas/simuliuojami simptomai.
24
1.4.2. Medicininės dokumentacijos analizė
Prieš tyrimą buvo susipažinta su visų tiriamų slaugytojų medicinine dokumentacija, iš kurios
sužinota apie kiekvienos sveikatos būklę, nusiskundimus, buvo atsižvelgta į esančias ar buvusias ligas
ar susirgimus, atliktas operacijas. Tyrime dalyvauti buvo pakviestos tik tos moterys, kurioms skausmą
juosmeninėje stuburo dalyje sukėlė kaulų – raumenų sistemos sutrikimai, neurologinių pažeidimų
nustatyta nebuvo.
1.4.2. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testavimas
Nuolat atliekant pasikartojančius ar ilgai trunkančius judesius, ypatingą reikšmę įgyja tokia
savybė kaip jėgos ištvermė. Taisyklingai atliekant judesį jėgos ištvermė padeda užtikrinti sugebėjimą
išlaikyti tam tikrą ilgalaikę padėtį.
Išskiriami du testai, vertinantys liemens raumenų statinės jėgos ištvermę:
Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas
Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas
Liemens raumenų statinė ištvermė buvo testuojama du kartus: prieš skirtingų fizinių pratimų
programų taikymą ir po taikymo.
1. Pilvo raumenų statinės jėgos ištvermės testas
Kraus – Weber testas skirtas vertinti pilvo raumenų statinę jėgos ištvermę. Pradinė testo
padėtis: tiriamoji guli nugara ant medicininės kušetės, kelių sąnariai sulenkti 90 laipsnių, klubo
sąnariai – 45 laipsnių kampu, rankos atpalaiduotos ir laisvai atremtos į kušetę. Testo metu tiriamoji
atlieka prisilenkimą, atkeliant galvą, pečius, mentes bei krūtinės ląstą, rankomis siekdama kelių (4
pav.). Pirštais liečiama viršutinė kelių girnelių dalis. Šią padėtį tiriamoji stengiasi išlaikyti kiek galima
ilgiau. Testo metu naudojamas chronometras ir laikas fiksuojamas, kai stebimas vienas ar daugiau
išvardintų veiksmų: tiriamosios pirštai praranda kontaktą su girnele, mentės pasiekia medicininę
kušetę, tiriamoji pati atsisako tęsti tyrimą arba pajutus skausmą.
4 pav. Pilvo raumenų jėgos ištvermės vertinimas statinės atlikties testu
25
2. Nugaros raumenų statinės jėgos ištvermės testas
Nugaros tiesiamųjų raumenų statinė jėgos ištvermė vertinama ITO testu. Pradinė testo
padėtis: tiriamoji guli pilvu ant medicininės kušetės. Testo metu, atkeliant krūtinkaulį per plaštaką
nuo kušetės ir išlaikant rankas priglaustas prie liemens, - atliekamas liemens tiesimo judesys (5 pav.).
Padėtis išlaikoma kiek galima ilgiau. Testo laikas fiksuojamas chronometru ir stabdomas krūtine
palietus medicininę kušetę, atsisakius tęsti tyrimą ar pajutus skausmą.
5 pav. Nugaros raumenų jėgos ištvermės vertinimas statinės atlikties testu
1.4.2. Giliųjų liemens raumenų stabilumo ir aktyvacijos testai naudojant slėgio
matavimo prietaisą „Stabilizer“
Skersinio pilvo ir liemens (skersinio pilvo ir dauginio) raumenų stabilumas tyrimo metu
vertintas specialiu prietaisu „Stabilizer“ („Chattanooga group“, JAV). „Stabilizer“ – 0,6 kg sveriantis
prietaisas, sudarytas iš trijų sekcijų pagalvėlės, manometro skalės ir pompos. Šio prietaiso vertinimo
tikslumas yra ± 3 mm Hg.
Testai, atliekami panaudojant slėgio matavimo prietaisą, įvertina, ar asmuo sugeba aktyvuoti
giliuosius raumenis ir ar geba juos išlaikyti aktyvuotus bent kurį laiką be jokių pokyčių.
Testų atlikimas buvo vertinamas ,,Stabilizer“ slėgio matavimo prietaiso pagalba su
grįžtamuoju ryšiu (6 pav.). Prietaisas buvo naudojamas įvertinti statinėje padėtyje atliekamus mažo
intensyvumo liemens raumenų judesius.
6 pav. Slėgio matavimo prietaisas „Stabilizer“
26
1. Skersinio pilvo raumens stabilumas (aktyvacija) gulint ant pilvo
Iki pirminio skersinio pilvo raumens (TrA) stabilumo vertinimo atlikimo, tiriamosios buvo
supažindintos su testu ir mokomos pajausti apatinės pilvo dalies raumenų įsitempimą čiuopiant
pirštais priekinio apatinio klubikaulio dyglio projekciją.
Pradinė testo padėtis: tiriamoji guli pilvu ant medicininės kušetės, galva ir kaklas išlaikomi
vidurio linijoje, rankos laisvai atremtos išilgai liemens. Prietaiso pagalvėlė dedama po apatine pilvo
dalimi lygiagrečiai su priekine klubikaulio skiauterės linija (7 pav.). Oro slėgis „Stabilizer“ prietaiso
matavimo skalėje pakeliamas iki 70 mm Hg. Testo metu tiriamoji lėtai įtraukia apatinę pilvo dalį,
vengiant kitų raumenų įsitempimo (pečių, nugaros, klubų ir dubens), nesulaikant kvėpavimo ir išlaiko
padėtį 10 s. Jei manometro skalės rodiklio pokytis neviršija 6 – 10 mm Hg vertinant nuo 70 mm Hg
slėgio normos ribos mažėjimo kryptimi, testas laikomas atliktu teisingai (raumuo yra „stabilus”), kitu
atveju, jei skalėje stebimi didesni pakitimai – testas atliekamas nepakankamai tiksliai - skersinis pilvo
raumuo yra neaktyvus ar neteisingai aktyvuojamas – testas vertinamas atliktu neteisingai (raumuo
yra „nestabilus“). Atliekami du bandymai, iš kurių fiksuojamas geresnis.
7 pav. Skersinio pilvo raumens stabilumo (aktyvumo) vertinimas gulint ant pilvo
2. Liemens raumenų stabilumo vertinimas
Svarbiausia skersinio pilvo ir dauginio raumenų funkcija yra stuburo stabilumo palaikymas,
kuris atliekamas šiems raumenims vienmomentiškai susitraukiant [5, 36]. Liemens (skersinio pilvo
ir dauginio) raumenų stabilumo vertinimas vykdomas atliekant sulenktos kojos kėlimo testą,
naudojant „Stabilizer“ prietaisą [72].
Pradinė testo padėtis: tiriamoji guli nugara ant medicininės kušetės, kelių sąnariai sulenkti
90 laipsnių kampu, galva ir kaklas išlaikomi vidurio linijoje, rankos laisvai atremtos išilgai liemens.
Prietaiso pagalvėlė dedama po juosmenine stuburo dalimi ir pripučiama iki 40 mm Hg. Testo metu
tiriamoji įtraukia pilvo raumenis ir lėtai pakelia sulenktą koją, išlaikant stabilumą dubens ir stuburo
srityje (8 pav.). Tiriamajai išlaikant liemens raumenų stabilumą atliekant kojos kėlimą, po minutės
pertraukos testas kartojamas keliant kitą sulenktą koją. Jei kojos kėlimo metu neišlaikomas liemens
raumenų stabilumas, vertinimas nutraukiamas neatliekant testo kita koja. Judesys kartojamas 2 kartus
ir fiksuojamas geresnis rezultatas. Jeigu slėgis skalėje pakyla 6 – 10 mm Hg – raumenys atlieka
27
stabilizacinę funkciją, ir testas vertinamas atliktu teisingai („stabilu“), o slėgiui nukritus žemiau
normos ribos – gilieji raumenys neatlieka stabilizacinės funkcijos, testas vertinamas atliktu
neteisingai („nestabilu“).
8 pav. Liemens (skersinio pilvo ir dauginio) raumenų stabilumo vertinimas atliekant
sulenktos kojos kėlimo testą
1.4.2. Liemens aktyvių judesių amplitudės vertinimas
Liemens aktyvių judesių amplitudės vertinimas atliktas naudojant inklinometrą. Testą sudaro
keturi judesiai: liemens lenkimas pirmyn, tiesimas atgal, lenkimas į dešinę ir kairę.
Liemens lenkimo matavimas (norma <87°) [73]:
A. Pradinė padėtis – stovint:
1. Inklinometro matavimo skalė nustatoma lygi nuliui Th12 - L1 projekcijoje;
B. Atlikimas:
2. Liemens lenkimas pirmyn rankų pirštais sienkiant grindis;
3. Kojos išlaikomos tiesios;
4. Fiksuojamas inklinometro matavimo skalės pokytis Th12 - L1.
Liemens tiesimo matavimas (norma <18°):
A. Pradinė padėtis – stovint:
1. Inklinometro matavimo skalė nustatoma lygi nuliui Th12 - L1 projekcijoje;
B. Atlikimas:
2. Liemens tiesimas atgal, išlaikant stabilų dubenį;
28
3. Fiksuojamas inklinometro matavimo skalės pokytis Th12 - L1.
Liemens lenkimo į dešinę ir į kairę matavimas (norma <24°):
A. Pradinė padėtis - stovint:
1. Inklinometro matavimo skalė nustatoma lygi nuliui Th9 - Th12 projekcijoje (ant keterinių
ataugų);
B. Atlikimas:
2. Liemens lenkimas į šalis (dešinę ir kairę), slenkant delnais išoriniu šlaunies paviršiumi žemyn;
3. Fiksuojamas inklinometro matavimo skalės pokytis Th 9 - Th 12.
1.4.2. Modifikuotas Šober‘o testas
Modifikuotas Šober‘o testas skirtas juosmeninės stuburo dalies mobilumo vertinimui.
Tiriamajai stuburo projekcijoje pažymimi trys taškai. Pirmas taškas - klubikaulių sparnus jungiančios
linijos centre (tarp ketvirto ir penkto juosmens (L4-L5) slankstelio); antras taškas - 10 cm aukščiau
pirmojo, trečias taškas – 5 cm žemiau pirmojo. Atstumas tarp antrojo ir trečiojo taškų lygus 15 cm.
Pradinė testo padėtis – stovima. Atllikimo metu tiriamoji pasilenkia į priekį per juosmeninę stuburo
dalį, kojos tiesios per kelių sąnarius (9 pav.). Išlaikant maksimalią pasilenkimo pirmyn padėtį,
naudojant centimetrinę juostelę, išmatuojamas atstumas tarp aukščiausio ir žemiausio taškų.
Reikšmė, kuri viršija pažymėtą 15 cm atstumą, yra modifikuoto Šober‘o testo rezultatas. Testas
laikomas neigiamu, esant 7 cm ar daugiau skirtumui, tai reiškia, jog juosmeninės stuburo dalies
29
mobilumas yra geras (atitinkantis normą). Priešingu atveju, išmatuotam atstumui esant mažesniam
nei 7 cm – testas laikomas teigiamu ir juosmeninės stuburo dalies mobilumas vertinamas kaip ribotas
(neatitinkantis normos).
9 pav. Modifikuotas Šober‘o testas (remiantis Karnath, 2003)
1.4.2. Juosmens-dubens srities judesių valdymo vertinimas
AND skausmo atsiradimo viena iš priežasčių gali būti sutrikęs judesių valdymas [74].
Atliktame tyrime buvo taikyti trys juosmens–dubens srities valdymo testai (angl. Movement
control tests), remiantis patentuotais Hannu Luomajoki metodais:
1. „Padavėjo pasilenkimas“ (angl. Waiters bows).
2. „Dubens pavertimas“ (angl. Pelvic tilt).
3. „Padėtis keturpėsčia“ (angl. Quadruped possition).
Testas vertinamas dviem balais: 0 - testas atliekamas klaidingai, 1 – testas atliekamas
teisingai. Pirmuoju bandymu neįvykdžius judesio, suteikiama galimybė pakartotį jį dar kartą. Pasak
autorių, testo atlikimo metu turėtų būti aiškiai matomas stuburas, dubuo, klubai ir apatinės galūnės,
todėl testo judesį geriausia atlikti dėvint tik apatinius drabužius [74].
Šie juosmens–dubens srities judesių valdymo testai padeda įvertinti tiriamųjų sugebėjimą
taisyklingai ir tolygiai paskirstyti juosmeninei stuburo daliai tenkančią apkrovą, išlaikant juosmens
sritį neutralią ir stabilią atliekamų judesių metu.
1. Testas „Padavėjo pasilenkimas“
Pradinė testo padėtis: tiriamoji stovi per kelių sąnarius truputį sulenktomis kojas, pėdos
pastatytos dubens plotyje, rankos nuleistos prie šonų žemyn, galvos padėtis išlaikoma tiesi,
kvėpavimas nesulaikomas, ramus. Testo metu tiriamoji atlieka liemens lenkimo pirmyn judesį,
išlaikant juosmens-dubens sritį neutralioje padėtyje (10 pav.). Atlikus liemens judesį ir įvertinus testą,
tiriamoji vėl grįžta į pradinę testo padėtį. Jei juosmens-dubens neutrali padėtis yra išlaikoma viso
testo atlikimo metu – testas laikomas atliktu tesingai ir vertinamas vienu balu.
30
10 pav. Testas „PP“ (1 – pradinė padėtis, 2 – baigtinė padėtis)
2. Testas „Dubens pavertimas“
Pradinė testo padėtis: tiriamoji stovi per kelių sąnarius truputį sulenktomis kojas, pėdos
pastatytos dubens plotyje, rankos nuleistos prie šonų žemyn, galvos padėtis išlaikoma tiesi,
kvėpavimas nesulaikomas, ramus. Testo metu tiriamoji atlieka dubens pavertimo atgal judesį. Atlikus
šį judesį ir įvertinus testą, tiriamoji grįžta į pradinę testo padėtį. Atliekant judesį, svarbu išlaikyti kojas
nejudrioje ir krūtininę stuburo dalį neutralioje padėtyse (11 pav.). Jei kojos ir krūtinės sritis
neišlaikomos neutralioje, nejudrioje padėtyje, testas laikomas atliktu neteisingai ir vertinamas nuliu.
11 pav. Testas „DP“ (1 – pradinė padėtis, 2 – baigtinė padėtis)
3. Testas „Padėtis keturpėsčia“
Pradinė testo padėtis: padėtis ant keturių, kojos sulenktos per klubų ir kelių sąnarius 90
laipsnių kampu, plaštakos atremtos pečių, keliai – dubens plotyje. Testo atlikimo metu tiriamoji visu
kūnu pasvyra pirmyn pernešdama kūno svorį ant rankų, padėtis išlaikoma įvertinimui ir tiriamoji
grįžta į pradinę testo padėtį. Tiriamoji atlieka antrą judesį atgal, pernešdama kūno svorį ant kojų,
padėtis išlaikoma įvertinimui ir tiriamoji vėl grįžta į pradinę testo padėtį. Atliekant judesį svarbu
išlaikyti juosmens–dubens sritį kuo stabilesnė ir nejudrią, neutralioje padėtyje (12 pav). Jei juosmens-
dubens sritis išlaikoma neutrali atliekant abu svorio pernešimo judesius, testas laikomas atliktu
teigiamai ir vertinamas vienu balu.
31
12 pav. Testas „PK“ (1 – pradinė padėtis, 2,3 – baigtinės padėtys)
1.4.2. Matematinė statistinė analizė
Duomenims analizuoti taikyta SPSS 22.0 programa. Duomenys pateikti kaip aritmetinis
vidurkis±standartinis nuokrypis. Dviejų nepriklausomų grupių palyginimui taikytas neparametrinis
Mano Vitnio kriterijus, o dviejų priklausomų grupių - neparametrinis Vilkoksono kriterijus.
Kokybinių rodiklių skirtumų reikšmingumas priklausomose imtyse buvo skaičiuojamas Mcnemaro
kriterijumi, o nepriklausomose imtyse - Chi kvadrato (χ2) kriterijumi. Skirtumai, kai p<0,05 buvo
laikyti statistiškai reikšmingais.
1.4.2. Specializuotų fizinių pratimų programa
Specializuotų fizinių pratimų programa, padedanti grąžinti sutrikusią juosmeninės dalies
funkciją, buvo sudaryta remiantis gautais pradinio ištyrimo rezultatais. Pratimų programos pagrindą
sudarė juosmens - dubens stabilumo ir juosmens mobilumo pratimai. Specializuotų fizinių pratimų
programa taikyta 12 kartų po 45 minutes, 2 kartus per savaitę. Tiriamojoje grupėje specializuoti
pratimai buvo parenkami individualiai kiekvienai tiriamajai ir atliekami 2-3 asmenų grupėse.
Užsiėmimą sudarė trys dalys: apšilimas, mobilizaciniai judesiai (5 min.), pagrindinė dalis – 35 min.
ir tempimo pratimai, atsipalaidavimas (5 min.). Pagrindinių juosmeninės stuburo dalies lavinimo
judesių pratimai buvo atliekami įvairiose padėtyse (gulint ant nugaros/pilvo, keturpėsčia, sėdint,
stovint), be ir su pagalbinėmis priemonėmis. Pirmųjų užsiėmimų metu buvo mokoma rasti neutralią
juosmeninę stuburo dalį, pajausti dubens judesius, mokomas pilvo įtraukimo manevras (angl.
hollowing), siekiant sukelti skersinio pilvo raumens susitraukimą, taisyklingai atlikti pratimus,
išlaikant raumenų įtempimą ir neutralią juosmeninės stuburo dalies padėtį bei derinti judesius su
kvėpavimu. Pratimai individualizuojami atsižvelgiant į tiriamosios fizinį pratimų toleravimą (taikoma
pratimų regresija/progresija), judesiai atliekami iki nugaros skausmo ribos. Pratimų sudėtingumas
palaipsniui didinamas panaudojant pratimų progresijas, taikant pagalbines priemones (nestabilias
platformas), keičiant padėtis (6 priedas).
32
Siekiant grąžinti juosmeninės stuburo dalies funkciją arba norint užkirsti kelią disfunkcijai
dar labiau vystytis, tyrimo eigoje didelis dėmesys buvo skiriamas stuburo stabilumui gerinti, judesių
atlikimo kokybei, judesių sklandumui, adekvačių pastangų išvystymui, judesių kontrolei ne tik
pradinėje ar baigtinėje fazėje, tačiau viso pratimo metu. Atlikti tyrimai teigia, kad norint gydyti AND
skausmą jį mažinant, visų pirma reikėtų mokyti, gilinti asmens suvokimą apie taisyklingą judesį ir
parodyti, kaip tinkamai stiprinti tuos raumenis, kurie yra atsakingi užtikrinant juosmens-dubens
srtities stabilumą. [74].
Užsiėmimuose, atliekant fizinių pratimų programas, bandėme taikyti išvardintus principus:
1. Stuburo surikiavimas (optimalios, adekvačios kiekvienos stuburo srities atsparumo resursams
suradimas, paskirstant apkrovos jėgų srautus išilgai stuburo):
a. neutraliose padėtyse, išlaikant neutralius fiziologinius stuburo linkius – be papildomų apkrovų
ar esant nežymioms apkrovoms, atliekant judesius įprastinėse padėtyse (gulint, keturpėsčia,
sėdint, stovint);
b. „darbinėse“ padėtyse – esant papildomai apkrovai.
2. Stuburo stabilumas - aktyvuojant giliuosius liemens raumenis, optimalios, adekvačios apkrovos
(statinės ar dinaminės, momentinės ar ilgai trunkančios) išlaikymas.
3. Galūnių ir liemens judesių valdymas (atliekami sklandūs ir tikslūs judesiai galūnėmis, išlaikant
stuburo surikiavimą ir stabilumą).
Užsiėmimų metu buvo formuojami įgūdžiai, kuriuos įvaldžius skatinamas automatinis jų atlikimas
negalvojant apie tai, motyvuojama išmoktus pratimo atlikimo principus nepamiršti naudoti ir
kasdienės veiklos bei profesinių judesių atlikime.
Standartizuotą fizinių pratimų programą sudarė 12 juosmens - dubens stabilumą ir juosmens
mobilumą lavinančių pratimų. Kiekviena kontrolinės grupės tiriamoji turėjo po 12 užsiėmimų, kurių
trukmė – 45 min. Pratimų intensyvumas – vidutinis, pakartojimų skaičius – didėjantis, iki 10-12
pakartojimų. Programos struktūra buvo tokia pati kaip ir specializuotų fizinių pratimų programos,
kiekvieną užsiėmimą sudarė trys dalys. Visos grupės moterys atliko tą pačią programą, buvo dirbama
didesnėse (5-7 asmenų) grupėse.
33
3. REZULTATAI
3.1. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių ir darbo stažo trukmę
Prieš tyrimo atlikimą buvo įvertintas tiriamųjų amžius. Specializuoto poveikio grupėje
slaugytojų amžiaus vidurkis buvo 47,4±7,3 metai, specializuoto poveikio grupėje - 44,8±5,6 metai
(13 pav.). Skirtumas nėra statistiškai reikšmingas (U=210; p=0,246).
13 pav. Tyrime dalyvavusių slaugytojų amžiaus vidurkių pasiskirstymas grupėse
Taip pat tiriamosios turėjo įvardinti slaugytojos darbo stažo trukmę. Specializuoto poveikio
grupėje slaugytojų darbo stažo vidurkis siekė 20±6,5 metų, tuo tarpu specializuoto poveikio grupėje
darbo stažo vidurkis buvo mažesnis - 14,9±5,9 metai (14 pav.). Tiriamųjų pasiskirstymas pagal darbo
stažą yra nevienodas, grupės nehomogeniškos (U=160; p=0,023).
14 pav. Tyrime dalyvavusių slaugytojų darbo stažo vidurkių pasiskirstymas grupėse (* – p<0,05
lyginant skirstinius)
35
40
45
50
55
Am
žiu
s (m
eta
i)
Specializuoto
poveikio grupė
Standartizuoto
poveikio grupė
5
10
15
20
25
30
Da
rbo
sta
žas
(met
ai)
Specializuoto
poveikio grupė
Standartizuoto
poveikio grupė
*
34
3.2. AND skausmo vertinimas
Tiriamojoje grupėje, kuriai taikyta specializuotų fizinių pratimų programa, prieš ir po
programos poveikio taikymo buvo vertintas skausmo intensyvumas juosmeninėje stuburo dalyje
naudojant skaičių analogijos skalę (SAS).
Išanalizavus jaučiamo juosmeninės stuburo dalies skausmo intensyvumą, nustatyta, jog
pirminio ištyrimo metu specializuoto poveikio grupė vidutiniškai jautė 3,16±1,1 balų skausmą.
Pakartotinio ištyrimo metu, kuris atliktas po dvylikos užsiėmimų, taikant programą, skausmo
intensyvumo vidurkis statistiškai reikšmingai pakito ir sumažėjo iki 1,96±1,2 balo (Z=-3,477;
p=0,001) (15 pav.).
15 pav. Specializuotų fizinių pratimų programos grupės skausmo intensyvumo rezultatų kaita
lyginant rodiklius prieš ir po fizinių pratimų programos taikymo (* – p<0,05 lyginant skirstinius)
3.3. Oswestry negalios indekso klausimynas
Specializuotų fizinių pratimų grupės tiriamųjų funkcinė būklė, naudojant Oswestry negalios
indekso klausimyną, buvo vertinta du kartus: tyrimo pradžioje ir pabaigoje. Klausimynas parodė,
kokią įtaką skausmas daro tiriamųjų funkcinei būklei.
Oswestry negalios indekso vidurkis pirminio ištyrimo metu siekė 16,9±4,3 balo. Po atliktų
dvylikos kineziterapijos užsiėmimų, pakartotinio ištyrimo metu Oswestry negalios indekso surinktų
balų sumos vidurkis statistiškai reikšmingai sumažėjo iki 9,6±3,6 balo (Z=-3,901; p<0,001) (16 pav.).
0
0,5
1
1,5
2
2,5
3
3,5
4
4,5
Prieš Po
Sk
au
sma
s (b
ala
i)
Specializuoto
poveikio grupė
*
35
16 pav. Specializuotų fizinių pratimų programos grupės Oswestry negalios indekso klausimyno
rezultatų kaita lyginant rodiklius prieš ir po fizinių pratimų programos taikymo (* – p<0,05
lyginant skirtinius)
3.4. Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės vertinimas
Liemens raumenų statinės jėgos ištvermės testavimas atliekamas dviem - pilvo ir nugaros
raumenų statinės jėgos ištvermės – testais.
Analizuojant statinės pilvo raumenų jėgos ištvermės rezultatus nustatyta, kad specializuotų
fizinių pratimų grupės rezultatų vidurkis pirminio ištyrimo metu buvo 10,4±5,1 s. Tyrimo pabaigoje
atliktas pakartotinis ištyrimas, kurio gauti duomenys demonstruoja, kad statinės pilvo raumenų jėgos
ištvermės vidurkis siekė 15,9±9,5 s. Nustatytas statistiškai reikšmingas specializuotų fizinių pratimų
grupės pilvo raumenų jėgos ištvermės rezultatų pagerėjimas tarp pirminio ir pakartotinio testavimo
rezultatų (Z=-2,697; p=0,007) (17 pav.).
Standartizuotų fizinių pratimų grupės pilvo raumenų jėgos ištvermės vidurkis pirminio
ištyrimo metu siekė 16,7±8,4 s. Pakartotinio ištyrimo metu, po dvylikos užsiėmimų poveikio, pilvo
raumenų jėgos ištvermės vidurkis padidėjo iki 19,8±9,1 s. ir buvo statistiškai patikimas lyginant jį su
pirminio testavimo rezultatų duomenimis (Z=-2,326; p=0,02) (17 pav.).
17 pav. Specializuotų ir standartizuotų fizinių pratimų programos grupių pilvo raumenų
statinės jėgos ištvermės rezultatų kaita (* – p<0,05 lyginant skirstinius)
0
5
10
15
20
25
Prieš Po
Osw
estr
y i
nd
eksa
s (b
ala
i)
Specializuoto
poveikio
grupė
*
36
Analizuojant rezultatų vidutinių reikšmių pokytį ir jį pavertus procentine išraiška
apskaičiuota, kad specializuoto poveikio grupės rezultatai pagerėjo 52,8 proc. skaičiuojant nuo
pradinių duomenų reikšmės, tuo tarpu standartizuoto poveikio grupėje – 18,6 proc. Lyginant abiejų
grupių rezultatų pokyčius procentais po taikytų skirtingų poveikio programų nustatyta, kad tiek
specializuotų, tiek standartizuotų fizinių pratimų programos pagerino statinės pilvo raumenų jėgos
ištvermės rezultatus, tačiau pagerėjimas tarp grupių nebuvo toks žymus, kad būtų laikomas statistiškai
reikšmingu (U=235,5; p=0,55).
Analizuojant statinės nugaros raumenų jėgos ištvermės rezultatus gauta, kad specializuotų
fizinių pratimų grupės rezultatų vidurkis tyrimo pradžioje buvo 18,5±7,6 s. Atlikus pakartotinį
ištyrimą gautas statinės nugaros raumenų jėgos ištvermės vidurkio padidėjimas iki 23,6±7,3 s.
Nustatyta statistiškai reikšminga specializuotų fizinių pratimų grupės nugaros raumenų jėgos
ištvermės rezultatų kaita tarp pirmo ir antro ištyrimo rodiklių (Z=-2,920; p=0,003) (18 pav.).
Standartizuotų fizinių pratimų grupės nugaros raumenų jėgos ištvermės vidurkis pirminio
ištyrimo metu siekė 23,8±10,2 s. Pakartotinio ištyrimo metu nugaros raumenų jėgos ištvermės
vidurkis padidėjo iki 26,6±12,6 s. ir šis skirtumas buvo laikomas statistiškai patikimu lyginant jį su
pirminio testavimo rezultatais (Z=-2,849; p=0,004) (18 pav.).
18 pav. Specializuotų ir standartizuotų fizinių pratimų programos grupių nugaros
raumenų statinės jėgos ištvermės rezultatų kaita (* – p<0,05 lyginant skirstinius)
Analizuojant rezultatų vidutinių reikšmių pokytį ir jį pavertus procentine išraiška
apskaičiuota, kad specializuoto poveikio grupės rezultatai pagerėjo 27,6 proc. skaičiuojant nuo
pradinių duomenų reikšmės, tuo tarpu standartizuoto poveikio grupėje – 11,7 proc. Lyginant abiejų
grupių rezultatų pokyčius po taikytų skirtingų poveikio programų nustatyta, kad tiek specializuotų,
tiek standartizuotų fizinių pratimų programos pagerino statinės nugaros raumenų jėgos ištvermės
rezultatus, tačiau pagerėjimas lyginant tarp grupių nebuvo toks žymus, jog būtų laikomas statistiškai
reikšmingu (U=232; p=0,51).
37
3.5. Giliųjų liemens raumenų stabilumo vertinimas, naudojant slėgio matavimo
prietaisą „Stabilizer“
1. Skersinio pilvo raumens stabilumo vertinimo rezultatai gulint ant pilvo
Analizuojant skersinio pilvo raumens stabilumo duomenis pirmojo testavimo metu prieš
tyrimą, atliekant testą gulint ant pilvo, skersinio pilvo raumens stabilumas specializuotų fizinių
pratimų programos grupėje nustatytas 24 proc. tiriamųjų, tuo tarpu nestabilumas nustatytas 76 proc.
grupės tiriamųjų. Antrojo, pakartotinio, testavimo metu rezultatai ženkliai pagerėjo: šio raumenes
stabilumo išlaikymas nustatytas 80 proc. tiriamųjų, o nestabilumas sumažėjo iki 20 proc. tiriamųjų.
Skersinio pilvo raumens stabilumo rezultatų kaitą galime laikyti statistiškai reikšminga (p<0,001) (19
pav.).
19 pav. Skersinio pilvo raumens stabilumo kaita prieš ir po specializuotų fizinių pratimų
programos taikymo (* - p<0,05 lyginant skirstinius)
Analizuojant skersinio pilvo raumens stabilumo duomenis pirmojo ištyrimo metu, atliekant
testą gulint ant pilvo, skersinio pilvo raumens stabilumą standartizuotų fizinių pratimų grupėje išlaikė
28,6 proc. tiriamosios, o šio raumens stabilumo testo metu neišlaikė – 71,4 proc. tiriamosios. Po
atlikto pakartotinio testavimo tyrimo pabaigoje, raumens stabilumas nustatytas 52,4 proc. tiriamųjų,
o nestabilumas – 47,6 proc., ir ši duomenų kaita nėra statistiškai reikšminga (p=0,063) (20 pav.).
20 pav. Skersinio pilvo raumens stabilumo kaita prieš ir po standartizuotų fizinių
pratimų programos taikymo
0
20
40
60
80
100
120
Prieš Po
Pa
sisk
irst
ym
as
(pro
c.)
Stabilu
Nestabilu
38
Palyginus abiejų tiriamų grupių skersinio pilvo raumens stabilumo rezultatų vidutinių
reikšmių pokytį galima teigti, jog po taikytų skirtingų poveikio metodų abiejose grupėse stebima
rezultatų gerėjimo tendencija: specializuoto poveikio grupėje vidurkis padidėjo 56 proc.,
standartizuoto poveikio grupėje – 23,8 proc. Tyrimo rezultatai parodė specializuoto poveikio
programos grupės pranašumą ir šis rezultatų pasikeitimas laikomas statistiškai reikšmingu (p=0,027)
(21 pav.).
21 pav. Skersinio pilvo raumens stabilumo vidutinių reikšmių pokytis po skirtingų fizinių pratimų
programų taikymo (*- p<0,05 lyginant skirstinius)
2. Liemens raumenų stabilumo vertinimas atliekant sulenktos kojos kėlimo testą gulint ant
nugaros
Vertinant liemens raumenų stabilumą atliekant sulenktos kojos kėlimo testą, specializuotų
fizinių pratimų grupėje prieš programos taikymą taisyklingai testą atliko ir išlaikė liemens stabilumą
16 proc. tiriamųjų, kai 84 proc. tiriamųjų liemens raumenų stabilumo neišlaikė. Po programos
taikymo 48 proc. moterų sėkmingai atliko liemens stabilumo testą, o raumenų nestabilumas įvertintas
52 proc. moterų. Stebima tendencija, jog liemens raumenų stabilumo rodikliai padidėjo ir ši kaita yra
statistiškai reikšminga (p=0,008) (22 pav.).
22 pav. Liemens raumenų stabilumo kaita prieš ir po specializuotų fizinių pratimų
programos taikymo (* - p<0,05 lyginant skirstinius)
39
Vertinant liemens raumenų stabilumą sulenktos kojos kėlimo testu, standartizuotų fizinių
pratimų grupėje prieš programos taikymą 33,3 proc. tiriamųjų atliko testą išlaikydamos liemens
stabilumą, kai stabilumo neišlaikė 66,7 proc. tiriamųjų. Po programos taikymo 47,6 proc. moterų
sėkmingai atliko liemens stabilumo testą, o 52,4 proc. moterų įvertintas liemens raumenų
nestabilumas. Ši skersinio pilvo raumens stabilumo kaita nėra statistiškai reikšminga (p=0,250) (23
pav.).
23 pav. Liemens raumenų stabilumo kaita prieš ir po standartizuotų fizinių pratimų
programos taikymo
Palyginus abiejų tiriamų grupių liemens raumenų stabilumo rezultatų vidutinių reikšmių
pokytį atliekant sulenktos kojos kėlimo testą, galima sakyti, jog po programų taikymo abiejose
grupėse stebima rezultatų reikšmių didėjimo tendencija: specializuoto poveikio grupėje vidurkis
padidėjo 32 proc., standartizuoto poveikio – 14,3 proc. Tačiau šis rezultatų pagerėjimas nėra
statistiškai reikšmingas (p=0,161). Jie rodo nežymų specializuotų fizinių pratimų programos grupės
pranašumą.
3.6. Liemens aktyvių judesių amplitudės vertinimas
Visoms tiriamosioms prieš ir po fizinių pratimų programų taikymo inklinometru buvo
vertinama liemens aktyvių judesių amplitudė pagal šiuos rodiklius: lenkimasis į priekį, tiesimasis
atgal, šoninis lenkimasis į dešinę ir šoninis lenkimasis į kairę.
Išanalizavus specializuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų rezultatus pirminio
tyrimo metu buvo nustatyta, kad liemens lenkimo amplitudės vidurkis siekė 58,7±6,9 laipsnius.
Pakartotinio tyrimo metu, atliktu po dvylikos užsiėmimų, taikant programą, liemens lenkimo vidurkis
statistiškai reikšmingai padidėjo iki 61,9±8,2 laipsnių (Z=-3,071; p=0,002) (25 pav.).
Standartizuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų liemens lenkimo vidurkis
pirminio tyrimo metu buvo 65,7±7,9 laipsniai. Atlikus antrąjį, pakartotinį, tyrimą grupės tiriamųjų
0
20
40
60
80
100
120
Prieš Po
Pa
sisk
irty
ma
s (p
roc.
)
Stabilu
Nestabilu
40
liemens lenkimo vidurkis nežymiai padidėjo iki 66,5±8,2 laipsnių, statistiškai patikimas skirtumas
gautas nebuvo (Z=-1,706; p=0,08) (25 pav.).
25 pav. Liemens lenkimo amplitudės rezultatų kaita prieš ir po skirtingų fizinių pratimų
programų taikymo (*- p<0,05 lyginant skirstinius)
Analizuojant rezultatų vidutinių reikšmių pokytį ir jį pavertus procentine išraiška
apskaičiuota, kad specializuoto poveikio grupės liemens lenkimo amplitudės rezultatai pagerėjo 5,5
proc. skaičiuojant nuo pradinių duomenų reikšmės, tuo tarpu standartizuoto poveikio grupėje – 1,2
proc. Palyginus abiejų grupių rezultatų vidutinių reikšmių pokyčius po skirtingų programų taikymo,
nustatyta, kad specializuotų fizinių pratimų programos naudojimas labiau padidino (U=177,5;
p=0,048) lenkimosi į priekį amplitudę nei standartizuotų fizinių pratimų programos taikymas (26
pav.).
26 pav. Liemens lenkimo amplitudės vidutinių reikšmių pokytis po skirtingų fizinių pratimų
programų taikymo (*- p<0,05 lyginant skirstinius)
Specializuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų tiesimosi atgal amplitudės
vidurkis tyrimo pradžioje buvo 16,6±2,7 laipsniai, tyrimo pabaigoje – 18,1±3,1 laipsniai ir buvo
nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (Z=-2,828; p=0,005) (27 pav.).
41
Standartizuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų tiesimosi atgal amplitudės
vidurkis prieš tyrimą buvo 18,7±1,9 laipsniai ir tyrimo pabaigoje liemens tiesimo amplitudės vidurkis
statistiškai reikšmingai padidėjo iki 19,6±2,3 laipsnių (Z=-2,702; p=0,007) (27 pav.).
27 pav. Liemens tiesimo amplitudės rezultatų kaita prieš ir po skirtingų fizinių pratimų programų
taikymo (*- p<0,05 lyginant skirstinius)
Analizuojant rezultatų vidutinių reikšmių pokytį ir jį pavertus procentine išraiška
apskaičiuota, kad specializuoto poveikio grupės liemens tiesimo amplitudės rezultatai pagerėjo 9
proc. skaičiuojant nuo pradinių duomenų reikšmės, tuo tarpu standartizuoto poveikio grupėje – 4,8
proc. Lyginant abiejų grupių tiriamųjų tiesimosi atgal amplitudės rezultatų pokyčius po skirtingų
programų taikymo nenustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas (U=241,5; p=0,636).
Išanalizavus specializuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų rezultatus buvo
nustatyta, kad liemens lenkimosi į dešinę pusę amplitudės vidurkis siekė 27,7±3,4 laipsnius.
Pakartotinio tyrimo metu, kuris buvo atliktas po dvylikos užsiėmimų, taikant fizinę programą,
liemens lenkimosi į dešinę vidurkis statistiškai reikšmingai pagerėjo iki 28,9±3,7 laipsnių (Z=-3,102;
p=0,002) (28 pav.).
Standartizuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų liemens lenkimosi į dešinę pusę
amplitudės vidurkis pirminio ištyrimo metu buvo 26,1±2,9 laipsniai. Atlikus pakartotinį ištyrimą
tiriamųjų liemens lenkimosi į dešinę amplitudės vidurkis statistiškai reikšmingai pakito, padidėjo iki
27±3,4 laipsnių (Z=-2,485; p=0,013) (28 pav.).
42
28 pav. Liemens lenkimo į dešinę amplitudės rezultatų kaita prieš ir po skirtingų fizinių pratimų
programų taikymo (*- p<0,05 lyginant skirstinius)
Analizuojant rezultatų vidutinių reikšmių pokytį ir jį pavertus procentine išraiška
apskaičiuota, kad specializuoto poveikio grupės liemens lenkimo į dešinę amplitudės rezultatai
pagerėjo 4,3 proc. skaičiuojant nuo pradinių duomenų reikšmės, tuo tarpu standartizuoto poveikio
grupėje – 3,4 proc. Palyginus abiejų grupių tiriamųjų liemens lenkimo į dešinę amplitudės rezultatų
pokyčius po skirtingų programų taikymo nebuvo nustatytas statistiškai reikšmingas skirtumas
(U=257,5; p=0,91).
Vertinant specializuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų liemens lenkimosi į kairę
rezultatus, gautas amplitudės vidurkis siekė 27,3±3,4 laipsnius. Pakartotinio tyrimo metu liemens
lenkimosi į kairę vidurkis statistiškai reikšmingai padidėjo iki 27,8±3,3 laipsnių (Z=-2,582; p=0,01)
(29 pav.).
Standartizuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų liemens lenkimosi į kairę pusę
amplitudės vidurkis pirminio ištyrimo metu siekė 26,9±3,4 laipsnius. Atlikus pakartotinį ištyrimą
tiriamųjų liemens lenkimosi į kairę amplitudės vidurkis statistiškai reikšmingai padidėjo iki 27,9±4,3
laipsnių (Z=-2,510; p=0,012) (29 pav.).
29 pav. Liemens lenkimo į kairę amplitudės rezultatų kaita prieš ir po skirtingų fizinių pratimų
programų taikymo (*- p<0,05 lyginant skirstinius)
43
Analizuojant rezultatų vidutinių reikšmių pokytį ir jį pavertus procentine išraiška
apskaičiuota, kad specializuoto poveikio grupės liemens lenkimo į kairę amplitudės rezultatai
pagerėjo 1,8 proc. skaičiuojant nuo pradinių duomenų reikšmės, tuo tarpu standartizuoto poveikio
grupėje – 3,7 proc. Lyginant abiejų grupių tiriamųjų liemens lenkimo į kairę amplitudės rezultatų
vidutinių reikšmių pokyčius po skirtingų fizinių pratimų programų taikymo nenustatytas statistiškai
reikšmingas skirtumas (U=191; p=0,107).
3.7. Juosmeninės stuburo dalies mobilumo vertinimas modifikuotu Šober‘o testu
Vertinant juosmeninės stuburo dalies mobilumą prieš specializuotų fizinių pratimų
programos taikymą, atstumas, viršijantis stuburo projekcijoje pažymėtą 15 cm atstumą, buvo 5,6±0,8
cm. Tai rodo, jog juosmeninės stuburo dalies mobilumas pirminio testavimo metu buvo ribotas
(neatitinkantis normos) ir testas įvertinamas teigiamai. Po dvylikos užsiėmimų, taikant specializuotus
fizinius pratimus, nustatytas atstumas, viršijantis 15 cm atstumą, buvo 6,9±1,4 cm – testas laikomas
teigiamas. Lyginant rezultatų kaitą prieš ir po programos taikymo nustatyta, kad dvylikos užsiėmimų
specializuotų fizinių pratimų praktika statistiškai reikšmingai padidina juosmeninės stuburo dalies
mobilumą, stebimas centimetrų reikšmių padidėjimas ir artėjimas link normos ribų (Z=-3,733;
p<0,001) (30 pav.).
Vertinant juosmeninės stuburo dalies mobilumo rodiklius prieš standartizuotų fizinių
pratimų programos taikymą, atstumas, kuris viršijo stuburo projekcijoje pažymėtą 15 cm atstumą,
buvo 5,7±0,8 cm. Testo rezultatas rodo, jog juosmeninės stuburo dalies mobilumas pirminio
vertinimo metu buvo ribotas - testas teigiamas. Po standartizuoto poveikio taikymo, atstumas,
viršijantis nugaroje pažymėtą 15 cm atstumą, buvo 6,1±0,8 cm - testas laikomas teigiamas. Vertinant
gautus rezultatus galima teigti, kad po dvylikos užsiėmimų, taikant standartizuotus fizinius pratimus,
juosmeninės stuburo dalies mobilumo rezultatų reikšmės pakito statistiškai reikšmingai (Z=-3,181;
p=0,001) ir stebimas centimetrų reikšmių artėjimas link normos (30 pav.).
30 pav. Modifikuoto Šober’o testo rezultatų kaita prieš ir po specializuotų ir
standartizuotų fizinių pratimų programų taikymo(* - p<0,05 lyginant skirstinius)
44
Analizuojant juosmeninės stuburo dalies mobilumo rezultatų vidutinių reikšmių pokytį,
išreikštus procentine išraika, po dviejų skirtingų programų taikymo nustatėme, jog ir specializuotų,
ir standartizuotų fizinių pratimų programa veiksmingai padidino juosmeninės stuburo dalies
mobilumą (specializuota programa: 23,2 proc.; standartizuota programa: 7 proc.), tačiau vertinant
rezultatų pokyčius tarp abiejų taikytų fizinių pratimų programų nustatėme, jog specializuotų fizinių
pratimų atlikimas padidino juosmeninės stuburo dalies mobilumą efektyviau negu standartizuotų
(U=130,5; p=0,003) (31 pav.).
31 pav. Modifikuoto Šober’o testo rezultatų vidutinių reikšmių pokytis po skirtingų fizinių
pratimų programų taikymo (*- p<0,05 lyginant skirstinius)
3.8. Juosmens – dubens srities judesių valdymo testai
1. Testas „Padavėjo pasilenkimas“
Po specializuotos fizinių pratimų programos taikymo tiriamojoje grupėje atlikus juosmens–
dubens srities judesių valdymui skirtą testą „PP“, gauti rezultatai buvo palyginti su šios grupės
pirmojo testavimo rezultatais. Atlikus pirminį ištyrimą nustatyta, kad 84 proc. tiriamųjų nesugebėjo
atlikti „PP“ testo taisyklingai ir tik 16 proc. tiriamųjų buvo įvertintos teigiamai. Po dvylikos
užsiėmimų buvo atliktas pakartotinis ištyrimas, kurio rezultatai parodė, jog 60 proc. tiriamųjų buvo
įvertintos neigiamai ir 40 proc. – teigiamai. Skirtumas tarp šių rodiklių statistiškai reikšmingas
(p=0,031) (32 pav.).
45
32 pav. Specializuotų fizinių pratimų programos grupės juosmens–dubens srities judesių
valdymo „PP“ testo prieš ir po programos taikymo rezultatų kaitos palyginimas (*- p<0,05
lyginant skirstinius)
Įvykdžius pirmąjį tyrimą buvo nustatyta, kad 76,2 proc. kontrolinės grupės, kuriai taikyta
standartizuotų fizinių pratimų programa, moterų atliko „PP“ testą netaisyklingai ir tik 23,8 proc.
tiriamųjų buvo įvertintos teigiamai. Atlikus dvylika kineziterapijos užsiėmimų, pakartojome „PP“
testavimą ir nustatėme, jog 61,9 proc. tiriamųjų buvo įvertintos neigiamai, o 38,1 proc. – teigiamai.
Lygindami rezultatus matome nežymų judesių valdymo rezultatų pagerėjimą po programos taikymo,
tačiau teigti, jog jis yra statistiškai reikšmingas, negalime (p=0,250) (33 pav.).
33 pav. Standartizuotų fizinių pratimų programos grupės juosmens–dubens srities
judesių valdymo „PP“ testo prieš ir po programos taikymo rezultatų kaitos palyginimas
Palyginus abiejų poveikio grupių pirminio ir pakartotinio ištyrimo rezultatų pokytį galima
teigti, jog po dvylikos užsiėmimų judesių valdymas labiau pagerėjo specializuotų fizinių pratimų
grupėje (24 proc.), judesių valdymo gerėjimo rezultatai taip pat pastebimi ir standartizuotų fizinių
pratimų grupėje (14,3 proc.). Tačiau statistiškai patikimo skirtumo tarp poveikio grupių po skirtingų
fizinių pratimų programų taikymo nenustatyta (p=0,408).
0%
10%
20%
30%
40%
50%
60%
70%
80%
90%
100%
Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas
Pa
sisk
irst
ym
as
(pro
c.)
Atliko
Neatliko
46
2. Testas „Dubens pavertimas“
Juosmens-dubens srities judesių valdymo testo „DP“ rezultatai buvo vertinami prieš ir po
specializuotos fizinių pratimų programos taikymo tiriamojoje grupėje. Atlikus pirmąjį testavimą
nustatyta, kad 72 proc. grupės tiriamųjų neatliko „DP“ testo taisyklingai, o 28 proc. tiriamųjų testą
atliko taisyklingai. Po dvylikos užsiėmimų pakartotinio ištyrimo rezultatų duomenys rodė, kad 40
proc. tiriamųjų testo atlikti nesugebėjo, o 60 proc. tiriamųjų testą atliko sėkmingai. Gautas statistiškai
reikšmingas skirtumas tarp pirminio ir pakartotinio testavimo rezultatų rodiklių (p=0,008) (34 pav.).
34 pav. Specializuotų fizinių pratimų programos grupės juosmens–dubens srities judesių
valdymo „DP“ testo prieš ir po programos taikymo rezultatų kaitos palyginimas (*- p<0,05
lyginant skirstinius)
Atlikus pirmąjį ištyrimą buvo nustatyta, kad 81 proc. standartizuotų fizinių pratimų
programos moterų atliko „DP“ testą netaisyklingai ir tik 19 proc. tiriamųjų buvo įvertintos teigiamai.
Atlikus dvylika užsiėmimų buvo pakartotas „DP“ testo ištyrimas, kurio metu gauti rodikliai rodė, jog
61,9 proc. tiriamųjų neatliko testo, o 38,1 proc. – testą įvykdė teisingai. Skirtumas tarp šių rodiklių
buvo per mažas, jog taptų statistiškai patikimu (p=0,125) (35 pav.).
35 pav. Standartizuotų fizinių pratimų programos grupės juosmens–dubens srities
judesių valdymo „DP“ testo prieš ir po programos taikymo rezultatų kaitos palyginimas
0%
10%
20%
30%
40%
50%
60%
70%
80%
90%
100%
Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas
Pa
sisk
irst
ym
as
(pro
c.)
Atliko
Neatliko
47
Palyginus tiriamų grupių pirminio ir pakartotinio ištyrimo rezultatų pokyčius galima teigti,
jog po dvylikos užsiėmimų juosmens-dubens judesių valdymas ženkliai pagerėjo specializuotų fizinių
pratimų grupėje (32 proc.), ir kiek geresni gerėjimo rezultatai buvo stebimi standartizuotų fizinių
pratimų grupėje (19 proc.). Nepaisant to, statistiškai reikšmingo skirtumo tarp grupių po taikytų
skirtingų fizinių pratimų programų nenustatyta (p=0,319).
3. Testas „Padėtis keturpėsčia“
Juosmens-dubens srities judesių valdymo testo „PK“ rezultatai buvo vertinami prieš ir po
specializuotos fizinių pratimų programos taikymo tiriamojoje grupėje. Atlikus pirmąjį ištyrimą
tyrimo pradžioje nustatyta, kad 84 proc. tiriamųjų negebėjo taisyklingai atlikti „PK“ testo ir tik 16
proc. grupės tiriamųjų atliko testą be klaidų. Po dvylikos taikytų užsiėmimų atliktas pakartotinis
ištyrimas, kurio gauti duomenys rodė 68 proc. tiriamųjų neteisingą testo atlikimą ir 32 proc. – teisingą.
Gautas skirtumas vertinant rodiklių kaitą prieš ir po programos nėra statistiškai reikšmingas
(p=0,125) (36 pav.).
36 pav. Specializuotų fizinių pratimų programos grupės juosmens–dubens srities judesių
valdymo „PK“ testo prieš ir po programos taikymo rezultatų kaitos palyginimas
Atlikus pirmąjį ištyrimą nustatyta, kad 76,2 proc. standartizuotų fizinių pratimų programos
grupės moterų „PK“ testą atliko netaisyklingai, o 23,8 proc. tiriamųjų testą atliko sėkmingai. Atlikus
dvylika taikyto poveikio užsiėmimų, pakartotinio „PK“ testo vertinimas nurodė, jog 66,7 proc.
tiriamųjų gavo neigiamą įvertinimą, o 33,3 proc. tiriamųjų įvertintos teigiamai. Skirtumas, kuris buvo
gautas tarp rodiklių, nėra statistiškai reikšmingas (p=0,500) (37 pav.).
0%
10%
20%
30%
40%
50%
60%
70%
80%
90%
100%
Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimas
Pa
sisk
irst
ym
as
(pro
c.)
Atliko
Neatliko
48
37 pav. Standartizuotų fizinių pratimų programos grupės juosmens–dubens srities
judesių valdymo „PK“ testo prieš ir po programos taikymo rezultatų kaitos palyginimas
Palyginę abiejų tiriamų grupių pirminio ir pakartotinio ištyrimo rezultatų pokyčius galime
teigti, jog po dvylikos skirtingų poveikio užsiėmimų juosmens-dubens srities judesių valdymas labiau
pagerėjo specializuotų fizinių pratimų grupėje (16 proc.), nežymūs gerėjimo rezultatai taip pat stebimi
ir standartizuotų fizinių pratimų grupėje (9,5 proc.). Tačiau statistiškai reikšmingo skirtumo lyginant
grupes po skirtingų fizinių pratimų programų taikymo negauta (p=0,516).
0%
10%
20%
30%
40%
50%
60%
70%
80%
90%
100%
Pirminis tyrimas Pakartotinis tyrimasP
asi
skir
sty
ma
s (p
roc.
)
Atliko
Neatliko
49
4. REZULTATŲ APTARIMAS
Išanalizavus gautus tyrimo duomenis nustatyta, kad specializuotų fizinių pratimų programos
grupėje skausmo intensyvumo vidurkis prieš fizinių pratimų programos užsiėmimus siekė 3,16±1,07
balų sumą. Tiriamosios grupės skausmo stiprumas įvertintas kaip silpnas. Atlikus pakartotinį ištyrimą
po dvylikos kineziterapijos užsiėmimų, skausmo intensyvumo vidurkis sumažėjo iki 1,96±1,27 balų.
Palyginus rodiklius prieš ir po taikyto specializuoto poveikio, rastas statistiškai reikšmingas
skirtumas. Daugelis atliktų eksperimentų pateikia analogiškus rezultatus, kuomet vertinamas
skausmo intensyvumas prieš ir po fizinių pratimų taikymo. Vienų autorių tyrimai parodė, kad
juosmeninės stuburo dalies skausmo rodiklių sumažėjimui turėjo įtakos fiziniai pratimai, skirti
stiprinti liemens raumenis [75]. Kitų autorių darbai taip pat patvirtino, jog taikant fizinių pratimų
intervenciją galima lengviau kontroliuoti juosmeninės stuburo dalies skausmą [76].
Juosmeninės stuburo dalies skausmo įtaka funkcinei specializuoto poveikio grupės tiriamųjų
būklei buvo vertinta Oswestry negalios klausimynu. Tyrimo pradžioje rezultatų vidurkis siekė
16,9±4,3 balo, kas rodo vidutinį tiriamųjų funkcijos pažeidimą balų sumą pavertus procentine
išraiška. Pakartotinio ištyrimo metu, po dvylikos atliktų kineziterapijos užsiėmimų, funkcinės būklės
rodiklių vidurkis sumažėjo iki 9,6±3,6 balo ir tai galima įvertinti kaip minimalus funkcijos
pažeidimas. Gautas statistiškai reikšmingas funkcijos pagerėjimas lyginant rezultatus prieš ir po
specializuotų fizinių pratimų taikymo. Funkcinę būklę tyrė ir tai patvirtino autorių atliktos studijos
[77, 78]. Lyginant užsienio autorių ir mūsų atliktus tyrimus, galima teigti, jog gauti rezultatai
sutampa.
Vertinant liemens statinės jėgos ištvermės rezultatus, gautas statistiškai reikšmingas
pagerėjimas ir pilvo, ir nugaros raumenų lyginant prieš ir po specializuotos ir standartizuotos fizinių
pratimų programos taikymo. Mūsų tyrimo rezultatai sutampa su užsienio autoriais, kurie savo
studijose nustatė, kad taikomi fiziniai pratimai su priežiūra statistiškai reikšmingai pagerina statinę
raumenų jėgos ištvermę ir izokinetinę jėgą [76]. Tačiau lyginant specializuoto ir standartizuoto
poveikio grupių statinės liemens raumenų jėgos ištvermės rezultatų pokytį procentine išraiška po
pratimų taikymo nėra pastebima, jog viena iš programų buvo efektyvesnė didinant rezultatus, kadangi
statistiškai reikšmingo pokyčio tarp jų nebuvo nustatyta.
Analizuojant skersinio pilvo raumens ir liemens raumenų stabilumo, naudojant prietaisą
„Stabilizer“, prieš ir po specializuoto poveikio programos vertinimo rezultatus, pastebėta skersinio
pilvo raumens bei liemens raumenų stabilumo didėjimo tendencija. Ši rezultatų kaita lyginant prieš
ir po programos poveikio buvo statistiškai patikima. Palyginus specializuoto ir standartizuoto
poveikio grupių giliųjų liemens raumenų stabilumo testų rezultatus, nustatyta, jog specializuoto
poveikio grupės rezultatų kaita buvo statistiškai reikšminga lyginant su standartizuoto poveikio
50
grupės rezultatų kaita po skirtingų programų taikymo. Kitų užsienio autorių darbuose vertinant
liemens raumenų aktyvaciją ir stabilumą taip pat naudojamas „Stabilizer“ prietaisas ir šios atliktos
studijos įrodė ir mūsų tyrimo testuose naudojamo prietaiso patikimumą [79]. Užsienio autoriai [80]
savo tyrime įrodė, kad juosmens-dubens stabilumą lavinančių fizinių pratimų programos taikymas
slopino AND skausmą. Taigi, remiantis moksliniais šaltiniais, galima teigti, kad fizinių pratimų
programas privalu papildyti pratimais, lavinančiais liemens raumenų stabilumą, juosmens–dubens
judesių valdymą, kurių taikymas padėtų mažinti AND skausmą.
Išanalizavus liemens aktyvių judesių amplitudės duomenis po dvylikos užsiėmimų, taikant
skirtingas fizinių pratimų programas, nustatyta, kad specializuotų fizinių pratimų programos grupės
tiriamųjų lenkimosi į priekį, tiesimosi atgal, lenkimosi į dešinę ir kairę amplitudės padidėjo statistiškai
reikšmingai ir standartizuotų fizinių pratimų programos grupės tiriamųjų statistiškai reikšminga kaita
buvo gauta tiesimosi atgal, lenkimosi į dešinę ir kairę judesių amplitudėse, tačiau lenkimosi pirmyn
rezultatai statistiškai reikšmingo pagerėjimo nerodė. Lyginant rezultatų pokytį tarp grupių, gautas
statistiškai reikšmingas liemens lenkimo į priekį amplitudės padidėjimas specializuoto poveikio
grupėje. Tyrimo metu vertinant juosmeninės stuburo dalies mobilumą taikant modifikuotą Šober‘o
testą, rasta, jog po specializuoto poveikio programos taikymo pasiekta statistiškai reikšminga
juosmens mobilumo kaita, kuomet esant sumažėjusiam mobilumui tyrimo pražioje padidėjo iki
normos ribų, vertinant rezultatų kaitą grupėje tyrimo pabaigoje. Stuburo mobilumo didėjimo
priežastis aprašo ir užsienio mokslininkai. Viename tyrime nustatyta, kad fiziniai pratimai ne tik
stiprina liemens raumenis, bet gerina ir stuburo mobilumą [81]. Kitų tyrėjų studijose nustatyta, kad
skiriant mobilumą lavinačius fizinius pratimus padidėjo ne tik juosmeninės stuburo dalies mobilumas,
bet ir sumažėjo skausmas, pagerėjo juosmeninės stuburo dalies funkcinė būklė [82].
Juosmens–dubens judesių valdymas ir jo vertinimas yra gana nauja diagnostikos koncepcija,
kuri padeda įvertinti juosmeninės stuburo dalies judesių valdymą ir kontrolę. Atlikti tyrimai,
įrodantys testų patikimumą naudojant juos praktikoje. Savo tyrime H. Luomajoki [83] panaudojo
dešimt juosmens–dubens judesių valdymo testų asmenims, kurie skundėsi skausmu juosmeninėje
stuburo dalyje. Gauti rezultatai išskyrė šešis testus iš dešimties, kurie laikomi statistiškai patikimi.
Taigi, mūsų atliktame tyrime panaudojome tris testus iš šešių, kurie labiausiai tiko vertinant
slaugytojų darbo specifikos išprovokuotą AND skausmą ar pakitusią juosmeninės stuburo dalies
funkciją.
H. Luomajoki [84] ištyrė 38 asmenis, besiskundžiančius nespecifiniu AND skausmu su
juosmens–dubens srities judesių valdymo sutrikimais. Tiriamųjų juosmens-dubens judesių valdymo
funkcija buvo vertinama šešiais judesių valdymo testais ir taikyta specializuota fizinių pratimų
programa. Po devynių atliktų užsiėmimų gauti rezultatai atskleidė, jog juosmens–dubens srities
51
valdymo funkcija statistiškai reikšmingai pagerėjo, sumažėjo juosmens skausmas bei jo sukelta
negalia.
Mūsų tyrime, kuriame dalyvavo jaučiančios ir nejaučiančios skausmo darbingo amžiaus
slaugytojos, galime įžvelgti tendenciją, kad didesnį darbo stažą dirbant slaugytojomis turinčios
moterys dažniau skundžiasi lėtiniu, pasikartojančiu skausmu juosmeninėje stuburo dalyje negu
mažesnį darbo stažą turinčios sveikatos priežiūros darbuotojos. Todėl, tyrimo metu pastebėję šį
ypatumą, manome, jog yra tikimybė, kad darbo metų stažas lemia atsirandančio skausmo
juosmeninėje stuburo dalyje pasireiškimą.
Apibendrinus visus tyrimo duomenų kaitos rezultatus tarp taikytų specializuoto ir
standartizuoto poveikio metodų nustatėme, kad specializuotų fizinių pratimų programos poveikis
liemens lenkimo amplitudei, juosmens mobilumui ir skersinio pilvo raumens stabilumui yra didesnis
nei standartizuotų fizinių pratimų programos poveikis. Taikant tiek vieną, tiek kitą pratimų programą,
kiekvienos grupės viduje stebimos rodiklių pagerėjimo tendencijos. Manome, kad mūsų tyrimo metu
pavyko pagerinti ir iš dalies fiziniais pratimais grąžinti juosmeninės stuburo dalies funkciją tiriamoms
slaugytojoms.
52
IŠVADOS
1. Įvertinus slaugytojų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, juosmeninės stuburo dalies
funkcijos rodiklių kaitą nustatyta, kad taikant specializuotas fizinių pratimų programas gautas
statistiškai patikimas skausmo intensyvumo sumažėjimas, funkcinės būklės ir giliųjų liemens
raumenų stabilumo pagerėjimas, liemens raumenų statinės jėgos ištvermės ir liemens aktyvių
judesių amplitudės padidėjimas, juosmens mobilumo priartėjimas iki normos ribų ir juosmens –
dubens srities judesių valdymo pagerėjimas dviejuose iš trijų taikytų testų.
2. Įvertinus slaugytojų, turinčių juosmeninės stuburo dalies sutrikimų, bet nejaučiančių skausmo,
juosmeninės stuburo dalies funkcijos rodiklių kaitą nustatyta, kad taikant standartizuotų fizinių
pratimų programą gautas statistiškai reikšmingas liemens raumenų statinės jėgos ištvermės ir
liemens aktyvių judesių (tiesimo, lenkimo į dešinę ir kairę) amplitudės padidėjimas, juosmens
mobilumo artėjimas link normos ribų, tačiau giliųjų liemens raumenų stabilumas ir juosmens-
dubens srities judesių valdymas pagerėjo nežymiai.
3. Palyginus slaugytojų, jaučiančių apatinės nugaros dalies skausmą, ir slaugytojų, nejaučiančių
skausmo, sutrikusios juosmeninės stuburo dalies funkcijos grąžinimo rezultatų pokyčio
procentines išraiškas nustatyta, kad specializuotų fizinių pratimų programa buvo efektyvesnė
didinant liemens lenkimo amplitudę, juosmens mobilumą ir gerinant skersinio pilvo raumens
stabilumą nei standartizuotų fizinių pratimų programa.
53
PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS
1. Kineziterapijos užsiėmimų metu skatinti asmens motyvaciją ir sąmoningumą, atliekant pratimą ir
formuojant taisyklingą judesį.
2. Mokyti paskirstyti ir išlaikyti dėmesį prioritetine tvarka: „susirikiavimas, stabilumas, judesio
sklandumas“ ir svarbiausia – skatinti pritaikyti tiek profesinėje veikloje, tiek kasdienybėje.
3. Išmokyti nuodugnios pratimų atlikimo instrukcijos ir nuolat paaiškinti, koks tam tikro pratimo
tikslas, ką subjektyviai asmuo turi jausti judesio atlikimo metu.
4. Siekiant geresnių juosmeninės stuburo dalies funkcijos rezultatų ir norint efektyvaus skausmo
mažinimo poveikio nemedikamentiniu būdu, rekomenduojame kiekvienam asmeniui sudaryti
individualios, kasdienės mankštos kompleksą ir išmokyti taisyklingai jį atlikti.
5. Atsižvelgiant į slaugytojų darbo specifiką ir norint sumažinti skausmo atsiradimo tikimybę slaugos
srityje dirbantiems asmenims, rekomenduojame dar nepasireiškus skausmui ar juosmeninės
stuburo dalies funkcijos sutrikimams pradėti rūpintis savo sveikata.
54
PARENGTŲ PUBLIKACIJŲ SĄRAŠAS
1. Tarnauskaitė R., Poškaitis V. The effect of specialized exercise program on the recovery of lower
back’s functional state of nurses. International Conference: „Exercise for Health and
Rehabilitation“. [Kaunas, 2016 m. lapkričio 11 d.]. Book of abstracts. Kaunas: Lithuanian
University of Health Sciences, Institute of Sports. 41 p. (3 priedas)
.
55
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Kang H, Jung J, Yu J. Comparison of trunk muscle activity during bridging exercises using a
sling in patients with low back pain. Journal of Sports Science and Medicine. 2012;11, 510-515.
2. Andrusaitis SF, Brech GC, Vitale GF, Greve JM. Trunk stabilization among women with chronic
lower back pain: a randomized, controlled, and blinded pilot study. Clinics 2011;66(9):1645-
1650.
3. Concannon M, Bridgen A. Lower back pain: a need for thorough assessment. Practice Nursing
2011;22 (9). ISSN 0964-9271.
4. Reeves NP, Narendra KS, & Cholewicki J. Spine stability: the six blind men and the elephant.
Clin Biomech 2007; 22(3), 266-274.
5. Borghuis J, Hof AL, Lemmink KA. The importance of sensory-motor control in providing core
stability. Sports medicine 2008; 38(11), 893-916.
6. Dudonienė V. Stuburo stabilizavimo pratimai. Kaunas: LKKA; 2008.
7. E - FACTS Europos saugos ir sveikatos darbe agentūra. Pacientų kėlimo būdai, padedantys
slaugytojams išvengti jungiamojo audinio ir skeleto raumenų sistemos sutrikimų [žiūrėta 2016-
04-11]. Prieiga per internetą <http://osha.europa.eu/lt/publications/e-facts/efact28>.
8. Knašienė J. Lėtinio nugaros skausmo diagnostika ir gydymas. Farmacija ir laikas. 2010; 6: 45-
46, 48-50.
9. Godges JJ, Anger MA, Zimmerman G, Delitto A. Effects of Education on Return to Work
Status for People With Fear – Avoidance Beliefs and Acute Low Back pain. Physical Therapy
2008; 88: 239-231.
10. Chou R, Qaseem A, Snow V, Casey D, Cross JT, Shekelle P, Owens DK. Diagnosis and
treatment of low back pain: a jodint clinical practice gudeline from the American college of
physicians and American pain society. Annals of internal medicine 2007;147(7): 491-478.
11. Jurgelevičienė D, Žukauskaitė B, Cirtautas A. Kineziterapijos įtaka fizinei ir funkcinei būklei
esant stuburo juosmeninės – kryžmeninės dalies skausmams. Reabilitacijos metodų ir priemonių
efektyvumas: Lietuvos reabilitologų asociacijos (Birštonas, 2009 m. spalio 2,3 d.) konferencijos
medžiaga. Kaunas: Naujasis LANKAS; 2009. p. 162-155.
12. Sveikatos priežiūros įstaigų veiklos rodiklių pokyčiai 2001–2012 m. 2013. Prieiga per internetą:
<http://www.hi.lt/uploads/pdf/padaliniai/BAS/SPI%20veikl%20rod%20pok.%202001-2012%
20PDF.pdf >
13. Macedo LG, Latimer J, Maher CG, Hodges PW, Nicholas M, Tonkin L, McAuley JH, Stafford
R. Motor Control or Graded Activity Exercises for Chronic Low Back Pain. BMC
Musculoskeletal Disorders 2008;5;9:65.
56
14. Selkowitz DM, Kulig K, Poppert EM, Flanagan SP, Matthews ND, Beneck GJ, Popovich Jr JM,
Lona JR, Yamada KA, Burke WS, Ervin C, Powers CM. The immediate and long-term effects
of exercise and patient education on physical, functional, and quality-of-life outcome measures
after single-level lumbar microdiscectomy: a randomized controlled trial protocol. BMC
Musculoskeletal Disorders 2006;8;7:70.
15. Simpson AK, Cholewick BS, Grauer J. Chronic Low Back Pain, Current Pain and Headache
Reports 2006, 10:431–436.
16. Braga AB, Carolina A. Comparison of static postural balance between healthy subJects and those
with low back pain. 2012;21(4): 210-2.
17. Rhee JM., Schaufele M., Abdu W.-A. Radiculopathy and the Herniated Lumbar Disc. The
Journal of Bone & Joint Surgery 2006; 9(88):2070-2080.
18. Hoy D, Bain C, Williams G, March L, Brooks P, Blyth F, Woolf A, Vos T, Buchbinder RA.
Systematic Review of the Global Prevalence of Low Back Pain. Arthritis & Reumatism 2012;
6(64):2028-2037.
19. Ivanova JI et al. Real-world practice patterns, health-care utilization, and costs in patients with
low back pain: the long road to guideline-concordant care. Spine J, 2011; 11(7): 622–32.
20. Concannon M, Bridgen A. Lower back pain: a need for thorough assessment. Practice Nursing
2011;22 (9). ISSN 0964-9271.
21. Barr KP, Griggs M, Cadby T. Lumbar stabilization: A review of core concepts and current
literature part 2. Am J Phys Med Rehabil 2007;86:72-80.
22. Ferreira PH, Ferreira ML, Maher CG, Refshauge K, Herbert R, Hodges PW. Changes in
recruitment of transversus abdominis correlate with disability in people with chronic low back
pain. 2009;10.1136.
23. Vitartaitė A, Šiupšinskas L, Zaveckas V, Poderys J, Mauricienė V, Dulkiniene I, Sedekerskienė
V, Poškaitis V, Sendžikaitė E. Kineziologija. Kaunas: Vitae litera; 2008.
24. Kibler W, Press J, Sciascia A. The role of core stability in athletic function. Sports med
2006;36(3):189-198
25. França FR, Burke TN, Hanada ES, & Marques AP. Segmental stabilization and muscular
strengthening in chronic low back pain: a comparative study. Clinics 2010; 65(10), 1013-1017.
26. Luomajoki H, Moseley GL. Tactile acuity and lumbopelvic motor control in patients with back
pain and healthy controls. British journal of sports medicine 2011; 45(5), 437-440.
27. McGill MS, Grenier S, Natasa K, Cholewicki J. Coordination of muscle activity to assure of the
lumbar spine. Journal of Elektromyography and Kinesiology 2003; 13: 353 - 359.
28. Vainoras A, Daunoravičienė A, Šiupšinskas L ir kt. Kineziologija. Kaunas: Vitae Litera; 2008.
p. 45 – 49.
57
29. Granata KP, England SA. Stability of dynamic trunk movement. Spine (Phila Pa 1976)
2006;31(10):271-276.
30. Norris CM. Back stability: Integrating Science and Therapy. Second edition. Human Kinetics;
2008.
31. Barr KP, Griggs M, Cadby T. Lumbar stabilization. Core concepts and current literature, part 1.
Am J Phys Med Rehabil 2005;84:473-480
32. Imai A, Kaneoka K, Okubo Y, Shiina I, Tatsumura M, Izumi S, & Shiraki H. Trunk muscle
activity during lumbar stabilization exercises on both a stable and unstable surface. Journal of
orthopaedic & sports physical therapy 2010; 40(6), 369-375.
33. Akuthota V, Ferreiro A, Moore T, Fredericson M. Core stability exercise principles. Current
Sports Medicine Reports 2008;7:39-44
34. Standaert CJ, Weinstein SM, Rumpeltes J. Evidence-informed management of chronic low back
pain with lumbar stabilization exercises.The Spine Journal 2008; 8, 114-120.
35. Willardson JM. Core stability training: applications to sports conditioning programs. Journal of
Strength and Conditioning Reasearch, 2007;21:979-985
36. Reeve A, Dilley A. Effects of posture on the thickness of transversus abdominis in pain – free
subjects. Manual Therapy 2009; 14: p. 679 – 684.
37. MacDonald DA, Moseley GL, & Hodges PW. The lumbar multifidus: does the evidence support
clinical beliefs? Manual therapy 2006; 11(4), 254-263.
38. O'Sullivan PB, Twomey LT, Allison GT. Dynamic stabilization of the lumbar spine. Crit Rev
Phys Rehabil Me 1997;9:315–330
39. Seong-Doo P, Seong-Hun Y. The effects of abdominal draw-in maneuver and core exercise on
abdominal muscle thickness and Oswestry disability index in subjects with chronic low back
pain. J Exerc Rehabil 2013;9(2):286-291
40. Moseley Gl, Hodges PW, Gandevia SC. Deep and superficial fibers of the lumbar multifidus
muscle are differentailly active during voluntary arm movements. Spine 2002;27:29-36
41. Leone A, Guglielmi G, Cassar-Pullicino VN, & Bonomo L. Lumbar Intervertebral Instability: A
Review 1. Radiology 2007; 245(1), 62-77.
42. Ibarz E, Herrera A, Más Y, Rodríguez-Vela J, Cegoñino J, Puértolas S, & Gracia L. Development
and Kinematic Verification of a Finite Element Model for the Lumbar Spine: Application to Disc
Degeneration. BioMed Research International 2013; (2012), 705185.
43. Panjabi MM. The stabilizing system of the spine: Part 1. Function, dysfunction, adaptation, and
enhancement. J Spinal Disord 1992; 5(4):383-9; discussion 397.
44. Biely S, Smith SS, Silfies SP. Clinical instability of the lumbar spine: diagnosis and intervention.
Orthopaedic Practice 2006; 18; 3: 06.
58
45. Abbott JH, Fritz JM, McCane B, Shultz B, Herbison P, Lyons B, Walsh RM. Lumbar segmental
mobility disorders: comparison of two methods of defining abnormal displacement kinematics
in a cohort of patients with non-specific mechanical low back pain. BMC musculoskeletal
disorders 2006; 7(1), 45.
46. Kulig K, Powers CM, Landel RF, Chen H, Fredericson M, Guillet M, & Butts K. Segmental
lumbar mobility in individuals with low back pain: in vivo assessment during manual and self-
imposed motion using dynamic MRI. BMC Musculoskeletal Disorders 2007; 8(1), 8.
47. Paknys D. Stuburo stabilizavimo pratimai su terapiniais kamuoliais. Vitae litera. 50-60p. 2011.
48. Arab AM, Salavati M, Ebrahimi I, Mousavi ME. Sensitivity, specificity and predictive value of
the clinical trunk muscle endurance tests in low back pain. Clinical Rehabilitation 2007; 21:640–
647.
49. McGill SM. Low back stability: from formal description to issues for performance and
rehabilitation. Exerc Sport Sci Rev 2001;29:26-31.
50. Moffroid MT. Endurance of trunk muscles in persons with chronic low back pain: Assessment,
performance, training. Journal of Rehabilitation Research and Development 1997;34: 440-447.
51. Ebrahimi I, Hosseini GRS, Salavati M, Farahini H, Massoud. Clinical trunk muscle endurance
tests in subjects with and without low back pain. A Medical Journal of The Islamic Republic of
Iran 2005;Vol. 19(2), pp. 95-101.
52. O’Sullivan PB, Mitchell T, Bulich P, Waller R, Holte J. The relationship between posture and
back muscle endurance in industrial workers with flexion-related low back pain. Man Ther 2006;
11: 264–71.
53. Malliou P, Gioftsidou A, Beneka A, Godolias G. Measurements and evaluations in low back pain
patients. Scand J Med Sci Sports 2006; 16:219–30.
54. Adorno MLGR, Brasil-Neto JP. Assessment of the quality of life through the SF-36 questionnaire
in patients with chronic nonspecific low back pain. Acta Ortop Bras 2013;21(4):202-7.
55. Petrikonis K. Juosmens ir kryžmens šaknelių sindromo skausmo klinikin÷ įtaka pacientų
funkcinei būklei ir su sveikata susijusiai gyvenimo kokybei. Daktaro disertacija,biomedicinos
mokslai, medicina, 07 B. Kaunas: Kauno medicinos universitetas; 2004.
56. Ware LJ, Epps CD, Herr K, Packard A. Evaluation of the Revised Faces Pain Scale, Verbal
Descriptor Scale, Numeric Rating Scale, and Iowa Pain Thermometer in Older Minority Adults.
Pain Management Nursing 2006;7(3):117-125.
57. Tomlinson D, von Baeyer CL, Stinson JN, Sung L. A systematic review of faces scales for the
self-report of pain intensity in children. Pediatric 2010;126(5):1168:1198.
58. Vianin M. Psychometric properties and clinical usefulness of Oswestry Disability Index. J
Chiropr Med 2008; 7(4): 161-3.
59
59. Higienos instituto duomenų bazė [interaktyvus]. Vilnius. Profesinių ligų registras [žiūrėta 2016-
09-29]. Prieiga per internetą <http://www.hi.lt/uploads/pdf/padaliniai/PLR/Uz%202016%
20m.%20II%20ketv.pdf>
60. Burkauskienė I, Januškevičius V, Šimkienė V, Vainauskas S, Vasilavičius P, Venckienė R. Su
darbu susijusios ligos. Visuomenės sveikata 2010;4(51):17-24.
61. Palengvinkime naštą! Juosmeninės nugaros dalies sutrikimų prevencija sveikatos priežiūros
sektoriuje. VDIK Europos patikros ir komunikacijos kampanija „Krovinių tvarkymas rankomis
Europoje transporto ir slaugos srityse 2007“ [interaktyvus] [žiūrėta 2016-05-02]. Prieiga per
internetą <https://www.vdi.lt/AtmUploads/KroviniuKelimasSveikatosSektoriuje.pdf>
62. Lažauskas R. Mityba ir sveikata. Kaunas: KMU leidykla; 2005. p. 84.
63. Grilauskienė V. Slaugytojų kaulų raumenų sistemos įtampa ir sąsajos su sveikatos sutrikimais:
magistro diplominis darbas: visuomenės sveikata: sveikatos ekologija. Kauno medicinos
universitetas. Kaunas, 2005. 48p.
64. Eriksen W. The prevalence of musculoskeletal pain in Norwegian nurses‟ aides. International
Archives of Occupational and Environmental Health 2003;76:625–630.
65. Akrout M, Bejia I, Ben Salem K, Bergaoui N, Younes M, Jamila HB, Khalfallah T, Touzi M.
Prevalence and factors associated to low back pain among hospital staff. Joint Bone Spine.
2005;72(3):254-9
66. Dement JM, Lipscomb HJ, Pompeii LA, Schoenfisch AL. Musculoskeletal injuries resulting
from patient handling tasks among hospital workers. Am J Ind Med 2009;52(7):571-8
67. Fabunmi AA, Mbada CE, Oyeyemi AL, Tinubu BM. Work-related musculoskeletal disorders
among nurses in Ibadan, South-west Nigeria: a cross-sectional survey. BMC Musculoskelet
Disord 2010;11:12
68. Chen WC, Huang SF, Lin PH, Tsai YA. Prevalence, characteristics, and work-related risk factors
of low back pain among hospital nurses in Taiwan: A cross-sectional survey. Int J Occup Med
Environ Health 2012;25(1):41-50
69. Freimann T, Merisalu E. Musculoskeletal disorders and associated risk factors in hospital nurses.
The 19th International conference on health promoting hospitals and health services 2011:170
70. Januškevičius V., Pundzius J., Vasilavičius P. Ergonomic working conditions and nurses health
problems. The 19th International conference on health promoting hospitals and health services
2011:170
71. Ebbehøj NE, Precht DH, Suadicani P, Warming S. Musculoskeletal complaints among nurses
related to patient handling tasks and psychosocial factors--based on logbook registrations. Appl
Ergon 2009;40(4):569-76
60
72. Mills DJ, Taunton JE. The effect of a 10-week training regimen on lumbo-pelvic stability and
athletic performance in female athletes: A randomized-controlled trial. Physical Therapy in Sport
2005; 6: 60 – 66.
73. Waddell G, Somerville D, Henderson I, Newton M. Objective clinical evaluation of physical
impairment in chronic low back pain. Spine, Vol 17, No 6, 1992, pp 617 - 628.
74. Luomajoki H, Kool J, de Bruin ED, Airaksinen O. Movement control tests of the low back;
evaluation of the difference between patients with low back pain and healthy controls. BMC
Musculoskeletal Disorders 2008, 9: 170 - 16
75. Resnik L, Liu D, Mor V, Hart DL. Predictors of physical therapy clinic performance in the
treatment of patients with low back pain syndromes. Phys Then 2008; 88: 989-1004.
76. Maul I, Labuli T, Oliveri M, Krueger H. Long – term effects of supervised physical training in
secondary prevention of low back pain. Spine 2005;14(6):599-611.
77. Dawson AP, Steele EJ, Hodges PW, Stewart S. Utility of the Oswestry Disability Index for
studies of back pain related disability in nurses: evaluation of psychometric and measurement
properties. Int J Nurs Stud. 2010 05;47(5):604-7.
78. Vieira ER, Brunt D. Does wearing unstable shoes reduce low back pain and disability in nurses?
A randomized controlled pilot study. Clin Rehabil. 2016 02;30(2):167-73.
79. Garnier von K. Reliability of a test measuring transversus abdominis muscle recruitment with a
pressure biofeedback unit. Physiotherapy, Volume 95, Issue 1, March 2009. p. 8 - 14.
80. Hides JA, Jull GA, Richardson CA. Long-term effects of specific stabilizing exercises for first-
episode low back pain. Spine 2001; 26(11)
81. Krismer M, van Tulder M. Strategies for prevention and management of musculoskeletal
conditions. Low back pain (nonspecific). Best Pract Res Clin Rheumatol 2007; 21: 91-77.
82. Purepong N, Jitvimonrat A, Boonyong S, et al. Effect of flexibility exercise on lumbar angle: A
study among non-specific low back pain patients. J Bodywork Mov Ther 2012; 16: 236-243
83. Luomajoki H, Kool J, de Bruin ED. Airaksinen O. Reliability of movement control tests in the
lumbar spine. BMC Musculoskeletal Disorders. 2007, 8: 90. p. 14.
84. Luomajoki H, Kool J, de Bruin ED, Airaksinen O. Improvement in low back movement control,
decreased pain and disability, resulting from specific exercise intervention. Sports Medicine,
Arthroscopy, Rehabilitation, Therapy & Technology. 2010, 2:11. p. 12.
61
PRIEDAI