LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

VETERINARIJOS FAKULTETAS

UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ KATEDRA

AGNö BALAKAUSKAITö

ŠUNŲ TARPSLANKSTELINIO DISKO LIGA,

ELEKTROTERAPIJOS TAIKYMAS

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadov÷: Prof. Dr. Albina Aniulien÷

KAUNAS 2013

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas Šunų tarpslankstelin÷ disko

liga, elektroterapijos taikymas yra atliktas mano pačios

1. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje

2. Nenaudojau šaltinių, kurių n÷ra nurodyta darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros

sąrašą.

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu Lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DöL DARBO

GYNIMO

(data) (autoriaus vardas, pavard÷) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

(aprobacijosdata) (katedros ved÷jo/ved÷jos vardas pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įd÷tas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavard÷) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas

(data) (gynimo komisijos sekretor÷s (-riaus) vardas, pavard÷) (parašas)

3

Summary

Article: Canines‘ intervertebral disc disease and rehabilitation using electrotherapy

Author: Agn÷ Balakauskait÷

Research manager: prof. dr. Albina Aniulien÷

The work was performed at Lithuanian University of Health Sciences in the year 2011-2013

The aim of research and objectives: The aim and objectives of the work was to identify and

evaluate the etiology and clinical features of canine intervertebral disc disease and evaluate

electrotherapy effectiveness.

Object of research and methods: 73 dogs, which had intervertebral disc disease, were tested.

Diagnostic tests for dogs were performed, appropriate treatment and rehabilitation was given. The

part of clinical signs in dogs was analyzed using medical histories during 2007-2011.

Electrotherapy was used for 27 dogs. Surgical treatment was used to 16 dogs and 11 dogs were

treated using medical intervention. Statistical anglysis of data was performed using Microsoft exel

, SPSS packet of 20 programs. To asses differences of proportions nonparametric chi-square and

Fisher‘s exact criteria were calculated. Data considered to be statistically significant when p<0,05.

Results: The intervertebral disc disease usually occurs in 3-7 year old chondrodystrophic breeds,

such as: Dachshund, French bulldogs and Pekinese. The disc hernition at T12-T13 was found in

29% of analyzed dogs, 25% of hernia was in T11-T12 and 18% hernia was in T13;L1. The most

efficient intervertebral disease treatment results were achieved after therapeutic intervention earlier

than 48 hours after the first signs of disease. The maximum benefit of electrotherapy was seen

while treating dogs that had not completely lost their sense and body coordination.

Conclusions: The results show that the manifestations of intervertebral disc disease, treatment and

rehabilitation depends on the severity of the disease and the main treatment method. Rehabilitation

using electrotherapy helps to restore good physiological condition much quicker

This work consists of: 57 pages, 29 picture, 48 literature sources.

Keywords: intervertebral disc disease, electrotherapy, treatment

4

TURINYS:

ĮVADAS............................................................................................................................... 6

1. LITERATŪROS APŽVALGA ..................................................................................... 8

1.1 Nugaros smegenys...................................................................................................... 8

1.2 Tarpslankstelinio disko liga ................................................................................... 9

1.3 Tarpslankstelinio disko sandara ................................................................................. 9

1.4 Struktūros, susijusios su tarpslanksteliniu stuburo disku ......................................... 10

1.5 Stuburo tarpslankstelinio disko veikimo mechanizmas ......................................... 10

1.6 Tarpslankstelinio disko išvaržos patogenez÷............................................................ 10

1.7. Stuburo tarpslankstelinio disko išvaržos lokalizacija.............................................. 13

1.8 Klinikiniai požymiai................................................................................................. 13

1.9. Diagnozavimas ........................................................................................................ 14

1.10 Ląsteliniai pažeidimai............................................................................................. 16

1.11. Gydymas................................................................................................................ 17

1.12 Komplikacijos ........................................................................................................ 18

1.13 Prognoz÷s įvertinimas ............................................................................................ 18

3. FIZIOTERAPIJOS TAIKYMAS ................................................................................ 20

2.1 Hidroterapija............................................................................................................. 20

2.2 Masažas .................................................................................................................... 20

2.3 Elektroterapija .......................................................................................................... 21

2.3.1 Raumenų ir nervų atsakas į elektroterapiją ....................................................... 22

2.3.2 Poodinių nervų elektrin÷ stimuliacija (TENS) .................................................. 23

2.3.3 TENS rūšys........................................................................................................ 23

2.4 Termoterapija ........................................................................................................... 25

4. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI .................................................................... 26

3.1 Tyrimų metodikos .................................................................................................... 26

4.2 Klinikinis neurologinis tyrimas............................................................................ 26

3.3 Kontrastin÷ rentgenografija (mielografija)............................................................... 28

3.4 Tarpslankstelin÷s stuburo ligos gydymas................................................................ 28

3.5 Elektroterapijos taikymas ......................................................................................... 28

3.6 Statistin÷ duomenų analiz÷....................................................................................... 30

5. TYRIMŲ REZULTATAI............................................................................................ 32

6. REZULTATŲ APTARIMAS ..................................................................................... 49

7. IŠVADOS.................................................................................................................... 51

8. LITERATŪRA ............................................................................................................ 52

5

Darbe naudoti sutrumpinimai

C (1 – 7) angl. cervical – kaklo srities slankstelių segmentai

T (1 – 13) angl. thoracis- krūtin÷s srities slankstelių segmentai

L (1 – 10) angl. lumbo-sacral – juosmens kryžkaulio srities slankstelių segmentai

NP, lot. nucleus pulposus – branduolin÷ želatinin÷ dalis

AF , lot. annulus fibrozus – skaidulin÷ kremzl÷

TZ, angl. transitional zone – tarpin÷ zona

NCP, angl. andnon-collagenous – nekalogeniniai baltymai

PG, angl. proteoglycan – proteoglikanai

GAGs, angl. glycosaminoglycans – glikozaminoglikanai

MRI, angl. magnetic resonance – magnetinis rezonansas

CT, angl. computed tomography – kompiuterin÷ tomografija

LMNS, angl. the lower motor neuron – žemesnieji motoriniai neuronai

UMNS, angl. the upper motor neuron – aukštieji motoriniai neuronai

TENS, angl. transcutaneous electrical nerve stimulation – poodinių nervų elektrin÷ stimuliacija

NMES, angl. neuromuscular electrical stimulation – neuroraumenin÷ elektrin÷ stimuliacija

FES, angl. functional electrical stimulation – funkcin÷ elektrin÷ stimuliacija

EMG, angl. Electromyogram – elektromiograma

6

ĮVADAS

Tarpslankstelinio disko liga – stuburo smegenų kompresija, d÷l kurios atsiranda,

tarpslankstelinio disko protruzija ir ekstruzija. Ši liga vis dar yra viena dažniausiai pasitaikančių

neurologinių sutrikimų klinikin÷je praktikoje ( Bray, 1998).

Tarpslankstelinio disko ligos metu yra užpildomas slankstelinis kanalas ir sudaroma

stuburo smegenų kompresija. Susidariusi stuburo smegenų kompresija įtakoją klinikinius

tarpslankstelin÷s disko ligos simptomus. Tarpslankstelinio disko liga siejama su degeneraciniais

procesais disko branduolin÷je dalyje, kuomet prarandama vanduo ir sumaž÷ja proteoglikanų

koncentracija. Tai sumažina tarpslankstelinio disko geb÷jimą atlikti stuburo lankstumo ir stabilumo

palaikymo funkcijas.

Tarpslankstelin÷s disko ligos gydymo būdai yra chirurginis bei medikamentinis. Norint

pasiekti geresnių gydymo rezultatų yra atliekama pooperacin÷ reabilitacija. Reabilitacijoje

naudojamos įvairios fizioterapijos kombinacijos, tokios kaip masažas, vandens terapijos, karščio ar

šalčio terapijos. Vienas iš fizioterapijos metodų, mažai atliekamų Lietuvoje, yra elektroterapiją. Šie

fizioterapijos metodo tyrin÷jimai buvo prad÷ti jau prieš 300 metų, siekiant palengvinti randų,

atsiradusių po raupų, gyjimą. Siekiant išsiaiškinti elektroterapijos veiksmingumą, taip pat buvo

naudojami eksperimentiniai gyvūnai: šunys, kat÷s. Elektroterapijos principas yra neleisti vystytis

raumenų atrofijai, mažinti skausmą, stimuliuoti nervų sistemą bei skatinti randų gynimą. Metodas

naudingas tuo, kad yra nesukeliamas žymus diskomfortas gyvūnui ir šį metodą galima naudoti

paprastomis namų sąlygomis.

Apžvelgus mokslinę literatūrą, neradome duomenų apie tarpslankstelin÷s disko ligos

atliktus tyrimus, naudojant elektroterapiją kaip reabilitacijos metodą, Lietuvoje. Ši reabilitacijos

metodika yra plačiai naudojama Jungtin÷se Amerikos Valstijose, sekdami jų pavyzdžiu,

nusprend÷me išsamiau išnagrin÷ti šios fizioterapijos rūšies naudą ir veiksmingumą, gydant

tarpslankstelinio disko ligą.

7

Darbo tikslas: Nustatyti ir įvertinti šunų tarpslankstelinio disko ligos pasireiškimą, klinikinius

ypatumus ir įvertinti elektroterapijos efektyvumą.

Darbo uždaviniai:

• Atlikti literatūrinę apžvalgą tarpslankstelinio disko ligos tema.

• Nustatyti tarpslankstelinio disko ligos pasireiškimo retrospektyvią analizę.

• Įvertinti ligos pagrindinius klinikinius simptomus ir išvaržos lokalizaciją.

• Įvertinti ligos diagnostikos, gydymo metodus, bei ligos baigtis.

• Ligos reabilitacijai panaudoti vieną iš fizioterapijos metodų – elektroterapiją ir įvertinti

jos efektyvumą.

8

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1 Nugaros smegenys

Nugaros smegenys yra

slanksteliniame kanale. Jos

prasideda nuo didžiosios pakaušio

skyl÷s ir daugumai šunų tęsiasi iki

šešto juosmens slankstelio ir iki

septinto juosmens slankstelio

kat÷ms. Stuburo smegenys

sudarytos iš centrines pilkosios

medžiagos ir periferin÷s baltosios

medžiagos. Stuburo smegenų

skersmuo per visą ilgį yra nevienodas.

Stuburo smegenų sustor÷jimo vietos yra ties kaudaline kaklo dalimi ir juosmens srityje, t.y ties

žemutinių motorinių neuronų (LMN) iš÷jimo vietomis (Dewey CW, 2003).

Pilkoji medžiaga. Stuburo smegenys sudarytos iš pilkosios medžiagos, kuri lokalizuojasi

centrin÷je dalyje. Pilkąją medžiagą sudaro sensorinių ląstelių kūnai, žemutiniai motoriniai neuronai

(LMN) ir grup÷ branduolių. Ventralinio ir lateralinio rago pilkoji medžiaga susideda iš eferentinių

ląstelių kūnų (jie atsakingi už lygiųjų raumenų inervaciją). Dorsalinio rago pilkoji medžiaga

sudaryta iš aferentinių (sensorinių) neuronų ląstelių kūnų (Dewey CW, 2003).

Baltoji medžiaga. Išorinę stuburo smegenų dalį sudaro baltoji medžiaga, kuri yra

suskirstyta į tris aksonų grupes (laidus). Dorsalinis laidas susideda iš kylančiųjų jutimo takų, kurie

yra atsakingi už propriocepsiją. Lateralinio laido sud÷tyje yra kylantys ir besileidžiantys jutimo

takai. Ventralinis laidas sudarytas iš besileidžiančiųjų jutimo takų ( Dewey CW, 2003).

Neuronai. Žemesnieji motoriniai neuronai (LMN), viršutiniai motoriniai neuronai

(UMN), Polipoliariniai neuronai LMN, jų dendritai ir ląstelių kūnai įeina į pailgųjų smegenų

branduolius ir nugaros smegenų pilkąją medžiagą. Aksonai per periferines nervų sistemos sinapses

keliauja į raumenis (Bagley, 2005).

UMN neuronų ląstelių kūnai ir dendritai išsid÷stę galvos smegenų žiev÷s pilkojoje

medžiagoje arba pailgųjų smegenų branduoliuose. Neuronų aksonai tęsiasi per pailgąsias smegenis

ir nugaros smegenis. Nugaros smegenyse neuronų fibril÷s šakojasi ir įeina į pailgųjų ir nugaros

smegenų baltosios medžiagos sud÷tį.

Pav. 1 Nugaros smegenys

9

1.2 T

arpslankstelinio disko liga

Stuburo smegenų kompresija, tarpslankstelinio disko protruzija ir ekstruzija yra vieni

dažniausiai diagnozuojamų neurologinių sutrikimų klinikin÷je praktikoje

Šiam sutrikimui apibūdinti naudojami tokie terminai – trūkęs diskas, iškritęs diskas

(disko prolapsas), tarpslankstelinio disko išvarža ir diskas su išvarža. Disko protruzija ir ekstruzija

tiksliau apibūdina šį procesą. Protruzija tai disko išsikišimas į slankstelinį kanalą d÷l centrinio

branduolio medžiagos dorsalinio poslinkio. Išorinis skaidulinis disko apvalkalas būna dar sveikas

(nepaliestas). Disko ekstruzija, kai išoriniai skaiduliniai sluoksniai plyšta, branduolio medžiaga

išstumiama į slankstelinį kanalą. Šuns stubure, išskyrus uodegą yra 26 tarpslanksteliniai diskai ir jie

sudaro apie 18% stuburo ilgio. Plačiausi diskai yra kaklo ir juosmens srityse, o siauriausi krūtin÷s

ląstos srityje.

1.3 Tarpslankstelinio disko sandara

Kiekvienas diskas susideda iš dviejų struktūriškai skirtingų sričių:

• Centrin÷s želatinin÷s (gličios) srities nucleus pulposus (NP);

• Skaidulinio žiedo annulus fibrosus (AF), kurio viduje yra skaidulin÷s kremzl÷s

tarpląstelin÷ matriksa vadinama „tarpine zona" (TZ) ( Braund, 1981).

NP - ovalo formos ir užima vidurinę disko dalį. Tai labai specializuotas audinys, susidaręs

iš embrionin÷s stuburo stygos. Vaisiaus vystymosi metu NP yra greičiausiai auganti disko sritis,

o naujagimiams ji užima didelį disko plotą.

AF – tai skaidulin÷s kremzl÷s audinys, susidedantis iš paralelinių skaidulų pluoštų

jungčių, kurios tęsiasi įstrižai gretimų slankstelių. Ventralinis žiedas yra maždaug dvigubai didesnis

nei dorsalinis žiedas.

Šunų disko makromolekuliniai komponentai: kolageniniai ir nekolageniniai baltymai

(NCP), proteoglikanų (PG) agreguoti proteoglikanai ir glikoproteinai. Į proteoglikanų sud÷tį įeina

glikozaminoglikanai (GAGs), kurie yra kovalentiškai susiję su centrine baltymo šerdimi.

Pagrindiniai šunų tarpslankstelinių diskų glikozaminoglikanai yra hialurono rūgštis, chondroitin-4-

sulfatas, chondroitin-6-sulfatas ir keratansulfatas. Didel÷ medžiagų agregacija yra glaudžiai susijusi

su hialurono rūgštimi. Susijungus hialurono rūgšties grandinei, susiformuoja agreguoti

proteoglikanai, tuomet susijungia proteoglikano molekul÷s, o visą šį junginį stabilizuoja

glikoproteinin÷ grandinin÷ jungtis. Glikozaminoglikanai yra susijungę g-grandine. Tai polianijonai,

kurie yra susijungę su centrine proteino ašimi kaip šepečio šeriai. Didžiausia glikozamino glikanų

10

koncentracija diske pasitaiko disko NP (nucleus pulposus) ir TZ (tarpin÷ zona) srityse

(Lauren.2010).

1.4 Struktūros, susijusios su tarpslanksteliniu stuburo disku

Kremzlin÷s slankstelių plokštel÷s, galin÷s slankstelių plokštel÷s ir išilginiai užpakaliniai

raiščiai tai anatomin÷s struktūros, kurios glaudžiai susijusios su tarpslankstelinio disko anatomine

struktūra. Jungiamieji raiščiai – skersiniai šonkaulių galvutes jungiantys raiščiai, tęsiasi nuo antrojo

iki dešimtojo krūtin÷s slankstelio. Jungiamieji raiščiai atlieka svarbų vaidmenį, užkertant kelią

disko ekstruzijai į slankstelinį kanalą krūtin÷s srityje. Dorsaliniai išilginiai raiščiai eina per visą

slankstelinio kanalo ilgį, jie yra susijungę su dorsalin÷mis slankstelių ribomis ir suformuoja į

v÷duoklę panašias kiekvieno disko dorsalin÷s vietos dangas. Šio raiščio ištempimas yra dalinai

atsakingas už skausmą, asocijuojamą su disko protruzija ir ekstruzija. Kremzlin÷s slankstelių

plokštel÷s – ploni hialininių kremzlių sluoksniai, kurie dengia slankstelių kūno epifizes ir sudaro

kiekvieno disko priekines ir galines ribas. Slanksteliai iš abiejų disko pusių yra dengti specialia

plokštele, kuri susideda iš tankaus, lygaus kaulo. Šiose plokštel÷se yra daug mažų kanalų, kurie yra

susiję su po jais esančiomis kaulų čiulpų ertm÷mis. Kiekviena plokštel÷ susideda iš išorin÷s

periferin÷s zonos ir vidin÷s zonos, kurioje yra disko NP sritis (Fossum, 2007).

1.5 Stuburo tarpslankstelinio disko veikimo mechanizmas

Tarpslanksteliniai diskai veikia kaip stuburo smūgio amortizatoriai, d÷l gelinio centrinio

NP savybių. Specializuoti, branduolyje esantys PG (proteoglikanai) suriša daug vandens molekulių

ir sudaro skystą sistemą, kuri yra virtualiai nesuspausta. Ši hidrofilin÷ savyb÷ leidžia branduoliui

deformuotis ir vienodai paskirstyti j÷gą tarp AF (skaidulin÷s kremzl÷s audinio) bei kremzlin÷s

plokštel÷s. Diskai suteikia atramą stuburui, tarpslanksteliniuose sąnariuose jie atlieka minimalius

sąnarinių junginių vaidmenis (Lauren,2010).

1.6 Tarpslankstelinio disko išvaržos patogenez÷

Po gimimo, šuns diskas struktūriškai pasikeičia ir tai labiausiai pastebima NP (Hansen,

1952).

Gelio pavidalo branduolį ilgainiui pakeičia labiau subrendusi skaidulin÷ kremzl÷. Daugumai šunų,

šis procesas vyksta palaipsniui ir iki 7 – 8 metų amžiaus visas branduolys pasikeičia ir nebelieka

skirtumo tarp branduolio ir žiedo. Chondrodistrofinių veislių šunims (pekinams, prancūzų

11

buldogams, basetams, valų korgiams ir koker spanieliams), stuburo smegenų ertmių bei želatininių

NP pasikeitimai įvyksta jau 4 m÷nesių amžiuje. Šis procesas paprastai visuose diskuose visiškai

užsibaigia sulaukus 12 – 18 m÷nesių amžiaus. Centrin÷s NP sritys paprastai yra paveikiamos

v÷liausiai ir dažnai, prieš prasidedant galutinei šios srities kremzl÷jimui, vyksta degeneraciniai

pakitimai. Did÷jant amžiui, pastebima matriksos skilimas ir susiskaidymas, periferinis ir centrinis

kalk÷jimas, bei atsiranda žuvusių ląstelių sritys. Vykstant morfologinei NP transformacijai,

kolagenų kiekis pasiekia 30 – 40% per 6 – 12 m÷nesių. Neįprasti visų kitų biocheminių

parametrų pokyčiai vyksta per pirmuosius 2 – 3 metus (Gosh, 1977).

Palyginus su panašaus amžiaus nechondrodistrofinių gyvūnų diskais, PG kiekis NP yra 40

– 50% mažesnis, glikoproteinų ir nekolageninių proteinų kiekis yra 30 – 40% mažesnis, o

chondroitino sulfato kiekis yra 30 – 50% mažesnis. Taip pat, šiuo periodu keratano sulfatas pakeičia

chondroitino sulfatą ir yra pagrindinis glikozaminoglikanas (GAG). Diskų hidratacijos lygis

maž÷ja, maž÷jant GAG kiekiui. Tokius pokyčius taip pat parod÷ žmonių tyrimai. Degeneruoti

diskai pasižymi sumaž÷jusiu imbibicijos rodikliu. Šiuo rodikliu matuojamas disko sugeb÷jimas

sugerti vandenį (Braund, 1986).

Nors NP gerai išlaiko ribotas nesuspaudžiamumo savybes, jis praranda savo geb÷jimą

adekvačiai formuoti ir paskirstyti j÷gas išcentriniu būdu. To pasekm÷je AF yra veikiamas

padid÷jusios apkrovos d÷l ašin÷s kompresijos ir žemutinio tangentinio įtempimo, kuris nesveikame

diske pasiskirsto neproporcingai. Galiausiai mechaninio NP kitimo pasekoje AF skaidulos ir

pluoštai suyra ir d÷l to įvyksta protruzija ir ekstruzija. Biocheminių tyrimų rezultatai rodo, kad

chondrodistrofiniams šunims, sulaukusiems 2 – 3 metų amžiaus, atsiranda diskų mechaninio

veiksmingumo pakitimai (Beltran, 2012).

Ši amžiaus trukm÷ sutampa su klinikin÷s ligos pasireiškimo atvejais. Nepaisant to, ši

teorija nepaaiškina, kod÷l klinikine disko liga santykinai dažnai suserga kai kurie

nechondodistrofinių veislių šunys, tokie kaip miniatiūriniai pudeliai ir neveisliniai šunys.

Taip pat nepaaiškinama, kod÷l kartais klinikine disko liga suserga senesni bet kurios veisl÷s šunys.

Tyrimai parod÷, kad šunų NP disko medžiagų metabolizmas dažniausiai yra anaerobinis. Sulet÷jus

medžiagų apykaitai pažeistame diske, automatiškai yra skatinama maisto medžiagų apykaita

diskuose, esančiose šalia pažeistojo disko (Taylor, 1976). Be to, vandens kiekis ir vandens

imbibicija NP ir AF susiliejusiuose diskuose yra ženkliai sumaž÷ję (Beltran, 2012). Pakankamai

didel÷ j÷ga, d÷l kurios gali įvykti stuburo lūžiai ir išnirimai, retai kada sukelia potrauminę disko

protruziją ir ekstruziją. Kai kurių didelių veislių, nechondrodistrofiniams šunims, kietojo smegenų

dangalo plyšimas d÷l tarpslankstelinio disko pažeidimo buvo susijęs su trauma, kuri įvyko

smarkaus b÷gimo ar grumtynių metu (Hay, 2000). Ankstesni tyrimai rod÷, kad genetiniai veiksniai

įtakoja did÷jančią biglių, sergančių disko liga, amžiaus įvairovę (Rabinowitz, 2008). Padid÷jęs

12

taksų polinkis sirgti disko ligomis aiškinamas jų genetiniu modeliu, kuriam būdingas kelių genų

susiliejimo efektas, tačiau tai n÷ra siejama su lytimi ar aplinkos pakeitimu (Vanhaesebrouck, 2011).

Buvo nustatyta, kad kai kurių taksų veislių sergamumas šia liga siekia 62%, palyginus su kitomis

šunų veisl÷mis, priklausančioms chondrodistrofinių šunų rūšiai, kurių susirgimas siekia 19%.

Genetiniai osteologiniai veiksniai taip pat vaidina tam tikrą vaidmenį. Pavyzdžiui, pagal turimas

žinias, mažų veislių šunų cervikalin÷s slankstelio angos kranialinių ir uodegos srities vidurio

sagitaliniai ir tarp slankstelių kojyčių esantys atstumai (C3 – C7) yra didesni nei didelių veislių

(Breit, 2001). Neurologinius požymius, kurie atsiranda po disko medžiagos ekstruzijos, sukelia

smūginis pažeidimas, arba mechanin÷ stuburo smegenų kompresija (Fossum, 2007), arba ir viena, ir

kita. Nors disko protruzija paprastai įvyksta anksčiau nei ekstruzija, protruzija arba dorsaliai į

slankstelinį kanalą iš÷jęs diskas be AF išvaržos paprastai n÷ra asocijuojamas su klinikiniais

požymiais, išskyrus galimą skausmą. Senesniems nei 7 metų amžiaus šunims ir kat÷ms, kuriems

dorsalinio disko protruzija yra reliatyviai įprasta, klinikiniais būdais nenustatoma.

Disko medžiagos ekstruzijos į kanalą greitis yra žymiai svarbesnis nei mas÷s dydis.

Sprogstamoji išvarža yra žymiai sunkesn÷ nei l÷ta ekstruzija. Esant ūmiems smūginiams

sužalojimams, hemoragija ir ją lydinti uždegimin÷ reakcija gali taip pat apsunkinti epiduralinę

kompresiją. Kiekybinio rentgenologinio tyrimo rezultatai rodo, kad epiduralin÷ taksų juosmens

sritis yra mažesn÷ nei vokiečių aviganių (nechondrodistrofin÷ veisl÷), o tai reiškia, kad to paties

dydžio epiduralin÷ mas÷ sukels didesnę stuburo smegenų kompresiją ir ryškesnius neurologinio

nepakankamumo požymius (Curtis, 2008).

Tarpslankstelinio disko išvarža skirstoma į du tipus:

Hanseno1 tipo – diskui yra būdingas

plyšimas su degeneruoto NP ekstruzija į

stuburo kanalą aplink stuburo smegenis. Kai

kuriais atvejais ekstruzuota branduolin÷

medžiaga gali būti susikaupusi stuburo

išilginiame raištyje. Paprastai trūkusio disko

medžiaga išsikiša dorsomedialin÷je,

paramedialin÷je arba dorsolateralin÷je

plokštumoje (Añor, 2002). Kaklo srityje, kur

stuburo kanalo ir stuburo smegenų santykis

yra didesnis nei krūtin÷s ląstos srityje, lateralin÷s ir intraangin÷s ekstruzijos gali pasitaikyti dažniau

nei kitose stuburo srityse, sukeldamos spaudimą stuburo šaknyje, o ne stuburo smegenyse. Rečiau

disko medžiaga gali pratrūkti pro kremzlinę plokštę į slankstelį (sukeldama tarpslankstelinę išvaržą

Pav. 2 Tarpslankstelinio disko išvaržos tipai. Hansen1 ir Hansen2 (Redrawn after shores A: Intervertebral disk disk sindrome ir the dog: Part I. Pathophysiology and management. The Compendium on Continuig Education for the Practicing Veterinarian 1981)

13

arba Schmorlio mazgą), arba į stuburo smegenis (vidin÷ ekstruzija) (Liptak, 2002). Daugeliu

Hansen 1 tipo disko ekstruzijos atvejų, ekstruzin÷ disko medžiaga, kuri būna minkšta, granuliuota,

įtakoja kraujavimą. Kai kuriais atvejais, epidurinio kraujavimo kiekis gali viršyti ekstruzin÷s disko

medžiagos kiekį. Ekstruzin÷ medžiaga gali suformuoti apibr÷žtą masę ar gali likti plokščia aplink

smegenų žievę. Ši ekstruzijos forma dažniausiai pasireiškia šunims su krūtin÷s ląstos ir juosmens

disko ligomis. Kadangi ekstruduoti diskai ne visiškai absorbuojami, atskiri diskai, kuriuose yra

keleta ekstruzijų, atpažįstami iš jų sluoksniuotos išvaizdos. Seniausi komponentai gali būti tamsiai

pilki, sunkūs ir prilipę prie kietojo smegenų dangalo.

Stuburo smegenys gali būti pabrinkusios, įtrauktos, plokščios ar atrofin÷s. L÷tiniais

atvejais gali būti akivaizdi, pluoštin÷ sąauga tarp ekstruzin÷s mas÷s ir smegenų žiev÷s. Esant

l÷tin÷ms disko ligoms su l÷ta, progresuojančia ekstruzija, degeneruota medžiaga dažnai būna sm÷lio

konsistencijos, tamsios sūrio išvaizdos (Fernando, 2004).

Hanseno2 tipo – tarpslankstelinio disko išvarža atrodo kaip mažas, apvalus, kupolo

formos išgaubimas stuburo disko paviršiuje. Šį tipą galima pavadinti skaiduline degeneracija, kai

vyksta disko minkštojo branduolio pasislinkimas po skaiduliniu žiedu, jam netrūkstant. Pasižymi

išpūstu, ir dalinai sutrūkusiu skaiduliniu intarpu. Šiuo tipu dažnai serga seni šunys be polinkio į

chondrodistrofiją. Klinika būna asimptomin÷ arba l÷tin÷s eigos su l÷tai ryšk÷jančiais požymiais

(Añor, 2002).

1.7. Stuburo tarpslankstelinio disko išvaržos lokalizacija

Dauguma disko liga sergančių šunų yra tarp 3 ir 7 metų amžiaus. 85% šunų

tarpslankstelinio disko išvražų įvyksta krūtin÷s ląstos ir juosmens srityje ir 15% - kaklo srityje

(cervikaliniai). Maždaug 80% krūtin÷s ląstos ir juosmens išvaržų įvyksta tarp T11 ir L3 ir mažiau

nei 2% įvyksta galin÷je juosmens srityje (L5 - S1).

Viename, didelių veislių nechondrodistrofinių šunų, sergančių krūtin÷s ląstos ir juosmens

disko liga, tyrime amžiaus vidurkis buvo maždaug 7 metai. Iš jų 57 šunys (92%) sirgo Hansen1

(pav. 2) tipo disko liga, kurios lokalizacija buvo L1 – L2 srityje (Cudia, 1997). Šiame tyrime 58%

atvejų pradžioje buvo ūmūs.

1.8 Klinikiniai požymiai

Disko ligos klinikinių požymių eiga šunims gali būti ūmi (minut÷s), poūm÷ (valandos), ar

l÷tin÷ (keletas dienų ar savaičių). Šie požymiai gali greitai progresuoti, l÷tai progresuoti ar likti

14

nepakitusiais (statiški). Klinikiniai požymiai taip pat gali sušveln÷ti (remisija) ir v÷liau pasikartoti.

Šunims su pasikartojančiais priepuoliais klinikiniai požymiai dažnai yra sunkesni nei tiems,

kuriems pastebimi pirminiuose etepuose. Pasikartojimai dažnai laikomi daugybinių to paties disko

ekstruzijų rezultatas (Sharp, 2005).

Du dažniausiai pasitaikantys neurologiniai sindromai siejami su disko liga yra juosmens

srities bei cervikalin÷s srities sindromai (Toombs, 2007).

Esant cervikalin÷s srities disko ligai, daugumos sergančių gyvūnų anamnez÷je aprašomos

skausmas su ar be parez÷s (Somerville, 2001), taip pat dažnai ir kaklo raumenų spazmai. Gyvūnų

kūno laikysena gali būti tokia: galva nuleista prie žem÷s, o nugara išriesta. Kai kurie šunys gali

laikyti vieną priekinę galūnę dalinai sulenkę ir nenor÷ti atremti svorio ar minti ir vaikščioti su šia

koja. Šie gyvūnai dažnai parodo, kad jiems labai skauda, judinant galvą ir kaklą. Tai asocijuojasi su

nervo šaknies įstrigimu šalia tarpslankstelin÷s angos d÷l lateralin÷s disko ekstruzijos (Coates,

2000).

Esant pažeidimams juosmens srityje, skausmas yra mažiau išreikštas, nei esant

pažeidimui kaklo srityje. Šunims pasireiškia kifoz÷, nenoras šokin÷ti ar b÷gti, imant ant rankų ar

palpuojant nugaros sritį šuo jaučia diskomfortą. Skausmas gali būti klaidingas, gali būti įtariamas

pilvo skausmas, nes, esant nugaros skausmui, pilvo siena tampa įtempta. Neurologiniai sutrikimai

gali pasireikšti nuo švelnių simptomų – švelnios užpakalinių galūnių ataksijos ir nežymios parez÷s,

iki sunkių pažeidimų – gilios parez÷s ir paraplegijos su šlapimo ir defekacijos funkcijų sutrikimais,

o taip pat giliojo skausmo pojūčio susilpn÷jimu ar išnykimu užpakalin÷se kojose. Neurologinis

sutrikimas pasireiškia d÷l vidinio spaudimo į stuburo smegenis, kurį apsunkina edema, atsiradusi

d÷l įvykusio pažeidimo, kuri dar labiau užspaudžia stuburo smegenis (Sharp, 2005).

1.9. Diagnozavimas

Siekinat teisingai nustatyti tarpslankstelin÷s disko išvaržą yra taikomi šie metodai:

• R

entgenologinis tyrimas. Kalcifikuota tarpslankstelinio disko medžiaga,

diferencijuojama nuo kitų stuburo ligų kaip slankstelio osteosarkomos,

diskospondilito ir kitos ligos.

• M

ielografija, kompiuterin÷ topografija (CT), magnetinio rezonanso tyrimas (MRI).

Nustatoma tiksli pažeidimo lokalizacija, stuburo smegenų kompresijos laipsnis bei

pažeidimo išplitimas.

• Cerebrospinalinio skysčio tyrimas padeda diferencijuoti stuburo išvaržą nuo

nekompresinio pažeidimo, kurį gali sukelti audinių uždegimas. Cerabrospinalinio skysčio analiz÷,

15

ypač, jei m÷ginys imamas iš juosmens subarachnoidin÷s srities, gali parodyti ženkliai padid÷jusį

proteinų ir branduolio baltųjų kraujo ląstelių kiekį. Tik÷tina, kad šie pakitimai labiausiai gali

pasitaikyti šunims, turintiems aštrių ir ūmių neurologinių požymių (Lemarié, 2000).

Šuniui turinčiam neurologinių sutrikimų reiktų atlikti pagrindinius kraujo bei šlapimo tyrimus.

Diferencinei diagnostikai yra atliekma elektrokardiograma, echokardiograma, bei krūtin÷s, pilvo

srities rentgenografija (Fossum, 2007).

Rentgenografija. Pirminius stuburo pažeidimo požymius galima nustatyti atliekant

įprastą rentgenografinį tyrimą. Stuburo smegenys padengtos cerebrospinaliniu skysčiu, kauliniu

audiniu, kuris formuoja atskirus slankstelius. Pagrindin÷ rentgenologinio tyrimo užduotis –

teisingas rentgeno spindulių srauto parinkimas, kūno pad÷tis nuotraukoje ir nuotraukos

interpretacija. Vaizdai matomi rentgeno nuotraukoje, esant tarpslankstelinio disko ligai: disko

erdv÷s susiaur÷jimas, tarpslankstelin÷ anga ir sąnarių briaunel÷s disko išvaržos vietoje, gretutinių

slankstelių įsispaudimas, d÷l to dorsalin÷ disko dalis atrodo siauresn÷ nei ventralin÷ dalis, o taip pat

tarpslanksteliniame kanale nustatoma tamsi, nepermatoma mas÷ (Fossum, 2007).

Kontrastin÷ rentgenografija.Tikslesniam diagnozavimui ir gydymui reikia atlikti kontrastinę

rentgeno nuotrauką. Mielografija parodo

stuburo smegenų kompresiją arba

pabrinkimą. Šio metodo nauda yra ta,

kad jis yra nebrangus ir tiksliai galima

nustatyti pažeidimo lokalizaciją. Šio

metodo rizika yra tokia, kad atliekant

injekciją į subarachnoidinį tarpą galima

pažeisti stuburo smegenis. Injekcija

daroma:

1. Į cisterna magna tarp

pakaušio gumburų ir pirmų kaklo

slankstelių. Šiuo būdu informatyviai

kontrastuojamos stuburo smegenų

skystis iki T10, jei šuo ištiktas paraplegijos arba visas stuburas jei gyvūnas vaikšto.

2. L5-L6 užkontrastuojama kaudaliau T5-T10 iki S3.

Duriama adata per visus dangalus kol pasirodo skystis. Reikiama doz÷ kontrastin÷s medžiagos

suleidžiama kuo l÷čiau.

Eksperimentinių tyrimų rezultatai rodo, kad padidintas kontrastin÷s medžiagos kiekis (pvz., 0.3

mmol/kg gadoteridolio) gali palengvinti pasikartojančių disko fragmentų su išvaržomis nustatymą

(Kazakos, 2005).

Pav. 3 Skirtumas tarp rentgeno ir

kontrastin÷s rentgeno nuotraukų. (Small

animal neurology atlas and textbook

2010m.)

16

Ultragarsinis tyrimas. Jo pagalba galima nustatyti nervų sistemos pažeidimus. Tyrimas

netinkamas tose vietose, kur smegenys yra padegtos kauliniu audiniu.

Kompiuterin÷ tomografija (CT) – rodo anatominių sričių skersinį pjūvį. Naudojant šį

diagnostikos metodą galima ištirti ausies būgnelio, kaklo, krūtin÷s, juosmens sutrikimus, o

pasitelkus ir kontrastinę miolografiją, galima nustyti mineralizuoto tarpslankstelinio disko

medžiagos lokalizaciją.

Magnetinis rezonansas (MRI) – kaip ir naudojant kompiuterinę tomografiją, tiriamas

skersinis pjūvis, tačiau vizualizacijos kokybei negali prilygti nei vienas iš min÷tų tyrimo metodikų.

Naudojant magnetinio rezonanso vizualizaiją taip pat galima nustatyti hemoragiją (Tidwell, 2002).

Sunkūs patologiniai pakitimai, kurių pasekoje pasireiškia disko liga, dažniausiai priklauso

nuo to, ar disko protruzija ar ekstruzija yra dalina ar visiška ir ar ji pasireiškia ūmiai ar palaipsniui.

Vyresnio amžiaus bet kurios veisl÷s gyvūnų dauguma diskų pasislenka. Tai rodo, kad daugelis

recidyvų yra susiję su keliomis vieno disko ekstruzijomis. Esant disko protruzijai, AF gali

pasislinkti dorsaliai į stuburo kanalą, nesudarydamas išvaržos.

1.10 Ląsteliniai pažeidimai

Mikroskopiniai stuburo smegenų pasikeitimai priklauso nuo disko ekstruzijos greitumo ir

stuburo smegenų spaudimo trukm÷s. Laipsniškas ar švelnus spaudimas sukelia įvairaus laipsnio

demielinizaciją ir aksonų degeneraciją. Staigi, masin÷ ekstruzija dažnai sukelia židininį ar

daugiažidininį kraujavimą ir pilkosios bei baltosios medžiagos nekrozę. Lokalizuota edema gali

sukelti smegenų spaudimą ir subarachnoidin÷s ertm÷s kolapsą. Disko medžiaga retai randama

smegenų parenchimoje. Nekrozin÷se stuburo smegenų srityse kraujagysl÷s ir mezenchiminiai

(jungiamojo audinio) audiniai dažniausiai yra išsaugomi. Tokiais atvejais lipidiniai makrofagai

stebimi keletą dienų. Labiau chroniškais atvejais būdingas žymus astrocitų ir mikroglijos ląstelių

dauginimasis, ypač tose srityse, kurios ribojasi su nekrozine zona kartu su kraujagyslių tinklu ir

jungiamuoju audiniu, kuris įsiterpia į nekrotinę sritį (Griffiths, 1972). Nuolatiniams pažeidimams

tęsiantis, pilkoji mas÷ dažnai tampa perforuota d÷l neuronų ir skaidulų išnykimo. Astrocitin÷ glijoz÷

gali sukelti ženklią pilkosios medžiagos sklerozę. Epidurin÷je uždegimin÷je reakcijoje dalyvauja

neutrofilai, raudonieji kraujo kūneliai, fibroblastai, didel÷s vienbranduol÷s ląstel÷s, pavien÷s

gigantin÷s daugiabranduol÷s ląstel÷s, chondrocitin÷s ląstel÷s, o taip pat gali pasitaikyti skaidulin÷s

kremzl÷s likučių.

17

1.11. Gydymas

Veterinarinis medikamentinis gydymas dažniausiai pradedamas gyvūnams, kuriems

pasireišk÷ pirmieji tarpslankstelin÷s disko ligos požymiai. Taikant šį gydymo metodą pasitaiko

dažni klinikinių požymių recidyvai. Gydymo metu yra taikoma grižtas ramyb÷ – narvo r÷žimas.

Uždegiminiam procesams mažinti naudojami steroidiniai priež uždegiminiai vaistai, vienas iš jų yra

dexamethasonas ( Rapidexon), šio preparato dozavimas yra 0.1mg/1kg. Raumenų spazmai gali būti

pašalinti naudojant raumenų relaksantus, pvz. methocarbamol (Robaxin), 20 mg/kg kūno svorio,

tris kartus į dieną, 7 – 10 dienų, ar diazepamą, 2 – 5 mg, tris kartus į dieną, keletą dienų. Dideles

methylprednizolono sukcinato dozes reiktų taikyti tik gydant kenčiančius nuo užpakalinių galūnių

paralyžiaus ir gyvūnus su ūmiomis nugaros smegenų traumomis.

Chirurginis gydymas indikuojamas gyvūnams, nejautriems medicininiam gydymui, su

pasikartojančiais ar progresuojančiais klinikiniais požymiais, arba gyvūnams, kurie yra paralyžiuoti.

Hemilaminektomijos metodas plačiai naudojamas atliekant tarpslankstelinio disko

operaciją, kai išvaržos lokalizacija yra

krūtin÷s – juosmens srityje. Patogus

pri÷jimas yra iš dašin÷s ir kair÷s

pusių. Atliekant chirurginę operaciją

krūtin÷s – juosmens srityje,

nerekomenduojama atlikti dorsalin÷s

laminektomijos, nes galima

sukelti didesnį mechaninį

nestabilumą ir pabloginti

situaciją. Atliekant hemilaminektomiją yra geresnis pri÷jimas prie išstumtos disko medžiagos, nei

atliekant laminektomiją.

Atliekant tarpslankstelinio disko operaciją kaklo srityje yra naudojama „ventral slot“

metodas. Šiuo metodu yra pašalinama ventralin÷ dekompresija kaklo srityje. Ši chirurgin÷

intervencija atliekama C2 – C3; C6 – C7 srityse, taip pat šią operaciją galima atlikti C7 – T1

regionuose.

Fenestracijos esm÷ yra ta, kad per mažą ertmę galima pašalinti pažeisto disko medžiagą.

Ši intervencija gali būti naudojama kaip pagrindin÷ intervencija, arba papildoma po atliktos

hemilaminektomijos, jeigu yra daugiau pažeistų tarpslankstelinių diskų. Profilaktin÷ fenestracija be

dekompresijos išlieka šiek tiek prieštaringa, bet vis dar atliekama daugelio chirurgų tam, kad

sumažintų v÷lesnių disko išvaržų pasireiškimą (Scott, 1997).

Pav. 4 Hemilaminektomija. ( Dewey CW A Practical to Canine and Feline Neurology 2003)

18

Atliktame tyrime nustatyta, kad ženklus klinikinių rezultatų pager÷jimas buvo pasteb÷tas

galinio kaklo disko pasislinkimo atveju, kai buvo atliktas papildomas chirurginis gydymas ir

stabilizacija (Fitch, 2000). Ventralin÷ angos technika buvo taip pat s÷kmingai atlikta šunims (ypač

sveriantiems < 15 kg), turintiems tarpslankstelinio disko išvaržą kaklo srityje (Gill, 1996). Nors kai

kurie krūtin÷s ląstos ir juosmens disko ligos tyrimai rodo, kad disko medžiagos pašalinimas,

naudojant šias technikas, ženkliai padidino visiško pasveikimo laipsnį – s÷kmingi rezultatai

pastebimi atliekant vien tik fenestraciją

1.12 Komplikacijos

Galimos gydymo komplikacijos yra širdies veiklos sutrikimas d÷l vagosimpatinio

kamieno dirginimo kaklo srityje, operuojant vidurinį ir apatinius kaklo slankstelius (Lemarie,

2000). Be to, kaklo slankstelių susijungimas gali iš anksto įtakoti gretimų diskų išvaržą (Bagley,

1993).

Gydymas kortikosteroidais (dažniausiai siejamas su deksametazono naudojimu) gali

sukelti kraujavimą virškinamąjame trakte, opas, žarnyno perforaciją ir pankreatitą (Neiger, 2000).

Komplikacijos gali iki minimumo būti sumažintos panaudojus kortikosteroidus, bet kiek įmanoma

trumpiau. Profilaktinis žarnyno apsaugos priemonių naudojimas, pvz. bismuto subsalicilatas (Pepto-

Bismol®) kartu su dažnu skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų naudojimu (mažiausiai keturis

kartus per dieną), pvz. magnio ar aliuminio hidroksido, ar H2 antagonisto, tokio kaip cimetidinas

(Tagamet®, po 20 mg/kg kūno svorio) taip pat gali sumažinti kraujavimą iš virškinamojo trakto.

Kortikosteroidų vartojimas turi būti tuoj pat nutrauktas, kai pastebimi virškinamojo trakto

sutrikimai. Atliktuose tyrimuose su šunimis, sergančiais ūmine disko degeneracijos liga, kurie buvo

gydomi chirurgiškai ir kortikosteroidais, tiek omeprazolu (skrandžio rūgšties siurblio inhibitoriai),

tiek misoprostolu (sintetinis prostaglandino E1 analogas), buvo neveiksmingi gydant skrandžio

gleivin÷s pažeidimus ar užkertant kelią tolesnei jų pl÷trai (Neiger, 2000).

1.13 Prognoz÷s įvertinimas

Prognoz÷ vertinama gerai tų gyvūnų, kurie yra paralyžiuoti, bet turi normalų skausmo

pojūtį, atlikus medikamentinį ar chirurginį gydymą. Atlikto chirurginio gydymo tyrimai (naudojant

hemilaminektomiją ir fenestraciją) buvo 86% s÷kmingi ir parod÷, kad klinikinių požymių

pasireiškimas, o ne gijimo laikas, turi didel÷s įtakos klinikinei baigčiai, o klinikinių požymių

trukm÷ ryškiai neįtakojo baigties, bet įtakojo gijimo trukmę (Duval, 2002). Pooperacin÷ valinga

motorin÷ funkcija taip pat buvo stebima kaip palankus prognostinis indikatorius, garantuojantis

ankstyvą gyvūno vaikščiojimo pradžią (Davis, 2002).

19

Tik÷tina palanki prognoz÷ po chirurgin÷s intervencijos (dekompresijos ar fenestracijos)

gyvūnams, kurie paralyžiuoti ir nelaiko šlapimo ir kurių yra sumaž÷jęs skausmo pojūtis.

Vidutin÷ ar bloga prognoz÷ gyvūnams, kurie paralyžiuoti ir nelaiko šlapimo ir kurie

prarado skausmo pojūtį.

Šunys jaučiantys stiprų skausmą, ir kuriems buvo atlikta chirurgin÷ operacija per 12 – 36

valandų, turi geresnę tikimybę pasveikti (per trumpesnį laiką) nei tie, kuriems chirurgin÷ operacija

buvo atlikta v÷liau (Coates, 2000). Nugaros smegenų pabrinkimo įvertinimas atlikus mielografiją

gali taip pat stipriai atspind÷ti pažeistų gyvūnų pagijimo prognozę (Duval, 1996). Viename

atliktame tyrime, šunys su 50% prarastu šlapimo laikymu ir netur÷ję stipraus skausmo pojūčio

praradimu visiškai ar dalinai pagijo (Kazakos, 2000). Sukurta šunų, patyrusių krūtin÷s ląstos ir

juosmens stuburo smegenų traumas (nuo spontaniškai kylančių disko ligų), funkcin÷ dubens,

galūnių ir eisenos vertinimo sistema tam, kad būtų galima kiekybiškai įvertinti pasveikimo

galimybes ir potencialiai palengvinti farmakoterapinių klinikinių tyrimų vertinimą (Olby, 2001).

20

3. FIZIOTERAPIJOS TAIKYMAS

Norint pasiekti s÷kmingų reabilitacijos rezultatų, yra būtina paskirti teisingą fizioterapinį

gydymą. Reabilitacija yra viena iš svarbiausių dalių, gydant neurologinius susirgimus.

Fizioterapiauto darbas yra palaikyti gyvūno funkcionuojančių raumenų masę ir iš l÷to atstatyti

pažeistų, atrofuotų raumenų veiklą. Reabilitacijoje yra naudojamos įvairios fizioterapijos rūšys:

masažai, hidroterapija, termoterapija ir elektroterapija (Alexander, 2001).

Fizioterapijos programos parinkimas, priklauso nuo pasirinkto ligos gydymo

(medikamentinis ar chirurginis), gyvūno dydžio elgsenos ir gydymo efektyvumo (Kathmann, 2001)

Fizioterapijos metu, veikiami ne tik atrofuoti ir pažeisti raumenys, bet taip pat yra

veikiami nervinių sutrikimu komplikacijų metu pažeisti organai, kaip šlapimo pūsl÷s pažeidimas, o

taip pat yra stengiamasi gydant gyvūną pasiekti geresnių rezultatų. Tuo pat metu, turi būti

malšinamas skausmas, kad išvengti gyvūnui keliamos baim÷s (Alexander, 2001).

2.1 Hidroterapija

Hidroterapija padeda optimaliai atstatyti normalius kūno judesius. Plaukimas šiltame

vandenyje (37 – 39 temp.), plaukimas sūkuriniame baseine ar treniravimasis ant povandeninio

b÷gimo takelio, gerina kraujo apytaką atrofuotose galūn÷se, taip pat atpalaiduoja raumenis ir

palaiko pacientą švarų. Ši terapija yra naudinga tuo, kad šios terapijos atlikimas nereikalauja

didelių išlaidų, tuo tarpu, vandenyje gyvūno svoris veikiamas kinetikos j÷gų palengv÷ja, o tai

palengvina kūno judesius, ir taip pats gyvūnas drąsiau pradeda jud÷ti. Be to, gyvūnas instinktyviai

pradeda jud÷ti vandenyje. Prieš pradedant hidroterapiją reikia atsižvelgti ir į gyvūnų vandens baimę,

kuri gali sutrukdyti gydymui.

Hidroterapija yra naudojama pacientams, turintiems galūnių nejautrą ar paralyžių, taip pat

sergantiems sąnarių ligomis. Ši terapija yra kontraindikuojama pacientams, turintiems širdies,

kv÷pavimo sistemų sutrikimų, sergantiems odos ligomis ar turintiems vandens baimę (Bockstahler,

2004).

2.2 Masažas

Masažas tai – odos, poodžio ir raumenų, fizinis ar mechaninis spaudimas ar traukimas.

Masažo pagrindas yra kontroliuoti maisto medžiagų, deguonies patekimą į audinius, bei

metabolitinių medžiagų pasišalinimą iš organizmo. Audinių spaudimas pagreitina skysčių perfuziją

iš audinių į limfinę sistemą. Tai skatina greitesnę diurezę, gerina edemos išsiskirstymą. Taip pat yra

pagreitinama kraujo apytaka, o tai mažina susidariusią vietinę hiperemiją. Masažas gali pagreitinti

kraujo apytaką keturiasdešimt kartų (Alexander, 2001).

21

Masažo analgezinis poveikis atsiranda skirtinguose lygiuose. Labai svarbu skausmo

malšinimo terapijoje, labai svarbūs yra šie efektai:

• mechanoreceptorių stimuliavimas, skatina aferentinių skaidulių veikimą, kurios yra

atsakingos skausmo slopinimą į stuburo smegenis veikimą.

• d÷l masažo efekto į audinius ir audinių perfuziją, su skysčiais yra pašalinamos tokios

medžiagos kaip histaminas ir prostaglandinas.

• masažo metu yra išlaisvinamas endorfinas, kurių pusin÷s eliminacijos laikas yra nuo 6

iki 8 valandų.

Masažas veikia ne tik kaip mechaninis raumenų skaidulų atpalaidavimo būdas ir skausmo

malšinimas. Taip pat masažu teigiamai yra veikiama psichika (Jerram, 1997).

Masažo kontraindikacijos: kai yra raumenų hipertonija ir hipotonija, raumenų skausmai,

parez÷ ir plegija. Taip pat masažai yra kontraindikuojami pacientams, kurie neseniai patyr÷

trombozę, koaguliopatiją, taip pat sergantiems dermatitu, neoplazija. Masažai yra netaikomi

randuotose vietose. Masažai turi būti atliekami tris kartus į dieną, seansas tur÷tų trukti apie 10

minučių (Jerram, 1997).

2.3 Elektroterapija

Elektroterapijoje gydymui yra naudojama elektra, pritaikyta tam tikrai kūno vietai.

Elektroterapija indikuojama esant žemutinių motorinių neuronų (LMNS) pažeidimams, tokiems

kaip trauma ( pvz. periferinių nervų pažeidimas) ar silpnas paralyžius (pvz. poliradikulioneuritas).

Kontraindikuojama esant širdies tono sutrikimams, neštumui ar paralyžiui d÷l uždegimo.

Elektroterapija gali būti pradedama tik tada, kai uždegimas yra kontroliuojamas (Kathmann, 2001).

Pagal Robinson (2008) didžiausias elektroterapijos privalumas tai, kad pavyko pagerinti

gydymo kokybę, bei sutrumpinti reabilitacijos numatytą laiką.

Apie s÷kmingus rezultatus praneša McGowan (2007) tam tikrą laiką naudojęs

elektroterapiją.

Elektroterapijos naudos rodikliai:

• skausmo sumaž÷jimas, tai rodantis raumenų spazmo atleidimas.

• raumenų judesių amplitud÷s padid÷jimas, įtakotas raumenų įtempimo sumaž÷jimo.

• traumos sukelto patinimo sumaž÷jimas.

• randinių audinių sumaž÷jimas gydymo metu.

• atstatytos raumenų funkcijos.

• raumenų ir sausgyslių stiprinimas.

• raumenų pažeidimų atstatymas.

22

• reabilitacijos laiko sutrump÷jimas po traumos ar operacijos.

2.3.1 Raumenų ir nervų atsakas į elektroterapiją

Dauguma elektroterapijai naudojamų prietaisų veikia sensorinius ir motorinius nervus,

veikiant elektros srovei, kuri sukelia depoliarizaciją.

Depoliarizacijos metu, natrio jonai keliauja iš membranos į ląstel÷s vidų, taip sukeldamas

poveikio veikimo potencialą. Poveikio potencialas yra perduodamas per nervo ir raumens jungtis ir

taip sukeliamas raumens skaidulų susitraukimas.

Tinkama elektros stimuliacija sukelia tokį potencialų veikimą nervams ir raumenims,

kuris prilygsta fiziologiniam nervų sistemos darbui. Individas elektros impulsų sukeltą raumenų

stimuliaciją supranta kaip savaiminį fiziologinį raumenų susitraukimą ( Robinson, 2008.)

Nervinis ir raumeninis audiniai skirtingai atsako į elektros stimuliaciją. Periferinių nervų

fibril÷s yra daug jautresn÷s nei raumenų fibril÷s, tod÷l aktyvavus nervų fibriles, nebūtinai bus

aktyvuotos ir raumenų fibril÷s. Periferinių nervų skaidulų pluoštai būna įvairaus skersmens.

Stambiausios nervų skaidulos yra pačios jautriausios. Tod÷l periferiniai nervai atsako į mažiausią

stimuliaciją. Ankščiau buvo manoma, kad raumenų skaidulų dydis svarbus atliekant elektros

stimuliaciją, kad perduoti informaciją motoriniams neuronams. Iš pradžių buvo pl÷tota teorija, kad

atliekant elektros stimuliaciją veikiamos plataus diametro raumenų skaidulos, kurios sukelia greitą

trūkčiojimą, v÷liau paveikiamos mažo diametro raumenų skaidulos, kurios suk÷l÷ greitą

trūkčiojimą. Tolesni tyrimai parod÷, kad elektros stimuliavimo metu yra paveikiami visi motoriniai

nervai vienu metu (Gregory CM, 2005). Nervinis audinys greitai reaguoja į srovę, tačiau srov÷ turi

būti intensyviai kylanti iki maksimumo. Tod÷l yra naudojamos trumpos trukm÷s, aukšto dažnio

srov÷s. Aktyvuojant motorinius neuronus visada yra aktyvuojami ir odos sensoriniai receptoriai.

Impulso dažnio kilimas ar didinimas yra svarbus veiksnys įtakojantis elektroterapijos

veiksmingumą, bei komfortą. Per l÷tas impulso did÷jimas gali įtakoti membranų audinių pakitimus,

žinomus kaip akomodacija. Akomodacija palaipsniui didina slenkstį, nuo kurio yra jaudrinamas

nervas. Tod÷l amplitud÷s didinimas ar koregavimas yra būtinas, norint toliau aktyvinti tuos pačius

nervus.

Raumeninis audinys atsako į l÷tai kylančias ir žemo dažnio sroves, palyginti su nerviniu

audiniu, tod÷l yra naudojama ilgos trukm÷s stimuliacija (Gregory CM, 2005).

23

2.3.2 Poodinių nervų elektrin÷ stimuliacija (TENS)

TENS įrenginys gali būti naudojamas kaip trumpo ar ilgo veikimo skausmo malšintojas.

Įrenginys yra skirtas analgezijai ir mažinti skausmo stimuliaciją į dorsalinio rago neuronus. TENS

sistema aktyvuoja inhibitorių kelią iš smegenų kamieno į stuburo smegenis. Skausmo mažinime

dalyvauja daugyb÷ specifinių sistemų, įskaitant stuburo smegenų vartų sistemą, endogeninius

opiatus, serotonino receptorius, noradrenalino receptorius ir muskarino receptorius.

Pirmin÷ TENS technologija buvo sukurta Malzacko ir WAll 1965 metais pagal vartų

kontrol÷s sistemą. Mokslininkai atrado, kad skausmo supratimas gali būti sustabdytas, kai „vartai“

uždaryti ir tod÷l skausmo signalai nepasiekia paciento. TENS įrenginys buvo sukurtas tam, kad

siunčiant nervinius impulsus, būtų sutrikdytas ar blokuotas kelias sensorinias nervais keliaujančiam

skausmui. Tačiau tęsiant tyrimus, buvo nustatyta, kad yra daugyb÷ metodų, kai kūnas sugeba

moduliuoti skausmą. Mažinant skausmą imamasi įvairios taktikos. Tolesni TENS įrenginio veikimo

tyrin÷jimai parod÷, kad skausmo blokavimas gali priklausyti nuo giliųjų aferentinių audinių

(Radhakrishnan, 2005).

Skausmo jutimas palengv÷ja, kai yra naudojamas TENS įrenginys, tačiau, išjungus

įrenginį, skausmas gali grįžti (Johnson, 1991). Tačiau, laikui b÷gant, organizmas gali prisitaikyti

prie TENS pojūčių, tod÷l yra būtina palaipsniui keisti įrenginio parametrus

2.3.3 TENS rūšys

TENS įrenginys dažniausiai būna maždaug cigarečių pakelio dydžio. Jame yra keletas

paruoštų programų su išankstiniais kintamaisiais. Parametrų variacijos yra naudojamos sumažinti

adaptaciją į vieną stimulą, o tai gerina

TENS poveikį. Tipiškai yra du kanalai,

kuriuos naudotojas gali koreguoti.

TENS įtaiso pagrindas yra

stimuliacijos intensyvumas. Stimuliavimo

intensyvumas kombinuojamas pagal

elektros srov÷s pulsų amplitudę, kryptį ir

dažnumą.

Yra trys pagrindin÷s TENS formos:

• Aukšto dažnio ( Pav. 5);

• Žemo dažnio ( Pav. 6);

Pav. 5 Aukšto dažnio TENS

stimuliacija (Sheila J. Schils 2009)

24

• Žalingos

Šios trys kategorijas yra

sensorinio ir motorinio lygių

stimuliatoriai. Naudojant sensorinio

lygio stimuliaciją, jaučiamas lengvas

dilgčiojimas ar zvimbimas odoje,

pasirinkus motorinį lygį, jaučiamas

raumenų trūkčiojimas ar drebulys.

Motorinio lygio stimuliacija tipiškai yra naudojama slopinti chronišką skausmą.

2.3.4 Neuroraumenin÷ elektrin÷ stimuliacija (NMES)

NMES mechanizmas skirtas nervų, atliekančių motorines funkcijas stimuliacijai. Taip pat

yra stimuliuojami periferiniai nervai, taigi gaunamas kombinuotas efektas. NMES pagalba vyksta

raumenų susitraukimas ir į procesą įtraukiami ne tik raumenys, bet ir sausgysl÷s ir susiję raiščiai. Su

NMES gali būti kontroliuojama sužeistų audinių mobilizacija, reabilitacija, gali būti naudojama

netgi esant ūmiems sužeidimams.

NMES gali būti naudojama giliųjų

audinių stimuliacijai. Pasiekiamas stiprus

raumenų susitraukimas. Stipresnis

susitraukimas gali būti naudingas mažinant

skausmą (Moore SR, 1997). Viena iš NMES

stimuliacijų rūšių sukurtų veikti į kūno

motorinius neuronus yra vadinama funkcin÷

elektrin÷ stimuliacija (FES), nes kūnas „funkciškai“ atsako į stimuliaciją. Viena iš geriausiai

žinomų FES formų yra širdies stimuliatorius, kuris yra naudojamas širdies darbo reguliavimui,

naudojant elektros srovę. FES taip pat naudojama gydant stuburo smegenų pažeidimus. Taip

siekiama užkirsti kelią raumenų atrofijai, kai raumenys yra praradę inervaciją (Be´langer M, 2000).

Naudojant FES paralyžuoti raumenys yra atrinktinai stimuliuojami, kol neatsiranda

sutartinis raumenų susitraukimas. Raumenys yra veikiami vienais impulsais (Be´langer M, 2000).

Impulsų trukm÷ ir intervalai nustatomi pagal tai, kaip reaguoja raumenys, atliekant

elektromiogramą (EMG). Sveiki raumenys priima impulsus lengviau nei pažeisti ir jų reagavimo

slenkstin÷s srov÷s stiprumas yra žymiai aukštesnis. Šis prisitaikymas vadinamas akomodacija.

Paralyžuoti raumenys reaguoja į žymiai mažesnę slenkstinę srovę nei sveiki raumenys. D÷l to

Pav. 6 Žemo dažnio TENS

stimuliacija(Sheila J. Schils 2009)

Pav. 7 NMES stimuliacija

(Sheila J.Schils, 2009)

25

paralyžuoti raumenys gali būti stimuliuojami, o sveiki raumenys lieka atsipalaidavę. D÷l šios

atrankin÷s stimuliacijos yra užkertamas kelias raumenų atrofijai. Be to mažinama raumenų

degeneracija ir fibroz÷ bei palaikoma savaimin÷ raumenų atsinaujinimo galimyb÷.

Yra naudojami dvifaziniai ar bipoliniai impulsai. Kryptin÷ srov÷ gal÷tų sukelti nemalonius

pojūčius ( Alexander, 2001).

2.4 Termoterapija

Termoterapija – gydymas temperatūra. Atliekama daugyb÷ terapijų naudojant karštį ar

šaltį. Karščio ir šalčio terapijų metų, turi būti apsaugota oda nuo odą veikiančio šalčio ir karščio

(Alexander, 2001). Vietin÷ šilumos aplikacija sukelia hiperemiją, ko pasekoje ger÷ja deguonies ir

maisto medžiagų pernešimas, bei metabolizmo atliekų pašalinimas. Prailginta aplikacija mažina

skausmą, atpalaiduoja raumenis, bei leidžia atsipalaiduoti raiščiams. Nepageidautinas efektas būtų:

did÷janti edema, uždegimas, padid÷jusi rizika nukraujuoti, bei kraujo apytakos sutrikimas. (Levine,

2004).

Šalčio terapijoje naudojami ledo maišeliai. Jie naudojami trumpai aplikacijai, siekiant

sumažinti skausmą ir nuraminti raumenų spazmus. Ledo maišelius galima d÷ti du ar tris kartus per

dieną, po 10 – 15 minučių, tik neilgiau nei 30 minučių (Levine, 2004).

26

4. TYRIMO MEDŽIAGOS IR METODAI

3.1 Tyrimų metodikos

Tyrimas atliktas 2011 – 2012 metais UAB „ Jakovo veterinarijos centre“. Buvo tirti 73

šunys, kuriems pasireišk÷ tarpslankstelinio disko liga. Šunims buvo atliekami diagnostiniai tyrimai,

taikytas gydymas bei reabilitacija. Dalies šunų klinikiniai duomenys išanalizuoti remiantis ligų

istorijomis per 2007 – 2011 metų laikotarpį.

Surenkant anamnezę d÷mesys buvo kreipiamas į šunų veislę, lytį, amžių, pažeidimų

lokalizaciją, priežastis d÷l kurių šeimininkai kreip÷si į veterinarijos gydytojus (kaip pasireišk÷

susirgimas, kokius požymius pasteb÷jo šeimininkai), kiek laiko pra÷jo nuo pirminių ligos simptomų

pasireiškimo ir ar šis susirgimas yra pasikartojantis augintiniui.

Atlikta sirgusių gyvūnų augintojų anketin÷ apklausa tikslu išsiaiškinti, kada šeimininkai

kreip÷si į veterinarą po pirmųjų ligos požymių pasireiškimo ir patikslinti šunų ligos baigtį.

Šunims, sergantiems tarpslankstelinio stuburo liga, buvo atliktas konservatyvus bei

chirurginis gydymas. Sergantiems šunims kaip reabilitacijos priemon÷ taikyta vienas iš

fizioterapijos metodų – elektroterapija.

Siekiant atlikti tyrimą ir sudaryti tiriamąsias grupes, buvo atrinkti šunys, sergantys

tarpslankstelinio disko liga, kuriems buvo pritaikytas chirurginis ar medikamentinis gydymas.

Tiriamiesiems šunims, prieš gydymą, dalinai ar visiškai buvo paralyžuota užpakalin÷ kūno dalis,

sutrikęs ar dingęs giliojo skausmo jutimas bei sutrikę refleksai.

4.2 K

linikinis neurologinis tyrimas

Klinikiniai simptomai buvo vertinami pagal neurologinius tarpslankstelinio disko

pažeidimo laipsnius:

1˚ gyvūnas jaučia stiprų nugaros skausmą, neturi neurologinių pažeidimų. Stuburas gali būti

išlenktas. Atliekant palpaciją nuo kranialin÷s stuburo dalies link kaudalin÷s dalies jaučiama

lokalizuota skausmo vieta, kuri suprantama iš gyvūno reakcijos. Pilvo raumenys tampa įtempti,

jaučiant skausmą.

2˚ priskiriamas skausmo pojūtis jaučiamas esant 1-ojo laipsnio pažeidimams, taip pat gali būti

pasteb÷ta užpakalinių galūnių paraparez÷. Gyvūnas gali vaikščioti. Propriocepsijos pojūtis n÷ra

dingęs.

27

3˚ sunki paraparez÷. Gyvūnas negali pastov÷ti ar vaikščioti. Valingi judesiai atliekami tik su

pagalba.

4˚ gyvūnui ištikusi paraplegija. Net gyvūnui padedant, nesugebama atlikti valingų judesių. Tačiau

klinikiniai simptomai yra panašūs 3-io laipsnio pažeidimams.

5˚ gyvūną ištikusi paraplegija ir sutrikusi defekacija. Šlapimo pūsl÷ perpildyta ar šlapimo

nelaikymas.

6˚ būdingi simptomai aprašyti 5-am laipsniui, šalia to yra dingęs giliojo skausmo jutimas.

Ligos diagnozavimui buvo atliekamas neurologinis tyrimas. Atliekant šį tyrimą galima

dalinai nustatyti pažeidimo lokalizaciją, bei įvertinti pažeidimo laipsnį. Pažeidimo laipsnis buvo

nustatomas palpuojant stuburą išilgai, taip pat įvertinamas giliojo skausmo bei motorinių funkcijų

buvimas. Atliekant neurologinį tyrimą yra svarbu, kad šuo būtų nepraradęs sąmon÷s, nes÷duotas ar

narkotizuotas ir orientuotųsi erdv÷je, tai reikalinga nustatant skausmo jutimą.

Neurologinis tyrimas susid÷jo iš keturių dalių:

• k

ranialinių nervų tyrimas: šiuo tyrimu yra įvertinamas galvos funkcijų stabilumas, stebimas

snukio jautrumas ir simetrija.

• s

tuburo refleksų tyrimas: refleksas gali būti sumaž÷jęs arba visiškai išnykęs, tai nustatoma iš

galūnių reflekso būkl÷s. Refleksai gali būti sustipr÷ję arba normalūs. Refleksas gali būti ir

nusilpęs, jei yra apimama tam tikra refleksin÷ zona

• p

ozos reakcijos tyrimas: viena iš pozų gali būti „dramblio poza“ kuomet iš skausmo gyvūno

stuburas išsilenkia. Gyvūnai turintys parez÷s požymių vis dar gali savarankiškai jud÷ti, tik

judesiai būna silpnesni ir nekoordinuoti. Paralyžius gali apimti ne visas kojas arba

nevienodu lygiu. Kai parez÷ ar paralyžius apima visas kojas, vadinama tetraparez÷, kai

apimamos dvi užpakalin÷s galūn÷s – paraparez÷, kai pažeidimas yra tik vienoje kūno pus÷je,

vienos pus÷s priekin÷s ir užpakalin÷s galūn÷s, vadinama hemiparez÷.

• v

ienas iš svarbiausių yra propriocepsijos testas. Šio testo esm÷ yra grindžiama šuns

sugeb÷jimu greitai koordinuotis erdv÷je. Svarbu buvo atkreipti d÷mesį ar galūn÷ yra

pastatoma ant dorsalin÷s p÷dos pus÷s. Fiziologiškai šuo niekada taip galūn÷s nestato ir, jei

galūn÷ tuojau pat neatsatoma į pradinę būseną, galima teigti, kad yra neurologinis

sutrikimas.

28

• J

utimo testai: atlikti giliojo skausmo jutimo testas, anuso jautrumo testas, nugaros jautrumo

testai. Giliojo skausmo jutimas tiriamas stipriai spaudžiant antkaulį pirštais ar spaustuku,

teigiama reakcija laikoma tada kai šuo reaguoja į mechaninį dirginimą.

3.3 Kontrastin÷ rentgenografija (mielografija)

Įtariant stuburo disko išvaržą buvo atliekama

kontrastin÷ rentgenografija tam, kad nustatyti išvaržą ir jos

lokalizaciją. Kontarstin÷ rentgeno nuotrauka atliekama į

stuburo kanalą suleidus kontrastin÷s medžiagos. Klinikoje

naudojama kontrastin÷ medžiaga iohexalis („Omnipaque“). Šis

kontrastas yra be pirogenų, sterilus, bespalvis ar šviesiai

geltonos spalvos. Injekcija yra atliekama į stuburo

subarachnoidinę ertmę ties L5-L6. Kontrastinę nuotrauką

galima atlikti per 30 minučių, nes tiek laiko kontrastin÷

medžiaga lieka pasiskirsčiusi stuburo kanale, o v÷liau

kontrastas skverbiasi į kraujotaką ir surišama su plazmos ar

serumo baltymais ir pašalinamas iš organizmo.

3.4 Tarpslankstelin÷s stuburo ligos gydymas

Atliekant chirurginį gydymą, buvo daroma dorsolateralin÷ hemilaminektomija. Atliekant

šią operaciją, buvo pašalinama slankstelio sąnarin÷ atauga šalia pažeisto tarpslankstelinio disko ir

išsiveržusi nucleus pulposus mas÷.

Gydant medikamentiškai buvo skirta sintetinių kortikosteroidų terapija bei taikytas šuns

laikymo narve režimas, mažiausiai keturias savaites.

3.5 Elektroterapijos taikymas

Atliekant gyvūno reabilitaciją tyrimo pagrindas

buvo vienas iš fizioterapijos metodų – elektroterapijos

pritaikymas, kurios pagalba buvo siekta ištirti, kokį

poveikį šis metodas turi šunims, sergantiems

Pav. 8 Tarpslankstelinio disko išvarža T12-T13

Pav. 9 " Neuro tract" Rehab

TENS ir NMES elektros

stimuliatorius

(http://www.hcwhealth.com

)

29

tarpslankstelinio disko liga, kuriems buvo atliktas konservatyvusis ar chirurginis gydymas. Tyrimui

buvo naudojamas „Neuro tract“ elektros stimuliatorius, kuris atlieka poodinių audinių (TENS) ir

motorinių nervų stimuliaciją (NMES). Stimuliatoriuje yra 18-iolika programų. Aparato veikimo

amplitud÷: 0-90 mA į 500 omų apkrovą. Maksimali įtampa yra 180 V, tiekiama pastovi srov÷.

Naudojamo pulso dažnis yra nuo 2 iki 200 Hz. Pulso r÷žimas gali būti nuolatinis, kintantis ir

pulsinis.

Tyrimas buvo atliekamas naudojant TENS programas. Panaudojome dviejų programų

variacijas. Kiekvienam iš tiriamųjų, individualiai buvo pritaikyta veikimo amplitud÷. Veikimo

amplitud÷ didinama tol, kol impulsai pasiekia motorinį stimuliavimą, tai yra raumenys akivaizdžiai

pradeda susitraukin÷ti. Rezultatai buvo registruojami ir vertinami m÷nesį laiko.

Elektrostimuliacijoje yra naudojami elektrodai, kurių pagalba, elektros srov÷ gali pasiekti

audinius. Tam, kad impulsai geriau sklistų, aplikacijos vieta prieš naudojant terapiją tur÷jo būti

apkirpta ir apskusta. Taikyti du elektrostimuliacijos metodai:

• Kvadripoliarinis – keturių elektrodų naudojimas vienu metu. Dažniausiai naudojamas

esant paraparezei ir šunims po chirurginių operacijų.

Pav. 10 Kvadripoliarinis stimuliavimo metodas (Research and Observations on the

Interferential Currents Stimulation for the Treatment of Musculoskeletal Pain in Dog, 2009)

• Bipoliarinis – naudojant du elektrodus. Dažniausiai naudojamas esant hemiparezei.

Pav. 11 Bipoliarinis stimuliavimo metodas (Research and Observations on the

Interferential Currents Stimulation for the Treatment of Musculoskeletal Pain in Dog, 2009)

30

Elektrostimuliacijos panaudojimo tyrime dalyvavo 27 šunys. 16-ai iš jų buvo atliktas

chirurginis gydymas. Operacijos metu buvo atliekta hemilaminektomija. 11-a šunų buvo gydomi

medikamentiškai.

I grup÷

Visiems šunims, priskirtiems šiai grupei, buvo atlikta operacija bei taikomas

medikamentinis gydymas steroidiniais vaistais bei diuretikais, taip pat buvo atliekama skysčių

infuzija, mažinanti edemą. Taikyta palaikomoji terapija, naudojant vitaminus, mineralines

medžiagas.

Tiriami šunys buvo laikomi stacionaro patalpose, stebima jų būsena. Guoliai šilti,

reguliariai keičiami guolio paklotai. Šunims, turintiems šlapimo pūsl÷s disfunkciją, kad nejaustų

diskomforto, reguliariai buvo pašalinamas šlapimas (išspaudžiant), arba įstatomi šlapimo pūsl÷s

kateteriai. Būklei tapus stabiliai, buvo pradedama atlikti fizioterapiją, naudojant elektroterapiją.

Šios grup÷s šunys buvo suskirstyti į du pogrupius:

1) šunys, kurie po operacijos jaučia galūnes, jaučia gilųjį skausmą, turi sutrikusią

koordinaciją, paralyžuotomis galūn÷mis.

2) šunys, kuriems po operacijos giliojo skausmo jutimas buvo žymiai sumaž÷jęs, sutrikusi

koordinacija, paralyžuotomis galūn÷mis.

II grup÷

Šunims, priskirtiems į šiai grupei, buvo naudojamas tik medikamentinis gydymas,

naudojant steroidinius vaistus. Iš fizioterapijos buvo atliekama elektroterapija.

Gydymui buvo naudoti preparatai mažinantys stuburo smegenų edemą, kartu derinant

kortikosteroidus, kurie mažina skausmą ir uždegimą. Ši grup÷ šunų buvo suskirstyta į pogrūpius,

pagal jų neurologinių sutrikimų laipsnius:

1) šunys, jaučiantys skausmą, paralyžuotomis galūn÷mis.

2) šunys, jaučiantys gilųjį skausmą, nežymiai paralyžuotos galūn÷s, galintys eiti.

Buvo sudarytos dvi tiriamosios grup÷s:

• pirmosios grup÷s šunims, buvo taikyta elektroterapija po operacinio gydymo.

• antrosios grup÷s šunims, buvo taikyta elektroterapija kartu su medikamentiniu gydymu.

3.6 Statistin÷ duomenų analiz÷

Statistin÷ duomenų analiz÷ atlikta statistiniu paketu SPSS Statistics 20 ir skaičiuokle

Excel. Proporcijų skirtumams įvertinti buvo apskaičiuoti neparametriniai chi-kvadrat ir Fišerio

31

kriterijai. Vidurkių skirtumams įvertinti skaičiuotas Stjudento kriterijus neporin÷ms imtims.

Skirtumai laikyti statistiškai reikšmingais kai p<0,05.

32

5. TYRIMŲ REZULTATAI

4.1 Tarpslankstelin÷s ligos dažnumas pagal šuns veislę, lytį, išvaržos

lokalizaciją bei amžių

Tirti 73 šunys, kuriems pasireišk÷ tarpslankstelinio disko liga buvo sugrupuoti pagal:

• V

eislę

• L

ytį

• A

mžių

• I

švaržos lokalizaciją

Pav.12 Tarpslankstelin÷s disko ligos pasireiškimas pagal šuns veisles ( TV1-

Trumpaplaukis taksas; TV2 – Amerikiečių kokerspanielis; TV3 – Basetas; TV4 – Ilgaplaukis

taksas; TV5 – „mix“ Mišrūnas; TV6 – Mopsas; TV7 – Pekinas; TV8 – Prancūzų buldogas;

TV9 – Škotų terjeras.)

Iš 12-tame paveiksle pavaizduotų duomenų matome, kad daugiausia šunų, sergančių

tarpslankstelinę disko liga, per 2007 – 2011 metus, buvo trumpaplaukių taksų veisl÷s 25 (34%),

antroje vietoje yra prancūzų buldogų veisl÷s šunys 18 (25%), mažiau sirgo pekinų ir mišrūnų

veisl÷s šunys po 12 (17%) ir tik maži procentai kitų veislių šunų, tokių kaip amerikiečių

33

kokerspanieliai 1 (1%), basetai 1 (1%) , škotų terjerai 1 (1%), mopsai 1 (1%) ir ilgaplaukiai taksai 2

( 4%).

Pav. 13 Tarpslankstelin÷s disko ligos pasireiškimas pagal lytį

Išanalizavus 2007 – 2011 metų statistinius duomenis, nustat÷me, kad tarpslankstelinio

disko liga dažniau sirgo patinai 39 (53%) ir nedaug mažiau kal÷s – 34 (47%).

Pav. 14 Tarpslankstelin÷s ligos pasireiškimas pagal tiriamųjų amžių

Įvertinę statistinius tiriamųjų duomenis, nustat÷me, kad daugiausia sergančių buvo 4 -ių

metų šunų 21% (15) . Mažiau sirgo 5-ių metų šunys 15% ( 11). Vienodas sergamumas buvo 3-jų ir

6-ių metų šunų po 14% (10). Jauniausias sirgęs šuo, mūsų surinktoje statistikoje buvo 1-erių metų

amžiaus tiriamasis. 2-jų metų šunims liga pasitaik÷ 5% ( 4). 5-ių metų sergančių šunų buvo 15%

34

(11). 7-ių metų sergančių buvo nustatyta 8% ( 6). 8-ių metų sirgusių buvo 12% (9). Sirgusieji,

kuriems buvo daugiau nei 8-eri metai buvo 10% (7).

Pav. 15 Išvaržos lokalizacija Pagal turimus duomenis galime teigti, kad dažniausia tarpslankstelinio disko išvaržos

lokalizacija yra tarp T12-T13 (29%) tarpslankstelinio tarpo. Antroje vietoje yra išvaržos, kurių

lokalizacija yra tarp T11-T12 (25%) tarpslanskteliniame tarpe. Trečioje vietoje išvaržos,

lokalizuotos T13; L1 ( 18%) tarpslanksteliniuose tarpuose. Mažiausiai užregistruota išvaržų, kurios

įvyko T12;L1 (4%) tarpslanksteliniuose tarpuose. Panašiai susidar÷ išvaržos kaklo (7%) ir juosmens

(8%) srityse. D÷l techninių kliūčių n÷ra duomenų iš 9% statistiškai nagrin÷tų pacientų.

35

4.2 Pagrindinių tarpslankstelin÷s ligos klinikinių simptomų įvertinimas

Pav. 16 Klinikinių simptomų įvertinimas pagal neuroliginių sutrikimų laipsnį

Išanalizavus tiriamuosius per 2007 – 2011 laikotarpį galime teigti, kad dažniausiai

pasitaikantys klinikiniai simptomai yra priskiriami 3-ąjam neurologinių sutrikimų laipsniui, kai

šunis ištinka sunki paraparez÷. Gyvūnas nesugeba pastov÷ti ar vaikščioti. Valingi judesiai atliekami

tik jam padedant. Daug sirgusių šunų tur÷jo 5-ajį neurologinių sutrikimų laipsnį: gyvūną ištikusi

paraplegija ir sutrikusi defekacija. Šlapimo pūsl÷ perpildyta jiems nustatytas šlapimo nelaikymas.

5% tirtųjų pasitaik÷ 2-ojo laipsnio neurologiniai sutrikimai. Nustat÷me, kad gyvūnai jaučia stiprų

nugaros skausmą, bet neturi neurologinių pažeidimų. Kai kurių šunų stuburas buvo išlenktas.

Atliekant palpaciją nuo kranialin÷s stuburo dalies link kaudalin÷s dalies nustatyta lokalizuota

skausmo vieta. Pilvo raumenys įtempti, skausmingi, taip pat nustatyta užpakalinių galūnių silpna

paraparez÷, bet gyvūnas gali minimaliai eiti. Propriocepsijos pojūtis n÷ra dingęs. 15-ai tirtųjų buvo

nustatyti 1-ojo laipsnio neurologiniai sutrikimai: jie jaut÷ stiprų nugaros skausmą. Stuburas kai

kurių buvo išlenktas. Atliekant palpaciją nuo kranialin÷s stuburo dalies link kaudalin÷s dalies

gyvūnas jaut÷ lokalizuotą skausmingą vietą, kuri buvo suprantama iš gyvūno reakcijos. Pilvo

raumenys įtempti, skausmingi. Taip pat 15-ai tirtųjų buvo nustatyti 4-ojo laipsnio neurologiniai

sutrikimai. Jiems pasireišk÷ sunki paraparez÷. Gyvūnai nesugeb÷jo pastov÷ti ar vaikščioti. Valingi

judesiai atliekami tik su pagalba. Gyvūnus ištikusi paraplegija. Net gyvūnui padedant, jis negali

atlikti valingų judesių.

36

4.3 Kreipimosi į kliniką laiko nustatymas

Ligos baigčiai ir gydymo strategijos pasirinkimui svarbu žinoti, kiek laiko pra÷jus nuo

pirmųjų tapslankstelinio disko išvaržos pasireiškimo požymių buvo kreiptasi pagalbos į

veterinarijos kliniką.

Pav. 17 Laikas per kurį, buvo kreiptasi į veterinarijos kliniką (šeimininkų apklausa).

Atlikus ir išanalizavus gyvūnų augintojų apklausą, gavome tokius rezultatus: iš pateiktų

73 anketų, nustat÷me, kad daugiausiai apklaustų šunų šeimininkų į veterinarijos kliniką kreip÷si

pra÷jus daugiau nei 72-jų valandų laiko tarpui 30% (22), panašus procentas apklaustųjų, pagalbos į

veterinarijos kliniką kreip÷si per 24-ias valandas 28% (20)(P<0,01). 19% apklaustųjų į kliniką

kreip÷si per 48-ias valandas. D÷l techninių kliūčių, iš 23% (17) tyrime dalyvavusių šunų

šeimininkų, šios informacijos nepavyko gauti.

37

4.4 Šunų, sirgusių tapslankstelinio disko išvarža, gydymo metodai ir ligos

baigtys

Pav. 18 Naudotas gydymo metodas tarpslankstelin÷s ligos gydymui

Per 4-is metus statistiškai surinktus duomenis, nustat÷me, kad 56% (41) šunų buvo gydyti

chirurgiškai ir 44% (32) konseratyviu metodu – medikamentiškai.

38

Atliktos dorsolateralin÷s hemilaminektomijos operacijos schema:

Pav.19 Tarpslankstelinio disko išvaržos dalis (nucleus pulposus)

39

Pav. 20 Statistiniai apklausos duomenys, sugrupuoti pagal ligos baigtį.

Analizuojant apklausos duomenis apie ligos baigtį nustat÷me, kad iš tiriamųjų 36% (26)

šunys visiškai pasveiko (P<0,001). Dalinai pasveiko (liko tik judesių koordinacijos sutrikimų) 16%

(12)(P<0,01). Netgi 25% iš tiriamųjų nepasveiko (12%)(P<0,05) , buvo eutanazuoti (7%) ar gaišo

(6%). Iš 23% tiriamųjų šunų šeimininkų nepavyko gauti informacijos.

4.5 Elektrpoterapijos taikymo rezultatai

4.5.1. Pirmosios grup÷s 1-ojo pogrupio šunų tyrimo rezultatai

Pirmo grup÷s 1-jo pogrupio tiriamiesiems šunims buvo atlikta tarpslankstelinio

disko chirurgin÷ operacija. Tai šunys, kurie po operacijos jaut÷ galūnes, jaut÷ gilųjį

skausmą, tur÷jo sutrikusią koordinaciją, paralyžuotomis galūn÷mis. Jiems buvo taikyta

elektroterapija.

1.Lentel÷: I grup÷s 1-ojo pogrupio šunų elektroterapijos rezultatai

I.1 pogrūpis Dienos nuo elektroterapijos pradžios

Eil. Nr Veisl÷ Amžius Lytis

Išvaržos lokalizacija

Bandymas atsistoti

Valingi judesiai

Raumenų tonusas Propriocepsija

1 Biglis 1 4 m. Patinas T13-L-1 3 7 1 15

2 Trumpaplaukis taksas 1 5m. Patinas T13-L-1 5 7 1 20

3 Trumpaplaukis taksas 2 2m. Kal÷ T11-T12 3 9 1 10

4 Mix 1 8m. Patinas T12-T13 8 16 3 28 5 Pekinas 1 3m. Patinas T13-L-1 5 10 2 13

6 Trumpaplaukis taksas 3 2m. Kal÷ T11-T12 2 12 2 12

7 Pekinas 2 4m. Patinas T13-L-1-2 5 7 1 19 8 Mix 2 5m. Kal÷ T-11-T12 7 10 1 13

40

Pav. 21 I grup÷s 1 pogrūpio šunų bendrųjų požymių vertinimas dienomis

(Bigl1 – biglis 1; TrmpT1 – trumpaplaukis taksas 1; TrmpT2 – trumpaplaukis taksas

2; Mix1 – mišrūnas 1; Pek1- pekinas 1; TrmpT3 – trumpaplaukis taksas 3; Pek2 – pekinas 2;

Mix2 – mišrūnas 2)

Šiame pogrupyje buvo šie šunys: 3 trumpaplaukiai taksai, 2 pekinai, 2 mišrūnai ir biglis.

Atliekant elektroterapiją, buvo pasteb÷ta, kad šiame pogrupyje, geriausi rezultatai buvo nustatyti

šuniui „trumpaplaukis taksas 3“, pirmieji bandymai stotis buvo užfiksuoti jau antrąją terapijos

dieną, jis prad÷jo rodyti valingus judesius 12-tą dieną, raumenų tonusas atsirado 2-ą dieną, o

propriocepsija (orientavimasis erdv÷je) pasireišk÷ 12-tą dieną. Blogiausiai šiame pogrupyje jaut÷si

šuo „ mix1“. Jam pirmieji bandymai stotis pasirod÷ 8 dieną, valingi judesiai atsirado 16-tą dieną,

raumenų tonusas pasireišk÷ 3-ią dieną, propriocepsija atsirado 28-tą dieną.

41

4.5.2. Pirmosios grup÷s 2-ojo pogrupio šunų tyrimo rezultatai

Pirmos grup÷s 2-jo pogrupio tiriamiesiems šunims buvo atlikta tarpslankstelinio disko

chirurgin÷ operacija. Šunys, kuriems po operacijos giliojo skausmo jutimas buvo žymiai sumaž÷jęs,

sutrikusi koordinacija, paralyžuotomis galūn÷mis. Jiems buvo taikyta elektroterapija.

2.lentel÷: I grup÷s 2-ojo pogrupio šunų elektroterapijos rezultatai

I.2 pogrūpis Dienos nuo elektroterapijos pradžios Eil.

Nr Veisl÷ Amžius Lytis

Išvaržos lokalizacija

Bandymas atsistoti

Valingi judesiai

Raumenų tonusas

Propriocepsija

1 Trumpaplaukis taksas 4 4m. Kal÷ T-12-T13 7 13 4 Neatsirado

2 Trumpaplaukis taksas 5 7m.

Patinas T11-T12 5 9 3 Neatsirado

3 Trumpaplaukis taksas 6 7m.

Patinas L-3-L4 16 26 10 Neatsirado

4 Trumpaplaukis taksas 7 5m. Kal÷ T12-T13 3 4 2 26

5 Pekinas 3 3m. Kal÷ T13; L-1 20 Neatsirado 10 Neatsirado

6 Trumpaplaukis taksas 8 4m. Kal÷ T12-T13 10 15 5 20

7 Trumpaplaukis taksas 9 5m.

Patinas T11-T12 3 3 2 10

8 Prancūzų buldogas 1 4m.

Patinas T12-T13 7 4 2 16

42

Pav. 22. I grup÷s, 2 pogrupio šunų bendrųjų požymių vertinimas dienomis

( TrmpT4 – trumpaplaukis taksas 4; TrmpT5 – trumpaplaukis taksas 5; TrmpT6 –

trumpaplaukis taksas 6; TrmpT7 – trumpaplaukis taksas 7; Pek3 – pekinas 3; TrmpT8 –

trumpaplaukis taksas 8; TrmpT9 – trumpaplaukis taksas 9; PrncB1 – prancūzų buldogas 1)

Šiame pogupyje geriausiai sveiko šuo „ trumpaplaukis taksas 9“. Pirmieji jo bandymai

stotis atsirado jau po 3 dienų nuo elektroterapijos pradžios, pirmieji valingi judesiai atsirado taip pat

po 3 dienų, raumenų tonusas 2-ą dieną, propriocepsija atsirado 10-tą dieną nuo terapijos pradžios.

Blogiausi stebimi rezultatai buvo šuns „Pekinas 3“. Jo pirmieji bandymai stotis pasirod÷ 20-tą dieną

nuo elektroterapijos pradžios, raumenų tonusas pasirod÷ 10-tą dieną, tačiau vertinant rezultatus

numatytą laiko tarpą nei valingi judesiai, nei propriocepsija neatsirado.

4.5.3. Antros grup÷s 1-ojo pogrupio šunų tyrimo rezultatai

Antros grup÷s 1-jo pogrupio tiriamiesiems šunims buvo taikyta medikamentinis gydymas. Šunys,

jaučiantys skausmą, paralyžuotomis galūn÷mis. Jiems buvo taikyta elektroterapija.

3.lentel÷: 2 grup÷s 1-ojo pogrupio šunų elektroterapijos rezultatai

II.1 pogrūpis Dienos nuo elektroterapijos pradžios Eil. Nr Veisl÷ Amžius Lytis

Išvaržos lokalizacija

Bandymas atsistoti

Valingi judesiai

Raumenų tonusas Propriocepsija

1 Pekinas 4 13m. Patinas T12-T13 2 7 2 16

2 Prancūzų buldogas 2 3m. Patinas T13-L-1 2 4 2 8

3 Trumpaplaukis taksas 10 7m. Patinas L3-L4 4 6 2 17

4 Pekinas 5 2m. Kal÷ T12-T13 2 7 1 13

5 Ilgaplaukis taksas 1 7m. Kal÷ T11-T12 2 7 2 24

43

Pav. 23 II grup÷, 1 pogrupis šunų bendrųjų požymių vertinimas dienomis

( Pek4 – pekinas 4; PrncB2 – prancūzų buldogas 2; TrmpT10 – trumpaplaukis

taksas 10; Pek5 – pekinas 5; IlgplT1 – ilgaplaukis taksas 1)

Stebint šį pogrupį buvo pasteb÷ta, kad geriausi rezultatai pasiekti šuns „Pekinas 5“.

Pirmieji bandymai stotis buvo užfiksuoti 2-ą dieną nuo terapijos pradžios, valingi judesiai atsirado

7-tą dieną, raumenų tonusas prad÷tas jausti 1-ją dieną, o propriocepsijos jutimas atsirado 13-tą

dieną. L÷čiausiai sveikatos būkl÷ ger÷jo šuniui „trumpaplaukis taksas 10“. Jam pirmieji bandymai

stotis atsirado tik 4-tą dieną, valingi judesiai pasirod÷ 7-tą dieną, raumenų tonusas prad÷tas jausti 1

dieną, o propriocepsija atsirado 13-tą dieną.

44

4.5.4. Antros grup÷s 2-ojo pogrupio šunų tyrimo rezultatai

Antros grup÷s 2-ojo pogrupio tiriamiesiems šunims buvo taikytas medikamentinis

gydymas. Šunys jaučiantys gilųjį skausmą, nežymiai paralyžuotos galūn÷s, galintys eiti. Jiems buvo

taikyta elektroterapija.

4. lentel÷: II grup÷s 2-ojo pogrupio šunų elektroterapijos rezultatai

II.2 pogrūpis Dienos nuo elektroterapijos pradžios Eil.

Nr Veisl÷ Amžius Lytis

Išvaržos lokalizacija

Bandymas atsistoti

Valingi judesiai

Raumenų tonusas

Propriocepsija

1 Prancūzų buldogas 3 4m.

Patinas T12-T13 1 4 1 10

2 Mix 3 4m. Kal÷ T13-L-1 1 8 1 18

3 Trumpaplaukis taksas 11 4m. Kal÷ T11-T12 1 3 1 16

4 Trumpaplaukis taksas 12 3m. Kal÷ T12-T13 3 4 2 23

5 Pekinas 6 6m. Kal÷ L3-L4 2 5 2 10 6 Pekinas 7 4m. Kal÷ T11-T12 1 5 1 15

Pav. 24 II grup÷s, 2 pogrupio šunų bendrųjų požymių vertinimas dienomis

(PrncB3 – Prancūzų buldogas 3; Mix 3 – mišrūnas; TrmpT 11 – trumpaplaukis

taksas 11; TrmpT12 – trumpaplaukis taksas 12; Pek6 – Pekinas 6; Pek7 – Pekinas 7)

Šiame pogrupyje analizuojant duomenis pasteb÷jome, kad geriausi rezultatai pasiekti šuns

„prancūzų buldogas 3“. Panašūs rezultatai buvo ir šuns „trumpaplaukis taksas 11“. „Prancūzų

buldogo 3“ pirmieji bandymai stotis ir raumenų tonusas buvo nustatomas pačią pirmąją terapijos

dieną kaip ir antrojo tiriamojo, tačiau „Prancūzų buldogo 3“ propriocepsija atsirado 10-ą dieną, kai

tuo tarpu šuns „trumpaplaukis taksas 11“ propriocepsija teigiama buvo 16-tą dieną. Raumenų

tonusas pirmiausiai atsirado šuniui „trumpaplaukis taksas 11“, po 3-jų dienų, o šuniui „prancūzų

45

buldogas 3“ šis jutimas atsirado po 4-ių dienų. Prasčiausiai šioje grup÷je sek÷si šuniui

„trumpaplaukis taksas 12“. Pirmieji bandymai stotis buvo pasteb÷ti 3-ią dieną, valingi judesiai 4-ą

dieną, raumenų tonusas prad÷tas jausti 2-ą dieną, o propriocepsija atsirado 23-ią dieną.

4.5.5. Elektroterapijos taikymo rezultatų palyginimas abiejose tiriamosiose grup÷se

Pav. 25 Laikas per kurį šunys band÷ atsistoti taikant elektroterapiją tiriamosiose

grup÷se (P<0,05).

Išanalizavus tyrimo duomenis, matome, kad tarp grupių yra ryškus skirtumas vertinant

gyvūnų bandymą atsistoti dienomis nuo terapijos pradžios. Mažiausias dienų skaičius buvo

užfiksuotas II.2 pogrupyje – 1.5 dienos, ilgiausias dienų skaičius buvo nustatyta I.2 pogrupyje – 8.9

dienos. I.1 ir II.1 pogrupiuose rezultai skyr÷si per pusę ilgesniu laiku. I.2 – 4.8 dienos, o II.1 – 2.4

dienos.

46

Pav. 26 Laikas per kurį šunys prad÷jo rodyti valingus judesius taikant

elektroterapiją (P<0,05).

Susisteminus gautus duomenis, galime teigti, kad valingus judesius, tiriamosiose grup÷se,

anksčiausiai pard÷jo rodyti II.2 pogrupio šunys – 4.8 dienos. Ilgiausiai valingi judesiai neatsirado

I.1 pogrupyje – 9.8 dienos. Tuo tarpu I.2 pogrupyje tai truko 9.3 dienos, II.1 pogrupyje – 6.2 dienos.

Pav. 27 Laikas per kurį šunims pasireišk÷ raumenų tonusas taikant elektroterapiją

(P<0,05).

Ilgiausias laiko tarpas užfiksuotas tyrimo eigoje buvo I.2 pogrupyje net 4.8 dienos. Kitų

pogrupių rezultatai buvo panašus I.1 – 1.5 dienos, II.1 – 1.8 dienos, II.2 – 1.3 dienos.

47

Pav. 28 Propriocepsijos vertinimas tiriamosiuose grup÷se (P<0,05).

Vertinant visų bendrųjų požymių atsiradimą nuo elektroterapijos pradžios, pasteb÷ta, kad

propriocepsijos jutimas, buvo užfiksuotas pra÷jus didžiausiam laiko tarpui. Pogrupiuose ilgiausiai

propriorecepcijos atsiradimas užtruko I.2 pogrupio tirtiems šunims, vidutiniškai 18 dienų. Geriausi

propriocepsijos rezultatai buvo pasiekti II.2 pogrupyje, vidutiniškai – 15.3 dienos, panašus

rezultatas buvo ir II.1 pogrupyje, vidutiniškai 15.6 dienos. I.1 pogrupyje, propriocepsijos jutimas

vidutiniškai atsirado 16.3 dieną.

48

Pav. 29 Bendrųjų atstatomųjų požymių rezultatai tiriamosiose grup÷se( P<0,05).

Nagrin÷jant 29-tą paveikslą ir apibendrinus visus tiriamųjų grupių rezultatus, galime teigti,

kad, vidutiniškai, geriausių rezultatų buvo pasiekta II.2 pogrupyje, kuriame dalyvavo šunys, gydyti

konservatyviu metodu su sutrikusia judesių koordinacija, tačiau jaučiantys gilųjį skausmą. Toliau

seka II.1 pogrupis, kuriame buvo įtraukti šunys taip pat gydyti konservatyviu metodu, paralyžuotom

galūn÷m, jaučiantys skausmą. Tačiau pogrupiuose, kurie buvo gydomi chirurgiškai, matomas kiek

kitoks vaizdas. I.2 pogrupyje, kuriame dalyvavo šunys po chirurgin÷s intervencijos giliojo skausmo

jutimas buvo dingęs, koordinacija sutrikusi, paralyžuotos galūn÷s, pasiekti gerų rezultatų sek÷si

sunkiausiai. Šiek tiek geresni rezultatai buvo I.1 pogrupyje po chirurgin÷s intervencijos stebimiems

šunims, kurie jaut÷ galūnes, gilųjį skausmą, tačiau buvo sutrikusi koordinacija ir paralyžuotos

galūn÷s.

49

6. REZULTATŲ APTARIMAS

Per ketverius metus (2007 – 2011) „UAB Jakovo veterinarijos centrą“ buvo užregistruota

73 tarpslankstelin÷s ligos atvejų.

Literatūros duomenys teigia, kad 62% visų sergančių tarpslanksteline disko liga,

priskiriamų chondrodistrofinių šunų rūšiai, yra taksų veisl÷s šunys, taip teig÷ Brait (2001). Mūsų

tyrime, šį veisl÷ taip pat dominavo, iš visų tiriamųjų, taksų veisl÷s šunims tarpslankstelinio disko

liga sudar÷ 29%.

Cudia (1991) teig÷, kad dažniausiai tarpslankstelin÷ disko liga pasireiškia dažniausiai tarp

T11 ir L3 tarpslankstelinių tarpų. Nagrin÷jant mūsų tiriamąją medžiagą, duomenys sutapo su

literatūros duomenimis. 29% tirtųjų išvaržos lokalizacija buvo ties T12 – T13, 25% tirtųjų išvaržos

vieta buvo ties T11 – T12. 18% išvaržos lokalizacija buvo T13; L1 tarpslanksteliniuose tarpuose.

Šunų lytis šiame tyrime netur÷jo jokios reikšm÷s

Lygiai taip pat, kaip teig÷ Brait (2001), gyvūnų amžius, kuriems pasireišk÷

tarpslankstelinio disko liga, varijuoja tarp 3 – 7 metų. Išnagrin÷jus statistinius duomenis, daugiausia

sergančiųjų buvo 4 metų amžiaus šunys. Tačiau, taip pat buvo visos amžiaus grup÷s nurodytos

imtyje, tik maži ligos pasireiškimo procentai pasitaik÷ sergančių iki 3 metų ir daugiau nei 7 metų.

Tyrimo rezultatai rodo, kad tik 5% tirtųjų tarpslankstelinio disko liga pasireiškia 1 – 2 metų

amžiaus šunims, šiuos duomenis taip pat aptar÷ ir Meij (2005)

Mūsų tyrimas parod÷, kad dažniausi tarpslankstelin÷s ligos klinikiniai simptomai buvo

stiprus nugaros skausmas, pilvo raumenų įtempimas, paraparez÷, vaikščiojimo sutrikimas, valingų

judesių sutrikimas ar išnykimas, paraplegija, sutrikusi defekacija, šlapimo pūsl÷s įnervacijos

sutrikimas.

Gyvūnui sveikstant, ilgiausiai užtruko propriorecepcijos atsistatymas, vidutiniškai tai

užtruko 16 dienų, pagal literatūros duomenis, kuriose Millis (2004) teig÷, kad sveikstant pacientui

greičiausiai atsiranda giliojo skausmo jutimas, v÷liau motorinių funkcijų funkcionavimas ir

galutinai pasveikus atsistato propriocepsijos suvokimas.

Progresuojanti mielomaliacija pasireiškia apie 10% šunų, kuriems neatsirado giliojo

skausmo suvokimas. Esant šiam sutrikimui būtina kuo greičiau, d÷l humaniškumo eutanazuoti

gyvūną, nes pasireiškia hipoventiliacija ir asfiksija, taip teig÷ Sahrp (2005). Mūsų tyrimo

duomenimis, buvo eutanazuoti 7% ir gaišo 6% tirtųjų šunų.

Atliekant tyrimą pasteb÷ta, kad atlikus skubią chirurginę ar medikamentinę intervenciją,

žymiai didesnis skaičius sergančiųjų gali pasiekti puikių gijimo, atsistatymo rezultatų, tai

pasteb÷jome atlikus augintojų apklausą ir susumavę šunų, sirgusių tarpslankstelinę disko liga, ligos

baigtis. Panašiai aprašoma ir mokslin÷je literatūroje. Esant skubiai chirurginei intervencijai, kai

50

gyvūnas jaučia gilųjį skausmą, gydymo veiksmingumas gali siekti 91%, o atlikus gydymą v÷liau

nei po 48 valandų, kai yra prarastas giliojo skausmo jutimas gydymo s÷kmingumas gali būti tik iki

7%, taip teig÷ Tangner (2010).

Tarpslankstelin÷s disko ligos gydymo metu taikant elektroterapiją, pasteb÷ta, kad

naudojant šią terapiją, iki tam tikro lygio atsistat÷ raumenų tonusas, padid÷jo raumenų judesių

amplitud÷, taip pat greičiau įvyko edemos nuslūgimas po sužeidimo McGowan (2007). Šiuo atveju,

mūsų tiriamojo darbo rezultatai sutapo su literatūroje pateiktais duomenimis.

Geriausių rezultatų taikant elektroterapiją buvo pasiekta antroje grup÷je antrajame

pogrupyje, kuriame dalyvavo šunys gydyti konservatyviu metodu ir tur÷jo sutrikusią judesių

koordinaciją ir jaučiantys gilųjį skausmą. Taip pat funkcijos greičiau atsistatin÷jo antros grup÷s

pirmojo pogrupio šunims, kurie buvo paralyžuotomis galūn÷mis, jaučiantys skausmą ir buvo gydyti

konservatyviu metodu. Tačiau natūralu, kad pogrupiuose, kuriuose šunys buvo gydomi chirurgiškai

elektroterapijos efektas buvo mažesnis d÷l didesnių funkcijų sutrikimų, pasireiškusių nuo ligos

pradžios.

Alexander (2001) teig÷, kad paralyžuoti raumenys reaguoja į žymiai mažesnę slenkstinę

srovę nei sveiki raumenys. D÷l to, paralyžuoti raumenys gali būti stimuliuojami, o sveiki raumenys

lieka atsipalaidavę. D÷l šios atrankin÷s stimuliacijos yra užkertamas kelias raumenų atrofijai. Be to,

išvengiama raumenų degeneracijos ir fibroz÷s bei palaikoma savaimin÷ raumenų atsinaujinimo

galimyb÷.

Millis (2004) teig÷, kad naudojant reabilitaciją, pirmieji bandymai atsistoti atsiranda 1-3

dieną nuo reabilitacijos pradžios, ši tendencija taip pat buvo pasteb÷ta vienoje iš tirtųjų grupių, I-oje

grup÷je šie rezultatai buvo 1 – 4 dienos.

Literatūroje teigiama, kad laikui b÷gant, organizmas gali prisitaikyti prie TENS pojūčių,

tod÷l yra būtina tam tikrais laikotarpiais keisti įrenginio parametrus taip sak÷, Johnson (1991).

Atliekant tiriamąjį darbą pasteb÷ta, kad veikimo amplitud÷ tur÷jo būti nustatoma kiekvienam

tiriamajam atskirai ir didinama arba mažinama d÷l raumenų prisitaikymo prie vieno r÷žimo

stimuliacijos.

Ši reabilitacin÷ priemon÷ naudinga dar ir tuo, kad gyvūnui yra sukeliamas mažas

diskomfortas, kadangi šią stimuliaciją gyvūnas supranta kaip savaiminį raumenų susitraukimą, kaip

ir literatūroje teig÷ Robinson (2008).

51

7. IŠVADOS

• Dažniausiai tarpslankstelin÷s disko liga pasireišk÷ 3 – 7 metų amžiaus

chondrodistrofinių veislių šunims, tokiems kaip trumpaplaukiai ir ilgaplaukiai taksai,

prancūzų buldogai, pekinai.

• Tarpslankstelinio disko išvaržos lokalizacija dažniausiai buvo tarp T12 ir L3

tarpslankstelinių tarpų, 29% tirtųjų išvaržos lokalizacija buvo ties T12-T13, 25% tirtųjų

išvaržos vieta buvo ties T11 – T12. 18% išvaržos lokalizacija buvo T13; L1

tarpslanksteliniuose tarpuose.

• Efektyviausi tarpslankstelin÷s disko ligos gydymo rezultatai buvo pasiekti atlikus

gydymą anksčiau nei per 48 valandas nuo pirmųjų ligos požymių pasireiškimo.

• Neišgyveno 14% tirtųjų šunų, sirgusių tarpslanksteline disko liga. Tarp neišgyvenusių

daugumai šunų buvo uždelstas gydymo taikymas.

• Pagrindiniai šunų tarpslankstelin÷s ligos simptomai buvo stuburo skausmingumas,

įvairaus laipsnio galūnių parez÷s, bei šalinimo organų įnervacijos sutrikimai.

• Naudojant elektroterapiją kaip fizioterapijos rūšį, būtina reabilitacijos laiku koreguoti

impulsų amplitud÷s stiprumą, d÷l raumenų sugeb÷jimo prisitaikyti prie nuolatin÷s elektros

srov÷s.

• Elektroterapijos didžiausias efektyvumas nustatytas gydant šunis, kurie iki

fizioterapijos ne visiškai praradę jutimus ir kūno koordinaciją.

Rekomenduojama šunims, sergantiems tarpslankstelinio disko liga, naudoti

elektroterapiją, nes per trumpesnį laiką pasiekiami geresni gyvūno sveikimo rezultatai.

52

8. LITERATŪRA

1. A

lexander C.-S. Physikalische Therapie fur Kleintiere. Parey Buchverlag, Berlin. 2001: 50p.

2. A

ñor S Thoracolumbar/Cervical Disc Disease in Dogs. Universitat Autónoma de Barcelona.

Bellaterra Barcelona. Spain.2002. 45 p.

3. A

rais S, Utsunomiya H, Wakugawa Y, Uwadoko T. A case of spinal cord infarction caused by

cervical disc herniation. Brain Nerve. Japanese. 2007; P. 59-1000.

4. B

e´langer M, Stein RB, Wheeler GD, et al. Electrical stimulation: can it increase muscle strength and

reverse osteopenit in spinal cord injured individuals? Arch Phys Med Rehabil. Canada. 2000. P. 81–

1098.

5. B

eltran, E., Dennis, R., Doyle, V., De Stefani, A., Holloway, A. and De Risio, L. Clinical and

magnetic resonance imaging features of canine compressive cervical myelopathy with suspected

hydrated nucleus pulposus extrusion. Journal of Small Animal Practice. UK. 2012. 101 p.

6. B

laser, A., Lang, J., Henke, D., Doherr, M. G., Adami, C. and Forterre, F. Influence of Durotomy on

Laser-Doppler Measurement of Spinal Cord Blood Flow in Chondrodystrophic Dogs with

Thoracolumbar Disk Extrusion. Veterinary Surgery. Switzerland. 2012 P 221–227.

7. B

ockstahler B., Levine D Millis D. Essential facts of physiotherapy in dogs and cats rehabilitation

and pain management. 2004. 500 p.

8. B

reit S., Kunzel W. Osteological features in pure-bred dogs predisposing to cervical spinal cord

compression. J Anat. Austria. 2001. P. 199-537.

9. B

romiley, M.W. Physiotherapie in der Veterinar medizin. Enke Verlag. Berlin. 1995. 259 p.

10. C

oates JR. Intervertebral disk disease. Vet Clin North Am Small Anim Pract. Canada. 2000. P. 30-

110.

53

11. C

urtis D.A. practical guide to canine and feline neurology. In: Functional and Dysfunctional

Neuroanatomy. Thalheim. 2008. P. 17–51.

12. D

avis GJ, Brown DC. Prognostic indicators for time to ambulation after surgical decompression in

nonambulatory dogs with acute thoracolumbar disk extrusions: 112 cases. Philadelphia. 2002. P.

31-518.

13. D

e Lahunta A. & Glass E. Veterinary Neuroanatomy and Clinical Neurology. 3rded. W.B. Saunders,

St Louis. 2009. P. 243-284.

14. D

ewey CW A Practical Guide to Canine and Feline Neurology. Blackwell Publishing. Iowa. 2003. P.

28-642.

15. F

ernando P., Roberto S., Canine electroencephalographic recording technique: findings in normal

and epileptic dogs. Clinical Neurophysiology. 2004. P. 115–487.

16. F

erreira AJ, Correia JH, Jaggy A. Thoracolumbar disc disease in 71 paraplegic dogs: influence of

rate of onset and duration of clinical signs on treatment results. J Small Anim Pract. Lisboa. 2002.

P. 43-163.

17. F

itch RB, Kerwin SC, Hosgood G. Caudal cervical intervertebral disk disease in the small dog: role

of distraction and stabilization in ventral slot decompression. J Am Anim Hosp Assoc. USA. 2000.

P. 36-74.

18. F

ossum W. T., Hedlund C. S., Johnson A. L., Schulz ir kt Small animal surgery 3rd Edition. Mosby

Elsevier. 2007. 1610 p.

19. G

regory CM, Bickel CS. Recruitment patterns in human skeletal muscle during electrical stimulation.

Phys Ther. USA. 2005. P. 85–364.

20. H

ay CW, Muir P. Tearing of the dura mater in three dogs. Vet Rec. USA. 2000. P. 146-282.

21. J

ensen VF, Ersboll AK. Mechanical factors affecting the occurrence of intervertebral disc

54

calcification in the Dachshund - a population study. J Vet Med A Physiol Pathol Clin Med.

Copenhagen. 2000. P. 47-296.

22. J

ohnson MI, Ashton CH, Thompson JW. An in-depth study of long-term users of transcutaneous

electrical nerve stimulation: implications for clinical use of TENS. U.K. 1991. P. 44–229.

23. K

athman, I., Demierre, S., Jaggy, A. Rehabilitationsmassnahmen in der Kleintierneurologie. Schweiz

Arch Tierheilk. 2001. P. 523-528.

24. K

azakos G, Polizopoulou ZS, Patsikas M, et al. Correlation of clinical, radiographic and surgical

localization of thoracolumbar intervertebral disc extrusion in dogs: a report and follow up of 30

cases. In: Proceedings of the 14th Annu Symposium. ESVN. 2000. P. 11-12.

25. K

azakos G., Polizopoulou Z.S., Patsikas M.N., Tsimopoulos G., Roubies & Dessiris A. Duration and

severity of clinical signs as prognostic indicators in 30 dogs with thoracolumbar disk disease after

surgical descompression. J. Vet. Med. Assoc. 2005. P. 147-152.

26. L

auren, T., Scott, S. Idiopathic granulomatous and necrotising inflammatory disorders of the canine

central nervous system: a review and future perspectives. USA. 2010.

27. L

emarié R.J., Kerwin B.P., Partington B.P. & Hosgood G. Vertebral subluxation following ventral

cervical decompression in the dog. J. Am. Anim. Hospital Assoc. USA. 2000. P. 348-358.

28. L

iptak JM, Allan GS, Krockenberger MB, et al. Radiographic diagnosis: intramedullary extrusion of

an intervertebral disc. Vet Radiol Ultrasound. Australia. 2002. P. 272-274.

29. L

iptak JM, Watt PR, Thomson MJ, et al. Hansen type I disk disease at T1 - 2 in a dachshund. Aust

Vet J. St. Lucia. 1999. P. 156-159.

30. M

cGowan C, Goff L, Stubbs, N. Principles of electrotherapy in veterinary physiotherapy in Animal

physiotherapy: assessment, treatment and rehabilitation of animals. Blackwell. Finland. 2007. P.

177–186.

31. M

oore SR, Shurman J. Combined neuromuscular electrical stimulation and transcutaneous electrical

55

stimulation for treatment of chronic back pain: a double-blind repeated measures comparison. Arch

Phys Med Rehabil. USA. 1997. P. 55–60.

32. M

unana KR, Olby NJ, Sharp NJH, et al. Intervertebral disk disease in 10 cats. J Am Anim Hosp

Assoc. USA. 2001. P. 384-389.

33. N

, Sharp NJ, Munana KR, et al. Chronic and acute compressive spinal cord lesions in dogs are

associated with increased lumbar CSF glutamate levels. J Vet Intern Med. USA. 1999. 241 p.

34. N

eiger R, Gaschen F, Jaggy A. Gastric mucosal lesions in dogs with acute intervertebral disc disease:

characterization and effects of omeprazole or misoprostol. J Vet Intern Med. Switzerland 2000. P.

33-36.

35. O

lby NJ, De Risio L, Munana KR, et al. Development of a functional scoring system in dogs with

acute spinal cord injuries. Am J Vet Res. USA. 2001. P. 1624-1628.

36. O

lby NJ, Munana KR, Sharp NJ, et al. The computed tomographic appearance of acute

thoracolumbar intervertebral disc herniations in dogs. Vet Radiol Ultrasound. USA. 2000. P. 396-

402.

37. P

ark, E. H., White, G. A. and Tieber, L. M. Mechanisms of injury and emergency care of acute

spinal cord injury in dogs and cats. Journal of Veterinary Emergency and Critical Care. USA. 2012.

P. 160-178.

38. P

ease WS. Therapeutic electrical stimulation for spasticity: quantitative gait analysis. Am J Phys

Med Rehabil. USA. 1998. P. 351–355.

39. R

adhakrishnan R, Sluka KA. Deep tissue afferents, but not cutaneous afferents, mediate TENS-

induced antihyperalgesia. USA. 2005. P. 673–680.

40. R

ichard Rabinowitz, Jason Eck, C Harper, et al: Urgent Surgical Decompression Compared to

Methylprednisolone for the Treatment of Acute Spinal Cord Injury: A Randomized Prospective

Study in Beagle Dogs. USA. 2008. P. 192-201.

56

41. R

obinson AJ, Snyder-Mackler L. Clinical electrophysiology:electrotherapy and electrophysiologic

testing, 3rd ed. Baltimore: Lippincott, Williams, & Wilkins. 2008. 555 p.

42. S

harp N.J.H. & Wheeler S.J. Small Animal Spinal Disorders: Diagnosis and surgery. 2nd ed. Elsevier

Mosby. Philadelphia. 2005. 985 p.

43. S

omerville M.E., Anderson S.M., Gill P.J., Kantrowitz B.J. & Stowater J.L. Accuracy of localization

of cervical intervertebral disk extrusion or protrusion using survey radiography in dogs. J. Am.

Anim. Hospital Assoc. 2001. P. 563-572.

44. T

idwell AS, Specht A, Blaeser L, et al. Magnetic resonance imaging features of extradural

hematomas associated with intervertebral disc herniation in a dog. Vet Radiol Ultrasound 2002. P.

319-324.

45. T

oombs J.P. & Waters D.J. Intervertebral disc disease, In: Slatter D. (Ed.), Textbook of Small

Animal Surgery. 3rd ed. Elsevier, Philadelphia. 2007. P. 1193-1208.

46. V

andevelde, M., Jaggy, A., Lang, J. Einfuhrung in die veteranarmedizinische Neurologie. Parey

Buchverlag. Berlin. 2000. 286 p.

47. V

anhaesebrouck, A. E., Bhatti, S. F., Polis, I. E., Plessas, I. N. and Van Ham, L. M. Neuromyotonia

in a dachshund with clinical and electrophysiological signs of spinocerebellar ataxia. Journal of

Small Animal Practice.Belgium. 2011.

48. W

erner, G., Klimzcik, K., Rude, J. Physikalische und Rehabilitative Medizin. Georg Thieme Verlag,

Stuttgart, Ne York. 1997. P. 208-220.