Lietuviškos kolekcinėsmonetos

TRADICINĖS LIETUVIŲ ŠVENTĖS

Užgavėnės

Informacija Lietuvos banke:

tel. (8 5) 268 0316

el. p. gpd@lb.lt; www.lb.lt

Monetų galima įsigyti Lietuvos banko

e. parduotuvėje www.monetos.lb.lt

Lietuviškos kolekcinės monetos

© Lietuvos bankas, 2019

Monetų fotografas

Arūnas Baltėnas

Dizaineris Liudas Parulskis

Leidinyje panaudotos

Vytauto Daraškevičiaus nuotraukos.

Spausdino „INDIGO print“

www.indigoprint.lt

Išleido Lietuvos bankas

Gedimino pr. 6, 01103 Vilnius

Monetos nukaldintos

UAB Lietuvos monetų kalykloje

www.lithuanian-mint.lt

Monetos, skirtos Užgavėnėms,iš serijos „Tradicinės lietuvių šventės“

Nominalas 5 eurai Monetos briaunoje užrašas: Jei nebėgsi, išvarysim, su botagais išbaidysim!

Sidabras Ag 925 Kokybė „proof“

Skersmuo 28,70 mm Masė 12,44 g

Tiražas 3 000 vnt. Monetų dailininkas Giedrius Paulauskis

Išleista 2019 m.

Nominalas 1,50 euro Monetos briaunoje rantai

Cu/Ni lydinys Kokybė „unc“

Skersmuo 27,50 mm Masė 11,10 g

Tiražas 30 000 vnt. Monetų dailininkas Giedrius Paulauskis

Išleista 2019 m.

Lietuviškos kolekcinėsmonetos

Užgavėnės – bene pati smagiausia iš tradicinių

lietuviškųjų metų rato švenčių. Čia daug erdvės

žaismei, valiūkavimui, visokeriopai saviraiškai.

Šventė pritapo ir miesto kultūroje; ją rengia

kraštiečių bendrijos, etninės veiklos centrai.

Užgavėnės tebėra išlaikiusios natūralų ir

spontanišką pobūdį – aktyvių šventės veikėjų ir

žiūrovų neskiria scenos rampa; be to, dauguma

žino, kas čia vyksta ir kaip dera elgtis. Juk

visomis Užgavėnių apeigomis raginama: žiema,

bėk iš kiemo, teateinie greičiau pavasaris!

Užgavėnių šventė kalendoriuje atriboja

pokalėdinį laikotarpį nuo priešvelykinio. Mat

kitą dieną po jos, Pelenų dieną, prasideda

gavėnia, keturiasdešimties dienų pasninkas,

naminius gyvulius – ožį ir aviną, taip pat

svetimšalius – vengrus, čigonus, žydus. Yra

tarp jų ir aiškiai mitinių būtybių – tai Ragana,

Velnias, Kaukas, Giltinė ir kiti. Ne visuose

Lietuvos etnografiniuose regionuose

persirengėliai tokie patys, vietinių skirtumų

apstu.

Sodybos šeimininkas kaukėtus svečius

į namų vidų įsileis ir pavaišins, jeigu šie

pralinksmins šmaikštumu ir išmoningumu.

Štai tada ir prasideda tikras liaudiškojo

teatro vaidinimas. Sakomų oracijų temos –

tradicinės: šeimininkai visaip išliaupsinami,

kad tik priimtų trobon sušilti tariamai

išvargusius ir sušlapusius ateivius iš toli. Jau

čia pradeda aiškėti kaukių mitologiškumas,

jose galima įžvelgti labai esmingą

agrarinės magijos bruožą – gyvųjų ryšį su

protėvių vėlėmis, vadinamojo nekrokulto

apraiškų. Iš esmės persirengėlių kaukės

ir yra tolimų protėvių įvaizdžiai, kuriuos

kitados sukūrė kolektyvinė mitinė sąmonė.

Žiemą vėlės tariamai praleidžiančios gyvųjų

sodybose, derliaus podėliuose. Šiltesniems

orams padvelkus, ateina laikas atsisveikinti,

nes vėlės turės išeiti į laukus pasėlių globoti.

Žvėrių ir paukščių kaukės tikriausiai bus kilusios

iš andainykščio toteminių globėjų garbinimo.

Protėvių vėlės, kadaise talkinusios medžioklėje,

vėlesniais laikais ėmėsi padėti ir žemdirbystėje.

Žemės derlumo, vaisingumo dvasios tapo

susietos su naminiais gyvuliais; iš to – „ožio“ ir

„avino“ kaukės. Kai kuriose Žemaitijos vietovėse

„einama ubagais“, prisidengus drožtinėmis

ar odos kaukėmis, vaizduojančiomis labai

suvargusius, giliai raukšlių išvagotus veidus

bedantėmis burnomis. Tikėtina, kad šiomis

kaukėmis kitados taip pat būdavo vaizduojamos

protėvių šmėklos. Tą įspūdį sustiprina ubagus

lydinti „Giltinė“, vis paraginanti juos dalgiu.

Panašios yra ir žemaitiškosios žydų „ličynos“ –

didnosės, ryškių bruožų, gauruotos. Tik kodėl

šie persirengėliai įvardijami žydais? Tikrai ne

todėl, kad būtų siekiama pasityčioti iš tautinių

mažumų. Juk esmė čia kita: šie Užgavėnių

veikėjai ir išvaizda, ir elgsena pabrėžia, kad

jie yra kitokie, svetimi, visai kito pasaulio.

O kaimo žmogui „kitoks“ – tai netolimame

bažnytkaimyje gyvenantys ir turguje

prekiaujantys žydai bei retsykiais sodybon

užklystantys čigonai. Štai Aukštaitijoje per

Užgavėnes keliaujantys „čigonai“ siūlo

mainus, paburti kortomis, stengiasi ką nors

nugvelbti. O kitados jie po muges vedžiodavo

dresuotas meškas, štai ir iš persirengėlių

būrio gauruota išvirkščiais kailiniais „meška“

kviečia imtynių. Kad kaukės vaizduodavo

ateivius iš anapusinės, metafizinės erdvės,

aiškėja ir iš jų elgsenos įėjus į namus.

Persirengėliai į savo kalbą įterpia įvairiausių

garsažodžių, svetimžodžių. Dažnai prisistato

kaip atkeliavę iš šalies, kurioje viskas

atvirkščiai – diena ten prasidedanti nuo

saulėlydžio, pasibaigianti saulės patekėjimu.

Netgi batus jie gali būti apsiavę atvirkščiai:

kairįjį ant dešinės kojos, dešinįjį ant kairės.

skirtas pasiruošti Jėzaus Kristaus mirties ir

prisikėlimo šv. Velykų šventei.

Kuo įdomios tradicinės lietuviškos

Užgavėnės? Nagi tuo, kad į jų papročius yra

įsipynę prosenoviški tikėjimai, daugiausia

susiję su žemdirbystės magija – žemės

žadinimu kasmetiniam gyvybės ratui.

Daugelis šventės papročių byloja apie

mūsų Užgavėnių archajiškumą, kai kuriais

požymiais siekiantį net akmens amžių. Čia

galima įžvelgti ir prigimtinės baltų religijos

reliktų. Apskritai ši kaimo pramoga – labai

įvairių istorinių aplinkybių suformuotas

etninės kultūros reiškinys.

Pats Užgavėnių įdomumas –

persirengėlių vaikštynės po miestelį ar

kaimus. Štai į sodybos kiemą klegėdami,

muzikuodami įvairiais instrumentais ir

tarškindami rakandais, visokias išdaigas

krėsdami suguža kaukėtieji. Tradiciškai jie

vaizduoja laukinius žvėris – vilką ir mešką,

didžiuosius paukščius – gervę ir gandrą,

Bet svarbiausia yra išvaryti įkyrėjusią,

atsibodusią piktąją žiemos dvasią, kad ir

kaip ji vadintųsi – More, Kotre, Barbora,

Sene Kūniške (Žemaitijoje) ar Gavėnu,

Diedeliu, Čiučela (Aukštaitijoje). Šių

pamėklių galas liūdnas – vidurnaktį

jos bus išvarytos iš kaimo, nustumtos

nuo kalno, paskandintos eketėje ar net

supleškintos lauže. Žemaičiai Morę į

egzekuciją tempia užsodinę ant rato ir

rogių pavažos. Tuo išmoningai parodoma,

kaip pavasaris žiemą gena. Bet prie

pamėklės arčiau neprieisi – pikta, švaistosi

kočėlais ar spragilais. O Lašininio ir

Kanapinio kova – labai senais laikais

vykdavusių meškos ir briedžio, vasaros ir

žiemos valdovų, varžytuvių aidas.

Prieš gavėnią iš paskutinių atsargų

sočiai ir riebiai pavalgoma: sekmadienį – tris

kartus, pirmadienį – šešis, antradienį – net

devynis. Žemaičiai šventiniam Užgavėnių

stalui pasiruošia šiupinio iš kruopų ir žirnių

su kiaulės stimburiu. Kiti tradiciniai šventės

valgiai: šaltiena, spurgos, kimšti kruopomis

žąsų kakleliai, kiaušinienė. O blynais

persirengėlius ta šeimininkė vaišindavo, kuri

patingėjo pagaminti skanesnių patiekalų.

Bene visoje Lietuvoje per Užgavėnes

važinėjamasi rogėmis. Sakoma, kuo toliau

nuvažiuosi, tuo linai ilgesni užaugsią.

Šaunu iš rogių ir į pusnyną išvirsti, sniege

išsivolioti. O jeigu dar į glėbį pagriebus

stamantresnę moteriškaitę – nuo to tik

žemė derlesnė bus. Rogėmis būdavo

vežiojamas ir kubilas „bičių“ – zvimbiančių

vaikų, kuriuos dera apšlakstyti vandeniu.

Bet arti prie jų neprieisi – važnyčiotojo

botagas ilgas! Dar viena Užgavėnių

pramoga, pamėgta jaunimo, – sūpuoklės.

Kuo aukščiau išsisuptų, tuo vėlgi linų

pluoštas augtų ilgesnis. Tai akivaizdūs

similinės, panašumo magijos veiksmai.

Prof. dr. Libertas Klimka

dar papildo toks didgalvis ar neūžauga,

vadinamas Tiliuku. Žemaitijoje tai kaukas,

kitur – pagirnis, naminukas, jis vadinamas ir

„malpa“.

„Svetimųjų“ įvaizdžius kopijuojant iš

realaus gyvenimo, į persirengėlių pulką

įsiterpė ir istoriniai personažai. Štai „žirgas

su raiteliu“ – tai vaikinukas, tarsi jojąs ant

arklio, padaryto iš dviejų rėčių, paklodės,

medinės išdrožtos galvos su pakuliniais

karčiais, pasirišęs prie šonų aulinius batus.

Šis Užgavėnių veikėjas tikriausiai yra

priminimas tų laikų, kai valstybės karinę jėgą

sudarė raiteliai. Lietuviškose Užgavėnėse

iki šiol išliko ir „vengro“ personažas, tačiau

laikui bėgant iš kario jis tapo „gydytoju“.

Atklydėlius iš Europos kraštų, sunkiai

pramokstančius lietuviškai, žmonės vis

vengrais vadindavo. Dažnai tai būdavo

prekeiviai, „kromininkai“, siūlantys kaimo

žmonėms pirkti ne tik įvairių smulkmenų,

bet ir druskos, prieskonių, dar kokių tai

vaistų. Štai iš čia ir Pelenų dienos „daktaras“

su savo karčiaisiais vaistais nuo pilvo sopės,

vakar persivalgius!

Per Užgavėnes tariamos protėvių

vėlės stengiasi padėti žmonėms rasti

santarvę su gamtos galiomis, o kartu ir

įveikti besikaupiančias negeroves pačioje

bendruomenėje. Pavyzdžiui, pašiepiami

senberniai, vis nesurandantys poros: tokį

aptriušusį, šiaudiniu pančiu susijuosusį Sidarą

vis stumia arčiau merginų. „Gervė“ – meilės

paukštė – pažnaibo, pakutena „prinokusias“

merginas, kad kitais metais jos vėl neliktų

„ant pernykščių šiaudų“, o atsisveikindama

numeta plunksną su kvietimu skristi

iš tėvų namų. Ir „žydai“ derėdavo pirkti

„bergždenikes“ – užsibuvusias mergauti.

Kartu su persirengėlių būriu sodybon ateina

ir „jaunavedžiai“ su muzikantų palyda. Pora

čia komiška: „jaunoji“ – stambus bernas

balta suknia, nuometu veidą prisidengęs, o

„jaunasis“ – menkutis vyrutis su gėle atlape.

Tradicinių Užgavėnių įdomybės

„Atvirkštinis“ pasaulis – tai mitinės dausos,

gyvųjų pasaulio atspindys. Tos erdvės

esančios už vandenų, todėl atvykėliai

sušlapę ir sušalę, brisdami per vandenis.

Mirusiųjų pasaulyje laikas neteka, todėl jų

kalboje žaismingai painiojama praeitis ir

ateitis. Pavyzdžiui, „žydas“ siūlo pirkti tariamą

vištą – padvėsusią varną, kuri „gerai rytoj

dėdavo kiaušinius“.

Dar dažnai Užgavėnėse pasirėdoma

„velniais“ ir „raganomis“. Šiedu personažai –

vėlgi istorinės praeities paveldas. „Velnias“

bus kilęs iš vieno svarbiausių protautės

religijos dievų – Velino įvaizdžio. Tai būta

gyvulininkystės globėjo – iš čia ir jo

požymiai: ragai, kanopos, uodega. Ragana

baltų mitologijoje – miško dievaitė. Vardas

kalba apie aiškiaregystę, pranašavimo

ir gydymo gebėjimus. Tad tikėtina, kad

raganomis kadaise vadintos kaimo žiniuonės,

žolininkės. O neigiamų bruožų įvaizdis įgavo

viduramžiais Europoje plintant raganų

teismams. Persirengėlių vaikštynėse būrį