RENGINIŲ ORGANIZAVIMO ATMINTINĖ

UŽSIENIO LIETUVIŲ DEPARTAMENTAS

VILNIUS 2013

Užsienio lietuvių organizacijos atlieka garbingą ir atsakingą misiją – pristato Lietuvą,

jos kultūrą ir istoriją, stiprina tautiečių bendruomeniškumą. Lietuvos istorinių datų minėjimai,

seminarai, suvažiavimai, sąskrydžiai, parodos, koncertai, vakaronės – tai tik dalis renginių, kuriuos

organizuoja užsienio lietuvių organizacijos ir kultūros įstaigos. Šie renginiai išsiskiria nuoširdumu,

neformaliu bendravimu ir pakilia nuotaika.

Užsienio lietuvių kultūros centrų vadovų ir darbuotojų seminaro dalyviams

parengėme renginių organizavimo atmintinę, kurioje glaustai pateikėme aktualią informaciją:

Lietuvos valstybės herbo, vėliavos, himno aprašymus, Lietuvių chartą, renginių organizavimo

rekomendacijas, protokolo reikalavimus. Išskyrėme Pasaulio lietuvių vienybės dieną - džiaugiamės,

kad Liepos 17-oji kasmet vis labiau pastebima, minima Lietuvoje ir už jos ribų.

Renginių atmintinės tikslas – pateikti praktinių patarimų bendruomenėms,

teikiančioms kultūros paslaugas.

Seminare užsimezgusius ryšius raginame aktyviai plėsti: prisijunkite ir bendraukite,

dalykitės patirtimi „Facebook‘o“ paskyroje „Globalus tinklas Lietuvai – Global Lithuania

Network“, kurią sukūrė Užsienio lietuvių departamentas. Tai erdvė, skirta bendrauti Lietuvos

diasporai ir visiems, kuriems įdomu, kaip ir kuo gyvena lietuviai visame pasaulyje. Čia Lietuvos

institucijos skelbia savo informaciją, užsienio lietuvių organizacijos informuoja apie savo veiklą,

diskutuojama aktualiomis temomis, atnaujinamas renginių kalendorius.

Linkime nepamirštamų renginių ir prasmingos veiklos!

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos

Užsienio lietuvių departamento

direktorė Gintė Damušytė

Turinys

Lietuvos valstybės herbas .................................................................................................................................. 5

Lietuvos valstybės vėliavos ................................................................................................................................ 6

Lietuvos valstybės himnas ................................................................................................................................. 8

Lietuvių charta ................................................................................................................................................... 9

Šventės ir atmintinos dienos ........................................................................................................................... 10

Pasaulio lietuvių vienybės diena ...................................................................................................................... 11

Protokoliniai oficialių renginių reikalavimai .................................................................................................... 12

Renginio planavimas ........................................................................................................................................ 13

Kaip sėkmingai parašyti/įgyvendinti projektą ................................................................................................. 16

Naudingos nuorodos ....................................................................................................................................... 19

Informacijos šaltiniai........................................................................................................................................ 19

5

Lietuvos valstybės herbas

Lietuvos valstybės herbas yra Vytis: herbinio skydo raudoname lauke

vaizduojamas baltas (sidabrinis) šarvuotas raitelis ant balto

(sidabrinio) žirgo, laikantis dešinėje rankoje virš galvos iškeltą baltą

(sidabrinį) kalaviją. Prie raitelio kairiojo peties kabo mėlynas skydas

su dvigubu geltonu (auksiniu) kryžiumi. Žirgo balnas, gūnia, kamanos

ir diržai mėlyni. Kalavijo rankena, kamanų žąslai, balno kilpa ir

pentinas, makšties bei žirgo aprangos metaliniai sutvirtinimai ir

pasagos geltoni (auksiniai). (Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatymas)

Herbai – viduramžių kultūros padarinys. Jie atsirado XII

a. karyboje kaip riterių skiriamieji ženklai ir buvo vaizduojami matomiausioje vietoje – riterio

skyde, ant šalmo, vėliavos, apsiausto ar žirgo gūnios. XIII–XV a. herbus jau turėjo miestai, cechai,

universitetai, bažnyčia, vienuolynai. Lietuvoje pirmieji kilmingųjų ir žemių herbai atsirado XIV a.

pabaigoje, o seniausieji miestų herbai – XV a. Šiandien valstybės herbą ir vėliavą Heraldikos

komisijos teikimu tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, o apskričių, savivaldybių (miestų),

seniūnijų (miestelių) herbus – Lietuvos Respublikos Prezidentas.

Lietuvos herbas, šarvuotas raitelis su kalaviju ir skydu, dar vadinamas Vyčiu, yra

vienas iš seniausių valstybės herbų Europoje ir vienas iš nedaugelio, kurio simbolika perimta iš

kunigaikščių portretinių antspaudų. Pirmasis save ant žirgo galėjo pavaizduoti didysis kunigaikštis

Algirdas, bet jo antspaudas, prikabintas prie 1366 m. sutarties su Lenkija, neišliko. Po Algirdo

mirties didžiuoju kunigaikščiu tapęs Jogaila ir jo broliai turėjo net po kelis raitelio tipo portretinius

antspaudus – tai rodo, kad Algirdaičiai raitelio simbolį paveldėjo iš tėvo. 1386 m. Jogailai tapus

Lenkijos karaliumi, jam buvo padarytas naujas herbinis spaudas, kurio pirmame lauke pavaizduotas

Lenkijos erelis, o antrame – raitelis su ietimi ir dvigubu kryžiumi skyde.

Vis dėlto raitelį, kaip Lietuvos valstybės herbą, įprasmino Jogailos pusbrolis Vytautas

Kęstutaitis apie 1382–1384 m. XV a. Vytauto antspaude vaizduojamas valdovas, apsuptas

priklausančių žemių herbų, vienoje rankoje laikantis kunigaikščio valdžią rodantį kalaviją, kitoje

iškėlęs skydą su raiteliu, kuris simbolizavo jo valdomą Lietuvos valstybę. XV a. pradžioje taip pat

nusistovėjo herbo spalvos ir kompozicija. Raudona tuomet reiškė materialiąsias arba žemiškąsias

vertybes: gyvybę, drąsą, kraują, o mėlyna – dvasines arba dangiškąsias vertybes: dangų, dieviškąją

išmintį, protą.

1551 m. pirmasis Lietuvos herbą Pogonia vardu pakrikštijo lenkų kronikininkas

Martynas Bielskis. Ieškant šiam terminui lietuviško atitikmens, XVII a. Konstantinas Sirvydas

žodžiui pogonia nurodė du atitikmenis: waykitojas (jei kalbama apie asmenį) ir waykimas (jei

kalbama apie veiksmą). XVIII a. pab.–XIX a. literatūroje valstybės herbas vadintas tik Vaikymu.

Šiandien visiems gerai žinomą vyčio terminą XIX a. viduryje pirmasis panaudojo Simonas

Daukantas (tiesa, jis apibūdino ne herbą, o raitelį). 1884 m. „Aušroje“ šis terminas mėgintas

pritaikyti herbui, tačiau iki pat XX a. 4 deš. dėl herbo vardo vyko diskusijos, kurioms pasibaigus

herbui buvo grąžintas Vyčio vardas.

Vertėtų prisiminti, kad herbo vardas visuomet rašomas didžiąja raide – Vytis, o raitelio

pavadinimas mažąja – vytis.

6

Lietuvos valstybės vėliavos

Lietuvos valstybės vėliava – oficialus Lietuvos valstybės simbolis,

tautinė vėliava – audeklas iš trijų lygių horizontalių spalvų juostų:

viršutinės – geltonos, vidurinės – žalios, žemutinės – raudonos. (Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas)

Lietuvos valstybės istorinė (herbinė) vėliava (toliau – Lietuvos

valstybės istorinė vėliava) – istorinis Lietuvos valstybės simbolis,

audeklas, kurio raudoname lauke vaizduojamas baltas (sidabrinis)

šarvuotas raitelis ant balto (sidabrinio) žirgo, laikantis dešinėje

rankoje virš galvos iškeltą baltą (sidabrinį) kalaviją. Prie raitelio

kairiojo peties kabo mėlynas skydas su dvigubu geltonu (auksiniu)

kryžiumi. Žirgo balnas, gūnia, kamanos ir diržai mėlyni. Kalavijo

rankena, kamanų žąslai, balno kilpa ir pentinas, makšties bei žirgo

aprangos metaliniai sutvirtinimai ir pasagos geltoni (auksiniai). (Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas)

Pirmą kartą lietuvių vėliava minima Vyganto Marburgiečio kronikoje, kurioje rašoma,

kad 1337 m. kautynėse prie Veliuonos kryžiuočiai sudegino lietuvių vėliavą. Tiesa, nėra jokių

duomenų kaip ta vėliava atrodė. Daugiau žinoma apie vėlesnes Lietuvos vėliavas: XV a. antroje

pusėje J. Dlugošas rašė, kad Vytautas į Žalgirio mūšį atsivedė 40 pulkų, kurie naudojo raudonas

vėliavas. Ant 30 vėliavų buvo išsiuvinėtas šarvuotas raitelis jojantis ant žirgo su iškeltu kalaviju, o

10 vėliavų turėjo išsiuvinėtus ženklus, kurie dabar vadinami Gediminaičių stulpais. Pirmasis LDK

vėliavą aiškiai įvardijo ir apibūdino Aleksandras Gvagninis 1578 m: ji buvo raudono kiniško šilko,

keturių uodegų; vėliavos pagrindinėje pusėje, į dešinę nuo koto, po kunigaikščio karūna,

išsiuvinėtas baltas raitelis, o kitoje – saulės spindulių apsuptas Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu

Jėzumi ant rankų atvaizdas. Kitose XVII –XVIII a. LDK, arba valstybės, vėliavose dažniausiai

vaizduojamas baltas raitelis raudoname audekle.

Nacionalinės, arba tautinės, juostuotos vėliavos atsirado gana vėlai. Didžiausią

impulsą jų raidai davė Prancūzijos revoliucija (1789 m.). XIX a. jau dauguma Europos valstybių

turėjo savo tautines trispalves vėliavas, kurios buvo sudaromos iš valstybės herbo spalvų.

Pirmosios žinios apie Lietuvos tautines spalvas mus pasiekė iš Tado Kosciuškos

sukilimo laikų – sukilimo Lietuvoje Aukščiausioji Taryba 1794 m. nutarė įvesti mėlynai žalią

tautinę kokardą (mėlyna spalva turėjo reikšti

pastovumą, žalia – viltį). Raudonos – žalios – geltonos

spalvų derinys pirmą kartą minimas 1912 m., o 1914

m. minima geltonos – žalios – raudonos spalvų

vėliava. Tačiau užsienio lietuviai neturėjo vieningos

tautinės vėliavos, o tokią vėliavų įvairovę būtų galima

pavadinti „tautinės vėliavos idėja“.

Pačioje Lietuvoje diskusijos, kokia turėtų

būti tautinė vėliava, prasidėjo 1905 m. lietuvių

suvažiavime Vilniuje (Didžiajame Vilniaus Seime). J.

Basanavičius siūlė LDK vėliavą – raudoną su baltu

raiteliu viduryje. Oficialiai nežinoma, kaip Seimo

dalyviai reagavo į šį J. Basanavičiaus pasiūlymą, tačiau

vėlesni duomenys leidžia teigti, jog raudona spalva

jiems buvo nepriimtina dėl kylančių asociacijų su revoliucija. Diskusija vėl atsinaujino 1917 m., kai

Tradicinė vėliavos pakėlimo ceremonija Gedimino

kalno Pilies bokšte

7

išryškėjo perspektyvos atkurti nepriklausomybę. Tuomet lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime

buvo nuspręsta vėliavos spalvų ieškoti tautiniuose audiniuose. Šį darbą vykdė A. Žmuidzinavičius.

Jis pasiūlė dvispalvį raudonos – žalios vėliavos variantą ir tokiomis vėliavėlėmis papuošė Vilniaus

miesto teatro salę rugsėjo mėnesio posėdžiui. Deja, A. Žmuidzinavičiaus projektas pasirodė per

daug niūrus, todėl buvo sudaryta dar viena komisija (J.

Basanavičius, A. Žmuidzinavičius, T. Daugirdas), kuri

nusprendė dvispalvę papildyti trečia – geltona spalva.

1918 m. balandį (po ilgų ginčų) komisija galutinai

nusprendė, kad Lietuvos tautinė vėliava turi susidėti iš

trijų vienodo pločio horizontalių juostų: geltonos – žalios

– raudonos.

Sovietinėje Lietuvoje centrinės valdžios

nurodymu buvo panaikinti visi senieji ir jų vietoje sukurti

nauji valstybės atributai: vėliava, herbas, himnas. Naujieji

atributai buvo skirti propagandai, o ne savarankiškos

valstybės reprezentavimui užsienyje. Jau 1940 m.

Lietuvos tautinė trispalvė buvo „išimta iš apyvartos“, o

vietoje jos įvesta nauja – raudona vėliava su kūjo ir

pjautuvo ženklu.

1989 m. Lietuvos trispalvės spalvos atkurtos pagal Nepriklausomos Lietuvos

Respublikos vėliavas, kurias išsaugojo muziejai ir privatūs asmenys. Tais pačiais metais

Aukščiausios Tarybos Prezidiumas jas patvirtino. Šiuo metu Lietuvos heraldikos komisijos

patvirtintos Lietuvos trispalvės vėliavos spalvos yra

geltona – žalia – raudona (purpuro). Vėliavų atvaizdai

visada turi atitikti šių vėliavų spalvų etaloninį atvaizdą

(pagal Pantone sistemą) ir matmenis: Lietuvos valstybės

vėliavos ir Lietuvos valstybės istorinės vėliavos audeklo

pločio ir ilgio santykis turi būti 3:5.

Lietuvos valstybės istorinė vėliava nuolat

plevėsuoja virš Lietuvos valdovų rūmų Vilniuje, Trakų

pilyje ir Karo muziejaus skverelyje Kaune. Istorinė vėliava

taip pat iškeliama: vasario 16 d. – Lietuvos valstybės

atkūrimo dieną – prie Signatarų namų pastato Vilniuje;

kovo 11 d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną –

prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų; liepos 6 d. – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo

karūnavimo) dieną – prie Respublikos Prezidento rezidencijos; liepos 15 d. – Žalgirio mūšio dieną –

prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos; spalio 25 d. – Konstitucijos dieną – prie

Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, Respublikos Prezidento rezidencijos ir Lietuvos Respublikos

Vyriausybės.

Lietuvos valstybės (tautinė) vėliava

valstybės švenčių dienomis keliama prie, virš ar ant

šių pastatų: prie kitų valstybės ir savivaldybių

institucijų bei įstaigų, kitų įstaigų, įmonių ir

organizacijų, nesvarbu, kokia jų nuosavybės forma,

taip pat gyvenamųjų namų. Fiziniai ir juridiniai

asmenys Lietuvos valstybės vėliavą ir vėliavėles taip

pat gali naudoti (kelti, pastatyti) savo nuožiūra,

laikydamiesi vėliavų naudojimo principų ir tik tokiu

būdu, kad nebūtų parodyta nepagarba šiai vėliavai.

Lietuvos vėliavų naudojimas apibrėžtas

Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatyme (2013-01-17, Nr. I-1497).

Krepšinio sirgaliai išskleidę Lietuvos vėliavą rungtynių metu

Iškilminga Lietuvos vėliavų pakėlimo ceremonija

Daukanto aikštėje

Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo

karūnavimo) dienos minėjimas draugų būryje,

Ottawa, Kanada

8

Lietuvos valstybės himnas

Lietuvos valstybės himnas

(Tautiška giesmė)

Lietuva, Tėvyne mūsų,

Tu didvyrių žeme,

Iš praeities Tavo sūnūs

Te stiprybę semia.

Tegul Tavo vaikai eina

Vien takais dorybės,

Tegul dirba Tavo naudai

Ir žmonių gėrybei.

Tegul saulė Lietuvoj

Tamsumas prašalina,

Ir šviesa, ir tiesa

Mūs žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos

Dega mūsų širdyse,

Vardan tos Lietuvos

Vienybė težydi!

Lietuvos Respublikos himnas – „Tautiška giesmė“. Muzika ir žodžiai Vinco Kudirkos

(1858–1899).

Šį kūrinį Vincas Kudirka parašė ir paskelbė literatūros, politikos ir mokslo

dvimėnesiniame laikraštyje „Varpas“ (1898 m. lapkričio-gruodžio mėn. Nr. 6). Pirmą kartą

oficialiai „Tautiška giesmė“ sugiedota 1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo išvakarių koncerte, o nuo

1917 m. giedota viešose politinėse demonstracijose, susirinkimuose ir suvažiavimuose.

1919 m. „Tautiška giesmė“ patvirtinta Lietuvos himnu. 1940 m., po sovietinės okupacijos, himnas

buvo uždraustas, vietoj jo buvo atliekamas „Internacionalas“.

1991 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis seimas

himnu vėl patvirtino „Tautišką giesmę“.

Vincas Kudirka (1858 – 1899)

9

Lietuvos valstybės himnas privalo būti giedamas arba grojamas:

pradedant ir baigiant Lietuvos Respublikos Seimo sesijas;

pradedant arba baigiant iškilmingus Lietuvos Respublikos Seimo posėdžius;

pradedant arba baigiant iškilmingus susirinkimus ir posėdžius, skirtus Lietuvos Respublikos

švenčių ir atmintinoms dienoms;

sutinkant ir palydint oficialiai apsilankančius Lietuvos Respublikoje užsienio valstybių ir

vyriausybių vadovus – po užsienio valstybės himno;

užsienio valstybėse, kai atstovaujama Lietuvos Respublikai – pagal diplomatinį protokolą;

nacionalinės televizijos laidose – programos pradžioje – valstybės šventės ir kitomis

dienomis, jeigu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą iškeliama Lietuvos

valstybės vėliava; nacionalinio radijo laidose – kasdien pradedant ir baigiant pirmąją

programą;

iškeliant Lietuvos valstybės vėliavą valstybinių valdžios ir valdymo institucijų, įmonių,

įstaigų ir organizacijų viešųjų renginių proga;

vykstant vidaus bei tarptautinėms sporto varžyboms, Lietuvos valstybės himnas giedamas

arba grojamas, jeigu iškeliama Lietuvos valstybės vėliava.

Viešai giedant ar grojant Lietuvos valstybės himną, susirinkusieji stovi, reiškia

pilietinę pagarbą, o krašto apsaugos sistemos bei vidaus tarnybos kariai, policijos ir kitų sukarintų

tarnybų pareigūnai himną pagerbia statutų nustatyta

tvarka.

Lietuvos valstybės himnas negali būti

naudojamas kaip taikomoji muzika – fonui, reklamai,

pramoginiuose montažuose ir analogiškiems tikslams.

2009 m. pirmą kartą įgyvendinta

iniciatyva „Tautiška giesmė aplink pasaulį“. Per

penkerius metus ši iniciatyva, palaikoma pavienių

žmonių, organizacijų ir aktyvių bendruomenių, išaugo į

unikalią tradiciją: kiekvienais metais švęsdami

valstybingumo šventę liepos 6 d., lygiai 21 val. (vietos

laiku) lietuviai visame pasaulyje, kur bebūtų, ką

bedarytų, akimirkai sustoja ir vieningai gieda „Tautišką

giesmę“, kad atiduotų pagarbą savo Tėvynei.

Lietuvių charta

Lietuvių charta – lietuvių išeivijos tautinio solidarumo principus išreiškiantis

dokumentas, parengtas 1949 m. birželio 14 d. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir

1949 m. paskelbtas leidinyje „Pasaulio lietuvių bendruomenė“. Lietuvių charta tapo visų lietuvių

bendruomenių, grupių ir visų susipratusių lietuvių moraline nuostata ir XX a. 6 – 9 dešimtmečiais

padėjo išlaikyti lietuvybę. Chartoje paskelbti lietuvių solidarumo ir paramos vienas kitam principai

Vakarų šalyse padėjo formuoti teigiamą lietuvių tautos įvaizdį, pačias lietuvių bendruomenes

moraliai įpareigojo įvairiomis progomis tarptautinėms organizacijoms ir daugelio šalių

vyriausybėms bei visuomenei priminti Lietuvos išlaisvinimo reikalą.

LIETUVIŲ TAUTA,

užsigrūdinusi amžių kovose dėl teisės laisvai ir nepriklausomai gyventi savo tėvų žemėse, vieninga

valia siekia savo gyvybę, kalbą, tautines bei valstybines tradicijas išlaikyti, kurti ir ugdyti, kad savo

tautine kultūra visuotinei žmonių giminės pažangai bendradarbiaudama, vykdytų Visagalio valią ir

laisvo žmogaus pašaukimą. Lietuvių Tautos amžinųjų siekimų vardan skelbiama ši

Iniciatyvos „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ dalyviai

Švedijoje

10

1. Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su

tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių

Bendruomenę.

2. Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę. Lietuvis lieka lietuviu visur

ir visada. Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad

amžinai gyventume.

3. Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė.

4. Šeima yra tautos gyvybė. Lietuvis kuria lietuvišką šeimą.

5. Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą. Apreikšdama tautos genijų,

tautinė kultūra įneša savaimingą indėlį į visuotinius žmonių giminės laimėjimus. Kiekvieno lietuvio

priedermė sudaryti sąlygas tautinei kultūrai.

6. Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija. Valstybinė nepriklausomybė yra

tautinės kultūros ugdymo ir išlikimo sąlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja,

kad apgintų ir išlaikytų nepriklausomą Lietuvos valstybę.

7. Mokykla yra tautinės dvasios židinys. Kiekvieno lietuvio kilniausioji pareiga būti lietuvių

mokyklos rėmėju.

8. Draugija yra tautinės kultūros veiksminga talkininkė. Lietuvis kuria ir palaiko religines,

kultūrines, jaunimo, savišalpos, profesines ir kitas lietuvių draugijas.

9. Mūsų tėvų kovos ir aukos dėl lietuviškos knygos yra testamentinis įpareigojimas visoms Lietuvių

Tautos kartoms. Lietuvis organizuoja ir remia spausdintą lietuvišką žodį.

10. Tautos istorija yra geriausia tautos mokytoja. Lietuvis brangina savo tautos praeitį ir tautinius

papročius. Lietuvis stengiasi būti vertas savo protėvių, kad paliktų pagarbų pasididžiavimą savo

palikuonims.

11. Tautinis solidarumas yra aukščiausia tautinė dorybė. Lietuvis ugdo tautinį solidarumą. Visi

lietuviai yra lygūs tos pačios tautos vaikai, tarp savęs broliai. Tautinio susipratimo ir lietuvių

vienybės ženklan kiekvienas lietuvis moka nuolatinį tautinio solidarumo įnašą.

12. Lietuvio tautinės spalvos: geltona – žalia – raudona. Lietuvio tautinė šventė – Vasario 16-oji.

Lietuvio šūkis „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt!"

13. Lietuvis yra lojalus savo gyvenamajam kraštui. Lietuvio santykius su nelietuviu nustato artimo

meilė ir pagarba kiekvieno žmogaus laisvei, garbei, gyvybei, sveikatai ir turtui.

Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas Tremtyje, 1949 m. birželio 14 d.

Šventės ir atmintinos dienos

Sausio 1 d. – Naujųjų metų diena;

Sausio 13 d. – Laisvės gynėjų diena;

Vasario 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo diena;

Kovo 11 d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena;

Gegužės 1 d. – Lietuvos įstojimo į ES diena, Tarptautinė

darbo diena;

Birželio 14 d. – Gedulo ir vilties diena;

Birželio 24 d. – Rasos ir Joninių šventė;

Liepos 6 d. – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo

karūnavimo) diena;

Liepos 17 d. – Pasaulio lietuvių vienybės diena;

Rugpjūčio 15 d. – Žolinė;

Rugpjūčio 23 d. – Juodojo kaspino ir Baltijos kelio diena;

Rugsėjo 1 d. – Mokslo ir žinių diena;

Spalio 25 d. – Konstitucijos diena;

Lapkričio 1 d. – Visų šventųjų diena;

Austrijos lietuviai švenčia Jonines

11

Lapkričio 23 d. – Lietuvos kariuomenės diena;

Gruodžio 24 d. – Kūčios;

Gruodžio 25-26 d. – Šv. Kalėdos.

Kilnojamos šventės

Pirmasis sekmadienis po pirmosios pilnaties po pavasario lygiadienio – Šv. Velykos;

Pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena;

Pirmasis birželio sekmadienis – Tėvo diena.

Užsienio lietuvių organizacijų renginių ir sukakčių kalendorių galite rasti internete www.urm.lt ->

Ryšiai su užsienio lietuviais -> Skelbimai arba „Facebook‘o“ paskyroje „Globalus tinklas Lietuvai

– Global Lithuania Network“.

Pasaulio lietuvių vienybės diena

S. Dariaus ir S. Girėno testamentas

Mes skrisime į Lietuvą!

Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių. Būtinai reikia ir jos sūnums

prisidėti prie bendro darbo – tirti dar mažai žinomas Žiemių Atlanto vandenyno oro sroves, taip pat

naujai išrastus navigacijos būdus ir priemones pritaikyti kasdieniniams reikalams. Mes, gyvendami

tokiais laikais, kada oras stengiamasi panaudoti žmonijos reikalams, laikome savo pareiga tautos

vardu tą darbą garbingai atlikti.

Jaunoji Lietuva! Tavo dvasios įkvėpti, mes stengiamės tą pasirinktą uždavinį įvykdyti.

Mūsų pasisekimas tegu sustiprina Tavo dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais! Bet jei

Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus – pastos mums kelią į Jauną Lietuvą ir

pašauktų LITUANIKĄ pas save, – tada Tu,

Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir

pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų

vandenynų dievai būtų patenkinti Tavo

pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų Tavęs į

Didį Teismą.

LITUANIKOS laimėjimas tegu

sustiprina jaunųjų Lietuvos sūnų dvasią ir

įkvepia juos naujiems žygiams.

LITUANIKOS pralaimėjimas ir

nugrimzdimas į Atlanto vandenyno gelmes tegu

auklėja jaunų lietuvių atkaklumą ir ryžtumą, kad

Sparnuotas Lietuvis būtinai įveiktų klastingąjį

Atlantą Tėvynės Lietuvos garbei!

Tad šį savo skridimą skiriame ir

aukojame Tau, Jaunoji Lietuva!

Tą didįjį bandymą pradėsime, tikėdami Dangaus

palaimos!

Liepos 17-oji – S. Dariaus ir S. Girėno žūties diena. Tuometis Lietuvos generalinis

konsulas Niujorke Povilas Žadeikis šią dieną pasiūlė pasirinkti kaip Amerikos, o vėliau ir viso

pasaulio lietuvių vienybės minėjimo datą.

2013 m. Lietuvos Respublikos Seimas Pasaulio lietuvių vienybės dieną įtraukė į

Atmintinų dienų sąrašą.

„Lituanikos skrydis“, aut. Liepa Jasinskaitė, 8 m.

(dailės studija „Discover Art Workshop“, Liuksemburgas)

12

Pasaulio lietuvių vienybės diena – tai

kiekvieno lietuvio šventė ir jos paminėjimo formas

kiekvienas pasirenka asmeniškai. Lietuvius

vienijančios organizacijos Pasaulio lietuvių vienybės

dienos proga organizuoja koncertus, bendruomenių

susitikimus, iškylas, tautinius vakarus ir pan.

Kiekvienas asmeniškai šią šventę gali paminėti

aplankęs savo šeimą, susitikęs su draugais ar padaręs

gerą darbą tautiečiui. Pasaulio lietuvių vienybės diena

– šventė, vienijanti po pasaulį pasklidusius lietuvius.

Protokoliniai oficialių renginių reikalavimai

Garbingų svečių sutikimas

Laikantis protokolo reikalavimų labai garbingus svečius (VIP) pasitinka organizacijos,

bendruomenės vadovas arba antras pagal svarbą organizacijos asmuo prie valstybės sienos, oro

uoste, stotyje ar prie miesto vartų.

Automobilyje svečiai sodinami į garbingiausią vietą. Jei automobilį vairuoja

vairuotojas, garbingiausia vieta yra už vairuotojo dešinėje pusėje, mikroautobuse – pirmos dvi

vietos už vairuotojo. Jei pasitikęs asmuo pats vairuoja automobilį, tuomet garbingiausia vieta yra

šalia vairuotojo.

Susodinant svečius galioja dešinės garbingumo principas. Svarbiausias svečias visada

sėdi šeimininkui iš dešinės, antrasis pagal svarbą – iš kairės, trečiasis iš dešinės šalia pirmojo,

ketvirtasis iš kairės šalia antrojo ir t.t. Svečio svarbą galima nustatyti pagal pareigas, mokslo laipsnį,

socialinę kilmę, turtingumą, lytį, atstovavimą valstybei.

Pristatant svečius, pirmenybė teikiama damoms ar užsieniečiams. Taip pat būtina

atsižvelgti į šiuos požymius:

lytį (moteriai pristatomas vyras);

amžių (jaunuolis pristatomas vyresniam, pagyvenusiam žmogui);

pareigas, laipsnius ir pan. (aukštesnio rango asmeniui pristatomas žemesnio rango asmuo ir

t.t.).

Yra dvi pasisveikinimo formos – žodinė ir fizinė. Mažiau svarbus asmuo sveikina

garbingesnį. Familiarus „Labas“ tarp skirtingo statuso asmenų nevartotinas. Pirmasis paduoda ranką

svarbesnis asmuo, moteris, jei pageidauja, gali paduoti ranką pirmoji net ir mūvėdama pirštines.

Sveikinantis ranką reikia spausti tvirtai, ji neturi būti suglebusi. Ranką bučiuoti galima tik

patalpose, ji iškeliama ne aukščiau damos peties. Paprastai ranka bučiuojama vyresnei, garbingesnei

damai.

Vėliavos

Renginių metu vėliava visada statoma dešinėje prezidiumo pusėje, žiūrovui iš salės ji

bus kairėje pusėje. Tarptautinio ar dvišalio renginio metu valstybės institucijos turi naudoti visų

dalyvaujančių šalių vėliavas ir vėliavėles. Kai keliamos kelių valstybių vėliavos, garbingiausioje

vietoje kabinama nacionalinė vėliava, o kitos keliamos pakaitomis dešinėje ir kairėje pagal

valstybių pavadinimus abėcėlės tvarka.

Atvykus garbiam užsienio svečiui, dažnai iškeliamos ir šalies, iš kurios svečias

atvyksta, ir svečią priimančios šalies vėliavos, kurios turi būti vienodų parametrų. Svečių vėliavoms

teikiama pirmenybė – taikomas dešinės garbingumo principas. Renginyje vėliavas galima statyti į

„Misija Sibiras 2013“ dalyviai į ekspediciją išlydėti

liepos 17-ąją, Pasaulio lietuvių vienybės dieną

13

„Draugystės tilto 2013“ iniciatorės – organizatorės

stovus, iškabinti scenoje, iškelti ant stiebų. Paprastai tai daroma šalies šeimininkės arba darbo

kalbos abėcėlės tvarka. Renginio organizatoriaus šalies vėliava gali būti statoma pradžioje, viduryje

arba pabaigoje.

Kai vėliavėlė iškelta ant automobilio, sėdynė, esanti už jos, vyresniškumo požiūriu yra

garbingiausia.

Organizuojantys priėmimą:

sudaro svečių sąrašą (nustačius garbingiausią ir svarbius svečius, žiniasklaidos atstovus);

pasirenka vakaro stilių;

sudaro valgiaraštį ir užsako patiekalus;

rengia meninę programą;

rengia oficialią sveikinimo kalbą;

rengia kalbėtojų sąrašą pagal garbės rangų seką;

rengia ir išsiunčia kvietimus;

apžiūri renginio vietą;

sprendžia, kur sodinti svečius atsižvelgiant į rangus, išdėsto korteles;

rūpinasi įgarsinimu, apšvietimu, maitinimu;

pasitinka svečius;

rūpinasi aptarnavimu;

palydi svečius.

Renginio planavimas

Kiekvienas renginys yra unikalus ir kiekvieno renginio organizavimo principai yra

kitokie. Vis dėlto esminiai renginio organizavimo principai visuomet išlieka svarbūs, o specifinis

pasirengimas priklauso nuo renginio temos ir formos.

Pagal formą renginiai skirstomi:

poilsio vakarai (šokiai, diskotekos, gegužinės,

vakaronės, karnavalai);

rytmečiai ir popietės (susitikimai, pramoginės

varžytuvės, konkursai, viktorinos);

publicistiniai renginiai (diskusijos, disputai,

forumai, konferencijos);

meniniai – publicistiniai renginiai (dokumentinės

kronikos, mitingai, žurnalai, vakarai – portretai);

šventės (festivaliai, kultūros dienos, gimtadieniai,

sukaktuvės);

civilinės ir bažnytinės apeigos (krikštynos,

santuokos).

Pagal pobūdį, dalyvių interesus ir vietą renginius galima skirstyti į švietėjiškus,

rekreacinius – pramoginius, sporto, liaudiškus, komercinius, proginius, kalendorinius ir pan.

Sėkmingas renginio organizavimas priklauso nuo daugelio dalykų: geros organizatorių

komandos, aiškaus plano, aiškaus darbų pasidalijimo, veiklų vykdymo laikantis nustatytų terminų ir

t.t. Taip pat labai svarbu turėti vieną pagrindinį kontaktinį asmenį (dažniausiai – pagrindinį

organizatorių), kuris koordinuotų visą organizacinės grupės darbą ir galėtų atsakyti į visus su

renginiu susijusius klausimus.

Pagrindiniai dalykai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį organizuojant renginį:

14

1. Renginio koncepcija ir tikslinė auditorija – aiškiai nustatykite renginio tikslą ir kam jis

skirtas.

2. Renginio biudžetas – racionaliai įvertinkite

finansinius išteklius, kuriuos galite skirti renginiui.

Dažnai nuo turimų išteklių priklauso renginio

vieta, dydis, trukmė ir turinys. Geriau užsibrėžti

mažesnius tikslus, nei sustoti pusiaukelėje dėl lėšų

stygiaus.

3. Renginio laikas ir vieta. Kuo anksčiau

paaiškės renginio laikas ir vieta – tuo anksčiau

galėsite pradėti platinti kvietimus ir informaciją

apie renginį. Tuomet renginyje sulauksite daugiau

dalyvių (žmonės savo laiką mėgsta planuoti iš

anksto). Renginio vietą, sanitarinių mazgų skaičių,

drabužinės dydį rinkitės atsižvelgdami į

preliminarų renginio dalyvių skaičių.

4. Renginio turinys. Įvertinę tikslinę auditoriją, pagrindinę renginio mintį, renginio vietą,

apgalvokite, kokia veikla, pasirodymais, konkursais norite užimti renginio dalyvius.

5. Renginio organizacinis planas. Sudarykite smulkų renginio organizacinį planą, kuriame

atsispindėtų veiklos, galutiniai jų įvykdymo terminai ir už vykdymą atsakingi asmenys. Jeigu veiklų

labai daug, patartina sudaryti atskirą jų įgyvendinimo grafiką.

Rengiant organizacinį planą būtina apgalvoti:

kvietimų renginio dalyviams platinimą;

renginio dalyvių pasitikimą, judėjimą renginio metu, išlydėjimą;

patalpos apipavidalinimą (dekoracijas, apšvietimą, stalų išdėstymą, dalyvių susodinimą ir

kt.);

įgarsinimo specifiką ir foninę muziką;

vertimo galimybes;

maitinimą renginio metu (kavos pertraukėlės, vaišių stalas, vanduo ir pan.);

dalyvių ir svečių registraciją;

atminimo dovanas ir suvenyrus, padėkas;

persirengimo patalpų skaičių ir vietą;

dalyvių ir svečių apgyvendinimą.

Viso renginio metu režisierius įdėmiai stebi renginio eigą ir prižiūri, kad ji atitiktų scenarijų. Be

režisieriaus, viso renginio metu salėje (ar kitoje renginio erdvėje) turėtų budėti pora organizatorių,

kurie, prireikus, galėtų padėti renginio svečiams ir dalyviams (parodyti tualetą, padėti pakabinti

paltą, parodyti svečiams skirtas vietas ir pan.).

Organizuojant renginį gamtoje ar lauke, patartina turėti „planą B“ – atsarginį renginio vietos

variantą, jei netikėtai subjurtų oras ar pan.

6. Renginio scenarijus – parašykite renginio scenarijų, kuriame aiškiai atsispindėtų veiklų

eiliškumas, vedėjų pasirodymai ir jų trukmė, dalyvių judėjimas renginyje ir kitos smulkmenos.

Scenarijus – tai itin konkretus renginio planas, kuriame atsispindi VISKAS (nuo renginio dalyvių ir

svečių pasitikimo iki išlydėjimo).

Pagrindinės renginio dalys:

užuomazga, pristatanti dalyviams būsimą renginį;

veiksmo eiga, įtraukianti dalyvius į aktyvią veiklą;

kulminacija – emocionaliausia, iškilmingiausia, masiškiausia renginio akimirka;

atomazga, apibendrinanti pagrindinę idėją, skatinanti apmąstymus.

„Draugystės tiltas 2013“. Šokių kolektyvas „Gelmė“

15

Režisierius turi suprasti idėjinę ir techninę renginio struktūrą ir apgalvoti renginio turinio

išdėstymo, montažo, siužetinės linijos plėtojimo

ir veiksmo pateikimo būdus ir priemones.

Renginio scenarijuje pavienės veiklos

sudėliojamos į vientisą, nuosekliai besivystančią

kompoziciją.

7. Renginio biudžetą derėtų sudaryti itin

atsakingai ir racionaliai, nes nuo turimo biudžeto

priklauso renginio vieta, turinys, veiklų apimtis.

Dažnai vien organizatorių turimų išteklių

didesniam renginiui įgyvendinti nepakanka, tad

tenka ieškoti partnerių, padėsiančių finansiškai ar

kitaip. Sudarykite detalią išlaidų ir pajamų (jeigu

tokių numatoma) sąmatą, į kurią įtraukite rėmėjų

paramą (finansine ir natūrinių mainų išraiška) ir

už renginį planuojamas gauti pajamas (jeigu tokių ketina būti).

Įgyvendinant išlaidų sąmatą patartina kuo mažiau nukrypti nuo pirminio jos varianto, kad

nepritrūktų lėšų visoms numatytoms veikloms. Išlaidų ir pajamų sąmatos turi būti subalansuotos,

pajamų sąmata negali būti deficitinė. Jeigu matyti, kad išlaidų sąmata žymiai viršija pajamų sąmatą,

derėtų mažinti išlaidas.

Renginio išlaidas dažniausiai sudaro:

ryšiai (telefonas, paštas, faksas);

transportas (kelionių bilietai, kuras);

apgyvendinimas;

maitinimas;

patalpų nuoma;

patalpų apipavidalinimas (dekoracijos);

šviesos ir garso įrangos nuoma (scenos, patalpų apšvietimas, renginio įgarsinimas);

suvenyrai, dovanos;

renginio reklaminės kampanijos vykdymas ir kvietimų gamyba;

atlyginimai atlikėjams, vedėjams ir kt.

Sąmatoje būtinai numatykite šiek tiek pinigų (apie 10 % nuo bendros sąmatos) nenumatytoms

išlaidoms.

Organizacinėje komandoje patartina paskirti iždininką, kuris būtų atsakingas už sąmatų sudarymą ir

tikslų jų įgyvendinimą, tvarkytų kitus su renginio organizavimo finansais susijusius reikalus.

8. Rėmėjai. Didžioji dauguma renginių nebūtų įgyvendinti be rėmėjų pagalbos, kuri gali būti

nebūtinai finansinė. Norint pritraukti rėmėjų, reikia jiems ką nors pasiūlyti: orientuodamiesi į

potencialių rėmėjų veiklos specifiką, kiekvienam iš jų parenkite privačius pasiūlymus dėl paramos

renginiui. Pasiūlyme turėtų atsispindėti renginio koncepcija, tikslinė auditorija, planuojamas dalyvių

ir svečių skaičius, specifinės paslaugos, kurias galite pasiūlyti mainais už paramą (dažniausiai

siūloma reklama renginio viešinimo medžiagoje). Kreipdamiesi į potencialų rėmėją pabandykite

atrasti „kabliukų“, kurie jūsų veikloje pasirodytų įdomūs ir patrauklūs – taip sudominsite rėmėją ir

atkreipsite jo dėmesį į savo veiklą.

Ne visi rėmėjai gali suteikti finansinę paramą, tad nereikia bijoti natūrinių mainų (pavyzdžiui, už

logotipo įdėjimą į plakatą spaustuvė nemokamai atspausdins renginio plakatus ir skrajutes). Su

rėmėjais pasirašoma sutartis, kurioje aiškiai apibrėžiami abiejų pusių įsipareigojimai ir sankcijos,

jeigu įsipareigojimai bus nevykdomi.

Organizacinėje komandoje patartina paskirti žmogų, atsakingą už rėmėjų paiešką, pasiūlymų ir

sutarčių rengimą, nustatytų įsipareigojimų vykdymą ir ataskaitų rėmėjams rengimą. Po renginio

visiems rėmėjams pateikiama ataskaita, kurioje nurodoma, kaip buvo įgyvendintos sutarties

sąlygos.

Užsienio lietuvių koncertas „Pasaulio lietuvių vienybės

dieną švęskime kartu“

16

Valstybinės institucijos, suteikiančios paramą projektinei veiklai taip pat yra projektų (renginių)

rėmėjai.

9. Renginio viešinimas ypač svarbus, kai

organizuojamos plačiajai visuomenei skirtos

veiklos ir tikimasi sulaukti daug dalyvių.

Viešinant renginį būtina aiškiai nurodyti jų

laiką, vietą, pavadinimą, programos dalyvius,

rėmėjus, pastabas (ar renginys mokamas, ar

ne).

Tradicinės viešinimo priemonės: spauda,

televizija, radijas, internetiniai tinklaraščiai,

plakatai, skrajutės. Šiuo metu, ypač tarp

jaunimo, populiarūs socialiniai tinklalapiai –

taip pat itin efektyvi renginio viešinimo

priemonė, tačiau prieinama ir suprantama ne visoms

tikslinėms auditorijoms.

Kvietimas – taip pat viena iš renginio viešinimo priemonių. Kvietimus į renginį derėtų išsiųsti kuo

anksčiau, o likus 14–10 dienų iki renginio galima apie renginį priminti. Jeigu renginys nemokamas,

kvietimų (elektroniniu ar popieriniu variantu) siųskite kuo daugiau. Asmeniškai kvietimus gavę

žmonės dažniausiai labiau linkę dalyvauti renginyje, nei apie renginį sužinoję kitais būdais.

10. Renginio aptarimas – paskutinė organizacinio darbo dalis. Daugelis renginių organizatorių

pasibaigus renginiui pamiršta jį aptarti ir įvertinti, tačiau tai – didelė klaida, nes užfiksuotos

pastabos tampa puikiu atspirties tašku organizuojant kitus renginius ir siekiant nekartoti tų pačių

klaidų. Organizacinėje komandoje būtina aptarti renginio stipriąsias ir silpnąsias puses. Itin

naudinga apsvarstyti nenusisekusius renginio ar darbo organizavimo momentus ir surasti būdus,

kaip tų pačių nesėkmių išvengti.

Grįžtamasis ryšys iš renginio dalyvių ir svečių – taip pat labai svarbus, norint visapusiškai įvertinti

renginį. Dalyviai ir svečiai gali būti tiesiog pakalbinami žodžiu, galima paprašyti užpildyti

vertinimo anketas ar sulaukti laisvos formos atsiliepimo. Dalyviai ir svečiai gali objektyviau

įvertinti renginį iš šalies, tad iš jų reikėtų tikėtis bendresnio vertinimo: ar renginys patiko/nepatiko ir

kodėl.

Prieš pradedant kito renginio organizacinius darbus, visuomet patartina išanalizuoti ankstesnių

renginių patirtį, rekomendacijas, ir tik tada pradėti naujus darbus.

Kaip sėkmingai parašyti/įgyvendinti projektą

Projektinė veikla – viena iš pagrindinių nevyriausybinių ir ne pelno siekiančių

organizacijų veiklos sričių, tad verta plačiau aptarti projektų rašymo ir valdymo ypatumus.

Projektas – tai ne tik formalus projekto paraiškos formos užpildymas. Visų pirma

projektas yra idėja, kurią reikia įgyvendinti, todėl itin svarbu nustatyti esminius projekto tikslus ir

uždavinius, tinkamai suplanuoti projekto vykdymo eigą ir finansus. Visada rekomenduojama turėti

tikslų projekto įgyvendinimo planą. Jis padės koordinuotai ir tikslingai siekti rezultatų.

Pirmiausia atidžiai išnagrinėjamos projektų finansavimo sąlygos. Dažnai pasitaiko,

kad projektai nefinansuojami dėl paraiškos neatitikties formaliems reikalavimams (nėra parašo,

neužpildytos paraiškos skiltys, nepateikti privalomi priedai, prašoma finansavimo ilgalaikiam turtui

įsigyti). Šių klaidų galima išvengti laikantis tvarkos aprašuose nurodytų reikalavimų.

Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas 2013

17

1. Idėja. Visi gražūs dalykai prasideda nuo minties, kurią reikia gerai apsvarstyti. Norint

sėkmingai įgyvendinti projektą visų pirma derėtų aiškiai suvokti, ką norite daryti: organizuoti

ekskursiją, koncertą, labdaros akciją, konferenciją, įsigyti daiktų ir pan. Aiški idėja – pirmasis

žingsnis sėkmingo rezultato link. Nesistenkite aprėpti daug veiklų, nesiblaškykite – geriau

kokybiškai įgyvendinkite vieną idėją.

2. Projekto tikslas – tai kertinis projekto

akmuo, nusakantis projekto esmę, nurodantis

projekto siekį. Neturintis aiškaus tikslo projektas

pasmerktas nesėkmei, nes be tikslo neįmanoma

suformuoti projekto uždavinių, nustatyti siekiamų

rezultatų, sukurti kokybiško projekto turinio.

Jeigu sudėtinga suformuluoti projekto tikslą,

pasistenkite vienu sakiniu atsakyti į klausimą „Ko

siekiu įgyvendindamas savo idėją?“. Tikslas turi

būti aiškus ir lakoniškas:

Pavyzdžiui:

A. „Supažindinti vietos bendruomenę su lietuvių

kultūra ir papročiais“;

B. „Skatinti jaunuosius talentus savo kūrybai rinktis Lietuvos tema ir taip geriau pažinti jos

istoriją“.

3. Tikslinė auditorija. Nusistatykite projekto tikslinę auditoriją (moksleiviai, studentai, senjorai,

plačioji visuomenė, menininkai, verslininkai ir kt.). Tiksliai žinodami projekto dalyvių amžių,

socialinę padėtį, išsilavinimą sukursite kokybišką ir įdomų projekto turinį.

4. Projekto uždaviniai tiksliai nusako, kaip bus pasiektas projekto tikslas. Uždaviniuose

įvardijamos konkrečios priemonės, planuojamos įvykdyti projekto įgyvendinimo metu. Dažniausiai

būna keli konkretūs uždaviniai, atsakantys į klausimą „Kaip įgyvendinti tikslą?“.

Pavyzdžiui:

A. „1. Surengti nemokamą tautinių šokių ir dainų vakaronę; 2. Surengti tradicinių lietuviškų amatų

ir maisto mugę; 3. Išleisti leidinuką „Pažink Lietuvą“;

B. „1. Organizuoti vaikų poezijos konkursą „Mano pasakų Lietuva“; 2. Organizuoti vaikų piešinių

konkursą „Linkėjimai Lietuvai“; 3. Surengti konkursų laureatų apdovanojimo ceremoniją“.

5. Projekto aprašymas turėtų būti ne ilgesnis nei 1 puslapis (gali būti ir trumpesnis), tačiau

projekto esmės nusakyti pora sakinių taip pat nepavyks. Projekto aprašyme turi būti paaiškinti

idėjos pasirinkimo motyvai, projekto svarba, glaustai aprašomas projekto turinys (kaip bus

įgyvendinami tikslai ir uždaviniai). Jeigu projektas turi stipriųjų pusių, pavyzdžiui, skatina kelių

užsienio lietuvių bendruomenių bendradarbiavimą, yra tęstinis, susilaukia didelio vietos gyventojų

dėmesio ir palaikymo, – jas būtina paminėti projekto aprašyme. Aprašyme taip pat turi atsispindėti

laukiami projekto rezultatai, jo išskirtinumas, novatoriškumas, tęstinumo perspektyvos, atlikti

parengiamieji darbai.

6. Projekto įgyvendinimo plane detaliai surašomos veiklos, skirtos projektui įgyvendinti, ir

nurodomi jų įvykdymo terminai. Jei reikia, plane nurodomi už atskirų darbų įgyvendinimą

atsakingų asmenų vardai. Šį planą paraiškoje prašoma pateikti ne visada, tačiau tikslus veiklų

paskirstymas ir terminų numatymas yra visada naudingas. Planas padeda realiai įvertinti projekto

įgyvendinimo trukmę ir efektyviai paskirstyti žmogiškuosius išteklius.

Pavyzdžiui:

A. „2013-09-01 – 2013-10-01 Dalyvių registracija į dainų ir šokių vakaronę;

2013-10-01 – 2013-10-20 Dainų ir šokių vakaronės scenarijaus kūrimas;

Ir t.t.“

B. „2014-01-01 – 2014-01-15 Poezijos ir piešinių konkursų nuostatų patvirtinimas

(Remigijus);

2014-01-16 – 2014-03-01 Konkursų paskelbimas, darbų registracija (Aldona);

Ir t.t.“

Projekto „Paminklo ir klėtelės Dariaus ir Girėno žūties

vietoje priežiūra ir globojimas“ tikslas – prižiūrėti ir

tvarkyti paminklą ir muziejų, esančius lakūnų žuvimo vietoje

18

7. Projekto sąmata. Rengiant projekto sąmatą realiai ir racionaliai įvertinamos visos išlaidos ir

pajamos. Turint detalų projekto įgyvendinimo planą – tai visai nesudėtinga, tereikia įvertinti

atskiroms veikloms reikalingas priemones, išlaidas ir jas sugrupuoti. Sąmata turi būti kaip įmanoma

detalesnė, t.y. prie sumos turi būti aiškiai nurodyta pinigų panaudojimo paskirtis. Sąmatoje turi

atsispindėti visos projekto išlaidos. Kuo detalesnė ir aiškesnė projekto sąmata, tuo paprasčiau

valdyti projekto finansus projekto įgyvendinimo metu.

Pavyzdžiui:

„700 Lt – šokių ansamblio „Klumpakojis“ kelionės išlaidos (Vilnius-Punskas-Vilnius, 400km)“.

Patariama atskirai sudaryti esamų/galimų pajamų sąmatą: nuosavas indėlis, partnerių parama,

pajamos iš parduotų bilietų ir pan.

Rengiant projekto sąmatą, paraiškoje būtina atsižvelgti į projektų finansavimo sąlygas, išdėstytas

projektų rėmimo tvarkos apraše. Jame nurodomos išlaidos, kurioms parama neskiriama (autoriniai

atlyginimai, ilgalaikio turto įsigijimas ir kt.). Tai reiškia, jog šias išlaidas galima įtraukti į sąmatą,

tačiau negalima prašyti paramos joms padengti. Dažnai projektų rengėjai realią sąmatą padidina,

tikėdamiesi gauti didesnį finansavimą, tačiau šis ydingas įprotis gali pakenkti: projektai, kurių

sąmatos aiškiai padidintos, laikomi neatitinkantys reikalavimų ir nėra finansuojami.

8. Projekto rezultatai. Rengiant projektą verta iš anksto numatyti jo planuojamus rezultatus. Tai

ypač svarbu, jeigu organizuojate mokamą renginį –

pajamos už gautus bilietus gali padengti dalį projekto

išlaidų. Projekto rezultatai nebūtinai matuojami finansine

išraiška. Jie gali būti apibrėžiami ir kitaip: projekto dalyvių

skaičius, žiūrovų skaičius, sukurti produktai (pavyzdžiui,

leidinys ir jo tiražas), suteiktos paslaugos (pavyzdžiui,

konsultacijos).

Projekto rezultatu taip pat laikomas projekto poveikis jo

vykdytojui ir projekto poveikis jo tikslinei auditorijai.

Poveikis projekto vykdytojui gali būti nusakomas naujų

narių į organizaciją pritraukimu, organizacinės patirties

įgijimu, darbo komandoje tobulinimu, organizacijos

žinomumo didėjimu ir pan. Projekto poveikis tikslinei

grupei atspindi užsibrėžtų tikslų įgyvendinimą (pavyzdžiui,

tikslinė auditorija sužinojo, susipažino, dalyvavo ir pan.).

9. Projekto viešinimas yra svarbus sėkmingo projekto

etapas. Itin dideliems projektams patartina sudaryti atskirą

viešinimo planą, tačiau mažos apimties projektams pakanka

numatyti galimas veiklos viešinimo priemones. Projekto

viešinimo kanalus vertėtų pasirinkti atsižvelgiant į jų

tikslinę auditoriją (pagal amžių, užimtumą, socialinę

padėtį). Tradicinės projekto viešinimo priemonės vis dar turi didžiausią efektą (spauda, radijas,

televizija, plakatai, skrajutės), tačiau derėtų įvertinti socialinių tinklų galimybes, ypač viešinant

projektus, skirtus jaunimui.

Dalijimasis gerąja projektų įgyvendinimo patirtimi su kitomis organizacijomis taip pat traktuojamas

kaip projekto viešinimas.

10. Projekto aptarimas ir ataskaitos. Kiekvienas įgyvendintas projektas: organizuotas

renginys, sukurtas produktas ar suteikta paslauga, puiki galimybė įvertinti savo organizacinius

gebėjimus, psichologinį, emocinį pasirengimą, finansines galimybes, komandinį darbą ir pan.

Norint tobulinti organizacijos veiklą ir jos narių gebėjimus, patartina po kiekvieno įgyvendinto

projekto surinkti visą organizacinę komandą ir aptarti jos veiklą projekto įgyvendinimo metu:

aptariamos klaidos (kas buvo blogai?) ir jų sprendimo būdai (ką daryti, kad taip nepasikartotų?);

BŪTINAI aptariami sėkmingi projekto įgyvendinimo etapai (kas buvo gerai?). Trumpas

organizacinio darbo aptarimas padės nekartoti tų pačių klaidų ir kokybiškiau įgyvendinti naujus

projektus.

Koncerto, skirto Pasaulio lietuvių vienybės

dienai, plakatas

19

Už projektus, kuriems buvo suteikta finansinė

parama, reikia atsiskaityti paramos teikėjui.

Dažniausiai atsiskaitoma pateikiant nustatytos

formos dalykines ir finansines ataskaitas,

dokumentus arba jų kopijas, patvirtinančius

paramos lėšų panaudojimą. Jei nėra nustatytos

ataskaitos formos, už projektą atsiskaitoma

laisva forma.

Naudingos nuorodos

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija – www.urm.lt

Facebook paskyra „Globalus tinklas Lietuvai – Global Lithuania Network“ –

www.facebook.com/Globalus.tinklas.Lietuvai

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas – www.srtfondas.lt

Užsienio lietuvių organizacijų projektų rėmimas – www.urm.lt -> Parama užsienio lietuvių

organizacijoms -> Užsienio lietuvių organizacijų veiklos projektų finansavimas

Vilniaus lietuvių namai – www.lietuviunamai.vilnius.lm.lt

Lietuvos liaudies kultūros centras – www.llkc.lt

Pasaulio lietuvių bendruomenė – www.plbe.org

Žurnalas „Pasaulio lietuvis“ – http://www.plbe.org/plietuvis

Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga – www.pljs.org

Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos – www.tourism.lt

Kosto Šukevičiaus panoraminių nuotraukų galerija – www.panoramas.lt

Interaktyvi lietuvių kalbos, literatūros (kultūros) ir Lietuvos istorijos mokymosi šaltinių

duomenų bazė – www.šaltiniai.info

Lietuvių kalbos institutas – www.lki.lt

Informacijos šaltiniai

Lietuvių charta, 1999-12-20;

Lietuvos Respublikos valstybės herbo, kitų herbų ir herbinių ženklų įstatymas (Žin., 2008,

Nr. 45-1679);

Lietuvos Respublikos valstybės himno įstatymas (Žin., 1999, Nr. 50-1603);

Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas (Žin., 2004, Nr. 115-4274);

Respublika, „Atlanto nugalėtojų testamentas“, 2013-03-02.

Rimša Edmundas „Heraldika. Iš praeities į dabartį“; „Versus Aureus“ 2004;

Rimša Edmundas „Lietuvos heraldika“ T. 1; „Baltos lankos“ 2001;

Vikipedija. Laisvoji enciklopedija, „Lietuvos himnas“;

Visuotinė lietuvių enciklopedija, T XIII 2008.

Jotvingių-prūsų draugijos projekto „Jotvingių Jorė – lietuvių

pavasario sutikimo šventė po atviru dangumi“ renginys