valstybes ir teises teorija (vansevicius, 2000)

VALSTYBESIR TEISĖS TEORIJA

Mokomoji priemonė

STASYS VANSEVIČIUS

UDK340.l!s(075.8)Va268

Vansevičius S.Valstybės ir teises teorija :mokomoji priemone. Vilnius: Jusutia, 2000. 256 p.

Apsvarstė ir rekomendavo spausdinti Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Valsty-bės ir teises teorijos ir istorijos katedra (1999 m. gruodžio 10 d.; protokolo Nr. 25).

ISBN 9986-567-35-1 © S. Vansevičius, 2000

© UAB „Justina", 2000

TurinysPirma dalis. VALSTYBĖS TEORIJAI. Valstybės susidarymas

1. Valstybės susidarymo teorijų įvairovė2. Valstybės susidarymo teorijos

II. Valstybės esmė1. Valstybės požymiai2. Valstybės funkcijos

III. Valstybės tipologija1. Rytų valstybė2. Vergovinė valstybė3. Feodalinė valstybė4. Kapitalistinė valstybė5. Socialistinė valstybė6. Teisinė valstybė

IV. Valstybės formos1. Valdymo forma2. Valstybės sandaros formos3. Politinis režimas

V. Valstybės vieta visuomenės politinėje sistemojeVI. Valstybė ir pilietinė visuomenė

VII. Valstybės valdžiaVIII. Valstybės aparatas

1. Valstybės aparato struktūra2. Pagrindiniai valstybės aparato

organizacijos ir veiklos principai3. Valstybės valdžios įgyvendinimo teisinės formos4. Valstybės tarnyba5. Valstybė ir asmuo6. Ekonominė valstybės veikla7. Valstybės vaidmuo saugant gamtą

Antra dalis. TEISĖS TEORIJA[. Teisės teorijos dalykas ir studijavimo metodai 83

1. Teisės teorijos dalyko ir metodų ryšys 862. Konkretūs ir speciaiieji teisės pažinimo metodai 89

. Teisės atsiradimas 92

. Teisės raida 96Teisės samprata 991. Teisės funkcijos 1012. Teisės vertingumas 1033. Teisės ir moralės savitarpio priklausomybė 104Subjektinė ir objektyvioji teisė 107

Teisės ir valstybės sąveika 111Teisės šaltiniai (formos) 1151. Norminiai teisės aktai — teisės šaltiniai 1172. Įstatymai ir jų ypatybės 1203. Kitos teisės normos 1224. Teisės normų santykis su norminių aktų tekstais 124Teisės aiškinimas 1281. Aiškinimo būdai 129l. Aiškinimo pagal subjektus rūšys 133Teisės normos ir jų rūšys 135Teisės sistema 145. Materialioji ir proceso teisė 147. Teisinio reguliavimo dalykas ir metodas — teisės

skirstymo sakomis ir institutais pagrindas 147. Teisės sistema ir įstatymų sistema,

jų santykis ir tarpusavio ryšys 149Teisės šakų apibudinimas. Funkciniai tarpšakiniai ryšiai 151Nacionalinės ir tarptautinės teisės santykis 153Įstatymų sisteminimas 153Viešoji ir privatinė teisė 160Teisinė sąmonė ir teisinė kultūra 163Teisinės sąmonės struktūra ir rūšys 165Teisės ir teisės aktų terminija ir teisine sąmonė 171Teisinio nihilizmo ištakos ir jo profilaktika 172Teisinis idealizmas, jo priežastys ir padariniai 173Teisinė kultūra 174

Turinys

XII. Teisėkūra 1761. Teisėkūros procedūra ir stadijos 1782. Įstatymų leidybos technika 1813. Įstatymo požymiai ir struktūra 1824. Teisės norma ir įstatymo straipsniai 1865. Įstatymo logika, stilius ir kalba 189

XIII. Teisės veikimas 1921. Teisinis reguliavimas 1922. Teisinio reguliavimo struktūra 1983. Teisinio reguliavimo tipai ir sistemos. Teisinis režimas 2014. Teisės įgyvendinimas ir taikymas. Teisingumas 2025. Teisėtumas ir jo ribos 206

XIV. Teisiniai santykiai 2101. Teisinio santykio požymiai 2112. Teisinių santykių rūšys 2123. Teisinių santykių turinys 2144. Teisinių santykių subjektas 2165. Juridiniai faktai 2176. Teisinių santykių objektas 218

XV. Teisės pažeidimai ir teisinė atsakomybė 2201. Teisės pažeidimo sudėtis 2212. Teisės pažeidimai ir kiti nukrypimai nuo teisėtvarkos 2233. Teisės pažeidimų rūšys 2244. Teisinės atsakomybės sąvoka, požymiai ir principai 2255. Teisinės atsakomybės tikslai ir funkcijos 2276. Teisinės atsakomybės rūšys 228

XVI. Teisėtas elgesys 2301. Teisėto elgesio charakteristika 2312. Teisėto elgesio skirstymas 233

XVII. Norminių teisės aktų galiojimaslaiko, erdvės atžvilgiu ir asmenims 237

XVIII. Pozityviosios teisės spragos ir jų šalinimo būdai 241

XIX. Pagrindinės teisės sistemos 2441. Teisės sistemų tipai 2442. Nacionalinių teisės sistemų šeimos 246

Literatūra 255

Pirma dalisVALSTYBĖS TEORIJA

I. Valstybės susidarymas

1. Valstybės susidarymo teorijų įvairovėValstybės susidarymo tyrinėjimas turi pažintinę ir politinę prak-tinę reikšmę. Jis padeda pažinti specifinę valstybės prigimtį, josbruožus ir ypatumus, nustatyti atsiradimo ir raidos priežastis beisąlygas, taip pat geriau suvokti būdingas valstybės funkcijas (pa-grindines veiklos kryptis), jos reikšmę visuomenės gyvenimui irpolitinei sistemai.

Valstybės ir teisės teoretikai valstybės susidarymą aiškina ganaįvairiai. Visi sutinka, kad senovės Graikijos, Egipto, Romos vals-tybės buvo vergvaldinės. Nesiginčijama, kad dabartinėje Vokie-tijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos teritorijoje vergovės nebuvo —čia susidarė ne vergovinės, o feodalinės valstybės. Tačiau nesu-tariama dėl valstybės susidarymo priežasčių, sąlygų, prigimtiesir pobūdžio.

Teorijų autoriai išreiškia skirtingų grupių, sluoksnių, tautųir kitų socialinių bendrijų požiūrį į valstybės kilmę. Sukurta de-šimtys įvairiausių teorijų ir dėl valstybės prigimties vis dar tebe-siginčijama.

Per visą žmonijos raidos istoriją sprendžiant šią problemą iš-skirtinis vaidmuo teko religijai. Dar senovės Egipte, Babilone irJudėjoje buvo aiškinama dieviškoji valstybės kilmė. Ypač ši joskilmės idėja plačiai diegta feodalizmo epochoje.

Vakarų Europoje ties XII-XIII a. sankirta plėtota „dviejųkardų" teorija. Esą Bažnyčios įkūrėjai turėję du kardus: vieną įdė-jo į makštį ir pasiliko, kadangi Bažnyčiai netiko naudotis kardu,o kitą įteikė valdovams, kad jie galėtų spręsti žemiškus reikalus.

l12 Valstybes teorija

Pagal teologus, Bažnyčia suteikė valdovams teisę įsakinėti žmo-nėms ir šie yra Bažnyčios tarnai. Teorijos paskirtis — įtvirtinti Baž-nyčios viešpatavimą valstybei ir įrodyti, kad nėra valstybės ir val-džios, kilusios ne iš Dievo. Garsus to meto mokslininkas teolo-gas Tomas Akvinietis tvirtino, kad valstybės atsiradimas ir raidayra analogiški tam, kaip Dievas kuria pasaulį. Religinis valsty-bės ir teisės kilmės mokymas gyvuoja ir šiandien, ypač musul-monų šalyse. Lygia greta gyvuoja dar senovės Romoje atsiradu-sios idėjos, kad valstybės kilmei, raidai ir žlugimui lemiamą įta-ką turėjo žmonių silpnybės ir aistros: pinigų, valdžios ir garbėstroškimas, gobšumas, išdidumas, žiaurumas ir panašiai. Romosistorikas Gajus Salustijus Krispas (I a. pr. Kr.) darbe „Katili-nos sąmokslas" rašė, kad pagrindinė Romos valstybės žlugimopriežastis yra papročių nesilaikymas, paleistuvystė, apsirijimasir panašiai. Iš pradžių didėjo pinigų, paskui — valdžios alkis, ne-liko ištikimybės, garbės ir kitų gerų savybių. Kai turtas tapo pa-garbos pagrindas, turto palydovai pasidarė garbė, valdžia, ga-lybė ir neturtas virto gėda, o ne gobšumas tapo nepageidauja-mas - visa tai paveikė jaunimą, pastūmėjo į nusikaltimus, me-lagingus liudijimus ir sukčiavimą. Autorius pabrėžia, kad visosnegerovės pakirto moralinius valstybės pagrindus ir ši buvo pa-smerkta.

Geri ir blogi papročiai akivaizdžiai buvo ir tebėra svarbūsvalstybei atsirasti ir plėtotis. Tačiau jie greičiau yra padarinys, one pirminė priežastis, nors, kaip Romos imperijoje, j ie buvo svar-biausi.

Iš istorinės patirties matyti, kad svarbiausios valstybės atsi-radimo ir raidos priežastys yra ne moralė ar religija — jos glūdiekonomikoje ir socialiniame žmonių gyvenime. Moksliniai tyri-nėjimai grindžia išvadą, kad valstybinė organizacija pakeitė gi-mininę gentinę organizaciją ir tai vyko ne dėl papročių, religi-nių pažiūrų, o dėl ekonominių pačios pirmykštės visuomenės po-kyčių. Būtent ekonominiai pokyčiai ardė pirmykštę bendruome-ninę tvarką ir galimybę naujomis sąlygomis papročiais reguliuo-ti visuomeninius pokyčius.

Valstybes susidarymas

Pasaulio istorijoje žinomi dideli darbo pasidalijimai: gyvuli-ninkystės atsiskyrimas nuo žemdirbystės, amatų — nuo žemdirbystės, prekybos ir mainų atsiradimas lėmė gamybinių jėgų pskatino žmones gaminti daugiau dalykų, nei būtina gyvybelaikyti, savo egzistencijai garantuoti. Svetimas darbas tapoekonomiškai naudingas. Karo belaisviai jau nežudomi — j ie pa<mi vergais ir verčiami dirbti, o nesuvartoti produktai — pasisavinami.

Iš pradžių tik pastebimas, vėliau kartu su darbo pasidaliji-mu prasidėjo turtinis visuomenės sluoksniavimasis — atsiradotingieji ir neturtingieji. Siekiant pagaminti kuo daugiau protų, naudojamas ne vien belaisvių, bet ir savo bendruomenėsnarių darbas. Turtinė nelygybė lėmė socialinę nelygybę. Panbėgant amžiams, visuomenė išsiskyrė į dvi skirtingų interesųir skirtingos padėties grupes.

Julius Cezaris rašė, kad visoje Galijoje yra tik dvi žmoniųgrupės, kurios turi pagarbą ir reikšmę, kadangi paprastus žmoneslaiko vergais. Dauguma kenčia nuo skolų, didelių mokesčiųir skriaudų, geruoju pasiduoda kilmingiesiems j vergiją ir šievisas ponų teises.

Visuomenei skaidantis iš buvusios bendros giminės narių iš-siskyrė didikai. Atsirado įvairūs vadai, šventikai. Šie žmonės,naudodamiesi savo visuomenine padėtimi, savinosi didesnę karo gro-bio dalį, geriausius žemės sklypus, įsigijo daug gyvulių, amati-ninkų dirbinių, darbo įrankių. Savo valdžią, ilgainiui tapusipaveldimą, jie naudojo ne tiek visuomenės, kiek savo asmeninių in-teresų apsaugai, kad išlaikytų vergus ir savo genties nariuklusnius. Šitaip irstančią gimininę gentinę santvarką pradestumti valstybinio pobūdžio organizacija. Gimininė gentinė or-ganizacija naujomis ekonominėmis sąlygomis, nesant turtinės irsocialinės nelygybės, pasirodė netinkama raidos prieštaradraskomai visuomenei valdyti.

Valstybės institucijos ir organizacijos kūrėsi pirmykštės ben-druomeninės santvarkos viduje, apskritai išstumdamos bendruo-menės institucijas arba suteikdamos joms naują turinį.

Valstybes teorija

Pirmasis valstybės požymis — tai ypatingo žmonių sluoksnio,gaminančio materialiųjų dalykų, o užsiimančio vien valdymu,radimas.Šis sluoksnis gavo išskirtinių teisių ir valdžios įgalio-jimų. Kartu nustatyti įvairūs mokesčiai ir rinkliavos jam išlai-kyti. Visuomenė skirstėsi ne pagal kraujo giminystės ryšį, kaipanksčiau, o pagal administracinį teritorinį požymį. Atsirado nuo-latiniai ginkluoti būriai, kurių paskirus — ginti teritoriją ir vi-suomenę nuo išorės antpuolių ir užkariauti naujas teritorijas.Valstybė visuomenei nebuvo primesta iš šalies — ji susidarė na-tūraliai ir tobulėjo.Azijos valstybių susidarymas. Pačios seniausios valstybės su-sidarė Nilo, Tigro ir Eufrato, Indo, Gango, Jangdzės upių že-mupiuose drėkinamose žemdirbystės zonose. Šios buvo labai der-lingos ir dėl to sparčiai didėjo darbo našumas. Tai lėmė galimybęmaterialiai išlaikyti nieko negaminantį, bet reikalingą visuo-menės raidai valdininkų aparatą. Drėkinamajai žemdirbystei rei-kėjo iškasti kanalus, plėsti irigacijos tinklus, statyti užtvankas iršiai. Todėl reikėjo suvienyti atskiras bendruomenes ir centra-lizuotai joms vadovauti, kadangi visuomeninių darbų apim-tis gerokai viršijo atskirų gimininių gentinių junginių galimybes ir jėgas.

Tačiau pasiliko žemės bendruomenės ir atitinkamai pa-grindinės gamybos priemonės - žemės visuomeninė nuosavybėsa.Rytų šalių valstybingumo kūrimosi ypatybė — politinė val-džia rėmėsi kurios nors visuomeninės funkcijos vykdymu, visuo-menine pareigybe. Pagrindinis bendruomenės valdžios uždavi-nys buvo valdyti rezervo fondus, kur sukaupta didelė dalis vi-suomeninio produkto. Todėl bendruomenės viduje išsiskyrė gru-pė pareigūnų, bendruomenės administratorių, iždininkų, kon-trolierių ir panašiai. Neretai administracinės funkcijos derintosko funkcijomis. Bendruomenės administratoriai stengėsiįtvirtinti savo statusą ir padaryti pareigas paveldimas. Pamažu val-dininkai darėsi privilegijuotas uždaras socialinis tarpsluoksnis irtapo svarbiausiu valstybiniu besiformuojančios valdžios elementu.Šitaip valdantieji bendruomenės sluoksniai ir grupės panau-

Valstybes susidarymas 15

dojo susidariusį valdymo aparatą ekonominių, politinių ir kari-nių funkcijų įgyvendinimo kontrolei. Tai buvo valstybingumoprielaida. Vykdydama minėtas funkcijas, gimininė gentinė diduo-menė pamažu tapo atskira socialine grupe (kasta), kurios intere-sai skyrėsi nuo visuomenės interesų.

Administraciniai valstybės dariniai dėl ekonominio būtinu-mo atsirado anksčiau nei privatinė nuosavybė. Rytuose buvouzurpuojamos ne pačios gamybos priemonės, o jų valdymas. Eko-nomika rėmėsi valstybine ir visuomenine nuosavybe. Buvo ir pri-vatinė nuosavybė. Valdininkų viršūnė turėjo rūmų, brangeny-bių, vergų, bet daugiausia visuomeninę gamybą lėmė laisvųjųbendruomenės narių darbas.

Prarasdami turimas pareigas, pareigūnai dažnai prarasdavoprivatinę nuosavybe.

Esminės reikšmės ekonomikai neturėjo ir pirklių bei ama-tininkų privatinė nuosavybė, nes jie priklausė nuo monarchų. Beto, pirklių nuosavybė buvo susijusi ne su gamyba, o su paskirsty-mu. Amatininkai daugiausia priklausė bendruomenėms, o nepri-klausančiųjų buvo mažiau, tad jų įnašas į gamybą buvo menkas.

Didėjant kolektyvinio darbo korporacijai, valstybės valdžiosdaigai virto bendruomenių junginių, kurie formavosi į mažas irdidesnes valstybes, valdymo institucijomis. Tokias valstybes vie-nijo centralizuota valdžia. Prievarta ideologiškai buvo pridengia-ma religine forma (valdžios sakralizacija) — valdžia duota Dievo,o valdovas yra Dievo ir žmonių tarpininkas.

Susidarė tokia struktūra: karalius — vietoj buvusio genties va-do; vietoj seniūnų tarybos ir vadų - karaliaus patarėjai, viziriaiir galiausiai — žemesnieji valdininkai. Žemė buvo bendruome-nės nuosavybė ir bendruomenininkai laikyti laisvais. Tačiau ištikrųjų viskas buvo valstybės nuosavybė kartu su visų valdiniųasmeniu ir gyvybe, valdinių, patekusių į neribotą valstybės val-džią, kurią įgyvendino biurokratinis valdininkų aparatas. Dau-guma vergų buvo valstybės nuosavybė.

Valstybės susidarymas Rytuose — tai tolygus pirmykštės gimi-ninės gentinės visuomenes virtimas valstybe. Pagrindinės valsty-

16 Valstybės teorija

bės atsiradimo priežastys: būtinumas atlikti didelius irigacijos dar-bus; poreikis šiems tikslams suvienyti daug žmonių ir dideles teri-torijas; būtinybė centralizuotai vadovauti darbams ir žmonėms.

Pažymėtina, kad Rytų visuomenei būdingas sąstingis — ji ne-sirutuliojo ištisus amžius. Pavyzdžiui, Kinijos teritorijoje valsty-bė atsirado keletą amžių anksčiau nei Europoje, bet pati visuo-menė iki XX a. liko beveik nepasikeitusi.

Europos valstybių susidarymas. Skirtingai nei Rytų šalyse,Vakaruose valstybės susidarė savitu, unikaliu būdu. Europos vals-tybės per trumpą istorinį laikotarpį pralenkė anksčiau susidariu-sias Rytų valstybes.

Lemiamas Europos valstybių susidarymo veiksnys — visuo-menės sluoksnių atsiradimas. Pradinė pusiau valstybinė forma bu-vo karinė demokratija ir jos sąlygomis intensyviai formavosi pri-vatinė žemės ir kitų gamybos priemonių nuosavybė. Akivaizdustokio valstybės susidarymo pavyzdys yra senovės Atėnai. Čia vals-tybė kūrėsi tiek pertvarkant gimininės santvarkos institucijas, tiekišstumiant jas ir keičiant naujomis bei pamažu įtvirtinant tikrą-sias valdžios institucijas. Ginkluotos visuomenės vietą užėmė at-skirta nuo visuomenės ginkluota viešoji valdžia.

Jau ankstyvuoju etapu, yrant bendruomeninei santvarkai, bu-vo aristokratų, turinčių žemės valdų, gyvulių, vergų, ir paprastųbendruomenininkų, turinčių gerokai mažiau turto, turtinė ne-lygybė. Greta patriarchalinių vergų buvo samdiniai - bežemiaibendruomenės nariai.

Gausėjant privatinei nuosavybei, didėjo ekonomiškai stipriosgrupės įtaka. Si grupė stengėsi susilpninti liaudies susirinkimoir basilėjo (kuris buvo karo vadas, vyriausiasis dvasininkas ir tei-sėjas) vaidmenį ir perduoti jo funkcijas savo atstovams. Paveldi-mos aristokratijos ir paprastų bendruomenės narių prieštaravi-mai skatino kitos grupės, kuri privatinę nuosavybę įgijo jūrų pre-kyba ir plėšikavimu, kovą dėl valdžios. Patys turtingiausieji pa-siglemžė atsakingus valstybės postus ir gimininės diduomenės vir-šenybė buvo likviduota. Šitaip Atėnų valstybė susidarė kaip vidausprieštaravimų rezultatas. Privatinė nuosavybė tapo turtingųjų


sluoksnių ekonominio įsigalėjimo pamatu. Tai leido jiems įsitvirtinti viešosios valdžios institucijose ir panaudoti jas savo interesams ginti. Atėnai laikomi klasikine valstybės susidarymo forma.

Senovės Spartos valstybė susidarė kiek kitaip. Spartiečių bendruomenė užkariavo kaimynines teritorijas ir jų gyventojus pavertė vergais — helotais. Šių buvo gerokai daugiau nei pačių spartiečių. Siekdami išlaikyti helotus paklusnius ir jiems vadovauti,spartiečiai turėjo sukurti naują valdymo aparatą. Kad nebūtų turtinės nelygybės ir socialinių nesutarimų, spartiečiai neturėjo žemės ir vergų privatinės nuosavybės. Žemė buvo valstybės nuosavybė ir dalyta į lygius sklypus pagal visateisių gyventojų skaičių.Nuolatinė helotų sukilimų grėsmė privertė Spartą tapti aristokratine respublika. Ji valdyta beveik teroristiniais metodais su pirmykštės bendruomeninės santvarkos elementais. Buvo įdiegta ly-giava ir šitaip įtvirtinta esama tvarka, neleidžianti atsirasti socialinėms jėgoms, siekiančioms likviduoti pirmykštės bendruomeninės santvarkos apraiškas.

Romos valstybė kūrėsi šimtmečius. Du šimtus metų vyko patrici jų ir plebėjų — dviejų gimininės gentinės visuomenės grupiųkova. Šios kovos išdava buvo demokratinė visuomeninė organizacija. Įsitvirtino visų laisvų piliečių lygybė, principas, pagal ku-rį kiekvienas pilietis buvo karys ir žemdirbys, o bendruomeninėžemė turėjo socialinę politinę reikšmę. Visa tai sulėtino turtinėsir socialinės piliečių nelygybės raidą. Tik II a. pr. Kr. pabaigo-je valstiečiai prarado daug žemės ir dėl nuolatinių užkariavimųmiestuose ir kaimuose atsirado daug vergų, o romėnų šeimos nįstengė jų išlaikyti paklusnių.

Būtinumas malšinti įvairių socialinių grupių priešiškumąišlaikyti vergus paklusnius privertė II a. sukurti galingą valsty-bės aparatą.

Ateivių giminių atstovai, asmeniškai laisvi ir nesusiję su ro-mėnų giminėmis (plebėjai), praturtėjo iš pramonės ir prekybosir jų turtai didėjo. Kova su patricijais dėl lygių teisių plėtėsi gausėjant privatinės nuosavybės, o turtinė diferenciacija ardė gimininę gentinę santvarką ir tiesė kelią valstybei.

18 Valstybes teorija

Kiek kitokiu būdu kūrėsi Frankų valstybė. Germanų gentysilgai aprūpino frankus vergais. Jos ilgai išlaikė pirmykštę tvarkąplėtojo gamybos jėgas. Vergvaldystė germanų gentims buvo be-ik nenaudinga. Nuskurdę bendruomenininkai patekdavo tur-ingųjų priklausomybėn, o ne j vergiją, ir tai padėjo išsilaikytikolektyviniam ūkininkavimui. Karinės priežastys ir pusiau kla-joklinė žemdirbystė vertė išlaikyti kolektyvinę visuomeninio ūkioorganizacijos formą ir todėl vergovei nebuvo sąlygų. Dėl turti-nės ir socialinės nelygybės ilgainiui susidarė pusiau feodalinė vi-

Tai, kad frankai užkariavo didesnę Romos imperijos terito-jos dalį, rodė gimininės gentinės santvarkos nesugebėjimą iš-laikyti ten gyvenančius žmones savo valdžioje ir paskatino kurtiankstyvojo feodalizmo valstybę. Užkariavus sugriuvo vergvaldi-nė tvarka ir greičiau pereita prie feodalizmo buvusioje galingojemos imperijoje.

Panašiai kūrėsi senovės Rusijos, Islandijos, Lietuvos ir kitosvalstybės.Valstybė pakeitė gimininę gentinę santvarką, kai pirmykštės

visų lygybės ir pirminės bendruomeninės nuosavybės formos ne-i ir visuomenė susiskaldę. Toje santvarkoje buvo visuomeni-nė valdžia ir socialinės normos, reguliuojančios žmonių elgesį,nebuvo specialaus valdžios aparato, galinčio taikyti prievar-tą. Visuomenės reikalus tvarkė visi suaugę bendruomenės nariaisavo susirinkime. Giminės susirinkimas buvo ir valdymo, ir teis-instancija. Ilgainiui pirmykščiai kolektyviniai gentiniai san-tykiai keitėsi ir pradėjo irti. Trys didieji darbo pasidalijimai (nuožemdirbystės atsiskyrė gyvulininkystė ir amatai), atskiras žmo-nių sluoksnis, besiverčiantis prekyba (mainais) ir tolygus (nuo-seklus) darbo įrankių tobulinimas, sukaupta patirtis tiek padidi-no darbo našumą, kad atsirado nemažai pridėtinių produktų irgalimybė juos kaupti. Objektyviai tapo įmanoma aprūpinti žmo-nių grupę, kuri specializuotųsi vykdyti visuomenei svarbias funk-cijas ir nedalyvautų gamyboje. Visuomeninis darbo pasidalijimasšeiminių ir gimininių bendruomenių, fratrijų, kurijų ir gen-

Valstybes susidarymas 19

čių gyvenimo turinį ir formą. Pamažu skirstėsi ir socialinės funk-cijos. Nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos prie valsty-biškai organizuotos visuomenės pereita susidarant įtvirtintuosemiestuose teritorinių bendruomenių ir gentinio gyvenimo cen-trams. Teritorinės bendruomenės sudėtį lėmė ne gimininiai san-tykiai, o apsigyvendinimas vienoje vietoje, kaimynystė. Terito-rija tapo svarbiu valstybės susidarymo veiksniu.

Pagrindinės valstybės susidarymo priežastys - tai būtinumas:1) tobulinti visuomenės valdymą, kadangi ji darėsi vis sudėtin-gesnė dėl gamybos plėtros, naujų šakų atsiradimo, darbo pasida-li j imo, visuomeninio produkto paskirstymo sąlygų pasikeitimo,socialinių darinių išsiskyrimo, jų didėjimo, tam tikros teritori-jos gyventojų gausėjimo; 2) organizuoti didelius visuomeniniusdarbus ir įtraukti į juos daug žmonių (ypač to reikėjo Rytų šaly-se drėkinamajai žemdirbystei; 3) slopinti pavergtų giminių ir sa-vų išnaudojamųjų pasipriešinimą; 4) palaikyti visuomenės tvarkąir užtikrinti visuomeninę gamybą, socialinį visuomenės stabilu-mą, o tai pasiekiama garantuojant teisinę tvarką, taikant įvairiaspriemones, tarp jų ir prievartos, kad visi laikytųsi naujų teisėsnormų, ne visada atitinkančių tam tikrų grupių interesus ir lai-komų neteisingomis; 5) kariauti — gintis ir užgrobti kaimyni-nes teritorijas. Dėl to kaimynai buvo arba pavergiami, arba or-ganizavosi į valstybę.

Visuomenėje vyraujanti gamybos priemonių nuosavybės for-ma iš esmės veikė valstybės susidarymą. Atsiradus privatinei nuo-savybei, reikėjo sukurti mechanizmą, užtikrinantį savininkų in-teresų ir jų valios vienovę. Tam tiko respublikos valdymo formair platus visuomeninių santykių reguliavimas Atėnuose ir Romo-je. Valstybinė žemės nuosavybė ir jos paskirstymas visuomenėselitui Spartoje sudarė sąlygas aristokratinei respublikai.

2. Valstybės susidarymo teorijos

Yra gana nemažai įvairių valstybės kilmės, valdžios esmės, jos tiks-lų ir uždavinių bei raidos teorijų. Teorijų gausa aiškinama vals-


tybės, kaip socialinio reiškinio, sudėtingumu, jos formų įvairo-ve praeityje ir dabar, taip pat tuo, kad valstybė įgyvendina poli-tinę valdžią, jos veikla tiesiogiai veikia įvairių socialinių grupiųir sluoksnių interesus. Be to, autoriai pripažįsta skirtingą ideo-logiją ir filosofinius aiškinimo metodus. Reikia turėti galvoje, kadkiekviena teorija remiasi tam tikrais faktiniais duomenimis, kon-krečia gyvenimo aplinka. Visų aplinkybių ir teorinių apibendri-nimų tyrimas sudaro galimybę plačiau ir giliau suvokti reiškiniusir procesus.

Esamas valstybės teorijas sąlygiškai galima skirstyti į ketu-rias grupes: l) valstybės esmės; 2) valstybės tikslų ir uždavinių;3) valstybės veiklos priemonių ir metodų; 4) tolesnės valstybėsraidos ir perspektyvų.

Svarbesnės yra tokios valstybės esmės teorijos:1) Elito teoriįa. Ji atsirado XX a. pradžioje (autoriaiV. Parėtas, G. Moskis). Maždaug amžiaus viduryje šiąteoriją išplėtojo H. Lasalis, D. Sartori ir kiti. Teorijosesmė, kad liaudis nesugeba valdyti valstybės ir tai galidaryti tik visuomenės elitas (viršūnės, lyderiai). Elitas su-sidaro pagal kilmę, išsilavinimą, patirtį, gebėjimus ir pa-sipildo gabiausiais paprastais žmonėmis. Dabartiniai te-orijos šalininkai mano, kad yra ne vienas elitas ir vykstajų kova dėl valdžios, o liaudis kontroliuoja jų veiklą, nau-dodamasi rinkimų teise. Teorijos trūkumas — liaudiesnušalinimas nuo valdžios. Privalumas, kad valdžią visa-da įgyvendina nedidelė žmonių grupė — deputatai, įvai-rių valstybės įstaigų darbuotojai. Reikia, kad šie žmonėstenkintų įvairių socialinių sluoksnių ir grupių interesus,o kad tai darytų, būtina veiksminga jų darbo kontrolė.

2) Technokratinė teorija atsirado trečiojo mūsų amžiausdešimtmečio pradžioje ir plačiai paplito 1970-1980 me-tais. Jos šalininkai — D. Barncheimas, G. Saimonas,D. Belas ir kiti. Iš esmės tai šiuolaikinė elito teorijos in-terpretacija. Autorių nuomone, visuomenę turi valdyti


(ir dažnai valdo) specialistai — valdytojai, vadybininkai.Jie geba nustatyti tikrus visuomenės poreikius, optimalius

jos raidos būdus, būtinas priemones. Valdymas yramokslinis ir užtikrina visuomenės pažangą. Šios idėjosbūdingos ir kitų teorijų autoriams.3) Pliuralistinės demokratijos teorija atsirado taiXX amžiuje. Jos atstovai - G. Laskis, M. Diuveržė,R. Darendorfas, R. Dalis ir kiti. Teorija išreiškia so-cialdemokratų ir liberalų pažiūras. Jų manymu, šiuolai-kinėje visuomenėje klasių nebeliko ir valdžia neteko kla-sinio pobūdžio. Visuomenę sudaro žmonių socialiniųgrupių visuma. Tos grupės susidarė pagal įvairius požy-mius — amžių, profesiją, interesus, gyvenamąją vipanašiai. Yra senelių ir jaunimo, sportininkų, nutojų ir alaus mėgėjų bei kitos grupės. Kiekvienasgus priklauso kuriai nors iš jų. Grupių pagrindu lmos politinės organizacijos, jos veikia valstybės institu-cijas ir orientuoja valstybės politiką. Tad kiekvienamžmogui, kiekvienai grupei tenka dalelytė valstybės val-džios, j ie dalyvauja valdant valstybę, o valstybė tampavisuotinės valios ir visos visuomenės interesų reiškėja.Teorijos privalumas — jos demokratiškumas, grindžia-mas visų piliečių dalyvavimu sprendžiant valstybės val-dymo reikalus.

4) Visuotinės gerovės valstybės teorija atsirado po Antro-jo pasaulinio karo. Ji prieštarauja vyravusiai koncepci-jai, kad valstybė neturi kištis į visuomenės gyvenimą, iš-skyrus teisės pažeidimų atvejus. Teorijos esmė ta, kadvalstybė išreiškia visų valstybės sluoksnių interesus ir už-tikrina visų gerovę. Teorijos pagrindas - pažangių šaliųekonomikos laimėjimai ir aukšto gyvenimo lygio užtik-rinimas, didelių valstybinių socialinio ir kultūrinio gy-venimo programų įgyvendinimas. Teorija pabrėžia kiek-vieno žmogaus vertę ir teigia, kad tenkinti kiekvieno as-

Valstybės teorija

mens interesus turi būti valstybės veiklos tikslas. Tai te-orijos privalumas. Ji teikia pirmenybe žmogaus vertei,jo interesams ir teisėms.

5) Teisinės valstybės teorija aiškina, kaip būtina pasiektivalstybės tikslų klestint teisei visuose socialinio gyveni-mo srityse ir kokiomis priemonėmis ir būdais turi funk-cionuoti valstybė. Visa valstybės veikla grindžiama tei-se ir teisinėmis priemonėmis. Teorija siekia visuomenėsdemokratizavimo, savivalės panaikinimo ir tikslaus vi-sų valstybės įstaigų įstatymų laikymosi.

6) Konvergencijos teorija atsirado šeštajame dešimtme-tyje ir jos pagrindą sudaro dviejų sistemų valstybės tar-pusavio įtakos nagrinėjimas. Teigiama, kad vyksta ka-pitalistinių ir socialistinių valstybių tarpusavio mainaiir kiekviena grupė paima iš kitos, kas geriausia. Šitaip išesmės supanašėja valstybių organizacija, veiklos formos.Ilgainiui valstybių skirtumai išnyks, susidarys vieno ti-po „poindustrine" visuotinės gerovės valstybė. Tačiau,socialistinės Europos valstybės žlugo.

7) Istorinė materialistinė valstybės koncepcija yra išskir-tinė. Ji grindžiama istorinio materializmo ir klasinėssampratos idėjomis. Valstybė yra valdžios įrankis, o val-džia yra ekonominiu atžvilgiu vyraujančios klasės ran-kose. Valstybės ypatybes lemia visuomenės ekonomika.Tikslas yra sukurti socializmą, o paskui — komunizmą.Sukūrus komunizmą, valstybė turi išnykti.8) Prigimtinės teisės (sutarties) teorija aiškina valstybėsatsiradimą žmonių susijungimu savanoriškos sutartiespagrindu. XVII-XVIII a. ši teorija atmetė baudžiavinęfeodalinę monarchiją. Ją plėtojo ir skelbė mąstytojai iršvietėjai Hugas Grocijus ir Spinoza (Olandijoje), TomasHobsas ir Džonas Lokas (Anglijoje), Žanas Ruso, PolisGolbachas (Prancūzijoje), Aleksandras Radyščevas (Ru-sijoje) ir kiti. Jie atmetė dieviškąją valstybės kilmę ir tei-

Valstybės susidarymas 23

gė, kad ji atsirado žmonių valia. Teorijos šalininkai ma-no, kad liaudis turi įgimtų, neatimamų teisių ne tik kurtivalstybę visuotinės sutarties pagrindu, bet ir ją ginti, ovaldžią, pažeidžiančią sutartį, pakeisti kita.9) Prievartos teorijos šalininkai - vokiečių filosofas irekonomistas E. Diuringas, austras sociologas ir valsty-bės tyrinėtojas L. Gumplovičius ir Karlas Kautskis. Pa-grindinė valstybės atsiradimo priežastis yra užkariavimas,prievarta ir vienų genčių valdžia kitoms. Nugalėtojai su-daro valdančiąją klasę, o nugalėtieji paversti darbinin-kų ir tarnautojų klase.

Yra ir daugiau teorijų. Viena iš jų - patriarchalinė. Jos kūrė-jas yra senovės Graikijos filosofas Aristotelis. Valstybė atsiradosusidarius ir ištobulėjus šeimai. Žmonės iš prigimties stengiasibendrauti tarpusavyje ir iš keleto šeimų susidaro giminė, o iš ke-leto giminių — valstybė, apimanti visas kitas bendravimo ir jun-gimosi formas. Valstybę žmonės kuria dėl geresnio gyvenimo.

Psichologinė teorija valstybės atsiradimo priežastimis laikožmogaus psichikos ypatybes, jo impulsus, emocijas, nes jos, anotL. Petražyckio, yra svarbiausios žmogui prisitaikant prie visuo-menės gyvenimo sąlygų ir kuriant valstybę.

Organinė teorija prilygina valstybę žmogaus organizmui ir su-teikia jai savarankišką valią ir sąmonę, besiskiriančią nuo valsty-bei priklausančių konkrečių žmonių valios ir sąmonės. Valstybėyra gamtos jėgų, sukuriančių ją greta visuomenės ir konkretausžmogaus, veiklos rezultatas. Šios teorijos atstovas — anglas Her-bertas Spenseris (XIX-XX a.).

II. Valstybės esmė

Valstybės sampratos, esmės ir vaidmens visuomenėje problemosyra pagrindinės ir diskusinės. Tai paaiškinama trimis priežasti-mis: 1) šios problemos tiesiogiai susijusios su įvairių visuome-nės sluoksnių, politinių partijų ir visuomeninių judėjimų inte-resais; 2) jokia kita organizacija negali konkuruoti su valstybesprendžiant daugybę uždavinių ir funkcijų, veikiant visuomenėslikimą; 3) valstybė yra labai sudėtingas ir prieštaringas visuome-ninis politinis reiškinys. Atsiradusi kaip visuomenės prieštaravi-mų rezultatas, pati valstybė tampa prieštaraujančia, prieštaringajos veikla ir socialinis vaidmuo.

Labai svarbu tinkamai suvokti valstybės esmę. Kaip tai svar-bu, paaiškėja, kai valstybę ištinka krizė ir jos veikla pradeda šlu-buoti, kai ji metasi į kraštutinumus, griebiasi prievartos. Siekiantstiprinti valstybės pozicijas, reikia teisingai suprasti jos esmę.

Austrijos teisininkas H. Kelzenas pastebėjo, kad valstybėssampratą sunkina tai, kad šiuo terminu vadinami įvairūs dalykaiir reiškiniai. Plačiuoju požiūriu šiuo terminu apibūdinama vi-suomenė arba ypatinga jos forma. Siauruoju požiūriu — valdymoinstitucijos, teritorijos, kur gyvena šalies žmonės.

Pagal H. Kelzeną, valstybės sąvoka gali būti vartojama to-kiomis prasmėmis:

1) teisiškai valstybė yra juridinis asmuo (teisinis feno-menas) kaip tam tikra korporacija, kadangi nuo kitų kor-poracijų valstybė skiriasi tik šalies mastu nustatyta tei-sine tvarka. Čia H. Kelzenas tapatina valstybę ir teisėt-varką. Tačiau valstybės santykiai su teise turi būti tokiepat kaip ir individo, nors valstybė sankcionuoja teisę;

Valstybės esme

2) sociologiniu atžvilgiu valstybė yra socialinė bendri-ja, socialinė tikrovė, egzistuojanti nepriklausomaiteisėtvarkos ir teisinės tikrovės. Šiuo požiūriu vaisibūdinga valdžios paskirstymas įvairioms institucijoms,kurioms veikiant visuomenėje atsiranda tam tikri v)j antys santykiai, daugybė įvairių valdymo aktų ir pajun-gimo būdų, kurių visuma vadinama socialine vaisi

3) valstybė suvokiama kaip gyvas „gamtos organizmassocialinės biologijos forma (organinė valstybės teoriVisuomenė tapatinama su organizmu, o valstybės paskir-tis — aprūpinti savo piliečius;

4) H. Kelzenas apibrėžia valstybę ir kaip normų siste-mą arba kaip „politiškai organizuotą visuomenę,valstybę - valdžią". Valstybė yra politinė organizacija vi-su pirma todėl, kad nustato jėgos vartojimo tvarką ir turijos vartojimo monopolį. Valstybė, visuomenės politinėorganizacija, išplečia savo valdžią visai šaliai ir jos gy-ventojams, turi šiam reikalui specialų valdymo aparatą,leidžia visiems privalomus aktus ir sprendžia bendrus vi-suomenės reikalus.

Vakarų Europos autorių teorijose valstybė suprantamavisuomenės sluoksnių ir grupių sutaikymo, socialinių prieštara-vimų šalinimo, visų visuomenės interesų atstovavimo organiza-cija. Valstybės esmė parodo jos turinį, tikslus, funkcionavimą,t. y. valdžią, jos priklausomybę.

Valstybė atsirado, kai ekonomika pasiekė tam tikrą lygį, ly-giavinis visuomeninio produkto paskirstymas tapo objektyviai ne-naudingas ir dėl tolesnės visuomenės raidos turėjo išsiskirti elitas,kuris užsiimtų valdymu. Tai lėmė socialinį visuomenės susisluoks-niavimą, anksčiau visiems priklausiusi valdžia įgavo politinį po-budį ir buvo pradėta įgyvendinti pirmiausia privilegijuotų socia-linių grupių interesais. Tačiau siekiant išsamiai atskleisti šį dalykąvien vadinamojo klasinio valstybės esmės supratimo maža.


Valstybės valdžia gali priklausyti palyginti nedidelei sociali-ei grupei, neišreiškiančiai visų klasės interesų (totalitarinis biu-rokratinis režimas). Valstybių, neseniai išsivadavusių iš koloni-jinės priklausomybės, viena klasė neturi pakankamai jėgų valdy-ti, todėl nacionalinei ekonomikai ir kultūrai plėtoti susidaro įvai-rūs valdžią turintys sluoksniai: buržuazijos, darbininkų, inteli-gentų, amatininkų.

Susidarius palankioms sąlygoms valdžia gali priklausyti visaitautai, kadangi pirmauja bendri nacionaliniai interesai. Nors ir esa-ma socialinių prieštaravimų, visuomenė visada yra vieninga. Val-džią turinti klasė ar sluoksnis visada priversti tam tikru mastu rū-pintis visais visuomenės sluoksniais, vykdyti bendras socialinesfunkcijas, veikti visos visuomenės interesais. Bendras nacionalinisvalstybės vaidmuo yra esminis jos bruožas. Turinti valdžią grupėpriversta derinti grupinius interesus su visos visuomenės interesais.

Valstybė yra visuomenės organizacijos forma, skirta visuo-menės vientisumui ir jos valdymui užtikrinti. Ji vykdo naudin-gas visuomenei funkcijas ir tarnauja visuomenės interesams. Vals-tybė integruoja susiskaldžiusią visuomenę ir jai oficialiai atsto-vauja. Be valstybės būtų neįmanoma visuomenės pažanga, civi-lizuotos visuomenės egzistavimas ir raida.

Valstybės istorija neatsiejama nuo visuomenės istorijos. Ne-pažangiai valstybei būdingos netobulos institucijos ir jas apimaiš esmės tik valstybės valdžia, besiremianti daugiausia prievarta.Valstybė tobulėja nuosekliai ir pasiekia tam tikrą civilizacijos irdemokratijos lygmenį. Remdamasi ekonominiais ir dvasiniaisveiksniais, ji užtikrina šalies organizuotumą ir suteikia žmonėmsvaldžią, ekonominę laisvę, asmens autonomiją. Tada plėtojasi vi-sos jos institucijos, socialinis potencialas. Valstybė kinta ir to-buėja ne savaime. Ją pertvarko, pritaiko prie pasikeitusių žmo-nių gyvenimo sąlygų pati visuomenė.Labai sunku nuodugniai ištirti valstybės esmę, savybes ir

bruožus. Tai įmanoma tik konkrečiai istoriškai nagrinėjant jvai-rius valstybės ir ekonomikos, visuomenės socialinio, politinio ir

dvasinio gyvenimo ryšius.

Valstybės esmė 27

Nuo senų senovės mąstytojai mėgino atsakyti į klausimą, kasyra valstybė. Romos filosofas Markas Tulijus Ciceronas teigė, kadtai bendra teisėtvarka. Jam pritarė normatyvizmo teorijos kūrė-jas H. Kelzenas. Rusijos teisininkas N. M. Korkunovas tvirti-no, kad valstybė yra visuomeninė laisvų žmonių sąjunga, kai pri-valomai nustatyta, jog išimtinė teisė taikyti prievartą suteikta tikvalstybės institucijoms.

Kapitalistinėje visuomenėje plačiai paplito valstybės apibrė-žimas, kad tai yra žmonių sąjungos, žmonių gyvenamosios teri-torijos ir valdžios visuma. Garsus valstybės žinovas Leonas Diu-gi skiria keturis valstybės elementus: žmonių visumą, tam tikrąteritoriją, suverenią valdžią ir vyriausybę. Kai kas tapatino vals-tybę su šalimi, kiti — su visuomene, dar kiti — su asmenų grupe,įgyvendinančia valdžią.

K. Marksas ir F. Engelsas skelbė, kad valstybė — tai for-ma, kai valdančiajai klasei priklausantys individai įgyvendinabendrus savo interesus ir sutelkiama visa pilietinė visuomenė.V. Leninas teigė, kad tai mašina, užtikrinanti vienos klasės val-džią kitoms.

Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje valstybė apibrėžiamakaip viešosios valdžios politiškai suvereni teritorinė organiza-cija, turinti specialų aparatą ir gebanti padaryti savo paliepimusprivalomus visai šaliai. Toks apibrėžimas apima esminius vals-tybės bruožus ir požymius ir būtų priimtinas, tačiau mažai at-spindi valstybės ir visuomenės ryšius. Todėl būtų tikslesnis toksapibrėžimas: valstybė yra visos visuomenės politinė organizaci-ja, užtikrinanti jos vienybę ir vientisumą, tvarkanti visuome-nės reikalus, suverenia viešąja valdžia suteikianti teisei bendraiprivalomą reikšmę, garantuojanti piliečių teises, laisves, teisė-tumą ir teisėtvarką. Šiame apibrėžime pabrėžiama, kad valsty-bė yra visos visuomenės politinė organizacija. Ji vykdo gyvy-biškai svarbias visuomenei funkcijas, užtikrina jos vienybę irvientisumą, tvarko svarbiausius jos reikalus. Kartu ji visokerio-pai garantuoja piliečių teises ir laisves, palaiko patikimą ir hu-manišką teisėtvarką.


1. Valstybės požymiaiValstybės samprata konkretinama atskleidžiant jos požymius, ku-rie skiria ją nuo gimininės santvarkos ir nevalstybinių organiza-cijų. Tokie požymiai yra trys. Pirmasis iš jų — tai gyventojų teri-torinis suskirstymas ir viešosios valdžios teritorijoje Įgyvendinimas.Gimininėje santvarkoje giminė neturėjo griežtai nustatytos teri-torijos. Valstybiniu pagrindu organizuotoje visuomenėje valsty-bė turi griežtai lokalizuotą teritoriją, kurią apima jos suvereni val-džia, o jos gyventojai yra valstybės piliečiai. Šitaip valstybėje pa-sireiškia naujas teisės institutas — pilietybė.

Su gyventojų teritorine organizacija susijęs ne tik valstybėsatsiradimas, bet ir šalių kūrimasis. Todėl valstybės ir šalies sąvo-kos daugumos elementų atžvilgiu sutampa.

Valstybė skiriasi nuo nevalstybinių organizacijų (profsąjun-gų, polit inių partijų ir pan.). Valstybė atstovauja visiems gyven-tojams ir išplečia jiems savo valdžią. Profsąjungos ir partijos tel-kia tik dalį gyventojų, jos sudaromos savanoriškai siekiant pa-tenkinti interesus.

Antrasis požymis - viešoji valdžia. Viešąja ji vadinama todėl,kad nesutampa su visuomene, tik veikia jos vardu. Valdžia buvoir iki susidarant valstybei, bet tai tebuvo visuomeninė valdžia,kylanti iš visos liaudies ir panaudojama savivaldai. Nebuvo val-dininkų ir valstybės aparato. Esminė viešosios valdžios ypatybė,kad ją įkūnija valdininkija, t. y. profesinis valdytojų, iš kurių su-daromos valdymo institucijos (valstybės aparatas), luomas. Su-asmeninta valstybės institucijose ir įstaigose, viešoji valdžia tampavalstybine, t. y. realia jėga, užtikrinančia valstybės prievartą.Sprendžiamąją galią taikant prievartą turi ginkluoti būriai ir spe-cialiosios įstaigos (armija, policija, kalėjimai). Valstybės apara-tas dažniausiai išreiškia pirmiausia ne visos visuomenės, o tamtikrų sluoksnių, socialinių grupių interesus. Kiekvienas žmogusgimdamas įgyja tam tikrų ryšių su valstybe tapdamas jos piliečiuir turi pareigą paklusti valstybės nurodymams ir teisę gauti vals-tybės globą ir apsaugą.

Valstybės esme

Trečias požymis - tai valstybės suverenitetas. Suverenisamprata atsirado viduramžiais, kai reikėjo atskirti valstybės val-džią nuo bažnytinės ir suteikti jai išimtinę reikšmę. Šiandien su-verenitetas yra būtinas valstybės požymis. Jo neturinti šalisarba kolonija, arba dominija.

Suverenitetas, kaip valstybės valdžios atributas, pasireiškiviršenybe, savarankiškumu ir nepriklausomybe. Valstybės val-džios viršenybė šalies viduje reiškiasi:

a) universalumu galios, apimančios visus gyventojus, visaspartijas ir visuomenines organizacijas;

b) jos prerogatyvomis (valstybės valdžia gali panaikinti,pažinti niekiniu bet kokį visuomeninės valdžios pasireiškimą, pažeidžiantį įstatymus. Tik valstybės valdžia turi teisę leisti visaivisuomenei privalomus norminius aktus);

c) viešoji valdžia turi tokių poveikio priemonių, kurių vi-suomeninė valdžia neturi. Valstybės valdžios savarankiškumas irnepriklausomybė nuo bet kurios kitos valdžios šalies viduje pa-sireiškia jos išimtine teise laisvai spręsti visus reikalus.

2. Valstybės funkcijos

Valstybės funkcijų nagrinėjimas turi ne vien teorinę, bet ir poli-tinę praktinę reikšmę. Tai leidžia įsigilinti į valstybės esmę, vidi-ne jos sandarą ir turinį ne tik formaliai, bet ir apžvelgiant viso-keriopą veiklą. Funkcijos padeda tiksliai nustatyti valstybės veik-los pobūdį, ar teisingai tam tikru etapu pasirinkti prioritetai, vals-tybės organizuotumo ir veiklos efektyvumo laipsnį.

Valstybės funkcijos tradiciškai yra apibrėžiamos kaip pagrindi-nės veiklos kryptys, lemiamos valstybės esmės ir turinio, tam tikruetapu siekiamų tikslų, uždavinių ir valstybės socialinės paskirties.

Dauguma valstybės teoretikų dabar mano, kad valstybėsfunkcijos apima valstybės veiklos dalyką ir turinį, taip pat veik-los būdus ir jos užtikrinimą.

Valstybės funkcijos skiriasi nuo kitų valstybinių ir nevalsty-binių reiškinių tokiais aspektais:


1) funkcijos yra. kompleksinio sintetinamojo pobūdžio,kaip pagrindinės veiklos kryptys, nesutampa su pačiaveikla ar tam tikrais jos elementais, ir jas vykdo įvairiosvalstybės institucijos sąmoninga ir tikslinga veikla;

2) funkcijų turinys, pobūdis ir paskirtis išreiškia socia-linę esmę. Jomis pasireiškia realus, socialiai orientuotasvalstybės vaidmuo sprendžiant ekonomikos plėtros, vi-suomenės ir pačios valstybės raidos uždavinius;3) valstybės funkcijos parodo tiesioginį jos ryšį su so-cialine esme bei turiniu ir valstybei iškilusius uždavinius.Funkcijų pobūdį lemia valstybės tipas, socialinė jos pri-gimtis, paskirtis, tikslai ir uždaviniai. Funkcijos yra tiks-lų įgyvendinimo ir pagrindinių valstybės uždaviniųsprendimo priemonės, todėl jos priklauso nuo tikslų iruždavinių pobūdžio. Pavyzdžiui, smukus ekonomikai,o ypač ekonominės krizės sąlygomis sprendžiami eko-nomikos stabilizavimo ir jos kilimo uždaviniai ir tadapirmenybė teikiama ekonominėms funkcijoms. Kilus ka-ro (užpuolimo) pavojui, pradės veikti gynybos organi-zavimo funkcija. Dabar Lietuvoje reikia spręsti ekono-mikos uždavinius ir mažinti nusikalstamumą. Nuo topriklauso visuomenės ir valstybės tikslų bei visų valsty-bės funkcijų įgyvendinimas;

4) valstybės funkcijų nereikia tapatinti su konkrečių josinstitucijų ir nevalstybinių organizacijų funkcijomis. Jųfunkcijos, nors ir turi reikšmę visuomenės ir valstybėsgyvenimui, tačiau, palyginti su valstybės funkcijomis,yra siauros, lokalios;5) valstybės funkcijos išsiskiria įgyvendinimo formomisir metodais ir nesusipina su jų taikymo sritimis. Atsi-žvelgdama į siektinus tikslus ir spręstinus uždavinius,valstybė, įgyvendindama funkcijas, gali taikyti skatini-mo, įtikinimo, o prireikus — ir prievartos metodus. Pa-grindinės teisinės valstybės veiklos formos yra teisėkū-

Valstybes esme 31

ra, vykdomoji tvarkomoji veikla ir teisėsauga. Taikomos,funkcijos ne visada viena su kita sutampa. Toje pačiojevalstybės veiklos srityje gali būti įgyvendinamos keliosfunkcijos, ir atvirkščiai, ta pati funkcija gali reikštis ke-liose visuomenės gyvenimo srityse.

Funkcijų klasifikavimo kriterijai ir funkcijų rūšys. Galima iš-skirti keturias funkcijas, kurias vykdo bet kuri valstybė: ekono-minę (normalaus ekonomikos egzistavimo ir raidos saugant esa-mas nuosavybės formas, visuomeninių darbų, išorinių ekonomi-nių ryšių, užsienio prekybos organizavimo ir panašiai užtikrini-mas); politinę (valstybės ir visuomenės saugumo užtikrinimas, so-cialinės ir nacionalinės santarvės palaikymas, suvereniteto apsau-ga, slopinimas besipriešinančių socialinių jėgų ir pan.); socialinę(gyventojų teisių ir laisvių apsauga, žmonių socialinių poreikiųtenkinimo priemonių įgyvendinimas, būtino gyvenimo lygio pa-laikymas, būtinų darbo sąlygų užtikrinimas, socialinis aprūpini-mas ir kt.); ideologinę, (tam tikros ideologijos, taip pat religinės,palaikymas, švietimo organizavimas, mokslo raidos skatinimas,kultūros puoselėjimas).

Randasi ir kitos savarankiškos funkcijos, pavyzdžiui, teisinėsvalstybės kūrimas, gamtos apsauga.

Kai kurie autoriai tvirtina, kad valstybei yra būdingos tik išjos esmės išplaukiančios funkcijos — politinės valdžios įgyvendi-nimas ir valstybė turi tik teisėkūros, vykdomąją ir teismo funk-cijas. Kartais išskiria dar vieną — priežiūros funkciją. Kitomisfunkcijomis, autorių nuomone, rūpinasi pati visuomenė.

Valstybės funkcijų klasifikavimas leidžia jas plačiau ir giliaupažinti ir veiksmingiau taikyti. Tai sudaro galimybę parengtipraktines rekomendacijas pagrindinėms valstybės veiklos kryp-tims atsižvelgiant į konkrečias veiklos rūšis tobulinti.

Teorijoje ir praktikoje yra daug funkcijų klasifikavimo kri-terijų. Mėginama skirstyti pagal jų egzistavimo ir veikimo truk-mę (nuolatinės ir laikinos); pagal jų socialinę reikšmę (išreiškia


interesus valdančiųjų sluoksnių, grupių ar koncentruotai — visosvisuomenės); pagal taikymo sritis (politinės, ideologinės, socia-linės, ekonominės); pagal įgyvendinimo formas (teisėkūros, tei-sėsaugos, teisės taikymo ir pan.). Jos klasifikuojamos ir pagal vals-tybės teritorijos, kur yra vykdomos, apimtį: federacijoje — fede-racijos apskritai ir jos subjektų, unitarinėje valstybėje — įgyven-dinamos visos valstybės mastu.

Pastaruoju metu dar mėginama valstybės funkcijas klasifikuo-ti valdžių padalijimo principu ir jos skirstomos į teisėkūros, val-dymo ir teismo.

Plačiai paplitęs funkcijų skirstymas j vidines ir išorines. Vi-dinės funkcijos yra įvairi valstybės vidaus veikla sprendžiant vi-sas visuomenės gyvenimo problemas: ekonomines, socialines, po-litines, dvasines. Greta ekonominių, socialinių, politinių funk-cijų, sutampančių su visuomenės gyvenimo sritimis, išskiriamosnesutampančios: teisėtvarkos apsauga visuomenėje, nuosavybėsteisės apsauga, piliečių teisių ir laisvių apsauga, socialinių paslau-gų teikimas, demokratijos užtikrinimas, kultūrinis auklėjimas irpanašiai. Čia vadovaujamasi labiau vidinių funkcijų doktrina irtapatinama su pagrindinėmis visuomenės gyvenimo sritimis.

Išorinės funkcijos - pagrindinės valstybės veiklos kryptys, su-sijusios su valstybės tikslų ir uždavinių įgyvendinimu tarptauti-nėje arenoje. Jos priklauso nuo valstybės politinio režimo ir vals-tybės tipo, nuo jos raidos etapų, tarptautinio klimato, valstybiųtarpusavio santykių. Pavyzdžiui, svarbiausia Lietuvos išorinėfunkcija - integruotis į Europos Sąjungą ir NATO, taip pat palai-kyti gerus santykius su kaimyninėmis valstybėmis.

Valstybės funkcijų įgyvendinimo formos ir metodai. Vals-tybė turi vykdyti savo funkcijas tam tikromis formomis ir savoveiklai taikyti įvairius metodus. Skiriamos teisinės ir neteisinėsvalstybės funkcijų įgyvendinimo formos. Teisinės formos atspindivalstybes ir teisės ryšį, valstybės pareigą vykdyti savo funkcijasremiantis teise ir neperžengiant įstatymų ribų. Be to, tos formosparodo, kaip dirba valstybės institucijos ir pareigūnai, kokius tei-

Valstybės esmė 33

sinius veiksmus j ie atlieka. Paprastai skiriamos trys teisinės for-mos: teisėkūra, teisės įgyvendinimas ir teisinė apsauga.

Teisėkūra - tai teisės norminių aktų rengimas ir priėmimas,nes be jų negali būti įgyvendinamos kitos funkcijos.

Teisės įgyvendinimo funkcija yra labai svarbi. Nuo jos pri-klauso, bus įgyvendinti įstatymai ir kiti teisės aktai ar pasiliks tikgerais norais. Teisės įgyvendinimo funkciją, vadovaujamos vy-riausybės, atlieka valdymo institucijos. Tai kasdienis darbassprendžiant įvairius valdymo klausimus. Valdymo institucijos lei-džia atitinkamus aktus, kontroliuoja, kaip pareigūnai atlieka sa-vo pareigas.

Teisinė apsauga — tai operatyvinė ir teisės taikymo veikla už-tikrinant teisėtvarką, piliečių teisių ir laisvių apsaugą, teisės pa-žeidimų prevenciją, teisinių bylų nagrinėjimą, patraukimą atsa-komybėn ir panašiai.

Dabar didėja sutartinės formos vaidmuo vykdant valstybėsfunkcijas. To reikalauja besiplečianti rinkos ekonomika ir vals-tybės valdymo demokratizavimas. Valstybės institucijų sprendi-mai vis labiau derinami su sutartine forma — ji taikoma santy-kiams su visuomenės dariniais ir piliečiais.

Neteisinės formos taikomos daugeliui organizacinių paren-giamųjų darbų įgyvendinant valstybės funkcijas. Pavyzdžiui, pa-rengiamasis darbas renkant, įforminant ir tiriant įvairią informa-ciją, nagrinėjant teisines bylas, tiriant piliečių skundus ir prašy-mus. Tai nėra tipiška veikla, turinti teisinių padarinių.

Funkcijų įgyvendinimo metodai yra gana įvairūs. Vykdyda-ma apsaugos funkciją, valstybė taiko įtikinimo ir prievartos me-todus. Ekonominei funkcijai vykdyti būtini prognozavimo, pla-navimo, investicijų, kreditavimo, valstybės subsidijų, vartotojųteisių gynybos ir kiti metodai.

II. Valstybės tipologija

Valstybė yra daugiašalis, daugiabriaunis reiškinys, turintis jvai-4 bruožų ir požymių. Visa tai sudaro galimybę kurti jos klasi-fikavimo sistemas. Vienas iš tokio klasifikavimo variantų yra vals-tybių tipologija, grindžiama pagrindiniais jų požymiais. Dabaryra du valstybių tipologijos požiūriai: civilizacijos ir formacijos.Civilizacijos požiūriu valstybės priskiriamos prie atitinkamos ci-vilizacijos. Vadovaujantis skirtingu požiūriu į civilizacijos sampra-tą, galima išskirti tokias civilizacijos rūšis ir jas atitinkančius vals-

tybių tipus: rytų, vakarų ir mišrias (tarpines); senovės, viduram-žių ir šiuolaikines; valstiečių, pramonines ir mokslines technines:industrines ir poindustrines; lokalias, ypatingas ir šiuolaikines.

Pirmajame (civilizacijos) tipologijos variante neišskiriama tai,. apibūdina valstybę, — politinės valdžios priklausomumas. Sitipologija nėra reikiamai ištirta ir tai rodo daugybė pagrindų skirs-tant pačias civilizacijas ir valstybių tipų priskyrimas prie jų .

Rytų valstybė

Rytų valstybė yra pirmoji žmonių civilizacijos istorijoje. JosEgiptas, Indija, Kinija, Senovės Graikija) susikūrė prieš keturispenkis tūkstančius metų. Ekonominės jų susidarymo prielaidosbuvo staigus darbo našumo pakilimas įdiegus drėkinimo siste-mas. Tokia žemės ūkio gamyba vertė išsaugoti bendruomenę, ka-dangi pavienė šeima neįstengė atlikti irigacijos darbų. Todėl tenneatsirado privačios žemės nuosavybės, nesusidarė klasių - ga-mybos priemonių savininkių. Susiklostė piramidės tipo visuome-nė: viršūnėje — vienvaldis monarchas (faraonas, chanas, caras),žemiau — artimiausi jo patarėjai (viziriai, ministrai) ir po jų —

Valstybės tipologija 35

žemiausio rango valdininkai. Šios piramidės pagrindas buvo že-mės ūkio bendruomenės. Jos buvo išnaudojamos didelių vals-tybės mokesčių pavidalu. Rytų visuomenėje žmogaus priklau-somybę lėmė ne formali gamybos priemonių nuosavybė, o tik-roji padėtis visuomenės ir valstybės piramidėje — jis buvo ben-druomenės narys arba valstybės tarnautojas. Žemiausio rangopareigūnai gyveno bendruomenėse ir buvo jų ir aukštesnių ins-titucijų ryšininkai.

Rytų visuomenėje buvo ir privati nuosavybė. Monarchams,jų artimiesiems priklausė vergai, rūmai, brangenybės. Kapitaloir materialiųjų vertybių turėjo pirkliai ir amatininkai.

Rytų valstybės skyrėsi viena nuo kitos. Į Egipto, Babilonoekonomiką didelius turtus įnešė valstybės ir šventyklų vergai. Ki-nijoje buvo vadinamoji patriarchalinė (namų) vergovė. TačiauRytų valstybės turi daugiau bendra: jos rėmėsi valstybine ir vi-suomenine nuosavybe ir subjekto padėtis priklausė ne nuo že-mes nuosavybės, o nuo vietos hierarchinėje valstybės sistemoje.Valstybės turėjo gausų valdininkų aparatą, kuris buvo faktinisgamybos priemonių savininkas. Valstybės aparatas buvo griežtaicentralizuotas, jo vadovas — absoliutinis monarchas, įkūnijęs vals-tybę ir kartu Dievą žemėje. Šių valstybių teisės sistemos neišplė-totos ir pagrįstos dieviškumu, įtvirtintos religinėse dogmose.Valstybės pasižymėjo pastovumu ir kito gana lėtai.

2. Vergovinė valstybė

Vergovinė valstybė apėmė dvi raidos stadijas. Pirmoje stadijojebuvo nemažai pirmykštės bendruomenės liekanų. Gyvavo primi-tyvios patriarchalinės vergovės ir ūkininkavimo formos. Vergaiturėjo savo turto ir šeimą.

Antroji stadija - vergovė Graikijoje ir Romoje. Pirmykštėsbendruomenės liekanos išnyko, gyvavo įvairios vergų išnaudoji-mo formos, valstybė buvo pažangi. Tokios valstybės ekonominįpagrindą sudarė vergvaldžių privatinė gamybos priemonių ir ver-gų nuosavybė. Įvairių valstybių vergų padėtis buvo nevienoda.


Demokratinės Atėnų valstybės įstatymai draudė mušti ir užmuštivergus, o Romoje jokių ribojimų nebuvo. Vergų visada buvo dau-giau nei vergvaldžių, todėl tvirtinimas, kad vergų fizinis darbasbuvo vien prievartinis, neturi pagrindo. Taikyta ideologiniai me-todai ir ekonominis skatinimas.

Romoje imperijos laikotarpiu vergai dirbo gydytojais ir mo-kytojais, daugelis vertėsi amatais ir prekyba. Paleisti į laisvę ver-gai turėjo net valstybės tarnybą.

Europoje dauguma vergovinių valstybių susidarė ir gyvavokaip miestai respublikos. Tokia valstybės forma leido išaiškintibendrą gamybos priemonių savininkų valią. Privatine nuosavy-bė lėmė demokratinių formų būtinybe. Reikėjo reguliuoti lygia-teisių savininkų interesus, todėl buvo sukurtos teisės sistemos irvalstybės institucijos rengė įstatymus.

3. Feodalinė valstybė

Feodalinė valstybė pakeitė vergovinę ir susidarė dviem pagrindi-niais būdais. Pirmasis būdas — tai nuoseklus vergovinės ekono-minės ir socialinės santvarkos irimas ir feodalinės santvarkos pra-dų formavimasis. Šitai būdinga visoms vergvaldinėms valstybėmsir visuomeninėms politinėms sistemoms.

Antrasis būdas — nuosekli pirmykštės bendruomeninės san-tvarkos raida, vėliau - jos irimas ir feodalinės santvarkos for-mavimasis. Giminių seniūnai, karo vadai, visi giminės kilmin-gieji pasidarė žemės ir gyvulių savininkai. Pasisavinę bendruo-menės žemes ir gyvulius ir paėmę savo valdžion nuskurdusiusgiminės narius, giminių kilmingieji pamažu tapo žemės aristok-ratais, o ekonomiškai priklausomi nuskurdę nariai tapo vals-tiečiais.

Yrant pirmykštei bendruomenei, gimininės santvarkos ins-titucijos virto feodalinės valstybės institucijomis: giminės seniū-nas ar vadas tapo karaliumi, seniūnų taryba — karaliaus artimųjųtaryba, šauktinė kariuomenė — nuolatine armija (nuolatiniais ka-riniais būriais).

Valstybės tipologija

Nors feodalinė santvarka susidarė įvairiai, procesas visur bu-vo vienodas: randantis stambiajai žemėvaldai, giminės kilmingiejitapo feodalais: yrant žemės bendruomenei, atsirado bendruome-nės nariai laisvieji valstiečiai ir nelaisvi žemės valdytojai, priklau-somi nuo stambiųjų žemvaldžių arba valstybės. Jie nebuvo žemėssavininkai, tačiau turėjo nedidelį ūkį, asmeninę žemės dirbimoįrankių nuosavybę, namą, ūkinį pastatą, inventorių ir gamino že-mes ūkio produktus. Feodalui atidavę dalį produktų, likusius nau-dojo kaip savo nuosavybę. Skirtingai nuo vergų, j ie buvo suinte-resuoti didinti gamybą, o tai rodo, kad feodalinis gamybos būdasir pati santvarka, palyginti su vergovine, buvo pažangesni.

Valstiečiai turėjo mokėti feodalams tri jų rūšių rentą: atodir-binę (lažas), natūrinę (činšas) ir piniginę. Dažnai atodirbis de-rintas su natūrine ir pinigine (mišria) renta. Greta ekonominėsvalstiečiams ir amatininkams taikyta ir kitokia prievarta.

Feodalinė valstybė, vykdydama feodalų valią ir tenkindama jųinteresus, įgyvendino nemažai vidinių funkcijų: pirmiausia išlaikytibaudžiauninkus visiškai priklausomus nuo feodalų; įtvirtinti ir ap-saugoti feodalų žemės ir kitų gamybos priemonių nuosavybę; ideo-logiškai paveikti ir dvasiškai slopinti paprastus žmones; organizuotiir konsoliduoti feodalų luomą bei reguliuoti santykius luomo vi-duje; sudaryti palankias sąlygas naudotis paprastų žmonių darbu.

Žemės nuosavybės hierarchinė struktūra ir hierarchinė visuo-menės politinė sistema, vasaliniai santykiai sudarė sąlygas vals-tybei apsaugoti ekonominę ir socialinę politinę santvarką, išlai-kyti luominį feodalų solidarumą, o valstiečius — paklusnius ir slo-pinti jų pasipriešinimą. Didelį vaidmenį vaidino Bažnyčia. Ji val-dė dvasinį gyvenimą, tvarkė švietimą ir kultūrą.

Feodalinė valstybė patyrė keletą raidos stadijų. Iš pradžių su-sidarė centralizuotos monarchijos, o vėliau, kai monarchas dali-jo žemę kilmingiesiems už tarnybą, prasidėjo vieningos valsty-bės skaidymasis. Susidarė hercogystės, grafystės, kunigaikštystėsir jos tik formaliai įėjo į pirminės valstybės sudėtį. Dar vėliau vėlprasidėjo žemių vienijimas ir susidarė luominė atstovaujamoji irabsoliutinė monarchija.


Nepriklausomuose miestuose (Venecijoje, Genujoje, Gdans-ke, Naugarde, Pskove ir kt.) klestėjo pirkliai, jie turėjo privatinęnuosavybę ir ten gyvavo respublikinė valdymo forma.

Feodalinė valstybė vykdė ir išorines funkcijas: stengėsi už-grobti ir apiplėšti svetimas teritorijas, užmegzti ir palaikyti pre-kybinius ryšius ir ginti savo teritoriją nuo priešų puolimų.

Tik susidariusi, valstybė kūrė ir įtvirtino feodalinę nuosavybęir grobė svetimas teritorijas. Ilgainiui, jau esant išplėtotam feoda-lizmui, daugiausia dėmesio valstybė skyrė susiklosčiusiam gamy-bos būdui įtvirtinti, nuosavybei apsaugoti ir išnaudojamųjų pasi-priešinimui slopinti. Yrant feodalizmui, stiprėjant kapitalistiniamspradams, valstybė stengėsi visomis priemonėmis sustabdyti irimą.

Valstybės funkcijas vykdė valstybės aparatas, o svarbiausiosjo grandys buvo kariuomenė, feodalų nuosavi kariniai būriai, po-licija, žandarmerija, administracinės ir teismo įstaigos.

Vienose rankose buvo žemės nuosavybė ir politinė valdžia,ūkio valdymo aparatas ir administracinių, finansinių, policiniųir teismo funkcijų įgyvendinimas.

Valstybės aparatui išlaikyti įvesti dideli mokesčiai, įvairiosbaudos, rinkliavos, kurias mokėjo miestuose pirkliai ir amatinin-kai, o daugiausia — valstiečiai.

4. Kapitalistinė valstybėKapitalistinė valstybė atsirado kaip buržuazinių revoliucijų rezul-tatas. Subjektyvios ir objektyvios revoliucijų prielaidos atsirado fe-odalinėje visuomenėje. Yrant feodalinei santvarkai, gana sparčiaiplėtojosi kapitalistiniai gamybos santykiai ir didėjo stiprėjančių ka-pitalistų ir politinę valdžią turinčių feodalų prieštaravimai.

Po revoliucijos pergalės feodaliniai gamybos santykiai buvo lik-viduojami. Paėmusi valdžią buržuazija modernizavo ir pritaikė nau-joms sąlygoms valstybės mechanizmą. Tai aiškiai rodo buržuazi-nės demokratinės Anglijos, Prancūzijos ir kitų šalių revoliucijos.

Ekonominis buržuazinės valstybės pagrindas iš pat pradžiųbuvo privatinė gamybos priemonių ir pagrindinių darbo įrankių

Valstybei tipologija 39

nuosavybė ir atitinkama ūkininkavimo sistema. Privatinė nuo-savybė paskelbiama šventa ir neliečiama bei saugoma visomis tei-sinėmis priemonėmis.

Greta privatinės nuosavybės teisės materialiaisiais kapitaliz-mo požymiais, sudarančiais ekonominį pagrindą, Vakarų politi-nėje ir sociologinėje literatūroje laikoma konkurencija siekiantgauti pelno, techninių ir technologinių procesų skatinimas, siau-ros specializacijos (ypač finansinių operacijų srities) plėtojimas,nacionalinių ir transnacionalinių korporacijų stiprėjimas, peri-odinės ekonominės depresijos, dalinė vyriausybinė privataus sek-toriaus kontrolė, darbininkų organizacijų, darančių nemažą po-veikį darbo santykiams, gausėjimas.

Privatinė nuosavybė yra ekonominės laisvės pamatas ir ma-tas. Ekonominė laisvė yra žmogaus asmeninės laisvės pagrindas.Kuo daugiau asmuo turi turto, tuo labiau jam garantuojamoskonstitucinės teisės. Vokietijos konstitucinės teisės žinovas Kon-radas Hesas knygoje „Vokietijos Federacinės Respublikos kon-stitucinės teisės pagrindai" (1981 m., rusų k.) rašė: „Bedarbiuikelti profesinės laisvės klausimą yra beprasmiška. Laisvė gauti iš-simokslinimą ir laisvai pasirinkti mokymo įstaigą reikšminga tiktiems, kurie turi pakankamai lėšų įgyti norimą išsilavinimą irgalimybę įstoti į mokymo įstaigą. Nuosavybės teisės garantijaturi realią reikšmę tik savininkams, buto neliečiamybė — tik tu-rintiems butą." (p. 11 s2)

Nuosavybės šaltinis ir jos tolesnis kaupimas yra darbinė veiklair dalinis dirbančiųjų darbo rezultatų pasisavinimas. Kitas šalti-nis po Antrojo pasaulinio karo buvo privatinės ir valstybinės nuo-savybės nacionalizacija, o vėliau — denacionalizacija nerentabi-l ių įmonių ir net kai kurių pramonės šakų, kurioms reikėjo di-delių kapitalo investicijų. Atsigavusios dėl valstybės subsidijų, to-kios įmonės vėl grįždavo į privačias rankas. Šitaip nuosavybė irvaldžia telkta finansinio pramoninio kapitalo rankose.

Kapitalistinės visuomenės pagrindinės klasės yra buržuazijair darbininkai. Greta jų yra inteligentų sluoksnis, smulkūs ver-slininkai ir įvairios grupės klasių viduje.


Vakarų sociologų ir politologų požiūriu, visuomenė susidedaiš trijų dalių — aukščiausios, viduriniosios ir žemiausios klasių.Kiekviena klasė apima visus tuos, kurie turi santykiškai vienodaspajamas, vienodą socialinį statusą ir panašų prestižą visuomenėje.

Aukščiausia, arba „turinti laisvo laiko", klasė yra sukaupusididelius turtus, gauna daug pajamų, tiesiogiai nesiverčia gamy-ba. Materialųjį tokios privilegijuotos padėties pagrindą gali su-daryti gautas palikimas, žemės ar kitos nuosavybės dividendai,tam tikros privilegijos.

Prie viduriniosios klasės priskiriami gaunantieji vidutines pa-jamas: smulkūs ir vidutiniai savininkai, smulkūs verslininkai, val-dininkai, mokslininkai ir fermeriai.

Žemiausia klasė — darbininkų, palyginti su pirmosiomis, gau-na mažai pajamų ir yra žemesnės socialinės padėties.

Valstybės mechanizme vyrauja aukščiausios klasės atstovai -j ie nustato valstybės politiką, pagrindines jos veiklos kryptis.Valdžiai įgyvendinti j ie sudaro įvairias socialines politines ins-titucijas — politines partijas, visuomenines organizacijas. Pagrin-dinį vaidmenį vaidina valstybė. Valstybė išsiskiria ir tuo, kadturi kariuomenę, policiją, žvalgybą, kalėjimus. Šios instituci-jos suteikia valdančiajam elitui realią jėgą. Valstybė disponuo-ja galingomis ekonominėmis, politinėmis ir teisinėmis visuo-meninių santykių ir institucijų poveikio priemonėmis, leidžian-čiomis jai užimti visuomenės politinėje struktūroje vadovauja-mą vietą.

Didėjant valstybės ekonominei, politinei, ideologinei galiai,ypač kalbant apie gamybos, paskirstymo ir vartojimo sritis, vals-tybė vis labiau tampa svarbiu ekonominiu veiksniu ir reiškiasikaip ekonominė ir socialinė politinė jėga.

Sukaupdama savo rankose, be biudžeto, nemažai pramonės,transporto ir kitų gamybos įmonių, taip pat prekybos, kredito,mokslo tiriamųjų ir kitų įstaigų, valstybė politinėje ir ekonominėjevisuomenės sistemoje dabar veikia kaip stambus gamintojas, pirkė-jas ir vartotojas, kaip materialiųjų ir dvasinių priemonių savininkas.Atitinkamos jos institucijos teikia įvairias socialines paslaugas.


Specifinis valstybės bruožas ir ypatybė, kad jos veikla tenki-na ne konkrečių frakcijų ar pavienių kapitalistų interesus, o grin-džiama visų bendrais tikslais ir interesais. Valstybė švelnina prieš-taravimus ir mažina įvairių visuomenės sluoksnių skirtumus, de-rina įvairių frakcijų ir grupių interesus, nustato bendrus strate-ginius visuomenės raidos tikslus ir uždavinius, užtikrina nenu-trūkstamą ekonomikos raidą, politinės sistemos stiprėjimą ir ide-ologijos lygio kilimą.

5. Socialistinė valstybė

Socialistinė valstybė, pagal marksizmo-leninizmo teoriją, atsiran-da: 1) kaip socialistinės revoliucijos rezultatas; 2) sunaikinus se-ną valstybės aparatą, išskyrus bankus, sindikatus, apskaitos įstai-gas ir pan.; 3) pereinamuoju laikotarpiu iš kapitalizmo į socia-lizmą esant proletariato diktatūrai; 4) valstybei išgyvenus kele-tą raidos etapų: proletariato diktatūros, socialistinės valstybės irvisos liaudies valstybės; 5) kai valstybės forma yra respublika,valstybė sandaros atžvilgiu yra unitarinė, sutvarkyta demokrati-nio centralizmo principais, tačiau tam tikromis sąlygomis gali-ma ir federacija; 6) nuolat sąveikaujant valstybei ir teisei, teiseiesant uždavinių sprendimo priemonei; 7) valstybei ir teisei nu-nykstant, kai nuosekliai kuriama komunistinė visuomenė, netu-rinti klasių ir grindžiama visuomenine komunistine savivalda.

Praktiškai viskas buvo atvirkščiai. Gamybos priemonių na-cionalizavimas nereiškė, kad darbo žmonės yra jų savininkai. Įves-tas lygiavinis darbo užmokestis neskatino darbo našumo ir pa-vertė jį prievartiniu. Pramonės, žemės ūkio, mokslo, kultūros lai-mėjimai pasiekti prievartos metodais ir visuotinėmis represijo-mis. Tikrasis gamybos priemonių savininkas buvo partinis vals-tybinis aparatas, turintis neribotą valdžią. Liaudies dalyvavimasįgyvendinant valdžią buvo formalus. Jos politinės ir asmeninėsteisės ir laisvės buvo formalios, taip pat buvo formali ir demok-ratinių institucijų, pavyzdžiui, Aukščiausiosios Tarybos ir vieti-nių tarybų, veikla. Valstybę ištiko neišvengiama krizė ir ji žlugo.


6. Teisinė valstybėTeisinė valstybė nesusilieja su visuomene arba su kitomis visuo-meninėmis politinėmis organizacijomis. Ji turi specifinių, taip patbendrų valstybės požymių ir bruožų (viešąją valdžią, veikia kaipvisų visuomenės sluoksnių atstovas, turi specialų valdymo ir prie-vartos aparatą, susidedantį iš įvairių institucijų ir organizacijų, su-sijusių bendrais sudarymo ir funkcionavimo principais. Aparatuilaikyti nustatomi mokesčiai ir sudaromas biudžetas).

Teisinė valstybė turi teisinių priemonių sistemą rinkos eko-nomikai operatyviai valdyti, visuomeniniams santykiams efek-tyviai veikti.

Valstybės institucijos, turinčios atitinkamus įgaliojimus, at-sižvelgdamos į savo kompetenciją, leidžia norminius teisės aktusauklėjimo, skatinimo arba įtikinimo būdais užtikrina jų įgy-vendinimą, o būtinais atvejais taiko ir prievartą.

Teisinė valstybė turi suverenitetą, pasireiškiantį aukščiausiavaldžia piliečiams ir jų susivienijimams. Turėdama suverenitetą,teisinė valstybė organizuojasi ir nustato visiems privalomas elge-sio taisykles.

Minėti požymiai ir bruožai yra bendri teisinėms ir neteisi-nėms valstybėms.

Teisinės valstybės ypatumai yra tokie:1) įstatymų viršenybė. Nei viena valstybės institucija,pareigūnas, kolektyvas, valstybinė ar visuomeninė orga-nizacija, nei vienas žmogus neatleidžiamas nuo įstatymųlaikymosi. Čia turima galvoje ne apskritai teisės, o kon-krečių teisės aktų viršenybė, kad jie neištirptų įstatymuspapildančiuose žinybiniuose aktuose. Iš tikrųjų visa kurvadovaujamasi įstatymais, o juos papildantys aktai netu-ri jiems prieštarauti, iškreipti jų esmės ir turinio. Kuriantteisinę valstybę, žinybinių aktų turi tolydžio mažėti;2) piliečių teisių ir laisvių neliečiamybė ir garantijos, pi-liečių ir valstybės tarpusavio atsakomybės nustatymas. Vals-tybės valdžia turi būti atsakinga piliečiams. Piliečių ir


valstybės savitarpio atsakomybė turi būti įtvirtinta kon-stitucijoje;

3) valdžių padalijimo principas. Remiantis šiuo princi-pu, kad valstybė galėtų normaliai funkcionuoti, turi būtinepriklausomos viena nuo kitos valdžios: įstatymų lei-džiamoji, vykdomoji ir teismo. Įstatymus leidžia parla-mentas, juos vykdo vyriausybė, teisingumą vykdo teis-mas. Šios teorijos paskirtis, kad valdžios nesukauptų as-menų grupė ar net vienas asmuo;4) demokratinio režimo, teisėtumo ir konstitucingumovisuomenėje kūrimas ir palaikymas. Turi būti realiai už-tikrintos piliečių teisės ir laisvės (sudarytas jų garantijų irapsaugos mechanizmas). Gyvenime turi oficialiai derėtipiliečių teisės ir laisvės bei jų konstitucinės pareigos.

Norint sukurti teisinę valstybe, pirmiausia reikia pasiektiaukštą politinio ir teisinio sąmoningumo lygį, būtiną žmonėmsaktyviai dalyvauti politiniame, kultūriniame visuomenės gyve-nime. Taip pat reikia, kad piliečiai įgytų patirties ir kompeten-cijos sąmoningai tvarkyti valstybės ir visuomenės reikalus. To-dėl svarbu politiškai ir teisiškai šviesti visuomenę. Būtina stipriteisinė tvarka, nepažeidžiamas teisėtumas ir konstitucingumas.Visose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse turi vyrauti nuo-monių ir samprotavimų pliuralizmas, centre ir vietose — visuo-menės savivalda. Į ekonomiką, politiką, kultūrą, mokslą, socia-linį gyvenimą reikia diegti tikrosios demokratijos principus. Taippat būtina kiek įmanoma tobulesnė teisės sistema.

Teisinei valstybei kurti ir funkcionuoti reikia pilietinės visuo-menės. Literatūroje iš sudedamųjų pilietinės visuomenės dalių pir-miausia išskiriami klubai, universitetai, Bažnyčia, šeima, verslinin-kų susivienijimai ir panašiai. Visi junginiai yra santykiškai sava-rankiški bendraudami tarpusavyje ir nepriklausomi nuo valstybės.Sąveikaudama su valstybe, pilietinė visuomenė, t. y. įvairūs so-cialinės grupės ir sluoksniai, stebi valstybės veiksmus, kad nebūtųpažeisti teisėtumas ir konstitucingumas. Ji gali imtis teisėtų prie-


monių ir priversti valstybę ir jos įstaigas, kai šios pažeidžia galiojan-čius įstatymus, pašalinti pažeidimus. Pilietinė visuomenė yra civi-lizacijos ir teisinės valstybės gyvavimo ir tolesnės raidos garantas.

Teisinė valstybė yra ne tik socialinė vertybė, kurios paskirtis— stiprinti žmoniškumo pradus ir teisingumą, bet ir praktinė ins-titucija, ginanti piliečių laisves, jų garbę ir orumą, kovos su biu-rokratija priemonė, visuomenės valdžios įgyvendinimo forma.

Teisinės valstybės kūrimas susijęs su žmogaus ir piliečio tei-sių ir laisvių užtikrinimu, valstybės atsakomybe piliečiams ir pi-liečių atsakomybe valstybei nuosekliai laikantis įstatymų reika-lavimų. Valstybės įstaigos, visuomeninės organizacijos, kolekty-vai, teisėsaugos institucijos turi stiprinti įstatymų autoritetą irtiksliai juos vykdyti.

Teisinės valstybės požymiai išreiškia tautos suvereniteto idėją,rodančią, kad tauta yra visos valdžios šaltinis.

Valstybės valdžios suvereniteto stiprinimas ir teisės viršeny-bės įtvirtinimas yra neatsiejami kuriant teisinę valstybę. Suvere-nitetas suponuoja valstybės valdžios teisinę organizaciją, visų vals-tybės įstaigų teisinio statuso apibrėžimą ir jų veiklos procedūrą,asmens teisinės padėties nustatymą, taip pat visų visuomeniniųjunginių ir politinės sistemos grandžių statusą.

Teisės viršenybės galima pasiekti tik sistema valstybės val-džios, organizuotos teisiniais pagrindais, užtikrinančios teisės rei-kalavimų pripažinimą ir jų įgyvendinimą įvairiomis savo veiklosformomis (įstatymų leidyba, jų vykdymu ir teismu). Teisinės vals-tybės suverenitetas - tai valstybės valdžių ir teisės viršenybė. Vie-šoji politinė valdžia valstybiškai organizuotoje visuomenėje galibūti tik valstybės institucijos. Dėl valstybės pripažinimo ir ap-saugos teisė (jos normos, principai ir reikalavimai) yra bendrojoprivalomojo pobūdžio.

Apibendrinant galima nurodyti tokius teisinės valstybės po-žymius:

1) visų valstybinio reguliavimo prerogatyvų sutelkimasvalstybės institucijų sistemoje;


2) valdžių padalijimas, t. y. draudimas vienos valdžiosvykdomas funkcijas pakeisti kitos valdžios funkcijomis;3) pilietinė visuomenė;

4) sukurtas antimonopolinis mechanizmas, neleidžian-tis sutelkti įgaliojimų kurioje nors vienoje grandyje ainstitucijoje;5) konstitucinių įstatymų viršenybė ir tiesioginis galio-jimas;6) įstatyminis valstybės valdžios įtvirtinimas ir prakti-nis įgyvendinimas;

7) įstatymų leidybos institucijos sudarymas visuomeneįgyvendinant rinkimų teisę ir jos veiklos kontrolė;

8) nacionalinių įstatymų ir tarptautinės teisės normų iprincipų vienovė;9) teisinė visų subjektų apsauga nuo savavališkų visinstitucijų sprendimų;

10) teismo, kaip priemonės, užtikrinančios teisinį vals-tybingumą, autoriteto stiprinimas;11) įstatymų ir teisės principų atitikimas ir teisinė val-džios organizacija;

12) piliečių teisių ir pareigų vienovė;

13) valstybės ir asmens tarpusavio atsakomybė.

IV. Valstybės formos

Valstybės forma tiesiogiai išreiškia valstybės esmę ir turinį. Atskleis-ti valstybės esmę - tai išsiaiškinti, kurių visuomenės sluoksnių irrupių valią ir interesus ji išreiškia ir gina. Išsiaiškinti valstybės tu-rinį reiškia nustatyti, kaip ir kokiomis kryptimis ji veikia. Ištirtivalstybės formą yra nustatyti jos sandarą, pagrindines sudedamą-sias dalis, pagrindinius valstybės valdžios įgyvendinimo metodus.

Teisės teorijoje nėra vieningos nuomonės, kas yra valstybėsforma. Yra įvairių nuomonių dėl valstybės formos sampratos irjos turinio. Dauguma autorių tvirtina, kad valstybės forma susi-deda iš valdymo formos, valstybės vidaus sandaros (sutvarkymo)valstybinio (politinio) režimo. Valstybės forma suprantama

kaip valdžios organizavimas ir jos santvarka. Forma apibūdina-ma neatsiejamai nuo valstybės turinio. Turinys atskleidžia vals-tybės valdžios priklausomumą, jos objektus, atsako į klausimą,kas įgyvendina valdžią, o forma parodo, kaip yra organizuota vals-bės valdžia, kokios institucijos jai atstovauja, kokia jų sudary-mo tvarka, įgaliojimų laikas, kokiais metodais ji įgyvendinama.

Valstybės formos problema turi ne vien teorinę, bet ir prakti-nę reikšmę. Nuo to, kaip organizuota ir įgyvendinama valstybėsvaldžia, priklauso valstybinio vadovavimo, valdymo veiksmingu-mas, vyriausybės prestižas, teisėtumo ir teisėtvarkos padėtis šalyje.

Valstybės forma, t. y. valstybės santvarka, jos organizacijaturinio atžvilgiu reiškiasi įvairiais aspektais: 1) tai aukščiausiųvaldžios ir valdymo institucijų sudarymo ir organizacijos tvarka;

tai valstybės teritorinio sutvarkymo būdas, centrinės, regio-ninės ir vietinės valdžių tarpusavio santykiai; 3) tai politinės val-ios įgyvendinimo būdai ir metodai.

Valstybės formos 47

1. Valdymo formaValdymo forma — aukščiausios valstybės valdžios organizacija,ypač jos aukščiausių ir centrinių institucijų struktūra, kompe-tencija, sudarymo tvarka, jų įgaliojimų trukmė, santykiai su gy-ventojais, jų dalyvavimas sudarant instituciją. Valdymo forma yrasvarbiausias valstybės formos elementas.

Dar Aristotelis skyrė valdymo formas pagal tai, kas įgyven-dina aukščiausią valdžią: vienasmeniškai monarchas (monarchi-ja), ribotas aristokratų skaičius (aristokratija) ar visi gyventojai(demokratija). Šie kriterijai taikomi ir šiandien.

Valdymo formos skiriamos atsižvelgiant į tai, aukščiausią val-džią turi vienas asmuo ar ji priklauso renkamai kolegialiai insti-tucijai. Šitaip yra skiriamos monarchinė ir respublikinė valdy-mo formos.

Monarchijoje valdžios šaltinis yra monarchas, o respubliko-je renkama valstybės institucija.

Buvo ir tebėra įvairių rūšių monarchijų ir respublikų. Taipriklauso nuo valstybės tipo ir nuo jos susidarymo ir funkciona-vimo sąlygų.

Šiuolaikiniu visuomenės ir valstybės raidos etapu yra dviejųrūšių monarchijos — duali ir parlamentinė. Dualios monarchijosypatybė, kad formaliai teisiškai valstybės valdžia padalyta tarpmonarcho ir parlamento. Vykdomoji valdžia yra monarcho ran-kose, o įstatymų leidžiamoji - parlamento rankose, nors yra at-vejų, kai parlamentas pavaldus monarchui.

Parlamentinei monarchijai būdinga tai, kad monarcho sta-tusas formaliai ir faktiškai apribotas visose valstybės valdžios įgy-vendinimo srityse. Pavyzdys gali būti Jungtinė Karalystė, Olan-dija, Švedija ir kitos valstybės. Parlamentinė monarchija dar va-dinama konstitucine. Monarchija buvo būdinga valdymo formafeodalizmo laikotarpiu.

Kapitalistinės valstybės, atsižvelgiant į jų susidarymo sąlygasir raidą, yra įvairių valdymo formų. Kapitalistinei valstybei bū-dingos dvi pagrindinės valdymo formos: konstitucinė monarchija


ir respublika. Jų skirtumą lemia valstybės vadovo — monarcho arprezidento, padėtis.

Monarchijoje valstybės vadovas paveldi sostą ir jo valdžia for-maliai teisiškai laikoma nepriklausoma nuo bet kurios kitos valdžios,kitos valstybės institucijos ar gyventojų. Tuo tarpu respublikoje vals-tybės vadovą renka gyventojai nustatytam laikui ir jo valdžia tei-siškai priklausoma nuo rinkėjų arba jį išrinkusio parlamento.

Konstitucinė monarchija atsirado tose šalyse, kur kapitalis-tai dėl įvairių istorinių priežasčių įsitvirtino ekonominiu ir so-cialiniu politiniu požiūriu, ėjo į kompromisus su bajorais ir da-lijosi su jais valstybės valdžią. Buržuazija, vadovaudama antifeo-dalinei revoliucijai, vykdydama ekonominę ir socialinę politinępertvarką, kartais apsiribodavo daliniais pokyčiais ir reformomis.Tai lėmė šalies socialinių jėgų santykiai, kapitalistinių sluoksniųir valstiečių bei darbininkų prieštaravimų aštrumas. Kiekvienosšalies ekonominė padėtis veikė valstybės valdymo formą.

Konstitucinė monarchija yra dviejų rūšių — parlamentinė irduali. Dabar labiausiai paplitusi parlamentinės monarchijos for-ma. Čia vyriausybę sudaro partija, gavusi per rinkimus daugu-mą vietų parlamente, arba kelios partijos, sudarančios parlamentedaugumą (koalicinė vyriausybė). Rinkimus laimėjusios partijoslyderis tampa vyriausybės vadovu (ministru pirmininku). Kara-liaus valdžia yra apribota visose valstybės gyvenimo srityse, ir pir-miausia leidžiant ir vykdant įstatymus. Valdantieji sluoksniaikonstitucinę monarchiją laiko papildoma savo interesų gynybospriemone paaštrėjus socialiniams konfliktams.

Įstatymus priima parlamentas ir tvirtina karalius, tačiau šijo prerogatyva, kaip ir kiti įgaliojimai, yra formali. Pagal susi-klosčiusius konstitucinius papročius, karalius neatsisako pasira-šyti parlamento priimtų aktų. Vyriausybė, pagal konstituciją, at-sakinga ne karaliui, o parlamentui.

Esant dualiai monarchijai vyriausybė sudaroma nepriklau-somai nuo partinės parlamento sudėties ir yra atsakinga karaliui.Valdžia yra dvejopo (dualaus) pobūdžio. Ji teisiškai ir faktiškaipadalyta tarp vyriausybės, kurią sudaro karalius (ir yra jam atsa-

Valstybes formos 49

kinga), ir parlamento. Karalius išreiškia feodalų, o parlamentas— kapitalistų interesus. Duali monarchija gyvavo 1871—1918 m.Vokietijoje, dabar yra Irane, Etiopijoje ir kitose valstybėse.

Respublika laikoma aukščiausia valdymo forma, yra pažan-giausia ir demokratinė. Ji yra taip pat dviejų rūšių: parlamentinėir prezidentinė. Tai priklauso nuo nemažai veiksnių, tačiau le-miami yra valstybės stabilumo interesai, o ne laikinos politinėsproblemos ir paaštrėję socialinių jėgų santykiai.

Būdingi parlamentinės respublikos bruožai yra: parlamentoviršenybė, vyriausybės atsakomybė parlamentui, vyriausybė su-daroma iš partijų, turinčių balsų daugumą parlamente, lyderių;prezidentas renkamas tiesiogiai parlamento arba specialios kole-gijos, sudarytos parlamento. Prezidentas nevaidina esminio vaid-mens tarp kitų institucijų. Vyriausybę sudaro ir ja i vadovauja mi-nistras pirmininkas. Tokios respublikos yra Austrija, Vokietija,Ital i ja ir kitos.

Tokios respublikos trūkumai: daugiapartiškumas ir dėl tofragmentiška parlamentinė koalicija, nestabili vyriausybė, įsta-tymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių nesutarimai. Parla-mentinė dauguma gali įvesti savo diktatūrą, jeigu part i ja, t u r i n t iabsoliučią daugumą, yra diktato šalininkė.

Partijų likimas ir partinė struktūra priklauso ir nuo rinkimųsistemos — ši yra mažoritarinė ar proporcinė.

Prezidentinės respublikos požymiai: prezidento rankose yravalstybės vadovo ir vyriausybės įgaliojimai, vyriausybė neatsakin-ga parlamentui, parlamentas nerenka prezidento ir nesudaro vy-riausybės, vyriausybė atsakinga prezidentui, kurio rankose yra di-delė politinė, karinė ir socialinė ekonominė valdžia, parlamen-tas neturi teisės pareikšti vyriausybei nepasitikėjimą (pvz., JAV,Prancūzijoje).

Prezidentinė respublika kartais vadinama dualia, pabrėžiantstiprios vykdomosios valdžios sutelkimą prezidento, o įstatymųleidžiamosios valdžios — parlamento rankose.

Prezidentinės respublikos trūkumai: 1) gali ki l t i konstitu-cinė krizė, nes yra prezidento ir parlamento prieštaravimų gali-


mybė, jeigu prezidentas ir parlamento dauguma yra skirtingų par-tijų nariai; 2) svarbų vaidmenį vaidina prezidento rinkimai, nevisada priklausantys nuo prezidento.

Vienoje ar kitoje šalyje, atsižvelgiant į politinių jėgų santykius,tradicijas ar įgyvendinamas reformas, galima mišri valdymo formatarp parlamentinės ir prezidentinės respublikos (pvz., Lietuvoje).

2. Valstybės sandaros formosValstybės sandaros forma yra valstybės valdžios administracinėteritorinė organizacija, valstybės ir ją sudarančių sudedamųjų da-lių, konkrečių valstybės dalių, taip pat centrinių ir vietos insti-tucijų tarpusavio santykių pobūdis. Valstybės sandaros formaglaudžiai susijusi ne tik su viešąja valdžia, bet ir su gyventojų te-ritorine organizacija. Nuo valstybės sandaros tobulumo daug pri-klauso gyventojų teisių ir laisvių apimtis bei kokybė. Tinkamasandara užtikrina valstybės stabilumą, veiksmingą jos funkcio-navimą. Netinkama sandara, neatitinkanti valstybės pobūdžio iruždavinių, gali būti viena iš jos žlugimo priežasčių (pvz., Tary-bų Sąjungos žlugimas).

Pagal sandarą valstybės skirstomos į unitarines (vieningas)ir federacines (santykiškai savarankiškų teisės požiūriu valstybi-nių junginių: sąjunginių respublikų, autonominių respublikų,kantonų, žemių ir pan.); konfederacijas (valstybinio pobūdžiojunginius, suverenių valstybių sąjungas).

Unitarinė valstybė yra politiškai vieninga ir nedaloma. At-skiri administraciniai teritoriniai vienetai ar sritys, išsiskiriančiostam tikru savitumu, neturi įstatymų leidybos, atskiros teismų sis-temos. Visi administraciniai teritoriniai vienetai savo teritorijosribose (rajono, apskrities) turi vienodas teises. Valstybės valdžiaapima visą teritoriją. Yra viena konstitucija, teisės sistema, teis-mų sistema, pilietybė. Apygardos, sritys ar kiti administraciniaivienetai vykdo tik administracines funkcijas.

Federacija yra sąjunginė valstybė, susidedanti iš valstybių —feracijos narių. Joje yra bendros visai sąjungai valdžios ir vai-

Valstybes formos 51

dymo institucijos ir kiekvienas federacijos narys turi savo valdžiosir valdymo institucijas. Federacijos nariai turi savo įstatymus, teis-mo, mokesčių sistemą, konstituciją ir teisės sistemą. Daugumafederacijų susidarė ne pagal nacionalinį, o pagal teritorinį arbanacionalinį teritorinį požymius dėl geografinių, istorinių ir so-cial inių politinių priežasčių.

Federalizmas — tai ne paprastas geografinis šalies padalijimas(ypač daugianacionalinės šalies) į teritorinius vienetus su verti-kalia priklausomybe, taip pat visiška priklausomybe nuo centro.Federacija susideda iš savarankiškų valstybių arba valstybinių jun-ginių, tačiau tai leidžia funkcionuoti didelei valstybei kaip visu-minės politinės valdžios organizacijai.

Galimas paprastas federacijos modelis, kai centrinė vyriau-sybė kaip arbitras koordinuoja regioninių vyriausybių veiklą,sprendžia jų tarpusavio prieštaravimus, užtikrina išorinį saugu-mą, pinigų emisiją, vidaus prekybą, federalinių programų vyk-dymo kontrolę ir panašiai. Tačiau galima ir tokia federacija, kurnepaneigta regioninė arba nacionalinė autonomija, bet dėl etni-nių ir nacionalinių ypatumų reikia stiprios centro valdžios.

Konfederacija — tai suverenių valstybių sąjunga, sukurta siektitam tikrų tikslų. Suverenios valstybės konfederacijoje yra tarptau-tinės teisės subjektai, turi savo pilietybę, valdžios institucijų siste-mą ir teismus. Jos savarankiškai įgyvendina valdžią, priima savokonstitucijas. Konfederacijos įstaigų priimti teisės aktai turi būtiaprobuoti konfederacijos narių. Nariai turi savo pajamų šaltinius— jų dalis gali būti skirta ir konfederacijos biudžetui. Konfedera-cijos kariuomenė susideda iš konfederacijos narių pasiuntinių, per-duodamų bendrai karinei vadovybei.

3. Politinis režimas

Politinis režimas, kai kurių autorių teigimu, — tai politinis reiš-kinys ir yra politinio gyvenimo ir visuomenės politinės sistemosdalykas. Kiti laiko jį tik valstybinio gyvenimo dalyku, konkreti-nančiu kitus valstybės formos elementus — valdymo formą, vals-


tybės sandaros formą ir valstybės funkcijų įgyvendinimo formasbei metodus.

Politinį režimą reikia suprasti plačiai ir siaurai, nes visuome-nėje politiniai procesai apima dvi sritis - valstybinę ir visuome-ninę politinę, politinės sistemos pobūdis taip pat apima valstybęir nevalstybines visuomenines politines organizacijas.

Visos politinės sistemos sudedamosios dalys: partijos, visuo-meninės organizacijos, darbo kolektyvai, Bažnyčia, visuotiniai ju-dėjimai, yra veikiami valstybės ir pajunta jos funkcijų pobūdį,veiklos formas ir metodus. Kartu yra ir atgalinis ryšys, nes vals-tybę veikia visuomeninė politinė aplinka. Sis poveikis apima vals-tybės formą ir jos politinį režimą.

Valstybės formos sampratai yra svarbus politinis režimas siau-ruoju požiūriu (kaip valstybinio vadovavimo būdų ir priemoniųvisuma) ir plačiuoju požiūriu (asmens demokratinių teisių ir lais-vių garantijų lygis, oficialių konstitucinių ir teisinių formų ir po-l i t in ių realijų atitikimas, valdžios institucijų santykio su valsty-bės ir visuomenės teisiniais pagrindais pobūdis).

Politinį režimą veikia: valstybės esmė ir jos forma, įstatymųleidybos pobūdis, faktiniai valstybės institucijų įgaliojimai ir tei-sinės jų veiklos formos, visuomeninių ir politinių jėgų santykis,gyvenimo lygis ir ekonominė padėtis, socialiniai prieštaravimai.Turi reikšmę šalies istorinės tradicijos ir tarptautinė padėtis.

Įvairiais istoriniais etapais tų pačių valstybių politiniai reži-mai buvo nevienodi. Vergovinėje valstybėje gyvavo despotinis,teokratinis-monarchinis, aristokratinis, oligarchinis ir demokra-tinis, feodalizmo epochoje buvo absoliutinis (feodalinės demok-ratijos miestuose respublikose), karinis policinis, apšviestojo ab-soliutizmo režimas.

Kapitalizmo laikotarpiu yra liberalusis, demokratinis, bona-partistinis, karinis policinis, fašistinis, klerikalinis-fundamenta-listinis, autoritarinis, totalitarinis, liaudies režimai. Visus režimusgalima skirstyti į demokratinius ir antidemokratinius. Demok-ratiniams būdinga įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimai, įsta-tymuose įtvirtintos piliečių socialinės ekonominės ir politinės tei-

sės ir jų įgyvendinimas nepriklausomai nuo lyties, rasės, tauty-bės, turtinės padėties, išsilavinimo ir tikėjimo. Esant demokra-tiniam režimui gyventojai ir tiesiogiai dalyvauja sprendžiant vals-tybės reikalus (referendumuose arba per savo atstovus parlamen-te). Demokratinis režimas garantuoja paskelbtas teises ir laisves,teisėtumą ir teisėtvarką, įvairias nuosavybės formas ir nuomoniųpliuralizmą. Toks režimas neįmanomas be daugelio partijų, aukš-to gyvenimo lygio, sėkmingos kovos su nusikalstamumu.

Antidemokratinių režimų turinys beveik vienodas ir priešin-gas demokratinio režimo turiniui. Vyrauja viena partija ar judė-jimas, oficiali ideologija, viena nuosavybės forma, tėra poli t iniųteisių ir laisvių minimumas, gyventojai susiskaldę į luomus, že-mas ekonomikos lygis, gausu represinių priemonių, agresyvi už-sienio politika.

V. Valstybės vieta

visuomenės politinėje sistemoje

Pirmoji visuomenės politinė organizacija buvo valstybė. Visomssusidarančioms valstybėms būdinga: darbo įrankių tobulėjimasdarbo pasidalijimas, rinkos santykių atsiradimas ir turtinė ne-lygybė, socialinių grupių, luomų, kastų susidarymas ir šių gru-pių žmonių savo bendrų interesų įsisąmoninimas. Objektyviaisusiklostę žmonių santykiai sudarė sąlygas naujoms politinėmsformoms atsirasti. Greta valstybės ir jos ribose susidarė įvairūsnevalstybiniai junginiai, išreiškiantys tam tikrų sluoksnių, gru-pių, tautybių interesus ir dalyvaujantys visuomenės politiniamegyvenime (partijos, profsąjungos, moterų, jaunimo, verslininkųkitos organizacijos). Tačiau svarbiausią vietą politiniame ir vi-

suomeniniame bet kurios šalies gyvenime užima valstybė.Valstybė yra kaip alternatyva įvairioms socialinėms grupėms

sluoksniams nevaisingai kovojant dėl prieštaringų interesų irpadeda gyvuoti politinei sistemai. Ne kas kitas, o valstybė įtrau-kia savo piliečius į tarpusavio ir regioninius konfliktus. Vienaisatvejais valstybė buvo ir yra tam tikrų politinių grupuočių įran-kis, išreiškiantis valdančiųjų sluoksnių interesus, kitais atvejaisji gina ir išreiškia bendrus visos tautos interesus.

Valstybę galima suvokti kaip asmenų organizavimosi formą,kaip sąjungą žmonių, susijungusių bendram gyvenimui. Indivi-dų istoriniai, ideologiniai, socialiniai ekonominiai ryšiai su vals-tybe koncentruotai pasireiškia politine teisine pilietybės katego-rija. Kiekvienas valstybės bendrijos narys suinteresuotas valsty-be, kadangi asmens nepriklausomybę ir laisvę sąveikaujant su ki-tais piliečiais, šeimos ir nuosavybės apsaugą, asmeninio gyveni-

Valstybės vieta visuomenės politinėje sistemoje 55

mo neliečiamumą užtikrina valstybė. Pilietis įgyja politinę gali-mybę dalyvauti politiniame šalies gyvenime, visuomeninių poli-tinių susivienijimų ir judėjimų, politinių partijų veikloje. Kartuegzistuoja daugybė valstybės ir pavienių piliečių tarpusavio prieš-taravimų. Tai prieštaravimai tarp demokratijos ir biurokratijosleidžiant ir vykdant įstatymus, tarp savivaldos raidos tendencijųir ribotų jos įgyvendinimo galimybių.

Valstybei atsirasti didelę įtaką turėjo socialinis visuomenėssusisluoksniavimas ir valstybė pasidarė ekonominiu požiūriu vy-raujančių sluoksnių politinė organizacija. Tačiau dėl savo socia-linės paskirties valstybė negali būti tik valdymo ir prievartos apa-ratas. Istorija rodo, kad diktatoriški režimai yra laikini. Valsty-bės ir politinės sistemos uždaviniai yra tie patys: visuomenės gru-pių kovą nukreipti civilizuota politine, demokratijos ir teisės prin-cipais grindžiama linkme ir visų junginių veiklą orientuoti kon-struktyviai spręsti bendrus socialinius uždavinius ir šitaip baigtitarpusavio kivirčus.

Valstybė tapo pirmuoju žmonių politinės veiklos rezultatu,vienaip ar kitaip organizuotų ir išreiškiančių tam tikrų sluoks-nių ir grupių interesus. Valstybė apėmė visus bendrus politiniusreiškinius ir tapo socialinių ir nacionalinių junginių, įvairių or-ganizacijų ir partijų bendrabūvio forma. Valstybė įstatymais nu-stato politinių partijų ir visuomeninių susivienijimų veiklos tai-sykles ir įgyvendindama savo politiką mėgina atsižvelgti į įvai-rius, kartais antagonistinius jų interesus. Demokratinė valstybėturi užtikrinti ne tik normalų politinį bendrabūvį, bet ir taikųvalstybės valdžios pasikeitimą.

Valstybė, kaip politinio bendrabūvio forma, teritorijoje su-tampa su visuomenės politine sistema. Turinio ir funkcijų atžvil-giu ji yra politinės sistemos elementas, svarbiausias integruoja-masis veiksnys, sujungiantis į vieną visumą politinę sistemą ir pi-lietinę visuomenę. Valstybė priversta rūpintis bendrais sociali-niais reikalais: senelių namais, ryšių priemonėmis, transportu,energetika, ekologija. Savo aparato padedama, ji saugo politinėssistemos neliečiamumą, užtikrina teisėtumą ir teisėtvarką. Socialia

ir demokratine gali būti laikoma tik ta valstybė, kur sudarytossąlygos įgyvendinti žmogaus teises ir laisves.

Politinei sistemai svarbią konsoliduojamąją reikšmę turi vals-tybės valdžios suverenumas. Tik valstybė turi teisę šalies vidujeir užsienyje atstovauti visuomenei ir veikti jos vardu. Konkre-čios visuomenės politinės sistemos įsiliejimas j pasaulio politinębendriją priklauso nuo valstybės suvereniteto įgyvendinimo.

Visi politinės sistemos elementai ir komponentai vienija, de-rina socialinių grupių interesus, parengia politinius sprendimus.Valstybei tenka spręsti problemas susiklosčius išskirtinei padė-čiai. Bet kuri politinė veikla galiausiai vienaip ar kitaip susijusisu valstybės valdžia. Valstybės valdžia reikalinga žmonių politi-nei veiklai ir jų junginiams. Tačiau ši valdžia turi veikti neper-žengdama teisės normų ribų.

VI. Valstybė ir pilietinė visuomenė

Visuomenė, skirtingai nuo valstybės, egzistavo visada, bet ne vi-sada ji buvo pilietinė. Šioji atsirado atsiskyrus valstybei nuo so-cialinių junginių, atskyrus valstybę nuo santykiškai savarankiš-kos visuomenės gyvenimo srities, daugybės visuomeninių santy-kių ir išlaisvinus juos nuo valstybės kontrolės. Klostantis pilieti-nei visuomenei kūrėsi ir šiuolaikinė valstybė.

Ikikapitalistinės luominės visuomenės valstybė praktiškai su-tapo su tam tikra visuomenės dalimi ir buvo atskirta nuo gyven-tojų daugumos. Vyraujanti socialinė grupė organizavosi į valsty-bę, palaikančią luomų ribas, saugančią aukštųjų luomų, kurių var-du buvo įgyvendinama valdžia, privilegijas.

Luominėje visuomenėje valstybė reglamentavo daugelį visuo-menės gyvenimo sričių: ekonominę, buitinę, dvasinę. Pilietinėvisuomenė formavosi panaikinant luominę nelygybę ir išlaisvi-nant visuomeninius santykius nuo valstybės diktato.

Pil ietinės visuomenės susidarymas ir raida apima keletą am-žių ir šis procesas dar nesibaigė. Pavienių elementų buvo Graiki-joje ir Romoje, kur amatų ir prekybos plėtojimasis sukūrė pre-kinę gamybą ir įtvirtino šios srities santykius romėnų privatinė-je teisėje.

Pilietinė visuomenė Amerikos ir Europos regionuose visosšalies mastu pradėjo kurtis naujaisiais laikais.

Galima išskirti tris pilietinės visuomenės raidos etapus. Jųkaita pasižymi esminiu visuomenės ir valstybinės santvarkos pa-sikeitimu, socialiniais ir politiniais judėjimais, visuomenės sluoks-nių susidūrimais.

Pirmuoju etapu, maždaug XVI—XVII a., klostėsi ekonomi-nės, politinės ir ideologinės prielaidos: pramonės ir prekybos plė-


tojimasis, gamybos specializacija, didesnis darbo pasidalijimas,prekinių piniginių santykių raida. Palaikant miestams ir miestųluomams, nemažai šalių susikūrė centralizuotos nacionalinės vals-tybės, turinčios šiuolaikinių valstybių bruožų (suverenitetą, iž-dą, valdymo aparatą). Tuo metu vyko visuomenės ideologijos per-versmas, ryškus meno ir kultūros kilimas, susikūrė prigimtinėsteisės teorija, įsivyravo bendra idėja, kad pilietinė visuomenė yraSocialinis politinis idealas.

Nemažą vaidmenį kuriant pilietinę visuomenę suvaidino su-sidariusios centralizuotos valstybės, kurios stengėsi šalinti nely-ybę ir teisės įvairovę. Nauja valstybė turėjo paversti luominę vi-suomenę pilietine lygiateise.

Antruoju etapu, XVII-XIX a., pažangesnėse šalyse kapita-listiniais pagrindais susikūrė pilietinė visuomenė, kur buvo vi-suotinė teisinė lygybė ir laisvė, laisvas verslas ir iniciatyva. Įsta-timinis žmonių teisinės lygybės pripažinimas suteikiant jiems tei-ses ir laisves buvo esminis pilietinės visuomenės požymis ir jospagrindas. Pilietinės visuomenės tikrovės pagrindus padėjo „Tei-sių bilis" (Anglijoje ir JAV) bei Žmogaus ir piliečio teisių dekla-racija (Prancūzijoje). Tokioje visuomenėje teisė privaloma ir vals-tybės valdininkams. Teisės viršenybė užtikrinama valdžių pada-lijimu, aukšta įstatymų leidžiamosios valdžios padėtimi, jos pri-klausomybe nuo tautos, visiems piliečiams vienodai teisingu irpasiekiamu teismu.

Kartu susiklostė ir pažiūra į konstituciją kaip į pagrindinį ša-lies įstatymą, būtinai nustatantį piliečių teises ir laisves, o ne vienvalstybės įstaigų statusą. Pati konstitucija tapo visuomenės ir vals-tybės susitarimu ir atribojo jų veiklos sritis (valstybei — bendrųinteresų, o visuomenei — individualių laisvių ir privačių interesųsritis).

Valstybės ir visuomenės santykiai visada buvo sudėtingi dėlpačios visuomenės įvairovės, jos susiskirstymo į nuolatines so-cialines grupes, besistengiančias daryti įtaką politikai ir valsty-bei veikiant teisės turinį.

Valstybė ir pilietinė visuomenė 59

Pilietinės visuomenės susidarymas ir raida lėmė naują vals-tybės ir teisės raidos etapą. Tai vadinamoji „šiuolaikinė atstovau-jamoji valstybė", kuriai būdingi tokie bruožai: valstybė suvere-ni, ji turi aukščiausią valdžią ir prievartos monopolį visoje šalyjeir yra nepriklausoma nuo kitos valstybės valdžios, Bažnyčios, ne-valstybinių organizacijų, veikia visų gyventojų vardu, gina jų in-teresus.

Tobulėjant pilietinei visuomenei, valstybės institucijų struk-tūroje atsiranda ir nustatomos atstovaujamosios įstaigos (parla-mentai, turintys teisę tvirtinti mokesčius ir rinkliavas, priimtinorminius aktus). Atstovaujamosios demokratijos atsiradimas yrapilietinės visuomenės susidarymo epochos reiškinys.

Valstybė turi valdymo aparatą, nustato ir renka mokesčius,juos išlaiduoja, pripažįsta piliečių lygybę, jų teises ir laisves ir jasgarantuoja. Valstybės atskyrimas nuo visuomenės ir visuomenės— nuo valstybės atstovaujamųjų įstaigų iš pagrindų pertvarkė vals-tybę ir jos santykius su pilietine visuomene.

Valstybės atskyrimas nuo visuomenės ir visuomenės nuo vals-tybės pasireiškė jų darinių skirtybėmis, jų sudarymo principais.Bet kuri valstybė sudaryta kaip vieningo centro vadovaujama ver-tikali sistema, valstybės įstaigų ir pareigūnų, kurie varžomi pa-valdumo santykių ir valstybinės disciplinos, hierarchija. Svarbiau-sias nuolatinis valstybės tikslas yra jos sistemos pateisinimas irteisėtumas, visuomenės apsauga ir bendrų jos reikalų tvarkymas.

Skirtingai nei valstybė, pilietinė visuomenė sudaro piliečiųįvairių ryšių ir santykių, taip pat jų susivienijimų, sąjungų, ko-lektyvų horizontalią sistemą. Šie ryšiai grindžiami lygybe ir as-menine iniciatyva. Piliečių ir jų sąjungų tikslai yra įvairūs ir kei-čiasi pagal jų interesus.

Pilietinės visuomenės ir valstybės darinių skirtybės veikia pri-vačių ir viešųjų santykių teisinio reguliavimo būdus. Valstybėsįstaigos ir pareigybės sukuriamos teisės ir veikia teisiniu pagrin-du. Pilietinės visuomenės narių gyvenimas ir veikla teisės nenu-statyti. Junginių sudarymas ir veikla gali būti reguliuojami įsta-


tymų, tačiau jie sudaromi ir egzistuoja tik laisva jų dalyvių valia.Piliečiai yra teisnūs ir turi plačių galimybių sudaryti įvairias su-tartis. Valstybės įstaigos ir pareigūnai turi nustatytą kompeten-ciją ir veiklos ribas.

Antruoju pilietinės visuomenės raidos etapu plėtėsi atstovau-jamųjų įstaigų vykdoma vykdomosios valdžios įstaigų kontrolė,plėtėsi rinkimų teisė, atstovaujamosios įstaigos darėsi vis labiaupriklausomos nuo polit inių partijų ir judėjimų.

XIX-XX a. ribą galima laikyti pilietinės visuomenės raidostrečiojo etapo pradžia. Pramonė ir prekyba iš privačių verslinin-kų rankų perėjo pramonės, prekybos ir finansų korporacijoms.Ginti demokratines teises ir laisves stojo darbininkų profsąjun-gos, politinės partijos ir judėjimai. Valstybė reiškėsi ne vien kaip„naktinis sargas", vykdantis tik apsaugos funkciją. Vis daugiauvietos jos veikloje užėmė socialinė rūpyba, švietimo reikalai, svei-katos apsauga ir panašiai. Didėjo valstybės vaidmuo reguliuojantekonominius santykius. Valstybės kontrolė ir kišimasis į ekono-miką sumažino ir vėliau šalino krizės reiškinius.

Šiuolaikinė civilizuota valstybė yra teisinė ir socialinė, pasi-žymi pažangiomis institucijomis, jai būdinga atstovaujamoji irtiesioginė demokratija, įvairios savivaldos formos, pareigūnų pa-klusnumas įstatymams ir atstovaujamųjų įstaigų kontrolei, dau-gelio valdymo aparato darbuotojų rinkimai, valstybės veiklos vie-šumas ir pareigūnų atsakomybė bendram visiems teismui.

Demokratijos institutais, įstatymais, pripažįstančiais ir ginan-čiais žmogaus teises ir laisves, visuomenės nuomone, daugiapar-tine sistema, įtakingomis grupėmis ir laisva spauda pilietinė vi-suomenė stengiasi paveikti valstybe ir Ši tampa visuomeniniokompromiso pasiekimo priemone, socialinių prieštaravimų ir jųmažinimo, visuomenės reikalų valdymo mechanizmu.

VII. Valstybės valdžia

Valstybės valdžia yra pagrindinė valstybės teorijos kategorija irbene sunkiausiai suvokiamas žmonių gyvenimo fenomenas. Val-džios problema teisės teoretikų ir politologų sprendžiama labainevienodai.

Valstybės valdžia yra socialinės valdžios atmaina ir turi visussocialinės valdžios požymius ir kokybės ypatumus. Svarbiausiasjos ypatumas yra politinė prigimtis. Mokslinėje literatūroje vals-tybės ir politinė valdžios tapatinamos. Valstybės valdžia visadayra politinė.

Marksistai valstybės valdžią laikė organizuota vienos klasėsprievarta, skirta kitai klasei slopinti. Demokratinė valdžia nėraorganizuota prievarta, atvirkščiai, tikroji liaudies valdžia yra di-delė kuriamoji jėga, gebanti valdyti žmonių veiklą ir poelgius,spręsti socialinius prieštaravimus, derinti individualius ar grupi-nius interesus, palenkti juos vieningai valdžios valiai įtikinimu,skatinimu, o esant būtina, taikyti ir prievartą. Dar viena valdžiosypatybė, kad jos subjektas ir objektas paprastai nesutampa. Val-dantysis ir valdomasis dažniausiai yra aiškiai atskirti. Demokra-tinėje visuomenėje vyrauja valdžios subjekto ir objekto suartėji-mo tendencija. Kiekvienas pilietis yra ne tik pavaldus, bet ir, kaipvisuomenės narys, turi teisę būti valdžios reiškėjas ir jos šaltinis.Jis turi teisę aktyviai dalyvauti sudarant atstovaujamąsias insti-tucijas, siūlyti ir rinkti kandidatus, kontroliuoti jų veiklą, būtireformų iniciatorius ir panašiai.

Pilietis turi teisę dalyvauti įvairiomis demokratijos formo-mis pri imant valstybinius ir regioninius sprendimus.

Gyvuojant demokratiniam politiniam režimui nėra vien val-dantieji ir valdomieji, bet virš aukščiausių instancijų yra aukščiausia

Valstybes teorija

visuomenės valdžia. Visuomenė vienu metu yra valdžios objektasir subjektas, nors visiškai vis dėlto nesutampa. Kitaip valstybės val-džia netektų politinio pobūdžio ir pavirstų tiesiog visuomenine,turinčia valstybės institucijų ir valstybės valdymo funkcijų.Valstybės valdžia įgyvendinama valstybės valdymu — tikslingu

valstybės, jos institucijų poveikiu visuomenei, jos ekonominei,socialinei, dvasinei sritims. Šitaip užtikrinamas visuomenės už-davinių ir funkcijų vykdymas.Dar viena valstybės valdžios ypatybė, kad ji pasireiškia vaiš-

ės institucijų ir įstaigų, sudarančių valdžios mechanizmą, veik-la. Valstybės valdžią praktiškai įgyvendina valstybės mechaniz-mas, todėl ji šitaip ir vadinama.Dažnai valstybės valdžia tapatinama su aukščiausiomis vaiš-

ės institucijomis. Moksliškai tai neleistina. Pirmiausia vaiš-ės valdžią gali įgyvendinti visuomenė referendumo būdu. Beir kitos institucijos dalyvauja priimant svarbius valstybiniussprendimus. Antra, valstybės valdžia iš pat pradžių priklauso nevalstybei ir jos institucijoms, o elitui, klasei arba liaudžiai. Val-dantysis subjektas neperduoda valdžios valstybės institucijai, otik suteikia valdžios įgaliojimus.Valstybės valdžia gali būti silpna arba stipri, tačiau, nete-kusi organizuotos jėgos, ji netenka ir savo valdžios kokybės, nesnesugeba įgyvendinti valdančiojo subjekto valios praktiniamegyvenime, užtikrinti teisėtumo ir teisėtvarkos. Valstybės valdžiane be pagrindo vadinama centralizuota jėgos organizacija — kiek-vienai valdžiai reikia autoriteto jėgos. Kuo geriau valdžia išreiš-kia žmonių interesus (visų sluoksnių), tuo daugiau ji remiasi

autoriteto jėga ir savanorišku, sąmoningu jos klausymu. Tačiau,kol egzistuos, valstybės valdžia turės ir materialių jėgos šalti-nių — ginkluotus žmonių būrius (kariuomenę, policiją, saugu-įstaigas), kalėjimus.Organizuota jėga užtikrina prievartinį valstybės valdžios ge-

bėjimą įgyvendinti savo funkcijas ir yra jos garantas. Tačiau,jeigu valstybės valdžia remsis tik materialia jėga, tai bus jos ne-stabi lumo ir s i lpnų pozicijų visuomenėje įrodymas. Tad vals-

Valstybės valdžia 63

tybės valdžia yra ir valios, ir jėgos koncentruota išraiška, vals-tybės galios išraiška, įkūnyta valstybės institucijomis ir įstaigo-mis. Ji užtikrina stabilumą ir tvarką visuomenėje, gina piliečiusnuo kėsinimosi iš išorės įvairiais metodais, net valstybės taiko-ma prievarta ir karine jėga.

Valstybės valdžios įgyvendinimo metodai yra gana įvairūs.Vyrauja moralinio ir materialiojo skatinimo metodai, kuriais val-džios institucijos veikia žmonių interesus ir daro juos pavaldžiussavo valiai. Bendrieji yra įtikinimo ir prievartos metodai.

Įtikinimas — tai aktyvus poveikis žmogaus valiai ir sąmoneiidėjinėmis dorovinėmis priemonėmis siekiant paveikti jų požiū-rį ir supratimą, kokia yra valstybės valdžios esmė, tikslai ir funk-cijos. Įtikinimas yra visuma ideologinių, socialinių psichologi-nių individualios ar grupinės sąmonės poveikio priemonių, ku-rių rezultatas yra individo ar kolektyvo tam tikrų socialinių ver-tybių įsisąmoninimas ir priėmimas. Idėjų ir pažiūrų virtimas įsi-tikinimu susijęs su žmonių sąmone ir jausmais. Įsitikinimas tuoir skiriasi nuo paprasto žinojimo, kad jis neatskiriamas nuo žmo-gaus asmenybės. Įtikinimo metodu skatinama iniciatyva ir ug-doma atsakomybė už savo veiksmus ir elgesį. Tobulėjant civili-zacijai, kylant politinei kultūrai, šio metodo reikšmė ir vaidmuoįgyvendinant valstybės valdžią dėsningai didėja.

Valstybės prievarta — tai psichologinis, materialus ir fizinisįgaliotų institucijų ir pareigūnų poveikis asmeniui siekiant pri-versti jį veikti pagal valdančiojo subjekto valią valstybės intere-sais. Tai gana aštri socialinio poveikio priemonė, pagrįsta orga-nizuota jėga, išreiškianti ir galinti užtikrinti besąlyginį valdan-čiojo subjekto valios vyravimą. Valstybės prievarta riboja žmo-gaus laisvę ir jis patenka į padėtį, kai nėra pasirinkimo, o tik val-džios siūlomas privalomas elgesys.

Prievarta stabdomi, silpninami antisocialinio elgesio intere-sai ir motyvai ir skatinamas visuomenei naudingas elgesys. Vals-tybės prievarta gali būti teisinė arba neteisinė. Neteisinė būdin-ga despotinėms ir totalitarinėms valstybėms.

Teisinę prievartą reglamentuoja teisės normos. Valstybės tei-sinės prievartos teisėtumas, pagrįstumas ir teisingumas yra kon-troliuojami, juos galima skųsti teismui.

Valstybės prievarta šalies teritorijoje turi būti bendra ir vi-suotinė, teisės normos privalo reglamentuoti jos apimtį, taiky-mo sąlygas ir turinį ir ją privalu taikyti griežtai laikantis procesonormų. Demokratinėje valstybėje galima tik valstybės teisinėprievarta.

Valstybės prievartos formos gana įvairios. Galimos preven-cijos (įspėjamosios) priemonės: dokumentų tikrinimas siekiantišvengti teisės pažeidimo, transporto eismo ribojimas, administ-racinis sulaikymas, atvesdinimas į policijos skyrių, krata ir pa-našiai.

Galimos gynybos priemonės — garbės ir gero vardo grąžini-mas, kiti pažeistų teisių gynybos būdai.

VIII. Valstybės aparatas

Valstybės aparatas — tai valstybės institucijų sistema, kuria įgy-vendinama valstybės valdžia, vykdomos pagrindinės funkcijos,sprendžiami valstybės uždaviniai ir siekiama užsibrėžtų t iks lų.Aparatas yra bene svarbiausias bet kurios valstybės sudedamasiselementas.

Aparato sudarymo ir jo funkcionavimo pagrindus lemia ob-jektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Jie daro įtaką svarbiausiems jovidinės struktūros ypatumams, veiklos formoms ir metodams,įvairių sudedamųjų grandžių susiejimui į vieną sistemą. Valsty-bės aparato funkcionavimą ir jo kaitą lemiantys veiksniai yra: ben-dras įvairių valstybės institucijų ekonominis pagrindas — ūkio sis-tema ir įvairios gamybos priemonių nuosavybės formos; bendrasvisų institucijų ir organizacijų politinis pagrindas; visų vienodisudarymo ir funkcionavimo principai; visų bendri tikslai ir už-daviniai.

Valstybės aparato sampratos nereikia tapatinti su glaudžiaisu ja susijusia visuomenės politinės sistemos samprata. Visuome-nės politinės sistemos samprata apima įvairiausių valstybinių irnevalstybinių įstaigų ir organizacijų, dalyvaujančių šalies politi-niame gyvenime arba valstybės valdžios įgyvendinimo veikloje,kompleksą. O valstybės aparato samprata apima tik valstybės ins-titucijų sistemą. Teisės teorijos moksliniuose darbuose sprendžia-mas valstybės mechanizmo ir aparato santykio klausimas. Vals-tybės mechanizmas suprantamas kaip įvairių valstybės instituci-jų, organizacijų, ginkluotųjų pajėgų, valstybės valdžios materia-l i ų j ų priemonių visuma. Valstybės aparatas laikomas tik valsty-bės institucijų sistema.


Yra ir kita nuomonė, kurios autoriai valstybės mechanizmąir aparatą laiko identiškomis sampratomis. Jie valstybės mecha-nizmą suvokia plačiai, o aparatą - siaurai. Ir vienu, ir kitu atvejusvarbiausios valstybės aparato dalys yra valstybės įstaigos. Nuojų lygio, kompetencijos ir veiklos srities tikslumo, tarpusavio san-tykių ir ryšių su nevalstybinėmis organizacijomis, priklausančio-mis visuomenės politinei sistemai, labai priklauso valstybės apa-rato kokybė ir veiklos efektyvumas.

Kiekviena valstybės institucija santykiškai yra savarankiškavalstybės aparato grandis, sudaryta griežtai nustatytai valstybi-nei veiklai vykdyti, ir jai suteikta atitinkama kompetencija, grin-džiama organizacine, materialiąja ir prievartine valstybės jėga.Valstybės institucijas nuo nevalstybinių įstaigų ir organiza-cijų skiria tokie požymiai: 1) valstybės institucijos sudaromos vals-tybės valia ir įgyvendina savo funkcijas jos vardu; 2) kiekviena ins-titucija vykdo įstatymuose nustatytais būdais ir formomis griežtaiapribotą veiklą; 3) kiekvienas organizacinis darinys įtvirtintas tei-siškai, nustatytos teritorinės jo veiklos ribos, tam tikra padėtis vals-tybės aparate ir santykiai su kitomis valstybės institucijomis beiorganizacijomis; 4) valdžios įgaliojimų suteikimas. Tokie įgalio-jimai yra būdingiausias valstybės institucijos požymis.Minėti požymiai leidžia tiksliai atskirti valstybės institucijasvalstybinių organizacijų (įmonių ir įstaigų) ir nuo nevalsty-binių įstaigų ir organizacijų.Valdžios įgaliojimai praktiškai pasireiškia leidžiant valstybėsvardu norminius ir individualius teisės aktus, vykdant šių aktųlaikymosi priežiūrą, užtikrinant jų apsaugą nuo pažeidimų, tai-

kant į t ikinimą, skatinimą, o prireikus — ir prievartą.Kiekvienoje valstybės institucijoje dirba žmonės, tiesiogiaivykdantys jiems suteiktus įgaliojimus, ir techniniai darbuotojai,užtikrinantys įgaliojimų ir funkcijų vykdymą.Skiriasi valstybės aparato institucijų (jo sudedamųjų dalių)sudarymo tvarka, valstybės veiklos vykdymo būdai, kompeten-cijos pobūdis ir apimtis, įgaliojimų vykdymo ypatumai, formosir metodai.

Valstybės aparatas 67

1. Valstybės aparato struktūraValstybės aparato struktūra - tai valstybės aparato vidinė sanda-ra, jo grandžių išdėstymo tvarka ir jų tarpusavio sąveika, funk-cionavimo principai. Bendroji aparato sistema susideda iš dali-nių sistemų, t. y. funkcijų, vidinės sandaros, tikslų, veiklos bū-dų atžvilgiu vienarūšių valstybės įstaigų. Svarbiausios valstybėsaparato sistemos yra: valstybės valdžios institucijų sistema, vals-tybės valdymo institucijų sistema, teismo institucijų sistema irprokuratūros sistema. Pirmos trys sistemos yra atitinkamos vals-tybės valdžios — įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismo,reiškėjos.

Mokslinėje literatūroje nėra vienos nuomonės, kaip turi są-veikauti valdžios ir jų reiškėjos — valstybės institucijos: jos turibūti lygiateisės ar laikytis subordinacijos ir būti tam tikro paval-dumo. Vieni autoriai tvirtina, kad visų valdžių ir jų reiškėjų pa-dėtis turi būti vienoda. Autoritarinio režimo šalyse teigiama, kadturi pirmauti vykdomoji valdžia. Demokratinėse šalyse vyraujakoncepcija, kad valstybės valdžios šaltinis yra tauta ir todėl ji tu-ri pirmauti. Šiuolaikinė valstybė yra piliečių ir jų organizacijųįvairių poreikių ir interesų derinimo mechanizmas, kad būtų už-tikrinama visų gerovė.

Pagrindinis valstybės valdymo tikslas yra žmogaus teisių irlaisvių apsauga ir pripažinimas bei teisingumo užtikrinimas.

Būtini sudedamieji teisingumo elementai yra: laisvi periodi-niai rinkimai; atstovaujamoji valdymo forma, kai vykdomoji val-džia atskaitinga įstatymų leidžiamajai valdžiai arba rinkėjams;valstybės valdžios institucijų pareiga laikytis konstitucijos ir veiktipagal įstatymus; aiškus valstybės ir politinių partijų skirtumas;vykdomųjų institucijų ir teismo veikla įstatymų nustatyta tvar-ka; kariuomenė ir policija kontroliuojama civilinės valdžios ir jaiatskaitinga; žmogaus teisių ir laisvių garantas — įstatymas ir įsi-pareigojimai pagal tarptautinę teisę.

Valstybės valdžios mechanizmo ląstelė žmogus — valstybėsvaldžios reiškėjas. Mechanizmo elementai skirtingais būdais jun-


giasi ir sudaro institucijas. Politinės partijos, lobistai, žiniasklai-da veikia valstybės valdžios formavimą ir jos įgyvendinimą. Vals-tybės valdžia turi būti viešoji, t. y. politinė valia, išreiškianti vy-raujančius visuomenėje socialinius grupinius interesus, ir ben-drai privalomo teisiškai įtvirtinto pobūdžio. Politinė valia turibūti užfiksuota teisės normose. Valstybės valdžios institucijos su-daromos valdžių padalijimo pagrindu — racionalios organizaci-jos ir funkcionavimo kontrolės principu.

Įstatymų leidžiamoji valdžia yra. atstovaujamoji. Rinkimų bū-du tauta perduoda valdžią savo atstovams ir juos įgalioja ją įgy-vendinti. Atstovaujamosios institucijos valstybės valdžios mecha-nizme yra pirminės, prioritetinės ir aukščiausios. Aukščiausia ne-reiškia, kad įstatymų leidžiamoji institucija yra visavaldė. Visa-valdė yra tik tauta, o parlamentas priklausomas nuo rinkėjų va-lios. Atstovaujamoji institucija politiškai teisiškai apribota, kadįstatymai neliktų popierinėmis frazėmis, o atitiktų politines ir tei-sines realijas ir visų pirma konstituciją. Įstatymų leidžiamoji val-džia yra deleguota kolegiali valdžia. Greta įstatymų leidybos jitvirtina biudžetą, kai kurių pareigūnų skyrimą, vykdo vyriausy-bės darbo ir kitų vykdomosios valdžios pareigūnų veiklos kon-trolę. Įstatymų leidžiamoji valdžia gali pateikti vykdomosios val-džios atstovų darbo politinį vertinimą ir šiuo pagrindu patrauk-ti politinėn atsakomybėn (apkalta).

Taigi įstatymų leidžiamoji valdžia yra tautos deleguota savoatstovams valstybės valdžia, kolegialiai įgyvendinama leidžiantnorminius aktus ir kontroliuojant vykdomąją valdžią.

Įstatymų leidžiamąją valdžią įgyvendina renkamas parlamen-tas — aukščiausia atstovaujamoji institucija. Daugumoje šalių jisyra dvejų rūmų: aukštųjų ir žemųjų. Dvejų rūmų struktūra ap-saugo nuo skubotų žemųjų rūmų sprendimų. Aukštųjų rūmų įga-liojimų laikas ilgesnis, jų deputatai — vyresnio amžiaus, rūmaiatnaujinami rečiau ir sudaromi netiesioginių rinkimų tvarka.Priešlaikinis paleidimas taikomas tik žemiesiems rūmams.

Parlamentui vadovauja paprastai vienasmeniškai pirminin-kas, o prezidiumai reti. Pirmininkas atstovauja parlamentui san-


tykiuose su kitomis institucijomis, vadovauja diskusijoms, bal-savimui, koordinuoja parlamento vidaus įstaigų darbą.

Parlamentas sudaro komitetus (komisijas), kurie iš ankstonagrinėja įstatymų projektus, gali turėti įstatymų leidybos ini-ciatyvą, vyriausybės darbo kontrolės teisę.

Parlamentas nustato mokesčius, priima valstybės biudžetą,dalyvauja užsienio politikoje, ratifikuoja sutartis, sprendžia gy-nybos klausimus. Jis gali inicijuoti bylą prezidentui ir vyriausy-bės nariams. Parlamentas turi savo statutą (reglamentą), dirba se-sijomis.

Įstatymų leidybos tvarka nustatyta statute: leidybos inicia-tyva, projektų svarstymas plenariniuose posėdžiuose ir komite-tuose, priėmimas, tvirtinimas ir paskelbimas.

Vykdomoji valdžia yra antraeilės reikšmės, išvestinė valdžia.Visi jos veiksmai ir aktai remiasi įstatymais ir orientuoti į įstaty-mų vykdymą. Pagrindiniai jos požymiai tokie: universalumas irdalykiškumas, nuolatinė jos institucijų veikla visoje valstybės te-ritorijoje.

Vykdomosios valdžios turinys skirtingas nei įstatymų leidžia-mosios valdžios, ji remiasi žmonėmis ir materialiaisiais, finansi-niais ir kitais ištekliais, taiko tarnybinio paaukštinimo ir skati-nimo priemones. Vykdomosios valdžios rankose yra grėsmingajėga, kadangi valdžia pasireiškia valdininkų, armijos, administ-racijos, policijos ir teismų pagalba. Todėl vykdomąją valdžią tu-ri kontroliuoti parlamentas ir teismas.

Taigi vykdomoji valdžia yra antrinė valstybės valdžios šaka,esanti universali, dalykinė, organizacinė ir skirta įstatymų ir ki-tų teisės aktų vykdymui užtikrinti.

Vykdomąją valdžią įgyvendina vyriausybė, prezidentas ir vie-tos vyriausybinės įstaigos. Vyriausybei ir prezidentui priklausoaukščiausias politinis vadovavimas ir bendras dalykų tvarkymas.

Vyriausybės valdžia gali būti prezidento arba kolegialios insti-tucijos rankose. Jeigu valdžią turi prezidentas, tai vyriausybės nariaiyra artimiausi jo patarėjai ir vyriausybės įgaliojimai yra išvestiniaiiš prezidento įgaliojimų. Kitas atvejis, kai vyriausybė specialios pro-


cedūros tvarka sudaroma dalyvaujant parlamentui. Tada ji yra pa-laikoma parlamento daugumos, tačiau turi savo įgaliojimus.

Vyriausybė turi užtikrinti viešąją tvarką, ginti valstybės in-teresus užsienyje, įgyvendinti ekonomines, socialines ir kitokiasfunkcijas. Vyriausybė ir prezidentas skiria aukštus pareigūnus irjos žinioje yra administracinis aparatas. Ji leidžia įstatymus pa-pildančius teisės aktus, kai kuriose šalyse turi deleguotą įstaty-mų leidybos teisę. Vyriausybė turi įstatymų leidybos iniciatyvosteisę ir rengia įstatymų projektus.

Vyriausybė atsakinga už savo veiklą solidariai politiškai. Par-lamentas gali pareikšti jai nepasitikėjimą ir tada ji turi atsistaty-dinti. Tačiau gali būti paleistas ir parlamentas, o vyriausybė —neatsistatydinti.

Ministras pirmininkas ir ministrai už nusikaltimą gali būtiperduoti teismui. Tada kaltina žemieji parlamento rūmai, osprendimą priima aukštieji rūmai.

Vyriausybė vietose turi savo paskirtus valdininkus — viršinin-kus, gubernatorius, prefektus. Šis vietos aparatas yra centrinioaparato dalis.

Vietos savivaldos įstaigos turi tam tikrą savarankiškumą. Josyra renkamos, administracinės ir sudaro municipalinę išlaikomąiš vietos biudžeto administraciją.

Atsižvelgiant į įgaliojimų turinį ir apimtį, valdymo institu-cijos skirstomos į bendrosios, šakinės ir specialiosios kompeten-cijos. Bendrosios kompetencijos valdymo institucijos (ministrųtaryba, valdyba) vienija ir perduoda vadovavimą visoms ar dau-gumai valdymo šakų. Šakinės ir specialiosios (funkcinės) kom-petencijos įstaigos (ministerijos, įvairūs komitetai, departamen-tai) vadovauja konkrečioms valdymo šakoms.

Teismo valdžia yra trečioji valstybės valdžios šaka, vaidinan-ti ypatingą vaidmenį valdžios mechanizme ir atsvarų bei stabdy-mo sistemoje. Teismas yra arbitras sprendžiant ginčus dėl teisės,Tik teismas vykdo teisingumą. Jis nepriklausomas, garantuoja pi-liečių teises ir laisves bei valstybingumą apskritai. Teismas yra irtam tikras arbitras leidžiant įstatymus.


Teismas operatyviai derina teisėtvarką su gyvenimo reikalavi-mais. Jis aiškina teisę, gali taikyti analogiją, t. y. priimti sprendi-mus ne vien paraidžiui, o vadovaudamasis įstatymų dvasia ir teisėsprincipais. Teismas yra teisės ir teisingumo visuomenėje garantas.

Teismo valdžios požymiai yra: viešumas, rungimasis, nepri-klausomumas. Teismas užtikrina, kad kitos valdžios neperženg-tų konstitucijos ir įstatymų ribų.

Valdžių padalijimo principas nėra absoliutus. Valstybinės tei-sinės jo įgyvendinimo formos priklauso nuo nacionalinių tradi-cijų, konkrečios socialinės ekonominės ir politinės padėties.

Tradiciniai organizaciniai teisiniai bruožai yra: 1) nedalo-ma suvereni valdžia priklauso tautai; 2) nėra institucijos, kur su-telkta įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teismo valdžia; 3) tri-jų valstybės valdžios šakų nepriklausomybė ir valdžią įgyvendi-nančių institucijų nepriklausomybė yra santykinė; 4) atsvarų irstabdymo sistema riboja kiekvienos valstybės institucijos valdžiąir kliudo sukaupti ją vienose rankose kitų sąskaita.

2. Pagrindiniai valstybės aparatoorganizacijos ir veiklos principaiPagrindiniai valstybės aparato organizacijos ir veiklos principai —tai svarbiausios idėjos ir nuostatos, pagal kurias sudarytas ir funk-cionuoja valstybės aparatas. Tokie principai yra: optimalus vals-tybės aparato sudarymas ir jo struktūra, jo veiksmingumas, tei-sėtumas ir konstitucingumas, tarnautojų profesionalumas ir aukš-tų etikos reikalavimų laikymasis. Šie principai yra konstitucijojeir specialiuosiuose įstatymuose.

Svarbus yra valstybės aparato sudarymo ir veiklos teisėtumoir konstitucingumo principas. Tai pagrindinis įvairių valstybėsįstaigų ir organizacijų funkcionavimo metodas. Visų įstaigų ir pa-reigūnų veikla turi griežtai atitikti konstituciją, įstatymus ir juospapildančius aktus pagal juose nustatytą kompetenciją. Sis prin-cipas reiškia užtikrinimą, kad visos įstaigos ir organizacijos griež-tai vykdys norminių aktų reikalavimus, kovos su korupcija ir įvai-


riais piliečių teisių ir laisvių, visuomeninių organizacijų ir darbokolektyvų teisių pažeidimais.

Taip pat svarbus principas, reikalaujantis aukšto valstybėstarnautojų profesionalumo ir etikos normų laikymosi. Nuo topriklauso viso valstybės aparato veiklos pobūdis, stilius ir veiks-mingumas bei apskritai visuomenės reikalai.

Valdininkai niekada sąmoningai ir savanoriškai neprisipažįstaesą neprofesionalūs ar nesugebą atlikti pareigų. Daugelyje šaliųyra valstybės tarnautojų garbės ir elgesio kodeksai ir specialūs įsta-tymai, reguliuojantys jų elgesį.

3.Valstybės valdžios įgyvendinimo teisinės formosValstybės funkcijos vykdomos konkrečiais veiksmais, atliekamaisvalstybės valdžios subjektų. Skiriamos teisinės ir neteisinės vals-tybės funkcijų įgyvendinimo formos. Teisinės formos — tai veik-la, susijusi su juridiškai reikšmingų veiksmų atlikimu įstatymuosegriežtai nustatyta tvarka. Juos atlieka atitinkami valstybės valdžiossubjektai neperžengdami savo kompetencijos ir įgaliojimų ribų.

Yra įvairi valstybės valdžios įgyvendinimo teisinių formų kla-sifikacija. Labiausiai paplitęs skirstymas į teisėkūros, teisės įgy-vendinimo ir teisėsaugos formas. Teisėkūra reiškia valstybės val-džios subjektų veiklą kuriant, keičiant ir naikinant teisės normas;teisės įgyvendinimas reiškia teisės normų nurodymų vykdymą,teisėsauga reiškia teisės normų apsaugą nuo pažeidimų.

Pastaruoju metu siūloma sutartinė valstybės valdžios įgyven-dinimo forma. Sutartis turėtų būti politinių ir valdymo santy-kių teisinio reguliavimo pagrindas. Demokratinės politinės sis-temos ir teisinės valstybės pagrindas yra piliečių sutikimas pri-pažinti valstybės valdžią ir ją palaikyti. Visais galimais atvejaisvisuomeniniai santykiai turi būti reguliuojami ne potvarkiais, osutartinėmis priemonėmis ir valstybiniai sprendimai turi būti su-derinti su sutartinėmis tarpusavio santykių formomis.

Administracinių sutarčių naudai pateikiama gana svarių ar-gumentų: 1) taikant sutartį, šalių tarpusavio santykiai supapras-

Valstybes aparatas 73

tinami, jos dėl sutarties vykdymo gali kreiptis viena j kitą tiesio-giai, o įstaiga, suinteresuota sutarties įvykdymu, tiesiog panau-doti priemones, užtikrinančias įvykdymą; 2) sutartis leidžia tiks-liai reguliuoti šalių santykius, o administracinis vienašalis aktasnegarantuoja, kad bus deramai atsižvelgta į kitos šalies interesus;3) sutartinė veikla sudaro galimybę geriau kontroliuoti ir pade-da intensyvinti valdymo įstaigos darbą; 4) sutartinė forma išple-čia viešumą ir demokratizuoja valstybės valdymą.

Viena administracinės sutarties šalis visada yra valdymo ins-titucija. Dažnai tokia sutartis reguliuoja tarpšakinius santykius.Visada pasireiškia valstybės įstaigos valdymo kompetencija. Sa-lių atsakomybė nustatoma pagal instancijas: valstybės įstaiga at-sakinga aukštesnei instancijai, o visuomeninė organizacija gali pa-reikalauti iš valstybės įstaigos įvykdyti įsipareigojimus per aukš-tesnę įstaigą ir ši privalo imtis priemonių, kad sutartinis įsipa-reigojimas būtų įvykdytas.

Valstybės įstaiga negali priversti visuomeninės organizacijosįvykdyti įsipareigojimą. Tačiau sutartį visuomeninės organizacijosvardu paprastai sudaro renkama taryba ar valdyba ir ši atsakingaišrinkusiam visuotiniam susirinkimui, galinčiam ją paveikti, kadsutartiniai įsipareigojimai būtų įvykdyti.

Be teisinių, įgyvendinant valdžią taikoma daug neteisinių or-ganizacinių formų. Si veikla nereikalauja griežto teisinio įformi-nimo ir nesusijusi su svarbių veiksmų atlikimu, neturi teisinių pa-darinių. Tačiau tai nereiškia, kad teisė visiškai nereguliuoja orga-nizacinės veiklos. Ji vykdoma neperžengiant įstatymų ir vienos arkitos įstaigos kompetencijos ribų. Teisė reguliuoja tik bendrą pro-cesą atliekant veiksmus. Organizaciniams veiksmams nereikia spe-cialių teisės aktų ir jie atliekami kaip bendros valdymo veiklos da-lis. Veiklos rezultatai gali būti užfiksuoti ir teisiškai.

Be organizacinių veiksmų, neteisinėmis priemonėmis ir for-momis atliekamos materialinės techninės operacijos (medžiagosrengimas teisės aktų leidybai, žinių rinkimas, ataskaitos ir pan.).

Organizaciniai veiksmai gali pasireikšti: 1) valstybės įstai-gų, pareigūnų ir nevalstybinių organizacijų inspektavimu; 2) jų


instruktavimu; 3) teisės aktų tikslų ir jų turinio aiškinimu;4) nevalstybinių organizacijų ir piliečių įtraukimu į valstybėsaparato darbą.

Valstybės tarnybaTarnyba valstybės įstaigose yra piliečių teisės į darbą įgyvendi-nimo forma. Ją atlieka atitinkamos kategorijos tarnautojai pro-fesionalai. Valstybės tarnyba yra teisės institutas, kurį sudaro tei-sės normos, nustatančios valstybės tarnautojų teisinį statusą. Jisreglamentuoja įstojimo į tarnybą ir jos atlikimo sąlygas bei tvar-ką, pareigas ir teises, skatinimo būdus ir atsakomybę. Tai kom-pleksinis teisės institutas, apimantis administracinės, darbo, fi-nansų, civilinės teisės normas, reguliuojančias valstybės tarnybostykius.Pagal valstybės veiklos rūšis skiriami atstovaujamųjų valdžios

įstaigų tarnautojai, vykdomosios ir teismo valdžios tarnautojai.pagal darbo pobūdį tarnautojai skirstomi į vadovaujančius, spe-cialistus ir techninį personalą.

Pagal teisines pareigybių savybes tarnautojai skirstomi į tu-rinčius valdžios įgaliojimus ir jų neturinčius. Turinčiųjų įga-l io j imus veikla sukelia tam tikrų teisinių padarinių, o patys tar-nautojai, atsižvelgiant j jų įgalioj imų ypatumus, skirstomi į pa-reigūnus (turinčius teisę atlikti veiksmus, sukeliančius teisiniųpadarinių) ir valdžios atstovus (turinčius teisę valstybės vardureikšti reikalavimus ir jų nevykdantiems įstaigoms ir asmenimstaikyti poveikio priemones, nors įstaigos ir asmenys jiems ne-pavaldūs).

Tarnautojo teisinio statuso ir pačios sąvokos pagrindas yrapareigybė ir asmens teisinė padėtis turi ją atitikti. Pareigybė api-būdina atliekamo darbo pobūdį, tarnautojo teises ir pareigas,atsakomybę, profesinio pasirengimo reikalavimus.

Dabar Vakarų šalyse pastebima tendencija pereiti nuo pareigųėjimo sistemos prie kadrinės tarnybos. Esant tokiai sistemai tar-nautojai stabilesni ir rečiau keičiami. Tarnyba gaunama konkurso

Valstybes aparatas 75

tvarka arba tiesiog paskiriant. Vyrauja konkursas, nes parenka-mi tinkamiausi žmonės ir pašalinamas protekcionizmas.

5. Valstybė ir asmuoŠiuolaikinės visuomenės neįmanoma suvokti neišsiaiškinus įvai-rių asmens santykių su valstybe. Tarp veiksnių, lemiančių žmo-gaus padėtį visuomenėje, išimtinis vaidmuo priklauso valstybei.

Valstybės santykiai su asmeniu ir visuomene yra santykiškainepriklausomi ir gana savarankiški. Valstybė yra ne tik ypatingubūdu organizuota kategorija žmonių, sistemiškai užsiimančių val-dymu ir taikančių prievartą, bet ir vidinė visuomenės sankloda,išskirtinė žmonių visuomenės organizacijos rūšis, užtikrinanti te-ritorinį, teisinį ir politinį gyventojų bendrumą.

Valstybė reiškiasi kaip oficialus, visos visuomenės įgaliotasatstovas. Žmogaus ir visuomenės santykiai yra valstybinio teisi-nio pobūdžio, kadangi visuomenės vardu veikia valstybė.

Valstybės valdžia yra suvereni, todėl bet kuris valstybės teri-torijoje esantis žmogus priklauso jos jurisdikcijai ir privalo vyk-dyti visiems bendrus įsakymus.

Nuolatinis žmogaus ryšys su valstybe pasireiškia pilietybėsinstitutu. Pilietybė yra nuolatinis politinis teisinis asmens ir vals-tybės ryšys. Jis parodo teisinę asmens priklausomybę konkrečiaivalstybei, tarpusavio teises ir pareigas. Pilietybė apibūdina žmo-gaus padėtį visuomenėje. Pilietybės turėjimas yra teisinis ir mo-ralinis pagrindas atlikti piliečio pareigas, naudotis teisėmis ir lais-vėmis, kurias suteikia valstybė savo piliečiams.

Asmens ir valstybės santykiai gali būti įvairūs. Visuomenė-je, kur klesti teisingumas, žmoniškumas, demokratija, žmonėsstengiasi palaikyti darnius santykius. Valstybė siekia derinti įvai-rių socialinių grupių interesus ir jos pastangas kontroliuoja vi-suomenė. Pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės yra valstybės ki-šimosi į visuomenės gyvenimą tikslas ir kartu tokio kišimosi ri-ba. Valstybė pripažįsta ir užtikrina žmogaus teisių ir laisvių ne-liečiamybę, įsipareigoja tenkinti piliečių interesus.


Valstybės įstatymuose nustatytų teisių, laisvių ir pareigų vi-suma yra asmens teisinis statusas. Asmens teisės — tai formaliaiapibrėžtos, teisiškai garantuotos galimybės naudotis socialinėmisgėrybėmis, oficialus galimo elgesio valstybėje ir visuomenėje ma-tas. Valstybės pareiga sudaryti materialiąsias ir ideologines sąly-gas asmeniui realiai pasinaudoti savo teisėmis ir laisvėmis ir są-žiningai atlikti pareigas. Asmens teisės ir pareigos yra tarpusavy-je susijusios. Teisių ir pareigų savitarpis ryšys yra asmens, vals-tybės ir visuomenės interesų derinimas. Tinkamas kiekvieno as-mens savo pareigų atlikimas yra būtina sąlyga ir kitų piliečių tei-sių, pareigų ir teisėtų interesų įgyvendinimo garantija ir užtikri-na valstybės ir visuomenės interesus.

Teisinis statusas yra bendrojo pobūdžio, apima visus šaliespiliečius ir paprastai konkretinamas tam tikroms piliečių kate-gorijoms ir grupėms.

Teisinis statusas sąveikauja su žmonių faktine padėtimi vi-suomenėje ir vadinamoji socialinė padėtis čia yra pagrindinė, nesji yra pirminė teisinio statuso priežastis. Teisės ir laisvės klasifi-kuojamos pagal svarbiausias visuomenės gyvenimo sritis, kur josatsiranda ir yra įgyvendinamos, t. y. pagal socialinę paskirtį. Ski-riamos politinės, asmeninės, socialinės ekonominės, kultūrinėsteisės ir laisvės.

Politinės teisės ir laisvės — tai žmogaus galimybės valstybės irvisuomenės politiniame gyvenime politiškai apsispręsti ir laisvaidalyvauti valdant valstybę. Prie jų priklauso teisė vienytis, mitingų,demonstracijų laisvė, teisė rinkti ir būti išrinktam į valdžios insti-tucijas, vienoda teisė gauti tarnybą, dalyvauti referendume ir t. t.

Asmeninės teisės ir laisvės - tai žmogaus galimybė gintis nuoneteisėto ir nepageidaujamo kišimosi į asmeninį gyvenimą ir as-meninį pasaulį, užtikrinantį asmens autonomiją. Žmogus turi tei-sę į gyvybę, asmens neliečiamybę, teisę gauti pagalbą, būti ger-biamas, išpažinti sąžinės laisvę, turi teisę į būsto neliečiamumą,teisę laisvai kilnotis, pasirinkti gyvenamąją vietą.

Socialinės ekonominės teisės ir laisvės — tai asmens galimy-bės užtikrinti savo ekonominių ir dvasinių poreikių tenkinimą


gaunant ir skirstant materialiąsias gėrybes. Prie jų priklauso tei-sė į darbą, poilsį, socialinį aprūpinimą, paveldėjimo teisė ir kita.

Kultūrinės teisės ir laisvės - tai galimybė naudotis dvasinė-mis, kultūrinėmis gėrybėmis ir laimėjimais, dalyvauti jas kuriant.Prie jų priklauso teisė naudotis kultūros laimėjimais, teisė į moks-lą, kūrybinės meninės veiklos laisvė.

Skiriamos bendrosios ir specialiosios asmens teisės. Bendro-sios priklauso visiems piliečiams, kad ir kokia būtų jų socialinėpadėtis, profesija ar kitos savybės. Tokios yra konstitucinės tei-sės: rinkimų, teisė į darbą, mokslą, garbės apsaugą ir kitos. Spe-cialiosios papildo bendrąsias ir skirtos specifinėms žmonių gru-pėms, pavyzdžiui, kariškiams, deputatams, pensininkams, vai-kams. Gali būti skiriamos konstitucinės teisės ir laisvės ir tos, ku-rios numatytos paprastuose įstatymuose.

Gyvenime visos teisės ir laisvės tarpusavyje glaudžiai susiju-sios. Pavyzdžiui, be socialinių ekonominių nebus daugelio poli-tinių ir asmeninių teisių ir laisvių.

Pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės yra įtvirtintos tarptau-tinėse konvencijose ir deklaracijose ir yra ginamos tarptautiniųorganizacijų ir tarptautinio teismo.

6. Ekonominė valstybės veiklaValstybė gali veikti ekonomiką trejopai, o būtent: veikti ekonomi-kos raidos kryptimi (tada ekonomika plėtosis greičiau); veikti prie-šinga kryptimi (tada ekonomika anksčiau ar vėliau bus sužlugdy-ta); sudaryti kliūčių plėtotis ekonomikai viena ar keliomis krypti-mis ir skatinti jos raidą kita linkme (tada raida bus vienpusė).

Valstybė yra įvairių ekonominių, politinių, socialinių, ideo-loginių ir kitokių santykių subjektas. Ekonomika taip pat daroįtaką valstybei ir jos gana aktyviai sąveikauja. Valstybės ir eko-nomikos tarpusavio santykiai priklauso nuo rinkos santykių ly-gio. Tarpusavio santykių formos ir metodai, ryšių principai, po-veikio ribos priklauso nuo to, rinkos santykiai tik klostosi ar j i eyra gerai išplėtoti.

Valstybės teorija

Šalyse, kur rinkos santykiai tik klostosi, valstybės ir ekono-mikos santykiai pasižymi tokiais bruožais: 1) valstybės institu-cijų santykiai su ekonominiais dariniais artėja prie partnerystės;valstybė netenka vis daugiau monopolio teisių ir nuosavybės;keičiasi valstybės poveikio ekonominiams santykiams meto-

dai; 4) administraciniai vadovavimo metodai ir poveikio ekono-mikai priemonės pamažu keičiasi į įvairias finansines ir rinkossantykių skatinimo priemones (mokesčių lengvatas); 5) palaiky-dami partnerystės santykius ekonominiai dariniai orientuojasi įsavo finansus ir pelno gavimą; 6) keičiasi finansų, civilinė, ko-mercinė, mokesčių, bankininkystės teisė, susijusi su ekonomika.Tačiau valstybė turi parengti vidaus ir užsienio politiką, teisiš-

kai užtikrinti rinkos santykius, nustatyti ekonominių santykiųsubjektus ir jų teisinę padėtį, parengti socialinę politiką ir veiks-mingas gyventojų ekonominių ir kitų interesų gynybos priemo-nes, uždrausti ir užkirsti kelią ūkininkavimui ir komercijai pa-žeidžiant įstatymus, sudaryti palankias sąlygas nacionalinei ga-mybai, ginti ją nuo nesąžiningos konkurencijos, protekcijų ir už-sienio kapitalo puolimo, rekomenduoti ekonominių ginčų spren-dimo tvarką ir nustatyti atsakomybę už įstatymų pažeidimą. Ša-lyse, kur išplėtoti rinkos santykiai, valstybė nustato partnerystėssantykius su ekonominiais dariniais, mažiau kišasi į ekonomiką,derina administracines teisines priemones su finansinėmis, kito-kiomis liberaliomis formomis veikia ekonominius santykius.Valstybė turi savo rankose tik minimumą sau funkcionuoti rei-kalingų materialiųjų priemonių. Jos rankose yra finansų ir mo-kesčių sistemos. Privatinė nuosavybė vyrauja, palyginti su vals-tybine ir kitomis nuosavybės formomis.Valstybinis ekonomikos reguliavimas yra valstybės valdymo

išraiška. Valstybė nustato ir užtikrina visuomeninių santykių sub-jektams bendras veiklos taisykles, kontroliuoja teisės normų lai-kymąsi, atitinkamų santykių dalyviams nustato ir koordinuojabendrą kryptį, gina jų teises ir teisėtus interesus, nustato ir tei-:ai į tvirt ina valstybės ekonominės politikos prioritetus, regla-mentuoja sutarčių sudarymo, jų registracijos, licencijavimo ir kitą


tvarką. Teisinės valstybinio ekonomikos reguliavimo formos yraįstatymai, juos papildantys aktai ir teismų aktai.

Be to, valstybės reguliavimo priemonės yra mokesčiai, rin-kliavos, standartai, įvairūs tarifai, valstybės užsakymai, kurie pri-valoma tvarka transformuojasi į vienus ar kitus teisės aktus ir tei-sės formas. Šios priemonės leidžia valstybei subsidijuoti neren-tabilias, bet reikalingas įmones ir žemės ūkį, palaikyti prioriteti-nes sritis, pritraukti užsienio kapitalą. Vakarų teisės literatūrojeatsižvelgiant į konkrečius tikslus valstybinis ekonomikos ir so-cialinės srities reguliavimas klasifikuojamas taip: ekonominis, so-cialinis ir politinis.

Ekonominis reguliavimas skirstomas atsižvelgiant į bendrusir dalinius tikslus. Siekiant bendrų tikslų, jis orientuojamas į an-timonopolinių priemonių taikymą, prieš ekonominės galios su-telkimą vienose rankose, nesąžiningas prekybos operacijas. Da-liniai tikslai yra prioritetinių ekonomikos šakų palaikymas, da-lyvavimas nerentabilioje gamyboje, smulkaus verslo palaikymas,žemės ūkio rėmimas, naujų technologijų diegimas.

Socialiniu reguliavimu siekiama apdrausti piliečių gyvybęir sveikatą, saugoti aplinką, tvarkyti reklamą ir ginti vartotojųteises.

Pagal formą valstybės reguliavimas skirstomas į politinį ir įsta-tyminį administracinį. Politinis reguliavimas — tai valstybės įstai-gų veiklos kontrolė, papildomų mokesčių įmonėms nustatymas,nepaprastųjų ekonominių priemonių įvedimas ir panašiai.

Įstatyminis administracinis reguliavimas taikomas versloveiklai, priimant antimonopolinius įstatymus, žemės naudojimui,kainoms, įvairioms prekybos operacijoms.

Valstybinis ekonomikos reguliavimas turi ribas. Jas lemia ob-jektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Tarp objektyvių veiksnių, da-rančių įtaką valstybės kišimosi į ekonomiką riboms, yra ekono-minės ir politinės sąlygos, kuriomis vykdomas reguliavimas. Svar-bus ekonominių santykių pobūdis (centralizuoti, planiniai, rin-kos ar mišrūs), valstybės, visuomenės, ekonomikos ir teisės ly-gis, esamos techninės galimybės, tradicijos, papročiai ir įpročiai.


Iš subjektyvių veiksnių reikia išskirti visuomeninius, grupi-nius, valstybinius, individualius ir kitus interesus, kurių valsty-bė negali nepaisyti, nes prarastų savo socialinę bazę ir patirtų po-litinę krizę.

7. Valstybės vaidmuo saugant gamtąValstybių ekologinė politika grindžiama tam tikrais konceptualiaisprincipais: 1) santykių reguliavimu visuomenei sąveikaujant sugamta siekiant išsaugoti jos turtus ir įgimtą žmonių gyvenimo ap-linką; 2) nuspėti žalingą poveikį gamtai, žmonėms plečiant ūki-nę ir kitokią veiklą; 3) gerinti miestų ir rajonų, ypač kur gerokaididesnė oro tarša ir yra neigiamų padarinių gyvūnijai ir augmeni-jai, ekologinę padėtį; 4) išsaugoti unikalius ir tipinius gamtos kom-pleksus ir ekosistemas, taip pat konkrečias gyvūnų ir augalų rūšis.

Bendrieji valstybės bruožai:1) valstybe yra suvereni, ji turi aukščiausią valdžią ir išskirtinę teisę taikyti prie-vartą šalies teritorijoje, nepriklauso nuo kitos valstybės, Bažnyčios, nevalstybinėsorganizacijos;

2) valstybe veikia gyventojų vardu, išreiškia ir gina visos tautos interesus;

3) civilizuotoje visuomenėje sudaromi bendri atstovaujamieji organai (parlamen-tas, turintis teisę nustatyti mokesčius, priimti norminius teisės aktus);

4) valstybe tur i valdymo aparatą, susidedantį iš profesionalių tarnautojų;

5) valstybė sudaro biudžetą, renka mokesčius ir išlaiko savo valdymo aparatą irkariuomenę;

6) šiuolaikinė atstovaujamoji valstybė oficialiai pripažįsta piliečių teisinę lygybę,jų teises ir laisves ir jas garantuoja; pagrindinis jos tikslas, jos pateisinimas ir tei-sėtumas yra visuomenės apsauga ir interesų derinimas.

Skirtingai nuo valstybės, civilizuota visuomenė yra piliečių įvairių rūšių ir santy-kių, jų grupių, sąjungų ir kolektyvų sistema. Šie ryšiai grįsti lygybe ir asmenineiniciatyva, savarankišku gyvenimo priemonių įsigijimu.

Antra dalisTEISĖS TEORIJA

I. Teisės teorijos dalykasir studijavimo metodai

Teisės mokslai pagal nusistovėjusią schemą skirstomi į tokias di-deles grupes: fundamentinius, istorinius teorinius, šakinius ir spe-cialiuosius. Dabartiniam labai greitam praktiniam gyvenimui bū-dinga ne tik išskirtinės mokslo kryptys, bet ir naujų teisės šakųir pošakių susidarymas. Mokslo žinių specializacija, tam tikrųprocesų raida lėmė tam tikrų teisės šakų, o būtent: kosmoso, ato-minės, kompiuterinės, ekologinės, gamtos apsaugos ir panašių,atsiradimą. Naujų sudėtingų teisinių reiškinių (hipotekos, pri-vatizacijos, komercijos), naujų teisės subjektų (bankų, akciniųbendrovių, komercinių darinių) atsiradimas, civilinės apyvartosplėtra, piliečių teisių plėtimas skatina teisininkus kurti naujas tei-sės šakas ir posakius.

Sakiniai ir specialieji teisės mokslai tyrinėja kurią nors vienąvalstybės teisinio gyvenimo sritį ar kryptį. Skirtingai nuo jų, tei-sės teorija tyrinėja bendruosius specifinius teisės ir valstybės rai-dos dėsningumus. Teisės teorija neapsiriboja vienos šalies ar re-giono patirties analize. Remdamasi įvairių istorinių epochų tei-sės ir valstybės tyrinėjimais, ji nustato bendruosius ir specifiniusjų raidos dėsningumus, pagrindinius požymius ir esminius bū-dingus bruožus.

Teisės teorija teisės mokslų sistemoje išsiskiria kaip savaran-kiška mokslo žinių šaka, kadangi realiame gyvenime veikia ob-jektyvūs valstybiniai teisiniai dėsningumai, būdingi visiems tei-siniams ryšiams ir reiškiniams. Nepažinus šių bendrų dėsningu-mų, neįmanoma pažinti viso to, ką tyrinėja šakiniai ir specialiejiteisės mokslai. Antai nesant bendro mokslinio teisės esmės, turi-


nio ir formos, teisės šakų ir institutų, teisės ir teisinės sistemos,teisės normų ir teis inių santykių suvokimo, nė viena teisės šakaneįstengs veiksmingai plėtotis ir pasiekti norimų socialinių re-zultatų. Neturint bendrosios teisėto elgesio, teisės pažeidimo irteisinės atsakomybės bei teisingumo sampratos, negalima tikėtissėkmingai kovoti su nusikaltėliais ir ypač su įvairių formų orga-nizuotu nusikalstamumu.

Be pagrindinių dalykų: valstybės esmės ir jos raiškos, turi-nio ir formų, socialinio vaidmens ir paskirties sampratos, neįma-noma išaiškinti įvairių istorinių tipų valstybių ypatybių, jų rai-dos etapų, nustatyti demokratinės socialinės teisinės valstybės už-davinių ir veiklos krypčių.

Teisės teorija, sakytume, vadovauja kitiems teisės mokslams,orientuoja juos ir turi metodologinę reikšmę. Teisės teorija api-bendrina, sintetina ir sistemina šakinių teisės mokslų išvadas. Ta-čiau tai nereiškia, kad ji tik susieja tas išvadas į visumą. Teisėsteorija susi jusi su praktika ne tik per šakinius ir specialius teisėsmokslus, bet ir tiesiogiai. Sakiniai teisės mokslai skiria dėmesįšiuolaikinei valstybės praktikai, galiojančiai teisei, o teisės teori-jos tyrinėjimų laikas ir erdvė neriboja. Galiausiai teisės prakti-kos sprendimai, visuomeninių santykių reformos, įvairių teisėssubjektų veiksmų teisėtumo užtikrinimas, teisinio reguliavimotobulinimas įgauna objektyvų mokslinį pagrindimą.

Teisės teorija yra visuomenės mokslas apie teisės atsiradimo,jos raidos ir funkcionavimo dėsningumus, teisinę sąmonę, teisėsir valstybės tipus, jų politinę ir bendrą žmogiškąją esmę, turinį,formas ir funkcijas.

Mokslo dalykas yra tai, ką jis tyrinėja. Teisės teorijos daly-kas yra teisiniai ir valstybiniai reiškiniai, jų atsiradimo dėsnin-gumai ir raida. Dalykas apima objektyvius socialinius dėsningu-mus, kurie apibūdina išskirtines teisės ir valstybės savybes, bruo-žus, požymius, jų tarpusavio ryšį ir sąveiką, uždavinius ir vaid-menį sąveikaujant su kitais visuomenės gyvenimo reiškiniais.

Dalyką sudaro teisiniai ir valstybiniai santykiai, teisiniai irvalstybiniai reiškiniai ir sąvokos, leidžiantys pažinti teisės ir vals-

Teisės teorijos dalykas ir studijavimo metodai 85

tybės esmę, turinį ir formas, tobulinti jų tarnybinį vaidmenį vi-suomenėje, jų valdymo, reguliavimo ir apsaugos funkcijas, pa-galiau panaudoti teisę ir valstybę reformuojant ekonominius vi-suomenės gyvenimo pagrindus, pertvarkyti visuomeninius poli-t inius procesus ir vertybes.

Teisės teorija apima tokias sudėtingas teisės kategorijas: tei-sinius santykius ir teisės įgyvendinimą, teisėtvarką ir teisėtumą,teisės sistemą ir teisės formas.

Be to, teisės teorijos dalykas yra ne vien realūs valstybiniaiteisiniai santykiai, procesai, reiškiniai ir kategorijos, bet ir žmo-nių įsivaizdavimas, kokie jie turi būti. Teisės teorijos dalykas ap-ima tą dalį visuomeninės sąmonės, kuri yra susijusi su teise ir josnulemta. Teisė, valstybės valdžia, įstatymų leidyba, teisiniai san-tykiai egzistuoja ir iš esmės kuriami pagal žmonių įsivaizdavimą,susiję su jų sąmone, psichologija ir ideologija. Teisės teorija do-misi ne tik visos visuomenės, bet ir paskirų visuomenės grupių,individualia ir ypač profesine pareigūnų, valdžios atstovų, teisi-ninkų praktikų ir mokslininkų teisine sąmone.

Taigi teisės teorijos dalykas yra teisė ir valstybė kaip visuo-meninio gyvenimo reiškiniai, jų atsiradimo, funkcionavimo dės-ningumai, politinė ir visuomeninė jų esmė, turinys ir teisinės kul-tūros ypatumai.

Prisimintina, kad teisės ir valstybės neįmanoma suprasti ty-r inė jant atskirai nuo ekonomikos, politikos, visuomeninės sąmo-nės ir sandūros su kitų mokslų dalykais, nes tik visa tai susiejantpaaiškėja tikroji teisės ir valstybės paskirtis, esmė ir vaidmuo vi-suomenės gyvenime. Teisės sąvokas ir normas bei jų kriterijuslemia visuomenės gyvenimo sąlygos. Savaime aišku, kad teisėsnormų kūrimas neįsivaizduojamas be detalios pažinties su kurianors socialinio reguliavimo sritimi. Teisės normų kūrimą lemiaspecifiniai visuomenės gyvenimo srities, kur jos bus taikomos,bruožai ir požymiai.

Teisės teorija nagrinėja labai plačius klausimus: teisė visuo-meninių santykių norminio reguliavimo sistemoje, teisės prin-cipai, formos ir šaltiniai, socialinis teisės vertingumas, teisė ir mo-


ralė, teisinė sąmonė ir teisinė kultūra, profesinė teisininko sąmo-nė, teisės normos, teisiniai ir teisiniai norminiai teisės aktai, tei-sės sistema ir įstatymų sistema, teisiniai santykiai, teisėkūra, tei-sės įgyvendinimas, teisinė sistema.

1. Teisės teorijos dalyko ir metodų ryšysMetodologijos vaidmuo yra lemiamas pažįstant teisę. Metodosampratą apibūdino senovės graikai ir suprato kaip tiriamų ob-jektų mokslinio pažinimo būdą ir tiesos nustatymą. Negalimamanyti teisės teoriją esant baigtu tiesų, kanonų ar dogmų rinki-niu. Taikant pažinimo metodus teisės teorija tobulinama: ji ge-riau ir kūrybiškiau padeda panaudoti teisės ir valstybės institu-tus praktiniam gyvenimui.

Teisės teorijos metodologiją taiko ir specialiosios teisės dis-ciplinos, tiriančios konkrečių valstybės veiklos sričių teisinio re-guliavimo formas ir sąlygas. Savo ruožtu konkrečių teisės šakųmetodika praturtina teisės teorijos metodologiją.

Teisės teorija plačiai rėmėsi metodologiniais filosofiniais dės-niais, kad galėtų atsakyti į teisės atsiradimo, jos esmės, visuome-ninės paskirties klausimus arba atskleisti bendrąsias sąvokas — įsta-tymas, įstatymų leidyba, teisės norma, teisinis reguliavimas ir pa-našiai. Savo ruožtu teisės teorija moksliniais tyrimais ir duome-nimis, metodiniais atradimais padeda socialiniams mokslams pa-žinti savo dalyką.

Teisės teorijos dalykas glaudžiai susijęs su tyrimo metodu.Teorija išaiškina teisinių ir valstybinių reiškinių prigimtį, esmęir dėsningumus, o metodas orientuoja į atitinkamus šios prigim-ties, esmės ir dėsningumų pažinimo būdus. Metodo pagrindas —teorija, nes be teorijos metodas būtų nedalykiškas, mokslas beturinio. Tačiau tik taikydami adekvatų pažinimo metodą teore-tikai gali moksliškai ištirti dalyką.

Dalykas gali tapti metodu, mokslinio pažinimo uždaviniosprendimo priemonės virsti jo rezultatais, ir atvirkščiai, objek-tyvių žinių sistema gali tapti šakinės mokslo disciplinos meto-


dologija. Naujas atrastas reiškinys, mokslo dėsnis išsirutulioja įtyrinėjimo principą, mąstymo būdą ir žinojimą, kaip pasiekti no-rimą rezultatą.

Teorija ir metodas atsiranda tuo pačiu metu ir jiems keliamipanašūs reikalavimai, kad ne tik rezultatai, bet ir kelias į juos būtųteisingas. Kintant teorijos turiniui, reikia tobulinti metodus. Norsteorija ir metodas susiję, tačiau nėra tapatūs ir negali pakeisti arpavaduoti vienas kito.

Teisės teorijos mokslinę metodologiją galima apibrėžti kaipfilosofinės pasaulėžiūros nulemtų tam tikrų teorinių principų, lo-ginių būdų ir specialių tyrimo metodų visumos taikymą tiriantteisės ir valstybės reiškinius.

Teisės teorija grindžiama filosofiniu pasaulėžiūros pagrinduir vadovaujasi juo kaip metodu. Be to, teisės teorija, kaip funda-mentinis teisės mokslas, kuria savo metodą, būdingą loginį ty-rimo priemonių kompleksą, kuris yra metodologinis šakinių irspecialiųjų teisės disciplinų pagrindas. Istorinė pasaulinė teisėsraida, ilgametis įvairių mokyklų teisinių ir valstybinių dalykų ty-rimas daugelyje šalių suponuoja teisės ir valstybės tyrinėjimo bū-dų įvairovę.

Daugumą politinių ir teisinių doktrinų galima sugrupuoti.Yra agnosticizmo teorijos, paneigiančios teisės pažinimo galimy-bę. Pripažįstant galimybę pažinti pasaulį, jo objektyvumą ir žmo- jigaus gebėjimą pasiekti tiesą, skirsis įvairios metodologinės mo- Įkyklos, empirinis ir racionalusis teorinis, istorinis ir loginis me-todai. Empirinis metodas tiesiogiai skirtas objektui ir grindžia-mas stebėjimo ir eksperimento duomenimis, o racionalusis te-orinis yra susijęs su teisės ir valstybės teorijos sąvokų tobulini-mu ir juo siekiama visapusiškai pažinti objektyvią tikrovę, esmi-nius jos ryšius ir dėsningumus. Abu šie metodai susiję ir supo-nuoja vienas kitą. Empirinis metodas leidžia nustatyti naujus ste-bėjimo ir eksperimento duomenis, skatina teorinius tyrimus irkelia jiems naujus uždavinius. Teorinis metodas plėtoja ir kon-kretina racionalų mokslo turinį, numato naujas perspektyvas, pa-aiškina faktus, apibendrina ir orientuoja empirinius tyrimus.


Loginis ir istorinis metodai susiję su mokslo virtimu iš abst-raktaus j konkretų. Jie nustato apibrėžimų, sąvokų, kategorijų,sudarančių teorijos turinį, formulavimo tvarką ir eiliškumą. Lo-ginis metodas parodo istorinio supratimo laipsnį, o istorinis įei-na į loginio sudėtį. Šių abiejų metodų vienovę pagrindė Hėgelis.Teisės teorija teikia pirmenybę loginiam metodui.

Mokslas grindžiamas principiniu filosofiniu pagrindu. Yradialektinis ir metafizinis pažinimo principai, materialistinis ir ide-alistinis metodai, gnosticizmas ir agnosticizmas, monizmas, du-alizmas arba pliuralizmas.

Materializmas, dialektika, istorizmas atsirado įvairiais moks-linio pažinimo raidos etapais ir buvo kuriami daugelio kartųmokslininkų.

Filosofinis teisės teorijos pagrindas yra dialektika, mokslas,nagrinėjantis tikrovės visuotinį ryšį, judėjimą ir raidą, jo jevykstančius pokyčius aiškinantis kiekvieno objekto ar procesovidiniais prieštaravimais, priešingomis tendencijomis. Bendriau-si dialektikos dėsniai yra: kiekybinių pokyčių perėjimas į ko-kybinius; priešybių vienybė ir kova; neigimo neigimo dėsnis(jauna teisės sistema visada turi senosios elementų ir naujosiossistemos daigų).

Dialektikos dėsnis neatsiejamai susijęs su loginėmis pažinimopriemonėmis, turinčiomis integralią reikšmę tiriant teisės proce-sus. Pavyzdžiui, analizė ir sintezė leidžia pereiti nuo mažiau kon-krečios į konkretesnę teisinę tikrovę. Analizės padedama, ištisinėteisinė medžiaga dalijama į sudedamąsias dalis (teisės normas, tei-sės pažeidimus, teisinius faktus ir pan.). Kiekviena dalis tiriamaatskirai, o paskui visos dalys sujungiamos sąmonėje ir atkuriamateisinės tikrovės įvairiausios raiškos vienovė. Dialektikai būdingosnustatytos kategorijos: kokybė ir kiekybė, forma ir turinys, esmėir reiškinys, ir visa tai teisės teorijai yra svarbiausia.

Ekonominė bazė svarbi teisės teorijai, tačiau teisė priklausoir nuo politikos, moralės, tradicijų, religijos, kultūros. Net sub-jektyvūs veiksniai (įstatymų leidėjo intelektas, mentalitetas) kar-tais daro įtaką teisiniams procesams.


Svarbus yra istorizmo principas. Valstybė ir teisė supranta-ma kaip besikeičiantys per laiką dėsningi vidiniai raidos proce-sai. Istorizmo metodas rekomenduoja nagrinėti teisę ne papras-tai raidos atžvilgiu, o nuosekliai keičiantis vienam istoriniam ti-pui kitu, pažangesniu. Be to, nė vieno istorinio teisės tipo nega-lima teigti esant baigtu pavyzdžiu.

Teisės teorijos mokslas privalo būti deideologizuotas ir me-todiškai atnaujintas. Plėtojant mokymo veiklą jį būtina kūrybiš-kai ir objektyviai nagrinėti, ir čia neturi būti vietos scholastikaiir dogmoms.

2. Konkretūs ir specialieji teisės pažinimo metodaiSudėtingiems teisės teorijos institutams tirti vieno dialektikosmetodo nepakanka, taikytini ir kiti specialieji metodai. Be ben-drųjų mokslo sąvokų, nusakančių teisės esmę, turinį ir formas,įstatymų sistemingumą ir teisės sistemą, be bendrosios teisėkū-ros, teisės įgyvendinimo, jos aiškinimo, teisinių santykių ir tei-sėto elgesio, teisinės atsakomybės, teisės taikymo sampratos nėviena teisės šaka negali kūrybiškai nustatyti savo srities dalykų.

Savarankiški teisės tyrinėjimo metodai yra: konkretusis socio-loginis, teisės lyginamasis, formalusis teisinis, teisinio modelia-vimo, arba statistikos, matematinis.

Konkretusis sociologinis metodas gali būti veiksmingai tai-komas siekiant ištirti teisės institutų veiklos sritis, priimtų spren-dimų rezultatyvumą, teisinio reguliavimo tinkamumą laiko at-žvilgiu ir tikrumą arba teisinę apsaugą. Sis metodas leidžia ne tikiš esmės, atsižvelgiant į praktinį visuomenės gyvenimą, teisingaispręsti sudėtingus teisės klausimus, bet ir laiku atskleisti naujasspręstinas problemas.

Pereinant prie rinkos santykių, nepakanka nustatyti bendruo-sius principus, ypatumus ir teisės raidos tendencijas. Reikia ži-noti, kaip šie veiksniai veikia realius santykius, kaip užtikrintivaisingą visos teisinės sistemos ir kiekvieno jos sudedamojo ins-tituto funkcionavimą. Sis metodas reikalauja nuodugniai taikyti


stebėjimo, anketavimo, eksperimento būdus, ir tik tada bus įma-noma rasti optimalius teisinius sprendimus, prognozuoti specia-lias teisines reformas, kovos su nusikalstamumu būdus ir formas.Mokslines rekomendacijas reikėtų grįsti visais — teigiamais

ar neigiamais, trukdančiais ar skatinančiais visuomenės raidą so-l i n i a i s veiksniais. Būtina visapusiškai įvertinti visų teisiniųsprendimų veiksmingumą, socialinę jų reikšmę ir padarinius.Teisės lyginamasis metodas taikytinas reformuojant ir tobu-

linant teisinę sistemą ir praktinę veiklą. Būtina lyginti su buvu-sia tam tikrais periodais savo šalies ir ypač kitų šalių teisine sis-tema, praktine veikla ir taikyti jų patirtį.Formalusis teisinis metodas yra būdingas tradicinis teisės

mokslo metodas. Dar viduramžiais susikūrė ištisos mokyklos (glo-satorių, postglosatorių), plėtojančios teisės normų aiškinimo bū-ir formaliai nagrinėjančios galiojančius įstatymus. Formalu-

sis metodas būtinas teisei pažinti. Jis padeda aprašyti, sistemin-ti, apibendrinti, klasifikuoti ir pateikti aiškiai apibrėžtas žinias.Dabar yra taikomi matematinis, statistikos ir kibernetinis

metodai. Jie gana veiksmingi tiriant konkrečius teisės ir valsty-bės klausimus. Šiuolaikinės informacinės technologijos sudaro

sąlygas kelti teorinių ir istorinių teisinių reiškinių ir procesų ty-rimų lygį.Sisteminis metodas suteikia galimybių tirti teisę, valstybę, po-

litiką kompleksiškai, esant bendram raidos fonui atskleisti tamtikrus procesus, sekti priežastinius jų raidos ryšius.

Specialieji metodai skirstomi į žvalgomuosius, aprašomuosiusir analitinius.Žvalgomieji yra paprasčiausia tyrinėjimo forma, apima ne-

daug empirinių reiškinių.Aprašomieji metodai yra platesni, suteikia tiesioginės infor-

macijos, kuria išsamų išorinių teisės fenomeno ypatybių, mato-mų struktūrinių jo grandžių vaizdą.Analitinis metodas padeda atskleisti reiškinių priežastis ir pa-

darinius. Juo nustatoma neteisėtų reiškinių prigimtis, pobūdisir pavojingumas. Tai atliekama taikant konkrečius metodus: ap-

klausą, stebėjimą, dokumentų tyrimą. Apklausiami tiesioginiaiįvykių dalyviai ir šitaip nustatomas asmenų arba konkrečių so-cialinių grupių teisinės sąmonės lygis.

Taikant stebėjimą tikslingai stebimi ir fiksuojami reikšmin-gi teisiniai įvykiai ir procesai. Gali būti stebimi tam tikri subjek-tai, teisėtas ar neteisėtas jų elgesys, teisėti ar neteisėti jų tikslai irveikla, aplinka, veiklos konkretumas ir panašiai.

Stebėjimo metodu padarytus netikslumus mažina įvairių ofi-cialių ir neoficialių dokumentų tyrimas.

Dabar specialiųjų tyrimo metodų daugėja, taikoma eksperi-mentas, loginis sąvokų nagrinėjimas, sudaromos teisinio tyrinė-jimo taikomosios programos teisiniams reiškiniams ar procesamsteoriškai pagrįsti.

II. Teisės atsiradimas

Svarbus visuomenės bruožas yra jos organizuotumas, socialinį gy-venimą sudarančių visuomeninių santykių tvarkymas ir būtinu-mas juos reguliuoti. Socialinio gyvenimo reguliavimas — tai žmo-nių ir jų kolektyvų elgesio nustatymas, pastangos orientuoti jųfunkcionavimą ir raidą tinkama linkme, nustatyti atitinkamas ri-bas ir tikslingai tvarkyti visus santykius.

Kiekviena istoriškai konkreti visuomenė objektyviai turėjogriežtai nustatytas santykių reguliavimo normas, parodančias so-cialinio gyvenimo reguliavimo mastą ir intensyvumą, priklausy-mą nuo visuomenės poreikių, jos raidos etapo ir organizuotumo.

Visuomenei tobulėjant, reguliavimas vis labiau išsilaisvinoiš gamtos stichijų elementų ir išreiškė bei užtikrino objektyviusžmonių elgesio interesus, o civilizacijos sąlygomis — vis didesnęžmogaus laisvę ir asmenybės autonomiją. Dėl to greta reguliavi-mo konkretumo ir apibrėžtumo didėja norminimai ir atitinka-mai abstraktumas bei bendrumas. Visais visuomenės raidos eta-pais lemiamas nuosavybės, valdžios, ideologijos vaidmuo lieka pa-grindinis socialinio reguliavimo veiksnys ir pasireiškia didele įvai-rove. Socialinio reguliavimo reikšmė nuolat didėjo, reguliavimokokybė keitėsi, priemonės darėsi sudėtingesnės ir tobulesnės.

Socialinio gyvenimo reguliavimas gali būti individualus irnorminis. Individualus — tai žmonių elgesio nustatymas tik vien-kartiniams veiksmams, konkretiems klausimams spręsti ir taiko-mas konkretiems asmenims. Norminis žmonių elgesio tvarkymasatliekamas taikant bendrąsias taisykles, ir visi, patekę į normųreguliuojamą padėtį, privalo jų laikytis.

Pirmykštėje gimininėje visuomenėje gyvavo primityvi savitasocialinio reguliavimo sistema, atitinkanti to meto visuomenės

Teisės atsiradimas 93

gyvenimo sąlygas. Svarbiausias šios sistemos bruožas, kad regu-liavimas buvo skirtas visumos prioritetui, visų interesų viršeny-bei, palyginti su individualių, asmeninių, suvienyti giminę, gen-tį. Nedidelės žmonių socialinio gyvenimo laisvės sąlygomis, kaireikėję daug pastangų išgyventi, socialinio gyvenimo reguliavi-mo paskirtis buvo išsaugoti ir aprūpinti visą giminę. Šiai siste-mai būdinga vienovė, griežtumas. Ji sukaustė individualią gimi-nės nario iniciatyvą, savaveiksmiškumą ir aktyvumą. Sistema su-sidėjo iš papročių, visiems besąlygiškai privalomų ir dėl ilgalai-kio jų taikymo tapusių įpročiais, apipintais mitologija, religija.Todėl nereikėjo paversti jų išorinėmis normomis ir turėti prie-vartos aparato, kad jų būtų laikomasi, nereikėjo pozityvios rašy-tinės teisės ir jos taikyti.

Monolitinių normų — papročių skyrėsi reguliavimo pobūdis.Vienos normos draudė, kitos leido ir pozityviai įpareigojo. Pir-mykštės visuomenės tyrinėtojai nustatė, kad mononormos - pa-pročiai iš dalies buvo lankstūs ir ypač vėlesnėmis raidos stadijo-mis ne visada engė ir slopino asmenybę. Papročiai ir visuomenėssąmonė suteikdavo genialioms asmenybėms galimybę reikšti ini-ciatyvą ir plėtoti asmeninę veiklą.

Darytina išvada, kad teisė, visuomenei pereinant iš pirmykš-tės bendruomenės į civilizaciją, atsirado ne staiga ir ne tuščiojevietoje, o iš dalies buvo parengta reguliuojant pirmykštės visuo-menės socialinį gyvenimą. Atsiradus ūkinei gamybai, darbo pa-sidal i j imui, padidėjus jo produktyvumui, atsiradus intelekto žmo-nių, visuomenė iš pirmykščio būvio perėjo į civilizaciją — visuo-meninio gyvenimo raidos stadiją, žmonių bendrijos gyvavimą irfunkcionavimą. Ji galėjo save išlaikyti ir tobulėti savo pačios pa-grindu.

Skirtini du civilizacijos veiksniai, padarę žmonių gyvenimoperversmą ir sukėlę tiesiog socialinio reguliavimo revoliuciją. Vie-nas iš jų yra materialus - produktų pertekliaus atsiradimas, su-daręs galimybę atsirasti ir didėti nuosavybei ekonominės laisvėsir rinkos sąlygomis bei plėtotis ekonomikai; antras — humanisti-nis. Paskiras visuomenės narys atsiskiria ir įgyja autonomiją, sa-


varankiškumą, kartu socialinį būtinumą užtikrinti savo laisvęekonominiame ir politiniame visuomenės gyvenime. Santykių sunuosavybe atžvilgiu visuomenė įgavo tam tikrą struktūrą. Mo-nolitinė gimininė gentinė santvarka suiro, visuomenės gyveni-mas diferencijavosi ir tapo sudėtingas, o tai suponavo valstybėsir ideologijos, kurią diegė ir platino Bažnyčia, atsiradimą.

Plėtojantis ir didėjant susvetimėjimui, plečiantis ir stiprėjantprekiniams rinkos santykiams, suasmeninant nuosavybę ir vyrau-jant privatinei nuosavybei, valstybė ir ideologinės institucijos įga-vo atitinkamų bruožų ir visa tai iš esmės keitė socialinio regulia-vimo sistemą, kūrė norminius institucinius darinius, t. y. teisęir teisinį reguliavimą.

Teisės kūrimasis - ilgas istorinis procesas, nuėjęs sudėtingus• konkrečių istorinių civilizacijų, tautų raidos savitumų, moks-3 vienoje ar kitoje šalyje nulemtus etapus.

Pagrindinis teisės sistemos kūrimosi pradas buvo ideologi-zuota prigimtinės teisės, t. y. teisės tiesiogine socialine prasme,socialiai pateisinamos visuomeninių santykių dalyvių elgesio lais-vės, pačių subjektų suprantamos, kas, pagal jų teisinę sąmonę,teisėta ir neteisėta, išraiška. Iš pradžių teisinis reguliavimas ne-buvo visiškai atskirtas nuo socialinio neteisinio moralinio, mo-ralinio korporatyvaus, religinio ir panašiai. Elementarūs ir pri-mityvūs buvo norminiai apibendrinimai: jų turinį sudarė vals-tybiniai norminiai individualūs sprendimai arba valstybės pripa-žinti ir ginami papročiai.

Pirmieji rašytinės teisės šaltiniai yra seniausių civilizacijų(Manu įstatymai, Dvylikos lentelių įstatymai) ir viduramžių (Sa-liečių tiesa, Rusų tiesa ir kt.); juridinės technikos atžvilgiu j ie la-bai panašūs. Visi yra kompiliacija, susidedanti iš trijų pagrindi-nių elementų: 1) konkrečių bylų sprendimų, tam tikru lygiu pri-pažintų turinčiais norminę reikšmę (precedentų); 2) vyraujan-čių papročių, dažnai atspindinčių individualių sprendimų pavyz-džius; 3) iš dalies tiesioginių teisėkūros aktų.

Vėliau civilizacijos sąlygomis, kaip visuomenės ekonominės,politinės, kultūrinės raidos išdava, kuris nors teisės turinio ele-

mentas ima vyrauti. Tada ir prasideda specifinė teisės istorija. Ku-riasi ir tobulėja nacionalinės teisės sistemos ir jų šeimos. Šitaippamažu susidaro ir dvi savarankiškos teisės rūšys — viešoji ir pri-vatinė teisė.

Teisė tampa pagrindinė visuomenės socialinio reguliavimosistemoje. Teisės normos draudė, įpareigojo, leido veikti savonuožiūra ir iniciatyva. Rutuliojantis civilizacijai laisvė ir žmoniš-kumas bei jų siekimas buvo žmonijos pažangos rodiklis. Teisėpasidarė didelė vertybė, nes nustatė norminius pradus, pilietinętaiką, atsižvelgė į interesų įvairovę, koordinavo savitarpio nuo-laidas ir kompromisus. Šitaip ji užtikrino stabilią ir tikslingą žmo-nių elgesio tvarką, protingai sprendė konfliktus tenkindama įvai-rių santykių dalyvių interesus, gynė ir garantavo subjektų teises.

III. Teisės raida

Pozityvioji teisė nuo savo atsiradimo nuėjo sudėtingą istorinėsraidos kelią. Teisė, būdama objektyvus institucinis darinys, kar-tu yra ir visuomenės dvasinio gyvenimo reiškinys. Ji apima žmo-nių elgesio kriterijus ir samprotavimus apie vertybes. Šiuo atžvil-giu teisė išreiškia vertybes ir kultūros laimėjimus, humanizmoidealus, moralės kriterijus, prigimtinės teisės reikalavimus ir žmo-gaus teises.

Siekiant apžvelgti teisės raidą, reikia nustatyti pozityviosiosteisės ir dvasinių žmoniškumo pradų (prigimtinės teisės) santy-kį konkrečiais raidos etapais.

Teisė, kaip įteisinta elgesio laisvė, daugiausia grindžiama ki-tomis organizacinėmis norminėmis formomis — morale, korpo-ratyviomis normomis ir įstatymų normomis (leidžiama tai, kąįtvirt ina teisės normos, visuomeninių susivienijimų aktai arbamoralės normos). Tačiau yra teisių, tiesiogiai išplaukiančių iš so-cialinio gyvenimo ir nepriklausomų nuo kurių nors norminių for-mų. Tai tiesioginės socialinės teisės, galiojančios, nesvarbu, iš-reikštos išorinėmis formomis ar neišreikštos. Tokios teisės vadi-namos prigimtinėmis. Jos išreiškia natūralų žmonių gyvenimą irnėra jų išgalvotos. Palyginti su jomis, pozityvioji teisė sukuria-ma žmonių, įtvirtinta rašytinėmis normomis ir yra norminiuoseaktuose (dokumentuose).

Prigimtinių teisių buvimo ir jų vaidmens visuomenėje pri-pažinimas yra didelis humanistinės minties laimėjimas. Šios idė-jos prasmė yra pripažinimas, kad lygia greta su valstybėje žmo-nių sukuriama, t. y. pozityviąja, teise yra prigimtinė teisė, ku-rios šaltinis — natūrali visuomenės ir gamtos tvarka ir jai sutei-kiama visuotinė reikšmė.

Teisės raida 97

Teisės teoretikų nuomone, yra tik atskiros prigimtinės tei-sės: tautų apsisprendimo teisė, teisė suteikti pagalbą agresijos au-kai, ekvivalentinių ekonominių santykių teisė, žmogaus teisės.

Civilizacijos sąlygomis pozityvioji teisė vaidina pagrindinįvaidmenį socialinio reguliavimo infrastruktūroje, tačiau kertinisorientuojantis jos veiksnys, parodantis ekonominius ir kitus ob-jektyviai nulemtus visuomenės poreikius, yra prigimtinė (natū-rali) teisė.

Pagal prigimtinę teisę, pagrindinis visuomenės gyvenime turibūti laisvas, garbingas, suverenus žmogus. Jo teisės nėra tik pa-prastos prigimtinės. Jos neatimamos, įgimtos, išreiškia impera-tyvius reikalavimus, visuomenės gyvenimo prasmę ir paskirtį. Ati-tinkamai žmonių politiniame, ekonominiame, dvasiniame gyve-nime pagrindinis yra prigimtinis teisinis asmens laisvės reikala-vimas. Prigimtinės teisės reikalavimas užtikrinti asmens laisvę le-mia kodeksų ir konstitucijų turinį. Įstatymų ir kodeksų paskir-tis — nubrėžti asmens politinės ir ekonominės laisvės ribas ir tei-siškai jas užtikrinti. Pozityvioji teisė, veikiama prigimtinės tei-sės, užtikrina asmens ekonominę laisvę, privatinę nuosavybę, rin-ką, konkurenciją ir panašiai.

Nagrinėjant istorinę teisės raidą, pr is imintina, kad rašyt ineteisė yra socialiai vertinga ir geba teigiamai veikti žmonių gyve-nimą. Skiriamos trys teisės sistemų grupės: 1) luomų teisė,2) formali abstrakti teisė; ir 3) socialinė, išlaikanti bendras žmo-giškąsias vertybes ir užtikrinanti žmogaus laisvę, jo orumą ir įgim-tas teises.

Kiekvienu raidos etapu teisė išreiškia humanistinius ir mo-ralinius epochos principus, atitinkančius visuomenės gyvenimosąlygas ir reikalavimus. Skiriami keturi pozityviosios teisės rai-dos lygmenys: stipriojo teisė, kumščio teisė, valdžios teisė ir pi-lietinės visuomenės teisė. Pirmieji trys lygmenys būdingi neiš-plėtotai teisei, nes daugiau ar mažiau vyravo jėga. Paskutinio lyg-mens teisė yra išplėtota, pakilusi virš valdžios ir jos savivalės.

St ipriojo teisė galiojo iki civilizacijos stadijos. Kitados ši tei-sė buvo pritaikyta iki civilizacijos gyvavusiems tvarkai ir papro-


čiams, buvo stabilizuojantis veiksnys, stabdė chaotišką savivalęir užtikrino bendruomenės gyvavimą ir stiprėjimą.

Stipriojo teisės išraiška - pastovūs papročiai ir iki civilizuo-tos visuomenės ir ankstyvosios civilizacijos periodu buvo grin-džiama vado, vyresnybės, pavaldumo hierarchija. Kraštutinė stip-riojo teisės išraiška buvo karo teisė, fizinis naikinimas — visa taigrįsta stipriojo teise.

Kumščio teisė galiojo pirmaisiais civilizacijos kūrimosi ir rai-dos etapais feodalinėse ir teokratinėse Azijos visuomenėse. Vy-raujančios jėgos buvo valdžia ir religinė ideologija. Tai taip patstipriojo teisė, tačiau lemiama civilizacijos, nors vyravo luomųhierarchija, privilegijos, stiprėjo rašytinės normos, formalūs įro-dymai, inkvizicinis procesas. Tai privilegijų, luomų, papročių tei-sė stiprėjant rašytinėms normoms ir jose formuojasi teisingumo,kaltės pradai ir proceso formos.

Valdžios pozityvioji teisė labiau išplėtota. Visuomenėje stip-rėja pasaulietinė valdžia: feodalinė, kapitalistinė ir šiuolaikinė —autoritarinė valdžia. Pozityviąja teise laikomos visos valdžios iš-leistos normos. Valdžios teisės normos yra rašytinė teisė. Joje taippat reiškiasi vyraujančios socialinės jėgos, kurių tikslas — panau-doti įstatymus savo interesams tenkinti. Išdėstytos įstatymuoseir kituose oficialiuose šaltiniuose, pozityviosios teisės normos yrabendros, visuotinės, formaliai apibrėžtos ir tokiu būdu nustato-ma visuotinė, griežtai formali tvarka. Demokratinio režimo są-lygomis valdžios teisė gali būti demokratinio turinio ir skirta pi-lietinės visuomenės institutams plėsti, prekiniams piniginiamssantykiams realizuoti, teisingumo ir žmoniškumo pradams diegti.Valdžios teisė vis labiau tampa valstybės teise.

Pilietinės visuomenės teisė yra aukščiausios raidos stadijos irsuartėja su prigimtine teise. Jos pagrindas yra įgimtos žmogausteisės, esančios teisės normų teisėtumo matas. Pozityvioji teisėturi padėti įgyvendinti prigimtines žmogaus teises, nes jai būdin-gas visiems privalomas, apibrėžtas turinys, įgaliojimas atl iktiveiksmus ir garantijos.

IV. Teisės samprata

Yra ne vienas teisės sampratų aiškinimas. Įvairūs autoriai manoteisę esant laisvės matu, teisingumo norma, visuomenės susitari-mo, kompromiso priemone. Teisės samprata turi padėti nusta-tyti, teisėtas ar neteisėtas žmonių elgesys ir visi jo padariniai.

Teisės normos yra bendrieji formaliai užfiksuoti norminiaivalstybės teisėto elgesio kriterijai, nustatantys teisiškai leistiną irginamą elgesį ir tokio elgesio ribas. Kaip bendrosios elgesio tai-syklės, teisės normos tiesiogiai nereglamentuoja, nenustato žmo-nių elgesio, o daro tai atsižvelgdamos tik į tam tikras socialiniogyvenimo sritis.

Socialinė teisės paskirtis - būti nuolatiniu patikimu regulia-vimo ir gynybos mechanizmu, garantuojančiu visuomeninių san-tykių dalyviams ir jų kolektyvams teisėto elgesio erdvę greta eko-nominių, bendrųjų socialinių ir psichologinių reguliatorių ir sti-mulų visoje materialiųjų ir dvasinių interesų sistemoje.

Būtini du teisės sampratos elementai: 1) norminis teisės po-būdis (teisės buvimas ir paskirtis - būtinai normuoti ir tvarkytivisuomeninius santykius); ir 2) svarbiausias šio tvarkymo daly-kas — įtvirtinti autonomiškos asmenybės laisvę, teisiškai leistinoelgesio erdvę.

Teisės požymiai yra tokie:1) teisė yra visuotinai privalomų normų sistema, pagrįs-ta visuomenės sluoksnių interesais, jų susitarimu ir kom-promisais;2) normos, iš kurių susidaro teisė, išdėstytos įstatymuo-se ir kituose valstybės pripažintuose šaltiniuose ir yražmonių laisvės ir elgesio matas. Valstybės pripažintuo-

100 Valstybės teori ja

se šaltiniuose normos tampa objektyviomis, joms sutei-kiama teisinė galia, visuotinio privalomumo savybė, kuriyra prielaida būtinais atvejais užtikrinti normos veiki-mą valstybės prievarta. Normų, sudarančių teisę, siste-ma yra v i s u o t i n a i privalomas visuomeninių santykių da-lyvių teisėto elgesio kriterijus. Teisė šiuo atveju nustatožmonių ir jų kolektyvų, socialinių junginių teisiškai leis-tino elgesio ribas. Teisėje yra ir nemažai teisinių draudi-mų, teisinių paliepimų ir su jais susijusios teisinės atsa-komybės, tačiau vyrauja leidžiančios laisvai veikti normos;3) teisė nulemta visuomenės gyvenimo veiklos materia-l iųjų ir socialinių kultūrinių veiksnių, gyventojų sociali-nių grupių, pavienių individų bendros valios, yra priva-čių arba specifinių interesų derinimo rezultatas, išreikštaįstatymuose arba kitokiu valstybės pripažintu būdu ir pa-sireiškia kaip žmonių elgesio ir veiklos reguliatorius;

4) teisė ir įstatymai nėra tapatūs dalykai, nes įstatymaiyra viena iš teisės išraiškos formų. Įstatymas, neatitin-kantis teisės idėjų, jos principų ir asmenybės prioritetų,nustatyta tvarka pripažįstamas negaliojančiu ir negali bū-ti teisė.

Pripažinus bendrą valią teisės esme, jai suteikiama bendro so-cialinio reguliatoriaus kokybė ir teisė tampa bendro sutarimo irtaikos pasiekimo priemone. Šitaip suprantant valią teisėje, paša-linama teisės, kaip prievartos ir individualios valios slopinimoįrankio, samprata. Teisėje įforminta valia oficialiai patvirtinamair užtikrinama valstybės. Ji turi specifines išorinės išraiškos for-mas (įstatymus, teismo precedentus, normines sutartis, teisės pa-pročius), yra reguliuojamųjų teisinių santykių dalyvių interesųderintoją ir dėl to pasireiškia kaip bendra valia vienu ar kitu da-lyviams priimtinu mastu.

Mokslininkai teisininkai ginčijasi, kas yra svarbiausias teisėselementas. Normos ar veiksmai gali tik daugiau ar mažiau atspin-dėti tikrovėje tai, kas yra išreikšta idėjomis.

Teisės samprata \ O l

Norminės mokyklos atstovai svarbiausiu teisės elementu pri-pažįsta teisinį paliepimą (įsakymą).

Sociologinės krypties šalininkai teisės prioritetu mano esantveiksmą arba santykius.

Tik integralus aiškinimas leidžia apibūdinti norminamąjį tei-sės pobūdį ir jos veiksmingumą. Teisė — reali visuomenės jėga,priešinga savivalei ir netvarkai. Valstybė nekuria teisės, tačiau už-tikrina jos įgyvendinimą visomis stadijomis. Integralus teisės su-pratimas turi pasaulėžiūros reikšmę, orientuoja visuotinę žmo-nių ir profesinę teisinę sąmonę į suvokimą, kad teisinis santykiųir elgesio reguliavimas leidžiamas tik ten, kur teisinio procesopriemonėmis galimas įrodymas, teisių ir pareigų atlikimas, kadteisės galiojimas suponuoja tam tikras sąlygas, darinius, geban-čius taikyti teisę ir prireikus priversti ją įgyvendinti. Taigi teisėiš esmės išreiškia suderintą reguliuojamųjų santykių dalyvių va-lią, asmens prioritetus ir vertybes ir dėl to yra individų ir jų ko-lektyvų laisvės ir atsakomybės matas, įvairių interesų ir poreikiųcivilizuoto tenkinimo priemonė.

Teisės apibrėžimas galėtų būti toks: teisė yra tautos sukur-tų, įstatymuose ir kituose valstybės pripažintuose šaltiniuose iš-reikštų visuotinai privalomų teisėto leistino ir draudžiamo elge-sio taisyklių (normų) sistema.

1. Teisės funkcijos

Teisės funkcijos - tai pagrindinės teisės poveikio visuomeniniamssantykiams kryptys, lemiamos teisės esmės ir jos socialinės pa-skirties visuomenės gyvenime. Funkcijos išreiškia pagrindiniusteisės bruožus ir jų paskirtis — įgyvendinti teisės uždavinius kon-krečiu visuomenės raidos etapu. Svarbiausias funkcijų bruožas -jų dinamiškumas ir pastovumas.

Teisės funkcijos klasifikuojamos į išorines - socialines, po-litines, ekonomines, auklėjamąsias, ir vidines — teisės poveikiožmonių elgesiui būdus. Čia skiriamos reguliavimo ir apsaugosfunkcijos. Jos yra būdingos teisės prigimčiai (imanentinės) ir


rodo teisės, kaip socialinio instituto, neišvengiamumą visuo-menėje.

Reguliavimo funkcijos ypatybė, kad ji nustato visuomeniniųsantykių organizacijos ir socialinių ryšių tarpusavio koordinaci-jos pozityvaus elgesio taisykles. Savo ruožtu skiriamos statinė irdinaminė reguliavimo funkcijos.

Statinė reguliavimo funkcija padeda įtvirtinti visuomeniniussantykius teisės institutuose. Tai ir yra viena iš teisinio regulia-vimo paskirčių. Pirmiausia teisė įtvirtinta ir paverčia sureguliuo-tais tuos visuomeninius santykius, kurie sudaro normalaus, sta-bilaus visuomenės egzistavimo pagrindą, atitinka daugumos in-teresus ir išreiškia bendrą valią. Lemiamą reikšmę įgyvendinantstatinę funkciją turi nuosavybės teisė ir piliečių politinių teisiųir laisvių institutai.

Dinaminės reguliavimo funkcijos raiška - teisės poveikis vi-suomeniniams santykiams nustatant jų dinamiką. Ši funkcija reiš-kiasi civilinės, administracinės, darbo teisės institutuose, lemian-čiuose ūkinius ekonomikos ir kitų sričių procesus.

Būdingiausi reguliavimo funkcijos įgyvendinimo būdai yra to-kie: teisės normose nustatomas piliečių teisnumas ir veiksnumas,jų teisinio statuso įtvirtinimas ir keitimas; apibrėžiama valstybėsįstaigų kompetencija ir pareigūnų įgaliojimai; nustatomas juridi-nių asmenų statusas; apibrėžiami teisiniai (juridiniai) faktai, susi-ję su teisinių santykių atsiradimu, kitimu ir pasibaigimu; konkre-tus teisinis teisės subjektų ryšys (reguliuojamieji teisiniai santykiai),optimalus teisinio reguliavimo (bendrojo leidžiamo, specialiai lei-džiamo) tipas taikant konkretiems visuomeniniams santykiams.

Reguliavimo funkciją galima apibrėžti kaip socialinės paskir-ties lemiamą teisinio poveikio kryptį, pasireiškiančią pozityviųelgesio taisyklių, suteikiančių subjektinių teisių ir nustatančių tei-sines pareigas teisės subjektams, nustatymu siekiant į tvirt inti irlemti atitinkančius visuomenės, valstybės ir piliečių interesus irskatinti visuomeninių santykių raidą.

Apsaugos funkcija - tai socialinės paskirties lemiama teisi-nio poveikio kryptis, skirta apsaugoti bendrus svarbiausius eko-

Teisės samprata 103

nominius, politinius, nacionalinius, asmeninius santykius, jų ne-liečiamumą ir pašalinti neigiamus visuomeninei santvarkai san-tykius.

Apsaugos funkcija apibūdina teisę kaip darančią ypatingą po-veikį žmonių elgesiui, paveikiant jų valią sankcijos grėsme, nu-statant draudimus ir įgyvendinant teisinę atsakomybę. Si funk-cija informuoja visuomeninių santykių subjektus, kokios socia-linės vertybės yra saugomos valstybės teisinėmis priemonėmis.Be to, ji rodo visuomenės politinį ir kultūros lygį, humaniškusteisės pradus.

2. Teisės vertingumas

Teisė vertinga tuo, kad ji yra priemonė, tenkinanti socialiai tei-singus ir besiplėtojančius piliečių ir visos visuomenės poreikiusir interesus. Visų pirma teisė yra vertybė dėl to, kad daro žmo-nių veiklą organizuotą, pastovią, darnią ir kontroliuojamą. To-kiu būdu teisė užtikrina visuomeninių santykių darną ir tvarkąir padaro juos civilizuotus. Politiškai organizuota visuomenė beteisės negali suderinti materialiųjų dalykų gamybos ir daugiauar mažiau teisingo jų paskirstymo. Teisė įtvirtina ir plėtoja tasnuosavybės formas, kurios iš prigimties būdingos konkrečiai vi-suomenei ir jos santvarkai.

Teisė, įkūnydama darnią visuomeninių santykių dalyvių va-lią, prisideda ir skatina paskirus asmenis ir visuomenę plėtoti nau-dingus visiems santykius. Ji daro įtaką žmonių elgesiui ir veiklaiderindama specifinius jų interesus. Teisė neniveliuoja privačiųinteresų ir jų neslopina, o tik derina su bendrais interesais.

Teisė vertinga tuo, kad parodo ir nustato asmens laisvės vi-suomenėje mastą. Ji apibrėžia asmens laisvės ribas, o ne apskri-tai asmens laisvę. Teisė įgyvendina socialinę laisvę, socialinį ak-tyvumą ir drauge socialinę atsakomybę, nustato tokią visuome-ninių santykių tvarką, kuriai esant iš žmonių gyvenimo pašali-nama savivalė, užtikrinama individų ir grupių veiklos kontrolė.Teisė ir laisvė yra neatskiriamos. Teisė yra istoriškai apibrėžta ir


objektyviai nulemta realių santykių laisvės forma, tokios laisvėsmatas ir jos buvimo išraiška.

Teisė yra vertybė ir dėl to, kad išreiškia tiesos idėjas, yra ma-terialiųjų gėrybių paskirstymo kriterijus, įtvirtina piliečių lygy-bę įstatymams. Teisė yra normomis įtvirtintas ir įgyvendintas tei-singumas. Teisingumas visada siejamas su teise, nes teisė gina su-derintą interesą ir šitaip patvirtina teisingą sprendimą. Įtvirtin-dama laisvės ir teisingumo idėjas, teisė įgyja didžiulę prasmę irvertę žmogui ir visuomenei.

Teisė grindžiama žmoniškumo pradais. Humaniškas jos po-būdis pasireiškia ne vien tuo, kad ji atveria žmonėms kelią į gė-rybes, bet ir tuo, kad yra veiksminga socialinės apsaugos prie-monė.

Teisė — stiprus pažangos veiksnys, visuomenės atsinaujini-mo šaltinis. Ji padeda spręsti ekologines problemas šalies vidujeir tarptautiniu mastu, derinti interesus, šalinti įtampą visuome-nėje ir pasiekti socialinę taiką.

3. Teisės ir moralės savitarpio priklausomybėSocialinės normos yra labai svarbios. Žmonių socialines teises re-guliuoja pozityvioji teisė, moralė, papročių ir korporatyvios nor-mos. Visada, išskyrus pozityviosios teisės ir iš dalies korporaty-vias normas, moralės ir papročių normos neatskiriamos nuo sub-jektų veiklos ir su ja susiliejusios.

Turinio atžvilgiu socialinės normos gali būti ekonominės, po-litinės, kultūrinės, estetinės ir panašiai. Atsižvelgiant į reguliavi-mo ypatybes, socialines normas galima klasifikuoti į keturias gru-pes: teisės, moralės, korporatyvias ir papročių. Tam tikromis so-cialinėmis sąlygomis galimos mišrios norminės struktūros, pa-vyzdžiui, religinės normos, derinančios moralės ir korporatyviųnormų bruožus.

Salyje esančios socialinės normos sudaro vienovę. Visos josveikia visuomeninį gyvenimą, įvairias jo sritis, tačiau organiza-cinės sistemos nesudaro. Iš visų neteisimų normų būtina išskirti

Teisės samprata 105

institucines teisės normas. Tik teisė ir moralė atskirai ir kartuturi aiškią reikšmę šalies norminiam reguliavimui. Tačiau teisėir moralė yra savarankiški norminiai reguliavimo institutai. Pri-gimties ir kilmės požiūriu jos yra iš skirtingų sričių.

Moralė yra neatskiriama dvasinio žmonių gyvenimo dalis. Josvaidmuo kaip reguliavimo funkcijos ir dvasinio veiksnio yra ne-atskiriami dalykai. Moralės normos kuriasi įtvirtinant moralinespažiūras ir joms evoliucionuojant ir tas pažiūras išreiškia. Būda-mos neatskiriamos nuo žmonių elgesio, jos veikia j į , kiek žmo-nės jas suvokia. Moralės normų nereikia formaliai įtvirtinti ir už-tikrinti organizuota prievarta. Jomis vertinami žmonių poelgiaiir veikiama visuomenės nuomonė.

Moralė gali būti bendra žmogiškoji, vyraujanti ir pasenusireakcinė. Visuomenėje, kur sudėtinga socialinė struktūra, yra na-cionalinių, etninių ir kitokių prieštaravimų, moralė yra įvairi irkartu su teise sąveikauja vyraujanti moralė. Kuriant ir taikant tei-sę, į jos sritį skverbiasi socialinio gyvenimo doroviniai poreikiaiir moralės lemiami reikalavimai.

Teisė taip pat priklauso dvasiniam žmonių gyvenimui, tačiauji yra objektyvus institucinis socialinis reguliatorius, užtikrinan-tis pačius įvairiausius visuomeninius santykius civilizuotoje vi-suomenėje. Kai kurios teisės normos gali būti indiferentiškos mo-ralės atžvilgiu arba jos neatitikti, o kartais ir prieštarauti mora-lei. Tai įmanoma, kai moralė išreiškia prigimtinių žmogaus tei-sių reikalavimus.

Taigi teisė ir moralė yra savarankiški socialinio reguliavimoinstitutai. Jie sąveikauja kaip savarankiški reiškiniai ir kiekvie-nas vykdo savo būdingas funkcijas.

Tam tikru istorijos laikotarpiu vyravo moralės normos, o vė-liau įsigalėjo rašytinė teisė. Dabar Lietuvoje civilizuotos visuome-nės institucijos įtvirtina etikos normas teisinėmis priemonėmis.

Daugumos draudžiamųjų teisės normų šaltinis yra moralėsnormos (pvz., baudžiamosios teisės). Tačiau ne visada ir ne vi-sos moralės normos yra teigiamos. Gali būti atgyvenusių reakci-nių normų ir papročių. Teisėje turi būti išreikšti bendri žmogiš-

kieji moralės pradai, pagrįsti krikščioniškais priesakais. Teisė turiįgivendinti civilizacijos vertingumą ir garantuoti asmens laisve. Ta-čiau rašytinės teisės normos, jų taikymas negali būti tiesiogiai pri-klausomi nuo moralės kriterijų, nors teismas, nagrinėdamas bylą,turi vadovautis ne vien rašytinės teisės normomis. Privalu neuž-miršti ir bendrųjų teisės principų bei prigimtinių žmogaus teisių.

V. Subjektinė ir objektyvioji teisė

Teisė — tai ne vien teisės normos, esančios įstatymuose ir kituosešaltiniuose, bet ir fizinių bei juridinių asmenų subjektinės tei-sės, jų teisinė galia. Kai kalbama bendrai apie teisės normas, taiteisė suprantama objektyviuoju požiūriu (objektyvioji teisė). Sub-jektinės teisės šaltinis yra objektyvioji teisė. Nusistovėjusios gy-venime ir žmonių įsisąmonintos elgesio taisykles įstatymuose,teismų praktikoje ar kituose šaltiniuose paverčiamos objektyvio-siomis teisės normomis ir tampa nepriklausomos nuo bet kuriosubjekto.

Visuomeninių santykių dalyvių teisės jiems priklauso atski-rai. Jos taip pat yra valstybės valios išraiška įstatymuose ir darstipriau pabrėžia teisės esmę, nes išreiškia galimo elgesio, pripa-žinto ir ginamo valstybės, mastą.

Objektyviąją teisę reikia suvokti kaip teisės subjektų teisiųvisumą, galimo jų elgesio arba laisvės mastą, leidžiantį veikti sa-vo interesais; šias teises valstybė pripažįsta, saugo ir gina.

Skirstyti teisę į objektyviąją ir subjektinę reikalauja pats gy-venimas. Visada reikia žinoti, kalbama apie teisės normų pras-mę ir esmę ar apie visuomeninių santykių dalyvių turimų sub-jektinių teisių prasmę. Objektyviosios ir subjektinės teisės skir-tybės turi praktinę ir pažintinę reikšmę. Objektyvioji teisė tik san-tykiškai yra nepriklausoma nuo žmonių, nes žmonės tiesiogiaiar netiesiogiai dalyvauja kuriant teisę. Subjektinė teisė priklausoją turinčiajam, tačiau ji taip pat priklauso santykiškai, nes betkurioje valstybėje žmonės gali naudotis savo teisėmis ne neribo-tai, o taip, kad nepadarytų žalos kitiems, visuomenei ir valsty-bei. Tačiau yra glaudus objektyviosios ir subjektinės teisės ry-šys, organinė priklausomybė ir tarpusavio sąveika. Todėl galima


kalbėti apie du vientisos teisės aspektus — objektyvųjį ir subjekti-nį. Sukuriamos bendrosios teisės normos ir jų pagrindu atsirandateisiniai santykiai, t. y. teisės normos reikalavimas individualizuo-jamas, konkretinamas pagal faktinę padėtį subjektinių teisių ir tei-sinių pareigų forma santykiuose dalyvaujančioms šalims. Šiuo at-veju tik atrodo, kad teisiniai santykiai visiškai priklauso nuo įsta-tymų leidėjo, o ne nuo veiksnių sistemos ir visuomenės ekonomi-nio pagrindo. Jeigu teisė neįkūnijama teisės subjektų teisėmis irpareigomis, bendrosios įstatymų normos lieka popieriuje. Be sub-jektinės teisės negali būti įgyvendinamos bendrosios teisės normos.

Tiriant teisinę tikrovę, negalima apsiriboti tik teisės normųanalize. Būtina tirti reguliuojamųjų visuomeninių santykių da-lyvių turimas teises ir pareigas. Reikia turėti galvoje, kad sub-jektinių teisių turinį sudaro asmens teisės ir laisvės, įrašytos kon-stitucijoje.

Objektyvioji teisė yra teisės normų sistema. Subjektinė teisėyra teisės subjektų (piliečių ir organizacijų) turimų teisių siste-ma, jų teisinė galia. Terminai objektyvioji ir subjektinė teisė su-vokiami ne filosofiškai. Čia turima galvoje, kad teisės normos ati-tinkamu būdu objektyviai išreikštos teisės šaltiniuose ir nepri-klauso nuo kiekvieno individo atskirai. Subjektų turimos teisėspriklauso kiekvienam subjektui. Pats subjektas sprendžia, pasi-naudoti savo teise ar ne. Subjektinė teisė užtikrina asmens lais-vę, galimybę veikti savo labui, gauti materialiųjų ir dvasinių gė-rybių, imtis iniciatyvos. Subjektinė teisė yra įtvirtinta teisės nor-mose, t. y. objektyviojoje teisėje.

Objektyviosios ir subjektinės teisės dialektika pasireiškia jųsąveikos pobūdžiu, priklausančiu nuo teisėkūros. Šalyse, kursprendžiamąjį vaidmenį vaidina precedentų teisė, objektyvioji irsubjektinė teisė formuojasi tuo pačiu metu arba subjektinė teisėnet šiek tiek pirmauja. Teismai precedento pagrindu vienodaisprendžia konkrečią panašią bylą ir oficialiai pripažįsta ginčo ša-lims atitinkamas teises ir pareigas.

Ten, kur valstybė aktyviai kuria įstatymus ir pagrindinis tei-sės šaltinis yra norminis teisės aktas, pirmesnė yra objektyvioji

Subjektinė ir objektyvioji teisė 109

teisė. Nustatomos teisės normos ir jų pagrindu atsiranda atitin-kamos teisės ir pareigos.

Reikia skirti subjektinės teisės modifikacijas nuo teisnumo,apimančio visuotines ir absoliutines teises, esančias už konkre-čių teisinių santykių ribų, taip pat teisinių santykių dalyvių tei-sinę galią ir jų pretenzijas, kai prievolę įvykdyti tur int i šalis josnevykdo ir tada turintis teisę asmuo kreipiasi į teismą. Visuoti-nes teises atitinka ir visuotinės pareigos ir čia neatsiranda kon-krečių teisinių santykių. Tačiau, pažeidus tokias teises ir nevyk-dant tokių pareigų, gali atsirasti teisės saugomi teisiniai santy-kiai ir atsižvelgiant į juos, atkuriamos pažeistos teisės, išieškomapadaryta žala, taikoma atsakomybė.

Prie visuotinių teisių priskiriama dauguma konstitucinių tei-sių ir jas atitinka pareigos. Kai kurie autoriai mano, kad visuoti-nes (pagrindines) piliečių teises ir pareigas išreiškia tik teisnu-mas. Kiti tvirtina, kad čia ne tik galimybė, gebėjimas turėti šiasteises, — piliečiai jas jau turi, nes jos yra konstitucinės ir jų nerei-kia papildomai pripažinti, jos nepriklauso nuo teisinę reikšmęturinčių juridinių faktų, dėl kurių atsiranda konkretūs teisiniaisantykiai. Ši nuomonė teisingesnė, tačiau reikia turėti galvoje,kad, kilus ginčui dėl teisės ar ją pažeidus, sudarius kliūčių ją įgy-vendinti, neišvengiamai atsiranda konkretūs teisiniai santykiai irpažeista ar ginčijama teisė pavirsta subjekto teisine galia, o ki-tam teisinių santykių dalyviui atsiranda pareigos.

Kadangi subjektinėms teisėms priklauso pagrindinės pi l iečioteisės ir laisvės, šios teisės esmės ir vaidmens klausimas yra nevien teisinė, bet ir politinė problema, kurią reguliuoja tarptauti-niai aktai (pvz., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisviųapsaugos konvencija).

Subjektinių teisių reikšmė yra ne vien ta, kad, neįgyvendi-nus jų ir nevykdant atitinkamų pareigų, negalima galiojančių iratitinkančių visuomenės gyvenimą įstatymų leidyba. Subjektinėsteisės parodo šalies teisės sistemos demokratiškumą ir pažangą.

Teisę reikia nagrinėti ne tik kaip teisės normų sistemą, betir kaip joje įtvirtintas subjektinės teises ir su jomis susijusias pa-

reigas. Tik ištyrus, kaip naudojamasi subjektinėmis teisėmis irkaip vykdomos teisinės pareigos, galima kalbėti apie teisingumąir teisėtumą bei šalies teisinę tikrovę.Subjektinė teisė kartu su objektyviąja teise sudaro teisės ver-

tingumą, o būtent užtikrina nuosavybės teisę, laisvą verslą, gali-mybę naudotis materialiosiomis ir dvasinėmis gėrybėmis.

VI. Teisės ir valstybės sąveika

Valstybė įkūnija visuomenėje stipriausią socialinį veiksnį - or-ganizuotą politinę valdžią, turinčią tiek pozityvią, tiek negatyviąreikšmę. Pozityvi reikšmė ta, kad politinė valstybės valdžia būti-na siekiant užtikrinti visuomenės vientisumą civilizacijos sąlygo-mis, organizuotą jos funkcionavimą, racionalų valdymą, apgintivisuomenę ir išreikšti bendrus gyventojų interesus.

Valstybės valdžią įgyvendina valstybės aparatas, valdžiosįstaigų sistema. Ši sistema patiria visuomenės darinių, nacio-nalinių santykių ir savo pačios įstatymų įtaką. Valstybės valdžia,pasižyminti būdingomis ypatybėmis ir dėsningumais, veikia var-todama jėgą, prievartą ir todėl jos socialinė psichologinė išraiš-ka yra destruktyvi ir negatyvi. Valstybės valdžiai būdinga ab-soliutizmo ir visko, kas dar galėtų turėti valdžios reikšmę, at-metimo tendencija.

Kalbant apie teisės ir valstybės sąveiką, reikia skirti du daly-kus: 1) teisės, kaip institucinio darinio, tiesioginę priklausomy-bę nuo valstybės; 2) netiesioginę teisės priklausomybę ir jos ry-šius su valstybe.

Plėtojantis socialinei pažangai, stiprėjant laisvės ir humaniz-mo idėjoms, pažangios valstybės valdžia ribojama, ji tampa de-mokratinė, o su ja tiesiogiai tobulėja ir teisė. Teisė yra specifiniscivilizacijos fenomenas, kurio svarbiausi bruožai tiesiogiai pri-klauso nuo valstybės gebėjimo primesti savo valią, savo nuosta-tas visiems gyventojams ir suteikti toms nuostatoms privalomąjįpobūdį. Šiuo atžvilgiu valstybė yra kuriamasis ir garantuojama-sis veiksnys. Atitinkamomis normomis ji suteikia žmonių elge-siui bendrą privalomąjį pobūdį, palaiko normų galiojimą ir vei-kimą, o esant būtina įgyvendina jas prievarta. Šiuo požiūriu tei-


sė yra valstybės reiškinys ir joje aiškiai ar neaiškiai suvokiamasvalstybės komponentas, valstybės valdžios ženklas.

Tačiau nereikia suprasti valstybės vaidmens teisei supapras-tintai, kad teisė — tik valstybės įrankis. Čia svarbiausias dalykas,kad valstybė atitinkamoms normoms, principams, teiginiams su-teikia ypatingą kokybę (galią) ir jie pradeda veikti savarankiškai,o jų veikimas gali būti atgręžtas ir prieš valstybę.

Ši ypatinga kokybė pasiekiama suteikiant bendrą privalomąjįvalstybinės reikšmės norminį pobūdį tam tikriems rašytiniamsaktams (įstatymams, kitiems norminiams dokumentams, teismųsprendimams). Institucinis teisės pobūdis, būdingas rašytinei tei-sei, yra tiesioginis teisės priklausomumo nuo valstybės padarinys.Valstybė suteikia atitinkamoms normoms, principams, nuostatomsteisinę kokybę ir įtraukia į teisinių leidimų ir draudimų sritį. At-siranda savarankiško aktyvaus leistino elgesio erdvė ir draudimaisnubrėžiamos leidimo ribos. Valstybės valdžia įtraukiama į teisėssritį — į teisę įtraukiami tiesioginiai valstybės paliepimai vieniemsar kitiems asmenims atlikti tam tikrus veiksmus.

Valstybės kuriamasis ir garantuojamasis vaidmuo teisei tuonesibaigia. Jis labai priklauso nuo valstybės politinio režimo. Po-litinis režimas daro įtaką buičiai, teisės funkcionavimui ir raidaine tik per pačią valstybę, bet ir tiesiogiai. Autoritarinio režimosąlygomis teisė t u r i siauras, ribotas funkcijas. Plačiausiai yra įgy-vendinama dinaminė funkcija, turinti daugiausia paliepimų, tie-siogiai valstybės išleidžiamų, ir todėl teisė tampa valdžios in-strumentu, yra e tat i s t in io ir net totalitarinio pobūdžio. Norste is inių paliepimų poveikis žmonių elgesiui gali būti gana di-delis, tačiau iš t i k r ų j ų veikia ne teisė, o įteisinusi savo veiks-mus autoritarinė valstybė, kuriai nereikia tobulos teisės siste-mos, kad vyrautų privatinė teisė ir žmogaus laisvė bei nepri-klausomas teisingumas.

Demokratiniam režimui yra būtina tikroji teisė, nes egzis-tuoja privatinė nuosavybė, vyrauja prekiniai piniginiai santykiai.Visa tai negali gyvuoti be pažangios teisės sistemos, be teisiniųleidimų ir draudimų, vyraujant privatinei teisei ir iniciatyvai.

Teisės ir valstybės sąveika l l3

Demokratija gali virsti savavaliavimu ir režimu, kai viskasleidžiama, todėl būtinos adekvačios teisės formos, užtikrinan-čios ribojimus, valstybės valdžios sutvarkymą, būtiną savival-dos erdvę, teisiškai reikšmingą tautos valios raišką ir kartu už-kirstą kelią griaunamiesiems procesams, minios savivalei, prie-vartai ir panašiai.

Demokratinis režimas teikia pirmenybę žmogaus gyvenimui,jo padėčiai ir teisėms. Tik teisinės socialinio reguliavimo normos,suteikdamos subjektines teises, užtikrina žmogui autonomiškosasmenybės padėtį ir laisvę. Demokratinės visuomenės teisės sis-temoje pirmiausia įtvirtinamos žmogaus teisės ir laisvės ir gali-mybė jomis naudotis. Demokratijos plėtra tiesiogiai susijusi suteisės plėtojimu ir tobulinimu. Valstybėje subrandintas demok-ratinis režimas keičia savo vaidmenį teisės atžvilgiu. Valstybė vismažiau išleidžia tiesioginių paliepimų, užkraunančių piliečiamsir jų bendrijoms įvairias pozityvias pareigas, leidžia patiems tvar-kyti savo reikalus ir tenkinti savo interesus.

Varomoji teisės kūrybos ir raidos jėga yra valstybės valdžia.Autoritarinio režimo valstybė padaro galiojančią teisę priklauso-mą, riboja jos funkcijas ir paverčia savo įrankiu. Tačiau teisė gy-vuoja ir tobulėja būdama tam tikroje opozicijoje ir net priešin-damasi valstybei. Teisė, kaip civilizacijos ir kultūros reiškinys,kuriasi ir tobulėja pagal demokratijos principus, riboja valstybėsvaldžią, nustato valstybės įstaigų veiklos ribas, procesines ir ki-tas procedūrines valdžios įgyvendinimo formas. Čia teisė reiškiasikaip svarbiausias civilizacijos institutas, gebantis pažaboti vals-tybę ir jos savivalę.

Teisės raida, atitinkanti pažangius, demokratinius, humaniš-kus jos principus, prasideda konstitucinės, administracinės, pro-ceso teisės srityse, kai valstybės įstaigos apribojamos, sutvarko-mos leidimais ir išsamiai įvardijami jų valdžios įgaliojimai pilie-čiams. Tokia valstybės įstaigų veikla funkcijų atžvilgiu yra susi-jusi su teisine asmens padėtimi, piliečių asmens laisve.

Pozityvus teisės santykių su valstybe potencialas pasireiškiateisinėje valstybėje. Tačiau teisinės valstybės nereikia suprasti tik

kaip paprasto valstybės įstaigų ar pareigūnų įstatymų laikymosi, overtinti kaip teisės valdymą, kai valstybė tampa teisiniu reiškiniu.

Pagrindinis teisinės valstybės bruožas, kad ji ne tiek taiko savopiliečiams principą „leidžiama viskas, išskyrus tai, kas tiesiogiaiuždrausta", kiek reglamentuoja valstybės institucijų veiklą, nu-stato pareigūnams, ką jie gali atlikti tiksliai įstatymų nustatytatvarka pagal principą „draudžiama viskas, išskyrus tai, kas tie-siogiai nustatyta".

Teisinėje valstybėje neturi būti jėgos sąvokos, o prievartossąvoką būtina suprasti kaip teisinę prievartą, taikomą įstatymųnustatytomis formomis ir procedūromis. Teisė rutuliojasi ir to-bulėja kartu su teisine valstybe. Visuomenėje įsivyrauja teisės vir-šenybė, teisėtumas ir teisingumas.

Teisinį valdymą greta teismų nepriklausomumo, teisinės kul-tūros, privatinės teisės išplėtojimo rodo dėmesys prigimtinėmsžmogaus teisėms, įgaunančioms tiesioginę teisinę reikšmę.

VII. Teisės šaltiniai (formos)

Kad taptų tikrove ir galėtų vykdyti savo funkcijas, teisei būtinaišorinė išraiška. Užsienio literatūroje tai kartais vadinama teisės for-ma, kai kuriais atvejais — teisės šaltiniais arba forma ir šaltiniais.

Siekiant kuo racionaliau spręsti šią ginčytiną problemą, pir-miausia atsimintina, kad teisės forma suteikiama jau susidariu-siems visuomeniniams santykiams, kurių turinys yra šalių tarpu-savio teisės ir pareigos, t. y. realiai susidarę teisiniai santykiai, oj ie dažniausiai atsiranda ekonomikos srityje. Valstybė gali įsta-tymiškai užfiksuoti dar galutinai nesusiklosčiusius santykius, ak-tyviai skatindama visišką jų susidarymą ir įtvirtinimą praktinia-me gyvenime. Tiesioginis teisės atsiradimo pagrindas gali būti irteisės praktika.

Plačiuoju požiūriu teisės šaltinis yra visuomeniniai santykiai,kuriuos reikia reguliuoti ir kuriuos įsisąmonina įstatymų leidė-jas. Įstatymų leidėjas supranta, kad tam tikrų visuomeninių ry-šių visuma, tam tikras visuomenės narių elgesio variantas turi tap-ti bendrai privaloma taisykle ir virsti įstatymu. Tada nustatomateisės norma arba sankcionuojamos jau susidariusios gyvenimeelgesio taisyklės ir šitaip jos paverčiamos teisės normomis.

Materialiuoju požiūriu teisės šaltiniai bus materialiosios, so-cialinės ir kitos visuomenės gyvenimo sąlygos, objektyviai ver-čiančios išleisti ar pakeisti, papildyti teisės aktus ir net pertvar-kyti visą teisės sistemą.

JAV teisininkas L. Fridmenas rašo, jog teisės sistema ir visuo-meninė politinė aplinka tarpusavyje susijusios ir priklausomos, o tojiaplinka yra varomoji jėga ir tam tikras materialus teisės šaltinis1.

Fridmen L. Vvedenije v amerikanskoje pravo. Moskva, 1992. S.. 208.

l 16 Valstybės teorija

Kadangi terminas forma turi daug reikšmių (vienu atveju reiš-kia vidinių ryšių ir organizacijos būdą, elementų ir procesų tar-pusavio ir su išorinėmis sąlygomis sąveiką, kokio nors turinio iš-orinę išraišką, kitu — visumą priemonių, metodų ir būdų, kuriaissprendžiami tam tikri visuomenės uždaviniai, apimantys ir tei-sę), todėl dauguma autorių laiko teisės formą ir teisės šaltinį si-nonimais, identiškais terminais ir sąvokomis, kai jie vartojamikaip valstybės valios išraiškos būdas, teisinių nurodymų nusta-tymo būdas, arba būdas, kuriuo valstybės valdžia suteikia elge-sio taisyklei visuotinę privalomąją galią.

Kai kurie autoriai vadovėliuose teisinių nurodymų įtvirtini-mo būdą laiko išorine teisės forma ir greta skiria vidinę, aiškin-dami tai teisės vidinės sandaros sistema, teisės normų skirstymušakomis ir institutais pagal reguliuojamųjų santykių rūšį ir iš da-lies pagal reguliavimo metodus.

Svarbiausios teisės formos (šaltiniai) pasaulio šalyse yra: tei-sės papročiai, valstybės institucijų norminiai teisės aktai, teisi-nės sutartys, visuomeninių organizacijų norminiai aktai, išleidžia-mi valstybės sankcija. Musulmonų kraštuose svarbiausios teisėsformos yra Koranas (Alacho apreiškimo knyga), Suna arba tra-dicijos, Idžma - visuotinis musulmonų visuomenės susitarimas,Kijas - svarstymas pagal analogiją.

Angli joje tyrinėtojai mano esant tris pagrindinius teisės šal-tinius: s ta tut inę teisę (parlamento įstatymus), deleguotąją įsta-tymų leidybą (vyriausybei ir teismui) ir papročių teisę (įvairiųteismo instituci jų teisėkūrą). Australijoje skiriami keturi šaltiniai:papročių teisė, statutinė teisė, deleguotoji teisė ir papročiai. Aust-ralijos teisininkai tvirtina, kad daugiausia paplitusi papročių teisė,kuria j ie laiko teisėjų ir teismų sprendimuose esančias taisykles,ir pabrėžia, kad tai ne tiek sprendimai kiekvienoje byloje, kiekprincipas, kuriuo vadovaujasi teisėjai priimdami sprendimus. Sta-tutinę teisę gali kurti šalies parlamentas ir valstijų parlamentai.

Japonijos teisės šaltiniais autoriai laiko: konstituciją, parla-mento aktus, vyriausybės įsakus, vietos atstovaujamųjų institu-

Teisės šaltiniai (formos) 117

cijų ordonansus, teismo proceso taisykles, advokatų veiklos, teis-mų reikalų tvarkymo taisykles.

Deleguotoji įstatymų leidyba vyrauja Prancūzijoje, Šveica-rijoje, Italijoje ir kitur. Papročių arba precedentų teisė vyraujaAnglijoje. Visose šalyse aukščiausią galią turi parlamento aktai.

Taigi vieni teisininkai teoretikai norminius teisės aktus, pa-pročius, precedentus laiko teisės formomis, o kit i - šaltiniais.Skirtingi tų pačių reiškinių pavadinimai pažymi įvairią jų esmėsišraišką. Iš anksto išsiaiškinus turinį, galima viena ar kita sam-prata. Į teisės šaltinius žvelgiama veiksnių, lemiančių teisės atsi-radimą ir jos veikimą, aspektu. Tai yra valstybės teisės kūrimas,tautos valia ir kaip galutinė išdava — visuomenės materialiosiosgyvenimo sąlygos.

Teisės formą idealiai apibūdina tam tikros savybės: 1) išreiš-kia normose įtvirtintą piliečių valią ir yra nulemta esamos socia-linės ekonominės bazės; 2) į tv ir t ina ir užtikrina tautos po l i t inęvaldžią, tarnauja jos interesams; 3) įtvirtina demokratinių for-mų ir pirmiausia įstatymų prioritetinę reikšmę; 4) į tvirt ina nor-minių aktų rengimo ir priėmimo procedūrą parlamentuose.

1. Norminiai teisės aktai — teisės šaltiniaiTarp daugelio teisės formų svarbią vietą užima norminiai teisėsaktai. Norminiai teisės aktai — tai rašytine forma išreikšti valsty-bės insti tuci jų sprendimai, kuriuose yra teisės normos. Tai tei-sėkūros aktai, nustatantys arba panaikinantys teisės normas. Kiekskirtingas yra kitas apibrėžimas, jog tai aktai, nustatantys ir įve-dantys teisės normas, pakeičiantys arba panaikinantys bendrojepobūdžio taisykles. Tuo jie skiriasi nuo teisės taikymo ir kitų in-dividualių aktų, skirtų tam tikriems subjektams, vienkartiniamgaliojimui, konkrečioms vietos ir laiko aplinkybėms.

Visi be išimčių norminiai teisės aktai yra valstybiniai, nes juosleidžia arba sankcionuoja valstybės institucijos. Juose išreiškiamavalstybės valia. Juos pažeidus, taikomos baudžiamosios, civilinėsadministracinės teisės ir kitokios teisinės poveikio priemonės.


Valstybės institucijų leidžiami norminiai teisės aktai yra įsta-tymai, dekretai, įsakai, vyriausybės nutarimai, ministrų įsakymai,valstybinių komitetų pirmininkų įsakymai, vietos valdžios ir val-dymo institucijų nutarimai ir sprendimai.

Kiekvienoje šalyje norminių aktų sistema nustatyta konsti-tucijoje, jų pagrindu išleistuose specialiuose įstatymuose, vyriau-sybės nutarimuose. Įstatymuose nustatoma norminių teisės ak-tų leidimo, keitimo, papildymo ir panaikinimo tvarka. Nurodo-

ma, kokia institucija, pagal kokią procedūrą išleidžia tam tikrąnorminį teisės aktą. Konstitucija nustato įvairių valstybės insti-tucijų kompetenciją ir kartu klausimus, kuriuos sprendžiant ga-li būti priimti norminiai aktai. Praktiškai galimi ir mišrūs aktai,kai juose yra ir teisės normos, ir konkretūs individualūs nurody-mai, kaip taikyti teisę.

Norminiai teisės aktai pagal teisės šakas skirstomi į: konsti-tucinius, baudžiamuosius, civilinius, administracinius ir t. t. Ki-tas aktų skirstymo pagrindas — juos leidžiantys subjektai. Tad yravalstybės institucijų, valstybės sankcionuoti visuomeninių orga-nizacijų, vietos savivaldos institucijų, tautos valios (referendu-mo) aktai.

Reikia turėti galvoje, kad valstybės valdžios ir valdymo ins-t i tuci jų aktai yra nevienodos reikšmės ir galios. Teisinė akto ga-lia parodo jo vietą, reikšmę, viršenybę ar priklausomybę, o tai

įklauso nuo valstybės institucijos padėties ir vaidmens, nuo josinstitucinių įgal io j imų ir kompetencijos.

Visose valstybėse skiriami įstatymai ir juos papildantys (po-įstatyminiai) norminiai teisės aktai. Įstatymuose yra pamatinėspirminės normos, pagrindinės nuostatos svarbiausiais valstybėsit visuomenės gyvenimo klausimais.

Norminiai teisės aktai, kaip teisės šaltiniai, palyginti su ki-tais šaltiniais, turi pirmenybę organizaciniu techniniu ir kitu at-žvilgiu. Pirmiausia, juos leidžiančios valstybės institucijos, paly-ginti su kitomis teisėkūros institucijomis, turi daug koordinaci-nių galimybių ištirti ir teisiškai reguliuoti bendrus visuomenėsinteresus; antra, norminis aktas dėl t iksl ių reikalavimų, taisyk-


lių išdėstymo yra geriausias būdas įforminti nuolatines normas;trečia, norminis aktas dėl tikslumo ir konkretumo gali būti tai-komas lengviau nei kiti aktai.

Norminiai teisės aktai gerokai skiriasi nuo nenorminių aktųir pirmiausia nuo teisės taikymo arba individualių aktų. Ir nor-miniai, ir individualūs aktai yra teisiniai. Su jais susiję atitinka-mi teisiniai padariniai, tačiau tarp jų esama ir principinio skir-tumo. Į norminius teisės aktus teisės normų pavidalu įeina ben-drieji nurodymai, jie numatyti taikyti daug kartų, o individua-lūs aktai neturi teisės normų ir juose esantys nurodymai — indi-vidualaus pobūdžio. Norminiai aktai adresuoti neapibrėžtam ju-ridinių ir fizinių asmenų ratui, o individualūs leidžiami konkre-tiems asmenims konkrečia proga (priimti į darbą, skirti pensi-ją). Norminis teisės aktas apima platų visuomeninių santykių ra-tą, o individualūs aktai - tik griežtai apribotus santykius. Indi-vidualaus akto galiojimas baigiasi, kai baigiasi konkretus visuo-meninis santykis (įvykdoma sutartis). Norminis aktas galioja,neatsižvelgiant į tai, yra akte numatyti konkretūs visuomeniniaisantykiai ar ne.

Ta pati valstybės institucija tuo pačiu klausimu gali išleistinorminį ir individualų aktus.

Norminiai aktai skiriasi nuo teisės normų aiškinimo aktų. Nor-minio akto tikslas nustatyti ar pakeisti teisės normų turinį, o tei-sės normų aiškinimo akto tikslas - išaiškinti norminių aktų turi-nio prasmę, anksčiau išleistų normų galiojimo ribas. Anglijos tei-sininkas R. Maksvelas pabrėžia, kad įstatymus reikia aiškinti atsi-žvelgiant į juos išleidusių subjektų ketinimus (t. y. įstatymų lei-dėjo tikslus)2. Visada lieka prezumpcija nedaryti galiojančios tei-sės pakeitimų, išeinančių už įstatymo ribų. Kitas Anglijos teisinin-kas D. Gardneris tvirtina, kad aiškinimas neturi suteikti įstaty-mui atgalinės galios, sukelti neteisėtų ar absurdiškų padarinių. Bau-džiamosios teisės normas būtina aiškinti kaltinamojo naudai3.

2 Maxwell R. The Interpretation of Status. L., 1980. P. 1.3 Gardner D. Velikobritanija. Centralnoje i mestnoje upravlenije. Mos-

kva, 1984. S. 93-94.


Norminiai aktai teisės sistemoje nustatyti ir išdėstyti hierar-chijos tvarka, t. y. pagal priklausomybę. Žemiausi yra vietos val-džios ir valdymo institucijų aktai, o aukščiausi — įstatymai, sta-tutai, išleidžiami aukščiausių valstybės institucijų. Šie aktai, įsta-tymai, palyginti su visais kitais aktais, yra aukščiausios teisinėsgalios. Visi kiti aktai turi griežtai atitikti įstatymus, yra išleidžia-mi jų pagrindu ir jiems vykdyti. Sis reikalavimas taikomas ir vy-riausybės aktams, tarp kitų įstatymus papildančių aktų esančiųaukščiausios teisinės galios.

Norminių teisės aktų hierarchija svarbi siekiant normalizuotiteisėkūrą ir teisės taikymą, padeda kurti teisėtumo ir konstitu-cingumo režimą.

2. Įstatymai ir jų ypatybėsKone visų šalių teisininkai prirašė daugybę įstatymus analizuo-jančių knygų ir straipsnių ir pareiškė įvairiausių nuomonių. Įsta-tymams, kaip ir apskritai teisei, nebūdingas sąstingis. Jie nėra lei-džiami kartą ir visiems laikams, o keičiasi ir tobulėja keičiantisvisuomenei ir valstybei.

Kartais įstatymai tyrinėjami kaip teisės sinonimas, kaip joskūrimas. Įstatymais vadinami visi norminiai teisės aktai, leidžia-mi visų valstybės teisėkūros institucijų. Teigiama, kad būdingasįstatymo bruožas yra jo norminis pobūdis, tačiau teisės normųyra ir bet kuriame kitame norminiame teisės akte. Tada bet ku-ris norminis aktas turi būti laikomas įstatymu. Kasdieniame gy-venime leistina vadinti įstatymu bet kurį išleistą valstybės nor-minį aktą, nes tuo pabrėžiama ne vien įstatymų, o visų išleidžia-mų teisės aktų laikymosi svarba. Juridiškai tai daryti nedera, nes,sutapatinus įstatymus su kitais norminiais aktais, supainiojamiįvairūs teisės šaltiniai ir šitaip mažinamas jų taikymo veiksmin-gumas. Todėl mokslinėje teisės literatūroje įstatymas supranta-mas siauruoju, specifiniu požiūriu.

Paplitęs toks įstatymo apibrėžimas: įstatymas yra valstybėsgyvenimo klausimais ypatinga tvarka priimtas pirminis teisės ak-

Teises šaltiniai (formos) 121

tas, tiesiogiai išreiškiantis valstybės valią ir turintis aukščiausiąteisinę galią. Arba: įstatymas yra norminis teisės aktas, priima-mas aukščiausios atstovaujamosios valstybės institucijos ypatin-ga teisėkūros tvarka, turintis aukščiausią teisinę galią ir reguliuo-jantis svarbiausius visuomeninius santykius, atsižvelgdamas į vi-sų šalies gyventojų interesus ir poreikius.

Įstatymai nuo kitų norminių teisės aktų skiriasi tokiais po-žymiais:

1) tai norminiai teisės aktai, priimami tik aukščiausiųvaldžios inst i tuci jų (parlamentų, kongresų arba visostautos — referendumu);2) palyginti su kitais teisės šaltiniais, turi aukščiausią tei-sinę galią ir yra svarbiausia teisės forma;3) priimami tautos valiai atstovaujančios aukščiausiosinstitucijos ir išreiškia tautos valią ir interesus;

4) leidžiami svarbiausiais valstybės ir visuomenės gyve-nimo klausimais, tvarko ir reguliuoja svarbiausius visuo-meninius santykius;5) priimami, keičiami ir papildomi ypatinga, griežtainustatyta teisėkūros tvarka.

Kiekviena šalis turi savo teisės aktų priėmimo, keitimo ir pa-pildymo tvarką. Tačiau priimamiems įstatymams būdingas tokspats teisėkūros procesas: projekto pateikimas, jo svarstymas, tvir-tinimas ir galiausiai priimto įstatymo paskelbimas. Jeigu įstaty-mas priimamas referendumu, tai priėmimo tvarka yra nustatytareferendumo įstatyme.

Kūrimo ir teisinės galios atžvilgiu įstatymai yra panašūs, ta-čiau jų vieta ir vaidmuo teisės sistemoje gerokai skiriasi. Jie skirs-tomi į rūšis pagal įvairius kriteri jus: atsižvelgiant į juose esamųnormų svarbą skirstomi į konstitucinius ir paprastus. Konsti-tuciniams priklauso konsti tuci jos, įstatymai, kuriais daromikonstitucijos pakeitimai ir papildymai, ir įstatymai, kurių iš-leidimą numato konstitucija (galimi politinių part i jų, vyriau-sybės įstatymai).


Konst i tuciniai įstatymai skiriasi nuo kitų ne tik turinio, betir formos, priėmimo pobūdžio ir tvarkos atžvilgiu, j ie kitaip kei-čiami ir papildomi. Konstitucija apima platų valstybės ir visuo-menės gyvenimo klausimų ratą ir yra ne tik teisinis, bet ir po-litinis bei ideologinis dokumentas. Palyginti su kitais teisės šal-t inia is , ji turi pačią aukščiausią teisinę galią, yra teisinis teisė-kūros ir teisės taikymo pagrindas. Jos keitimo ir papildymo tvar-ka numatyta joje pačioje. Ypač atkreiptinas dėmesys į keitimoiniciatyvą, procedūrą ir sprendimų priėmimo sąlygas. Pavyz-džiui, Prancūzijoje iniciatyva papildyti ar pakeisti Konstitucijąpriklauso prezidentui premjero siūlymu ir parlamento nariams,pakeitimas laikomas baigtu, kai pritariama per referendumą.

Skirtingos konstitucinių ir paprastų įstatymų priėmimo pro-cedūros rodo nevienodą jų reikšmę teisės normų sistemoje. Pa-prasti įstatymai mažiau stabilūs ir jų, kaip visuomeninių santy-kių reguliatorių, reikšmė yra mažesnė.

3. Kitos teisės normosKitomis teisės normomis laikomi teisės papročiai, precedentai irteisinė sutartis. Teisės paprotys - tai valstybės sankcionuota el-gesio taisyklė, atsiradusi visuomenėje kaip daugkartinio ir ilgotaikymo padarinys. Tai seniausias ir svarbiausias teisės šaltinisvalstybės susidarymo laikotarpiu. Valstybės sankcionuotas buvęsneteisinis paprotys įgauna teisinę galią ir prireikus užtikrinamasvalstybės taikoma prievarta.

Daugelis autorių tvirtina, jog tam, kad tinkamai veiktų vi-suomeninius santykius, teisės paprotys turi atitikti maždaug to-kius reikalavimus: a) turėti teisiniu įs i t ikinimu pagrįstas nor-mas ir būti dažnai taikomas; b) neprieštarauti išminčiai; c) ne-pažeisti gerų įpročių (dorovės); d) jo pagrindas neturi būti klai-dingas. Žodžiu, pagrindas turi būti teisinė sąmonė ir žmoniųįsi t ikinimas.

Anglų teisininkas N. Salmondas teigia, kad teisės papro-tys visų pirma turi būti išmintingas, neprieštarauti įstatymams,


nustatytas be prievartos priemonių ir gyvuoti nuo neatmena-mų laikų 4.

Dabar teisės papročiai daugumos šalių teisės sistemose nėralabai reikšmingi. Jų laikomasi prekybos laivyne, uostuose, ir taiyra tarptautiniai papročiai.

Kai kuriose šalyse labai svarbus precedentas. Precedentas yrateismų sprendimas konkrečioje byloje ir laikomas pavyzdžiusprendžiant tokias pačias arba analogiškas bylas5.

Precedentai yra teismų sprendimai administracinėse ir civi-linėse bylose ir administraciniai precedentai. Labiau paplitę yrateismų precedentai ir teismų praktika yra teisės šaltinis. Prece-dentai yra svarbūs teisės šaltiniai Australijoje, Anglijoje, Kana-doje, JAV ir kitur.

Teisėjai privalo laikytis precedentų, nes j ie užtikrinti valsty-bės prievarta. Precedentas vis dėlto saistomas įstatymo. Remian-tis įstatymu teismo sprendimas gali būti panaikintas ir, kai įsta-tymas priimtas nustatyta tvarka, teisėjai juo vadovaujasi. Kur-damas precedentą, teismas turi elgtis pagal įstatymą. Jeigu įsta-tymuose nėra normos, reguliuojančios tam tikrą santykį, teismaskuria precedentą (normą).

Įvairių šalių teisės sistemose tam tikrą vaidmenį vaidina tei-sinė sutartis. Sutartyje yra visiems privalomos bendrosios nor-mos. Tokias sutartis sudaro valstybės ir valstybės institucijos. Su-daromos valstybės ir federacijos narių, taip pat valstybių — kon-federacijos narių tarpusavio sutartys.

Svarbi teisinių sutarčių rūšis yra tarptautinės sutartys. Jos su-daromos tarp tarptautinės teisės subjektų ir nustato, nutraukiaarba pakeičia tarpusavio teises ir pareigas. Sutartys yra dvišalėsir daugiašalės, ekonominės, politinės ir specialiais klausimais. To-kios sutartys įtraukiamos į valstybių teisės sistemą.

4 Salmond N. Jurisprudence. L. 1982. P. 199.5 Webster's New Universal Unabridged Dictionary. N. Y., 1993. P. 146.


4. Teisės normų santykis su norminių aktų tekstaisPagrindinis kontinentinės teisės šaltinis yra norminis aktas, kuriotekste (skyriuje, dalyje, straipsnyje) išdėstytos teisės normos. Ren-giant ir priimant norminius teisės aktus, būtinai turima galvojespecifiniai teisės normų požymiai (j ateitį orientuojamas bendra-sis pobūdis ir kt.) ir struktūra (kiekviena taisyklė privalo turėti nu-statytas taikymo sąlygas ir valstybės apsaugą nuo pažeidimų). Ta-čiau teisės norma ir įstatymo straipsnis nėra tapatūs, o straipsniostruktūra nesutampa su normos struktūra. Viename norminio tei-sės akto straipsnyje (net viename norminiame akte) negali būti vi-sa apimtimi išreikšti visi normos elementai. Rengiant, priimant irišleidžiant norminį aktą, teisinė medžiaga pagal įstatymų leidybostechnikos taisykles grupuojama tokiu būdu, kad aktas būtų kom-paktiškas, jo nurodymai - lengvai suvokiami. Todėl rengiant įsta-tymo ar kito norminio akto projektą, jo tekstas skirstomas į sky-rius, straipsnius, straipsnių dalis. Norminių aktų pradžioje dėsto-mos nuostatos, susijusios su visais po jų einančiais skyriais, su dau-geliu ar net visomis tam tikros teisės šakos normomis. Artimų nu-rodymų atžvilgiu normų arba jų dalių jungimas į vieną straipsnįarba norminio akto skyrių leidžia išvengti kartojimosi ir ilgo dės-tymo. Vienos teisės normos dėstymą įvairiuose norminiuose ak-tuose kartais lemia skirt inga institucijų, nustatančių įvairias teisėsnormos dalis, kompetencija. Pavyzdžiui, veterinarijos sanitarijostaisyklių pažeidimas numatytas administraciniame kodekse, o pa-čias taisykles nustato vietos savivaldybės.

Materialiosios ir proceso teisės normų yra įvairiuose normi-nių aktų straipsniuose ar net įvairiuose kodeksuose, todėl vienosnormos elementai išdėstomi įvairiuose norminių aktų straipsniuo-se, ir atvirkščiai, vienas straipsnis gali turėti keleto normų dalių.

Teisės normų dalys, elementai norminių aktų straipsniuo-se, tekstų paragrafuose išdėstyti bendraisiais apibrėžimais, tu-rinčiais keletą normos požymių. Logiški ir privalomų laikytisnuostatų turintys apibrėžimai vadinami teisiniais paliepimais.Teisiniai paliepimai skirti reguliuoti tam tikros rūšies visuome-

Teisės šaltiniai (formos) l 25

n i n i u s santykius, gali orientuoti veiksmus, poelgius, sudarančiusteisinį elgesį.

Nors kai kurie teisiniai paliepimai turinio ir loginės sanda-ros atžvilgiu artimi teisės normai, tačiau jie negali būti taikomineatsižvelgiant į bendrąsias įstatymų nuostatas. Tik tokius pa-liepimus sujungus su įstatymų nuostatomis bus teisės norma.

Daugelio teisinių paliepimų formulavimas griežtai priklau-so nuo juose išreikštų teisės normų turinio. Tokios yra įgalioja-mosios, įpareigojamosios ir draudžiamosios teisės normos. Drau-džiamosios normos neretai yra iš ištisų teisės šakų, kurių ribų ne-peržengiant saugomos dispozicijos ir formuluojamos įvard i jantdraudžiamas veikas (baudžiamasis ir administracinis kodeksai)Sankcijomis saugomi platūs į va i r ių teisės šakų kompleksai. To-kios yra ir civilinio proceso kodekso nuostatos, reguliuojančiosvykdymo procedūrą ir, kaip sankcija, jos susijusios su civi l inėsdarbo, šeimos, administracinės, baudžiamosios teisės normomis

Įstatymų teisiniai paliepimai, išreiškiantys bendras daugeliunormų sankcijas, palengvina įstatymų leidėjo veiklą, nes naujo;teisės normos (dispozicijos) įtraukiamos į jau saugomų tam tik-ros sankcijos normų kompleksą.

Svarbią vietą tarp teisinių paliepimų užima teisės normų ga-l ioj imo ir jų taikymo sąlygų norminiai apibendrinimai. Tokio:yra įstatymų ir kitų teisės aktų bendrosios nuostatos dėl teisė:subjektų, jų rūšių ir teisinio statuso, norminių aktų veikimo sąlygų, jų įgyvendinimo tvarkos, teisinių ginčų sprendimo proce-dūros, įvairaus turto teisinio režimo ir panašiai. Tokie te is inia ipaliepimai neretai atlieka normų funkcijas reguliuojant kai ku-riuos institutus ir teisės šakas. Jie įgyvendinami teisės normomis,reguliuojančiomis konkrečių asmenų elgesį, ir kartu yra savaran-kiški teisinio poveikio sistemoje.

Atskirai kaip teisiniai paliepimai įstatymuose nustatomos pa-grindinės piliečių teisės ir laisvės. Tokie paliepimai išdėstyti kon-stitucijoje arba specialiuosiuose teisės aktuose.

Išskirt inę vietą teisės ir įstatymų sistemoje užima te i s in ia i pa-liepimai, esantys konstitucijose ir kituose pagrindiniuose įstaty-

Valstybes teorija

muose. Jie nėra tiesiogiai galiojančios normos ir juos reikia kon-kretinti paprastų įstatymų leidyba. Tai tam tikri teisėkuros orien-tyrai, darantys tik netiesioginę įtaką teisės įgyvendinimo prakti-kai, kadangi negalima įgyvendinti teisės įstatymo nustatyta tvar-ka, kol ši tvarka įstatymo dar nenustatyta. Taip pat negalima nu-bausti draudimo pažeidėjo, jeigu pasakyta, kad baudžiama pagalįstatymą, o įstatymas dar nepriimtas. Teisiniai paliepimai, kuriųįgivendinimo sąlygos ir tvarka nenustatyta teisės ir įstatymų sis-temoje, yra deklaratyvūs.Teisės normos ir įstatymų straipsniai nėra tapatūs ir dėl to,kad norminio akto tekstui neretai būdingas vaizdingumas, orien-

tavimasis į visuotinę teisinę sąmonę, kreipimasis į visuomenėsnuomonę. Pavyzdžiui, sakoma, nusikaltimai (vagystė, nužudy-mas, plėšimas) baudžiami, o iš tikrųjų baudžiamas nusikaltėlis.Vartojami ir sąlyginiai terminai, pavyzdžiui, jaunas specialistas.Kai kuriuose norminiuose aktuose jų prasmei sustiprinti abejo-nės asmens kalte aiškinamos kaltinamojo naudai. Kartais, kas už-drausta, vaizdingai apibūdinama kaip apskritai negalima, pavyz-džiui, nuosavybė negali būti panaudota tikslais, prieštaraujančiaisvisuomenės interesams ir piliečių teisėms.Teisinio reguliavimo veiksmingumui labai svarbu tobulinti,

sisteminti įstatymus, dėstyti normas visiems suprantama kalba,tinkamai taikyti įstatymų kūrimo techniką. Sunku vadovautis tei-sės norma, kurios elementai išdėstyti keliuose norminiuose ak-tuose, o vėlesni pakeitimai ne visada sužinomi. Politinės ir mo-ralinės tendencijos gali būti preambulėse, o tekste turi būti aiš-kios, nedviprasmiškos ir nepagražintos formuluotės.Labai trukdo reguliuoti teisę norminių aktų tekstų priešta-ravimai, sudarantys galimybę logiškai konstruoti tam pačiam at-vejui ar santykiui skirtingo turinio teisės normas. Praktikai yrapavojingi įstatymų ir juos papildančių aktų, kuriais vadovaujasipareigūnai, prieštaravimai.Visose šalyse pastebima įstatymo raidės ir dvasios santykioproblema. Įstatymų leidėjo mintys norminio akto tekste išreikš-tos ne visada tiksliai. Įstatymo tekstas ilgainiui sensta ir jo ter-

minai, apibrėžimai, sąvokos tampa siauros arba per plačios. To-dėl teisės normų taikymas ir kitos įgyvendinimo formos turi bū-ti kūrybiškos. Analizuojant konkrečią teisinę medžiagą, nusta-čius hipotezę, dispoziciją ir sankciją, galima nustatyti kas, kada,kokiomis sąlygomis ir kokiam darbui įpareigotas, kam turi teisę,kokios prievartos priemonės galimos taikyti pažeidus normą. Galibūti, kad įstatymo tekste teisės norma išreikšta ir išdėstyta ne-tiksliai, todėl norminio akto tekstas turi būti aiškinamas ne pa-raidžiui, o siaurinant arba išplečiant.

VIII. Teisės aiškinimas

Teisės aiškinimas yra suvokiamas kaip tam tikras mąstymas sie-kiant suprasti teisės normų turinį ir išreiškiamas aiškinimo bū-dų visuma. Mąstymo rezultatas yra visuma samprotavimų, ati-tinkančių aiškinamų normų turinį. Toks aiškinimo suvokimasbūdingas teisingam ir neteisingam plečiamajam, siaurinamajamar adekvačiam aiškinimui.

Kitaip aiškinimas apibūdinamas kalbant apie oficialų ir ne-oficialų aiškinimą. Čia svarbu, koks subjektas pateikė aiškinimąir ar šis privalomas kitiems subjektams. Oficialus aiškinimas pa-deda vienodai suvokti ir taikyti įstatymus ir šitaip užtikrinti ben-drąjį teisėtumą.

Įstatymų ir kitų norminių aktų aiškinimas būdingas visomsteisinio reguliavimo sritims: teisėkūrai, teisės sisteminimo ir įvai-rioms jos įgyvendinimo formoms. Ypač svarbu teisingai aiškintitaikant teisę.

Teisės normos yra bendrojo abstraktaus pobūdžio, jos regu-liuoja daugybę konkrečių ir visiškai skirtingų situacijų ir santy-kių. Situacijų įvairovė kelia daugybę teisės klausimų ir į juos rei-kia atsakyti aiškinant teisę. Teisės normų formulavimo lakoniš-kumas, speciali terminija, normų tarpusavio ryšiai, būtinybė at-sižvelgti į kitas socialines normas ir vertinimus, o kartais įstaty-mų technikos trūkumai reikalingi aiškinti.

Siekiant teisingai aiškinti teisės normas, reikia gerai mokėtiteisės kalbą, išmanyti teisės sistemą, nors norma sudaro teisės sis-temos dalį ir susi jusi su kitomis normomis. Tie ryšiai veikia nor-mos turinį ir į juos reikia atsižvelgti. Teisės norma buvo kuria-ma siekiant reguliuoti nereguliuotus santykiams, todėl reikia ži-noti ir tų santykių esmę.

Teisės aiškinimas 129

Teisės normos įgyvendinamos subjektų veiksniais, jų elge-siu tam tikroje socialinėje srityje. Jų elgesį veikia socialiniai veiks-niai: politika, teisinė sąmonė, moralė ir reguliuojant santykiusteisės normos su šiais veiksniais sąveikauja. Aiškinant teisę, to-kius ryšius reikia išmanyti.

Taigi aiškinant teisės normą jos prasmė nustatoma išmanantteisės formulavimo kalbą, jos sisteminius ryšius, atsiradimą ir funk-cionavimą. Šias žinių rūšis atitinka aiškinimo būdai: kalbinis (gra-matinis), sisteminis, loginis, istorinis ir funkcinis. Naudojama irturininga pačios normos medžiaga ir, operuojant logikos dėsniais,atskleidžiamas normos turinys. Tokio loginio aiškinimo būdo daž-nai pakanka. Aiškinant reikia vadovautis formaliąja ir dialektinelogika. Kiekvieną teiginį būtina pagrįsti ir įrodyti.

Normos aiškinimas, kaip pažinimo procesas, yra ne tik ob-jektyvus, bet ir subjektyvus, nes tai atlieka konkretus subjektasir rezultatai išreiškiami subjektyviomis mąstymo formomis (są-vokomis, samprotavimais).

Aiškinimas gali būti statinis ir dinaminis. Statiniu požiūriuteisė suprantama kaip stabili ir apibrėžta. Todėl aiškintojas ne-turi koreguoti, keisti įstatymo prasmės. Dinaminiu būdu aiškin-tojas stengiasi maksimaliai priartinti įstatymą prie gyvenimo jįpritaikydamas ir būtinais atvejais koreguodamas.

Kai visuomeninis ir politinis gyvenimas stabilus, nėra pase-nusių įstatymų, teisinės valstybės teisė stabili ir apibrėžta ir aiš-kintojas neturi koreguoti, keisti įstatymo pagal kieno nors inte-resus, o turi nustatyti įstatymų leidėjo suteiktą prasmę.

1. Aiškinimo būdaiTeisės teorijos moksle žinomi tokie aiškinimo būdai: kalbinis(gramatinis), istorinis (istorinis politinis), sisteminis, loginis, te-leologinis (tikslinis), specialus teisinis, funkcinis. Bendrai pripa-žįstami trys pirmieji.

Kalbinis aiškinimo būdas remiasi kalbos mokėjimu, sintak-sės, morfologijos taikymu ir taisyklingu žodžių vartojimu. Nusta-


tant terminų ir žodžių prasmę, reikia turėti galvoje žodžių ir po-sakių daugiareikšmiškumą (polisemantiką). Įstatymų leidėjas išdaugelio žodžio reikšmių išrenka vieną ir suteikia ją žodžiui. Pa-grindinė kalbinio aiškinimo būdo taisyklė — nustatyti žodžiųreikšmę atsižvelgiant j straipsnio kontekstą arba norminio ak-to turinį.

Teisės moksle yra nustatytos žodinio aiškinimo taisyklės:1) žodžiams ir posakiams reikia suteikti prasmę, kurią jie turiliteratūrinėje kalboje, jeigu nėra pagrindo interpretuoti kitaip;2) įstatymų leidėjo nustatytus terminus vartoti nustatyta pras-me; 3) įstatymų leidėjo nustatytų tam tikros teisės šakos termi-nų negalima be pagrindo vartoti kitose teisės šakose; 4) jeigu įsta-tyme nenustatyta termino prasmė, žiūrima, kaip jis vartojamasteisės moksle ir teisės praktikoje; 5) identiškoms to paties įsta-tymo formuluotėms negalima suteikti įvairios prasmės, jeigu taineišplaukia iš paties įstatymo; 6) be pagrindo negalima suteiktiįvairiems terminams vienos prasmės; 7) neleistina konkrečius žo-džius laikyti nereikalingais.Sisteminis aiškinimo būdas nulemtas pačių normų sisteminiopobūdžio (sisteminių savybių). Siekiant nustatyti teisės normosprasmę, reikia išmanyti jos ryšius su kitomis normomis. Pirmiausianustatoma normos vieta teisės sistemoje, teisės šakoje, institute.Paskui nustatomos logiškai su norima išaiškinti norma susijusiosnormos ir žinios apie jų turinį panaudojamos aiškinamos normosesmei tikslinti. Reikia atsižvelgti į funkcinius teisės normų ryšius,veikiančius aiškinamos normos prasmę. Tokie ryšiai yra: a) aiš-kinamos normos ryšys su norma, vienokiu ar kitokiu būdu atsklei-džiančia aiškinamoje normoje vartojamo termino reikšmę; b) ben-drųjų ir specialiųjų normų ryšiai — specialiosios normos riboja ben-drųjų normų veikimo sritį, nustato išimtis, esant specialiajai nor-ma, bendroji netaikoma (lex specialis derogat legigenerali); c) siun-čiamųjų normų straipsnių ryšiai — siunčiamasis straipsnis rodo, kadjame norma suformuluota neišsamiai, todėl, siekiant išaiškinti siun-čiamajame straipsnyje esančią normą, būtina nagrinėti straipsnį, įkurį siunčiama; d) ryšiai artimo tur inio, vienarūšių n o r m ų , ne


susijusių su bendrąja ir specialiąja normomis, — artimo turinio nor-mos lyginamos ir jas galima tiksliai atriboti, išaiškinti jų skiria-muosius požymius (pvz., aiškinant šmeižtą ir įžeidimą, jie lygina-mi ir randami jų skiriamieji požymiai).

Loginis aiškinimo būdas yra toks mąstymo procesas, kai nor-mos aiškintojas loginiais metodais nagrinėja normos medžiagą, su-konkretina, priartina prie gyvenimo situacijų abstraktų normos po-būdį. Loginės analizės būdu bendrosios ir abstrakčios sąvokos kon-kretinamos pagal konkrečią situaciją ir konkrečius subjektus.

Valstybės institucija, įgaliota leisti norminius aktus, gali juosir aiškinti, jeigu tokia teisė neatimta įstatymo. Tai, kad įstatymenebaigtos įvardyti kokios nors aplinkybės ir pasakyta: ir kitos arkiti atvejai, reiškia, kad įstatymų leidėjas įgalioja aiškinantį ar tai-kantį normą asmenį išplėsti įvardijimą pagal įvardytų aplinky-bių analogiją.

Istorinio aiškinimo būdo paskirtis - nustatyti teisės nor-mos prasmę pagal jos atsiradimo sąlygas ir aplinkybes. Aiškinto-jas naudojasi savo turimomis konkrečių istorinių sąlygų, aplin-kybių ir priežasčių, dėl kurių norma buvo išleista, žiniomis, kadnustatytų, ko norėjo pasiekti įstatymų leidėjas tomis sąlygomis.Šaltiniai, iš kurių galima nustatyti sąlygas ir aplinkybes bei įsta-tymų leidėjo tikslą, įvairūs: norminių aktų projektai, aiškinamiejiprojekto raštai, posėdžių protokolai, pranešimai, diskusijos. Rei-kia atsiminti, kad tos pačios priežastys ir tie patys tikslai gali lemtinevienodo turinio aktų išleidimą, nes tų pačių tikslų galima pa-siekti skirtingomis teisinėmis priemonėmis.

Istoriniu aiškinimo būdu galima nustatyti, kad norma jau ne-veikia, nes nėra tų santykių, kuriems ji buvo skirta; neveikia tamtikros jos nuostatos ir normą būtina koreguoti.

Istoriškai aiškinant taikomas lyginamasis metodas, ypač aiš-kinantis naują normą. Naujoji norma lyginama su buvusia seną-ja ir tada geriau suvokiamas naujosios turinys. Naujoji normalyginama su jos projektu ir tada matyti, ko norėta pasiekti pro-jekto pataisomis (plėsti ar siaurinti teises ir pareigas, griežtintiar l e n g v i n t i atsakomybę).


Funkcinis aiškinimo būdas yra pagrįstas veiksnių ir sąly-gų, kuriomis veikia ir yra taikoma aiškinama norma, žinojimu.Šį būdą būtina plačiai taikyti kuriant naują teisės sistemą (rin-kos ekonomikos, kai senos normos nustoja veikti).

Pagal apimtį aiškinimo būdas gali būti paraidinis, plečia-masis ir s iaurinamasis . A i š k i n a n t paraidžiui tikrasis normos tu-rinys, nustatytas visais reikiamais būdais, sutampa su paprastaiskaitant tekstą gautu rezultatu (įstatymo prasmė ir raidė sutam-pa). Kai aiškinama plečiant, tikrasis normos turinys yra plates-nis už raidinį formulavimą, o kai aiškinama siaurinant, turinysyra siauresnis. Vienas ar kitas rezultatas gaunamas taikant vi-sus aiškinimo būdus, pavyzdžiui, aiškinant paraidžiui, turtas,sutuoktinių įgytas esant susituokus, yra bendra nuosavybė, nesšitaip sakoma normoje, bet kitame straipsnyje pasakyta, kad as-meninio naudojimo daiktai, įgyti esant susituokus, yra sutuok-tinio, kuris jais naudojasi, nuosavybė. Vadinasi, ne visi daiktaiyra bendra sutuoktinių nuosavybė.

Plečiamasis ir siaurinamasis normų aiškinimas galimas tiknustačius tikrojo normos turinio ir teksto išraiškos neatitiki-mą. Jeigu įstatymų leidėjas pavartojo žodį ar posakį, pažymintįkalboje plačią ar siaurą sąvoką, kurią iš tikrųjų turėjo galvojeįstatymų leidėjas, formuluodamas teisės normą, ir kuri išplau-kia iš jos konteksto, galima taikyti siaurinamąjį arba plečiamąjįaiškinimą.

Siaurinamasis ar plečiamasis aiškinimas gali išplaukti ir iš sis-teminimo. Pavyzdžiui, įprastas nakties laiko apibrėžimas ne vi-sada sutampa su pr i imtu astronominiu jo supratimu.

Siaurinamasis aiškinimas galimas esant specialiajai normai,ribojančiai bendrosios normos veikimo sritį ir darančiai išimtį.

Plečiamasis aiškinimas galimas, kai nebaigta vardyti (sąly-gų, apl inkybių), ir negalimas, kai baigta vardyti. Neleistinassiaurinamasis nebaigto įvardijimo aiškinimas. Negalima plečiantar siaurinant a iškint i legaliai apibrėžtų terminų (legalių defini-cijų), jeigu aiškinant apibrėžimas plečiamas ar siaurinamas.


2. Aiškinimo pagal subjektus rūšysSubjektas gali būti bet kuris asmuo, bet jo pateikiamas normosteisinės prasmės aiškinimas teisės taikytojams negalioja. Atsižvel-giant į subjektus aiškinimas yra oficialus ir neoficialus. Oficia-l i a i gali aiškinti valstybės įgaliotos institucijos ir jų aiškinimaskitiems yra privalomas.

Savo ruožtu oficialus aiškinimas skirstomas į autentišką ir de-leguotąjį. Autentišką aiškinimą atlieka institucija, išleidusi nor-minį aktą, ir jai specialių įgaliojimų nereikia. Teisė sutampa suteisėkūra, institucija gali aiškinti savo išleistą norminį aktą.

Deleguotasis aiškinimas pagrįstas įstatymu, suteikiančiu teisęinstitucijai aiškinti kitų institucijų išleistus aktus.

Oficialus aiškinimas gali būti kazualinis arba norminis. Ka-zualinis taikomas konkrečiam atvejui, konkrečiai bylai. Kazuali-nio aiškinimo aktas žemesnėms institucijoms pateikia pavyzdį, kaipreikia suprasti ir taikyti įstatymą. Žemesnės instancijos visada at-sižvelgia į aukštesnių instancijų praktiką aiškinant ir taikant įsta-tymus. Šitaip yra daroma teismų praktikoje. Norminis aiškinimasskirtas atitinkamos kategorijos byloms remiantis atitinkamomisnormomis išspręsti. Norminiu jis vadinamas todėl, kad yra nor-minamojo pobūdžio ir formaliai privalomas nagrinėjant bylą iš-aiškintos normos pagrindu. Čia nurodoma, kaip reikia suprasti irtaikyti kitas teisės normas. Pavyzdžiui, aukščiausiasis teismas nu-tarime išaiškina, kaip turi būti nagrinėjamos tam tikros kategori-

.jos bylos ir kaip reikia suprasti atitinkamus kodekso straipsnius.Neoficialų aiškinimą atlieka mokslo įstaigos, advokatai, kiti

teisininkai. Jų aiškinimas kitiems neprivalomas. Tokio aiškini-mo reikšmė priklauso nuo aiškintojo autoriteto ir argumentų beiišvadų pagrindimo. Neoficialaus aiškinimo atmaina yra doktri-ninis aiškinimas monografijose ir moksliniuose straipsniuose. Čiapateikiamais komentarais gali naudotis oficialaus aiškinimo sub-jektai. Autorių argumentai ir samprotavimai gali būti naudingiteisės praktikai.

Aiškinimo rezultatai gali būti išreikšti samprotavimais apieteisės normos turinį, jos teisiniu vertinimu ir aiškinamosiomisnormomis. Samprotavimu, analizuojant teisės normos tur inį , kasnors tvirtinama arba neigiama dėl subjektų, situacijų, paliepimų,draudimų, leidimų veikti. Teisiškai vertinant aiškinimo rezulta-tas derinamas su teisine kvalifikacija.Interpretacinės normos yra institucijos, turinčios teisę ofi-

cialiai aiškinti teisę, aiškinimo rezultatas. Toks aiškinimas vadi-namas norminiu, nes formuluojamas normos pavidalu, nurodantkitiems subjektams, kaip reikia suprasti ir taikyti įstatymą.

IX. Teisės normos ir jų rūšys

Teisės moksle yra skirtingų teisės sampratų (normatyvinė, socio-loginė (sociotarinė), etatistinė ir kt.). Teisės taikymui ir kitomsteisės įgyvendinimo formoms didžiausią reikšmę turi teisės kaipnormų sistemos samprata.

Teisės norma, vadinamoji bendroji elgesio taisyklė, yra nu-statyta arba sankcionuota valstybės ir saugoma nuo pažeidimųvalstybės prievartos priemonėmis. Norma yra taisyklė, orientuotaj ateitį. Skirtingai nuo komandų, paliepimų, potvarkių konkre-čiais klausimais, norma adresuota ne pavieniam asmeniui, o vi-sai asmenų grupei. Normos galiojimas nesibaigia jos įvykdymu,nes ji skirta neribotam skaičiui atvejų. Pritaikyta visuomeniniamssantykiams ir pasibaigus žmonių elgesiui, ji toliau galioja.

Nuo kitų socialinių normų teisės normos skiriasi nenutrau-kiamu ryšiu su valstybe, nustatančia arba sankcionuojančia tei-sės normas ir saugančia jas nuo pažeidimų.

Teisės norma yra bendrojo pobūdžio. Ji nustato tipinius gy-veninio situacijų bruožus, rūšinius požymius visuomeninių san-tykių ir jų dalyvių, kurių elgesį ji reguliuoja. Pati taisyklė išreikštabendrąja forma kaip elgesio modelis. Bendrąja forma nustatytosir prievartos priemonės, taikytinos jos pažeidėjams.

Teisės norma skirta reguliuoti ne konkretų vienintelį santy-kį, o santykių rūšį ir tuo ji skiriasi nuo teisės taikymo aktų. Spren-dimas byloje yra normos pritaikymas individualiam atvejui ir san-tykiui, todėl visada yra konkretus asmuo, jo teisių ir pareigų tu-rinys.

Teisės norma yra adresuota grupei asmenų, kuriems būdin-gi rūšiniai požymiai (piliečiai, tėvai, sutuoktiniai, tam tikra ins-titucija). Skirtingai nuo potvarkio, adresuoto t i k s l i a i nustatytiems


asmenims ir galiojančio, iki jis įvykdomas (perduodamas turtas,išmokama premija, baigiama statyba ir pan.), teisės norma įvyk-dymu nesibaigia. Ji skirta ateičiai tuo atžvilgiu, kad apskaičiuotane tik esamam atvejui (santykiui), bet santykių rūšiai, daugeliuibendrąja forma apibrėžtų atvejų ir santykių (sutarčių, santuokossudarymui, turto perdavimui) ir įgyvendinama kiekvieną kartą,kai tik atsiranda joje numatytų situacijų ir aplinkybių.

Teisės norma, kaip ir pati teisė, reguliuoja žmonių elgesį esantsantykiams, kurių dalyvių ryšiai yra tarpusavio teisės ir pareigos(teisės — valstybinis tam tikro elgesio užtikrinimas; pareigos - tamtikro elgesio būtinumas, jo nesilaikymas yra pažeidimas ir tadalaikomos prievartos priemonės). Toks visuomeninių santykių re-guliavimo būdas ir žmonių elgesio reguliavimas yra specifinis tei-sės įgyvendinimo bruožas.

Teisės normai valstybė suteikia privalomąjį pobūdį. Kai ru-tuliojantis visuomeniniams santykiams susidaro jos įgyvendini-mo sąlygos, santykių dalyviams atsiranda konkrečių teisių ir pa-reigų, sudarančių teisinį santykį. Norma, kaip teisinio santykiomodelis, apskritai nustato galimą vienos būsimo santykio šalieselgesį (autorius turi teisę reikalauti neliesti jo kūrinio, darbuo-tojas — gauti atostogų), o kitos šalies - teisinę pareigą atlikti ko-kius nors veiksmus arba susilaikyti nuo jų (administracija priva-lo suteikti atostogų, be autoriaus sutikimo negalima daryti jo kū-rinio pakeitimų).

Teisės normos yra nustatomos arba sankcionuojamos kom-petentingos valstybės institucijos. Normoje išreiškiama valstybėsvalia, kaip turi būti reguliuojami vienos ar kitos rūšies visuome-niniai santykiai. Valstybės valia adresuota visuomeninių santy-kių dalyviams ir šie privalo derinti savo elgesį su normoje nusta-tyta pareiga ar draudimu. Norma išleidžiama galimoms gyveni-mo situacijoms, kai galima pasirinkti elgesio variantus, todėl vi-suomeninių santykių dalyviams, galintiems pasielgti įvairiai, nu-rodomas reikalaujamas privalomas variantas.

Specifinis teisės normos bruožas yra valstybės apsauga. Pa-reigos nevykdymas ar draudimo pažeidimas sukelia valstybės prie-

Teisės normos ir jų rūšys 137

vartos priemonės taikymą. Šiuo požymiu teisės norma skiriasi nuomoralės, visuomeninių organizacijų ir kitų socialinių normų beinuo kai kurių valstybės institucijų aktuose esančių kreipimųsi arkvietimų.

Valstybės prievartos priemonės, taikomos normų pažeidimoatvejais, yra įvairios. Jomis siekiama atkurti pažeistą teisę arbapriversti atlikti neatliktą pareigą ir nubausti pažeidėją.

Kiekviena teisės norma nustato elgesio taisyklę, neatsiejamaisusijusią su jos įgyvendinimo sąlygomis ir prievartos priemonė-mis, kad būtų laikomasi jos reikalavimų. Šie reikalavimai (ele-mentai, atributai) sudaro normos struktūrą. Normos struktūrągalima pavaizduoti tokiu būdu: piliečiui privalu laikytis valsty-bės įstatymų, kitaip valstybė taikys teisės normų pažeidėjui prie-vartos priemones. Konkretinant šiuos reikalavimus tam tikromisnormoms, galima nustatyti: kas ir kokiomis sąlygomis turi lai-kytis normos, būtent ką reikia daryti siekiant ją įgyvendinti, ko-kiomis priemonėmis valstybė saugo ją nuo pažeidimų.

Normos struktūroje skiriama: hipotezė (nustatomi asmenys,kuriems adresuota norma, ir aplinkybės, kuriomis ji įgyvendi-nama), dispozicija (pati elgesio taisyklė, nustatanti teisinio san-tykio šalių teises ir pareigas), sankcija (valstybės prievartos prie-monės už dispozicijos pažeidimą). Teisės normos struktūra yraneatsiejamas elgesio taisyklės ryšys su jos taikymo sąlygomis irribomis bei apsaugos būdais.

Kai kurių autorių nuomonė, kad teisės normos susideda tikiš dviejų dalių, pagrįsta teisės normų ir norminių aktų kai kuriųstraipsnių painiojimu. Užmirštamas teisės sistemiškumas, neat-siejamas elgesio taisyklės ryšys su jos įgyvendinimo sąlygomis irapsaugos nuo pažeidimų būdas.

Teisės struktūroje išreikštos teisės savybės, skiriančios ją nuokitų socialinių reguliatorių. Hipotezėje nustatomos galimos, ti-pinės, ginčo atveju įrodomos aplinkybės, kuriomis norma įgy-vendinama. Hipotezė ir dispozicija adresuotos santykių dalyviųprotui ir valiai bei situacijoms, kai galima pasirinkti įvairius el-gesio variantus, tačiau nustatomas variantas, atitinkantis teisėje


išreikštą valstybės valią. Sankcija reiškia valstybės gebėjimą pri-versti laikytis normos reikalavimų ir atkurti ją pažeistą.

Teisės normų struktūra pagrįsta normų tarpusavio ryšiais irsistema. Sistemiškumas yra esminė teisės savybė — teisės normosneatsiejamai tarpusavyje susijusios ir nustatytais aspektais pasi-reiškia kaip dispozicijos, turinčios savo hipotezes ir sankcijas, ki-tais atvejais reiškiasi kaip kitų normų hipotezių ir sankcijų ele-mentai. Vienos normos sankcija tampa dispozicija, pažeidus sau-gomą normą ir taikant pažeidėjui prievartos priemonę; hipotezėtaip pat atitinkamu aspektu tampa dispozicija, nurodančia, ko-kiomis aplinkybėmis reikia pripažinti teisinę reikšmę (eismo tai-syk l ių laikymasis yra pareiga (dispozicija), o policijos bauda —sankcija už pareigos nevykdymą).

Administracinės teisės pažeidimų bylose pareigūnai vertinatą pačią normą kitu aspektu: pažeidimo aprašymas bus hipotezė,dispozicija bus pareiga taikyti baudą įstatymo nustatyta procesoforma, ir neperžengiant nustatytų ribų; šios pareigos užtikrini-mo būdas (sankcija) bus neteisėtai ir nepagrįstai priimto nutari-mo byloje panaikinimas ir asmeninė pareigūno atsakomybė užneveiklumą ar neteisingą įstatymo taikymą.

Su teisės sistema yra susijusi teisės normų specializacija. Bau-džiamoji teisė ir procesas, civilinis procesas nustato sankcijas irjų taikymo tvarką. Neperžengiant tos pačios teisės šakos ribų įatskirus institutus išskirtos normos, nustatančios sankcijas (tur-tinė atsakomybė civilinėje teisėje, drausminė — darbo teisėje). Iš-tisus normų kompleksus saugo bendroji sankcija. Kai kuriomsnormoms nustatytos bendrosios taikymo sąlygos (nustatyti tei-sės subjektai, jų statusas, normų galiojimas laiko, erdvės atžvil-giu, asmenims, įvairių rūšių turto teisinis režimas). Tokios ben-dros kai kurių normų nuostatos apima ir kiekvieną, t. y. susiju-sios su kiekviena.

Teisės normų rūšys. Pagal hipotezių ir dispozicijų turinioypatybes teisės normos klasifikuojamos atsižvelgiant į jų galioji-mo apimtį. Šakinė teisės normų klasifikacija pagal teisinio turi-nio dalyką, t. y. pagal normos reguliuojamų santykių rūšis, yra

Teisės normos ir jų rūsys 139

pati svarbiausia. Ši klasifikacija yra teisės sistemos, jos padaliji-mo į šakas ir institutus pagrindas. Praktiškai ši klasifikacija pa-lengvina parinkti normą, kurią reikia taikyti esamiems santykiamsir esamam atvejui sureguliuoti, o tobulinant įstatymus, sudaroprielaidas kodifikuoti.

Teisės normos skirstomos į privatinės ir viešosios teisės nor-mas. Vienos normos gina pavienių asmenų ir jų junginių intere-sus (pilietinės visuomenės sritis), o kitos reguliuoja valstybės, josinstitucijų, pareigūnų veiklą (valdžios santykių, valdymo, teisin-gumo sritis).

Civilizuotoje visuomenėje, kuri pagrįsta asmens teisėmis irlaisvėmis, autonomija, iniciatyva ir verslu, teisėtų interesų gyny-bai yra reikšmingos normos, reguliuojančios turtinius, sutarti-nius, kredito santykius, ir civilinio proceso normos. Plečiantisprekių apyvartai, atsiranda naujų teisės šakų: komercinės teisės,vekselių, bankų, draudimo, akcinių bendrovių ir kitos.

Pilietinės visuomenės ir valstybės skirtybės lemia jų buvimąir esmines veiklą reguliuojančių teisės normų savybes. Valsty-bės institucijos ir pareigybės, kuriamos teisės pagrindu, gyvuo-ja ir veikia neišeidamos už teisės normų ribų. Joms suteikiamakompetencija, nustatoma veiklos ribos ir tikslas. Pilietinės vi-suomenės narių gyvavimo teisė nelemia. Piliečiai yra teisnūs,t. y. gali sudaryti įvairias sutartis, išskyrus draudžiamas. Pilie-čiams leista viskas, kas nedraudžiama, o pareigūnams leista tiktai, kas nurodyta įsakyme arba išplaukia iš jų kompetencijos.Pilietis turi teisę naudotis gėrybėmis, kurias jis savo nuožiūrarealizuoja arba nerealizuoja. Pareigūnams ir valstybės institu-cijoms suteikta kompetencija tikslui pasiekti. Piliečių laisvė pa-sirinkti poelgius, priimti sprendimus, turinčius teisinę reikšmę,ribojama draudimo atlikti tik neteisėtus veiksmus. Pareigūnųnuožiūra priimant teisinius sprendimus apribota įstatymo nu-statytais kriterijais ir tikslu, kuriam pasiekti įsteigta pareigybė.Piliečių santykiai grindžiami lygybe, autonomija, koordinacijair nustatomi sutartimis. Viešosios teisės normos subjektams nu-statomi subordinacijos santykiai.


Privatinės yra civilinės, šeimos, darbo teisės normos. Viešo-sios teisės yra konstitucinės, administracinės, finansų, baudžia-mosios ir kitos teisės normos.

Svarbią reikšmę turi teisės normų klasifikavimas pagal jų po-veikio asmenims būdus (suteikia teises, skiria pareigas, nustatodraudimus). Besikuriančios teisės šaltiniai buvo sutartys. Apiben-drinant sutartis sukurtos teisės normos, nustatančios įvairių tei-sinių santykių turinį . Pagal teisinių santykių turinį, kurio mo-delis yra dispozicija, šios normos skirstomos į įgaliojamąsias irįpareigojamąsias. Socialinė įgaliojamųjų normų prasmė — suteiktipiliečiams ir kitiems teisės subjektams tam tikro elgesio galimy-bę, garantuotą atitinkamomis kitų asmenų pareigomis. Tokiosyra, pavyzdžiui, teisė į darbą, darbo užmokestį, poilsį, švietimą,turtinės teisės ir kitos. Įpareigojamųjų normų tikslas — nustatytiprivalomą reikalaujamą elgesį. Tokios yra civilinės, darbo, šei-mos, administracinės ir kitos pareigas nustatančios normos.

Išskirtinės teisės sistemoje yra draudžiamosios, t. y. nusta-tančios teisės pažeidimų sudėtį ir sankcijas, normos. Draudžia-mosiomis normomis saugoma teisėtvarka, įspėjama ir užkerta-ma visuomenei pavojinga ar žalinga veikla. Jos nustato veiksmusir aplinkybes, kuriuos teisė siekia ne reguliuoti, o tik numatytiir užkardyti. Kai kurie draudimai skiriami tiksliai apibrėžtam ap-linkybių ratui (pvz., vairuotojams gerti alkoholį vairuojant au-tomobilį). Dauguma draudimų (žudyti, vogti, prievartauti,šmeižti) adresuoti visiems ir kiekvienam bet kurioje situacijoje.

Skirtingai nuo įpareigojamųjų ir įgaliojamųjų normų, drau-dimai yra besąlyginiai, nes teisė nustato ne jų įgyvendinimo są-lygas, o tik retas išimtis, kai leidžiama pažeisti teisinį draudimą(neišvengiamas būtinumas, būtinoji gintis).

Piliečio teisiniame statuse draudimą atitinka ne jo teisnumasir veiksnumas, o įstatymo pripažinimas gebėjimo atsakyti už tei-sės pažeidimą (pakaltinamumas). Pažeidus draudimus, juos sau-gančios sankcijos įgyvendinamos tik teisiniais santykiais, bet patsdraudimas galioja už teisinių santykių ribų ir neįpareigoja, o už-draudžia. Draudimai yra skirti ne kiekvienam, o tiems asmenims,

Teisės normos ir jų rūšys l41

kurie linkę vykdyti neteisėtą veiką ir susilaiko tik bijodami sank-cijos. Todėl dauguma baudžiamojo ir administracinės teisės pa-žeidimų kodeksų ir kitų norminių aktų draudimų išreikšti ne kaippaliepimai, o kaip nurodymai bausti už neteisėtą veiklą.

Teisės normų skirstymas į įgaliojamąsias, įpareigojamąsias irdraudžiamąsias lemia ir jų formulavimą norminiuose teisės ak-tuose. Nors bet kuri norma yra išankstinio įpareigojamojo po-būdžio, bet daugelio normų turinyje nustatyta tik teisė arba pa-reiga, arba draudimas.

Normos skirstomos į apibrėžtas ir santykiškai apibrėžtas.Toks skirstymas rodo jų adresatų elgesio teisinio reglamentavi-mo laipsnį ir rūšį, jų savarankiškumą įgyvendinant normas. Įvai-rus apibrėžtumo laipsnis gali būti būdingas hipotezėms, jeigu nu-statant teisės normų įgyvendinimo sąlygas numatyta galimybė pa-rinkti juridinius faktus, ir dispozicijoms, jeigu nurodyti alterna-tyvūs elgesio variantai. Su tuo yra susijęs teisės normų skirsty-mas į imperatyvias ir dispozityvias, apibūdinančias hipotezės irdispozicijos ryšį. Jeigu tarp aplinkybių, lemiančių teisės normųįgyvendinimą, nurodytas teisinio santykio dalyvių sprendimasdispozicijos pagrindu (būti ar ne šiam santykiui) arba jiems su-teikta teisė nustatyti, sukonkretinti būsimas teises ir pareigas(koks bus būsimo teisinio santykio turinys), tokios normos pri-klausys prie dispozityvių. Jeigu ir teisinio santykio atsiradimo pa-grindas, ir jo turinys tvirtai ir detaliai nustatyti norminiame ak-te, tai normos priklauso prie imperatyvių. Esmės atžvilgiu visosdispozityvios normos yra įgaliojamosios, nes teisių turėtojas galijomis pasinaudoti arba nepasinaudoti, tačiau jose yra apskaičiuo-tas apibrėžtumo laipsnis, teisės atsiradimo ir taikymo sąlygos, tei-sės ribos, jų pasiekimo tvarka.

Teisės normų skirstymas į imperatyvias ir dispozityvias rodoįvairių visuomeninių santykių reglamentavimo smulkmeniškumolaipsnį, teisę taikančioms įstaigoms laisvos nuožiūros leidimą ar-ba neleidimą ir atsirandančių teisinių santykių dalyviams - leidi-mą arba neleidimą pasirinkti elgesio variantus. Nemažai santykiųir jų dalyvių elgesį nustato imperatyvių ir dispozityvių normų kom-


pleksas. Įvairias jų susiejimo formas ir būdus lemia būtinybė tiks-liai suderinti daugybės visuomeninių santykių įvairių aspektų tei-sinį reglamentavimą (ypač teisių, susijusių su materialiųjų gėry-bių disponavimu, valstybės prievartos taikymu, visuomeninių san-tykių dalyvių laisve, savarankiškumu ir aktyvumu).

Teisės normų imperatyvumo išraiškos forma yra kategoriškipaliepimai, apibrėžtumas (terminai, apimtys, periodiškumas,procentai ir pan.) ir kokybiškumas (turto rūšių įvardijimas,veiksmų aprašymas, jų atlikimo tvarka ir pan.), teisės normostaikymo sąlygos ir įgyvendinimo būdai, nenurodytų veiksmųdraudimas.

Teisės normų dispozityvumas pasireiškia galimybe elgtis ki-taip, nei nustatyta normoje, užsibrėžti norimą pasiekti tikslą irpanašiai. Savotiškai išsiskiria blanketinės normos, paprastai esan-čios imperatyvios, bet jų dispozicijoje yra kintamas elementas —taisyklės, esančios periodiškai atnaujinamuose aktuose (eismo tai-syklės, techninės normos, natūralaus sumažėjimo normos ir pan.).Taikant blanketinės normas, reikia atsižvelgti į aktų, kur į blan-ketinių normų dispoziciją įtrauktos atitinkamos taisyklės, išlei-dimo laiką. Kai kurių blanketinių normų negalima taikyti be mo-ralės kriterijų, pavyzdžiui, atsakomybės už įžeidimą.

Hipotezėje nustatomos normos galiojimo ir taikymo ribos(apimtis), o dispozicijoje — reguliuojamojo poveikio žmonių elge-siui ir visuomeniniams santykiams būdas, tuo tarpu sankcijoje yranormos apsaugos nuo pažeidimų būdas. Sankcija yra norminis vals-tybės prievartos priemonių, taikomų teisės pažeidimų atveju, kom-pleksas ir kartu pateikia teisinį tų pažeidimų vertinimą.

Pagal teisėtvarkos apsaugos būdą sankcijos skirstomos į dvipagrindines rūšis: teisės atkūrimo (prievartinis pareigų atlikimas,teisių atkūrimas) ir baudžiamąsias (numatančias pažeidėjų tei-sių ribojimą, specialių pareigų skyrimą, oficialų pasmerkimą).

Teisės atkūrimo sankcijomis saugomos teisės normos, kuriųpažeidimo padarinius galima pašalinti ar sumažinti valstybės prie-vartos priemonėmis. Šios sankcijos absoliučios arba jų dydis nu-statytas iš anksto žinomomis ribomis. Jos taikomos, ik i bus ar-

Teisės normos ir jų rūšys 143

kurtos pažeistos teisės, atliktos neatliktos pareigos, likviduota ne-teisėta padėtis (neteisėto įsakymo atleisti iš darbo panaikinimas,tarnautojo grąžinimas į darbą, priverstinės pravaikštos apmokė-jimas, neįvykdyto sprendimo įvykdymas).

Baudžiamosios sankcijos taikomos už nusikaltimus. Jos yrasantykiškai apibrėžtos ir nustato arba prievartos priemonių al-ternatyvą (pataisos darbai arba bauda), arba jų ribą (kalėti iki dve-jų metų arba nuo dvejų iki penkerių metų), arba galimybę tai-kyti pagrindinę ir papildomą bausmes. Santykinį šių sankcijų api-brėžtumą lemia būtinumas taikant teisės pažeidėjui konkrečiąbausmę atsižvelgti į kaltės formą, pažeidimo padarinius, asmenssavybes ir panašiai. Be to, galioja taisyklė, kad griežtesnė baus-mė apima lengvesnę, nėra aritmetinės bausmių sudėties.

Dauguma teisės normų, numatančių sankcijas, taikomosypatinga proceso forma, užtikrinančia tiesos nustatymą byloje,nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Proceso forma taikomaįgyvendinant ir daugelį kitų normų. Atsižvelgiant į tai yra ski-riamos materialiosios teisės normos (šitaip vadinamos normos,nustatančios teisių, pareigų ir draudimų turinį, skirtos tiesio-giai reguliuoti visuomeninius santykius) ir proceso normos (nu-statančios materialiųjų normų apsaugos ir įgyvendinimo pro-cedūrą).

Materialiosios teisės normos reguliuoja socialinius, politinius,turtinius santykius. Jos nustato pagrindines asmens teises ir pa-reigas, reguliuoja jo turtinius santykius su kitais žmonėmis, įvai-riais visuomeniniais junginiais ir valdžios bei valdymo instituci-jomis. Materialiosios normos taip pat nustato valstybės institu-cijų struktūrą, kompetenciją ir santykius.

Proceso normos įtvirtina materialiosios teisės normose nu-statytų teisių įforminimo ir gynybos tvarką, taip pat valstybės ins-titucijų ir pareigūnų veikimo taikant teisės normas tvarką.

Materialiosios normos sudaro visuomenės ir valstybės teisi-nį pagrindą. Proceso normos nustato materialiųjų normų apsau-gos, jų gynybos ir pažeistų teisių atkūrimo būdus, užtikrina vi-suomenėje ir valstybėje teisėtumo režimą.


Teisės normų klasifikavimas kartais siejamas su norminių ak-tų teisine galia, valstybės institucijų kompetencija. Toks klasifi-kavimas tinka sąjunginėms valstybėms, nes jose centrinių (sąjun-gos) institucijų teisės normos pirmauja, kai sąjungos narių nor-mos prieštarauja sąjunginėms normoms.

Vadovėliuose normos kartais skirstomos į reguliacines ir ap-saugines. Toks skirstymas ginčytinas, nes ta pati norma vienu at-veju yra reguliacinė, o kitu atveju — apsauginė. Teisinis visuo-meninių santykių reguliavimas būtinai apima ir jų apsaugą. Vals-tybės prievartos taikymas siekiant teisės apsaugos yra detaliai re-guliuojamas ir yra tikslesnis nei kitose valstybės aparato veiklossrityse.

Kai kurių teisės teoretikų siūlymas skirstyti teisės normas įdefinicines, aprašomąsias, siunčiamąsias bus ne teisės normų, onorminių teisės aktų straipsnių klasifikavimas.

X. Teisės sistema

Teisės literatūroje vyrauja nuomonė, kad teisės sistema — tai eko-nominės ir socialinės santvarkos nulemta teisės struktūra, išreiš-kianti vidinį teisės normų suderinamumą ir kartu jų skirstymąpagal šakas ir institutus. Teisės sistema susidaro ne spontaniš-kai, o sąveikaudama su esamais visuomeniniais santykiais. Esa-ma socialinė visuomenės ir valstybės santvarka galiausiai nusta-to tam tikrą teisės sistemą.

Teisės sistema parodo, iš kokių dalių susideda teisė ir kaiptos dalys tarpusavyje sąveikauja. Teisės sistemos pagrindą suda-ro teisiniai paliepimai, grupuojami viduje kaip ištisinės kompo-zicijos. Teisiniai paliepimai teisės sistemoje atspindi teisės nor-mų objektyvumą, jų suderinamumą, vienovę ir skirtybes, gebė-jimą atsiriboti ir panašiai.

Teisės normos užtikrina teisės sistemos dinamiškumą, padarojos elementus kintamus ir šitaip užtikrina visos teisės sistemos pa-stovumą. Keičiantis visuomeniniams santykiams, kyla ir naujų tei-sės normų, atspindinčių tuos pokyčius, būtinumas. Teisės sistemapapildoma kokybiškais struktūriniais elementais, galinčiais atsiri-boti pagal reguliuojamų visuomeninių santykių, procesų specifiką.

Reikia skirti sąvokas teisės sistema ir teisinė sistema, Teisinėsistema yra plati, visą teisinę visuomenės organizaciją apimantikategorija. Ji suvokiama kaip visuma tarpusavyje susijusių ir išvidaus suderintų teisinių priemonių, kurių padedama valstybė tei-sės normomis veikia visuomeninius santykius.

Teisės sistema yra sudedamasis teisinės sistemos komponen-tas ir ištisinis vidinio pobūdžio reiškinys. Struktūriniai teisės sis-temos elementai yra teisės norma, teisės šaka, posakis, institu-tas, subinstitutas.


Teisės norma yra pirminis teisės sistemos elementas. Tai vals-tybės nustatyta arba sankcionuota bendrai privaloma, formaliaiapibrėžta elgesio taisyklė, suteikianti reguliuojamo santykio da-lyviams subjektines teises ir nustatanti jiems teisines pareigas.Teisės normos reguliuoja tik tuos visuomeninius santykius, ku-riuos esamu momentu būtina reguliuoti ir kurie yra svarbūs vals-tybei.

Teisės šaka — tai viduje teisės sistemos atsiskyrusi giminingųteisės normų, reguliuojančių tam tikrą artimų visuomeninių san-tykių sritį, visuma. Giminingi vienos ar kitos srities visuomeni-niai santykiai suponuoja atitinkamą teisės šaką (civilinės, bau-džiamosios ir kt.). Visos teisės šakos tarpusavyje susijusios, or-ganiškai vientisos, nors ir nelygiareikšmės. Socialiniai ir ekono-miniai pokyčiai lemia naujos teisės šakos susidarymą. Pamažukaupiasi vieno tipo norminė medžiaga, ją reikia vienodinti ir at-riboti (atsirado mokesčių, muitų, bankų teisė ir pan.).

Didelių teisės šakų viduje išsiskiria posakiai, apimantys ke-letą tos šakos institutų. Posakį sudaro grupė teisės normų, tu-rinčių bendras principines nuostatas, būdingas keletui teisės ša-kos inst i tutų. Pavyzdžiui, civilinėje teisėje — tai autoriaus teisė,valstybės teisėje — rinkimų teisė ir panašiai.

Teisės institutas yra objektyviai vienos teisės šakos viduje at-siskyrusių arba keletoje šakų tarpusavyje susijusių teisės normų,reguliuojančių nedidelę grupę rūšinių giminingų santykių, visu-ma. Institutas yra sudedamoji teisės šakos grandis. Jis reguliuojane visą giminingų visuomeninių santykių visumą, o tik tam tik-rus jų aspektus ir ypatybes.

Teisės institutai klasifikuojami įvairiai. Pagal teisės šakas ins-titutai skirstomi į civilinius, baudžiamuosius, administraciniusir panašiai. Taip pat skirstomi į materialiuosius ir proceso, šaki-nius ir tarpšakinius, paprastus ir sudėtingus, reguliavimo ir ap-sauginius. Sakinis institutas susideda iš vienos konkrečios teisėsšakos normų, o tarpšakinis — iš dviejų ar daugiau teisės šakų nor-mų. Paprastas institutas neturi jokių struktūrinių padalinių, o įsudėtingo struktūrą įeina smulkūs savarankiški dariniai.

Teisės sistema 147

Teisės šakos viduje tarp institutų gali būti subordinacijos, pa-valdumo santykiai. Tam tikros didelio teisės instituto dalys ne-retai sudaro savarankiškus padalinius, vadinamuosius subinsti-tutus, pavyzdžiui, yra finansinės drausmės, darbo drausmės, tur-tinės atsakomybės subinstitutai.

1. Materialioji ir proceso teisėVisų teisės šakų normų paskirtis yra reguliuoti visuomeniniussantykius atsižvelgiant į valstybės uždavinius ir funkcijas. Vals-tybė, išleisdama teisės normą, nustato ir jos įgyvendinimo for-mą ir kartu reguliuoja atitinkamų subjektų veiklą taikant ir įgy-vendinant teisės normas. Šitaip atsiranda išskirtinės teisės nor-mos, kurios pagal pobūdį skiriasi nuo materialiųjų paliepimųir vadinamos proceso normomis. Jos sudaro proceso teisės ša-kas. Proceso ir materialioji teisė sąveikauja kaip forma ir turi-nys. Proceso norma yra materialiosios teisės normos įgyvendi-nimo ir išraiškos forma. Pagrindinė proceso normų ypatybė yrajų subjektiškumas, o materialiosios teisės normos yra objekty-vios. Proceso normos reguliuoja visuomeninius santykius, at-sirandančius įgyvendinant visų teisės šakų normas. Todėl yratokie procesai: civilinis, baudžiamasis, administracinis, konsti-tucinis.

2. Teisinio reguliavimo dalykas ir metodas —

teisės skirstymo šakomis ir institutais pagrindas

Teisinio reguliavimo dalyko struktūrą sudaro: reguliuojamų vi-suomeninių santykių subjektai ir objektai; socialiniai faktai, su-ponuojantys atitinkamų santykių atsiradimą; praktinė žmoniųveikla. Skirstyti teisės šakas tik pagal dalyką yra per maža, nesbūtų apibūdinta tik visuomeninių santykių sistema, todėl reikiapridėti ir teisinio reguliavimo metodą. Teisinio reguliavimo me-todas yra teisės poveikio visuomeniniams santykiams būdas, me-todų ir priemonių visuma. Dalykas yra materialiosios teisės nor-


mų atribojimo pagal teisės šakas kriterijus, o metodas yra papil-domas kriterijus, nes jis išvestinis iš dalyko. Būtent dalykas le-mia būtinumą išskirti vieną ar kitą teisės šaką, o kai šaka jau api-brėžta, randamas ir atitinkamas reguliavimo metodas, nemažaipriklausomas nuo įstatymų leidėjo valios.

Visuomeninių santykių, reguliuojamų konkrečios teisės ša-kos normomis, specifika reikalauja taikyti tam tikrą metodą, ojis kiekvienoje teisės šakoje yra kitoks.

Teisinio reguliavimo metodas turi savo struktūrinius kom-ponentus: a) reguliuojamų santykių ribų nustatymas; b) atitin-kamų norminių aktų, numatančių subjektų teises ir pareigas, iš-leidimas; c) teisminio ir veiksnumo suteikimas visuomeniniųsantykių dalyviams, kad šie galėtų būti teisinių santykių dalyviai;d) teisės nuostatų pažeidimo atveju - teisinės atsakomybės prie-monių nustatymas. Teisinio reguliavimo metodas — tai teisinėspriemonės, kuriomis valstybė veikia visuomeninių santykių da-lyvių valinį elgesį.

Greta bendrojo teisinio reguliavimo metodo yra konkretūs,būdingi tam tikrai teisės šakai. Prie tokių priklauso: imperaty-vusis, dispozityvusis, skatinimo, rekomendacinis, teisinio santy-kio šalių lygybės ir autonomijos, įt ikinimo ir prievartos.

Imperatyvusis yra paliepimų metodas, jam būdingos drau-džiamosios normos, taikomos baudžiamojoje, administracinėjeteisėje ir pasitaikančios kitose teisės šakose.

Dispozityvusis metodas leidžia santykių subjektams neper-žengiant įstatymo ribų pasirinkti elgesio variantus (civilinėje, pre-kybos teisėje).

Skatinimo metodas (premijos, apdovanojimai) būdingas dar-bo teisei (stimuliuoja materialųjį ir moralinį suinteresuotumą to-bulinti savo kvalifikaciją, įgyti naują profesiją).

Teisinio santykio šalių lygybės ir autonomijos metodas bū-dingas proceso teisei. Ieškovo ir atsakovo padėtis įstatymo ir teis-mo atžvilgiu yra vienoda, jų santykiai savarankiški. Agrarinėjeteisėje aptinkamas rekomendacinis metodas, kai valstybė palai-ko santykius su ūkininkais ir bendrovėmis.

Teisės sistema l49

Įtikinimo ir prievartos metodai yra būdingi teisei apskritaiir jos šakoms. Šitaip mėginama paveikti žmonių sąmonę ir jų po-elgius.

Visi įvardyti metodai, nors yra įvairūs ir santykiškai sąvaran-kiški, tarpusavyje susiję ir taikomi derinant vieną su kitu.

3. Teisės sistema ir įstatymų sistema,jų santykis ir tarpusavio ryšysTeisės sistema ir įstatymų sistema yra glaudžiai tarpusavyje susi-jusios savarankiškos kategorijos ir sudaro du teisės esmės aktus.Jie sąveikauja kaip forma ir turinys. Teisės sistema turinio atžvil-giu yra vidinė teisės struktūra ir atitinka reguliuojamų visuome-ninių santykių pobūdį. Įstatymų sistema yra išorinė teisės for-ma, išreiškianti jos šaltinių tvarką, t. y. norminių teisės aktų sis-temą. Teisė neegzistuoja už įstatymų, nes plačiuoju požiūriu įs ta-tymai yra teisė.

Teisės struktūra yra objektyvaus pobūdžio ir nulemta visuo-menės ekonominio gyvenimo pagrindo. Ji negali būti tvarkomaįstatymų leidėjo savivale.

Teisės sistemos atnaujinimas susijęs su visuomeninių procesųtobulėjimu ir raida, todėl ir atsiranda naujų teisės institutų ir šakų.

Teisės normos sudaro visų kitų teisės sistemos struktūriniųelementų teisinį pagrindą ir yra jų jungiamoji grandis. Teisės nor-ma atspindi socialinę tikrovę, jos lygmenį ir kylančius naujus po-reikius.

Teisės sistemos struktūros neįmanoma išsamiai ir tiksliai iš-aiškinti be teisės išorinės formos ir įstatymų sistemos organiškosvienovės. Įstatymai yra teisės normų egzistavimo forma, priemo-nė, suteikianti joms apibrėžtumą ir objektyvumą, organizuojantijas ir sujungianti į konkrečius teisės aktus. Tačiau įstatymų sis-tema - tai ne paprasta teisės aktų visuma, o diferencijuota jųsistema, pagrįsta struktūrinių elementų koordinavimu ir sub-ordinaci ja. Tokių įstatymų tarpusavio ryšį užt ikr ina į v a i r ū sveiksniai, o svarbiausi iš jų yra reguliavimo dalykas ir įstatymų


leidėjo suinteresuotumas racionaliai ir kompleksiškai sutvarkytiteisės šaltinius.

Sakinis teisės atskirumas — aukščiausias įstatymų sistemos lyg-muo. Jis atspindi teisinio reguliavimo turinio ypatybes. Įstaty-mų sandara suvokiama kaip posistemė todėl, kad ji yra objekty-viai egzistuojančios teisės struktūros išorinė išraiška. Teisės struk-tūra įstatymų leidėjui yra objektyvus dėsningumas. Todėl suda-rant įstatymų sistemą, norminių teisės aktų struktūrą, neišven-giamai reikia turėti galvoje savarankiškas teisės šakas, posakius,institutus ir teisės normas. Tačiau teisės sistema ir įstatymų sis-tema nėra tapatūs dalykai. Jos iš esmės skiriasi ir yra santykiškaisavarankiškos. Pirminis teisės sistemos elementas yra norma, opirminis įstatymų sistemos elementas yra norminis teisės aktas.Teisės šakos normos - tai tarsi statybinė medžiaga, iš kurios su-daroma tam tikra įstatymų leidybos šaka. Tačiau, sudarant kiek-vieną įstatymų leidybos šaką, teisės normos įvairiai derinamos ati-tinkamame norminiame akte, todėl įstatymų leidybos šakos nevisada sutampa su teisės šakomis ir toks nesutapimas yra dvejo-pas: vienais atvejais teisės šaka yra, o įstatymų leidybos šakos nė-ra (finansų, socialinio aprūpinimo, agrarinė teisė ir kt.). Tokiosteisės šakos nekodifikuotos, o galiojanti norminė medžiaga iš-skirstyta po įvairius teisės aktus, kuriuos reikia kodifikuoti.

Nepašalinta ir atvirkštinė padėtis, kai įstatymų leidybos ša-ka egzistuoja be teisės šakos (muitų įstatymai, oreivystės kodek-sas). Idealus variantas, kai teisės šaka ir įstatymų leidybos šakasutampa (civilinė, baudžiamoji, darbo, administracinė teisė).

Yra ir kompleksinių teisės šakų, susidariusių suderinus ad-ministracinės, civilinės ir kai kurių kitų šakų normas (ūkiniai įsta-tymai).

Įstatymai apimties atžvilgiu yra platesni už teisės sistemą, nesjų turinyje yra nuostatų (programinių teiginių, aktų išleidimotikslų, motyvų ir pan.), kurių negalima priskirti prie teisės.

Teisės sistemos skirstymo šakomis ir institutais pagrindas yradalykas ir reguliavimo metodas, todėl teisės šakos normos yra vie-narūšės. Įstatymų šakos reguliuoja atitinkamas valstybės gyveni-

Teisės sistema 151

mo sritis, jos išskiriamos tik dalyko reguliavimu ir neturi vienoreguliavimo metodo. Be to, įstatymų šakos dalyko struktūrą su-daro labai įvairūs santykiai, todėl įstatymų šaka nėra tokia vie-narūšė kaip teisės šaka.

Vidinė teisės sistemos ir įstatymų sistemos struktūra nesu-tampa. Vertikali įstatymų sistemos struktūra sudaryta pagal ati-tinkamų norminių aktų teisinę galią ir juos išleidusios instituci-jos kompetenciją (valdžios institucijų aktai ir valdymo instituci-jų aktai). Vertikali yra teisės sistemos skirstymo normomis, ša-komis, institutais struktūra.

Įstatymų sistemos horizontalios struktūros pagrindą sudarohorizontalūs įstatymų sudedamųjų elementų ryšiai ir jie yra iš-vestiniai iš reguliavimo dalykų sudedamųjų dalių tarpusavio ry-šių. Esant tokiai struktūrai, įstatymų leidybos šakos nesutampasu teisės šakomis ir jų yra daugiau negu teisės šakų.

Teisės sistema yra objektyvaus pobūdžio, o įstatymų sistemalabiau priklausoma nuo įstatymų leidėjo valios. Teisės sistemos ob-jektyvumas paaiškinamas tuo, kad ji savaime išreiškia visuomeni-nių santykių rūšis ir jų aspektus, kurie diferencijuotai pasireiškiažmonių elgesiu. Tačiau ir įstatymų subjektiškumas santykinis, nesir juos lemia objektyvūs socialiniai ekonominiai procesai.

Įstatymų sisteminimas — valstybės institucijų veikla tvarkantįstatymus, sudarant sklandžią ir logišką jų sistemą. Nustačius tei-singą teisės sistemos ir įstatymų sistemos santykį, lengviau rastiįstatymus, mažinti jų, derinti juos ir teisingai taikyti praktiškai.

4. Teisės šakų apibūdinimas.Funkciniai tarpšakiniai ryšiaiTeisės sistema - tai ne vienodo lygio šakų visuma. Teisė turi hie-rarchijos (subordinacijos) struktūrą ir keletą klodų: 1) integruo-jamosios ir dalykinės teisės šakos. Prie integruojamųjų priklau-so tarptautinė viešoji ir privatinė bei konstitucinė teisė, o priedalykinių - visos kitos teisės šakos; 2) pagrindinės (fundamen-tinės) ir specializuotos; 3) materialiosios ir proceso; 4) pozity-


viai reguliuojančios ir apsauginės; 5) viešoji ir privatinė teisė. Vi-sos šakos priklauso nuo konstitucinės teisės, nes ji yra teisės sis-temos kamienas.

Konstitucinės teisės dalykas yra visuomenės socialiniai eko-nominiai ir politiniai pagrindai. Tai santykių sistema — visuo-menė, valstybė ir asmuo. Konstitucinės teisės funkcijos: nusta-tyti valstybės statusą ir funkcijas, įtvirtinti valdžios struktūras irjų vienovę, užtikrinti asmens laisvės priemones valstybės, visuo-menės ir asmens santykių sistemoje; garantuoti teisės viršenybę įsta-tymams ir reguliuoti įstatyminį režimą kaip teisės formą; nustaty-ti įstatymų leidybos tvarką. Kad būtų įgyvendinamos šios funkci-jos, visos kitos teisės šakos turi paklusti konstitucinei teisei.

Kitos teisės šakos sudaro dvi grupes: tiesiogiai reguliuojan-čios įvairias visuomeninių santykių sritis ir organizuojančios, ap-tarnaujančios santykių reguliavimą.

Materialioji teisė reguliuoja dalykinius (materialiuosius) san-tykius. Siame kontekste tiek tarptautinė, tiek konstitucinė teisėbus materialioji. Taip pat materialioji bus administracinė, agra-rinė, vandens, miškų, finansų, civilinė, darbo, šeimos, baudžia-moji, ekologinė teisė. Kuriasi socialinio draudimo, kosmoso, mui-tų, biudžeto teisė.

Pagal teisinio reguliavimo metodus ir vaidmenį teisės ša-kos skirstomos į fundamentines (pagrindines): tai konstituci-nė, administracinė, civilinė, baudžiamoji; ir į specialias (apsau-gines): tai ekologinė, miškų, vandens, šeimos, pataisos darbųir kita teisė.

Skiriamos vadinamosios kompleksinės teisės formos, pavyz-džiui, agrarinė apima keleto teisės šakų normas: administracinės,civilinės, finansų, darbo; komercinė teisė apima finansų, kredi-to, tarifų reguliavimo, civilinės ir kitų teisės šakų normas.

Proceso teisė yra organizacinė. Tai normų, reglamentuojan-čių teisines procedūras sprendžiant ginčus ar nustatant atsakomy-bę, sistema (administracinio, baudžiamojo ir civilinio proceso).

Prie viešosios teisės priskiriamos reguliuojamų santykių sis-temos, kur vienas iš subjektų yra valstybė, atstovaujama kompe-

Teisės sistema 153

tentingų institucijų. Šio teisės šakos komplekso dalykas yra ben-dri (viešieji) interesai.

Privatinė teisė reguliuoja privačius interesus: turtinius, san-tuokos ir šeimos (civilinė, šeimos, iš dalies — darbo teisė). Admi-nistracinė teisė reguliuoja valstybės valdymo, vykdomąją tvarko-mąją veiklą, taip pat pareigūnų ir visuomeninių organizacijų veiklą.

Civilinė teisė reguliuoja turtinius ir asmeninius neturtiniussantykius.

Darbo teisė reguliuoja visuomeninius darbo santykius ir glau-džiai su jais susijusius kitus visuomeninius santykius.

Finansų teisės dalykas yra finansiniai santykiai (biudžetas,mokesčiai, kreditai, paskolos).

Agrarinė teisė apima normas, reguliuojančias žemėnaudos iržemėtvarkos klausimus.

Baudžiamoji teisė apima normas, užtikrinančias visuomeni-nės ir valstybinės santvarkos, nuosavybės, asmens teisių apsau-gą, teisėtvarkos palaikymą.

Baudžiamojo proceso teisė apima normas, nustatančias bau-džiamųjų bylų nagrinėjimo tvarką.

Civilinio proceso teisė reguliuoja civilinių bylų nagrinėjimoir teismo sprendimų vykdymo tvarką.

5. Nacionalinės ir tarptautinės teisės santykisTarptautinė teisė yra kiekvienos valstybės nacionalinės teisės su-dedamoji dalis. Si integracija vyksta valstybei sudarant įvairiastarpvalstybines sutartis, pasirašant deklaracijas, įstojus į tarptau-

tines organizacijas. Šitaip tarptautinė teisė įtraukiama į naciona-linės teisės struktūrą. Tarptautinė teisė vis labiau tampa pasauli-nė, kadangi tenka spręsti globalias problemas.

6. Įstatymų sisteminimasSisteminimas yra nuolatinė galiojančios teisės sistemos raidos irtvarkymo forma. Civilizuotoje valstybėje įvairios valstybės inst i-


tucijos leidžia daug norminių aktų. Dėl besikeičiančios teisės sis-temos, jos raidos ir tobulinimo, naujų norminių teisės aktų leidy-bos ir jų pakeitimų reikia tvarkyti visą galiojančių norminių aktųkompleksą, stambinti juos, sudaryti atitinkamą mokslinę sistemąir išleisti įstatymų rinkinius.

Sisteminimas yra reikalingas tolesnei įstatymų leidybai. Ga-liojančių aktų analizė, teisinių paliepimų (nuostatų) grupavimaspagal atitinkamą schemą, vientisos vidinės aktų sistemos sudary-mas padeda šalinti spragas, pasenusias normas ir prieštaravimus.

Sudaryta sistema užtikrina galimybę geriau įgyvendinti tei-sę, operatyviai rasti ir teisingai aiškinti reikiamas normas.

Sisteminimo samprata apima keturias savarankiškas teisinėsveiklos formas: a) galiojančių teisės aktų pasirinkimas, jų nagri-nėjimas ir paskirstymas pagal atitinkamą sistemą (norminių aktųapskaita); tokį darbą atlieka valstybės institucijos, įmonės, fir-mos ir kitos įstaigos bei organizacijos; b) norminių aktų rin-k i n i ų rengimas ir išleidimas (įstatymų inkorporavimas); c) su-stambintų teisės aktų rengimas ir priėmimas, sujungus išmėty-tų aktų, išleistų vienu klausimu, normas (įstatymų konsolida-vimas); d) naujų teisės aktų rengimas ir priėmimas, į traukiantpasiteisinusias ankstesnių aktų normas ir naujas normas (kodi-fikavimas).

Norminių aktų apskaita. Gerai sutvarkyta įstatymų apskaitayra būtina vykdomųjų institucijų kasdienei veiklai kvalifikuotaitaikant teisės normas, taip pat įmonių administracijos, įvairių fir-mų darbui. Apskaita ypač svarbi teismo ir prokuratūros darbe.

Tokia apskaita yra reikalinga ir kvalifikuotam įstatymų ir ki-tokių teisės aktų projektų rengimui, įvairių rinkinių sudarymui.Be jos sunku būtų rengti suvestinius kodifikacinius aktus, nu-statyti būtinus pakeisti aktus ar pripažinti nustojusiais galios, pa-rengti norminių aktų projektų išvadas. Nesant tinkamos teisėsaktų apskaitos, sunku teisiškai šviesti ir mokyti.

Įstaigos ir organizacijos vykdo apskaitą siekdamos patenkintisavo reikmes ir aprūpinti teisine informacija kitas įstaigas ir as-menis.

Teisės sistema 155

Norminių teisės aktų apskaitos principai yra: 1) informaci-jos išsamumas, spragų ir praleidimų nebuvimas; 2) norminių tei-sės aktų oficialių šaltinių tikrumas ir padarytų pakeitimų fiksa-vimas laiku; 3) patogumas naudotis, galimas operatyvus reikia-mų žinių radimas.

Paprastas įstatymų apskaitos būdas yra norminių aktų rek-vizitų fiksavimas specialiuose žurnaluose (žurnalinė apskaita). Ši-taip daroma chronologijos, abėcėliniu dalykiniu arba sisteminiudalykiniu principais. Chronologijos principas reiškia, kad visi rei-kiami apskaitai aktai registruojami žurnale pagal jų priėmimo da-tas. Skirtingos galios aktai (įstatymai, dekretai, nutar imai) regist-ruojami atskirai.

Abėcėlinė dalykinė registracija yra tobulesnė ir aktai fiksuo-jami pagal dalykines antraštes abėcėlės tvarka.

Optimali žurnalinės apskaitos forma — teminė dalykinė, kaižurnale skyrių antraštės nustatomos pagal įstatymų skirstymą ša-komis ir teisės institutais. Žurnalinė apskaita taikoma, kai reikianedaug aktų ir neplati problematika.

Kartotekinė apskaitos forma. Užpildytos aktais kortelės su-tvarkomos pagal atitinkamą sistemą. Tokia apskaita buvo taiko-ma centrinėse valstybės valdžios, valdymo ir teismo institucijo-se, taip pat didelėse įstaigose ir organizacijose, kurios pagal veik-los pobūdį turi vadovautis daugybe norminių aktų ir turėti pla-čią teisinę informaciją.

Kortelėse gali būti užfiksuoti pagrindiniai akto rekvizitai (rū-šis, pavadinimas, išleidimo data, vieta, kur paskelbtas) arba visasjo tekstas. Atitinkama kortelė randama automatiniu būdu. Kor-telių sistema leidžia koreguoti pasikeitus kortelėje esančio teisėsakto tekstui.

Kortelės išdėstomos chronologijos, abėcėliniu dalykiniu ar-ba šakiniu principais. Geriausias yra šakinis dalykinis kortelių iš-dėstymas pagal atitinkamus skyrius, poskyrius, paragrafus ir įsta-tymų skirstymą teisės šakomis ir institutais.

Trečioji teisės aktų apskaitos forma yra galiojančių kontro-l i n i ų tekstų įvedimas, t. y. kai oficial iuose teisės a k t ų le id iniuo-

156 Valstybės t e o r i j a

se žymimas panaikinimas, pakeitimas, papildymas, nurodant ak-tus, kurių pagrindu daromos atžymos.

Dabar vis plačiau taikoma automatinė (kompiuterinė) įsta-tymų apskaita. Kompiuteryje telpa visi šalies teisės aktai. Reikia-mų žinių galima gauti labai greitai. Tokią sistemą sukūrė JAVprofesorius D. Horthis penktajame dešimtmetyje.

Inkorporavimas. Tokia sisteminimo forma norminiai aklai(atitinkamo lygio) visiškai ar iš dalies sujungiami į įvairius rin-kinius atitinkama tvarka (chronologijos, abėcėline, sistemine da-lykine). Inkorporavimas yra nuolatinė valstybės ar kitų įstaigųveikla siekiant palaikyti įstatymus galiojančius, užtikrinti jų pri-einamumą ir susipažinimą su jais, aprūpinti subjektus informa-cija apie įstatymus ir galiojančias jų redakcijas. Inkorporavimoypatybė ta, kad į rinkinį įtraukiamuose teisės aktuose nedaromipakeitimai ir jų teisinio reguliavimo turinys iš esmės nekeičia-mas. Ši inkorporavimo savybė skiria jį nuo kodifikavimo ir kon-solidavimo.

Tačiau kartais norminių aktų turinio išdėstymo forma kei-čiama, nes inkorporavimas nėra aktų atkūrimas tik pirmine jųredakcija. Dedant aktą į rinkinį, atsižvelgiama į jo pakeitimus irpapildymus, pašalinami nustoję galioti straipsniai ar skyriai ar-ba faktiškai netaikomi straipsniai. Į tokį rinkinį įtraukiami visivėlesni pakeit imai ir papildymai, nurodant oficialius rekvizitusaktų, kuriais koreguota. Taip pat pašalinami nenorminiai palie-pimai ir laikinos normos, kurių galiojimas baigėsi.

Inkorporavimas pagal išleidžiamų rinkinių teisinę galią skirs-tomas į oficialųjį, oficiozinį (pusiau oficialųjį) ir neoficialųjį. Ofi-cialusis atliekamas teisėkūros institucijos vardu arba jos pavedi-mu, arba institucija savo sankcija patvirtina sudarytą r inkinį .Toks rinkinys oficialus, juo galima vadovautis, norminiai aktaitolygūs oficialiems šaltiniams, jais vadovaujamasi kuriant ir tai-kant teisę. Oficialus rinkinys turi pirmenybę prieš anksčiau iš-leistus paskelbtus teisės aktus, nes jame yra tik galiojantys aktai.Į tokį rinkinį nepatenka netekę galios, pasenę, faktiškai nevei-kiantys, prieštaraujantys vėlesniems įstatymams aktai, o į iš da-

Teisės sistema 157

lies prieštaraujančius įrašomi pakeitimai. Priimami nauji įstaty-mai, šalinantys buvusias spragas, pašalinama daugybė aktų tuopačiu klausimu ir pakeičiama konsoliduotu aktu.

Oficiozinis (pusiau oficialusis) inkorporavimas pavedamasteisėkūros institucijos specialiai įgaliotai įstaigai. Pavyzdžiui, tei-singumo ministerijai pavedama sudaryti r inkinį , bet teisėkūrosinstitucijos netvirtina, todėl tekstai neįgauna oficialaus pobūdžio.

Neoficialųjį inkorporavimą atlieka žinybos, organizacijos,valstybinės ar privačios leidyklos, mokslo įstaigos ir panašiai sa-vo iniciatyva. Tai nėra teisės šaltiniai. Tokiais rinkiniais negali-ma vadovautis taikant teisę.

Pagal teisinės medžiagos dėstymo būdą visus rinkinius gali-ma skirstyti į chronologinius ir sisteminius. Chronologiniuoseteisės aktai išdėstyti nuosekliai pagal jų išleidimo datas, o siste-miniuose — pagal teminius skyrius atsižvelgiant į akto turinį, o sky-riuose aktai dėstomi dalykiniu principu. Iš pradžių dėstomi aukš-čiausios teisinės galios ir turintys pagrindines, principines normasvienu ar kitu klausimu aktai, o paskui dėstomi konkretinantys,išplėtojantys ir detalizuojantys pagrindines normas aktai.

Pagal norminės medžiagos apimtį įstatymų inkorporavimasgali būti visuotinis, kai surenkami visi šalies įstatymai, ir dali-nis, kai surenkami tam tikros įstatymų leidybos šakos ar teisėsinstituto valstybės veiklos srities įstatymai tam tikrais klausimais.

Įstatymų konsolidavimas. Ilgainiui atsiranda daug įstaty-mų, reguliuojančių tą patį dalyką. Tokių teisės aktų paliepimaikartojasi, o kartais prieštarauja vieni kitiems. Todėl tenka tokiądaugybę aktų naikinti, juos stambinti, sudaryti tam tikrus blo-kus. Šiam reikalui ir atliekamas įstatymų konsolidavimas. Tai to-kia sisteminimo forma, kai dešimtys norminių aktų tuo pačiuklausimu sujungiami į vieną aktą. Toks aktas patvirtinamas įsta-tymų leidžiamosios valdžios kaip naujas, tampa teisės šalt iniu, okiti aktai pripažįstami netekusiais galios.

Konsolidavimas — tai tam tikras teisėkūros būdas. Jo ypaty-bė, kad sustambintas aktas nekeičia teisinio reguliavimo turinioir nedaro pakeitimų galiojančiuose įstatymuose.


Rengiant konsolidavimo aktą, visos ankstesnių aktų normosišdėstomos loginiu nuoseklumu ir parengiama būsimo akto struk-tūra. Pašalinami prieštaravimai, pasikartojimai, pataisomi terminai,o artimos turinio atžvilgiu normos sujungiamos j vieną straipsnį.

Įstatymų kodifikavimas. Kodifikuojant įstatymus, galiojan-tys norminiai aktai iš pagrindų pertvarkomi, suderinami, o pa-senę — pašalinami. Pasiteisinusios teisės normos sujungiamos irsusisteminamos, jų turinys atnaujinamas, kad būtų visiškai re-guliuojama viena ar kita santykių sritis.

Kodifikavimo tikslas — peržiūrėti galiojančias teisės normas,pašalinti prieštaravimus ir neatitikimus. Kodifikavimas yra tei-sėkūros forma, kai kuriamos naujos normos, naikinančios bu-vusias spragas, tenkinančios visuomeninės praktikos poreikius,pakeičiančios pasenusius paliepimus naujais.

Kodifikavimas yra įstatymų leidybos tobulinimas. Jos rezul-tatas — naujas suvestinis įstatyminis aktas (stabilaus turinio ko-deksas), pakeičiantis anksčiau galiojusius aktus.

Kodifikavimo bruožai: 1) kodifikuojant formuluojamosnormos, reguliuojančios svarbiausius visuomenės gyveninioklausimus, nustatančius vienos ar kitos teisės šakos pagrindus;2) toks aktas reguliuoja plačią visuomeninių santykių sritį (tur-tinius, darbo, šeimos, kovos su nusikalstamumu); 3) kodifika-cinis aktas, kaip įstatymų tobulinimo būdas, yra suvestinis, su-tvarkantis tarpusavyje susijusių paliepimų visumą; j i s vientisas,apimantis gyvenime patikrintas normas ir naujas taisykles, bū-tinas visuomenės raidai; 4) kodifikuojant sukuriamos pasto-vios, ilgalaikės normos; 5) kodifikavimo dalykas nustatomaspagal teisės sistemos skirstymą į šakas ir institutus; kodifikavi-mas sustiprina norminių teisės aktų sistemą, jų vienovę ir su-derinamumą; kodifikacinis aktas yra tarpusavyje susi jusių nor-minių aktų, sudarančių tam tikrą teisės šaką, posakį arba atski-rą teisės institutą, sistemos pagrindas; 6) kodifikacinis aktas yrasudėtingos struktūros, tai tam tikras įstatymų blokas, užtikri-nant i s tikslesnę norminių pal iepimų sistemą, kuria patogiaunaudotis.

Teisės sistema 159

Teisės literatūroje yra skinamos kelios kodifikavimo rūšys:1) visuotinis kodifikavimas suprantamas kaip ištisa serija kodi-fikacinių aktų pagal pagrindines teisės šakas ir jungtinės, iš vi-daus suderintos tokių aktų sistemos (kodeksų kodekso) sudary-mas; 2) šakinis kodifikavimas, apimantis vienos teisės šakos (ci-vilinės, baudžiamosios, darbo) įstatymus; 3) specialusis (komplek-sinis) kodifikavimas — išleidimas aktų, reguliuojančių vieną ar ki-tą teisės institutą (mokesčius, muitus, miškų naudojimą ir pan.).

Kodifikaciniai aktai yra įvairių formų: teisės pagrindai - taivadovaujantys pradai, užtikrinantys visų teisės šakos ar institutonormų ryšį ir suderinamumą; dažniausiai praktiškai naudojamaskodifikacinis aktas - kodeksas, tai didelis suvestinis aktas, deta-liai ir konkrečiai reguliuojantis tam tikrą santykių sritį, jis ap-ima arba visas teisės šakos normas (Baudžiamasis kodeksas) arbasvarbiausią jų dalį (Civilinis, Darbo kodeksai). Greta principiniųir definicinių normų kodekse formuluojama tiesioginio regulia-vimo normos, konkretūs elgesio variantai.

Kodeksai gali būti šakiniai arba kompleksiniai (tarpšakiniai).Sakiniai reguliuoja konkrečių santykių sr i t į , nustatančią teisėsskirstymą į šakas ir institutus. Kompleksiniai kodeksai sistemi-na ne pagal šakas surinktas teisės normas, o sujungtas kitu pa-grindu (pagal valstybės veiklos sritis, ūkio šakas) remiantis ben-dra koncepcija, bendraisiais svarbios santykių srities reguliavi-mo principais (Oro, Jūrų prekybos kodeksai).

Teisės sistemoje galimos ir kitos kodifikavimo rūšys: statu-tai, nuostatai, taisyklės. Statutai yra kompleksiniai norminiai ak-tai, reguliuojantys atitinkamų įstaigų ir organizacijų (pvz., cen-trinio banko, geležinkelio) teisinę padėtį. Nuostatai reglamen-tuoja tam tikros įstaigos ar grupės giminingų įstaigų ir organiza-cijų (aukščiausiojo teismo, vidaus reikalų įstaigos) teisinę padė-tį, nustato jų uždavinius ir kompetenciją. Taisyklėse (pvz., vi-daus darbo tvarkos) yra procedūrinės normos, nustatančios veik-los tvarką.

Kartais kodifikacinis aktas pri imamas įstatymo forma be pa-pildomo pavadinimo (pvz., Valstybės pensijų, Švietimo ir mokslo,


Valstybės tarnybos įstatymas ir pan.). Įstatymo priskyrimas priekodifikacinio akto priklauso nuo jo turinio, apimties, visuome-ninių santykių reguliavimo srities, galiojančių normų sujungi-mo ir novelų aprėpties.

7. Viešoji ir privatinė teisėViešoji teisė reguliuoja: valstybės santvarką, jos ir jos institucijųveiklą, pil ietinės visuomenės institucijas, savivaldos institucijas,teisinės sistemos pagrindus, teisėkūrą ir teisės sistemą, teisės tai-kymą, tarpvalstybinių santykių ir tarptautinių organizacijų prin-cipus, normas ir inst i tuci jas. Dalis reguliuojamų dalykų priklausotik viešosios teisės sričiai, nes apima teisinių santykių branduolį— valdymo santykius. Kita dalis yra mišri ir patenka j visas priva-tinės teisės šakas.

Viešoji teisė plečiasi ir jos reikšmė šiuolaikiniams visuome-niniams procesams didėja. Dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojoamžių sandūroje pastebimas dėsningas viešosios srities reikšmėspripažinimas, valstybės įtaka visuomenės pažangai, piliečių sta-tuso pasauliniu lygiu užtikrinimas, tarptautinių normų ir tarpu-savio veiklos institutų stiprinimas. Pripažįstamos bendros žmo-giškosios vertybės ir būsima pasaulio tvarka pasiekiama tik or-ganiška tarpusavio veikla ir kolektyviniais suderintais veiksmais.

Prie viešosios teisės priskirtinos tokios teisės šakos: konsti-tucinė, administracinė, finansų teisė, administracinis procesas iradministracinė atsakomybė, baudžiamasis procesas, tarptautinėviešoji, tarptautinė humanitarinė teisė. Nemažai viešosios teisėsinstitutų yra gamtos apsaugos, racionalaus gamtos išteklių nau-dojimo, žemės, miškų, vandens, atmosferos apsaugos teisėje.

Privatinėje teisėje vyrauja civilinė teisė. Civilinės teisės šakareguliuoja turtinius ir asmeninius neturtinius santykius, susiju-sius su jų dalyvių asmenybe. Civilinė teisė grindžiama tokiaisprincipais: teisinis reguliavimas yra leistino pobūdžio, visiemssubjektams - vienodas teisinis režimas, negalimas savavališkas ki-šimasis į privatų gyvenimą, būdinga nuosavybės neliečiamumas,

Teisės sistema 161

sutarčių laisvė, laisvas prekių judėjimas, laisvas paslaugų ir pini-gų visoje teritorijoje judėjimas.

Privatinė teisė yra plati sistema, apimanti civilinę, šeimos,autoriaus, butų teisę, civilinį procesą. Kuriasi švietimo, medici-nos teisė, skirtos žmogaus konstitucinių teisių įgyvendinimui.

Prancūzijoje viešoji teisė apima konstitucinę, administraci-nę, finansų ir tarptautinę viešąją teisę. Vokietijoje — konstituci-nę, administracinę, mokesčių, baudžiamąją, baudžiamojo proce-so, civilinio proceso, tarptautinę viešąją ir bažnytinę teisę.

Privatinė teisė kai kuriose šalyse apima civilinę ir prekybosteisę.

Viešosios teisės požymiai būtų tokie: skirta tenkinti viešuo-sius interesus, būdinga vienašališkas teisės subjektų valios pasi-reiškimas, plati nuožiūros sritis, hierarchiniai subjektų santykiaiir atitinkama teisės aktų ir normų subordinacija, direktyvinių pri-valomųjų normų vyravimas, norminis orientacinis poveikis, tie-sioginis sankcijų taikymas.

Viešosios teisės normos yra imperatyvios ir yra įsakymų po-būdžio ne tik kai privalomos juridiniams ir fiziniams asmenims,kuriems būdingas tarnybinis pavaldumas, bet visiems teisinių san-tykių dalyviams. Imperatyvios normos plačiai taikomos konsti-tucinėje, administracinėje, finansų ir baudžiamojoje teisėje. Vie-šosios teisės šakose plačiai naudojamos normos, nustatančios vals-tybės įstaigų ir tarnautojų pareigas ir atsakomybę.

Privatinės teisės reguliavimui būdinga: dispozityvių normųvyravimas, teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumas, laisva va-lia įgyvendinant savo teises, asmeninė atsakomybė už savo prie-voles ir veiksmus, platus sutarčių panaudojimas, garantuota tei-sinė apsauga, vyraujanti orientacija tenkinti asmeninius priva-čius, korporacinius interesus.

Privatinės teisės jungiamiems aktams, normoms ir teisės ša-koms būdingas dispozityvumas, t. y. legali galimybė naudotis irdisponuoti savo teisėmis, naudotis teisine apsauga. Dispozityvu-mo principas reiškia, kad teisinių santykių dalyviai turi plačiasteises. Tačiau dispozityvios normos apibūdinamos kaip santykiš-

kai dispozityvios. Elgesio taisyklės yra konkretinamos ir tiksli-namos teisės subjekto iniciatyva arba santykio šalių susitarimu.Normose yra paliepimai, jeigu šalys nenustatė savo elgesio tai-syklių. Daug civilinės, šeimos, autoriaus, paveldėjimo teisės ir ki-tų teisės šakų normų yra dispozityvios.

Teisės šakose, kur susipynusios viešosios ir privatinės teisėsnormos (ekologinė, darbo teisė), turi būti vykusiai derinami vie-šosios ir privatinės teisės reguliavimo metodai.

XI. Teisinė sąmonė ir teisinė kultūra

Teisinė sąmonė sudaro susiorganizavusios į valstybę visuomenėsteisinio gyvenimo pamatą ir organišką sudedamąją jos dalį. Josatsiradimui ir raidai (kaip vienai iš visuomenės sąmonės formų)poveikį daro socialiniai politiniai, ekonominiai ir kul tūr iniaiveiksniai, ji susijusi ir sąveikauja su politine sąmone, morale, me-nu, religija, filosofija ir mokslu.

Teisinė sąmonė atspindi visuomenės teisinį gyvenimą, teisi-nius santykius, teisės nuostatų esmę ir vaidmenį visuomenės, jossocialinių grupių ir asmens sąmonėje.

Teisinė sąmonė yra teisės žinios, galiojančios teisės, teisinėsminties, idėjų, susijusių su norimais teisės pokyčiais, vertinimas,t. y. ne tik objekto atspindėjimo rezultatas, bet ir priemonė pa-veikti objektą, visą valstybės teisinę sistemą.

Kai kurie autoriai tvirtina, kad teisinė sąmonė yra sąmonėssritis, atspindinti teisinę tikrovę teisės žinių pavidalu, teisės ver-tinimu, praktiniu jos įgyvendinimu, socialines teisės nuostatas,reguliuojančias žmonių poelgius teisiškai reikšmingomis situa-cijomis.

Teisinė sąmonė yra pažiūrų, idėjų, jausmų, nuotaikų teisėsatžvilgiu visuma. Ji apima teisės sampratą, požiūrį į teisės vaid-menį, teisės institucijų vaidmenį visuomenėje ir valstybėje, žmo-gaus teisių idėjas, jo atsakomybę kitiems žmonėms, visuomeneiir valstybei. Visuomenės teisinė sąmonė orientuojama j teisingąžmonių santykių reguliavimą, visuomenės vienybės užtikrinimą.

Valstybės viduje ir tarptautiniu mastu teisinė sąmonė glau-džiai sąveikauja su politine sąmone. Konstitucijoje ir kituose tei-sės aktuose įtvirtinti svarbiausi valstybės, jos institucijų pradai,


piliečių politinės teisės ir laisvės rodo, kad teisinė sąmonė yra tie-siogiai susijusi su politine sąmone. Politinė sąmonė atspindi vi-suomenės politinius santykius, kurių branduolį sudaro tautų, tau-tybių santykiai, taip pat jų santykiai su valstybe. Teisinė sąmonėatspindi visuomenės teisinio gyvenimo dalyvių tarpusavio san-tykius. Ji taip pat apima teisinius reiškinius, kurie įtvirtinami po-litiškai, tačiau esmės, vidinės kokybės atžvilgiu nėra politiniai:pavyzdžiui, žmogaus socialinės, ekonominės, kultūrinės teisės, že-mės dirbimo, vandens naudojimo, gamtos aplinkos, darbo ap-saugos taisyklės.

Teisinės sąmonės esmė ir turinio interpretavimas grindžia-ma teisės samprata. Teisės sampratų yra ne viena, todėl yra įvai-rių teisinės sąmonės aiškinimų. Kai kurie autoriai, aiškindami tei-sę kaip normų, nustatytų ir garantuotų valstybės, visumą, j tei-sinės sąmonės turinį įtraukia teisės normas ir laiko jas formaliaiselementais. Suprantama, norminis teisės pobūdis yra svarbus tei-sinės sąmonės apibūdinimo aspektas. Kartu teisė suvokiama kaipišskirtinė visuomeninių teisinių santykių rūšis.

Analizuojant teisės prigimtį, pabrėžiamos jos idėjos, ryšys sumorale ir teisingumu, teisė suprantama kaip norminė teisingu-mo išraiška. Toks teisės suvokimas sudaro galimybę išryškintikonkretų istorinį socialinio teisingumo pobūdį, jo išraišką teisėsnormose, įtvirtinančiose teisės subjektams vienodus reikalavimus.

Socialinis teisės pagrindas yra individualios asmens autono-mijos ir laisvės pripažinimas. Teisės, kaip laisvės mato, sampra-ta, laisvės formos esant realiems santykiams sudaro galimybę pa-rodyti žmogaus asmenybės prioritetą socialinių reiškinių struk-tūroje.

Teisinė sąmonė, būdama svarbiausia sudedamoji visuome-nės teisinio gyvenimo dalis, sąveikauja su kitais teisinės sistemoselementais: teisės normomis, principais, institutais, teisės institu-cijomis, teisėkūra ir teisės įgyvendinimu, su mūsų teisiniais santy-kiais. Teisinės sistemos elementų tarpusavio ryšiai ir sąveika su-daro galimybę suprasti teisinius visuomenės gyvenimo aspektus.

Teisinė sąmonė ir teisinė kultūra 165

1. Teisinės sąmonės struktūra ir rūšysTeisinės sąmonės struktūrą sudaro teisinė ideologija ir psicholo-gija. Teisinė ideologija — tai susisteminta visuomenės, socialinėsgrupės teisinių pažiūrų, reikalavimų, idėjų mokslinė išraiška. Tei-sinė ideologija kuriasi teoriškai įsisąmoninant visuomenės, vals-tybės, individo tikslus, interesus ir uždavinius. Teisinė ideologi-ja pagrindžia nustatytus ar numatomus teisinius santykius, tei-sės vaidmenį, teisėtumą ir teisėtvarką. Teisinę ideologiją kuriateisininkai mokslininkai, teisininkai praktikai ir politikos veikė-jai. Jie teoriškai kuria teisinę sąmonę. Kurdami teisines idėjas,teorines teisės, teisinio reguliavimo problemas, specialistai vado-vaujasi sukauptomis žiniomis, apibendrina visuomenės teisiniogyvenimo patirtį, numato pozityvius ir galimus negatyvius pri-imamų aktų padarinius, teisės institucijų, jų funkcionavimo pa-gal socialinius, politinius, ekonominius ir kultūrinius visuome-nės gyvenimo rodiklius struktūrinių pokyčių padarinius.

Kurdami teisinę ideologiją, kompetentingi specialistai naudojasociologinius tyrimus, ekonominės padėties, visuomenės demogra-finių procesų, visuomenės nuomonės, konkrečių jos grupių nuotai-kų, teisės pažeidimų padėties ir dinamikos statistikos duomenis.

Šiuolaikinėmis sąlygomis didėja moralinių etinių kriterijųvaidmuo vertinant teisinio gyvenimo reiškinius, tarp jų ir teisi-nes pažiūras, idėjas, teorines koncepcijas. Teisinės ideologijos ryšįsu pasaulėžiūros problemomis, filosofinėmis srovėmis idėjiniopliuralizmo sąlygomis reikia nagrinėti turint galvoje įvair ių rū-šių ideologijų santykį visuomenės sąmonėje — nuo liberalių suasmens laisvės idėjomis iki socialistinių su lygybės ir socialinioteisingumo idėjomis.

Teisinės sąmonės struktūroje teisinė ideologija sąveikauja suteisine psichologija, apimančią visumą teisinių įsivaizdavimų, no-rų, jausmų, nuotaikų, būdingų konkrečiai socialinei grupei arbavisai visuomenei. Teisinė psichologija tiesiogiai atspindi gyvenan-čių valstybiškai organizuotoje visuomenėje, sudarančių tautybes,socialines grupes žmonių gyvenimo santykius. Kuriant teisinę psi-


chologiją dalyvauja visi socialinės grupės arba visos visuomenėsnariai ir j ie vadovaujasi kasdiene sąmone ir sveiku protu. Teisi-nė psichologija suvokiama kaip žmonių dalyvavimo teisiniuosesantykiuose patirties atspindys. Teisinė psichologija yra prak-tinė teisinė sąmonė, pagrįsta teisiniais jausmais, išgyvenimais,susijusi su elementariu teisinių faktų pažinimu, jų vertinimu,pasireiškiančiu teisiniais jausmais ir įpročiais. Pagarba teisei,įstatymams, teisės institucijoms yra teisinės sąmonės turinio ele-mentai ir stiprios teisinės tvarkos bei stabilaus teisėtumo pa-grindas.

Humaniškos demokratinės teisinės sąmonės branduolį suda-ro žmogaus teisės. Tikrą reikšmę jos turės tada, kai piliečiai ži-nos jas ne tik formaliai, bet ir jaus tvirtą įsitikinimą dėl jų ir tvirtasgarantijas. Naudodamiesi savo teisėmis piliečiai turi jausti ribasir pagarbą kito teisėms. Pažangios teisinės sąmonės žmogui psi-chologiniu atžvilgiu būdinga kaltės suvokimas ir išgyvenimas dėlteisės pažeidimo.

Visuotinė teisinė sąmonė pasireiškia kartu su teisine psicho-logija folklore, liaudies patarlėse, dainose ir teisė suvokiama kaiptiesa, teisingumas, kaip tai, kas priešinga apgaulei, privilegijomsir savivalei.

Individualią teisinę sąmonę veikia išsilavinimas, profesija,santykiai su religija, gyvenimas mieste ar kaime, buitinė aplinkair panašiai.

Piliečių teisinės sąmonės ugdymui, jų teisiniam gyvenimuinemažai įtakos turi inteligentija. Inteligentijos požiūris į teisę,įstatymą glaudžiai susijęs su jos politiniais idealais ir santykiu suvalstybe. Dabar inteligentija yra atsakinga už dorovinį žmonių,ypač jaunimo, auklėjimą. Didelis vaidmuo tenka teisininkams,turintiems profesinę teisinę sąmonę, moraliai atsakingiems už tei-sėtumo laikymąsi ir teisėtvarkos palaikymą.

Teisininkų profesinė teisinė sąmonė — tai moksliškai pagrįs-ta, darni teisės žinių, teisinių įsit ikinimų ir jausmų sistema, ku-ria j ie vadovaujasi veikdami praktiškai. Profesinė teisinė sąmonėteisės a tspindėj imo lygio atžvilgiu priklauso teorinei sąmonei. Ji


kuriasi pažįstant teisės sistemą, suvokiant teisės esmę ir vaidme-nį, studijuojant teisės disciplinas ir taikant teisę praktiškai.

Žmogaus profesinei teisinei sąmonei būdingas teisės žinių sis-temos pažinimas, įvairių teisės normų tarpusavio ryšių suvoki-mas ir asmens elgesio motyvų supratimas.

Teisininko teisinė sąmonė kartu su teisės žinių sistema ap-ima bendruosius teisės principus, visuomenės teisinį gyvenimąir sistemines konkrečių teisės šakų žinias.

Teisinės sąmonės funkcijos yra pažintinė, vertinimo ir regu-liavimo. Pažintinę funkciją atitinka tam tikra teisės žinių suma(protinio darbo rezultatas). Vertinimo funkcija išreiškia tam tikrąemocinį asmens požiūrį į teisinio gyvenimo reiškinius, remian-tis patirtimi ir teisės praktika. Emocinis požiūris pasireiškia ver-tinant gautų žinių reikšmę konkrečiai situacijai arba numatomaiateičiai. Vertingu laikomas veiklos norų ir tikslų objektas. Į ver-tinimo turinį įeina keturios pagrindinės vertinamų santykių rū-šys: teisės ir įstatymų (jų principų, normų, institutų); aplinki-nių teisinio elgesio ir jų veiklos objekto (nusikaltimų, nusikal-tėlių); teisės taikymo institucijų veiklos (teismo, prokuratūros);savo teisinio elgesio. Kaip vertinimo rezultatas, pasitelkus va-lią, susidaro intelektinė, emocinė, valinė teisinė orientacija.Orientacija reiškia tendenciją arba asmens nusiteikimą tam tikrubūdu suvokti ir vertinti informaciją, procesus, reiškinius ir pa-sirengimą juos paveikti atsižvelgiant į vertinimą. Visi orienty-rai vyrauja ir lemia asmens gyvenimo poziciją ir jos vertinimoorientacijos turinį. Teisinė orientacija - tai visuma teisinių nu-sistatymų (asmens, grupės), teisiškai reikšmingomis situacijo-mis tiesiogiai kuriančių veiklos planą. Teisinės sąmonės regu-liavimo funkcija įgyvendinama teisiniais nusistatymais ir ver-tinimo orientacijomis, apimančiomis visus kitus teisinio akty-vumo šaltinius. Reguliavimo rezultatas yra teisėtas arba priešin-gas teisei elgesys.

Pagrindinis teisinės sąmonės komponentas, kuriantis tam tik-rą elgesį, yra įstatymų vertinimas. Piliečiams pakanka žinoti tei-sės principus ir dažniausiai taikomas teisės normas, o teisininkai


turi juos išmanyti, ypač tų teisės šakų, su kuriomis jie kasdiensusiduria, gerai pažinti teisės šaltinius, teisės literatūrą ir teismųpraktiką. Jie turi būti pasirengę perimti reikalingas darbui betkurios teisės šakos žinias.

Teisinė sąmonė egzistuoja lygia greta su teise ir yra: a) tei-sės šaltinis, atspindintis visuomenės raidos poreikius; b) vienaiš privalomų teisės įgyvendinimo priemonių; c) veiklos ir teisėsnormų atitikimo vertinimo priemonė.

Teisinė sąmonė, būdama tiesioginis teisės šaltinis, išreiškia-ma teisės aktuose ir veikia teisėkūrą bei jos rezultatus. Jos pade-damas, įstatymų leidėjas teisingai suvokia esamą padėtį ir atitin-kamai į ją atsižvelgia. Teisės normos savo ruožtu veikia piliečiųteisinės sąmonės raidą, lemia teisingą teisės principų ir normųsampratą, teisinių santykių ir atsakomybės suvokimą.

Teisinė sąmonė vaidina lemiamą vaidmenį įgyvendinant tei-sę, sprendžiant teisines bylas ir priimant apsauginius teisės ak-tus. Teisinės sąmonės reguliavimo vaidmenį atskleidžia sąmonin-gas teisės normų reikalavimų vykdymas dėl vidinio subjektų įsi-tikinimo.

Teisinė sąmonė padeda vertinti veiklą ir kiekvieną teisinįsprendimą. Vertinimo rezultatas yra elgesio ar veiklos pripažini-mas teisėtu ar neteisėtu, pažeidė pareigūnas teisėtumą ar ne. Va-dinasi, teisinė sąmonė - tai sudedamoji teisėkūros ar teisės įgy-vendinimo dalis ir šiuo atžvilgiu ji yra tam tikra priemonė.

Teisinė sąmonė yra įvairių rūšių. Pagal subjektus ji skirsto-ma į individualią, grupinę ir visuomeninę. Pagal teisinės veikloskokybę ir apimtį yra kasdienė (empirinė), mokslinė ir profesinėteisinė sąmonė. Kasdienė susiformuoja stichiškai, veikiama kon-krečių gyvenimo sąlygų, yra asmeninės gyvenimo patirties ir teisi-nio švietimo padarinys. Mokslinė grindžiama plačiais ir giliais tei-siniais apibendrinimais, socialinės teisinės tikrovės dėsningumų pa-žinimu ir specialiais tyrimais. Mokslinė teisinė sąmonė turi būtitiesioginis teisėkūros šaltinis, padėti tobulinti teisės praktiką.

Teisininkų teisinės sąmonės esmė ir ypatybės konkretinamosteisinės ideologijos ir teisinės psichologijos turiniu, tam tikrai pro-


fesionalų grupei būdingų teisinių žinių, įvaizdžių ir orientyrų sis-tema. Teisininkų sąmonė yra teorinė. Tik teisininkai gali teisin-gai nustatyti faktines bylos aplinkybes, parinkti reikiamą teisės nor-mą, išaiškinti jos prasmę, nuspręsti taikyti įstatymo ar jį papildan-čio akto normą ir priimti teisėtą ir teisingą teisės taikymo aktą.

Savita teisinė sąmonė, būdinga asmenims, nesilaikantiemsteisės normų. Nusikaltėlių jausmai ir teisės samprata — ypatingi.Sociologiniai tyrimai rodo, kad jie žino Baudžiamojo kodeksostraipsnius, bet nihilistiškai supranta teisę ir nusiteikę ją pažeisti.

Atskirai reikia tyrinėti nepilnamečių nusikaltėlių teisinę sąmo-nę ir jos poveikio būdus, kad būtų formuojama teisinga linkme.

Teisinės sąmonės vaidmuo visuomenės gyvenimui labai reikš-mingas. Ji aktyviai veikia įvairius visuomenės ir valstybės gyve-nimo procesus, padeda telkti piliečius, stiprinti socialinių gru-pių ryšius ir palaikyti teisinę tvarką.

Sveika visuomenės teisinė sąmonė, piliečių pagarba įstaty-mams yra veiksmingo politinės ir teisinės sistemos funkcionavi-mo pagrindas. Teisinis teisingumo supratimas, žmogaus teisių irpareigų įsisąmoninimas, kas leidžiama ir kas draudžiama, veikiažmogaus elgesio motyvus visuomenės teisiniame gyvenime. Ak-tyvus teisės vaidmuo ir teisinė sąmonė pasireiškia teisiškai regu-liuojant asmens elgesį.

Svarbiausias visuotinės teisinės sąmonės visuomenės gyveni-me veiksnys yra nuosavybės teisė. Ji turi būti šventa ir neliečia-ma. Kito asmens nuosavybės teisė gerbiama ir nepažeidžiama irgali būti perleidžiama tik pagal įstatymą. Tačiau kol kas šito dau-gelio žmonių teisinėje sąmonėje dar nėra.

Svarbi teisinės sąmonės idėja yra sutarčių laikymosi princi-pu ir įsipareigojimų vykdymas. Dar senovės romėnai tvirtino:„Pacta sunt servanda."

Teisinės sąmonės nuovoka yra teisėtumo principas, t. y. vi-suomeninių santykių reguliavimas valstybės įstatymais, tikslus jųlaikymasis, atsakomybė už jų pažeidimą. Būtina suvokti, kad įsta-tymas teisingas ir turi aukščiausią teisinę galią. Jis gali būti griež-tas, bet jo vis tiek reikia laikytis (Dura lex, sėd lex.). Teisėtumo


principas turi ne vien teisinę reikšmę. Jo turinyje yra politinių irdorovinių elementų. Valstybė nurodo laikytis įstatymų visiemspiliečiams ir šitaip deklaruoja visų lygybę įstatymui. Teisėtumorežimas reiškia, kad piliečiai įsisąmonina įstatymus. Si prezump-cija formali, nes tikras įstatymų įsisąmoninimas priklauso nuojų paskelbimo šaltinių, nuo jų aiškumo, to, kaip galima suprastijų turinį. Baudžiamojoje teisėje galioja taisyklė: „nėra nusikalti-mo, nėra bausmės be įstatymo" išreiškianti teisingus teisinės są-monės pradus.

Teisėtvarkos ir teisėtumo sąlygomis galioja nekaltumo pre-zumpcijos principas. Teisminė žmogaus teisių apsauga yra svar-bi teisinės sąmonės idėja. Nedera piktnaudžiauti teise, nes tadanebus teisinėje sąmonėje teisingumo idėjos.

Naudojimasis teisėmis, jų gynyba, pareigų atlikimas sudarosąlygas žmogaus orumui, jo teisiniam aktyvumui. Kreiptis į teis-mą dėl pažeistų teisių yra teisingas teisinis veiksmas.

Pažangi visuotinė teisinė sąmonė, brandi piliečių teisinė są-monė ir teisinis aktyvumas yra teisės viršenybės civilizuotoje vi-suomenėje ir teisinės valstybės pamatas.

Piliečių teisinės sąmonės ugdymas — būtina teisės pažeidimųprofilaktikos ir kovos su nusikalstamumu sudedamoji dalis. Tei-sinė sąmonė išreiškiama teisės aktuose ir veikia teisėkūrą. Pagalteisinės sąmonės nuostatas parengiama teisės akto forma ir turi-nys bei struktūrinės normų savybės. Teisės akto kalba, terminijaturi atitikti visuomenės teisines sampratas, piliečių teisinės są-monės lygį ir visuomenės nuomonę. Būtinas visuotinis įstatymųprojektų ar konkrečių nuostatų svarstymas.

Teisinė sąmonė padeda teisingai vertinti konkretų juridinįfaktą, nustatyti asmens veiksmų teisėtumą, suprasti teisinio do-kumento tur inį . Visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas, gerasteisėtumo reikalavimų išmanymas padeda nustatyti visuomeni-nį neteisėtų veiksmų pavojingumą, nusikaltėlio motyvus ir veiks-mingiau kovoti su nusikalstamumu.

Piliečių teisinę sąmonę veikia teisės normos. Jos suponuo-ja teisingus pagrįstus samprotavimus apie teisinius reikalavimus,


teisinius santykius, subjektines teises ir pareigas ir teisinę atsa-komybę. Teisės aktai suteikia visuotinę reikšmę visuomenės są-monėje susiformavusioms, bet dar netapusioms vyraujančiomisteisinėms pažiūroms. Rengiant teisės aktą, tos pažiūros, idėjosvisapusiškai įvertinamos, konkretinamos ir tobulinamos. Iš-reikštos teisės akte, jos įgauna valstybinį autoritetą ir vaidinaaktyvų vaidmenį ugdant visuomenės teisinę sąmonę. Atsižvelg-damas į socialinius politinius, ekonominius, dvasinius visuo-menės gyvenimo veiksnius, įstatymų leidėjas nustato visuome-ninių santykių reguliavimo ir teisinio įsikišimo ribas, gali tei-siškai kvalifikuoti veiksmą, kuris, visuomenės nuomone, yramoralinio vertinimo objektas ir nepriklauso teisiniam poveikiui.Šitaip teisės aktai gali praplėsti teisinės sąmonės turinį ir pato-bulinti jos ryšį su dorove.

2. Teisės ir teisės aktų terminija ir teisinė sąmonėTeisinė sąmonė ir teisė egzistuoja kalbos forma, išreiškiamosteisės terminija ir frazėmis. Teisės žinias galima perimti tik tei-singai supratus teisės sąvokas, terminus, paliepimus. Todėl nor-minių teisės aktų, valstybinės reikšmės reikalų tvarkymo kalbayra labai svarbi tiek teorijai, tiek praktikai. Tik kalba padėjopaveldėti senovės romėnų teisės sąvokas, terminiją ir panaudo-ti teisės sistemose.

Teisinės sąmonės, teisės ir kalbos ryšį galima nagrinėtidviem aspektais: įvairių valstybės teritorijoje gyvenančių tau-tybių kalbos ir moksliškai pagrįstos kalbos, išreiškiančios teisęir teisinę sąmonę. Politinėje ir teisinėje sąmonėje įsitvirtino są-voka „valstybinė kalba". Ja skelbiami įstatymai, tvarkomi rei-kalai, teismuose nagrinėjamos bylos, sudaromos tarptautinės su-tartys. Valstybinės kalbos vartojimas yra pilietybės atributas.

Sąvokos ir terminai ne visada sutampa, kaip nesutampa irmąstymo bei kalbos dėsniai. Teisės kalba turi būti aiški ir supran-tama. Teisės akto formuluotės privalo būti tikslios, nedvipras-miškos, o tai pasiekiama tik gerai perpratus kalbos r e i k a l a v i m u s ,


stil istiką, leksiką ir žodžių reikšmę. Įstatymas turi būti trumpas,lengvai suprantamas ir ne teisininkui.

Teisės aktų kalba yra formali, t. y. laikomasi tam tikrų sti-liaus ir kalbos formų standartų. Tačiau reikia pagalvoti, kokį ter-miną parinkti, kad j is tiksliai atitiktų sąvoką, nes yra žodžiais vie-nodai išreiškiamų įvairių sąvokų. Taip pat reikia atkreipti dėmesįį tarptautinius žodžius ir atsižvelgti, ar j ie tinka teisės akto turi-niui ir prasmei išreikšti.

Teisės kalbos mokomasi studijuojant. Parengti teisės aktą kal-biniu ir dalykiniu požiūriu yra gana nelengva. Ne visada pagel-bės lituanistai, jeigu riebus teisingai suvokę teisės kalbos žodžiųir terminų prasmės.

3. Teisinio nihilizmo ištakos ir jo profilaktika

Dabar įvairiuose visuomenės sluoksniuose gana plačiai paplitęsteisinis nihilizmas, pasireiškiantis teisės ir teisėtumo nepaisymu,įstatymų reguliuojamojo vaidmens neįvertinimu. Teisinis nihi-lizmas yra visuomenės politinės minties kryptis, neigianti socia-linę ir asmeninę teisės vertę ir laikanti teisę menku visuomeni-nių santykių reguliavimo metodu.

Kaip socialinis reiškinys, kaip visuomenės, grupės ir indivi-dualios sąmonės savybė, teisinis nihilizmas reiškiasi įvairiomis for-momis: abejonėmis dėl teisės vaidmens ir jos reikšmės, skeptiš-ku požiūriu į jos galimybes ir visišku nepasitikėjimu ja, negaty-viu požiūriu, jos nepaisymu ir panašiai.

Yra tokios nihilizmo priežastys: 1) istorinės šaknys — ilgametėšalies okupaci ja ir svetimos neteisingos teisės primetimas;2) teisės sistema, kur vyravo administraciniai komandiniai me-todai, slapti teisės aktai, buvo menkas teismų vaidmuo, tik de-klaruojamos teisės ir laisvės; 3) dabar netobula teisėkūra, daž-nas kokybinis ir kiekybinis teisės aktų ir teisės sistemos taisymas,ilgas teisinės reformos vykdymas, įstatymų taikymo netobulumasir bylų vilkinimas.


Teisinį nihilizmą galima mažinti leidžiant teisingus įstaty-mus, stiprinant teisėtumą, didinant teismų vaidmenį ir greičiaubaigiant teisinę reformą, teisiškai auklėjant žmones, tobulinantteisininkų ir kitų tarnautojų kvalifikaciją, keliant gyventojų tei-sinę ir visų valstybės tarnautojų profesinę kultūrą.

Teisinis nihilizmas gali būti aktyvus ir pasyvus, nuolatinis irspontaniškas. Jis gali pasireikšti dėl asmeninių priežasčių, kai as-muo nepatenkintas teisėsaugos įstaigų darbu arba savo socialineteisine padėtimi.

Labiausiai paplitusios nihilizmo formos: tyčiniai tiesioginiaigaliojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimai, teisinių pa-liepimų nesilaikymas ir nevykdymas, įstatymų susikirtimas, kaiišleidžiami lygiagretūs, o kartais naikinantys vienas kitą aktai, daž-na normų kolizija, kai įstatymus papildantys aktai tampa viršes-ni už įstatymus (normų kolizija), kai teisėtumas pakeičiamas po-lit iniu, ideologiniu pragmatiniu tikslingumu.

4. Teisinis idealizmas, jo priežastys ir padariniaiTeisinis nihilizmas nevertina teisės, tuo tarpu teisinis idealizmasją pernelyg vertina. Tai lemia teisės nesupratimas, neišplėtota ardeformuota teisinė sąmonė, teisinės kultūros stoka. Neturėtų būtiteisinio fetišizmo, voliuntarizmo ir idealizmo. Teisė nėra visaga-lė. Būtina socialinės, ekonominės, politinės, organizacinės prie-monės ir įstatymai. Įstatymas yra tik oficialus fakto pripažinimas.Jis tik įteisina realiai susiklosčiusius santykius.

Teisinis idealizmas daugeliui žmonių sukelia nepasitikėjimąįstatymų leidyba ir tuo, kad konstituciniu būdu galima išspręstiproblemas.

Neretai teisės normos skirtos ateičiai ar atsilieka nuo gyveni-mo arba jomis siekiama mažinti socialinę įtampą. Taip pat paren-giama daug programų ir ne visos vykdomos arba geras įstatymasįgyvendinamas jį papildančiais aktais ne taip, kaip jį žmonės supra-to ir tikėjosi. Tada teisinis idealizmas virsta teisiniu nihi l izmu.


5. Teisinė kultūraSvarbus teisinės valstybės požymis ir būtina jos kūrimo sąlygayra aukštas žmonių teisinės kultūros lygis. Teisinė kultūra yrabendrosios kultūros atmaina, susidedanti iš teisinėje tikrovėjeesančių dvasinių ir materialiųjų vertybių. Teisinė kultūra ap-ima tik tai, kuo pažangūs, socialiai naudingi ir vertingi teisi-niai reiškiniai . Ji yra ne tik veiklos rezultatas, bet ir būdas iršiuo atžvilgiu teisinė kultūra suvokiama kaip mąstymo būdasir elgesio norma.

Teisinė kultūra skirstoma į visuomenės, grupės ir asmens tei-sinę kultūrą. Aukštą asmens teisinę kultūrą rodo jo teisinis mąs-tymas ir aktyvumas, pasireiškiantis sąmoningais, kūrybiškaisveiksmais teisinio reglamentavimo srityje, teisėta veikla ir pagarbaįstatymams.

Atskira grupė ir individuali teisinės kultūros atmaina yra tei-sininkų profesinė kultūra. Profesinė teisinė kultūra yra platus irgilus įstatymų ir juos papildančių aktų supratimas, teisingas tei-sės principų ir teisinio reguliavimo uždavinių suvokimas, teisė-tas ir teisingas praktinis teisės taikymas.

Profesinė teisinė kultūra apima: 1) profesines žinias, teisėsir dorovės principus ir normas; 2) profesinę pažiūrą į jų taiky-mą sąmoningai suvokiant tikslingumą ir teisėtumą bei teisingu-mą, įsitikinimą jų būtinumu; 3) įprotį laikytis įstatymų, juosprofesionaliai taikyti, naudoti technines priemones; 4) profesi-nį etiketą; 5) mokslinį darbo organizavimą. Profesinės žinios yrateisinės kultūros pagrindas.

Teisės teorijos literatūroje yra minima ir profesinė sąžinė, ap-imanti subjektinį įsitikinimą faktų tikrumu, savo išvadų įrodymųpagrindimą priimant sprendimą, savo veiklos sutikimo su įstaty-mu, moralės principais ir normomis suvokimą, įsitikinimą surinktųįrodymų teisingu teisiniu vertinimu bei jų pagrindu priimto spren-dimo ir įstatymo, moralės principų ir normų atitikimu.

Į teisinės kultūros struktūrą įeina tokie elementai: teisės nor-mų sistema, išreiškianti valstybės valią; teisiniai santykiai, kurių

dalyviai turi tarpusavio teises ir pareigas; teisinė sąmonė kaip dva-sinis teisinės tikrovės atspindys; teisėsaugos institucijos, užtikri-nančios teisinę kontrolę ir teisės įgyvendinimą.

Teisinė kultūra sąveikauja su kitomis kultūros sritimis: po-litine, dorovine, estetine, religine ir t. t. Teisinės kultūros turi-nys ir ypatybės yra specifiniai. Ji yra vyraujanti visuomenėje kul-tūra, nes stiprina teisėtumą ir teisėtvarką. Teisinę kultūrą padedakelti teisės žinių platinimas visuomenėje. Teisės žinios sudaro tei-sinės sąmonės branduolį. Asmuo be teisės žinių nesugebės sąmo-ningai elgtis ir suprasti valstybės jam keliamų reikalavimų.

XII. Teisėkūra

Teisėkūra yra viena iš svarbiausių valstybės funkcijų, jos veiks-mingumo forma, kurios paskirtis — kurti, keisti, panaikinti arbapapildyti teisės normas. Kiekvienos valstybės teisėkūra turi ypa-tumų, tačiau ja siekiama sukurti ir tobulinti vientisą, darnią tei-sės normų sistemą, reguliuojančią įvairius visuomenės santykius.

Socialiniu požiūriu teisėkūra yra tautos valios diegimas į įsta-tymus, jos įforminimas įvairiuose teisės aktuose ir bendrojo pri-valomojo pobūdžio suteikimas įstatymuose esančioms taisyklėms.Teisėkūra apima valstybės įgaliotų institucijų veiklą rengiant, pri-imant, keičiant arba papildant norminius teisės aktus.

Teisėkūra yra sudedamoji teisės formavimo dalis ir apima nevien tiesioginį, bet ir parengiamąjį procesą, nes reikia nuolat ge-rinti išleidžiamų teisės aktų kokybę, o ši priklauso ne tiek nuovalstybės institucijų teisėkūros veiklos, kiek nuo vieno ar kito aktoparengimo. Kad priimamas aktas maksimaliai atitiktų visuome-nės gyvenimo poreikius ir būtų veiksmingas, reikia iš anksto iš-spręsti jo pobūdžio, formos, vidinės struktūros, vietos ir vaid-mens tarp kitų teisės aktų problemas. Pirmiausia reikia nustaty-ti teisės akto parengimui padedančius ar trukdančius veiksnius.Būtina tiksliai prognozuoti pozityvius ir negatyvius jo įgyvendi-nimo padarinius.

Iš veiksnių, turinčių lemiamą poveikį teisės akto parengimui,pirmiausia reikia išskirti ekonominius, politinius, socialinius ir ide-ologinius. Teisės aktų kokybė ir veiksmingumas priklauso nuo to,kiek tiksliai ir išsamiai ištirti visi veiksniai rengiant ir priimant teisėsaktus ir kiek adekvačiai juose atspindima objektyvi tikrovė.

Kiekvienas, o ypač fundamentinis norminis teisės aktas turimaksimaliai išreikšti ir atsižvelgti į materialiąsias visuomenės gy-

Teisėkūra l77

venimo sąlygas, ekonomikos, įvairių rūšių nuosavybės lygį, skir-tingų socialinių ir politinių jėgų santykį, įvairių politinių parti-jų ir judėjimų aktyvumą, tautinių mažumų santykius, santykiųsu kitomis šalimis ir tautomis pobūdį, valstybės vietą ir vaidme-nį tarptautinėje teisinėje aplinkoje.

Kad būtų pasiektas įstatymuose užsibrėžtas tikslas, rengiantsocialiai reikšmingą teisės aktą, reikia ištirti įvairius socialiniusveiksnius, lemiančius reikiamą visuomeninių santykių regulia-vimą, išsiaiškinti ir atsižvelgti į socialinių ir nacionalinių jungi-nių bei visos visuomenės interesus. Būtina palyginti rengiamą tei-sės normą su analogiškomis kitų valstybių teisės sistemų ir kito-mis savo šalies socialinėmis normomis. Prireikus privalu atliktisocialinius eksperimentus siekiant nustatyti optimalų santykiųsureguliavimo variantą. Būtina išsiaiškinti ryšius ir projektuoja-mos teisės normos sąveiką su kitomis esamos teisės sistemos nor-momis.

Valstybės teisėkūra plėtojama įvairiais būdais ir įvairiomisformomis. Kiekvienoje šalyje yra savo ypatumų. Pavyzdžiui, An-gli joje teisėkūra įgyvendinama tokiais būdais: teisės normas ku-ria parlamentas (statutus), centrinės valdymo ir vietos savivaldosinstituci jos susieja aktus su papročiais, teismai kuria preceden-tus. Visų kitų institucijų aktai turi remtis parlamento aktais irle idžiami parlamento leidimu.

Organizaciniai techniniai ir kiti visų valstybių teisėkūros tiks-lai bendri. Visos valstybės stengiasi sukurti vientisą ir veiksmin-gą teisės sistemą, todėl pagrindiniai jų teisėkūros principai ir prie-monės yra panašūs. Teisės teoretikai teigia, kad š iuolaikinių ci-vilizuotų valstybių teisėkūra turi remtis bendrais pagrindiniaisprincipais, nustatančiais organizacinius pradus, esmę ir budin-gus veiklos bruožus. Tokie principai yra: demokratija — aktyvusįvairių visuomenės sluoksnių ir visų valdžios šakų atstovų daly-vavimas kuriant teisę; teisėtumas ir konstitucingumas (tiksluskonstitucijos ir įstatymų laikymasis); žmoniškumas (teisės aktaiskir iami piliečių teisių ir laisvių apsaugai, maksimaliam jų ma-t e r i a l i ų j ų ir dvasinių poreikių tenkinimui); profesionalumas (vi-


sose teisėkūros stadijose dalyvauja aukštos kvalifikacijos įvairiųprofesijų specialistai).

Yra ir daugiau teisės normų kokybei ir teisėkūros veiksmin-gumui reikšmingų principų. Galima paminėti priimamų teisėsaktų kūrimo technikos tobulinimo principą. Rengiant ir priimantnorminius aktus būtina taikyti teisės mokslų ir teisėkūros prak-tikos pripažintus veiksmingiausius metodus ir priemones. Ren-giamų aktų projektų turinys turi būti išdėstytas pagal pasaulyjepriimtus techninio įforminimo standartus.

Norminių teisės aktų kokybei ir veiksmingumui teisėkūrostechnika kartais ne mažiau reikšminga nei pats turinys. Nuo aiš-kiai ir logiškai išdėstyto akto turinio, yra ar nėra jame atvirų irpaslėptų prieštaravimų, tiksliai ar netiksliai apibrėžta teisės ter-minija, priklauso, tiksliai ar netiksliai bus suprastas aktas ir veiks-mingai ar ne jis bus taikomas praktiškai.

Išskirtinę reikšmę turi teisės normų išdėstymas norminiameakte. Įvairių šalių teisėkūrai keliami tokie reikalavimai: kalbos,kompaktiškumo, trumpumo, aiškumo ir suprantamumo. Įstaty-mai ir kiti aktai pasižymi išskirtiniu dalykiniu stiliumi. Negalibūti bendrųjų samprotavimų, mokslinių teiginių, meniškų lygi-n i m ų , deklaracijų, šūkių, ilgų sakinių ir į va i r ių santrumpų. Bū-tina griežta logika, trumpos formuluotės, tikslumas ir aiškumas.

l. Teisėkūros procedūra ir stadijosĮstatymų kūrimo procedūra suprantama kaip įstatymų projektųrengimas, svarstymas, priėmimas ir įsigaliojimas nustatyta tvar-ka. Kiekvienoje šalyje ši tvarka turi tam tikrų ypatybių, tačiauvisur griežtai į tv ir t inta ir reguliuojama konstitucijų, įstatymų,reglamentų, statutų.

Teisėkūros procedūra susideda iš parengtų ir teisiškai įtvir-tintų taisyklių, nustatančių įvairių norminių teisės aktų rengi-mo ir priėmimo tvarką.

Šalyse, kur greta valstybės institucijų konstitucija suteikia tei-sę priimti įstatymus referendumu, nustatyta tam tikra referen-

SYSADMIN

Teisėkūra 179

dumo procedūra, kad tauta galėtų tvarkingai ir tikrai išreikšti savovalią. Pagal taisykles, keliamas referendumo klausimas, nustato-mas referendumo dalykas, referendumo tvarka, rezultatų skaičia-vimas. Kai kuriose šalyse įstatyme pabrėžta, kad yra tiesioginisreferendumo ir paprastų rinkimų mechanizmo ryšys. Italijos1980 m. sausio 18 d. įstatyme „Dėl įvairių rūšių referendumųreguliavimo" nustatyta, kad referendumo procedūra remiasi ben-draisiais rinkimų teisės principais, kiek j ie neprieštarauja šiamįstatymui. Iniciatyvos teisę turi valstybė ir 500 rinkėjų. Ispani-joje, pagal įstatymą, inicijuoti referendumą yra valstybės kom-petencija. Leidimą duoda vyriausybė premjero siūlymu, išskyrusKonstitucijoje nenumatytus atvejus, kai ši teisė suteikta Depu-tatų kongresui. Referendumą skiria karalius dekretu, o šiam pri-taria Ministrų Taryba ir jį pasirašo ministras pirmininkas.

Referendumo dalykas gali būti bet kurie klausimai, į kuriuosgalima atsakyti taip arba ne. Nustatyti referendumo dalyką yra nevien procedūrinis, bet ir principinis klausimas. Būdamas svarbus,jis įtvirtintas konstituciniuose įstatymuose. Referendumo tvarkanustatyta įstatyme. Nustatyta ne vien jį organizuojanti ir įgyven-dinanti institucija, jos kompetencija ir pavaldumas, bet ir vieta,laikas, balsavimo tvarka, biuletenių galiojimas, skaičiavimas ir re-zultatų paskelbimas. Skelbiamos tik tos žinios, kurios nustatytatvarka pripažįstamos tikromis, ir jos tampa oficialiomis. Labai svar-bu detaliai ir tiksliai išsiaiškinti gyventojų nuomonę tam tikru klau-simu, nes tai stiprina demokratiją, teisėtumą ir konstitucingumą.

Tokį patį vaidmenį vaidina ir įstatymuose įtvirtinta normi-nių teisės aktų leidybos procedūra. Teisės literatūroje paprastaiskiriamos keturios įstatymų leidybos stadijos: įstatymų leidybosiniciatyva, projektų svarstymas, įstatymo priėmimas ir tvirt ini-mas bei jo paskelbimas. Kiekviena stadija santykiškai savarankiškair turi savo statusą. Tačiau visos drauge — pradedant iniciatyva irbaigiant paskelbimu, sudaro vientisą įstatymų leidybos procesą.

Kiekvienoje valstybėje, atsižvelgiant į valdymo formą ir vals-tybės sandaros formas, politikos ir teisės tradicijas, politinį reži-mą, minėtos keturios stadijos yra bendros, tačiau nevienodos ins-

180 Valstybes teori ja

titucijos ir pareigūnai turi iniciatyvą ir teisę tvirtinti bei skelbtiįstatymus.

Įstatymų leidybos iniciatyva reiškia teisę pagal atitinkamusįstatymus ir procedūrą siūlyti įstatymo projektą įstatymų leidy-bos institucijai (parlamentui, kongresui, nacionaliniam susirin-kimui, seimui ir pan.). Kartais iniciatyva suprantama plačiau ir įją įtraukiama ne tik teisė siūlyti projektą, bet ir teisė siūlyti iš-leisti, keisti ar panaikinti įstatymą. Vadovėliuose ir mokslo dar-buose teisingai pažymima, kad siaurai suprasti įstatymų leidybosiniciatyvos nereikėtų. Svarbu, kad iniciatyvos samprata apimtųteisę siūlyti įstatymų leidybos institucijai bet kurį klausimą, o nevien įstatymo projektą.

Įstatymų leidybos iniciatyvą turi ne bet kuris subjektas. Taispeciali griežtai ribota konstitucinė teisė. Daugumoje šalių ją turiparlamentai, jų deputatų frakcijos, vyriausybė, prezidentai ir patitauta.

Antroji įstatymų leidybos stadija yra įstatymo projekto svars-tymas. Jis esti dvejopas: išankstinis, neoficialus ir oficialus. Iš-ankstiniame svarstyme kviečiami dalyvauti suinteresuoti asme-nys, ekspertai, valstybių ir visuomeninių organizacijų atstovai.Jis gali vykti įva i r iomis formomis: mokslinėse praktinėse konfe-rencijose, seminaruose, apvaliojo stalo posėdžiuose, radijo ir te-levizijos diskusijose, žurnalų ir laikraščių straipsniuose, pasitari-muose. Šioje stadijoje įstatymo projektas nagrinėjamas ekono-miniu, socialiniu politiniu, moksliniu požiūriu ir tai turi didelęreikšmę jo kokybei ir visai įstatymų leidybai.

Oficialus įs tatymų projektų svarstymas paprastai esti dvie-jų lygių: parlamento komitete (komisijoje) ir parlamento ple-nariniame posėdyje. Jis vyksta pagal parlamento statutą. Pir-majame svarstyme aptariami tik patys pagrindiniai projektostraipsniai. Atkreipiamas dėmesys į pastabas, siūlymus ir patai-sas. Paskui medžiaga perduodama atitinkamam komitetui baigtirengti projektą pagal gautus siūlymus ir pastabas ir pateikti ant-ram svarstymui. Toliau svarstoma pastraipsniui atsižvelgiant įsiūlymus ir pakeitimus.

Teisekūra 181

Per trečiąjį skaitymą taisymai ir siūlymai neleidžiami. Čiaprojektui pritariama arba ne.

Labai svarbi yra įstatymo priėmimo ir tvirtinimo stadija. Li-teratūroje kartais šią stadiją autoriai supranta kaip dvi santykiškaisavarankiškas. Pirmoji siejama su priėmimu, o antroji — su tvirti-nimu. Įstatymą priima aukščiausia valstybės įstatymų leidybos ins-titucija ir tvirtina valstybės vadovas. Priimama balsuojant už kon-krečius straipsnius arba apskritai visą įstatymą. Jeigu yra siūlymųpataisų, svarstomas kiekvienas straipsnis. Pataisos teikiamos bal-suoti paeiliui ir pradedama nuo tų, kurios labiausiai skiriasi nuopagrindinio teksto. Paprastam įstatymui reikia absoliučios balsųdaugumos, o konstituciniam — kvalifikuotos daugumos.

Valstybės vadovo įstatymo tvirtinimo stadija yra svarbi įsta-tymų leidybos institucijos ir vykdomosios valdžios pusiausvyraipalaikyti. Tokia priemonė yra vadovo veto teisė, t. y. kai vado-vas atsisako pasirašyti ir aktas neįgyja teisinės galios. Pavyzdžiui,JAV prezidentas nepritaria Kongreso aktui ir šis antrą kartą turipriimti jį dviem trečdaliais balsų. Lietuvoje Seimui antrą kartąpriėmus tą patį aktą, prezidentas privalo pasirašyti per tris die-nas, o jeigu nepasirašo, tada pasirašo Seimo Pirmininkas.

Oficialus paskelbimas - tai akto teksto atspausdinimas ofi-cialiame leidinyje išleidusios aktą institucijos vardu. Tokiu aktugalima vadovautis taikant teisę, priimant oficialius dokumentusir rašant mokslo darbus. Lietuvoje norminiai teisės aktai skelbia-mi „Valstybės žiniose".

Neoficialus teisės aktų paskelbimas yra jų turinio išdėstymasneoficialiuose leidiniuose, mokslo darbuose, radijuje ir televizijoe.

2. Įstatymų leidybos technika

Siekiant tobulinti įstatymus ir kitus teisės aktus, reikia išmanytiįstatymų leidybos techniką. Įstatymų leidėjai turi turėti reikia-mų įstatymo kūrimo įpročių.

Kyla daugybė įstatymų leidybos problemų: 1) ištirti visuome-nei reikšmingus veiksnius, reikalaujančius teisės normomis suregu-

SYSADMIN


liuoti atitinkamus visuomeninius santykius; 2) rengiant įstatymus,išaiškinti ir atsižvelgti į įvairius socialinių ir nacionalinių junginių,visuomenės grupių ir visos visuomenės interesus ir jų ypatybes;3) tinkamai panaudoti mokslo, technikos ir kultūros laimėjimus;4) palyginti rengiamą įstatymą su kitų šalių įstatymais; 5) taiky-ti socialinius eksperimentus siekiant nustatyti tam tikrai visuome-ninių santykių grupei optimalų teisinio reguliavimo variantą ir pa-rengti veiksmingiausią tiems santykiams teisinio poveikio formą;6) nustatyti, ar būsimas įstatymas atitinka konstituciją ir teisės sis-temą ir kaip su jais sąveikauja; 7) tobulinti įstatymų kūrimą.

Įstatymų kūrimo esmė yra pasiekti stabilų ir teisingą visuo-menės valdymą ir užtikrinti normalų žmonių gyvenimą.

Parinkti teisiškai reguliuoti tam tikrus santykius yra sudė-tingas dalykas. Nustatyti tokius santykius yra tiriamasis darbas,kol galiausiai dėl objektyvių sąlygų ir aplinkybių atrenkami rei-kalingi teisės poveikio santykiai.

Tinkamai parengti įstatymus padeda įstatymų leidybos tech-nika. Ja vadovaujantis, išleidžiami logiški, aiškūs, lakoniški įsta-tymai, jų nuostatos yra suprantamos.

Įstatymų leidybos technika — racionaliausia ir nuosekliausiaįstatymų ir juos papildančių aktų formulavimo, atsižvelgiant į jųesmę ir turinį, taisyklių ir būdų sistema. Įstatymų leidybos tech-nika padeda moksliškai kurti įstatymus, atitinkančius visuome-nės pažangą ir teisinę tvarką teisinėje valstybėje.

3. Įstatymo požymiai ir struktūraPo konstitucijos įstatymas yra svarbiausias aktas teisės sistemo-je. Jo požymiai yra tokie:

1) priimamas tik aukščiausių atstovaujamųjų institucijųarba tautos balsavimu (referendumu);

2) reguliuoja pagrindinius svarbiausius visuomeniniussantykius, nustatomus aukščiausios valdžios institucijos;3) turi aukščiausią teisinę galią šalies teisės sistemoje:bet kuris aktas, išleistas nesivadovaujant įstatymu ir ne

SYSADMIN

Teisėkūra 183

jam vykdyti, juo labiau jam prieštaraujantis, panaiki-namas;4) yra norminis aktas, nustatantis bendrąsias elgesio tai-sykles, privalomas visiems piliečiams, valstybės institu-cijoms, visuomeninėms organizacijoms ir pareigūnams;5) reguliuodamas atitinkamus visuomeninius santykius,yra stabilus ir keičiamas tik išimtiniais atvejais;6) priimamas ypatinga tvarka, nustatyta konstitucijosir parlamento statuto;7) įstatymu panaikinami kiti norminiai teisiniai palie-pimai, kurie jam prieštarauja, nes toks bendrasis įstaty-mų leidybos technikos reikalavimas, tačiau daugeliu at-vejų šį reikalavimą būtina detalizuoti: būtent kokie įsta-tymai ir juos papildantys aktai arba konkretūs jų straips-niai, paragrafai, dalys naikinama; naujame įstatyme ra-šoma: „anksčiau šiuo klausimu priimti aktai laikomi ne-tekusiais galios", tačiau jeigu tokių aktų buvo daug irjie išleisti skirtingu laiku, šitaip paprastinti leidžiant įsta-tymus neleistina, kadangi vieno ar kito įstatymo galio-jimo klausimas paliekamas pareigūnų ir institucijų nuo-žiūrai arba jų abejonei, veikia ar neveikia kuris nors ak-tas, todėl panaikinamus senus įstatymus būtina išsamiaiįvardyti;8) įstatymas skelbiamas oficialiuose leidiniuose, taip patryšio priemonėmis; nustatoma tam tikra įstatymų ir kitųteisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka (pvz., pas musją reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „DėlLietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skel-bimo ir įsigaliojimo tvarkos").

Svarbus dalykas yra įstatymo struktūra, t. y. jo turinio or-ganizacija, tikslingas norminių nuostatų išdėstymas. Įstatymostruktūra yra svarbi įstatymų leidybos technikos dalis ir turi es-minę praktinę reikšmę.


Įstatymo struktūra:1) institucijos, išleidusios įstatymą, pavadinimas parodo įsta-

tymo galiojimo sritį ir teisinę galią;2) įstatymo pavadinimas padeda nustatyti dalyką, reguliuo-

jamų santykių ratą; j is turi būti trumpas, lakoniškai atskleisti pa-grindinį turinį; įstatymo, reguliuojančio tam tikrą santykių ra-tą, ir įstatymo, keičiančio anksčiau išleistus įstatymus ir kitus ak-tus, pavadinimai skiriasi: pirmuoju atveju trumpai apibūdinamasjo turinys, o antruoju - įvardijami straipsniai arba pilnai įvardi-jami aktai, kuriuos keičia ar papildo naujas įstatymas;

3) įstatymo preambulė yra įvadinė dalis, kurioje dėstomiįstatymo priėmimo motyvai, uždaviniai arba tikslai ir šitaip at-skleidžiamos priėmimo priežastys, kryptis, politinė, ekonominėar socialinė kultūrinė reikšmė; preambulė propaguoja įstatymą,mobilizuoja žmones jį praktiškai įgyvendinti; preambulė dėsto-ma trumpai, be nereikalingų įmantrių žodžių. Technikos taisyklėsnereikalauja, kad visuose įstatymuose būtų preambulė (kodek-sai jos neturi, nes j ie ir taip rodo, kad susisteminta visa norminėteisinė teisės šakos medžiaga). Nereikia preambulės įstatymuo-se, kurių uždaviniai ar tikslai išplaukia iš jų nuostatų esmės irturinio. Jeigu įstatymas nustato atitinkamų santykių reguliavi-mo išimtį arba naujai reguliuoja esamus santykius, tada pream-bulė būtina, nes reikia paaiškinti tokio įstatymo priėmimo pa-grindą. Įstatymo išleidimo motyvai, uždaviniai ar tikslai neturibūti išdėstyti nutariamojoje dalyje, o preambulėje neturi būtikonkrečių norminio pobūdžio nuostatų;

4) norminis teisinis turinys - tai pagrindinė įstatymo dalis,kur nustatyti paliepimai, leidimai ir draudimai; dalis prasidedaįvardijus, kokia institucija „nutaria", ir tada dėstomas konkre-tus nurodymų turinys (leidimas ar draudimas). Norminis teisi-nis turinys dėstomas logiškai nuosekliai, skirstant straipsniais, ošie skirstomi paragrafais su numeriais ar raidėmis arba dalimis irkiekviena prasideda didžiąja raide. Paragrafui ir daliai suteikia-ma vienoda reikšmė. Įstatymus papildantys (poįstatyminiai) ak-

Teisėkūra 185

tai dažnai dėstomi ne straipsniais, o skaitmenimis žymimais pa-ragrafais, nors ir tokius aktus reikėtų skirstyti straipsniais.

Didelė nutariamoji dalis skirstoma skyriais, poskyriais ir pa-ragrafais. Ne tik skyriai, poskyriai ir paragrafai turi pavadinimusbet ir straipsniai turi būti pavadinti lakoniškai išreiškiant jų es-mę, nes tai padeda susipažinti su įstatymo dalyku ir rasti reikia-mą paliepimą.

Kiekvieną įstatymo straipsnį reikia formuluoti taip, kad bū-tų atskirta ir užbaigta teisės taisyklė su visais sudedamaisiais ele-mentais. Jeigu šitai padaryti sunku, tai kai kuriuos teisės taisyk-lės požymius galima išskirti į atskirą pastraipą, tačiau taip, kadjoje nebūtų išdėstyta kitokia teisės taisyklė, logiškai nesusijusi supaties straipsnio turiniu. Tokia pastraipa yra tik straipsnio pa-pildymas, o ne savarankiška jo dalis. Straipsnio dalys gali būtiišdėstytos apibendrinamąja forma, apimančia vienodos giminėsfaktus arba giminingus visuomeninius santykius, arba įvardijantkonkrečius dalykus, veiksmus ar reiškinius. Šis, paskutinis va-riantas mažiau tobulas, palyginti su formaliu apibendrinamuojumetodu, nes įvardijami įstatymo straipsniai pasidaro griozdiškiir toks įvardijimas ne visada išsamus. Jeigu be įvardijimo apsieitinegalima, reikia pateikti pavyzdį ir šis padės suprasti teisinio re-guliavimo prasmę ir reguliuojamų santykių kryptį. Tik reikiavengti žodžių „ir taip toliau, ir panašiai", nes lieka neaišku, ko-kie dalykai turimi omenyje.

Dažnai norminė teisinė įstatymo dalis dėstoma pastraipsniuipagal schemą „jeigu tai" ir nurodomi nenaudingi padariniai(sankcijos) už straipsnio pažeidimą. Tik sankcijos ne visada nu-rodomos kiekviename straipsnyje, be to, gali būti nurodytos netkitame teisės akte.

Kai įstatymas keičia, papildo ar panaikina anksčiau galioju-sio šio įstatymo straipsnį, tai atitinkama nuostata prasideda žodžiais:„tokį straipsnį suformuluoti tokia redakcija" arba „tokį aktą pa-pildyti tokio turinio straipsniu". Jeigu įstatymas nustato teisinįnorminį paliepimą, praplečiantį anksčiau priimto akto galioji-


rną kitam asmenų ratui ar kitiems visuomeniniams santykiams,arba laikiną norminį aktą paverčia neriboto galiojimo aktu, taitokia norminė nuostata išdėstoma kaip naujai priimama teisėstaisyklė.

Pagal įstatymų leidybos techniką, neleistina įtraukti į įstaty-mą (nuolatinį) laikinųjų nuostatų, ir atvirkščiai, į laikinąjį įstaty-mą negalima įtraukti nuolatinių nuostatų. Įstatymo nutariamojo-je dalyje turi būti tik norminio pobūdžio nuostatos, kitaip nebusnuoseklaus loginio dėstymo. Tik valstybės valdymo institucijų ak-tuose dažnai pasitaiko ne tik norminio, bet ir nenorminio pobū-džio nuostatų siekiant greičiau ir tikslingiau jas įgyvendinti;

5) įstatymo nesilaikymo padariniai priklauso nuo pažeidi-mo pobūdžio ir gali suponuoti civilinio, administracinio ar bau-džiamojo poveikio priemonių taikymą; jeigu įstatymas draudžiaatlikti tam tikrus veiksmus, tai jame yra nurodytos ir sankcijos,tačiau dažniausiai jos yra kituose įstatymuose ar teisės aktuose;

6) įstatymą pasirašo valstybės vadovas, o jam nesutikus —parlamento pirmininkas (šitaip yra Lietuvoje); vyriausybės nu-tar imus pasirašo ministras pirmininkas.

4. Teisės norma ir įstatymo straipsniaiAtsižvelgdamas į įstatymų leidybos techniką, įstatymų leidėjas tu-ri aiškiai suprasti teisės normos esmę ir jos santykį su įstatymostraipsniu. Tik tada norminis teisinis įstatymų medžiagos turi-nys bus išdėstytas logiškai nuosekliai ir tiksliai.

Teisės norma yra bendroji žmonių elgesio taisyklė, suteikiantijiems konkrečias teises ir pareigas, ir šiam tikslui jos turinys kon-struojamas logiškai. Tačiau ne kiekvienoje teisės normoje yra tie-siogiai nurodyta, kaip turi elgtis teisės subjektai vienu ar kitu kon-krečiu atveju. Teisės normose gali būti išreikšti principai ir nuo-statos, turinčios bendrąją reikšmę, įtvirtinančios įstatymų leidy-bos sistemos pamatus, nustatančios arba tikslinančios leidžiantstatymus vartojamas sąvokas ir terminus.

Bendrasis teisės normos pobūdis reiškia konkrečių adresatųnebuvimą, nevienkart inį jos laikymąsi, vykdymą ir taikymą. Yra

SYSADMIN

Teisekūra 187

nurodoma sąlygos, kuriomis galioja tam tikra taisyklė, jos turi-nys ir nesilaikymo ar pažeidimo padariniai. Abstrakti teisės nor-ma negali būti pridėta prie konkretaus įstatymo straipsnio. Taigriauna teisės normos sąvoką, kadangi ne visada įstatymo straips-niai turi visus normos elementus. Teisės norma visada turi triselementus: numatomą teisinių santykių subjektų elgesį, tokio el-gesio sąlygas, padarinius, nesilaikant nustatytos taisyklės ar ją pa-žeidžiant. Išorinė teisės normos išraiškos forma įstatymo straips-nyje ne visada pakartoja minėtą loginę normos struktūrą. Teisėsnuostatų dėstymo glaustumo sumetimais, taip pat vengiant kar-tojimosi, kai kurie teisės normos elementai praleidžiami. Hipo-tezė arba sankcija nepateikiama, nors jas galima suvokti iš straips-nio formuluotės arba ji nurodyta kito įstatymo straipsniuose. Kaiteisės normos numato vienodas jų įgyvendinimo sąlygas (laikymosi,vykdymo ar taikymo), tikslinga straipsnyje nurodyti tų normų hi-potezę ir ją deleguoti į visus kitus straipsnius, kuriuose išdėstytosatitinkamos taisyklės (dispozicijos). Analogiškai, jeigu dispozici-jos pažeidimas numato vienodus padarinius, normų sankcija galibūti atskirame įstatymo straipsnyje. Kartais sankcijos iškeliamosuž įstatymo, kuriame nustatytos atitinkamos dispozicijos, ribų, bettų normų sankcijas lengva rasti tuose įstatymų straipsniuose, kurnurodytos pagrindinės atsakomybės rūšys. Tad teisės norma galibūti išreikšta keliuose įstatymo straipsniuose arba net įvairiuoseįstatymuose ir juos papildančiuose aktuose.

Kartais viename įstatymo straipsnyje išreikšta keletas normųir toks straipsnis turi keletą dalių. Tokia padėtis pateisinama, kaikeleto normų dispozicijos pagrindinių giminingų požymių atžvil-giu sutampa ir skiriasi tik antraeiliai jų požymiai.

Pagal galimybes kiekvieną teisės normą reikia išdėstyti vie-name įstatymo straipsnyje ir nurodyti visas atitinkamos taisyk-lės išimtis. Kartais atskiruose įstatymo straipsniuose yra dvi tar-pusavyje susijusios, viena kitą papildančios taisyklės. Geriau skir-tingo turinio normas, santykiškai savarankiškas taisykles, nors josorganiškai susijusios, viena kitą lemia ir papildo, išdėstyti atski-ruose įstatymo straipsniuose. Tačiau ne visais atvejais be išim-


ties viename straipsnyje reikia formuluoti vieną teisės normą, nestada norma nesiskirtų nuo straipsnio. Įstatymo straipsnyje arstraipsniuose hipotezė, dispozicija ir sankcija visada turi būti iš-reikštos tiksliai, aiškiai ir apibrėžtai.

Įstatymų leidybos technikos požiūriu ypač reikšmingos var-tojamos sąvokos. Būtina parinkti teisinio reguliavimo tikslus ati-tinkančias sąvokas. Vartojamos teisės sąvokos ir kasdienio gyve-nimo arba specialiųjų mokslų sąvokos. Vienos ar kitos gali būtikonkrečios ir abstrakčios. Abstrakčias sąvokas prireikus būtinakonkretinti, kad būtų aišku, kaip spręsti konkrečias bylas. Ne-reikia vartoti teisės sąvokų ten, kur galima be jų apsieiti neiškrei-piant įstatymo esmės, nes teisės sąvokos ne specialistams sunkiaisuprantamos.

Teisės sąvokos yra tik įstatymų leidybos technikos priemo-nės, jomis reiškiamos įstatymo nuostatos. Įstatymų leidėjas turistengtis, kad visi lengvai suprastų įstatymo nuostatas. Ypač svar-bu kreipti dėmesį į vadinamąsias teisines konstrukcijas, nes josyra aukščiausia teisinė abstrakcija, apimanti ne vieną teisės sąvo-ką ir padedanti atskleisti pagrindinę. Teisinės konstrukcijos su-jungia tam tikras sąvokas į visumą ir taikant dedukciją daromoslogiškos išvados, taikomos žemesnio lygmens sąvokoms. Pavyz-džiui, iš įvair ių sutarčių rūšių suformuluojama bendroji sutar-ties sąvoka; iš daugybės sutarties sąvokų suformuluojama ben-droji teisinio sandorio sąvoka; iš įvairių nuosavybės formų for-muluojama bendroji nuosavybės sąvoka; iš įvairių teisės subjek-tų formuluojama bendroji teisės subjekto sąvoka ir t. t. Šitaipžemesnio lygmens teisės sąvokos grupuojamos apie vieną ben-drąją, abstrakčiausią sąvoką, iš kurios gali būti išvedamos naujossąvokos. Šitokia teisinė konstrukcija padeda suformuluoti teisėsinstitutą.

Specifinė teisinės konstrukcijos funkcija, kad ji logiškai su-sieja teisės normas, įstatymo straipsnius ir sudaro vientisą teisėsir įstatymų sistemą. Formuluojant teisinę konstrukciją, būtina lai-kytis tokių reikalavimų: 1) normas ir įstatymo straipsnius formu-luoti tiksliai ir išsamiai; 2) konstrukcija turi būti išsami, sistemi-

Teisėkūra 189

nė, atitikti iš kitų normų ir įstatymo straipsnių sudarytas kitas tei-sines konstrukcijas; 3) maksimaliai atitikti teisės ir įstatymų tiks-lūs; 4) išsiskirti aiškumu, paprastumu, būti lengvai suprantamair įgyvendinama; 5) padėti siekti teisės ir įstatymų tikslų.

Sąvokoms apibrėžti, teisinėms konstrukcijoms sudaryti, įsta-tymams tiksliai ir aiškiai formuluoti vartojami skaitmenys, nu-rodantys įstatymuose įvardytų teisių galiojimo terminus, sutar-čių ir paslaugų galiojimą. Skaitmeninė išraiška taikoma reguliuo-jant daugelį santykių: darbo dienos, atostogų trukmę, karo tar-nybos laiką, žalos atlyginimo dydį, mokesčių, pensijų dydį, se-natį ir kita. Skaitmenimis reiškiami dalykai yra kiekybinio, ab-soliutaus arba kraštutinio pobūdžio.

Įstatymuose kartais vartojamos pastabos. Jos rašomos tik pri-reikus, kai be jų negalima apsieiti, ir viename straipsnyje neturibūti keleto pastabų, nes tai sunkintų suvokti įstatymo prasmę irrasti reikiamą nuostatą. Pastabose pateikiamos nuostatos, netu-rinčios esminės reikšmės.

5. Įstatymo logika, stilius ir kalba

Įstatymų leidybos kultūra reikalauja logiškai nuosekliai dėstytiįstatymo tekstą, laikytis profesinio stiliaus ir kalbos. Klaidingafrazė, minties ir jos išraiškos tekste ryšio nebuvimas, neteisingaiar ne vietoje pavartotas žodis, pritaikius tokį įstatymą, gali lemtitragišką padėtį. Įstatymo logikos pažeidimai, netikslios formu-luotės, neapibrėžtų terminų vartojimas sukelia užklausimus, aiš-kinimus, biurokratinį vilkinimą, piktnaudžiavimą ir neteis ingąįstatymų vykdymą. Todėl logika, stilius ir kalba yra vieni iš įsta-tymų leidybos technikos pagrindų.

Šiuolaikinėje Vakarų Europos teisės literatūroje plačiai pro-paguojama „teisės stiliaus teorija". Joje pažymimas kraštutinis abst-raktumas ir teigiama, jog nebūtini aiškumas, paprastumas ir po-puliarumas leidžiant įstatymus. Vokiečių teisininkas H. Dolle'asnurodo, kad įstatymų leidėjas, atrodo, numojo ranka ir linkęs pa-laikyti tuos, kurie mano, kad kodeksai sudaryti teisėjams, o pro-

SYSADMIN


fanui gali būti ir nesuprantami. Jis net mėgina teoriškai pagrįsti,kad įstatymus reikia rašyti mažai suprantama kalba. V. Hedema-nas mano, kad jeigu įstatyme bus smulkiai išdėstyti visi reguliuo-jami atvejai, normos praras turtingą turinį, bus pernelyg apkrau-nama atmintis, atsiras normų prieštaravimų. Teisė labai sudėtin-ga ir ne specialistui nelengva ją suprasti. Įvairiausi gyvenimo san-tykiai reguliuojami įstatymo ne vien smulkiai aprašant, bet ir iš-plečiant teisės normos dispoziciją, nes įstatymai kuriami visiemsžmonėms, o ne vien teisėjams ar kitiems pareigūnams.

Rengiant įstatymą, būtina nuosekliai laikytis gramatikos irsintaksės taisyklių ir logiškai dėstyti teisinę medžiagą. Straipsniaiir jų dalys, skyriai ir paragrafai turi išplaukti vieni iš kitų, kiek-vienas teiginys — organiškai sietis su kitais, jų nekartoti ir jiemsneprieštarauti. Tekstas turi būti baigtas ir išsamus, kad neatsi-rastų galimybės savavališkai jį pildyti ar plėsti.

Įstatymo teksto stilius privalo būti direktyvinis ir oficialus. Di-rektyvinis teksto pobūdis pasireiškia jo privalomomis, valinėmisformuluotėmis. Teisės subjektai turi suvokti, kad jie privalo elgtistiksliai pagal įstatymo nuostatas ir neperžengti nustatytų ribų.

Įstatymo stilius yra ne aiškinamasis, įtikinamasis ar įrodo-masis, o griežtų paliepimų, įsakymų, reikalavimų vykdyti nusta-tytas taisykles. Direktyvinis stiliaus pobūdis rodo suverenią vals-tybės valią. Oficialios įstatymų leidėjo suformuluotos elgesio tai-syklės, priimtos aukščiausių atstovaujamųjų valstybės instituci-jų , skelbiamos oficialiuose leidiniuose, pasirašomos valstybės va-dovo, yra visiems privalomos ir niekas, išskyrus patį įstatymų lei-dėją, negali jų keisti, papildyti ar naikinti.

Įstatymų stiliui būdingas logiškumas ir nuoseklumas, eko-nomiškumas ir racionalumas, motyvavimas ir formalus apibrėž-tumas, teisės nuostatų tikslumas, aiškumas ir vienareikšmišku-mas. Įstatymo preambulė, nustatanti įgyvendinimo sąlygas ir už-davinius, dėstoma paprasta, visiems suprantama kalba.

Įstatymų leidybos technikai prieštarauja ir netvarkingas tei-sės terminų vartojimas, pavyzdžiui, vienu atveju kalbama apie„neteisėtą medžioklę", o k i tu — apie „brakonieriavimą", vienu ai-

Teisėkūra 191

veju sakoma „muitinės kontrolė", o kitu — „muitinės apžiūra",vienu atveju — „draudžiamoji zona", o kitu - „apsauginė zona"ir panašiai.

Paprasto įstatymo stiliaus negalima siekti jo tikslumo ir iš-samumo sąskaita. Įstatymai reguliuoja sudėtingus visuomeniniussantykius, atsiradusius mokslo ir technikos revoliucijos, ekolo-ginės krizės pavojaus, migracijos sąlygomis ir panašiai, todėl bū-tina vartoti specialiuosius terminus, pavyzdžiui, negalima veng-ti termino „trečiasis asmuo" arba „akceptas".

Teisės terminai, pavyzdžiui, teisėti atstovai, pareigūnas, pir-mosios instancijos teismas, gali būti paaiškinti ir pačiame įstaty-me. Tokie aiškinimai galimi skliausteliuose arba pastabose. Rei-kia vengti įvairių santrumpų ir rašyti tikslius, išsamius terminus.Terminai vartojami griežtai apibrėžta reikšme. Įstatymus visi turisuprasti vienodai, vienodai jų laikytis, juos vykdyti ir taikyti, to-dėl jie turi būti tikslūs, logiški, skyriai ir poskyriai privalo sietis.Tik tada įstatymai bus teisingai įgyvendinami, įsivyraus teisėtu-mas ir teisėtvarka.

XIII. Teisės veikimas

Teisė egzistuoja tik veikdama ir reguliuodama žmonių santykius.Tokiu būdu teisė diegia į žmonių santykius civilizacijos ir socia-linės partnerystės pradus ir savo principiniais paliepimais užtik-rina teisėtą subjektų veiklą ir elgesį. Teisės veikimas apima to-kius procesus: a) teisinio reguliavimo priemonių sukūrimą, b) jųtaikymą subjektų praktinei veiklai, kad būtų pasiekta norimų re-zultatų. Teisės veikimo turinį sudaro: teisės poveikis, teisės su-vokimas, teisės galiojimas, teisinė santvarka. Teisės suvokimasnesibaigia tik teis iniu reguliavimu arba jos įgyvendinimu, nes taiyra tik teisės veikimo specifinės savybės.

Įstatymas gyvuoja tik taikomas. Tokios nuomonės yra dau-gelis teisininkų. Veiksmų neatsiranda be žmogaus valios ir sąmo-nės. Teisės veikimas pasireiškia veiksmų motyvų skatinimu arbasulaikymu nuo veiksmų. Teisės norma, būdama neįsisąmonin-ta, t u r i t ik formalią teisinę reikšmę, bet neturi teisinio reguliavi-mo bruožų. Tik subjektų įsisąmoninta teisės norma tampa veiks-minga visuomenės gyvenime.

Teisės įsisąmoninimo ir suvokimo lygis yra teisės reguliuo-jamojo veikimo pagrindas ir joje numatytų tikslų pasiekimas. Tei-sės suvokimo lygį būtina nagrinėti siejant su socialiniu teisės vei-kimu (realiu funkcionavimu) ir net priklausymu nuo jo.

1. Teisinis reguliavimasTeisinis reguliavimas yra teisės veikimo dalis, apibūdinanti tei-sės poveikį subjektų elgesiu ir veiklai. Teisiškai reguliuojant tei-siniais įsakymais (liepimais) nustatomi reguliuojamų santykių da-lyvių veiklos orientyrai ir pasiekiama faktinių teisės tikslų.

SYSADMIN

Teisės veikimas l93

Teisinis reguliavimas apima: 1) valstybinių teisėkūros ins-titucijų veiklą rengiant teisės nuostatas ir teisines priemones jųgaliojimui užtikrinti. Čia teisinio reguliavimo turinį sudaro įvai-rių teisėkūros institucijų veikla rengiant reglamentavimo tipą,metodus, būdus, nustatant normines reguliavimo priemones, rei-kalingas normaliam pilietinės visuomenės ir jos insti tuci jų gy-vavimui, kasdienei žmonių veiklai civilizuotais pagrindais orga-nizuoti; 2) visuomeninių santykių dalyvių veiklą, skirtą teisinėmsreguliavimo priemonėms ieškoti ir panaudoti savo elgesiui su tei-sės reikalavimais derinti.

Teisinis reguliavimas gali būti suvokiamas kaip valstybinisir kaip subjektų tiesiogiai įgyvendinama savitvarka. Yra tokių tei-sės veikimo sričių, kur valstybinis teisinis piliečių elgesio normi-nimas nereikalingas ir net žalingas. Tai tokios sritys, kur žmo-nių veikla yra teisinio pobūdžio, bet nesusijusi su specialiu teisi-niu reglamentavimu ir tokio reglamentavimo nereikia (pvz., as-meniniai, šeimos santykiai). Čia žmonės vadovaujasi savo teisi-ne sąmone.

Teisinio reguliavimo sfera yra potencialių teisinių santykiųsritis, kur santykiai ir faktai nesutvarkyti ir sureguliuoti jų be tei-sinių priemonių neįmanoma. Teisinio reguliavimo ir įstatymoveikimo sritis gali nesutapti. Antraip būtų ribojamos piliečių tei-sinės laisvės, konstruktyvi jų iniciatyva.

Teisę suvokiant tik kaip įstatymų normas, teisės veikimas ap-siribotų įstatymų paliepimais. Teisinio reguliavimo ribas lemiane teisiniai veiksniai. Jų pamatas — žmonių veiklos prigimtis, pri-klausanti nuo bendrosios kultūros ir civilizuotumo, determinuo-tos esamos santykių sistemos, ekonominių, istorinių, religinių,nacionalinių aplinkybių.

Su teisinio reguliavimo sritimi ir ribomis tiesiogiai susijusi tei-sinio reguliavimo dalyko samprata. Teisinio reguliavimo dalykasyra visuomeninių santykių įvairovė, individų, kolektyvų veiksmai,kurie teisės gali būti objektyviai sureguliuoti ir tam tikromis sąly-gomis reikalingi teisinio poveikio. Ne visi veiksmai ir socialiniųsubjektų santykiai gali būti teisinio poveikio objektas, o tik tie,


kurie tomis sąlygomis yra tipiški, kartojami, visuotiniai, galimi tei-siškai kontroliuoti ir formalūs, t. y. išreikšti teisiškai.

Teisiniam poveikiui gali būti skirti materialiųjų gėrybių pa-s k i r s t y m o ir naudojimo, valstybės valdžios ir valdymo įgyven-dinimo, asmens ir valstybės sąlyčio, socialinės apsaugos ir kitųsričių santykiai. Tokia valstybinė, ūkinė ir socialinė veikla yrateisinio reguliavimo dalykas ir turi būti teisiškai objektyviai su-tvarkyta.

Bendriausias teisės veikimo objektas yra visuomeniniai san-tykiai. Tiesioginis reguliavimo objektas yra įvairūs veiksmai, san-tykių dalyvių veikla. Teisinio reguliavimo turinys priklauso nuoveikiančių subjektų padėties ir objektų, dėl kurių kyla tarpusa-vio veiksmai. Teisinio reguliavimo dalyko turinys nustato teisi-nio reguliavimo specifiką ir galiausiai teisės struktūrą.

Teisės reguliuojamų santykių pobūdis lemia teisinio povei-kio šiems santykiams specifiką, t. y. nustato reguliavimo meto-dą. Skirtingai nuo teisinio reguliavimo dalyko, apibrėžiančio, kąteisė reguliuoja, teisinio reguliavimo metodas rodo, kaip tie san-tykiai reguliuojami.

Teisės literatūroje skinami tokie pagrindiniai teisinio regu-liavimo metodai: 1) pozityvus įpareigojamasis — subjektai įpa-reigojami aktyviai veikti; 2) leidžiamasis - asmeniui suteikiamateisė pačiam aktyviai veikti; 3) draudžiamasis - įpareigojama su-s i la ikyt i nuo įstatymo draudžiamų veiksmų.

Papildomi metodai yra rekomendavimas ir teisėto elgesio ska-tinimas.

Pagrindinių teisinio reguliavimo būdų derinys sudaro speci-finį teisinio reguliavimo metodą — direktyvinį (imperatyvųjį) arbaautonominį (dispozityvųjį). Imperatyvusis yra griežtai privalo-mas, negalima nukrypti nuo teisės akto reikalavimų. Šio meto-do pagrindinė teisinė priemonė yra įsakymas (liepimas). Kas nu-rodyta, turi būti nenukrypstant atlikta. Šis metodas taikomas bau-džiamojoje ir administracinėje teisėje, pasitaiko ir kitose teisėsšakose. Šiuo atveju juridinis faktas, lemiantis teisinių santykiųats i radimą, yra įsakymas (liepimas).

Teisės veikimas 195

Dispozityvusis metodas grindžiamas iniciatyva, reguliuoja-mų santykių dalyviams leidžia savarankiškai pasirinkti tam tikrąveiksmą. Šalys gali reguliuoti santykius savo nuožiūra. Įstatymaitik nustato tokios nuožiūros ribas arba tam tikrą procedūrą. Šismetodas taikomas civilinėje ir šeimos teisėje. Pagrindas — daly-vių sutartis.

Imperatyvusis metodas priverčia santykių dalyvius užmegztiteisinius ryšius, o dispozityvusis leidžia piliečiams ir jų organi-zacijoms užmegzti santykius be privalomųjų teisinių nurodymų.

Atsižvelgiant j draudimų ir leidimų suderinimą, skiriami duteisinio reguliavimo tipai: a) visuotinai leidžiamas - jo pagrin-das yra bendras leidimas; konstruojamas remiantis principu „lei-džiamas viskas, išskyrus tai, ką įstatymas tiesiogiai draudžia";b) draudžiamasis — jo pagrindas yra visuotinis draudimas ir jiskonstruojamas pagal principą „uždrausta viskas, išskyrus tai, kastiesiogiai leista įstatymo".

Vyraujantis visuotinai leistinas ar draudžiamasis teisinis regu-liavimas priklauso nuo istorinių tradicijų, kultūros lygio, teisinėssistemos, santykių (civiliniai ar baudžiamieji ir pan.) ypatybių.

Teisinis reguliavimas apima dvi stadijas: 1) teisės subjektųteisinės padėties nustatymą — nuo jo prasideda norminis regu-liavimas. Piliečio teisinė padėtis apibrėžta konstitucinėmis teisė-mis ir pareigomis ir jomis grindžiamas teisnumas, t. y. valsty-bės pripažinimas asmens gebėjimo būti visuomenės teisinio gy-venimo dalyviu ir įvairių teisinių santykių subjektu. Konstituci-jos nuostatos yra išplėtotos kituose teisės aktuose, kurie sudaropagrindą piliečiams veikti įvairiose teisės srityse. Tai reiškia, kadpiliečiai, siekdami patenkinti savo interesus, turi teisę naudotisįstatymuose numatytomis teisinėmis priemonėmis. Valstybės ins-titucijų teisinis statusas yra jų kompetencija, nustatanti jų įga-liojimus ir pareigų apimtį; 2) teisinių santykių atsiradimą - prie-laidos yra atitinkami gyvenimo faktai, teisinis jų pripažinimas irteisinės reikšmės jiems suteikimas teisės normose. Atsižvelgiantį teisinių santykių pobūdį, tokie teisiniai faktai gali būti vien-k a r t i n i a i veiksmai arba įvykiai, arba reikia jų sudėties tam tikros


visumos (pvz., pensijai gauti reikia būti tam tikro amžiaus, turė-ti darbo stažą, institucijos sprendimą).

Teisinis reguliavimas yra norminis rezultatyvus teisinių prie-monių sistemos poveikis visuomeniniams santykiams siekiantjuos sutvarkyti, apsaugoti, plėtoti pagal visuomenės poreikius.Veikdama teisinių santykių dalyvius, teisė skatina jų aktyvumąvisuomenėje. Iš esmės teisinis reguliavimas yra tokios rūšies so-cialinis reguliavimas, kuris skirtas organizuotai įgyvendinti išti-są tikslingą priemonių sistemą, išreiškiančią rašytinę teisę, paro-dančią įstatymų leidėjo siekiamus tikslus.

Minėta, kad teisinio reguliavimo dalykas yra įvairūs visuome-niniai santykiai. Tačiau jie iš esmės turi paklusti norminiam orga-nizuotam poveikiui ir esamomis socialinėmis politinėmis sąlygomisjiems toks poveikis būtinas taikant teisės normas ir kitokias teisi-nes priemones, kurios sudaro teisinio reguliavimo mechanizmą.

Nuo teisinio reguliavimo dalyko turinio labai priklauso re-guliavimo ypatumai. Visuomeniniai santykiai (pvz., turtiniai,baudžiamieji) teisiškai reguliuojami ne bendrai, o pagal teisės nor-mų rūšis, teisės šakas. Teisinio reguliavimo specifikai turi įtakosvisuomeninių santykių subjektai, objektų savitumas ir kita.

Pagrindinė teisės reguliuojamų visuomeninių santykių ypa-tybė, kad jie yra teisinio poveikio dalykas tik tiek, kiek jie yravaliniai santykiai, valinis žmonių elgesys. Teisės poveikis visuo-menės gyvenimui tuo reikšmingesnis, kuo stipriau teisės normosdaro skatinamąjį ar įpareigojamąjį poveikį būtent žmonių valiaiir sąmonei.

Teisinio reguliavimo aplinka apima ir teisės reguliuojamusvalinius visuomeninius santykius bei kitus visuomeninius ryšius,taip pat šių santykių ypatumus, lemiančius teisinio poveikio prie-monių savitumą, jų kompleksus ir kompleksų sudarymą.

Teisinio reguliavimo kokybė priklauso nuo socialinės aplin-kos, kurioje galima aktyvi veikla, susilaikymas nuo aktyvios veik-los arba jų derinimas. Socialinė aplinka dėl esamų poreikių ir in-teresų orientuoja žmonių poelgius į aktyvią veiklą arba pasyvu-mą (pvz., rinkos santykiai skatina veiklą, o planinė ekonomika


ją riboja). Visuomenės socialinio aktyvumo laipsnis - tai elgesiokartotinumas ir jo visuotinumas.

Teisinio reguliavimo intensyvumas priklauso ne tik nuo tei-sės šakos, su kuria susijęs, bet ir nuo to, ar joje pasireiškia cen-tralizacijos arba decentralizacijos pradai, kokia socialinė aplin-ka, žmonių elgesio visuotinumas, ar teisė apima tuos santykius,o jeigu apima — tai kiek detaliai, imperatyviai. Visa tai ir yra va-dinama reguliavimo intensyvumu. Yra intensyvaus ir neintensy-vaus visuomeninių santykių reguliavimo sritys. Galimi du nein-tensyvaus teisinio reguliavimo atvejai: 1) visuomeninio gyveni-mo sritį būtina sureguliuoti arba ji nepakankamai sureguliuota;ir 2) galimi tokie visuomeniniai santykiai, kurių nereikia teisiš-kai reguliuoti. Nuo to priklauso teisinių leidimų ir draudimų san-tykis atsižvelgiant į intensyvaus ar neintensyvaus reguliavimo sri-tį. Subjektams suteikiant daugiau elgesio laisvės, teisiniai drau-dimai siaurėja. Teisinio leidimo nebuvimas intensyvaus regulia-vimo srityje dar nereiškia, kad vienu ar kitu klausimu egzistuojateisinis draudimas.

Teisinis reguliavimas turi ir specifinį mechanizmą. Jis suvo-kiamas kaip bendra teisinių priemonių, kuriomis pasiekiamas re-zultatyvus poveikis visuomeniniams santykiams, sistema. Skiria-mos trys teisinio reguliavimo mechanizmo atsižvelgiant į stadi-jas grandys: 1) teisės normos - teisinio reguliavimo pagrindas;2) teisiniai santykiai, subjektinės teisės ir pareigos; 3) teisių irpareigų įgyvendinimo aktai. Kartais atsiranda ketvirta mechaniz-mo grandis — teisės taikymo aktai ir individualūs aktai.

Teisinis reguliavimas suponuoja aktyvią žmonių, jų kolek-tyvų veiklą, tačiau kai teisės funkcija dinaminė, atsiranda pa-reiga veikti aktyviai, o kai statinė - susilaikyti nuo tam tikrųveiksmų.

Skiriami trys teisinio reguliavimo mechanizmo lygiai: 1) pir-minių teisinių priemonių lygis - teisės normos ir subjektinės tei-sės ir pareigos; 2) susidariusios teisinės normos, išreikštos teisėsinstitutuose — atskirais junginiais, teisinių režimų kompleksaisarba teisiniais junginiais ir režimais, kurie yra reikšmingos gyve-


nimo problemų sprendimo formos (pvz., sutartis kaip darbo iružmokesčio organizavimo būdas); 3) operacinis lygis — konkre-čios subjektų disponuojamos teisinės priemonės (pvz., sutartisįsigyti gyvenamąjį namą).

Teisinių priemonių paskirtis, kad, subjektų tinkamai panau-dotos, jos leistų pasiekti socialinį efektą. Socialinės veiklos for-mos yra teisės ir pareigos. Jos ir yra pirminės teisinės priemonės.Nuo jų prasideda visos teisinių priemonių sistemos formavimas.Teisinių priemonių taikymas užtikrina santykių pastovumą ir tik-rumą, reguliavimo derinimą su subjektinėmis teisėmis, jų apsau-gą, būdus, garantuojančius realų teisinių pareigų atlikimą, būti-ną teisinių veiksmų procedūrą, procesines normas, skirtas sub-jektinėms teisėms įgyvendinti esant konfliktinėms situacijoms.

2. Teisinio reguliavimo struktūra

Teisinio reguliavimo struktūrą apibūdina reguliavimo metodaiir būdai. Teisinio reguliavimo metodai - teisinio reguliavimo bū-dai, jų derinimas, rodantis, kaip teisinių priemonių kompleksaspanaudojamas konkrečioje visuomeninių santykių srityje. Me-todai išreiškia teisinio režimo esmę. Teisės sistemoje jie yra jun-giamasis pradas, formuojantis teisės šakas. Gali būti centralizuotasimperatyvus reguliavimas (subordinacijos metodas), reguliavimasnuo viršaus iki apačios vadovaujantis imperatyviais pradais. Sub-jektai tiesiogiai priklausomi nuo valstybės instituci jų. Yra decen-tralizuotas dispozityvus reguliavimas (koordinacijos metodas).Teisinis reguliavimas nustatomas iš apačios ir jo eigą veikia vi-suomeninių santykių dalyvių aktyvumas. Teisėti jų veiksmai yraindividualūs, o santykiai — koordinuojami. Subordinacijos me-todai veikia administracinėje, dispozityvus — civilinėje teisėje.

Teisinio reguliavimo būdai suvokiami kaip teisinis poveikis,išreikštas teisės normose ir kituose teisės sistemos elementuose.Leidžiamasis, draudžiamasis ir pozityvus įpareigojamasis būdaisusiję su subjektinėmis teisėmis. Esant leidimui subjektinė teisė(teisė reikalauti, užtikrinant subjektinės teisės turėtojui aktyvius

SYSADMIN

SYSADMIN


veiksmus) sudaro šio teisinio reguliavimo būdo turinį, o esantpozityviam įpareigojimui ir draudimui teisė reikalauti priklausokitiems asmenims ir jo paskirtis — užtikrinti aktyvios arba pasy-vios teisinės pareigos atlikimą.

Iš teisinės tikrovės elementų (normų, teisinių santykių), išreiš-kiančių reguliavimo būdą, susidaro teisės šakinių metodų turinys.Nuo centralizuoto ir decentralizuoto reguliavimo daug priklausoir būdų kombinacija, būdinga vienai ar kitai teisės šakai. Sakiniamsmetodams, kur vyrauja centralizuotas reguliavimas (administra-cinė, finansų teisė), priklausantis viešajai teisei, svarbiausi yra įpa-reigojimai ir draudimai. Sakiniams metodams, išreiškiantiems dis-pozityvius pradus (civilinė, šeimos, darbo teisė) ir priklausantiemsprivatinei teisei, svarbiausi yra leidimai. Įpareigojimai būdingi di-naminei, o leidimai ir draudimai — statinei teisės funkcijai.

Teisinis leidimas — tai pagrindinis teisinio reguliavimo ele-mentas, nustatantis teisines priemones siekiant užtikrinti socia-linę laisvę ir žmonių, kolektyvo, visuomeninių susivienijimų ak-tyvumą, realų žmogaus teisių įgyvendinimą, tikrąją demokratijąir kūrybinę žmonių veiklą.

Teisinis leidimas yra subjektinė teisė ir jai būdinga nuožiūrabei teisinių galimybių ribos. Teisiniam leidimui būdinga ne tie-siog galimo elgesio riba, o tokia, kai galima pasir inkti, kaip pasi-elgti, parodyti aktyvumą ir patenkinti savo interesus. Subjekti-nė teisė tik reikalauti taip pat reiškia tam tikrą leidimą tai dary-ti, tačiau ši teisė labiau susijusi su pozityviais įpareigojimais.

Teisiniai leidimai turi būti įstatymuose ir kituose norminiuo-se aktuose. Dažniausiai j ie tiesiog suformuluoti norminio aktotekste kaip įgaliojanti reguliuojamoji norma. Teisinis leidimasgali išplaukti iš teisės normų komplekso (pvz., leidimas sudarytiįvairias sutartis, kadangi jos neuždraustos, laikomasi sudarymosąlygų, neprieštarauja teisės principams).

Teisinis draudimas yra teisinė priemonė, užtikrinanti visuo-meninių santykių organizuotumą, piliečių teisių ir teisėtų inte-resų, visuomeninių susivienijimų interesų apsaugą, ir nepagei-daujamo socialiai žalingo elgesio barjeras.


Vieni draudimai saugo piliečio asmenį, kiti išreiškia valsty-bės įvairių sričių veiklą. Visiems būdinga įtvirtinamoji, fiksuo-jamoji funkcija. Jų paskirtis - įtvirtinti ir padaryti neliečiamusesamą tvarką ir santykius. Todėl reguliavimo atžvilgiu jie išreiš-kiami teisinėmis pasyvaus turinio pareigomis susilaikyti nuo tamtikrų veiksmų. Taigi draudimas teisėje — tai teisinė pareiga, impe-ratyvi, kategoriška, neginčijama, užtikrinama teisiniu poveikiu.

Tam tikri draudimai nustatyti esant pasyviam elgesiui, kaiasmenys neveikia. Tada draudimai išreiškiami draudžiamosiosenormose, kurių garantija yra teisinė atsakomybė, o įgyvendini-mo forma - laikymasis.

Teisiniams draudimams yra būdingas reikalavimas. Visada nu-matoma, kad yra asmenų, galinčių pareikalauti laikytis draudimo.Toks reikalavimas būdingas ir atitinkamoms teisinėms pareigoms.

Teisiniai draudimai yra visiems privalomi ir susiję su teisineatsakomybe (baudžiamąja, civiline). Jiems būdingas formalus api-brėžimas. Teisės normose griežtai apibrėžtas jų turinys ir tiksliosribos. Nėra teisinių draudimų be draudžiamųjų paliepimų ir nor-minių nuostatų dėl atsakomybės už jų nesilaikymą. Nereikia pai-nioti norminio draudimo ir leidimo nebuvimo, nes jie nėra tapatūs.

Pozityvus įpareigojimas. Pozityviais įpareigojimais reiškia-mas prievartinis pareigos atlikimas, taip pat reglamentuojama fi-nansinė veikla, aplinkos apsauga ir panašiai. Čia būdingas tamtikras asmenų varžymas, nes jie privalo daryti tai, ko nedarytų,arba daryti ne tokiu mastu. Šis reguliavimo būdas pasireiškia pa-skirstant asmenims aktyvias teisines pareigas, t. y. įpareigoja tvar-kyti savo elgesį pagal teisės normų reikalavimus.

Bendrųjų teisinių leidimų ir draudimų vieta taikant teisinįreguliavimą yra savita. Jie reiškia, kad atitinkamos norminės nuo-statos yra išeities taškas ir orientuojamasis tos visuomeninių san-tykių srities pradas. Bendrieji leidimai ir draudimai tiesiogiai nu-stato žmonių elgesį ir kai būtina reguliuoti socialinius, politinius,dorovinius leistinus ar draudžiamuosius pradus. Bendrieji leidi-mai gali sukelti teisinių padarinių ir būti teisėto elgesio kriteri-jus, pavyzdžiui, bendrasis leidimas laisvai sudaryti sutartis, ne-


sant specialaus šios srities draudimo. Tokie leidimai yra pagrin-das teigti atitinkamą elgesį esant teisėtą.

Bendrieji draudimai tiesiogiai negali sukelti teisinių padari-nių ir būti neteisėto elgesio kriterijus. Visada neteisėto elgesiopripažinimo pagrindas gali būti tik konkrečios normos: arbadraudžiamosios, arba įpareigojamosios ar įgaliojamosios, ir jų rei-kalavimų nevykdymas arba ribų peržengimas sudaro teisės pa-žeidimą. Pagal teisėtumo principus, reikalaujančius teisingumo,konkretumo ir asmeninės teisinės atsakomybės, kiekvienas ne-teisėtas elgesys turi būti susijęs su konkrečios teisės normos -draudžiamosios, įpareigojamosios ar įgaliojamosios pažeidimu(jeigu subjektas pažeidė leistinas ribas).

3. Teisinio reguliavimo tipai ir sistemos.

Teisinis režimas

Skiriami du teisinio reguliavimo tipai: bendrasis draudžiamasiir leidžiamasis. Teisinėje apyvartoje vartojamos dvi formulės, su-sijusios su teisės ypatybėmis: pirmoji — leista viskas, išskyrus tai,kas uždrausta; antroji — uždrausta viskas, išskyrus tai, kas leista.

Teisinio reguliavimo tipai nusako teisinio poveikio tvarką irkryptį, apibrėžia, kam skirtas reguliavimas: suteikti visuomeni-nių santykių dalyviams bendrąjį leidimą ar skirti bendrąj į drau-dimą. Tos bendrosios kryptys apibrėžiamos atitinkamai konkre-čiais draudimais arba leidimais. Bendrąjį draudimą atit inka tikkonkretus leidimas, ir atvirkščiai, įstatymų leidėjo nustatytą ben-d r ą j į leidimą atitinka konkretus draudimas.

Bendroji nedraudžiama tvarka tiesiogiai išreiškia plačią so-cialinę laisvę ir esant demokratiniam režimui yra teisinio regu-liavimo tipas, kurio pagrindinis komponentas yra bendrieji drau-dimai, reikalauja tobulai tvarkomų visuomeninių santykių, vi-suomenės gyvenimo organizuotumo ir socialinės atsakomybės.

Leidimų tvarka padeda sutvarkyti valstybės institucijų ir pa-reigūnų veiklą, užtikrina jų funkcijų ribojimą ir šalina savivalę.Galioja taisyklė: neleidžiama kitaip, tik kaip nustatyta.

SYSADMIN


Teisinis režimas — tai reguliavimo tvarka, išreikšta kompleksuteisinių priemonių, parodančių išskirtinį tarpusavyje sąveikau-jančių leidimų, draudimų, pozityvių įpareigojimų derinimą ir su-darančių reguliavimo kryptingumą.

Kiekvienam teisiniam režimui būdingi visi teisinio regulia-vimo būdai. Tačiau kiekvieno režimo specifiką lemia vienas vy-raujantis būdas. Teisinio režimo klausimas kyla reguliuojant sub-jektines teises. Teisinio režimo pagrindas yra teisinio reguliavi-mo būdas: bendrasis draudimas, leidimas ar pozityvus įpareigo-jimas. Taigi režimus galima skirstyti į bendruosius nedraudžia-muosius ir leidžiamuosius (šalia įpareigojimų).

Kiekvienas teisinis režimas parodo teisinio reguliavimo griež-tumo laipsnį, tam tikrų ribojimų arba lengvatų buvimą, subjek-tų aktyvumo lygmenį ir jų savarankiškumo ribas.

4. Teisės įgyvendinimas ir taikymas. TeisingumasTeisinio reguliavimo išraiška yra toks visuomeninių santykių da-lyvių elgesys, kai įkūnijami teisėje esantys reikalavimai ir gali-mybės. Teisės įgyvendinimas turi keletą formų ir jų ypatybės pri-klauso nuo teisinio reguliavimo būdų: įgyvendinamas leidimas,draudimas ir įpareigojimas. Atsižvelgiant į tai, skiriamos tokiosteisės įgyvendinimo formos: naudojimasis, laikymasis ir vykdy-mas.

Naudojimasis - įgyvendinimo forma, kai įgyvendinamos lei-džiamos galimybės. Subjektai elgiasi aktyviai, įgyvendina savo tei-ses, naudojasi teisės suteiktomis galimybėmis (nuosavybės teise,teise į gynybą, rinkimų teise).

Laikymasis yra įgyvendinimo forma, kai subjektai derina sa-vo elgesį su teisiniais draudimais. Būdingas pasyvus subjektų el-gesys. Jie neatlieka teisės normų draudžiamų veiksmų, t. y. vykdojiems skirtas pareigas.

Vykdymas reiškia, kad subjektai savo veiksmais vykdo teisi-nius paliepimus. Jie yra aktyvūs ir atlieka teisės normose nusta-tytus veiksmus, t. y. jiems skirtas pareigas. Vykdymas yra tiks-

SYSADMIN


liausią teisės įgyvendinimo forma. Teisės normomis kartu su ki-tomis teisinėmis priemonėmis užtikrinami rezultatai, įkūnijamosreikiamos elgesio programos, kurios turi tapti faktiniais santy-kiais ir būti įgyvendintos aktyviais subjektų veiksmais.

Naudojimosi teise ir jos laikymosi formos turi būti supran-tamos kaip neatsiejamos, derinant su reguliavimo tipu ir priklau-symu nuo jo. Naudojantis teise, visada jos ir laikomasi: esant ben-dram nedraudžiamam reguliavimui, laikomasi, kad nebūtų pa-žeidžiamos draudžiamosios normos; esant konkrečiam leidimui,griežtai laikomasi nustatytų subjektinės teisės ribų.

Esant bendram nedraudimui ir kartu leidimui, įgaliotasissubjektas veikia aktyviai. Aktyviu elgesiu j is įgyvendina materia-liuosius, politinius, dvasinius interesus. Atitinkamų teisės nor-mų - įgaliojamųjų ir draudžiamųjų, taip pat bendrųjų draudi-mų ir leidimų įgyvendinimas sukuria bendrus ir absoliučius tei-sinius santykius ir pagal juos subjektai organizuoja socialinių po-reikių kuriamą savo elgesį.

Teises taikymas. Baigiamoji teisinio reguliavimo stadija (kar-tais ir atsirandant teisiniams santykiams) yra teisės taikymas. Taiindividuali teisinė veikla nagrinėjant teisines bylas, ir dėl tokiosveiklos teisės sistemoje atsiranda individualūs paliepimai (potvar-kiai). Individualūs potvarkiai (sprendimai) užtikrina teisės nor-mų vykdymą, turi teisinę galią ir gali būti teisėto elgesio kriteri-jus. Šiais sprendimais ne tik užtikrinama teisė, bet ir atsižvelgiantį konkrečias socialines, politines sąlygas išreiškiamas individua-lus norminis visuomeninių santykių reguliavimas, galintis pra-turtinti arba iškreipti teisę.

Be teisėkūros, teisės taikymas labiausia lemia teisinį teisės po-veikio visuomeniniams santykiams reguliavimą.

Teisę taiko kompetentingos valstybės teisėsaugos instituci-jos ir pareigūnai. Tarp aplinkybių, kai būtina taikyti teisę, yrasusijusiųjų su teisinių santykių atsiradimu (pvz., atsiradus teisėmsir pareigoms, susijusioms su pensijos skyrimu, kai socialinės rū-pybos įstaiga įstatymų pagrindu pensininkui nustato pensijos dy-dį ir įsako ją mokėti). Daugiausia aplinkybių, verčiančių taikyti


valstybės prievartą, yra siekiant užtikrinti visuomenės gyvenimoteisinį reguliavimą. Valstybės prievartos taikymas ir pagrindžiakompetentingų institucijų specifinę teisės taikymo veiklą. To-kios valstybės institucijos privalo tikrinti valstybės prievartos prie-monių taikymo teisėtumą, pagrįstumą ir tikslingumą, o prirei-kus jas sukonkretinti, nustatyti jų taikymo tvarką, t. y. atliktiindividualų teisinį reguliavimą.

Teisės taikymas pirmaujant teismams yra vienintelis valsty-bės prievartos įgyvendinant teisinį reguliavimą vartojimo būdas.Sis būdas būdingas visoms teisės įgyvendinimo formoms — nau-dojimuisi, laikymuisi, vykdymui ir taikymui.

Faktinės aplinkybės, lemiančios teisinį reguliavimą ir prirei-kus - valstybės prievartos taikymą, yra: a) esamos subjektinėsteisės įgyvendinimo kliūtis ir teisinių pareigų nevykdymas; b) tei-sės pažeidimas, už kurį reikia atsakyti.

Teisinės atsakomybės ir teisės taikymo akto ryšys yra esmi-nis. Teisinę atsakomybę, išreikštą baudžiamosiomis priemonė-mis, teismas gali taikyti tik specialaus akto — kaltinamojo nuosp-rendžio, priimto nustatyta proceso įstatyme forma, pagrindu, lai-kydamasis visų demokratinių procesinių garantijų, nes to reika-lauja teisėtumas. Tačiau teisingumas nėra mechaninis rašytiniųteisinių potvarkių vykdymas, o gyvoji teisė, todėl teismai turi va-dovautis pagrindiniais teisės principais ir žmogaus teisėmis. De-mokratijos sąlygomis, kai vyrauja teisė, teisinė visuomenė ir vals-tybė, privačios žmogaus teisės turi išskirtinę teisinę reikšmę, to-dėl visi teisėsaugos institucijų sprendimai privalo nepažeisti žmo-gaus teisių.

Teisėsaugos institucijos, taikydamos teisę, užpildo įstatymųleidybos paliktas spragas, kai konkretus gyvenimo atvejis nenu-matytas konkrečioje teisės normoje. Tada teismai įgalioti spręs-dami bylą taikyti analogiją, išskyrus baudžiamąją ir administra-cinę teisę. Galima įstatymo ir teisės analogija. Įstatymo analogi-ja reiškia, kad bylą privalu spręsti įstatymo, reguliuojančio pa-našius santykius, pagrindu, o teisės analogija — vadovaujantis ben-draisiais teisės pradais. Tačiau analogijos taikymas turi tam tik-


rų ypatumų: 1) ji taikoma tik kai visiškai nėra teisės normos ar-ba ji neišsami; 2) esamos nagrinėjamų aplinkybių normos ir nu-matytų aplinkybių panašumas požymių atžvilgiu turi teisiniu po-žiūriu iš esmės sutapti; 3) analogija neleistina, jeigu įstatymasnumato teisinius padarinius, susi jusius su konkrečia norma;4) išimtinės normos ir bendrųjų įstatymų nuostatų išimtys galibūti taikomos tik kai nagrinėjamos aplinkybės taip pat yra išim-tinės; 5) gauta taikant analogiją teisės nuostata neturi priešta-rauti įstatymo nuostatoms; 6) taikant analogiją, pirmiausia rei-kia ieškoti normos tos pačios teisės šakos aktuose ir tik tokiosnesant — kitoje teisės šakoje arba įstatymuose.

Teisę baigiama taikyti priėmus teisės aktą. Toks aktas yravalstybinis individualiai apibrėžtas kompetentingo subjekto kon-krečioje teisinėje byloje priimtas sprendimas siekiant nustatytisubjektinių teisių arba teisinių pareigų buvimą arba nebuvimąir mastą (ribas) remiantis atitinkamomis teisės normomis jų įgy-vendinimo interesais.

Teisės taikymo aktai vaidina ypatingą vaidmenį, nes jie yrabūtini teisiniam reguliavimui ir teisinio poveikio visuomeniniamssantykiams požiūriu. Jais drauge su norminiais aktais įgyvendi-narni atitinkami socialiniai tikslai.

Teisės taikymo aktai skiriami pagal prasmę: teismo sprendi-mai, individualūs valstybės potvarkiai ir taikymo aktai. Teismosprendimas yra baigiamasis teisės taikymo aktas, potvarkis rodoteisės taikymo rezultatą, teisės taikymo aktas yra teisinis bylossprendimo rezultatas, t. y. aktas dokumentas.

Įgyvendinant teisę, ypač privatinę, civilinę, labai svarbi tei-sinio aktyvumo samprata. Teisinis aktyvumas net gali būti tei-sės taikymo alternatyva, kai visuomeninių santykių dalyviai turiteisinę galią automatiškai individualiai reguliuoti ir kartu neturivaldžios institucijų statuso. Daugelio teisės šakų, būtent civili-nės, darbo, privatinės, subjektų teisinis aktyvumas, susijęs su nau-dojimusi teise, aktyviai veikia teisinį reguliavimą (pvz., c iv i l inėssutartys yra ne tik teis iniai faktai, bet ir autonomiško te is inio re-guliavimo priemonė). Šiuo atveju turinčių tam tikrą teisinį sta-


tusą subjektų valia nors ir skiriasi nuo teisės taikymo veiklos, ta-čiau prie jos labai priartėja.

Teisės taikymas yra glaudžiai susijęs su teisės praktika. Tei-sėkūros ir individualios teisinės veiklos atribojimas bei atit in-kamai teisinio reguliavimo norminis pagrindas ir teismų prak-tika skiria dvi teisės sistemas. Socialinis teisės praktikos vaid-muo - užtikrinti kuo glaudesnį teisės ryšį su gyvenimu, prakti-ne veikla ir jos padariniais. Teismų precedentai galioja anglo-saksų teisės sistemos šalyse ir iš dalies tenkina visuomeninių san-tykių dalyvius.

Aukščiausiasis teismas, apibendrindamas teismų praktiką,priima nutarimus, kaip turėtų būti sprendžiamos vienos ar kitosbylos, ir tie nutarimai yra rekomendacija vadovautis teismamssprendžiant bylas.

5. Teisėtumas ir jo ribosTeisėtumas — praktinis rašytinės teisės turinio įgyvendinimas, idė-j inis politinis teisės sistemos pagrindas, jos ryšys su visuomeni-niais ir politiniais institutais, politiniu visuomenės režimu. Tairašytinės teisės tikrovė, kai tiksliai įgyvendinami visi jos reikala-vimai ir garantuojamos galimybės.

Teisėtumo samprata apima realias pažiūras į rašytinę teisę,jos privalomąjį pobūdį ir galią. Teisėtumo principas išreiškia hu-manišką vyraujančios pasaulėžiūros turinį, visuomeninės siste-mos prigimtį, jos nuostatą apsaugoti asmens teises, pašalinti sa-vivalę. Teisėtumas yra demokratijos sudedamasis elementas ir vi-suomenės civilizacijos požymis. Skirtini trys tarpusavyje susijęteisėtumo turinio elementai: 1) teisės privalomumas visiems; tei-sės, kaip norminio institucinio derinio, požymis yra tas, kad ra-šytinės teisės nuostatos yra realiai faktiškai įgyvendinamos. Jei-gu yra teisė, yra ir teisėtumas, t. y. tvarka, kuriai esant visuome-ninių santykių dalyviai privalo griežtai laikytis teisės normų irvykdyti jų reikalavimus; 2) teisėtumo idėja, t. y. teisinėje sąmo-nėje diegiama tokio visų visuomeninių santykių dalyvių elgesio

SYSADMIN


tikslingumo ir būtinumo idėja, kai nelieka vietos savivalei ir tei-sė tampa visuotinė, pasiekiamas tikras subjektinių teisių įgyven-dinimas.

Teisėtumo šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje pradai yravisų lygybė įstatymui, privilegijų nebuvimas, įstatymų viršeny-bė, teisinės atsakomybės už teisės pažeidimus neišvengiamumas;3) svarbiausias konstitucinis teisėtumo elementas, kad teisėtu-mas, kaip savarankiškas reiškinys, atsiranda tik kai du minėti ele-mentai įgyvendinami visuomenės politiniame gyvenime, teisėtu-mo reikalavimų sistemoje. Kadangi teisėtumas susideda iš poli-tinių teisinių reikalavimų, teisėtumo įtvirtinimas visuomenėjereiškia teisėto elgesio užtikrinimą visuomeninių santykių srity-je, teisinio reguliavimo, garantuojančio žmogaus teises, realumąir veiksmingumą. Teisėtumas yra valstybės veiklos metodas.

Asmens teisės ir laisvės bei galimybės, kaip svarbiausi demok-ratijos elementai, tampa visuomeninio gyvenimo realija tik įgy-vendinant teises, o tai reiškia ir teisėtumą.

Pagrindiniai teisėtumo reikalavimai demokratinių politiniųrežimų sąlygomis yra tokie: 1) turi būti visuotinė teisė, išreikštatobula įstatymų leidyba, kai visuomeniniai santykiai teisiškai su-tvarkyti, reguliuojami įstatymų, įstatymuose nėra spragų ir ne-aiškumų; 2) konstitucijos ir įstatymų viršenybė, t. y. visi kitinorminiai aktai ir individualūs aktai turi a t i t ik t i įstatymą, jamneprieštarauti, o visi įstatymai ir kiti aktai — sutikti su konstitu-cija; 3) įstatymui visi lygūs, visiems visuomeninių santykių da-lyviams keliami vienodi reikalavimai ir niekas neturi privilegijų;4) yra socialinių ir teisinių mechanizmų, užtikrinančių teisės įgy-vendinimą, pareigų vykdymą, netrukdomą subjektinių teisių įgy-vendinimą; 5) garantuotas kokybiškas teisės taikymas, aktyvi ko-va su teisės pažeidimais, teisės pažeidėjų teisinės atsakomybės ne-išvengiamumas; 6) teisėtvarkos stabilumas, veiksmingas teisinioreguliavimo mechanizmas.

Svarbus yra įstatymų viršenybės reikalavimas. Visos kitos so-cialinės normos turi neprieštarauti įstatymams. Jie turi išimtinęgalią ir yra svarbesnis dalykas nei viršenybė. Viršenybė - tai tik


vienas iš išimtinumo raiškos būdų. Išimtinė įstatymų padėtis yrateisėtumo ir demokratijos visuomenėje rodiklis. Įstatymų veiki-mo išimtinumą aiškiai rodo teisėtumo ir tikslingumo bei mora-lės santykis. Socialinio tikslingumo principas įtvirtintas įstaty-muose ir kituose valstybės norminiuose aktuose. Todėl nukryp-ti nuo įstatymų teisinantis tikslingumu negalima. Tačiau teisėsnormos numato galimybę, kad teismas nagrinėdamas bylas ne-retai kai kuriuos klausimus gali spręsti vadovaudamasis įstaty-mus papildančiais aktais (pvz., skirdamas alimentus ar konkre-čią bausmę už tam tikrą nusikaltimą). Tačiau tikslingumas ne-turi peržengti teisėtumo ribų. Teismas civilizuotoje visuomenė-je gali remtis pagrindiniais teisės principais, prigimtinėmis žmo-gaus teisėmis ir nepažeisti teisėtumo ir tikslingumo reikalavimų.

Teisė ir moralė glaudžiai sąveikauja. Aukščiausi moralės ide-alai, pavyzdžiui, teisingumas, išreiškiami teisės normose. Tačiauteisėtumo pažeidimas negali būti pateisinamas grindžiant tuo, kadteisių įgyvendinimas ir pareigų atlikimas nesiderina su moralėssamprata. Nukrypti nuo įstatymų bendrųjų nuostatų moralės su-metimais galima tik įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais.Teismas skirdamas bausmę gali turėti omenyje moralės princi-pus, nes tokią teisę jam suteikia įstatymas.

Be teisės negali būti teisėtumo. Tačiau teisėtumas kartu yrair savarankiškas visuomeninis politinis reiškinys, demokratiniorežimo elementas. Šiuolaikinėje pilietinėje visuomenėje įsitvir-tina teisės viršenybė, teisinis, o ne vien valstybinis valdymas, to-dėl visuomenėje, kur išplėtotos civilinės ir demokratinės insti-tucijos, yra teisės ir teisėtumo vienovė.

Teisė šiuolaikinėje visuomenėje įgyja savarankišką, nuo vals-tybės valdžios nepriklausomą egzistenciją. Teisės savarankišku-mo pagrindas greta demokratinių teisės principų yra privatineteise tapusios pagrindinės žmogaus teisės. Čia teisė reiškiasi nepaprastu įstatymų privalomumu visiems, o įstatymų viršenybe,teisė valdo remdamasi žmogaus teisėmis.

Tiesioginė teisinio reguliavimo išdava, teisės veikimo centrasteisinėje valstybėje yra teisėtvarka, t. y. visuomeninių santykių


sutvarkymas, išreiškiantis realų, praktiškai įgyvendinamą teisėsreikalavimą ir teisėtumo režimą.

Teisėtvarkos ir teisėtumo sąvokos artimos, bet jos ir skiriasi.Teisėtvarka — tai teisėtumo padarinys. Teisėtumas yra visuome-ninio ir politinio gyvenimo režimas, o teisėtvarka — sutvarkytųvisuomeninių santykių faktinė teisinė būklė, normalus teisinisgyvenimas, atsiradęs kaip teisėtumo reikalavimų įgyvendinimoišdava. Teisėtumo režimas yra išreikštas politinių teisinių reika-lavimų pavidalu ir įgyvendinamas teisinių santykių sistemoje tei-sėtvarkos lygmeniu.

Pagrindiniai teisėtvarkos bruožai yra tokie: įstatymo virše-nybė teisės reguliuojamų santykių srityje; subjektų visų savo pa-reigų laikymasis ir atlikimas laiku; griežta visuomeninė drausmė;palankių sąlygų pasinaudoti subjektinėmis teisėmis sudarymas iružtikrinimas; besąlygiškas prigimtinių žmogaus teisių ir laisviųįtvirtinimas; tikslus ir veiksmingas visų teisės įstaigų ir pirmiau-sia teismo darbas; padariusiųjų teisės pažeidimus teisinės atsa-komybės neišvengiamumas.

Teisėtvarka yra nuoseklus visų teisėtumo reikalavimų, teisėsprincipų vykdymas ir visų pirma realus visokeriopas žmogaus tei-sių užtikrinimas.

XIV. Teisiniai santykiai

Teisiniai santykiai yra visuomeninių santykių atmaina. Tam tikrisocialiniai žmonių ryšiai atsiranda konkrečių asmenų valia, kiti- yra objektyvūs. Kiekviena žmonių karta patenka į sistemą ob-jektyviai susiklosčiusių ryšių ir santykių, kurių negali nepaisyti,ir jie yra objektyvios paskirų individų elgesio ir veiklos ribos. Šieryšiai ilgainiui keičiasi ir atsiranda naujų santykių. Mokslo ir tech-nikos raida, pramoninės gamybos pažanga sudaro galimybes ga-minti įvairius sudėtingus dalykus ir teikti paslaugas, tačiau kartumažėja gamtos ištekliai, didėja aplinkos tarša. Kiekvienas visuo-meninis santykis ir laisva žmogaus veikla turi tam tikras ribas. Vi-sa tai neišvengiamai veikia esminius asmens ir valstybės interesus,o konkretus visuomeninis santykis patenka į teisinio reguliavimosritį ir įgauna teisinį pobūdį. Žmogaus laisvė tampa subjektine tei-se, o jos ribos - pareiga, draudimu ar teisiniu ribojimu.

Teisės literatūroje vyrauja dvejopa teisinių santykių samprata,Vieni teisininkai teigia, kad teisiniai santykiai yra teisės normo-mis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kiti tvirtina, kad teisi-niai santykiai yra ypatingos rūšies visuomeniniai santykiai, t. y.visuomeninio santykio teisinė forma.

Teisinis santykis — tai teisinis jo subjektų ryšys. Faktinį vi-suomeninį santykį reguliuoja teisinis santykis ir yra glaudus jųtarpusavio ryšys. Teisės normą sukonkretina teisinis santykis, įsta-tymo pagrindu atsirandantis tarp konkrečių subjektų. Teisinissantykis veikia faktinį visuomeninį santykį. Jeigu subjektų elge-sys teisėtas, tai yra faktinių ir teisinių santykių vienovė. Subjek-tams nevykdant teisės normų reikalavimų, atsiranda teisinio san-tykio ir to faktinio santykio, kurį turi paveikti teisės normos,prieštaravimas.

SYSADMIN

Teisiniai santykiai 211

Visuomeninio santykio turinį sudaro jo dalyvių elgesys. Jei-gu šis elgesys nukrypsta nuo teisės normų reikalavimų, tai ir patsvisuomeninis santykis nukrypsta nuo teisinio santykio. Taigi vi-suomeninis santykis yra teisinio santykio subjektas.

1. Teisinio santykio požymiaiTeisinis santykis yra teisės normos numatytas visuomeninis san-tykis. Teisės normoje numatytos teisinio santykio atsiradimo, ki-timo ir pasibaigimo sąlygos. Šios sąlygos yra apibrėžtos teisės nor-mos hipotezėje ir vadinamos teisiniais (juridiniais) faktais. Čiataip pat numatytas subjektų, t. y. teisinių santykių dalyvių, teis-numas ir veiksnumas. Teisės normos dispozicijoje numatytos tei-sinio santykio dalyvių teisės ir pareigos, draudimai ir ribojimai.Teisės normos sankcija modeliuoja apsauginį teisinį santykį, ku-ris galėtų atsirasti, jeigu teisinio santykio dalyviai pažeistų draudi-mus arba atsisakytų vykdyti savo teisines pareigas. Hipotezė ir dis-pozicija numato teisinio santykio reguliuojamus visuomeninio san-tykio požymius. Pavyzdžiui, baudžiamosios teisės norma, drau-džianti turto vagystę ar padegimą, kaip teisinio santykio objektąnumato nuosavybės santykius, normalų jų funkcionavimą. Šeimosteisės norma nustato tėvų teises ir pareigą auklėti vaikus. Šios nor-mos objektas yra faktiniai šeimos (tėvų ir vaikų) santykiai.

Teisiniai santykiai turi intelektinių ir valinių elementų. In-telektiniai — elgesio, reguliuojamo teisės normomis, įsisąmoni-nimas, valiniai — subjekto gebėjimas suvokti savo veiklą ir teisėsnormos galią reguliuoti socialinį elgesį ir atitinkamai valdyti sa-vo veiksmus.

Teisiniai santykiai padeda subjektui suvokti savo veiksmų po-būdį ir juos valdyti. Be to, teisinio santykio dalyviui visiškai nė-ra būtina vadovautis vien teisės norma. Jis gali laikytis ir analo-giškos moralės normos ir veikti pagal įprotį. Teisė reguliuoja tikžmogaus veiksmus, kontroliuojamus jo sąmonės ir valios. Sub-jekto valia iš esmės turi atitikti visuomenės ir valstybės valią, iš-reikštą teisės normoje ir sukonkretintą teisinio santykio.

SYSADMIN

212 Valstybės

Teisinių santykių turinys yra jų subjektų teisės ir pareigos.Teisinis santykis yra tam tikro santykio dalyviams pritaikyta kon-kreti teisės norma. Teisės norma yra abstrakti elgesio taisyklė: jiskirta nenustatytam asmenų ratui, taip pat taikyti ne vieną kar-tą. Kai tik atsiranda normos hipotezėje numatyti gyvenimo fak-tai, iš karto atsiranda ir konkretūs santykio dalyviai; teisės nor-ma iš abstrakčios taisyklės virsta vienkartinio naudojimo etalo-nu atsižvelgiant į konkrečią gyvenimo situaciją. Šitaip teisės irpareigos (draudimai, ribojimai), buvę potencialūs, tampa kon-krečių subjektų konkrečia tikrove.

Greta teisių ir pareigų j teisinio santykio turinį galima įtrauktiir kitas teisines priemones: teisinius faktus, dalyvių teisnumą irveiksnumą, teisinių santykių objektų teisinį režimą.

Teisinis santykis yra teisinis subjektų ryšys. Nėra teisių bepareigų ir pareigų be teisių — tai svarbiausias teisės principas. Sisprincipas nulemtas teisinių santykių dėsnių — teisių suteikimo irpareigų skyrimo subjektams.

Teis inių subjektų ryšiai gali būti bendri (asmens ir valsty-bės) ir konkretūs, atsirandantys dėl atitinkamų gyvenimo faktų.

Taigi teisinis santykis - tai teisinis subjektų ryšys, kurio pa-grindą sudaro subjektinės teisės ir teisinės pareigos, atsirandan-čios teisės normos pagrindu, esant normos numatytiems faktams.

2. Teisinių santykių rūšys

Teisiniai santykiai, kaip ir teisės normos, klasifikuojami pagal tei-sės šakas. Šiuo atžvilgiu jie skirstomi į valstybinius teisinius, ad-ministracinius teisinius, civilinius, baudžiamuosius, darbo, šei-mos, komercinius, ekologinius ir kitus. Pagal teisės funkcijas tei-siniai santykiai skirstomi į reguliacinius ir apsauginius. Regulia-cinių santykių paskirtis — užtikrinti visuomeninių santykių rai-dą (valstybinių įmonių privatizaciją, sutarčių sudarymą ir vyk-dymą ir kt.). Čia yra ir apsauginių elementų, tačiau jie tik pagal-biniai . Antai privatizuojant apsaugoma nuo įvairių apgaulių, ne-teisėto pasisavinimo.

SYSADMIN


Apsauginių teisinių santykių turinį sudaro draudimai, teisi-niai ribojimai arba atitinkamų pareigūnų pareiga apsaugoti re-guliuojamus santykius.

Santykių su valstybe atžvilgiu skiriami bendri ir konkretūsteisiniai santykiai. Bendri teisiniai santykiai atsiranda iš įstaty-mo. Įstatymas yra ir juridinis faktas, kurio pagrindu atsirandateisiniai santykiai. Kiekvienam piliečiui ir pareigūnui nustato-ma pareiga laikytis atitinkamų draudimų, o valstybė gauna tei-sę reikalauti atlikti pareigas. Kai kurie piliečiai net negalvojaapie teisinius ryšius su valstybe. Jie atlieka pareigas iš įpročioarba moralinių draudimų jų neatlikti, o kiti bi jo teisinės atsa-komybės. Šiuo atveju asmens ir valstybės tarpusavio santykiaiyra sąmoningi.

Konkretūs teisiniai santykiai atsiranda teisinių faktų pagrin-du — poelgių, konkretaus poelgio aktu, pavyzdžiui, sudarant su-tartis.

Bendri ir konkretūs teisiniai santykiai gali atsirasti ir regu-liacinių bei apsauginių teisės normų pagrindu. Bendri te is iniaisantykiai daugiausia susiję su konstitucijos normomis ir baudžia-mosios teisės draudimų įgyvendinimu. Konstitucinės normosdaugiausia yra reguliacinės, o baudžiamosios teisės - baudžiamo-sios. Konkretūs teisiniai santykiai gali būti reguliaciniai (sutar-tiniai) ir apsauginiai (baudžiamosios bylos iškėlimas, patrauki-mas atsakomybėn kaip kaltinamojo).

Pagal subjektų apibrėžtumą visi teisiniai santykiai da l i jamiį absoliutinius ir santykinius. Absoliutinių yra nustatyta tik vie-na šalis — subjektinės teisės turėtoja. Kitos šalies teisinės parei-gos turėtojo nėra. Subjektinę teisę turi vienas subjektas, o visikit i privalo tokios teisės (pvz., nuosavybės teisės) nepažeisti. Sa-vininkas turi visas teises, o kiti negali pažeisti jo teisės dispo-nuoti turtu.

Abi santykinių teisinių santykių šalys nustatytos persona-l iai ir turi viena kitai teisių ir pareigų. Pavyzdžiui, abi pirki-mo-pardavimo sutarties šalys turi teises ir pareigas, t. y. santy-kinius teisinius santykius.


3. Teisinių santykių turinys

Minėta, kad teisinių santykių pagrindą sudaro subjektų subjek-tinės teisės ir teisinės pareigos. Subjektinės teisės ir teisinės pa-reigos nustato konkrečią laisvės apimtį, teisinių santykių daly-vių interesų ir jų elgesio reguliavimą. Subjektinė teisė reiškia teisėspriklausymą konkrečiam subjektui kaip teisinių santykių daly-viui. Subjektinė teisė išplaukia iš objektyviosios teisės. Žmogausteisės pripažįstamos kaip būdingas reiškinys visuomenei, kuristengiasi įgyvendinti principą: „kiekvieno laisva raida yra visų lais-vos raidos sąlyga". Gyvuoja įvairių filosofinių ir teisinių koncep-ci jų, žmogų ir jo teises suprantančių kaip nepriklausomus nuovisuomenės pokyčių. Antai prigimtinės teisės mokyklos ideolo-gai teigia prigimtinę teisės kilmę, jos skirstymą į prigimtinę irpozityviąją ir tvirtina, kad tai lemia žmogaus teisių viršenybę.

Visi teisinių santykių elementai sudaro subjektinius santy-kius, nes jie numatyti abstrakčiu teisės normos pavidalu, o pas-kui personifikuojami teisinių santykių. Teisė ir pareiga tampasubjektinėmis tiek, kiek priklauso konkrečiam subjektui.

Subjektinė teisė - tai teisės normos nustatytas teisinio san-tykio dalyvio galimo elgesio matas. Svarbiausias jos bruožas yragalimybė pasinaudoti savo nuožiūra. Tuo subjektinė teisė skiriasinuo teisinės pareigos. Subjektas visada gali atsisakyti pasinaudotisavo teise, išskyrus atvejus, kai subjektinė teisė yra ir teisinė pa-reiga (pareigūnų įgaliojimai, institucijų valdžia).

Teisėtai galimas elgesys yra dviejų formų. Pirma, tai teisėtaselgesys, neuždraustas įstatymų. Jis reguliuojamas teisės. Teisinėjevalstybėje valstybės ir jos institucijų kišimasis į visuomenės gy-venimą ir ypač j piliečių asmeninę laisvę yra tiksliai apribotas.Daugelio žmogaus veiksmų teisė nereguliuoja ir neturi reguliuoti.Žmonėms galioja teisinėje valstybėje minėtas principas: „viskas,kas neuždrausta, leidžiama". Tačiau yra ir kitokių leidimų: jieyra teisiškai įforminti ir valstybės užtikrinti, numatyti teisės nor-mose ir juos atitinka kitų subjektų pareigos. Tai yra vadinamo-sios subjektinės teisės. Subjektinė teisė, apibrėžta ir įtvirtinta tei-

SYSADMIN


sės normoje, yra nustatyta elgesio riba. Teisės normoje gali būtinumatyta keletas elgesio variantų. Kartais nurodomos galimo el-gesio ribos ir subjektas, neperžengdamas tų ribų, gali veikti savonuožiūra. Šitaip civilinė teisė tik bendraisiais bruožais reguliuojasutartis. Šalys gali susitarti dėl daugelio jų įvykdymo sąlygų. Savi-ninkas gali naudotis savo daiktais savo nuožiūra. Svarbu, kad jisnepažeistų teisės normos, numatančios tą teisę, arba kitų normų.

Subjektinė teisė apima keletą konkrečių teisių: 1) teisę tu-rėti tam tikrą gerovę, pavyzdžiui, nuosavybės teisė leidžia valdy-ti, naudotis turtu, jį pertvarkyti; 2) atlikti atitinkamus veiksmusarba elgtis tam tikru būdu; 3) pareikalauti iš kito teisinio santy-kio dalyvio įvykdyti teisinę pareigą; 4) subjektinės teisės pažei-dimo atveju kreiptis į teismą. Gali būti ir specifinių subjektiniųteisių. Baudžiamasis procesas suteikia teisę įtariamajam aiškintisarba skųstis dėl prokuroro, tardytojo ar policininko veiksmų sa-vo nuožiūra.

Teisinė pareiga — tai teisės normoje numatytas teisinių san-tykių dalyvio privalomo elgesio matas. Skirtingai nuo subjekti-nės teisės, negalima atsisakyti atlikti pareigos. Toks atsisakymasyra teisinės atsakomybės pagrindas. Teisinė atsakomybė atsiran-da ir kai asmuo nesąžiningai atlieka pareigą ir nevykdo teisės nor-mų reikalavimų. Kaip ir subjektinė teisė, teisinė pareiga yra teisi-nio santykio subjekto elgesio matas. Tas matas - tai pareigos įvyk-dymo ribos, numatytos teisės normoje. Šių ribų peržengimas - taiarba nesąžiningas pareigų atlikimas, arba piktnaudžiavimas ir kė-sinimasis į kito teisinių santykių dalyvio subjektinę teisę.

Teisinės pareigos pagrindas yra socialinis būtinumas. Susi-dariusi visuomeninių santykių sistema reikalauja atitinkamo so-cialinio žmonių elgesio. Yra daugybė ekonominių santykių prie-laidų, lemiančių būtinas piliečių ir pareigūnų pareigas, nes ga-myba negalima be darbo sutarčių bei gamintojų ir vartotojų su-tarčių.

Teisinės pareigos atsiranda pagal privatinę ir viešąją teisę. Pi-liečiai privalo mokėti mokesčius, tarnauti kariuomenėje, parei-gūnai — atlikti savo pareigas dėl viešųjų interesų. Valstybė ir jos


institucijos vykdo visuomeninių interesų užtikrinimo funkciją.Jų teisės ir pareigos sutampa ir vadinamos įgaliojimais.

Atsižvelgiant į teisės normos dispozicijoje numatytą rūšį, tei-sinė pareiga gali būti aktyvi arba pasyvi. Aktyvi pareiga įtvirtinaveiksmų būtinumą, o pasyvi - būtinumą susilaikyti nuo uždraus-tų teisės normoje veiksmų.

4. Teisinių santykių subjektas

Teisinių santykių subjektas — tai teisės subjektas, besinaudojan-tis savo teisnumu ir veiksnumu. Teisės subjektas yra asmuo, pa-gal įstatymą, esantis veiksnus ir teisnus. Teisnumas reiškia asmensgebėjimą turėti teises ir pareigas. Organizacijos teisnumas atsi-randa įstatymo numatytu pagrindu ir tvarka nuo susikūrimo mo-mento. Fizinio asmens teisnumas daugeliu atvejų atsiranda žmo-gui gimus. Kai kuriais atvejais teisnumas atsiranda sulaukus tamtikro amžiaus, pavyzdžiui, teisė rinkti, sudaryti santuoką.

Veiksnumas beveik visada atsiranda sulaukus įstatyme nu-matyto amžiaus. Veiksnumas — tai fizinio asmens, kaip teisiniųsantykių subjekto, galėjimas savo veiksmais įgyvendinti jam pri-klausančias teises ir pareigas. Įvairiose teisės šakose fizinio asmensveiksnumo atsiradimo momentas nustatomas pagal teisinio re-guliavimo dalyką ir metodą. Pavyzdžiui, civilinėje teisėje pilie-čio veiksnumas visa apimtimi atsiranda sulaukus pilnametystės.Veiksnumo ribojimai numatyti nepilnamečiams nuo 16 iki18 metų.

Galėjimas atsakyti už teisės pažeidimus priklauso nuo pada-rinių sunkumo. Baudžiamojoje teisėje atsakomybė numatyta nuo16 metų, o už ypač sunkius nusikaltimus - nuo 14 metų.

Asmens teisnumas ir veiksnumas rodo valstybės požiūrį įžmogaus teises. Teisnumas ir veiksnumas gali būti apriboti tikteismo, atsižvelgiant į žmogaus teises pagal tarptautinę teisę.

Teisinių santykių subjektai gali būti klasifikuojami pagal įvai-rius kriterijus. Pagal interesų apsaugos užtikrinimo pobūdį tei-sinių santykių subjektai skirstomi į grupes: fizinius asmenis ir or-

SYSADMIN


ganizacijas. Pagal teisės šakas jie klasifikuojami į valstybinės, ci-vilinės, administracinės, finansų, baudžiamosios ir kitų teisės šakųsubjektus.

5. Juridiniai faktaiTai gyvenimo faktai, su kuriais teisės normos sieja teisinių san-tykių atsiradimą, pasikeitimą ir nutraukimą. Juridiniai faktai yranumatyti teisės normos hipotezėje. Juridinių faktų atsiradimas su-kelia teisės normoje numatytus padarinius. Todėl teisininkui vi-sada svarbu nustatyti, yra ar nėra juridinių faktų. Teisinių santy-kių dalyviai gali įsitikinti, yra ar nėra juridinių faktų, jų akivaiz-džiu buvimu ar nebuvimu, įrodydami fakto buvimo prezumpciją.

Akivaizdūs yra tokie faktai, kurie kaip aksioma ir visais gy-venimo atvejais žmonių suvokiami vienodai. Pavyzdžiui, žmogusnegali gyventi be vandens, oro, maisto ir panašiai. Daugelio aki-vaizdžių faktų įrodyti nebūtina. Tačiau nemažai faktų reikia įro-dyti, ir įrodymai yra reguliuojami normų. Šiuo atžvilgiu įrodymaiyra teisinis procesas. Įrodymų tikslas — nustatyti tiesą ir teisingaitaikyti įstatymą. Teisės pažeidimus visada būtina įrodyti.

Kai kurie faktai gali būti preziumuojami. Prezumpcija — taijuridinio fakto (pvz., nekaltumo, įstatymų žinojimo) buvimo arnebuvimo spėjimas. Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsa-komybės, tačiau įrodžius, kad asmuo ne tik nežinojo, bet ir ne-galėjo žinoti įstatymo, nuo atsakomybės būtina atleisti.

Visi juridiniai faktai skirstomi į įvykius ir veiksmus. Įvykiaivyksta be žmogaus valios, o veiksmai yra sąmoningi, valiniai. Kar-tais įvykiai prasideda veiksmais, o paskui žmogus neįstengia jų kon-troliuoti ir jie rutuliojasi kaip įvykiai (pvz., vaiko gimimas). Įvy-kiai yra gamtos reiškiniai. Jie lemia teisinius santykius, su jais yrasusiję teisiniai padariniai.

Skirtingai nuo įvykių, veiksmai yra sąmoningi valiniai žmoniųelgesio aktai. Veiksmai skirstomi į teisėtus ir neteisėtus. Tam tikraisatvejais įstatymai numato neteisėtą veiksmą (žmogaus palikimas pa-vojingoje gyvybei padėtyje, jeigu buvo galima suteikti pagalbą).

SYSADMIN


Visi veiksmai dar skirstomi į teisinius aktus ir poelgius. Tei-sinis aktas — tai veiksmas, kuriuo siekiama teisinių padarinių(pvz., kreipimasis su prašymu į įstaigą). Teisinis poelgis yra veiks-mas, kuris kad ir kokie būtų asmens ketinimai, lemia teisiniussantykius, t. y. juos sukelia, pakeičia ar nutraukia, pavyzdžiui,autorius paskelbia savo veikalą.

6. Teisinių santykių objektasTeisinių santykių objektas yra įvairiausi faktiniai visuomeniniaisantykiai. Galima skirti ekonominius, politinius, kultūrinius, tei-sinius teisinių santykių objektus. Kiekvienos rūšies visuomeniniaisantykiai savo ruožtu klasifikuojami smulkiau. Ekonominiai san-tykiai susideda iš nuosavybės santykių ir kitų civilinių teisinių san-tykių, susijusių su nuosavybe: akcinių santykių, darbo santykių irpanašiai. Teisiniai santykiai yra savarankiškas teisinių santykių ob-jektas. Pavyzdžiui, baudžiamieji teisiniai santykiai, atsiradę dėl pa-darytų nusikaltimų, savo ruožtu yra baudžiamojo proceso santy-kių, kilusių dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, objektas.

Teisinių santykių dalykas yra materialus arba nematerialusgėris arba asmens poelgis, dėl kurio atsiranda teisiniai santykiai.Dalykas yra ne bet koks gėris, o susijęs su teisės reguliuojamaisvisuomeniniais ir asmens interesais. Egzistuoja ir toks gėris, ku-rio teisė nereguliuoja (draugystė, intymūs santykiai).

Materialūs dalykai yra žemė, jos gelmės, namai, įmonės ir pa-našiai. Visi j ie sudaro konstitucinių, civilinių, finansinių ir kitųteisinių santykių dalyką. Žemė yra konstitucinių santykių daly-kas, mokesčiai - finansinių teisinių santykių dalykas. Visos tei-sės šakos numato teisinius santykius, kurių dalykas yra žemė irkitų rūšių nuosavybė. Skiriasi tik materialiosios gėrybės aspek-tas, teisinis režimas vienoje ar kitoje teisės šakoje. Atitinkamaiskiriasi ir teisiniai santykiai, kadangi taikomi skirtingi teisinioreguliavimo metodai. Pavyzdžiui, pinigai yra finansinių teisiniųsantykių dalykas. Šie santykiai reguliuojami autoritariniu teisi-niu metodu. Civiliniams teisiniams santykiams, nors pinigai vyk-

SYSADMIN

do savo funkciją, autoritarinis reguliavimo metodas netaikomas,o veikia autonominis reguliavimo metodas (subjektai laisvai ap-sisprendžia).

Daugelio teisinių santykių dalykas yra nematerialus gėris (in-telektinė nuosavybė, garbė ir pan.).

Kartais teisinių santykių dalykas yra žmogaus elgesys (sutar-to darbo atlikimas, paslaugų teikimas, pareigūno pareigų atliki-mas ir kt.). Yra tokių teisinių santykių, kai dera keletas žmogauselgesio elementų. Pavyzdžiui, santykiai, atsiradę iš sutarties su-kurti, pagaminti ir perduoti materialią techninę produkciją. Su-tartyje numatyta mokslinės techninės produkcijos pagaminimodarbų rūšis, terminai, apmokėjimas ir galutinis rezultatas (nuo-savybės rūšis).

XV. Teisės pažeidimaiir teisinė atsakomybė

Teisės pažeidimo esmę rodo jo žalingumas visuomenei ir netei-sėtumas (priešingumas teisei). Visuomeninis žalingumas, pavo-jingumas yra pagrindinis požymis, apibūdinantis teisės pažeidi-mą bruožas ir objektyvus pamatas, atribojantis teisėta nuo ne-teisėta. Visuomeninis žalingumas pasireiškia tuo, kad teisės pa-žeidimas visada yra susijęs su kėsinimusi į asmens, visuomenėsprioritetus ir vertybes, pažeidžia privačius ir visuomeninius in-teresus. Teisės pažeidimo aktas visada yra iššūkis visuomenei, ne-paisymas to, kas jai vertinga. Visuomenei žalingumas arba pavo-jingumas yra pažeidėjo kėsinimasis j svarbias visuomenei gėry-bes, jos egzistavimo sąlygas. Teisės pažeidimai visuomenei ypačžalingi dėl paplitimo, jie trikdo normalų visuomenės gyvenimoritmą, kėsinasi į susiklosčiusius visuomeninius santykius, suke-lia socialinę įtampą ir konfliktus.

Veiksmų, kurie, atsižvelgiant į savybes, negali padaryti ža-los visuomeniniams santykiams, visuomenės ir paskirų asme-nų gėrybėms, jų teisėms ir interesams, nepavojingi teisėtvarkaiapskritai ir neardo vienos ar kitos visuomenės gyvenimo sritiesteisinio režimo, negalima pripažinti teisės pažeidimais. Visuo-meninė žala ar pavojingumas yra objektyvi savybė. Objektyvituo atžvilgiu, kad veika padaroma žala visuomenei ar paskirųpiliečių interesams. Veikos laikymas neteisėta priklauso nuoįstatymų leidėjo ir oficialaus jo pripažinimo pavojingu visuo-menei.

Veikos neteisėtumą lemia žalingumas visuomenei. Nežalin-gos veikos negalima pripažinti neteisėta. Teisės literatūroje pa-

SYSADMIN

Teisės pažeidimai ir teisinė atsakomybė 221

plitusi nuomonė, kad priešingumas teisei yra teisinė pavojin-gumo visuomenei išraiška, nėra tiksli. Priešingumo teisei ne-galima suvokti tik formaliai. Reikia skirti du priešingumo tei-sei aspektus. Pirma, priešingumas teisei yra objektyvi žalingu-mo visuomenei išraiškos forma. Tai reiškia, kad visuomenei ža-linga (pavojinga) veika turi būti oficialiai patvirtinta įstatymekaip neteisėta (priešinga teisei). Antra, neteisėtumas yra objek-tyvi teisės pažeidimo savybė. Objektyvi tuo atžvilgiu, kad betkokiu teisės pažeidimu kėsinamasi į teisės suteikiamas sociali-nes gėrybes, į teisės ginamą bendrąjį interesą, visuomeninių san-tykių tvarką, palaikomą teisinėmis priemonėmis, kurios įgyven-dinamos konstruktyviais būdais. Teisės pažeidimui iš pat pra-džių būdinga tai, kas teisės smerkiama ir yra jos ginama. Visatai galima suformuluoti šitaip: „viskas, kas visuomenei žalinga(pavojinga), prieštarauja teisei"; ir „prieštaraujančios teisei yratik tokios veikos, kurios žalingos (pavojingos) visuomenei." Ta-čiau praktiškai dar pasitaiko ir nukrypimų: 1) ne viskas, kasdraudžiama įstatymo, iš t ikrųjų žalinga ir pavojinga visuome-nei; 2) ne viskas, kas pavojinga visuomenei, yra draudžiamaįstatymo. Abu nukrypimai yra nepageidaujami ir todėl galio-jančiuose įstatymuose svarbu adekvačiai suderinti, kas visuo-menei žalinga ir todėl neteisėta. Priešingos teisei yra visos nuoteisėtvarkos nukrypstančios veikos.

1. Teisės pažeidimo sudėtis

Teisės pažeidimo žalingumas visuomenei ir priešingumas teiseiskiria neteisėtą elgesį nuo teisėto. Šito pakanka teisės pažeidimosampratai, tačiau nepakanka teisės pažeidimui nuo kitų teisėt-varkos nukrypimų atskirti. Šiam tikslui padeda objektyvūs ir sub-jektyvūs teisės pažeidimų sudėties elementai.

Teisės pažeidimas objektyviu požiūriu yra priešinga teisei (ne-teisėta) veika, pasireiškianti priešingais teisei veiksmais arba įsta-tyme numatytų veiksmų neatlikimu. Išoriškai nepasireiškę min-tys ir įsitikinimai, pagal įstatymą, nepersekiojami. Pagal įstaty-

SYSADMIN


mus, tik veiksmais ar neveikimu, o tam tikrais atvejais — ir žo-džiais (įžeidimu, šmeižtu) gali būti padaryta žala teisės ginamiemsinteresams. Nėra teisės pažeidimo, kai pavojingą visuomenei vei-ką atlieka psichiškai nesveikas žmogus.

Teisės pažeidimo sudėčiai priklauso priežastinis veikos ir at-siradusių padarinių bei padarytos žalos ryšys. Teorijoje ir teisėspraktikoje priežastinis ryšys yra objektyvus žalingos veikos ir at-siradusių padarinių ryšys, kai neteisėta veika vyko anksčiau, neiatsirado padarinių, ir yra svarbiausia bei tiesioginė priežastis, ne-išvengiamai sukėlusi padarinių.

Žala pasireiškia neigiamų padarinių visuma: teisėtvarkos pa-žeidimu, turto ar kitos gėrybės sunaikinimu arba naudojimosiribojimu, piliečių ir organizacijų laisvių varžymu, jų subjektiniųteisių ribojimu. Žala gali būti materiali, fizinė, veikti bendrus arbaspecifinius interesus.

Veiklos pobūdis ir padaryta žala yra objektyvus pagrindas nu-statyti pavojingumo visuomenei laipsnį, atriboti teisės pažeidi-mą nuo kitų nukrypimų nuo teisėtvarkos.

Su objektyvia teisės pažeidimo savybe tiesiogiai susijęs kitasteisės pažeidimo elementas — objektas, t. y. visuomeniniai san-tykiai, į kuriuos kėsinasi teisės pažeidėjas.

Subjektyvi teisės pažeidėjo savybė yra jo gebėjimas padarytideliktą. Teisės pažeidimu pripažįstama tik kalta veika, t. y. to-kie veiksmai, kurie vykdomi buvo asmens kontroliuojami ir pri-klausė nuo jo valios. Tai, kad nebuvę laisvos valios, galimybėsatlikti teisėtai veiksmą dėl nepakaltinamumo, mažametystės, fi-zinio ar psichinio poveikio, yra sąlygos, kurioms esant teisės pa-žeidimas nepripažįstamas, nors ir buvo žalingų padarinių.

Kad veika būtų teisės pažeidimas, įstatymai numato subjek-tui atitinkamus reikalavimus. Pirmiausia subjektas turi būti rei-kalaujamo amžiaus. Tik nustatyto amžiaus fiziniai asmenys lai-komi galintys pažeisti teisę. Pavyzdžiui, padarius nusikaltimą,baudžiamojon atsakomybėn traukiama nuo 16 metų, o už i t inpavojingus nusikaltimus — nuo 14 metų.


Baudžiamojoje teisėje nusikaltimo subjektas ir atsakomybėssubjektas sutampa (fizinis asmuo atsako padaręs nusikaltimą), ocivilinėje teisėje turtinė atsakomybė gali tekti ne tik padariusiamcivilinės teisės pažeidimą asmeniui.

Teisės pažeidimo sudėtis turi įstatymų nustatytą sankciją (ne-naudingus padarinius) už pažeidimą ir yra būtina sąlyga taikytipažeidėjui teisinę atsakomybę. Jeigu teisinė atsakomybė nenu-matyta, nėra ir teisės pažeidimo.

2. Teisės pažeidimaiir kiti nukrypimai nuo teisėtvarkosYra teisės neatitinkančių, tačiau nesudarančių teisės pažeidimųdėl ne visos sudėties (nekalti veiksmai, mažametystė, psichikossutrikimas) veikų. Taip pat yra nedidelių vienos ar kitos visuo-menės gyvenimo srities teisinio režimo reikalavimų pažeidimų(nepiktybinis alimentų nemokėjimas, skolos negrąžinimas laiku,mokesčių nesumokėjimas laiku, nusižengimai administracinėsteisės, darbo teisės normoms ir pan.). Už juos gali būti taikomosteisinės apsaugos arba auklėjamosios priemonės. Prie priešingųteisei veikų priskiriama įgaliotojo asmens piktnaudžiavimas tei-sinėmis priemonėmis siekiant egoistinių tikslų, taip pat neteisi-nių priemonių naudojimas tikslui pasiekti. Piktnaudžiavimas tei-se nėra ypatingas teisės pažeidimo tipas, o neteisėtų veiksmų, su-sijusių su piktnaudžiavimu teisine laisve, atmaina.

Leidžiant įstatymus neįmanoma nustatyti leistino elgesio ri-bų, nes tai prieštarautų asmens teisių prigimčiai. Siekdamas ne-leisti vartotojo nekorektiško elgesio, įstatymų leidėjas taiko įsta-tymų leidybos technikos priemones ir draudžia riboti atitinka-mos rūšies veikimą neperžengiant visuomenei leistinų ribų, nu-stato įgaliotojo asmens elgesio principus, sukonkretina tikslą,suteiktos teisės paskirtį ir kita. Jis sukuria tam tikrą įgalioto as-mens elgesio režimą, adekvatų teisiniam leidžiamajam. Įgalio-tų asmenų tokio režimo nesilaikymas suprantamas kaip piktnau-

SYSADMIN

SYSADMIN

SYSADMIN

224 Vals tybės t e o r i j a

džiavimas savo teise ir neturi būti kvalifikuojamas kaip nusi-kaltimas.

3. Teisės pažeidimų rūšys

Teisės pažeidimai skirstomi j nusikaltimus ir nusižengimus. Pa-grindinis tokios skirstymo kriterijus yra žalingumo visuomeneipobūdis ir laipsnis, kurie apibūdinami pasikėsinimo objekto ver-tingumu, neteisėtos veikos turiniu, aplinkybėmis, laiku, pada-rymo būdu (jėga arba jos nevartojant), padarytos žalos dydžiu,teisės pažeidėjo kaltės forma ir laipsniu, neteisėtų veiksmų in-tensyvumu, jų motyvais, pažeidėjo asmenybės charakteristika irpanašiai. Kitas kriterijus yra objektyvus veiksnys, kuris turi le-miamą įtaką pripažįstant veiką neteisėta. Veikos pripažinimas nu-sikalstama neturi priklausyti nuo įstatymų leidėjų ar jų vykdy-tojų, o turi būti įkūnytas teisės sistemoje.

Nusikaltimai. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, nusikal-timas - tai baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika, ku-ria kėsinamasi į visuomeninę santvarką, valstybės politiką ir eko-nominę sistemą, nuosavybę, į piliečių nuosavybę, politines, dar-bines, turtines ir kitas jų teises ir laisves, nustatytą teisėtvarką. Vi-si nusikalstami teisės pažeidimai klasifikuojami pagal teisės šakas.

Administracinės teisės pažeidimas - priešingas teisei kaltasveiksmas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybės arba vie-šąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, nustatytą valdy-mo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomy-bę. Administraciniai teisės pažeidimai turi visuomenei pavojin-gų požymių, tačiau iš esmės skiriasi nuo nusikaltimų pavojingu-mo laipsniu.

Civilinės teisės pažeidimai. Pagal pobūdį skiriami sutarti-niai ir nesutartiniai pažeidimai. Sutartiniai yra susiję su įsiparei-gojusios šalies savo pareigų nevykdymu, nesutartiniai — su civi-linės teisės normų reikalavimų nesilaikymu arba nevykdymu.

Nuo civilinės teisės pažeidimų reikia skirti nekaltą žalos pa-darymą, atsitiktinį subjekto elgesį, objektyviai atsitiktinai veikian-

SYSADMIN


čią nenugalimą jėgą, turtinių teisių pažeidimą atliekant teisėtusveiksmus, turto gelbėjimo atvejus.

Darbo teisės pažeidimai. Tai kalta neteisėta darbo teisėssubjektų veikla, pasireiškianti savo pareigų nevykdymu, jų pa-žeidimu, kurį draudžia darbo teisės normų sankcijos. Reikia skirtiteisėtą žalos padarymą, susijusį su ūkine rizika.

Procesiniai teisės pažeidimai. Jie yra susiję su piliečių arvalstybės įstaigų teisėtumo ar šalių procesinių teisių pažeidimais,kai teisės pažeidėjas yra teisinių santykių dalyvis. Tokie pažeidi-mai nėra teismo atsisakymas tenkinti prašymą, priimti ieškiniopareiškimą, kuris neatitinka nustatytos formos, ir panašiai.

Tarptautinės teisės pažeidimai. Tai prieštaraujantys tarp-tautinės teisės normoms ar savo įsipareigojimams tarptautinės tei-sės subjekto veiksmai ar neveikimas, padarantys žalą kitam sub-jektui, subjektų grupei ar visai bendrijai. Skiriami nusikaltimaiir deliktai. Nusikaltimai — tarptautinis terorizmas, piratavimasir panašiai, o deliktai — tai, pavyzdžiui, kelio neužkirtimas netei-sėtiems veiksmams prieš diplomatus, prekybos įsipareigojimų pa-žeidimas ir kita.

4. Teisinės atsakomybės sąvoka,požymiai ir principaiTeisinė atsakomybė yra sudedamoji teisinės sistemos dalis. Taiteisinė priemonė, blokuojanti priešingą teisei elgesį ir skatinantivisuomenei naudingą veiklą.

Filosofiškai atsakomybė suprantama kaip asmens požiūris įvisuomenę ir valstybę, į kitus asmenis tenkinant atitinkamus jųreikalavimus, savo pareigos visuomenei, valstybei ir kitiems as-menims įsisąmoninimas ir teisingas suvokimas.

Teisiškai teisinė atsakomybė suprantama kaip valstybės re-akcija į padarytą teisės pažeidimą. Tokiu požiūriu teisinė atsa-komybė yra asmens pareiga iškęsti atitinkamą teisinio pobūdžio,numatyto įstatyme už padarytą teisės pažeidimą, praradimą. Ši-tokia teisinės atsakomybės samprata reiškia, kad atsakomybė vi-

SYSADMIN


sada yra susijusi su valstybės prievarta ir tokia prievarta yra teisi-nės atsakomybės turinys.

Valstybės prievartos požymiai skirtingose teisės šakose pasi-reiškia įvairiai. Civilinė, ūkinė, darbo teisė numato galimybę sa-vanoriškai atlikti pareigą (atlyginti žalą pažeidėjo sąskaita arbajo jėgomis). Neįvykdžius pareigos savanoriškai, atsakomybė įgy-vendinama teismo būdu.

Baudžiamojoje ir administracinėje teisėje atsakomybę įgyven-dina specialios institucijos. Teisinės atsakomybės požymis yrapraradimas, kurį kaltasis privalo pakęsti. Tai, kad teisės pažeidė-jas netenka tam tikrų gėrybių, yra objektyvi atsakomybės savy-bė. Pažeidėjo vienoks ar kitoks kentėjimas už nusikaltimą yra na-tūrali valstybės reakcija į žalą, padarytą visuomenei ar asmeniui.Praradimo ir kentėjimo ypatybė, kad jie atsiranda kaip papildo-mas nemalonus padaryto teisės pažeidimo padarinys. Praradimasnėra pareiga, o papildomi pareigos padariniai. Negatyvūs pada-r in ia i gali būti asmeninio pobūdžio (laisvės, teisės eiti tam tikraspareigas atėmimas, pataisos darbai). Civilinėje teisėje tai gali būtiviešas atsiprašymas dėl šmeižto, įžeidimo, darbo teisėje — papei-kimas, administracinėje teisėje — įspėjimas, bauda, turto konfis-kavimas ir panašiai.

Kad ir kokie būtų teisės šakų ypatumai, taikoma teisinė at-sakomybė visada lemia praradimą ir kentėjimą: laisvės suvaržy-mą, garbės pažeminimą, turtines išlaidas. Taigi teisinė atsakomy-bė yra vienokia ar kitokia bausmė. Teisės pažeidėjui atsirandanauja pareiga, kurios iki pažeidimo nebuvo.

Teisinė atsakomybė atsiranda tik už padarytą teisės pažeidi-mą, ir teisės pažeidimas yra atsakomybės pagrindas. Nėra teisėspažeidimo ir teisinės atsakomybės už veiką, kuri formaliai pana-ši į teisės pažeidimą, bet dėl savo nepavojingumo visuomenei to-kia nėra, pavyzdžiui, būtinoji gintis, būtinasis reikalingumas, pro-fesinė rizika.

Teisinė atsakomybė atsiranda pažeidus teisės normas ir tai-koma griežtai laikantis normų. Atsakomybė taikoma proceso ko-deksų nustatyta tvarka.


Teisinė atsakomybė yra svarbi, bet tik viena iš valstybės prie-vartos rūšių. Greta jos yra prievartinės teisinės atsakomybės prie-monės (krata, poėmis, turto arešto skyrimas) ir gynybos priemo-nės. Gynybos priemonės skiriasi nuo teisinės atsakomybės tuo,kad jos taikomos esant mažai pavojingiems teisės pažeidimamsarba nedideliems nukrypimams nuo normalios teisėtvarkos, ne-turintiems teisės pažeidimo pobūdžio.

Gynybos priemonėmis asmuo priverčiamas atlikti jam skir-tą pareigą, kurią jis turėjo atlikti, bet neatliko. Pavyzdžiui, iš ne-vykdančio pareigos išlaikyti ir auklėti vaikus tėvo prievartine tvar-ka išieškomi alimentai. Tai nėra teisinė atsakomybė, o gynybospriemonė. Teisinė atsakomybė taikoma už piktybinį alimentų ne-mokėjimą. Asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomy-bėn ir už pareigos nevykdymą bus taikomas laisvės atėmimas.

Teisinė atsakomybė susijusi su skyrimu teisės pažeidėjui at-likti iki teisės pažeidimo nebuvusią pareigą. Gynybos priemo-nė yra valstybės prievartinė veikla, kuria siekiama atkurti pa-žeistą teisę, užtikrinti pareigos atlikimą. Gynybos priemonėsyra: sutarties pripažinimas negaliojančia ir šalių pirminės pa-dėties atkūrimas, realus sutartinių pareigų įvykdymas, išanks-tinis laiku neatsiskaitančio mokėtojo sąskaitų apmokėjimas,prievartinis gydymas, mokesčių išieškojimas, grąžinimas į dar-bą ir panašiai.

5. Teisinės atsakomybės tikslai ir funkcijos

Teisine atsakomybe atsižvelgiant į teisės šaką siekiama dviejų tiks-lų: ginti teisėtvarką ir auklėti piliečius gerbti teisę. Tikslas yrasukonkretinamas teisinės atsakomybės funkcijomis, o jos yra to-kios: 1) represinė baudžiamoji, rodanti, kad teisinė atsakomy-bė, pirma, yra atpildas teisės pažeidėjui ir, antra, prevencijos prie-monė, įspėjanti naujus pažeidėjus; 2) prievartinė auklėjamojifunkcija, glaudžiai susijusi su represine baudžiamąja, ir jos pa-skirtis — skatinti laikytis įstatymų, gerbti kitų piliečių teises irteisėtus interesus; 3) teisės atkuriamoji, arba kompensacinė,

SYSADMIN


funkcija, būdinga turtinei atsakomybei, pavyzdžiui, padarytos ža-los išieškojimu atkuriamos nukentėjusiojo turtinės teisės.

Teisinės atsakomybės principai: 1) atsakomybė gali būti tai-koma tik už neteisėtą veiką. Sis principas adresuotas įstatymų lei-dėjui ir reikalauja nustatyti teisinės atsakomybės rūšis tik už vi-suomenei žalingas veikas, neteisėtas, priešingas visuomenės ver-tybėms; šis principas galioja ir teisės taikymo institucijoms, jisišplaukia iš konstitucijos; 2) atsakomybė galima tik už kaltą vei-ką, ir yra nekaltumo prezumpcija; patrauktas atsakomybėn as-muo yra laikomas nekaltu, kol jo kaltė nebus įrodyta ir nustaty-ta teisės taikymo aktu; 3) teisingumo principas, apimantis rei-kalavimus: už nusižengimus negalima skirti baudžiamosios tei-sės numatytų bausmių; nustatantis atsakomybę ar ją didinantisįstatymas negali veikti atgal; už vieną teisės pažeidimą galima tikviena bausmė; 4) teisėtumo principas — teisinė atsakomybė ga-lima tik už veiką, numatytą įstatyme, ir taikoma laikantis proce-so įstatymų nustatytos tvarkos; 5) tikslingumo principas - pa-rinkta teisės pažeidėjui bausmė turi atitikti atsakomybės tikslus;šis principas reikalauja taikyti prievartos priemonę atsižvelgiantį pažeidimo sunkumą, asmenines pažeidėjo savybes, galimybę su-švelninti priemonę arba jos netaikyti, jeigu galima pasiekti tiks-lą kitu būdu; 6) atsakomybės neišvengiamumo principas — nėvienas teisės pažeidimas neturi būti nepastebėtas ir už padarytąpažeidimą turi būti greitai ir operatyviai pritaikyta atsakomybėspriemonė.

6. Teisinės atsakomybės rūšysLabiausiai paplitęs teisinės atsakomybės skirstymas pagal teisėsšakas. Civilinė teisinė atsakomybė - tai teisės pažeidėjui kito as-mens interesais taikoma įstatymo numatyta poveikio priemonė,sukelianti jam nenaudingų turtinių padarinių: atlyginti žalą,nuostolius, sumokėti netesybas. Civilinė teisinė atsakomybė yrakompensuojamojo pobūdžio; jos tikslas - atkurti kreditoriaus pa-žeistas turtines teises. Atsižvelgiant į pareigos atsiradimo pagrin-

SYSADMIN

dą, kuriuo atsiranda atsakomybė, civilinė atsakomybė skirstomaį sutartinę ir nesutartinę. Atsakomybė grindžiama visiško žalosatlyginimo principu, nors gali būti ir išimčių, pavyzdžiui, nete-sybų suma ne visada padengia išlaidas.

Baudžiamoji ir administracinė teisinė atsakomybė numaty-ta baudžiamosios ir administracinės teisės normose. Ši atsako-mybė yra vieša, t. y. atsakomybėn patraukia valstybė. Baudžia-moji atsakomybė visada yra asmeninė: atsako tas asmuo, kurispadarė nusikaltimą.

Pažeidus drausmę (karinę, darbo ir pan.), atsiranda draus-minė atsakomybė. Yra trys jos rūšys: a) pagal drausmės statutusir nuostatus (gynybos, vidaus reikalų, geležinkelio, oro transpor-to) - būdinga, kad taikoma viršininko jam pavaldžiam asmeniui;b) pagal vidaus darbo tvarkos taisykles; c) pavaldumo tvarka.

Ta pati atsakomybė gali būti įgyvendinama įvairiomis for-momis, pavyzdžiui, civilinė atsakomybė įgyvendinama teismo iradministracine tvarka, baudžiamoji — tik teismo.

XVI. Teisėtas elgesys

Tirti teisėto elgesio problemas yra būtina, nes tai yra teisėtumoir teisėtvarkos, teisinės kultūros ir teisinio statuso, žmogaus irpiliečio teisių užtikrinimo socialinio mechanizmo, teisės normųįgyvendinimo, teisės teorijos sąvokų komponentas.

Teisės visuma vertinama, kai žmonės savo teisėtu elgesiu jąįgyvendina. Žmogaus teisinis elgesys yra teisės įgyvendinimo re-zultatas.

Elgesys yra socialinė asmenybės charakteristika. Pagal išraiškosformą jis gali būti žodinis ir susidėti iš įvairių kalbų, svarstymų,vertinimų (tai rodo vidinę asmens būseną), ir realus, susidedantisiš žmonių veiksmų. Vertinant veiksmus pagal teisingumą ir netei-singumą, pagal moralės taisykles, etikos ir kitas socialines normas,žmogaus elgesys laikomas teigiamu, jeigu neprieštarauja visuoti-nai pripažintiems poelgių etalonams, o žmogus jais vadovaujasi kas-dieniame gyvenime. Neatitinkantis normų žmonių elgesys, pažei-džiantis visuomenės taisykles, laikomas antivisuomeniniu.

Principinis veiksnys, nustatantis asmens vietą visuomenėje,yra jo santykis su teise, socialine teisine tikrove. Apie žmogausveiklos pobūdį teisinio reguliavimo srityje galima spręsti iš tei-sės normos pateikiamo vertinimo (asmens teisiniai veiksmai tei-sėti ar neteisėti).

Teisėtas elgesys yra reguliuojamas teisės normų ir laikomasvieninteliu teisingu, būtinu. Toks elgesys atitinka teisės nuosta-tas ir yra teisės normų leidžiamas.

Teisėtą elgesį galima apibrėžti kaip kultūrinių ir doroviniųpažiūrų ir gyvenimo patirties nulemtą žmogaus elgesį teisės so-cialinio veikimo srityje, pagrįstą sąmoningu jos tikslų ir reikala-vimų vykdymu. Teisės normose įtvirtintos asmens teisės leidžia

SYSADMIN

Teisėtas elgesys 231

pačiam pasirinkti vieną ar kitą poelgį ir spręsti, kaip pasielgti.Čia padeda vidiniai elgesio reguliatoriai, susiję su galimos vals-tybės prievartos įsisąmoninimu ir asmens sąmonėje įsitvirtinu-siomis dorovinėmis etinėmis normomis, visuomenės teisės tra-dicijomis ir bendrosios kultūros lygiu.

Žmogaus elgesys yra sąmoningas valios pasireiškimas ir tuoskiriasi nuo instinktų arba refleksų lemiamų veiksmų. Teisėspaveiktas, žmogus lygina galimus poelgius su teise ir gali įvyk-dyti jos reikalavimus arba juos pažeisti. Įstatyme nurodyta ati-tinkamomis situacijomis susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų (lai-kytis teisės reikalavimų) arba juos atlikti (įvykdyti teisės nor-mos nurodymus). Įstatyme gali būti nurodymai, leidžiantys tei-sės subjektui pasirinkti tam tikrus veiksmus, t. y. pasinaudotiteisės norma, savo nuožiūra. Žmogus įgaliojamas pats priimtisprendimą ir jo pagrindu gali atsirasti atitinkamos teisės ir pa-reigos.

Teisėto elgesio turinys nevienodas ir kiekvienu konkrečiu at-veju reikalauja skirtingo savarankiškumo laipsnio, iniciatyvos.Laikytis teisės normų yra minimalus aktyvumas, nes subjektuireikia tik susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų. Kitos teisėto elge-sio formos reikalauja intensyvesnės veiklos. Subjektas turi įsisą-moninti socialinę teisės paskirtį visuomenėje ir atitinkamai pai-syti teisės normų.

1. Teisėto elgesio charakteristikaTeisėtas elgesys yra socialiai naudinga veikla, kuria siekiama ten-kinti valstybinius ir teisinius, visuomeninius ir asmeninius inte-resus. Teisinės vertybės formulių pavidalu orientuoja asmenį so-cialiniame gyvenime. Teisėtą elgesį galima laikyti teisine verty-be. Teisėtu elgesiu žmogus duoda visuomenei ekonominę ir kul-tūrinę naudą ir padeda jos raidai. Teisės paskirtis — palaikyti irskatinti naudingą piliečių veiklą. Teisė įtvirtina privalomo arbagalimo elgesio pavyzdžius ir šitaip yra įgyvendinama, ji praktiš-kai reiškiasi teisės subjektų poelgiais. Neišreikšti žmonių veiks-

SYSADMIN


mais gyvenime, įstatymai ir kiti norminiai aktai liktų tik teisė-kūros institucijų norais.

Teisėto elgesio apibūdinimas turėtų apimti tokius jo bruožus:visuomeninį naudingumą ir pasireiškimo visuotinumą, savanoriš-kumą ir sąmoningumą, asmens įsitikinimą ir atsakomybę už savopoelgius, asmens aktyvumą atliekant teisėtus veiksmus.

Būdamas būdingas daugumai žmonių, teisėtas elgesys laiko-mas visuotiniu. Jeigu piliečiai nesilaikytų teisės normų reikala-vimų, visuomenė negalėtų gyvuoti. Teisėtas elgesys yra teisės nor-mos ir socialinio efekto, kuriam pasiekti skirta teisės norma, jun-giamoji grandis. Teisėtų veiksmų visuma yra teisėtvarkos įsikū-nijimas. Visuotinis teisėtas elgesys yra pavyzdys tiems, kurių mąs-tymas ir poelgiai nesutampa su įsivaizdavimu, kas leidžiama irkas draudžiama.

Daugelio žmonių teisėtas elgesys nepašalina nuomonių įvai-rovės ir asmeninių pozicijų. Kiekvienas turi teisę pasakyti savo nuo-monę ir tai neišeina už teisėto socialiai atsakingo elgesio ribų.

Žmogaus asmeninės laisvės tikrumas apibūdinamas tuo, kiekjis veikdamas vadovaujasi atsakomybės jausmu, kiek sąmonin-gai supranta socialinius savo poelgių padarinius ir nepanaudotasgalimybes, kurias visuomenė suteikė naudingiems veiksmams at-likti. Atsakomybės jausmas verčia žmogų kontroliuoti savo elge-sį ir turėti galvoje savo garbę, orumą, pasididžiavimą ir gėdą.

Mūsų dienų gyvenimas vis aštriau kelia atsakomybės proble-mą naudojantis savo teisėmis ir laisvėmis, kad nebūtų pažeistoskitų teisės ir laisvės. Piliečiai gyvena ne draudimų, o teisėtų lei-dimų aplinkoje ir gali atlikti veiksmus pasirinkę vieną ar kitą el-gesio variantą.

Socialinė teisėto elgesio vertė, kad jis yra civilizuoto elgesiosudedamoji dalis. Civilizuotas elgesys apima kultūringo elgesio sa-vybes — toleranciją, atsakomybę, tvarkingumą ir reikalavimus pa-čiam sau. Civilizuotas teisėtas elgesys reiškia, kad subjektas laiko-si norminių reikalavimų ir dorovinių etikos dogmų vadovauda-masis įsitikinimu. Civilizuotumas, kaip socialinė vertybė, pagrįs-tas teisės normų išmanymu ir teisės ginamu pateisinamu elgesiu.


2. Teisėto elgesio skirstymas

Visuomenės gyvenime teisėtas elgesys reiškiasi labai įvairiai. Ati-tinkančius teisės reikalavimus veiksmus galima skirstyti pagaldaugelį požymių ir pagrindų. Teisėtas elgesys skirstomas remian-tis tokiais kriterijais: skirtybės pagal teisės subjektus, pagarbosteisei laipsnis, savo poelgių savanoriškumo laipsnis, elgesio pri-klausomybė nuo teisinės sąmonės turinio, poelgių motyvai, tei-sės įgyvendinimo elgesiu laipsnis, atsižvelgiant į visuomeninio gy-venimo sritį.

Svarbus teisėto elgesio kriterijus gali būti tai, ar konkretuselgesys atitinka dorovės idealą, įsivaizduojamą būtiną pavyzdin-gą elgesį visuomenėje. Teisės literatūroje vartojamas terminas„konstitucinis teisėtas elgesys" laikomas aukštesniu atsakingo el-gesio laipsniu, atitinkančiu kūrybingą konstitucijos reikalavimųvykdymą.

Siekiant nustatyti teisėto elgesio tipą, būtina sąlyga yra tei-sėto elgesio motyvai. Vartojant sąvoką „kokybiškas visuomenėsbūvis", turima galvoje žmonių veiklos kokybė, jų poelgių bran-da, pasirengimas pripažinti pokyčius, asmens pilietinė pozicija.Esminė čia yra žmogaus elgesio kokybė veikiant teisei socialinė-je srityje.

Teisėtas elgesys į rūšis skirstomas pagal asmens įtraukimo įteisės reguliavimo aktyvumą laipsnį. Tad teisėtas elgesys dar yra:marginalinis, konformistinis, įprastas ir socialiai aktyvus.

Žmonių, kurie laikosi teisės reikalavimų, bet kurių indivi-duali teisinė sąmonė nesutampa su teisės normų reikalavimais,elgesys tik formaliai teisėtas ir todėl vadinamas marginaliniu (lot.marginalis - paraštinis). Individas yra ties antivisuomeninio po-elgio riba, tačiau dėl tam tikrų priežasčių ir aplinkybių nepažei-džia teisės. Jo elgesio motyvai yra galimos bausmės grėsmė, ko-kia nors nauda, baimė būti pasmerktam kolektyvo ir panašiai.Marginalinis elgesys teisėtas, nors asmuo teigiamai nevertina tei-sės reikalavimų, bet jų laikosi, nors jo teisinė sąmonė nesutampasu įstatymo esme. Asmuo patenka į tarpinę padėtį tarp teisėtos

SYSADMIN


ir priešingos teisei veiklos. Tokios padėties priežastys gali būtiįvairios: vienos ar kitos veiklos nepagrįstos kliūtys ir ribojimai,neaiškios ribos tarp to, kas leidžiama ir kas draudžiama, teisėsdeklaruojamų dalykų ir realių galimybių nesutapimas esant de-formuotai padėčiai, tai, kad teisės normos neatlieka savo funkci-jų — tada žmonės jas ignoruoja, nes jos nenaudingos. Taip patilgai delsiant spręsti pribrendusias, skausmingas problemas, kaikurie socialiniai sluoksniai atsiduria ties riba, skiriančia, kas lei-džiama ir draudžiama. Pavyzdžiui, atlikusieji bausmę negali ras-ti darbo ir nuolatinės gyvenamosios vietos ir vėl imasi neteisėtosveiklos. Neretai įstatymus papildančiuose aktuose nustatyti drau-dimai ignoruoja žmonių teises ir šie atsiduria ties tokių normųpažeidimo riba. Konformistinis teisėtas elgesys yra tada, kai as-muo pasyviai laikosi teisės normų, prisitaiko ir elgiasi pagal ap-linkinių (grupės, giminių, kolegų) nuomonę. Esant socialiniamsteisiniams santykiams žmogus šitaip elgiasi todėl, kad šitaip da-ro kiti. Jis prisitaiko, pasyviai sutinka su esama tvarka, neturi sa-vo pozicijos ir besąlygiškai pasiduoda psichologiniam spaudimui.Dažnas formaliai sutinka su grupe, nors iš tikrųjų širdyje prieš-tarauja daugumos nuomonei, tačiau prisitaiko ir savo nuomo-nės nesako. Vis dėlto socialinis teisinis konformizmas iš t ikrųjųnaudingas visuomenei, nes asmuo pasiduoda kitų nuomonei, lai-kosi teisės reikalavimų ir šitaip prisideda prie teisės įgyvendini-mo. Bet pažymėtina, kad konformistinis elgesys nėra teisės vei-kimo perspektyvoje tikslas, nes aklas, be išlygų sekimas teise ne-turint aktyvios pozicijos nieko gero ateičiai nežada.

Žmogus, įsisąmoninęs teisės idėjas ir principus, atlieka tei-sėtus veiksmus kaip savaime suprantamus ir kaskart neanalizuo-ja teisinių reikalavimų teisingumo ir motyvų. Jis pasirenka ge-riausią ir praktiškai pateisinamą elgesio variantą, veikia iš įpro-čio ir kitaip nesielgia. Įprotis sąmoningai atlikti veiksmus atsi-randa todėl, kad jie dažnai kartojasi ir yra platesnis dalykas neielgesio stereotipas. Elgesio stereotipas verčia žmogų ir socialinęgrupę pritaikyti elgesį prie atitinkamos socialinės aplinkos elge-sio standartų, Įprastas teisėtas elgesys yra teigiamas, nes nėra ste-


reotipinis, o pagrįstas patirtimi, įsitikinimu, kad tik tokie veiks-mai leisti teisės normų. Teisiniai įpročiai reguliuoja elgesį ir šistampa teisėtas.

Visos socialinės normos ir principai, o ypač teisės normos,yra bendrojo pobūdžio ir ne visada atitinka konkrečią gyvenimosituaciją. Bendrojoje normoje neatsižvelgiama į įvairių žmoniųfizines ir dvasines ypatybes, nevienodas jų galimybes atlikti tamtikrus veiksmus, todėl neretai reikia savarankiškai apgalvoti irįvertinti aplinkybes, esamą padėtį ir pasielgti teisingai. Čia kaiptik padeda įprotis laikytis įstatymų.

Pozityvūs veiksmai vykdant teisinius paliepimus turi būti kū-rybiški, aktyvūs ir tam nepagelbės įpročiai, nes j ie gali būti kon-servatyvūs. Geriausia yra teisėta socialiai aktyvi, naudinga visuo-menei, valstybės ir visuomenės palaikoma teisės srities veikla. Taiiniciatyvi veikla, tampanti esminiu teisės sistemos veiksniu. So-cialinis teisinis aktyvumas remiasi brandžia teisine sąmone, tei-siniu įsitikinimu, sąmoningu pasirengimu pasinaudoti teisės tei-kiamomis galimybėmis ir kūrybiškai jomis vadovautis. Todėl rei-kia nugalėti socialinę žmonių apatiją, civilinį amorfizmą, mąsty-mo inertiškumą, skatinti jų iniciatyvą ir kūrybinį savarankišku-mą, padėti žmogui tapti socialine teisine asmenybe, žinančia sa-vo teises ir laisves ir ginančia jas teisėtomis priemonėmis.

Praktiškai socialiai aktyvi teisės srities veikla apima tokiusapibendrinamuosius komponentus: 1) aktyvią savanoriškų or-ganizacijų veiklą siekiant palaikyti valstybės institucijų veiklą arbapakeisti valstybės darinius, vykdyti reformas, ginti piliečių inte-resus; 2) aktyvumą valstybės teisėkūros srityje (įstatymų projektųsvarstymą, dalyvavimą rinkimuose, teisėtvarkos apsaugą); 3) ak-tyvumą kuriant visuomenines institucijas ir dalyvavimą jų veik-loje; 4) saviveiklinį asmens aktyvumą teisės srityje (siūlymus po-litiniais ir teisiniais klausimais, priešinimąsi įstatymų pažeidi-mams).

Pilietinės visuomenės, teisinės valstybės kūrimas grindžiamaslaisva iniciatyva, laisvu elgesiu neperžengiant įstatymų nustaty-tų ribų.

Teisėtas elgesys priklauso nuo žmonių materialiosios padė-ties, politinės ir teisinės piliečių ir pareigūnų kultūros, to, kiekvalstybės politika artima žmonių interesams ir kiek ji stabili, kaipšalinamos teisės spragos, tobulinami įstatymai, ar ne per daug vis-kas reguliuojama.

XVII. Norminių teisės aktų galiojimaslaiko, erdvės atžvilgiu ir asmenims

Visų norminių teisės aktų galiojimas turi tam tikras laiko, erd-vės ir asmenų rato, kuriam jie skirti, ribas. Nustatyti jas yra svar-bu, nes su jomis susijęs ir jų lemiamas, kai būtina, esančių šiuo-se aktuose bendrai privalomų normų taikymas. Klausimas, kadanormą reikia taikyti ir nuo kurio laiko jau nereikia, labai svar-bus praktiniame gyvenime.

Kada pradeda galioti ir netenka galios įstatymai ir kiti nor-miniai aktai, įvairių šalių teisės teorijoje vienodo atsakymo nėra.Vienais atvejais norminis aktas pradeda galioti nuo jo priėmimoarba patvirtinimo datos. Tie atvejai - tai ypatingos, ekstrema-lios situacijos. Kitais atvejais norminis aktas įsigalioja nuo jo pa-skelbimo datos. Trečias atvejis, kai norminis aktas įsigalioja, kaipnustatyta jame pačiame arba specialiame tam reikalui skirtameįstatyme.

Sudėtingų ir labai svarbių norminių aktų įsigaliojimo laikasturi būti ilgesnis, nes reikia daugiau laiko su jais susipažinti irjuos išnagrinėti, o kartais — priimti išankstines parengiamąsiaspriemones, susieti jas su teisės nuostatų įgyvendinimu.

Svarbią reikšmę turi ne tik terminai, bet ir norminių aktųįsigaliojimo ar veikimo būdai. Dažniausiai norminiai aktai pra-deda galioti tuo pačiu laiku visoje šalies teritorijoje, bet gali įsi-galioti ir nuosekliai. Tai priklauso nuo šalies dydžio, techniniolygio, jos kultūros. Dabar visose šalyse laikomasi nuomonės, kadįstatymas turi įsigalioti iš karto visoje šalyje.

Įstatymo galiojimas ir veikimas baigiasi dėl tokių aplinky-bių: 1) pasibaigus akte nurodytam jo galiojimo laikui; tokie ak-

SYSADMIN


tai išleidžiami ypatingosios padėties įvedimo tam tikroje terito-ri joje atveju, ir tam tikram laikui, pereinamuoju laikotarpiu su-darant laikinas valstybės institucijas ir pan.; 2) tiesiog panaiki-nus galiojantį aktą nauju aktu. Kai kurių šalių įstatymų leidybossistemoje nurodyta, kokiu būdu ir dėl kokių priežasčių naikina-mi teisės aktai. Pavyzdžiui, Italijoje išleistame dekrete „Bendrie-ji įstatymų nuostatai" sakoma, kad įstatymai naikinami vėlesniaisįstatymais, tiesiogiai nurodančiais tokį panaikinimą dėl pasenu-s ių normų netinkamumo arba dėl to, kad naujas įstatymas ki-taip reguliuoja santykius; 3) pakeitus galiojantį norminį aktą kituaktu, nustatančiu naujas tam tikros srities elgesio taisykles.

Nagrinėjant įstatymų galiojimo laiko ribas, reikia atkreiptidėmesį į atgalinę įstatymo galią. Atgalinė galia suprantama kaipįstatymo galiojimas, apimantis atvejus ir visuomeninius santy-kius, buvusius iki įsigaliojant įstatymui. Pagal bendrąją taisyklę,įstatymai ir kit i norminiai aktai atgalinės galios neturi. Tai reiš-kia, kad, kilus turtiniam ginčui ar pažeidus teisę, taikomas įsta-tymas, galiojęs ginčo ar teisės pažeidimo metu, nors esamu mo-mentu, t. y. kai sprendžiamas ginčas, tas įstatymas jau pakeistasar panaikintas.

Prezumpcija nepripažinti atgalinės įstatymų galios yra dau-gelyje šalių, pavyzdžiui, Lietuvoje, Italijoje, Rusijoje ir kitose. At-galinės galios nesuteikimas įstatymams padeda palaikyti visuo-menės ir valstybės stabilumą, stiprina piliečių pasitikėjimą jiemspriklausančiomis teisėmis ir laisvėmis, palaiko teisėtumą ir teisi-nę tvarką. Išimtį sudaro tik baudžiamosios teisės atvejai, kai nau-jas įstatymas numato švelnesnę bausmę už padarytus nusikalt i-mus arba apskritai ją panaikina. Kai kuriais atvejais atgalinė įsta-tymo galia pripažįstama civilinėje ir šeimos teisėje, bet tai turibūti pasakyta pačiame naujame įstatyme.

Greta įstatymų galiojimo laiko ribojimų yra bendrai pripa-žintos jų galiojimo erdvės atžvilgiu, t. y. tam tikroje teritorijo-je, ribos.

Pagal bendrąją taisyklę, atitinkančią valstybės suverenitetoprincipus, įstatymai galioja tik jos teritorijoje. Čia įstatymai turi

Norminių teisės aktų galiojimas laiko, erdvės atžvilgiu ir asmenims 239

aukščiausią teisinę galią ir neliečiamą prioritetą, palyginti su vi-sais kitais norminiais aktais, galiojančias toje pačioje teritorijoje.

Valstybės teritorija suprantama kaip Žemės rutulio dalis, ap-imanti sausumą, žemės gelmes, oro erdvę ir vandenis, kurie yravalstybės žinioje ir kuriems taikoma jos valdžia. Pagal teritorinįkriterijų teisės aktai skirstomi į galiojančius visoje valstybės teri-torijoje, apimančius tam tikrą teritorijos dalį ir galiojančius užšalies teritorijos ribų. Visoje teritorijoje galioja konstituciniai irpaprasti įstatymai. Kai kurie paprasti įstatymai gali galioti tik tamtikroje teritorijos dalyje, bet tai turi būti pasakyta pačiame įsta-tyme ar kitame norminiame teisės akte.

Kai kurių norminių teisės aktų galiojimas išeina už valsty-bės teritorijos ribų. Ir atvirkščiai, valstybės teritorijoje pagal su-tartis galioja kai kurios kitų valstybių teisės normos. Tokių yracivilinės, komercinės, finansų teisės normų.

Dabar, kai labai plačiai išplėtoti ekonominiai, politiniai, pre-kybiniai ir finansiniai tarpvalstybiniai ryšiai, išskirtinę reikšmęturi galimybė taikyti tarptautinės teisės normas valstybės vidaussantykiams. Bendrai pripažinti tarptautinės teisės principai ir nor-mos tampa valstybės teisės sistemos sudedamąja dalimi. Jeigu tamtikru atveju įstatymas numato kitokias taisykles, nei nustatytostarptautinėje sutartyje, turi būti taikomos sutartyje numatytostaisyklės. Tokia tvarka įtvirtinta šalių konstitucijose, o tai reiš-kia, kad santykiai reguliuojami tokiais pačiais pagrindais ir tvar-ka kaip nacionaliniuose teisės aktuose.

Svarbią reikšmę teorijai ir praktikai turi teisės aktų galioji-mo nustatymas asmenų ratui, t. y. išaiškinimas, kam adresuoja-mi akto reikalavimai. Bendroji taisyklė, jog teisės aktai išleidžia-mi siekiant tiesioginio tikslo, kad jų reikalavimai būtų privalo-mi visiems piliečiams. Valstybė, suteikdama piliečiams konsti-tucines teises ir laisves ir skirdama atitinkamas pareigas, turi im-tis priemonių ne tik garantuoti konstitucinių reikalavimų ir nuo-statų laikymąsi šalies viduje, bet ir ginti bei globoti už valstybėsribų. Pilietį, turintį ir kitos valstybės pilietybę, gina bei globojair kita valstybė.

Valstybių (Rusijos, Italijos, Lietuvos) įstatymai užsienio pi-liečius ir asmenis be pilietybės teisės atžvilgiu pagal tarptautinėsteisės ir sudarytų sutarčių normas prilygina savo šalies piliečiams.Švedija be išlygų prilygina užsieniečių teises savo piliečių teisėmstik kai kuriais klausimais. Visose šalyse kitos šalies piliečiai ir as-menys be pilietybės negali dalyvauti rinkimuose ir būti renka-mi, dalyvauti referendume, dirbti prokurorais, teisėjais, notarais,būti laivų, lėktuvų kapitonai. Jie neturi kai kurių pareigų (pvz.,karinės tarnybos).

Užsienio šalių diplomatai naudojasi imunitetu. Jų negalimasulaikyti ir areštuoti, jiems netaikoma baudžiamoji, administraci-nė ir nemaža dalis civilinės jurisdikcijos. Valstybės pareiga juos ap-saugoti ir nuo piliečių išsišokimų, ir nuo imuniteto pažeidimų.

XVIII. Pozityviosios teisės spragos

ir jų šalinimo būdai

Teisės spraga reiškia netobulą įstatymų parengimą ir jų priėmi-mą. Kai kurie teisės teoretikai išskiria sąmoningas teisės spragas,kai įstatymų leidėjas palieka spręsti klausimą ateityje, taip pat pa-lieka jį spręsti teisės taikymo institucijoms konkretinant įstaty-me esamas abstrakčias sąvokas.

Skinant teisę ir įstatymą, tiksliau, įstatymą laikant teisės įkū-ni j imu, reikia ieškoti įstatymų (teisės aktų visumos) spragų. Tei-sės šaltiniais laikant papročius ir precedentus, kalbama apie tei-sės spragas apskritai. Pozityviosios teisės spraga — atvejis, kai nė-ra įstatymo, jį papildančio akto, papročio nei precedento. Nor-minio teisinio reguliavimo spraga reiškia, kad nėra įstatymo ir jįpapildančio akto normų. Įstatymų spraga rodo, kad apskritai nėraįstatymo. Įstatymo spraga - tai ne galutinai sureguliuotas tameįstatyme klausimas. Neišsami akto norma yra akto spraga, o pa-čios normos nebuvimas — visos teisės spraga.

Spragos yra dviejų rūšių: klausimas visiškai nereguliuojamasir sureguliuotas nevisiškai. Problemą gali išspręsti įstatymų lei-dėjas priimdamas naują normą.

Nereikia painioti įstatymų spragų su atveju, kai įstatymų lei-dėjas susilaiko priimti normą ir leidžia suprasti, kad klausimassprendžiamas vadovaujantis ne įstatymu, o tarkime, moralės nor-momis.

Įstatymų spragos skiriasi nuo atvejų, kai įstatymų leidėjas pa-lieka spręsti klausimą teisės taikymo institucijai ir mano, kad įsta-tyminė valia bus sukonkretinta kituose teisės aktuose. Teisę tai-

SYSADMIN


kanti institucija neturi teisės taisyti įstatymų. Ji turi juos taikytitokius, kokie jie yra.

Įstatymų klaidos rodo, kad buvo neteisingai įvertintos ob-jektyvios sąlygos ir įstatyme išreikšta neteisinga valia.

Teisės klaidų atsiranda, kai įstatymų leidėjas: a) klaidingaimano, kad kokių nors santykių nereikia reguliuoti; b) klaidin-gai mano, kad galima sukonkretinti teisę ją taikant; c) klaidin-gai perleidžia klausimo sprendimo teisę taikančiai institucijai;d) išleidžia nereikalingą normą; e) sprendžia klausimą ne taip,kaip reikėtų.

Teisės spraga atsiranda ir kai normos radikaliai prieštaraujaviena kitai ir yra vienodos galios (viena kitą naikina). Pozityvio-sios teisės spragos visada reiškia, kad būtinai reguliuotiniems fak-tams ir socialiniams ryšiams nėra normos. Visada yra reikalingųreguliuoti visuomeninių santykių, gyvenimo situacijų ir aplin-kybių, tačiau teisės normose tai nenumatyta.

Teisinio reguliavimo būtinumas gali atsirasti ir priėmus įsta-tymą. Pagal tai spragos skirstomos į pirmines ir paskesnes.

Pozityviosios teisės spraga yra visiškas ar dalinis nebuvimasteisės normų, kurių būtinybę lemia pagrindiniai socialinio gy-venimo raidos ir praktinio bylų sprendimo principai.

Spragų nustatymas. Pirmiausia reikia nustatyti, ar numa-tomas teisinis reguliavimas nėra menamas ir ar teisės normų bū-tinumas realus, ar jo reikalauja socialinės ekonominės gyvenimosąlygos; ar nėra normų, reguliuojančių tokius santykius; ar įsta-tymų leidėjas nepareiškė neigiamos valios dėl tų faktų ir įvykiųteisinio reguliavimo.

Teisės spragos nustatymas glaudžiai susijęs su teisėkūra:1) spragos nustatymo ir teisėkūros santykis yra kaip dalies ir vi-sumos, teisėkūra apima ir būtinumą pertvarkyti teisinį regulia-vimą, pakeisti jį kitos rūšies socialiniu reguliavimu; 2) kompe-tentingos institucijos pareikšta iniciatyva išleisti teisės aktą ir su-reguliuoti nesureguliuotus santykius rodo esant spragą; 3) tik-rinimas, ar pagrįstas įstatymo siūlymas, yra galimybė nustatyti

Pozityviosios teisės spragos ir jų šalinimo būdai 243

spragą; 4) kompetentinga institucija, rengianti norminio aktoprojektą, kartu objektyviai pripažįsta esant teisės spragą ir reika-lą ją pašalinti; 5) teisės akto priėmimas reiškia galutinį spragospašalinimą.

Nustatant teisės spragas, ištiriamos galiojančios teisės siste-mos turinys, visuomeniniai santykiai, lemiantys teisės akto pri-ėmimą, valiniai santykiai, susiję su akto priėmimu, teisės taiky-mo praktika, teisinė sąmonė.

Teisės spragų randa teismas ir administracinės įstaigos nag-rinėdami bylas.

Reikėtų paneigti tezę, kad teisės spragos yra šalinamos teismoir administracinių įstaigų veikla sprendžiant bylas. Įstatymo spra-gą galima pašalinti tik išleidžiant tam reikalui įstatymą. Tai galipadaryti įstatymų ir juos papildančių aktų leidėjai. Esant spragųgali nustatyti ir kitos valstybės institucijos bei mokslo įstaigos.

Anglosaksų teisės sistemos šalyse teismai šalina teisės spra-gas ir jie turi tam įgaliojimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nurodymai teismamspapildo teisinį reguliavimą nauju elementu, tačiau keisti įstaty-minių aktų teismas negali ir jo nurodymai neturi prieštarauti įsta-tymų esmei.

Teisės spragos susidaro atsiradus naujiems visuomeniniamssantykiams, kuriuos reikia teisiškai sureguliuoti. Tada kompe-tentingos valstybės institucijos priima atitinkamus norminius ak-tus ir panaikina atsiradusias teisės spragas.

XIX. Pagrindinės teisės sistemos

1. Teisės sistemų tipai

Nacionalinės teisės sistemos gali būti skirstomos remiantis įvai-riais kriterijais. Prisimintina, kad teisė yra konkretus socialinisistorinis reiškinys. Kiekvienos istorinės epochos, kiekvienos ci-vilizacijos ir šalies teisė turi daug savitumų. Kiekvienos visuo-menės teisė, kaip norminis institucinis reiškinys, sąveikauja suteismų praktika ir teisine ideologija. Nacionalinė teisės sistemaglaudžiai susijusi su visuomenės ekonominiais santykiais, vals-tybe, politiniu režimu, morale, kultūra, su visomis socialinėmisinst i tuci jomis ir tos visuomenės posistemėmis. Todėl diskutuo-tina kai kurių teisininkų nuomonė, kad teisė gyvuoja nepaisyda-ma valstybių sienų, pavyzdžiui, egzistuoja romanų-germanų tei-sė ir ji buvo net tuo metu, kai jos principai ir kategorijos dar tikkūrėsi universitetuose ir gyvavo kaip kultūros reiškinys. Tokiateisė buvo ne kas kita, o tik teisinės sąmonės forma, teisinės kul-tūros komponentas. Teisės požymių ji įgijo tik išreikšta konkre-čių Vakarų Europos šalių teisės aktuose, t. y. nacionalinėse tei-sės sistemose, norminiuose instituciniuose dariniuose. Naciona-linei teisės sistemai būdinga vienovė ir suverenumas šalies mas-tu. Teisės sistema gali būti ir ne viena, pavyzdžiui, Lietuvoje jųbuvo trys. Vientisa teisės sistema išreiškia visuomenės vienybę,ja reiškiasi valstybės suverenitetas. Ji rodo šalies ekonominės, po-litinės, istorinės ir nacionalinės raidos ypatumus, esamas visuo-menines politines realijas, kultūrinio ir dorovinio gyvenimo spe-cifiką, teisės tradicijas ir teisinį mąstymą.

Vienų ar kitų epochų ir civilizacijų teisės sistemų ypatybėsišreiškiamos sąvokomis — istorinis teisės tipas, teisės sistemų šei-

SYSADMIN

Pagrindinės teisės sistemos 245

ma, sustambinta sistema (loginė). Istorinio teisės tipo samprataišreiškia bendrus visų nacionalinių teisės sistemų bruožus, bū-dingus tam tikrai istorinei epochai.

Marksistai ortodoksai mano, kad kiekvienai visuomenės eko-nominei formacijai būdingas savas istorinis teisės tipas - vergo-vinis, feodalinis, kapitalistinis, socialistinis. Marksistų tikslas yrasusieti epochos teisės sistemą su atitinkama istorine ekonominebaze, su gamybos priemonių nuosavybės tipu ir šitaip sukonkre-tinti klasinę teisės esmę, užfiksuoti konkretų socialinį politinį tei-sės sistemų turinį. Šitoks teisės sistemų supratimas tinka tik au-toritarinio politinio režimo valstybėms.

Esminę reikšmę turi teisės sistemų šeimos samprata. Vienosar keleto įvairių istorinių epochų nacionalinės teisės sistemos daž-nai išsiskiria specifiniu turiniu. Tai ir leidžia laikyti vieną ar kitąteisės sistemų grupę tam tikru vienetu — šeima. Svarbiausias bruo-žas, išskiriantis sistemų grupę, yra jai būdinga trijų pagrindiniųkomponentų — teisės normų sistemos, teismų praktikos ir teisi-nės ideologijos — sandara. Teisės sistemų šeima apima nacionali-nių teisės sistemų ypatumus ir atspindi šalies teisės socialinį po-litinį turinį ir būdingą teisės sistemai teisinę ideologiją. Roma-nų-germanų ir anglosaksų teisės ideologija pasireiškia teisės vir-šenybės idėjomis. Religinėse bendrijose vyrauja dogmos ir tradi-ciniai postulatai.

Pagal tai, koks teisės sistemų elementas, susijęs su pagrindi-nėmis teisės kūrimo formomis (normos nustatomos leidžiant įsta-tymus ar teismų praktika), yra teisinio reguliavimo pagrindas, galibūti skiriamos dvi didelės sistemos: norminė įstatyminė ir nor-minė teisminė. Pirmoji yra atstovaujama romanų-germanų tei-sės, o antroji — anglosaksų bendrosios teisės.

Bendroji anglosaksų precedentų teisė nulemta savitų istori-nių socialinių politinių Anglijos sąlygų ir ją galima pavadinti ypa-tinguoju teisės raidos keliu. Bendrosios precedentų teisės prigim-tis yra tokia, kad joje negali iki galo pasireikšti daugelis teisės ypa-tybių, o pirmiausia - norminiai apibendrinimai ir sistemiškumas.Bendrosios teisės teisinio reguliavimo bruožai — apibrėžtumas ir


norminis pobūdis — reiškiasi savitai. Šios sistemos išlaiko stabi-lumą ir tradicinius (kartais archajinius) teisinio reguliavimo pra-dus ir kartu prisitaiko prie naujų ekonomikos ir socialinių kul-tūrinių sąlygų.

Klasikinė yra romanų-germanų teisės raida. Teisę kuria kom-petentingos institucijos, jos plėtoja teisinę kultūrą, įgyvendina tei-sinę pažangą, panaudoja teisės mokslo ir praktikos laimėjimus, to-bulina teisinį reguliavimą aukšto lygio norminiais apibendrinimais.

2. Nacionalinių teisės sistemų šeimos

Minėta, kad teisės sistema apima rašytinę teisę kaip normų sis-temą, teismų praktiką ir teisinę ideologiją. Pagal vieno ar kitoteisės sistemos turinio elemento vyravimą (rašytinės teisės, teis-mų praktikos ar teisinės ideologijos) skiriamos teisės sistemų šei-mos. Seimų įvairovė labai priklauso nuo kuriant teisę iškeliamoteisės sistemos elemento. Skiriamos keturios pagrindinės nacio-nalinės teisės sistemos: romanų-germanų, anglosaksų bendrojiteisė, religinė bendruomeninė Azijos ir Afrikos šalių teisė ir ide-ologizuotos teisės sistemos, t. y. šalių, kur yra autoritarinis reži-mas. Kiekviena minėta sistema turi vieną iš trijų vyraujančių ele-mentų: teisę kaip normų sistemą, teismų praktiką arba teisinęideologiją. Romanų-germanų teisė (Prancūzijos, Vokietijos, Ita-lijos, Ispanijos ir kitų šalių nacionalinė teisės sistema) pasižymidideliu norminiu apibendrinimu, pasiektu kodifikuojant įstaty-mų leidybos ir kitų teisėkūros institucijų teisės aktus, išreikštusabstrakčiai suformuluotomis normomis, logiškai baigtomis,struktūriškai uždaromis ir išdėstytomis rašytinės teisės sistemo-je. Šios teisės šeimos kilimo šaltinis - ekonominės ir socialinėspolitinės visuomenės gyvenimo sąlygos.

Kontinentinėje Europoje feodalinis susiskaldymas šalintas,centralizuotos valstybės kurtos, socialinis ekonominis bendrasrinkos ūkis ir demokratinis režimas politiškai įtvirtintas centri-nių valdžios institucijų įstatymais, kodeksais ir juose esančiomisabstrakčiomis normomis. Europos šalys pasinaudojo senovės Ro-

SYSADMIN

mos teisės sistema, tačiau ne tiesiogiai, nes tai buvo kazuistiniopobūdžio teisė, o perimdama sukurtą romėnų privatinės teisėsaiškintojų (glosatorių ir postglosatorių) universitetuose. Napo-leono kodeksas ir Vokietijos civilinis teisynas tapo pavyzdžiu dau-geliui pasaulio šalių.

Anglosaksų bendroji teisė yra savita teisės sistemų šeima. Bū-dingas jos bruožas tas, kad teisinis reguliavimas grindžiamas teis-mų praktika, „teisėjų teise", tiksliau, precedentais, t. y. teismai,spręsdami analogiškas bylas, privalo vadovautis loginiais teisėsprincipais. Didelė reikšmė teikiama procedūrinėms proceso tai-syklėms. Tai norminio teisminio pobūdžio sistema ir žmonių tei-sinės sąmonės suprantama kaip esanti tokia, kai daugeliu atvejųteismo ginama pirmiausia subjektinė teisė.

Bendrosios teisės atsiradimo aplinkybės — subrendęs būtinu-mas vietoj vietos papročių turėti visoje šalyje vienodą teisę, ir taidarė teismai. Karališkieji Vestminsterio teismai buvo stipriausiasvalstybės sistemos elementas ir jų protokoluose užfiksuoti spren-dimai tapo precedentais sprendžiant analogiškas bylas; šitaip su-sikūrė Anglijos, o vėliau ir kai kurių kitų šalių teisės sistemos.

Religinės bendruomeninės teisės sistemos elementai yra sta-bilūs ir reguliavimo galią turi tikybos dogmos, religinis moky-mas ir nepažeidžiamos tradicijos. Aiškiausias pavyzdys yra mu-sulmonų teisė. Čia susimaišę teisės, religijos ir moraliniai filoso-finiai elementai ir žodis teisė, kaip nurodo lyginamosios teisėsspecialistai, vartojamas dėl to, kad nėra kito.

Musulmonų teisė susiformavo viduramžiais ir yra islamo re-ligijos sudedamoji dalis, besireiškianti ideologizuota jėga. Mu-sulmonų teisės nuostatos įgavo teisinę reikšmę dėl valstybės ins-titucijų — įstatymų leidybos ir ypač teismo veiklos.

Ideologizuotos teisės sistemos autoritarinių režimų šalyse yrasusijusios su civilizacija. Jų paskirtis — teisiškai pateisinti visuome-nėje vyraujančius prievartos metodus, pridengti ir išaukštinti dikta-toriškus režimus. Šios grupės teisės sistemose formaliai panaudoja-mi šiuolaikinės teisinės kultūros ir teisingumo atributų bei įstaty-mų leidybos elementai. Šie elementai tėra autoritarinio režimo, ku-


ris remiasi neteisine prievarta, priedanga. Būdinga dogminė teorijaprievartai pateisinti ir teigiama, kad tai daroma dėl tautos, klasės,visuomenės gerovės. Tuo tarpu paneigiamos pagrindinės žmogausteisės ir laisvės, nėra nepriklausomo teismo ir teisingumo.

Kiekviena nacionalinė teisės sistema integruoja konkrečiosvalstybės doktriną, struktūrą, šaltinius, svarbiausius institutus iršakas, tradicijas, teisinę sąmonę, teisėtvarką, teisinę kultūrą.

Bene geriausiai teisės sistemas suklasifikavo prancūzų teisi-ninkas Renė Davidas. Jis suderino du kriterijus: ideologiją, kuriapima religiją, filosofiją, ekonominius ir socialinius darinius, irteisinę techniką, sudarančią teisės šaltinių pagrindą. Jis ir išsky-rė romanų-germanų, anglosaksų, arba anglų-amerikiečių, ir so-cialistinę teisės sistemas. Prie jų šliejasi vadinamosios religinės irtradicinės teisės sistemos.

Kita klasifikacija — tai Vakarų teisė ir socialistinė teisė. Va-karų teisė yra liberalios visuomenės kūrinys, grindžiamas indivi-dualizmu, krikščioniškomis tradicijomis. Socialistinė teisė nesta-bili, pereinamoji, nulemta socialistinės ekonomikos, politikos irkultūros, valstybinės nuosavybės ir planinio ūkio.

K. Cveigertas ir H. Kotzas teisės sistemas skirsto pagal tei-sinį stilių, kuris susideda iš penkių veiksnių: teisės sistemos kil-mės ir raidos, teisinio mąstymo savitumo, specifinių teisės insti-tutų, teisės šaltinių prigimties ir jų aiškinimo būdų, ideologiniųveiksnių. Jie skiria romanų-germanų, skandinavų, anglų-ameri-kiečių, socialistinę, islamo, induistų teisės sistemas.

Remdamiesi teisės sistemų istorija, teisės šaltinių sistema irteisės sistemų struktūra (pagrindiniais institutais ir šakomis), kaikurie autoriai skiria net aštuonias teisės šeimas: romanų-germa-nų, skandinavų, Lotynų Amerikos, bendrosios teisės, musulmo-nų, induistų, papročių teisės ir Tolimųjų Rytų teisės sistemas.Socialistinės teisės sistemoje buvo santykiškai savarankiškos gru-pės: tarybinė teisės sistema, Europos socialistinių šalių, Azijos so-cialistinių šalių ir Kubos teisės sistema.

Plačiau panagrinėsime prieš tai įvardytas pagrindines teisėsšeimas.


Romanų-germanų (kontinentinės teisės) sistema yra romė-nų teisės recepcijos rezultatas. Iš pradžių ji nepriklausė nuo po-litikos, o vėliau darėsi priklausoma nuo ekonomikos ir politikos.Buvo iškelti teisės principai ir normos, suprantamos kaip elge-sio taisyklės, atitinkančios moralės ir teisingumo reikalavimus.Pradedant XIX amžiumi pagrindinis šios teisės šeimos šaltinisbuvo įstatymas.

Visose romanų-germanų teisės sistemos šalyse yra rašytinėskonstitucijos, kurių normos turi aukščiausią teisinę galią. Kon-stituciją turi atitikti visi kiti teisės aktai. Konstitucija atriboja įvai-rių valstybės institucijų teisėkūros kompetenciją ir pagal jų kom-petenciją diferencijuojami įvairūs teisės šaltiniai.

Šioje sistemoje teisės doktrina įstatymų leidybos praktikojeskiria trijų rūšių įstatymus: kodeksus, specialiuosius įstatymusir teisės normų tekstų sąvadą. Daugumoje šalių galioja c iv i l iniai ,baudžiamieji, civilinio ir baudžiamojo procesų kodeksai.

Specialiųjų įstatymų leidybos sistema taip pat gana įvairi. Įsta-tymai reglamentuoja konkrečias visuomeninių santykių sritis. Iš-skirtinė mokesčių įstatymų suvestinių tekstų vieta. Didėja įstaty-mus papildančių aktų: reglamentų, administracinių aplinkraščių,ministrų dekretų, vaidmuo. Taikomi ir bendrieji teisės principai.Jie rodo, kad teisė tarnauja teisingumui ir teisėjas turi teisę vado-vautis bendraisiais teisės principais ir teisingai išnagrinėti konkre-čią bylą, kad sprendimas atitiktų bendrąją teisingumo sampratą irderintų privačius ir visuomeninius interesus. Teisininkai nelinkęsutikti su vieno ar kito klausimo sprendimu, jeigu mano, kad so-cialiniu atžvilgiu tai bus neteisinga.

Greta bendrųjų teisės principų gana veiksmingas teisės šal-tinis yra doktrina. Ji veikia įstatymų leidybą ir jų taikymą. Įsta-tymų leidėjas dažnai atsižvelgia į mokslininkų siūlymus ir išreiš-kia teisės doktrinoje nustatytas tendencijas. Doktrina remiama-si ir aiškinant įstatymus.

Dabar vis svarbesnė nacionalinėms teisės sistemoms yra tarp-tautinė teisė. Bendrieji jos principai turi pirmenybę, palyginti sunacionaliniais įstatymais.


Savita yra papročio vieta. Jis veikia ne tik papildydamas įsta-tymą, bet ir savarankiškai. Nors papročių vaidmuo, palyginti suįstatymo, labai ribotas, net jeigu jis ir nepaneigiamas doktrinos,tačiau apskritai paprotys laikomas savarankišku teisės šaltiniu.

Prie papildomų teisės šaltinių priskiriama ir teismų prakti-ka. Tai rodo teismų praktikos rinkinių leidyba ir kasacinio pre-cedento reikšmė. Remiantis analogija arba bendraisiais teisėsprincipais priimtu teismo sprendimu, kasacinio teismo paliktugalioti, kiti teismai vadovaujasi spręsdami panašias bylas kaip pre-cedentu. Tačiau siekiama, kad teisėjai netaptų įstatymų leidėjais,o vadovautųsi įstatymais.

Pagrindinis anglų-amerikiečių (arba bendrosios teisės siste-mos) šaltinis yra teismo precedentas, t. y. teisėjų suformuluotosbylų sprendimo normos. Anglijos teisei būdingas racionalus prag-matinis mąstymas. Joje niekada nebuvo pasaulėžiūros tradicijų,sukūrusių globalias socialines filosofines teorijas, ir istorinių ka-pitalizmo raidos ypatybių. Akivaizdžiai išliko atsargi pažiūra įaukščiausią valdžią, jos sutelkimą ir yra palaikomas teismų siste-mos prestižas. Šios teisės sistemos šalims, be Anglijos, JAV, pri-klauso Šiaurės Airija, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija ir tris-dešimt šešios Britanijos Sandraugos šalys.

Bendrosios teisės, kaip ir romėnų teisės, sistema rutuliojosipagal principą: „Teisė ten, kur ji ginama." Nors mėginta kodifi-kuoti ir papildyti naujomis nuostatomis, „teisingumo teisė" dau-giausia yra precedentų teisė, sukurta teisėjų. Tačiau tai nepanai-kina didėjančio statutinės teisės (įstatymų) vaidmens. Priešingaivietos papročiams, ši teisė yra bendra visai Anglijai. Ji buvo su-kurta karališkųjų teismų, vadinamų Vestminsterio teismais. Ka-rališkųjų teismų veikla padėjo susidaryti sprendimų, kuriais jievėliau vadovavosi, visumai, t. y. precedento taisyklei, reiškian-čiai, kad kartą suformuluotas teismo sprendimas tampa privalo-mas kitiems teismams. Šioje teisės sistemų šeimoje teisės sam-prata išreiškiama formule: „Teisminės gynybos priemonė svar-besnė už teisę." Sunkiausia buvo gauti galimybę kreiptis į kara-l iškąj į teismą.


Teisėjai, vadovaudamiesi bendrąja teise, skirtingai nuo įsta-tymų leidėjo, nekuria bendrojo pobūdžio sprendimų, kurie bū-tų skirti ateičiai. Jie sprendžia konkrečius ginčus ir šitaip daro ben-drosios teisės normas lankstesnes ir mažiau abstrakčias, palygintisu romanų-germanų teisės sistemos normomis, tačiau kartu pa-verčia teisę labiau kazuistine ir mažiau apibrėžta. Bendroji ir pre-cedentų teisė padėjo aiškiai apibrėžti teisės ir įstatymo skirtumą,čia j is yra kiek kitokio pobūdžio nei kontinentinėje teisėje.

Anglosaksų teisės sistemos pati teisės koncepcija, teisės šal-tinių sistema, teisės kalba visiškai kitokia negu romanų-germa-nų teisės sistemos. Teisė neskirstoma į viešąją ir privatinę. Tokįskirstymą pakeičia teisės dalijimas į „bendrąją" ir „teisingumo"teisę. Nėra ir aiškaus teisės skirstymo į šakas bei kodeksų, todėlAnglijos teisininkams teisė yra vientisa.

Precedento privalomumas priklauso nuo teismų vietos hie-rarchijoje. Aukščiausios instancijos — Lordų rūmų sprendimai pri-valomi visiems kitiems teismams. Apeliacinis teismas, susidedan-tis iš civilinio ir baudžiamojo skyrių, privalo laikytis Lordų rū-mų ir savo paties precedentų, o jo sprendimai privalomi žemes-niems teismams. Aukštesnis teismas saistomas abiejų aukštes-nių instancijų precedentų ir jo sprendimai privalomi žemes-niems teismams. Apygardų ir magistratų teismai privalo laiky-tis visų aukštesnių teismų precedentų, o jų pačių sprendimai nėraprecedentai.

Precedentų teisė reikalauja, kad teisėjas pripažintų nagrinė-jamos bylos aplinkybes panašiomis į anksčiau išspręstos bylos irnuo to priklauso precedento normos taikymas. Nesant analogiš-kos aplinkybės ir statutinės teisės normos, teisėjas pats kuria nor-mą ir sprendžia bylą. Anglijoje yra apie 300 000 precedentų.Esant precedento ir įstatymo kolizijai, galioja įstatymas. Teisėstaikytojas turi laikytis įstatymo teksto ir jo išaiškinimo teismųsprendimuose (precedentuose).

JAV ir Anglijos teisės sistemos struktūra analogiška. Tačiauvalstijos neviršydamos savo kompetencijos kuria savo įstatymusir precedentus. Yra 50 valstijų teisės sistemų ir viena federaci-


nė. Kasmet paskelbiama 300 tomų teismų praktikos. JAV Aukš-čiausiasis Teismas ir valstijų aukščiausieji teismai nesaistomi sa-vo precedentų. JAV teisės normos yra nustatomos teismų, o tei-sės principai kuriasi šių normų pagrindu. JAV statutinėje teisėjeyra nemažai kodeksų. Privatinėje teisėje gana paplitę papročiai.

Orientacija j lanksčią teisėkūrą, teismų praktikos paplitimasir suteikimas teismams neribotų įgaliojimų kurti ir peržiūrėti tei-sės normas, teismų dualumas dėl federacinės santvarkos yra JAVteisės specifika.

Daugelio Azijos ir Afrikos šalių teisės sistemose teisė susipy-nusi su religija. Musulmonų, induistų, judėjų teisės šalys sudarovieną grupę, kitą grupę — Tolimųjų Rytų, Afrikos šalys ir Mada-gaskaras.

Musulmonų teisė yra normų sistema, išreikšta religine for-ma ir grindžiama musulmonų religija islamu. Islamas teigia, kadteisė kilo iš Alacho ir apima visas socialinio gyvenimo sritis, o nevien tas, kurios turi būti reguliuojamos teisiškai. Šariatas pagrįs-tas pareigų, skirtų žmogui, idėja, o ne teisėmis, kurias jis gali tu-rėti. Nevykdyti pareigų yra nuodėmė. Musulmonai neskiria daugdėmesio normų nustatytoms sankcijoms. Teisės šaltiniai yra Ko-ranas (šventoji knyga), Suna ar tradicijos. Idžma — vieningas mu-sulmonų visuomenės susitarimas, kijas — svarstymas pagal ana-logiją. Tai anarchinė, kazuistinė ir nesusisteminta teisė. Papro-čiai į musulmonų teisę neįeina.

Dabar taikomos sutartys, įstatymai ir neprieštaraujantys mu-sulmonų teisei papročiai. Teismai yra dviejų kategorijų: religi-niai (kadi) ir kiti, kurie taiko įstatymus ir papročius.

Induistų teisė yra antroji religinės tradicinės teisės sistemosšeimos teisė. Tai ne Indijos teisė, o bendroji teisė, taikoma Indi-joje, Pakistane, Birmoje, Singapūre ir Malaizijoje, taip pat ryti-nėje Afrikos pakrantėje (Tanzanijoje, Ugandoje, Kenijoje), kurišpažįstamas induizmas. Kaip ir islamas, induizmas įpareigoja savoišpažinėjus tikėti religinėmis dogmomis ir atitinkamai suprastipasaulį. Pagal induizmą, žmonės nuo gimimo suskirstyti į socia-lines hierarchines kategorijas (kastas) ir kiekviena turi savo tei-

Pagrindinės teisės sistemos, 253

sių ir pareigų sistemą ir net savo moralę. Kiekvienas privalo elg-tis taip, kaip nustatyta jo kastai. Plačiai taikomi papročiai ir po-zityvioji papročių teisė, kuriai būdinga vyraujanti religinė dok-trina. Ji nustato elgesio normas ir pagal ją keičiami ir aiškinamipapročiai. Kiekviena kasta turi savo papročius. Kastos susirinki-me balsuojant sprendžiami visi ginčai, remiantis visuomenės nuo-mone. Yra ir veiksmingų prievartos priemonių. Griežta bausmėyra atskyrimas nuo bendruomenės. Nesant tinkamos normos, tei-sėjai sprendžia pagal sąžinę ir teisingumą.

Vyriausybė leidžia įstatymus, tačiau įstatymai ir teismų pre-cedentai nelaikomi teisės šaltiniais. Teisėjai neįpareigoti tiksliailaikytis įstatymų ir gali plačiai vadovautis savo nuožiūra.

Kolonijinės priklausomybės metais induistų teisė keitėsi.Nuosavybės ir prievolių teisės tradicinės normos buvo pakeistosbendrąja anglosaksų teise. Nepakito šeimos ir paveldėjimo teisė.

Kinai neigiamai vertina teisės idėją dėl jos griežtumo ir abst-raktumo. Po 1911 metų revoliucijos padėtis keitėsi: 1931 me-tais įsigaliojo Civilinis kodeksas, 1932 metais — Civilinio pro-ceso kodeksas, o 1930 metais — Žemės kodeksas. Tačiau liko irtradicinių normų. 1978 metais priimta nauja Konstitucija ir nuo1979 metų išleista daug įstatymų: Rinkimų įstatymas, Teismųįstatymas, Šiuolaikinių įmonių įstatymas ir kiti.

Japonijos civilinis kodeksas išleistas 1896 metais. Iki jo va-dovautasi Kinijos teise. Po karo Japonijos prekybos ir pramonėskompanijų veiklai įtaką darė JAV teisė. Greta Civilinio ir Pre-kybos kodeksų galiojo papročiai bei moralės normos. Leidžiamipensijų, aplinkos apsaugos, darbo ir proceso įstatymai. Apskri-tai Japonijoje įsivyrauja idėja, kad teisės viršenybė yra būtina tei-singumo sąlyga, tačiau teisės normos taikomos tada, kai bylos ne-galima išspręsti susitaikymu pagal šalies papročius ir tradicijas.

Buvusių socialistinių šalių teisės sistemos anksčiau priklausėromanų-germanų teisės šeimai. Teisės normos visada buvo supran-tamos kaip bendrosios elgesio taisyklės. Iš esmės panašios į kon-tinentinę teisę, socialistinės teisės sistemos buvo akivaizdžiai kla-sinio turinio. Vienintelis teisės šaltinis buvo norminiai aktai ir de-

klaracija, kad jie išreiškia darbo žmonių valią. Daugiausia teisėsaktų sudarė įstatymus papildantys slapti ir pusiau slapti įsakai, įsa-kymai, išreiškę komunistų partijos ir valstybės aparato valią.

Vyravo siauras teisės supratimas ir buvo tik viešoji teisė. Tei-sės viršenybės idėja ir ypač mintis, kad teisė turi atitikti teisin-gumo principą, kad reikia derinti privačių asmenų ir visuome-nės interesus, buvo svetima. Teisė buvo imperatyvaus pobūdžio,glaudžiai susijusi su valstybės politika ir užtikrinama partinės val-džios ir teisėtvarkos institucijų prievarta.

Teismų praktika negalėjo keisti teisės normų. Nors galiojokonstitucinis teisėjų nepriklausomumo principas, teismas buvopartinės nomenklatūros įrankis, užtikrinantis jos valdžią ir sau-gantis interesus.

Socialistinės teisės sistemoms didelę įtaką darė Tarybų Są-junga. Dabar Kinijos, Siaurės Korėjos, Kubos teisė yra socialis-tinės teisės sistemos atmainos.

Literatūra

1. Hart H. L. Teisės samprata. Vilnius, 1997.2. Leonas P. Teisės enciklopedija. Vilnius, 1995.3. Leonas P. Sociologija. Vilnius, 1995.4. Riomeris M. Valstybė. Vilnius, 1995.5. Riomeris M. Suverenitetas. Vilnius, 1995.6. Rawls J. A Theory of Justice. Cambridge, 1971.

Vansevičius, StasysVa268 Valstybės ir teisės teorija : mokomoji priemonė.

Vilnius: Justitia, 2000. - 256 p.ISBN 9986-567-35-1Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Valstybės ir teisės teorijos ir istorijos katedrosvedėjas prof. habil. dr. Stasys Vansevičius pirmoje knygos dalyje analizuoja svarbiau-sius valstybės teorijos klausimus: jos susidarymo teorijas, sampratą ir tipologiją, vals-tybės formas, jos aparatą ir kita.

Antroje dalyje aptariama teisės atsiradimas ir raida, teisės samprata, šaltiniai, teisėsaiškinimas, taip pat teisinė sąmonė ir kultūra, teisėkūra, teisės galiojimas ir teisiniaisantykiai, teisės pažeidimai ir teisinė atsakomybė, teisės spragos ir t. t.

Skiriama teisės specialybės studentams ir visiems besidomintiems valstybės ir teisėsteorijos klausimais.

UDK 340.12(075.8)

Stasys Vansevičius

VALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJAMokomoji priemonė

Redaktorė Dalia Vėbrienė

Išleido leidykla „Justitia". Sėlių g. 8, 2004 Vilnius.Spausdino AB „Vilspa" spaustuvė. Viršuliškių sk. 80, 2056 Vilnius.

Užsakymas 731.

valstybes ir teises teorija (vansevicius, 2000)

Documents

objektyvi

teistumas

reikia turti

normini akt

visuomenei

teistum ir

teisins atsakomybs

bet ir tiesiogiai