TEISĖS ISTORIJA

Teisės istorija yra viena iš visuomenės mokslo šakų. Kaip pasako pats pavadinimas, teisės istorija apima tiek teisės, tiek istorijos mokslus. Visgi teisės istorija tradiciškai labiau siejama su teise, nei su istorija. Kita vertus, šis mokslas yra labai tampriai susietas su bendra visuomenine istorija. Kodėl? Teisės istorija tiria praeityje buvusią ir dažniausiai jau nebegaliojančią teisę, dažniausiai nagrinėja teisės šaltinius, kurie galiojo kažkada praeityje, ir šiuo metu jau nebegalioja. Tačiau teisė neatsirado iš niekur ir neveikė tuščioje vietoje. Teisė yra visuomeninis reiškinys. Teisė yra skirta visuomenei ir egzistuoja tik visuomenėje. Tuo pačiu teisė yra priklausoma nuo kitų visuomenės raidą ir gyvenimą įtakojančių veiksnių. Teisės atsiradimas, veikimas, vystymasis buvo ir yra lemiamas daugybės su visuomeninių gyvenimu susijusių veiksnių: ekonominių, politinių, kultūrinių, religinių, geografinių, gamtinių ir pan. Todėl siekdami pažinti buvusią teisę, jos vystymosi dėsningumus, turime pažinti ir teisę įtakojančius veiksnius, arbą tą aplinką, kurioje teisė radosi, vystėsi ir veikė. Todėl nieko keisto, kad teisės istorikai taiko tokius pat tyrimo metodus, kaip ir bendrosios istorijos tyrėjai. Kad naudojasi bendrosiomis istorijos žiniomis.

Tačiau teisės istorijai tinkamai pažinti reikalingi ir teisės pažinimo metodai, specifinių teisės sąvokų supratimas ir esmė. Pagaliau reikalingas ir pačios teisės sąvokos apibrėžimas, jos esmės ir tikslų pažinimas.

Pati teisės samprata nėra vienareikšmė.Žodžiu „teisė“ galima apibrėžti arba valstybėje egzistuojančių visuotinai privalomų

elgesio taisyklių visumą (pvz., administracinė teisė, baudžiamoji teisė, civilinė teisė etc.), arba konkretaus asmens įstatyme numatytą konkrečią galimybę kaip nors veikti (pvz., nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą konkretus asmuo turi teisę reikalauti, kad pardavėjas pašalintų to daikto trūkumus). Pirma prasme žodis „teisė“ reikš taip vadinamą objektinę teisę. Antru atveju tas pats žodis „teisė“ reikš subjektinę teisę.

Taigi, objektinė teisė – tai valstybėje galiojančių teisės normų visuma. Objektinė teisė reiškia, kad teisės sistemą sudarančios privalomos elgesio taisyklės – teisės normos yra objektyviai išreišktos. Objektyvi išraiška nebūtinai reiškia, kad teisės normos privalo būti tiesiogiai nurodytos raštiškuose dokumentuose – teisės aktuose. Privalomos elgesio taisyklės gali būti objektyviai suprantamos ne tik tiesiogiai iš tekstų, jos gali būti išvedamos iš teisės principų, būti suformuluotos teismų sprendimuose. Kaip teigia S. Vansevičius, „nusistovėjusios gyvenime ir žmonių įsisąmonintos elgesio taisyklės įstatymuose, teismų praktikoje ir kituose šaltiniuose paverčiamos ojektyviosiomis teisės normomis ir tampa nepriklausomos nuo bet kurio subjekto“1. Taigi, objektinė teisė nėra siejama su atskiru žmogumi, teisės subjektu. Objektinė teisė nepriklauso atskiram asmeniui.

Žodžiu „teisė“ apibrėžiant subjektinę teisę, jis vartojamas norint pažymėti būtent atskiro konkretaus žmogaus turimą kokią nors galimybę, laisvę veikti, siekti savo interesų patenkinimo. Pavyzdžiui, sakoma „aš turiu teisę turėti savo įsitikinimus“. Šiuo atveju kalbama apie konkrečiam atskiram asmeniui – teisės subjektui priklausančią teisę. Subjektinė teisė reiškia atskiro konkretaus individo laisvę pasirinkti savo elgesio variantą (skleisti savo idėjas arba ne). Todėl pasinaudoti subjektine teise ar ne priklauso tik nuo paties individo – subjektinės teisės turėtojo. Niekas negali būti verčiamas naudotis savo subjektine teise.

Sąvoka „objektinė teisė“ visada vartojama vienaskaita, nes, kaip minėta, reiškia vientisą teisės normų sistemą. Tuo tarpu sąvoka „subjektinė teisė“ gali būti vartojama ir vienaskaita – kai kalbama apie vieną konkrečią asmens galimybę pasirinkti savo elgesio variantą (pavyzdžiui, „ar turiu teisę turėti savo įsitikinimus“), ir daugiskaita – kai kalbama apie dvi ar daugiau konkretaus ar konkrečių žmonių galimybes veikti (pavyzdžiui, „aš turiu subjektines teises turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, taip pat ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas“).

Koks yra objektinės ir subjektinės teisės santykis? Visos subjektinės teisės yra įtvirtintos objektinėje teisėje. Minėta, objektinė teisė – tai teisės normų sistema. Teisės normos – tai privalomos elgesio taisyklės. Jos nurodo, kaip teisės normos adresatai – teisės subjektai gali arba

1 S. Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. Justitia, Vilnius, 2000 m. P.107.

1

privalo elgtis, t. y. nustato jiems teises ir pareigas. Taigi, teisės normose įtvirtintos individų teisės (galimybės atitinkamai veikti) ir yra subjektinių teisių šaltinis.

Kita vertus, objektinės teisės normos realizuojamos konkrečiuose teisiniuose santykiuose. Kiekvieno teisinio santykio turinį sudaro to santykio dalyvių elgesio variantai, numatyti teisės normoje – galimybė veikti (tai ir yra to santykio dalyvio subjektinė teisė) arba pareiga veikti (kitaip – teisinė pareiga). Objektinės teisės normos numatyta abstrakti galimybė individui pasirinkti elgesio variantą konkrečiame teisiniame santykyje tampa konkretaus teisės subjekto subjektine teise. Taigi, per subjektines teises yra realizuojama objektinė teisė. Todėl objektinės ir subjektinės teisės priklausomybė yra abipusė. Be objektinės teisės nebūtų konkrečių subjektinių teisių. Be konkrečių subjektinių teisių objektinė teisė – bendrosios įstatymų normos, liktų tik popieriuje2, būtų neveikianti, „negyva“.

Subjektinėms teisėms suteikiama dar viena reikšmė. Anot S. Vansevičiaus subjektinės teisės parodo šalies teisės sistemos demokratiškumą ir pažangą. S. Vansevičius nurodo, kad „teisę reikia nagrinėti ne tik kaip teisės normų sistemą, bet ir kaip joje įtvirtintas subjektines teises ir su jomis susijusias pareigas. Tik ištyrus, kaip naudojamasi subjektinėmis teisėmis ir kaip vykdomos teisinės pareigos, galima kalbėti apie teisingumą ir teisėtumą bei šalies teisinę tikrovę“3.

Kalbant apie teisės istoriją, visų pirma kalbama apie objektinę teisę.Teisės samprata, jos kilmės pagrindimas istorijos eigoje kito, tačiau iš esmės visais

laikais teisė buvo siejama su tam tikra tvarka. Vieni teisę laikė dievišku kūriniu, kiti - išimtinai tik žmogaus proto ir valios produktu, treti – objektyviai, nepriklausomai nuo žmogaus valios egzistuojančiu reiškiniu, kurį žmogaus protas tik atranda, pažįsta, bet nekuria. Vystėsi įvairios teisės kilmės ir esmės aiškinimo teorijos, viena kitą papildančios arba paneigiančios. A. Vaišvila visas istorijos eigoje egzistavusias teisės sampratas siūlo skirstyti į dvi pagrindines idėjines kryptis – pozityvistinę ir nepozityvistinę. Pozityvistinės krypties teorijos plėtojo formalistinį požiūrį į teisę – teisė čia buvo suprantama, tiriama tik kaip techninių elgesio taisyklių visuma, labiausiai akcentuojant jų išorinę išraišką (formą), o ne jų turinį. Nepozityvistinės krypties teisės koncepcijos visų pirma siekė paaiškinti teisės turinį. Šis požiūris pirmiausiai formavosi aiškinantis teisės šaltinį4. Pagal teisės šaltinį teisės sampratas A. Vaišvila skirsto į teisę kildinančias iš Dievo valios, iš žmogaus prigimties ir iš valstybės valios. Jei pirmosios dvi teisės sampratos teisę suprato kaip objektyvų dalyką, nepriklausomą nuo žmogaus valios, tai teisę kildinant iš valstybės valios teisė buvo suprantama subjektyviai, kaip valstybės sukurtų ir valstybės prievarta užtikrinamų žmonių elgesio taisyklių sistema. Šių koncepcijų pagrindu šiuo metu galime skirti kaip ir dvi pagrindines teises – prigimtinę teisę ir pozityviąją teisę. Pirmoji yra objektyvi teisė, išvedama iš žmogaus prigimties. Antroji yra visiškai priklausoma nuo valstybės – tai valstybės sukurta, sankcionuota teisė.

Šiuo metu įprasta teisę apibrėžti kaip valstybės sukurtų arba sankcionuotų teisės normų ir teisės principų, reguliuojančių žmonių tarpusavio santykius sistemą, skirtą užtikrinti atskirų žmonių teises ir laisves bei visos visuomenės interesus. A. Vaišvila teisę apibrėžia kaip socialinį interesą, paverstą visuotinai privalomo elgesio taisykle, skirta žmonių elgesiui norminti, skirtingiems interesams suderinti5.

Reikia pažymėti, kad šiuolaikinėje teisinėje valstybėje (ne pažodine, o tikrąja šio termino prasme, t. y. valstybėje, kurioje viešpatauja teisė) teisė nėra tapatinama su įstatymu. Teisinėje valstybėje, kurioje pagrindiniais įstatymais yra ne tik nustatoma valstybės valdžios sąranga ir įgyvendinimo mechanizmas, tačiau ir įtvirtinamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, kurioje realiai veikia įstatymų teisėtumo kontrolės mechanizmas, teisė ir negali būti tapatinama su įstatymu. Nes įstatymas gali būti pripažintas neteisiniu, o teisė neteisine būti negali. Teisinėje valstybėje pozityvioji teisė kuriama prigimtinės teisės (tiksliau – prigimtinių teisių, nes vieningos prigimtinės teisės sampratos nėra, ji apibrėžiama per atskiras prigimtines teises – žmogaus teises ir pan.) pagrindu.2 S. Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. Justitia, Vilnius, 2000 m. P.108.3 S. Vansevičius. Valstybės ir teisės teorija. Justitia, Vilnius, 2000 m. P.1104 A. Vaišvila. Teisės teorija. Trečias leidimas. Justitia, Vilnius, 2009 m. P. 63.5 A. Vaišvila. Teisės teorija. Trečias leidimas. Justitia, Vilnius, 2009 m. P.57.

2

Europoje teisės istorija pagal chronologiją tradiciškai skirstoma į tokius etapus: senovės laikų teisę, viduramžių teisę ir naujųjų bei naujausių laikų teisę. Viduramžiai savo ruožtu dar skiriami į ankstyvuosius ir vėlyvuosius. Pagal tiriamos teisės atsiradimo ir veikimo geografinę vietą teisės istorija skirstoma į Vakarų teisę (kontinentinę, bendrąją) ir Rytų teisę. Šios knygos autoriai nesiima spręsti, kiek teisingas yra toks skirstymas, bet kadangi taip yra patogiau, šioje knygoje tokio skirstymo taip pat bus laikomasi.

Europietiškoje literatūroje teisės istorija tradiciškai dažniausiai pradedama nuo Senovės Rytų teisės. Čia kalbant apie Senovės Rytus turimos omenyje IV – III tūkst. pr. Kr. Šiaurės Afrikoje ir Pietų Azijoje susidariusios ir gyvavusios valstybės: senovės Egiptas, senovės Mesopotamija, senovės Indija, senovės Kinija ir kt. Europiečiams mokslininkams Senovės Rytai visų pirma yra socialinė, politinė ir kultūrinė kategorija, o ne geografinė6. Šios valstybės geografiškai yra pakankamai viena nuo kitos nutolusios. Tačiau kalbant apie šių vastybių teisę, galima pastebėti tam tikrų ypatybių, kurios jų teisės sistemas daro panašias, ir tuo pačiu skiriančias nuo kitose vietose ir šiek tiek vėlesniu laiku atsiradusių valstybių, pvz. Antikos.

Senovės Rytų valstybėse svarbiausias teisės šaltinis iš pradžių buvo papročiai. Papročiai – tai per pakankamai ilgą laiką dėl pastovaus naudojimo susiformavusi elgesio taisyklė, perduodama iš kartos į kartą žodžiu. Šios paprotinės normos Senovės Rytų valstybėse pradėtos ne tik užrašinėti, bet ir papildyti valdovų įsakymais bei teismų sprendimais. Žinomiausias rašytinis teisės šaltinis, pasiekęs mūsų laikus yra taip vadinamas Hamurabio teisynas. Šis rašytinis teisės aktas buvo paskelbtas Mesopotamijoje XVIII a. pr. Kr. Teigiama, kad valdovo Hamurabio įstatymai buvo iškalti ne tik ant akmeninių lentelių, bet ir ant akmeninio stulpo, kuris buvo pastatytas miesto centrinėje aikštėje idant kiekvienas gyventojas galėtų su jais susipažinti. Šio obelisko liekanas archeologai atrado XX a. pr. Šiuo metu tai tikriausiai vienas labiausiai išnagrindėtų Senovės Rytų teisės paminklų, tačiau jis nėra nei vienintelis, nei pirmasis. Yra žinoma apie gretimų Mesopotamijai valstybių rašytinius įstatymus, kurie buvo paskelbti gerokai anksčiau už Hamurabio kodeksą (pvz., Ur karalystės valdovo Ur-Nammu kodeksas datuojamas XXI a. pr. Kr. Ant akmeninių lentelių, atrastų XX a., iškalti šio valdovo įstatymų tekstai kol kas yra laikomi seniausiais išlikusiais rašytinės teisės paminklais) Hamurabio teisynas rodo, kad Mesopotamijoje labai anksti ėmė netekti reikšmės papročių teisė ir pagrindiniu teisės šaltiniu tapo raštiškas įstatymas7. Kita vertus, elgesio taisyklių užrašymas nereiškia, kad tuo metu atsirado ir veikė kokios nors specialios teisėkūros institucijos. Pirmieji rašytiniai teisės šaltiniai iš esmės buvo galiojusios paprotinės teisės užrašymas.

Senovės Rytų teisė buvo glaudžiai susijusi su dorovinėmis normomis ir religija. Teisei dažnai buvo suteikiamas dieviškoji kilmė. Pavyzdžiui, Senovės Egipte net teismų sprendimai buvo skelbiami dievų vardu8. Japonijoje bausmė teisės pažeidėjui buvo pateisinama tuo, kad teisės pažeidimu jis užrūstino dievus ir todėl reikalingas tam tikras apsivalymas, pasiekiamas per nubaudimą9.

Senovės Rytų teisėje iš gentinės santvarkos atėjęs kraujo kerštas už padarytą skriaudą, kaip atsakomybės forma transformavosi į Taliono principą. Šis principas vėliau buvo pakeistas kompozicijos taisykle (kompozicija kaip teisinės atsakomybės forma – materialinis atlyginimas nukentėjusiajam ar jo giminei už padarytą skriaudą).

Kaip būdingas senovės Rytų teisės bruožas išskiriamas jos formalizmas. Teisės formalizmas pasireiškė tuo, kad sprendžiant įvairius teisinius klausimus buvo kreipiamas ypatingai didelis dėmesys įvarių nustatytų veiksmų teisinių formų laikymuisi (priesaikų davimo, liudijimų, ordalijų etc.). Vieno ar kito veiksmo, akto teisinė reikšmė priklausė nuo to, ar toks veiksmas, aktas tiksliai atitiko teisės nustatytą formą. Tuo tarpu paties akto turinys iš esmės buvo nesvarbus. Pavyzdžiui, vienos ar kitos ginčo šalies teisumą galėjo patvirtinti liudininkas, jei tik jis ir jo priesaika atitiko teisės nusatytus kriterijus. Nebuvo svarbu, ar tas liudininkas iš tikrųjų ką nors 6 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P. 11.7 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P. 24.8 P. Leonas. Teisės filosofijos istorija. Spindulys, Kaunas, 1928. P.22.9 H. Oda. Japanese Law. London, 1992. P. 14.

3

žinojo apie reikšmingas aplinkybes. Kita vertus, teisė formalizamu pasižymėjo ir vėlesniais laikais, pvz. viduramžių Europoje.

Senovės Babilone visos teisės normos buvo skelbiamos aukščiausio valdovo vardu. Tuo buvo kaip ir užtikrinamas jų visuotinis privalomumas. Kokių tikslų buvo siekiama skelbiant teisės normas? Pačiame Hamurabio teisyne buvo nurodyta, kad įstatymų tikslas – kad galingas neskriaustų silpnojo, kad būtų tvirtas pagrindas teisingumui vykdyti, ginčams spręsti10. Senovės Rytų valstybių teisė buvo kuriama dėl pakankamai pragmatiškų tikslų – valdyti valstybę, užtikrinti joje tvarką11.

Kokią visuomeninio gyvenimo tvarką atskleidžia Hamurabio teisynas? Hamurabio teisynas neturėjo aiškios sistemos, o jo normos reguliavo gana platų visuomenių santykių ratą – nuo nusikaltimų ir bausmių už juos klausimų iki šeiminių santykių.

Hamurabio įstatymų tekstai rodo, kad tuometinėje Mesopotamijos visuomenėje buvo trys socialinės grupės: dvi grupės laisvųjų ir vergai12. Teisynas įtvirtino šių socialinių grupių nelygiateisiškumą – kiekvienos tokios socialinės grupės atstovų teisės buvo nevienodos apimties.

Pagal Hamurabio teisyną nuosavybės teisės pagrindiniu objektu buvo žemė. Savininkas turėjo pakankamai plačias teises: galėjo savo sklypą parduoti, palikti kaip palikimą, įkeisti, nuomoti, mainyti. Tačiau buvo išskiriama karių žemėvalda – žemės sklypą, namą ir inventorių karys gaudavo iš karaliaus kaip užmokestį už karo tarnybą. Tai lėmė didelius kario teisių į tokį žemės sklypą apribojimus. Iš esmės karys žemę su atitinkamais priklausiniais gaudavo tik laikinai naudotis – tol, kol vykdys karo tarnybą. Kariui mirus toks jam suteiktas turtas galėjo pareiti jo sūnui, tačiau tik su sąlyga, jei šis tęsia tėvo karo tarnybą. Karys negalėjo tokiu turtu disponuoti – bet kokie tokio turto perleidimo sandoriai buvo laikomi niekiniais13. Be nuosavybės klausimų Hamurabio teisynas reguliavo ir prievolinius santykius. Pagal teisyną, kaip ir šiais laikais, prievolės galėjo kilti iš sutarčių arba deliktų. Hamurabio teisynas reguliavo palūkanų normas už paskolas, suteikė tam tikrų teisių ir garantijų skolininkams (pvz., buvo numatyta galimybė atidėti skolos grąžinimą nemokant už atidėtą laiką palūkanų, jei skolininkas skolos grąžinti negalėjo dėl gamtos reiškinių – sausros, potvynių ir pan.; senovėje ir net vėlesniais laikais plačiai taikytas skolininko atidavimas į vergovę už neišmokėtas skolas (taip vadinama skolinė vergovė) tapo terminuotas – iki trijų metų; be to nustatyta atsakomybė kreditoriui už įkaito – skolininko kreditoriui perduotų siekiant užtikrinti skolos grąžinimą žmonos ar vaiko sužalojimą ar mirtį dėl kreditoriaus kaltės)14.

Hamurabio teisynas reglamentavo ir šeiminius bei paveldėjimo santykius. Pagal teisyną santuoka buvo laikomas raštiškas jaunikio ir nuotakos šeimos susitarimas. Šeimoje vyraujanti teisinė padėtis priklausė vyrui, tačiau turtiniuose santykiuose žmona turėjo tam tikrą savarankiškumą – jai priklausė kraitis ir įgyta nuosavybė, dėl kurios žmona galėjo sudaryti sandorius. Žmonai mirus, jos turtas tekdavo vaikams, o ne vyrui. Nesant vaikų turtas grįždavo į žmonos tėvų namus (šie pergyvenusiam vyrui turėjo grąžinti vedybų išpirką)15. Teisynas numatė paveldėjimą tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą. Pagal įstatymą buvo paveldima tuo atveju, kai palikėjęs nebuvo sudaręs testamento. Vaikai tėvo ar motinos turtą paveldėdavo lygiomis dalimis nepriklausomai nuo lyties, tačiau paveldėjime nedalyvaudavo kraitį gavusios dukros. Anksčiau mirusio sūnaus dalį paveldėdavo jo vaikai lygiomis dalimis. Įvaikinti vaikai paveldėdavo lygiai su visais vaikais16.

Hamurabio teisyno normos, skirtos nusikaltimui ir nubaudimui, iš esmės neskyrė dėmesio kaltės klausimui. Tik už kai kuriuos sužalojimus, padarytus nesant kaltininko tyčiai nebuvo skiriamos bausmės – kaltininkas teturėdavo atlyginti sužeistojo gydymą. Tačiau reikia pažymėti, kad kaltės klausimo nesvarbumas baudžiamojoje teisėje buvo būdingas iš esmės visoms archajinėms teisės sistemoms. Nusikaltimą padarusio asmens nubaudimas pagal teisyną buvo laikomas nukentėjusiojo privačiu reikalu. Hamurabio teisynas taip pat numatė ir bendruomeninę

10 P. Leonas. Teisės filosofijos istorija. Spindulys, Kaunas, 1928. P.19.11 P. Leonas. Teisės filosofijos istorija. Spindulys, Kaunas, 1928. P.23.12 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P. 28.13 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P. 29.14 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P. 30.15 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P. 33.16 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P. 33.

4

atsakomybę, pavyzdžiui už plėšimą bendruomenės teritorijoje, jei plėšikas nebus surastas, turėjo atsakyti bendruomenė arba jos seniūnas. Parenkant bausmę nusikaltusiajam buvo taikomas taip vadinamas talijono principas (talijono principas reiškė, kad nusikaltėlis turi būti baudžiamas jam padarant tiksliai tokius pat sužalojimus, kokius buvo padręs jis pats. Literatūriškai šis principas apibūdinamas kaip principas „akis už akį, dantis už dantį“). Tačiau talijono teisė buvo taikoma tik tokiu atveju, jei jei nusikaltimą prieš asmenį padaro tos pat socialinės grupės asmuo. Jei nusikaltimą asmeniui padaro aukštesnės socialinės grupės asmeuo, tai buvo taikoma kompozicijos taisyklė (kompozicijos taisyklė – išsipirkimas nuo bausmės atlyginant padarytą sužalojimą ar mirtį pinigais nukentėjusiajam ar mirusiojo giminėms. Jei nusikaltimą padarydavo žemesnės padėties žmogus aukštesnės padėties žmogui taliono principas buvo pažeidžiamas – nusikaltėlis baustas gerokai griežčiau. Bausmės Hamurabio teisyne žiaurios – už daugelį nusikaltimų buvo numatyta mirties bausmė. Taikytos luošinamosios bausmės. Tačiau buvo numatytos ir piniginės įmokos, mokamos nukentėjusiajam17.

Civilinis ir baudžiamasis teismo procesai Hamurabio teisyne nebuvo atskirti. Teismo procesas buvo kaltinamojo pobūdžio. Teismo procesu turėjo rūpintis pats ieškovas arba nukentėjusys, jis gi dažniausiai turėjo pristatyti į teismą ir atsakovą (kaltinamąjį). Įrodymus pristatydavo šalys. Teismo procese įrodymais buvo laikomi liudytojų parodymai, sutvirtinti priesaika, rašytiniai įrodymai. Teisme plačiai taikytos ordalijos – skausmingi fiziniai išmėginimai šaliai siekiant nustatyti tos šalies „teisumą“. Senovės Babilone plačiai taikytas išmėginimas vandeniu – jei kankinamasis paskęsdavo, buvo laikomas kad jis yra kaltas, jei jam pavykdavo išplaukti, buvo laikoma, kad jis nekaltas. Pastaruoju atveju nekentėdavo teisiamąjį kaltinęs asmuo. Reikia pastebėti, kad ordalijos apskritai būdingos iš esmės visoms archajiškoms teisės sistemoms, skyrėsi tik išbdandymai, pvz. Japonijoje teismo procese savo tiesą siekiančiam įrodyti dažniausiai reikėdavo ištraukti akmenį iš puodo verdančio vandens18.

Teismo funcijų vykdymas Senovės Babilone daugiausiai buvo patikėtas šventykloms ir bendruomenių teismams. Tačiau dideliuose miestuose buvo įsteigti taip vadinami karališkieji teismai. Aukščiausia teisminė instancija buvo pats karalius19.

Hamurabio teisynas, kaip ir kiti pirmieji tokie teisės normų rinkiniai turėjo taip vadinamą kazuistinį pobūdį, t. y. teisės normos nebuvo abstrakčios elgesio taisyklės, kurias būtų galima pritaikyti vienai ar kitai santykių rūšiai. Teisės normos buvo dėstomos kaip pavieniai konkretūs atvejai . Bendrojo pobūdžio taisyklių iš esmės tokiuose rinkiniuose nebuvo. Dėl tokio kazuistinio teisės šaltinių pobūdžio daroma prielaida, kad dauguma teisynuose užrašytų taisyklių buvo paimtos iš konkrečių teismų sprendimų20. Kita vertus nereikia atmesti prielaidos, kad kazuistinis teisės normų pobūdis galėjo rodyti, jog to meto visuomenė tiesiog nesugebėjo mąstyti abstrakčiai, o mąstant buvo remiamasi konkrečiais vaizdiniais. Apie tokį mąstymo būdą bus kalbama toliau aptariant viduramžių Europos teisę.

Kuo yra svarbi Senovės Rytų valstybių – Senovės Babilono, Senovės Egipto teisė? Svarba visų pirma pasireiškė tuo, kad šiuo metu žinomi seniausi teisės šaltiniai buvo sukurti būtent šiose valstybėse. Anksčiau buvo teigiama, kad senovės Babilono ir senovės Egipto teisė turėjo įtakos tiek gaikų, tiek romėnų teisei, o per jas ir visai Vakarų teisės šeimai (pvz., tokią nuomonę nurodo P. Leonas21). Tačiau vėlesni teisės istorijos autoriai to nepatvirtina. Senovės Babilono ir vėlesnių Rytų valstybių įtaka antikos teisei iš esmės suvedama į siekį teisę užrašyti, o ne į patį teisės turinį. Iš tikrųjų Senovės Rytų ir Antikos valstybių teisė skyrėsi. Senovės Rytų valstybės buvo despotiškos. Visa aukščiausia valstybinė valdžia buvo sutelkta valstybės valdovo rankose, kuris dažniausiai dar būdavo ir sudievinamas. Monarcho valdžia buvo niekuo neribojama. Tokia valstybės santvarka neabejotinai turėjo įtakos ir teisei. Tuo tarpu antikos valstybėse gimė demokratinis valdymas, buvo vertinama atskiro individo laisvė. Tai atsispindėjo ir antikos teisėje.

Antikos teisė.

17 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P. 35 - 36.18 H. Oda. Japanese Law. London, 1992. P. 14.19 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P. 36.20 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P. 26.21 P. Leonas. Teisės filosofijos istorija. Spindulys, Kaunas, 1928. P. 23.

5

Lietuviškoje literatūroje kalbant apie antikos teisę romėnų ir graikų teisė iš esmės yra neskiriama. Tačiau šios teisės sistemos buvo gana skirtingos. Graikų teisė skyrėsi nuo romėnų tuo, kad senovės Graikijoje nebuvo profesionalių teisininkų, nebuvo profesionalių teisėjų. Bylas spręsdavo tautos atstovai (501, 1001 ir daugiau žmonių. Pvz., Sokrato bylą sprendė 501 teisėjas), o sprendimus teismas priimdavo be jokio teisinio pagrindimo ar argumentavimo, tiesiog balsavimo būdu. Tuo tarpu romėnų teisė buvo labiau abstrakti, formalizuota, Senovės Romoje buvo profesionalių teisininkų, bylas sprendė profesionalūs teisėjai. Romėnų teisės įtaka tolimesnei Europos teisės raidai buvo milžiniška. Romėnų teisė mums paliko daug ne tik pačių teisės šaltinių, bet ir daugybę teisininkų veikalų apie teisę.

Kalbant apie antikos teisę šalia senovės graikų ir romėnų teisės reiktų paminėti ir senovės germanų, keltų ir slavų teisės sistemas. Šios teisės sistemos, palyginti su graikų ir romėnų buvo archaiškos ir toli atsilikusios, tačiau dėl to jų negalima laikyti nereikšmingomis. Šios senovės gentys turėjo įvairių santykių su romėnais, buvo daugiau ar mažiau įtakojamos romėnų kultūros plačiaja prasme. Šios gentys daugiau ar mažiau naudojo romėnų teisę. Be to, šių genčių pagrindu susiformavo dabartinės Europos tautos. Taigi jos buvo ne tik romėnų teisės naudotojos, bet ir romėnų teisės pernešėjos. Todėl turime šnekėti apei didesnę ar mažesnę šių barbarų genčių teisės sistemų įtaką Europos teisės formavimuisi.

Graikų teisė.Senovės Graikijoje, panašiai kaip ir senovės Romoje, pirmosios valstybės pagal

santvarką buvo monarchijos, tačiau apie VII a. pr. Kr. monarchijos senovės graikų miestuose – vasltybėse buvo likviduotos ir įsivyravo respublikinė valdymo forma. VI – V a. pr. Kr.pradėjo išsiskirti keli įtakingiausi miestai – valstybės (poliai). Didžausias tokių miestų buvo Atėnai. Atėnuose klestėjo antikinė demokratija, kuri įtakojo ir to meto graikų teisę. Senovės Atėnų veikėjas Solonas teigė, kad visuomenės gyvenimą privalo reguliuoti teisė ir įstatymai, priimti visų piliečių sutikimu22. Demokratinis valdymo pobūdis lėmė ir atitinkamo pobūdžio teisės kūrimąsi. Kas lėmė demokratija pagrįstos teisės kūrimąsi senovės Graikijoje? Vieni mokslininkai nurodo ekonomines to priežastis. Kiti teigia, kad demokratinę valdžios sąrangą ir teisę lėmė graikų kova už laisvę nuo Rytų imperijų (visų pirma Persų imperijos). Senovės Persijoje, kaip ir kitose Senovės Rytų valstybėse vyravo despotija, nevaržoma valdovo valdžia. Priešingai šiai sistemai graikai, dėl geografinių ypatumų įsikūrę daugybėje miestų-valstybių (polių), kūrė demokratijos institutus, kurie užtikrintų ne tik bendrą kovą prieš despotiškas Rytų imperijas, bet ir laisvę savo valstybių viduje. Graikai, ypač pradėjus leisti rašytinę teisę, didžiavosi tuo, rašytinė teisė saisto ne tik paprastus graikus, bet ir jų valdovus, priešpastatydami tokią savo valdovų „nelaisvę“ Rytų valstybių tironijoms, kuriose valdovai nebuvo saistomi jokių teisės normų. Dar vienas nurodomas senovės graikų visuomenės išskirtinumas iš to meto aplinkinių visuomenių – žynių luomo nebuvimas. Dėl to filosofavimas, mąstymas, nuomonės reiškimas vienais ar kitais visai visuomenei svarbiais klausimais nebuvo uždaro luomo privilegija – visame tame galėjo dalyvauti visi visuomenės nariai.

Kaip ir kitose senose kultūrose, senovės Graikijoje seniausias teisės šaltinis buvo paprotys. Iš senovės graikų literatūros kūrinių (Iliados, Odisėjos) aišku, kad graikų teisės sampratą įprasmino trys sąvokos: themis, dike ir nomos. Themis terminas apytiksliai turėjo reikšti sprendimą, įkvėptą dievo. Šiuo žodžiu buvo nusakomas dievų ir karalių valdymas. Kartu su themis buvo vartojama sąvoka dike, kuri bent jau vėlesniais laikais reiškė teismo sprendimą, o pradžioje reiškė žemišką įstatymą, įgyvendinantį dangaus įstatymą. Vėliau atsirado terminas nomos, kuris iš pradžių reiškė paprotį, vėliau – ir išleistą įstatymą, t.y. pozityviosios teisės normą23.

Teisę užrašinėti Graikijoje pradėta apie VII a. pr. Kr. Senovės graikai raštą perėmė iš Rytų. Graikai, perimdami raštą, galėjo perimti ir kažkiek Rytų teisės elementų. Tačiau kažkiek didesnio Senovės Rytų šalių teisės poveikio graikams nėra nurodoma, išskyrus pačią idėją teisę užrašyti. Patys graikai teisės užrašymą laikė progresyviu dalyku, nes leido įstatymus sužinoti visiems visuomenės nariams ir tokiu būdu leido užkirsti kelią savavališkiems valdžios sprendimams. Per senovės Graikiją persiritus kodifikacijos bangai, rašytinė teisė tapo iš esmės

22 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.39.23 J. M. Kelly. A Short History of Western Legal Theory. Clarendon Press, Oxford, 1994. P.7 – 8.

6

vieninteliu teisės šaltiniu. Nėra pėdsakų, kad nerašytinis paprotys liko nepriklausomu ar bent jau papildomu teisės šaltiniu24.

Skirtingų daugybės senovės graikų miestų-valstybių politinės santvarkos, valdžios sąrangos ir teisės sistemos skyrėsi. Atskirų polių teisė vystėsi vietos papročių ir įstatymų pagrindu, todėl pasižymėjo margumu ir regioniniu pobūdžiu, t. y. partikuliarizmu25.

Iš senovės graikų miestų – valstybių išsiskyrė ir didžiausią įtaką tolimesniam Europos teisės vystymuisi padarė didžiausio graikų miesto– Atėnų teisė. Atėnų piliečiai teisę siejo su išmintingumu ir teisingumu. Demokratinis senovės Atėnų valdžios pobūdis lėmė, kad ten buvo pakankamai tiksliai nustatyta įstatymų leidybos tvarka, pagal kurią įstatymo projektą galėjo pateikti bet kuris visateisis Atėnų pilietis. Įstatymų projektai buvo skelbiami tautai susipažinti, apsvarstomi taip vadinamoje Penkių šimtų taryboje ir galiausiai teikiami tvirtinti tautos susirinkimui. Tautos susurinkime galėjo dalyvauti visi visateisei ir pilnamečiai (nuo 20 metų) Atėnų piliečiai. Įstatymai buvo priimai balsuojant. Įstatymų leidybos pradžia senovės Atėnuose siejama su Drakono ir Solono vardais. Pirmasis pareigūnas VII a. pr. Kr. pab. išleido įstatymus, liečiančius nusikaltimus ir bausmes už juos. Drakono įstatymai dabar žinomi dėl savo griežtumo ir net žiaurumo. Tačiau savo laiku jie suvaidino teigiamą vaidmenį – uždraudė keršyti žudiko giminėms, skyrė tyčinį nužudymą nuo neatsargaus gyvybės atėmimo, už kurį nebuvo taikoma mirties bausmė. Tačiau didžiausias įstatymų leidybos darbas Atėnuose buvo taip vadinama Solono reforma. Solonas VI a. pr. Kr. pradžioje savo įstatymais panaikino skolinę vergovę, reglamentavo naujus civilinius teisinius santykius: privatinę žemės nuosavybę, paskolos sutartį ir pan26. Panaikinus skolinę vergovę išsivystė turto įkeitimo institutas ir hipoteka (žemės įkeitimas, kai skolininkas galėjo žeme naudotis, bet negalėjo ja disponuoti). Solono įstatymai numatė nors ir ribotą, tačiau testamentinį paveldėjimą. Paveldėjimas pagal testamentą senovės graikų teisėje buvo naujovė – iki tol paveldima buvo tik pagal įstatymą – visą palikėjo turtą paveldėdavo vyriškos giminės palikuonys27.

Nepaisant demokratinio pobūdžio teisės senovės Atėnuose moters teisinė padėtis nebuvo lygi vyrų padėčiai. Santuoka, panašiai kaip senovės Babilone, buvo laikoma sutartimi, sudaroma tarp jaunikio ir nuotakos šeimos galva. Sudarius santuoką moteris patekdavo vyro valdžion, tačiau tuo pat metu išlikdavo ir tam tikroje tėvo priklausomybėje.

Antikoje graikų pasiekimai daugelyje sričių: mene, literatūroje, politikoje, buvo tikrai labai žymūs. Tačiau graikų pasiekimai praktiniame teisės moksle yra nežinomi. Pirmieji teisės moksklininkai buvo romėnai28.

Romėnų teisė.Terminas „Romėnų teisė“ vatojamas apibūdinti romėnų teisinę kūrybą, kurios pradžią

apibrėžia Dvylikos lentelių įstatymai, paskelbti 450 m. pr. Kr., o pabaigą rodo Bizantijos arba Rytų Romos imperatoriaus Justiniano nurodymu teisininkų 543 m. po. Kr. atlikta romėnų teisės kodifikacija (kompiliacija), taip vadinama Corpus Juris Civilis29. Su pastaruoju teisės šaltiniu šiuo metu romėnų teisė dažniausiai ir yra siejama. Corpus Juris Civilis, kuri buvo sudaryta iš keturių dalių: Institucijų, Digestų, Kodeksų ir Novelų, – plačiausias išlikęs žinių apie romėnų teisės šaltinis. Tačiau rengiant šį darbą Justiniano teisininkai aklai neperrašė klasikinės romėnų teisės taisyklių – buvo atliekama kruopšti atranka. Tai kas tuo metu buvo laikoma nereikalinga, atgyvenę ir netinkama tuometiniams visuomeniniams santykiams į Corpus Juris Civilis nebuvo įtraukta, kai kas buvo pritaikyta prie to meto sąlygų atitinkamai pakoreguojant.

Romėnų teisė per visą savo tūkstantmetę istorija neišvengiamai kito. Paprastai romėnų teisės istorija skirstoma į keturis etapus.

Pirmasis etapas, arba seniausi laikai apima laikotarpį nuo VIII iki III a. pr. Kr. Šiame periode pagrindiniu teisės šaltiniu pripažįstama paprotys ir religinė tvarka. Pirmoje šio periodo pusėje įstatymų leidyba ir teisminė valdžia priklausė karaliams. Tačiau Romai VI a. pr. Kr. pabaigoje tapus respublikai įstatymų leidžiamoji ir teisminė valdžia perėjo į dviejų magistratų

24 J. M. Kelly. A Short History of Western Legal Theory. Clarendon Press, Oxford, 1994. P.9 - 10.25 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.47.26 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.48.27 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.51.28 J. M. Kelly. A Short History of Western Legal Theory. Clarendon Press, Oxford, 1994. P. 5.29 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 18.

7

rankas – konsulų ir senato. Šiuo laikotarpiu buvo išleistas vienas reikšmingiausių romėnų teisės istorijoje šaltinių – Dvylikos lentelių įstatymai. Šis įstatymų rinkinys susistemino iki tol taikomus papročius ir karalių įstatymus. Po šių įstatymų paskelbimo romėnų teisė tapo formali – romėnai ieškinius teismams galėjo reikšti vadovaudamiesi tik įstatymu, jokie kiti pagrindai negaliojo30. Tai sąlygojo padėtį, kad tam tikri teisėti asmenų interesai, kurių reguliavimui nebuvo tinkamos teisės normos, buvo teisiškai neginami.

Antras etapas arba ikiklasikinis laikotarpis prasidėjo IV a. pr. Kr. ir tęsėsi iki 17 m. pr. Kr. Šiuo laikotarpiu Romos valstybė labai išsiplėtė. Pradėjo formuotis tautų teisė - ius gentium. Romos teisėje atsirado naujų sutarčių formų. Siekiant įveikti teisės formalizmą, atsiradusį po Dvylikos lentelių įstatymų paskelbimo, buvo sukurtos teisinės priemonės, leidusios apginti šalies teises, atsiradusias iš sutarčių, sudarytų net ir nesilaikant ius civile reikalavimų (formavosi taip vadinama pretorių teisė). Aktyviai reiškėsi teisės mokslas, kuris per tuos pačius pareigūnus – pretorius, turėjo pakankamai stiprų ir abipusį ryšį su teisės praktika. Būtent šiuo laikotarpiu teisė pradedam laikyti bendrosiomis taisyklėmis.

Trečias etapas, arba klasikinis laikotarpis apima I – III a. po Kr. Šiuo laikotarpiu išnyksta esminis ius civile ir ius gentium skirtumas, imperatoriui Karakalai išleidus ediktą, suteikusį Romos pilietybę daugeliui Romos imperijos gyventojų. Romos imperijos išsiplėtimas lėmė romėnų privatinės teisės suklestėjimą. Taip pat šiuo periodu suklestėjo ir teisės mokslas.

Paskutinis etapas - poklasikinis laikotarpis, kuriam priskiriamas III a. antra pusė ir VI a. Šiuo laikotarpiu prasidėjo Romos imperijos silpimas, privedęs prie jos skilimo į Rytų ir Vakarų imperijas, o galiausiai prie Vakarų Romos imperijos žlugimo. Šiuo laikotarpiu stiprėjo biurokratizmas, buvo nuvertintas asmenybės autonomijos principas. Svarbus šios epochos bruožas – kad būtent šiuo etapu buvo siekiama supaprastinti ir suvienodinti teisės šaltinius. Todėl vis didesnė reikšmė teikiama imperatorių konstitucijoms. Leidžiamų įstatymų kokybė tik blogėja31.

Romėnų rašytinė teisė atsirado vėliau nei graikų. Tačiau nors romėnai žinojo ir vertino graikų kultūros pasiekimus literatūroje, mene, filosofijoje, tačiau nebuvo linkę vadovautis graikų valstybės samprata ar priimti jų teisės kategorijas32.

Romėnų teisės šaltiniai.Kaip ir visų senovės tautų, iš pradžių pagrindiniu romėnų santykių reguliatoriumi

buvo papročiai. Teigiama, kad iki Dvylikos lentelių įstatymo romėnai rašytinės teisės iš vis neturėjo arba bent jau jokie rašytinės teisės šaltiniai nenustatyti. V a. pr. Kr. sudarius Dvylikos lentelių įstatymus papročiai savo reikšmės neprarado dar ilgai. Tik apie I a., kai Romos valstybės teritorija žymai išsiplėtė, papročius iš teisinio reguliavimo pradėjo stumti rašytiniuose teisės šaltiniuose įtvirtintos normos33.

Pirmieji rašytiniai romėnų teisės šaltiniai įskaitant ir minėtus Dvylikos lentelių įstatymus buvo ne kas kita, kaip užrašyti papročiai. Savarankišką teisinį pagrindą ir galią rašytiniai šaltiniai įgavo respublikos laikotarpiu, kai tautos susirinkimai pradėjo priiminėti įstatymus34. Istorijos eigoje kintant Romos valstybės valdymo struktūrai, valdžios galioms persiskirstant tarp valstybės institucijų, kito ir rašytinių įstatymų ir kitų rašytinių teisės šaltinių rūšys. Šiaip romėnų teisė turėjo nemažą įvairovę rašytinių teisės šaltinių, besiskiriančių ne tik pagal juos priėmusias institucijas ar teisinę galią, bet ir pagal kitokius kriterjus (pvz. priėmimo tikslą ar adresatą). Radusis daug įstatymų atsirado poreikis juos surinkti į vieną vietą ir susisteminti. Todėl nuo III a. pab. – IV a. atsiranda mėginimų įstatymus kodifikuoti, pasibaigusių jau minėta garsiąja imperatoriaus Justiniano kodifikacija, vėliau gavusia Corpus iuris civilis pavadinimą.

Kalbant apie romėnų teisės šaltinius, reikia išskirti teisės mokslą. Teisės mokslo raida senovės Romoje prasidėjo labai anksti. Priešingai nei senovės Graikijoje, senovės Romoje dar III a. pr. Kr. susiformavo grupė žmonių, kurių pagrindinis amatas buvo teisė – juriskonsultai. Šių profesionalių teisininkų veikla buvo vertinama valstybės – teisėjai neprofesionalai, spręsdami bylas

30 I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis, Romėnų teisė., Vilnius: Justitia, 1999., p.19.31 I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis, Romėnų teisė., Vilnius: Justitia, 1999., p.20.32 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P. 32.33 I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis, Romėnų teisė., Vilnius: Justitia, 1999., p.22.34 I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis, Romėnų teisė., Vilnius: Justitia, 1999., p.23.

8

ir susidūrę su sudėtingais klausimais, kreipdavosi patarimo į juriskonsultus. Pastarieji, rengdami išvadas konkrečioms byloms savo ruožtu nenutolo nuo teisės taikymo realiame gyvenime. Profesionalių teisinkų išvados buvo kaupiamos. Reikia manyti, kad būtent dėl profesionalių teisininkų veiklos formuluojant ir plėtojant teisės principus romėnų teisė, iš pradžių kaip ir kitos senovės teisės sitemos buvusi formali ir kazuistinė, tapo abstrakčių ir todėl lengvai pritaikomų įvairiose gyvenimiškose situacijose normų sistema. Teisėje nuo konkretaus mąstymo būdo buvo pereita prie abstraktaus35. Labiausiai teisės mokslas suklestėjo respublikos laikotarpio pabaigoje ir principato laikais. Imperatoriaus Augusto valdymo metu žymiausiems Romos teisininkams leista oficialiai aiškinti teisę ir toks jų aiškinimas buvo privalomas teisėjams. Teisininkų darbams suteiktas pirminio teisės šaltinio statusas. Tokios reikšmės teisės mokslas neturėjo ir neturi jokioje kitoje pasaulio teisės sistemoje. V a. buvo išleista imperatoriaus konstitucija, pagal kurią teismams buvo privaloma remtis tik penkių garsiausių klasikinio laikotarpio teisininkų darbais: Gajaus, Papiano, Pauliaus, Ulpiano ir Modestino. Kitais teisininkais buvo galima remtis tik tokiu atveju, jei jie buvo paminėti kurio nors iš šių penkių36.

Romėnų teisės rūšys.Senovės Romoje asmens teisinį statusą, o tuo pačiu ir taikytiną teisę lėmė to asmens

priklausomybė vienai ar kitai bendruomenei. Galiojo taip vadinamas asmeninis teisės taikymo principas. Nebuvo teisės, privalomos visiems tam tikros teritorijos gyventojams. Romos teisė buvo taikoma tik Romos piliečiams. Todėl ši romėnų teisės dalis vadinama ius civile. Ji negaliojo tiems Romos gyventojams, kurie nebuvo Romos piliečiai. Todėl terminas ius civile iš esmės skiriasi nuo šiandienio termino civilinė teisė. Šiais laikais kai kalbam apie civilinę teisę, mes kalbam apie teisės šaką, reguliuojančią asmenų turtinius ir kai kuriuos asmeninius neturtinius teisinius santykius. Tuo tarpu ius civile buvo visa apimanti Romos piliečių teisė, reguliuojanti visas jų teises ir pareigas tiek privatinės, tiek viešosios teisės galiojimo srityje, įskaitant atsakomybę už nusikaltimus.

Romos gyventojams ne piliečiams buvo taikyta atskira romėnų teisės sistemos dalis – ius peregrinorum (peregrinų, t. y. Romos gyventojų, neturėjusių Romos piliečio statuso, teisė). Romos valstybei išsiplėtus ir toli peržengus Romos miesto ribas pradėjo kurtis nauja romėnų teisės atšaka – ius gentium (tautų teisė). Ius gentium taikyta visiems Romos gyventojams, įskaitant ir peregrinus. Ji reguliavo peregrinų tarpusavio, taip pat Romos piliečių ir peregrinų turtinius santykius. Ius gentium buvo suprantama plačiau negu tik kaip teisė, reguliuojanti visų Romos gyventojų santykius. Buvo laikoma, kad ius gentium yra bendra visų tautų teisė. Buvo laikoma, kad šios teisės pagrindą sudaro normos, atitinkančios žmogaus prigimtį, jo esmę. Ius gentium nebuvo tokia formali kaip ius civile. 212 m. imperatoriaus Karakalos konstitucija Romos pilietybę suteikė beveik visiems imperijos gyventojams. Nuo tada romėnų teisės skirstymas į ius civile, ius peregrinorum ir ius gentium pamažu ėmė prarasti savo prasmę ir reikšmę.

Aukščiau pateiktas skirstymas buvo paremtas teisės taikymu subjektams. Tačiau tai nebuvo vienintelis romėnų teisės skirstymas į rūšis. Pagal teisinio reguliavimo objektą romėnų teisė buvo skirstyta į privatinę teisę – ius privatum ir viešąją teisę – ius publicum. Pagrindinis šių dviejų teisės sitemos dalių skiriamasis bruožas buvo teisės ginamas interesas – ius publicum buvo susijusi su Romos valstybės statusu, o ius privatum – su pavienių asmenų intersais. Ius publicum reguliavo valstybės tarnybą, šventyklų, kulto tarnų reikalus. Ius privatum reguliavo reikalus, susijusius su pavienio privataus asmens interesų gynimu, jam turint santykių su kitais teisės subjektais. Skyrėsi šių teisės dalių reguliavimo metodas. Ius publicum vyravo imperatyvios teisės normos – tai yra tokios, kurių subjektai (adresatai) privalėjo nenukrypstamai laikytis. Tokios normos ne papildė šalių valią, o nustatė aiškias ir visa apimtimi privalomas taisykles. Tuo tarpu ius civile dominavo dispozityvios teisės normos, t. y. nustačiusios elgesio taisyklę, taikytina tuo atveju, jei šalys pačios nebūtų susitarusios kitaip.

Žlugus Romos imperijai išnyko ir romėnų viešoji teisė. Tuo tarpu privatinė teisė pergyveno pačią valstybę ir padarė didžiulę įtaką vėlesnių Europos valstybių kuriamai civilinei

35 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 19.36 I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis, Romėnų teisė., Vilnius: Justitia, 1999., p.27.

9

teisei. Romėnų privatinė teisė – tai ko gero, pirmoji pasaulyje teisės sistema, sureguliavusi piliečių, kaip rinkos subjektų, santykius37.

Romėnų teisės reikšmė.Sunku pervertinti romėnų teisės reikšmę visos teisės vystymuisi. Romėnų teisė padarė

didžiulę įtaką vėlesnių Europos valstybių teisės sistemoms, o per Europos tautas, paskleidusias Vakarų civilizaciją plačiai pasaulyje, ir kai kurioms kitoms tautoms. Kaip didžiausias romėnų, tiksliau jų teisininkų nuopelnas, nurodomas jų atliktas milžiniškas teisės susisteminimo darbas. Romėnų teisininkai labai įvairialypę ir daugiašakę romėnų privatinę teisę sugebėjo taip susisteminti, jog ši tapo išbaigta ir tobuliausia savo laikmečiu teisės sistema. Romos teisininkai suformulavo daug teisės terminų, teisės principų ir teisės institutų, kurie taikomi ir šiandien38.

Teisė senovės Azijoje.Tuo metu, kai Europoje kartu su Romos valstybės augimu vystėsi romėnų teisė,

Azijoje pagrindiniais kultūros, filosofijos židiniais buvo senovės Kinija ir Indija. Kinų civilizacija yra laikoma viena iš seniausių pasaulyje. Senovės Kinijos teisė ilgą laiką buvo glaudžiai susijusi su dorovinėmis normomis. Senovės Kinijos didieji mąstytojai ir jų suformuotos filosofinės mokyklos (pvz., konfucianizmas) į teisę žiūrėjo neypatingai palankiai – teisė buvo siejama su žmonių moralinių nuostatų nuosmukiu. Senovės Kinijoje jos valdovas – imperatorius buvo laikomas dieviškos kilmės asmeniu, valstybėje užimantis tokią vietą, kokią šeimoje užima šeimos galva – tėvas. Todėl valstybės valdymas turėjo būti paremtas pavaldinių pagarbiu paklusnumu imperatoriui. Pats imperatorius nebuvo saistomas jokių įstatymų, tačiau turėjo gerbti savo protėvių papročius39. Tačiau Kinijoje buvo ir kitokių filosofinių minčių, teigiančių, kad teisė valstybei reikalinga tam, kad nustatytų jos gyventojams leistino ar pageidautino elgesio modelį, o tokio elgesio laikymąsi turėtų užtikrinti valstybės prievarta. Šių prieštaringų filosofinių mokymų pasekėjai sutarė dėl vieno – paternalistinės valstybės modelio, kurioje valdovas – imperatorius visada yra aukščiau valstybės ir teisės, o jo valdžia visada geriau žino, ko reikia valstybės gyventojams. Imperatoriai rėmėsi šiais mokymais ir teisė Kinijoje iš esmės atliko valstybės gyventojų kontrolės ir valdymo priemonės vaidmenį. Konfucizmo ir legizmo mokymų įtakoje Kinijoje VII a. pr. pasirodė vienas žinomiausių Kinijos rašytinių kodifikuotų teisės šaltinių – Tang kodeksas (pažymėtina, kad Tang kodeksas nebuvo pirmasis rašytinis Kinijos kodeksas. Jis buvo parengtas remiantis ankstesniais III, IV a. paskelbtais įvairių dinastijų kodeksais). Šis nemažos apiemties kodeksas (apėmė daugiau kaip 500 str.) apibrėžė nusikaltimus ir nustatė bausmes už juos. Šiaip senovės Kinijoje teisės šaltiniais buvo pripažįstami rašytiniai kodeksai, imperatoriaus įsakymai, iš ankstesnių valdovų dinastijų paveldėti įstatymai ir precedentai. Aukščiausia galia buvo taikiama imperatoriaus įsakymams.

Teisė iš esmės nebuvo atribota nuo dorovės ir senovės Indijoje. Senovės Indijos seniausias rašytinis teisės šaltinis – Manu teisynas, pasirodęs VI a. pr. Kr. Manu teisyne buvo nustatyta kastų sistema, nors pats teisynas apibūdinamas kaip įtvirtinantis toleranciją ir pliuralizmą. Manu teisynas keitė senuosius Indijos papročius – jame buvo atsisakyta kraujo keršto. Vėliau Indijos ir kitų aplinkinių valstybių teisės raidai didelę įtaką padarė Budos (VI – V a. pr. Kr.) mokymas40.

Kinijos filosofinė mintis, valstybės valdymo modelis ir kultūra darė įtaką ir Japonijai. Pirmoji suvienyta valstybė Japonijoje datuojama II – III a. Tokios valstybės valdovas – imperatorius turėjo aukščiausią pasaulietinę ir dvasinę valdžią, tačiau šalį valdė per klanų vadus. Iki VII a., kai į Japoniją iš Kinijos pradėjo plisti budizmas, Japonijoje pagrinde galiojo paprotinė japoniškos kilmės teisė. Teisė ir religija nebuvo atskirtos. Pavyzdžiui bausmė teisės pažeidėjui buvo pateisinama tuo, kad teisės pažeidimu jis užrūstino dievus ir todėl reikalingas tam tikras apsivalymas. Teismo procesas buvo paremtas ordalijomis41. VII a. Japonijoje pradėjo plisti budizmas. Budizmo ir konfucizmo įtakoje 604 m. Japonijoje buvo paskelbtas septyniolikos straipsnių įstatymas, kuris

37 I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis, Romėnų teisė., Vilnius: Justitia, 1999., p.12 - 16.38 I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis, Romėnų teisė., Vilnius: Justitia, 1999., p.27.39 P. Leonas. Teisės filosofijos istorija. Spindulys, Kaunas, 1928. P.13.40 P. Leonas. Teisės filosofijos istorija. Spindulys, Kaunas, 1928. P.17.41 H. Oda. Japanese Law. London, 1992. P. 14.

10

visgi buvo labiau moralinis kodeksas pareigūnams ir visuomenei42. Tuometinis Japonijos valdovas intensyviai bendravo su Kinija. Iš Kinijos japonai tuomet perėmė ir raštą (hieroglifus), daug institucijų, įskaitant teismų sistemą. Įstatymų rinkiniai taip pat buvo perimami iš Kinijos, tačiau nebuvo aklai įgyvendinami, o pritaikant prie vietinių sąlygų. Nominaliai šių kodeksų galiojimas tęsėsi iki XIX a. Tačiau visuominiams santykiams plėtojantis atsirado tam tikras atotrūkis tarp šių įstatymų ir realaus gyvenimo, kurį jau X a. šalia stipraus valdovo – imperatoriaus, susiformavusi kilminga aukštuomenė stengėsi užpildyti išleidžiant naujus įstatymus, patvirtinant vyraujančius papročius ir plačiai interpretuojant pačius kodeksus43.

VIDURAMŽIŲ TEISĖ.

Žlugus Varakų Romos imperijai baigėsi antikos laikotarpis ir bent jau Europoje prasidėjo apie tūkstantį metų trukusi epocha, pavadinta viduramžiais. Viduramžiai savo ruožtu skirstomi į kelis etapus, pradedant ankstyvaisiais ir baigiant vėlyvaisiais. Lūžio taškas viduramžių Europoje buvo XI a., atnešęs daug naujovių ir pasikeitimų ūkyje, mene, religijoje, moksle ir teisėje.

Germanų teisė.Žlugus Romos imperijai, romėnų teisė patyrė nuosmukį. Tačiau visiškai iš realaus

gyvenimo ir praktinio taikymo ji neišnyko. Barbarų gentims, sugriovusioms Romos imperiją, romėnų teisė nebuvo visiškai svetima ir nežinoma. Kai kurioms germanų gentims romėnų teisė buvo pažįstama dar nuo tų laikų, kai juos valdė romėnai. V amžiuje padėčiai pasikeitus ir barbarų gentims pradėjus valdyti buvusios Romos imperijos žemes, romėnų teisė pagal asmeninio teisės taikymo principą buvo taikoma jose gyvenantiems romėnams. Tuo tarpu gentainiams – germanams buvo taikoma germanų teisė, kurios pagrindinis teisės šaltinis buvo nerašyti papročiai.

Krikščionybės priėmimas neraštingoms tautoms davė ir raštą. Krikščionybę priėmusių germanų genčių valdovai, įtakojami be to dar šalia jų gyvavusios ir romėnams taikomos rašytinės romėnų teisės, buvo paskatinti pradėti užrašyti galiojusius germanų papročius. Taip V – VIII a. radosi rašytiniai germanų ir kitų Europoje apsigyvenusių genčių teisės šaltiniai. Žymiausi iš jų – frankų karaliaus Chlodvigo išleistas Salijų įstatymas, anglosaksų karaliaus Etelberto valdymo metu išleistas Etelberto įstatymas, kt. Šie pirmieji rašytiniai germanų genčių teisės šaltiniai nei savo turiniu, nei savo juridine technika toli gražu neprilygo romėnų teisei. Germanų gentyse visuomeniniai santykiai ankstyvaisiais viduramžiais buvo pakankamai paprasti, primityvūs, o teisės lygis atitiko visuomeninio gyvenimo sudėtingumo lygį. Vyrauja nuomonė, kad pirmieji rašytiniai germanų teisės šaltiniai buvo žemesnio lygio nei pirmą kartą Dvylikos lentelių įstatymuose V a. pr. Kr. užrašyta romėnų teisė44. Barbarų teisėje sutartiniai santykiai teisiškai buvo menkai išplėtoti – buvo žinomos tik paprasčiausios sutartys (pirkimas – pardavimas, mainai, dovanojimas, paskola). Sutartinių prievolių pažeidimas prievolę pažeidusiam asmeniui galėjo užtraukti tiek turtinę, tiek ir asmeninę atsakomybę, įskaitant skolinę vergovę. Pagal bendrąsias paveldėjimo taisykles mirusiojo turtas pereidavo šeimai ar giminei: pirmiausiai paveldėti buvo šaukiami sūnūs. Šių nesant – motina, brolis ar sesuo, kiti artimieji. Tačiau žemę paveldėti galėjo tik vyriškos lyties giminaičiai 45. Testamentinio paveldėjimo barbarų teisė nežinojo, nors buvo galimybė įstatyminį paveldėjimą pakeisti per kitus teisės institutus (tam tikros rūšies dovanojimo sandorį). Baudžiamojoje teisėje kaip bausmė vyravo piniginė kompensacija nukentėjusiajam ar jo šeimai (kompozicijų sistema).

Nors ir paskatintas šalia egzistavusio rašytinės romėnų teisės, pirmųjų rašytinių barbarų genčių teisės šaltinių radimasis tebuvo jau galiojančios teisės užrašymas ir negali būti lyginamas su teisės kūrimu, kaip jis suprantamas šiais laikais moderniose valstybėse. Germanų genčių pirmųjų teisynų surašymas nuo moderniosios šių laikų teisėkūros skiriasi ne tik ir ne tiek tuo, kad tai iš esmės nebuvo naujų teisės normų kūrimas, bet labiau savo technikos lygiu. Gebėjimas mąstyti ir išsireikšti abstrakčiai, atsiejant konkrečios elgesio taisyklės formulavimą nuo konkretaus gyvenimiško atvejo šiandienos įstatymo leidyboje leidžia kurti pakankamai trumpas teisės normas, kurias galima taikyti pakankamai plačiai visuomeninių santykių rūšiai. Tuo tarpu 42 H. Oda. Japanese Law. London, 1992. P. 15.43 H. Oda. Japanese Law. London, 1992. P. 16.44 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.67.45 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.71 - 72.

11

minimi barbarų genčių rašytiniai teisės šaltiniai pasižymėjo kazuistiniu pobūdžiu, t. y. juose teisės normos išdėstytos iš esmės aprašant konkrečius atvejus ir nenaudojant abstrakčių sąvokų. Dėl savo kazuistiškumo šie teisės šaltinių tekstai pasižymėjo vaizdingumu. Pavyzdžiui, Salijų teisynas, nustatydamas bausmes už vagystes, išvardina konkrečias gyvulių rūšis – nuo paršelio iki daugiau nei 50-ties suaugusių gyvulių bandos46. Iš tokio teisės šaltinių tekstų vaizdingumo daroma išvada, kad archajinėse kultūrose nebuvo gebėjimų mąstyti abstrakčiai. Buvo mąstoma vaizdiniais. Kaip pažymi vokiečių mokslininkas H. Hattenhaueris, abstraktaus mąstymo stokojančioms senovės barbarų gentims „kalbėjimo objektas turėjo būti matomas ir tiesiogiai įsivaizduojamas (kiaulių banda), bet tikrai ne abstrakti sąvoka“. Tačiau kita vertus, anot H. Hattenhauerio, „toks orientavimasis į vaizdus, palyginti su šiuolaikiniu mąstymu, nėra kokia nors pirminė pakopa, jį lėmė tiesiog visiškai kitoks tikrovės suvokimas. Archajinis mąstymas nėra „iracionalus“, „ikiloginis“, „primityvus“, jo neįmanoma apibūdinti lyginant su šiuolaikiniu moksliniu mąstymu – reikia tik suprasti, kad jis iš principo skiriasi nuo pastarojo“47.

Barbarų įstatymai pasižymėjo ypatingai dideliu formalumu. Teisės normos didelę reikšmę skyrė įvariems smulkmeniškiems simboliniams ritualiniams veiksmas atliekant vieną ar kitą teisinę reikšmę turintį veiksmą (teisinį aktą). Menkiausias nukrypimas nuo privalomos teisinio akto išreiškimo formos, nesvarbu padarytas tyčia ar suklydus, galėjo lemti tokio teisinio akto pripažinimą negaliojančiu. Teisės istorijos tyrinėtojai teigia, kad „tik forma reiškė teisę, kaip ir atvirkščiai – be formos negalėjo būti teisės.48“ Turiniui nebuvo teikiama reikšmės. Labiausiai tai atsiskleidė teismo procese. Pagal barbarų teisę, teismo procese vienas svarbiausių įrodymų buvo priesaika. Tinkamai prisiekęs asmuo buvo laikomas teisiu nepriklausomai nuo to, ką rodė kiti įrodymai. Pačiai priesaikai, jos tekstui ir priesaikos davimo procedūrai buvo keliami griežti formalūs reikalavimai – prisiekti su kaltinamuoju turėjo ir taip vadinami „priesaikos pagalbininkai“, kurių skaičių įstatymai numatė nuo kelių iki keliolikos. Priesaikos tekstas turėjo būti ištartas tiksliai be jokių klaidų. Nesuradus reikiamo skaičiaus „priesaikos pagalbininkų“ savo tiesą teismo procese buvo galima įrodyti ordalijomis – įvairiais fiziniais išbandymais. Vėl gi, šiuo atveju ypatingai svarbi buvo tokių išbandymo formalioji pusė, o bylos baigtis (teisiosios pusės nustatymas) priklausydavo nuo išbandymo baigties. Formalumas buvo lemiamas veiksnys sukuriant, keičiant ar nutraukiant teisinius santykius. Teisingai formaliai ištartas priesaikos tekstas sukurdavo teisinį veiksmingumą nepriklausomai nuo veikusio asmens valios. Priesaikos formalumus jis galėjęs atlikti nesąmoningai ar per klaidą (dovanos priėmimas (paėmimas į rankas) galėjo lemti tam tikrų apdovanotojo prievolių atsiradimą), tačiau priesaikos padariniai jam vis tiek tokiu atveju tapdavo privalomi. H. Hattenhaueris nurodo, kad „toks teisės formalizmas nepripažįsta žodžio ir valios nesutapimo, nes valia čia niekuo dėta. Gali ir privalo būti vadovaujamasi tik ištartu žodžiu, tad ir atsakoma tik už žodžius, tačiau be galo griežta tvarka, kuri nenustato nūdienai priimtinų atsakomybės ribų. Už žodžio neslypi nei turinys, nei prasmė“49.

Germanų teismo procesas buvo kaltinamojo ir rungimosi pobūdžio. Ieškoti vogto daikto, kviesti į teismą atsakovą ir liudytojus buvo ieškovo pareiga (atsakovo neatvykimas į teismą pagal ieškovo kvietimą užtraukdavo atsakovui baudą). Svarbiausi įrodymai teisme buvo priesaikos ir ordalijos (skausmingi fiziniai išmėginimai, kitaip dar vadinami Dievo teismu). Svarbiausias buvo išmėginimas ugnimi ir vandeniu50. Reikia pažymėti, kad ordalijos kaip įrodinėjimo priemonė nebuvo Europoje susiformavusios teisės sistemos „išradimas“. Apskritai, ordalijos buvo paplitusios pakankamai plačiai pasaulyje ir žinomos iš esmės tarpusavyje niekaip nesusijusiose teisės sistemose. Minėta, kad ordalijos plačiai taikytos senovės Babilone, kitose archajiškose teisės kultūrose51. Ordalijos kaip įrodinėjimo priemonė ankstyvaisiai viduramžiais buvo taikytos ir Japonijoje. Čia savo tiesą teisme siekiančiajam įrodyti dažniausiai reikėdavo ištraukti akmenį iš puodo verdančio vandens52. Kita vertus, ordalijų taikymas ir paplitimas nebuvo vienodas net pačioje

46 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P. 40.47 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P.41.48 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P.92.49 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P.92.50 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.76.51 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P.88.52 H. Oda. Japanese Law. London, 1992. P. 14.

12

Europoje. Pvz., tiesioginių įrodymų, kad ordalijos būtų taikytos viduramžių Lietuvoje, nėra. Apie ordalijų taikymą čia sprendžiama tik iš kaimyninių genčių istorijos53.

Tiek priesaika, tiek ordalijos buvo archajiškos teisės formalumo pasekmė, nes fiziniai išbandymai ar kankinimai tiesą galėjo padėti nustatyti nebent atsitiktinai. Archaiškos barbarų teisės formalumas gali būti pateisinamas vėl gi archaiško mąstymo ypatumu – mąstymu vaizdiniais, nenaudojant abstrakčių mąstymo kategorijų. Archajinis mąstymas remėsi akivaizdžiais dalykais. Toks mąstymas nesugebėjo pažvelgti giliau į tai, kas slypi už akivaidžių faktų, ieškoti tikrųjų akivaizdžių aplinkybių atsiradimo priežasčių. Tai geriausiai atsiskleidžia palyginus tuometinį teismo procesą su dabartiniu. Šiais laikais teisminiame procese svarbiausia yra nustatyti reikšmingas teisingam bylos sprendimui aplinkybes, kitaip tariant – nustatyti byloje tiesą. Nustačius tiesą belieka faktus teisingai teisiškai kvalifikuoti, t. y. pateikti teisinį jų įvertinimą. Tuo tarpu archajinėje teisėje, anot H. Hattenhauerio, „teismo proceso užduotis buvo sukurti teisę, pakeisti teisinę padėtį. Tik dalis teismo bendruomenės nagrinėjamų dalykų buvo ginčytini, nedaug dėmesio buvo skiriama ir aplinkybėms nagrinėti. Jeigu pavogtos karvės savininkas pasekęs pėdsakais užklupdavo žmogų su karve, tai savaime reikšdavo įrodymą, kad šis ir būsiąs vagis. Formaliai vagimi įvardytasis negalėdavo neigti savo kaltės ar išsigelbėti pateikdamas kad ir paneigiančių įtarimą įrodymų. Apvogtajamam atvedus įtariamąjį į teismą, šis turėdavo remtis neva išnagrinėtomis aplinkybėmis ir paskelbti nuosprendį. Taigi nuosprendis nebūdavo grindžiamas netiesioginiais įrodymais, kaip yra šiandien. <...> Archajiniame procese neegzistavo įrodinėjimas šiuolaikine prasme. Procesas, kaip ir visa kita teisinė veikla, tebuvo formalus, magiškas metodas, skirtas ne nustatyti, o sukurti tiesą“54.

Paprotinės teisės normos išliko svarbiausiu gentinės barbarų teisės šaltiniu iki pat XI a. Tačiau papročiai jau nebebuvo vieninteliai teisės šaltiniai. Šalia papročių galiojo ir negausūs, nedidelės apimties karalių teisės aktai.

Barbarų genčių užimtose teritorijose gyventojams maišantis ilgainiui asmeninis teisės taikymas darėsi vis komplikuotesnis. Vienoje teritorijoje gyvenusios gentys po truputį asimiliavosi, ėmė formuotis viena tauta, viena kalba, bendri papročiai. Įvairių germanų genčių papročiai veikė vieni kitus. Juos taip pat veikė galiojanti romėnų teisė. Taip po truputį pradėta nuo asmeninio teisės taikymo pereiti prie teritorinio. Tam įtakos turėjo ir bažnytinė teisė ir karalių aktai, kurie dažniausiai buvo skirti konkrečioms teritorijoms, o ne asmenims priklausimai nuo jų gentinės priklausomybės55. X amžiuje iš esmės buvo pereita prie teritorinio teisės taikymo – vienoje teritorijoje gyvenantiems asmenims buvo taikoma vienoda teisė56, nepriklausomai nuo jų gentinės priklausomybės.

Ankstyvaisiais viduramžiais kontinentinėje Europoje šalia germanų genčių teisės iki pat ankstyvųjų viduramžių pabaigos (X a.) tebegaliojo ir buvo taikoma ir romėnų teisė. Romėnų teisės istorijoje šis periodas vadinamas „vulgariosios romėnų teisės“ terminu, nes buvo taikoma supaprastinta, suprimityvinta romėnų teisė, pritaikyta primityvesniems visuomeniniams santykiams. Germanų visuomenėms klasikinė romėnų teisė buvo per daug sudėtinga. Patys visuomeniniai santykiai nebuvo tiek sudėtingi ir įvairiapusiški kaip Romos imperijoje, todėl jiems reguliuoti nereikėjo sudėtingos teisės.

Britanijos teisė.Tuo tarpu, kai žlugus Vakarų Romos imperijai kontinentinėje Europoje romėnų teisės,

nors ir suvulgarintos, įtakojama formavosi savita teisinė sistema, Britanijos salose viskas vyko kiek kitaip. Dalis Britanijos salos kelis šimtmečius buvo okupuota romėnų, tačiau romėnų teisė kiek didesnės įtakos besikuriančiai vietinei teisės sistemai nepadarė. Romėnų teisė okupacijos periodu Britanijoje buvo taikoma romėnų tarpusavio santykiams reguliuoti. Romos legionams V a. pradžioje iš salos pasitraukus, romėnų teisė taip pat išnyko57.

Pasitraukus romėnams Britanijoje vėl įsiviešpatavo nerašyti vietiniai keltų papročiai. Tačiau šie keltų papročiai didelės įtakos Britanijoje ankstyvaisiais viduramžiais pradėjusiai formuotis anglosaksų teisei didelės įtakos nepadarė. Anglo-saksų gentys, V –VI a. užkariavusios

53 J. Machovenko. Teisingumo vykdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Justitia, Vilnius, 2007. P.22.54 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P.86.55 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.80.56 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 22.57 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 143.

13

Britaniją, susimaišė su keltais, tačiau atsinešė ir taikė savo genčių teisę. Ši teisė susikūrusių smulkių karalysčių valdovų pastangomis pradėta užrašinėti pakankamai anksti. Tačiau priešingai nei kontinente, kur barbarų teisė pradėta užrašyti lotynų kalba, Britanijoje teisė buvo užrašoma senovės anglų kalba. Be to ji iš esmės nepajuto romėnų teisės įtakos. Anglosaksų įstatymai, skirtingai nuo kontinento barbarų įstatymų, beveik nereglamentavo teismo proceso: šimtinių ir grafysčių teismai čia vadovavosi papročių teise ir tradicijomis58. Kitais aspektais anglosaksų teisė buvo panaši į kitas germanų teisės sistemas.

Islamo teisė.Tuo metu, kai Europoje po Vakarų Romos imperijos žlugimo kūrėsi ir nyko įvairios

barbarų valstybėlės, Arabijos pusiasalyje rutuliojosi įvykiai, turėję reikšmės ne tik tolesnei Europos istorijai, bet įtakojusi ir viso pasaulio gyvenimo vystymąsi. VII a. Mekoje, vėliau Medinoje Muhamedas pradėjo savo mokymą. Gimė nauja vėliau tapusi viena iš pasaulinių religija. Islamo religijos įtakoje susiformavo ir visa teisės šeima – islamo teisė, šiuo metu pakankamai plačiai paplitusi pasaulyje. Taigi, islamo teisės prigimtis – teologinė.

Įvairios musulmonų teisės mokyklos teigė, kad kadangi islamo teisė yra dieviškosios kilmės, ji neturi nieko bendra su ikiislamine teise. Tačiau islamo teisė iš esmės formavosi arabų papročių pagrindu. Be to, plintant islamui, islamo teisė kaip ir kitos religinės teisės sistemos perimdavo užimtų teritorijų vietos papročius ir praktiką59. Pagrindinės islamo teisės šaltinis – Dievas. Kaip dieviškoji teisė, islamo teisė buvo laikoma tobuliausia, pastoviausia, teisingiausia teisė, sukurta visiems laikams ir tinkama taikyti visiems žmonėms. Be to, kadangi dieviška, kilusi iš Dievo, tai islamiškoji teisė buvo pirmesnė ir už visuomenę bei valstybę. Pastaroji egzistavo būtent šios teisės įgyvendinimui. Net jei valstybė nesugebėdavo įgyvendinti šios teisės, žmogus vis tiek privalėjo jos laikytis60.

Teisė egzistavo nepriklausomai nuo žmogaus buvimo. Lygiai kaip gamtos taisyklės egzistuoja gamtoje ir būna atrastos, taip ir Islamo taisyklės (normos) buvo atrastos Alacho apaštalų. Dieviškoji teisė yra prievolių sistema, kuri padeda parodyti teisingą „kelią“ į išganymą. Šis „kelias“ suteikė tikinčiajam galimybę rinktis tarp griežtai skatinamų ir griežtai uždraustų dalykų. Tačiau tarp šių kraštutinių dalykų buvo nemažai rekomenduojamų vykdytinų dalykų arba dalykų, nuo kurių buvo rekomenduojama susilaikyti. Savo ruožtu tarp šių buvo dalykų, kurių atžvilgiu teisė buvo indiferentiška – tikintysis pats laisvai galėjo rinktis savo elgesį. Taip musulmonai teisinininkai – teologai teigė, kad pagrindinis teisės principas yra laisvė61. Kita vertus jie teigė, kad žmogus yra silpnas, todėl lengvai gali nueiti arba tiksliau būti nuvestas neteisingu keliu.

Dėl trijų pagrindinių teisės bruožų klasikines sroves atstovaujantys musulmonai teisininkai – teologai sutarė. Pirmas toks dalykas – teisės nuolatinis privalomumas nežiūrint laiko ir vietos. Tikintieji yra saistomi teisės, net jei jie yra už musulmoniškos šalies ribų. Nes teisė saisto tikinčiuosius kaip individus, o ne kaip teritorines grupes. Antras dalykas – bendrų interesų iškėlimas aukščiau individualių. Asmeniniai atskiro individo interesai ginami tik tiek, kiek jie sutampa su bendrais interesais. Trečia – teisės turi būti laikomasi nuoširdžiai ir sąžiningai. Tai reiškė pakankamai lankstų teisės taikymo būdą. Griežtų draudimų buvo leidžiama nevykdyti esant išskirtinėm ypatingom aplinkybėm62.

Islamo teisės šaltiniai. Islamui išplitus už arabų gyvenamų ribų į kitų tautų gyvenamas teritorijas buvo susidurta su problemomis, kurių sprendimui galiojanti islamo teisė neturėjo tinkamų normų. Taip kalifai ir jų teisininkai neišvengiamai turėjo savo nuomonėmis (sprendimais) papildyti dieviškąją teisę. Tokiu būdu islamo teisėje susiformavo trys pagrindiniai šaltiniai: Koranas, vyraujantys papročiai (suna) ir sveikas protas (reason)63. Tačiau sveikas protas arba sprendimai greitai buvo pašalinti iš teisės šaltinių, nes jie reiškė, kad žmogaus protas gavo galimybę papildyti dieviškąją teisę ir paplitusius papročius.

58 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.86.59 Islamic Law and Legal Theory. Edited by Ian Edge. Dartmouth, 1996. P. 88.60 Islamic Law and Legal Theory. Edited by Ian Edge. Dartmouth, 1996. P.91.61 Islamic Law and Legal Theory. Edited by Ian Edge. Dartmouth, 1996. P.93.62 Islamic Law and Legal Theory. Edited by Ian Edge. Dartmouth, 1996. P.94.63 Islamic Law and Legal Theory. Edited by Ian Edge. Dartmouth, 1996. P.95.

14

BRANDŽIŲJŲ IR VĖLYVŲJŲ VIDURAMŽIŲ TEISĖ.

Viduramžiai nuo XI a. buvo iš dalies sutampančių, iš dalies konkuruojančių įvairių jurisdikcijų ir teisės šaltinių laikai. Tuo metu čia nebuvo stiprių centralizuotų valstybių. Todėl negalėjo būti ir vieningos teisės, vienokiu ar kitokiu būdu išleistos vienos vienoje valstybėje esančios institucijos (valdovo ar kt.). Bažnyčių teismai pirmiausiai taikė kanonų teisę; gildijų teismai – prekybos teisę; kiti miestų bei miestelių teismai sprędami bylas daugiausiai rėmėsi vietiniais papročiais arba įstatymais. Ir tik nesuradę reikiamo problemos sprendimo būdo, universiteto mokslininkų padedami, pildydavo galiojančios vietinės teisės spragas remdamiesi suvulgarinta romėnų teise, papildyta atsirandančiais jos komentarais, bendrai vadinta jus commune. Teisės normų šeimos ne tik konkuravo tarpusavyje ir pynėsi viena su kita, net ir jų vidinė sandara buvo be galo paini. Dėl ekonominės veiklos išsiplėtojimo, teisės mokslininkų etuziazmo bei Šventosios Romos imperijos „tęstinumo“ idėjų jus commune tapo didesniosios kontinentinės Europos dalies fundamentalia teise64.

Kanonų teisė.Žlugus Romos imperijai svarbų vaidmenį Vakarų teisės tradicijai suvaidino kanonų

(bažnytinė) teisė. Su imperija sugriuvus valdžios administracijos sistemai, kai kurias jos funkcijas perėmė Bažnyčia. Bažnyčia, IV a. tapusi valstybine (vyraujančia) Romos imperijos religija, iš senovės Romos teisės struktūros, principų ir atskirų normų laisvai skolinosi tai, kas jai atrodė reikalinga65. Bažnyčia daug dalykų perėmė iš Romos imperijos. Remdamasi romėniškuoju pavyzdžiu Bažnyčia tapo hierarchine ir teisine66. Prie Bažnyčios, kaip organizacijos gero teisinio – hierarchinio sutvarkymo labai, jei ne esmingai prisidėjo jai gausiai stoję tarnauti Romos imperijos teisininkai67. Taip teisiškai sutvarkyta Bažnyčios organizacija gyvavo per visus viduramžius ir buvo pavyzdžiu pasaulietinėms Europos valstybėms. Su krikščionybe išplitęs per visą Europą dvasininkų luomas viduramžiais ilgai buvo labiausiai išsilavinusi žmonių grupė. Būdami raštingi ir išsilavinę dvasininkai dažnai tarnaudavo pasauliečių valdovų valdžios institucijose, tuo pačiu perduodami, pritaikydami Bažnyčios sukauptą administravimo ir organizavimo patirtį.

Romos imperatorių valdžiai silpstant, o galiausiai ir visai žlugus Bažnyčia vakaruose naudojosi dideliu savarankiškumu. Bažnyčios reguliavimas apėmė daug ir įvairių visuomeninių santykių, Bažnyčia iškovojo savo teismams jurisdikciją nagrinėti santuokos ir šeimos, taip pat tam tikras baudžiamąsias ir asmeninės nuosavybės paveldėjimo bylas68. Tokiam reguliavimui skirtos teisės normos ir sudarė kanonų teisę. Minėta, jos daug perėmė iš romėnų teisės. Tačiau savo ruožtu Bažnyčios skleidžiamos krikščioniškosios idėjos ir vertybės taip pat įtakojo teisės normas ir tuo pačiu jų reguliuojamus visuomeninius santykius.

Prieš pradedant kalbėti apie kanonų (bažnytinę) teisę, derėtų apžvelgti paties krikščioniško tikėjimo įtaką teisei. Tik atsiradęs krikščionių tikėjimas iš kitų tuo metu gyvavusių tikėjimų (religijų) išsiskyrė ne tiek monoteizmu (pirmoji žinoma monoteistinė religija buvo zoroastrizmas. Formuojantis krikščionybei monoteistine religija buvo judaizmas), kiek tuo, kad kalbėjo apie kančios prasmę. Krikščionybė moko, kad negalima į piktą atsakyti piktu, siekti atsiteisti su skriaudėju – tik taip esą nutiesiamas kelias taikai. Ir teisė krikščionybėje turėjo būti pagrindžiama nauja etika. Teisė turėjo būti pagrįsta meile. Tačiau krikščionybė neneigė įstatymo reikšmės. Kaip nurodo H. Hattenhaueris, pagal Bažnyčios mokymą: „Ten, kur meilės pritrūksta, turi įsikišti teisė. Jei kas nors atsisakydavo paklusti įstatymui mylėti, tekdavo pasitelkti teisinę prievartą, kuri bent išoriškai pataisydavo artimųjų santykius. Tuos, kurie nesugebėdavo vienas kitam atleisti iš meilės, teisė bent jau sulaikydavo, kad vienas kito nepribaigtų“69.

Kitas krikščionybės mokymas, padaręs įtaką teisės raidai Vakarų teisės tradicijoje, buvo apaštalo Pauliaus mokymas, kad krikščionys privalo paklusti valstybei, kad ir kokia ji būtų

64 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 28..65 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 24.66 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P.181.67 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P.181.68 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 24.69 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P.177.

15

priešiška. Iš to minėtas H. Hattenhaueris daro išvadą, kad „visais laikais liko galioti pagrindinė mintis: teisė ir valstybė, šios taiką užtikrinančios institucijos, tiesiogiai vykdo Dievo valią, net jeigu ir priešiškai sutinka krikščionį. Valstybės prievarta pasiekta taika, net ir žmogiškai netobula, turi būti priimama kaip Dievo dovana“70. Kitas svarbus krikščionybės poveikis teisei - Pauliaus sudarytas „dorybių ir ydų katalogas“, kuris tapo krikščioniškojo teisės mokslo pagrindu. „Lygtis „nuodėmė = neteisėtumas“ tapo dar viena vakarietiškosios teisės atvertimo į krikščionybę teologinio pagrindo dalimi“ nurodo H. Hattenhaueris71.

Europoje susiformavus barbarų karalystėms pasauliečiai valdovai turėjo įtakos Bažnyčios valdymui, tačiau Europoje plintant feodaliniam susikaldymui popiežių valdžia stiprėjo. Nesant Europoje centralizuotų valstybių, visuotinio politinio susiskaldymo sąlygomis nuo XI – XII a. Popiežių revoliucijos Romos katalikų bažnyčia virto tam tikra eksteritorine bendra europine teokratine monarchija72.

Viduramžiais Romos katalikų bažnyčia buvo ne tik savarankiška nuo pasaulietinės valdžios (įvairiais laikotarpiais savarankiškumo laipsnis kito), bet ir labai įtakinga ir politiniu požiūriu galinga organizacija.

M. Maksimaitis išskiria tris dalykus, kurie parodo kanonų teisės svarbą Europos teisės vystimuisi: (1) labai svarbu, kad kanonų teisė išsiskyrė eksteritorialumu: nuo Romos imperijos žlugimo iki romėnų teisės atgimimo XI a. ji buvo vienintelė teisės sistema, vienintelis veiksnys, juniantis lokalias skirtingų Europos šalių teisės sistemas, jos normos galiojo visose katalikybę priėmusiose šalyse. (2) Kanonų teisė taip pat pasižymėjo universalumu, nes ji labai greitai peržengė bažnyčios vidaus teisės ribas ir ėmė reguliuoti platų visuomeninių santykių, kylančių ne tik dvasiniame, bet ir pasaulietiniame gyvenim, kompleksą. (3) Be to, kanonų teisė didžiulę įtaką darė dar ir dėl to, kad buvo plačiai žinoma, jos mokė universitetuose greta romėnų teisės, o kartais ir be šios73. Reiktų atsižvelgti ir į tą aplinkybę, kad viduramžių Europoje dvasininkija buvo labiausiai apsišvietusi, išsilavinusi žmonių grupė.

Kanonų teisės šaltiniai siekia Šventąjį raštą, taip pat kitą ankstyvąją krikšioniškąją literatūrą. Iš šių šaltinių kanonų teisė kildina Dekalogo autoritetą ir daugelį dorovės principų. Jau I a. pradėti šaukti krikščionių susirinkimai, priimantys sprendimus bažnyčios valdymo klausimais. Kartu su bažnytiniais papročiais tokie sprendimai tapo pirmaisiais bažnytinės teisės šaltiniais. Kanonų teisė visa, kas jai atrodė tinkama ir reikalinga ėmė iš romėnų teisės. Dvasininkija susidėjo iš dalies iš romėnų, iš dalies iš germanų, bet gavusių romėniškąjį išsilavinimą. Romėniška kultūra dvasininkijai buvo gerai pažįstama ir sava. Dėl to kanonų teisės idėjos, ypač dėl civilinės teisės institutų, buvo paremtos romėnų teisininkų idėjomis. Bažnyčia perėmė įvairias klasikinės ir poklasikinės romėnų teisės sąvokas ir normas, ypač nuosavybės, sutarčių ir paveldėjimo klausimais74. Po Romos imperijos žlugimo kanonų teisė neišvengė ir germanų teisės įtakos.

Dėl to, kad dvasininkija buvo raštinga, bažnyčia iš karto kūrė ne žodžiu perteikiamą, o rašytinę teisę75. Po Popiežių revoliucijos pagrindiniais bažnytinės teisės šaltiniais tapo popiežių leidžiami teisės aktai – konstitucijos, apaštaliniai laiškai, bulės, enciklikos, brevės ir kt., taip pat visuotinių bažnyčio susirinkimų nutarimai. Laiko eigoje bažnytinės teisės šaltinių daugėjo, kol galiausiai dėl didelio kiekio įvairių bažnytinės teisės aktų, atsirado poreikis bažnytinę eisę kodifikuoti. Taip XII a. atsirado pirmoji kanonų teisės kodifikacija, kurioje teisė buvo atskirta nuo teologijos. Ši kodifikacija gavo Gracijono dekreto pavadinimą, pagal autoriaus – Bolonijos vienuolio Gracijono vardą76. Nors ši Gracijono atlikta kodifikacija nebuvo oficiali, tačiau reikšminga. Neužilgo po Gracijono dekreto atsirado dar daugiau kanonų teisės rinkinių. XII a. pab. - XIII a. pr. buvo parengtos penkios didelės kanonų kompiliacijos, popiežiaus Grigalijaus IX nurodymu XIII a. pradėtas oficialus visos kanonų teisės kodifikavimo darbas ir išleisti keli kanonų rinkinai, kurie, XVI a. buvo sujungti į vientisą rinkinį – Kanonų teisės sąvadą.

70 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P.178.71 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P.179.72 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.89.73 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.91.74 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.92.75 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.92.76 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.93.

16

Teisės istorikai pažymi kanonų teisės reikšmę skleidžiant Vakarų Europoje pačią teisingumo idėją. Lemiamą reikšmę tam turėjo 1215 m. Laterane įvykęs Katvirtasis visuotinis bažnyčios susirinkimas, kuris pasmerkė ordalijas. Tai paskatino kontinentinėje Europoje diegti naują, racionalaus teismo procesą, iš esmės likvidavusį kliūtis teisingumui įsigalėti. Dėl aukštos kanonų teisės technikos, intelektinės pačios bažnyčios aplinkos daugelyje kanonų teisės šakų kūrėsi naujos teisės konstrukcijos, turėjusios didelę reikšmę tolesnei teisės raidai apskritai. Pvz., mokymas apie teisingą kainą, pasireiškęs siekiu įtvirtinti teisingus susitarimus, susitarimo šalių lygybės, draudžiančius lupikavimą. O visuotiniams bažnyčios susirinkimams priskiriamas pirmųjų įstatymų leidybos susirinkimų vaidmuo77.

Kanonų teisės reguliavimo apimtis. Disponuodama didžiuliais turtais, bažnyčia savo teisės normomis reglamentavo bažnytinės nuosavybės statusą ir bažnyčios žemių valdymo bei naudojimo režimą, bažnyčios pajamų šaltinius ir pan. Kanonų teisei nuosavybės reguliavimo klausimais įtaką darė ir pasaulietinė teisė. Bažnyčios nuosavybė buvo korporacinė – priklausė ne atskiram asmeniui, o bažnytinei bendruomenei. Nuosavybės teisės srityje kanonų teisė prisidėjo prie valdymo gynymo instituto suformavimo – kanonų teisės normos nustatė, kad prievarta ar apgaule daikto valdymą praradęs asmuo turi įrodyti tik patį valdymo netekimo faktą nesigilinant į valdymo teisės atsiradimo pagrindą. Buvo kategoriškai nepritariama net ir teisėto savininko savavaldžiavimui78.

Jau vien dėl būtinumo reguliuoti daugybę ekonominio pobūdžio sandorių tarp bažnytinių korporacijų kanonų teisė įtvirtino kai kurias sutarčių teisės taisykles. Sutarčų teisėje kanonų teisei priskiriami nuopelnai dėl teisingos kainos principo platinimo (pagal kiekvieną sutartį keičiami daiktai ar paslaugos privalo turėti adekvačią vertę). Kanonų teisė kreipė dėmesį, kad sutartiniuose santykiuose viena šalis negautų pernelyg didelio pelno kitos šalies sąskaita, į lupikavimą79.

Kanonų teisės reglamentavimo dalykų tapo šeiminiai santykiai. Bažnyčia aktyviai pritarė monogaminei ir abiejų sutuoktinių sutikimu pagrįstai santuokai. Pastarajai nuostatai teko grumtis su Vakarų Europoje galiojančiais gentiniais ir feodaliniais papročiais. Santuokos sudarymui buvo keliamas laisvo susituokiančiųjų sutikimo reikalavimas. Toks sutikimas turėjo būti duotas laisva valia, nesuklydus, nesant prievartos80.

Kadangi šeimos pagrindu buvo pripažįstama santuoka, o ne kraujo giminystė, įvaikinti asmenys šeimoje įgydavo tas pačias teises kaip ir tikrieji vaikai81.

Kanonų teisė XII a. sukūrė naują testamento teisę, pagrįstą iš dalies krikščioniškomis germanų taisyklėmis, iš dalies klasikine romėnų teise. Kanonų teisė išplėtė romėnų teisės žinotą privalomojo paveldėjimo subjektų ratą, įvedė testamento vykdytojo institutą82.

Kanonų teisė sukūrė naują baudžiamosios teisės sistemą. Bažnyčia įnešė daug naujovių, kurios pasaulietinėje teisėje buvo įtvirtintos tik praėjus keliems šimtams metų. XII a. kanonų teisėje buvo įtvirtintas principas: „nėra nuodėmes, jei nebuvo draudimo“. Analogiškas principas apie nusikaltimą pasaulietinėje teisėje prigijo tik XVIII a. Kanonų teisė nustatė, kad baustina nuodėmė turinti pasireikšti kokiu nors išoriniu veiksmu, o vien nuodėmingos mintys reikalingos tik atgailos. Ši nuostata atvedė prie kanonų teisės nuostatos, vėliau prigijusios pasaulietinėje teisėje, kad tik sumanymas nusikalsti nėra baudžiamas, baudimui turi būti bent kėsinimasis, t. y. tam tikras veiksmas. Bažnyčios tikslas – neleisti tikinčiųjų sieloms pakliūti į pragarą. Tokio tikslo galima pasiekti kontroliuojant, vadovaujant tikinčiųjų (ganomųjų) elgesiui. Buvo nustatomi nuodėmingų poelgių katalogai. Tokius katalogus reikėjo taikyti konkretiems atvejams. Skiriant atgailą už padarytą konkrečią nuodėmę, reikėjo spręsti kaltės klausimą, nes pagal Bažnyčią, reikėdavo išsiaiškinti tikruosius asmenų ketinimus. Nei dvasininkas, nei pasaulietis, nusidėjęs ar prasikaltęs ne iš piktos valios ir ne dėl aplaidumo, neturėjo būti baudžiamas83.

77 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.94 - 95.78 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.97.79 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.97.80 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.98.81 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.99.82 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.100.83 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P.234.

17

Kanonistai pateikė kaltės formų (tiesioginės ir netiesioginės tyčios, neatsargumo) ir priežastinio ryšio, būtinų veiksmui laikyti nusikaltimu, sampratą84.

Kanonų teisę dažniausiai taikė bažnytiniai teismai. Bet kartais, nagrinėjant bylas dėl dalykų, kuriuos kuravo bažnyčia, kanonų teisę taikė ir pasaulietiniai teismai. Teismo procesui pagal kanonų teisę buvo būdinga iki smulkmenų reglamentuota instancijų tvarka ir gera procesinė technika. Dėl to jau XIII a. bažnyčios teismai teisinę apsaugą galėjo garantuoti geriau nei pasaulietiniai. Pagrindu pradėti bylą buvo laikomi tik rašytiniai įrodymai, šalys turėjo teisę būti atstovaujamos, proceso išlaidas padengdavo pralaimėjusi šalis85.

Baudžiamojo proceso vystymuisi įtaką padarė XIII a. pradžioje įsteigta inkvizicija. Nepaisant per kelis amžius užsitarnavusios prastos šlovės inkvicija suvaidino ir teigiamą vaidmenį baudžiamojo proceso formavime. Inkvizicinis procesas buvo toliau pažengęs, nei tuo metu galioję pasaulietinių teismų procesai. Inkvizicija rėmėsi objektyviais įrodymais – liudytojų parodymais, paties kaltinamojo pareiškimais ir paaiškinimais. Įrodinėjime buvo iš anksto nustatyta tam tikra įrodymų vertės skalė. Inkvizicija atmetė ordalijas kaip įrodymų šaltinį. Senovės laikais ir ankstyvaisiais viduramžiais pasaulietiniuose teismuose taikytas kaltinamasis procesas, kuriam būdinga tai, kad suinteresuota šalis privalėjo pati šaukti kaltinamąjį ar atsakovą į teismą, ieškoti pagrobto turto, parūpinti teismui įrodymus. Inkviziciniame procese šiais dalykais turėjo rūpintis teismo pareigūnai – baudžiamoji byla buvo keliama skundų pagrindu valstybės iniciatyva, teismo pareigūnas parengia bylą nagrinėjimui (įrodymų rinkimas, apklausa). Realizuojama formalių įrodymų teorija, kurios reikalavimai apskritai buvo naudingi teisiamajam, nes buvo galima tikėtis objektyvesnio nei pagrįsto ordalijų ar teismo dvikovų rezultatais teismo sprendimo. Kita vertus inkvizicinis procesas paskatino kankinimus86. Inkvizicinis procesas gana greitai išstūmė kaltinamąjį procesą daugelyje Europos valstybių. Tačiau buvo ir išimčių. Anglijoje inkvizicinis procesas buvo taikomas tik kai kurių ribotų nusikaltimų tyrime ir teisminiame nagrinėjime. Inkvizicinis procesas netapo vyraujančiu ir LDK. Čia jis taip pat buvo taikomas tik kai kuriems nusikaltimams, pavyzdžiui valstybiniams, išaiškinti. Kaltinamasis (rungimosi) procesas LDK buvo vyraujantis iki pat valstybės okupacijos XVIII a. pabaigoje87.

Romėnų teisės recepcija.Kalbant apie teisės raidą viduramžių Europoje, neišvengiamai reikia kalbėti apie

romėnų teisės atgimimą arba recepciją. Recepcija – tai unikalus su romėnų teise susijęs reiškinys. Buvo minėta, kad žlugus Romos imperijai romėnų teisė neišnyko. Ankstyvaisiais viduramžiais romėnų teisė nors smarkiai supaprastinta, suvulgarinta, tačiau galiojo tose žemėse, kurios kažkada priklausė Vakarų Romos imperijai. Tačiau didžiausią įtaką tolimesnei teisės raidai romėnų teisė padarė ne tada, o po XI a. Romos imperija 395 m. skilo į dvi dalis – Vakarų ir Rytų. Vakarų Roma žlugo 476 m., Rytų išsilaikė ilgiau ir žlugo 1453 m. Todėl romėnų teisė paveikė vėlesnes teisės sistemas dviem kryptimis: Rytų (bizantiškoji linija) ir Vakarų88.

Rytų Romos imperijoje (Bizantijoje) po imperatoriaus Justiniano mirties romėnų teisės raida sustojo, vėliau apmirė ir pati teisėkūros veikla, tačiau susisteminta, kodifikuota romėnų teisė nenustojo galioti ir po pačios Bizantijos žlugimo. XIV a. parengtas romėnų įstatymų rinkinys – vadinamasis Šešiaknygis, buvusios Bizantijos imperijos teritorijoje naujai susikūrusiose valstybėse galiojo net iki XX a. pr. Bizantiškoji romėnų teisės atmaina padarė didelę įtaką visų valstybių, priėmusių krikščionybę pagal Rytų tradiciją, teisei (ypač Bulgarijos, Serbijos, iš dalies Rusijos)89.

Buvusios Vakarų Romos imperijos teritorijoje romėnų teisės galiojimas taip pat visiškai nebuvo nutrūkęs. Įvairios germanų gentys, užėmusios buvusios imperijos žemes, taikė savo paprotinę teisę. Tuo metu galiojo asmeninis teisės taikymo principas. Todėl germanų užimtose žemėse gyvenusiems romėnams buvo taikoma romėnų teisė. Susidomėjimas romėnų teise padidėjo IX – XI a. O atsiradus pirmiesiems universitetams, juose romėnų teisė pradėta tyrinėti. Romų teisės tyrinėtojai iš pradžių nagrinėjo atskiras romėnų teisės nuostatas ir rašė trumpus komentarus,

84 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.101.85 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.102.86 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.103.87 Jevgenij Machovenko. Teisingumo vykdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Justitia, Vilnius, 2007. P. 58.88 I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis, Romėnų teisė., Vilnius: Justitia, 1999., p.27.89 I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis, Romėnų teisė., Vilnius: Justitia, 1999., p.28.

18

pastabas – glosas (nuo to šie pirmieji romėnų teisės mokslininkai vadinami glosatoriais). Glosatoriai romėnų teisės pažinimui naudojosi Justiniano Corpus Juris Civilis, kurį dėl įsigalėjusio scholastinio pažinimo metodo įtakos laikė absoliučiu autoritetu ir nenuginčijamos tiesos šaltiniu90. Vėliau glosatorių darbais rėmėsi ir juos pratęsė taip vadinami postglosatoriai, kurie jau neapsiribojo trumpų pastabų rašymu, o patys pradėjo formuluoti tam tikrus principus ir nuostatas, remdamiesi ir susidariusiomis gyvenimo realijomis. Komentatorių kanonų ir Italijos miestų nuostatomis papildyta parengta romėnų teisė galėjo reguliuoti sudėtingiausius prekybos ir civilinės apyvartos santykius. Tuo įgijo didžiulį pranašumą prieš Europoje tuo metu gyvavusių valstybių ir valstybėlių papročių teisę, kuri turėjo ypatingai partikuliarinį pobūdį91.

Iki XI a. romėnų teisė daugiau ar mažiau galiojo tik tose žemėse, kuriose galiojo Romos imperijos laikais. Tačiau nuo XI a. ji pradėjo plisti plačiau. M. Maksimaitis nurodo tokias tokio romėnų teisės plitimo priežastis: (1) romėnų teisė turėjo jau parengtus ekonominiam pagyvėjimui reikalingas teisines formules ir nuostatus, kurių nebuvo pasirengusi duoti to meto galiojanti teisė; (2) karaliai romėnų teisėje įžvelgė realų pagalbininką įveikti paplitusį teisės partikuliarizmą, plačiau teisiškai reglamentuoti valstybinį ir visuomeninį gyvenimą, plėsti savo valdžią ir įtaką; (3) visuomenės dėmesys romėnų teisei didėjo kartu su susidomėjimu antikos palikimu, atspindėjusiu kritišką stiprėjančios buržuazijos požiūrį į feodalizmą, visuomenės vertybes92.

Romėnų teisės recepcijos aktualumą didino tai, kad nesant Europoje centralizuotų valstybių, karalių įstatymų vaidmuo buvo nedidelis, bažnyčios teismai taikė kanonų teisę, gildijų teismai – prekybos teisę, vietos teismai – papročius. Romėnų teisė, apimdama taisykles, padedančias spręsti daugelį sudėtingesnės tapusios ekonomikos keliamų problemų, sugebėjo užpildyti gausias dėl teisės išsiskaidymo atsiradusias teisės spragas. Todėl ji tapo bendąją įvairių Europos šalių teise. Rašytinė romėnų teisė nelietė tik vienos srities – feodalinių santykių: joje nebuvo taisyklių, nustatančių senjorų teises, romėnai nežinojo feodalinės žemės nuosavybės formų ir pan93.

Dar viena priežastis, kodėl romėnų teisė išliko aktuali tokį ilgą laiko tarpą yra ta, kad romėnų teisė pripažino ne tik asmens, kaip teisinių santykių subjekto lygybę, bet ir jo laisvę. Ši buvo suvokiama kaip galimybė elgtis jam tinkamu būdu, ir tokio elgesio ribas galėjo nustatyti tik įstatymas (iš čia kilo principas: leidžiama viskas, kas neuždrausta įstatymo). Tokios nuostatos atitiko XVII a. pradėjusios formuotis prigimtinės teisės mokyklos idėjas, o ši mokykla, kaip žinia, tapo pagrindu XVIII – XIX a. pažangioms teisinėms mintims ir įstatymams94.

Romėnų teisės atgimimui ir tolimesniam paplitimui taip pat didelę įtaką padarė universitetai – juose buvo dėstoma romėnų teisė. Juos baigusieji pasklido po Europos valstybių valdžios institucijas, teismus, kur įgytas žinias taikė praktikoje.

Romėnų teisės atgimimas prasidėjo XI a. Pirmiausiai romėnų teisę pripažino Italijos miestai. Taip pat romėnų teisė pakankamai lengvai plito pietinėje Prancūzijos dalyje. Romėnų teisė taip pat plito ir Ispanijoje, kur XIII a. rašytinė papročių, privilegijų ir teismų praktikos suformuota nacionalinė teisė buvo gausiai papildyta romėnų teisės nuostatomis. Vokietijoje I tūkstantmetyje romėnų teisė paveikė nedaug. Tačiau nuo XIV – XV a. romėnų teisės įtaka Vokietijoje plėtėsi labai sparčiai95. Vokietijos žemėse buvo receptuota ne originalioji romėnų teisė, o suformuota glosatorių ir vėlesnių komentatorių (postglosatorių ir legistų) veikaluose. Ypatingą reikšmę romėnų teisės paplitimui Vokietijos žemėse turėjo XV a. pab. įkurtas Imperijos rūmų teismas. Buvo suformuota praktika, kad ginčams spręsti turi būti taikoma vietos papročių teisė, o jos nesant – romėnų teisė. Vietos papročių teisė buvo įvairi ir neužrašyta, įrodyti vienos ar kitos paprotinės normos egzistavimą ir turinį buvo pakankamai sunku. Tai lėmė, kad daugiau buvo taikoma romėnų teisė. Romėnų teisė buvo galiojanti teisė iki pat pačios XIX a. pabaigos, kai Vokietijoje buvo priimtas civilinis kodeksas96.

90 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.109.91 I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis, Romėnų teisė., Vilnius: Justitia, 1999., p.29.92 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.113.93 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.114.94 I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis, Romėnų teisė., Vilnius: Justitia, 1999., p.30.95 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.115.96 I. Nekrošius, V. Nekrošius, S. Vėlyvis, Romėnų teisė., Vilnius: Justitia, 1999., p.29.

19

Romėnų teisė daugiau ar mažiau paveikė ir Skandinavijos šalių teisę. Tiesa šis poveikis buvo netiesioginis – romėnų teisė į Skandinavijos šalis pateko per Vokietijos universitetuose studijavusius skandinavų studentus.

Romėnų teisės įtaką patyrė ir LDK teisė. Įdomu pažymėti, kad romėnų teisės idėjos XVI a. Lietuvoje buvo sutiktos pakankamai palankiai ne tik dėl čia dirbusių teisės specialistų iš Vakarų Europos veiklos, bet ir dėl tuo metu tapusios vyraujančios lietuvių didikų kilmės iš romėnų teorijos. Iš romėnų save kildinantys lietuvių didikai tuo laikotarpiu į romėnų teisę žiūrėjo ne kaip į svetimą, o kaip į savo protėvių teisę97.

Lenų ir dvarų (manorų) teisė.

Vakarų Europoje apie IX – X a. susiformavo ir paplito, o XI – XII a. teisiškai buvo sureguliuoti feodaliniai santykiai. Feodaliniai santykiai – tai senjoro ir vasalo santykiai, susiję su vadinamuoju žemės laikymu, reiškiančiu sąlyginį žemės valdymą, už kurį laikytojas (vasalas) aukštesniam feodalui, tos žemės savininkui (senjorui) turėjo atlikti tam tikras prievoles ar mokėti piniginę rentą98. Su feodaline teise buvo glaudžiai susijusi dvarų arba manorų teisė, reglamentavusi dvarininkų ir valstiečių santykius.

Feodaliniai santykiai iš esmės yra viduramžių Europos skiriamasis požymis. Manoma, kad feodaliniai santykiai formavosi agrarinėse visuomenėse, kuriose buvo išsivystęs stiprus karių luomas. Todėl šiek tiek panašūs feodaliniai santykiai viduramžiais buvo susiklostę ir Japonijoje. Kas lėmė feodalinių (manorinių) santykių formavimąsi? M. Maksimaitis pateikia tokią tokių santykių susiformavimo eigą: „senųjų gimininių ryšių nutrūkimas, visiška ekonominė smulkiojo ūkio priklausomybė, skurdinantys karai, paplitę plėšikavimai ir karaliaus valdžios nesugebėjimas atlikti net tokių elementarių pareigų kaip gyventojų gyvybės ir turto apsauga privertė nemažai smulkiųjų žemės savininkų ieškoti išsigelbėjimo pas stambiuosius žemvaldžius. O tam reikėjo silpnajam pasiduoti galinčio padėti stipresniojo priklausomybėn. Dėl šios priežasties VIII a. viduryje vis daugiau nuskurdusių ir netenkančių pajamų šaltinio valstiečių ėmė atsiduoti didžiažemių globai. Tai buvo daroma tam tikru abiejų šalių susitarimu, kuriuo valstietis savo žemės sklypo nuosavybės teisę perduodavo žemės magnatui bažnytininkui ar pasauliečiui ir atgaudavo ją, o kartais, skatinant šį procesą, susigrąžindavo ir didesnį plotą. Tačiau dabar jau už teisę ja naudotis valstietis įsipareigodavo priglaudusiam jo žemę magnatui atlikti tam tikras prievoles (dirbti dvarininko laukuose) ir mokėti duoklę (atiduoti dalį derliaus)“99. Tokie santykiai buvo sureguliuoti barbarų įstatymuose (Bavarų įstatyme, Alemanų įstatyme). Iš esmės tokie pat žemės valdymo už atitinkamas prievoles santykiai formavosi žemvaldžiui savo žemę duodant valdyti jos apskritai neturinčiam žemdirbiui, šiam mainais įsipareigojant atitidirbti ar atsiskaityti turtine ar pinigine renta.

Mažduog tuo pat metu kaip ir kontinentinėje Europoje, tokio pat pobūdžio santykiai susiformavo ir Britų salose.

Kalbant apie feodalinę žemėvaldos sistemą reikia pažymėti, kad teisės naudotis žeme suteikimas mainais į karo tarnybą ar kokias nors kitas paslaugas nebuvo naujas dalykas. Minėta, kad panaši karių žemėvalda buvo numatyta senovės Babilone galiojusiame Hamurabio teisyne. Tačiau visgi Vakarų Europoje susiformavęs feodalizmas buvo unikali žemėvaldos sistema. Vienas iš skiriamųjų tokio feodalizmo požymių buvo tas, kad ne tik vasalai buvo įsipareigoję savo senjorui, bet ir senjoras savo vasalams. Tuo tarpu kitose šalyse stambieji žemvaldžiai, suteikę mainais į karo ar kitokią tarnybą vasalui teisę naudotis žemės sklypą, jokių pareigų vasalui neturėjo. Pavyzdžiui viduramžiais Japonijoje iškilusią kilmingąją aukštuomenę nurungus militaristiniams klanams – samurajų šeimoms, susiformavo vertikalūs pavaldumo santykiai tarp aukščiausių karo vadų ir vasalų. Nors vasalai prisiekdavo ištikimybę savo karo vadui ir tarnaudavo jam mainais į teisę naudoti žemę ar gauti pajamas iš žemės, tačiau karo vadas formaliai nebuvo įsipareigojęs savo vasalams atsilyginti ar juos ginti. Atsilyginimas buvo laikomas veikiau malonė, nei prievolė100.

97 V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenevičius. Lietuvos teisės istorija. Justitia, Vilnius, 2002. P. 240.98 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.119.99 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.121.100 H. Oda. Japanese Law. London, 1992. P. 17.

20

Manorinės žemėvaldos formavimose eigoje atsirado ir kaip gamybinė jėga vis didesnę reikšmę ėmė įgauti naujas – priklausomų valstiečių sluoksnis – servai. Kokios buvo jų teisinės padėties ypatybės? Nesigilinant į smulkmenas, galima pasakyti, kad servai priešingai nei vergai asmeniškai nepriklausė savo žemvaldžiui ir gyvenime naudojosi pakankamai dideliu savarankiškumu. Tačiau skirtingai nei laisvieji valstiečiai, servai buvo „pririšti“ prie žemės – be savo pono leidimo jie negalėjo žemės palikti ir buvo perduodami kartu su žeme. Servai taip pat turėjo įvairių prievolių savo žemvaldžiui – jo žemėse turėjo eiti lažą, už žemę privalėjo mokėti įvairias duokles, buvo ribojamos jų teisės naudotis ir disponuoti žeme, o jiems mirus, žemė likdavo dvarininkui. IX – XI a. susiformavusioje nuo feodalų priklausomoje valstietijoje po truputį ištirpo ir buvę laisvieji barbarų visuomenės bendruomenininkai, ir pusiau laisvieji valstiečiai, ir nuo Romos imperijos laikų egzistavę kolonai su vergais101.

Susiformavę feodaliniai dvarai (manorai) ilgainiui virto autonomiškomis bendrijomis, kuriose dvarininkai dvaro žmonėms (priklausomiems žmonėms) vykdė administracines, finansines, teismo funkcijas. Tokia žemėvaldos sistema smarkiai prisidėjo prie centrinės karalių valdžios silpnėjimo. O tai kartu su kitomis aplinkybėmis – karalių administracinio aparato nesugebėjimu valdyti lokalinių feodalų, gero kelių tinklo nebuvimas, atskirų sričių tarpusavio ryšių silpnumas ar visiškas nebuvimas, vedė ne tik prie karalių pajamų mažėjimo, bet ir prie centralizuotų valstybių subyrėjimo. Karaliai sustiprinti savo valdžia galėjo tik sukūrę nuo jų priklausomų žmonių sluoksnį. VIII a. tai supratęs frankų majordomas (karaliaus rūmų valdytojas) Karolis Martelis konfiskavo labiausiai nepaklusnių feodalų žemes, susidariusį žemės fondą kartu su prirašytais valstiečiais išdalino laikinai valdyti kitiems, tačiau su sąlygą, kad šie įsipareigos tarnauti karaliui ir prireikus atsives būrį karių (leno teise). Tokiomis sąlygomis žemės valdos paprastai buvo suteikiamos gavėjui visam gyvenimui, bet jo tarnybos atsisakymas arba karaliaus išdavystė lėmė nedelsiamą suteiktos žemės netekimą.

Tokia feodalinė nuosavybės forma, kai žemė suteikiama laikinai sąlygiškai naudotis, buvo vadinama beneficija. Dėl beneficijų susiformavo feodalinių ryšių santykiai tarp senjoro (šiuo atveju karaliaus) ir vasalų (žemės gavėjų).

Netrukus stambūs žemvaldžiai pradėjo naudotis beneficijų sistema kaip pavyzdžiu savo pačių valdose – tai yra savo valdomas žemes dalino smulkesniems feodalams mainais už ištikimą tarnavimą. Beneficijos negalima buvo perleisti trečiajam asmeniui, o po beneficijos turėtojo mirties benefciją sudarančios vertybės grįždavo jos davėjui102. Tačiau toks beneficijų statusas išliko neilgai – beneficijų turėtojai pasiekė, kad po jų mirties beneficijos būtų paveldimos jų įpėdiniams. Tokiu būdu anksčiau buvęs laikinas ir sąlyginis žemės valdymas arba laikinas tapo tik sąlyginiu, tačiau neterminuotu žemės valdymu.Tokia nauja feodalinės nuosavybės forma imta vadinti feodu.

Stambieji žemvaldžiai ne visas savo turimas žemes išdalindavo vasalams. Dalis žemių likdavo tiesioginėje jų priklausomybėje. Todėl susiformavo kaip ir dvi žemės nuosavybės formos: tiesioginė senjoro (siuzereno) nuosavybė – domenas, suteikianti savininkui teisę iš priklausomų valstiečių reikalauti feodalinės rentos ir aukščiausioji nuosavybė, išdalyta vasalams ir suteikianti teisę reikalauti jų ištikimybės, tarnybos ir ekonominės naudos. Išsamiausiai teisinį tokio žemės nuosavybės teisės suskaidymo vertinimą pateikė glosatoriai. Iš pradžių vasalų žemės teisę jie išreiškė klasikine romėnų teisės formule dėl žemės valdymo, t. y. teisės naudotis žeme ir gauti vaisių; vėliau, nutoldami nuo klasikinių romėnų teisės principų, senjorui jie pripažino tiesioginę, o vasalui naudingą nuosavybės teisę103.

Panašūs procesai po kelių šimtų metų vyko ir Lietuvoje. XIV a. pabaigoje – XV a. pirmoje pusėje Lietuvos didieji kunigaikščiai, siekdami apriboti sritinių kunigaikščių galias, rėmėsi paprasta bajorija. Centralizuojant valstybės valdžią įvairių į valstybės sudėtį įėjusių žemių dalinai savarankiški kunigaikščiai buvo keičiami iš centro siunčiamais pareigūnais. Šie pareigūnai (urėdai) kaip atlyginimą už tarnybą arba kaip priemonę tarnybinėms funkcijoms vykdyti gaudavo valdyti leno teisėmis didžiojo kunigaikščio domeną sudariusius dvarus ir žemes. Tuo pat metu viena kitą

101 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.123 - 124.102 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.125.103 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.126.

21

pakartojančiomis ir papildančiomis privilegijomis didieji kunigaikščiai įsipareigojo gerbti ir nevaržyti ponų ir bajorų asmeninių laisvių ir nuosavybės teisių, jų administracinėn ir teisminėn valdžion buvo atiduoti priklausomi valstiečiai, kurie buvo atleisti iš esmės nuo visų prievolių tiesiogiai didžiajam kunigaikščiui104.

Pagrindine vasalo prievole savo senjorui buvo karo tarnyba. Tačiau buvo numatomos ir kitokios smulkios prievolės, tarp jų ir prievolė senjorui pašaukus dalyvauti senjoro taryboje ir teisme. Senjoras už ištikimybę ne tik suteidavo vasalui „laikyti“ žemę, bet ir įsipareigodavo neviršyti savo teisių, taip pat ginti vasalą, jei šiam kiltų kokios nors grėsmės. Taigi, susitarimas tarp senjoro (siuzereno) ir vasalo visada buvo abipusis.

Senjoro ir vasalo santykiai buvo įforminami iškilmingai sudaroma sutartimi. Tiek pačiai sutarčiai, tiek jos sudarymui buvo teikiama didelė reikšmė, sutartis buvo sudaroma viešai, griežtai laikantis papročiuose susiformavusių formalių procedūrų105.

Lenų ir dvarų teisė iš pradžių kūrėsi papročių pagrindu. Nuo XI a. lenų teisės principai pradėti užrašinėti. Dar vėliau feodalinės žemėvaldos teisė susiliejo su karalių teise ir pasirodė įvairiose šalyse. Nemažai aktų, reguliuojančių įvairias feodalinių santykių sferas, išleido trys didžiausi XII a. Vakarų Europos monarchai – Henrikas II Anglijoje, Pilypas Augustas Prancūzijoje ir Frydrichas Barbarosa Vokietijoje. XIII a. lenų teisė detaliai reglamentuota Ispanijoje sudarytame teisyne106. Lietuvoje lenų teisė buvo reglamentuota XIV - XV a. didžiųjų kunigaikščių privilegijose ir XVI a. priimtuose Lietuvos Statutuose107.

Feodalinę teisę pradėjus fiksuoti rašytiniuose šaltiniuose, jos nuostatos pradėjo keistis. Pamažu feodalai tapo uždaru paveldimu luomu. Buvo suformuluota griežta taisyklė, pagal kurią kiekvienas senjoras galėjo turėti daug vasalų, tačiau vasalas galėjo turėti tik vieną senjorą. Be to, galiojo taisyklė: „mano vasalo vasalas – man ne vasalas“108, neleidusi stiprėti centralizuotai karalių valdžiai. Todėl karaliams siekiant sustiprinti savo padėtį, pastaroji taisyklė XIII a. tapo negaliojančia Prancūzijoje ir Anglijoje – šiose valstybėse visi leno teisėmis žemę valdantys asmenys turėjo prisiekti ištikimybę tiesiogiai karaliui.

Išsikovoję leno – žemės, viso nekilnojamojo turto, rentos teisių – paveldimumo teisę feodalai laikui bėgant išsikovojo ir teisę feodą perleisti. Perleidžiant feodą trečiajam asmeniui reikėjo senjoro naudai sumokėti tam tikrą mokestį, o naujasis žemvaldys turėjo prisiimti visas savo pirmtako prievoles senjoro naudai. Žemės valdytojų teisės tapo labiau apsaugotos apribojus senjoro teises nuvaryti žemės valdytoją (vasalą) nuo žemės. Be to, vasalas turėjo nuosavybės teisės į kilnojamąjį turtą neliečiamybę – niekas, net senjoras, negalėjo atimti tokio turto prieš savininko valią109.

Rašytiniuose teisės šaltiniuose buvo reglamentuota ir ginčų tarp siuzereno ir vasalo sprendimo tvarka – ginčus tarp to paties senjoro vasalų turėjo spręsti senjoras, o senjoro ir vasalo ginčą dėl leno turėjo spręsti vienas ar du kiti to senjoro vasalai (Ispanija) arba aukštesnis senjoras (Vokietija). Savo senjoro teismo sprendimą vasalas galėjo skųsti aukštesniam senjorui.110.

Maždaug tuo pačiu metu, kai feodaliniai papročiai virto lenų teisės sistema, dvaro papročiai virto dvarų teisės, kartais dar vadinamos baudžiavine teise, sistema111. XI – XII a. pirmą kartą buvo suformuluota teisinė servažo samprata. Servai vadinti „prirašytais prie žemės“. Tai reiškė, kad ne tik palikti žemę, bet ir būti iš jos išvaryti jie galėjo tik tam tikromis teisėje fiksuotomis sąlygomis112. Teisės aktai įtvirtino servo asmens apsaugą (senjoras negalėjo jo nei nužudyti, nei įžeidinėti, nei kitaip jam kenkti). Servas, kuriam senjoras darydavo žalą ar kitaip kenkdavo, turėjo teisę kreiptis į teismą, o šis nustatęs skundą esant pagrįstu, turėjo parduoti servą

104 V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenevičius. Lietuvos teisės istorija. Justitia, Vilnius, 2002. P. 62.105 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.128.106 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.129.107 V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenevičius. Lietuvos teisės istorija. Justitia, Vilnius, 2002. P. 201.108 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.130.109 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.132.110 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.134.111 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.135.112 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.135.

22

kitam senjorui, o gautus pinigus atiduoti buvusiajam senjorui. Teisės aktai taip pat įtvirtino servo prievoles senjorui, dėl ko senjoras negalėjo savavališkai jų keisti113.

XII a. jau visi valstiečiai krikščioniškoje Europoje turėjo įstatymų saugomas teises, Svarbiausia jų buvo teisė tam tikromis sąlygomis laikyti savo senjoro žemę ir naudotis jo globa ir apsauga. Be žemės laikymo teisės, valstiečiai taip pat turėjo teisių, susijusių su renta, duoklėmis ir kitomis prievolėmis dvarininko naudai. Pripažinta jas esant nustatytas papročių, todėl šių prievolių negalima didinti. Kilę dėl jų turinio ir apimties ginčai turėjo būti sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Valstiečių skundus nagrinėdavo dvarininko teismas, kurį sudarė visi dvaro žmonės, pradedant senjoru ir baigiant servu. Sprendimai tokiuose teismuose buvo priimami balsuojant114. Nuo XIII a. vidurio servažas Vakarų Europoje pradėjo nykti ir iki XV a. vidurio buvo panaikintas beveik visose vakarinėse ir kurį laiko liko tik rytinėse ir centrinėse Europos srityse. Išnykus servažui dauguma valstiečių tapo asmeniškai laisvais cenzininkais, privalančiais už naudojimąsi žeme mokėti senjorui piniginę rentą (cenzą). Dar vėliau valstietis gavo teisę disponuoti (perleisti, įkeisti) savo naudojamu žemės sklypu, bet tik su sąlyga, kad feodalinis savininkas tvarkingai gaus jam priklausantį cenzą115.

Miestų teisė.XI – XII a. dideliuose Italijos miestuose pradėjo formuotis taisyklės, teisiškai

reguliuojančios amatus ir prekybą. Tokios taisyklės daugiausiai buvo kuriamos teismų, kurių funkcijas tuo metu atlikdavo miestų valdžios atstovai. Dėl to tokių teismų sprendimai dažnai tapdavo bendrosiomis teisės normomis. Italijoje su verslo reikalais pabuvoję kaimyninių šalių pirkliai tokias normas parsiveždavo ir stengdavosi įdiegti savo miestuose. Tokiu būdu susikūrė dar viena viduramžių Europos teisės sistema – miestų teisė116. Tolimesnis miestų teisės formavimasis ir plitimas buvo susijęs su karalių ir kitų senjorų miestams teiktomis chartijomis (LDK jos vadintos privilegijomis). Tokios chartijos reguliavo feodalų ir miestų santykius, miestų valdymą, tvarkos palaikymą, rinkos valdymo reikalus, amatų veiklą, civilinę ir baudžiamąją teisę, teismo procesus ir kt. Kitas savarankiškos miestų teisės šaltinis buvo sprendimai, kuriuos priimdavo miestų tarybos vienu ar kitu reikalu. Tie sprendimai, įtraukti į atitinkamus miesto dokumentus (miesto knygas) turėjo precedentinę reikšmę ir tolydžio virto privalomomis elgesio taisyklėmis. Nemenką įtaką besiformuojančiai miestų teisei padarė ir romėnų teisė. Romėnų teisės įtaka ypač sustiprėjo, kai nuo XIV a. pabaigos į įvarias pareigas miestų administracijoje buvo pradėti kviesti profesionalūs, išsilavinimą universitetuose gavę teisininkai. Miestų teisė visą laiką dažniausiai buvo rašytinė teisė117.

Skirtingų miestų ir teisė buvo skirtinga. Tačiau kai kurie miestų teisės ypatumai buvo bendri daugiau ar mažiau visiems meistams. Vienas tokių bruožų – miestų kova už miestiečių asmens laisvę. Siekis apginti ir įtvirtinti asmens laisvę kildinamas iš miestų sėkmingam vystymuisi ypač svarbios laisvos gamybos ir prekybos – tik laisvas žmogus galėjo laisvai disponuoti savo laiku ir turtu. Miestams buvo svarbu apginti nuolat į miestą plūstančių valstiečių asmens laisvę. Iš to daugelyje miestų chartijos turėjo normą, kad tam tikrą terminą mieste išgyvenęs bet koks žmogus, tapdavo asmeniškai laisvas118. Dažniausiai toks terminas buvo vieneri metai ir viena diena. Tačiau ten, kur miestai neturėjo pakankamai stiprių pozicijų, toks terminas buvo ilgesnis, pavyzdžiui Lietuvos miestuose buvo taikomas 10 metų terminas.

Teisės istorikai nurodo dar vieną miestų teisės skirtybę palyginus su kitomis viduramžių teisės sistemomis – pakankamai racionalią teismo procedūrą. Teismo procese buvo siekiama užtikrinti įrodinėjimo objektyvumą, buvo daugiau ar mažiau užtikrinamos kaltinamojo teisės. Tarp įrodinėjimo šaltinių nebuvo ordalijų ir dvikovų119.

Miestų teisės kokybė ir lygis nebuvo vienodi. Dideliuose miestuose su išlėtota jūreivyste, prekyga ir gamyba, teisė atsirado anksti, rėmėsi romėnų teise arba savo teisės aktais ir

113 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.136.114 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.137.115 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.138.116 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.144.117 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.145.118 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.147.119 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.149.

23

pasiekė labai aukštą lygį. Mažų miestų teisė buvo primityvesnė. Jie dažnai kreipdavosi į didesnius miestus prašydami leisti naudotis jų teise. Šitaip keliolikos vokiečių miestų teisė tapo pavyzdžiu ir oficialiai buvo priimta šimtuose kitų Centrinės ir Rytų Europos miestų, atsiradusių XII-XIV a. Tipišku atveju tai reiškė, kad miesto feodalinis senjoras suteikia, jam, pavyzdžiui, Magdeburgo teisę, įtvirtinančią teisę turėti savo valdžią, teismą iš miestiečių išrinktų prisiekusiųjų (posėdininkų), patiems reguliuoti amatus ir prekybą. Paskui to miesto valdžios atstovai vyko į Magdeburgą ir ten gaudavo naują galiojančių jo įstatymų, rinkinį, tų įstatymų komentarus. Tokiu būdu Magdeburgo teisė 1387 m. buvo suteikta Vilniui, o vėliau ir daugeliui kitų Lietuvos ir likusios LDK miestų.

Šitaip susidarė didelės, tos pačios teisės vienijamos miestų teisės šeimos, kai motininio miesto taryba dažnai vykdė aukščiausios instancijos funkcijas dėl dukterinio miesto tarybos sprendimų, apeliacinės instancijos – dėl dukterinių miestų teismų sprendimų120.

Miestų teisė, nors ir užfiksavusi kai kuriuos tipiškus feodalinius institutus, iš esmės turinio atžvilgiu nebuvo feodalinė teisė, ji atsirado ir plėtojosi tarsi buržuazinės teisės avangardas, nuosekliai rengdamas būsimuosius jos principus121.

Su miestų teise neatsiejamai yra susijusi ir kita viduramžių Europos teisės sistema –prekybos teisė. Iš pradžių prekybos teisės normos buvo skirtos reguliuoti pirklių luomo žmonių tarpusavio profesinius santykius. Tačiau plėtojantis prekybos, visų pirma – jūrinės prekybos santykiams, plečiantis miestams, pradėjo formuotis teisės normos, reguliuojančios konkrečius verslo santykius. Pradėjus užrašinėti tokius papročius ir teismų sprendimus, nuo miestų teisės palaipsniui atsiskyrė ir XI – XII a. susikūrė naujųjų laikų Vakarų prekybos teisės – jus mercatoria, pagrindinės sąvokos ir institutai122. Prekybos teisė reglamentavo atskiro žmonių luomo – pirklių veiklą prekybos vietose (mugėse, turguose, uostuose). Prekybos teisės normos peržengė prekybą siaurąja prasme ir reguliavo kitus su prekių pirkimu – pardavimu susijusius santykius: pervežimą, finansavimą, vekselius, bendroves, draudimą ir kt.123. Jūrų teisė buvo savotiška prekybos teisės atšaka. Pirklių teismai sukūrė neformalias taisykles ir lanksčias procedūras, kurios buvo praktiškos, nešališkos ir rėmėsi verslininkų papročiais. Ilgainiui pasaulietinė ir Bažnyčios valdžia šias taisykles pripažino ir ėmė taikytas jas kaip paprotinę teisę. Galiausiai prekybos teisė tapo tarptautine, visuotinai pripažinta komercijos taisyklių visuma, peržengusia politines sienas. Ji net pasirodė esanti stipresnė už teisės tradicijas, nes paplito net gi Anglijoje, ten, kur iš Italijos atnešta romėnų teisė už universitetų sienų buvo sutikta priešiškai124.

Prekybos teisės sistema Europos šalyse galiojo skyrium nuo kanonų teisės, nuo lenų, dvarų, miestų ir karalių teisės, nors su jomis, ypač miestų teise, buvo glaudžiai susijusi. Prekybos teisė plačiai sėmėsi medžiagos iš romėnų teisės, nes romėnų tekstai pasižymėjo puikia juridine technika. Prekybos teisė greta kanonų teisės ir romėnų teisės buvo dar vienas svarbus veiksnys, lėmęs valstybių centralizavimosi tendenciją. Be to, ji tapo tarptautine, visuotinai pripažinta prekybos taisyklių visuma, peržengusia politines sienas125.

Karalių teisė.Karalių valdžia Vakarų Europos šalyse iki pat XII – XIII a. buvo silpna. Pagrindinė

karalių valdžios funkcija buvo užtikrinti taiką tarp savo pavaldinių, taip pat rūpintis valstybės ir Bažnyčios saugumu. Tačiau palaipsniui karalių valdžia pradėjo plėstis. Karaliai savo leidžiamais teisės aktais pradėjo kurtis naujas teisės normas, neapsiribodami galiojančių papročių užrašymu126.

Ypač didelę reikšmę teisės aktų, kaip teisės šaltinių, leidybai ir teisės istorijai apskritai turėjo XV a. prasidėjęs knygų spausdinimas. Tai leido įstatymų leidybą paversti realiai efektyvia valdžios priemone127.

120 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.149.121 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.150.122 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.151.123 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.153.124 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe. Vakarų teisės tradicijos.Pradai, Vilnius, 1993. P. 27.125 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.154.126 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.154.127 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.154.

24

Skirtingose Europos valstybėse karalių teisė plėtojosi panašiai, bet nevienodai. Prancūzijoje karalių leidžiami įstatymai didesnę galią pradėjo įgauti XII – XIII a. Iki to laiko Prancūzijoje galiojo papročių (kutiumų) teisė (šiaurinėje dalyje) ir supaprastinta romėnų teisė (pietinėje dalyje). Pati teisė pasižymėjimo partikuliarizmu – skirtingose valstybės srityse galiojo skirtinga teisė128. 1260 m. Prancūzijoje buvo sudaryta speciali nuolatinė teismo institucija, vadinama Paryžiaus parlamentu (iki tol tokia institucija rinkdavosi į posėdžius kelis kartus per metus). Ši teisminė institucija kai kuriose į karaliaus jurisdikciją įeinančiose bylose buvo pirma instancija, taip pat buvo apeliacinė instancija kitų Prancūzijos teismų sprendimams. Paryžiaus parlamento teisės neapsiribojo teismų veikla. Spęsdamas ginčus dėl valstybinės teisės reguliuojamų dalykų, jis neretai nustatinėjo karaliaus valdžios ribas ir plėtė savo paties teises. Taip XIII a. pab. buvo nustatytas reikalavimas Paryžiaus parlamente registruoti karaliaus išleidžiamus teisės aktus, nes teismai ir kitų regionų parlamentai privalėjo vadovautis tik registruotais karaliaus aktais. Paryžiaus parlamentas, karalių aktuose radęs netikslumų arba konstatavęs nukrypimą nuo kitų „karalystės įstatymų“, atsisakydavo juos registruoti.129

Pagrindinis viduramžių Vokietijos valstybės raidos ypatumas, pasireiškęs politiniu jos susiskaldymu, turėjo esminę reikšmę šios šalies teisės specifikai130. Po Karalio Didiojo mirties jo sukurta imperija suskilo. Iš pradžių Imperatoriaus titulas priklausė vakariniams frankams (dabartinė Prancūzija), tačiau X a. šis titulas perėjo rytiniams frankams (iš esmės - dabartinė Vokietija). Nuo XI a. šis valstybinis darinys pradėtas vadinti Romos imperija, nuo XIII a. – Šventąja Romos imperija, o nuo XV a. – Šventąja vokiečių tautos Romos imperija, gyvavusia iki XIX a. pr. Nepaisant skambaus pavadinimo pagrindinis šios valstybės politinis bruožas – teritorinis susiskaldymas ir stiprios centrinės valdžios nebuvimas. Septynių kurfiurstų renkamas imperatorius buvo valstybės galva, bet realios valdžios neturėjo ir tik koordinavo vokiečių feodalų karo ir užsienio politiką131. Imperatorius turėjo teisę sušaukti diduomenę į nereguliarius politinius susirinkimus. Nuo XIII a. tokie susirinkimai tapo reguliaria politine institucija, pavadinta Reichstagu. Reichstago nutarimai privalomos galios neturėjo132.

Šventosios Romos imperijos rėmuose egzistuojant daugybei praktiškai savarankiškų valstybių, apskritai viduramžių Vokietijos teisė gali būti suprantama arba kaip visos imperijos teisė, dažnai vadinta tiesiog bendrąja teise (jus commune), arba kaip kiekvienos atskiros žemės, įėjusios į imperijos sudėtį, teisė, kartu esanti partikuliarinės imperijos teisės dalimi133.

Rašytoji frankų imperijos teisė, šiai imperijai subyrėjus, nustojo galioti. Ją pakeitė nerašyta teritorinė vietos papročių teisė. Kunigaikščių valdžios atsiradimas, o paskui visiškas centrinės valdžios nusilpimas lėmė didelį imperijos teisės partikuliarizmą. Iki XII – XIII a. bendrosios vokiečių teisės, jei neskaičiuosime negausių imperatorių aktų, išleistų atskirais klausimais, formaliai nebuvo. Tačiau ilgainiui Šventojoje Romos imperijoje ėmė galioti kai kurie bendrieji teisės principai ir nuostatai, kuriuos pripažino įvairūs politiniai jos vienetai – jos žemės. Tokie principai formavosi universalaus pobūdžio vokiečių papročių teisės normų bei imperatorių įstatymų leidybos bazėje. Šiuo atžvilgiu ypač reikšmingi imperatorių, nepaisant jų valdžios silpnumo, XII – XV a. išleisti įvairūs vadinamieji taikos statutai134. Šiuose statusuose vyravo baudžiamosios teisės normos. Be kita ko, taikos statutai draudė saviteismį. Imperatoriaus Maksimiliano 1495 m. paskelbta „amžinoji taika“ dar kartą uždraudė kerštą, plėšimą, grobimą, apgultį, savavaldžiavimą, „griebimąsi kardo“135.

To meto Vokietijos teisės vienu pagrindiniu šaltiniu buvo receptuotoji romėnų teisė. Minėta, kad ji buvo pagrindine teise Imperijos rūmų teismui. Imperijos teisės šaltiniais taip pat laikyti Reichstago nutarimai, imperatorių rinkimų kapituliacijos, įvairios sutartys136.

128 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.158.129 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.161.130 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.172.131 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.174.132 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.175.133 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.176.134 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.177.135 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.178.136 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.178.

25

Imperijos teisės aktų daugėjant 1521 m. buvo kilęs sumanymas juos kodifikuoti. Sumanymas liko neįgyvendintas. Tačiau 1532 m. buvo išleistas vienintelis imperijos teisynas, pavadintas „Karolina“. Nors „Karolina“ turėjo būti taikomas pagal subsidiarumo principą (t. y. tik tais atvejais, kai konkrečioje teritorijoje negaliojo specialus baudžiamasis įstatymas)137, tačiau šis Reichstago priimtas teisynas įnešė svarbų indėlį kuriant visos Vokietijos baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso principus138. Atsakomybė pagal šį teisyną atsirasdavo tik esant kaltei, buvo numatyti atvejai, kai asmuo nuo atsakomybės galėjo būti atleistas (būtinosios ginties atveju). Numatytos bausmės siekė įbauginti. „Karolina“ įtvirtino Vokietijoje inkvizicinį procesą, nors joje dar liko ir kai kurių kaltinamojo proceso elementų: byla galėjo būti keliama nukentėjusiojo ar kito asmens iniciatyva, įrodymus pateikti galėjo abi šalys. Tačiau kaltinimą teisiamajam valstybės vardu pateikdavo teisėjas, tadymas buvo atliekamas teismo iniciatyva, įtariamajam plačiai taikytos fizinio poveikio priemonės (kankinimai). Remtasi formalių įrodymų teorija139.

Pagrindinį vaidmenį teisiškai reguliuojant visuomeninį gyvenimą to meto Vokietijoje vaidino Vokietijos teritorijų – žemių ir miestų teisė. Nuo XIII a. prasidėjo aktyvi žemių kunigaikščių įstatymų leidyba, ribojusi papročių taikymą ir diegusi naujas teisės normas. Kiti žemių teisės šaltiniai buvo vietos teismų sprendimai, kunigaikščių valdžios institucijų aktai140.

Anglijoje karalių teisės susiformavimą nulėmė 1066 metais įvykęs normanų įsiveržimas ir šalies užkariavimas. Šalį užėmę normanai sukūrė pakankamai stiprią centralizuotą karaliaus valdžią. Karaliaus artimiausi patarėjai ir padėjėjai sudarė taip vadinama karaliaus kuriją, kuri kartu buvo ir teisminė institucija (nors profesionalių teisininkų joje nebuvo). Specifinis Anglijai reiškinys buvo tai, kad čia karaliaus valdžios stiprėjimui ir jo teisės raidai didžiausią įtaką padarė būtent jo teismas141. Anglijoje buvo suformuoti vieni pirmųjų Europoje profesionalūs centriniai teismai, buvo įtvirtinti tam tikri važinėjantys teismai – karaliaus skirti pareigūnai, važinėjantys ir vykdantys teisingumą (sprendžiantys bylas ir pan.) vietose. Tokiu būdu buvo silpninamos vietos feodalų galios ir valdžia, tuo pačiu stiprinamas valdžios centralizavimas142. Kaip pasipriešinimo karaliaus valdžios stiprėjimui rezultatas 1215 m. atsirado Didžioji laisvių chartija (Magna Charta Libertatum), oficialiai laikoma pirmuoju Anglijos konstituciniu aktu.Ši chartija be kita ko nustatė draudimą areštuoti laisvus žmones, uždaryti į kalėjimą, atimti žemės valdą, paskelbti už įstatymo ribų, ištremti ar „kokiu nors būdu nuskriausti“ kitaip nei pagal teisėtą lygiųjų (perų) nuosprendį ir laikantis šalies įstatymų143.

XII a. Anglijos karaliams sugebėjus sutelkti teiseną keleriuose jiems pavaldžiuose centriniuose teismuose, taip pat nusistovėjus važinėjančių karaliaus teisėjų veiklai, susidarė sąlygos kurtis bendrai visai Anglijos valstybės teritorijai teisei nacionaliniu pagrindu144. Karaliaus teismų (tiek centrinių, tiek ir važinėjančių teisėjų) sprendimai buvo užrašomi. Šie užrašai iš pradžių buvo naudojami vienam ar kitam konkrečiam papročiui patvirtinti. Bet ilgainiui iš čia susiklostė precedento taisyklė: kartą priimtas tos pačios grandies arba aukštesnių teismų sprendimas, kuriame yra kokia nors teisinė nuostata, taip pat aiškinantis painią teisės normą ar atsakantis į teisės normų nenumatytą klausimą, imtas laikyti privalomu pavyzdžiu visiems vėlesniems bylų, kuriose yra panašių faktinių aplinkybių, sprendimams145. Be to, važinėjantys karaliaus teismai lėmė ir posėdininkų – prisiekusiųjų teismo atsiradimą ir susiformavimą. Į vietą atvykę teisėjai buvo reikalingi pagalbos – vietiniai žmonės turėjo pranešti jiems apie padarytus teisės pažeidimus ar kilusius ginčus bei pristatyti nagrinėtinų bylą faktines aplinkybes. Tokie asmenys dalyvaudavo teismo posėdyje. Vėliau tokie posėdininkai tapo teismine priesiekusiųjų institucija, dalyvaujančia teismo procese, vertinančia įrodymus ir priimančia sprendimus146.

137 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P. 548.138 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.178.139 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.182.140 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.183.141 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.194.142 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.195.143 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.197.144 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.200.145 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.202.146 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.214.

26

Dėl proceso ypatybių Anglijoje susiformavo dvi teisės rūšys – bendroji ir teisingumo. Abi šios teisės buvo precedentinės. Teisingumo teisė susiformavo turint tikslą ginti nukentėjusiųjų teises ir interesus tose visuomeninio gyvenimo sferose, kurių nereglamentavo bendrosios teisės normos147.

Anglijoje teismo procesui XII –XIII a. buvo būdingas kaltinamasis pobūdis – bylos eiga rūpinosi nukentėjusysis, teisėjo vaidmuo reiškėsi patarimais kaltinamajam ir sekimu, kad nebūtų pažeistos jo teisės. Įrodymus rinko pačios šalys, procesas buvo atviras (viešas), vyravo laisvas įrodymų vertinimo principas. Tiesa, kai kurios atskiros teisminės institucijos naudojo inkviciniam procesui būdingas procedūras ir institutus (pvz., Žvaigždžių rūmuose procesas rašytinis)148.

Tai, kad Anglijoje smarkiai plėtojosi precedentinė teisė, nereiškia, kad nebuvo statutinės, t. y. teisės aktais pagrįstos teisės. Ji formavosi lygiagrečai su precedentine.

Kiek kitaip valstybinė teisė vystėsi viduramžių Lietuvoje. Pagrindinė skirtybė, išskirianti viduramžių Lietuvos valstybinę teisę iš kitų tiek Vakarų, tiek Rytų Europos valstybių buvo jos pagoniškosios kutlūros pagrindas. Lietuvių tauta buvo vėliausiai pakrikštyta Europos tauta, savo pagoniškosios kultūros periodu sukūrusi ir įtvirtinusi savąjį valstybingumą. Tai neabejotinai turėjo atsispindėti ir to meto lietuvių teisėje. Detalesnių žinių apie ikikrikščioniškąją lietuvių teisę nėra išlikę, teisės istorikai mėgina ją rekonstruoti iš netiesioginių šaltinių. Tačiau akivaizdu, kad iš pradžių tai buvo paprotinė teisė. Vėliau ji pradėta papildyti pavieniais teisės aktais, valdovo priimamais atskiroms visuomenės grupėms ar net atskiriems asmenims, nustatant jiems taikytinas tam tikras išimtis iš papročių teisės. Šios kitokios nei paprotinės taisyklės buvo įvardijamos privilegijomis (pirmos rašytinės privilegijos buvo paskelbtos Jogailos 1387 m. ir yra siejamos su Lietuvos krikštu). Šalia privilegijų ilgainiui buvo pradėti leisti ir įvairūs nutarimai ir nuostatai149.

XIV – XV a. pradžioje Lietuvos valstybėje buvo stiprus valdovas ir pakankamai smarkiai reiškėsi valstybės valdžios centralizavimo tendencijos. Centralizuojantys valdymo pagrindai iš lietuviškų žemių, kaip Lietuvos valstybės branduolio, daugiau ar mažiau buvo diegiami ir XIII – XIV a. prie LDK prijungtose bei savarankiškumą praradusiose slavų žemėse. Tačiau į slavų žemes su centrinės valdžios atstovais (iš pradžių valdančiosios dinastijos nariais – didžiojo kunigaikščio vaikais ir kitais giminaičiais, vėliau su skiriamais vietininkais) skverbėsi tik viešoji - valdymo teisė. Privatinės teisės normos liko vietinės kilmės. Gedimino valdymo laikotarpiu LDK galiojo vieninga valstybinė (viešoji) teisė ir dvi – lietuvių ir slavų paprotinės privačios teisės sistemos150.

Viduramžių Vakarų Europai būdingi luominės teisės požymiai Lietuvoje pradėjo reikštis XIV a. ir iš esmės siejamas su antruoju Lietuvos krikštu. 1387 m. Vilniaus miestui suteikus Magdeburgo teisę, o vėliau šią teisę pradėjus gauti ir kitiems miestams, buvo atribotas atskiras miestiečių luomas. Nuo antrojo krikšto pradžios atskirą privilegiją gavo ir Katalikų bažnyčia. Bajorijos ir valstiečių teisinės padėties pokyčiai ypač paspartėjo nuo 1434 m. suteiktos bendravalstybinės privilegijos, kuria Lietuvos didysis kunigaikštis atsiribojo nuo tiesioginių ekonominių saitų su valstiečiais ir šias funkcijas perdavė bajorams. Prasidėjo visuotinis valstiečių vertimas baudžiaunininkais. Už tai bajorai mainais įsipareigojo ne tik patys atlikti karinę tarnybą, bet ir asmeniškai iš turimų valstiečių suformuoti kariuomenės kontingentą. Paskelbusi 1447 m. privilegiją, LDK vyriausybė žengė kitą žingsnį. Valstietis buvo atiduotas feodalo teismui bei teisės dėl savo interesų apeliuoti į valstybinės valdžios, t. y. didžiojo kunigaikščio, teismą151. Sekant feodaliniais jurisdikcijų principais, buvo sukurta procedūra, turėjusi užtikrinti, kad bajorai vykdytų teisingumą jų priklausomybėje esančių valstiečių atžvilgiu – bajorų neišspręsti ginčai dėl priklausomų valstiečių patekdavo į didžiojo kunigaikščio teismą. Todėl bajorai buvo suinteresuoti

147 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.205.148 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.215.149 V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenevičius. Lietuvos teisės istorija. Justitia, Vilnius, 2002. P. 27.150 V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenevičius. Lietuvos teisės istorija. Justitia, Vilnius, 2002. P. 42.151 V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenevičius. Lietuvos teisės istorija. Justitia, Vilnius, 2002. P. 34.

27

stabilia įstatymine baze valstybėje ir vėliausiai nuo pat XVI a. pradžios pradėjo siekti paskirų Lietuvos rašytinių įstatymų kodifikacijos152.

Kuo gi pasižymėjo viduramžių Europos teisė. Visų pirma tuo, kad nebuvo vieningos teisės sistemos. Teisę sudarė padrikos, tarpusavyje konkuruojančios teisės normų „šeimos“, atskiros teisės sistemos (lenų, dvarų, miestų, kanonų etc.), kiekviena su savo atskira jurisdikcija. Tačiau Bažnyčios mokymas padėjo pagrindus vieningai teisės sistemai rastis. Jau vėlyvaisiais viduramžiais buvo mėginimų visas atskiras teisės sistemas sudėlioti į bendrą hierarchinę sistemą. Šioje srityje daugiausiai pasidarbavo Bažnyčios mokyti veikėjai pradedant Tomu Akviniečiu. Bažnyčios mokyme visi teisės šaltiniai buvo suskirstyti į hierarchinę rangų eilę:

- Ius divinum (Dievo teisė), kuri savo ruožtu susidėjo iš pozityviųjų Dievo įsakymų (Dešimt Dievo įsakymų, Senojo ir Naujojo testamentų nurodymų) ir prigmintinės teisės (ius nature);

- Ius humanum (žmonių teisė), kuri savo ruožtu apėmė sutarčių teisę ir įstatymus153.Tokia teisės forma reiškė, kad ir valdovai pasauliečiai yra pavaldūs įstatymui. Tik tai,

kas pagal Dievą buvo gera ir teisinga, galėjo būti teisė.

Rytų Europos teisė.Pietų ir Rytų Europos šalių teisės raidai didžiulį poveikį darė Rytų Romos imperija –

Bizantija. IV a. pabaigoje Romos imperijai skilus į dvi dalis, Vakarų Romos imperija V a. buvo barbarų genčių sugriauta. Tuo tarpu Rytų Romos imperija išgyveno iki XV a. Minėta, kad pagrindinis romėnų teisės šaltinis, padaręs įtaką vakarų Europos teisės vystymuisi, - Justiniano kodifikacija (Digestai, Institucijos, Kodeksas ir Novelos), buvo sudaryta būtent Rytų Romos imperijoje, šios imperijos imperatoriaus Justiniano. Tačiau teisės raida Bizantijoje buvo kitokia, nei Vakarų Europoje. Žlugus Vakarų Romos imperijai, Vakarų Europoje nebeliko stiprios centralizuotos valstybės. Per visus viduramžius čia kūrėsi ir nyko daug stipresnių ar silpnesnių valstybių. Valdovai tokiose valstybėse dažniausiai neturėjo stiprios valdžios iki XVI a. absoliutizmo susiformavimo. Tuo tarpu Bizantijoje iš esmės iki pat jos žlugimo 1453 m. valdovas turėjo absoliučią stiprią valdžią. Tai atsispindėjo ir teisės vystymesi.

Per visą Bizantijos valstybės gyvavimo laikotarpį jos teisė nuosekliai sekė romėnų teise, nuolat mėginama pritaikyti besikeičiančioms gyvenimo sąlygoms. Keletą kartų peržiūrėti ir patys Justiniano teisynai. Tačiau apskritai po Justiniano kodifikacijos prasidėjo akivaizdus šios teisės smukimas. Teisė pamažu neteko savo universalumo, tapo grynai nacionalinė. Romėnų teisės institutai patyrė stačiatikių bažnyčios ir įvairių Bizantijos teritorijoje gyvenusių tautų papročių teisės poveikį. Nutrūko teisininkų dalyvavimas teisės raidoje, vienintelis jos šaltinis tapo įstatymas154.

Naujos ir naujausios teisės istorija.Viduramžių pabaiga Europoje siejama su įvykiais ar aplinkybėmis, buvusiais XIV –

XVI a. Vieni viduramžių pabaigą sieja su didžiaisiais geografiniais atradimais, kiti su reformacijos pradžia, treti su renesansu ir pan. Kad ir kaip bebūtų, konkrečios epochos pabaigos (kaip ir pradžios) apibrėžimas visada bus sąlyginis. Epochos, su jai būdingais bruožais, pabaiga dažniausiai nebūna nulemta vienos kurios aplinkybės ir retai būna vieningai apibrėžta konkrečia data.

Naujaisiais laikais teisės vystymuisi didelę įtaką padarė politiniai įvykiai, pradedant XVII a. Anglijoje viena kita pakeitusiomis revoliucija ir monarchijos restauracija, tęsiant XVIII a. Didžiąja Prancūzijos revoliucija su visom ją sekusiom peripetijom ir baigiant JAV susikūrimu Šiaurės Amerikoje. Šių įvykių metu teisė buvo gerokai antaujinta, pritaikyta naujiems poreikiams arba net iš esmės atsisakyta senosios ir sukurta, galima sakyti, nauja teisė155. Šių įvykių svarbiausias rezultatas – vėlyvaisiais viduramžiais susiformavusias absoliutines, totalines policines valstybes pakeitė teisinė valstybė156. Pradėta įstatymais riboti monarcho galias. Anglijoje susiformavęs

152 V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenevičius. Lietuvos teisės istorija. Justitia, Vilnius, 2002. P. 34.153 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P.423.154 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.220.155 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.253.156 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.254.

28

parlamentarizmas su jos partine sistema daugeliui kitų šalių tapo pavyzdžiu. Reali valstybinė valdžia iš monarcho rankų tokiu būdu perėjo atstovaujamajai institucijai – parlamentui. Europoje įsivyravo liberalios valstybės samprata – valstybei buvo priskiriamas naktinio sargo vaidmuo – jos uždavinys buvo rūpintis išorės saugumu ir vidaus tvarka nesikišant į socialinį ir ekonominį visuomenės gyvenimą. Naujau teisei, įtvirtinusiai naujus, pažangesnius visuomeninius santykius, teko remtis naujais, senajai teisei buvusiais nežinomais principais. Pagrindinis senosios, tiek vergvaldinės, tiek feodalinės, teisės požymis buvo nelygios, nevienodos gyventojų padėties, atsižvelgiant į jų priklausymą vienai ar kitai socialinei grupei, tam ar kitam luomui, įtvirtinimas. Tuo tarpu naujajai teisei toks visuomenės traktavimas netiko: nauja teisė panaikino luomus ir luomines privilegijas ir vienu pagrindiniu savo principų paskelbė žmogaus lygybę prieš įstatymus, teisinę lygybę, lygiateisiškumą. Šis principas reiškė lygų visų žmonių teisnumą, lygias kiekvieno galimybes savo nuožiūra verstis ūkine veikla ir kt157.

Tačiau teisė, pasibaigus viduramžiams, nemenkų pokyčių patyrė dar iki aukščiau minėtų valstybių politinių sistemų sukrėtimų ir pasikeitimų. Europoje XVI – XVII a. veikė daugybė universitetų (tarp jų ir įsteigtas Vilniuje). Šiuo laikotarpiu teisės moksle pagrindinį vaidmenį iš Italijos universitetų perėmė Prancūzijos, o kiek vėliau ir Olandijos mokslininkai. Tuo pačiu pasikeitė ir teisės pažinimo metodai – Bolonijos universitete gimęs ir susiformavęs komentatorių teisės pažinimo metodas buvo pakeistas Prancūzijos teisininkų humanistų teisės mokykla. Humanistai, tyrinėdami Romos teisę, taikė istorinius ir lingvistinius metodus. Į romėnų teisę jie žiūrėjo kaip į istorinį reiškinį, o į Corpus Juris Civilis – tik kaip į antikinį tekstą, istorinį teisės šaltinį. Šį netiesioginį iššūkį romėnų teisės autoritetui XVII a. pratęsė olandų prigimtinės teisės mokykla, kurios atstovai išrutuliojo sisteminę teisės teoriją, besiremenčia tuo, ką jie manė esant universalius gamtos dėsnius158. Dėmesys nacionalinei teisei tebuvo viena iš tam tikro nacionalizmo pasireiškimo krypčių. Europoje pradėjo formuotis nacionalinės valstybės (pirmoji tokia buvo Prancūzija). Atsirado nacionalinė literatūra. Universitetuose buvo pradėra dėstyti gimtąja kalba. Didėjo skirtumai tarp Romos ir nacionalinių Bažnyčių159.

Nacionalinei teisei svarbesnį vaidmenį buvo galima suteikti tik per naujų teisės normų kūrimą. Europoje prasidėjo kodifikacijos era. Teisės istorikai nemenką reikšmę teikia Skandinavijos nacionaliniams kodeksams, pasirodžiusiems XVII – XVIII a.160. Švedijoje bendrasis kodeksas, reguliuojantis pakankamai plačią visuomeninių santykių sferą (šis kodeksas nereguliavo konstitucinių ir administracinių dalykai, industrijos klausimų, taip pat jūreivystės) buvo priimtas 1734 m. Kodeksas iš esmės suvienodino skirtingų sričių ir miestų teisę, tačiau visiškai skirtybių nepanaikino. Buvo labiau kazuistinio pobūdžio. Kodeksas žymia dalimi kodifikavo susiformavusią iki tol teismų praktiką. Didesnė dalis šios praktikos buvo sukurta aukštesnių teismų teisėjų, kurie, kaip tuo metu buvo įprasta, išsilavinimą buvo gavę Kontinentinės Europos universitetuose161. Vėliau sekė antroji kodeksų karta siekė ne tik suveinodinti konkrečios valstybės teisės sistemą, bet kartu mėgino diegti gyvenime politinius ir filosofinius XVIII a. mokymus. Šioje sferoje ypač pasidarbavo taip vadinami „apšviestieji“ Europos monarchai tokie kaip Frydrichas II (Prūsija) ir Juozapas II (Austrija). Jie rėmėsė Šviečiamojo amžiaus pažiūra, kad protingi individai gali sukurti racionalią, aiškią ir suprantamą teisės sistemą. Buvo neabejojama, kad tokia sistema gali būti patobulinta tradicinė teisė. Dėl intensyvaus nacionalinės teisės vienodinimo ir vystymo jus commune prarado pagrindinio teisės šaltinio vaidmenį. Nepaisant to, kad nacionalinių kodeksų sudarytojai rėmėsi šios teisės normomis ir sąvokomis, tačiau teisės autoritetas jau buvo „pradėtas kildinti iš valstybės, o ne iš idėjos apie pačių teisės normų prigimtinį protingumą arba tinkamumą“162.

Gerokai anksčiau nei Skandinavijoje ir, reikia pažymėti iš esmės gerokai didesnės apimties įstatymų kodifikacijos darbas buvo atliktas Lietuvoje. Čia XVI a. buvo išleisti vienas kitą keitę trys Lietuvos Statutai. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVI a., priešingai nei daugelis kitų to laikmečio Europos valstybių nepasuko absoliutizmo keliu. Lietuvoje Lenkijos pavyzdžiu įsitvitino

157 M. Maksimaitis. Užsienio teisės istorija. Justita, Vilnius, 2002. P.255.158 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 31.159 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 31.160 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 32.161 H. Tiberg, F. Sterzel, P. Cronhult. Swedish Law. Stockholm, 1994. P. 38.162 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 32.

29

„bajoriškos demokratijos“ valdymo režimas. Matyt tai ir buvo pagrindinis veiksnys, nulėmęs pakankamai įvairios ir gausios nuo XIV a. pabaigos iki XVI a. pradžios susiformavusios rašytinės teisės kodifikavimą. Bajorijai spaudžiant Lietuvos didieji kunigaikščiai patvirtino tris vienas kitą pakeitusius Statutus, įsigaliojusius atitinkamai 1529, 1566 ir 1588 metais. Reikia pasakyti, kad feodalinio luominio teisės sistemos pobūdžio, sudėtingos jurisdikcinės teisminės sistemos, teisinis įgyvendinimas to meto Lietuvoje nebuvo lengvas. Žygimanto Senojo privilegijoje, išleistoje Lietuvos Statutui patvirtinti, nurodoma, kad „statutą sudaryti paskatino tai, jog ligi šiol Lietuvoje nebuvo rašytinių įstatymų sąvado, ir dėl to teisiant bei vykdant teisingumą teisėjai dažnai turėjo vadovautis tik savo sąžine ir protu, o dėl to nuolat kildavę skundų, kurių sprendimas apsunkindavo patį didįjį kunigaikštį. Dėl to ir sudarytas Lietuvos Statutas“163. LDK XVI a. vykdytu teisės kodifikavimu suformavo vientisą teisės sistemą, apibrėžiančią valstybės modelį, luominiu principu suformuotą visuomenės sandarą, luomų ir paskirų jų narių santykius164. Lietuvos Statutai apėmė ir reguliavo valstybės valdymo organizavimą ir valdžios įgyvendinimą, teismų organizavimą ir darbo užtikrinimą, baudžiamąjį persekiojimą, civilinius teisinius santykius, įskaitant žemės nuosavybės klausimus, šeimos teisę. Trečiasis Lietuvos Statutas, įsigaliojęs 1588 m. ir papildomas Seimo leidžiamais teisės aktais Lietuvoje galiojo iki XIX a. pirmos pusės.

Įdomiausia tai, kad kodifikacija XVIII a. pasireiškė ir toli nuo Europos esančioje ir nuo viso pasaulio užsidariusioje Japonijoje (Japonijos valdžia XVI a. uždraudė japonams palikti šalies ribas, o bet kokius užsieniečių vizitus smarkiai varžė ir kontroliavo). Japonijoje nuo seno bylos buvo sprendžiamos remiantis precedentais ir individualiais teisės aktais. Tačiau 1742 m. buvo išleistas susistemintas kodeksas – teisės aktų ir precedentų rinkinys, kuris ir tapo pagrindu bylų sprendimui. Kodeksas susidėjo iš dviejų tomų. Pirmajame buvo surašyti teisės aktai, antrajame – sprendimai civilinėse ir kriminalinėse bylose. Idomiausia tai, kad antras tomas buvo slaptas – priėjimą prie jo turėjo tik patys aukščiausi centrinės valdžios pareigūnai165.

Prancūzijoje nuo XV a. iki Didžiosios revoliucijos sustiprėjusi karalių valdžia sukūrė modernę nacionalinę centralizuotą valstybę su politiškai vieninga visuomene, tačiau nepašalino teisės partikuliarizmo. Prancūzijos teisę unifikavo tik Napoleonas. Bene žinomiausias Napoleono teisės srityje nuveiktas darbas yra Prancūzų civilinis kodeksas, dar vadinamas Napoleono kodeksu. Trys Prancūzijos civilinio kodekso ideologiniai ramsčiai buvo privatinė nuosavybė, sutarties laisvė ir patriarchalinė šeima. Pirmuoju iš jų kodeksas griežtai atsiribojo nuo feodalinės praeities. Pasitelkdami tokius privatinės teisės mechanizmus, kaip nusavinimo suvaržymų draudimai ir testamento laisvės apribojimai, kodekso autoriai sąmoningai ieškojo būdų susilpninti galingus žemės aristokratų luomus. Šiose trijose srityse svarbiausia valstybės funkcija buvo saugoti privatinę nuosavybę, užtikrinti teisėtai sudarytų sutarčių vykdymą ir saugoti patriarchalinės šeimos autonomiją166.

Prancūzų civilinio kodekso vertingumas buvo ir tame, kad jo normos buvo lanksčios, nesistengė pernelyg smulkmeniškai sureguliuoti visus įmanomus santykius ir situacijas. Prancūzų civilinio kodekso autoriai surpato, kad įstatymų leidėjai negali numatyti visų galimų pagrindinių principų įgyvendinimo atvejų. Todėl ir pasirinko ne detalias nuostatas, bet bendrųjų normų lankstumą167.

XIX a. pagal Prancūzijos pavyzdį kodifikacijos idėja pradėta svarstyti ir Vokietijoje. Buvo siūlymų skubiai išleisti civilinį kodeksą. Tokiems siūlymams oponavo istorinė teisės mokykla, kurios vienas žymiausių atstovų buvo F. C. Von Savigny. Šios mokyklos atstovai teigė, kad teisė, kaip ir kalba, yra tautos dvasios ir kultūros dalis. Ji neturėtų būti samprotavimų keliu grindžiama abstrakčiais prigimtinės teisės principais. Jis teigė, kad tautos teisę geriau galima atskleisti pasitekliant istorinio tyrinėjimo metodus. Vadinasi, Vokietijos kodeksas neturėtų būti priimtas be plataus, išankstinio Vokietijos teisės institutų raidos tyrimo168. Istorinės mokyklos

163 V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenevičius. Lietuvos teisės istorija. Justitia, Vilnius, 2002. P. 113.164 V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenevičius. Lietuvos teisės istorija. Justitia, Vilnius, 2002. P. 237.165 H. Oda. Japanese Law. London, 1992. P. 22.166 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 33 - 34.167 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 36.168 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 37.

30

šalininkų požiūris nugalėjo. Todėl Vokietijos Civilinis kodeksas pasirodė tik XIX a. pačioje pabaigoje. Vokietijos teisės mokslininkai ėmėsi tyrinėti germanų, klasikinę ir perimtąją (receptuotąją) romėnų teisę, siekdami joje nustatyti sistemą ir principus, kuriuos galėtų pritaikyti savo pačių visuomenės poreikiams. Išsivystė pandektistų mokykla (nuo romėnų teisės – pandektų, tyrinėtojų)169. Vokietijos Civilins kodekas buvo parengtas preciziškai, naudota speciali kalba. Nors ir nukrypo į smulkmenišką reguliavimą, sistema buvo taip ištobulinta, jog įvairios kodekso dalys galėjo aiškiai artikuliuoti beveik kiekvieną į jų reguliavimo sritį patenkančią problemą170.

Prancūzų Civilinis kodeksas paplito pasaulyje toli už Prancūzijos karinės ir politinės įtakos ribų. Antai, net Švedijoje, šalyje kur buvo paskelbti vieni pirmųjų modernių nacionalinių teisės kodeksų, buvo mėginimų 1734 m. priimtą kodeksą pakeisti pagal Napoleono kodekso pavyzdį. Tačiau dėl pakankamai stipraus konservatyvizmo pasipriešinimo parlamente ir kitur, visos permainos iš esmės buvo dalinės171. Vokietijos kodeksas, buvęs gerokai sudėtingesnis ir atsiradęs gerokai vėliau, taip pat padarė didelę įtaką Europos šalims, taip pat Japonijos teisei.

Kodifikacijos įkarštyje buvo ir perlenkimų. 1794 m. Prūsijos Pagrindinis žemės įstatymas gali būti laikomas „teisinės puikybės paminklu“. Jis siekė viską reglamentuoti smulkmeniškai, net iki intymių šeiminių santykių, numatyti visus galimus atsitiktinumus. Kodekso kūrėjai nesugebėjo pripažinti esant teisinio reguliavimo ribų. Todėl jo praktinis taikymas buvo labai suvaržytas172.

Naujieji laikai yra ir tarptautinė teisės atsiradimo laikai. Hans Hattenhauer tarptautinės teisės atsiradimą susieja su XV a. didžiaisiais geografiniais atradimais. XV a. Vakarų pasaulyje buvo dvi jūrinės galybės: Ispanija ir Portugalija. Savo pretenzijas ir su jomis susijusius tarpusavio ginčus dėl naujų žemių spręsti šių šalių valdovai kreipėsi į Romos popiežių. Pastarojo sprendimais buvo vadovaujamasi apie šimtmetį. Tačiau šiaurėje iškilus kitoms jūrinėms galybėms – Anglijai ir Olandijai ir pareiškus savo pretenzijas į popiežiaus, kaip valdovų valdovo, nustatytą naujai atrastą ir atrandamą pasaulį, viduramžių teisės, nesiremiančios Bažnyčios teise, nebepakako. Atsakymų pradėta ieškoti romėnų teisėje173. Perėjimas nuo krikščioniškosios, popiežiaus administruojamos pasaulinės teisės prie tarptautinės buvo sekuliarizacijos aktas. Dabar valstybės ėmė reguliuoti tarpusavio teisinius santykius savarankiškai, remdamosi suvereniomis galiomis ir nesiedamos jų su bažnyčios autoritetu. Šalims pradėjus tarpusavio santykius nusistatyti sutartimis, atsirado poreikis surasti tam teisinį pagrindimą. Pirmas žingsnis ta linke žengtas išaiškinus romėniškosios ius gentium prigimtį174. Jėzuitas Fransiskas Suarė įžvelgė skirtumą tarp ius naturale ir ius gentium. Ius gentium teisės normos nėra kildinamos iš daiktų prigimties ir nėra vienašališkai grindžiamos prigimtiniais dėsniais. Iš to padarė išvadą, kad ius gentium yra žmogaus sukurta teisė, t. y. pozytivioji teisė175.

Po kelerių metų Nyderlanduose sprendžiant ginčą dėl olandų jūrininkų užgrobto portugalų laivo krovinio dalybų, jaunam teisinkui H. Grocijui buvo pavesta parengti teisinę išvadą. H. Grocijus vėliau suformulavo teoriją apie jūrų laisvę. H. Grocijus priešingai nei Suarė, rėmėsi prigimtine teise – kiekviena tauta turi teisę kreiptis į kitą tautą dėl tarpusavio prekybos ryšių užmezgimo176. Šio autoriaus darbai oficialiai laikomi tarptautinės teisės gimimu.

Europoje naujaisiais laikais prasidėję pokyčiai vėliau padarė didelę įtaką kitoms pasaulio tautoms. Tačiau turėjo praeiti nemažai laiko, kol toks poveikis pradėjo reikštis tiesiogiai. Pavyzdžiui Japonijoje viduramžiais susidarę panašūs į europinius feodaliniai santykiai gyvavo praktiškai iki XIX a. XVII a. Japonijoje susiformavo politinės valdžios sitema, kurioje realią aukščiausią valdžią įgyvendino aukščiausias karo vadas, pats tiesiogiai valdęs apie ketvirtadalį Japonijos teritorijos, o likusioje teritorijos dalyje tam tikrą ribotą valdžios autonomiją turėjo

169 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 38.170 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 39.171 H. Tiberg, F. Sterzel, P. Cronhult. Swedish Law. Stockholm, 1994. P. 38.172 M. A. Glendon, M. W. Gordon, C. Osakwe, Vakarų teisės tradicijos., p. 32.173 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P.507.174 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P.508.175 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P.509.176 Hans Hattenhauer. Europos teisės istorija. I tomas. Vilnius, 2009. P.510.

31

aukščiausio karo vado (shogun) vasalai – vietiniai kunigaikščiai (territorial lords). Priešingai nei europinėje feodalinėje sistemoje, Japonijoje teritoriniai kunigaikščiai neturėjo visiškos autonomijos ir buvo kontroliuojami centrinės valdžios. Teritoriniai kunigaikščiai savo valdomose žemėse leido įstatymus. Lygiagrečiai su tokiais teritoriniais įstatymais Japonijoje veikė ir centrinės valdžios priimami įstatymai, reguliuojantys dalykus, reikšmingus visai šaliai177. Teisės sitema buvo paremta paprotine teise. Kita vertus, rašytinių teisės aktų skaičius didėjo. Tokia japoniška teisės sistema iš esmės neįtakojama iš šalies gyvavo iki XIX a., kai amerikiečiai praktiškai privertė japonus atsiverti pasauliui. Tokio Japonijos „atvėrimo“ pasekmes pajuto ir Japonijos teisė. XIX a. viduryje imperatoriui iš aukščiausio karo vado (šoguno) susigrąžinus realią aukščiausiąją politinę valdžią ir aktyviai pradėjus Japonijos modernizavimą, atsirado poreikis modernizuoti ir teisės sistemą. Iš pradžių tuo tikslu Japonija mėgino remtis Kinijos teise, bet greit paaiškėjo, kad ir jos teisės sistema buvo atgyvenusi ir netinkama šaliai, ketinančiai pakelti savo išsivystimo lygį iki Vakarų Europos lygio178. Todėl Japonija išsiuntė studijuoti į Europos universitetus (Vokietijos ir Prancūzijos) grupes savo studentų, kurie po studijų grįžo kaip teisės specialistai į tėvynę ir dalyvavo modernizuojant Japonijos teisę. Tačiau tai nebuvo Vakarų Europos teisės aklas perėmimas, o veikiau jos pritaikymas prie vietos sąlygų. Buvo mėginimai įdiegti Japonijoje Prancūzijos civilinio kodekso vertimą, tačiau jis nepavyko. Teigiama, kad Japonijoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo sukurti teisės institutai pagal kelių teisinių sistemų (iš esmės romanų – germanų) pavyzdžius. Tokiu būdu XX a. Japonijos teisės sistema tapo Romanų-germanų teisinės sistemos šeimos nare.

177 H. Oda. Japanese Law. London, 1992. P. 21.178 H. Oda. Japanese Law. London, 1992. P. 26.

32