· web viewyra jauno amžiaus, turi mažamečių vaikų, kuriuos privalo padėti išlaikyti,...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-07120 2019-05-02 2019-04-18 2019-04-18 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-98-1073/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38666-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.1.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 18 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Prano Kuconio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Eglei Matuizienei,nuteistajam V. P., jo gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos

generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės Eglės Matuizienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 5 d. nuosprendžio.

Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu V. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, 265 straipsnio 1 dalį – areštu penkiasdešimčiai parų.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas taikyto suėmimo laikas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 5 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendis pakeistas.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, kad V. P. nuo 2016 m. vasaros, tiksliau nenustatyto laiko, iki 2017 m. liepos 31 d., turėdamas tikslą platinti, neteisėtai pagamino ir laikė buto, esančio (duomenys neskelbtini) pagalbinėse patalpose (balkone) 408,57 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurių Δ 9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra 0,7 proc.

V. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirtas laisvės atėmimas penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 265 straipsnio 1 dalį, ir V. P. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5429c2c06c2a11e99989e603c54a3595

1. V. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2016 m. vasaros, tiksliau nenustatyto laiko, iki 2017 m. liepos 31 d., turėdamas tikslą platinti, neteisėtai pagamino ir laikė savo gyvenamojoje patalpoje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), 202,186 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurių Δ 9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra nuo 0,7 proc. iki 16,4 proc., ir naudojamame garaže Nr. 80, korpusas Nr. 5, esančiame (duomenys neskelbtini), labai didelį kiekį – 3950,58 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), kurių Δ 9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra nuo 0,21 proc. iki 2,82 proc., kol 2017 m. liepos 31 d. 12.30 val. kratos metu garaže ir 14.10 val. bute šį labai didelį kiekį – iš viso 4152,766 g kanapių surado ir paėmė policijos pareigūnai.

2. V. P. pagal BK 265 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad ne vėliau kaip nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2017 m. liepos 31 d. (duomenys neskelbtini), krūmynų viduje paruoštuose žemės plotuose, pažeisdamas Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo (1998 m. sausio 8 d. įstatymo redakcija) 7 straipsnį, draudžiantį auginti kanapes Lietuvos Respublikos teritorijoje, augino didelį kiekį – 7455,66 g kanapių augalų, kurių Δ 9-tetrahidrokanabinolio koncentracija yra nuo 0,5 proc. iki 2,9 proc., kol 2017 m. liepos 31 d. apie 14.05 val. (duomenys neskelbtini) ir 15.05 val. (duomenys neskelbtini), vietovių apžiūros metu didelį kiekį kanapių augalų surado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

3. Apeliacinės instancijos teismas, pritaikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuteistajam V. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė laisvės atėmimą penkeriems metams. Teismas sprendė, kad paskyrus tokią bausmę bus pasiekti bausmės tikslai ir užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Teismas nurodė, kad V. P. padaryta nusikalstama veika, susijusi su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, yra pavojinga, žalojanti visuomenę, tačiau, vertinant padarytos veikos pavojingumą ir lyginant jį su rūšiniu nusikalstamos veikos pavojingumu, įvertintu įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje, būtina atsižvelgti ir į kitas aplinkybes – narkotinių medžiagų rūšį, kiekį, kitas aplinkybes. Kanapės yra augalinės kilmės medžiaga, priskiriama prie narkotinių medžiagų, kurios kelia mažesnį pavojų žmonių gyvybei ir sveikatai, palyginti su tokiomis narkotinėmis medžiagomis kaip heroinas, kokainas ir pan. Kanapių kiekis nėra išskirtinai didelis, priešingai – žymiai neviršija minimalios labai didelio kiekio ribos. Šios aplinkybės rodo mažesnį V. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, palyginti su rūšiniu nusikalstamos veikos pavojingumu. Išdėstytas aplinkybes įvertinęs su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis – V. P. teisiamas pirmą kartą, turi šeimą, mažametę dukrą, rūpinasi sergančia motina, teismas padarė išvadą, jog nuteistojo izoliavimas nuo šeimos ir visuomenės nors ir minimaliam BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytam terminui itin neigiamai paveiktų jo socialinius ryšius ir tolesnes resocializacijos galimybes. Nagrinėjamu atveju pirmenybė turi būti suteikta bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 5 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendį su pakeitimais, padarytais skundžiamame 2018 m. spalio 5 d. nuosprendyje (kuriais pašalinta dalis įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių). Kasatorė nurodo:

5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neteisingai įvertino visumą aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, nepagrįstai vienomis aplinkybėmis vadovavosi, o į kitas neatsižvelgė. Dėl to teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, nepasiekė pusiausvyros tarp proporcingo nubaudimo ir bausmės tikslų realizavimo bei paskyrė neteisingą, neproporcingai švelnią bausmę. Nesant pagrindo ir išimtinių aplinkybių, nepagrįstai padaręs išvadą dėl nuteistojo asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos mažesnio pavojingumo, nukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

6. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013). Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo nurodytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos

vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015).

7. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. P. bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis), teisingumo principo (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nepažeidė, todėl keisti teismo nuosprendžio nebuvo pagrindo. Teismas vertino galimybę taikyti V. P. BK 62 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, bet nenustatė pagrindo skirti švelnesnę negu įstatymo nurodytą bausmę, konstatavo, kad įstatyme nustatyta bausmė atitinka V. P. padarytos veikos pavojingumą ir jo asmenybę. Tai, kad V. P. yra jauno amžiaus, teisiamas pirmą kartą, turi mažametę dukterį, teismų praktikoje nepripažįstama išimtinėmis aplinkybėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme. Todėl, įvertinęs kaltinamojo asmenybę ir nesant pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnio 3 dalyje ar BK 62 straipsnyje, už labai sunkaus nusikaltimo padarymą (BK 260 straipsnio 3 dalis) paskyrė V. P. pagal sankcijos ribas nustatytą laisvės atėmimo bausmę. Nustatydamas bausmės dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad V. P. teisiamas pirmą kartą, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jis yra jauno amžiaus, turi mažamečių vaikų, kuriuos privalo padėti išlaikyti, dalyvauti juos auklėjant, todėl jam už veikos, įtvirtintos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą paskyrė minimalią sankcijoje nustatytą bausmę.

8. Gyvenimiškai įprastos nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės nesuponuoja išvados, kad straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nes būtent straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcijos ribos leidžia individualizuojant bausmę įvertinti tokio pobūdžio aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2013). Šiuo atveju pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo išvada atitinka bylos medžiagą: byloje nėra išimtinių aplinkybių, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Aplinkybės, kurias nurodė apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą, yra daugiau tipinės negu išimtinės, nes teismų praktikoje gana dažni atvejai, kai už labai sunkių nusikaltimų padarymą realia laisvės atėmimo bausme nuteisiami pirmą kartą teisiami asmenys, jauno amžiaus, turintys mažamečius vaikus, nesant jų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Dėl to pirmosios instancijos teismas, pagal byloje nustatytas aplinkybes netaikydamas V. P. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Į skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė nustatydamas bausmės dydį – paskyrė minimalią įstatymo sankcijoje nurodytą laisvės atėmimo bausmę.

9. Apeliacinės instancijos teismas įvertino V. P. asmenybę apibūdinančius objektyvius duomenis – šeimos statusą, teistumą, administracinį baustumą, tačiau nevertino jo vaidmens, atliktų nusikalstamų veiksmų apimties, nusikaltimo motyvų. V. P. vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo aktyvus, gerai suplanuotas, V. P. veiksmai nebuvo atsitiktiniai, jis turėjo kanapių auginimo, jų priežiūros ir ruošimo patirtį, kanapėms auginti, prižiūrėti reikalingas medžiagas, taip pat fasavimo medžiagas, įrankius; visa tai rodo, kad V. P. veikė suplanuotai, sąmoningai, suvokdamas savo veiksmų mastą. Kratos metu V. P. naudojamame garaže rastos išdžiovintų kanapių augalų antžeminės dalys, priemonės, galimai skirtos kanapėms auginti, prižiūrėti, džiovinti, kratos metu V. P. gyvenamojoje patalpoje rastos kanapių dalys, medžiaga, paruošta rūkyti, daugybė polietileninių užspaudžiamų maišelių, svarstyklės, kiti daiktai, ant kurių rasti narkotinių medžiagų pėdsakai, patvirtina ir leidžia daryti išvadą, kad V. P. kanapes augino ne pirmi metai, gerai išmanė kanapių auginimo, priežiūros, džiovinimo technologiją, žinojo, kaip iš augalo (kanapės) išgauti medžiagas, tinkamas svaigintis, šias medžiagas smulkino, fasavo po kelis gramus ir jas platino kitiems asmenims. Be to, nustatyta, kad V. P. veikė savanaudiškais motyvais, siekė naudos iš įstatymu uždraustos veiklos, t. y. turėjo tikslą užaugintas kanapes platinti ir jas platino. Nors V. P. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai pagamino ir laikė didelį ir labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, nustatytos faktinės aplinkybės dėl narkotinių medžiagų platinimo fakto rodo didesnį V. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vertindamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybę, į tai neatsižvelgė.

10. Nors apeliacinės instancijos teismas pašalino dalį įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių (dėl šios

dalies nuosprendis neskundžiamas), tačiau kaltinimo apimtis pasikeitė nežymiai tiek dėl narkotinių medžiagų kiekio (bendras narkotinių medžiagų kiekis yra 4152,766 g), tiek dėl atliktų nusikalstamų veiksmų (nusikalstamų veiksmų apimtis nepakito), todėl reikšmingos įtakos sprendžiant bausmės dydžio pagrįstumo klausimą turėti neturėjo. Šios aplinkybės, motyvuodamas bausmės dydį ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą, apeliacinės instancijos teismas neakcentavo. Teismas neteisingai įvertino V. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nes atsižvelgė tik į tipines jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, nevertino jo vaidmens, atliktų nusikalstamų veiksmų apimties, motyvų. Kaip pagrindines aplinkybes, kurios rodo mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumą, teismas nurodė narkotinių medžiagų rūšį ir kiekį.

11. Valstybinėje narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir vartojimo prevencijos 2018–2028 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-1765, nurodoma, kad dažniausiai vartojamos narkotinės ir psichotropinės medžiagos Lietuvoje, kaip ir kitose Europos Sąjungos šalyse, išlieka kanapės ir amfetamino tipo stimuliuojančios medžiagos (72 punktas). Kanapių paplitimas Lietuvoje, jų prieinamumas, pasiūlos didinimas yra grėsmingas reiškinys, skatinantis vartoti lengvąsias narkotines medžiagas, kurios sukelia priklausomybę. Tendencija pereiti nuo lengvųjų narkotikų prie sunkesnių, sukeliančių dar didesnę priklausomybę, sunkesnes pasekmes sveikatai, yra moksliškai pagrįsta, todėl Lietuvoje yra taikomas visiškos netolerancijos principas (angl. zero tolerance) disponavimui narkotinėmis medžiagomis, neišskiriant jų rūšies: disponavimas bet kokiomis į Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus įtrauktomis medžiagomis yra draudžiamas (išskyrus medžiagas, kuriomis disponuoti leidžiama medicinos tikslais). Mažesnis kanapių pavojingumas sveikatai pagrįstai galėtų būti vertinamas individualizuojant vartotojų baudžiamąją atsakomybę. Šiuo atveju V. P. disponavo narkotinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti ir jas platino, ši veika kėlė pavojų didelio asmenų rato (vartotojų) gyvybei ir sveikatai, sukelti ir galėję kilti padariniai, pavojingumas žmonių gyvybei ir sveikatai kiekvienu atveju yra skirtingi, todėl narkotinių medžiagų rūšis nėra pagrindas veiką, dėl kurios nuteistas V. P., vertinti kaip mažesnio pavojingumo.

12. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bendras narkotinių medžiagų kiekis (4152,766 g) žymiai neviršija minimalios labai didelio kiekio ribos. Prokurorės manymu, bendras šių medžiagų kiekis šiuo atveju yra žymiai didesnis, nei nustatyta minimali 2500 g labai didelio kanapių (antžeminių dalių) kiekio riba (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintos narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijos).

13. Tai, kad įstatymų leidėjas BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatė vienintelę galimą bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo dešimties iki penkiolikos metų, suponuoja išvadą, jog šis nusikaltimas yra pavojingas, todėl yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad atgrasymas nuo tokių nusikaltimų darymo yra veiksmingiausias būtent atribojant asmenį tam tikram laikui nuo visuomenės. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teisingumo principas reiškia, jog kaltininko nubaudimas negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-25-942/2015).

14. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė paskirti švelnesnę bausmę susijusi su bausmės tikslų tinkamu realizavimu, tačiau nė vienas iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės tikslų nelaikytinas pagrindiniu, kitiems skiriant tik subordinacinį vaidmenį bausmės skyrimo procese, todėl skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į tikslų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2009). Konkretus teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir sprendžiant pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (kuri yra valstybės prievartos priemonė) paskirties. Individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015).

15. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad nagrinėjamu atveju pirmenybė turi būti suteikiama bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai. Tačiau šiuo atveju svarbi ne tik prevencinė, socialinė bausmės paskirtis, taip pat ne tik nubaudimo funkcija, bet ir galimybės atėmimas ar apribojimas daryti naujus nusikaltimus. Tik bausmė, užtikrinanti skirtingų interesų pusiausvyrą – nuteistojo, visuomenės ir valstybės, gali būti pripažinta teisinga ir atitinkančia bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismo paskirta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė yra pernelyg

švelni, neproporcingai maža, paskyrus tokią bausmę, bausmės tikslai ir teisingumo principas nebūtų pasiekti.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

16. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorės E. Matuizienės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

17. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte pabrėžiama, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016, 2K-253-699/2018 ir kt.). Taigi, teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos bei atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, 2K-265-1073/2018 ir kt.). Todėl teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-68-942/2016).

18. Sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybės, pažymėtina, kad šioje BK bendrosios dalies teisės normoje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.).

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016). Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį svarbu ir tai, kad kaltininko asmenybės ir (ar) jo padarytos veikos vertinimas suponuotų išvadą, jog sankcijoje įtvirtintos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų teisingas. Būtent šių aplinkybių viseto įvertinimas teismams leidžia daryti išvadą dėl bausmės atitikties teisingumo principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-456/2013).

20. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad veika, už kurios padarymą teisiamas V. P., yra labai pavojinga, ji sukelia sunkius padarinius, žaloja visuomenę, ypač jaunimą. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra. V. P. vaidmuo buvo labai aktyvus, jis kanapių auginimu domėjosi jau 2015 metais. Byloje yra duomenų, kad jis platinti narkotines medžiagas perduodavo kitiems asmenims, iš neteisėtos veikos siekė turtinės naudos, todėl,

teismo vertinimu, šios aplinkybės rodo, jog įstatyme nustatyta bausmė atitinka V. P. padarytos veikos pavojingumą ir jo asmenį. Šioje byloje išskirtinių aplinkybių, dėl ko turėtų būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis, nenustatyta. Tai, kad kaltinamasis yra jauno amžiaus, teisiamas pirmą kartą ar turi mažametę dukrą, teismų praktikoje nėra pripažįstama išskirtinėmis aplinkybėmis. Todėl, įvertinus kaltinamojo asmenybę ir nesant pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnio 3 dalyje ar BK 62 straipsnyje, atsižvelgtina į tai, kad kaltinamasis teisiamas pirmą kartą, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jis yra jauno amžiaus, turi mažamečių vaikų, kuriuos privalo padėti išlaikyti, dalyvauti juos auklėjant, todėl jam už veikos, nurodytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą skirtina minimali sankcijoje įtvirtinta bausmė – 10 metų.

21. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį priėmė konstatavęs, kad, vertinant V. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą bei lyginant jį su rūšiniu nusikalstamos veikos pavojingumu, įvertintu įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje, būtina atsižvelgti ir į kitas aplinkybes – narkotinių medžiagų, kuriomis neteisėtai disponavo nuteistasis, rūšį, kiekį, kitas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nusikalstamomis veikomis, susijusiomis su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, visada keliamas pavojus visuomenės sveikatai, tačiau narkotinės medžiagos pagal savo poveikį, sukeliamus padarinius, pavojingumą žmonių gyvybei ir sveikatai nėra vienodos – vienos yra pavojingesnės, kitos kelia mažesnį pavojų. Kanapės, kuriomis neteisėtai disponavo nuteistasis V. P., yra augalinės kilmės medžiagos, jos priskiriamos prie narkotinių medžiagų, kurios kelia mažesnį pavojų žmonių gyvybei ir sveikatai, palyginti su tokiomis narkotinėmis medžiagomis kaip heroinas, kokainas ir pan. Narkotinės medžiagos – kanapių, kuriomis neteisėtai disponavo V. P., kiekis nėra išskirtinai didelis, priešingai – kanapių kiekis, kuriuo neteisėtai disponavo nuteistasis, žymiai neviršija minimalios labai didelio kiekio ribos. Išdėstytos aplinkybės rodo mažesnį V. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, palyginti su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu. Išdėstytas aplinkybes įvertinus kontekste su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis – nuteistasis V. P. teisiamas pirmą kartą, turi šeimą, mažametę dukterį, rūpinasi sergančia motina, darytina išvada, jog nuteistojo izoliavimas nuo šeimos ir visuomenės nors ir minimaliam BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatytam terminui – dešimčiai metų – itin neigiamai paveiktų jo socialinius ryšius bei tolesnes resocializacijos galimybes. Nagrinėjamu atveju pirmenybė turi būti suteikiama bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai.

22. Išnagrinėjus teismų sprendimus pagal aptartas teismų praktikoje taisykles, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas selektyviai vertino bylos aplinkybes, t. y. išskirtinę reikšmę suteikė narkotinių medžiagų rūšiai, teigdamas, kad kanapės yra augalinės kilmės medžiagos, jos priskiriamos prie narkotinių medžiagų, kurios kelia mažesnį pavojų žmonių gyvybei ir sveikatai, palyginti su tokiomis narkotinėmis medžiagomis kaip heroinas, kokainas ir pan. Tačiau sutiktina su prokurorės kasacinio skundo teiginiais, kad tokios teismo išvados prieštarauja tiek Lietuvos Respublikos narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir vartojimo prevencijos politikai, išdėstytai Valstybinėje narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir vartojimo prevencijos 2018–2028 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. XIII-1765, tiek ir Lietuvoje taikomam visiškos netolerancijos disponavimui bet kokios rūšies narkotinėmis medžiagomis principui, todėl narkotinių medžiagų rūšis nėra pagrindas veiką, dėl kurios nuteistas V. P., vertinti kaip mažesnio pavojingumo. Vertindamas narkotinių medžiagų kiekį, apeliacinės instancijos teismas teigė, kad 4152,766 g medžiagos kiekis „nėra išskirtinai didelis, priešingai – kanapių kiekis, kuriuo neteisėtai disponavo nuteistasis, žymiai neviršija minimalios labai didelio kiekio ribos“. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintose narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose yra nustatyta, kad minimali labai didelio kanapių (antžeminių dalių) kiekio riba yra 2500 g. Taigi bylos duomenimis nustatyta, kad V. P. disponavo beveik du kartus viršijančiu narkotinių medžiagų kiekiu – 4152,766 g. Todėl aptartos aplinkybės negali būti pripažintinos išskirtinėmis ar nusikalstamos veikos pavojingumą mažinančiomis aplinkybėmis. Taip pat apeliacinės instancijos teismas ignoravo bylos duomenis apie nuteistojo ilgalaikį domėjimąsi kanapių auginimu bei jų auginimo aplinkybes, apie jo nedarbą ir neturėjimą legalaus pragyvenimo šaltinio ir kt. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką, kad V. P. jaunas amžius, ankstesnių teistumų nebuvimas, mažametės dukters turėjimas teismų praktikoje nepripažįstama išimtinėmis aplinkybėmis BK 54 straipsnio 3 dalies prasme, ir įvertinusi, kad individualizuodamas bausmę ir parinkdamas bausmės dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į aptartas aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta V. P. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir paskyrė minimalią sankcijoje nurodytą bausmę, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas tinkamai taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmės skyrimą ir jos individualizavimą, ir atitinka suformuotą teismų praktiką. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. P. pagal BK 260

straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirtas laisvės atėmimas penkeriems metams ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 265 straipsnio 1 dalį, ir V. P. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams naikintina ir šioje dalyje paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 5 d. nuosprendį pakeisti:Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. P. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas,

paskirtas laisvės atėmimas penkeriems metams bei vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 265 straipsnio 1 dalį, ir V. P. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams, ir šioje dalyje palikti galioti Kauno apygardos teismo 2018 m. balandžio 18 d. nuosprendį.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

TEISĖJAI RIMA AŽUBALYTĖ

PRANAS KUCONIS

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-55-689/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00015-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.1.1; 2.4.2.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Prano Kuconio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 13 d. nuosprendžio.

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nuosprendžiu P. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį 75 MGL (2850 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, iš

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=56ca5e406c2a11e99989e603c54a3595

P. S. valstybės naudai konfiskuota 50 Eur, kurie buvo gauti iš nusikalstamos veikos.Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 13 d. nuosprendžiu Šiaulių

apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nuosprendis pakeistas: P. S. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 225 straipsnio 2 dalies į BK 225 straipsnio 1 dalį ir jis nuteistas 75 MGL (2824,5 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, P. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – atimta teisė dirbti vadovaujamą darbą viešojoje įstaigoje (duomenys neskelbtini) ligoninėje ir kitose valstybinėse ar savivaldybės institucijose, įstaigose ar įmonėse trejiems metams; kita Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 7 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I. BYLOS ESMĖ

1. P. S. nuteistas už tai, kad savo naudai tiesiogiai priėmė 50 Eur kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus: būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – (duomenys neskelbtini) ligoninės generalinis direktorius, 2015 m. gegužės 11 d. apie 9.22 val. savo darbo kabinete, esančiame (duomenys neskelbtini), iš V. Š. priėmė 50 Eur kyšį už tai, kad šiam būtų išduotas trijų dienų nedarbingumo pažymėjimas. Veikdamas pagal susitarimą, 2015 m. gegužės 11 d. apie 9.48 val. tose pačiose patalpose P. S. nurodė jam pavaldžiai (duomenys neskelbtini) ligoninės darbuotojai – (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriaus vedėjai, kuriai ikiteisminis tyrimas nutrauktas, išduoti V. Š. trijų dienų nedarbingumo pažymėjimą ir atlikti kraujo tyrimus bei surašyti reikiamus dokumentus. Vykdydama P. S. nurodymą, (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriaus vedėja tą pačią dieną ligoninės patalpose užpildė V. Š. asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelę, paciento apžiūros protokolą ir atliko kraujo tyrimus bei nustatant sveikatos būklės sutrikimą dėl opaligės išdavė nedarbingumo pažymėjimą EE2217746 nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. gegužės 13 d.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIŲ ESMĖ

2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu P. S. buvo nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už tai, kad savo naudai tiesiogiai priėmė 50 eurų kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus: būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – (duomenys neskelbtini) ligoninės generalinis direktorius, 2015 m. gegužės 11 d. apie 9 val. 22 min. savo darbo kabinete adresu: (duomenys neskelbtini), priėmė iš V. Š. 50 eurų kyšį už tai, kad pastarajam būtų išduotas trijų dienų nedarbingumo pažymėjimas, nefiksuojant ir kaip nedarbingumo priežasties nenurodant alkoholio vartojimo. Veikdamas pagal susitarimą, 2015 m. gegužės 11 d. apie 9 val. 48 min. tose pačiose patalpose P. S. nurodė jam pavaldžiai (duomenys neskelbtini ligoninės darbuotojai – (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriaus vedėjai D. J. dėl ilgą laiką vartoto alkoholio sutrikdytos sveikatos būklės išduoti V. Š. trijų dienų nedarbingumo pažymėjimą ir atlikti kraujo tyrimus bei surašyti reikiamus dokumentus, nefiksuojant V. Š. alkoholio vartojimo. Vykdydama P. S. nurodymą, D. J. tą pačią dieną ligoninės patalpose užpildė V. Š. asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelę, paciento apžiūros protokolą ir atliko kraujo tyrimus bei, nenustatant alkoholio kiekio kraujyje ir nustatant sveikatos būklės sutrikimą dėl opaligės, išdavė nedarbingumo pažymėjimą EE2217746 nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. gegužės 13 d.

3. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir P. S. veiką iš BK 225 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 225 straipsnio 1 dalį. Teismas konstatavo, kad P. S. priėmė kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad V. Š. būtų atliktas sveikatos patikrinimas išduodant nedarbingumo pažymėjimą, ir tokie P. S. veiksmai atitinka BK 225 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymius. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nuteistasis yra vyresnio amžiaus, nedirba (pensininkas), nustatė ilgesnį terminą (šešis mėnesius) baudai sumokėti ir, vadovaudamasis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, P. S. skyrė baudžiamojo poveikio priemonę – atėmė teisę dirbti vadovaujamą darbą (duomenys neskelbtini) ligoninėje ir kitose valstybinėse ar savivaldybės institucijose, įstaigose ar įmonėse trejiems metams, nes jis padarė korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką atlikdamas profesines pareigas.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu nuteistasis P. S. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Teismų nuosprendžių prieštaringumas kvalifikuojant tariamai nustatytą jo veiką atskleidžia esminius veikos juridinio vertinimo trūkumus, teismų sprendimų nenuoseklumą ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

4.2. BK 225 straipsnio taikymas siejamas su šios nusikalstamos veikos vykdytojo – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens – įgaliojimais, todėl privaloma nustatyti, kokie įgaliojimai ir kokiais įstatymais ar kitais teisės aktais jam yra suteikti. Teismų nuosprendžiuose jo (kasatoriaus) konkretūs įgaliojimai, teisės ir pareigos, už kurių atlikimą galimai priimtas kyšis, neįvardijami, nors inkriminuojamo straipsnio dispozicijos konstrukcija ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies nuostatos to, atsižvelgiant į jo (P. S.) teisinį statusą, reikalauja. Iš teismų nuosprendžių galima daryti prielaidą, kad jis nuteistas už tai, jog priėmė 50 Eur kaip ligoninės vadovas, tačiau nustatyta, kad asmuo, perdavęs 50 Eur, V. Š. buvo (duomenys neskelbtini) ligoninės pacientas, kuris jo (P. S.) buvo nusiųstas pas specialistą. Jis (kasatorius) buvo ne tik gydymo įstaigos vadovas, bet ir šioje gydymo įstaigoje dirbantis gydytojas. Jo kaip vadovo ir kaip gydytojo įgalinimai skyrėsi. Nepaneigta prielaida, kad V. Š. kreipėsi į jį (P. S.) kaip į mediką. Teismai nuosprendžiuose patvirtino, kad V. Š. buvo reikalinga skubi medicinos pagalba. Ligoninės Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriaus vedėja bet kuriuo atveju būtų arba pati suteikusi gydymo paslaugas V. Š., arba organizavusi tokių paslaugų suteikimą, pastarajam pagal nustatytos ligos pobūdį visais atvejais būtų išduotas nedarbingumo pažymėjimas.

4.3. Esminę reikšmę situacijos teisiniam vertinimui turi tai, ar jis (P. S.) bendraudamas su V. Š. veikė kaip gydymo įstaigos vadovas, ar kaip medikas, jis (kasatorius) negalėtų būti inkriminuojamo nusikaltimo vykdytojas, kadangi jokių viešųjų paslaugų V. Š. neteikė, jo negydė, administracinių įgaliojimų neturėjo, tik nusiuntė ligoninės pacientą pas reikalingą specialistą. Konkrečių jo (P. S.) teisės aktais nustatytų įgaliojimų, kuriais remdamasis jis veikė, nenurodymas ir neatskleidimas teismų sprendimuose rodo esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, susijusius su kaltinamojo teisės veiksmingai gintis nuo pareikšto kaltinimo apribojimais bei apsunkinimu, ir netinkamą veikos kvalifikavimą bei neišsamiai nustatytas inkriminuotos veikos aplinkybes.

4.4. Pagal teismų praktiką, jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gauna turtines vertybes ar paslaugas, kurias asmuo jam perduoda ar suteikia ne už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus, BK 225 straipsnis netaikomas.

4.5. BK 225 straipsnyje nurodytas nusikaltimas (kyšininkavimas) padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia, todėl teismai privalėjo išsiaiškinti visus asmens psichinio santykio (intelektinio ir valinio) turinio elementus su jo daromais veiksmais V. Š. atžvilgiu, t. y. išsiaiškinti, kaip kasatoriaus sąmonėje atsispindėjo (buvo suvokti) visi inkriminuotos nusikaltimo sudėties požymiai.

4.6. Pripažįstant duotą, siūlytą ar žadėtą atlygį kyšiu svarbiausia yra tai, kad šis atlygis, nebūdamas oficialiai reglamentuojamų darbinių santykių dalis, siejamas būtent su valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens įgaliojimų vykdymu. Veikos kvalifikavimui pagal BK 225 straipsnį svarbu tai, kaip veikos pobūdį suvokė galimai kyšį priėmęs asmuo, o ne papirkėjas. Vien tai, kad papirkėjas pripažintas kaltu pagal BK 227 straipsnį (ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės nereabilituojančiais pagrindais – vienas tokių nustatytas BK 40 straipsnyje, pagal kurį ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės V. Š.), savaime nereiškia, kad papirkimo dalykas tolygus priimtam kyšiui, nes materialinį atlygį priėmęs asmuo to sąžiningai ir subjektyviai gali nesieti su savo, kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, įgaliojimų vykdymu. Teismai nenustatė tikrojo motyvo, dėl ko V. Š. jam (P. S.) galimai davė 50 Eur. Teismai jo (P. S.) kaltės formą konstatavo išsamiai neišsiaiškinę, kaip jis suvokė visus inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius, kokie buvo jo (kasatoriaus) valinis ir intelektinis tyčios momentai, ar jeigu jis (P. S.) iš V. Š. ir paėmė pinigus, kaip tai paveikė tolesnį V. Š. gydymą, – bylos duomenys leidžia teigti priešingai, kad jokios įtakos tai tam neturėjo. Jo (kasatoriaus) veika kvalifikuota netinkamai, nes jo veiksmuose nenustatyti visi būtini BK 225 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymiai: objektyvusis požymis – veika (nusikalstamas veikimas ar neveikimas vykdant konkrečius teisės aktais nustatytus įgalinimus) ir subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia.

4.7. Jis (kasatorius) nuteistas remiantis prielaidomis, o ne neginčijamais ir patikimais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, argumentuodamas jo (kasatoriaus) suvokimą apie pinigų iš V. Š. paėmimo priežastis, vartoja tikimybinio pobūdžio lingvistinę konstrukciją – galima daryti išvadą (cit.), kad jis (P. S.) suprato, jog iš V. Š. priėmė kyšį už siuntimą gydytis pas D. J. išduodant nedarbingumo pažymėjimą. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis (P. S.)

priėmė atlygį neva už konkrečius tarnybinius veiksmus – būdamas ligoninės direktorius pasirūpino paciento priežiūra ir tinkamu jo gydymo užtikrinimu, prieštaringa, nes gydymo įstaigos vadovo ir gydytojo tarnybinės funkcijos skiriasi, ir tai patvirtina, jog teismas konkrečių jo (kasatoriaus) įgaliojimų neįvardijo, nepaminėjo juos reglamentuojančių teisės aktų ir taip pažeidė jo (kasatoriaus) teisę į gynybą. Netikslus kaltinimas ir neaiškios teismo nuosprendžiu nustatytos veikos aplinkybės, neatspindinčios inkriminuojamo nusikaltimo sudėties, prielaidomis grįstas apkaltinamasis nuosprendis yra pagrindas pripažinti jo (P. S.) teisės į teisingą teismą pažeidimą.

4.8. Apeliaciniame skunde ypatingas dėmesys buvo skirtas kriminalinės žvalgybos metu gautų faktinių duomenų pripažinimo įrodymais ir liudytojo V. Š. parodymų vertinimo klausimams. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad priimdamas nuosprendį nesivadovauja 2015 m. rugsėjo 18 d. kriminalinės žvalgybos protokolais bei duomenimis, gautais iš vaizdo įrašo atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus P. S. darbo kabinete, nes iš Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2015 m. gegužės 8 d. nutarties, kuria buvo sankcionuoti kriminalinės žvalgybos veiksmai, negalima daryti išvados, jog kriminalinės žvalgybos veikos subjektams buvo duotas leidimas įrengti P. S. darbo kabinete slaptą garso ir vaizdo įrašymo aparatūrą. Nepripažinus leistinais įrodymais 2015 m. rugsėjo 18 d. kriminalinės žvalgybos protokolų bei duomenų, gautų iš vaizdo įrašo atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus jo (P. S.) darbo kabinete, nelieka jokių patikimų duomenų dėl jo (kasatoriaus) kaltumo, todėl turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas veikos kvalifikaciją, vadovaudamasis BPK 331 straipsniu, privalėjo įvertinti kitus byloje surinktus įrodymus arba bent juos išvardyti ir konstatuoti, jog jų pakanka jam (kasatoriui) pripažinti kaltu, ir pateikti motyvuotas, pagrįstas ir patikimas išvadas dėl apkaltinamąjį nuosprendį patvirtinančių įrodymų, bet to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio pažeidimą, nepatikrinęs kitų įrodymų patikimumo ir jų iš naujo, pasikeitus teisinėms aplinkybėms, neįvertinęs. Dauguma byloje nustatytų faktinių aplinkybių, įskaitant nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą (kas, remiantis BPK 305 straipsnio nuostatomis, yra būtinos apkaltinamajame nuosprendyje nurodomos įrodyta pripažintos aplinkybės), byloje nustatytos būtent remiantis jo (P. S.) kabinete padarytais vaizdo ir garso įrašais bei kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolais, kuriuos apeliacinės instancijos teismas pripažino niekiniais. Neteisėti įrodymai negali suteikti jokios įrodomosios informacijos, taigi, visos nusikalstamos veikos aplinkybės turi būti aiškios iš kitų įrodymų, o tokių, neskaitant nekonkrečių V. Š. parodymų, byloje nėra. Be to, V. Š. parodymus davė remdamasis vaizdo įrašu, nes pats aplinkybių gerai neprisiminė, todėl jo parodymai yra išvestiniai ir jam grėsė baudžiamoji atsakomybė. Galima daryti prielaidą, kad ikiteisminį tyrimą atlikęs prokuroras manipuliavo valstybės tarnautojo papirkimu įtariamu asmeniu ir taip išgavo reikiamus parodymus, leisdamas jam peržiūrėti vaizdo įrašą ir nurodydamas, kad jis gali palengvinti savo teisinę padėtį. Toks įrodymų gavimo būdas nenustatytas BPK, todėl tokiu būdu surinkti įrodymai teismų turėjo būti vertinami kritiškai, nes pagal teismų praktiką liudytojų, kurie galėjo būti ar buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, parodymai turi būti vertinami su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Nepripažinus įrodymais kriminalinės žvalgybos metu gautų duomenų, patikrinti V. Š. parodymų patikimumą nėra kuo. Apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio pažeidimai yra esminiai, nes suvaržė jo (kasatoriaus) teises ir sukliudė priimti teisingą nuosprendį.

4.9. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 67 straipsnį), nes, demonstruodamas nepalankų nusistatymą prieš jį (kasatorių) ir akivaizdų šališkumą prokuratūros atžvilgiu, jam (P. S.) prokuroro prašymu skyrė griežtą baudžiamojo poveikio priemonę – atėmimą teisės dirbti vadovaujamą darbą (duomenys neskelbtini) ligoninėje ir kitose valstybinėse ar savivaldybės institucijose, įstaigose ar įmonėse trejiems metams, nors tai neatitinka proporcingumo principų, reiškia BPK 7 straipsnio (rungtyniškumo principo) ir kaltinamojo teisės į teisingą procesą pažeidimą.

4.10. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą patikrinti bylą tiek, kiek prašyta apeliaciniame skunde, o išvados dėl jo (P. S.) kaltumo grįstos prielaidomis, nuosprendis prieštaringas. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose. Teismų išvados dėl jo (P. S.) nuteisimo padarytos nesilaikant išvadų argumentavimo ir išsamaus apeliacinio skundo išnagrinėjimo nuostatų (BPK 7 straipsnis, 20 straipsnio 5 dalis, 44 straipsnio 5, 6 dalys, 305 straipsnio 1 dalies 1–4 punktai, 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1, 4 dalys), šie pažeidimai laikytini esminiais, o jo (P. S.) veikos kvalifikacija neatitinka tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo reikalavimų.

5. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintas Ivanauskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo P. S. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo P. S. veiką, išsamiai aptarė kyšio priėmimo požymius, išanalizavo nuteistojo veiksmų atitiktį BK 225 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektyviesiems ir objektyviesiems nusikalstamos veikos sudėties požymiams. Teismai pagrįstai konstatavo, kad P. S., būdamas (duomenys neskelbtini) ligoninės generalinis direktorius ir turėdamas administracinius įgaliojimus, veikė ne kaip gydymo paslaugas teikiantis medikas, o kaip gydymo paslaugas teikiančios įstaigos vadovas, kurio einamos pareigos prilyginamos valstybės tarnautojui. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad P. S. paėmė kyšį už tai, kad V. Š. būtų išduotas nedarbingumo pažymėjimas, nurodydamas jam pavaldžiai darbuotojai išduoti trijų dienų nedarbingumo pažymėjimą ir atlikti kraujo tyrimus bei surašyti reikiamus dokumentus. Kas, vykdant gautą nurodymą, ir buvo padaryta. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog P. S. kyšį paėmė už teisėtą veikimą, o pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog P. S. kyšį paėmė už neteisėtą veikimą, t. y. išskirtinių sąlygų sudarymą V. Š., kuris neturėjo nustatyta tvarka išduoto gydytojo siuntimo ir nebuvo nustatyta tvarka užsiregistravęs ligoninės registratūroje, nurodydamas jam pavaldžiai gydytojai išduoti nedarbingumo pažymėjimą, nefiksuojant ir kaip nedarbingumo priežasties nenurodant alkoholio vartojimo, nekeičia paties kyšio paėmimo fakto buvimo P. S. veiksmuose. P. S. teisme neneigė, kad buvo kalbama ne tiek apie gydymą, kiek apie nedarbingumo pažymėjimo išdavimą, tai patvirtino ir liudytojai. P. S., iškėlęs gynybinę versiją, kad pinigus iš V. Š. paėmė nenorėdamas jo suerzinti, o vėliau grąžino, tiek kyšio paėmimo metu, tiek ir baudžiamojo proceso metu suvokė, kad, neturėdamas teisės už savo veiksmus imti neteisėtą atlygį ir paimdamas pinigus, padarė nusikaltimą, todėl visais būdais bandė išvengti už tai gresiančios baudžiamosios atsakomybės.

5.2. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir dar kartą įvertinęs surinktus įrodymus konstatavo, kad slaptų tyrimo veiksmų metu surinkti duomenys nėra vienintelis įrodymų šaltinis, patvirtinantis kaltinimo nuteistajam P. S. apimtį. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo reikalavimų, taip pat BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų išnagrinėjęs esminius apeliacinio skundo argumentus, todėl nepadarė esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir tai, kad nuteistasis P. S. padarė korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką atlikdamas profesines pareigas, pagrįstai skyrė jam baudžiamojo poveikio priemonę. Apkaltinamieji nuosprendžiai priimti pagrįstai, įvertinus visas bylos aplinkybes ir tinkamai motyvuojant padarytas išvadas.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

6. Nuteistojo P. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 1, 4 dalių taikymo

7. Kasaciniame skunde BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 1 dalyje, 320 straipsnio 3 dalyje, 331 straipsnio 1, 4 dalyse, taip pat BPK 44 straipsnio 5, 6 dalyse įtvirtintų reikalavimų pažeidimai argumentuojami tuo, kad P. S. nuteistas remiantis prielaidomis, o ne patikimais įrodymais, apeliacinės instancijos teismui kriminalinės žvalgybos metu surinktus duomenis pripažinus neleistinais įrodymais, neliko jokių kitų P. S. kaltės įrodymų, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje neišdėstytos motyvuotos išvados dėl apkaltinamąjį nuosprendį patvirtinančių įrodymų. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

8. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš Panevėžio apygardos teismo pirmininko 2015 m. gegužės 8 d. nutarties rezoliucinės dalies negalima daryti išvados, jog kriminalinės žvalgybos veikos subjektams buvo duotas leidimas P. S. darbo kabinete įrengti slaptą garso ir vaizdo įrašymo aparatūrą, todėl kriminalinės žvalgybos metu gautus duomenis pripažino neatitinkančiais įrodymų leistinumui keliamų reikalavimų ir priimdamas sprendimą byloje jais nesivadovavo. Teismas taip pat konstatavo, kad slaptų tyrimo veiksmų metu surinkti duomenys nėra vienintelis įrodymų šaltinis, patvirtinantis kaltinimo šioje byloje nuteistajam apimtį, ir, išnagrinėjęs kitus baudžiamojoje byloje pateiktus įrodymus, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė nuosprendį, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino kaip visumą, lygino iš įvairių šaltinių gautus duomenis, vertino tiek kaltinančius įrodymus, tiek ir teisinančias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 7.1 ir 7.2 punktuose išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiama P. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, o nuosprendžio 7.4 punkte konstatuota: „Pirmiau aptartais įrodymais nustatyta, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad P. S., būdamas valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui, pirmiau nurodytomis aplinkybėmis vykdydamas įgaliojimus iš V. Š. priėmė kyšį.“ Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad

apeliacinės instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 1 dalyje, 331 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintus reikalavimus.

9. Kasaciniame skunde tvirtinama, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtinti reikalavimai buvo pažeisti ir tuo, jog nuosprendis grindžiamas liudytojo V. Š. parodymais, kurie turėjo būti vertinami kritiškai, nes ikiteisminį tyrimą atlikęs prokuroras manipuliavo valstybės tarnautojo papirkimu įtariamu asmeniu ir taip išgavo reikiamus parodymus, leisdamas jam peržiūrėti vaizdo įrašą ir nurodydamas, kad jis gali palengvinti savo teisinę padėtį, o kriminalinės žvalgybos metu gautų duomenų nepripažinus įrodymais, patikrinti V. Š. parodymų patikimumą nėra kuo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis grindžiamas liudytojo V. Š. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje. Duomenų apie tai, kad šie parodymai gauti neteisėtu būdu, byloje nėra. Tokie duomenys nenurodomi ir kasaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje akcentuota, kad liudytojas V. Š. tiesiogiai buvo apklaustas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir kad netikėti tokiais liudytojo V. Š. parodymais nėra pagrindo, nes juos patvirtina ligoninės Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriaus paciento apžiūros protokole nurodytos aplinkybės, liudytojos D. J. parodymai ir iš dalies nuteistojo P. S. parodymai. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad liudytojo V. Š. parodymai gauti neteisėtu būdu, nepatikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir neatitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų.

10. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos patikrinti bylą tiek, kiek prašyta apeliaciniame skunde, pažeidimas kasaciniame skunde argumentuojamas tuo, kad nuteistojo apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas tik Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo taikymo aspektu, o teismo išvados dėl P. S. kaltumo grįstos prielaidomis. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiama P. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis grindžiamas prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai ne tik dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatų taikymo teisėtumo, bet ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis dėl V. Š. sveikatos būklės ir jo parodymų patikimumo, dėl P. S. parodymų apie 50 Eur grąžinimą V. Š. atmetimo. Taigi nagrinėjant bylą pagal nuteistojo P. S. apeliacinį skundą BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti reikalavimai nebuvo pažeisti.

11. Kasaciniame skunde BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimas grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas pademonstravo palankumą prokuratūrai ir nepalankumą nuteistajam, nes prokuroro prašymu nuteistajam paskyrė griežtą baudžiamojo poveikio priemonę, kurios nebuvo skyręs pirmosios instancijos teismas, – atėmė teisę dirbti vadovaujamą darbą (duomenys neskelbtini) ligoninėje ir kitose valstybinėse ar savivaldybės institucijose, įstaigose ar įmonėse trejiems metams. Pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonė P. S. buvo paskirta pagal prokuroro apeliacinį skundą. Taigi BPK 320 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti reikalavimai nebuvo pažeisti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti kaltininko asmeninius ir valstybės prioritetus ir spręsti dėl konkrečių baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo. Įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, taip pat tai, kad P. S. korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką padarė atlikdamas profesines pareigas, apeliacinės instancijos teismas P. S. kartu su bausme paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti vadovaujamą darbą valstybinėse ar savivaldybės institucijose, įstaigose ar įmonėse atėmimą. Baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų pareigų vykdymas negali būti vertinamas kaip šališkumo ar palankumo demonstravimas, todėl kasacinio skundo argumentai dėl BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų pažeidimo yra nepagrįsti.

12. Nuteistasis P. S. kasaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo pažeisti BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinti reikalavimai, tačiau šį teiginį pagrindžiančių teisinių argumentų nepateikia. Taigi ši skundo dalis neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, todėl nenagrinėjama. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos kaltinamojo teisės pažeidimas buvo argumentuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį motyvavo kitoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, o ne aplinkybėmis, kurias pats tiesiogiai ištyrė. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis. Kasaciniame skunde ši apeliacinės instancijos teismo išvada neginčijama.

Dėl BK 225 straipsnio 1 dalies taikymo

13. Kasaciniame skunde netinkamas baudžiamojo įstatymo – BK 225 straipsnio 1 dalies – taikymas motyvuojamas tuo, kad kasatoriaus veiksmuose nenustatyti visi būtini BK 225 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties požymiai: objektyvusis požymis – veika (nusikalstamas veikimas ar neveikimas vykdant konkrečius teisės aktais nustatytus įgaliojimus) ir subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia.

14. Pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo redakcija) atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs ar provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu P. S. pagal BK 225 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad savo naudai tiesiogiai priėmė 50 Eur kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus: būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – (duomenys neskelbtini) ligoninės generalinis direktorius, iš V. Š. priėmė 50 Eur kyšį už tai, kad šiam būtų išduotas trijų dienų nedarbingumo pažymėjimas; veikdamas pagal susitarimą, P. S. nurodė jam pavaldžiai (duomenys neskelbtini) ligoninės darbuotojai – (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriaus vedėjai išduoti V. Š. trijų dienų nedarbingumo pažymėjimą ir atlikti kraujo tyrimus bei surašyti reikiamus dokumentus. Tokia P. S. veika atitinka nusikaltimo, nurodyto BK 225 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius.

15. Kasaciniame skunde teigiama, kad BK 225 straipsnio taikymas siejamas su šios nusikalstamos veikos vykdytojo – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens – įgaliojimais, todėl privaloma nustatyti, kokie įgaliojimai ir kokiais įstatymais ar kitais teisės aktais jam yra suteikti, o nuosprendžiuose kasatoriaus konkretūs įgaliojimai, teisės ir pareigos, už kurių atlikimą galimai priimtas kyšis, neįvardijami, nors inkriminuojamo straipsnio dispozicijos konstrukcija ir BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatos to, atsižvelgiant į P. S. teisinį statusą, reikalauja. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodyti teisės aktai, įtvirtinantys P. S. įgaliojimus, už kurių vykdymą jis priėmė kyšį, tik padaryta išvada, kad P. S. priėmė atlygį už konkrečius tarnybinius veiksmus – būdamas ligoninės direktorius pasirūpino paciento priežiūra ir tinkamu jo gydymo užtikrinimu – pagal savo įgaliojimų ribas, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, tačiau neturėdamas teisės imti už tai jokio atlygio.

16. Veikos padarymo metu P. S. buvo (duomenys neskelbtini) ligoninės generalinis direktorius, t. y. viešosios įstaigos vadovas. Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 9 straipsnio 4 dalį viešosios įstaigos vadovas organizuoja viešosios įstaigos veiklą ir veikia viešosios įstaigos vardu santykiuose su kitais asmenimis, sudaro ir nutraukia darbo sutartis su viešosios įstaigos darbuotojais. Taigi viešosios įstaigos vadovas yra valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo (BK 230 straipsnio 3 dalis).

17. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką BK 225 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisėtas veikimas ar neveikimas vykdant įgaliojimus siejamas su tuo, kad kyšio gavėjas veikia neperžengdamas savo įgaliojimų ribų, nepažeisdamas teisės aktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-489/2016, 2K-288-696/2016, 2K-196-697/2018). Teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad P. S. pasikvietė į kabinetą sau pavaldų (duomenys neskelbtini) ligoninės konsultacinės poliklinikos vedėją A. L., pasakė, kad turi ligonį, kuriam yra blogai ir reikia padėti; kadangi kabinete esantis žmogus neturėjo siuntimo, A. L. P. S. pasakė, kad pagalbą galima suteikti priimamajame, ir tą žmogų nuvedė pas skyriaus vedėją. Byloje taip pat nustatyta, kad P. S. telefonu paskambino sau pavaldžiai (duomenys neskelbtini) ligoninės Priėmimo skyriaus vedėjai D. J. ir pasakė, kad reikės apžiūrėti V. Š., padaryti tyrimus ir išduoti nedarbingumo pažymėjimą. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes P. S. pasirūpino paciento gydymo užtikrinimu, tačiau tai darydamas veikė ne kaip gydytojas, o kaip įstaigos vadovas. Tai darydamas P. S. neperžengė savo įgaliojimų ribų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodyti konkretūs kasatoriaus įgaliojimai, teisės ir pareigos, už kurių atlikimą priimtas kyšis, neįvardijami, nereiškia, kad netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 225 straipsnio 1 dalis – ar pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai.

18. Kasaciniame skunde tvirtinama, kad teismai nenustatė būtinojo nusikaltimo, įtvirtinto BK 225 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymio – P. S. kaltės (tiesioginės tyčios priimti kyšį) – ir veikos motyvo.

19. Pagal byloje nustatytas aplinkybes P. S. iš V. Š. priėmė kyšį už jo nusiuntimą gydytis išduodant nedarbingumo pažymėjimą. Taigi P. S. veikė tiesiogine tyčia: jis suprato, kad priima kyšį už konkrečius savo veiksmus, ir norėjo taip veikti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje P. S. nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė apibūdinta taip: „Pagal baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes galima daryti išvadą, kad P. S. suprato, jog jis iš V. Š. priėmė kyšį už V. Š. nukreipimą gydytis pas D. J. išduodant nedarbingumo pažymėjimą“. Nuosprendyje pavartotas išsireiškimas

„galima daryti išvadą“ nėra „tikimybinio pobūdžio lingvistinė konstrukcija“, o yra teiginys, kuriuo apibendrinami teismo patikrinti ir įvertinti duomenys, pagrindžiantys nusikaltimo sudėties požymių buvimą P. S. veiksmuose, verstinio junginio „duoti pagrindą išvadai“ atitikmuo.

20. Pažymėtina, kad veikos, nurodytos BK 225 straipsnio 1 dalyje, motyvas nėra būtinasis šio nusikaltimo sudėties požymis, todėl jo nenurodymas nuosprendyje nereiškia netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo.

21. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes kvalifikuodamas P. S. nusikalstamą veiką pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, nes P. S. veiksmuose nustatyti visi būtinieji BK 225 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai (dalykas, veika, specialusis subjektas, tiesioginė tyčia).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo P. S. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ALVYDAS PIKELIS

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

PRANAS KUCONIS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-150-611/2019Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00399-2014-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.7.11; 3.1.7.13(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinės bylos dalį dėl išlaidų, susidariusių dėl kasacinio teismo kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Borta“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Borta“ ieškinį atsakovei valstybės įmonei Klaipėdos jūrų uosto direkcijai dėl perkančiosios organizacijos sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=703098906c2a11e99989e603c54a3595

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl bylą nagrinėjančio teismo kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – Teisingumo Teismas), paskirstymą tarp proceso šalių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 6 dalis), aiškinimo ir taikymo.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama kasacinę bylą pagal ieškovės UAB „Borta“ (toliau – ieškovė) kasacinį skundą civilinėje byloje pagal jos ieškinį atsakovei valstybės įmonei Klaipėdos jūrų uosto direkcijai (toliau – ir atsakovė), 2015 m. birželio 12 d. nutartimi nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir nacionalinių nuostatų atitikties jai.

3. Teisingumo Teismas 2017 m. balandžio 5 d. priėmė sprendimą byloje Borta, C-298/15 (toliau – Prejudicinis sprendimas), jame, be kita ko, nurodė, kad kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims (ieškovei ir atsakovei) yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą turi spręsti šis teismas; išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys (ieškovė ir atsakovė), nėra atlyginamos.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 17 d. nutartimi šios civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas, pasiūlyta byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti rašytinius teisinius argumentus dėl Prejudicinio sprendimo.

5. Ieškovė kasaciniam teismui pateikė rašytinius teisinius argumentus bei prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Į šį prašymą, be kita ko, įtraukė išlaidas, susijusias su bylos dėl prašymo priimti Prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme nagrinėjimu, iš viso 4920,58 Eur (už rašytinių pastabų analizę, pasirengimą bylos nagrinėjimui – 1089 Eur su PVM; už atstovavimą Teisingumo Teisme – 2420 Eur su PVM; už lėktuvo bilietus – 773,58 Eur; už viešbutį – 638 Eur).

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkino iš dalies; pripažino neteisėta atsakovės vykdyto atviro konkurso „Objekto „Krantinių Nr. 67 ir Nr. 68 rekonstravimas. I etapas „Statybos darbai“ sąlygų 4.3 punktą; nutraukė bylos dalį dėl ieškinio reikalavimo panaikinti atsakovės 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą atmesti ieškovės pretenziją; skyrė atsakovei 90 000 Eur baudą, mokėtiną į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

7. Kasacinis teismas pirmiau nurodyta nutartimi taip pat perskirstė šalių procese turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau atidėjo ieškovės prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas Teisingumo Teismo procese, nagrinėjimą ir nutarė dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo įstatymo nustatyta tvarka priimti papildomą sprendimą.

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi nuspręsta sustabdyti bylos dalies dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių dėl kasacinio teismo kreipimosi į Teisingumo Teismą, kasacine tvarka nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 6 dalis ta apimtimi, kuria bylinėjimosi išlaidos, susidariusios dėl teismo kreipimosi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, proceso dalyviams nepaskirstomos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisingumo principui, Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai ir 109 straipsnio 1 daliai.

9. Konstitucinis Teismas 2018 m. gruodžio 14 d. priėmė nutarimą (bylos Nr. 16/2017), kuriuo pripažino, kad Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 6 dalis (2011 m. birželio 21 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 85-4126) prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 30 d. nutartimi pirmiau nurodytos civilinės bylos dalies nagrinėjimas atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

II. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.10D407E502F2

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl bylą nagrinėjančio teismo kreipimosi į Teisingumo Teismą, paskirstymo tarp proceso šalių (CPK 93 straipsnio 6 dalis)

11. CPK 79 straipsnyje, reglamentuojančiame bylinėjimosi išlaidas, nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (1 dalis). Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos: sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, bei išlaidos, susijusios su vietos apžiūra; atsakovo paieškos išlaidos; išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu; išlaidos, susijusios su teismo sprendimo vykdymu; atlyginimo už kuratoriaus darbą išlaidos; išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu; būtinos ir pagrįstos išlaidos, susijusios su antstolių vykdomu faktinių aplinkybių konstatavimu ir dokumentų įteikimu; bei kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalis).

12. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, o jei ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalys).

13. Pagal CPK 93 straipsnio 6 dalį bylinėjimosi išlaidos, susidariusios, inter alia (be kita ko), dėl teismo kreipimosi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, proceso dalyviams nepaskirstomos. Konstitucinis Teismas, vertindamas šios teisės normos konstitucingumą, 2018 m. gruodžio 14 d. nutarime (bylos Nr. 16/2017) konstatavo, kad CPK 93 straipsnio 6 dalis, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos, susidariusios dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, taip pat dėl kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo, proceso dalyviams nepaskirstomos, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

14. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Remiantis šia nuostata ir atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog CPK 93 straipsnio 6 dalis prieštarauja Konstitucijai, nagrinėjamoje byloje spręstina dėl ieškovės išlaidų, susijusių su prašymo priimti Prejudicinį sprendimą nagrinėjimu Teisingumo Teisme, atlyginimo (žr. šios nutarties 5, 13 punktus).

15. Kaip nurodyta pirmiau, ieškovė kasaciniam teismui pateikė prašymą priteisti išlaidų, susijusių su bylos dėl prašymo priimti Prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme nagrinėjimu (iš viso 4920,58 Eur (už rašytinių pastabų analizę, pasirengimą bylos nagrinėjimui – 1089 Eur su PVM; už atstovavimą Teisingumo Teisme – 2420 Eur su PVM; už lėktuvo bilietus – 773,58 Eur; už viešbutį – 638 Eur), atlyginimą.

16. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

17. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos), į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Remiantis Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.

18. Remiantis Rekomendacijų 7 punktu, už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis apskaičiuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Konkretūs koeficientai už atskiras advokato teikiamas paslaugas nustatyti Rekomendacijų 8 punkte; už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio koeficientas – 2,5 (Rekomendacijų 8.2 punktas); už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar

parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminis, valandą rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio koeficientas – 0,1 (Rekomendacijų 8.19 punktas).

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad Rekomendacijų 8 punkte tarp advokato teikiamų paslaugų nėra išskirtos advokato atstovaujant klientui Teisingumo Teisme teikiamos paslaugos (pvz., rašytinių paaiškinimų teikimas, dalyvavimas Teisingumo Teismo posėdyje ir pan.), taigi nėra reglamentuota, koks turėtų būti priteistas maksimalus bylą nagrinėjant Teisingumo Teisme turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimas.

20. Pagal CPK 3 straipsnio 6 dalį, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija); pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančios, teisės normos.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad įstatymo analogija galima esant tokioms sąlygoms: nėra teisės normos, kuri reglamentuotų ginčo santykį; yra teisės norma, reglamentuojanti panašų santykį; yra toks teisės normų reguliuojamo ir nereguliuojamo santykio panašumas, kuris leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad analogijos taikymas yra pateisinamas, t. y. neprieštaraus santykio esmei ir pobūdžiui. Kasacinio teismo praktikoje pirmoji sąlyga aiškinama kaip pozityviosios teisės normos, papročio, teismo precedento ar šalių susitarimo, kuris reglamentuotų ginčo santykį, nebuvimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-469/2016 44 punktą).

22. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į šios nutarties 19 punkte aptartą Rekomendacijų spragą, įvertinęs atstovaujant proceso dalyviui Teisingumo Teisme teiktinų advokato teisinių paslaugų pobūdį, sudėtingumą, paprastai taip pat ir sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, yra išaiškinęs, kad, nustatant išlaidų už rašytinių paaiškinimų Teisingumo Teismui parengimą dydį, įstatymo analogijos pagrindu gali būti taikomas Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytas koeficientas už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinį parengimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-378/2019, 96 punktas).

23. Teisėjų kolegija, plėtodama aptartą praktiką ir pildydama nurodytą teisinio reguliavimo spragą, sprendžia, kad nustatant išlaidų už atstovavimą Teisingumo Teismo posėdyje dydį galėtų būti taikomas Rekomendacijų 8.19 punkte nustatytas koeficientas už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminis, valandą.

24. Sprendžiant dėl vykimo į Teisingumo Teismą ir gyvenamojo ploto nuomos Liuksemburge galimų priteisti dydžių pagal analogiją vadovautinasi Rekomendacijų 3 punktu. Kadangi vykstama į kitą valstybę dalyvauti posėdyje Teisingumo Teisme, tokiu atveju taikytinos ne tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje reglamentuojančių teisės aktų nuostatos, o Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 patvirtintos Dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normos vykstantiems į užsienio komandiruotes. Pagal šių normų 110 punktą (2015 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. 1K-218 redakcija) gyvenamojo ploto nuomos dienos norma Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje sudaro iki 188 Eur už vieną naktį. Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Teisingumo Teismo statuto III antraštinės dalies 19 straipsnio 3 ir 4 dalis, bylų šalims Teisingumo Teisme turi teisę atstovauti advokatas, be to, tik advokatas, turintis leidimą verstis advokato praktika valstybės narės ar kitos valstybės, kuri yra Europos ekonominės erdvės susitarimo šalis, teisme. Kadangi kitiems šalių atstovams atstovauti Teisingumo Teisme neleidžiama, tai tokiu atveju išlaidos, susijusios su ginčo šalies atstovo, nesančio advokatu, vykimu į Liuksemburgą, ir gyvenamosios patalpos nuomos išlaidos nepriskirtinos prie priteistinų iš kitos šalies bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

25. Ieškovės prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų už rašytinių paaiškinimų Teisingumo Teismui parengimą atlyginimo dydis (1089 Eur) neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nurodyto dydžio, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina ši suma. Ieškovės prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų už atstovavimą Teisingumo Teisme atlyginimo dydis yra 2420 Eur; valandų kiekis – 1 valanda (4 el. b. t., b. l. 132), užpraėjusio ketvirčio (2016 m. balandžio 1 d. – 2016 m. birželio 30 d.) vidutinis darbo užmokestis (bruto) 756,90 Eur; taigi maksimali atlygintina advokato išlaidų suma – 75,69 Eur. Iš viso ieškovei iš atsakovės priteistinas 1164,69 Eur (1089 + 75,69) išlaidų advokato pagalbai Teisingumo Teisme atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

26. Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovės išlaidų, susijusių su vykimu į Teisingumo Teismą, atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už dviejų asmenų lėktuvo bilietus patyrė 773,58 Eur išlaidas, o už viešbutį dviem asmenims dviem naktims

– 638 Eur išlaidų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 24 punkte nurodytus argumentus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju buvo būtinybė išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta (Rekomendacijų 2.4 punktas), tačiau pagrįstomis pripažintinos tik vieno asmens – advokato patirtos kelionės bei gyvenamojo ploto nuomos dvi naktis išlaidos, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinas 705,79 Eur ((638 + 773,58) / 2) kelionės ir apgyvendinimo išlaidų atlyginimas.

27. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, atsižvelgdama į pirmiau paminėtas Civilinio proceso kodekso ir Rekomendacijų nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovei iš atsakovės priteistinas 1870,48 Eur (1164,69 + 705,79) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu dėl kasacinio teismo kreipimosi į Teisingumo Teismą, atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalimi, 93 straipsnio 1 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Borta“ (j. a. k. 302531903) iš atsakovės valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos (j. a. k. 240329870) 1870,48 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus septyniasdešimt Eur 48 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų Teisingumo Teismo procese, atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

RIMVYDAS NORKUS_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-145-915/2019Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00087-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 3.4.4.6(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 5 d. nutarties peržiūrėjimo uždarosios akcinės bendrovės „Būstuva“ restruktūrizavimo byloje pagal kreditorės prašymą patvirtinti jos reikalavimą, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Luodė“.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6a2d71206c2a11e99989e603c54a3595

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kreditorių reikalavimų tvirtinimą ir jų tenkinimo eilę įmonės restruktūrizavimo byloje, aiškinimo ir taikymo.

2. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) prašė patikslinti jos 34 007,43 Eur finansinio reikalavimo tenkinimo eilę: nustatyti, kad 3027,83 Eur (2988,17 Eur gyventojų pajamų mokesčio nepriemoka ir 39,66 Eur šio mokesčio delspinigių, susidariusių nuo darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio) yra pirmos eilės reikalavimas, 30 979,60 Eur (30 544,82 Eur nepriemoka ir 434,78 Eur delspinigių) – antros eilės reikalavimas.

3. Kauno apygardos teismas 2018 m. vasario 23 d. nutartimi iškėlė UAB „Būstuva“ restruktūrizavimo bylą, restruktūrizavimo administratore paskyrė UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą. Nutartis įsiteisėjo 2018 m. kovo 3 d.

4. Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi patvirtintas RUAB „Būstuva“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. VMI įtraukta į kreditorių sąrašą kaip antros eilės kreditorė su 34 112,51 Eur reikalavimu. Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 26 d. nutartimi patvirtino patikslintą 34 007,48 Eur kreditorės VMI antros eilės reikalavimą.

5. Kreditorė VMI 2018 m. rugpjūčio 8 d. pateikė prašymą administratorei patikslinti jos reikalavimo tenkinimo eilę: 3027,83 Eur reikalavimą – kaip pirmos eilės, o 30 979,60 Eur reikalavimą – kaip antros eilės.

6. Restruktūrizavimo administratorė su kreditorės prašymu nesutiko ir pateikė teismui prieštaravimus.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

7. Kauno apygardos teismas 2018 m. spalio 16 d. nutartimi tenkino kreditorės prašymą, patvirtino 3027,83 Eur pirmos eilės reikalavimą ir 30 979,60 Eur antros eilės reikalavimą.

8. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl prašomo patvirtinti kreditoriaus reikalavimo dydžio; 3027,83 Eur reikalavimas susidarė dėl 2988,17 Eur gyventojų pajamų mokesčio nepriemokos ir 39,66 Eur delspinigių, susidariusių nuo bendrovės išmokėto darbuotojams darbo užmokesčio.

9. Teismas atmetė atsakovės restruktūrizavimo administratorės argumentus, kad reikalaujamas patvirtinti 3027,83 Eur reikalavimas, kaip susidaręs iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nepatenka į Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) 13 straipsnio 3 dalies reglamentavimo sritį. Kadangi ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalies normoje nėra nuorodų į pajamų mokesčio skolos susidarymo laikotarpį, tai bet kuri šiame straipsnyje nurodoma nepriemoka priskiriama prie pirmąja eile tenkinamų reikalavimų. Teismas nurodė ir tai, kad delspinigiai, sudarantys dalį kreditoriaus reikalavimo, tenkintini antruoju etapu, tačiau ta pačia pirmąja eile.

10. Teismas padarė išvadą, kad kreditorės reikalavimas, susijęs su pajamų mokesčio skola ir delspinigiais nuo šios sumos, pagal kilmę ir savo prigimtį patenka į ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalyje reglamentuojamą pirmąją kreditorių reikalavimų eilę.

11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės RUAB „Būstuva“ restruktūrizavimo administratorės UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuro atskirąjį skundą, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartį ir išsprendė klausimą iš esmės – trečiojo asmens prašymą atmetė.

12. Kolegija nurodė, kad kreditorius, pareikšdamas savo reikalavimą, gali nurodyti pageidaujamą jo reikalavimo tenkinimo eilę, nors ĮRĮ nuostatose tai tiesiogiai neįtvirtinta; restruktūrizavimo administratorius, nesutikdamas su kreditoriaus nurodymu ir teikdamas reikalavimą tvirtinti teismui, motyvuotai nurodo kitą siūlomą kreditoriaus reikalavimo tenkinimo eilę. Tai reiškia, kad administratorius gali motyvuotai ginčyti ir kreditoriaus pageidaujamą reikalavimo tenkinimo eilę.

13. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas kreditorės prašymą ir nustatydamas pirmąją šio reikalavimo tenkinimo eilę, netinkamai aiškino ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalies nuostatą. Kolegija ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalies normą aiškino remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-512-915/2017 pateiktu Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 29 straipsnio 3 dalies, kuri yra analogiška ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalies normai, išaiškinimu ir padarė išvadą, kad pagal ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalį į pirmąją kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę įtraukiami socialiai pažeidžiamų asmenų (darbuotojų) finansiniai reikalavimai, o juos tenkinant pirmąja eile turi būti sumokamas ir gyventojų pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taigi pagal teismo patvirtintą atsakovės restruktūrizavimo planą, tenkinant restruktūrizavimo byloje teismo nutartimi patvirtintus pirmos eilės kreditorių (darbuotojų) reikalavimus, turės būti išskaičiuotas ir pirmąja eile į valstybės biudžetą sumokėtas gyventojų pajamų mokestis.

14. Kolegija pažymėjo, kad 3027,83 Eur reikalavimą, kurį kreditorė VMI siekia tenkinti pirmąja eile, sudaro 2988,17 Eur gyventojų pajamų mokesčio ir šio mokesčio 39,66 Eur delspinigių skola, kuri apskaičiuota nuo darbuotojams dar iki atsakovės UAB „Būstuva“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo išmokėto darbo užmokesčio. Dėl to kolegija konstatavo, kad ši kreditorė neturi prioriteto prieš kitus restruktūrizuojamos įmonės kreditorius ir nepatenka į ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalies reguliavimo sritį, todėl kreditorės reikalavimas tenkintinas antrąja eile.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas nustatytas ĮRĮ 13 straipsnio 3–6 dalyse. Darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, įskaitant gyventojų pajamų mokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, tenkinami pirmąja eile; antrąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nustatytus kreditorių reikalavimus. Pradelsti įsipareigojimai, kurie atsirado jau iškėlus restruktūrizavimo bylą, turi būti tenkinami laikantis ĮRĮ 13 straipsnyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarkos. ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad visi kreditorių reikalavimai pagal 13 straipsnio 3–6 dalyse nustatytą eiliškumą tenkinami dviem etapais: pirmuoju etapu tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antruoju – ta pačia eile tenkinami likusieji kreditorių reikalavimai (palūkanos ir netesybos). Taigi gyventojų pajamų mokesčio delspinigiai, sudarantys kreditoriaus reikalavimo dalį, tenkintini antruoju etapu, tačiau ta pačia – pirmąja – eile.

15.2. Gyventojų pajamų mokestis mokamas į valstybės biudžetą darbuotojo naudai, todėl ši įmoka negali būti prilyginama kitiems, ne su darbo santykiais susijusiems mokesčiams. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 23 straipsnio 6 dalį, šį pajamų mokestį išskaičiuojantis asmuo privalo sumokėti į biudžetą iki mėnesio, už kurį mokamos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, 15 dienos (jeigu paskutinė išmoka išmokėta iki to mėnesio 15 dienos) arba iki to mėnesio paskutinės dienos (jeigu paskutinė išmoka išmokėta po to mėnesio 15 dienos). Kai per GPMĮ nustatytą terminą mokestį išskaičiuojantis asmuo neįvykdo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius mokėtiną pajamų mokestį ir delspinigius apskaičiuoja mokestį išskaičiuojančiam asmeniui.

15.3. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalies nuostatą, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-512-915/2017, nes skiriasi šios ir nagrinėjamos bylos aplinkybės. Nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-512-915/2017 buvo nagrinėjamas VMI kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas fizinio asmens bankroto byloje, susijęs su nesumokėtomis privalomojo sveikatos draudimo įmokomis; joje konstatuota, kad teismai nepagrįstai patvirtino VMI kaip pirmos eilės kreditorę, nes fizinis asmuo nebuvo įdarbinęs darbuotojų, už kuriuos privalėtų valstybei mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Nagrinėjamu atveju RUAB „Būstuva“ buvo įdarbinusi darbuotojus, už kuriuos privalėjo valstybei mokėti gyventojų pajamų mokestį GPMĮ nustatyta tvarka, taigi gyventojų pajamų mokestis ir darbuotojų reikalavimai tenkintini pirmąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile.

15.4. ĮRĮ Nr. IX-218 pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto medžiaga patvirtina, kad reikalavimams, kylantiems iš mokesčių, yra suteikiamas prioritetas likusių kreditorių atžvilgiu, nes mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Sistemiškai aiškinant ĮRĮ 13

straipsnio 3 dalies, GPMĮ 23 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio nuostatas, reikalavimams, kylantiems iš mokesčių ĮRĮ prasme, yra suteikiamas prioritetas likusių kreditorių reikalavimų atžvilgiu.

16. Atsakovė RUAB „Būstuva“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

16.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 27 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-512-915/2017 pateikė išsamų FABĮ 29 straipsnio 3 dalies, analogiškos ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalies nuostatai, išaiškinimą. Tiek ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalis, tiek FABĮ 29 straipsnio 3 dalis vienodai apibrėžia pirmąja eile tenkinamus darbuotojų reikalavimus, susijusius su darbo santykiais, įskaitant gyventojų pajamų mokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šioje kasacinio teismo nutartyje pateiktu aiškinimu. VMI pareikštas 3027,83 Eur reikalavimas yra susidaręs nuo darbuotojams išmokėto dar iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo darbo užmokesčio ir į ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalies reglamentavimo sritį nepatenka. Toks reikalavimas tenkintinas antrąja eile su visais likusiais kreditorių reikalavimais. Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė minėtą teisės normą.

16.2. Pažymėta, kad kol kas nėra atsiskaitoma su bendrovės kreditoriais, tarp jų ir darbuotojais, pagal Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 5 d. nutartimi patvirtintą bendrovės restruktūrizavimo planą, tačiau, tenkindama pirmos eilės kreditorių reikalavimus, atsakovė išskaičiuos ir sumokės į biudžetą gyventojų pajamų mokestį taip, kaip tai nustatyta ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalyje.

16.3. Trečiasis asmuo kasacinį skundą grindžia ĮRĮ Nr. IX-218 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-3943 aiškinamojo rašto medžiaga. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnį, galioja tik paskelbti įstatymai. Be to, šis projektas grąžintas tobulinti.

16.4. Trečiasis asmuo per plačiai aiškina ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalies normą, peržengdamas įstatymų leidėjo ketinimus, buvusius nustatant prioritetines kreditorių reikalavimo eiles. Prioritetinių kreditorių reikalavimo eilių nustatymas išreiškia išimtį iš bendrojo asmenų lygybės įstatymui principo ir specialaus kreditorių lygiateisiškumo principo, todėl išimtį įtvirtinanti nuostata negali būti aiškinama plačiai bei tokiu būdu, kad peržengtų įstatymų leidėjo ketinimus, buvusius nustatant tą išimtį. ĮRĮ tokio prioriteto atsisakyta.

Teisėjų kolegija


IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalies normos aiškinimo ir taikymo

17. ĮRĮ 13 straipsnyje reglamentuojama kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka įmonių restruktūrizavimo byloje. ĮRĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visi kreditorių reikalavimai pagal šio straipsnio 3, 4, 5, 6 dalyse nustatytą eiliškumą tenkinami dviem etapais. Pirmuoju etapu pagal šio straipsnio nustatytą eiliškumą tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antruoju etapu ta pačia eile tenkinami likusieji kreditorių reikalavimai (palūkanos ir netesybos).

18. ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, be kita ko, kad pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais (įskaitant gyventojų pajamų mokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas).

19. ĮRĮ 13 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad kiekvienu etapu kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti atitinkamo etapo pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai. Jeigu neužtenka lėšų visiems vieno etapo vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, šie reikalavimai tenkinami proporcingai pagal kiekvienam kreditoriui priklausančią sumą.

20. GPMĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, Lietuvos vienetas, nuolatinė buveinė arba nenuolatinis Lietuvos gyventojas, vykdantis individualią veiklą per nuolatinę bazę, kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Jei su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais

santykiais susijusios išmokos už atitinkamą mokestinio laikotarpio mėnesį mokamos dalimis, tai pajamų mokestis išskaičiuojamas išmokant paskutinę šios išmokos dalį (nuo bendros už tą mėnesį išmokėtų dalių sumos), išskyrus su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias išmokas, išmokamas už atitinkamo mokestinio laikotarpio gruodžio mėnesį, kai pajamų mokestis turi būti apskaičiuotas nuo per tą mėnesį išmokėtų dalių sumos, jeigu paskutinė išmokos dalis bus išmokėta vėliau negu to mėnesio paskutinę dieną. Jeigu paskutinė su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusi išmokos už atitinkamą mokestinio laikotarpio mėnesį dalis neišmokėta per 10 darbo dienų tam mėnesiui pasibaigus, tai pajamų mokestis turi būti apskaičiuotas nuo per tą mėnesį išmokėtų dalių sumos. Taigi šia įstatymo nuostata reglamentuojama mokestį išskaičiuojančio asmens mokestinė prievolė darbuotojo naudai – įstatymo pagrindu atsiradusi mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, jį bei su juo susijusias sumas laiku sumokėti į valstybės biudžetą.

21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-512-915/2017, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, aiškino FABĮ 29 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais (įskaitant gyventojų pajamų mokestį, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas). Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad šios įstatymo normos negalima aiškinti plečiamai, t. y. negalima teigti, jog pirmąja eile tenkinami visi kreditorių reikalavimai, susiję su gyventojų pajamų mokesčiu, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokomis, kadangi, aiškinant lingvistiškai, žodis „įskaitant“ sieja sakinio dalį, esančią skliausteliuose, su pirmąja sakinio dalimi. Be kita ko, FABĮ 29 straipsnio 3 dalies skliausteliuose nurodyti mokesčiai ir įmokos yra ne tik susiję su pajamomis, gaunamomis iš darbo santykių, – skliausteliuose esančios formuluotės detalizuoja mokesčių ir įmokų paketą, kurį darbdavys privalo mokėti kartu mokėdamas darbuotojui darbo užmokestį.

22. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje remdamasis minėtu kasacinio teismo išaiškinimu, sprendė, kad trečiojo asmens kreditorės VMI reikalavimą, kurį kreditorė siekia tenkinti pirmąja eile, sudaro gyventojų pajamų mokesčio ir šio mokesčio delspinigių skola, kuri apskaičiuota nuo darbuotojams dar iki atsakovės UAB „Būstuva“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo išmokėto darbo užmokesčio. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad kreditorė VMI neturi prioriteto prieš kitus restruktūrizuojamos įmonės kreditorius ir jos reikalavimas nepatenka į ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalies reguliavimo sritį, todėl kreditorės reikalavimas tenkintinas antrąja eile.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eK3-3-98-684/2019 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje 2017 m. gruodžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-512-915/2017 aiškino ne ĮRĮ, o FABĮ nuostatas, reglamentuojančias kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai siekė atsižvelgti į toje nutartyje pateiktus išaiškinimus, nes darbuotojų reikalavimų ir su tuo susijusio gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo teisinis reglamentavimas abiejuose įstatymuose yra analogiškas. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į minėtos bylos nagrinėjimo dalyką, todėl netinkamai interpretavo kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus.

25. Minėta kasacinio teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-512-915/2017 konstatuota, kad bankrutuojantis fizinis asmuo nebuvo įdarbinęs darbuotojų, o pareiga mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas kilo ne iš jo kaip darbdavio teisinių santykių. Būtent tame kontekste kasacinio teismo išaiškinta, kad į pirmąją kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę įtraukiami socialiai pažeidžiamų asmenų (darbuotojų) reikalavimai, o tenkinant šiuos reikalavimus, pirmąja eile taip pat turi būti sumokamas gyventojų pajamų mokestis, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Tačiau nurodomoje byloje nebuvo spręstas klausimas dėl VMI reikalavimo prioriteto tais atvejais, kai darbuotojui darbo užmokestis yra jau išmokėtas, tačiau su juo susijęs mokestis ir įmokos nebuvo išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalies formuluotė – pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais (įskaitant gyventojų pajamų mokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas), –

iš tiesų leistų aiškinti minėtą teisės normą tokiu būdu, kaip ją aiškino apeliacinės instancijos teismas, t. y. jei su darbo santykiais susiję darbuotojų reikalavimai buvo patenkinti iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tačiau pažeidžiant GPMĮ 23 straipsnio reikalavimus šis mokestis nebuvo pervestas į biudžetą, tai, nelikus pirmąja eile tenkinamų darbuotojų reikalavimų, nebelieka ir pagrindo pirmąja eile tenkinti VMI reikalavimo dėl gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo. Vis dėlto teisėjų kolegija negali pritarti tokiam vien gramatiniam teisės normos aiškinimui.

27. ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalyje reglamentuojami pirmąja eile tenkinami reikalavimai dėl gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimo neskirstomi pagal tai, ar darbo užmokestis darbuotojui sumokėtas iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo, ar bus tenkinamas patvirtinus restruktūrizavimo planą. Šios nutarties 20 punkte minėta, kad GPMĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta mokestį išskaičiuojančio asmens pareiga, išmokant išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą gyventojų pajamų mokestį. GPMĮ 23 straipsnio 4–6 dalyse detalizuojami šios pareigos vykdymo terminai, kai mokamos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios išmokos. Sistemiškai aiškinant šias teisės normas, matyti, kad gyventojų pajamų mokesčio mokėjimas yra neatsiejamas nuo išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, mokėjimo, t. y. mokant išmokas, susijusias su darbo teisiniais santykiais, turi būti vykdomos ir GPMĮ 23 straipsnyje nustatytos pareigos, o jų nevykdymas yra viešosios teisės pažeidimas. Todėl ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalies norma negali būti aiškinama tokiu būdu, kad VMI reikalavimas dėl gyventojų pajamų mokesčio, susijusio su darbo teisiniais santykiais, sumokėjimo prarastų ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalyje nustatytą pirmą reikalavimų tenkinimo eilę vien dėl to, jog mokestį išskaičiuojantis asmuo nevykdė GPMĮ 23 straipsnyje nustatytos pareigos. Priešingas aiškinimas lemtų tai, kad VMI, kaip kreditorė, dėl nuo jos nepriklausančių priežasčių atsidurtų nepalankesnėje padėtyje lyginant su ta padėtimi, kuri būtų, jei darbo užmokestis darbuotojams nebūtų mokamas iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo.

28. Remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje formuluoja tokią teisės taikymo taisyklę: Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad restruktūrizavimo byloje reikalavimai dėl gyventojų pajamų mokesčio, susijusio su darbo teisiniais santykiais, sumokėjimo tenkinami pirmąja eile, nepriklausomai nuo to, ar buvo patenkinti darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo.

29. Nagrinėjamoje byloje kreditorė VMI prašė patikslinti jos kaip kreditorės reikalavimą, dalį šio reikalavimo (3027,83 Eur, iš kurių 2988,17 Eur yra gyventojų pajamų mokesčio ir 39,66 Eur šio mokesčio delspinigių skola) įrašant į pirmos eilės kreditorių sąrašą. Pirmosios instancijos teismas tenkino kreditorės prašymą, 3027,83 Eur kreditoriaus reikalavimą įrašydamas į pirmos eilės kreditorių sąrašą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suteikė esminę reikšmę aplinkybei, kad kreditorės VMI reikalavimas (restruktūrizuojamos bendrovės skola dėl gyventojų pajamų mokesčio, susijusio su darbo teisiniais santykiais, ir delspinigių sumokėjimo) susidarė nuo dar darbuotojams iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo išmokėto darbo užmokesčio, todėl be teisinio pagrindo sprendė, kad toks kreditorės reikalavimas tenkintinas antrąja eile.

30. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ĮRĮ 13 straipsnio 3 dalies normą, rėmėsi kasacinio teismo praktikoje pateiktu aiškinimu dėl materialiosios teisės normos taikymo, neatsižvelgdamas į konkrečios bylos, kurioje pateiktas išaiškinimas, faktines aplinkybes ir šių nesiedamas su taikytina teisės norma. Šis netinkamas materialiosios teisės normų taikymas sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

31. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo ir yra nereikšmingi ginčui byloje išspręsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

32. Kreditorė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji būtų patyrusi bylinėjimosi išlaidų, todėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo klausimo teisėjų kolegija nesprendžia (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

33. Kasacinis teismas patyrė 14,71 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinus kreditorės VMI kasacinį skundą, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš RUAB „Būstuva“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio

proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2018 m. spalio 16 d. nutartį.

Priteisti iš restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Būstuva“ (j. a. k. 135127453) valstybės naudai 14,71 Eur (keturiolika Eur 71 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).


TEISĖJAI DANGUOLĖ BUBLIENĖ

ANDŽEJ MACIEJEVSKI

RIMVYDAS NORKUS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-160-378/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07924-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.4.3; 2.3.4.6; 3.5.24(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal antstolės Brigitos Palavinskienės pareiškimą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo ir baudos skyrimo, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims R. T. ir D. P.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatytos tėvo su vaikais bendravimo tvarkos nevykdymo padarinius, aiškinimo ir taikymo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=64962ae06c2a11e99989e603c54a3595

2. Antstolė prašė teismo išspręsti sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnyje įtvirtintas taisykles, teismo nuožiūra skirti skolininkui D. P. išieškotojos R. T. naudai tinkamo dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną.

3. Antstolė nurodė, kad nuo 2018 m. kovo 29 d. vykdo vykdomąją bylą Nr. 0171/18/01157 pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. vykdomąjį raštą Nr. e2-967-1019/2017 dėl bendravimo su vaikais tvarkos. Vykdomuoju raštu teismas įpareigojo skolininką D. P. laikytis nustatytos bendravimo su sūnumi I. T. (duomenys neskelbtini) ir dukterimi D. P. (duomenys neskelbtini) tvarkos.

4. Antstolė nustatė, kad 2018 m. vasario 6 d. vykdomasis dokumentas bei jame nustatytas įpareigojimas tinkamai nevykdomas. 2018 m. balandžio 3 d. patvarkymu Nr. 0171/18/01157/R(H) skolininkas įpareigotas atlikti vykdomajame dokumente nustatytus veiksmus. Šis patvarkymas 2018 m. balandžio 18 d. įteiktas skolininko deklaruotos gyvenamosios vietos bei galimu jo gyvenamosios vietos adresais (duomenys neskelbtini). 2018 m. gegužės 3 d. elektroniniu paštu buvo gautas išieškotojos R. T. pranešimas, jog skolininkas nevykdo teismo vykdomajame dokumente bei antstolės 2018 m. balandžio 3 d. patvarkyme nustatytų įpareigojimų. 2018 m. gegužės 9 d. patvarkymu Nr. 0171/18/01157/R2 skolininkas pakartotinai įpareigotas vykdyti teismo sprendimą. Šis antstolės patvarkymas skolininkui buvo įteiktas tiek deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tiek galimu gyvenamosios vietos adresu, tiek per darbovietę – Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos. 2018 m. gegužės 17 d. ir 2018 m. gegužės 31 d. elektroniniu paštu buvo gauti išieškotojos pranešimai, kad skolininkas nevykdo teismo vykdomajame dokumente bei antstolės patvarkymuose nustatytų įpareigojimų.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartimi tenkino dalį antstolės B. Palavinskienės prašymo – skyrė D. P. 100 Eur vienkartinę baudą už teismo nutarties nevykdymą, ją išieškant išieškotojos R. T. naudai. Kitą pareiškimo dalį teismas atmetė.

6. Teismas nurodė, kad antstolė B. Palavinskienė vykdo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. vykdomąjį raštą Nr. e2-967-1019/2017 dėl nustatytos D. P. bendravimo su vaikais D. P. (duomenys neskelbtini) ir I. T. (duomenys neskelbtini) tvarkos. Vykdomajame rašte nurodyta, kad D. P. su nepilnamečiais vaikais bendrauja tokia tvarka: 1) pirmą kiekvieno kalendorinio mėnesio savaitgalį nuo to savaitgalio penktadienio 18 val. paima vaikus iš jų gyvenamosios vietos ir iki to savaitgalio sekmadienio 18 val. grąžina juos į jų gyvenamąją vietą; 2) porinių metų savaičių trečiadieniais (skaičiuojant nuo teismo nutarties, kuria bus patvirtinta ši taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos) paima vaikus iš jų gyvenamosios vietos 18 val. ir grąžina į jų gyvenamąją vietą iki 21 val. arba į vaikų lankomas ugdymo įstaigas iki ketvirtadienio 8 val., kiekvienu atveju susitariant vaikų pasiėmimo metu. Antstolė 2018 m. balandžio 3 d. patvarkymu Nr. 0171/18/01157/R(H) skolininką įpareigojo atlikti vykdomajame dokumente nurodytus veiksmus. Šis patvarkymas 2018 m. balandžio 18 d. buvo įteiktas skolininko deklaruotos gyvenamosios vietos bei galimu jo gyvenamosios vietos adresais. 2018 m. gegužės 3 d., 2018 m. gegužės 7 d. elektroniniu paštu buvo gauti išieškotojos pranešimai, jog skolininkas nevykdo teismo vykdomajame dokumente bei antstolės 2018 m. balandžio 3 d. patvarkymu Nr. 0171/18/01157/R(H) nustatytų įpareigojimų. 2018 m. gegužės 9 d. antstolė patvarkymu Nr. 0171/18/01157/R2 skolininką pakartotinai įpareigojo vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. vykdomajame rašte Nr. e2-967-1019/2017 nustatytus įpareigojimus. Šis antstolės patvarkymas skolininkui buvo įteiktas. 2018 m. gegužės 17 d. ir 2018 m. gegužės 31 d. elektroniniu paštu buvo gauti išieškotojos R. T. pranešimai, jog skolininkas nevykdo teismo vykdomojo dokumento bei antstolės patvarkymų.

7. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad D. P. su nepilnamečiais vaikais pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nustatytą tvarką bendravo iki 2017 m. rugpjūčio mėnesio. R. T. nurodė, kad nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio D. P. su vaikais nebendravo pagal nustatytą tvarką visiškai, su jais nesusitiko. Šių aplinkybių teismo posėdžio metu neginčijo ir D. P. atstovas. D. P. atsiliepime teismui nurodė, kad taikos sutarties dėl bendravimo su vaikais nesilaikė dėl objektyvių priežasčių, kurias nustatė savo nuožiūra, bendravimo su vaikais tvarkos laikosi pagal savo objektyvias galimybes, su jais bendrauja, susitinka. Teismo posėdžio metu D. P. advokatas paaiškino, kad D. P., sudarydamas taikos sutartį, suprato, jog jis susitaria tik dėl teisės, o ne dėl prievolės bendrauti su vaikais.

8. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.170 straipsnio 1, 4 dalis, 3.175 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjas pirmenybę skiria vaiko interesams, kurie yra prioritetiniai, todėl tiek kartu su vaikais, tiek skyrium

gyvenantis tėvas turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su savo nepilnamečiais vaikais. Neteisinga ir neproporcinga būtų vertinti, kad, vykdant teismo sprendimą dėl bendravimo su vaikais tvarkos, tik su nepilnamečiais vaikais gyvenantis tėvas yra saistomas pareigos užtikrinti tinkamą vaikų teisių ir interesų apsaugą, vaikų bendravimą su skyrium gyvenančiu tėvu. D. P. teisės normas dėl teisės ir (ar) pareigos bendrauti su nepilnamečiais vaikais interpretuoja neatsižvelgdamas į savo vaikų interesų, kurie yra prioritetiniai, svarbą. Todėl teismas laikė nepagrįstu D. P. argumentą dėl bendravimo tvarkos su vaikais neprivalomumo.

9. D. P. nurodė, kad, remdamasis taikos sutarties 4.8 punktu, su vaikais nebendravo dėl objektyvių priežasčių: 1) atvykęs pasiimti vaikų, rasdavo juos neaprengtus, nešvariais drabužiais, be jokių atsarginių ar lauke būti pritaikytų drabužių, alkanus; 2) atvykęs ar paskambinęs sužinodavo, kad vaikai nenori bendrauti, atsisako kartu išvykti; vaikai yra nuteikti prieš D. P., tarpusavio santykiai visiškai šalti, emocinis ryšys prarastas; 3) pasiimti vaikų savaitgaliui negali, nes neturi nuosavo būsto, negali suteikti tinkamų vaikams gyventi sąlygų (šiuo metu dėl finansinių priežasčių nuomojasi tik vieną kambarį bute, kuriame gyvena ir kiti asmenys); 4) dėl didelio darbo krūvio, įsipareigojimų kreditoriams vykdymo yra sutrikusi jo sveikata, jam diagnozuotas nervinis emocinis sutrikimas, jį kamuoja nerimo, depresijos priepuoliai, kyla suicidinių minčių, todėl vaikams būti kartu yra nesaugu, pavojinga jų gyvybei ir sveikatai; 5) D. P. turi dar du nepilnamečius vaikus, su kuriais taip pat turi bendrauti, todėl jam objektyviai pritrūksta laiko.

10. Ne tik vaikų motina, bet ir tėvas turi užtikrinti tinkamas sąlygas savo vaikams vystytis ir augti, atitinkamai bendravimo su vaikais metu nupirkti vaikams maisto, pasirūpinti tinkama jų apranga, todėl D. P. nurodomos aplinkybės dėl vaikų tinkamo neparuošimo atmestinos kaip nepagrįstos. Be to, suinteresuotas asmuo nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis).

11. Teismo posėdžio metu R. T. paaiškino, kad nebuvo atvejų, jog vaikai nenorėtų bendrauti su tėvu ar atsisakytų kartu išvykti (išskyrus vieną kartą, kai po ilgo nesimatymo su tėvu šalių trejų metų duktė nenorėjo vykti su tėvu, tačiau motina ir brolis ją įkalbėjo). Nesibaigiantys tėvų konfliktai dažniausiai lemia ir vaiko norą atsitraukti, dingti iš konflikto zonos, t. y. nebendrauti, tačiau toks atsitraukimas neužtikrina vaiko interesų, todėl jei nėra kitų objektyvių aplinkybių, dėl ko galėtų būti ribojamas vaiko bendravimas, teismas gali neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir nustatyti geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkančią bendravimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014). Faktų, kad išieškotoja R. T. nuteikinėtų vaikus prieš tėvą, nenustatyta, skolininkas tokių aplinkybių neįrodinėjo. Labiau tikėtina, jog tėvas nenori bendrauti su nepilnamečiais vaikais.

12. D. P., prieš pasirašydamas taikos sutartį, kurioje nustatytas jo bendravimas su vaikais savaitgaliais, privalėjo įvertinti savo gyvenamąsias sąlygas arba išaiškėjus, kad jis tokių sąlygų neturi, kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo. Sulygta sąlyga dėl vaikų paėmimo savaitgaliais neįpareigoja skolininko vaikus vežti nakvoti būtent į savo gyvenamąją vietą, kadangi savaitgalį praleisti galima ir kitoje vaikams tinkamoje vietoje (pvz., pas vaikų senelius ar pan.), juolab kad pagal taikos sutartį tėvas su vaikais bendrauja tik vieną savaitgalį per mėnesį.

13. Skolininkas aplinkybių dėl didelio darbo krūvio niekuo neįrodinėjo, taigi šie argumentai atmestini kaip neįrodyti.14. Siekdamas pagrįsti bendravimo tvarkos nesilaikymą dėl sutrikusios sveikatos, D. P. pateikė savo sveikatos istoriją

(laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2018 m. sausio 9 d.), iš kurios matyti, kad pacientas jaučiasi pervargęs emociškai (2017 m. rugsėjo 1 d. šeimos gydytojo apžiūra), taip pat jaučia įtampą, nerimą, jam diagnozuotas miego sutrikimas (2017 m. rugsėjo 25 d. šeimos gydytojo apžiūra), tačiau nėra jokių duomenų, jog jam diagnozuotas nervinis emocinis sutrikimas, jį kamuoja nerimo, depresijos priepuoliai, dėl kurių vaikams būti kartu yra nesaugu, pavojinga jų gyvybei ir sveikatai.

15. Kitų vaikų turėjimas negali tapti priežastimi nebendrauti su vaikais Dovile ir Ignu, nes tėvų teisės ir pareigos visiems jų vaikams yra lygios.

16. D. P. nesilaikė bendravimo tvarkos ne tik antstolės akte nurodytais atvejais, jis su vaikais nesusitiko nuo 2017 m. rugpjūčio. Skolininko nurodomos aplinkybės neatleidžia jo nuo pareigos betarpiškai vykdyti teismo sprendimą; nurodomos tam tikros priežastys (sveikatos sutrikimai ir pan.) gali būti pripažįstamos kaip objektyvios ir pateisinančios bendravimo tvarkos nesilaikymą atskirais, pavieniais atvejais, tačiau negali būti pagrindas visiškai nesilaikyti nustatytos bendravimo tvarkos ir nebendrauti su vaikais. D. P. subjektyvus aplinkybių, jo teigimu, lėmusių jo ir vaikų visišką nebendravimą, nurodymas vertintinas kaip vengimas įgyvendinti tėvo pareigas savo vaikams. Duomenų, kad jis būtų dėjęs pastangas ir bandęs vaikus pasiimti ar susitarti iš anksto dėl kitos datos su vaikų motina, į bylą nepateikta. Be to, byloje nėra duomenų, kad su vaikais jis bendrautų kita nei nustatyta taikos sutartimi forma (ryšio priemonėmis, per socialinius tinklus ir pan.).

17. Teismas, R. T. prašant, išdavė vykdomąjį raštą tik dėl nutartimi patvirtintos taikos sutarties dalies – dėl tėvo su

vaikais bendravimo tvarkos 4.1–4.2 punktų, o dėl visos taikos sutarties, taip pat ir 4.8 punkto, vykdomasis raštas neišduotas. Tačiau tai neatleidžia šalių nuo pareigos visa apimtimi vykdyti įsiteisėjusią ir galiojančią teismo nutartį. D. P. taikos sutartimi nustatytos bendravimo tvarkos sąlygas aiškina išimtinai palankiai sau, nes, siekdamas paaiškinti, kodėl nesilaiko nustatytos bendravimo tvarkos, remiasi taikos sutarties 4.8 punkto nuostata, pagal kurią, jei dėl objektyvių priežasčių nėra galimybės laikytis sutartos bendravimo tvarkos, prarastas laikas gali būti kompensuojamas tėvams susitarus dėl to laisvos formos raštišku susitarimu šioje sutartyje nurodytomis ryšio priemonėmis. Tačiau D. P. nesilaiko sutarties 4.8 punkto nuostatos, kad apie priežastis, trukdančias laikytis sutartos bendravimo tvarkos, šalys viena kitą privalo informuoti raštu nedelsdamos, kai tik šios priežastys paaiškėja.

18. D. P. 2018 m. gegužės 2 d., 2018 m. gegužės 4 d., 2018 m. gegužės 16 d., 2018 m. gegužės 30 d., nesant objektyvių priežasčių, nevykdė 2018 m. vasario 6 d. vykdomajame rašte, 2018 m. balandžio 3 d. ir 2018 m. gegužės 9 d. patvarkymuose įtvirtintų įpareigojimų nustatyta tvarka bendrauti su vaikais, todėl teismas nusprendė skirti jam 100 Eur vienkartinę baudą už teismo nutarties nevykdymą.

19. Antstolės kontorai pateiktas vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 6 d. vykdomasis raštas Nr. e2-967-1019/2017 dėl nustatytos D. P. bendravimo su vaikais tvarkos vykdymo. D. P. vykdomojo rašto nevykdė, su vaikais nebendravo, todėl antstolė kreipėsi į teismą CPK 771 straipsnio pagrindu. Teismas šalių prašymu, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pakeisti sprendimo vykdymo tvarką (CPK 284 straipsnio 1 dalis), tačiau šalis, pateikdama prašymą teismui, turi konkrečiai nurodyti, kaip turėtų būti pakeista sprendimo vykdymo tvarka. Nei R. T., nei D. P. nenurodė, kad ši tvarka jiems yra neaiški, kad ją reikėtų keisti, nepateikė jokios nuomonės dėl bendravimo tvarkos formuluotės pakeitimo. Keičiant tėvo bendravimo tvarką su vaikais iš esmės būtų keičiama šalių susitarimo esmė, todėl, esant būtinybei, išieškotojas ir (ar) skolininkas dėl tokios sutarties sąlygų pakeitimo gali kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka ar šalims sutarus keisti sutartį bendru sutarimu.

20. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliacinį skundą, 2018 m. lapkričio 2 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nutartį.

21. Kolegija nurodė, kad, pirma, nors vykdomasis raštas išduotas tik dėl nutartimi patvirtintos taikos sutarties dalies dėl tėvo su vaikais bendravimo tvarkos, nustatytos 4.1–4.2 punktuose, tačiau tai neatleidžia šalių nuo pareigos visa apimtimi vykdyti įsiteisėjusią ir galiojančią teismo nutartį, ir, antra, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek ir su atskiruoju skundu skolininkas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jis laikėsi taikos sutarties 4.8 punkto nuostatų dėl informavimo apie priežastis, trukdančias laikytis sutartos bendravimo su vaikais tvarkos.

22. D. P. teigimu, antstolė, vykdydama teismo procesinį sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos (toliau – ir Sprendimų vykdymo instrukcija) 25 punktą, nes, sprendžiant iš akte nurodytos informacijos apie priimtą vykdyti vykdomąjį dokumentą, vaiko gyvenamosios vietos valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai nepranešė, todėl vaiko teisių apsauga nebuvo užtikrinta. Dėl šio D. P. argumento kolegija nurodė, kad Sprendimų vykdymo instrukcijos 25 punkte nustatyta, jog vykdydamas kitus nepiniginio pobūdžio teismo sprendimus, kuriuose nurodyti veiksmai susiję su nepilnamečiu asmeniu (vaiku) (teismo sprendimus, kuriais nustatoma vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarka ir kt.), apie priimtą vykdyti vykdomąjį dokumentą antstolis praneša vaiko gyvenamosios vietos valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai. Užtikrinant vaiko teisių apsaugą bet kurios iš šalių, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo prašymu ar, nusprendus antstoliui dalyvauti vykdymo procese, antstolio patvarkymu kviečiamas psichologas, kt. Nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas suinteresuoto asmens D. P., kuris pats iš esmės pažeidžia nepilnamečių vaikų interesus, nevykdydamas teismo nustatytos bendravimo tvarkos, atsakomybės klausimas, todėl vaikų teisių apsaugos užtikrinimas nepriklausė nuo nurodytos institucijos atstovų dalyvavimo vykdymo procese.

23. Suinteresuotam asmeniui D. P. buvo siųsti du patvarkymai, kuriais antstolė įpareigojo jį vykdyti įsiteisėjusiame teismo sprendime nurodytus veiksmus, todėl suinteresuotas asmuo akivaizdžiai nevykdė ne tik teismo vykdomojo dokumento, bet ir antstolės patvarkymų. Taigi skolininko neveikimas ir nebendradarbiavimas viso vykdymo proceso metu buvo pakankamas pagrindas bylą vykdančiam antstoliui surašyti CPK 771 straipsnyje nustatytą Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir jį perduoti nagrinėti teismui.

24. Suinteresuotas asmuo su vaikais pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nustatytą tvarką bendravo iki 2017 m. rugpjūčio mėnesio. Suinteresuotas asmuo nurodo, kad taikos sutarties dėl bendravimo tvarkos su vaikais nesilaikė dėl objektyvių priežasčių, nustatytos tvarkos laikosi pagal savo objektyvias galimybes, su vaikais bendrauja, susitinka, be to, jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad D. P., sudarydamas taikos

sutartį, suprato, jog susitaria tik dėl teisės, o ne dėl prievolės bendrauti su vaikais. Skolininko nurodomos aplinkybės neatleidžia vaikų tėvo nuo pareigos betarpiškai vykdyti teismo sprendimą, nurodomos tam tikros priežastys (sveikatos sutrikimai ir pan.) gali būti pripažįstamos kaip objektyvios ir pateisinančios bendravimo tvarkos nesilaikymą atskirais, pavieniais atvejais, tačiau šios aplinkybės negali būti pasiteisinimas visiškai nesilaikyti nustatytos bendravimo tvarkos ir nebendrauti su vaikais. Byloje nėra duomenų, kad suinteresuotas asmuo būtų dėjęs pastangas ir bandęs vaikus pasiimti ar susitarti iš anksto dėl kitos bendravimo datos su vaikų motina, taip pat nėra duomenų, kad su vaikais jis bendrautų kita nei nustatyta taikos sutartimi forma – ryšio priemonėmis, kt.

25. Skolininko atsakomybės klausimas buvo sprendžiamas už tam tikrą laikotarpį, dėl kurio nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, jog suinteresuotam asmeniui buvo diagnozuotas emocinis sutrikimas, jį kamavo nerimo, depresijos priepuoliai, dėl kurių vaikams būti kartu buvo nesaugu, pavojinga jų gyvybei ir sveikatai. Atskirajame skunde nurodyti duomenys, kad suinteresuotam asmeniui yra diagnozuotas nervinis emocinis sutrikimas, kiti sveikatos pažeidimai, dėl ko vaikams su juo gali būti nesaugu ir pavojinga jų gyvybei bei sveikatai, ir tai, kad skolininkas šiuo metu yra nusprendęs su vaikais nebendrauti, gali būti aktualūs sprendžiant klausimą dėl nustatytos bendravimo tvarkos pakeitimo įstatymų įtvirtinta tvarka.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

26. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo D. P. prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų nutartis ir priimti naują nutartį – antstolės prašymą atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

26.1. Antstolė nepranešė apie priimtą vykdyti vykdomąjį dokumentą vaiko gyvenamosios vietos valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai, todėl vaiko teisių apsauga nebuvo užtikrinta. Be to, antstolė privalėjo priimti patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos, tačiau toks patvarkymas nebuvo priimtas. Sprendimų vykdymo instrukcijos 25 punkte įsakmiai nurodyta, kad antstolis surašo sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir kreipiasi į teismą CPK 771 straipsnyje nustatyta tvarka tik tuo atveju, jei skolininkas nevykdo antstolio patvarkymo dėl sprendimo vykdymo tvarkos (o ne paties teismo sprendimo). Todėl antstolė visiškai nepagrįstai kreipėsi į teismą, o jos pateiktas aktas turėjo būti nepriimtas kaip neteismingas, kadangi nebuvo laikomasi jo priėmimo tvarkos – nebuvo priimtas patvarkymas dėl sprendimo vykdymo tvarkos. Taigi sprendimo vykdymo tvarka nebuvo derinama nei su skolininku, nei su vaiko teisių apsaugos institucijos atstovu. Teismo sprendimo vykdymas yra neatsiejamai susijęs su nepilnamečių vaikų interesais – bendravimo tvarka negali būti vykdoma vienašališkai tėvo, tam reikalingas ir vaikas. Sprendžiant dėl tėvo, nenorinčio ar negalinčio bendrauti su vaiku, privertimo bendrauti (t. y. priverstinai, antstoliui dalyvaujant vykdyti sprendimą), neabejotinai paliečiami ir nepilnamečio vaiko interesai – vertintina, ar toks bendravimas vaikams yra saugus, naudingas ir pan., todėl vaikų teisių apsaugos užtikrinimas yra būtinas ir privalomas. Taigi, antstolis privalomai turi surašyti patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos (o ne prašyti tai padaryti teismo) ir šios privalomos pareigos negali pašalinti skolininko elgesys (tariamas nebendradarbiavimas). Be to, skolininko nebendradarbiavimas su antstoliu ir buvo nulemtas aplinkybės, kad antstolis nesilaikė Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos tvarkos, t. y. į procesą neįtraukė vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo, kuris būtų galėjęs įvertinti, ar toks bendravimas, kurį verčia atlikti antstolis, atitiktų nepilnamečių vaikų interesus.

26.2. Teismas išdavė vykdomąjį raštą dėl sprendimu patvirtintos taikos sutarties dalies. Tačiau taikos sutartis yra vientisas dokumentas, kuriame nustatytos teisės ir pareigos turi būti vertinamos atsižvelgiant į visas sutartyje nurodytas sąlygas, t. y. ne tik 4.1, 4.2 punktuose, bet ir 4.3–4.12 punktuose nustatytas sąlygas. Nors antstolei kartu su vykdomuoju raštu buvo pateiktas teismo sprendimas su visa jame nurodyta bendravimo tvarka, vis tiek (antstoliui laikantis vykdomojo rašto turinio) patvarkymuose buvo reikalaujama laikytis tik taikos sutarties 4.1–4.2 punktuose nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos. Taigi bendravimo tvarka buvo nepagrįstai susiaurinta, iš jos pašalinant įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintas kitas tvarkos sąlygas, nustatytas 4.3–4.12 punktuose. Taikos sutarties 4.8 punkte nustatyta, kad jei dėl ligos (nedarbingumo) ar kitų objektyvių priežasčių nėra galimybės laikytis sutartos bendravimo tvarkos, dėl to prarastas laikas gali būti kompensuojamas susitarus dėl to laisvos formos raštišku susitarimu šioje sutartyje nurodytomis ryšio priemonėmis. Taigi bendravimo su vaikais tvarka nėra privaloma, nes nustatyta, jog dėl objektyvių priežasčių bendravimas gali nevykti (kas labai aiškiai atriboja šią tvarką nuo privalomai vykdytinų teismo sprendimų (CPK 271, 273 straipsniai), kurie privalo būti įvykdyti be jokių išimčių). Be to, prarastas laikas gali būti kompensuojamas, o tai taip pat aiškiai patvirtina, jog bendravimas šiuo atveju yra tėvo teisė, o ne pareiga, nes bendravimas gali įvykti vėliau, bet gali ir

nebeįvykti (priklausomai nuo šalių valios ir susitarimo), kas būtų neįmanoma (nelogiška), jei bendravimas būtų privalomas (tada ir kompensuotas turėtų būti privalomai). CK 6.189 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Taigi, įstatymo galią turi visa sutartis, o ne jos dalis (tuo labiau teismo sprendimu patvirtinta sutartis). Teisės aktai nenustato, kad viena sutarties dalis turėtų aukštesnę galią už kitą ar tik dalis sutarties būtų priverstinai vykdoma, o kita – ne. Todėl antstolio reikalavimas vykdyti tik dalį sutarties, neatsižvelgiant į kitą sutarties dalį, yra neteisėtas. Visa bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka turėtų būti vertinama kaip vientisas dokumentas, kurio visos sąlygos yra vienodai svarbios ir vertinamos kartu.

26.3. Antstolė, būdama profesionali teisininkė, turėdama galimybę susipažinti ne tik su vykdomojo rašto, bet ir teismo sprendimo, kuriuo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, turiniu, galėjo ir privalėjo patikrinti ir nustatyti, kad vykdomasis raštas išduotas tik dėl dalies taikos sutarties sąlygų, o kitos, vykdomajame rašte nenurodytos taikos sutarties sąlygos galimai eliminuoja vykdomajame rašte nurodytų sąlygų vykdymą. Kad antstolei sprendimo vykdymo tvarka buvo neaiški, patvirtina aplinkybė, kad ji prašė teismo pakeisti sprendimo vykdymo tvarką (nedetalizuodama, kaip ši turėtų būti keičiama). Antstolė privalėjo kreiptis į teismą ne dėl baudos skyrimo, o dėl sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo.

26.4. Tam, kad būtų galima svarstyti klausimą dėl baudos skolininkui skyrimo, būtina išsiaiškinti, ar teismo sprendimas ir jo pagrindu išduotas vykdomasis dokumentas yra galimas vykdyti apskritai. Teismo procesiniu sprendimu patvirtinus taikos sutartį, tokio procesinio sprendimo galiojimo apimtis yra susaistyta taikos sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2013). Tokios bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo sutarties, kokia buvo teismo patvirtinta šioje byloje, atveju teismo sprendimas būtų nevykdomas tokiu atveju, jei tėvas bendrautų su vaikais kitu metu ir kita tvarka nei nustatyta sutartyje, t. y. ją faktiškai pažeistų, o ne tada, kai tėvas savo teise nesinaudoja iš viso, tačiau jos nepažeidžia.

26.5. Taikant sutarties aiškinimo taisykles (nustatant šalių ketinimus, vertinant sutarties tekstą) šioje byloje taikos sutartimi nustatytoje bendravimo tvarkoje nėra nurodyta, kad bendravimas su vaikais vykdomas visu nurodytu laiku ir privalomai. Teismo sprendime (taikos sutartyje) nėra nustatytas privalomas įpareigojimas tėvui paimti vaikus nustatytu tvarkoje metu, tokia išvada darytina iš vartojamos terminijos ir sąlygų visumos. Taikos sutartyje nevartojami terminai, reiškiantys aiškų ir griežtą įpareigojimą „privalo“, „turi paimti“, o vartojami terminai, reiškiantys neapibrėžtą galimybę, teisę, numanomą vykdymą „paimant, grąžinant“ (sutarties 4.1–4.3 punktai), „paimami, grąžinami“ (sutarties 4.4 punktas). Sutarties 4.8 punkte nustatyta, kad „tuo atveju, jei dėl ligos (nedarbingumo) ar kitų objektyvių priežasčių nėra galimybės laikytis sutartos bendravimo tvarkos, dėl to prarastas laikas gali būti kompensuojamas mums susitarus dėl to laisvos formos raštišku susitarimu šioje sutartyje numatytomis ryšio priemonėmis“. Skolininkas šioje byloje nuosekliai aiškino, kad teismo patvirtintą bendravimo tvarką jis suprato kaip teisę, o ne pareigą bendrauti su vaikais, remdamasis visuotinai Lietuvoje nusistovėjusia tokių sutarčių vykdymo tvarka. Teismas turėjo vertinti ir atsižvelgti, kaip sutartį sudaręs asmuo ją suprato ir kokie buvo jo tikrieji ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis).

26.6. Įstatymas neleidžia priimti sąlyginių sprendimų (CPK 267 straipsnis). Tačiau bendravimo su vaiku tvarka visada priklauso nuo tam tikrų sąlygų – pvz., bendravimas gali neįvykti dėl vaiko ar tėvo ligos ir kt. Tai taip pat patvirtina, kad bendravimo su vaiku tvarka negali būti privalomai (priverstinai) vykdytina. Bendravimas su nepilnamečiais vaikais negali būti vykdomas prievartine forma, nes tai neatitiktų vaiko interesų. Jokioje teisės normoje ar teismų praktikoje nenustatyta, kad atskirai gyvenančio tėvo bendravimas su nepilnamečiu vaiku būtų vykdomas priverstinai, nes neįmanoma įsivaizduoti prievartinio bendravimo (CK 3.170 straipsnio 1, 2, 4 dalys, 3.175 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014; 2016 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427-378/2016). Akivaizdu, kad prievartinis bendravimas (tokį bendravimą galima laikyti nenuoširdžiu, nedraugišku, piktu ir pan.) neatitiktų vaikų interesų, kenktų jo psichinei sveikatai, galėtų būti laikomas netgi smurtu prieš vaiką. Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad bendravimo tvarka sudaroma nepilnamečių vaikų (o ne vieno iš vaiko tėvų) interesais.

26.7. D. P. neginčija, kad pagal CK 3.170 straipsnio 1 dalies nuostatas tėvai turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant. Tačiau ši pareiga negali būti susiaurinama ir suprantama kaip konkrečios vaiko paėmimo ir grąžinimo į jo gyvenamąją vietą tvarkos vykdymas, kadangi pati savaime tokia tvarka negali būti laikoma tinkamu bendravimo su vaiku, jo auklėjimo pareigų vykdymu (pvz., jei tėvas, paėmęs vaiką, jį skriaus, jo neprižiūrės, mokys vartoti alkoholį, keiktis, vartos smurtą ir pan., tai, savaime suprantama, jis nebus laikomas vykdančiu tėvo pareigas). Ir atvirkščiai – tinkamai tėvo pareigas galima vykdyti nepaimant vaikų iš jų gyvenamosios vietos, o bendraujant su jais kitais būdais (telefonu, laiškais ir pan.) arba netgi nebendraujant iš viso – jei pagrįstai manoma, kad toks bendravimas darytų vaikams

daugiau žalos negu naudos. Šios teisės ir pareigos negali būti sutapatinamos. Net jei įstatymas įtvirtina pareigą bendrauti su vaiku, ji nebūtinai turi būti įgyvendinama per nustatytą bendravimo su vaiku tvarką (t. y. vaiko paėmimą iš jo gyvenamosios vietos). Todėl CK 3.170 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti tiesiogiai siejama su taikos sutarties, kurioje nustatyta bendravimo tvarka, privalomumu ir nedaro šią sutartį patvirtinusio teismo sprendimo privalomai vykdytino.

26.8. Įstatymas šios kategorijos bylose nustato specifinę sankciją už teismo sprendimo nevykdymą, t. y. ne baudą (CPK 771 straipsnio 5 dalis), o tėvo valdžios apribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-487-969/2016; 2018 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-687/2018). Dėl to teismas skirti baudos negalėjo, nes bauda yra sankcija, motyvuojanti skolininką kuo greičiau įvykdyti jam paskirtą įpareigojimą, verčianti bendrauti to tarpusavyje nenorinčius tėvą ir vaikus, taip sukeliant pavojų vaikų saugumui, sveikatai, t. y. pažeidžiant nepilnamečių vaikų interesus. Teismas turėjo išaiškinti suinteresuotam asmeniui (išieškotojai) jos teisę kreiptis į teismą dėl tėvo valdžios apribojimo arba pats inicijuoti tokį procesą.

27. Suinteresuotas asmuo antstolė B. Palavinskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

27.1. Nustačius, kad skolininkas sistemingai nevykdo teismo vykdomajame dokumente ir jo pagrindu priimtuose antstolės patvarkymuose nurodytų įpareigojimų, 2018 m. birželio 27 d. buvo surašytas Sprendimų vykdymo instrukcijoje įtvirtintos formos aktas, kuriuo teismo buvo paprašyta išspręsti sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą bei savo nuožiūra skirti skolininkui tinkamo dydžio baudą (CPK 771 straipsnio 3, 6 dalys). Vykdant tokio pobūdžio vykdomąjį dokumentą, t. y. įpareigojant asmenį atlikti veiksmus, kitų procesinių priemonių, kaip tik nurodytų CPK 771 straipsnyje, antstolis neturi teisės atlikti.

27.2. Sprendimų vykdymo instrukcijos 25 punkte yra aptarta atvirkštinė situacija (nei susiklostė nagrinėjamoje byloje), kai skolininkas išieškotojui trukdo matytis su vaikais, o teismo priimtame vykdomajame dokumente nėra nustatyta konkreti matymosi ir bendravimo tvarka. Tokiose bylose vaiko teisių priežiūros specialistai į procesą įtraukiami tam, kad būtų maksimaliai užtikrinamos vaiko teisės, preziumuojant, kad vienas iš tėvų trukdo vaikui bendrauti su kitu tėvu.

27.3. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad CPK 771 straipsnyje nustatyta tvarka kreiptis į teismą antstolis gali tik tuomet, kai skolininkas nevykdo ne teismo vykdomajame dokumente nustatyto įpareigojimo, o antstolio surašyto sprendimo dėl vykdymo tvarkos. Skunde nurodyta tvarka yra taikoma tuomet, kai teismo vykdomasis dokumentas vykdomas siekiant apginti vieno iš tėvų teisę bendrauti su vaikais (atvirkštinė situacija nagrinėjamai) ir kai teismas tik abstrakčiai, nedetalizuodamas konkrečios matymosi tvarkos, įtvirtina tokią teisę. Nagrinėjamu atveju vykdomajame dokumente yra išdėstyta aiški matymosi su vaikais tvarka, kurią skolininkas patvirtino kaip tinkamą, pasirašydamas taikos sutartį.

27.4. Patenkinus kasacinį skundą būtų sukurtas precedentas, leidžiantis antstoliui pažeisti ultra vires doktriną ir CPK 771 straipsnį, įpareigojant antstolį, esant atitinkamoms aplinkybėms, vertinti bei keisti teismo išduoto vykdomojo dokumento turinį, jį siaurinant arba plečiant.

27.5. Pareiga tėvui rūpintis vaikais bei auklėti juos įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje, CK 3.165 straipsnyje. Tai ne tik pareiga išlaikyti savo vaiką materialiai (ką skolininkas daro), bet ir tiesioginė pareiga auklėti vaiką, t. y. sistemingais nurodymais, pamokymais ar kitais veikimais ugdyti žmogaus įpročius, valią, jausmus ir pan. Skolininkas akivaizdžiai siekia išvengti pareigos auklėti, lankyti vaikus bei bendrauti su jais, tai, kaip jis pats teigia, kompensuodamas materialiniu išlaikymu.

27.6. CK 3.159 straipsnyje nustatyta, kad tėvo ar motinos atsisakymas nuo teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja. CK 3.161 straipsnio 3 dalyje įstatymo leidėjas įtvirtino neginčijamas vaiko teises į abiejų tėvų auklėjimą bei bendravimą, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium. Vaiko teisė į bendravimą su abiem tėvais išskiriama ir CK 3.170 straipsnio 1 dalyje. Skolininkas siekia pažeisti savo paties vaikams įstatymu suteiktas teises į tinkamą bei nenutrūkstamą bendravimą su juo, prioritetą teikdamas savo, o ne vaikų interesams.

27.7. Patenkinus kasacinį skundą būtų suformuotas precedentas, tėvo bendravimą su vaiku įtvirtinant kaip teisę, o ne kaip pareigą. Tokiu atveju būtų pažeidžiami interesai asmens, su kuriuo yra nustatyta vaikų gyvenamoji vieta, nes pareiga tokiam asmeniui rūpintis vaikais būtų išplėsta, tokio tėvo kaip skolininkas pareigos būtų susiaurintos, o teisės išplėstos, būtų pažeista vaiko tėvų interesų pusiausvyra, suvaržant išieškotojos teises į asmeninį gyvenimą. Tokia praktika iškreiptų ir vykdymo procesą bendravimo su vaikais klausimu, nes situacijose, kai vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su skolininku, neleidžiančiu kitam tėvui matytis su vaiku, priverstinis vykdymas būtų leidžiamas, tačiau atvirkštinėje situacijoje, kai vienas iš tėvų nevykdo pareigos bendrauti su vaikais, priverstinio proceso inicijavimo teisė būtų suvaržyta.

28. Suinteresuotas asmuo R. T. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti iš D. P. 400 Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

28.1. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas. Nagrinėjamoje situacijoje įvykdyti teismo įpareigojimą gali tik patys proceso dalyviai. Pagal CPK 771 straipsnio 5 dalį dėl teismo sprendimo nevykdymo skiriama bauda atlieka kompensacijos funkciją, skiriama kaip satisfakcija išieškotojui dėl laiku neįvykdytos prievolės, skatina skolininką įvykdyti prievolę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2009). Įsiteisėjusių teismų sprendimų nevykdymas yra pavojinga veika, kuria trukdoma vykdyti teisingumą, griaunamas teismų valdžios autoritetas, neatkuriamos nukentėjusiųjų pažeistos teisės ir teisėti interesai, todėl už tokią veiką nustatyta net baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį. Nepagrįstai ilgai užsitęsęs privalomo sprendimo vykdymas gali pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 1997 m. kovo 19 d. sprendimą byloje Hornsby prieš Graikiją, peticijos Nr. 18357/91). Bylos atveju yra priimta ir galioja teismo nutartis, kuria nustatyta tėvo bendravimo su vaikais tvarka. Šis teismo sprendimas privalomas ir tėvui.

28.2. CK 3.170 straipsnyje nustatyta ne tik tėvų teisė, bet ir pareiga bendrauti su vaiku. Jei tėvai nevykdo šios pareigos, yra pažeidžiamos vaiko teisės ir interesai, todėl tėvams gali būti taikomos sankcijos. Skolininkas sąmoningai nevykdė teismo nustatytos jo bendravimo su vaikais tvarkos, nes yra įsitikinęs, jog tai daryti jam neprivalu. Toks skolininko įsitikinimas nėra pagrįstas nei teisės, nei moralės normomis. Skolininkas suabsoliutina savo teises ir siekia išvengti pareigų vykdymo. Byloje nėra duomenų, kad skolininkas būtų bandęs vaikus pasiimti ar susitarti iš anksto dėl kito bendravimo laiko ir (ar) formos. Remiantis EŽTT praktika, geriausius vaiko interesus atitinka užtikrintas vaiko ryšių su šeima palaikymas, nes šių ryšių suvaržymas reiškia vaiko atskyrimą nuo jo šaknų (EŽTT 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Pontes prieš Portugaliją, peticijos Nr. 19554/09). Bylos atveju pats tėvas aktyviai siekia nutraukti bet kokius ryšius su savo nepilnamečiais vaikais. Skolininko pageidavimu buvo suderinta tokia pakankamai minimali jo bendravimo su vaikais tvarka. Teismo nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje bendravimo tvarkos sąlygos išdėstytos visiškai aiškiai, skolininkas, atstovaujamas kvalifikuoto atstovo, pasirašytinai patvirtino, kad ši sutartis sudaryta laisva valia, nesant suklydimo, patvirtino, kad nėra jokių priežasčių, kurios darytų šią sutartį neteisėtą, ir tai, kad jam yra žinoma, jog, sudarius taikos sutartį ir ją patvirtinus teisme pagal CPK nuostatas, tokia taikos sutartis tampa priverstinai vykdytinu dokumentu (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

28.3. Nustatyta bendravimo su vaikais tvarka gali būti keičiama, bet pats skolininkas turi teisę dėl to kreiptis į teismą. D. P. iš esmės siekia išvengti bendravimo, visiškai nusišalinti nuo tėvo pareigų vykdymo ir visą vaikų priežiūros, auklėjimo, išlaikymo naštą perkelti motinai.

28.4. Jeigu asmuo teismo sprendimu yra įpareigotas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, tačiau savo iniciatyva jų neatlieka, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos priverstinio vykdymo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2011). Išieškotojas turi teisę pasitelkti antstolį tam, kad šis, siekdamas sprendimo įvykdymo, imtųsi CPK nurodytų priemonių, įskaitant ir priverstinį teismo sprendimo įvykdymą. CPK 771 straipsnyje nustatytos sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo teisinės pasekmės ir antstolio procesiniai veiksmai, kurių jis privalo imtis, kai vykdymo procese nustatomas (įrodomas) tokių sprendimų neįvykdymo faktas. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti įstatyme nustatyto dydžio baudą.

28.5. Byloje iš esmės nėra ginčo, kad skolininkas nevykdė teismo nustatytos bendravimo tvarkos antstolės prašyme nurodytu laiku (ir ne tik šiuo laiku, nes nebendrauja su vaikais jau daugiau nei pusantrų metų). Visi teiginiai dėl antstolės netinkamų veiksmų, kurie nebuvo skundžiami, laikytini nepagrįstais. Skolininkui paskirta bauda simbolinė, buvo tikimasi, kad jis supras savo pareigas ir pradės jas vykdyti. D. P. su vaikais nebendrauja nei taikos sutartyje nustatytu, nei kitu laiku.

28.6. Nustačius, kad tas iš tėvų, kuriam nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, neprivalo jos laikytis ir gali elgtis savo nuožiūra, būtų iškreiptas tėvų teisių ir pareigų balansas, pažeistas vaikų interesų prioriteto principas.

Teisėjų kolegija


IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl teismo nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatytos tėvo su vaikais bendravimo tvarkos nevykdymo

29. CK 3.155 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. CK 3.165 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu.

30. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas).

31. Jeigu tėvai nesusitaria dėl klausimų, susijusių su vaiko auklėjimu, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir teisėtais interesais susijęs elementas, t. y. šeimos teisinių santykių elementas, vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai skirtinas ypatingas dėmesys, o teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2007).

32. CK 3.170 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė).

33. Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

34. Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, kad tėvų pareiga bendrauti su vaiku reiškia tinkamą vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimą. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus. Vaiko noras bendrauti (nebendrauti) su vienu iš tėvų paprastai formuojasi priklausomai nuo tėvų tarpusavio santykių, kiekvieno iš jų elgesio, vaiko patirties, išgyvenimų ir pan., todėl teismas, vertindamas vaiko norus, turi siekti atskleisti vieną ar kitą norą lemiančius veiksnius, kurie gali turėti esminę reikšmę ir nustatant bendravimo su vaiku tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 23 punktas).

35. Kasaciniame skunde suinteresuotas asmuo D. P. kelia tėvo pareigos bendrauti su vaikais vykdymo klausimą. D. P. įsitikinęs, kad jis negali būti verčiamas vykdyti savo pareigą bendrauti su vaikais teismo nutarties, kuria patvirtinta jo ir R. T. taikos sutartis, vykdymo procese, už šios pareigos nevykdymą skiriant baudą CPK 771 straipsnio pagrindu. Tokiu atveju galimas tik tėvų valdžios apribojimo instituto taikymas. Be to, vykdymo veiksmus atliekantis antstolis turi laikytis teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 25 punkte nustatytos tvarkos, priimdamas patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos ir į vykdymo procesą įtraukdamas vaiko teisių apsaugos instituciją. Bylą nagrinėję teismai nurodytus suinteresuoto asmens argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

36. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartimi patvirtinta suinteresuotų asmenų R. T. ir D. P. taikos sutartis, kuria nustatyta vaikų gyvenamoji vieta, D. P. mokamas išlaikymas vaikams, jo bendravimo su vaikais tvarka. Problema kilo dėl D. P. įsipareigojimo pagal teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį bendrauti su vaikais vykdymo – nustatyta, kad jis pagal nurodytą tvarką su vaikais bendravo tik iki 2017 m. rugpjūčio mėnesio. D. P. teigia, kad jis negali būti verčiamas bendrauti su vaikais, priešingu atveju vaikai dėl tokio

bendravimo patirtų žalą.37. Teisėjų kolegija, remdamasi nutarties 29–34 punktuose nurodytomis teisės normomis ir atsižvelgdama į kasacinio

teismo formuojamą praktiką dėl šių normų taikymo, nurodo, kad suinteresuotas asmuo D. P. turi ne tik teisę, bet ir pareigą bendrauti su savo vaikais tam, kad būtų patenkintas vaikų poreikis ir teisė bendrauti su savo tėvu, taip pat kad būtų įgyvendintos ir kitos tėvo pareigos – auklėti savo vaikus, rūpintis jų vystymusi, sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Minėta, kad šios pareigos yra abiejų tėvų, jos vykdomos abipusiu tėvų sutarimu, o jei tai nepavyksta, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (nutarties 31 punktas). Tėvų asmeninė teisė ir pareiga bendrauti su vaikais turi būti vykdoma vaikų interesais, atsižvelgiant į vaikų norus ir juos tinkamai įvertinus. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad vaikų bendravimas su tėvu neatitiktų jų interesų, darytų jiems žalą, taip pat kad jie būtų išreiškę aiškų nenorą bendrauti su tėvu.

38. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad antstolė nesilaikė Sprendimų vykdymo instrukcijos 25 punkte įtvirtintos teismo sprendimų, kuriais nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, vykdymo tvarkos, t. y. apie priimtą vykdyti vykdomąjį dokumentą nepranešė vaiko gyvenamosios vietos valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai, nesikreipė į ją dėl turimos informacijos pateikimo. Tačiau kasaciniame skunde nepagrįstai akcentuojamas kaip privalomas antstolio patvarkymas dėl sprendimo vykdymo tvarkos, nes toks patvarkymas surašomas ne visais tokio pobūdžio sprendimų nevykdymo atvejais. Sprendimų vykdymo instrukcijos 25 punkte nustatyta, kad prireikus antstolis su valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovu aptaria sprendimo vykdymo priemonių pobūdį ir jų vykdymo tvarką; išnagrinėjęs turimą medžiagą antstolis priima patvarkymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos, kurio nevykdant antstolis surašo sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą ir kreipiasi į teismą CPK 771 straipsnyje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo D. P., teikdamas kasacinį skundą, faktiškai gina ne vaikų, o savo interesą, grindžiamą nenoru vykdyti savo kaip tėvo pareigą bendrauti su vaikais. Byloje nenustatyta, kad, antstolei neįvykdžius Sprendimų vykdymo instrukcijos 25 punkte nurodytų veiksmų, būtų buvę pažeisti geriausi vaikų interesai. Dėl šios priežasties nustatytas pažeidimas vykdymo procese nelemia išvados, kad, CPK 771 straipsnio 1, 6 dalių pagrindu antstolei surašius Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą ir perdavus jį antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui, visas vykdymo procesas yra neteisėtas.

39. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai tėvai nevykdo bendravimo su vaiku pareigos, yra pažeidžiamos vaiko teisės ir interesai, todėl tėvams gali būti taikoma sankcija – tėvų valdžios apribojimas (CK 3.180 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-487-969/2016, 46 punktas). Teisėjų kolegija nurodo, kad tokios sankcijos – tėvų valdžios apribojimo taikymo galimybė neeliminuoja teismo teisės skirti baudą tėvams dėl sprendimo (nutarties), kuriuo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka, nevykdymo, antstoliui vykdymo procese kreipusis dėl to į teismą. Tėvų valdžios apribojimas – tai kraštutinė priemonė, taikytina tais atvejais, kai nustatoma, kad tėvas (motina) nededa pastangų ir nepakeičia savo elgesio, toliau vengia atlikti savo pareigas, auklėti vaikus, nesirūpina jais ir pan.

40. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir kasacinio skundo argumentus, kad, sudarydamas taikos sutartį, D. P. tarėsi ne dėl pareigos, o dėl teisės bendrauti su vaikais įgyvendinimo tvarkos, ką, jo manymu, patvirtina taikos sutarties 4.8 punktas, taip pat kad jis nutraukė bendravimą su vaikais dėl objektyvių priežasčių, o tokia galimybė nustatyta būtent taikos sutarties 4.8 punkte. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties 4.8 punktu, kuris vykdytinas kartu su kitais taikos sutarties punktais, R. T. ir D. P. susitarė, kad tuo atveju, jei dėl ligos (nedarbingumo) ar kitų objektyvių priežasčių nėra galimybės laikytis sutartos bendravimo tvarkos, pastarasis laikas gali būti kompensuojamas jiems susitarus laisvu raštišku susitarimu šioje sutartyje nurodytomis ryšio priemonėmis; apie priežastis, trukdančias laikytis sutartos bendravimo tvarkos, vienas kitą privalo informuoti raštu nedelsdami, kai tik šios priežastys paaiškėja. Teismų byloje nenustatyta, kad D. P. neturėtų galimybės laikytis teismo nutartimi patvirtintos bendravimo su vaikais tvarkos. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad D. P. nurodomos aplinkybės, dėl kurių jis nebendrauja su vaikais, neatleidžia jo nuo pareigos betarpiškai vykdyti teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį. D. P. nurodytos tokios aplinkybės kaip sveikatos sutrikimai, nuosavo būsto neturėjimas, kiti du nepilnamečiai vaikai ir pan. gali būti pripažįstamos kaip objektyvios ir pateisinančios bendravimo tvarkos nesilaikymą atskirais, pavieniais atvejais, kai nėra galimybės sutarti dėl bendravimo su vaikais tvarkos konkrečiu atveju, tačiau jos negali būti pagrindas visiškai nesilaikyti nustatytos bendravimo su vaikais tvarkos ir su jais nebendrauti. Byloje nenustatyta, kad suinteresuotas asmuo būtų bandęs susitarti iš anksto dėl kitos bendravimo su vaikais datos, taip pat nėra duomenų, kad su vaikais jis bendrautų kita nei nustatyta taikos sutartimi forma (pvz., telefonu, internetu ir pan.). Taigi pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pats D. P. nevykdė taikos sutarties 4.8 punkto. Teisėjų kolegija nurodo,

kad teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties 4.8 punkto paskirtis – kompensuoti D. P. dėl tam tikrų priežasčių prarastą bendravimo su vaikais laiką, o ne suteikti jam galimybę išvengti pareigos bendrauti su vaikais vykdymo.

41. CK 3.175 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, pasikeitus aplinkybėms, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys (tėvas ar motina, neveiksnių nepilnamečių tėvų tėvai (globėjai, rūpintojai) gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo. Taigi D. P., esant priežasčių, dėl kurių jis negali vykdyti teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties, t. y. konkrečiu joje įtvirtintu būdu vykdyti savo kaip tėvo pareigų, turi galimybę kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti kitokią laiko, vietos, būdo prasme bendravimo su vaikais tvarką nei šiuo metu nustatyta, bet ne atsisakyti ją vykdyti. Pažymėtina, kad teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties 10 punktu D. P. patvirtino, jog jam yra žinoma, kad pagal CPK nuostatas sudaryta ir teisme patvirtinta taikos sutartis tampa priverstinai vykdytinu dokumentu (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Be to, minėta, nuo taikos sutarties patvirtinimo D. P. apie pusę metų ją vykdė, t. y. su vaikais bendravo taikos sutartyje nustatyta tvarka. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu ji prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui. Taigi taikos sutartis, kuria būtų nustatyta galimybė tėvui nevykdyti savo pareigos bendrauti su vaikais, prieštarautų imperatyviosioms CK 3.155 straipsnio 2 dalyje ir 3.170 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms teisės normoms ir viešajam interesui, todėl teismo negalėtų būti tvirtinama. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo pripažinti teisingu ir teisėtu kasaciniame skunde pateikto taikos sutarties aiškinimo.

42. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas šioje byloje, pagrindo pakeisti ar panaikinti kasacine tvarka skundžiamą nutartį nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Suinteresuotas asmuo R. T. prašo priteisti iš suinteresuoto asmens D. P. 400 Eur išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimo. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, remdamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.14 punktu, sprendžia, kad prašomas priteisti išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimas atitinka nustatytus reikalavimus, todėl prašymas tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

44. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 8,54 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų. Atmetant kasacinį skundą šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš suinteresuoto asmens D. P. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti suinteresuotam asmeniui R. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš suinteresuoto asmens D. P. (a. k. (duomenys

neskelbtini) 400 (keturis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Priteisti valstybei iš suinteresuoto asmens D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8,54 Eur (aštuonis Eur 54 ct) išlaidų,

susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.


TEISĖJOS GRAŽINA DAVIDONIENĖ

JANINA JANUŠKIENĖ

DALIA VASARIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-4853-822/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03738-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 49

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. spalio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Bališkių individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijos skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai, tretieji suinteresuoti asmenys Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, UAB „Stalida“, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas Bališkių individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. (28.7)-A4-8468 priimtą galutinę atrankos išvadą dėl krematoriumo pastato statybos ir kremavimo veiklos, (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. poveikio aplinkai vertinimo (toliau – ir atrankos išvada); 2) įpareigoti veiklos vykdytoją atlikti poveikio aplinkai vertinimą (parengti PAV ataskaitą).

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo atsisakymą skundo reikalavimo įpareigoti veiklos vykdytoją atlikti poveikio aplinkai vertinimą (parengti PAV ataskaitą) priėmė ir administracinę bylą Nr. eI-1090-821/2017 šioje dalyje nutraukė; kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

3. Pareiškėjas Bališkių individualių gyvenamųjų namų statybos bendrija pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą dalyje dėl pareiškėjo skundo atmetimo panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

II.

4. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2017 m. spalio 11 d. gautas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kuriame prašoma laikinai sustabdyti ginčijamos Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. (28.7)-A4-

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=51b826806c2a11e99989e603c54a3595

8468 priimtos galutinės atrankos išvados galiojimą.5. Prašyme nurodo, kad UAB „Aplinkos vadyba“ Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos

ministerijos Vilniaus departamentui 2017 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. R1055 pateikė prašymą nagrinėti UAB „Stalita“ planuojamos ūkinės veiklos – krematoriumo pastato statybos ir kremavimo veiklos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitą (toliau – ir Ataskaita). Pareiškėjo skunde keliami ir teismo nagrinėjami klausimai dėl Atrankos išvados teisėtumo, planuojamos ūkinės veiklos skleidžiamos taršos įvertinimo ir sanitarinės apsaugos zonos nustatymo, yra tiesiogiai susiję su Ataskaitoje planuojamai ūkinei veiklai siūloma nustatyti sanitarinės apsaugos zona bei pateikta informacija apie planuojamos ūkinės veiklos keliamą taršą, todėl mano, kad byloje būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai sustabdyti ginčijamos Atrankos išvados galiojimą. Kol teismas byloje nepritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonių, NVSC Vilniaus departamentas privalo vadovautis ginčijama, galimai neteisėta Atrankos išvada ir priimti sprendimą dėl Ataskaitos ir UAB „Stalita“ planuojamos ūkinės veiklos galimybių. NVSC Vilniaus departamento sprendimas dėl Ataskaitoje nagrinėjamų planuojamos ūkinės veiklos vykdymo sąlygų atitikties visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimams ir siūlomos nustatyti sanitarinės apsaugos zonos ribų dydžio, gali daryti įtaką bylos nagrinėjimo procesui ir sudaryti sąlygas kilti papildomiems teisiniams ginčams.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Stalita“ pateikė atsiliepimą, kuriame prašo NVSC prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti.

7. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad pareiškėjo skundas yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) nepagrįstas. Prašyme nėra nurodyta jokių argumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, atsirastų neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

8. Nagrinėjamu atveju vertinamas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. (28.7)-A4-8468 priimtos galutinės atrankos išvados galiojimą – pagrįstumas.

9. Administracinė byla pradėta pagal pareiškėjo Bališkių individualių gyvenamųjų namų statybos bendrijos skundą, kuriuo prašoma: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. (28.7)-A4-8468 priimtą galutinę atrankos išvadą dėl krematoriumo pastato statybos ir kremavimo veiklos, (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. poveikio aplinkai vertinimo (toliau – ir atrankos išvada); 2) įpareigoti veiklos vykdytoją atlikti poveikio aplinkai vertinimą (parengti PAV ataskaitą).

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo NVSC prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. (28.7)-A4-8468 priimtos galutinės atrankos išvados galiojimą, motyvuojant tuo, kad UAB „Aplinkos vadyba“ NVSC Vilniaus departamentui 2017 m. rugsėjo 21 d. pateikė prašymą nagrinėti UAB „Stalita“ planuojamos ūkinės veiklos – krematoriumo pastato statybos ir kremavimo veiklos (duomenys neskelbtini), Vilniuje, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitą, dėl kurios priimdamas sprendimą trečiasis suinteresuotas asmuo turės vadovautis šioje byloje ginčijama Atrankos išvada.

11. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

12. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vienas iš būtinų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindų yra aplinkybės, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala,

konstatavimas. Tačiau nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra jokių duomenų, jog netaikant trečiojo suinteresuoto asmens prašomos užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, per se (lot. pati savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. NVSC nurodoma tikimybė, jog ateityje galbūt gali kilti nauji teisminiai ginčai, nesudaro pagrindo taikyti nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-44-662/2017).

13. Teisėjų kolegija, įvertinusi trečiojo suinteresuoto asmens NVSC prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir NVSC nurodytas priežastis, dėl kurių turi būti taikoma prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, konstatuoja, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti trečiojo suinteresuoto asmens nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

14. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju NVSC prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamos Aplinkos apsaugos agentūros 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. (28.7)-A4-8468 priimtos galutinės atrankos išvados galiojimą – netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. R-26-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00034-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)


NUTARTIS

2019 m. kovo 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo E. Ž. skundo dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. Sp-151 dalies ir 2019 m. kovo 8 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus priėmimo klausimą,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1745a2306b6111e99989e603c54a3595

n u s t a t ė :

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. kovo 18 d. gautas pareiškėjo E. Ž. skundas, kuriame nesutinkama su Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2019 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. Sp-151 dalimi „Dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos rinkimų galutinių rezultatų patvirtinimo“ ir 2019 m. kovo 8 d. Posėdžio protokole Nr. P-16 priimtu nutarimu netenkinti E. Ž. prašymą perskaičiuoti balsus, taip pat prašoma priimti sprendimą, įpareigojantį Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją perskaičiuoti galiojančius ir negaliojančius rinkėjų balsus 7 Palangos miesto rinkimų apygardos Nr. 31 apylinkėse bei nustatyti, ar nebuvo pažeista biuletenių saugojimo tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 7 dalis nurodo, kad skundas (prašymas, pareiškimas) gali būti siunčiamas paštu, išskyrus šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 21 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytus ginčus, ir elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) siunčiamas faksimiliniu laišku arba kitomis elektroninių ryšių priemonėmis (išskyrus atvejus, kai asmens tapatybė patvirtinama Lietuvos Respublikos teismų įstatyme nustatytais būdais), ne vėliau kaip per tris kalendorines dienas turi būti pateiktas skundo (prašymo, pareiškimo) originalas.

Pažymėtina, kad ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinė instancija byloms pagal skundus dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų ar neveikimo, išskyrus skundus, kurie priskirti Konstitucinio Teismo kompetencijai, taigi pareiškėjo keliamas ginčas patenka į ABTĮ 65 straipsnio 6 dalyje nurodytą išimtį, kuomet skundas (prašymas, pareiškimas) negali būti siunčiamas paštu.

Pabrėžtina, kad ABTĮ 124 straipsnis yra specialusis straipsnis, reguliuojantis skundo dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimų padavimo tvarką. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Prezidento rinkimų įstatyme, Seimo rinkimų įstatyme, Referendumo įstatyme, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nustatyti asmenys šiuose įstatymuose nurodytais pagrindais ir per nurodytus terminus gali apskųsti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus. Skundai paduodami raštu, faksimiliniu laišku arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (ABTĮ 124 str. 2 d.).

Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 81 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kandidatų sąrašus iškėlusios partijos, rinkimų komitetai, kandidatai, išrinkti savivaldybės tarybos nariai po galutinių rinkimų rezultatų oficialaus paskelbimo iki pirmojo naujai išrinktos savivaldybės tarybos posėdžio bet kurį Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą ar kitą jos veiką per 5 dienas po Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimo įsigaliojimo ar po to, kai paaiškėjo apie ginčijamą veiką, gali apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Vadovaujantis minėta Įstatymo 81 straipsnio 5 dalimi, šiuo atveju paskutinė 5 dienų termino diena VRK sprendimui apskųsti buvo 2019 m. kovo 13 d. Pareiškėjas nenurodo, kad apie ginčijamą VRK sprendimą sužinojo vėliau, nei 2019 m. kovo 8 d. Pareiškėjas skundą dėl VRK sprendimų panaikinimo išsiuntė teismui paštu 2019 m. kovo 13 d. (pagal spaudą ant voko), o teisme skundas gautas 2019 m. kovo 18 d. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas praleido Įstatymo 81 straipsnio 5 dalyje nustatytą terminą skundui dėl VRK sprendimų panaikinimo paduoti. Be to, pareiškėjo skundas pateiktas netinkama forma, t. y. paštu.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Ši ABTĮ norma yra imperatyvi, dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo ja nesivadovauti. Tad pareiškėjui praleidus terminą skundui dėl VRK sprendimo panaikinimo paduoti, teisėjų kolegija ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu atsisako šį skundą priimti.

Primintina, kad ši nutartis, kuria atsisakoma priimti pareiškėjo skundą dėl VRK sprendimo panaikinimo, neužkerta kelio pareiškėjui paduoti naują skundą kartu pateikiant ir prašymą dėl praleisto Įstatymo 81 straipsnio 5 dalyje nustatyto 5 dienų termino atnaujinimo bei šį prašymą pagrindžiančius argumentus ir įrodymus (ABTĮ 30 str. 1 ir 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti pareiškėjo E. Ž. skundą dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2019 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. Sp-151 dalies ir 2019 m. kovo 8 d. sprendimo bei kartu su priedais grąžinti jį padavusiam asmeniui.


TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-1543-662/2018Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01434-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 57.3(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jupojos statybinės medžiagos“ prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą administracinėje byloje pagal

atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jupojos statybinės medžiagos“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, dėl reikalavimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Jupojos statybinės medžiagos“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Jupojos statybinės medžiagos“) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos ir civilinės saugos skyriaus vyriausiosios specialistės I. M. 2016 m. gegužės 16 d. reikalavimus Nr. TPSA-835 ir Nr. TPSA-84 panaikinti išorinės reklamos įrengimo pažeidimus; 2) panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos ir civilinės saugos skyriaus vyriausiosios specialistės I. M. 2016 m. birželio 10 d. reikalavimus Nr. TPSA-1234 ir Nr. TPSA-1235 panaikinti išorinės reklamos įrengimo pažeidimus.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino visiškai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

2019 m. sausio 18 d. pareiškėjo atstovė advokatė K. P. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, prašydama

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6c5aff806c2a11e99989e603c54a3595

priteisti pareiškėjui iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 947,72 Eur.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. vasario 8 d. nutartimi tenkino UAB „Jupojos

statybinės medžiagos“ prašymą ir priteisė iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 716,04 Eur teismo išlaidų. Prašymo dalį dėl išlaidų priteisimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, teismas perdavė nagrinėti pagal kompetenciją Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija


Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014), tačiau kiekvienu atveju priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju galutinis sprendimas apeliacinės instancijos teisme priimtas pareiškėjo naudai (atmetus atsakovo Šiaulių savivaldybės administracijos apeliacinį skundą), todėl jis turi teisę ir į atstovavimo išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, atlyginimą. Pareiškėjas atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą pateikė 2017 m. balandžio 19 d.

Pareiškėjas 2019 m. sausio 18 d. prašyme nurodo, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, jis patyrė 231,68 Eur išlaidų, kurias prašo priteisti iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos.

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) (šiuo atveju aktualus 2016 metų IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 822,80 Eur). Rekomendacijose taip pat nustatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio koeficientas – 1,3 (8.11 p.). Šiuo atveju maksimali už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistina suma yra 1069,64 Eur (822,80 Eur × 1,3).

Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų – 2017 m. balandžio 28 d. sąskaitos už teisinę pagalbą Nr. No 2017/1234 matyti, jog už teisines paslaugas 2017 m. balandžio mėnesį paskaičiuota 278,02 Eur suma. Pagal mokėjimo nurodymus, kurie atlikti po atsakovo apeliacinio skundo pateikimo pirmosios instancijos teismui (t. y. 2017 m. balandžio 3 d.) (b. l. 109–117) matyti, kad 2017 m. gegužės 17 d. mokėjimo nurodymu Nr. 8873208 sumokėta 137,77 Eur suma. Kitų įrodymų, patvirtinančių apmokėjimą pagal sąskaitą, nepateikta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl sumokėtų išlaidų už teisinę pagalbą bei nesant kitų įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas advokatui būtų sumokėjęs visą prašomą priteisti sumą, t. y. 231,68 Eur, taip pat įvertinus, kad maksimali už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą suma neviršija Rekomendacijų 7 punkte

nustatytos rekomenduojamos priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio, darytina išvada, kad pareiškėjo realiai patirtos išlaidos, t. y. pareiškėjo pervesta 137,77 Eur suma advokatui, priteistinos iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 40 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jupojos statybinės medžiagos“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Jupojos statybinės medžiagos“ iš atsakovo Šiaulių miesto savialdybės administracijos 137,77 (šimtą trisdešimt septynis eurus, 77 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.


TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-3196-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03075-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4fae4cc06c2a11e99989e603c54a3595

1. Pareiškėjas S. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 248 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už neatitinkančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymą, periodiškai laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) atsakovo atstovu byloje buvo įtraukta dėl diskriminavimo maitinant bei kankinimo alkiu, materialinio buitinio aprūpinimo neužtikrinimu. Teisingumo ministro įsakymuose pažeistos bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl Teisingumo ministerija yra nekokybiškus teisės aktus priėmusi institucija. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsakovo atstovu byloje įtrauktas, kadangi pareiškėjo įsitikinimu, būtent ši institucija pagal savo kompetenciją privalėjo spręsti klausimus, susijusius su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų tinkamų gyvenimo sąlygų užtikrinimu, įkalinimo įstaigų veiklos kontrole, naujų įkalinimo įstaigų statyba ir tinkamo kalinimo vietų skaičiaus įrengimu.

3. Nurodė, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo žeminančios žmogaus orumą, kenksmingos sveikatai, neatitiko teisės aktų reikalavimų ir prilygo kankinimui. Teigė, kad Lukiškių TI-K kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus kamerų ploto, dėl inventoriaus buvimo pareiškėjas neturėjo galimybės judėti, kamerose nebuvo ventiliacijos. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto, tualetai buvo per maži, nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema. Kameros buvo netinkamai apšildytos, jose buvo drėgna, veisėsi pelėsis. Langai karantino kamerose buvo nesandarūs, be stiklų, todėl oro temperatūra buvo per žema, kitose kamerose taip pat buvo šalta, šildytuvai į kameras išduodami nebuvo. Nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Be to, kamerose buvo įrengti savadarbiai gultai, kurie buvo per siauri ir per trumpi. Nebuvo įrengtos lentynėlės skirtos knygoms, asmeniniams daiktams susidėti ar maisto produktams laikyti, kameros nebuvo aprūpinamos valymo priemonėmis ir medžiagomis. Karantino kamerose nebuvo išduodami užvalkalai, antra paklodė ir antras pagalvės užvalkaliukas. Minkštasis inventorius nebuvo skalbiamas, o tik dezinfekuojamas. Pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Kalinamų asmenų sveikata nebuvo tikrinama. Lukiškių TI-K priėmimo-paskirstymo punkte nebuvo galimybės išsikviesti gydytoją, nebuvo galimybės pasinaudoti dušu. Dušų patalpose nebuvo įrengtos pertvaros ir pakabos skirtos drabužiams pakabinti. Rankų plovimui prieš vagį ir po valgio buvo tiekiamas šaltas vanduo. Lukiškių TI-K kameros nebuvo remontuojamos, daugumos patalpų grindys ir sienos buvo be apdailos, nevalomos daugiau kaip 10 metų. Visų kamerų oras buvo užterštas nuo sienų, lubų ir grindų kylančiomis cemento ir kalkių dulkėmis, todėl kalinimo sąlygos buvo kenksmingos pareiškėjo sveikatai.

4. Pareiškėjas vertino, kad jis buvo kankinamas alkiu, neaprūpinamas pajamomis, diskriminuojamas. Pasivaikščioti gryname ore galėjo tik 1 val., o trumpalaikiai pasimatymai buvo suteikiami tik 2 val. trukmės, ilgalaikiai pasimatymai nebuvo suteikiami. Pareiškėjo manymu, dėl atsakovo atstovų netinkamų veiksmų patyrė neturtinę žalą, apibrėžtą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje.

5. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad nuteistiesiems buvo suteikiami trumpalaikiai (iki 2 val. trukmės) ir ilgalaikiai (iki vienos

paros trukmės) pasimatymai, suimtojo pasimatymų skaičius nebuvo ribojamas, suimtųjų bei nuteistųjų susirašinėjimo teisė ribojama nebuvo. Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji maistą turėtų gauti pagal asmenines fiziologines mitybos normas. Pažymėjo, kad specialus maitinimas nustatomas atsižvelgiant į gydytojų išvadas, tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, jog jam buvo reikalingas specialus maitinimas, atsižvelgiant į jo religinius įsitikinimus ar tokį poreikį būtų nustatę gydytojai. Pareiškėjo pozicija dėl kankinimo alkiu ir diskriminavimo yra visiškai nepagrįsta. Teisingumo ministerijos nuomone, pareiškėjas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

7. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti 3 metų senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Nurodė, jog pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl galimai pažeistų jo teisių, kurios sukėlė jam neigiamus išgyvenimus. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nebuvo tokia didelė, kad būtų vertinama pinigais, o neturtinės žalos atlyginimas nebuvo vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais galėjo būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Teigė, jog kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, privalomai

priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.9. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą, prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo

skundą atmesti kaip nepagrįstą.10. Lukiškių TI-K nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų

reikalavimus. Nurodė, jog skirstant atvykusius asmenis į kameras, buvo laikomasi suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pažymėjo, kad kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau administracija stengėsi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Lukiškių TI-K buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, jog kiekvienas laikomas asmuo turėjo lovą, švarų patalynės komplektą bei kitą teisės aktuose numatytą inventorių. Nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto buvo atskirtas sienele, už kamerų valymą ir tvarką buvo atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kamerų valymui buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui bei universalus valiklis, tinkantis indams plauti. Karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, kuris jas plovė bei dezinfekavo su jam išduotais valikliais.

11. Nurodė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus, pripažino, kad dėl kamerų dydžio, nebuvo galimybės pastatyti papildomų baldų. Pažymėjo, lovų gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamino ir remontavo pagal poreikį nuteistieji palikti ūkio darbams atlikti. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose vėdinamos natūraliu būdu per langus, todėl apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino patalpas, neturėjo problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Higienos priemonės buvo išduodamos, kamerų dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas atitiko teisės normas. Nurodė, kad nuteistiesiems buvo garantuojama asmens sveikatos priežiūros paslauga ir patarnavimai, buvo užtikrinamos medicinos paslaugos, suimtieji ir nuteistieji buvo maitinami vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, valgiaraščiai buvo subalansuoti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas atitiko. Pažymėjo, kad administracija (direktorius) neturėjo pareigos paskirti nuteistajam maksimalaus dydžio piniginę išmoką. Pataisos įstaigos direktoriui buvo numatyta teisė, bet ne pareiga, skirti nuteistiesiems socialines pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti, taip pat pinigines išmokas iš pataisos įstaigos lėšų. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsiradusios žalos faktą.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu pritaikė ieškinio senatį ir pareiškėjo S. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą

13. Teismas nustatė, jog pareiškėjo teigimu, jis patyrė neturtinę žalą dėl, jo vertinimu, „nekokybiškos“ teisėkūros, kurią rengia Teisingumo ministerija.

14. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta valdžių pasidalijimo samprata, konstatavo, kad Teisingumo ministerija nėra įstatymų leidžiamoji valdžia, kadangi įstatymus priima Lietuvos Respublikos Seimas, taigi nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnio nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, sąlygos. Byloje nenustačius Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti dėl neturtinės žalos buvimo fakto (kilusių pasekmių pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

15. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš, jo nuomone, neteisėtų valdžios institucijų – Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.

16. Teismas, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, taip pat CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, vertino, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Kadangi CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo,

teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. rugsėjo 7 d. (b. l. 70), teismui nėra pateikęs jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad atstovai Kalėjimų departamentas ir Lukiškių TI-K prašė taikyti ieškinio senatį, sprendė, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014 m. rugsėjo 7 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė.

17. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų, kad egzistuoja svarbios aplinkybės dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl pareiškėjo skundą atmetė (CK 1.131 str. 1 d.).

III.

18. Pareiškėjas S. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

19. Apeliantas teigia, kad teismas negali pasirinkti įstatymų nuostatų, kuriomis priimdamas sprendimą vadovausis, o kurias ignoruos. Pažymi, jog teismui yra privaloma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika.

20. Teigia, kad teismas neturėjo teisės sprendime cituoti atsakovo Lukiškių TI-K neteisėtų teiginių.21. Teigia, jog Teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai yra akivaizdūs ir skundžiamu sprendimu nėra paneigti, tuo

tarpu teismas, nustatęs, jog neteisėtus veiksmus atliko į bylą neįtraukta valstybės institucija, privalėjo į bylą įtraukti naujus atsakovus.

22. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytu senaties terminu. Nurodo, kad teismas pareiškėjo skunde nurodytus argumentus tiesiog ignoravo, taip pažeisdamas pareiškėjo absoliučią konstitucinę teisę į teisingą teismą.

23. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą sprendimą bei pažymi, jog apelianto formuluojami argumentai yra abstraktūs ir nepagrįsti.

25. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, kadangi apeliantas, teikdamas apeliacinį skundą, nepateikė jokių naujų įrodymų, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

26. Atsakovas Kalėjimų departamentas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.27. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes,

teisingai taikė materialinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, vadovavosi naujausia teismų praktika, todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija


IV.

28. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamento ir Teisingumo ministerijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.

29. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovų prašymus, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. taikė ieškinio senatį. Taip pat, pažymėdamas, kad Teisingumo ministerija nėra įstatymų leidžiamoji valdžia, kadangi įstatymus priima Lietuvos Respublikos Seimas, sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, sąlygos.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nesutinka, tvirtina, jog teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą. Taip pat nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi

savo pasirinktomis įstatymų nuostatomis ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, nesutinka, kad buvo cituoti atsakovo Lukiškių TI-K teiginiai, nesutinka, kad nenustatyti Teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai, nes jie yra akivaizdūs ir skundžiamu sprendimu nėra paneigti.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

32. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

33. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

35. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

36. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

37. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo

teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

38. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d., tačiau skundą teismui pateikė tik 2017 m. rugsėjo 7 d. (b. l. 70), t. y. po dešimties metų, kas vertintina, jog buvo žymiai praleistas trejų metų ieškinio senaties terminas.

39. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

40. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas teismui nėra pateikęs jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nenurodo duomenų bei įrodymų, patvirtinančių kodėl jis negalėjo anksčiau pateikti skundo dėl neteisėtų institucijų veiksmų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie galimą savo teisių pažeidimą, taigi pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

41. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad teismas negali pasirinkti įstatymų nuostatų, kuriomis vadovausis priimdamas sprendimą, kad teismui yra privaloma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika ir tarptautinės sutartys, teisėjų kolegija, pirmiausia, atkreipia dėmesį, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

42. Pagal ABTĮ normų nuostatas, tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su pareiškėjo pareiga tiksliai suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą (ABTĮ 23 str. 2 d.). Tinkamas skundo (prašymo) dalyko (ir pagrindo) suformulavimas, be kita ko, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir pareiškėjo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Pareiškėjas privalo nurodyti tik faktinį skundo (prašymo) pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Todėl vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (ABTĮ 86 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, paneigiamas apelianto teiginys, kad teismas negali savo nuožiūra pasirinkti teisinį santykį reglamentuojančių teisės normų.

43. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad teismas sprendime neturėjo teisės cituoti atsakovo Lukiškių TI-K teiginių, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 87 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas susideda iš įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių. Pagal ABTĮ 87 straipsnio 3 dalies nuostatą, aprašomojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) pareiškėjo reikalavimai; 2) atsakovo atsikirtimai; 3) kitų proceso dalyvių paaiškinimai.

44. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, aprašomojoje sprendimo dalyje teismas išdėstė atsakovo Lukiškių TI-K atsikirtimų į pareiškėjo skundą argumentus. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas sprendime neturi teisės ir negali cituoti ar aprašyti atsakovo teiginių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.

45. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, sąlygos. Taip pat, kad jeigu teismas nustato, jog neteisėtus veiksmus atliko į bylą neįtraukta valstybės institucija, teismas turi teisę ir netgi privalo įtraukti į bylą

naujus atsakovo atstovus.46. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos

priteisimo, pripažinęs, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Vertinant tai, jog reikalavimams dėl žalos atlyginimo pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį nustatomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, vadinasi, nepriklausomai nuo to, kas atstovauja Lietuvos valstybę dėl neturtinės žalos atlyginimo, konstatavus ieškinio pateikimo praleidimo terminą, klausimas dėl galimai padarytų pažeidimų ir žalos atlyginimo, nėra sprendžiamas.

47. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ



Administracinė byla Nr. A-368-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00157-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 14.12(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1a699e806b6111e99989e603c54a3595

pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos

Panevėžio darbo rinkos mokymo centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Panevėžio darbo rinkos mokymo centro skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – J. M. ir asociacija Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių“ bendruomenė) dėl aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Panevėžio darbo rinkos mokymo centras su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 9 d. patikrinimo aktą NR. H5-80 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 17 d. raštą Nr. IS-1362(30.3) (toliau – ir Raštas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad vykdo vairavimo mokymus autodrome, tačiau Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Centras) atliko matavimus, kuriuose nurodė, jog, vykstant sunkiasvorių krovinių transporto priemonių praktikinio vairavimo mokymams, autodrome viršijami Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ patvirtinimo“ patvirtintos Higienos normos (toliau – ir Higienos norma) 1 lentelės 4 eilutėje nustatyti didžiausi leidžiami ekvivalentinio ir maksimalaus garso slėgio lygiai gyvenamojoje aplinkoje dienos metu, neužtikrinamas Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnyje nustatytų pagrindinių triukšmo valdymo principų ir priemonių įgyvendinimas, pažeidžiamos kitos minėto įstatymo nuostatos. Taip pat buvo konstatuota, jog priemonės, skirtos triukšmo mažinimui autodrome, yra nepakankamos.

3. Pareiškėjas teigė, jog triukšmo šaltinis nėra stacionarus, todėl Centro atlikti matavimai yra netikslūs. Pareiškėjo teigimu, atsakovai turėjo kelti reikalavimus aplinkiniams gyventojams dėl jų gyvenamosios aplinkos apsaugos nuo galimo triukšmo, bet ne pareiškėjui. Gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio gyventojai skundžiasi autodromo veikla, buvo pastatytas vėliau nei buvo pradėta ir vykdoma autodromo eksploatacija, todėl gyventojams buvo žinoma autodromo veikla ir jos poveikis aplinkai, o išduodant projektavimo sąlygas namo statybai, rengiant namo projektą bei pripažįstant jį tinkamu naudoti, turėjo būti įvertintos autodromo veiklos aplinkybės. Be to, rengiant autodromo konstrukcijos projektą, atsakovai projektavimo sąlygose nenurodė jokių reikalavimų dėl specifinio galimo triukšmo buvimo, padidėjimo, apsaugos priemonių įrengimo, išdavė leidimą rekonstrukcijos darbams atlikti ir juos pripažino tinkamais.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Centro užsakymą buvo atlikti triukšmo lygio matavimai 26 m atstumu nuo pastato, priklausančio J. M., rytinės sienos, t. y. matavimai buvo atlikti ne J. M. priklausančiame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), o kaimyniniame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris yra žemės ūkio paskirties ir jam Higienos normos reikalavimai netaikomi.

5. Atsakovas Centras atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.6. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. kovo 4 d. atliko operatyviąją kontrolę autodrome, kurios metu buvo nustatyta, jog,

vykstant sunkiasvorių krovininių transporto priemonių praktinio vairavimo mokymams, autodrome viršijami Higienos normos 1 lentelės 4 eilutėje nustatyti didžiausi leidžiami ekvivalentinio ir maksimalaus garso slėgio lygiai gyvenamojoje aplinkoje dienos metu, neužtikrinamas Įstatymo 3 straipsnyje nustatytų pagrindinių triukšmo valdymo principų ir priemonių įgyvendinimas, pažeidžiamos kitos minėto įstatymo nuostatos. Patikrinimo akte nurodyta, kad triukšmo šaltinis yra autodromas, vykstant sunkiasvorių transporto priemonių praktinio vairavimo mokymams, todėl triukšmo šaltinis laikytinas stacionariu. Matavimai buvo atlikti gyvenamojoje aplinkoje, o teisės aktuose nėra nustatyta, kad gyvenamąją aplinką turi apimti tik vienas sklypas.

7. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepime į parėškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Administracija atsiliepime nurodė, kad pagal Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punktą savivaldybių vykdomosios institucijos privalo reikalauti, kad triukšmo šaltinių valdytojai tikslintų ir keistų triukšmo prevencijos veiksmų planus bei juos įgyvendintų, tikslintų ir keistų triukšmo šaltinių naudojimo trukmę ir konkretų šių šaltinių veiklos pradžios bei pabaigos laiką. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos ir kontrolės skyrius, įvertinęs Centro pateiktą informaciją apie padidintus triukšmo lygius gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų patalpose, kreipėsi į pareiškėją, nurodydamas iki 2016 m. birželio 9 d. pateikti triukšmo prevencijos ir mažinimo priemonių planą, nurodant taikomas prevencines priemones ir įgyvendinimo terminus.

9. Pažymėjo, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai, statybos leidimas buvo išduotas 2008 m. balandžio 28 d., tuo tarpu leidimas (duomenys neskelbtini) mokslo paskirties pastato, gamybos ir pramonės paskirties pastato (keičiant jo paskirtį į mokslo), autodromo (vairavimo mokymo aikštelės) rekonstravimui, garažų pastato paprastajam remontui, stoginės bei tvoros statybai pareiškėjui buvo išduotas 2012 m. rugpjūčio 2 d., todėl pareiškėjui teko rizika dėl autodromo veiklos poveikio visuomenei.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. M. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.11. Nurodė, jog dėl nuolatinio triukšmo, kuris tęsiasi nuo 2015 m. rugpjūčio mėn., daroma žala arčiausiai stacionaraus

triukšmo šaltinio gyvenančių gyventojų sveikatai. Medikų išvados patvirtino, kad gyventojų sveikatai padaryta žala dėl keliamo triukšmo. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, už gyventojų sveikatai padarytą žalą atsakingas pareiškėjas, nes jis nesiėmė konkrečių ir efektyvių priemonių, kad būtų pašalinta sveikatai daroma žala. Paaiškino, kad, kai autodromas buvo naudojamas Panevėžio profesinio rengimo centro mokymo veikloje, nebuvo slydimo įkalnių, nuokalnių, per dieną pravažiuodavo ratu motorinės transporto priemonės, lengvieji automobiliai, retai sunkiasvorės transporto priemonės, tačiau, rekonstravus autodromą, įrengus įkalnes ir nuokalnes su slidžia danga, kurią sudaro dinaminė plokštė, sukurianti šoninį slydimą, stipriai padidėjo sunkiasvorių transporto priemonių srautai, triukšmo lygis tapo nebepakeliamas.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.13. Teismas nustatė, kad J. M. 2016 m. vasario 12 d. su skundu kreipėsi į Panevėžio visuomenės sveikatos centrą, kuris

2016 m. vasario 15 d. raštu atsakė nurodydamas, kad atliks akustinio triukšmo matavimus. 2016 m. kovo 14 d. Centras atliko akustinio triukšmo tyrimą ir nustatė, kad gyvenamojoje aplinkoje, esančioje (duomenys neskelbtini), vykstant sunkiasvorių transporto priemonių važiavimui mokymo aikštelėje, ekvivalentinis garso slėgio lygis siekė 58,0 dBA±3,13, maksimalus garso slėgio lygis siekė 75,1 dBA±2,96, o nevykstant sunkiasvorių transporto priemonių važiavimui mokymo aikštelėje, ekvivalentinis garso slėgio lygis siekė 38,6 dBA±2,30, maksimalus garso slėgio lygis siekė 57,0 dBA±5,85. Patikrinimo akte taip pat buvo nustatyta, kad stacionarus triukšmo šaltinis yra autodromas, kuriame, vykstant krovininių transporto priemonių praktinio vairavimo mokymams, neužtikrinamas Įstatymo 3 straipsnyje nurodytų pagrindinių triukšmo valdymo principų ir priemonių įgyvendinimas, taip pat pažeidžiamos Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatos, viršijami maksimalūs garso slėgio lygiai. Centras 2016 m. kovo 14 d. raštu Nr. S-(1.15.)-845 informavo Administraciją apie matavimų rezultatus. Administracija Raštu nurodė pareiškėjui iki 2016 m. birželio 9 d. įgyvendinti triukšmo mažinimo priemones, nurodyti taikomas prevencines priemones ir jų įgyvendinimo terminus.

14. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 9 d. pateikė skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui, ginčydamas Administracijos Viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus 2015 m. lapkričio 17 d. raštą Nr. IS-9353 (30.3) „Dėl keliamo triukšmo krovininių transporto priemonių praktinio vairavimo metu“ ir Centro 2015 m. lapkričio 9 d. patikrinimo aktą Nr. 115-592, tačiau teismas pareiškėjo skundą atmetė.

15. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-860-320/2016 nagrinėjo aplinkybes, kurios ginčijamos šioje byloje. Tačiau Panevėžio apygardos administracinis teismas netyrė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl to, kad triukšmo lygio matavimai buvo atlikti ne trečiajam suinteresuotam asmeniui J. M. priklausančiame sklype, todėl būtent šias aplinkybes nagrinėjo pirmosios instancijos teismas šioje byloje.

16. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, buvo svarbu įvertinti, ar nuo matavimo atlikimo taško 40 m atstumu yra

gyvenamųjų ar visuomeninės paskirties pastatų, t. y. ar triukšmo ribiniai dydžiai yra viršijimai ne tik gyvenamosios ar visuomeninės paskirties pastatuose, tačiau ir jų aplinkoje (Higienos normos 2 p.). Iš Patikrinimo akto ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriaus Akustinio triukšmo tyrimo 2016 m. kovo 7 d. protokolo Nr. F-S-T-37 duomenų matyti, kad triukšmo lygio matavimai atlikti 26 metrų atstumu nuo gyvenamojo pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad matavimai atlikti adresu (duomenys neskelbtini), žemės ūkio paskirties žemės sklype, todėl negali būti taikomi Higienos normos reikalavimai, teismas atmetė kaip nepagrįstus.

III.

17. Pareiškėjas viešoji įstaiga Panevėžio darbo rinkos mokymo centras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti arba perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

18. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir teigia, jog skundu šioje byloje ir skundu Panevėžio apygardos administraciniam teismui ginčijo skirtingus administracinius aktus: pirmuoju atveju – Administracijos Viešosios tvarkos ir kontrolės skyriaus 2015 m. lapkričio 17 d. raštą Nr. IS-9353(30.3) ir Centro 2015 m. lapkričio 9 d. patikrinimo aktą, o antruoju atveju – Administracijos 2016 m. kovo 17 d. raštą Nr. IS-1361(30.3) ir Centro 2016 m. kovo 9 d. patikrinimo aktą Nr. H5-80. Tai, kad ginčijami aktai buvo priimti tais pačiais klausimais, nėra esminė aplinkybė. Pareiškėjo ginčijamą patikrinimo aktą ir Raštą buvo būtina tirti ir nustatyti jų teisingumą. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. sprendimu, neištyręs abiejų bylų faktinių aplinkybių, todėl nepagrįstai sprendė dėl šiuo sprendimu nustatytų aplinkybių prejudicinės galios. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės – gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas vėliau nei buvo pradėta vykdyti autodromo eksploatacija, todėl atsakovams ir gyventojams buvo žinomas autodromo buvimas, veikla ir poveikis aplinkai. Matavimai buvo atlikti ne trečiojo suinteresuoto asmens, o kaimyniniame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris yra žemės ūkio paskirties, todėl Higienos norma jam netaikoma. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamoje byloje buvo būtina trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, nes pareiškėjas naudoja autodromą, priklausantį valstybei, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos valdomą patikėjimo teise.

19. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovo teigimu, teismas visiškai pagrįstai vadovavosi aplinkybėmis, kurios buvo išnagrinėtos Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendime, nes abejose bylose kilęs ginčas tarp tų pačių šalių ir dėl tų pačių aplinkybių. Atsakovo manymu, aplinkybė, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas vėliau, nėra reikšminga, nes bet kuriuo atveju pareiškėjas privalo laikytis Įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų bei užtikrinti, kad autodromo vykdoma veiklą neviršytų triukšmo ribinių dydžių.

21. Pagal Higienos normos 2 punktą, triukšmo ribiniai dydžiai taikomi gyvenamuosiuose pastatuose, visuomenės paskirties pastatuose bei šių pastatų, išskyrus maitinimo ir kultūros paskirties pastatys, aplinkoje, apimančioje žemės sklypų, kuriuose pastatyti nurodyti pastatai, ribas ne didesniu nei 40 m atstumu nuo pastatų sienų. Šiuo atveju matavimai buvo atlikti gyvenamosios aplinkos, (duomenys neskelbtini), taške, nutolusiame 26 m atstumu nuo rytinės namo sienos, tai reiškia, kad matavimo taške galiojo Higienos normos reikalavimai.

22. Atsakovas Centras atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimaą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovas teigia, kad teismas visapusiškai, objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, tinkamai įvertino byloje pateiktą medžiagą ir įrodymus. Atsakovas pažymi, kad tik nuo 2014 m., pradėjus veikti naujai transporto priemonių praktinio vairavimo mokymų aikštelei (autodromui) (po rekonstrukcijos) gyventojai pradėjo skųstis autodromo veiklos keliamu dideliu triukšmu. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo teise įtraukti į bylą trečiąjį suinteresuotą asmenį turėjo pasinaudoti pirmosios instancijos teisme. Įtraukti į bylą Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministeriją trečiuoju suinteresuotu asmeniu, atsakovo vertinimu, nėra tikslinga, nes triukšmo šaltinio (autodromo) naudotojas yra pareiškėjas.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo asociacija Panevėžio miesto „Senųjų Stetiškių bendruomenė atsiliepime į pareiškėjo

apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo sprendime išdėstytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 9 d. patikrinimo akto NR. H5-80 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 17 d. rašto Nr. IS-1362(30.3) (toliau – ir Raštas), kuriuose pareiškėjas eksploatuojamoje praktinio vairavimo mokymų aikštelėje – autodrome, esančiame (duomenys neskelbtini), įpareigojamas įgyvendinti kitas triukšmo mažinimo priemones, užtikrinant, kad ekvivalentinis ir maksimalus triukšmo lygis gyvenamojoje aplinkoje neviršytų HN 33:2011 1 lentelėje 4 eilutėje nustatytų didžiausių leidžiamų ribinių dydžių iki 2016 m. birželio 9 d., taip pat pateikti triukšmo prevencijos ir mažinimo planą, nurodant taikomas prevencines priemones ir jų įgyvendinimo terminus.

26. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsni 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas be kita ko patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

27. Kaip minėta, šioje byloje ginčijamais aktais pareiškėjas yra įpareigotas įgyvendinti kitas triukšmo mažinimo priemones, užtikrinant, kad ekvivalentinis ir maksimalus triukšmo lygis gyvenamojoje aplinkoje neviršytų Higienos normoje numatytų didžiausių leidžiamų ribinių dydžių.

28. Pagal LR Triukšmo valdymo įstatymą 3 straipsnio 2 dalį pagrindinės triukšmo valdymo priemonės yra transporto srautų planavimas; teritorijų planavimas, projektų ekspertizė ir statinių priežiūra; žemėtvarka; techninės priemonės triukšmo šaltiniuose (mažesnį triukšmą skleidžiančių šaltinių parinkimas, triukšmo mažinimas šaltinyje, triukšmo mažinimas poveikio vietoje); garso perdavimo mažinimas; ūkinės veiklos sąlygų reglamentavimas ir triukšmo normavimas; triukšmo kontrolė; planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimas, visuomenės sveikatos saugos ekspertizė, triukšmo poveikio visuomenės sveikatai vertinimas; produktų atitikties vertinimas; strateginis triukšmo kartografavimas ir triukšmo lygio ribojimo zonų nustatymas.

29. Atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje esančiame 2016 m. kovo 9 d. patikrinimo akte NR. H5-80 nustatytų triukšmo šaltinių pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju egzistuoja didelė tikimybė, kad triukšmo šalinimas gali būti susijęs su techninių priemonių triukšmo šaltiniuose taikymu, t.y. triukšmą slopinančių sienučių ar kitų inžinerinių sprendimų taikymu, ginčo teritorijoje esančių statinių ir įrenginių pertvarkymu.

30. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas tvirtina, kad ginčo teritorijoje (duomenys neskelbtini) yra registruoti 9 pastatai ir inžineriniai statiniai, kurie visi (išskyrus vieną inžinerinį statinį – triukšmą slopinančią sienutę) nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir turto patikėjimo teise yra perduoti Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai.

31. Kolegijos vertinimu, tuo atveju, jei po teisminio nagrinėjimo Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 9 d. patikrinimo akte NR. H5-80 bei Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2016 m. kovo 17 d. rašte Nr. IS-1362(30.3) nurodyti įpareigojimai pareiškėjui taptų privalomi, šie nurodymai, kiek tai susiję su ginčo teritorijoje esančių pastatų ir inžinerinių statinių pertvarkymu bei naujų inžinerinių sprendimų taikymu, paliestų bei gali turėti įtakos ir ginčo teritorijoje esančių pastatų ir inžinerinių statinių savininko interesams, šiuo atveju nekilnojamojo turto objektus turto patikėjimo teise valdančios LR Švietimo ir mokslo ministerijos interesams. Todėl konstatuotina, kad LR Švietimo ir mokslo ministerijas į šią bylą turėjo būti įtraukta kaip trečiasis suinteresuotas asmuo (ABTĮ 46 straipsnio 2 dalis).

32. Nagrinėjamoje byloje nei pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, nei pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva (ABTĮ 33 straipsnio 5 dalis), LR Švietimo ir mokslo ministerijos į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu neįtraukė, nors aplinkybė, kad nekilnojamojo turto objektai nuosavybės teise priklauso valstybei ir juos patikėjimo teise valdo minėta ministerija, buvo nurodyta pirminiame pareiškėjo skunde. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas šioje byloje nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, o tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 2 punktas).

33. Nustačius procesinės teisės pažeidimą, dėl kurios pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas

teisėtu, ir dėl ko byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo kolegija plačiau dėl ginčo esmes nebepasisako, tačiau pažymi, kad kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016m. birželio 29d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-860-320/2016 nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais, kurių tiek proceso šalys, tiek ir teismas negali nagrinėti iš naujo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors šioje administracinėje byloje iškeltas ginčas ir Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-860-320/2016 nagrinėtas ginčas yra labai panašūs ir susiję iš esmės su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau šiose bylose pareiškėjas ginčą kelia dėl skirtingų administracinių aktų, t.y. bylų nagrinėjimo dalykas nėra tapatus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 145 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 146 straipsnio 2 dalies 2 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo viešosios įstaigos Panevėžio darbo rinkos mokymo centro apeliacinį skundą patenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš

naujo pirmosios instancijos teismui.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS


DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-3438-662/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02990-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 16.2.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „V. Paulius & Associates real estate“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „V. Paulius & Associates real estate“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Sweco Lietuva“, valstybės įmonei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=1dde52e06b6111e99989e603c54a3595

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „V. Paulius & Associates real estate“ (toliau – ir UAB „V. Paulius & Associates real estate“, pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Susisiekimo ministerija) 2018 m. rugpjūčio 17 d. atsakymą Nr. 2-12659 bei įpareigoti Susisiekimo ministeriją atsižvelgti į pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 3 d. pateiktą prašymą (pasiūlymą) pakeisti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės vidinės akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) sprendinius.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2012–2013 metais įsigijo tris žemės sklypus, kurių kadastro Nr. 5552/0001:364, Nr. 5552/0001:377 ir Nr. 5552/0001:378. Sudarydamas šių žemės sklypų įsigijimo sandorius, pareiškėjas neturėjo informacijos, kad įsigyjami sklypai yra ar ateityje gali būti įtraukti į uosto rezervinę teritoriją. Pareiškėjas, susipažinęs su Bendrojo plano projektu, pastebėjo, kad jo sklypai yra įtraukti į Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (toliau – ir Uostas) rezervinę teritoriją, todėl 2018 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į Susisiekimo ministeriją, projektuotojus ir VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkciją (toliau – ir Direkcija), prašydama pakeisti Bendrojo plano sprendinius, pakoreguojant Uosto rezervinių teritorijų ribas taip, kad į jas nepatektų Bendrovės sklypai, tačiau 2018 m. rugpjūčio 17 d. buvo gautas skundžiamas Susisiekimo ministerijos sprendimas, kuriuo pareiškėjo prašymas atmestas, nes Bendrojo plano sprendiniuose yra nurodytos Vyriausybės nutarimu patvirtintų rezervinių teritorijų ribos, kurios gali būti keičiamos tik prieš tai atitinkamai pakeitus nurodytą Vyriausybės nutarimą.

3. Nurodė, kad rezervinė Uosto teritorija turi būti formuojama tik iš valstybinės žemės sklypų, nes sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo (toliau – ir Uosto įstatymas) ir Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinės teritorijos nustatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 822 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos teisinio įregistravimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 385) nuostatas, teisės aktai nenumato galimybės rezervinei uosto teritorijai priskirti privatiems asmenims priklausančius žemės sklypus.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Susisiekimo ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistoma gero administravimo principo imperatyvų. Šiuo atveju, Susisiekimo ministerija neargumentavo ir nenurodė, dėl kokių priežasčių uosto rezervinė teritorija formuojama panaudojant privatiems asmenims priklausančius žemės sklypus, kai tokia galimybė nenumatyta Vyriausybės 1993 m. lapkričio 3 d. nutarime Nr. 822 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos teisinio įregistravimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 822) su vėlesniais pakeitimais. Susisiekimo ministerija tik formaliai referavo į teisės aktą, tokiu būdu pateikdama ne išsamų ir pareiškėjai suprantamą atsakymą, o formalią poziciją, iš kurios nėra aiškūs argumentai. Pažymėjo, kad Nutarime Nr. 385, kuriuo keičiamas Nutarimas Nr. 822, ir kuriuo Uosto rezervinei teritorijai nuspręsta priskirti 3 365 000 kv. m valstybinės žemės teritoriją, esančią tarp Kairių gatvės Klaipėdoje, Stragnų kaimo Klaipėdos rajone ir Vilhelmo kanalo vandenvietės, nepateikta jokių šią teritoriją identifikuojančių koordinačių, sklypų numerių, žemėlapių ar planų, taigi skundžiamas sprendimas dėl aukščiau išvardintų priežasčių yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

5. Pareiškėjo nuomone, jeigu jo sklypai iš tiesų patenka į Vyriausybės nutarimu patvirtintą uosto rezervinę teritoriją tik dėl to, kad jie patenka į Vyriausybės Nutarime Nr. 385 minimą 3 365 000 kv. m valstybinės žemės teritoriją, priimdama skundžiamą sprendimą, Susisiekimo ministerija akivaizdžiai žinojo, kad jai priskiriamą valdymo sritį reguliuojančiame Vyriausybės nutarime esantis teiginys apie 3 365 000 kv. m valstybinės žemės teritoriją neatitinka faktinės tikrovės ir prieštarauja įstatymui, tačiau jokių veiksmų Vyriausybės nutarime esančioms klaidoms pašalinti nesiėmė, nors privalėjo pati inicijuoti klaidingo ir įstatymui prieštaraujančio Vyriausybės nutarimo pakeitimą.

6. Atsakovas Susisiekimo ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.7. Susisiekimo ministerija pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo

administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatas, taikomas individualiam administraciniam aktui – jis yra motyvuotas ir pagrįstas galiojančiais teisės aktais, sprendimo motyvai visiškai atitinka galiojantį uosto rezervinių teritorijų

teisinį reguliavimą ir yra pakankami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 23 straipsnio 5 dalies atžvilgiu.

8. Atsakovas nurodė, kad tik uosto žemė turi būti valstybės nuosavybė, o uosto rezervinės teritorijos nebūtinai turi priklausyti valstybei nuosavybės teise, nes jos nėra naudojamos uosto reikmėms, kol jos nepriskiriamos uosto žemei (teritorijai). Tik kompetentingai institucijai nusprendus uosto teritoriją išplėsti nustatytų rezervinių teritorijų sąskaita, ši rezervinėse teritorijose esanti žemė turi būti perleista valstybei (jeigu ji iki tol nebuvo valstybės nuosavybė) sandoriais (pvz. pirkimas-pardavimas, žemės paėmimas visuomenės poreikiams ir kt.). Uosto įstatyme numatyta, kad Vyriausybė yra kompetentinga nustatyti uosto teritorijos ir rezervinių teritorijų ribas.

9. Nurodė, kad uosto rezervinės teritorijos, kuriose yra pareiškėjo sklypai, yra nurodytos Nutarimu Nr. 822 patvirtinto sąrašo III skyriaus 4 punkte, t. y. teritorija tarp Kairių gatvės Klaipėdoje, Stragnų kaimo Klaipėdos rajone ir Vilhelmo kanalo vandenvietės. Šios teritorijos buvo priskirtos uosto rezervinėms teritorijoms Nutarimu Nr. 385, kurio priėmimo metu visa priskirta teritorija buvo valstybės nuosavybė. Pareiškėjo sklypai buvo suformuoti kaip nauji daiktai ir įregistruoti 2009 m., t. y. jau po Nutarimo Nr. 385 įsigaliojimo. Pareiškėjas sklypus įsigijo 2012–2013 m., todėl negalėjo nežinoti, kad jie yra uosto rezervinių teritorijų ribose. Pabrėžė, jog Nutarimas Nr. 822 (ir jo pakeitimai) visiškai atitinka Uosto įstatymo nuostatas ir jo bei jo pakeitimų (Nutarimas Nr. 385) priėmimo metu atitiko faktinę rezervinių teritorijų žemės statuso situaciją (pareiškėjo sklypai nebuvo suformuoti ir visa žemė buvo valstybinė). Uosto rezervinių teritorijų ribas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nustato Vyriausybė, o ne teritorijų planavimo dokumentai, be to, Nutarimo Nr. 822 teisėtumo klausimai nėra šios administracinės bylos dalykas.

10. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog šiuo metu patikslintame ir viešinamame Bendrojo plano projekte yra patikslintas rezervinių teritorijų brėžinys, rezervinėje teritorijoje išskiriant privačios nuosavybės sklypus (įskaitant ir pareiškėjo sklypus), ir juos apibūdinant kaip siūlomą uosto Bendruoju planu neįsisavinamą teritoriją išbraukti iš rezervinės teritorijos ribų. Atsižvelgiant į tai, sudaromos prielaidos ateityje koreguoti uosto rezervinių teritorijų ribas, kurios yra nustatytos Nutarimu Nr. 822.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Nurodė, kad pagal Uosto įstatymą uosto rezervinių teritorijų ribas Susisiekimo ministerijos teikimu nustato Vyriausybė. Uosto įstatyme reglamentuota uosto rezervinės teritorijos ribų nustatymo tvarka taikytina ir atitinkamos teritorijos keitimui, todėl Bendrojo plano sprendiniais Nutarimu Nr. 385 nustatytos uosto rezervinės teritorijos ribos negali būti keičiamos. Planavimo darbų programoje planuojamos teritorijos, kuriai rengiamas Bendrasis planas, ribos apibrėžtos teritorijos ribomis, patvirtintomis Nutarimu Nr. 385, kuriuo uosto rezervinei teritorijai buvo priskirtas 3 365 000 kv. m valstybinės žemės sklypas. Nutarimo Nr. 385 priėmimo metu pareiškėjo sklypai, patenkantys į šią teritoriją, nebuvo suformuoti, o vėlesnis tokios teritorijos dalies nuosavybės režimo pasikeitimas iš valstybinės į privačios nuosavybės neturi įtakos Nutarimo Nr. 385 teisėtumui.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Sweco Lietuva“ (toliau – ir UAB „Sweco Lietuva“) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14. Nurodė, kad pagal Uosto įstatymo 22 straipsnio 1 dalį uosto ribos gali būti plečiamos prie jų prijungiant rezervines uosto teritorijas ir kitas žemes, o tai yra įforminama sudarant žemės sandorius su žemės savininkais, kas vertinama, jog rezervinė uosto teritorija yra formuojama ne tik iš valstybinių bet ir iš privatiems asmenims priklausančių sklypų. Vyriausybei Nutarimu Nr. 385 nustačius uosto rezervinės teritorijos ribas, pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai tuo metu buvo valstybinė žemė. Tai, jog minėtame nutarime uosto rezervinės teritorijos riboms nutarta priskirti Klaipėdos apskrities viršininko patikėjimo teise valdomą 3 365 000 kv. m valstybinės žemės teritoriją, esančią tarp Kairių gatvės Klaipėdoje, Stragnų kaimo Klaipėdos rajone ir Vilhelmo kanalo vandenvietės, jokiu būdu savaime nereiškia, kad uosto rezervinė teritorija gali būti formuojama tik iš valstybinės žemės sklypų. Net ir tuo atveju, jei uosto rezervinė teritorija galėtų būti formuojama išskirtinai tik iš valstybinės žemės sklypų, Nutarimo Nr. 385 priėmimo metu pareiškėjo sklypai tuo metu nuosavybės teise priklausė valstybei.

15. Pažymėjo, kad Bendruoju planu planuojamos teritorijos ribos yra nurodytos Bendrojo plano planavimo darbų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 3–370-(E) (toliau – ir Programa). Šioje programoje nurodyta, kad planuojamos teritorijos ribos yra patvirtintos Vyriausybės Nutarimu Nr. 822, taip pat pateiktas planuojamos teritorijos aprašymas, apimantis ir uosto rezervines teritorijas. Planuojamos teritorijos schema pateikta planavimo programos 1 priede, schemoje taip pat yra nurodytos rezervinės teritorijos ribos bei

teritorijos kampų koordinatės. Bendrojo plano sprendinių brėžiniuose pažymėta rezervinė teritorija, į kurią patenka pareiškėjo nuosavybės teise valdomi žemės sklypai. Bendrojo plano rengėjas privalo vadovautis galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, Bendrojo plano sprendiniai negali prieštarauti teisės aktų nuostatoms ir reikalavimams, dėl šios priežasties Bendrojo plano rengėjas neturi teisės keisti Vyriausybės nutarimu patvirtintų rezervinės teritorijos ribų. Rezervinės teritorijos ribos negali būti keičiamos rengiamu Bendruoju planu, nepakeitus Nutarimo Nr. 822, taigi keisti rezervinės teritorijos ribas taip, kad į jas nepatektų pareiškėjos nuosavybės teise valdomi žemės sklypai, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

II.

16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „V. Paulius & Associates real estate“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17. Teismas nustatė, kad Vyriausybė 1993 m. lapkričio 3 d. Nutarimu Nr. 822 nutarė nustatyti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės, uosto akvatorijos ir uosto rezervinių teritorijų ribas pagal Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės, uosto akvatorijos ir uosto rezervinių teritorijų, reikalingų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti, sąrašą. Šis nutarimas buvo pakeistas Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. Nutarimu Nr. 385, praplečiant Uosto rezervinės teritorijos ribas ir joms priskiriant Klaipėdos apskrities viršininko patikėjimo teise valdomą 3 365 000 kv. m valstybinės žemės teritoriją, esančią tarp Kairių gatvės Klaipėdoje, Stragnų kaimo Klaipėdos rajone ir Vilhelmo kanalo vandenvietės.

18. 2009 m. Uosto rezervinės teritorijos ribose tarp Kairių gatvės Klaipėdoje, Stragnų kaimo Klaipėdos rajone ir Vilhelmo kanalo vandenvietės, buvo suformuoti ginčo žemės sklypai, kuriuos 2012–2013 m. nuosavybės teise įsigijo pareiškėjas.

19. Lietuvos Respublikos Seimo 2013 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. XII-381 „Dėl Rytų-Vakarų transporto koridoriaus Lietuvos dalies projekto (Klaipėdos valstybinio jūrų uosto, kelių, geležinkelių infrastruktūros komplekso) pripažinimo ypatingos valstybinės svarbos projektu“ (toliau – ir Nutarimas XII-381) Rytų-Vakarų transporto koridoriaus Lietuvos dalies projektas (Klaipėdos valstybinio jūrų uosto, kelių, geležinkelių infrastruktūros kompleksas) buvo pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu. Vadovaujantis Nutarimo Nr. XII-381 priedėlio 13 punktu, Klaipėdos valstybinis jūrų uostas yra ypatingos svarbos projekto sudedamoji dalis (vandens transporto infrastruktūros kompleksas). Šio Nutarimo Nr. XII-381 4 straipsniu Susisiekimo ministerija paskirta šį ypatingos svarbos projektą įgyvendinančia institucija.

20. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 720 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės, vidinės akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) bendrojo plano rengimo“ (toliau – ir Nutarimas 720) nusprendė parengti Bendrąjį planą. Vadovaujantis 2014 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymo Nr. 3-341 4 punktu, nutarta pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentus. 2014 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-370-(E) „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės, vidinės ekvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) Bendrojo plano planavimo darbų programos patvirtinimo“ buvo patvirtinta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės, vidinės ekvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) Bendrojo plano planavimo darbų programa. Buvo parengtas Bendrasis planas ir jis buvo viešai eksponuotas. Pareiškėjas, susipažinęs su Bendruoju planu, 2018 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas pakeisti Bendrojo plano sprendinius, pakoreguojant uosto rezervinių teritorijų ribas taip, kad į jas nepatektų pareiškėjos sklypai. Į šį prašymą pareiškėjas gavo skundžiamą 2018 m. rugpjūčio 17 d. raštą.

21. Atsakovas Susisiekimo ministerija atsiliepime nurodė, kad patikslintame ir šiuo metu viešinamame Bendrojo plano projekte patikslintas rezervinių teritorijų brėžinys ir siūloma pareiškėjo sklypus išbraukti iš rezervinės teritorijos ribų. Tai atitinka pareiškėjos siekius, tačiau teismo posėdyje pareiškėjo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas siekia jau dabar išbraukti sklypus iš rezervinės teritorijos, o ne ateityje. Esant tokiai pareiškėjo pozicijai teismas analizuoja skundžiamo 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

22. Vertindamas atsakovo atsakymą, teismas pažymėjo, jog nėra nustatyta TPĮ 23 straipsnio 5 dalies pažeidimo, kadangi atsakovas pareiškėjui pateikė atsakymą per 10 darbo dienų (pasiūlymai pateikti 2018 m. rugpjūčio 3 d., atsakymas pateiktas 2018 m. rugpjūčio 17 d.). Nors skundžiamas 2018 m. rugpjūčio 17 d. atsakymas lakoniškas, tačiau nelaikytinas nemotyvuotu. Skundžiamame 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendime nurodomas priimtas sprendimas – neatsižvelgti į pasiūlymą – ir nurodomi neatsižvelgimo motyvai.

23. Teismas pažymėjo, kad pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas

nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Teismas vertino, kad skundžiamame sprendime, turėjo būti nuoroda į Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, tačiau formalus Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo nepaminėjimas skundžiamame sprendime nedaro skundžiamo sprendimo neatitinkančio VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes pirma, pareiškėjui šis formalus nepaminėjimas nesutrukdė tinkamai įgyvendinti ir ginti savo teises. Antra, atsakyme teisingai nurodomas teisės normos turinys, individualizuotas pagal situaciją, tik nėra nuorodos į teisės aktą. Trečia, iš skundo, teikiamo teismui, matyti, kad pareiškėjas sprendimą laiko neargumentuotu ne todėl, kad nenurodyta Uosto įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, o todėl jog mano, kad nenurodytos priežastys, kodėl rezervinė uosto teritorija formuojama panaudojant privačius žemės sklypus. Taigi teismas nenustatė, kad 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas neatitiktų VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

24. Byloje kilo ginčas tarp šalių, ar rezervinė uosto teritorija gali / negali būti formuojama panaudojant privačius žemės sklypus. Pareiškėjas, sistemiškai aiškindamas Nutarimą Nr. 385 ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymą, teigė, kad rezervinė uosto teritorija negali būti formuojama iš privačių žemės sklypų. Atsakovas teigė, kad pagal Uosto įstatymo 3, 5 straipsnius ir 22 straipsnio 1 dalį, tik uosto žemė turi priklausyti valstybei, o rezervinės teritorijos – nebūtinai.

25. Teismas įvertinęs teisinį reguliavimą, šalių argumentus vertino, kad rezervinės uosto teritorijos nebūtinai turi būti valstybės nuosavybė. Pagal Uosto įstatymo 22 straipsnio 1 dalį plečiant uosto teritoriją sudaromi žemės sandoriai su žemės savininkais, tai rodo, jog rezervinės teritorijos gali priklausyti ne valstybei. Teismo vertinimu, Uosto įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė taikoma ne žemės sklypui, o statiniams ar kitam nekilnojamajam turtui. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas, interpretuodamas teisės aktus, suklydo, o atsakovas teisingai aiškino teisės aktų nuostatas. Atitinkamai neanalizuojami pareiškėjo argumentai dėl atsakovo pareigos inicijuoti Vyriausybės nutarimo pakeitimą.

26. Teismas pažymėjo, kad skundžiamame 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendime nėra paaiškinta, kad rezervinės uosto teritorijos gali būti ir privati žemė ir nėra nurodytas teisinis reguliavimas šiuo klausimu. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 3 d. rašte nurodė, kad privatūs žemės sklypai negali būti įtraukti į rezervinę uosto teritoriją. Teismo vertinimu, tai nėra pats pasiūlymas, o tik jo motyvacija. Atsakovas pagal TPĮ 23 straipsnio 5 dalį privalo atsakyti į pasiūlymus (nagrinėjamoje byloje pasiūlymas buvo pakoreguoti uosto rezervinių teritorijų ribas taip, kad į jas nepatektų pareiškėjos sklypai) ir savo sprendimą motyvuoti, o ne atsakyti į pasiūlymo motyvus.

27. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, jog Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarime Nr. 385, kuriuo pakeistas Vyriausybės 1993 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 822, nepateikta jokių 3 365 000 kv. m valstybinės žemės teritoriją, esančią tarp Kairių gatvės Klaipėdoje, Stragnų kaimo Klaipėdos rajone ir Vilhelmo kanalo vandenvietės, identifikuojančių koordinačių, sklypų numerių ar planų. Kaip nurodyta pareiškėjo skunde, Vyriausybės nutarimai nėra skundžiami ir nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Be to, iš pareiškėjo į bylą pateiktų rašytinių įrodymų aišku, kad pareiškėjas supranta, jog jo sklypai patenka į rezervinę uosto teritoriją.

28. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas įvertino pareiškėjo pasiūlymą, jį išanalizavo ir pateikė motyvuotus paaiškinimus, kodėl pasiūlymai atmetami, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris negali būti panaikintas skunde išdėstytais ar kitais pagrindais.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šias išlaidas, todėl teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nesprendė.

III.

30. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „V. Paulius & Associates real estate“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

30.1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Uosto rezervinės teritorijos gali priklausyti ne tik valstybei, kadangi nebuvo atsižvelgta į sisteminį teisės aktų aiškinimą. Pareiškėjo teigimu, Uosto įstatymo 22 straipsnio 1 dalies aiškinimas leidžia teigti, kad uosto teritorija plečiama dviem būdais – arba prijungiant rezervines teritorijas, arba prijungiant kitas žemės, kurios pagal apibrėžimą nėra rezervinės teritorijos. Būtent „kitų žemių“ prijungimas ir atliekamas įforminant žemės sandoriais, kaip ir numato įstatymas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo vertinimu, rezervinėje teritorijoje gali būti kitiems asmenims priklausanti žemė, tačiau negali stovėti šiems asmenims priklausantys statiniai ar kitas nekilnojamasis turtas.

30.2. Pagal Uosto įstatymą, žemė neišskiriama atskirai iš kitų nekilnojamojo turto objektų. Įstatyme naudojama

įprastinė sąvoka – nekilnojamasis turtas, kuri apima ir žemės sklypus. Tokią pareiškėjo poziciją patvirtina ir sisteminis poįstatyminių teisės aktų aiškinimas, į kurį pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė. Sistemiškai aiškinant Uosto įstatymo ir Nutarimo Nr. 385 nuostatas, akivaizdu, kad teisės aktas nenumato galimybės rezervinei uosto teritorijai priskirti privatiems asmenims priklausančius žemės sklypus, todėl Skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas, prieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui ir yra naikintinas.

30.3. Nesutinka su teismo pozicija, kad Ministerija neturi pareigos inicijuoti Vyriausybės nutarimo pakeitimo, kurio pagrindu yra rengiamas Bendrasis planas, kadangi Bendrasis planas prieštarauja Nutarimui Nr. 385 ir Uosto įstatymui.

30.4. Iš Bendrojo plano sprendinių brėžiniuose naudojamo žymėjimo matyti, kad šiuose pareiškėjo sklypuose Uosto veiklos vykdyti neplanuojama. Vadovaujantis Programos 9, 11–12, 13.5 ir 14.7 punktais, nepriklausomai nuo Nutarime Nr. 822 numatytų rezervinių teritorijų plotų, Bendruoju planu turi būti nustatytos tik tos rezervinės teritorijos, kurių reikia uosto plėtrai, ir priešingai, įvertinus žemės naudojimo poreikį bei nustačius tam tikrų žemės sklypų nereikalingumą Uosto plėtrai, šie sklypai neturėtų būti įtraukti į Bendruoju planu nustatomas rezervines teritorijas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šiuos pareiškėjo argumentus ir nurodė, kad pareiškėjo sklypai ateityje turėtų būti pašalinti iš Uosto rezervinės teritorijos.

30.5. Pabrėžia, jog Nutarimą Nr. 822 pasirašė Ministras Pirmininkas ir susisiekimo ministras. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 2–3 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento 8 punktu, Susisiekimo ministerijos darbo reglamento 59 punktu, Susisiekimo ministerija turi pareigą kilus poreikiui inicijuoti Vyriausybės nutarimų, patenkančių į Ministerijos kompetencijai priskiriamas sritis, projektų rengimą ir priėmimą, priimtų nutarimų pakeitimą.

31. Atsakovas Susisiekimo ministerija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti, mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, sprendime atsakyta į visus pareiškėjo iškeltus pagrindinius reikalavimus, tinkamai pritaikytos ir išaiškintos materialiosios teisės normos.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde klaidingai aiškina Bendrojo plano planavimo darbų programos atskirų punktų nuostatas, iš ko galima susidaryti klaidingą įspūdį, kad šis dokumentas būtų pakankamas pagrindas pakeisti uosto rezervinių teritorijų ribas. Pareiškėjas neįvertino fakto, kad būtent vadovaujantis Bendrojo plano planavimo darbų programos nuostatomis Bendrojo plano aiškinamojo rašto projekte atsirado pareiškėjui naudingas pasiūlymas koreguoti uosto rezervinių teritorijų ribas, į jas neįtraukiant privačių savininkų valdomų žemės sklypų.

33. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Susisiekimo ministerija turėjo inicijuoti Nutarimo Nr. 822 pakeitimą. Nurodo, jog Nutarimas Nr. 822 yra galiojantis, teisėtas ir jo priėmimo metu atitiko faktinę žemės sklypų situaciją. Be to, pareiškėjas Susisiekimo ministerijai neteikė prašymo keisti Nutarimą Nr. 822, todėl jo teisėtumo klausimas nėra nagrinėjamas šioje byloje.

34. Pažymi, jog pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 3 d. prašyme (pasiūlyme) prašė pakeisti Bendrojo plano sprendinius, kad į rezervinių teritorijų ribas nepatektų jo sklypai. Į šį prašymą faktiškai buvo atsižvelgta – Bendrajame plane pareiškėjo sklypai pažymėti kaip „siūloma uosto bendruoju planu neįsisavinamą teritoriją išbraukti iš rezervinės teritorijos ribų“.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

36. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo šį sprendimą panaikinti.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos valstybinė jūrų uosto direkcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija


IV.

38. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2018 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo Nr. 2-12659, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas keisti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinės teritorijos ribas, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

39. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40. Pagal Lietuvos Respublikos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo (1996 m. gegužės 16 d. įstatymo Nr. I-1340 redakcija) 3 straipsnio 3 dalį, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos ir rezervinių teritorijų ribas Susisiekimo ministerijos teikimu nustato Vyriausybė. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad uosto žemė, akvatorija ir uosto infrastruktūra yra Lietuvos Respublikos nuosavybė. To paties įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu uostas gali būti plečiamas prijungiant rezervines uosto teritorijas ir kitas žemes. Tai įforminama žemės sandoriais. Tokius sandorius su žemės savininkais valstybės vardu sudaro Uosto direkcija, suderinusi su Susisiekimo ministerija, 2 dalyje – ūkinės veiklos uosto rezervinėse teritorijose apribojimus, rezervinių teritorijų priežiūros bei tvarkymo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o 3 dalyje – uosto rezervinėse teritorijose esantys statiniai ar kitas nekilnojamasis turtas negali būti perduodami privačion nuosavybėn, juo negali būti užtikrinami trečiųjų asmenų įsipareigojimai ir iš jo negali būti išieškoma pagal kreditorių reikalavimus.

41. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1993 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 822 nustatė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės, uosto akvatorijos ir uosto rezervinių teritorijų ribas pagal Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės, uosto akvatorijos ir uosto rezervinių teritorijų, reikalingų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti, sąrašą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. 385 1 punktu nutarta nustatyti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinės teritorijos ribas, priskiriant Klaipėdos apskrities viršininko patikėjimo teise valdomą 3 365 000 kv. m valstybinės žemės teritoriją, esančią tarp Kairių gatvės Klaipėdoje, Stragnų kaimo Klaipėdos rajone ir Vilhelmo kanalo vandenvietės, pagal priede nurodytą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinės teritorijos planą, o 2 punktu – pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. lapkričio 3 d. nutarimą Nr. 822 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos teisinio įregistravimo“ (Žin., 1993, Nr. 59-1154; 2007, Nr. 120-4895) ir išdėstyti nurodytuoju nutarimu patvirtintą rezervinių teritorijų, reikalingų Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui plėsti, sąrašą nauja redakcija. Tai reiškia, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinių teritorijų ribos yra aiškiai apibrėžtos anksčiau minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu.

42. Byloje nustatyta, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai buvo suformuoti Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-3324-(1.3). Vadinasi, UAB „V. Paulius & Associates real estate“ žemės sklypus įsigijo jau po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 17 d. nutarimo Nr. 385 patvirtinimo. Pažymėtina, jog uosto rezervinei teritorijai priskirti šiuo metu pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai buvo valstybinė žemė (rezervinės teritorijos ribose 2009 m. tarp Kairių gatvės Klaipėdoje, Stragnų kaimo Klaipėdos rajone ir Vilhelmo kanalo vandenvietės, buvo suformuoti ginčo žemės sklypai ir parduoti, o kaip matyti iš bylos medžiagos UAB „V. Paulius & Associates real estate“ sklypus įsigijo 2012–2013 metais). Darytina išvada, jog aplinkybė, kad įsigyjami žemės sklypai yra įtraukti į Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rezervinę teritoriją, pareiškėjui buvo žinoma.

43. Atsižvelgiant į tai, kad Nutarimo Nr. 385 priėmimo metu ginčo žemės sklypai nuosavybės teise priklausė valstybei, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Uosto įstatymas ir Nutarimo Nr. 385 nuostatos nenumato galimybės rezervinei uosto teritorijai priskirti privatiems asmenims priklausančius žemės sklypus, yra nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija plačiau uosto plėtros klausimais nepasisako.

44. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 720 nutarė parengti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės, vidinės akvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) bendrąjį planą. Įgyvendinat minėtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2014 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 3-341 nuspręsta pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentus. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 3-370-(E) buvo patvirtinta Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (žemės, vidinės ekvatorijos, išorinio reido ir susijusios infrastruktūros) Bendrojo plano planavimo darbų programa. Parengtas planas buvo pateiktas viešam svarstymui, kurio metu gauti pasiūlymai įvertinti (tame tarpe ir pareiškėjo).

45. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.BD5C2A7C2010

https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.1BA01798494D

3 d. prašymą dėl Bendrojo plano sprendinių pakeitimo (pakoreguojant uosto rezervinių teritorijų ribas taip, kad į jas nepatektų pareiškėjos sklypai), Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) 23 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, taip pat, kad ginčijamas atsakovo sprendimas, nors turi trūkumų, tačiau atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl skunde nurodytų argumentų pirmosios instancijos teismui, sutinka su anksčiau minėtomis teismo sprendime padarytomis išvadomis, todėl plačiau šiais bylos aspektais nebepasisako.

46. Be to, atsakovas atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė, kad patikslintame ir šiuo metu viešinamame Bendrojo plano projekte patikslintas rezervinių teritorijų brėžinys ir siūloma šioje teritorijoje kaip Klaipėdos valstybinio jūrų uosto bendruoju planu neįsisavinamą teritoriją (tame tarpe ir pareiškėjo sklypus) išbraukti iš rezervinės teritorijos ribų. Bendrojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, kad ateityje bus siūloma keisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytas rezervinių teritorijų ribas į jas neįtraukiant privačių savininkų valdomų žemės sklypų (6 priedas).

47. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visumoje tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialines ir procedūrines teisės normas.

48. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „V. Paulius & Associates real estate“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama







https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=474f5b006c2a11e99989e603c54a3595



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Realty management“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Realty management“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl administracinių aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Realty management“ (toliau – ir UAB „Realty management“, pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) Kauno miesto skyriaus 2017 m. vasario 27 d. raštą „Dėl atsisakymo derinti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą“ Nr. SFP-1177-(14.8.36) (toliau – ir Raštas); 2) panaikinti NŽT 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą „Dėl skundo nagrinėjimo“ Nr. lSS-1433-(8.5.) (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl 2016 metų gegužės mėnesį UAB „Projektų vystymo grupė“ parengto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto derinimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuomojasi valstybei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Teigė, jog siekia prie Žemės sklypo prijungti įsiterpusį apie 0,2215 ha valstybinės žemės plotą, kuris yra apribotas įvažiavimo į Žemės sklypą, pravažiavimo kelių į kitus žemės sklypus ir Žemės sklypo.

3. Nurodė, kad įvažiavimo kelią ant laisvo nesuformuoto valstybinės žemės ploto pagal 2014 m. spalio 27 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos rašytinį pritarimą Nr. RPP-21-141027-01027 įrengė pareiškėjas. Pravažiavimo keliai taipogi yra ant laisvos nesuformuotos valstybinės žemės. Tiek įvažiavimo kelias, tiek minėtieji pravažiavimo keliai yra keliai (gatvės), todėl jų ribojamas laisvos valstybinės žemės plotas yra laikytinas įsiterpusiu žemės plotu.

4. Nurodė, kad 2016 m. gegužės mėnesį pareiškėjas parengė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą (toliau – ir Projektas), kuriame numatė prie Žemės sklypo prijungti visą 0,2215 ha įsiterpusį plotą, įskaitant tą dalį, į kurią patenka dalis perspektyvinės D2 kategorijų gatvių sankryžos. Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija) Projektą suderino 2017 m. sausio 23 d. raštu Nr. 70-2-280. NŽT Kauno miesto skyrius 2017 m. vasario 27 d. raštu Nr. SFP-1177-(14.8.36) (toliau – ir Raštas) atsisakė suderinti Projektą motyvuodamas tuo, kad įsiterpęs plotas ribojasi su atskiru nesuformuotu valstybinės žemės plotu, taip pat, kad neva nepatenka į išimtinių atvejų sąrašą, nustatytą dėl nesiribojimo su suformuotu valstybinės ar privačios žemės sklypu.

5. Pažymėjo, kad pareiškėjo pageidaujamas prisijungti valstybinės žemės plotas atitinka teisės aktų keliamas sąlygas. Teigė, kad įsiterpęs plotas neprivalo būti sudarytas iš siauros juostos, šlaitų ar griovių, kad galėtų būti jungiamas prie Žemės sklypo. Tai, kad įvažiavimo keliu šiuo metu yra leista naudotis iki 2019 m. lapkričio 27 d., tai nėra kliūtis prijungti įsiterpusį plotą prie Žemės sklypo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 692) 2.15 p. nėra numatyta sąlyga, kad tik nuolatiniais, o ne laikinais keliais apribotas žemės plotas gali būti laikomas įsiterpusiu žemės sklypu.

6. Pareiškėjo nuomone, NŽT Sprendime nepagrįstai teigė, jog tai, kad įsiterpęs plotas ribojasi su įvažiavimo keliu, kurį 2014 m. spalio 27 d. Savivaldybės administracijos rašytiniame pritarime Nr. RPP-21-141027-01027 numatyta nugriauti ar

pašalinti iki 2019 m. lapkričio 27 d., yra kliūtis įsiterpusio ploto prijungimui prie Žemės sklypo. Nagrinėjamu atveju norimas prisijungti įsiterpęs plotas yra laisvos valstybinės žemės plotas, kuris ribojasi su suformuotu išnuomotu valstybinės žemės sklypu ir keliais (gatvėmis). Pažymėjo, kad įsiterpęs plotas yra apie 0,2215 ha, t. y. mažesnis nei 0,5 ha, todėl atitinka sąlygą, jog žemės plote negalima suformuoti atskiro racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo, be to, įsiterpęs plotas yra netaisyklingos konfigūracijos – su smailiu atsikišimu ir nedidelio ploto.

7. Pareiškėjas nurodė, jog prijungus įsiterpusį plotą, pareiškėjo nuomojamas Žemės sklypas taptų racionaliu, kadangi pagal dabartinę situaciją siaura pareiškėjo nuomojamo Žemės sklypo dalis yra virš įsiterpusio ploto. Suformavus įsiterpusį plotą kaip atskirą sklypą ir jį suteikus kitiems asmenims, minėta pareiškėjo Žemės sklypo dalis prarastų racionalaus panaudojimo galimybes. Šiuo metu ginčo plotas yra apleistas ir užpelkėjęs, juo niekas nesirūpina. Prijungus įsiterpusį plotą, pareiškėjas jį sutvarkytų ir naudotų savo vykdomai veiklai plėtoti, o valstybė ir visuomenė patirtų naudą.

8. Akcentavo, kad skundžiamas Raštas ir Sprendimas prieštarauja proporcingumo principui, gero viešojo administravimo, atsakomybės už priimtus sprendimus principams. Atsakovas iš pradžių derino įsiterpusio ploto prijungimą prie Žemės sklypo, vėliau nustatė ankstesnio projekto trūkumus, o pareiškėjui juos ištaisius, atsakovas dar kartą persigalvojo ir apskritai nebesutiko derinti Projekto, todėl akivaizdu, kad buvo pažeistas gero viešojo administravimo principas bei pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai.

9. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašė skundą atmesti.10. Atsakovas nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad įsiterpęs plotas atitinka visas Nutarimo Nr. 692 2.15

punkte nurodytas sąlygas, kadangi minėtas plotas ribojasi su nesuformuotu valstybinės žemės plotu (įvažiavimo kelias). Taip pat atmestinas pareiškėjo argumentas, kad Nacionalinė žemės tarnyba pakeitė poziciją ir atsisakė derinti projektą, nes įvažiavimo kelias, ribojantis įsiterpusį plotą, yra ant nesuformuotos valstybinės žemės. Pažymėjo, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto aiškinamojo rašto, kuris buvo pateiktas derinimui su visa projektine dokumentacija, 2 punkte nurodyta, kad žemės sklypas vakarų ir beveik visa šiaurės kraštine remiasi į valstybinės žemės plotus, kuriuose nesuformuoti sklypai. Ši aplinkybė aptarta ir Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. gegužės 2 d. Žemėtvarkos planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. F-PA-573-(8.14.), kuriame nurodyta, kad numatomas prijungti laisvos valstybinės žemės plotas negali būti laikomas įsiterpusiu, kadangi numatomas prijungti laisvos valstybinės žemės plotas ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu valstybinės žemės plotu. NŽT Kauno miesto skyrius 2016 m. liepos 5 d. raštu Nr. SFP-678-(14.8.36.) „Dėl atsisakymo derinti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą“ informavo pareiškėją, kad prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pageidaujamas prijungti žemės plotas neatitinka Nutarimo Nr. 692 2.15 papunkčio reikalavimų. Taip pat NŽT Kauno miesto skyrius 2017 m. vasario 27 d. Raštu pakartotinai informavo pareiškėją, kad pageidaujamas prisijungti laisvos valstybinės žemės plotas neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos.

11. Pažymėjo, jog pagal žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektų sprendinius nustatyta, kad valstybinės žemės teritorijos plotis yra apie 31,62 m – 37,81 m, o ilgis 53,96 m – 62,78 m, t. y. planuojama teritorija yra racionalių ribų. Atsižvelgiant į tai laikytina, kad laisvos valstybinės žemės teritorijoje galima suformuoti racionalaus dydžio bei racionalių ribų atskirą žemės sklypą (arba atskirus žemės sklypus).

12. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad neprijungus žemės sklypo, valstybė patirtų finansinių išlaidų ir negautų jokios naudos. Pažymėjo, jog Kauno mieste nėra baigtas nuosavybės teisių atkūrimas, todėl prioritetas turi būti suformuoti žemės sklypus šiems asmenims.

13. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad ginčijami raštai prieštarauja gero viešojo administravimo, atsakomybės už priimtus sprendimus principui. Pažymėjo, kad ginčijami raštai buvo priimti atsižvelgiant į faktą, jog ginčo žemės sklypas, neatitinka Nutarimo Nr. 692 sąlygų, taip pat ginčo teritorija ribojasi su laisva nesuformuota valstybine žeme, kuri nėra inventorizuota (laikino naudojimo keliu) ties koordinuotais taškais 44 ir 43. Taip pat pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad ginčo teritoriją suformavus į atskirą žemės sklypą, sklype (sklypuose) vykdoma kitų asmenų veikla trukdytų pareiškėjo veiklai. Pažymėjo, jog valstybinės žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), pareiškėjo yra naudojamas nuomos teisės pagrindais, o ne valdomas nuosavybės teise.

14. Atsakovas nurodė, jog nesutinka, kad yra pažeidžiami pareiškėjo teisėti lūkesčiai, kadangi priimtuose raštuose ir sprendimuose buvo įvardinta kokių reikalavimų, remiantis Nutarimo Nr. 692 2.15 punktu, neatitinka pareiškėjo norimas prisijungti laisvas valstybinės žemės plotas.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą patenkinti.

16. Nurodo, jog atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, atsakovas nepagrįstai teigė, kad norimas prisijungti žemės plotas neatitinka įsiterpusio sklypo sąvokos dėl to, kad ribojasi su nesuformuotu žemės sklypu, nors šioje nesuformuotoje žemėje yra pravažiavimo kelias. Savivaldybės administracijos nuomone, Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nėra reglamentuota reikalavimo, kad įsiterpęs valstybinės žemės plotas turi būti tarp kelių (gatvių) žemės sklypų, o priešingai, įsiterpusiu žemės plotu laikomas toks plotas, kuris yra ribojamas privačių ar nuomojamų valstybinės žemės sklypų ir keliu (gatvių), neįvardijant, kad keliui (gatvei) turi būti suformuotas žemės sklypas.

17. Sutiko su pareiškėjo teiginiu, kad atsakovas ankstesniais sprendimais neprieštaravo projekto rengimui, neteikė pastabų, kad norimas prijungti įsiterpęs žemės sklypas neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos, nors priimdamas šiuos sprendimus matė bei vertino projekto pasiūlymų schemą bei tikslus. Pažymėjo, kad atsakovas yra viešojo administravimo institucija, kurios veiksmai saistomi specialių teisės aktų ir juose numatytų principų, o jų nesilaikymas laikomas neteisėtu. Atsakovui priėmus ginčijamą sprendimą atsisakyti derinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), projektą, pareiškėjui užkertamas kelias šią procedūrą pabaigti, t. y. patvirtinti parengtą žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą.

II.

18. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. sausio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.19. Teismas nustatė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (plotas – 1,2902 ha), nuosavybės teise

priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise valdomas – Nacionalinės žemės tarnybos. Minėtas žemės sklypas Kauno apskrities viršininko 2008 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 02-01-2004 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nuomos“ ir 2008 m. vasario 28 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. N19/2008-77 išnuomotas uždarajai akcinei bendrovei „Dana ir Ko“. 2012 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.2.)-177 ir 2012 m. vasario 27 d. susitarimu Nr. 8SŽN-38 „Dėl 2008 m. vasario 28 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. N19/2008-77 pakeitimo“ Žemės sklypas buvo išnuomotas pareiškėjui. Savivaldybės administracijos direktorius, atsižvelgdamas į pareiškėjo 2015 m. gruodžio 7 d. prašymą, 2016 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. A-105 organizavo žemės sklypo (kadastro Nr. 1901/0217:196), esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. NŽT Kauno miesto skyrius 2016 m. sausio 27 d. pateikė Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimus Nr. SFP-388-(14.8.36.). Savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2016 m. kovo 24 d. raštu Nr. 70-2-924 pareiškėją informavo, kad derinimui pateiktas formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – įsiterpusio valstybinės žemės ploto sujungimas su besiribojančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), yra derinamas. NŽT Kauno miesto skyrius 2016 metų balandžio mėnesio (diena nenurodyta) raštu Nr. SFP- (14.8.36.) Savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriui nurodė, jog derina valstybinės žemės ploto (apie 1911 kv. m) prijungimo prie besiribojančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą. NŽT 2016 m. gegužės 2 d. Žemėtvarkos planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. FPA-573-(8.14) nepritarė teikimui tvirtinti Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą. NŽT Kauno miesto skyrius 2016 m. liepos 5 d. raštu Nr. SFP-678-(14.8.36.) informavo pareiškėją, kad prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pageidaujamas prijungti žemės plotas neatitinka Nutarimo 2.15 papunkčio reikalavimų. Savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2017 m. sausio 23 d. raštu Nr. 70-2-280 informavo pareiškėją, kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini) projektas, kurio tikslas – prijungti įsiterpusios laisvos valstybinės žemės plotą prie sklypo (duomenys neskelbtini) ir kuris laikytinas Savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. A-583 patvirtinto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano koregavimu yra derinamas. NŽT Kauno miesto skyrius 2017 m. vasario 27 d. raštu Nr. ZSFP-15543 atsisakė derinti žemė sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektą. NŽT išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. vasario 27 d. rašto Nr. ZSFP-15543 panaikinimo, 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1SS-1433-(8.5.) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

20. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamam ginčui yra aktualus Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktas, Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D- 452/D1-513 „Dėl Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), Vyriausybės Nutarimas Nr. 692.

21. Tiek Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktas, tiek Nutarimo Nr. 692 2.15 punktas nustato esminę sąlygą

žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektui rengti, siekiant prijungti įsiterpusį žemės plotą prie besiribojančio žemės sklypo, t. y., kad pageidaujamame prijungti laisvame valstybinės žemės plote nebūtų galima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo. Pareiškėjo pageidaujamas prisijungti laisvos valstybinės žemės plotas yra 0,2215 ha dydžio, todėl jame galima formuoti atskirą žemės sklypą. Minėtas žemės plotas yra pakankamo dydžio suformuoti atskiram žemės sklypui. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą).

22. Teismas nurodė, jog iš pateikto topografinio plano duomenų matyti, kad greta ginčo žemės ploto yra suformuotas kelias, t. y. numatytas privažiavimas prie ginčo žemės sklypo. Taip pat nenustatyta, jog ginčo plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos, jog ginčo sklypo negalima naudoti pagal jo paskirtį. Žemės plotas yra racionalaus dydžio ir konfigūracijos, turi galimybę savarankiškai funkcionuoti, todėl nurodytoje vietoje galima formuoti atskirą žemės sklypą ar kelis sklypus. Pareiškėjo nurodyti argumentai, jog planuojamame prisijungti žemės plote yra kūdra ir jis apaugęs medžiais ir krūmais, nepaneigia galimybės jame suformuoti savarankišką žemės sklypą ar sklypus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog laisvos valstybinės žemės plotas, kurį pareiškėjas siekia prijungti prie Žemės sklypo, neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos (ABTĮ 56 str.).

23. Teismas pažymėjo, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, tai, jog atsakovas tik nagrinėdamas ginčą išankstino ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nurodė, kad planuojamoje prijungti prie Žemės sklypo teritorijoje galima suformuoti racionalaus dydžio bei racionalių ribų atskirą sklypą ar sklypus, taip pat, jog skundžiamas Raštas ir Sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir daro jam žalą, kadangi pareiškėjas patyrė išlaidų tiek ankstesniojo projekto, tiek Projekto parengimui, buvo trukdoma pareiškėjo vykdoma veikla, kenkiama jo konkurencingumui rinkoje, pareiškėjas dėl patirtų nuostolių, kuriuos patyrė dėl atsakovo veiksmų, gali kreiptis į teismą su savarankišku skundu (ABTĮ 12 str.).

24. Atsižvelgdamas į nurodytas teisines bei faktines aplinkybes, teismas priėjo išvadą, kad Nacionalinės žemės tarnybos Kauno miesto skyriaus 2017 m. vasario 27 d. raštas „Dėl atsisakymo derinti žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą“ Nr. SFP-1177-(14.8.36) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. gegužės 25 d. sprendimas „Dėl skundo nagrinėjimo“ Nr. lSS-1433-(8.5.) yra teisėti bei pagrįsti. Administracinėje byloje nėra jokio pagrindo naikinti skundžiamus aktus pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, o kitų aplinkybių, kurios sudarytų pakankamą pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamus administracinius aktus, nenustatyta.

25. Pripažinus, kad ginčijami administraciniai aktai yra teisėti ir pagrįsti, teismas netenkino pareiškėjo išvestinio reikalavimo – įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl 2016 metų gegužės mėnesio UAB „Projektų vystymo grupė“ parengto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projekto derinimo (ABTĮ 88 str. 1 d.).

26. Likusius pareiškėjo skundo ir teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus teismas laikė pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo patenkinimui, todėl detaliau nedėstė ir neanalizavo.

III.

27. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Realty management“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 15 d. sprendimą. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui bei papildomai nurodo:

27.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad sklypas neatitinka įsiterpusio žemės ploto sąvokos, todėl įsiterpęs plotas negali būti prijungtas prie pareiškėjo nuomojamo sklypo. Pažymi, kad įsiterpęs plotas yra 0,2215 ha, t. y. beveik per pus mažesnis nei Nutarimo Nr. 692 2.15 p. nurodytas maksimalus 0,5 ha plotas.

27.2. Teismas neatsižvelgė į Savivaldybės administracijos, nei į atsakovo veiksmus, kuriais buvo leistas Projekto su atitinkamu tikslu rengimas, taip pat į tai, jog atsakovas išdavė Reikalavimus dėl Projekto derinimo, tačiau dėl neaiškių priežasčių atsisakė derinti, nurodydamas tai vienus, tai kitus argumentus. Pažymi, kad Savivaldybės administracija priėmė sprendimą rengti Projektą su tikslu prisijungti įsiterpusį plotą, o ne formuoti naujus sklypus, šis savivaldybės administracijos sprendimas yra galiojantis ir nenuginčytas.

27.3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad įsiterpusiame plote gali būti suformuota racionalių dydžių ir ribų žemės sklypų bei nepagrįstai motyvavo tuo, kad įsiterpęs plotas nėra sudarytas iš siauros juostos, šlaitų ar griovų. Toks teismo aiškinimas neatitinka lingvistinės teisės normų išraiškos ir prieštarauja sisteminei jų analizei.

27.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad įsiterpusiame plote galėtų būti formuojami žemės sklypai nuosavybės teisių atkūrimui. Pažymi, kad nors sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo priima NŽT, tačiau dėl žemės sklypų formavimo sprendžia savivaldybės administracijos direktorius. Jau 30 metų įsiterpusiame plote nebuvo suformuota žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimui, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad jie galėtų būti formuojami dabar.

27.5. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi skundžiami aktai prieštarauja proporcingumo ir atsakomybės už priimtus sprendimus principams bei pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius.

28. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad įsiterpęs žemės plotas atitinka visas sąlygas, kadangi: 1) ginčijamų raštų surašymo ir juose nurodytų administracinių veiksmų atlikimo metu minėtas ginčo žemės plotas ribojosi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu valstybinės žemės plotu (įvažiavimo kelias); 2) toje vietoje galima suformuoti atskirą žemės sklypą. Pažymėjo, jog Kauno mieste nuosavybės teisių atkūrimui galimi formuoti nauji žemės sklypai nuo 4 arų iki 12 arų, o nesuformuotas valstybinės žemės plotas, kurį pareiškėjas siekia prisijungti prie nuomos teise valdomo valstybinės žemės sklypo yra daugiau kaip 22 arų dydžio.

29. Atsakovas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis įsiterpusio žemės sklypo sąvoką, įvertinęs faktines aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus konstatavo, kad ginčo žemės plotas neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija sutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti. Atsiliepime nurodomi iš esmės tokie patys argumentai kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija


31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekia prie jo nuomojamojo iš valstybės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), prijungti ne aukciono tvarka tariamai įsiterpusį 0,2215 ha laisvą valstybinės žemės plotą.

32. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (žr., pvz., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus), žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Aiškindamas Lietuvos Respublikos konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis (žr., pvz., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą); valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (žr., pvz., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimus).

33. Žemės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai rengiami, kai įsiterpęs valstybinės žemės plotas Vyriausybės nustatyta tvarka ir atvejais sujungiamas su besiribojančiu žemės sklypu, jeigu laisvoje valstybinėje žemėje negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypo. Žemės formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo, finansavimo, viešinimo, derinimo tikrinimo ir tvirtinimo tvarka reglamentuojama Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 „Dėl Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). Vadovaujantis Taisyklių 47 punkto nuostata, įsiterpęs kitos paskirties laisvos valstybinės žemės plotas formuojamas pagal Nutarimo Nr. 692 2.15 punkto reikalavimus.

34. Nutarimo 2.15. papunktyje nustatyta, kad laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miškų sklypų (plotų), jeigu šiuose plotuose negalima suformuoti racionalaus dydžio ir ribų žemės sklypų, Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu

besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams. Įsiterpusiu nelaikomas žemės sklypas, kuris ribojasi su laisvos valstybinės žemės plotu, nesuformuotu kaip atskiras žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miškų sklypų (plotų) įsiterpusį žemės sklypą sudaro siaura juosta, šlaitai ar grioviai. Teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatoma formuoti vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų bei daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų naudojimo būdo žemės sklypus, įsiterpę žemės sklypai negali būti didesni kaip 0,04 ha, išskyrus atvejus, kai žemės sklypą sudaro siaura juosta, šlaitai ar grioviai. Tokiais atvejais Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu parduodamas ar išnuomojamas įsiterpusio žemės sklypo plotas gali būti didinamas. Jeigu žemės sklypo, įsiterpusio tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miškų sklypų (plotų), plotis neviršija 10 metrų, laikoma, kad įsiterpusį žemės sklypą sudaro siaura juosta. Jeigu žemės sklypo nuo viršutinės šlaito briaunos iki jo papėdės nuolydis yra ne mažesnis kaip 20 laipsnių, laikoma, kad įsiterpusį žemės sklypą sudaro šlaitas. Jeigu žemės sklypo nuo vienos iki kitos griovio viršutinės briaunos plotis neviršija 15 metrų, laikoma, kad įsiterpusį žemės sklypą sudaro griovys. Kitose teritorijose įsiterpę žemės sklypai negali būti didesni kaip 0,5 ha.

35. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad byloje nagrinėjamo teisinio santykio objektu yra valstybinis žemės sklypas, kuris turi būti įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų ir neviršyti Vyriausybės nustatyto dydžio. Subjektais yra privačių žemės sklypų savininkai ir valstybė. Asmens subjektinė teisė – įgyti nuosavybėn be aukciono tokį valstybinį žemės sklypą, gali būti įgyvendinta kai, yra įvykdomos atitinkamos sąlygos: 1) žemės sklypas laikomas įsiterpusiu; 2) žemės sklypas neviršija 0,04 ha gyvenamosiose teritorijose arba 0,5 ha kitose teritorijose; 3) šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų. Taigi žemės plotas turi nesiriboti su kitu, atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu (ši sąlyga dėl nesiribojimo su kitu žemės sklypu, netaikoma tokiam įsiterpusiam žemės sklypo plotui, kurį sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-561/2014, 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1063/2014 ir kt.).

36. Nagrinėjamu atveju atsakovas NŽT Kauno miesto skyrius atsisakė suderinti Projektą iš esmės dėl to, kad suprojektuotas 0,2215 ha laisvos valstybinės žemės plotas neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos, kadangi ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuota laisva valstybine žeme.

37. Kaip matyti iš teismui pateikto Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto M1:500 sprendinių brėžinio, pareiškėjo pageidaujamas įsigyti (prisijungti) valstybinis žemės sklypas yra suformuotas kaip racionalių ribų (lygių žemės ploto ribų) žemės sklypas, už kurio ribų yra nesuformuota laisva valstybinė žemė. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad įsiterpęs žemės plotas vakarų ir beveik visa šiaurės kraštine remiasi į valstybinės žemės plotus, kuriuose nesuformuoti sklypai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo norimas įsigyti įsiterpęs žemės sklypas neatitinka Nutarimo Nr. 692 2.15 papunkčio, nes įsiterpęs žemės sklypas nėra tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miškų sklypų (plotų).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo pageidaujamas įsigyti (prisijungti) laisvas valstybinės žemės plotas neatitinka įsiterpusio žemės sklypo statuso bei jam Nutarimo 2.15 papunktyje keliamų reikalavimų, kuriuos turi atitikti valstybinės žemės plotas, laikomas įsiterpusiu žemės sklypu.

39. Dėl pareiškėjo argumento, kad norimas prisijungti įsiterpęs žemės sklypas yra mažesnis nei Nutarimu Nr. 692 nustatyta, kad kitose teritorijose įsiterpę žemės sklypai negali būti didesni kaip 0,5 ha, teisėjų kolegija pažymi, jog duomenų apie visą nesuformuotą laisvą valstybinės žemės plotą, nėra, tuo tarpu pareiškėjo formuojamas konkretus 0,2215 ha žemės plotas, nėra laikytinas visu valstybinės žemės įsiterpusios žemės plotu, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjo norimas įsigyti žemės plotas neviršija Nutarime Nr. 692 nustatyto 0,5 ha ploto.

40. Pareiškėjas neteisingai interpretuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nėra duomenų, jog norimas įsigyti žemės plotas nesudaro siauros juostos, šlaito ar griovos, todėl negali būti laikomas įsitepusiu. Pagal Nutarimo Nr. 692 2.15 papunktį, įsiterpusiu nelaikomas žemės sklypas, kuris ribojasi su laisvos valstybinės žemės plotu, nesuformuotu kaip atskiras žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miškų sklypų (plotų) įsiterpusį žemės sklypą

sudaro siaura juosta, šlaitai ar grioviai. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo siekiamas įgyti žemės plotas, kuris ribojami su laisvos valstybinės žemės plotu, nesuformuotu kaip atskiras žemės sklypas, nėra siaura juosta, šlaitai ar grioviai, todėl šiam žemės plotui negali būti taikoma išlyga, kad formuojamas žemės plotas yra laikomas įsiterpusiu žemės sklypu. Atsižvelgiant į tai, atmetami pareiškėjo argumentai kaip nepagrįsti.

41. Aplinkybė, kad Kauno miesto savivaldybės administracija 2017 m. sausio 23 d. raštu Nr. 70-280 informavo, kad yra derinamas valstybinės žemės ploto prijungimo prie besibojančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – prijungti įsiterpusį valstybinės žemės plotą su besiribojančiu žemės sklypu, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjo siekiamas įsigyti valstybinės žemės plotas atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, keliamus įsiterpusiam žemės sklypui.

42. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad šiame žemės sklype negali būti formuojami nauji žemės sklypai, tikslu priimti sprendimus atkurti nuosavybės teisės į žemę asmenims, kuriems lyg šiol nėra sugrąžinta žemė, nes jau 30 metų šiame sklype nėra formuojami žemės sklypai, teisėjų kolegijos vertinimu yra nepagrįsti, nes nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą gražinimo procesas Kauno mieste, iki šiol nėra baigtas.

43. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai ir teisėtai konstatuota, jog formuojamas 0,2215 ha žemės sklypas neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos ir negali būti laikomas įsiterpusiu. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų panaikinti ginčijamus NŽT Kauno miesto skyriaus ir NŽT sprendimus, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo.

44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso bei aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Realty management“ apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama





Administracinė byla Nr. A-2248-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04585-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 18.4.2(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=58acd9e06c2a11e99989e603c54a3595


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. M. ir J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. M. ir J. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. K. dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjos J. M. ir J. M. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamos panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. rugsėjo 23 d. raštą Nr. 1SS-2858-(8.5) „Dėl Trakų skyriaus 2016-08-22 atsakymo Nr. 46SD-3385-(14.46.104.)“ bei NŽT Trakų skyriaus 2016 m. rugpjūčio 22 d. raštą Nr. 46SD-3385-(14.46.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“, taip pat įpareigoti atsakovą spręsti dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo išimtinai prie pareiškėjoms priklausančio gyvenamojo namo.

2. Pareiškėjos nurodė, kad NŽT Trakų skyrius, išnagrinėjęs jų 2016 m. liepos 27 d. prašymą dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav., ginčijamu 2016 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. 46SD-3385-(14.46.104.) jas informavo, jog namų valdos žemės sklypo suformuoti negali, nes šis sklypas bus formuojamas vadovaujantis UAB „Geodeziniai matavimai“ paruoštu 2015 m. kovo 4 d. žemės sklypo atidalijimo planu-projektu. Pareiškėjos, nesutikdamos su minėtu raštu, jį apskundė NŽT, kuri 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 1SS-2898-(8.5) pareiškėjų skundą atmetė. Tokiu būdu NŽT užkirto pareiškėjoms kelią suformuoti namų valdos žemės sklypą prie joms priklausančio gyvenamojo namo. NŽT rėmėsi Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-13-231/2015 (Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-507-590/2016 Trakų rajono apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą), nors teismai šiose bylose sprendė sklypų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimą, o ne dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo prie pareiškėjoms priklausančio gyvenamojo namo. Be to, NŽT savo rašte nurodė, jog apie kito projekto rengimo galimybę (pvz., dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo) teismai nėra pasisakę. NŽT, atsisakydama spręsti dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo prie išimtinai tik pareiškėjoms priklausančio gyvenamojo namo, daro didelę žalą, nes tokiu būdu apriboja jų teisę efektyviai disponuoti savo turtu.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti.4. Atsakovas paaiškino, kad suformuoti naują valstybinės žemės sklypą (pvz., namų valdai prie nuosavybės teise

priklausančių pastatų) galima tuo atveju, kai žemės sklypas nebuvo suformuotas, o tuo atveju, kai žemės sklypas buvo suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, kai žemės sklypai pertvarkomi. Trakų rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendime pripažino ieškovių argumentus, kad atsakovė, reikalaudama jai leisti atlikti 6,5615 ha ploto žemės sklypo pertvarkymą atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal UAB „Geodeziniai matavimai“ paruoštą projektą, nepateikė žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, parengto ir patvirtinto teisės aktuose nustatyta tvarka. UAB „Geodeziniai matavimai“ projekte numatyta suprojektuoti 6 žemės sklypus, kartu formuojant ir žemės sklypą (0,3193 ha ploto) po statiniais (gyvenamuoju namu, kiemo rūsiu ir kitais statiniais), kuris bendrosios nuosavybės teise priklausys visiems žemės sklypo ir statinių savininkams. Pareiškėjų prašyme nurodytas 6,5615 ha ploto žemės sklypas Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimu yra atidalintas, todėl, įvykdžius visas numatytas žemės sklypo atidalijimo procedūras, keisis tiek žemės sklypo plotas, tiek ir žemės sklypo ribos. Pareiškėjų keliamas klausimas dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo (tiksliau – atidalijimo) galės būti nagrinėjamas (sprendžiamas) tik pilnai įgyvendinus Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimu patvirtintą žemės sklypo atidalijimo projektą.

5. Trečias suinteresuotas asmuo J. K. atsiliepime prašo pareiškėjų skundą atmesti.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad Trakų rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-13-231/2015, nusprendė leisti J. K. atlikti 6,5615 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav., pertvarkymą, atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal UAB „Geodeziniai matavimai“ paruoštą 2015 m. kovo 4 d. žemės sklypo atidalijimo planą-projektą bei parengiant visą su žemės sklypo pertvarkymu susijusią projektinę dokumentaciją be bendrasavininkių J. M., J. M., B. K., V. K. sutikimo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-507-590/2016, Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

8. Trakų rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendime konstatavo, kad „Nagrinėjamu atveju teismas pripažįsta ieškovių pateiktus argumentus, kad atsakovė, reikalaudama jai leisti atlikti 6,5615 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav., pertvarkymą atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal UAB „Geodeziniai matavimai“ paruoštą 2015-03-04 žemės sklypo atidalijimo planą-projektą, nepateikė žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, parengto ir patvirtinto Žemės įstatyme, Teritorijų planavimo įstatyme ir Taisyklėse nustatyta tvarka. Tačiau teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu išsamiai išanalizavus byloje esančius įrodymus ir šalių išsakytus paaiškinimus bei atlikus vietos apžiūrą, konstatuota, kad būtent atsakovės pateiktas plano-projekto pasiūlymas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atitinka byloje dalyvavusių šalių interesus ir būtent nurodytu planu yra racionaliai ir patogiai nustatytos šalims priklausančių sklypų ribos. Šiuo atveju atsisakius tenkinti atsakovės pateiktą priešieškinį formaliu pagrindu – nesant pateikto su atitinkamomis institucijomis suderinto žemės sklypo pertvarkymo projekto, būtų sukurta teisiškai nepagrįsta situacija, kadangi nagrinėjamoje byloje teismo nustatyta, kad ieškovių pateiktas projektas dėl atidalijimo iš bendro turto nėra tinkamas racionaliam žemės sklypo naudojimui ir atsakovė pagrįstai atsisakiusi išduoti sutikimą nurodyto projekto galutiniam patvirtinimui. Šiuo atveju būtent atsakovės J. K. parengtas plano-projekto pasiūlymas dėl atidalijimo iš bendro turto yra racionalus bei patogus šalių naudojimui, todėl siekiant galutinai išspręsti ginčą tarp šalių, nepažeidžiant teismo proceso ekonomijos ir koncentruotumo principų, ieškovių reikalavimas netenkinti atsakovės priešieškinio, kadangi J. K. nepateikė parengto ir patvirtinto žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto, atmestinas kaip nepagrįstas.

9. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis nurodytais motyvais, daro išvadą, kad ieškovių J. M. ir J. M. pateiktas ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas. J. K. pateiktas priešieškinis dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės teise priklausančio turto yra pagrįstas teismo išanalizuotomis faktinėmis aplinkybės ir bylos nagrinėjimo metu įvertintais įrodymais, todėl tenkintinas visiškai“.

10. Teismas nurodė, kad NŽT Trakų skyriaus vedėjas, vadovaudamasis Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513, (toliau – ir Taisyklės) 21 punktu bei atsižvelgdamas į J. K. 2016 m. gegužės 2 d. prašymą, 2016 m. gegužės 11 d. priėmė įsakymą Nr. 46FPĮ-144-(14.46.36.) „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“, kuriuo nusprendė rengti projektą, kurio tikslas – pertvarkyti žemės sklypą, atidalijant bendrosios dalinės nuosavybės teise turimų žemės sklypų dalis ir suformuojant atskirus žemės sklypus. Taip pat NŽT Trakų skyrius 2016 gegužės 19 d. bei Trakų rajono savivaldybės administracija 2016 m. gegužės 24 d. išdavė projekto rengimo reikalavimus. Taigi šiuo metu rengiamas projektas, pertvarkant žemės sklypą – atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal UAB „Geodeziniai matavimai“ projektą, kaip numatyta Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendime.

11. Teismas nustatė, kad atsakovas patvirtino, jog pagal UAB „Geodeziniai matavimai“ projektą yra numatyti (suprojektuoti) 6 žemės sklypai, iš kurių antrasis žemės sklypas (0,3193 ha ploto), esantis po statiniais (gyvenamuoju namu, kiemo rūsiu ir kitais statiniais), lygiomis dalimis atitenka visiems žemės sklypo ir statinių bendraturčiams.

12. Nors pareiškėjos savo 2016 m. liepos 27 d. prašyme NŽT Trakų skyriui nurodo 6,5615 ha ploto žemės sklypą, tačiau šis žemės sklypas Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimu yra atidalintas, todėl, įvykdžius visas Taisyklėse numatytas žemės sklypo atidalijimo procedūras, keisis tiek žemės sklypo plotas, tiek ir žemės sklypo ribos. Pareiškėjų prašymas dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo (tiksliau – atidalijimo) galės būti nagrinėjamas

(sprendžiamas) tik pilnai įgyvendinus Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimu patvirtintą žemės sklypo atidalijimo projektą. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai teigė, kad apie kito projekto rengimo galimybę teismai nėra pasisakę, todėl NŽT Trakų skyrius teisėtai ir pagrįstai ginčijamu raštu atsisakė spręsti dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo. Atitinkamai ir NŽT 2016 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 1SS-2858-(8.5) teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjų skundą dėl minėto NŽT Trakų skyriaus rašto. Teismas nurodė, kad ginčijamus sprendimus naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjų išvestinį reikalavimą – įpareigoti atsakovą spręsti dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo išimtai prie pareiškėjoms priklausančio gyvenamojo namo.

III.

13. Pareiškėjos apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir NŽT Trakų skyriaus sprendimą, taip pat įpareigoti instituciją spręsti dėl pareiškėjų reikalavimo dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo tik prie išimtinai joms priklausančio gyvenamojo namo.

14. Pareiškėjos nurodo, kad teismo sprendimas yra grindžiamas prieštaringais motyvais. Nors buvo pripažinta, kad civilinėje byloje nebuvo pasisakyta apie tai, jog pareiškėjos negali suformuoti namų valdos žemės sklypo prie išimtinai joms nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, tačiau pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė suformuoti pareiškėjoms namų valdą po joms priklausančiu gyvenamuoju namu. Taigi teismas tik dėl patogumo skundžiamame sprendime nurodė, jog pareiškėjos turės galimybę vėliau kreiptis dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo, o ne įpareigojo NŽT atlikti viską vienu metu. Pareiškėjų vertinimu, vadovaujantis proceso koncentruotumo, ekonomiškumo ir operatyvumo principais, jų prašymas dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo turėtų būti patenkintas šioje proceso stadijoje, o ne atidedant neapibrėžtam laiko tarpui.

15. Atsakovas NŽT Trakų skyrius atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartojo savo atsiliepimo į pareiškėjų skundą argumentus.17. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. K. atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos

teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš pareiškėjų lygiomis dalimis patirtas bylinėjimosi išlaidas.18. J. K. nurodo, kad jokio prieštaravimo tarp pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų nėra. Teismas padarė

išvadą, kad pareiškėjų prašymas dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo (tiksliau – atidalijimo) galės būti nagrinėjamas (sprendžiamas) tik visiškai įgyvendinus civilinėje byloje priimtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintą žemės sklypo atidalijimo projektą. Teismas papildomai pažymėjo, kad civilinėje byloje priimtame įsiteisėjusiame teismo sprendime nėra pasisakyta dėl kito atidalijimo projekto rengimo galimybių. Tokiu būdu pareiškėjoms neužkertamas kelias ateityje (po teismo sprendimo visiško įvykdymo) pakartotinai kreiptis į atsakovą dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo prie išimtinai joms nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo.

19. Pareiškėjos supranta, kad jų teisės ateityje atidalinti namų valdos sklypą nėra pažeidžiamos, tačiau, jų nuomone, vadovaujantis koncentruotumo, ekonomiškumo ir operatyvumo principais, klausimas dėl atidalijimo turi būti sprendžiamas dabar. Tokia pareiškėjų pozicija nepagrįsta ir nesuprantama, nes joks įstatymas nenumato galimybės nevykdyti įsiteisėjusio ir visiems asmenims privalomo teismo sprendimo.

20. Pareiškėjų skundai turi būti įvertinti kaip siekis išvengti civilinėje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo. Tokiu būdu pareiškėjos trukdo trečiajam suinteresuotam asmeniui tinkamai įvykdyti žemės sklypo pertvarkymą pagal įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintą planą. Pareiškėjos gali nustatyti naudojimosi antruoju žemės sklypu tvarką, kas iš esmės reikštų faktinį žemės sklypo padalijimą.

21. Pareiškėjos pateikė apeliacinės instancijos teismui paaiškinimus apie naujai paaiškėjusias aplinkybes dėl žemės sklypo.

Teisėjų kolegija


IV.

22. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – NŽT 2016 m. rugsėjo 23 d. rašto Nr. 1SS-2858-(8.5) „Dėl Trakų skyriaus 2016-08-22 atsakymo Nr. 46SD-3385-(14.46.104.)“ bei NŽT Trakų skyriaus 2016 m. rugpjūčio 22 d. rašto Nr. 46SD-3385-(14.46.104.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“, teisėtumas bei pagrįstumas.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausiai pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde nurodyti tik deklaratyvūs argumentai, kad teismo sprendimas yra grindžiamas prieštaringais motyvais, dėstant tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjos apeliaciniame skunde, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodo jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjų skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, o tikrindamas atsakovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjų nurodytų pažeidimų faktus.

25. Akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, nes, kaip minėta nutarties 23 punkte, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjų apeliacinės instancijos teismui pateikti paaiškinimai apie naujai paaiškėjusias aplinkybės dėl žemės sklypo bei nauji dokumentai nepridedami prie bylos ir nevertinami.

26. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo esmės, šių motyvų nekartoja, o tik pasisako dėl apeliacinio skundo

argumentų.27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 11–12 punktuose išdėstytas pirmosios instancijos

teismo nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktą jų teisinį vertinimą, sutinka su teismo padarytomis išvadomis, kad pareiškėjų 2016 m. liepos 27 d. prašyme NŽT Trakų skyriui nurodomas 6,5615 ha ploto žemės sklypas Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimu yra atidalintas, todėl, įvykdžius visas Taisyklėse numatytas žemės sklypo atidalijimo procedūras, keisis tiek žemės sklypo plotas, tiek ir žemės sklypo ribos. Be kita ko, pagal UAB „Geodeziniai matavimai“ projektą yra numatyti (suprojektuoti) 6 žemės sklypai, iš kurių antrasis žemės sklypas (0,3193 ha ploto), esantis po statiniais (gyvenamuoju namu, kiemo rūsiu ir kitais statiniais), lygiomis dalimis atitenka visiems žemės sklypo ir statinių bendraturčiams, todėl pareiškėjų prašymas dėl namų valdos žemės sklypo suformavimo galės būti nagrinėjamas (sprendžiamas) tik pilnai įgyvendinus Trakų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimu patvirtintą žemės sklypo atidalijimo projektą, o pareiškėjų argumentai dėl atsakovo veiksmų nepagrįstumo atmestini kaip nepagrįsti.

28. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. K. atsiliepime prašo priteisti iš pareiškėjų lygiomis dalimis patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia jokių šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kaip jau buvo minėta, tokių dokumentų J. K. teismui nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos jai nepriteisiamos.


n u t a r i a :

Pareiškėjų J. M. ir J. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS SUTKEVIČIUS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-438-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00250-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.2.7(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6e4320706c2a11e99989e603c54a3595



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 68-371 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. (4.65)FR0682-567 (toliau – ir Vilniaus AVMI).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus AVMI atliko jo mokestinį patikrinimą – tikrino 2010–2011 m. gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumą, surašė 2016 m. birželio 28 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65) FR0680-454 (toliau – ir patikrinimo aktas). Vilniaus AVMI mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. grynaisiais pinigais suteikė UAB „Vamėsa“ paskolų už bendrą 726 621,80 Lt sumą, savo išlaidas paskoloms teikti grindė šeimos santaupomis ir darbo užmokesčiu. Vilniaus AVMI sprendė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė V. Š. 2010 m. gavo 584 642,82 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, kurių nedeklaravo ir nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM. Vilniaus AVMI laikė, kad sutuoktinių 2010 m. gautos nedeklaruotos 584 642,82 Lt pajamos yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, jas padalino pusiau ir nustatė, jog pareiškėjo kitos su darbo santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos 2010 m. sudarė 292 321,41 Lt ir nuo šios pajamų sumos pareiškėjui papildomai apskaičiavo 42 591 Lt (12 335,21 Eur) mokėtino GPM. Vilniaus AVMI 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. (4.65)FR0682-567 patvirtino patikrinimo aktą ir apskaičiavo pareiškėjui 6 882,57 Eur GPM delspinigių bei nurodė sumokėti 10 proc. dydžio baudą nuo patikrinimo akte papildomai apskaičiuotos GPM sumos (1 234 Eur). VMI 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 68-371 Vilniaus AVMI sprendimą patvirtino.

3. Pareiškėjo nuomone, VMI nepagrįstai patvirtino Vilniaus AVMI išvadą, kad 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas su sutuoktine disponavo ne didesne kaip 99 862,05 Lt grynųjų pinigų suma, ir be pagrindo sprendė, jog Vilniaus AVMI buvo teisi nesivadovaudama 2005 m. gegužės 2 d. pareiškėjo pateikta vienkartine deklaracija apie 2003 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo ir jo sutuoktinės turėtas pinigines lėšas (500 000 Lt). Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymas (toliau – ir Deklaravimo įstatymas) nenustato, nuo kada deklaracijos duomenys įgyja teisinį stabilumą, tačiau, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, VMI neturi teisės neribotą laiką tikrinti asmens iki 2005 m. gegužės 1 d. pateiktos deklaracijos duomenų tikrumo. 2015 m. vykdant pareiškėjo mokestinį patikrinimą, jau buvo pasibaigusi Vilniaus AVMI teisė duoti pareiškėjui privalomą nurodymą, kad pareiškėjas pagrįstų 2005 m. gegužės 2 d. deklaruoto turto įsigijimo šaltinius už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 d.

4. Pareiškėjo vertinimu, Vilniaus AVMI jo šeimos 2004–2010 m. vartojimo išlaidas apskaičiavo neobjektyviai. Pareiškėjas nesutiko su išlaidoms apskaičiuoti taikytos metodikos parinkimu bei apskaičiuotu išlaidų dydžiu. Skaičiuodama vartojimo išlaidas, Vilniaus AVMI vadovavosi Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Statistikos departamentas) duomenimis apie vidutines vartojimo išlaidas vienam ūkio nariui didžiuosiuose miestuose. VMI pareiškėjo argumentų dėl neteisingai nustatytų vartojimo išlaidų iš esmės nevertino, formaliai motyvuodama, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų Vilniaus AVMI išvadoms paneigti. 2009 m. laikotarpiu skaičiuodama vartojimo išlaidas

V. Š. dukrai iš pirmosios santuokos V. P., Vilniaus AVMI vartojimo išlaidas nepagrįstai skaičiavo už visus 2009 m., neatsižvelgdama, kad 2009 m. rugpjūčio 29 d. V. P. suėjo 18 m., todėl V. Š. bei pareiškėjas nebeturėjo prievolės teikti išlaikymą pilnametei dukteriai. Dėl ekonominio sunkmečio Statistikos departamentas nerinko ir neskelbė duomenų apie 2009–2011 m. namų ūkiams tekusias vidutines vartojimo išlaidas, Statistikos departamento internetiniame puslapyje nepateiktas sąvokos „vaikas“ apibrėžimas skaičiuojant vidutines vartojimo išlaidas už 2009 m., o centrinio mokesčio administratoriaus traktavimas, kad V. P., jai suėjus 18 metų, ir toliau teisiškai laikoma vaiku, yra nepagrįstas ir neteisėtas. 2009–2010 m. tenkančias pareiškėjo šeimos vidutines vartojimo išlaidas Vilniaus AVMI skaičiavo savarankiškai, vadovaudamasi Statistikos departamento rekomendacijomis, taikė nacionalinį sąskaitų rodiklį – namų ūkio vartojimo išlaidų (to meto kainomis) indeksą. Tai prieštarauja patikrinimo akte nurodytiems teiginiams, kad skaičiuojant vidutines vartojimo išlaidas (neatsižvelgiant į laikotarpius) buvo vadovaujamasi Statistikos departamento teikiamais duomenimis, todėl patikrinimo aktas ir Vilniaus AVMI sprendimas nenuoseklūs. Vadovaujantis skirtingomis metodikomis gauti duomenys nelaikytini pagrįstais, o VMI sprendime dėl šio pareiškėjo argumento nepasisakyta. Vilniaus AVMI turėjo įvertinti, bet neįvertino Statistikos departamento diferencijuojamo vienam namų ūkio nariui tenkančio vartojimo išlaidų dydžio priklausomai nuo namų ūkyje augančių vaikų skaičiaus. Nepagrįstai neatsižvelgta į aplinkybes, kad 2008–2009 m. laikotarpiu už parduotas sodo ir miško gėrybes V. P. gavo 5 000 Eur pajamų, šios pajamos buvo panaudotos V. P. vartojimo išlaidoms padengti, todėl 2008–2009 m. pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidos turėjo būti sumažintos. Vilniaus AVMI nepasirinko tiksliausią ir objektyviausią įvertinimą leidžiančio nustatyti šaltinio ir nukrypo nuo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 29 punkto nuostatų.

5. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. VMI nurodė, kad Vilniaus AVMI patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas 2010 m. UAB „Vamėsa“ suteikė 726

621,80 Lt paskolų, o jam neįrodžius pajamų gavimo šaltinių, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsniu, konstatavo, kad 2010 m. laikotarpiu pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas, ir nuo jų apskaičiavo mokėtinas į biudžetą sumas. Atsakovo nuomone, nesąžiningas mokesčių mokėtojas negali remtis iš Deklaravimo įstatymo išplaukiančiomis interesų garantijomis, kurios skirtos teisėtai besielgiantiems, sąžiningiems mokesčių mokėtojams. Šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio nuostatos mokesčių administratorius nepažeidė, nes mokestis už ankstesnį laikotarpį nei priskaičiuotas, nei perskaičiuotas. Pagal Deklaravimo įstatymą gyventojas turėjo prievolę deklaruoti realų, tikrai turimą turtą, o esant pareikalavimui, pagrįsti deklaruoto turto šaltinius. Atsakovas pabrėžė, kad VMI nepripažino pareiškėjo ir jo sutuoktinės deklaruotos sumos, nes, vykdydamas 2016 m. sausio 22 d. mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (11.48)-FR0706-694, pareiškėjas pateikė informaciją apie 1991–2010 m. laikotarpiu gautas pajamas, tačiau nenurodė, kada konkrečiai pajamos gautos, šios informacijos nepagrindė juridinę galią turinčiais dokumentais; pareiškėjo ir jo sutuoktinės apmokestinamosios pajamos 1993–2010 m. laikotarpiu sudarė 479 713,88 Lt (neatskaičius mokesčių), vartojimo išlaidos – 393 919,80 Lt, kitų pajamų šiuo laikotarpiu jie nėra deklaravę; patikrinimo metu pareiškėjo sutuoktinė nurodė, kad apie paskolos UAB „Vamėsa“ suteikimą žinojo, nors savo 2016 m. vasario 1 d. teiktame paaiškinime nurodė, kad nežino, iš kokių lėšų sutuoktinis teikė paskolas, taip pat patvirtino, jog iš jos lėšų paskolos neteiktos; 2015 m. lapkričio 23 d. paaiškinime pareiškėjo sutuoktinė negalėjo atsakyti į klausimą, iš kokių lėšų šaltinių buvo gautos 2003 m. gruodžio 31 d. deklaracijoje nurodytos lėšos; pareiškėjas savo išlaidas paskolai UAB „Vamėsa“ suteikti grindė šeimos santaupomis ir darbo užmokesčiu, tačiau Vilniaus AVMI, patikrinimo metu įvertinusi minėtus lėšų šaltinius, nustatė, jog pajamų iš nurodytų šaltinių, kuriuos Vilniaus AVMI laikė pagrįstais, nepakanka nustatytoms išlaidoms padengti; pareiškėjas pagal 2008 m. vasario 2 d. kredito sutartį su AB SEB banku pasiskolino 300 000 Lt būsto įgijimui 30 m. terminui su 4,9264 proc. fiksuotomis metinėmis palūkanomis, tuo tarpu pats 2010 m. suteikė 726 621,80 Lt paskolą grynaisiais iki 2017 m. su mažesnėmis (t. y. 2 proc.) metinėmis palūkanomis. Vilniaus AVMI atliko išsamų pareiškėjo šeimos pajamų bei išlaidų tyrimą, t. y. pagrindė savo atliktus paskaičiavimus, todėl pareiškėjas, norėdamas juos nuginčyti, privalėjo pateikti pagrįstus įrodymus ir argumentus.

7. Mokestinio patikrinimo metu apskaičiuojant pareiškėjo šeimos 2004–2009 m. patirtas išlaidas buvo remtasi statistinėmis piniginėmis vartojimo išlaidomis, nustatytomis pagal Statistikos departamento duomenis apie vidutines vartojimo išlaidas vienam ūkio nariui didžiuosiuose miestuose. Vilniaus AVMI patikrinimo metu vertino suaugusiųjų ir vaikų patirtas išlaidas. 2004–2009 m. pareiškėjo sutuoktinės dukrai iš pirmosios santuokos V. P. buvo skaičiuojama pusė vidutinių vartojimo išlaidų. Statistikos departamento internetinėje svetainėje skelbiama, jog 2003–2007 m. vaikais laikomi visi asmenys iki 18 metų amžiaus. 2008 m. ir 2012 m. vaikais laikomi visi asmenys iki 18 metų amžiaus ir ekonomiškai

neaktyvūs (nedirbantys ir aktyviai neieškantys darbo) 18–24 metų amžiaus asmenys, gyvenantys su bent vienu iš tėvų (ar jiems prilygintų asmenų); vaikų kategorijai nepriskirti asmenys laikomi suaugusiais. VMI neturi duomenų apie tai, jog V. P. 2009 m. būtų dirbusi (pagal VMI duomenis, su darbo santykiais susijusios pajamos gautos nuo 2011 m.) ir savarankiškai save išlaikiusi, jog būtų gyvenusi atskirai nuo tėvų (pagal VMI duomenis, jos deklaruota gyvenamoji vieta iki šiol yra su tėvais). Taigi, Vilniaus AVMI pagrįstai pareiškėjo šeimai priskyrė V. P. statistines vartojimo išlaidas už visus metus, apskaičiuotos vidutinės vartojimo išlaidos pareiškėjo šeimai yra pagrįstos.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino, VMI sprendimą panaikino ir grąžino VMI mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2005 m. gegužės 2 d. pateikė vienkartinę gyventojo (šeimos) turėto turto deklaraciją, kurioje nurodė savo ir sutuoktinės V. Š. 2003 m. gruodžio 31 d. turėtas 500 000 Lt pinigines lėšas ne banke. Vilniaus AVMI pareiškėjo mokestinį patikrinimą už 2010 m. pradėjo 2015 m. gruodžio 14 d., todėl teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, jog Vilniaus AVMI teisė duoti pareiškėjui privalomą vykdyti nurodymą, kad jis pagrįstų 2005 m. deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, remiantis Deklaravimo įstatymo ir MAĮ nuostatomis bei LVAT praktika, yra pasibaigusi, o 2005 m. pateiktos deklaracijos duomenys įgijo teisinį stabilumą. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui GPM, netinkamai taikė Deklaravimo įstatymo ir MAĮ nuostatas ir be pagrindo kvestionavo deklaracijoje nurodytus duomenis, tai prieštarauja teisinio tikrumo ir teisinių santykių stabilumo principams. Teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius nepagrįstai ir neteisėtai nevertino vienkartinės gyventojo (šeimos) deklaracijos duomenų apie pareiškėjo šeimos 2003 m. gruodžio 31 d. turėtas santaupas, nustatydamas tikrinamojo laikotarpio pradžioje pareiškėjo turėtas pinigines lėšas.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nustatyta tvarka deklaravus 2003 m. gruodžio 31 d. turėtas pinigines lėšas ne banke, mokesčių administratoriui mokestinio patikrinimo metu nenustačius aplinkybių, leidžiančių teigti, jog pareiškėjas sudarė sandorių ar ūkinių operacinių, turėdamas tikslą gauti mokestinės naudos, atsakovo argumentai dėl to, kad pareiškėjas, kaip nesąžiningas mokesčių mokėtojas, negali remtis iš Deklaravimo įstatymo išplaukiančiomis interesų garantijomis, yra nepagrįsti.

11. Teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI, patikrinimo akte skaičiuodama pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidas nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., taikė statistines pinigines vartojimo išlaidas, nustatytas pagal Statistikos departamento duomenis apie vidutines vartojimo išlaidas vienam ūkio nariui didžiuosiuose miestuose, minėtu laikotarpiu pareiškėjo sutuoktinės dukrai iš pirmosios santuokos V. P. skaičiavo pusę vidutinių vartojimo išlaidų ir apskaičiavo 208 909,80 Lt (60 504,46 Eur) šeimos vartojimo išlaidų sumą. Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 9 d. rašytinėse pastabose dėl patikrinimo akto nurodė, kad su tokiu apskaičiavimu nesutinka, nes Statistikos departamentas ekonominiu sunkmečiu 2009–2011 m. duomenų apie namų ūkiams tekusias vidutines vartojimo išlaidas nerinko ir nesistemino. Vilniaus AVMI sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo dėl Statistikos departamento duomenų, kuriais remiantis buvo skaičiuojamos pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidos, pasisakė, kad VMI 2011 m. vasario 24 d. raštu Nr. (21.5-32-3)-R-1948 informavo, jog Statistikos departamentas rekomenduoja skaičiuojant vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui naudoti nacionalinių sąskaitų rodiklį – namų ūkio vartojimo išlaidų (to meto kainomis) indeksą. Iš šių aplinkybių teismas nustatė, kad mokesčių administratorius, nors patikrinimo akte nurodė, jog vartojimo išlaidas skaičiuoja pagal Statistikos departamento duomenis apie vidutines vartojimo išlaidas vienam ūkio nariui didžiuosiuose miestuose, tačiau faktiškai 2009–2011 m. išlaidas apskaičiavo remdamasis kitais duomenimis – nacionaliniu sąskaitų rodikliu-namų ūkio vartojimo išlaidų (to meto kainomis) indeksu. Taigi, faktiškai išlaidų skaičiavimas buvo atliekamas remiantis kitais informacijos šaltiniais, nei buvo nurodyta patikrinimo akte. Tačiau mokesčių administratoriaus sprendimuose nėra nurodyta argumentų, kodėl pasirinktas toks informacijos šaltinis, nepateikti duomenys, kaip buvo atliekamas ankstesnių Statistikos departamento duomenų perskaičiavimas taikant minėtą indeksą.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas rašytinėse pastabose dėl patikrinimo akto nurodė, jog būtų pagrįsta vadovautis kitais Statistikos departamento duomenimis, t. y. įvertinti, kad tam tikrų vartojimo išlaidų pareiškėjo šeima nepatyrė, įvertinti Statistikos departamento diferencijuojamą vienam namų ūkio nariui tenkantį vartojimo išlaidų dydį, priklausomai nuo namų ūkyje augančių vaikų skaičiaus, pateikė šiais duomenimis pagrįstus skaičiavimus. Tačiau mokesčių administratorius nepateikė argumentų, kodėl pareiškėjo siūlomas Statistikos departamento informacijos šaltinis

nagrinėjamu atveju yra netaikytinas. Teismas negalėjo spręsti, kad patikrinimo akte pateiktas pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidų paskaičiavimas yra teisingas ir atitinkantis protingumo, bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

13. Teismas iš pareiškėjo rašytinių pastabų dėl patikrinimo akto nustatė, jog V. P. sulaukus pilnametystės, pareiškėjas ir jo sutuoktinė nebeturėjo pareigos ją išlaikyti, todėl tokios išlaidos į šeimos vartojimo išlaidas įtrauktos nepagrįstai. Pareiškėjas 2016 m. spalio 12 d. skunde VMI išsamiai nurodė, kad V. P. 2008–2009 m. laikotarpiu gavo pajamų iš pačios surinktų sodo ir miško gėrybių pardavimo, pateikė skaičiavimus, kad, atsižvelgiant į tai, jog V. P. nepateikė metinės GPM deklaracijos, laikytina, jog ji minėtu laikotarpiu gavo ne mažiau kaip 12 000 Lt pajamų. Tačiau VMI sprendime rėmėsi Statistikos departamento internetinėje svetainėje skelbiama informacija, kad 2008 m. ir 2012 m. vaikais laikomi visi asmenys iki 18 metų amžiaus ir ekonomiškai neaktyvūs (nedirbantys ir aktyviai neieškantys darbo) 18–24 metų amžiaus asmenys, gyvenantys su bent vienu iš tėvų ar jiems prilygintų asmenų, bei aplinkybėmis, kad VMI neturėjo duomenų apie tai, jog V. P. minėtu laikotarpiu būtų dirbusi, savarankiškai save išlaikiusi ir gyvenusi atskirai nuo tėvų. Byloje nėra duomenų, kad apskaičiuojant pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidas buvo bandoma nustatyti pareiškėjo sutuoktinės dukters V. P. vartojimo išlaidas, VMI sprendime nepasisakyta dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl jos gautų nedeklaruotų pajamų iš sodo ir miško gėrybių pardavimo vertinimo.

14. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes teismas sprendė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenimis ir tuo pagrindu nepagrįstai minėtoje deklaracijoje nurodytų ir pareiškėjo įrodymais nepagrįstų pajamų apmokestinimą perkėlė į 2010 metų laikotarpį. Teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad mokesčių administratoriaus atliktas pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimas atitinka protingumo, bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

15. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, darė išvadą, kad mokesčių administratorius netinkamai vykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti pareiškėjui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Teismas pažymėjo, kad aptartos aplinkybės turi būti nustatytos mokesčių administratoriaus, o ne teismo, todėl VMI sprendimą panaikino ir bylą grąžino centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

III.

16. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti VMI ir Vilniaus AVMI sprendimus.

17. Atsakovas nurodo, kad nesąžiningas mokesčių mokėtojas negali remtis iš Deklaravimo įstatymo išplaukiančiomis interesų garantijomis (pateiktos deklaracijos teisiniu stabilumu, įgytu per ilgesnį laiko tarpą), kurios skirtos teisėtai besielgiantiems ir sąžiningiems mokesčių mokėtojams. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas mokesčių mokėtojų lygybės principas ir bendrasis teisės principas „iš neteisės teisė neatsiranda“.

18. Atsakovas pažymi, kad egzistuoja būtinybė užtikrinti tokią mokesčių mokėtojų teisių apimtį, kuri nepažeistų įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių ir kitų konstitucinių vertybių. Teisėtų lūkesčių apsaugos doktrina negali remtis tie asmenys, kurie patys nesilaikė imperatyvių įstatymų normų. Laikantis priešingos pozicijos būtų galima preziumuoti, kad Deklaravimo įstatymo tikslas buvo įteisinti nelegaliai gautas pajamas ar už tokias pajamas įsigytą turtą, ir ne tik iki deklaracijos pateikimo, bet ir neribotą laiką po to (kitaip sakant, užtikrina fiktyvią, bet teisiškai stabilią garantiją). Minėto įstatymo pagrindu gyventojas turėjo prievolę, visų pirma, deklaruoti realų, tikrai turimą turtą, antra, esant pareikalavimui, pagrįsti deklaruoto turto šaltinius. Tai, kad šiame įstatyme nėra nurodyti terminai dėl deklaracijos duomenų tikrumo patikrinimo, yra susiję su tuo, jog lygiai taip pat įstatyme nėra jokių terminų, kiek laiko ateityje bus galima vienkartinės deklaracijos duomenimis grįsti kito turto įsigijimą.

19. MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatas aiškinant lingvistiniu būdu, matyti, kad senaties terminas riboja mokesčių administratoriaus teisę apskaičiuoti ir perskaičiuoti mokesčius už ilgesnį nei straipsnyje įtvirtintą laikotarpį, tačiau neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į šį laikotarpį nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems (perskaičiuojamiems) mokesčiams ir susijusioms sumoms. Kaip matyti iš ginčo medžiagos, vietos mokesčių administratorius, turėdamas tikslą nustatyti pareiškėjo šeimos tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtų piniginių lėšų likutį, atliko 1993–2008 m. pajamų ir išlaidų tyrimą, kurio metu nebuvo sprendžiamas

klausimas dėl pareiškėjo apmokestinimo už 1993–2008 m.20. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti

nepakeistą, taip pat jam priteisti iš atsakovo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, jei tokių būtų.21. Pareiškėjas pažymi, kad mokesčių administratorius be teisinio ir faktinio pagrindo laiko jį nesąžiningu mokesčių

mokėtoju.22. Pareiškėjas akcentuoja, kad mokesčių administratorius apeliaciniame skunde nurodo tik aplinkybes, susijusias su

Deklaravimo įstatymu, tačiau neteikia argumentų dėl kitų pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuotų centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo trūkumų. Taigi atsakovas su šia teismo sprendimo dalimi sutinka, todėl jo apeliacinio skundo reikalavimas panaikinti visą teismo sprendimą yra nelogiškas.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, nes palaiko jo argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

24. Nagrinėjamoje administracinėje byloje mokestinis ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjo šeimos patirtos išlaidos grynais pinigais 2010 metais viršijo pajamas, ir mokestinė bazė bei mokesčiai apskaičiuoti vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

25. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu sprendimu nusprendė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 68-371 ir grąžinti mokestinį ginčą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės konstatavęs, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo 2005 m. gegužės 2 d. pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenimis ir tuo pagrindu nepagrįstai minėtoje deklaracijoje nurodytų ir pareiškėjo įrodymais nepagrįstų pajamų apmokestinimą perkėlė į 2010 metų laikotarpį, taip pat nustatęs, jog mokesčių administratoriaus atliktas pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimas turi tam tikrų trūkumų.

26. Atsakovas pirmosios instancijos teismo sprendimą ginčija tik vienu aspektu – dėl konstatuoto pareiškėjo pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenų teisinio stabilumo.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ginčas iš esmės kyla dėl to, ar mokesčių administratorius, 2015–2016 m. atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, galėjo tikrinti 2005 m. gegužės 2 d. pateiktos vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos duomenų teisingumą ir pagrįstumą, jų nepripažinti bei atitinkamai apskaičiuoti pareiškėjui mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas už 2010 m., neatsižvelgdamas į minėtoje deklaracijoje nurodytas pinigines lėšas, kurias pareiškėjas buvo deklaravęs kaip ne banke turimą grynųjų piniginių lėšų likutį.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 pateiktais išaiškinimais, kuriuos patvirtina ir kitose analogiško pobūdžio bylose nuosekliai formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog būtų nepateisinama tokia situacija bei būtų neproporcinga kaip priemonė, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo) deklaracijos, pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d.

turėtą turtą duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją) neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y. šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką. Šiems teisiniams santykiams pagal analogiją turi būti taikomos Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei MAĮ 68 straipsnio nuostatos (ABTĮ 4 str. 7 d.), mokesčių administratoriui suteikiančios teisę mokestinį patikrinimą atlikti, o tuo pačiu ir mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015; 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3938-438/2016; 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1118-438/2017; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-636-442/2018; 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-875-575/2018; 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1636-556/2018 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė nei teisinio, nei faktinio pagrindo nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl taip pat ja vadovaujasi (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Atsižvelgiant į tai, priešingi šiuo klausimu atsakovo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

30. Todėl, vadovaujantis nurodytomis išvadomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo mokesčių administratoriui 2005 m. gegužės 2 d. pateikta vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracija, t. y. joje nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą. Taigi, mokesčių administratorius, 2015–2016 m. atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, neturėjo teisinio pagrindo šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėją pateikti minėtoje deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus.

31. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nesivadovavo vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenimis ir tuo pagrindu nepagrįstai minėtoje deklaracijoje nurodytų ir pareiškėjo įrodymais nepagrįstų pajamų apmokestinimą perkėlė į 2010 metų laikotarpį, taip pat nagrinėjamoje mokestinėje byloje mokesčių administratoriaus atliktas pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidų apskaičiavimas turi tam tikrų trūkumų, kas buvo pagrindas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 68-371 ir grąžinti centriniam mokesčių administratoriui mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo.

32. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

33. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas, jei tokių būtų, tačiau nepateikia jokių patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kaip jau buvo minėta, tokių dokumentų pareiškėjas teismui nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos jam nepriteisiamos.


n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-3635-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02565-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.2; 21.3.8(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. U. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė) dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas N. U. 2018 m. liepos 31 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2018 m. liepos 11 d. įsakymą Nr. P-1072 „Dėl drausminės nuobaudos kpt. N. U. skyrimo, jo išleidimo į atsargą ir skyrimo atlikti tarnybą rezerve“ (toliau – Įsakymas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. 2018 m. gegužės 31 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. GT-10 (toliau – Išvada) teigiama, jog į tarptautines

pratybas Vokietijoje pareiškėjas pasiėmė alkoholinių gėrimų, kuriais vaišino kitus karininkus ir karius savanorius, vartojo alkoholinius gėrimus kelionės į karinę bazę metu, vartojo alkoholinius gėrimus viešbutyje nors neturėjo teisės ar aukštesnio vado leidimo, buvo akivaizdžiai neblaivus karių savanorių akivaizdoje, todėl, nesilaikydamas visuotinai priimtų elgesio normų, pareiškėjas žemino kario vardą ir karininko įvaizdį. Be to, Išvadoje teigiama, kad pareiškėjas nepagarbiai ir nemandagiai elgėsi su viešbučio restorano personalu ir tokia savo veika diskreditavo krašto apsaugos sistemos instituciją.

2.2. Karių neblaivumo nustatymo organizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. V-978 patvirtintas Asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo ir kontrolės krašto apsaugos sistemoje tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas), kurio 11 punkte įtvirtinta, jog dėl neblaivumo tikrinama specialiomis techninėmis priemonėmis, kurių metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka. Praėjus 15 minučių po pirminio patikrinimo turi būti tikrinama pakartotinai. Tvarkos aprašas numato, kad neblaivumą gali nustatyti tik atsakingi asmenys. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 22 punkte numatyta, kad asmenų, kurie įtariami padarę teisės pažeidimą kariniame transporte ar karinėje teritorijoje, neblaivumą nustato karo policininkai arba policijos pareigūnai. Pareiškėjo tariamo neblaivumo nustatymas grindžiamas tarpusavyje prieštaringais paaiškinimais. Be to, karių savanorių paaiškinimai pateikti po pratybų praėjus keliems mėnesiams. Pirminiai kai kurių karių savanorių paaiškinimai skiriasi nuo jų vėliau pateiktų paaiškinimų jau vykstant tarnybiniam patikrinimui. Nėra jokių duomenų, kad neblaivumo faktas buvo registruotas Tvarkos aprašo nustatyta tvarka.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=445db9506c2a11e99989e603c54a3595

2.3. Ltn. G. J. 2018 m. kovo 1 d. paaiškinimas, kad atvykęs į viešbutį pareiškėjas buvo „beveik kominis“ visiškai neparemtas jokiais faktais, o tik subjektyvia šio asmens nuomone. Autobuso vairuotojai savo paaiškinimuose aiškiai nurodė, kad nematė, jog būtų vartojamas alkoholis. Taip pat neaišku, kokiomis aplinkybėmis grindžia savo paaiškinimą eil. J. P., nurodydamas, kad pareiškėjas iš autobuso išlipo girtas, kaip ir nepagrįstas jokiais faktais eil. M. V. paaiškinimas, kad pareiškėjas į viešbutį atvyko neblaivus. Be to, eil. J. Š. 2018 m. balandžio 26 d. paaiškinime vienareikšmiškai parodė, kad su pareiškėju tiesiogiai bendravo ir nemano, kad pareiškėjas būtų vartojęs alkoholį.

2.4. Ltn. G. J. 2018 m. kovo 1 d. paaiškinime nurodė, kad viešbutyje buvo girtaujama, tačiau nenurodė konkrečių asmenų ir faktų. Srž. A. M. 2018 m. kovo 1 d. paaiškinime nurodė, kad pareiškėjas būdamas neblaivus vakare viešbučio administratoriui pasakė „fuck you“, tuo tarpu gr. R. P. 2018 m. balandžio 25 d. paaiškinime nurodė, kad išlipęs iš autobuso į viešbutį įėjo pareiškėjas ir garsiai šūktelėjo „fuck you“. Pagal šiuos parodymus lieka neaišku, kada esą pasakyta ši frazė, atvykus į viešbutį ar vėliau vakare. Taip pat neaišku, kokiu pagrindu vadovaujamasi abstrakčiu UAB „MEDholidays“ 2018 m. sausio 31 d. raštu, kuriame neįvardinti konkretūs asmenys ir aiškios faktinės aplinkybės.

2.5. Dėl pareiškėjo tariamo neblaivumo vykstant iš viešbučio į karinę bazę Vokietijoje vadovaujamasi vyr. eil. M. S. ir vyr. eil. J. V. paaiškinimais, kuriuose nurodyta, kad minėti asmenys matė pareiškėją vemiantį, tačiau tai neįrodo, kad pareiškėjas vartojo alkoholinius gėrimus ar buvo neblaivus. Pareiškėjo neblaivumui nustatyti karinėje bazėje vadovaujamasi vyr. eil. M. S., vyr. eil. V. G., vyr. eil. J. V., gr. I. N. ir eil. M. V. subjektyviomis nuomonėmis dėl pareiškėjo neblaivumo. Tuo tarpu eil. J. Š. nurodė, kad pareiškėjo elgesys bazėje buvo įprastas. Be to, Regensburgo kriminalinės policijos inspekcijos 2018 m. sausio 25 d. rašte aiškiai nurodyta, kad 2018 m. sausio 21 d. 8 val. ryto pareiškėjui buvo nustatyta 0 mg/l alkoholio koncentracija iškvėptame ore.

2.6. Tarnybinis patikrinimas atliktas paviršutiniškai, Išvada grindžiama prielaidomis, prieštaringais liudytojų parodymais, visiškai nevertinant pareiškėjo paaiškinimų. Be to, tarnybinis patikrinimas atliktas nesilaikant numatytų terminų, t. y. buvo pažeistas ne tik įrodymų vertinimas, bet ir tarnybinių patikrinimų atlikimo procedūra.

2.7. Lietuvos kariuomenės drausmės statuto (toliau – Statutas) 69 straipsnio dispozicijoje nurodyti veiksmai (kario vardo pažeminimas arba krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimas) gali būti padaromi tik tyčiniais veiksmais. Šiuo atveju Išvadoje visiškai nevertinama kaltės forma, nebuvo nustatytas padaryto drausmės pažeidimo pobūdis, nebuvo vertinamos ir atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nebuvo surinkta pakankamai įrodymų padarytam pažeidimui pagrįsti (karių paaiškinimai prieštaringi), nenurodytos ir nenustatytos neigiamos drausmės pažeidimo pasekmės, nenustatytas žalos krašto apsaugos sistemos institucijoms arba nustatytai karo tarnybos tvarkai dydis.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – KAM) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad iš dešimties įvykio dalyvių (karių) paaiškinimų, akivaizdu, jog pareiškėjas kelionės į Lenkiją ir Vokietiją metu, taip pat viešbutyje „Hotel Sleep“ Lenkijoje vartojo alkoholinius gėrimus, taip pat savo nepagarbiu elgesiu viešoje vietoje su viešbučio darbuotojais, kur buvo identifikuotas kaip Lietuvos karys, menkino Lietuvos kario autoritetą ir žemino karininko įvaizdį. Įvykio liudytojai konkrečiai nurodė, kad būtent pareiškėjas vartojo alkoholinius gėrimus, atrodė neblaivus, vėmė ir keikėsi prie viešbučio administratorės. Liudytojų prieštaravimų yra eil. J. Š., kuri yra pareiškėjo pavaldume (601 kuopoje) parodymuose. Jos parodymai vertintini kritiškai. Pasisakydama dėl pareiškėjo neblaivumo nustatymo, KAM paaiškino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš tarnybos vadovaujantis Statuto 67 straipsniu (jeigu karys tarnybos metu yra neblaivus), taip pat pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutartis nebuvo nutraukta pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – Tarnybos įstatymas) 38 straipsnio 2 dalies 7 punktą (karys tarnybos metu buvo neblaivus). KAM nurodė, kad Statuto 28 straipsnyje nustatyti tarnybinio patikrinimo terminai nebuvo praleisti.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjui visam kelionės periodui buvo išduotas kovinis ginklas, todėl pareiškėjo kaip karininko ir kuopos vado netinkamas elgesys vertintinas ypatingai kritiškai. Tarnybinio tyrimo metu nebuvo nustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti karių paaiškinimais bei gautu oficialiu viešbučio Lenkijoje dokumentu, kuriame nurodoma, kad Lietuvos kariuomenės kariai girtavo, triukšmavo ir apgadino turtą. Lietuvos kariuomenė pažymėjo, kad nutraukiant sutartį Tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu dėl Statuto 69 straipsnio pažeidimo, pakanka nustatyti aplinkybę, kad karys tarnybos ar ne tarnybos metu padarė kario vardą žeminančią veiką, kuria akivaizdžiai menkinamas kario autoritetas, arba krašto apsaugos sistemos institucijas diskredituojančią veiką, kuria akivaizdžiai žeminamas karo tarnybos autoritetas, griaunamas pasitikėjimas krašto apsaugos sistema arba ji kompromituojama. Jeigu didžioji dauguma paaiškinimų leidžia neginčijamai spręsti, kad pareiškėjas vykstant į pratybas girtavo ir neadekvačiai elgėsi viešumoje ir

tokį elgesį kaip netinkamą karininkui suprato aplinkiniai, darytina išvada, kad tyrimą atlikęs karininkas pagrįstai kvalifikavo pareiškėjo veiką pagal Statuto 69 straipsnį. Toks pareiškėjo elgesys nesuderinamas su karininko priesaika, be to, toks elgesys tarptautinių pratybų metu diskredituoja ne tik kario vardą, bet ir krašto apsaugos sistemos institucijas bei Lietuvą kaip NATO organizuojamų pratybų dalyvę.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas konstatavo, kad byloje esantys karių paaiškinimai patvirtina, jog pareiškėjas kelionės metu, taip pat viešbutyje Lenkijoje vartojo alkoholinius gėrimus ir akivaizdžiai atrodė neblaivus kitų karių akivaizdoje. Teismo posėdžio metu liudytojų duoti parodymai iš esmės neprieštaravo minėtiems rašytiniams paaiškinimams. Teismas sprendė, kad tai, jog liudytojai savo paaiškinimuose pateikė ne visiškai tikslią informaciją dar nereiškia, kad yra paneigiamas pareiškėjo neblaivumo faktas.

7. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis Tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 8 punktu, t. y. profesinės karo tarnybos, kario savanorio ar aktyviojo rezervo kario sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai tarnybos ar ne tarnybos metu karys padarė kario vardą žeminančių teisės pažeidimų. Nors Tarnybos įstatyme nėra tiksliai apibrėžta, koks poelgis yra žeminantis kario vardą, tačiau visiškai suprantama, kad buvimas viešoje vietoje neblaiviam ir dar tarnybos metu, esant Lietuvos kariuomenės atstovu, kuris pagal savo kompetenciją veikia kaip karinis pareigūnas, nėra tinkamas elgesys ir toks poelgis vertintinas neigiamai. Juolab, kad karininko vardas reiškia atsakomybę ir įpareigoja saugoti karininko garbę (Tarnybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalis).

8. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog tarnybinis patikrinimas atliktas paviršutiniškai. Be to, iš tarnybinio patikrinimo medžiagoje esančių įrodymų akivaizdu, kad pareiškėjo drausminis pažeidimas padarytas tarnybos metu tyčia, t. y. veiksmai nebuvo padaryti be kaltės, pareiškėjas galėjo ir turėjo numatyti galimas pasekmes. Pareiškėjui kaip kuopos vadui neabejotinai buvo žinoma, kad jo elgesys tarptautinių pratybų metu, kaip ir ne tarnybos metu, turi būti pavyzdžiu kitiems kariams.

III.

9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Įsakymą.

10. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartojo argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodydamas, kad:

10.1. Į tarnybinę komandiruotę Vokietijoje vyko 30 karių savanorių, tačiau priimant Įsakymą buvo vadovaujamasi 7 karių savanorių prieštaringais, jų subjektyvia nuomone grindžiamais paaiškinimais. Teismo posėdžio metu liudytojais apklausti N. L. ir V. D. nepateikė jokių parodymų dėl pareiškėjo neblaivumo ar necenzūrinių žodžių vartojimo. Teismas neanalizavo ir nevertino pareiškėjo nurodytų parodymų prieštaringumo, o savo teiginius iš esmės grindė bendro pobūdžio liudytojų parodymais, visiškai nevertindamas liudytojų parodymų, kurie patvirtina, kad pareiškėjas savo elgesiu nežemino kario vardo. Be to, teismas nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl karių savanorių pareigos, jeigu matė pareiškėją neblaivų, informuoti karinę vadovybę ar Vokietijos karinės bazės karo policiją.

10.2. Teismas konstatavo, kad Statuto 28 straipsnyje numatyti tarnybinio patikrinimo terminai nebuvo pažeisti, nes dėl didelės tyrimo apimties tyrimas buvo pratęstas ir buvo grąžintas papildymui, numatant naują terminą, nors Lietuvos kariuomenė nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl tarnybinio patikrinimo termino pratęsimo. Tarnybinio patikrinimo medžiaga patvirtina, kad pratęsus tarnybinį patikrinimą buvo apklausiami tie patys liudytojai, kurių parodymais ir grindžiama pareiškėjui skirta drausminė nuobauda.

10.3. Statuto normose yra gana aiškiai įtvirtinta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka, kurią karys turi teisę pasirinkti alternatyviai, tačiau KAM 2018 m. birželio 27 d. raštu pareiškėjo skundą atsisakė nagrinėti.

11. Atsakovas KAM atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. KAM pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus,

papildomai pažymėdama, kad netinkamas pareiškėjo elgesys buvo viešas ir akivaizdus, nes jį patvirtino ne vienas karys. Pareiškėjas nenurodė iš esmės jokių argumentų, kurie galėtų kelti abejonių liudytojų parodymais (suinteresuotumas ar motyvai nepagrįstai apkalbėti pareiškėją).

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad:

12.1. Pareiškėjas drausmės pažeidimą padarė būdamas kitų (žemesnio karinio laipsnio) karių kariniu vadovu karo tarnybos metu. Pareiškėjas turėjo kapitono karinį laipsnį, ėjo pėstininkų kuopos vado pareigas, visam kelionės laikotarpiui jam buvo išduotas kovinis ginklas. Pareiškėjas buvo paskirtas vykdyti konkrečią užduotį (paskirtas į pratybas vykstančių karių savanorių vertintoju), todėl jam buvo keliami padidinto atidumo reikalavimai savo elgesiui ir duotai priesaikai.

12.2. Pareiškėjo neteisėta veika pasireiškė tuo, kad jis ne tik, kad netinkamai elgėsi (girtavo) pagal turimą karinį laipsnį žemesnio laipsnio karių akivaizdoje, bet ir tokį elgesį tęsė civilinėje apgyvendinimo įstaigoje bei kitos valstybės karinėje bazėje, kur pareiškėjas buvo atpažįstamas kaip Lietuvos ginkluotųjų pajėgų karys. Karininko netinkamas elgesys tarnybos metu priskirtinas prie veikų ypač neigiamai vertinamų visuomenėje ir tokia veika padaroma esminė žala krašto apsaugos sistemos institucijos vardui: griaunamas pasitikėjimas institucija ir jos nariais, viešai šiurkščiai pažeidžiama nustatyta karo tarnybos tvarka, todėl Lietuvos kariuomenėje tokia veika neturi būti toleruojama.

12.3. Nagrinėjamu atveju buvo nustatytas pareiškėjo šiurkštus drausmės pažeidimas (kario vardo pažeminimas), kurį jis padarė atlikdamas neteisėtus veiksmus, kai tarnybos metu kartu buvusių karių jis buvo įvertintas kaip girtaujantis (aplinkinių vertinimų jam buvo priskirti visuotinai suprantami neblaivumo požymiai – svirduliavimas, vėmimas, alkoholio kvapas, nerišli kalba, neadekvatus elgesys) ir pavaldinių akivaizdoje nepagarbiai besielgiantis viešumoje (nesilaikydamas visuotinai priimtų elgesio normų). Lietuvos kariuomenės vertinimu pareiškėjas atliko pavojingą veiką, kuri akivaizdžiai prieštarauja visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, tarnybos interesams bei visuomenės teisėtiems lūkesčiams, kurių visuomenė tikisi iš karių. Pareiškėjo elgesys buvo priešingas nei reikalauja karininko statusas ir geras kario vardas, todėl tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažemino kario vardą.

12.4. Tiek įvykio dalyviai, tiek ir liudytojai tarnybinio tyrimo metu teikdami paaiškinimus yra supažindinami su Statute numatyta atsakomybe už melagingų paaiškinimų teikimą, todėl kvalifikuodamas veiką tyrimą atliekantis karininkas vadovaujasi tyrimo metu teiktais paaiškinimais. Atliekant gautų paaiškinimų vertinimą atsižvelgiama į nustatomus prieštaravimus juose, tačiau jei didžioji dauguma paaiškinimų leido neginčijamai spręsti, kad pareiškėjas vykstant į pratybas girtavo ir neadekvačiai elgėsi viešumoje ir tokį elgesį kaip netinkamą karininkui suprato aplinkiniai, darytina išvada, kad tyrimą atlikęs karininkas pagrįstai kvalifikavo pareiškėjo veiklą pagal Statuto 69 straipsnį.

Teisėjų kolegija


13. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro Įsakymo, kuriuo pareiškėjui skirta drausminė nuobauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų Įsakymo panaikinimui, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiais argumentais: 1) karių paaiškinimai dėl pareiškėjo girtavimo ar kitokio netinkamo elgesio yra jų subjektyvi nuomonė, nepagrįsta faktais, todėl negali būti laikomi pakankamu įrodymu, be to, kai kurie kariai pateikė priešingus paaiškinimus, tačiau į juos nebuvo atsižvelgta; 2) nuobauda paskirta pažeidžiant procedūrinius terminus, nes tarnybinis patikrinimas nepagrįstai buvo pratęstas; 3) KAM nepagrįstai atsisakė leisti pareiškėjui pasinaudoti išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka, skundžiant Išvadą.

15. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas su 2018 m. birželio 20 d. skundu kreipėsi į KAM Generalinę inspekciją, prašydamas panaikinti Išvadą, o KAM Generalinė inspekcija 2018 m. birželio 27 d. raštu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą (I t., b. l. 13). Pareiškėjas tokį Generalinės inspekcijos sprendimą apskundė KAM, kuri 2018 m. liepos 20 d. raštu atsakė pareiškėjui, kad KAM Generalinė inspekcija teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Išvados panaikinimo (I t., b. l. 27–28). Šiame rašte KAM išaiškino pareiškėjui, kad jis, nesutikdamas su tokiu KAM sprendimu, turi teisę jį skųsti administraciniam teismui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas minėtą sprendimą būtų

skundęs teisės aktuose nustatyta ir jam išaiškinta tvarka. KAM atsisakymo nagrinėti pareiškėjo skundą teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (pareiškėjas šioje byloje minėto KAM sprendimo neginčija bei neprašo įpareigoti KAM ikiteismine tvarka išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Išvados panaikinimo), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tuo susijusių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų nenagrinės ir dėl jų šioje administracinėje byloje nepasisakys. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrins, neperžengdama šios bylos nagrinėjimo dalyko ribų, t. y. spręs, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nepanaikino pareiškėjo ginčijamo Įsakymo, kuriuo pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda.

16. Įsakymo 1 punkte nurodyta, kad drausminė nuobauda (atleidimas iš tarnybos) pareiškėjui skirta už šiurkštų karių drausmės pažeidimą, numatytą Statuto 69 straipsnyje. Įsakymo preambulėje nurodyta, kad Įsakymas priimtas atsižvelgiant į Išvadą.

17. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjui drausminė nuobauda buvo skirta įvertinus pareiškėjo elgesį laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 14 d. iki 2018 m. vasario 21 d. Statuto (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. sausio 1 d.) 69 straipsnis (kario vardo pažeminimas arba krašto apsaugos sistemos institucijų diskreditavimas) patenka į Statuto II dalies I skyrių, reglamentuojantį šiurkščius drausmės pažeidimus. Šis straipsnis, be kita ko, numato, kad už tarnybos ar ne tarnybos metu kario vardą žeminančią veiką, kuria akivaizdžiai menkinamas kario autoritetas, arba krašto apsaugos sistemos institucijas diskredituojančią veiką, kuria akivaizdžiai žeminamas karo tarnybos autoritetas, griaunamas pasitikėjimas krašto apsaugos sistema arba ji kompromituojama, privalomosios karo tarnybos kariui uždraudžiama išeiti iš tarnybos vietos arba skiriamos papildomos tarnybos užduotys, arba pažeminamas kario laipsnis; profesinės karo tarnybos kariui sumažinamas tarnybinis atlyginimas arba pažeminamas kario laipsnis, arba karys atleidžiamas iš tarnybos.

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui skirta griežčiausia Statuto 69 straipsnyje nustatyta drausminės nuobaudos rūšis – atleidimas iš tarnybos. Pareiškėjas neginčija drausminės nuobaudos jos griežtumo aspektu, tačiau nesutinka su tuo, kad nagrinėjamu atveju apskritai buvo pagrindas pareiškėjui skirti drausminę nuobaudą, t. y. pareiškėjas nesutinka, kad jis padarė šiurkštų drausmės pažeidimą (kario vardą žeminančią veiką arba krašto apsaugos sistemos institucijas diskredituojančią veiką). Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalis).

19. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas kario vardą žeminančią veiką padarė, vartodamas alkoholinius gėrimus žemesnių laipsnių Lietuvos karių akivaizdoje bei krašto apsaugos sistemos institucijos diskredituojančią veiką padarė nepagarbiai ir nemandagiai elgdamasis su viešbučio Lenkijoje personalu (I t., b. l. 19, 24). Tokia išvada buvo padaryta remiantis karių paaiškinimais, kuriuos pareiškėjas vertina kaip subjektyvią, faktais nepagrįstą nuomonę, kurios teismas, pareiškėjo nuomone, negalėjo vertinti kaip pakankamo ir tinkamo įrodymo, patvirtinančio pareiškėjo neblaivumą ir nepagarbų elgesį. Tokiu įrodymu, pasak pareiškėjo, negalėjo būti ir raštas iš viešbučio Lenkijoje, nes jame nebuvo nurodyti konkretūs asmenys, kurie viešbutyje girtavo ir kitaip netinkamai elgėsi.

20. Statuto 25 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad įrodymai yra visi faktiniai duomenys, kuriais remiantis nustatoma, ar yra padarytas drausmės pažeidimas. Statuto 21 straipsnio 1 dalies 2–3 punktuose, be kita ko, nustatyta, kad tarnybinį patikrinimą atliekantis karininkas turi teisę apklausti tiriamo įvykio dalyvius ir liudytojus, gauti rašytinius paaiškinimus. Taigi, tiriamo įvykio dalyvių ir liudytojų rašytiniai paaiškinimais galima remtis atliekant tarnybinį patikrinimą ir jie yra tinkamas įrodymas drausmės pažeidimo nustatymui.

21. Išvadoje cituojami karių duoti paaiškinimai. Pavyzdžiui, eil. J. P. nurodė, kad atvykus į viešbutį Lenkijoje pareiškėjas iš autobuso išlipo girtas (vaikščiojo kreivai, šaukė frazes lenkų kalba, sklido kvapas), šis karys taip pat nurodė, kad kapitonai didžiąją laiko dalį girtavo, susitikus buvo aiškiai matyti, kad jie neblaivūs (I t., b. l. 16, 22; II t., b. l. 115–116, 153–154). Eil. M. V. nurodė, kad matė kaip kelionės į Lenkiją metu pareiškėjas girtavo, minėtas eilinis taip pat nurodė, kad kapitonai girtavo ir viešbutyje (I t., b. l. 16; II t., b. l. 82–83). J. eil. E. S. nurodė, kad pareiškėjas kelionės iki Lenkijos metu akivaizdžiai buvo neblaivus (I t., b. l. 16; II t., b. l. 84), minėtas karys nurodė, kad išlipus iš autobuso buvo galima suprasti, jog kapitonai yra neblaivūs (tai matėsi jų kalboje su sąjungininkais, jie nesugebėjo nei rišliai bendrauti, nei normaliai stovėti vietoje, svirduliavo) (I t., b. l. 20, II t., b. l. 148). Vyr. eil. M. S. nurodė, jog atvykęs į karinę bazę Vokietijoje matė, jog pareiškėjas buvo neblaivus, sunkiai orientavosi aplinkoje (I t., b. l. 21; II t., b. l. 68–70). Taigi, ne vienas žemesnio karinio laipsnio karys tvirtinto, jog matė pareiškėją akivaizdžiai neblaivų, girtaujantį (vartojantį alkoholinius gėrimus).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, pradėjęs

tikrąją karo tarnybą, iškilmingoje aplinkoje prisiekia Lietuvos valstybei, be kita ko, būti doras ir garbingas Lietuvos karys (Tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1–2 dalys). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog karys tiek tarnybos, tiek ir ne tarnybos metu savo elgesiu, drausme, kultūra turi stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą krašto apsaugos sistemą ir karius (2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-85/2013). Taigi, minėtas pareiškėjo, turinčio kapitono karinį laipsnį, elgesys (svirduliavimas, nerišli kalba, sklindantis alkoholio kvapas, alkoholinių gėrimų vartojimas ir kt.) buvo pagrįstai pripažintas kario vardo žeminimu, nes tokiu savo elgesiu pareiškėjas akivaizdžiai menkino kario autoritetą kitų karių akivaizdoje. Tai, kad tokį pareiškėjo elgesį matė ir nurodė ne visi kariai, vykę į karines pratybas Vokietijoje, nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi.

23. Pareiškėjo šiurkštus drausmės pažeidimas pasireiškė ne tik kario vardo žeminimu, bet ir krašto apsaugos sistemos institucijas diskredituojančia veika. Šiuo aspektu Išvadoje buvo konstatuota, kad pareiškėjas nemandagiai ir nepagarbiai bendravo su viešbučio Lenkijoje personalu. Byloje yra kelionių organizatoriaus UAB „MEDholidays“ 2018 m. sausio 31 d. raštas Lietuvos kariuomenei, kuriame nurodyta, kad viešbutis Lenkijoje juos informavo, jog viešnagės metu svečiai nemandagiai bei vulgariai elgėsi su viešbučio personalu (II t., b. l. 130). Šiame rašte, kaip teisingai nurodo pareiškėjas, jis ar kiti konkretūs asmenys nėra paminėti, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad srž. A. M. nurodė, jog pareiškėjas, būdamas neblaivus, necenzūriniais žodžiais iškeikė viešbučio administratorių (I t., b. l. 17; II t., b. l. 113–114, 155–157), šis viešbučio raštas galėjo būti vertinamas kaip netiesioginis įrodymas, patvirtinantis pareiškėjo nemandagų ir nepagarbų elgesį su viešbučio personalu. Be to, tokį pareiškėjo elgesį patvirtino ir kitas karys (gr. R. P.), nurodydamas, kad pareiškėjas, įėjęs į viešbutį garsiai šūktelėjo „fuck you“ (I t., b. l. 18; II t., b. l. 85–86). Tokius pareiškėjo žodžius, pasakytus viešbutyje, nurodė girdėjęs ir srž. A. M. (I t., b. l. 17; II t., b. l. 113–114). Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog tuo metu pareiškėjas buvo komandiruotėje ir buvo atpažįstamas kaip Lietuvos kariuomenės karys. Taigi, nemandagus ir nepagarbus elgesys su viešbučio personalu pagrįstai buvo vertinamas kaip krašto apsaugos sistemos institucijas diskredituojanti pareiškėjo veika.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad tarnybinis patikrinimas buvo nepagrįstai pratęstas. Šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas teisėjų kolegijos nepripažįstamas pagrįstu, atsižvelgiant į tai, kad tarnybinį patikrinimą iš pradžių buvo pavesta atlikti plk. ltn. A. J. ir tik 2018 m. kovo 12 d. įsakymu jį buvo pavesta atlikti mjr. A. A., kuris 2018 m. balandžio 6 d. paprašė pratęsti tarnybinio patikrinimo terminą iki 2018 m. balandžio 28 d. (I t., b. l. 14). Taigi, iš Išvados turinio matyti, kad tarnybinio patikrinimo termino pratęsimo pagrindu nagrinėjamu atveju iš esmės buvo tarnybinį patikrinimą atliekančio asmens pakeitimas, kuriam reikėjo daugiau laiko tinkamai atlikti tarnybinį patikrinimą.

25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ar panaikinti vadovaujantis pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo N. U. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-07131 2019-05-02 2019-04-24 2019-04-24 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Romano Klišausko ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl potvarkio panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) kanclerio 2018 m. vasario 27 d. potvarkį Nr. SP-90 „Dėl A. G. atleidimo“ (toliau – ir Potvarkis), grąžinti į tarnybą ir priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, patirtas bylinėjimosi išlaidas, sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 1K-449 patvirtinti Atleidžiamų Finansų ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, atrankos kriterijai (toliau – ir Atrankos kriterijai) neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnio 3 daliai.

2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus:2.1. Potvarkiu, panaikinus pareigybę nuo 2018 m. vasario 28 d., buvo atleistas iš Vidaus audito ir finansų kontrolės

metodologijos departamento Vidaus audito analizės skyriaus A lygio 16 kategorijos vedėjo (toliau – ir Vedėjas) pareigų, pažeidžiant teisės aktų normas;

2.2. Ministerijoje dirbo nuo 1982 m. sausio 1 d. Tarnybos stažas – 36 metai ir 2 mėnesiai. Išsilavinimas – universitetinis, socialinių mokslų studijų srities ekonomikos krypties magistras, kvalifikacija – inžinierius ekonomistas. Atleidimo metu dirbo Vedėjo pareigose. Per visą tarnybos laiką jo tarnybinė veikla 3 kartus buvo vertinama labai gerai, kiti kasmetinės tarnybinės veiklos vertinimai – gerai, turi du apdovanojimus. Tarnybinių nuobaudų neskirta, nebuvo pradėta jokių tarnybinių patikrinimų. Senatvės pensijos amžius sukanka 2020 m. rugpjūčio 24 d. Atleidimo iš tarnybos dieną iki senatvės pensijos sukakties dienos buvo likę mažiau nei 3 metai. 2017 m. spalio 31 d. buvo supažindintas su Ministerijos 2017 m. spalio 31 d. pranešimu Nr. JP-412 dėl pareigybės panaikinimo. Su nauja Ministerijos struktūra, naujai įsteigtų pareigybių sąrašu, struktūrinių padalinių nuostatomis, naujai įsteigtų pareigybių aprašymais supažindintas nebuvo. Įspėjimo laikotarpiu negavo siūlymo užimti laisvas pareigybes. Per Ministerijos dokumentų valdymo sistemą 2017 m. gruodžio 7 d. buvo informuotas apie Atrankos kriterijus. 2018 m. sausio mėnesį kreipėsi į Ministerijos personalo skyrių domėdamasis, ar nėra laisvų pareigybių, ar neketinama jam pasiūlyti užimti laisvas pareigybes, tačiau atsakymo nesulaukė.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6894cfc06c2a11e99989e603c54a3595

Elektroniniu laišku 2018 m. vasario 23 d. buvo informuotas apie Atleidžiamų Finansų ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, atrankos kriterijų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Atrankos komisija) posėdį, numatytą 2018 m. vasario 27 d. Prie laiško buvo prikabintas Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus patarėjo pareigybės aprašymas. 2018 m. kovo 27 d. buvo supažindintas su Potvarkiu nuo 2018 m. vasario 28 d. atleisti jį iš pareigų. 2018 m. vasario 28 d. elektroniniu laišku kreipėsi į personalo skyriaus vedėją L. Č., domėjosi Atrankos Komisijos darbo rezultatais. Elektroniniu laišku tą pačią dieną buvo informuotas, kad Atrankos komisija darbą baigė po darbo valandų, todėl atrankos į vyriausiojo specialisto pareigas rezultatai dar nežinomi;

2.3. Atrankoje į A lygio 15 kategorijos patarėjo pareigas dalyvavo 3 pretendentai, tačiau vertinamas buvo tik vienas, kadangi jis ir kita pretendentė neatitiko pareigybei nustatyto anglų kalbos mokėjimo lygio reikalavimo. Tą dieną buvo informuotas ir apie 2018 m. vasario 27 d. vykusios atrankos į Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus A lygio 14 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas rezultatus;

2.4. Iš pareigų buvo atleistas dėl pareigybės panaikinimo. Turi pirmenybės teisę būti paliktas tarnyboje pagal du kriterijus – turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamą darbo stažą, iki įstatymų nustatyto senatvės pensijos amžiaus liko mažiau kaip treji metai;

2.5. Atrankos kriterijuose nerealizuota imperatyvi DK 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta teisės norma – darbuotojų pirmenybės teisė būti paliktiems dirbti. Atrankos kriterijuose aprašytos tik abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio asmens psichologinės ir dalykinės savybės, kurių neįmanoma objektyviai patikrinti. Atrankos kriterijai prieštarauja DK 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtintai imperatyviai įstatymo normai, o pareiškėjo neatrinkimas siūlyti užimti pareigas yra neteisėtas;

2.6. Vienintelis argumentas, kodėl jam nebuvo pasiūlytos A lygio 15 kategorijos Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus patarėjo pareigos buvo tas, kad jis neturi anglų kalbos mokėjimo lygio. Pokalbio su Atrankos komisija metu buvo trumpai pašnekintas anglų kalba ir konstatuota, kad užsienio kalbos mokėjimo lygis neatitinka pareigybės aprašyme nustatyto specialiojo reikalavimo „mokėti anglų kalbą pažengusio vartotojo lygmens B1 lygiu“. Jam nebuvo pasiūlyta teisės aktuose nustatyta tvarka pasitikrinti kalbos lygį. Anglų kalbą moka gerai. 1999 m. „Dvynių sutartyje“ buvo paskirtas grupės vadovu atstovauti Lietuvos valstybei kaip kandidatei derybose stojant į Europos sąjungą (toliau – ir ES). 2005 m. lapkričio – 2006 m. sausio mėn. dalyvavo 24 akademinių valandų trukmės ES dokumentų specializuotuose anglų kalbos rašymo kursuose. Šis faktas rodo, kad turi gerą ir pakankamą anglų kalbos žinojimą, todėl atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad jis neturi anglų kalbos B1 lygio ir nesiūlė užimti Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus A lygio 15 kategorijos patarėjo pareigų. Todėl buvo netinkamai realizuota pirmenybės teisė būti paliktam tarnyboje.

3. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose akcentavo:3.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 1V-447

patvirtintomis Užsienio kalbų mokėjimo tikrinimo priimant į valstybės tarnautojo pareigas taisyklių (toliau – ir Užsienio kalbų tikrinimo taisyklės) 26–27 punktais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalimi, Vedėjo pareigybės aprašymo 6.6. punktu, jam turėjo būti įskaitytas B1 anglų kalbos lygis;

3.2. Atrankos komisijos vertinimas buvo formalus, neobjektyvus, nemotyvuotas ir iš esmės neteisėtas, nes: Atrankos kriterijuose nėra nustatyta balų suteikimo tvarka; buvo pasirinktas Atrankos kriterijuose nenustatytas pareiškėjo anglų kalbos žinių patikrinimo būdas; Atrankos komisija nesivadovavo DK 57 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią pareiškėjas turi pirmenybės teisę būti paliktas darbe; Atrankos komisijos nare buvo paskirta politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoja; su atrankos rezultatais pareiškėjas buvo supažindintas tik 2018 m. vasario 28 d., todėl nebeliko laiko realizuoti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą garantiją; anglų kalbos reikalavimas Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus patarėjo A lygio 15 kategorijos pareigybei nustatytas be aiškaus pagrindo;

3.3. Pareiškėjo darbo stažas, patirtis, vesti mokymai, kvalifikacijos kėlimo kursai, kasmetinio vertinimo rezultatai patvirtina, kad pareiškėjas turi aukštą kvalifikaciją vidaus audito srityje, anglų kalbos žinių B1 lygį bei pranoksta valstybės tarnautojų, kuriems buvo pasiūlytos Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 15 kategorijos pareigos, kvalifikaciją;

3.4. Atsakovo pareiškėjui teikiami siūlymai dėl laisvų pareigybių Ministerijoje neatspindėjo realios padėties, atsakovas nerealizavo VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos. Pareiškėjas būtų atitikęs ir būtų pretendavęs į šias pareigybes, jei jos būtų atsakovo pasiūlytos: Valstybės iždo departamento Iždo apskaitos ir atskaitomybės skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 14 kategorijos pareigybė; Atskaitomybės, audito, turto vertinimo ir nemokumo politikos departamento

Audito, turto vertinimo ir nemokumo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 14 kategorijos pareigybė; Veiklos valdymo departamento Finansų skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 13 kategorijos pareigybė; Valstybės turto valdymo departamento Viešojo sektoriaus finansų ataskaitų konsolidavimo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 14 kategorijos pareigybė;

3.5. Atsakovo Laisvų ir patvirtintų pareigybių 2018 m. vasario 28 d. sąrašo duomenimis pareiškėjo atleidimo dieną Ministerijoje buvo 80 laisvų pareigybių, iš kurių 15 pareigybių buvo laisvos daugiau kaip 6 mėnesiai, o 5 pareigybės buvo laisvos ilgiau kaip 1 metus. Todėl Ministerija turėjo pareigą ir galimybę pasirūpinti pareiškėju ir pasiūlyti jam užimti laisvą pareigybę. Atsakovas nesuteikė informacijos apie laisvas pareigybes.

4. Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdyje akcentavo, kad pareiškėjas turi aukštą kvalifikaciją, moka anglų kalbą. Buvo pažeista atrankos procedūra. Pareiškėjas tikėjosi, kad jam bus pasiūlytos laisvos pareigos. Pareiškėjas atitiko Vidaus audito ir metodologijos skyriaus patarėjo pareigybės reikalavimus.

5. Atsakovas Finansų ministerija atsiliepime į skundą su skundu nesutiko.6. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė šiuos argumentus:6.1. Pareiškėjas ėjo vedėjo pareigas. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1K- 373

„Dėl finansų ministro 2002 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 201 „Dėl struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“ priimtas sprendimas nuo 2018 m. kovo 1 d. atlikti struktūrinius pertvarkymus Vidaus audito ir finansų kontrolės metodologijos departamente. Atsakovas 2017 m. spalio 31 d. pranešimu Nr. IP-412 „Dėl pareigybės panaikinimo“ pasirašytinai informavo pareiškėją, kad nuo 2018 m. kovo 1 d. naikinama jo užimama pareigybė. Pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų panaikinus valstybės tarnautojo pareigybę;

6.2. Vidaus audito ir finansų kontrolės metodologijos departamento struktūriniai pertvarkymai buvo atlikti kompetentingo subjekto, vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro sprendimais. Siekiant optimizuoti ir efektyvinti Ministerijai pavestą funkciją valstybės finansų politikos srityje vietoj Vidaus audito ir finansų kontrolės metodologijos departamento su 15 valstybės tarnautojų pareigybių buvo įsteigtas Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyrius su 7 valstybės tarnautojo pareigybėmis. Visi Lietuvos Respublikos finansų ministro priimti administraciniai aktai, būtini Vidaus audito ir finansų kontrolės metodologijos departamento struktūrinei pertvarkai įgyvendinti, įsigaliojo nuo 2018 m. kovo 1 d., iki pareiškėjo pareigybės panaikinimo ir naujų pareigybių įsteigimo. Pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos metu egzistavo visa reikiama informacija, kurios pagrindu buvo galima spręsti apie jo galimybę toliau dirbti valstybės tarnyboje;

6.3. Ministerija be atskiro pareiškėjo prašymo neprivalėjo jam teikti informacijos apie visas laisvas (steigiamas) karjeros valstybės tarnautojų pareigas, taip pat teikti kitus duomenis apie struktūrinius organizacinius pertvarkymus, kiek tai nėra tiesiogiai susiję su įstatyme numatytos garantijos būti perkeltam į kitas pareigas įgyvendinimu. Pareiškėjas su visais finansų ministro įsakymais, kurie yra susiję su ministerijoje atliekamais struktūriniais pokyčiais, galėjo nevaržomai susipažinti Dokumentų valdymo skyriuje. Struktūrinės pertvarkos vyko visoje ministerijoje. Ministerijos administracijos padalinių ir jų struktūrinių padalinių vadovai buvo periodiškai informuojami ir kviečiami į strategines sesijas, į planuojamų pokyčių pristatymus, buvo viešai pristatyta planuojama ministerijos administracijos struktūra ir skirtas laikas diskusijoms ir pasiūlymams dėl naujos struktūros. Ministerijos vidiniame intraneto puslapyje buvo sukurta atskira skiltis „Pokyčių dienoraštis“, skirta Ministerijoje vykdomiems pokyčiams, taip pat padalinių vadovams buvo nuolat akcentuojama ir primenama, kad bet kokiais klausimais, susijusiais su pokyčiais, gali kreiptis į Lietuvos Respublikos finansų viceministrus pagal kuruojamas veiklos sritis, Lietuvos Respublikos finansų ministro patarėją, atsakingą už pokyčių valdymą, ministerijos kanclerį ar Personalo skyrių;

6.4. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas užėmė Vedėjo A lygio 16 kategorijos pareigas, tai jam galėjo siūlyti tik A lygio 16 kategorijos arba jo sutikimu žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. Įvertinus pareiškėjo dalykines savybes, t. y. įgytą išsilavinimą, turimą kvalifikaciją, darbo patirtį, užsienio kalbos mokėjimą, bendruosius ir specialiuosius gebėjimus bei kitas reikšmingas aplinkybes, pareiškėjui nepasiūlyta užimti laisvų (steigiamų) to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigų, kadangi tokių pareigų, kurioms keliamus reikalavimus pareiškėjas atitiktų, nebuvo. Pareiškėjas neatitiko Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus A lygio 15 kategorijos patarėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos finansų ministro 2018 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. 1K-63 „Dėl Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų tvirtinimo“, 6 punkte nustatyto reikalavimo – mokėti anglų kalbą pažengusio vartotojo lygmens B1 lygiu. Prieš siūlant pareiškėjui patarėjo pareigas, Ministerija privalėjo įsitikinti, ar jis atitinka specialųjį reikalavimą. Pareiškėjo anglų kalbos mokėjimą tikrino Ministerijos

Dokumentų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė (vertėja) R. P., turinti aukštąjį universitetinį anglų kalbos specialybės išsilavinimą. Anglų kalbos mokėjimo tikrinimą atliko Atrankos komisijos posėdyje darant garso įrašą. Tikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas neturi anglų kalbos pažengusio vartotojo lygmens B1 lygio. Pareiškėjo užsienio kalbos mokėjimo lygio nustatymas buvo tinkamas, objektyvus ir nepažeidžiantis imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Todėl pareiškėjas negalėjo būti paskirtas į patarėjo pareigas, kadangi neatitiko šiai pareigybei keliamo specialaus reikalavimo. Atsakovas turėjo duomenų apie pareiškėjo kalbos mokėjimą A 2 lygiu;

6.5. Atrankos kriterijai nėra norminio pobūdžio, kadangi jie neformuoja jokių naujų elgesio taisyklių, neturi visuotinio privalomumo požymio. Finansų ministras, turėdamas diskrecijos laisvę, patvirtindamas Atrankos kriterijus, teises aktų reikalavimų nepažeidė. Klausimas dėl Atrankos kriterijų nagrinėjamu atveju nėra aktualus, kadangi pareiškėjui patarėjo pareigos nebuvo pasiūlytos dėl to, kad jis neatitiko šiai pareigybei keliamų specialiųjų reikalavimų, o ne dėl taikytų Atrankos kriterijų.

6.6. Kompensaciją už priverstinę pravaikštą, jeigu pareiškėjo atleidimas būtų pripažintas neteisėtu, pareiškėjas galėtų gauti tik už laikotarpį, už kurį jam nebuvo mokama išeitinė išmoka.

7. Atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo paaiškinimus, nurodė:7.1. Šiuo atveju buvo laikomasi Užsienio kalbų tikrinimo taisyklių ir atsižvelgiant į turimą informaciją apie pareiškėjo

kvalifikaciją bei darbo patirtį (pareiškėjo iki atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų realiai atliekamos funkcijos pagal savo pobūdį ir turinį niekaip nesusiję su anglų kalbos naudojimu; pareiškėjas per paskutiniuosius 10 metų nebuvo siunčiamas į jokią tarptautinę komandiruotę, kurios metu galimai galėtų tobulinti anglų kalbos įgūdžius; pareiškėjas paskutinį kartą anglų kalbos įgūdžius tobulino tik 2011 m. ir tai pradedančiojo vartotojo lygmens A2 lygiu) buvo priimtas sprendimas realiai patikrinti pareiškėjo anglų kalbos mokėjimo lygį, pasitelkiant anglų kalbos ekspertą, o ne formaliai pareiškėjui įskaityti anglų kalbos lygį pagal paskutinių jo eitų pareigų pareigybės aprašyme nustatytą anglų kalbos mokėjimo lygį. Be to, Ministerija, žinodama, kad pareiškėjas jau pakankamai ilgą laiką nenaudoja anglų kalbos atliekant savo tiesiogines funkcijas, vertino ir tai, kad pagal Užsienio kalbų tikrinimo taisykles valstybės tarnautojui nustatytas atitinkamas užsienio kalbos mokėjimo lygis yra įskaitomas tik 3 metus nuo atitinkamo dokumento išdavimo dienos. Atsakovo teigimu, bet kokia atranka ar žinių patikrinimas turi būti objektyvus ir realus, o ne formalus, nukreiptas patenkinti tik tam tikrus formalius reikalavimus. Toks tarnautojo kvalifikacijos vertinimas gali užtikrinti veiksmingą, o ne formalų, teisės aktuose valstybės tarnautojams nustatytų garantijų įgyvendinimą. Todėl pasirinktas pareiškėjo anglų kalbos mokėjimo lygio nustatymo būdas buvo tinkamas ir nepažeidžiantis imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Be to, pareiškėjas Atrankos komisijos posėdžio metu patvirtino, jog anglų kalbos nemoka, kadangi jau beveik dvidešimt metų jam neteko jos naudoti;

7.2. Atrankos komisijos nare buvo paskirta politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoja – finansų ministro patarėja, kuri nėra valstybės politikė. Pareiškėjo vertinimas buvo objektyvus, pareiškėjas nebuvo diskriminuojamas, jam buvo užduodami klausimai, susiję tik su pareigybės aprašymu. Vertinimo objektyvumą patvirtina atrankos komisijos darytas garso įrašas;

7.3. Struktūriniai pertvarkymai, valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų rengimas, įtraukiant į juos specialiuosius atitinkamai pareigybei keliamus reikalavimus, yra viešojo administravimo subjekto diskrecijos teisė, kuri šiuo atveju buvo realizuota patvirtinat Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus patarėjo A lygio 15 kategorijos pareigybę su specialiuoju užsienio kalbos lygio reikalavimu tikslu analizuoti tarptautinę praktiką ir jos pagrindu inicijuoti atitinkamų teisės aktų pakeitimus. Be to, šios pareigybės aprašyme nustatyti reikalavimai adresuoti neapibrėžtam subjektų ratui ir negali būti individualizuojami.

8. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu akcentavo, kad pareiškėjui pareigos pasiūlytos nebuvo, nes nebuvo laisvų, atitinkančių jo kvalifikaciją, pareigybių. Pareiškėjo užimtai pareigybei anglų kalbos reikalavimo nebuvo. 5 tarnautojams buvo pasiūlytos laisvos pareigos, o 3 atleisti. Po pertvarkos sąrašai ir pareigybės buvo skelbti. Pareiškėjo kvalifikacija buvo žemesnė nei tų asmenų, kuriems buvo pasiūlytos laisvos pareigos. Anglų kalbos ekspertė nustatė pareiškėjo anglų kalbos lygį.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Ministerijos Biudžeto departamente užėmė A lygio 16 kategorijos Vedėjo pareigas. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. IK-373 „Dėl finansų ministro 2002 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 201 „Dėl struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“, 2017 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 1K-374 „Dėl Finansų ministerijos valstybės tarnautojų pareigybių sąrašo pakeitimo“, 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. IK-413 „Dėl Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus nuostatų patvirtinimo“, 2018 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. 1K-62 „Dėl finansų ministro 2017 m. spalio 2 d. įsakymo Nr. 1K-374 „Dėl Finansų ministerijos valstybės tarnautojų pareigybių sąrašo pakeitimo“ pakeitimo“, 2018 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. IK-63 „Dėl Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų tvirtinimo“, 2018 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 1K-98 „Dėl Finansų ministerijos valstybės tarnautojų pareigybių sąrašo pakeitimo“ ir 2018 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. IK-99 „Dėl valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų tvirtinimo“ Vidaus audito ir finansų kontrolės metodologijos departamento įgyvendinti struktūriniai pertvarkymai. Šie administraciniai aktai įsigaliojo nuo 2018 m. kovo 1 d. Atsakovas 2017 m. spalio 31 d. pranešimu Nr. IP-412 „Dėl pareigybės panaikinimo“ pasirašytinai informavo pareiškėją, kad nuo 2018 m. kovo 1 d. naikinama jo užimama pareigybė ir, esant galimybei, jam bus siūlomos užimti kitos tos pačios arba žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos. Finansų ministras 2017 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 1K-449 patvirtino Atrankos kriterijus. Potvarkiu pareiškėjas 2018 m. vasario 28 d. atleistas iš pareigų. Potvarkis grindžiamas VTĮ 41 straipsnio 2, 4 ir 5 dalimis, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, DK 146 straipsnio 2 dalimi.

11. Teismas, vadovaudamasis VTĮ 8 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 ir 2 punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 9 punktu, įvertinęs būtinybės naikinti pareiškėjo užimamą pareigybę realumą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste, darė išvadą, kad tvirtinti Ministerijos struktūrą, darbuotojų ir valstybės tarnautojų pareigybių sąrašus bei valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus, yra ministro diskrecija. Būtent šiuo atveju ministras pagal suteiktą kompetenciją ir atliko reorganizacinius pertvarkymus. Nei ekonominio, nei politinio šių procesų aspekto teismas nevertino. Teismas neabejojo atsakovo atliktų struktūrinių pertvarkymų realumu ir pagrįstumu.

12. Teismas nurodė, kad šiuo atveju darbdavys, įgyvendindamas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, turėjo pareigą pareiškėjui siūlyti kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, žemesnės kategorijos pareigas. Valstybės tarnautojų kvalifikaciją apibūdina jų užimamoms pareigybėms nustatyti lygiai ir kategorijos (VTĮ 7 straipsnis).

13. Teismas, vadovaudamasis VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostata, pažymėjo, kad atsakovas neturėjo pareigos laikotarpiu nuo pranešimo apie naikinamą pareigybę įteikimo iki šios pareigybės panaikinimo dienos teikti pareiškėjui informaciją apie visas laisvas pareigybes. Pareiškėjas turėjo teisę domėtis institucijoje esančiomis laisvomis ar naujai steigiamomis karjeros valstybės tarnautojų pareigomis, susipažinti su vykdomais struktūriniais (organizaciniais) pertvarkymais bei kita informacija, susijusia su užimamos pareigybės naikinimu. Pareiškėjas turėjo teisę ir realią galimybę žinoti apie naują struktūrą ir atitinkamai pretenduoti, pateikdamas prašymą į pareigybę, kurią manė galintis užimti. Bei šią informaciją gauti ir susipažinti su struktūrinių pertvarkymų dokumentais galėjo Ministerijos Dokumentų valdymo skyriuje ir Ministerijos vidiniame intraneto puslapio skiltyje „Pokyčių dienoraštis“. Tokia susipažinimo forma yra tinkama ir pareiškėjo teisių nepažeidžia. Be to, informacijos teikimas tų pareigybių, kurių pareiškėjas negalėtų užimti, būtų beprasmis ir pareiškėjo teisinė padėtis nepasikeistų. Pareiškėjo vertinimas, kad buvo pažeistos garantijos perkelti į kitas pareigas, yra nepagrįstas ir tai tik jo vertinimas.

14. Teismas, vertindamas atsakovo teiginio, jog pareiškėjui nebuvo galimybių pasiūlyti jo kvalifikaciją atitinkančių pareigų, pagrįstumą, nustatė, kad pagal Vedėjo (A lygis 16 kategorija) pareigybės aprašymą šios pareigybės specialusis reikalavimas – mokėti anglų kalbą, nenurodant užsienio kalbos mokėjimo lygio. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad jis šią kalbą mokėjo A2 lygmeniu. Teismas nurodytų aplinkybių kontekste pažymėjo, kad pareiškėjas, teigdamas, jog moka anglų kalbą, turėjo teismui pateikti tokius įrodymus, kurie pagrįstų ne abstraktų teiginį, kad jis moka anglų kalbą, o konkretų šios kalbos mokėjimo lygmenį. Sutiko su atsakovo pozicija, kad atsakovas turėjo pareiškėjui siūlyti laisvas to paties lygio ir kategorijos valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos pareigas, bet pareiškėjas taip pat turėjo atitikti ir specialiuosius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme.

15. Teismas, atsižvelgdamas į Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus A lygio 15 kategorijos patarėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos finansų ministro 2018 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. 1K-63 „Dėl Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų tvirtinimo“, 6 punkte nustatytą reikalavimą – mokėti anglų kalbą pažengusio vartotojo lygmens B1 lygiu bei įvertinęs teisinį reguliavimą, nustatantį

valstybės tarnybai reikalingos užsienio kalbos mokėjimo tikrinimo tvarką, nustatė, kad nagrinėjamu atveju buvo pasirinktas vienas iš galimų užsienio kalbos mokėjimo lygio nustatymo būdų ir pareiškėjo anglų kalbos mokėjimo lygį patikrino Ministerijos Dokumentų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė (vertėja) R. P., turinti aukštąjį universitetinį anglų kalbos specialybės išsilavinimą. Teismas neabejojo kvalifikuotos vertėjos, turinčios tinkamą išsilavinimą, padarytos išvados, jog pareiškėjas neatitiko B1 lygio anglų kalbos reikalavimą, pagrįstumu. Teismas sprendė, kad kalbos nustatymo lygis nepažeidė pareiškėjo teisių ir buvo tinkamas, objektyvus ir nepažeidžiantis imperatyvių teisės aktų reikalavimų, o pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl anglų kalbos mokėjimo nepatvirtina jo anglų kalbos mokėjimo B1 lygiu.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo pasiūlytos kitos to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, kadangi Ministerijoje tokio paties lygio (A lygis 11 kategorija) ar žemesnės kategorijos valstybės tarnautojo pareigų nebuvo. Duomenų, kad tokios pareigos buvo laisvos, byloje nėra. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas skunde nurodo pareigas, kurias, jo manymu, turėjo atsakovas pasiūlyti užimti, savaime negali būti laikoma VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimu ar atsakovo neteisėtų veiksmų atlikimu. Kitų pareigybių pareiškėjas nenurodė, kurių reikalavimus atitiktų ir siektų užimti. Be to, tai, kad pareiškėjas turėjo ilgametę patirtį ir jo tarnybinė veikla buvo vertinta labai gerai, nepatvirtina pareiškėjo atitikties specialiesiems reikalavimams, kuri būtina konkrečiai pareigybei užimti. Atsakovas neturėjo pareigos pareiškėjui siūlyti aukštesnės kategorijos pareigų.

17. Teismas akcentavo, kad Atrankos kriterijai negali pakeisti VTĮ nuostatų dėl siūlytinų pareigų kategorijos, specialiųjų reikalavimų. Kriterijai taikomi tuomet, kai lygiaverčiai asmenys pretenduoja užimti tam tikras pareigas. Pareiškėjui nebuvo siūlomos kitos pareigos todėl, kad Ministerijoje tokio lygio ir kategorijos pareigų, kokias užėmė pareiškėjas prieš pareigybės panaikinimą, nebuvo, todėl ir Atrankos kriterijai jam netaikytini ir atitinkamai nepažeidė jo teisių.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentų dėl Atrankos kriterijų objektyvumo atitikimo DK 57 straipsnio 3 dalies teisiniam reguliavimui pagrįstumą, nurodė, kad šiuo atveju taikytinos VTĮ nuostatos. VTĮ nereglamentuoja, kokiais kriterijais vadovaujantis ir kurie valstybės tarnautojai turi pirmenybės teisę būti paskirti į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas. VTĮ 5 straipsnyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Taigi tais atvejais, kai yra keli pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus atitinkantys valstybės tarnautojai, kurių pareigybės naikinamos, pretenduojantys užimti laisvas valstybės tarnautojo pareigas, pagal teisės analogiją turi būti taikomos DK nuostatos, reglamentuojančios pirmenybės teisę. DK 57 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad jeigu perteklinę darbo funkciją atlieka keletas darbuotojų, o atleidžiama tik dalis iš jų, atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus patvirtina darbdavys. Tokiu atveju atranką vykdo ir pasiūlymus dėl darbuotojų atleidimo teikia darbdavio sudaryta komisija. Atleidžiamų ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, atrankos kriterijai buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 1K-449 „Dėl komisijos sudarymo“.

19. Teismas pabrėžė, kad pareigybės lygis ir kategorija yra pagrindiniai kriterijai, lemiantys valstybės tarnautojo garantiją tęsti tarnybą toje pačioje įstaigoje. Atsakovas turėjo pareigą pareiškėjui siūlyti tik tokias pareigas, kurios atitiktų jo užimamas pareigas. Ministerijoje po reorganizavimo nebuvo įsteigtų pareigų, kurios atitiktų pareiškėjas, arba būtų žemesnės kategorijos. Struktūriniai pokyčiai buvo atlikti siekiant atsisakyti perteklinių pareigybių, optimizuoti valdymą. Teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokias lygiavertes ar žemesnės kategorijos pareigas jis siekė užimti, išskyrus Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus A lygio 15 kategorijos patarėjo pareigas, kurių specialiųjų reikalavimų jis neatitiko.

20. Teismas konstatavo, kad Potvarkis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti ir tenkinti išvestinius skundo reikalavimus.

III.

21. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas teigia, kad Atrankos kriterijų neteisėtumas, atrankos vykdymo eigos pažeidimai buvo pagrindinis skundo pagrindas. Savo skunde, rašytiniuose paaiškinimuose bei paaiškinimuose teismo posėdžio metu išsamiai pasisakė dėl esminių teisės pažeidimų atrankos metu, tačiau teismas nepateikė pareiškėjo nurodytų aplinkybių teisinio vertinimo,

bylą išnagrinėjo išimtinai atsakovo naudai.23. Pareiškėjas pabrėžia, jog tikėjosi, kad jam bus pasiūlyta užimti Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus A

lygio 14 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas, nes turi aukščiausią kvalifikaciją ir didžiausią darbo patirtį, arba jam bus pasiūlytos Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus A lygio 15 kategorijos patarėjo pareigos, tačiau šios pareigybės jam pasiūlytos nebuvo. Pareiškėjo teigimu, teismas atsakovo įvykdytos atrankos DK 57 straipsnio 3 d. kontekste nenagrinėjo, o dėl VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos pasisakė lakoniškai, nepateikė pareiškėjo argumentų detalesnio vertinimo, jog buvo ir kitų laisvų pareigų, kurios galėjo būti jam pasiūlytos.

24. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepateikė Atrankos kriterijų ir atrankos rezultatų teisinio vertinimo. Nevertino, kad Atrankos kriterijuose neaptarta, kokiomis savybėmis turi pasižymėti darbuotojas, kad jam būtų suteiktas atitinkamas balas, kokia tvarka bus užtikrinama darbuotojų pirmenybės teisė būti paliktiems dirbti pagal DK 57 straipsnio 3 dalį, Atrankos kriterijuose nenumatytas užsienio kalbos įgūdžių tikrinimo kriterijus. Šios aplinkybės bei tai, jog Atrankos komisijos 2018 m. vasario 27 d. posėdžio protokolas, kaip sudėtinė skundžiamo Potvarkio dalis, nėra motyvuotas, ir pareiškėjas apie vertinimo rezultatus buvo informuotas tik 2018 m. vasario 28 d., tokiu būdu nesuteikiant jam galimybės pasinaudoti VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija, pagrindžia, jog atsakovo atliktas vertinimas yra neobjektyvus, šališkas, pažeidžiantis teisės aktų reikalavimus.

25. Pasak pareiškėjo, atrankos kriterijų teisėtumo vertinimui turi reikšmės ir su apeliaciniu skundu teikiamame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo teisės skyriaus 2019 m. kovo 14 d. 4 rašte Nr. (11.7-53)SD-1184 pagal užklausimą pateikti išaiškinimai bei aplinkybė, jog Atrankos kriterijai nebuvo suderinti su darbo taryba arba, jai nesant, su profesine sąjunga. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad Atrankos komisija buvo netinkamos sudėties, t. y. iš 5 vertinime dalyvavusių asmenų 3 asmenys Finansų ministro nebuvo paskirti Atrankos komisijos nariais bei byloje nėra duomenų apie tai, kad į Atrankos komisija buvo įtrauktas bent vienas darbo tarybos narys, kaip reikalauja DK nuostatos. Darbo taryba buvo išrinkta tik 2018 m. kovo mėnesį.

26. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino, kokių faktinių duomenų pagrindu jis nebuvo atrinktas ir jam nebuvo pasiūlytos Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus A lygio 14 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigos. Pareiškėjo nuomone, jis turėjo būti atrinktas pagal du kriterijus: turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamą darbo stažą (Ministerijoje dirba 36 metus); iki įstatymų nustatyto senatvės pensijos amžiaus liko ne daugiau kaip 3 metai. Be to, atsakovas nepateikė objektyvių duomenų, įrodančių asmenų, kuriems buvo pasiūlytos nurodytos pareigos, aukštesnės kvalifikacijos už pareiškėjo kvalifikaciją buvimą.

27. Pareiškėjas pažymi, kad teismo vertinimas, jog Vedėjo A lygio 16 kategorijos pareigybės aprašyme įtvirtintas pareigybės specialusis reikalavimas mokėti anglų kalbą, nenurodant užsienio kalbos mokėjimo lygio, yra klaidingas, ką paneigia atsakovo 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 1K-336 patvirtinto pareigybės aprašymo 6.6 punktas, kuriame nustatytas specialusis reikalavimas mokėti anglų kalba B1 lygiu. Todėl pagal Užsienio kalbų tikrinimo taisyklių 26–27 punktus laikoma, kad pareiškėjas atitinka reikalavimą mokėti anglų kalbą B1 lygiu.

28. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jo anglų kalbos žinių patikrinimas buvo atliktas neteisėtu būdu. Pagal Užsienio kalbų tikrinimo taisyklių II ir IV skyrių nuostatas anglų kalbos žinios, be jokių išimčių, tikrinamos testuojant ir tikrinant kalbinius įgūdžius Valstybės departamente arba Valstybės tarnybos departamento akredituotose įstaigose. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo anglų kalbos žinios buvo tikrinamos Atrankos komisijoje apie 1 minutę užduodant klausimus, kas nėra tinkama užsienio kalbos žinių lygio patikrinimo priemonė.

29. Pareiškėjas pažymi, kad teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, į kokias pareigybes galėjo pretenduoti. Akcentuoja, kad pagal turimą darbo patirtį labiau atitinka Atskaitomybės, audito, turto vertinimo ir nemokumo politikos departamento Audito, turto vertinimo ir nemokumo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 14 kategorijos pareigybės reikalavimus.

30. Pareiškėjas nurodo, kad su apeliaciniu skundu teikiami pagal užklausą gauti Valstybės tarnautojų registro 2019 m. vasario 28 d. duomenis apie Ministerijoje iki 2018 m. gruodžio 1 d. neužimtas pareigybes, kurios buvo laisvos ir 2018 m. kovo 1 d., patvirtina, kad po atsakovo vidinės pertvarkos 22 pareigybės buvo laisvos mažiausiais 9 mėnesius. Taigi, atsakovas turėjo vidinių resursų ir galimybių sudaryti sąlygas pareiškėjui dirbti Ministerijoje. Be to, atsakovas nepateikė objektyvių duomenų, kad pareiškėjas negalėtų pretenduoti į 5 laisvas pareigybes (Finansų rinkų politikos departamento Draudimo veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 14 kategorija); Personalo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 14 kategorija); Mokesčių politikos departamento Netiesioginių mokesčių skyriaus vedėjo (A lygis 16 kategorija); Veiklos valdymo departamento Viešųjų pirkimų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 14 kategorija), kurių

aprašymai nėra įvesti į sistemą.31. Atsakovas Finansų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo

2019 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.32. Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovo atliktas vertinimas yra neobjektyvus,

šališkas, pažeidžiantis teisės aktų reikalavimus, atkartoja pirmosios instancijos teismo šios nutarties 26 punkte nurodytus motyvus. Papildomai nurodo, kad nei VTĮ, nei DK, nei kitas teisės aktas nereglamentuoja atrankos kriterijų turinio ir apimties. Atrankos kriterijai nepažeidžia imperatyvių teisės normų, yra tiesiogiai susiję su valstybės tarnautojų pareigybėms nustatytomis funkcijomis, nėra diskriminacinio pobūdžio, vienodai taikomi visiems Ministerijos valstybės tarnautojams, dalyvaujantiems atrankoje pagal DK 57 straipsnio 3 dalį. Konkrečiu atveju aplinkybių, pagrindžiančių piktnaudžiavimą ar savivaliavimą Atrankos kriterijais, nėra. Atrankos kriterijai yra aiškūs, yra atskleistas jų turinys, paaiškinta jų reikšmė. Atrankos komisijos darbas organizuojamas pagal Komisijos darbo reglamentą, o Atrankos komisijos vykdomai atrankai būdingas subjektyvaus pretendento kvalifikacijos ir gebėjimų vertinimo faktorius. Šio faktoriaus reikšmė yra siejama tik su atrankos komisijos nario, o ne atrankos dalyvio (atleidžiamo valstybės tarnautojo) atitinkamos nuomonės susiformavimu. Nesutikimas su komisijos narių vertinimu, pagrįstas vien subjektyviu pretendento vertinimu, nenurodžius ir nenustačius jokios aplinkybės, leidžiančios abejoti komisijos narių objektyvumu, neleidžia pagrįstai teigti, kad komisijos nariai piktnaudžiavo pretendentų kvalifikacijos ir gebėjimų patikrinimo diskrecijos teise. Atrankos komisijos objektyvumą ir nepiktnaudžiavimą pareiškėjo kvalifikacijos nustatymo diskrecijos teise įrodo Atrankos komisijos darytas garso įrašas.

33. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog nagrinėjamu atveju yra reikšmingi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išaiškinimai, pažymi, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija nėra kompetentingas subjektas, galintis arba turintis teisę aiškinti Lietuvos Respublikos teisės aktus, ji pareiškėjo į bylą teikiamu raštu pateikė tik nuomonę.

34. Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, jog atrankos kriterijai nebuvo suderinti su darbo taryba ir į Atrankos komisiją nebuvo įtrauktas nei vienas ministerijos darbo tarybos narys, pažymi, kad 2017 m. gruodžio 7 d. tvirtinant Atrankos kriterijus darbo tarybos Ministerijoje nebuvo. Darbo taryba buvo išrinkta ir pradėjo veikti tik 2018 m. kovo 9 d. O tai reiškia, kad Ministerija neturėjo pareigos derinti Atrankos kriterijų su darbo taryba bei objektyviai negalėjo įgyvendinti DK nuostatos, įpareigojančios atrankos kriterijus suderinti su darbo taryba. Be to, Ministerijoje nėra ir nebuvo veikiančios profesinės sąjungos.

35. Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, jog pareiškėjo kvalifikacija yra aukštesnė už valstybės tarnautojų, kuriems buvo pasiūlytos Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus A lygio 14 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigos, pažymi, kad į šias pareigas pretenduojančių valstybės tarnautojų kvalifikacija buvo vertinama vadovaujantis DK 57 straipsnio 3 dalies nuostata pagal Atrankos kriterijus, o ne pagal formalius išsimokslinimą, darbo patirtį ar valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjo savęs vertinimas kaip aukštesnės kvalifikacijos specialisto yra tik jo subjektyvi nuomonė, nepagrįsta objektyviais duomenimis.

36. Atsakovas dėl pareiškėjo akcentuojamos pirmumo teisės likti tarnyboje pažymi, kad ši teisė nėra absoliuti. Pareiškėjo atžvilgiu pirmenybės teisė būti paliktam tarnyboje nebuvo taikoma, kadangi atrankos posėdžio metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo kvalifikacija buvo žemesnė už tos pačios specialybės valstybės tarnautojų.

37. Atsakovas, nesutikdamas su apeliaciniame skunde akcentuojama neteisėta atrankos komisijos sudėtimi, pažymi, kad atsižvelgus į tai, kad vykdyta Ministerijos struktūrinė pertvarka apėmė daugelį Ministerijos administracijos padalinių, kurie iš esmės buvo gana skirtingi savo turiniu, buvo priimtas sprendimas patvirtinti nuolatinę Atrankos komisiją iš pastovių komisijos narių ir į kiekvieną konkrečią atranką kiekvienu konkrečiu atveju kviestis papildomai tuos valstybės tarnautojus, kurie būtų kompetentingi pagal savo kvalifikaciją ir veiklos sritį vertinti atitinkamus darbuotojus. Todėl, vadovaujantis Atrankos komisijos darbo reglamento 9.4 ir 10.4 papunkčiais, Komisijos pirmininko sprendimu į atranką, kurioje dalyvavo pareiškėjas, buvo pakviesti 3 kompetentingi pagal savo kvalifikaciją ir veiklos sritį Atrankos komisijos nariai. Tokia darbuotojų atrankos praktika buvo taikoma visoms Ministerijoje vykdomoms tokio pobūdžio atrankoms.

38. Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais dėl menamos atrankos, pažymi, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija nėra absoliuti, ji gali būti ribojama valstybės tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, nes, priešingu atveju, gali būti netinkamai įgyvendinti valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms. Be to, DK nereglamentuoja, kada turėtų būti atlikta atrankos procedūra pagal DK 57 straipsnio 3 dalį. Siūlymas užimti laisvas pareigas galimas nuo pranešimo apie pareigybės

panaikinimą dienos iki pareigybės panaikinimo dienos, t. y. nagrinėjamu atveju iki 2018 m. kovo 1 d. Pareiškėjui Ministerijoje buvusios laisvos pareigos iki nurodytos datos pasiūlytos nebuvo, nes pareiškėjas neatitiko šioms pareigybėms keliamų specialiųjų reikalavimų.

39. Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinio skundo teiginiais dėl pareiškėjo turimo anglų kalbos žinių B1 lygio ir netinkamos anglų kalbos žinių patikrinimo tvarkos atkartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus (žr. nutarties 7.1 papunktį).

40. Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais dėl pareiškėjui nepasiūlytų Atskaitomybės, audito, turto vertinimo ir nemokumo valdymo skyriaus A lygio 14 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigų ir 5 valstybės tarnautojų pareigybių, kurias, pareiškėjo teigimu, jis galimai galėjo užimti, nurodo, kad šios pareigybės pareiškėjui pasiūlytos nebuvo nes pareiškėjas neatitiko šioms pareigybėms keliamus specialiuosius teisinio išsilavinimo, darbo patirties, anglų kalbos B2 lygio reikalavimus. Atsakovas pažymi, kad visą detalią informaciją apie laisvas pareigybes į bylą pateikė su 2018 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. (12.21)-6K-1804696 „Dėl papildomos informacijos pateikimo“. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis negalėjo susipažinti su objektyvia ir patikima informacija, susijusia su laisvomis valstybės tarnautojų pareigybėmis Ministerijoje, yra nepagrįsti.

41. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas nei bylos nagrinėjimo pirmoje teismo instancijoje metu, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių jo atitikimą konkrečiai pareigybei, o savo poziciją grindžia išimtinai subjektyviu vertinimu. Pažymi, kad specialieji reikalavimai negali būti individualizuojami ir koreguojami konkrečiam asmeniui. Ministerija atitinkamus valstybės tarnautojų pareigybės aprašymus rengia įvertinusi Ministerijai ir administracijos padaliniams nustatytus uždavinius ir funkcijas, o ne atsižvelgdama į atskiro asmens turimą kvalifikaciją ar darbo patirtį. Todėl pareiškėjo teiginys, kad Ministerija, turėdama vidinių resursų, bet kokiu atveju turėjo užtikrinti pareiškėjui galimybę likti dirbti Ministerijoje, yra teisiškai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija


IV.

42. Pareiškėjas prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako dėl šių pagrindinių apeliacinio skundo argumentų ir nevertina apeliacinio skundo argumentų, kurie nėra reikšmingi šio ginčo baigčiai.

44. Pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų, remiantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama.

45. Pareiškėjo manymu atsakovas atleisdamas jį iš pareigų nevykdė VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos, neskyrė į pasirinktas pareigas, nesiūlė kitų laisvų pareigų, kurios galėjo būti jam pasiūlytos. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad tikėjosi, jog jam bus pasiūlyta užimti Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus A lygio 14 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas arba jam bus pasiūlytos Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus A lygio 15 kategorijos patarėjo pareigos, tačiau šios pareigybės jam pasiūlytos nebuvo.

Dėl pareiškėjo teisės užimti Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus A lygio 15 kategorijos patarėjo pareigas

46. Pagal VTĮ 9 straipsnio 5 dalį asmuo pretenduojantis užimti tam tikrą pareigybę turi atitikti ne tik bendruosius gebėjimus, bet ir specialiuosius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme.

47. Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus A lygio 15 kategorijos patarėjo pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos finansų ministro 2018 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. 1K-63 „Dėl Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus valstybės tarnautojų pareigybių aprašymų tvirtinimo“, 6.11 punktu buvo nustatytas reikalavimas – mokėti anglų kalbą pažengusio vartotojo lygmens B1 lygiu (1 t. b. l. 18-20).

48. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 1V-447 patvirtintų Užsienio kalbų mokėjimo tikrinimo priimant į valstybės tarnautojo pareigas taisyklių 2 punkte nustatyta, kad Užsienio kalbos

mokėjimas nustatomas A1–C2 lygiais pagal 2004 m. gruodžio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 2241/2004/EB dėl bendros Bendrijos sistemos siekiant užtikrinti kvalifikacijų ir gebėjimų skaidrumą (Europasas) (OL 2004 L 390, p. 6) (toliau – Bendrieji Europos kalbų metmenys) ir patvirtinamas Akredituoto centro pažyma apie užsienio kalbos mokėjimo lygį (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. gruodžio 4 d. iki 2019 m. kovo 21 d.).

49. Pareiškėjas nėra pateikęs Taisyklių reikalavimus atitinkančios pažymos apie anglų kalbos mokėjimą B1 lygiu, todėl negali paneigti jam nepalankių atsakovo įgalioto asmens anglų kalbos mokėjimo tikrinimo rezultatų.

50. Nustačius šias aplinkybės pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas neatitiko Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus A lygio 15 kategorijos patarėjo pareigybei keliamo specialaus reikalavimo mokėti anglų kalba B1 lygiu, todėl šių pareigų atsakovas neprivalėjo pareiškėjui siūlyti ir tuo nepažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalimi nustatytos garantijos.

51. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir jo naikinti bei keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo teisės užimti Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus A lygio 14 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas

52. Atsakovas nurodo, kad šios pareigos pareiškėjui nebuvo pasiūlytos, kadangi pareiškėjo kvalifikacija buvo žemesnė nei kitų pretendentų pareiškusių norą užimti minėtas pareigas, o valstybės tarnautojų kvalifikacija buvo vertinama, vadovaujantis DK 57 straipsnio 3 dalies nuostata ir patvirtintais Atrankos kriterijais.

53. Pareiškėjas su tuo nesutinka ir mano, kad kvalifikacija buvo vertinama neteisėtais Atrankos kriterijais.54. Pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį

administracinį teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 1K-449 patvirtinti Atleidžiamų Finansų ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, atrankos kriterijai (toliau – ir Atrankos kriterijai) neprieštarauja DK 57 straipsnio 3 daliai.

55. Pirmosios instancijos teismas iš esmės šio klausimo nesprendė ir Atrankos kriterijų teisėtumo nevertino, nurodė, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į LVAT yra abstraktus ir šiuo atveju taikytinos VTĮ nuostatos. Tokia teismo išvada nėra pakankamai motyvuota ir nėra teisinga.

56. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą, daro išvadą, jog pareiškėjo prašymas kreiptis į LVAT dėl norminio teisės akto ištyrimo yra nepagrįstas, ir nagrinėjamam ginčui yra reikšminga, ar ginčijamas aktas yra norminis teisės aktas, ar individualus.

57. DK 57 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad jeigu perteklinę darbo funkciją atlieka keletas darbuotojų, o atleidžiama tik dalis iš jų, atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus patvirtina darbdavys, suderinęs su darbo taryba, kai jos nėra, – su profesine sąjunga. Tokiu atveju atranką vykdo ir pasiūlymus dėl darbuotojų atleidimo teikia darbdavio sudaryta komisija, į kurią turi būti įtrauktas bent vienas darbo tarybos narys. Nustatant atleidžiamų darbuotojų atrankos kriterijus, turi būti užtikrinama darbuotojų pirmenybės teisė būti paliktiems dirbti, taikoma šiems darbuotojams visų kitų atitinkamo darbdavio tos pačios specialybės darbuotojų atžvilgiu toje pačioje darbo vietovėje.

58. Iš šios normos seka, kad Atrankos kriterijai nustatomi ir taikomi atrenkant dalį atleidžiamų darbuotojų atliekančių perteklinę funkciją.

59. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika,(žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. EAS-1331-520/2015) aiškinančia administracinio teisės akto rūšis, galima išskirti šiuos individualaus administracinio akto požymius: 1) teisės normų taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms) (pvz., 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011); 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, turinčio įstatymo nustatyta tvarka jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus (pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-795/2011); 3) aktu nustatomos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims, kaip konkretiems subjektams (pvz., 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009); 4) vienkartinis (ad hoc) taikymas, akto galiojimas nėra tęstinis (pvz., 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-203/2011); 5) skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011); 6) privalomas konkrečiam suinteresuotam asmeniui arba jų grupei (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. AS822-737/2011); 7) akto paskelbimui ir įsigaliojimui nėra taikoma norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka (pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011).

60. Remiantis išdėstytais kriterijais daroma išvada, jog Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 1K-449, kuriuo buvo patvirtinti Atleidžiamų Finansų ministerijos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, atrankos kriterijai yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, siekiant išspręsti konkrečius santykius, nustatant šių santykių sureguliavimo kriterijus, todėl yra individualus aktas, kuris gali būti skundžiamas pirmosios instancijos teismui bendra tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 straipsnio 1 dalis).

61. Nustačius, kad Atrankos kriterijai patvirtinti individualiu aktu, turi būti išaiškinta pareiškėjui teisė skųsti pirmosios instancijos teismui Lietuvos Respublikos finansų ministro 2017 m. gruodžio 7 d. įsakymą Nr. 1K-449 (ABTĮ 12 straipsnis).

62. Kartu pažymėtina, kad Atrankos komisijos nustatyti pretendentų atrankos rezultatai darbdaviui nėra privalomi ir jis yra atsakingas priimdamas galutinį sprendimą dėl pretendentų paskyrimo į pareigas ar atleidimo, todėl neginčijant ar nenuginčijus minėto Įsakymo, teismas, tikrindamas atsakovo įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo, bet kuriuo atveju privalo patikrinti pareiškėjo pirmumo teisę užimti jo pasirinktas Vidaus audito ir kontrolės metodologijos skyriaus A lygio 14 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigas.

63. Pirmosios instancijos teismas tokio vertinimo neatliko, todėl ginčo esmės šioje dalyje neišnagrinėjo ir toks teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu, dėl ko naikintinas ir byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

64. Nagrinėjant bylą iš naujo taip pat būtina patikrinti, ar nebuvo kitų laisvų pareigų, kurios galėjo būti pasiūlytos pareiškėjui.

65. Pareiškėjas pateikė teismui prašymą atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Nagrinėjamu atveju administracinė byla nebuvo išnagrinėtina iš esmės, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų galėtų būti vertinamas, baigus nagrinėti administracinę bylą.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti

pirmosios instancijos teismui iš naujo.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-187-438/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00226-2019-5Procesinio sprendimo kategorija 59.2(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=3d7143506c2a11e99989e603c54a3595


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. (23.24-08) 327-11751 „Neišdėstyti mokestinės nepriemokos“; 2) įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. lapkričio 26 d. prašymą dėl 235 328 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo iki 2019 m. kovo 26 d.; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 235 328 Eur dydžio PVM mokestinės nepriemokos išieškojimą į VMI surenkamąją sąskaitą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 18 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nustatė, kad ginčas administracinėje byloje vyksta ne dėl VMI sprendimų išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo turto atitinkamą sumą, bet dėl VMI 2018 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-11751 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo mokesčių administratorius nusprendė neatidėti ir neišdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos. Teismas atsižvelgė į tai, kad ginčas dėl sprendimų, kuriais remiantis yra pagrindas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, nėra nagrinėjamas (duomenų nepateikta), minėti sprendimai yra galiojantys, ir nusprendė, jog nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti išieškojimą pagal sprendimus, kurie nėra ginčijami teisme.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį (atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentus, atskirasis skundas pateiktas dėl 2019 m. sausio 18 d. nutarties) ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 235 328,00 Eur dydžio PVM mokestinės nepriemokos išeiškojimą į VMI surenkamąją sąskaitą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:1. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimu jam nurodyta sumokėti 235 328 Eur dydžio PVM mokestinę nepriemoką jos

neatidedant, todėl kyla pagrįsta rizika patirti ne tik neigiamą finansinę įtaką, tačiau ir neatitaisomai didelę žalą VšĮ, vykdančiai veiklą, susijusią su pakuočių atliekų tvarkymo organizavimu.

2. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovui inicijavus išeiškojimo veiksmus iš pareiškėjo ir areštavus nurodytą sumą, sustos pareiškėjo veikla ir jis patirs ženklius nuostolius, nes neturės pakankamai piniginių lėšų atsiskaityti su atliekų tvarkytojais, kurie nepateiks atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų. Pareiškėjas, negavęs atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų iš atliekų tvarkytojų, negalės vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų gamintojams ir importuotojams, todėl gamintojai ir importuotojai nebus atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis mokėjimo ir patirs nuostolius. Pareiškėjas nurodo, kad gamintojams ir importuotojams patyrus nuostolius dėl pareiškėjo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, jie turės reikalavimo teisę į pareiškėją dėl nuostolių atlyginimo, o pareiškėjui neatsiskaičius ir su atliekų tvarkytojais, jie taip pat turės reikalavimo teisę į pareiškėją dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir nuostolių atlyginimo.

3. Pareiškėjas nurodo esantis pelno nesiekiantis juridinis asmuo, planuojantis savo veiklą, todėl mokestinės prievolės sumokėjimas per labai trumpą laiką (20 dienų) yra nuostolingas tolimesnei veiklai, gali turėti įtakos neigiamiems rodikliams, kurie lemtų darbuotojų etatų mažinimą ar net pareiškėjo nemokumą.

4. Pareiškėjas pažymi, kad prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra adekvati siekiamam tikslui, nepažeis proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso, nes nagrinėjamu atveju viešasis interesas vertintinas kaip pareiškėjo veiklos vykdymas, jo bankroto grėsmės išvengimas, ekonomikos ir darbo rinkos stabilumas.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį.Atsakovas nurodo, kad Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2019 m. vasario 8 d. duomenimis, pareiškėjo

mokestinė nepriemoka yra ne 235 328 Eur, o 80 905 Eur. Pareiškėjo mokestinė nepriemoka sumažėjo, nes jis deklaravo 154 423 Eur permoką. Atsakovas pažymėjo, kad mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas iš pareiškėjo nėra vykdomas.

Atsakovas teigia, kad pareiškėjo argumentai, jog dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo sustos jo veikla ir pareiškėjas patirs ženklius nuostolius, nepaneigia pareiškėjo pareigos laiku ir tinkamai vykdyti mokestinę prievolę. Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. sausio 16 d. turėjo galimybę visą mokestinę nepriemoką sumokėti iš karto, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas kartu su 2019 m. sausio 16 d. prašymu išdėstyti PVM sumokėjimą atsakovui pateikė banko sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 26 d. iki 2019 m. sausio 16 d., kurį išanalizavus nustatyta, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais. Atsakovas nurodo, kad analizuotu laikotarpiu į minėtą banko sąskaitą iš viso gauta 1 125 149,50 Eur, sąskaitos išlaidos nagrinėjamu laikotarpiu – 1 139 271,65 Eur. Atsakovas vertino, kad pareiškėjas nesiekia tinkamai ir laiku vykdyti mokestinių prievolių.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, padarė teisingas išvadas, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. balandžio 8 d. buvo gauta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis, kuria teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 4 punktu, 104, 107, 108 ir 152 straipsnio 2 dalimi, nutarė nutraukti administracinę bylą, pareiškėjui atsisakius skundo.

Teisėjų kolegija


IV.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. balandžio 23 d. pateikė prašymą, kuriuo prašo administracinę bylą nutraukti pareiškėjui atsisakius atskirojo skundo.

Vadovaujantis ABTĮ 151 straipsniu, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis.

Pareiškėjo teisė atsisakyti teismui paduoto apeliacinio (šiuo atveju atskirojo) skundo yra numatyta ABTĮ 136 straipsnio

1 dalyje, kurioje įtvirtinta, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia.

Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis).Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo atsisakymas nuo atskirojo skundo yra pateiktas laikantis ABTĮ 136

straipsnyje nustatytų reikalavimų, apeliacinio proceso pagal atskirąjį skundą nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei viešojo intereso nepažeidžia, priima atsisakymą ir apeliacinį procesą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 18 d. nutarties nutraukia.

Pareiškėjui išaiškinta, jog vadovaujantis ABTĮ 136 straipsnio 3 dalimi, atskirojo skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, 151 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti pareiškėjo viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“ atsisakymą nuo pateikto atskirojo skundo.Apeliacinį procesą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Pakuočių tvarkymo organizacija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 18 d. nutarties dalies nutraukti.Nutartis neskundžiama.


GINTARAS KRYŽEVIČIUS

VESLAVA RUSKAN_______________________




NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. M. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5f4849b06c2a11e99989e603c54a3595

gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. M. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėja L. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti neteisėtu ir panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. KKL-(10.6.1E)-455 „Dėl paraiškos neteikimo vertinti dėl tinkamumo skirti paramą, kadangi priemonei trūksta lėšų“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Agentūrą pareiškėjos paraišką vertinti iš naujo ir išspręsti klausimą dėl paramos skyrimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjos L. M. skundą atmetė.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikino; pareiškėjos L. M. skundą tenkino, t. y. panaikino Agentūros 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. KKL-(10.6.1E)-455 „Dėl paraiškos neteikimo vertinti dėl tinkamumo skirti paramą, kadangi priemonei trūksta lėšų“; įpareigojo Agentūrą iš naujo įvertinti L. M. 2013 m. spalio 1 d. paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonės „Žemės ūkio valdų modernizavimas“ antrąją veiklos sritį (gyvulininkystės sektorius), kai prašoma paramos suma yra ne didesnė kaip 250 tūkst. litų, Nr. 1VM-KL-13-2-006144-PR001; priteisė pareiškėjai L. M. iš atsakovo Agentūros 11,25 Eur bylinėjimosi išlaidas.

II.

Pareiškėja L. M. 2018 m. birželio 7 d. pateikė teismui prašymą, kuriame prašo priteisti iš atsakovo Agentūros 606,25 Eur išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (II t., b. l. 52–53).

Atsakovas Agentūra atsiliepime į pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prašo maksimaliai sumažinti bylinėjimosi išlaidų sumą (II t., b. l. 87–89). Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos atstovas su bylos medžiaga jau buvo susipažinęs, išanalizavęs pateiktus dokumentus, teisės aktus, reglamentuojančius paramos skyrimą ir administravimą, bei teismų praktiką dėl Agentūros taikomų sankcijų. Be to, pagal teisės aktus ir suformuotą teismų praktiką, netgi tuo atveju, jei prašoma priteisti suma neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių, ji gali būti mažinama atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir kitas aplinkybes. Todėl prašoma priteisti suma – 606,25 Eur, turėtų būti sumažinta.

Teisėjų kolegija


III.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar

advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis (redakcijos, galiojusios iki 2018 m. gruodžio 29 d.) nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas priimtas 2018 m. gegužės 24 d., pareiškėja prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo elektroninių ryšių priemonėmis per savo atstovą advokatą pateikė 2018 m. birželio 7 d., taigi nepraleido ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyto keturiolikos kalendorinių dienų termino.

Pareiškėja prašo priteisti iš viso 606,25 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme: 11,25 Eur žyminį mokestį ir 595 Eur už suteiktas advokato teisines paslaugas už apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo parengimą. Turėtoms išlaidoms pagrįsti pareiškėja pateikė 2016 m. gruodžio 21 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 76/2016 (II t., b. l. 54) bei mokėjimo nurodymą (II t., b. l. 55), iš kurių matyti, kad pareiškėja už suteiktas teisines paslaugas apmokėjo jai byloje atstovavusiam advokatui K. Ž. (I t., b. l. 46). Taigi pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos tiesiogiai susiję su administracine byla, pagrįstos ir realiai patirtos. Galutinis procesinis sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, patenkinti visi pareiškėjos reikalavimai, todėl ji turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktas nustato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).). Pagal Rekomendacijų 8.10 punktą rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, – 1,7.

Pareiškėjos prašoma priteisti išlaidų suma už apeliacinį skundą parengimą (parengtas 2017 m. sausio 5 d.) – 595 Eur, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteistino dydžio už tokio pobūdžio teisines paslaugas (2016 m. trečiojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 793,30 Eur x 1,7 = 1 348,61 Eur), yra daugiau nei du kartus mažesnė, nei rekomenduojama maksimali, todėl priteistina visa. Teisėjų kolegijos vertinimu, priteistina suma atitinka protingumo bei teisingumo kriterijus ir laikytina racionalia.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu pareiškėjai jau buvo priteistas 11,25 Eur žyminis mokestis, todėl šia apimtimi pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tenkinamas iš dalies, jai priteisiama 595 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 41 straipsnio 2 dalimi, 137 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. M. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai L. M. iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 595 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų.



ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. A-1338-624/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02628-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 37.5; 37.6(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas S. R. (S. R.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Kalėjimų departamentas) 2017 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 2S-4335 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl iniciavimo Kalėjimų departamente Imuniteto skyriuje atlikti pareiškėjui paskirtų nuobaudų ir atsisakymo panaikinti įrašus nepriklausomą tyrimą ir jų pagrįstumo patikrinimą ir dėl įpareigojimo Kalėjimų departamentą šį tyrimą atlikti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl pareiškėjo 2017 m. birželio 2 d. pateikto prašymo, netyrė ir nesiaiškino aplinkybių, susijusių su pareiškėjui paskirtų nuobaudų bei įrašų apie drausmės pažeidimus asmens byloje panaikinimo, formaliai nurodydamas, kad dėl visų skundų atsakovas jau yra priėmęs sprendimus ir nėra pagrindo atlikti pakartotinį tyrimą. Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimų departamentas, Sprendime išvardindamas visus jo pateiktus skundus ir dėl jų priimtus sprendimus, nenurodo, kad 2016 m. spalio 19 d. buvo pateiktas skundas dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 68-1254 d. paskirtos nuobaudos panaikinimo ir 2016 m. spalio 26 d. skundas dėl Pravieniškių PN-AK 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 68-1310 paskirtos nuobaudos panaikinimo. Kalėjimų departamentas nepaminėjo ir dėl 2016 m. spalio 19 d. skundo priimto 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 2S-6050, taip pat dėl 2016 m. spalio 26 d. skundo 2016 m. lapkričio 23 d. priimto sprendimo Nr. 2S-6201.

3. Pareiškėjas teigė, kad aplinkybės, susijusios su Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimais Nr. 68-1254 ir Nr. 68-

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=66b9ce306c2a11e99989e603c54a3595

1310 paskirtų nuobaudų paskyrimu, yra glaudžiai susijusios su neteisėtais pataisos įstaigos administracijos veiksmais, kurie prasidėjo nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. Po 2016 m. rugsėjo 6 d. nuteistųjų skirstymo komisijos posėdžio pareiškėjas buvo apgyvendintas Pravieniškių PN-AK 8 būrio 2 brigadoje, tačiau 2016 m. rugsėjo 7 d. jam buvo nurodyta eiti gyventi į 1 lokalinio sektoriaus 1 būrio 4 brigadą. Bijodamas dėl savo gyvybės ir sveikatos, pareiškėjas atsisakė vykdyti nurodymą, todėl pataisos namų direktoriaus 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 68-1208 jam buvo paskirta griežčiausia drausminė nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 7 paroms, kuri Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. N-3 buvo panaikinta.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad Kalėjimų departamento 2017 m. sausio 24 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. LV-280 nurodyta, jog dėl Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų buvo atliktas tyrimas, kurio rezultatas užfiksuotas 2016 m. gruodžio 8 d. išvadoje Nr. TT-22 „Dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-o sektoriaus pareigūnų veiksmų“, kurioje siūloma inicijuoti tarnybinius patikrinimus Pravieniškių PN-AK darbuotojams dėl galimų tarnybinių nusižengimų bei užtikrinti, jog nuteistieji būtų apgyvendinami būriuose laikantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 65 punkto reikalavimų. Kalėjimų departamento tarnybinio patikrinimo 2017 m. sausio 5 d. išvadoje Nr. TT-1 „Dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-o sektoriaus pareigūnų veiksmų“ siūloma pripažinti, kad Pravieniškių PN-AK darbuotojai padarė tarnybinį nusižengimą, užtikrinti, kad nuteistieji būtų apgyvendinami būriuose laikantis taisyklių reikalavimų bei Kalėjimų departamento Resocializacijos skyriui įvertinti nuteistajam S. R. paskirtos nuobaudos teisėtumą. Kalėjimų departamento 2017 m. sausio 24 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. LV-280 konstatuota, jog Pravieniškių PN-AK pareigūno reikalavimas eiti į administracijos paskirtą būrį nuteistajam S. R. buvo grindžiamas nepagrįstais, neteisėtais administracijos sprendimais, todėl jo atsisakymas vykdyti akivaizdžiai neteisėtą administracijos atstovo reikalavimą negali būti vertinamas kaip bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimas.

5. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 68-1254 jam buvo paskirta nuobauda dėl to, kad jis 2016 m. rugsėjo 19 d. 17.10 val. atsisakė vykdyti pataisos įstaigos administracijos sprendimą persikelti gyventi į 12 būrį. Nors pareiškėjas išdėstė nesutikimą, o Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko 2016 m. rugsėjo 19 d. tarnybiniame pranešime Nr. 62-4195 siūloma perkelti pareiškėją į kitą lokalinį sektorių, t. y. sektorių, kuriame nesilaikoma neformalių nuteistųjų bendrijos tradicijų, tačiau Nuteistųjų skyrimo į būrius komisija priėmė sprendimą perkelti jį gyventi į 3-iojo lokalinio sektoriaus 12 būrį. Dėl to pareiškėjas atsisakė vykdyti nurodymą. 2016 m. rugsėjo 19 d. ryte vyko Drausmės komisijos posėdis, kuriame buvo svarstomas atsisakymas persikelti gyventi į 1 lokalinį sektorių. 2016 m. rugsėjo 19 d. Drausmės komisijos posėdžio protokole Nr. 62-4175 jau buvo nurodyta, kad pareiškėjas gyvena 12 būryje, nors šio posėdžio metu jokio sprendimo apie paskyrimą į 12 būrį dar nebuvo ir negalėjo būti. Sprendimas dėl paskyrimo eiti gyventi į 12 būrį galėjo būti priimtas tik po to, kai pasibaigė 2016 m. rugsėjo 19 d. Drausmės komisijos posėdis. Šios aplinkybės patvirtina pataisos įstaigos pareigūnų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi galbūt klastojant dokumentus, kas jau buvo nustatyta Kalėjimų departamentui atliekant tyrimą dėl 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 8-1208 paskirtos nuobaudos teisėtumo.

6. 2016 m. rugsėjo 27 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimu Nr. 68-1310 pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas, už tai, kad 2016 m. rugsėjo 8 d. 9.30 val. Drausmės komisijos posėdžio metu elgėsi nepagarbiai komisijos narių atžvilgiu, reikalavo perkelti gyventi į 2-ą lokalinį sektorių pas dirbančius nuteistuosius, į nurodymus nusiraminti nereagavo. Nutarime nėra nurodyta, kokie pataisos įstaigos tvarkos pažeidimai buvo padaryti, kokie reikalavimai nevykdyti, nenurodytas konkretus teisės aktas, reglamentuojantis Drausmės komisijos posėdžio tvarką. Kalėjimų departamentas 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 2S-6201 skundą dėl 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 68-1310 paskirtos nuobaudos panaikinimo atmetė. Šio sprendimo priėmimo dieną dar nebuvo žinomos tarnybinio tyrimo išvados, kuriose buvo nustatyti pataisos įstaigos administracijos pareigūnų padaryti pažeidimai.

7. Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimų departamentas nesiaiškino aplinkybių, susijusių su jo asmens byloje padarytais įrašais dėl neva padarytų pažeidimų, kuriuos buvo nurodęs 2017 m. birželio 2 d. prašyme. Įrašas asmens byloje buvo padarytas dėl to, kad 2016 m. gruodžio 12 d., apie 20.40 val., pareiškėjas be priežiūros paliko įjungtą jam priklausantį elektros prietaisą, įvykis buvo svarstomas Drausmės komisijoje, tačiau tarnybinis tyrimas atliktas neišsamiai. Nebuvo aiškintasi aplinkybių dėl įrašo asmens byloje apie 2016 m. rugsėjo 18 d. atsisakymą keltis gyventi į 1 lokalinį sektorių, nors paskyrimas gyventi į 1 lokalinį sektorių yra neteisėtas. Nebuvo išanalizuotos aplinkybės dėl įrašo asmens byloje apie tai, kad 2016 m. gruodžio 6 d. 14.30 val. pareiškėjas neteisėtai buvo gyvenamojoje vietoje. Atsakovas neįvertino aplinkybių, susijusių su 2017 m. balandžio 6 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimo dėl pareiškėjo nubaudimo Nr. 68-530 ir

įrašo asmens byloje apie 2017 m. kovo 30 d. padarytą pažeidimą. 2017 m. kovo mėnesį gyvenamojoje patalpoje pareiškėjas budėjo 14 d. ir 30 d., abu kartus budėjimo metu gyvenamojoje patalpoje buvo atliktos neplaninės kratos, surašyti tarnybiniai pranešimai, kad patalpoje buvo netvarka. Pareiškėjas teigė, kad tendencingai tik jo budėjimo metu buvo atliekamos neplaninės kratos, kurios turi turėti priežastį, bet jos nėra žinomos. Atsakovas, gavęs papildomos informacijos ir duomenų apie paskirtų nuobaudų ir įrašų asmens byloje pažeidimus, privalėjo atlikti papildomą tyrimą ir iš naujo įvertinti paskirtų nuobaudų ir įrašų apie padarytus pažeidimus pagrįstumą, nors sprendimai ir buvo priimti.

8. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.9. Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimų departamente buvo gautas ir išnagrinėtas S. R. 2017 m. birželio 2 d. skundas,

Sprendimu nustatyta, kad nėra pagrindo inicijuoti nepriklausomą tyrimą dėl prašyme nurodytų skirtų nuobaudų bei atsisakymo panaikinti įrašus asmens byloje, pagrįstumo. Taip pat nustatyta, kad nėra pagrindo pareiškėją perkelti likusią laisvės atėmimo bausmės dalį atlikti į kitus pataisos namus. Iš pareiškėjo buvo gauti 2016 m. rugsėjo 15 d., 2017 m. vasario 8 d., 2017 m. kovo 10 d., 2017 m. balandžio 26 d., 2017 m. gegužės 2 d., 2017 m. gegužės 8 d., 2017 m. gegužės 8 d., 2017 m. gegužės 19 d. ir 2017 m. gegužės 22 d. skundai. Juos nagrinėjant buvo vertinamas nuobaudų skyrimo teisėtumas, prašymas panaikinti įrašus iš asmens bylos ir kitos nurodytos aplinkybės. Į šiuos skundus buvo pateikti atsakymai: 2017 m. sausio 27 d. raštas Nr. 2S-479, 2017 m. kovo 1 d. raštas Nr. 2S-1152, 2017 m. balandžio 6 d. raštas Nr. 2S-2314, 2017 m. gegužės 23 d. raštas Nr. 2S-3515, 2017 m. birželio 6 d. raštas Nr. 2S-3828, 2017 m. birželio 16 d. raštas Nr. 2S-4015, kuriais pareiškėjas buvo informuotas apie teisę Kalėjimų departamento priimtus sprendimus per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo apskųsti apygardos administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Kadangi dėl skundų yra priimti sprendimai, atsakovas atsisakė inicijuoti pakartotinį tyrimą dėl pareiškėjo prašyme nurodytų aplinkybių. Dėl Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 6 d. atsakymo Nr. 2S-3828, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2017 m. gegužės 2 d., 2017 m. gegužės 8 d., 2017 m. gegužės 8 d., 2017 m. gegužės 19 d. skundus, paduotas skundas Kauno apygardos administraciniam teismui (bylos Nr. I- 2380-554/2017, teisminio proc. Nr. 3-62-3-01375-2017-0). Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliu – ir BVK) 69 straipsnio 1 dalį, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame kodekse nustatytais atvejais. Tikrindamas aplinkybes atsakovas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pateikti duomenis apie pareiškėjo galimybes bausmę atlikti paskirtoje laisvės atėmimo vietoje. Duomenų, kad pareiškėjui būtų grasinama ar jo gyvybei ir sveikatai grėstų pavojus, nebuvo, todėl nuspręsta, jog likusią laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas gali atlikti Pravieniškių PN-AK. Atsakovas teigė, kad į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką, šis atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjo S. R. skundą atmetė.11. Teismas nustatė, kad pareiškėjui į jo skundus buvo pateikti atsakymai: Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio

17 d. raštu Nr. 2S-6050 į 2016 m. spalio 19 d. skundą dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 68-1254 paskirtos nuobaudos – perkėlimo į kamerų tipo patalpas 15 parų, ir konstatuota, kad paskirta nuobauda yra pagrįsta ir proporcinga, todėl jos naikinti nėra teisinio pagrindo. Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 2S-6201 buvo atsakyta į pareiškėjo 2016 m. spalio 26 d. skundą dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 68-1310 paskirtos nuobaudos – papeikimo pagrįstumo, kuri buvo paskirta dėl 2016 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjo elgesio Drausmės komisijos posėdžio metu. Kalėjimų departamentas nustatė, kad pažeidimai buvo tinkamai užfiksuoti, nuobauda skirta neviršijant įgaliojimų, todėl paskirtos nuobaudos panaikinti nėra pagrindo. Kalėjimų departamentas 2017 m. sausio 27 d. raštu Nr. 2S-479 informavo pareiškėją, kad buvo atliktas tarnybinis tyrimas dėl 2016 m. rugsėjo 15 d. skunde minimos nuobaudos pagrįstumo ir 2017 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. N-3 panaikino 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 68-1208 paskirtą nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas 7 paroms. Kalėjimų departamentas 2017 m. kovo 1 d. raštu Nr. 2S-1152 išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. vasario 8 d. skundą, kuriuo pareiškėjas prašė panaikinti Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. sausio 12 d. nutarimą dėl nuteistojo paskatinimo Nr. 65-33, kuriuo panaikinta 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 68-1208 paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas

septynioms paroms, kadangi šią nuobaudą panaikino aukštesnė pagal pavaldumą institucija. Kalėjimų departamentas nurodė, kad skundžiamas nutarimas dėl paskatinimo priimtas teisėtai, atitinka įstatymų reikalavimus, dėl to yra nėra pagrindo jo naikinti. Kalėjimų departamento 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 2S-2314 pareiškėjui atsakyta į 2017 m. kovo 10 d. skundą, kuriuo prašoma Pravieniškių PN-AK direktorių įpareigoti iš asmens bylos panaikinti įrašą apie tai, kad 2016 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas padarė pataisos įstaigos vidaus tvarkos ir režimo pažeidimą – paliko be priežiūros įjungtą jam priklausantį elektros prietaisą; skundas grindžiamas tuo, jog pareiškėjas nebuvo supažindintas su tyrimo eiga ir išvada. Rašte konstatuota, kad teisės aktai tokios pareigos laisvės atėmimo įstaigai nenumato, apie padarytą nusižengimą pareiškėjas buvo informuotas ir jam suteikta galimybė apsiginti, įrašų iš asmens bylos panaikinimas nėra įmanomas ir Kalėjimų departamentas tokių įgaliojimų neturi. Kalėjimų departamento 2017 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 2S-3515 išnagrinėtas pareiškėjo 2017 m. balandžio 26 d. skundas, kuriuo prašoma įpareigoti panaikinti iš asmens bylos įrašą dėl 2016 m. gruodžio 12 d. pareiškėjo padaryto pataisos įstaigos vidaus tvarkos ir režimo pažeidimo – palikto įjungto jam priklausančio elektros prietaiso. Skundas nebuvo nagrinėjamas, kadangi dėl to paties pažeidimo jau buvo priimtas sprendimas. Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 6 d. raštu Nr. 2S-3828 atsakyta į pareiškėjo 2017 m. gegužės 2 d., 2017 m. gegužės 8 d., 2017 m. gegužės 8 d., 2017 m. gegužės 19 d. skundus. 2017 m. gegužės 2 d. skundu pareiškėjas prašė įpareigoti Pravieniškių PN-AK direktorių iš asmens bylos panaikinti įrašą dėl 2016 rugsėjo 18 d. padaryto pažeidimo – atsisakymo persikelti gyventi į 1 lokalinio sektoriaus 4 būrio 1 brigadą bei dėl to, kad 2016 m. gruodžio 6 d. 14.30 val. pareiškėjas buvo gyvenamojoje patalpoje. Rašte buvo pakartotinai nurodyta, kad įrašų iš asmens bylos panaikinti neįmanoma, Kalėjimų departamentas tokių įgaliojimų neturi, o be to, dėl įrašų naikinimo pareiškėjui jau buvo atsakyta 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 2S-2314 ir 2017 m. gegužės 23 d, raštu Nr. 2S-3515.

12. 2017 m. gegužės 8 d. skunde pareiškėjas prašė panaikinti Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. balandžio 6 d. nutarimą Nr. 68-530 dėl nuobaudos paskyrimo, kadangi pareiškėjas buvo paskirtas tvarkyti patalpas ir savo pareigos neatliko. Atsakovas konstatavo, kad padaryti pažeidimai tinkamai užfiksuoti rašytinėje medžiagoje, dėl to nuobauda yra teisėta ir pagrįsta. 2017 m. gegužės 8 d. skunde pareiškėjas prašė įpareigoti Pravieniškių PN-AK direktorių iš asmens bylos panaikinti įrašą, atsakovas rašte nurodė, kad dėl šio prašymo jau buvo pateikti atsakymai. 2017 m. gegužės 19 d. skundu pareiškėjas prašė išreikalauti jo 2017 m. kovo 17 d. rašytinio paaiškinimo tekstą. Kalėjimų departamentas atsisakė tenkinti šį prašymą, kadangi 2017 m. vasario 17 d. nors ir buvo registruotas pareiškėjo paaiškinimas, tačiau nėra nurodomas lapų skaičius, dėl to atsakovas neturi galimybės patikrinti informacijos teisingumo. 2017 m. birželio 16 d. raštu Nr. 2S-4015 buvo atsakyta į 2017 m. gegužės 22 d. skundą dėl papildomos teisės į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine nesuteikimo argumentuojant tuo, kad pareiškėjas turi nuobaudų. Kalėjimų departamentas, išanalizavęs rašytinę medžiagą, konstatavo, kad papildomos ilgalaikio pasimatymo gavimas yra teisė, bet ne pareiga, todėl Pravieniškių PN-AK administracija pagrįstai nesuteikė ilgalaikio pasimatymo.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 2 d. pateikė Kalėjimų departamentui prašymą, kuriame nurodė, kad pataisos namų darbuotojai yra nusiteikę prieš jį, siekia susidorojimo, dėl to pareiškėjas bijo dėl savo sveikatos ir gyvybės. 2016 m. rugsėjo 27 d. Pravieniškių PN-AK nutarimu Nr. 68-1310 pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda dėl nepagarbaus elgesio 2016 m. rugsėjo 8 d. Drausmės komisijos posėdžio metu. Pareiškėjo teigimu, pareigūnai nusiteikę neigiamai jo atžvilgiu. Drausmės komisijos posėdžio 2016 m. rugsėjo 8 d. aktą Nr. 42-11168 pareiškėjas vertino kritiškai dėl jame pasirašiusių direktoriui D. S. pavaldžių asmenų. Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimų departamentas jo skundą dėl nuobaudos atmetė, tačiau nebuvo žinomos aplinkybės, konstatuotos Kalėjimų departamento tarnybinių patikrinimų išvadose – 2016 m. gruodžio 8 d. Nr. TT-22 ir 2017 m. sausio 5 d. Nr. TT-1. Pareiškėjas pakartotinai prašyme nurodo aplinkybes apie tai, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 68-1254 jam paskirta drausminė nuobauda dėl nenoro keltis į kitą lokalinį sektorių, nors tokį pagrįstą norą jis buvo išsakęs. Dėl šio nutarimo pareiškėjas yra kreipęsis į Kauno apygardos administracinį teismą (administracinės bylos Nr. I-804-505/2017).

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nesutinka su įrašu asmens byloje, jog 2016 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas padarė pataisos įstaigos vidaus tvarkos ir režimo pažeidimą – paliko be priežiūros įjungtą jam priklausantį elektros prietaisą; nurodo, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas neišsamiai, dėl ko buvo kreipęsis į Kalėjimų departamentą. 2017 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 93-2 jam buvo nuspręsta netaikyti lygtinio paleidimo dėl turimų galiojančių nuobaudų. Su tokiu nutarimu jis nesutinka, kadangi nuobaudos yra apskųstos. Pateiktame prašyme pareiškėjas ginčija ir 2017 m. balandžio 6 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimą Nr. 68-530, kuriuo paskirta nuobauda dėl to, kad matėsi akivaizdžiai nesutvarkyta patalpa. Pareiškėjas kreipėsi su skundu į Kalėjimų departamentą; nurodo, kad nepadarė ir analogiško nusižengimo 2017 m. kovo 30 d., dėl ko buvo svarstomas Drausmės komisijoje; teigia, kad pareigūnų nusižengimai,

nustatyti tarnybinio patikrinimo išvadoje, galėjo turėti įtakos ir skiriant pareiškėjui kitas drausmines nuobaudas.15. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra iš esmės nepatenkintas Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m.

rugsėjo 20 d. nutarimo Nr. 68-1254 ir Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. 68-1310 teisėtumu. Minėtais nutarimais pareiškėjui buvo paskirtos nuobaudos, kurių paskyrimo teisėtumą įvertino Kalėjimų departamentas savo sprendimuose, konstatavęs, jog paskirtų nuobaudų panaikinti nėra teisinio pagrindo. Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimą Nr. 68-1310 bei Kalėjimų departamento 2016 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 2S-6201 vertino Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-897-423/2017, kuriame atmetė pareiškėjo skundą (šis teismo sprendimas apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui). Pareiškėjas skundė teismui ir Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimą Nr. 68-1254, tačiau Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1328-554/2017 pareiškėjo skundas taip pat atmestas kaip nepagrįstas (šis teismo sprendimas apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui). Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, turėdamas abejonių dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. Nr. 68-1254 ir 2016 m. rugsėjo 27 d. Nr. 68-1310 nutarimų teisėtumo, su jų neteisėtumu susijusius argumentus turėtų dėstyti, reikšti teismų nagrinėjamose administracinėse bylose, kuriose sprendžiamas šiais nutarimais paskirtų nuobaudų teisėtumas ir pagrįstumas.

16. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktas numato, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą. Teismas pabrėžęs, kad pareiškėjas, turėdamas abejonių dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. Nr. 68-1254 ir 2016 m. rugsėjo 27 d. Nr. 68-1310 nutarimų teisėtumo, su nutarimų neteisėtumu susijusius argumentus turėtų dėstyti, reikšti teismų nagrinėjamose administracinėse bylose, kuriose sprendžiamas šiais nutarimais paskirtų nuobaudų teisėtumas ir pagrįstumas, konstatavo, kad skundžiama Sprendimo dalis, kurioje konstatuota, jog dėl visų prašyme nurodytų skundų atsakovas yra priėmęs sprendimus bei pareiškėjui atsakęs, nagrinėjant skundus buvo įvertintas nuobaudų skyrimo teisėtumas, motyvuotai atsakyta dėl negalėjimo pašalinti aplinkybių iš pareiškėjo asmens bylos, todėl pakartotinai inicijuoti tyrimo nėra pagrindo, yra pagrįsta, jos naikinti nėra teisinio pagrindo.

17. Teismas sprendė, kad netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą Sprendimo dalį, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo išvestinį reikalavimą įpareigoti Kalėjimų departamentą šį tyrimą atlikti.

III.

18. Pareiškėjas S. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, panaikinti Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 2S-4335 dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas dėl iniciavimo Kalėjimų departamente Imuniteto skyriuje atlikti pareiškėjui paskirtų nuobaudų ir atsisakymo panaikinti įrašus nepriklausomą tyrimą ir jų pagrįstumo patikrinimą ir dėl įpareigojimo Kalėjimų departamentą šį tyrimą atlikti.

19. Pareiškėjas nurodo, kad nors Kalėjimų departamentas ir yra priėmęs sprendimus dėl jo pateiktų skundų, kuriuose buvo ginčijami Pravieniškių PN-AK administracijos sprendimai, tačiau prašymas Kalėjimų departamentui ir skundas teismui atlikti papildomą tyrimą buvo pateiktas dėl to, kad būtų įvertintos naujos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo žinomos šių sprendimų priėmimo metu. Kalėjimų departamentui, svarstant pareiškėjo skundus dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 68-1254 ir 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 68-1310 paskirtų nuobaudų pagrįstumo, dar nebuvo baigtas Kalėjimų departamento inicijuotas tyrimas dėl Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 68-1208 pareiškėjui paskirtos nuobaudos teisėtumo. Šis tyrimas buvo baigtas 2017 m. sausio mėnesį ir jo rezultatai atsispindėjo Kalėjimų departamento 2017 m. sausio 24 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. LV-280 ir tarnybinių patikrinimų išvadose 2016 m. gruodžio 8 d. Nr. TT-22 ir 2017 m. sausio 5 d. Nr. TT-1. Minėtų patikrinimų metu buvo nustatyta, kad priimant Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimą Nr. 68-1208 pataisos įstaigos administracijos pareigūnai atgaline data atliko taisymus oficialiuose dokumentuose. Paaiškėjus, kad pataisos įstaigos pareigūnai galbūt atlieka neteisėtus veiksmus atgaline data koreguojant oficialių dokumentų turinį, pareiškėjui kilo abejonės, ar pataisos įstaigos pareigūnai neatliko tokių pat veiksmų (dokumentų surašymo ir taisymų atgaline data), kai

buvo priimami ir kiti Pravieniškių PN-AK direktoriaus jo atžvilgiu priimti sprendimai.20. Pareiškėjas pažymi, kad jo prašymas inicijuoti papildomą tyrimą ir buvo argumentuojamas tuo, kad papildomo

tyrimo metu būtų patikrinta, ar nebuvo pažeistos procedūros priimant skundžiamus nutarimus. Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėti veiksmai, priimant Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimą Nr. 68-1208, ir buvo nustatyti atlikus išsamų kompiuterinių duomenų bazių įrašų patikrinimą. Būtent informacijos kompiuterių duomenų bazių įrašuose patikrinimo metu ir gali būti nustatytos naujos faktinės aplinkybės, kurios būtų pagrindas iš naujo vertinti jau priimtų pataisos įstaigos administracijos sprendimų teisėtumą. Kadangi tokių aplinkybių nustatymui yra reikalingi specialūs tyrimo veiksmai, tokios aplinkybės negali būti nustatytos teismuose nagrinėjamose administracinėse bylose.

21. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintų Kalėjimų departamento nuostatų 8.2 punktas numato, kad Kalėjimų departamentas turi teisę tikrinti kaip Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ir valstybės įmonės laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų ir tarptautinių sutarčių, vykdo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymus, kitus teisės aktus, duoti privalomus nurodymus nustatytiems įstatymų bei kitų teisės aktų pažeidimams šalinti. Atsižvelgiant į tai, teismas privalėjo tenkinti pareiškėjo skundą ir įpareigoti Kalėjimų departamentą atlikti pakartotinį tyrimą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas.

22. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.23. Atsakovas nurodo, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais pareiškėjo skundas

atmestas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, proceso normų nepažeidė, ištyrė byloje esančius įrodymus, vadovavosi teisingumo ir protingumo kriterijais, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ar nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos tokios kategorijos bylose, pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 2S-4335 dalies, kuria buvo atmestas pareiškėjo S. R. prašymas inicijuoti pareiškėjui paskirtų nuobaudų ir atsisakymo panaikinti įrašus jo asmens byloje nepriklausomą tyrimą ir jų pagrįstumo patikrinimą Kalėjimų departamento Imuniteto skyriuje ir įpareigoti Kalėjimų departamentą šį tyrimą atlikti, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pakartotinai tyrimo pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes nėra pagrindo, nes pareiškėjas nesutikimo su paskirtomis nuobaudomis motyvus turėtų reikšti dėl minėtų nuobaudų iškeltose administracinėse bylose, pareiškėjui atsakovas skundžiamame Sprendime motyvuotai atsakė dėl negalėjimo pašalinti aplinkybių iš pareiškėjo asmens bylos, todėl pakartotinai inicijuoti tyrimo nėra pagrindo.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad papildomas tyrimas turėjo būti inicijuotas, nes po atliktų tarnybinių patikrinimų paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios nebuvo žinomos Kalėjimų departamentui atliekant jo skundų nagrinėjimą dėl paskirtų nuobaudų teisėtumo ir įrašų jo asmens byloje panaikinimo, tokios aplinkybės negali būti nustatinėjamos nagrinėjamose administracinėse bylose.

27. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 20 d. prašymu (b. l. 42–56) kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas inicijuoti Kalėjimų departamento Imuniteto skyriuje šiame prašyme nurodytų pareiškėjui paskirtų nuobaudų bei atsisakymo panaikinti įrašus pareiškėjo asmens byloje nepriklausomą tyrimą ir jų pagrįstumo patikrinimą; užtikrinti laisvės atėmimo įstaigoje jo saugumą; neužtikrinus saugumo, perkelti pareiškėją į kitą laisvės atėmimo įstaigą. Pareiškėjas minėtame prašyme nurodė šias nuobaudas: Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 68-1310 paskirtą nuobaudą – papeikimą, dėl 2016 m. rugsėjo 8 d. elgesio Drausmės komisijos posėdyje, 2016 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 68-1254 paskirtą nuobaudą dėl 2016 m. rugsėjo 19 d. atsisakymo persikelti gyventi į 12 būrį, 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 68-1208 paskirtą nuobaudą, kuri Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. N-3 buvo panaikinta. Pareiškėjas nurodė, kad su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, prašydamas įpareigoti Pravieniškių PN-AK direktorių panaikinti pareiškėjo asmens byloje įrašą apie 2016 m. gruodžio

12 d. padarytą pataisos įstaigos vidaus tvarkos ir režimo pažeidimą paliekant be priežiūros įjungtą pareiškėjui priklausantį elektros prietaisą, už kurį nuobauda nebuvo paskirta, apsiribota svarstymu Drausmės komisijoje. Pareiškėjas prašyme taip pat nurodė, kad jo asmens byloje buvo ir kiti įrašai dėl jo padarytų vidaus tvarkos pažeidimų (2016 m. rugsėjo 18 d., 2016 m. gruodžio 6 d., 2017 m. kovo 30 d.), už kuriuos nuobaudos nebuvo skirtos. Taip pat pareiškėjui 2017 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. 68-530 buvo paskirta nuobauda – papeikimas už tai, kad 2017 m. kovo 14 d. akivaizdžiai matėsi nesutvarkyta patalpa, kurioje budėjo pareiškėjas. Pareiškėjas būtinybę atlikti nepriklausomą tyrimą grindė Kalėjimų departamento 2017 m. sausio 24 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. LV-280 nustatytais pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtais veiksmais, kad pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 68-1208 paskirta nuobauda buvo nepagrįsta, nustatyti šiurkštūs teisės aktų pažeidimai, taip pat pareigūnų neteisėti veiksmai konstatuoti Kalėjimų departamento 2016 m. gruodžio 8 d. išvada Nr. TT-22 ir 2017 m. sausio 5 d. išvada Nr. TT-1, be to, iš viešai prieinamos informacijos matyti, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai yra įtariami neteisėtais veiksmais nuteistųjų atžvilgiu, todėl tai kelia abejonių pareigūnų objektyvumu, galbūt buvo klastojami dokumentai. Pareiškėjas prašyme pažymėjo, kad dėl jam paskirtų nuobaudų, atsisakymo panaikinti jo asmens byloje esančius įrašus yra paduoti skundai, kurie nagrinėjami ikiteismine / teismine tvarka.

28. Skundžiama Sprendimo dalimi (b. l. 10–13) Kalėjimų departamentas atsisakė inicijuoti tyrimą dėl pareiškėjo 2017 m. birželio 2 d. prašyme nurodytų paskirtų nuobaudų, įrašų asmens byloje panaikinimo, kadangi pareiškėjo skundai dėl jų išnagrinėti BVK 183 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, Kalėjimų departamento pateiktuose atsakymuose pareiškėjas buvo informuotas apie galimybę juos BVK 183 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka skųsti administraciniam teismui, todėl Kalėjimų departamente inicijuoti tyrimą dėl 2017 m. birželio 2 d. prašyme skirtų nuobaudų ir atsisakymo panaikinti įrašus asmens byloje pagrįstumo, nėra teisinio pagrindo.

29. Pagal BVK 143 straipsnio 8 dalį nuteistasis turi teisę šio kodekso 183 straipsnyje nustatyta tvarka apskųsti jam paskirtą nuobaudą aukštesniam pagal pareigas pareigūnui. Skundo padavimas nuobaudos vykdymo nesustabdo. Aukštesnis pagal pareigas pareigūnas nuobaudą sušvelnina arba ją panaikina, jeigu ją paskyręs pareigūnas viršijo savo įgaliojimus, netinkamai įvertino pažeidimo padarymo aplinkybes arba jeigu nuobauda paskirta nepadariusiam pažeidimo nuteistajam.

30. BVK 183 nustato bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarką. Pagal minėto straipsnio 1 dalį viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos (BVK 183 str. 2 d.). Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (BVK 183 str. 3 d.).

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad būtų inicijuotas jo 2017 m. birželio 2 d. prašyme nurodytų jam paskirtų nuobaudų nepriklausomas tyrimas ir jų pagrįstumo patikrinimas Kalėjimų departamento Imuniteto skyriuje. Kaip minėta, bausmių vykdymo institucijų priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo tvarka nustatyta BVK 183 straipsnyje. Pareiškėjas neginčija ir bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo skundai dėl jo 2017 m. birželio 2 d. prašyme nurodytų nuobaudų išnagrinėti Kalėjimų departamente BVK 183 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo prašymo (ginčo) dalykas – paskirtų nuobaudų teisėtumas ir pagrįstumas, turėtų būti nagrinėjamas atitinkamose administracinėse bylose dėl pareiškėjui paskirtų nuobaudų panaikinimo, o ne inicijuojant naują Kalėjimų departamento patikrinimą dėl nuobaudų pagrįstumo. Pareiškėjo nurodomos, kaip teigiama, naujai paaiškėję aplinkybės, nustatytos Kalėjimų departamento 2016 m. gruodžio 8 d. išvadoje Nr. TT-22, 2017 m. sausio 5 d. išvadoje Nr. TT-1 ir 2017 m. sausio 24 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. LV-280, jo teigimu, susijusios su paskirtų nuobaudų teisėtumu ir pagrįstumu, vertintinos nagrinėjant pareiškėjo skundus dėl jam paskirtų nuobaudų teisėtumo.

32. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktą prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.

33. Skundžiama Sprendimo dalimi Kalėjimų departamentas atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 2 d. prašymą dėl įrašų jo asmens byloje panaikinimo, kadangi šiuo klausimu pareiškėjo skundai jau buvo išnagrinėti BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo skundai (prašymai) dėl įrašų jo asmens byloje buvo nagrinėjami jau ne kartą, pareiškėjui buvo pateikti išsamūs atsakymai, pvz., Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 6 d. raštu Nr. 2S-3828 pažymėta, kad asmens byla – ne atskiri įrašai, o pagrindinis suimtojo ir nuteistojo įskaitos dokumentų rinkinys, dėl to įrašų iš asmens bylos panaikinimas nėra įmanomas, Kalėjimų departamentas tokių įgaliojimų neturi, taip pat nurodyta, jog apie įrašų naikinimą iš asmens bylos pareiškėjui jau buvo atsakyta Kalėjimų departamento 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 2S-2314, 2017 m. gegužės 23 d. raštu Nr. 2S-3515, dėl to vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsniu pareiškėjo prašymas iš esmės nagrinėjamas nebus (b. l. 86–87). Atsižvelgdama į aptartą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad skundžiama atsakovo Sprendimo dalis ir šiuo aspektu yra teisėta ir pagrįsta, o įpareigoti atsakovą atlikti pakartotinį tyrimą pareiškėjo nurodytais argumentais nėra pagrindo.

34. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra pakankamai aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

35. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo S. R. (S. R.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________




NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5db0b9c06c2a11e99989e603c54a3595

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. (A. K.) prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas A. K. (A. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (15/5-10)11U-537(00569) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Baltarusijos Respublikos piliečiui A. K., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą

tenkino, t. y. panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjo A. K. skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento Kontrolės skyriaus 2018 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (15/5-10)11U-537(00569) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Baltarusijos Respublikos piliečiui A. K., panaikinimo“.

II.

Pareiškėjas A. K. 2019 m. sausio 25 d. pateikė teismui prašymą, kuriame prašo priteisti iš atsakovo Migracijos departamento 400 Eur išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (I t., b. l. 170–175).

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo prašo sumažinti bylinėjimosi išlaidų sumą (I t., b. l. 177–178). Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo atstovas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, pagal Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 2 ir 5 punktuose įtvirtintus bei protingumo ir teisingumo kriterijus priteistina bylinėjimosi išlaidų suma turėtų būti sumažinta.

Teisėjų kolegija


III.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip

pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis (redakcijos, galiojusios iki 2018 m. gruodžio 29 d.) nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas priimtas 2019 m. sausio 14 d., pareiškėjas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo elektroninių ryšių priemonėmis per savo atstovą advokatą pateikė 2019 m. sausio 25 d., taigi nepraleido ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyto keturiolikos kalendorinių dienų termino.

Pareiškėjas prašo priteisti iš 400 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme už suteiktas advokato teisines paslaugas už apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimo parengimą. Turėtoms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė 2018 m. lapkričio 13 d. sąskaitą už teisines paslaugas Serija DB Nr. 2018/11-01 (I t., b. l. 174) bei mokėjimo nurodymą (I t., b. l. 175), iš kurių matyti, kad pareiškėjas už suteiktas teisines paslaugas apmokėjo jam byloje atstovavusiai advokato padėjėjai D. B. (I t., b. l. 45). Taigi pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos tiesiogiai susiję su administracine byla, pagrįstos ir realiai patirtos. Galutinis procesinis sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, patenkinti visi pareiškėjo reikalavimai, todėl jis turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rekomendacijų 7 punktas nustato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.10 punktą rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, – 1,7.

Pagal Rekomendacijų 5 punktą už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų šių Rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio.

Pareiškėjo prašoma priteisti išlaidų suma už apeliacinio skundo parengimą (parengtas 2018 m. lapkričio 12 d.) – 400 Eur, neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteistino dydžio už tokio pobūdžio teisines paslaugas (2018 m. antrojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 926,7 Eur x 1,7 x 0,80 (80 proc.) = 1 260,31 Eur), yra daugiau, nei tris kartus mažesnė, nei rekomenduojama maksimali, todėl priteistina visa. Teisėjų kolegijos vertinimu, priteistina suma atitinka protingumo bei teisingumo kriterijus ir laikytina racionalia, todėl jos mažinti papildomai nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 41 straipsnio 2 dalimi, 137 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. (A. K.) prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, priteisimo tenkinti.

Priteisti pareiškėjui A. K. (A. K.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.



ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-155-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04335-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. spalio 21 d. raštą Nr. (14.5-20)R-6742 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos advokatų tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 11 buvo laikinai pašalintas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo. VMI šie duomenys buvo žinomi, tačiau ir toliau buvo skaičiuojamos jo mokestinės įmokos į biudžetą. Iš pareiškėjo buvo nepagristai reikalaujama pildyti VMI nustatytos formos metines pelno mokesčio deklaracijas, nors jis neužsiėmė advokato veikla. VMI tik 2015 m. pripažino, kad pareiškėjo advokato veikla sustabdyta nuo 2009 m. vasario 29 d. Pareiškėjo nuomone, jis nuo 2009 m. neprivalo pildyti deklaracijų, susijusių su advokato veikla. Jeigu ir būtų nustatyti įsiskolinimai už laikotarpį iki 2009 m. vasario 26 d., juos būtų galima realizuoti tik atstačius jo advokato profesinę veiklą. VMI 2016 m. rugpjūčio 5 d. rašte Nr. (14.5-20)R-4864 buvo daug netikslumų, todėl pareiškėjas ir kreipėsi dėl išaiškinimo, kuris pateiktas skundžiamame Sprendime.

3. VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. VMI nurodė, kad, gavusi informaciją, pareiškėjo individualią veiklą išregistravo nuo 2009 m. vasario 26 d. ir apie tai

informavo pareiškėją 2015 m. sausio 16 d. raštu Nr. (4.66)-46-MPD-324. Nors pareiškėjas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo buvo išbrauktas 2009 m. vasario 26 d., tačiau turi pateikti pajamų mokesčio metinę deklaraciją (GPM308) kaip individualią veiklą vykdantis asmuo už visą 2009 m. mokestinį laikotarpį. Pareiškėjas už 2008 ir 2009 m. mokestinius laikotarpius metines pajamų mokesčio deklaracijas GPM305 ir GPM308 bei mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas FR0572 už 2008 m. balandžio, liepos ir rugpjūčio mėnesius pateikė, tačiau apskaičiuoto pajamų ir privalomojo sveikatos draudimo mokesčių nesumokėjo. Todėl pagal pareiškėjo pateiktas ir mokesčių administratoriaus įvertintas metines pajamų deklaracijas GPM305 ir GPM308 bei mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=497a78606c2a11e99989e603c54a3595

deklaracijas FR0572 buvo apskaičiuota 428,68 Eur skola ir, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas naudojasi elektroninio deklaravimo sistema, apie šią skolą buvo informuotas per elektroninių paslaugų sritį „Mano VMI“ 2013 m. kovo 15 d., 2013 m. lapkričio 20 d., 2015 m. lapkričio 24 d. ir 2016 m. liepos 21 d. išsiųstais pranešimais. Pareiškėjas nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų padengti apskaičiuotą įsiskolinimą, todėl yra perduota antstoliui išieškoti 444,12 Eur (1533,46 Lt) mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. VMI 2017 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-407 pakoreguota išieškotina mokestinė nepriemoka iš turto, nes pareiškėjas padengė žemės mokesčio nepriemoką už 2011 ir 2012 m. mokestinius laikotarpius. Bendra įsiskolinimo suma su delspinigiais yra 428,68 Eur.

5. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad VMI informaciją apie prievoles sumokėti administracines baudas gauna iš Administracinių teisės pažeidimų registro (toliau – ir ATPR), kurio valdytoja yra Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija. Vadovaujantis iš ATPR gauta informacija pareiškėjui buvo suformuota 57 Eur mokėtina suma. VMI 2016 m. liepos 27 d. gavo atnaujintą informaciją iš ATPR ir pareiškėjo prievolė (57 Eur) dėl pareiškėjui paskirtos baudos už administracinį teisės pažeidimą buvo anuliuota. Apie paskirtos baudos anuliavimą VMI pareiškėją informavo 2016 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. (14.5-20)R-4864 ir ginčijamu Sprendimu. Pareiškėjo 2016 m. spalio 3 d. skunde, į kurį buvo atsakyta Sprendimu, nurodyto 2013 m. gruodžio 12 d. skundo „Dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Vilniaus gyventojų skyriaus rašto 2013-12-11 Nr. (4.66)46-MPD-10755“ nei VMI, nei Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nėra gavusios. VMI taip pat nėra gavusi ir pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 12 d. skunde, į kurį buvo atsakyta Sprendimu, nurodyto 2016 m. rugpjūčio 18 d. skundo „Dėl tarnybinio patikrinimo ir informacijos pateikimo“.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateiktais prašymais (skundais), į kuriuos atsakyta VMI Sprendimu, suformulavo

prašymus pateikti informaciją ir paaiškinimus, tačiau mokesčių administratoriaus veiksmų neskundė, sprendimų panaikinti neprašė. Todėl, teismo nuomone, Sprendimas, atsakant į pareiškėjo prašymus (pareiškimus), vertintinas tuo aspektu, ar VMI tinkamai į juos atsakė, ar atsakymas yra aiškus ir atitinkantis individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

9. Teismas pabrėžė, kad VMI, atsakydama į pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 12 d. ir 2016 m. spalio 3 d. skundus (pareiškimus), Sprendime paaiškino, kad kartu su skundais pateiktų 2013 m. gruodžio 12 d. skundo „Dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prievolių departamento Vilniaus gyventojų skyriaus rašto Nr. 2013-12-11 Nr. (4.66)-46-MPD-10755“ ir 2016 m. rugpjūčio 18 d. skundo „Dėl tarnybinio patikrinimo ir informacijos pateikimo“ mokesčių administratorius nėra gavęs. Raštu taip pat išaiškinta, kad pareiškėjui pateikus 2016 m. liepos 21 d. skundą ir atlikus informacijos patikrinimą, prievolė dėl paskirtos baudos už administracinį teisės pažeidimą buvo anuliuota ir apie tai pareiškėjas informuotas 2016 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. (14.5-20)-R-4864. Sprendime nurodyta ir tai, kad skola valstybės biudžetui yra susidariusi pagal pareiškėjo mokesčių administratoriui pateiktas 2008–2010 m. metines pajamų deklaracijas, nurodyta skolos suma, pateiktas skolos detalizavimas. Skundžiamame Sprendime taip pat išvardinta, kada ir kokiais pranešimais pareiškėjas informuotas apie skolą valstybės biudžetui. Iš skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM) ir privalomojo socialinio drausimo mokesčiai (toliau – ir PSD) paskaičiuoti už 2008–2009 m. mokestinius laikotarpius, atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktas metines ir mėnesines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas. Tai patvirtina ir VMI pateikta prievolių ataskaita.

10. Teismas taip pat pažymėjo, kad į pareiškėjo 2016 m. liepos 21 d. prašymą dėl reikalavimo panaikinti suklastotus duomenis VMI atsakė 2016 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. (14.5-20)R-4864. Pareiškėjo reikalavimą dėl minėto rašto panaikinimo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartimi atsisakyta priimti, neatnaujinus skundo padavimo termino. Minėta teismo nutartis įsiteisėjusi.

11. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, pasirašytas įgalioto asmens, jame nurodyta apskundimo tvarka, todėl jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. VMI įvykdė jai priskirtas funkcijas, t. y. gavusi pareiškėjo prašymą pateikti informaciją, pradėjo administracinę procedūrą,

išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, pateikė turimą informaciją ir paaiškinimus. Ginčijamas Sprendimas yra aiškus, objektyvus, juo yra atsakyta į pareiškėjo keliamus klausimus. Sprendimas pripažintinas teisėtu, pagrįstu ir jo naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

III.

12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo pranešti prokurorui dėl G. K. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus miesto skyriaus nusikalstamos veikos.

13. Pareiškėjas nurodo, kad jis 2010 m. siekdamas būti pripažintas bedarbiu kreipėsi į VSDFV Vilniaus miesto skyrių, kuriame tarnautojo pareigas atliekantis G. K. jam pateikė žinomai melagingą ir tikrovės neatitinkančią informaciją, nurodydamas, kad pareiškėjas yra advokatas ir 2010–2011 m. jis vykdė advokato veiklą 9 kartus. G. K. klastojo dokumentus, tai patvirtina VSDFV duomenų bazė, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas advokato veiklą vykdė iki 2009 m. vasario 8 d. VSDFV iš pareiškėjo priverstinai išieško mokestines sumas, kurių nėra pagrindo išieškoti. VSDFV Vilniaus miesto skyrius klastojo duomenis apie nebūtą pareiškėjo advokato profesinę veiklą nuo 2009 m. vasario 26 d. ir vengė jam pateikti atsakymus, biurokratiškai nurodydamas, kad neva pareiškėjui jau buvo atsakyta, nors iš tiesų jokie raštai pareiškėjui nebuvo siųsti. Apie VMI sprendimus, kurie nurodomi ginčijamame Sprendime ir kuriais remiantis jam mokestinė prievolė kildinama po 2009 m. vasario 26 d., pareiškėjui nebuvo žinoma. Skundą pateikus teismui, iš VMI buvo gautas 2017 m. sausio 3 d. sprendimas Nr. (23.31-08) 467-407. Pareiškėjas minėtą sprendimą taip pat apskundė teismui. Pareiškėjas prašė teismo bylas dėl ginčijamo Sprendimo ir dėl 2017 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 467-407 sujungti ir nagrinėti šioje byloje vienu metu, tačiau toks jo reikalavimas nebuvo tenkinamas, ir dėl to teismas nepasisakė.

14. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad negalėjo susipažinti su bylos medžiaga, nes visi bylos duomenys buvo teikiami elektroninėje erdvėje, o su elektroninėmis priemonėmis (kompiuteriu) jis nemoka naudotis. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas advokatas atstovauti pareiškėjui šioje byloje tinkamai neatliko savo pareigų, dėl to buvo nušalintas, o kitas advokatas pareiškėjui nebuvo paskirtas. Todėl vien dėl šių aplinkybių teismo sprendimas turėtų būti pripažintas neteisėtu. Pareiškėjo nuomone, teismas bylai svarbių įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė, o tai lėmė neteisingo ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

15. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentu kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija


16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo VMI išnagrinėjo pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 12 d. ir 2016 m. spalio 3 d. prašymus, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-

747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu,

sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčijamas VMI Sprendimas yra aiškus, objektyvus, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, dėl to yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti remiantis pareiškėjo išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, susijusių su ginčijamu Sprendimu, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams (žr. šios nutarties 8–11 punktus) ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

19. Nors pareiškėjas nurodo, kad apie VMI sprendimus (raštus), kurie nurodomi ginčijamame Sprendime ir kuriais remiantis jam mokestinė prievolė kildinama po 2009 m. vasario 26 d., jam nebuvo žinoma, tačiau ginčijame Sprendime nurodyta, kad pareiškėjui siųsti keturi pranešimai apie susidariusią skolą valstybės biudžetui buvo įteikti ir perskaityti, išskyrus 2015 m. lapkričio 24 d. pranešimą. Nepaisant to, kad vieno pranešimo apie susidariusią skolą pareiškėjas neperskaitė, akivaizdu, kad pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie susidariusią skolą valstybės biudžetui, nes detali informacija apie pareiškėjo mokėtinus mokesčius pateikta ir ginčijamame Sprendime.

20. Pareiškėjo argumentai, kad jis negalėjo tinkamai susipažinti su bylos medžiaga dėl nesugebėjimo naudotis kompiuteriu yra nepagrįsti, kadangi nagrinėjama byla nėra elektroninė ir jos visa medžiaga yra laikoma popierine forma, o pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad jam buvo užkirstas kelias įgyvendinti ABTĮ 49 straipsnio 1 dalies garantuojamą teisę susipažinti su byloje esančiais dokumentais. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu ir neprašė skirti papildomo laiko susipažinti su bylos medžiaga.

21. Pareiškėjas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pats pareiškė, kad jis atsisako Valstybės garantuojamo teisinės pagalbos tarnybos paskirto advokato, o prašymo atidėti bylos nagrinėjimą ir skirti naują advokatą jam atstovauti nagrinėjamoje byloje neišreiškė. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs pirmosios instancijos teismo sujungti šią bylą su byla, kurioje ginčijamas kitas VMI sprendimas (raštas) jo atžvilgiu. Be to, pagal ABTĮ 68 straipsnio 1 dalį bylos sujungiamos tik tada, kai skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties teisės akto ar veiksmo (neveikimo). Todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant šią bylą buvo pažeistos proceso teisės normos, dėl ko būtų pagrindas skundžiamą teismo sprendimą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu.

22. Pareiškėjo argumentai apie neteisėtus VSDFV (Vilniaus skyriaus) sprendimus (veiksmus) neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje, kadangi šios bylos dalykas yra tik VMI Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, bet netiriami VSDFV (Vilniaus skyriaus) veiksmai (sprendimai) pareiškėjo atžvilgiu.

23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą (išanalizavusi joje esančią medžiagą), neturi prielaidų išvadai, kad G. K. ir VSDFV Vilniaus miesto skyrius pareiškėjo atžvilgiu padarė nusikalstamą veiką ar veikas. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir informuoti prokurorą apie minėtų subjektų padarytas nusikalstamas veikas pareiškėjo atžvilgiu (ABTĮ 110 str. 1 d., 149 str. 1 d.).

24. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. A-738-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04025-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. C. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 491-278 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad VMI pagal Norvegijos Karalystės mokesčių surinkimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) prašymą Sprendimu nutarė išieškoti iš jo 17 678,64 Eur sumą. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 28 straipsnio, reglamentuojančio bendradarbiavimą su užsienio valstybių mokesčių administratoriais, 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad jei kitaip nenumato tarptautinė sutartis ar susitarimas, pagalba užsienio valstybės mokesčių administracijai (kompetentingai institucijai) teikiama, jei užtikrinamas bendradarbiavimo abipusiškumas ir užsienio valstybės institucija, kuri kreipiasi, yra išnaudojusi visas įprastines galimybes tikslui, dėl kurio kreipiamasi, pasiekti. Jokių duomenų apie tai, kad būtų įgyvendinta minėta įstatymo nuostata, VMI nepateikė. Pareiškėjas, supratęs, kad buvo neteisingai apmokestintos pajamos Norvegijos Karalystėje, kreipėsi į UAB „Incom“, kuri padėjo spręsti su mokesčiais

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5c1be8f06c2a11e99989e603c54a3595

susijusius klausimus. Minėta bendrovė teikė prašymus, skundus Norvegijos Karalystės kompetentingoms institucijoms, tačiau iki šiol dar neišnagrinėti visi prašymai ir skundai, susiję su pareiškėjo pajamų apmokestinimu. Tad vien dėl to, kad nepriimti galutiniai sprendimai pagal pareiškėjo skundus dėl pajamų apmokestinimo, VMI neturėjo teisinio pagrindo priimti Sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad ginčijamas VMI Sprendimas yra visiškai nepagrįstas, t. y. Sprendime nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios Sprendime išvardintų teisės normų taikymą. VMI Sprendime nurodytas tik teisės aktas – Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartis dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo (toliau – ir Sutartis), – tačiau nenurodytos konkrečios šio teisės akto nuostatos, taikytinos pareiškėjo atžvilgiu. Todėl nėra galimybės patikrinti, ar nustatytos aplinkybės yra pagrindas taikyti Sprendime nurodytas teisės normas. Nors Sprendime yra nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis 2016 m. gegužės 25 d. iš Tarnybos gautu prašymu vykdyti reikalavimą ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. gautu prašymu tęsti mokestinės nepriemokos veiksmus, tačiau minėti dokumentai nebuvo nei analizuoti ginčijamame Sprendime, nei pridėti tarp pareiškėjui atsiųstų dokumentų. VMI Sprendimas nėra pagrįstas nei teisės aktais, nei faktiniais duomenimis ir tai leidžia konstatuoti jo neatitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems reikalavimams. VMI Sprendimo turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę pareiškėjui suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą.

4. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.5. VMI nurodė, kad 2016 m. birželio 8 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-17814 informavo pareiškėją apie tai, kad 2016 m.

gegužės 25 d. gautas Tarnybos prašymas išieškoti iš pareiškėjo 17 678,64 Eur nesumokėto mokesčio ir delspinigių skolą už 2014 ir 2015 m. bei su prašymu susiję dokumentai. Prašymas pateiktas vadovaujantis Sutarties 28 straipsniu. Tarnyba patvirtino, kad prašymas išieškoti atitinka Norvegijos Karalystės teisinius ir administracinius reikalavimus bei visi teisiniai reikalavimai mokestinei skolai išieškoti yra įvykdyti. VMI 2016 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. (23.1-08-3-4) RNA-26521 dėl sprendimo vykdymo informavo pareiškėją, kad, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, Sutartimi, 2016 m. gegužės 25 d. iš Tarnybos gautu prašymu išieškoti nepriemoką iš pareiškėjo ir Tarnybos 2016 m. rugpjūčio 2 d. gautu prašymu tęsti mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmus, priėmė Sprendimą išieškoti iš jo mokestinę nepriemoką pagal užsienio valstybės prašymą.

6. Atsakovas paaiškino, kad, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VAĮ nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Iš pareiškėjui siųstų dokumentų spręstina, kad pareiškėjas galėjo ir turėjo suprasti jam perduotų dokumentų turinį. Pareiškėjo argumentas, kad jam nepavyko suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmės ir turinio, identifikuoti teisių ir pareigų pasikeitimo, tinkamai įgyvendinti administraciniu aktu suteiktų teisių ar įvykdyti nustatytų pareigų bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, yra visiškai nepagrįstas. Sprendime yra aiškiai suformuluota jo apskundimo tvarka, jis pagrįstas objektyviais faktais ir teisės aktų normomis, pasirašytas įgalioto asmens. Todėl negalima sutikti su pareiškėjo argumentu dėl VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų nesilaikymo nagrinėjamu atveju.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl VMI Sprendimo, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 17 678,64 Eur mokestinę nepriemoką, teisėtumo ir pagrįstumo.

9. Teismas pabrėžė, kad Sprendime yra nurodytas jo faktinis pagrindas – Norvegijos kompetentingos institucijos prašymas (gautas 2016 m. gegužės 25 d.), kuriame pateikti pagrindiniai duomenys apie mokestinę prievolę. Minėtas dokumentas buvo pridėtas prie Sprendimo. Sprendimas taip pat yra pasirašytas įgalioto asmens. Todėl teismas darė išvadą, kad skundžiamas administracinis aktas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 23 d. pateikė prašymą VMI dėl skolos išieškojimo sustabdymo, taip pat kreipėsi su pretenzija į Norvegijos Karalystės kompetentingą instituciją, todėl pareiškėjas suprato savo teises ir jam nustatytas pareigas (mokestines prievoles) bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai siekė jas apginti.

11. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad VMI tinkamai vadovavosi galiojančiais teisės aktais, objektyviai vertino ginčo aplinkybes, t. y. priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Netenkinęs

pareiškėjo skundo, teismas atmetė ir pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas nurodo, kad teismas turėjo įvertinti, ar priimtas skundžiamas VMI Sprendimas atitinka VAI 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teismas tik formaliai pažymėjo, kad VMI priimtas Sprendimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau teismo argumentai iš esmės suteikia pagrindą daryti išvadą, jog visais atvejais, kai prašymą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo pateikia užsienio valstybės įgaliota institucija, Lietuvoje bus priimtas sprendimas išieškoti mokestines nepriemokas, net netikrinant jų pagrįstumo ir teisėtumo. Išvada, kad vien užsienio valstybės prašymo pateikimas yra pagrindas nepriemokos išieškojimui, yra nepagrįsta. Ginčijamame Sprendime nebuvo nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios Sprendime išvardintų teisės normų taikymą. Aplinkybė, kad VMI Sprendime buvo nurodytas tik teisės aktas – Sutartis, – tačiau nenurodytos konkrečios šio teisės akto nuostatos, taikytinos pareiškėjo atžvilgiu, yra pagrindas išvadai, jog šis administracinis aktas nėra pagrįstas. Nagrinėjamu atveju nėra galimybės patikrinti, ar nustatytos aplinkybės yra pagrindas taikyti Sprendime nurodytas teisės normas. Nors VMI sprendime nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis 2016 m. gegužės 25 d. gautu prašymu vykdyti reikalavimą ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. gautu prašymu tęsti mokestinės nepriemokos veiksmus, tačiau minėti dokumentai nebuvo nei analizuoti ginčijamame Sprendime, nei pridėti tarp pareiškėjui atsiųstų dokumentų. Sprendime taip pat nenurodyta, kokios rūšies mokesčiams priskirtina išieškotina 17 678,64 Eur suma. VMI sprendime nurodė, kad, priimdama Sprendimą, vadovaujasi Sutartimi, tačiau nenurodė konkrečių šio teisės akto nuostatų. Iš esmės VMI sprendimas nebuvo pagrįstas nei teisės aktais, nei faktiniais duomenimis ir tai yra pagrindas konstatuoti jo neatitikimą VAI 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems reikalavimams. Šie Sprendimo trūkumai yra esminiai, sukliudę pareiškėjui, kaip šio individualaus administracinio akto adresatui, suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

14. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. VMI nurodo, kad teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs visus byloje esančius įrodymus, motyvuotai ir argumentuotai pažymėjo, jog skundžiamas administracinis aktas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Teismas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad pareiškėjas, gavęs pranešimus iš VMI dėl mokestinės prievolės išieškojimo (pagal Tarnybos pranešimą), galėjo ir turėjo suprasti jam reiškiamos mokestinės prievolės pagrindą bei aktyviai ginti savo teises. Pareiškėjui buvo teikiama visa reikalinga informacija. Pareiškėjas suprato savo teises ir jam nustatytas pareigas (mokestines prievoles) bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai siekė jas apginti (pareiškėjas pats su pretenzija kreipėsi į Norvegijos Karalystės kompetentingą instituciją).

Teisėjų kolegija


16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI Sprendimo, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 17 678,64 Eur sumą pagal iš Tarnybos 2016 m. gegužės 25 d. gautą prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, kad ginčijamas Sprendimas nėra tinkamai pagrįstas, dėl to neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti

peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į apeliacinio skundo ribas, t. y. jame akcentuojamus aspektus.

19. VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010).

20. Vis dėlto tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti. Priešingu atveju atitinkamas viešojo administravimo sistemos subjekto mokesčių administratoriaus sprendimas turėtų būti naikinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013).

21. Šiuo atveju reikšminga yra tai, kad pareiškėjas dar VMI 2016 m. birželio 8 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-17814 buvo informuotas, jog, vadovaujantis Sutarties 28 straipsniu, 2016 m. gegužės 25 d. gautas Tarnybos prašymas išieškoti 17 678,64 Eur nesumokėto mokesčio ir delspinigių skolą už 2014 ir 2015 m., šis raštas kartu su minėto Tarnybos prašymo vertimu į lietuvių kalbą buvo išsiųstas pareiškėjui registruotu laišku. Nors minėtame VMI rašte buvo nurodytas neteisingas skolininko vardas, t. y. ne pareiškėjo, o kito asmens, bet pareiškėjas į šį raštą operatyviai sureagavo pateikdamas 2016 m. birželio 23 d. prašymą sustabdyti skolos išieškojimą, grindžiant tuo, kad jis yra pateikęs Norvegijos Karalystės kompetentingai institucijai apeliaciją (prašymą) dėl jo mokestinės nepriemokos už 2014–2015 m. perskaičiavimo. Tad yra akivaizdu, kad pareiškėjas jau iš VMI 2016 m. birželio 8 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-17814 suprato, kokią konkrečią mokestinę nepriemoką Tarnyba iš jo siekia išieškoti, ir tuo pagrindu pats pareiškėjas ėmėsi atitinkamų teisinių veiksmų, kreipdamasis į atitinkamą Norvegijos Karalystės instituciją. Įvertinus tai, teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamas Sprendimas (jame nurodyta informacija apie 2016 m. gegužės 25 d. ir 2016 m. rugpjūčio 2 d. gautus Tarnybos prašymus išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo ir tęsti šios nepriemokos išieškojimą, Sutartis) nagrinėjamu atveju buvo pakankamai pagrįstas, t. y. pareiškėjas neabejotinai suprato, kokią mokestinę nepriemoką nuspręstą iš jo išieškoti, ir kad tai vykdoma Sutarties 28 straipsnio pagrindu, nes ši konkreti teisės norma, kaip minėta, buvo nurodyta VMI 2016 m. birželio 8 d. rašte Nr. (23.1-08)-RNA-17814 pareiškėjui. Prie Sprendimo buvo pridėta ir prievolių ataskaita, kurioje detalizuotos išieškotinos sumos iš pareiškėjo. Ginčijamas Sprendimas buvo išsiųstas kartu su VMI 2019 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. (23.1-08-3-4) RNA-26521, kuriame be to, kas nurodyta ginčijamame Sprendime, pažymėta, kad pareiškėjas, norėdamas išsiaiškinti visus neišspręstus klausimus, susijusius su mokesčių apskaičiavimu, ir skolos pagrindus, turi teisę kreiptis į Central Tax Office – Foreign Tax Affairs (nurodyti šios institucijos pašto ir elektorinio pašo adresai, telefonas). Su minėtu VMI raštu ir ginčijamu Sprendimu pareiškėjui buvo išsiųstas ir Tarnybos prašymas išieškoti mokesčius iš jo.

22. Taigi spręstina, kad pareiškėjas galėjo žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas ginčijamas VMI Sprendimas. Akivaizdu, kad pareiškėjas suprato atitinkamų santykių esmę ir turinį, identifikavo nagrinėjamu atveju savo turimas teises ir pareigas. Tuo pagrindu pareiškėjas nustatyta tvarka galėjo efektyviai realizuoti teisę į savo teisių ir teisėtų interesų gynybą. Todėl ginčijamo VMI Sprendimo panaikinti dėl jo neatitikimo VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams nėra pagrindo.

23. Pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, vadovaujantis Sutarties 28 straipsnio nuostatų analize, būtent Norvegijos Karalystės prašymas išieškoti konkrečias mokesčių sumas, yra pakankamas pagrindas VMI pradėti prašomų nepriemokų išieškojimą. Pats pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kad Tarnybos prašymas išieškoti iš jo mokestines nepriemokas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, VMI Sprendimu teisėtai ir pagrįstai nusprendė iš pareiškėjo išieškoti mokestinę nepriemoką, gavusi atitinkamus Tarnybos prašymus.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą netenkinti pareiškėjo skundo panaikinti VMI Sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė

jokių pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti. Todėl pirmosios instancijos teismo spendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Netenkinant pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra jam pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo M. C. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eA-161-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00270-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.8; 12.13.1.2; 12.13.3.1; 12.13.3.2(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4b45c2806c2a11e99989e603c54a3595

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. sausio 4 d. sprendimo Nr. S-2(7-251/2016) (toliau – ir MGK sprendimas) dalį, kuria pripažinta, kad jam pagrįstai apskaičiuotas mokėtinas 29 591,34 Eur gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM), šio mokesčio bauda ir delspinigiai; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. 68-287 (toliau – ir VMI sprendimas) dalį, kuria patvirtinta 29 591,34 Eur GPM, šio mokesčio bauda ir delspinigiai; 3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) viršininko 2016 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. (4.65)FR0682-410 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas) dalį, kuria pareiškėjui nurodyta sumokėti 29 591,34 Eur GPM, šio mokesčio baudą ir delspinigius. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Vilniaus AVMI 2016 m. balandžio 1 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)FR0680-236 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir už 2009–2012 m. pareiškėjui apskaičiavo GPM, privalomojo sveikatos draudimo įmokas (toliau – PSD įmokos) ir jų delspinigius. Patikrinimo aktas patvirtintas Vilniaus AVMI sprendimu, kuriuo pareiškėjui į biudžetą nurodyta sumokėti 46 325,01 Eur GPM, 22 661,64 Eur šio mokesčio delspinigių, skirta 23 162,36 Eur GPM bauda, taip pat 6 177,59 Eur PSD įmokų, 4 093,76 Eur šių įmokų delspinigių ir skirta 3 088,78 Eur bauda. GPM ir PSD įmokos Patikrinimo akte apskaičiuotos ir Vilniaus AVMI sprendimu patvirtintos, nes patikrinimo metu mokesčių administratorius padarė išvadą, jog pareiškėjas iš UAB „Valymo paslaugos“ gavo pajamas ne už UAB „Ežerų krašto investicijos“ akcijų pardavimą, o kitokias neapmokestintas pajamas. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus AVMI sprendimu, padavė skundą VMI, kuri sprendimu patvirtino Vilniaus AVMI sprendimą. Pareiškėjas ginčijo VMI sprendimą MGK, kuri skundą patenkino iš dalies: perdavė pareiškėjo skundą dėl jo gautų iš UAB „Ežerų krašto investicijos“ pajamų VMI nagrinėti iš naujo, o kitą VMI sprendimo dalį – dėl iš UAB „Valymo paslaugos“ gautų pajamų ir apskaičiuoto 29 591, 34 Eur GPM, šio mokesčio baudos ir delspinigių – patvirtino.

1.2. Pareiškėjas nesutiko su ta MGK sprendimo dalimi, kuria jam patvirtinti nurodymai sumokėti 29 591,34 Eur GPM, šio mokesčio baudą ir delspinigius. Patikrinimo metu surinktų įrodymų visuma įrodo, kad pareiškėjas realiai pardavė UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijas UAB „Valymo paslaugos“. Nors pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 23 d. (akcijų pardavimo sutarties sudarymo dieną) neturėjo UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų nuosavybės teise, tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.306 straipsnio 1 dalies nuostatas pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti neišimti iš apyvartos daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali būti sukurti, ar pardavėjo įgyti ateityje. Todėl pareiškėjas galėjo perduoti akcijų nuosavybės teisę UAB „Valymo paslaugos“, kadangi po 2011 m. rugsėjo 23 d. akcijų pirkimo- pardavimo sutarties (toliau – ir 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartis) pasirašymo per 10 dienų jis jau buvo įregistruotas jų savininku VĮ Registrų centro.

1.3. Akcijų pardavimo realumą įrodo ir vėlesni UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų perleidimai užsienio bendrovėms. Minėtos akcijos iš UAB „Valymo paslaugos“ perėjo „Riverside SRL Global Limited“ nuosavybėn, kaip ir buvo sutarta 2011 m. rugsėjo 15 d. sutartyje Nr. 2011-09-15 (toliau – ir 2011 m. rugsėjo 15 d. sutartis) tarp minėtų bendrovių, ir dėl kurios UAB „Valymo paslaugos“ siekė įsigyti šias akcijas iš pareiškėjo. Iš „Riverside SRL Global Limited“ UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų nuosavybė vėliau perėjo Lenkijos bendrovei Eurosed, Spolka z ograniczona odpowiedzianoscia, o tai įrodo, kad vyko tolesni sandoriai šiomis akcijomis, tai būtų neįmanoma, jei pareiškėjas būtų likęs šių akcijų savininku. Lenkijos mokesčių administratorius taip pat patvirtino, kad pats pareiškėjas akcijų minėtai Lenkijos bendrovei nepardavė, o tai įrodo, kad jis pardavė akcijas būtent UAB „Valymo paslaugos“.

1.4. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 ir 69 straipsnius, kadangi MAĮ 69 straipsnis taikomas, kai nustatoma, jog mokesčių mokėtojas sudarė tam tikrą sandorį ir dėl šio sandorio gavo tam tikrą mokestinę naudą – galimybę nemokėti mokesčių. Mokesčių administratorius neįrodė, kad akcijų pardavimo sandoriu siekta mokestinės naudos, todėl turinio viršenybės prieš formą principas taikytas nepagrįstai.

1.5. Mokesčių administratorius laikėsi dviejų priešingų pozicijų: pirma, 2011 m. rugsėjo 23 d. UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijos pareiškėjui nuosavybės teise nepriklausė ir parduoti jų pareiškėjas negalėjo, todėl jis iš UAB „Valymo paslaugos“ gavo ne vertybinių popierių perleidimo pajamas, o kitas pajamas; antra, pareiškėjas sudarė sandorį, siekdamas mokestinės naudos, t. y. siekė pasinaudoti mokestine lengvata, pagal kurią parduodant nustatytą laikotarpį išlaikytas akcijas neatsiranda prievolė mokėti mokesčio, todėl mokesčių administratorius vadovavosi MAĮ 69 straipsniu. Tačiau minėtos

mokesčių administratoriaus pozicijos kartu nekoreliuoja, net jei sandoris dėl jo ydingumo negalioja, jis nesukuria jokių teisinių pasekmių ir nėra prasmės jo sukurtas pasekmes koreguoti taikant turinio viršenybės prieš formą principą. Šis principas taikomas, kai mokesčių mokėtojo sudaryta sutartis visiškai galioja civilinės teisės prasme, tačiau jos tikslas ydingas (tik gauti mokestinės naudos) ir dėl to šis sandoris mokesčių tikslais gali būti ignoruojamas, nors civilinės teisės prasme toks sandoris ir toliau lieka galioti. Jei sandoris, visgi sudarytas, įvyko, galiojo ir pareiškėjas gavo pinigus už parduotas akcijas, tuomet reikėjo nustatyti pareiškėjo tikslą gauti mokestinės naudos, tačiau šiuo atveju mokesčių administratorius to nepadarė.

1.6. Perkelti pareigą mokėti mokesčius nuo išskaičiuojančio asmens galima tik tokiais atvejais, jei mokestinė nepriemoka susidarė dėl mokesčių mokėtojo sukčiavimo, piktnaudžiavimo teise ar kitų teisei prieštaraujančių veiksmų, apie kuriuos pirmasis (mokestį išskaičiuojantis asmuo), veikdamas sąžiningai ir rūpestingai, nežinojo ir negalėjo žinoti. Mokesčių administratorius nenustatė, kad UAB „Valymo paslaugos“ nežinojo ar nesuprato, kokį sandorį sudarė ar už ką pareiškėjui išmokėjo pinigines lėšas. Todėl nepagrįstai mokestinės prievolės nustatytos pareiškėjui. Būtinų mokestiniam patikrinimui dokumentų pateikimas tik VMI negali būti vertinamas kaip pareiškėjo nesąžiningumo įrodymas, nes VMI yra paskutinė instancija, kuriai mokesčių mokėtojas turi pateikti visus dokumentus ir įrodymus. Pajamų iš UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų perleidimo nedeklaravimas, minėtos bendrovės buveinės adreso ir jos direktoriaus gyvenamosios vietos adreso registravimas pareiškėjui priklausančiose patalpose bei šios bendrovės veiklos sustabdymas praėjus metams po 2019 m. rugsėjo 23 d. sutarties sudarymo neįrodo akcijų neperleidimo UAB „Valymo paslaugos“ fakto.

1.7. Pajamų gavimą ar negavimą įrodo ne jų deklaravimas, o sutarčių, kurių pagrindu gaunamos pajamos, vykdymo aplinkybės (atsiskaitymas pagal sutartis ir pan.). Jei mokesčių administratorius laikytųsi pozicijos, kad visi sandoriai, iš kurių pajamų mokesčių mokėtojai nedeklaravo, yra neįvykę, tai leistų asmenims, nenorintiems mokėti mokesčių, jų išvengti paprasčiausiai neįrašant pajamų savo mokesčių deklaracijose. Pareiškėjo pajamos iš UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų pardavimo buvo lygios akcijų įsigijimo savikainai ir pildant GPM deklaraciją tokiu atveju apmokestinamųjų pajamų neatsiranda. Todėl pareiškėjas, žinodamas, kad GPM mokėjimo prievolės jam vis tiek neatsiranda, šių pajamų nedeklaravo. Pareiškėjas pajamas gavo per banką, o UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų pirkėjas pagal nustatytą tvarką privalėjo metams pasibaigus VMI pranešti apie pareiškėjui išmokėtas sumas, todėl nedeklaruodamas tokių pajamų pareiškėjas nesitikėjo ir nesiekė nuslėpti paties sandorio.

1.8. Pareiškėjas niekaip nebuvo susijęs nei su UAB „Valymo paslaugos“, nei su jos akcininkais ar vadovais, todėl negalėjo daryti jokios įtakos minėtos bendrovės sprendimams. Jis nėra atsakingas ir už tai, kad UAB „Valymo paslaugos“ ir UAB „Ežerų krašto investicija“, praėjus daugiau kaip metams po akcijų pirkimo-pardavimo sandorio, sustabdė savo veiklą. Minėto sandorio sudarymo metu UAB „Valymo paslaugos“ veikė ir tai nenuginčyta. Ši bendrovė išregistruota iš PVM mokėtojų tik praėjus metams po 2011 m. rugsėjo 23 d. sutarties sudarymo. Šio sandorio metu UAB „Valymo paslaugos“ turėjo darbuotojų ir pakankamai lėšų atsiskaityti su pareiškėju.

2. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:2.1. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas iš UAB „Valymo paslaugos“ banko pavedimais 2011–2012 m. gavo

265 870 jungtinių valstijų dolerių (toliau – ir doleriai) (688 177,08 Lt). Pareiškėjas 2013 m. liepos 23 d. mokesčių administratoriui pateiktame paaiškinime nurodė, kad negali pateikti paaiškinimų dėl turėtų sandorių su UAB „Valymo paslaugos“ laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. tačiau tą pačią dieną pareiškėjas pateikė 2011 m. rugsėjo 23 d. sutarties su UAB „Valymo paslaugos“ dėl UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų pardavimo už 791 000 Lt bei 2011 m. rugsėjo 15 sutarties tarp UAB „Valymo paslaugos“ ir „Reverside SRL Global Limited“ kopijas. Pareiškėjas nurodė, kad pagal 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartį už parduodamas akcijas atsiskaityta pilnai, dalis per banką, o dalis grynaisiais pinigais. Dokumentų, pagal kuriuos buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais už parduotas akcijas, pareiškėjas neturėjo ir pateikti negalėjo. Pagal pateiktą 2011 m. rugsėjo 15 d. sutarties kopiją UAB „Valymo paslaugos“ įsipareigojo nupirkti UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijas už nominalią akcijų kainą, o „Reverside SRL Global Limited“ suteikti finansines lėšas akcijoms įsigyti bei sumokėti 0,5 proc. agento mokestį nuo kiekvienos finansinių investicijų dalies į akcijas. Pagal pateiktą 2011 m. rugsėjo 23 d. sutarties kopiją UAB „Valymo paslaugos“ įsipareigojo nupirkti iš pareiškėjo 7 910 vnt. UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų už nominalią 100 Lt akcijų kainą, akcijas apmokant iki 2012 m. liepos 31 d.

2.2. Įvertinęs patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, pareiškėjo papildomai pateiktus dokumentus ir vadovaudamasis turinio viršenybės prieš formą principu, mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjas, įformindamas 2011 m. rugsėjo 23 d. akcijų sutartį, piktnaudžiavo mokesčių įstatymais ir siekė mokestinės naudos, išvengiant mokesčių mokėjimo

nuo gautų pajamų, todėl gautas 265 870 dolerių (688 177,08 Lt) pajamas identifikavo kaip kitas neapmokestintas pajamas, nuo kurių apskaičiuotą GPM sumą pripažino kaip pagrįstą ir teisingą. Teisiškai reikšminga aplinkybė, suponuojanti tokią išvadą, yra tai, jog akcijų pardavimo momentu, t. y. 2011 m. rugsėjo 23 d., akcijos nepriklausė nuosavybės teise pareiškėjui. Pagal byloje pateiktus Juridinių asmenų registro duomenis pareiškėjas UAB „Ežerų krašto investicija“ akcininku buvo registruotas nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2011 m. spalio 10 d. Tuo tarpu ginčo sandorio sudarymo metu 7 910 vnt. UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų priklausė A. G. Minėtam asmeniui UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų nuosavybės teisė registruota nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2011 m. spalio 4 d. Pareiškėjas šią aplinkybę kvestionavo papildomai mokesčių administratoriui pateikdamas 2011 m. rugsėjo 14 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį (jos kopiją), pagal kurią jis iš A. G. įsigijo 7 910 vnt. UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų už 791 000 Lt. (toliau – ir 2011 m. rugsėjo 14 d. sutartis). Tačiau MGK, įvertinusi ginčo byloje nustatytas aplinkybes, surinktus įrodymus, nurodė, kad pareiškėjo papildomai pateikta akcijų įsigijimo sutartis laikytina gynybine versija, objektyviai nepagrindžiančia pareiškėjo motyvų dėl turėtos nuosavybės teisės į UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijas 2011 m. rugsėjo 23 d. Tokia išvada padaryta nustačius, kad Juridinių asmenų registre akcininkų pasikeitimas dėl aptariamo akcijų perleidimo nėra užfiksuotas teisės aktų nustatyta tvarka, nors kiti UAB „Ežerų krašto investicija“ akcininkų pasikeitimai yra registruoti. Abejones dėl pateikto dokumento realumo kelia ir pareiškėjo pateiktame 2013 m. liepos 23 d. paaiškinime dėl vertybinių popierių įsigijimo ir pardavimo nurodytos aplinkybės, t. y., kad pareiškėjas negalėjo pateikti paaiškinimų dėl akcijų įsigijimo ir pardavimo, nurodė, kad dokumentų neturi ir pateikti negali, visa informacija registruota VĮ Registrų centre. Tad pats pareiškėjas pripažino, kad visi duomenys yra registruojami Juridinių asmenų registre. Minėtame pareiškėjo paaiškinime nurodytos aplinkybės laikytinos patikimesnėmis, nes nėra sąlygotos patikrinimo metu nustatytų rezultatų. Be to, 2011 m. rugsėjo 14 d. sutarties kopija pateikta tik vykstant mokestiniam ginčui, o mokesčių administratoriaus atliekamų kontrolės procedūrų metu, kurios mokesčių mokėtojo atžvilgiu buvo vykdomos nuo 2013 m. balandžio 25 d., pareiškėjas duomenų apie minėtos sutarties egzistavimą nepateikė. Pateiktuose skunduose dėl mokestinio ginčo pareiškėjas nenurodė priežasčių, sutrukdžiusių šiuos duomenis pateikti mokestinio patikrinimo ar operatyvaus patikrinimo metu. Tokie pareiškėjo veiksmai suponuoja išvadą dėl jo nesąžiningumo ir netinkamo pareigų vykdymo, siekiant padėti visapusiškai išsiaiškinti aplinkybes, kad būtų priimtas kuo objektyvesnis sprendimas. Išskyrus 2011 m. rugsėjo 14 d. sutartį, pareiškėjas nepateikė jokių kitų ūkinės operacijos realumą pagrindžiančių įrodymų, todėl pareiškėjas neįrodė, kad UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų nuosavybės teisė 2011 m. rugsėjo 23 d. priklausė būtent jam. Tai suponuoja išvadą, kad UAB „Valymo paslaugos“ pervestos lėšos į pareiškėjo sąskaitą nėra laikytinos atsiskaitymu už vertybinių popierių pardavimą pagal 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartį. Pareiškėjas nepagrįstai vadovavosi CK 6.306 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kadangi vertybiniai popieriai šiame CK straipsnyje yra nurodomi kaip atskiras galimas pirkimo-pardavimo sutarties dalykas ir jiems netaikytina sąlyga, jog gali būti perleisti ateityje įgyti vertybiniai popieriai.

2.3. Mokesčių administratoriaus išvadą dėl pajamų iš UAB „Valymo paslaugos“ kvalifikavimo pagrindžia ir kitos mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytos aplinkybės: 1) pareiškėjo paaiškinimų dėl atsiskaitymo pagal 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartį prieštaringumas (2013 m. liepos 23 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad UAB „Valymo paslaugos“ už parduotas UAB „Ežerų karšto investicija“ akcijas atsiskaitė per banką ir grynaisiais pinigais, tačiau dokumentų, pagrindžiančių grynųjų pinigų gavimą, neturi ir pateikti negali, o 2013 m. liepos 30 d. paaiškinime nurodė, kad visos sumos buvo mokėtos per banką); 2) pareiškėjas už tariamą akcijų pardavimą į banko sąskaitą gavo mažiau nei numatyta 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartyje, tačiau paaiškinimų dėl šių aplinkybių nepateikė; pareiškėjas nedeklaravo vertybinių popierių pardavimo pajamų Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nustatyta tvarka; 3) A. G. laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2011 m. spalio 4 d. buvęs UAB „Ežerų karšto investicija“ vienintelis akcininkas laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 19 d. iki 2015 m. liepos 27 d. deklaravo gyvenamąją vietą pareiškėjui nuosavybės teise priklausiusiame bute; minėtas asmuo 2016 m. sausio 31 d. kirto Lietuvos Respublikos sieną ir išvyko iš Lietuvos Respublikos, jo gyvenamosios vietos adresas nežinomas; 4) UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijas, net ir pardavus naujam akcininkui, šios bendrovės buveinė iki 2012 m. gruodžio 20 d. buvo registruota pareiškėjui priklausančiose patalpose; UAB „Ežerų krašto investicija“ veiklos nevykdo nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d., mokesčių administratoriui deklaracijų neteikia nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d., ši bendrovė nepateikė ataskaitų apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus ir asmenis už 2011–2012 m. ir nedeklaravo, kam nuosavybės teise priklausė jos akcijos; 5) UAB „Valymo paslaugos“ veikla sustabdyta, deklaracijos teiktos iki 2012 m. liepos 24 d., ši bendrovė išregistruota iš PVM mokėtojų nuo 2012 m. liepos 30 d., deklaruotos registracijos vietoje bendrovės veiklos požymių nenustatyta; UAB „Valymo paslaugos“ atstovai ar įgalioti asmenys kviečiami mokesčių administratoriaus apklausai neatvyko, o paskutinis

UAB „Valymo paslaugos“ akcininkas jau miręs; nepateikti dokumentai dėl akcijų įsigijimo ir buhalteriniai apskaitos dokumentai.

2.4. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas formaliai sudarytais sandoriais siekė išvengti GPM mokėjimo, todėl neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktas formaliai sudarytas sutartis, bet atkūrė iškreiptas aplinkybes ir pareiškėjo gautas pajamas neva už perleistas akcijas pagrįstai apmokestino GPM. Nustačius aukščiau nurodytų sąlygų MAĮ 69 straipsnio taikymui egzistavimą, mokesčių administratorius pagrįstai mokesčių mokėjimo pareigą perkėlė pareiškėjui.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas pažymėjo, kad ginčas tarp šalių šioje byloje yra kilęs dėl pajamų, kurias pareiškėjas gavo iš UAB „Valymo paslaugos“ apmokestinimo GPM. Pareiškėjui mokestinė prievolė apskaičiuota, nustačius, kad jis iš UAB „Valymo paslaugos“ 2011–2012 m. gavo 265 870 dolerių (688 177,09 Lt) kitų įstatymo nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų. Pareiškėjas aplinkybės, kad banko pavedimais iš UAB „Valymo paslaugos“ 2011–2012 m. gavo 265 870 dolerių, neginčija. Pareiškėjas nurodė, kad šios sumos buvo pervestos UAB „Valymo paslaugos“ atsiskaitant pagal 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartį, pagal kurią jis šiai bendrovei pardavė UAB „Ežerų krašto investicijos“ akcijas. Pareiškėjo teigimu, kadangi akcijos buvo parduotos už tiek, už kiek buvo įsigytos, šių sumų nedeklaravo, nes prievolės sumokėti GPM jam nekilo. Mokesčių administratorius pareiškėjo paaiškinimus vertino kaip nepagrįstus, kadangi 2011 m. rugsėjo 23 d. sandoris tarp pareiškėjo ir UAB „Valymo paslaugos“ dėl UAB „Ežerų krašto investicijos“ akcijų pardavimo negalėjo įvykti, nes sandorio sudarymo dieną (2011 m. rugsėjo 23 d.) UAB „Ežerų krašto investicijos“ akcijos pareiškėjui nuosavybės teise nepriklausė.

5. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė 2011 m. rugsėjo 23 d. sutarties su UAB „Valymo paslaugos“ dėl akcijų pardavimo už 791 000 Lt bei 2011 m. rugsėjo 15 d. sutarties tarp UAB „Valymo paslaugos“ ir „Reverside SRL Global Limited“ kopijas. Pagal pateiktą 2011 m. rugsėjo 15 d. sutarties kopiją nustatyta, kad UAB „Valymo paslaugos“ įsipareigojo nupirkti UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijas už nominalią akcijų kainą, o „Reverside SRL Global Limited“ suteikti finansines lėšas akcijoms įsigyti bei sumokėti 0,5 proc. agento mokestį nuo kiekvienos finansinių investicijų dalies į akcijas. Taip pat pagal pateiktą 2011 m. rugsėjo 23 d. sutarties kopiją nustatyta, kad UAB „Valymo paslaugos“ įsigijo iš pareiškėjo 7 910 vnt. UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų už nominalią 100 Lt akcijų kainą, akcijas apmokant iki 2012 m. liepos 31 d. (bendra sandorio vertė sutartyje nenurodyta). Mokesčių administratoriui konstatavus, kad 2011 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjui nuosavybės teise nepriklausė UAB „Ežerų krašto investicijos“ akcijos, todėl jų parduoti UAB „Valymo paslaugos jis negalėjo, pareiškėjas papildomai mokesčių administratoriui pateikė 2011 m. rugsėjo 14 d. sutartį (jos kopiją), pagal kurią jis iš A. G. įsigijo 7 910 vnt. UAB „Ežerų krašto investicijos“ akcijų už 79 1000 Lt.

6. Teismas nustatė, kad 7 910 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Ežerų krašto investicijos“ akcijų laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2011 m. spalio 4 d. nuosavybės teise priklausė A. G. Pareiškėjas minėtas akcijas valdė laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2011 m. spalio 10 d. 2013 m. spalio 24 d. Juridinių asmenų registro įrašas patvirtina, kad pareiškėjas UAB „Ežerų krašto investicijos“ akcininku buvo nuo 2011 m. spalio 6 d. iki 2011 m. lapkričio 2 d. Šis įrašas atliktas remiantis 2011 m. spalio 26 d. akcininkų sąrašu, pasirašytu paties pareiškėjo, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas 2011 m. spalio 4 d. įsigijo 710 vnt. paprastųjų vardinių UAB „Ežerų krašto investicijos“ akcijų, o 7 200 vnt. paprastų vardinių šios bendrovės akcijų nuo 2011 m. spalio 10 d. įsigijo „Riverside SRL Global Limited“. Juridinių asmenų registre akcininkų pasikeitimas dėl akcijų perleidimo 2011 m. rugsėjo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 23 d. nėra užfiksuotas teisės aktų nustatyta tvarka, nors kiti bendrovės akcininkų pasikeitimai yra registruoti. Duomenys, kad pareiškėjas pagal 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartį pardavė UAB „Ežerų krašto investicija“ paprastųjų vardinių akcijų UAB „Valymo paslaugos“ ir tai, kad 2011 m. rugsėjo 23 d. minėtos akcijos nuosavybės teise priklausė pareiškėjui, VĮ Registrų centrui nepateikti. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo pateikta 2011 m. rugsėjo 14 d. sutartis nepatvirtina, kad pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 14 d. iš A. G. įsigijo 7 910 vnt. UAB „Ežerų krašto investicijos“ akcijų už 791 000 Lt. Taigi pareiškėjas, nebūdamas 7 910 vnt. UAB „Ežerų krašto investicijos“ akcijų savininku, šių akcijų 2011 m. rugsėjo 23 d. negalėjo parduoti ir UAB „Valymo paslaugos“.

7. Teismo vertinimu, pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikta 2011 m. rugsėjo 14 d. sutartis leidžia teigti, kad pareiškėjas iš esmės pripažįsta aplinkybę, jog analizuojamo 2011 m. rugsėjo 23 d. sandorio metu jis nebuvo įgijęs nuosavybės teisių į UAB „Ežerų krašto investicijos“ akcijas. Pareiškėjas pripažįsta ir tai, kad nuosavybės teisės į UAB „Ežerų krašto investicijos“ akcijas Juridinių asmenų registre buvo įregistruotos vėliau nei 2011 m. rugsėjo 23 d., tai buvo patvirtinta Juridinių asmenų registro įrašais. Teismo vertinimu, šiam ginčui reikšmingos aplinkybės yra ir tai, kad 2011 m. rugsėjo 14 d. sutartis (jos kopija) buvo pateikta tik vykstant mokestiniam ginčui, o apie tokios sutarties egzistavimą pareiškėjas paaiškinimuose vietos mokesčių administratoriui nenurodė. Išskyrus 2011 m. rugsėjo 14 d. sutartį, pareiškėjas nepateikė jokių kitų ūkinės operacijos realumą pagrindžiančių įrodymų (apmokėjimo už akcijas dokumentų ir pan.). Dėl paaiškinimų apie akcijų įsigijimą iš pareiškėjo mokesčių administratorius kreipėsi į UAB „Valymo paslaugos“ vadovą, tačiau nei jis, nei kitas įgaliotas asmuo neatvyko bei nepateikė duomenų. Taip pat nustatyta, kad UAB „Ežerų krašto investicija“ veiklos nevykdo nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. Ši bendrovė nepateikė ataskaitų apie kontroliuojamuosius ir kontroliuojančius vienetus ir asmenis už 2011–2012 m. ir nedeklaravo, kam priklauso jos akcijos. Buvęs UAB „Ežerų krašto investicijos“ vienintelis akcininkas A. G. 2016 m. sausio 31 d. kirto Lietuvos Respublikos sieną ir išvyko iš Lietuvos, jo gyvenamosios vietos adresas nežinomas.

8. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius rėmėsi ir operatyvaus patikrinimo metu surinkta informacija apie UAB „Ežerų krašto investicija“. Minėtos bendrovės pateiktos finansinės atskaitomybės duomenys už 2010–2011 m. patvirtina, jog ši bendrovė 2010 m. deklaravo 186 482 Lt, o 2011 m. – 166 270 Lt turto ir nuosavybės. UAB „Ežerų krašto investicijos“ 2011 m. finansinėje atskaitomybėje taip pat deklaravo, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. yra sustabdžiusi veiklą. Atsižvelgęs į šiuos duomenis, mokesčių administratorius padarė išvadą, kad 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartyje deklaruota parduodamų UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų vertė (7 910 vnt. akcijų už nominalią 100 Lt akcijų kainą) neatitinka faktinės šios bendrovės akcijų vertės. Pareiškėjas vietos mokesčių administratoriui pateikė prieštaringus paaiškinimus dėl atsiskaitymo už vertybinius popierius ir neišsamius paaiškinimus apie akcijų įgijimo ir perleidimo aplinkybes. Pareiškėjas 2013 m. spalio 11 d. nenurodė ir nepaaiškino, kada, kiek ir kurį laiką turėjo UAB „Ežerų krašto investicijos“ akcijų, tik pripažino, kad jis buvo šios bendrovės akcininkas ir vadovas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad UAB „Valymo paslaugos“ nepirko UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų, o tik tarpininkavo akcijų pirkime, nors pagal paties pareiškėjo pateiktą 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartį būtent UAB „Valymo paslaugos“ įsigijo iš jo minėtos bendrovės akcijų. Pareiškėjas nebuvo nuoseklus ir nurodydamas aplinkybes dėl atsiskaitymo už UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijas būdą. Iš pradžių jis teigė, kad UAB „Valymo paslaugos“ už parduotas UAB „Ežerų karšto investicija“ akcijas atsiskaitė per banką ir grynaisiais pinigais, tačiau dokumentų, pagrindžiančių grynųjų pinigų gavimą, neturėjo ir pateikti negalėjo, tačiau 2013 m. liepos 30 d. paaiškinime jis nurodė, kad visos sumos buvo mokėtos per banką. Nors mokėjimo pavedimuose ir nurodyta mokėjimo paskirtis „už akcijas“, tačiau nesant akcijų pirkimo-pardavimo sutarties originalo, toks mokėjimo paskirties nurodymas negali patvirtinti, kad šiais mokėjimais buvo atsiskaitoma už akcijas, nurodytas 2011 m. rugsėjo 23 d. sutarties kopijoje.

9. Teismo nuomone, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių, pareiškėjo paaiškinimų ir surinktų rašytinių įrodymų visumą, darytina išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų nuosavybės teisė 2011 m. rugsėjo 23 d. priklausė būtent jam. Tai suponuoja ir išvadą, kad UAB „Valymo paslaugos“ pervestos lėšos į pareiškėjo sąskaitą nėra laikytinos atsiskaitymu už vertybinių popierių pardavimą, t. y. pareiškėjas iš UAB „Valymo paslaugos“ gavo ne vertybinių popierių perleidimo pajamas pagal 2011 m. rugsėjo 23 d. akcijų pardavimo sandorį, o kitas nedeklaruotas ir neapmokestintas pajamas iš kitų sandorių, kurių nėra galimybės identifikuoti.

10. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai nagrinėjamu atveju pareiškėjo iš UAB „Valymo paslaugas“ gautas pinigines sumas priskyrė kitoms B klasės pajamoms (GPMĮ 22 str. 3 d.). Vadovaujantis GPMĮ 25 straipsnio 1 dalimi, pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo. Todėl mokesčių administratorius mokestinę prievolę sumokėti GPM pagrįstai priskyrė pareiškėjui. Nors VMI nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismo vertinimu, panaikinti VMI ir MGK sprendimus nėra teisinio pagrindo. Visos šiam mokestiniam ginčui svarbios aplinkybės yra nustatytos. Mokesčių administratorius išnaudojo visas įmanomas galimybes ir priemones objektyviai tiesai nustatyti. To neginčija ir pareiškėjas. Naujų įrodymų, kad akcijų pirkimas buvo realus, pareiškėjas teismui nepateikė. Ginčo dėl apskaičiuotos mokestinės prievolės dydžio nėra. Pareiškėjui taip pat pagrįstai apskaičiuoti delspinigiai ir paskirtas bauda. Įrodymų, sudarančių pagrindą mažinti paskirtą baudą ar atleisti nuo delspinigių, byloje nepateikta.

III.

11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1. Teismo išvada, kad pareiškėjas neturėjo teisės UAB „Valymo paslaugos“ parduoti UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijas yra nepagrįsta. Net jei nagrinėjant šį apeliacinį skundą būtų padaryta išvada, kad pareiškėjas pinigus gavo ne už parduotas akcijas, o nenustatyto sandorio pagrindu, tai pats GPM apskaičiavimas pareiškėjui vis tiek būtų neteisėtas, nes pareiga sumokėti mokesčius tenka UAB „Valymo paslaugos“. Teismas nagrinėjamu atveju klaidingai nustatė pačią pajamų klasę. Pajamas, pareiškėjo gautas iš UAB „Valymo paslaugos“ nenustatytos rūšies sandorio pagrindu, teismas pripažino B klasės pajamomis pagal GPMĮ 22 straipsnio 3 dalį. Tačiau pajamos, gautos iš juridinio asmens, yra A klasės pajamos, nes taip numato GPMĮ 22 straipsnio 2 dalis. Pagal GPMĮ 22 straipsnio 2 ir 3 dalis A klasės pajamoms priskiriamos visos iš Lietuvos vieneto gautos pajamos (išskyrus nustatytas išimtis), o B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos. Kadangi visos iš Lietuvos juridinio asmens (vieneto) gautos pajamos (išskyrus konkrečias įvardintas išmokų rūšis) yra A klasės pajamos, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo iš UAB „Valymo paslaugos“ gautos nenustatytos rūšies pajamos yra B klasės pajamos. Jei gyventojo pajamos priskiriamos A klasės pajamoms, tai šias pajamas išmokantis asmuo yra laikomas mokesčio mokėtoju (GPMĮ 23 str. 1 d., MAĮ 2 str. 17 ir 18 d.) ir jam tenka pareiga, atsižvelgiant į gyventojui išmokamą pajamų sumą, apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPM. Kadangi pareiškėjui sumas, teismo pripažintas nenustatytos rūšies išmokomis, išmokėjo Lietuvos vienetas (UAB „Valymo paslaugos“), tai pagal GPMĮ 23 straipsnio 1 dalį šiai bendrovei ir teko pareiga išskaičiuoti GPM ir sumokėti jį į biudžetą. Todėl pareiga tinkamai kvalifikuoti pajamų rūšį ir atitinkamai mokestinės pasekmės dėl netinkamo kvalifikavimo ir išmokų neapmokestinimo tenka pinigus pareiškėjui išmokėjusiai UAB „Valymo paslaugos“.

11.2. Kadangi nenustatytos rūšies išmokos, gautos iš juridinio asmens, yra A klasės pajamos, o VMI sprendime juridinio asmens (UAB „Valymo paslaugos“) prievolę sumokėti GPM nuo A klasės pajamų perkėlė pačiam pareiškėjui, tai teismas turėjo patikrinti, ar VMI įrodė perkelti prievolę leidžiančias sąlygas. Teismas sprendime teisingai nurodė, kad vertindama, jog akcijų pareiškėjas nepardavė, VMI neteisėtai taikė MAĮ 10 ir 69 straipsnių nuostatas, nes sandoris neįvykęs, nesukūrė teisinių pasekmių ir todėl VMI nebuvo pagrindo koreguoti juo sukuriamas teisines pasekmes taikant turinio viršenybės prieš formą principą. Dėl to, netaikydamas šių specialiųjų MAĮ nuostatų, mokesčių administratorius turėjo teisę GPM apskaičiuoti tik tam subjektui, kuriam tokia prievolė tiesiogiai tenka, t. y. UAB „Valymo paslaugos“, kaip mokesčius išskaičiuojančiam asmeniui. Byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad UAB „Valymo paslaugos“ nežinojo ir negalėjo žinoti, už ką mokėjo pareiškėjui pinigus per banką ar kad pareiškėjas kokiu nors būdu apgavo šią bendrovę. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs kaip nors susijęs su UAB „Valymo paslaugos“, todėl jis negalėjo daryti jokios įtakos šios bendrovės sprendimams. Nei pareiškėjas, nei su juo susiję asmenys niekada šioje bendrovėje nedirbo, nebuvo jos akcininkais, bendrovės veiklos vieta niekaip nesusijusi su pareiškėju. VMI sprendime taip pat nurodė, kad pareiškėjas ir UAB „Valymo paslaugos“ nebuvo susiję tarpusavyje. Nebuvo nustatyta, kad UAB „Valymo paslaugos“ pinigų išmokėjimo pareiškėjui metu būtų turėjusi mokumo problemų, jai būtų grėsęs bankrotas, nemokumas, būtų buvę skolų biudžetui, UAB „Valymo paslaugos“ turėjo darbuotojų. UAB „Valymo paslaugos“ veiklos nutraukimas ir dėl to jos išregistravimas iš PVM mokėtojų įvyko tik 2012 m. liepos 9 d., t. y. praėjus beveik metams po 2011 m. rugsėjo 23 d. sutarties sudarymo. Pinigus pareiškėjui ši bendrovė išmokėjo iš savo banko sąskaitos dar vykdydama veiklą. Nenustatyta, kad UAB „Valymo paslaugos“ neturėjo lėšų išskaičiuoti iš pareiškėjui išmokamos sumos GPM ir sumokėti į biudžetą. Pareiškėjas negalėjo daryti įtakos UAB „Valymo paslaugos“ valdymui nei pinigų išmokėjimo jam metu, nei vėliau, todėl jam negali kilti neigiamos pasekmės dėl to, kad ši bendrovė praėjus daugiau kaip metams po 2011 m. rugsėjo 23 d. sutarties sudarymo sustabdė savo veiklą ir kad šios bendrovės vadovai praėjus keliems metams neatvyko į VMI ir nepateikė paaiškinimų apie minėtą sandorį.

11.3. Teismas, darydamas išvadą, kad pareiškėjas UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų nepardavė, nepagrįstai sprendime nepasisakė, kaip jis vertina tuos faktus, kad Riverside SRL Global Limited, kurios pavedimu UAB „Valymo paslaugos“ ir nupirko akcijas iš pareiškėjo, toliau šias akcijas perleido kitiems savininkams. Teismas turėjo įvertinti patikrinimo metu nustatytas aplinkybes apie šių akcijų tolimesnį pardavimą ir pagal jų visumą spręsti, ar po 2011 m. rugsėjo 23 d. sutarties sudarymo pareiškėjas perdavė akcijas UAB „Valymo paslaugos“, ar ne. Tai, kad pareiškėjas realiai pardavė UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijas UAB „Valymo paslaugos“, patvirtina pačios Vilniaus AVMI surinkti

duomenys. VĮ Registrų centro duomenimis, pareiškėjas buvo įregistruotas 100 proc. (7 910 vnt.) akcijų savininku nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2011 m. spalio 10 d. Pareiškėjas buvo 710 vnt. UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijų savininku nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2013 m. gegužės 20 d. Riverside SRL Global Limited įregistruota 7 200 vnt. akcijų savininku nuo 2011 m. spalio 10 d. iki 2013 m. gegužės 20 d., Eurosed, Spolka z ograniczona odpowiedzianoscia – nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. spalio 25 d. Riverside SRL Global Limited dar iki akcijų nupirkimo jau buvo sudariusi su UAB „Valymo paslaugos“ 2011 m. rugsėjo 15 d. sutartį, kad pastaroji bendrovė savo vardu iš jai Riverside SRL Global Limited pervestų pinigų nupirks UAB „Ežerų krašto investicija“ akcijas ir gaus už tai 0,5 proc. agentavimo mokestį. Banko mokėjimo pavedimuose UAB „Valymo paslaugos“ nurodė, jog moka pareiškėjui būtent už akcijas. Lenkijos mokesčių administratorius taip pat patvirtino, kad pats pareiškėjas akcijų Lenkijos bendrovei Eurosed, Spolka z ograniczona odpowiedzianoscia nepardavė. Teismo nurodyta aplinkybė dėl 2011 m. rugsėjo 14 d. sutarties vėlesnio pateikimo yra reikšminga tik skiriant baudos dydį, bet ne sprendžiant dėl paties mokesčio apskaičiavimo pagrįstumo.

11.4. Jei teismas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas akcijas įsigijo tik 2011 m. spalio 4 d. (nes toks įrašas yra VĮ Registrų centre), ir nepaneigė fakto, kad Riverside SRL Global Limited 2011 m. spalio 10 d. jau tapo tų pačių akcijų savininke, tai atitinkamai turėjo būti pripažinta, kad pareiškėjo iš anksto gauta suma yra avansas už būsimą akcijų pardavimą, todėl po 2011 m. spalio 10 d. ši suma jau tapo vertybinių popierių pardavimo pajamomis. Pagal CK 1.94 straipsnį netgi įstatymų nustatyto reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymas sandorio nedaro negaliojančiu. Pareiga pranešti VĮ Registrų centrui duomenis apie UAB „Ežerų krašto investicija“ akcininkus net nėra prilyginama pareigai registruoti patį akcijų pardavimo sandorį. Įstatymai nenumato akcijų pardavimo sutarčių registravimo VĮ Registrų centre. Todėl tas faktas, kad duomenys apie pareiškėją, kaip apie akcininką, pateikti VĮ Registrų centrui vėliau, nei numatyta pagal įstatymą, nėra pagrindas daryti išvadą, kad dėl tokio pažeidimo pats akcijų pardavimas neįvyko.

12. Atsakovo VMI atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija


IV.

Dėl teisinio kvalifikavimo

13. Pirmosios instancijos teismas, nors ir atmesdamas pareiškėjo skundą, padarė kitokią išvadą nei mokesčių administratorius – V. K. (V. K.) gavo ne vertybinių popierių perleidimo pajamas pagal 2011 m. rugsėjo 23 d. akcijų pardavimo sandorį, o kitas nedeklaruotas ir neapmokestintas pajamas iš kitų sandorių, kurių nėra galimybės identifikuoti. Todėl, Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimu, VMI nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas (žr. šios nutarties 9–10 p.).

14. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su administracinėje byloje esančiais faktiniais duomenimis, administracinės bylos proceso dalyvių paaiškinimas, atliktais pirmosios instancijos teismo, mokesčių administratoriaus ir MGK vertinimais, vis dėlto yra kitos nuomonės – akcijų pirkimo-pardavimo sutartimis, dirbtinai įforminant vertybinių popierių perleidimo ūkines operacijas, kurios formaliai atitiko GPMĮ nuostatas (akcijų pirkimo-pardavimo sutartys įformintos tokiu būdu, kad pareiškėjui nesusidaro apmokestinamųjų pajamų), realiai siekta pareiškėjui išmokėti kitas pajamas, išvengiant mokėtino mokesčio, kuris galėjo atsirasti išmokant ginčo sumas ne atsiskaitymo už akcijas forma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.).

15. Tai pagrindžia tokios aplinkybės, kaip, pavyzdžiui: pareiškėjo paaiškinimų nenuoseklumas (tvirtinta, kad už akcijas atsiskaityta tiek grynais, tiek pavedimu, tačiau vėliau paaiškinta, kad atsiskaityta tik pavedimu); už tariamą akcijų pardavimą gauta mažiau nei nurodyta 2011 m. rugsėjo 23 d. sutartyje, tačiau dėl to jokių argumentų iš pareiškėjo pusės nepateikta; vertybinių popierių pardavimo pajamos nedeklaruotos įstatymų nustatyta tvarka; 2011 m. rugsėjo 14 d. akcijų sutartis pareiškėjo pateikta tik vykstant mokestiniam ginčui; asmuo iš kurio pareiškėjas įgijo akcijas, buvo deklaravęs gyvenamąją vietą pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame bute; UAB „Ežerų krašto investicija“ pardavus akcijas naujam akcininkui ir toliau liko registruota pareiškėjui priklausiusiose patalpose; UAB „Ežerų karšto investicija“ veiklos

nevykdo nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. (vertybinių popierių perleidimo sandoris sudarytas 2011 m. rugsėjo 23 d.); UAB „Valymo paslaugos“ išregistruota iš PVM mokėtojų nuo 2012 m. liepos 30 d. Ką tik paminėtos ir kitos faktinės aplinkybės, įvardytos šios nutarties II skyriuje, buvo visiškai pakankamas pagrindas padaryti išvadai dėl pareiškėjui išmokėtų kitų pajamų 2011 m. rugsėjo 23 d. sandorio pagrindu.

16. Todėl sutiktina, kad aptariamiems santykiams galėjo ir turėjo būti taikomas tas teisinis reguliavimas, kuris ir buvo nurodytas mokesčių administratoriaus, o vėliau ir MGK – MAĮ 10 straipsnis ir 69 straipsnis – pareiškėjas siekė mokestinės naudos.

17. Apeliacija dėl ginčo akcijų tolimesnio pardavimo kitiems asmenims (žr. šios nutarties 11.3 p.) šiuo atveju nepaneigia pirmiau padarytos išvados (žr. šios nutarties 14 p.) ir iš principo nepatenka į administracinės bylos tyrimo lauką. Kita vertus, pareiškėjas (apeliantas) nepateikė jokių faktinių duomenų (įrodymų), už kiek ginčo akcijos perparduotos, kad ūkinės operacijos buvo realios (vien ginčo akcijų perregistravimas kitiems asmenims esmės nekeičia), todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas ir niekaip negali lemti apeliacinio skundo tenkinimo.

Dėl mokestinės pareigos perkėlimo

18. Pagal bendras taisykles, įtvirtintas GPMĮ 23 straipsnio 1 dalyje, pareiga apskaičiuoti ir sumokėti GPM iš A klasės pajamų tenka šį mokestį išskaičiuojančiam asmeniui.

19. Ginčo atveju mokesčių administratorius sprendimą nesilaikyti (nukrypti) nuo įstatymų leidėjo nustatytos taisyklės iš esmės grindė argumentu, jog nustačius MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, prievolė apskaičiuoti ir sumokėti mokestį tenka mokesčio mokėtojui, o ne mokestį išskaičiuojančiam asmeniui.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nepripažįstama, jog vien nustatymas, kad atitinkamų mokestinių teisinių santykių kvalifikavimui reikšmingi mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė buvo sudaryti turint (vienintelį) tikslą gauti mokestinę naudą, savaime eliminuoja mokestį išskaičiuojančio asmens pareigą nuo gyventojo A klasės pajamų išskaičiuoti ir į biudžetą sumokėti atitinkamas mokesčių bei kitų privalomųjų įmokų sumas. Nei MAĮ 10 straipsnis, nei šio įstatymo 69 straipsnio 1 dalis savaime nesuteikia teisės atitinkamas mokestines prievoles paskirstyti kitiems asmenims, nei tiems, kurie eksplicitiškai nurodyti atitinkamo mokesčio įstatyme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.; 2016 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-153-438/2016).

21. Taikant MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintą turinio viršenybės prieš formą principą ir (ar) mokėtinus mokesčius apskaičiuojant pagal to paties įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas taisykles, mokesčių teisės aktuose nustatyta mokestį išskaičiuojančio asmens prievolė išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą gali būti perkelta atitinkamo mokesčio įstatyme nurodytam mokesčio mokėtojui tuo atveju, jei toks neperkėlimas pažeistų mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus ir (ar) neatitiktų protingumo bei teisingumo kriterijų, kurių turi būti paisoma ir mokesčių administratoriui administruojant mokesčius. Šis vertinimas atliekamas atsižvelgiant į konkrečiame mokestiniame santykyje susiklosčiusias individualias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.).

22. Galimybė reikalauti mokestinės prievolės, kylančios iš A klasės gyventojo pajamų, įvykdymo tiesiogiai iš mokesčio mokėtojo, o ne iš mokestį išskaičiuojančio asmens, yra administracinių teismų praktikoje pripažįstama išimtis iš bendros taisyklės, įtvirtintos GPMĮ 23 straipsnyje. Ši išimtis gali būti taikoma tik išskirtiniais atvejais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-153-438/2016).

23. Tikrinamoje administracinėje byloje tiek mokesčių administratorius, tiek MGK laikėsi bendros pozicijos, kad sandoris buvo visiškai dirbtinis, siekiant pareiškėjo gautas pajamas priskirti neapmokestinamosioms pajamoms.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, 15 punkte nustatytos aplinkybės, visos ginčo situacijos analizavimas, atskiras konkrečias faktines aplinkybes bei faktus susiejant į visumą, sukuriančią išsamų ginčo santykių vaizdą, leidžia suvokti, kad išimties – mokestį išskaičiuojančio asmens prievolės išskaičiuoti mokesčių mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į biudžetą perkėlimas atitinkamo mokesčio įstatyme nurodytam mokesčio mokėtojui – taikymas buvo visiškai pagrįstas.

25. Aptariamos pareigos neperkėlimas mokesčio mokėtojui (pareiškėjui) pažeistų mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, sąžiningumo principus ir neatitiktų protingumo bei teisingumo kriterijų, kurių turi

būti paisoma ir mokesčių administratoriui administruojant mokesčius.26. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo

sprendimas iš esmės yra teisingas, remiantis tais argumentais, kurie buvo išdėstyti šio baigiamojo teisės akto IV skyriuje, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.






Administracinė byla Nr. eAS-275-556/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00475-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 49(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5a3d16d06c2a11e99989e603c54a3595

inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 2D-615 „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą nustatyti naują terminą 2018 m. birželio 28 d. privalomajam nurodymui pašalinti pažeidimus Nr. PN-775 (toliau – ir Nurodymas) įvykdyti arba atnaujinti ir pratęsti nurodyme nurodytą terminą; 3) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Sprendimo vykdymą, iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 21 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.

Pasisakydamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas pažymėjo, jog šioje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo atsakovas nepratęsė Nurodymo įvykdymo termino, nes pareiškėja pateikė prašymą pratęsti Nurodymo įvykdymo terminą, jau pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui. Teismas pažymėjo, kad asmuo, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, turi pareigą pateikti įrodymus, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus, taip pat padaryti neatitaisomą ar sunkiai atitaisoma žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde nepateikė jokių argumentų, kodėl turėjo būti taikoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, juo labiau nepateikė argumentų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

III.

Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Pareiškėja mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo argumentas, jog ji nepateikė duomenų apie tai, jog neva nebus padaryta didelė žala, yra nepagrįstas. Pareiškėja pažymi, kad jau yra gautas antstolio patvarkymas pateikti įrodymus per 3 darbo dienas, kad tvora nugriauta (pagrindinis ginčo klausimas). Jei antstolio patvarkymas turi būti vykdomas, tuomet: 1) bylos nagrinėjimas teisme nebetenka prasmės, nes rodo išankstinę teismo nuostatą priimti sprendimą pareiškėjos skundo netenkinti arba teigiamas sprendimas byloje nebeturės prasmės (kam pratęsinėti laiką tvorai nugriauti, jei ji jau bus nugriauta, t. y. nurodymas įvykdytas); 2) be to, esant teigiamam teismo sprendimui, t. y. teismui patenkinus skundą, liktų nebeaišku išvis, ką daryti toliau, nes esant nugriautai tvorai, pareiškėja nebetenka galimybės savo teisių ginti toliau, kadangi visos šios bylos esmė – gauti galimybę griauti tvorą vėlesniu laiku, t. y. ne kai yra ledinė žemė ir pilna sniego; taip pat pareiškėjas nebeturės galimybės toliau kovoti dėl savo sklypo ribų, ką ji ketina daryti bendrosios kompetencijos teisme; 3) tvora yra ne maža, o keturių pusių tvora aplink 15 arų sklypą ir traukti ją reikia visose pusėse, o tai ir didelis darbas, ir didelė darbų kaina, nes tvorą reikia ne tiesiog nugriauti, bet patraukti. Tvora yra metalinė, įmūryta į žemę ir dar apaugusi augalais (ne bet kokiais, o į tvorą įaugusiais dideliais medžiais).

Pareiškėja taip pat pažymi, kad matavimai, atlikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir pareiškėjos samdyto matininko, kai kur skiriasi net iki metro. Traukiant pareiškėjai priklausančią tvorą, to neįmanoma padaryti neliečiant kaimyno tvoros, be to, pareiškėjai visiškai neaišku, kodėl ji turi traukti kaimyno tvorą, jei ji pastatyta ne vietoje ir dėl to neatitinka pareiškėjos sklypo ribos. Pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos schemą kairioji tvoros dalis yra ne pareiškėjos, todėl net nesuprantama, kaip pareiškėją gali būti įpareigota griauti svetimą turtą, svetimą nuosavybę. Tokios tvoros aplink sklypą stovi daugiau nei 10 metų, o tokios sklypo ribos – daugiau nei 40 metų, todėl dabar stengtis kuo greičiau viską išardyti, įskaitant išpjauti daugiamečius medžius (nes kitaip tvoros nepatrauksi, kadangi jie peraugę ir įsiterpę į tinklą), tiesiog nėra racionalu, to nebūtų įmanomą atitaisyti. Patraukus tvorą, pareiškėjos daugiamečiai vaismedžiai lieka neatitverti, todėl reikėtų išspręsti bent jų kompensavimo klausimą. Esant tiek neaiškumų vienoje byloje ir pareiškėjai nė nežinojus apie priimtą Nurodymą, reikalavimas nugriauti tvorą yra labai skubotas ir neįmanomas įvykdyti tiek dėl gamtinių sąlygų, tiek dėl paties Nurodymo neteisėtumo. Kaimynė nežino, kad bus griaunama jos tvora.

Teisėjų kolegija


Pareiškėja atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino jos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal administracinių teismų praktiką gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę matyti, kad nors pareiškėja nurodo, kad prašo sustabdyti ginčijamo Sprendimo vykdymą, tačiau iš esmės siekia sustabdyti Nurodymo nugriauti jos tvorą vykdymą. Tačiau minėtas Nurodymas nėra šios administracinės bylos pagal pareiškėjo skundą nagrinėjimo dalykas. Pareiškėja skundu šioje byloje ginčija tik Sprendimą, kuriuo nepratęstas terminas Nurodymui įvykdyti. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nagrinėjamu atveju nėra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo skundo reikalavimais panaikinti Sprendimą ir pratęsti (atnaujinti) terminą Nurodymui įvykdyti, nes paties Nurodymo nugriauti tvorą teisėtumas ir pagrįstumas nėra ginčijamas, pareiškėja nagrinėjamu atveju nesutinka tik su termino trukme Nurodymui įvykdyti. Įvertinus tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Be kita ko, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėja, teikdama pirmosios instancijos teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių pagrįstų aplinkybių ir neteikė įrodymų, kad, nesiėmus jos nurodomos užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jos teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės. Pareiškėjos hipotetinio pobūdžio argumentai, kad bus nugriauta tvora, o vėliau išaiškės aplinkybės, kurios bus pasekmė neteisėtų veiksmų, šiuo atveju nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, o reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjai atsirastų dideli nuostoliai ar suma aiškiai apsunkintų jos ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais, tačiau šiuo

atveju pareiškėja to nepadarė.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai

netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Todėl skundžiama apygardos administracinio teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. J. atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.









Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. H., M. M. (M. M.), K. M. (K. M.), S. K. (S. K.), O. M. (O. M.), P. N. (P. N.), S. N. (S. N.), I. G. (I. G.), T. F. (T. F.), O. B. (O. B.), I. Š. (I. S.), M. K. (M. K.), R. P. (R. P.), R. P. (R. P.), V. H. (V. H.), I. H. (I. H.), V. B. (V. B.), R. D. (R. D.) ir M. B. (M. B.) skundą Lietuvos Respublikos Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. H., M. M. (M. M.), K. M. (K. M.), S. C. (S. K.), O. M. (O. M.), P. N. (P. N.), S. N. (S. N.), I. G. (I. G.), T. F. (T. F.), O. B. (O. B.), I. Š. (I. S.), M. K. (M. K.), R. P. (R. P.), R. P. (R. P.), V. H. (V. H.), I. H. (I. H.), V. B. (V. B.), R. D. (R. D.) ir M. B. (M. B.) skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4d8ad0806c2a11e99989e603c54a3595

I.

1. Pareiškėjai O. H., M. M., K. M., S. K., O. M., P. N., S. N., I. G., T. F., O. B., I. Š., M. K., R. P., R. P., V. H., I. H., V. B., R. D. ir M. B. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2018 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimus Nr. (15/5-2)11U-1719(01799), Nr. (15/5-2)11U-1721(01794), Nr. (15/5-2)11U-1720(01795), Nr. (15/5-2)11U-1717(01797), Nr. (15/5-2)11U-1722(01793), Nr. (15/5-2)11U-1723(01792), Nr. (15/5-2)11U-1724(01791), Nr. (15/5-2)11U-1711(01802), Nr. (15/5-2)11U-1712(01803), Nr. (15/5-2)11U-1714(01806), Nr. (15/5-2)11U-1728(01787), Nr. (15/5-2)11U-1718(01798), Nr. (15/5-2)11U-1725(01790), Nr. (15/5-2)11U-1727(01788), Nr. (15/5-2)11U-1709(01800), Nr. (15/5-2)11U-1710(01801), Nr. (15/5-2)11U-1715(01805), Nr. (15/5-2)11U-1716(01804), Nr. (15/5-2)11U-1713(01807) (toliau – ir Sprendimai), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjų nuomone, Sprendimai, kurių argumentacija identiška, yra neteisėti ir nepagrįsti, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nacionalinių ir tarptautinių teismų praktikos, atsakovas pažeidė, be kita ko, gero administravimo principą. Pareiškėjai yra įsitikinę, kad atlikto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kaizen LT“ (toliau – ir Bendrovė) veiklos patikrinimo metu UAB „Statybų energetika“ direktorius nebuvo apklaustas. Atliekant Bendrovės direktoriaus apklausą, nebuvo užtikrintas vertėjas, dėl ko jo paaiškinimai užfiksuoti netiksliai. Sprendimuose nepagrįstai konstatuota, jog Bendrovės direktorius pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos veiklą Lietuvoje. Sprendimuose nenurodyta, kokiu adresu buvo atliktas patikrinimas vietoje, koks už filmavimo aikštelės dekoracijų rekonstrukciją atsakingas asmuo buvo apklaustas. Pareiškėjai tvirtino, kad Bendrovė vykdė ir vykdo statybos rangos darbus, gauna už juos apmokėjimą, sudaro rangos sutartis (pvz., su UAB „Hipė“,

UAB „Gipso imperija“) ir yra užsitikrinusi darbo apimtis Lietuvoje, tai patvirtinta pateikiami dokumentai. Prieš priimdamas Sprendimus, Departamentas nė vieno iš pareiškėjų neapklausė. Be to, pastebėta, jog Sprendimuose nenurodyta, kurių Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 44 straipsnio nuostatų kiekvienas iš pareiškėjų neatitinka. Pareiškėjų vertinimu, Sprendimuose nurodomos faktinės aplinkybės yra neišsamios, dviprasmiškos, surinktos galbūt pažeidžiant teisės aktų nuostatas, jų neįmanoma patikrinti, kai kurios iš jų paneigtos, o nurodytas teisinis pagrindas yra neišsamus ir neaiškus.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad apklausus UAB „Statybų energetika“, su kuria UAB „Kaizen LT“ buvo sudariusi statybos rangos sutartį, direktorių, pačios Bendrovės direktorių (jis pasirašytinai patvirtino, jog jo paaiškinimai buvo išversti į jam suprantamą kalbą), atlikus patikrinimą adresu, kuriuo Bendrovės darbuotojai turėjo dirbti, nustatyta, jog UAB „Kaizen LT“ nevykdo statybos rangos darbų pagal pateiktas sutartis, o jos darbuotojai ((duomenys neskelbtini) piliečiai), gavę leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo išsiųsti dirbti į kitą Europos Sąjungos valstybę. Bendrovės direktorius Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą Lietuvos Respublikoje ir tikrąjį užsieniečių atvykimo į Lietuvą tikslą. Pareiškėjai iš tikrųjų negyvena ir nedirba Bendrovėje Lietuvoje, todėl jie neatitinka sąlygų, nustatytų Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte, ir jiems išduoti leidimai laikinai gyventi buvo pagrįstai panaikinti. Atsakovo nuomone, jis neturi besąlyginės pareigos apklausti pareiškėjus, o Sprendimai buvo priimti įvertinus duomenų visumą ir patikrinimo medžiagą, surinkti duomenys vertinti kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimams priimti. Be to, atsakovas nesutiko, kad byloje būtų vertinami nauji kartu su skundu pareiškėjų pateikti dokumentai.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjų O. H., M. M., K. M., S. K., O. M., P. N., S. N., I. G., T. F., O. B., I. Š., M. K., R. P., R. P., V. H., I. H., V. B., R. D. ir M. B. skundą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2018 m. pradžioje kreipėsi į Departamentą su prašymais išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydami ketinimą dirbti Lietuvos Respublikoje, UAB „Kaizen LT“. Šie prašymai buvo tenkinti, t. y. pareiškėjams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi.

7. Visuose Sprendimuose nurodomos šios aplinkybės:

7.1. Atliekant UAB „Kaizen LT“ veiklos patikrinimą, buvo apklaustas UAB „Statybų energetika“, su kuria sudaryta statybos rangos sutartis, direktorius V. F., kuris paaiškino, kad jo vadovaujama bendrovė buvo sudariusi statybos rangos sutartis su Bendrove, tačiau pastaroji jokių darbų pagal šias sutartis neatliko, darbus atliko kitos įmonės;

7.2. Apklausus UAB „Kaizen LT“ direktorių M. K. (M. K.), jis paaiškino, kad neprisimena, kiek tiksliai Bendrovėje įdarbinta asmenų, tačiau nurodė, jog dalis darbuotojų šiuo metu yra Belgijoje, jie yra komandiruoti ir dirba ten jau pusę metų;

7.3. Nuvykus adresu, kuriuo Bendrovės darbuotojai turėjo vykdyti filmavimo aikštelės dekoracijų rekonstrukcijos darbus, buvo apklaustas už dekoracijas atsakingas darbuotojas, kuris paaiškino, kad šiuos darbus atlieka kita bendrovė, o UAB „Kaizen LT“ pavadinimo minėtas asmuo niekada nebuvo girdėjęs;

7.4. Atlikus patikrinimą konstatuota, kad UAB „Kaizen LT“ nevykdo statybos rangos darbų pagal pateiktas sutartis, o jos darbuotojai ((duomenys neskelbtini) piliečiai), gavę leidimus laikinai gyventi, buvo išsiųsti dirbti į kitą Europos Sąjungos valstybę. Bendrovės direktorius, teikdamas informaciją apie vykdomus darbus pagal sudarytas sutartis, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos veiklą Lietuvos Respublikoje ir tikrąjį užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Nustatyta, kad pareiškėjai, gavę leidimus laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti Bendrovėje, iš tikrųjų negyvena ir nedirba Lietuvos Respublikoje, todėl kiekvienas iš jų neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Departamentas, atsižvelgęs į pateiktus faktus ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, panaikino kiekvienam iš pareiškėjų išduotą leidimą laikinai gyventi.

8. Teismas akcentavo, kad leidimai laikinai gyventi buvo išduoti pareiškėjams dirbti būtent UAB „Kaizen LT“, tačiau atlikto tyrimo metu nustatytų aplinkybių visuma atsakovui leido daryti išvadas, minėtas anksčiau. Teismo vertinimu, atsakovas Sprendimais pagrįstai panaikino pareiškėjams išduotus leidimus laikinai gyventi, o jų teiginiai dėl Sprendimų prieštaravimo teisės aktų reikalavimams yra atmestini. Pareiškėjų pateikti argumentai, papildomi įrodymai (be kita ko, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas) teismui nesukėlė abejonių atsakovo padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu. Teismas pabrėžė, jog tokio pobūdžio byloje nėra būtina apklausti pačių pareiškėjų, nes Departamentas turi teisę naudotis kitais įrodymų rinkimo būdais, juolab kad šiuo atveju apklaustas Bendrovės direktorius. Bendrovės direktoriaus teiginiai, kad jis nesuprato, ką pasirašė, laikyti jo gynybine pozicija. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjų skundą.

III.

9. Pareiškėjai O. H., M. M., K. M., S. C., O. M., P. N., S. N., I. G., T. F., O. B., I. Š., M. K., R. P., R. P., V. H., I. H., V. B., R. D. ir M. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1. Teismas grubiai pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, tiesiog pritarė atsakovo argumentams, ignoravo pareiškėjų teiktus paaiškinimus ir įrodymus (be kita ko, nevertino su UAB „Hipė“, UAB „Gipso imperija“, UAB „Geonas“ sudarytų rangos sutarčių, su UAB „Lemora“ sudarytos subrangos sutarties, pagal šias sutartis išrašytų sąskaitų faktūrų, kurių apmokėjimą patvirtina išrašas iš banko sąskaitos, Bendrovės direktoriaus paaiškinimų apie įsigytuose sklypuose planuojamą vystyti nekilnojamojo turto projektą – kotedžų statyba ir pardavimas), kurie paneigia Sprendimuose padarytas išvadas apie UAB „Kaizen LT“ veiklą ir patvirtina, jog atsakovo atliktas tyrimas yra neišsamus ir šališkas. Skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas;

9.2. Teismo posėdžių metu pareiškėjų atstovai paaiškino, kad darbai pagal su UAB „Statybų energetika“ sudarytą rangos sutartį nebuvo atlikti, nes pastaroji bendrovė nespėjo paruošti statybos aikštelės, o vėliau UAB „Kaizen LT“ sudarė rangos sutartį su UAB „Hipė“ ir pradėjo statybos darbus vykdyti kitur;

9.3. Departamento pateikti Bendrovės direktoriaus paaiškinimai yra surašyti ne iš jo žodžių, šis dokumentas parengtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus. Pareiškėjų vertinimu, teismo išvada, jog Bendrovės direktoriaus teiginiai, kad jis nesuprato, ką pasirašė, tėra jo gynybinė pozicija, yra nemotyvuota. Pažymi, kad kiti Bendrovės direktoriaus paaiškinimai, kurie yra teisingi, yra surašyti rusų kalba, tačiau Departamentas, priimdamas Sprendimus, į juos neatsižvelgė;

9.4. Priimant Sprendimus liko neįvertinta Bendrovės veikla laikotarpiu nuo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Valdyba) Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniojo specialisto tarnybinio

pranešimo Nr. 10-PR2-2741 parengimo 2018 m. liepos 19 d. iki ginčijamų Sprendimų priėmimo 2018 m. lapkričio 29 d.;9.5. Byloje nepateiktas 2018 m. birželio 7 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-24107 minimas pastato, esančio

(duomenys neskelbtini), kuriame iki 2018 m. rugsėjo 2 d. buvo Bendrovės biuras, apsaugos darbuotojo paaiškinimas, neva jis apie Bendrovę nėra girdėjęs, jos nėra įmonių sąraše;

9.6. Teismo sprendime pateiktas pabrėžimas apie būtinybės Departamentui apklausti pačius pareiškėjus nebuvimą tokio pobūdžio bylose rodo teismo šališkumą, neigiamą toną jų atžvilgiu. Pareiškėjai pakartoja, jog aplinkybė, kad Departamentas, prieš priimdamas Sprendimus, nė vieno iš jų neapklausė, yra grubus gero administravimo principo pažeidimas;

9.7. Pareiškėjų atstovas susisiekė su atsakovo nurodytu filmavimo aikštelės darbuotoju, atsakingu už dekoracijas – A. Š., kuris neva teigė niekada negirdėjęs apie UAB „Kaizen LT“. Akcentuota, jog A. Š. nėra nei Bendrovės, nei UAB „Hipė“ darbuotojas, jis teigė vykdantis individualią veiklą ir nesantis susijęs su rangos darbais. Jis buvo atsakingas už dekoracijų logistiką. Pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, jog teismas netenkino jų prašymo apklausti liudytoju šį asmenį, motyvuodamas dideliu bylų nagrinėjimo greičiu, tačiau nereiškė jokių pretenzijų atsakovui, vėlavusiam pateikti procesinius dokumentus, tai vertintina kaip lygiateisiškumo principo pažeidimas;

9.8. Skundžiamo teismo sprendimo argumentacijos trūkumus patvirtina aplinkybė, jog teismo sprendimas turėjo būti paskelbtas 14 val. 40 min., tačiau Elektroninių paslaugų portale jis buvo pasiekiamas jau 14 val.

10. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, taip pat atsako į apeliacinio skundo teiginius:

10.1. Kaip įrodymą dėl statybinės veiklos vykdymo pareiškėjai ir UAB „Kaizen LT“ Valdybai pateikė sutartį su UAB „Statybų energetika“, todėl atsakovas pagrįstai vertino būtent su šios sutarties vykdymu susijusias aplinkybes;

10.2. Bendrovės direktorius 2018 m. liepos 13 d. paaiškinime pasirašytinai patvirtino, kad jo duotus paaiškinimus pareigūnas išvertė į jam suprantamą kalbą, jis minėtame rašte nereiškė pastabų dėl vertimo, nenurodė ko nors nesupratęs. Sprendimai buvo priimti įvertinus ne tik Bendrovės direktoriaus paaiškinimus, bet patikrinimo metu surinktų duomenų visumą;

10.3. Bendrovei buvo suteikta reali galimybė teikti įrodymus apie vykdomą veiklą iki Sprendimų priėmimo (Bendrovės direktoriaus prašyta pateikti papildomus dokumentus), tačiau įrodymai dėl realiai vykdomos statybos veiklos nebuvo pateikti, apklausti asmenys patvirtino tokios veiklos nevykdymą. Dėl pareiškėjų teismui pateiktų dokumentų atsakovas pažymi, jog iš išrašo iš banko sąskaitos matyti, jog aptariamos sąskaitos buvo apmokėtos po Sprendimų priėmimo, be to, išrašas iš banko sąskaitos patvirtina piniginių lėšų gavimą, bet neįrodo, kad Bendrovės darbuotojai atliko atitinkamus darbus. Antstolio 2019 m. vasario 12 d. aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 171-19-5 taip pat buvo surašytas po Sprendimų priėmimo;

10.4. Bendrovės direktorius 2018 m. birželio 19 d. apklausos metu nurodė ne realią, o planuojamą veiklą – išvystyti nekilnojamo turto projektą (kotedžų statyba ir pardavimas). Tai, kad Bendrovė įsigijo žemės sklypų, neįrodo, jog jos darbuotojai (mūrininkai) juose vykdė statybų veiklą;

10.5. Pareiškėjų teiginiai apie teismo šališkumą, neigiamą toną jų atžvilgių nėra pagrįsti;10.6. Departamentas, patikrinimo metu nusprendęs neapklausti pareiškėjų, ir Valdybos pareigūnas, atlikęs Bendrovės

direktoriaus apklausą, nei teisės aktų reikalavimų, nei gero administravimo principo nepažeidė.10.7. Teismui netenkinus pareiškėjų prašymo apklausti liudytoju A. Š., pareiškėjai galėjo teismui pateikti rašytinius šio

asmens paaiškinimus.

Teisėjų kolegija


IV.

11. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. lapkričio 29 d. sprendimų, kuriais panaikinti pareiškėjams išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar byloje esantys duomenys patvirtina pareiškėjų nurodytų pažeidimų faktus. Nors skundžiamo teismo sprendimo motyvacija turi tam tikrų trūkumų, tačiau šie trūkumai nėra esminiai, o teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjų pretenzijos dėl netinkamai atlikto UAB „Kaizen LT“ veiklos patikrinimo, Bendrovės direktoriaus apklausos, taip pat dėl pareiškėjų neapklausimo prieš priimant Sprendimus kaip esminio procedūrinių taisyklių pažeidimo yra nepagrįstos, Bendrovė realiai nevykdė statybos rangos darbų pagal su UAB „Statybos energetika“ sudarytą sutartį, jos darbuotojai, (duomenys neskelbtini) piliečiai, gavę leidimus laikinai gyventi, buvo išsiųsti dirbti į kitą Europos Sąjungos valstybę, t. y. kiekvienas iš jų neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte, todėl atsakovas Sprendimais pagrįstai panaikino jiems išduotus leidimus laikinai gyventi. Apeliaciniame skunde pareiškėjai tvirtina, jog skundžiamas teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, o pirmosios instancijos teismas neišanalizavo jų pateiktų papildomų paaiškinimų ir dokumentų, taip pat kelia abejones dėl Valdybos atliktų Bendrovės direktoriaus, pastato, esančio (duomenys neskelbtini), apsaugos darbuotojo ir asmens, atsakingo už dekoracijas filmavimo aikštelėje, apklausų tinkamumo, pirmosios instancijos teismo objektyvumo bei pažymi, jog priimant Sprendimus liko neįvertinta Bendrovės veikla laikotarpiu nuo Valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniojo specialisto tarnybinio pranešimo Nr. 10-PR2-2741 parengimo 2018 m. liepos 19 d. iki ginčijamų Sprendimų priėmimo 2018 m. lapkričio 29 d. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pripažįsta tikslinga tik papildyti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, atsakant į apeliacinio skundo argumentus.

14. Leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai yra įtvirtinti įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (pareiškėjų prašymų išduoti leidimus laikinai gyventi pateikimo metu galiojusi įstatymo redakcija) 40 straipsnyje, tarp jų – užsienietis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (40 str. 1 d. 4 p.). Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį; c) Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.

15. Sprendimuose (I t., b. l. 11–12, 13–14, 15–16, 17–18, 19–20, 170–171 ir kt.) nurodyta, kad leidimai laikinai gyventi pareiškėjams panaikinami vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai) bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė) ir 14 punktu (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu).

16. Sprendimuose, remiantis UAB „Statybų energetika“ direktoriaus, UAB „Kaizen LT“ direktoriaus ir, nuvykus Bendrovės direktoriaus nurodytu adresu, už filmavimo aikštelės dekoracijas atsakingo asmens apklausų rezultatais, padaryta išvada, kad Bendrovė iš tikrųjų nevykdė statybos rangos darbų pagal pateiktas sutartis, Bendrovės darbuotojai ((duomenys neskelbtini) piliečiai), gavę leidimus laikinai gyventi, buvo išsiųsti dirbti į kitą Europos Sąjungos valstybę, taigi Bendrovės direktorius, teikdamas informaciją apie vykdomus darbus pagal sudarytas sutartis, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą Lietuvos Respublikoje ir tikrąjį užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respublikoje tikslą; pareiškėjai iš tikrųjų negyvena ir nedirba Lietuvos Respublikoje, todėl jie neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

17. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba 2018 m. birželio 11 d. raštu Nr. 10-S-59841(8.38-10-27) (III t., b. l. 59) atsakovui pateikė UAB „Kaizen LT“ veiklos patikrinimo medžiagą:

17.1. Valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniojo specialisto 2018 m. birželio 7 d. tarnybinis pranešimas Nr. 10-PR2-24107 (III t., b. l. 60). Nurodyta, kad, nuvykus UAB „Kaizen LT“ veiklos vykdymo adresu ((duomenys neskelbtini)), Bendrovė tokiu adresu nerasta, iškabos nėra, pastato apsaugos darbuotojas V. O. nurodė apie tokią įmonę nieko negirdėjęs, jos nėra įmonių sąraše. Nuvykus UAB „Kaizen LT“ registracijos adresu ((duomenys neskelbtini)), Bendrovė tokiu adresu nerasta, šis pastatas yra daugiabutis gyvenamasis namas. Nuvykus statybų objekto adresu ((duomenys neskelbtini)), durų niekas neatidarė, o gretimo namo ((duomenys neskelbtini)) gyventojas E. N. paaiškino, kad anksčiau minėtu adresu jokie statybos darbai nevyko. Nuvykus M. K. deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ((duomenys neskelbtini)), durų niekas neatidarė, o gretimo namo ((duomenys neskelbtini)) gyventojas L. G. teigė, kad šiuo adresu gyvena I. Š. su sugyventine, jokie kiti asmenys negyvena šiame name;

17.2. L. G. 2018 m. birželio 7 d. paaiškinimas (III t., b. l. 62); pastatų, esančių anksčiau minėtais adresais, nuotraukos (III t., b. l. 63–64).

18. Byloje taip pat yra M. K. 2018 m. birželio 26 d. paaiškinimas (III t., b. l. 65), kuriame yra bendro pobūdžio informacija apie Bendrovės registracijos ir veiklos adresus, darbuotojų skaičių ir darbo pobūdį; 2018 m. balandžio 30 d. statybos rangos sutartis (III t., b. l. 66–69), sudaryta su UAB „Statybų energetika“ dėl fasado šilumos izoliacijos ir apdailos darbų objekte, esančiame (duomenys neskelbtini); 2018 m. birželio 25 d. statybos rangos sutartis (III t., b. l. 70–73), sudaryta su UAB „Hipė“ dėl remonto ir apdailos darbų kino studijoje, esančioje (duomenys neskelbtini); 2018 m. birželio 25 d. statybos rangos sutartis (III t., b. l. 74–77), sudaryta su UAB „Statybų energetika“ dėl fasado šilumos izoliacijos ir laiptinių apdailos darbų objektuose, esančiuose (duomenys neskelbtini); M. K. 2018 m. birželio 19 d. raštas „Atsakymas į pateiktus klausimus dėl papildomos informacijos“ (III t., b. l. 78–79), kuriame pateikiami paaiškinimai dėl Bendrovės adreso, darbuotojų ir jų atliekamų darbų, nurodomos bendrovės, su kuriomis sudarytos sutartys (JSC „VMH Decor“, JSC „Red bouw“, JSC „Broma Building“, JSC „Van Poucke & CO“, UAB „Lemora“ ir kt.), pateikiami paaiškinimai apie įsigytus žemės sklypus, kuriuose planuojama vystyti nekilnojamojo turto projektą – kotedžų statyba ir pardavimas; M. K. 2018 m. birželio 27 d. paaiškinimai (III t., b. l. 80–82); Departamento vidinio susirašinėjimo 2018 m. birželio 28 d. elektroninis laiškas (III t., b. l. 83–84), patvirtinantis, jog UAB „Lemora“ neigė sudariusi sutartį su Bendrove.

19. Valdyba 2018 m. liepos 23 d. raštu Nr. 10-3-70927-(1.46 (toliau neįskaitoma) (III t., b. l. 91) atsakovui pateikė papildomai atlikto UAB „Kaizen LT“ veiklos patikrinimo medžiagą:

19.1. Valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniojo specialisto 2018 m. liepos 19 d. tarnybinis pranešimas Nr. 10-PR2-29741 (III t., b. l. 92–93). Nurodyta, kad apklaustas UAB „Statybos energetika“ direktorius V. F. teigė, jog Bendrovės darbuotojai nei objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), nei objektuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), jokių darbų neatliko, šiuos darbus atliko atitinkamai UAB „Aradva“, UAB „Alstata“ ir UAB „Statybos investicija“. Apklaustas UAB „Kaizen LT“ direktorius M. K. paaiškino, kad dauguma Bendrovės darbuotojų dirba Belgijoje, tačiau jis nežino, kiek konkrečiai darbuotojų išvyko ir kiek žmonių yra įdarbinta Bendrovėje; keli darbuotojai dirba Vilniuje, tačiau jis negalėjo nurodyti kur. Nuvykus pateiktoje rangos sutartyje nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)), kur, M. K. teigimu, keli Bendrovės darbuotojai vykdė filmavimo aikštelės dekoracijų rekonstrukcijos darbus, apklaustas už minėtas dekoracijas atsakingas aikštelės darbuotojas A. Š. (nurodytas telefono numeris) teigė, kad minėtus darbus atlieka kita įmonė, apie Bendrovę jis girdėjo pirmą kartą. Prieita išvada, kad Bendrovė faktiškai jokių įsipareigojimų ir darbų pagal sudarytas statybos rangos sutartis nevykdė, ir galima daryti prielaidą, jog Bendrovė nėra orientuota į komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje, ji naudojama tam, kad (duomenys neskelbtini) ir kitų trečiųjų šalių piliečiai, pasinaudodami laisvo darbuotojų judėjimo teise, galėtų teisėtai dirbti kitose Europos Sąjungos šalyse;

19.2. V. F. 2018 m. liepos 13 d. paaiškinimas (III t., b. l. 94); M. K. 2018 m. liepos 13 d. paaiškinimas (surašytas

lietuvių kalba, po juo rusų kalba nurodyta, kad paaiškinimą jam išvertė apklausą atlikęs pareigūnas, paaiškinimas pasirašytas; III t., b. l. 95); pastatų, esančių tikrintais adresais, nuotraukos (III t., b. l. 96), ir kiti susiję dokumentai, tarp jų – dokumentas (III t., b. l. 307–309, 312), kurio viršuje nurodyta „UAB „Kaizen LT“, lentelėje išvardyti 48 asmenys (įskaitant pareiškėjus, išskyrus T. F.), prie jų parašyta bendrovė („VMH Decor“, „REDBOUW“, „BROMA BUILDING“ arba „Van Poucke & CO“), šalis (visais atvejais – Belgija, išskyrus M. K. ir G. S. – Lietuva) ir adresas (prie M. K. ir G. S. adresai nenurodyti; remiantis internetu viešai prieinamais duomenimis, visi šie adresai yra Belgijoje).

20. Taigi, UAB „Kaizen LT“ patikrinimo rezultatai Departamentui buvo perduoti 2018 m. birželio 11 d., papildomo patikrinimo rezultatai – 2018 m. liepos 23 d., o Sprendimai buvo priimti 2018 m. lapkričio 29 d. Kaip teisingai pastebima apeliaciniame skunde, byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu nuo 2018 m. liepos 19 d. (tarnybinio pranešimo Nr. 10-PR2-29741 parengimo) iki 2018 m. lapkričio 29 d. būtų buvę atlikti kokie nors veiksmai Bendrovės veiklos realumui ar pareiškėjų darbui joje patikrinti, kita vertus, taip pat nėra duomenų apie tuo laikotarpiu pačių pareiškėjų ar Bendrovės Departamentui teiktus papildomus dokumentus.

21. Pareiškėjai kartu su skundu pateikė, be kita ko, Bendrovės UAB „Hipė“ 2018 m. liepos 20 d. – lapkričio 30 d. išrašytas sąskaitas (I t., b. l. 21–30), 2018 m. rugpjūčio 1 d. statybos rangos sutartį (I t., b. l. 31–33), sudarytą su UAB „Hipė“ dėl statybos darbų pagal poreikį kino studijoje, esančioje (duomenys neskelbtini); 2018 m. lapkričio 1 d. rangos sutartį (I t., b. l. 34–37), sudarytą su UAB „Gipso imperija“ dėl statybos-remonto darbų pastate, esančiame (duomenys neskelbtini); taip pat 2018 m. gruodžio 8 d. pareiškėjų M. B., O. B., V. B., R. D., T. F., V. H., I. H., I. G., O. H., M. K., S. K., K. M., O. M., S. N., R. P., R. P., I. S., M. M. įgaliojimus (su vertimais į lietuvių kalbą) juos atstovauti M. K., sudarytus (duomenys neskelbtini) ambasadoje Belgijos Karalystėje ir patvirtintus vicekonsulės (I t., b. l. 41–100 ir t. t.).

22. Pareiškėjai 2019 m. vasario 13 d. teismui pateikė paaiškinimus ir prašymą pridėti prie bylos papildomus dokumentus, be kita ko: Bendrovės 2019 m. sausio 31 d. elektroninį laišką Departamentui (V t., b. l. 6), kuriame pateikiama informacija apie UAB „Hipė“ ir UAB „Lemora“ vykdomus darbus ir išvardijami juos atliekantys UAB „Kaizen LT“ darbuotojai (tarp jų – nė vieno pareiškėjo), nurodoma, kad kiti darbuotojai šiuo metu iki klausimo išsprendimo teisme yra neapmokamose atostogose; Bendrovės UAB „Hipė“ 2018 m. gruodžio 20 d. išrašytą sąskaitą (V t., b. l. 7); antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo medžiagą (UAB „Kaizen LT“ 2019 m. vasario 8 d. prašymas konstatuoti faktines aplinkybes; 2018 m. lapkričio 2 d. subrangos sutartis, sudaryta tarp Bendrovės ir UAB „Lemora“ dėl pakabinamųjų lubų montavimo darbų objekte, esančiame (duomenys neskelbtini); 2018 m. rugpjūčio 1 d. statybos rangos sutartis, sudaryta tarp Bendrovės ir UAB „Hipė“; 2019 m. vasario 12 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 171-19-5, kuriame konstatuota, jog 2019 m. vasario 8 d. patikrinimo metu objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), dirbo trys asmenys (tarp jų – nė vieno pareiškėjo), kino studijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), dirbo penki asmenys (tarp jų – nė vieno pareiškėjo); patikrinimo metu darytos nuotraukos; V t., b. l. 8–56); Bendrovės UAB „Lemora“ 2019 m. sausio 15 d. išrašytas sąskaitas (V t., b. l. 62–65); UAB „Lemora“ 2019 m. sausio 31 d. patvirtinimą apie su Bendrove sudarytos sutarties vykdymą (V t., b. l. 66); 2018 m. rugsėjo 12 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį tarp P. Ž. (pardavėjas) ir Bendrovės (pirkėjas) (V t., b. l. 67–74) ir kitus su žemės sklypo įsigijimus susijusius dokumentus, dviejų butų gyvenamojo namo statybos projektą (V t., b. l. 75–94); 2018 m. birželio 14 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį tarp I. P. ir I. P. (pardavėjai) ir Bendrovės (pirkėjas) (V t., b. l. 95–104), dviejų butų gyvenamojo namo statybos projektą (V t., b. l. 106–138); 2018 m. lapkričio 1 d. ir 2018 m. gruodžio 17 d. rangos sutartis (V t., b. l. 139–151), sudarytas su UAB „Gipso imperija“; Bendrovės UAB „Gipso imperija“ 2019 m. sausio 24 d. išrašytas sąskaitas (V t., b. l. 152–154); UAB „Gipso imperija“ 2019 m. sausio 31 d. patvirtinimą dėl sutarčių vykdymo (V t., b. l. 155); 2018 m. gruodžio 7 d. statybos rangos sutartį (V t., b. l. 157–159), sudarytą su UAB „Geonas“; UAB „Geonas“ 2019 m. sausio 31 d. patvirtinimą dėl sutarčių vykdymo (V t., b. l. 160); Bendrovės UAB „Geonas“ 2019 m. sausio 24 d. išrašytą sąskaitą (V t., b. l. 161); UAB „Hipė“ 2019 m. sausio 31 d. patvirtinimą dėl sutarčių vykdymo (V t., b. l. 162); UAB „Kaizen LT“ banko sąskaitos išrašą už periodą 2018 m. balandžio 1 d. – 2019 m. sausio 19 d., anksčiausia įmoka – 2018 m. liepos 31 d. (UAB „Hipė“), iki Sprendimų priėmimo 2018 m. lapkričio 29 d. įmokas Bendrovei pervedė tik UAB „Hipė“ ir UAB „Baldų komplektas“ (Juridinių asmenų registre nėra duomenų apie bendrovę pastaruoju pavadinimu, bet iš Departamento pateiktų dokumentų (pvz., III t., b. l. 1260) manytina, jog dabartinis šios bendrovės pavadinimas – „Agatsu“, joje anksčiau dirbo pareiškėjas R. P.; pareiškėjai nepateikė duomenų apie su šia bendrove sudarytas sutartis) (V t., b. l. 168–170).

23. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis

byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius dokumentus, sprendžia, jog leidimų laikinai gyventi pareiškėjams išdavimo procese Departamentui buvo pateiktos dvi statybos rangos sutarys, UAB „Kaizen LT“ sudarytos su UAB „Statybų energetika“ ir UAB „Hipė“. Departamentas, remdamasis UAB „Statybų energetika“ direktoriaus V. F. ir asmens, atsakingo už filmavimo aikštelės dekoracijas, A. Š. paaiškinimais, konstatavo, jog Bendrovė iš tikrųjų nevykdė statybos rangos darbų pagal pateiktas sutartis. Pareiškėjų atstovas 2019 m. vasario 14 d. teismo posėdžio metu (garso įrašas) ir apeliaciniame skunde patvirtino, jog su UAB „Statybų energetika“ sudarytos statybos rangos sutartys nebuvo įvykdytos, taigi pareiškėjai (jų atstovas) iš dalies sutinka su pastarosios Departamento išvados teisingumu. Pareiškėjai tvirtina, jog su UAB „Hipė“ sudaryta sutartis buvo vykdoma, tiesiog Valdybos pareigūnas, aiškindamasis šią aplinkybę, apklausė netinkamą asmenį. Atsakovas iš esmės neneigė šių teiginių, o byloje nėra duomenų (dokumentų), patvirtinančių, jog A. Š. iš tiesų yra tas asmuo, kuris turi duomenis apie UAB „Hipė“ kino studijoje veikiančius rangovus, todėl pareiškėjų teiginiai, jog su UAB „Hipė“ sudaryta statybos rangos sutartis realiai buvo vykdoma, nėra paneigti patikimais įrodymais. Kita vertus, remiantis Bendrovės banko sąskaitos išrašo duomenimis, Bendrovė jokių mokėjimų iš UAB „Hipė“ iki 2018 m. birželio 11 d. ir 2018 m. liepos 23 d. baigtų patikrinimų negavo (pirmasis mokėjimas atliktas 2018 m. liepos 31 d.), o laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. liepos 31 d. Bendrovė jokių veiksmų su šia banko sąskaita išvis neatliko (negavo ir neatliko pervedimų), byloje nėra duomenų apie Bendrovės veiklą iki 2018 m. balandžio 30 d. statybos rangos sutarties, sudarytos su UAB „Statybų energetika“, dauguma pareiškėjų teismui pateiktų dokumentų buvo sudaryti ne tik po atliko Bendrovės veiklos patikrinimo ir papildomo patikrinimo, bet ir po Sprendimų priėmimo. Taigi, nors Departamentui pagal tuo metu turėtus duomenis (Bendrovės direktoriaus, UAB „Statybų energetika“ direktoriaus ir numanomo UAB „Hipė“ atstovo paaiškinimus, Bendrovės veiklos patikrinimų metu nustatytas aplinkybes) galėjo kilti pagrįstų abejonių dėl Bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje realumo, kurių teisingumą iš dalies patvirtina teismui papildomai pateikti dokumentai, atitinkamos išvados Sprendimuose nėra pagrįstos pakankamais ir patikimais įrodymais. Teisėjų kolegijai taip pat kyla abejonių dėl išvados, jog Bendrovės direktorius, teikdamas informaciją apie vykdomus darbus pagal sudarytas sutartis, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išsamiau nevertino Departamento pateiktų įrodymų pakankamumo ir patikimumo aspektais.

25. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su Departamento išvada, kad Bendrovės direktorius pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tikrąjį užsieniečių (pareiškėjų) atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, kadangi pareiškėjai, gavę leidimus laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti Bendrovėje, iš tikrųjų negyvena ir nedirba Lietuvos Respublikoje, ir todėl kiekvienas iš jų neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Pabrėžtina, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas pagrindas leidimui laikinai gyventi gauti yra aiškiai ir nedviprasmiškai siejamas su darbu būtent Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai (jų atstovas) neneigė ir nebandė paneigti atsakovo teiginių, su kuriais sutiko pirmosios instancijos teismas, jog pareiškėjai realiai Lietuvos Respublikoje nedirba, pavyzdžiui, nepateikė jokių duomenų apie tai, kur ir kokius darbus Lietuvoje atliko būtent pareiškėjai. Priešingai, 2018 m. liepos 13 d. paaiškinime pats Bendrovės direktorius nurodė, jog dalis Bendrovės darbuotojų yra Belgijoje, į Belgiją komandiruoti darbuotojai ten dirba jau pusę metų. Nors pareiškėjai tvirtina, jog Bendrovės direktoriaus apklausa buvo vykdoma netinkamai, kadangi joje nedalyvavo vertėjas, jie nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad apklausą atlikęs Valdybos pareigūnas R. O. (R. O.) nemokėjo rusų kalbos arba kad jam kilo kokių nors sunkumų susikalbėti su Bendrovės direktoriumi, be to, pareiškėjai konkrečiai neįvardija, kokios minėtame paaiškinime nurodytos aplinkybės užfiksuotos klaidingai. Įvertinus byloje esančių dokumentų (lentelė apie

pareiškėjų (išskyrus T. F.) darbo vietą ir adresą, Bendrovės direktoriaus 2018 m. liepos 13 d. paaiškinimas) visumą, pripažintina, jog, nesant jokių priešingų duomenų, atsakovas turėjo pakankamą teisinį ir faktinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjai faktiškai nedirba Lietuvos Respublikoje, t. y. kiekvienas iš jų neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu pagrindu, o Bendrovės direktoriaus teiginiai apie jų darbą Lietuvoje neatitinka tikrovės. Tokios pozicijos teisingumą papildomai patvirtina aplinkybė, kad pareiškėjai (išskyrus P. N., I t., b. l. 109–110) neabejotinai buvo Belgijoje praėjus savaitei nuo Sprendimų priėmimo (Sprendimai priimti 2018 m. lapkričio 29 d., o įgaliojimai atstovauti sudaryti 2018 m. gruodžio 8 d. (duomenys neskelbtini) ambasadoje Belgijos Karalystėje, jie pasirašyti pareiškėjų).

26. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1116-556/2018). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2652-1062/2018).

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas plačiau nepasisakė dėl skundo teiginių apie Sprendimų neatitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamiems reikalavimams individualiam administraciniam aktui. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimų turinys iš esmės atitinka minėtus reikalavimus, kadangi juose yra aiškiai išdėstomas teisinis pagrindas – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktai, faktinis pagrindas – UAB „Kaizen LT“ veiklos patikrinimo metu atlikus UAB „Statybų energetika“ direktoriaus, UAB „Kaizen LT“ direktoriaus ir, nuvykus pastarojo nurodytu adresu, už filmavimo aikštelės dekoracijas atsakingo asmens apklausą (pateikiama apklausų metu gautų paaiškinimų santrauka), nustatyta, kad Bendrovė nevykdo statybos rangos darbų pagal pateiktas sutartis, o šios Bendrovės darbuotojai ((duomenys neskelbtini) piliečiai), gavę leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo išsiųsti dirbti į kitą Europos Sąjungos valstybę, o padarytos išvados susiejamos su konkrečiomis teisės normomis – Bendrovės direktorius, teikdamas informaciją apie vykdomus darbus pagal sudarytas sutartis, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą Lietuvos Respublikoje ir tikrąjį užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (žemiau cituojamas 35 str. 1 d. 2 p. įtvirtintas pagrindas atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi); pareiškėjai, gavę leidimus laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti Bendrovėje, iš tikrųjų negyvena ir nedirba Lietuvos Respublikoje, todėl jie neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gauti Sprendimų pradžioje aptartame Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte (žemiau cituojamas 35 str. 1 d. 14 p. įtvirtintas pagrindas atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi). Visi Sprendimai yra pasirašyti, juose nurodyta apskundimo tvarka. Pareiškėjai nekelia abejonių dėl Departamento kompetencijos priimti tokio pobūdžio sprendimus ar juos pasirašiusios jo tarnautojos įgaliojimų. Iš skundo argumentų akivaizdu, jog pareiškėjai suprato, koks sprendimas ir kodėl buvo priimtas jų atžvilgiu. Nors Sprendimuose nėra įvardyti apklaustų asmenų vardai, tarnybiniai pranešimai, kuriuose užfiksuotomis aplinkybėmis buvo remtasi, šis trūkumas nelaikytinas esminiu ir sudarančiu pagrindą Sprendimus panaikinti kaip neatitinkančius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, juolab kad iš pareiškėjų skundo turinio matyti, jog jie suprato priimtų sprendimų faktinius ir teisinius pagrindus, jų priėmimo motyvus.

28. Dėl apeliacinio skundo teiginių apie pirmosios instancijos teismo šališkumą, neigiamą toną pareiškėjų atžvilgiu akcentuotina, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju.

Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas. Asmeninis (subjektyvusis) nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų pabrėžta, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 4 d. sprendimą Academy Trading Ltd ir kt. prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 30342/96). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką. Sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui. Bet kuris teisėjas, dėl kurio nešališkumo stokos esama teisėtos priežasties nuogąstauti, privalo nusišalinti (žr., pvz., 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją (pareiškimo Nr. 10486/83); 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22399/93); 2000 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Coëme ir kt. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 32492/96).

29. Pareiškėjai abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo sieja su jų argumentų dėl iki priimant Sprendimus neatliktos pareiškėjų apklausos kontekste pirmosios instancijos teismo pavartotu žodžiu „pabrėžia“, t. y.: „Teismas iš karto pabrėžia, kad tokio pobūdžio byloje nėra būtina apklausti pačių pareiškėjų […]“. Pareiškėjai niekuo nepagrindžia savo nuomonės, kad žodis „pabrėžti“ šiame kontekste rodo teismo šališkumą ir juntamą neigiamą toną jų atžvilgiu, o ne tik pavartotas vienas iš teismų sprendimuose dažnai esančių sinonimų „pažymėti“, „akcentuoti“ ir kt. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apeliacinio skundo argumentas yra abstraktus, deklaratyvaus pobūdžio ir nesukeliantis jokių pagrįstų abejonių bylą nagrinėjusių teisėjų objektyvumu, todėl atmestinas.

30. Pareiškėjai savo poziciją, jog skundžiamo teismo sprendimo argumentacija turi trūkumų, taip pat grindžia aplinkybe, kad teismo sprendimas turėjo būti paskelbtas 2019 m. vasario 21 d. 14 val. 40 min., tačiau per Elektroninių paslaugų portalą buvo pasiekiamas jau 14 val. Pareiškėjai nepaaiškina, kaip aplinkybė, jog teismo sprendimas paskelbtas, jų teigimu, apie 40 min. anksčiau nei numatytas laikas, teismui sukliudė ar galėjo sukliudyti priimti teisingą ir teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, juolab kad nuo teismo posėdžio 2019 m. vasario 14 d. iki teismo sprendimo paskelbimo 2019 m. vasario 21 d. praėjo savaitė, todėl tokie jų pasvarstymai laikytini nepagrįstais.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, bet nustatyti tam tikri skundžiamo teismo sprendimo trūkumai nėra esminiai ir yra ištaisomi šia nutartimi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

pareiškėjų O. H., M. M. (M. M.), K. M. (K. M.), S. K. (S. K.), O. M. (O. M.), P. N. (P. N.), S. N. (S. N.), I. G. (I. G.), T. F. (T. F.), O. B. (O. B.), I. Š. (I. S.), M. K. (M. K.), R. P. (R. P.), R. P. (R. P.), V. H. (V. H.), I. H. (I. H.), V. B. (V. B.), R. D. (R. D.) ir M. B. (M. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=62ce63306c2a11e99989e603c54a3595

Administracinė byla Nr. A-260-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00198-2016-1Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinei dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas D. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. vasario 5 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Lazdijų rinktinės vado 2016 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. TE-15 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. U. ir D. R.“ 1.1 papunktį ir jį pakeitusį 2016 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. TE-16 „Dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės vado 2016 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. TE-15 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo R. U. ir D. R.“ pakeitimo“.

2. Pareiškėjas nesutiko su tarnybinio patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Paaiškino, jog tikrino V. M. ir D. Z. dokumentus ir po to su jais bendravo todėl, kad buvo priskirta užduotis darbo vietose Nr. 4-5 tikrinti išvykstančius iš Lietuvos Respublikos asmenis. Pareiškėjas negalėjo pats atidaryti vartų, nes vartų atidarymo pultelis nėra priskirtas darbo vietai Nr. 4-5, ir nežino, kas juos atidarė, šiuos pultelius turi pasienio kontrolės punkto direkcijos darbuotojai, Kybartų užkardos aptarnavimo grupės darbuotojai bei pasieniečiai tos pamainos metu. Pareiškėjo teigimu, Europos Sąjungos piliečiams taikomas minimalus vykstančių asmenų ir jų dokumentų tikrinimas, todėl, kadangi V. M. ir D. Z. yra Europos Sąjungos piliečiai, jis neprivalėjo nė vieno iš jų duomenų įvesti į duomenų bazę. Automobilių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pareiškėjas neleido atgal grįžti į Lietuvos Respublikos teritoriją be kontrolės, nes jie toliau vyko į patikrinimo zoną, kurioje tikrinimus atliko kiti pasienio kontrolės pareigūnai ir muitininkai. Nurodytu tarnybos metu iš budėtojų dalies pareiškėjui niekas neskambino ir neprašė atidaryti vartus.

3. Pareiškėjas tvirtino, kad po 2015 m. sausio 4–5 d. pradėto ikiteisminio tyrimo, užkardos vadas žodiniu nurodymu pavedė budėtojų darbo žurnale fiksuoti automobilius, išvykstančius iš Lietuvos Respublikos, kurių vairuotojai nusprendžia grįžti atgal į Lietuvos Respubliką. Iki 2015 m. sausio 4 d. nereikėdavo žinybiniu telefonu pranešti apie grįžtančius į Lietuvos Respubliką automobilius. Jeigu tarnybos metu pareiškėjas skambino žinybiniu telefonu, tai skambino atvykimo kryptyje dirbantiems pasieniečiams pranešdamas, kad automobilis, ketinantis vykti iš Lietuvos Respublikos, nusprendė grįžti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas ginčo atvejais jokio teisės pažeidimo požymių nenustatė, todėl jokių veiksmų minėtų automobilių ir jų vairuotojų atžvilgiu nesiėmė. Budėtojo darbo žurnalą pildo tik tarnybą einantis budėtojas.

4. Pareiškėjui iš Tarnybos vado 2016 m. sausio 18 d. patvirtintos tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 27-1 (toliau – ir

Išvada) ir jos pagrindu priimtų ginčijamų įsakymu neaišku, kokias konkrečiai teisės normas jis pažeidė, nes juose nurodomas galbūt pažeistas funkcijas vykdė ne jis. Taip pat nenustatyti asmenys, kurie atidarė vartus, kokias prekes per Tarnybos kelio punktą gabeno nurodyti asmenys. Be to, pareiškėjo nuomone, šiuo atveju praleistas terminas nuobaudai skirti.

5. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas kėlė abejones pareiškėjo paaiškinimų teisingumu, remdamasis Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus nutarime dėl ikiteisminio tyrimo Nr. 05-1-124-14 ir Kybartų kelio pasienio kontrolės posto (toliau – ir PKP) kameromis užfiksuotais duomenimis. Atsakovas pabrėžė, jog visi transporto priemonių PKP teritorijoje apsisukimų atvejai turi būti suderinti su pasienio pamainos vyresniuoju ir muitinės pareigūnais, apie tai pažymima Tarnybos informacinės sistemos (toliau – ir VSATIS) komentare bei užkardos atitinkamame žurnale. Jo nuomone, tarnybinio patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, tarnybinio patikrinimo metu nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai. Pareiškėjo netinkamas elgesys pasireiškė tuo, kad jis, 2015 m. sausio 4–5 d. atlikdamas transporto priemonių ir asmens patikrinimą Kybartų PKP darbo vietoje Nr. 4-5, be pamainos vyresniojo leidimo 4 valandų laikotarpyje V. M. ir D. Z. 2 kartus leido neišvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, o įsigijus prekes (cigaretes) „Duty Free“ parduotuvėje, esančioje PKP teritorijoje, išvykti iš PKP į Lietuvos Respubliką, neleistinu kanalu be pasienio pamainos vyresniojo ir muitinės posto viršininko leidimų. Abiem atvejais tik vieno piliečio duomenis į VSATIS duomenų bazę suvedė pareiškėjas. Taip pat jis nepadarė įrašo apie grįžusius į Lietuvos Respubliką automobilius atitinkamoje knygoje (tarnybinėje dokumentacijoje). Todėl pareiškėjas netinkamai atliko jam pavestas funkcijas ir tokiais savo veiksmais (neveikimu) pažeidė teisės aktų nuostatas. Nei tarnybinio patikrinimo metu, nei skunde pareiškėjas nenurodė argumentų bei įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas užtikrinti PKP kontrolę ir užkirsti neteisėtą akcizinių prekių įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją iš PKP teritorijos, t. y. kad jis savo tiesiogines funkcijas atliko tinkamai.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais apie praleistą terminą nuobaudai skirti, kadangi tarnybinio patikrinimo išvada, kurios pagrindu yra priimtas ginčijamas įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, buvo patvirtinta 2016 m. sausio 18 d., o tarnybinė nuobauda skirta 2016 m. sausio 19 d. Atsakovo nuomone, tarnybinis patikrinimas atliktas ir tarnybinio patikrinimo išvada surašyta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, įvertinus pareiškėjo atsakomybės laipsnį pagal užimamas pareigas, kilusias pasekmes, o pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – yra pagrįsta ir teisėta, todėl nėra pagrindo ją naikinti.

II.

8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjo D. R. skundą tenkino, t. y. panaikino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės vado 2016 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. TE-15 1.1 papunktį ir 2016 m. sausio 19 d. įsakymą Nr. TE-16.

9. Teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Tarnybos Lazdijų rinktinės vado 2016 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. TE-15 1.1 papunkčio, kuriuo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgiant į 2016 m. sausio 18 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 27-1 „Tarnybinio patikrinimo dėl 2015 m. sausio 4–5 d. netinkamo tarnybos vykdymo Lazdijų rinktinės Kybartų užkardos Kybartų kelio pasienio kontrolės punkte aplinkybių išvada“ siūlymų 2 ir 3 punktus, Tarnybos Lazdijų rinktinės sargybų skyriaus vidaus tarnybos jaunesniajam specialistui vidaus tarnybos puskarininkiui D. R. už netinkamą pavestų pareigų vykdymą ir Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatų, Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126, 12 punkto, 12.9 papunkčio reikalavimų, Pasienio tikrinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 154 (2004 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. IV-143 redakcija), 6 punkto ir 25 punkto reikalavimų ir Kybartų kelio pasienio kontrolės punkto darbo nuostatų, patvirtintų Tarnybos vado ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 4-692/1B-l131 (toliau – ir Nuostatai), 6, 11, 13, 14, 19, 29 punktų reikalavimų nevykdymą skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas; taip pat dėl Tarnybos Lazdijų rinktinės vado 2016 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. TE-16, kuriuo pakeistas 2016 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. TE-15 1.1 papunktis, jį išdėstant taip: puskarininkiui D. R. už netinkamą pavestų pareigų vykdymą ir Valstybės apsaugos tarnybos įstatymo 8

straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatų, Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126, 12 punkto, 12.9 papunkčio reikalavimų, Pasienio tikrinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 154 (2004 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-143) 6 punkto ir 25 punkto reikalavimų, ir Nuostatų 6, 11, 13, 14, 19, 29 punktų reikalavimų nevykdymą, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalimi, skirti tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

10. Išvadoje nustatyta, kad Tarnybos vado R. P. pavedimu Štabo Teisės skyriuje atliktas tarnybinis patikrinimas dėl 2015 m. sausio 4–5 d. Lazdijų rinktinės Kybartų užkardos Kybartų kelio pasienio kontrolės punkte pareigūnų netinkamo tarnybos vykdymo aplinkybių.

11. Tarnybos Lazdijų rinktinės vado V. R. pavedimu 2015 m. liepos 8 d. pradėtas tarnybinis patikrinimas pagal rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2015 m. liepos 3 d. tarnybiniame pranešime Nr. 76-574 išdėstytas aplinkybes apie tai, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 05-1-01124-14 dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje (piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi siekiant turtinės naudos) 2015 m. liepos 2 d. įteikti pranešimai apie įtarimą ikiteisminio tyrimo medžiagoje Lazdijų rinktinės sargybų skyriaus jaunesniajam specialistui E. Č., vyresniajai pasienietei R. U., jaunesniajam specialistui D. R. ir vyresniajai pasienietei N. P.

12. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus 2015 m. gruodžio 16 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 05-1-01124-14 konstatuota, kad, pagal 2015 m. sausio 4 d. Kybartų PKP pasienio tikrinimo posto tarnybinį žiniaraštį, darbo vietoje Nr. 4-5 tarnybą vykdė pareiškėjas. Iš vaizdo įrašo matyti, kad, pirmuoju atveju, 2015 m. sausio 4 d. apie 21.00 val. į Kybartų PKP atvyksta lengvasis automobilis (duomenys neskelbtini), kuriuo atvyko du asmenys. Automobilio ir juo vykusių asmenų dokumentus patikrino pareiškėjas, kuris toliau bendravo su vykstančiais asmenimis. Apie 22.10 val. atidaromi vartai, skiriantys PKP išvykimo ir atvykimo kryptis, pro kuriuos į atvykimo kryptį atvažiuoja automobilis (duomenys neskelbtini). Peržiūrint kameros Nr. 60 vaizdo įrašus matyti, kad pareiškėjas stebi išvykimo aikštelę ir galbūt po duoto signalo atidaro anksčiau minėtus vartus, prieš tai du kartus paskambinęs žinybiniu telefonu, galbūt į budinčią dalį, atvykime į Lietuvos Respubliką esantį pasieniečių namelį. Po patikrinimo automobilis (duomenys neskelbtini), galbūt su „Duty Free“ parduotuvėje nupirktomis cigaretėmis, įvažiuoja į Lietuvos Respubliką. Išvykimo iš Lietuvos Respublikos kanale patikrinimo metu į duomenų bazę buvo suvesti tik D. Z. duomenys, o grįžtant – D. Z. ir V. M. duomenys. Antruoju atveju, 2015 m. sausio 5 d. apie 00.28 val. į Kybartų PKP atvyksta automobilis (duomenys neskelbtini), kuriuo vyksta du asmenys – V. M. (vairuotojas) ir D. Z. (keleivis). Minėto automobilio ir juo vykstančių asmenų dokumentus tikrino tas pats pareigūnas – pareiškėjas. Šiuo atveju į duomenų bazę įvestas taip pat tik vairuotojas – V. M. Automobilis (duomenys neskelbtini) pastatomas į išvykimo kryptyje esančią aikštelę, 1.19 val. V. M. ir D. Z. nueina į Kybartų PKP išvykimo kryptyje esančią „Duty Free“ parduotuvę, iš kurios 1.25 val., 1.32 val. ir 1.40 išneša tris didelius kelioninius krepšius, kuriuose galbūt sudėtos cigaretės. Pareiškėjas galbūt po duoto signalo atidaro anksčiau minėtus vartus ir pakalba žinybiniu telefonu. Atvykęs automobilis į kanalą, skirtą į Lietuvos Respubliką vykstantiems asmenims, po patikrinimo išvyksta iš Kybartų PKP į Lietuvos teritoriją. Šiuo atveju į duomenų bazę suvesta, kad su automobiliu (duomenys neskelbtini) į Lietuvą atvyksta V. M. (vairuotojas) ir D. Z. (keleivis).

13. Išvadoje nurodomos tyrimo metu nustatytos aplinkybės, kad, pagal Lazdijų rinktinės Kybartų užkardos pasienio sargybų pamainos darbo planą Nr. 20150104-2(152-61), nuo 2015 m. sausio 4 d. 19.30 val. iki 2015 m. sausio 5 d. 08.30 val. Kybartų PKP pamainos vyresniojo sargybą darbo vietoje Nr. 10 „Pasienio tikrinimo posto pamainos vyresnysis“ vykdė Lazdijų rinktinės sargybų skyriaus specialistas A. A. Pagal Lazdijų rinktinės Kybartų užkardos Kybartų PKP pasienio tikrinimo posto tarnybinį žiniaraštį Nr. 20150104-2/3(152-63), nuo 2015 m. sausio 4 d. 20.00 val. iki 2015 m. sausio 5 d. 08.00 val. darbo vietose Nr. 4-5 „Pasienio tikrinimas pasienio juostose išvykstančių į LR asmenų ir transporto priemonių“ vykdė pareiškėjas, darbo vietose Nr. 1- 2 „Pasienio tikrinimas pasienio juostose atvykstančių į LR asmenų ir transporto priemonių“ – R. U., darbo vietoje Nr. 3 „Pasienio tikrinimas atvykstančių į LR krovininių automobilių“ – E. Č.

14. Iš VSATIS duomenų nustatyta, kad 2015 m. sausio 4 d. 21.04 val. iš Lietuvos Respublikos per Kybartų PKP automobiliu (duomenys neskelbtini) išvyksta D. Z., jo duomenis į VSATIS duomenų bazę suvedė pareiškėjas. 2015 m. sausio 4 d. apie 22.14 val. į Lietuvos Respubliką per Kybartų PKP automobiliu (duomenys neskelbtini) atvyksta V. M. ir D. Z., jų duomenis į bazę suvedė R. U. 2015 m. sausio 5 d. apie 00.31 val. iš Lietuvos Respublikos per Kybartų PKP automobiliu (duomenys neskelbtini) išvyksta V. M., jo duomenis į VSATIS duomenų bazę suvedė pareiškėjas. 2015 m. sausio 5 d. apie 02.54 val. į Lietuvos Respubliką per Kybartų PKP automobiliu (duomenys neskelbtini) atvyksta V. M. ir D. Z., jų duomenis į VSATIS duomenų bazę suvedė R. U.

15. Tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. sausio 4–5 d. vykdė tarnybą Kybartų PKP

pasienio sargyboje „Pasienio tikrinimas atvykstančių į LR asmenų ir transporto priemonių“. Jis tarnybą vykdė pagal Kybartų PKP pasienio sargybos darbo vietų Nr. 1-7 instrukcijos reikalavimus ir neprisimena, bet galbūt tarnybą vykdė darbo vietose Nr. 4-5. Jis nepažįsta V. M. ir D. Z. Jis automobilių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ir juos vairavusių asmenų neprisimena. Pareiškėjas pažymėjo, kad Europos Sąjungos piliečiams taikomas minimalus vykstančių asmenų ir jų dokumentų tikrinimas, o minėti asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl jis neprivalėjo šių duomenų suvesti į duomenų bazę. Pareiškėjas manė tinkamai atlikęs asmenų ir transporto priemonių pasienio kontrolę. Tvirtino, kad tik po ikiteisminio tyrimo dėl Kybartų PKP tarnybą vykdžiusių pareigūnų veiksmų Kybartų užkardos vadas R. K. žodiniu nurodymu pavedė budėtojų darbo žurnale fiksuoti automobilius, išvykstančius iš Lietuvos, kurių vairuotojai nusprendžia grįžti atgal į Lietuvą.

16. Išvadoje pažymėta, kad prokuratūros nutarime konstatuoti faktai ir Kybartų PKP kameromis fiksuoti įrašai leidžia abejoti pareiškėjo paaiškinimais, nes jis viršijo jam suteiktas teises ir tokiais veiksmais pažeidė Nuostatų 6 punkto reikalavimus, numatančius, kad priėmęs sprendimą neįleisti (neišleisti) transporto priemonių ar asmenų į (iš) Lietuvos Respubliką(-os), Tarnybos pamainos vyresnysis ir muitinės posto pamainos viršininkas informuoja vienas kitą, bei Nuostatų 29 punkto reikalavimus, numatančius, kad asmenys, transporto priemonės, grąžintos į gretimos valstybės teritoriją arba neišleistos iš Lietuvos Respublikos, registruojamos Tarnybos nustatyta tvarka tarnybinėje dokumentacijoje. Nuostatų 8 punkte numatyta, kad PKP teritorijoje atvykstančių į Lietuvos Respubliką ir išvykstančių iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių bei asmenų judėjimo srautų juostos atskiriamos viena nuo kitos inžineriniais įrengimais, todėl pareiškėjo paaiškinimai traktuotini kaip bandymas išvengti tarnybinės atsakomybės. Apibendrinus tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, padarytos išvados, jog 2015 m. sausio 4–5 d. Tarnybos Lazdijų rinktinės Kybartų užkardos Kybartų PKP pareigūnai, vykdę tarnybą Kybartų PKP, netinkamai atliko asmenų ir transporto priemonių pasienio kontrolę, t. y. neužtikrino vienos pagrindinių Tarnybos funkcijų. Jie taip pat nevykdė Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126, 12 punkto reikalavimų, kad valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai kontroliuoja asmenų, transporto priemonių judėjimą pasienio kontrolės punkto teritorijoje. Konstatuota, kad 2015 m. sausio 4–5 d. Kybartų PKP tarnyba buvo organizuota netinkamai.

17. Pareiškėjo netinkamas elgesys pasireiškė tuo, kad jis, 2015 m. sausio 4–5 d. atlikdamas transporto priemonių ir asmens patikrinimo procedūrą Kybartų PKP darbo vietoje Nr. 4-5, be pamainos vyresniojo leidimo 4 valandų laikotarpyje leido 2 kartus (2015 m. sausio 4 d. apie 21.04 val. ir 2015 m. sausio 5 d. apie 00.31 val.) V. M. ir D. Z. lengvaisiais automobiliais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) neišvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, o įsigijus prekes (cigaretes) „Duty Free“ parduotuvėje, esančioje PKP teritorijoje, išvykti iš PKP į Lietuvos Respubliką neleistinu kanalu be pasienio pamainos vyresniojo ir muitinės posto viršininko leidimų. Abiem atvejais tik vieno piliečio (D. Z. ar V. M.) duomenis į VSATIS duomenų bazę suvedė pareiškėjas. Taip pat jis nepadarė įrašo apie grįžusius į Lietuvos Respubliką automobilius atitinkamoje knygoje (tarnybinėje dokumentacijoje). Todėl pareiškėjas netinkamai atliko jam pavestas funkcijas ir tokiais veiksmais (neveikimu) pažeidė Valstybės apsaugos tarnybos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas, Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126, 12 punkto, 12.9 papunkčio reikalavimus, Pasienio tikrinimo tvarkos, patvirtintos vidaus reikalų ministro 2002 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 154 (2004 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-143), 6 punkto ir 25 punkto reikalavimus bei Nuostatų 6, 11, 13, 14, 19, 29 punktų reikalavimus.

18. Pareiškėjas valstybės sienos apsaugos tarnyboje dirba nuo 2011 m. sausio 1 d. Kybartų užkardos vado charakterizuojamas teigiamai. Skatintas. Tarnybinių nuobaudų neturi.

19. Tarnybos vado 2015 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 4-461 Tarnybos Lazdijų rinktinė reorganizuota skaidymo būdu – išdalijant jos teises ir pareigas Tarnybos Varėnos ir Pagėgių rinktinėms. Kadangi pareiškėjas buvo perkeltas į Pagėgių rinktinę, būtent ši rinktinė yra atsakinga už tolimesnę jo tarnybos eigą.

20. Teismas konstatavo, kad Išvada neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarka) 26 punkte įtvirtintų reikalavimų, nes šiuo atveju tarnybinis patikrinimas atliktas neišsamiai, nevisapusiškai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingos aplinkybės, tarnybinis nusižengimas nepagrįstas įrodymais, nurodant visas Tvarkos 26 punkte įtvirtintas aplinkybes. Teismo vertinimu, pareiškėjui formuluojamas kaltinimas padarius tarnybinį nusižengimą yra formalus, nes nėra išsamiai išsiaiškinta ir nustatyta kokioje konkrečioje Kybartų PKP teritorijos transporto priemonių

judėjimo juostoje ar kitoje teritorijos vietoje (parduotuvė „Duty Free“, vartai) ir kokias konkrečias transporto priemonių ir asmens patikrinimo procedūras atlikdamas (neatlikdamas), t. y. leidimas be pamainos vyresniojo 2 kartus neišvykti asmenims iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, leidimas asmenims išvykti iš PKP į Lietuvos Respubliką neleistinu kanalu be pasienio pamainos vyresniojo ir muitinės posto viršininko leidimų, įrašo apie grįžusius į Lietuvos Respubliką automobilius atitinkamoje knygoje nepadarymas, pareiškėjas pažeidė minėtų teisės aktų nuostatas, t. y. kokiu konkrečiu veikimu (neveikimu) jis pažeidė kokį konkretų teisės akto reikalavimą, nustatantį tarnybos pareigas konkrečioje darbo vietoje (pagal teritorijos schemą). Nagrinėjamu atveju buvo būtina nustatyti transporto priemonių ir asmens patikrinimo procedūras ir jų pažeidimus (pareiškėjo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas) Kybartų PKP darbo vietoje Nr. 4 ir atskirai Nr. 5, nes jose atliekamos funkcijos yra skirtingos (bylos nagrinėjimo metu kilo abejonių dėl transporto priemonių judėjimo juostų paskirties (išvykimas / atvykimas iš / į Lietuvos Respubliką). Tačiau tokios aplinkybės nėra išaiškintos ir nurodytos Išvadoje. Be to, Išvadoje nebuvo patikrintos ir tarnybinio nusižengimo tyrimo metu įvertintos pareiškėjo 2016 m. sausio 8 d. paaiškinimuose nurodytos aplinkybės, jog jis vykdė darbo vietos Nr. 4 ir Nr. 5 užduotis, numatytas Tarnybos Lazdijų rinktinės vado 2012 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 7-257 patvirtintoje Kybartų kelio pasienio kontrolės punkto darbo instrukcijoje (toliau – ir Darbo instrukcija), vartų atidarymas nepriskirtas darbo vietoms Nr. 4 ir Nr. 5, jis nesupažindintas su vartų naudojimo instrukcija, atliko minimalų D. Z. ar V. M. kaip vykstančių asmenų ir jų dokumentų tikrinimą, nes jie buvo Europos Sąjungos piliečiai, todėl ir neprivalėjo duomenų įvesti į duomenų bazę, atliko šių asmenų ir automobilių pasienio kontrolę, budėtojo darbo žurnalą pildo tik tarnybą einantis budėtojas, ir kodėl minėtų asmenų automobiliai neįrašyti, jis nežino. Išvadoje taip pat nebuvo tirta pareiškėjo kaltė, nebuvo aiškinamasi kokia forma pasireiškė pareiškėjo kaltė, įvertinant ir jo paaiškinimus dėl galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo (tyčia, neatsargumas).

21. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų apie praleistą terminą tarnybinei nuobaudai skirti pagrįstumo, akcentavo, kad tarnybinio patikrinimo išvada (surašyta Tarnybos vado R. P. 2015 m. gruodžio 30 d. pavedimu atnaujinus tarnybinį patikrinimą), kurios pagrindu yra priimti ginčijami įsakymai, buvo patvirtinta 2016 m. sausio 18 d., tarnybinė nuobauda skirta 2016 m. sausio 19 d. Taigi, tarnybinės nuobaudos skyrimo terminas nebuvo praleistas.

22. Apibendrindamas teismas nurodė, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta visapusiškai neištyrus bei neįvertinus visų tarnybinei atsakomybei kilti reikšmingų aplinkybių (objektyviosios tarnybinio nusižengimo pusės – valstybės pareigūno neteisėto elgesio), nenustačius ir objektyviais įrodymais nepagrindus pareiškėjo kaltės – esminio tarnybinio nusižengimo sudėties elemento, tokiu būdu pažeidžiant Tvarkos nuostatas. Tvarkoje įtvirtintos procedūros Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme laikytinos pagrindinėmis taisyklėmis, kurios turi užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl šių taisyklių nesilaikymas yra pagrindas pripažinti administravimo subjekto priimtą sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti. Atitinkamai Tarnybos Lazdijų rinktinės vado 2016 m. sausio 19 d. įsakymo Nr. TE-15 1.1 papunktis ir 2016 m. sausio 19 d. įsakymas Nr. TE-16 buvo pripažinti nepagrįstais ir neteisėtais, todėl naikintinais.

III.

23. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo D. R. skundas tenkintas, ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

24. Atsakovo nuomone, teismas neteisingai traktavo tarnybinio patikrinimo metu nustatytus faktinius duomenis apie įvykio aplinkybes ir tyrimo eigą, visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų byloje esančių įrodymų bei liudytojų paaiškinimų, todėl priimtas teismo sprendimas yra nepagrįstas. Atsakovas nesutinka su teismo pozicija, kad nėra aišku, kokioje konkrečioje Kybartų PKP teritorijos transporto priemonių judėjimo juostoje ar kitoje vietoje (pagal teritorijos schemą) ir kokias konkrečias transporto priemonių ir asmens patikrinimo procedūras atlikdamas pareiškėjas galbūt padarė pažeidimus, ir pažymi, kad šie klausimai yra aiškiai reglamentuoti šias procedūras nustatančiuose teisės aktuose bei schemose, be to, teismui buvo pateikta papildoma schema, kurioje detalizuota, kur yra parduotuvė „Duty Free“ ir vartai, tai paaiškinta ir teismo posėdžio metu. Teismas neteisingai interpretavo ir nevertino teismo posėdžio metu apklaustų pareigūnų paaiškinimų dėl pareiškėjo argumentų dėl informacijos apie grįžusius asmenis nefiksavimo ir neinformavimo. Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjas turėjo visas galimybes žinoti PKP teritorijos specifiką bei tarnybos specifiką, bet tinkamai neatliko savo tarnybinių funkcijų. Tarnybinio patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą (be kita ko, neužkirto kelio neteisėtam akcizinių prekių įvežimui į Lietuvos Respublikos teritoriją, nedelsiant neinformavo Tarnybos pamainos vyresniojo ar budėtojo apie

pastebėtus įtartinus ar patikrinimo išvengusius asmenis), tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyti visi jo padaryto tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, tarnybinis patikrinimas atliktas tinkamai laikantis Tvarkoje įtvirtintų taisyklių. Pareiškėjo teiginiai, jog jam nuobauda paskirta už nesukonkretintų veiksmų nepadarymą, yra nepagrįsti, ir jis nepateikė objektyvių priežasčių, kodėl negalėjo tinkamai atlikti jam pavestos pasienio kontrolės funkcijos. Atsakovo nuomone, pareiškėjui, kaip valstybės pareigūnui, yra taikomi itin aukšti veiklos ir atsakomybės standartai, be to, preziumuojama, jog valstybės pareigūnas žino teisės aktus, reglamentuojančius jo veiklą bei pavestų funkcijų įgyvendinimą. Pareiškėjas dėl savo patirties ir užimamų pareigų turėdamas galimybę suprasti ir adekvačiai vertinti tai, kad nesilaiko tarnybos drausmės, netiesiogine tyčia nesilaikė galiojančių teisės akto nuostatų, nors turėjo galimybę numatyti, kad dėl jo veiksmų gali kilti tam tikri padariniai, ir leido jiems atsirasti.

Teisėjų kolegija


IV.

25. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyku yra tarnybinės atsakomybės Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnui taikymo pagrįstumas ir teisėtumas.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės vado 2016 m. sausio 19 d. įsakymais Nr. TE-15 ir Nr. TE-16 pareiškėjui paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.

27. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas. Akcentuoja, kad teismo išvados, jog nėra aišku, kokioje konkrečioje Kybartų PKP teritorijos transporto priemonių judėjimo juostoje ar kitoje vietoje (pagal teritorijos schemą) ir kokių veiksmų neatliko pareiškėjas, nepagrįstos; liko neįvertinti teismo posėdžio metu apklaustų pareigūnų paaiškinimai dėl pareiškėjo argumentų dėl informacijos apie grįžusius asmenis nefiksavimo ir neinformavimo; pareiškėjui gerai žinoma tarnybos specifika; tarnybinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina pažeidimų padarymą, nustatyti visi tarnybinio nusižengimo elementai.

28. Pareiškėjui puskarininkiui D. R. tarnybinė atsakomybė buvo pritaikyta už netinkamą pavestų pareigų vykdymą, Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatų, Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126, 12 punkto, 12.9 papunkčio reikalavimų, Pasienio tikrinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2002 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 154 (2004 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. IV-143 redakcija), 6 punkto ir 25 punkto reikalavimų ir Kybartų kelio pasienio kontrolės punkto darbo nuostatų, patvirtintų Tarnybos vado ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 4-692/1B-l131, 6, 11, 13, 14, 19, 29 punktų reikalavimų nevykdymą, jam skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

29. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas buvo kaltinamas tuo, kad 2015 m. sausio 4-5 dienomis atlikdamas transporto priemonių ir asmens patikrinimo procedūrą Kybartų PKP darbo vietoje Nr. 4-5, be pamainos vyresniojo leidimo 4 valandų laikotarpyje leido 2 kartus (2015 m. sausio 4 d. apie 21.04 val. ir 2015 m. sausio 5 d. apie 00.31 val.) Lietuvos Respublikos piliečiams V. M. ir D. Z. lengvaisiais automobiliais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) neišvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, o įsigijus prekes (cigaretes) „Duty Free“ parduotuvėje, esančioje PKP teritorijoje, išvykti iš PKP į Lietuvos Respubliką neleistinu kanalu be pasienio pamainos vyresniojo ir muitinės posto viršininko leidimų. Abiem atvejais tik vieno piliečio (D. Z. ar V. M.) duomenis į VSATIS duomenų bazę suvedė pareigūnas D. R. Taip pat jis nepadarė įrašo apie grįžusius į Lietuvos Respubliką automobilius atitinkamoje knygoje (tarnybinėje dokumentacijoje).

30. Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas atsakovo įsakymus, kuriais pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda, akcentavo, kad nėra išsamiai išsiaiškinta ir nustatyta, kokioje konkrečioje Kybartų kelio PKP teritorijos transporto priemonių judėjimo juostoje ar kitoje teritorijos vietoje (parduotuvė „Duty Free“, vartai) (pagal teritorijos schemą (II t., b. l. 25)) ir kokias konkrečias transporto priemonių ir asmens patikrinimo procedūras atlikdamas (neatlikdamas), t. y. leisdamas be pamainos vyresniojo 2 kartus neišvykti asmenims iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, leisdamas

asmenims išvykti iš PKP į Lietuvos Respubliką neleistinu kanalu be pasienio pamainos vyresniojo ir muitinės posto viršininko leidimų, nepadarydamas įrašo apie grįžusius į Lietuvos Respubliką automobilius atitinkamoje knygoje, pareiškėjas pažeidė minėtų teisės aktų nuostatas, t. y. kokiu konkrečiu veikimu (neveikimu) pareiškėjas pažeidė konkretų teisės akto reikalavimą, nustatantį tarnybos pareigas konkrečioje darbo vietoje (pagal teritorijos schemą). Pažymėjo, kad buvo būtina nustatyti transporto priemonių ir asmens patikrinimo procedūras ir jų pažeidimus (pareiškėjo pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas) Kybartų PKP darbo vietoje Nr. 4 ir atskirai Nr. 5, nes jose atliekamos funkcijos yra skirtingos (bylos nagrinėjimo metu kilo abejonių dėl transporto priemonių judėjimo juostų paskirties (išvykimas / atvykimas iš (į) Lietuvos Respubliką). Teismas taip pat nurodė, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo įvertinti pareiškėjo paaiškinimai, kad jis vykdė darbo vietos Nr. 4 ir Nr. 5 užduotis, numatytas Darbo vietų instrukcijoje, vartų atidarymas nepriskirtas darbo vietoms Nr. 4 ir Nr. 5, kad jis nesupažindintas su vartų naudojimo instrukcija, atliko minimalų D. Z. ar V. M. kaip vykstančių asmenų ir jų dokumentų tikrinimą, nes jie buvo Europos Sąjungos piliečiai, todėl ir neprivalėjo duomenų įvesti į duomenų bazę, atliko šių asmenų ir automobilių pasienio kontrolę; kad budėtojo darbo žurnalą pildo tik tarnybą einantis budėtojas, ir kodėl minėtų asmenų automobiliai neįrašyti, jis nežino; taip pat tyrimo metu nebuvo įvertinta pareiškėjo kaltė.

31. Sprendžiant dėl pareiškėjo tarnybinės atsakomybės teisinių pagrindų, taikytina Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, redakcija, galiojusi nurodomų pažeidimų padarymo metu (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gruodžio 30 d.), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintas Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašas, galiojęs tarnybinio nusižengimo tyrimo metu (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.). Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Tarnybinio nusižengimo sudėtis: neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes – ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių. Ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio patikrinimo metu, kurį baigus surašoma tarnybinio patikrinimo išvada, joje išdėstomos nustatytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai ir pateikiamas teisinis tikrinamo pareigūno veikos įvertinimas (Vidaus tarnybos statuto 26 str., Tvarkos 26 p.).

32. Tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas statutinis valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Vidaus tarnybos statute, pareigybių aprašymuose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose pareigūnų [policijos] veiklą, viešąjį administravimą, valstybės tarnybą, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3015/2012; 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-577/2013; 2015 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-662/2015).

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas (Vidaus tarnybos statuto 26 str. 7 d.) yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, kurioje turi būti atliktas išsamus visų galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, lėmusių nusižengimą, tyrimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka formaliai įvardyti teisės aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jas pažeidė atitinkamas valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo galbūt padaryto nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Tai lemia, kad apie skiriamos tarnybinės nuobaudos pagrįstumą, tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes ir sudėtį sprendžiama vertinant atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą ir surašytą išvadą (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1614/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1934-146/2015, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-567-146/2017, 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-952-

520/2018).34. Sprendžiant, ar skundžiamu Įsakymu paskirta nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar

tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-384/2013; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1372-662/2018).

35. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai pažymėjo, kad teismo atliekamas vertinimas administracinėje byloje neturi būti tapatinamas su tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimu apskritai iš naujo. Teismas tik patikrina tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių tikrumą ir padarytų išvadų pagrįstumą, bei, siekdamas priimti objektyvų sprendimą, gali tirti byloje naujus įrodomus, patvirtinančius (paneigiančius) tarnybinio patikrinimo metu egzistavusias ir su nagrinėjamais pažeidimais susijusias aplinkybes, tačiau ginčo nagrinėjimo teisme stadijoje tarnybinio nusižengimo tyrimo ribos negali būti plečiamos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, nuosekliai nurodo, jog įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tarnybos teisinių santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra jų silpnesnioji šalis, ypač dėl socialinių aspektų. Todėl viešojo administravimo subjektas, kartu atliekantis ir darbdavio funkcijas, privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui (žr., pvz., 2013 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-360/2013).

36. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad pagal Lazdijų rinktinės Kybartų užkardos Kybartų PKP pasienio tikrinimo posto tarnybinį žiniaraštį Nr. 20150104-2/3 (152-63) nuo 2015 m. sausio 4 d. 20.00 val. iki 2015 m. sausio 5 d. 08.00 val. darbo vietose Nr. 4-5 „Pasienio tikrinimas pasienio juostose išvykstančių iš LR asmenų ir transporto priemonių“ vykdė SS jaunesnysis specialistas D. R. (pareiškėjas). Remiantis VSATIS duomenimis, 2015 m. sausio 4 d. 21.04 val. iš LR per Kybartų PKP automobiliu (duomenys neskelbtini) išvyksta D. Z., jo duomenis į VSATIS duomenų bazę suvedė pareiškėjas. 2015 m. sausio 5 d. apie 00.31 val. iš LR per Kybartų PKP automobiliu (duomenys neskelbtini) išvyksta V. M., jo duomenis į VSATIS duomenų bazę suvedė pareiškėjas. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad abiem atvejais automobiliais vyko tie patys abu asmenys, tačiau teigia, kad jų duomenų neprivalėjo įvesti į VSATIS duomenų bazę, nes jie buvo Europos Sąjungos piliečiai, kuriems taikomi minimalūs patikros reikalavimai. Taip pat pareiškėjas teigia, kad apie šių automobilių grįžimą informavo atvykimo kryptyje dirbančius pareigūnus, pats vartų neatidarė ir jam nėra žinoma, kas turi galimybę juos atidaryti į atvykstančių į Lietuvos Respubliką krypties teritoriją.

37. Sprendžiant, ar pareiškėjas atliekant tarnybos pareigas, galėjo būti pažeisti Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatų, Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 12 punkto, 12.9 papunkčio reikalavimai, Pasienio tikrinimo tvarkos, 6 punkto ir 25 punkto reikalavimai ir Kybartų kelio pasienio kontrolės punkto darbo nuostatų, 6, 11, 13, 14, 19, 29 punktų reikalavimai, turi būti įvertinta, kiek detaliai minėti teisės aktai reglamentuoja pareigūnų funkcijas konkrečioje jo tarnybos vietoje ir kurių konkrečiai pareiškėjui pavestų funkcijų jis tinkamai nevykdė.

38. Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad VSAT pareigūnai kontroliuoja asmenų buvimą, transporto priemonių eismo tvarką pasienio kontrolės punkto teritorijoje; Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 12 punktas nustato, kad VSAT pareigūnai pasienio kontrolės punktuose atsako už asmenų ir transporto priemonių vykimo per valstybės sieną kontrolę; 12.9. papunktis – kad kontroliuoja asmenų, transporto priemonių judėjimą pasienio kontrolės punkto teritorijoje. Minėtų teisės aktų nuostatos numato bendro pobūdžio funkcijas, kurias VSAT pareigūnai turi atlikti tarnybos metus; jų vykdymas turi būti detalizuojamas kituose teisės aktuose, taigi šių nuostatų pažeidimus galima vertinti tik kartu su kituose teisės aktuose nustatytų privalomai atlikti tarnybos vietoje veiksmų atlikimu ar neatlikimu / ar netinkamu atlikimu.

39. Pasienio tikrinimo tvarkos 6 punkte numatyta, kad Asmens tikrinimas atliekamas pagal 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (OL 2006 L 105, p. 1) nuostatas; 25 punkte numatyta, kad minimalus kelių motorinės transporto priemonės tikrinimas taikomas, kai jų vairuotojai yra Lietuvos Respublikos, kitų Europos Sąjungos valstybių narių, Islandijos, Norvegijos, Lichtenšteino ir Šveicarijos piliečiai. Tais atvejais, jei pagal turimą informaciją arba minimalaus kelių motorinės transporto priemonės tikrinimo metu įvertintą riziką tikėtina, kad Lietuvos Respublikos, kitų Europos Sąjungos valstybių narių, Islandijos, Norvegijos, Lichtenšteino ir Šveicarijos piliečių vairuojamų kelių motorinių transporto priemonių vykimas per valstybės sieną yra neteisėtas, taikomas išsamus kelių

motorinės transporto priemonės tikrinimas. Pareiškėjo teiginių, kad nebuvo pagrindo atlikti ginčo atveju kitokio negu minimalaus iš Lietuvos Respublikos išvykstančių asmenų patikrinimo, kad nebuvo pareigos įrašyti šių asmenų duomenų į VSAT duomenų bazes, atsakovas nevertino tarnybinio patikrinimo išvadoje, nenurodė argumentų ir teisinių pagrindų, kurie paneigtų pareiškėjo paaiškinimus; taip pat ir bylos nagrinėjimo iš esmės metu nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo paaiškinimus ir patvirtinančių Pasienio tikrinimo tvarkos 6 ir 25 punktuose numatytų pažeidimų padarymą. Byloje liudytoju apklaustas A. A. taip pat nenurodė aplinkybių, kurios paneigtų pareiškėjo pateiktus paaiškinimus apie minimalaus tikrinimo procedūras.

40. Kybartų kelio pasienio kontrolės punkto darbo nuostatų 6 punktas, nustatantis, kad priėmęs sprendimą neįleisti (neišleisti) transporto priemonių asmenų į (iš) Lietuvos Respubliką (-os), VSAT pamainos vyresnysis ir muitinės posto pamainos viršininkas informuoja vienas kitą, reglamentuoja kito pareigūno – pamainos vyresniojo veiksmus, todėl šių reikalavimų pažeidimas negali būti pareiškėjo (jaunesniojo specialisto) tarnybinės atsakomybės pagrindu. Nuostatų 11 punktas, numatantis, kad transporto priemonių srautams iš Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos pusių reguliuoti įrengta vaizdo stebėjimo sistema bei šviesoforai, įleidžiamos užtvaros; šiuos prietaisus valdo VSAT ir Muitinė, yra skirtas reglamentuoti PKP techninio pobūdžio darbo sąlygas, yra bendro pobūdžio, nes nenustato jokių konkrečių elgesio taisyklių konkretiems pareigūnams, todėl jų reikalavimų pažeidimas gali būti inkriminuojamas tik nurodžius kitų šią teisės akto nuostatą detalizuojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas yra nurodęs, kad nedisponuoja pulteliu vartams atidaryti, nesupažindintas su jo naudojimo tvarka, savo ruožtu atsakovas nepateikė duomenų nei argumentų, kurie paneigtų pareiškėjo teiginius. Analogiškai vertintini ir Darbo nuostatų 13 punkto reikalavimai, kuriais numatoma, kad VSAT pamainos vyresnysis ir muitinės posto viršininkas, tarpusavyje suderinę sprendimus ir veiksmus, esant sudėtingai situacijai PKP, turi teisę trumpam laikotarpiui (ne daugiau kaip 1 valandai) keisti įleidžiamų transporto priemonių skaičių bei siųsti transporto priemones ir į kitas eismo juostas, numatyti joms sustojimo vietas nemažinant PKP pralaidumo; apie tai VSAT pamainos vyresnysis privalo nedelsdamas informuoti užkardos budėtoją; atsakovas nenurodė argumentų, kaip minėtame punkte numatytų funkcijų įgyvendinimas sietinas su pareiškėjo (jaunesniojo specialisto) veiksmais tarnybos metu, jei sietinas – kokiu aktu tai reglamentuota detaliau.

41. Kybartų kelio pasienio kontrolės punkto darbo nuostatų 14 punktas nustato, kad atvykstantiems į Lietuvos Respubliką lengviesiems automobiliams, motociklams įvažiuoti į PKP teritoriją leidimą duoda VSAT pareigūnas. Transporto priemonė, įvažiavusi į PKP teritoriją jai skirta eismo juosta pagal kelio ženklus bei kelio ženklinimą vyksta į patikrinimo zoną ir sustoja prie „STOP“ ženklo arba kitaip pažymėtos vietos, kur atliekamas jos patikrinimas. VSAT pareigūnas atlieka pasienio patikrinimą, muitinės pareigūnas – muitinį tikrinimą, ir jei reikia, transporto priemonė siunčiama į veterinarijos postą arba augalų karantino punktą, kuriuose šių institucijų pareigūnai atlieka atitinkamus tikrinimus. Atlikus tikrinimus VSAT pareigūnas leidžia transporto priemonei išvykti. Aptariant šioje nuostatoje numatytų VSAT pareigūno funkcijų vykdymą, kiek tai susiję su pareiškėjo tarnyba, reikšmingomis laikytinos tik aplinkybės, kad pareiškėjas leido automobiliams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurie vyko į Rusijos Federaciją, grįžti į Lietuvos Respubliką, ir apie tai informavo atvykimo kryptyje dirbančius pareigūnus; šį faktą patvirtino ir liudytoja apklausta R. U. Byloje nėra paneigti pareiškėjo paaiškinimai dėl to, kad vykstantys į Rusijos Federaciją neretai priima sprendimus grįžti dėl to, kad tenka labai ilgai laukti, kol Rusijos Federacijos pareigūnai įleidžia į savo šalies teritoriją. Atsakovas, nors tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nurodė, kad pareiškėjas neužkirto kelio neteisėtam akcizinių prekių gabenimui į Lietuvos Respubliką, nei tarnybinio nusižengimo tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu neįrodinėjo aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti kokius nors kitus pareiškėjo motyvus leisti grįžti minėtiems automobiliams į Lietuvos Respubliką.

42. Darbo nuostatų 19 punktas nustato, kad išvykstančius iš Lietuvos Respublikos lengvuosius automobilius, motociklus įvažiuoti į PKP patikrinimo zoną įleidžia VSAT pareigūnas. Transporto priemonė, įvažiavusi į PKP teritoriją jai skirta eismo juosta vyksta į patikrinimo zoną ir sustoja prie „STOP“ ženklo arba kitaip pažymėtos vietos, kur atliekamas jos patikrinimas. Muitinės pareigūnas atlieka muitinį tikrinimą. Tais atvejais, kai pagal LR teisės aktus būtina veterinarinė arba sanitarinė kontrolė, transporto priemonė siunčiama į veterinarijos postą arba augalų karantino aktą, kuriuose šių institucijų pareigūnai atlieka atitinkamus tikrinimus. Po to VSAT pareigūnas atlieka pasienio tikrinimą ir leidžia transporto priemonei išvykti iš KPK teritorijos. Aptariant šioje nuostatoje numatytų VSAT pareigūno funkcijų vykdymą, kiek tai susiję su pareiškėjo tarnyba, yra nustatyta, kad jis Kybartų užkardos Kybartų PKP pasienio tikrinimo poste atlikdamas tarnybą nuo 2015 m. sausio 4 d. 20.00 val. iki 2015 m. sausio 5 d. 08.00 val. darbo vietose Nr. 4-5, atliko automobilių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ir jais vykusių asmenų minimalų patikrinimą, kad pasirinkdamas tokį

patikrinimo būdą būtų pažeidęs Pasienio tikrinimo tvarkos 6 ir 25 punktus, nėra nustatyta, kaip tai buvo jau aptarta nutarties 39 p.

43. Darbo nuostatų 29 punktas numato, kad asmenys, transporto priemonės, grąžintos į gretimos valstybės teritoriją arba neišleistos iš Lietuvos Respublikos, registruojamos VSAT nustatyta tvarka tarnybinėje dokumentacijoje. Tai nuostata, nukreipianti į kitą teisės aktą – VSAT nustatytą tvarką, todėl šio punkto reikalavimų pažeidimas galėtų būti konstatuotas tik padarius VSAT nustatytos tvarkos pažeidimą. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad tokia tvarka buvo nustatyta atskiru teisės aktu, taip pat nepaneigė pareiškėjo paaiškinimų, kad tik po byloje aptariamų įvykių užkardos vadas žodžiu nurodė budėtojų darbo žurnale fiksuoti grįžtančius atgal į Lietuvos Respubliką automobilius. Pastarąją aplinkybę patvirtino ir liudytojais apklausti R. U. ir A. A. Liudytoju apklaustas D. P. parodė, kad tuo atveju, jei pareiškėjas būtų skambinęs, būtų pažymėjęs butėtojo darbo žurnale, tačiau jis negalėjo patvirtinti, kad gerai atsimena prieš daug laiko vykusias aplinkybes, jo parodymai sąlyginiai (jei būtų…), neatitinka kitų byloje surinktų duomenų.

44. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje apklaustų liudytojų paaiškinimai negali būti laikomi pakankamais patvirtinti aplinkybėms, kurios turi būti įrodinėjamos tam skirtais rašytiniais įrodymais – pareigūno tarnybą reglamentuojančiais teisės aktais, tiksliai apibrėžiančiais tiek jo funkcijas tarnybos vietoje, tiek veiksmus, kuriuos privalo atlikti jas įgyvendindamas. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas tiksliai įvertinti pareiškėjo pareigas tarnybos metu, tyrė Kybartų kelio pasienio kontrolės punkto darbo instrukciją (patvirtinta Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės vado 2012 m. kovo mėn. 29 d. įsakymu Nr. 7-25), tačiau byloje kvestionuojami pareigūnų veiksmai joje nėra aptarti. Nagrinėjamu atveju, kai nėra reglamentuota, lieka neaišku, kas turėjo teisę disponuoti vartų pulteliu, kam pareiškėjas turėjo pranešti apie grįžtančius automobilius (pamainos budinčiajam ar pamainos vyresniajam ir pan.), ir laikytina, kad atsakovas, tinkamai nereglamentavęs pareigūnų tarnybos tvarkos, dėl jos nepakankamo apibrėžtumo negali pritaikyti tarnybinės atsakomybės pareigūnams.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pabrėžtina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė pareiškėjo nagrinėjamoje byloje nurodytas aplinkybes. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes nustatė netinkamai, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.

46. Pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė aplinkybes byloje, ir siekdamas nustatyti, ar yra pagrindas taikyti pareiškėjui tarnybinę atsakomybę, išnagrinėjo visus duomenis (rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymu), kurie galėtų tai patvirtinti ar paneigti. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame teismo sprendime padarytoms išvadoms, kad nėra įrodyti pareiškėjo neteisėti veiksmai ir jo kaltė. Atsakovas nekonkretizavo pažeidimo objektyviosios pusės, nesusiejo faktinių ir teisinių atsakomybės taikymo pareigūnui pagrindų. Atsakovo argumentas, kad pareiškėjui taikytini aukštesni atsakomybės standartai, suponuoja ir reikalavimus, ypatingai statutinėje tarnyboje, tinkamai reglamentuoti pareigūno funkcijas ir aiškiai apibrėžti jo veiksmus konkrečioje tarnybos vietoje, nes tik tokiu atveju galima nustatyti, ar konkretus pareigūnas tinkamai atlieka savo pareigas, ir tuo pačiu užtikrinti visas tarnybos veiksmingumą.

47. Atsižvelgdama į aptartus nutartyje argumentus, teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.


n u t a r i a:

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pagėgių rinktinės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. AS-306-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00347-2019-0Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9(S)





teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. (A.) Č. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. (A.) Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas E. (A.) Č. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. vasario 14 d. kreipėsi į teismą su skundu (skunde nurodyta data – 2018 m. gruodžio 7 d.), kurio reikalavimus patikslino (patikslintame skunde nurodyta data – 2018 m. gruodžio 30 d.), prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Kauno skyriaus 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTR-2)-18-NT-5222-20006 (toliau – ir Sprendimas), taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl tam tikrų Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. vasario 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo E. (A.) Č. skundą.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kada jam buvo įteiktas Sprendimas, nepateikė jo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=60fd73c06c2a11e99989e603c54a3595

gavimo datą patvirtinančių įrodymų, tačiau iš skundo turinio bei pateiktų dokumentų matyti, kad, 2018 m. gruodžio 7 d. rengdamas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, pareiškėjas turėjo Sprendimą, kas patvirtina, jog jis, paduodamas skundą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams (2019 m. vasario 14 d.), yra praleidęs vieno mėnesio terminą skundui paduoti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, atsisakyta priimti jo skundą.

III.

Pareiškėjas E. (A.) Č. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 28 d. nutartį.

Pareiškėjas paaiškina, kad Tarnyba ne kartą yra atsisakiusi suteikti jam teisinę pagalbą, su Tarnybos raštais pareiškėjas būdavo supažindinamas tik pasirašytinai, be to, iš jo ne kartą buvo pavogti turimi dokumentai, be kita ko, dokumentai, susiję su nagrinėjamu ginču. Tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartys. Pareiškėjas į Tarnybos Kauno skyrių dėl teisinės pagalbos suteikimo kreipėsi vykdydamas teismo nurodymą. Gautas Tarnybos Kauno skyriaus Sprendimas buvo apskųstas skundu, išsiųstu 2018 m. gruodžio 7 d., tai gali patvirtinti Kybartų pataisos namų administracija, todėl, pareiškėjo nuomone, terminas skundui paduoti nebuvo praleistas. Pareiškėjas teigia pašalinęs visus skundo trūkumus, nurodytus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartyje, tačiau, nepaisant to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartimi atsisakė priimti jo skundą ir pasiūlė kreiptis į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus. Skundas su priedais pareiškėjui buvo grąžintas 2019 m. vasario 8 d.

IV.

Teisėjų kolegija


Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (liet. tarp jų, įskaitant) laikantis įstatymo numatytų skundų padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Nagrinėjamu atveju, remiantis byloje esančiais rašytiniais dokumentais ir Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 14 d. gavo pareiškėjo skundą, išsiųstą 2018 m. gruodžio 7 d. (žyma ant voko), kuriuo prašoma įpareigoti Tarnybą suteikti jam valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-10230-962, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo tam tikrų nuostatų atitikties Konstitucijai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-5937-764/2018 pareiškėjui nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. iki 2019 m. sausio 7 d. pateikti skundą, kuriame būtų suformuluotas reikalavimas panaikinti Sprendimą, bei pateikti žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą arba motyvuotą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 31 d. teismui išsiuntė patikslintą skundą.Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 d. sausio 8 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjo skundo

nagrinėjimas priskirtinas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų kompetencijai pagal atsakovo buveinės vietą, todėl atsisakė priimti jo skundą, išaiškino teisę su šiuo skundu kreiptis į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Iš bylos Nr. I-1532-764/2019 elektroninėje kortelėje esančio 2019 m. vasario 1 d. lydraščio darytina išvada, jog skundas su priedais pareiškėjui buvo išsiųstas atgal ne anksčiau nei 2019 m. vasario 1 d. Pareiškėjas tvirtina, jog skundas su priedais jam buvo grąžintas 2019 m. vasario 8 d., tačiau nepateikia tai patvirtinančių įrodymų.

Pareiškėjas skundą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams išsiuntė 2019 m. vasario 14 d. (žyma ant voko, b. l. 9).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 2 punktu, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu byla nepriskirtina tam teismui. Šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 8 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, priėjęs išvadą, kad byla nepriskirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai. Pastarąja nutartimi pareiškėjo skundo, teismui paduoto (išsiųsto) 2018 m. gruodžio 7 d., priėmimo klausimas buvo išspręstas galutinai. 2019 m. vasario 14 d. padavus skundą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams, buvo ne pratęstas 2018 m. gruodžio 7 d. paduoto skundo priėmimo klausimo sprendimas, o pradėtas naujas skundo priėmimo procesas, nepaisant to, kad 2018 m. gruodžio 7 d. ir 2019 m. vasario 14 d. buvo paduotas tas pats skundas. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas naują skundą dėl Sprendimo, priimto 2018 m. lapkričio 20 d., padavė 2019 m. vasario 14 d., sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas praleido vieno mėnesio terminą skundui paduoti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo (prašymo) padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pabrėžtina, kad priešingai nei, pavyzdžiui, praleisto ieškinio senaties termino atveju, teismas negali ex officio (liet. pagal pareigas, savo iniciatyva) spręsti praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo klausimą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašymo atnaujinti praleistą terminą nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė, todėl nėra teisinio pagrindo vertinti, ar pareiškėjas įrodė egzistavus objektyvias ir nuo jo valios nepriklausiusias priežastis, sukliudžiusias laiku kreiptis į teismą, kurios galėtų būti pripažintos pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pareiškėjui išaiškino, kad skundžiama nutartis neužkerta jam kelio pakartotinai paduoti Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 ir 25 straipsnių reikalavimus atitinkantį skundą teismui, pateikiant kartu ir prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, nurodant jo praleidimo priežastis bei pateikiant šias priežastis patvirtinančius įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 str.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. (A.) Č. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________

· web viewyra jauno amžiaus, turi mažamečių vaikų, kuriuos privalo padėti išlaikyti,...

Documents