psichologijos spera kiekvienam
Post on 25-Oct-2015
75 Views
Preview:
DESCRIPTION
TRANSCRIPT
1 dalis konspekto:
1. Psichologijos mokslo kryptys ir šakos.
Psichologija) – mokslas, tiriantis psichinius
reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi
formas ir mechanizmus.
Kryptys:
Struktūralizmas- psichologijos uždavinys
yra tirti žmogaus sąmonės struktūrą,
glaudžiai susiejant ją su patyrimu, atkreipė
dėmesį įsąmonės turinio elementų svarbą,
įgyjant vienokią ar kitokią patirtį.
• funkcionalizmas- teigė, jog psichologijos
uždavinys yra tirti tai, kaip psichika ir
sąmonė padeda žmogui prisitaikyti prie
aplinkos. Psichiniai procesai buvo siejami
su smegenų veikla.
• bicheviorizmas - turi tyrinėti elgesį, kuris
gali būti objektyviai stebimas. Pats elgesys
buvo
suprantamas kaip organizmo reakcijų į
aplinkos stimulus visuma.
• geštaltpsichologija- dėmesys buvo
sutelktas suvokimo ir atminties tyrinėjimui.
Geštaltpsichologijos požiūriu suvokiamo
vaizdo visuma nėra tapati jo elementų
sumai. Pagrindinė psichikos ypatybė– tai
įgimtas sugebėjimas suvokiamą informaciją
organizuoti į tam tikras formas
• psihoanalizė bei neopsichoanalizė -
teorijos teiginiai siejami su žmogaus
psichikos struktūra,
kurioje išskiriami 3 lygmenys – id
(nesąmoningas), ego (pasąmoninis) ir
superego
(sąmoningas). Z.Froidas. Neopsichoanalizė
- papildė Froido teorijos ypatumus,
pabrėždami socialinės aplinkos įtakos
svarbą asmenybės formavimuisi ir
funkcionavimui.
• kognityvinė ir humanistinėpsichologija-
uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta su
sensorine
informacijapo to, kai ji perimama
receptoriuose. Išskirtos trumpalaikė ir
ilgalaikė atmintys.
Humanistinė psichologija - unikali žmogaus
asmenybė, atvira keitimuisi ir
saviaktualizacijai. Remiamasi nuostata, kad
kiekvienas žmogus turi galimybę pasirinkti
savo likimą ir jį valdyti. Tai optimistinis
požiūris į žmogų, paremtas meile ir
pasitikėjimu.
Šakos: fundamentalioji ir taikomoji psich.
2. Fundamentaliosios ir taikomosios
psichologijos šakos.
1. Fundamentalioji psichcologijos
(teorinių psichologijos mokslo
pamatų kūrimas). šakos. :
Bendroji psich.
Socialinė psich.
Amžiaus tarpsnių
ir raidos psich.
Medicininė
Patopsichologija
Zoopsichologija
2) Taikomoji psichologijos
(praktinis žinių taikymas)
šakos:
Veiklos(darbo) ir
inžinerė psich.
Aviacinė psich.
Kosminė
Karo
Sporto
Pedagoginė
Šeimos
Vadovavimo
Organizacinė
Reklamos
Teisės arba juridinė
Ekologinė
3. Psichikos struktūra: psichiniai
procesai, psichinės savybės, pažintiniai
procesai.
Psichiniai procesai: pažintiniai, valios,
emociniai
Psichinės savybės: asmeninės savybės
(temperamentas, charakteris, sugebėjimai,
kryptingumas)
4. Psichiniai procesai: pažintiniai,
emociniai procesai (psichinės būsenos),
valios procesai.
Pažintiniai: jutimas, pojūtis, vaizdinys,
vaizduotė, atmintis, mąstymas, suvokimas,
dėmesys.
Valios procesai: noras, valia, ryžtas,
ketinimas.
Emociniai procesai (psichinės būsenos):
afektas, jausmas, nerimas, nuotaika, pyktis,
emocija.
5. Psichinės savybės: temperamentas,
charakteris, sugebėjimai, kryptingumas.
Psichinės savybės yra kompleksinis
reiškinys, charakterizuojantis asmenybės
ypatumus
6. Jutiminės sistemos ir pojūčių
klasifikacija.
Jutiminė sistema- registruoja aplinkoje
vykstančius pasikeitimus dėka specialių
ląstelių grupių (receptorių), reaguojančių į
tam tikrą energijos rūšį. Informacijos apie
aplinką gavimo procesas vadinamas jutimu,
o jo rezultatas yra įvairių rūšių pojūčiai
(regos, klausos, lytėjimo, uoslės ir kt.)
Pojūčių klasifikacija: cheminiai/ kūno
padėties ir pusiausvyros/ odos/ pojūčiai,
regėjimas, klausa,
7. Dėmesys: dėmesio rūšys, dėmesio
savybės.
Dėmesys nelaikomas atskiru pažinimo
procesu, nes jis neturi savarankiško turinio.
Tai tiesiog žmogaus sąmonės kryptingumas.
Tai, į ką dėmesys nukreiptas, vadiname
dėmesio objektu, tai, ką dėmesys ignoruoja
– dėmesio fonas.
Dėmesio rūšys: nevalingas, valingas ir
savaiminis dėmesys
Savybės: intensyvumas (selektyvumas),
apimtis (platumas), pastovumas,
perkėlimas, paskirstymas,
patvarumas (pastovumas)
8. Atmintis: atminties rūšys, atminties
struktūros.
Atmintis apibūdinama kaip sugebėjimas
įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta
ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į
sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis.
Atmintis – tai sugebėjimas po kiek laiko
atgaminti jutimų ir valios pastangų dėka
surinktą informaciją.
Procesai: įsiminimas, laikymas atmintyje,
atsiminimas.
Rūšys: motorinė (eiti, šokti); vaizdinė
(įspūdžiai), emocinė(išgyvenimai),
žodinė(sistemingas žinių įgijimas)
Struktūros:1) trumpalaikė atmintis – tai
sąmonės centras, išsaugojantis tos
akimirkos mintis, informaciją, jausmus (10-
20s įsimenama 7 objektai).
2)ilgalaikę atmintį, kuri leidžia “prikelti”
didžiulius informacijos klodus ir yra
laikoma žinių bei patirties pagrindu.
(semantinė, epizodinė, procedūrinė,
pasiruošiančioji)
3) jutiminė atmintis- Kai fizinis stimulas
nustoja veikęs mūsų jutimo organus,
informaciją išlaiko jutiminė atmintis.
Regėjimo jutimui:– trukmė - 0,5s; apimtis –
9-10 objektų;
Klausos jutimui:– trukmė – 2s; apimtis – 5
objektai
9. Suvokimo dėsningumai ir savybės.
Suvokimas (percepcija) – pažintinis
psichinis procesas, kurio metu įvyksta
daikto, reiškinio, įvykio ar situacijos
visumos atspindėjimas žmogaus sąmonėje.
Suvokimas yra sąmoninga žmogaus reakcija
į signalus iš aplinkos ir į vidinius impulsus,
kuri leidžia prognozuoti įvykius.
Vizualinis suvokimas- Akių, vestibiuliarinio
aparato ir kitų kūno dalių sąveikos specifika
informacijos apdorojimo bei suvokimo
procese yra tokia, kad akys dažnai laikomos
galvos smegenų dalimi.
Dėsningumai: regimos informacijos;
realybės adekvatus suvokimas; atpažinimas; Savybės: daiktiškumas(duomenys apie
objektą suvokiami santykyje su kitais
objektais), visybiškumas(visuminis objekto
vaizdas), struktūriškumas,
konstantišumas(pastovus suvokimas apie
daiktus), sąmoningumas,
selektyvumas(vieni objektai išskiriami iš
aplinkos palyginti su kitais).
10. Formos suvokimo aspektai.
Formos suvokimas reikalauja objekto kaip
figūros išskyrimo iš fono – objekto kontūro
(ribų) suradimo bei apibrėžimo.
Formos aspektai: gylis ir padėtis.
11. Erdvinės padėties ir gylio suvokimo
ypatumai.
Objektai paprastai suvokiami izoliuotai.
Norint tikslingai veikti, reikia žinoti, kaip
daiktai
išsidėstė erdvėje: koks jų plotis, aukštis,
ilgis, reljefas. Iš to sprendžiama apie
objekto
dydį.
Suvokiant daiktų gylį bei apimtį pagrindinis
vaidmuo skiriamas binokuliariniam
regėjimui.
Dideli daiktai gali atrodyti maži iš tam tikro
nuotolio, o arčiau esantys objektai gali
užstoti toliau esančius
12. Suvokimo iliuzijos.
Žmogus, suvokdamas aplinką, neretai daro
suvokimo klaidų – tai vadinamos suvokimo
iliuzijos.
Miulerio ir Lajerio bei Ebinhauzo ir
Tičnerio suvokimo iliuzijos dėsniai turi
specifinį pozityvų pritaikymą
architektūroje, statyboje, drabužių
modeliavime bei plaukų kirpimo
technologijose.
Suvokimo organizavimo principai: figūra –
fonas; artumo dėsnis; panašumo dėsnis;
gero tęsinio dėsnis; uždarumo dėsnis
2 dalis konspekto:
13. Mąstymas, pažinimas ir intelektas.
Mąstymas – žmogaus pažintinės veiklos
procesas, apibendrintas ir netiesioginis
tikrovės atspindėjimas. mąstymas tiriamas
kaip tarpasmeninių santykių struktūros
elementas.
Mąstymas yra ir poveikio kitam žmogui
struktūros dalis. Mąstymas yra asmenybės
savimonės dalis
mąstymas (arba pažinimas) – tai proto
veikla, susijusi su informacijos supratimu,
apdorojimu ir
perteikimu.
Intelektas – gebėjimas mokytis ir išmokti,
susivokti naujose situacijose, atskleisti
reiškinių sąsają. Kitaip – atpažinti sąryšius
ir rasti optimalų problemos sprendimą.
14. Jutiminis pažinimas ir mąstymas.
Mąstymo šaltinis visada yra jutiminis
pažinimas.
15. Mąstymo rūšių klasifikacija:
vaizdinis, veiksminis, teorinis-abstraktus
ir kt.
Rūšys: vaizdinis, teorinis-abstraktus,
veiksminis, propozicinis mąstymas.
Vaizdinis mąstymas yra labai tampriai
susijęs su suvokimu. Dauguma žmonių
jaučia, kad
mąsto vaizdais – kartais tarsi
“susigrąžinamas” praeities suvokimas ar
bent jo dalis, kas turi įtakos
dabarties suvokimo realybei. Vaizdai apima
tuos pačius procesus, kaip ir suvokimas.
Objektų ir vietų.
Veiksminis mąstymas būdingas ne tik
vaikams. Suaugusiojo žmogaus mąstyme
taip pat yra
veiksminio mąstymo darinių, susijusių su
motoriniais sugebėjimais. įsivaizdavimas
(tarsi matant juos savo “proto” akimis) turi
vaizdinių elementų
Mąstymo rūšių klasifikacija:
Pagal formą: veiksminis, vaizdinis,
sąvokinis(abstraktus, loginis)
Pagal sprendžiamų uždavinių pobūdį:
teorinis, praktinis
Pagal išplėtojimo lygį: distruktyvus,
intuityvusis
Pagal naujumo ir orginalumo lygį:
reproduktyvus(atvaizdavimas),
produktyvus.
16. Socialinė mąstymo prigimtis.
Mąstymo procesui būdingas ne tik ryšys su
jutiminiu pažinimu, bet ir su kalba kaip
mąstymo
proceso objektyvizacijos instrumentu.
Mąstymo procese mintys lyg
“aprengiamos” kalbos išraiškos
priemonėmis. Tai yra esminis skiriamasis
gyvūnų ir žmogaus psichikos bruožas
Mąstymas yra tiesiogiai susijęs su kalba.
Kalba veikia tik socialinėje sferoje, nuolat ir
nuolat
organizuodama socialinę aplinką.
Kalbos paskirties aspektai: “pragmatinis”
semantinį ,sintaksinis
17. Intelektas. Emocinis intelektas.
Intelektas – gebėjimas mokytis ir išmokti,
susivokti naujose situacijose, atskleisti
reiškinių sąsają. Pasireiškia kaip individo
gebėjimas spręsti klausimus remiantis
abstrakcijomis ir bendrosiomis žiniomis,
įgytomis neformaliai bendraujant su
aplinka.Intelekto lygis (intelekto
koeficientas) nustatomas intelekto testais
(IQ testas).Intelekto pagalba greitai ir
veiksmingai sprendžiami uždaviniai,
orientuojamasi neįprastose situacijose.
Akcentuojama sąlygiškai tarpusavyje
nepriklausomos kompetencijos kaip
verbalinis suvokimas, erdvinis mąstymas,
atmintis ir matematiniai, loginiai
gebėjimai.Intelekto sąvoka apima tiek
mąstymo procesą, reikalingą problemoms
spręsti,tiek šio proceso rezultatus. Plėtojant
įvairias intelekto teorijas daug reikšmės
turėjo statistinių metodų tobulinimas, ypač
veiksnių analizė Intelekto sąvoka
neatsiejama nuo žmogaus minties raidos,
nuomėginimų suprasti savo vietą pasaulyje.
18. Socialinės psichologijos samprata.
Socialinė psichologija – mokslas, kuris
nagrinėja individo psichikos pokyčius
grupės
įtakoje bei individo psichikos įtaka grupei .
Analizuoja organizuotų ir neorganizuotų
žmonių grupių psichinius reiškinius bei
žmogaus psichiką įvairiose socialinėse
situacijose.
Socialinė psichologija atsirado JAV 20 a., o
jos pradininkai yra Mc Dugal ir Rosso,
kurie teigė, kad grupėje kiekvieną jos narį
veikia tam tikros jėgos, nulemiančios
grupės funkcionavimą.
19.Socialinis suvokimas.
Tai procesas, kurio metu mes fiksuojame,
interpretuojame, įsimename ir naudojame
informaciją apie socialinę aplinką. Mes
fiksuojame, interpretuojame, įsimename ir
naudojame informaciją kuri ateina iš
aplinkos. Tai kognityvinis (pažintinis)
procesas, kurio metu apdorojama
informacija apie socialinį pasaulį.
20. Socialinio suvokimo klaidos.
Mūsų patirtis, prielaidos ir lūkesčiai sukuria
mūsų suvokimo nuostatą, arba psichikos
polinkį, kuris lemia mūsų suvokimą. Kartą
susidarius klaidingą nuomonę apie tikrovę
daug sunkiau pamatyti tiesą.
Klaidos:
- Dalį informacijos mes praleidžiame;
– Kai kurioms detalėms suteikiame per
didelę reikšmę;
– Neteisingai interpretuojame ryšius tarp
atskirų suvokiamų elementų;
– Darome neteisingas prielaidas apie
žmones, remdamiesi ankstesne savo
patirtimi ir klaidingai
manydami, kad kai kurie būdo bruožai
visada susiję su kitais.
Suvokimo klaidų šaltiniai: išankstinė
nuomonė, stereotipai, pagrindinė atribucijos
klaida,
save išpildančios pranašystės, pradmės,
baigmės ir aureolės efektai, pritarimo ir
vieningumo iliuzijos.
21. Atribucijos klaidos.
Atribucijos klaida - psichologijoje,
suvokimo netikslumas, kuris turi įtakos
asmens supratimui apie tai, kas atsakingas
už veiksmą, įvykį, reiškinį. Atribucijos
klaidos dažnai kyla iš skirtingų aktyvaus
dalyvio ir stebėtojo pozicijų: asmuo,
dalyvaujantis veiksme (aktyvus dalyvis)
situaciją mato kitaip, nei asmuo, neturintis
nieko bendro su atitinkamu veiksmu
(stebėtojas). Šie suvokimo skirtumai dažnai
susidaro dėl skirtingo atitinkamos
informacijos pasiekiamumo, t. y. kiek kurie
elementai išsiskiria iš konteksto. Pvz.,
stebėtojui lengviau prisiminti dalyvio elgesį
nei dalyvio situaciją, todėl būtent dalyvio
elgesys yra labiau pasiekiamas vėlesniam
apsvarstymui; taip pat dalyviui jo paties
savijauta yra pasiekiamesnė, nei kitam
asmeniui. Dėl šių priežasčių neretai gali
atsirasti atribucijos klaidos.
22. Konformizmas.
Konformizmas– moralinė ir politinė
koncepcija, perteikianti prisitaikėlišką
požiūrį, pasyvumą visuomeninės veiklos ar
dominuojančių pažiūrų atžvilgiu, savo
nuomonės reiškimo vengimą, nekritinį
požiūrį.
Konformiškumą galima laikyti viena iš
silpnųjų žmogaus savybių. Ši savybė dažnai
kontroliuoja didžiąją dalį žmogaus
gyvenimo: tiek paprastame bendravime, tiek
organizacijoje.
Konformiškumas – kuriai nors grupei
priklausančio žmogaus veiksmų
priderinimas prie tos
grupės požiūrio, poreikių, kai jis pats turi
kitą nuomonę.
23. Grupių tipai.
Grupė – tai du ar daugiau žmonių, kurie
bendrauja tarpusavyje, veikia vienas kitą ir
suvokia save kaip „mes“.
Grupė ( visuomenė ) nustato leidimus
(socialinius lūkesčius mums) ir elgesio
taisykles.
GRUPIŲ KLASIFIKACIJA: sąlyginės,
realiosios, nominalinės, formalios,
neformalios, referentinės.
Neorganizuotos grupės (pvz.minia) – tikslai
asmeniniai.
Iš dalies organizuotos grupės (pvz.mes) –
tikslai bendri.
Viduje organizuotos grupės:• Korporacijos
(pvz.gauja) - tikslai – asmeniniai, per
grupinius.• Kolektyvai ir komandos
(pvz.sporto komanda) – tikslai bendri, eina
net už grupės ribų.
Referentinės, arba etaloninės – tai grupės, į
kurių normas, nuostatas, orientacijas ir
vertybes ypač atsižvelgia žmogus ir kurios
ne tik turi įtakos jo elgesiui, bet ir yra
asmenybės elgesio motyvas.
24. Bendravimo struktūra: socialinė
percepcija, komunikacija, interakcija.
Bendravimas- kaip žmonių tarpusavio
suvokimas (socialinė percepcija).
Stereotipizacijos; Naujumo ir pirmumo;
Aureolės; Blogų analogijų ieškojimo;
Loginio paklydimo; Andoros fenomenas
arba save išpildanti pranašystė
II. Bendravimas kaip pasikeitimas
informacija (komunikacija)
verbaliniu (žodiniu) būdu mes
perduodametik 20-40%, o net 60-80%
atitenka nežodinei (kūno kalbai)
komunikacijai.
25. Kritinių situacijų tipologija: stresai,
frustracijos, konfliktai, krizės.
STRESAS- įtampos būsena – visuma
apsauginių fiziol. reakcijų, kuriomis
žmogaus arba gyvūno organizmas atsako į
nepalankius veiksnius (stresorius). Ilgai
trunkanti stipraus nerimo ir įtampos būsena,
kurio priežastis – įvairiausi ekstremalūs
poveikiai (stresoriai). Pirmasis streso
sąvoką panaudojo biologas ir gydytojas
H.Selje. Stresas – tai bendra organizmo
reakcija į bet kokį nemalonų poveikį.
Organizmo būsena, kilusi dėl netikėtų
nepalankių aplinkybių (stresorių) poveikio
ir dezorganizuojanti žmogaus veiklą.
R.Lazarus nurodo, kad stresas susijęs su
tokiais psichologiniais procesais, kaip: a)
grėsmės įvertinimas; b) tos grėsmės sukeltas
gynimasis.
Fiziologiniai pokyčiai streso metu: vidinių
ir išorinių ritmų desinchronizacija; netikėų,
dažniausiai neigiamų aplinkybių sukelti
organizmo ir žmogaus veiklos funkcijų
sutrikimai.
FRUSTRACIJA- nemaloni, įtempta
emocinė būsena, atsirandanti dėl tikro arba
tik manomo negalėjimo patenkinti kokio
nors poreikio, realizuoti tikslo, įveikti
sunkumą. Žmogaus būsena, pasireiškianti
būdingais pergyvenimais ir elgesio
ypatumais, susidariusi dėl objektyviai
nenugalimų (arba subjektyviai taip
suprantamų) sunkumų, kilusių siekiant
tikslo arba sprendžiant uždavinį. (N.
Levitovas) .Psichinė būsena, sukelta
objektyviai neįveikiamų (arba žmogaus
nuomone neįveikiamų) sunkumų ar kliūčių,
atsirandančių siekiant tikslo ir sprendžiant
problemas. Tai nesėkmės išgyvenimas: kai
žmogus, siekdamas tikslo, susiduria su
kliūtimis ir pamato (arba įsivaizduoja), kad
jo tikslai nepasiekiami, problemos
neišsprendžiamos.
KONFLIKTAS - priešingų poreikių,
pareigų, motyvų, kurie negali būti vienu
metu realizuoti, susidūrimas. Maždaug
vienodo stiprumo, bet priešingos krypties
jėgų sąveika, tai yra nesuderinamų motyvų,
interesų, nuomonių, nuotaikų susidūrimas.
Žmonių priešingų interesų, pažiūrų, siekių,
aistrų susidūrimas. Siauresne prasme – tai
kivirčas, nesutarimas, ginčas, gresiantis
komplikacijomis.
KRIZĖ - persilaužimas, sunki pereinamoji
būklė. Įnirtingi ginčai, prievarta, kontrolės
netekimas. Nesilaikoma įprastų elgesio
normų. Baigiasi santykių nutraukimu.
26. Stresas: eustresas ir distresas.
Stresorius gali būti teigiamas, kai jis mus
aktyvina ir motyvuoja įveikti sunkumus,
toks stresas vadinamas EUSTRESU.
Stresorius taip pat gali būti neigiamas, kai
jis kelia grėsmę mums – mūsų visuomeninei
padėčiai bei saugumui darbe, artimųjų
sveikatai ir gerovei, mūsų giliems
įsitikinimams. Toks stresas vadinamas
DISTRESU.
27. Streso priežastys ir stresoriai.
Priežastys:
darbo organizavimas ir asmeninio
gyvenimo įvykiai.
informacinio perkrovimosąlygos;
nuovargis, įtampa, nerimas;
Stresoriai:
Nesėkmės stresoriai – žmogui primenamos
ankstesnės jo nesėkmės, patirtos atliekant
užduotis, ir siūloma dar kartą tas užduotis
atlikti);
Dėmesį atitraukiantys stresoriai – užduotį
atliekančio dėmesį blaško prasmingi garsai,
beprasmis triukšmas ir kt.
Stresoriai, sukeliantys baimę – tikra ar
tariama galimybė būti kritikuojamam,
atleistam iš darbo ir kt.
Stresoriai, sukeliantys nemalonius fizinius
pojūčius – šilumos, šalčio ir kt.
Tempo arba greičio stresoriai –
reikalaujama, kad darbininkas darbą baigtų
per trumpesnį laiką,negu apskritai tai
galima padaryti ir kt. Šių kategorijų
stresoriai – trumpalaikiai.
Yra ir ilgalaikių stresorių:
Pavojingo darbo stresoriai (elektrikų darbe
ir pan.);
Izoliacijos stresoriai – kai dirbama
uždarose, izoliuotose patalpose, atskirai nuo
kitų žmonių;
Ilgo darbo stresoriai,
28. Konfliktų rūšys (tipai).
1) Norų ( priimtinų alternatyvų)
konfliktas.
Konfliktas tarp:
Dviejų fundamentalių siekių: dviejų
pagrindinių gyvenimo jėgų ar tendencijų;
Artimiausių ketinimų; tai sąmonėje
vykstantys kasdieniniai, dažni sandūriai,
priimant elementarius sprendimus;
Artimiausių ketinimų ir ateities siekių;
sąmoningi strateginiai siekiai nuolat
susiduria su impulsyviais, maloniais
ketinimais;
Idealų ir ambicijų – dažni ir smarkūs, nes
abiejų realizavimui dažnai nepakanka nei
energijos, nei priemonių ( pvz., moteriai –
šeima ar karjera);
Dviejų pareigų; dviem svarbioms pareigoms
būtina dviguba energija bei laikas; jų nėra;
Pareigos ir ambicijos: pvz., slaugyti artimąjį
ar siekti karjeros;
Dviejų prieštaraujančių nuostatų: toks
konfliktas gali kilti sumanymo, planavimo
etape, nes sunku nuspręsti, kurią poziciją
pasirinkti.
2) Priešingybių konfliktas. Kai tas pats
veiksmas ar objektas turi teigiamų ir
neigiamų aspektų, susidaro priešingybių
konfliktas: žmogus labai norėtų pasiekti
vieną ar kitą tikslą, tačiau šis susijęs su
nemaloniais dalykais, kurių norisi išvengti.
Šis konfliktas kyla tarp:
Siekimo tendencijos ir išorinės frustracijos (
vilčių sudužimas): prieštaravimai tarp
individualių siekių ir išorinių normų sukelia
nerimą, kaltės jausmą;
Siekimo tendencijos ir vidinio draudimo:
impulsyvios malonumų siekimo paskatos
susiduria su vidiniu draudimu, kurį sukelia
asmenybės ego ir superego;
pagrindas – prieštaravimai tarp superego
diktuojamų elgesio normų ir išorinio
skatinimo;
3) Vengimo – tai nepriimtų alternatyvų
konfliktas, kai žmogus nori išvengti abiejų,
vienodai nemalonių, situacijų. Gyvenime
neretai tenka rinktis tarp nemalonios,
nepriimtinos užduoties vykdymo ir galimos
bausmės nevykdymo atveju: siekiama
pabėgti nuo varginančio prieštaravimo, o
kita vertus, norima pabėgti nuo pareigos.
Apibendrinant įvairių tyrimų duomenis,
galima sudaryti konfliktų tipų ratą.
TARPASMENINIAI
STRUKTŪRINIAI KONFLIKTAI
PSEUDOKONFLIKTAI
VERTYBIŲ INTERESŲ
29. Konflikto požymiai.
1) Diskomfortas – intuityvus jausmas, jog
kažkas vyksta ne taip, nors žodžiais sunku
išsakyti.
2) Incidentas – smulkmena, sukelianti
susierzinimą ar susijaudinimą; jį greitai
pamirštama, bet gali signalizuoti apie
prasidėusį konfliktą.
3) Nesusipratimas – vienas ar visi
situacijoje dalyvaujantys klaidingai suvokia
ir interpretuoja situaciją. Trūksta tarpusavio
supratimo.
4) Įtampa – ryškus konflikto požymis, kai
santykiai su kitais tampa įtampos šaltiniu.
Įtampa gali kilti dėl menko nesusipratimo.
Kito atžvilgiu kyla neigiamos nuostatos bei
jausmai.
5) Krizė – įnirtingi ginčai, prievarta,
kontrolės netekimas. Nesilaikoma įprastų
elgesio normų. Baigiasi santykių
nutraukimu.
30. Dvimatis konfliktų reguliavimo
modelis.
Svarbiausia –kooperacija, tai yra dėmesys
kitų konflikto dalyvių interesams; kita
savybė – savo interesų gynimo akcentas.
31. Elgesio strategijos konkliktuose.
Penki konflikto sprendimo stiliai:
vengimas, kuriam nebūdingas siekis
kooperuotis, taip pat tendencijos pasiekti
savo tikslus; šiuo atveju svarbiausia –
asmenybės savisauga.
Varžymasis (konkurencija), - siekimas
patenkinti savo
interesus kitų sąskaita.
Prisitaikymas – priešingas negu
konkurencija – savo interesų aukojimas dėl
kito. Kompromisas, kai abi pusės taikstosi,
nuolaidžiauja.
Bendradarbiavimas, kai situacijos dalyviai
pasiekia alternatyvą, patenkinančią abiejų
šalių interesus. Šiuo atveju visi laimi.
32. Konfliktų sprendimo taktikos.
Konflikto sprendimo būdai gali būti:
tiesioginiai – kai paprastai dalyvauja
nešališkas trečias asmuo.
Netiesioginiai ; jų sprendimo būdai:
1. jausmų išliejimo principas;
2. “pozicijų pasikeitimo” principas – kai
konfliktuojantieji paprašomi “persikūnyti”,
susikeisti pozicijomis ir ginti jau priešingą
poziciją;
3. “agresijos apnuoginimo” principas –
konfliktuojančius patartina suvesti, kad jie
padiskutuotų;
4. “oponento priverstinio klausymo”
principas;
5. pajuokavimo principas – jei konfliktas
nėra per daug įsišaknijęs, vertėtų viską
nuleisti juokais.
„Garo išleidimas“
Nepasitenkinimo konkretizavimas
Sutikimas, kad kaltinimai ar priekaištai turi
pagrindą
Paaiškinimas, kaip vertinate situaciją
Abiem šalims priimtino sprendimo radimas
33. Frustracija: samprata ir esmė (kliūtis
tarp elgesio ir tikslų).
Frustracija kyla tada, kai žmogus jau yra
pradėjęs ką nors daryti ir kryptinga jo
veikla yra
blokuojama. Kuo arčiau tikslo, kuo labiau
norima ir laukiama teigiamo rezultato, tuo
didesnę
frustraciją sukels blokavimas.
V a i k y s t ėj e , pernelyg griežto pratinimo
prie švaros ir grasinimų nubausti už
seksualinius troškimus padarinys-
instinktyvių vaiko poreikių frustracija, kuri
vėliau gali virsti neurotiniu elgesiu.
top related