antika barokas pdf

LIETUVOS MUZIKOS IR TEATRO AKADEMIJA MUZIKOS MOKYMO STUDIJŲ CENTRAS

JUDITA ŽUKIENĖ

MUZIKOS ISTORIJA: NUO ANTIKOS IKI BAROKO

elektroninis muzikos istorijos vadovėlis vaikų muzikos mokyklų

5–7 kl. moksleiviams

(TEKSTAS ATSISPAUSDINIMUI)

Turinys

1. Antikos muzika ......................................................................................................... 2 2. Viduramžių epocha ................................................................................................... 5 3. Viduramžių pasaulietinė muzika ............................................................................... 8 4. Renesanso epochos charakteristika, bažnytinė muzika ........................................... 11 5. Renesanso pasaulietinė muzika (šansona, madrigalas), kompozitoriai .................. 13 6. Baroko epochos charakteristika ............................................................................... 15 7. Baroko instrumentinė muzika. A. Vivaldis ............................................................. 17 8. G. F. Hendelio kūrybos apžvalga ............................................................................ 26 9. J. S. Bacho gyvenimas ir kūryba ............................................................................. 28 10. J. S. Bacho muzikos kūriniai ................................................................................... 30

©LMTA MUZIKOS MOKYMO STUDIJŲ CENTRAS, 2008

J. Žukienė. Muzikos istorija: nuo antikos iki baroko

Priešistorė. Muzika skamba Žemėje jau labai seniai. Matyt, tiek, kiek gyvena žmogus. Svarbi ji buvo įvairiuose ritualuose ir šventėse. Muzikuojama buvo senosiose kultūrose (Senovės Egipte, Mesopotamijoje), ir tai žinome iš archeologinių radinių (piešiniai su grojančiais muzikantais, skulptūros, muzikos instrumentų liekanos).

1. Antikos muzika

ANTIKA (pranc. antique < lot. antiquus – senovinis) – senovės graikų bei romėnų istorijos laikotarpis, buvęs nuo 1250 m. pr. Kr. iki 476 m. (Vakarų Romos imperijos žlugimo). Antikos meno stilius susidarė Senovės Graikijoje, o vėliau buvo perimtas ir toliau kuriamas Sen. Romos valstybėje. Antikos menas darė įtaką visos Europos menui.

Tuo metu sen. graikai tikėjo į daug dievų, iš kurių pats svarbiausias buvo Dzeusas; jie statė jiems šventyklas ir kūrė giesmes. Didžiuliai vaidinimai su muzika vykdavo ir rūmuose, ir aikštėse, ir didžiuliuose antikiniuose amfiteatruose.

Muzika. Senovės Graikijoje neegzistavo muzikos kaip atskiro meno supratimas. Ji

buvo susijusi su kitais menais – poezija, šokiu ir buvo neatskiriama dainos (poezija + muzika), šokio (šokis + muzika), dramos vaidinimų (poezija + drama + teatras + muzika) dalis. Sen. graikų žodis musikē (mūzų menas) reiškė kartu ir poeziją, ir muziką. Supratimas apie muzikos ir poezijos vienovę ėmė kisti apie III a. pr. Kr. Nuo tada šie menai tapo labiau savarankiški.

Dieviškoji muzikos kilmė. Apie muzikos atsiradimą ir galią daug žinių yra sen. graikų mituose. Graikai tikėjo dieviška muzikos meno prigimtimi, o muzikantai ir poetai buvo laikomi apdovanotais dievų. Pirmaisiais muzikais jie laikė Dzeuso sūnus: Apoloną ir Amfioną (jo grojimo lyra paveikti akmenys patys gulė į Tėbų miesto sieną).

Apolonas buvo laikomas poezijos ir muzikos globėju, mūzų valdovu. Dailėje jis

dažnai vaizduojamas su lyra ar kitara rankose. Apolonui buvo pavaldžios 9 mūzos – mokslo ir meno globėjos.

Apolonui dažnai buvo priešinamas augmenijos ir vyno dievas Dionisas, kuris visada buvo siejamas su pučiamojo instrumento – aulo – muzika. Su muzika susiję ir graikų mitai apie Paną ir Dafnę (Syringę), Orfėją ir Euridikę ir kt.

Graikų muzika buvo vienbalsė, dainuojama unisonu, dažnai su instrumentų pritarimu. Archeologų rasti ir keli jos užrašymai, tačiau jų neįmanoma tiksliai iššifruoti. Todėl, deja, bet negalime atkurti sen. graikų muzikos skambesio. Apie sen. graikų muziką sužinome iš mitų, literatūros kūrinių, teoretikų darbų. Muzikuojančių muzikų atvaizdų gausu sen. graikų dailėje.

Muzikos instrumentai daugiausia buvo naudojami dainoms ir giesmėms pritarti. Populiarūs buvo styginiai gnaibomieji instrumentai – kitara, lyra, arfa. Iš pučiamųjų dažniausiai grota aulu (dvi dūdelės, turinčios liežuvėlį), Pano fleita arba syringe (sudaryta iš kelių įvairaus ilgio vamzdelių), fleita, trimitu.

Svarbiausi sen. graikų muzikos žanrai buvo:

pajana (Apolonui skirta daina su kitaros pritarimu); ditirambas (Dionisui skirta daina su aulo pritarimu); trena (laidotuvių giesmė); himnas (iškilminga giesmė).

2


V a. pr. Kr. svarbiausiu sen. graikų meno žanru tapo tragedija, apėmusi choro dainavimą ir aktorių vaidybą, suvienijusi keletą dabarties menų – dramą, poeziją, muziką ir šokį. Gerokai vėliau – baroko epochoje (XVII a.) – pagal tragediją buvo sukurta opera.

Muzikos teorija. Senovės

Graikijoje susidarė senovinės dermės. Joms buvo duoti graikų genčių pavadinimai: joninė, dorinė, fryginė, eolinė ir kt. Jose garsai buvo išdėstomi tarsi atvirkščiai – iš viršaus į apačią:

Graikų mokslininkai matavo atstumus tarp garsų intervaluose ir lygino juos su planetų išsidėstymu. Jie tikėjo dieviškąja harmonija, kuri mus supa dėl aplink darniai skriejančių ir skambančių planetų (sen. graikai manė, kad tokie dideli kūnai negali judėti be garso). Kadangi atstumai tarp planetų yra panašūs kaip tarp muzikos garsų, tai judėdami jie turėtų skleisti darnią muziką. Taigi, tas darnus planetų judėdamas kosmose, skleidžiantis (kaip buvo manoma) ypatingą muziką, buvo vadinamas sferų harmonija.

Be to, senovės graikai manė, kad muzika gali padėti išgydyti ligas ir yra labai tinkama jaunimui auklėti.

Klausimai 1. Kada buvo istorijos laikotarpis, vadinamas antika? Kokias dvi senovės kultūras jis

apima? 2. Ką reiškia sen. graikų žodis musikē? 3. Kokia buvo sen. graikų muzika? 4. Kokiais instrumentais buvo muzikuojama Sen. Graikijoje? 5. Kokius žinote sen. graikų muzikos žanrus? 6. Ką žinote apie antikoje paplitusias dermes? 7. Kas yra vadinama sferų harmonija?

Skaitiniai

Mūzos – tai devynios seserys, menų ir mokslų deivės. Jos globojo įvairius Sen. Graikijos menus ir mokslus. Iliustracijoje pavaizduotos visos mūzos:

3


Klėja – istorijos mokslo mūza, Talija – komedijos mūza, Terpsichorė – šokių mūza, Euterpė – lyrinės poezijos mūza, Polihimnija – himnų poezijos mūza,

Kaliopė – epo ir mokslo mūza, Eratė – lyrinės poezijos mūza, Uranija – astronomijos mūza, Melpomenė – tragedijos mūza.

Su muzikos menu susijusios net kelios mūzos, nes garsų menas buvo neatsiejama dramos,

poezijos ir šokio dalis. Senovės graikų mitai pasakoja apie sen. graikų dievų, pusdievių, didvyrių ir žmonių

gyvenimą bei žygius. Iš mitų, kaip iš pasakų, sen. graikai mokėsi gyvenimo tiesų. Iš mitų sužinome apie dievą Apoloną, muzikos išradėją, kurio skambinimui kitara niekas

negalėjo prilygti. O kas juo suabejodavo, buvo skaudžiai baudžiamas. Mituose atrandame istoriją apie Pano fleitos, primenančios lietuviškus skudučius,

atsiradimą. Ypač žinomas mitas apie dainių Orfėją, kuris už įstabias dainas dievų buvo labai mylimas

ir ne kartą apdovanotas.

Apolonas ir Marsijas Vieną kartą satyras Marsijas rado nendrinę fleitą, kurią buvo numetusi ir prakeikusi deivė

Atėnė. Nežinodamas deivės prakeikimo, Marsijas pakėlė fleitą ir labai greitai išmoko ja puikiai groti, tuo visus sužavėdamas. Išpuiko Marsijas ir iškvietė varžytis patį meno globėją Apoloną.

Apolonas atvyko pasipuošęs, su laurų vainiku ir auksine kitara. Marsijaus grojimas fleita negalėjo prilygti nuostabiems Apolono kitaros garsams. Nugalėjo Apolonas, už įžūlumą liepęs Marsijui gyvam nudirti odą, o jo kraujas pavirto į upę Marsiją.

Panas ir Siringė

Vienas iš sen. graikų dievų Panas gimė labai negražus – su ožio kojomis ir ragais bei ilga barzda. Gyveno jis tankiuose miškuose, kur vieną kartą pamatė žavią nimfą Siringę. Norėjo prie jos prieiti, bet ši išsigandusi ėmė bėgti. Panas puolė ją vytis. Pribėgo Siringė upę ir ėmė maldauti dievų ją paslėpti. Dievai išgirdo Siringės maldą ir pavertė ją nendre. Pribėgęs Panas pamatė tik liauną nendrę. Baisiai nuliūdo Panas. Nulaužęs keletą nendrių stiebų ir sutvirtinęs juos vašku, jis pasidirbo skambią švilpynę, siringe arba Pano fleita vadinamą.

Orfėjas ir Euridikė

Žymus dainius Orfėjas labai mylėjo savo žmoną nimfą Euridikę. Tačiau netrukus po vestuvių jai įgėlė gyvatė. Euridikė mirė, o Orfėjas labai sielvartavo. Jo raudą girdėjo visi, ir ji buvo tokia liūdna, kad dievai nutarė suteikti muzikui galimybę pabandyti susigrąžinti savo žmoną iš mirusiųjų karalystės. Nusileidęs į Hado valdas jis savo gražiomis dainomis sužavėjo šeimininką, ir šis leido parsivesti Euridikę į gyvųjų pasaulį. Bet su viena sąlyga: kad grįžtant Euridikė eis už Orfėjo, ir jis nebandys į ją pažiūrėti, kol abu pasieks žemės paviršių. Orfėjas sutiko, bet nesusilaikė, ir prie pat išėjimo žvilgtelėjo atgal, ir taip prarado Euridikę visiems laikams.

4


2. Viduramžių epocha. Grigališkasis choralas

VIDURAMŽIAI – istorijos ir meno epocha. Muzikoje ji truko apie tūkstantį metų – V–XIV a.

Iš istorijos. Pasaulyje tuo metu vyko daug permainų. Žlugus Senovės Romos imperijai,

kūrėsi kitos imperijos ir naujos valstybės (Prancūzija, Italija, Ispanija, Anglija ir kt.). Europoje plito krikščionybė, ir bažnyčia buvo itin svarbi to meto žmonių gyvenime. Buvo statomos bažnyčios, įkuriami vienuolynai. Vienuoliai užsiimdavo ne vien religijos reikalais, bet ir mokslu, perrašinėdavo knygas (nes dar nebuvo išrastas spausdinimas). Pradėtos steigti mokyklos, universitetai. Ir tik XIV a. bažnyčia nustojo būti tokia svarbi žmogaus mąstymui ir pasaulio supratimui.

Vystėsi ir pasaulietinė (ne bažnyčios tarnų) kultūra. Buvo statomos pilys, kuriose gyveno valdovai, o per karus slėpdavosi visi apylinkių gyventojai. Pradėjo augti miestai.

Viduramžių menas. V–XIV a. daugiausia plito bažnytinis ir riterių (pasaulietinis)

menas. Bažnyčios įtaka visoms meno šakoms buvo itin didelė. Buvo siekiama, kad menas

padėtų labiau susikaupti maldai ir kad sielą „į dangų keltų“. Manyta, jog visus gražius meno kūrinius kuria Dievas, įkvėpdamas menininką, tarsi perduodamas jam savo sumanymą. Todėl ir menininkas atrodė ne toks svarbus, beveik nežinome to meto kūrėjų pavardžių.

Pasaulietiniame mene klestėjo riterių menas (atsirado XII a.), šlovinęs drąsius žygius ir meilę.

Viduramžių muzika. Viduramžiais skambėjo bažnytinė muzika, klajojančių

muzikantų ir įvairių tautų liaudies dainos. Kadangi bažnytinę muziką pradėta užrašinėti, ji ir šiandien yra atliekama.

Visą viduramžių muziką galime suskirstyti į tris etapus: 1. Ankstyvieji viduramžiai (V−IX a.) – vienbalsis grigališkojo choralo giedojimas. 2. Klasikiniai viduramžiai (X−XIII a.) – daugiabalsės muzikos atsiradimas. 3. Ars nova (XIV a.) – permainų muzikos teorijoje ir praktikoje laikotarpis. Grigališkasis choralas. Seniausia mus pasiekusi muzika yra grigališkasis choralas,

atsiradęs VII−VIII amžiuje. Pasak legendos, popiežius Grigalius I arba Grigalius Didysis (540−604) atnaujino įvairias bažnytines giesmes, jas suvienodino, surinko į rinkinį – tai yra atrinko, kurios labiausiai tinkamos giedoti visose bažnyčiose.

Grigališkasis choralas – tai vienbalsis bažnytinis giedojimas (arba giesmė), lotynišku

neeiliuotu tekstu. Taigi, grigališkasis choralas buvo monodinis (vienbalsis, be pritarimo). Giesmės žodžiai ir muzika – neatskiriami, nes šie tekstai visada buvo giedami. Įdomu tai, kad grigališkasis choralas neturėjo įprasto muzikinio ritmo ir metro. Jis giedamas tarsi kalbant, o teksto frazės pabaiga kartu buvo ir muzikinės frazės pabaiga. Ji pasibaigdavo ilgesniu garsu ir atsikvėpimu.

Grigališkojo choralo muzika buvo nevienoda. Yra ir labai puošnių giesmių, su ilgais

vieno skiemens išdainavimais. Todėl grigališkasis choralas skirstomas į tris tipus:

1) skiemeninis (silabinis) – kai giedant vienam žodžio skiemeniui tekdavo vienas muzikinis garsas;

2) grupinis (neuminis) – kai vienam skiemeniui tekdavo keli garsai (1−4 natos);

5


3) puošnusis (melizminis) – kai svarbiausi skiemenys ir žodžių pabaigos būdavo išpuoštos ilgomis puošniomis melizmomis (iš kelių ar keliolikos natų sudarytomis natų grupėmis).

Notacija. Grigališkojo choralo muzikos užrašymui pradėta kurti užrašymo būdus – notaciją. Iš pradžių virš žodžių buvo rašomi ženkliukai, nurodantys melodijos kryptį ar vingį.

Vėliau garsus pradėta žymėti ant ir tarp linijų (pradžioje buvo 4 linijos). XI a. atsirado neumų notacija. Neumos – tai vieną ar kelis garsus užrašantys ženklai. Viena neuma skiriama vienam žodžio skiemeniui ištarti. Neumą gali sudaryti nuo vieno iki visos grupės garsų. Taip atrodo neumine notacija užrašyta grigališkojo choralo giesmė „Salve Regina“ („Sveika, Karaliene“):

O taip giesmę užrašytume šiandien:

6


Grigališkojo choralo giesmynai buvo rašomi ranka. Tai tikri meno kūriniai. Giesmių tipai. Grigališkąjį choralą sudaro įvairių tipų (žanrų) giesmės, bet

populiariausios yra psalmės, himnai, įvairių mišių dalių giesmės. Psalmė – tai giesmė su iš Biblijos pasirinktu psalmės tekstu. Himnas – iškilminga giesmė Dievo ar šventųjų garbei. Sekvencija – giesmės tipo

intarpas mišiose. Sekvencija Dies irae („Dieną rūsčią“), kurioje pasakojama apie mirties dieną ir pragaro baisumus, tapo mirties simboliu muzikoje bei įprasta gedulingų mišių (Requiem) dalimi.

Grigališkojo choralo giesmės buvo giedamos bažnyčioje per įvairias apeigas. Per bažnytines šventes bažnyčiose buvo rengiami vaidinimai. Juose buvo vaidinamos

istorijos iš Šventojo Rašto. Taip X a. atsirado liturginė drama (bažnytinis vaidinimas), ypač išpopuliarėjusi XII−XIII amžiais. Jos tekstas būdavo lotyniškas, giedamas grigališkojo choralo (monodijos) būdu.

7


Klausimai

1. Kokia muzika buvo atliekama viduramžiais? 2. Kas yra grigališkasis choralas? Kokių tipų jis būna? 3. Ką reiškia žodžiai „notacija“ ir „neuma“? 4. Kokius žinote grigališkojo choralo giesmių tipus (žanrus)? 5. Koks muzikinis kūrinys dar viduramžiais tapo mirties simboliu? 6. Kas yra liturginė drama? Kaip ji būdavo sudaryta?

3. Viduramžių daugiabalsė muzika Daugiabalsė muzika atsirado X amžiuje. Tuo metu prie pagrindinės melodijos

pradėtas pridėti dar vienas balsas. X−XII a. buvo giedami organumai (dvibalsės giesmės). Pirmiausia atsirado paralelinis (balsai juda per kvartos ar kvintos intervalą), o vėliau ir laisvasis organumas.

Paralelinis organumas

Laisvasis organumas

Organumas ypač paplito Paryžiuje, Dievo Motinos (Notre Dame, tariama – „Notr Dam“) katedroje. Ten dirbo pirmieji mums žinomi kompozitoriai: Leoninas ir Perotinas.

XIII a. greta organumo plinta dar vienas muzikos žanras – motetas. Motetuose virš

pagrindinės melodijos (dažnai grigališkojo choralo giesmės) buvo pridedami kiti balsai su naujais tekstais. Taigi, motetai buvo ne tik daugiabalsiai, bet ir daugiateksčiai vokaliniai kūriniai.

8


Pasaulietinė muzika viduramžiais buvo siejama su riterių menu (atsirado XII a.). Riterių menas plito Prancūzijoje, o vėliau ir Vokietijoje. Riteriais tuo metu vadinti kilmingi, turtingi kariai. Jie dalyvaudavo karo žygiuose, rengdavo turnyrus (varžybas) ir kūrė poeziją bei dainas.

Tokie dainas kuriantys ir atliekantys riteriai Prancūzijos pietuose buvo vadinami truverais, šiaurėje – trubadūrais, o Vokietijoje – minezingeriais. Jie dainuodavo dainas apie meilę ar apie didvyriškus žygius. Tačiau dainuodavo tik rūmuose, savo malonumui. Jas girdėdavo ir išmokdavo riteriams patarnaujantys ginklanešiai, tarnai, ir dainos išpopuliarėdavo. Dainas išplatino žemesnio luomo klajojantys muzikantai – menestreliai, žonglieriai, špylmanai. Trubadūrų, truverų, minezingerių dainos buvo ir vienbalsės, ir daugiabalsės.

Instrumentai. Apie X a. bažnyčiose pradėta statyti vargonus. Kiti to meto instrumentai: liutnia (primena gitarą), arfa, psalterijus (primena kankles),

fidelis ir rebekas (smuiko pirmtakai), fleitos, šalmėjus (obojaus pirmtakas), krumhornas ir kiti.

Ars nova. Viduramžiams muzikoje priskiriamas ir XIV a., vadintas Ars nova (lot.

„Naujas menas“) laikotarpis. Tuo metu toliau buvo kuriama daugiabalsė polifoninė muzika (ir bažnytinė, ir pasaulietinė). Populiariausias žanras buvo motetas, plito daugiabalsės pasaulietinės dainos. Italijoje atsirado madrigalas (daina gimtąja kalba, dažnai apie meilę).

Svarbi naujovė bažnytinėje muzikoje buvo mišių žanro atsiradimas. Iki tol buvo

kuriama muzika tik atskiroms mišių dalims. Mišiomis vadinamos katalikų bažnyčios apeigos. Bet XIV a. atsirado ir mišios, −

muzikos žanras. T. y. buvo sukurtas ciklas, kurį sudarė muzika visoms privalomosioms (nekintančioms) mišių dalims. Šios dalys privalo būti visose mišiose, o specialiomis progomis gali būti pridedamos papildomos dalys – taip mišios pailgėja.

Muzika įprastai kuriama šioms mišių dalims: 1. Kyrie (Kyrie eleison – „Viešpatie, pasigailėk“); 2. Gloria („Šlovė“); 3. Credo („Tikiu“); 4. Sanctus („Šventas“), Benediktus („Palaimintas“); 5. Agnus Dei („Dievo avinėlis“).

Pirmos iki mūsų dienų išlikusios mišios buvo sukurtos 1364 metais. Tai prancūzų poeto ir kompozitoriaus Gijomo de Mašo „Notr Dam mišios“ (Messe de Nostre Dame).

Gijomas de Mašo (Guilaume de Machaut, apie 1300–1377) ilgą laiką dirbo Čekijos

karaliaus Jono Liuksemburgo sekretoriumi, su juo keliavo ir lydėjo jį į įvairius žygius (1329 m. dalyvavo kryžiaus žygyje į Lietuvą). Vėliau apsigyveno Prancūzijoje, pradėjo kurti eiles ir muziką. Rašė ir bažnytinę, ir pasaulietinę muziką. Sukūrė dainų, motetų, mišias.

9


Klausimai 1. Kas yra daugiabalsė muzika ir kada ji atsirado? 2. Kokie yra pirmieji mums žinomi kompozitoriai? Kur jie dirbo ir ką kūrė? 3. Kas yra motetas? 4. Kas yra pasaulietinė muzika ir kas ją atlikdavo viduramžiais? 5. Kokius žinote viduramžių instrumentus? 6. Kas yra Ars nova? Kokie muzikos žanrai tuo metu buvo populiarūs? 7. Kas yra mišios muzikoje? Kokios privalomosios dalys jas sudaro? 8. Kas ir kada sukūrė pirmąsias mišias?

Skaitiniai

Vienuoliai ir riteriai

Vienuoliai ir riteriai viduramžiais buvo muzikos meno puoselėtojai ir skleidėjai. Taigi, kas jie tokie buvo?

Vienuoliai. Vienuoliškojo gyvenimo pradininkas ir vienuolynų steigėjas buvo šv. Benediktas Nursietis. Apie 529 m. jis parašė regulą (vienuolių ordino taisykles), kurią skyrė savo vienuoliams Monte Kasine. Taip atsirado vienuolynai. Iš vienuolių buvo reikalaujama skleisti tikėjimą, nesituokti, neturėti turto. Patiems vienuolynams žemių ir kitokių turtų dovanodavo karaliai ir kiti didikai, todėl vienuolynai praturtėjo. Vienuolynai yra vyrų ir moterų.

Pagrindinėmis vienuolių dorybėmis buvo laikomos neturtas, skaistybė ir paklusnumas. Vienuoliai turėdavo laiko mokslui ir įvairiems tyrinėjimams (taip pat ir muzikos). Dauguma viduramžių filosofų ir mokslininkų buvo vienuoliai. Be to, jie perrašinėdavo knygas (taip išliko antikos literatūra), giesmynus bei rašydavo metraščius.

Riteriai. „Riteriu gimstama nebuvo – juo tapdavo per iškilmingą įšventinimo aktą. Netgi

karalius turėjo būti įšventinamas į riterius. Tradiciškai į riterius įšventindavo 21 metų sulaukusius jaunuolius. Inauguracijos dieną

riteriui įteikdavo kardą ir pentinus. <...> Vakarų Europoje kilmingųjų šeimų berniukai iki septynerių metų buvo auginami namie,

vėliau, iki keturiolikos metų, senjoro dvare buvo mokomi būti pažais (asmeniniais tarnais), paskui tapdavo ginklanešiais, galiausiai – juos įšventindavo į riterius. Pagal tradiciją riteriai privalėjo žinoti religijos tiesas, išmanyti dvaro etiketą (elgesio taisykles), turėti „septynias riterių dorybes“: gerai joti, kovoti kardu, meistriškai valdyti ietį, plaukti, medžioti, žaisti šaškėmis (arba šachmatais), kurti ir dainuoti eiles širdies damos garbei akompanuojant muzikos instrumentais. Mokėti skaityti ir rašyti nebuvo reikalaujama.“ (Ikamas, p. 226)

10


4. Renesanso epochos charakteristika, bažnytinė muzika

RENESANSAS (pranc. renaissance – atgimimas) – Europos meno kryptis, pirmiausia susiformavusi Italijoje (XIV a., ypač dailėje), vėliau paplitusi ir kitose šalyse. Muzikoje ji truko porą šimtmečių – XV–XVI amžius.

Renesanso kūrėjai žavėjosi senovės graikų menu ir laikė jį savo idealu. Mene svarbūs tampa grožis, harmoningumas, derėjimas. Menas vis labiau tapo pasaulietiškas.

Iš istorijos. XV–XVI a. Europoje buvo gausu įvairių įvykių ir atradimų. Baigėsi Šimtametis karas tarp Anglijos ir Prancūzijos. Toliau augo Europos miestai, kuriuose formavosi laisvo, išsilavinusio žmogaus idealas. Iš esmės keitėsi pasaulio supratimas. Buvo atrasta Amerika (1492), jūrų kelias į Indiją, M. Kopernikas paskelbė savo teoriją, kad Žemė aplink Saulę sukasi, o ne atvirkščiai (ši teorija iš pradžių bažnyčios buvo uždrausta). Taip pat buvo atrastas knygų spausdinimas.

Muzikos kalba. Renesanso muzikoje dominavo daugiabalsė polifonija, pamažu gausėjo imitacinės polifonijos, atsirado aiškesnis ritmo ir metro skaičiavimas, buvo naudojamos senovinės dermės.

Renesanse klestėjo bažnytinė muzika, tačiau buvo kuriama ir daug pasaulietinių kūrinių. Renesanso kompozitoriai kūrė įvairių žanrų muziką. Daugiabalsė polifoninė muzika darėsi vis sudėtingesnė. Susiformavo keletas polifoninės muzikos kūrybos centrų, vadinamosios polifonijos mokyklos. Jų centrais tapdavo tų kraštų katedros bazilikos, nes jose ir dirbdavo žymiausi to meto muzikai.

Nyderlandų mokykla. XIV–XVI a. Nyderlandai buvo svarbus Europos mokslo ir

meno centras. Nyderlandų valstybė apėmė dabartinių Olandijos, Belgijos, Liuksemburgo ir dalies Prancūzijos teritoriją. Svarbiausias to meto muzikinis centras buvo Dižonas (dabar Prancūzijos teritorijoje).

Nyderlandų polifonijos mokykla susiformavo 1420–1460 metais, muzikoje

įtvirtindama griežtąjį polifoninį stilių. Siekdami balsų vienovės, kompozitoriai ieškojo naujų komponavimo būdų. Taip atsirado imitacinė technika, kuria sukurtuose kūriniuose balsai tarsi seka vienas kitą, atkartodami tą patį motyvą ar frazę. Aiškiausia imitacinės polifonijos forma yra kanonas.

Nyderlandų polifonijos mokykloje buvo kuriamos keturbalsės mišios, motetai, šansonos ir madrigalai. Čia kūriniai dažniausiai buvo rašomi chorui a cappella (be instrumentų pritarimo). Pavyzdžiui, Žoskeno Deprė motetas „Ave Maria“ („Sveika Marija“) yra parašytas imitacine technika ir skirtas atlikti keturių balsų chorui a cappella (žr. kitame puslapyje).

Svarbiausi Nyderlandų mokyklos kompozitoriai: Gijomas Diufai (Guillaume Dufay, 1397–1474), Žoskenas Deprė (Josquin des Pres, apie 1450–1521), Orlandas Lasas (Orlando di Lasso, apie 1532–1594).

Žoskenas Deprė

11


Žoskeno Deprė motetas „Ave Maria“

Romos mokykla. Romos mokyklos kūrėjai dirbo Romoje,

Vatikane, Šv. Petro bazilikoje. Svarbiausias kūrėjas – Džovanis da Palestrina (Giovanni da Palestrina, apie 1524–1594) – išgrynino daugiabalsės muzikos skambesį, tekstai tapo suprantamesni. Jis „išgelbėjo polifoninę bažnytinę muziką“, nes tuo metu buvo rimtai suabejota, ar tokia sudėtinga muzika yra tinkama skambėti bažnyčioje.

Palestrinos muzikos stilius pasižymėjo aiškumu, nuosekliu (beveik be šuolių) balsų judėjimu, retu chromatizmų vartojimu, konsonansiškumu.

Džovanis da Palestrina

Venecijos mokykla. Čia buvo ištobulintas, išgražintas, teatralizuotas bažnytinės muzikos stilius. Muzika buvo prisodrinta įvairių pagražinimų. Žymiausias atstovas – Džovanis Gabrielis (Giovanni Gabrieli, apie 1554–1612), daugiau kaip 30 metų dirbęs Šv. Morkaus katedroje Venecijoje vargonininku. Jis kūrė motetus, bažnytinius koncertus ir madrigalus.

Klausimai 1. Kas yra Renesansas? 2. Kuo pasižymėjo Renesanso muzikos kalba? 3. Kokias žinote Renesanso polifonijos mokyklas? 4. Kokius žinote Renesanso kompozitorius ir kokioms mokykloms jie atstovavo? 5. Ką reiškia terminas a cappella?

12


Skaitiniai

Palestrina ir bažnytinis muzikos stilius Džovanis da Palestrina gimė ne Romoje, bet Palestrinos miestelyje. Šios vietovės

pavadinimą kompozitorius prisiėmė kaip pavardę. Didžiąją gyvenimo dalį Palestrina praleido Romoje, dirbdamas įvairiose bažnyčiose kapelmeisteriu.

Tuo metu bažnytinė muzika tapo labai sudėtinga. Vienbalsis grigališkasis choralas virto daugybės balsų raizginiu. Buvo giedama keturiais, aštuoniais ir šešiolika balsų. Dėl to dažnai žodžių nebūdavo galima suprasti, nes skirtingi balsai ne visada kartu tardavo tekstą.

Tačiau bažnyčiai rūpėjo žodžio aiškumas, jo suprantamumas. Juk jos tikslas buvo ne muzikos grožis, bet Dievo garbinimas. Todėl bažnyčia pradėjo vis priešiškiau žiūrėti į naująją muziką. Ji tapo tokia sudėtinga ir puošni, kad popiežius ją buvo visai beuždraudžiąs. Muzikos instrumentų, išskyrus vargonus, buvo visai atsisakyta.

O Palestrina rašė labai aiškius kūrinius. Kompozitoriui niekas negalėjo priekaištauti, kad jis netinkamai naudoja Biblijos žodžius. Jo kūryba sulaukė pripažinimo kompozitoriui dar esant gyvam. Po Palestrinos mirties jo kūriniai vertinami kaip idealios bažnytinės muzikos pavyzdžiai. Jei vėlesniais šimtmečiais bažnytinė muzika nuo savo paskirties nutoldavo, kompozitoriai būdavo raginami prisiminti Palestrinos stilių. Todėl ir šiandien su pagarba atliekamos jo mišios, motetai, litanijos, himnai ir kt. kūriniai. (Pagal Hercfeldas, p. 32)

5. Renesanso pasaulietinė muzika Pasaulietinė daina. Renesanso epochoje toliau plito pasaulietinė muzika. Tie patys

kompozitoriai rašydavo ir bažnytinę, ir pasaulietinę muziką. Įvairiuose Europos kraštuose ėmė plisti įvairių tipų dainos, kuriose buvo dainuojama apie meilę, karo žygius, kitus įvykius. Įdomu tai, kad dainuodavo ir grodavo dažnai patys didikai, kurie šalia kitų dalykų mokydavosi ir muzikos. Dažnai kūrinius atlikdavo visi kartu, tad nebūdavo klausytojų – buvo tik muzikuojantys.

Prancūzijoje klestėjo šansona (chanson – daina). Žymiausias šansonų kūrėjas buvo

Klemanas Žanekenas (Clement Janequin, apie 1485–1558). Jis sukūrė apie 250 šansonų, iš kurių ypač populiarios buvo „Paukščių čiulbesys“, „Medžioklė“, „Paryžiaus šūksniai“, „Karas“. Jose labai vaizdingai muzikos garsais buvo vaizduojama tai, apie ką kalbama šansonos žodiniame tekste – pamėgdžiojami paukščių balsai, gatvės prekeivių šūksniai, ginklų žvangesys. Šansonas dažniausiai rašė 4 balsams a cappella (be instrumento pritarimo).

Pavyzdžiui, šansonoje „Karas“ (La guerre) vaizduojamas mūšis prie Marinjano, kuriame prancūzai nugalėjo šveicarų armiją (1515 m.). O šansonoje „Paukščių čiulbesys“ (Le chant des oiseaux) tarp priedainių pamėgdžiojami įvairių paukščių balsai.

Svarbus Renesanso pasaulietinės muzikos žanras – madrigalas – atsiradęs Italijoje

dar XIV amžiuje. Tai itališka daina, kurioje dažniausiai dainuojama apie meilę. Madrigalai buvo rašomi italų poetų tekstais. Vienas žymiausių to meto poetų – Petrarka. Daug madrigalų yra sukūrę Renesanso kompozitoriai Orlandas Lasas, Palestrina, vėliau – Klaudijus Monteverdis. Madrigalai buvo dainuojami visuose aukštuomenės sambūriuose.

Vokietijos kraštuose išplito vadinamasis lyd žanras (lied – daina). Instrumentinė muzika. XVI a. išpopuliarėjo instrumentinė muzika. Iš pradžių

instrumentai pakeisdavo vieną ar keletą balsų vokaliniuose kūriniuose, akompanuodavo, o vėliau atsirado kompozicijų, skirtų atlikti vien instrumentais.

13


Renesanso muzikos instrumentai. Renesanse buvo tobulinami senieji ir pamažu

atsirasdavo naujų instrumentų. Bažnyčiose toliau buvo grojama vargonais. XV–XVI a. buvo sukonstruoti nauji klavišiniai instrumentai – klavesinas bei gerokai už jį mažesnis klavikordas.

„Skambinant klavesinu klavišai kelia svirteles, prie kurių pritaisytos stygas

užgaunančios plunksnos, o klavikordu garsas išgaunamas prie klavišo galo pritvirtinto metalinio virbo su plokščia galvute smūgiu į stygą. Klavikordo skambesys labai tylus, tačiau turtingas spalvų, todėl šis instrumentas labiausiai tiko muzikuoti namuose. Klavesino tipo instrumentų yra įvairaus dydžio: mažas, ant stalo dedamas instrumentas vadinamas spinetu, Anglijoje – virdžinalu; didelis ir skambesnis − čembalu.“ (Siitan, p. 151)

Iš styginių instrumentų buvo labai populiari liutnia (gitaros pirmtakė) ir įvairios violos

(iš jų netrukus išsivystė smuiko tipo instrumentų šeima). Labiausiai naudojamos buvo viola da gamba (panaši į violončelę, statomas tarp kojų) ir viola da braccio (primena altą, tik ja grojama pasidėjus ant kelių).

Tuo metu buvo grojama ir pučiamaisiais: fleitomis, krumhornais, trimitais, trombonais ir kt.

Instrumentinės muzikos žanrai. Pirmieji grynai instrumentiniai kūriniai – įvairūs

šokiai (pavana, galjarda, pasamecas). Vėliau Italijoje plito kansonos (iš pradžių tai buvo instrumentiniai dainų variantai). Nuo XVI a. pabaigos instrumentinės pjesės buvo vadinamos sonatomis. Ričerkarai, skirti ansambliui ar vargonams, pasižymi sudėtinga polifonine imitacine technika. Taip pat plito fantazijos (laisvos formos polifoninė pjesė liutniai ar klavyrui), preliudai (įžanginė pjesė, tarsi improvizacija).

Klausimai

1. Kas atlikdavo pasaulietinę Renesanso muziką? 2. Kuo garsus Klemanas Žanekenas? 3. Paaiškinkite, ką reiškia terminai „šansona“, „madrigalas“ ir „lyd“. 4. Kokiais instrumentais buvo grojama Renesanse? 5. Kokius žinote Renesanso instrumentinės muzikos žanrus?

14


6. Baroko epochos muzikos charakteristika. Opera ir oratorija

BAROKAS (it. barocco – keistas, įmantrus, perdėtai prašmatnus) – tai meno epocha,

muzikoje trukusi pusantro šimto metų – 1600–1750 m. Iš istorijos. XVII a. Europoje buvo gana audringas. Vyko karai, europiečiai išgyveno

maro epidemijas ir badą, o įtariami raganavimu buvo deginami ant laužų. 1649 m. Anglijos karaliui Karoliui I nukirsta galva, o šalis paskelbiama respublika (po 20 metų karalių valdžia vėl buvo atkurta, bet jie neturėjo tiek galių). Tuo metu buvo atrasta Australija ir Naujoji Zelandija. Klestėjo Prancūzija ir Anglija, o Italija ir Vokietija išgyveno ekonomikos nuosmukį.

XVIII a. I pusėje stiprėja žmonių susidomėjimas mokslu. Baroko muzikai perėmė kai kuriuos Renesanso muzikos praktikos ir teorijos dalykus

bei žavėjimąsi antikos menu. Iš įsitikinimo, jog įmanoma atkurti antikos tragedijos gyvavimą, atsirado svarbiausias baroko muzikos žanras – opera. Baroko laikotarpiu pasaulietinė muzika tampa tokia pat svarbi kaip ir bažnytinė, klesti sceninė muzika, pirmą kartą itin svarbiais tampa instrumentiniai kūriniai.

Žymiausi baroko kompozitoriai: italai – Antonijus Vivaldis, Domenikas Skarlatis, Arkangelas Korelis; vokiečiai – Georgas Friedrichas Hendelis, Johanas Sebastianas Bachas; prancūzai – Francua Kuperenas, Žana Filipas Ramo, Žanas Batistas Lully; anglai – Henris Perselas.

Baroko muzikos kalbos bruožai. Baroke muzika buvo suprantama kaip išraiškinga

garsų kalba, jausmų ir išgyvenimų reiškėja. Buvo manoma, kad dainuojant muzika papildo, paryškina žodžių reikšmę ir pati yra tarsi kalba. Muzikos garsais bandoma pamėgdžioti kai kuriuos garsus arba labai puošniai išdainuojami tekste svarbiausi žodžiai (pvz., „karūnuotas“, „valdovas“ ir pan.).

Didžioji dalis baroko muzikos (kaip ir Renesanso) yra polifoninė. Tačiau pasaulietinėje muzikoje pamažu atsiranda ir homofonija. T. y. greta polifonijos (kurioje visi balsai savarankiški), atsiranda supratimas, kad pagrindinę mintį galima išreikšti melodija, kuriai kiti balsai tik akompanuoja.

Vietoj senovinių dermių, įtvirtinama mažoro–minoro sistema. Tokiu būdu išlieka dvi senąsias dermes atitinkantys mažoras ir minoras, o spalvų įvairovė kuriama pasitelkus įvairias tonacijas (C-dur, D-dur, E-dur ir t. t.).

Bažnytinė muzika daugiausia polifoninė. Svarbiausi bažnytinės muzikos žanrai:

mišios, motetas. Tuo metu atsiranda muzikos žanrų, kurie sutinkami ir bažnytinėje, ir pasaulietinėje muzikoje – kantata, oratorija, koncertas.

Sceninė muzika. Baroko pradžia skaičiuojama nuo pirmųjų operų sukūrimo. Opera

atsirado Italijoje. Pirmoji opera parašyta Florencijoje, 1600 metais – tai D. Kačini ir D. Peri opera „Euridikė“. Pirmiausia operos buvo atliekamos didikų rūmuose. 1637 m. Venecijoje atidarytas pirmasis viešas operos teatras, taigi čia jau galėjo ateiti pasiklausyti dainavimo, pažiūrėti vaidinimo kiekvienas, kuris galėjo nusipirkti bilietą. Opera netrukus tapo labai populiari ir buvo atliekama visoje Italijoje ir už jos ribų. Žymiausi baroko operos kūrėjai: K. Monteverdis, A. Skarlatis (Italijoje), H. Perselas (H. Purcell, Anglija).

15


Opera – tai teatrinio stiliaus žanras, kuriame susilieja žodis, sceninis veiksmas ir muzika. Operoje, kaip kino filme ar dramos teatro spektaklyje, vaidinami tam tikri įvykiai, veikia įvairūs veikėjai (personažai). Tik viskas pasakojama ne kalbėjimu, bet dainavimu. Todėl didžiąją operos dalį yra dainuojama.

Opera sudaryta iš kelių dalių, vadinamų veiksmais (dažnai 3 veiksmų), o šie suformuojami iš įvairių numerių. Iš jų sukonstruojama visa opera, kurią įprastai sudaro iki 20 numerių.

Numeris Kas atlieka Paskirtis Pavyzdžiai uvertiūra orkestras įžanga, pagrindinių temų

pristatymas

rečitatyvas dainininkas su istrumento(ų) ar viso orkestro pritarimu

tai tarsi kalbėjimas; juo daugiausiai pasakoma, papasakojama

Buvo 2 tipų: 1.sausasis rečitatyvas – balsui akompanuodavo tik klavesinas (akordais); 2.akompanuojamasis rečitatyvas – balsui pritardavo orkestras.

arija dainininkas su instrumento(ų) ar viso orkestro pritarimu

uždaras solinis vokalisto numeris, kuriame išreiškiamas vienas jausmas ar nuotaika

arija, kavatina

ansamblis keli dainininkai ir instrumentų pritarimas

kelių personažų dainavimas kartu, bendravimas

duetas, tercetas, kvartetas ir pan.

choro numeriai

choras ir orkestras masinėse scenose, kai scenoje matome daug žmonių, dainuoja choras

choras, himnas, daina

orkestro numeriai

orkestras šokant, žygiuojant ir panašiais atvejais, kai nedainuojama, skamba orkestro muzika

maršai, įvairūs šokiai

Oratorija. Labai artimas operai yra oratorijos žanras. Oratorijos taip pat atsirado

Italijoje XVII a. pradžioje. Jos primena operas – pasakojami įvykiai, sudarytos iš įvairių numerių (uvertiūros, rečitatyvų, arijų, chorų). Tačiau oratorijose niekas nevaidina. Visi atlikėjai (dainininkai, choras, orkestras) yra visą laiką scenoje, nėra nei scenos dekoracijų, nei specialių veikėjų kostiumų.

Kitaip nei opera, kuri būna tik pasaulietinė, oratorija gali būti ir bažnytinė, ir pasaulietinė – atsižvelgiant į jos siužetą. Pavyzdžiui, populiarios Kalėdinės oratorijos, kuriose pasakojama kūdikėlio Jėzaus gimimo istorija – tai bažnytinės muzikos kūriniai.

Klausimai 1. Kas yra barokas? 2. Kokia muzika skambėjo baroko epochoje? 3. Kokia buvo baroko muzikos kalba? 4. Kas yra opera? 5. Kaip sudaryta opera? 6. Kas vadinama oratorija?

16


7. Baroko instrumentinė muzika. Antonijus Vivaldis Instrumentinė muzika. Baroko epochoje išplito instrumentinė muzika – ir orkestrinė,

ir kamerinė, atskiriems instrumentams. Orkestrus tuo metu turėdavo didikai savo rūmuose, operos teatrai ir netgi didesnės bažnyčios. Orkestrai grieždavo per įvairiausias šventes ir padėdavo sukurti iškilmingą nuotaiką.

Baroko instrumentai. Tuo metu buvo ištobulinti seni bei atrasti nauji instrumentai.

Ištobulėjo vargonai. Įsitvirtino klavesinas, violų šeimą pakeitė smuikas, altas, violončelė, kontrabosas. Gerokai patobulinti ir įvairūs pučiamieji instrumentai: obojai, fleitos, trombonai ir kt.

Baroko laikų orkestras nedidelis, todėl dažnai vadinamas kapela, o jos vadovas (dirigentas) – kapelmeisteriu. Kapelos dydis priklausė nuo jos savininko (didiko) turtingumo: kuo turtingesnis buvo valdovas, tuo daugiau galėjo nupirkti instrumentų ir pasisamdyti muzikantų. Todėl tiksliai nebuvo nustatyta, nei kiek muzikantų, nei kokie instrumentai turi būti baroko laikų orkestre, tačiau visada jame išgirsime ir klavesino tembrą.

Baroke ypač išpopuliarėjo muzika klavesinui. Buvo kuriamos pjesės (su

pavadinimais), senovinės sonatos, siuitos. Daug tokių kūrinių klavesinui sukūrė italas D. Skarlati, prancūzai Ž. F. Ramo ir F. Kuperenas bei kiti.

Senovinė šokių siuita. Baroke buvo populiarūs įvairių tautų šokiai. Sujungus keturis

skirtingų tautų šokius į ciklą, atsirado senovinė šokių siuita (šokių ciklas). Ją sudarė keturios dalys:

1. alemanda (ramus, 4/4 metro, iškilmingas vokiečių šokis); 2. kuranta (greitas, 3/4, prancūzų šokis); 3. sarabanda (labai lėtas, 3/4, iškilmingas ispanų šokis); 4. žiga (greitas, veržlus, 6/8 arba 9/8 metro anglų šokis). Šokių siuita galėjo būti papildyta kitais šokiais (menuetas, gavotas, bure) ar pjesėmis

(preliudas, arija). Be to, kompozitoriai prieš kūrinį nurodydavo tik šokio pavadinimą – atlikėjui iš karto būdavo auišku, kokiu tempu jį įprasta atlikti.

Pavyzdžiui, J. S. Bacho siuitą Nr. 2 iš „Prancūziškų siuitų“ rinkinio sudaro septyni šokiai:

1. alemanda1 (allemande) 2. kuranta (courante) 3. sarabanda (sarabande) 4. gavotas (gavote) 5. menuetas (menuet) 6. arija (air) 7. žiga (gigue)

1 Pajuodintu šriftu paryškinti privalomųjų siuitos šokių pavadinimai,

17


J. S. Bachas. „Prancūziškos siuitos“, Siuita Nr. 2, alemanda, 1–5 taktai

J. S. Bachas. „Prancūziškos siuitos“, Siuita Nr. 2, kuranta, 1–9 taktai

J. S. Bachas. „Prancūziškos siuitos“, Siuita Nr. 2, sarabanda, 1–10 taktai

J. S. Bachas. „Prancūziškos siuitos“, Siuita Nr. 2, žiga, 1–11 taktai

18


Baroke buvo kuriama daug muzikos vargonams. Čia vyravo polifonija. Svarbiausi vargoninės muzikos žanrai: fugos, kanonai, preliudai, fantazijos, tokatos.

Koncertas. Baroko epochoje susiformavo instrumentinio koncerto žanras. Koncertai buvo soliniai (instrumento solo ir orkestrui) ir orkestriniai (concerto

grosso – orkestras skaidomas į koncertuojančią ir orkestro grupes). Itališkas žodis concertare reiškia „grumtis“, „ginčytis“. Koncerte tarsi rungiasi dvi

pusės – solistai ir orkestras. Iš pradžių dalių skaičius koncerte nebuvo griežtai nustatytas (dažnai būdavo keturios). Vėliau tapo įprasta kurti trijų dalių (greita–lėta–greita) koncertus.

Vienas žymiausių baroko solinio koncerto kūrėjų buvo italų kompozitorius Antonijus Vivaldis.

Antonijus Vivaldis (Antonio Lucio Vivaldi, 1678–1741) savo laiku garsėjo kaip

smuikininkas virtuozas, o vėliau išgarsėjo ir kaip kompozitorius. Biografija. Vivaldis gimė Venecijoje, Šv.

Morkaus katedros smuikininko šeimoje, tad muzikos jį mokė tėvas. Pasakojama, kad Antonijus nuo pat vaikystės labai gerai griežė smuiku ir kartais net pakeisdavo tėvą orkestre. Jaunas tapo kunigu. Dėl savo rausvų plaukų buvo vadinamas „rausvaplaukiu kunigu“ (il prete rosso). Dėl silpnos sveikatos greitai buvo atleistas nuo mišių laikymo ir dirbo muzikos mokytoju, orkestro vadovu ir muzikos direktoriumi mergaičių globos namuose (Po Ospedale della Pieta). Čia mergaitės greta kitų dalykų buvo mokomos ir muzikos. Prieglauda turėjo puikų orkestrą, kuris dažnai atlikdavo A. Vivaldžio koncertus. Šių koncertų mielai ateidavo pasiklausyti venecijiečiai.

Be koncertų kompozitorius dar kūrė operas, kurios buvo statomos ne tik Venecijos, bet ir kituose Italijos bei kitų šalių operos teatruose. Todėl A. Vivaldis daug keliavo. Mirė kompozitorius nuvykęs į Vieną, kur buvo palaidotas bendrame kape (gyvenimo pabaigoje nuskurdo, nes jo rašomos muzikos stilius tapo nebepopuliarus).

Antonijus Vivaldis sukūrė labai daug kūrinių (apie 770): operų (49), kantatų,

oratorijų, ir ypač daug (beveik 500) koncertų. Didžiąją jų dalį sudaro soliniai koncertai, iš kurių pats žymiausias − keturių koncertų ciklas „Metų laikai“.

Kas gi skatino kompozitorių tiek daug kurti? Kaip aiškinama T. Siitano knygoje

„Vakarų šalių muzikos istorija“, „...turėkime omenyje, kad tuo metu apskritai beveik nebuvo vadinamosios klasikinės muzikos – publikai buvo atliekami tik naujausi kūriniai, o kompozitoriai didumą kūrinių yra parašę kokių nors įvykių proga konkretiems atlikėjams. Todėl toks beprotiškas būdavo dažno kompozitoriaus darbo tempas, ir Vivaldis esą gyrėsi, kad geba sukurti koncertą greičiau, negu perrašinėtojas perrašo jo orkestrines partijas. Per penkias dienas parašyta opera „Tito Manlio“ turbūt yra tam tikras rekordas“ (Siitan, p. 195).

Koncertų ciklą „Metų laikai“ (1726 m.) sudaro keturi koncertai smuikui ir orkestrui:

„Pavasaris“, „Vasara“, „Ruduo“ ir „Žiema“. Kiekvienas koncertas yra trijų dalių, o dalys grupuojamos išlaikant tokį patį tempo santykį: greita–lėta–greita.

„Metų laikuose“, kaip ir kituose koncertuose („Naktis“, „Audra jūroje“), A. Vivaldis muzikos garsais bando pamėgdžioti kai kuriuos gamtos ir žmonių skleidžiamus garsus. Toks

19


būdas, kai kompozitorius muzikos garsais tarsi piešia kūrinio pavadinime nurodytus vaizdus, vadinamas garsų tapyba. Tapomų garsais vaizdų pagrindu „Metų laikuose“ tapo ne tik koncertų pavadinimai, bet ir keturi sonetai (14 eilučių eilėraščiai), kaip manomi, parašyti paties kompozitoriaus. Juose aprašomi vaizdai taikliai perteikia koncerto dalių nuotaiką ir turinį (plačiau apie šį kūrinį skaitykite „Skaitiniuose“).

Klausimai

1. Koks buvo baroko orkestras? 2. Kokias instrumentais buvo grojama baroke? 3. Kas yra senovinė šokių siuita ir kokios dalys ją sudaro? 4. Kas vadinama koncertu? Kokie būna koncertai? 5. Kas buvo A. Vivaldis ir kokią muziką jis kūrė? 6. Papasakokite plačiau apie „Metų laikus“. 7. Kas yra „garsų tapyba“?

Skaitiniai

Smuikas ir jo meistrai Dar Renesanse naudotos violos buvo gražaus, bet nestipraus garso instrumentai, jomis

buvo galima groti tik nedidelėse patalpose. Meistrai ieškojo sprendimų, kaip šį instrumentą patobulinti ir sustiprinti jo garsą. Sumažinus violą, pavyko pasiekti norimą rezultatą – buvo pradėti gaminti smuikai. Smuikas puikiai galėjo pagriežti ir pianissimo, ir fortissimo, tad puikiai tiko to meto muzikai atlikti.

XVII–XVIII a. atsirado daug gerų smuiko meistrų. Ypač išgarsėjo italų smuiko meistrai. Taip jau sutapo, kad nemažai jų gyveno viename Italijos mieste – Kremonoje.

Smuikų meistrai Kremonoje gyveno vienoje gatvėje, dirbo kartu, pasidalydami kai kuriomis naujovėmis. Tačiau tam tikras paslaptis, žinoma, jie vis dėlto labai saugodavo, pavyzdžiui, kaip reikia medį džiovinti, apdoroti, padengti laku ir t. t. Iš šios gatvelės tūkstančiai meistriškiausių smuikų paplito po platų pasaulį. Tada juos buvo galima nusipirkti visai pigiai, o šiandien daugelis jų tapo didžiulėmis brangenybėmis.

Garsiausi čia dirbę smuiko meistrai buvo Nikolas Amatis (1596–1684), Antonijus Stradivarijus (1644–1737) ir Džiuzepė Gvarneris (1698–1744). Jų tėvai, broliai ir sūnūs taip pat darė smuikus, altus ir violončeles. (Pagal Hercfeldas, p. 45–47)

A. Vivaldi koncertas „Pavasaris“ (iš ciklo „Metų laikai“)

Antonijaus Vivaldžio „Metų laikai“ yra tikras muzikos meno šedevras, tad verta jį pastudijuoti detaliau. Smulkiau panagrinėsime pirmąjį ciklo koncertą – „Pavasaris“ (ypač pirmąją jo dalį).

Pirma dalis – Allegro

Vos atsivertus partitūrą (natas orkestrui) ir paleidę muzikos garso įrašą išgirstame

džiaugsmu pulsuojančią muziką. „Atėjo pavasaris“ (Giunt‘e la Primavera) skelbia paties kompozitoriaus natose paliktas užrašas. Muzikoje džiaugsminga nuotaika kuriama pasitelkus mažorinę tonaciją (E-dur), viso orkestro grojimą kartu (taip vadinamas tutti – visi), melodijai iškilmingumo suteikiantį kvintos šuolį aukštyn, greitas tempas – Allegro:

20


Verta stabtelti ir prie partitūros detalių. Be tempo, metro nuorodų, prieraktinių ženklų

(4 diezai), čia išvardinti ir visi atlikėjai: Violino principale (Vl. princ.) – solo smuikas Violini I ir II (Vl.) – pirmi ir antri smuikai Viole (Vle.) – altai Bassi (B.) – bosai, arba basso continuo – (nuolatinis bosas). Šią instrumentų grupę

sudarė violončelės, kontrabosai ir klavesinas. Klavesinininkas kaire ranka atlieka partijoje užrašytas natas, o dešiniąja – groja akordus, kurių intervalai nurodomi skaičiais. Todėl basso continuo vadinama „skaitmeniniu bosu“.

Taigi, šį koncertą groja smuikininkas solistas (solo partija), pirmų ir antrų smuikų bei altų grupės, o bosų partiją – violončelės, kontrabosai ir klavesinas.

Kas pasakojama pirmojoje koncerto dalyje? Kaip jau minėta, Vivaldis „Metų laikuose“ naudojo „garsų tapybos“ metodą. Jis

garsais tarsi piešė kai kuriuos vaizdus. Tai, kas vaizduojama, pamėgdžiojama užrašyta partitūroje.

Be to, ten įrašytos ir pilnas Vivaldžio sonetas. Jame pasakojama apie atėjusį pavasarį, jį sveikinančias džiugias paukščių giesmes, guviai čiurlenantį upelį, staiga dangų uždengiančius debesis ir netikėtą griaustinį. Bet taip pat greitai audra praeina ir vėl gamta džiaugiasi, girdėti paukščių čiulbesys. Visa tai tiksliai atsispindi muzikoje:

1. „Atėjo pavasaris“ – džiugus koncerto refrenas. 2. „Paukščių čiulbesys“ (CANTO DE GL‘UCCELLI) – solo smuikas „čiulba“ su

dviem iš orkestro „giedančiais“ smuikais (I Solo) (0:28 min. garso įraše):

21


Skaičiai eilutės pradžioje nurodo takto numerį, o ženklas atskiria orkestro eilutes.

3. „Upelio čiurlenimas“ (SCORRONO I FONTI) tarsi banguoja smuikų partijose (1:06 min.):

4. „Griaustinis“ (TUONI) vaizduojamas įprastai – greitu vieno garso kartojimu. O žaibas visuomet „piešiamas“ tarsi „laužyta“, daug šuolių turinčia melodija (smuiko solo partija) (1:34 min.):

22


5. Pasigirsta džiugus pavasario motyvas ir vėl skamba „Paukščių čiulbesys“ (CANTO DE GL‘UCCELLI) (2:06 min.):

23


6. Dalį baigia pavasario motyvas (2:44 min.):

Taigi, pirmoji koncerto „Pavasaris“ turi savo siužetą, kuris perteikiamas muzikoje. Kaip pirmoji dalis padaryta? Ji parašyta senovine koncertine forma. Ji sudaroma iš riturnelės (pagrindinės temos) ir

epizodų. Riturnelė (žymima R) skamba pradžioje, po kiekvieno epizodo ir pabaigia dalį. Epizodai (E) būna skirtingi, jų muzika vėliau nesikartoja, todėl kiekvienas epizodas gauna skirtingą numerį. „Pavasario“ pirmosios dalies formos schema atrodo taip:

A. Vivaldi. Koncerto „Pavasaris“ I dalies schema

Schema R E1 R E2 R E3 R E4 R E5 R Taktai 1–13 13-27 27-30 31-40 40-43 44-55 56-59 60-66 66-77 70-75 76-82 Trukmė 0:00–

0:28 0:28–0:59

0:59–1:06

1:06–1:26

1:26–1:34

1:34–1:59

1:59–2:06

2:06–2:22

2:22–2:31

2:31–2:44

2:44–3:01

Pirmąją koncerto dalį sudaro riturnelė, skambanti penkis kartus ir keturi skirtingus

vaizdus „piešiantys“ epizodai.

Antra dalis – Largo Antroji koncerto „Pavasaris“ – tai ramus dviejų dalių muzikinis snaudžiančio piemens

paveikslas. Čia orkestras tarsi padalinamas ir vaizduoja tris dalykus: 1. solo smuikas turi nuorodą „Snaudžiantis piemuo“ (IL CAPRARO CHE DORME) ir

griežia dainingą piemens melodiją, 2. pirmi ir antri smuikai pamėgdžioja „Lapų ir augalų šnarėjimą“ (MORMORIO DI

FRONDE E PIANTE), 3. o altai imituoja „Šuns lojimą“ (CANE CHE GRIDA).

24


Bosų partijos šioje dalyje visai atsisakyta. Todėl orkestras skamba tyliau, silpniau, matyt, kad nepažadintų piemens...

Trečia dalis – Allegro

Ir vėl orkestras griežia visas. Prasideda guvus „Piemenų šokis“ (DANZA PASTORALE):

25


8. G. F. Hendelio kūrybos apžvalga

Tais pačiais metais – 1685-aisiais – Vokietijoje, netoli vienas kito gimė du žymiausi baroko kompozitoriai: Johanas Sebastianas Bachas ir Georgas Frydrichas Hendelis. Abu jie buvo vokiečių kompozitoriai, abu puikiai įvaldė vėlyvojo baroko muzikos stilių ir jį gerokai ištobulino, abu sukūrė puikių muzikos meno šedevrų. Tačiau kartu jų kūryba ir skirtinga. Bachas kūrė daugiau bažnytinę ir orkestrinę muziką, kuri toliau tęsė vokiečių muzikos tradicijas.

Georgas Frydrichas Hendelis (Georg Friedrich Händel, 1685−1759) išgarsėjo savo

teatrinio stiliaus kūriniais (operomis ir oratorijomis), o jo muzikai įtakos turėjo vokiečių, italų, anglų ir prancūzų kompozitorių kūriniai.

Biografija. Hendelis gimė Halėje, kirpėjo

šeimoje. Muzikos mokėsi pas vietinį vargonininką, vėliau buvo įstojęs mokytis į Halės universiteto Teisės fakultetą. Būdamas aštuoniolikos, buvo paskirtas katedros vargonininku, tačiau galimybė tapti bažnyčios muziku jo neviliojo. Devyniolikos jis išvyko į Hamburgą, to meto vokiečių operos centrą. Ten griežė smuiku operos teatro orkestre, tapo orkestro dirigentu. Hamburge sukūrė savo pirmąją operą („Almira“). Susižavėjęs šiuo muzikos žanru Hendelis išvyko į operos tėvynę Italiją, kur toliau mokėsi, bendravo su žymiausiais to meto italų operos kūrėjais. Italijoje praleido beveik ketverius metus.

Trumpam grįžęs į Vokietiją, Hendelis gavo kvietimą atvykti į Londoną. Čia jį puikiai priėmė Anglijos karalienė ir aukštuomenė. Hendelis tapo įkurto nuolat veikiančio teatro vadovu, kuriame buvo statomos jo operos. Tokia sėkmė tęsėsi beveik porą dešimtmečių (1719−1737). Vėliau itališka opera Anglijoje tapo nepopuliari.

Hendelis ėmė daugiau rašyti orkestrinės ir klavesino muzikos. O netrukus pabandė vėl kurti oratorijas (pirmąsias sukūrė Italijoje). Oratorijos, parašytos tekstu iš Biblijos, anglų kalba, labai patiko anglų klausytojams.

1751 m. pradėjo sparčiai silpti Hendelio regėjimas. Netrukus kompozitorius apako. Kai jis mirė, į laidotuves susirinko tūkstančiai anglų. Hendelis buvo palaidotas greta Anglijos karalių ir didvyrių Vestminsterio abatijoje. Tad net dvi tautos – vokiečiai ir anglai – Hendelį laiko savo kompozitoriumi.

Kūriniai. Hendelis sukūrė operų (apie 50) – „Rinaldas“, „Julijus Cezaris“, „Kserksas“,

oratorijų (22) – „Saulius“, „Izraelis Egipte“, „Mesijas“, muzikos orkestrui − concerto grosso ir siuitos.

Stilius. Hendelis kūrė baroko stiliaus, dažniausiai polifoninę muziką. Kaip jau minėta, Hendelis savo kūryboje sėkmingai sujungė vokiečių, italų, anglų ir prancūzų muzikos tradicijas. Besimokydamas Vokietijoje, jis išmoko komponavimo technikos, polifonijos. Italijoje gilinosi į operos ir oratorijos meno subtilumus. Gyvendamas ir kurdamas Anglijoje, jis kūriniuose naudojo vietos muzikai būdingus dalykus (pavyzdžiui, daugiau įtraukdavo anglų publikos mėgstamus chorus). Iš prancūzų muzikos Hendelis perėmė kai kuriuos orkestruotės niuansus.

Hendelis itin ištobulino baroko teatrinę muziką. Pirmiausia tai darė, sėkmingai kurdamas

itališkas operas. Opera seria – rimtoji italų opera – tuo metu išgyveno nuosmukį. Operos

26


darėsi panašios į koncertus su kostiumais. Operos numeriai buvo atliekamai vienas po kito kaip koncerte, daugiausia kreipiant dėmesį į dainininkų meistriškumą. Hendelis sugebėjo operą vėl priartinti prie dramos. Jis operos numerius jungė į scenas, kuriose vyko veiksmas. Veiksmo pagrindas buvo antikos laikų istorijos ir jų veikėjai. Svarbiausiu operos numeriu Hendelio operose išliko arijos, tačiau jos buvo trumpesnės, nemonotoniškos, kontrastingesnės nei kitų to meto kompozitorių.

Hendelio oratorijos sukurtos pagal istorijas iš Šventojo Rašto. Bet dažniau buvo

atliekamos operos teatruose nei bažnyčiose. Oratorijos gerokai priminė operas, tik joms nereikėjo kostiumų, scenografijos, režisūros (todėl buvo pigiau pastatyti). Be to, oratorijos buvo kuriamos įvairiomis kalbomis (ne tik italų, kaip opera). Hendelio oratorijos parašytos anglų kalba, tai lėmė publikos simpatijas šiam žanrui. Hendelio oratorijos (palyginti su italų kompozitorių) yra dramatiškesnės, vaizdingesnės.

Pati žymiausia Hendelio oratorija „Mesijas“ (Messiah, 1742 m.) buvo sukurta vos per tris savaites. Tai didingas kūrinys, kuriame pasakojama Kristaus gyvenimo istorija. Kaip ir daugelis Hendelio oratorijų, „Mesijas“ yra trijų dalių, kurios sudarytos iš rečitatyvų, arijų, chorų ir orkestro numerių. Pats žymiausias šio kūrinio numeris yra choras „Aleliuja“, užbaigiantis antrąją oratorijos dalį. Čia skelbiama apie Kristaus prisikėlimą ir tai daroma labai įspūdingai, naudojant įvairias muzikos išraiškos priemones.

O ką gi atliekant oratorijas veikdavo pats kompozitorius? „Pats Hendelis grojo mažais vargonais (pozityvu), vadovavo orkestrui, mažam chorui (chore dažniausiai būdavo ne daugiau kaip 20 dainininkų: iki 6 berniukų sopranų grupėje, visi kiti − vyrai) ir akompanavo solistams. Pertraukose tarp oratorijos dalių jis tradiciškai tuo pačiu pozityvu atlikdavo savo vargoninius koncertus.“ (Siitan, p. 264)

Muzika orkestrui. Iš instrumentinių kūrinių labiausiai išpopuliarėjo Hendelio concerto

grosso (koncertai orkestrui) ir dvi orkestrinės siuitos: „Muzika ant vandens“ (Water music) ir „Muzika karališkajam fejerverkui“ (arba „Fejerverko muzika“ – Music for the Royal Fireworks). Jų muzika, kaip ir daugelio Hendelio kūrinių, didinga, įspūdinga.

Klausimai 1. Kur gyveno ir dirbo Hendelis? 2. Kokio stiliaus yra Hendelio muzika? 3. Kokios yra Hendelio operos? 4. Kokias žinote Hendelio oratorijas? 5. Ką Hendelis yra sukūręs orkestrui?

Skaitiniai

Čarlzas Bernis − apie Hendelio asmenybę.

„Hendelis buvo stambus, dramblotas, nerangių judesių, tačiau jo veido išraiška, kurią aš puikiai prisimenu, lyg būčiau matęs jį vakar, buvo kupina ugnies ir orumo. Toks įspūdis, kad išsyk supranti sutikęs asmenybę ir genijų.

Jis buvo veržlus, šiurkštokas, valingų manierų, pokalbiuose nemėgo prieštaravimų, bet visiškai neturėjo pagiežos ar piktavališkumo. Iš tiesų jo nekantrumo protrūkiai ir daugybė gyvų, piktokų replikų laužyta anglų kalba skambėdavo nepaprastai juokingai, buvo kupinas originalaus humoro ir komizmo. Jo sąmojingumas, humoras bei sugebėjimas šmaikščiai pasakoti paprasčiausius atsitikimus parodydavo žmones ir daiktus labai juokingose situacijose...

Jis vertino laiką, neleido jo lengvabūdiškiems užsiėmimas, neskyrė tuštiems, nors ir aukštus postus užimantiems pašnekovams. Hendelis dievino muzikos meną, kruopščiai dirbdavo

27


savo darbą, visą laiką leido studijoms, gyveno uždarai, todėl jį retai buvo galima pamatyti visuomenės sambūriuose, taip pat ir viešuose pasilinksminimuose, kurių jis vengė...

Hendelio išvaizda buvo rūsti ir niūri, tačiau kai jis nusišypsodavo, rodos, saulė žvilgtelėdavo pro juodus debesis. Tai būdavo toks netikėtas proto, išminties ir sveiko humoro blyksnis, ryškiai nušviesdavęs veidą, kokio aš niekur nesu matęs.“ (Hanning, p. 323)

9. J. S. Bacho gyvenimas ir kūryba

Johanas Sebastianas Bachas (Johann

Sebastian Bach, 1685–1750) dažnai muzikos istorikų pristatomas kaip Hendelio priešingybė. Ir iš tiesų Bachas nekūrė muzikos teatrui, propagavo daugiausia vokiečių muzikos tradicijas ir savo laiku buvo daugiau žinomas kaip virtuoziškai grojantis bažnyčios vargonininkas, o ne kaip muzikos kūrėjas. Tačiau abu vokiečių kompozitoriai puikiai įvaldė polifonijos techniką ir sukūrė puikių kūrinių.

Biografija. Vokietijoje (daugiausia Tiuringijoje) XVII a. gyveno plati Bachų giminė, kurioje buvo daug muzikantų. Eizenacho muzikantas Johanas Ambraziejus, kaip ir kiti Bachai mokė savo vaikus muzikos. Vienas iš jo sūnų – Johanas Sebastianas Bachas – tapo žymiu vargonininku ir kompozitoriumi.

Kai Johanas Sebastianas buvo devynerių, mirė jo motina, o po metų ir tėvas. Našlaitį ėmė globoti jo vyresnis brolis Johanas Kristofas, Ordurfo vargonininkas. Po to J. S. Bachas mokėsi įvairiose mokyklose ir būdamas 17-os jau buvo puikiai pasirengęs muzikantas, mokantis griežti smuiku ir altu, skambinti klavesinu, vargonuoti ir vadovauti chorui. Aštuoniolikos jis pradėjo savarankiškai dirbti. Iš pradžių dirbo bažnyčiose vargonininku Arnštate ir Miulhauzene. Čia jis pradėjo kurti muziką. Vėlesnė Bacho kūryba skirstoma į tris laikotarpius. Jie vadinami miestų, kuriuose Bachas dirbo, pavadinimais.

Veimare (1708–1717) Bachas dirbo rūmų muzikantu ir vargonininku. Rūmuose buvo turtinga biblioteka, kurioje Bachas turėjo galimybę susipažinti su kitų šalių kompozitorių kūriniais. Kadangi pagrindininės jo pareigos buvo vargonuoti rūmų bažnyčioje, tai šiuo laikotarpiu Bachas daugiausia ir kūrė vargonams.

Kėtene (1717–1723) Bachas buvo rūmų kapelos vadovas – kapelmeisteris. Kėteno kunigaikštis labai mėgo muziką ir turėjo gerą kapelą, kurioje grojo, dirigavo Bachas. Šiuo laikotarpiu Bachas sukūrė savo svarbiausius instrumentinius kūrinius: muziką orkestrui, klavesinui, kitiems instrumentams.

Leipcige (1723–1750) Bachas užėmė prestižines pareigas – buvo Šv. Tomo bažnyčios kantorius ir miesto muzikos direktorius. Jis turėjo rūpintis miesto muzikiniu gyvenimu, kiekvienam sekmadieniui sukurti ir surepetuoti naują kantatą, vadovauti chorui ir nedideliam bažnyčios orkestrui. Be to, Bachas dar vedė pamokas prie Šv. Tomo bažnyčios veikiančioje mokykloje. Leipcige Bachas daugiausiai kūrė bažnytinę muziką: rašė kantatas, sukūrė didžiuosius vokalinius-instrumentinius kūrinius. Keičiantis muzikos madoms, Bacho kūriniai atrodė senamadiški, tad paskutiniame gyvenimo dešimtmetyje jis jau mažiau kūrė ir koncertavo. Gyvenimo pabaigoje kompozitorius visiškai apako.

Kūriniai. Bachas sukūrė daugiau kaip 1000 kūrinių: kantatų, mišių (žymiausios Mišios h-

moll), pasijų („Pasija pagal Matą“), kūrinių vargonams (Tokata ir fuga d-moll), koncertų įvairiems instrumentams ir orkestrui (iš kurių ypač išpopuliarėjo 6 „Brandenburgo koncertai“), klavyrinių kūrinių – siuitų, preliudų ir fugų, invencijų ir kt.

28


Stilius. Bacho kūryba yra laikoma baroko muzikos meno viršūne. Jis puikiai įvaldė polifonijos technikas, kūrė sudėtingas kompozicijas, kurios stebino išradingumu, idėjų turtingumu, racionalumu ir kartu išraiškingumu. Bachui ypač artimas buvo bažnytinės muzikos stilius, kurį dar praturtindavo ir teatrinės muzikos elementais. Iš muzikos formų Bachas ypač meistriškai kūrė fugas. Būdamas puikus atlikėjas (grojo vargonais, klavesinu ir smuiku), ir savo kūriniuose rašydavo sudėtingas atlikti instrumentų partijas. Bacho kūryboje susilieja senųjų polifonijos meistrų, vokiškosios dainos (lyd), protestantiškojo choralo ir įvairių baroko kompozitorių instrumentinės muzikos tradicijos. Šiam kompozitoriui pavyko sukurti savitą muzikos stilių, o jo kūriniai dabar skamba visame pasaulyje (po Bacho mirties jo muzika buvo tarsi užmiršta, tačiau romantikai XIX a. vėl ją atgaivino, pradėję vėl atlikti koncertuose didžiuosius Bacho kūrinius).

Klausimai 1. Kokios šalies kokiuose miestuose gyveno ir dirbo Bachas? 2. Kuo dirbo Bachas? 3. Kokią muziką jis kūrė? 4. Kiek Bachas parašė kūrinių? Išvardinkite kelis žymiausius. 5. Trumpai apibūdinkite Bacho muzikos stilių.

Skaitiniai

Šimtai kantatų

„Tomo bažnyčios kantorius Bachas buvo atsakingas už sekmadienio pamaldas, ir ne tik šioje, bet ir dar dviejose kitose didelėse bažnyčiose. Kiekvienų pamaldų svarbiausia muzikinė dalis buvo kantata, atliekama prieš arba po pamokslo. Kiekvieną kartą buvo tikimasi išgirsti naują kantatą, sukurtą Tomo bažnyčios kantoriaus.

Taigi Bachas kiekvienam sekmadieniui sukurdavo po kanatatą. Jam pačiam tekdavo susirasti tekstą ir parašyti partitūrą. Paskui reikėdavo išrašyti balsus ir išmokyti chorą, mažą orkestrą bei solistus, kad sekmadienį ją galima būtų atlikti. Vien tik tai reikalaudavo visos savaitės darbo.

Šias sunkias pareigas Bachas atlikdavo sąžiningai. Ne mažiau kaip septynerius metus jis rašė kantatas. Kiek sukūrė, tiksliau nežinoma, nes sekmadienį, kantatai nuskambėjus, toliau niekas jos natomis nebesirūpindavo. Taip žuvo didelė kantatų šūsnis. Niekas nepagalvodavo apie tai, kad tos kantatos vertingos ir galėtų būti dar kartą atliktos.[...]

Tačiau Bachas kantatas rašė ne tik pamaldoms. Šis žanras jam taip patiko, kad jis sukūrė apie dvidešimt pasaulietinių kantatų. Dažnai jas kompozitoriui žmonės užsakydavo, pavyzdžiui, kokiam kilmingam asmeniui pagerbti. Iš šių pasaulietiškų kantatų matyti, kad Bachas buvo ne tik griežtas magistras, bet mėgo ir pokštus.

Žymiausia iš pasaulietiškų yra „Valstiečių kantata“, ne mažiau mėgstama ir „Kavos kantata“. Parašyti kantatą būtent apie kavą tuo metu buvo visiškai natūralu, nes ji vos tik pasirodė Europoje. Puodelis kavos tuo metu laikomas didžiausiu gardumynu, tuo tarpu šiandien tai visai eilinis malonumas. Leipcigiečiai turėjo itin mėgti kavą, nes Bachas su kantata perspėja apie pavojų, kuris galįs ištikti per daug besimėgaujančius kava“. (Hercfeldas, p. 60-61).

Bachas ir sūnūs

Bachas, kaip ir daugelis to meto žmonių, turėjo daug vaikų - 20. Ne visi jie užaugo, kai kurie dar maži mirė nuo įvairių ligų. Be to, gan jauna mirė ir Bacho pirmoji žmona Marija Barbora. Su ja Bachas susilaukė septynių vaikų, iš kurių Vilhelmas Frydemanas ir Karlas Filipas Emanuelis tapo žymiais kompozitoriais.

29


Antrą kartą Bachas vedė rūmų trimitininko dukterį Aną Magdaleną, jau žinomą dainininkę. Su ja Bachas susilaukė 13 vaikų, iš kurių ne vienas taip pat buvo muzikas, o ypač išgarsėjo Johanas Kristofas Fridrichas ir Johanas Kristianas. Anai Magdalenai Bachas parašė dviejų dalių rinkinį „Anos Magdalenos Bach natų sąsiuvinis“. Jį sudaro dainos ir nesudėtingos pjesės klavesinui, ir šiandien dažnai mokinių grojamos.

Kartais Bachas trumpam išsiruošdavo paviešėti pas savo sūnus. Vilhelmas Frydemanas buvo Sofijos bažnyčios vargonininkas Drezdene.

„Vieno tokio apsilankymo metu Bachas labai išgarsėjo. Tuo metu Drezdene viešėjo Paryžiaus klavesinistas ir kompozitorius Lui Maršanas. Su juo Bachas turėjo susiremti prie klavesino. Tokios koncertinės varžybos tuo metu buvo labai populiarios. Ir kiti didieji muzikai jose mielai dalyvaudavo.

Bacho triumfo esmė buvo ta, kad varžybos visai neįvyko. Maršanas, smulkiau pasiteiravęs apie Leipcigo Tomo bažnyčios kantorių, nusprendė, kad jam geriau iš tų varžybų pasitraukti. Jam nebuvo jokių šansų atsilaikyti prieš magistrą Bachą. Taip Maršanas naktį paslapčiomis dingo iš Drezdeno. Didesnio pasisekimo Bachas ir negalėjo tikėtis“. (Hercfeldas, p. 63).

Bachas atlikėjas Ilgą laiką J. S. Bachas buvo geriau žinomas kaip atlikėjas, nei kaip kompozitorius.

Klausytojus jis žavėdavo puikiomis improvizacijomis ir nepriekaištinga grojimo technika. Ypač jis pagarsėjo po Drezdene neįvykusių varžybų su Lui Maršanu (1717 m.). Kartais jis buvo spaudoje vadinamas „pasaulinio garso virtuozu ir klavyro karaliumi“, „beveik vieninteliu klavyrinio meno valdovu“. Štai keletas atsiliepimų spaudoje apie Bacho grojimą:

„Bacho meistriškumas tiesiog stebina, ir sunku suprasti, kaip jam pavyksta taip neįprastai, taip mikliai darbuotis rankomis ir kojomis, supinant ir ištempiant pirštus, kad net darant didžiausius šuolius nesigirdi nė vieno neteisingo garso, ir šitaip energingai judant, visai nepajudinti korpuso [kūno]“. (J. A. Šeibė).

„Bachas, didysis Johanas Sebastianas Bachas, kaip vienbalsiai tvirtina visi, kurie jį girdėjo, visiškai nejudindavo liemens, o jo pirštai lakstydavo beveik nepastebimai. Ko verti dabartiniai sunkumai, grojant visokiais instrumentais ar dainuojant visais balsais, palyginus juos su tais, kuriuos prieš trisdešimt metų įveikdavo šis žmogus, grodamas klavyru arba vargonuodamas?“ (J. A. P. Šulcas, cituota iš Druskinas, p. 329).

10. Bacho kūrybos apžvalga

J. S. Bacho kūrybą sudaro bažnytiniai kūriniai, kamerinė muzika ir kūriniai orkestrui. Kaip jau minėta, Bachas sukūrė apie 1000 įvairių žanrų kūrinių. Nekūrė tik teatrinės muzikos (operų). Taigi, kūrinių sąrašas iš tiesų įspūdingas.

Tam, kad nesupainiotume kūrinių ir lengviau rastume norimą kompoziciją, naudojama speciali numeracija, kurioje raidės BWV reiškia „Bacho kūrinių sąrašas“. Šį sąrašą sudarė V. Šmyderis, sunumeravęs visus Bacho išlikusius kūrinius.

Vargoninė muzika. Bachas buvo puikus vargonininkas, galėjęs pagroti sudėtingiausius dalykus. Todėl ir jo sukurti kūriniai vargonams (kuriuos jis pats ir atlikdavo) yra virtuoziški, sudėtingi. Daugiausia tai fugos, tokatos, fantazijos, pasakalijos ir choraliniai preliudai.

Pats žymiausias Bacho vargoninis kūrinys – Tokata ir fuga d-moll (BWV 565), yra vienas iš pirmųjų išlikusių jo kūrinių vargonams. „Kūrinys žavi jauno virtuozo per kraštus plūstančia fantazija, tačiau, nestokodamas meistriškumo, Bachas labai ekonomiškai naudoja

30


muzikinius paveikslus: efektingą pirmąjį vaizdinį klausytojas ne iš karto atpažins fugos temoje, tačiau būtent tai yra kūrinio vienovės pagrindas“ (Siitan, p. 247).

Tokatos pradinis motyvas

Fugos temos fragmentas

Vargonams Bachas rašė ir choralinius preliudus. Tai dažnai keturbalsiai, protestantiško choralo melodija pagrįsti kūriniai. Pavyzdžiui, choralo „Jėzau, mano drauge“ melodija užrašyta viršutiniame balse:

Choralinis preliudas „Jėzau, mano drauge“ (BWV 610) Klavyrinė muzika. Klavesinui ir klavikordui J. S. Bachas sukūrė daug kūrinių: šokių siuitų (žr. 7 temą), fantazijų, fugų, tokatų, invencijų. Pats žymiausias Bacho klavyrinis kūrinys – „Gerai temperuotas klavyras“ (sutrumpintai – „GTK“, BWV 846-893). Tai dviejų dalių (tomų), kuriose yra po 24 preliudus ir fugas, rinkinys. Nuo kiekvieno iš dvylikos oktavoje slypinčių garsų, Bachas sukūrė po vieną mažorinį ir vieną minorinį preliudą ir fugą. Kūriniai išdėstyti nuosekliai kylant pustoniu aukštyn: C-dur, c-moll, Cis-dur, cis-moll D-dur, d-moll ir t.t.

Kodėl pasirinkta tokia rinkinio sudarymo tvarka? Bacho laikais palaipsniui įsigalėjo tolygus (temperuotas) instrumentų derinimas – t.y. visi pustoniai yra lygūs, visose oktavose atstumai tarp garsų nesikeičia. Iki tol buvo naudojamas natūralus (netemperuotas) derinimas, kuriame atstumai tarp garsų buvo ne vienodi, todėl patogu buvo rašyti muziką tonacijose iki 3–4 prieraktinių ženklų. Norėdamas įrodyti, kad tolygus derinimas suteikia galimybę kurti bet kurios tonacijos kūrinį, Bachas parašė „Gerai temperuotą klavyrą“. Rinkinys buvo skirtas mokymuisi skambinti klavesinu. Iš jo mokėsi Bacho sūnūs ir kiti mokiniai.

31


Kūrinių grupavimas po du (preliudas ir fuga, tokata ir fuga, ir pan.) baroke vėlgi buvo įprastas dalykas. Pirmoji pjesė yra tarsi įžanga, susikaupimas prieš fugą. Todėl preliudai dažnai būna laisvesni, kupini improvizacijos. Fuga – viena svarbiausių ir sudėtingiausių baroko muzikos formų. Fugos būna kelių balsų (dažniausiai 3–5), o svarbiausiais jos elementas – tema. Bacho fugų temos būna labai įvairios. Nuskambėjusios kūrinio pradžioje jos toliau imituojamos (atkartojamos) paeiliui kituose balsuose.

Muzika orkestrui. Bachas kūrė koncertus įvairiems instrumentams ir orkestrui bei orkestrines siuitas. Patys žymiausi yra 6 „Brandenburgo koncertai“ orkestrui (BWV 1046-1051), parašyti 1721-aisiais ir dedikuoti Brandenburgo markgrafui. Dauguma šių koncertų yra trijų dalių (greita–lėta–greita). Didžioji koncertų dalis (I, II, IV ir V) yra concerto grosso tipo kūriniai. Juose soliniai instrumentai derinami su likusia orkestro grupe.

„Bacho orkestrinei muzikai dažniausiai būdinga pakili nuotaika. Joje atsispindi įvairūs nuotaikų atspalviai – dramatiški, mąslūs, lyriniai, žaismingi, – bet viską vainikuoja gyvybinės veiklos džiaugsmas, kuris nuteikia šventiškai, pakylėja dvasią ir linksmina: to paties kūrinio rėmuose muzika kartais vienos nuotaikos, o kartais kitos. Kitaip tariant [...] Bacho orkestriniai kūriniai gali būti priskirti ir „rimtosios“, ir „lengvosios“ muzikos žanrui“ (Druskinas, p. 316). Vokaliniai-instrumentiniai kūriniai. Didžiąją vokalinių-instrumentinių Bacho kūrinių dalį sudaro kantatos. Tai įvairioms progoms skirti (bažnytiniai ir pasaulietiniai) kūriniai. Kantatose tekstą gali dainuoti solistai arba/ir choras, o jiems pritaria instrumentų ansamblis ir/arba vargonai. Kantatos sudaromos iš keleto dalių.

Iš stambesnių vokalinių-instrumentinių Bacho muzikinių kompozicijų ypač svarbios „Pasijos pagal Matą“ ir Mišios h-moll.

„Pasija pagal Matą“ (BWV 244) yra didžiausias šio kompozitoriaus kūrinys (trukmė – apie 2 val.). Didžiulė pasijos atlikėjų sudėtis: solistai, 2 chorai, 2 orkestrai ir 2 vargonai. Kūrinio pagrindu tapo „Evangelijos pagal Matą“ (iš Biblijos) dalis. Čia Bachas kuria tarsi muzikinę dramą, kurioje įvykius pasakoja (rečitatyvuose) evangelistas Matas (tenoras), o juos komentuoja chorai, veikia kiti veikėjai, dainuojantys arijas ir ansamblius. „Pasija pagal Matą prasideda ramia, choraline įžanga“. Itin graži yra alto arija „Pasigailėk, Viešpatie“ („Erbarme dich, mein Gott“).

Klausimai 1. Ką reiškia raidės „BWV“ ir skaičiai prie Bacho kūrinių pavadinimų? 2. Kokius kūrinius vargonams kūrė Bachas? 3. Kas yra „Gerai temperuotas klavyras“? 4. Ką yra sukūręs Bachas orkestrui? 5. Kokius žinote Bacho vokalinius-instrumentinius kūrinius? 6. Kas atlieka (kokie atlikėjai) Bacho „Pasiją pagal Matą“?

32


Skaitiniai Preliudas ir fuga C-dur iš „GTK“ I tomo

Iš viso rinkinio itin populiarus pirmasis Preliudas ir fuga C-dur. Preliudas yra improvizacinis, tarsi pratimas, įžanga, kurioje melodija taip ir nesuskamba.

Jis sukurtas iš akordų eilės. Tačiau akordo garsai grojami paeiliui, sudarant melodinę figūraciją. Taip plėtojamas visas preliudas:

Iš tiesų jis gerokai primena tiesiog akompanimentą ir tai pajuto prancūzų kompozitorius Šarlis Guno, prikūręs jausmingą melodiją. Taip atsirado garsioji giesmė „Ave Maria“ („Sveika Marija), o jos autoriai nurodomi kartu.

Fuga yra kontrastinga preliudui. Tema skamba aiškiai, sukauptai, pradėdama sudėtingą kompoziciją. Ši fuga yra keturių balsų: dviejų rankų partijose vystomi, persipina keturi savarankiški balsai. Būtent tema yra tas elementas, kuris visus balsus susieja, „suriša“. Kaip įprasta fugose, fuga C-dur pradedama tema. Po to, tema (tik jau nuo kito garso) skamba antrame balse (atsakymas), o pirmajame skamba savarankiška melodinė linija – kontrapunktas. Vėliau pridedamas trečias balsas. Dažniausiai čia tema skamba kaip pradžioje (šioje fugoje šiek tiek pakeista tvarka – po atsakymo iš karto skamba antras temos atsakymas), tik greta jos skamba jau du savarankiški balsai. Galiausiai bose pasigirsta ketvirtas temos įstojimas, kartu skamba visi keturi balsai. Sudaroma kadencija ir taip baigiama fugos ekspozicija (I dalis, pristatanti temą visuose balsuose). Kad būtų aiškiau, kaip tai padaryta pateikiame du pavyzdžius

1. Taip atrodo fugos pirmieji septyni taktai natose:

33


2. O čia pateikiame pavyzdį su skirtingomis spalvomis išryškintais fugos balsais bei aiškiomis temos ir jos atsakymų ribomis:

Po to prasideda temų perdirbimas. Tema truputį keičiama, kartais skamba dviejuose balsuose vienu metu. Kol pabaigoje tema suskamba paskutinį kartą vėl tokia pati kaip pradžioje (greta jos dar girdimas vienas temos variantas nuo garso f):

Tad kaip reikia klausytis fugos? Tik išgirdę temą, ją įsimename ir bandome išgirsti, atpažinti jos atkartojimus balsų raizgalynėje, kol išgirstame jos paskutinį pakartojimą. Bacho fugos žavi temų melodingumu ir aiškumu, sudėtingais kontrapunktais bei sudėtingomis balsų pynėmis.

34

antika barokas pdf

Documents