ar naujasis socialinĖs medijos – taikioji rezistencija d · 2021. 3. 9. · r. naujųjų...

89

ISSN 1392-0588 (spausdintas)ISSN 2335-8769 (internetinis)

http://dx.doi.org/10.7220/2335-8769.66.22016. 66

DDSOCIALINĖS MEDIJOS – TAIKIOJI REZISTENCIJA AR NAUJASIS KLIKTYVIZMAS ?

RŪTA SUTKUTĖ

Vytauto Didžiojo universitetas

SANTRAUKA. Šiame straipsnyje bandoma pagrįsti arba paneigti prielaidą, kad socialinės medijos įgyja vis didesnę reikšmę šiandieninėje visuomenėje, o per socialinius tinklalapius kaip „Facebook“ ar „Twitter“ formuojama nauja pasyvaus (taikaus) pasipriešinimo forma. Atsižvel-giant į šiuos aspektus keliamas svarbiausias klausimas: ar socialinių medijų platformoje įgytos patirtys gali būti transformuojamos į realias fizines erdves, o galbūt priešingai – socialinės medi-jos skatina išskirtinai virtualių internetinių (protesto) judėjimų formavimąsi. Individai neturi poreikio realioms masinėms demonstracijoms, mitingams, protesto akcijoms, tad formuojasi tokie reiškiniai kaip slaktyvizmas (angl. slacktivism) – tingus aktyvizmas, kliktyvizmas (angl. clicktivism) – paspaudimų aktyvizmas, fotelio aktyvizmas (angl. armchair activism), klaviatūros aktyvizmas (angl. keyboard activism).RAKTAŽODŽIAI : mediatizacija, mediacija, naujieji internetiniai judėjimai, slaktyvizmas (tingus aktyvizmas), kliktyvizmas (paspaudimų aktyvizmas), „Je suis Charlie“, „Je ne suis pas Charlie“.

ĮVADAS

Socialiniai tinklai padeda išvengti visuomenės izoliacijos, skatina individų tarpu-savio bendravimą, padeda palaikyti kolektyvinę tapatybę1. Skaitmeninės technolo-gijos plėtoja komunikacinę sistemą, kuri padeda pilietinei visuomenei, t. y. labiau įtraukia individus į visuomeninius procesus. Straipsnyje pristatoma socialinių tinklų aktyvizmo samprata, taip pat analizuojama tingaus (angl. slacktivism) arba paspaudimų (angl. clicktivism) aktyvizmo reiškiniai visuomeninių bei naujųjų inter-netinių (protesto) judėjimų kontekste. Šiuolaikiniame pasaulyje socialinės medijos laikomos pagrindiniu įrankiu koordinuojant veiksmus, išreiškiant įvairius požiūrius ir sprendžiant problemines situacijas. Kai kurie tyrimai patvirtino, kad socialinių

1 Straipsnis rengtas remiantis integruotos komunikacijos programos magistro baigiamuoju darbu; Sutkutė R. Naujųjų judėjimų mediatizacija: „Je suis Charlie“ atvejis, vadovė prof. dr. K. Juraitė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešosios komunikacijos katedra, 2016.

RŪTA SUTKUTĖ

90

medijų naudojimas politiniais tikslais turi mobilizacinį efektą, nes sukuria galimy-bes individams dalyvauti įvairiuose protestuose2. Socialinės medijos (ar tokie socialiniai tinklalapiai kaip „Facebook“, „Twitter“, „Myspace“) naudoja informacines ir komunikacines technologijas, kurios leidžia vartotojams dalytis tam tikru infor-macijos turiniu ir įgalina socialinę sąveiką (bendraujama nepaisant erdvės, laiko ar kitų fizinių apribojimų).

Internetas tapo nauju pasipriešinimo įrankiu įvairiuose pasaulio regionuose. Kai kurie analitikai teigia (Sean Aday, Michael H. Farrell, Deen Freelon), jog naujosios socialinės medijos atliko lemiamą vaidmenį informuojant ir mobilizuojant visuo-menę (pavyzdžiui, revoliuciniai judėjimai Artimuosiuose Rytuose). Kiti atkreipė dėmesį į tai, kaip mažos aktyvistų grupės naudoja naująsias medijas vidinei komu-nikacijai, koordinuojanti veiksmus ar organizuojant protestus. Pabrėžiamas ir netie-sioginis naujųjų medijų poveikis – vaizdo įrašai, nuotraukos, skambūs šūkiai bei kitokia informacija, kuri gali būti pateikiama ne tik žiniasklaidos priemonėms bet ir atitinkamoms valdžios institucijoms. Didelis informacijos srautas, kuriuo dali-jasi socialinių medijų vartotojai leidžia daryti prielaidą, kad socialiniai tinklai turi galimybę paskatinti visuomenės mobilizaciją, nepaisant to, jog negalima matyti aiš-kaus ryšio tarp socialinių medijų naudojimo3 ir dalyvavimo demonstracijose4. Vis dėlto keliama hipotezė – jei informacijos srautai pirmiausia pasiekia kitas valstybes (kitaip tariant, sklinda už šalies, kurioje vyksta protestai, ribų), tuomet tai stiprina argumentus, kad naujosios medijos gali turėti didesnę reikšmę perduodant infor-maciją išoriniams veikėjams nei skleidžiant informaciją šalies ar tam tikro regiono viduje.

Šio straipsnio tikslas – išsiaiškinti, ar socialinių medijų platformoje įgytos patir-tys gali būti transformuojamos į realias erdves ir veikti kaip šiuolaikiniai visuome-niniai judėjimai, o galbūt priešingai, socialinės medijos skatina išskirtinai virtualių internetinių judėjimų formavimąsi. Tikslui pasiekti keliami uždaviniai: išnagrinėti mediatizacijos bei socialinių tinklų aktyvizmo procesus šiuolaikinėje visuomenėje; nustatyti, kaip pasireiškia visuomenės dalyvavimo praktikos socialinių medijų komunikacijos kontekste; ištirti, kokios yra galimybės perkelti virtualius judėjimus į realias fizines dalyvavimo formas.

2 Velasquez A., LaRose R. Social Media for Social Change: Social Media Political Efficacy and Activism in Student Activist Groups. Journal of Broadcasting & Electronic Media, vol. 59, no. 3, 2015, 456.

3 Aday S., Farrell H., Freelon D., Lynch M., Sides J., Dewar, M. Watching from Afar: Media Consumption Patterns Around the Arab Spring. American Behavioral Scientist, vol. 57, no. 7, 2013, 900.

4 Knoblauch H. Communicative Constructivism and Mediatization. Communication Theory, vol. 23, no. 3, 2013, 308.

91

SOCIALINĖS MEDIJOS – TAIKIOJI REZISTENCIJA AR NAUJASIS KLIKTYVIZMAS?

1. MEDIACIJOS IR MEDIATIZ ACIJOS KONCEPCIJŲ SAMPRATA

Naujosios komunikacinės technologijos nėra vien tik tarpininkas (komunikacijos kanalas), įgalinantis komunikuoti tarpusavyje apeinant laiko ir erdvės apribojimus, kaip apibrėžia mediacijos teoriniai modeliai5, nes individai tampa priklausomi nuo tiesiogiai nepasiekiamų ar nepavaldžių įvykių (procesų), apie kuriuos informuoja medijos, neapsiribojančios tik objektyvios informacijos pateikimu. Medijos tampa reikšminga galios institucija, kuri skatina pokyčius kitose srityse, tokiose kaip politika, švietimas ar kultūra. Pavyzdžiui, Kristinos Juraitės bei Agnės Pinigienės straipsnyje „Kultūros komunikacijos transformacijos: nuo kultūros mediacijos iki mediatizacijos“ teigiama, kad mediacijos ir mediatizacijos sąvokos neturėtų būti vartojamos sinonimiškai. Mediacija paprastai suvokiama kaip tam tikras tarpinin-kavimas, kuris gali būti naudojamas teismų, socialinio darbo praktikoje arba medi-juotos komunikacijos procese (susijęs su medijų industrija, žiniasklaidos produk-tais, pateikiamu turiniu ar auditorija). Analizuojant socialinių medijų vaidmenį naujuosiuose judėjimuose svarbu išskirti interaktyviąją komunikaciją, kuri apima tiek naršymą internete, tiek dalyvavimą socialiniuose tinkluose, nes per medijuotą komunikaciją konstruojamos ir palaikomos internetinės bendruomenės (dažniau-siai „įsikūrusios“ socialiniuose tinkluose)6. Dėl šios priežasties pastaruoju metu pastebima, jog naujosios medijos (apimančios įvairias visuomenės sferas) skatina individus (jų grupes ar netgi įvairias institucijas) priimti naujas žaidimo taisykles, kad atkreiptų žiniasklaidos dėmesį ar, kitaip tariant, bet kokiomis priemonėmis patektų į viešumą.

Stigas Hjarvardas dėsto, kodėl atsirado toks nesusikalbėjimas tarp mokslininkų, tyrinėjančių mediacijos bei mediatizacijos reiškinius, nors ir vieni, ir kiti akcen-tuoja panašius procesus (medijos kaip tarpininkas ir medijos kaip galios instru-mentas). Anglosaksiškoje kultūroje vyrauja mediacijos, o skandinavų ir germanų tradicijoje mediatizacijos samprata žymi padidėjusį žiniasklaidos poveikį visuo-menei7. Mediatizacijos teorijos atstovų dėmesio centre – struktūriniai šiuolaikinės visuomenės pokyčiai, kuriuos lėmė naujosios medijos, todėl mediatizacija paprastai apibūdinama kaip procesas, kuriame visuomenė tampa priklausoma nuo medijų. Pasak autoriaus, mediatizacijos teorija daugiausia naudojama siekiant išsiaiškinti medijų poveikį visuomenei bei kultūrai, nes, viena vertus, medijos tapo neatsie-jama kitų institucijų ir įvairių visuomenės sferų dalimi, kita vertus, medijos įgijo

5 Juraitė K., Pinigienė A. Kultūros komunikacijos transformacijos: nuo kultūros mediacijos iki mediatizacijos. Meno istorija ir kritika, nr. 10 (2), 2014, 171.

6 Hjarvard S. The Mediatization of Culture and Society. New York: Routledge, 2013, 18–20.7 Kirtiklis K. Mediatizacijos teorijos statuso komunikacijos tyrimuose problema. Informacijos mokslai, nr. 71,

2015, 30.

RŪTA SUTKUTĖ

92

savarankiškos bei autonomiškos institucijos statusą, tokiu būdu palaikoma kitų institucijų veikla ir funkcionavimo galimybės8. Pasak Hjarvardo, mediatizacija reiškia procesą, kurio metu pagrindiniai socialinės ar kultūrinės veiklos elementai (darbas, laisvalaikis, žaidimai) įgauna medijų formą9. Dėl šios priežasties naujosios skaitmeninės technologijos suteikia galimybę mediatizacijai skverbtis į visiškai naujas sritis (politiką, religiją, kultūrą, netgi šeimą ar kitas institucijas). Svarbu ir tai, kad institucijų mediatizacija reiškia ne jų išnykimą, o persikėlimą į virtualią erdvę, kuri XXI a. prieinama didesniam skaičiui individų.

Mediacijos teorijos atstovai neprieštarauja ir pripažįsta mediatizacijos sąvokos vartojimo tikslingumą siekiant atskirti medijų kaip tarpininko ir medijų kaip galios instrumento funkcijas. Analizuojant skirtumus tarp mediacijos ir mediatizacijos koncepcijų reikėtų paminėti, jog pirmoji pabrėžia konkretų komunikacinį aktą pasitelkiant medijas kaip tarpininką, o antroji atspindi ilgalaikį procesą, kurio metu kinta socialinės ir kultūrinės institucijos bei jų tarpusavio sąveika (viso to priežas-timi laikoma padidėjusi žiniasklaidos galia). Taigi mediatizacijos teorijos šalininkai sutelkia dėmesį į socialinių ir kultūrinių institucijų transformacijos procesus šian-dieninėje visuomenėje dėl galimo žiniasklaidos poveikio, tačiau pagal socialinio konstruktyvizmo teoriją mediatizacijos koncepcija apima žiniasklaidos logiką ir atspindi socialinės realybės konstravimo procesus siekiant nustatyti, koks iš tiesų yra žiniasklaidos vaidmuo šiame kontekste10. Taigi mediatizacijos koncepcija nau-dojama kritiškai analizuojant struktūrinius pokyčius komunikacijoje, tikėtinus pasikeitimus kultūroje ir visuomenėje, todėl gali būti naudinga aiškinantis sąsajas tarp naujųjų medijų ir šiuolaikinių judėjimų visuomenėje (analizuojant žiniasklai-dos, diskurso bei visuomenės organizacinių struktūrų transformacijas).

1.2. MEDIATIZ ACIJA IR MEDIJŲ LOGIKA

Žiniasklaidos galia šiuolaikinėse globalizuotose visuomenėse dažnai nagrinėjama atsižvelgiant į mediatizacijos sąvokos kontekstą. Pasak Franko Marcinkowskio, žiniasklaidos institucijos tampa vis svarbesnėmis, nes nuo jų priklauso kaip visuo-menės diskusijose pateikiamos problemos, formuojamas viešasis diskursas. Dėl šios priežasties kitų institucijų veikėjai (politikos, mokslo, religijos) privalo suprasti ir prisitaikyti prie „žiniasklaidos logikos“ (angl. media logic), kad išlaikytų galią ir

8 Strömbäck J. Four Phases of Mediatization: an Analysis of the Mediatization of Politics. The International Journal of Press/Politics, vol. 13, no. 3, 2008, 232.

9 Mattoni A., Treré E. Media Practices, Mediation Processes and Mediatization in the Study of Social Move-ments. Communication Theory, vol. 24, no. 3, 2014, 261.

10 Marcinkowski F. Mediatisation of Politics: Reflections on the State of the Concept. Javnost – the Public: Journal of the European Institute for Communication and Culture, vol. 21, no. 2, 2014, 5–6.

93


legitimizuotų savo veiksmus. Taigi žiniasklaidos logikos sąvoka buvo sukurta gero-kai anksčiau, kad apibūdintų komunikaciją, kurioje žiniasklaidos logika tampa prie-mone „matyti“ ir interpretuoti socialinę realybę. Mediatizacijos tyrimai atliekami siekiant išsiaiškinti, kodėl žiniasklaida įvairiose visuomenės srityse suvokiama kaip efektyvi priemonė, plečianti visuomenės įsitraukimo bei dalyvavimo galimybes. Apskritai atliekant mediatizacijos tyrimus domimasi, kur atsiduria žiniasklaida, kai nagrinėjami svarbūs klausimai, įgyvendinami politiniai sprendimai, kurie privalo būti iš anksto derinami su žiniasklaida, tad mediatizacija glaudžiai susijusi su poli-tine komunikacija11. Dėl šios priežasties šiuolaikinėje visuomenėje mediatizacija dažnai suprantama kaip nauja žiniasklaidos viršenybės, galios ir legitimumo išraiška.

Marcinkowskis išskiria 5 pagrindines mediatizacijos koncepcijos prielaidas. Visų pirma, mediatizacija apibūdinama kaip reakcija į žiniasklaidos logiką (angl. a reaction to the logic of media). Paprastai politikos mediatizacija suvokiama kaip žiniasklaidos veikla atsižvelgiant į politinę sistemą, todėl visuomet remiamasi demokratija ir jos pamatine vertybe – žiniasklaidos (žodžio ir spaudos) laisve, kitaip žiniasklaida negalėtų užtikrinti autonomijos. Vis dėlto pagrindinė valdančiojo poli-tinio elito užduotis – viešumas bei žinomumo didinimas visuomenėje, kurio sie-kiama pasitelkiant žiniasklaidą12.

Dėl šios priežasties komunikacijos studijose tam tikri žiniasklaidos įstatymai yra vadinami „žiniasklaidos logika“. Koncepcija grindžiama idėja, kad žiniasklaida „parengia“ tam tikras taisykles bei nusistovėjusias normas, skirtas viešajai komuni-kacijai. Taisyklės nustatomos atsižvelgiant į įvairius faktorius, pavyzdžiui, kultūri-nių simbolių sistemą, kuri būtina konstruojant ir komunikuojant įvairias reikšmes, tam tikras specifines technologijas, kurios naudojamos norint sukurti ar paskleisti naujienas, taip pat organizacines formas, finansines ar žmogiškuosius išteklius, normas, reglamentuojančias profesinę etiką, galiausiai, žiniasklaidos veikėjų cha-rakteristikas13. Tad sąveikaujant visiems šiems elementams susiformuoja tam tikra žiniasklaidos „forma“, kuri gali veikti visuomenės (ar atskirų individų) mąstymą, bendravimą ir netgi veiklą visuomenėje.

Paprastai išskiriamos 3 žurnalistinių naujienų taisyklės (kitaip vadinamos „medijų logikos“ sistemomis): 1) atrankos profesionalumas (kitaip tariant, sąmo-ningas pasaulio įvykių, problemų ir valstybių pasirinkimas siekiant informuoti visuomenę); 2) pasakojimo dėsningumas (tam tikrų šablonų laikymasis, pavyz-džiui, siužetas, struktūra, seka); 3) interpretavimo taisyklingumas (vengiama

11 Ten pat, 6–8.12 Ten pat.13 Ten pat.

RŪTA SUTKUTĖ

94

pasikartojančių temų, pateikiama pagrindinė informacija)14. Naujienų žiniasklaida naudoja tokias taisykles atrenkant ir pristatant visuomenei įvairius įvykius, todėl politinė komunikacija žiniasklaidoje dažnai turi tokias savybes kaip dėmesio sutel-kimas į šokiruojančius, emociškai paveikius vaizdus, žymius žmones, konfliktus, įvairius nukrypimus nuo visuomenės normų, o ne institucijas ar abstrakčias idė-jas15. Tačiau vis dėlto verta pažymėti, jog viskas priklauso nuo to, kiek politika yra pasiruošusi įsitraukti į žiniasklaidos kuriamą „realybę“, pavyzdžiui, spręsti proble-mas, kurios atsispindi žiniasklaidos diskurse (atsižvelgti į problemos ar įvykio inter-pretaciją, kuri palaikoma daugelio visuomenės narių), ar, priešingai, patiems tapti žiniasklaidos dėmesio centru.

Antroji koncepcijos prielaida – mediatizacija kaip procesas. Iš žodžio morfo-logijos galima pastebėti, kad mediatizacija yra suvokiama kaip sąvoka, apibūdi-nanti procesą (dažniausiai susijusį su socialiniais pokyčiais). Winfriedas Schul-zas pabrėžia 4 socialinių pasikeitimų aspektus, kuriems itin svarbi žiniasklaida: 1) komunikacijos galimybių sklaida (angl. extension) laiko bei technologijų atžvilgiu; 2) visuomenės veiklos pasikeitimas atsižvelgiant į žiniasklaidoje pristatomą veiklą (angl. substitution); 3) susijusios ir nesusijusios su žiniasklaida veiklos susiliejimas (angl. amalgamation); 4) socialinio elgesio pritaikymas (angl. accommodation)16. Vis dėlto dažniausiai literatūroje analizuojami tokie veiksniai kaip žiniasklaidos plėtra, žiniasklaidos mechanizmų autonomiškumas ir augantis visuomenės dėme-sys įvykiams ir problemoms visame pasaulyje, kitaip tariant, pastebima globalios informacijos tendencija.

Kalbant apie procesą, mediatizacijos poveikis matomas tik ilgalaikėje perspekty-voje ir negali būti apibūdinamas kaip trumpalaikio pobūdžio veiksnys. Analizuo-jant tyrimo strategiją, reikėtų išskirti pagrindinius bruožus: 1) empiriniai tyrimai, susiję su mediatizacija, turi būti tęstiniai; 2) mediatizacijos pasekmės negali būti prognozuojamos; 3) mediatizacija turi būti analizuojama atsižvelgiant į socialinius pokyčius visuomenėje. Vis dėlto kai bandoma išsiaiškinti, kas sukelia mediatizaciją, dažnai daugelis autorių pateikia lengvai nuspėjamą atsakymą – žiniasklaida sukelia mediatizaciją, tačiau pamirštama akcentuoti pasikeitimus pačioje žiniasklaidoje, pavyzdžiui, žiniasklaidos sistemos plėtrą, žiniasklaidos kanalų gausą ar tiesiog padi-dėjusią jos svarbą visuomenėje17. Tad apibendrinant galima teigti, kad žiniasklaidos vystymasis gana reikšminga mediatizacijos analizės sąlyga, todėl svarbu nustatyti, ar ši plėtra yra pastarojo laikmečio rezultatas (galbūt, priešingai, prasidėjo gerokai

14 Ten pat, 8.15 Ten pat, 9.16 Ten pat.17 Ten pat, 12.

95


anksčiau, kartu su masine spauda) ir, galiausiai, ar internetas sukelia naują media-tizacijos bangą.

Trečioji koncepcijos prielaida – mediatizacija kaip daugiamatis reiškinys (angl. multidimensional phenomenon). Mokslinėje literatūroje dažnai išsiskiria skirtingų autorių požiūris į tai, kas iš tiesų turėtų būti laikoma mediatizacijos tyrimų objektu politinėje srityje. Dauguma autorių analizuoja politikos mediatizaciją (politinių veikėjų, politinių organizacijų, procesų bei institucijų) ar tiesiog politinės komuni-kacijos mediatizaciją, nors mažai dėmesio skiria pačios žiniasklaidos ir ypač sociali-nių medijų skatinamai mediatizacijai18.

Dėl šios priežasties Jesperio Strömbäcko modelyje išskiriamos 3 dimensijos: 1) politikos suvokimo mediatizacija, tačiau tai nereiškia, jog žmonės turi gerokai mažesnį suvokimą ar patirtį politikoje nei anksčiau, nes istoriškai visuomet buvo dalis visuomenės, kuri nesidomėjo politika; 2) tie, kurie domisi, ko gero, turi kur kas kitokią patirtį nei ankstesnių kartų atstovai, kadangi mažiau įsitraukia į daly-vavimą politinėse partijose ir labiau linkę į netradicines dalyvavimo formas (pavyz-džiui, socialinius tinklus); 3) tie, kurie domisi ir seka politines naujienas yra linkę labiau diskutuoti politinėmis temomis19. Atsižvelgiant į šias mediatizacijos dimen-sijas galima teigti, kad visuomenė tampa vis labiau priklausoma nuo to, kas pra-nešama žiniasklaidoje, o diskusijos pasidaro vis labiau pagrįstos informacija, kurią individai gauna iš masinių informavimo priemonių.

Ketvirtoji koncepcijos prielaida – mediatizacija kaip tolygiai kintantis reiški-nys (angl. gradual phenomenon). Mediatizacija – nėra statiškas, alternatyvus, tačiau palaipsniui kintantis procesas, kurio negalima lengvai atpažinti bet kurioje visuo-menės sferoje, kaip ir bet kurioje politikos srityje. Mediatizacija dažniausiai atsi-randa tose srityse, kurios mažai matomos visuomenės, dėl to kyla grėsmė infor-macijos objektyvumui ir žiniasklaidos šališkumui. Pasak autoriaus, mediatizacija nėra sinonimiška diferencijavimo sąvokai, o priešingai, – kadangi tai, kas egzistuoja nėra pakeičiama, tačiau reorganizuojama, todėl empiriniais mediatizacijos tyrimais siekiama nustatyti priemones, kurių reikėtų imtis, kad egzistuojančios politinės struktūros būtų matomos visuomenėse20. Dažniausiai analizė grindžiama klausi-mais: kaip žiniasklaidoje naudojamos taisyklės prisitaiko prie politinių valdymo komponentų (ir atvirkščiai); kokios problemos kyla siekiant efektyvios komuni-kacijos sprendžiant visuomenei svarbius klausimus; kas iš tiesų priverčia politinius veikėjus laikytis žiniasklaidos diktuojamų taisyklių.

18 Ten pat, 14.19 Ten pat.20 Ten pat, 16.

RŪTA SUTKUTĖ

96

Penktoji koncepcijos prielaida – mediatizacija kaip daugiasluoksnis reiškinys (angl. a multi-level phenomenon). Mediatizacijos tyrimai gali prasidėti nuo tam tikrų lygmenų: mikro-, mezo- ir makro-. Pavyzdžiui, pasitelkiant tokius tyrimus galima analizuoti individualius žiniasklaidos vartotojus, taip pat organizacinių struktūrų (visuomeninių ar naujųjų virtualių (protesto) judėjimų) komunikaciją interneto erdvėje21. Vis dėlto svarbiausias mediatizacijos proceso pagrindas – žiniasklaidos logika, kuria vadovaujasi tie, kurie nori atkreipti visuomenės dėmesį pasitelkdami žiniasklaidos priemones. O individualiame lygmenyje svarbu tai, kiek individai yra priklausomi nuo naujienų ar kitokios informacijos, pateikiamos žiniasklaidoje. Šiame kontekste išryškėja šiuolaikinių judėjimų fenomenas, nes mediatizacijos pagalba žmonės buriasi į grupes ir solidarizuojasi siekdami spręsti įvairias proble-mas, dėl šios priežasties keliama hipotezė, jog mediatizacija atlieka tam tikrą visuo-menės vienijimo ir mobilizacijos, o gal, atvirkščiai, supriešinimo bei poliarizacijos funkciją.

Taigi apibendrinant galima teigti, kad žiniasklaidos logikos samprata grindžiama idėja – žiniasklaida „parengia“ tam tikras taisykles ar nusistovėjusias normas, skirtas viešajai komunikacijai, todėl mediatizacijos kontekste dažnai analizuojami priklau-somybės ir galios santykiai tarp žiniasklaidos bei politikos. Mediatizacija naudo-jama kaip nuoroda į procesą, kuriame žiniasklaidos poveikis (žiniasklaidos kaip institucijos, o kartais ir technologijų) išsiplečia į kitas visuomenės institucijas ar sferas, tačiau nepaisant šios koncepcijos populiarumo mediatizacijos teorija išliko labai abstrakti.

1.3. MEDIATIZ ACIJA IR DISKURSO GALIA

Pastaraisiais metais pastebima tendencija, kad konfliktai dėl vis didėjančio migrantų (ypač musulmonų) skaičiaus Vakarų visuomenėse laikoma vienu iš mediatizacijos objektų. Sąveika tarp vyriausybių bei migrantų šiuo metu tapusi pagrindiniu moks-lininkų dėmesio centru, o žiniasklaida – pagrindiniu „mūšio lauku“ sprendžiant integracijos problemas, todėl mediatizacijos procesas yra svarbus veiksnys anali-zuojant santykius tarp valdžios ir pilietinės visuomenės. Justuso Uitermarko bei Amy-Jane Gielen straipsnyje „Islamas dėmesio centre: politikos mediatizacija Ams-terdamo kaimynystėje“ teigiama, jog reprezentacija žiniasklaidoje ne tik atspindi vietines realijas, bet ir parodo veikėjų, skirtingai įsitraukusių į viešąjį diskursą, kovos rezultatus. Iš tiesų, mediatizacija transformuoja politikos logiką ir keičia skir-tingų veikėjų galios bei jų ideologinių nuostatų balansą. Teroristinės atakos islamo

21 Dallow P. Mediatising the Web: the New Modular Extensible Media. Journal of Media Practice, vol. 8, no. 3, 2007, 342.

97


vardu, karai dėl tikėjimo bei laisvės kelia nerimą, kaip vyksta musulmonų integracija Vakarų visuomenėse22. Pastaruoju metu pagausėjo incidentų, sulaukiančių daug žiniasklaidos dėmesio, kurie asocijuojami su imigrantais (ypač musulmonais) Vakarų visuomenėse, bet už to slypi kova tarp skirtingų veikėjų, kurie formuoja atitinkamą diskursą (pavyzdžiui, siekia atkreipti dėmesį į problemas, susijusias su integracija, religine tolerancija, švietimo sistema, skirtingomis ideologinėmis nuos-tatomis).

Maarteno A. Hajero ir Justuso Uitermarko straipsnyje svarstoma kaip media-tizacija keičia politikos taisykles bei santykius tarp socialinių grupių (pavyzdžiui, musulmonų) ir valdančiojo elito (politinių veikėjų). Vis dėlto siekiant išsiaiškinti pagrindinius principus, kuriais remiasi mediatizacija, svarbu pasidomėti kova tarp skirtingų veikėjų (arba diskursų) visuomenėje, o kartu ir žiniasklaidoje (kuri daž-niausiai atspindi viešąją nuomonę)23. Analizuojant politikos mediatizaciją paste-bima, jog galios „žaidimo“ taisyklės kinta dėl įvairių priežasčių: pirmiausia medi-atizacija keičia valdymo logiką, nes pristato naujas taisykles, kurių privalo laikytis valdantys veikėjai; formuojama nuostata, jog jų veiksmai bei elgesys turėtų būti matomi visuomenėje pasitelkiant žiniasklaidos priemones. Dėl šios priežasties vei-kėjai dažnai laikosi dramatiško, herojiško arba, priešingai, bjauraus vaidmens, nes žiniasklaidai reikia siužeto ar įvykių, kur būtų matyti konfliktas, drama ar nesutari-mai24. Taigi mediatizacija laikoma legitimizuojančiu šaltiniu procesuose, kurie gali apimti konfliktus bei dramas ir lemia įvairius politinius pasikeitimus, pavyzdžiui, piliečių grupių naudai (jei šios grupės yra pajėgios įgyti ir išlaikyti žiniasklaidos dėmesį).

Veikėjams būtina imtis atitinkamų veiksmų, kad galėtų valdyti, reguliuoti ar keisti savo reprezentaciją žiniasklaidoje, dėl to dažnai sąmoningai keičiama jų veikla ar įvaizdis. Be to, mediatizacija turi įtaką formuojant ir priimant politinius spren-dimus, nes siekia įtraukti politikoje nedalyvaujančią visuomenės dalį25. Tai reiškia, jog valdžios veikėjai per žiniasklaidą privalo pasiekti ne tik savo nuolatinį elekto-ratą, bet ir nutolusias auditorijas, kurios išreiškia skirtingus interesus bei problemas. Pavyzdžiui, islamo pasaulio atstovai turėtų būti susirūpinę dėl musulmonų stigma-tizacijos žiniasklaidos priemonėse, nes dauguma vietinių gyventojų (dėl neigiamos musulmonų reprezentacijos) bus linkę jausti nerimą dėl šios religinės mažumos

22 Dahlgren P., Alvares C. Political Participation in an age of Mediatisation. Javnost – the Public: Journal of the European Institute for Communication and Culture, vol. 20, no. 2, 2013, 52.

23 Hajer M., Uitermark J. Performing Authority: Discursive Politics After the Assassination of Theo van Gogh. Public Administration, vol. 86, no. 1, 2008, 5–19.

24 Uitermark J., Gielen A. Islam in the Spotlight: the Mediatisation of Politics in an Amsterdam Neighbourho-od. Urban Studies, vol. 47, no. 6, 2010, 1327.

25 Ten pat, 1328.

RŪTA SUTKUTĖ

98

atstovų, gyvenančių toje pačioje valstybėje, ir jų „keliamos grėsmės“ pagrindinėms demokratinėms vertybėms.

Kadangi mediatizacija iš esmės keičia žaidimo taisykles ir perkonfigūruoja galios santykius, todėl svarbi diskurso bei simbolių (kurie skirti nutolusiai auditorijai) analizė. Verta pažymėti tai, jog diskurso subordinacija gali sukelti nusivylimą, pyktį ir nerimą, todėl savęs reprezentacija žiniasklaidoje ar bet kokios pilietinės inicia-tyvos organizavimas reikalauja specialių įgūdžių bei resursų. Galimybė formuoti viešąjį diskursą nėra nustatyta ir pastovi individų nuosavybė (ar galia), bet nuo-lat kintanti dėl besikeičiančių visuomenės ir politikos santykių (veikėjai, turintys galią vienoje sferoje, nebūtinai turės galią kitoje). Neįmanoma iš anksto nuspėti ar prognozuoti, kaip mediatizacija paveiks galios santykius, nes mediatizacijos inten-syvumas, poveikis ir pobūdis priklauso nuo vietinių veikėjų, kurie linkę pakreipti įvykius jiems naudinga linkme26. Tai patvirtina ir teroristiniai išpuoliai „Charlie Hebdo“ redakcijoje bei „Je suis Charlie“ judėjimas, per kuriuos pasauliniai, nacio-naliniai ar vietiniai įvykiai priverčia vyriausybes ir pilietinės visuomenės organizaci-jas reaguoti į tų įvykių nušvietimą žiniasklaidos priemonėse.

Taigi galima teigti, kad šių problemų identifikacija ypač svarbi siekiant suprasti, jog mediatizacija nėra „aklas procesas“ (angl. blind process)27, nes vyriausybiniai ir nevyriausybiniai veikėjai dalyvauja žiniasklaidos diskurse tam, kad galėtų formuoti teigiamus arba neigiamus įvaizdžius (susijusius su konkrečiais įvykiais, pavyzdžiui, teroro aktu prieš „Charlie Hebdo“ redakciją dėl įžeidžiančių pranašo Muhammado karikatūrų) žiniasklaidoje. Pasirinkto atvejo („Je suis Charlie“ / „Aš esu Charlie’is“ bei „Je ne suis pas Charlie“ / „Aš nesu Charlie’is“) analizė atskleidžia, jog mediatiza-cija formuoja tam tikrą galios balansą tarp visiškai priešingų pilietinės visuomenės grupių, kurios naudoja įvairias komunikacijos technologijas (ypač socialines medi-jas) siekiant išreikšti jų poziciją tokių įvykių atžvilgiu.

2. Š IUOL AIKINIAI VIRTUALŪS JUDĖJIMAI – TAIKIOJI REZISTENCIJA AR

NAUJASIS KLIKT Y VIZMAS ?

Šioje straipsnio dalyje bandoma pagrįsti arba paneigti prielaidą, kad socialiniai judėjimai praranda reikšmę šiandieninėje visuomenėje, o pasitelkus naująsias medijas formuojama nauja pasyvios (taikios) rezistencijos forma. Dėl šios priežas-ties aiškinamasi, kokie yra skirtumai tarp tradicinių socialinių ir naujųjų inter-netinių judėjimų (daroma prielaida, kad šiuolaikiniai judėjimai gali turėti abiem

26 Ten pat, 1341.27 Paulauskas K. Šiuolaikiniai socialiniai judėjimai. Politologija, nr. 4 (36), 2004, 123.

99


judėjimams būdingų bruožų). Atsižvelgiant į šiuos aspektus formuluojamas klau-simas: ar socialinių medijų platformoje įgytos patirtys (suformuoti požiūriai) gali būti transformuojamos į realias erdves.

2.1. SOCIALINĖS MEDIJOS IR NAUJIEJI INTERNETINIAI (PROTESTO) JUDĖJIMAI

Naujųjų judėjimų tikslai nėra susiję vien tik su materialiniais resursais, jų per-skirstymu visuomenėje, žmogaus teisėmis ar teisingumo siekiu, nes postmoder-nioje visuomenėje atsiranda ir kitos problemos, kurias būtina spręsti. Naujųjų judėjimų tikslai susiję su aplinkos apsauga, pasauline taika, gyvūnų teisėmis ar saviraiškos laisve28. Būtent pastaroji svarbi analizuojant „Charlie Hebdo“ įvykius Prancūzijoje ir susikūrusius „Je suis Charlie“ ir „Je ne suis pas Charlie“ judėjimus interneto erdvėje. Tradicinių judėjimų raiškos erdve paprastai tapdavo valstybė, o naujieji judėjimai yra transnacionalūs, jiems būdingos naujos raiškos formos. Kitaip tariant, jie persikelia į virtualią erdvę išnaudodami naująsias komunikacijos technologijas ir jų teikiamas galimybes pasiekti kuo didesnę tikslinės auditorijos dalį, apeinant erdvės bei laiko apribojimus. Dėl šios priežasties naujieji judėjimai koncentruojasi ne į socialinius ar politinius pokyčius visuomenėje (tai būdinga tradiciniams judėjimams), o į propaguojamų vertybių, požiūrių sklaidą29, todėl daroma prielaida, jog interneto erdvė pamažu taps pagrindine naujųjų judėjimų raiškos platforma.

Naujieji internetiniai judėjimai yra globalaus pobūdžio, o pagrindiniai tikslai siejasi su kultūra, saviraiškos laisve (vyrauja bendra narių tapatybė), be to, nau-dojamasi naujomis komunikacijos technologijomis skleidžiant vertybes, siekiant pakeisti žmonių mąstymo schemas, stereotipus, kitaip tariant, jų turimą vertybinę orientaciją. Anthony’is A. Olorunnisola ir Brandie’is L. Martinas tvirtina, kad naujosios technologijos suteikia galimybes individams kurti naujus socialinius ir politinius santykius, pavyzdžiui, marginalizuotoms grupėms daryti poveikį žinias-klaidai, nušviečiant jų problemas pasitelkus socialines medijas, kurios įgalina var-totojų kuriamą turinį30, todėl internetas laikomas alternatyvia platforma tradicinei žiniasklaidai. Piliečiai ir aktyvistai gali naudoti internetą kaip įrankį formuojant bendruomenes, dalijantis informacija, bendromis vertybėmis ar sprendžiant socia-lines problemas. Naujosios internetinės bendruomenės nesiremia kibernetinio karo

28 Ten pat, 124–125.29 Olorunnisola A., Martin B. Influences of Media on Social Movements: Problematizing Hyperbolic Infer-

ences About Impacts. Telematics and Informatics, vol. 30, 2013, 278.30 Zhang N. Web-based Backpacking Communities and Online Activism in China: Movement Without

Marching. China Information, vol. 28, no. 2, 2014, 281.

RŪTA SUTKUTĖ

100

principais, nevykdo įžeidžiančių veiksmų internete, tačiau siekia socialinio teisin-gumo (pagerinti padėtį jų įtakos sferoje).

Naujosios technologijos paskatino atsirasti panašiai mąstančių žmonių grupes, ilgainiui susiformavo internetinė kultūra, kuriai būdingas tam tikras žodynas, elge-sio principai, (savotiškas) etiketas ar moralinės vertybės. Internetinės bendruome-nės suformuoja naują ginčų erdvę, kuri sustiprina jų galios santykius visuomenėje. Vis dėlto pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas tam, kaip socialiniai vaidmenys ar egzistuojančios kultūrinės normos veikia internetinėje komunikacijoje31. Be to, svarbu atsakyti į klausimą, kaip internetinėse bendruomenėse formuojama kolek-tyvinė tapatybė veikiama galios santykių ir dominuojančių nuostatų socialinėje realybėje. Internetinės bendruomenės leidžia jų nariams nepaisyti daugelio apribo-jimų kalbant apie lytį, klasę, geografiją, sociokultūrinius aspektus, todėl jų tarpu-savio sąveika padeda stiprinti lojalumą bendruomenei32. Tai naujoji socialinė erdvė sukurta individams siekiant dalytis bendromis idėjomis, vertybėmis, praktikomis, kurių pagalba gali būti kuriama socialinė atsakomybė ar vykdomos kolektyvinės iniciatyvos.

Virtuali bendruomenė apibūdinama kaip tyli ir supratinga, nes ją sudaro individai, besidalijantys tomis pačiomis vertybėmis, požiūriais ar interesais. Inter-netinės bendruomenės nariai gali sulaukti kitų narių palaikymo, kurio paprastai nesuteikia žmonės, esantys jų aplinkoje (dėl šios priežasties daugiau laiko pralei-džiama interneto erdvėje negu realybėje). Dauguma interaktyvių „Facebook“ ar „Twitter“ funkcijų, tokių kaip galimybė „mėgti“ (angl. like), dalytis publikacijo-mis (angl. share), atsakyti į komentarus, prisijungti prie internetinio „virtualaus“ judėjimo, palengvina individų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime („Facebook“ vartotojai vidutiniškai turi 130 draugų, todėl lengvai ir akimirksniu pasiekiama didžiulė masė žmonių)33. Taigi, jei lengva „prisijungti prie grupės“, „pasirašyti peticiją“, „didinti individų motyvaciją ir mobilizaciją“, tuomet svarbu atsakyti į klausimą, ar tokių socialinių judėjimų nariai iš tiesų susirūpinę judėjimo tikslais, priežastimis, o galbūt elgiasi taip kaip daugelis (angl. jumping on the bandwagon)34. Pavyzdžiui, Wimas van de Donkas teigia, kad internetas papildys, tačiau nepa-keis egzistuojančių socialinių judėjimų. Vis dėlto, kai kurių autorių nuomone, socialinių tinklų aktyvizmas galėtų sumažinti socialinių judėjimų vertę, įsigalint

31 Ten pat, 285.32 Harlow S. Social Media and Social Movements: Facebook and an Online Guatemalan Justice Movement

that Moved Offline. New Media & Society, vol. 14, no. 2, 2011, 226.33 Ten pat, 229.34 Donk W., Loader B., Nixon P., Rucht D. Cyberprotest: New Media, Citizens and Social movements. London:

Routledge, 2004.

101


neryžtingam (angl. half-hearted), beverčiam (angl. meaningless) ar tingiam aktyviz-mui (angl. slacktivism)35.

2.2. SOCIALINIŲ TINKLŲ AKT Y VIZMAS AR SL AKT Y VIZMAS ?

Socialinių medijų aktyvizmas paprastai laikomas labai greitu ir trumpu procesu, nes įvairūs interneto tinklalapiai, „Facebook“ ar „Twitter“ puslapiai, virtualios gru-pės (fanų puslapiai), interneto dienoraščiai atsiranda kiekvieną minutę ir dažnai greitai išnyksta be jokio pėdsako. Egzistuoja du skirtingi požiūriai dėl tariamos interneto demokratizacijos funkcijos: pirmasis sutelkia dėmesį į nuolat augantį ir didėjantį susirūpinimą dėl visuomenės įsitraukimo bei dalyvavimo (ar jo trūkumo) moderniosiose demokratijose, kur internetinis aktyvizmas dažnai suvokiamas kaip banalus, paviršutiniškas ir nepajėgus transformuoti bei atnaujinti demokratines ins-titucijas. Kartu su šiuo skeptišku požiūriu atsiranda ir tokios sąvokos kaip „slakty-vizmas“ (angl. slacktivism) – tingus aktyvizmas, „kliktyvizmas“ (angl. clicktivism) – paspaudimų aktyvizmas, „fotelio“ aktyvizmas (angl. armchair activism), „klavia-tūros“ aktyvizmas (angl. keyboard activism), kurios specialiai sukurtos kaip analo-gija, siekiant atsakyti į klausimą, kokia iš tikrųjų yra skaitmeninio aktyvizmo (angl. digital activism) reikšmė šiandieniniame pasaulyje36. Vis dėlto analizuojant socia- linių medijų vaidmenį visuomeniniuose bei naujuosiuose internetiniuose (pro-testo) judėjimuose, kur kas svarbesnis antrasis požiūris, kuris sutelkia dėmesį į nau-jas visuomenės dalyvavimo viešajame gyvenime formas, atsirandančias dėl naujų technologijų, ypač interneto ir socialinių medijų, kurios skatina idėjų apsikeitimą, didina piliečių įsitraukimo galimybes, įgalina politinės sistemos reformas.

Šiame socialinių tinklų aktyvizmo kontekste socialinės medijos yra laikomos kanalais, kurie siunčia tam tikrus pranešimus, skirtus tikslinei auditorijai, kitaip tariant, toks procesas analogiškas tam, ką Jamesas W. Carey’us įvardijo kaip „komu-nikacijos perdavimo vaizdą“ (angl. transmission view of communication), nes pagrin-dinis dėmesys skiriamas diskursui, vaizdinei grafikai (būtent tai, ką aktyvistai nau-doja socialinėse medijose)37. Dėl šios priežasties kolektyvinė tapatybė formuojama pasitelkus socialinių medijų interaktyvumą (pradedant profilio nuotraukomis, įvairiais statusais, vaizdo įrašais ir baigiant tokiais socialinių tinklalapių matavimo vienetais kaip „patinka“ (angl. like), dalijimasis (angl. share) bei komentarai).

35 Lim M. Many Clicks but Little Sticks: Social Media Activism in Indonesia. Journal of Contemporary Asia, vol. 43, no. 4, 2013, 637.

36 Gerbaudo P., Treré E. In Search of the ‘We’ of Social Media Activism: Introduction to the Special Issue on Social Media and Protest Identities. Information, Communication & Society, vol. 18, no. 8, 2015, 867.

37 Velasquez A., LaRose R. Social Media for Social Change: Social Media Political Efficacy and Activism in Student Activist Groups. Journal of Broadcasting & Electronic Media, vol. 59, no. 3, 2015, 456.

RŪTA SUTKUTĖ

102

Visuotinai pripažįstama, kad socialinių medijų aktyvizmas tapo labai reikšminga priemone daugeliui aktyvistų grupių (ypač studentų ar apskritai tarp jaunų žmo-nių), nes šiuolaikiniame pasaulyje socialinės medijos laikomos pagrindiniu įrankiu koordinuojant veiksmus, išreiškiant įvairius požiūrius ir sprendžiant problemines situacijas. Ir kai kurie tyrimai patvirtino, kad socialinių medijų naudojimas politi-niais tikslais turi mobilizacinį efektą, nes sukuria galimybes individams dalyvauti įvairiuose protestuose38. Socialinės medijos (ar tokie socialiniai tinklalapiai kaip „Facebook“, „Twitter“, „Myspace“) naudoja informacines ir komunikacines tech-nologijas, leidžiančias vartotojams dalytis tam tikru informacijos turiniu ir įga-linančias socialinę sąveiką (individai gali bendrauti tarpusavyje nepaisant erdvės, laiko ar kitų materialinių apribojimų).

Visa tai patenkina žmogaus emocijas, nes tokie „tingaus“ aktyvizmo, „paspau-dimų“ aktyvizmo, „klaviatūros“ aktyvizmo reiškiniai atsiranda tuomet, kai susidu-riame su įvykiu, kuris pažadina individų emocijas ir tuomet jaučiamas tam tikras ryšys su nukentėjusiais įvykio dalyviais. Dalijamasi įvairiomis publikacijomis, rašomi komentarai, spaudžiama patinka ir tokiu būdu išreiškiamos emocijos, tačiau nėra suteikiama realios pagalbos (imamasi realių fizinių veiksmų), nes virtualioje erdvėje šie reiškiniai (angl. slaktivism, clicktivism) leidžia tik pasidalyti emocijomis. Sukuriamas apgaulingas pojūtis, kad publikacijos socialiniuose tinkluose, prisijun-gimas prie „Facebook“ ar „Twitter“ grupių, dalyvavimas užuojautos kampanijose, dalijimasis informacija gali ką nors iš tikrųjų pakeisti.

3. SOCIALINIŲ MEDIJŲ VAIDMUO JE SUIS CHARLIE JUDĖJIMŲ DISKURSE:

FACEBOOK IR TWIT TER ANALIZĖ

Toliau bus pristatomi kokybinės turinio analizės rezultatai: aptariami ir lyginami du skirtingi socialiniai tinklalapiai – „Facebook“ ir „Twitter“. Siekiant objektyvaus vertinimo pasirinkta po du skirtingus puslapius abiejose socialinėse medijose – „Je suis Charlie“ bei „Je ne suis pas Charlie“ – tam, kad būtų išlaikomas kontrastas – du visai skirtingi požiūriai į įvykius Prancūzijoje. Todėl daroma prielaida, jog skirtingų kultūrų atstovai šiuos įvykius suprato visiškai priešingai, tai sąlygojo jų solidarumą su Vakarų ir islamo kultūros atstovais skirtingai (visa tai svarbu siekiant išsiaiškinti socialinių medijų kaip tarpininko vaidmenį ne tik pateikiant objektyvią informa-ciją, bet ir formuojant auditorijos, kuriai skirtas pranešimas, vertybinę orientaciją).

Atsižvelgiant į kiekybinės socialinių tinklalapių turinio analizės rezultatus išskirtos 3 pagrindinės kategorijos (dominuojantys įvaizdžiai), kuriomis remiantis

38 Ten pat, 456.

103


atliekama kokybinė socialinių tinklalapių turinio analizė: socialinių medijų vaid-muo žodžio ir spaudos laisvės; religinės tolerancijos kontekste. Šie kriterijai analizuojami pasitelkiant Jürgeno Habermaso komunikacinio veiksmo teoriją bei diskurso kokybės metodiką, kuri remiasi tokiais pagrįstumo principais (angl. validity claims), kaip teisingumas (angl. truthfulness), suprantamumas (angl. com-prehensibility), nuoširdumas (angl. sincerity) bei teisėtumas (angl. legitimacy)39.

3.1. SOCIALINIŲ MEDIJŲ VAIDMUO ŽODŽIO IR SPAUDOS L AISVĖS KONTEKSTE

Tiek „Facebook“, tiek „Twitter“ puslapiuose „Je suis Charlie“ publikacijų turinio analizė atskleidė, jog nuolat skelbiami žodžio ir spaudos laisvės principai. Daugelis nuotraukų pripažįsta spaudos teisę į laisvę, tai laikoma pagrindine demokratine vertybe, todėl akivaizdžiai deklaruojama, kad „Charlie Hebdo“ karikatūros – liberalus, sekuliarus suvokimas ir žodžio laisvės gynyba, kuri gali būti suvokiama kaip bet kokios kitos satyros publikacija. „Charlie Hebdo“ redakcijos sukurtos ir išspausdintos karikatūros traktuojamos kaip žodžio ir spaudos laisvės išraiška bei pasipriešinimas cenzūrai, kuri draudžiama bet kurioje demokratinėje visuomenėje.

3.1.1. Žodžio ir spaudos laisvės diskurso kriterijus – teis ingumas

Pagrindinis judėjimo „Je suis Charlie“ tvirtinimas, išreikštas socialiniuose tinkla-lapiuose „Facebook“ bei „Twitter“, – tai siekis sustabdyti musulmonų ekspansiją į Europą, kad nebūtų sunaikintos pagrindinės demokratinės vertybės – žodžio ir spaudos laisvė. „Facebook“ dažnos „Je suis Charlie“ nuotraukos su tokiais užrašais kaip „Europa ne Eurabija“, „Aš esu Charlie’io auka – prašau mėgti ir dalytis“40 – prašoma jungtis ir palaikyti inicijuojamą solidarumo akciją, bet iš tiesų neaišku, kaip visuomenė turėtų palaikyti tokio pobūdžio judėjimą. Visgi galima daryti prie-laidą, jog Vakarų pasaulio atstovai, sukrėsti įvykių „Charlie Hebdo“ redakcijoje, nesąmoningai suvokia įvykdytų teroristinių išpuolių priežastis ir gali savarankiškai identifikuoti priešą, kuriam negalima pasiduoti, jie pasirengę kovoti už savo vals-tybes bei demokratines vertybes, todėl priešo tapatybė nėra kvestionuojama – tai musulmonai, islamas, terorizmas.

Publikacijose akcentuojami kryžiaus žygiai, nes nuolat vaizduojamos nuotrau-kos, susijusios su šiais istoriniais įvykiais. Tokie pareiškimai, kaip antai: „Mano var-das – Karolis Martelis ir mano didžiausias laimėjimas buvo sustabdyti musulmonų

39 Kaplan B., Truex D. P., Wastell D., Wood-Harper A. T., DeGross J. Information Systems Research: Relevant Theory and Informed Practice. Kluwer Academic Publishers, 2004, 238.

40 Sutkutė R. Socialinės medijos – taikioji rezistencija ar naujasis „kliktyvizmas“? Prieiga internete: <https://drive.google.com/file/d/0B5_quq-LbKC0OGlUSTdJdXNUMXM/view?usp=sharing>.

RŪTA SUTKUTĖ

104

žygius į Europą“ (žr. 1 pav.41), kelia klausimus, susijusius su teiginių pagrįstumu bei loginiu nuoseklumu, kadangi kryžiaus žygiai nepagrįstai siejami su įvykiais „Char-lie Hebdo“ redakcijoje bei judėjimu „Je suis Charlie“, tačiau nėra pateikiama jokių argumentų, įrodančių pateiktos sąsajos priežastis ar pagrįstumą. Tokio pobūdžio teiginiais siekiama paveikti socialinių tinklalapių vartotojų vertybinę orientaciją, jų emocinę būseną, nes iš tiesų XI–XVI a. deklaruojami kryžiaus žygių tikslai buvo pagalba Rytų krikščionims kovojant su musulmonais ir, svarbiausia, Šventosios žemės išvadavimas. Šie karai nulėmė kai kurių tautų likimą, o Prancūzija, Italija bei Vokietija tapo dominuojančiomis Europos valstybėmis42.

1 pav. Mano vardas – Karolis Martelis ir mano didžiausias laimėjimas buvo sustabdyti musulmonų žygius į Europą

Nagrinėjant tiesos principą svarbu atsakyti į dar vieną klausimą – ar buvo per-duota svarbi informacija be iškraipymų ir nutylėjimų. „Twitter“ „Je suis Char-lie“ puslapyje taip pat dominuoja žodžio ir spaudos laisvės diskursas, akcentuo-jama rasizmo problema. Vienoje publikacijoje teigiama: „Jeigu tu esi baltasis ir nesi vadinamas rasistu, tu tikriausiai darai kažką ne taip“43, o kitoje: „Baikime

41 Paveikslas iš: <https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/hphotos-ak-xaf1/v/t1.0-9/s720x720/10922863_872220656164206_8470531788415062355_n.jpg?oh=8f83637a44607d972629b93fdb473cc2&oe=5609B432&__gda__=1439519445_13b56fb8eeb09ada9dff24ce676a7a1d> [žiūrėta 2015 10 10].

42 Asbridge T. The Crusades: The Authoritative History of the War for the Holy Land. UK: Harper Collins Pu-blishers, 2011.

43 Sutkutė R. Ten pat.

105


baltųjų genocidą, sustabdykime imigraciją, mylėkime savo žmones“44. Šie argu-mentai nepagrįsti jokiais įrodymais, kalbama apie „baltųjų genocidą“, kuris isto-riškai nėra patvirtintas. Taip pat siekiama atsakyti į dar vieną klausimą – ar tai, kas sakoma, atitinka objektyvų pasaulį, kitais žodžiais tariant, ar tai, kas sakoma, yra tiesa. Pavyzdžiui, viename įraše teigiama: „Kelkitės baltieji žmonės, vykdomas mūsų genocidas, mes privalome vienytis ir užbaigti visa tai. Pasak baltųjų gynimo judėjimo (angl. white advocacy movement), didžioji dalis Amerikos baltųjų išnyks iki 2040-ųjų metų. Baltųjų rasė jau yra pasaulio mažuma. Mes turime susivienyti dėl baltųjų gerovės. Mes išliksime tik tuomet, jei susivienysime.“45 Šioje publika-cijoje pateikiamas melas, nes nėra jokių statistinių duomenų, patvirtinančių, kad iki 2040-ųjų metų beveik neliks baltųjų Amerikoje, o tokie teiginiai kaip „sustab-dykime imigraciją“, „mylėkime savo žmones“, „įvairovė“ – slapta sąvoka, skirta „baltųjų genocidui“, formuoja neigiamą socialinių tinklalapių vartotojų vertybinę orientaciją, neigiamą požiūrį „Charlie Hebdo“ įvykių atžvilgiu ir suteikia tam tikrą pagrindą „Je suis Charlie“ judėjimui.

3.1.2. Žodžio ir spaudos laisvės diskurso kriterijus – nuoširdumas

Penkiose „Facebook“ puslapio „Je suis Charlie“ publikacijose rašoma – „Europa vs. Eurabija – kovokime už krikščionišką Europą“46. Galima daryti prielaidą, jog sąvoka „Eurabija“ dirbtinai sukonstruota siekiant pabrėžti kontrastą tarp Europos ir Artimųjų Rytų (islamiškojo pasaulio). Sąmoningai suformuojama dviejų gru-pių („Mes“ ir „Jie“) perskyra, kur musulmonų bendruomenės nariai vaizduojami kaip žiaurūs, barbariški, nors tiesiogiai tai neišreiškiama, tačiau iš konteksto galima suprasti, kad tai yra priešingybė civilizuotiems Vakarams.

Vienoje iš publikacijų, kurioje vaizduojamas kryžiaus žygių dalyvis, dėvintis šarvus bei rankoje laikantis ginklą, ironiškai klausiama: „Saracėnai mano žemėje?“ (žr. 2 pav.47). „Saracėnas“ – egzonimas, kuriuo kryžiaus žygių laikais romėnai vadino arabus, tačiau viduramžiais jis taip išpopuliarėjo, kad imta vadinti visus musul-monus (ne tik arabus), o ilgainiui tapo sinonimu „musulmonui“, todėl anuomet žodžiai musulmonas bei islamas nevartoti48. Iki šių dienų saracėno konotacija išliko

44 Sutkutė R Ten pat.45 Ten pat.46 Ten pat.47 Paveikslas iš: <https://www.facebook.com/732martel/photos/

pb.871236939595911.-2207520000.1446108746./939199249466346/?type=3&theater> [žiūrėta 2015 10 11].

48 Saurma-Jeltsch L. Saracens: Opponents to the Body of Christianity. The Medieval History Journal, vol. 13, no. 1, 2010, 55–95.

RŪTA SUTKUTĖ

106

neigiama, nes musulmonas ir islamas traktuojami kaip krikščionybės oponentai. Todėl ir puslapio „Je suis Charlie“ diskurse saracėnai asocijuojasi su nepageidau-jamomis religinėmis mažumomis Europoje, nes „Europa – mūsų krikščionybės karalystė“ (žr. 3 pav.49).

3 pav. Europa – mūsų krikščionybės karalystė!

Tuo metu socialinio tinklalapio „Twitter“ nariai raginami (atsižvelgiant į Vakarų visuomenėje vyraujančius stereotipus, susijusius su musulmonėmis moterimis, patiriančiomis smurtą) pripažinti, kad islamas nėra tinkama religija: „Pripažink tai: islamas yra blogis“50. Analogiškai rašoma ir kitoje publikacijoje: „Vakarai patiria islamo agresiją. Tai toks šis laikotarpis. Arba suprask tai, arba MIRK dėl to. Mes

49 Paveikslas iš: <https://www.facebook.com/732martel/photos/pb.871236939595911.-2207520000.1446108728./949571685095769/?type=3&theater> [žiūrėta 2015 10 11].


2 pav. Saracėnai mano žemėje?

107


neprivalome viso to toleruoti.“51 Liepiamoji nuosaka naudojama siekiant sustip-rinti pateikiamą informaciją, todėl dažniausiai išreiškia liepimą, įsakymą arba ragi-nimą veikti. Didžiosios raidės taip pat naudojamos neatsitiktinai, tačiau siekiant sustiprinti argumentus ar įteigti skaitytojams, kad jų gyvybei gresia pavojus, todėl, jei nebus imtasi atitinkamų veiksmų, nelaimės išvengti nepavyks. Be to, atliekant kokybinę turinio analizę dažnai vartojama kita meninės raiškos priemonė – reto-rinis klausimas52: „Ar taip sunku suprasti, kad visi musulmonai norėtų matyti Ameriką valdomą islamo? VISI musulmonai. Ne geri ar blogi, tačiau VISI“53 arba: „bet kas, manantis, kad islamas yra Taiki Religija, mano nuomone, yra idiotas. Aš manau Istorija įrodo, jog aš esu teisus. Kokie klausimai?“54

3.1.3. Žodžio ir spaudos laisvės diskurso kriterijus – suprantamumas

Remiantis šiuo kriterijumi svarbu atsakyti į dar vieną klausimą, koks teksto santy-kis su faktais ir denotatais. Pavyzdžiui, vienoje publikacijoje rašoma: „– Mama, ar gali man duoti pinigų? / – Nusipirkti ledams? / – Taip, nusipirkti ledams“55, tačiau šalia pavaizduotas kryžiuočio apsiaustas ir šalmas, kurie leidžia suprasti, kad pini-gai bus panaudojami kitokiems tikslams. Ši nuotrauka sulaukė netgi 97 patinka paspaudimų, o viename iš komentarų rašoma – „aš norėčiau“. Iš tiesų informacija nėra išsami, nes skaitytojas priverstas interpretuoti jam pateikiamus argumentus, suprasti sukuriamą aliuziją į istorijoje vykusius kryžiaus žygius, o tai, kas pasa-kyta, nėra visiems savaime suprantama. Diskurse vyrauja tokios frazės kaip „žodžio laisvė“, „spaudos laisvė“, „laisvė įžeisti“, „laisvė pasakyti tiesą“, „nužudyti spau-dos laisvę“, kurios sustiprina teigiamą požiūrį „Je suis Charlie“ judėjimo atžvilgiu akcentuojant tai, kad saviraiškos laisvė yra būtina demokratijos sąlyga, bet nuty-lima apie religinę toleranciją kaip vieną pagrindinių demokratinių vertybių.

Daugelis „Twitter“ puslapio „Je suis Charlie“ publikacijų išreiškia susirūpinimą dėl įvykių „Charlie Hebdo“ redakcijoje ir deklaruoja paramą žodžio ir spaudos laisvei: „Jūs galite nužudyti žurnalistus, karikatūrų kūrėjus. Jūs negalite nužudyti spaudos laisvės. Jūs galite tik sustiprinti jų siunčiamą žinutę. Aš esu Charlie’is“56. Tad spaudos laisvei priskiriamos žmogaus savybės, kitaip tariant, naudojama per-sonifikacija, nes teigiama, kad spaudos laisvės negalima nužudyti. Be to, kaip ana-logiją galima pateikti dar vieną įrašą: „Paveiksliukas vertas tūkstančio žodžių, bet

51 Sutkutė R. Ten pat.52 Koženiauskienė R. Keletas retorinių figūrų variantų. Respectus philologicus, nr. 6 (11), 2004, 64.53 Sutkutė R. Ten pat.54 Ten pat.55 Ten pat.56 Ten pat.

RŪTA SUTKUTĖ

108

niekada nė vienos gyvybės“57, todėl tokių sąvokų kaip „nužudyti“, „nė vienos gyvybės“ vartojimas taip pat sustiprina argumentų įtaigą bei poveikį skaityto-jams, tačiau, analizuojant suprantamumo kriterijų, svarbiausia atsakyti į klausimą, ar informacijos kiekis yra pakankamas skaitytojui (socialinių medijų vartotojui). Pastebima, kad dominuoja trumpos žinutės, vidutiniškai susidedančios iš vieno ar dviejų sakinių (dažniausiai parašoma apie 20 žodžių), pavyzdžiui: „Jei laisvė dar kažką reiškia, tuomet ji reiškia teisę pasakyti žmonėms, ko jie nenori girdėti“ (žr. 4 pav.58). Tekstų ilgis nėra pakankamas tam, kad būtų suteikta aiški, išsami, argu-mentuota informacija ar pateikti įrodymai, pagrindžiantys socialinių tinklalapių narių nuomones, įvairius svarstymus kuriant bei dalijantis publikacijomis.

4 pav. Jei laisvė dar kažką reiškia, tuomet ji reiškia teisę pasakyti žmonėms, ko jie nenori girdėti

3.1.4. Žodžio ir spaudos laisvės diskurso kriterijus – teisėtumas

Teisėtumo kriterijus iškyla analizuojant, kas yra įtraukiama arba pašalinama iš diskurso, kai cituojami autoritetą visuomenėje išlaikančių individų pasisakymai. Socialinio tinklalapio „Twitter“ puslapyje „Je suis Charlie“ nėra aiškiai įvardijamos priežastys, kodėl kai kurie argumentai laikytini svaresniais nei kiti. Vadinasi, tam tikrų veikėjų nuomonės, perspektyvos, pasisakymai yra dominuojantys, o kitų – marginalizuojami (pašalinami iš diskurso). Pastebima tendencija, kaip dalijamasi politinių veikėjų pasisakymais, pavyzdžiui, cituojama Davido Camerono (buvęs Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas bei konservatorių partijos lyderis) nuo-monė: „Žudynės Paryžiuje keliančios pasibjaurėjimą. Mes palaikome Prancūzijos žmones kovoje prieš terorą ir giname spaudos laisvę“59. Dalijantis tokia informacija slapta tikimasi, kad autoritetą visuomenėje turinčių asmenų pasisakymai gali for-muoti atitinkamas auditorijos, kuriai skirtas pranešimas vertybines, nuostatas. Tai

57 Sutkutė R. Ten pat.58 Paveikslas iš: <https://twitter.com/AdalwulfGrey> [žiūrėta 2015 10 14].59 Sutkutė R. Ten pat.

109


patvirtina ir Ianas Geldardas (žinomas Jungtinės Karalystės visuomenės veikėjas, buvęs konservatorių partijos atstovas spaudai) dalydamasis nuotrauka, kurioje pavaizduotas Vakarų pasaulio atstovas, skaitantis „Vakarų civilizacijos laikų“ žur-nalo straipsnį apie naujuosius fi lmų ir meno kritikus, ironiškai teigia: „Tai yra tie-siog nuostabu“ (žr. 5 pav.60).

5 pav. Tai yra tiesiog nuostabu

Be to, analizuojant komentarus taip pat pastebima, kad dominuoja Vakarų atstovai (atlikta vardų bei pavardžių analizė patvirtino tokias prielaidas), pavyz-džiui, po „Je suis Charlie“ nuotrauka rašoma: „Tie, kurie tikėjo neteisingo pranašo melagyste, turėtų sugrįžti prie tikrosios religijos ir priimti Dievą kaip jų išgelbėto-ją“61, o kitame komentare teigiama: „Mums REIKIA kito Charlie’io Martelio“62. Tad nors „Facebook“ puslapyje „Je suis Charlie“ neatskleidžia turinį kuriančių indi-vidų tapatybės, visgi publikacijose pateikiama informacija leidžia daryti prielaidą, jog tai Vakarų kultūros atstovai, išreiškiantys paramą demokratinėms vertybėms bei neigiamą požiūrį „Charlie Hebdo“ įvykių atžvilgiu.

3.2. SOCIALINIŲ MEDIJŲ VAIDMUO RELIGINĖS TOLERANCIJOS KONTEKSTE

„Facebook“ ir „Twitter“ tinklalapiuose, palaikančiuose kardinaliai priešingą pozi-ciją – „Je ne suis pas Charlie“ diskutuojama, kas svarbiau – žodžio laisvė ar pagarba religijai? Dėl šios priežasties remiantis teisingumo kriterijumi siekiama išsiaiškinti, kokie yra pagrindiniai argumentai bei faktai, patvirtinantys pateikiamą informa-ciją, taip pat nustatyti, ar diskurse aiškiai apibrėžiamos socialinių grupių patiriamos problemos.

60 Paveikslas iš: <https://twitter.com/AdalwulfGrey> [žiūrėta 2015 10 14].61 Sutkutė R. Ten pat 62 Ten pat.

RŪTA SUTKUTĖ

110

3.2.1. Religinės tolerancijos diskurso kriterijus – teis ingumas

Vienoje iš „Facebook“ puslapio „Je ne suis pas Charlie“ publikacijų rašoma: „Aš nesu Charlie’is. Islamas nėra žaislas. Mes nusipelnėme pagarbos!“ (žr. 6 pav.63). Komentaruose dažnai teigiama, kad šios karikatūros iš tiesų įžeidžia musulmonų tikėjimą, nors ir išreiškia pagarbą spaudos ir saviraiškos laisvei, vis dėlto akcentuo-jama, kad „tokios demokratinės vertybės turi būti susietos su žiniasklaidos atsako-mybe, dėl to religinės ar etninės neapykantos kurstymas negali būti pateisinamas“64. Taip apibrėžiamas „Je ne suis pas Charlie“ judėjimo požiūris, skatinantis susimąs-tyti apie tikrąsias karikatūrų, sukėlusių didžiulį musulmonų pasipiktinimą, publi-kavimo priežastis. Kitose publikacijose analogiškai teigiama: „Aš protestuoju prieš nepagarbą mūsų mylimam pranašui Mohammadui. Prašome neignoruoti, parodyk paramą islamui, sakyk Allahu Akbar (liet. Dievas yra didis). Nepamiršk dalytis nuo-trauka“ (žr. 7 pav.65). Taip pat tvirtinama, kad „mes niekada nebūsime Charlie’iu, niekas neturi teisės įžeidinėti musulmonų“66. Apibendrinant galima teigti, jog ana-lizuojant socialiniame tinklalapyje „Facebook“ publikuojamą informaciją remiantis tiesos kriterijumi matyti svaresnių argumentų nei analizuojant socialinių tinklala-pių „Je suis Charlie“ turinį, kur akcentuojama žodžio ir spaudos laisvė, bet visiškai nutylima religinė tolerancija. „Je ne suis pas Charlie“ atveju išreiškiama pagarba žodžio, spaudos bei saviraiškos laisvei, tačiau kalbama ir apie religinę toleranciją, kuri negali būti atsieta nuo žiniasklaidos atsakomybės.

6 pav. Aš nesu Charlie’is. Islamas nėra žaislas. Mes nusipelnėme pagarbos!

Tuo metu „Twitter“ puslapio „Je ne suis pas Charlie“ komentaruose rašoma, kad neigiami musulmonų stereotipai yra nepriimtini lygiai taip pat, kaip ir

63 Paveikslas iš: <https://www.facebook.com/Jenesuispacharliehypocrites/photos/pb.828489953859899>. 2207520000.1446399005./828494990526062/?type=3&theater> [žiūrėta 2015 10 14].

64 Freeman C. Islamic State defaces St George in assault on Christian churches in Iraq. The Telegraph, 2015, March 17. Prieiga internete: <http://www.telegraph.co.uk/news/worldnews/middleeast/syria/11476676/Islamic-State-defaces-St-George-in-assault-on-Christian-churches-in-Iraq.html> [žiūrėta 2015 10 05].

65 Paveikslas iš: <https://www.facebook.com/IloveMuhammad/photos/a.10151939117198644.1073741825.67520443643/10152838560303644/?type=3&theater> [žiūrėta 2015 10 14].


111


antisemitiniai ar prieš krikščionybę nukreipti įvaizdžiai, kurie paprastai publi-kuojami žiniasklaidoje. Todėl pagrindinis „Je ne suis pas Charlie“ judėjimo argu-mentas yra tas, jog Vakarai taiko dvigubus standartus žiniasklaidoje, kuri bijo būti apkaltinta antisemitizmu, bet tarsi „pritaiko“ žodžio laisvę karikatūroms, susijusioms su islamu bei musulmonais67. Toks Vakarų elgesio modelis įvardija-mas „kultūriniu terorizmu“, o ne saviraiškos, spaudos ar žodžio laisve (kaip tei-gia „Je suis Charlie“ judėjimo šalininkai). Ir antisemitizmo istorija prisimenama siekiant, kad socialinių tinklalapių vartotojų („Je ne suis pas Charlie“ puslapių fanų) pasąmonėje susiformuotų holokausto vaizdinys, kuris tarsi patvirtintų, jog Vakarai skirtingais istoriniais laikotarpiais skatino neapykantą tam tikroms religi-nėms grupėms, tad būtina priešintis tokiai Vakarų hegemonijai, dominavimui ir priespaudai šiandieniniame pasaulyje.

3.2.2. Religinės tolerancijos diskurso kriterijus – nuoširdumas

Atliekant socialinio tinklalapio „Facebook“ puslapio „Je ne suis pas Charlie“ koky-binę turinio analizę matyti, jog konotaciniai žodžiai ne tik padeda apibūdinti įvykius „Charlie Hebdo“ redakcijoje, bet ir siekia paveikti skaitytojų (socialinių tinklalapių vartotojų) požiūrį teroristinių išpuolių atžvilgiu. Pavyzdžiui, vienoje publikacijoje rašoma: „Šiandieniniame pasaulyje, jei Johnas įvykdo nusikaltimą, Johnas yra atsa-kingas už tai, ką padarė, tačiau jei Abdullah įvykdo nusikaltimą, už tai atsakin-gas islamas“ (žr. 8 pav.68). Vartojami skirtingų kultūrų atstovų vardai (Johnas ir

67 Sutkutė R. Ten pat.68 Paveikslas iš: <https://www.facebook.com/ummatofrasoolsaw/photos/a.1449038528657924.1073741828.

1449018341993276/1606870032874772/?type=3&theater> [žiūrėta 2015 10 14].

7 pav. Aš protestuoju prieš nepagarbą mūsų mylimam pranašui Mohammadui. Prašome neignoruoti, parodyk paramą islamui, sakyk Allahu Akbar. Nepamiršk dalytis nuotrauka

RŪTA SUTKUTĖ

112

Abdullah) tarsi siekiant pabrėžti kontrastą tarp dviejų binarinių opozicijų – Johnas instinktyviai siejamas su vakarietiškomis vertybėmis (už atliktą nusikaltimą numa-tyta baudžiamoji atsakomybė), o Abdullah nesąmoningai siejamas su islamu. Todėl besąlygiškai tikima, kad atlikto nusikaltimo priežastys: religinės dogmos, islamiška-sis fundamentalizmas ar tiesiog aklas fanatizmas.

8 pav. Šiandieniniame pasaulyje, jei Johnas įvykdo nusikaltimą, Johnas yra atsakingas už tai, ką padarė, tačiau jei Abdullah įvykdo nusikaltimą, už tai atsakingas islamas

Be to, pastebima tendencija, jog dažnai vartojami su religija susiję žodžiai bei žodžių junginiai: „nepagarba religijai“, „nepagarba mūsų mylimam pranašui Mohammadui“, „Allahu Akbar“, „niekas nesuteikia laisvės įžeisti musulmonus“, „islamas nėra žaislas“69. Taip siekiama pabrėžti pagrindinį judėjimo „Je ne suis pas Charlie“ tikslą – atkreipti viso pasaulio dėmesį, kad karikatūros buvo įžeidžiančios musulmonus, jų jausmus, todėl tokie vaizdai (pranašo karikatūros) islamo kultūroje laikomi žeminančiais. Tuo metu „Twitter“ puslapyje „Je ne suis pas Charlie“ nuolat kartojasi neigiamą konotaciją turintys daiktavardžiai rasizmas, ksenofobija, islamo-fobija (žr. 9 pav.70) ar neigiamą atspalvį išlaikantys veiksmažodžiai išjuokti, įžeisti, pažeminti, Prancūzija nužudė, užgauti71. Pranešimuose pažymima, kad musulmonų ir islamo įžeidimas Vakaruose laikomas žodžio laisve, nėra tik paprastas (nepavy-kęs) žodžio laisvės eksperimentas, tačiau sąmoningas Vakarų visuomenės elgesys, kuris identifi kuojamas kaip kupinas neapykantos ir žeidžiantis visų musulmonų orumą, nes bet kuri istorija žiniasklaidoje gali būti papasakota be įžeidžiančių vaizdų (karikatūrų).

69 Sutkutė R. Ten pat.70 Paveikslas iš: <https://twitter.com/imnotcharlieno/media> [žiūrėta 2015 10 14].71 Sutkutė R. Ten pat.

113


9 pav. Smerkiate žmogžudystę? Taip. Smerkiate ksenofobiją, rasizmą, netoleranciją? Niekada

Dažnai pasitelkiama ir liepiamoji nuosaka, kuri paprastai vartojama tuomet, kai kalbama apie būtinus, neišvengiamus veiksmus: „Atmerkite savo akis prieš darydami išankstines išvadas ar tvirtinimus. Aš nesu Charlie’is, bet aš taip pat smerkiu žmogžudystę“ (žr. 10 pav.72). Atliekant kokybinę turinio analizę išryškėja tiesioginis ir atviras vertinimas pranešimų tekstuose: „Aš esu labai nusivylęs <...>“; „Kaip musulmonei Man Jau Atsibodo (angl. I‘m Fed Up) <...>“73. Todėl galima daryti išvadą, jog skirtinguose socialinių tinklalapių puslapiuose įvykiai pristatomi formuojant tam tikrą auditorijos, kuriai skirtas pranešimas, vertybinę orientaciją.

10 pav. Atmerkite savo akis prieš darydami išankstines išvadas ar tvirtinimus. Aš nesu Charlie’is, bet aš taip pat smerkiu žmogžudystę

3.2.3. Religinės tolerancijos diskurso kriterijus – suprantamumas

„Je ne suis pas Charlie“ atveju publikacijose nebuvo pateikiamos sąvokos, kurios galėtų „paslėpti“ įvairius diskurso niuansus ar „užmaskuoti“ tikrąją situaciją. Daž-nai nurodoma, kad žiniasklaida selektyviai atrenka informaciją, kuri pateikiama Vakarų auditorijai, todėl atsižvelgiant į jų interesus formuojamos neigiamos

72 Paveikslas iš: <https://twitter.com/imnotcharlieno> [žiūrėta 2015 10 15].73 Sutkutė R. Ten pat.

RŪTA SUTKUTĖ

114

nuostatos religinių mažumų (tarp jų ir musulmonų) atžvilgiu: „Man atrodo, kad žmonėms reikia atsimerkti, o ne vadovautis vien tuo, ką žiniasklaida pateikia“74. Be to, nėra pabrėžiamos pagrindinės demokratinės vertybės ar bandoma atsakyti į „Je suis Charlie“ judėjimo argumentus, priešingai, siekiama objektyvumo (pasi-renkama tarpinė pozicija, nepalaikanti nė vienos pusės): „Jūs gyvenate dėl neapy-kantos ir mirštate dėl neapykantos. Nesvarbu turite ginklą... ar rašiklį“, o „tikrasis raktas į laisvę ir teisingumą tas, jog tokie principai turėtų būti taikomi visiems“ (žr. 11 pav.75).

„Je suis Charlie“ judėjimo atveju buvo pateikiama ne visa informacija, nutylima dar viena demokratinė vertybė – religinė tolerancija (sąžinės laisvė). „Je ne suis pas Charlie“ diskurse akcentuojama ne tik religinė tolerancija, bet ir žodžio bei spau-dos laisvė, kuri tampa pagrindiniu judėjimo kontrargumentu: šalininkai naudoja žodžio laisvės argumentą tik tuomet, kai tai atitinka jų idealus ir požiūrius. Tad „Je suis Charlie“ judėjimo diskurse pateikiama vienašališka informacija, priešingai nei „Je ne suis pas Charlie“ atveju, kur išreiškiamos abi pozicijos (tiek Vakarų atstovų, tiek musulmonų), aiškiai suvokiant, kad „pasaulis padalytas į dvi dalis“.

11 pav. Tikrasis raktas į laisvę ir teisingumą tas, jog tokie principai turėtų būti taikomi visiems

3.2.4 . Religinės tolerancijos diskurso kriterijus – teisėtumas

Analizuojant komentarus pastebima, kad dominuoja musulmonų atstovai (atsi-žvelgiama į komentarus rašančiųjų vardus, pavardes, slapyvardžius, profiliuose vie-šai skelbiamą informaciją): „Aš esu MUSULMONAS... aš esu MAHOMETAS. Dievo ramybė jam. “76. „Twitter“ puslapio „Je ne suis pas Charlie“ turinį kuria patys vartotojai, todėl pastebimos didesnės galimybės ne tik musulmonams,

74 Sutkutė R. Ten pat.75 Paveikslas iš: <https://twitter.com/imnotcharlieno> [žiūrėta 2015 10 15].76 Sutkutė R. Ten pat.

115


bet ir Vakarų atstovams išreikšti savo pozicijas, diskutuoti ir pateikti argumentus. Pavyzdžiui, Danijos pilietybę turintis asmuo viename komentare reaguodamas į kaltinimą musulmonams dėl teroristinių išpuolių visame pasaulyje rašo: „Netiesa. Tu akivaizdžiai nežinai visos istorijos ir kalbi nesuprasdamas konteksto. Nekalbėk apie tai, ką palestiniečiai padarė.“77 Tokie tvirtinimai kaip „tu akivaizdžiai neži-nai“, „nekalbėk apie tai“ parodo, kad veikėjai užtikrintai reiškia savo nuomones ar pozicijas, nepaisant kontrastuojančių požiūrių bei argumentų, todėl nėra suku-riamos sąlygos konstruktyviai diskusijai (veikėjai nėra linkę mandagiai išklausyti ir suprasti vieni kitus diskutuodami religiniais klausimais „Charlie Hebdo“ įvykių kontekste).

Taip pat pastebima tendencija, kad veikėjai identifikuoja save naudodami tokias sąvokas kaip „Iranas kalba (angl. @IranTalks)“, pavyzdžiui, Saudo Arabijos žurna-listė Faiza Ambah rašo: „@Iranas kalba. Žodžio laisvė turėtų smerkti visas žmog-žudystes ir terorizmą, nesvarbu, ar tai įvykdyta vieno žmogaus ar kariuomenės“78. Panašiai ir kitas Rytų kultūros atstovas teigia: „@Iranas kalba. Grafika atspindi savi-raiškos laisvės nesėkmę, nes vargšai (angl. poor) ir engiamieji (angl. the oppressed) negali išreikšti savo problemų“79, tačiau kitoje žinutėje Jungtinių Amerikos Valstijų teisininkas išreiškia priešingą poziciją: „@Iranas kalba. Žudyti žmones už tai, ką jie sako ar rašo? Galbūt viduramžiais, bet ne civilizuotoje visuomenėje“80, todėl galima daryti prielaidą, kad socialinio tinklalapio „Twitter“ terpė kur kas palankesnė visa-pusiškai diskusijai, kurioje nėra eliminuojamos priešingos (musulmonų daugumos nepalaikančios) nuomonės, tą įrodo pateikiamos veikėjų citatos, nes vardai bei pavardės leidžia identifikuoti jų tapatybę.

Pastebima tendencija, kad dalijamasi politinių veikėjų pasisakymais, pavyzdžiui, cituojami Francois Hollande’o, Davido Camerono, Baracko Obamos žodžiai. October boo-Ishevik (slapyvardis) rašo:

Hollande: „išskirtinis barbariškumas“, „barbarizmas“Cameron: „barbariška ataka“Obama: „blogis“, „pagauti“, „beprasmiška“#Aš nesu Charlie’is81

Priešingai nei „Je suis Charlie“ atveju, kai autoritetą visuomenėje turinčių poli-tinių veikėjų išsakytos mintys susijusios su demokratinėmis vertybėmis (spaudos,

77 Sutkutė R. Ten pat.78 Ten pat.79 Ten pat.80 Ten pat.81 Ten pat.

RŪTA SUTKUTĖ

116

žodžio, saviraiškos laisve), „Je ne suis pas Charlie“ socialinių tinklalapių diskurse akcentuojama, kokiomis sąvokomis nusakomi „Charlie Hebdo“ įvykiai ir kartu stig- matizuojami musulmonai ir islamas – „barbariška ataka“, „barbarizmas“, „blogis“, „sumedžioti“. Todėl galima daryti prielaidą, kad dalijantis tokia informacija tiki-masi atkreipti dėmesį į tai, kaip Vakarų atstovai pristato musulmonus ir islamą for-muodami neigiamas išankstines visuomenės nuostatas, o pagrindiniu instrumentu tampa internetinės žiniasklaidos priemonės.

APIBENDRINIMAS

Dramatiški įvykiai, krizės ar „moraliniai sukrėtimai“ sukelia individų pyktį, kuris gali būti išreiškiamas interneto erdvėje. Dėl šios priežasties teroristiniai išpuoliai „Charlie Hebdo“ redakcijoje paskatino tokius judėjimus kaip „Je suis Charlie“ bei „Je ne suis pas Charlie“, kurių pagrindine raiškos erdve tapo socialinės medijos. Vis dėlto kai kurie mokslininkai teigia, jog socialinių tinklų aktyvizmas naikina tradicinius socialinius judėjimus. Formuojasi tingaus aktyvizmo reiškinys, kai len-gvai jungdamiesi į internetines bendruomenes, pasirašydami peticijas, dalydamiesi informacija individai jaučiasi dalyvaujantys visuomeniniuose įvykiuose, neturi pagrindo realioms masinėms demonstracijoms, mitingams, protesto akcijoms, todėl randasi nauja pasyvaus (taikaus) pasipriešinimo forma.

Internetas tapo efektyvia mediatizacijos bei socialinio aktyvizmo platforma, tokiu būdu daugeliui žmonių suteikiama galimybė įsitraukti į viešąsias diskusijas sprendžiant įvairias politines bei visuomenines problemas. Socialiniai tinklalapiai tampa tam tikra protesto išraiškos forma, socialinio ir politinio aktyvizmo įrankiais įvairioms visuomenės grupėms. Dėl šios priežasties internetas yra vertinamas kaip nauja demokratijos raiškos forma, ji padeda kurti marginalizuotas grupes ir plėtoti savo „svarstomuosius“ forumus, taip randasi alternatyvaus diskurso erdvė.

117


ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Aday S., Farrell H., Freelon D., Lynch M., Sides J., Dewar M. Watching from Afar: Media Consump-tion Patterns Around the Arab Spring. American Behavioral Scientist, vol. 57, no. 7, 2013, 899–919.Asbridge T. The Crusades: The Authoritative History of the War for the Holy Land. UK: Harper Collins Publishers, 2011.Dahlgren P., Alvares C. Political Participation in an age of Mediatisation. Javnost – the Public: Journal of the European Institute for Communication and Cul-ture, vol. 20, no. 2, 2013, 47–65.Dallow P. Mediatising the Web: the New Modular Extensible Media. Journal of Media Practice, vol. 8, no. 3, 2007, 341–358.Donk W., Loader B., Nixon P., Rucht D. Cyber-protest: New Media, Citizens and Social movements. London: Routledge, 2004.Freeman C. Islamic State defaces St George in as-sault on Christian churches in Iraq. The Telegraph, 2015, March 17. Prieiga internete: <http://www.telegraph.co.uk/news/worldnews/middleeast/syria/11476676/Islamic-State-defaces-St-George-in-assault-on-Christian-churches-in-Iraq.html> [žiūrėta 2015 10 05].Gerbaudo P., Treré E. In Search of the ‘We’ of So-cial Media Activism: Introduction to the Special Issue on Social Media and Protest Identities. Infor-mation, Communication & Society, vol. 18, no. 8, 2015, 865–871.Hajer M., Uitermark J. Performing Authority: Dis-cursive Politics After the Assassination of Theo van Gogh. Public Administration, vol. 86, no. 1, 2008, 5–19.Harlow S. Social Media and Social Movements: Facebook and an Online Guatemalan Justice Movement that Moved Offline. New Media & So-ciety, vol. 14, no. 2, 2011, 225–243.Hjarvard S. The Mediatization of Culture and Socie-ty. New York: Routledge, 2013.Juraitė K., Pinigienė A. Kultūros komunikacijos transformacijos: nuo kultūros mediacijos iki medi-atizacijos. Meno istorija ir kritika, nr. 10 (2), 2014, 167–175.Kirtiklis K. Mediatizacijos teorijos statuso komu-nikacijos tyrimuose problema. Informacijos mok-slai, nr. 71, 2015, 25–34.

Knoblauch H. Communicative Constructivism and Mediatization. Communication Theory, vol. 23, no. 3, 2013, 297–315.Koženiauskienė R. Keletas retorinių figūrų variantų. Respectus philologicus, nr. 6 (11), 2004, 64–69.Lim M. Many Clicks but Little Sticks: Social Me-dia Activism in Indonesia. Journal of Contemporary Asia, vol. 43, no. 4, 2013, 636–657.Marcinkowski F. Mediatisation of Politics: Reflec-tions on the State of the Concept. Javnost – the Public: Journal of the European Institute for Com-munication and Culture, vol. 21, no. 2, 2014, 5–22.Mattoni A., Treré E. Media Practices, Mediation Processes and Mediatization in the Study of Social Movements. Communication Theory, vol. 24, no. 3, 2014, 252–271.Olorunnisola A., Martin B. Influences of Media on Social Movements: Problematizing Hyperbolic In-ferences About Impacts. Telematics and Informatics, vol. 30, 2013, 275–288.Paulauskas K. Šiuolaikiniai socialiniai judėjimai. Politologija, nr. 4 (36), 2004, 110–134.Saurma-Jeltsch L. Saracens: Opponents to the Body of Christianity. The Medieval History Journal, vol. 13, no. 1, 2010, 55–95.Strömbäck J. Four Phases of Mediatization: an Analysis of the Mediatization of Politics. The In-ternational Journal of Press/Politics, vol. 13, no. 3, 2008, 228–246.Sutkutė R. Naujųjų judėjimų mediatizacija: „Je suis Charlie“ atvejis. Kaunas: Vytauto Didžiojo univer-sitetas, 2016.Uitermark J., Gielen A. Islam in the Spotlight: the Mediatisation of Politics in an Amsterdam Neigh-bourhood. Urban Studies, vol. 47, no. 6, 2010, 1325–1342.Velasquez A., LaRose R. Social Media for Social Change: Social Media Political Efficacy and Activ-ism in Student Activist Groups. Journal of Broad-casting & Electronic Media, vol. 59, no. 3, 2015, 456–474.Zhang N. Web-based Backpacking Communities and Online Activism in China: Movement With-out Marching. China Information, vol. 28, no. 2, 2014, 276–296.

RŪTA SUTKUTĖ

118

Rūta Sutkutė

SOCIAL MEDIA: A NEW FORM OF PEACEFUL RESISTANCE OR A MANIFESTATION

OF CLICKTIVISM?

SUMMARY. This article aims to confirm or disconfirm the hypothesis that social media acquire ever greater importance in contemporary society and that social networking websites such as Facebook and Twitter are fashioning a new form of passive (peaceful) resistance. Can the experiences gained on the platform of social media be transformed into actions in real physi-cal spaces, or is it the case that, on the contrary, social media promote the formation only of exclusively virtual internet movements of protest because individuals no longer feel the need for participating in real mass demonstrations, meetings, and protest actions? The latter case would explain the appearance of such phenomena as slacktivism, lazy activism, clicktivism, armchair activism, and keyboard activism.KEY WORDS: mediatization, mediation, new online movements, slacktivism, clicktivism, keyboard activism, “Je suis Charlie,” “Je ne suis pas Charlie.”

ar naujasis socialinĖs medijos – taikioji rezistencija d · 2021. 3. 9. · r. naujųjų...

Documents