VILNIAUS UNIVERSITETAS

Maryja Šupa

FIZINIAI, TEISINIAI IR DISKURSYVINIAI SOCIALINĖS KONTROLĖS ASPEKTAIMIESTO ERDVĖJE:

VILNIAUS CENTRO KVARTALO ATVEJIS

Daktaro disertacijos santraukaSocialiniai mokslai, sociologija (05 S)

Vilnius, 2016

Disertacija rengta 2011–2015 m. Vilniaus universitete.

Mokslinis vadovas:Prof. dr. Aleksandras Dobryninas(Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, sociologija – 05 S)

Disertacija ginama Vilniaus universiteto Sociologijos mokslo krypties taryboje.

Pirmininkė:Doc. dr. Rūta Žiliukaitė(Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, sociologija – 05 S)

Nariai:Doc. dr. Liutauras Kraniauskas(Klaipėdos universitetas, socialiniai mokslai, sociologija – 05 S)Doc. dr. Nerijus Milerius(Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filosofija – 01 H)Prof. dr. Arūnas Poviliūnas(Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, sociologija – 05 S)Prof. dr. Dina Rozenblit–Siegel(Utrechto universitetas, socialiniai mokslai, kriminologija)

Disertacija bus ginama viešame Sociologijos mokslo krypties tarybos posėdyje 2016m. vasario 26 d. 11:00 val. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto 201 auditorijoje.Adresas: Universiteto g. 9/1, LT-01513, Vilnius, Lietuva.

Disertacijos santrauka išsiuntinėta 2016 m. sausio 26 d.Disertaciją galima peržiūrėti Vilniaus universiteto bibliotekoje ir VU interneto sve-

tainėje adresu: http://www.vu.lt/lt/naujienos/ivykiu-kalendorius

2

VILNIUS UNIVERSITY

Maryja Šupa

PHYSICAL, LEGAL AND DISCURSIVE ASPECTS OF SOCIAL CONTROL OVERURBAN SPACE:

THE CASE OF A CENTRALLY LOCATED NEIGHBOURHOOD IN VILNIUS

Summary of doctoral dissertationSocial sciences, Sociology (05 S)

Vilnius, 2016

3

The dissertation was prepared at Vilnius University during 2011–2015.

Research supervisor:Prof. Dr. Aleksandras Dobryninas(Vilnius University, Social sciences, Sociology – 05 S)

The dissertation will be defended at a public sitting of the Scientific Council of So-ciology, Vilnius University.

Chairman:Assoc. Prof. Dr. Rūta Žiliukaitė(Vilnius University, Social sciences, Sociology – 05 S)

Members:Assoc. Prof. Dr. Liutauras Kraniauskas(Klaipėda University, Social sciences, Sociology – 05 S)Assoc. Prof. Dr. Nerijus Milerius(Vilnius University, Humanities, Philosophy – 01 H)Prof. Dr. Arūnas Poviliūnas(Vilnius University, Social sciences, Sociology – 05 S)Prof. Dr. Dina Rozenblit–Siegel(Utrecht University, Social sciences, Criminology)

The official defence of the dissertation will be held at 11:00 on February 26, 2016,at the Department of Philosophy, Vilnius University, room 201. Address: Universiteto st.9/1, LT-01513, Vilnius, Lithuania.

The summary of the doctoral dissertation was circulated on January 26, 2016.The dissertation is available at the Vilnius University Library and online on the Vil-

nius university website at: http://www.vu.lt/lt/naujienos/ivykiu-kalendorius

4

Santrauka

Disertacijos problema ir aktualumas

Šios disertacijos problema – socialinės kontrolės taikymas miesto erdvėje. Šiuolaiki-niai miestai nuolat auga, plečiasi, keičiasi, juose eksperimentuojama su naujų technologijųtaikymu bei išbandomi nauji valdymo būdai. Socialinės kontrolės raišką būtent miesto erd-vėje verta tyrinėti dėl kelių priežasčių. Pirma, šios socialinės kontrolės strategijos dažnaiyra nematomos ir nereflektuojamos, o jų analizė leidžia kritiškai svarstyti normas, nusta-tomas ir palaikomas už formalios teisinės sistemos ribų. Jos nusako ne vien instituciniussantykius, bet atskleidžia bendresnes socialinės kontrolės transformacijas, vykstančias vė-lyvosios modernybės laikotarpiu. Antra, miestas yra kasdienio gyvenimo erdvė, kuriosneįmanoma išvengti. Todėl jos tvarkymo klausimai paliečia kiekvieno miesto gyventojopatyrimus. Kartu aktualūs ir kritiniai svarstymai – kas, kaip ir kiek intensyviai kontroliuo-jama, kieno lūkesčius išpildo taikomi kontrolės būdai bei koks jų poveikis, kokios sutinka-mos pasipriešinimo formos ir jų vaidmuo. Minėtus veiksnius svarbu reflektuoti, svarstantapie miestų kūrimo, erdvės tvarkymo principus ir jų poveikį miesto gyvenimo kokybei.Galiausiai, taisyklių nustatymo ir socialinės kontrolės mechanizmai – pavyzdžiui, teritori-jų planavimas – veikia ne tik dabarties, bet ir ateities miestą.

Socialinės kontrolės problematiką miesto gyvenime nagrinėjama nuo Platono „Vals-tybės“ ir T. Moore'o „Utopijos“, bet sociologinės analizės objektu tapo XIX a. ir XX a.pradžios K. Marxo ir F. Engelso, F. Tönnieso, G. Simmelio darbuose, o konkretesnę em-pirinę išraišką įgavo XX a. pirmos pusės Čikagos mokyklos atstovų darbuose. Dalis pa-starųjų, suformulavę teorines miesto kaip ekologijos prielaidas (R. Park ir E. Burgess) beikiekybines metodikas nusikaltimams miesto erdvėje tirti (C. Shaw ir H. D. McKay), tapopozityvistinių miesto studijų moksliniais pirmtakais, o taip pat suformulavo ekologinę pa-radigmą, kuria didžiąja dalimi rėmėsi besiformuojanti pozityvistinės krypties kriminologi-ja. Pozityvizmas kriminologijoje taip pat remiasi struktūrinio funkcionalizmo paradigmabei metodologiniu individualizmu (Young 1997; vii), todėl traktuoja normos pažeidimąkaip individo ydą, kurią visuomenė turi nubausti, kad išgytų ir atstatytų pažeistą pusiau-svyrą. Kaip atsvara šiam požiūriui susiformavusi kritinė kriminologija siejo nusikaltimųpriežastis su kapitalistinės visuomenės struktūra, žvelgė į „deviantiškumą, normalumą irnetvarką kaip į struktūrinę visos visuomenės [o ne paskirų individų] problemą“ (van Swa-aningen 1997; 3). Pagrindinis tyrimų objektas buvo baudžiamojo teisingumo institucijos,nusikaltimo ir nusikaltėlio sąvokų konstravimas ir priskyrimas konkretiems individams beisocialinėms grupėms, o taip pat medijų konstruojamas viešasis diskursas apie nusikaltimus

5

(van Swaaningen 1997; 3).Šią pozityvistinės ir kritinės kriminologijos priešpriešą tęsia šiuolaikinės jų atšakos.

Pozityvistų pusėje taikomos teorinės prieigos – aplinkos kriminologija (angl. environmen-tal criminology), racionalaus pasirinkimo kriminologija bei jos taikomoji atšaka – situacinėnusikaltimų prevencija, aktuarinis teisingumas (angl. actuarial justice), raidos kriminolo-gija (angl. life-course criminology), o kritinės prieigos tęsinys – kultūrinė kriminologija.Šalia kitų nesutarimų, šios stovyklos pažymi du skirtingus požiūrius į normų nustatymą beipažeidimus miesto erdvėje. Pozityvistinės kriminologijos šalininkai erdvę laiko kontro-liuojamu, foniniu kintamuoju. Tuo tarpu kultūriniai kriminologai miestą mato kaip erdvę,kur normos nuolat (per)kuriamos ir patiriamos kaip įtampa tarp suplanuoto ir išgyvena-mo miesto (Ferrell et al. 2008). Jų pozicija pažymi erdvinį posūkį (angl. spatial turn)kultūrinėje kriminologijoje (Hayward 2012), kai erdvė tampa veiksniu, iškeliamu į pirmąplaną.

Vienas iš autorių, savo darbuose išsamiai nagrinėjęs socialinės kontrolės temas, yraM. Foucault. Savo darbuose jis išplėtojo teoriją, pristatančią tris galios formas, taikomasšiuolaikinėse visuomenėse: suvereni, disciplinuojanti ir biopolitinė galia. Foucault išskyrėšias galios formas, tyrinėdamas, kaip suverenios galios dominuojamas feodalinis valdymastransformavosi į šiuolaikinę valstybę, kurioje dominuoja disciplina ir biopolitika. Tačiaušios galios formos ne nuosekliai pakeičia vienas kitą, o egzistuoja vienu metu ir priklau-somai nuo konteksto viena arba kita gali tapti dominuojančia. Kiekvienai galios formaibūdingas savitas apibrėžimas, tikslai, veikimo būdai, kontrolės technikos ir santykis suerdve. Disertacijoje ši prieiga buvo pasirinkta kaip viena iš pagrindinių teorinių atramų dėlkelių priežasčių.

Pirma, per pastaruosius penkiolika metų buvo pradėtos leisti anksčiau nepublikuotosM. Foucault paskaitos, skaitytos College de France. Dviejų paskaitų ciklų – „Visuomenęreikia apginti“ (pranc. „Il faut défendre la société“) (Foucault 2004 [1976]) ir „Saugumas,teritorija, populiacija“ (pranc. „Sécurité, territoire, population“) (Foucault 2007 [1978]),medžiaga pateikia kitokią galios formų sampratą nei ilgesnį laiką žinomi klasikiniai vei-kalai, pavyzdžiui, „Disciplinuoti ir bausti“ (Foucault 1998) arba „Seksualumo istorija“(Foucault 1999). Pastarieji darbai gilinosi į paskirų galios formų ypatybes (dažnai siejantjas su konkrečių institucijų veikla), o paskaitose buvo detaliai nagrinėjamas trijų galiosformų tarpusavio santykis, įtampos ir jų veikimo būdai skirtinguose kontekstuose.

Antra, Foucault yra įvardinęs miestą kaip vieną iš esminių veiksnių, paskatinusių su-siformuoti šiuolaikinius galios santykius bei socialinės kontrolės technikas (Foucault 2007[1978]; 63–64). Nors jis niekada nekūrė vientisos erdvę ar miestą apibrėžiančios teorijos,

6

beveik visuose jo darbuose įvairiais rakursais užsimenama apie erdvę ir erdvinį socialinėskontrolės veikimą. Taigi, Foucault teorijos naudojimas yra kitoks, nei abstrakčios sociali-nės kontrolės teorijos pritaikymas miesto erdvei. Nors požiūrio į erdvę susisteminimas irapibendrinimas kelia iššūkį, rezultatas remtųsi autoriaus išsakytais teiginiais apie teorijospritaikymą miesto atvejui, o ne jų ekstrapoliacijomis.

Trečia, perskyra tarp dviejų šiuolaikinių galios formų – disciplinuojančios ir biopoli-tinės – atspindi praktinio lygmens įtampas. Kriminologiniu požiūriu socialinės kontrolėstransformacijos per paskutinį 50–metį apibūdinamos kaip pradinis trumpalaikis liberaliza-vimas, po kurio sekė kontrolės kiekybinis ir kokybinis intensyvėjimas (Cohen 1985). Poli-tikai ir sprendimų priėmėjai pradėjo remti dvi pagrindines prieigas prie socialinės kontrolės– bausmių griežtinimo politiką bei prevencinių technikų taikymą (Garland 2001).

Posūkis bausmių griežtinimo link atspindi disciplinuojantį siekį izoliuoti transgre-suojančius subjektus ir stiprinti institucinę priežiūrą. Tuo tarpu aktuarinis teisingumas irsituacinė nusikaltimų prevencija parodo, kaip į mokslą bei viešąją politika įpinami biopo-litiniai – populiacijos gyvenimo kokybės bei rizikos mažinimo – interesai. Kritinės beikultūrinės kriminologijos atstovų abiems minėtiems požiūriams išsakoma kritiką galimatraktuoti kaip disciplinos ir biopolitikos dekonstrukciją kriminologijos mokslo lauke. Kar-tu, ši kritika telkia dėmesį į klausimus, kuriuos kalbėdamas apie galią kėlė Foucault, irparodo, kad jie išlieka aktualūs. Be to, galima rasti sąsajų tarp Foucault galios formų –ypač biopolitikos – ir kitų aktualių šiuolaikinių tyrimų tematikos: rizikos visuomenė, ta-kioji modernybė ir baimė (Bauman 2006), savanoriškas rizikavimas (Lyng 2008, 2005),nusikaltimų baimė kaip valdymo instrumentas (Lee 2007; Simon 2009), nusikaltimų kont-rolė kaip pramonė (Christie 1993).

Taigi, miestas yra svarbus socialinės kontrolės objektas, o socialinės kontrolės strate-gijų analizė panaudojant būtent miesto erdvę gali atskleisti įtampas, kurias patiria kasdieniogyvenimo subjektas, ir bruožus, kuriais pasižymi sprendimų priėmimo procesas visuome-nės mastu. M. Foucault suformuluota galios formų schema pateikia „konceptualizavimoįrankius“ siekiantiems kritiškai analizuoti šiuolaikinių galios santykių raidą ir kaitą (Val-verde 2010).

Tačiau čia iškyla kita problema – kaip tiksliai įmanoma konceptualizuoti socialinękontrolę miesto erdvėje, kas yra aktualiausios jos raiškos priemonės, kokie realūs refe-rentai? Atsakymus į šiuos klausimus pateikia naujausi – pastarųjų dviejų dešimtmečių –miesto erdvių tyrimai, susiję, be kitų klausimų, ir su socialine kontrole. Visų pirma, tai– kultūrinių kriminologų darbai, akcentuojantys erdvinio posūkio reikšmę deviacijų tyri-mams (Hayward 2004) bei kritiniai miesto sociologai, iš naujo iškeliantys būtent erdvės

7

ir vietos pirmumą kaip esminį vėlyvosios modernybės socialinių reiškinių tyrimo prieigą(Gieryn 2000; Soja 2003; Borer 2006). Antra – teisinė geografija (Delaney 2015; Bra-verman et al. 2014; Bennett ir Layard 2015), XX a. pabaigoje užsimezgusi dalykinė sritis,tyrinėjanti, kokios abipusio poveikio sąsajos įmanomos tarp įstatymų ir erdvinių struktūrų,kaip jos gali formuoti viena kitą. Galiausiai semiotikos tyrimuose per pastaruosius 15 metųišryškėjo semiotinio kraštovaizdžio idėja (Jaworski ir Thurlow 2010; Laitinen ir Zabrod-skaja 2015; Zabrodskaja ir Milani 2014), kuri ekstrapoliuoja galios santykius iš viešosioseerdvėse matomų diskursyvinių ženklų. Šie ženklai – tai viešojo ženklinimo objektai (angl.public signage), apimantys visus materialius tekstinius bei vizualinius simbolius viešojo-je erdvėje – pradedant kelio ženklais, baigiant grafičiais. Apibendrinant visus išvardintustyrimus, pirmasis socialinės kontrolės referentinis aspektas – fizinė erdvės struktūra, kuriąsudaro pastatai, erdvės tarp pastatų ir jų santykį su aplinka nustatantys objektai, antras lyg-muo – įstatyminis, o trečias – diskursyvinis, apimantis viešojoje miesto erdvėje prieinamądiskursą, kuris, skirtingai nei kitos diskurso formos (pavyzdžiui, masinės medijos, arba tapati teisė), yra aptinkamas tik fiziniu pavidalu ir pritaikomas prie erdvinių miesto struktūrų.

Mokslinis naujumas

Disertacijos mokslinį naujumą sudaro du pagrindiniai aspektai. Pirmasis susijęs sudarbo įnašu į M. Foucault teorijomis paremtas miesto studijas, antrasis – su indėliu į socia-linės kontrolės ir miestų problematikos tyrinėjimus Lietuvoje.

M. Foucault teorijų įkvėptiems miesto tyrimams yra būdingi kelios bendros teori-nės bei metodologinės nuostatos. Teoriniu požiūriu, daugumos jų autoriai kaip pagrindinępasirenka arba disciplinuojančios (Lianos 2003; Hannah 1997; Connellan 2013), arbabiopolitinės (Crampton 2007; Murakami Wood ir Ball 2013) galios sampratą. Kartaisjos pakeičiamos siauresnėmis sąvokomis, kurios negali pilnai atspindėti visų pasirinktosgalios formos ypatumų, pavyzdžiui, disciplina sutapatinama su panoptikonu, o biopolitika– su valdysena (angl. governmentality). Tokia prieiga prieštarauja M. Foucault paskaitoseišsakytai nuostatai, kad galios formos veikia neatskiriamai viena nuo kitos ir skirtinguosekontekstuose dominuoja skirtingais būdais. Kartais, pasirinkę vieną galios formą, autoriaisiūlo ją papildyti papildomais veiksniais arba konceptualizuoja naują galios formą (Lianos2003; Hannah 1997), neatsižvelgdami į tai, kad pats M. Foucault kituose šaltiniuose jauyra aptaręs tokias galimybes.

Metodologiniu požiūriu, autoriai dažnai kaip tyrimo objektą pasirenka vieną, uždarąstruktūrą, pavyzdžiui, kalėjimą (Sibley ir van Hoven 2009) arba mokyklą (Pike 2008). Ki-tas dažnas panašumas – konceptualizavimo lygmenyje priskirti disciplinos veikimą mikro

8

lygmens sąveikoms, o biopolitikos – makro lygmeniui (Crampton 2003; Pike 2008; Han-nah 1997). Galiausiai, nors kai kurie autoriai (pavyzdžiui, Legg 2005) savo literatūrosapžvalgose išsamiai aptaria dvi arba visas tris galios formas, bet empirinėje analizėje pa-naudoja tik vieną arba išvengia sąsajų tarp teorijos ir duomenų interpretavimo.

Šis darbas siekia papildyti minėtas M. Foucault teorijomis paremtas erdvės studi-jas dviem požiūriais. Pirma, jame atliekama ir disciplinuojančių, ir biopolitinių socialinėskontrolės strategijų analizė realioje miesto erdvėje, nagrinėjamas ne tik paskiras jų vei-kimas, bet ir potenciali sąveika. Antra, tyrimo objektu pasirinktas miesto kvartalas, o nepavienė institucija. Tokiu būdu užtikrinama didesnė potenciali galios ir socialinės kontro-lės įvairovė, bei galimybė palyginti jų taikymą skirtingose erdvėse.

Lietuvoje socialinės kontrolės tyrinėjimai vyksta keliomis tarpusavyje retai sutinkan-čiomis kryptimis. Pirma, socialinė kontrolė gali būti aptariama kaip teorinė sąvoka (Zda-nevičius 2000; Gavėnaitė 2007, 2008; Lavrinec 2006) arba istorinis reiškinys – sovietineivisuomenei būdingas bruožas (Leonavičius ir Ozolinčiūtė 2008; Leonavičius 2008; Sa-muilova ir Ališauskienė 2011), o ne išgyvenama, aktuali dabartinės tikrovės dalis. Antra,kai kurių mokslininkų darbuose socialinė kontrolė naudojama kaip šalutinė arba paaiški-namoji sąvoka, bet netampa tyrimo objektu (Juodaitytė 2007; Česnuitytė 2008; Urbana-vičienė 2011). Galios santykių samprata, apart teorinių pasvarstymų (Mazgelytė 2014;Isoda 2014; Bielskis 2014), dažniausiai aptinkama lyties, seksualumo ir šeimos santykiųtyrimuose (Šumskaitė 2014; Čiurlytė ir Večkienė 2008; Kraniauskienė 2005). Rečiaušią sąvoką galima sutikit kitose mokslo srityse – švietimo (Duoblienė 2009), socialiniodarbo (Ruškus et al. 2013; Švedaitė-Sakalauskė et al. 2014; Blažytė 2008; Juodeškaitėir Mažeikienė 2012), psichinės sveikatos (Šumskienė ir Pūras 2014), kriminologijos (Pet-kevičiūtė 2010, 2014), tačiau ir čia galia dažniausiai susiejama su lytimi ir lyties raiška.

Netiesiogiai socialinės kontrolės klausimai nagrinėjami architektų ir urbanistų dar-buose. Šie dažniausiai nagrinėja miesto raidos klausimus: sovietinės architektūros cha-rakteristikas ir miesto planavimą (Drėmaitė et al. 2012; Drėmaitė 2011; Petrulis 2006;Gudelytė 2012; Antanavičiūtė 2009; Weeks 2008; Linartas 2009; Mankus 2014; Novic-kas 2012), sovietinės architektūros palikimą (Nekrošius 2012; Drėmaitė 2012), sovietiniųerdvių transformacijos į posovietines įtampas (Grunskis ir Šiupšinskas 2012; Buivydas irSamalavičius 2011; Urbonaitė 2013; Kšivickaitė 2008; Petrulis 2006, 2012; Vyšniū-nas 2008; Grunskis ir Šiupšinskas 2012), tapatybės ir atminties politiką mieste (Grun-skis 2009; Novickas 2009), posovietinę miesto kaitą (Gražulevičiūtė–Vileniškė ir Urbo-nas 2010; Urbonaitė 2012; Vyšniūnas 2006; Rudokas 2013; Grunskis ir Mankus 2013;Čaikauskas 2008; Gerdvilis 2012; Jakovlevas–Mateckis 2008; Urbonaitė 2013; Linar-

9

tas 2010), miesto tikrovės santykį su strateginiu planavimu (Juškevičius ir Gaučė 2010;Juškevičius et al. 2009; Kajackaitė 2011; Glemža 2011; Motieka 2009). Visais šiais at-vejais socialinė kontrolė netiesiogiai sutapatinama su politine galia, ideologijomis, erdviųsimboline reikšme, o erdvė analizuojama kaip visiškai nuo jų priklausomas objektas.

Geografai ir sociologai dėmesį telkia į esamą miesto erdvės struktūrą bei jos raidąkaip posovietinių transformacijų pasekmę, tirdami tokius reiškinius kaip priemiesčių raida(Cirtautas 2015), kiekybinių rodiklių pokyčiai (Bučys 2010, 2013), erdvinė socialinė at-skirtis (Leonavičius ir Žilys 2009; Tereškinas ir Žilys 2013; Žilys 2013), globalizacijos,kapitalizmo, neoliberalizmo įtaka miesto raidai (Cirtautas 2015; Rubavičius 2008; Čiupa-ilaitė 2012). Šios studijos dažnai pateikia kritinį požiūrį į miesto kaitą, paremtą empiriniaistyrimais, o ne architektams bei urbanistams labiau būdinga normatyvine pozicija. Tačiauminėti autoriai taip pat nenagrinėja socialinės kontrolės problematikos tiesiogiai.

Daugelio sociologų, architektų ir urbanistų darbams tinka kritika, išsakyta istoriniamsmiesto tyrinėtojams (Jogėla et al. 2008; 9): jų darbuose analitinis dėmesys dažniausiaiapsiriboja vienu konkrečiu pastatu ar pastatų tipu, o ne kvartalu ar rajonu.

Keletas antropologinių bei sociologinių studijų nagrinėja socialinius konfliktus, pa-sipriešinimą, įgalinimą arba galios netekimą miesto gyventojų santykiuose su gyvenamą-ja aplinka (Lapinskas 2008; Milstead 2008; Milstead ir Miles 2011; Svolkinas 2006;Urbonaitė–Barkauskienė 2014; Čiupailaitė 2014; Aglinskas 2014). Visais šiais atvejaisgalios santykiai mieste nagrinėjami per konkrečios socialinės grupės perspektyvą, jos do-minuojančią arba subordinuotą poziciją kitų grupių atžvilgiu, o miestas – erdvė, kuriojekovojama dėl galios daryti įtaką fizinei erdvei arba ją naudoti transgresyviai.

Kriminologiniuose darbuose, nagrinėjančiuose miestą lietuviškame kontekste, domi-nuoja socialinės kontrolės nagrinėjimas per saugumo ir nusikaltimų prevencijos prizmę.Tai – teoriniai pasvarstymai apie nusikaltimų prevencijos priemonių taikymą miesto erd-vėje (Pocienė et al. 2010; Pocienė 2009), kiekybiškai tiriamas nusikaltimų pasiskirstymaserdvėje ir jo įtaka saugumo jausmui (Dobryninas ir Gaidys 2004; Babachinaitė et al. 2008;Ceccato ir Lukytė 2011; Bielinskas et al. 2014; Jakaitis ir Bielinskas 2013). Šios studijosatstovauja pozityvistinės kriminologijos požiūriui į erdvę kaip kintamąjį, su kuriuo reikiadirbti, siekiant mažinti rizikas, taikyti situacinę nusikaltimų prevenciją, aktuarinį teisin-gumą. Socialinės kontrolės priemonės pateikiamos kaip saugumo technologijos, apriorinėviešoji gėrybė, vengiama kritinių klausimų apie jų taikymo pasekmes (ne tik teigiamas, betir neigiamas) ir socialinės kontrolės intensyvumą.

Taigi, Lietuvos kontekste šio darbo naujumą sudaro keli aspektai. Pirma, jo tyrimoobjektas – iki šiol tik netiesiogiai nagrinėta socialinės kontrolės miesto erdvėje problemati-

10

ka. Antra, derinami keli skirtingi miesto erdvės tyrimometodai, bei siekiama plėtoti kritinępoziciją. Trečia, jai interpretuoti taikoma kitokia nei ankstesniuose tyrimuose teorinė priei-ga. Bendresne prasme disertacijos tema ir pagrindinės tyrimo prielaidos atliepia pastaruojumetu išsakomus kvietimus dažniau taikyti erdvinę prieigą disciplinose, nagrinėjančiose ga-lios bei socialinės kontrolės problemas, o taip pat įsilieja į palyginti naujas ir Lietuvoje darneplėtotas teisinės geografijos ir semiotinių kraštovaizdžių tyrimų sritis.

Disertacijos tikslas ir uždaviniai

Disertacijos tikslas – nustatyti, kokia socialinės kontrolės strategijų įvairovė veikiamiesto erdvę Vilniuje bei koks tarp jų santykis.

Šiam tikslui įgyvendinti pasitelkti trys uždaviniai:

1. Pritaikyti M. Foucault disciplinuojančios ir biopolitinės galios formų sampratas šiuo-laikines socialinės kontrolės miesto erdvėje tyrimui.

2. Remiantis naujausias kritinių miesto studijų, kultūrinės kriminologijos, teisinės geo-grafijos ir semiotinių kraštovaizdžių tyrimais, konceptualizuoti socialinę kontrolęmiesto erdvėje.

3. Atlikus atvejo studiją, ištirti, kokia yra socialinės kontrolės priemonių raiška bei jųpritaikymas konkrečiame miesto kvartale.

Ginamieji teiginiai

1. M. Foucault galios formos suteikia galimybę analizuoti socialinę kontrolę miesto erd-vėje, atsižvelgiant į šiuolaikinį dėmesį saugumui, rizikos valdymui ir bausmių griež-tinimui.

2. Galios formos, sąlygojančios socialinės kontrolės praktikas miesto erdvėje, gali būtiatskleidžiamos per tris erdvės aspektus – fizinį, teisinį bei diskursyvinį.

3. Miesto aplinkoje disciplinuojanti ir biopolitinė galia yra glaudžiai susijusios; abi stra-tegijos dažnai taikomos ir nė viena nėra dominuojanti kuriame nors iš erdvės aspektų.Taip pat glaudžiai tarpusavyje susiję ir fizinis, teisinis bei diskursyvinis aspektai.

Tyrimo metodika

Empirinio tyrimo metodai buvo pasirinkti iškėlus tokius tyrimo klausimus:

11

1. Kaip disciplinuojanti bei biopolitinė galia išreiškiamos fiziniame, teisiniame bei dis-kursyviniame miesto erdvės lygmenyje?

2. Koks yra santykis tarp disciplinuojančių bei biopolitinių socialinės kontrolės strate-gijų miesto erdvėje?

3. Koks yra santykis tarp fizinių, teisinių bei diskursyvinių socialinės kontrolės aspektųmiesto erdvėje?

Pasirinkta tyrimo strategija – kokybinė atvejo studija. Ši strategija tinkama dėl ke-lių priežasčių, kurias detaliau aptarė (Yin 2003). Pirma, ji tinkama naudoti tiriant realiuskasdienio gyvenimo kontekstus, o būtent tokia yra miesto erdvė. Antra, tyrimo pradžio-je nebuvo aišku, kokios yra skirtingų galios formų ribos ir tikslūs empiriniai referentai, oatvejo studiją galima pritaikyti tokiam neapibrėžtumui. Trečia, dėl daugybės susikirtimotaškų tarpM. Foucault galios formų ir analizuojamųmiesto erdvės lygmenų, gaunama daugaktualių kintamųjų (angl. variables of interest), kurie reikalingi norint užtikrinti pakanka-mai turtingą analitinę studijos medžiagą. Ketvirta, dėl tiriamų miesto aspektų įvairovėstiko taikyti kelis skirtingus duomenų rinkimo ir analizės metodus, o tai taip pat yra vienasiš atvejo studijos atlikimo reikalavimų. Galiausiai, atvejo studija tinka dirbant su iš ankstosudarytu teoriniu pagrindu.

Pasirinktas tyrimo objektas – Vilniaus miesto centrinės dalies kvartalas, kurį ribojaLukiškių aikštė, Gedimino prospektas ir Neris. Atvejo studijoje buvo derinamas stebėji-mas, fotodokumentacija, kartografavimas bei kokybinė teisinių dokumentų analizė.

Disertacijos struktūra

1 skyrius sudaro teorinį darbo pagrindą. Jame, remiantis M. Foucault, pristatomigalios formų apibrėžimai ir įvertinama jų reikšmė norint suvokti socialinę kontrolę šiuolai-kinėse visuomenėse. Toliau aptariamos galios formų tarpusavio sąsajos, normos ir trans-gresijos sampratos bei žinojimo gamyba. Skyriaus pabaigoje analizuojami M. Foucaultteiginiai apie miesto erdves ir pateikiama kritinė apžvalga šiuolaikinių miesto tyrimų, ku-rie remiasi šiais teiginiais.

2 skyriuje nustatoma, į kokius socialinius kontrolės aspektus miesto erdvėje susitelkianaujausios teorinės ir empirinės mokslinės diskusijos. Pristatomos pagrindinės idėjos iškriminologijos, kritinių miesto studijų, teisinės geografijos bei miesto semiotikos darbų beiapžvelgiami Lietuvoje atlikti tyrimai, susiję su socialinės kontrolės problematika miestoerdvėje.

12

3 skyrius prasideda koncepcine schema, paremta ankstesnių dviejų skyrių teorinėmisišvadomis, pateikiamas tyrimo dizainas ir apžvelgiama tiriamos erdvės istorinė raida. Tyri-mo rezultatus paaiškina, kokiais disciplinuojančios ir biopolitinės galios bruožais pasižymifiziniai, teisiniai bei diskursyviniai miesto erdvės lygmenys.

Tyrimo rezultatai

Atsižvelgiant į naujausius tyrimus, kuriuose skirtingais rakursais nagrinėjama sociali-nės kontrolės problematika miesto erdvėje, šis reiškinys konceptualizuojamas trijuose lyg-menyse. Tai – fizinis lygmuo, kurį sudaro pastatai ir erdvės struktūra, teisinis lygmuo –įstatymai, bei materialusis diskursas, kurį sudaro viešosios erdvės ženklinimas. Su kiekvie-nu lygmeniu susijusios prielaidos, kuriomis buvo remiamasi, formuluojant tyrimo tikslusbei metodiką:

1. Fizinis lygmuo. Pirma ir viena svarbiausių prielaidų – erdvės bei vietos pirmenybėprieš kitus veiksnius, analizuojant socialinę kontrolę mieste. Erdvė šiuo atveju api-brėžiama kaip urbanistinės aplinkos dalis įsiliejanti į socialinį audinį, tiriamoji erdvėiki konkretaus žinojimo išgavimo. Vėliau joje išskiriamos vietos – pastatai bei ki-tos erdvinės dedamosios – kurios įvietina socialinės kontrolės praktikas. Socialinėskontrolės taikymas urbanistinėse erdvėse atspindi kritinių miesto studijų ir kultūrinėskriminologijos akcentuojamą kultūrinę perspektyvą – šiuo atveju, specifinę sociali-nės kontrolės kultūrą, kurioje dominuoja disciplinuojančios ir biopolitinės strategijos.Fizinė erdvės struktūra ir įvairių joje išdėstytų objektų savybės atveria „minkštosiosgalios“ taikymą ir už teisės ribų išeinančią socialinę kontrolę.

2. Teisinis lygmuo. Remiantis interpretyvistiniu ir postsuvereniškuoju požiūriu į teisėsvaidmenį M. Foucault darbuose, laikomasi prielaidos apie dvigubą teisinės sistemostransformaciją. Pirma, pasikeičia suvereno samprata, nes modernybės laikotarpiuišnyksta tiesioginis atitikimas tarp suvereno ir valstybės. Antra, šiuolaikinėje valsty-bėje pasikeičia ir teisės vaidmuo. Teisėkūra ne vien nustato draudimus, bet ir nustatosocialinių grupių tarpusavio santykius bei įsipareigojimus. Teisinės priemonės įtvir-tina disciplinuojančios ir biopolitinės valdysenos strategijas. Įstatymai tampa spe-cifiniu tiesos režimu, utopine socialinio gyvenimo vizija. Prie šių prielaidų galimapridėti teisinės geografijos poziciją, teigiančią, kad teisė ir erdvė konstituoja vienakitą. Taip užtikrinamas galios santykių kūrimas ir palaikymas miesto erdvėje. Erdvėtampa scena, kur įprasminama teisė virsta materialia, vizualia, o ne abstrakčia, struk-tūra. Teisinės nuostatos gali daryti įtaką erdvinei miesto struktūrai, o besikeičianti

13

erdvinė miesto struktūra gali keisti įstatyminės bazės formą bei turinį. Pažymėtina irtai, kad teisė nėra tolygiai pasklidusi erdvėje, o erdvinė tikrovė kartais prieštaraujateisiniam tiesos režimui.

3. Diskursyvinis lygmuo. Įvairios viešosiose erdvėse panaudojamos medijos ir iš jų su-kuriami ženklai – tekstai, vaizdai, simboliai – sudaro miesto semiotinį kraštovaiz-dį. Savo forma ir turiniu jie tampa materialaus socialinės kontrolės diskurso dalimi– gamindami, atgamindami bei įtvirtindami tam tikras erdvinio žinojimo schemas,bei patys būdami socialinės kontrolės objektais. Remiantis semiologine prieiga priesemiotinių kraštovaizdžių tyrinėjimo, ženklus viešojoje erdvėje, jų formą bei turi-nį, galima tyrinėti kaip tyrimo objektą, kuris yra tiek pat vertingas kaip kontekstiniųkintamųjų analizė – šių ženklų gamybos, vartojimo arba su jais susijusių kognity-vinių sąveikų. Šios analizės pakanka, norint nustatyti viešaisiais ženklais kuriamųžinių tarpusavio santykį, įtampas bei kuriamą galios santykių hierarchiją. Įvietintasmaterialusis diskursas vienodai prieinamai atspindi ir formalias, ir neformalias ar užreguliavimo ribų atsiduriančias socialinės kontrolės formas. Galiausiai, anot kultūri-nės kriminologijos atstovų, miesto kraštovaizdyje svarbu ieškoti ne tik transgresiniųsocialinių praktikų, bet ir transgresyvių, dominuojantiems prieštaraujančių, diskursųžymių.

Empirinio tyrimo pagrindas – koncepcinė schema, kurioje M. Foucault galios formosderinamos su minėtais trejais miesto erdvės tyrimo lygmenimis. Ši schema pavaizduota1 lentelėje. Stulpeliuose patalpintos disciplinuojančios ir biopolitinės galios formos beipapildoma (kontr)elgsenos kategorija, žyminti tiek disciplinai, tiek biopolitikai būdingusnormų nustatymo procesus. Eilutėse patalpinti socialinės kontrolės miesto erdvėje lygme-nys.

14

Socialinės kontrolės aspektaiKraštovaizdžio as-pektai

Elgsena ir kontrelg-sena

Disciplina – hierar-chijų valdymas

Biopolitika – srautųvaldymas

Fizinis: erdvėsstruktūra

Erdvės naudojimas(ne) pagal paskir-tį; Pastatų funkcio-nalumas

Prieigos ribojimas;Pastatų atskyrimas;Pastatų matomumas

Populiacijų srau-tų nukreipimas;Prekių, pinigų beiatliekų judėjimovaldymas

Teisinis: įstatyminėbazė

Formaliai nusta-tytos erdviniųpraktikų normos;

Teisinis subjektų irjų santykių konstra-vimas; Išorinis dis-kursyvinių praktikųreguliavimas

Teisinis prekių,pinigų bei atliekųreguliavimas; Teri-torijų planavimas;Gyvenimo ir mirtiesreguliavimas;

Diskursyvinis:miesto medijos

Viešojo ženklinimoformos ir turinioįvairovė; Netei-sėtas ženklinimaskaip diskursyvinispasipriešinimas

Formalūs ir ne-formalūs elgesnosdiskursai; Žinojimohierarchijos

Formalūs ir nefor-malūs srautų diskur-sai

1 lentelė: Socialinė kontrolė miesto erdvėje: analizės schema.

Schemos tikslas – nurodyti gaires, kurios leidžia kiekvieną iš trijų miesto erdvės as-pektų interpretuoti pritaikant M. Foucault koncepcijas:

1. Fizinis lygmuo. Fizinėje erdvėje normų nustatymas ir elgsenos bei kontrelgsenosapibrėžimas veikia per erdvės naudojimą pagal ir ne pagal paskirtį, bei jos funkcijųnustatymą, palaikymą arba kaitą, įgalinančią arba užkertančią kelią specifinėms elg-senos formoms. Čia svarbus ir laiko aspektas – erdvės funkcijų gebėjimas išlaikytifunkcionalumą, nepaisant laiko tėkmės. Disciplinuojančią galią fiziniame lygmenyjesudaro fizinių struktūrų hierarchijos, kurias papildo kitos disciplinavimo technikos:prieigos ribojimas, erdvių atskyrimas, matomumas. Biopolitinis srautų valdymas,iš pradžių kaip koncepcija taikytas populiacijų bei prekių judėjimas, neoliberaliamemieste papildomai apima ir pinigų bei atliekų srautus, o fizinė erdvė tampa priemone

15

šiuos srautus skirstyti bei valdyti.

2. Teisinis lygmuo. Įstatyminė bazė užtikrina formalųjį elgsenos bei kontrelgsenos at-skyrimą ir legitimuoja erdvinių praktikų normas, taigi, sukuria tiesos režimą, apibrė-žiantį socialines sąveikas mieste. Disciplinuojanti galia legitimuojama įstatymais,kurie nustato subjektų santykius – nuo erdvės priklausančius vaidmenis ir pareigas.Teisė – taip pat išorinė materialaus diskurso disciplinavimo priemonė, apibrėžiantisu viešuoju ženklinimu susijusius draudimus, taisykles, ritualus ir doktrinas. Biopo-litiniu požiūriu teisė yra svarbi priemonė užtikrinti formalųjį srautų reguliavimą beiteritorijų planavimą, nukreipiant kontrolę ne tik į dabarties, bet ir į ateities miestą. Ki-tas biopolitinis aspektas teisėje – gyvenimo ir mirties, o plačiąja prasme – biologiniogyvenimo kokybės – reguliavimas.

3. Diskursyvinis lygmuo. Šiame lygmenyje elgsena ir kontrelgsena išsiskiria per viešojoženklinimo formos, turinio, autorystės bei tikslų įvairovę. Čia taip pat gali slypėti irdiskursų pertrūkio bei pasipriešinimo pažadas. Disciplinos požiūriu, viešajame žen-klinime išreiškiamos erdvinio žinojimo hierarchijos, o taip pat viešasis ženklinimasgali atgaminti būtent disciplinuojantį pageidaujamos elgsenos diskursą ir biopolitinįsrautų valdymo diskursą.

Taigi, kiekvienas miesto erdvės ir galios konceptualizavimo aspektų susikirtimas su-daro pagrindą atskiriems tyrimo klausimams. Tačiau taip pat svarbios ir šių aspektų są-veikos, bendro veikimo problemos. Pirma problema – disciplinos ir biopolitikos santykis.Abejų galios formų siekis – išlaikyti subjektų elgseną bei kontrelgseną galios veikimo ri-bose. Tačiau disciplinuojančios ir biopolitinės šio siekio įgyvendinimo strategijos priklau-somai nuo konteksto gali viena kitą palaikyti ir stiprinti, arba paneigti. Antra problema –potencialiai glaudžios sąsajos tarp fizinio, teisinio bei diskursyvinio miesto erdvės lygme-nų.

Tiriamoji erdvė – tai ir tipinis, ir unikalus atvejis Vilniausmiesto kontekste. Ši vietovėyra maišytos paskirties, joje yra institucinių, gyvenamųjų bei poilsio erdvių. Architektūrareprezentuoja įvairias istorines epochas ir stilius nuo XVIII a. vidurio iki dabar. Privačios,komercinės ir valstybei priklausančios struktūros apima pačias įvairiausias funkcijas: kelimokslinių tyrimų institutai, kalėjimas, mokykla, vaikų darželis, apleista ligoninė, bažny-čia, parlamentas, nacionalinė biblioteka, aukščiausias teismas, šiuolaikiniai daugiaaukščiaibiuro pastatai, finansų bei užsienio reikalų ministerijos, gyvenamieji kvartalai, smulkausverslo įstaigos, kaimynystės aludė, maitinimo įstaigos.

16

Viena vertus, šis plotas pasižymi visam miestui būdingais bruožais: pastatų ir dirb-tinių struktūrų bei gamtinių erdvių artumas, atvirų ir užstatytų erdvių derinimas, apleistųir gerai išlaikytų, prižiūrėtų struktūrų buvimas šalia. Kitos Naujamiesčio dalys pasižymipanašiais architektūriniais bruožais – perimetriniu užstatymu, keliaaukščiais akmens arbaplytų statiniais. Gyvenamosios, komercinės bei valstybinės paskirties susimaišymas taippat yra tipinis daugeliui miesto centre esančių rajonų daugelyje Europos miestų.

Antra vertus, kai kurie bruožai suteikia šiam atvejui funkcinio ir struktūrinio unika-lumo. Kai kurie čia esantys statiniai yra savo pobūdžiu vieninteliai tokie visoje Lietuvo-je: Lukiškių kalėjimas bei Seimas. Antra, labai skirtingos paskirties pastatai yra fiziškailabai arti vienas kito. Pavyzdžiui, kalėjimą nuo šalia esančio vaikų darželio skiria 30 met-rų, nuo mokyklos – 40 metrų, o nuo parlamento – 300 metrų. 150 metrų pločio juostojetarp dviejų ministerijų telpa gyvenamasis kvartalas. Architektūriškai, šiame plote yra pa-lyginus didelis skaičius stalinistinio laikotarpio socialinio realizmo stiliaus pastatų. Kitasarchitektūriškai unikalus objektas – Montvilos kolonija, XX a. pradžios eksperimentinisgyvenamasis kvartalas. Tokioje įvairialypėje erdvėje yra tikimybė aptikti didesnę galiossantykių ir socialinės kontrolės formų įvairovę nei labiau vienalytėse vietovėse.

Nagrinėjant fizinį socialinės kontrolės lygmenį, pagrindiniai metodai fiksuoti kiekvie-no pastato charakteristikas buvo stebėjimas ir fotodokumentacija, o duomenų nagrinėjimuitaikyta vizualinė nuotraukų analizė ir kartografavimas. Nuotraukų naudojimas socialiniuo-se tyrimuose yra pagrįstas poreikiu fiksuoti ir analizuoti sudėtingas, vizualiai intensyviasstruktūras, kurių gausu šiam tyrimui aktualioje miesto erdvėje – pastatų, gatvių, tarpiniųerdvių. Stebint tiriamąją aplinką, fotodokumentacija padeda užfiksuoti detales, kurių ne-įmanoma adekvačiai perteikti stebėjimo užrašuose (Collier 2006). Tyrimo metu buvo sis-temingai fotografuojami visi tiriamojoje erdvėje esantys pastatai: iš pradžių daromi plates-nio rakurso kadrai (paprastai – gatvės arba kiemo vaizdai), o vėliau pastatai fotografuojamiiš arti, atkreipiant dėmesį į detalių matomumą, o taip pat tarpines erdves ir neįprastus ob-jektus. Papildoma vaizdinė medžiaga buvo surinkta pasinaudojus Microsoft Bing Bird'sEye View paslauga1. Ši leido peržiūrėti trimačius tiriamosios erdvės vaizdus ir suteikėpapildomą informaciją apie sunkiau prieinamų pastatų – pavyzdžiui, Lukiškių kalėjimo –struktūrą. Istoriniai duomenys buvo renkami iš Baltic InterSave duomenų bazės2.

1http://www.bing.com/maps/?v=2&lvl=19.33&dir=353.13&sty=o&form=LMLTCC2Anksčiau prieinama adresu http://paveldas.vilnius.lt tačiau nuo 2015 m. va-sario mėn. viešai nebeprieinama. Projekto žymių išliko Interneto archyve:http://http://web.archive.org/web/20060114012741/http://www.paveldas.vilnius.lt/ (2006) beihttp://web.archive.org/web/20111123151936/http://www.vilnius.lt/newvilniusweb/index.php/11/?env=4(2011).

17

Atlikus kokybinę duomenų analizę, buvo fiksuojami kiekvieno pastato charakteris-tikos, kurios atskleidė fizinius socialinės kontrolės referentus tiriamojoje erdvėje ir leidojuos susieti su disciplinuojančiais ir biopolitiniais socialinės kontrolės bruožais:

1. Bendras kontekstas: pastatymo data; nuosavybės forma; fizinė būklė;

2. Disciplina: pastato funkcija; pastato funkcijos ir realaus naudojimo atitikimas; aplin-kinės erdvės atribojimas; matomumas;

3. Biopolitika: žmogiškųjų srautų cirkuliavimas; srautų valdymas;

4. Disciplina arba biopolitika: dirbtinė ar natūrali erdvės raida; prieiga ir prieigos ribo-jimo priemonės.

Šios charakteristikos buvo kartografuojamos norint įvertinti bendrą tiriamosios erd-vės būklę.

Iš anksto nustatytos funkcijos suteikia formą fizinei erdvės struktūrai ir pastatams.Kai pastarieji imami naudoti, jie įgyja prieigos ribojimo, atskyrimo ir (ne)matomumo bruo-žų. Tokia architektūros ir socialinės kontrolės kombinacija savo ruožtu formuoja populia-cijų srautus kasdieniame gyvenime. Socialinės kontrolės strategijos turi ir laiko dimensiją- disciplinuojančios galios apribojimai skiriasi priklausomai nuo paros valandų ir savaitėsdienų, nuo kurių priklauso ir biopolitinių srautų judėjimo kryptis ir intensyvumas. Tai,kad tyrimo erdvėje yra sumaišyti skirtingų istorinių laikotarpių, funkcijų ir tankumo pasta-tai reiškia, kad yra mažai galimybių jiems taikyti vientisą, iš anksto suplanuotą kontrolėsstrategiją.

Prieigos ribojimo ir erdvių atskyrimo nuo aplinkos praktikos tiriamame kvartale tai-komi tik pastatams, bet ne didesnėms erdvėms tarp jų, išskyrus mokyklą bei kalėjimą.Didžioji dalis atskirtų erdvių yra prieinamos bent jau darbo dienomis, darbo laiku. Dau-guma pastatų yra nepermatomi dėl atsitiktinių ir tikslinių priemonių sumažinti langų per-matomumą. Įtakos tam turi ir struktūrinės savybės – dauguma didesnių apylinkės pastatųyra sudėtingos formos, sujungti taip pat sudėtingos formos praėjimais bei kiemais, o tokiastruktūra pertraukia perspektyvą akių lygyje.

Per tiriamą erdvę juda įvairūs gyventojų ir pastovių lankytojų (dažniausiai darbuoto-jų) srautai. Nors paroje yra laikotarpių, kai šie srautai apsikeičia vietomis, jie turi pakan-kamai erdvės maišytis, nes gyvenamojo ir kitokio tipo pastatai yra vienodai pasklidę povisą tiriamą erdvę. Mažesnių srautų judėjimas vyksta lokaliais maršrutas dienos metu. To-dėl skirtingos populiacijos buvo jungiamoji grandis tarp įvairių tiriamųjų erdvių: paslaugų

18

ir komercijos infrastruktūra yra pritaikyta gyventojų ir pastovių lankytojų srautams, o šiųsrautų nariai naudojasi infrastruktūra, judėdami per savo kasdienę rutiną.

Nagrinėjant teisinį kontrolės lygmenį, buvo atlikta kokybinė dokumentų turinio ana-lizė, į kurią įtraukti dviejų tipų teisiniai dokumentai: nacionalinio lygmens teisės aktai(kodeksai bei pavieniai įstatymai, susiję su konkrečiais tiriamojoje erdvėje sutinkamaispastatais arba erdvinėmis praktikomis) ir savivaldos lygmens teisės aktai, išplečiantys na-cionalinių įstatymų normų veikimo lauką:

1. Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodeksas;

2. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis kodeksas;

3. Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodeksas;

4. Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymas;

5. Lietuvos Respublikos Tabako kontrolės įstatymas;

6. Lietuvos Respublikos Alkoholio kontrolės įstatymas;

7. Lietuvos Respublikos Statybos įstatymas;

8. Lietuvos Respublikos Teritorijų planavimo įstatymas;

9. Lietuvos Respublikos Atliekų tvarkymo įstatymas;

10. Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymas;

11. Išorinės reklamos įrengimo taisyklės;

12. Vilniaus miesto tvarkymo ir švaros taisyklės;

13. Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklės;

14. Techninių eismo reguliavimo priemonių įrengimo ir jų priežiūros Vilniaus miestetvarkos aprašas;

15. Vilniaus miesto atliekų tvarkymo taisyklės;

16. Vilniaus miesto gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų ir inžinerinių įrengimųnaudojimo taisyklės;

17. Vilniaus miesto prekybos viešosiose vietose taisyklės;

19

18. Vilniaus miesto būsto pritaikymo neįgaliesiems vykdymo tvarkos aprašas;

19. Vilniaus miesto gatvėse atsiradusių įgriuvų, įdubų, inžinerinių šulinių avarinių gedi-mų operatyvaus šalinimo tvarkos aprašas;

20. Vilniaus miesto patalpų ir statinių, kurie yra nenaudojami ar naudojami ne pagal pa-skirtį arba yra apleisti ar neprižiūrimi, nustatymo tvarkos aprašas;

21. Vilniaus miesto statinių tinkamos priežiūros taisyklės;

22. Vilniaus miesto Nenaudojamų žemės sklypų nustatymo tvarkos aprašas;

23. Vilniaus miesto triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklės.

Kokybinės analizės metu visuose teisės aktuose buvo ieškoma straipsnių, susijusiųsu erdvės valdymu, elgsena konkrečiose erdvėse, erdvinėmis praktikomis, pageidaujamosir nepageidaujamos erdvinės elgsenos apibrėžimais. Medžiaga buvo koduojama pagal išanksto išskirtas platesnes kategorijas:

1. Normų nustatymas – su elgsena susiję įpareigojimai; apibrėžimai, nustatantys, kaslaikoma transgresija; erdvinei elgsenai taikomi draudimai bei apribojimai;

2. Disciplina – subjektų apibrėžimas ir jų hierarchijų nustatymas; erdvė kaip bausmėspriemonė; išorinis viešojo ženklinimo reguliavimas;

3. Biopolitika – srautų valdymas; gyvenimo ir mirties bei biologinės gyvenimo kokybėsreguliavimas.

Duomenų kodavimas vyko naudojant R biblioteką RQDA.Teisiniai draudimai bei įpareigojimai, nustatantys, kas laikoma elgesiu ir kontrelgesiu

miesto viešose erdvėse ir pastatuose, apibrėžia esminį skirtumą tarp disciplinuojančios irbiopolitinės galios įstatymuose. Pirmieji atsiskleidžia per viešosios tvarkos ir viešosiosrimties sąvokas ir susitelkimu į švarą bei tvarką – šis nukreiptas tiek į pačią erdvę, tiek į kaikurių veiklų bei subjektų pažymėjimą kaip nešvarių ir netvarkingų. Tuo tarpu biopolitiniainurodymai nukreipti į gyvenimui pavojingas bei rizikingas veiklas, o taip pat užtikrinaprekių, pinigų bei atliekų cirkuliavimą.

Pagrindinis skirtumas tarp nacionalinio lygmens ir savivaldos teisės aktų yra tai, kaiptiksliai arba užslėptai apibrėžiamos tam tikros veiklos arba populiacijos. Savivaldos įstaty-muose dauguma įpareigojančių straipsnių aiškiai nurodo subjektus ir jų vaidmenis, o drau-dimai ar nepageidaujami veiksmai formuluojami universaliai. Tačiau už šio universalumo

20

slypi reguliavimas, nukreiptas į konkrečias socialines grupes, kurioms labiausiai būdinginurodyti veiksmai. Teisiniu požiūriu, žaidžiančių vaikų arba privačiose erdvėse nakvojan-čių benamių reguliavimas savivaldos lygmenyje nereikalingas, nes įvykdžius pažeidimusgali būti taikomas Administracinių teisės pažeidimų kodeksas. Taigi, savivaldos taisyklėsužkoduoja paslėptą atskirties ir kontrolės diskursą.

Nacionalinio lygmens teisės aktuose pasitaiko mažiau papildomų įpareigojimų, o sa-vivaldos lygmenyje jų daugiau. Savivaldos dokumentai, ypač Švaros ir tvarkymo taisyklės,tapo nepaklusnių subjektų, kuriems reikalinga sureguliuoti smulkiausias kasdienio gyveni-mo už namų ribų detales, portretą. Taip pat savivaldos teisės aktuose yra daugiau tiesiogi-nių draudimų, skirtingai nei nacionaliniuose kodeksuose, kuriose dažniausiai pateikiamosformuluotės susieja veiksmą su jo bausmine pasekme, o ne tiesioginiu draudimu. Taigi,kuo arčiau subjekto atsiduria teisėkūros institucija, tuo daugiau ji rūpinasi disciplina.

Tačiau netgi toks nedidelis miestas kaip Vilnius dažniausiai yra per didelis ir sudė-tingas, kad būtų galima užtikrinti kiekvienos taisyklės įgyvendinimą, o ypač smulkiausiaireglamentuojamus veiksmus, tokius kaip skelbimo pakabinimas. Kadangi jie neatliekatiesioginės normos legitimavimo ir palaikymo funkcijos, tokių taisyklių reikšmė naciona-liniuose ir savivaldos įstatymuose yra trejopa.

Pirma, jie projektuoja specifinį tiesos režimą. Jei būtų užtikrinamas kiekvienos sa-vivaldos dokumentuose nurodytos taisyklės palaikymas, kasdienis gyvenimas viešose beigyvenamosiose erdvėse taptų griežtai kontroliuojamu ir jame neliktų vietos privatiems arbendruomeniniams sprendimams apie tai, kaip kurti miesto aplinką. Antra, dabartinės tai-syklės taikomos netolygiai: kai kurios (pavyzdžiui susijusios su viešu alkoholio vartojimu)užtikrinamos uoliau nei kitos (pavyzdžiui, skelbimų kabinimo), o kai kurios užtikrinamostik pasirinktose vietose pasirinktu laiku. Trečia, nors dabar dar neužtenka stebėjimo įran-kių ir žmogiškųjų resursų užtikrinti šių taisyklių veikimas, kyla klausimas, kaip situacijakeisis diegiant sudėtingesnes technologijas.

Diskursyvinis lygmuo buvo analizuojamas panaudojant anksčiau surinktą vaizdinęmedžiagą – nuotraukas. Pritaikius kokybinę vizualinę analizę, buvo nagrinėjami nuotrau-kose užfiksuoti viešojo ženklinimo objektai. Ankstesnė teisinių dokumentų analizė atsklei-dė išorines materialaus diskurso kontrolės procedūras, o patys viešojo ženklinimo objektaibuvo papildomai analizuojami, koduojant tokias kategorijas:

1. Bendra informacija – forma, turinys, ir funkcija;

2. Vidinės socialinės kontrolės priemonės – autorystė, komentavimas, autorizuoto žino-jimo naudojimas;

21

3. Diskursyviniai pertrūkiai – funkcijų prieštaringumas, formalaus reguliavimo (ne)paisymas;

4. Disciplinos raiška – formalūs ir neformalūs elgsenos diskursai;

5. Biopolitikos raiška – formalūs ir neformalūs srautų diskursai.

Tyrimo erdvės semiotinis kraštovaizdis yra turtingas turinio ir formos įvairove. Vie-šojo ženklinimo analizė pateikė dvejopas įžvalgas apie socialinės kontrolės strategijas. Pir-ma, pageidaujamoms ir nepageidaujamoms diskursyvinėms praktikoms miesto erdvėje yrataikoma teisiniuose dokumentuose nustatyta socialinė kontrolė. Antra, viešojo ženklinimoturinys dažniausiai atgamina disciplinuojančios arba biopolitinės kontrolės diskursus, tie-siogiai nukreiptus į artimiausią aplinką.

Nacionaliniai teisės aktai reguliuoja kalbinius viešosios komunikacijos, taigi, viešojoženklinimo, aspektus, o savivaldos dokumentai skrupulingai aprašo kokios formos viešasisženklinimas gali būti pateikiamas tam tikrose erdvėse, prie kokių paviršių tvirtinamas. Šieapribojimai yra pagrindžiami tvarkos ir estetikos sumetimais.

Viešojo ženklinimo turinys tiesiogiai išreiškia erdvinio elgesio socialinės kontrolėsdiskursus, nepriklausomai nuo formos bei autorystės. Disciplinuojančios galios diskursąatskleidžia ženklai, nukreipti į perspėjimą apie privalomą arba draudžiamą elgseną, nuosa-vybės bei privačių ir juridinių asmenų erdvinį įsitvirtinimą. Biopolitinio diskurso bruožaisusiję su transporto bei pėsčiųjų srautų valdymu ir skatinimu nukreiptu į sklandesnę prekių,pinigų bei prekių apyvartą.

Tyrimas taip pat atskleidė oficialaus ir transgresyvaus diskurso viešajame ženklinimepolius, apibrėžiamus per priešingas žinojimo gamybos praktikas. Gatvių pavadinimai irpastatų numeravimas atspinid administracinį bei statistinį žinojimą, kuris ne tik kaupiamasvaldysenos tikslais bei parodamajam galios įtvirtinimui, bet ir kuria savitą erdvinį žinoji-mą, kuriuo turi vadovautis kasdienio gyvenimo subjektai. Tuo tarpu transgresyvios raiškosformos – dažniausiai sutinkamos grafičių pavidalu – pasižymi tuo, kad savo turiniu per-teikia kasdienio gyvenimo naratyvus ir išvengia disciplinuojančio ar biopolitinio turinio.Verta pažymėti, kad nors tiriamoje erdvėje aptikta ir daugiau viešojo ženklinimo objektų,neatitinkančių teisinių normų, tačiau tie iš jų, kurie palaiko ir atgamina disciplinuojančiosar biopolitinės galios diskursą, pavyzdžiui, nurodymai dėl pageidaujamos elgsenos arbaprekių apyvartą skatinantys skelbimai, nėra marginalizuojami bei kriminalizuojami taipkaip ženklai, kurie pateikia kitokio turinio diskursą.

22

Išvados

Disertacijoje įgyvendintas tikslas nustatyti, kokia socialinės kontrolės strategijų įvai-rovė veikia miesto erdvę Vilniuje bei koks tarp jų santykis.

Remiantis tyrimo duomenimis, disciplinuojančios ir biopolitinės galios raiška miestoerdvėje gali būti apibendrinta taip:

Disciplinuojanti galia

1. Fizinis lygmuo

• Pastangos valdyti ir palaikyti pastatų funkcijas

• Fizinės prieigos ribojimo priemonės

• Pastatų atskyrimo nuo aplinkos ir matomumo kontrolės praktikos

• Statinių populiacijų, leidžiančių laiką pastatuose, valdymas

2. Teisinis lygmuo

• Bendroji savivaldos dokumentų retorika

• Aplinkos švaros ir tvarkymo akcentavimas

• Subjektų hierarchijos, pagrįstos jų demografinėmis charakteristikomis arbavaidmenimis

• Viešojo ženklinimo autorystės ir formos reguliavimas

3. Diskursai viešuosiuose ženkluose

• Gatvių bei pastatų struktūravimsa ir administravimas

• Viešojo ženklinimo turinys, nukreiptas į pageidaujamą ir nepageidaujamąelgseną

• Nuosavybės ženklinimo užtikrinimas

Biopolitinė galia

1. Fizinis lygmuo

• Planavimas bei rizikos valdymo priemonės

• Techninės prieigos ribojimo priemonės, tarp jų ir vaizdo stebėjimo techno-logijos

• Srautų judėjimo dinamika

2. Teisinis lygmuo

23

• Bendroji nacionalinio lygmens dokumentų retorika

• Viešosios rimties bei viešosios tvarkos akcentavimas

• Teritorijų planavimo ir statybų reglamentai

• Prekių, pinigų bei atliekų reguliavimas

3. Diskursai viešuosiuose ženkluose

• Viešojo ženklinimo turinys, nukreiptas į populiacijų srautų valdymą

• Viešojo ženklinimo turinys, skatinantis prekių, paslaugų bei atliekų judėji-mą

Disciplinuojančios ir biopolitinės galios strategijos vykdant socialinę miesto erdvėskontrolę randami kiekviename iš analizuotų lygmenų. Abi galios formos panašiai pasi-skirsto erdvėje, neįmanoma išskirti pastatų arba erdvių tipų, kur viena forma aiškiai domi-nuotų. Atvirkščiai, dažniausiai jos viena kitą palaiko ir sustiprina.

Tarp trijų analizėje panaudotų socialinės kontrolės lygmenų taip pat yra abipusiairyšiai, kurie kuria kompleksinį miestovaizdį. Fizinis lygmuo nukreipia elgseną ir yra josformuojamas, tačiau dėl sudėtingos struktūros tampa sunkiau stebimas ir kontroliuojamas.Fizinė erdvė suteikia kontekstą viešųjų ženklų kūrimui ir demonstravimui, bet taip pat yravaldoma per jų kuriamą žinojimą.

Teisinis lygmuo pasireiškia kuria tiesos režimą, kuriuo grindžiamas fizinės erdvėskūrimas ir tvarkymas bei elgsena joje. Teisė nustato ir specifinį tiesos režimą, kuriuo turivadovautis viešasis ženklinimas. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad teisė užvaldokitus lygmenis, tiek fizinė erdvė, tiek viešasis ženklinimas gali ir įgyvendinti teisines nor-mas, ir joms pasipriešinti. Tokiu būdu realios teisinės normos miesto erdvėje pasiskirstonetolygiai.

Įstatymai reguliuoja semiotinį kraštovaizdį, o jo turinys gali atspindėti arba repro-dukuoti disciplinavimo ir biopolitikos diskursus. Tačiau viešieji ženklai gali papildyti tei-sę arba su ja konkuruoti, nustatydami neoficialiai įtvirtinamas socialinės kontrolės normas.Su oficialaus žinojimo gamyba konkuruoja alternatyvūs diskursai, statmeni dominuojan-tiems.

24

Literatūra

Aglinskas, Vaiva. 2014. „Caught in the waiting game: community, creativity and everydaylife in Šnipiškės“, Coactivity: Philosophy, Communication, vol. 22(1): 77–86.

Antanavičiūtė, Rasa. 2009. „Stalininis ``penkmetis'': Vilniaus viešųjų erdvių įprasminimodarbai 1947-1952 m.“, Menotyra, vol. 16(3-4): 150–169.

Babachinaitė, Genovaitė; Jurgelaitienė, Gitana; Justickis, Viktoras et al. 2008. Nusikalsta-mumas Lietuvoje ir jo prognozė iki 2015 m. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas.

Bauman, Zygmunt. 2006. Liquid fear. Cambridge: Polity.

Bennett, Luke ir Layard, Antonia. 2015. „Legal geography: Becoming spatial detectives“,Geography Compass, vol. 9(7): 406–422.

Bielinskas, Vytautas; Staniūnas, Eugenijus; Beconytė, Giedrė et al. 2014. „Public safety inmonofunctional zones of Vilnius city“, The 9th Conference of Environmental Enginee-ring. Selected Papers, 1–7.

Bielskis, Andrius. 2014. „Kooperacija ir išlaisvinimo politika: Aristotelis ir Marxas“, So-ciologija. Mintis ir veiksmas, vol. 1(34): 35–61.

Blažytė, Giedrė. 2008. „Prekybos moterimis aukų ir medikų galios santykiai: socialiniodarbuotojo vaidmuo“, Socialinis darbas. Patirtis ir metodai, vol. 2(2): 11–30.

Borer, Michael Ian. 2006. „The location of culture: The urban culturalist perspective“, City& Community, vol. 5(2): 173–197.

Braverman, Irus; Blomley, Nicholas; Delaney, David et al. 2014. „Introduction: Expandingthe spaces of law“, in Braverman, Irus; Blomley, Nicholas; Delaney, David et al. (eds.)The expanding spaces of law: A timely legal geography. Stanford: Stanford UniversityPress: 1–29.

Buivydas, Rimantas ir Samalavičius, Antanas. 2011. „Public spaces in Lithuanian cities:Legacy of dependence and recent tendencies“, Urban Studies Research, 1–9.

Bučys, Justinas. 2010. „Lokalių centrų vieta ir vaidmuo hierarchinėje didmiesčio centrųsistemoje: Vilniaus pavyzdys“, Urbanistika ir architektūra, vol. 34(2): 98–105.

25

Bučys, Justinas. 2013. „Funkcinių ir kompozicinių urbanistinės struktūros analizės aspektųsujungimas: Vilniaus miesto lokalių centrų tyrimas“, Journal of Architecture and Urba-nism, vol. 37(2): 141–159.

Čaikauskas, Gintaras. 2008. „Vilniaus daugiabučių gyvenamųjų namų statybos raidos ten-dencijos nepriklausomybės laikotarpiu“, Urbanistika ir architektūra, vol. 32(3): 153–166.

Ceccato, Vania ir Lukytė, Nijolė. 2011. „Safety and sustainability in a city in transition:The case of Vilnius, Lithuania“, Cities, vol. 28: 83–94.

Česnuitytė, Vida. 2008. „Matrimonialinės elgsenos strategijos šiandieninėje Lietuvoje: at-spindys žiniasklaidoje“,Mokslo darbai, vol. 7(2): 35–43.

Christie, Nils. 1993. Crime control as industry. London, New York: Routledge.

Cirtautas, Matas. 2015. „Changing periphery of the Baltic cities: Lithuanian case“, Journalof Architecture and Urbanism, vol. 39(1): 56–69.

Čiupailaitė, Dalia. 2012. „Sociologinė naujųjų busto projektų posocialistiniame Vilniujerefleksija“, Sociologija. Mintis ir veiksmas, vol. 2(31): 187–221.

Čiupailaitė, Dalia. 2014. „Architektų vaidmens ir statuso dilemos posocialistiniame mies-te“, Coactivity: Philosophy, Communication, vol. 22(1): 15–37.

Čiurlytė, Lina ir Večkienė, Nijolė. 2008. „Šeimos išsaugojimo galimybės: sprendimų pri-ėmimas galių santykių kontekste“, Socialinis darbas. Patirtis ir metodai, vol. 2(2): 87–107.

Cohen, Stanley. 1985. Visions of social control: Crime, punishment and classification.Cambridge: Polity.

Collier, John. 2006. „Visual anthropology“, in Hamilton, Peter (ed.) Sage benchmarks insocial research methods: Visual research methods. vol. 1 edn., London: Sage.

Connellan, Kathleen. 2013. „The psychic life of white: power and space“, OrganizationStudies, vol. 34(10): 1529–1549.

Crampton, Jeremy W. 2003. „Cartographic rationality and the politics of geosurveillanceand security“, Cartography and Geographic Information Science, vol. 30(2): 135–148.

26

Crampton, JeremyW. 2007. „The biopolitical justification for surveillance“,GeographicalReview, vol. 97(3): 389–403.

Delaney, David. 2015. „Legal geography I: Constitutivities, complexities, and contingen-cies“, Progress in Human Geography, vol. 39(1): 96–102.

Dobryninas, Aleksandras ir Gaidys, Vladas. 2004. Is the Lithuanian society safe: Lithu-anian population's victimization experience and attitudes towards criminal justice andpublic safety. Vilnius: United Nations Development Programme.

Drėmaitė, Marija. 2011. „Šiaurės modernizmo įtaka lietuviškajai architektūros mokyklai1959-1969 m.“, Menotyra, vol. 18(4): 308–328.

Drėmaitė, Marija. 2012. „Moderniosios architektūros paveldas Lietuvoje: teorinis aspek-tas“, Journal of Architecture and Urbanism, vol. 36(3): 149–160.

Drėmaitė, Marija; Petrulis, Vaidas; ir Tutlytė, Jūratė. 2012. Architektūra sovietinėje Lietu-voje. Vilnius: Vilnjaus dailės akademijos leidykla.

Duoblienė, Lilija. 2009. „Foucault idėjų sklaida švietime: disciplinuojančios mokyklosdemaskavimas“, Problemos, vol. 75: 44–57.

Ferrell, Jeff; Hayward, Keith J.; ir Young, Jock. 2008. Cultural criminology: An invitation.London: Sage.

Foucault, Michel. 1998. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. Vilnius: Baltos lankos.

Foucault, Michel. 1999. Seksualumo istorija. vol. 1-3, Vilnius: Baltos lankos.

Foucault, Michel. 2004 [1976]. Society must be defended: Lectures at the Collège de Fran-ce, 1975-1976. London: Penguin Books.

Foucault, Michel. 2007 [1978]. Security, territory, population: Lectures at the Collège deFrance 1977-1978. New York: Picador.

Garland, David. 2001. The culture of control: Crime and social order in contemporarysociety. Chicago: The University of Chicago Press.

Gavėnaitė, Aušra. 2007. „Kritinė kriminologija kontinentinėje Europoje: ištakos ir pagrin-dinės idėjos“, Teisės problemos, vol. 3(57): 43–61.

27

Gavėnaitė, Aušra. 2008. „E. Durkheimo irM. Foucault idėjos sintetinėje D. Garlando baus-mės teorijoje“, Sociologija. Mintis ir veiksmas, vol. 2: 124–138.

Gerdvilis, Virginijus. 2012. Daugiabučių funkcinės struktūros raida Lietuvoje. Vilnius:Technika.

Gieryn, Thomas F. 2000. „A space for place in sociology“, Annual Review of Sociology,vol. 26: 463–496.

Glemža, Jonas. 2011. „Vilniaus miesot centro urbanistinės–architektūrinės ir paveldosau-gos problemos“, Urbanistika ir architektūra, vol. 35(4): 295–300.

Gražulevičiūtė–Vileniškė, Indrė ir Urbonas, Vilius. 2010. „Miestų centrų atgaivinimassocialiniu ir architektūriniu aspektu – užsienio patirtis“, Mokslas – Lietuvos ateitis,vol. 2(3): 38–45.

Grunskis, Tomas. 2009. „Apie kai kurias šiuolaikines aikščių formavimo tendencijas Lie-tuvoje“, Urbanistika ir architektūra, vol. 33(3): 135–144.

Grunskis, Tomas ir Mankus, Martynas. 2013. „The system of urban public spaces inthe post-communist sociocultural context“, Journal of Architecture and Urbanism,vol. 37(3): 210–217.

Grunskis, Tomas ir Šiupšinskas, Matas. 2012. „Tarybinio laikotarpio viešųjų erdvių transc-formacijos Lietuvoje. Vilniaus Žirmūnų ir Lazdynų atvejis“, Journal of Architecture andUrbanism, vol. 36(3): 209–221.

Gudelytė, Indrė. 2012. „Neįgyvendinti architektūriniai projektai Lietuvoje: istorinė raida“,Mokslas – Lietuvos ateitis, vol. 4(2): 188–196.

Hannah, Matthew G. 1997. „Space and the structuring of disciplinary power“,GeografiskaAnnaler, vol. 79B(3): 171–180.

Hayward, Keith. 2004. City limits: Crime, consumer culture and the urban experience.Portland, OR: Routledge-Cavendish.

Hayward, Keith J. 2012. „Five spaces of cultural criminology“, British Journal of Crimi-nology, vol. 52: 441–462.

Isoda, Vytautas. 2014. „Debatai dėl galios socialinėje ir politinėje teorijoje“, Politologija,vol. 3(75): 86–108.

28

Jakaitis, Jonas ir Bielinskas, Vytautas. 2013. „Saugumas viešosiose erdvėse kaip demokra-tinių miestų planavimo principų taikymo rezultatas (Vilniaus miesto pavyzdžiu)“, in De-veikienė, Vaiva; Godienė, Giedrė; ir Jakovlevas–Mateckis, Konstantinas (eds.) Krašto-vaizdžio architektūra – iššūkiai ir prioritetai. Kraštovaizdžio architektūros forumo 2013mokslo darbai. Vilnius: Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga, Lietuvos Respub-likos aplinkos ministerija, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Vilniaus miestosavivaldybė: 111–120.

Jakovlevas–Mateckis, Konstantinas. 2008. „Moderno stiliaus kraštovaizdžio architektūraLietuvoje ir Vilniaus Sereikiškių parko atkūrimo problema“,Urbanistika ir architektūra,vol. 32(1): 5–16.

Jaworski, Adam ir Thurlow, Crispin. 2010. „Introducing semiotic landscapes“, in Jaworski,Adam ir Thurlow, Crispin (eds.) Semiotic landscapes: Language, image, space. London,New York: Continuum: 1–40.

Jogėla, Vytautas; Meilus, Elmantas; ir Pugačiauskas, Virgilijus. 2008. Lukiškės: nuo prie-miesčio iki centro (XV a. – XX a. pradžia). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas.

Juodaitytė, Audronė. 2007. „Vaikystė kaip socialinė negalė: mitologizuoto diskurso konst-ravimas ir sklaida socialinėje, pedagoginėje realybėje“, Socialinis darbas, vol. 6(1): 104–112.

Juodeškaitė, Laura ir Mažeikienė, Natalija. 2012. „Vienišų motinų įgalinimas taikant biog-rafinį pasakojimą feministiniame socialiniame darbe“, Socialinis darbas. Patirtis ir me-todai, vol. 10(2): 163–191.

Juškevičius, Pranciškus ir Gaučė, Kristina. 2010. „Urbanistinio planavimo deformacijos“,Urbanistika ir architektūra, vol. 34(4): 195–207.

Juškevičius, Pranciškus; Mozūriūnaitė, Skirmantė; irMotieka, Saulius. 2009. „Lietuvos ur-banistinių sistemų transformacijos ir mutacijos“, Urbanistika ir architektūra, vol. 33(4):225–238.

Kajackaitė, Monika. 2011. „Urbanistiniai branduoliai Neries upės slėnyje Vilniaus mieste– sistema ar nevaldomas atsitiktinumas“,Mokslas – Lietuvos ateitis, vol. 3(3): 101–108.

Kraniauskienė, Sigita. 2005. „Lyties tapatybės raiška XX a. lietuvių autobiografijose“, Til-tai, vol. 2: 73–82.

29

Kšivickaitė, Julija. 2008. „Sovietmečio modernizmo architektūros praradimai Lietuvoje“,Urbanistika ir architektūra, vol. 32(3): 173–182.

Laitinen, Mikko ir Zabrodskaja, Anastassia. 2015. „Dimensions and dynamics of socio-linguistic landscapes in Europe“, in Laitinen, Mikko ir Zabrodskaja, Anastassia (eds.)Dimensions of sociolinguistic landscapes in Europe: Materials and methodological so-lutions. Frankfurt am Main: Peter Lang: 11–25.

Lapinskas, Adomas. 2008. Expecting resistance in Kaunas: Attempts of direct action ver-sus structural disempowerment in a post-socialist peripheral city. MA thesis. Budapest:Central European University.

Lavrinec, Jekaterina. 2006. „Baimių gamyba: tranzitinės vietos“, Problemos, 100–109.

Lee, Murray. 2007. Inventing fear of crime: Criminology and the politics of anxiety. Cul-lompton: Willan.

Legg, Stephen. 2005. „Foucault's population geographies: Classifications, biopolitics andgovernmental spaces“, Population, Space and Place, vol. 11: 137–156.

Leonavičius, Vylius. 2008. „Sovietinė modernizacija: socialinės sistemos ir socialinio vei-kėjo sąveika“, Darbai ir dienos, vol. 49: 219–233.

Leonavičius, Vylius ir Ozolinčiūtė, Eglė. 2008. „Socialinės kaimo bendruomenės forma-vimosi prielaidos sovietinio laikotarpio Lietuvoje“, Filosofija. Sociologija, vol. 19(2):19–30.

Leonavičius, Vylius ir Žilys, Apolonijus. 2009. „Gerovės valstybė ir moderniosios Lietuvosurbanizacija“, Filosofija. Sociologija, vol. 20(4): 318–325.

Lianos, Michalis. 2003. „Social control after Foucault“, Surveillance & Society, vol. 1(3):412–430.

Linartas, Darius. 2009. „Sovietinio laikotario architektūros konkursų raidos apžvalga“,Ur-banistika ir architektūra, vol. 33(1): 39–47.

Linartas, Darius. 2010. „Esminės reprezentacinių siekių įgyvendinimo architektūros kon-kursuose formos ir tendencijos“, Mokslas – Lietuvos ateitis, vol. 2(3): 24–30.

Lyng, Stephen (ed.) . 2005. Edgework: The Sociology of Risk-taking. New York: Routle-dge.

30

Lyng, Stephen. 2008. „Edgework, risk and uncertainty“, in Zinn, Jens O. (ed.) Social the-ories of risk and uncertainty: An introduction. Malden, MA: Blackwell publishing: 106–137.

Mankus, Martynas. 2014. „Postmodernizmo idėjų raiška XX a. 8–ojo ir 9–ojo dešimtmečiųLietuvos architektūros darbų konkursuose ir neįgyvendintuose projektuose“, Mokslas –Lietuvos ateitis, vol. 6(3): 335–233.

Mazgelytė, Rūta. 2014. „Galios samprata elito ir pliuralizmo teorijose“, Sociologija: mintisir veiksmas, vol. 1(34): 168–185.

Milstead, Terence M. 2008. Housing and urban development in a post-soviet city: A casestudy of Vilnius, Lithuania. Dissertation thesis. Tallahassee: Florida State University.

Milstead, Terence M. ir Miles, Rebecca. 2011. „DIY home improvements in a post-soviet housing market: A socio-spatial analysis of Vilnius, Lithuania“, Housing Studies,vol. 26(3): 403–421.

Motieka, Saulius. 2009. „Besiformuojančio Vilniaus moderniojo centro urbanistinis mo-delis“, URbanistika ir architektūra, vol. 33(4): 195–210.

Murakami Wood, David ir Ball, Kirstie. 2013. „Brandscapes of control? Surveillance,marketing and the co-construction of subjectivity and space in neo-liberal capitalism“,Marketing Theory, vol. 13(1): 47–67.

Nekrošius, Liutauras. 2012. „Sovietinių metų architektūra kaip kultūros vertybė: Vilniausatvejis“, Journal of Architecture and Urbanism, vol. 36(1): 38–53.

Novickas, Audrius. 2009. „Naujausi paminklų pavidalai Vilniaus miesto centrinės daliesaikštėse“, Urbanistika ir architektūra, vol. 33(3): 145–157.

Novickas, Audrius. 2012. „Įeigų ir regyklų reikšmė lietuvos XX a. 7–9 dešimtmečių vi-suomeninės paskirties pastatų architektūroje“, Journal of Architecture and Urbanism,vol. 36(3): 181–193.

Petkevičiūtė, Rūta. 2010. „Įkalinti vyriškumai Lietuvos nuteistųjų subkultūroje ir Lenkijosnuteistųjų podkultūroje“, Kultūra ir visuomenė, vol. 1(2): 147–170.

Petkevičiūtė, Rūta. 2014. „Vyriškumo konstravimas Lietuvos pataisos namuose: nuo hi-pervyriškumo iki vyriško fasado valdymo“, Kultūra ir visuomenė, vol. 3(V): 11–34.

31

Petrulis, Vaidas. 2006. „Stilistinės sovietmečio architektūros vertinimo prielaidos“, Urba-nistika ir architektūra, vol. 30(3): 134–142.

Petrulis, Vaidas. 2012. „Sovietinės Lietuvos architektūrinio palikimo įpaveldinimo socio-kultūrinės kontraversijos“, Urbanistika ir architektūra, vol. 36(1): 9–15.

Pike, Jo. 2008. „Foucault, space and primary school dining rooms“, Childrens' geograp-hies, vol. 6(4): 413–422.

Pocienė, Aušra. 2009. „Socialinės tvarkos ir saugumo prielaidos mieste: aplinkos krimino-logijos teorijų taikymo patirtis Vakaruose ir perspektyvos Lietuvoje“, Teisės problemos,vol. 4(66): 31–69.

Pocienė, Aušra; Kalesnykas, Raimundas; Kiškis, Alfredas et al. 2010. Saugumo miestuoseužtikrinimo problemos. Vilnius: Teisės institutas.

Rubavičius, Vytautas. 2008. „Valstybė ir miestas: urbanistinė plėtra galių persiskirstymoaplinkoje“, Urbanistika ir architektūra, vol. 32(4): 232–239.

Rudokas, Kastytis. 2013. „Viešosios miestų erdvės paradigmos kaita posovietinėje Lietu-voje“, Logos, vol. 77: 211–222.

Ruškus, Jonas; Mažeikienė, Natalija; Naujanienė, Rasa et al. 2013. „Įgalinimo sampratasocialinių paslaugų kontekste“, Socialinis darbas. Patirtis ir metodai, vol. 12(2): 9–43.

Samuilova, Ina ir Ališauskienė, Milda. 2011. „Modernizacija ir religija sovietinėje ir po-sovietinėje Lietuvoje“, Kultūra ir visuomenė, vol. 3(II): 67–81.

Sibley, David ir van Hoven, Bettina. 2009. „The contamination of personal space: Boun-dary construction in a prison environment“, Area, vol. 41(2): 198–206.

Simon, Jonathan. 2009. Governing through crime: how the war on crime transformedAmerican democracy and created a culture of fear. Oxford: Oxford university press.

Soja, Edward W. 2003. „Writing the city spatially“, City, vol. 7(3): 269–280.

Šumskaitė, Lina. 2014. „Norminis vyriškumas tėvystės praktikose“, Socialinė teorija, em-pirija, politika ir praktika, vol. 8: 33–50.

Šumskienė, Eglė ir Pūras, Dainius. 2014. „Eikit pažiūrėt, kaip neturi būt: psichikos svei-katos politikos raida ir jos rezultatai“, Socialinis darbas. Patirtis ir metodai, vol. 13(1):75–90.

32

Švedaitė-Sakalauskė, Birutė; Buzaitytė-Kašalynienė, Jolita; ir Gvaldaitė, Lijana. 2014.„Socialinis darbas ir galia: teoriniai tyrinėjimų pagrindai“, Socialinis darbas. Patirtisir metodai, vol. 13(1): 9–31.

Svolkinas, Linas. 2006. „Strategies and tactics: defining a new moral behaviour in thepublic spaces of Vilnius“, Acta Historica Universitatis Klaipedensis XIII, Studia Antro-pologica II, 81–88.

Tereškinas, Artūras ir Žilys, Apolonijus. 2013. „Emocijos ir socioerdvinė segregacija Lie-tuvos didmiesčiuose: ar aš galiu ką nors pakeisti?“, Kultūra ir visuomenė, vol. 4(2):11–35.

Urbanavičienė, Jolita. 2011. „Adutiškio–Kamojų arealas: kalbinė tapatybė lietuvių ir bal-tarusių paribyje“, Kalbotyra, vol. 63(3): 95–114.

Urbonaitė, Inga. 2012. „Apleistų teritorijų reikšmė formuojant miesto rekreacijos sistemą“,Mokslas – Lietuvos ateitis, vol. 4(2): 97–105.

Urbonaitė, Inga. 2013. „Rekreacinių funkcijų raiškos transformacijos posovietinio miestoviešosiose erdvėse. vilniaus atvejis“, Journal of Architecture and Urbanism, vol. 37(3):194–209.

Urbonaitė–Barkauskienė, Veronika. 2014. „Vilniaus graffiti žemėlapis kaip socialinėsmiesto kaitos indikatorius: Naujininkų rajono atvejis“, Coactivity: Philosophy, Com-munication, vol. 22(1): 53–68.

Valverde, Mariana. 2010. „Specters of Foucault in law and society scholarship“, AnnualReview of Law and Social Science, vol. 6: 45–59.

van Swaaningen, Rene. 1997. Critical Criminology: Visions from Europe. London: Sage.

Vyšniūnas, Algis. 2006. „Vilniaus miestas – tarp metaforos ir pragmatikos“, Urbanistikair architektūra, vol. 30(4): 159–176.

Vyšniūnas, Algis. 2008. „Lukiškių aikštė – socialinio užsakymo evoliucija. paminklas lais-vės kovų dalyviams ar simbolis ``Laisvė''?“,Urbanistika ir architektūra, vol. 32(4): 201–220.

Weeks, Theodore R. 2008. „Remembering and forgetting: Creating a Soviet Lithuaniancapital. Vilnius 1944-1949“, Journal of Baltic Studies, vol. 39(4): 517–533.

33

Yin, Robert K. 2003. Case study research: Design and methods. Thousand Oaks: Sage.

Young, Jock. 1997. „Foreword“, in Critical criminology: Visions from Europe. London:Sage: vii–xv.

Zabrodskaja, Anastassia ir Milani, Tommaso M. 2014. „Signs in context: Multilingual andmultimodal texts in semiotic space“, International Journal of the Sociology of Language,vol. 2: 1–6.

Zdanevičius, Arnas. 2000. „Deviacija ir socialinė kontrolė: Deviacijos sociologijos istorijair teorijos“, Sociologija. Mintis ir veiksmas, vol. 3-4: 91–104.

Žilys, Apolonijus. 2013. „Rezidencinė diferenciacija ir skirtumai Lietuvos moderniajamemieste: (po)sovietinis ar Vakarų miestas?“, Kultūra ir visuomenė, vol. 4(2): 67–101.

34

Mokslinės publikacijos disertacijos temaPublications on the dissertation topic

Šupa, Maryja. 2014. „Kultūrinė kritinės kriminologijos transformacija“, Sociologija:mintis ir veiksmas, 1 (34): 146–167.

Šupa, Maryja. 2015. „Mapping practices of social control: A Foucauldian analysisof urban space“, Kriminologijos studijos, 2: 82–123.

Pranešimai tarptautinėse konferencijoseInternational conference presentations

Everyday life and discourses of control: the Lithuanian case.European Group for the Study of Deviance and Social Control, 41st annual confe-rence „Critical Criminology in a Changing World: Tradition and Innovation“. Oslo,August 29–September 1, 2013.

Cultural criminology and media studies: Nodal points.2nd internatinal conference „Communication and Information Sciences in NetworkSociety: Experience and Insights“. Vilnius, June 19–20, 2014.

Biopolitical control of space and the construction of resistance.27th Baltic criminology seminar „Criminology as Vocation and Profession“. Vilnius,June 26–27, 2014.

Biopolitical control of space and the construction of resistance.European Group for the Study of Deviance and Social Control, 42nd annual conferen-ce „Resisting the demonisation of ‘the Other’: State, nationalism and social controlin a time of crisis“. Liverpool, September 3–6, 2014.

Mapping the limits of control: A Foucauldian analysis of urban spatial structure.

European Group for the Study of Deviance and Social Control, 43rd annual confe-rence „Social divisions, surveillance and the security state“. Tallinn, August 26–29,2015.

|

35

Apie autorę

Išsilavinimas

2004–2008Vilniaus universitetas, Lietuva. Komunikacijos bakalauro studijos.

2009–2011Vilniaus universitetas, Lietuva. Sociologijos magistro studijos.

2011–2015Vilniaus universitetas, Lietuva. Sociologijos doktorantūros studijos.

Akademinio darbo patirtis

2012–2016Vilniaus universitetas, lektorė.

Bendruomeninė veikla

2010–2016Sociologijos populiarinimo tinklaraštis „Sociali sociologija“ (http://sociologai.lt). Tech-ninė priežiūra.

2013–2016INSOMNIA, kasmetinė tarpdalykinė vasaros stovykla informatikos, matematikos,sociologijos ir politologijos studentams. Vadyba.

About the author

Education

2004–2008Vilnius university, Lithuania. Bachelor of communication.

2009–2011Vilnius university, Lithuania. Master of sociology.

2011–2015Vilnius university, Lithuania. Doctoral studies.

36

Academic work experience

2012–2016Vilnius university, Lithuania. Lecturer.

Community contributions

2010–2016Sociology blog „Sociali sociologija“ (http://sociologai.lt). Technical support.

2013–2016INSOMNIA, annual inerdisciplinary summer camp for programming, mathematics,sociology and political science students. Management.

37