LIETUVOS K ŪNO KULT ŪROS AKADEMIJA

SPORTO EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS

SVEIKATOS, FIZINIO IR SOCIALINIO UGDYMO KATEDRA

KŪNO KULT ŪROS STUDIJŲ PROGRAMA

INGA LAŠINSKAIT Ė

Bendrojo lavinimo mokyklų 12, 14 ir 16 metų amžiaus mokinių lankstumo rezultatai ir jų kitimas amžiaus ir

lyties grupėse 1992-2002-2012 metais

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas- doc. dr V. Volbekienė

Kaunas, 2012

2

TURINYS

SANTRAUKA................................................................................................................................ 3

SUMMARY ................................................................................................................................... 4

ĮVADAS......................................................................................................................................... 5

1.LITERATŪROS APŽVALGA .................................................................................................... 7

1.1 Lankstumo samprata ir ugdymas ........................................................................................... 7

1.2. Veiksniai įtakojantys lankstumą ........................................................................................... 8

1.3. Lankstumo nustatymo metodai ........................................................................................... 10

1.4.Lankstumo ugdymo metodai ............................................................................................... 11

1.5 Lankstumo ugdymas amžiaus aspektu ................................................................................. 17

1.6 Lankstumo lavinimas per kūno kultūros pamokas................................................................ 18

2.TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS .......................................................................... 20

3. REZULTATAI IR JŲ APTARIMAS ........................................................................................ 22

3.1. 12, 14 ir 16 metų amžiaus mergaičių ir berniukų 2012 metų lankstumo rezultatai ir jų

kitimas amžiaus/ lyties grupėse ................................................................................................. 22

3.2. 12, 14 ir 16 metų mergaičių ir berniukų lankstumo rezultatų kitimas chronologiniu aspektu

(1999, 2002 ir 2012 metais)....................................................................................................... 25

IŠVADOS..................................................................................................................................... 29

LITERATŪRA ............................................................................................................................. 30

PRIEDAI ...................................................................................................................................... 34

3

SANTRAUKA

Bendrojo lavinimo mokyklų 12, 14 ir 16 metų amžiaus mokinių lankstumo

testo rezultatai ir jų kitimas amžiaus ir lyties grupėse 1992-2002-2012 metais

Tyrimo objektas: fizinis gebėjimas Lankstumas

Tyrimo problema: fizinio pajėgumo rezultatai įtakoja mokinių sveikatą, didina sveikatos

rizikos veiksnių plitimą, mažina gyvenimo kokybę ir savirealizaciją (Pope et al., 2000). 1992 -2002

metais nustatytas neigiamas su sveikata susijusio fizinio pajėgumo rezultatų kitimas. Kyla

klausimas, ar vykdant/tęsiant bendrojo lavinimo mokyklų reformą mokinių su sveikata susijusio

fizinio pajėgumo, tarp jo ir lankstumo, rezultatų neigiamo kitimo problema išlieka.

Tyrimo tikslas: nustatyti bendrojo lavinimo mokyklų 12, 14 ir 16 metų amžiaus mokinių

lankstumo rezultatų kitimą amžiaus ir lyties grupėse 1992-2002-2012 metais

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti 12, 14 ir 16 metų amžiaus mergaičių ir berniukų 2012 lankstumo rezultatus ir jų

kitimą amžiaus ir lyties grupėse

2. Palyginti 12, 14 ir 16 metų amžiaus mergaičių ir berniukų lankstumo rezultatų kitimą amžiaus

ir lyties grupėse 1992-2002-2012 metais

Tyrimo hipotezė: mokinių lakstumo rezultatų kitimas amžiaus ir lyties grupėse

chronologiniu aspektu yra negatyvus

Išvados:

1. 2012 metų berniukų ir mergaičių lankstumo rezultatai su amžiumi nuosekliai gerėja, visose

amžiaus grupėse mergaitės yra lankstesnės negu berniukai (p<0,05). Abiejų lyčių rezultatai yra

silpni (3-4 balai) p<0,05.

2. Mergaičių lankstumo rezultatų kitimas chronologiniu aspektu 1992-2002 kito negatyviai.

(p<0,05). 2002-2012 metais lankstumo rezultatų kitimas yra teigiamas pozityvus (p<0,05).

Berniukų lankstumo rezultatai per du dešimtmečius kito negatyviai (p<0,05). Mergaitės visose

amžiaus grupėse yra lankstesnės negu berniukai.

4

SUMMARY

12, 14 and 16 years secondary school students‘ flexibility and changes its

results at age/gender groups in 1992-2002-2012 years

The object of research: physical abilities of anatomic flexibility

The problem of the research: student’s health is influenced by results of physical abilities

increases the spread of health risk reduce the quality of life self-realization (Pope et al., 2000). The

negative health-related physical fitness was estimated in the transitions during 1992 -2002 years.

Now it is the most important question or continuous comprehensive school reform with student

health-related physical fitness, and flexibility between the results of a negative variation of the

problem remains.

The hypothesis of the research: the change of range of anatomic flexibility among the

different age and sex groups of pupils in chronologic aspect is negative

The purpose of research: to determine the change of pupils‘ range of anatomic flexibility

among different age (12, 14, 16 years old) and sex groups during the years of 1992-2002-2012

Main steps of the research:

1. To determine the results and of anatomic flexibility tests among the male and female pupils of

age groups of 12, 14, 16 years old (year 2012). To assess the changes in results.

2. To compare the changes of the results of anatomic flexibility tests among the male and female

pupils of age groups of 12, 14, and 16 years old during the years of 1992-2002-2012.

Findings:

1. In the year of 2012 the results of anatomic flexibility tests show that among the male and female

pupils the anatomic flexibility range is constantly improving. In all age groups female pupils are

more anatomically flexible than male pupils (p<0,05). However, the results are still not

satisfactory among both male and female pupils (3-4 points), p<0.05.

2. The change of female pupils‘ anatomic flexibility range during the years of 1992-2002 in

chronological aspect was negative (p<0.05). During the years of 2002-2012 the change was

positive (p<0.05). The change of male pupils during 2 decades was negative (p<0.05). Female

pupils are more anatomically flexible than male pupils in all age groups.

5

ĮVADAS

Žmogaus judėjimas yra neįmanomas be fizinio komponento- lankstumo. Į daugumą pratybų

ir sporto programų įtraukiamas lankstumo lavinimas, nes manoma, kad lankstumas yra svarbus

saugiam ir veiksmingam judėjimui. Vis daugėja įrodymų apie lankstumo naudą sveikatai, įskaitant

judėjimo laisvumą ir judesių diapazoną, sumažinama susižalojimo rizika, raumenų skausmą po

fizinio krūvio, taip pat lankstumo poveikį koordinacijai. Nepakankamas lankstumas yra siejamas su

netaisyklingos laikysenos formavimusi vaikystėje, nugaros skausmais vyresniame amžiuje, su

Achilo sausgyslės sužalojimais ( Pope et.al., 2000).

Fiziniam pajėgumui, didesnės reikšmės turi tinkamas fizinio aktyvumo kiekis ir rūšis, todėl

fizinio pajėgumo matavimai yra naudingi, kuomet gauti rezultatai siejami su informacija apie

žmogaus gyvenseną. Nors moksliniais tyrimais pagrįsta fizinio pajėgumo vertė sveikatai nustatyta

sąlyginai neseniai, tačiau visuomet buvo žinoma, kad fizinio pajėgumo rezultatai priklauso nuo

sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo (Volbekienė, 2003).

Su sveikata susijęs fizinis pajėgumas yra fizinio aktyvumo ir kitų gyvenimo veiksnių

rezultatas. Fizinis pajėgumas stiprina sveikatą, sumažina mirtingumo riziką, padeda išvengti

antsvorio, skatina vidaus organų funkcijas, didina gyvenimo kokybę (Bouchard et al., 1994;

Erikssen et al., 1998). Fizinis pajėgumas vaikystėje ir paauglystėje, kaip fizinio aktyvumo

rezultatas, turi išliekamąjį poveikį vaikų sveikatai jiems užaugus (Malina, 2001). Mokslininkai

(Patrick et al., 2001) įrodė, kad fizinio pajėgumo efektas sveikatai priklauso nuo amžiaus ir jis

didžiausias jauname amžiuje. Siekiant kontroliuoti mokinių ugdymą ir sveikatą, labai svarbu, kad

mokiniai įsisavintų informaciją apie fizinį pajėgumą bei jo naudą gyvenimo kokybei , o švietimo

įstaigos ir asmenys atsakingi už mokinių ugdymą būtų informuoti apie fizinio pajėgumo kitimo

tendencijas (.Mand et al., 1995; Patrick, 2001). Mokyklos gyvenimas ir aplinka gali ir turi tapti

svarbiausiu sveikatos, susijusios su fizine veikla, ugdymo veiksniu. Remiantis lietuvių papročiais ir

tradicijomis, turi būti palaikomos tradicinės vertybės, ugdomos nuostatos ir įgūdžiai, padedantys

įtvirtinti sveikos gyvensenos ir atmetantys nesveikos gyvensenos elementus (Graham, 2001).

Tyrimo objektas: fizinis gebėjimas Lankstumas

Tyrimo hipotezė: mokinių lakstumo rezultatų kitimas amžiaus ir lyties grupėse

chronologiniu aspektu yra negatyvus

Tyrimo tikslas: nustatyti Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų 12, 14 ir 16 metų amžiaus

mokinių lankstumo rezultatų kitimą amžiaus ir lyties grupėse 1992-2002-2012 metais

Darbo uždaviniai:

1. Nustatyti 12, 14 ir 16 metų amžiaus mergaičių ir berniukų 2012 lankstumo rezultatus ir jų

kitimą amžiaus ir lyties grupėse

6

2. Palyginti 12, 14 ir 16 metų amžiaus mokinių lankstumo rezultatų kitimą amžiaus/ lyties grupėse

1992-2002-2012 metais

7

1.LITERAT ŪROS APŽVALGA

1.1 Lankstumo samprata ir ugdymas

Lankstumas yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „flectere“ ir yra apibrėžiamas kaip gebėjimas

būti sulenktas, lankstus. Lankstumas gali būti apibrėžiamas keliais skirtingais būdais, priklausomai

nuo disciplinos ar mokslinių tyrimų pobūdžio.

Mokslinėje literatūroje lankstumas apibūdinamas kaip žmogaus gebėjimas atlikti didelės

amplitudės judesius (Alter, 1998), o fizinio lavinimo, sporto medicina ir giminingi sveikatos

mokslai lankstumą apibrėžia kaip mobilizaciją, judesio diapazoną (ROM), galimą per sąnarį ar

sąnarių grupę, (Alter, 1998) kuris daro įtaką raumenims, sausgyslėms, raiščiams, kaulams ir kūno

sudėjimui (Anderson & Burke, 1991). Lankstumas taip pat reiškia laisvę judėti, o jo stoka apriboja

judesius. Jis naudojamas kaip terminas, sąnarių mobilumui nurodyti, lenkimo kampui per sąnarį ar

sąnarių grupę, ir jis yra vienas iš pagrindinių fizinės būklės komponentų ir yra manoma, kad

svarbus optimaliai sveikatai (Moller & Oberg, 1984).

Lankstumas yra apibrėžiamas kaip vidinė (esminė) savybė kūno audinių, kurios lemia

judesių diapazoną, pasiekiamas be sužalojimo sąnarių ar jų grupių. Jis taip pat yra apibrėžiamas

kaip judesių suma per sąnarį normalioje judėjimo plokštumoje (Holt et al., 1999).

E.A. Fleishman, (1963) atlikti tyrimai parodė, kad yra statinės ir dinaminės išraiškos

lankstumas. Statinis lankstumas yra apibrėžiamas kaip judesių diapazonas sąnaryje ar sąnarių

grupėje. Dinaminis lankstumas apibrėžiamas kaip lengvas judėjimas visoje judesių amplitudėje,

kuris susijęs su raumens pailgėjimu (Gleim & McHugh, 1997).

1 pav. Lankstumo klasifikacija (Skernevičius, 1997)

Skiriamas bendrasis ir specialusis, aktyvusis ir pasyvusis lankstumas (Sporto terminų

žodynas, 1996). Bendrasis lankstumas– tai tam tikras svarbiausių sąnarių sistemų (pečių ir klubų

sąnarių, stuburo) lankstumas (paslankumas). Jis lemia kūno laikyseną ir kasdienių judesių kokybę.

LANKSTUMAS

Aktyvusis

Dinaminis

Pasyvus

Statinis

8

Kai kalbama apie specialųjį lankstumą, omenyje turimas, kuris nors konkretus sąnarys. Specialusis

lankstumas – tai gebėjimas daryti reikiamos amplitudės judesius pagal konkrečios veiklos, sporto

šakos arba rungties reikalavimus. Aktyvusis lankstumas - tai tam tikros raumenų grupės, supančių

atitinkamą sąnarį, gebėjimas atlikti judesius didele amplitude, kuris pasiekiamas susitraukiant

agonistams ir tuo pat metu tempiant antagonistus. Pasyvusis lankstumas – gebėjimas pasiekti

didžiausią judesių amplitudę veikiant išorės jėgoms (pvz.: partneriui, naudojant papildomus

prietaisus). Pasyviojo lankstumo rodikliai visada yra geresni už aktyviojo lankstumo rodiklius.

Mažas lankstumas pristabdo judamųjų įgūdžių išmokimą, riboja jėgos, greitumo ir koordinacinių

gebėjimų pasireiškimo galimybes, blogina tarpraumeninę koordinaciją, mažina darbo

ekonomiškumą, be to kyla raumenų, sausgyslių, junginių ir sąnarių pažeidos pavojus (Andersonas,

2002).

1.2. Veiksniai įtakojantys lankstumą

Lankstumą įtakoja biologiniai, socialiniai ir demografiniai veiksniai (Alter, 1998).

Biologiniai veiksniai. Lytis. Įrodyta, kad dėl nedidelių skirtumų sąnarių struktūroje ir

jungiamojo audinio anatomijoje, hormonų koncentracijos, daugelyje sąnarių moterys turi 20-30

proc., didesnį lankstumą nei vyrai (Alter 1998). R.D. Bell ir T.B. Hoshizaki (1981) atliko tyrimą,

kurio metu moterys ir vyrai atliko 17 judesių, 8 sąnariuose ir moterys parodė geresnius rezultatus.

N. Doriot ir X. Wang (2006) taip pat nustatė , kad moterys turi didesnį lankstumą nei vyrai, tačiau

jie pažymi, kad pokytis lyties aspekte yra daug mažesnis nei amžiaus.

Amžius. Kai kurių autorių duomenimis (Alter, 1998) lankstumo mažėjimas prasideda apie

25 gyvenimo metus. Jungiamieji audiniai praranda tąsumą, didėja tarpmolekulinių jungčių

(kolageninių skaidulų ) skaičius. Ženklus dehidratacijos procesas minkštose audinių struktūrose

mažina tempimą, lėtina medžiagų apykaitą. Kaulų jungčių paslankumo kitimai vyksta visuose

sąnariuose ne vienu metu. G. Claudio (2008) tirdamas lankstumo pokyčius nustatė, kad lankstumas

mažėja su amžiumi, tam turi įtakos vystimasis, paskui senėjimo procesas. Tai patvirtino ir Bassey et

al. (1989), kuris atliko tyrimą vyrų ir moterų pečių paslankumui tirti ir įrodė, kad jis nuosekliai

mažėja 25 proc. palyginus su jaunesnio amžiaus gyventojų normomis. Tiriant moterų stuburo

paslankumą Einkauf et.al. (1987) įrodė, kad priekinis paslankumas sumažėja 20 proc., šoninis 33

proc., o pakinklinės sausgyslės lankstumas su amžiumi mažėja 30 proc.(Brown and Miller, 1998).

Paveldėjimas. Genetiniai bruožai yra labai svarbūs ypač hiperlankstumui (Chaves, 2005).

Žmonės vystosi esant skirtingam genetiniam pradui. Paveldimi antropometriniai rodikliai, raumenų

ir sanarių struktūra, motorinės veiklos gebėjimai, kūno sudėjimas. Įrodymai leidžia daryti išvadą,

9

kad veiksniai, įskaitant rankų ir kojų ilgį, ūgis ir svoris neturi didelės įtakos judesių amplitudei

(Alter, 1988).

Socialinai veiksniai. Fizinių pratimų turinys. Didžioji dalis aktyvių žmonių turi geresnį

lankstumą sąnariuose, kuriuos reguliariai mankština, nei neaktyviuose. G. Claudio (2008) įrodė, kad

fizinis aktyvumas turi įtakos lankstumui, tai patvirtino ir Voorrips et al. (1993) įrodęs, kad

subrendusių moterų, kurios reguliariai vaikšto, turi geresnį klubo sąnario ir nugaros lankstumą,

(nustatant sėstis ir siekti testu) negu tų kurios nėra fiziškai aktyvios. ACSM (2006) rekomenduoja,

kad prevencinės ir reabilitacinės programos apimtų veiklą, kurios skatintų lankstumą.

Veiklos pobūdis. Gali būti kompleksinio poveikio pratimų, kurie veiks sąnario struktūrą,

raiščius, raumenis ir sausgysles; bet yra daug specifinių pratimų, veikiančių tik raumenis ir

sausgysles arba tik raiščius.

Demografiniai. Aplinkos temperatūra, jos sumažėjimas mažina sąnarių paslankumą,

padidėjimas didina. Tai paaiškinama reflektoriniu šalčio ir šilumos veikimu raumens tonusui.

Krentant temperatūrai raumenų tonusas mažėja, taip pat padidėja raumenų antagonistų stabdimo

poveikis.

Paros laikas- žmogaus sistemų darbingumas paros metu nevienodas. Nakties metu

daugumos organų funkcijos žymiai sulėtėja. Mažiausias sąnarių paslankumas stebimas ryte,

didžiausias 12-14 valandą.

Šių veiksnių optimizavimas leidžia pasiekti didžiausią efektą, nulemia visų kūno sąnarių

paslankumą. Geru bendruoju lankstumu pasižymintis žmogus be specialaus pasirengimo gali

pasiekti sąnario amplitudę, kuri sunkiai pasiekiama net ir specialiai treniruotam, bet pasižyminčiam

prastu bendruoju lankstumu (Sharman, 2006)

Lankstumą lemia šie vidiniai veiksniai: raumeninio audinio elastingumas, sąnario struktūra,

sausgyslių, raiščių elastingumas, nervinė raumenų reguliacija, vidinė raumenų temperatūra. (Alter,

1988).

Sąnario struktūra, kaulinio audinio forma – tai lanksti kaulų jungtis, kurioje atliekamas

judesys. Sąnariuose judesius galima atlikti apie vieną, dvi, tris ašis. Priklausomai nuo paslankumo

kaulų jungtys skirstomos į tris grupes: paslankūs sąnariai- diartrozės. Juose atliekami laisvi judesiai,

užtikrinantys vienų segmentų judėjimą kitų segmentų atžvilgiu.Tai yra kelio klubo sąnariai. Mažai

paslankios skaidulinės arba kremzlinės jungtys (amfiartrozės). Tokiomis kaulų jungtimis būdingi

riboti judesiai. Joms priskiriami kremzliniai tarpslanksteliniai diskai. Nepaslankios jungty-

sinartrozės. Joms priklauso siūlės, kuriomis sujungti kaukolės kaulai.

Pagal klasikinę anatomiją, ribinę judesių amplitudę sąnariuose sąlygoja sujungtų kaulų

kongruentiškumas (atitikimas). Kuo labiau kongruetiški kaulų sąnarių paviršiai, tuo sąnario

paslankumas mažesnis. Besijungiančių kaulų paviršius dengia kremzlė. Kremzlės sudarytos iš

10

jungiamojo audinio, tarpslankstelinės medžiagos ir ląstelių, vadinamų chondrocitais. Kremzlė yra

plastinė medžiaga, galinti keisti savo sandarą. Kremzlinis audinys dėl fizinio neaktyvumo, amžiaus

kietėja, praranda elastingumą. Fiziniais pratimais galima veikti šiuos struktūrinius sąnario

elementus. Esant tinkamam fiziniam krūviui, kremzlės pastorėja, nes į jas patenka daugiau sąnarinio

skysčio, tampa elastingesnės, mažėja kalkėjimo procesai, įvairių kremzlinių – kaulinių ataugų

susidarymas. Sąnarį hermetiškai apsupa plėvė – sąnario kapsulė, kurios vidinis lapelis į sąnario

ertmę išskiria lipnų skystį – sąnarinį tepalą. Jis sutepa bei maitina sąnarinės kremzlės paviršius,

lengvina judesius.

Sausgyslės ir raiščiai – tai jungiamieji elementai. Sausgyslės jungia raumenis su kaulais, o

raiščiai jungia kaulus ir suteikia sąnariams stabilumą. Šių dviejų elementų paskirtis yra skirtinga,

tačiau struktūra panaši. Tai jungiamasis audinys. Raiščiai, esantys sąnario išorėje, o kai kuriuose

sąnariuose ir viduje, fiksuoja sąnarį, išlaiko reikalingą kaulų jungčių padėtį. Raiščiai, glaudžiai

suaugę su kaulo audiniu, pertempti neplyšta, o tiesiog nutrūksta kartu su kaulo audiniu. Stipriausi

raiščiai išsidėstę dubens, kelio, alkūnės sąnarių srityje. Raiščių elastingumą galima padidinti, tačiau

iki tam tikros ribos. Žinant prigimtinę raiščių paskirtį, pertempti jų negalima, nes sumažėja sąnario

tvirtumas, atsiranda išnirimų galimybė. Tempiant raiščius veikiama ir sąnario kapsulė, kuri skiria

sąnarį nuo kitų audinių. Sausgyslės yra tvirtos ir mažai elastingos. Ribotas sausgyslių elastingumas

susijęs ne su skaidulų elastingumu, bet su jų banguotumu, kuris tempiant sausgyslę, išsilygina. Ši

sausgyslės ypatybė sušvelnina judesio pradžią, ji būna ne tokia staigi.

Raumenų ilgis ir elastingumas. Dažniausiai vienų raumenų veiklai trukdo priešingos

veikimo krypties raumenys – antagonistai. Lankstumo rodikliai priklauso nuo gebėjimo suderinti

tempiamų raumenų atpalaidavimą ir atliekančių judesį raumenų įtempimą. M. Alter (1998) teigia,

kad sąnario kapsulė ir raiščiai yra svarbiausios struktūros, ribojančios judesio amplitudę sąnaryje

47%, raumenys ir jų fascijos – 41%, sausgyslės- 10%, oda – 2%.

1.3. Lankstumo nustatymo metodai

Lankstumas yra nustatomas kiekvienai kūno daliai atskirai. Nei vienas lankstumo testas

negali būti naudojamas įvertinti bendrą kūno lankstumą (ACSM, 2006).

Goniometrinis matavimo metodas pasižymi paprastumu, tikslumu ir universalumu.

Atliekant goniometrinius matavimus svarbu naudoti vienodą metodiką (Alter, 1988):

1. kiekvienam sąnariui būdinga tam tikra padėtis;

2. taisyklinga goniometro padėtis;

3. laikytis griežtos tyrimo metodikos, kad išvengti klaidų, kurios susijusios su

kompensatoriniais judesiais.

Matuojant mechaniniu goniometru, nustatomi maksimalūs sąnarių lenkimo kampai.

11

Labiausiai kūno kultūros ir sporto praktikoje paplitęs lankstumo matavimo metodas yra

testas sėstis ir siekti. Testas sėstis ir siekti yra plačiai naudojamas, kaip priemonė natūraliomis

sąlygomis išmatuoti apatinės nugaros ir paminklinės sausgyslės lankstumą ir yra pagrindinis

komponentas fizinio parengtumo testų rinkiniuose ( Hoeger et al., 1990, Warmbrodt et al., 1999).

Buvo atlikta daug sėstis ir siekti tyrimų, siekiant nustatyti kokie raumenys daugiausia išsitempia

atliekant testą. Iki šiol diskutuojama ar testas sėstis ir siekti matuoja paminklinės sausgyslės ir

apatinės nugaros dalies lankstumą. Gene Adams (2002) teigia, kad tyrėjai daro išvadą, kad sėstis ir

siekti testų rezultatus įtakoja pakinklinės sausgyslės lankstumas, kad tai yra antrinis apatinės

nugaros, sėdmenų ir blauzdų raumenų lankstumo testas. Testo sėsti ir siekti rezultatus iš dalies gali

įtakoti antropometriniai duomenys, neproporcingas galūnių ilgis, kuris dažniausiai asocijuojasi su

staigiu vaikų augimu. Be to, kai kuriais atvejais viena raumenų grupė gali būti lankstesnė nei kita.

Tokiais atvejais, galima pritaikyti testą „ pasyvus kojos tiesimas“, kuris nustato pakinklinės

sausgyslės lankstumą, atskirai nuo nugaros lankstumo, taip pat testo rezultatai nepriklauso nuo

antropometrinių duomenų, susijusių su augimo sparta.

1.4.Lankstumo ugdymo metodai

Lankstumo ugdymo programa yra apibrėžiama kaip suplanuota, apgalvota ir tiksli, kuria

naudojantis galima palaipsniui padidinti judesių diapazoną (Mikelson et al., 2006).

M.L. Foss ir S.J. Keteyian (1998), teigia kad geriausi lankstumo ugdymo pratimai yra

tempimo pratimai. Atliekant lankstumo lavinimo pratimus: didėja darbingumas ir fizinis

produktyvumas, kadangi lankstus sąnarys gali laisviau judėti didesne amplitude, tuo sumažindamas

energijos sąnaudas. Gerėja laikysena, nes lankstumą didinantys pratimai padeda atstatyti audinių

struktūros pakitimus, kurios deformuojasi dėl sunkio jėgos poveikio, netaisyklingų laikysenos

įpročių. Taip pat gerėja raumenų kraujotaka, raumenys saugomi nuo traumų, nes mažina

pasipriešinimą sąnarį supančiuose audiniuose, padeda atpalaiduoti, sumažinti raumenų skausmą,

stiprinama raumenų jėga ir ištvermė, gerinama raumenų nervinė reguliacija, gerina judesių

koordinaciją, gerina bendrą savijautą ( Anderson, 2002). Pasak Alter (1988), atliekant tempimą

didėja fizinis pajėgumas, didėja galimybė mokytis ir atlikti judesius, didėja protinis ir fizinis

atsipalaidavimas. Lankstumo pratimai lėtina sąnarių degeneracinius procesus, didėjant tepamojo

sąnarinio skysčio kiekiui, mažėja judėjimo trintis sąnaryje, jo susidėvėjimas.

W. Michael (2005) atlikęs tyrimą parodė, kad asmenys, kurie ištempė raumenis po

treniruotes turėjo žymiai mažesnę riziką susižeisti. D. Arnheim & W. Prentice (2002) patvirtino tai,

tačiau dar pridurė, kad geras lankstumas laikomas esminiu sėkmingos veiklos komponentu.

Remiantis šiuo tyrimu, teigiama, kad tempimo pratimai pagerina lankstumą, kai jie atliekami

tinkamu laiku.

12

Tempimo metodai skirstomi į balistinį, dinaminį, statinį ir PNF metodą. Įrodyta, kad visi jie

nedelsiant padidina judesių amplitudę po atlikimo (Alter, 1998).

Balistinis tempimas: yra vienas seniausių tempimo būdų. Tai tempimas atliekamas

trukčiojančiais judesiais, tačiau yra manoma, kad jis yra per stiprus ir atliekant jį viršijamos

raumens ribos. Taip pat tyrėjai paneigė, kad balistinis tempimas lavina ilgalaikį lankstumą (Alter,

1988). Jo buvo atsisakyta pramankštų metu dėl saugumo trūkumo.

Dinaminis tempimas: susideda iš funkcionalumu (naudingumu) pagrįstų pratimų, kurie

atitinka specifinius sporto šakos judesius ir kuriuos atliekant atleto kūnas yra paruošiamas

pagrindinei veiklai. Labai svarbu dinaminio raumenų tempimo nesumaišyti su balistiniu tempimu.

Dinaminiam tempimui būdingi pratimai, kurie atliekami iki judesį limituojančios ribos, o balistinis

raumens tempimas šią ribą peržengia. Tinkamai atlikus dinaminį tempimą, sąnariai ir raumenys yra

paruošiami specifiniams judesiams, nes aktyvus judėjimas padidina organizmo ir raumenų

temperatūrą, raumenų elastingumą, aktyvuoja nervų sistemą ir sumažina traumos rizikos laipsnį.

Dinaminis tempimas veikia ne tik dirbančius raumenis, bet ir padidina sąnarių amplitudę. Sudarant

dinaminio raumenų tempimo pratimų planą, rekomenduojama parinkti pratimus, skirtus

pagrindinėms raumenų grupėms, o po to, esant poreikiui, ir papildomus pratimus atskiroms

raumenų grupėms. Pratimų skaičius kiekvienai raumenų grupei turi būti vienodas. Statinis

tempimas nepasižymi pratimų įvairove, o dinaminio tempimo pratimų derinių gali būti tiek, kiek

patys sugalvosite. Atsižvelgę į treniruotės tipą ir keliamus uždavinius, atskiroms treniruotėms galite

sukurti skirtingus dinaminio tempimo pratimus ar jų derinius. Vieni iš paprasčiausių dinaminio

tempimo pratimų gali būti rankų ir kojų mostai įvairiomis kryptimis, įtūpstai visose judesio

plokštumose, pritūpimai, įvairūs kūno pasisukimai ir daugelis kitų. Reikia pabrėžti, kad baigiamoji

atliekamo judesio fazė, kai raumuo yra labiausiai ištemptas, turėtų trukti vos 1-2 sekundes (Alter,

1988). Tačiau Andersonas (2002), Skernevičius (1997) teigia, kad dinaminiai pratimai, kuriais

trumpą laiką tempiami raumenys, nėra efektyvūs, lavinant lankstumą. Tokiu būdu tempiant

raumenis, galima deformuoti kai kuriuos raumens struktūrinius elementus.

Statinis tempimas: statinis tempimo metodas skatina raumenų atsipalaidavimą, sumažina

jutiminį aktyvumą ir raumenų verpstės įtampą. Tai pasyviai tempiami raumenys, kurio metu

jaučiamas lengvas diskomfortas. Jis yra veiksmingas, saugus ir populiarus tempimo metodas.

Rekomendacijos tempiant statiniu būdu tai yra 10- 60 sekundžių užlaikymas tempimo stadijoje.

Borms et al.(1987) palygino 10, 20 ir 30 sekundžių statinio tempimo metodo užlaikymą tempiant

šlaunies raumenis. Programa truko 10 savaičių ir jokių reikšmingų skirtumų nepastebėta tarp šių

trijų grupių. Tai reiškia, kad 10 sekundžių statinio tempimo trukmė pakankama gerinti lankstumą.

Bandy ir Iron (1986) palygino tempimo užlaikymą 15, 30 ir 60 sekundžių paminklinės sausgyslės

13

lankstumui lavinti. Programa truko šešias savaites ir gerokai padidino lankstumą, tačiau rezultatai

neparodė jokio skirtumo tarp 30 ir 60 sekundžių tempimo.

PNF metodas: buvo sukurtas daktaro Herman Kabat 1940 metais. PNF (propriorecepsinis

neuroraumeninis palengvinimas) – tai gydymo filosofija, pagrįsta tuo, kad kiekvienas žmogus turi

savo neišnaudotu galimybių. Ji sukurta pacientams kenčiantiems nuo paralyžiaus ir raumenų ligų,

bet jis taip pat pritaikomas ir sveikatingumo srityje (Sharman et al. 2006). PNF tempimo tikslas:

didinti judėjimo galimybes ir gebėjimą išlikti stabiliam, valdyti judesius taikant atitinkamą

pasipriešinimą, atlikti judesiu per tam tikrą laiką, didinti ištvermę, vengiant nuovargio.

Lengvas ir treniruojamasis tempimas nesuaktyvina tempimo reflekso (2 pav.) ir nesukelia

skausmo. 1 lentelė paaiškina koks yra taisyklingas raumenų tempimas.

TEMPIMAS

Lengvas tempimas

(20-30 sek.)

Treniruojamasis tempimas

(30 sek. ir ilgiau)

Drastiškas tempimas

(Taip netempkite, tai pavojinga sveikatai)

1 lentelė. Tempimo diagrama (Ivaškienė, 2002)

Mūsų raumenis saugo vadinamasis tempimo refleksas, jis yra pagrindinis nervų sistemos

veiksmas, padedantis palaikyti raumenų tonusą ir apsaugo nuo traumų. Šis refleksas yra raumens

reakcija į staigų ir netikėtą jo ilgio padidėjimą. Tempimas pailgina raumens skaidulas, ir

raumenines verpstes, o toks raumeninių verpsčių formos pasikeitimas sąlygoja tempimo reflekso

atsiradimą (2 pav.) (Lavinskienė, 2005).

2 pav. Tempimo refleksas

14

Receptoriai, kurie priima dirginimus iš judėjimo aparato yra žinomi kaip proprioreceptoriai.

Proprioreceptoriams priklauso raumeninės verpstės, sausgysliniai organai ir sąnarių receptoriai

(sąnarių kapsulių ir raiščių receptoriai). Visi jie vadinami mechanoreceptoriais, jų specifinis

dirgiklis yra ištempimas.

Raumenų skaidulose yra raumenų verpstės, kurios sudarytos iš plonų intrafuzinių skaidulų.

Raumenų verpstės yra išsidėsčiusios lygiagrečiai raumeninėms ekstrafuzinėms skaiduloms, verpstės

reaguoja į raumens ilgio kitimą. Kai raumenys yra tempiami, verpstės yra stimuliuojamos, iš jų

informacija per juntamąsias proprioreceptines skaidulas patenka į aferentinius neuronus. Nugaros

smegenys gražina informaciją motoniuaronais į dirbantį raumenį. Ištempiant raumenų verpstes,

kartu aktyvuojamos pirminės ir antrinės verpsčių galūnės. Jų išpulsavimo dažnis didėja

proporcingai ištempimo laipsniui. Jei tempimas yra silpnas, tai ir susitraukimo jėga, sukeliama

tempimo reflekso yra lėta (Alter, 1988).

Pagrindinės lankstumo lavinimo priemonės yra bendrojo lavinimo ir specialūs parengiamieji

tempimo pratimai, kurie skirstomi į aktyvius, pasyvius ir mišrius (Crawford, Jull, 1993;

Andersonas, 2002). Pasak L. Stankevičiaus (1997) bendrojo lavinimo pratimai parenkami iš

gimnastikos – tai lenkimai, tiesimai, pasilenkimai, posūkiai. Specialūs parengiamieji pratimai yra

sudaromi iš varžybinių pratimų elementų (kojų ir kūno padėtis šokant per barjerą, kojos mostas

šokant į aukštį, užsimojimas metant ietį ir pan.), tai pat tempimo pratimai įveikiant papildomą

pasipriešinimą: pasilenkimai pirmyn, pasisukimai įveikiant partnerio svorį ir pan.

Lankstumas priklauso nuo elastinių raumenų ir jungiamųjų audinių savybių, sąnario

struktūros, nervinės reguliacijos raumens tonuso. Vienas iš pagrindinių uždavinių ugdant lankstumą

yra pasiekti tokį lankstumo lygį, kokio reikalauja pilna amplitude atliekamas judesys, taip pat

išvengti, kiek įmanoma, pasiekto lankstumo sumažėjimo organizmui senstant (Filin, et al., 1997).

Pratimai, skirti lankstumui ugdyti, plačiai naudojami mankštoje prieš treniruotę, jie sudaro

didžiąją dalį rytinės mankštos pratimų (Platonov, 1997). Jie gali būti atliekami mankštos metu, kaip

priemonė paruošti raumenis, sausgysles, raiščius intensyviam krūviui; pagrindinėje užsiėmimo

dalyje, kaip priemonė lankstumui lavinti; baigiamojoje dalyje, kaip atsigavimo priemonė po didelių

krūvių, taip pat skausmui sumažinti ir spazmų profilaktikai.

Siekiant padidinti paslankumą atskirame sąnaryje neretai naudojamas kompleksas giminingų

pratimų, įvairiapusiškai veikiančių sąnarinių darinius ir raumenis. Priemonės, naudojamos ugdant

lankstumą, skirstomos į pratimus, lavinančius pasyvųjį ir aktyvųjį lankstumą. Lavinant pasyvųjį

lankstumą padeda įvairūs pasyvūs judesiai atliekami su partnerio pagalba ir įvairiais pasunkinimais,

naudojant savo jėgą (pvz., liemens pritraukimas prie kojų, kojos prie krūtinės, riešo lenkimas kita

ranka ir t.t.) ar savo kūno masę. Aktyvus lankstumas lavinamas pratimais su pasunkinimais ir be jų.

15

Tai įvairūs mojamieji ir spyruokliuojamieji judesiai, pasilenkimai. Svorių naudojimas padidina

judesio amplitudę dėl inercijos panaudojimo, tačiau padidėja tikimybė gauti traumą. Intensyvi

mankšta, išankstinis statinis raumenų ir sausgyslių tempimas sumažina traumų tikimybę (Platonov,

1997.)

Lavinat lankstumą B. Andersonas (2002) akcentuoja šiuos metodinius nurodymus:

vienkartinė mankšta nepadeda ugdyti lankstumo, pratimai turi būti kartojami daug kartų.

Vienkartinis raumenų, raiščių tempimas efekto beveik neduoda, geriausia atlikti pratimų serijas,

daryti tokius pratimus, kurie visapusiškai didina judesių amplitudę. Lankstumo pratimus reikia

atlikti per rytinę mankštą, pratybų pradžioje, pratybų viduryje per poilsio pauzes ir pratybų

pabaigoje, derinant juos su atsipalaidavimo pratimais. Lankstumo pratimai atliekami kasdien, dar

geriau du kartus per dieną. Pratimus reikia pasirinkti pagal sporto šakos specifiką ir treniruotumo

lygį.

Lavinant lankstumą rekomenduojama atlikti ne vien pratimus veikiant kūno svoriui (pvz.,

špagatas), naudotini ir tie pratimai, kurie stiprina pagrindinius raumenis, dalyvaujančius judesiuose,

ypač tinka specialieji pratimai. Pratimus daryti serijomis, kartojant 10-15 kartų. Tarp serijų reikia

atlikti atsipalaidavimo pratimus.

1. Daryti pratimus, kurie padeda ugdyti lankstumą:

▪ mojamuosius (pvz., kojų mostai pirmyn, atgal);

▪ spyruokliuojamuosius (pvz., spyruokliavimas iš įtūpsto aukštyn, žemyn);

▪ didžiausios amplitudės (pvz., serija pasilenkimų pirmyn);

▪ statinius, kai didžiausia amplitudė išlaikoma keletą sekundžių (pvz., špagatas).

2. Lankstumo pratimus reikia atlikti taip, kad dažnai pratimus kartojant būtų pasiekta

lankstumo riba. Atliekant pratimus, reikia sukaupti valios pastangas ir pvz., darant pasilenkimus į

priekį, tokioje padėtyje išbūti 3-5 sek. Pratimus reikia daryti ne staigiai, bet iš lėto, spyruokliuojant.

Pratimai su partneriu atliekami iš lėto, partnerio jėga turi veikti palengva, kad raumenys, sausgyslės,

raiščiai bei sąnariai nebūtų pertempti ir sužeisti.

3. Lankstumo pratimus reikia daryti pradinėje pratybų dalyje arba pagrindinės pratybų dalies

pabaigoje. Prieš tai reikia pasimankštinti. Lankstumo pratimų kompleksą geriausiai pradėti nuo

aktyviųjų pratimų arba labai atsargiai nuo pasyviųjų. Nerekomenduojami lankstumo pratimai

nuvargus, pvz., po ilgo bėgimo ar jėgos pratybų. Darant lankstumo pratimus, būtina nuolatos keisti

pradinę padėtį atliekant vieną ir tą patį pratimą. Tikslingiausiai lankstumo pratimus atlikti taip: po

pramankštos daryti vienkartinius pratimus lėtu tempu, po jų spyruokliuojamuosius, vėliau su

sunkmenomis.

Jėgos lavinimas taip pat yra žinomas kaip priemonė pagerinti kūno lankstumą. Paprastai

žmonės, neasocijuoja lankstumo su raumenų mase. Iš tiesų, daugelis žmonių mano, kad sunkiojo

16

svorio kėlimas sumažina sąnarių lankstumą. (Brandon, 2003) atlikės tyrimą įrodė kad jungiant

lankstumo ir jėgos mokymo pratimus yra gerinamas lankstumas. Svorio mokymo ir tempimo

pratimai yra labai svarbūs sportininkams (Arnheim & Prentice, 2002 m.) ir įrodyta, kad abi šios

veiklos padidiną sportininkų lankstumą.( Bledsoe, 2003, Brandon, 2003). Kai sportininkas padidina

savo lankstumo, jis sumažina traumų ir žalos tikimybę (Arnheim & Prentice, 2002).

Taisyklingai atliekant pratimus neturi būti juntamas skausmas (Baublienė,2000; Alter ,

1998). Klaidinga manyti, jog nekreipiant dėmesio į pratimo metu juntamą skausmą arba nemalonų

pojūtį, lavinama jėga. Tai organizmas siunčia pavojaus signalus, kurių privaloma paisyti.

Alter (1988) apibrėžia lankstumo mokymo programą, planuojamą, sąmoningą ir reguliarių

pratimų programą, kad būtų palaipsniui ir nuolat didinama judesių amplitudė sąnaryje ar sąnarių

grupėje, per tam tikrą laikotarpį. Nors tempimo būdai nuolat vystosi, šiuo metu nėra vieningos

nuomonės, kurios reikėtų laikytis skiriant tipą, trukmę ir kartojimų skaičių. Lankstumą padidinti

atsargiai, lėtai ir laipsniškai nejaučiant skausmo. Priklausomai nuo žmogaus pasirengimo lygio,

tikslų, veiksnių ribojančių lankstumą, ir kitų mankštos programų buvimo, individuali lankstumo

programa turi būti sudaroma naudojant šiais reikalavimais:

1. Įvertinti lankstumą, nustatytų stipriąsias ir silpnąsias puses.

2. Apšilimas prieš tempimą, kuris padidina kūno temperatūrą ir judesių amplitudes.

3. Atlikti tempimo pratimus kasdien.

4. Ištempti visas pagrindines raumenų grupes.

5. Visas dėmesys sukoncentruotas į raumenų tempimą, sumažinamas kitų kūno dalių

judėjimas.

6. Tempimo stadijoje laikykite iki 30 sekundžių. Tyrimai rodo, kad nuo 15 iki 20

sekundžių per trumpas laikas siekiant optimalios naudos (Taylor et al, 2001).

7. Kvėpavimas lėtas ir ritmingas laikant poza.

8. Ištempti raumenis įvairiose padėtyse, skirtingose plokštumose tempimas gali

padidinti raumenų atsipalaidavimą, pagerinti bendrą sąnario judesio amplitudę.

9. Tempimą atlikti po kiekvienos treniruotės.

10. Jei tempimo metu juntamas bendras skausmas, nutraukite tempimą ir įsitikinkite,

kad tempimo metodas yra teisingas. Gali prireikti išbandyti kitą poziciją ar kitus

tikslinius raumenų tempimo pratimus.

Taip pat yra skiriamos ir psichologinės rekomendacijos ugdant lankstumą (Ivaškienė, 2002).

Ugdant mokinio gebėjimą būtina sutelkti ir intensyvinti dėmesį lankstumo veiksmui, Tikslinti

lankstumo pojūčius, sąvokinius ir vaizdinius: išmokinti tiksliai diferencijuoti judesių amplitudę;

įpratinti pradėti nuo mažesnės apimties judesių ir lengvo tempimo, tolydžiai didinti judesių

amplitudę. Taikyti sensorinį metodą - lavinti gebėjimą valdyti pastangas atliekant įvairios

17

amplitudės judesius, taip pat lavinti gebėjimą valdyti fizines pastangas įtempti raumenis įvairių

laipsniu ir dydžiu. Taip pat svarbu tobulinti gebėjimą diferencijuoti įvairaus laipsnio įsitempimo ir

atsipalaidavimo būseną, bei išmokti psichologinių atsipalaidavimo būdų. Išmokti susižadinti

atsipalaidavimo, laisvumo, lengvumo pojūčius ir vaizdinius. Tobulinti gebėjimą atsipalaiduoti

taikant ideomotorikos, savitaigos treniruotės elementus; nuolat prisiminti atsipalaidavimo reikšmę

ugdant asmenybę.

1.5 Lankstumo ugdymas amžiaus aspektu

Lankstumo pokyčiai vyksta visą gyvenimą. Prieš pradinę mokyklą, vaikai yra gana lankstūs,

nes neribota jų sąnarių klasifikacija ir plėtra. Statinis lankstumas priklauso nuo fizinio aktyvumo,

tačiau apskritai turi tendenciją išlikti tas pats arba palaipsniui sumažėti iki maždaug 12 metų ir tada

vėl pastebimas didėjimas nuo 15 ir 18 metų amžiaus (Alter, 1988). Ryšys su senėjimu yra nedidelis,

lyginant su tipiška lankstumo variacija tarp asmenų, kurie atlieka lankstumo gerinimo pratimus

(Kuoja & Miles, 1991). Lankstumas sumažėja visų pirma dėl fizinės veiklos pokyčių ir artrito

sąlygų (Osness, 1996), o ne tam tikrą amžių. Todėl, tempimo programos gali būti veiksmingos visų

amžiaus grupių asmenims.

Labiausiai lankstūs maži vaikai. Tai apsprendžia šio amžiaus vaikų griaučių raumenų

sistemos morfologiniai ypatumai: didelis raumenų, raiščių elastingumas, storos sąnarinės kremzlės.

Tyrimai parodė reikšmingą sumažėjimą statinio lankstumo ir padidėjusį raumenų sustingimą

artėjant pilnametystei ( Brown & Miller, 1998; Gajdosik et al, 1999;. Vandervoot et al, 1992). Kai

kurių autorių duomenimis (Alter, 1988) lankstumo mažėjimas prasideda apie 25 gyvenimo metus.

Jungiamieji audiniai praranda tąsumą, didėja tarpmolekulinių jungčių (kolageninių skaidulų)

skaičius. Ženklus dehidratacijos procesas minkštose audinių struktūrose mažina tempimą, lėtina

medžiagų apykaitą.

Kaulų jungčių paslankumo kitimai vyksta visuose sąnariuose ne vienu metu. Liemens, rankų

sąnarių aktyvus paslankumas didėja iki 11-14 metų, po to nuolat mažėja. Kelio, pėdos sąnarių

paslankumas didėja iki 12 metų. Nuo 12- 40 metų stabilizuojasi, o nuo penkto dešimtmečio ryškiai

pradeda mažėti. Netgi tų pačių sąnarių paslankumas apie skirtingas judėjimo ašis kinta nevienodai.

Didžiausias stuburo paslankumas apie skersinę ašį stebimas 7-9 metų amžiuje. Tai lemia dideli,

elastingi tarpslanksteliniai diskai, kurių vystymasis užsibaigia apie 17-20 metus. Peties sąnario

paslankumas didėja iki 12-13 metų, o nuo 16 metų pradeda mažėti. Alkūnės sąnario paslankumas

iki 40 metų būna pastovus ir tik vėliau pradeda mažėti. Gana ilgai išlieka didelis riešo ir plaštakos

sąnarių paslankumas. Klubo sąnario paslankumas didėja 7- 12 metų amžiuje, o nuo 16 metų

mažėja, bet gana ilgą laiką išlieka stabilus. Lankstumas per liemenį berniukams lavėja nuo 7 iki 14

18

metų amžiaus, o mergaičių nuo 7 ki 12 metų (Bendrojo lavinimo mokyklos V – XII klasių kūno

kultūros programos, 1992).

Geriausia lankstumą ugdyti 10–13 metų tarpsniu, o geriausių rodiklių pasiekiama 15–16

metų tarpsniu. Ugdomas lankstumas gerėja ir vėliau, tačiau reguliariai nesimankštinant, kaip ir kitos

fizinės ypatybės, blogėja (Alter, 1998).

1.6 Lankstumo lavinimas per kūno kultūros pamokas

Tempimo pratimai gali būti atliekami visose pamokos dalyse. Pirmoje pamokos dalyje šie

pratimai sudaro vieną pramankštos komponentų, juos rekomenduojama atlikti nedidele amplitude, ji

dinama gerai apšilus. Jei pamokoje yra numatytas specialus lankstumo lavinimo uždavinys,

tempimai yra atliekami pagrindinės pamokos dalies antroje pusėje. Rekomenduojama juos atlikti

serijomis ir derinti su atsipalaidavimo pratimais. Tačiau jei lankstumo pratimais norima palaikyti

pasiektą lankstumo lygį arba kai jie yra tik specialios pramankštos dalis, tada juos rekomenduojama

atlikti serijomis tarp kitų pratimų bet kurioje pamokos dalyje. Kai kurie tempimo pratimai efektyvūs

esant sumažėjusiam raumenų darbingumui, kai nuvargsta raumenys antagonistai. Tokiu atveju

pasyviojo tempimo pratimai daromi pasgrindinės pamokos dalies pabaigoje ar net baigiamojoje

pamokos dalyje (Ivaškienė, 2002).

Lankstumo pratimų skaičius per pamoką priklauso nuo mokinių amžiaus, lyties ir fizinio

parengtumo. Mergaičių sąnariai yra paslankesni negu berniukų, todėl pratimų kiekis berniukų

pratybose turi būti didesnis. Aktyvūs ir statiniai pratimai paprastai trunka neilgai, o pasyvūs – daug

ilgiau. Gero fizinio parengtumo mokiniams pratimų tempas greitas, silpnesnio parengtumo – lėtas.

Kiekvienas pratimas turi būti atliekamas atsigavus vaiko darbingumui, o poilsio trukmė priklauso

nuo pratimo pobūdžio, trukmės, lokalizacijos, mokinių amžiaus, lyties funkcinio parengtumo. Ji

svyruoja nuo 10 sek. iki 2-3min., bet neturi būti per didelė, nes tada sumažėja sąnarių paslankumas

ir pratybų efektyvumas. Poilsio pertrauką galima nustatyti pagal subjektyvią mokinio savijautą.

Pamoka turėtų prasidėti nuo aerobinės mankštos dalies, kuri padidintų kūno temperatūrą

suaktyvindama kraujotaką. Po sąnarių sukamųjų judesių ir aerobinio darbo atliekami statinio

tempimo pratimai, jeigu pamokos tikslas yra gerinti lankstumą. Paskui daromi dinaminiai

lankstumo lavinimo pratimai ir jie atliekami kol pasiekiama didžiausia judesių amplitudė

nenuvargstant.

Jaunesnių mokyklinio amžiaus vaikų lankstumas lavinamas daugiausiai aktyviais judesiais

ir pratimais. Šiek tiek vėliau, padidėjus raumenų masei, tikslinga naudoti ir pasyvius bei statinius

pratimus (Ivaškienė, 2002).

Parinkdami lankstumo pratimus vaikams, turėtume atidžiai išnagrinėti ar jie yra saugūs ir

efektyvūs, ar atitinka mokinio fizinį parengtumą. Dauguma pratimų yra atliekami nuo seniausių

19

laikų, bet nuodugniau patyrinėjus, išaiškėja jų traumuojamasis poveikis organizmui. Reguliariai

darant tokius pratimus išryškėja mikrotraumų rezultatai. Tokie pratimai yra vadinami rizikingais

arba abejotinais (Ivaškienė, 2002).

20

2.TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS

Tyrimo objektas: fizinis gebėjimas Lankstumas

Tiriamasis kontingentas – Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklų 12, 14 ir 16 metų

amžiaus mergaitės ir berniukai. Tiriamosios imties struktūra pagal amžių ir lyt į pateikta 2 lentelėje.

2 lentelė. Tiriamosios imties apimtis

Amžius Mergaitės (n) Berniukai (n)

12 85 131

14 106 136

16 88 109

Viso 655

Tyrimo metodai:

1. Literatūros šaltinių analizė

2. Testavimas

3. Matematinė statistika

Testavimas - Mokinių lankstumas nustatytas testu Sėstis ir siekti (1 priedas, Eurofitas

2003).

Tyrimo organizavimas. Tyrimas buvo vykdomas 2012 metų pavasarį. Vadovaujantis

Kauno miesto mokyklų sąrašu, atsitiktiniu būdu buvo atrinktos septyniose Kauno miesto bendrojo

lavinimo mokyklos. Atrankoje nedalyvavo mokyklos, esančios už miesto ribų, ir specialiosios (pvz.,

profesinės, nacionalinių mažumų). Tyrimo metu mokiniai pagal klases mokyklose buvo atrinkti

patogiosios atrankos būdu, t.y. atsižvelgiant į pamokų tvarkaraštį ir mokyklos administracijos

sudarytas galimybes, bei kūno kultūros mokytojų sutikimą testavimą vykdyti per kūno kultūros

pamokas. Tiriamąją imtį sudarė moksleiviai, kurie pagal sveikatos būklę yra priskirti pagrindinei

fizinio ugdymo grupei, gavę tėvų leidimą ir savanoriškai sutikę dalyvauti tyrime.

Tyrimas vyko 2 etapais. I tyrimo etape (2012) darbo autorė nustatė dalyvavusių mokinių

lankstumo rezultatus ir jų kitimą amžiaus ir lyties grupėse. II tyrimo etape , atlikta mergaičių ir

berniukų lankstumo rezultatų kitimas amžiaus/lyties grupėse. Vadovaujantis 1992 ir 2002 metų

Lietuvos mokinių lankstumo tyrimų duomenimis ir publikuotais rezultatais (Volbekienė, V.,

Griciūtė, A., 2007 ), 2012 metų rezultatai buvo palyginti su 1992 ir 2002 metų Lietuvos mokinių

lankstumo rezultatais.

21

Matematinė statistika:

Rezultatų statistinė analizė buvo atlikta SPSS statistine programa. ANOVA – skirtumų tarp

1992-2002 ir 2012 fizinio pajėgumo rezultatų nustatymas amžiaus/lyties grupėse. Skirtumų tarp

rezultatų patikimumo lygmuo – p<0,05.

22

3. REZULTATAI IR J Ų APTARIMAS

3.1. 12, 14 ir 16 metų amžiaus mergaičių ir berniuk ų 2012 metų lankstumo

rezultatai ir j ų kitimas amžiaus/ lyties grupėse

Analizuojant 3 lentelėje pateiktus lankstumo rezultatus, nustatyta, kad intervalai tarp

minimalių ir maksimalių rezultatų amžiaus grupėse tarp mergaičių yra 8 cm. (nuo 36 iki 44 cm), o

tarp berniukų yra 4 cm. (nuo 29 iki 33 cm). Mergaičių ir berniukų vidutiniai rezultatai yra

nepatenkinami: pagal Eurofito orientacines vertinimo skales (Eurofitas, 2002) šie rezultatai atitinka

tik 3 arba 4 balų vertinimą (3 pav.).

3 lentelė. 2012 metų mergaičių ir berniukų vidutiniai, minimalūs, maksimalūs lankstumo rezultatai(cm) (2012m)

Nr. Amžius Lytis N X ± SN Min Max

1 12 M B

138 177

20,49 ±7,2 13,63 ±5,6

6 2

37 29

2 14 M B

134 163

21,09 ±6,6 17,73 ±7,4*

4 3

36 36

3 16 M B

140 137

23,87±7,1 18,98 ±8,0*

7 4

44 36

*p>0,05, tarp 14 ir 16 metų berniukų

Nustatyta pozityvi rezultatų kitimo tendencija tarp 12,14 ir 16 metų amžiaus berniukų

lankstumo rezultatų ( p<0,05), tarp 14- 16 metų amžiaus berniukų rezultatai kito teigiamai, tačiau

statistiškai nepatikimai (p>0,05). 12, 14 ir 16 metų amžiaus mergaičių lankstumo rezultatų kitimas

pozityvus (p<0,05).

23

4

33

44

3

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

4,5

mergaites berniukai

Lytis

Bal

ai

12 metų

14 metų

16 metų

3 pav. Mergaičių ir berniukų vidutinių rezultatų įvertinimas pagal Eurofit‘o orientacines

vertinimo skales (balais) (Eurofitas, 2002)

Analizuojant gautus 2012 metų lankstumo rezultatus matomas akivaizdus rezultatų vidurkių

didėjimas. Mažiausias statistiškai reikšmingas (p<0,05) rezultatų pokytis pastebimas 12-14 metų

amžiaus mergaičių rezultatuose, o berniukų rezultatai mažiausiai skiriasi 14-16 metų amžiaus

(p<0,05).( 4 pav.)

20,49 21,09

23,87

13,63

17,7318,98

0

5

10

15

20

25

30

12 14 16

Amžius

cm

mergaites

berniukai

4 pav. Mergaičių ir berniukų lankstumo rezultatų kitimas pagal amžių

Analizuojant gautus rezultatus lyties aspektu (5 pav.) reikšmingas lyčių skirtumas, mergaitės

visose amžiaus grupėse buvo lankstesnės negu berniukai. Mažiausias skirtumas pastebimas 14 metų

amžiaus grupėje, rezultatai skiriasi statistiškai reikšmingai (p<0,05).

24

0

5

10

15

20

25

30

Mergaites Berniukai

Lytis

cm

12 metų

14 metų

16 metų

5 pav. Mergaičių ir berniukų lankstumo rezultatų kitimas pagal lytį

Mūsų gauti tyrimo rezultatai yra analogiški kitų autorių gautiems rezultatams (Fjørtoff

et.al., 2011; Pelegrini, 2011): didėjant amžiui lankstumas gerėja tiesiškai. Taip pat, lyginant

mergaičių ir berniukų sėstis ir siekti testo rezultatus Kwok- kei Mak (2010 ) nustatė, kad mergaitės

yra lankstesnės visose tirtose amžiaus grupėse, tai patvirtino ir Eisenmann (2003) nustatęs, kad

reikšmingi skirtumai tarp lyčių išlieka visose amžiaus grupėse. Tačiau, šiems lankstumo rezultatų

skirtumams tarp mokinių lyties grupių yra nustatytos ir opozicinės tendencijos. I. Zapartides et. al.

(2011) atlikti tyrimai rodo, kad mergaičių ir berniukų lankstumo rezultatai ir analogiški. Mažiausias

skirtumas lyties ir amžiaus aspektu pastebimas 14 metų amžiuje, o sulaukus 16 metų amžiaus jis

nežymiai padidėja. G. Claudio (2008), Amuso (2011) atliko tyrimus, kurių metu nustatė, kad

nepaisant sėdimo gyvenimo būdo plitimo fizinio pajėgumo, įskaitant ir lankstumo rezultatus yra

geresni vyresnio amžiaus mergaičių. G. Claudio (2008) nustatė, kad lankstumas su amžiumi mažėja.

Ši tendencija stiprėja senėjant. Jis teigia, kad kūno lankstumas priklauso nuo amžiaus, lyties ir

fizinio aktyvumo. Analizuojant lankstumo pokyčius 2012 metų, rezultatai parodė, kad nei vienas

vaikas, nei vienoje amžiaus grupėje nebuvo įvertintas 10 balų, remiantis Eurofito 2002 metų fizinio

pajėgumo testų orientacine vertinimo skale. Įvertinimų vidurkis siekia 3-4 balus tiek mergaičių, tiek

berniukų. A. Palegrini (2011), atlikęs fizinio pajėgumo testus, nustatė, kad dauguma moksleivių

neatitinka sveikatos reikalavimų kriterijaus.

Mergaičių ir berniukų 2012 metų lankstumo rezultatai vaizdžiai pateikti 2 pav. Amžiaus

aspektu rezultatai gerėja abejose grupėse. Tarp mergaičių atskirų 12-14 ir 14-16 amžiaus grupių

rezultatų vidurkiai kito statistikai patikimai, o tarp 12-14 metų statistikai nepatikimai. (p<0,05).

25

Berniukų 12-14 ir 12-16 rezultatų vidurkiai kito statistiškai patikimai, o tarp 14- 16 statistiškai

nepatikimai.

3.2. 12, 14 ir 16 metų mergaičių ir berniuk ų lankstumo rezultatų kitimas chronologiniu aspektu (1999, 2002 ir 2012 metais)

Analizuojant 4 lentelėje pateiktus lankstumo pokyčius dvidešimties metų laikotarpyje,

matome kad 12 metų amžiaus grupėje mergaičių rezultatai pirmajame dešimtmetyje kinta

negatyviai. Antrąjame dešimtmetyje matomas nežymus statistiškai reikšmingas rezultatų gerėjimas

(p<0,05). Kitose amžiaus grupėse lankstumo rezultatas mažėjo chronologiniu aspektu.(p<0,05)

4 lentelė. 12, 14 ir 16 metų mergaičių lankstumo rezultatų kitimas chronologiniu aspektu (1999, 2002 ir 2012 metais)

Tyrimo metai

1992 X ± SN

2002 X ± SN

2012 X ± SN

F p

12 22.4 ± 5.9 19,6 ± 6.4 20.5 ± 7.2 7,13 p<0,05

14 28.1 ± 6.0 24.0 ± 6.8 21.1 ± 6.6 40,85 p<0,05

16 30.3 ± 6.1 24.4 ± 6.8 23.9 ± 7.2 40,27 p<0,05

p<0,05

Analizuojant 5 lentelėje pateiktus duomenis matome, kad 12, 14 ir 16 metų amžiaus

berniukų rezultatai chronologiniu aspektu kito negatyviai.(p<0,05).

5 lentelė. 12, 14 ir 16 metų berniukų lankstumo rezultatų kitimas chronologiniu aspektu

(1999, 2002 ir 2012 metais)

Tyrimo metai

1992

X ± SN

2002

X ± SN

2012

X ± SN F p

12 20.1 ± 5.6 15.6 ± 5.8 13.6 ± 5.6 46,82 p<0,05

14 23.7 ±7.0 19.8 ±6.8 17.7 ± 7.4 28,84 p<0,05

16 27.2 ±7.9 23.9± 7.2 18.9 ± 8.0 36,53 p<0,05

p<0,05 lyginant

Analizuojant 6 lentelėje chronologiniu aspektu pateiktus lankstumo rezultatus, įvertintus

pagal Eurofit‘o orientacines vertinimo skales nustatyta, kad mergaičių rezultatai svyruoja nuo

patenkinamo iki silpno įvertinimo. Berniukų rezultatai kinta nuo pakankamo iki blogo įvertinimo.

26

6 lentelė. Mergaičių ir berniukų vidutinių rezultatų 1992, 2002 ir 2012 įvertinimas pagal

Eurofit‘o orientacines vertinimo skales (Eurofitas, 2002)

1992 2002 2012 Nr. Lytis Amžius

balai balai balai

1 M 12 14 16

5 6 6

4 4 4

5 3 4

2 B 12 14 16

5 5 5

4 4 4

3 4 3

Analizuojant 6 pav. pateiktus duomenis matome, kad nors 2012 metais mergaičių rezultatai

gerėjo, bet jie yra visi prastesni lyginant su 1992 metais. Rezultatų kitimas yra statistiškai patikimas

( p<0,05).

-11,96

-8,9

-15,47

-28,3

-21,74-23,87

-40

-30

-20

-10

0

2002 2012

Pok

ytis

% 12 metų

14 metų

16 metų

6 pav. Skirtumai tarp 1992( 0 linija) ir 2002, 2012 mergaičių lankstumo rezultatų

12 metų mergaičių lankstumo rezultatai nuo 1992-2002 kito statistiškai reikšmingai

(p<0,05), rezultatai sumažėjo, o nuo 2002-2012 metų rezultatai kito statistiškai nereikšmingai

(p>0,05), jie nežymiai gerėjo. Kitų mergaičių amžiaus grupių rezultatai kito statistiškai reikšmingai

(p<0,05), jie buvo žemesni negu 1992 metais..

27

Analizuojant 7 pav. pateiktus duomenis, matome, kad berniukų lankstumo rezultatai

chronologiniu aspektu nuosekliai mažėja. Jie nuo 1992 metų kito statistiškai patikimai p<0,05.

-25,39

-38,37

-17,98

-28,84

-13,08

-35,59

-50

-40

-30

-20

-10

0

10

2002 2012

Pok

ytis

%

12 metų

14 metų

16 metų

7 pav . Skirtumai tarp 1992( 0 linija) ir 2002, 2012 berniukų lankstumo rezultatų

Analizuojant 12, 14 ir 16 metų mergaičių ir berniukų lankstumo rezultatų kitimą

chronologiniu aspektu (1999, 2002 ir 2012 metais) nustatėme, kad vyrauja negatyvus minėtų

rezultatų kitimas, išskyrus 12 metų amžiaus mergaičių 2012 metų rezultatų nežymų gerėjimą. Kitų

autorių atlikti tyrimai taip pat rodo, kad tarp berniukų ir mergaičių vyrauja neigiama fizinio

pajėgumo rezultatų kitimo tendencija. Tai ypatingai būdinga mergaičių ir berniukų aerobinio

pajėgumo ir lankstumo rezultatų kitimui nuo 1992 iki 2002 metų (Volbekienė ir Griciūtė, 2007).

Svarstant neigiamo kitimo priežastis, logiška galvoti, kad tokiam kitimui gali turėti įtakos tikėtinas

tiriamųjų svorio ir KMI padidėjimas chronologiniu aspektu. Tačiau, nustatyta, kad svorio ir kūno

masės indekso efektas minėtiems fizinio pajėgumo komponentams yra statistiškai nereikšmingas

(Volbekienė ir Griciūtė, 2007 ). Kitų autorių nuomone, neigiamą fizinio pajėgumo rezultatų kitimą,

labiausiai, galėjo įtakoti, pirma, neigiami Lietuvos gyventojų gyvensenos pokyčiai 1994-2002

metais, žalingi vaikų ir paauglių sveikatai (rūkymas, alkoholio vartojimas, greitas maistas, stoka

vaisių daržovių vaikų mityboje, fizinis pasyvumas) (Grabauskas, 2004). Antra, lėta bendrojo

lavinimo mokyklos kūno kultūros dalyko programų ir jų įgyvendinimo eiga. Iki šiol, kai kuriose

mokyklose kūno kultūros dalyko programos yra „sportifikuotos“, vyrauja pažangumo vertinimas

pagal fizinių gebėjimų rezultatus, rungtyniavimo skatinimas siekiant rezultatų (Bendrosios kūno

kultūros programa). Mūsų nuomone, tokia, dar vis pasitaikanti mokinių kūno kultūros politika ir

28

kūno kultūros esminės paskirties klaidingas suvokimas, nestimuliuoja mokinių fizinio aktyvumo ir

jo rezultato – fizinio pajėgumo, o kaip nustatė Hands et al., (2009), kad jie yra tiesiogiai susiję.

Darant prielaidą, kad fizinis aktyvumas turėjo įtakos vaikų rezultatų mažėjimui, šią

nuomonę patvirtina ir Richard et al., (2001), kuris nustatė kad fizinis aktyvumas, ypač mergaičių

sparčiausiai mažėja 10- 16 metų amžiuje , nes 75,5 % dienos vaikai praleidžia fiziškai neaktyviai.

Fizinis pasyvumas ir su juo kartu negatyviai mažėjantys fizinio pajėgumo rezultatai, Pope et.al.,

(2000) teigimu, yra siejami su netaisyklingos laikysenos formavimusi, , su Achilo sausgyslės

sužalojimais, jis pabrėžia, kad būtent lankstumas svarbus judėjimui, judesių laisvumui, kad jis

sumažina susižalojimo riziką, raumenų skausmą po fizinio krūvio, bei nugaros skausmais

vyresniame amžiuje kurie pasireiškia po 25 gyvenimo metų. (Orian, 2005)

Kas dešimtmetį mažėjantis fizinio aktyvumo paplitimas tarp įvairių šalių vaikų ir jaunimo,

ypač tarp mergaičių, yra ganėtinai dėsningas, dauguma iš jų turi sveikatos rizikos veiksnį dėl fizinio

pasyvumo tai įtakoja ir fizinio pajėgumo rezultatus bei lankstumą (Armstrong, Welsman, 1997;

WHO, 2003; Westerstahl et al., 2004). Ir daugiau mokslininkų ištyrė koks pokytis vyksta su vaikų

fiziniu aktyvumo ir fizinio pajėgumo rezultatų kitimu bėgant metams. Savinainen et al., (2004)

atliko tyrimą, kurio metu nustatė, kad per 16 metų, fizinio pajėgumo rezultatai sumažėjo 20

procentų, o didžiausias pokytis taip pat pastebimas lankstumo rezultatuose. Bei nustatė, kad

didesnis fizinio pajėgumo rezultatų pokytis vyrauja tarp vyrų nei tarp moterų, o tai patvirtino ir

mūsų atlikti tyrimai. Rezultatų mažėjimui jo nuomone didžiausią įtaką daro pasyvus gyvenimo

būdas. Wedderkopp et al., (2004) tyręs vaikų fizinio pajėgumo pokyčius per 12 metų ir nustatė

neigiama fizinio parengtumo tendenciją. Berniukai yra fiziškai aktyvesni nei mergaitės nuo

ankstyvos vaikystės, tačiau 6—17 metų amžiaus tarpsniu fizinio aktyvumo skirtumas lyties grupėse

yra pats didžiausias. Fizinio aktyvumo mažėjimas su amžiumi yra būdingas abiejose lyties grupėse,

tačiau tarp mergaičių jis yra 2,5 karto didesnis nei berniukų (Sallis, 1993). Jones et al., (2000)

teigia, kad tam didelę įtaką gali turėti brendimas, nes jis reikšmingai koreliavo su fiziniu pajėgumu.

Nustatė kad lytinis brendimas daro didesnę įtaką berniukams negu mergaitėms.

29

IŠVADOS

1. 2012 metų berniukų ir mergaičių lankstumo rezultatai su amžiumi nuosekliai gerėja, visose

amžiaus grupėse. Mergaitės yra lankstesnės negu berniukai (p<0,05). Abiejų lyčių rezultatai

yra silpni (3-4 balai) p<0,05.

2. Mergaičių lankstumo rezultatų kitimas chronologiniu aspektu 1992-2002 kito negatyviai.

(p<0,05). 2002-2012 metais lankstumo rezultatų kitimas yra teigiamas pozityvus (p<0,05).

Berniukų lankstumo rezultati per du dešimtmečius kito negatyviai (p<0,05). Mergaitės

visose amžiaus grupėse yra lankstesnės negu berniukai.

30

LITERAT ŪRA

1. ACSM. (2006). ACSM’s Guidelines for Exercise Testing and Prescription (7th ed.).

Philadelphia: Lippincott Williams & Wilkins.

2. Alter, MJ. (1988). Science of stretching. Champaign, IL: Human Kinetic Books

3. Arnheim, Daniel, D. & Prentice, Williams, E. (2002). Essentials of athletic training (5th ed.).

Boston: McGraw-Hill.

4. Andersonas, B. (2002) Raumenu tempimas. Vilnius: Avicena.

5. Anderson B, Burke ER. (1991). Scientific, medical and practical aspects of stretching. Clin

Sports Med , 10, 63–86.

6. Bandy, W.D., Irion J.M. (1994) The effect of time on static stretch on the flexibility of the

hamstring muscles. Phys. Ther. (74), 845–850.

7. Baublienė, R. (2000). Saugūs mankštos pratimai. Vilnius

8. Bouchard, C., Shepard, R. J., Stephens, T. (1994). Phisical activity, fitness and health.

Champaign: Human Kinetics.

9. Bassey, E.J., et al. (1989). Flexibility of the shoulder joint measured as range of abduction in a

large representative sample of men and women over 65 years of age. European Journal of

Applied Physiological and Occupational Physiology, 58 (4), 353–60.

10. Bell, R.D., & Hoshizaki, T.B. (1981). Relationships of age and sex with range of motion of

seventeen joint actions in humans. Canadian Journal of Applied Sport Sciences, 6 (4), 202–206.

11. Bledsoe, J. (2003). The truth about stretching and why the Kenyan athletes always do it after

their workouts are over. Peak Performance.

12. Brandon, R. (2003). Flexibility and weight training: you can increase flexibility with weight

training, strength training and resistance training. Sports Injury Bulletin. .

13. Borms J, Van Roy P, Santans J-P, et al. (1987) Optimal duration of static stretching exercises

for improvement of coxo-femoral flexibility. J Sports Sci , 5, 39–47.

14. Brown, D.A., & Miller, W.C. (1998). Normative data for strength and flexibility of women

throughout life. European Journal of Applied Physiological and Occupational Physiology, 78

(1),77–82.

15. Chalmers, G. (2004). Re-examination of the possible role of golgi tendon organ and muscle

spindle reflexes in proprioceptive neuromuscular facilitation muscle stretching. Sports

Biomechanics, 3 (1), 159–83.

16. Chaves CP. (2005). Adult women with mitral valve prolapse are more flexible. Br J Sports Med.

39 (10), 720-724.

31

17. Claudio, G. (2008). Flexibility Assessment: Normative Values for Flexitest from 5 to 91 Years

of Age. Arq Bras Cardiol, 90 (4), 257-263.

18. Clarke, H.H. (1975). Joint and body range of movement. Physical Fitness Research Digest,

5(4), 1-23.

19. Crawford, H. J., Jull, G. A. (1993). The influence of thoracic posture and movement on range of

arm elevation. Physiotherapy Theory and Practice, 9 (3), 143-148.

20. Doriot, N., & Wang, X. (2006). Effects of age and gender on maximum voluntary range of

motion of the upper body joints. Ergonomics, 49 (3), 269–81.

21. Einkauf, D.K., et al. (1987). Changes in spinal mobility with increasing age in women. Physical

Therapy, 67 (3), 370–75.

22. Eisenmann J.C., Malina R.M. (2003) Age – and sex – associated variation in neuromuscular

capacities of adolescent distance runners. J. Sports Sci , (2), 551-557.

23. Erikssen G. (2001) Physical fitness and changes in mortality: the survival of the fittest. Sports

Med. (31), 571-557

24. Fjørtoft, I., Pedersen, A.,(2011). Measuring Physical Fitness in Children Who Are 5 to 12 Years

Old With a Test Battery That Is Functional and Easy to Administer. Physical therapy, 12, 126-

129.

25. Fleishman, E.A. (1963). Factor analysis of physical fitness tests. Educational and Psychological

Measurement, 23, 647-661.

26. Foss, M.L., & Keteyian, S.J. (1998). Fox’s physiological basis for exercise and sport (6th ed.).

Boston: McGraw-Hill.

27. Gajdosik, R.L., Vander Linden, D.W., & Williams, A.K. (1999). Influence of age on length and

passive elastic stiffness characteristics of the calf muscle-tendon unit of women. Physical

Therapy, 79, 827-838.

28. Gleim, G.W., & McHugh, M.P. (1997). Flexibility and its effects on sports injury and

performance. Sports Medicine, 24, 289-299.

29. Grabauskas V, Zaborskis A, KJumbiene J, Petkeviciene J, Zemaitiene N.(2002) .Changes in the

lifestyle of Lithuanian teenagers and adults 1924-2002 years. Medicina, 40, 884-90.

30. Graham, G. (2001). Teaching Children Physical Education. Champaign: Human Kinetics.

31. Hoeger, W.W.K., Hopkins, D.R., Button, S. & Palmer, T.A. (1990). Comparing the sit and

reach with the modified sit and reach in measuring flexibility in adolescents. Pediatrių Exercise

Science 2, 156-162.

32. Holt, L.E., Pelham, T.W., & Burke, D.G. (1999). Modifications to the standard sit-and-reach

flexibility protocol. Journal of Athletic Training, 34, 43-47.

32

33. Ivaškienė, V., (2002). Fizinių ypatybių lavinimas per kūno kultūros pamokas. Kaunas: LKKA.

34. Jackson, Allen W. Morrow, James R., Hill, David W. Dishman, Rod K.(2004) Physical activity

for health and fitness. (p.368).Updated ed.. Champaign.

35. Kwok-Kei Mak , Sai-Yin Ho (2011) BMC Public Health .10, 76-81

36. Lavinskienė, I. (2005). Tempimo pratimai. Kaunas: Kauno kolegija.

37. Lietuvos Kūno Kultūros Mokytojų Asociacija (2004). Metodinės rekomendacijos ir nuorodos

kūno kultūros mokytojams. (p.68).Kaunas.

38. Mand, P. J., Foster, C. (1995). Psychological assesment of human fitness. USA: Human

Kinetics.

39. Malina RM.( 2001). Physical activity and fitness: Pathways from childhood to adulthood.

American Jurnal Human Biology, 13, 162-172.

40. Michael W., Kenneth H., Pitetti (2005). Contribution of Physical Education and Sport to

Health-Related Fitness in High School Students. Journal of School Health 75 (2), 25-28.

41. Mikalauskas, R. (2007). Trenerio knyga. Fizinis rengimas. Kaunas: LKKA.

42. Mikkelsson L, Kaprio J, Kautiainen H, Kujala U, Mikkelsson M, Nupponen H. (2006) School

fitness tests as predictors of adult health-related fitness. American J urnal Human Biology, 18,

342–349.

43. Moller, B. & Oberg, B. (1984). Athletic training and flexibility. A study on range of motion in

the lower extremity. Thesis, Linkoping.

44. Patrick, K., Spear, B., Holt, K., Sofka, D. (2001). Bright Futures in Practice Physical Activity.

NATIONAL Center for Education in Maternal and Child Health, USA.

45. Pelegrini, A., Santos, A. (2011) Rev Bras Med Esporte , 2, 92-96

46. Poderys, J. (2004). Kineziologijos pagrindai. Kaunas: KMU.

47. Poderys, J. (2000). Asmens sveikatos ugdymas . Kaunas: KMU.

48. Pope, R.P., Herbert, R.D., Kirwan, J.D., & Graham, B.J. (2000). A randomized trial of

preexercise stretching for prevention of lower-limb injury. Medicine and Science in Sports and

Exercise, 32, 271-277.

49. Sharman, M.J., Cresswell, A.G., & Riek, S.(2006). Proprioceptive neuromuscular facilitation

stretching: Mechanisms and clinical implications. Sports Medicine, 36 (11), 929–39.

50. Skernevičius, J. (1997). Sporto treniruotės fiziologija. Vilnius: LTOK.

51. Skurvydas, A., Gedvilas, V. (2000). Fizinių ypatybių lavinimo teorija ir metodika. Kaunas:

LKKA.

33

52. Taylor S, Frost H, Taylor A, Barker K.(2001). Reliability and responsiveness of the shuttle

walking test in patients with chronic low back pain. Physiotherapy Research International, 6,

170–178.

53. Vandervoot, A.A., Chesworth, B.M., Cunningham, D.A., Patterson, D.H., Rechnitzer, P.A., &

Koval, J.J. (1992). Age and sex effects on mobility of the human ankle. Journal of Gerontology:

Medical Sciences, 47M, 17-21

54. Volbekienė, V. (2003). Eurofitas fizinio pajėgumo testai ir metodika. Vilnius: LSIC

55. Volbekienė, V., Griciūtė, A. (2007). Health-related physical fitness among schoolchildren in

Lithuania: A comparison from 1992 to 2002. Scandinavian Journal of Public Health, 35, 235—

242.

56. Voorrips, L.E., et al. (1993). The physical condition of elderly women differing in habitual

physical activity. Medicine and Science in Sports and Exercise, 25 (10), 52–57.

57. Warmbrodt et al. (1999). Comparison of standard and modified sit-and-reach tests in college

students. I.A.HP.E.R.D Journal.

58. Wilmore JH, Costill DL. (1994) Physiology of sport and exercise. Champaign, IL: Human

Kinetics.

59. Zapartidis I., Nikolaidou M.-E.,(2011) Sex differences in the motor abilities of young male and

female handball players. Biology of Sport 28, 171-176.

34

PRIEDAI

1 priedas

SĖSTIS IR SIEKTI testas

Matuojama: lankstumas.

Užduotis: sėdint siekti rankomis kuo tolimesnio taško.

Technikos priemonės

35 cm ilgio, 45 cm pločio ir 32 cm aukščio matavimo dėžė. Dėžės viršus – tai 55 cm ilgio ir

45 cm pločio plokštė, per 15 cm išlendanti už dėžės šoninės plokštumos, į kurią turi remtis testo

atlikėjo pėdos. Ant dėžės viršutinės plokštumos vidurio yra matavimo skalė, sužymėta nuo 0 iki 50

cm.

Ant dėžės viršaus padėta apie 30 cm ilgio liniuotė, kurią testo atlikėjas stumia, siekdamas

kuo tolimesnio taško.

Nurodymai testo atlikėjui

Atsisėsk. Pėdomis atsiremk į matavimo dėžės šoninį paviršių, o rankų pirštų galiukus padėk

ant dėžės viršaus krašto. Nelenkdamas kelių, lenkis per liemenį pirmyn ir iš lėto, netrūkčiodamas

rankų pirštais stumk kuo toliau į priekį liniuotę. Tolimiausiame taške, kurį Tu gali pasiekti, išbūk

maždaug 2 sekundes (t. y. fiksuok tą padėtį, o ne atšok). Testą darysi du kartus, o bus užrašomas

geresnis Tavo rezultatas.

Nurodymai testo vadovui

Stovėkite šalia testo atlikėjo ir laikykite jo kojas, kad nelenktų jų per kelius.

Prieš testo pradžią vaikas pirštų galais turi pasiekti matavimo dėžės kraštą, liesdamas

liniuotę.

Rezultatą nustatykite pagal tolimiausią pirštų galais pasiektą tašką ant skalės. Kad rezultatas

būtų tikslus, vaikas šią padėtį privalo išlaikyti tol, kol suskaičiuosite iki dviejų.

Jeigu abiejų rankų pirštais vaikas pasiekė nevienodą atstumą, rezultatas yra tų dviejų

atstumų vidurkis.

Stebėkite, kad testas būtų atliekamas iš lėto, be staigių judesių.

Antrą bandymą skirkite po trumpo poilsio.

Rezultatas. Įskaitomas geresnis rezultatas (centimetrai, pasiekti ant matavimo

dėžės viršaus esančios skalės).

Pavyzdys: testo atlikėjo, pasiekusio savo kojų pirštus, rezultatas yra 15, o

7 cm toliau – 22.

35

Sėstis ir siekti testo atlikimas