Idėja mokyklos bibliotekai

EKM: erdvė kritiniam mąstymui

Irma Stadalnykaitė

Mokykloje surasta istorija

Šioje istorijoje aš atsiradau, kai 2012 m. lapkričio 8 d. elektroninio pašto dėžutėje radau projekto „Mokyklų bibliotekų darbuotojų kompetencijos tobulinimas, taikant šiuolaikines priemones“ (Nr. VP1-2.3-ŠMM-04-V-03-001) koordinatorės laišką su kvietimu įsidarbinti projekto 1.2.2 veiklos „Pilietinių inovatyvių idėjų diegimas mokyklų bibliotekose“ metodininke. Negalėčiau pasakyti, kad iki tol visiškai negalvojau apie projekto įgyvendinimą, tačiau nuo tada dar ėmiau mąstyti ir apie atsakomybę, kurią prisiimsiu pasirašydama sutartį. O jeigu nepavyks pasiekti gerų rezultatų? O jeigu nesugebėsiu dirbti gerai nė viename darbe, turėdama jų kelis? O jeigu bus per daug nemalonu sugrįžti į tą pačią mokyklą, kurioje besimokydama buvau susidūrusi su patyčiomis, kurioje stengiausi daugiau nei galbūt vertėjo? O jeigu mokyklos bendruomenė mūsų nepriims? O jeigu mokiniai nenorės drauge dirbti? O jeigu nuvilsiu mokinius, bibliotekininkes ir tą, kuris dirbs drauge su manimi? Tokių „o jeigu...“ buvo daug, tačiau nuostabus ir džiaugsmas suvokus, kad paraiškų vertintojai susidomėjo mūsų pasiūlyta idėja. Taip jau yra, kad kai mumis patiki kiti, tampame stipresni, nors ir prisiimame daugiau atsakomybės. Ir štai dabar matau, kad su kai kuriais „o jeigu“ per šiuos beveik keturis mėnesius apskritai nesusidūriau, dėl jų problemų neiškilo, o kai kuriems reikėjo daugiau dėmesio skirti viso projekto metu. Dabar, pasibaigus projekto vykdymo laikui, džiugu, nes dalį savo lūkesčių įgyvendinome, ir kartu apmaudu, nes ne viskas pavyko ir ne viskas buvo taip, kaip tikėjomės.

Numatytas „EKM: erdvė kritiniam mąstymui“ veiklas turėjome įvykdyti nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2013 m. balandžio 8 d. Lentvario Motiejaus

1

Šimelionio gimnazijos bibliotekoje, tačiau viskas prasidėjo kur kas anksčiau ir pasibaigs kur kas vėliau.

Procedūros. Kodėl verta arba kodėl neverta?

Ruoštis mūsų projekto įgyvendinimui ėmėmės likus dviems savaitėms iki jo pradžios. 2012 m. lapkričio 29 d. susitikome su gimnazijos administracija ir bibliotekos darbuotojais. Supratome, kad neatsirado jokių kliūčių dėl projekto vykdymo, išsiaiškinome, kaip mokykloje organizuojamas ugdymo procesas, popamokinė veikla. Bibliotekos darbuotojoms daugiau papasakojome apie planuojamas veiklas, klausėme, ką mano apie jas, o jos mus supažindino su bendra mokyklos tvarka, naudojimosi biblioteka taisyklėmis, pateikė siūlymų. Buvome draugiškai ir maloniai sutikti, bibliotekininkės buvo susidomėjusios projektu, džiugiai nusiteikusios, pasiruošusios galbūt ir naujiems iššūkiams – tai matyti buvo išties smagu. Bene tą pačią dieną mokyklos tinklalapyje jos paskalbė pranešimą „Inovatyvios idėjos gimnazijos bibliotekoje“. Nors šis susitikimas tuo metu atrodė tikrai pavykęs, dabar dėl to jau kyla abejonių. Patys esame baigę šią mokyklą, domimės, kas vyksta joje, tad atrodė, kad puikiai žinome, kokių inovacijų reikia mokyklos bibliotekai. Vis dėlto reikėjo paklausti ir pačių bibliotekos darbuotojų, su kokiomis problemomis susiduria darbe, kokias problemas ir kaip jas mato? Manau, kad būtume nustebinti tų atsakymų, bet ne tai svarbu. Daug svarbiau yra tai, kad išgirdę iš pačių bibliotekininkių lūpų problemas būtume ir patys labiau orientavęsi į tai – kartu ieškoję atsakymų arba parodę, kad tikrosios problemos yra ne šios. Galbūt toks mūsų elgesys būtų labiau motyvavęs bibliotekos darbuotojas. Nors negalėčiau tvirtinti, kad nebuvo stengtasi jas motyvuoti – jau lapkričio 30 d. Povilas į biblioteką pasikvietė Lentvarį aplankiusius seminaro „Youth Inn. You(th) better learn here“ dalyvius, kur su dar viena visuomeninės jaunimo organizacijos „Lentvario parko renesansas“ nare Giedre pristatė projektą „EKM: erdvė kritiniam mąstymui“. Seminaro dalyviai itin susidomėjo būsimomis veiklomis ir netgi pateikė pasiūlymų.

Įsidarbinę projekte, pirmąją savaitę (2012 m. gruodžio 17–23 d.) siekėme išsiaiškinti mokyklos bendruomenės poreikius, išanalizuoti situaciją gimnazijoje. Projektą aptarėme su pavieniais mokyklos darbuotojais (mokytojais, socialiniais pedagogais, psichologu), mokiniais, Mokinių taryba, administracija. Prieš projekto veiklų įgyvendinimą visada pravartu pasitikrinti, kiek numatytos veiklos atitinka mokyklos bendruomenės poreikius. Čia svarbu lankstumas, nes tai ne tik padeda siekti geresnių

2

rezultatų, bet ir pagerina paties proceso kokybę. Kai mokykloje ima vykdyti veiklą ne mokyklos darbuotojas, jam svarbu susirasti rėmėjų ne tik tarp administracijos darbuotojų, bet ir tarp mokytojų. Svarbu atrasti santykį su mokytojais, susipažinti su jų poreikiais, požiūriu į ugdymo procesą, mokyklos problemas, mokinius ir tai aptarti. Geriausias būdas – neformalus pokalbis. Tuomet mokytojai ima patys siūlyti idėjas, veiklas, pagalbą ir pan. Į tai reikėtų atsižvelgti ir bibliotekos darbuotojams, kurie tarsi atskirti nuo dalykinio-pamokinio ugdymo proceso.

Vėliau, per mokinių žiemos atostogas, koregavome veiklas, stengėmės jas labiau pritaikyti mokinių, mokytojų ir bibliotekos darbuotojų poreikiams. Keista buvo tai, kad atėjus į mokyklą, ėmus čia dirbti, bendrauti su mokyklos darbuotojais, mokiniais, pakeitėme dalį veiklų. Regis, anksčiau taip pat turėjome tuos kertinius akmenis, ant kurių statėme projektą, tačiau supratome, kad būtina atsižvelgti į mokyklos bendruomenės poreikius, kad čia būtina mūsų pačių kritiška žiūra. Buvome ne kartą susitikę su Povilu, susitikimų metu numatėme veiklas, jas preliminariai išdėliojome laiko skalėje, pasidalijome atsakomybėmis. Kalbėdama apie veiklų datos numatymą, dabar jau iš patirties galiu pasakyti, kad labai svarbu iš anksto nusimatyti konkrečią datą, įvertinus aplinkybes – tai ir mokinių atostogos, ugdymo proceso nutraukimas epidemijų metu, kiti mokyklos renginiai, įskaitos ir pan. Mano manymu, to nepadarėme, todėl ir nukentėjo dalis veiklų.

Po atostogų į mokyklą sugrįžusius I, II, III, IV gimnazinių klasių (9, 10, 11, 12 kl.) mokinius pasitikome su projekto pristatymais, vykusiais gimnazijos aktų salėje keturių pamokų metu. Dar rengdami skaidres šiems pristatymams nusprendėme, kad jų tikslas yra sudominti, provokuoti ir pritraukti mokinius, pakviesti drauge su mumis lavinti kritinį mąstymą, parodyti, kad tai nauja ir mums. Juk nesinori ėmus dirbti šioje mokykloje mokiniams primesti projekto, nesinori, kad mokiniams tektų jame dalyvauti nenorint. Kad pasiektume tikslą, apgalvojome, kas yra mūsų tikslinė auditorija, kas jai būdinga, kokie jos interesai, ir pristatymą pritaikėme, pasirinkome pristatymo būdą, būtent jai – tokiai, kokia yra iš tikrųjų. Taip pat apsvarstėme ir kitą aspektą – mus, kas mes tokie, kuo galime būti įdomūs mokiniams?

Praėjus beveik pusei projekto vykdymo laiko, naudingas buvo vidurio įsivertinimas. Tikrai verta pasitikrinti, kokių rezultatų jau pasiekta, kaip sekasi bendradarbiauti, priimti sprendimus ir pan. Tai padeda, kai trūksta aiškumo, kai ne viskas klostosi taip, kaip norėtum, padeda perdėlioti uždavinius ir vėliau palengvina kelią einant per juos. Svarbu laiku suvokti, ką darai blogai, ką derėtų tobulinti – laiku pristabdęs, spėsi pasukti. Tokį įsivertinimą tik jau

3

kitokių tikslų vediną verta pasidaryti ir projekto pabaigoje – apskritai, kuo dažniau, tuo geriau. Ir ne kažkam kitam, o tik sau pačiam – juk tai tarsi pirmoji pagalba, padedanti augti. Tereikia neužmiršti šiek tiek kūrybingumo ir įsivertinimas gali būti tikrai įdomus.

Įpilsiu ir šaukštą deguto – jeigu jau imiesi kalti lentyną, tai turėsi paskaičiuot, kiek vinių jai reikės. Iš tiesų, viskas vyko panašiai. Bent aš nesitikėjau, kad projekto metu „ūkiniams reikalams“ sugaišime tiek laiko. Kurdami lentyną knygoms – „Skaitytų knygų keityklą“ bei sieną-lentą – ir braižėme, ir paišėme, ir matavome, ir skaičiavome, ir sąmatą rengėme... Bet gal tai nėra blogai, tiesiog reikia turėti omeny, kad kiekvienam materialiam pokyčiui reikalingas ir tam tikras laiko rezervas. O kuo veikla įvairesnė, tuo patirtis didesnė.

Taigi kodėl verta arba kodėl neverta? Visa tai priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų poreikių, tikslų... Nors ir reikėjo pavargti, žinau, kad kiekviename projekto žingsnyje supratau, išmokau daugiau... Ir tai man svarbu.

Viešinimas ir komunikacija

Per tas dvi pasiruošimo projektui savaites apgalvojome ir viešinimo strategiją, žinoma, mano manymu, šis mūsų planas buvo maksimalistinis. Net ir dirbant dviese nepavyko tam skirti tiek dėmesio, kiek tikėjomės.

4

Bendradarbiavome su vietos žiniasklaidos atstovais – miesto laikraščiu „Klevų alėja“. 2012 m. gruodžio 14 d. jame pasirodė mūsų straipsnis „Mokyklos biblioteka – erdvė kritiniam mąstymui ugdyti („Klevų alėja“, 2012 m. gruodžio 14 d. Nr. 15(15), p. 2). Pristačius projektą mokiniams ir ėmus vykdyti pirmąsias veiklas laikraštyje buvo išspausdintas ir kitas straipsnis „Gimnazijos bibliotekoje jau vykdomas projektas „EKM: erdvė kritiniam mąstymui“ („Klevų alėja“, 2013 m. sausio 18 d. Nr. 3(20), p. 2). Šiame straipsnyje buvo pateikta ir socialinio tinklalapio, kuris buvo svarbiausia projekto viešinimo priemonė, nuoroda (https://lt-lt.facebook.com/motiejaussimelioniobiblioteka).

Gimnazijos bibliotekos „Facebook“ paskyra buvo sukurta 2012 m. gruodžio 20 d., atsiradus poreikiui dalintis informacija su mokiniais. Ir turbūt nereikia aiškinti, kodėl ne tik viešinimui, bet ir bendravimui su mokyklos bendruomene, pasirinkome būtent šį socialinį tinklalapį – visiems žinoma, koks jis populiarus. Kad jis populiarus ir tarp šios mokyklos mokinių, netrukome įsitikinti. Nuorodą pateikėme skaidrėje projekto pristatymo mokiniams metu, miesto laikraštyje, užrašėme ant sienos (viena iš inovacijų, aprašyta kiek toliau), išsiuntėme keliems „Facebook“ draugams, o 2013 m. balandžio 21 d. galime konstatuoti, kad bibliotekos informaciją seka 125 asmenys:

Moterys 66,4 %

35,2% 20% 6,4% 2,4% 1,6% 0,8%

Amžius 13–17 18–24 25–34 35–44 45–54 55–64

Vyrai 33,6%

15,2% 13,6% 3,2% 0,8% 0,8% -

Iš jų 60 žmonių savo paskyrose nurodę vietovę – Vilnius, Vilniaus apskritis, ir 57 – Lentvaris, Vilniaus apskritis. Pateikti duomenys pagrindžia tai, kad didžioji dalis yra mokiniai.

Viešinimas tarptautiniu lygmeniu buvo inicijuotas „EKM: erdvė kritiniam mąstymui“ pristatymu seminaro „Youth Inn. You(th) better learn here“ dalyviams.

Mokiniai ir mokytojai buvo informuojami ir elektroninio dienyno „TAMO“ pagalba (skelbimai apie projekto pristatymą gimnazinių klasių mokiniams, „Filmų naktį“, kūrybinio rašymo užsiėmimą) tačiau abejoju šios priemonės efektyvumu. Tiesa, taip pateikiama informacija kiekvienam

5

mokiniui asmeniškai, tačiau negali niekas užtikrinti, kad informacija bus perskaityta ir suprasta – tai nėra ta vieša vieta, kur kartu mokomasi kelti klausimus, atsakyti į juos, svarstyti ir komentuoti.

Svarbus ir efektyvus komunikacijos būdas per projektą buvo ir gyvas, neformalus pokalbis. Kartais net atrodydavo, kad bendraudami valgykloje padarome daugiau dėl bibliotekos nei būdami bibliotekoje. Pirmomis projekto vykdymo savaitėmis besiaiškindami mokyklos bendruomenės poreikius kalbėjomės su mokyklos darbuotojais, Mokinių taryba, kai kuriais sutiktais mokiniais. Vienas įsimintiniausių pokalbių su mokiniais buvo susitikimas su devintoke (I gimnazijinė klasė) Gintare, po kurio ir gimė idėja apie „Filmų naktį“ bibliotekoje. Šis renginys – tai drauge ir mokinio iniciatyvos pavyzdys, įrodymas, kad kiekvienas bendruomenės narys, turintis idėją ir norintis ją įgyvendinti gali tapti daugelio projektų dalimi. Kai turi tikslą ir negaili jėgų jo siekdamas, tarsi savaime atsiranda terpė jam įgyvendinti. Per projekto pristatymus gimnazinių klasių mokiniams taip pat svarbus buvo paprastas, gyvas pokalbis. Tiesioginis bendravimas su mokiniais vyko ir per anglų kalbos bei pilietinio ugdymo pamokas. Man atrodė svarbu vėliau užfiksuoti, ką išgirdome kiekvieno pokalbio metu, kaip pavyzdį galiu pateikti dalį to, kas išplaukė po susitikimo su Mokinių taryba, kuri atstovauja mokinių interesus, yra arčiausiai jų:

Itin aktualia ir paplitusia tarp mokinių problema Mokinių tarybos nariai įvardijo tolerancijos stoką. Jie pasakojo, kad šia tema psichologas buvo surengęs seminarą. Vis dėlto neseniai mokykla buvo susidūrusi su nemaloniu įvykiu, susijusiu su patyčiomis. Čia taip pat netoleruojami subkultūrų atstovai – gotai, pankai ir t. t. Tad „Gyvoji biblioteka“ turėtų būti itin aktuali. Mokiniai siūlė būdus, kad kuo daugiau mokinių galėtų pabendrauti su gyvosiomis knygomis, pasiūlė galimybę joms bendrauti su atskiromis klasėmis, tačiau tai kertasi su paties metodo principu. Jie pabrėžė, kad daug kam neįdomu skaityti knygas, žaisti stalo žaidimus, tačiau yra ir skaitančių, ir žaidžiančių. Bene populiariausios knygos: „Beveik suaugę“, „Heroinas“, „Saulėlydis“, „Vampyro dienoraštis“. Tiesa, knygų „Saulėlydis“, „Vampyro dienoraštis“ populiarumas blanksta. Įdomu būtų garsiai skaityti „Heroiną“. Mieliau nei knygas mokiniai renkasi filmus, serialus. Netgi norėtų pasižiūrėti ir lietuviškų filmų: A. Puipos „Žaibo nutvieksti“, „Miegančių drugelių tvirtovė“, J. Lapinskaitės „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ (daliai teko žiūrėti Lentvario miesto bibliotekos renginio metu) ir pan. Taip pat būtų įdomu trumpametražiai filmai. Mokinių tarybos nariai teigė, kad siūlytos projekto veiklos būtų įdomios 9–10 klasių mokiniams. 11 klasės yra pasyvios, sutelkusios dėmesį į tokius dalykus kaip

6

vairavimo kursai. Pasak jų, 12 klasės mokinių net neverta dominti dėl artėjančių egzaminų...

Mums ir bibliotekos darbuotojams bendravimo, o mokytojams gal daugiau metodine priemone tapo išorinė bibliotekos siena. Ją pavertus lenta rašymui kreida, joje ėmėme skelbti informaciją apie bibliotekoje vyksiančias veiklas. Tai tarsi kokia socialinio tinklalapio siena bendravimui, komentavimui, tik ją galima paliesti ir jai nebūtinas kompiuteris.

Inovacijų diegimas prasideda nuo galvos

Matyti, kad sudėtinga, tačiau būtina priemonė – mokyklai „inventorizuoti“ tai, ką ji turi. Kuo daugiau nenaudingų dalykų pakeisime naujais, palengvinančiais mokymąsi, skatinančiais bendravimą ir pan., tuo ugdytiniams bus paprasčiau ir geriau. Projekto metu pamatėme, kaip kartais būna sudėtinga laikytis šios pozicijos.

Išorinę bibliotekos sieną nusprendėme nudažyti kreidiniais dažais ir paversti vieta, kur mokiniai gali nevaržomai užrašyti, piešti savo emocijas, komentuoti, skelbti, tokiu būdu bendrauti su kitais. Stengėmės sukurti erdvę jų saviraiškai. Problema – ant sienos, kurią pasirinkome (ji matoma geriausiai) kabojo mediniai paukšteliai. Truputį aplūžę, papuošti necenzūriniais žodžiais – akivaizdu, reikėjo vietos, kur mokiniai galėtų išlieti savo mintis... Tiesa, tie visi žodžiai iš tolo sunkiau matomi, o įrašai lentoje pakankamai gerai įskaitomi net ir kitame koridoriaus gale. Bet ar tai, kad buvę įrašai maži, reiškia, kad jų nėra? Nereiškia, tačiau, suprantama, dažnai jau taip būna, kad kai kuriuos dalykus mums apskritai nepatogu matyti – tiesiog nusisukame nuo jų, nežiūrime ir taip juos ignoruojame. Man tokia žmonių pozicija atrodo absurdiška – kam mėginti save apgaudinėti, bandyti įtikinti, kad nėra to, ką matai ir jauti esant? Užsimerkę čia, išmokysime ir mokinį užsimerkti, kai šis susidurs su neteisybe... O jaučiu, kad mokyklose tokių atvejų daug – ne vienoje ne vienas, ne du. Tad galiu tik palinkėti neeikvoti savo energijos mėginant save apgauti, o ieškoti būdų, kaip dirbti su tais neigiamais dalykais, kad galiausiai jie virstų teigiamais. Negaliu teigti, kad dabar sienoje-lentoje neatsiranda tokių neigiamų dalykų, jų būna, tačiau kartu yra ir erdvė, kurioje galima reaguoti į juos, atitinkamai sureagavęs, esu įsitikinusi, priversi daugiau žmonių susimąstyti nei kad laikydamasis pozicijos, kad nėra to, kas tau nepatinka. Mano manymu, šioje istorijoje yra ir dar vienas pozityvus aspektas – anksčiau minėtą sieną puošė dailūs paukšteliai vien su negražiais žodeliais, dabar puošia kreiduota lenta, kur tie žodeliai apsupti gražių, įkvepiančių, paprastų,

7

bet labai tikrų – nuoširdžių žodžių. Padėkime žmonėms keistis, augti ir tobulėti – juk tai mokykla. Sutinku, kad kaboję paukšteliai – meno kūrinys, tam tikras paveldo objektas ir siūlau tai išsaugoti, tačiau neužtverti kelių tiems dalykams, kurie reikalingi mokiniams. Ir ne tik šiuo atveju ar šiomis aplinkybėmis – jų daugybė daugiau ar mažiau panašių.

Prieš imdamiesi veiksmų kalbėjomės su dalimi mokytojų, jiems neatrodė, kad paukšteliai mokykloje atlieka reikšmingą funkciją ar turi kokią simbolinę reikšmę. Tačiau, kai buvo imtos nešioti ir tvirtinti prie sienos gipso kartono plokštės, gavome tokį grįžtamąjį atsaką iš dalies mokytojų, kad susimąsčiau, ar verta aukoti jėgas ir laiką tašant netašomą rąstą. Gavome netgi pasiūlymą tokią lentą daryti sienos kampe, ten, kur ją užstotų atviros bibliotekos ir dar vieno kabineto durys. Iš dalies, suprantu pedagogų baimes, tačiau negaliu suvokti, kaip mokiniams mokykloje gali būti skirtas tik mažai kam matomas kampas. Tokios mintys padėjo nuspręsti, kad verta šiek tiek pavargti. Dabar galima džiaugtis, nes erdvė mokinių saviraiškai, mintims pakeitė iki tol ant sienos kabėjusią puošmeną. Projekto pabaigoje buvo nepaprastai džiugu išgirsti, kad vienas mokytojas tikrai labai džiaugiasi šia naujove jų mokykloje, ją jau dabar naudoja per pamokas ir naudos ateityje. Štai tokia buvo mažytė mūsų ir mokyklos administracijos pergalė prieš, regis, nepakeičiamas nuostatas. Pergalė mažytė, nes tai tik pradžia – ugdytojų laukia ilgas darbas su lenta, kol joje pasiliks tik teigiami dalykai, tačiau juk reikia nuo kažko pradėti.

„Filmų naktis“ – stiprybė ir negalia

„Filmų naktis“ – tai buvo išties pozityvus renginys, išsiskiriantis tuo, kad gimė iš vienos devintos klasės mokinės Gintarės iniciatyvos. Mokinė jau seniai buvo suplanavusi šį renginį, tačiau jai reikėjo pagalbos. Kai kalbėjomės su Mokinių taryba, šie irgi teigė, kad daugelis mokinių išties domisi filmais, mėgsta juos žiūrėti, išvardijo mums filmus, kuriuos jie norėtų pasižiūrėti. Dar jie kalbėjo apie tai, kad kartą po pamokų aktų salėje kvietė mokinius žiūrėti filmo, apmaudu, tačiau niekas neatėjo. Jie sakė, kad mokiniams būtų labai įdomu nakvoti mokykloje, smalsu tiesiog pamatyti mokyklą kitokią, iš kitos perspektyvos. Štai taip ir atsirado ta „Filmų naktis“, tiesa, dėl laikino ugdymo proceso nutraukimo, paskelbus epidemiją, ji įvyko mėnesiu vėliau nei turėjo. Atrodė, kad tokiam renginiui, kuris tiesiog idealiai atlieps ir mokinių, ir mūsų poreikius (čia ir jo stiprybė), nieks nebesutrukdys. Deja, vos nesutrukdė... Nebekalbu apie tai, kad toks renginys daliai tėvų pasirodė nenormalus, buvau paskelbusi mūsų kontaktinius duomenis dėl detalesnės informacijos. Tikrai

8

tikėjausi, kad tėvai pasidomės labiau, bet išgirdau tik kalbas iš antrų, trečių ar ketvirtų lūpų, kad kažkas nesąmones mokykloje sugalvojo daryti, juk, aišku, čia bus narkotikų, kaip ten kažkur kažkada buvo. Tiesa, sulaukiau vieno skambučio, tačiau ne tokio, kurio metu siekiama daugiau išsiaiškinti ar pasiteirauti. Tai labiau priminė pamokslą apie tai, trumpai tariant, kad ir aš pamatysiu, kaip nepasitikėsiu savo vaiku, kai šiam bus penkiolika, juk visi žino, ką daro tokio amžiaus mokiniai. Na, tikriausiai, aš to nežinau, bet nepasakiau to, nes jau per daug skubėjau į „Filmų naktį“. Iš šio pokalbio dar vienas dalykas mane nustebino. Renginį organizuoti leido mokyklos administracija, sudarė tam sąlygas ir suteikė priemones, mes pateikėme tėvų leidimus, tačiau, kodėl man skambinęs žmogus teigė, kad rytą paskambinus į mokyklą jam pasakė, kad mokykla su tuo niekaip nesusijusi? Nežinau, su kuo jis kalbėjosi, o gal ir nebeturėjau jau noro aiškintis. Blogiausia tai, kad taip ir liko neaišku, kokią vertę turi tie tėvų sutikimai, ir kas tą naktį atsakys už mokinius... Dėl mokyklos materialinės bazės buvo kaip ir viskas aišku – pasirašyta sutartis, o štai dėl mokinių... O kam tada filmus rodyti, su kuo juos aptarinėti, vertinti? Laimė, atsirado mokinių ir tėvų, kurie jais ir mumis patikėjo, ir viskas sklandžiai praėjo. Negaliu nepaminėti dar vieno aspekto, dėl kurio ir patys vos visko nemetėme. Kai prasidėjo raktų dalybos, mums pranešė, kad visas pirmas aukštas bus užrakintas – t. y. mes naudosimės tik antro aukšto vienu korpusu, kur yra biblioteka, klasė miegojimui, berniukų tualetas, o į pirmą aukštą patekti negalėsime. Argumentas: „O jeigu jūs per langus prileisite mokinių, kurie neturi tėvų sutikimų?“ Net nežinau, kaip tai pakomentuoti, nustebau, turbūt pati nebūčiau taip sugalvojusi. Vis negaliu suprasti, kai žmonės jaunimui šypsosi, o iš tikrųjų laiko priešais, kažkuo destruktyviu. Tuokart galvoje kirbėjo mintis – o jeigu nutiktų nelaimė, kaip pasieksime išėjimą? Mūsų neužrakino tame viename aukšte, bet nežinau, kaip būtų buvę, jei ne atkaklumas... Ir viską apibendrindama klausčiau, ką dar galima padaryti, kad joks mokinys tikrai nenorėtų imtis iniciatyvos mokykloje organizuoti jam aktualaus renginio?

Kova su patyčiomis. Arba ko reikia mokyklai?

„Gyvosios bibliotekos“ poreikį jau buvome numatę paraiškoje, tad dirbdami pirmąsias savaites mokykloje tik dar labiau įsitikinome jos būtinybe. Buvo susiklosčiusios labai palankios aplinkybės – renginys galėjo vykti „Savaitės be patyčių“ metu ir manome, kad jis tikrai būtų turėjęs teigiamos įtakos, sprendžiant patyčių problemą.

9

Regis, kliūčių nebuvo, kol nepradėjome rimtai tartis dėl datos. Susisiekiau su VšĮ „Nacionaliniu socialinės integracijos institutu“, gavau „Gyvosios bibliotekos“ įgyvendinimo sutarties pavyzdį, kur nurodyti abiejų šalių įsipareigojimai ir nuskubėjau pas už „Savaitės be patyčių“ renginius atsakingus mokyklos darbuotojus. Dalis jų puikiai suprato mūsų idėją, jai pritarė, tikėjo jos veiksmingumu. Deja, kita dalis nepritarė, pagrindinis argumentas – tokio renginio neįmanoma suorganizuoti tokioje mokykloje. Nusprendžiau, kad šis nepritarimas „Gyvajai bibliotekai“ kilo vien dėl nežinojimo, todėl susisiekiau su mokyklomis, kuriose šiais mokslo metais buvo suorganizuoti šie užsiėmimai. Visi, su kuriais kalbėjausi, nuteikė be galo optimistiškai, pasakojo, kaip viskas vyko, siūlė būtinai pamėginti tai įgyvendinti, padėjo surasti atsakymus į organizacinius klausimus. Žinoma, tai prestižinės mokyklos, tačiau manau, kad į gerus pavyzdžius turi lygiuotis visos mokyklos. Mokyklos, jų bibliotekos turi bendrauti ir bendradarbiauti, kad perimtų gerąją patirtį ir pajudėtų iš tos pozicijos, kurioje daug metų tūno sustingusios. Jau daugiau išmanydami dar kartą keliavome pas mokyklos administraciją. Džiugu, mokyklos vadovai mus suprato, pritarė „Gyvosios bibliotekos“ idėjai, tačiau kartu ir paaiškino, dėl kokių priežasčių ji negali vykti šioje mokykloje arba gali vykti, tačiau su tam tikrais apribojimais – buvo pasiūlyta „gyvųjų knygų“ atranka, kuriai nepritarė institutas. Administracija mums pateikė rimtų argumentų, bene svarbiausi – tai, kad „Gyvoji biblioteka“ gali paskatinti patyčias, kad iš mokinių, kalbėjusių su „gyvosiomis knygomis“ (žmonėmis iš pažeidžiamų socialinių grupių, apie kurias esti stereotipų), gali imti tyčiotis kiti mokiniai, kad mokinių tėvai gali nesuprasti, kodėl jų nepilnamečiai vaikai kalbėjosi su tam tikroms seksualinėms mažumoms priklausančiais žmonėmis. „Gyvoji biblioteka“ į mokyklą neatvyko. Vis dėlto šios idėjos neatsisakyčiau, tačiau ją šiek tiek pakoreguočiau – iš to, ką išgirdome, aišku, kad pokalbius su „gyvosiomis knygomis“ iš pradžių reikėtų suorganizuoti mokyklos darbuotojams ir tik tada eiti prie mokinių.

„Skaitytų knygų keitykla“

Jaučiu, kad dar neišsipildė mano lūkesčiai dėl knygų lentynos – „Skaitytų knygų keityklos“. Čia matau asmeninę kaltę, nes per vėlai suvokiau, ką darau blogai. Projekto terminas pasibaigė, o lentynos naudoti dar nepradėjome. Žinoma, turiu nusimačiusi tolesnius savo žingsnius šiuo aspektu, tačiau šios inovacijos diegimo procesas dar užsitęs. Jeigu siektume, kad lentyna tiesiog stovėtų bibliotekoje niekam nereikalinga, nenaudojama, prikrauta senų, neaktualių knygų, tai viskas vyktų kur kas greičiau. Tik mūsų tikslas ne toks.

10

Visų pirma tai turi būti mokiniams artima ir sava – būtent todėl lentyną jie patys dekoravo per technologijų pamokas, ant jos klijavo pačių sukurtus klausimus, į kuriuos rasti atsakymus jiems šiuo metu yra svarbu ir aktualu. Knygų mainams reikalinga ir motyvavimo sistema – už atneštas knygas mokiniai gauna taškų, kuriuos sunaudoja imdami kitas knygas iš lentynos (knygos ir taškai fiksuojama https://www.dropbox.com pagalba), mokiniai socialiniame tinklalapyje www.facebook.com gali pamatyti, kokias knygas gali rasti lentynoje, toliau dirbant su lentyna turėtų būti rengiami konkursai ir akcijos, vykdomas bendradarbiavimas su leidyklomis, knygynais – kreipiamasi dėl paramos knygomis (rekomenduotina nurodyti kiekį)... „Skaitytų knygų keityklos“ diegimas turėtų būti nenutrūkstamas, tam bibliotekos darbuotojai turėtų skirti laiko, dėmesio. Štai čia kyla problema – darbo krūvio paskirstymas. Galėčiau tik patarti kiekvienai mokyklai peržiūrėti bibliotekos darbuotojų pareiginius nuostatus ir pagalvoti, kas mokykloje yra svarbiau – visapusis jaunosios kartos ugdymas ar šūsniai tvarkingai užpildytų popierių? Gerai pagalvojus, gal atsirastų ir problemos sprendimo būdas.

Man atrodo svarbu paminėti ir vietą, kurioje suklydau, kad kiti drauge su manimi iš to pasimokytų. Tad truputis apie lentynos gaminimą ir dekoravimą. Mūsų lentyną pagamino mokyklos darbininkai, darbas vyko sklandžiai, žinoma, jiems buvo pateiktas brėžinukas su matmenimis, pasitarta dėl medžiagų, pasirūpinta kai kuriomis, nuolat teiraujamasi, kaip vyksta darbas, kiek padaryta. Domėjimasis lentyna paskatino darbininkus greitai dirbti. Pagaminta lentyna buvo perleista mokiniams – susitikau su jais per technologijų pamoką ir papasakojau apie mūsų idėją. Ir štai taip palikau juos likimo valiai – paklausinėdavau mokytojos, kaip sekasi ir tiek. Mokinių darbas vyko, tačiau judėjo labai lėtai, deja, per vėlai sumaniau ieškoti sprendimo. Dabar žinau, kad kitąkart nepraleisčiau nei vienos jų technologijų pamokos. Ir man, ir bibliotekos darbuotojams, šią lentyną derėtų kurti drauge su mokiniais – dažyti, palaikyti, padėti surasti klausimus... Svarbiausia, kad dirbtume drauge, kad išmoktume bendradarbiauti ir tartis vieni su kitais.

Ieškotojai ir atradėjai

Daug žmonių, sutiktų mokykloje, linkčiau vadinti ieškotojais ir atradėjais - tai mokiniai, mokytojai, bibliotekos darbuotojai. Buvo nepaprastai džiugu, kai mokytojai, sužinoję apie projektą, panorėdavo prisijungti. Kai mokiniai prieidavo, klausinėdavo, sakydavo, kad nori veiklos, kad trokšta save kažkur realizuoti. Vieni ateidavo ieškodami, kiti jau būdavo tarsi nutvieksti atradimo džiaugsmo. Pasižiūrėjus į juos atrodydavo, kad viskas jų rankose,

11

tereikia, kad neišnyktų pasitikėjimas savimi ir nepradingtų užsidegimas veikti. Bibliotekoje buvome keturis mėnesius ir per šį laiką nemažai tokių žmonių sutikom. Jei mes jų sutikome, tai bibliotekos darbuotojai juos dar dažniau sutinka – ir mokytojus, ir mokinius. Vadinasi, jiems telieka kartu išgerti arbatos, pasikalbėti tarpusavyje ir atrasti, ką galėtų ir norėtų drauge nuveikti. Mokinius įmanoma suburti, tereikia pamąstyti ir pasitarti su jais pačiais – juk ir tarp mūsų veiklų neatsitiktinai atsirado stalo žaidimų ir vintažinių kompiuterinių žaidimų dienos. Kasdienybė pasiūlo daugybę progų, telieka būti atviresniems pasauliui ir jomis pasinaudoti.

Darbas bibliotekoje nėra lengvas – čia negali automatiškai kaip koks robotas vykdyti veiklų, tad tempas nėra svarbiausias dalykas. Dažniausiai bibliotekoje sutikdavome tuos pačius mokinius, reguliariai žaidžiančius kompiuterinius žaidimus, galbūt neturinčius galimybių to daryti namuose. Matyti, kad dalis bibliotekos lankytojų yra tam tikra prasme kitų apleisti žmonės, patyrę ar patiriantys sunkių išgyvenimų, stokojantys bendravimo, bendradarbiavimo ir pan. įgūdžių.. Ir jau vien dėl to, kad su jais pasikalbi, nusišypsai, manau, jie tampa šiek tiek laimingesni. Aišku, vieno ar dviejų kartų neužtenka. Nesakau, kad bibliotekininkai turi būti dar ir psichologais. Užtenka būti tik nuoširdžiais žmonėmis, siekiantiems ieškotojams padėti surasti tai, ko iš tikrųjų reikia – ne vien knygų, bet ir trupučio jautrumo, šilumos...

Kad iš tikrųjų biblioteka prisidėtų prie ugdymo proceso, ji neturėtų būti ta vieta, kur mokiniai tik pasiima knygas, o vėliau grąžina. Čia turėtų būti bendraujama, įvairiais kanalais dalijamasi informacija, mokomasi iš patirties, ruošiamasi gyvenimui, kuris laukia baigus mokyklą.

12