konstitucinĖ jurisprudencija · mo tvarką, konstitucinis teismas įvertino vyriausybės darbo...

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMOBIULETENIS

Nr. 3 (43)LIEPA–RUGSĖJIS

2016

Vilnius

ISSN 1822-4520

Redakcinė kolegija

Pirmininkas

Prof. dr. Vytautas Sinkevičius

Pirmininko pavaduotoja

Dr. Ingrida DanėlienėKonstitucinio Teismo kanclerė

Nariai:

Elvyra BaltutytėKonstitucinio Teismo teisėja

Prof. dr. Gediminas MesonisKonstitucinio Teismo teisėjas

Viktorija StaugaitytėKonstitucinio Teismo vyriausioji patarėja

Prof. dr. Egidijus ŠileikisKonstitucinio Teismo teisėjas

Prof. dr. Dainius ŽalimasKonstitucinio Teismo pirmininkas

Redakcijos adresas:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis TeismasGedimino pr. 36, LT-01104 VilniusTelefonas (8 5) 212 6043El. paštas [email protected]

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2016

Redakcinė kolegija

Pirmininkas

Prof. dr. Vytautas Sinkevičius

Pirmininko pavaduotoja

Dr. Ingrida DanėlienėKonstitucinio Teismo kanclerė

Nariai:

Elvyra BaltutytėKonstitucinio Teismo teisėja

Prof. dr. Gediminas MesonisKonstitucinio Teismo teisėjas

Viktorija StaugaitytėKonstitucinio Teismo vyriausioji patarėja

Prof. dr. Egidijus ŠileikisKonstitucinio Teismo teisėjas

Prof. dr. Dainius ŽalimasKonstitucinio Teismo pirmininkas

Redakcijos adresas:

Lietuvos Respublikos Konstitucinis TeismasGedimino pr. 36, LT-01104 VilniusTelefonas (8 5) 212 6043El. paštas [email protected]

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.

© Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2016

5

27

31

35

29

45

56

64

TURINYSCONTENTS

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAIRULINGS OF THE CONSTITUTIONAL COURT

Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento 96 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymui ir bylos dalies nutraukimo, Nr. KT22-N11/2016, 2016 m. liepos 8 d.On the compliance of Item 96 of the Rules of Procedure of the Government of the Republic of Lithuania, as approved by the 11 August 1994 resolution (No. 728) of the Government of the Republic of Lithuania, with the Constitution of the Republic of Lithuania and the Law on the Government of Republic of Lithuania, as well as on the dismissal of part of the case, No. KT22-N11/2016, 8 July 2016. Summary

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄINFORMATION ABOUT THE IMPLEMENTATION OF THE RULINGS OF THE CONSTITUTIONAL COURT

Konstitucinio Teismo nutarimų, kuriais pripažinta, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, įgyvendinimas. 2016 m. liepos 1 d. – rugsėjo 30 d.The implementation of the rulings of the Constitutional Court, adopted from 1 July 2016 until 30 September 2016, by which it was recognised that a certain legal act (part thereof) was in conflict with the Constitution

INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄINFORMATION ABOUT THE ADMISSIBILITY OF PETITIONS OR INQUIRIES

Konstituciniame Teisme gautų prašymų priimtinumas. 2016 m. liepos 1 d. – rugsėjo 30 d.The admissibility of the petitions received by the Constitutional Court from 1 July 2016 until 30 September 2016

UŽSIENIO VALSTYBIŲ IR TARPTAUTINIŲ TEISMŲ PRAKTIKACASE LAW OF FOREIGN AND INTERNATIONAL COURTS

Užsienio valstybių konstitucinės justicijos ir kitų teisingumą vykdančių institucijųaktų santraukos Summaries of the acts adopted by foreign constitutional justice institutions and other institutions administering justice

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo aktų santraukosSummaries of the acts of the Court of Justice of the European Union

Europos Žmogaus Teisių Teismo aktų santraukosSummaries of the acts of the European Court of Human Rights

MOKSLINIAI STRAIPSNIAISCIENTIFIC ARTICLES

Prof. dr. Juozas Žilys. 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos esmė ir pagrindiniai bruožaiProf. Dr. Juozas Žilys. The Essence and Main Features of the 1992 Constitution of the Republic of Lithuania. Summary

99

101

111

120

141

164

166

169

Prof. habil. dr. Marek Zubik, Adam Oleksy. Trisdešimt Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo veiklos metų. Aukso amžius, naujasis amžius ar teigiami pokyčiai?Prof. Dr. Hab. Marek Zubik, Adam Oleksy. 30 Years of the Constitutional Tribunal in Poland. The Golden Age, the New Age or the Good Change? Summary

Paul Mahoney. The Changing Face of the European Court of Human Rights: its Face in 2015?

Paul Mahoney. Kintantis Europos Žmogaus Teisių Teismo veidas: koks jis buvo 2015 metais? Santrauka

PRANEŠIMAI REPORTS

Prof. dr. Dainius Žalimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos įtakaLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijaiProf. Dr. Dainius Žalimas. The Impact of the Case-Law of the European Court of Human Rights on the Jurisprudence of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania. Summary

Prof. Dr. Ivan Čukalović, Doc. Dr. Jelena Vučković. The Constitutional Position of Public Agencies in the Countries of South East EuropeProf. dr. Ivan Čukalović, doc. dr. Jelena Vučković. Viešųjų įstaigų konstitucinė padėtis Pietryčių Europos valstybėse. Santrauka

VENECIJOS KOMISIJOJEVENICE COMMISSION

Venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2016 m. liepos 1 d. – rugsėjo 30 d.A survey of the activity of the Venice Commission from 1 July 2016 until 30 September 2016

KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKACURRENT EVENTS AT THE CONSTITUTIONAL COURT

2016 m. liepos 1 d. – rugsėjo 30 d.From 1 July 2016 until 30 September 2016

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄINFORMATION ABOUT LITERATURE ON CONSTITUTIONAL LAW

Nauja konstitucinės teisės literatūra Konstitucinio Teismo bibliotekojeNew literature on constitutional law in the Constitutional Court’s Library

109

151

166

164

162

153

167

169

130

128

101

111

120

141

164

166

169




PRANEŠIMAI REPORTS









101

111

120

141

164

166

169




PRANEŠIMAI REPORTS









101

111

120

141

164

166

169




PRANEŠIMAI REPORTS









KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

2016 m. liepos 1 d. – rugsėjo 30 d.

CURRENT EVENTS AT THE CONSTITUTIONAL COURT

From 1 July 2016 until 30 September 2016

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

INFORMATION ABOUT LITERATURE ON CONSTITUTIONAL LAW

Nauja konstitucinės teisės literatūra Konstitucinio Teismo bibliotekoje

New literature on constitutional law in the Constitutional Court’s Library

101

111

120

141

164

166

169




PRANEŠIMAI REPORTS









KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimas

DĖL VYRIAUSYBĖS TEISĖS AKTŲ PRIĖMIMO TVARKOS

Santrauka

Šioje konstitucinės justicijos byloje, pradėtoje pagal Prezidentės prašymą ištirti Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025, kuriuo pakeistos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, atitiktį Konstitucijai ir įstatymams pagal priėmi-mo tvarką, Konstitucinis Teismas įvertino Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkto nuostatas, kuriomis vadovaujantis Vyriausy-bei buvo pateiktas svarstyti minėto nutarimo projektas, ir pripažino jas prieštarau-jančiomis Konstitucijai ir Vyriausybės įstatymui tiek, kiek pagal jas, šiame įstatyme nenustačius konstituciškai pagrįstų išimtinių atvejų, į Vyriausybės posėdžio darbo-tvarkę kaip papildomi ministrų pasiūlyti klausimai gali būti įtraukiami Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka nederinti teisės aktų projektai, susiję ne tik su teisės akto projektą parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institucijų kompetencija.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas. Valstybės valdžios institucijos privalo laikytis ir teisėkūros procedūrų viešumo bei skaidrumo reikalavimų, kuriuos suponuo-ja konstitucinis atsakingo valdymo principas, aiškinamas kartu su Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms imperatyvu. Šių reikalavimų paisymas yra būtina visuomenės pasitikėjimo valstybe ir teise bei val-džios atsakomybės visuomenei sąlyga; jis sudaro prielaidas įtraukti visuomenę į sprendimų, susijusių su viešaisiais interesais, priėmimo procesą, sudarant galimybę susipažinti su rengiamais teisės aktų projektais ir kita su jais susijusia informacija, taip įgyvendinant Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtintas piliečių teises dalyvauti val-dant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendi-mus. Tačiau galimi ir tokie konstituciškai pateisinami atvejai, kai įstatymu gali būti numatytas ir neviešas Vyriausybės teisės aktų leidybos procesas, kaip antai siekiant apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią informaciją, išvengti grėsmės konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems svarbiems interesams.

Aiškindamas Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą, pagal kurį Vyriausybė vykdo įstatymus, Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Prezidento dekre-tus, Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų, taip pat ir tų, kuriuose nustatyta teisės aktų

2016 m. liepos 8 d. nutarimas ◆6

priėmimo tvarka. Ji turi laikytis įstatymų nustatytos Vyriausybės nutarimų parengi-mo, įvertinimo, derinimo, svarstymo, balsavimo dėl jų tvarkos. Vyriausybės pareiga laikytis įstatymuose nustatytos teisės aktų priėmimo tvarkos ne tiktai gali, bet ir turi būti traktuojama kaip konstitucinė pareiga. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad priimant teisės aktus negalima ignoruoti nė vieno įstatymuose nustatytos teisės aktų priėmimo tvarkos etapo ar taisyklės; būtinybė teisės aktus priimti nuosekliai laikan-tis įstatymuose nustatytos teisės aktų priėmimo tvarkos kyla iš Konstitucijos. Pagal Konstituciją įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų Vyriausybės teisės aktų priėmimo tvarkos etapų ar taisyklių būtina paisyti rengiant kiekvieną Vyriausybės teisės akto projektą nepriklausomai nuo to, ar tuo teisės aktu numatoma keisti (kore-guoti) teisinį reguliavimą, nustatyti naują ar panaikinti galiojantįjį.

Atsižvelgiant į konstitucinį Vyriausybės, kaip vykdomosios valdžios institucijos, statusą, taip pat į tai, kad pagal Konstitucijos 95 straipsnį Vyriausybė valstybės val-dymo reikalus sprendžia posėdžiuose priimdama nutarimus, tik įstatymu gali būti numatyti konstituciškai pagrįsti išimtiniai atvejai, susiję su Vyriausybės sprendi-mų priėmimu, pavyzdžiui, karo ar nepaprastosios padėties metu, gaivalinės nelaimės atveju, kada Vyriausybės posėdžio darbotvarkė gali būti papildoma naujais, įpras-ta tvarka su ministerijomis ir kitomis suinteresuotomis valstybės institucijomis nederintais teisės aktų projektais, nurodant atitinkamus motyvus. Tačiau, įstatymu nustačius tokią Vyriausybės teisės aktų inicijavimo (jų projektų pateikimo) tvarką, neturi būti sudaryta prielaidų formuotis tokiai Vyriausybės posėdžio darbotvarkės papildymo naujais klausimais praktikai, kuria, nukrypstant nuo minėtų konstituciš-kai pagrįstų išimčių, būtų paneigiami konstituciniai teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimai.

Nutarime konstatuota, kad pagal Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalį, 39 straipsnį Vyriausybei teikiamo teisės akto projektą privaloma derinti su kom-petentingomis institucijomis Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka, jeigu parengtas teisės aktas susijęs ne tik su jį parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institucijų kompetencija; jokių išimčių, kada tokio teisės akto projektas galėtų būti visiškai nederintas su kitomis institucijomis, šiame įstatyme nenuma-tyta. Taigi, poįstatyminiame teisės akte – Vyriausybės nutarimu patvirtintame Vyriausybės darbo reglamente nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę kaip papildomas klausimas gali būti įtrauk-tas su kitomis institucijomis nederintas teisės akto projektas, susijęs ne tik su jį parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institucijų kompetencija, Konstitucinio Teismo vertinimu, konkuruoja su nustatytuoju Vyriausybės įstatyme; be to, to-kiu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos priimant Vyriausybės teisės aktus nesilaikyti konstitucinių viešumo ir skaidrumo reikalavimų. Atsižvelgus į tai, šis teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams ir Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio 2 daliai.


priėmimo tvarka. Ji turi laikytis įstatymų nustatytos Vyriausybės nutarimų parengi-mo, įvertinimo, derinimo, svarstymo, balsavimo dėl jų tvarkos. Vyriausybės pareiga laikytis įstatymuose nustatytos teisės aktų priėmimo tvarkos ne tiktai gali, bet ir turi būti traktuojama kaip konstitucinė pareiga. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad priimant teisės aktus negalima ignoruoti nė vieno įstatymuose nustatytos teisės aktų priėmimo tvarkos etapo ar taisyklės; būtinybė teisės aktus priimti nuosekliai laikan-tis įstatymuose nustatytos teisės aktų priėmimo tvarkos kyla iš Konstitucijos. Pagal Konstituciją įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų Vyriausybės teisės aktų priėmimo tvarkos etapų ar taisyklių būtina paisyti rengiant kiekvieną Vyriausybės teisės akto projektą nepriklausomai nuo to, ar tuo teisės aktu numatoma keisti (kore-guoti) teisinį reguliavimą, nustatyti naują ar panaikinti galiojantįjį.

Atsižvelgiant į konstitucinį Vyriausybės, kaip vykdomosios valdžios institucijos, statusą, taip pat į tai, kad pagal Konstitucijos 95 straipsnį Vyriausybė valstybės val-dymo reikalus sprendžia posėdžiuose priimdama nutarimus, tik įstatymu gali būti numatyti konstituciškai pagrįsti išimtiniai atvejai, susiję su Vyriausybės sprendi-mų priėmimu, pavyzdžiui, karo ar nepaprastosios padėties metu, gaivalinės nelaimės atveju, kada Vyriausybės posėdžio darbotvarkė gali būti papildoma naujais, įpras-ta tvarka su ministerijomis ir kitomis suinteresuotomis valstybės institucijomis nederintais teisės aktų projektais, nurodant atitinkamus motyvus. Tačiau, įstatymu nustačius tokią Vyriausybės teisės aktų inicijavimo (jų projektų pateikimo) tvarką, neturi būti sudaryta prielaidų formuotis tokiai Vyriausybės posėdžio darbotvarkės papildymo naujais klausimais praktikai, kuria, nukrypstant nuo minėtų konstituciš-kai pagrįstų išimčių, būtų paneigiami konstituciniai teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimai.

Nutarime konstatuota, kad pagal Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalį, 39 straipsnį Vyriausybei teikiamo teisės akto projektą privaloma derinti su kom-petentingomis institucijomis Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka, jeigu parengtas teisės aktas susijęs ne tik su jį parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institucijų kompetencija; jokių išimčių, kada tokio teisės akto projektas galėtų būti visiškai nederintas su kitomis institucijomis, šiame įstatyme nenuma-tyta. Taigi, poįstatyminiame teisės akte – Vyriausybės nutarimu patvirtintame Vyriausybės darbo reglamente nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę kaip papildomas klausimas gali būti įtrauk-tas su kitomis institucijomis nederintas teisės akto projektas, susijęs ne tik su jį parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institucijų kompetencija, Konstitucinio Teismo vertinimu, konkuruoja su nustatytuoju Vyriausybės įstatyme; be to, to-kiu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos priimant Vyriausybės teisės aktus nesilaikyti konstitucinių viešumo ir skaidrumo reikalavimų. Atsižvelgus į tai, šis teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams ir Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio 2 daliai.

◆ DĖL VYRIAUSYBĖS TEISĖS AKTŲ PRIĖMIMO TVARKOS 7

Bylos dalis dėl ginčyto Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai ir įstaty-mams pagal priėmimo tvarką nutraukta, atsižvelgus į tai, kad Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimu jis panaikintas siekiant išsklaidyti dėl jo teisėtumo kilusias abejones. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, pašalinus ginčijamą teisės aktą iš teisės sistemos, jo atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagal priėmimo tvarką tyri-mas būtų savitikslis.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, pri-imant ginčijamą Vyriausybės nutarimą galėjo būti padaryti tam tikri įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos Vyriausybės teisės aktų rengimo, derinimo, svars-tymo ir priėmimo tvarkos pažeidimai ir kad iš bylos duomenų nematyti, jog galėjo būti susidariusios kokios nors ypatingos aplinkybės, objektyviai pateisinusios skubų šio nutarimo projekto, nederinto su kompetentingomis institucijomis, įtraukimą į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę nesilaikant Vyriausybės darbo reglamente nusta-tytos įprastos tvarkos.

8

Byla Nr. 6/2016

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1994 M. RUGPJŪČIO 11 D. NUTARIMU NR. 728 PATVIRTINTO LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS DARBO REGLAMENTO 96 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS

VYRIAUSYBĖS ĮSTATYMUI IR BYLOS DALIES NUTRAUKIMO

2016 m. liepos 8 d. Nr. KT22-N11/2016Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedi-mino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,dalyvaujant pareiškėjos Lietuvos Respublikos Prezidentės atstovėms Lietu-

vos Respublikos Prezidentės vyriausiajai patarėjai Rasai Svetikaitei, patarėjai Indrei Pukanasytei,

suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento direktoriui Egi-dijui Anuliui, šio departamento Teisės taikymo skyriaus vyriausiajai specialistei Gin-tarei Izokaitytei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, Konstitucinio Teismo po-sėdyje žodinio proceso tvarka 2016 m. birželio 13 d. išnagrinėjo konstitucinės jus-ticijos bylą Nr. 6/2016 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Prezidentės 2016 m. kovo 17 d. dekrete Nr. 1K-599 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą“ išdėstytą prašymą Nr. 1B-8/2016 ištirti, ar konstituciniams teisinės valsty-bės, atsakingo valdymo principams, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įsta-tymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktams, 9 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 daliai, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio (2008 m. birželio

8

Byla Nr. 6/2016

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMASDĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1994 M. RUGPJŪČIO 11 D. NUTARIMU NR. 728 PATVIRTINTO LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS DARBO REGLAMENTO 96 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS

VYRIAUSYBĖS ĮSTATYMUI IR BYLOS DALIES NUTRAUKIMO

2016 m. liepos 8 d. Nr. KT22-N11/2016Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Prano Kuconio, Gedi-mino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,dalyvaujant pareiškėjos Lietuvos Respublikos Prezidentės atstovėms Lietu-

vos Respublikos Prezidentės vyriausiajai patarėjai Rasai Svetikaitei, patarėjai Indrei Pukanasytei,

suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento direktoriui Egi-dijui Anuliui, šio departamento Teisės taikymo skyriaus vyriausiajai specialistei Gin-tarei Izokaitytei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, Konstitucinio Teismo po-sėdyje žodinio proceso tvarka 2016 m. birželio 13 d. išnagrinėjo konstitucinės jus-ticijos bylą Nr. 6/2016 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Prezidentės 2016 m. kovo 17 d. dekrete Nr. 1K-599 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą“ išdėstytą prašymą Nr. 1B-8/2016 ištirti, ar konstituciniams teisinės valsty-bės, atsakingo valdymo principams, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įsta-tymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktams, 9 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 daliai, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio (2008 m. birželio


5 d. redakcija) 1 dalies 16 punktui pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimas Nr. 1025 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo“.

Konstitucinis Teismasnustatė:

I

1. Pareiškėja Respublikos Prezidentė 2016 m. kovo 17 d. priėmė dekretą Nr. 1K-599„Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą“ (toliau – ir Respub-likos Prezidentės 2016 m. kovo 17 d. dekretas), kurio 1 straipsnyje išdėstė prašymą ištirti Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimas Nr. 1025) atitiktį konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo val-dymo principams, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktams, 9 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 daliai, Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio (2008 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalies 16 punktui pagal priėmimo tvarką.

Pareiškėjos Respublikos Prezidentės prašymas Konstituciniame Teisme gautas 2016 m. kovo 17 d.

2. Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 18 d. sprendimu „Dėl pareiškėjos Lietu-vos Respublikos Prezidentės 2016 m. kovo 17 d. dekrete Nr. 1K-599 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą“ išdėstyto prašymo priėmimo“ priėmė Respublikos Prezidentės 2016 m. kovo 17 d. dekrete išdėstytą prašymą ištirti Vy-riausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 atitiktį Konstitucijai ir minėtiems įstatymams pagal priėmimo tvarką.

3. Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimas dėl Respublikos Prezidentės prašymo priėmimo 2016 m. kovo 18 d. buvo oficialiai paskelbtas Teisės aktų registre (TAR, 2016-03-18, Nr. 05410). Nuo tos dienos iki Konstitucinio Teismo nutarimo šioje konstitucinės justicijos byloje paskelbimo Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo“ (TAR, 2015-09-29, Nr. 14360) galiojimas sustabdytas.

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui Vyriausybė 2016 m. gegužės 2 d. priėmė nutarimą Nr. 438 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugsė-jo 23 d. nutarimo Nr. 1025 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvir-tinimo“ pakeitimo“ pripažinimo netekusiu galios“ (toliau – ir Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimas Nr. 438).


II

Pareiškėjos Respublikos Prezidentės prašymas grindžiamas šiais argumentais.1. Remiantis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, pareiškėjos pra-

šyme nurodoma, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nustatęs pats teisėkūros subjektas; Vyriausybė pagal Konstituciją yra saistoma savo pačios priim-tų nutarimų. Pagal Konstituciją atsakingo valdymo principas suponuoja, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Kons-titucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus.

Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimas Nr. 1025, pareiškėjos teigimu, buvo priimtas nesilaikant Teisėkūros pagrindų įstatyme, Vyriausybės įstatyme, Korupci-jos prevencijos įstatyme nustatytų teisėkūros principų ir procedūrinių reikalavimų, taip pat pačios Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtintame Vyriausybės darbo reglamente nustatytų teisėkūros procedūrinių reikalavimų.

2. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti teisėkūros principai (tam tikri imperatyvūs reikalavimai), kurių visi teisėkūros subjektai, įskaitant Vyriausybę, priimdami teisės aktus privalo laikytis. To paties įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nusta-tyta, kad teisės akto projektą rengiantis subjektas teisės akto projektą rengia vadovau-damasis šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytais teisėkūros principais.

Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas atvirumo ir skaidrumo principas, kuris inter alia reiškia, kad teisėkūra turi būti vieša. Pagal šio įstatymo 5 straipsnį teisėkūros atvirumui, skaidrumui užtikrinti naudojama Teisės aktų informacinė sistema (TAIS), kurioje turi būti skelbiami teisės aktų projektai ir su jais susiję dokumentai. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas efek-tyvumo principas, kuris inter alia reiškia, kad teisėkūros veiksmai turi būti atliekami per protingus terminus.

Pareiškėjos prašyme nurodoma, kad norminių Vyriausybės nutarimų projektų rengimas elektroniniu būdu TAIS turi būti toks, kad būtų sudarytos ne menamos, fiktyvios, o realios galimybės rengiant teisės aktų projektus dalyvauti suinteresuo-toms kompetentingoms institucijoms, joms teikti savo išvadas, taip pat sąlygos vi-suomenei dalyvauti ir teikti pasiūlymus. Tai gali būti užtikrinta tik jeigu Vyriausybės nutarimo projektas paskelbiamas TAIS ne likus kelioms valandoms iki jo priėmimo, bet protingam terminui, per kurį suinteresuotos kompetentingos valstybės instituci-jos ir įstaigos, visuomenė turėtų realią galimybę susipažinti su parengtu teisės akto projektu, jį įvertinti ir pateikti savo išvadas, pasiūlymus.

Ginčijamo Vyriausybės nutarimo projektas Vyriausybei buvo pateiktas, apsvars-tytas ir priimtas 2015 m. rugsėjo 23 d. per kelias valandas nuo jo paskelbimo TAIS.


II

Pareiškėjos Respublikos Prezidentės prašymas grindžiamas šiais argumentais.1. Remiantis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, pareiškėjos pra-

šyme nurodoma, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nustatęs pats teisėkūros subjektas; Vyriausybė pagal Konstituciją yra saistoma savo pačios priim-tų nutarimų. Pagal Konstituciją atsakingo valdymo principas suponuoja, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Kons-titucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus.

Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimas Nr. 1025, pareiškėjos teigimu, buvo priimtas nesilaikant Teisėkūros pagrindų įstatyme, Vyriausybės įstatyme, Korupci-jos prevencijos įstatyme nustatytų teisėkūros principų ir procedūrinių reikalavimų, taip pat pačios Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ patvirtintame Vyriausybės darbo reglamente nustatytų teisėkūros procedūrinių reikalavimų.

2. Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti teisėkūros principai (tam tikri imperatyvūs reikalavimai), kurių visi teisėkūros subjektai, įskaitant Vyriausybę, priimdami teisės aktus privalo laikytis. To paties įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nusta-tyta, kad teisės akto projektą rengiantis subjektas teisės akto projektą rengia vadovau-damasis šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytais teisėkūros principais.

Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas atvirumo ir skaidrumo principas, kuris inter alia reiškia, kad teisėkūra turi būti vieša. Pagal šio įstatymo 5 straipsnį teisėkūros atvirumui, skaidrumui užtikrinti naudojama Teisės aktų informacinė sistema (TAIS), kurioje turi būti skelbiami teisės aktų projektai ir su jais susiję dokumentai. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas efek-tyvumo principas, kuris inter alia reiškia, kad teisėkūros veiksmai turi būti atliekami per protingus terminus.

Pareiškėjos prašyme nurodoma, kad norminių Vyriausybės nutarimų projektų rengimas elektroniniu būdu TAIS turi būti toks, kad būtų sudarytos ne menamos, fiktyvios, o realios galimybės rengiant teisės aktų projektus dalyvauti suinteresuo-toms kompetentingoms institucijoms, joms teikti savo išvadas, taip pat sąlygos vi-suomenei dalyvauti ir teikti pasiūlymus. Tai gali būti užtikrinta tik jeigu Vyriausybės nutarimo projektas paskelbiamas TAIS ne likus kelioms valandoms iki jo priėmimo, bet protingam terminui, per kurį suinteresuotos kompetentingos valstybės instituci-jos ir įstaigos, visuomenė turėtų realią galimybę susipažinti su parengtu teisės akto projektu, jį įvertinti ir pateikti savo išvadas, pasiūlymus.

Ginčijamo Vyriausybės nutarimo projektas Vyriausybei buvo pateiktas, apsvars-tytas ir priimtas 2015 m. rugsėjo 23 d. per kelias valandas nuo jo paskelbimo TAIS.


Taigi jį priimant nebuvo laikomasi principo, kad teisėkūros veiksmai turi būti atlie-kami per protingus terminus, visuomenei, kitoms kompetentingoms valstybės insti-tucijoms nebuvo sudaryta reali galimybė susipažinti su parengtu teisės akto projektu, pateikti savo išvadas, pasiūlymus.

3. Pagal Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeiti-mu) 2 dalį Vyriausybei teikiamas teisės akto projektas, susijęs ne tik su jį parengusios (teikiančios) institucijos, bet ir su kitų institucijų kompetencija, turi būti suderintas Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka.

Ginčijamu Vyriausybės nutarimu netekusiu galios pripažintas Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343), XVI skyrius „Kurortų apsau-gos zonos“. Pagal Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimą Nr. 1342 „Dėl įga-liojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą“ formuojant valstybės politiką kurortų ir kurortinių teritorijų plėtros srityje dalyvauja Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Taigi, Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 projektas, Vyriausybei svarstyti pateiktas aplinkos ministro, turėjo būti derina-mas su Lietuvos Respublikos teisingumo, Ūkio ministerijomis, tačiau su jomis derin-tas nebuvo (tai matyti iš TAIS).

4. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio (2008 m. birželio 5 d. re-dakcija) 1 dalies 16 punktą teisės akto projekto rengėjas privalo atlikti teisės akto projekto antikorupcinį vertinimą, jeigu rengiamame teisės akte numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susijusius su žemėtvarka, teritorijų planavimu, statyba.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamu Vyriausybės nutarimu panaikintas Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyrius „Kurortų apsaugos zonos“, kuriame įtvirtintos nuostatos, susijusios su teritorijų planavimu, statyba kurortų teritorijose, rengiant šio nutarimo projektą turėjo būti atliktas jo antikorupcinis vertinimas, ta-čiau toks vertinimas atliktas nebuvo.

5. Priimant ginčijamą Vyriausybės nutarimą buvo padaryti ir kiti teisėkūros pro-cedūrinių reikalavimų, nustatytų Vyriausybės darbo reglamente, pažeidimai (TAIS užregistruotas Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 projektas ir jo lyginamasis variantas nevizuoti projektą teikiančios institucijos teisės padalinio va-dovo ar kito teisės padalinio teisininko, kaip tai numatyta pagal Vyriausybės darbo reglamento 55 punktą; ginčijamo Vyriausybės nutarimo projektas neįvertintas Vy-riausybės kanceliarijoje, nors pagal Vyriausybės darbo reglamento 63, 64, 65 punktus tai turėjo būti padaryta (TAIS nėra jokių vertinimo išvadų); ginčijamo Vyriausybės nutarimo projektas į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę buvo įtrauktas remiantis Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punktu kaip papildomai teikiamas klausimas, tačiau nebuvo nurodyta jokių motyvų, kodėl šis projektas turėtų būti svarstomas nedelsiant, taip pat nepaaiškinta, kodėl šis projektas teikiamas svarstyti jo nederinus su suinteresuotomis institucijomis).


6. Visi nurodyti teisės aktuose nustatytų Vyriausybės nutarimų priėmimui tai-komų procedūrinių reikalavimų pažeidimai, padaryti priimant Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimą Nr. 1025, pareiškėjos nuomone, vertintini kaip esminiai, šiurkštūs ir leidžia daryti išvadą, kad priimant šį Vyriausybės nutarimą buvo pažeisti Konstitucijoje įtvirtinti teisinės valstybės principas (suponuojantis, kad Vyriausybė, priimdama nutarimus, turi paisyti teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos ji pati yra nustačiusi), atsakingo valdymo principas (suponuojantis, kad priimant Vyriausybės nutarimus turi būti vadovaujamasi Konstitucija, veikiama vals-tybės interesais), kartu ir kitos nurodytos įstatymų nuostatos.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Vy-riausybės atstovų Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento direkto-riaus E. Anulio, šio departamento Teisės taikymo skyriaus vyriausiųjų specialistų V. Sosunovičiaus ir G. Izokaitytės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginči-jamas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. Pareiškėjos ginčijamo Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo. Nr. 1025 priėmimą nulėmė Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343, kuriuo patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, keitimo procesas, kuriuo buvo siekiama Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas išdėstyti nauja redakcija. Tam buvo sudaryta tarpžinybinė darbo grupė. Būtent šio proceso metu buvo nuspręsta į naujos redakcijos Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas neperkelti XVI skyriaus „Kurortų apsaugos zonos“, todėl jis ginčijamu Vyriausybės nutarimu panaikintas. Darbo grupės pasitarimuose pa-siūlymą panaikinti minėtą skyrių pateikė Ūkio ministerijos atstovas, todėl yra pagrindo manyti, kad Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyriaus nuostatos į naujos redakcijos teisės aktą neperkeltos Ūkio ministerijai pritarus ir su ja suderinus.

2. Vyriausybės nutarimo, kuriuo Specialiąsias žemės ir miško naudojimo są-lygas siūlyta išdėstyti nauja redakcija, antikorupcinis vertinimas buvo atliktas. Teisės aktų nustatyta tvarka šio nutarimo projektas buvo teiktas derinti suinte-resuotoms institucijoms (tarp jų Specialiųjų tyrimų tarnybai ir Ūkio ministeri-jai). Pastabų dėl XVI skyriaus nuostatų neperkėlimo į nauja redakcija išdėsty-tą dokumentą nebuvo gauta (Ūkio ministerijos 2015 m. birželio 10 d. raštuNr. (15.27-91 )-3-2936 pateiktos pastabos, tarp kurių nėra pastabų dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyriaus nuostatų neperkėlimo). Parengtas Vyriausybės nutarimo, kuriuo Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos išdėstytos nauja redakcija, projektas buvo teiktas derinti Teisingumo ministerijai ir Vyriausybei (atitinkamai projektais TAIS Nr. 15-7803 ir 15-7803(2)). Visuo-se teikimo dokumentuose buvo nurodyta, kad XVI skyriaus nuostatos į nauja


6. Visi nurodyti teisės aktuose nustatytų Vyriausybės nutarimų priėmimui tai-komų procedūrinių reikalavimų pažeidimai, padaryti priimant Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimą Nr. 1025, pareiškėjos nuomone, vertintini kaip esminiai, šiurkštūs ir leidžia daryti išvadą, kad priimant šį Vyriausybės nutarimą buvo pažeisti Konstitucijoje įtvirtinti teisinės valstybės principas (suponuojantis, kad Vyriausybė, priimdama nutarimus, turi paisyti teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos ji pati yra nustačiusi), atsakingo valdymo principas (suponuojantis, kad priimant Vyriausybės nutarimus turi būti vadovaujamasi Konstitucija, veikiama vals-tybės interesais), kartu ir kitos nurodytos įstatymų nuostatos.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Vy-riausybės atstovų Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento direkto-riaus E. Anulio, šio departamento Teisės taikymo skyriaus vyriausiųjų specialistų V. Sosunovičiaus ir G. Izokaitytės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginči-jamas teisės aktas neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. Pareiškėjos ginčijamo Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo. Nr. 1025 priėmimą nulėmė Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343, kuriuo patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, keitimo procesas, kuriuo buvo siekiama Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas išdėstyti nauja redakcija. Tam buvo sudaryta tarpžinybinė darbo grupė. Būtent šio proceso metu buvo nuspręsta į naujos redakcijos Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas neperkelti XVI skyriaus „Kurortų apsaugos zonos“, todėl jis ginčijamu Vyriausybės nutarimu panaikintas. Darbo grupės pasitarimuose pa-siūlymą panaikinti minėtą skyrių pateikė Ūkio ministerijos atstovas, todėl yra pagrindo manyti, kad Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyriaus nuostatos į naujos redakcijos teisės aktą neperkeltos Ūkio ministerijai pritarus ir su ja suderinus.

2. Vyriausybės nutarimo, kuriuo Specialiąsias žemės ir miško naudojimo są-lygas siūlyta išdėstyti nauja redakcija, antikorupcinis vertinimas buvo atliktas. Teisės aktų nustatyta tvarka šio nutarimo projektas buvo teiktas derinti suinte-resuotoms institucijoms (tarp jų Specialiųjų tyrimų tarnybai ir Ūkio ministeri-jai). Pastabų dėl XVI skyriaus nuostatų neperkėlimo į nauja redakcija išdėsty-tą dokumentą nebuvo gauta (Ūkio ministerijos 2015 m. birželio 10 d. raštuNr. (15.27-91 )-3-2936 pateiktos pastabos, tarp kurių nėra pastabų dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyriaus nuostatų neperkėlimo). Parengtas Vyriausybės nutarimo, kuriuo Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos išdėstytos nauja redakcija, projektas buvo teiktas derinti Teisingumo ministerijai ir Vyriausybei (atitinkamai projektais TAIS Nr. 15-7803 ir 15-7803(2)). Visuo-se teikimo dokumentuose buvo nurodyta, kad XVI skyriaus nuostatos į nauja


redakcija dėstomas Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas neperkeltos, dėl to jokių pastabų negauta.

3. Vyriausybėje 2015 m. rugsėjo 22 d. vykusiame ministerijų atstovų pasitarime, įvertinus tai, kad viso svarstomo nutarimo projekto priėmimas ir įsigaliojimas gali būti nukeltas, nutarta pasiūlyti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyrių panaikinti atskiru nutarimu. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad šia-me pasitarime dalyvavusiam Aplinkos ministerijos kancleriui žodžiu buvo pavesta įvertinti Vyriausybės kanceliarijos pasiūlymus dėl XVI skyriaus pripažinimo nega-liojančiu atskiru nutarimu. Po šio pasitarimo Aplinkos ministerijos kancleris pave-dė Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros depar-tamento atstovams parengti tokio nutarimo projektą kitam Vyriausybės posėdžiui, numatytam surengti 2015 m. rugsėjo 23 d.

4. Ginčijamo Vyriausybės nutarimo projektas 2015 m. rugsėjo 23 d. darbo tvar-ka derintas Aplinkos ministerijoje, jo antrą egzempliorių vizavo atitinkami Aplinkos ministerijos specialistai. Tą pačią dieną šis projektas pateiktas pasirašyti aplinkos mi-nistrui, užregistruotas TAIS ir priimtas tą dieną vykusiame Vyriausybės posėdyje.

Suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimuose pažymėta, kad, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, parengtas Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 projektas yra neatsiejamai susijęs su anksčiau rengtu minėtu Vyriausybės nuta-rimo projektu ir nulemtas būtent to projekto rengimo, derinimo ir svarstymo Vyriau-sybėje procedūrų, todėl laikytinas ankstesnio projekto dalimi, parengta, paviešinta ir su suinteresuotomis institucijomis suderinta pagal teisės aktus, išskirta ir įforminta ginčijamo Vyriausybės nutarimo projektu.

Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 projektas buvo paskelbtas TAIS. Teisės aktų viešinimas nėra savitikslis, juos viešinant siekiama informuoti vi-suomenę apie esamas teisėkūros iniciatyvas, suteikti teisę dalyvauti teisėkūros proce-se, galimybę daryti įtaką teisės akto projekto turiniui. Šiuo atveju tokia teisė visuome-nei buvo užtikrinta TAIS paskelbus Vyriausybės nutarimo projektą, kuriame siūlyta Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas išdėstyti nauja redakcija. Pastabų dėl Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 pakeitimo Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XVI skyriaus neperkeliant į naują dokumentą nebuvo gauta.

Kadangi ministerijų atstovų pasitarime dėl šio klausimo nebuvo gauta pastabų, ginčijamo Vyriausybės nutarimo projektas, suinteresuoto asmens atstovų teigimu, neturėjo būti vertinamas ir derinamas Vyriausybės kanceliarijoje. Atsižvelgiant į gin-čijamo Vyriausybės nutarimo projekto rengimo aplinkybes, t. y. pradėjimą rengti ir rengimo terminus, manytina, kad ministerijų atstovų pasitarime suformuluoto pave-dimo vykdymas gali būti laikomas aplinkybe, pateisinančia šio projekto rengimo ir teikimo svarstyti skubotumą.

5. Suinteresuoto asmens atstovai savo paaiškinimuose atkreipė dėmesį ir į tai, kad Vyriausybė 2016 m. gegužės 2 d. priėmė nutarimą Nr. 438, kuriuo ginčijamas teisės aktas buvo panaikintas.


IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti Teisingumo ministerijos, Ūkio ministerijos, Vyriausybės kanceliarijos raštai dėl informacijos pateikimo.

V

1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjos Respublikos Prezidentės atstovės Respublikos Prezidentės vyriausioji patarėja R. Svetikaitė, patarėja I. Pukanasytė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Kons-titucinio Teismo teisėjų klausimus.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovai Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento direktorius E. Anulis, šio departamento Teisės taikymo skyriaus vyriausioji specialistė G. Izokaitytė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į klausimus.

3. Konstitucinio Teismo posėdyje buvo apklaustas liudytojas Lietuvos Respubli-kos aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas.

Konstitucinio Teismo posėdyje liudytojas davė parodymus, kad Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 itin skubų priėmimą nulėmė politinė valia, o ne kokios nors objektyvios aplinkybės. Liudytojas taip pat parodė, kad, vadovaujantis Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punktu, tokia Vyriausybės teisės aktų priėmimo praktika, kai Vyriausybės posėdžiui be jokių moty-vų kaip papildomi svarstytini klausimai pateikiami teisės aktų projektai, nederinti su kitomis institucijomis, yra gana dažna. Teisinis reguliavimas, įtvirtintas Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkte, pasak liudytojo, iš tiesų nėra pakankamai aiškus ir apibrėžtas, kad būtų galima suprasti, kokiais atvejais galima pasinaudoti minėtame punkte numatyta išimtimi.

Konstitucinis Teismaskonstatuoja:

I

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 atitiktis konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdy-mo principams, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktams, 9 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 daliai, Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio (2008 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalies 16 punktui pagal priėmimo tvarką.

2. Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarime Nr. 1025, įsigaliojusiame 2015 m. rugsėjo 30 d., buvo nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:Pakeisti Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, patvirtintas Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų


IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti Teisingumo ministerijos, Ūkio ministerijos, Vyriausybės kanceliarijos raštai dėl informacijos pateikimo.

V

1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjos Respublikos Prezidentės atstovės Respublikos Prezidentės vyriausioji patarėja R. Svetikaitė, patarėja I. Pukanasytė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Kons-titucinio Teismo teisėjų klausimus.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovai Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento direktorius E. Anulis, šio departamento Teisės taikymo skyriaus vyriausioji specialistė G. Izokaitytė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į klausimus.

3. Konstitucinio Teismo posėdyje buvo apklaustas liudytojas Lietuvos Respubli-kos aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas.

Konstitucinio Teismo posėdyje liudytojas davė parodymus, kad Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 itin skubų priėmimą nulėmė politinė valia, o ne kokios nors objektyvios aplinkybės. Liudytojas taip pat parodė, kad, vadovaujantis Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punktu, tokia Vyriausybės teisės aktų priėmimo praktika, kai Vyriausybės posėdžiui be jokių moty-vų kaip papildomi svarstytini klausimai pateikiami teisės aktų projektai, nederinti su kitomis institucijomis, yra gana dažna. Teisinis reguliavimas, įtvirtintas Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkte, pasak liudytojo, iš tiesų nėra pakankamai aiškus ir apibrėžtas, kad būtų galima suprasti, kokiais atvejais galima pasinaudoti minėtame punkte numatyta išimtimi.

Konstitucinis Teismaskonstatuoja:

I

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 atitiktis konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdy-mo principams, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktams, 9 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 daliai, Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio (2008 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalies 16 punktui pagal priėmimo tvarką.

2. Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarime Nr. 1025, įsigaliojusiame 2015 m. rugsėjo 30 d., buvo nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:Pakeisti Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, patvirtintas Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų


žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, ir pripažinti netekusiu galios XVI skyrių.“

Taigi ginčijamu Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1025 buvo pa-keistos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintos Specialio-sios žemės ir miško naudojimo sąlygos – panaikinta jų XVI skyriaus teisinė galia.

3. Pareiškėjos abejonės dėl ginčijamo teisės akto atitikties Konstitucijai ir įstaty-mams grindžiamos tuo, kad jį priimant buvo pažeista Vyriausybės teisės aktų priė-mimo tvarka, nustatyta inter alia Teisėkūros pagrindų įstatyme, Vyriausybės įstaty-me, Korupcijos prevencijos įstatyme, kurių tam tikrų nuostatų atžvilgiu ginčijama Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 atitiktis, taip pat Vyriausybės darbo reglamente (2013 m. balandžio 17 d. redakcija). Pasak pareiškėjos, nesilaikius įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos Vyriausybės teisės aktų priėmimo tvarkos, buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, atsakingo valdymo principai.

4. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai). Šiuo principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (inter alia 2000 m. gruodžio 6 d., 2006 m. sausio 16 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai).

4.1. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjek-tas (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).

4.2. Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchi-ją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, kons-tituciniams įstatymams ir Konstitucijai, poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. kovo 9 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai).

5. Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Kons-titucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (inter alia 2012 m. spalio 26 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvados, 2014 m. gegužės 27 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad kons-titucinis atsakingo valdymo principas, aiškinamas kartu su Konstitucijos 5 straips-nio 3 dalyje įtvirtintu valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms imperatyvu, suponuoja teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimus, kurių privalo laikytis in-ter alia valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos. Tokių reikalavimų paisymas


priimant teisės aktus yra būtina visuomenės pasitikėjimo valstybe ir teise bei valdžios atsakomybės visuomenei sąlyga; jis sudaro prielaidas įtraukti visuomenę į sprendi-mų, susijusių su viešaisiais interesais, priėmimo procesą, inter alia sudarant galimybę susipažinti su rengiamais teisės aktų projektais ir kita su jais susijusia informacija, taip įgyvendinant inter alia Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtintas piliečių teises da-lyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus.

Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad galimi ir tokie konstituciškai patei-sinami atvejai, kai įstatymu gali būti numatytas ir neviešas Vyriausybės teisės aktų leidybos procesas, kaip antai, siekiant apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią infor-maciją, išvengti grėsmės konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems svarbiems interesams.

6. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė vykdo įstaty-mus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus. Vyriausybė, vykdydama įstatymus, Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyven-dinimo, Respublikos Prezidento dekretus, leidžia poįstatyminius teisės aktus – nuta-rimus (2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Vyriausybės par-eiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų (inter alia 2001 m. spalio 30 d., 2011 m. birželio 9 d., 2015 m. birželio 16 d. nutarimai).

Vyriausybės teisės aktais yra detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų nor-mos, reglamentuojamas jų įgyvendinimas (2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas), jie ne-gali prieštarauti įstatymams, keisti įstatymo normų turinio, juose negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis (inter alia 1994 m. sausio 19 d., 2001 m. gegužės 15 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose ar nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti Konsti-tucijos 94 straipsnio 2 punktas, konstitucinis teisinės valstybės principas (inter alia 2009 m. rugsėjo 24 d., 2012 m. spalio 24 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai).

7. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą, ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų (inter alia 2001 m. gruodžio 18 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2015 m. birželio 16 d. nutarimai), inter alia tų, kuriuose nustatyta teisės aktų priėmimo tvarka. Ji turi laikytis įstatymų nustatytos Vyriausybės nutarimų parengi-mo, įvertinimo, derinimo, svarstymo, balsavimo dėl jų tvarkos (2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas). Pažymėtina, kad Vyriausybės pareiga laikytis įstatymuose nusta-tytos teisės aktų priėmimo tvarkos ne tiktai gali, bet ir turi būti traktuojama kaip konstitucinė pareiga.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad priimant teisės ak-tus negalima ignoruoti nė vieno įstatymuose nustatytos teisės aktų priėmimo tvar-kos etapo ar taisyklės; būtinybė teisės aktus priimti nuosekliai laikantis įstatymuose


priimant teisės aktus yra būtina visuomenės pasitikėjimo valstybe ir teise bei valdžios atsakomybės visuomenei sąlyga; jis sudaro prielaidas įtraukti visuomenę į sprendi-mų, susijusių su viešaisiais interesais, priėmimo procesą, inter alia sudarant galimybę susipažinti su rengiamais teisės aktų projektais ir kita su jais susijusia informacija, taip įgyvendinant inter alia Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtintas piliečių teises da-lyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus.

Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad galimi ir tokie konstituciškai patei-sinami atvejai, kai įstatymu gali būti numatytas ir neviešas Vyriausybės teisės aktų leidybos procesas, kaip antai, siekiant apsaugoti valstybės paslaptį sudarančią infor-maciją, išvengti grėsmės konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems svarbiems interesams.

6. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė vykdo įstaty-mus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus. Vyriausybė, vykdydama įstatymus, Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyven-dinimo, Respublikos Prezidento dekretus, leidžia poįstatyminius teisės aktus – nuta-rimus (2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Vyriausybės par-eiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų (inter alia 2001 m. spalio 30 d., 2011 m. birželio 9 d., 2015 m. birželio 16 d. nutarimai).

Vyriausybės teisės aktais yra detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų nor-mos, reglamentuojamas jų įgyvendinimas (2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimas), jie ne-gali prieštarauti įstatymams, keisti įstatymo normų turinio, juose negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis (inter alia 1994 m. sausio 19 d., 2001 m. gegužės 15 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose ar nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti Konsti-tucijos 94 straipsnio 2 punktas, konstitucinis teisinės valstybės principas (inter alia 2009 m. rugsėjo 24 d., 2012 m. spalio 24 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai).

7. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą, ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų (inter alia 2001 m. gruodžio 18 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2015 m. birželio 16 d. nutarimai), inter alia tų, kuriuose nustatyta teisės aktų priėmimo tvarka. Ji turi laikytis įstatymų nustatytos Vyriausybės nutarimų parengi-mo, įvertinimo, derinimo, svarstymo, balsavimo dėl jų tvarkos (2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas). Pažymėtina, kad Vyriausybės pareiga laikytis įstatymuose nusta-tytos teisės aktų priėmimo tvarkos ne tiktai gali, bet ir turi būti traktuojama kaip konstitucinė pareiga.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad priimant teisės ak-tus negalima ignoruoti nė vieno įstatymuose nustatytos teisės aktų priėmimo tvar-kos etapo ar taisyklės; būtinybė teisės aktus priimti nuosekliai laikantis įstatymuose


nustatytos teisės aktų priėmimo tvarkos kyla iš Konstitucijos. Pagal Konstituciją įsta-tymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų Vyriausybės teisės aktų priėmimo tvarkos etapų ar taisyklių būtina paisyti rengiant kiekvieną Vyriausybės teisės akto projektą nepriklausomai nuo to, ar tuo teisės aktu numatoma keisti (koreguoti) teisinį regulia-vimą, nustatyti naują ar panaikinti galiojantįjį.

Kartu pažymėtina ir tai, kad, atsižvelgiant į konstitucinį Vyriausybės, kaip vykdo-mosios valdžios institucijos, statusą, taip pat į tai, kad pagal Konstitucijos 95 straips-nį Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose priimdama nutari-mus, tik įstatymu gali būti numatyti konstituciškai pagrįsti išimtiniai atvejai, susiję su Vyriausybės sprendimų priėmimu inter alia karo ar nepaprastosios padėties metu, gaivalinės nelaimės atveju, kada Vyriausybės posėdžio darbotvarkė gali būti papil-doma naujais, įprasta tvarka su ministerijomis ir kitomis Vyriausybės įstaigomis, su-interesuotomis valstybės institucijomis nederintais teisės aktų projektais, nurodant atitinkamus motyvus. Tačiau, įstatymu nustačius tokią Vyriausybės teisės aktų inici-javimo (jų projektų pateikimo) tvarką, neturi būti sudaryta prielaidų formuotis tokiai Vyriausybės posėdžio darbotvarkės papildymo naujais klausimais praktikai, kuria, nukrypstant nuo minėtų konstituciškai pagrįstų išimčių, būtų paneigiami konstituci-niai teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimai.

Konstitucinio Teismo nutarimuose ne kartą konstatuota, kad jeigu Vyriausybė, leisdama teisės aktus, nesilaikytų įstatymų, inter alia tų, kuriuose nustatyta teisės aktų priėmimo tvarka, būtų paneigiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, supo-nuojantis teisės aktų hierarchiją, taip pat Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį Vyriausybė vykdo inter alia įstatymus (inter alia 2013 m. balandžio 2 d., 2014 m. spalio 9 d., 2015 m. vasario 24 d. nutarimai).

8. Vyriausybė pagal Konstituciją yra saistoma ir savo pačios priimtų nutarimų; kol Vyriausybės nutarimas nėra pakeistas ar panaikintas, Vyriausybė turi laikytis jame nustatytų reikalavimų (2005 m. liepos 8 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai). Savo pačios priimtų nutarimų nepaisymas reikštų, kad Vy-riausybė nukrypo nuo konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo, taigi ir tai, kad išleidžiant atitinkamą Vyriausybės nutarimą buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas (2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas).

II

Dėl Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkto atitikties Konstitucijai ir Vyriausybės įstatymui

1. Pareiškėja Respublikos Prezidentė šioje konstitucinės justicijos byloje prašo ištirti Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 atitiktį Konstitucijai ir įstatymams pagal priėmimo tvarką.

Pareiškėjos abejonės dėl ginčijamo teisės akto teisėtumo grindžiamos, be kita ko, tuo, kad Aplinkos ministerijos parengtas ir Vyriausybei pateiktas ginčijamo Vy-riausybės nutarimo projektas į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę buvo įtrauktas kaip


papildomai teikiamas klausimas, remiantis Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punktu. Tačiau siūlant šį klausimą įtraukti į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę nebuvo nurodyta jokių motyvų, kodėl jis turėtų būti svarsto-mas nedelsiant, nepaaiškinta, kokios nepaprastos aplinkybės nulėmė, kad šis nutari-mo projektas teikiamas svarstyti nederintas su suinteresuotomis institucijomis.

Tai, kad Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 projektas Vyriau-sybei svarstyti teiktas vadovaujantis Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balan-džio 17 d. redakcija) 96 punkto nuostatomis, Konstitucinio Teismo posėdyje paliudi-jo ir aplinkos ministras K. Trečiokas.

2. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje pirmiausia būtina įvertinti Vyriausy-bės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkto atitiktį aukštes-nės galios teisės aktams.

3. Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 patvirtinto Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkte nustatyta:

„Ministras turi teisę, prieš pradedant svarstyti darbotvarkės klausimus, kreiptis į Ministrą Pirmininką su pasiūlymu įtraukti į darbotvarkę naują klausimą, nurodyda-mas motyvus, kodėl klausimas turi būti svarstomas nedelsiant. Jeigu Ministras Pir-mininkas pritaria ministro pasiūlymui, dėl įtrauktino naujo klausimo balsuojama, o jeigu dėl klausimo įtraukimo teigiamas sprendimas nepriimamas, klausimas turi būti teikiamas svarstyti Reglamento nustatyta tvarka.

Kaip papildomi ministrų pasiūlyti klausimai į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę paprastai neįtraukiami teisės aktų projektai, Reglamento nustatyta tvarka nederinti su suinteresuotomis institucijomis, įstaigomis ir organizacijomis, taip pat didelės ap-imties teisės aktų projektai ar sudėtingi įstatymų projektai.“

Šiose Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) nuo-statose įtvirtinta ministro teisė siūlyti į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę įtraukti pa-pildomą, iš anksto nenumatytą klausimą, nurodant motyvus, kodėl klausimas turėtų būti svarstomas nedelsiant. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad toks papildomai į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę įtrauktinas klausimas gali būti ir pasiūlymas svarstyti parengtą Vyriausybės teisės akto projektą. Toks papildo-mai pasiūlytas iš anksto nenumatytas klausimas į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę įtraukiamas, jei, Ministrui Pirmininkui pritarus, dėl tokio klausimo įtraukimo į Vy-riausybės posėdžio darbotvarkę nusprendžia Vyriausybės nariai.

Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkto antrojoje pastraipoje, be kita ko, nustatyta, kad kaip papildomi ministrų pasiūlyti klausimai į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę paprastai neįtraukiami teisės aktų pro-jektai, Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka nederinti su suinteresuotomis institucijomis, įstaigomis ir organizacijomis. Tai reiškia, kad galimi ir tokie atvejai, kai pagal Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punktą į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę gali būti įtraukti ir su kitomis institucijomis ne-derinti teisės aktų projektai.


papildomai teikiamas klausimas, remiantis Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punktu. Tačiau siūlant šį klausimą įtraukti į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę nebuvo nurodyta jokių motyvų, kodėl jis turėtų būti svarsto-mas nedelsiant, nepaaiškinta, kokios nepaprastos aplinkybės nulėmė, kad šis nutari-mo projektas teikiamas svarstyti nederintas su suinteresuotomis institucijomis.

Tai, kad Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 projektas Vyriau-sybei svarstyti teiktas vadovaujantis Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balan-džio 17 d. redakcija) 96 punkto nuostatomis, Konstitucinio Teismo posėdyje paliudi-jo ir aplinkos ministras K. Trečiokas.

2. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje pirmiausia būtina įvertinti Vyriausy-bės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkto atitiktį aukštes-nės galios teisės aktams.

3. Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 patvirtinto Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkte nustatyta:

„Ministras turi teisę, prieš pradedant svarstyti darbotvarkės klausimus, kreiptis į Ministrą Pirmininką su pasiūlymu įtraukti į darbotvarkę naują klausimą, nurodyda-mas motyvus, kodėl klausimas turi būti svarstomas nedelsiant. Jeigu Ministras Pir-mininkas pritaria ministro pasiūlymui, dėl įtrauktino naujo klausimo balsuojama, o jeigu dėl klausimo įtraukimo teigiamas sprendimas nepriimamas, klausimas turi būti teikiamas svarstyti Reglamento nustatyta tvarka.

Kaip papildomi ministrų pasiūlyti klausimai į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę paprastai neįtraukiami teisės aktų projektai, Reglamento nustatyta tvarka nederinti su suinteresuotomis institucijomis, įstaigomis ir organizacijomis, taip pat didelės ap-imties teisės aktų projektai ar sudėtingi įstatymų projektai.“

Šiose Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) nuo-statose įtvirtinta ministro teisė siūlyti į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę įtraukti pa-pildomą, iš anksto nenumatytą klausimą, nurodant motyvus, kodėl klausimas turėtų būti svarstomas nedelsiant. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad toks papildomai į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę įtrauktinas klausimas gali būti ir pasiūlymas svarstyti parengtą Vyriausybės teisės akto projektą. Toks papildo-mai pasiūlytas iš anksto nenumatytas klausimas į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę įtraukiamas, jei, Ministrui Pirmininkui pritarus, dėl tokio klausimo įtraukimo į Vy-riausybės posėdžio darbotvarkę nusprendžia Vyriausybės nariai.

Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkto antrojoje pastraipoje, be kita ko, nustatyta, kad kaip papildomi ministrų pasiūlyti klausimai į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę paprastai neįtraukiami teisės aktų pro-jektai, Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka nederinti su suinteresuotomis institucijomis, įstaigomis ir organizacijomis. Tai reiškia, kad galimi ir tokie atvejai, kai pagal Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punktą į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę gali būti įtraukti ir su kitomis institucijomis ne-derinti teisės aktų projektai.


4. Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkto nuostatos aiškintinos kitų Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) nuostatų kontekste.

4.1. Paminėtinos tokios su Vyriausybės teisės aktų projektų rengimu, derinimu, teikimu Vyriausybei, svarstymu susijusios Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos:

– parengti teisės aktų projektai teikiami derinti suinteresuotoms institucijoms, kurios dėl teisės aktų projektų teikia išvadas (23 punktas);

– dėl Vyriausybei teikiamų teisės aktų projektų turi būti gautos išvados iš Teisin-gumo ministerijos – dėl inter alia norminių Vyriausybės nutarimų projektų, taip pat iš ministerijų, Vyriausybės įstaigų, kitų institucijų ir įstaigų – dėl teisės aktų projektų, susi-jusių su šių institucijų ir įstaigų kompetencija (32 punktas); Teisingumo ministerijai teisės aktų projektai teikiami derinti tik po to, kai projektai patikslinami pagal gautas iš kitų suinteresuotų institucijų išvadas arba gaunamos išvados, kad suinteresuotos institucijos pastabų ir pasiūlymų neturi (išskyrus numatytas išimtis, kai tokie projektai Teisingumo ministerijai derinti teikiami tuo pačiu metu, kaip ir kitoms institucijoms) (38 punktas);

– nurodytos institucijos ir įstaigos privalo pateikti savo išvadas dėl joms pateik-tų teisės aktų projektų ne vėliau kaip per 10 ar 15 darbo dienų (atsižvelgiant į teisės akto projekto apimtį ir sudėtingumą); dėl Vyriausybės nutarimų projektų, kuriuose teikiamos Vyriausybės išvados dėl Seime svarstomų teisės aktų projektų, išvadas tei-kiantys subjektai privalo jas pateikti per 7 darbo dienas; dėl mobilizacijos, karo ar nepaprastosios padėties metu teikiamų teisės aktų projektų, būtinų valstybės karinės gynybos ir kitoms gyvybiškai svarbioms valstybės funkcijoms užtikrinti, – ne vėliau kaip per 3 darbo dienas; jeigu dėl nenumatytų aplinkybių Vyriausybės nutarimas turi būti priimtas nedelsiant, institucijos gali motyvuotai prašyti pateikti išvadas dėl teisės akto projekto skubos tvarka, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas (35, 36 punktai);

– jeigu išvadas teikiantis subjektas nustatytu laiku nepateikia išvadų, laikoma, kad jis teisės akto projektui pritaria (35 punktas).

4.2. Apibendrinant minėtą Vyriausybės darbo reglamente (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad parengti Vyriausybės teisės aktų projektai turi būti derinami su nurodytomis institucijomis šiame regla-mente nustatyta tvarka; suinteresuotos institucijos savo išvadas dėl teisės aktų pro-jektų privalo pateikti Vyriausybės darbo reglamente nustatytais terminais, kuriems pasibaigus laikoma, kad teisės akto projektui pritarta. Vyriausybės darbo reglamente (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) nustatyti ir tam tikri atvejai, kai rengiamų teisės aktų projektų derinimo su kitomis institucijomis terminai yra trumpesni nei įprastai (kaip antai 3 darbo dienos – teisės aktų projektams dėl mobilizacijos, projektams, tei-kiamiems karo ar nepaprastosios padėties metu, būtiniems valstybės karinės gynybos ir kitoms gyvybiškai svarbioms valstybės funkcijoms užtikrinti, 5 darbo dienos – tei-sės aktų projektams, kurie dėl nenumatytų aplinkybių (kurios turi būti objektyviai pateisinamos konkrečiu atveju) turi būti priimti nedelsiant, ir kt.).


4.3. Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punk-to nuostatas aiškinant kartu su šiomis išdėstytomis nuostatomis pažymėtina, kad jame yra nustatyta bendros taisyklės parengtus Vyriausybės teisės aktų projektus de-rinti su kitomis institucijomis išimtis, pagal kurią tam tikrais atvejais į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, Vyriausybės nariams nusprendus, gali būti įtraukiami ir su ki-tomis institucijomis nederinti teisės aktų projektai. Tačiau Vyriausybės darbo regla-mento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkte nėra nustatyta, kokiais atvejais, nurodydamas atitinkamus motyvus, ministras gali pasinaudoti savo teise siūlyti į Vy-riausybės posėdžio darbotvarkę įtraukti papildomą iš anksto nenumatytą klausimą; nenustatyta ir tai, kokiomis aplinkybėmis kaip papildomai pasiūlyti iš anksto nenu-matyti klausimai į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, Vyriausybės nariams nuspren-dus, gali būti įtraukiami teisės aktų projektai, Vyriausybės darbo reglamento nustaty-ta tvarka nederinti su suinteresuotomis institucijomis, įstaigomis ir organizacijomis.

5. Vyriausybės darbo reglamentu yra detalizuotos ir sukonkretintos Vyriausybės įstatymo normos, kuriomis reglamentuojamas Vyriausybės teisės aktų projektų ren-gimas, derinimas ir teikimas svarstyti Vyriausybei.

5.1. Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio „Teisės aktų projektų pateikimo Vyriau-sybei tvarka“ (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 dalyje nustatyta: „Vyriausybei teikiamas teisės akto projektas, susijęs ne tik su jį parengusios (teikiančios) institu-cijos, bet ir su kitų institucijų kompetencija, turi būti suderintas Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka.“

Vyriausybės įstatymo 39 straipsnyje „Nesutarimų, kylančių derinant teisės aktų projektus, sprendimo tvarka“ (su 2013 m. sausio 17 d. pakeitimu) inter alia nustatyta, kad „teisės aktų projektų, apimančių kelių ministrų valdymo sritis, derinimo metu iškilę nesutarimai gali būti svarstomi Vyriausybės komitete arba Vyriausybės pasi-tarime“ (1 dalis), o „teisės aktų projektų, kurių rengėjams nepavyko suderinti su su-interesuotomis institucijomis, derinimą prireikus organizuoja Vyriausybės kancleris Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka“ (3 dalis).

5.2. Taigi, pagal Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 dalį, aiškinamą kartu su šio įstatymo 39 straipsnyje (su 2013 m. sau-sio 17 d. pakeitimu) nustatytu teisiniu reguliavimu, parengtą Vyriausybei teikiamo teisės akto projektą privaloma derinti su kompetentingomis institucijomis Vyriau-sybės darbo reglamento nustatyta tvarka, jeigu parengtas teisės aktas susijęs ne tik su jį parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institucijų kompetencija. Pažymėtina, kad Vyriausybės įstatyme nėra numatyta jokių išimčių, kada teisės akto projektas, susijęs su keleto institucijų kompetencija, galėtų būti visiškai nederintas su kitomis institucijomis.

Pažymėtina ir tai, kad Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 dalyje nustatytas įpareigojimas teisės akto projekto rengėjui Vy-riausybei teikiamą teisės akto projektą, susijusį su keleto institucijų kompetencija, Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka suderinti su kitomis institucijomis


4.3. Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punk-to nuostatas aiškinant kartu su šiomis išdėstytomis nuostatomis pažymėtina, kad jame yra nustatyta bendros taisyklės parengtus Vyriausybės teisės aktų projektus de-rinti su kitomis institucijomis išimtis, pagal kurią tam tikrais atvejais į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, Vyriausybės nariams nusprendus, gali būti įtraukiami ir su ki-tomis institucijomis nederinti teisės aktų projektai. Tačiau Vyriausybės darbo regla-mento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkte nėra nustatyta, kokiais atvejais, nurodydamas atitinkamus motyvus, ministras gali pasinaudoti savo teise siūlyti į Vy-riausybės posėdžio darbotvarkę įtraukti papildomą iš anksto nenumatytą klausimą; nenustatyta ir tai, kokiomis aplinkybėmis kaip papildomai pasiūlyti iš anksto nenu-matyti klausimai į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, Vyriausybės nariams nuspren-dus, gali būti įtraukiami teisės aktų projektai, Vyriausybės darbo reglamento nustaty-ta tvarka nederinti su suinteresuotomis institucijomis, įstaigomis ir organizacijomis.

5. Vyriausybės darbo reglamentu yra detalizuotos ir sukonkretintos Vyriausybės įstatymo normos, kuriomis reglamentuojamas Vyriausybės teisės aktų projektų ren-gimas, derinimas ir teikimas svarstyti Vyriausybei.

5.1. Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio „Teisės aktų projektų pateikimo Vyriau-sybei tvarka“ (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 dalyje nustatyta: „Vyriausybei teikiamas teisės akto projektas, susijęs ne tik su jį parengusios (teikiančios) institu-cijos, bet ir su kitų institucijų kompetencija, turi būti suderintas Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka.“

Vyriausybės įstatymo 39 straipsnyje „Nesutarimų, kylančių derinant teisės aktų projektus, sprendimo tvarka“ (su 2013 m. sausio 17 d. pakeitimu) inter alia nustatyta, kad „teisės aktų projektų, apimančių kelių ministrų valdymo sritis, derinimo metu iškilę nesutarimai gali būti svarstomi Vyriausybės komitete arba Vyriausybės pasi-tarime“ (1 dalis), o „teisės aktų projektų, kurių rengėjams nepavyko suderinti su su-interesuotomis institucijomis, derinimą prireikus organizuoja Vyriausybės kancleris Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka“ (3 dalis).

5.2. Taigi, pagal Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 dalį, aiškinamą kartu su šio įstatymo 39 straipsnyje (su 2013 m. sau-sio 17 d. pakeitimu) nustatytu teisiniu reguliavimu, parengtą Vyriausybei teikiamo teisės akto projektą privaloma derinti su kompetentingomis institucijomis Vyriau-sybės darbo reglamento nustatyta tvarka, jeigu parengtas teisės aktas susijęs ne tik su jį parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institucijų kompetencija. Pažymėtina, kad Vyriausybės įstatyme nėra numatyta jokių išimčių, kada teisės akto projektas, susijęs su keleto institucijų kompetencija, galėtų būti visiškai nederintas su kitomis institucijomis.

Pažymėtina ir tai, kad Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 dalyje nustatytas įpareigojimas teisės akto projekto rengėjui Vy-riausybei teikiamą teisės akto projektą, susijusį su keleto institucijų kompetencija, Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka suderinti su kitomis institucijomis


nėra absoliutus: projektą pateikus derinti Vyriausybės reglamento nustatyta tvarka, tačiau jo suderinti nepavykus, nesutarimai, kilę derinimo metu, sprendžiami Vyriau-sybės įstatymo ir Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka.

6. Vertinant Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakci-ja) 96 punkto atitiktį Konstitucijai pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų; Vyriausybės tei-sės aktai negali prieštarauti įstatymams, keisti įstatymo normų turinio, juose negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis; jeigu Vyriausybė, leisdama teisės aktus, nesilaikytų įstatymų, o Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose ar nebūtų grindžia-mas įstatymais, būtų paneigiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, supo-nuojantis teisės aktų hierarchiją, taip pat Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį Vyriausybė vykdo inter alia įstatymus. Minėta ir tai, kad konstitucinis atsakingo valdymo principas, aiškinamas kartu su Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms imperatyvu, suponuoja teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimus, kurių privalo laikytis inter alia valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos; konstituciškai pateisinamais atvejais įstatymu gali būti numatytas ir neviešas Vyriausybės teisės aktų leidybos procesas.

Taip pat minėta, kad pagal Konstituciją tik įstatymu gali būti numatyti konstitu-ciškai pagrįsti išimtiniai atvejai, kada Vyriausybės posėdžio darbotvarkė gali būti pa-pildoma naujais, įprasta tvarka su ministerijomis ir kitomis Vyriausybės įstaigomis, suinteresuotomis valstybės institucijomis nederintais teisės aktų projektais, tačiau neturi būti sudaryta prielaidų formuotis tokiai Vyriausybės posėdžio darbotvarkės papildymo naujais klausimais praktikai, kuria, nukrypstant nuo minėtų konstituciš-kai pagrįstų išimčių, būtų paneigiami konstituciniai teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimai.

7. Pažymėtina, kad Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. re-dakcija) 96 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį galimi ir tokie atve-jai, kai į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, Vyriausybės nariams nusprendus, gali būti įtraukiami ir su kitomis institucijomis nederinti teisės aktų projektai, sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę kaip papildo-mas iš anksto nenumatytas klausimas įtraukiamas kompetentingoms institucijoms neteiktas derinti teisės akto projektas, susijęs ne tik su jį parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institucijų kompetencija, nors tokius teisės aktų projektus derinti su kompetentingomis institucijomis Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka privaloma pagal Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pa-keitimu) 2 dalį. Vadinasi, Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu tiek, kiek pagal jį gali būti pri-tariama pasiūlymui į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę kaip papildomą klausimą įtraukti su kitomis institucijomis nederintą teisės akto projektą, susijusį ne tik su tei-sės akto projektą parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institucijų kompetencija,


pakeistas Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 dalyje įtvirtintos normos turinys, toks poįstatyminiame teisės akte – Vyriausybės darbo reglamente įtvirtintas teisinis reguliavimas vertintinas kaip konkuruojantis su nustatytuoju įstatyme.

Pažymėtina ir tai, kad, Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkte nustačius, jog į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, Vyriausy-bės nariams nusprendus, gali būti įtraukiami papildomi iš anksto nenumatyti klau-simai, inter alia su kitomis institucijomis nederinti Vyriausybės teisės aktų projektai, nors įstatyme nėra numatyta atvejų, kada ši procedūra galėtų būti taikoma, sudary-tos prielaidos priimant Vyriausybės teisės aktus nesilaikyti konstitucinių viešumo ir skaidrumo reikalavimų.

Vadinasi, konstatuotina, kad Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punktas tiek, kiek juo nustatyta, kad į Vyriausybės posėdžio dar-botvarkę kaip papildomi klausimai gali būti įtraukiami Vyriausybės darbo reglamen-to nustatyta tvarka nederinti teisės aktų projektai, susiję ne tik su teisės akto projektą parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institucijų kompetencija, prieštarauja Vyriau-sybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 daliai. Konsta-tuotina ir tai, kad Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu nesilaikyta iš Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba ne-būtų grindžiamas jais, taip pat iš konstitucinio atsakingo valdymo principo kylančių teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimų.

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punktas tiek, kiek pagal jį, Vyriau-sybės įstatyme nenustačius konstituciškai pagrįstų išimtinių atvejų, į Vyriausybės po-sėdžio darbotvarkę kaip papildomi ministrų pasiūlyti klausimai gali būti įtraukiami Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka nederinti teisės aktų projektai, susiję ne tik su teisės akto projektą parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institucijų kom-petencija, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisi-nės valstybės, atsakingo valdymo principams, Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 daliai.

III

Dėl Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 „Dėl Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo“ atitikties Konstitu-cijai ir įstatymams

1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 atitiktis konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4,


pakeistas Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 dalyje įtvirtintos normos turinys, toks poįstatyminiame teisės akte – Vyriausybės darbo reglamente įtvirtintas teisinis reguliavimas vertintinas kaip konkuruojantis su nustatytuoju įstatyme.

Pažymėtina ir tai, kad, Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkte nustačius, jog į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, Vyriausy-bės nariams nusprendus, gali būti įtraukiami papildomi iš anksto nenumatyti klau-simai, inter alia su kitomis institucijomis nederinti Vyriausybės teisės aktų projektai, nors įstatyme nėra numatyta atvejų, kada ši procedūra galėtų būti taikoma, sudary-tos prielaidos priimant Vyriausybės teisės aktus nesilaikyti konstitucinių viešumo ir skaidrumo reikalavimų.

Vadinasi, konstatuotina, kad Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punktas tiek, kiek juo nustatyta, kad į Vyriausybės posėdžio dar-botvarkę kaip papildomi klausimai gali būti įtraukiami Vyriausybės darbo reglamen-to nustatyta tvarka nederinti teisės aktų projektai, susiję ne tik su teisės akto projektą parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institucijų kompetencija, prieštarauja Vyriau-sybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 daliai. Konsta-tuotina ir tai, kad Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu nesilaikyta iš Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba ne-būtų grindžiamas jais, taip pat iš konstitucinio atsakingo valdymo principo kylančių teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimų.

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vyriausybės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punktas tiek, kiek pagal jį, Vyriau-sybės įstatyme nenustačius konstituciškai pagrįstų išimtinių atvejų, į Vyriausybės po-sėdžio darbotvarkę kaip papildomi ministrų pasiūlyti klausimai gali būti įtraukiami Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka nederinti teisės aktų projektai, susiję ne tik su teisės akto projektą parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institucijų kom-petencija, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisi-nės valstybės, atsakingo valdymo principams, Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 daliai.

III

Dėl Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 „Dėl Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo“ atitikties Konstitu-cijai ir įstatymams

1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 atitiktis konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4,


5 punktams, 9 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. bir-želio 14 d. pakeitimu) 2 daliai, Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio (2008 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalies 16 punktui pagal priėmimo tvarką.

2. Minėta, kad ginčijamu Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimuNr. 1025 buvo pakeistos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvir-tintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – panaikinta jų XVI skyriaus teisinė galia.

3. Taip pat minėta, kad pareiškėjos Respublikos Prezidentės abejonės dėl ginči-jamo teisės akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams iš esmės grindžiamos tuo, kad jį priimant buvo pažeista įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatyta Vyriausybės teisės aktų priėmimo tvarka.

4. Kaip minėta, Vyriausybė 2016 m. gegužės 2 d. priėmė nutarimą Nr. 438 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 „Dėl Lie-tuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Speci-aliųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo“ pripažinimo nete-kusiu galios“, įsigaliojusį 2016 m. gegužės 5 d., kuriuo panaikino šioje byloje ginčija-mą Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimą Nr. 1025.

Iš Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. 438 travaux préparatoires ma-tyti, kad jis priimtas, be kita ko, „siekiant pašalinti abejones dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo teisingumo ir teisėkūros procedūrų teisėtumo“.

5. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nustatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai tei-senai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, atsi-žvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. gegužės 2 d. nutarimai, 2014 m. spalio 7 d. sprendimas).

6. Minėta, kad į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Vyriausybės 2015 m. rug-sėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 atitiktį Konstitucijai ir įstatymams kreipėsi pareiškėja Respublikos Prezidentė.

7. Šiame kontekste pažymėtina, jog iš bylos medžiagos ir byloje nustatytų aplin-kybių matyti, kad priimant ginčijamą Vyriausybės nutarimą galėjo būti padaryti tam tikri įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos Vyriausybės teisės aktų rengimo, derinimo, svarstymo ir priėmimo tvarkos pažeidimai, kaip antai:

– Aplinkos ministerijos parengtas Vyriausybės nutarimo „Dėl Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudo-jimo sąlygų patvirtinimo“ pakeitimo“ projektas Nr. 15-10376 (toliau – ginčijamo


Vyriausybės nutarimo projektas) buvo užregistruotas TAIS Projektų registravimo posistemėje ir Vyriausybei svarstyti pateiktas tą pačią dieną – 2015 m. rugsėjo 23 d., be to, tą pačią dieną šio projekto svarstymas kaip papildomas klausimas įtrauktas į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę ir šiame posėdyje vienbalsiai priimtas ginčijamas Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimas Nr. 1025, nors pagal Teisėkūros pagrin-dų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą teisinį re-guliavimą teisės akto projektą rengiantis subjektas privalo vadovautis inter alia atvi-rumo ir skaidrumo principais, kurie, be kita ko, reiškia, kad teisėkūra turi būti vieša;

– TAIS nėra duomenų, kad būtų gautos kompetentingų institucijų išvados dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo projekto, taigi nei Teisingumo ministerijai, teikian-čiai išvadas dėl visų norminių teisės aktų projektų, nei Ūkio ministerijai, formuo-jančiai valstybės politiką kurortų ir kurortinių teritorijų plėtros srityse, kaip kompe-tentingai šios srities institucijai, ginčijamo Vyriausybės nutarimo projektas derinti teiktas nebuvo (inter alia Teisingumo ministerijos 2016 m. balandžio 7 d. raštasNr. (1.11)-7R-216, Ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 8 d. raštas Nr. (40.2-12)-3-1590)), nors, kaip minėta, pagal Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 dalį Vyriausybei teikiamą nutarimo projektą, susijusį ne tik su teisės akto projektą parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institucijų kompetencija, priva-loma derinti su kompetentingomis institucijomis;

– TAIS nėra duomenų, kad kartu su Vyriausybei teikiamu ginčijamo nutarimo projektu būtų pateikta jo antikorupcinio vertinimo pažyma, o jau po ginčijamo Vy-riausybės nutarimo priėmimo pateiktame Specialiųjų tyrimų tarnybos 2016 m. va-sario 1 d. rašte Nr. 4-01-670 konstatuota, kad šio nutarimo projekto antikorupcinis vertinimas atliktas nebuvo, nors pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio (2008 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalies 16 punktą teisės akto projekto rengėjas pri-valo atlikti teisės akto, kuriuo numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susiju-sius su teritorijų planavimu, projekto antikorupcinį vertinimą;

– ginčijamo Vyriausybės nutarimo projekto svarstymą kaip papildomą klausimą įtraukus į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, nebuvo nurodyta jokių motyvų, kodėl šis projektas turėtų būti svarstomas nedelsiant (tai matyti inter alia iš Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. posėdžio garso įrašo), nors pagal Vyriausybės darbo reglamen-to (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkto pirmąją pastraipą ministras turi teisę siūlyti į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę įtraukti papildomą, iš anksto nenu-matytą klausimą tik nurodydamas atitinkamus motyvus.

Pažymėtina ir tai, kad iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagoje esančių duomenų nematyti, jog galėjo būti susidariusios kokios nors ypatingos aplinkybės, objektyviai pateisinusios ginčijamo Vyriausybės nutarimo projekto, nederinto su kompetentingomis atitinkamos srities institucijomis, skubų įtraukimą į 2015 m. rug-sėjo 23 d. Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, nesilaikant Vyriausybės darbo regla-mente nustatytos įprastos Vyriausybės teisės aktų projektų įtraukimo į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę tvarkos.


Vyriausybės nutarimo projektas) buvo užregistruotas TAIS Projektų registravimo posistemėje ir Vyriausybei svarstyti pateiktas tą pačią dieną – 2015 m. rugsėjo 23 d., be to, tą pačią dieną šio projekto svarstymas kaip papildomas klausimas įtrauktas į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę ir šiame posėdyje vienbalsiai priimtas ginčijamas Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimas Nr. 1025, nors pagal Teisėkūros pagrin-dų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą teisinį re-guliavimą teisės akto projektą rengiantis subjektas privalo vadovautis inter alia atvi-rumo ir skaidrumo principais, kurie, be kita ko, reiškia, kad teisėkūra turi būti vieša;

– TAIS nėra duomenų, kad būtų gautos kompetentingų institucijų išvados dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo projekto, taigi nei Teisingumo ministerijai, teikian-čiai išvadas dėl visų norminių teisės aktų projektų, nei Ūkio ministerijai, formuo-jančiai valstybės politiką kurortų ir kurortinių teritorijų plėtros srityse, kaip kompe-tentingai šios srities institucijai, ginčijamo Vyriausybės nutarimo projektas derinti teiktas nebuvo (inter alia Teisingumo ministerijos 2016 m. balandžio 7 d. raštasNr. (1.11)-7R-216, Ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 8 d. raštas Nr. (40.2-12)-3-1590)), nors, kaip minėta, pagal Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 dalį Vyriausybei teikiamą nutarimo projektą, susijusį ne tik su teisės akto projektą parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institucijų kompetencija, priva-loma derinti su kompetentingomis institucijomis;

– TAIS nėra duomenų, kad kartu su Vyriausybei teikiamu ginčijamo nutarimo projektu būtų pateikta jo antikorupcinio vertinimo pažyma, o jau po ginčijamo Vy-riausybės nutarimo priėmimo pateiktame Specialiųjų tyrimų tarnybos 2016 m. va-sario 1 d. rašte Nr. 4-01-670 konstatuota, kad šio nutarimo projekto antikorupcinis vertinimas atliktas nebuvo, nors pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio (2008 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalies 16 punktą teisės akto projekto rengėjas pri-valo atlikti teisės akto, kuriuo numatoma reguliuoti visuomeninius santykius, susiju-sius su teritorijų planavimu, projekto antikorupcinį vertinimą;

– ginčijamo Vyriausybės nutarimo projekto svarstymą kaip papildomą klausimą įtraukus į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, nebuvo nurodyta jokių motyvų, kodėl šis projektas turėtų būti svarstomas nedelsiant (tai matyti inter alia iš Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. posėdžio garso įrašo), nors pagal Vyriausybės darbo reglamen-to (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) 96 punkto pirmąją pastraipą ministras turi teisę siūlyti į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę įtraukti papildomą, iš anksto nenu-matytą klausimą tik nurodydamas atitinkamus motyvus.

Pažymėtina ir tai, kad iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagoje esančių duomenų nematyti, jog galėjo būti susidariusios kokios nors ypatingos aplinkybės, objektyviai pateisinusios ginčijamo Vyriausybės nutarimo projekto, nederinto su kompetentingomis atitinkamos srities institucijomis, skubų įtraukimą į 2015 m. rug-sėjo 23 d. Vyriausybės posėdžio darbotvarkę, nesilaikant Vyriausybės darbo regla-mente nustatytos įprastos Vyriausybės teisės aktų projektų įtraukimo į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę tvarkos.


8. Pažymėtina, kad, pareiškėjai Respublikos Prezidentei kreipusis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 atitikties Konstitu-cijai ir įstatymams pagal priėmimo tvarką, Vyriausybei, kaip matyti iš Vyriausybės 2016 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. 438 parengiamųjų dokumentų, taip pat kilo abejo-nių dėl šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo Vyriausybės nutarimo teisėtu-mo, todėl ji, siekdama išsklaidyti tokias abejones, kaip minėta, 2016 m. gegužės 2 d. nutarimu Nr. 438 panaikino šioje byloje ginčijamą Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimą Nr. 1025.

Kadangi ginčijamas teisės aktas yra pašalintas iš teisės sistemos, jo atitikties Konstitucijai ir įstatymams tyrimas pagal priėmimo tvarką būtų savitikslis.

9. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, darytina išvada, kad konstitucinės justici-jos bylos dalis pagal pareiškėjos Respublikos Prezidentės prašymą ištirti Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 atitiktį konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktams, 9 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. bir-želio 14 d. pakeitimu) 2 daliai, Korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio (2008 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalies 16 punktui pagal priėmimo tvarką nutrauktina.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie-tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nu-tarimu Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtini-mo“ (2013 m. balandžio 17 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 43-2112) patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento 96 punktas tiek, kiek pagal jį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatyme nenustačius konstituciškai pagrįstų išimtinių atve-jų, į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę kaip papildomi ministrų pasiūlyti klausimai gali būti įtraukiami Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka nederinti teisės aktų projektai, susiję ne tik su teisės akto projektą parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institucijų kompetencija, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo prin-cipams, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 daliai.

2. Nutraukti bylos dalį pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Prezidentės 2016 m. kovo 17 d. dekrete Nr. 1K-599 „Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Kons-titucinį Teismą“ išdėstytą prašymą ištirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąly-gų patvirtinimo“ pakeitimo“ atitiktį pagal priėmimo tvarką konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų


įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktams, 9 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 daliai, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio (2008 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalies 16 punktui.

Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir ne-skundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė Vytautas Greičius Danutė Jočienė Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Vytas Milius Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Dainius Žalimas

Paskelbta: XXXXXPaskelbta: TAR, 2016-07-08, Nr. 19478


įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktams, 9 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respubli-kos Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio (su 2007 m. birželio 14 d. pakeitimu) 2 daliai, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 8 straipsnio (2008 m. birželio 5 d. redakcija) 1 dalies 16 punktui.

Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir ne-skundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė Vytautas Greičius Danutė Jočienė Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Vytas Milius Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Dainius Žalimas

Paskelbta: XXXXX


The ruling of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania of 8 July 2016

ON THE PROCEDURE FOR ADOPTING THE LEGAL ACTS OF THE GOVERNMENT

Summary

In the constitutional justice case at issue, initiated subsequent to the petition of the President of the Republic requesting an investigation into whether the Resolution of the Government (No. 343) of 23 September 2015, whereby the Special Conditions for the Use of Land and Forests had been amended, was compliant with the Constitution and laws in view of the procedure of its adoption, the Constitu-tional Court assessed the provisions of Item 96 of the Rules of Procedure of the Government (wording of 17 April 2013), pursuant to which the draft of the said resolution had been submitted to the Govern-ment for consideration, and declared them to have been in conflict with the Constitution and the Law on the Government, insofar as, under these provisions (in the absence of the constitutionally justified exceptional cases established in the said law), the agenda of a sitting of the Government could be sup-plemented with draft legal acts requested to be placed on the agenda of the sitting as additional issues proposed by ministers in cases where these draft legal acts had not been agreed beforehand in accord-ance with the Rules of Procedure of the Government and were related to the competence of not only the institutions that had prepared (were submitting) the draft legal act, but also to the competence of other institutions.

The Constitutional Court noted that, under the Constitution, legal acts must be passed in accord-ance with the established procedural law-making requirements, including the requirements estab-lished by the law-making subject itself. State authority institutions must also follow the requirements of publicity and transparency of law-making procedures, deriving from the constitutional principle of responsible governance, which is to be interpreted in conjunction with the imperative obliging state institutions to serve the people, as consolidated in Paragraph 3 of Article 5 of the Constitution. Com-pliance with these requirements is an essential condition for public trust in the state and law, as well as for the responsibility of state authorities to the public; this compliance creates the preconditions for involving the public in the decision-making process related to public interests, while providing the op-portunity to become familiar with the drafted legislation and other relevant information and, thus, to implement the rights, guaranteed to citizens under Article 33 of the Constitution, to participate in the governance of the state, to criticise the work of state institutions or their officials, and to appeal against their decisions. However, also such constitutionally grounded cases are possible where a law may also provide for a non-public legislation process by the Government, as, for example, in seeking to protect the information constituting a state secret, to avoid a threat to the constitutional order, defensive power, or other important interests.

While interpreting Item 2 of Article 94 of the Constitution, under which the Government executes laws, resolutions of the Seimas on the implementation of laws, as well as decrees of the President of the Republic, the Constitutional Court has noted on more than one occasion that, when passing legal acts, the Government must observe the laws that are in force, including those establishing the procedure for adopting legal acts. It must follow the procedure for drafting, assessment, coordination, and consid-eration of government resolutions, as well as for voting on them, which is established by laws. The duty of the Government to observe the procedure for adopting legal acts as established in laws not only may, but also must be treated as a constitutional duty. The Constitutional Court emphasised that, in the course of adopting legal acts, none of the stages or rules of the procedure for the adoption of legal acts as established in laws may be ignored; the necessity to adopt legal acts consistently with the procedure for the adoption of legal acts as established in laws stems from the Constitution. Under the Constitution, the

◆ ON THE PROCEDURE FOR ADOPTING THE LEGAL ACTS OF THE GOVERNMENT 27


stages and rules of the procedure for the adoption of legal acts of the Government as established in laws and other legal acts must be observed while preparing any draft legal act of the Government, irrespec-tive of whether this legal act is aimed to amend (correct) the legal regulation, to establish a new one, or to annul the effective one.

In view of the constitutional status of the Government as the executive state institution, as well as of the fact that, under Article 95 of the Constitution, the Government decides the affairs of state govern-ance at its sittings by adopting resolutions, only a law may provide for the constitutionally justified exceptional cases related with the adoption of government decisions, as, for example, during a state of emergency or martial law or in the event of a natural disaster, when the agenda of a sitting of the Government can be supplemented with new draft legal acts that have not been agreed, according to the ordinary procedure, with the ministries or other state institutions concerned, by specifying the relevant reasons. However, once such a procedure for the initiation of the legal acts (submission of draft legal acts) of the Government is established by means of a law, no preconditions should be created for the formation of such a practice of supplementing the agenda of a sitting of the Government with ad-ditional issues that, by way of derogation from the said constitutionally justified exceptions, would deny the constitutional requirements of publicity and transparency of law-making procedures.

In the ruling, it was held that, under Paragraph 2 of Article 38 and Article 39 of the Law on the Government, a draft legal act that is submitted to the Government must be agreed with the competent institutions in accordance with the Rules of Procedure of the Government where the prepared legal act is related not only to the competence of the institution that has prepared it (is submitting it), but also to the competence of other institutions; no exceptions are provided in this law when the draft legal act could be not agreed at all with other institutions. Thus, according to the Constitutional Court, the legal regulation prescribed in the Rules of Procedure of the Government (which is a substatutory legal act approved by a government resolution) under which the agenda of a sitting of the Government could be supplemented with draft legal acts requested to be placed on the agenda of the sitting as additional issues in cases where these draft legal acts had not been agreed beforehand with other institutions and were related to the com-petence of not only the institution that had prepared (was submitting) the draft legal act, but also to the competence of other institutions, was competing with the legal regulation prescribed in the Law on the Government; in addition, such a legal regulation created the preconditions for disregarding the constitutional requirements of publicity and transparency in the course of adopting the legal acts of the Government. In the view of the above, this legal regulation was declared to have been in conflict with Item 2 of Article 94 of the Constitution, with the constitutional principles of a state under the rule of law and responsible governance, and with Paragraph 2 of Article 38 of the Law on the Government.

The part of the case concerning the compliance of the impugned government resolution with the Constitution and laws in view of the procedure of its adoption was dismissed with regard to the fact that this resolution was annulled by the government resolution of 2 May 2016 seeking to dispel doubts as to its legitimacy. The Constitutional Court held that, after the impugned legal act had been removed from the legal system, the investigation of its compliance with the Constitution and laws in view of the procedure of its adoption would be an end in itself.

The Constitutional Court noted that, as it was obvious from the material of the case, in the course of adopting the impugned government resolution, certain violations of the procedure for the prepara-tion, coordination, consideration, and adoption of the legal acts of the Government could be commit-ted; additionally, according to the Constitutional Court, it was not obvious from the data of the case that there had been any exceptional circumstances objectively justifying the urgent placement of the impugned draft resolution not agreed beforehand with the competent institutions on the agenda of the sitting of the Government without following the ordinary procedure established in the Rules of Proce-dure of the Government.

The ruling of 8 July 2016 ◆28


stages and rules of the procedure for the adoption of legal acts of the Government as established in laws and other legal acts must be observed while preparing any draft legal act of the Government, irrespec-tive of whether this legal act is aimed to amend (correct) the legal regulation, to establish a new one, or to annul the effective one.

In view of the constitutional status of the Government as the executive state institution, as well as of the fact that, under Article 95 of the Constitution, the Government decides the affairs of state govern-ance at its sittings by adopting resolutions, only a law may provide for the constitutionally justified exceptional cases related with the adoption of government decisions, as, for example, during a state of emergency or martial law or in the event of a natural disaster, when the agenda of a sitting of the Government can be supplemented with new draft legal acts that have not been agreed, according to the ordinary procedure, with the ministries or other state institutions concerned, by specifying the relevant reasons. However, once such a procedure for the initiation of the legal acts (submission of draft legal acts) of the Government is established by means of a law, no preconditions should be created for the formation of such a practice of supplementing the agenda of a sitting of the Government with ad-ditional issues that, by way of derogation from the said constitutionally justified exceptions, would deny the constitutional requirements of publicity and transparency of law-making procedures.

In the ruling, it was held that, under Paragraph 2 of Article 38 and Article 39 of the Law on the Government, a draft legal act that is submitted to the Government must be agreed with the competent institutions in accordance with the Rules of Procedure of the Government where the prepared legal act is related not only to the competence of the institution that has prepared it (is submitting it), but also to the competence of other institutions; no exceptions are provided in this law when the draft legal act could be not agreed at all with other institutions. Thus, according to the Constitutional Court, the legal regulation prescribed in the Rules of Procedure of the Government (which is a substatutory legal act approved by a government resolution) under which the agenda of a sitting of the Government could be supplemented with draft legal acts requested to be placed on the agenda of the sitting as additional issues in cases where these draft legal acts had not been agreed beforehand with other institutions and were related to the com-petence of not only the institution that had prepared (was submitting) the draft legal act, but also to the competence of other institutions, was competing with the legal regulation prescribed in the Law on the Government; in addition, such a legal regulation created the preconditions for disregarding the constitutional requirements of publicity and transparency in the course of adopting the legal acts of the Government. In the view of the above, this legal regulation was declared to have been in conflict with Item 2 of Article 94 of the Constitution, with the constitutional principles of a state under the rule of law and responsible governance, and with Paragraph 2 of Article 38 of the Law on the Government.

The part of the case concerning the compliance of the impugned government resolution with the Constitution and laws in view of the procedure of its adoption was dismissed with regard to the fact that this resolution was annulled by the government resolution of 2 May 2016 seeking to dispel doubts as to its legitimacy. The Constitutional Court held that, after the impugned legal act had been removed from the legal system, the investigation of its compliance with the Constitution and laws in view of the procedure of its adoption would be an end in itself.

The Constitutional Court noted that, as it was obvious from the material of the case, in the course of adopting the impugned government resolution, certain violations of the procedure for the prepara-tion, coordination, consideration, and adoption of the legal acts of the Government could be commit-ted; additionally, according to the Constitutional Court, it was not obvious from the data of the case that there had been any exceptional circumstances objectively justifying the urgent placement of the impugned draft resolution not agreed beforehand with the competent institutions on the agenda of the sitting of the Government without following the ordinary procedure established in the Rules of Proce-dure of the Government.

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ,KURIAIS PRIPAŽINTA, KAD TEISĖS AKTAS

(JO DALIS) PRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJAI,ĮGYVENDINIMAS


Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kurie pagal Konstituciją priskiria-mi jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Konstituciniam Teismui pripa-žinus teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), jis negali būti taikomas nuo tos dienos, kurią oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas. Toks teisės aktas yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos. Šį teisės aktą priėmusiam teisėkūros subjektui kyla konstitucinė pareiga jį (jo dalį) panaikinti (pripažinti netekusiu galios) arba atitinkamai pataisyti (pakeisti, papildyti, nustatyti naują teisinį reguliavimą).

2016 m. liepos 1 d. – rugsėjo 30 d. Konstitucinis Teismas priėmė vieną nutarimą, kuriuo teisės aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimu konstitucinės justicijos by-loje, pradėtoje pagal Prezidentės prašymą ištirti Vyriausybės 2015 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1025, kuriuo pakeistos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, atitiktį Konstitucijai ir įstatymams pagal priėmimo tvarką, inter alia pripažinta, kad Konstitucijai ir Vyriausybės įstatymui prieštarauja Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) patvirtinto Vyriausybės darbo reglamento 96 punktas tiek, kiek pagal jį, Vyriausybės įstatyme nenustačius konstituciškai pagrįstų išimtinių atvejų, į Vyriausybės posėdžio darbotvarkę kaip papildomi ministrų pasiūlyti klausimai gali būti įtraukiami Vyriausybės darbo re-glamento nustatyta tvarka nederinti teisės aktų projektai, susiję ne tik su teisės akto projektą parengusios (teikiančios) institucijos, bet ir su kitų institucijų kompetencija.

Šiame nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją, leidžiant teisės aktus, turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusista-tęs pats teisėkūros subjektas. Valstybės valdžios institucijos privalo laikytis ir teisėkū-ros procedūrų viešumo bei skaidrumo reikalavimų, kuriuos suponuoja konstitucinis atsakingo valdymo principas, aiškinamas kartu su Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms imperatyvu. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Vyriausybės pareiga laikytis įstatymuose nustatytos teisės aktų pri-ėmimo tvarkos ne tiktai gali, bet ir turi būti traktuojama kaip konstitucinė pareiga.

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO

NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ


Jis taip pat pabrėžė, kad, atsižvelgiant į konstitucinį Vyriausybės, kaip vykdomosios valdžios institucijos, statusą ir į tai, kad pagal Konstitucijos 95 straipsnį Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose priimdama nutarimus, tik įstaty-mu gali būti numatyti konstituciškai pagrįsti išimtiniai atvejai, susiję su Vyriausybės sprendimų priėmimu, pavyzdžiui, karo ar nepaprastosios padėties metu, gaivalinės nelaimės atveju, kada Vyriausybės posėdžio darbotvarkė gali būti papildoma naujais, įprasta tvarka su ministerijomis ir kitomis suinteresuotomis valstybės institucijomis nederintais teisės aktų projektais, nurodant atitinkamus motyvus. Tačiau, įstatymu nustačius tokią Vyriausybės teisės aktų inicijavimo (jų projektų pateikimo) tvarką, neturi būti sudaryta prielaidų formuotis tokiai Vyriausybės posėdžio darbotvarkės papildymo naujais klausimais praktikai, kuria, nukrypstant nuo minėtų konstituciš-kai pagrįstų išimčių, būtų paneigiami konstituciniai teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimai.

Nutarime konstatuota, kad pagal Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalį, 39 straipsnį Vyriausybei teikiamo teisės akto projektą privaloma derinti su kompe-tentingomis institucijomis Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka, jeigu pa-rengtas teisės aktas susijęs ne tik su jį parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institu-cijų kompetencija; jokių išimčių, kada tokio teisės akto projektas galėtų būti visiškai nederintas su kitomis institucijomis, šiame įstatyme nenumatyta. Taigi poįstatymi-niame teisės akte – Vyriausybės nutarimu patvirtintame Vyriausybės darbo regla-mente nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį į Vyriausybės posėdžio darbotvar-kę kaip papildomas klausimas gali būti įtrauktas su kitomis institucijomis nederintas teisės akto projektas, susijęs ne tik su jį parengusios (teikiančios) institucijos, bet ir su kitų institucijų kompetencija, Konstitucinio Teismo vertinimu, konkuruoja su nu-statytuoju Vyriausybės įstatyme; be to, tokiu teisiniu reguliavimu sudarytos prielai-dos priimant Vyriausybės teisės aktus nesilaikyti konstitucinių viešumo ir skaidrumo reikalavimų. Atsižvelgus į tai, šis teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams ir Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio 2 daliai.

Šiam Konstitucinio Teismo nutarimui įgyvendinti būtini pozityvūs legislatyvi-niai veiksmai. Vyriausybė turėtų pataisyti Konstitucijai prieštaraujančias Vyriausy-bės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) nuostatas, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytus argumentus.

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ30


Jis taip pat pabrėžė, kad, atsižvelgiant į konstitucinį Vyriausybės, kaip vykdomosios valdžios institucijos, statusą ir į tai, kad pagal Konstitucijos 95 straipsnį Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose priimdama nutarimus, tik įstaty-mu gali būti numatyti konstituciškai pagrįsti išimtiniai atvejai, susiję su Vyriausybės sprendimų priėmimu, pavyzdžiui, karo ar nepaprastosios padėties metu, gaivalinės nelaimės atveju, kada Vyriausybės posėdžio darbotvarkė gali būti papildoma naujais, įprasta tvarka su ministerijomis ir kitomis suinteresuotomis valstybės institucijomis nederintais teisės aktų projektais, nurodant atitinkamus motyvus. Tačiau, įstatymu nustačius tokią Vyriausybės teisės aktų inicijavimo (jų projektų pateikimo) tvarką, neturi būti sudaryta prielaidų formuotis tokiai Vyriausybės posėdžio darbotvarkės papildymo naujais klausimais praktikai, kuria, nukrypstant nuo minėtų konstituciš-kai pagrįstų išimčių, būtų paneigiami konstituciniai teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimai.

Nutarime konstatuota, kad pagal Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalį, 39 straipsnį Vyriausybei teikiamo teisės akto projektą privaloma derinti su kompe-tentingomis institucijomis Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka, jeigu pa-rengtas teisės aktas susijęs ne tik su jį parengusios (teikiančios), bet ir su kitų institu-cijų kompetencija; jokių išimčių, kada tokio teisės akto projektas galėtų būti visiškai nederintas su kitomis institucijomis, šiame įstatyme nenumatyta. Taigi poįstatymi-niame teisės akte – Vyriausybės nutarimu patvirtintame Vyriausybės darbo regla-mente nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį į Vyriausybės posėdžio darbotvar-kę kaip papildomas klausimas gali būti įtrauktas su kitomis institucijomis nederintas teisės akto projektas, susijęs ne tik su jį parengusios (teikiančios) institucijos, bet ir su kitų institucijų kompetencija, Konstitucinio Teismo vertinimu, konkuruoja su nu-statytuoju Vyriausybės įstatyme; be to, tokiu teisiniu reguliavimu sudarytos prielai-dos priimant Vyriausybės teisės aktus nesilaikyti konstitucinių viešumo ir skaidrumo reikalavimų. Atsižvelgus į tai, šis teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams ir Vyriausybės įstatymo 38 straipsnio 2 daliai.

Šiam Konstitucinio Teismo nutarimui įgyvendinti būtini pozityvūs legislatyvi-niai veiksmai. Vyriausybė turėtų pataisyti Konstitucijai prieštaraujančias Vyriausy-bės darbo reglamento (2013 m. balandžio 17 d. redakcija) nuostatas, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytus argumentus.

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ ĮGYVENDINIMĄ

KONSTITUCINIAME TEISMEGAUTŲ PRAŠYMŲ PRIIMTINUMAS


1. Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. KT21-S11/2016 at-sisakyta nagrinėti 2016 m. birželio 9 d. gautą pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo admi-nistracinio teismo prašymą Nr. 1B-14/2016 ištirti: 1) ar Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Elektros energetikos įstatymo 2 straipsnio 41 da-lis (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) ir 5 straipsnio 3 punktas (2004 m. liepos 1 d. redakcija) tiek, kiek juose buvo įtvirtinta, kad viešuosius interesus atitinkančių pas-laugų elektros energetikos sektoriuje sąrašą nustato Vyriausybė ar jos įgaliota insti-tucija, taip pat šio įstatymo 44 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad viešuosius interesus atitinkančių paslaugų kainas skelbia Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija; 2) ar Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Elektros energetikos įstatymas (2004 m. liepos 1 d. redakcija su 2009 m. gruodžio 22 d. pakeitimais) tiek, kiek šiame įstatyme: a) nebuvo nustatytas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašas (mokėjimo už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas objektas) ir (ar) aiškūs bei išsamūs kriterijai, kuriais vadovaudamasi Vyriausybė ar jos įgaliota insti-tucija nustatytų, kokios paslaugos gali būti pripažįstamos atitinkančiomis viešuosius interesus elektros energetikos sektoriuje; b) nebuvo nustatyti mokėjimo už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje dydis (viešuosius in-teresus atitinkančių paslaugų kaina) ir (ar) taisyklės bei kriterijai, pagal kuriuos būtų nustatomas atitinkamo laikotarpio mokėjimų už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje dydis (viešuosius interesus atitinkančių pas-laugų kaina).

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nagrinėjamoje administra-cinėje byloje keliamas vieno iš elektros energijos gamintojų, turėjusių mokėti už viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą elektros energetikos sektoriuje, galimai dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų patirtos turtinės žalos atlygini-mo klausimas. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas ir jo prašyme pateikiami argumentai sietini su įstatymų leidėjo pave-dimu atitinkamoms institucijoms įstatyme nustatytais pagrindais reguliuoti klausi-mus, susijusius su viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąrašu ir mokėjimu už

INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ


šias paslaugas, o tai tiesiogiai nesietina su pareiškėjo nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamu klausimu dėl galimai neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškė-jas Konstituciniam Teismui pateiktame prašyme neginčija atitikties Konstitucijai to Elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) įtvirtinto teisinio regu-liavimo, kuriuo nustatyta atitinkamų subjektų pareiga mokėti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas.

Konstitucinis Teismas, priminęs, kad pagal Konstituciją teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarau-ja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje, pažymėjo, kad ši nuostata reiškia ir tai, kad teismas negali kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tada, kai tai nėra būtina jam nagrinėjant konkrečią bylą.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčija-mo Elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai tyrimas pareiškėjo prašyme nurodytais aspektais nagrinėjamu atveju nėra būtinas sprendžiant dėl galimai neteisėtais valstybės insti-tucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, t. y. nėra būtinas pareiškėjui nagrinėjant administracinę bylą, todėl pareiškėjas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teis-mą su prašymu ištirti jo nurodyto Elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konstitu-cinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu jis paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą.

2. Konstitucinio Teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. KT24-S13/2016 priimta pareiškėjos Seimo narių grupės prašymo Nr. 1B-16/2016 dalis ištirti, ar: 1) Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 76 straipsniui, konstituciniam tei-sinės valstybės principui neprieštarauja Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įsta-tymas pagal priėmimo tvarką tais aspektais, kad, pasak pareiškėjos, nebuvo atliktas privalomas numatomo teisinio reguliavimo poveikio korupcijos mastui vertinimas, taip pat buvo pažeisti Seimo statute nustatyti reikalavimai, kurių turi būti laikomasi svarstant įstatymų projektus ypatingos skubos tvarka; 2) Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Ūkio subjektų, perkan-čių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 4 straipsnis; 3) Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai neprieštarauja Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gami-niais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3, 5 straipsniai (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija); 4) Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai neprieštarauja Ūkio subjektų,

◆ INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ32


šias paslaugas, o tai tiesiogiai nesietina su pareiškėjo nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamu klausimu dėl galimai neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškė-jas Konstituciniam Teismui pateiktame prašyme neginčija atitikties Konstitucijai to Elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) įtvirtinto teisinio regu-liavimo, kuriuo nustatyta atitinkamų subjektų pareiga mokėti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas.

Konstitucinis Teismas, priminęs, kad pagal Konstituciją teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarau-ja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje, pažymėjo, kad ši nuostata reiškia ir tai, kad teismas negali kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai tada, kai tai nėra būtina jam nagrinėjant konkrečią bylą.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčija-mo Elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai tyrimas pareiškėjo prašyme nurodytais aspektais nagrinėjamu atveju nėra būtinas sprendžiant dėl galimai neteisėtais valstybės insti-tucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, t. y. nėra būtinas pareiškėjui nagrinėjant administracinę bylą, todėl pareiškėjas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teis-mą su prašymu ištirti jo nurodyto Elektros energetikos įstatyme (2004 m. liepos 1 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konstitu-cinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu jis paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą.

2. Konstitucinio Teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. KT24-S13/2016 priimta pareiškėjos Seimo narių grupės prašymo Nr. 1B-16/2016 dalis ištirti, ar: 1) Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 76 straipsniui, konstituciniam tei-sinės valstybės principui neprieštarauja Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įsta-tymas pagal priėmimo tvarką tais aspektais, kad, pasak pareiškėjos, nebuvo atliktas privalomas numatomo teisinio reguliavimo poveikio korupcijos mastui vertinimas, taip pat buvo pažeisti Seimo statute nustatyti reikalavimai, kurių turi būti laikomasi svarstant įstatymų projektus ypatingos skubos tvarka; 2) Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Ūkio subjektų, perkan-čių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 4 straipsnis; 3) Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai neprieštarauja Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gami-niais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3, 5 straipsniai (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija); 4) Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai neprieštarauja Ūkio subjektų,

◆ INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ ◆ DĖL VYRIAUSYBĖS TEISĖS AKTŲ PRIĖMIMO TVARKOS 33

perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija), 4 straips-nis, 5 straipsnis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija).

Kita pareiškėjos Seimo narių grupės prašymo dalis grąžinta pareiškėjai. Išsamiai įvertinęs Seimo narių grupės prašymo argumentus, Konstitucinis Teismas kons-tatavo, kad pareiškėjos prašyme nėra pateikti teisiniai argumentai, kurie pagrįstų pareiškėjos poziciją dėl prašymo ištirti, ar: 1) Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai, 76 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Ūkio su-bjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, ne-sąžiningų veiksmų draudimo įstatymas pagal priėmimo ir įsigaliojimo tvarką tais aspektais, kad, pasak pareiškėjos, nebuvo gauta numatomo teisinio reguliavimo po-veikio vertinimo išvada, taip pat Vyriausybės išvada dėl įstatymo projekto, kad buvo nustatytas, pasak pareiškėjos, per skubus šio įstatymo įsigaliojimas, kad per Seimo posėdį prieš balsavimą dėl įstatymo priėmimo nebuvo tinkamai patikrintas posėdyje dalyvaujančių Seimo narių skaičius, kad projekto pateikimo metu posėdžio pirmi-ninkas nesupažindino su gautomis įgaliotų institucijų išvadomis; 2) Konstitucijos 23 straipsniui neprieštarauja Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija), 4 straipsnis, 5 straipsnis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija); 3) Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3, 5 straipsniai (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija); 4) Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai neprieštarauja Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, ne-sąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 4 straipsnis; 5) Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai neprieštarauja Ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir pre-kiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija), 4 straipsnis, 5 straipsnis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija). Taigi ši pareiškėjos Seimo narių grupės prašymo dalis neatitiko Konstitu-cinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimo nurodyti pareiškė-jo pozicijos teisinį pagrindimą.

3. Konstitucinio Teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. KT23-S12/2016 priimtas 2016 m. liepos 21 d. gautas pareiškėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymas Nr. 1B-17/2016 ištirti, ar: 1) Konstitucijos 29 straipsniui, konstitu-ciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 4 punktas tiek, kiek pagal jį fiziniam asmeniui, nuteistam pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnį, gali būti iškelta bankroto byla neišnykus jo teis-tumui, jeigu dėl to jis tapo nemokus; 2) Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 30 straips-nio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Fizinių asme-nų bankroto įstatymo 29 straipsnio 7 dalis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek,

◆ INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ 33


kiek pagal ją reikalavimai dėl tyčinėmis nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo gali būti nurašyti.

Konstitucinis Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo argumentus, pažymėjo, kad nors pareiškėjas savo prašymo rezoliucinėje dalyje prašo ištirti Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte ir 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtinta galimybė fiziniam asmeniui, nuteistam pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnį, bankrutuoti neišnykus jo teistumui, jeigu dėl to jis tapo nemokus, atitiktį Konstitucijai, iš prašyme pateiktų argumentų matyti, kad pareiškėjas abejoja iš esmės tik Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 da-lies 4 punkte nustatyto teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtintas vienas iš pagrindų, kuriam esant bankroto byla fiziniam asmeniui negali būti keliama, konstitucingumu. Taigi pareiškėjo prašymą ištirti, ar Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte ir 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvir-tinta galimybė fiziniam asmeniui, nuteistam pagal Baudžiamojo kodekso 182 straips-nį, bankrutuoti neišnykus jo teistumui, jeigu dėl to jis tapo nemokus, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstituci-nis Teismas traktavo kaip prašymą ištirti, ar minėtoms konstitucinėms nuostatoms neprieštarauja Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 4 punktas tiek, kiek pagal jį fiziniam asmeniui, nuteistam pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnį, galima iškelti bankroto bylą neišnykus jo teistumui, jeigu dėl to jis tapo nemokus.

◆ INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ34


kiek pagal ją reikalavimai dėl tyčinėmis nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo gali būti nurašyti.

Konstitucinis Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo argumentus, pažymėjo, kad nors pareiškėjas savo prašymo rezoliucinėje dalyje prašo ištirti Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte ir 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtinta galimybė fiziniam asmeniui, nuteistam pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnį, bankrutuoti neišnykus jo teistumui, jeigu dėl to jis tapo nemokus, atitiktį Konstitucijai, iš prašyme pateiktų argumentų matyti, kad pareiškėjas abejoja iš esmės tik Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 da-lies 4 punkte nustatyto teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtintas vienas iš pagrindų, kuriam esant bankroto byla fiziniam asmeniui negali būti keliama, konstitucingumu. Taigi pareiškėjo prašymą ištirti, ar Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 4 punkte ir 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvir-tinta galimybė fiziniam asmeniui, nuteistam pagal Baudžiamojo kodekso 182 straips-nį, bankrutuoti neišnykus jo teistumui, jeigu dėl to jis tapo nemokus, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstituci-nis Teismas traktavo kaip prašymą ištirti, ar minėtoms konstitucinėms nuostatoms neprieštarauja Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 4 punktas tiek, kiek pagal jį fiziniam asmeniui, nuteistam pagal Baudžiamojo kodekso 182 straipsnį, galima iškelti bankroto bylą neišnykus jo teistumui, jeigu dėl to jis tapo nemokus.

◆ INFORMACIJA APIE PRAŠYMŲ IR PAKLAUSIMŲ PRIIMTINUMĄ

UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖS JUSTICIJOS IR KITŲ TEISINGUMĄ VYKDANČIŲ

INSTITUCIJŲ AKTŲ SANTRAUKOS

VOKIETIJOS FEDERALINIO KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAS

2016 m. kovo 10 d., byla Nr. 1BvR 2844/13ĮSITIKINIMŲ IŠRAIŠKOS LAISVĖ

Nutarimo esmė. Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas pripažino pareiš-kėjos konstitucinį skundą pagrįstu ir konstatavo, kad įsitikinimų išraiškos laisvė yra ir laisvė reikšti pažiūras subjektyviai ir netgi emocingai, būtent – reaguoti į ką tik įvykusį asmens garbės ir orumo įžeidimą.

Bylos fabula ir problema. Į Konstitucinį Teismą su konstituciniu skundu krei-pėsi pareiškėja. Ji, būdama atsakovė civilinėje byloje, ginčijo ordinarinių teismų sprendimus. Pareiškėja (atsakovė) ir ieškovas bendrai gyveno iki 2010 m. pradžios, kai ji jam pateikė kaltinimus dėl išžaginimo ir fizinio skausmo sukėlimo. Baudžiamo-jo proceso metu kaltinamasis buvo išteisintas nesant įrodymų, kad jis padarė nusi-kaltimą. Išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo ir kitą dieną kaltinamojo advokatas televizijos eteryje išsakė tam tikrus teiginius apie nukentėjusiąją (pareiškėją Konsti-tuciniame Teisme ir atsakovę civilinėje byloje). Dar po savaitės ir pats kaltinamasis viename interviu išsakė savo požiūrį į ją. Atsakydama į tai, nukentėjusioji (pareiškėja Konstituciniame Teisme) taip pat davė interviu, kuris buvo išspausdintas dar po sa-vaitės. Po šių įvykių kaltinamasis pareikalavo, kad nukentėjusioji susilaikytų nuo tei-ginių apie jį, kuriuos ji išsakė duotame interviu, ir juos paneigtų. Kaltinamasis krei-pėsi į teismą civiline tvarka, ir jo ieškinys buvo patenkintas. Atsakovės apeliacinis ir kasacinis skundai buvo atmesti.

Konstitucinio Teismo argumentai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad or-dinarinių teismų sprendimai yra susiję su asmens įsitikinimų išraiškos laisve, kuri garantuojama ir pareiškėjai. Baudžiamojo proceso metu teismai nenustatė, ar nu-kentėjusiosios (pareiškėjos Konstituciniame Teisme ir atsakovės civilinėje byloje) ir kaltinamojo (ieškovo civilinėje byloje) teiginiai apie įvykius, su kuriais susiję pareikšti kaltinimai, buvo teisingi. Taigi teiginiai apie faktus nebuvo pripažinti melagingais. Nors kaltinamasis ir buvo išteisintas dėl visų jam pareikštų kaltini-mų, subjektyvus situacijos suvokimas sudarė prielaidas šiems asmenims skirtingai

UŽSIENIO VALSTYBIŲ IR TARPTAUTINIŲ TEISMŲ PRAKTIKA

36

vertinti įvykius. Taigi šie vertinimai turėtų būti traktuojami ne kaip teiginiai apie faktus, o kaip nuomonės.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įsitikinimų išraiškos laisvė yra subjektyvi as-mens teisė tiesiogiai išreikšti savo asmenybę ir inter alia apima teisę viešai subjekty-viai ir netgi emocingai išreikšti nuomonę apie neteisingumą. Jeigu teiginiai išsakomi reaguojant į asmens garbės ir orumo įžeidimą, jie gali būti pateisinami, kai yra išreiš-kiami panašiu būdu kaip ir teiginiai, kuriais įžeistas asmuo. Tas, kas sudarė pagrindą neigiamai vertinti viešojoje erdvėje išsakytus teiginius, privalo toleruoti šiurkščią re-akciją į juos, net jeigu tai menkina jo reputaciją.

LENKIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TRIBUNOLO NUTARIMAS

2016 m. rugpjūčio 11 d., byla K 39/16BYLŲ NAGRINĖJIMAS KONSTITUCINIAME TRIBUNOLE

Nutarimo esmė. Šiuo nutarimu Konstitucinis Tribunolas, įvertinęs 2016 m. lie-pos 22 d. priimto ir 2016 m. rugpjūčio 1 d. oficialiai paskelbto naujo Konstitucinio Tribunolo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamas konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas, atitiktį Konstitucijai, daugelį jų pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Nutarimą priėmė visos sudėties Konstitucinis Tribunolas (dvylika šiuo metu įgalio-jimus vykdančių teisėjų). Nagrinėdamas bylą jis vadovavosi 2015 m. birželio 25 d. Kons-titucinio Tribunolo įstatymo nuostatomis, kurios Konstitucinio Tribunolo 2016 m. kovo 9 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. 2015 m. gruodžio mėn. paskirti teisėjai Julia Przyłębska ir Piotras Pszczółkowskis, taip pat 2016 m. balan-džio mėn. paskirtas teisėjas Zbigniewas Jędrzejewskis pareiškė atskirąsias nuomones.

Bylos problema. Šią bylą inicijavo dvi Seimo narių grupės ir piliečių teisių gynė-jas (ombudsmenas). Jie prašė Konstitucinį Tribunolą dar iki ginčyto įstatymo įsiga-liojimo 2016 m. rugpjūčio 16 d. įvertinti jo nuostatų, kuriomis, pareiškėjų nuomone, siekta blokuoti Konstitucinio Tribunolo darbą, atitiktį Konstitucijai.

Pareiškėjams abejonių sukėlė šio įstatymo nuostatos, pagal kurias: trys teisėjai galėtų spręsti, kurias bylas turėtų nagrinėti visos sudėties Konstitucinis Tribunolas; generalinis prokuroras turėtų galimybę blokuoti bylos nagrinėjimą – neatvykti į Konstitucinio Tribunolo posėdį, kuriame jo dalyvavimas būtinas; keturi teisėjai turė-tų teisę blokuoti sprendimų priėmimą visos sudėties Konstitucinio Tribunolo nagri-nėjamose bylose; įgaliojimus pateikti Konstitucinio Tribunolo sprendimus oficialiai paskelbti turėtų ne Konstitucinio Tribunolo pirmininkas, o premjeras; iki šio įstaty-mo įsigaliojimo pradėtos bylos turėtų būti rengiamos ir nagrinėjamos vadovaujantis jo nuostatomis; daugelis bylų turėtų būti nagrinėjamos tik eilės tvarka, pagal prašy-mų gavimo laiką; visos nagrinėjimo laukiančios bylos pagal konstitucinius skundus ir teismų prašymus turėtų būti išnagrinėtos per metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo;

36

vertinti įvykius. Taigi šie vertinimai turėtų būti traktuojami ne kaip teiginiai apie faktus, o kaip nuomonės.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įsitikinimų išraiškos laisvė yra subjektyvi as-mens teisė tiesiogiai išreikšti savo asmenybę ir inter alia apima teisę viešai subjekty-viai ir netgi emocingai išreikšti nuomonę apie neteisingumą. Jeigu teiginiai išsakomi reaguojant į asmens garbės ir orumo įžeidimą, jie gali būti pateisinami, kai yra išreiš-kiami panašiu būdu kaip ir teiginiai, kuriais įžeistas asmuo. Tas, kas sudarė pagrindą neigiamai vertinti viešojoje erdvėje išsakytus teiginius, privalo toleruoti šiurkščią re-akciją į juos, net jeigu tai menkina jo reputaciją.

LENKIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TRIBUNOLO NUTARIMAS

2016 m. rugpjūčio 11 d., byla K 39/16BYLŲ NAGRINĖJIMAS KONSTITUCINIAME TRIBUNOLE

Nutarimo esmė. Šiuo nutarimu Konstitucinis Tribunolas, įvertinęs 2016 m. lie-pos 22 d. priimto ir 2016 m. rugpjūčio 1 d. oficialiai paskelbto naujo Konstitucinio Tribunolo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamas konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas, atitiktį Konstitucijai, daugelį jų pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Nutarimą priėmė visos sudėties Konstitucinis Tribunolas (dvylika šiuo metu įgalio-jimus vykdančių teisėjų). Nagrinėdamas bylą jis vadovavosi 2015 m. birželio 25 d. Kons-titucinio Tribunolo įstatymo nuostatomis, kurios Konstitucinio Tribunolo 2016 m. kovo 9 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. 2015 m. gruodžio mėn. paskirti teisėjai Julia Przyłębska ir Piotras Pszczółkowskis, taip pat 2016 m. balan-džio mėn. paskirtas teisėjas Zbigniewas Jędrzejewskis pareiškė atskirąsias nuomones.

Bylos problema. Šią bylą inicijavo dvi Seimo narių grupės ir piliečių teisių gynė-jas (ombudsmenas). Jie prašė Konstitucinį Tribunolą dar iki ginčyto įstatymo įsiga-liojimo 2016 m. rugpjūčio 16 d. įvertinti jo nuostatų, kuriomis, pareiškėjų nuomone, siekta blokuoti Konstitucinio Tribunolo darbą, atitiktį Konstitucijai.

Pareiškėjams abejonių sukėlė šio įstatymo nuostatos, pagal kurias: trys teisėjai galėtų spręsti, kurias bylas turėtų nagrinėti visos sudėties Konstitucinis Tribunolas; generalinis prokuroras turėtų galimybę blokuoti bylos nagrinėjimą – neatvykti į Konstitucinio Tribunolo posėdį, kuriame jo dalyvavimas būtinas; keturi teisėjai turė-tų teisę blokuoti sprendimų priėmimą visos sudėties Konstitucinio Tribunolo nagri-nėjamose bylose; įgaliojimus pateikti Konstitucinio Tribunolo sprendimus oficialiai paskelbti turėtų ne Konstitucinio Tribunolo pirmininkas, o premjeras; iki šio įstaty-mo įsigaliojimo pradėtos bylos turėtų būti rengiamos ir nagrinėjamos vadovaujantis jo nuostatomis; daugelis bylų turėtų būti nagrinėjamos tik eilės tvarka, pagal prašy-mų gavimo laiką; visos nagrinėjimo laukiančios bylos pagal konstitucinius skundus ir teismų prašymus turėtų būti išnagrinėtos per metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo;

◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA 37

visos kitos iki šio įstatymo įsigaliojimo neišnagrinėtos bylos (pagal prezidento, par-lamento narių, Aukščiausiojo Teismo pirmojo pirmininko, generalinio prokuroro, Nacionalinės teismų tarybos, piliečių teisių gynėjo ir kitų pareiškėjų prašymus) turė-tų būti sustabdytos pusei metų; Konstitucinio Tribunolo pirmininkas įpareigotas tris Konstitucinio Tribunolo teisėjais VIII kadencijos Seimo paskirtus asmenis, davusius prezidentui Konstitucinio Tribunolo teisėjo priesaiką, įtraukti į bylas nagrinėjančių kolegijų sudėtį ir skirti jiems rengti bylas; kt.

Visi pareiškėjų priekaištai įstatymų leidėjui iš esmės buvo pagrįsti tuo, kad jis pažeidė konstitucinius valdžių padalijimo ir pusiausvyros, teisminės valdžios atski-rumo ir nepriklausomumo principus.

Konstitucinio Tribunolo argumentai. Konstitucinis Tribunolas vertino 2016 m. liepos 22 d. priimto Konstitucinio Tribunolo įstatymo atitiktį Konstitucijai prieš jam įsigaliojant. Nutarime pabrėžta, kad įstatymų konstitucingumas gali būti vertinamas nuo jų oficialaus paskelbimo dienos ir kad vienas iš įstatymo vacatio legis tikslų yra būtent sudaryti galimybę Konstituciniam Tribunolui įvertinti įstatymą, kol jis dar nesukėlė teisinių padarinių. Visi trys bylą inicijavę pareiškėjai prašymus pateikė iš karto, kai tik ginčytas įstatymas buvo paskelbtas, ir prašė jį įvertinti per 14 dienų vacatio legis laikotarpį.

Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad pagal Konstituciją teisminės valdžios pozicija konstitucinėje valdžių sistemoje yra ypatinga. Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių santykiuose galimas įvairių formų tarpusavio poveikis ir ben-dradarbiavimas, be to, pripažįstama, kad įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias įgyvendinančių institucijų įgaliojimai tam tikroje srityje gali persipinti arba iš dalies sutapti, o teisminės valdžios ir kitų valdžių santykiai turi būti pagrįsti atskirumo prin-cipu. Būtinas valdžių padalijimo principo elementas yra teismų ir teisėjų nepriklau-somumas. Konstitucinis Tribunolas prižiūri, kad šis principas nebūtų pažeidžiamas.

Kitas esminis konstitucinis principas, kuriuo grindžiamas nutarimas, yra iš Kons-titucijos preambulės kylantis viešųjų institucijų veiklos sąžiningumo ir veiksmingumo principas. Nutarime priminta, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas Konstitucinio Tri-bunolo struktūrą ir proceso jame tvarką, yra saistomas šio principo; kitaip tariant, pri-imdamas įstatymą, apie kurį kalbama Konstitucijos 197 straipsnyje1, įstatymų leidėjas privalo užtikrinti sąžiningą ir veiksmingą Konstitucinio Tribunolo veikimą.

Konstitucinio Tribunolo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkto g papunktyje buvo nustatyta, kad bylą nagrinėja visos sudėties Konstitucinis Tribunolas, jeigu trys teisėjai per 14 dienų nuo prašymo ar konstitucinio skundo kopijos gavimo pa-teikia atitinkamą siūlymą. Konstitucinis Tribunolas pripažino šią nuostatą prieš-taraujančia Konstitucijos 197 straipsniui ir iš Konstitucijos preambulės kylančiam viešųjų institucijų veiklos sąžiningumo ir veiksmingumo principui. Kaip pažymėta

1 Konstitucijos 197 straipsnis: „Konstitucinio Tribunolo struktūrą ir proceso Tribunole tvarką nustato įstatymas.“

◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ IR TARPTAUTINIŲ TEISMŲ PRAKTIKA 37

38

nutarime, trijų teisėjų, net nepaskirtų į bylą nagrinėsiančios kolegijos sudėtį, siū-lymas gali būti visai nesusijęs su konkrečios bylos specifika, ginčijamų nuostatų ir nuostatų, kurių atžvilgiu prašoma ištirti atitiktį, kiekiu ir sudėtingumu, jis neturi būti motyvuotas ir jo negali įvertinti Konstitucinio Tribunolo pirmininkas ar teisėjų ko-legija, paskirta nagrinėti bylą. Kadangi pagal šią nuostatą tai, ar bylą turi nagrinėti visos sudėties Konstitucinis Tribunolas, priklauso tik nuo teisėjų mažumos valios, ginčijamos nuostatos taikymas galėtų lemti principo, kad visos sudėties Konstituci-nis Tribunolas nagrinėja tik svarbiausias ir sudėtingiausias bylas, paneigimą; kitaip tariant, įstatymų leidėjas leido, kad išimtis (bylos nagrinėjimas visa sudėtimi) būtų paversta bendra taisykle. Taikant šią nuostatą kartu su nuostata, pagal kurią bylos turėtų būti nagrinėjamos iš eilės pagal prašymų gavimo laiką, ir nuostata, kuria padi-dintas privalančių dalyvauti visos sudėties Konstitucinio Tribunolo posėdyje teisėjų skaičius, veiksmingas Konstitucinio Tribunolo veikimas galėtų tapti neįmanomas. Taigi įstatymų leidėjas pažeidė reikalavimą užtikrinti sąžiningą ir veiksmingą viešųjų institucijų veikimą.

Konstitucinio Tribunolo įstatymo 38 straipsnio 3–6 dalyse nustatytas teisinis re-guliavimas, pagal kurį teisminių posėdžių, kuriuose bus nagrinėjamos bylos pagal Konstitucijos 191 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose2 nurodytų subjektų (t. y. subjek-tų, turinčių įgaliojimus inicijuoti vadinamąją abstrakčiąją konstitucinę kontrolę) pra-šymus, datos turi būti nustatomos pagal prašymų gavimo eiliškumą (išskyrus tam tikras išimtis), pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 10, 173, 188 straipsniams3,

2 Konstitucijos 191 straipsnio 1 dalis: „Su prašymu bylose, apie kurias kalbama 188 straipsnyje, į Konstitucinį Tribunolą gali kreiptis: 1) Respublikos Prezidentas, Seimo pirmininkas, Senato pirmininkas, Ministrų Tarybos pirmininkas,

50 Seimo narių, 30 senatorių, Aukščiausiojo Teismo pirmasis pirmininkas, Vyriausiojo administraci-nio teismo pirmininkas, generalinis prokuroras, Aukščiausiųjų kontrolės rūmų pirmininkas, piliečių teisių gynėjas;

2) Nacionalinė teismų taryba <...>; 3) teritorinės savivaldos vienetų sprendimus priimančios institucijos; 4) nacionalinės profesinių sąjungų institucijos ir nacionalinės darbdavių organizacijų bei profesinių

organizacijų vadovaujančiosios institucijos; 5) bažnyčios ir tikėjimo organizacijos; <...>“3 Konstitucijos 10 straipsnis: „1. Lenkijos Respublikos santvarka grindžiama įstatymų leidžiamosios valdžios, vykdomosios val-

džios ir teisminės valdžios atskyrimu ir pusiausvyra. 2. Įstatymų leidžiamąją valdžią įgyvendina Seimas ir Senatas, vykdomąją valdžią – Respublikos Pre-

zidentas ir Ministrų Taryba, teisminę valdžią – teismai ir tribunolai.“ Konstitucijos 173 straipsnis: „Teismai ir tribunolai yra atskira ir nuo kitų valdžių nepriklausoma valdžia.“ Konstitucijos 188 straipsnis: „Konstitucinis Tribunolas priima sprendimus bylose dėl: 1) įstatymų ir tarptautinių sutarčių atitikties Konstitucijai, 2) įstatymų atitikties ratifikuotoms tarptautinėms sutartims, kurioms ratifikuoti reikia išankstinio

įstatyme išreikšto sutikimo, 3) centrinių valstybės institucijų leidžiamų teisės aktų atitikties Konstitucijai, ratifikuotoms tarptauti-

nėms sutartims ir įstatymams, 4) politinių partijų tikslų ar veiklos atitikties Konstitucijai, 5) konstitucinių skundų, apie kuriuos kalbama 79 straipsnio 1 dalyje.“

38

nutarime, trijų teisėjų, net nepaskirtų į bylą nagrinėsiančios kolegijos sudėtį, siū-lymas gali būti visai nesusijęs su konkrečios bylos specifika, ginčijamų nuostatų ir nuostatų, kurių atžvilgiu prašoma ištirti atitiktį, kiekiu ir sudėtingumu, jis neturi būti motyvuotas ir jo negali įvertinti Konstitucinio Tribunolo pirmininkas ar teisėjų ko-legija, paskirta nagrinėti bylą. Kadangi pagal šią nuostatą tai, ar bylą turi nagrinėti visos sudėties Konstitucinis Tribunolas, priklauso tik nuo teisėjų mažumos valios, ginčijamos nuostatos taikymas galėtų lemti principo, kad visos sudėties Konstituci-nis Tribunolas nagrinėja tik svarbiausias ir sudėtingiausias bylas, paneigimą; kitaip tariant, įstatymų leidėjas leido, kad išimtis (bylos nagrinėjimas visa sudėtimi) būtų paversta bendra taisykle. Taikant šią nuostatą kartu su nuostata, pagal kurią bylos turėtų būti nagrinėjamos iš eilės pagal prašymų gavimo laiką, ir nuostata, kuria padi-dintas privalančių dalyvauti visos sudėties Konstitucinio Tribunolo posėdyje teisėjų skaičius, veiksmingas Konstitucinio Tribunolo veikimas galėtų tapti neįmanomas. Taigi įstatymų leidėjas pažeidė reikalavimą užtikrinti sąžiningą ir veiksmingą viešųjų institucijų veikimą.

Konstitucinio Tribunolo įstatymo 38 straipsnio 3–6 dalyse nustatytas teisinis re-guliavimas, pagal kurį teisminių posėdžių, kuriuose bus nagrinėjamos bylos pagal Konstitucijos 191 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose2 nurodytų subjektų (t. y. subjek-tų, turinčių įgaliojimus inicijuoti vadinamąją abstrakčiąją konstitucinę kontrolę) pra-šymus, datos turi būti nustatomos pagal prašymų gavimo eiliškumą (išskyrus tam tikras išimtis), pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 10, 173, 188 straipsniams3,

2 Konstitucijos 191 straipsnio 1 dalis: „Su prašymu bylose, apie kurias kalbama 188 straipsnyje, į Konstitucinį Tribunolą gali kreiptis: 1) Respublikos Prezidentas, Seimo pirmininkas, Senato pirmininkas, Ministrų Tarybos pirmininkas,

50 Seimo narių, 30 senatorių, Aukščiausiojo Teismo pirmasis pirmininkas, Vyriausiojo administraci-nio teismo pirmininkas, generalinis prokuroras, Aukščiausiųjų kontrolės rūmų pirmininkas, piliečių teisių gynėjas;

2) Nacionalinė teismų taryba <...>; 3) teritorinės savivaldos vienetų sprendimus priimančios institucijos; 4) nacionalinės profesinių sąjungų institucijos ir nacionalinės darbdavių organizacijų bei profesinių

organizacijų vadovaujančiosios institucijos; 5) bažnyčios ir tikėjimo organizacijos; <...>“3 Konstitucijos 10 straipsnis: „1. Lenkijos Respublikos santvarka grindžiama įstatymų leidžiamosios valdžios, vykdomosios val-

džios ir teisminės valdžios atskyrimu ir pusiausvyra. 2. Įstatymų leidžiamąją valdžią įgyvendina Seimas ir Senatas, vykdomąją valdžią – Respublikos Pre-

zidentas ir Ministrų Taryba, teisminę valdžią – teismai ir tribunolai.“ Konstitucijos 173 straipsnis: „Teismai ir tribunolai yra atskira ir nuo kitų valdžių nepriklausoma valdžia.“ Konstitucijos 188 straipsnis: „Konstitucinis Tribunolas priima sprendimus bylose dėl: 1) įstatymų ir tarptautinių sutarčių atitikties Konstitucijai, 2) įstatymų atitikties ratifikuotoms tarptautinėms sutartims, kurioms ratifikuoti reikia išankstinio

įstatyme išreikšto sutikimo, 3) centrinių valstybės institucijų leidžiamų teisės aktų atitikties Konstitucijai, ratifikuotoms tarptauti-

nėms sutartims ir įstatymams, 4) politinių partijų tikslų ar veiklos atitikties Konstitucijai, 5) konstitucinių skundų, apie kuriuos kalbama 79 straipsnio 1 dalyje.“


191 straipsnio 1 dalies 1–5 punktams ir konstituciniam viešųjų institucijų veiklos sąžiningumo ir veiksmingumo principui.

Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad, skirtingai reguliuojant Konstitucijos 191 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nurodytų subjektų prašymų, pateikiamų inici-juojant abstrakčiąją konstitucinę kontrolę, ir konstitucinių skundų bei teismų kreipi-mųsi (vadinamųjų teisinių klausimų), kuriais inicijuojama konkrečioji konstitucinė kontrolė, nagrinėjimą, yra silpninamas konstitucinės žmogaus teisių apsaugos sistemos patikimumas bei integralumas ir gali būti delegitimuoti Konstitucijos 191 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nurodytų subjektų veiksmai. Konstitucinis Tribunolas priminė, kad šių subjektų įgaliojimai pateikti prašymus Konstitucijos 188 straipsnyje nurodytais klausimais yra konstituciniai įgaliojimai, viešosios teisės srityje atliekantys tris svarbias funkcijas: be teismų kreipimųsi (teisinių klausimų) ir konstitucinių skundų, minėti pra-šymai, kuriais inicijuojama abstrakčioji kontrolė, yra vienas pagrindinių konstitucinių teisių ir laisvių apsaugos įrankių (pavyzdžiui, piliečių teisių gynėjo, bažnyčių ir tikėjimo organizacijų prašymai); jais siekiama apsaugoti pamatinius konstitucinius principus, tarp jų – teismų ir teisėjų nepriklausomumą (Nacionalinės teismų tarybos prašymai), decentralizaciją ir teritorinės savivaldos vienetų savarankiškumą (teritorinės savival-dos vienetų sprendimus priimančių institucijų prašymai), subsidiarumą (profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų ir profesinių organizacijų nacionalinių institucijų prašymai); parlamento narių grupių teisė pateikti minėtus prašymus, be kita ko, yra ir politinio pliuralizmo principo įgyvendinimo procedūrinė garantija, atverianti kelią į Konstitucinį Tribunolą kreiptis parlamentinei opozicijai. Istoriniu požiūriu prašymai, kuriais inicijuojama abstrakčioji konstitucinė kontrolė, yra pagrindinė proceso kons-tituciniame teisme inicijavimo priemonė; pagal šiuos prašymus pradedamos esminę reikšmę viešajam interesui turinčios bylos.

Konstitucinis Tribunolas taip pat pakartojo 2016 m. kovo 9 d. nutarime K 47/15 išdėstytą požiūrį, kad teisiniu reguliavimu, pagal kurį teisminių posėdžių da-tos turi būti nustatomos pagal prašymų gavimo eiliškumą, bylų nagrinėjimo tempas padaromas priklausomas nuo aplinkybių, kurios su tomis bylomis neturi jokio racio-nalaus ryšio; toks teisinis reguliavimas grindžiamas prielaida, kad visos konstitucinės justicijos bylos yra panašios ir joms išnagrinėti reikia tiek pat laiko, nors iš tiesų šis laikas priklauso ne nuo kitų bylų kiekio, o nuo konkrečios bylos specifikos, ginčijamų nuostatų ir nuostatų, kurių atžvilgiu prašoma ištirti atitiktį, kiekio ir sudėtingumo.

Pagal ginčyto įstatymo 61 straipsnio 6 dalį neleidžiama nagrinėti bylos, jeigu teisminiame posėdyje nedalyvauja tinkamai informuotas generalinis prokuro-ras arba jo atstovas, kai pagal įstatymą jo dalyvavimas yra būtinas. Šią nuostatą Konstitucinis Tribunolas taip pat pripažino prieštaraujančia Konstitucijos 10, 173, 188 straipsniams ir konstituciniam viešųjų institucijų veiklos sąžiningumo ir veiks-mingumo principui.

Kaip pažymėta nutarime, Konstitucinio Tribunolo galimybė vykdyti teisės aktų konstitucingumo kontrolę šia nuostata padaryta priklausoma nuo faktinių

39◆ UŽSIENIO VALSTYBIŲ IR TARPTAUTINIŲ TEISMŲ PRAKTIKA

40

generalinio prokuroro veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucinio Tribuno-lo įstatymą generalinis prokuroras privalo dalyvauti bylas nagrinėjant visos sudėties Konstituciniam Tribunolui (30 straipsnio 5 dalis), konstatuota, jog kai kuriais atvejais gali tapti apskritai neįmanoma priimti sprendimo byloje, kuri turi būti nagrinėjama visos sudėties Konstitucinio Tribunolo.

Konstitucijos 188 straipsniui ir minėtam konstituciniam principui, pagal kurį viešosios institucijos turi veikti sąžiningai ir veiksmingai, prieštarauja ir ginčyto įsta-tymo 68 straipsnio 5–7 dalių nuostatos, kuriomis reguliuojama teisėjų grupės teisė pasipriešinti siūlomam sprendimui visos sudėties Konstitucinio Tribunolo nagri-nėjamoje byloje. Pagal šias nuostatas visos sudėties Konstitucinio Tribunolo pasita-rimo metu bent keturi teisėjai gali pareikšti prieštaravimą siūlomam bylos sprendi-mui, jeigu mano, kad klausimas yra ypač svarbus konstitucinės santvarkos arba vie-šosios tvarkos požiūriu, ir nepritaria sprendimo krypčiai; jeigu yra pareiškiamas toks prieštaravimas, pasitarimas atidedamas trims mėnesiams, o prieštaravimą pareiškę teisėjai per kitą pasitarimą, surengtą praėjus šiam laikui, pateikia bendrą sprendimo siūlymą; jeigu naujame pasitarime bent keturi teisėjai vėl pareiškia prieštaravimą, pasitarimas atidedamas dar trims mėnesiams, kuriems praėjus rengiamas dar vienas pasitarimas ir balsuojama.

Kaip pažymėta Konstitucinio Tribunolo nutarime, taikant šias nuostatas galėtų tapti apskritai neįmanoma priimti sprendimo visos sudėties Konstitucinio Tribunolo nagrinėjamoje byloje. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pasitarimas galėtų būti atidė-tas tik dukart, iš viso šešiems mėnesiams, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas tiksliai neapibrėžė nei prieštaravimo subjekto, nei objekto, nei ribų laiko požiūriu. Nėra neleidžiama dar vienus prieštaravimus reikšti tai pačiai arba tik menkai pasikeitusiai teisėjų grupei. Formuluotė „rengiamas dar vienas pasitarimas ir balsuojama“ savaime nereiškia, kad prieštaravimo negalėtų pareikšti kita keturių teisėjų grupė arba kad ta pati grupė negalėtų pareikšti naujo prieštaravimo. Tuo tarpu teisėjų dauguma neturėtų įgaliojimų vertinti prieštaravimo pagrįstumo, o jo padari-nys – pasitarimo atidėjimas kiltų ex lege.

Konstitucinis Tribunolas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjo nustatytos prieštaravimo prielaidos yra tariamos, nes jo nereikėtų argumentuoti. Taigi pasitarimo atidėjimas priklausytų išimtinai nuo teisėjų mažumos valios pareiškimo, kuris ne tik neturėtų būti argumentuotas, bet ir negalėtų būti įveiktas teisėjų daugumos pozicijos.

Pažymėta ir tai, kad aptariamas nuostatas taikant kartu su nuostatomis, kuriomis reikalaujama bylas nagrinėti laikantis prašymų gavimo eiliškumo ir visa sudėtimi, būtų neįmanoma nedelsiant išspręsti ir tų bylų, kuriose prieštaravimas nepareikštas. Taigi Konstitucinis Tribunolas negalėtų savo konstitucinių įgaliojimų vykdyti be ne-pagrįsto delsimo, kaip reikalaujama Konstitucijoje.

Konstitucinio Tribunolo vertinimu, bandymas institucionalizuoti „teisėjų ma-žumą“, sekant parlamento teisėje žinomų procedūrinių garantijų pavyzdžiu, nea-titinka Konstitucinio Tribunolo, kaip teisminės valdžios institucijos, paskirties ir

40

generalinio prokuroro veiksmų. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucinio Tribuno-lo įstatymą generalinis prokuroras privalo dalyvauti bylas nagrinėjant visos sudėties Konstituciniam Tribunolui (30 straipsnio 5 dalis), konstatuota, jog kai kuriais atvejais gali tapti apskritai neįmanoma priimti sprendimo byloje, kuri turi būti nagrinėjama visos sudėties Konstitucinio Tribunolo.

Konstitucijos 188 straipsniui ir minėtam konstituciniam principui, pagal kurį viešosios institucijos turi veikti sąžiningai ir veiksmingai, prieštarauja ir ginčyto įsta-tymo 68 straipsnio 5–7 dalių nuostatos, kuriomis reguliuojama teisėjų grupės teisė pasipriešinti siūlomam sprendimui visos sudėties Konstitucinio Tribunolo nagri-nėjamoje byloje. Pagal šias nuostatas visos sudėties Konstitucinio Tribunolo pasita-rimo metu bent keturi teisėjai gali pareikšti prieštaravimą siūlomam bylos sprendi-mui, jeigu mano, kad klausimas yra ypač svarbus konstitucinės santvarkos arba vie-šosios tvarkos požiūriu, ir nepritaria sprendimo krypčiai; jeigu yra pareiškiamas toks prieštaravimas, pasitarimas atidedamas trims mėnesiams, o prieštaravimą pareiškę teisėjai per kitą pasitarimą, surengtą praėjus šiam laikui, pateikia bendrą sprendimo siūlymą; jeigu naujame pasitarime bent keturi teisėjai vėl pareiškia prieštaravimą, pasitarimas atidedamas dar trims mėnesiams, kuriems praėjus rengiamas dar vienas pasitarimas ir balsuojama.

Kaip pažymėta Konstitucinio Tribunolo nutarime, taikant šias nuostatas galėtų tapti apskritai neįmanoma priimti sprendimo visos sudėties Konstitucinio Tribunolo nagrinėjamoje byloje. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pasitarimas galėtų būti atidė-tas tik dukart, iš viso šešiems mėnesiams, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad įstatymų leidėjas tiksliai neapibrėžė nei prieštaravimo subjekto, nei objekto, nei ribų laiko požiūriu. Nėra neleidžiama dar vienus prieštaravimus reikšti tai pačiai arba tik menkai pasikeitusiai teisėjų grupei. Formuluotė „rengiamas dar vienas pasitarimas ir balsuojama“ savaime nereiškia, kad prieštaravimo negalėtų pareikšti kita keturių teisėjų grupė arba kad ta pati grupė negalėtų pareikšti naujo prieštaravimo. Tuo tarpu teisėjų dauguma neturėtų įgaliojimų vertinti prieštaravimo pagrįstumo, o jo padari-nys – pasitarimo atidėjimas kiltų ex lege.

Konstitucinis Tribunolas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjo nustatytos prieštaravimo prielaidos yra tariamos, nes jo nereikėtų argumentuoti. Taigi pasitarimo atidėjimas priklausytų išimtinai nuo teisėjų mažumos valios pareiškimo, kuris ne tik neturėtų būti argumentuotas, bet ir negalėtų būti įveiktas teisėjų daugumos pozicijos.

Pažymėta ir tai, kad aptariamas nuostatas taikant kartu su nuostatomis, kuriomis reikalaujama bylas nagrinėti laikantis prašymų gavimo eiliškumo ir visa sudėtimi, būtų neįmanoma nedelsiant išspręsti ir tų bylų, kuriose prieštaravimas nepareikštas. Taigi Konstitucinis Tribunolas negalėtų savo konstitucinių įgaliojimų vykdyti be ne-pagrįsto delsimo, kaip reikalaujama Konstitucijoje.

Konstitucinio Tribunolo vertinimu, bandymas institucionalizuoti „teisėjų ma-žumą“, sekant parlamento teisėje žinomų procedūrinių garantijų pavyzdžiu, nea-titinka Konstitucinio Tribunolo, kaip teisminės valdžios institucijos, paskirties ir


nepriklausomų Konstitucinio Tribunolo teisėjų individualaus statuso. Atsižvelgiant į tai, Konstitucinio Tribunolo įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkto g papunkčio ir 68 straipsnio 5–7 dalių nuostatos, susijusios su teisėjo nepriklausomumu nuo kitų Konstitucinio Tribunolo teisėjų (vidinis nepriklausomumo aspektas), pripažintos prieštaraujančiomis ir Konstitucijos 195 straipsnio 1 daliai4.

Vertindamas Konstitucinio Tribunolo įstatyme įtvirtintas pereinamąsias nuo-statas, kuriomis reguliuojamas šio įstatymo įsigaliojimo metu pradėtų bylų tolesnis rengimas ir nagrinėjimas, Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad naujojo teisinio reguliavimo taikymas prasidėjusiems teisiniams santykiams gali būti nepalankus su-interesuotiems asmenims, gali silpninti teisinio saugumo pojūtį, sukelti padarinius, artimus teisės retroaktyvumui. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas privalo paisyti reikalavimų, kylančių iš teisinio tikrumo ir saugumo, įgytų teisių ir teisėtų interesų apsaugos, viešosios valdžios institucijų sprendimų stabilumo principų.

Ginčyto įstatymo 83 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad rengiant ir nagri-nėjant iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtas bylas taikomos šio įstatymo nuosta-tos, pripažinta savaime neprieštaraujančia Konstitucijai, jeigu suprantama taip, kad nėra paneigiamas procesinių veiksmų, atliktų iki įstatymo įsigaliojimo pradėtose by-lose, veiksmingumas.

Pagal ginčyto įstatymo 83 straipsnio 2 dalį Konstitucinis Tribunolas buvo įparei-gotas per metus išnagrinėti visas iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtas bylas pagal konstitucinius skundus ir teismų prašymus. Konstitucinis Tribunolas konstatavo, kad šios pareigos praktiškai neįmanoma įvykdyti dėl kelių priežasčių: pirma, dėl didelio nagrinėjimo laukiančių bylų skaičiaus; antra, dėl bylos nagrinėjimo vidutinės trukmės, kuri iki šiol buvo 21 mėnuo; trečia, dėl bylas nagrinėjančių kolegijų sudarymo princi-pų, pagal kuriuos daugelį bylų turi nagrinėti visi Konstitucinio Tribunolo teisėjai arba bent trečdalis jų (5 teisėjų kolegija); ketvirta, dėl pereinamųjų nuostatų, pagal kurias reikalaujama visas bylas kitokia sudėtimi nagrinėti iš naujo. Be to, dėl trumpo termino neįmanoma bylų išnagrinėti sąžiningai, kaip reikalaujama Konstitucijoje. Nustatytasis terminas, net jeigu jo praleidimas neužkirstų kelio priimti sprendimą, verstų Konstitu-cinį Tribunolą skubėti. Nagrinėjant bylas pagal piliečių konstitucinius skundus ir jų by-las nagrinėjančių teismų prašymus skuba nėra pageidautina. Jos turi būti nagrinėjamos be nepagrįsto delsimo, bet tai nereiškia, kad nepagrįstai skubant.

Konstitucinis Tribunolas pažymėjo ir tai, kad maksimalus konstitucinės justi-cijos bylų išnagrinėjimo terminas gali būti nustatytas tik Konstitucijoje, o vienintelė tokia jos nuostata yra 224 straipsnio 2 dalis5. Įstatymu negalima nustatyti šio principo

4 Konstitucijos 195 straipsnio 1 dalis: „Konstitucinio Tribunolo teisėjai, vykdydami savo pareigas, yra nepriklausomi ir klauso tik Konstitucijos.“

5 Konstitucijos 224 straipsnio 2 dalis: „Jeigu Respublikos Prezidentas prieš pasirašydamas biudžeto įstatymą arba laikinojo biudžeto įstatymą kreipiasi į Konstitucinį Tribunolą su prašymu ištirti jo ati-tiktį Konstitucijai, Tribunolas sprendimą šioje byloje priima ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo krei-pimosi į Tribunolą dienos.“


42

išimčių. Toks draudimas kyla iš valdžių padalijimo principo, nes maksimalaus bylų išnagrinėjimo termino nustatymas reikštų įstatymų leidžiamosios valdžios kišimąsi į teisminės valdžios veikimo sritį. Atsižvelgiant į tai, ginčyto įstatymo 83 straipsnio 2 dalis pripažinta prieštaraujančia minėtiems Konstitucijos 10 ir 173 straipsniams, taip pat 2 straipsniui, pagal kurį Lenkijos Respublika yra demokratinė teisinė valstybė.

Konstitucijai prieštarauja ir Konstitucinio Tribunolo įstatymo 84–87 straipsnių nuostatos, kuriomis, kaip pažymėjo Konstitucinis Tribunolas, siekta paneigti iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtose, bet nebaigtose nagrinėti bylose jau atliktus pro-cesinius veiksmus. Šiomis pereinamosiomis nuostatomis – turint mintyje pakeitimų mastą ir trumpą vacatio legis – Konstituciniam Tribunolui nepalikta galimybės pri-sitaikyti prie naujo teisinio reguliavimo; jos nepalankiai paveiktų pareiškėjų teisinę padėtį, lemtų nepagrįstą delsimą.

Prieštaraujančiomis Konstitucijai taip pat pripažintos ginčyto įstatymo 80 straipsnio 4 dalies ir 89 straipsnio nuostatos, kuriomis buvo reguliuojamas ofi-cialus Konstitucinio Tribunolo sprendimų paskelbimas. Konstitucinis Tribunolas konstatavo, kad jo nutarimai yra besąlygiškai galutiniai. Dabartinėje konstitucinėje sistemoje negali būti kuriamos konstitucinio teismo nutarimų verifikavimo procedū-ros. Nutarimų galutinumas ir visiems privaloma galia būdinga jiems nuo pat priėmi-mo momento, t. y. nuo jų paskelbimo posėdžių salėje. Tuomet yra patvirtinama arba paneigiama ginčyto teisinio reguliavimo konstitucingumo prezumpcija, ir tai turi įtakos tolesnei teisės taikymo praktikai. Tuo tarpu teisinis reguliavimas, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, netenka galios Konstitucinio Tribunolo nutarimą pa-skelbus oficialiajame leidinyje „Dziennik Ustaw“. Pagal Konstitucijos 190 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Tribunolo sprendimai oficialiajame leidinyje turi būti paskel-biami nedelsiant. Konstitucinis Tribunolas pabrėžė, jog tai reiškia, kad jo nutarimai turi būti paskelbiami per trumpiausią įmanomą laiką, neatsižvelgiant į kitus minėto leidinio leidėjo darbus ir įsipareigojimus. Pažymėta ir tai, kad oficialaus leidinio, ku-riame skelbiami Konstitucinio Tribunolo nutarimai, leidėjas nėra atsakingas už skel-biamo akto turinį ir yra nekompetentingas vertinti jo teisinį statusą; jo vaidmuo tėra techninis.

Dėl ginčyto įstatymo 89 straipsnio, kuriame buvo nustatyta, kad per 30 dienų nuo šio įstatymo įsigaliojimo bus paskelbti Konstitucinio Tribunolo sprendimai, priimti iki 2016 m. liepos 20 d. „pažeidžiant 2015 m. birželio 25 d. Konstitucinio Tribu-nolo įstatymo nuostatas“, išskyrus tuos, kurie priimti dėl netekusių galios teisės aktų, Konstitucinis Tribunolas pažymėjo ne tik tai, kad įstatymų leidėjas neturi įgaliojimų vertinti, kurie konstitucinio teismo sprendimai gali būti skelbiami, o kurie ne, bet ir tai, kad, jokiais faktais ar argumentais nepagrįstu teiginiu apie Konstitucinio Tribunolo sprendimus, priimtus „pažeidžiant įstatymo nuostatas“, bandydamas pateisinti anks-tesnį Konstitucinio Tribunolo nutarimų neskelbimą, įstatymų leidėjas peržengė savo kompetencijos ribas ir nepaisė teisinės valstybės standartų; toks įsiterpimas į teismi-nės valdžios veikimo sritį, kai įstatymu vertinami konkretūs Konstitucinio Tribunolo

42

išimčių. Toks draudimas kyla iš valdžių padalijimo principo, nes maksimalaus bylų išnagrinėjimo termino nustatymas reikštų įstatymų leidžiamosios valdžios kišimąsi į teisminės valdžios veikimo sritį. Atsižvelgiant į tai, ginčyto įstatymo 83 straipsnio 2 dalis pripažinta prieštaraujančia minėtiems Konstitucijos 10 ir 173 straipsniams, taip pat 2 straipsniui, pagal kurį Lenkijos Respublika yra demokratinė teisinė valstybė.

Konstitucijai prieštarauja ir Konstitucinio Tribunolo įstatymo 84–87 straipsnių nuostatos, kuriomis, kaip pažymėjo Konstitucinis Tribunolas, siekta paneigti iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtose, bet nebaigtose nagrinėti bylose jau atliktus pro-cesinius veiksmus. Šiomis pereinamosiomis nuostatomis – turint mintyje pakeitimų mastą ir trumpą vacatio legis – Konstituciniam Tribunolui nepalikta galimybės pri-sitaikyti prie naujo teisinio reguliavimo; jos nepalankiai paveiktų pareiškėjų teisinę padėtį, lemtų nepagrįstą delsimą.

Prieštaraujančiomis Konstitucijai taip pat pripažintos ginčyto įstatymo 80 straipsnio 4 dalies ir 89 straipsnio nuostatos, kuriomis buvo reguliuojamas ofi-cialus Konstitucinio Tribunolo sprendimų paskelbimas. Konstitucinis Tribunolas konstatavo, kad jo nutarimai yra besąlygiškai galutiniai. Dabartinėje konstitucinėje sistemoje negali būti kuriamos konstitucinio teismo nutarimų verifikavimo procedū-ros. Nutarimų galutinumas ir visiems privaloma galia būdinga jiems nuo pat priėmi-mo momento, t. y. nuo jų paskelbimo posėdžių salėje. Tuomet yra patvirtinama arba paneigiama ginčyto teisinio reguliavimo konstitucingumo prezumpcija, ir tai turi įtakos tolesnei teisės taikymo praktikai. Tuo tarpu teisinis reguliavimas, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, netenka galios Konstitucinio Tribunolo nutarimą pa-skelbus oficialiajame leidinyje „Dziennik Ustaw“. Pagal Konstitucijos 190 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Tribunolo sprendimai oficialiajame leidinyje turi būti paskel-biami nedelsiant. Konstitucinis Tribunolas pabrėžė, jog tai reiškia, kad jo nutarimai turi būti paskelbiami per trumpiausią įmanomą laiką, neatsižvelgiant į kitus minėto leidinio leidėjo darbus ir įsipareigojimus. Pažymėta ir tai, kad oficialaus leidinio, ku-riame skelbiami Konstitucinio Tribunolo nutarimai, leidėjas nėra atsakingas už skel-biamo akto turinį ir yra nekompetentingas vertinti jo teisinį statusą; jo vaidmuo tėra techninis.

Dėl ginčyto įstatymo 89 straipsnio, kuriame buvo nustatyta, kad per 30 dienų nuo šio įstatymo įsigaliojimo bus paskelbti Konstitucinio Tribunolo sprendimai, priimti iki 2016 m. liepos 20 d. „pažeidžiant 2015 m. birželio 25 d. Konstitucinio Tribu-nolo įstatymo nuostatas“, išskyrus tuos, kurie priimti dėl netekusių galios teisės aktų, Konstitucinis Tribunolas pažymėjo ne tik tai, kad įstatymų leidėjas neturi įgaliojimų vertinti, kurie konstitucinio teismo sprendimai gali būti skelbiami, o kurie ne, bet ir tai, kad, jokiais faktais ar argumentais nepagrįstu teiginiu apie Konstitucinio Tribunolo sprendimus, priimtus „pažeidžiant įstatymo nuostatas“, bandydamas pateisinti anks-tesnį Konstitucinio Tribunolo nutarimų neskelbimą, įstatymų leidėjas peržengė savo kompetencijos ribas ir nepaisė teisinės valstybės standartų; toks įsiterpimas į teismi-nės valdžios veikimo sritį, kai įstatymu vertinami konkretūs Konstitucinio Tribunolo


sprendimai, iki šiol buvo svetimas teisinės kultūros erdvei, kuriai priklauso Lenkija. Ir nors konstituciniu požiūriu minėtoje įstatymo nuostatoje įtvirtintas vertinimas negali turėti ir neturi jokios teisinės reikšmės, pati tokia praktika pažeidžia valdžių padalijimo ir pusiausvyros principą, konstitucinių viešosios valdžios institucijų pareigą bendra-darbiauti, teismų ir tribunolų nepriklausomumą, taip pat kitas normas ir principus, kurie sudaro elementarius valstybės santvarkos pagrindus.

Ginčyto įstatymo 90 straipsnio nuostata, kuria Konstitucinio Tribunolo pirmi-ninkas buvo įpareigotas tris asmenis, prezidentui davusius Konstitucinio Tribu-nolo teisėjo priesaiką, bet iki šio įstatymo įsigaliojimo nepradėjusius eiti teisėjo pareigų, įtraukti į bylas nagrinėjančių kolegijų sudėtį ir skirti jiems rengti by-las, įstatymų leidėjas siekė sureguliuoti konkrečių Konstitucinio Tribunolo teisėjų statusą.

Konstitucinis Tribunolas pažymėjo, kad, pirma, įstatymų leidėjas bendro ir abs-traktaus pobūdžio aktu (įstatymu) negali pakeisti konkrečių teisės taikymo aktų, kuriais konkretūs asmenys yra skiriami Konstitucinio Tribunolo teisėjais arba yra priimama konkrečių teisėjų priesaika.

Antra, Konstitucinio Tribunolo galutiniuose sprendimuose yra išdėstyta jo po-zicija dėl Konstitucinio Tribunolo teisėjų skyrimo į 2015 m. atsilaisvinusias vietas teisinių pagrindų, kuri tebėra aktuali (žr. Konstitucinio Tribunolo 2015 m. gruodžio 3 d. nutarimą K 34/15, 2015 m. gruodžio 9 d. nutarimą K 35/15, 2016 m. sausio 7 d. sprendimą U 8/15, 2016 m. kovo 9 d. nutarimą K 47/15). Konstitucinio Tribunolo 2015 m. gruodžio 3 d. nutarime pripažinta, kad trijų teisėjų, paskirtų į 2015 m. lap-kričio 6 d. atsilaisvinusias teisėjų vietas, paskyrimo teisinis pagrindas atitiko Kons-tituciją, o VIII kadencijos Seimo 2015 m. lapkričio 25 d. nutarimai (dėl ankstesnės kadencijos Seimo 2015 m. spalio 8 d. nutarimų, kuriais tie trys teisėjai buvo paskirti, pripažinimo neturinčiais teisinės galios) apskritai neturėjo įtakos Konstitucinio Tri-bunolo teisėjų skyrimo procesui, nes tai buvo teisiškai nesaistantys, pareiškimo ir rezoliucijos bruožų turintys aktai, negalėję turėti poveikio ankstesnės kadencijos Sei-mo priimtų nutarimų teisinei galiai. Taigi VIII kadencijos Seimas tris naujus Kons-titucinio Tribunolo teisėjus paskyrė į vietas, kurios tuo metu nebuvo laisvos. Tokio-mis aplinkybėmis Konstitucinio Tribunolo pirmininkas, vykdydamas įpareigojimą įtraukti šiuos asmenis į bylas nagrinėjančių kolegijų sudėtį ir skirti jiems rengti bylas, pažeistų Konstitucinio Tribunolo sprendimus, kurie yra visiems privalomi ir saisto patį konstitucinį teismą bei jo pirmininką.

Atsižvelgus į tai, Konstitucinio Tribunolo įstatymo 90 straipsnis pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 194 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad Konsti-tucinį Tribunolą sudaro 15 teisėjų6.

Likusi bylos dalis nutraukta.

6 Konstitucijos 194 straipsnio 1 dalis: „Konstitucinį Tribunolą sudaro 15 teisėjų, Seimo individualiai renkamų 9 metams iš asmenų, turinčių išskirtinių teisės žinių. Pakartotinai išrinkti į Tribunolo sudėtį neleidžiama.“


44

Konstitucinio Tribunolo nutarime konstatuota, kad, jį viešai paskelbus, nuosta-tų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, konstitucingumo prezump-cija yra paneigta. Tai įvyko Konstitucinio Tribunolo įstatymui dar neįsigaliojus ir nesukėlus teisinių padarinių. Visos valstybės institucijos, tarp jų Konstitucinis Tri-bunolas, turi pareigą netaikyti Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų. Konstitu-cinis Tribunolas ex officio privalo gerbti savo sprendimus kaip galutinius ir turinčius visuotinai privalomą galią.

44

Konstitucinio Tribunolo nutarime konstatuota, kad, jį viešai paskelbus, nuosta-tų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, konstitucingumo prezump-cija yra paneigta. Tai įvyko Konstitucinio Tribunolo įstatymui dar neįsigaliojus ir nesukėlus teisinių padarinių. Visos valstybės institucijos, tarp jų Konstitucinis Tri-bunolas, turi pareigą netaikyti Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų. Konstitu-cinis Tribunolas ex officio privalo gerbti savo sprendimus kaip galutinius ir turinčius visuotinai privalomą galią.


EUROPOS SĄJUNGOS TEISINGUMO TEISMO AKTŲ SANTRAUKOS

TEISINGUMO TEISMO (DIDŽIOJI KOLEGIJA) SPRENDIMAS

2016 m. balandžio 5 d., sujungtos bylos C-404/15 ir C-659/15 PPU,Pál Aranyosi ir Robert Căldăraru

EUROPOS AREŠTO ORDERIO VYKDYMAS ESANT ABEJONIŲDĖL LAIKYMO LAISVĖS ATĖMIMO ĮSTAIGOSE SĄLYGŲ

Sprendimo esmė. Pagal Europos Sąjungos (toliau – ES, Sąjunga) sprendimą dėl Europos arešto orderio1, esant objektyvių, patikimų, tikslių ir tinkamai atnauji-namų duomenų apie sisteminius ar apibendrintus trūkumus dėl tam tikrų asmenų grupių arba tam tikrų sulaikymo centrų, kiek tai susiję su laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygomis valstybėje narėje, į kurią turi būti perduodamas asmuo, vyk-dančioji teisminė institucija turi konkrečiai ir tiksliai patikrinti, ar yra svarių ir neginčijamų motyvų manyti, kad asmuo, dėl kurio išduotas Europos arešto orde-ris siekiant patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn arba įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, dėl laikymo šios valstybės narės laisvės atėmimo įstaigoje sąlygų patirs realų nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip jis suprantamas pagal ES pagrindi-nių teisių chartijos (toliau – Chartija) 4 straipsnį, pavojų, jeigu bus perduotas tai valstybe narei. Šiuo tikslu ji turi paprašyti, kad išduodančioji teisminė institucija pateiktų papildomos informacijos, o ši, prireikus gavusi valstybės narės centrinės institucijos arba vienos iš centrinių institucijų pagalbą, turi pateikti šią informaciją laikydamasi tokiame prašyme numatytų terminų. Vykdančioji teisminė institucija turi atidėti savo sprendimo dėl atitinkamo asmens perdavimo priėmimą, kol gaus papildomos informacijos, leidžiančios jai atmesti tokį pavojų. Jeigu šis pavojus ne-gali būti atmestas per protingą terminą, ši institucija turi nuspręsti, ar reikia nu-traukti perdavimo procedūrą.

Bylos fabula. Prašymai priimti prejudicinius sprendimus pateikti Vokietijoje vykdant du Europos arešto orderius: Vengrijos piliečio, kaltinamo įsibrovimu į mo-kyklą ir gyvenamąjį namą ir vagystėmis, ir Rumunijos piliečio, kaltinamo vairavimu neturint vairuotojo pažymėjimo. Abiem atvejais sprendžiant dėl jų perdavimo jų ieš-kančioms valstybėms buvo neįmanoma patikrinti laikymo laisvės atėmimo įstaigoje sąlygų ir to, ar perduoti atitinkamai Vengrijai ir Rumunijai jie galėtų patirti žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) tiek Vengriją, tiek Rumuniją yra pripažinęs kaltomis dėl per didelio jų kalėjimuose

1 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos, iš dalies pakeistas 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pamatiniu [pagrindų] sprendimu 2009/299/TVR.


46

įkalintų asmenų skaičiaus (Varga ir kt. prieš Vengriją, Voicu prieš Rumuniją, Bujorean prieš Rumuniją ir kt.), tad buvo manoma, kad sąlygos, kuriomis bus laikomi įtaria-mieji, jeigu bus perduoti jų ieškančių valstybių institucijoms, neatitiks tarptautinėje teisėje numatytų minimalių standartų.

Bylos problema. Vokietijos teismai, pateikę prašymus priimti prejudicinį spren-dimą, iš esmės siekė išsiaiškinti, ar prašymas perduoti asmenį kitai valstybei pagal Europos arešto orderį siekiant patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn yra neleisti-nas, jeigu yra svarių įrodymų, kad laisvės atėmimo sąlygos išduodančiojoje valstybė-je narėje pažeidžia suinteresuotojo asmens pagrindines teises ir bendruosius teisės principus, ir ar tokiais atvejais vykdančioji valstybė narė sprendimą dėl perdavimo priimtinumo gali arba turi susieti su reikalavimu suteikti garantiją, kad bus laikomasi laisvės atėmimo sąlygų, taip pat ar vykdančioji valstybė narė gali arba turi nustatyti konkrečius minimalius reikalavimus dėl laisvės atėmimo sąlygų, kurias reikalaujama užtikrinti.

Teisingumo Teismo argumentai. Teismas šioje byloje pažymėjo, kad spren-dimu dėl Europos arešto orderio siekta daugiašalę ekstradicijos sistemą tarp valstybių narių pakeisti tarpusavio pripažinimo principu pagrįsta nuteistų ar įta-riamų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų siekiant įvykdyti baudžia-muosius nuosprendžius arba šių asmenų persekiojimą sistema. Taigi, nustačius naują, paprastesnę ir veiksmingesnę, nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamą-jį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, siekta palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą ir taip prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve. Savo ruožtu tarpusavio pripažinimo principas, kuriuo pagrįsta Europos arešto orderio sistema, grindžiamas valstybių narių abipusio pasitikė-jimo, kad jų atitinkamos nacionalinės teisės sistemos gali užtikrinti lygiavertę ir veiksmingą pagrindinių teisių, pripažįstamų Sąjungos lygmeniu, visų pirma Chartijoje, apsaugą, principu.

Valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo ir tarpusavio pripažinimo principams Sąjungos teisėje tenka esminė svarba, nes jie leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų. Pagal tarpusavio pasitikėjimo principą, be kita ko, reikalaujama, kad, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena valstybė manytų, jog, išsky-rus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių. Šis principas yra teismų ben-dradarbiavimo baudžiamosiose bylose kertinis akmuo. Valstybių narių tarpusavio pripažinimo ir pasitikėjimo principų apribojimai gali būti nustatyti tik išimtinėmis aplinkybėmis. Vadovaujantis šiais principais vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį tik išsamiai išvardytais privalomojo ar ne-privalomojo nevykdymo atvejais, be to, Europos arešto orderio vykdymas gali būti susietas tik su viena iš nustatytų ribojamųjų sąlygų. Europos arešto orderio mecha-nizmo įgyvendinimą galima sustabdyti tik tuo atveju, jeigu valstybė narė sunkiai ir nuolat pažeidžia pagrindines ES vertybes, ir laikantis numatytos procedūros.

46

įkalintų asmenų skaičiaus (Varga ir kt. prieš Vengriją, Voicu prieš Rumuniją, Bujorean prieš Rumuniją ir kt.), tad buvo manoma, kad sąlygos, kuriomis bus laikomi įtaria-mieji, jeigu bus perduoti jų ieškančių valstybių institucijoms, neatitiks tarptautinėje teisėje numatytų minimalių standartų.

Bylos problema. Vokietijos teismai, pateikę prašymus priimti prejudicinį spren-dimą, iš esmės siekė išsiaiškinti, ar prašymas perduoti asmenį kitai valstybei pagal Europos arešto orderį siekiant patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn yra neleisti-nas, jeigu yra svarių įrodymų, kad laisvės atėmimo sąlygos išduodančiojoje valstybė-je narėje pažeidžia suinteresuotojo asmens pagrindines teises ir bendruosius teisės principus, ir ar tokiais atvejais vykdančioji valstybė narė sprendimą dėl perdavimo priimtinumo gali arba turi susieti su reikalavimu suteikti garantiją, kad bus laikomasi laisvės atėmimo sąlygų, taip pat ar vykdančioji valstybė narė gali arba turi nustatyti konkrečius minimalius reikalavimus dėl laisvės atėmimo sąlygų, kurias reikalaujama užtikrinti.

Teisingumo Teismo argumentai. Teismas šioje byloje pažymėjo, kad spren-dimu dėl Europos arešto orderio siekta daugiašalę ekstradicijos sistemą tarp valstybių narių pakeisti tarpusavio pripažinimo principu pagrįsta nuteistų ar įta-riamų asmenų perdavimo tarp teisminių institucijų siekiant įvykdyti baudžia-muosius nuosprendžius arba šių asmenų persekiojimą sistema. Taigi, nustačius naują, paprastesnę ir veiksmingesnę, nuteistų ar įtariamų pažeidus baudžiamą-jį įstatymą asmenų perdavimo sistemą, siekta palengvinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą ir taip prisidėti prie Sąjungos siekio tapti laisvės, saugumo ir teisingumo erdve. Savo ruožtu tarpusavio pripažinimo principas, kuriuo pagrįsta Europos arešto orderio sistema, grindžiamas valstybių narių abipusio pasitikė-jimo, kad jų atitinkamos nacionalinės teisės sistemos gali užtikrinti lygiavertę ir veiksmingą pagrindinių teisių, pripažįstamų Sąjungos lygmeniu, visų pirma Chartijoje, apsaugą, principu.

Valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo ir tarpusavio pripažinimo principams Sąjungos teisėje tenka esminė svarba, nes jie leidžia sukurti ir išlaikyti erdvę be vidaus sienų. Pagal tarpusavio pasitikėjimo principą, be kita ko, reikalaujama, kad, kiek tai susiję su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, kiekviena valstybė manytų, jog, išsky-rus atvejus, kai yra išimtinių aplinkybių, visos kitos valstybės narės paiso Sąjungos teisės ir ypač šioje teisėje įtvirtintų pagrindinių teisių. Šis principas yra teismų ben-dradarbiavimo baudžiamosiose bylose kertinis akmuo. Valstybių narių tarpusavio pripažinimo ir pasitikėjimo principų apribojimai gali būti nustatyti tik išimtinėmis aplinkybėmis. Vadovaujantis šiais principais vykdančiosios teisminės institucijos gali atsisakyti vykdyti Europos arešto orderį tik išsamiai išvardytais privalomojo ar ne-privalomojo nevykdymo atvejais, be to, Europos arešto orderio vykdymas gali būti susietas tik su viena iš nustatytų ribojamųjų sąlygų. Europos arešto orderio mecha-nizmo įgyvendinimą galima sustabdyti tik tuo atveju, jeigu valstybė narė sunkiai ir nuolat pažeidžia pagrindines ES vertybes, ir laikantis numatytos procedūros.


Chartijos 4 straipsnyje numatytas kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio el-gesio arba baudimo uždraudimas yra absoliutus, jis glaudžiai susijęs su Chartijos 1 straipsnyje nurodytu žmogaus orumo gerbimu. Šios teisės absoliutumas yra patvir-tintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Kon-vencija) 3 straipsnyje. Kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimas yra viena pagrindinių ES ir jos valstybių narių vertybių. Todėl bet kokiomis aplinky-bėmis, įskaitant kovos su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu atvejus, absoliu-čiai draudžiamas kankinimas ir nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas neatsižvelgiant į atitinkamo asmens elgesį.

Todėl, kai vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija turi duomenų apie realų nežmoniško arba žeminančio elgesio pavojų valstybės, į kurią asmuo turi būti išsiunčiamas, laisvės atėmimo įstaigose laikomiems asmenims, pagal Sąjungos tei-sėje užtikrinamą pagrindinių teisių apsaugos standartą, ypač Chartijos 4 straipsnį, ji privalo įvertinti šio pavojaus egzistavimą ir priimti atitinkamą sprendimą dėl Eu-ropos arešto orderyje nurodyto asmens perdavimo. Vykdant tokį orderį su susijusiu asmeniu negali būti nežmoniškai arba žeminančiai elgiamasi. Šiuo tikslu vykdančioji teisminė institucija pirmiausia turi remtis objektyviais, patikimais ir tinkamai atnau-jintais duomenimis apie toje valstybėje narėje vyraujančias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas, įrodančiais realius sisteminius ar apibendrintus trūkumus, susiju-sius su tam tikromis asmenų grupėmis arba su tam tikrais sulaikymo centrais. Šie duomenys visų pirma turi būti gaunami iš tarptautinių teismų, pvz., EŽTT, sprendi-mų, valstybės narės, į kurią išduodamas asmuo, teismų sprendimų ir Europos Tary-bos arba Jungtinių Tautų sistemai priklausančių organų parengtų sprendimų, ataskai-tų ir kitų dokumentų.

Kaip matyti iš EŽTT praktikos, pagal Konvencijos 3 straipsnį valstybės narės, kurios teritorijoje asmuo sulaikytas, institucijos turi pozityvią pareigą užtikrinti, kad kalinys būtų laikomas tokiomis sąlygomis, kuriomis garantuojama pagarba žmogaus orumui, kad priemonės vykdymo tvarka suinteresuotajam asmeniui nekeltų tokio sunkumo nepatogumų arba išbandymų, kuris viršija neišvengiamą su sulaikymu su-sijusios kančios lygį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius įkalinimo reikalavimus, būtų tinkamai užtikrinta kalinio sveikata ir gerovė (Torreggiani ir kt. prieš Italiją).

Vis dėlto konstatavus realų nežmoniško arba žeminančio elgesio pavojų dėl bendrųjų laisvės atėmimo sąlygų valstybėje narėje, į kurią ketinama išduoti suin-teresuotąjį asmenį, negalima automatiškai atsisakyti vykdyti Europos arešto orde-rį. Konstatavus tokį pavojų, vykdančioji teisminė institucija privalo konkrečiai ir tiksliai įvertinti, ar yra svarių ir neginčijamų motyvų manyti, kad suinteresuota-sis asmuo patirs šį pavojų dėl jo laisvės atėmimo sąlygų, numatytų toje valstybėje narėje. Vien tai, kad yra duomenų, įrodančių sisteminius ar apibendrintus trūku-mus, susijusius su tam tikromis asmenų grupėmis arba su tam tikrais sulaikymo centrais, kiek tai susiję su laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygomis, nebūtinai


48

reiškia, kad konkrečiu atveju suinteresuotasis asmuo patirs nežmonišką arba žemi-nantį elgesį, jeigu bus perduotas šios valstybės narės institucijoms. Todėl dėl Eu-ropos arešto orderio vykdymo sprendžianti teisminė institucija turi patikrinti, ar bylos aplinkybėmis yra svarių ir neginčijamų motyvų manyti, kad perduotas kitai valstybei narei šis asmuo patirs realų nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip jis suprantamas pagal Chartijos 4 straipsnį, pavojų: minėta institucija turi paprašyti suinteresuotos valstybės narės teisminės institucijos skubiai pateikti bet kokią rei-kalingą papildomą informaciją apie sąlygas, kuriomis numatyta atitinkamą asmenį laikyti šios valstybės narės laisvės atėmimo įstaigoje; šis prašymas gali būti susijęs su galimais nacionaliniais arba tarptautiniais laikymo laisvės atėmimo įstaigose są-lygų, susijusių, pavyzdžiui, su apsilankymais bausmės vykdymo įstaigose, kontrolės mechanizmais, kurie leidžia įvertinti aktualią padėtį laikymo šiose įstaigose sąlygų požiūriu. Vykdančioji teisminė institucija gali nustatyti prašomos papildomos in-formacijos gavimo terminą, pritaikytą konkrečiam bylos atvejui, kad tai institucijai būtų suteikta laiko surinkti šią informaciją. Jeigu ši institucija, atsižvelgusi į pateik-tą ir bet kokią kitą vykdančiosios teisminės institucijos turimą informaciją, gali konstatuoti, kad asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, kyla realus nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojus, šio orderio vykdymas turi būti atideda-mas, bet jo negali būti atsisakoma. Kai nusprendžiama atidėti Europos arešto orde-rio vykdymą, apie tai pranešama Eurojustui ir nurodomos vėlavimo priežastys, taip pat pranešama Tarybai. Be to, pagal Chartijos 6 straipsnį vykdančioji teisminė ins-titucija gali priimti sprendimą laikyti atitinkamą asmenį laisvės atėmimo įstaigoje tam, kad Europos arešto orderio vykdymo procedūra būtų vykdoma pakankamai kruopščiai, jeigu įkalinimo trukmė nėra pernelyg ilga. Turi būti užtikrinta sulai-kytojo asmens nekaltumo prezumpcija ir laikomasi proporcingumo reikalavimo, kiek jis susijęs su bet kokios Chartijoje numatytos teisės ar pareigos apribojimu. Europos arešto orderio išdavimas negali pateisinti atitinkamo asmens laikymo lais-vės atėmimo įstaigoje nenustačius termino. Bet kuriuo atveju vykdančioji teisminė institucija, jeigu padaro išvadą, kad turi nutraukti prašomo perduoti asmens įka-linimą, turi pasirūpinti, kad šis asmuo būtų laikinai paleistas taikant bet kokias priemones, kurias ji laikytų būtinomis siekiant išvengti jo slapstymosi, ir užtikrinti efektyviam jo perdavimui būtinas materialiąsias sąlygas, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl Europos arešto orderio vykdymo.

Jeigu remiantis vykdančiosios teisminės institucijos gauta informacija at-metamas realus pavojus, kad atitinkamas asmuo patirs nežmonišką ar žeminantį elgesį, vykdančioji teisminė institucija turi priimti sprendimą dėl Europos arešto orderio vykdymo, nepažeisdama perduoto atitinkamo asmens galimybės jo ieš-kančioje valstybėje narėje pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis, leidžian-čiomis ginčyti jo laikymo šios valstybės narės bausmių vykdymo įstaigoje sąlygų teisėtumą.

48

reiškia, kad konkrečiu atveju suinteresuotasis asmuo patirs nežmonišką arba žemi-nantį elgesį, jeigu bus perduotas šios valstybės narės institucijoms. Todėl dėl Eu-ropos arešto orderio vykdymo sprendžianti teisminė institucija turi patikrinti, ar bylos aplinkybėmis yra svarių ir neginčijamų motyvų manyti, kad perduotas kitai valstybei narei šis asmuo patirs realų nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip jis suprantamas pagal Chartijos 4 straipsnį, pavojų: minėta institucija turi paprašyti suinteresuotos valstybės narės teisminės institucijos skubiai pateikti bet kokią rei-kalingą papildomą informaciją apie sąlygas, kuriomis numatyta atitinkamą asmenį laikyti šios valstybės narės laisvės atėmimo įstaigoje; šis prašymas gali būti susijęs su galimais nacionaliniais arba tarptautiniais laikymo laisvės atėmimo įstaigose są-lygų, susijusių, pavyzdžiui, su apsilankymais bausmės vykdymo įstaigose, kontrolės mechanizmais, kurie leidžia įvertinti aktualią padėtį laikymo šiose įstaigose sąlygų požiūriu. Vykdančioji teisminė institucija gali nustatyti prašomos papildomos in-formacijos gavimo terminą, pritaikytą konkrečiam bylos atvejui, kad tai institucijai būtų suteikta laiko surinkti šią informaciją. Jeigu ši institucija, atsižvelgusi į pateik-tą ir bet kokią kitą vykdančiosios teisminės institucijos turimą informaciją, gali konstatuoti, kad asmeniui, dėl kurio išduotas Europos arešto orderis, kyla realus nežmoniško ar žeminančio elgesio pavojus, šio orderio vykdymas turi būti atideda-mas, bet jo negali būti atsisakoma. Kai nusprendžiama atidėti Europos arešto orde-rio vykdymą, apie tai pranešama Eurojustui ir nurodomos vėlavimo priežastys, taip pat pranešama Tarybai. Be to, pagal Chartijos 6 straipsnį vykdančioji teisminė ins-titucija gali priimti sprendimą laikyti atitinkamą asmenį laisvės atėmimo įstaigoje tam, kad Europos arešto orderio vykdymo procedūra būtų vykdoma pakankamai kruopščiai, jeigu įkalinimo trukmė nėra pernelyg ilga. Turi būti užtikrinta sulai-kytojo asmens nekaltumo prezumpcija ir laikomasi proporcingumo reikalavimo, kiek jis susijęs su bet kokios Chartijoje numatytos teisės ar pareigos apribojimu. Europos arešto orderio išdavimas negali pateisinti atitinkamo asmens laikymo lais-vės atėmimo įstaigoje nenustačius termino. Bet kuriuo atveju vykdančioji teisminė institucija, jeigu padaro išvadą, kad turi nutraukti prašomo perduoti asmens įka-linimą, turi pasirūpinti, kad šis asmuo būtų laikinai paleistas taikant bet kokias priemones, kurias ji laikytų būtinomis siekiant išvengti jo slapstymosi, ir užtikrinti efektyviam jo perdavimui būtinas materialiąsias sąlygas, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl Europos arešto orderio vykdymo.

Jeigu remiantis vykdančiosios teisminės institucijos gauta informacija at-metamas realus pavojus, kad atitinkamas asmuo patirs nežmonišką ar žeminantį elgesį, vykdančioji teisminė institucija turi priimti sprendimą dėl Europos arešto orderio vykdymo, nepažeisdama perduoto atitinkamo asmens galimybės jo ieš-kančioje valstybėje narėje pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis, leidžian-čiomis ginčyti jo laikymo šios valstybės narės bausmių vykdymo įstaigoje sąlygų teisėtumą.


TEISINGUMO TEISMO (ANTROJI KOLEGIJA) SPRENDIMAS

2016 m. birželio 2 d., byla C-438/14, Nabiel Peter Bogendorff von Wolffersdorff prieš Standesamt der Stadt Karlsruhe, Zentraler Juristischer Dienst der Stadt Karlsruhe

ATSISAKYMAS VALSTYBĖS INSTITUCIJŲ IŠDUOTUOSE DOKUMENTUOSE RAŠYTI KITOJE VALSTYBĖJE ĮGYTUS ASMENVARDŽIUS

Sprendimo esmė. Valstybės narės valdžios institucijos neprivalo pripažinti šios vals-tybės narės piliečio asmenvardžio, jeigu šis pilietis yra ir kitos valstybės narės pilietis ir toje kitoje valstybėje narėje įgijo asmenvardį, kurį sudaro laisvai pasirinkti keli aristokratiniai titulai, draudžiami pagal pirmosios valstybės narės teisę, jeigu nustatyta (o tai privalo pati-krinti nacionalinis teismas), kad tokiomis aplinkybėmis atsisakymas pripažinti gali būti pa-teisintas viešosios tvarkos pagrindais, kai toks atsisakymas yra tinkamas ir būtinas siekiant užtikrinti visų minėtos valstybės narės piliečių lygybės prieš įstatymą principo laikymąsi.

Bylos fabula. Vokietijos pilietis Nabiel Bagadi per administracinę asmenvardžio keitimo procedūrą įgijo pavardę Bogendorff ir dar vieną vardą – Peter, o po įvaiki-nimo procedūros jam buvo suteiktas vardas Nabiel Peter ir pavardė Bogendorff von Wolffersdorff. Persikėlęs gyventi į Jungtinę Karalystę, šis Vokietijos pilietis natūrali-zacijos būdu įgijo Didžiosios Britanijos pilietybę, kartu išsaugodamas ir Vokietijos pilietybę. Čia jis dar kartą pasikeitė asmenvardį ir pagal Jungtinės Karalystės teisės aktus yra Peter Mark Emanuel Graf von Wolffersdorff Freiherr von Bogendorff.

Po kurio laiko šis pilietis su sutuoktine grįžo gyventi į Vokietiją, čia jiems gimė duktė, taip pat turinti dvigubą pilietybę (Jungtinės Karalystės ir Vokietijos). Jungtinės Karalystės institucijų išduotame dukters gimimo liudijime ir pase įrašyti vardai ir pa-vardė Larissa Xenia Gräfin von Wolffersdorff Freiin von Bogendorff. Iš pradžių Vokie-tijoje civilinės metrikacijos skyriuje buvo atsisakyta įregistruoti jų dukterį Jungtinėje Karalystėje jai suteiktu asmenvardžiu, vėliau, vykdant atitinkamą teismo sprendimą, mergaitė Vokietijoje įregistruota tokiu pačiu asmenvardžiu, koks nurodytas Jungtinėje Karalystėje išduotuose dokumentuose (t. y. dukters, kaip Vokietijos pilietės, vardai ir pavardė sutampa su jos, kaip Jungtinės Karalystės pilietės, vardais ir pavarde).

Tuomet minėtas pilietis kreipėsi į atitinkamas institucijas, kad ir jo vokiškuose as-mens dokumentuose ir civilinės būklės aktų registre įrašyti vardai ir pavardė būtų pa-keisti į tuos, kuriuos jis įgijo Jungtinėje Karalystėje. Atsisakius tai padaryti dėl vardų ne-suderinamumo su pagrindiniais Vokietijos teisės principais1, pilietis kreipėsi į teismą.

1 1919 m. rugpjūčio 11 d. Veimare priimtos ir rugpjūčio 14 d. įsigaliojusios Verfassung des Deutschen Reichs (Vokietijos imperijos konstitucija) 109 straipsnyje nustatyta: „Visi vokiečiai lygūs prieš įstaty-mą. Vyrai ir moterys turi iš esmės tokias pačias pilietines teises ir pareigas. Pagal viešąją teisę sutei-kiamos privilegijos ir nelygybė, grindžiama gimimu arba luomu, turi būti panaikintos. Nuorodos į aristokratinę kilmę yra tik sudedamoji asmenvardžio dalis. Jos nebegali būti suteikiamos. Titulai gali būti suteikiami tik tais atvejais, kai jais apibūdinamos pareigos arba profesija; akademiniams laips-niams tai netaikoma. Valstybė negali suteikti nei rangų, nei ordinų. Nė vienas vokietis negali priimti titulo ar rango iš užsienio vyriausybės.“


50

Bylos problema. Prašymą gavęs teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir Teisin-gumo Teismo paprašė išaiškinti, ar valstybės narės institucijos privalo pripažinti šios valstybės piliečio asmenvardžio pakeitimą, kai šis pilietis kartu yra ir kitos valstybės narės pilietis ir toje valstybėje narėje, įprastai gyvendamas, dėl ne su šeimos teisinio statuso pasikeitimu susijusio asmenvardžio pakeitimo įgijo asmenvardį, kurį sudaro laisvai pasirinkti keli aristokratiniai titulai, jeigu ateityje esminio ryšio su ta valstybe galbūt nebus, o pirmojoje valstybėje narėje aristokratija pagal konstituciją panaikin-ta, tačiau panaikinimo metu turėtos nuorodos į aristokratinę kilmę gali būti išlaiko-mos kaip sudedamoji asmenvardžio dalis.

Teisingumo Teismo argumentai. Spręsdamas dėl valstybės narės valdžios insti-tucijų atsisakymo pakeisti asmens gimimo liudijime įrašytus vardus ir pavardę ir į ci-vilinės būklės aktų registrą įtraukti aristokratinę kilmę nurodančius elementus, kurie yra kitoje valstybėje narėje įgyto asmenvardžio dalis, Teisingumo Teismas, remdama-sis Runevič-Vardyn ir Wardyn byloje2 suformuota praktika, pažymėjo, kad kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, suteikiamas Sąjungos piliečio statusas, leidžiantis Sąjungos piliečiams, kurių situacija yra vienoda, Sutarties taikymo ratione materiae srityje būti vienodai teisiškai vertinamiems nepriklausomai nuo jų pilietybės ir nepažeidžiant šioje srityje aiškiai nustatytų išimčių, inter alia užtikrinant Sutartyje įtvirtintą laisvę judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Nors pagal dabar galio-jančią Sąjungos teisę asmens vardo ir pavardės rašymas civilinės būklės aktų įrašuose priklauso valstybių narių kompetencijai, įgyvendindamos šią kompetenciją jos privalo laikytis Sąjungos teisės ir, konkrečiai tariant, Sutarties nuostatų dėl visiems Sąjungos piliečiams pripažintos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.

Asmens vardas ir pavardė yra vienas iš jo tapatybės ir privataus gyvenimo ele-mentų. Nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje, užtikrinan-čiame teisę į privataus gyvenimo gerbimą, nėra aiškios nuorodos į asmens vardą ir pavardę, jie yra ne ką mažiau susiję su asmens privačiu ir šeimos gyvenimu, nes yra asmens tapatybės nustatymo ir priskyrimo tam tikrai šeimai priemonė. Tad valstybės narės valdžios institucijų atsisakymas pripažinti piliečio, pasinaudojusio teise laisvai judėti ir apsigyventi kitos valstybės narės teritorijoje, asmenvardį, kuris jam buvo suteiktas ne toje valstybėje narėje, gali trukdyti įgyvendinti teisę laisvai judėti ir ap-sigyventi valstybių narių teritorijoje – galima painiava ir nepatogumai dėl to paties asmens turimų dviejų skirtingų asmenvardžių, gali kilti abejonių dėl šio asmens tapa-tybės ir pateiktų dokumentų autentiškumo ar dėl juose nurodytų duomenų teisingu-mo, dėl giminystės ryšių su šeimos nariais nustatymo. Tačiau atsisakymas pripažinti kitoje valstybėje narėje įgytus vardus ir pavardę gali būti laikomas prieštaraujančiu Sutarties nuostatoms tik tada, jeigu tokiam asmeniui dėl jo gali kilti realių rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų.

2 Byla C-391/09 pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą dėl vardų ir pavardžių rašymo len-kiškais rašmenimis.

50

Bylos problema. Prašymą gavęs teismas sustabdė bylos nagrinėjimą ir Teisin-gumo Teismo paprašė išaiškinti, ar valstybės narės institucijos privalo pripažinti šios valstybės piliečio asmenvardžio pakeitimą, kai šis pilietis kartu yra ir kitos valstybės narės pilietis ir toje valstybėje narėje, įprastai gyvendamas, dėl ne su šeimos teisinio statuso pasikeitimu susijusio asmenvardžio pakeitimo įgijo asmenvardį, kurį sudaro laisvai pasirinkti keli aristokratiniai titulai, jeigu ateityje esminio ryšio su ta valstybe galbūt nebus, o pirmojoje valstybėje narėje aristokratija pagal konstituciją panaikin-ta, tačiau panaikinimo metu turėtos nuorodos į aristokratinę kilmę gali būti išlaiko-mos kaip sudedamoji asmenvardžio dalis.

Teisingumo Teismo argumentai. Spręsdamas dėl valstybės narės valdžios insti-tucijų atsisakymo pakeisti asmens gimimo liudijime įrašytus vardus ir pavardę ir į ci-vilinės būklės aktų registrą įtraukti aristokratinę kilmę nurodančius elementus, kurie yra kitoje valstybėje narėje įgyto asmenvardžio dalis, Teisingumo Teismas, remdama-sis Runevič-Vardyn ir Wardyn byloje2 suformuota praktika, pažymėjo, kad kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, suteikiamas Sąjungos piliečio statusas, leidžiantis Sąjungos piliečiams, kurių situacija yra vienoda, Sutarties taikymo ratione materiae srityje būti vienodai teisiškai vertinamiems nepriklausomai nuo jų pilietybės ir nepažeidžiant šioje srityje aiškiai nustatytų išimčių, inter alia užtikrinant Sutartyje įtvirtintą laisvę judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Nors pagal dabar galio-jančią Sąjungos teisę asmens vardo ir pavardės rašymas civilinės būklės aktų įrašuose priklauso valstybių narių kompetencijai, įgyvendindamos šią kompetenciją jos privalo laikytis Sąjungos teisės ir, konkrečiai tariant, Sutarties nuostatų dėl visiems Sąjungos piliečiams pripažintos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.

Asmens vardas ir pavardė yra vienas iš jo tapatybės ir privataus gyvenimo ele-mentų. Nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje, užtikrinan-čiame teisę į privataus gyvenimo gerbimą, nėra aiškios nuorodos į asmens vardą ir pavardę, jie yra ne ką mažiau susiję su asmens privačiu ir šeimos gyvenimu, nes yra asmens tapatybės nustatymo ir priskyrimo tam tikrai šeimai priemonė. Tad valstybės narės valdžios institucijų atsisakymas pripažinti piliečio, pasinaudojusio teise laisvai judėti ir apsigyventi kitos valstybės narės teritorijoje, asmenvardį, kuris jam buvo suteiktas ne toje valstybėje narėje, gali trukdyti įgyvendinti teisę laisvai judėti ir ap-sigyventi valstybių narių teritorijoje – galima painiava ir nepatogumai dėl to paties asmens turimų dviejų skirtingų asmenvardžių, gali kilti abejonių dėl šio asmens tapa-tybės ir pateiktų dokumentų autentiškumo ar dėl juose nurodytų duomenų teisingu-mo, dėl giminystės ryšių su šeimos nariais nustatymo. Tačiau atsisakymas pripažinti kitoje valstybėje narėje įgytus vardus ir pavardę gali būti laikomas prieštaraujančiu Sutarties nuostatoms tik tada, jeigu tokiam asmeniui dėl jo gali kilti realių rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų.

2 Byla C-391/09 pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą dėl vardų ir pavardžių rašymo len-kiškais rašmenimis.


Pagal nusistovėjusią teismo praktiką laisvo asmenų judėjimo apribojimas gali būti pateisinamas tik jeigu yra pagrįstas objektyviais pagrindais ir proporcingas naci-onaline teise teisėtai siekiamam tikslui. Vertinant tokio ribojimo pagrįstumą sprendi-me visų pirma konstatuota, kad asmenvardžio, laikomo patikimu ir ilgalaikiu asmens tapatybės nustatymo elementu, pastovumo ir tęstinumo principai nėra tokie svarbūs, kad jais būtų galima pateisinti valstybės narės kompetentingų valdžios institucijų at-sisakymą pripažinti kitoje valstybėje narėje teisėtai nustatytą ir įregistruotą pavardę. Antra, pažymėta, jog tai, kad asmens vardo keitimą kitoje valstybėje nulėmė ne jo gi-mimo aplinkybės, įvaikinimas ar koks nors kitas jo teisinio statuso pasikeitimas, bet jo paties sprendimas pakeisti asmenvardį (tam tikros asmeninės priežastys), savaime nereiškia bendrojo intereso pažeidimo, todėl nėra pakankama, kad būtų pateisintas minėtas ribojimas. Trečia, su administracinių procedūrų palengvinimu siejamų prie-žasčių, dėl kurių nacionalinės teisės nuostatomis siekiama išvengti neproporcingai ilgų arba pernelyg sudėtingų asmenvardžių, nepakanka laisvo judėjimo apribojimui pateisinti.

Ir galiausiai, atsisakymą rašyti kitoje valstybėje įgytus asmenvardžius vertinant konstitucinio privilegijų ir nelygybės pagal luomą panaikinimo ir asmenų lygybės prieš įstatymą aspektu, pažymėta, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką su viešąja tvarka susijusios objektyvios priežastys valstybėje narėje gali pateisinti atsisakymą pripažinti kitoje valstybėje narėje suteiktą vieno iš jos piliečių asmenvardį. Viešo-sios tvarkos, kaip nukrypimo nuo pagrindinės laisvės pateisinimo, sąvoka turi būti suprantama siaurai, taigi kiekviena valstybė narė be Europos Sąjungos institucijų kontrolės vienašališkai negali nustatyti jos apimties. Viešąja tvarka galima remtis tik jeigu pagrindiniam visuomenės interesui kyla reali ir gana didelė grėsmė. Tačiau konkrečios aplinkybės, kurios galėtų pateisinti rėmimąsi viešosios tvarkos sąvoka, skirtingose valstybėse narėse ir skirtingais laikotarpiais gali skirtis, todėl šiuo atžvil-giu kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms reikia palikti diskreciją neperžengiant Sutarties nustatytų ribų. Kurią nors iš Sutartyje įtvirtintų pagrindinių laisvių ribojančios priemonės gali būti pateisinamos su viešąja tvarka susijusiais pa-grindais tik jeigu jos tinkamos jų siekiamiems tikslams įgyvendinti ir būtinos inte-resų, kuriuos jomis siekiama užtikrinti, apsaugai ir tik tiek, kiek šių tikslų negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis.

Nėra jokių abejonių, kad tikslas laikytis lygybės principo Sąjungos teisės požiū-riu yra teisėtas ir pateisinamas. Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacio-nalinį identitetą, kurio dalis yra valstybės valdymo forma respublika. Kaip jau buvo konstatuota, atrodo proporcinga, kad valstybė narė siekia užtikrinti lygybės principo laikymąsi, drausdama savo piliečiams įgyti ar turėti aristokratinių titulų arba aris-tokratinę kilmę nurodančių elementų, dėl kurių kitiems galėtų susidaryti įspūdis, kad tokį asmenvardį turintis asmuo yra aristokratinės kilmės, ar šiuos titulus arba elementus naudoti. Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju būtent nacionalinis teismas turi įvertinti ir patikrinti, ar kompetenciją civilinės būklės teisės aktų srityje turinčios


52

valdžios institucijos, kurios atsisako pripažinti įgytą kitoje valstybėje asmenvardį motyvuodamos tuo, jog tam, kad būtų užtikrintas visų piliečių lygybės prieš įstatymą principas, tos valstybės piliečiams draudžiama tam tikromis sąlygomis įgyti ar turėti aristokratinių titulų arba aristokratinę kilmę nurodančių elementų, dėl kurių kitiems galėtų susidaryti įspūdis, kad tokio asmenvardžio turėtojas yra aristokratinės kilmės, ar tuos titulus arba elementus naudoti, neviršijo to, kas būtina jų siekiamam pagrin-diniam konstituciniam tikslui pasiekti.


2016 m. liepos 5 d., byla C-614/14TEISĖJO, PRAŠYME PRIIMTI PREJUDICINĮ SPRENDIMĄ

IŠDĖSČIUSIO BYLOS FAKTINES IR TEISINES APLINKYBES, NU(SI)ŠALINIMAS NUO BYLOS

Sprendimo esmė. Nacionalinės teisės norma, pagal kurią teisėjai privalo nusi-šalinti nuo nagrinėjamos bylos dėl to, kad pateikdami prašymą priimti prejudicinį sprendimą išdėstė tos bylos faktines ir teisines aplinkybes, yra nesuderinama su Su-tarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) ir Europos Sąjungos pagrindi-nių teisių chartijos (toliau – Chartija) nuostatomis.

Pagal SESV 267 straipsnį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nedraudžiama po prejudicinio sprendimo paskelbimo iš naujo išklausyti ša-lių ir imtis naujų pasirengimo nagrinėti bylą priemonių, kurios galėtų paskatinti jį pakeisti išvadas dėl faktinių ir teisinių aplinkybių, padarytas teikiant prašymą pri-imti prejudicinį sprendimą, su sąlyga, kad šis teismas užtikrins visišką Teisingumo Teismo pateikto Europos Sąjungos (ES) teisės išaiškinimo veiksmingumą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui draudžiama taikyti nacionalinę normą, kuri pripažinta prieštaraujančia Sąjungos teisei.

Bylos fabula. Danijos teismas Bulgarijos piliečiui Atanasui Ognyanovui skyrė subendrintą 15 metų laisvės atėmimo bausmę už nužudymą ir plėšimą sunkinan-čiomis aplinkybėmis. Atlikęs dalį laisvės atėmimo bausmės Danijoje, A. Ognyanovas buvo perduotas Bulgarijos valdžios institucijoms, kad likusią dalį bausmės atliktų Bulgarijoje.

Bylą dėl nuosprendžio baudžiamojoje byloje pripažinimo ir Danijos teismo skir-tos laisvės atėmimo bausmės vykdymo Bulgarijoje nagrinėjantis Sofijos miesto teis-mas kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą bylai aktualiais klausimais.

Atsižvelgdama į tai, Sofijos miesto prokuratūra paprašė, be kita ko, nušalinti pa-skirtos nagrinėti šią bylą teismo kolegijos narius, nes, prašyme priimti prejudicinį sprendimą dėstydamas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, tas teismas dar prieš išnagrinėdamas bylą pateikė išankstinę nuomonę dėl faktų ir teisės klausimų.

52

valdžios institucijos, kurios atsisako pripažinti įgytą kitoje valstybėje asmenvardį motyvuodamos tuo, jog tam, kad būtų užtikrintas visų piliečių lygybės prieš įstatymą principas, tos valstybės piliečiams draudžiama tam tikromis sąlygomis įgyti ar turėti aristokratinių titulų arba aristokratinę kilmę nurodančių elementų, dėl kurių kitiems galėtų susidaryti įspūdis, kad tokio asmenvardžio turėtojas yra aristokratinės kilmės, ar tuos titulus arba elementus naudoti, neviršijo to, kas būtina jų siekiamam pagrin-diniam konstituciniam tikslui pasiekti.


2016 m. liepos 5 d., byla C-614/14TEISĖJO, PRAŠYME PRIIMTI PREJUDICINĮ SPRENDIMĄ

IŠDĖSČIUSIO BYLOS FAKTINES IR TEISINES APLINKYBES, NU(SI)ŠALINIMAS NUO BYLOS

Sprendimo esmė. Nacionalinės teisės norma, pagal kurią teisėjai privalo nusi-šalinti nuo nagrinėjamos bylos dėl to, kad pateikdami prašymą priimti prejudicinį sprendimą išdėstė tos bylos faktines ir teisines aplinkybes, yra nesuderinama su Su-tarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) ir Europos Sąjungos pagrindi-nių teisių chartijos (toliau – Chartija) nuostatomis.

Pagal SESV 267 straipsnį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nedraudžiama po prejudicinio sprendimo paskelbimo iš naujo išklausyti ša-lių ir imtis naujų pasirengimo nagrinėti bylą priemonių, kurios galėtų paskatinti jį pakeisti išvadas dėl faktinių ir teisinių aplinkybių, padarytas teikiant prašymą pri-imti prejudicinį sprendimą, su sąlyga, kad šis teismas užtikrins visišką Teisingumo Teismo pateikto Europos Sąjungos (ES) teisės išaiškinimo veiksmingumą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui draudžiama taikyti nacionalinę normą, kuri pripažinta prieštaraujančia Sąjungos teisei.

Bylos fabula. Danijos teismas Bulgarijos piliečiui Atanasui Ognyanovui skyrė subendrintą 15 metų laisvės atėmimo bausmę už nužudymą ir plėšimą sunkinan-čiomis aplinkybėmis. Atlikęs dalį laisvės atėmimo bausmės Danijoje, A. Ognyanovas buvo perduotas Bulgarijos valdžios institucijoms, kad likusią dalį bausmės atliktų Bulgarijoje.

Bylą dėl nuosprendžio baudžiamojoje byloje pripažinimo ir Danijos teismo skir-tos laisvės atėmimo bausmės vykdymo Bulgarijoje nagrinėjantis Sofijos miesto teis-mas kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą bylai aktualiais klausimais.

Atsižvelgdama į tai, Sofijos miesto prokuratūra paprašė, be kita ko, nušalinti pa-skirtos nagrinėti šią bylą teismo kolegijos narius, nes, prašyme priimti prejudicinį sprendimą dėstydamas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, tas teismas dar prieš išnagrinėdamas bylą pateikė išankstinę nuomonę dėl faktų ir teisės klausimų.


Bylos problema. Sofijos miesto teismas dar sykį kreipėsi į Teisingumo Teismą ir klausė, pirma, ar būtų pažeistos atitinkamos SESV ir Chartijos nuostatos, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, gavęs Teisingumo Teismo priimtą prejudicinį sprendimą, tęstų bylos nagrinėjimą ir sprendimą byloje priimtų tokį prašymą pateikę teisėjai, nenusišalinę nuo bylos nagrinėjimo. Taip pat teirautasi, ar pagrindas nusišalinti būtų tai, kad, prašydami priimti prejudicinį sprendimą, tei-sėjai pareiškė išankstinę nuomonę dėl bylos, t. y. tam tikras faktines aplinkybes laikė nustatytomis, o tam tikrą teisės normą laikė taikytina šiomis faktinėmis aplinkybė-mis, kai faktinės aplinkybės ir taikytina teisė buvo nustatytos laikantis visų procesi-nių nuostatų, apsaugančių šalių teises teikti įrodymus ir reikšti pastabas.

Antra, Sofijos miesto teismas klausė, ar, jeigu būtų nuspręsta, kad, gavus pre-judicinį sprendimą, bylos nagrinėjimą gali tęsti tos pačios sudėties teismas, pagal Sąjungos teisės nuostatas bylą nagrinėjantis teismas galėtų viską, kas buvo išdėsty-ta prašyme priimti prejudicinį sprendimą, be pakeitimų pakartoti savo galutiniame sprendime ir, atsižvelgdamas į šiuos faktinius ir teisinius sprendinius, atsisakyti rinkti naujus įrodymus ir išklausyti šalis (tai reiškia, kad faktiškai teismas rinktų įrodymus ir sutiktų išklausyti šalis tik tais klausimais, kurie prašyme priimti prejudicinį spren-dimą nebuvo laikomi nustatytais). Teismas taip pat klausė, ar būtų pažeistos SESV ir Chartijos nuostatos, jeigu vis dėlto jis rinktų naujus įrodymus ir išklausytų šalis visais svarbiais klausimais, įskaitant tuos, kuriais yra išdėstęs savo nuomonę prašyme pri-imti prejudicinį sprendimą, o galutiniame sprendime pateiktų galutinę, visais surink-tais įrodymais pagrįstą ir išklausius visus šalių argumentus suformuotą nuomonę, nesvarbu, ar įrodymai buvo surinkti ir argumentai pateikti prieš pateikiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą, ar jau jį gavus.

Trečias Sofijos miesto teismo klausimas buvo dėl nacionalinės teisės nuostato-mis numatytos didesnės apsaugos priemonių taikymo, kai tęsti bylos nagrinėjimą pagal Sąjungos teisę leidžiama, tačiau, siekiant užtikrinti didesnę bylos šalių apsau-gą, tai draudžiama pagal nacionalinę teisę. Taigi buvo klausiama, ar tuo atveju, jeigu pagal Sąjungos teisės nuostatas, gavus prejudicinį sprendimą, bylos nagrinėjimą gali tęsti tos pačios sudėties teismas, Sąjungos teisei neprieštarauja tokia situacija, kai teis-mas nusprendžia toliau nenagrinėti bylos ir teisėjai nusišalina, nes toliau nagrinėjant bylą būtų pažeista nacionalinė teisė, pagal kurią užtikrinama didesnė šalių interesų ir teisingumo apsauga, kai nusišalinimas grindžiamas tuo, kad, pateikdamas prašy-mą priimti prejudicinį sprendimą, teismas pateikė išankstinę nuomonę dėl bylos dar nepriėmęs galutinio sprendimo, o tai, nors pagal Sąjungos teisę ir leidžiama, pagal nacionalinę teisę draudžiama.

Teisingumo Teismo argumentai. Šiame sprendime buvo tiriami teisėjų nusi-šalinimo nuo bylos nagrinėjimo, teisės į teisingą teismą, nekaltumo prezumpcijos paneigimo aspektai.

Dėl teisėjo nušalinimo nuo bylos nagrinėjimo. SESV 267 straipsnyje numatyta prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo procedūra yra ES teismų sistemos


54

kertinis akmuo. Šia procedūra užmezgant teismų, t. y. Teisingumo Teismo ir valsty-bių narių teismų, dialogą siekiama užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą, jos nuoseklumą, visišką veiksmingumą, autonomiją ir galiausiai – savitą ES sutartimis sukurtos teisės pobūdį. Tai – Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradar-biavimo priemonė, kurią pasitelkdamas Teisingumo Teismas teikia nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną pastariesiems priimant sprendimą dėl nagrinėjamo ginčo. Nacionaliniai teismai gali kreiptis į Teisingumo Teismą, kai mano, kad nagrinėjamoje byloje kyla klausimų, kuriems išspręsti reikia išsiaiškinti Sąjungos teisės nuostatas, kurios yra svarbios sprendžiant jiems pateiktą ginčą, arba įvertinti jų galiojimą. Nacionaliniai teismai gali laisvai pasinaudoti šia galimybe bet kuriuo, jų manymu, tinkamu proceso momentu.

Siekiant pateikti nacionaliniam teismui naudingą Sąjungos teisės išaiškinimą, reikia, kad tas teismas nurodytų pateikiamų klausimų faktines aplinkybes ir pagrin-dines teisės nuostatas arba bent paaiškintų šiuos klausimus pagrindžiančias faktines prielaidas. Nacionalinių teismų kreipimesi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendi-mą pateikta informacija turi ne tik leisti Teisingumo Teismui pateikti naudingus atsa-kymus, bet ir suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitoms suinteresuotosioms ša-lims galimybę pateikti pastabas. Be to, svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių nenuro-dymas gali būti prašymo priimti prejudicinį sprendimą akivaizdaus nepriimtinumo priežastis. Taigi, prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodydamas pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis nacionalinis teismas paprasčiausiai vykdo SESV 267 straipsnio ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento reikalavimus.

Todėl aplinkybė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas išdėsto svarbias pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes, atitinka prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo mechanizmui būdingo bendradarbiavimo reikalavimą ir savaime negali pažeisti nei Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, nei jos 48 straipsnio 1 dalyje garantuo-jamos teisės į nekaltumo prezumpciją.

Jeigu pagal nacionalinę teisę pagrindinės bylos faktinių ir teisinių aplinkybių išdėstymas prašyme priimti prejudicinį sprendimą laikomas šio teisėjo išankstinės nuomonės pateikimu, kuris lemia ne tik jo nušalinimą ir jo galutinio sprendimo pa-naikinimą, bet ir drausminės bylos jam iškėlimą, nacionalinis teismas, be kita ko, gali pasirinkti nepateikti Teisingumo Teismui prejudicinių klausimų, siekdamas išvengti, pirma, nušalinimo ir drausminių nuobaudų arba, antra, prašymų priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumo. Todėl tokios nacionalinės teisės nuostatos nesuderina-mos su nacionalinių teismų prerogatyva kreiptis į Teisingumo Teismą ir atitinkamai kenkia Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo, numatyto pa-gal prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo mechanizmą, veiksmingumui.

Dėl prašyme pateikti prejudicinį sprendimą išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių keitimo bylos nagrinėjimo metu. Nei SESV 267 straipsnyje, pagal kurį reikalaujama,

54

kertinis akmuo. Šia procedūra užmezgant teismų, t. y. Teisingumo Teismo ir valsty-bių narių teismų, dialogą siekiama užtikrinti vienodą Sąjungos teisės aiškinimą, jos nuoseklumą, visišką veiksmingumą, autonomiją ir galiausiai – savitą ES sutartimis sukurtos teisės pobūdį. Tai – Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradar-biavimo priemonė, kurią pasitelkdamas Teisingumo Teismas teikia nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, būtiną pastariesiems priimant sprendimą dėl nagrinėjamo ginčo. Nacionaliniai teismai gali kreiptis į Teisingumo Teismą, kai mano, kad nagrinėjamoje byloje kyla klausimų, kuriems išspręsti reikia išsiaiškinti Sąjungos teisės nuostatas, kurios yra svarbios sprendžiant jiems pateiktą ginčą, arba įvertinti jų galiojimą. Nacionaliniai teismai gali laisvai pasinaudoti šia galimybe bet kuriuo, jų manymu, tinkamu proceso momentu.

Siekiant pateikti nacionaliniam teismui naudingą Sąjungos teisės išaiškinimą, reikia, kad tas teismas nurodytų pateikiamų klausimų faktines aplinkybes ir pagrin-dines teisės nuostatas arba bent paaiškintų šiuos klausimus pagrindžiančias faktines prielaidas. Nacionalinių teismų kreipimesi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendi-mą pateikta informacija turi ne tik leisti Teisingumo Teismui pateikti naudingus atsa-kymus, bet ir suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitoms suinteresuotosioms ša-lims galimybę pateikti pastabas. Be to, svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių nenuro-dymas gali būti prašymo priimti prejudicinį sprendimą akivaizdaus nepriimtinumo priežastis. Taigi, prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodydamas pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes, prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis nacionalinis teismas paprasčiausiai vykdo SESV 267 straipsnio ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento reikalavimus.

Todėl aplinkybė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas išdėsto svarbias pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes, atitinka prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo mechanizmui būdingo bendradarbiavimo reikalavimą ir savaime negali pažeisti nei Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, nei jos 48 straipsnio 1 dalyje garantuo-jamos teisės į nekaltumo prezumpciją.

Jeigu pagal nacionalinę teisę pagrindinės bylos faktinių ir teisinių aplinkybių išdėstymas prašyme priimti prejudicinį sprendimą laikomas šio teisėjo išankstinės nuomonės pateikimu, kuris lemia ne tik jo nušalinimą ir jo galutinio sprendimo pa-naikinimą, bet ir drausminės bylos jam iškėlimą, nacionalinis teismas, be kita ko, gali pasirinkti nepateikti Teisingumo Teismui prejudicinių klausimų, siekdamas išvengti, pirma, nušalinimo ir drausminių nuobaudų arba, antra, prašymų priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumo. Todėl tokios nacionalinės teisės nuostatos nesuderina-mos su nacionalinių teismų prerogatyva kreiptis į Teisingumo Teismą ir atitinkamai kenkia Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo, numatyto pa-gal prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo mechanizmą, veiksmingumui.

Dėl prašyme pateikti prejudicinį sprendimą išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių keitimo bylos nagrinėjimo metu. Nei SESV 267 straipsnyje, pagal kurį reikalaujama,


kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas užtikrintų visišką Tei-singumo Teismo pateikto Sąjungos teisės išaiškinimo veiksmingumą, nei jokioje kitoje Sąjungos teisės nuostatoje nereikalaujama, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, paskelbus sprendimą prejudicinėje byloje, keistų išvadas dėl faktinių ir teisinių aplinkybių, kurias padarė teikdamas prašymą priimti prejudi-cinį sprendimą. Jokia Sąjungos teisės nuostata šiam teismui taip pat nedraudžiama po tokio paskelbimo keisti savo vertinimo, susijusio su reikšmingomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis. Taigi po prejudicinio sprendimo priėmimo nacionaliniam teismui nedraudžiama iš naujo išklausyti šalių ir imtis naujų tyrimo priemonių, ku-rios galėtų paskatinti jį pakeisti išvadas dėl faktinių ir teisinių aplinkybių, padarytas teikiant prašymą priimti prejudicinį sprendimą, su sąlyga, kad šis teismas užtikrina visišką Teisingumo Teismo pateikto Sąjungos teisės išaiškinimo veiksmingumą.

Dėl didesnę bylos šalių teisinę apsaugą užtikrinančios nacionalinės teisės nuos-tatos, pripažintos prieštaraujančia Sąjungos teisei, taikymo. Kadangi reikalavimas kreipiantis dėl prejudicinio sprendimo išdėstyti pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes savaime negali būti laikomas prieštaraujančiu Sąjungos teisei (inter alia Chartijos nuostatoms dėl teisės į teisingą teismą), nacionalinės teisės norma, pagal kurią teisėjai, prašyme priimti prejudicinį sprendimą išdėstę minėtas aplinkybes, privalo nusišalinti, negali būti laikoma padedančia geriau užtikrinti teisės į teisingą teismą apsaugą.

Nacionalinis teismas, įpareigotas Sąjungos teisės nuostatas taikyti neperžengda-mas savo kompetencijos ribų, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veiksmingumą, jeigu būtina, savo iniciatyva atsisakyti taikyti bet kokią joms prieštaraujančią nacio-nalinės teisės nuostatą, ir neprivalo prašyti šią nacionalinę nuostatą panaikinti tei-sėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis arba laukti, kol tai bus pada-ryta. Toks reikalavimas apima visiems nacionaliniams teismams nustatytą pareigą prireikus keisti nusistovėjusią teismo praktiką, jeigu ji pagrįsta su Sąjungos teise ne-suderinamu nacionalinės teisės išaiškinimu. Todėl nacionalinis teismas savo iniciaty-va gali netaikyti vidaus teisės nuostatos, įpareigojančios teismą nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jis kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kuriame išdėstė pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes.


56

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO AKTŲ SANTRAUKOS

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO DIDŽIOSIOS KOLEGIJOSSPRENDIMAS

2016 m. kovo 29 d., byla Bédat prieš Šveicariją(Peticija Nr. 56925/08)

DĖL ŽURNALISTO, ATSKLEIDUSIO SLAPTUS BAUDŽIAMOSIOS BYLOS DOKUMENTUS, NUTEISIMO BAUDŽIAMĄJA TVARKA

Bylos fabula. Pareiškėjas Arnaud Bédat yra Šveicarijos pilietis. 2003 m. spalio 15 d. išspausdintame straipsnyje „Tragedija ant Lozanos tilto“ jis aprašė baudžiamąjį procesą prieš vairuotoją M. B., kuris rėžėsi automobiliu į pėsčiųjų grupę; trys iš jų žuvo, o aštuoni buvo sužeisti. Straipsnyje aprašyti įvykiai ir pateikti klausimai, ku-riuos M. B. uždavė policijos pareigūnai ir ikiteisminio tyrimo teisėjas, taip pat M. B. atsakymai į juos ir paskelbtos laiškų, kuriuos M. B. siuntė ikiteisminio tyrimo tei-sėjui, nuotraukos. M. B. nepateikė pareiškėjui ieškinio, tačiau prokuroro iniciatyva buvo pradėtas baudžiamasis procesas. 2004 m. birželio 23 d. Lozanos ikiteisminio tyrimo teisėjas skyrė pareiškėjui vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę. Lozanos policijos teismas 2005 m. rugsėjo 22 d. pakeitė šią bausmę 4 000 Šveicarijos frankų bauda. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Federaliniam Teismui, tačiau jo skundas buvo atmestas.

Bylos problema. Remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsau-gos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsniu, pareiškėjas skundėsi, kad jį nuteisus baudžiamąja tvarka buvo pažeista jo teisė į saviraiškos laisvę. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu pripažino Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą. 2014 m. lapkričio 17 d. byla buvo perduota nagrinėti Didžiajai kolegijai.

Teismo argumentai ir sprendimas. Didžiosios kolegijos vertinimu, šioje byloje pareiškėjo teisei informuoti visuomenę ir visuomenės teisei gauti informaciją prieš-priešinami vienodai svarbūs, draudimu atskleisti slaptą baudžiamosios veikos tyrimo informaciją saugomi visuomenės ir privatieji interesai, būtent: teisminės valdžios ne-šališkumas, baudžiamosios veikos tyrimo veiksmingumas, kaltinamojo nekaltumo prezumpcija ir privataus gyvenimo apsauga. Didžiosios kolegijos nuomone, pareiš-kėjas, būdamas profesionalus žurnalistas, negalėjo nežinoti, kad jo skelbiama infor-macija yra konfidenciali. Didžioji kolegija pažymėjo, jog Federalinis Teismas atliko išsamią pareiškėjo parengto straipsnio turinio analizę ir nustatė, kad pareiškėjas kal-tinamąjį M. B. pavaizdavo itin neigiamai, straipsnio antrašte ir nuotraukomis buvo siekiama iš įvykio padaryti sensaciją, pabrėžti kaltinamojo teiginių, kurie straipsnyje apibūdinami kaip vis kartojamas melas, beprasmiškumą. Didžioji kolegija pripažino,

56

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO AKTŲ SANTRAUKOS


2016 m. kovo 29 d., byla Bédat prieš Šveicariją(Peticija Nr. 56925/08)

DĖL ŽURNALISTO, ATSKLEIDUSIO SLAPTUS BAUDŽIAMOSIOS BYLOS DOKUMENTUS, NUTEISIMO BAUDŽIAMĄJA TVARKA

Bylos fabula. Pareiškėjas Arnaud Bédat yra Šveicarijos pilietis. 2003 m. spalio 15 d. išspausdintame straipsnyje „Tragedija ant Lozanos tilto“ jis aprašė baudžiamąjį procesą prieš vairuotoją M. B., kuris rėžėsi automobiliu į pėsčiųjų grupę; trys iš jų žuvo, o aštuoni buvo sužeisti. Straipsnyje aprašyti įvykiai ir pateikti klausimai, ku-riuos M. B. uždavė policijos pareigūnai ir ikiteisminio tyrimo teisėjas, taip pat M. B. atsakymai į juos ir paskelbtos laiškų, kuriuos M. B. siuntė ikiteisminio tyrimo tei-sėjui, nuotraukos. M. B. nepateikė pareiškėjui ieškinio, tačiau prokuroro iniciatyva buvo pradėtas baudžiamasis procesas. 2004 m. birželio 23 d. Lozanos ikiteisminio tyrimo teisėjas skyrė pareiškėjui vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę. Lozanos policijos teismas 2005 m. rugsėjo 22 d. pakeitė šią bausmę 4 000 Šveicarijos frankų bauda. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė Federaliniam Teismui, tačiau jo skundas buvo atmestas.

Bylos problema. Remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsau-gos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsniu, pareiškėjas skundėsi, kad jį nuteisus baudžiamąja tvarka buvo pažeista jo teisė į saviraiškos laisvę. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu pripažino Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą. 2014 m. lapkričio 17 d. byla buvo perduota nagrinėti Didžiajai kolegijai.

Teismo argumentai ir sprendimas. Didžiosios kolegijos vertinimu, šioje byloje pareiškėjo teisei informuoti visuomenę ir visuomenės teisei gauti informaciją prieš-priešinami vienodai svarbūs, draudimu atskleisti slaptą baudžiamosios veikos tyrimo informaciją saugomi visuomenės ir privatieji interesai, būtent: teisminės valdžios ne-šališkumas, baudžiamosios veikos tyrimo veiksmingumas, kaltinamojo nekaltumo prezumpcija ir privataus gyvenimo apsauga. Didžiosios kolegijos nuomone, pareiš-kėjas, būdamas profesionalus žurnalistas, negalėjo nežinoti, kad jo skelbiama infor-macija yra konfidenciali. Didžioji kolegija pažymėjo, jog Federalinis Teismas atliko išsamią pareiškėjo parengto straipsnio turinio analizę ir nustatė, kad pareiškėjas kal-tinamąjį M. B. pavaizdavo itin neigiamai, straipsnio antrašte ir nuotraukomis buvo siekiama iš įvykio padaryti sensaciją, pabrėžti kaltinamojo teiginių, kurie straipsnyje apibūdinami kaip vis kartojamas melas, beprasmiškumą. Didžioji kolegija pripažino,


kad visuomenė turėjo interesą žinoti apie straipsnyje aprašomus įvykius, tačiau kal-tinamojo apklausos įrašai arba jo laiškai ikiteisminio tyrimo teisėjui neturėjo būti prieinami visuomenei, juos atskleidžiant buvo tenkinamas nesveikas smalsumas. Di-džiosios kolegijos vertinimu, teisingumo sistemos ir asmens, kurio atžvilgiu vyksta baudžiamosios veikos tyrimas, apsaugos požiūriu baudžiamosiomis priemonėmis saugoti tyrimo slaptumą yra teisėta. Aptariamas straipsnis pasirodė tuo metu, kai dar vyko tyrimas, todėl straipsnio turinys galėjo paveikti jį. Didžioji kolegija pažymė-jo, kad, siekdama apsaugoti asmens teisę į privatų gyvenimą, valstybė gali tam tikru mastu riboti kito asmens teisę į saviraiškos laisvę. Didžioji kolegija taip pat atkrei-pė dėmesį į tai, kad straipsnio pasirodymo metu kaltinamasis buvo sulaikytas, tai-gi tikriausiai itin pažeidžiamas psichologiškai, todėl valstybės institucijų siekis ginti kaltinamojo teisę į privatų gyvenimą yra pagrįstas ir teisėtas. Didžioji kolegija kons-tatavo, kad pareiškėjo nubaudimas už slaptos informacijos atskleidimą neproporcin-gai neapribojo saviraiškos laivės, nes aptariamu atveju tokiu būdu buvo saugomas sklandus teisingumo sistemos veikimas, taip pat ginama kaltinamojo teisė į teisingą teismą ir privataus gyvenimo gerbimą. Didžioji kolegija nusprendė, kad Konvencijos 10 straipsnis nebuvo pažeistas.

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO SPRENDIMAS2016 m. gegužės 24 d., byla Paunović ir Milivojević prieš Serbiją

(Peticija Nr. 41683/06)DĖL KANDIDATŲ, IŠRINKTŲ PAGAL PARTIJOS SĄRAŠĄ,

VERTIMO ATSISAKYTI MANDATO

Bylos fabula. Byloje nagrinėjama problema susijusi su Serbijos proporcinio atstovavimo rinkimų sistema, kai rinkėjai renkasi kandidatus iš partijų sąrašų. Pareiškėjai Goranas Paunovićius ir Ksenija Milivojević, Serbijos piliečiai, būdami vienos iš politinių partijų sąraše, kandidatavo į Serbijos parlamentą. Tačiau prieš rinkimus iš visų tos partijos kandidatų buvo pareikalauta pasirašyti atsistatydini-mo pareiškimus, kuriuose nebuvo nurodyta atsistatydinimo data. Tokie pareiški-mai partijai taip pat suteikė teisę prireikus atsistatydinusius parlamentarus pakeisti kitais kandidatais.

2006 m. kilus politiniams pareiškėjų ir jų partijos nesutarimams, pareiškėjai pa-rašė oficialų raštą, kuriame išdėstė savo poziciją, kad minėtas išankstinis atsistatydi-nimo pareiškimas esąs niekinis ir negalioja. Tų pačių metų gegužės mėn. partijos ly-deris įteikė Serbijos parlamento pirmininkui pareiškėjų atsistatydinimo pareiškimus. Reaguodami į situaciją, pareiškėjai apskundė tokius jo veiksmus Serbijos Aukščiau-siajam Teismui ir Serbijos Konstituciniam Teismui. Pareiškėjų skundus Aukščiau-siasis Teismas atmetė dėl procedūrinių pažeidimų, o Konstitucinis Teismas – neatsi-žvelgdamas į bylos esmę.


58

Bylos problema. Pareiškėjai, remdamiesi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 13 straipsniu ir Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsniu, teigė, kad jų parlamento nario mandatai panaikinti neteisėtai, be to, jie neturėjo galimybės pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone, kad apskųstų šį Serbijos parlamento sprendimą.

Teismo argumentai ir sprendimas. Visų pirma Europos Žmogaus Teisių Teis-mas (toliau – EŽTT) priminė panašiose bylose jau nusistovėjusią savo praktiką ir pabrėžė, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnis yra aiškinamas, be kita ko, kaip suteikiantis ir individualias teises, įskaitant teisę balsuoti ir būti išrinktam. EŽTT taip pat pabrėžė, kad šis straipsnis garantuoja asmens teisę būti parlamento nariu nuo išrinkimo į parlamentą ir neprarasti šios teisės. EŽTT pažymėjo, kad minėtos teisės nėra absoliučios, o aukštosios susitariančios šalys turi turėti veiksmų laisvę priim-damos sprendimus ir tvirtindamos konkrečią politikos kryptį šioje srityje, tačiau tie sprendimai neturi taip apriboti tų teisių, kad, paneigiant tautos teisę laisvai išsirinkti savo atstovus, būtų pakenkta pačiai tokios teisės esmei ir ji būtų panaikinta.

EŽTT taip pat pažymėjo, kad ankstesnės redakcijos Parlamento narių rinkimų įstatyme buvo nustatyta, jog išrinkto parlamento nario mandatas taptų negaliojantis, jeigu asmuo nustotų būti politinės partijos, pagal kurios sąrašą pateko į parlamentą, nariu, ir atkreipė dėmesį į tai, kad Serbijos Konstitucinis Teismas, panaikindamas šią nuostatą, pabrėžė, jog parlamento nariams įgaliojimus suteikia tauta, o ne jų partija. Atsižvelgdamas į tai, EŽTT pažymėjo, jog akivaizdu, kad tuo metu, kai buvo atimti pareiškėjų mandatai, Serbijos teisės sistemoje galiojo nuostata, kad parlamento nario mandatas priklauso asmeniškai parlamento nariui, o ne politinei partijai, pagal ku-rios sąrašą jis buvo išrinktas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, EŽTT konstatavo, jog pareiškėjo1 įgaliojimų nutraukimas prieštaravo Parlamento narių rinkimų įstatymui ir Serbijos parlamen-to statuto nuostatai, kad parlamento narys gali atsistatydinti tik asmeniškai įteikęs Parlamento pirmininkui atsistatydinimo pareiškimą. Todėl visa G. Paunovićiaus pri-verstinio atstatydinimo procedūra buvo pažeisti galioję vidaus teisės aktai, todėl ji pripažintina neteisėta ir pažeidžiančia Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnį.

Dėl Konvencijos 13 straipsnio, kuriuo įtvirtinta asmens teisė į veiksmingą teisi-nės gynybos priemonę, pažeidimo EŽTT pažymėjo, kad bylos, kuriose sprendžiami su rinkimų teise susiję po rinkimų kilę ginčai, kurie jau buvo nagrinėti nacionalinių teismų, nagrinėjamos tik Konvencijos Pirmojo protokolo kontekste. Tačiau tais atve-jais, kai po rinkimų kilę ginčai nebūna nagrinėti nacionalinių teismų, kaip, pasak EŽTT, yra šiuo atveju, EŽTT atskirai išnagrinėja situaciją ir Konvencijos 13 straips-nio kontekste. Atsižvelgdamas į G. Paunovićiaus argumentus, kad nei Serbijos Aukš-čiausiasis Teismas, nei Serbijos Konstitucinis Teismas nenagrinėjo pareiškėjo skundo iš esmės, EŽTT pripažino, jog Serbija pažeidė ir Konvencijos 13 straipsnį.

1 Bylos nagrinėjimo metu pareiškėja K. Milivojević iš teismo proceso pasitraukė.

58

Bylos problema. Pareiškėjai, remdamiesi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 13 straipsniu ir Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsniu, teigė, kad jų parlamento nario mandatai panaikinti neteisėtai, be to, jie neturėjo galimybės pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone, kad apskųstų šį Serbijos parlamento sprendimą.

Teismo argumentai ir sprendimas. Visų pirma Europos Žmogaus Teisių Teis-mas (toliau – EŽTT) priminė panašiose bylose jau nusistovėjusią savo praktiką ir pabrėžė, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnis yra aiškinamas, be kita ko, kaip suteikiantis ir individualias teises, įskaitant teisę balsuoti ir būti išrinktam. EŽTT taip pat pabrėžė, kad šis straipsnis garantuoja asmens teisę būti parlamento nariu nuo išrinkimo į parlamentą ir neprarasti šios teisės. EŽTT pažymėjo, kad minėtos teisės nėra absoliučios, o aukštosios susitariančios šalys turi turėti veiksmų laisvę priim-damos sprendimus ir tvirtindamos konkrečią politikos kryptį šioje srityje, tačiau tie sprendimai neturi taip apriboti tų teisių, kad, paneigiant tautos teisę laisvai išsirinkti savo atstovus, būtų pakenkta pačiai tokios teisės esmei ir ji būtų panaikinta.

EŽTT taip pat pažymėjo, kad ankstesnės redakcijos Parlamento narių rinkimų įstatyme buvo nustatyta, jog išrinkto parlamento nario mandatas taptų negaliojantis, jeigu asmuo nustotų būti politinės partijos, pagal kurios sąrašą pateko į parlamentą, nariu, ir atkreipė dėmesį į tai, kad Serbijos Konstitucinis Teismas, panaikindamas šią nuostatą, pabrėžė, jog parlamento nariams įgaliojimus suteikia tauta, o ne jų partija. Atsižvelgdamas į tai, EŽTT pažymėjo, jog akivaizdu, kad tuo metu, kai buvo atimti pareiškėjų mandatai, Serbijos teisės sistemoje galiojo nuostata, kad parlamento nario mandatas priklauso asmeniškai parlamento nariui, o ne politinei partijai, pagal ku-rios sąrašą jis buvo išrinktas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, EŽTT konstatavo, jog pareiškėjo1 įgaliojimų nutraukimas prieštaravo Parlamento narių rinkimų įstatymui ir Serbijos parlamen-to statuto nuostatai, kad parlamento narys gali atsistatydinti tik asmeniškai įteikęs Parlamento pirmininkui atsistatydinimo pareiškimą. Todėl visa G. Paunovićiaus pri-verstinio atstatydinimo procedūra buvo pažeisti galioję vidaus teisės aktai, todėl ji pripažintina neteisėta ir pažeidžiančia Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnį.

Dėl Konvencijos 13 straipsnio, kuriuo įtvirtinta asmens teisė į veiksmingą teisi-nės gynybos priemonę, pažeidimo EŽTT pažymėjo, kad bylos, kuriose sprendžiami su rinkimų teise susiję po rinkimų kilę ginčai, kurie jau buvo nagrinėti nacionalinių teismų, nagrinėjamos tik Konvencijos Pirmojo protokolo kontekste. Tačiau tais atve-jais, kai po rinkimų kilę ginčai nebūna nagrinėti nacionalinių teismų, kaip, pasak EŽTT, yra šiuo atveju, EŽTT atskirai išnagrinėja situaciją ir Konvencijos 13 straips-nio kontekste. Atsižvelgdamas į G. Paunovićiaus argumentus, kad nei Serbijos Aukš-čiausiasis Teismas, nei Serbijos Konstitucinis Teismas nenagrinėjo pareiškėjo skundo iš esmės, EŽTT pripažino, jog Serbija pažeidė ir Konvencijos 13 straipsnį.

1 Bylos nagrinėjimo metu pareiškėja K. Milivojević iš teismo proceso pasitraukė.


Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, EŽTT vienbalsiai nusprendė pripažinti, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnis ir Konvencijos 13 straipsnio nuostatos buvo pažeistos, ir priteisė G. Paunovićiui 4 600 eurų materialinės žalos atlyginimą. Šioje byloje du teisėjai pareiškė atskirąsias nuomones: vienas teisėjas – pritariamąją nuomonę, kitas – nuomonę, kuria iš dalies prieštaraujama.


2016 m. birželio 23 d., byla Baka prieš Vengrijos Respubliką(Peticijos Nr. 20261/12)

DĖL PIRMALAIKIO VENGRIJOS RESPUBLIKOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO PIRMININKO

KADENCIJOS NUTRAUKIMO JAM PAREIŠKUS KRITIKĄ DĖL VENGRIJOS PAGRINDINIO ĮSTATYMO PAKEITIMŲ

Bylos fabula. Pareiškėjas Vengrijos pilietis András Baka, buvęs Europos Žmo-gaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) teisėjas (1991–2008 m.), 2009 m. Vengrijos par-lamento buvo išrinktas eiti Vengrijos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigas (pa-gal įgaliojimus Aukščiausiojo Teismo pirmininkas eina ir Nacionalinės teisingumo tarybos vadovo pareigas). Pagal tuometinį teisinį reguliavimą šias pareigas A. Baka turėjo eiti iki 2015 m. birželio mėn., tačiau jo, kaip Aukščiausiojo Teismo pirmininko, įgaliojimai buvo nutraukti anksčiau laiko, pareiškėjo teigimu, dėl jo pareikštos val-dančiosios koalicijos patvirtintų teisės aktų pataisų kritikos.

Pareiškėjo šešerių metų kadencija anksčiau laiko buvo nutraukta priėmus naują Pagrindinį Įstatymą, kuriame buvo nustatyta, kad yra įsteigiamas naujas teismas – Kuria, jis pakeičia iki tol veikusį Vengrijos Aukščiausiąjį Teismą. Pagrindiniame Įsta-tyme buvo nustatytos naujos Kuria’os pirmininko rinkimo sąlygos ir tvarka. Viena iš sąlygų – reikalavimas kandidatui į Kuria’os pirmininkus turėti ne mažiau kaip pen-kerių metų teisėjo darbo Vengrijos teismuose patirtį (tarptautiniuose teismuose įgyta kandidatų patirtis į šį laikotarpį nebuvo įskaičiuojama). Taip A. Bakai buvo užkirstas kelias kandidatuoti į Kuri’os pirmininko pareigas.

Bylos problema. Remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalimi (teisė į teismą), pareiškėjas EŽTT apskundė Vengrijos Respubliką, nes, priėmus naująjį Pagrindinį Įstatymą, jo, kaip Aukščiausiojo Teismo pirmininko, mandato galiojimas buvo nutrauktas anks-čiau laiko. Mandato netekęs būtent dėl minėtų konstitucinių pataisų, pareiškėjas ne-begalėjo skųsti susidariusios situacijos teismams, nes nebuvo teisinių galimybių teis-mine tvarka peržiūrėti konstitucinių pataisų.

Pareiškėjas, remdamasis Konvencijos 10 straipsniu (saviraiškos laisvė), taip pat teigė, kad yra pažeista jo saviraiškos laisvė, nes pašalinimas iš Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigų yra susijęs su anksčiau jo, kaip Aukščiausiojo Teismo pirmininko


60

ir Nacionalinės teisingumo tarybos vadovo, išsakyta kritika dėl tuo metu priimtų Pa-grindinio Įstatymo pataisų, susijusių su teisminės sistemos reforma.

Teismo argumentai ir sprendimas. Pirma, EŽTT Didžioji kolegija, vertindama, ar nagrinėjamoje situacijoje gali būti taikoma Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis (teisė į teisingą teismą), atsižvelgė į tai, kad pagal Vengrijos įstatymą, kurio pagrindu pa-reiškėjas buvo išrinktas, išrinkti teisėjai įgyja šešerių metų mandatą eiti šias pareigas. EŽTT pabrėžė, kad minėtame įstatyme nustatytas baigtinis teisėjų atleidimo pagrin-dų sąrašas. Prieš savo valią asmuo iš teisėjo pareigų gali būti atleidžiamas tik jeigu ne-kompetentingai vykdė savo funkcijas. EŽTT taip pat pažymėjo, kad iš pareigų atleis-tas teisėjas pagal Vengrijos įstatymus turi teisę skųsti tokį sprendimą. Atsižvelgdamas į ankstesnę savo praktiką, EŽTT nurodė, kad valstybės tarnautojams Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis gali būti netaikoma, jeigu tenkinamos dvi sąlygos: 1) naciona-liniame įstatyme yra aiškiai apibrėžta, kad tam tikras pareigas einantys tarnautojai negali skųsti su jų pareigomis susijusių veiksmų; 2) tokia teisės į teisingą teismą išim-tis turi būti pagrįsta ir pateisinama objektyviais valstybės interesais. Nagrinėdamas susiklosčiusią situaciją, EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad A. Baka neteko mandato, be kita ko, dėl naujojo Pagrindinio Įstatymo, įsigaliojusio 2012 m. sausio 1 d. Susiklos-čius tokiai situacijai, pareiškėjas neteko galimybės užginčyti priimto sprendimo tar-nautojų teisme, nors galiojant ankstesniam reguliavimui tokią teisę jis būtų turėjęs. Įvertinusi Vengrijos įstatymus tuo aspektu, ar iki įsigaliojant minėtoms Pagrindinio Įstatymo pataisoms kokie nors teisės aktai draudė pareiškėjui apskųsti sprendimą, kuriuo buvo nutrauktas jo mandato galiojimas, Didžioji kolegija nustatė, kad nebuvo jokios nuostatos, aiškiai įtvirtinančios draudimą pareiškėjui kreiptis į teismą. Nusta-tęs, kad pirmoji iš sąlygų, leidžiančių nukrypti nuo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, nebuvo tenkinta, EŽTT antrosios nenagrinėjo.

Vertindama pareiškėjo reikalavimus Konvencijos 10 straipsnio kontekste, Di-džioji kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas, atlikdamas savo profesines pareigas, ne kartą išreiškė nuomonę dėl įvairių teisės aktų pataisų. Atsižvelgdamas į įvykių visumą ir jų seką, būtent į tai, kad po minėtų A. Bakos pasisakymų iš jo buvo atimtas man-datas, EŽTT nustatė, kad tai yra prima facie įrodymas, jog yra tiesioginis ryšys tarp pareiškėjo viešai išreikštos nuomonės ir jo mandato panaikinimo. Įvertinęs tai, EŽTT konstatavo, kad, pirma laiko nutraukus A. Bakos mandato galiojimą, buvo pažeista jo saviraiškos laisvė.

Nors atėmus pareiškėjo mandatą ir buvo pažeista jo saviraiškos laisvė, pagal nu-sistovėjusią EŽTT praktiką valstybės kišimasis į saviraiškos laisvę gali būti pateisina-mas. Vengrijos vyriausybė teigė, kad tokiais įstatymų pakeitimais buvo siekiama tei-sėtų tikslų – sustiprinti teismų nepriklausomumą. Tačiau EŽTT su šiais argumentais nesutiko ir išaiškino, kad minėtos priemonės ne sustiprino teismų nepriklausomu-mą, o atvirkščiai, tik labiau apribojo teismų ir teisėjų veiklą, todėl yra nesuderinamos su siekiamu tikslu. Atsižvelgdamas į tai, EŽTT nustatė, kad pirmalaikis A. Bakos, kaip Aukščiausiojo Teismo pirmininko, mandato atėmimas prieštaravo siekiamam

60

ir Nacionalinės teisingumo tarybos vadovo, išsakyta kritika dėl tuo metu priimtų Pa-grindinio Įstatymo pataisų, susijusių su teisminės sistemos reforma.

Teismo argumentai ir sprendimas. Pirma, EŽTT Didžioji kolegija, vertindama, ar nagrinėjamoje situacijoje gali būti taikoma Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis (teisė į teisingą teismą), atsižvelgė į tai, kad pagal Vengrijos įstatymą, kurio pagrindu pa-reiškėjas buvo išrinktas, išrinkti teisėjai įgyja šešerių metų mandatą eiti šias pareigas. EŽTT pabrėžė, kad minėtame įstatyme nustatytas baigtinis teisėjų atleidimo pagrin-dų sąrašas. Prieš savo valią asmuo iš teisėjo pareigų gali būti atleidžiamas tik jeigu ne-kompetentingai vykdė savo funkcijas. EŽTT taip pat pažymėjo, kad iš pareigų atleis-tas teisėjas pagal Vengrijos įstatymus turi teisę skųsti tokį sprendimą. Atsižvelgdamas į ankstesnę savo praktiką, EŽTT nurodė, kad valstybės tarnautojams Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis gali būti netaikoma, jeigu tenkinamos dvi sąlygos: 1) naciona-liniame įstatyme yra aiškiai apibrėžta, kad tam tikras pareigas einantys tarnautojai negali skųsti su jų pareigomis susijusių veiksmų; 2) tokia teisės į teisingą teismą išim-tis turi būti pagrįsta ir pateisinama objektyviais valstybės interesais. Nagrinėdamas susiklosčiusią situaciją, EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad A. Baka neteko mandato, be kita ko, dėl naujojo Pagrindinio Įstatymo, įsigaliojusio 2012 m. sausio 1 d. Susiklos-čius tokiai situacijai, pareiškėjas neteko galimybės užginčyti priimto sprendimo tar-nautojų teisme, nors galiojant ankstesniam reguliavimui tokią teisę jis būtų turėjęs. Įvertinusi Vengrijos įstatymus tuo aspektu, ar iki įsigaliojant minėtoms Pagrindinio Įstatymo pataisoms kokie nors teisės aktai draudė pareiškėjui apskųsti sprendimą, kuriuo buvo nutrauktas jo mandato galiojimas, Didžioji kolegija nustatė, kad nebuvo jokios nuostatos, aiškiai įtvirtinančios draudimą pareiškėjui kreiptis į teismą. Nusta-tęs, kad pirmoji iš sąlygų, leidžiančių nukrypti nuo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, nebuvo tenkinta, EŽTT antrosios nenagrinėjo.

Vertindama pareiškėjo reikalavimus Konvencijos 10 straipsnio kontekste, Di-džioji kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas, atlikdamas savo profesines pareigas, ne kartą išreiškė nuomonę dėl įvairių teisės aktų pataisų. Atsižvelgdamas į įvykių visumą ir jų seką, būtent į tai, kad po minėtų A. Bakos pasisakymų iš jo buvo atimtas man-datas, EŽTT nustatė, kad tai yra prima facie įrodymas, jog yra tiesioginis ryšys tarp pareiškėjo viešai išreikštos nuomonės ir jo mandato panaikinimo. Įvertinęs tai, EŽTT konstatavo, kad, pirma laiko nutraukus A. Bakos mandato galiojimą, buvo pažeista jo saviraiškos laisvė.

Nors atėmus pareiškėjo mandatą ir buvo pažeista jo saviraiškos laisvė, pagal nu-sistovėjusią EŽTT praktiką valstybės kišimasis į saviraiškos laisvę gali būti pateisina-mas. Vengrijos vyriausybė teigė, kad tokiais įstatymų pakeitimais buvo siekiama tei-sėtų tikslų – sustiprinti teismų nepriklausomumą. Tačiau EŽTT su šiais argumentais nesutiko ir išaiškino, kad minėtos priemonės ne sustiprino teismų nepriklausomu-mą, o atvirkščiai, tik labiau apribojo teismų ir teisėjų veiklą, todėl yra nesuderinamos su siekiamu tikslu. Atsižvelgdamas į tai, EŽTT nustatė, kad pirmalaikis A. Bakos, kaip Aukščiausiojo Teismo pirmininko, mandato atėmimas prieštaravo siekiamam


tikslui užtikrinti teismų sistemos nepriklausomumą. Didžioji kolegija taip pat pažy-mėjo, kad toks teisėjo atleidimas anksčiau laiko ne tik pareiškėjui, bet ir kitiems teisė-jams neabejotinai turėjo neigiamą atgrasomą poveikį – skatino nedalyvauti viešuose debatuose ir nereikšti nuomonės dėl įstatymų pataisų.

Remdamasis šiais argumentais, EŽTT nutarė, kad Vengrijos Respublika pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir 10 straipsnį. Šioje byloje du Didžiosios kolegijos teisėjai išreiškė jungtinę pritariamąją nuomonę, o vienas teisėjas – nuomonę, kuria iš dalies prieštaraujama.

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO SPRENDIMAS2016 m. liepos 12 d., byla Rubanas prieš Ukrainą

(Peticija Nr. 8927/11)DĖL ŠVELNESNIO BAUDŽIAMOJO ĮSTATYMO TAIKYMO

Bylos fabula. Pareiškėjui Vladimirui Rubanui, 2010 m. nuteistam už labai sun-kius nusikaltimus, buvo paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Šių nusi-kaltimų padarymo metu (1996 m.) galiojusiame Ukrainos baudžiamajame kodekse (toliau – BK) už juos buvo numatyta mirties bausmė. Ukrainos Konstitucinis Teismas 1999 m. pripažino, kad mirties bausmę reglamentuojančios BK nuostatos prieštarau-ja Konstitucijai, todėl 2000 m. buvo priimtas BK pakeitimas, kuriuo vietoj mirties bausmės buvo nustatytas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nagrinėjant baudžiamą-ją bylą Ukrainos Aukščiausiajame Teisme pareiškėjas įrodinėjo, kad jam turėjo būti taikomas tris mėnesius tarp šio Konstitucinio Teismo sprendimo įsigaliojimo ir BK pakeitimo priėmimo galiojęs baudžiamasis įstatymas, kuriame už jam inkriminuotą nusikaltimą buvo numatyta švelnesnė bausmė – 15 metų laisvės atėmimas.

Bylos problema. Pareiškėjas skundėsi, kad buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pa-grindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 7 straipsnis, nes nebuvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kuriame už jo padarytą nusikaltimą buvo numa-tyta švelniausia baudžiamoji atsakomybė.

Teismo argumentai ir sprendimas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) priminė Konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintą principą, kad baudžiamasis įsta-tymas negali būti plačiau aiškinamas siekiant pabloginti kaltinamojo padėtį. Jeigu nusikaltimo padarymo metu galiojusiame baudžiamajame įstatyme ir vėlesniuose baudžiamuosiuose įstatymuose, priimtuose iki galutinio nuosprendžio paskelbimo, numatyta skirtinga baudžiamoji atsakomybė už tam tikrą nusikaltimą, teismas turi taikyti kaltinamajam palankiausią įstatymą.

EŽTT pažymėjo, kad byloje ginčas buvo ne dėl baudžiamojo įstatymo atgali-nio veikimo principo, bet dėl BK, galiojusio tuos tris mėnesius, kai mirties bausmė buvo panaikinta, o laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė dar nebuvo nustatyta, nuostatų aiškinimo. Pasak EŽTT, šis trijų mėnesių laiko tarpas nebuvo nustatytas


62

apgalvotai. EŽTT nenustatė, kad Ukrainos įstatymų leidėjas ar apskritai valstybė nu-rodytu laikotarpiu siekė sušvelninti baudžiamąją atsakomybę už nužudymą sunki-nančiomis aplinkybėmis tokiu mastu, kokiu nurodė pareiškėjas. EŽTT vietoj mirties bausmės nustatytą laisvės atėmimą iki gyvos galvos įvertino kaip proporcingą pada-rytam nusikaltimui ir švelnesnę bausmę.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, EŽTT pripažino, kad pareiškėjui buvo pri-taikyta švelnesnė bausmė, todėl Konvencijos 7 straipsnis nebuvo pažeistas.

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO SPRENDIMAS2016 m. rugsėjo 20 d., byla Kondrulinas prieš Rusiją

(Peticija Nr. 12987/15)DĖL TINKAMŲ GYDYMO SĄLYGŲ ATLIEKANT

LAISVĖS ATĖMIMO BAUSMĘ

Bylos fabula. Pareiškėjas Vladimiras Kondrulinas buvo 1953 m. gimęs Rusijos pilietis, atlikęs 13 metų laisvės atėmimo bausmę. 2014 m. vasario mėn. jam buvo diagnozuotas prostatos vėžys. 2014 m. spalio mėn. šią diagnozę patvirtino gydytojų grupė, tikrinusi V. Kondrulino būklę pagal tai, ar jo liga patenka į Rusijos vyriausybės dekretu patvirtintą sąrašą tų ligų, dėl kurių gali būti sutrumpintas laisvės atėmimo bausmės laikas. Gydytojų grupė pateikė išvadą, kad pareiškėjo liga patenka į šį sąrašą. 2015 m. sausio mėn. vykusiame teismo posėdyje svarstyta galimybė sutrumpintiV. Kondrulinui bausmės laiką. Pareiškėją gydęs gydytojas paliudijo, kad nuo 2014 m. jo būklė smarkiai pablogėjo. Tačiau teismas pareiškėjo prašymą atmetė, konstatavęs, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuteistasis nepakankamai pasitaisė, o būtiną gydymą jis gali gauti ir kalėjimų sistemoje. 2015 m. kovo mėn. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) nusprendė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal EŽTT reglamento 39 punktą ir Rusijos vyriausybei nurodė, kad nepriklausomi ekspertai nedelsiant privalo įvertinti V. Kondrulino sveikatos būklę pagal šiuos krite-rijus: ar kalėjimo ligoninėje gaunamas gydymas yra pakankamas; ar nereikėtų jo per-kelti į specializuotą, ne kaliniams skirtą, ligoninę; ar jo būklė apskritai suderinama su įkalinimo sąlygomis. 2015 m. balandžio mėn. Rusijos vyriausybė pateikė atsakymą, kad kalėjimo ligoninėje teikiamas gydymas atitinka V. Kondrulino poreikius. Rusijos vyriausybei nepasirūpinus nepriklausomu medicininiu tyrimu, pareiškėjo advokatas pakvietė du nepriklausomus gydytojus įvertinti ligonio sveikatos būklę ir gydymo tinkamumą. Gydytojų pateiktoje ataskaitoje teigiama, kad gydymas kalėjimo ligo-ninėje nėra pakankamas. Pareiškėjo būklė vis prastėjo, ir 2015 m. rugsėjo 15 d. jis mirė nuo vėžio. V. Kondrulino advokatas bandė inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl savo kliento mirties aplinkybių, tačiau 2015 m. spalio mėn. buvo atsisakyta jį pradėti.

Bylos problema. Pareiškėjas, remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsniu, skundėsi, kad jo gydymas kalėjimo ligoninėje buvo netinkamas ir sukėlė jam dideles fizines ir psichologines

62

apgalvotai. EŽTT nenustatė, kad Ukrainos įstatymų leidėjas ar apskritai valstybė nu-rodytu laikotarpiu siekė sušvelninti baudžiamąją atsakomybę už nužudymą sunki-nančiomis aplinkybėmis tokiu mastu, kokiu nurodė pareiškėjas. EŽTT vietoj mirties bausmės nustatytą laisvės atėmimą iki gyvos galvos įvertino kaip proporcingą pada-rytam nusikaltimui ir švelnesnę bausmę.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, EŽTT pripažino, kad pareiškėjui buvo pri-taikyta švelnesnė bausmė, todėl Konvencijos 7 straipsnis nebuvo pažeistas.

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO SPRENDIMAS2016 m. rugsėjo 20 d., byla Kondrulinas prieš Rusiją

(Peticija Nr. 12987/15)DĖL TINKAMŲ GYDYMO SĄLYGŲ ATLIEKANT

LAISVĖS ATĖMIMO BAUSMĘ

Bylos fabula. Pareiškėjas Vladimiras Kondrulinas buvo 1953 m. gimęs Rusijos pilietis, atlikęs 13 metų laisvės atėmimo bausmę. 2014 m. vasario mėn. jam buvo diagnozuotas prostatos vėžys. 2014 m. spalio mėn. šią diagnozę patvirtino gydytojų grupė, tikrinusi V. Kondrulino būklę pagal tai, ar jo liga patenka į Rusijos vyriausybės dekretu patvirtintą sąrašą tų ligų, dėl kurių gali būti sutrumpintas laisvės atėmimo bausmės laikas. Gydytojų grupė pateikė išvadą, kad pareiškėjo liga patenka į šį sąrašą. 2015 m. sausio mėn. vykusiame teismo posėdyje svarstyta galimybė sutrumpintiV. Kondrulinui bausmės laiką. Pareiškėją gydęs gydytojas paliudijo, kad nuo 2014 m. jo būklė smarkiai pablogėjo. Tačiau teismas pareiškėjo prašymą atmetė, konstatavęs, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuteistasis nepakankamai pasitaisė, o būtiną gydymą jis gali gauti ir kalėjimų sistemoje. 2015 m. kovo mėn. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) nusprendė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal EŽTT reglamento 39 punktą ir Rusijos vyriausybei nurodė, kad nepriklausomi ekspertai nedelsiant privalo įvertinti V. Kondrulino sveikatos būklę pagal šiuos krite-rijus: ar kalėjimo ligoninėje gaunamas gydymas yra pakankamas; ar nereikėtų jo per-kelti į specializuotą, ne kaliniams skirtą, ligoninę; ar jo būklė apskritai suderinama su įkalinimo sąlygomis. 2015 m. balandžio mėn. Rusijos vyriausybė pateikė atsakymą, kad kalėjimo ligoninėje teikiamas gydymas atitinka V. Kondrulino poreikius. Rusijos vyriausybei nepasirūpinus nepriklausomu medicininiu tyrimu, pareiškėjo advokatas pakvietė du nepriklausomus gydytojus įvertinti ligonio sveikatos būklę ir gydymo tinkamumą. Gydytojų pateiktoje ataskaitoje teigiama, kad gydymas kalėjimo ligo-ninėje nėra pakankamas. Pareiškėjo būklė vis prastėjo, ir 2015 m. rugsėjo 15 d. jis mirė nuo vėžio. V. Kondrulino advokatas bandė inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl savo kliento mirties aplinkybių, tačiau 2015 m. spalio mėn. buvo atsisakyta jį pradėti.

Bylos problema. Pareiškėjas, remdamasis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsniu, skundėsi, kad jo gydymas kalėjimo ligoninėje buvo netinkamas ir sukėlė jam dideles fizines ir psichologines


kančias. Pareiškėjas taip pat skundėsi, jog Rusijos vyriausybė nepasirūpino, kad ne-priklausomų gydytojų komisija atliktų patikrinimą, ir neįvykdė EŽTT nustatytų lai-kinųjų apsaugos priemonių (Konvencijos 34 straipsnis).

Teismo argumentai ir sprendimas. Visų pirma EŽTT atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas V. Kondrulinas mirė įkalinimo įstaigoje ir neturėjo jokių žinomų gi-minaičių, todėl, atsižvelgdamas į ypatingas bylos aplinkybes ir kaltinimų rimtumą, glaudų pareiškėjo ir viso proceso metu jam atstovavusios Rusijos nevyriausybinės organizacijos AGORA, kovojančios dėl žmogaus teisių, ryšį, EŽTT nusprendė leisti šios organizacijos teisininkams atstovauti pareiškėjo V. Kondrulino interesams po jo mirties. EŽTT pažymėjo, kad kitokiu atveju valstybė galėtų išvengti atsakomybės už Konvencijos pažeidimus.

EŽTT pažymėjo, jog Rusijos vyriausybės pateiktos medicininės išvados neįrodo, kad pareiškėjas buvo tinkamai gydomas. Jo būklės medicininis įvertinimas 2014 m. apsiribojo vertinimu pagal minėtą Rusijos vyriausybės dekretu patvirtintą ligų, dėl kurių gali būti sutrumpintas laisvės atėmimo bausmės laikas, sąrašą. Atliekant šį ty-rimą V. Kondrulino būklė nebuvo vertinama atsietai nuo šio sąrašo, taip pat nebu-vo vertinamas poreikis perkelti jį į specializuotą ligoninę. Vertindamas faktą, kad, kalbant apie EŽTT nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, Rusijos vyriausybė pati pateikė atsakymą dėl pareiškėjo būklės, EŽTT taip pat konstatavo, kad ji negali pakeisti nepriklausomų ekspertų komisijos. Taigi valstybė pažeidė pačią laikinosios apsaugos priemonės esmę, nes, gavęs nepriklausomų ekspertų nuomonę, EŽTT būtų turėjęs galimybę objektyviai įvertinti, ar reikia užkirsti kelią tolesnėms V. Kondrulino fizinėms ir psichologinėms kančioms. Atsižvelgęs į tai, EŽTT konstatavo, kad valsty-bė neįvykdė jai nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių ir dėl to pažeidė Konvencijos 34 straipsnyje įtvirtintą įpareigojimą netrukdyti pasinaudoti individualios peticijos teise.

Be to, įvertinęs byloje turimą medžiagą, EŽTT pažymėjo, kad diagnozė V. Kon-drulinui buvo nustatyta pavėluotai, jam nebuvo sudaryta sąlygų gauti reikiamą gydy-mą. EŽTT taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad net pareiškėjo gydytojui teisme paliudi-jus, jog jo būklė nesuderinama su įkalinimo sąlygomis, jis nebuvo perkeltas į jo porei-kius atitinkančią ligoninę. Atsižvelgęs į tai, EŽTT konstatavo, kad tokie veiksmai pa-žeidė pareiškėjo V. Kondrulino orumą, taigi buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.


1992 METŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS ESMĖ IR

PAGRINDINIAI BRUOŽAI

Prof. dr. Juozas ŽILYSLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas, pirmininkas (1993–1999)

Vertinant Lietuvos Respublikos Konstituciją istoriniame kontekste, pažymėtina, kad ji buvo priimta tuo laikotarpiu, kuris lyginamojoje konstitucinėje teisėje įvardija-mas kaip pasaulinės konstitucinės raidos ketvirtasis etapas. Šiam etapui, prasidėjusiam praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, būdingas totalitarinių režimų žlugimas Vidurio ir Rytų Europoje. Politinį ir socialinį virsmą lėmė tautų siekis išsivaduoti iš So-vietų Sąjungos imperijos priespaudos ir diktato. Būtent tada šioje Europos dalyje gimė naujos konstitucijos, kurios reiškė socialistinių konstitucinių sistemų pabaigą Europoje.

Vykdant konstitucines reformas vadovautasi tvariomis konstitucinėmis ver-tybėmis, brendusiomis ilgaamžėje tautų kovoje dėl demokratijos ir laisvės. Naujos konstitucijos buvo grindžiamos demokratinio konstitucionalizmo raidos patirtimi, o valstybėse, kuriose jau gyvavo konstitucinio reguliavimo tradicijos, – ir nacionaliniu teisiniu paveldu.

Konstitucijų kūrėjai, atsižvelgdami į dramatišką istorinę patirtį, siekė sukurti valstybės valdžios struktūrą, galinčią užtikrinti demokratinį vyksmą. Vadovaujan-tis valdžių padalijimo principu ieškota politinių, socialinių, teisinių mechanizmų atstovaujamosios institucijos, t. y. parlamento, ir vykdomosios valdžios galioms ir atsvaroms suderinti. Turint galvoje tai, kad beveik visose Vidurio ir Rytų Europos šalyse buvo steigiamas ar atkuriamas konstitucinis prezidento institutas, įtemptai po-lemizuota apie valstybės vadovo vaidmenį politinėje sistemoje. Visur vyko teisminės valdžios reforma, kuria siekta užtikrinti politines, teisines sąlygas veikti nepriklau-somam teismui. Šiose šalyse įsteigti konstituciniai teismai, kurių priedermė – užti-krinti, kad konstitucinės normos būtų ne politinės abstrakcijos, bet realus valstybės ir visuomenės funkcionavimo veiksnys. Taigi teisinės valstybės principui, kaip demo-kratijos pradui, teikta ypatinga reikšmė.

Panašus procesas vyko ir Lietuvoje. Jo pasekmė – Lietuvos Respublikos Konsti-tucijos priėmimas, ženklinantis naują nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos vals-tybės konstitucingumo raidos etapą.

Šioje Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

1992 METŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS ESMĖ IR

PAGRINDINIAI BRUOŽAI

Prof. dr. Juozas ŽILYSLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas, pirmininkas (1993–1999)

Vertinant Lietuvos Respublikos Konstituciją istoriniame kontekste, pažymėtina, kad ji buvo priimta tuo laikotarpiu, kuris lyginamojoje konstitucinėje teisėje įvardija-mas kaip pasaulinės konstitucinės raidos ketvirtasis etapas. Šiam etapui, prasidėjusiam praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, būdingas totalitarinių režimų žlugimas Vidurio ir Rytų Europoje. Politinį ir socialinį virsmą lėmė tautų siekis išsivaduoti iš So-vietų Sąjungos imperijos priespaudos ir diktato. Būtent tada šioje Europos dalyje gimė naujos konstitucijos, kurios reiškė socialistinių konstitucinių sistemų pabaigą Europoje.

Vykdant konstitucines reformas vadovautasi tvariomis konstitucinėmis ver-tybėmis, brendusiomis ilgaamžėje tautų kovoje dėl demokratijos ir laisvės. Naujos konstitucijos buvo grindžiamos demokratinio konstitucionalizmo raidos patirtimi, o valstybėse, kuriose jau gyvavo konstitucinio reguliavimo tradicijos, – ir nacionaliniu teisiniu paveldu.

Konstitucijų kūrėjai, atsižvelgdami į dramatišką istorinę patirtį, siekė sukurti valstybės valdžios struktūrą, galinčią užtikrinti demokratinį vyksmą. Vadovaujan-tis valdžių padalijimo principu ieškota politinių, socialinių, teisinių mechanizmų atstovaujamosios institucijos, t. y. parlamento, ir vykdomosios valdžios galioms ir atsvaroms suderinti. Turint galvoje tai, kad beveik visose Vidurio ir Rytų Europos šalyse buvo steigiamas ar atkuriamas konstitucinis prezidento institutas, įtemptai po-lemizuota apie valstybės vadovo vaidmenį politinėje sistemoje. Visur vyko teisminės valdžios reforma, kuria siekta užtikrinti politines, teisines sąlygas veikti nepriklau-somam teismui. Šiose šalyse įsteigti konstituciniai teismai, kurių priedermė – užti-krinti, kad konstitucinės normos būtų ne politinės abstrakcijos, bet realus valstybės ir visuomenės funkcionavimo veiksnys. Taigi teisinės valstybės principui, kaip demo-kratijos pradui, teikta ypatinga reikšmė.

Panašus procesas vyko ir Lietuvoje. Jo pasekmė – Lietuvos Respublikos Konsti-tucijos priėmimas, ženklinantis naują nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos vals-tybės konstitucingumo raidos etapą.

Šioje Konstitucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų Lietuvos Respublikos piliečių demokratiškai prisiimtas įsipareigojimas dabartinei ir būsimosioms kartoms

MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

◆ 1992 METŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS ESMĖ IR PAGRINDINIAI BRUOŽAI 65

gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas pamatines taisykles ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, sprendimų teisėtumas, žmogaus teisės ir lais-vės. Ši Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, pa-grįsta universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu, pagarba tei-sei ir teisės viešpatavimui, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnau-ti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu1.

KONSTITUCIJOS PRINCIPAI IR KITOS TEISINĖS YPATYBĖS

Konstitucijos principai yra besąlygiškai susiję su visa konstitucinio reguliavi-mo materija, jie – svarbus veiksnys, atskleidžiantis šios materijos vientisumą. Kitaip sakant, konstituciniai principai lemia visą teisinę sandarą, apibrėžia jos vertybines orientacijas2.

Konstitucija kaip teisinė realybė suvokiama ne tik kaip tekstas, ne tik kaip ekspli-citinės nuostatos, suformuluotos šiame tekste. Ji laikoma sudėtingesniu politiniu, tei-siniu reiškiniu jau vien todėl, kad, be grafiškai išreikštų ir turinčių konkrečią kalbinę išraišką normų (nuostatų), joje yra konstitucinių principų. Konstitucinėje jurispru-dencijoje konstatuojama, kad vieni konstituciniai principai yra įtvirtinti expressis ver-bis suformuluotose konstitucinėse normose, kiti, nors jose ir neįtvirtinti, išvedami iš konstitucinių normų visumos ir Konstitucijos prasmės3.

Konstituciniai principai gali būti traktuojami kaip esminis veiksnys, lemiantis konstitucinės norminės materijos prigimtį ir pobūdį, tartum sulydantis visas konsti-tucines normas į vientisą organišką sistemą. Taip užtikrinamas konstitucinio regulia-vimo neprieštaringumas ir nuoseklumas.

Mokslo koncepcijose klasifikuojant konstitucinius principus išskiriami pirmi-niai, sudėtiniai ir išvestiniai principai. Pirminiais principais laikomi tie, kurie tiesiogiai expressis verbis įtvirtinti Konstitucijoje. Tokiais laikytini Lietuvos valstybės teritorijos vientisumo (10 straipsnis), valstybinės lietuvių kalbos (14 straipsnis), žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio (18 straipsnis) principai. Prie jų priskirtinos ir kons-titucinės nuostatos, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, suverenitetas priklauso Tautai (2 straipsnis), niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių (3 straipsnis) ir t. t.

Sudėtiniai principai atsispindi įvairiose konstitucinėse nuostatose. Antai Kons-titucijos viršenybės principas, nors konkrečia kalbine raiška Konstitucijos tekste ir

1 Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2004, Nr. 85-3094. 2 Plačiau apie tai žr. KŪRIS, E. Lietuvos Respublikos Konstitucijos principai. Iš Lietuvos konstitucinė

teisė. 2-as leidimas. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2002, p. 201–272.3 Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2004, Nr. 85-3094; Konstitu-

cinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas. Ibid., 2004, Nr. 181-6708.3 Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2004, Nr. 85-3094; Konstitu-

cinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas. Ibid., 2004, Nr. 181-6708.

Prof. dr. Juozas ŽILYS ◆66

neapibrėžtas, yra išreikštas daugelyje konstitucinių nuostatų: negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai (7 straipsnio 1 dalis); svarbiausi valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu (9 straipsnio 1 dalis); valdžios galias riboja Konstitucija (5 straipsnio 2 dalis); teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (109 straipsnio 1 dalis).

Išvestiniais principais laikomi principai, tiesiogiai Konstitucijoje neįtvirtinti, tačiau kylantys iš konstitucinių normų turinio ir pačioje Konstitucijoje apibrėžtų kitų principų. Šie konstituciniai dėsniai visapusiškai išskleidžiami konstitucinėje ju-risprudencijoje, t. y. oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje, kurią formuoja Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Antai Konstitucijoje valstybės valdžių padalijimo principas formaliai neapibrėžtas, tačiau konstitucinės justicijos bylose Konstitucinis Teismas, įvertinęs konstitucinės materijos visumą, konstatuoja, kad būtent šis dės-nis yra esminis ir įtvirtinantis valstybės valdžių organizavimo politinius, teisinius pagrindus4.

Konstitucinėje teisėje atrandami bei postuluojami koordinaciniai ir determina-ciniai principai. Pirmieji suponuoja tai, kad konstitucines normas vienija nuosekli, logiška sistema, kurią lemia ir bendresnio turinio apibūdinimai. Pavyzdys – Konsti-tucijos preambulėje skelbiamas teisinės valstybės principas. Determinaciniai princi-pai reikšmingi tuo, kad nustato esminius kitų teisės sričių veikimo dėsnius. Antai pa-skelbus, kad žmogaus asmuo neliečiamas (21 straipsnio 1 dalis), kituose įstatymuose sukonkretinamos šios teisės įgyvendinimo garantijos. Konstitucijoje deklaravus, kad nuosavybė neliečiama, ordinarinėje teisėje atskleidžiamos šio siekio įgyvendinimo teisinės formos.

Konstitucijos viršenybė teisinėje sistemoje. Konstitucija yra pagrindinis šalies įsta-tymas, aukščiausioji Lietuvos teisė, valstybinės bendruomenės funkcionavimo nor-minis pamatas. Ji – svarbiausias nacionalinės teisės šaltinis, kuriuo pagrįstas Lietuvos teisės sistemos veikimas. Taigi Konstitucija yra Lietuvos teisės branduolys, reikšmin-giausias politinis teisinis veiksnys, lemiantis ir teisės taikymo konkrečiuose politi-niuose, socialiniuose santykiuose praktiką.

Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą, nes niekam neleidžiama jos pažeisti. Tai reiškia, kad konstitucinė tvarka turi būti ginama, o pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, įgalinantį nustatyti, ar teisės aktai neprieš-tarauja jai. Šiuo atžvilgiu Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo – universalaus konstitucinio dėsnio, kuriuo grindžiama Lietuvos teisinė sistema ir pati Konstitucija. Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad pažeidžiamas ir teisinės valstybės principas5.

Konstitucijoje ne tik nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas teisės ak-tas, priešingas Konstitucijai, bet ir numatytas Konstitucijos apsaugos teisinis

4 Konstitucinio Teismo 1998 m. balandžio 21 d. nutarimas. Ibid., 1998, Nr. 39-1044.5 Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas. Ibid., 2002, Nr. 19-828.


neapibrėžtas, yra išreikštas daugelyje konstitucinių nuostatų: negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai (7 straipsnio 1 dalis); svarbiausi valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu (9 straipsnio 1 dalis); valdžios galias riboja Konstitucija (5 straipsnio 2 dalis); teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (109 straipsnio 1 dalis).

Išvestiniais principais laikomi principai, tiesiogiai Konstitucijoje neįtvirtinti, tačiau kylantys iš konstitucinių normų turinio ir pačioje Konstitucijoje apibrėžtų kitų principų. Šie konstituciniai dėsniai visapusiškai išskleidžiami konstitucinėje ju-risprudencijoje, t. y. oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje, kurią formuoja Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Antai Konstitucijoje valstybės valdžių padalijimo principas formaliai neapibrėžtas, tačiau konstitucinės justicijos bylose Konstitucinis Teismas, įvertinęs konstitucinės materijos visumą, konstatuoja, kad būtent šis dės-nis yra esminis ir įtvirtinantis valstybės valdžių organizavimo politinius, teisinius pagrindus4.

Konstitucinėje teisėje atrandami bei postuluojami koordinaciniai ir determina-ciniai principai. Pirmieji suponuoja tai, kad konstitucines normas vienija nuosekli, logiška sistema, kurią lemia ir bendresnio turinio apibūdinimai. Pavyzdys – Konsti-tucijos preambulėje skelbiamas teisinės valstybės principas. Determinaciniai princi-pai reikšmingi tuo, kad nustato esminius kitų teisės sričių veikimo dėsnius. Antai pa-skelbus, kad žmogaus asmuo neliečiamas (21 straipsnio 1 dalis), kituose įstatymuose sukonkretinamos šios teisės įgyvendinimo garantijos. Konstitucijoje deklaravus, kad nuosavybė neliečiama, ordinarinėje teisėje atskleidžiamos šio siekio įgyvendinimo teisinės formos.

Konstitucijos viršenybė teisinėje sistemoje. Konstitucija yra pagrindinis šalies įsta-tymas, aukščiausioji Lietuvos teisė, valstybinės bendruomenės funkcionavimo nor-minis pamatas. Ji – svarbiausias nacionalinės teisės šaltinis, kuriuo pagrįstas Lietuvos teisės sistemos veikimas. Taigi Konstitucija yra Lietuvos teisės branduolys, reikšmin-giausias politinis teisinis veiksnys, lemiantis ir teisės taikymo konkrečiuose politi-niuose, socialiniuose santykiuose praktiką.

Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą, nes niekam neleidžiama jos pažeisti. Tai reiškia, kad konstitucinė tvarka turi būti ginama, o pati Konstitucija įtvirtina mechanizmą, įgalinantį nustatyti, ar teisės aktai neprieš-tarauja jai. Šiuo atžvilgiu Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo – universalaus konstitucinio dėsnio, kuriuo grindžiama Lietuvos teisinė sistema ir pati Konstitucija. Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad pažeidžiamas ir teisinės valstybės principas5.

Konstitucijoje ne tik nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas teisės ak-tas, priešingas Konstitucijai, bet ir numatytas Konstitucijos apsaugos teisinis

4 Konstitucinio Teismo 1998 m. balandžio 21 d. nutarimas. Ibid., 1998, Nr. 39-1044.5 Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas. Ibid., 2002, Nr. 19-828.


mechanizmas. Teisės aktų teisėtumas suponuoja tai, kad visi įstatymų leidybos pro-ceso dalyviai rengiamus ir priimamus teisės aktus privalo derinti su Konstitucija. Lietuvoje nevykdoma rengiamų teisės aktų projektų teisėtumo išankstinė kontrolė, tačiau veikia vėlesnioji kontrolė, t. y. jau priimtų ir įsigaliojusių įstatymų ir kitų teisės aktų atitikties Konstitucijai patikra.

Konstitucijos stabilumas. Ši Konstitucijos savybė siejasi su Konstitucijos viršeny-bės principu, nes konstitucinio reguliavimo tvarumas yra viena svarbiausių konstitu-cinių vertybių. Kadangi Lietuvos valstybės teisės aktų hierarchijoje Konstitucijai, kaip aukščiausios galios aktui, tenka ypatingas vaidmuo, Konstitucijos kūrėjai siekė visų pirma užtikrinti konstitucinio teksto stabilumą. Šis tikslas išreikštas nustačius specia-lias Konstitucijos keitimo ir papildymo naujomis nuostatomis normas ir procedūras.

Nelanksčių (griežtų) konstitucijų kategorijai Konstitucija priskiriama jau vien to-dėl, kad sumanymo keisti ar papildyti ją teisę turi ne visi subjektai, turintys tradicinę įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, o tik ne mažesnė kaip 1/4 Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkėjų. Nepaprastosios padėties ar karo atveju Konstituci-ja iš viso negali būti taisoma.

Konstitucijos pataisų projektai turi būti svarstomi ir Seime dėl jų balsuojama du kartus. Tarp šių balsavimų daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstaty-mas, kuriuo keičiama Konstitucija, laikomas priimtu, jeigu per kiekvieną balsavimą už tai balsuoja ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių. Nepriimta Konstitucijos pataisa iš naujo svarstyti Seimui gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų.

Dar sudėtingesne tvarka, tik referendumu, gali būti pakeistos Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“ ir XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatos.

Ypatinga teisinė apsauga numatyta Konstitucijos 1 straipsniui, kuriame nusta-tyta, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Ši konsti-tucinė norma gali būti koreguojama tik referendumu ir tik tuo atveju, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę.

Vienas svarbiausių teisinių veiksnių, užtikrinančių Konstitucijos tvarumą, yra konstitucinė jurisprudencija. Oficialioji konstitucinė doktrina, formuojama Kons-titucinio Teismo aktuose, leidžia atskleisti giluminį Konstitucijos potencialą nekei-čiant jos teksto, kartu pritaikyti ją prie socialinio gyvenimo pokyčių, užtikrinti jos gyvybingumą. Taigi konstitucinės justicijos bylose aiškinant Konstitucijos principų, normų turinį, surandant ir atskleidžiant tikrąsias jų prasmes yra mažinamas poreikis kištis į jos tekstą.

Konstitucinėje jurisprudencijoje nuolatos pabrėžiamas Konstitucijos stabilumas kaip jos vertybė, užtikrinanti valstybės tęstinumą, pagarbą konstitucinei santvarkai ir teisei, Konstitucijoje paskelbtų lietuvių tautos siekių, kuriais grindžiama Konsti-tucija, įgyvendinimą. Konstitucijos tekstas neturi būti koreguojamas vien pasikeitus terminijai ar kokiems nors teisiškai reguliuotiniems visuomeniniams santykiams6.

6 Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas. Ibid., 2006, Nr. 36-1292.


Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad kiekviena Konstitucijos pataisa, jos teksto kore-gavimas turi būti pagrindžiamas svariais argumentais ir motyvais, o ne trumpalai-kiais politiniais interesais.

Konstitucijos vientisumas – vienas esminių konstitucinio reguliavimo bruožų. Konstitucijos 6 straipsnyje įtvirtinant, kad „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai tai-komas aktas“, įvardijamas ne tik teorinio pobūdžio Konstitucijos pradmuo. Ši nuo-stata įgyja praktinę reikšmę politinėje, socialinėje, teisinėje tikrovėje įgyvendinant konstitucinius principus ir taikant konstitucines normas.

Konstitucijos vientisumas suponuoja tai, kad konstitucinės nuostatos yra tar-pusavyje susijusios ne tik formaliai, pagal išdėstymo struktūrą, bet ir pagal turinį. Taigi Konstitucijos preambulė, jos skirsniai ir straipsniai sudaro prasmingą Konsti-tucijos visumą7. Nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, antraip būtų iškreipta ir viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra. Pažymėtina ir tai, kad konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, antraip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje8.

Konstitucijos vientisumo dėsnis aprėpia ne tik jos struktūrines dalis ir jas su-darančias normas, bet ir konstitucinius principus. Per konstitucinius principus atsi-skleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta įtvirtino Konstitucijoje pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kal-binę išraišką. Tarp konstitucinių principų ir normų, Konstitucijos dvasios ir raidės nėra priešpriešos9. Būtent tokia Konstitucijos samprata vyrauja mokslo doktrinoje ir plėtojama konstitucinėje jurisprudencijoje oficialiai aiškinant konstitucinių nuostatų sąveiką ir visuminį konstitucinį reguliavimą.

Konstitucinėje jurisprudencijoje Konstitucija laikoma aukščiausiąja teise be konstitucinio reguliavimo pertrūkių. Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad joje negali būti ir nėra spra-gų10. Tai reiškia, kad konstitucinė teisė šiuo atžvilgiu skiriasi nuo ordinarinės teisės sistemos, kurioje gali rastis teisės spraga arba legislatyvinė omisija, kuri reiškia, kad nors atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas nėra nustatytas teisės aktuose, tačiau jo poreikis yra ir jis turi būti nustatytas, nes to reikalauja aukštesnės galios teisės aktas arba pati Konstitucija11.

Vadinasi, kadangi Konstitucija yra be spragų, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai požiūriu.

7 Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada. Ibid., 1995, Nr. 9-199.8 Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas. Ibid., 2001, Nr. 62-2276.9 Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas. Ibid., 2004, Nr. 85-3094.10 Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas. Ibid., 2004, Nr. 181-6708.11 Konstitucinio Teismo 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimas. Ibid., 2008, Nr. 130-4993.


Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad kiekviena Konstitucijos pataisa, jos teksto kore-gavimas turi būti pagrindžiamas svariais argumentais ir motyvais, o ne trumpalai-kiais politiniais interesais.

Konstitucijos vientisumas – vienas esminių konstitucinio reguliavimo bruožų. Konstitucijos 6 straipsnyje įtvirtinant, kad „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai tai-komas aktas“, įvardijamas ne tik teorinio pobūdžio Konstitucijos pradmuo. Ši nuo-stata įgyja praktinę reikšmę politinėje, socialinėje, teisinėje tikrovėje įgyvendinant konstitucinius principus ir taikant konstitucines normas.

Konstitucijos vientisumas suponuoja tai, kad konstitucinės nuostatos yra tar-pusavyje susijusios ne tik formaliai, pagal išdėstymo struktūrą, bet ir pagal turinį. Taigi Konstitucijos preambulė, jos skirsniai ir straipsniai sudaro prasmingą Konsti-tucijos visumą7. Nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, antraip būtų iškreipta ir viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra. Pažymėtina ir tai, kad konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, antraip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje8.

Konstitucijos vientisumo dėsnis aprėpia ne tik jos struktūrines dalis ir jas su-darančias normas, bet ir konstitucinius principus. Per konstitucinius principus atsi-skleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta įtvirtino Konstitucijoje pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kal-binę išraišką. Tarp konstitucinių principų ir normų, Konstitucijos dvasios ir raidės nėra priešpriešos9. Būtent tokia Konstitucijos samprata vyrauja mokslo doktrinoje ir plėtojama konstitucinėje jurisprudencijoje oficialiai aiškinant konstitucinių nuostatų sąveiką ir visuminį konstitucinį reguliavimą.

Konstitucinėje jurisprudencijoje Konstitucija laikoma aukščiausiąja teise be konstitucinio reguliavimo pertrūkių. Konstitucijos, kaip aukščiausios teisinės galios akto, prigimtis, konstitucingumo idėja suponuoja tai, kad joje negali būti ir nėra spra-gų10. Tai reiškia, kad konstitucinė teisė šiuo atžvilgiu skiriasi nuo ordinarinės teisės sistemos, kurioje gali rastis teisės spraga arba legislatyvinė omisija, kuri reiškia, kad nors atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas nėra nustatytas teisės aktuose, tačiau jo poreikis yra ir jis turi būti nustatytas, nes to reikalauja aukštesnės galios teisės aktas arba pati Konstitucija11.

Vadinasi, kadangi Konstitucija yra be spragų, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai požiūriu.

7 Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada. Ibid., 1995, Nr. 9-199.8 Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas. Ibid., 2001, Nr. 62-2276.9 Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas. Ibid., 2004, Nr. 85-3094.10 Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas. Ibid., 2004, Nr. 181-6708.11 Konstitucinio Teismo 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimas. Ibid., 2008, Nr. 130-4993.


Konstitucija – tiesiogiai taikomas aktas. Tokia apibrėžtis yra Konstitucijoje, va-dinasi, toks Konstitucijos vertinimas nėra teorinė koncepcija. Šia nuostata turi būti vadovaujamasi įgyvendinant konstitucines nuostatas teisėkūroje, visų valstybės ins-titucijų veikloje, užtikrinant žmogaus teises ir laisves, bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų jurisprudencijoje. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas neturi teisės nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų apribota ar paneigta galimybė tiesiogiai taikyti Konstituciją12.

Konstitucija – ne tik politinis dokumentas, kuriame postuluojamos abstrakčios politinės vertybės ir nustatoma socialinė orientacija. Svarbiausioji jos savybė ta, kad ji visų pirma yra pagrindinis teisės normų aktas, kurio nustatytos taisyklės galioja ir yra privalomos visiems.

Atkreiptinas dėmesys, kad tiesioginio Konstitucijos taikymo dėsnis nurody-tas kitose jos normose: „kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“ (6 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad visi fiziniai ir juridiniai asmenys, neatsižvel-giant į jų socialinį, teisinį statusą, gali siekti, kad būtų užtikrinti jų teisėti interesai, pagrindžiami Konstitucijoje skelbiamomis asmens teisėmis ir laisvėmis. Iš šios kons-titucinės nuostatos darytina pagrįsta išvada, kad teisių ir laisvių gynybos prielaidos negali būti ribojamos ordinariniu teisiniu reglamentavimu ir nustatant papildomas, Konstitucijoje nenumatytas, kliūtis.

Ypač reikšminga konstitucinė nuostata „asmuo, kurio konstitucinės teisės ir lais-vės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“ (30 straipsnio 1 dalis). Pažeistos teisės gali būti ginamos teisme nepriklausomai nuo to, ar Konstitucijoje garantuota asmens teisė paminėta įstatyme arba poįstatyminiame akte13.

Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti14. Tai reiškia, jog konstitucinis teisminės gy-nybos principas yra universalus, o įstatymų leidėjas turi konstitucinę pareigą nusta-tyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl įgytų asmens teisių ir laisvių pažei-dimo būtų galima spręsti teisme. Teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima numatyti tokio reglamentavimo, kuriuo būtų pa-neigta teisė ginti teises ir laisves teisme15.

Tiesioginis Konstitucijos taikymas yra Lietuvos teisinės sistemos, grindžiamos Konstitucijos principais ir normomis, realybė. Šio dėsnio įgyvendinimas konkrečiose teisinėse situacijose – vienas svarbiausių būdų užtikrinti realų Konstitucijos povei-kį visuomeniniams santykiams, apsaugoti konstitucines vertybes, kurios atitinkama teisine forma įrėmintos Konstitucijos tekste. Tiesioginis Konstitucijos taikymas nepa-neigia ordinarinio teisinio reguliavimo svarbos. Tačiau visais atvejais žemesnio rango teisės aktais negalima pažeisti konstitucinių principų ir normų, o jų teisėtumas, t. y. atitiktis Konstitucijai, gali būti patikrintas nagrinėjant konstitucinės justicijos bylas.

12 Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas. Ibid., 2002, Nr. 19-828.13 Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. nutarimas. Ibid., 1999, Nr. 23-666.14 Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas. Ibid., 2000, Nr. 54-1588.15 Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutarimas. Ibid., 2005, Nr. 19-623.


KONSTITUCIJOS FORMA IR STRUKTŪRA

Vertinant Konstituciją lyginamosios konstitucinės teisės požiūriu pažymėtina, kad ji priskirtina sudėtinių kodifikuotų konstitucijų kategorijai. Tokia išvada darytina dėl Konstitucijos struktūros ir konstitucinių normų sistemos, kuri sudaro vientisą konstitucinio reguliavimo audinį. Be pagrindinio teksto, Konstituciją sudaro pream-bulė ir „Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamoji dalis“ (toliau – sudedamoji dalis), susidedanti iš keturių konstitucinės galios teisės aktų.

Lietuvos konstitucinės teisės teorijoje vyrauja nuomonė, kad tai – ne atskirų do-kumentų visuma, bet vientisa organiškai susietų konstitucinės reikšmės normų siste-ma, išreiškianti visuomenės ir valstybės politinę, teisinę, vertybinę orientaciją.

Konstitucijos struktūra grindžiama lyginamojoje konstitucinėje teisėje sukaup-ta daugelio pasaulio demokratinių šalių konstitucinės raidos patirtimi ir Lietuvos valstybės konstituciniu paveldu. Kuriant Konstituciją vadovautasi tuo, kad joje turi būti atskleistos Lietuvos valstybės istorinės, politinės ištakos, valstybės organizavimo principai, valstybės valdžios sąveika su visuomene, t. y. valdžios galių ribos, asmens teisės ir laisvės, valdymo ir savivaldos funkcijų derinimo pagrindai ir kiti dalykai, apibūdinantys funkcionuojančią demokratinę politinę, teisinę sistemą.

Konstitucijos tekstą sudaro: 1) preambulė; 2) pagrindinė dalis (I–XIV skirsniai); 3) „Baigiamieji nuostatai“; 4) sudedamoji dalis.

Visose struktūrinėse Konstitucijos teksto dalyse, atsižvelgiant į politinius, tei-sinius prioritetus ir konkrečių konstitucinių santykių reglamentavimo specifiką, at-skleidžiamos ir įtvirtinamos konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiama Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka. Visos Konstitucijos nuostatos yra susijusios tar-pusavyje ne tik formaliai, bet ir pagal turinį: vienų Konstitucijos nuostatų turinys lemia kitų turinį. Konstitucijos nuostatos sudaro darnią sistemą, o tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, jų negalima priešpriešinti vienos kitai16.

Konstitucijos preambulė. 1992 m. Konstitucijoje tęsiama Lietuvos konstitucinė tradicija, nes ir 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija, ir 1938 m. ge-gužės 12 d. Lietuvos Konstitucija pradedamos preambule. Jas vienijantis bruožas yra tas, kad čia iškeliamas Lietuvos valstybės istoriškumas, žmonių pastangos užtikrinti valstybės politinį, teisinį buvimą ir raidą.

Preambulėje pabrėžiamas lietuvių tautos istorinis vaidmuo kuriant valstybę ir dedant tvarius jos funkcionavimo pagrindus. Preambulėje rašoma, kad lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindė Lietuvos statutais ir Lietuvos Respublikos konstitucijomis, šimtmečiais gynė savo laisvę ir ne-priklausomybę, išsaugojo savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius.

Preambulėje ne tik deklaruojamas Lietuvos valstybės istoriškumas, bet ir žy-mimos Lietuvos konstitucinės raidos gairės: Konstitucija turi įkūnyti prigimtinę

16 Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas. Ibid., 2006, Nr. 65-2400.


KONSTITUCIJOS FORMA IR STRUKTŪRA

Vertinant Konstituciją lyginamosios konstitucinės teisės požiūriu pažymėtina, kad ji priskirtina sudėtinių kodifikuotų konstitucijų kategorijai. Tokia išvada darytina dėl Konstitucijos struktūros ir konstitucinių normų sistemos, kuri sudaro vientisą konstitucinio reguliavimo audinį. Be pagrindinio teksto, Konstituciją sudaro pream-bulė ir „Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamoji dalis“ (toliau – sudedamoji dalis), susidedanti iš keturių konstitucinės galios teisės aktų.

Lietuvos konstitucinės teisės teorijoje vyrauja nuomonė, kad tai – ne atskirų do-kumentų visuma, bet vientisa organiškai susietų konstitucinės reikšmės normų siste-ma, išreiškianti visuomenės ir valstybės politinę, teisinę, vertybinę orientaciją.

Konstitucijos struktūra grindžiama lyginamojoje konstitucinėje teisėje sukaup-ta daugelio pasaulio demokratinių šalių konstitucinės raidos patirtimi ir Lietuvos valstybės konstituciniu paveldu. Kuriant Konstituciją vadovautasi tuo, kad joje turi būti atskleistos Lietuvos valstybės istorinės, politinės ištakos, valstybės organizavimo principai, valstybės valdžios sąveika su visuomene, t. y. valdžios galių ribos, asmens teisės ir laisvės, valdymo ir savivaldos funkcijų derinimo pagrindai ir kiti dalykai, apibūdinantys funkcionuojančią demokratinę politinę, teisinę sistemą.

Konstitucijos tekstą sudaro: 1) preambulė; 2) pagrindinė dalis (I–XIV skirsniai); 3) „Baigiamieji nuostatai“; 4) sudedamoji dalis.

Visose struktūrinėse Konstitucijos teksto dalyse, atsižvelgiant į politinius, tei-sinius prioritetus ir konkrečių konstitucinių santykių reglamentavimo specifiką, at-skleidžiamos ir įtvirtinamos konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiama Lietuvos Respublikos konstitucinė santvarka. Visos Konstitucijos nuostatos yra susijusios tar-pusavyje ne tik formaliai, bet ir pagal turinį: vienų Konstitucijos nuostatų turinys lemia kitų turinį. Konstitucijos nuostatos sudaro darnią sistemą, o tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, jų negalima priešpriešinti vienos kitai16.

Konstitucijos preambulė. 1992 m. Konstitucijoje tęsiama Lietuvos konstitucinė tradicija, nes ir 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija, ir 1938 m. ge-gužės 12 d. Lietuvos Konstitucija pradedamos preambule. Jas vienijantis bruožas yra tas, kad čia iškeliamas Lietuvos valstybės istoriškumas, žmonių pastangos užtikrinti valstybės politinį, teisinį buvimą ir raidą.

Preambulėje pabrėžiamas lietuvių tautos istorinis vaidmuo kuriant valstybę ir dedant tvarius jos funkcionavimo pagrindus. Preambulėje rašoma, kad lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindė Lietuvos statutais ir Lietuvos Respublikos konstitucijomis, šimtmečiais gynė savo laisvę ir ne-priklausomybę, išsaugojo savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius.

Preambulėje ne tik deklaruojamas Lietuvos valstybės istoriškumas, bet ir žy-mimos Lietuvos konstitucinės raidos gairės: Konstitucija turi įkūnyti prigimtinę



žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – ne-priklausomoje Lietuvos valstybėje, puoselėti Lietuvos žemėje tautinę santarvę, siekti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės. Taigi preambu-lėje apibūdinti lietuvių tautos politiniai, socialiniai ir teisiniai lūkesčiai skelbiant šią Konstituciją.

Preambulė yra tartum raktas konstitucinio reguliavimo sistemai suprasti, nes joje skelbiami svarbiausi Lietuvos valstybinio gyvenimo dėsniai, didžiausios konsti-tucinės vertybės ir siekiai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinių normų prasmes, principus, ne kartą vertino Konstitucijos preambulės vaidmenį konstituci-nėje sistemoje. Vadovaudamasis Konstitucijos vientisumo principu, kuris suformu-luotas jos 6 straipsnyje, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konstitucijos preambulė išreiškia teisę, jos nuostatas sudaro teisinė materija. Toks apibūdinimas suponuoja ir nedviprasmišką išvadą, kad preambulės normatyvumas gali būti svarus argumentas įstatymų ar kitų teisės aktų nekonstitucingumui, t. y. jų neteisiškumui, pagrįsti.

Konstitucijos „Baigiamieji nuostatai“ (150–154 straipsniai). „Baigiamieji nuosta-tai“ formaliai nėra atskiras Konstitucijos teksto skirsnis, tačiau jie organiškai siejasi su visa konstitucine materija ir yra neatskiriamas jos elementas. Šių straipsnių nuostato-mis tartum įtvirtinama Konstitucijos rengimo politinio proceso baigtis ir konstatuo-jamos pagrindinės teisinės pasekmės, kylančios priėmus Konstituciją.

Būtent čia nurodomi politiniai reiškiniai ir teisiniai faktai, turėję lemtingą įtaką Lietuvos konstitucingumo raidai ir įtvirtinti Konstitucijos tekste.

Pirminėje Konstitucijos 150 straipsnio redakcijoje buvo nustatyta, kad Konstitu-cijos sudedamąja dalimi yra:

1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“;1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo

į postsovietines Rytų sąjungas“. Vėliau, 2004 m. liepos 13 d., Seimas priėmė Konstitucijos papildymo Konstituci-

niu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje ir Lietuvos Respubli-kos Konstitucijos 150 straipsnio papildymo“ įstatymą17. Šiuo įstatymu Konstitucijos 150 straipsnis papildytas nuostata, kad Konstitucijos sudedamoji dalis yra 1992 m. spalio 25 d. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“, taip pat Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“.

Taip buvo ne tik konstituciškai atskleistas ir įvertintas šių aktų politinis, teisinis vaidmuo, bet ir nustatyta, kad šie dokumentai nėra vienkartiniai, laikino pobūdžio.

Nors atitinkamos teisinės normos buvo suformuluotos Įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įsigaliojimo tvarkos“, tačiau ir „Baigiamuosiuose nuo-statuose“ nustatyta, kad Konstitucija įsigalioja kitą dieną po referendumo rezultatų oficialaus paskelbimo ir su sąlyga, jeigu referendume jai pritars daugiau kaip pusė visų Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę.

17 Ibid., 2004, Nr. 111-4123.


„Baigiamuosiuose nuostatuose“ buvo dar viena labai svarbi nuostata, dėl kurios susitarta dar svarstant Konstitucijos projektą ir kuri sudarė prielaidas surasti poli-tinius kompromisus teikiant Konstituciją referendumui. Tai nuostata, kad, priėmus Konstituciją referendumu, Seimas iki 1993 m. spalio 25 d. 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti Konstitucijos 47, 55, 56, 68, 69 straipsnių, 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 65, 68, 69 straipsnių, 84 straipsnio 11 ir 12 punktų, 87 straipsnio 1 dalies, 96, 103, 118 straipsnių, 119 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriomis nustatytas Seimo, Seimo narių, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, prokuratū-ros, savivaldybių konstitucinis statusas.

Taigi išrinktajam Seimui buvo palikta galimybė per vienus metus Seimo narių balsų dauguma pakoreguoti kai kurias Konstitucijos normas. Beje, nors išrinkus Sei-mą ir siekta pasinaudoti šiomis galimybėmis, vis dėlto nepavyko sutelkti atitinkamos Seimo narių konstitucinės daugumos, kad Konstitucija būtų pakeista.

Konstitucijos sudedamoji dalis. Kaip minėta, šią dalį sudaro istorinės, politinės reikšmės aktai, atskleidžiantys konstitucinės raidos aktualijas, kurios buvo svarbios kelyje į Konstitucijos priėmimą ir vėliau.

1. 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“18. Šį įsta-tymą priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba po 1991 m. vasario 9-ąją įvykusios visuotinės gyventojų apklausos (plebiscito), per kurią Lietuvos piliečiai pritarė teiginiui, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“.

Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į tai, kad daugiau kaip 3/4 Lietuvos gy-ventojų, turinčių aktyviąją rinkimų teisę, pasisakė už tai, kad „Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika“, pažymėdama, kad šiuo suverenių galių ir valios pareiškimu Lietuvos tauta vėl patvirtino savo nekintamą nuostatą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės, suprasdama plebiscito rezultatus kaip visuotinį pasiryžimą stiprinti Lietuvos nepriklausomybę bei kurti demokratinę respubliką ir vykdydama Lietuvos tautos valią, priėmė ir paskelbė konstitucinį įstatymą, kuriuo konstatavo:

1) teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas;

2) ši konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne ma-žiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.

2. 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos nesijungimo į postsovieti-nes Rytų sąjungas“19. Priimdama šį aktą Aukščiausioji Taryba rėmėsi 1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d. aktais dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo ir 1991 m. vasario 9 d. Tautos pareikšta valia. Dar vienas motyvas ir paskata priimti šį konstitu-cinį aktą – matomos pastangos bet kokiu pavidalu išsaugoti buvusią Sovietų Sąjungą

18 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 6-166.19 Ibid., 1992, Nr. 18-513.


„Baigiamuosiuose nuostatuose“ buvo dar viena labai svarbi nuostata, dėl kurios susitarta dar svarstant Konstitucijos projektą ir kuri sudarė prielaidas surasti poli-tinius kompromisus teikiant Konstituciją referendumui. Tai nuostata, kad, priėmus Konstituciją referendumu, Seimas iki 1993 m. spalio 25 d. 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma gali pakeisti Konstitucijos 47, 55, 56, 68, 69 straipsnių, 58 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 65, 68, 69 straipsnių, 84 straipsnio 11 ir 12 punktų, 87 straipsnio 1 dalies, 96, 103, 118 straipsnių, 119 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriomis nustatytas Seimo, Seimo narių, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, prokuratū-ros, savivaldybių konstitucinis statusas.

Taigi išrinktajam Seimui buvo palikta galimybė per vienus metus Seimo narių balsų dauguma pakoreguoti kai kurias Konstitucijos normas. Beje, nors išrinkus Sei-mą ir siekta pasinaudoti šiomis galimybėmis, vis dėlto nepavyko sutelkti atitinkamos Seimo narių konstitucinės daugumos, kad Konstitucija būtų pakeista.

Konstitucijos sudedamoji dalis. Kaip minėta, šią dalį sudaro istorinės, politinės reikšmės aktai, atskleidžiantys konstitucinės raidos aktualijas, kurios buvo svarbios kelyje į Konstitucijos priėmimą ir vėliau.

1. 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“18. Šį įsta-tymą priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba po 1991 m. vasario 9-ąją įvykusios visuotinės gyventojų apklausos (plebiscito), per kurią Lietuvos piliečiai pritarė teiginiui, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“.

Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į tai, kad daugiau kaip 3/4 Lietuvos gy-ventojų, turinčių aktyviąją rinkimų teisę, pasisakė už tai, kad „Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika“, pažymėdama, kad šiuo suverenių galių ir valios pareiškimu Lietuvos tauta vėl patvirtino savo nekintamą nuostatą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės, suprasdama plebiscito rezultatus kaip visuotinį pasiryžimą stiprinti Lietuvos nepriklausomybę bei kurti demokratinę respubliką ir vykdydama Lietuvos tautos valią, priėmė ir paskelbė konstitucinį įstatymą, kuriuo konstatavo:

1) teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas;

2) ši konstitucinė norma ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne ma-žiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę.

2. 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos nesijungimo į postsovieti-nes Rytų sąjungas“19. Priimdama šį aktą Aukščiausioji Taryba rėmėsi 1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d. aktais dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo ir 1991 m. vasario 9 d. Tautos pareikšta valia. Dar vienas motyvas ir paskata priimti šį konstitu-cinį aktą – matomos pastangos bet kokiu pavidalu išsaugoti buvusią Sovietų Sąjungą



ir visus jos užkariavimus bei ketinimus įtraukti Lietuvą į posovietinio Rytų bloko gynybines, ekonomines, finansines ir kitokias „erdves“.

Aukščiausioji Taryba konstituciniame akte apibrėžė vidaus ir užsienio politi-kos kryptį: puoselėti abipusiškai naudingus ryšius su kiekviena valstybe, anksčiau buvusia SSRS sudėtyje, tačiau niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas ar sandraugas. Kartu paskelbta, kad veikla, kuria siekiama įtraukti Lietuvos valstybę į nurodytas valstybių sąjungas ar sandraugas, yra laikoma priešiška Lietuvos nepri-klausomybei ir atsakomybė už ją nustatoma pagal įstatymus.

Aukščiausioji Taryba pareiškė, kad Lietuvos Respublikoje negali būti jokių Ru-sijos, Nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių.

Beje, priėmus šį konstitucinį aktą, netrukus – 1992 m. birželio 14 d. – įvyko re-ferendumas dėl buvusios SSRS kariuomenės besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 m. ir žalos Lietuvai atlyginimo. Referendume dalyvavo 1 931 278 rinkėjai, arba 70,05 proc. visų rinkėjų. Už SSRS kariuomenės išve-dimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos balsavo 1 751 026 piliečiai, arba 68,95 proc. bendro rinkėjų ir 90,67 proc. dalyvavusiųjų balsavime skaičiaus.

Atsižvelgdama į balsavimo rezultatus, Aukščiausioji Taryba konstatavo, jog Lie-tuvos Respublikos piliečiai referendume absoliučia balsų dauguma pritarė reikalavi-mui, kad buvusios SSRS kariuomenės išvedimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos būtų pradėtas tuoj pat ir užbaigtas 1992 m. ir kad būtų atlyginta Lietuvos žmonėms bei Lietuvos valstybei padaryta žala20.

3. 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Eu-ropos Sąjungoje“21. Šio akto priėmimas ženklino ir užbaigė politinį, teisinį procesą, vykusį Lietuvai rengiantis stojimui į Europos Sąjungą ir į ją stojant. Dar 2003 m. ba-landžio 16 d. Lietuvos Respublikos atstovai Atėnuose (Graikija) pasirašė Europos Sąjungos sutartį, o 2003 m. gegužės 10–11 d. Lietuvoje įvyko referendumas dėl Lie-tuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje. Referendume dalyvavo daugiau kaip 63 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių, iš jų daugiau kaip 91 proc. pritarė narystei. Po referendumo, 2003 m. rugsėjo 16 d., Seimas ratifikavo Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutartį.

Priimdamas konstitucinį aktą Seimas išreiškė įsitikinimą, kad Europos Sąjun-ga gerbia žmogaus teises ir pagrindines laisves, o Lietuvos narystė joje prisidės prie žmogaus teisių ir laisvių efektyvesnio užtikrinimo, taip pat pažymėjo, kad Europos Sąjunga gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas.

Konstituciniame akte pabrėžta, kad Lietuvos Respublika, būdama Europos Są-jungos valstybė narė, dalijasi ir patiki jai valstybės institucijų kompetenciją sutartyse,

20 Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. birželio 30 d. nutarimas „Dėl 1992 m. birželio 14 d. referendume priimto Lietuvos Respublikos piliečių sprendimo“. Ibid., 1992, Nr. 21-615.

21 Valstybės žinios, 2004, Nr. 111-4123.


kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su Eu-ropos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis.

Konstatuota, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Res-publikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

4. 1992 m. spalio 25 d. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigalio-jimo tvarkos“22. Šis kartu su Konstitucija referendume priimtas įstatymas priskirtas Konstitucijos sudedamajai daliai, nes jo normomis buvo reglamentuojami esminiai Konstitucijos įgyvendinimo veiksmai ir jis lėmė tiesioginį Konstitucijos veikimą. Pa-gal šį įstatymą įsigaliojus Konstitucijai, neteko galios Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, o įstatymai ir kiti teisės aktai turėjo galioti tiek, kiek neprieš-taraus Konstitucijai iki to laiko, kol bus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.

Buvo nustatyta, kad Aukščiausiosios Tarybos ir jos deputatų įgaliojimai baigiasi tada, kai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. Numatyta, kad Seimo nariai į pir-mąjį posėdį rinksis trečiąją darbo dieną po to, kai Vyriausioji rinkimų komisija po abie-jų rinkimų turų oficialiai paskelbs, jog yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.

Pagal įstatymą dėl Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos laikotarpiu, iki bus išrinktas Respublikos Prezidentas, turėjo būti vadovaujamasi Konstitucijos 89 straipsniu, ku-riame nustatyta, kaip turi būti elgiamasi, kai Respublikos Prezidento nėra – jis miršta, sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų ar jis pašalinamas iš pareigų apkaltos pro-ceso tvarka. Beje, Seimas, po įvykusių rinkimų susirinkęs į pirmąjį posėdį, 1992 m. lapkričio 25 d. priėmė nutarimą, kuriuo sukonkretino aplinkybes, kylančias iš minė-tos Konstitucijos nuostatos23.

Įstatyme apibrėžtos Konstitucinio Teismo sudarymo teisinės procedūros, nuro-dyta, kad jo pirmininkas ir teisėjai turi būti paskirti ne vėliau kaip per vieną mėnesį po Respublikos Prezidento išrinkimo.

LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCINIS APIBŪDINIMAS

Lietuvos valstybė apibūdinta Konstitucijos I skirsnyje „Lietuvos valstybė“. Taip tęsiama Lietuvos konstitucinė tradicija, kylanti iš 1922 m. Lietuvos Valstybės Kons-titucijos ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijos, kurių pagrindinė teksto dalis pradedama būtent valstybės politinėmis, teisinėmis apibrėžtimis.

Konstitucijos 1 straipsnyje skelbiama: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma de-mokratinė respublika.“ Tai reiškia, kad respublikos kaip valstybės valdymo formos



kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, numatytose srityse ir tiek, kad kartu su Eu-ropos Sąjungos valstybėmis narėmis bendrai vykdytų narystės įsipareigojimus šiose srityse, taip pat naudotųsi narystės teisėmis.

Konstatuota, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Res-publikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

4. 1992 m. spalio 25 d. Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigalio-jimo tvarkos“22. Šis kartu su Konstitucija referendume priimtas įstatymas priskirtas Konstitucijos sudedamajai daliai, nes jo normomis buvo reglamentuojami esminiai Konstitucijos įgyvendinimo veiksmai ir jis lėmė tiesioginį Konstitucijos veikimą. Pa-gal šį įstatymą įsigaliojus Konstitucijai, neteko galios Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, o įstatymai ir kiti teisės aktai turėjo galioti tiek, kiek neprieš-taraus Konstitucijai iki to laiko, kol bus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis.

Buvo nustatyta, kad Aukščiausiosios Tarybos ir jos deputatų įgaliojimai baigiasi tada, kai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. Numatyta, kad Seimo nariai į pir-mąjį posėdį rinksis trečiąją darbo dieną po to, kai Vyriausioji rinkimų komisija po abie-jų rinkimų turų oficialiai paskelbs, jog yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.

Pagal įstatymą dėl Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos laikotarpiu, iki bus išrinktas Respublikos Prezidentas, turėjo būti vadovaujamasi Konstitucijos 89 straipsniu, ku-riame nustatyta, kaip turi būti elgiamasi, kai Respublikos Prezidento nėra – jis miršta, sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų ar jis pašalinamas iš pareigų apkaltos pro-ceso tvarka. Beje, Seimas, po įvykusių rinkimų susirinkęs į pirmąjį posėdį, 1992 m. lapkričio 25 d. priėmė nutarimą, kuriuo sukonkretino aplinkybes, kylančias iš minė-tos Konstitucijos nuostatos23.

Įstatyme apibrėžtos Konstitucinio Teismo sudarymo teisinės procedūros, nuro-dyta, kad jo pirmininkas ir teisėjai turi būti paskirti ne vėliau kaip per vieną mėnesį po Respublikos Prezidento išrinkimo.

LIETUVOS VALSTYBĖS KONSTITUCINIS APIBŪDINIMAS

Lietuvos valstybė apibūdinta Konstitucijos I skirsnyje „Lietuvos valstybė“. Taip tęsiama Lietuvos konstitucinė tradicija, kylanti iš 1922 m. Lietuvos Valstybės Kons-titucijos ir 1938 m. Lietuvos Konstitucijos, kurių pagrindinė teksto dalis pradedama būtent valstybės politinėmis, teisinėmis apibrėžtimis.

Konstitucijos 1 straipsnyje skelbiama: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma de-mokratinė respublika.“ Tai reiškia, kad respublikos kaip valstybės valdymo formos



dėsnis yra valstybės kaip organizacijos funkcionavimo pagrindas ir kartu saugoma konstitucinė vertybė, kurios laikytasi Lietuvos politinėje istorijoje, valstybingumo raidoje. Sąvoka „valstybės nepriklausomumas“ reiškia ne ką kita, kaip valstybės su-verenitetą, t. y. valstybės valdžios savarankiškumą tvarkant vidaus reikalus ir įgyven-dinant užsienio politiką, formuojant teisinę sistemą. Lietuvos valstybei suvereniteto niekas nesuteikė ir negalėjo suteikti, nes jis radosi savaime Tautai įkūrus valstybę, aukščiausios galios teisės aktais įteisinus valdžios galias ir nustačius jos ribas. Valsty-bės suverenitetas yra visa apimantis, išimtinis ir nedalomas.

Valstybės suverenitetas susijęs su Tautos suverenitetu. Konstitucijoje 2 straips-nyje skelbiama: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ Jos 3 straipsnyje pabrėžiama, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, sa-vintis visai Tautai priklausančių galių. Tai reiškia, kad tik brutalia jėga kuriam laikui gali būti trukdoma įgyvendinti Tautos suverenitetą, bet jis niekados neišnyks ir eg-zistuos kaip nepaneigiamas šaltinis, iš kurio kyla Tautos politinė valia ir teisinė galia.

Konstitucijoje vartojamos dvi sąvokos: „lietuvių tauta“ ir „Lietuvos tauta“. Jų ne-galima priešpriešinti, nes lietuvių tauta yra Lietuvos pilietinės tautos – valstybinės bendruomenės – pagrindas, būtina egzistavimo prielaida.

Lietuvos valstybė kūrėsi etninės – lietuvių – tautos pagrindu ir tai atspindėta Konstitucijos preambulėje, kurioje įtvirtinta, kad lietuvių tauta (t. y. titulinė tauta) prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos nacionalinę valstybę. Būtent nacionalinė valstybė yra etninės tautos bendro gyvenimo politinė forma, užtikrinanti galimybę puoselėti lietuvių tautos tapatumą, kultūrą, mentalitetą, kalbą, tradicijas, papročius, padedanti kaupti ir perduoti valstybingumo patirtį ir įgyti brandą, suteikianti būtinas išlikimo garantijas. Be nacionalinės valstybės visavertis lietuvių tautos gyvenimas būtų ypač pasunkintas ar net neįmanomas24.

Pagal Konstituciją Lietuvos valstybės piliečių visuma sudaro pilietinę Tautą – vals-tybinę bendruomenę – Lietuvos tautą. Lietuvos tauta kuria valstybę ir įgyvendina su-verenitetą, rinkimuose formuoja Tautos atstovybę – parlamentą, priima sprendimus referendumuose. Lietuvos tauta yra integrali valstybinė bendruomenė, kurią vienija teisiniai pilietybės santykiai. Pilietinei Tautai priklauso visi Lietuvos Respublikos pilie-čiai – nesvarbu, ar jie priklauso titulinei nacijai (yra lietuviai), ar tautinėms mažumoms.

Konstitucijos 4 straipsnyje nustatyta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai – per nacionalinius rinkimus, t. y. per demokratiškai išrinktus atstovus arba re-ferendumus. Šis principas sukonkretintas nustatant, kad svarbiausi valstybės ir Tautos gy-venimo klausimai sprendžiami referendumu, kai to reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę. Referendumą gali skelbti ir Seimas (9 straipsnis).

Konstitucijoje įtvirtinta: „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įs-taigos tarnauja žmonėms“ (5 straipsnis). Konstitucinio valdžių padalijimo principo

24 Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2006, Nr. 123-4650.


esmė visapusiškiau išplėtota daugelyje Konstitucinio Teismo aktų, kuriuose vertinta, ar ordinarinės teisės normos, kuriomis reglamentuojami atitinkami konstituciniai santykiai, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems valstybės valdžios visų grandžių veikimo pagrindams.

Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, jog valdžių padalijimas suponuo-ja tai, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Tai reiškia, kad, Kons-titucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena institucija negali iš kitos perimti įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti. Tokie įga-liojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu25. Įgyvendinant valstybės uždavinius, vykdant jos funkcijas, valstybės institucijų sąveika apibūdintina kaip tarpfunkcinė partnerystė, kuriai būdinga tarpusavio kontrolė ir atsvara26.

Valdžių sąveika negali būti traktuojama kaip jų priešprieša ar konkurencija, va-dinasi, stabdžiai ir atsvaros, kuriuos teisminė valdžia (jos institucijos) ir kitos vals-tybės valdžios (jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būti laikomi valdžių priešpriešos mechanizmais. Valdžių sąveikos modelį taip pat apibūdina valdžių (jų institucijų) tarpusavio kontrolė ir atsvara, neleidžianti vienai valdžiai dominuoti prieš kitą, ir jų bendradarbiavimas neperžengiant Konstitucijoje nustatytų ribų – ne-įsiterpiant į kitos valdžios įgaliojimų vykdymą27.

Konstitucijos I skirsnyje nurodomi ir kiti Lietuvos valstybės požymiai, vienas jų – pilietybės institutas. Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respu-blikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Tai reiškia, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas pilietybės santykius, turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, o šie atvejai gali būti tik labai reti (atskiri) – išimtiniai28. Pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuos-tatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, išplėstas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys29.

Valstybinė kalba – lietuvių kalba (14 straipsnis). Šiuo konstituciniu principu įver-tinamas titulinės, t. y. lietuvių, tautos istorinis vaidmuo kuriant valstybę, kurios ofi-cialusis pavadinimas istoriškai byloja apie jos lietuvišką prigimtį. Lietuvos valstybės teritorija yra vienintelė vieta pasaulyje, kur užtikrinamos lietuvių kalbos, kaip lietu-vių kultūrinės savasties, garantijos, sudaromos sąlygos jai išlikti.

25 Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas. Ibid., 2002, Nr. 19-828.26 Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas. Ibid., 1998, Nr. 51-1894.27 Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas. Ibid., 2006, Nr. 51-1894.28 Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas. Ibid., 2006, Nr. 123-4650.29 Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas. Ibid., 2003, Nr. 124-5643.


esmė visapusiškiau išplėtota daugelyje Konstitucinio Teismo aktų, kuriuose vertinta, ar ordinarinės teisės normos, kuriomis reglamentuojami atitinkami konstituciniai santykiai, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems valstybės valdžios visų grandžių veikimo pagrindams.

Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, jog valdžių padalijimas suponuo-ja tai, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Tai reiškia, kad, Kons-titucijoje tiesiogiai nustačius konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena institucija negali iš kitos perimti įgaliojimų, jų perduoti ar atsisakyti. Tokie įga-liojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu25. Įgyvendinant valstybės uždavinius, vykdant jos funkcijas, valstybės institucijų sąveika apibūdintina kaip tarpfunkcinė partnerystė, kuriai būdinga tarpusavio kontrolė ir atsvara26.

Valdžių sąveika negali būti traktuojama kaip jų priešprieša ar konkurencija, va-dinasi, stabdžiai ir atsvaros, kuriuos teisminė valdžia (jos institucijos) ir kitos vals-tybės valdžios (jų institucijos) turi viena kitos atžvilgiu, negali būti laikomi valdžių priešpriešos mechanizmais. Valdžių sąveikos modelį taip pat apibūdina valdžių (jų institucijų) tarpusavio kontrolė ir atsvara, neleidžianti vienai valdžiai dominuoti prieš kitą, ir jų bendradarbiavimas neperžengiant Konstitucijoje nustatytų ribų – ne-įsiterpiant į kitos valdžios įgaliojimų vykdymą27.

Konstitucijos I skirsnyje nurodomi ir kiti Lietuvos valstybės požymiai, vienas jų – pilietybės institutas. Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respu-blikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Tai reiškia, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas pilietybės santykius, turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, o šie atvejai gali būti tik labai reti (atskiri) – išimtiniai28. Pagal Konstituciją negalimas ir toks įstatymo nuos-tatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, išplėstas aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys29.

Valstybinė kalba – lietuvių kalba (14 straipsnis). Šiuo konstituciniu principu įver-tinamas titulinės, t. y. lietuvių, tautos istorinis vaidmuo kuriant valstybę, kurios ofi-cialusis pavadinimas istoriškai byloja apie jos lietuvišką prigimtį. Lietuvos valstybės teritorija yra vienintelė vieta pasaulyje, kur užtikrinamos lietuvių kalbos, kaip lietu-vių kultūrinės savasties, garantijos, sudaromos sąlygos jai išlikti.

25 Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas. Ibid., 2002, Nr. 19-828.26 Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas. Ibid., 1998, Nr. 51-1894.27 Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas. Ibid., 2006, Nr. 51-1894.28 Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas. Ibid., 2006, Nr. 123-4650.29 Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas. Ibid., 2003, Nr. 124-5643.


Lietuvių kalba yra viena pagrindinių konstitucinių vertybių, nes saugo tautos iden-titetą, integruoja politinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vienti-sumą ir nedalomumą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija įgyvendinant savo teises ir teisėtus interesus. Valstybinės kalbos konstitucinis principas suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos var-tojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, numatyti jos apsaugos priemones.

Konstitucinis valstybinės kalbos statusas reiškia, kad lietuvių kalba privalomai vartojama tik viešajame Lietuvos gyvenime, o kitose gyvenimo srityse asmenys ne-varžomai gali vartoti bet kokią jiems priimtiną kalbą30.

Konstitucijoje užtikrinama, kad piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius (37 straipsnis). Lietuvos valstybės tapatumą išreiškia ne tik valstybinė kalba, bet ir oficialūs heraldiniai ženklai: gelto-nos, žalios, raudonos spalvų valstybės vėliava; herbas – baltas Vytis raudoname lauke (15 straipsnis). Valstybės himnas yra dar XIX a. pabaigoje Vinco Kudirkos sukurta „Tautiška giesmė“ (16 straipsnis). Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė (17 straipsnis).

Lietuvos valstybės valdymo forma. Pagal Konstitucijoje nustatytą valdžios insti-tucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai. Valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadina-mosios mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai. Tai atsispindi Seimo, valstybės vadovo – Respublikos Prezidento, Vyriausybės įgaliojimuose ir jų tarpusavio santykių teisinėje konstrukcijoje. Yra prielaidų konstatuoti, kad Konstitu-cijoje atsižvelgta į parlamentinės ir prezidentinės demokratijos istorinę raidą ir iš jos išplaukiančius apibendrinimus31.

Lietuvos valstybės sandara. Konstitucijos 10 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma į jokius valstybinius darinius. Konstitu-ciškai apsaugant šį vientisumą ir nedalomumą įtvirtinta, kad valstybės sienos gali būti keičiamos tik Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, kai ją ratifikuoja 4/5 visų Seimo narių. Taigi darytina išvada, kad Lietuva yra unitarinė valstybė. Pagal Kons-tituciją valstybės sandara negali būti grindžiama jokiais federaciniais, konfederaci-niais ar kitokiais joje nenumatytais santykiais, kurie nesiderintų su nustatytaisiais Konstitucijoje.

Lietuvos unitarizmą užtikrina tai, kad jos teritorijoje galioja vienintelė Konsti-tucija kaip vieną konstitucinę sanklodą užtikrinantis aukščiausios galios teisės aktas. Lietuvoje negali veikti jokie kiti alternatyvūs aktai, kurie konkuruotų su Konstitucija ar keistų joje apibrėžtų konstitucinių santykių reguliavimą.

Pagal Konstituciją visoje Lietuvos teritorijoje veikia bendra nacionalinė teisės sistema, užtikrinanti iš Konstitucijos kylančius politinius, socialinius santykius,

30 Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas. Ibid., 1999, Nr. 90-2662.31 Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas. Ibid., 1998, Nr. 5-99.


žmogaus teises ir laisves, valdymo poreikius. Teisės sistemos darną saugo ir tai, kad visi teisės aktai turi būti teisėti – jie negali prieštarauti konstituciniams principams ir konkrečioms konstitucinėms normoms. Lietuvoje funkcionuoja valdžios ir val-dymo bei savivaldos institucinė sistema, kuri savo ruožtu remiasi konstituciniais imperatyvais.

Konstitucinis Lietuvos teritorijos vientisumo ir nedalomumo principas supo-nuoja ir tai, kad Lietuvoje negali būti organizuojami, steigiami politiniai autono-miniai teritoriniai dariniai, kuriuose veiktų skirtinga teisinė sankloda ir kuria būtų pažeidžiamas Lietuvos Respublikos suverenitetas. Ši fundamentali teisinė nuostata radosi neatsitiktinai. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir vėliau so-vietinės imperijos – SSRS komunistų partijos ir valstybinės struktūros, pasitelkusios Lietuvoje veikusias Lietuvos nepriklausomybei priešiškas jėgas, siekė kai kuriose jos teritorijos dalyse sukurti politiškai ir teisiškai savarankiškus, autonominius teritori-nius darinius. Šių agresyvių imperinių užmačių įgyvendinti nepavyko, tačiau tokie siekiai buvo reali grėsmė Lietuvos valstybės nedalomumui ir suverenitetui.

Konstitucijos 11 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybės teritorija skirstoma į administracinius vienetus, kurių ribas nustato įstatymas. 119 straipsnyje nustatyta, kad šiems administraciniams vienetams laiduojama savivaldos teisė.

Lietuvos Respublika yra pasaulietinė valstybė. Tokia valstybės apibrėžtis Konsti-tucijoje tiesiogiai nesuformuluota, tačiau ji išplaukia iš daugelio konstitucinių nuos-tatų: žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 straipsnis); minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra neliečiama (26 straipsnio 1 dalis); kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą (26 straipsnio 2 da-lis); niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją ir tikėjimą (26 straipsnio 3 dalis) ir kt.

Pasaulietinės valstybės doktrina išplėtota konstitucinėje jurisprudencijoje32. Pagal ją valstybė yra neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti kokias nors privalomas pažiūras, o tikėjimo laisvė – absoliuti žmogaus laisvė. Šį neutralu-mą atspindi tai, kad joje skelbiama, jog valstybės ir savivaldybių mokymo ir auklė-jimo įstaigos yra pasaulietinės, tačiau tėvų pageidavimu gali būti mokama tikybos (40 straipsnio 1 dalis).

Valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimas reiškia, kad bažnyčios, kitos religinės organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, o valstybė nesiki-ša į jų vidaus reikalus. Visa tai išreikšta konkrečiose Konstitucijos nuostatose: valsty-bė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai; valstybės pripažintos bažnyčios skelbia savo mokslą, atlieka apeigas, turi mal-dos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti; bažnyčios ir religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus.



žmogaus teises ir laisves, valdymo poreikius. Teisės sistemos darną saugo ir tai, kad visi teisės aktai turi būti teisėti – jie negali prieštarauti konstituciniams principams ir konkrečioms konstitucinėms normoms. Lietuvoje funkcionuoja valdžios ir val-dymo bei savivaldos institucinė sistema, kuri savo ruožtu remiasi konstituciniais imperatyvais.

Konstitucinis Lietuvos teritorijos vientisumo ir nedalomumo principas supo-nuoja ir tai, kad Lietuvoje negali būti organizuojami, steigiami politiniai autono-miniai teritoriniai dariniai, kuriuose veiktų skirtinga teisinė sankloda ir kuria būtų pažeidžiamas Lietuvos Respublikos suverenitetas. Ši fundamentali teisinė nuostata radosi neatsitiktinai. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir vėliau so-vietinės imperijos – SSRS komunistų partijos ir valstybinės struktūros, pasitelkusios Lietuvoje veikusias Lietuvos nepriklausomybei priešiškas jėgas, siekė kai kuriose jos teritorijos dalyse sukurti politiškai ir teisiškai savarankiškus, autonominius teritori-nius darinius. Šių agresyvių imperinių užmačių įgyvendinti nepavyko, tačiau tokie siekiai buvo reali grėsmė Lietuvos valstybės nedalomumui ir suverenitetui.

Konstitucijos 11 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybės teritorija skirstoma į administracinius vienetus, kurių ribas nustato įstatymas. 119 straipsnyje nustatyta, kad šiems administraciniams vienetams laiduojama savivaldos teisė.

Lietuvos Respublika yra pasaulietinė valstybė. Tokia valstybės apibrėžtis Konsti-tucijoje tiesiogiai nesuformuluota, tačiau ji išplaukia iš daugelio konstitucinių nuos-tatų: žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 straipsnis); minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra neliečiama (26 straipsnio 1 dalis); kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą (26 straipsnio 2 da-lis); niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją ir tikėjimą (26 straipsnio 3 dalis) ir kt.

Pasaulietinės valstybės doktrina išplėtota konstitucinėje jurisprudencijoje32. Pagal ją valstybė yra neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti kokias nors privalomas pažiūras, o tikėjimo laisvė – absoliuti žmogaus laisvė. Šį neutralu-mą atspindi tai, kad joje skelbiama, jog valstybės ir savivaldybių mokymo ir auklė-jimo įstaigos yra pasaulietinės, tačiau tėvų pageidavimu gali būti mokama tikybos (40 straipsnio 1 dalis).

Valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimas reiškia, kad bažnyčios, kitos religinės organizacijos nesikiša į valstybės, jos institucijų ir pareigūnų veiklą, o valstybė nesiki-ša į jų vidaus reikalus. Visa tai išreikšta konkrečiose Konstitucijos nuostatose: valsty-bė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai; valstybės pripažintos bažnyčios skelbia savo mokslą, atlieka apeigas, turi mal-dos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti; bažnyčios ir religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus.



Lietuva socialinio valstybingumo kontekste. Konstitucijoje Lietuvos Respublika tiesiogiai neapibūdinta kaip socialinė valstybė, o konstitucinėje jurisprudencijoje tik fragmentiškai atskleidžiami kai kurie tokios valstybės bruožai. Vis dėlto Konstituci-jos principų, nuostatų analizė rodo, kad valstybės socialinė orientacija yra akivaizdi33. Konstitucijoje šiuo aspektu atsižvelgta į daugelio šalių, kuriose po Antrojo pasaulinio karo buvo priimtos naujos konstitucijos, patirtį.

Apie socialinę valstybės orientaciją byloja konkrečios konstitucinės normos: valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (46 straips-nio 3 dalis); valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (38 straips-nio 2 dalis); valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, teikia joms paramą (39 straipsnio 1 dalis); dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas (39 straipsnio 2 dalis); mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, pro-fesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas (41 straipsnio 2 dalis); gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemo-kamas mokslas (41 straipsnio 3 dalis); valstybė remia kultūrą ir mokslą (42 straipsnio 2 dalis); kiekvienas dirbantis žmogus turi teisę turėti poilsį ir laisvalaikį, kasmetines mokamas atostogas (49 straipsnio 1 dalis); valstybė laiduoja teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais (52 straipsnis); valstybė rūpinasi žmonių svei-kata ir laiduoja medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką (53 straipsnio 1 dalis) ir kt.

Konstitucijoje valstybės socialinė orientacija, socialinis teisingumas nepriešprie-šinami teisinės valstybės principui – jie sudaro nedalomą visumą, būdingą demo-kratinei valstybei: visos politinės, socialinės, ekonominės, kultūrinės teisės ir laisvės užtikrinamos vienodais konstituciniais pagrindais.

Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija. Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises ir laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptauti-nės tvarkos kūrimo (135 straipsnio 1 dalis). Tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda) yra atkurtos nepriklausomos valstybės teisinė tradicija ir kons-titucinis principas34.

Konstitucijos 135 straipsnio 2 dalyje suformuluotas dar vienas Lietuvos geopo-litinės orientacijos pradmuo: Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organiza-cijose, jeigu tai neprieštarauja valstybės interesams ir jos nepriklausomybei. Lietu-vos Respublika dalyvauja daugelio tarptautinių organizacijų veikloje, svarbiausios iš

33 Plačiau apie tai žr. ŽILYS, J. Konstitucijos socialinės prasmės. Konstitucinė jurisprudencija, 2006, Nr. 4, p. 310–324.

34 Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2006, Nr. 30-1050.


jų – Europos Sąjunga ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO). Dalyvavi-mas šiuose politiniuose dariniuose reiškia, kad Lietuvos euroatlantinė orientacija yra tvirta.

Lietuvos geopolitinės orientacijos kontekste vertintina ir Konstitucijos 137 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių35. Šia nuostata visų pirma buvo siekiama pabrėžti Sovietų Sąjungos, o vėliau – Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų buvimo Lietuvos teritorijoje neteisėtumą ir neleistinumą. Atsižvelgiant į poreikį už-tikrinti visapusišką Lietuvos valstybės ir visuomenės saugumą ir gyvavimą, šis drau-dimas nebuvo absoliutus.

Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Kons-titucijos 137 straipsnyje draudžiama Lietuvos Respublikos teritorijoje būti tokioms karinėms bazėms, kurias valdo ir kontroliuoja užsienio valstybės. Toks draudimas nereiškia, kad negali būti tokių karinių bazių, kurias pagal Lietuvos Respublikos tarp-tautines sutartis valdo ir kontroliuoja Lietuvos Respublika bendrai (kartu) su valsty-bėmis sąjungininkėmis36. Taigi Lietuvos teritorijoje gali būti steigiamos ir funkcio-nuoti Lietuvos ir bendroms NATO valstybių gynybos reikmėms skirtos kitų NATO šalių karinės bazės, jeigu jos atitinka vieną sąlygą – yra valdomos ir kontroliuojamos kartu su Lietuvos Respublika.

ŽMOGAUS TEISIŲ, LAISVIŲ IR PAREIGŲ KONSTITUCINĖ KONCEPCIJA

Žmogaus teisės, laisvės ir pareigos suformuluotos Konstitucijos II skirsnyje „Lietuvos valstybė“ (18–37 straipsniai), III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė“ (38–45 straipsniai) ir IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“ (46–54 straipsniai). Kai kurios konstitucinės teisės ir laisvės atskleidžiamos ir kitose konstitucinėse normose arba kyla iš konstitucinių principų.

Rengiant Konstituciją ir ją priimant orientuotasi į tarptautinės teisės aktus, ku-riuose apibrėžta ir įtvirtinta ne tik žmogaus santykių su visuomene ir valstybe sam-prata, bet ir konkrečios teisės ir laisvės. Formuluojant daugelį konstitucinių normų tiesiogiai ar netiesiogiai remtasi Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priim-ta Visuotine žmogaus teisių deklaracija (1948), Tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu (1966), Tarptautiniu ekonominių, kultūrinių ir socialinių teisių paktu (1966), Europos Tarybos priimta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos kon-vencija (1950), taip pat orientuotasi į Europos Žmogaus Teisių Teismo teisminius precedentus.

Vadovaujantis tarptautinės teisės aktais Konstitucijoje atskleidžiamas civili-nių (asmeninių) politinių, socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių katalogas ir jį

35 Plačiau apie tai žr. ŽALIMAS, D. Konstitucinio užsienio valstybių karinių bazių draudimo turinys. Konstitucinė jurisprudencija, 2008, Nr. 1, p. 343–346.



jų – Europos Sąjunga ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO). Dalyvavi-mas šiuose politiniuose dariniuose reiškia, kad Lietuvos euroatlantinė orientacija yra tvirta.

Lietuvos geopolitinės orientacijos kontekste vertintina ir Konstitucijos 137 straipsnio nuostata, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių35. Šia nuostata visų pirma buvo siekiama pabrėžti Sovietų Sąjungos, o vėliau – Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų buvimo Lietuvos teritorijoje neteisėtumą ir neleistinumą. Atsižvelgiant į poreikį už-tikrinti visapusišką Lietuvos valstybės ir visuomenės saugumą ir gyvavimą, šis drau-dimas nebuvo absoliutus.

Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Kons-titucijos 137 straipsnyje draudžiama Lietuvos Respublikos teritorijoje būti tokioms karinėms bazėms, kurias valdo ir kontroliuoja užsienio valstybės. Toks draudimas nereiškia, kad negali būti tokių karinių bazių, kurias pagal Lietuvos Respublikos tarp-tautines sutartis valdo ir kontroliuoja Lietuvos Respublika bendrai (kartu) su valsty-bėmis sąjungininkėmis36. Taigi Lietuvos teritorijoje gali būti steigiamos ir funkcio-nuoti Lietuvos ir bendroms NATO valstybių gynybos reikmėms skirtos kitų NATO šalių karinės bazės, jeigu jos atitinka vieną sąlygą – yra valdomos ir kontroliuojamos kartu su Lietuvos Respublika.

ŽMOGAUS TEISIŲ, LAISVIŲ IR PAREIGŲ KONSTITUCINĖ KONCEPCIJA

Žmogaus teisės, laisvės ir pareigos suformuluotos Konstitucijos II skirsnyje „Lietuvos valstybė“ (18–37 straipsniai), III skirsnyje „Visuomenė ir valstybė“ (38–45 straipsniai) ir IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“ (46–54 straipsniai). Kai kurios konstitucinės teisės ir laisvės atskleidžiamos ir kitose konstitucinėse normose arba kyla iš konstitucinių principų.

Rengiant Konstituciją ir ją priimant orientuotasi į tarptautinės teisės aktus, ku-riuose apibrėžta ir įtvirtinta ne tik žmogaus santykių su visuomene ir valstybe sam-prata, bet ir konkrečios teisės ir laisvės. Formuluojant daugelį konstitucinių normų tiesiogiai ar netiesiogiai remtasi Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priim-ta Visuotine žmogaus teisių deklaracija (1948), Tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu (1966), Tarptautiniu ekonominių, kultūrinių ir socialinių teisių paktu (1966), Europos Tarybos priimta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos kon-vencija (1950), taip pat orientuotasi į Europos Žmogaus Teisių Teismo teisminius precedentus.

Vadovaujantis tarptautinės teisės aktais Konstitucijoje atskleidžiamas civili-nių (asmeninių) politinių, socialinių, ekonominių ir kultūrinių teisių katalogas ir jį

35 Plačiau apie tai žr. ŽALIMAS, D. Konstitucinio užsienio valstybių karinių bazių draudimo turinys. Konstitucinė jurisprudencija, 2008, Nr. 1, p. 343–346.



sudarančios konkrečios teisės ir laisvės. Būtent tokia teisių ir laisvių struktūra grin-džiamas Konstitucijos tekstas ir jame formuluojamos normos, kuriomis apibrėžia-mas žmogaus konstitucinis statusas visuomenėje ir valstybėje. Vertinant Konstituci-joje skelbiamas teises ir laisves, jų politines, socialines, teisines garantijas pažymėtina, kad jos yra vientisa sistema, suponuojanti darnų ir tvarų konstitucinį, taip pat ordi-narine teise grindžiamą reguliavimą37.

Vertinant konstitucinę žmogaus teisių ir laisvių doktriną turi būti atsižvelgiama bent į du esminius aspektus, kuriais apibrėžiami žmogaus statusą lemiantys konstitu-ciniai pradai: prigimtinį teisių ir laisvių pobūdį ir visų asmenų lygiateisiškumą.

Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimti-nės. Šiame straipsnyje konkrečios teisės ir laisvės neapibrėžiamos, tačiau jos atsklei-džiamos daugelyje kitų Konstitucijos nuostatų ir konstituciniuose principuose. Pri-gimtinis teisių pobūdis reiškia, kad jos yra neatskiriamos nuo individo, nesusietos nei su teritorija, nei su tauta, žmogus jas turi ipso facto. Šias teises žmogus turi nepriklau-somai nuo to, ar jos yra įtvirtintos valstybės teisės aktuose38. Šis dėsnis yra vienas iš Lietuvos Respublikos, kaip demokratinės teisinės valstybės, konstitucinės santvarkos pagrindų, vienas svarbiausių demokratinės teisinės valstybės uždavinių – ginti ir sau-goti teises ir laisves.

Šio konstitucinio dėsnio įtvirtinimas suponuoja įstatymų leidėjo, kitų teisėkūros subjektų pareigą leidžiant asmens ir valstybės santykius reguliuojančius teisės aktus vadovautis žmogaus teisių ir laisvių prioritetu, nustatyti jų apsaugos ir gynimo prie-mones, jokiu būdu šių teisių ir laisvių nepažeisti ir neleisti, kad jas pažeistų kiti39.

Asmenų lygybė (lygiateisiškumas). Konstitucijoje pabrėžiama, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti privilegijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (29 straipsnis). Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas ir kaip nediskriminacija.

Asmenų lygiateisiškumo principas siejasi su kitais konstituciniais dėsniais, api-brėžia kitas konstitucines normas.

Asmenų lygybės turi būti laikomasi leidžiant įstatymus, juos taikant ir vykdant teisingumą. Žmogaus prigimtinė teisė būti traktuojamam vienodai su kitais reiškia formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus vertinti skirtingai40.

Konstitucinėje jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad asmenų lygiateisiš-kumas nepaneigia galimybės įstatymuose nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingoje padėtyje, atžvilgiu. Diskriminacija

37 Plačiau apie tai žr. BIRMONTIENĖ, T. Žmogaus teisės ir laisvės. Iš Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012, p. 347–397.

38 Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas. Valstybės žinios, 1998, Nr. 109-3004.39 Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas. Ibid., 2005, Nr. 1-7.40 Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas. Ibid., 2005, Nr. 134-4819.


ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis reguliavimas, kuris taiko-mas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų41.

Lietuvos Respublikos konstitucinių teisių ir laisvių katalogą sudaro:1) Civilinės (asmeninės) teisės ir laisvės. Dažnai jos apibūdinamos ir kaip indi-

vidualios, jų gynimas užtikrinamas teismo procese, kitose valstybės institucijose. Prie jų priskiriamos: teisė į gyvybę (19 straipsnis); teisė į asmens laisvę ir asmens bei privataus gyvenimo neliečiamybę (20–22 straipsniai); nekaltumo prezumpcija (31 straipsnis); saviraiškos laisvė (25 straipsnis); tikėjimo laisvė (26, 27 straipsniai); teisė laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą (32 straipsnis) ir kt.

2) Politinės teisės ir laisvės: teisė dalyvauti valdant savo šalį (33 straipsnis); teisė rinkti ir būti išrinktam (34 straipsnis); referendumo teisė (9 straipsnis); teisė lais-vai vienytis į bendrijas, politines partijas ir asociacijas (35 straipsnis); žodžio laisvė (25 straipsnis) ir kt.

3) Socialinės teisės. Jos apima ekonomines, kultūrines teises. Konstitucijoje įtvir-tinant šias teises ir laisves atsižvelgta į jų išskirtinį pobūdį, tačiau visais atvejais soci-alinės teisės negali būti vertinamos tik kaip programinio pobūdžio deklaracijos, nes įgyvendinimo ribojimas turi būti pagrindžiamas proporcingumo, teisių pusiausvy-ros, teisingumo dėsniais. Prie socialinių teisių priskiriama teisė į sveikatos priežiūrą (53 straipsnis). Ši teisė gali būti apibūdinama ir kaip pacientų teisė. Teisė į sveiką aplinką įtvirtinta Konstitucijos 54 straipsnyje nustačius, kad valstybė rūpinasi natū-ralios gamtinės aplinkos apsauga.

Ekonominės teisės tiesiogiai apibūdintos Konstitucijos IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“ arba kyla iš šio skirsnio nuostatų. Vienoje iš jų nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise ir iniciatyva (46 straipsnis). 48 straipsnyje skelbiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą. Ekonominių teisių kategorijai priskirtina žmogaus teisė į poilsį ir laisvalaikį, kasmetines atostogas (49 straipsnis), taip pat teisė gauti senatvės ir in-validumo pensiją, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo atvejais (52 straipsnis).

Kultūrinės teisės apima: teisę į mokslą (41 straipsnis); teisę parinkti savo vaikams mokyklą ir religinį bei dorovinį auklėjimą (26 straipsnis); teisę naudotis mokslo pa-žangos laimėjimais (42 straipsnis); mokslinių tyrimų ir kūrybos laisvę (42 straipsnis).

Konstitucinių teisių nedalomumas. Teisių ir laisvių nedalomumas randasi iš Konstitucijos vientisumo dėsnio. Teisių ir laisvių katalogas taip pat yra vientisas, nes apima visas konstitucines normas, nuostatas, principus, apibūdinančius asmens sta-tusą. Akivaizdu, kad teisės ir laisvės lemia viena kitą, o tikrąjį Konstitucijos turinį galima suprasti gretinant įvairias normas ir įsitikinant organiška jų sąveika.



ar privilegijomis nelaikytinas toks diferencijuotas teisinis reguliavimas, kuris taiko-mas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu taip siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų41.

Lietuvos Respublikos konstitucinių teisių ir laisvių katalogą sudaro:1) Civilinės (asmeninės) teisės ir laisvės. Dažnai jos apibūdinamos ir kaip indi-

vidualios, jų gynimas užtikrinamas teismo procese, kitose valstybės institucijose. Prie jų priskiriamos: teisė į gyvybę (19 straipsnis); teisė į asmens laisvę ir asmens bei privataus gyvenimo neliečiamybę (20–22 straipsniai); nekaltumo prezumpcija (31 straipsnis); saviraiškos laisvė (25 straipsnis); tikėjimo laisvė (26, 27 straipsniai); teisė laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą (32 straipsnis) ir kt.

2) Politinės teisės ir laisvės: teisė dalyvauti valdant savo šalį (33 straipsnis); teisė rinkti ir būti išrinktam (34 straipsnis); referendumo teisė (9 straipsnis); teisė lais-vai vienytis į bendrijas, politines partijas ir asociacijas (35 straipsnis); žodžio laisvė (25 straipsnis) ir kt.

3) Socialinės teisės. Jos apima ekonomines, kultūrines teises. Konstitucijoje įtvir-tinant šias teises ir laisves atsižvelgta į jų išskirtinį pobūdį, tačiau visais atvejais soci-alinės teisės negali būti vertinamos tik kaip programinio pobūdžio deklaracijos, nes įgyvendinimo ribojimas turi būti pagrindžiamas proporcingumo, teisių pusiausvy-ros, teisingumo dėsniais. Prie socialinių teisių priskiriama teisė į sveikatos priežiūrą (53 straipsnis). Ši teisė gali būti apibūdinama ir kaip pacientų teisė. Teisė į sveiką aplinką įtvirtinta Konstitucijos 54 straipsnyje nustačius, kad valstybė rūpinasi natū-ralios gamtinės aplinkos apsauga.

Ekonominės teisės tiesiogiai apibūdintos Konstitucijos IV skirsnyje „Tautos ūkis ir darbas“ arba kyla iš šio skirsnio nuostatų. Vienoje iš jų nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise ir iniciatyva (46 straipsnis). 48 straipsnyje skelbiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą. Ekonominių teisių kategorijai priskirtina žmogaus teisė į poilsį ir laisvalaikį, kasmetines atostogas (49 straipsnis), taip pat teisė gauti senatvės ir in-validumo pensiją, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo atvejais (52 straipsnis).

Kultūrinės teisės apima: teisę į mokslą (41 straipsnis); teisę parinkti savo vaikams mokyklą ir religinį bei dorovinį auklėjimą (26 straipsnis); teisę naudotis mokslo pa-žangos laimėjimais (42 straipsnis); mokslinių tyrimų ir kūrybos laisvę (42 straipsnis).

Konstitucinių teisių nedalomumas. Teisių ir laisvių nedalomumas randasi iš Konstitucijos vientisumo dėsnio. Teisių ir laisvių katalogas taip pat yra vientisas, nes apima visas konstitucines normas, nuostatas, principus, apibūdinančius asmens sta-tusą. Akivaizdu, kad teisės ir laisvės lemia viena kitą, o tikrąjį Konstitucijos turinį galima suprasti gretinant įvairias normas ir įsitikinant organiška jų sąveika.



Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiamas teisių ir laisvių nedalomumas: Kons-titucijoje vienų asmenų teisės ir laisvės sugyvena su kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis42. Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vie-ną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitą43. Aiškindamas konstitucinę nuosavybės teisių apsaugos normą Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ji neatsiejama nuo Konstitucijos nuostatos dėl žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio, nuo asmenų lygybės principo bei daugelio kitų konstitucinių principų ir nuostatų44.

Žmogaus teisių ir laisvių ribojimo konstitucinės prielaidos. Tokios prielaidos nu-matytos kai kuriose Konstitucijos nuostatose ir gali būti taikomos prie absoliučių nepriskiriamoms teisėms ir laisvėms. Antai 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinus, kad nuo-savybė yra neliečiama, nurodoma, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. 24 straipsnyje nusta-tyta, kad žmogaus būstas neliečiamas, bet kartu pažymima, kad be gyventojo sutiki-mo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. 25 straipsnyje konstatuojama, kad laisvė reikšti įsitikini-mus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei, ginti konstitucinei santvarkai.

Aiškinant konstitucines normas, sudarančias prielaidas riboti teisių ir laisvių įgy-vendinimą, Konstitucinio Teismo suformuotoje konstitucinėje doktrinoje nurodytos pagrindinės sąlygos, kurių privalo laikytis įstatymų leidėjas priimdamas teises ir laisves ribojančias teisės normas45: tai gali būti daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demo-kratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis ir jų esmė, yra laikomasi konstitucinio proporcingumo princi-po – vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

KONSTITUCINIAI VALSTYBĖS VALDŽIOS INSTITUCINĖS SANDAROS PAGRINDAI

Konstitucinė valstybės valdžios institucinė sandara grindžiama teisinės valsty-bės koncepcija ir iš jos kylančiu valdžių padalijimo principu. Kaip minėta, pagrin-diniai šios sandaros bruožai atskleisti Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“

42 Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimas. Ibid., 2002, Nr. 104-4675.43 Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas. Ibid., 2000, Nr. 54-1588.44 Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas. Ibid., 2003, Nr. 68-3094.45 Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas. Ibid., 2009, Nr. 148-6632.


nuostatose. Valstybės institucijos vykdo kiekvienai iš jų Konstitucijoje numatytas funkcijas, sukonkretintas kituose įstatymuose, neprieštaraujančiuose Konstitucijai.

Pabrėžiant, kad valstybės valdžios institucijos yra viešosios valdžios struktūros elementas, kartu pažymėtina, kad viešosios valdžios samprata apima ir vietos val-džios (savivaldos) institucijas.

Lietuvos Respublikos Seimas. Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, renkamas ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu (5 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į šią konstitucinę nuostatą kons-tatuojama, kad tik Seimas yra Tautos atstovybė46.

Seimo, kaip Tautos atstovybės, konstitucinė prigimtis lemia išskirtinę jo vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje, funkcijas ir įgaliojimus. Seimas yra atstovau-jamosios demokratijos, politinės sistemos centras, konsoliduojantis visas politinės sistemos grandis ir užtikrinantis valstybės mechanizmo funkcionavimą. Per Seimą įgyvendinamas Tautos suverenitetas, kuris yra vienintelis Seimo konstitucinių galių šaltinis. Esminė Seimo priedermė – išreikšti Tautos valią įstatymuose ir kituose teisės aktuose, t. y. Tautos valią ir lūkesčius paversti valstybės valia.

Seimas, kaip įstatymų leidybos institucija, įgyvendindamas valdžios galias yra savarankiškas tiek, kiek šių galių neriboja Konstitucija, bet visada privalo užtikrinti nepertraukiamą Konstitucijoje numatytų savo įgaliojimų įgyvendinimą47.

Seimo įgaliojimai apibrėžiami Konstitucijos 67 straipsnyje, tačiau jų sąrašas nėra baigtinis. Kitokia kompetencija gali būti numatyta įstatymuose, tačiau negali būti pa-žeistas Konstitucijoje įtvirtintas Seimo statusas ir konstitucinis valdžių padalijimo principas. Seimas, kaip ir kitos valstybės institucijos, negali atsisakyti ar perleisti ki-toms institucijoms tų įgaliojimų ar funkcijų, kurios numatytos Konstitucijoje.

Iš Konstitucijos kyla šios Seimo funkcijos ir įgaliojimai: leisti įstatymus (įsta-tymų leidybos funkcija); vykdyti vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija); steigti valstybės insti-tucijas, skirti ir atleisti jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkci-ja); tvirtinti valstybės biudžetą ir prižiūrėti, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija)48.

Seimo politinės, teisinės veiklos parametrus apibrėžia Konstitucija, o struktūrą, darbo tvarką nustato Seimo statutas. Tai suponuoja, kad Seimo statutas yra ypatin-gas teisės aktas, kuris, nors pagal formą ir nėra įstatymas, turi įstatymo galią. Seimo statutas priimamas, keičiamas ir papildomas ne įstatymu, bet statutu, o šioms pro-cedūroms netaikomos visos įstatymų leidybos taisyklės, nes priimtą statutą promul-guoja ne Respublikos Prezidentas, bet Seimo Pirmininkas. Tai reiškia, kad valstybės vadovas neturi galimybės vetuoti statuto ar jo pataisų. Taip užtikrinamas Seimo sa-varankiškumas pačiam nustatyti savo struktūrą ir darbo tvarką. Konstitucinėje ju-risprudencijoje konstatuojama, kad tokiu būdu įtvirtinama Seimo diskrecija šioje

46 Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas. Ibid., 2003, Nr. 124-5643.47 Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 24 d. nutarimas. Ibid., 1994, Nr. 16-271.48 Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas. Ibid., 2004, Nr. 105-3894.


nuostatose. Valstybės institucijos vykdo kiekvienai iš jų Konstitucijoje numatytas funkcijas, sukonkretintas kituose įstatymuose, neprieštaraujančiuose Konstitucijai.

Pabrėžiant, kad valstybės valdžios institucijos yra viešosios valdžios struktūros elementas, kartu pažymėtina, kad viešosios valdžios samprata apima ir vietos val-džios (savivaldos) institucijas.

Lietuvos Respublikos Seimas. Seimą sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys, renkamas ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu (5 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į šią konstitucinę nuostatą kons-tatuojama, kad tik Seimas yra Tautos atstovybė46.

Seimo, kaip Tautos atstovybės, konstitucinė prigimtis lemia išskirtinę jo vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje, funkcijas ir įgaliojimus. Seimas yra atstovau-jamosios demokratijos, politinės sistemos centras, konsoliduojantis visas politinės sistemos grandis ir užtikrinantis valstybės mechanizmo funkcionavimą. Per Seimą įgyvendinamas Tautos suverenitetas, kuris yra vienintelis Seimo konstitucinių galių šaltinis. Esminė Seimo priedermė – išreikšti Tautos valią įstatymuose ir kituose teisės aktuose, t. y. Tautos valią ir lūkesčius paversti valstybės valia.

Seimas, kaip įstatymų leidybos institucija, įgyvendindamas valdžios galias yra savarankiškas tiek, kiek šių galių neriboja Konstitucija, bet visada privalo užtikrinti nepertraukiamą Konstitucijoje numatytų savo įgaliojimų įgyvendinimą47.

Seimo įgaliojimai apibrėžiami Konstitucijos 67 straipsnyje, tačiau jų sąrašas nėra baigtinis. Kitokia kompetencija gali būti numatyta įstatymuose, tačiau negali būti pa-žeistas Konstitucijoje įtvirtintas Seimo statusas ir konstitucinis valdžių padalijimo principas. Seimas, kaip ir kitos valstybės institucijos, negali atsisakyti ar perleisti ki-toms institucijoms tų įgaliojimų ar funkcijų, kurios numatytos Konstitucijoje.

Iš Konstitucijos kyla šios Seimo funkcijos ir įgaliojimai: leisti įstatymus (įsta-tymų leidybos funkcija); vykdyti vykdomosios valdžios ir kitų valstybės institucijų (išskyrus teismus) parlamentinę kontrolę (kontrolės funkcija); steigti valstybės insti-tucijas, skirti ir atleisti jų vadovus bei kitus valstybės pareigūnus (steigiamoji funkci-ja); tvirtinti valstybės biudžetą ir prižiūrėti, kaip jis vykdomas (biudžetinė funkcija)48.

Seimo politinės, teisinės veiklos parametrus apibrėžia Konstitucija, o struktūrą, darbo tvarką nustato Seimo statutas. Tai suponuoja, kad Seimo statutas yra ypatin-gas teisės aktas, kuris, nors pagal formą ir nėra įstatymas, turi įstatymo galią. Seimo statutas priimamas, keičiamas ir papildomas ne įstatymu, bet statutu, o šioms pro-cedūroms netaikomos visos įstatymų leidybos taisyklės, nes priimtą statutą promul-guoja ne Respublikos Prezidentas, bet Seimo Pirmininkas. Tai reiškia, kad valstybės vadovas neturi galimybės vetuoti statuto ar jo pataisų. Taip užtikrinamas Seimo sa-varankiškumas pačiam nustatyti savo struktūrą ir darbo tvarką. Konstitucinėje ju-risprudencijoje konstatuojama, kad tokiu būdu įtvirtinama Seimo diskrecija šioje

46 Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas. Ibid., 2003, Nr. 124-5643.47 Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 24 d. nutarimas. Ibid., 1994, Nr. 16-271.48 Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas. Ibid., 2004, Nr. 105-3894.


srityje, tačiau tai reiškia, kad šia diskrecija negali būti pažeisti Konstitucijos princi-pai ir normos49. Statuto normų teisėtumą, t. y. jų atitiktį Konstitucijai, gali patikrinti Konstitucinis Teismas.

Seimo nario, kaip Tautos atstovo, statuso konstituciniai pradai. Reikšmingiausias šio statuso bruožas yra laisvo mandato principas, kuris Konstitucijoje apibrėžiamas taip: „Pareigas eidami Seimo nariai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės interesais, savo sąžine ir negali būti varžomi jokių mandatų.“

Seimo nario laisvo mandato principas reiškia Seimo nario teisę balsuoti savo nuožiūra, įgyvendinti teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ir organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant teisės atšauk-ti Seimo narį50. Laisvas mandatas yra būtina Seimo nario konstitucinės priedermės atstovauti ne kuriai nors rinkėjų grupei, bet visai Tautai vykdymo sąlyga, jis užtikrina visų Seimo narių savarankiškumą ir lygiateisiškumą51.

Laisvas mandatas nereiškia Seimo nario nevaržomos absoliučios laisvės veikti taip, kad Seimas negalėtų įgyvendinti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų ir kad būtų priimti nesuderinami su Konstitucija sprendimai. Jis negali būti naudojamas ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

Parlamento narių pagrindinės teisės ir pareigos apibrėžtos Konstitucijoje, o kon-krečiai jos apibūdintos Seimo statute, kuriame detaliau reglamentuojamos jų veiklos garantijos. Esminės garantijos yra draudimas be Seimo sutikimo patraukti Seimo narį baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę, draudimas per-sekioti Seimo narį už kalbas ir balsavimą Seime. Įtvirtinant Seimo nario imunitetą ir indemnitetą apibrėžiančias nuostatas negalima suteikti tokių garantijų, kurios Seimo nariams suteiktų nepagrįstų privilegijų.

Imunitetas gali būti panaikinamas, kai yra pagrindas manyti, kad Seimo narys padarė nusikaltimą. Šiuo atveju generalinis prokuroras kreipiasi į Seimą, o jis turi nuspręsti, ar sudaryti komisiją dėl sutikimo Seimo narį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, kitaip suvaržyti jo laisvę ar pradėti apkaltos proceso paren-giamuosius veiksmus. Atsižvelgdamas į komisijos parengtą išvadą, Seimas prii-ma rezoliuciją, kuria patenkinamas arba nepatenkinamas generalinio prokuroro prašymas.

Konstitucijoje nustatyta ypatinga Seimo nario mandato netekimo tvarka: Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali panaikinti Seimo nario mandatą, jeigu Seimo na-rys šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, padarė nusikaltimą (74 straips-nis). Šios procedūros taisyklės nustatytos Seimo statute. Sprendžiant Seimo nario mandato panaikinimo klausimą turi būti pateikiama konstitucinės justicijos byloje remiantis Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytomis procesinėmis taisyklėmis su-formuluota Konstitucinio Teismo išvada.

49 Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d. nutarimas. Ibid., 2001, Nr. 10-295.50 Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 9 d. nutarimas. Ibid., 1999, Nr. 96-2769.51 Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 21 d. nutarimas. Ibid., 2001, Nr. 10-295.


Seimo struktūra. Seimo struktūros ir darbo tvarkos reglamentavimas priklauso Seimo diskrecijai, tačiau turi būti vadovaujamasi konstituciniu atsakingo valdymo principu. Iš šio principo kyla Seimo pareiga nustatyti tokią savo struktūrą ir darbo tvarką, kad Seimas galėtų konstruktyviai, efektyviai ir nepertraukiamai įgyvendinti aukščiausią Tautos valią, Konstitucijoje nustatytas valdžios galias, sudaryti sąlygas kiekvienam Seimo nariui vykdyti Tautos atstovo įgaliojimus52.

Seimo struktūriniai padaliniai yra Seimo narių frakcijos, Seimo komitetai, Sei-mo komisijos, Seimo valdyba, Seniūnų sueiga, Seimo narių laikinosios grupės.

Seimo frakcijos. Nors šie parlamento dariniai dažniausiai sudaromi pagal Seimo narių partinę priklausomybę, svarbiausia jų paskirtis – užtikrinti Seimo darbingumą, efektyvų jo veikimą. Seimo frakcijas formuoja tik patys Seimo nariai vadovaudamiesi Seimo statute nustatyta jų sudarymo tvarka, bet ne politinės partijos, politinės orga-nizacijos arba jų koalicijos, kurių nariai yra Tautos atstovai. Frakcijos paprastai yra glaudžiai susijusios su politinėmis partijomis, tačiau tai nereiškia, kad frakcija yra politinė partija Seime. Tokia išvada darytina iš Konstitucijoje įtvirtinto laisvo man-dato principų.

Seimo statute nustatyta pareikštinė frakcijų sudarymo tvarka, pagal kurią Seimo nariai, įkūrę frakciją, pateikia atitinkamą pareiškimą Seimo Pirmininkui.

Tos Seimo frakcijos, kurių narių bendras skaičius yra daugiau kaip pusė Seimo narių ir kurios yra pasirašiusios bendros veiklos deklaraciją arba sutartį dėl koalici-nės Vyriausybės, laikomos Seimo dauguma. Seimo narių frakcijos arba jų koalicijos, nesutinkančios su Vyriausybės programa, gali pasiskelbti opozicinėmis. Šioms frak-cijoms ir koalicijoms garantuojamos visos frakcijų teisės. Daugiau kaip pusę Seimo mažumai priklausančių Seimo narių turinčios opozicinės partijos frakcijos seniūnas arba tiek pat narių turinčios koalicijos vadovas yra vadinamas Seimo opozicijos lyde-riu. Jis turi papildomų teisių.

Seimo nariai, neįregistravę frakcijos, laikomi vienos mišrios Seimo narių grupės nariais. Opozicinės bei kitos Seimo daugumai nepriklausančios frakcijos ir mišri Sei-mo narių grupė yra laikomos Seimo mažuma.

Seimo komitetai. Nustatant komitetų ir jų narių skaičių atsižvelgiama į komitetų vykdomas funkcijas, Seimo narių profesinį pasirengimą, būtinumą užtikrinti Seimo mažumos teises ir kt. Seimo komitetai yra atsakingi ir atskaitingi Seimui.

Pagrindiniai komitetų įgaliojimai yra šie: svarstyti įstatymų projektus, rengti dėl jų išvadas ir nagrinėti komitetui perduotus klausimus; savo iniciatyva arba Seimo pave-dimu rengti įstatymų, kitų teisės aktų projektus; svarstyti Vyriausybės ir kitų valstybės institucijų veiklos programas pagal atskiras sritis ir teikti savo išvadas; svarstyti valsty-bės institucijų vadovų, kuriuos skiria Seimas arba kurių paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas, kandidatūras; svarstyti pasiūlymus steigti ar panaikinti ministerijas ir kitas valstybės institucijas, išklausyti ministerijų ir kitų valstybės institucijų informacijas,

52 Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimas. Ibid., 1993, Nr. 66-1260.


Seimo struktūra. Seimo struktūros ir darbo tvarkos reglamentavimas priklauso Seimo diskrecijai, tačiau turi būti vadovaujamasi konstituciniu atsakingo valdymo principu. Iš šio principo kyla Seimo pareiga nustatyti tokią savo struktūrą ir darbo tvarką, kad Seimas galėtų konstruktyviai, efektyviai ir nepertraukiamai įgyvendinti aukščiausią Tautos valią, Konstitucijoje nustatytas valdžios galias, sudaryti sąlygas kiekvienam Seimo nariui vykdyti Tautos atstovo įgaliojimus52.

Seimo struktūriniai padaliniai yra Seimo narių frakcijos, Seimo komitetai, Sei-mo komisijos, Seimo valdyba, Seniūnų sueiga, Seimo narių laikinosios grupės.

Seimo frakcijos. Nors šie parlamento dariniai dažniausiai sudaromi pagal Seimo narių partinę priklausomybę, svarbiausia jų paskirtis – užtikrinti Seimo darbingumą, efektyvų jo veikimą. Seimo frakcijas formuoja tik patys Seimo nariai vadovaudamiesi Seimo statute nustatyta jų sudarymo tvarka, bet ne politinės partijos, politinės orga-nizacijos arba jų koalicijos, kurių nariai yra Tautos atstovai. Frakcijos paprastai yra glaudžiai susijusios su politinėmis partijomis, tačiau tai nereiškia, kad frakcija yra politinė partija Seime. Tokia išvada darytina iš Konstitucijoje įtvirtinto laisvo man-dato principų.

Seimo statute nustatyta pareikštinė frakcijų sudarymo tvarka, pagal kurią Seimo nariai, įkūrę frakciją, pateikia atitinkamą pareiškimą Seimo Pirmininkui.

Tos Seimo frakcijos, kurių narių bendras skaičius yra daugiau kaip pusė Seimo narių ir kurios yra pasirašiusios bendros veiklos deklaraciją arba sutartį dėl koalici-nės Vyriausybės, laikomos Seimo dauguma. Seimo narių frakcijos arba jų koalicijos, nesutinkančios su Vyriausybės programa, gali pasiskelbti opozicinėmis. Šioms frak-cijoms ir koalicijoms garantuojamos visos frakcijų teisės. Daugiau kaip pusę Seimo mažumai priklausančių Seimo narių turinčios opozicinės partijos frakcijos seniūnas arba tiek pat narių turinčios koalicijos vadovas yra vadinamas Seimo opozicijos lyde-riu. Jis turi papildomų teisių.

Seimo nariai, neįregistravę frakcijos, laikomi vienos mišrios Seimo narių grupės nariais. Opozicinės bei kitos Seimo daugumai nepriklausančios frakcijos ir mišri Sei-mo narių grupė yra laikomos Seimo mažuma.

Seimo komitetai. Nustatant komitetų ir jų narių skaičių atsižvelgiama į komitetų vykdomas funkcijas, Seimo narių profesinį pasirengimą, būtinumą užtikrinti Seimo mažumos teises ir kt. Seimo komitetai yra atsakingi ir atskaitingi Seimui.

Pagrindiniai komitetų įgaliojimai yra šie: svarstyti įstatymų projektus, rengti dėl jų išvadas ir nagrinėti komitetui perduotus klausimus; savo iniciatyva arba Seimo pave-dimu rengti įstatymų, kitų teisės aktų projektus; svarstyti Vyriausybės ir kitų valstybės institucijų veiklos programas pagal atskiras sritis ir teikti savo išvadas; svarstyti valsty-bės institucijų vadovų, kuriuos skiria Seimas arba kurių paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas, kandidatūras; svarstyti pasiūlymus steigti ar panaikinti ministerijas ir kitas valstybės institucijas, išklausyti ministerijų ir kitų valstybės institucijų informacijas,

52 Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimas. Ibid., 1993, Nr. 66-1260.


pranešimus, kaip vykdomi įstatymai ir kiti Seimo aktai; savo iniciatyva arba Seimo pa-vedimu atlikti parlamentinius tyrimus; dalyvauti Europos Sąjungos teisės aktų derini-mo procese, kai rengiama Lietuvos Respublikos oficiali pozicija dėl tų teisės aktų.

Seimo komisijos. Seimas gali sudaryti nuolat veikiančias ir laikinąsias komisijas. Nuolat veikiančios komisijos sudaromos specialioms problemoms nagrinėti, ilgalai-kiams ir platiems klausimams spręsti. Laikinosios komisijos sudaromos konkrečiam tikslui pasiekti, Seimo atskiriems pavedimams vykdyti. Atlikusios Seimo pavedimą, laikinosios komisijos paprastai baigia veiklą. Gali būti sudaromos tyrimo, kontrolės, revizijos, parengiamosios, redakcinės ir kitos laikinosios komisijos. Laikinosios, kaip ir nuolatinės, komisijos steigiamos paisant proporcingo atstovavimo frakcijoms. Gali būti numatomos kai kurios išimtys, tačiau komisijos negali sudaryti vienos frakcijos ar komiteto atstovai.

Seimo Pirmininko konstitucinis statusas. Konstitucijos 66 straipsnyje įtvirtinta pagrindinė Seimo Pirmininko priedermė – vadovauti Seimo posėdžiams. Kiti šio pa-reigūno įgaliojimai nustatyti Konstitucijos nuostatose, taip pat Seimo statute.

Seimo Pirmininkas renkamas iš Seimo narių pirmajame po rinkimų Seimo po-sėdyje. Kandidatus gali siūlyti ne mažiau kaip 1/10 Seimo narių. Pirmininkas laiko-mas išrinktu, jeigu už kandidatą balsavo daugiau kaip pusė balsavusių Seimo narių, išskyrus Seimo statute numatytus pakartotinius balsavimus, kai išrinktu laikomas kandidatas, gavęs daugiausia balsų.

Seimo Pirmininkas laikinai eina Respublikos Prezidento pareigas šiais atvejais: Respublikos Prezidentui mirus; Respublikos Prezidentui atsistatydinus; Seimui paša-linus Respublikos Prezidentą iš pareigų apkaltos proceso tvarka; kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų. Šiais atvejais Seimo Pirmininkas Respublikos Prezidento pareigas eina tol, kol prisiekia naujai iš-rinktas Respublikos Prezidentas.

Seimo Pirmininkas laikinai pavaduoja Respublikos Prezidentą šiais atvejais: kai Respublikos Prezidentas laikinai išvykęs į užsienį ar suserga ir dėl to laikinai negali eiti pareigų.

Kai kurie Seimo Pirmininko įgaliojimai įtvirtinti Konstitucijoje, o dauguma – Seimo statute. Paminėtinos šios jo prerogatyvos: atstovauti Lietuvos Respublikos Seimui; patvirtinti parašu Seimo priimto įstatymo teksto autentiškumą ir perduoti jį Respublikos Prezidentui; pasirašyti Seimo statutą ir jo pakeitimus; pasirašyti įsta-tymus, kurių Respublikos Prezidentas nepasirašo ir negrąžina Seimui pakartotinai svarstyti; pasirašyti Seimo nutarimus ir kitus Seimo priimtus aktus; teikti Seimo Pir-mininko pavaduotojų kandidatūras Seimui; Konstitucijoje nustatytais atvejais teikti Seimui Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras; teikti Seimui skirti ir atleisti Sei-mo kontrolierių ir šios įstaigos vadovo kandidatūras; Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytais atvejais teikti Seimui skirti ir atleisti valstybės institucijų vadovų ir jų pa-vaduotojų kandidatūras; teikti Seniūnų sueigai Seimo sesijos darbų programas, savai-tės ir dienos posėdžių darbotvarkių projektus.


Seimo valdybą sudaro Seimo Pirmininkas, jo pavaduotojai ir Seimo opozicijos lyderis. Pagrindinės valdybos priedermės yra spręsti organizacinius Seimo darbo klausimus: tvirtinti Seimo sesijos posėdžių grafiką, šaukti nenumatytus Seimo po-sėdžius, apsvarstyti Seimo sesijos darbų projektus ir teikti išvadas Seniūnų sueigai arba Seimui, reikalui esant sudaryti darbo grupes įstatymų projektams rengti, padėti organizuoti bendrą komisijų darbą ir kt.

Seimo Seniūnų sueiga. Jos nariai yra frakcijų atstovai ir visi Seimo valdybos na-riai. Pagrindinis Seniūnų sueigos uždavinys – svarstyti Seimo sesijos darbų progra-mas bei posėdžių darbotvarkes ir pritarti joms, derinti Seimo komiteto ir frakcijų darbo organizavimą.

Lietuvos Respublikos Prezidentas. Konstitucijos 77 straipsnyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Šios lakoniškos nuostatos api-brėžia Respublikos Prezidento teisinį statusą, visus kitus jo įgaliojimus ir funkcijas, įtvirtintas Konstitucijoje ir kituose įstatymuose, neprieštaraujančiuose Konstitucijai. Respublikos Prezidento statusas įtvirtintas ne tik konstitucinėse normose, bet ir Lie-tuvos Respublikos Prezidento įstatyme53.

Konstitucijos 5 straipsnio nuostata, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Sei-mas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas, patvirtina, kad Respublikos Prezidentas neabejotinai yra vykdomosios valdžios dalis. Taigi Lietuvos valstybės konstitucinei santvarkai yra būdingas dualistinis vykdomosios valdžios modelis54. Respublikos Prezidentas vienus įgaliojimus įgyvendina savarankiškai, o kitus – kartu su Vyriausybe.

Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, statusas yra išskirtinis, nuo kitų valstybės pareigūnų jis skiriasi visų pirma tuo, kad yra renkamas tiesiogiai visuo-tiniuose rinkimuose. Tokiu būdu suteiktas mandatas reiškia, kad Respublikos Pre-zidentas simbolizuoja Lietuvos valstybę, Tautos vertybes ir personifikuoja Lietuvos Respubliką tarptautiniuose santykiuose. Respublikos Prezidento konstituciniai įga-liojimai ir nustatytos garantijos suponuoja ir ypatingą jo atsakomybę valstybinei ben-druomenei – pilietinei Tautai55.

Šiuo atžvilgiu pabrėžtina Respublikos Prezidento priesaikos politinė, teisinė reikšmė. Išrinktasis Respublikos Prezidentas savo pareigas pradeda eiti po to, kai Vil-niuje, dalyvaujant Tautos atstovams – Seimo nariams, prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems ly-giai teisingas. Priesaikos aktą pasirašo jis pats ir Konstitucinio Teismo pirmininkas, o jo nesant – vienas iš Konstitucinio Teismo teisėjų. Tai, kad priesaikos tekstą pasi-rašo ir Konstitucinio Teismo atstovas, simbolizuoja Respublikos Prezidento prieder-mę besąlygiškai laikytis Konstitucijos ir tik iš jos kylančių teisių ir pareigų. Asmuo,

53 Valstybės žinios, 1993, Nr. 5-89.54 Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas. Ibid., 2004, Nr. 181-6708.55 Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas. Ibid., 2004, Nr. 85-3094.


Seimo valdybą sudaro Seimo Pirmininkas, jo pavaduotojai ir Seimo opozicijos lyderis. Pagrindinės valdybos priedermės yra spręsti organizacinius Seimo darbo klausimus: tvirtinti Seimo sesijos posėdžių grafiką, šaukti nenumatytus Seimo po-sėdžius, apsvarstyti Seimo sesijos darbų projektus ir teikti išvadas Seniūnų sueigai arba Seimui, reikalui esant sudaryti darbo grupes įstatymų projektams rengti, padėti organizuoti bendrą komisijų darbą ir kt.

Seimo Seniūnų sueiga. Jos nariai yra frakcijų atstovai ir visi Seimo valdybos na-riai. Pagrindinis Seniūnų sueigos uždavinys – svarstyti Seimo sesijos darbų progra-mas bei posėdžių darbotvarkes ir pritarti joms, derinti Seimo komiteto ir frakcijų darbo organizavimą.

Lietuvos Respublikos Prezidentas. Konstitucijos 77 straipsnyje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų. Šios lakoniškos nuostatos api-brėžia Respublikos Prezidento teisinį statusą, visus kitus jo įgaliojimus ir funkcijas, įtvirtintas Konstitucijoje ir kituose įstatymuose, neprieštaraujančiuose Konstitucijai. Respublikos Prezidento statusas įtvirtintas ne tik konstitucinėse normose, bet ir Lie-tuvos Respublikos Prezidento įstatyme53.

Konstitucijos 5 straipsnio nuostata, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Sei-mas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas, patvirtina, kad Respublikos Prezidentas neabejotinai yra vykdomosios valdžios dalis. Taigi Lietuvos valstybės konstitucinei santvarkai yra būdingas dualistinis vykdomosios valdžios modelis54. Respublikos Prezidentas vienus įgaliojimus įgyvendina savarankiškai, o kitus – kartu su Vyriausybe.

Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, statusas yra išskirtinis, nuo kitų valstybės pareigūnų jis skiriasi visų pirma tuo, kad yra renkamas tiesiogiai visuo-tiniuose rinkimuose. Tokiu būdu suteiktas mandatas reiškia, kad Respublikos Pre-zidentas simbolizuoja Lietuvos valstybę, Tautos vertybes ir personifikuoja Lietuvos Respubliką tarptautiniuose santykiuose. Respublikos Prezidento konstituciniai įga-liojimai ir nustatytos garantijos suponuoja ir ypatingą jo atsakomybę valstybinei ben-druomenei – pilietinei Tautai55.

Šiuo atžvilgiu pabrėžtina Respublikos Prezidento priesaikos politinė, teisinė reikšmė. Išrinktasis Respublikos Prezidentas savo pareigas pradeda eiti po to, kai Vil-niuje, dalyvaujant Tautos atstovams – Seimo nariams, prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems ly-giai teisingas. Priesaikos aktą pasirašo jis pats ir Konstitucinio Teismo pirmininkas, o jo nesant – vienas iš Konstitucinio Teismo teisėjų. Tai, kad priesaikos tekstą pasi-rašo ir Konstitucinio Teismo atstovas, simbolizuoja Respublikos Prezidento prieder-mę besąlygiškai laikytis Konstitucijos ir tik iš jos kylančių teisių ir pareigų. Asmuo,

53 Valstybės žinios, 1993, Nr. 5-89.54 Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas. Ibid., 2004, Nr. 181-6708.55 Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas. Ibid., 2004, Nr. 85-3094.


išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pra-džios (83 straipsnio 2 dalis).

Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, asmeniui numatytos išskirti-nės apsaugos teisinės priemonės – imunitetas. Konstitucijos 86 straipsnyje įtvir-tinta, kad Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas – kol eina pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Respu-blikos Prezidentas gali būti prieš laiką pašalintas iš pareigų tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikal-timas. Respublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų klausimą sprendžia Seimas apkaltos proceso tvarka. Prieš priimant Seime šį verdiktą turi būti gauta Konsti-tucinio Teismo išvada, ar Respublikos Prezidento konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

Respublikos Prezidentas ir Seimas. Šių dviejų Lietuvos valstybės institucijų są-veika grindžiama ne tik kiekvienos iš jų savarankiškumu, bet ir bendradarbiavimu įgyvendinant valdžios priedermes. Respublikos Prezidentas skelbia eilinius Seimo rinkimus, kurie rengiami Seimo narių įgaliojimų pabaigos metais spalio mėnesio an-trą sekmadienį. Taigi visada, baigiantis Seimo kadencijai, Respublikos Prezidentas savo dekretu konstatuoja teisinį faktą, t. y. paskiria konkrečią Seimo rinkimų datą. Dėl eilinių Seimo rinkimų Konstitucijos 143 straipsnyje numatyta viena išimtis: jeigu karo veiksmų metu turėtų būti rengiami eiliniai rinkimai, Seimas arba Respublikos Prezidentas galėtų pratęsti Seimo įgaliojimus.

Pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti ne tik pats Seimas, bet ir Respublikos Prezidentas Konstitucijoje nurodytais atvejais (58 straipsnio 2 dalis). Kai Respublikos Prezidentas paskelbia pirmalaikius Seimo rinkimus, naujai išrinktas Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos gali pa-skelbti pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus.

Naujai išrinktą Seimą susirinkti į pirmąjį posėdį, kuris turi įvykti ne vėliau kaip po 15 dienų po Seimo išrinkimo, kviečia Respublikos Prezidentas. Tuo atveju, kai to-kio kvietimo nėra, Seimo nariai renkasi patys kitą dieną pasibaigus 15 dienų terminui.

Respublikos Prezidentas gali šaukti neeilines Seimo sesijas ginkluoto užpuo-limo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, taip pat tada, kai iškyla grėsmė valstybės konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai (142 straipsnio 2 dalis, 144 straipsnio 2 dalis).

Respublikos Prezidentui suteikta įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime (68 straipsnio 1 dalis). Šią teisę jis įgyvendina teikdamas Seimui įstatymų projektus, kuriais siekia įgyvendinti savo veiklos politinę programą arba reaguoti į socialinį po-reikį, kad atitinkamas teisinis reguliavimas būtų nustatytas.

Vykdant įstatymų promulgavimo, t. y. įstatymų pasirašymo ir jų paskelbimo, funkciją Respublikos Prezidentui suteikta atidedamojo veto teisė, kuri reiškia, kad jis gali motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti priimtą įstatymą.


Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė. Prezidento santykiai su Vyriausybe pasi-reiškia visų pirma tuo, kad jis tiesiogiai dalyvauja formuojant Vyriausybės sudėtį po Seimo rinkimų ir vėliau, kai dėl įvairių priežasčių keičiasi Vyriausybės sudėtis.

Respublikos Prezidento įgaliojimai šioje srityje yra šie: Seimo pritarimu skirti ir atleisti Ministrą Pirmininką, pavesti jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtinti jos sudėtį; priimti Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus pavesti jai toliau eiti pareigas arba pavesti vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nau-ja Vyriausybė; priimti ministrų atsistatydinimą ir pavesti (arba nepavesti) jiems eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras; Ministro Pirmininko teikimu skirti ir atleisti ministrus.

Formuojant Vyriausybę Respublikos Prezidento veiksmai turi laiduoti valdžios institucijų sąveiką, kad būtų sudaryta veiksminga, t. y. turinti Seimo pasitikėjimą, Vyriausybė. Respublikos Prezidentas iš esmės negali laisvai pasirinkti Ministro Pir-mininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais jų paskyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais. Be to, Respublikos Prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi tam tikrų galimybių daryti politinį poveikį formuo-jant Vyriausybės personalinę sudėtį. Respublikos Prezidentui patvirtinus Vyriausy-bės sudėtį, ji įgauna įgaliojimus veikti tik tuomet, kai Seimas pritaria jos programai56.

Po Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė turi grąžinti įgaliojimus naujai išrinktam Prezidentui. Tai nereiškia, kad Vyriausybė privalo atsistatydinti, nes pa-sikeitus valstybės vadovui toliau išlieka Seimo politinis pasitikėjimas Vyriausybe. Įgaliojimų grąžinimo procedūra yra ne tik institucijų tarpusavio mandagumo išraiš-ka – Respublikos Prezidentui ji suteikia galimybę patikrinti, ar Seimas pasitiki Vy-riausybe. Respublikos Prezidentui pateikus Seimui svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrą ir Seimui pritarus jai, Prezidentas paskiria Ministrą Pirmininką, patvirtina jo pateiktos Vyriausybės sudėtį, jeigu ne-pasikeitė daugiau kaip pusė ministrų. Tai reiškia, kad prasideda naujas Vyriausybės įgaliojimų tarpsnis ir todėl ministrų pasikeitimai Vyriausybėje skaičiuojami nuo šių įgaliojimų gavimo pradžios57.

Jei Seimas nepritartų Ministro Pirmininko kandidatūrai, Vyriausybė privalėtų atsistatydinti. Tai būtų konstitucinis pagrindas pradėti naujos Vyriausybės sudarymo procedūrą58.

Konstitucijos 96 straipsnyje nustatyta, kad ministrai, vadovaudami jiems paves-toms valdymo sritims, atsakingi ne tik Seimui, bet ir Respublikos Prezidentui. Nors šis atsakingumas teisės aktuose nesukonkretintas, jis suponuoja tai, kad ministrai, jei reikia, teikia informaciją Respublikos Prezidentui, praneša apie svarbiausias valdymo aktualijas, o užsienio reikalų ministras derina veiksmus įgyvendinant Lietuvos vals-tybės užsienio politiką.

56 Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas. Valstybės žinios, 1998, Nr. 5-99.57 Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 17 d. nutarimas. Ibid., 1998, Nr. 112-3114.58 Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas. Ibid., 1998, Nr. 5-99.


Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė. Prezidento santykiai su Vyriausybe pasi-reiškia visų pirma tuo, kad jis tiesiogiai dalyvauja formuojant Vyriausybės sudėtį po Seimo rinkimų ir vėliau, kai dėl įvairių priežasčių keičiasi Vyriausybės sudėtis.

Respublikos Prezidento įgaliojimai šioje srityje yra šie: Seimo pritarimu skirti ir atleisti Ministrą Pirmininką, pavesti jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtinti jos sudėtį; priimti Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus pavesti jai toliau eiti pareigas arba pavesti vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nau-ja Vyriausybė; priimti ministrų atsistatydinimą ir pavesti (arba nepavesti) jiems eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras; Ministro Pirmininko teikimu skirti ir atleisti ministrus.

Formuojant Vyriausybę Respublikos Prezidento veiksmai turi laiduoti valdžios institucijų sąveiką, kad būtų sudaryta veiksminga, t. y. turinti Seimo pasitikėjimą, Vyriausybė. Respublikos Prezidentas iš esmės negali laisvai pasirinkti Ministro Pir-mininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais jų paskyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais. Be to, Respublikos Prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi tam tikrų galimybių daryti politinį poveikį formuo-jant Vyriausybės personalinę sudėtį. Respublikos Prezidentui patvirtinus Vyriausy-bės sudėtį, ji įgauna įgaliojimus veikti tik tuomet, kai Seimas pritaria jos programai56.

Po Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė turi grąžinti įgaliojimus naujai išrinktam Prezidentui. Tai nereiškia, kad Vyriausybė privalo atsistatydinti, nes pa-sikeitus valstybės vadovui toliau išlieka Seimo politinis pasitikėjimas Vyriausybe. Įgaliojimų grąžinimo procedūra yra ne tik institucijų tarpusavio mandagumo išraiš-ka – Respublikos Prezidentui ji suteikia galimybę patikrinti, ar Seimas pasitiki Vy-riausybe. Respublikos Prezidentui pateikus Seimui svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrą ir Seimui pritarus jai, Prezidentas paskiria Ministrą Pirmininką, patvirtina jo pateiktos Vyriausybės sudėtį, jeigu ne-pasikeitė daugiau kaip pusė ministrų. Tai reiškia, kad prasideda naujas Vyriausybės įgaliojimų tarpsnis ir todėl ministrų pasikeitimai Vyriausybėje skaičiuojami nuo šių įgaliojimų gavimo pradžios57.

Jei Seimas nepritartų Ministro Pirmininko kandidatūrai, Vyriausybė privalėtų atsistatydinti. Tai būtų konstitucinis pagrindas pradėti naujos Vyriausybės sudarymo procedūrą58.

Konstitucijos 96 straipsnyje nustatyta, kad ministrai, vadovaudami jiems paves-toms valdymo sritims, atsakingi ne tik Seimui, bet ir Respublikos Prezidentui. Nors šis atsakingumas teisės aktuose nesukonkretintas, jis suponuoja tai, kad ministrai, jei reikia, teikia informaciją Respublikos Prezidentui, praneša apie svarbiausias valdymo aktualijas, o užsienio reikalų ministras derina veiksmus įgyvendinant Lietuvos vals-tybės užsienio politiką.

56 Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas. Valstybės žinios, 1998, Nr. 5-99.57 Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 17 d. nutarimas. Ibid., 1998, Nr. 112-3114.58 Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas. Ibid., 1998, Nr. 5-99.


Respublikos Prezidento ir Vyriausybės sąveikos konstitucinis aspektas yra ir tai, kad pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais (106 straipsnio 3 dalis). Toks kreipimasis sustabdo šių aktų galiojimą.

Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas savo įgaliojimus, leidžia aktus – de-kretus. Konstitucijos 84 straipsnyje nurodytus dekretus, kuriais skiriami ir atšaukiami Lietuvos Respublikos diplomatiniai atstovai užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų, teikiami aukščiausi diplomatiniai rangai ir specialūs vardai, suteikia-mi aukščiausi kariniai laipsniai, skelbiama nepaprastoji padėtis, suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė, privalo pasirašyti (kontrasignuoti) Ministras Pirmininkas arba atitinkamas ministras. Konstitucijoje įtvirtinta, kad atsakomybė už tokį dekretą ten-ka jį pasirašiusiam Ministrui Pirmininkui arba ministrui.

Respublikos Prezidentas ir teisminė valdžia. Šią sąveiką apibūdina Konstitucijos nuostatos, kad teisėjas ar teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Valsty-bės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.

Valstybės vadovo kompetencija teismų atžvilgiu iš esmės apima tik įgaliojimus formuoti teisminės valdžios institucijas, t. y. skirti teisėjus ir teismų vadovus. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas skiria bendrosios kompetencijos apylinkių, apygardų teismų teisėjus ir pirmininkus, o pagal Administracinių teismų steigimo įstatymą – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir apygardų administracinių teismų teisėjus ir jų vadovus.

Skiriant aukštesnės grandies bendrosios kompetencijos teismų teisėjus ir teismų vadovus dalyvauja ir Seimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – pirmininkus skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Preziden-to teikimu.

Konstitucijos 112 straipsnyje nustatyta, kad dėl teisėjų paskyrimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali teisėjų institucija. Tokia institucija yra Teisėjų taryba. Šios institucijos patarimas sukelia teisinius padarinius; jei nėra tokio patarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų. Teisėjų taryba ne tik padeda jam formuoti teismus, bet yra ir atsvara Respublikos Prezidentui, kaip vyk-domosios valdžios subjektui, formuojant teisėjų korpusą59.

Respublikos Prezidentas dalyvauja ir sudarant Konstitucinį Teismą – jis teikia Seimui trijų šio teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, teikia Seimui iš jų skirti Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą. Šiuo atveju Konstitucijoje nenustatytos jokios Respublikos Prezidento galias ribojančios taisyklės, tačiau jis negali ignoruoti Konstitucijos nuostatų, kad šio teismo teisėjai

59 Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas. Ibid., 1999, Nr. 109-3192.


turi būti nepriekaištingos reputacijos, Lietuvos Respublikos piliečiai, turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos vykdomosios valdžios sistemoje Vyriausybė – kolegiali bendrosios kompetencijos institucija – susideda iš Ministro Pirmininko ir ministrų. Konstitucijos 93 straipsnyje nustatyti pagrindiniai, bendri Vyriausybės įgaliojimai, o Vyriausybės įstatyme sukonkretinta, kaip šie įgaliojimai įgyvendinami, kokiomis teisinėmis, organizacinėmis priemonėmis Vyriausybės vei-kloje remiamasi sprendžiant valstybės administracijai tenkančius uždavinius.

Vyriausybės statusą politinėje sistemoje apibūdina tai, kad Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Ši Konstitucijos nuostata yra fundamen-talus dėsnis, lemiantis Vyriausybės vaidmenį ir vietą valstybės valdžios sandaroje. Jis suponuoja tai, kad Vyriausybė gali veikti tik turėdama Seimo pasitikėjimą, t. y. tik tada, kai Seimas, po įvykusių rinkimų pritaręs Respublikos Prezidento pateiktai Mi-nistro Pirmininko kandidatūrai ir Respublikos Prezidentui patvirtinus Vyriausybės sudėtį, pritaria Vyriausybės programai.

Vyriausybės programos pagrindas yra parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos, tačiau jų nuostatos tik per Vyriausybės programą įgyja teisinę reikš-mę įpareigodamos tiek Vyriausybę, tiek ją palaikančią Seimo daugumą atitinkamai veikti. Vyriausybės programa yra teisinis dokumentas, kuriame išdėstytos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės. Seimas, išreikšdamas pasitikėjimą Vyriausybės programa, įsipareigoja prižiūrėti, kaip Vyriausybė ją įgyvendins. Taigi Vyriausybės programa – Vyriausybės politinės ir teisinės atsakomybės Seimui pagrindas, nes, kaip minėta, ji solidariai atsako Seimui. Programos nevykdymas gali išprovokuoti Seimo nepasitikėjimą Vyriausybe60.

Vyriausybės atsistatydinimo konstituciniai pagrindai. Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė privalo atsistatydinti tada, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, o Vyriausybė iš naujo negauna Seimo įgaliojimų. 101 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Vyriausybė privalo atsistatydinti ir šiais atvejais:

1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai;2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepa-

sitikėjimą Vyriausybe ir Ministru Pirmininku;3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta;4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė.Ministras privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą slaptu balsavimu pareiškia

daugiau kaip pusė visų Seimo narių.Akivaizdu, kad viena svarbiausių atsistatydinimo priežasčių – Seimo pasitikė-

jimo Vyriausybe praradimas ar neįgijimas. Tačiau Konstitucijoje numatytos įvairios nepasitikėjimo raiškos formos: vienu atveju Seimas nepasitikėjimą išreiškia tiesiogiai,

60 Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas. Ibid., 1998, Nr. 5-99.


turi būti nepriekaištingos reputacijos, Lietuvos Respublikos piliečiai, turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos vykdomosios valdžios sistemoje Vyriausybė – kolegiali bendrosios kompetencijos institucija – susideda iš Ministro Pirmininko ir ministrų. Konstitucijos 93 straipsnyje nustatyti pagrindiniai, bendri Vyriausybės įgaliojimai, o Vyriausybės įstatyme sukonkretinta, kaip šie įgaliojimai įgyvendinami, kokiomis teisinėmis, organizacinėmis priemonėmis Vyriausybės vei-kloje remiamasi sprendžiant valstybės administracijai tenkančius uždavinius.

Vyriausybės statusą politinėje sistemoje apibūdina tai, kad Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą Vyriausybės veiklą. Ši Konstitucijos nuostata yra fundamen-talus dėsnis, lemiantis Vyriausybės vaidmenį ir vietą valstybės valdžios sandaroje. Jis suponuoja tai, kad Vyriausybė gali veikti tik turėdama Seimo pasitikėjimą, t. y. tik tada, kai Seimas, po įvykusių rinkimų pritaręs Respublikos Prezidento pateiktai Mi-nistro Pirmininko kandidatūrai ir Respublikos Prezidentui patvirtinus Vyriausybės sudėtį, pritaria Vyriausybės programai.

Vyriausybės programos pagrindas yra parlamento rinkimus laimėjusių politinių jėgų programos, tačiau jų nuostatos tik per Vyriausybės programą įgyja teisinę reikš-mę įpareigodamos tiek Vyriausybę, tiek ją palaikančią Seimo daugumą atitinkamai veikti. Vyriausybės programa yra teisinis dokumentas, kuriame išdėstytos tam tikro laikotarpio valstybės veiklos gairės. Seimas, išreikšdamas pasitikėjimą Vyriausybės programa, įsipareigoja prižiūrėti, kaip Vyriausybė ją įgyvendins. Taigi Vyriausybės programa – Vyriausybės politinės ir teisinės atsakomybės Seimui pagrindas, nes, kaip minėta, ji solidariai atsako Seimui. Programos nevykdymas gali išprovokuoti Seimo nepasitikėjimą Vyriausybe60.

Vyriausybės atsistatydinimo konstituciniai pagrindai. Konstitucijos 101 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė privalo atsistatydinti tada, kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, o Vyriausybė iš naujo negauna Seimo įgaliojimų. 101 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Vyriausybė privalo atsistatydinti ir šiais atvejais:

1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai;2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepa-

sitikėjimą Vyriausybe ir Ministru Pirmininku;3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta;4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė.Ministras privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą slaptu balsavimu pareiškia

daugiau kaip pusė visų Seimo narių.Akivaizdu, kad viena svarbiausių atsistatydinimo priežasčių – Seimo pasitikė-

jimo Vyriausybe praradimas ar neįgijimas. Tačiau Konstitucijoje numatytos įvairios nepasitikėjimo raiškos formos: vienu atveju Seimas nepasitikėjimą išreiškia tiesiogiai,

60 Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas. Ibid., 1998, Nr. 5-99.


kitu – du kartus iš eilės nepritardamas naujai sudarytos Vyriausybės programai, tre-čiuoju Vyriausybė turi pakartotinai, t. y. iš naujo, gauti Seimo įgaliojimus. Vyriausy-bės atsistatydinimas reiškia, kad jos veikla pasibaigia ir prasideda naujos Vyriausybės formavimo procedūra.

Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas. Šios procedūros poreikis iškyla įvykus Seimo ar Respublikos Prezidento rinkimams. Vyriausybės įgaliojimai grąžinami, nes nebe-lieka to Seimo, kuris patvirtino Vyriausybės programą, ar to Respublikos Prezidento, kuris patvirtino Vyriausybės sudėtį.

Pirmuoju atveju, t. y po Seimo rinkimų, Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus priima Respublikos Prezidentas ir paveda jai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vy-riausybė. Įgaliojimų grąžinimas yra pirmas veiksmas prieš Vyriausybei privalomai, kaip įsakmiai nurodyta Konstitucijoje, atsistatydinant.

Antruoju atveju, t. y. po Respublikos Prezidento rinkimų, Vyriausybė taip pat grąžina savo įgaliojimus naujai išrinktam Respublikos Prezidentui, tačiau Konsti-tucijoje nenustatyta, kad tuomet Vyriausybė privalo atsistatydinti. Taip yra dėl to, kad pasikeitus valstybės vadovui toliau išlieka Seimo pasitikėjimas Vyriausybe, kurio pagrindas – Seimo patvirtinta Vyriausybės programa. Valstybės vadovo pavedimas Vyriausybei toliau eiti savo pareigas turėtų būti duodamas tai pačiai Vyriausybei o Vyriausybės atsistatydinimo atveju Respublikos Prezidentas gali pavesti Ministro Pirmininko pareigas laikinai eiti ir kitam Vyriausybės nariui.

Taigi nėra pagrindo sąvokas „Vyriausybės atsistatydinimas“ ir „Vyriausybės įga-liojimų grąžinimas“ laikyti tapačiomis, nes jos susijusios su skirtingomis konstituci-nėmis situacijomis, kurios lemia ir skirtingus teisinius padarinius.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Konstitucijoje yra nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Kons-titucijai arba įstatymams. Konstitucijoje reglamentuojama Konstitucinio Teismo su-darymo tvarka ir kas turi teisę į jį kreiptis, įtvirtintas teisėjų statusas, Konstitucinio Teismo aktų veikimo teisinės pasekmės ir kiti dalykai.

Konstitucinis reguliavimas suponuoja apibendrinamąją išvadą, kad Konstituci-nis Teismas valstybės konstitucinėje sistemoje užima ypatingą vietą, nes užtikrina Konstitucijos viršenybę, nustatytąja tvarka spręsdamas, ar teisės aktai yra teisėti, t. y. ar atitinka Konstituciją. Konstitucinio Teismo įstatyme nustatyta, kad Konstitucinis Teismas yra teisminė institucija, savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teis-minę valdžią įgyvendina Konstitucijos ir įstatymų nustatyta tvarka.

Taigi Konstitucinis Teismas yra ne kas kita, kaip konstitucinės justicijos institucija, vykdanti konstitucinę teisminę kontrolę. Pagal savo kompetenciją spręsdamas, ar žemes-nės galios aktai atitinka aukštesnės galios teisės aktus, ir vykdydamas kitus savo konsti-tucinius įgaliojimus, Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje.

Konstitucinio Teismo įgaliojimai pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendi-nančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus


prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, taip pat įgaliojimai oficialiai aiš-kinti Konstituciją – pateikti Konstitucijos nuostatų sampratą – akivaizdžiai liudija, kad jis negali būti ne valstybės valdžią įgyvendinanti institucija61.

Konstitucijos 105 straipsnyje įtvirtinta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: 1) Respublikos Pre-zidento aktai; 2) Vyriausybės aktai.

Būdingas Lietuvos teisės bruožas yra tai, kad Konstitucijoje numatyti ne tik or-dinariniai, bet ir konstituciniai įstatymai (69 straipsnio 3 dalis)62. Atsižvelgiant į tai, kad konstituciniai įstatymai yra aukštesnės galios negu įstatymai, daroma išvada, jog įstatymai negali prieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir konstituciniams įstatymams, o patys konstituciniai įstatymai – Konstitucijai63.

Pagal konstitucinėje jurisprudencijoje suformuotą oficialiąją konstitucinę dok-triną, tiriant teisės aktų konstitucingumą turi būti vertinama: 1) ar konstitucinis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai; 2) ar kuris nors įstatymas (taip pat priimtas referendumu), Seimo statutas neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams įstaty-mas; 3) ar Seimo kitas aktas neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams; 5) ar Vyriausybės aktas neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams64.

Konstitucinis Teismas, vadovaudamasis konstitucinio teisminio proceso taisy-klėmis, kurios nustatytos Konstitucinio Teismo įstatyme, priima nutarimus, ar visi šie teisės aktai sutinka su Konstitucija. Konstatavus, kad šie aktai (jų dalys) priešta-rauja Konstitucijai, jie negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas. Toks Konstitucinio Teismo nutarimas turi įstatymo galią ir yra privalomas visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Kitaip tariant, visi šie aktai (jų dalys) šalinami iš Lietuvos teisės sistemos, nes nesiderina su konstitucinio regu-liavimo principais ir normomis.

Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas ne tik tikrina teisės aktų teisėtumą, bet ir teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įsta-tymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Pre-zidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės parei-gūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo išvados pagal savo teisinę galią ir teisinius padarinius skiriasi nuo Konstitucinio Teismo nutarimų jau vien todėl, kad galutinį sprendimą šiais klausimais visada priima Seimas. Šiuo atžvilgiu vertinant Konstitucinio Teismo

61 Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2006, Nr. 65-2400.62 Plačiau apie tai žr. SINKEVIČIUS, V. Konstitucinių įstatymų samprata: teoriniai aspektai.

Jurisprudencija, 2008, Nr. 2 (104), p. 28–38.63 Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2001, Nr. 29-938.64 Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas. Ibid., 2006, Nr. 36-1292.


prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, taip pat įgaliojimai oficialiai aiš-kinti Konstituciją – pateikti Konstitucijos nuostatų sampratą – akivaizdžiai liudija, kad jis negali būti ne valstybės valdžią įgyvendinanti institucija61.

Konstitucijos 105 straipsnyje įtvirtinta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: 1) Respublikos Pre-zidento aktai; 2) Vyriausybės aktai.

Būdingas Lietuvos teisės bruožas yra tai, kad Konstitucijoje numatyti ne tik or-dinariniai, bet ir konstituciniai įstatymai (69 straipsnio 3 dalis)62. Atsižvelgiant į tai, kad konstituciniai įstatymai yra aukštesnės galios negu įstatymai, daroma išvada, jog įstatymai negali prieštarauti ne tik Konstitucijai, bet ir konstituciniams įstatymams, o patys konstituciniai įstatymai – Konstitucijai63.

Pagal konstitucinėje jurisprudencijoje suformuotą oficialiąją konstitucinę dok-triną, tiriant teisės aktų konstitucingumą turi būti vertinama: 1) ar konstitucinis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai; 2) ar kuris nors įstatymas (taip pat priimtas referendumu), Seimo statutas neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams įstaty-mas; 3) ar Seimo kitas aktas neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams; 5) ar Vyriausybės aktas neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams64.

Konstitucinis Teismas, vadovaudamasis konstitucinio teisminio proceso taisy-klėmis, kurios nustatytos Konstitucinio Teismo įstatyme, priima nutarimus, ar visi šie teisės aktai sutinka su Konstitucija. Konstatavus, kad šie aktai (jų dalys) priešta-rauja Konstitucijai, jie negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas. Toks Konstitucinio Teismo nutarimas turi įstatymo galią ir yra privalomas visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Kitaip tariant, visi šie aktai (jų dalys) šalinami iš Lietuvos teisės sistemos, nes nesiderina su konstitucinio regu-liavimo principais ir normomis.

Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas ne tik tikrina teisės aktų teisėtumą, bet ir teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įsta-tymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2) ar Respublikos Pre-zidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 4) ar Seimo narių ir valstybės parei-gūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo išvados pagal savo teisinę galią ir teisinius padarinius skiriasi nuo Konstitucinio Teismo nutarimų jau vien todėl, kad galutinį sprendimą šiais klausimais visada priima Seimas. Šiuo atžvilgiu vertinant Konstitucinio Teismo

61 Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2006, Nr. 65-2400.62 Plačiau apie tai žr. SINKEVIČIUS, V. Konstitucinių įstatymų samprata: teoriniai aspektai.

Jurisprudencija, 2008, Nr. 2 (104), p. 28–38.63 Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2001, Nr. 29-938.64 Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas. Ibid., 2006, Nr. 36-1292.


išvadų teisinę reikšmę reikia pabrėžti, kad Seimas, priimdamas galutinius sprendimus minėtais klausimais, negali paneigti išvadose konstatuotų teisinių faktų.

Išskirtinai pažymėtina Konstitucinio Teismo išvadų, kuriomis konstatuojama, ar Seimo nariai ir valstybės pareigūnai (Respublikos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Lietu-vos apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai), kuriems pradėta apkaltos byla Seime, šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką arba padarė nusikaltimą, teisinė reikšmė.

Konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad pagal Konstituciją tik Konsti-tucinis Teismas turi įgaliojimus spręsti, ar asmens veiksmais yra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika. Nors galutinį sprendimą panaikinti Seimo nario mandatą ar pašalinti asmenį iš pareigų apkaltos procese priima Seimas – politinio pobūdžio institucija, įvykusius teisinius faktus įvertina būtent Konstitucinis Teismas, kuris sudaromas ir veikia ne politiniu, bet profesiniu pagrindu. Konstitucinio Teismo išvada susaisto Seimą tuo požiūriu, kad pagal Konstituciją Seimas neturi įgaliojimų spręsti, ar Konstitucinio Teismo išvada yra pagrįsta ir teisėta.

Oficialioji konstitucinė doktrina ir Konstitucinis Teismas. Konstitucijoje expressisverbis nėra įtvirtinta Konstitucinio Teismo funkcija aiškinti Konstituciją, tačiau ji neišvengiamai sietina su Konstitucinio Teismo prigimtimi ir jo priederme užtikrinti Konstitucijos viršenybę. Konstitucijos oficialaus aiškinimo poreikis visada kyla, kai nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos ir kai reikia išsiaiškinti ir suprasti Konsti-tucijos principų ir nuostatų tikrąsias prasmes.

Konstitucinėje jurisprudencijoje remiamasi tęstinumo dėsniu, kuris reiškia, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas analogiškus konstitucinius ginčus, vadovaujasi ankstesnėse bylose suformuluotomis teisinėmis pozicijomis. Tirdamas teisės aktų atitiktį Konstitucijai jis plėtoja savo ankstesniuose sprendimuose pateiktą Konstitu-cijos nuostatų sampratą, atskleidžia naujus Konstitucijoje nustatyto teisinio regulia-vimo aspektus. Taip formuojama oficialioji konstitucinė doktrina, kurios vienintelis kūrėjas yra Konstitucinis Teismas.

Oficialioji konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio reguliavimo klausi-mu yra formuojama ne visa iškart, bet nuosekliai, byla po bylos. Tai yra ne vienkar-tinis aktas, bet laipsniškas, nuoseklus, nepertraukiamas procesas, kuris niekuomet nebūna visiškai baigtas. Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai (neišskiriant nė teismų), taikydami Konstituciją, privalo remtis oficialiąja konstitucine doktrina ir neaiškinti Konstitucijos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitu-cinis Teismas.

Konstituciniam Teismui aiškinant konstitucines nuostatas ir principus yra ku-riama gyvosios Konstitucijos samprata. Jos esmė – Konstitucija yra ne vien tekstas, bet ir atitinkamų konstitucinės justicijos bylų precedentai. Taip brandinamos prielaidos, nekeičiant Konstitucijos teksto, reaguoti į pokyčius, užtikrinti konstitucinio regulia-vimo tęstinumą ir išsamumą.


Politinėje ir teisinėje apyvartoje, moksle vis plačiau vartojama jurisprudenci-nės konstitucijos sąvoka. Jurisprudencinė konstitucija suvokiama kaip konstituci-jos – aukščiausiosios galios akto – ir konstitucinės jurisprudencijos, kurioje šis aktas aiškinamas ir plėtojamas, jungtis. Taigi jurisprudencinės konstitucijos kategorija at-spindi veikiančios, evoliucionuojančios gyvosios konstitucijos idėją. Jurisprudencinė konstitucija reiškia, kad konstitucija kaip potencialas yra virtusi realia teisine tvarka, kad realiai užtikrinama konstitucinių teisių ir laisvių apsauga, valdžios institucijų pu-siausvyra nuolat kintančioje tikrovėje65.

Teisminė valdžia. Konstitucijoje nustatyti teisminės valdžios pagrindai: 1) tei-singumą vykdo tik teismai; 2) teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepri-klausomi; 3) teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; 4) vi-suose teismuose bylos nagrinėjamos viešai; 5) teismo procesas vyksta lietuvių kalba.

Šiuo metu Lietuvoje yra trys teismų sistemos:1) Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę;2) bendrosios kompetencijos teismai – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietu-

vos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai;3) administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti

įsteigti specializuoti teismai. Šiuo metu veikia administraciniai teismai: Lietuvos vy-riausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai.

Bendrosios kompetencijos teismų institucinę sandarą sudaro trijų instancijų teismai. Žemutinė grandis – apylinkių teismai yra pirmoji instancija byloms, įstaty-mų priskirtoms jų kompetencijai, taip pat byloms, susijusioms su sprendimų ir nuos-prendžių vykdymu, spręsti. Įstatyme numatytais atvejais apylinkės teismo teisėjai at-lieka ir kitas ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas.

Apygardos teismai yra pirmoji instancija kai kuriose civilinėse ir baudžiamosio-se bylose, taip pat apeliacinė instancija dėl apylinkių teismų priimtų aktų, vykdo kitus įstatyme numatytus įgaliojimus.

Lietuvos apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija bylose dėl apygardų teismų aktų, taip pat nagrinėja prašymus dėl užsienio valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas, nagrinėjantis įsiteisėjusių bendrosios kompetencijos teismų sprendimų, nuospren-džių, nutarčių, nutarimų (išskyrus nutarimus administracinių teisės pažeidimų by-lose) pagrįstumą. Šis teismas nagrinėja prašymus dėl teisminio proceso atnaujinimo užbaigtose administracinių teisės pažeidimų bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir tai-kant įstatymus ir kitus teisės aktus.

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra Senatas, į kurio sudėtį įeina šio teismo pir-mininkas, Civilinių bylų ir Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, taip pat po septynis

65 JARAŠIŪNAS, E. Jurisprudencinė konstitucija. Jurisprudencija, 2006, Nr. 12 (90), p. 32.


Politinėje ir teisinėje apyvartoje, moksle vis plačiau vartojama jurisprudenci-nės konstitucijos sąvoka. Jurisprudencinė konstitucija suvokiama kaip konstituci-jos – aukščiausiosios galios akto – ir konstitucinės jurisprudencijos, kurioje šis aktas aiškinamas ir plėtojamas, jungtis. Taigi jurisprudencinės konstitucijos kategorija at-spindi veikiančios, evoliucionuojančios gyvosios konstitucijos idėją. Jurisprudencinė konstitucija reiškia, kad konstitucija kaip potencialas yra virtusi realia teisine tvarka, kad realiai užtikrinama konstitucinių teisių ir laisvių apsauga, valdžios institucijų pu-siausvyra nuolat kintančioje tikrovėje65.

Teisminė valdžia. Konstitucijoje nustatyti teisminės valdžios pagrindai: 1) tei-singumą vykdo tik teismai; 2) teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepri-klausomi; 3) teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; 4) vi-suose teismuose bylos nagrinėjamos viešai; 5) teismo procesas vyksta lietuvių kalba.

Šiuo metu Lietuvoje yra trys teismų sistemos:1) Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę;2) bendrosios kompetencijos teismai – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietu-

vos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai;3) administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti

įsteigti specializuoti teismai. Šiuo metu veikia administraciniai teismai: Lietuvos vy-riausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai.

Bendrosios kompetencijos teismų institucinę sandarą sudaro trijų instancijų teismai. Žemutinė grandis – apylinkių teismai yra pirmoji instancija byloms, įstaty-mų priskirtoms jų kompetencijai, taip pat byloms, susijusioms su sprendimų ir nuos-prendžių vykdymu, spręsti. Įstatyme numatytais atvejais apylinkės teismo teisėjai at-lieka ir kitas ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas.

Apygardos teismai yra pirmoji instancija kai kuriose civilinėse ir baudžiamosio-se bylose, taip pat apeliacinė instancija dėl apylinkių teismų priimtų aktų, vykdo kitus įstatyme numatytus įgaliojimus.

Lietuvos apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija bylose dėl apygardų teismų aktų, taip pat nagrinėja prašymus dėl užsienio valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas, nagrinėjantis įsiteisėjusių bendrosios kompetencijos teismų sprendimų, nuospren-džių, nutarčių, nutarimų (išskyrus nutarimus administracinių teisės pažeidimų by-lose) pagrįstumą. Šis teismas nagrinėja prašymus dėl teisminio proceso atnaujinimo užbaigtose administracinių teisės pažeidimų bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir tai-kant įstatymus ir kitus teisės aktus.

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra Senatas, į kurio sudėtį įeina šio teismo pir-mininkas, Civilinių bylų ir Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, taip pat po septynis

65 JARAŠIŪNAS, E. Jurisprudencinė konstitucija. Jurisprudencija, 2006, Nr. 12 (90), p. 32.


teisėjus iš abiejų teismo skyrių. Pagrindinė Senato funkcija – tvirtinti teismų prakti-kos taikant įstatymus ir kitus teisės aktus atskirų kategorijų bylose apibendrinimo apžvalgas ir teikti rekomendacinius išaiškinimus.

Administracinių teismų sistemą sudaro penki apygardų teismai ir Lietuvos vy-riausiasis administracinis teismas. Administracinių teismų apygardų teritorijos su-tampa su bendrosios kompetencijos apygardų teismų teritorijomis. Šių teismų kom-petencijos nustatytos Administracinių bylų teisenos įstatyme. Pirmoji instancija yra apygardos teismas, kuris nagrinėja visas bylas, įstatymu priskirtas jo kompetencijai. Apygardos teismuose išnagrinėtos bylos gali būti apeliacijos pagrindu tiriamos Lie-tuvos vyriausiajame administraciniame teisme, kuris nagrinėja tiek teisės, tiek fakto klausimus, formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus. Kadangi administracinėje justicijoje nėra kasacijos, teisė kreiptis su ape-liaciniu skundu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra ribojama.

Ginčus dėl teismingumo, t. y. dėl bendrosios kompetencijos teismų ir adminis-tracinių teismų kompetencijų sąveikos, sprendžia teismingumo kolegija. Ją sudaro Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriau-siojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmi-ninkų paskirtą teisėją.

Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje veikia prokuratūra. Jos statuso pagrindai įtvirtinti Konstitucijos IX skirsnyje „Teismas“. Tai, kad šios institucijos teisinė padėtis re-glamentuojama būtent šiame Konstitucijos skirsnyje, suponuoja, kad daugelis prokura-tūros funkcijų yra susijusios su teismine veikla, o įgyvendinant teisingumą prokuratūra dalyvauja užtikrindama teisminio proceso tikslų pasiekimą ir uždavinių įgyvendinimą.

Pagal Konstitucijos 18 straipsnį prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja, palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose. Lietuvos Respubli-kos prokuratūros įstatyme nustatytais atvejais prokurorai užtikrina viešuosius porei-kius – gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus.

Lietuvos Respublikos prokuratūra – centralizuota, specifinius valdingus įgalioji-mus turinti valstybės institucija. Prokurorai kaip valstybės pareigūnai turi valdingus įgaliojimus organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, palaikyti valstybinį kal-tinimą baudžiamosiose bylose, tačiau tai nėra teisingumo vykdymas66. Konstitucijoje pabrėžiama, kad, siekiant užtikrinti prokuratūros funkcijų veiksmingumą, prokuro-rai yra nepriklausomi.

Lietuvos Respublikos institucinę sistemą sudaro generalinė prokuratūra ir te-ritorinės prokuratūros. Generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos Prezi-dentas Seimo pritarimu. Taip laiduojama prokuratūros kaip institucijos ir prokurorų kaip pareigūnų nepriklausoma veikla. Tai reiškia, kad politinė valdžia, pareigūnai negali daryti neteisėto poveikio prokuratūrai, trikdyti jos funkcijų nepriklausomo vykdymo.

66 Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2004, Nr. 81-2903.


KELETAS APIBENDRINIMŲ

1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucija, jei lyginsime ją su 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos laikinosiomis ir nuolatinėmis konstitucijomis, yra tvariausia, nes jau beveik ketvirtį amžiaus jos pagrindu laikosi Tautos sukurta konstitu-cinė sandara, atspindinti Lietuvos politinės, teisinės kultūros vertybes. Iki šiol padaryti Konstitucijos pakeitimai ir papildymai iš esmės nepakoregavo orientacijos būtent į jas. Nepavykę bandymai, siekiai rekonstruoti Konstituciją tik patvirtino, kad trumpalaikiai tikslai nepasiekiami, kai išmintinga Tautos atstovų dauguma vadovaujasi visuotiniais demokratiniais konstituciniais gėriais. Sudėtinga Konstitucijos keitimo tvarka yra vie-na iš lemiamų teisinių kliūčių, kuri visiškai pasiteisino ir kurios pagrįstumas bei pras-mingumas buvo prognozuojamas Lietuvos konstitucionalizmo raidos požiūriu.

Lietuvos Konstitucijos tyrėjai, kaip, beje, ir būsimieji vertintojai, ir toliau neišven-giamai diskutuos apie valstybės valdžios sistemą Konstitucijoje. Ką jie neišvengiamai turėtų pastebėti? Galbūt įžvelgs Konstitucijos kūrėjo, t. y. Lietuvos Respublikos Aukš-čiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, pastangas suderinti valdžios institucines ga-lias taip, kad jokiu atveju nebūtų nei parlamentokratijos, nei vykdomosios valdžios visa-valdiškumo, neatsirastų „vadizmo“ prielaidų? Žmonės, aišku, matys, kad buvo sukurtas sudėtingas valdžios galių pusiausvyros ir atsvarų teisinis mechanizmas. Kita vertus, jie turėtų pripažinti, kad tai lėmė istorinis lietuvių tautos politinis ir teisinis paveldas, vadi-namosios istorijos pamokos, iš kurių sėmėsi išminties Konstitucijos kūrėjai ir leidėjai.

Parlamentinės demokratijos prioritetai, akivaizdžiai regimi šiuolaikinėje konsti-tucinėje sandaroje, buvo pasirinkti neatsitiktinai. Nors šiuolaikinė demokratija ir yra vienas sudėtingiausių valstybės valdymo būdų, tačiau viešos parlamentinės diskusijos, atviras vykdomosios valdžios darbų svarstymas ir racionali parlamentinė kontrolė yra nepakeičiamos konstitucinio saugumo garantijos.

Teisinės užkardos nepagrįstai Konstitucijos revizijai, atsakomybė už jos pažeidimus, konstituciniai įstatymai yra labai svarbios teisinės garantijos, tačiau Konstitucinio Teismo priedermės yra išskirtinai reikšmingos. Jo aktuose atsispindi fundamentalios konstitucinės aktualijos, konstituciniai konfliktai, kurie sprendžiami politiniuose, teisiniuose procesuose.

Konstitucijos tvarumą savaime lemia tokia visuomeninė būsena, kai gyvenimo pa-grindas yra teisingumas, socialinių grupių santarvė. Visiems, kurie turi galią priimti sprendimus, reikėtų turėti omenyje tai, kad Konstitucija ne tik yra teisinės sistemos šer-dis, aukščiausioji teisė ir teisiškumo matas, bet ir suponuoja socialinės sandaros princi-pus, politikos gaires, kurių, kaip ir teisinių vertybių, nedera ignoruoti.

Konstitucija yra visa apimanti visuomenės ir valstybės raidos programa ne tik da-barčiai, bet ir – tam tikru mastu – ateičiai. Šiuo požiūriu vertinant Konstitucijos politines, teisines prasmes visada reikėtų atsižvelgti į tai, kad Konstitucija savaime nėra visagalė. Jos principus, nuostatas įgyvendina žmonės per politines partijas, vyriausybines ir nevyriau-sybines organizacijas, valstybės institucijas. Šios veiklos išmintingumas ir toliaregiškumas iš esmės ir lems Konstitucijoje įtvirtintų idėjų ir vertybių sklaidą, realų jų įgyvendinimą.


KELETAS APIBENDRINIMŲ

1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucija, jei lyginsime ją su 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos laikinosiomis ir nuolatinėmis konstitucijomis, yra tvariausia, nes jau beveik ketvirtį amžiaus jos pagrindu laikosi Tautos sukurta konstitu-cinė sandara, atspindinti Lietuvos politinės, teisinės kultūros vertybes. Iki šiol padaryti Konstitucijos pakeitimai ir papildymai iš esmės nepakoregavo orientacijos būtent į jas. Nepavykę bandymai, siekiai rekonstruoti Konstituciją tik patvirtino, kad trumpalaikiai tikslai nepasiekiami, kai išmintinga Tautos atstovų dauguma vadovaujasi visuotiniais demokratiniais konstituciniais gėriais. Sudėtinga Konstitucijos keitimo tvarka yra vie-na iš lemiamų teisinių kliūčių, kuri visiškai pasiteisino ir kurios pagrįstumas bei pras-mingumas buvo prognozuojamas Lietuvos konstitucionalizmo raidos požiūriu.

Lietuvos Konstitucijos tyrėjai, kaip, beje, ir būsimieji vertintojai, ir toliau neišven-giamai diskutuos apie valstybės valdžios sistemą Konstitucijoje. Ką jie neišvengiamai turėtų pastebėti? Galbūt įžvelgs Konstitucijos kūrėjo, t. y. Lietuvos Respublikos Aukš-čiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, pastangas suderinti valdžios institucines ga-lias taip, kad jokiu atveju nebūtų nei parlamentokratijos, nei vykdomosios valdžios visa-valdiškumo, neatsirastų „vadizmo“ prielaidų? Žmonės, aišku, matys, kad buvo sukurtas sudėtingas valdžios galių pusiausvyros ir atsvarų teisinis mechanizmas. Kita vertus, jie turėtų pripažinti, kad tai lėmė istorinis lietuvių tautos politinis ir teisinis paveldas, vadi-namosios istorijos pamokos, iš kurių sėmėsi išminties Konstitucijos kūrėjai ir leidėjai.

Parlamentinės demokratijos prioritetai, akivaizdžiai regimi šiuolaikinėje konsti-tucinėje sandaroje, buvo pasirinkti neatsitiktinai. Nors šiuolaikinė demokratija ir yra vienas sudėtingiausių valstybės valdymo būdų, tačiau viešos parlamentinės diskusijos, atviras vykdomosios valdžios darbų svarstymas ir racionali parlamentinė kontrolė yra nepakeičiamos konstitucinio saugumo garantijos.

Teisinės užkardos nepagrįstai Konstitucijos revizijai, atsakomybė už jos pažeidimus, konstituciniai įstatymai yra labai svarbios teisinės garantijos, tačiau Konstitucinio Teismo priedermės yra išskirtinai reikšmingos. Jo aktuose atsispindi fundamentalios konstitucinės aktualijos, konstituciniai konfliktai, kurie sprendžiami politiniuose, teisiniuose procesuose.

Konstitucijos tvarumą savaime lemia tokia visuomeninė būsena, kai gyvenimo pa-grindas yra teisingumas, socialinių grupių santarvė. Visiems, kurie turi galią priimti sprendimus, reikėtų turėti omenyje tai, kad Konstitucija ne tik yra teisinės sistemos šer-dis, aukščiausioji teisė ir teisiškumo matas, bet ir suponuoja socialinės sandaros princi-pus, politikos gaires, kurių, kaip ir teisinių vertybių, nedera ignoruoti.

Konstitucija yra visa apimanti visuomenės ir valstybės raidos programa ne tik da-barčiai, bet ir – tam tikru mastu – ateičiai. Šiuo požiūriu vertinant Konstitucijos politines, teisines prasmes visada reikėtų atsižvelgti į tai, kad Konstitucija savaime nėra visagalė. Jos principus, nuostatas įgyvendina žmonės per politines partijas, vyriausybines ir nevyriau-sybines organizacijas, valstybės institucijas. Šios veiklos išmintingumas ir toliaregiškumas iš esmės ir lems Konstitucijoje įtvirtintų idėjų ir vertybių sklaidą, realų jų įgyvendinimą.


THE ESSENCE AND MAIN FEATURES OF THE 1992 CONSTITUTION

OF THE REPUBLIC OF LITHUANIA

Prof. Dr. Juozas ŽILYSJustice and President (1993–1999) of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania

Summary

In this article, the author, first of all, points out that the Constitution of the Republic of Lithuania of 25 October 1992 was adopted during the period that, in comparative constitutional law, is identified as the fourth stage of global constitutional development. This stage, which started in the 1980s, is cha-racterised by the collapse of totalitarian regimes in Central and Eastern Europe. The political and social transformation was the result of the aspiration of the peoples to liberate themselves from the oppression and dictatorship of the empire of the Soviet Union. It was then that, in this part of Europe, new consti-tutions were born and meant the end of socialist constitutional systems in Europe.

A similar process also took place in Lithuania. As a result, the Constitution of the Republic of Li-thuania was adopted, and this marked a new future of the constitutional development of an independent democratic state of Lithuania.

The author also emphasises that this Constitution reflects the social contract—an obligation democratically assumed—by all the citizens of the Republic of Lithuania to the current and future ge-nerations to live under the fundamental rules as enshrined in the Constitution and to obey those rules so that the legitimacy of state power and decisions, as well as human rights and freedoms, would be ensured. This Constitution, as the highest-ranking act and social contract, is based on universal and unquestionable values, such as the sovereignty belonging to the Nation, democracy, the recognition of human rights and freedoms and respect for them, respect for law and the rule of law, the limitation of the scope of powers, the duty of state institutions to serve the people and their responsibility to society, civic consciousness, justice, and the striving for a harmonious civil society and a state under the rule of law.

The author of the article analyses the core principles on the grounds of which this Constitution is based. It is emphasised that the core principles compose the supremacy of the Constitution in the legal system, the stability of the Constitution, the integrity of the Constitution, and the Constitution as a directly applicable act.

In defining the form and structure of the Constitution, it is stated that it is to be classified as a com-posite codified constitution. In addition to the main text, the Constitution consists of the Preamble and the “Constituent Part of the Constitution of the Republic of Lithuania”, which includes the Law “On the State of Lithuania” of 11 February 1991, the Constitutional Act “On the Non-Alignment to Post-Soviet Eastern Unions” of 8 June 1992, the Law of the Republic of Lithuania “On the Procedure for the Entry into Force of the Constitution of the Republic of Lithuania” of 25 October 1992, and the Constitutional Act “On Membership of the Republic of Lithuania in the European Union” of 13 July 2004.

The Constitution proclaims that “The State of Lithuania shall be an independent democratic repu-blic”. This means that the principle of the republic, as a form of the governance of the state, is the basis of the functioning of the state as an organisation and, at the same time, a protected constitutional value that must be complied with without derogations in the political history of Lithuania and in the development of Lithuanian constitutionality.

In this article, the author, first of all, points out that the Constitution of the Republic of Lithuania of 25 October 1992 was adopted during the period that, in comparative constitutional law, is identified as the fourth stage of global constitutional development. This stage, which started in the 1980s, is characterised by the collapse of totalitarian regimes in Central and Eastern Europe. The political and social transformation was the result of the aspiration of the peoples to liberate themselves from the oppression and dictatorship of the empire of the Soviet Union. It was then that, in this part of Europe, new constitutions were born and meant the end of socialist constitutional systems in Europe.

A similar process also took place in Lithuania. As a result, the Constitution of the Republic of Lithuania was adopted, and this marked a new future of the constitutional development of an independent democratic state of Lithuania.

The author also emphasises that this Constitution reflects the social contract—an obligation democratically assumed—by all the citizens of the Republic of Lithuania to the current and future generations to live under the fundamental rules as enshrined in the Constitution and to obey those rules so that the legitimacy of state power and decisions, as well as human rights and freedoms, would be ensured. This Constitution, as the highest-ranking act and social contract, is based on universal and unquestionable values, such as the sovereignty belonging to the Nation, democracy, the recognition of human rights and freedoms and respect for them, respect for law and the rule of law, the limitation of the scope of powers, the duty of state institutions to serve the people and their responsibility to society, civic consciousness, justice, and the striving for a harmonious civil society and a state under the rule of law.

The author of the article analyses the core principles on the grounds of which this Constitution is based. It is emphasised that the core principles compose the supremacy of the Constitution in the legal system, the stability of the Constitution, the integrity of the Constitution, and the Constitution as a directly applicable act.

In defining the form and structure of the Constitution, it is stated that it is to be classified as a composite codified constitution. In addition to the main text, the Constitution consists of the Preamble and the “Constituent Part of the Constitution of the Republic of Lithuania”, which includes the Law “On the State of Lithuania” of 11 February 1991, the Constitutional Act “On the Non-Alignment to Post-Soviet Eastern Unions” of 8 June 1992, the Law of the Republic of Lithuania “On the Procedure for the Entry into Force of the Constitution of the Republic of Lithuania” of 25 October 1992, and the Constitutional Act “On Membership of the Republic of Lithuania in the European Union” of 13 July 2004.

The Constitution proclaims that “The State of Lithuania shall be an independent democratic republic”. This means that the principle of the republic, as a form of the governance of the state, is the basis of the functioning of the state as an organisation and, at the same time, a protected constitutional value that must be complied with without derogations in the political history of Lithuania and in the development of Lithuanian constitutionality.


In the article, the author points out that, according to the constitutionally established competence of the institutions of state power and the principles of their interaction, the model of the governance of the State of Lithuania is categorised as a parliamentary republican form of governance; at the same time, the author notes that certain particularities of the so-called mixed (semi-presidential) form of governance are also typical for the model of the governance of the State of Lithuania. Such a conclusion is made with regard to the powers of the Seimas (Parliament), the Head of State (President of the Re-public), and the Government and the way they are combined. All this is comprehensively revealed by analysing the constitutional status of state institutions.

While assessing the content of the principles and provisions of the Constitution, the author refers to the acts of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania that formulate the constitutional doctrine. By interpreting the Constitution, the Constitutional Court creates the concept of a living Cons-titution. The essence of such a Constitution is that not only the text is important but also the relevant case-law.

In the Lithuanian political and legal culture, the increasing use of the concept of the jurisprudential constitution is obvious. The jurisprudential constitution is perceived as a link between the constitution as the highest-ranking legal act and the constitutional jurisprudence in which this act is interpreted and developed. Thus, the category of the jurisprudential constitution reflects the idea of the operative and

evolutionary living constitution.

In the article, the author points out that, according to the constitutionally established competence of the institutions of state power and the principles of their interaction, the model of the governance of the State of Lithuania is categorised as a parliamentary republican form of governance; at the same time, the author notes that certain particularities of the so-called mixed (semi-presidential) form of governance are also typical for the model of the governance of the State of Lithuania. Such a conclusion is made with regard to the powers of the Seimas (Parliament), the Head of State (President of the Republic), and the Government and the way they are combined. All this is comprehensively revealed by analysing the constitutional status of state institutions.

While assessing the content of the principles and provisions of the Constitution, the author refers to the acts of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania that formulate the constitutional doctrine. By interpreting the Constitution, the Constitutional Court creates the concept of a living Constitution. The essence of such a Constitution is that not only the text is important but also the relevant case-law.

In the Lithuanian political and legal culture, the increasing use of the concept of the jurisprudential constitution is obvious. The jurisprudential constitution is perceived as a link between the constitution as the highest-ranking legal act and the constitutional jurisprudence in which this act is interpreted and developed. Thus, the category of the jurisprudential constitution reflects the idea of the operative and evolutionary living constitution.


In the article, the author points out that, according to the constitutionally established competence of the institutions of state power and the principles of their interaction, the model of the governance of the State of Lithuania is categorised as a parliamentary republican form of governance; at the same time, the author notes that certain particularities of the so-called mixed (semi-presidential) form of governance are also typical for the model of the governance of the State of Lithuania. Such a conclusion is made with regard to the powers of the Seimas (Parliament), the Head of State (President of the Re-public), and the Government and the way they are combined. All this is comprehensively revealed by analysing the constitutional status of state institutions.

While assessing the content of the principles and provisions of the Constitution, the author refers to the acts of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania that formulate the constitutional doctrine. By interpreting the Constitution, the Constitutional Court creates the concept of a living Cons-titution. The essence of such a Constitution is that not only the text is important but also the relevant case-law.

In the Lithuanian political and legal culture, the increasing use of the concept of the jurisprudential constitution is obvious. The jurisprudential constitution is perceived as a link between the constitution as the highest-ranking legal act and the constitutional jurisprudence in which this act is interpreted and developed. Thus, the category of the jurisprudential constitution reflects the idea of the operative and

evolutionary living constitution.

101◆ TRISDEŠIMT LENKIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TRIBUNOLO VEIKLOS METŲ. AUKSO AMŽIUS, NAUJASIS AMŽIUS AR TEIGIAMI POKYČIAI?

TRISDEŠIMT LENKIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TRIBUNOLO VEIKLOS METŲ.

AUKSO AMŽIUS, NAUJASIS AMŽIUS AR TEIGIAMI POKYČIAI?

Prof. habil. dr. Marek ZUBIK, Adam OLEKSY Varšuvos universitetas (Lenkija)

2016 m. minima Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tribunolo pirmojo nutari-mo paskelbimo 30 metų sukaktis. Tai turėtų būti reikšminga proga švęsti ir didžiuo-tis. Juk šis įvykis buvo itin svarbus kuriant teisinės valstybės pamatus. Saugodamas Konstituciją, Konstitucinis Tribunolas stebėjo, kaip Lenkija iš komunistinės valstybės tampa tikrai demokratine šalimi, kaip tai suprantama Vakarų Europoje. Tiek vals-tybės institucijos, tiek piliečiai į Konstitucinį Tribunolą visada žvelgė su didžiausia pagarba. Minėdamas savo veiklos 30 metų sukaktį, Konstitucinis Tribunolas turėtų švęsti ir savo aukso amžių. Tačiau pastarųjų metų pokyčiai suteikia pagrindo rimtai suabejoti, ar aukso amžius nepasibaigė visiems laikams.

Galbūt Konstitucinio Tribunolo aukso amžiaus pabaiga tėra visame pasaulyje vyks-tančių pokyčių dalis. Norėtume priminti 2011 m. padarytas Vengrijos Konstitucijos patai-sas, kuriomis buvo apriboti Konstitucinio Teismo įgaliojimai, taip pat buvusio Vengrijos Aukščiausiojo Teismo pirmininko atvejį – jo įgaliojimai buvo nutraukti likus trejiems su puse metų iki kadencijos pabaigos, ir neseniai jis Europos Žmogaus Teisių Teisme laimė-jo bylą prieš Vengriją1. Labai panašių problemų kyla ir Ukrainoje: po 2014 m. įvykusių pokyčių Konstitucinio Teismo teisėjai buvo atšaukti iš pareigų grasinant pateikti jiems baudžiamuosius kaltinimus už priimtus nutarimus (septyniems iš jų yra iškeltos baudžia-mosios bylos). Su tam tikrais politiniais sunkumais susiduria ir Gruzijos Konstitucinis Teismas. Parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo inter alia apribojo kadenciją baigiančių teisėjų įgaliojimus. Gruzijos prezidentas vetavo šį įstatymą2, o Venecijos komisija pateikė išankstinį jo vertinimą3. Tam tikrą krizę, susijusią su Konstitucinio Teismo teisėjų pa-skyrimu, teko patirti ir Italijos Respublikos Konstituciniam Teismui – prireikė net 32 bal-savimų, kol teisėjai buvo paskirti4. Verta prisiminti ir situaciją, susiklosčiusią po Jungti-nių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo teisėjo Antonino Scalios mirties. Dėl naujo

1 Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2016 m. birželio 23 d. sprendimas byloje Baka prieš Vengriją, peticijos Nr. 20261/12.

2 President Margvelashvili vetoes bill on Constitutional Court of Georgia. Prieiga per internetą: <http://agenda.ge/news/59144/eng>.

3 Preliminary Opinion on the Amendments to the Organic Law on the Constitutional Court and to the Law on Constitutional Legal Proceedings. Prieiga per internetą: <http://www.venice.coe.int/webforms/documents/default.aspx?pdffile=CDL-PI(2016)005-e>.

4 Il Parlamento ha eletto i giudici della Corte costituzionale. Prieiga per internetą: <http://www.ilpost.it/2015/12/16/giudici-corte-costituzionale-consulta-eletti/>.

101

102 Prof. habil. dr. Marek ZUBIK, Adam OLEKSY ◆

teisėjo paskyrimo kilęs politinis prezidento demokrato Barako Obamos ir respublikonų parlamentinės daugumos konfliktas5 primena Lenkijoje susidariusią padėtį. Kartais tvir-tinama, kad tai yra pasitikėjimo teismų ir teisėjų nepriklausomumu stygiaus pavyzdžiai. Ar tai reiškia, kad viso pasaulio teismams ir teisėjams atėjo naujasis amžius?

Konstitucinį Tribunolą ištikusi krizė tarptautinei auditorijai gerai žinoma iš Venecijos komisijos 2016 m. kovo 11 d. nuomonės6, taip pat iš Europos Komisijos veiksmų7 arba tiesiog iš žiniasklaidos pranešimų8. Daugybė teisininkų9 ir politikų komentuoja šią krizę10, mėgina ją paaiškinti, surasti kaltuosius arba siūlo galimas išei-tis. Negana to, 2016 m. Europos Komisija nusprendė įvertinti susiklosčiusią situaciją pagal teisės viršenybės standartus, padedančius sukurti Europos Komisijos ir valsty-bių narių dialogą siekiant išvengti sisteminės grėsmės teisės viršenybei.

Reikėtų priminti kai kurias svarbesnes aplinkybes. 2015-ieji – išimtiniai metai Konstitucinio Tribunolo istorijoje – gali būti laikomi šios krizės pradžia. Daug įvairių įvykių nulėmė dabartinę situaciją.

Per dvejus metus Seimas pagaliau parengė Konstitucinio Tribunolo įstatymo pa-keitimo įstatymo projektą. 2015 m. birželio 25 d. šis įstatymas buvo priimtas. Pagal naująjį įstatymą septintosios kadencijos Seimas (jo kadencija baigėsi 2015 m. lap-kričio 11 d.) išrinko penkis (iš 15) naujus teisėjus, tarp jų ir tuos du, kuriuos turėjo rinkti aštuntosios kadencijos Seimas (jo kadencija prasidėjo 2015 m. lapkričio 12 d.). Tai buvo iškilios asmenybės: Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, Naci-onalinės teismų tarybos pirmininkas, Aukščiausiojo Teismo Tyrimų ir analizės biuro vadovas, Nacionalinės teismų ir prokuratūros mokyklos dėstytojai, Valstybės iždo advokatų įstaigos pirmininkas, taip pat buvęs Valstybės Tribunolo narys. Visi penki – teisės srities profesoriai.

5 Pavyzdžiui, žr.: WHEATON, S. Biden accuses GOP of threatening democracy in Supreme Court standoff. Prieiga per internetą: <http://www.politico.com/story/2016/03/biden-tries-to-clear-his-name-on-supreme-court-nominees-221182>; HURLEY, L. Supreme Court nominee out in cold as election heats up. Prieiga per internetą: <http://www.reuters.com/article/us-usa-election-garland-idUSKCN0ZZ17L>.

6 Opinion on the Amendments to the Act of 25th June 2015 on Constitutional Tribunal of Poland. Prieiga per internetą: <http://www.venice.coe.int/webforms/documents/?pdf=CDL-AD(2016)001-e>.

7 Commission recommendation of 27.7.2016 regarding the rule of law in Poland. Prieiga per internetą: <http://ec.europa.eu/justice/effective-justice/files/recommendation-rule-of-law-poland-20160727_en.pdf>.

8 Pavyzdžiui, žr. Poland’s Constitutional Crisis, “The New York Times”. Prieiga per internetą: <http://www.nytimes.com/2016/03/18/opinion/polands-constitutional-crisis.html>.

9 Pavyzdžiui, žr. ŁĘTOWSKA, E.; WIEWIÓRSKA-DOMAGALSKA, A. A “good” change in the Polish Constitutional Tribunal. Ostreuropa-Recht, iss. no. 1/2016, p. 79–93. Prieiga per internetą: <https://www.bwv-verlag.de/digibib/bwv/apply/viewpdf/opus/200638/contribution/6064/>. Taip pat žr. KONCEWICZ, T. Farewell to the Polish Constitutional Tribunal. Prieiga per internetą: <http://verfassungsblog.de/farewell-to-the-polish-constitutional-court>.

10 Pavyzdžiui, žr.: JAV prezidento B. Obamos ir Lenkijos Respublikos prezidento A. Dudos pastabos po 2016 m. liepos 8 d. Varšuvoje įvykusio dvišalio susitikimo. Prieiga per internetą: <https://www.whitehouse.gov/the-press-office/2016/07/08/remarks-president-obama-and- president-duda-poland-after-bilateral>; Elizabeth Trudeau trumpoji spaudos konferencija 2016 m. liepos 22 d. Prieiga per internetą: <http://www.state.gov/r/pa/prs/dpb/2016/07/260394.htm#POLAND>.


teisėjo paskyrimo kilęs politinis prezidento demokrato Barako Obamos ir respublikonų parlamentinės daugumos konfliktas5 primena Lenkijoje susidariusią padėtį. Kartais tvir-tinama, kad tai yra pasitikėjimo teismų ir teisėjų nepriklausomumu stygiaus pavyzdžiai. Ar tai reiškia, kad viso pasaulio teismams ir teisėjams atėjo naujasis amžius?

Konstitucinį Tribunolą ištikusi krizė tarptautinei auditorijai gerai žinoma iš Venecijos komisijos 2016 m. kovo 11 d. nuomonės6, taip pat iš Europos Komisijos veiksmų7 arba tiesiog iš žiniasklaidos pranešimų8. Daugybė teisininkų9 ir politikų komentuoja šią krizę10, mėgina ją paaiškinti, surasti kaltuosius arba siūlo galimas išei-tis. Negana to, 2016 m. Europos Komisija nusprendė įvertinti susiklosčiusią situaciją pagal teisės viršenybės standartus, padedančius sukurti Europos Komisijos ir valsty-bių narių dialogą siekiant išvengti sisteminės grėsmės teisės viršenybei.

Reikėtų priminti kai kurias svarbesnes aplinkybes. 2015-ieji – išimtiniai metai Konstitucinio Tribunolo istorijoje – gali būti laikomi šios krizės pradžia. Daug įvairių įvykių nulėmė dabartinę situaciją.

Per dvejus metus Seimas pagaliau parengė Konstitucinio Tribunolo įstatymo pa-keitimo įstatymo projektą. 2015 m. birželio 25 d. šis įstatymas buvo priimtas. Pagal naująjį įstatymą septintosios kadencijos Seimas (jo kadencija baigėsi 2015 m. lap-kričio 11 d.) išrinko penkis (iš 15) naujus teisėjus, tarp jų ir tuos du, kuriuos turėjo rinkti aštuntosios kadencijos Seimas (jo kadencija prasidėjo 2015 m. lapkričio 12 d.). Tai buvo iškilios asmenybės: Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas, Naci-onalinės teismų tarybos pirmininkas, Aukščiausiojo Teismo Tyrimų ir analizės biuro vadovas, Nacionalinės teismų ir prokuratūros mokyklos dėstytojai, Valstybės iždo advokatų įstaigos pirmininkas, taip pat buvęs Valstybės Tribunolo narys. Visi penki – teisės srities profesoriai.

5 Pavyzdžiui, žr.: WHEATON, S. Biden accuses GOP of threatening democracy in Supreme Court standoff. Prieiga per internetą: <http://www.politico.com/story/2016/03/biden-tries-to-clear-his-name-on-supreme-court-nominees-221182>; HURLEY, L. Supreme Court nominee out in cold as election heats up. Prieiga per internetą: <http://www.reuters.com/article/us-usa-election-garland-idUSKCN0ZZ17L>.

6 Opinion on the Amendments to the Act of 25th June 2015 on Constitutional Tribunal of Poland. Prieiga per internetą: <http://www.venice.coe.int/webforms/documents/?pdf=CDL-AD(2016)001-e>.

7 Commission recommendation of 27.7.2016 regarding the rule of law in Poland. Prieiga per internetą: <http://ec.europa.eu/justice/effective-justice/files/recommendation-rule-of-law-poland-20160727_en.pdf>.

8 Pavyzdžiui, žr. Poland’s Constitutional Crisis, “The New York Times”. Prieiga per internetą: <http://www.nytimes.com/2016/03/18/opinion/polands-constitutional-crisis.html>.

9 Pavyzdžiui, žr. ŁĘTOWSKA, E.; WIEWIÓRSKA-DOMAGALSKA, A. A “good” change in the Polish Constitutional Tribunal. Ostreuropa-Recht, iss. no. 1/2016, p. 79–93. Prieiga per internetą: <https://www.bwv-verlag.de/digibib/bwv/apply/viewpdf/opus/200638/contribution/6064/>. Taip pat žr. KONCEWICZ, T. Farewell to the Polish Constitutional Tribunal. Prieiga per internetą: <http://verfassungsblog.de/farewell-to-the-polish-constitutional-court>.

10 Pavyzdžiui, žr.: JAV prezidento B. Obamos ir Lenkijos Respublikos prezidento A. Dudos pastabos po 2016 m. liepos 8 d. Varšuvoje įvykusio dvišalio susitikimo. Prieiga per internetą: <https://www.whitehouse.gov/the-press-office/2016/07/08/remarks-president-obama-and- president-duda-poland-after-bilateral>; Elizabeth Trudeau trumpoji spaudos konferencija 2016 m. liepos 22 d. Prieiga per internetą: <http://www.state.gov/r/pa/prs/dpb/2016/07/260394.htm#POLAND>.


Tais pačiais metais baigėsi Lenkijos Respublikos prezidento ir septintoji Sei-mo kadencija ir buvo surengti nauji rinkimai. Šių rinkimų rezultatai lėmė esminius Lenkijos politikos pokyčius11: prieš tai buvusi valdžioje Pilietinės platformos partija rinkimus pralaimėjo, o opozicijoje buvusi Teisės ir teisingumo partija laimėjo abe-jus rinkimus – Andrzejus Duda tapo Lenkijos Respublikos prezidentu, o ši partija, gavusi daugumą vietų abejuose parlamento rūmuose, galėjo suformuoti vienpartinę vyriausybę.

Naujai išrinktas Seimas nusprendė, kad penkių Konstitucinio Tribunolo teisė-jų rinkimai buvo negaliojantys, todėl naujieji parlamento nariai išrinko kitus pen-kis teisėjus. Tarp jų buvo advokatas ir aštuntosios kadencijos Senato narys, du buvę Valstybės Tribunolo nariai, antrosios instancijos teismo teisėjas, Teisės ir teisingumo partijos lyderio advokatas ir aštuntosios kadencijos Seimo narys. Trys iš jų – teisės srities profesoriai.

Pagal Lenkijoje nusistovėjusią konstitucinę tvarką Seimas vietoj teisėjų, kurių įgaliojimų laikas baigiasi per jo kadenciją, tam tikram laikotarpiui paskiria naujus teisėjus. 2015 m. ši tvarka buvo pažeista. Septintosios kadencijos Seimas turėjo iš-rinkti tik tris teisėjus, pakeisiančius teisėjus, kurių įgaliojimai baigėsi iki rinkimų, o kitų dviejų teisėjų rinkimus palikti naujajam, aštuntosios kadencijos, Seimui. Tačiau dauguma nusprendė išrinkti penkis teisėjus.

Remdamasis tuo, kad turėjo būti išrinkti ne penki, bet trys teisėjai, naujasis prezidentas A. Duda atsisakė priimti penkių septintosios kadencijos Seimo išrinktų teisėjų priesaiką ir priėmė penkių aštuntosios kadencijos Seimo išrinktų teisėjų prie-saikas. Prezidento kanceliarijos Ryšių su žiniasklaida departamento vadovas pranešė, kad prezidentas atsisako priimti spalio mėn. išrinktų penkių teisėjų priesaikas12.

Prezidento ir parlamento daugumos tvirtinimu, toks asmuo (kol dar nėra prisie-kęs) tėra „paskirtasis asmuo“. Tačiau Konstitucinis Tribunolas 2015 m. gruodžio 3 d. sprendime (byla K 34/15)13 konstatavo, kad net jeigu teisėjas nepradėjo eiti pareigų, jis yra teisėjas, o ne „paskirtasis asmuo“14.

Taigi iškyla problema, gali ar negali prezidentas atsisakyti priimti naujai išrink-tų teisėjų priesaiką. Minėtame sprendime Konstitucinis Tribunolas konstatavo, kad

11 Prezidento rinkimai vyko dviem turais: pirmasis surengtas 2015 m. gegužės 10 d., antrasis – 2015 m. gegužės 24 d. Parlamento rinkimai vyko 2015 m. spalio 25 d.

12 Magierowski: prezydent nie przyjmie ślubowania od sędziów TK wybranych przez poprzedni parlament. Prieiga per internetą: <http://www.polsatnews.pl/wiadomosc/2015-12-08/magierowski-prezydent-nie-przyjmie-slubowania-od-sedziow-tk-wybranych-przez-poprzedni-parlament/>.

13 Konstitucinio Tribunolo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. K 34/15. Prieiga per internetą: <http://trybunal.gov.pl/en/hearings/judgments/art/8748-ustawa-o-trybunale-konstytucyjnym/>.

14 Žr. ZUBIK, M. A.D. 2015/20166. Anni horribili of the Constitutional Tribunal in Poland. Tekstas bus paskelbtas Baltijos ir Juodosios jūrų regionų valstybių konstitucinės justicijos asociacijos I kongresui, vykusiam 2016 m. Kišiniove (Moldova), skirtame leidinyje. Tai atsakymas į BANASZAK, B. Constitutional Tribunal of Poland: changes in the appointment of judges (legal analysis). Prieiga per internetą: <http://constcourt.md/libview.php?l=en&idc=9&id=741&t=/Media/Publications/Constitutional-Tribunal-of-Poland-changes-in-the-appointment-of-judges-legal-analysis#sthash.LnBTxJXC.dpuf>.

◆ TRISDEŠIMT LENKIJOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TRIBUNOLO VEIKLOS METŲ. AUKSO AMŽIUS, NAUJASIS AMŽIUS AR TEIGIAMI POKYČIAI? 103


priimti išrinkto teisėjo priesaiką yra prezidento pareiga, taip pat kad „atidėliojimas negali būti pateisinamas vien tuo, kad teisėjų rinkimus reglamentuojantis teisinis reguliavimas yra ydingas“. Jeigu prezidentui kilo abejonių dėl teisinio reguliavimo ydingumo, jis turėjo kreiptis į Konstitucinį Tribunolą. Tai padaryti jis galėjo nuo rug-pjūčio 6 d. – nuo pirmosios jo, kaip Lenkijos Respublikos prezidento, pareigų ėjimo dienos.

Konstitucinis Tribunolas šiame sprendime taip pat nusprendė, kad nuostatos, ku-rios suteikė teisę septintosios kadencijos Seimui išrinkti papildomai du teisėjus, prieš-tarauja Konstitucijai, o nuostatos dėl kitų trijų teisėjų išrinkimo jai neprieštarauja. Nuspręsdamas, kad vienos nuostatos prieštarauja, o kitos neprieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Tribunolas panaikino teisinį pagrindą paskirti du septintosios kadenci-jos Seimo išrinktus teisėjus. Todėl aštuntosios kadencijos Seimas galėjo paskirti tik du teisėjus, nes kitų trijų septintosios kadencijos Seimo skiriamų teisėjų paskyrimą regla-mentuojantis teisinis reguliavimas pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai. Dėl šios priežasties Konstitucinio Tribunolo pirmininkas tik dviem aštuntosios kadencijos Seimo išrinktiems tiesėjams leido nagrinėti konstitucinės justicijos bylas. Tai yra teisė-jai, kurie turėjo pradėti eiti pareigas atitinkamai 2015 m. gruodžio 3 ir 8 d.

Metų sandūroje nesimatė jokios išeities iš susidariusios padėties, veikiau atsira-do dar daugiau painiavos. Parlamento narių dauguma 2015 m. birželio 25 d. pateikė Konstitucinio Tribunolo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Po savaitės, 2015 m. gruodžio 22 d., tie pakeitimai buvo priimti. Jie turi aiškią politinę potekstę. Tarp jų inter alia yra reikalavimas, kad Konstitucinis Tribunolas priimtų sprendimus būda-mas visos sudėties, kuri, įsigaliojus pakeitimams, yra bent trylika teisėjų, o ne devyni, kaip anksčiau. Mažesnis teisėjų kvorumas galimas tik išimtiniais atvejais. Taip pat buvo padaryti pakeitimai, susiję su 2/3 teisėjų balsų dauguma priimant sprendimus, kuriais pripažįstama, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, ir Konstitucinio Tri-bunolo teisėjų drausminėmis procedūromis – Lenkijos Respublikos prezidentui ir net teisingumo ministrui suteikti įgaliojimai inicijuoti tokias bylas. Šiame Konstitu-cinio Tribunolo įstatymo pakeitimo įstatyme nebuvo nustatyta jokios vacatio legis. Daugeliui subjektų kilo abejonių dėl tokių pakeitimų konstitucingumo. Iš trijų opozi-cijos partijų atstovų sudaryta parlamento narių grupė, Aukščiausiojo Teismo pirma-sis pirmininkas, ombudsmenas ir Nacionalinė teismų taryba kreipėsi į Konstitucinį Tribunolą dėl šio teisės akto atitikties Konstitucijai.

Konstitucinis Tribunolas konstatavo, kad byla Nr. 47/15 yra ypatingos reikšmės, todėl turi būti nagrinėjama visos sudėties Konstitucinio Tribunolo, tačiau pabrėžė, kad šią sudėtį gali sudaryti tik teisėjai, kurie gali nagrinėti šią bylą.

2015 m. kovo 9 d. buvo priimtas sprendimas byloje Nr. 47/15, ir prasidėjo dar vienas aptariamosios krizės gilėjimo etapas15. Konstitucinis Tribunolas konstatavo,

15 Konstitucinio Tribunolo 2015 m. kovo 9 d. sprendimas Nr. K 47/15. Prieiga per internetą: <http://trybunal.gov.pl/en/hearings/judgments/art/8859-nowelizacja-ustawy-o-trybunale-konstytucyjnym/>.


priimti išrinkto teisėjo priesaiką yra prezidento pareiga, taip pat kad „atidėliojimas negali būti pateisinamas vien tuo, kad teisėjų rinkimus reglamentuojantis teisinis reguliavimas yra ydingas“. Jeigu prezidentui kilo abejonių dėl teisinio reguliavimo ydingumo, jis turėjo kreiptis į Konstitucinį Tribunolą. Tai padaryti jis galėjo nuo rug-pjūčio 6 d. – nuo pirmosios jo, kaip Lenkijos Respublikos prezidento, pareigų ėjimo dienos.

Konstitucinis Tribunolas šiame sprendime taip pat nusprendė, kad nuostatos, ku-rios suteikė teisę septintosios kadencijos Seimui išrinkti papildomai du teisėjus, prieš-tarauja Konstitucijai, o nuostatos dėl kitų trijų teisėjų išrinkimo jai neprieštarauja. Nuspręsdamas, kad vienos nuostatos prieštarauja, o kitos neprieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Tribunolas panaikino teisinį pagrindą paskirti du septintosios kadenci-jos Seimo išrinktus teisėjus. Todėl aštuntosios kadencijos Seimas galėjo paskirti tik du teisėjus, nes kitų trijų septintosios kadencijos Seimo skiriamų teisėjų paskyrimą regla-mentuojantis teisinis reguliavimas pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai. Dėl šios priežasties Konstitucinio Tribunolo pirmininkas tik dviem aštuntosios kadencijos Seimo išrinktiems tiesėjams leido nagrinėti konstitucinės justicijos bylas. Tai yra teisė-jai, kurie turėjo pradėti eiti pareigas atitinkamai 2015 m. gruodžio 3 ir 8 d.

Metų sandūroje nesimatė jokios išeities iš susidariusios padėties, veikiau atsira-do dar daugiau painiavos. Parlamento narių dauguma 2015 m. birželio 25 d. pateikė Konstitucinio Tribunolo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Po savaitės, 2015 m. gruodžio 22 d., tie pakeitimai buvo priimti. Jie turi aiškią politinę potekstę. Tarp jų inter alia yra reikalavimas, kad Konstitucinis Tribunolas priimtų sprendimus būda-mas visos sudėties, kuri, įsigaliojus pakeitimams, yra bent trylika teisėjų, o ne devyni, kaip anksčiau. Mažesnis teisėjų kvorumas galimas tik išimtiniais atvejais. Taip pat buvo padaryti pakeitimai, susiję su 2/3 teisėjų balsų dauguma priimant sprendimus, kuriais pripažįstama, kad teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, ir Konstitucinio Tri-bunolo teisėjų drausminėmis procedūromis – Lenkijos Respublikos prezidentui ir net teisingumo ministrui suteikti įgaliojimai inicijuoti tokias bylas. Šiame Konstitu-cinio Tribunolo įstatymo pakeitimo įstatyme nebuvo nustatyta jokios vacatio legis. Daugeliui subjektų kilo abejonių dėl tokių pakeitimų konstitucingumo. Iš trijų opozi-cijos partijų atstovų sudaryta parlamento narių grupė, Aukščiausiojo Teismo pirma-sis pirmininkas, ombudsmenas ir Nacionalinė teismų taryba kreipėsi į Konstitucinį Tribunolą dėl šio teisės akto atitikties Konstitucijai.

Konstitucinis Tribunolas konstatavo, kad byla Nr. 47/15 yra ypatingos reikšmės, todėl turi būti nagrinėjama visos sudėties Konstitucinio Tribunolo, tačiau pabrėžė, kad šią sudėtį gali sudaryti tik teisėjai, kurie gali nagrinėti šią bylą.

2015 m. kovo 9 d. buvo priimtas sprendimas byloje Nr. 47/15, ir prasidėjo dar vienas aptariamosios krizės gilėjimo etapas15. Konstitucinis Tribunolas konstatavo,

15 Konstitucinio Tribunolo 2015 m. kovo 9 d. sprendimas Nr. K 47/15. Prieiga per internetą: <http://trybunal.gov.pl/en/hearings/judgments/art/8859-nowelizacja-ustawy-o-trybunale-konstytucyjnym/>.


kad gruodžio mėn. priimti pakeitimai prieštarauja Konstitucijai. Venecijos komisija garsiojoje savo nuomonėje taip pat sutelkė dėmesį į tuos pakeitimus. Joje sprendimas Nr. K 47/15 nepaminėtas, tačiau iš esmės sutikta su Konstitucinio Tribunolo išsa-kytais argumentais. Abiejų institucijų nuomone, tokie pakeitimai yra nepateisinami, neracionalūs ir kelia grėsmę Konstitucinio Tribunolo veiksmingumui, efektyvumui, taigi ir visam šio teismo nepriklausomumui.

Deja, šis sprendimas tapo pretekstu vyriausybei visiškai nauju būdu sukelti grėsmę Konstitucinio Tribunolo nepriklausomumui ir įgaliojimams: ji pranešė, kad sprendimas nebus oficialiai skelbiamas. Ministrė pirmininkė pareiškė, kad tokiam sprendimui pritarė teisingumo ministras ir parlamento narių dauguma. Ministro pir-mininko kanceliarijos vadovės nuomone, tai ne sprendimas, o „tik Tribunolo pareiš-kimas“, nors Konstitucijoje nustatyta priešingai. Pagal Konstitucijos 190 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Tribunolo sprendimai turi būti nedelsiant paskelbti. Be to, šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Tribunolo sprendimai yra visuotinai privalomi ir galutiniai. Tai reiškia, kad institucija, atsakinga už Konstitucinio Tri-bunolo aktų paskelbimą, privalo juos skelbti, taip pat kad niekas, įskaitant ministrą pirmininką, neturi įgaliojimų vertinti Konstitucinio Tribunolo sprendimų teisėtumo.

Tai ne pirmasis kartas, kai Konstitucinio Tribunolo sprendimai nebuvo iš karto paskelbti. Ministrei pirmininkei kilus abejonių dėl tariamų procedūrinių pažeidimų, nebuvo paskelbti sprendimai Nr. 34/15 ir 35/15. Po dviejų savaičių jie vis dėlto buvo paskelbti, tačiau sprendimas Nr. K 47/15, taip pat kiti Konstitucinio Tribunolo spren-dimai, priimti po 2016 m. kovo 9 d., taip ir liko nepaskelbti. Tokios situacijos paaiš-kinimai labai įdomūs. Vyriausybės atstovas spaudai pareiškė: „Lenkijos Respublikos vyriausybė negali skelbti šio kai kurių Tribunolo teisėjų pareiškimo, nes jis nėra pa-remtas teise.“16 Vyriausybė atsisakė paskelbti dvidešimt tris Konstitucinio Tribunolo sprendimus17.

Byloje Nr. K 47/15 priimtame sprendime, kaip ir Venecijos komisijos nuomonė-je, neigiamai vertinami šie 2015 m. gruodžio mėn. priimti pakeitimai:

a) teisėjų, sudarančių „visos sudėties Konstitucinį Tribunolą“, skaičius – pagal 2015 m. gruodžio 22 d. įstatymą tai yra trylika teisėjų;

b) bylų nagrinėjimo eiliškumas – minėtais pakeitimais nustatyta, kad Konstitu-cinis Tribunolas turi nagrinėti prašymus tik eilės tvarka pagal jų pateikimo jam laiką;

c) įpareigojimas pradėti nagrinėti bylas pagal naująją tvarką nuo pat pradžių, įskaitant bylas, kurios jau buvo pradėtos nagrinėti.

Venecijos komisija savo nuomonėje pateikė tokias rekomendacijas Lenkijos institucijoms:

16 Protests as Poland rejects top court’s ruling. Prieiga per internetą: <http://www.dw.com/en/protests-as-poland-rejects-top-court-ruling/a-19113165>.

17 2016 m. rugpjūčio 14 d. duomenys. Nuo 2016 m. rugpjūčio 16 d. buvo oficialiai paskelbtas 21 iš 23 sprendimų. Nepaskelbtų sprendimų sąrašą žr. Konstitucinio Tribunolo interneto svetainėje http://trybunal.gov.pl/wyroki-oczekujace-na-ogloszenie/.



a) prezidentas turėtų priimti trijų teisėjų, kurių paskyrimo procedūra neprieš-taravo Konstitucijai, priesaikas;

b) ministrė pirmininkė turėtų nedelsiant paskelbti Konstitucinio Tribunolo sprendimus.

Į šiuos neigiamus vertinimus ir rekomendacijas itin svarbu atsižvelgti vertinant tolesnius vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios veiksmus.

Venecijos komisijos nuomonės sukelta reakcija nieko nenustebino. Ne tik opozi-cija, bet ir kitos Lenkijos institucijos, užsienio politikai vylėsi, kad ji paskatins spręsti problemą, nes į Venecijos komisiją dėl nuomonės buvo kreipęsis užsienio reikalų mi-nistras. Deja, paskelbus nuomonę, ministras pareiškė, kad ji neturi jokios privalomo-sios galios Lenkijos vyriausybei. Ministrė pirmininkė Venecijos komisijos nuomonę nusiuntė Seimo pirmininkui. Ji pasiūlė visoms Seimo politinėms partijoms pradėti dirbti bendrai ir spręsti problemą (tai buvo vienintelė jos reakcija). Seimo pirminin-kas sudarė specialų ekspertų komitetą, kuris paskelbė išvadą, turėjusią būti atsakymu Venecijos komisijai18.

Tačiau tai dar ne viskas. Iš karto po minėtos Venecijos komisijos nuomonės pa-skelbimo vyriausybė nusprendė nepratęsti šios komisijos narių Hannos Suchockos ir Krzysztofo Drzewieckio įgaliojimų19. Prof. H. Suchocka buvo Venecijos komisijos pir-mininko pirmoji pavaduotoja, todėl tikėtasi, kad vyriausybė pratęs jos įgaliojimus. Ta-čiau vyriausybė paskyrė naujus Lenkijos atstovus – prof. Bogusławą Banaszaką20 ir prof. Mariuszą Muszyńskį, vieną iš dabartinės daugumos 2015 m. gruodžio mėn. paskirtų teisėjų (kurie, kaip konstatavo Konstitucinis Tribunolas, buvo paskirti į jau užimtas vie-tas). Pastarasis pateikė pastabas dėl Venecijos komisijos nuomonės – apibūdino ją kaip „pilną skandalingų klaidų, nepagrįstų supaprastinimų ir manipuliacijų“21 – ir teigė, kad ji netaikytina ir tik įrodo žinių apie Lenkijos teisę trūkumą22.

Lenkijos parlamentas 2016 m. liepos 22 d. priėmė visiškai naują Konstitucinio Tribunolo įstatymą, kuris, vyriausybės teigimu, turėjo išspręsti problemą. Tačiau,

18 Raport Zespołu Ekspertów do spraw Problematyki Trybunału Konstytucyjnego z dnia 15 lipca 2016 r. Prieiga per internetą: <http://www.sejm.gov.pl/media8.nsf/files/MGOK-ACFDR3/$File/Raport%20Zespo%C5% 82u%20Ekspert%C3%B3w%20do%20spraw%20Problematyki%20Trybuna%C5%82u%20Konstytucyjnego.pdf>.

19 Polish Members of the Venice Commission to be replaced. Prieiga per internetą: <http://www.thenews.pl/1/10/Artykul/248439,Polish-members-of-Venice-Commission-to-be-replaced>.

20 Prof. B. Banaszakas yra išsakęs vyriausybei ir aštuntosios kadencijos Seimui palankią nuomonę apie susidariusią situaciją. 2016 m. balandžio 20 d. jis taip pat tapo ministrės pirmininkės patariamosios institucijos teisėkūros klausimais nariu.

21 JANECKI, S. Prof. Mariusz Muszyński, sędzia TK i przedstawiciel Polski w Komisji Weneckiej, miażdży jej opinię. Prieiga per internetą: <http://wpolityce.pl/polityka/295429-nasz-news-prof-mariusz-muszynski-sedzia-tk-i-przedstawiciel-polski-w-komisji-weneckiej-miazdzy-jej-opinie?strona=3>.

22 MUSZYŃSKI, M. Krótka analiza opinii Komisji Weneckiej z 11 marca 2016 r. dotyczącej Trybunału Konstytucyjnego dla pana Andrzeja Rzeplińskiego, Prezesa TK Prof. Mariusz Muszyński, sędzia TK i przedstawiciel Polski w Komisji Weneckiej, miażdży jej opinię. Prieiga per internetą: <http://wpolityce.pl/polityka/295429-nasz-news-prof-mariusz-muszynski-sedzia-tk-i-przedstawiciel-polski-w-komisji-weneckiej-miazdzy-jej-opinie?>. Dar žr. MUSZYŃSKI, M. Analiza opinii Komisji Weneckiej z 11 marca 2016 r. Prawo i Więź, iss. no. 1/2016, p. 45–61.

<http://wpolityce.pl/polityka/295429-nasz-news-prof-mariusz-muszynski-sedzia-tk-i-przedst-awiciel-polski-w-komisji-weneckiej-miazdzy-jej-opinie?>. Dar žr. MUSZYŃSKI, M. Analiza opinii Komisji Weneckiej z 11 marca 2016 r. Prawo i Więź, iss. no. 1/2016, p. 45–61.


a) prezidentas turėtų priimti trijų teisėjų, kurių paskyrimo procedūra neprieš-taravo Konstitucijai, priesaikas;

b) ministrė pirmininkė turėtų nedelsiant paskelbti Konstitucinio Tribunolo sprendimus.

Į šiuos neigiamus vertinimus ir rekomendacijas itin svarbu atsižvelgti vertinant tolesnius vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios veiksmus.

Venecijos komisijos nuomonės sukelta reakcija nieko nenustebino. Ne tik opozi-cija, bet ir kitos Lenkijos institucijos, užsienio politikai vylėsi, kad ji paskatins spręsti problemą, nes į Venecijos komisiją dėl nuomonės buvo kreipęsis užsienio reikalų mi-nistras. Deja, paskelbus nuomonę, ministras pareiškė, kad ji neturi jokios privalomo-sios galios Lenkijos vyriausybei. Ministrė pirmininkė Venecijos komisijos nuomonę nusiuntė Seimo pirmininkui. Ji pasiūlė visoms Seimo politinėms partijoms pradėti dirbti bendrai ir spręsti problemą (tai buvo vienintelė jos reakcija). Seimo pirminin-kas sudarė specialų ekspertų komitetą, kuris paskelbė išvadą, turėjusią būti atsakymu Venecijos komisijai18.

Tačiau tai dar ne viskas. Iš karto po minėtos Venecijos komisijos nuomonės pa-skelbimo vyriausybė nusprendė nepratęsti šios komisijos narių Hannos Suchockos ir Krzysztofo Drzewieckio įgaliojimų19. Prof. H. Suchocka buvo Venecijos komisijos pir-mininko pirmoji pavaduotoja, todėl tikėtasi, kad vyriausybė pratęs jos įgaliojimus. Ta-čiau vyriausybė paskyrė naujus Lenkijos atstovus – prof. Bogusławą Banaszaką20 ir prof. Mariuszą Muszyńskį, vieną iš dabartinės daugumos 2015 m. gruodžio mėn. paskirtų teisėjų (kurie, kaip konstatavo Konstitucinis Tribunolas, buvo paskirti į jau užimtas vie-tas). Pastarasis pateikė pastabas dėl Venecijos komisijos nuomonės – apibūdino ją kaip „pilną skandalingų klaidų, nepagrįstų supaprastinimų ir manipuliacijų“21 – ir teigė, kad ji netaikytina ir tik įrodo žinių apie Lenkijos teisę trūkumą22.

Lenkijos parlamentas 2016 m. liepos 22 d. priėmė visiškai naują Konstitucinio Tribunolo įstatymą, kuris, vyriausybės teigimu, turėjo išspręsti problemą. Tačiau,

18 Raport Zespołu Ekspertów do spraw Problematyki Trybunału Konstytucyjnego z dnia 15 lipca 2016 r. Prieiga per internetą: <http://www.sejm.gov.pl/media8.nsf/files/MGOK-ACFDR3/$File/Raport%20Zespo%C5% 82u%20Ekspert%C3%B3w%20do%20spraw%20Problematyki%20Trybuna%C5%82u%20Konstytucyjnego.pdf>.

19 Polish Members of the Venice Commission to be replaced. Prieiga per internetą: <http://www.thenews.pl/1/10/Artykul/248439,Polish-members-of-Venice-Commission-to-be-replaced>.

20 Prof. B. Banaszakas yra išsakęs vyriausybei ir aštuntosios kadencijos Seimui palankią nuomonę apie susidariusią situaciją. 2016 m. balandžio 20 d. jis taip pat tapo ministrės pirmininkės patariamosios institucijos teisėkūros klausimais nariu.

21 JANECKI, S. Prof. Mariusz Muszyński, sędzia TK i przedstawiciel Polski w Komisji Weneckiej, miażdży jej opinię. Prieiga per internetą: <http://wpolityce.pl/polityka/295429-nasz-news-prof-mariusz-muszynski-sedzia-tk-i-przedstawiciel-polski-w-komisji-weneckiej-miazdzy-jej-opinie?strona=3>.

22 MUSZYŃSKI, M. Krótka analiza opinii Komisji Weneckiej z 11 marca 2016 r. dotyczącej Trybunału Konstytucyjnego dla pana Andrzeja Rzeplińskiego, Prezesa TK Prof. Mariusz Muszyński, sędzia TK i przedstawiciel Polski w Komisji Weneckiej, miażdży jej opinię. Prieiga per internetą: <http://wpolityce.pl/polityka/295429-nasz-news-prof-mariusz-muszynski-sedzia-tk-i-przedstawiciel-polski-w-komisji-weneckiej-miazdzy-jej-opinie?>. Dar žr. MUSZYŃSKI, M. Analiza opinii Komisji Weneckiej z 11 marca 2016 r. Prawo i Więź, iss. no. 1/2016, p. 45–61.


Europos Komisijos, pradėjusios antrą teisės viršenybės procedūros etapą, nuomone23, jau iš pirmo žvilgsnio susidaro visiškai priešingas vaizdas. Europos Komisija pateikė rekomendacijas, kuriose tvirtinama, kad naujasis įstatymas neišsprendžia prieštarin-giausių problemų. Lenkija turi per tris mėnesius įgyvendinti šias rekomendacijas24:

– įgyvendinti 2015 m. gruodžio 3 ir 9 d. sprendimus (dėl trijų septintosios ka-dencijos Seimo išrinktų teisėjų paskyrimo);

– paskelbti ir įgyvendinti Konstitucinio Tribunolo sprendimus (visų pirma 2016 m. kovo 9 d. sprendimą);

– gerbti Konstitucinio Tribunolo sprendimus ir Venecijos komisijos nuomonę, įtraukti juose pateiktus pasiūlymus į būsimą Konstitucinio Tribunolo įstatymą;

– leisti Konstituciniam Tribunolui peržiūrėti 2016 m. liepos 22 d. įstatymą iki jo įsigaliojimo;

– vengti bet kokių veiksmų, kurie galėtų „apriboti Konstitucinio Tribunolo tei-sėtumą ir veiksmingumą“.

Naujasis Konstitucinio Tribunolo įstatymas tikrai neišsprendžia jokių problemų. Štai keletas rimtų abejonių keliančių šio įstatymo nuostatų.

a) Atsirado visiškai naujas institutas – galimybė keturių teisėjų sprendimu atidėti bylos nagrinėjimą. Tai padaryti būtų galima du kartus – kiekvieną kartą trims mėnesiams, taigi iš viso susidaro šešių mėnesių atidėjimo terminas. Dėl to gali kilti sunkumų įgyvendinant reikalavimą bylas nagrinėti eilės tvarka. Šį kartą buvo nustatyta šiokia tokia šio reikalavimo išimtis, jei bylos yra didelės konstituci-nės reikšmės.

b) Nuostata, įpareigojanti skelbti „Tribunolo susitarimus dėl 2015 m. birželio 25 d. įstatymo pažeidimo“, išskyrus „sprendimus dėl norminių aktų, kurie prarado privalomąją galią“. Ši išimtis reiškia, kad pats svarbiausias sprendimas Nr. K 47/15 ti-kriausiai nebus paskelbtas. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas vadina Kons-titucinio Tribunolo aktus susitarimais, bet ne sprendimais, taip pat į tai, kad įstatyme konstatuota, jog jie priimti pažeidžiant 2015 m. birželio 25 d. įstatymą.

c) Įpareigojimas Konstitucinio Tribunolo pirmininkui įtraukti į bylų nagrinė-jimą tris aštuntosios kadencijos Seimo paskirtus teisėjus, nors Tribunolas jau buvo konstatavęs, kad jie paskirti į anksčiau užimtas vietas.

d) Nauja tvarka, kuria Konstitucinio Tribunolo pirmininkas turi surašyti krei-pimąsi ministrui pirmininkui dėl Konstitucinio Tribunolo sprendimų paskelbimo.

Paskelbus naująjį Konstitucinio Tribunolo įstatymą, beveik iš karto parlamento na-rių grupė ir kai kurios kitos institucijos dėl jo konstitucingumo kreipėsi į Konstitucinį Tribunolą. Visi kreipimaisi, sujungti į vieną bylą Nr. K 39/16, buvo nagrinėjami uždara-me posėdyje. Konstitucinis Tribunolas 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendime konstatavo,

23 Žr. Commission recomendation of 27.7.2016 regarding the rule of law in Poland. Prieiga per internetą: <http://ec.europa.eu/justice/effective-justice/files/recommendation-rule-of-law-poland-20160727_en.pdf>.

24 Ibid., 74 punktas.



kad visos įstatymo nuostatos, dėl kurių buvo kreiptasi, prieštarauja Konstitucijai25. Tai-gi Konstitucinio Tribunolo įstatymas turės įsigalioti be Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų26. Abejonių nekelia ir tai, kad 2016 m. liepos 22 d. įstatymu nėra įgyven-dinamos minėtos Europos Komisijos rekomendacijos. Tačiau šiame kontekste svarbu paminėti, kad 2016 m. rugpjūčio 16 d. vyriausybė oficialiai paskelbė 21 iš 23 neskelbtų Konstitucinio Tribunolo sprendimų. Likę du, K 47/15 ir K 39/16, – tai sprendimai, ku-riuose vertintas įstatymų, susijusių su Konstituciniu Tribunolu, konstitucingumas. Ar ministrė pirmininkė oficialiai paskelbs juos? Vilties mažai.

Konstitucinio Tribunolo krizė nėra vien politikos ar teisės klausimas, prie jos gilė-jimo viešųjų ryšių akcijomis prisidėjo apjuodinti Konstitucinį Tribunolą siekiantys jo oponentai. Konstitucinis Tribunolas kartais pavadinamas „partine institucija“, „poko-munistinių pančių dalimi“. Tokie apibūdinimai neretai pateikiami kartu su kaltinimais dėl pliuralizmo trūkumo šioje institucijoje, taip pat dėl tariamo teisėjų politiškumo. Vyriausybės rėmėjai, siekdami pabrėžti tariamai komunistinę Konstitucinio Tribunolo istoriją, dažnai pavadina jį Jaruzelskio išradimu27. Yra buvę ir išpuolių prieš atskirus as-menis. Pagrindinis puolėjų taikinys – Konstitucinio Tribunolo pirmininkas. Jis kaltina-mas tuo, kad nepasiūlė jokių krizės sprendimo būdų, ir vaizduojamas kaip pagrindinė krizės problema. Tvirtinama, kad jo kadencijos pabaiga galbūt sutaps su krizės pabaiga. Jis taip pat dažnai vadinamas politiku, bet ne teisėju28, kaltinamas bendradarbiavęs su Pilietinės platformos partija29 ir buvusia valdančiąja dauguma. Tačiau labiausiai liūdi-na tai, kad tarp puolėjų yra Senato pirmininkas ir teisingumo ministras.

Tokia situacija kelia vis daugiau nerimo. 2016 m. rugpjūčio 18 d. Konstitucinio Tribunolo pirmininkui pareikšti baudžiamieji kaltinimai. Jis kaltinamas aplaidumu dėl to, kad trims 2015 m. lapkričio mėn. aštuntosios kadencijos Seimo paskirtiems teisėjams leido nagrinėti konstitucinės justicijos bylas30. Teisingumo ministras nau-doja šią informaciją prieš Konstitucinio Tribunolo pirmininką ir prieš visą Tribunolą nukreiptose viešųjų ryšių akcijose.

Konstitucinį Tribunolą taip pat ignoruoja ir kitos dvi valdžios šakos. Jų atstovai nepasirodo Konstitucinio Tribunolo posėdžiuose, nors turi tokią pareigą, ir kartais jų pasirodymas būtų tikrai naudingas. Jie taip pat atsiima anksčiau pateiktus prašymus, nuomones ir kitus dokumentus.

25 Konstitucinio Tribunolo 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas byloje Nr. K 39/16. Prieiga per internetą: <http://trybunal.gov.pl/en/hearings/judgments/art/9307-ustawa-o-trybunale-konstytucyjnym/>.

26 SOBCZYK, M. M. Ruling Extends Poland’s Top Court’s Feud With Government. Prieiga per internetą: <http://www.wsj.com/articles/polands-top-court-ruling-extends-feud-with-government-1470927490>.

27 Wojciechas Jaruzelskis (1923–2014) – generolas, Lenkijos komunistų partijos pirmasis sekretorius.28 Žr. teisingumo ministro Zbigniewo Ziobro 2016 m. rugpjūčio 7 d. interviu žinių kanalo „TVP Info“

laidai Minęła dwudziesta. Prieiga per internetą: <http://vod.tvp.pl/26188761/07082016>.29 Žr. Lenkijos Respublikos Senato pirmininko Stanisławo Karczewskio interviu žinių kanalo

TVN24 laidai Fakty po Faktach. Prieiga per internetą: <http://www.tvn24.pl/wiadomosci-z-kraju,3/stanislaw-karczewski-w-faktach-po-faktach-w-tvn24,665809.html>.

30 Polish prosecutors open investigation of head of top court. Prieiga per internetą: <http://www.euractiv.com/section/justice-home-affairs/news/polish-prosecutors-open-investigation-of-head-of-top-court/>.


kad visos įstatymo nuostatos, dėl kurių buvo kreiptasi, prieštarauja Konstitucijai25. Tai-gi Konstitucinio Tribunolo įstatymas turės įsigalioti be Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų26. Abejonių nekelia ir tai, kad 2016 m. liepos 22 d. įstatymu nėra įgyven-dinamos minėtos Europos Komisijos rekomendacijos. Tačiau šiame kontekste svarbu paminėti, kad 2016 m. rugpjūčio 16 d. vyriausybė oficialiai paskelbė 21 iš 23 neskelbtų Konstitucinio Tribunolo sprendimų. Likę du, K 47/15 ir K 39/16, – tai sprendimai, ku-riuose vertintas įstatymų, susijusių su Konstituciniu Tribunolu, konstitucingumas. Ar ministrė pirmininkė oficialiai paskelbs juos? Vilties mažai.

Konstitucinio Tribunolo krizė nėra vien politikos ar teisės klausimas, prie jos gilė-jimo viešųjų ryšių akcijomis prisidėjo apjuodinti Konstitucinį Tribunolą siekiantys jo oponentai. Konstitucinis Tribunolas kartais pavadinamas „partine institucija“, „poko-munistinių pančių dalimi“. Tokie apibūdinimai neretai pateikiami kartu su kaltinimais dėl pliuralizmo trūkumo šioje institucijoje, taip pat dėl tariamo teisėjų politiškumo. Vyriausybės rėmėjai, siekdami pabrėžti tariamai komunistinę Konstitucinio Tribunolo istoriją, dažnai pavadina jį Jaruzelskio išradimu27. Yra buvę ir išpuolių prieš atskirus as-menis. Pagrindinis puolėjų taikinys – Konstitucinio Tribunolo pirmininkas. Jis kaltina-mas tuo, kad nepasiūlė jokių krizės sprendimo būdų, ir vaizduojamas kaip pagrindinė krizės problema. Tvirtinama, kad jo kadencijos pabaiga galbūt sutaps su krizės pabaiga. Jis taip pat dažnai vadinamas politiku, bet ne teisėju28, kaltinamas bendradarbiavęs su Pilietinės platformos partija29 ir buvusia valdančiąja dauguma. Tačiau labiausiai liūdi-na tai, kad tarp puolėjų yra Senato pirmininkas ir teisingumo ministras.

Tokia situacija kelia vis daugiau nerimo. 2016 m. rugpjūčio 18 d. Konstitucinio Tribunolo pirmininkui pareikšti baudžiamieji kaltinimai. Jis kaltinamas aplaidumu dėl to, kad trims 2015 m. lapkričio mėn. aštuntosios kadencijos Seimo paskirtiems teisėjams leido nagrinėti konstitucinės justicijos bylas30. Teisingumo ministras nau-doja šią informaciją prieš Konstitucinio Tribunolo pirmininką ir prieš visą Tribunolą nukreiptose viešųjų ryšių akcijose.

Konstitucinį Tribunolą taip pat ignoruoja ir kitos dvi valdžios šakos. Jų atstovai nepasirodo Konstitucinio Tribunolo posėdžiuose, nors turi tokią pareigą, ir kartais jų pasirodymas būtų tikrai naudingas. Jie taip pat atsiima anksčiau pateiktus prašymus, nuomones ir kitus dokumentus.

25 Konstitucinio Tribunolo 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas byloje Nr. K 39/16. Prieiga per internetą: <http://trybunal.gov.pl/en/hearings/judgments/art/9307-ustawa-o-trybunale-konstytucyjnym/>.

26 SOBCZYK, M. M. Ruling Extends Poland’s Top Court’s Feud With Government. Prieiga per internetą: <http://www.wsj.com/articles/polands-top-court-ruling-extends-feud-with-government-1470927490>.

27 Wojciechas Jaruzelskis (1923–2014) – generolas, Lenkijos komunistų partijos pirmasis sekretorius.28 Žr. teisingumo ministro Zbigniewo Ziobro 2016 m. rugpjūčio 7 d. interviu žinių kanalo „TVP Info“

laidai Minęła dwudziesta. Prieiga per internetą: <http://vod.tvp.pl/26188761/07082016>.29 Žr. Lenkijos Respublikos Senato pirmininko Stanisławo Karczewskio interviu žinių kanalo

TVN24 laidai Fakty po Faktach. Prieiga per internetą: <http://www.tvn24.pl/wiadomosci-z-kraju,3/stanislaw-karczewski-w-faktach-po-faktach-w-tvn24,665809.html>.

30 Polish prosecutors open investigation of head of top court. Prieiga per internetą: <http://www.euractiv.com/section/justice-home-affairs/news/polish-prosecutors-open-investigation-of-head-of-top-court/>.


Tačiau tai dar ne viskas. Dabartinis įstatymas valdančiosios daugumos laikytas tik laikinu sprendimu. Galutinio Konstitucinio Tribunolo įstatymo projekto rengimas tu-rėtų prasidėti 2016 m. spalio mėn. Iš karto po to, kai Konstitucinis Tribunolas išplatino informaciją apie sprendimą Nr. 39/16, Teisės ir teisingumo partijai priklausantys par-lamento nariai prašneko apie naujo įstatymo rengimą. Kalbama, kad į šį projektą bus įtrauktos teisėjų teisinį statusą pažeidžiančios nuostatos (ypač dėl atlyginimų mažini-mo). Akivaizdu, kad laikas pareikšti tokias idėjas pasirinktas neatsitiktinai31.

Visais šiais kaltinimais ir veiksmais bandoma diskredituoti Konstitucinį Tribu-nolą ir pateisinti vyriausybės veiksmus, nes visų šių priemonių esą imamasi siekiant „išgydyti valstybę“.

Taigi liūdnos Konstitucinio Tribunolo darbo, nepriklausomumo ir jo, kaip ins-titucijos apskritai, ateities prognozės neleidžia džiaugtis ypatinga proga – Konstituci-nio Tribunolo pirmojo nutarimo priėmimo 30 metų sukaktimi. Nėra jokių abejonių, kad aukso amžius pasibaigė. Valdančiosios daugumos režimas pakeitė vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios požiūrį į Konstitucinį Tribunolą ir jo vaidmenį. Sveiki atvykę į naująjį amžių. Neatrodo, kad Lenkijos institucijos ketintų imtis kokių nors veiksmų, kurie suteiktų vilties, jog Konstitucinis Tribunolas vėl ims veikti normaliai.

Reikėtų priminti, kad įstatymų leidėjas negali daryti daugiau, nei jam patikėjo stei-giamoji valdžia. Dauguma negali daryti bet ko. Dabartinė krizė kelia grėsmę Konstituci-niam Tribunolui, teisminei valdžiai, stabdžių ir atsvarų mechanizmui, galiausiai – teisės viršenybei. Žinoma, norėtųsi pateikti kitokias išvadas, pasakyti, kad problema išspręsta, tačiau to padaryti negalime. Po ypač įtemptų ir sunkių 2015-ųjų nėra jokių požymių, kad 2016-aisiais įvyks kokios nors teigiamos permainos. Vienintelis „teigiamas pokytis“ yra tas, apie kurį nesiliauja kalbėjusi valdančiųjų stovykla. Tie „teigiami pokyčiai“ yra ka-butėse, nes ne gydo valstybę, o priešingai – gali sunaikinti Lenkijos pamatus. Galiausiai kiekvienas naujasis amžius prasideda nuo (daugiau ar mažiau) teigiamų pokyčių.

30 YEARS OF THE CONSTITUTIONAL TRIBUNAL IN POLAND.THE GOLDEN AGE, THE NEW AGE OR THE GOOD CHANGE?

Prof. dr hab. Marek ZUBIK, Adam OLEKSYUniversity of Warsaw (Poland)

Summary

This article analyzes the pressure exercised on the Constitutional Tribunal of the Republic of Po-land by other state powers in 2015-2016. The authors discuss the problems related with the amendments on the Constitutional Tribunal Act, appointment of judges of the Tribunal, the official promulgation of

31 Vyriausybė taip elgiasi ne pirmą kartą. 2016 m. sausio mėn. Konstitucinio Tribunolo biudžetas sumažintas 10 proc. Ši naujiena buvo pranešama kartu su informacija apie Konstitucinio Tribunolo ir teisėjų išlaidumą.


This article analyzes the pressure exercised on the Constitutional Tribunal of the Republic of Poland by other state powers in 2015-2016. The authors discuss the problems related with the amendments on the Constitutional Tribunal Act, appointment of judges of the Tribunal, the official promulgation of the


the decisions of the Tribunal, criminal charges against the President of the Tribunal and other initiatives of the political powers, which can be seen as threatening the independence of the Tribunal. This article also presents the Constitutional Tribunal decisions on the amendments of the Constitutional Tribunal Act, recomendations of the European Commision and the opinions of the Venice Commission on the issues discussed in this article.

In conclusion the authors state that the future of the work of the Tribunal, of its independence and the Tribunal at all, will be sad. The golden age of the Tribunal is over. The ruling regime changed the way the executive and legislative look at the Tribunal and its role. This crisis started the new age. This article also emphasizes, that the current crisis endangers not only the Tribunal, the judicial power, the mecha-nism of checks and balances, but also the rule of law. The authors also theorize whether the end of the golden age of the Polish Tribunal is not a part of the changes that are now happening all over the world.

decisions of the Tribunal, criminal charges against the President of the Tribunal and other initiatives of the political powers, which can be seen as threatening the independence of the Tribunal. This article also presents the Constitutional Tribunal decisions on the amendments of the Constitutional Tribunal Act, recomendations of the European Commision and the opinions of the Venice Commission on the issues discussed in this article.

In conclusion the authors state that the future of the work of the Tribunal, of its independence and the Tribunal at all, will be sad. The golden age of the Tribunal is over. The ruling regime changed the way the executive and legislative look at the Tribunal and its role. This crisis started the new age. This article also emphasizes, that the current crisis endangers not only the Tribunal, the judicial power, the mechanism of checks and balances, but also the rule of law. The authors also theorize whether the end of the golden age of the Polish Tribunal is not a part of the changes that are now happening all over the world.


the decisions of the Tribunal, criminal charges against the President of the Tribunal and other initiatives of the political powers, which can be seen as threatening the independence of the Tribunal. This article also presents the Constitutional Tribunal decisions on the amendments of the Constitutional Tribunal Act, recomendations of the European Commision and the opinions of the Venice Commission on the issues discussed in this article.

In conclusion the authors state that the future of the work of the Tribunal, of its independence and the Tribunal at all, will be sad. The golden age of the Tribunal is over. The ruling regime changed the way the executive and legislative look at the Tribunal and its role. This crisis started the new age. This article also emphasizes, that the current crisis endangers not only the Tribunal, the judicial power, the mecha-nism of checks and balances, but also the rule of law. The authors also theorize whether the end of the golden age of the Polish Tribunal is not a part of the changes that are now happening all over the world.

111

THE CHANGING FACE OF THE EUROPEAN COURT OF HUMAN RIGHTS:

ITS FACE IN 2015?1

Paul MAHONEYJudge of the European Court of Human Rights

1. INTRODUCTION

From its modest beginnings as an esoteric specialty of public international law known only to a few experts, the European Convention on Human Rights (“the Convention”) has become a mainstream subject of national law throughout Europe. The European Court of Human Rights (“the Court” or “the Strasbourg Court”) itself, through its judgments in cases brought against States by individual citizens, has generated a voluminous corpus of case-law.

The aim of the present talk is to describe, necessarily in a very broad-brush manner, how what has changed over time since the elaboration of the Convention in 1949/1950 is not only the judicial interpretation of the substantive content of the loosely defined Convention rights in the face of a changed democratic society and new menaces, but also the institutional, procedural and other aspects of the machinery of enforcement set up under the Convention; and to look at the implications of that for all the various national societies of 800 million people making up the community of Contracting States.

Institutions, like the human beings composing them, are living organisms which evolve over time. Thriving institutions are ones that adapt in harmony with the environment in which they exist. The institutions set up under the Convention, principally embodied in the single Court since the reform of the Convention’s enforcement machinery under Protocol No. 11 in November 1998, are no exception to this rule. The face of the European Court of Human Rights in 2015 is not the face that the drafters of the Convention sculpted in 1949 and 1950, nor is it the face that the enforcement institutions wore in their formative years from the 1960s through to the 1990s. It may be that the face may well have to undergo further surgery, not merely cosmetic, if the Convention is to retain its effectiveness in the future in the rapidly changing Europe that awaits it.

1 Any views expressed are personal. The present article, first given as the annual lecture of the Queen Mary Human Rights Collegium in spring 2015, is an updated version of a 2002 paper: Paul Mahoney, “The Changing Face of the European Court of Human Rights”, in Trends in the International Law of Human Rights: Studies in Honour of Professor Antõnio Augusto Cançado Trindade, Renato Zerbini Ribeiro Leão et al. (eds.) (Porto Alegre: Sergio Antonio Fabris Editor, 2005) Vol. II at 251–263.

112 Paul MAHONEY ◆

2. THE PHILOSOPHICAL AND HISTORICAL ORIGINS OF THE CONVENTION

The Convention was drafted in the immediate aftermath of the Second World War within the Council of Europe, an international organisation for intergovern-mental cooperation originally set up in 1949 in Strasbourg (France) with ten, pre-dominantly Western European member States, and now comprising 47 member States. The Council of Europe’s principal objectives are stated to be furthering social progress, strengthening pluralist political democracy and the rule of law, safeguard-ing human rights and promoting European cultural identity.2 Not surprisingly in view of this idealistic agenda, the European Convention on Human Rights was the very first treaty elaborated by this new European political institution. The Conven-tion was opened for signature in Rome in 1950 and entered in operation in 1953 with the setting up of the European Commission of Human Rights, an independent, but not a judicial, body lacking a power of decision on the merits—the Court being set up later in 1959.

Originally the right of individual petition to the Commission and the jurisdic-tion of the Court to entertain cases were optional, not compulsory, for the Con-tracting States. The founding States undertook the enterprise of the Convention in 1949/1950 on the basis of a consensual, non-coercive theory of international law and wished to embody in the Convention a voluntary approach to international protec-tion of human rights. The optional clauses in the Convention expressed the wish of many of the originator governments, including the United Kingdom, to accept a system of collective, essentially political guarantee of human rights, operated in the last resort by their peers, namely the other governments, through a final decision by the Committee of Ministers, but not adjudication by an international court sitting in public.

Pierre-Henri Teitgen, the French jurist and politician who, together with Da-vid Maxwell-Fyfe, later Lord Kilmuir, shares the credit for the early drafts of the Convention, described its objective as “defining the seven, eight or ten fundamental freedoms that are essential for a democratic way of life”.3 The Convention was con-ceived of as a collective means of external international control, outside the frame-work of the domestic legal system, in order, as one contemporary British witness put it, to “preserve the rule of law and the principles of democracy and, should the danger arise, forestall any trend to dictatorship before it [was] too late”.4 The impe-tus for the Convention and its enforcement machinery can thus be seen to be the

2 Article 1 Council of Europe Statute 1949, ETS No. 001.3 Collected Edition of the “Travaux Préparatoires” of the European Convention on Human Rights (The

Hague: Martinus Nijhoff, 1975) Vol. I at 44.4 Quoted from A. H. Robertson, Human Rights in Europe (Manchester: Manchester University Press, 1963).

Robertson was an official of the Council of Europe, ending his career as Director of Human Rights.


The Convention was drafted in the immediate aftermath of the Second World War within the Council of Europe, an international organisation for intergovernmental cooperation originally set up in 1949 in Strasbourg (France) with ten, predominantly Western European member States, and now comprising 47 member States. The Council of Europe’s principal objectives are stated to be furthering social progress, strengthening pluralist political democracy and the rule of law, safeguarding human rights and promoting European cultural identity.2 Not surprisingly in view of this idealistic agenda, the European Convention on Human Rights was the very first treaty elaborated by this new European political institution. The Convention was opened for signature in Rome in 1950 and entered in operation in 1953 with the setting up of the European Commission of Human Rights, an independent, but not a judicial, body lacking a power of decision on the merits—the Court being set up later in 1959.

Originally the right of individual petition to the Commission and the jurisdiction of the Court to entertain cases were optional, not compulsory, for the Contracting States. The founding States undertook the enterprise of the Convention in 1949/1950 on the basis of a consensual, non-coercive theory of international law and wished to embody in the Convention a voluntary approach to international protection of human rights. The optional clauses in the Convention expressed the wish of many of the originator governments, including the United Kingdom, to accept a system of collective, essentially political guarantee of human rights, operated in the last resort by their peers, namely the other governments, through a final decision by the Committee of Ministers, but not adjudication by an international court sitting in public.

Pierre-Henri Teitgen, the French jurist and politician who, together with David Maxwell-Fyfe, later Lord Kilmuir, shares the credit for the early drafts of the Convention, described its objective as “defining the seven, eight or ten fundamental freedoms that are essential for a democratic way of life”.3 The Convention was conceived of as a collective means of external international control, outside the framework of the domestic legal system, in order, as one contemporary British witness put it, to “preserve the rule of law and the principles of democracy and, should the danger arise, forestall any trend to dictatorship before it [was] too late”.4 The impetus for the Convention and its enforcement machinery can thus be seen to be the post second-


Hague: Martinus Nijhoff, 1975) Vol. I at 44.4 Quoted from A. H. Robertson, Human Rights in Europe (Manchester: Manchester University Press,

1963). Robertson was an official of the Council of Europe, ending his career as Director of Human Rights.



The Convention was drafted in the immediate aftermath of the Second World War within the Council of Europe, an international organisation for intergovern-mental cooperation originally set up in 1949 in Strasbourg (France) with ten, pre-dominantly Western European member States, and now comprising 47 member States. The Council of Europe’s principal objectives are stated to be furthering social progress, strengthening pluralist political democracy and the rule of law, safeguard-ing human rights and promoting European cultural identity.2 Not surprisingly in view of this idealistic agenda, the European Convention on Human Rights was the very first treaty elaborated by this new European political institution. The Conven-tion was opened for signature in Rome in 1950 and entered in operation in 1953 with the setting up of the European Commission of Human Rights, an independent, but not a judicial, body lacking a power of decision on the merits—the Court being set up later in 1959.

Originally the right of individual petition to the Commission and the jurisdic-tion of the Court to entertain cases were optional, not compulsory, for the Con-tracting States. The founding States undertook the enterprise of the Convention in 1949/1950 on the basis of a consensual, non-coercive theory of international law and wished to embody in the Convention a voluntary approach to international protec-tion of human rights. The optional clauses in the Convention expressed the wish of many of the originator governments, including the United Kingdom, to accept a system of collective, essentially political guarantee of human rights, operated in the last resort by their peers, namely the other governments, through a final decision by the Committee of Ministers, but not adjudication by an international court sitting in public.

Pierre-Henri Teitgen, the French jurist and politician who, together with Da-vid Maxwell-Fyfe, later Lord Kilmuir, shares the credit for the early drafts of the Convention, described its objective as “defining the seven, eight or ten fundamental freedoms that are essential for a democratic way of life”.3 The Convention was con-ceived of as a collective means of external international control, outside the frame-work of the domestic legal system, in order, as one contemporary British witness put it, to “preserve the rule of law and the principles of democracy and, should the danger arise, forestall any trend to dictatorship before it [was] too late”.4 The impe-tus for the Convention and its enforcement machinery can thus be seen to be the


Hague: Martinus Nijhoff, 1975) Vol. I at 44.4 Quoted from A. H. Robertson, Human Rights in Europe (Manchester: Manchester University Press, 1963).

Robertson was an official of the Council of Europe, ending his career as Director of Human Rights.

113◆ THE CHANGING FACE OF THE EUROPEAN COURT OF HUMAN RIGHTS: ITS FACE IN 2015?

post second-world-war desire to create in Europe an international bulwark against totalitarian regimes, whether left-wing or right-wing. The feared spectre was of anti-democratic political forces gaining power through parliamentary elections and then dismantling democracy through legally adopted legislation. The broader aim of the Contracting States, in agreeing to act together through the Convention machinery, was to set up an early warning system of any tendencies, including within national parliaments, of backsliding towards dictatorship and to prevent future conflict in Eu-rope on the theory that democratic regimes respectful of human rights do not go to war with one another.

3. THE EARLY, FORMATIVE YEARS

Yet when we look at the functioning of the Convention enforcement machinery after it came into operation in 1953, we do not see a sombre panorama made up ex-clusively or even primarily of serious cases of incipient totalitarianism being nipped in the bud.5 Some 20 years ago, in the third Doughty Street Lecture in London, bear-ing the title “The Coming of Age of the European Convention on Human Rights”, the then President of the Court, Rolv Ryssdal, formerly President of the Norwegian Supreme Court, made the point that individuals in Europe had from the beginning been “turn[ing] to the Strasbourg institutions to seek redress for their grievances in sometimes very ordinary situations, far removed from the concern to defeat totalitar-ian dictatorship and genocide that motivated the Convention system’s founders”. He did not believe, however, that this was an unnatural development. “On the contrary”, he said, “the logic of the right of individual petition required that the Convention system develop into one of quasi-constitutional protection. It was indeed foreseeable that the Convention made accessible to individuals would also be applied to relatively minor, sometimes highly technical issues.”6

As it has come to operate in practice, the Convention thus provides two layers of protection: firstly, against bad-faith abuse of governmental power and, secondly and more typically of the way the system actually works in practice, against ex-cesses of majoritarian rule—that is national measures, including primary legisla-tion, taken in good faith in the normal exercise of democratic discretion but which, although imposed in the general interest and for legitimate purposes, entail a dis-proportionate limitation on individual liberty. At this second layer the Convention can be seen, to paraphrase the words of Ed Bates in his book on the history of the

5 See, in a similar vein, Luzius Wildhaber, “Rethinking the European Court of Human Rights”, in The European Court of Human Rights Between Law and Politics, Jonas Christoffersen and Mikael Rask Madsen (eds.) (Oxford: Oxford University Press, 2013) 204–229, at 226: “While there have been many important cases, only a few have been so exceptional as to influence, per se, the fate of European de-mocracy.”

6 Rolv Ryssdal, “The Coming of Age of the European Convention on Human Rights” (1996) 1 Europe-an Human Rights Law Review 18 at 22–23.

world-war desire to create in Europe an international bulwark against totalitarian regimes, whether left-wing or right-wing. The feared spectre was of anti-democratic political forces gaining power through parliamentary elections and then dismantling democracy through legally adopted legislation. The broader aim of the Contracting States, in agreeing to act together through the Convention machinery, was to set up an early warning system of any tendencies, including within national parliaments, of backsliding towards dictatorship and to prevent future conflict in Europe on the theory that democratic regimes respectful of human rights do not go to war with one another.

3. THE EARLY, FORMATIVE YEARS

Yet when we look at the functioning of the Convention enforcement machinery after it came into operation in 1953, we do not see a sombre panorama made up exclusively or even primarily of serious cases of incipient totalitarianism being nipped in the bud.5 Some 20 years ago, in the third Doughty Street Lecture in London, bearing the title “The Coming of Age of the European Convention on Human Rights”, the then President of the Court, Rolv Ryssdal, formerly President of the Norwegian Supreme Court, made the point that individuals in Europe had from the beginning been “turn[ing] to the Strasbourg institutions to seek redress for their grievances in sometimes very ordinary situations, far removed from the concern to defeat totalitarian dictatorship and genocide that motivated the Convention system’s founders”. He did not believe, however, that this was an unnatural development. “On the contrary”, he said, “the logic of the right of individual petition required that the Convention system develop into one of quasi-constitutional protection. It was indeed foreseeable that the Convention made accessible to individuals would also be applied to relatively minor, sometimes highly technical issues.”6

As it has come to operate in practice, the Convention thus provides two layers of protection: firstly, against bad-faith abuse of governmental power and, secondly and more typically of the way the system actually works in practice, against excesses of majoritarian rule—that is national measures, including primary legislation, taken in good faith in the normal exercise of democratic discretion but which, although imposed in the general interest and for legitimate purposes, entail a disproportionate limitation on individual liberty. At this second layer the Convention can be seen, to

5 See, in a similar vein, Luzius Wildhaber, “Rethinking the European Court of Human Rights”, in The European Court of Human Rights Between Law and Politics, Jonas Christoffersen and Mikael Rask Madsen (eds.) (Oxford: Oxford University Press, 2013) 204–229, at 226: “While there have been many important cases, only a few have been so exceptional as to influence, per se, the fate of European democracy.”

6 Rolv Ryssdal, “The Coming of Age of the European Convention on Human Rights” (1996) 1 European Human Rights Law Review 18 at 22–23.


Convention, as a Europe-wide Bill of Rights of the kind found in many national constitutions.7 It is therefore perhaps a little surprising that some in the United Kingdom appear to have woken up only recently to the fact that the Strasbourg human rights system, firstly, represents an inroad into national sovereignty, in-cluding parliamentary sovereignty, and, secondly, is not concerned exclusively or even primarily with grave, flagrant violations of human rights of the type found in totalitarian or dictatorial regimes.

To begin with, the countries accepting the optional right of individual petition to the Commission and the jurisdiction of the Court were few. The awareness of the public and the legal professions was extremely limited. Applications were not numer-ous, to say the least. Of course, today in 2015, with 65–70,000 applications a year being registered, the cry of “I’m taking my case to Strasbourg” is a familiar one. What should not be overlooked, though, is that this system did not simply take off in full flight in 1953, but needed some decades with cautious, slow progress forwards before it began functioning in a more sustained manner.

In sum, whereas in 1949/50 the drafters of the Convention conceived of it in general terms as a rampart against tyranny and dictatorship, an early warning system against the worst evils of governmental oppression and abuse, from the outset the vast majority of cases have in practice concerned the consequences of the normal exercise of democratic discretion at local level and the Convention institutions were seeking to dispense individual justice of the highest quality possible to each applicant.

4. THE YEARS OF CONSOLIDATION AND GROWTH, FOLLOWED BY REFORM

The landmark judgments fixing the basic contours of the substantive protection offered by the Convention rights—a topic left outside the framework of this talk—mostly date from the this creative period in the Court’s history (from the mid-1970s through till the late 1990s).

So, more relevantly for the theme of the present paper, do the methods of in-terpretation of the Convention as we now know them. Building on jurisprudential foundations laid in the formative years, the Court developed a range of interpretative tools designed, among other things, for situating its decision-making power in rela-tion to that of the national authorities.

These tools go to the impact of the Convention’s enforcement machinery on the national societies of the Contracting States because the methods of interpretation adopted by the Court, and the constraints on what is legitimate interpretation, dic-tate how far the international control instituted by the Convention reaches into the

7 Ed Bates, The Evolution of the European Convention of Human Rights: From its Inception to the Crea-tion of a Permanent Court of Human Rights (Oxford: Oxford University Press, 2010).

paraphrase the words of Ed Bates in his book on the history of the Convention, as a Europe-wide Bill of Rights of the kind found in many national constitutions.7 It is therefore perhaps a little surprising that some in the United Kingdom appear to have woken up only recently to the fact that the Strasbourg human rights system, firstly, represents an inroad into national sovereignty, including parliamentary sovereignty, and, secondly, is not concerned exclusively or even primarily with grave, flagrant violations of human rights of the type found in totalitarian or dictatorial regimes.

To begin with, the countries accepting the optional right of individual petition to the Commission and the jurisdiction of the Court were few. The awareness of the public and the legal professions was extremely limited. Applications were not numerous, to say the least. Of course, today in 2015, with 65–70,000 applications a year being registered, the cry of “I’m taking my case to Strasbourg” is a familiar one. What should not be overlooked, though, is that this system did not simply take off in full flight in 1953, but needed some decades with cautious, slow progress forwards before it began functioning in a more sustained manner.


4. THE YEARS OF CONSOLIDATION AND GROWTH,FOLLOWED BY REFORM


So, more relevantly for the theme of the present paper, do the methods of interpretation of the Convention as we now know them. Building on jurisprudential foundations laid in the formative years, the Court developed a range of interpretative tools designed, among other things, for situating its decision-making power in relation to that of the national authorities.

These tools go to the impact of the Convention’s enforcement machinery on the national societies of the Contracting States because the methods of interpretation adopted by the Court, and the constraints on what is legitimate interpretation, dictate how far the international control instituted by the Convention reaches into

7 Ed Bates, The Evolution of the European Convention of Human Rights: From its Inception to the Creation of a Permanent Court of Human Rights (Oxford: Oxford University Press, 2010).


Convention, as a Europe-wide Bill of Rights of the kind found in many national constitutions.7 It is therefore perhaps a little surprising that some in the United Kingdom appear to have woken up only recently to the fact that the Strasbourg human rights system, firstly, represents an inroad into national sovereignty, in-cluding parliamentary sovereignty, and, secondly, is not concerned exclusively or even primarily with grave, flagrant violations of human rights of the type found in totalitarian or dictatorial regimes.

To begin with, the countries accepting the optional right of individual petition to the Commission and the jurisdiction of the Court were few. The awareness of the public and the legal professions was extremely limited. Applications were not numer-ous, to say the least. Of course, today in 2015, with 65–70,000 applications a year being registered, the cry of “I’m taking my case to Strasbourg” is a familiar one. What should not be overlooked, though, is that this system did not simply take off in full flight in 1953, but needed some decades with cautious, slow progress forwards before it began functioning in a more sustained manner.


4. THE YEARS OF CONSOLIDATION AND GROWTH, FOLLOWED BY REFORM


So, more relevantly for the theme of the present paper, do the methods of in-terpretation of the Convention as we now know them. Building on jurisprudential foundations laid in the formative years, the Court developed a range of interpretative tools designed, among other things, for situating its decision-making power in rela-tion to that of the national authorities.

These tools go to the impact of the Convention’s enforcement machinery on the national societies of the Contracting States because the methods of interpretation adopted by the Court, and the constraints on what is legitimate interpretation, dic-tate how far the international control instituted by the Convention reaches into the

7 Ed Bates, The Evolution of the European Convention of Human Rights: From its Inception to the Crea-tion of a Permanent Court of Human Rights (Oxford: Oxford University Press, 2010).


domestic legal order and how strict the Court’s scrutiny is of the measures taken by the national authorities in the exercise of their democratic discretion.8 There is, for example, the interpretative principle—nowadays often criticised (and often mis-understood) by those who fear an over-interventionist and over-expansionist Stras-bourg Court—which is known as “evolutive interpretation”, whereby the Conven-tion is treated as a “living instrument” to be interpreted in the light of present-day conditions, so as to seek out the current meaning of variable notions stated in the Convention.9 Also noteworthy for the purposes of this paper is the doctrine of the margin of appreciation (first enunciated in 1976 in the Little Red Schoolbook case, again against the United Kingdom),10 under which the national authorities are rec-ognised as being invested in certain contexts with a degree of discretion as to how they regulate the exercise of the guaranteed rights and freedoms. By virtue of this doctrine, what is conferred on the Court is essentially a power of judicial review, not a power of re-hearing or of appeal or of redecision on the merits.

In fields other than methods of interpretation proper, institutional consolida-tion and caseload growth, significant in themselves, were likewise accompanied by some quite significant developments altering the impact of the Convention in the Contracting States.

One important aspect of the general reach of the Convention that outgrew its original clothes was the Convention’s application outside the confines of the national territory. The Convention in its first Article speaks of the Contracting States under-taking to secure enjoyment of the guaranteed human rights to all persons coming “within their jurisdiction”. It is evident that for the drafters of the Convention in 1949–50 this undertaking, although not restricted to the citizens of the Contracting States, was essentially reserved to the national territory. The States could, for exam-ple, extend their Convention commitments to their overseas and colonial territories, but only if they chose to do so by means of an express declaration.11 There was, if you like, thought to be a European territorial wall around the geographical area covered by the Convention’s protection. Well, some rather serious breaches were made into that wall during this period.

Firstly, in the Soering case against the United Kingdom in 1989—a case about the “death-row phenomenon” in the United States of America—the Strasbourg Court established the principle of the extra-territorial responsibility of Contracting States under the Article which prohibits torture and inhuman and degrading treatment or punishment, in holding that expulsion or extradition by a Contracting State can

8 See Paul Mahoney, “Judicial Activism and Judicial Self-Restraint in the European Court of Human Rights: Two Sides of the Same Coin” (1990) 11 Human Rights Law Journal 57, at 58.

9 See Paul Mahoney, “The European Convention on Human Rights as a Living Instrument” (2005) Bul-letin des Droits de l’Homme, Numéros 11/12.

10 Handyside v. United Kingdom (1976) 1 EHRR 737.11 See Article 56 of the Convention (territorial application).

the domestic legal order and how strict the Court’s scrutiny is of the measures taken by the national authorities in the exercise of their democratic discretion.8 There is, for example, the interpretative principle—nowadays often criticised (and often misunderstood) by those who fear an over-interventionist and over-expansionist Strasbourg Court—which is known as “evolutive interpretation”, whereby the Convention is treated as a “living instrument” to be interpreted in the light of present-day conditions, so as to seek out the current meaning of variable notions stated in the Convention.9 Also noteworthy for the purposes of this paper is the doctrine of the margin of appreciation (first enunciated in 1976 in the Little Red Schoolbook case, again against the United Kingdom),10 under which the national authorities are recognised as being invested in certain contexts with a degree of discretion as to how they regulate the exercise of the guaranteed rights and freedoms. By virtue of this doctrine, what is conferred on the Court is essentially a power of judicial review, not a power of re-hearing or of appeal or of redecision on the merits.

In fields other than methods of interpretation proper, institutional consolidation and caseload growth, significant in themselves, were likewise accompanied by some quite significant developments altering the impact of the Convention in the Contracting States.

One important aspect of the general reach of the Convention that outgrew its original clothes was the Convention’s application outside the confines of the national territory. The Convention in its first Article speaks of the Contracting States undertaking to secure enjoyment of the guaranteed human rights to all persons coming “within their jurisdiction”. It is evident that for the drafters of the Convention in 1949–50 this undertaking, although not restricted to the citizens of the Contracting States, was essentially reserved to the national territory. The States could, for example, extend their Convention commitments to their overseas and colonial territories, but only if they chose to do so by means of an express declaration.11 There was, if you like, thought to be a European territorial wall around the geographical area covered by the Convention’s protection. Well, some rather serious breaches were made into that wall during this period.

Firstly, in the Soering case against the United Kingdom in 1989—a case about the “death-row phenomenon” in the United States of America—the Strasbourg Court established the principle of the extra-territorial responsibility of Contracting States under the Article which prohibits torture and inhuman and degrading treatment or punishment, in holding that expulsion or extradition by a Contracting State can engage the Convention responsibility of that State for proscribed ill-

8 See Paul Mahoney, “Judicial Activism and Judicial Self-Restraint in the European Court of Human Rights: Two Sides of the Same Coin” (1990) 11 Human Rights Law Journal 57, at 58.

9 See Paul Mahoney, “The European Convention on Human Rights as a Living Instrument” (2005) Bulletin des Droits de l’Homme, Numéros 11/12.

10 Handyside v. United Kingdom (1976) 1 EHRR 737.11 See Article 56 of the Convention (territorial application).


engage the Convention responsibility of that State for proscribed ill-treatment which the expelled or extradited person may foreseeably suffer in the receiving country.12

Then in 1995 came the Loizidou case against Turkey, where the applicant was a Greek Cypriot who complained of being denied access to and enjoyment of her property in the northern part of Cyprus.13 The Court ruled that even though the matters complained of were the result of events occurring in an area outside Tur-key’s national territory, they came “within the jurisdiction” of Turkey because of the effective control that Turkey exercised over that area. After Soering the door was opened to another kind of extra-territorial jurisdiction on the part of the Contract-ing States.

From the 1990s onward, a further element added to the equation was that the community of States to which the Convention system applies changed considerably in its make-up, with the expansion to include members of the former Soviet bloc, some with a relatively recent, incomplete and sometimes fragile democratic base.14 The Court, like its parent organisation, the Council of Europe, had acquired a new mission as a facilitator of transition to full democracy. Until 1989 the Convention could be described as serving largely as an international control mechanism for fine-tuning sophisticated national democratic engines that were on the whole working well (the second layer of protection referred to above). The nature, and not only the volume, of the cases submitted underwent change.15 Today this change can be con-firmed in the current statistics which show a higher proportion than in previous ep-ochs of violations found of the right-to-life-clause in the Convention (Article 2) (6% of the total in 2013) or of the clause prohibiting torture and inhuman or degrading treatment (Article 3) (almost 20% of the total).

As far as the older participating States were concerned, the environment within which the Court operates had also started to take on a new identity during this pe-riod of consolidation. The Convention and its accumulated case-law began to pen-etrate the fabric of domestic law and to be applied on a daily basis by national judges, whereas in earlier times the national legal systems did not on the whole take ex-press account of the Convention standards. For the United Kingdom, the somewhat

12 Soering v. United Kingdom (1989) 11 EHRR 439.13 Loizidou v. Turkey (preliminary objections) [GC] (1995) 20 EHRR 99.14 For an early and perceptive assessment of the impact of the enlargement of the Council of Europe on

the role of the Court, see Robert Harmsen, “The European Convention on Human Rights after En-largement” (2001) 5 The International Journal of Human Rights 18–43: “The most direct change in the role of the Court prompted by enlargement is that the Court will, inevitably, be drawn into processes of democratic transition and consolidation. As cases come before the Court which stem from incom-plete or unsuccessful processes of reform in the new member States, it will be called on, in effect, to act as an adjudicator of transition.”

15 It is also interesting to note how, statistically, the new democracies from the former Soviet bloc began increasingly to enter into the Convention system. In 1999 the percentage of registered applications from the new democracies was 36%; by 2001 the figure had risen to 56%. The volume of applications from the original States did not diminish, however—it is merely that the rates of increase were not as high as those of the new States.

treatment which the expelled or extradited person may foreseeably suffer in the receiving country.12

Then in 1995 came the Loizidou case against Turkey, where the applicant was a Greek Cypriot who complained of being denied access to and enjoyment of her property in the northern part of Cyprus.13 The Court ruled that even though the matters complained of were the result of events occurring in an area outside Turkey’s national territory, they came “within the jurisdiction” of Turkey because of the effective control that Turkey exercised over that area. After Soering the door was opened to another kind of extra-territorial jurisdiction on the part of the Contracting States.

From the 1990s onward, a further element added to the equation was that the community of States to which the Convention system applies changed considerably in its make-up, with the expansion to include members of the former Soviet bloc, some with a relatively recent, incomplete and sometimes fragile democratic base.14 The Court, like its parent organisation, the Council of Europe, had acquired a new mission as a facilitator of transition to full democracy. Until 1989 the Convention could be described as serving largely as an international control mechanism for fine-tuning sophisticated national democratic engines that were on the whole working well (the second layer of protection referred to above). The nature, and not only the volume, of the cases submitted underwent change.15 Today this change can be confirmed in the current statistics which show a higher proportion than in previous epochs of violations found of the right-to-life-clause in the Convention (Article 2) (6% of the total in 2013) or of the clause prohibiting torture and inhuman or degrading treatment (Article 3) (almost 20% of the total).

As far as the older participating States were concerned, the environment within which the Court operates had also started to take on a new identity during this period of consolidation. The Convention and its accumulated case-law began to penetrate the fabric of domestic law and to be applied on a daily basis by national judges, whereas in earlier times the national legal systems did not on the whole take express account of the Convention standards. For the United Kingdom, the

12 Soering v. United Kingdom (1989) 11 EHRR 439.13 Loizidou v. Turkey (preliminary objections) [GC] (1995) 20 EHRR 99.14 For an early and perceptive assessment of the impact of the enlargement of the Council of Europe

on the role of the Court, see Robert Harmsen, “The European Convention on Human Rights after Enlargement” (2001) 5 The International Journal of Human Rights 18–43: “The most direct change in the role of the Court prompted by enlargement is that the Court will, inevitably, be drawn into processes of democratic transition and consolidation. As cases come before the Court which stem from incomplete or unsuccessful processes of reform in the new member States, it will be called on, in effect, to act as an adjudicator of transition.”



engage the Convention responsibility of that State for proscribed ill-treatment which the expelled or extradited person may foreseeably suffer in the receiving country.12

Then in 1995 came the Loizidou case against Turkey, where the applicant was a Greek Cypriot who complained of being denied access to and enjoyment of her property in the northern part of Cyprus.13 The Court ruled that even though the matters complained of were the result of events occurring in an area outside Tur-key’s national territory, they came “within the jurisdiction” of Turkey because of the effective control that Turkey exercised over that area. After Soering the door was opened to another kind of extra-territorial jurisdiction on the part of the Contract-ing States.

From the 1990s onward, a further element added to the equation was that the community of States to which the Convention system applies changed considerably in its make-up, with the expansion to include members of the former Soviet bloc, some with a relatively recent, incomplete and sometimes fragile democratic base.14 The Court, like its parent organisation, the Council of Europe, had acquired a new mission as a facilitator of transition to full democracy. Until 1989 the Convention could be described as serving largely as an international control mechanism for fine-tuning sophisticated national democratic engines that were on the whole working well (the second layer of protection referred to above). The nature, and not only the volume, of the cases submitted underwent change.15 Today this change can be con-firmed in the current statistics which show a higher proportion than in previous ep-ochs of violations found of the right-to-life-clause in the Convention (Article 2) (6% of the total in 2013) or of the clause prohibiting torture and inhuman or degrading treatment (Article 3) (almost 20% of the total).

As far as the older participating States were concerned, the environment within which the Court operates had also started to take on a new identity during this pe-riod of consolidation. The Convention and its accumulated case-law began to pen-etrate the fabric of domestic law and to be applied on a daily basis by national judges, whereas in earlier times the national legal systems did not on the whole take ex-press account of the Convention standards. For the United Kingdom, the somewhat

12 Soering v. United Kingdom (1989) 11 EHRR 439.13 Loizidou v. Turkey (preliminary objections) [GC] (1995) 20 EHRR 99.14 For an early and perceptive assessment of the impact of the enlargement of the Council of Europe on

the role of the Court, see Robert Harmsen, “The European Convention on Human Rights after En-largement” (2001) 5 The International Journal of Human Rights 18–43: “The most direct change in the role of the Court prompted by enlargement is that the Court will, inevitably, be drawn into processes of democratic transition and consolidation. As cases come before the Court which stem from incom-plete or unsuccessful processes of reform in the new member States, it will be called on, in effect, to act as an adjudicator of transition.”



belated catalyst for this process was the entry into force of the Human Rights Act in 2000. With mechanisms like the Human Rights Act, the subsidiary character of the Convention is progressively reinforced by the national authorities themselves, not only the courts but also the legislature and the executive, thereby repatriating to the domestic legal system much of the human-rights review function hitherto performed in Strasbourg.

Another new factor emerging during the years of consolidation was that devel-opments on the human rights front within the European Union were increasingly exercising an impact on the Convention system in Strasbourg. By this is meant the expanding membership of the European Union, combined with the “constitutionali-sation” within European Union law of safeguards for protecting human rights. This led to a dialogue or interaction between the two European Courts through the rea-soning they used in their judgments, relying on and seeking inspiration from one another’s case-law.

Consolidation and expansion came at a price, however. Inevitably, as the volume of judicial business increased and resources did not increase in parallel, corners be-gan to be cut. Procedures for sifting out the huge mass of clearly inadmissible appli-cations filed each year (some 90% of all cases decided) began to be simplified. From the late 1980s onwards, the Commission achieved some spectacular leaps in produc-tivity in this way. But the encasement of the system was splitting at the seams. There were too many applications for a part-time Commission to deal with; proceedings were lasting too long. And attitudes towards human rights protection had evolved since 1950. By the end of the 1980s, in practice all member States of the Council of Europe had ratified the Convention and all Contracting States accepted the optional clauses (the right of individual petition to the Commission and the jurisdiction of the Court). Ratification of the Convention and such acceptance were made conditions of entry to the Council of Europe for candidate countries from the former Soviet bloc following the fall of the Berlin Wall.

The first call to reshape the machinery of protection under the Convention to cope with caseload levels beyond those foreseen in 1949–1950 came in 1985 with a proposal by the Swiss Government to “merge” the two former part-time enforcement bodies, the Commission and Court, into a single, permanent body. That initiative culminated in the setting up of the present single Court on the entry into force of Protocol No. 11 to the Convention, 13 years later, in 1998.16 In addition, Protocol No. 11 judicialised the system, firstly by making the right of individual petition—to a judicial body—compulsory, on the same footing as the entitlement (very rarely exer-cised) of one Contracting State to bring an application against another; and, secondly, by removing the power that the Committee of Ministers had previously enjoyed of deciding cases on their merits.

16 Explanatory Report to Protocol No. 11, at paras 10–18.

somewhat belated catalyst for this process was the entry into force of the Human Rights Act in 2000. With mechanisms like the Human Rights Act, the subsidiary character of the Convention is progressively reinforced by the national authorities themselves, not only the courts but also the legislature and the executive, thereby repatriating to the domestic legal system much of the human-rights review function hitherto performed in Strasbourg.

Another new factor emerging during the years of consolidation was that developments on the human rights front within the European Union were increasingly exercising an impact on the Convention system in Strasbourg. By this is meant the expanding membership of the European Union, combined with the “constitutionalisation” within European Union law of safeguards for protecting human rights. This led to a dialogue or interaction between the two European Courts through the reasoning they used in their judgments, relying on and seeking inspiration from one another’s case-law.

Consolidation and expansion came at a price, however. Inevitably, as the volume of judicial business increased and resources did not increase in parallel, corners began to be cut. Procedures for sifting out the huge mass of clearly inadmissible applications filed each year (some 90% of all cases decided) began to be simplified. From the late 1980s onwards, the Commission achieved some spectacular leaps in productivity in this way. But the encasement of the system was splitting at the seams. There were too many applications for a part-time Commission to deal with; proceedings were lasting too long. And attitudes towards human rights protection had evolved since 1950. By the end of the 1980s, in practice all member States of the Council of Europe had ratified the Convention and all Contracting States accepted the optional clauses (the right of individual petition to the Commission and the jurisdiction of the Court). Ratification of the Convention and such acceptance were made conditions of entry to the Council of Europe for candidate countries from the former Soviet bloc following the fall of the Berlin Wall.

The first call to reshape the machinery of protection under the Convention to cope with caseload levels beyond those foreseen in 1949–1950 came in 1985 with a proposal by the Swiss Government to “merge” the two former part-time enforcement bodies, the Commission and Court, into a single, permanent body. That initiative culminated in the setting up of the present single Court on the entry into force of Protocol No. 11 to the Convention, 13 years later, in 1998.16 In addition, Protocol No. 11 judicialised the system, firstly by making the right of individual petition—to a judicial body—compulsory, on the same footing as the entitlement (very rarely exercised) of one Contracting State to bring an application against another; and, secondly, by removing the power that the Committee of Ministers had previously enjoyed of deciding cases on their merits.

16 Explanatory Report to Protocol No. 11, at paras 10–18.


The character of the system had evolved from voluntary towards binding, and from political towards judicial. Indeed one major reason for the Convention’s effec-tiveness is now generally held to lie in the predominantly judicial character of the enforcement machinery that it has progressively come to acquire over the years.

5. THE OPERATING ENVIRONMENT OF THE COURT TODAY AND IN THE FORESEEABLE FUTURE

At the beginning of our present century, after a few years of existence of the new sin-gle Court, it became evident that the aim defined by the drafters of Protocol No. 11 was not being achieved: there was a continuing explosion in the caseload, with ever-growing delays in disposing of applications; despite constantly improving productivity, the total of pending cases was inexorably increasing, reaching a peak of almost 165,000 only a few years ago. Protocol No. 14, which came into force in 2010, therefore introduced simpli-fied, time-saving procedures for certain categories of less important cases—notably (a) enabling clearly inadmissible applications to be rejected summarily by a single judge on proposal of a non-judicial rapporteur (a senior lawyer in the Registry of the Court); and (b) enabling routine cases and repetitive cases covered by well established case-law to be dealt with by three-judge committees in a pared-down procedure.

Concurrently, the judicial review of national action that the Strasbourg Court is required to carry out has come to reflect the greater assumption by the national au-thorities of the concrete responsibility for implementing the Convention rights within their national legal order. As human rights culture percolates deeper and deeper into European societies and, in particular, into the legal protection afforded to citizens by the national courts in a given country, so, as a corollary, the scrutiny of the international Court in Strasbourg into the substantive outcome and merits of a case is likely to be-come less intense. In recent years, the Strasbourg Court has spelt out that the margin of appreciation now means that if the independent and impartial national courts have analysed in a comprehensive and convincing manner the contested legal measure on the basis of the relevant human rights standards, the Strasbourg Court will need strong reasons to substitute its own, different analysis for that of the national judges. State-ments to this effect can be found in, for example, the case of Von Hannover v. Germany (no. 2) in which the applicant, Princess Caroline of Monaco, was claiming that German law as applied by the German courts had not sufficiently protected her privacy from invasion by the media17 and two British cases where the applicants were challenging the statutory ban on fox-hunting in the United Kingdom.18

17 Von Hannover v. Germany (no. 2) [GC] (2012) 55 EHRR 388.18 Friend v. United Kingdom (application no. 16072/06) and Countryside Alliance v. United Kingdom

(application no. 27809/08), Admissibility, 24 November 2009 (ECtHR). See also Roche v. United Kingdom [GC] (2006) 42 EHRR 30 at para. 120; and MGN Limited v. United Kingdom (application no. 39401/04), Merits, 18 January 2011 (ECtHR) at paras 150 and 155.

The character of the system had evolved from voluntary towards binding, and from political towards judicial. Indeed one major reason for the Convention’s effectiveness is now generally held to lie in the predominantly judicial character of the enforcement machinery that it has progressively come to acquire over the years.


At the beginning of our present century, after a few years of existence of the new single Court, it became evident that the aim defined by the drafters of Protocol No. 11 was not being achieved: there was a continuing explosion in the caseload, with ever-growing delays in disposing of applications; despite constantly improving productivity, the total of pending cases was inexorably increasing, reaching a peak of almost 165,000 only a few years ago. Protocol No. 14, which came into force in 2010, therefore introduced simplified, time-saving procedures for certain categories of less important cases—notably (a) enabling clearly inadmissible applications to be rejected summarily by a single judge on proposal of a non-judicial rapporteur (a senior lawyer in the Registry of the Court); and (b) enabling routine cases and repetitive cases covered by well established case-law to be dealt with by three-judge committees in a pared-down procedure.

Concurrently, the judicial review of national action that the Strasbourg Court is required to carry out has come to reflect the greater assumption by the national authorities of the concrete responsibility for implementing the Convention rights within their national legal order. As human rights culture percolates deeper and deeper into European societies and, in particular, into the legal protection afforded to citizens by the national courts in a given country, so, as a corollary, the scrutiny of the international Court in Strasbourg into the substantive outcome and merits of a case is likely to become less intense. In recent years, the Strasbourg Court has spelt out that the margin of appreciation now means that if the independent and impartial national courts have analysed in a comprehensive and convincing manner the contested legal measure on the basis of the relevant human rights standards, the Strasbourg Court will need strong reasons to substitute its own, different analysis for that of the national judges. Statements to this effect can be found in, for example, the case of Von Hannover v. Germany (no. 2) in which the applicant, Princess Caroline of Monaco, was claiming that German law as applied by the German courts had not sufficiently protected her privacy from invasion by the media17 and two British cases where the applicants were challenging the statutory ban on fox-hunting in the United Kingdom.18




The character of the system had evolved from voluntary towards binding, and from political towards judicial. Indeed one major reason for the Convention’s effec-tiveness is now generally held to lie in the predominantly judicial character of the enforcement machinery that it has progressively come to acquire over the years.


At the beginning of our present century, after a few years of existence of the new sin-gle Court, it became evident that the aim defined by the drafters of Protocol No. 11 was not being achieved: there was a continuing explosion in the caseload, with ever-growing delays in disposing of applications; despite constantly improving productivity, the total of pending cases was inexorably increasing, reaching a peak of almost 165,000 only a few years ago. Protocol No. 14, which came into force in 2010, therefore introduced simpli-fied, time-saving procedures for certain categories of less important cases—notably (a) enabling clearly inadmissible applications to be rejected summarily by a single judge on proposal of a non-judicial rapporteur (a senior lawyer in the Registry of the Court); and (b) enabling routine cases and repetitive cases covered by well established case-law to be dealt with by three-judge committees in a pared-down procedure.

Concurrently, the judicial review of national action that the Strasbourg Court is required to carry out has come to reflect the greater assumption by the national au-thorities of the concrete responsibility for implementing the Convention rights within their national legal order. As human rights culture percolates deeper and deeper into European societies and, in particular, into the legal protection afforded to citizens by the national courts in a given country, so, as a corollary, the scrutiny of the international Court in Strasbourg into the substantive outcome and merits of a case is likely to be-come less intense. In recent years, the Strasbourg Court has spelt out that the margin of appreciation now means that if the independent and impartial national courts have analysed in a comprehensive and convincing manner the contested legal measure on the basis of the relevant human rights standards, the Strasbourg Court will need strong reasons to substitute its own, different analysis for that of the national judges. State-ments to this effect can be found in, for example, the case of Von Hannover v. Germany (no. 2) in which the applicant, Princess Caroline of Monaco, was claiming that German law as applied by the German courts had not sufficiently protected her privacy from invasion by the media17 and two British cases where the applicants were challenging the statutory ban on fox-hunting in the United Kingdom.18




This deference to the human rights assessments made by the national courts—in countries where the legal system is working properly and where the courts can be regarded as independent and impartial, it should be emphasised—is normal and not to be regarded as backtracking or as an abdication of its responsibility by the Strasbourg Court. Ever improving national implementation of the Convention rights in some—though not all—countries necessarily means less call for external control by the Strasbourg Court and, correspondingly, greater weight being attached by the Court to the subsidiary character of the international remedy.

On the other hand, if the Strasbourg spotlight is to be progressively dimmed as regards the substantive merits, it retains its glare in relation to the national decision-making machinery used for arriving at the contested outcome. Hence, for countries where the Convention and its case-law have been successfully integrated into nation-al legal protection, the focus of the cases in Strasbourg is moving away not only from “micro-management” of the merits of individual decisions19 but also from detailed review of the underlying legislative, administrative or judicial policy towards review of the quality of the legal framework20 and decision-making process21 at national level. In other terms, for such countries where the legal system has become more Convention-friendly, the emphasis will tend to shift to review of democratic legality and due process, with the Strasbourg Court thereby adopting what Robert Spano, the current Icelandic judge on the Strasbourg Court, has described as a “qualitative, democracy-enhancing approach”.22

The push towards greater subsidiarity through increasing cooperation between the Strasbourg Court and national courts in the legal protection of human rights is reflected in Protocol No. 16 to the Convention, which was opened for signature last year as a follow-up to the Council of Europe’s high-level conference at Brighton in

19 For a recent British example of this tendency, see McDonald v. United Kingdom (application no. 4241/12), Merits and Just Satisfaction, 20 May 2014 (ECtHR) at para. 57, where the Court declined “to substitute its own assessment of the merits of the contested measure”—refusal to provide a handicapped person with a certain kind of care—“(including, in particular, its own assessment of the factual details of proportionality)” because the Court was “satisfied that the national courts [had] adequately balanced the applicant’s personal interests against the more general interest of the competent public authority in carrying out its social responsibility of provision of care to the community at large”.

20 For a recent British example of where the Court, in its review of Convention compliance, took into account the quality of the parliamentary process, see Animal Defenders International v. United Kingdom [GC] (2013) 57 EHRR 21 at paras 108, 115–116.

21 For a recent British example of review of the individual decision-making process, see Paulet v. United Kingdom (application no. 6219/08), Merits and Just Satisfaction, 13 May 2014 (ECtHR) especially at para. 68, where the scope of review of legality carried out by the national courts was held to be too narrow to satisfy the requirement of seeking the fair balance inherent in the clause safeguarding the right of property (Article 1 of Protocol No. 1 to the Convention).

22 Robert Spano, “The European Court of Human Rights and National Courts: A Constructive Conversation or a Dialogue of Disrespect?”, to be published in the Nordic Journal of Human Rights, 2015. See also Robert Spano, “Universality or Diversity of Human Rights? Strasbourg in the Age of Subsidiarity” (2014) 14(3) Human Rights Law Review 487–502.

This deference to the human rights assessments made by the national courts—in countries where the legal system is working properly and where the courts can be regarded as independent and impartial, it should be emphasised—is normal and not to be regarded as backtracking or as an abdication of its responsibility by the Strasbourg Court. Ever improving national implementation of the Convention rights in some—though not all—countries necessarily means less call for external control by the Strasbourg Court and, correspondingly, greater weight being attached by the Court to the subsidiary character of the international remedy.

On the other hand, if the Strasbourg spotlight is to be progressively dimmed as regards the substantive merits, it retains its glare in relation to the national decision-making machinery used for arriving at the contested outcome. Hence, for countries where the Convention and its case-law have been successfully integrated into national legal protection, the focus of the cases in Strasbourg is moving away not only from “micro-management” of the merits of individual decisions19 but also from detailed review of the underlying legislative, administrative or judicial policy towards review of the quality of the legal framework20 and decision-making process21 at national level. In other terms, for such countries where the legal system has become more Convention-friendly, the emphasis will tend to shift to review of democratic legality and due process, with the Strasbourg Court thereby adopting what Robert Spano, the current Icelandic judge on the Strasbourg Court, has described as a “qualitative, democracy-enhancing approach”.22

The push towards greater subsidiarity through increasing cooperation between the Strasbourg Court and national courts in the legal protection of human rights is reflected in Protocol No. 16 to the Convention, which was opened for signature last year as a follow-up to the Council of Europe’s high-level conference at Brighton

19 For a recent British example of this tendency, see McDonald v. United Kingdom (application no. 4241/12), Merits and Just Satisfaction, 20 May 2014 (ECtHR) at para. 57, where the Court declined “to substitute its own assessment of the merits of the contested measure”—refusal to provide a handicapped person with a certain kind of care—“(including, in particular, its own assessment of the factual details of proportionality)” because the Court was “satisfied that the national courts [had] adequately balanced the applicant’s personal interests against the more general interest of the competent public authority in carrying out its social responsibility of provision of care to the community at large”.

20 For a recent British example of where the Court, in its review of Convention compliance, took into account the quality of the parliamentary process, see Animal Defenders International v. United Kingdom [GC] (2013) 57 EHRR 21 at paras 108, 115–116.

21 For a recent British example of review of the individual decision-making process, see Paulet v. United Kingdom (application no. 6219/08), Merits and Just Satisfaction, 13 May 2014 (ECtHR) especially at para. 68, where the scope of review of legality carried out by the national courts was held to be too narrow to satisfy the requirement of seeking the fair balance inherent in the clause safeguarding the right of property (Article 1 of Protocol No. 1 to the Convention).

22 Robert Spano, “The European Court of Human Rights and National Courts: A Constructive Conversation or a Dialogue of Disrespect?”, to be published in the Nordic Journal of Human Rights, 2015. See also Robert Spano, “Universality or Diversity of Human Rights? Strasbourg in the Age of Subsidiarity” (2014) 14(3) Human Rights Law Review 487–502.


April 2012 on the future of the Court and which foresees the Strasbourg Court being empowered to give advisory opinions at the request of superior national courts—in some ways comparable, but not 100% comparable, to the well-known system of pre-liminary rulings on European Union law that the national courts at all levels of juris-diction may seek from the Court of Justice of the European Union in Luxembourg. In the long term, such a mechanism would plug the national courts into the Convention system and open up a direct channel of dialogue between the national courts and the Strasbourg Court. But in the short term, some commentators predict that it may well represent a further—unwelcome—heavy workload for the Strasbourg Court, on the top of its already existing backlog.

The implications of extending the territorial and geographical reach of the Con-vention have been enormous. As a result of the 1989 death-row extradition case, Soer-ing, national extradition law and asylum law, and immigration law in general, have been brought within the protective sights of the Convention, and have themselves taken on a different, expanded character. The basic criterion—of “exercise of control”—underly-ing the 1995 Northern Cyprus case, Loizidou, has been refined, leading, for example, to findings over the last few years by the new Court that the United Kingdom and, most recently, the Netherlands were responsible under the Convention for certain acts of their troops in Iraq, during the initial phase of international armed conflict as well as during the following period of occupation by coalition forces.23 Some commentators go so far as to say that the “jurisdictional” responsibility of the Contracting States under the Convention is no longer territorial, essentially restricted to Europe. Rather, the rela-tionship between the State and the “jurisdiction” it exercises under the Convention is to be assimilated to the relationship between a snail and its shell: wherever the snail goes, the shell goes too—so that, for example, on this analysis killings committed by drone strikes in foreign territory would be included within the Convention “jurisdiction” of the Contracting States.24 I of course cannot comment on such analytical speculation, but what is sure is that the Convention’s territorial reach is now much greater than that ever imagined by the Convention’s drafters.

Despite the growing convergence of Convention law and European Union law re-garding fundamental rights, up till now the Strasbourg Court has had no jurisdiction to entertain applications brought against the European Union by individuals or com-panies aggrieved by some adverse decision taken by one of the European Union insti-tutions, for the simple reason that the European Union, an international organisation, was not, and could not be, a Contracting Party to the Convention, the sole Contracting Parties being the States which are members of the Council of Europe.

23 See, e.g., Al Skeini and Others v. United Kingdom [GC] (2011) 53 EHRR 18; Hassan v. United Kingdom [GC] (application no. 29750/09), Merits, 16 September 2014 (ECtHR); and Jaloud v. Netherlands [GC] (application no. 47708/08), Merits and Just Satisfaction, 20 November 2014 (ECtHR).

24 Mads Andenas and Eirik Bjorge, “Human Rights and Acts by Troops Abroad: Rights and Jurisdictional Restrictions” (2012) 18 European Public Law 473 at 492.

in April 2012 on the future of the Court and which foresees the Strasbourg Court being empowered to give advisory opinions at the request of superior national courts—in some ways comparable, but not 100% comparable, to the well-known system of preliminary rulings on European Union law that the national courts at all levels of jurisdiction may seek from the Court of Justice of the European Union in Luxembourg. In the long term, such a mechanism would plug the national courts into the Convention system and open up a direct channel of dialogue between the national courts and the Strasbourg Court. But in the short term, some commentators predict that it may well represent a further—unwelcome—heavy workload for the Strasbourg Court, on the top of its already existing backlog.

The implications of extending the territorial and geographical reach of the Convention have been enormous. As a result of the 1989 death-row extradition case, Soering, national extradition law and asylum law, and immigration law in general, have been brought within the protective sights of the Convention, and have themselves taken on a different, expanded character. The basic criterion—of “exercise of control”—underlying the 1995 Northern Cyprus case, Loizidou, has been refined, leading, for example, to findings over the last few years by the new Court that the United Kingdom and, most recently, the Netherlands were responsible under the Convention for certain acts of their troops in Iraq, during the initial phase of international armed conflict as well as during the following period of occupation by coalition forces.23 Some commentators go so far as to say that the “jurisdictional” responsibility of the Contracting States under the Convention is no longer territorial, essentially restricted to Europe. Rather, the relationship between the State and the “jurisdiction” it exercises under the Convention is to be assimilated to the relationship between a snail and its shell: wherever the snail goes, the shell goes too—so that, for example, on this analysis killings committed by drone strikes in foreign territory would be included within the Convention “jurisdiction” of the Contracting States.24 I of course cannot comment on such analytical speculation, but what is sure is that the Convention’s territorial reach is now much greater than that ever imagined by the Convention’s drafters.

Despite the growing convergence of Convention law and European Union law regarding fundamental rights, up till now the Strasbourg Court has had no jurisdiction to entertain applications brought against the European Union by individuals or companies aggrieved by some adverse decision taken by one of the European Union institutions, for the simple reason that the European Union, an international organisation, was not, and could not be, a Contracting Party to the Convention, the sole Contracting Parties being the States which are members of the Council of Europe.




April 2012 on the future of the Court and which foresees the Strasbourg Court being empowered to give advisory opinions at the request of superior national courts—in some ways comparable, but not 100% comparable, to the well-known system of pre-liminary rulings on European Union law that the national courts at all levels of juris-diction may seek from the Court of Justice of the European Union in Luxembourg. In the long term, such a mechanism would plug the national courts into the Convention system and open up a direct channel of dialogue between the national courts and the Strasbourg Court. But in the short term, some commentators predict that it may well represent a further—unwelcome—heavy workload for the Strasbourg Court, on the top of its already existing backlog.

The implications of extending the territorial and geographical reach of the Con-vention have been enormous. As a result of the 1989 death-row extradition case, Soer-ing, national extradition law and asylum law, and immigration law in general, have been brought within the protective sights of the Convention, and have themselves taken on a different, expanded character. The basic criterion—of “exercise of control”—underly-ing the 1995 Northern Cyprus case, Loizidou, has been refined, leading, for example, to findings over the last few years by the new Court that the United Kingdom and, most recently, the Netherlands were responsible under the Convention for certain acts of their troops in Iraq, during the initial phase of international armed conflict as well as during the following period of occupation by coalition forces.23 Some commentators go so far as to say that the “jurisdictional” responsibility of the Contracting States under the Convention is no longer territorial, essentially restricted to Europe. Rather, the rela-tionship between the State and the “jurisdiction” it exercises under the Convention is to be assimilated to the relationship between a snail and its shell: wherever the snail goes, the shell goes too—so that, for example, on this analysis killings committed by drone strikes in foreign territory would be included within the Convention “jurisdiction” of the Contracting States.24 I of course cannot comment on such analytical speculation, but what is sure is that the Convention’s territorial reach is now much greater than that ever imagined by the Convention’s drafters.

Despite the growing convergence of Convention law and European Union law re-garding fundamental rights, up till now the Strasbourg Court has had no jurisdiction to entertain applications brought against the European Union by individuals or com-panies aggrieved by some adverse decision taken by one of the European Union insti-tutions, for the simple reason that the European Union, an international organisation, was not, and could not be, a Contracting Party to the Convention, the sole Contracting Parties being the States which are members of the Council of Europe.




The Lisbon Treaty, which came into force in 2009, represents one of the latest stages of the process whereby, over the years, the place occupied in the European Union legal order by human rights has evolved, with human rights being progres-sively integrated into the forefront of European Union law. One of the major inno-vatory changes introduced by the Treaty of Lisbon is that henceforth the European Union is not simply vested with the previously lacking legal capacity to accede to the Council of Europe’s Convention, but is obliged to do so. The Lisbon Treaty also confers treaty status on the European Union’s Charter of Fundamental Rights. The Luxembourg Court, within its admittedly more limited sphere of jurisdiction, has thereby been confirmed in its role as a supranational European human rights court.25

There is no need to be a soothsayer to see that participation of the European Union in the international system of human rights protection set up under the Con-vention is likely to have repercussions for the Strasbourg Court’s workload and also for the relationship between the two European Courts. We are all aware of the fear in some quarters that accession will mean not only welcome unification of jurispru-dence on human rights between the two European Courts, but also encroachment by the Strasbourg Court into the monopoly which has been conferred on the Lux-embourg Court by the Treaties to interpret authoritatively European Union law. The recent opinion of the Luxembourg Court concerning the draft accession agreement that had been negotiated between the Council of Europe and the European Commis-sion on behalf of the European Union26 has thrown not just a few drops but whole buckets of cold water on the enthusiasm of committed accession-supporters. What-ever happens in the wake of this negative opinion, European Union accession to the Convention is not therefore to be expected for quite a few years yet. In any event, even when—or, perhaps even, if—accession does eventually go ahead, we would still have to wait for some while, for an accumulation of decided cases, in order to see how the shared European competence will be split between the two European Courts, meaning how deeply the Strasbourg Court will reach into the European Union le-gal order and into the Luxembourg Court’s prerogatives under the European Union Treaties when carrying out its task of reviewing contested European Union legal acts for Convention compliance.

The consequences of the Court’s judgment at the close of the judicial procedure are also no longer what they once used to be for the respondent States. The language of the relevant Convention provision dating from 1950 painted—and still paints—a picture of the primary responsibility for executing the judgment being conferred on the respondent State itself and the prerogative for controlling the execution resting

25 See Paul Mahoney, “From Strasbourg to Luxembourg and Back: Speculating about Human Rights Protection in the European Union after the Treaty of Lisbon” (2011) 31 Human Rights Law Journal 73.

26 Opinion 2/13 Accession of the European Union to the European Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms [2014] OJ 2015 C65/2.

The Lisbon Treaty, which came into force in 2009, represents one of the latest stages of the process whereby, over the years, the place occupied in the European Union legal order by human rights has evolved, with human rights being progressively integrated into the forefront of European Union law. One of the major innovatory changes introduced by the Treaty of Lisbon is that henceforth the European Union is not simply vested with the previously lacking legal capacity to accede to the Council of Europe’s Convention, but is obliged to do so. The Lisbon Treaty also confers treaty status on the European Union’s Charter of Fundamental Rights. The Luxembourg Court, within its admittedly more limited sphere of jurisdiction, has thereby been confirmed in its role as a supranational European human rights court.25

There is no need to be a soothsayer to see that participation of the European Union in the international system of human rights protection set up under the Convention is likely to have repercussions for the Strasbourg Court’s workload and also for the relationship between the two European Courts. We are all aware of the fear in some quarters that accession will mean not only welcome unification of jurisprudence on human rights between the two European Courts, but also encroachment by the Strasbourg Court into the monopoly which has been conferred on the Luxembourg Court by the Treaties to interpret authoritatively European Union law. The recent opinion of the Luxembourg Court concerning the draft accession agreement that had been negotiated between the Council of Europe and the European Commission on behalf of the European Union26 has thrown not just a few drops but whole buckets of cold water on the enthusiasm of committed accession-supporters. Whatever happens in the wake of this negative opinion, European Union accession to the Convention is not therefore to be expected for quite a few years yet. In any event, even when—or, perhaps even, if—accession does eventually go ahead, we would still have to wait for some while, for an accumulation of decided cases, in order to see how the shared European competence will be split between the two European Courts, meaning how deeply the Strasbourg Court will reach into the European Union legal order and into the Luxembourg Court’s prerogatives under the European Union Treaties when carrying out its task of reviewing contested European Union legal acts for Convention compliance.

The consequences of the Court’s judgment at the close of the judicial procedure are also no longer what they once used to be for the respondent States. The language of the relevant Convention provision dating from 1950 painted—and still paints—a picture of the primary responsibility for executing the judgment being conferred on the respondent State itself and the prerogative for controlling the execution resting

25 See Paul Mahoney, “From Strasbourg to Luxembourg and Back: Speculating about Human Rights Protection in the European Union after the Treaty of Lisbon” (2011) 31 Human Rights Law Journal 73.

26 Opinion 2/13 Accession of the European Union to the European Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms [2014] OJ 2015 C65/2.


exclusively with the Committee of Ministers.27 The judgments of the former Court are replete with statements to the effect that the judgments are declaratory only (de-claratory as to whether the facts found disclose a violation of the Convention) and that the Court has no power to make consequential orders (as to what should be done in execution of the judgment).28 But the picture has changed somewhat following the arrival of the permanent single Court in 1998.

To start with, in 2004 the Court, in a couple of extreme cases, directed the immediate release of applicant prisoners being held in wholly arbitrary detention, offensive to the rule of law29—that is, in circumstances where there existed only one conceivable—and urgent—manner of executing the judgment so as to bring to an end the blatant denial of justice found by the Court. At about the same time, the Court began indicating in some judgments find-ing a violation of the right to a fair trial that the most appropriate manner of implementing the judgment would “in principle” be to reopen the terminated—usually criminal—pro-ceedings concerned.30 Also in 2004, in a Grand Chamber case against Poland, confronted with the phenomenon of an influx of a large number of repetitive or clone applications all linked to the same systemic, structural deficiency in the domestic legal order (in the event, a malfunctioning legislative scheme for compensating expropriated property), the Court unveiled the pilot-judgment procedure—to a largely unsuspecting public, it must be said. This procedure entails freezing the follow-up applications and, in the pilot case, giving some guidance and, as in some more recent instances, even rather specific prescriptions as to the general measures to be taken at national level to remove the source of the generalised viola-tion found.31 The virus has quickly spread to all kinds of situations and rights. Thus, the tak-ing of general measures has been recommended or directed, in greater or lesser detail, out-side the framework of pilot judgments32 and individual measures of release from custody

27 Article 46(1) and (2) provides: “1. The High Contracting Parties undertake to abide by the final judgment of the Court in any case to which they are parties. 2. The final judgment of the Court shall be transmitted to the Committee of Ministers, which shall supervise its execution.”

28 See, e.g., Le Compte, Van Leuven and De Meyere v. Belgium (Article 50) (1983) 5 EHRR 183, para. 13; Dudgeon v. United Kingdom (1983) 5 EHRR 573, para. 15; Zanghi v. Italy (application no. 11491/85), Merits, 19 February 1991 (ECtHR), para. 26; and Castells v. Spain (1992) 14 EHRR 445, para. 54.

29 Assanidze v. Georgia (2004) 39 EHRR 32, paras 202–203 and operative provision 14(a); Ilasçu and Others v. Moldova and Russia (2005) 40 EHRR 46, para. 490 and operative provision 22.

30 See, e.g., Gençel v. Turkey (application no. 53431/99), Merits and Just Satisfaction, 23 October 2003 (ECtHR), para. 27; and Somogyi v. Italy (2008) 46 EHRR 5, para. 86; followed by the explanation given in Öcalan v. Turkey [GC] (2005) 41 EHRR 45, paras 208–210.

31 Broniowski v. Poland [GC] (2005) 40 EHRR 21 (merits) and (2006) 43 EHRR 1 (just satisfaction). Subsequently, in 2011, a provision regulating the pilot judgment procedure was inserted in the Rules of Court (Rule 61). See Renata Degener and Paul Mahoney, “The Prospects for a Test-Case Procedure in the European Court of Human Rights”, in Trente ans de droit européen des droits de l’homme: Etudes à la mémoire de Wolfgang Strasser, Hanno Hartig (ed.) (Brussels: Nemesis/Bruylant, 2007), at 173–207.

32 E.g., in McCaughey and Others v. United Kingdom (2014) 58 EHRR 13, paras 144–145 and operative provision 4(c)), one of a series of cases illustrative of excessive delays in conducting inquests, the United Kingdom Government were directed “[to] take, as a matter of some priority, all necessary and appropriate measures to ensure, in the present case and in similar cases concerning killings by security forces in Northern Ireland where inquests are pending, that the procedural requirements of [the Convention’s right-to-life safeguard] are complied with expeditiously”.

exclusively with the Committee of Ministers.27 The judgments of the former Court are replete with statements to the effect that the judgments are declaratory only (declaratory as to whether the facts found disclose a violation of the Convention) and that the Court has no power to make consequential orders (as to what should be done in execution of the judgment).28 But the picture has changed somewhat following the arrival of the permanent single Court in 1998.

To start with, in 2004 the Court, in a couple of extreme cases, directed the immediate release of applicant prisoners being held in wholly arbitrary detention, offensive to the rule of law29—that is, in circumstances where there existed only one conceivable—and urgent—manner of executing the judgment so as to bring to an end the blatant denial of justice found by the Court. At about the same time, the Court began indicating in some judgments finding a violation of the right to a fair trial that the most appropriate manner of implementing the judgment would “in principle” be to reopen the terminated—usually criminal—proceedings concerned.30 Also in 2004, in a Grand Chamber case against Poland, confronted with the phenomenon of an influx of a large number of repetitive or clone applications all linked to the same systemic, structural deficiency in the domestic legal order (in the event, a malfunctioning legislative scheme for compensating expropriated property), the Court unveiled the pilot-judgment procedure—to a largely unsuspecting public, it must be said. This procedure entails freezing the follow-up applications and, in the pilot case, giving some guidance and, as in some more recent instances, even rather specific prescriptions as to the general measures to be taken at national level to remove the source of the generalised violation found.31 The virus has quickly spread to all kinds of situations and rights. Thus, the taking of general measures has been recommended or directed, in greater or lesser detail, outside the framework of pilot judgments32 and individual measures of release from custody








exclusively with the Committee of Ministers.27 The judgments of the former Court are replete with statements to the effect that the judgments are declaratory only (de-claratory as to whether the facts found disclose a violation of the Convention) and that the Court has no power to make consequential orders (as to what should be done in execution of the judgment).28 But the picture has changed somewhat following the arrival of the permanent single Court in 1998.

To start with, in 2004 the Court, in a couple of extreme cases, directed the immediate release of applicant prisoners being held in wholly arbitrary detention, offensive to the rule of law29—that is, in circumstances where there existed only one conceivable—and urgent—manner of executing the judgment so as to bring to an end the blatant denial of justice found by the Court. At about the same time, the Court began indicating in some judgments find-ing a violation of the right to a fair trial that the most appropriate manner of implementing the judgment would “in principle” be to reopen the terminated—usually criminal—pro-ceedings concerned.30 Also in 2004, in a Grand Chamber case against Poland, confronted with the phenomenon of an influx of a large number of repetitive or clone applications all linked to the same systemic, structural deficiency in the domestic legal order (in the event, a malfunctioning legislative scheme for compensating expropriated property), the Court unveiled the pilot-judgment procedure—to a largely unsuspecting public, it must be said. This procedure entails freezing the follow-up applications and, in the pilot case, giving some guidance and, as in some more recent instances, even rather specific prescriptions as to the general measures to be taken at national level to remove the source of the generalised viola-tion found.31 The virus has quickly spread to all kinds of situations and rights. Thus, the tak-ing of general measures has been recommended or directed, in greater or lesser detail, out-side the framework of pilot judgments32 and individual measures of release from custody








have been ordered in circumstances not at all redolent of wholly arbitrary detention.33 As Linos-Alexander Sicilianos, the Greek judge in the Court, has written, the practice, now il-lustrated by over 160 judgments, has evolved to the point where the Court can be taken to be exercising a complementary, though not unlimited, competence to recommend or even, exceptionally, to prescribe both individual and general remedial measures with a view to facilitating the future proper execution of the judgment.34

At more or less the same time as this jurisprudential emergence of the Court from its reticence to get involved in the execution process, the Convention itself was amended by the Contracting States: Protocol No. 14, which entered into force in 2010, empowered the Committee of Ministers to refer a decided case back to the Court either for interpretation of a “problematic” issue of execution in the judgment delivered or for so-called “infringement proceedings” against a recalcitrant respond-ent State for failure to execute the judgment delivered.35 To date, however, the Com-mittee of Ministers has not had recourse to either of these two new powers.

The legislative, procedural and jurisprudential development we are witnessing on this front is a continuing one and there may be further staging posts along the road, further shifts of the responsibility for ensuring and controlling the proper ex-ecution of judgments towards the Court. It cannot be said, however, that the process of execution of judgments has been judicialised, with the Court now in the driving seat at the expense of the political actors.

The painful saga of the execution by the United Kingdom of the Hirst judgment of 2005 on prisoners’ voting rights36 spotlights one restraining brake on the full ef-fectiveness of the Strasbourg Court’s action. The Convention system is fully judicial up till delivery of the Court’s judgment—that is clear, but thereafter, the execution seems to disappear into the political arena, with the only explicit role for the Court in the execution process being activated if the Committee of Ministers chooses under the new Protocol No. 14 clauses to refer a decided case back to the Court.

Whether and how, with a view to countering the perceived weaknesses in the political process of execution, further initiatives should be taken by the Court is now on the table for discussion at the forthcoming intergovernmental conference in Brus-sels. The international system of enforcement of human rights as laid down in the Convention still does have limits. While the Court cannot be expected to fill all the

33 E.g., in Del Rio Prada v. Spain [GC] (2014) 58 EHRR 37, para. 133 and operative provision 3, where the continued imprisonment, on the basis of the Spanish system of calculation of remission of sentences, of an ETA terrorist convicted of multiple murders was held to fall foul of the Convention’s requirements, the Court ordered the applicant’s release.

34 Linos-Alexander Sicilianos, “The Involvement of the European Court of Human Rights in the Implementation of its Judgments: Recent Developments under Article 46 ECHR” (2014) 32(3) Netherlands Quarterly of Human Rights 235–262.

35 Article 46(3)–(5) of the Convention.36 Hirst v. United Kingdom (no. 2) [GC] (2006) 42 EHRR 41. See the pilot judgment in Greens and MT

v. United Kingdom (2011) 53 EHRR 21; and also Firth and Others v. United Kingdom (application nos. 47784/09 et al.), Merits and Just Satisfaction, 12 August 2014 (ECtHR).

have been ordered in circumstances not at all redolent of wholly arbitrary detention.33 As Linos-Alexander Sicilianos, the Greek judge in the Court, has written, the practice, now illustrated by over 160 judgments, has evolved to the point where the Court can be taken to be exercising a complementary, though not unlimited, competence to recommend or even, exceptionally, to prescribe both individual and general remedial measures with a view to facilitating the future proper execution of the judgment.34

At more or less the same time as this jurisprudential emergence of the Court from its reticence to get involved in the execution process, the Convention itself was amended by the Contracting States: Protocol No. 14, which entered into force in 2010, empowered the Committee of Ministers to refer a decided case back to the Court either for interpretation of a “problematic” issue of execution in the judgment delivered or for so-called “infringement proceedings” against a recalcitrant respondent State for failure to execute the judgment delivered.35 To date, however, the Committee of Ministers has not had recourse to either of these two new powers.

The legislative, procedural and jurisprudential development we are witnessing on this front is a continuing one and there may be further staging posts along the road, further shifts of the responsibility for ensuring and controlling the proper execution of judgments towards the Court. It cannot be said, however, that the process of execution of judgments has been judicialised, with the Court now in the driving seat at the expense of the political actors.

The painful saga of the execution by the United Kingdom of the Hirst judgment of 2005 on prisoners’ voting rights36 spotlights one restraining brake on the full effectiveness of the Strasbourg Court’s action. The Convention system is fully judicial up till delivery of the Court’s judgment—that is clear, but thereafter, the execution seems to disappear into the political arena, with the only explicit role for the Court in the execution process being activated if the Committee of Ministers chooses under the new Protocol No. 14 clauses to refer a decided case back to the Court.

Whether and how, with a view to countering the perceived weaknesses in the political process of execution, further initiatives should be taken by the Court is now on the table for discussion at the forthcoming intergovernmental conference in Brussels. The international system of enforcement of human rights as laid down in the Convention still does have limits. While the Court cannot be expected to fill all the

33 E.g., in Del Rio Prada v. Spain [GC] (2014) 58 EHRR 37, para. 133 and operative provision 3, where the continued imprisonment, on the basis of the Spanish system of calculation of remission of sentences, of an ETA terrorist convicted of multiple murders was held to fall foul of the Convention’s requirements, the Court ordered the applicant’s release.

34 Linos-Alexander Sicilianos, “The Involvement of the European Court of Human Rights in the Implementation of its Judgments: Recent Developments under Article 46 ECHR” (2014) 32(3) Netherlands Quarterly of Human Rights 235–262.

35 Article 46(3)–(5) of the Convention.36 Hirst v. United Kingdom (no. 2) [GC] (2006) 42 EHRR 41. See the pilot judgment in Greens and MT

v. United Kingdom (2011) 53 EHRR 21; and also Firth and Others v. United Kingdom (application nos. 47784/09 et al.), Merits and Just Satisfaction, 12 August 2014 (ECtHR).


gaps, judgment-execution is possibly one area where, in cooperation with the politi-cal actors—the Committee of Ministers and the Governments—some further devel-opment better exploiting the Court’s contribution—its complementary competence, as Linos-Alexander Sicilianos put it—would be both feasible and profitable.

Finally, there is more disturbing storm-cloud on the horizon, a darker side to the future brought into stark relief by the recent events in Ukraine: the re-emergence of crises in Europe involving large-scale violations of human rights or breakdown of the democratic political order. The Greek Colonels’ case provided an early, and happily isolated, example. Then came the Cyprus problem from 1974 onwards. This was fol-lowed in the 1990s by the 280 or so judgments in cases against Turkey finding seri-ous violations (including killings, disappearances, ill-treatment, destruction of vil-lages) which had taken place against the background of the armed conflict between the Turkish security forces and the PKK (the Workers’ Party of Kurdistan), an illegal party. Subsequent to the establishment of the new single Court, we have had the Trans-dniestrian situation concerning Russia and Moldova; the NATO operation in former Yugoslavia and the war in Bosnia and Herzegovina; the flood of individual applications concerning Chechnya (more than 230 judgments delivered and 350 or so applications still pending—over 60% of these cases concerning enforced disappearances); the stand-off between Azerbaijan and Armenia over the disputed border territory of Nagorno-Karabakh; the events leading up to and including the war between Russia and Georgia; and now the events in Crimea and Eastern Ukraine in relation to which applications from both sides of the divide have already been lodged in Strasbourg.37

The judgment awarding financial compensation—of 90 million euros—in the case of Cyprus v. Turkey concerning the 40-year old events of 1974 was delivered just a few months ago, 13 long years after the delivery of the principal judgment in this case.38 As regards the Transdniestrian situation, the express direction given to the respondent Moldovan and Russian Governments in the operative provisions of the judgment to release applicant prisoners being arbitrarily held in detention by the breakaway regime in Transdniestria did not lead to any positive concrete result: the applicants remained mouldering in prison;39 and thereafter the inflow of indi-vidual applications has continued.40 After the first judgment delivered in July of last

37 See the Factsheet-Armed Conflicts (September 2014) issued by the Registry of the Court, in which are summarised the many relevant decided and pending cases in these various connections.

38 Cyprus v. Turkey [GC] (2014) 59 EHRR 16. The principal judgment is reported in 35 EHRR 30. For a commentary on the recent judgment, the first to award just satisfaction in an inter-State case, see Isabella Risini, “An Individual-Centred Decision Seen in the Historical and Institutional Context which Led to Cyprus v. Turkey (IV) I The Just-Satisfaction Judgment of the EurCourtHR” (2014) 34 Human Rights Law Journal 18–26.

39 Ilasçu and Others, above n 30; Ivanţoc and Others v. Moldova and Russia (application no. 23687/05), Merits and Just Satisfaction, 15 November 2011 (ECtHR).

40 See Catan and Others v. Moldova and Russia (2013) 57 EHRR 4. A Grand Chamber judgment in the case of Mozer v. Moldova and Russia (application no. 11138/10), likewise concerning detention ordered by the courts in the unrecognised “Moldovan Republic of Transdniestria”, is expected soon.

gaps, judgment-execution is possibly one area where, in cooperation with the political actors—the Committee of Ministers and the Governments—some further development better exploiting the Court’s contribution—its complementary competence, as Linos-Alexander Sicilianos put it—would be both feasible and profitable.

Finally, there is more disturbing storm-cloud on the horizon, a darker side to the future brought into stark relief by the recent events in Ukraine: the re-emergence of crises in Europe involving large-scale violations of human rights or breakdown of the democratic political order. The Greek Colonels’ case provided an early, and happily isolated, example. Then came the Cyprus problem from 1974 onwards. This was followed in the 1990s by the 280 or so judgments in cases against Turkey finding serious violations (including killings, disappearances, ill-treatment, destruction of villages) which had taken place against the background of the armed conflict between the Turkish security forces and the PKK (the Workers’ Party of Kurdistan), an illegal party. Subsequent to the establishment of the new single Court, we have had the Transdniestrian situation concerning Russia and Moldova; the NATO operation in former Yugoslavia and the war in Bosnia and Herzegovina; the flood of individual applications concerning Chechnya (more than 230 judgments delivered and 350 or so applications still pending—over 60% of these cases concerning enforced disappearances); the stand-off between Azerbaijan and Armenia over the disputed border territory of Nagorno-Karabakh; the events leading up to and including the war between Russia and Georgia; and now the events in Crimea and Eastern Ukraine in relation to which applications from both sides of the divide have already been lodged in Strasbourg.37

The judgment awarding financial compensation—of 90 million euros—in the case of Cyprus v. Turkey concerning the 40-year old events of 1974 was delivered just a few months ago, 13 long years after the delivery of the principal judgment in this case.38 As regards the Transdniestrian situation, the express direction given to the respondent Moldovan and Russian Governments in the operative provisions of the judgment to release applicant prisoners being arbitrarily held in detention by the breakaway regime in Transdniestria did not lead to any positive concrete result: the applicants remained mouldering in prison;39 and thereafter the inflow of individual applications has continued.40 After the first judgment delivered in July of last year,






gaps, judgment-execution is possibly one area where, in cooperation with the politi-cal actors—the Committee of Ministers and the Governments—some further devel-opment better exploiting the Court’s contribution—its complementary competence, as Linos-Alexander Sicilianos put it—would be both feasible and profitable.

Finally, there is more disturbing storm-cloud on the horizon, a darker side to the future brought into stark relief by the recent events in Ukraine: the re-emergence of crises in Europe involving large-scale violations of human rights or breakdown of the democratic political order. The Greek Colonels’ case provided an early, and happily isolated, example. Then came the Cyprus problem from 1974 onwards. This was fol-lowed in the 1990s by the 280 or so judgments in cases against Turkey finding seri-ous violations (including killings, disappearances, ill-treatment, destruction of vil-lages) which had taken place against the background of the armed conflict between the Turkish security forces and the PKK (the Workers’ Party of Kurdistan), an illegal party. Subsequent to the establishment of the new single Court, we have had the Trans-dniestrian situation concerning Russia and Moldova; the NATO operation in former Yugoslavia and the war in Bosnia and Herzegovina; the flood of individual applications concerning Chechnya (more than 230 judgments delivered and 350 or so applications still pending—over 60% of these cases concerning enforced disappearances); the stand-off between Azerbaijan and Armenia over the disputed border territory of Nagorno-Karabakh; the events leading up to and including the war between Russia and Georgia; and now the events in Crimea and Eastern Ukraine in relation to which applications from both sides of the divide have already been lodged in Strasbourg.37

The judgment awarding financial compensation—of 90 million euros—in the case of Cyprus v. Turkey concerning the 40-year old events of 1974 was delivered just a few months ago, 13 long years after the delivery of the principal judgment in this case.38 As regards the Transdniestrian situation, the express direction given to the respondent Moldovan and Russian Governments in the operative provisions of the judgment to release applicant prisoners being arbitrarily held in detention by the breakaway regime in Transdniestria did not lead to any positive concrete result: the applicants remained mouldering in prison;39 and thereafter the inflow of indi-vidual applications has continued.40 After the first judgment delivered in July of last






year, the inter-State proceedings between Georgia and Russia are rolling on at gentle speed and a large number of related individual applications are pending.41 Interim orders issued in the inter-State proceedings and indicating conservatory measures42 were not exactly complied with. Notwithstanding this first largely fruitless exercise in granting interim measures in such a context of inter-State conflict, in March of this year a similar grant was made in the inter-State case brought by Ukraine against Russia. Both Contracting Parties concerned were called on to refrain from taking any measures, in particular military actions, which might entail breaches of the Conven-tion rights of the civilian population, including putting civilians’ life and health at risk. Both States were asked to inform the Court as soon as possible of the measures taken to ensure that the Convention is fully complied with. Watching news reports on the television, one may wonder what impact this international judicial grant of interim measures is actually having on the conduct of military actions on the ground.

All in all, this aspect of the Court’s operation—that is to say, in such extreme contexts of crisis or conflict—is not exactly a success story. One writer, the academic Robert Harmsen, has surmised that “the boundaries of the system are being taken to—if not past—the breaking point of that which might be accomplished by a logic of judicial enforcement”.43

6. CONCLUSION

To the obvious remedy against outright governmental abuse and oppression (the Convention’s first layer of protection, not so frequently invoked up till now) the day-to-day practice from 1953 onwards added the statistically more significant second layer of protection, namely the international “constitutional” review of the ordinary exercise of democratic discretion at national level. By virtue of the right of individual petition under the Convention, there has been developed in Strasbourg an independent judicial mechanism allowing the “ordinary” democratic health of each Contracting State to be regularly and randomly checked by individual applications which spotlight ills and weaknesses in the national legal order.

Into this subtle mechanism for the maintenance and promotion of human rights was integrated, after the fall of the Berlin Wall, a new mission for the Court, in help-ing to secure democratic stability in the former Soviet part of Europe. Parallel to this development, the progressive anchoring of the Convention in the domestic law of the participating States, especially the older Contracting States, meant that the subsidiary

41 Georgia v. Russia (I) [GC] (application no. 13255/07), Merits, 3 July 2014 (ECtHR). In Georgia v. Russia (II) (application no. 38263/08), the competent chamber, after having declared the application admissible, relinquished jurisdiction in favour of the Grand Chamber.

42 Under Rule 39 of the Rules of Court.43 Robert Harmsen, “The Reform of the Convention System: Institutional Restructuring and the (Geo-)

Politics of Human Rights” in Christoffersen and Rask Madsen, above n 4, at 142.

the inter-State proceedings between Georgia and Russia are rolling on at gentle speed and a large number of related individual applications are pending.41 Interim orders issued in the inter-State proceedings and indicating conservatory measures42 were not exactly complied with. Notwithstanding this first largely fruitless exercise in granting interim measures in such a context of inter-State conflict, in March of this year a similar grant was made in the inter-State case brought by Ukraine against Russia. Both Contracting Parties concerned were called on to refrain from taking any measures, in particular military actions, which might entail breaches of the Convention rights of the civilian population, including putting civilians’ life and health at risk. Both States were asked to inform the Court as soon as possible of the measures taken to ensure that the Convention is fully complied with. Watching news reports on the television, one may wonder what impact this international judicial grant of interim measures is actually having on the conduct of military actions on the ground.

All in all, this aspect of the Court’s operation—that is to say, in such extreme contexts of crisis or conflict—is not exactly a success story. One writer, the academic Robert Harmsen, has surmised that “the boundaries of the system are being taken to—if not past—the breaking point of that which might be accomplished by a logic of judicial enforcement”.43

6. CONCLUSION

To the obvious remedy against outright governmental abuse and oppression (the Convention’s first layer of protection, not so frequently invoked up till now) the day-to-day practice from 1953 onwards added the statistically more significant second layer of protection, namely the international “constitutional” review of the ordinary exercise of democratic discretion at national level. By virtue of the right of individual petition under the Convention, there has been developed in Strasbourg an independent judicial mechanism allowing the “ordinary” democratic health of each Contracting State to be regularly and randomly checked by individual applications which spotlight ills and weaknesses in the national legal order.

Into this subtle mechanism for the maintenance and promotion of human rights was integrated, after the fall of the Berlin Wall, a new mission for the Court, in helping to secure democratic stability in the former Soviet part of Europe. Parallel to this development, the progressive anchoring of the Convention in the domestic law of the participating States, especially the older Contracting States, meant that the subsidiary character of the Convention’s machinery of enforcement could assume

41 Georgia v. Russia (I) [GC] (application no. 13255/07), Merits, 3 July 2014 (ECtHR). In Georgia v. Russia (II) (application no. 38263/08), the competent chamber, after having declared the application admissible, relinquished jurisdiction in favour of the Grand Chamber.

42 Under Rule 39 of the Rules of Court.43 Robert Harmsen, “The Reform of the Convention System: Institutional Restructuring and the (Geo-)

Politics of Human Rights” in Christoffersen and Rask Madsen, above n 4, at 142.


character of the Convention’s machinery of enforcement could assume a greater di-mension in relation to implementation of the Convention rights by the national au-thorities. This subsidiary character will hopefully be reinforced when Protocol No. 16 and the Court’s power to give advisory opinions at the request of superior national courts enter into force.

To this vision of what one might call a pan-European Bill of Rights offering con-stitutional justice for the Council of Europe community of more than 40 individual States in differing stages of democratic development will presumably, despite the negative opinion of the Luxembourg Court, eventually be grafted an independent, external human rights review of the supranational acts of the institutions of the Eu-ropean Union.

The introduction by the Court of the pilot-judgment procedure is generally judged to have been a success, even by the Contracting States despite the Court’s thereby becoming indirectly involved at a preliminary stage in the execution of the judgment through its indication of general remedial measures susceptible of being taken by the respondent State. Nonetheless, repetitive or clone applications still rep-resent half of the Court’s docket—35,000 of today’s 70,000 pending applications. This and other perceived weaknesses in the political process of execution of judgments are prompting calls, not for judicial incursion into the post-judgment domain reserved by the Convention for the respondent Government and the Committee of Ministers of the Council of Europe,44 but rather for improved forms of collaborative assistance on the part of the Court for the political and other actors concerned in the implemen-tation of its judgments.

And last but evidently not least, there is the question: is the Strasbourg Court capable of dealing, constructively, preventively or contemporaneously, with large-scale events such as those occurring in Ukraine and with the systemic human rights problems they raise, affecting large swathes of the population? Or is it condemned to serving a largely historical, ex post facto role, one of assessing State conduct after the event? That is to say, we are talking about the effectiveness of the Strasbourg Court and of the remedy it is capable of offering in such contexts of conflict usually pitting, one against another, two of the Convention’s Contracting States.

There thus now exist different pressures militating in favour of the Court’s stand-ing back from the flood of incoming individual applications, each one seeking indi-vidual justice and generally also financial compensation tailored to the particular case, in order to concentrate on the general interest in terms of human rights protection for

44 See Bochan v. Ukraine (no. 2) [GC] (application no. 22251/08), Merits and Just Satisfaction, 5 February 2015 (ECtHR), paras 33–34, citing Egmez v. Cyprus (no. 2) (application no. 12214/07), Admissibility, 18 September 2012 (ECtHR), paras 48–56, at para. 48, for recent confirmation that: “Subject to monitoring by the Committee of Ministers, the respondent State remains free to choose the means by which it will discharge its legal obligation under Article 46 of the Convention, provided that such means are compatible with the conclusions set out in the Court’s judgment... For its part, the Court cannot assume any role in this dialogue...”

a greater dimension in relation to implementation of the Convention rights by the national authorities. This subsidiary character will hopefully be reinforced when Protocol No. 16 and the Court’s power to give advisory opinions at the request of superior national courts enter into force.

To this vision of what one might call a pan-European Bill of Rights offering constitutional justice for the Council of Europe community of more than 40 individual States in differing stages of democratic development will presumably, despite the negative opinion of the Luxembourg Court, eventually be grafted an independent, external human rights review of the supranational acts of the institutions of the European Union.

The introduction by the Court of the pilot-judgment procedure is generally judged to have been a success, even by the Contracting States despite the Court’s thereby becoming indirectly involved at a preliminary stage in the execution of the judgment through its indication of general remedial measures susceptible of being taken by the respondent State. Nonetheless, repetitive or clone applications still represent half of the Court’s docket—35,000 of today’s 70,000 pending applications. This and other perceived weaknesses in the political process of execution of judgments are prompting calls, not for judicial incursion into the post-judgment domain reserved by the Convention for the respondent Government and the Committee of Ministers of the Council of Europe,44 but rather for improved forms of collaborative assistance on the part of the Court for the political and other actors concerned in the implementation of its judgments.


There thus now exist different pressures militating in favour of the Court’s standing back from the flood of incoming individual applications, each one seeking individual justice and generally also financial compensation tailored to the particular case, in order to concentrate on the general interest in terms of human rights protection for democratic society as a whole in Europe. Some change of emphasis, back towards a



character of the Convention’s machinery of enforcement could assume a greater di-mension in relation to implementation of the Convention rights by the national au-thorities. This subsidiary character will hopefully be reinforced when Protocol No. 16 and the Court’s power to give advisory opinions at the request of superior national courts enter into force.

To this vision of what one might call a pan-European Bill of Rights offering con-stitutional justice for the Council of Europe community of more than 40 individual States in differing stages of democratic development will presumably, despite the negative opinion of the Luxembourg Court, eventually be grafted an independent, external human rights review of the supranational acts of the institutions of the Eu-ropean Union.

The introduction by the Court of the pilot-judgment procedure is generally judged to have been a success, even by the Contracting States despite the Court’s thereby becoming indirectly involved at a preliminary stage in the execution of the judgment through its indication of general remedial measures susceptible of being taken by the respondent State. Nonetheless, repetitive or clone applications still rep-resent half of the Court’s docket—35,000 of today’s 70,000 pending applications. This and other perceived weaknesses in the political process of execution of judgments are prompting calls, not for judicial incursion into the post-judgment domain reserved by the Convention for the respondent Government and the Committee of Ministers of the Council of Europe,44 but rather for improved forms of collaborative assistance on the part of the Court for the political and other actors concerned in the implemen-tation of its judgments.


There thus now exist different pressures militating in favour of the Court’s stand-ing back from the flood of incoming individual applications, each one seeking indi-vidual justice and generally also financial compensation tailored to the particular case, in order to concentrate on the general interest in terms of human rights protection for



democratic society as a whole in Europe. Some change of emphasis, back towards a broader monitoring (or “constitutional”) role for the enforcement machinery in the general interest of democratic society as contemplated by the drafters, can already be identified in the procedural amendments introduced in Protocol No. 14, which came into force in 2010, notably the summary single-judge procedure for rejecting clearly in-admissible cases and the simplified three-judge committee procedure for routine cases. While, thanks to these new procedural tools, the 2011 peak of over 160,000 pending registered applications has been dramatically reduced to 70,000 today, case-overload is still with us, in that there are concealed in this reduced total of 70,000 applications significant backlogs of meritorious cases—not just repetitive cases or routine cases but, most worryingly for a Court that delivers on average 1,500 judgments a year, a backlog of no less than 7,300 high-priority cases, that is cases raising serious or urgent human rights issues. The Court is, of course, actively engaged in seeking corrective solutions within the existing treaty framework for removing the delays in dealing with this, the most important of the categories of cases before it.

Nonetheless, it would, the present writer believes, be blinkered to exclude as a matter of unbending principle that the face of the Strasbourg Court may have to un-dergo yet further change; that is to say, to exclude that what we have today—in terms of remedies, procedures, structures for decision-making and interactions between the Strasbourg Court and the legal orders in which the Convention rights are exercised—may not exactly be what we are liable to have in the future. Views vary of course as to what forms and degree of surgery the face should undergo—for example, how far is it permissible to regulate limitatively the right of individual petition in order to allow the Court to cope properly, and within a reasonable time, with the large volume of incoming applications; does the single-judge procedure mark the outer limit of the ac-ceptable reduction in the intensity of judicial review accorded to clearly inadmissible cases; should there be even more streamlined procedures for processing routine cases, cases of repetitive violation and manifestly well-founded cases; should the Court seek to exercise more influence or control over the execution of its judgments by respond-ent States; should the procedure for inter-State cases be radically overhauled, given the deficiencies identified by commentators? More generally, as Luzius Wildhaber, a recent former President of the Court, formulated the choice, should the requisite renovation be achieved, as in the past 15 years or so, through successive touches of reactive, mini-malist incrementalism—“tinkering” and “muddling through”, in his words—or, rather, on the basis of a longer-term vision of the Court’s mission, capable of providing what he calls “a realistic Court at last”.45 But this is not the place for those debates. What is certain is that the surrounding environment—national, supranational and interna-tional—is likely to continue changing and that, with it, must also change the face of the European Court of Human Rights if the Court is to retain its continuing effectiveness.

45 Wildhaber, above n 4, especially at 223–229.

broader monitoring (or “constitutional”) role for the enforcement machinery in the general interest of democratic society as contemplated by the drafters, can already be identified in the procedural amendments introduced in Protocol No. 14, which came into force in 2010, notably the summary single-judge procedure for rejecting clearly inadmissible cases and the simplified three-judge committee procedure for routine cases. While, thanks to these new procedural tools, the 2011 peak of over 160,000 pending registered applications has been dramatically reduced to 70,000 today, case-overload is still with us, in that there are concealed in this reduced total of 70,000 applications significant backlogs of meritorious cases—not just repetitive cases or routine cases but, most worryingly for a Court that delivers on average 1,500 judgments a year, a backlog of no less than 7,300 high-priority cases, that is cases raising serious or urgent human rights issues. The Court is, of course, actively engaged in seeking corrective solutions within the existing treaty framework for removing the delays in dealing with this, the most important of the categories of cases before it.

Nonetheless, it would, the present writer believes, be blinkered to exclude as a matter of unbending principle that the face of the Strasbourg Court may have to undergo yet further change; that is to say, to exclude that what we have today—in terms of remedies, procedures, structures for decision-making and interactions between the Strasbourg Court and the legal orders in which the Convention rights are exercised—may not exactly be what we are liable to have in the future. Views vary of course as to what forms and degree of surgery the face should undergo—for example, how far is it permissible to regulate limitatively the right of individual petition in order to allow the Court to cope properly, and within a reasonable time, with the large volume of incoming applications; does the single-judge procedure mark the outer limit of the acceptable reduction in the intensity of judicial review accorded to clearly inadmissible cases; should there be even more streamlined procedures for processing routine cases, cases of repetitive violation and manifestly well-founded cases; should the Court seek to exercise more influence or control over the execution of its judgments by respondent States; should the procedure for inter-State cases be radically overhauled, given the deficiencies identified by commentators? More generally, as Luzius Wildhaber, a recent former President of the Court, formulated the choice, should the requisite renovation be achieved, as in the past 15 years or so, through successive touches of reactive, minimalist incrementalism—“tinkering” and “muddling through”, in his words—or, rather, on the basis of a longer-term vision of the Court’s mission, capable of providing what he calls “a realistic Court at last”.45 But this is not the place for those debates. What is certain is that the surrounding environment—national, supranational and international—is likely to continue changing and that, with it, must also change the face of the European Court of Human Rights if the Court is to retain its continuing effectiveness.

45 Wildhaber, above n 4, especially at 223–229.


KINTANTIS EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO VEIDAS: KOKS JIS BUVO 2015 METAIS?

Paul MAHONEYEuropos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjami Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Strasbūro teismas) ir jo veiklos pokyčiai nuo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) priėmi-mo iki 2015 m.

Strasbūro teismo praktikai nuolat plėtojantis, Konvencija iš teisės akto, žinomo tik mažam tarptau-tinės teisės specialistų ratui, virto svarbiu Europos šalių nacionalinės teisės objektu.

Susitariančiosios valstybės, priimdamos Konvenciją, siekė, kad tarptautinė žmogaus teisių apsauga būtų paremta savanoriškumu. Konvencija buvo sumanyta kaip tarptautinių kolektyvinių priemonių, esančių už nacionalinės teisės sistemos ribų, rinkinys. Taip norėta nustatyti išankstinio perspėjimo sis-temą, kuri padėtų įspėti apie galimybę atsirasti totalitariniams režimams ir neleistų Europoje vėl kilti karui.

Tačiau nuo pat pradžių pastebėta, kad didžioji dalis Strasbūro teismo nagrinėtų bylų buvo susiju-sios ne su kelio totalitariniams režimams užkirtimu, bet su asmenų prašymais išspręsti jų dažnai papras-tas, konkrečiam žmogui aktualias problemas. Suprantama, kad suteikus galimybę paduoti individualias peticijas kitokios veiksmų eigos ir nebuvo galima tikėtis.

Taip per kelis dešimtmečius susiformavo sistema, pagal kurią Konvencijos suteikiama apsauga yra dviejų lygių. Pirmasis lygis – tai apsauga nuo piktnaudžiavimo valdžia, o antrasis, kaip minėta, prakti-koje dažniausiai pasitaikantis, – nuo kylančių pavojų, kai bendrojo intereso tikslais teisėtai nustatomos tam tikros priemonės, kuriomis neproporcingai apribojamos žmogaus laisvės.

Strasbūro teismas, formuodamas savo jurisprudenciją, be kita ko, įtvirtino Konvencijos aiškinimo priemones, pavyzdžiui, Konvencijos kaip „gyvojo instrumento“ aiškinimo metodą ar vertinimo laisvės doktriną. Taikydamas šią doktriną Strasbūro teismas palieka valstybėms pačioms rinktis būdus ir prie-mones, kuriais būtų užtikrinamas Konvencijos nuostatų taikymas. Tiesa, laikui bėgant pokyčiai buvo matomi ne tik Konvencijos aiškinimo metodų, bet ir institucinės struktūros bei Konvencijos teritorinio taikymo srityse. Soering, Loizidou bylos aiškiai rodo, kad tam tikrais atvejais Konvencija neapsiriboja tik susitariančiųjų valstybių teritorijomis ir gali įpareigoti valstybes ginti Konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves už šių teritorijų ribų.

Prie Konvencijos prisijungus buvusioms sovietinio bloko šalims pakito ir statistiniai Strasbūro teismo rodikliai. Pastebėta, kad tuo metu ne tik daugėjo peticijų, bet ir kito jų turinys. Tiesa, kartu pa-stebėta, kad tuo laikotarpiu šio teismo suformuota jurisprudencija pradėjo skverbtis į nacionalinę teisę ir ją imta vis dažniau taikyti nacionaliniuose teismuose.

Padaugėjus bylų, siekiant didesnio veiksmingumo, Protokolu Nr. 11 buvo panaikinta Europos žmogaus teisių komisija ir įsteigtas nuolat veikiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šiuo protoko-lu taip pat buvo įtvirtinta susitariančiosioms valstybėms privaloma šio teismo jurisdikcija individua-lių peticijų bylose. Taip Europos žmogaus teisių apsaugos sistema iš savanoriškos tapo privaloma, iš politinės – teisine.

Tačiau paaiškėjus, kad Protokolu Nr. 11 įtvirtintų reformų nepakaks didėjančiam bylų srautui su-valdyti, buvo priimtas Protokolas Nr. 14, nustatantis supaprastintas procedūras tam tikrų kategorijų by-loms. Kartu pastebėta, kad, žmogaus teises saugančiai kultūrai vis giliau skverbiantis į nacionalinę teisę,


KINTANTIS EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO VEIDAS: KOKS JIS BUVO 2015 METAIS?

Paul MAHONEYEuropos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjami Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Strasbūro teismas) ir jo veiklos pokyčiai nuo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) priėmi-mo iki 2015 m.

Strasbūro teismo praktikai nuolat plėtojantis, Konvencija iš teisės akto, žinomo tik mažam tarptau-tinės teisės specialistų ratui, virto svarbiu Europos šalių nacionalinės teisės objektu.

Susitariančiosios valstybės, priimdamos Konvenciją, siekė, kad tarptautinė žmogaus teisių apsauga būtų paremta savanoriškumu. Konvencija buvo sumanyta kaip tarptautinių kolektyvinių priemonių, esančių už nacionalinės teisės sistemos ribų, rinkinys. Taip norėta nustatyti išankstinio perspėjimo sis-temą, kuri padėtų įspėti apie galimybę atsirasti totalitariniams režimams ir neleistų Europoje vėl kilti karui.

Tačiau nuo pat pradžių pastebėta, kad didžioji dalis Strasbūro teismo nagrinėtų bylų buvo susiju-sios ne su kelio totalitariniams režimams užkirtimu, bet su asmenų prašymais išspręsti jų dažnai papras-tas, konkrečiam žmogui aktualias problemas. Suprantama, kad suteikus galimybę paduoti individualias peticijas kitokios veiksmų eigos ir nebuvo galima tikėtis.

Taip per kelis dešimtmečius susiformavo sistema, pagal kurią Konvencijos suteikiama apsauga yra dviejų lygių. Pirmasis lygis – tai apsauga nuo piktnaudžiavimo valdžia, o antrasis, kaip minėta, prakti-koje dažniausiai pasitaikantis, – nuo kylančių pavojų, kai bendrojo intereso tikslais teisėtai nustatomos tam tikros priemonės, kuriomis neproporcingai apribojamos žmogaus laisvės.

Strasbūro teismas, formuodamas savo jurisprudenciją, be kita ko, įtvirtino Konvencijos aiškinimo priemones, pavyzdžiui, Konvencijos kaip „gyvojo instrumento“ aiškinimo metodą ar vertinimo laisvės doktriną. Taikydamas šią doktriną Strasbūro teismas palieka valstybėms pačioms rinktis būdus ir prie-mones, kuriais būtų užtikrinamas Konvencijos nuostatų taikymas. Tiesa, laikui bėgant pokyčiai buvo matomi ne tik Konvencijos aiškinimo metodų, bet ir institucinės struktūros bei Konvencijos teritorinio taikymo srityse. Soering, Loizidou bylos aiškiai rodo, kad tam tikrais atvejais Konvencija neapsiriboja tik susitariančiųjų valstybių teritorijomis ir gali įpareigoti valstybes ginti Konvencijoje įtvirtintas teises ir laisves už šių teritorijų ribų.

Prie Konvencijos prisijungus buvusioms sovietinio bloko šalims pakito ir statistiniai Strasbūro teismo rodikliai. Pastebėta, kad tuo metu ne tik daugėjo peticijų, bet ir kito jų turinys. Tiesa, kartu pa-stebėta, kad tuo laikotarpiu šio teismo suformuota jurisprudencija pradėjo skverbtis į nacionalinę teisę ir ją imta vis dažniau taikyti nacionaliniuose teismuose.

Padaugėjus bylų, siekiant didesnio veiksmingumo, Protokolu Nr. 11 buvo panaikinta Europos žmogaus teisių komisija ir įsteigtas nuolat veikiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šiuo protoko-lu taip pat buvo įtvirtinta susitariančiosioms valstybėms privaloma šio teismo jurisdikcija individua-lių peticijų bylose. Taip Europos žmogaus teisių apsaugos sistema iš savanoriškos tapo privaloma, iš politinės – teisine.

Tačiau paaiškėjus, kad Protokolu Nr. 11 įtvirtintų reformų nepakaks didėjančiam bylų srautui su-valdyti, buvo priimtas Protokolas Nr. 14, nustatantis supaprastintas procedūras tam tikrų kategorijų by-loms. Kartu pastebėta, kad, žmogaus teises saugančiai kultūrai vis giliau skverbiantis į nacionalinę teisę,


Strasbūro teismas ne kartą prisiminė vertinimo laisvės doktriną. Jis išaiškino, kad nešališkų ir nepriklau-somų teismų sprendimai, priimti atlikus išsamią bylos analizę, Strasbūro teismo gali būti peržiūrėti ir pakeisti tik esant svarbiems pagrindams. Tai leidžia daryti išvadą, kad, tobulėjant Konvencijos taikymui nacionaliniu lygmeniu, Strasbūro teismas daugiau reikšmės teiks ne išorės kontrolei, bet subsidiarumo veikimui. Subsidiarumo reikšmės didėjimą taip pat rodo dar neįsigaliojęs Protokolas Nr. 16, įtvirtinantis aukščiausiųjų teisminių institucijų teisę prašyti Strasbūro teismo konsultacinės išvados.

Be išvardytųjų, paminėtini ir su Strasbūro teismo sprendimų pasekmėmis susiję pokyčiai. Tik įsteigus dabartinį nuolatos veikiantį teismą jo sprendimai tapo realaus privalomojo pobūdžio. Svar-bių pokyčių būta ir vėliau, pavyzdžiui, Strasbūro teismui įtvirtinus pavyzdinio sprendimo galimybę. Šiuo sprendimu Strasbūro teismas ne tik išgvildena Konvencijos pažeidimo klausimą, bet ir nustato susitariančiosios valstybės problemas, nurodo galimus jų sprendimo būdus; taip išsprendžiama dažnai pasikartojančių panašių bylų problema.

Taigi Konvencija įtvirtinta sistema yra teisinė, tačiau ji nėra tobula, kadangi didelę įtaką jos vei-kimui turi susitariančiųjų valstybių interesai. Tai ypač pastebima įgyvendinant Strasbūro teismo spren-dimus, nes šioje proceso stadijoje dažnai įklimpstama į politinius ginčus, apsunkinančius šio teismo sprendimų įgyvendinimą.

Nerimą kelia ir abejonės dėl Strasbūro teismo galimybių būti veiksmingam pastaruoju metu regio-ną krečiant smarkiems konfliktams. Atsižvelgiant į šių konfliktų padarinius, kyla klausimas, ar Strasbūro teismas yra pajėgus įveikti iššūkius, susijusius su didelio masto įvykiais, sukeliančiais sisteminius dauge-lio gyventojų žmogaus teisių pažeidimus.

Nors Strasbūro teismas nuo jo įsteigimo labai pasikeitė, jis turės keistis ir toliau, nes tai, kas dabar nustatyta, – taikomos gynybos priemonės, procedūros, sprendimų priėmimo tvarka, Strasbūro teismo ir nacionalinių teisės sistemų bendradarbiavimas, – galbūt negalės būti išlaikyta ateityje.

THE CONSTITUTIONAL POSITION OF PUBLIC AGENCIES IN THE COUNTRIES

OF SOUTH EAST EUROPE

Prof. Dr. Ivan ČUKALOVIĆ Deputy President of the Constitutional Court of the Republic of Kosovo,

Faculty of Law at the University of Kragujevac (Serbia)Doc. Dr. Jelena VUČKOVIĆ

Faculty of Law at the University of Kragujevac (Serbia)

INTRODUCTION

In contemporary societies, the activities of public administration have increasingly become more complex and versatile. There is a need to establish new forms of organisation and to transform the administrative system for the purpose of ensuring a higher degree of professionalism and reducing political influence in performing administrative activities, setting up higher operational standards, simplifying administrative procedures, assuring the transparency of decision-making processes and encouraging competitiveness within the public sector. These are the modern requirements of “the New Public Management”, which reaffirms the principles of efficiency, productivity and profitability of the administrative system. In the majority of developed countries, public agencies have proved to be the most adequate form for accomplishing these objectives.

Public agencies may concurrently perform developmental, professional and regulatory activities, as well as other devolved functions pertaining to the purpose of their establishment. They are fully autonomous in their work, which is a result of the professional nature of the assigned tasks. They are independent in terms of their operations, which implies that neither the founder nor the service users may have a prevalent influence on the decision-making processes of the public agency authorities. Last but not least, they are also financially independent, as they are primarily funded from the fees paid by the service users. A public agency may be founded if the developmental, professional and regulatory activities do not require a constant and direct political supervision, if the agency may perform the assigned tasks more efficiently than a body of state administration, and particularly if the public agency activities may be fully or predominantly financed from the fees paid by the service users.

1. THE LEGAL ENVIRONMENT

1. Public agencies have appeared as special public legal institutions in Slovenia in 2002 with the adoption of the Law on Public Agencies, which regulated issues related to the status of public agencies. This law is a lex generalis for all status legal issues of

130

public agencies.1 Special laws for certain administrative areas regulate material legal issues of individual public agencies.

2. Agencies are not entirely a new type of organisations in the administrative system of Croatia.2 From 1977, a number of agencies were established in almost every area: science, education, pension insurance, sports, protection of nature and cultural goods, energy, telecommunications, financial oversight, in the frame of which the needs and interests of citizens are satisfied, and these are new entities in the public sector, besides institutions, business organisations, funds, institutes and directorates. In the period from 2000 until 2009, in Croatia, 66 legal persons were established in charge of performing tasks of public interest. In the year 2009, there were 75 administrative organisations that have the characteristics of an agency. However, a certain number of organisations may only conditionally be considered agencies, as they do not meet some of the essential characteristics of an agency.3

Agencies in Croatia are subject to the Law on Public Institutions in terms of establishment, naming, seat, regulation and the managing body, general acts, property and responsibilities for obligations, public authorisations, publicity of work, oversight and the like.4 Agencies are defined as: public institutions in charge for certain tasks, specialised institutions, non-for-profit and independent legal persons with public authorisations, legal persons with public authorisations and regulatory agencies, respectively institutions established to perform tasks in the concrete activity. Public institutions are a subtype of institutions that, due to their nature, have a special public legal regime.5

Agencies are established by law (62%) or by regulation (38%) as legal entities with public authority (25%) or as public institutions (75%) of various types—agencies (52%),

1 The Law on Public Agencies (Official Gazette of the Republic of Slovenia 52/2002). This Law exclusively regulates status issues; whereas, by special (material) laws, agencies are vested with powers and legitimacy for the performance of their tasks within particular areas.

2 I. Koprić, A. Musa, “Agencification in CEE Countries: Croatia”, in K. Verhoest, S. Van Thiel, G. Bouckaert, P. Laegreid (eds.), Government Agencies: Practices and Lessons from 30 Countries (Palgrave Macmillan, 2011), pp. 266–277.

3 In the broader sense, one should take into consideration a large number of organisations established as business organisations who, by nature of tasks, present agencies (e.g., in the field of science, informatisation, health care and the like). Also, the border area consists of state administrative organisations (eight organisations), the Central State Administrative Office for Public Administration (two Offices), directorates in the ministries with a special status (Customs Directorate, Tax Directorate, imprisonment system administration of the Ministry of Justice, and the like) and certain services (e.g., HINA) that do not have legal personality and do not have characteristics of an agency in the strict sense but are structurally separated from the ministries and present agencies. Finally, various bodies (councils, committees and the like) that do not have legal personality may be categorised under the notion of agency in the broader sense. While some organisations, due to the legal criterion, do not fall within the strict notion of agency, for instance HIDRA, which is the government’s professional service and, by its name and functions, is an agency, but it does not have legal personality, and thus the rules for bodies of state administration apply for it.

4 There is the understanding that the Law on Public Institutions should not be applied to agencies, but one should rather think of a special law, which would organise that area in a more qualitative manner. For agencies in Croatia, a Law on Agencies should be adopted, which would present a lex generalis in this legal area. S. Ivanda, “Agencija kao novi ustrijbeni oblici osoba u djeltnostima javnih sektora”, 3–4 Pravni vjesnik (2007), pp. 195–215.

5 I. Borković, “Upravno parvo” (Narodne novine, Zagreb, 2002), p. 23.

◆ THE CONSTITUTIONAL POSITION OF PUBLIC AGENCIES IN THE COUNTRIES OF SOUTH EAST EUROPE 131

institutes (20%), funds (9,33%) and centres, offices, registers and institutes. In some of them, employees have the status of public officials and, in others, their status is regulated by the general labour law (20 agencies). Some are entirely financed from the state budget, some provide by themselves part of funds by charging for their services. They perform various functions of regulation of the public sector, understood in the broader sense—ranging from the issuance of general rules, tasks of monitoring and analysis, as the basis and evaluation of public policy, professional tasks related to the establishment of the quality standard or to other forms of advancing operation conducted by regulatory organisations, and the issuance of individual acts, licensing, oversight and sanctioning. One should also add here the agencies that finance or encourage the development of an activity that is a subject of public policy and are often established in the form of funds.

3. The process of the creation of agencies in Serbia has started in 2000 on the basis of the decision of the Government (e.g., the Agency for State Administration Reform) and by special laws (e.g., the Privatisation Agency and the like),6 when agencies are established as special state organisations. The establishment of agencies as independent regulatory bodies started in 2002 (e.g., the Republican Broadcasting Agency). During 2003, a number of independent agencies became professional services of the Government pursuant to the Regulation on the General Secretariat and Other Services of the Government,7 and others became public agencies upon the adoption of the Law on Public Agencies (2005). Public agencies are intensively established from 2005 following the adoption of the Law on Public Agencies. Until the adoption of the Constitution of the Republic of Serbia (2006),8 there were dilemmas about the constitutionality of the establishment of independent regulatory bodies, because, at the time of the previous Constitution (1990),9 certain agencies and commissions were established as independent regulatory bodies even though the Constitution (1990) did not provide for them.

The general legal regime that relates to public agencies was established by the Constitution of the Republic of Serbia,10 the Law on State Administration11 and, in

6 S. Lilić, Upravno pravo – upravno procesno pravo (Pravni fakultet Univerziteta u Beogradu, 2009), p. 279.7 The Regulation on the General Secretariat and Other Services of the Government of the Republic of

Serbia, Official Gazette RS, 15/2001, 16/2001, 32/2001, 64/2001, 29/2002, 54/2001, 91/2003, 95/2003, 95/2003, 117/2003, 130/2003 and 132/2003.

8 The Constitution of the Republic of Serbia (Official Gazette RS 98/2006).9 The Constitution of the Republic of Serbia (Official Gazette RS 1/1990).10 Article 137 of the Constitution of the Republic of Serbia prescribes that “in the interest of more efficient

and rational exercise of citizens’ rights and duties and satisfying their needs of vital importance for life and work […]. According to the Law, particular public powers may be delegated to enterprises, institutions, organisations and individuals. According to the Law, particular public powers may be also delegated to specific bodies through which they perform regulatory function in particular fields or tasks”.

11 Article 4 of the Law on State Administration prescribes that certain state administration tasks may be conferred by law on public companies, institutions, public agencies and other organisations as holders of public powers. Such conferral of public powers is also made on public agencies. The rules that are applied to the work of a public agency are rules that relate to state administration, namely with respect to legality, professionalism, political neutrality, impartiality, the use of the official language and writing, professional qualification and qualification of employees who work in the conferred tasks of state administration, including office work. With regard to the rights, obligations, responsibilities and income of the director and employees in a public agency, the general rules for labour are applied, unless Article 7 of the Law on Public Agencies as a lex specialis stipulates something else.

Prof. Dr. Ivan ČUKALOVIĆ, Doc. Dr. Jelena VUČKOVIĆ ◆132

particular, the Law on Public Agencies (2005).12 Detailed shaping of the legal regime of public agencies was done by special laws (the Law on Public Services, the Law on Planning and Construction, the Law on Electronic Communications, the Law on Broadcasting, the Law on Security Intelligence Agency and by other special laws, which establish certain agencies),13 as well as by the acts of the Government (the Regulation on the General Secretariat and Other Services of the Government).

4. In Montenegro, the place of agencies in the organisation of both state and non-state administration is not yet defined. Even though there are a large number of such bodies with powerful authorisations,14 there is no Law on Public Agencies that would regulate to a certain extent this complex field.15 The Law on State Administration has regulated the question of status forms of “other” bodies of state administration.16 These bodies include: directorates, as bodies that exercise primarily administrative and related tasks and secretariats, institutes, directories and agencies, as bodies that exercise primarily professional tasks.17 Agencies are bodies that exercise mainly professional and related tasks carried out with the application of the market principles, respectively the provision of services and ensuring progress and development.18

5. The Constitution of the Republic of Srpska19 speaks of the possibility of delegating certain administration powers based on the law to organisations. As agencies under the law are categorised under the notion of administration organisations, these provisions of the Constitution also relate to agencies. There is not any special law that would regulate public agencies in general terms. Their legal regime is regulated by special laws, which establish certain agencies and thereby introduce them into the legal system of the RS.20 The general regulations that set forth the organisation and work of state administration bodies in the Republic of Srpska (the Law on Ministries21 and the Law on Administrative Service in the

12 The Law on Public Agencies (Official Gazette RS 18/2005, 81/2005).13 Besides the Law on Public Agencies, which regulates the general domestic legal regime of public

agencies, there are special laws, which regulate the organisation and activities of each public agency.14 Mainly the regulatory bodies (the Regulatory Agency for Energy, the Agency for Electronic

Communications and mail operations) that also have quasijudicial functions, that is, they can adjudicate in disputes and quash the decisions of the body and the organisations they oversee.

15 Montenegro had an opportunity by Constitution (2006) to make a step forward as compared to the neighbouring countries and to define regulatory bodies as a constitutional category. That would be a novelty and extenuating circumstance in creating the framework within which agencies may move as regulators. However, there is not yet any adequate legal framework, as there is no systemic law that regulates agencies. The strategy of administration reform (2002–2009) recognised the importance of agencies in the decrease of corruption in the work of bodies of state administration and local self-government. The draft agenda of the reform of public administration (Aurum) for the period 2010–2014 covered agencies with the purpose that the system of agencies is raised at a higher level.

16 The Law on State Administration (Official Gazette RCG 38/2003).17 Article 29 of the Law on State Administration (Official Gazette RCG 38/2003).18 Article 34 of the Law on State Administration (Official Gazette RCG 38/2003).19 The Constitution of the Republic of Srpska (Official Gazette RS 21/92).20 A similar situation existed in Serbia before 2005.21 The Law on Ministries (Official Gazette RS 70/02 and 33/04).


Administration of the Republic of Srpska22) established only the general framework of the legal regime for administrative organisations and thereby also for agencies as one of the organisational forms of the republican administrative organisations.

6. The Constitution of Kosovo also provides for the existence of independent agencies. In this connection, in Article 142, it is underlined that “Independent agencies of the Republic of Kosovo are institutions established by the Assembly based on the respective laws that regulate their establishment, operation and competencies. Independent agencies exercise their functions independently from any other body or authority in the Republic of Kosovo”.23 It should be emphasised that the Constitution of Kosovo provides that independent agencies have their own budget and that all institutions have the obligation to cooperate and respond to the requests of independent agencies.

Under Article 132 of the Constitution, this category of agencies includes the Ombudsperson, the Auditor General of Kosovo, the Central Election Commission, the Central Bank of Kosovo and the Independent Media Commission.

The Ombudsperson of Kosovo, whose function is regulated by Article 132, monitors, defends and protects the rights of individuals from unlawful acts of public authorities. He/she is independent in exercising his/her duties, has his/her own office and budget, which is proposed by him/herself, and all institutions of Kosovo are obliged to respond to his/her requests and submit the requested documentation. The Ombudsperson has one or more deputies, and one deputy is a member of a non-majority community. In addition, under Article 113.2 of the Constitution, the Ombudsperson has the right to directly approach the Constitutional Court.24 The Ombudsperson enjoys immunity from criminal prosecution, is elected and dismissed by a two-third majority in the Assembly, and he/she may propose measures when he/she determines a violation by state institutions of the rights and freedoms.

The competence of the Auditor General of Kosovo is regulated by Article 136 of the Constitution, according to which it is “the highest institution of economic and financial control”. The Auditor General is elected and dismissed by the Assembly on the proposal of the President of Kosovo. Its tasks are regulated by Article 137 of the Constitution, according to which the Auditor General audits the economic activity of public institutions and state legal persons, the use and safeguarding of public funds and the economic activity of public enterprises and submits a report to the Assembly on the spending of state budget and information on audit results.

The Central Election Commission is a permanent body that prepares, supervises, directs and verifies all activities related to the process of elections and referenda and announces their results. The competence of this agency is regulated by Article 139

22 The Law on Administrative Service in the Administration of the Republic of Srpska (Official Gazette RS 16/02, 62/02 and 38/03).

23 The Constitution of Kosovo.24 The Ombudsperson has exercised this right four times so far: see KO97/12, KO148/11, KI98/10,

KO119/10, the Constitutional Court of Kosovo.


of the Constitution, under which this agency is composed of 11 members, where its Chair is appointed by the President of the Republic from among the judges of the Supreme Court and courts exercising appellate jurisdiction. Of 11 members, six are appointed by the six largest parliamentary groups, and an additional one is appointed by the largest of the parliamentary groups. One seat is reserved for the Kosovo Serb Community and three seats for other Communities.

The Central Bank of Kosovo, whose activity is regulated by Article 140 of the Constitution, is an independent institution, which reports to the Assembly of Kosovo. The procedure for election of its administration is regulated by law, whereby emphasis is given to ensuring independence and autonomy for this institution.

The Independent Media Commission, under Article 141 of the Constitution, is an independent body that regulates frequencies in Kosovo, issues licenses to broadcasters and implements broadcasting policies. The election of its members is conducted in accordance with the law.

2. ESTABLISHMENT AND NOTION

For its establishment, every public agency must have a legal basis in a law. The Law on Public Agencies regulates only the general issues related to the status of public agencies, whereby the competence of public agencies is regulated by special laws (e.g., in the field of energy, telecommunications, waterpower engineering, etc.). How many agencies will be depends on the legislator, who will assess the needs for creating agencies in the area that requires regulation, by adopting special laws, by which the establishment of agencies can be controlled and limited.25

1. According to the Law on Public Agencies in Slovenia, agencies may be established: a) if such establishment secures a higher degree of efficiency of operation in a certain area (in particular if that enables self-financing through the sale of public services, licenses, fees and the like), b) when it is needed to provide distance from political influences in a certain area and c) if such objectives cannot be achieved in a better way by establishing a state body within the ministries.

2. The agencification process in Croatia may be divided into three phases: limited agencification during the nineties, intensive agencification in the period 2001–2009 and “deagencification” in the period 2010–2011. These processes show the shift from administration decentralisation of different intensity to centralisation at the final stage, when there was a consolidation and decrease in the number of agencies.

In the first phase, agencification is not in full swing and is limited to the creation of ad hoc agencies due to the needs for performing certain tasks26 or due

25 S. Dujić, “Javne službe i nezavisna regulatorna tijela”, 3–4 Moderna uprava, Banja Luka (2010), p. 28.26 For example, the Croatian Institute for Telecommunications 1999, the Croatian Agency for the

Promotion of Investments 1996, the Croatian Guarantee Agency 1994 and the Croatian Centre for Demining 1999.


to the existence of inherited organisations.27 Agencies are established in the form of public institutions pursuant to the Law on Institutions (1993), and some as business organisations or legal entities without specification of the type (e.g., the Institute for Payment Turnover). The number of agencies is about 30, except that 21 agencies exist even today in the same form, of them nine have been inherited from the previous system and 13 have been established in that period. The rest of about ten agencies from that period were abolished or were reshaped or joined with other agreements. With respect to the method of decentralisation, agencies have emerged mainly by reshaping the existing organisation (6) or by separation from the body of state administration (5), and five agencies have been newly established.

The second phase of agencification is characterised by the intensive process of Euro integration (2001–2009) and intensive agencification. A total of 53 current agencies have been established, namely: 21 agencies (28%) in the period 2001–2004 and 32 agencies (42.66%) in the period 2005–2009. Some agencies had existed even before in a different form or emerged through the administration decentralisation of the central bodies of state administration, through separation (from the ministries or administration organisations) or through reshaping the administration organisations. A large number of agencies have emerged or have structurally or functionally changed as a result of EU requirements.28

The third phase is characterised by the opposite tendency—decrease in the number of agencies by centralisation as deagencification due to political, economic or administrative reasons. Agencification is not a permanent and unstoppable process, and it is characterised by reversibility due to economic, administrative-technical and political reasons. Through the reform of state administration (2008–2011), agencies have been included in the part of systematisation and decrease of administration, more qualitative planning and implementation of the 3E principle (economy, efficiency and effectiveness), which will continue to present a foundation for “bono public” (realisation of the public interest). At this phase of deagencification as centralisation, the total number of agencies has decreased by 20% through the consolidation of agencies and other bodies. The trend of decrease in the number of agencies will continue.29

3. Public agencies that are established by special laws for the performance of developmental, professional and regulatory tasks of general interest, insofar as the performance of these agency tasks (developmental, professional and regulatory) does not require permanent and direct political oversight and if an agency can perform

27 Inherited ones are the Croatian Institute for Pension Insurance, the Croatian Institute for Employment, the Croatian Institute for Transfusion Medicine, the Restoration Institute, the Croatian Lexicographic Institute, etc. Perception of such organisations as agencies is particularly problematic, because neither the employees nor the public experience them as agencies.

28 A. Musa, Europeizacija i agencijski model javne uprave (Pravni fakultet, Zagreb, 2009), p. 410.29 A. Musa, I. Koprić, “What Kind of Agencification in Croatia? Trends and Future Directions”,

Transylvanian Review of Administrative Sciences (2011), pp. 33–53.


the said tasks better and more effectively than a state administration body and if their performance can be financed from the price paid for by the users of services.30 Public agencies are those agencies that are designated as such by the Law on Public Agencies or by some other law that established them.

Their main characteristic is that they have the capacity of a legal person, which is acquired upon the registration with the court registry, they have autonomy (as an organisational trait) and independence in performing their professional activities (as a functional feature),31 they are professional and specialised, they are of apolitical nature, they have their own bodies (the director and managing board), they have the flexibility of continued operation in comparison with the classical state administration and that they entirely achieve relief of burden from the state administration apparatus.32

The founder of a public agency may be the Government (on behalf of the state)33 and inferior public authorities: an autonomous province and the units of the local self-government. The founder cannot politically or in any other way direct the work of the public agency nor can it harmonise (coordinate) the agency’s work with the work of the state administrative bodies, as the agencies are autonomous and independent bodies outside the system of state administration, except for those that are explicitly part of the state administration.

However, the founder of an agency protects public interest in the work of the agency which is realised through the delegated public authority. The founder appoints and dismisses the members of the managing board and the director (personnel dependence), and the protection of the public interest is secured by giving consent to the provisions of the statute and other acts and by overseeing the work, operation and rules of the agency.

Legal conditions for the establishment of agencies are created if the developmental, professional and regulatory tasks do not require permanent and direct political oversight and if an agency can perform these tasks more effectively than a state

30 Unlike the body of the state administration that is financed from budget, the agencies are completely or mainly financed from the price paid by the users of their services. BB. Milosavljevic, Upravno pravo (Pravni fakultet Univerziteta Union u Beogradu, 2008), p. 172.

31 The autonomy of agencies means that the Government cannot direct the work of an agency nor can it harmonise it with the work of state administration. Neither the founder nor the users of their service can influence their work. However, an agency is subject to the regulations that relate it to bodies of state administration (legality, professionalism, political neutrality, impartiality, professional qualifications, etc.) and the rules of the special laws that have established them apply to them. Here one should bear in mind the limited financial independence of agencies. For the financing of the agencies the funds from the charged price for the agency’s services are used and they are kept in a special subaccount of the agency. Financial autonomy is reflected in the independent determination of the tariff though the founder gives the final consent to the tariff which is effective upon publication in the Official Gazette RS.

32 Z. R. Tomić, Opšte upravno pravo (Pravni fakultet Univerziteta u Beogradu, 2009), p. 171.33 Decisions are proposed to the Government by the ministry within the scope of which fall the tasks of

the public agency.


administration body, and, in particular, if they can be, entirely or predominantly, financed by the price paid by the users of services. A public agency may also perform other tasks delegated by law which are related to the purpose of their establishment.

4. In Croatia, administrative organisations having the following characteristics are considered as agencies:

– legal entities of the public law – independent organisations, structurally separated from the ministries;

– they are established by law or by a Government’s regulation;– their purpose is to perform administrative tasks, starting from the regulation

of a certain sector, support for the public policy or the execution of the regulations, and programmes respectively;

– they are established in a certain specialised area or segment of public policy;– they are established at the national level;– competences of the agency include the issuance of general rules, establishment

and application of quality standards, monitoring the application of the public policy and information activity, deciding in individual cases, including the issuance of approvals, licences, attestations and certificates, oversight and sanctioning, as well as the application of the programme and the financing of work;

– they have a certain degree of managerial-organisational, personnel and financial autonomy outside the general framework of the state administration, and they have also the possibility to decide independently in individual cases and/or issuance of binding rules and/or standards;

– they undergo various mechanisms of control—legal, political and financial;– the funds for the performance of an agency’s work are acquired from the state

budget, own source revenues, compensation, gift, support, sponsorship and other sources allowed by law.

5. The main characteristics of agencies in Montenegro are the following: they are formed by law or they are formed by the Government based on the law; they have the capacity of a legal person; as a rule, they are autonomous and independent from other state bodies; decisions of an agency are final (there is no appeal) and an administrative dispute may be initiated against them; they have their own managerial bodies (boards, councils, managing boards); they have their own directing bodies (directors); they issue regulations (statute, rules, etc.);34 they determine compensation for the provision of their services; as a rule, they report to the Assembly and, less frequently, to the Government; they are financed from their own source of revenues or cumulatively from the budget and own source of revenues; they decide on the rights and obligations of service users; they resolve disputes between service users (quasi-judicial function); they perform oversight tasks, including tasks of inspection oversight, and they exercise other special authorisations.35

34 Thus, the Agency issues and publishes rules and regulations required for the discharge of obligations under the law in the respective area, for instance, the Law on Energy, the Law on Insurance, etc.

35 P. Dimitrijević, Đ. Blažić, Upravno pravo Crne Gore (FDES Podgorica, 2008), pp. 197–201.


3. TASKS AND ORGANISATION

The tasks of public agencies can be divided into original tasks and delegated tasks which can be performed also in a cumulative manner. The original tasks include: professional tasks (e.g., the collection of data, analysis, etc.), developmental tasks (the encouragement and steering of the development in a specific area, the provision and allocation of funds, undertaking measure, etc.) and regulatory tasks (e.g., the adoption of rules for the implementation of laws and other general acts of the Assembly and the Government, analogously with the administrative rules of ministries). The delegated tasks include the settlement in the administrative procedure, administrative oversight, etc.

1. Public agencies may, by a special law, be delegated all administrative tasks of state administration, as a public authority, namely: the adoption of regulations for the implementation of the laws and other general acts of the National Assembly and the Government – the regulatory functions of agencies,36 settlement, in the first instance, in administrative matters (the director of the agency),37 keeping the record and issuance of public documents, as well as conduct of oversight or control in certain areas.

The complexity and variety of tasks make the administration opt for certain tasks, which, by then, were in its competences, be more and more delegated to the autonomous bodies, aspiring to resolve the problems of citizens with professionalism and efficiency, and regulate that area. The largest number of the agencies have been established in the area of health care (11 agencies), science, education and research (10), traffic and telecommunications (9), agriculture (7), financing (6), state administration (6), regional development and natural resources (5), labour and social policy (4), culture (4), energy (3), internal affairs and security (3), protection of the environment (2), spatial planning and construction (2), and human rights (2). As far as the type of agencies is concerned, a larger number of the agencies are of executive nature (41 agencies) and less of them are regulatory ones (12); and it is possible to identify a certain number of agencies that are of professional analytical type (the so-called expert agencies for support of public policy).

2. In Slovenia, public agencies may perform three types of tasks: regulatory tasks, developmental tasks and professional tasks in a certain area. In practice, these tasks

36 This relates to a special type of public agencies – independent public agencies of regulatory type that have a special position and are established by special laws. A public agency, prior to publication of the regulations, is obliged to obtain from the ministry, within the scope of which fall the tasks of the public agency, an opinion as to the constitutionality and legality of the regulations, and the ministry is to give the agency a reasoned proposal as to how it should harmonise the regulation with the Constitution, law, regulation or other general act of the National Assembly and the Government, for instance, the Commission for Securities, the Republican Broadcasting Agency (RRA), etc.

37 Individual acts of an agency are not final; there is a possibility to announce an appeal against the first instance ruling of the agency’s director upon which, in the second instance, the ministry within the scope of which fall the tasks of the public agency shall decide or, in some agencies, two instances are provided for within the agency (e.g., the Anti-Corruption Agency) and it is in the competence of the managing board.


overlap, thus, one public agency may perform two types or even all the above types of tasks.38

The managing body of a public agency is the council that is appointed by the founder of that agency, whereas the members of the Council may also be the users of the agency’s services. The executive function is exercised by the director of an agency whose mandate is five years, and it is relatively difficult to dismiss him/her.

3. The Law on Public Institutions in Croatia provides for managing bodies in the agencies:39 a) the managing council that adopts programmes of work and development, conducts oversight, decides on financial plan and annual statement, gives proposals and opinions on certain questions to the founder and the director of an institution, etc., b) the director who organises and leads the work and the operation of the institution, represents the institution and undertakes legal actions on behalf of the institution, c) the professional manager who leads professional work and d) the professional council that debates and decides on professional issues of the institution’s work, in accordance with the legal competencies and the institution’s acts.

4. TYPES OF PUBLIC AGENCIES

In the last years, a number of public agencies have been established in different areas. As a result, they have different legal positions (bodies, organisations and services). There are over one hundred thirty (130) public agencies, several tens of them are republican public agencies, namely: the Privatisation Agency, Republican Agency for Development of Small and Medium Enterprises, Tobacco Agency, Republican Agency for Spatial Planning, Agency for Business Registries, Bankruptcy Supervision Agency for Medicines and Medical Devices of Serbia, Republican Broadcasting Agency (RRA), Republican Agency for Electronic Communications, Energy Agency, Security Information Agency (BIA), etc.

1. We can make the classification of public agencies on the basis of various criteria.40 Based on the nature of tasks, the agencies may be divided into executive and regulatory. Based on the legal position, we distinguish between the non-state entities with regulatory powers and the state agencies, as special administrative organisations within state administration. However, it is not possible to make a clear classification of agencies due to the variety of legal regimes they are subject to. Depending on the legal position, the agencies may fall into several groups, namely: (1) agencies as public

38 Thus, the Agency for Securities Market regulates, through its acts, the operation of the securities market, conducts special administrative procedures, issues administrative acts, licenses, etc. An example of an agency, which performs mainly developmental tasks, is the Agency for Regional Development, whereas the Agency for Public Legal Records and Services, which manages the business register in Republic of Slovenia, performs professional tasks.

39 A. Musa, Europeizacija i agencijski model javne uprave (Pravni fakultet, Zagreb, 2009), p. 410.40 S. Beljanski, “Regulatorna i kontrolna tela u Republici Srbiji”, 2 Pregled (2008), pp. 57–58. According

the criterion of independence, regulatory bodies are divided into four categories.


services, (2) agencies as independent (special) organisations (bodies) outside the frame of state administration, (3) agencies as professional services of the Government (state agencies) within state administration, (4) agencies as special (administrative) organisations within state administration, (5) agencies as independent administrative bodies within ministries and (6) public agencies as sui generis bodies.

(1) The agencies as public services have the status of a legal person whose rights, obligations and responsibilities are determined by a law (the Law on Public Services) and by a statute (e.g., the Agency for the Development of Small and Medium Enterprises, Privatisation Agency,41 Tobacco Agency, Agency for Spatial Planning, etc.). The founder of these agencies (public services) is the Republic.

(2) The agencies as independent organisations outside state administration have the position of independent organisations that exercise public authority. These agencies are independent and are also called independent regulatory bodies. Independent regulatory bodies are a special category of public agencies. They have all the characteristics of a regulatory body42 and of public agencies (achievement of public interests, capacity of legal persons, professionalism and specialisation, depoliticisation, authority, non-for-profit character, etc.). Their position is independent from the executive power and is regulated by a special law (e.g., the Agency for Electronic Communications, RRA).

(3) The agencies as professional services of the Government perform professional, operative, organisational and administrative technical tasks of the Government. They do not have the powers to resolve administrative matters, exercise administrative oversight and perform other administrative tasks (e.g., the Serbia Investment and Promotion Agency, Management Advancement Agency, Agency for Relations with Diaspora, Agency for Social Care, Agency for Advancement of Health Care, Agency for Advancement of State Administration, Agency for Advancement of River Traffic, Agency for Harmonisation of the Legislation with the EU Law, Agency for Development of Culture, Agency for Energy Efficiency, Agency for Development of Local Self-Government Infrastructure and the Agency for Protection of the Environment and the Agency for Rural Development).43

(4) The agencies as special (administrative) organisations have the capacity of a legal person and they perform professional tasks (e.g., the Agency for Recycling, Security Information Agency44 and the Republican Agency for Peaceful Settlement of Labour Disputes).45

41 The Law on the Privatisation Agency (Official Gazette RS 38/2001, 135/2004 and 30/2010).42 There are also independent regulatory bodies that do not have the characteristics of public agencies.

They have their special position in the institutional arena but cannot be considered as public agencies (e.g., The Ombudsperson and State Audit Institution). M. Radojević, “Nezavisna (regulatorna) tela I institucije u Srbij”, 4 Srpski politicki misao (2010), p. 58.

43 This shows a tendency to conduct a depolitisation in the work of the public agencies, which is the consequence of the professional nature of the tasks in its competence. S. Lilić, Upravno pravo i procesno pravo (Faculty of Law Belgrade and Official Gazette, 2009), p. 282.

44 The Law on the Security Information Agency (Official Gazette RS 42/2002 and 111/2009).45 The Law on Peaceful Settlement of Labour Disputes (Official Gazette RS 125/2004 and 104/2009).


(5) The agencies as non-autonomous bodies of administration are within the corresponding ministries (e.g., military – the Security Agency and the Military Intelligence Agency,46 or the Agency for Protection of the Environment).47

(6) The agencies as sui generis bodies include several legal entities whose legal nature and status are regulated by the General Law on Public Agencies (e.g., the Bankruptcy Supervision Agency,48 Deposit Insurance Agency,49 Business Registry Agency,50 Medicines and Medical Devices Agency51 and the Republican Agency for Electronic Communication).52

The agency model of administration can exist and function only if both elements, the autonomy of an agency, on the one hand, and the control, on the other hand, are achieved to a proper extent and are put to reciprocal connection. Any shift in the balance (imbalance) in the sense of decreasing or removing the autonomy of agencies may have significant implications on the agencification. Autonomous agencies must be accountable for the results of their own work.

2. In Montenegro, generally, we can divide agencies into the agencies as bodies of state administration, the agencies as autonomous organisations, the agencies as independent regulatory bodies and the agencies at the local level.53 Agencies may have the legal status of an independent regulatory body, a state administration body, joint stock company, and specialised organisation, or be of undefined status.

The agencies as independent regulatory bodies are established in the areas of service provision, in production branches (energy, telecommunications) and those in the regulation of these areas have wide authorisations (e.g., the Regulatory Agency for Energy, Agency for Electronic Communications and Postal Service, Agency for Oversight of Insurance, etc.). They are autonomous and structurally independent in their work, and their work is managed by a solitary body, most often by directors.54

The agencies as bodies of state administration. In order to have all the areas that are important for the functioning of the system adequately covered, the executive

46 The Law on the Military Security Agency and the Military Intelligence Agency (Official Gazette RS 8/2009).47 The Law on Ministries (Official Gazette RS 72/2012 and 76/2013). An identical resolution was contained

also in the previous Law on Ministries (Official Gazette RS 16/2011, Article 16 Paragraph 4).48 The Law on the Bankruptcy Supervision Agency (Official Gazette RS 84/2004 and 104/2009).49 The Law on the Deposit Insurance Agency (Official Gazette RS 61/2005, 116/2008 and 91/2010).50 The Law on the Business Registry Agency (Official Gazette RS 55/2004 and 111/2009).51 The Law on Medicines and Medical Devices ((Official Gazette RS 30/2010).52 The Law on Electronic Communication (Official Gazette RS 44/2010).53 According to the Strategy on Regional Development, it is planned that, in the period 2010–2014,

Montenegro undertake certain measures for the local directorates to develop in a more qualitative manner, among others, also for the establishment of new agencies.

54 The independence of an agency is reflected in its financial, functional and legal independence. Financial independence is based on the independent budget that is approved by the Assembly and that is supplemented by compensation from the licenses issued by the agency. The functional independence of the agency is achieved in that the board of the agency is elected by the Assembly of the Republic. Legal independence is ensured by the fact that the decisions of the agency are final; it means that there are no two-instance proceedings, that is, an appeal may be announced only to the competent administrative court.


power can delegate the tasks of that area to the competent ministry or, if the tasks are of special importance, to establish another body of administration which would perform such tasks in a more efficient manner. The state administration of Montenegro is regulated by the Regulation on State Administration Organisation and Work Manner, which provides for the establishment of two agencies: the Environmental Protection Agency and the Tobacco Agency.

There is one agency which is a joint stock company. That is the Central Depository Agency (CDA).

The agencies as specialised organisations are established in a certain period of time in order for specific areas to be organised and harmonised in a qualitative manner (for instance, formerly the Agency for Economy Restructuring and Foreign Investment, and nowadays they are: the Centre for Transformation and Privatisation and the Centre for Foreign Investment).

In most legal systems, there are certain ambiguities in the status of certain bodies. Such is the case of the National Security Agency that has been established by special law and does not have a clearly defined status; specifically, it does not belong to any of the branches of power.55

3. In Bosnia and Herzegovina, there are 31 (thirty one) republican agencies, and there exist three agencies with the same name established according to the entity criterion (the Foreign Investment Promotion Agency), such as:56 the Agency for Accreditation and Health Care Improvement of RS, Agency for Anti-Doping Control of BiH, Banking Agency of the Federation BiH, State Service Agency of BiH, Agency for the State Service of the Federation of BiH, State Administration Agency of the Republic of Srpska, Agency for Identification Documents, Registers and Data Exchange of BiH, Agency for Issuance of Guarantees, Public Procurement Agency of BiH, etc.

4. In the Republic of Srpska (BiH), there is a total of 11 Republican agencies and the first nine of them are of special nature: the Water Agency for Sava River District, Animal Breeding and Selection Agency, Agency for Provision of Professional Services in Agriculture, Agrarian Paying Agency, State Administration Agency (reporting to the Government), Traffic Safety Agency,57 Agency for Peaceful Settlement of Labour Disputes, Agency for Development of Small and Medium-Sized Enterprises,58 etc.

The Ministry of Agriculture, Forestry and Water Management of RS has established four special agencies, namely: the Forests Agency, Animal Breeding and Selection Agency, Agrarian Paying Agency, and the Agency for Provision of

55 The Law on the National Security Agency (Official Gazette RCG 28/2005).56 There have also been proposals for the establishment of an umbrella agency at the BiH level for the

Republic of Srpska but that was dismissed as unacceptable.57 The Law on Republican Administration (Official Gazette RS 118/08, 11/09 and 74/10).58 The last two agencies are financed from a grant of a competent ministry.


Professional Services in Agriculture.59 Besides the abovementioned agencies, this ministry is also competent for two water agencies for Sava and Trebišnjice Rivers.

The agencies have the position of republican administrative organisations that include institutes, directories, secretariats, agencies, commissariats, fund, centres and others organisations. These are republican (state) agencies. However, agencies may be established at different levels, at republican and at local level. They may function within the ministries, as a rule, or their position may be relatively autonomous, in which case they report directly to the Government. These are the agencies whose tasks are of special or general interest for the state and its Government, which, according to their significance, exceed the competency of a certain ministry; therefore, such administrative agencies are put under the jurisdiction of the Government, as an entirety.

The agencies that exist within the ministry report to the minister and are financed from the budget of the republic, through the mediation of the ministry they are part of. Autonomous administrative organisations report to the Government and they are financed from the funds of state administration, as well as from independent sources.

Public agencies, in accordance with laws, may have the capacity of a legal person (appear on its own behalf and for its own account), unlike the administration bodies, and, as such, they may acquire revenues in the market, even though they are mainly financed from the budget of the republic. Such are primarily autonomous or separate agencies.

Agencies are formed by law for the purpose of performing professional tasks and related professional tasks connected with administrative tasks of state administration that are performed by applying the market principles and are related to the provision of services, and they ensure progress and development (the so-called developmental agencies). Therefore, agencies as administrative organisations are established for the performance of professional and related professional administrative tasks, whose nature requires more autonomy than that of the administrative body within the ministry.

Besides the said central (republican) agencies, there are numerous local “developmental” agencies headed by the Republican Agency for the Development of Small and Medium-Sized Enterprises (RARS). Every major city or municipality has its own local developmental agency, such as: the City Development Agency of Banja Luka (CIDEA), Municipal Development Agency MSP Modriča, Local Development Agency Gradiška, Agency for Economic Development of Municipality Mrkonjić Grad, Agency for Development of Small and Medium-Sized Enterprises APIS Srbac, etc.

In addition to the abovementioned, there are other agencies, such as: the Agency for Accreditation of Higher Education Institutions RS or the News Agency “Srna”, etc., which have a specific character or just the name of the agency, but not its legal nature.

59 These are the first agencies that are under attack for abolition due to inefficiency showed in their work and large expenses. Their work would be taken over by the Ministry of Agriculture, Forestry and Water Management.


5. CONTROL OF PUBLIC AGENCIES

Establishing the accountability and control of an agency is an exceptionally sensitive question because one should bear in mind the preservation of the agency’s autonomy. The aim of control is to ensure agencies’ accountability for results. Control may be legal, political and financial. The bodies of control are primarily the bodies of the executive power, that is, competent ministries and the Government. Control is particularly directed towards the tasks in the domain of delegated powers. Oversight of the work of a public agency in the delegated tasks of state administration is conducted by the ministry within the scope of which fall the tasks of the public agency. The Government, as the founder of agencies, has control powers. Besides the executive power, control powers are exercised by: the Assembly and its committees, commissions and sub-commissions (reports and the like) and courts, in particular, the Administrative Court and the Constitutional Court. By means of its laws, the Parliament establishes the agencies, sets forth their status and structure, conveys corresponding powers and provides funds for their work. Such an institutional position of the legislative power shows the control arsenal it has at its disposal. The legislative power, in addition to the formal means (reports), has several informal means of influence on the agencies. The political controlling of agencies is primarily in the hands of the Assembly and the ministries.

In order to perform the tasks more qualitatively in the area they regulate, in accordance with the provisions of a special law, the agencies should ensure certain autonomy. The autonomy of public agencies has its personnel, organisational, financial and legal aspects.

The personnel (staff) autonomy of public agencies is reflected in their right to independently decide on the personnel structure and in managing with their own human resources. Thus, the director of an agency may be dismissed only for the precisely determined reasons. The legal autonomy of an agency is reflected in the fact that the agency has the status of an autonomous legal person. Contrary to that, ministries do not have it. Other bodies of state administration have the status of a legal person only exceptionally. The organisational autonomy of an agency means that these institutions have the possibility to independently determine their internal organisational structure. Professional autonomy of agencies relates to the fact that they independently issue their decisions in accordance with the rules of the field. Their autonomy may be limited only within the meaning of the conduct of oversight by the competent ministry under the prescribed procedure. Such oversight is limited to question of the control of legality of acts issued by public agencies. In some cases, the professional autonomy is so strictly stipulated that the rulings of an agency are not controlled by a competent ministry, these being the acts against which no appeal is allowed; however, an administrative dispute may be directly initiated against its decisions. Finally, the financial autonomy of public agencies is secured by establishing independent sources of public agencies’ revenues.


Legal instruments of control are: appeal and lawsuit – administrative judicial oversight, then financial instruments (audit), as well as political and democratic instruments (transparency, reports, the expertise and the professionalism of employees and managers).

Through the so-called state agencies (administrative organisations within the state administration), the highest level of control is carried out as they are established and function as a part of state administration. In that respect, the work of state agencies is controlled by ministries, exceptionally, by the Government (legality and appropriateness) and courts (administrative court) that control the legality of their work (administrative dispute). In principle, every competent ministry controls the legality and appropriateness of acts and actions of a state agency.

However, not all the general rules of administrative control apply here on the basis of hierarchic oversight, respectively not all legal oversight powers exist. At some agencies, there is “narrow” administrative control of agencies (there is no appeal). Thus, the Ministry of Economy may only request from the Serbian Investment and Export Promotion Agency (SIEPA) to submit the reports and information on the work, to ascertain the state of the performance of tasks and to warn about the observed irregularities, to issue instructions and possibly to propose the Government undertaking appropriate measures.60 To be more precise, the Law on Public Agencies of the Republic of Serbia (2005) provides the right to appeal against the first instance ruling of the agency director. The appeal against the ruling of the public agency is adjudicated by the ministry within the scope of which fall the tasks of the public agency. However, there is no internal appellate control.

At independent regulatory agencies,61 the legal remedies against the decisions of the agency most often can only be initiated in an administrative dispute before the administrative court that is limited to the assessment of the legality of individual acts of agencies. The ministry cannot conduct appellate oversight. If somewhere there is a right to appeal, such a right is exercised within the agency in the second instance – an administrative committee (for example the Anticorruption Agency). Independent public agencies of regulatory type perform regulatory tasks which consist of issuing rules for the implementation of laws and other general acts of the National Assembly and the Government. First of all, the rules of a public agency must, in their nature and name, correspond with the rules of the body of state administration. The rules are issued by the administrative board of an agency and published in the “Official Gazette RS”. Secondly, there is a preventive ex ante oversight which consists of the legal obligation of a public agency to obtain an opinion on the constitutionality and

60 In some legal systems (Montenegro), the decisions of an agency are final as there is no legal possibility to announce appeal. In some states, there is a possibility of appeal, on which the competent ministry will decide (Serbia).

61 This is about organisations outside the state administration with entrusted public powers. S. Lilić, “Javne agencije i upravna reforma”, Razvoj pravnog sistema Srbije i harmonizacija sa pravom EU (Pravni fakultet Univerziteta u Beogradu, 2010), pp. 37–48.


legality of the rules prior to the publication of its rules by the ministry within the scope of which fall the tasks of the agency. At the same time, the ministry is to furnish the agency with a reasoned proposal as to how it should harmonise the rules with the Constitution, the law, rules or other general act of the National Assembly and the Government.62

The Government of Croatia (2010) adopted a proposal on the reorganisation of the agencies, institutes, funds and other legal entities with public authority, emphasising as objectives a smaller administration, more qualitative managing and planning, less total expense and simpler oversight over the spending. In that respect, the document analysed the situation in 14 agencies from different sectors, based on the criteria of the size according to the number of the employees, expenses and functional overlapping with the other agency or body of state administration.63 Final outcome of the deagencification phase as centralisation is the termination of the operation of 17 agencies, whereby the largest number of them joined the other agency (5) the state administration bodies (5) or other body (4), one was transformed and only two agencies were abolished. At the same time, two new agencies were formed through the reshaping of the existing ones.64

The oversight over the legality of the work is conducted by a competent ministry. All forms of oversight (oversight over legality of the work, administrative oversight, and inspection oversight, oversight over the financial activity and oversight over the professional work) were established by the Law on Public Institutes.

6. ACCOUNTABILITY OF PUBLIC AGENCIES

The accountability of public agencies is activated in the event of action but also in a high number of situations of non-action, respectively agency’s failure to comply with the proposal of the ministry. In that case, the ministry has an obligation to propose the founder (Government or the Assembly) issuing of a ruling on suspending the application of the rules and the individual acts based thereon and the initiation of the proceeding for the assessment of the constitutionality and legality of the rules.65

62 The Law on Public Agencies (Official Gazette RS 18/2005, 81/2005).63 Like in Serbia, in Croatia, the agencies were the specialised professional organisations that employed

external experts to perform the task that was assigned to their competence. It resulted that the agencies were either not sufficiently professional or made use of the absence of control over the use of funds or the work results to achieve their own or particular interests.

64 Business – Innovation Agency of the Republic of Croatia (business organisation) and the Agency for state property management (it was formed through the joinder of the Croatian Fund for Privatisation and the Central State Administrative Office for Property Management).

65 It is interesting that the ruling on suspending the application of the rules enters into force upon publication in the “Official Gazette of the Republic of Serbia”, but also it will cease to apply if the founder in the coming 15 days does not initiate a proceeding for the assessment of the constitutionality and legality of the rules.


When observing the relationship between ministries and the public agency, the concrete question posed is who reports: the minister or the director of the agency. An agency reports on all the tasks it performs. One should distinguish between developmental, regulatory and professional tasks that the agencies were delegated with. The oversight of the work and operations of a public agency and its accountability are determined by the type and nature of the agency’s tasks. Thus, the oversight of work of an agency in delegated tasks of state administration is carried out by the ministry within the scope of which fall the tasks of the public agency. In that respect, the director reports to a competent ministry. Ministers exercise control through the directors of the agencies, who report to them personally regarding the performance of tasks. Thus, the director reports to the minister for the operative activity of the agency. Thereby, if serious problems occur in the operations of an agency which are in the competence of the competent minister and will not exempt him/her of some kind of “shame” and responsibility for the work of the respective agency for that for sure will be subject to debate in the parliament.66 In that way, the executive agencies are involved in the system of the ministry’s accountability to the Parliament.

The director of an agency reports to the ministry on state administration, respectively the administration inspection, with regard to the implementation of the rules on official use of languages and writing, office work, work with parties and users, as well as on the efficiency and promptness of settlement in the administrative proceedings, professional qualification of the employees that adjudicate in the administrative proceedings and authorisations to adjudicate in administrative proceedings, and the ministry exercises oversight of those delegated administrative tasks.67

There are also legal provisions on the oversight and financial accountability of the agency “power”. Financial oversight primarily means that a public agency itself conducts a committed and meaningful oversight of the use of funds and incentives allocated to it. That type of internal oversight implies also the oversight of the expertise and appropriateness of the work by other persons designated by an act on the establishment of a public agency or by special law. However, an agency has also external responsibility which is reflected in its obligation to prepare a report on the oversight and it bases such report on the required documentation and the declaration of the parties. The agency submits such financial statement to the ministry within the scope of which fall the tasks of the public agency.68

The Government gives consent to the annual programme of work and the financial plan, statute and other acts of an agency, which is prescribed by the law

66 K. Verhoest, S. Van Thiel, G. Bouckaert, P. Laegreid, Government Agencies: Practices and Lessons from 30 Countries (Palgrave Macmillan, 2011), p. 62.

67 Article 44 of the Law on Public Agencies (Official Gazette RS 18/2005, 81/2005).68 Article 39 of the Law on Public Agencies (Official Gazette RS 18/2005, 81/2005).


(Article 42).69 In that sense, a public agency reports to the Government in terms of both the legality of its work and on acting for the general interest. The agency prepares and submits annual reports, including the financial statement, to the Government.

The Government of the Republic of Serbia, as the founder of a public agency, under the Law on Public Agencies (2005), has significant authorisations that relate to the appointment and dismissal of the members of the managing board and the director. A proceeding which determines the reason for dismissal of the director or a member of the managing board shall be initiated and conducted, ex officio or upon request of the founder, by the ministry within the scope of which a dominant part of the agency’s tasks falls. The founder may make a decision on the suspension of the director, against whom proceedings for dismissal from duties has been initiated, pending a ruling on dismissal.

The most frequent form of calling for accountability of the regulatory bodies is the submission of the report to the ministry.70 The report on the work of a public agency and the financial plan are submitted to the founder upon approval by the managing board. That is the regular annual report on the work of the past year, which is submitted by March the 1st of the current year at the latest. The founder may request that the agency submits to it a periodical report on work or a report on the performance of a certain task.71 The accountability of the public agency is reinforced also by its obligation to submit annual work programme and financial plan of the agency to the founder for approval for the next year. Thus, the founder has access to the basic objectives of the agency for the upcoming one-year period and to the ways of achieving the objectives, measures for a more effective work and more economical use of funds and to other important questions for its work (Article 45).

CONCLUSION

In the past period (since 2001), a large number of agencies have been formed in different fields of social life, whereby there was no stance on the legal nature of agencies, namely whether they are part of the state administration or independent bodies.

The analysis into the applicable legal regulations shows that public agencies according to some characteristics approximate to non-state entities and, according to other characteristics, they approximate to organisations or even to state administration

69 Therein are clearly seen the rights of the founder which are directed to the protection and continued following of the realisation of the “general interest” in the work of the public agency.

70 Some countries, such as Australia, Belgium, Czech Republic, Great Britain, Greece, Hungary, Portugal, Spain, and Serbia too, have started to submit reports to the legislative bodies (the Assembly, respectively the Parliament). In Hungary, the content of the report is set forth even by law. S. Dujić, M. Marković, Public (regulatory) agencies, 3–4 Arhiv za pravne i društvene nauke (2006), pp. 1555–1580.

71 Article 46 of the Law on Public Agencies (Official Gazette RS 18/2005, 81/2005).


bodies.72 On the one hand, there are agencies that have public authorisations and fall in the system of non-state public administration (public agencies whose founder is the province or the local self-government).73 They do not fall in the system of state administration and they have organisational autonomy, as they are not subordinate to any state administration body, neither to the ministries. The Government has certain control powers.

On the other hand, agencies fall in the system of state administration (agencies the founder of which is the Government or agencies as administrative organisations). Agencies may be formed also as bodies within an institution.74 These are quasi-state institutions whose regulation is similar to the public services, whereby elements of administration body are introduced.

Accordingly, agencies do not have unified legal position and, therefore, do not have a unified legal nature. Some agencies have the status of an organisation and some others – the status of a body. Thus, there are regulatory agencies with high degree of autonomy and wide legal authorisations, which are, by regulations, defined as “autonomous, respectively independent organisation that exercises public powers” (the Republican Broadcasting Agency), and one agency which presents “an autonomous and independent state body” (the Anti-Corruption Agency).

The disuniformity of the legal nature of agencies causes in the practice quite many problems to controlling them and to their responsibility. The lack of economic and financial appropriateness in the establishment of agencies particularly comes into play in situations when the same social area is at the same time “covered” by the corresponding ministry and agency.75 Independent regulatory bodies have been established even when there was no real need for their work. Independent agencies are seen as solutions to organisational problems that are themselves not well articulated. Thus, it is difficult to draw any reliable conclusions about the persistent nature of this venerable institution.76 In addition, without the centralised control, independent agencies have spent quite a lot of state funds, even though they had own-source revenues. The election of managing boards, management and employees in the agencies were veiled in secrecy and politically controlled. An objective analysis into the justification of the existence of agencies was not made in most of the states from this region.

All the mentioned anomalies present the real reasons for the necessary deagencification, which is manifested in the form of consolidation and merging of

72 Z. Urošević, “Položaj i uloga javnih agencija u našem pravnom sistemu”, 10 Pravni život (2005), pp. 283–296.

73 Z. R. Tomić, “Upravne i javne agencije u Srbiji, klasifikacija i pravni položaj”, 5–8 Pravo i privreda (2008), pp. 413–427. Z. R. Tomić, Opšte upravno pravo (Pravni fakultet Univerziteta u Beogradu, 2009), p. 171.

74 D. Milkov, Upravno pravo I, uvodna i organizaciona pitanja (Pravni fakultet Univerziteta u Novom Sadu, 2012), pp. 89–93.

75 A. Martinović, “Pravna priroda agencija u pravnom sistemu Republike Srbije”, 2 Zbornik radova Pravnog fakulteta u Novom Sadu (2012), pp. 391–400.

76 P. R. Verkuil, “The Purposes and Limits of Independent Agencies”, Duke Law Journal, 1988, Vol. 37, p. 259.


agencies, shutdown and decrease of their number, or rejoining them to the ministries, as well as by changing their status, so that instead of being independent bodies they become bodies within state administration, the so-called executive agencies, which are under stronger control of the executive and political control.

The analysis of the state of affairs shows that, considering the size of the state territory, there is a big number of agencies. It is undisputable that no one is against agencies, but the results of their work must be shown, namely they should be made transparent. At a large number of agencies, the results are not seen, and, on the other hand, they spend huge amount of money. Because of all these indicators, a review of all existing agencies is necessary, so that all those agencies that are inefficient would be abolished.

In addition, certain agencies, particularly special autonomous agencies do not report to anyone about their work. For that reason, the process of review of agencies, respectively deagencification, consists of the most of agencies being returned under the umbrella of the ministries that established them, and, in doing so, the state’s money would be saved. In fact, where an agency’s inefficiency is noticed, such agency should be abolished, and its tasks would be taken over by the competent ministry.

VIEŠŲJŲ ĮSTAIGŲ KONSTITUCINĖ PADĖTIS PIETRYČIŲ EUROPOS VALSTYBĖSE

Prof. dr. Ivan ČUKALOVIČKosovo Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko pavaduotojas,

Kragujevaco universiteto (Serbija) Teisės fakultetasDoc. dr. Jelena VUČKOVIČ

Kragujevaco universiteto (Serbija) Teisės fakultetas

Santrauka

Šiame straipsnyje yra nagrinėjama Pietryčių Europos valstybių viešųjų įstaigų teisinis statusas ir įvairovė, taip pat su jų veikla ir paplitimu susijusios problemos. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad, pereinamuoju laikotarpiu įvykus konstituciniams pokyčiams ir įtvirtinus valdžių padalijimo principą, buvo atvertos durys viešųjų įstaigų plėtrai – nuo 2001 m. šiame regione įsteigta daugybė įvairiose gyvenimo srityse veikiančių viešųjų įstaigų. Tačiau nėra vieningos nuomonės, ar šios įstaigos yra valstybės administracijos dalis, ar nepriklausomos institucijos. Pasak straipsnio autorių, šių įstaigų veiklą reglamentuojančio teisinio reguliavimo analizė rodo, kad pagal tam tikrus požymius viešosios įstaigos gali būti priskirtos prie nevalstybinių subjektų, tačiau pagal kitus požymius jos gali būti panašios ir į viešojo administravimo įstaigas. Taip pat esama viešųjų įstaigų, kurios yra įgaliotos vykdyti viešąsias funkcijas ir patenka į nevalstybinio viešojo administravimo sistemą. Šios įstaigos nėra valstybės administracijos dalis ir turi organizacinę autonomiją, nes nėra pavaldžios jokiai valstybės institucijai. Tačiau vyriausybės įsteigtos viešosios įstaigos yra valstybės administracijos dalis. Kai kurios viešosios įstaigos taip pat gali būti įsteigtos institucijose. Tai yra kvazivalstybinės institucijos, kurių veiklą


reglamentuojantis teisinis reguliavimas panašus į viešąsias paslaugas teikiančių institucijų. Taigi viešųjų įstaigų teisinė padėtis yra skirtinga: vienos jų turi organizacijos, kitos – institucijos statusą. Šių įstaigų teisinė padėtis konkrečiose valstybėse taip pat labai skiriasi. Slovėnijoje ir Serbijoje viešųjų įstaigų teisinę padėtį reglamentuoja specialūs įstatymai, Juodkalnijoje ir Kroatijoje tokių įstatymų nėra.

Straipsnyje prieinama prie išvados, kad dėl skirtingos viešųjų įstaigų teisinės prigimties atsiranda daug problemų jų kontrolės ir atsakomybės srityse. Netinkamas ekonominių ir finansinių išteklių paskirstymas kartais lemia tai, kad tą pačią sritį tuo pačiu metu kuruoja atitinkama ministerija ir viešoji įstaiga. Nesant centralizuotos kontrolės, net ir turėdamos savo pajamų, viešosios įstaigos išleidžia daug valstybės pinigų. Straipsnio autorių nuomone, dėl šių priežasčių būtina mažinti viešųjų įstaigų skaičių. Toks mažinimas turėtų būti atliekamas šias įstaigas sujungiant, panaikinant, prijungiant prie ministerijų arba keičiant jų statutą taip, kad jos veiktų kaip tam tikrų institucijų dalis. Straipsnyje pabrėžiama, kad viešosios įstaigos turi parodyti savo veiklos rezultatus, jų veikla turi būti skaidri. Esant per daug viešųjų įstaigų, jų veiklos rezultatus sunku įvertinti, todėl būtina visų šių įstaigų priežiūros sistema, kad visų, kurios veikia neefektyviai, veikla būtų nutraukta ir jos būtų perduotos kompetentingoms ministerijoms.


Šiame biuletenio skyriuje spausdinamas pranešimas buvo perskaitytas 2016 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Europos žmogaus teisių konvencijos įgyvendinimas – tarp subsidiarumo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo priežiūros“.

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO PRAKTIKOS ĮTAKA

LIETUVOS RESPUBLIKOSKONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJAI

Prof. dr. Dainius ŽALIMASLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas

Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui. Ši savotiška klasika tapusi ir šiandieni-nėje Konstitucinio Teismo praktikoje nuosekliai pasitelkiama formuluotė leidžia kelti ne vieną klausimą. Nors terminas „Lietuvos teisė“ apima visus teisės aktus, įskaitant ir aukščiausiąją teisę – Konstituciją, galima klausti, ar konstituciocentrinė Lietuvos teisi-nės sistemos samprata nepaneigia galimybės laikyti EŽTT jurisprudenciją Konstituci-jos aiškinimo šaltiniu. Jei ne, kokiu mastu EŽTT jurisprudencija yra reikšminga aiški-nant Konstituciją? Kokios yra jos įtakos Konstitucijos aiškinimui ribos?

Į šiuos bendruosius klausimus ir norėčiau sutelkti dėmesį savo pranešime. Todėl pirmiausia atskleisiu Konstitucijos atvirumo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) teisei, t. y. Konvencijai ir EŽTT praktikai, prielaidas. Tuomet Konvencijos reikšmę konstitucinei jurisprudencijai, arba vadina-majai gyvajai Konstitucijai, iliustruosiu keliomis reikšmingiausiomis konstitucinės justicijos bylomis.

Konstitucijos atvirumo Konvencijos teisei prielaidos. Be abejo, pirmiausia rei-kėtų pažymėti, kad Lietuvos teisinė sistema yra konstituciocentrinė, t. y. grindžia-ma Konstitucijos viršenybės principu. Tai, be kita ko, lemia, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje1. Atsižvelgiant į tai, kad ratifikuo-

1 Konstitucinio Teismo inter alia 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai.

PRANEŠIMAIPRANEŠIMAI

131◆ EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMO PRAKTIKOS ĮTAKA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO JURISPRUDENCIJAI

tos tarptautinės sutartys formaliai turi įstatymo teisinę galią (tai ne kartą yra pažymė-jęs Konstitucinis Teismas), gali atrodyti, kad Konvencija, kartu ir ją aiškinanti EŽTT praktika, taip pat negali būti Konstitucijos aiškinimo šaltiniu.

Vis dėlto drįsčiau teigti, kad toks įspūdis būtų klaidingas.Visų pirma Konvencija yra išskirtinę tarptautinę teisinę reikšmę turinti tarptautinė

sutartis. Ypatingą Konvencijos prigimtį Konstitucinis Teismas pabrėžė dar 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl tam tikrų jos nuostatų atitikties Konstitucijai. Jis pažymėjo, kad „Kon-vencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, turintis ypatingą tikslą – siekti, kad būtų įgyvendinamos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės. Šiuo, tai yra tikslo, požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu ly-giu. Taigi Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taiko-mos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja“2.

Antra, pačioje Konstitucijoje eksplicitiškai ir implicitiškai yra įtvirtinti tarpusa-vyje susiję principai, suponuojantys Konstitucijos atvirumą tarptautinei teisei, ypač žmogaus teisių apsaugos srityje, taigi – ir atvirumą Konvencijos teisei. Tai pagarbos tarptautinei teisei principas, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės princi-pas ir valstybės geopolitinės orientacijos principas.

Pagrindinis principas šiuo požiūriu yra pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. principas pacta sunt servanda, reiškiantis imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus, kylančius tiek iš tarptautinių sutarčių, tiek iš bendrosios tarptautinės teisės normų3. Šis principas, esantis Lietuvos konstitucine tradicija, yra įtvirtintas Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje ir, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, sudaro neatskiriamą konsti-tucinio teisinės valstybės principo dalį4. Tuo tarpu vienas esminių teisinės valstybės požymių – asmens teisių ir laisvių apsauga5.

Šiame kontekste galima paminėti, kad, vadovaujantis bendrai pripažįstama pla-čiąja, arba materialiąja, teisės viršenybės samprata (neapsiribojančia formaliaisiais teisėtumo reikalavimais), nacionalinių teisės normų atitikties tarptautinėms žmogaus teisių normoms ir standartams reikalavimas laikomas neatsiejama teisės viršenybės dalimi6. Pavyzdžiui, Venecijos komisijos (Europos Tarybos patariamosios instituci-

2 Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

3 Pgl. su Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimu.4 Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d., 2014 m. kovo 18 d. nutarimai.5 Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2016 m. balandžio 27 d. nutarimai.6 Žr., pvz., teisės viršenybės apibrėžimą, įtvirtintą JT generalinio sekretoriaus 2004 m. pranešime Sau-

gumo Tarybai: „teisės viršenybė reiškia valdymo principą, pagal kurį visi asmenys, institucijos ir sub-jektai, tiek viešieji, tiek privatūs, įskaitant pačią valstybę, yra atskaitingi pagal viešai paskelbtus, lygiai vykdomus ir nepriklausomai taikomus įstatymus, atitinkančius tarptautines žmogaus teisių normas ir standartus“ (Report of the Secretary-General on the rule of law and transitional justice in conflict and post-conflict societies (S/2004/616), para. 6).

132132 Prof. dr. Dainius ŽALIMAS ◆

jos konstitucionalizmo ir teisės viršenybės klausimais) paskelbtame Teisės viršenybės aspektų kontroliniame sąraše tarptautinės teisės ir ypač tarptautinių žmogaus teisių normų laikymasis patenka į teisėtumo, kaip teisės viršenybės elemento, turinį7.

Pagarbos tarptautinei teisei principą papildo kiti du konstituciniai principai, suponuojantys Lietuvos valstybės integraciją į demokratinių valstybių bendruo-menę, kurią vienija pagarba prigimtinėms žmogaus teisėms. Tai atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės principas ir valstybės geopolitinės orientacijos prin-cipas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „atviros, teisingos, darnios pilie-tinės visuomenės siekis suponuoja atvirumą universalioms demokratinėms verty-bėms, integraciją į šiomis vertybėmis grindžiamą tarptautinę bendriją“8. Šis siekis taip pat sietinas su Konstitucijos atvirumu pažangiai tarptautinės teisės raidai ir jos humanizacijai.

Valstybės geopolitinės orientacijos principas, reiškiantis Lietuvos narystę Euro-pos Sąjungoje bei NATO ir būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus, taip pat kreipia atvirumo tarptautiniams įsipareigoji-mams žmogaus teisių srityje linkme, nes yra grindžiamas Lietuvos vertybiniu ben-drumu su demokratinėmis Vakarų valstybėmis9. Tokio vertybinio bendrumo, kylan-čio iš pagarba demokratijai, žmogaus teisėms ir teisės viršenybei grindžiamo bendro paveldo, idėja yra išreikšta tiek Europos Tarybos statuto, tiek Konvencijos pream-bulėse. Tuo tarpu EŽTT ne kartą Konvenciją yra pavadinęs „konstituciniu Europos viešosios tvarkos instrumentu“10 ir pažymėjęs, kad „teisės viršenybė, kaip vienas iš pamatinių demokratinės visuomenės principų, yra įkūnyta visuose Konvencijos straipsniuose“11.

Trečia, ir iš Konstitucinio Teismo nagrinėjamų bylų matyti, kad, atsižvelgiant į minėtus principus, Konvencijos teisė turi didelę reikšmę aiškinant Konstitucijos nuostatas.

Statistiniai duomenys rodo, kad Konvencijos ir (arba) EŽTT praktika iš viso remtasi 28 proc. nutarimų, susijusių su žmogaus teisių tematika. Santykinai nedidelį procentą lemia tai, kad dauguma tokio pobūdžio bylų yra dėl socialinių teisių. Tačiau Konvencijos teise remiamasi absoliučioje daugumoje konstitucinės justicijos bylų, susijusių su teise į teisingą teismą, nuosavybės apsauga, saviraiškos ir informacijos laisve, privataus gyvenimo neliečiamumu ir rinkimų teise.

7 Europos komisija „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija). Teisės viršenybės aspektų kontrolinis sąrašas, 2016. Prieiga per internetą: <http://www.venice.coe.int/webforms/documents/?pdf=CDL-AD(2016)007-e>.

8 Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas.9 Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas.10 Loizidou prieš Turkiją (išankstiniai prieštaravimai), peticija Nr. 15318/89, EŽTT Didžiosios kolegi-

jos 1995 m. kovo 23 d. sprendimas, 75 punktas; Al-Skeini ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticija. Nr. 55721/07, EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. liepos 7 d. sprendimas, 141 punktas.

11 Amuur prieš Prancūziją, peticija Nr. 19776/92, EŽTT 1996 m. birželio 25 d. sprendimas, 50 punktas; Iatridis prieš Graikiją, peticija Nr. 31107/96, EŽTT Didžiosios kolegijos 1999 m. kovo 25 d. sprendi-mas, 58 punktas.











154









































155


Toliau pristatysiu kelias, mano manymu, reikšmingiausias konstitucinės justici-jos bylas, iliustruojančias aptartų konstitucinių principų nulemtą Konvencijos teisės reikšmę konstitucinei jurisprudencijai.

Byla dėl mirties bausmės konstitucingumo (1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas). Pirmoji iš šių bylų – daugumai čia esančiųjų gerai žinoma 1998 m. Konstitucinio Teismo nagrinėta byla dėl mirties bausmės konstitucingumo. Visuomenei labai pa-laikant mirties bausmę, trūko politinės valios ją panaikinti, todėl Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą ir šio jautraus – mirties bausmės – klausimo sprendi-mą perkėlė iš politinio lygmens į teisinį.

Savo ruožtu Konstitucinis Teismas turėjo nuspręsti, kokiu požiūriu vadovautis – formaliuoju ar paremtu gyvosios Konstitucijos idėja. Vadovaudamasis formaliuoju požiūriu, jis galėjo atsakyti, kad Konstitucija nedraudžia mirties bausmės, nes Kons-titucijos tekste ji neminima, be to, tuo metu Lietuva dar nebuvo Konvencijos Proto-kolo Nr. 6 dėl mirties bausmės panaikinimo šalis. Tačiau Konstitucinis Teismas, kaip matyti iš jo argumentacijos, vadovavosi požiūriu, grindžiamu pagarba prigimtinėms žmogaus teisėms ir atvirumu tarptautinės teisės humanizacijos tendencijoms, ypač atsiskleidžiančioms Europos Tarybos kontekste.

Ši byla reikšminga ir tuo, kad nors Konstitucijos tekste nuoroda į vadovavimąsi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis tiesiogiai susieta tik su Lietuvos užsienio politikos sritimi, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog „Lietu-vos valstybė, pripažindama tarptautinės teisės principus ir normas, šalies gyvento-jams negali taikyti iš esmės kitokių standartų; save laikydama lygiateise tarptautinės bendrijos nare, ji savo valia priima ir pripažįsta šiuos principus bei normas, jos pa-pročius, dėsningai integruojasi į pasaulio kultūrą ir tampa natūralia jos dalimi“12. Galima teigti, jog taip pirmą kartą buvo išreikšta idėja, kad tarptautinės teisės nor-mos, ypač žmogaus teisių srityje, taigi ir Konvencijos teisė, turėtų būti laikomos mi-nimaliu būtinu konstituciniu nacionalinės teisės standartu.

Vertindamas mirties bausmės konstitucingumą, Konstitucinis Teismas pagrindinį dėmesį skyrė pažangiai tarptautinės teisės raidai, t. y. aiškėjančiai tarptautinei tendenci-jai panaikinti mirties bausmę. Nors tuometinėje EŽTT praktikoje (konkrečiai – Soering byloje) Konvencija aiškinta kaip neįtvirtinanti bendro mirties bausmės draudimo13, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konvencija ir jos 2 straipsnis orientavo Europos Ta-rybos nares į mirties bausmės atsisakymą, o Konvencijos Protokolas Nr. 6 jau tiesiogiai

12 Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas dėl Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės.

13 EŽTT byloje Soering prieš Jungtinę Karalystę išaiškino, kad nors mirties bausmė Konvencijos narėse de facto nebeegzistuoja, evoliuciniu Konvencijos aiškinimu negali būti naudojamasi išvadai, kad Konvencijos 3 straipsnis draudžia mirties bausmę, daryti, nes, pirma, tokia išvada paneigtų Konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje susitariančiųjų valstybių eksplicitiškai įtvirtintą galimybę taikyti mirties bausmę, antra, Protokolo Nr. 6 priėmimas rodo, kad valstybės narės pasirinko įprastą Konvencijos keitimo procedūrą, o tai užkerta kelią remtis „vėlesne sutarties šalių praktika“ kaip patvirtinančia mirties bausmės atsisakymą (Soering prieš Jungtinę Karalystę, peticija Nr. 14038/88, EŽTT Plenarinės kolegijos 1989 m. liepos 7 d. sprendimas).





















156


įtvirtino mirties bausmės panaikinimą. Pažymėta ir tai, kad Europos Taryba vis griež-čiau reikalavo šią bausmę panaikinti. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad mirties bausmės panaikinimas Europoje tampa visuotinai pripažinta norma. Šiame kontekste buvo pažymėta, kad tuo metu Lietuva buvo viena iš tik penkių Europos Tarybos valstybių, nepasirašiusių Konvencijos Protokolo Nr. 6.

Žmogaus orumą ir gyvybę Konstitucinis Teismas išskyrė kaip ypatingas verty-bes, kurių apsaugą turi garantuoti Konstitucija. Tokia pozicija gali būti siejama ir su EŽTT praktika, kurioje Konvencijos nuostatos, įtvirtinančios teisę į gyvybę ir teisę nepatirti kankinimo, nežmoniško ar orumą žeminančio elgesio, yra pripažįstamos pamatinėmis Konvencijos nuostatomis, įkūnijančiomis Europos Tarybą sudarančių demokratinių visuomenių esmines vertybes14. Konstitucinis Teismas taip pat atsi-žvelgė į EŽTT byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę (1978 m.) apibūdintus draudžia-mo elgesio (kankinimo, nežmoniško elgesio, orumą žeminančio elgesio) tipus ir pa-žymėjo mirties bausmės negrįžtamumą bei žiaurumą, taip pat tai, kad šios bausmės vykdymas paneigia žmogaus orumą, nes valstybė asmenį tuomet traktuoja tik kaip objektą, kuris turi būti pašalintas iš žmonių bendrijos.

Akivaizdu, kad šioje byloje tarptautinių žmogaus teisių apsaugos standartų raida, konkrečiai – europinio mirties bausmės nepriimtinumo standarto formavimasis, atliko reikšmingą, gal net lemiamą, vaidmenį pastiprinant argumentaciją, nulėmusią išvadą dėl bausmės, kuri Europos Tarybos laikoma „netikslinga civilizuotoje visuomenėje, be-sivadovaujančioje teisės viršenybe ir pagarba žmogaus teisėms“15, nekonstitucingumo. Kartu ši byla atskleidė, kad jau 1998 m. Konstitucinis Teismas Konvencijos teise vado-vavosi kaip vienu iš Konstitucijos aiškinimo šaltinių. Be to, Konvencijos teisė suvokta kaip minimalus ir kintantis standartas, kuriuo turi vadovautis Konstitucinis Teismas. Taigi jau tada jis jautė pareigą aiškinti Konstituciją suderintai su Konvencija ir, atsi-žvelgdamas į Europos Tarybos poziciją bei Konvencijos teisės raidą mirties bausmės draudimo linkme, taikyti net aukštesnį konstitucinį žmogaus teisių apsaugos standartą, nei būtų privaloma pagal formaliai saistančius tarptautinius įsipareigojimus.

Byla dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos konstitucingumo (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas). Panašiai galima apibūdinti ir Konstitucinio Teismo nagri-nėtą bylą dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos konstitucingumo.

2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad konsti-tucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, prisiimtus ratifikavus Konvenciją. Tokia formuluotė ne tik rodo eksplicitinį Konvencijos teisės kaip Konstitucijos aiškinimo šaltinio pripažini-mą, bet ir suponuoja Konstitucinio Teismo pareigą aiškinti Konstituciją suderintai su Konvencija.

14 Soering prieš Jungtinę Karalystę, peticija Nr. 14038/88, EŽTT Plenarinės kolegijos 1989 m. liepos 7 d. sprendimas, 88 punktas; McCann ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticija Nr. 18984/91, EŽTT Didžiosios kolegijos 1995 m. rugsėjo 7 d. sprendimas, 147 punktas.

15 http://www.coe.int/t/dghl/standardsetting/hrpolicy/Others_issues/Death_Penalty/default_en.asp


Toliau pristatysiu kelias, mano manymu, reikšmingiausias konstitucinės justici-jos bylas, iliustruojančias aptartų konstitucinių principų nulemtą Konvencijos teisės reikšmę konstitucinei jurisprudencijai.

Byla dėl mirties bausmės konstitucingumo (1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas). Pirmoji iš šių bylų – daugumai čia esančiųjų gerai žinoma 1998 m. Konstitucinio Teismo nagrinėta byla dėl mirties bausmės konstitucingumo. Visuomenei labai pa-laikant mirties bausmę, trūko politinės valios ją panaikinti, todėl Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą ir šio jautraus – mirties bausmės – klausimo sprendi-mą perkėlė iš politinio lygmens į teisinį.

Savo ruožtu Konstitucinis Teismas turėjo nuspręsti, kokiu požiūriu vadovautis – formaliuoju ar paremtu gyvosios Konstitucijos idėja. Vadovaudamasis formaliuoju požiūriu, jis galėjo atsakyti, kad Konstitucija nedraudžia mirties bausmės, nes Kons-titucijos tekste ji neminima, be to, tuo metu Lietuva dar nebuvo Konvencijos Proto-kolo Nr. 6 dėl mirties bausmės panaikinimo šalis. Tačiau Konstitucinis Teismas, kaip matyti iš jo argumentacijos, vadovavosi požiūriu, grindžiamu pagarba prigimtinėms žmogaus teisėms ir atvirumu tarptautinės teisės humanizacijos tendencijoms, ypač atsiskleidžiančioms Europos Tarybos kontekste.

Ši byla reikšminga ir tuo, kad nors Konstitucijos tekste nuoroda į vadovavimąsi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis tiesiogiai susieta tik su Lietuvos užsienio politikos sritimi, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog „Lietu-vos valstybė, pripažindama tarptautinės teisės principus ir normas, šalies gyvento-jams negali taikyti iš esmės kitokių standartų; save laikydama lygiateise tarptautinės bendrijos nare, ji savo valia priima ir pripažįsta šiuos principus bei normas, jos pa-pročius, dėsningai integruojasi į pasaulio kultūrą ir tampa natūralia jos dalimi“12. Galima teigti, jog taip pirmą kartą buvo išreikšta idėja, kad tarptautinės teisės nor-mos, ypač žmogaus teisių srityje, taigi ir Konvencijos teisė, turėtų būti laikomos mi-nimaliu būtinu konstituciniu nacionalinės teisės standartu.

Vertindamas mirties bausmės konstitucingumą, Konstitucinis Teismas pagrindinį dėmesį skyrė pažangiai tarptautinės teisės raidai, t. y. aiškėjančiai tarptautinei tendenci-jai panaikinti mirties bausmę. Nors tuometinėje EŽTT praktikoje (konkrečiai – Soering byloje) Konvencija aiškinta kaip neįtvirtinanti bendro mirties bausmės draudimo13, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konvencija ir jos 2 straipsnis orientavo Europos Ta-rybos nares į mirties bausmės atsisakymą, o Konvencijos Protokolas Nr. 6 jau tiesiogiai

12 Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas dėl Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje numatytos mirties bausmės.

13 EŽTT byloje Soering prieš Jungtinę Karalystę išaiškino, kad nors mirties bausmė Konvencijos narėse de facto nebeegzistuoja, evoliuciniu Konvencijos aiškinimu negali būti naudojamasi išvadai, kad Konvencijos 3 straipsnis draudžia mirties bausmę, daryti, nes, pirma, tokia išvada paneigtų Konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje susitariančiųjų valstybių eksplicitiškai įtvirtintą galimybę taikyti mirties bausmę, antra, Protokolo Nr. 6 priėmimas rodo, kad valstybės narės pasirinko įprastą Konvencijos keitimo procedūrą, o tai užkerta kelią remtis „vėlesne sutarties šalių praktika“ kaip patvirtinančia mirties bausmės atsisakymą (Soering prieš Jungtinę Karalystę, peticija Nr. 14038/88, EŽTT Plenarinės kolegijos 1989 m. liepos 7 d. sprendimas).





















157


Šioje byloje Konstitucinis Teismas atsižvelgė į tai, kad EŽTT jurisprudencijoje šeimos samprata (iš tiesų EŽTT vartoja „šeimos gyvenimo“ sampratą) neapsiriboja tradicinės šeimos, kuriamos santuokos pagrindu, sąvoka; Konvencijos 8 straipsnio, įtvirtinančio teisę į pagarbą šeimos gyvenimui, prasme yra ginami ir kiti bendro gy-venimo santykiai, kuriuos apibūdina asmenų tarpusavio ryšių pastovumas, prisiimtų įsipareigojimų pobūdis, bendrų vaikų turėjimas ir kt. Konkrečiai tariant, Konstituci-nis Teismas rėmėsi bylomis Marckx prieš Belgiją (1979), Kroon ir kt. prieš Nyderlan-dus (1994), Keegan prieš Airiją (1994) ir El Boujaidi prieš Prancūziją (1997).

Ši EŽTT praktika Konstituciniam Teismui tapo svarbiu įkvėpimo šaltiniu atskleidžiant konstitucinę šeimos sampratą ir suteikiant pirmenybę šeimos santykių turiniui, o ne for-mai. Konstitucinis Teismas ne tik formaliai (t. y. remdamasis Konstitucijos tekstu) atskyrė konstitucinius santuokos ir šeimos institutus, bet ir, atsižvelgdamas į EŽTT praktiką, su-formulavo išvadą, kad „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“. Taigi buvo nu-spręsta, jog Seimas, nustatęs, kad šeima yra laikomi tik susituokę ar buvę susituokę vyras ir moteris bei jų vaikai (įvaikiai), nesilaikė iš Konstitucijos kylančios šeimos, kaip konstitu-cinės vertybės, kuri gali būti sukurta ne tik santuokos pagrindu, sampratos. Taip suderinęs Konstitucijos aiškinimą su Konvencijos teise Konstitucinis Teismas sudarė sąlygas užkirsti kelią diskriminaciniam reguliavimui ateityje ir užtikrinti lygias garantijas visoms šeimoms.

Byla dėl baudžiamosios atsakomybės už genocidą (2014 m. kovo 18 d. nuta-rimas). Trečia byla, kurioje Konvencijos teisė turėjo reikšmingą įtaką konstitucinių garantijų aiškinimui, susijusi su baudžiamąja atsakomybe už genocidą.

Šioje byloje Konstitucinis Teismas turėjo spręsti du klausimus: pirma, įvertinti Baudžiamajame kodekse įtvirtinto genocido apibrėžimo, platesnio nei nustatytasis pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas (t. y. apimančio ne tik nacio-nalinių, etninių, rasinių ar religinių, bet ir socialinių ar politinių grupių naikinimą), konstitucingumą; antra, įvertinti baudžiamosios atsakomybės už genocidą, nukreiptą prieš socialines ar politines grupes, atgalinio taikymo atitiktį Konstitucijai.

Konvencijos teisė šioje byloje buvo reikšminga antruoju aspektu, t. y. konstitucinio principo nullum crimen, nulla poena sine lege, kuris visuotinai laikomas svarbiu teisės vir-šenybės elementu, turinio aiškinimui. Konstitucinis Teismas toliau plėtojo byloje dėl mir-ties bausmės implicitiškai matomą tarptautinių žmogaus teisių normų kaip minimalaus konstitucinio standarto sampratą ir konstatavo, kad „Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai <...> negali nustatyti žemesnių standartų, negu nustatytieji pagal visuotinai pri-pažintas tarptautinės teisės normas. Tokio reikalavimo nepaisymas būtų nesuderinamas su Konstitucijos preambulėje įtvirtintais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekiais, kuriuos išreiškia konstitucinis teisinės valstybės principas“16.

16 Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas.





















158


Todėl Konstitucinis Teismas atsižvelgė į Konvencijos 7 straipsnį ir reikšmingą EŽTT praktiką (konkrečiai remtasi bylomis Maktouf ir Damjanovic prieš Bosniją ir Hercegoviną (2013), Kononov prieš Latviją (2010), Kolk ir Kislyiy prieš Estiją (2006) ir Papon prieš Prancūziją (Nr. 2) (2001)) ir padarė išvadą, kad principo nullum cri-men, nulla poena sine lege išimtis, pagal kurią baudžiamąją atsakomybę už nusikalti-mus pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus nustatantys nacionaliniai įstatymai gali turėti grįžtamąją galią, netaikoma nusikaltimams, apibrėžiamiems tik pagal nacionalinę teisę. Taigi konstitucinio principo nullum crimen, nulla poena sine lege nebūtų paisoma, jeigu baudžiamuosiuose įstatymuose būtų nustatyta grįžtamoji jų galia nusikaltimams, apibrėžiamiems tik pagal nacionalinę teisę.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Baudžiamojo kodekso nuostatos, kuriomis buvo numatyta galimybė teisti už genocidą asmenį, atlikusį veiksmus, kuriais buvo siekiama sunaikinti visą arba dalį socialinės ar politinės grupės, kai šie veiks-mai buvo atlikti iki nustatant atsakomybę už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštaravo Konstitucijai, įskaitant konstitucinį teisinės valstybės principą.

Taigi ši byla taip pat patvirtina, kad Konvencijos teisė konstitucinėje jurispru-dencijoje suvokiama kaip minimalus konstitucinis standartas ir Konstitucinis Teis-mas jaučia pareigą aiškinti Konstituciją suderintai su Konvencijos normomis.

Konstitucijos pataisų konstitucingumas (2014 m. sausio 24 d. ir 2014 m. liepos 11 d. nutarimai). Kalbant apie žmogaus teisių požiūriu reikšmingiausias konstitucinės justicijos bylas, reikėtų paminėti ir tas, kuriose Konvencijos teisė turėjo netiesioginę įtaką Konstituciniam Teismui atskleidžiant materialiųjų Konstitucijos keitimo riboji-mų turinį ir nubrėžiant ribas, kurių pagal Konstituciją negali peržengti jokia valstybės valdžia. Tai yra bylos, kuriose Konstitucinis Teismas suformulavo Konstitucijos pataisų konstitucingumo doktriną, be kita ko, įtvirtinančią absoliutų draudimą net ir referen-dumu priimti Konstitucijos pataisas, kurios paneigtų prigimtinį žmogaus teisių pobū-dį. Formuodamas šią doktriną Konstitucinis Teismas 2014 m. liepos 11 d. nutarime atsižvelgė į Venecijos komisijos Nacionalinių konstitucinių referendumų gaires, pagal kurias Konstitucijos pataisos neturi prieštarauti tarptautinei teisei ar Europos Tarybos statuto principams (demokratijos, žmogaus teisių apsaugos ir teisės viršenybės).

Nekyla abejonių, kad Konvencijos teisė būtų svarbi sprendžiant, ar, pavyzdžiui, mirties bausmę arba kankinimus įteisinančios Konstitucijos pataisos nepaneigia pri-gimtinio žmogaus teisių pobūdžio. Šiame kontekste galima prisiminti, kad EŽTT yra konstatavęs, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį „kiekvienas žmogus turi absoliučią, neatimamą teisę nepatirti kankinimo, nežmoniško ar orumą žeminančio elgesio jo-kiomis, net sunkiausiomis, aplinkybėmis. Filosofinis šios teisės absoliutumo pagrin-das neleidžia jokių išimčių, pateisinančių aplinkybių ar interesų balansavimo, nepri-klausomai nuo asmens elgesio ar nusikaltimo pobūdžio“17.

17 Gäfgen prieš Vokietiją, peticija Nr. 22978/05, EŽTT Didžiosios kolegijos 2010 m. birželio 1 d. sprendimas, 107 punktas.


Šioje byloje Konstitucinis Teismas atsižvelgė į tai, kad EŽTT jurisprudencijoje šeimos samprata (iš tiesų EŽTT vartoja „šeimos gyvenimo“ sampratą) neapsiriboja tradicinės šeimos, kuriamos santuokos pagrindu, sąvoka; Konvencijos 8 straipsnio, įtvirtinančio teisę į pagarbą šeimos gyvenimui, prasme yra ginami ir kiti bendro gy-venimo santykiai, kuriuos apibūdina asmenų tarpusavio ryšių pastovumas, prisiimtų įsipareigojimų pobūdis, bendrų vaikų turėjimas ir kt. Konkrečiai tariant, Konstituci-nis Teismas rėmėsi bylomis Marckx prieš Belgiją (1979), Kroon ir kt. prieš Nyderlan-dus (1994), Keegan prieš Airiją (1994) ir El Boujaidi prieš Prancūziją (1997).

Ši EŽTT praktika Konstituciniam Teismui tapo svarbiu įkvėpimo šaltiniu atskleidžiant konstitucinę šeimos sampratą ir suteikiant pirmenybę šeimos santykių turiniui, o ne for-mai. Konstitucinis Teismas ne tik formaliai (t. y. remdamasis Konstitucijos tekstu) atskyrė konstitucinius santuokos ir šeimos institutus, bet ir, atsižvelgdamas į EŽTT praktiką, su-formulavo išvadą, kad „konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi“. Taigi buvo nu-spręsta, jog Seimas, nustatęs, kad šeima yra laikomi tik susituokę ar buvę susituokę vyras ir moteris bei jų vaikai (įvaikiai), nesilaikė iš Konstitucijos kylančios šeimos, kaip konstitu-cinės vertybės, kuri gali būti sukurta ne tik santuokos pagrindu, sampratos. Taip suderinęs Konstitucijos aiškinimą su Konvencijos teise Konstitucinis Teismas sudarė sąlygas užkirsti kelią diskriminaciniam reguliavimui ateityje ir užtikrinti lygias garantijas visoms šeimoms.

Byla dėl baudžiamosios atsakomybės už genocidą (2014 m. kovo 18 d. nuta-rimas). Trečia byla, kurioje Konvencijos teisė turėjo reikšmingą įtaką konstitucinių garantijų aiškinimui, susijusi su baudžiamąja atsakomybe už genocidą.

Šioje byloje Konstitucinis Teismas turėjo spręsti du klausimus: pirma, įvertinti Baudžiamajame kodekse įtvirtinto genocido apibrėžimo, platesnio nei nustatytasis pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas (t. y. apimančio ne tik nacio-nalinių, etninių, rasinių ar religinių, bet ir socialinių ar politinių grupių naikinimą), konstitucingumą; antra, įvertinti baudžiamosios atsakomybės už genocidą, nukreiptą prieš socialines ar politines grupes, atgalinio taikymo atitiktį Konstitucijai.

Konvencijos teisė šioje byloje buvo reikšminga antruoju aspektu, t. y. konstitucinio principo nullum crimen, nulla poena sine lege, kuris visuotinai laikomas svarbiu teisės vir-šenybės elementu, turinio aiškinimui. Konstitucinis Teismas toliau plėtojo byloje dėl mir-ties bausmės implicitiškai matomą tarptautinių žmogaus teisių normų kaip minimalaus konstitucinio standarto sampratą ir konstatavo, kad „Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai <...> negali nustatyti žemesnių standartų, negu nustatytieji pagal visuotinai pri-pažintas tarptautinės teisės normas. Tokio reikalavimo nepaisymas būtų nesuderinamas su Konstitucijos preambulėje įtvirtintais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekiais, kuriuos išreiškia konstitucinis teisinės valstybės principas“16.

16 Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimas.





















159


Be šio absoliutaus pobūdžio Konstitucijos pataisų turinio ribojimo, Konstitu-cinis Teismas suformulavo ir santykinio pobūdžio Konstitucijos keitimo ribas, ku-rių paskirtis – apsaugoti Konstitucijos vientisumą, jos vidinę darną ir kartu darną su Konvencijos teise. Tai yra draudimas Konstitucijos pataisomis paneigti Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir kartu – konstitucinį principą pacta sunt servanda, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptauti-nės teisės normomis. Vadinasi, apskritai negali būti priimamos tokios Konstitucijos pataisos, kurios prieštarautų Konvencijos nuostatoms.

Atvirumo Konvencijos teisei ribos. Šiame kontekste svarbu pabrėžti, kad nors, kaip matyti iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, Konstitucija gali būti apibūdin-ta kaip itin palanki Konvencijos teisei, Konstitucijos viršenybė ir ypač joje įtvirtintų vertybių sistema lemia atvirumo Konvencijai ribas.

Konstitucinis Teismas eksplicitiškai šių ribų klausimu pasisakė po to, kai, EŽTT priėmus sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą, išaiškėjo Konstitucijos ir Konvenci-jos (konkrečiai – teisę į laisvus rinkimus įtvirtinančio Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio) nuostatų nesuderinamumas. Šį nesuderinamumą nulėmė skirtingas tei-sinių vertybių pusiausvyros nustatymas ir pasyviosios rinkimų teisės apimties suvo-kimas. Konstitucinis Teismas, 2004 m. gegužės 25 d. nutarime formuodamas apkaltos pasekmių doktriną, didesnį svorį suteikė konstitucinėms valstybės saugumo, su juo su-sijusio Seimo narių ir kitų valstybės pareigūnų lojalumo valstybei ir jos konstitucinei santvarkai vertybėms, lemiančioms pasyviosios rinkimų teisės ribas. Tuo tarpu EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendime pirmenybę suteikė žmonių nuomonės raiškos laisvei renkant įstatymų leidybos instituciją, net jei tai apimtų galimybę rinkti abejotino loja-lumo valstybei kandidatus, ir atitinkamai plačiau traktavo pasyviąją rinkimų teisę.

2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad EŽTT sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu reinterpretuoti (kore-guoti) oficialiąją konstitucinę doktriną, jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinka-mų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą (konkrečiu atveju – konstitucinių apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutų in-tegruotumą), taip pat pažeistų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas.

Subsidiarumo principo svarba. Akivaizdu, kad toks jurisprudencijų išsiskyri-mas išryškina diskusijos dėl subsidiarumo principo, kuriuo grindžiamas Konvencijos mechanizmas, reikšmę. Iš tiesų galima kelti klausimą, ar tam tikrais atvejais EŽTT neįsiterpia į Konstitucinio Teismo jurisdikciją (juk, pavyzdžiui, Pakso byloje EŽTT sprendimas iš esmės reiškė konstitucinio priesaikos instituto sumenkinimą).

Klausimų dėl realios subsidiarumo principo reikšmės palieka ir byla Vasiliauskas prieš Lietuvą, kurioje EŽTT iš esmės kvestionavo nacionalinių teismų atliktą Lietuvos partizanų kaip reikšmingos nacionalinės grupės dalies vertinimą. Kartu EŽTT savo-tiškai sumenkino asmenis, kurie, be kita ko, gynė Konvencijos vertybes ir žuvo dėl jų (tai liudija Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija).





















160


Todėl norėčiau pritarti pozicijai, kad EŽTT, nenustatęs, jog nacionaliniai teismai nesilaikė Konvencijos teisėje (ypač jos 6 straipsnyje) įtvirtintų teisės į teisingą bylos nagrinėjimą standartų, neturėtų „perrašyti“ nacionalinių teismų atlikto konkrečiai valstybei būdingų faktinių, istorinių, politinių ar kitų aplinkybių teisinio vertinimo. Pasvertas ir nuoseklus subsidiarumo principo ir iš jo kylančios vertinimo laisvės dok-trinos taikymas itin svarbus bylose, susijusiose su konkrečios visuomenės istorine patirtimi, visuomenės specifika ar konstitucinėmis vertybėmis.

Kaip subsidiarumo svarbos pavyzdį galėčiau pateikti komunistinio režimo simbo-lių, kaip antai raudonos penkiakampės žvaigždės, vertinimą. Lietuvoje tai vienareikš-miškai yra okupacinio totalitarinio režimo ir jo struktūrų, o ne, kaip teigiama byloje Vajnai prieš Vengriją (beje, paneigiant Vengrijos Konstitucinio Teismo vertinimą), tarp-tautinio darbininkų judėjimo, kovojančio dėl teisingesnės visuomenės18, simbolis. Na-tūralu, kad sovietinį totalitarinį režimą patyrusiose valstybėse šie simboliai, nepaisant teorinio jų daugiaprasmiškumo, turi aiškią dominuojančią prasmę. Laikantis EŽTT logikos Vajnai byloje, galima kelti retorinį klausimą dėl svastikos daugiaprasmiškumo.

Taigi neigiant skirtingą valstybių ir visuomenių patirtį bei savitumą būtų galima kalbėti ne apie nacionalinių teismų ir EŽTT dialogą, bet apie pastarojo teismo mo-nologą, galintį neigiamai paveikti jo sprendimų legitimumą (pripažinimą konkrečiose visuomenėse).

Pareiga pašalinti nesuderinamumą. Kita vertus, norėčiau pabrėžti, kad net ir tam tikras nesusikalbėjimas nepaneigia itin palankaus Konstitucinio Teismo požiū-rio į EŽTT sprendimų įgyvendinimą. Minėtame 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime Kons-titucinis Teismas, atskleidęs Konstitucijos atvirumo Konvencijai ribas, pabrėžė, kad konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas lemia Lietuvos Respublikos par-eigą pašalinti Konvencijos nuostatų nesuderinamumą su Konstitucijos nuostatomis, t. y. priimti atitinkamas Konstitucijos pataisas.

Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucijos keitimą Konstitucinis Teismas nurodė kaip vienintelį galimą būdą pašalinti Konstitucijos ir Konvencijos nuostatų nesuderinamumą. Tuo tarpu byloje dėl baudžiamosios atsakomybės už genocidą jis pažymėjo, kad, esant Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties ir Konstitucijos nuostatų nesuderinamumui, pareiga pašalinti jį gali būti įvykdyta ir atsisakant atitinkamų tarptautinėje sutartyje nu-statytų tarptautinių įsipareigojimų vadovaujantis tarptautinės teisės normomis. Taigi valstybė turi diskreciją pasirinkti nesuderinamumo pašalinimo būdą, tačiau ši diskrecija žmogaus teisių srityje dėl ypatingo žmogaus teisių vaidmens demokratinėje visuomenėje ir dėl prigimtinio žmogaus teisių pobūdžio kaip nekeičiamos, „amžinos“ Konstitucijos normos yra ribota. Atsižvelgiant į žmogaus teisių kaip pamatinių konstitucinių vertybių sampratą, taip pat į atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir valstybės geopoli-tinės orientacijos principus, tarptautinių įsipareigojimų žmogaus teisių apsaugos srityje atsisakymas paprastai nebūtų konstituciškai pateisinamas.

18 Vajnai prieš Vengriją, peticija Nr. 33629/06, EŽTT 2008 m. liepos 8 d. sprendimas, 52 punktas.


Be šio absoliutaus pobūdžio Konstitucijos pataisų turinio ribojimo, Konstitu-cinis Teismas suformulavo ir santykinio pobūdžio Konstitucijos keitimo ribas, ku-rių paskirtis – apsaugoti Konstitucijos vientisumą, jos vidinę darną ir kartu darną su Konvencijos teise. Tai yra draudimas Konstitucijos pataisomis paneigti Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir kartu – konstitucinį principą pacta sunt servanda, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų neatsisakoma vadovaujantis tarptauti-nės teisės normomis. Vadinasi, apskritai negali būti priimamos tokios Konstitucijos pataisos, kurios prieštarautų Konvencijos nuostatoms.

Atvirumo Konvencijos teisei ribos. Šiame kontekste svarbu pabrėžti, kad nors, kaip matyti iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, Konstitucija gali būti apibūdin-ta kaip itin palanki Konvencijos teisei, Konstitucijos viršenybė ir ypač joje įtvirtintų vertybių sistema lemia atvirumo Konvencijai ribas.

Konstitucinis Teismas eksplicitiškai šių ribų klausimu pasisakė po to, kai, EŽTT priėmus sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą, išaiškėjo Konstitucijos ir Konvenci-jos (konkrečiai – teisę į laisvus rinkimus įtvirtinančio Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio) nuostatų nesuderinamumas. Šį nesuderinamumą nulėmė skirtingas tei-sinių vertybių pusiausvyros nustatymas ir pasyviosios rinkimų teisės apimties suvo-kimas. Konstitucinis Teismas, 2004 m. gegužės 25 d. nutarime formuodamas apkaltos pasekmių doktriną, didesnį svorį suteikė konstitucinėms valstybės saugumo, su juo su-sijusio Seimo narių ir kitų valstybės pareigūnų lojalumo valstybei ir jos konstitucinei santvarkai vertybėms, lemiančioms pasyviosios rinkimų teisės ribas. Tuo tarpu EŽTT 2011 m. sausio 6 d. sprendime pirmenybę suteikė žmonių nuomonės raiškos laisvei renkant įstatymų leidybos instituciją, net jei tai apimtų galimybę rinkti abejotino loja-lumo valstybei kandidatus, ir atitinkamai plačiau traktavo pasyviąją rinkimų teisę.

2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad EŽTT sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu reinterpretuoti (kore-guoti) oficialiąją konstitucinę doktriną, jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinka-mų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą (konkrečiu atveju – konstitucinių apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutų in-tegruotumą), taip pat pažeistų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas.

Subsidiarumo principo svarba. Akivaizdu, kad toks jurisprudencijų išsiskyri-mas išryškina diskusijos dėl subsidiarumo principo, kuriuo grindžiamas Konvencijos mechanizmas, reikšmę. Iš tiesų galima kelti klausimą, ar tam tikrais atvejais EŽTT neįsiterpia į Konstitucinio Teismo jurisdikciją (juk, pavyzdžiui, Pakso byloje EŽTT sprendimas iš esmės reiškė konstitucinio priesaikos instituto sumenkinimą).

Klausimų dėl realios subsidiarumo principo reikšmės palieka ir byla Vasiliauskas prieš Lietuvą, kurioje EŽTT iš esmės kvestionavo nacionalinių teismų atliktą Lietuvos partizanų kaip reikšmingos nacionalinės grupės dalies vertinimą. Kartu EŽTT savo-tiškai sumenkino asmenis, kurie, be kita ko, gynė Konvencijos vertybes ir žuvo dėl jų (tai liudija Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija).





















161


Išvados. Atsižvelgiant į šio pranešimo pradžioje pristatytus konstitucinius prin-cipus (t. y. konstitucinį teisinės valstybės principą ir principą pacta sunt servanda, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir valstybės geopolitinės orientacijos principus), taip pat į Konstitucinio Teismo praktiką šių principų pagrindu taikant Konvencijos teisę, galima daryti šias išvadas:

Pirma, Konvencija ir ją aiškinanti EŽTT praktika neabejotinai yra ir Konstitu-cijos, kaip aukščiausiosios teisės, o ne tik kitų Lietuvos teisės aktų aiškinimo šaltinis.

Antra, Konvencijos teisėje formuojami žmogaus teisių apsaugos standartai suvo-kiami kaip minimalus konstitucinis nacionalinės teisės standartas.

Trečia, pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi pareigą Konstitucijos nuos-tatas aiškinti suderintai su Konvencijos teise. Nuo šios pareigos gali būti nukrypsta-ma tik dviem atvejais: kai iš Konstitucijos kyla aukštesni nei konvenciniai žmogaus teisių apsaugos reikalavimai arba kai suderintas aiškinimas iš esmės pakeistų Konsti-tucijoje įtvirtintų jos ginamų vertybių sistemą.

Nors toks Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje atsiskleidžiantis požiūris į tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių apsaugos srityje nėra unikalus, kai ku-riems konstitucionalistams jis gali pasirodyti kiek neįprastas ir pernelyg palankus tarptautinei teisei. Tačiau be tokio požiūrio, užkertančio kelią saviizoliacijai, būtų sunku įsivaizduoti Lietuvos, kaip atviros Europos valstybės ir demokratinių valstybių bendruomenės narės, konstitucinę tapatybę. Toks požiūris į tarptautinę teisę bent iš dalies gali būti siejamas ir su Lietuvos istorine patirtimi. Juk 50 metų trukusios oku-pacijos laikotarpiu būtent tarptautinės teisės dėka Lietuva išsaugojo valstybingumą ir galėjo atkurti nepriklausomybę.

THE IMPACT OF THE CASE-LAW OF THE EUROPEAN COURT OF HUMAN RIGHTS ON THE JURISPRUDENCE OF THE CONSTITUTIONAL COURT OF THE

REPUBLIC OF LITHUANIA

Prof. Dr. Dainius ŽALIMASPresident of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania

Summary

The constitution-centric concept of the Lithuanian legal system, entailing that no lower-ranking legal acts may serve as a source of the interpretation of the Constitution, leads to the question of the impact of the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms and the case-law of the European Court of Human Rights interpreting the Convention (i.e. Convention law) on the jurisprudence of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania. In the article, it is argued that a special nature of the Convention and the constitutional principles of pacta sunt servanda, an open, just, and harmonious civil society, and the geopolitical orientation of the state determine the openness of the Constitution to Convention law. The significance of Convention law for the interpretation of the Constitution is substantiated by concrete examples from the jurisprudence of the Constitutional





















162


Court. Based on the constitutional assumptions of the openness of the Constitution to Convention law and on the jurisprudence of the Constitutional Court, three main conclusions are drawn. First of all, Convention law is an undoubted source of the interpretation of the Constitution. Second, the standards of human rights protection formulated in Convention law are understood as a minimum constitutional standard of national law. And third, under the Constitution, the Constitutional Court has the obligation to interpret the provisions of the Constitution consistently with Convention law. Derogations from this obligation are possible only in two cases: where the requirements higher than those consolidated in the Convention derive from the Constitution with regard to the protection of human rights, or where an interpretation in line with the Convention would substantially affect the system of values entrenched in and defended by the Constitution.


Išvados. Atsižvelgiant į šio pranešimo pradžioje pristatytus konstitucinius prin-cipus (t. y. konstitucinį teisinės valstybės principą ir principą pacta sunt servanda, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir valstybės geopolitinės orientacijos principus), taip pat į Konstitucinio Teismo praktiką šių principų pagrindu taikant Konvencijos teisę, galima daryti šias išvadas:

Pirma, Konvencija ir ją aiškinanti EŽTT praktika neabejotinai yra ir Konstitu-cijos, kaip aukščiausiosios teisės, o ne tik kitų Lietuvos teisės aktų aiškinimo šaltinis.

Antra, Konvencijos teisėje formuojami žmogaus teisių apsaugos standartai suvo-kiami kaip minimalus konstitucinis nacionalinės teisės standartas.

Trečia, pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi pareigą Konstitucijos nuos-tatas aiškinti suderintai su Konvencijos teise. Nuo šios pareigos gali būti nukrypsta-ma tik dviem atvejais: kai iš Konstitucijos kyla aukštesni nei konvenciniai žmogaus teisių apsaugos reikalavimai arba kai suderintas aiškinimas iš esmės pakeistų Konsti-tucijoje įtvirtintų jos ginamų vertybių sistemą.

Nors toks Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje atsiskleidžiantis požiūris į tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių apsaugos srityje nėra unikalus, kai ku-riems konstitucionalistams jis gali pasirodyti kiek neįprastas ir pernelyg palankus tarptautinei teisei. Tačiau be tokio požiūrio, užkertančio kelią saviizoliacijai, būtų sunku įsivaizduoti Lietuvos, kaip atviros Europos valstybės ir demokratinių valstybių bendruomenės narės, konstitucinę tapatybę. Toks požiūris į tarptautinę teisę bent iš dalies gali būti siejamas ir su Lietuvos istorine patirtimi. Juk 50 metų trukusios oku-pacijos laikotarpiu būtent tarptautinės teisės dėka Lietuva išsaugojo valstybingumą ir galėjo atkurti nepriklausomybę.

THE IMPACT OF THE CASE-LAW OF THE EUROPEAN COURT OF HUMAN RIGHTS ON THE JURISPRUDENCE OF THE CONSTITUTIONAL COURT OF THE

REPUBLIC OF LITHUANIA

Prof. Dr. Dainius ŽALIMASPresident of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania

Summary

The constitution-centric concept of the Lithuanian legal system, entailing that no lower-ranking legal acts may serve as a source of the interpretation of the Constitution, leads to the question of the impact of the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms and the case-law of the European Court of Human Rights interpreting the Convention (i.e. Convention law) on the jurisprudence of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania. In the article, it is argued that a special nature of the Convention and the constitutional principles of pacta sunt servanda, an open, just, and harmonious civil society, and the geopolitical orientation of the state determine the openness of the Constitution to Convention law. The significance of Convention law for the interpretation of the Constitution is substantiated by concrete examples from the jurisprudence of the Constitutional





















163

VENECIJOS KOMISIJOJE

Liepos 4 d. Berlyne (Vokietija) vyko Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos kartu su Venecijos komisi-ja surengta parlamentinė konferencija „Spaudos laisvė – demokratinių rinkimų kertinis akmuo“.

Liepos 6 d. Europos Tarybos Minis-trų Komitetas pakvietė Kosta Riką tapti 61-ąja Venecijos komisijos nare.

Liepos 18 d., reaguodamas į Turki-jos įvykius po nepavykusio perversmo (teisėjų, prokurorų sulaikymą, jų nušali-nimą nuo pareigų), Venecijos komisijos pirmininkas Gianni Buquicchio primi-nė būtinybę, reaguojant į su valstybės perversmu susijusius veiksmus, laikytis teisinės valstybės principo ir pažymė-jo, kad masinis teisėjų atleidimas ir su-laikymas nėra priimtinas būdas atkurti demokratiją.

Liepos 28 d. Tiranoje (Albanija) Venecijos komisijos pirmininkas Gianni Buquicchio dalyvavo Albanijos teisingu-mo sistemos reformos proga surengtose iškilmėse.

Rugpjūčio 8–18 d. Tbilisyje (Gru-zija) Venecijos komisijos rinkimų eks-pertas padėjo Gruzijos centrinei rinki-mų komisijai spręsti teisinius klausimus, susijusius su artėjančiais (2016 m. spalio 8 d.) Gruzijos parlamento rinkimais.

Rugpjūčio 8–13 d. Nusa Dua (In-donezija) vykusiame Azijos konstituci-nių teismų ir kitų konstitucinės justicijos

institucijų asociacijos III kongrese per-skaitytame pranešime Venecijos komi-sijos pirmininkas Gianni Buquicchio pabrėžė Venecijos komisijos ir Azijos konstitucinių teismų ir kitų konstituci-nės justicijos institucijų asociacijos glau-dų bendradarbiavimą ir šios asociacijos indėlį steigiant Pasaulio konstitucinės justicijos konferenciją.

Rugpjūčio 29–30 d. Astanoje (Ka-zachstanas) Venecijos komisijos atsto-vai dalyvavo Kazachstano Konstitucinės Tarybos surengtoje kasmetinėje konfe-rencijoje tema „Konstitucija – dinamiš-ko visuomenės ir valstybės vystymosi pagrindas“.

Rugsėjo 5 d. Europos Tarybos Par-lamentinė Asamblėja kreipėsi į Vene-cijos komisiją dėl skubaus nuomonės dėl Azerbaidžano Konstitucijos pataisų projekto, kurio priėmimo klausimas bus sprendžiamas 2016 m. rugsėjo 26 d. vyk-siančiame referendume, pateikimo.

Rugsėjo 9–12 d. Minske (Baltarusi-ja) Venecijos komisijos delegacija padėjo Europos Tarybos Parlamentinės Asam-blėjos delegacijai vykdyti 2016 m. rug-sėjo 11 d. vykusių rinkimų į Baltarusijos parlamentą stebėjimo misiją.

Rugsėjo 10–11 d. Batumyje (Gruzi-ja) Venecijos komisijos delegacija dalyva-vo Gruzijos Konstitucinio Teismo įstei-gimo 20-mečiui skirtoje konferencijoje „Konstitucinis teisingumas pereinamojo

VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA2016 m. liepos 1 d. – rugsėjo 30 d.

VENECIJOS KOMISIJOJE

Liepos 4 d. Berlyne (Vokietija) vyko Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos kartu su Venecijos komisi-ja surengta parlamentinė konferencija „Spaudos laisvė – demokratinių rinkimų kertinis akmuo“.

Liepos 6 d. Europos Tarybos Minis-trų Komitetas pakvietė Kosta Riką tapti 61-ąja Venecijos komisijos nare.

Liepos 18 d., reaguodamas į Turki-jos įvykius po nepavykusio perversmo (teisėjų, prokurorų sulaikymą, jų nušali-nimą nuo pareigų), Venecijos komisijos pirmininkas Gianni Buquicchio primi-nė būtinybę, reaguojant į su valstybės perversmu susijusius veiksmus, laikytis teisinės valstybės principo ir pažymė-jo, kad masinis teisėjų atleidimas ir su-laikymas nėra priimtinas būdas atkurti demokratiją.

Liepos 28 d. Tiranoje (Albanija) Venecijos komisijos pirmininkas Gianni Buquicchio dalyvavo Albanijos teisingu-mo sistemos reformos proga surengtose iškilmėse.

Rugpjūčio 8–18 d. Tbilisyje (Gru-zija) Venecijos komisijos rinkimų eks-pertas padėjo Gruzijos centrinei rinki-mų komisijai spręsti teisinius klausimus, susijusius su artėjančiais (2016 m. spalio 8 d.) Gruzijos parlamento rinkimais.

Rugpjūčio 8–13 d. Nusa Dua (In-donezija) vykusiame Azijos konstituci-nių teismų ir kitų konstitucinės justicijos

institucijų asociacijos III kongrese per-skaitytame pranešime Venecijos komi-sijos pirmininkas Gianni Buquicchio pabrėžė Venecijos komisijos ir Azijos konstitucinių teismų ir kitų konstituci-nės justicijos institucijų asociacijos glau-dų bendradarbiavimą ir šios asociacijos indėlį steigiant Pasaulio konstitucinės justicijos konferenciją.

Rugpjūčio 29–30 d. Astanoje (Ka-zachstanas) Venecijos komisijos atsto-vai dalyvavo Kazachstano Konstitucinės Tarybos surengtoje kasmetinėje konfe-rencijoje tema „Konstitucija – dinamiš-ko visuomenės ir valstybės vystymosi pagrindas“.

Rugsėjo 5 d. Europos Tarybos Par-lamentinė Asamblėja kreipėsi į Vene-cijos komisiją dėl skubaus nuomonės dėl Azerbaidžano Konstitucijos pataisų projekto, kurio priėmimo klausimas bus sprendžiamas 2016 m. rugsėjo 26 d. vyk-siančiame referendume, pateikimo.

Rugsėjo 9–12 d. Minske (Baltarusi-ja) Venecijos komisijos delegacija padėjo Europos Tarybos Parlamentinės Asam-blėjos delegacijai vykdyti 2016 m. rug-sėjo 11 d. vykusių rinkimų į Baltarusijos parlamentą stebėjimo misiją.

Rugsėjo 10–11 d. Batumyje (Gruzi-ja) Venecijos komisijos delegacija dalyva-vo Gruzijos Konstitucinio Teismo įstei-gimo 20-mečiui skirtoje konferencijoje „Konstitucinis teisingumas pereinamojo

VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA2016 m. liepos 1 d. – rugsėjo 30 d.

◆ VENECIJOS KOMISIJOJE 165

laikotarpio demokratinėse šalyse: iššū-kiai konstitucinei priežiūrai ir jos pasie-kimai Gruzijoje ir Rytų Europoje“.

Rugsėjo 12–13 d. Varšuvoje (Len-kija) lankėsi Venecijos komisijos, ren-giančios nuomonę dėl šią vasarą priimto Lenkijos Respublikos Konstitucinio Tri-bunolo įstatymo pataisų, delegacija. Ji su-sitiko su Lenkijos Aukščiausiojo Teismo, parlamento, Teisingumo ministerijos, Konstitucinio Tribunolo, Ombudsme-no ir Ministro Pirmininko kanceliarijos atstovais.

Rugsėjo 12–13 d. Taraklijoje (Moldo-va) lankėsi Venecijos komisijos pranešėjai, Moldovos valdžios institucijų prašymu rengiantys nuomonę dėl Taraklijos regio-no etnokultūrinio statuso įstatymo projek-to. Šis įstatymo projektas buvo aptartas su įvairiomis suinteresuotosiomis šalimis.

Rugsėjo 13–15 d. Kišiniove (Moldo-va) vyko Venecijos komisijos, bendradar-biaujant su Moldovos centrinės rinkimų komisijos Mokymo centru, prieš 2016 m. spalio 30 d. vyksiančius prezidento rin-kimus surengti mokymai rinkimų ginčų sprendimo tema.

Rugsėjo 15 d. Strasbūre (Prancū-zija) Venecijos komisijos pirmininkas Gianni Buquicchio padarė pareiškimą Tarptautinės demokratijos dienos proga.

Rugsėjo 15 d. Strasbūre (Prancūzi-ja) vyko Venecijos komisijos pirmininko Giannio Buquicchio ir Juodkalnijos par-lamento pirmininko Darko Pajovićiaus susitikimas. Jame aptarta dabartinė pa-dėtis Juodkalnijoje, taip pat Venecijos

komisijos ir Juodkalnijos bendradarbia-vimo klausimai.

Rugsėjo 19–20 d. Ankaroje (Turki-ja) lankėsi Venecijos komisijos delegacija, Europos Tarybos Parlamentinės Asam-blėjos prašymu rengianti nuomonės dėl Turkijos Konstitucijos pataisų, kuriomis gali būti pažeidžiamas parlamento narių neliečiumumas, projektą.

Rugsėjo 21–22 d. Venecijos komisi-jos pirmininkas Gianni Buquicchio daly-vavo Sofijoje (Bulgarija) vykusioje Bul-garijos Konstitucinio Teismo 25-mečiui skirtoje tarptautinėje konferencijoje „Pi-liečių pagrindinių teisių apsauga ir naci-onalinis saugumas šių dienų pasaulyje. Konstitucinių teismų vaidmuo“.

Rugsėjo 22–23 d. Tiranoje (Albani-ja) Venecijos komisijos atstovas dalyva-vo 25-ojoje kasmetinėje Vidurio ir Rytų Europos rinkimų vadovų asociacijos (ACEEEO) konferencijoje „25-eri rinki-mų procesų metai“.

Rugsėjo 23 d. Strasbūre (Prancūzija) Venecijos komisijos pirmininkas Gianni Buquicchio pareiškimu išreiškė susirūpi-nimą dėl Serbijos Respublikos institucijų sprendimo 2016 m. rugsėjo 25 d. surengti referendumą, nepaisant Bosnijos ir Her-cegovinos Konstitucinio Teismo 2016 m. rugsėjo 17 d. sprendimo jį sustabdyti, kar-tu ir nepritarimą šiam sprendimui.

Rugsėjo 27–30 d. Kišiniove (Mol-dova) vyko Konstitucinių teismų, ku-riuose vartojama prancūzų kalba, aso-ciacijos (ACCPUF) institucijų vadovų konferencija.

Liepos 1 d., Kišiniovas (Moldova)Konstitucinio Teismo pirmininkas

Dainius Žalimas, teisėjai Gediminas Me-sonis ir Algirdas Taminskas, kanclerė In-grida Danėlienė dalyvavo Baltijos ir Juo-dosios jūrų regionų valstybių konstituci-nės justicijos asociacijos I kongrese tema „Konstitucinių teismų vaidmuo saugant demokratines vertybes“.

Rugsėjo 1 d., VilniusKonstitucinio Teismo pirmininkas

Dainius Žalimas priėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teisėjus Paulą Maho-ney, Iulią Antoanellą Motoc, Egidijų Kūrį, taip pat vieną iš Oslo universiteto Tyrimų centro „PluriCourts“ vadovų Geirą Ulfstei-ną. Svečių delegaciją lydėjo Lietuvos Respu-blikos Vyriausybės atstovė EŽTT Karolina Bubnytė. Susitikime taip pat dalyvavo Kons-titucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė, Danutė Jočienė ir Pranas Kuconis.

Rugsėjo 2 d., VilniusKonstitucinio Teismo teisėjai daly-

vavo tarptautinėje konferencijoje, skirtoje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių ap-saugos konvencijos įgyvendinimui. Joje Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas perskaitė pranešimą apie Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos įtaką Konstitucinio Teismo jurisprudencijai.

Rugsėjo 11 d., VilniusPradėjo veikti Konstitucinio Teismo

organizuojamo Pasaulio konstitucinės jus-ticijos konferencijos (PKJK) IV kongreso

svetainė. PKJK kongresas – tai kas trejus metus vykstantis aukščiausio lygio konsti-tucinių teismų ir kitų konstitucinės justicijos institucijų suvažiavimas. PKJK IV kongresas vyks 2017 m. rugsėjo 11–14 d. Vilniuje. Jo tema – „Teisės viršenybė ir konstitucinis tei-singumas šiuolaikiniame pasaulyje“.

Rugsėjo 10–11 d., Batumis (Gruzija)Konstitucinio Teismo pirmininkas

Dainius Žalimas dalyvavo tarptautinė-je konferencijoje „Konstitucinis teisin-gumas pereinamojo laikotarpio demo-kratinėse šalyse: iššūkiai konstitucinei priežiūrai ir jos pasiekimai Gruzijoje ir Rytų Europoje“. Konferenciją surengė Gruzijos Konstitucinis Teismas, minintis 20-ąsias įsteigimo metines.

Rugsėjo 23–24 d., VilniusKonstituciniame Teisme vyko Lenki-

jos Respublikos Konstitucinio Tribunolo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų XX konferencija. Tokios teisėjų dvišalio bendradarbiavimo kon-ferencijos rengiamos kasmet Lietuvoje arba Lenkijoje. Šiemet buvo kalbama apie konstitucinį valdžių padalijimo principą abiejų konstitucinių teismų jurispruden-cijoje. Pranešimus pagrindine konferen-cijos tema perskaitė teisėjai Gediminas Mesonis ir Andrzejus Wróbelis. Su svar-biausiomis šių teismų bylomis, nagrinė-tomis po praėjusių metų konferencijos, supažindino Konstitucinio Tribunolo pir-mininkas Andrzejus Rzeplińskis ir Kons-titucinio Teismo teisėjas Vytas Milius.



◆ KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA 167

1 July, Chisinau (Moldova)President of the Constitutional

Court Dainius Žalimas, Justices Gedi-minas Mesonis and Algirdas Taminskas, and Chancellor Ingrida Danėlienė par-ticipated in the first Congress of the As-sociation of Constitutional Justice of the Countries of the Baltic and Black Sea Re-gions, devoted to the topic “The Role of Constitutional Courts in the Protection of Democratic Values”.

1 September, VilniusPresident of the Constitutional

Court Dainius Žalimas received judges of the European Court of Human Rights (ECtHR) Paul Mahoney, Iulia Antoane-lla Motoc, and Egidijus Kūris and Geir Ulfstein, one of the Directors of the re-search centre PluriCourts of the Uni-versity of Oslo. The delegation of guests was accompanied by Karolina Bubnytė, Government Agent of the Republic of Li-thuania before the ECtHR. The meeting was also attended by Justices of the Cons-titutional Court Elvyra Baltutytė, Danutė Jočienė, and Pranas Kuconis.

2 September, VilniusJustices of the Constitutional Court

took part at the international conference dedicated to the implementation of the Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms. At

the conference, President of the Cons-titutional Court Dainius Žalimas deli-vered the report on the influence of the ECtHR case-law on the jurisprudence of the Constitutional Court.

11 September, VilniusA website was launched for the 4th

Congress of the World Conference on Constitutional Justice (WCCJ) to be hos-ted by the Constitutional Court of the Republic of Lithuania. The Congress or-ganised by the WCCJ at least once eve-ry three years is a highest-level meeting bringing together constitutional courts and other constitutional justice insti-tutions. The 4th Congress of the WCCJ will be held on 11–14 September 2017 in Vilnius, and its topic will be “The Rule of Law and Constitutional Justice in the Modern World”.

10–11 September, Batumi (Georgia)President of the Constitutional

Court Dainius Žalimas attended an in-ternational conference “Constitutional Justice in Transitional Democracy: Su-ccesses and Challenges of Constitutio-nal Review in Georgia and Eastern Eu-rope”. The event was organised by the Constitutional Court of Georgia on the occasion of the 20th anniversary of its establishment.


1 July–30 September 2016

Liepos 1 d., Kišiniovas (Moldova)Konstitucinio Teismo pirmininkas

Dainius Žalimas, teisėjai Gediminas Me-sonis ir Algirdas Taminskas, kanclerė In-grida Danėlienė dalyvavo Baltijos ir Juo-dosios jūrų regionų valstybių konstituci-nės justicijos asociacijos I kongrese tema „Konstitucinių teismų vaidmuo saugant demokratines vertybes“.

Rugsėjo 1 d., VilniusKonstitucinio Teismo pirmininkas

Dainius Žalimas priėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) teisėjus Paulą Maho-ney, Iulią Antoanellą Motoc, Egidijų Kūrį, taip pat vieną iš Oslo universiteto Tyrimų centro „PluriCourts“ vadovų Geirą Ulfstei-ną. Svečių delegaciją lydėjo Lietuvos Respu-blikos Vyriausybės atstovė EŽTT Karolina Bubnytė. Susitikime taip pat dalyvavo Kons-titucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė, Danutė Jočienė ir Pranas Kuconis.

Rugsėjo 2 d., VilniusKonstitucinio Teismo teisėjai daly-

vavo tarptautinėje konferencijoje, skirtoje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių ap-saugos konvencijos įgyvendinimui. Joje Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas perskaitė pranešimą apie Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos įtaką Konstitucinio Teismo jurisprudencijai.

Rugsėjo 11 d., VilniusPradėjo veikti Konstitucinio Teismo

organizuojamo Pasaulio konstitucinės jus-ticijos konferencijos (PKJK) IV kongreso

svetainė. PKJK kongresas – tai kas trejus metus vykstantis aukščiausio lygio konsti-tucinių teismų ir kitų konstitucinės justicijos institucijų suvažiavimas. PKJK IV kongresas vyks 2017 m. rugsėjo 11–14 d. Vilniuje. Jo tema – „Teisės viršenybė ir konstitucinis tei-singumas šiuolaikiniame pasaulyje“.

Rugsėjo 10–11 d., Batumis (Gruzija)Konstitucinio Teismo pirmininkas

Dainius Žalimas dalyvavo tarptautinė-je konferencijoje „Konstitucinis teisin-gumas pereinamojo laikotarpio demo-kratinėse šalyse: iššūkiai konstitucinei priežiūrai ir jos pasiekimai Gruzijoje ir Rytų Europoje“. Konferenciją surengė Gruzijos Konstitucinis Teismas, minintis 20-ąsias įsteigimo metines.

Rugsėjo 23–24 d., VilniusKonstituciniame Teisme vyko Lenki-

jos Respublikos Konstitucinio Tribunolo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjų XX konferencija. Tokios teisėjų dvišalio bendradarbiavimo kon-ferencijos rengiamos kasmet Lietuvoje arba Lenkijoje. Šiemet buvo kalbama apie konstitucinį valdžių padalijimo principą abiejų konstitucinių teismų jurispruden-cijoje. Pranešimus pagrindine konferen-cijos tema perskaitė teisėjai Gediminas Mesonis ir Andrzejus Wróbelis. Su svar-biausiomis šių teismų bylomis, nagrinė-tomis po praėjusių metų konferencijos, supažindino Konstitucinio Tribunolo pir-mininkas Andrzejus Rzeplińskis ir Kons-titucinio Teismo teisėjas Vytas Milius.




President of the Constitutional Court Dainius Žalimas, Justices Gedi-minas Mesonis and Algirdas Taminskas, and Secretary General Ingrida Danėlienė participated in the first Congress of the Association of Constitutional Justice of the Countries of the Baltic and Black Sea Regions, devoted to the topic “The Role of Constitutional Courts in the Protec-tion of Democratic Values”.

168168

23–24 September, VilniusAt the Constitutional Court, the

20th conference of the justices of the Constitutional Tribunal of the Republic of Poland and the Constitutional Court of the Republic of Lithuania took place. Such conferences of bilateral cooperation of justices are held annually in Lithuania or Poland. This year, the constitutional principle of the separation of powers in

the jurisprudence of both constitutional courts was addressed. The reports on the main topic of the conference were delive-red by Justices Gediminas Mesonis and Andrzej Wróbel. The most important jurisprudence of both courts over the previous year was presented by President of the Constitutional Tribunal Andrzej Rzepliński and Justice of the Constitutio-nal Court Vytas Milius.

168168

23–24 September, VilniusAt the Constitutional Court, the

20th conference of the justices of the Constitutional Tribunal of the Republic of Poland and the Constitutional Court of the Republic of Lithuania took place. Such conferences of bilateral cooperation of justices are held annually in Lithuania or Poland. This year, the constitutional principle of the separation of powers in

the jurisprudence of both constitutional courts was addressed. The reports on the main topic of the conference were delive-red by Justices Gediminas Mesonis and Andrzej Wróbel. The most important jurisprudence of both courts over the previous year was presented by President of the Constitutional Tribunal Andrzej Rzepliński and Justice of the Constitutio-nal Court Vytas Milius.

NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRA KONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

1. Constitutional Court of Georgia. – Batumi, 2015. – 18 p.2. Constitutional Court of the Republic of Slovenia: selected decisions: 1991–

2015. – Ljubljana: The Constitutional Court of the Republic of Slovenia, 2016. – 1504 p. – ISBN 978-961-90589-5-4.

Foreword by the Presisdent of the Constitutional Court / Miroslav Mozetič // P. 5–7.The Constitution Following 25 Years of Constitutional Case Law / Jadranka Sovdat // P. 17–50.

3. El derecho a la privacidad en un nuevo entorno tecnológico: XIX Jornadas de la Asociacion de Letrados del Tribunal Constitucional. – Madrid: Tribunal Consti-tutional, Centro de estudios politicos y constitucionales, 2016. – 426 p. – (Cua-dernos y Debates; 248). – ISBN 978-84-259-1673-1.

4. International Journal of Constitutional Law. – New York: Oxford University Press, Inc., 2003–. – ISSN 1474-2640.

Vol. 14, No 1. – 2016. – 319 p.The role of human dignity in gay rights adjudication and legislation: A compa-rative perspective / Michèle Finck // P. 26–53.Symposium on Australian Constitutionalism: Introduction / Claudia Geirin-ger, Cheryl Saunders, Adrienne Stone // P. 54–59.The small brown bird: Values and aspirations in the Australian Constituton / Elisa Arcioni, Adrienne Stone // P. 60–79.An Australian (partial) bill of rights / Rosalind Dixon // P. 80–98.Parliamentary government in New Zealand: Lines of continuity and moments of change / Andrew Geddis // P. 99–118.The unwritten political constitution and its enemies / Janet McLean // P. 119–136.Writing things unwritten: Common law in New Zelands constitution / Paul Rishworth // P. 137–155.What s the story? The instability of the Australian bills of rights / Claudia Gei-ringer // P. 156–174.

5. Konstitucinė jurisprudencija: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biu-letenis. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2006–. – ISSN 1822-4520.

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

1. Constitutional Court of Georgia. – Batumi, 2015. – 18 p.2. Constitutional Court of the Republic of Slovenia: selected decisions: 1991–2015. –

Ljubljana: The Constitutional Court of the Republic of Slovenia, 2016. – 1504 p. – ISBN 978-961-90589-5-4. Foreword by the Presisdent of the Constitutional Court / Miroslav Mozetič //

P. 5–7. The Constitution Following 25 Years of Constitutional Case Law / Jadranka

Sovdat // P. 17–50.K3. El derecho a la privacidad en un nuevo entorno tecnológico: XIX Jornadas de

la Asociacion de Letrados del Tribunal Constitucional. – Madrid: Tribunal Constitutional, Centro de estudios politicos y constitucionales, 2016. – 426 p. – (Cuadernos y Debates; 248). – ISBN 978-84-259-1673-1.

4. International Journal of Constitutional Law. – New York: Oxford University Press, Inc., 2003–. – ISSN 1474-2640.

Vol. 14, No 1. – 2016. – 319 p. The role of human dignity in gay rights adjudication and legislation:

A comparative perspective / Michèle Finck // P. 26–53. Symposium on Australian Constitutionalism: Introduction / Claudia Geiringer,

Cheryl Saunders, Adrienne Stone // P. 54–59. The small brown bird: Values and aspirations in the Australian Constituton /

Elisa Arcioni, Adrienne Stone // P. 60–79. An Australian (partial) bill of rights / Rosalind Dixon // P. 80–98. Parliamentary government in New Zealand: Lines of continuity and moments

of change / Andrew Geddis // P. 99–118. The unwritten political constitution and its enemies / Janet McLean //

P. 119–136. Writing things unwritten: Common law in New Zeland’s constitution / Paul

Rishworth // P. 137–155. What’s the story? The instability of the Australian bills of rights / Claudia

Geiringer // P. 156–174.5. Konstitucinė jurisprudencija: Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

biuletenis. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2006–. – ISSN 1822-4520.

170170

Nr. 2 (42): 2016 balandis–birželis. – 2016. – 285 p.Apie bylų Melloni, Jeremy F. ir Gauweiler ir kt. įnašą į Europos Sąjungos Tei-singumo Teismo ir konstitucinių teismų bendradarbiavimo plėtotę / Egidijus Jarašiūnas // P. 218–275.

6. Les Nouveaux Cahiers du Conseil constitutionnel / Conseil constitutionnel. – Paris: Dalloz, 2010–. – ISSN 2112-2679.

No. 52. – 2016. – 245 p.Droits fondamentaux et innovation: quelle régulation à l’ère numérique? / Édouard Geffray // P. 7–16.Le Tribunal fédéral suisse / Gilbert Kolly // P. 47–53.

7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis: Administracinė jurispru-dencija, administracinių teismų praktika, administracinė doktrina / Redaktorių kolegija: pirmininkas Rimvydas Norkus. – Vilnius: Lietuvos vyriausiasis admini-stracinis teismas, 2007–. – ISSN 1822-8224.

Nr. 30: 2015 metų liepa – gruodis. – 2016. – 616 p.8. Państwo i prawo: Miesięcznik / Polska Akademia Nauk. – Warszawa, 1956–. –

ISSN 0031-0980.Nr. 6. – 2016. – 158 p.The complex relationship of the EU law and international law, with special regard to the European Convention on Human Rights / Ágoston Mohay // P. 25–43.Immunitet sędziowski wobec instytucji odpowiedzialności lustracyjnej – szkic konstytucyjnoprawny / Krzysztof Kozłowski // P. 44–59.Nr. 7. – 2016. – 158 p.Kontrola konstytucyjności uchwał Sejmu (uwagi na marginesie postanowienia TK w sprawie U 8/15) / Piotr Radziewicz // P. 45–65.

9. Parlamento studijos: mokslo darbai / redakcinė kolegija: pirmininkas Andrius Vaišnys [et al.]. – Vilnius, 2004–. – ISSN 1648-9896.

T. 20. – 2016. – 240 p.Ar galima pradėti apkaltą Seimo nariui už nusikaltimą, padarytą iki tampant Seimo nariu / Vytautas Sinkevičius // P. 21–40.Svarbiausi parlamento nario teisinio statuso elementai Lietuvos Respublikoje ir kitose pasaulio valstybėse / Juta Večerskytė-Alshaiban // P. 41–63.

10. Przegląd Sejmowy: Kwartalnik / Kancelaria Sejmu. – Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 1993–. – ISSN 1230-5502.

No 3. – 2016.Skarga na przewlekłość postępowania sądowego z perspektywy standardów konstytucyjnego prawa do sądu / Robert Stefanicki // P. 45–62.

11. Raporturile Curţii Constituţionale cu celelalte autorităţi publice, conferinţa internaţională, Chișinău = Relations of the Constitutional Court with other pu-blic authorities, international conference, Chișinău: Aniversarea a 20 de ani de

Nr. 2 (42): 2016 balandis–birželis. – 2016. – 285 p. Apie bylų Melloni, Jeremy F. ir Gauweiler ir kt. įnašą į Europos Sąjungos

Teisingumo Teismo ir konstitucinių teismų bendradarbiavimo plėtotę / Egidijus Jarašiūnas // P. 218–275.

6. Les Nouveaux Cahiers du Conseil constitutionnel / Conseil constitutionnel. – Paris: Dalloz, 2010–. – ISSN 2112-2679. No. 52. – 2016. – 245 p. Droits fondamentaux et innovation: quelle régulation à l’ère numérique? /

Édouard Geffray // P. 7–16. Le Tribunal fédéral suisse / Gilbert Kolly // P. 47–53.

7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis: Administracinė jurisprudencija, administracinių teismų praktika, administracinė doktrina / Redaktorių kolegija: pirmininkas Rimvydas Norkus. – Vilnius: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2007–. – ISSN 1822-8224. Nr. 30: 2015 metų liepa – gruodis. – 2016. – 616 p.

8. Państwo i prawo: Miesięcznik / Polska Akademia Nauk. – Warszawa, 1956–. – ISSN 0031-0980. Nr. 6. – 2016. – 158 p. The complex relationship of the EU law and international law, with special

regard to the European Convention on Human Rights / Ágoston Mohay // P. 25–43.

Immunitet sędziowski wobec instytucji odpowiedzialności lustracyjnej – szkic konstytucyjnoprawny / Krzysztof Kozłowski // P. 44–59.

Nr. 7. – 2016. – 158 p. Kontrola konstytucyjności uchwał Sejmu (uwagi na marginesie postanowienia

TK w sprawie U 8/15) / Piotr Radziewicz // P. 45–65.9. Parlamento studijos: mokslo darbai / redakcinė kolegija: pirmininkas Andrius

Vaišnys [et al.]. – Vilnius, 2004–. – ISSN 1648-9896. T. 20. – 2016. – 240 p. Ar galima pradėti apkaltą Seimo nariui už nusikaltimą, padarytą iki tampant

Seimo nariu / Vytautas Sinkevičius // P. 21–40. Svarbiausi parlamento nario teisinio statuso elementai Lietuvos Respublikoje ir kitose

pasaulio valstybėse / Juta Večerskytė-Alshaiban // P. 41–63.10. Przegląd Sejmowy: Kwartalnik / Kancelaria Sejmu. – Warszawa: Wydawnictwo

Sejmowe, 1993–. – ISSN 1230-5502. No 3. – 2016. Skarga na przewlekłość postępowania sądowego z perspektywy standardów

konstytucyjnego prawa do sądu / Robert Stefanicki // P. 45–62.11. Raporturile Curţii Constituţionale cu celelalte autorităţi publice, conferinţa

internaţională, Chișinău = Relations of the Constitutional Court with other

170170

Nr. 2 (42): 2016 balandis–birželis. – 2016. – 285 p.Apie bylų Melloni, Jeremy F. ir Gauweiler ir kt. įnašą į Europos Sąjungos Tei-singumo Teismo ir konstitucinių teismų bendradarbiavimo plėtotę / Egidijus Jarašiūnas // P. 218–275.

6. Les Nouveaux Cahiers du Conseil constitutionnel / Conseil constitutionnel. – Paris: Dalloz, 2010–. – ISSN 2112-2679.

No. 52. – 2016. – 245 p.Droits fondamentaux et innovation: quelle régulation à l’ère numérique? / Édouard Geffray // P. 7–16.Le Tribunal fédéral suisse / Gilbert Kolly // P. 47–53.

7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis: Administracinė jurispru-dencija, administracinių teismų praktika, administracinė doktrina / Redaktorių kolegija: pirmininkas Rimvydas Norkus. – Vilnius: Lietuvos vyriausiasis admini-stracinis teismas, 2007–. – ISSN 1822-8224.

Nr. 30: 2015 metų liepa – gruodis. – 2016. – 616 p.8. Państwo i prawo: Miesięcznik / Polska Akademia Nauk. – Warszawa, 1956–. –

ISSN 0031-0980.Nr. 6. – 2016. – 158 p.The complex relationship of the EU law and international law, with special regard to the European Convention on Human Rights / Ágoston Mohay // P. 25–43.Immunitet sędziowski wobec instytucji odpowiedzialności lustracyjnej – szkic konstytucyjnoprawny / Krzysztof Kozłowski // P. 44–59.Nr. 7. – 2016. – 158 p.Kontrola konstytucyjności uchwał Sejmu (uwagi na marginesie postanowienia TK w sprawie U 8/15) / Piotr Radziewicz // P. 45–65.

9. Parlamento studijos: mokslo darbai / redakcinė kolegija: pirmininkas Andrius Vaišnys [et al.]. – Vilnius, 2004–. – ISSN 1648-9896.

T. 20. – 2016. – 240 p.Ar galima pradėti apkaltą Seimo nariui už nusikaltimą, padarytą iki tampant Seimo nariu / Vytautas Sinkevičius // P. 21–40.Svarbiausi parlamento nario teisinio statuso elementai Lietuvos Respublikoje ir kitose pasaulio valstybėse / Juta Večerskytė-Alshaiban // P. 41–63.

10. Przegląd Sejmowy: Kwartalnik / Kancelaria Sejmu. – Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 1993–. – ISSN 1230-5502.

No 3. – 2016.Skarga na przewlekłość postępowania sądowego z perspektywy standardów konstytucyjnego prawa do sądu / Robert Stefanicki // P. 45–62.

11. Raporturile Curţii Constituţionale cu celelalte autorităţi publice, conferinţa internaţională, Chișinău = Relations of the Constitutional Court with other pu-blic authorities, international conference, Chișinău: Aniversarea a 20 de ani de

◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ 171

activitate a Curţii Constituţionale a Republicii Moldova. – Chișinău: Arc, 2016. – 308 p. – ISBN 978-9975-137-05-8.

Constitutional review design and functions implications to the separation of powers / Evgeni Tanchev // P. 31–66.Judicial control of public power – General aspects / Rainer Arnold // P. 102–111.Авторитет как проявление трансцедентности в деятельности органа конституционного контроля / Igor Slidenko // P. 122–129.Development of ideas and constitutional institutions in Romania / Augustin Zegrean // P. 146–153.Relations of the Constitutional Court with other public authorities: Latvian experience / Aldis Laviņš // P. 157–161.Relations of the Constitutional Court with the Parliament and the Govern-ment. The role of the Constitutional Court in settling the ‘conflicts’ among the authorities / Alexandru Tănase // P. 173–178.Acts of the Constitutional Court as a living Constitution / Dainius Žalimas // P. 179–193.Meaning and importance of the judiacial activism today / Boguslaw Banaszak // P. 206–218.Юридическая сила постановлений Конституционного Суда Республики Армения и некоторые проблемы практики их исполнения / Hrant Naza-ryan // P. 232–239.The impact of Constitutional Court‘s case law on the normative content of the of the Constitution / Ion Guceac // P. 262–276.Garantien der Unabhângigkeit des Verfassungsgerichtshofes in Verbindung mit den anderen offentlichen aus ôsterreichischer Sicht / Herbert Schambeck // P. 277–290.

12. Recueil des decisions du Conseil constitutionnel. – [Paris]: Dalloz, 1991–.2015. – 2016. – 998 p. – ISBN 978-2-247-16475-2.

13. Report on the Exercise of Constitutional Jurisdiction in 2015. – Chişinau: Editu-ra Arc, 2016. – 190 p. – ISBN 978-9975-137-01-0.

14. Social Rights: selected decisions, 2002 – 2015 / The Constitutional Court of the Republic of Lithuania. – Vilnius: The Constitutional Court of the Republic of Lithuania, 2016. – 656 p. – ISBN 978-9955-688-26-6.

15. Studia i materiały / Trybunał Konstytucyjny. – Warszawa: Biuro Trybunału Konstytucyjnego, 1996–. – t. – ISSN 1426-1030.

XIX konferencja sędziów Trybunału Konstytucyjnego Rzeczypospolitej Pols-kiej i Sądu Konstytucyjnego Republiky Litewskiej: Warszawa, 27–30 maja 2015 r. – Warszawa: Biuro Trybunału Konstytucyjnego, 2016. – 221 p. – (Stu-dia i materiały; t. LVIII). – ISBN 978-83-87515-86-7.Prawo wyborcze w orzecznictwie polskiego Trybunału Konstytucyjnego / Wojciech Hermeliński // P. 7–22.

public authorities, international conference, Chișinău: Aniversarea a 20 de ani de activitate a Curţii Constituţionale a Republicii Moldova. – Chișinău: Arc, 2016. – 308 p. – ISBN 978-9975-137-05-8. Constitutional review design and functions implications to the separation of

powers / Evgeni Tanchev // P. 31–66. Judicial control of public power – General aspects / Rainer Arnold //

P. 102–111. Авторитет как проявление трансцедентности в деятельности органа

конституционного контроля / Igor Slidenko // P. 122–129. Development of ideas and constitutional institutions in Romania / Augustin

Zegrean // P. 146–153. Relations of the Constitutional Court with other public authorities: Latvian

experience / Aldis Laviņš // P. 157–161. Relations of the Constitutional Court with the Parliament and the Government.

The role of the Constitutional Court in settling the ‘conflicts’ among the authorities / Alexandru Tănase // P. 173–178.

Acts of the Constitutional Court as a living Constitution / Dainius Žalimas // P. 179–193.

Meaning and importance of the judiacial activism today / Boguslaw Banaszak // P. 206–218.

Юридическая сила постановлений Конституционного Суда Республики Армения и некоторые проблемы практики их исполнения / Hrant Nazaryan // P. 232–239.

The impact of Constitutional Court‘s case law on the normative content of the of the Constitution / Ion Guceac // P. 262–276.

Garantien der Unabhângigkeit des Verfassungsgerichtshofes in Verbindung mit den anderen offentlichen aus ôsterreichischer Sicht / Herbert Schambeck // P. 277–290.

12. Recueil des decisions du Conseil constitutionnel. – [Paris]: Dalloz, 1991–. 2015. – 2016. – 998 p. – ISBN 978-2-247-16475-2.13. Report on the Exercise of Constitutional Jurisdiction in 2015. – Chişinau: Editura

Arc, 2016. – 190 p. – ISBN 978-9975-137-01-0.14. Social Rights: selected decisions, 2002 – 2015 / The Constitutional Court of the

Republic of Lithuania. – Vilnius: The Constitutional Court of the Republic of Lithuania, 2016. – 656 p. – ISBN 978-9955-688-26-6.

15. Studia i materiały / Trybunał Konstytucyjny. – Warszawa: Biuro Trybunału Konstytucyjnego, 1996–. – T. LVIII. – ISSN 1426-1030. XIX konferencja sędziów Trybunału Konstytucyjnego Rzeczypospolitej

Polskiej i Sądu Konstytucyjnego Republiky Litewskiej: Warszawa, 27–30 maja 2015 r. – Warszawa: Biuro Trybunału Konstytucyjnego, 2016. – 221 p. – ISBN 978-83-87515-86-7.

172172

Prawo wyborcze w orzecznictwie litewskiego Sądu Konstytucyjnego / Pranas Kuconis // P. 23–52.Przegląd orzecznictwas Sądu Konstytucyjnego Republiki Litewskiej od 1 czerwca 2014 r. do 16 kwietnia 2015 r. / Dainius Žalimas // P. 55–90.Przegląd orzecznictwa Trybunału Konstytucyjnego w 2014 r. / Piotr Tuleja, Jolanta Sokólska-Warchoł // P. 91–114.Rinkimų teisė Konstitucinio Tribunolo jurisprudencijoje / Wojciech Herme-liński // P. 117–130.Rinkimų teisė Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje / Pranas Kuconis // P. 131–160.Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. birželio 1 d. – 2015 m. ba-landžio 16 d. nagrinėtų bylų apžvalga / Dainius Žalimas // P. 163–198.

16. Teisės problemos: mokslinis-praktinis žurnalas / Teisės institutas. – Vilnius: Tei-sės institutas, 1993–. – ISSN 1392-1592.

Nr. 1 (91). – 2016. – 118 p.Baudžiamoji atsakomybė už asmens privataus gyvenimo neliečiamumo pažei-dimus Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos teismų praktikos konteks-te / Liudvika Meškauskaitė, Mindaugas Lankauskas // P. 52–80.

17. Teismų praktika: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis / Vyr. redaktorius Vytautas Andriulis. – Vilnius: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 1995. – ISSN 1392-1460.

Nr. 44. – 2016. – 726 p.18. The Constitutional Court of the Republic of Lithuania. Annual Report. – Vilnius,

2015–. – ISSN 2424-404X.2015. – 2016. – 164 p.

19. The Constitutional Court of the Republic of Slovenia. Part I. About the Constitu-tional Court. – Ljubljana: The Constitutional Court of the Republic of Slovenija, 2016. – 32 p.

20. The Constitutional Court of the Republic of Slovenia. Part II. An Overview of the Work for 2015. – Ljubljana: The Constitutional Court of the Republic of Slo-venija, 2016. – 70 p.

21. Zbierka nalezov a uzneseni Ustavneho sudu Slovenskej republiki / Ustavni sud Slovenskej republiky. – Košice, 1997–.

2015. – 2016. – 1316 p. – ISBN 978-80-969989-9-9.

Prawo wyborcze w orzecznictwie polskiego Trybunału Konstytucyjnego / Wojciech Hermeliński // P. 7–22.

Prawo wyborcze w orzecznictwie litewskiego Sądu Konstytucyjnego / Pranas Kuconis // P. 23–52.

Przegląd orzecznictwas Sądu Konstytucyjnego Republiki Litewskiej od 1 czerwca 2014 r. do 16 kwietnia 2015 r. / Dainius Žalimas // P. 55–90.

Przegląd orzecznictwa Trybunału Konstytucyjnego w 2014 r. / Piotr Tuleja, Jolanta Sokólska-Warchoł // P. 91–114.

Rinkimų teisė Konstitucinio Tribunolo jurisprudencijoje / Wojciech Hermeliński // P. 117–130.

Rinkimų teisė Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje / Pranas Kuconis // P. 131–160.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. birželio 1 d. – 2015 m. balandžio 16 d. nagrinėtų bylų apžvalga / Dainius Žalimas // P. 163–198.

16. Teisės problemos: mokslinis-praktinis žurnalas / Teisės institutas. – Vilnius: Teisės institutas, 1993–. – ISSN 1392-1592. Nr. 1 (91). – 2016. – 118 p. Baudžiamoji atsakomybė už asmens privataus gyvenimo neliečiamumo

pažeidimus Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos teismų praktikos kontekste / Liudvika Meškauskaitė, Mindaugas Lankauskas // P. 52–80.

17. Teismų praktika: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis / Vyr. redaktorius Vytautas Andriulis. – Vilnius: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 1995. – ISSN 1392-1460. Nr. 44. – 2016. – 726 p.

18. The Constitutional Court of the Republic of Lithuania. Annual Report. – Vilnius, 2015–. – ISSN 2424-404X. 2015. – 2016. – 164 p.

19. The Constitutional Court of the Republic of Slovenia. Part I. About the Constitutional Court. – Ljubljana: The Constitutional Court of the Republic of Slovenija, 2016. – 32 p.

20. The Constitutional Court of the Republic of Slovenia. Part II. An Overview of the Work for 2015. – Ljubljana: The Constitutional Court of the Republic of Slovenija, 2016. – 70 p.

21. Zbierka nalezov a uzneseni Ustavneho sudu Slovenskej republiki / Ustavni sud Slovenskej republiky. – Košice, 1997–. 2015. – 2016. – 1316 p. – ISBN 978-80-969989-9-9.

172172

Prawo wyborcze w orzecznictwie litewskiego Sądu Konstytucyjnego / Pranas Kuconis // P. 23–52.Przegląd orzecznictwas Sądu Konstytucyjnego Republiki Litewskiej od 1 czerwca 2014 r. do 16 kwietnia 2015 r. / Dainius Žalimas // P. 55–90.Przegląd orzecznictwa Trybunału Konstytucyjnego w 2014 r. / Piotr Tuleja, Jolanta Sokólska-Warchoł // P. 91–114.Rinkimų teisė Konstitucinio Tribunolo jurisprudencijoje / Wojciech Herme-liński // P. 117–130.Rinkimų teisė Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje / Pranas Kuconis // P. 131–160.Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. birželio 1 d. – 2015 m. ba-landžio 16 d. nagrinėtų bylų apžvalga / Dainius Žalimas // P. 163–198.

16. Teisės problemos: mokslinis-praktinis žurnalas / Teisės institutas. – Vilnius: Tei-sės institutas, 1993–. – ISSN 1392-1592.

Nr. 1 (91). – 2016. – 118 p.Baudžiamoji atsakomybė už asmens privataus gyvenimo neliečiamumo pažei-dimus Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos teismų praktikos konteks-te / Liudvika Meškauskaitė, Mindaugas Lankauskas // P. 52–80.

17. Teismų praktika: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis / Vyr. redaktorius Vytautas Andriulis. – Vilnius: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 1995. – ISSN 1392-1460.

Nr. 44. – 2016. – 726 p.18. The Constitutional Court of the Republic of Lithuania. Annual Report. – Vilnius,

2015–. – ISSN 2424-404X.2015. – 2016. – 164 p.

19. The Constitutional Court of the Republic of Slovenia. Part I. About the Constitu-tional Court. – Ljubljana: The Constitutional Court of the Republic of Slovenija, 2016. – 32 p.

20. The Constitutional Court of the Republic of Slovenia. Part II. An Overview of the Work for 2015. – Ljubljana: The Constitutional Court of the Republic of Slo-venija, 2016. – 70 p.

21. Zbierka nalezov a uzneseni Ustavneho sudu Slovenskej republiki / Ustavni sud Slovenskej republiky. – Košice, 1997–.

2015. – 2016. – 1316 p. – ISBN 978-80-969989-9-9.

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJALietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis

Nr. 3 (43)LIEPA–RUGSĖJIS

CONSTITUTIONAL JURISPRUDENCEBulletin of the Constitutional Court of the Republic of Lithuania

NO. 3 (43)JULY-SEPTEMBER 2016

Lietuvių kalbos redaktorės Dangirutė Giedraitytė ir Rima Mekaitė Anglų kalbos vertėjai ir redaktoriai Giedrė Baranavičiūtė-Antanavičienė,

Renata Kupčiūnienė ir Rolandas NaujokaitisViršelio dizainerė Olga Padvaiskienė

Nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2016 11 xx. xx sp. l.Tiražas 60 egz. Užsakymas 27732

Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis TeismasGedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius

El. paštas [email protected]

Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41A, LT-08217 VilniusEl. paštas [email protected]

www.baltoprint.com

2016 11 25. 7 sp. l.Tiražas 60 egz. Užsakymo Nr. 29719