VILNIAUS UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

KONSTITUCINĖS IR ADMINISTRACINĖS TEISĖS KATEDRA

Dieninės studijų formos

II kurso 5 akademinės

grupės studentės

Gintarės Jonaitytės

KURSINIS DARBAS

MATERIALINĖS IR MORALINĖS ŽALOS ATLYGINIMO KONSTITUCINIAI ASPEKTAI

(KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMŲ KONTEKSTE)

Vadovas: Prof. (HP) dr. Egidijus Šileikis

Vilnius, 2008

Turinys

ĮVADAS............................................................................................................................................3

1.BENDRIEJI KLAUSIMAI..............................................................................................................4

1.1.Kilmė.................................................................................................................................4

1.2. Teisinės atsakomybės samprata.......................................................................................5

1.3. Materialinės ir moralinės žalos samprata.........................................................................6

1.4. Neturtinės žalos atlyginimo problematika........................................................................9

2. MATERIALINĖS IR MORALINĖS ŽALOS ATLYGINIMO KONSTITUCINĖ SAMPRATA..................15

3. NETURTINĖS ŽALOS ATLYGINIMO PROBLEMATIKA LIETUVOS TEISMŲ PRAKTIKOJE.............23

3.1. Neturtinės žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo bylose..............................................23

3.2 Neturtinės žalos atlyginimas už autorių ir atlikėjų teisių pažeidimus..............................27

3.3 Neturtinės žalos atlyginimas asmens garbės ir orumo pažeidimo atveju........................29

IŠVADOS........................................................................................................................................32

LITERATŪROS SĄRAŠAS.................................................................................................................33

2

ĮVADAS

Žalos atlyginimo institutas yra vienas svarbesnių institutų teisinėje sistemoje, nes

reguliuodamas materialinės ir moralinės žalos atlyginimą, jis „tarnauja“ tiek Civilinio

Kodekso, tiek ir įvairių įstatymų straipsniams. Kadangi civilinė teisė siekia ne nubausti

teisės pažeidėją, o išreikalauti iš jo patirtų nuostolių atlyginimo, tai be šio instituto būtų

neįmanomas teisingumo vykdymas civilinėje teisėje. Dėl didelės savo reikšmės ir

reguliuojamų santykių gausos, materialinės ir moralinės žalos atlyginimas kelia didelių

problemų. Ypač tai pabrėžtina apie moralinės žalos atlyginimą, nes tokios vertybės,

kurios neturi materialios ir piniginės išraiškos yra labai sunkiai įvertinamos tiek ir paties

nukentėjusiojo, tiek ir teismo, kuris turi priteisti už tokių vertybių pažeidimą tam tikrą

pinigų sumą, atsižvelgdamas į abiejų šalių interesus.

Taigi šio darbo tikslas yra aptarti materialinės ir moralinės žalos atlyginimo

konstitucinius aspektus. Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos tik tokios žalos atlyginimo

galimybės, todėl čia neišsiversime be civilinės teisės. Ypač daug dėmesio darbe bus skirta

moralinės (neturtinės) žalos atlyginimui, nes tai teismams kelia gana daug problemų tiek

Lietuvoje, kur tokios žalos atlyginimo galimybė yra gana nauja, tiek ir tose šalyse, kur

tokia galimybė yra jau daug metų. Todėl darbe neišsiversime nepalyginę, kaip vienas ar

kitas klausimas yra sprendžiamas kitose šalyse.

Darbe bus nagrinėjama teorinė doktrina, Konstitucinio Teimo nutarimai bei teismų

sprendimai ir kai kuriais atvejais bus pateikta kritiška darbo autorės nuomonė dėlvienokių

ar kitokių teismų sprendimų.

3

1.BENDRIEJI KLAUSIMAI

Pradėkime nagrinėti temą, trumpai aptarę žalos atlyginimo instituto kilmę, teisinės

atsakomybės sampratą, moralinės ir materialinės žalos sąvokas bei požiūrio į šių žalų

atlyginimo kitimą.

1.1.Kilmė

Jau pirmieji teisės šaltiniai numatė galimybę kompensuoti neturtinę žalą.

“Pavyzdžiui, Dvylikos lentelių įstatymai numatė mirties bausmę už šmeižikiškų ir

įžeidžiančių dainų kūrimą ir atlikimą, o už kūno sužalojimą šalia taliono principo turėjo

būti taikomos ir piniginės baudos. Šiuo atveju piniginė bauda atliko dvejopą funkciją – ir

nubausdavo žalą padariusį asmenį, ir kompensuodavo padarytą žalą.“ 1. Romėnų teisės

klestėjimo laikotarpiu, įstatymuose (plačiąja prasme) buvo nustatyta, kad skolininkas,

neįvykdęs prievolės, netinkamai ją įvykdęs ar praleidęs prievolės įvykdymo terminą,

atsako numatyta tvarka. Pradžioje buvo numatyta asmeninė atsakomybė, t.y. skolininkas

atsakė savo asmeniu, o vėliau atsakomybė švelnėjo ir pereita prie atsakomybės turtu.

Klasikinėje romėnų teisėje ši atsakomybė reiškė skolininko pareigą atlyginti žalą. Jau ir

čia buvo išskiriamos dvi jos (atsakomybės) rūšys: sutartinė ir deliktinė.

„Romos teisininkai į žalos sąvoką įtraukė du elementus: a) pozityvius nuostolius

(damnum emergens), t.y. kreditoriaus turėtas išlaidas, jo turto netekimą arba sužalojimą;

b) negautą naudą (lucrum cessans), t.y. kreditoriaus negautas pajamas, kurias jis būtų

gavęs skolininkui įvykdžius prievolę“ 2. Žalos dydis buvo nustatomas remiantis

kreditoriaus interesu (lot. interesse – būti tarp), t.y. priteisiama įsivaizduojama

kreditoriaus padėtis, kurią jis būtų turėjęs, jei skolininkas būtų įvykdęs prievolę. Be to, ir

romėnų teisėje buvo nustatyta, kad atsakė tik kaltas asmuo.

Ilgainiui baudžiamoji ir civilinė teisės buvo atribotos, nes buvo pripažinta, kad

bausmė yra baudžiamosios teisės sankcija, o kompensacija – civilinės teisės. Todėl

atsirado ir būtinybė atriboti turtinę ir neturtinę žalą. Be to, reikėjo nustatyti taisykles,

principus, kuriais remiantis būtų atlyginama neturtinė žala.

Taigi nuo šių laikų pradėta spręsti dilema, kaip įgyvendinti visiško žalos atlyginimo

principą, t.y. kaip apskaičiuoti nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį, kad jam

būtų atlyginta nei per daug, nei per mažai. Be to, iškilo klausimas, ar apskritai įmanoma

pinigais kompensuoti žalą, padarytą vertybėms, kurių neįmanoma įvertinti pinigais?

1 Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Neturtinės žalos kompensavimas // Justitia.1998, Nr. 2. P 52Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė // Vilnius: Justitia, 1999. P 231

2

4

Naujas požiūris į neturtinės žalos atlyginimą atsirado su pirmaisiais civiliniais

kodeksais. Austrijos civilinis kodeksas (1811 m.) numatė teisę reikalauti adekvačios

piniginės kompensacijos už sužaloto asmens patirtas kančias, atsižvelgiant į visas

reikšmingas aplinkybes. „1896 m. Vokietijos civilinis kodeksas nustatė, jog neturtinė žala

gali būti atitinkamai atlyginta pinigais, tačiau tik įstatymo nustatytais atvejais, o būtent –

neturtinė žala atsiradusi dėl kūno sužalojimo ar neteisėto įkalinimo, sužadėtuvių

nutraukimo su nepriekaištinga nuotaka“ 3. Nepaisant to, kad dauguma teisės teoretikų

pritarė neturtinės žalos atlyginimui, atsirado ir tokių, kurie kritikavo tokį teisinį

reguliavimą. Vienas iš tokių – žymus rusų civilistas G. Šeršenevič, kuris sakė, kad

negalima atlyginti to, kas pinigais neįvertinama. Vėliau toks požiūris į neturtinę žalą buvo

perkeltas ir į tarybinę teisę. Čia buvo remiamasi dviem pagrindiniais teiginiais:

„1.neturtinės žalos atlyginimas, būdamas buržuazinės teisės institutas nei klasiniu, nei

moraliniu požiūriu tarybinei teisei nėra priimtinas, nes dvasinių ar fizinių išgyvenimų

įvertinimas pinigais prieštarautų socialistinei moralei 2.tokia žala negali būti tiksliai

įvertinta piniginiu ekvivalentu“ 4. Beje, dar ir šiandien, kai kuriose valstybėse (Maltoje,

Norvegijoje, Turkijoje) neturtinė žala sutapatinama su bauda ir nukentėjusiajam

išmokama įstatyme nustatyto dydžio suma. Tačiau tai neatitinka civilinės teisės esmės,

kurios paskirtis yra ne nubausti, o atlyginti patirtą žalą (kompensuoti nuostolius).

1.2. Teisinės atsakomybės samprata

Negalime pradėti kalbėti apie žalos atlyginimą, neaptarę teisinės atsakomybės, iš

kurios ir kyla pareiga atlyginti žalą,

Kiekvienas žmogus naudodamasis savo teisėmis, kelia grėsmę kito žmogaus

teisėms, todėl jis turi būti įpareigotas atlyginti padarytą žalą, o tai yra ne kas kita, kaip

teisinė atsakomybė. Profesorius Stasys Vancevičius savo knygoje „Valstybės ir teisės

teorija“ kalbėdamas apie teisinę atsakomybę pabrėžia, kad tai yra „asmens pareiga iškęsti

atitinkamą teisinio pobūdžio, numatyto įstatyme už padarytą teisės pažeidimą, praradimą“ 5. Priklausomai nuo teisės šakos, praradimai ir kentėjimai gali būti įvairūs: laisvės

suvaržymas, turtiniai praradimai, pareigų netekimas etc.

Kitas teisės teoretikas Alfonsas Vaišvila išskiria pozityviąją (asmuo suvokia, kad

pažeidęs kito asmens teises turi pareigą atlyginti žalą) ir deliktinę (valstybė taiko savo

poveikio priemones teisės pažeidėjui) atsakomybę bei nurodo, kad šios dvi atsakomybės

33Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Neturtinės žalos kompensavimas // Justitia 1998, Nr. 2. P 5 ir 2344Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Neturtinės žalos kompensavimas // Justitia 1998, Nr. 2. P 25P 2255

5

rūšys yra neatskiriamai susijusios, t. y. „ deliktinė atsakomybė pradeda veikti ten, kur

sustojo, kur nepajėgė garantuoti teisių ir pareigų pusiausvyros pozityvioji teisinė

atsakomybė, kur konkretus asmuo ar organizacija naudojasi subjektinėmis teisėmis

nevykdydami atitinkamų pareigų (nustojo būti atsakingi). Ji siekia užtikrinti

asmens teises legalizuojančių pareigų vykdymą tais atvejais, kai tokių pareigų

vykdymo nepajėgė užtikrinti abipusė nauda“ 6.

Įdomią nuomonę apie pareigą atlyginti žalą pateikia vienas žymiausių teisės

mokslininkų Hansas Kelsenas. Anot jo, atsakomybė nėra pareiga; „ji yra individo, prieš

kurį nukreiptas prievartos aktas, santykis su jo arba kieno nors kito padarytu deliktu. <...>

Individas, pagal pozityviąją teisę atlygindamas žalą, gali išvengti sankcijos. Vadinasi,

individas yra įpareigojamas ne tik nedaryti žalos kitam, - jis taip pat yra įpareigojamas,

tokią žalą padaręs, ją atlyginti. Civilinio išieškojimo sankcija konstituoja dvi pareigas:

pareigą nedaryti žalos (tai pagrindinė pareiga) ir pareigą atlyginti neteisėtai padarytą žalą

(tai pakaitinė pareiga, atsirandanti vietoje pažeistos pagrindinės pareigos). Pareiga

atlyginti žalą yra ne sankcija, o pakaitinė pareiga. Civilinio išieškojimo sankcija yra tik

tada, kai ši pareiga nevykdoma“ 7.

Taigi du pastarieji teoretikai išskiria dvi pareigas: pareigą nedaryti žalos, o jei jos

nepavyko išvengti – pareigą žalą atlyginti.

1.3. Materialinės ir moralinės žalos samprata

Ilgus metus mūsų teisė nepripažino moralinės žalos atlyginimo. Tai, manytina, buvo

didelė teisės spraga, nes dažnai, padarius teisės pažeidimą, yra pakenkiama ne tik

materialiam objektui, bet ir žmogaus psichikai, jausmams. Todėl tokios galimybės

įtvirtinimas dabartiniame Civiliniame Kodekse yra labai sveikintinas ir pažangus dalykas,

atitinkantis teisingumo ir kitų teisės principų reikalavimus. Tačiau kartu tai sukėlė ir

nemažai problemų teismams, taikantiems šias normas, nes sunku objektyviai įvertinti

asmens išgyvenimus, kurie vieniems asmenims toje pačioje situacijoje pasireiškia

stipriau, o kitiems – silpniau. Be to, labai daug diskusijų kėlė įstatymo leidėjo įtvirtintas

maksimalus neturtinės žalos atlyginimo dydis ( šį klausimą plačiau aptarsime

tolimesniame skyriuje). Taip pat ir patys teismai labai nevienodai formuoja neturtinės

žalos atlyginimo praktiką ir tai geriausiai pailiustruoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

(toliau – LAT) priimti du sprendimai panašiose bylose, kuriuos skiria tik savaitė (tai

plačiau aptarsime vėliau).

6 Vaišvila A. Teisės teorija // Vilnius: Justitia 2004. P 4467 Kelsen H. Grynoji teisės teorija // Vilnius: Eugrimas 2002. P 127 - 128

6

Skirtingų valstybių įstatymuose galioja dvi sąvokos šiai žalos rūšiai apibrėžti:

„moralinės žalos“ sąvoka vartojama Rusijos, Kanados, Kvebeko provincijos įstatymuose,

o „neturtinės žalos“ –Lietuvoje, Austrijoje, JAV Kalifornijos valstijoje. Kaip teigia

profesorius Valentinas Mikelėnas sąvoka „moralinė žala“ nėra teisinga ir pateikia

daugybę gana įtikinamų įrodymų, kuriuos ir pabandykime aptarti.

Visų pirma, žala yra padaroma, kai yra pakenkiama įstatymo saugomoms ir

ginamoms vertybėms – tiek turtinėms, tiek asmeninėms neturtinėms (CK 1strp. 1d.).“ Tai

reikštų, kad žala gali būti padaryta tiek teisės saugomam objektui, turinčiam ekonominę

vertę, išreikštą pinigais, tiek ir teisės saugomam objektui, kuris neturi ekvivalentiškos

išraiškos, rodančios ekonominę jo vertę. Taigi logiška, kad žala priklausomai nuo

objekto, kuriam ji padaryta, prigimties būtų skirstoma į turtinę ir neturtinę“ 8. Taigi

teisinga sakyti, jog, kai žala padaroma materialiam objektui, ji yra materialinė, o kai

pakenkiama objektui, kuris neturi materialios ir ekonominės išraiškos – neturtinė. Tiesa,

kartais dar išskiriama ir asmeninės žala, kuri apima žalą, padarytą asmens gyvybei,

sveikatai, jo dvasinei būsenai. Ši žalos rūšis turi tiek materialinės (padaryta žmogaus

kūnui ar jo daliai), tiek neturtinės (pakenkiama žmogaus dvasinei būsenai) žalos bruožų.

Antra, „moralė“ yra filosofinė kategorija. Ji padeda atskirti tai, kas yra gera ar

bloga, teisinga ar neteisinga, todėl jai žala negali būti padaroma. Žala gali būti padaryta

tik moralės saugomoms vertybėms, bet ne pačiai moralei.

Trečia, šiuolaikinė teisė saugo ir gina tiek fizinių, tiek juridinių asmenų teises,

todėl, jei įstatymuose ar kituose teisės aktuose būtų vartojama „moralinės žalos“ sąvoka,

vargu, ar pasiremdami teisės aiškinimo metodais, galėtume teigti, kad juridiniam

asmeniui gali būti atlyginama moralinė žala, nes jis jos paprasčiausiai neturi.

„Moralės“sąvoka gali būti vartojama tik kalbant apie žmogų ir jo dorovines nuostatas, o

kalbėdami apie juridinį asmenį turėtume vartoti žodį „reputacija“.

Neturtinės žalos samprata įstatymuose dažniausiai nėra pateikiama, tai daugiau

teisės doktrinos ir teismų praktikos rezultatas. Tačiau mūsų Civilinis Kodeksas pateikia

neturtinės žalos apibrėžimą: „neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai

išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas,

reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti

pinigais“ 9. Taigi neturtine žala yra pakenkiama teisės ginamoms ir saugomoms

vertybėms, kurios neturi materialios išraiškos ir ekonominės vertės, tačiau civilinė teisė

jas gina turtiniais būdais. Kaip moralinė žala yra pateikiama teismų praktikoje, galime

8 Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Neturtinės žalos kompensavimas // Justitia 1998, Nr. 2. P 39 LR Civilinis kodeksas 6.250 strp. 1d.

7

pamatyti Rusijos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1994 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 10

„Dėl įstatymų, reguliuojančių moralinės žalos atlyginimą, taikymo kai kurių klausimų“.

„Kaip moralinė žala suprantamos dvasinės ar fizinės kančios, sukeliamos veiksmų

(neveikimo), kuriais kėsinamasi į žmogui nuo gimimo priklausančias ar įstatymo

suteiktas nematerialias vertybes (gyvybę, sveikatą, asmenybės orumą, dalykinę reputaciją,

privataus gyvenimo neliečiamumą, asmeninę ir šeimos paslaptį ir pan.) arba kuriais

pažeidžiamos jo asmeninės neturtinės teisės (teisė naudotis savo vardu, autorystės teisė ir

kitos neturtinės teisės, numatytos įstatymuose, ginančiuose teises į intelektualinės veiklos

rezultatus), arba, kurie pažeidžia turtines piliečio teises. Moralinė žala gali pasireikšti

dvasiniais išgyvenimais dėl giminaičių netekimo, negalėjimo tęsti aktyvaus visuomeninio

gyvenimo, darbo netekimo, šeimos ar gydytojo paslapties atskleidimo, tikrovės

neatitinkančių žinių, žeminančių piliečio orumą ar dalykinę reputaciją, paskleidimo,

laikino kokių nors teisių ribojimo ar atėmimo, fizinio skausmo, susijusio su suluošinimu

ar kitokiu sveikatos sužalojimu, arba dėl dvasinių išyvenimų sukeltos ligos“ 10. Taigi, kaip

matome, Teismas savo išaiškinime gana plačiai ir išsamiai apibūdino neturtinę žalą,

pabrėždamas, kad tokia žala atsiranda, kai pakenkiama žmogui nuo gimimo

priklausančioms nematerialioms vertybėms.

Kitas dalykas, kurio neįmanoma nepastebėti skaitant šį apibrėžima, yra tai, kad

Teismas išaiškinime vartoja sąvoką „pilietis“(„kurie pažeidžia turtines piliečio teises“;

„žeminančių piliečio orumą ir dalykinę reputaciją“). Todėl remiantis lingvistiniu teisės

aiškinimo metodu, galime daryti išvadą, kad neturtinė žala bus atlygintina tik asmenims,

turintiems Rusijos pilietybę. Toks išaiškinimas, manytina, yra ydingas, nes, kaip pats

Teismas yra pažymejęs, kad neturtinė žala yra atlyginama tada, kai žala yra padoroma

žmogui nuo gimimo priklausančioms vertybėms. Tačiau panaudojus sisteminį teisės

aiškinimo metodą matome, kad žala nebus atlyginama ne Rusijos valstybės piliečiams.

Taigi matome, kad Teismo pozicija čia prieštaringa, nes reiškia, kad ne Rusijos valstybės

piliečiai neturi nuo gimimo priklausančių vertybių ir todėl jiems toks žalos atlyginimas

negalioja.

Bendrojoje (precedentinės) teisės sistemoje (common law) neturtinė žala yra

nustatyta,analizuojant konkrečius deliktus ir jų taikymo praktiką. “Precedentinė teisė

nenumato bendrojo, vadinamo generalinio neturtinės žalos atlyginimo delikto kaip

pažeistos teisės gynimo priemonės. Ji nustato specialius deliktus, kuriuos taikant turi būti

atlyginama ir asmeninė neturtinė žala: garbė ir orumas gali būti ginami pareiškiant ieškinį

„dėl įžeidimo žodžiu“ ir ieškinį „dėl įžeidimo raštu“; specialiu ieškiniu yra ginamos

10 Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Neturtinės žalos kompensavimas // Justitia 1998, Nr. 2. P 4 - 58

asmens, patyrusio žalą dėl dvasinių išgyvenimų (dėl jo paties ar kitų asmenų skausmo

patirto nervinio šoko) teisės; taip pat yra ginamos ir pretium doloris solatium pažeistos

teisės bei teisės, pažado tuoktis sulaužymu. Ne mažiau svarbūs yra deliktai, nustatantys

atsakomybę už nusikaltimu padarytą neturtinę žalą – kėsinimasis į asmens turtą,

neteisėtas įkalinimas ir kiti“ 11. Taigi, čia nerasime neturtinės žalos apibrėžimo

(kas ,apskritai, būdinga common law), tačiau nereiškia, kad tokia žala nėra atlyginama. Ji

atlyginama taikant deliktus, kurie tokį atlyginimą numato.

1.4. Neturtinės žalos atlyginimo problematika

Kaip ne kartą jau buvo minėta, neturtinės žalos atlyginimas kelia nemažai

problemų, dėl kurių nesutaria tiek teisės teoretikai, tiek praktikai. Visų pirma, tai jau

anksčiau minėta diskusija, kaip galima pinigais įvertinti ir atlyginti tai, kas yra

nematerialu ir kieno vertė pinigais neišmatuojama? Šis klausimas jau buvo gana plačiai

aptartas, kalbant apie neturtinės žalos atlyginimo kilmę, verta pažymėti tik tai, kad

tikriausiai visi (net ir nepritariantys neturtinės žalos atlyginimui) sutiks, kad atlyginti

neturtinę žalą, bandant kiek įmanoma tiksliau, nors ir ne visada visiškai teisingai ir tiksliai

ją apskaičiavus, yra žymiai teisingiau, nei visiškai jos neatlyginus, žinant, kad nukentėjęs

asmuo patyrė didelias dvasines kančias ir išgyvenimus.

Antra, jau pirmuosiuose civiliniuose kodeksuose buvo reikalaujama visiškai

atlyginti padarytą žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę). Vsisiško nuostolių atlyginimo

principas (restitutio in integrum) įtvirtintas ir mūsų Civiliniame Kodekse (6.251strp.),

tačiau čia numatyta išimtis, kad sutartyje ar įstatyme numatytais atvejais galima ir ribota

civilinė atsakomybė. Jei atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų padaryta žalos, šis principas

pažeidžiamas, nes civilinė atsakomybė tokiu atveju atlieka ne tik kompensavimo, bet ir

baudimo funkciją. Tai, ką nukentėjusysis gavo daugiau nei jam padaryta nuostolių, gali

būti kvalifikuojama kaip nepagrįstas praturtėjimas. Ir atvikščiai – ne visiškas žalos

atlyginimas taip pat pažeistų aptariamą principą, nes civilinė atsakomybė ne visiškai

atitiktų kompensavimo funkciją. Tačiau,taikant šį principą, būtina atsižvelgti į tai, kad jis

objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, todėl kiekvienu atveju reikalaujama

teisingiausio ir tiksliausio nuostolių atlyginimo. Dėl šios priežasties kai kurie teisės

teoretikai linkę teigti, jog tai ne nuostolių atlyginimas, o šaltinis teigiamų emocijų, kurie

sušvelnina patirtus neigiamus išgyvenimus. Įstatymų leidėjas Civilinio Kodekso 6.250

strp. 2 d. nustato kriterijus, į kuriuos turėtų atsižvelgti teismas, priteisdamas atlygintiną

11 Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Neturtinės žalos kompensavimas // Justitia 1998, Nr. 2. P 59

sumą: „pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės

žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo

ir protingumo kriterijus“. Be to, pabrėžtina, kad turtinė žala atlyginama tik įstatymo

nustatytais atvejais. Matome, kad nepaisant to, jog įstatymų leidėjas yra nurodęs, į ką turi

atsižvelgti teismas priteisdamas atlygintiną sumą, nurodytieji kriterijai yra vertinamojo

pobūdžio, todėl gana subjektyvūs ir tai labai aiškiai galima matyti iš kai kurių

Aukščiausiojo Teismo sprendimų, pvz. Zdanių šeimos byloje Aukščiausiasis Teismas

priteisė neturtinę žalą tiek naujagimiams, tiek ir jų tėvams, konstatuodamas,“ kad su

sužalotu asmeniu susijusiems asmenims (tėvams, vaikams, sutuoktiniui) gali būti

padaryta rimta neturtinė žala, pasireiškianti dideliu neigiamu poveikiu. Jeigu fizinė žala

yra padaryta ką tik gimusiems naujagimiams, lauktiems šeimoje, siejant su šiuo faktu

gražias bendro normalaus gyvenimo viltis, tai pats naujagimių žalojimo faktas abiem

tėvams sukelia neigiamus ypač didelius dvasinius išgyvenimus“ 12. Po savaitės to paties

teismo priimtoje kitoje nutartyje motina teismo prašė iš Kauno 2- osios klinikinės

ligoninės priteisti jai ir jos nepilnamečiui sūnui neturtinę žalą už tai, kad ji patyrė didelius

išgyvenimus dėl medikų neteisingai diagnozuotos ligos jos sūnui, laiku neatlikų reikiamų

tyrimų, ir dėl to sekusių sunkių padarinių berniuko sveikatai, dėl kurių jis jau niekada

nebesijaus taip, kaip iki ligos. Taigi Teismas šioje nutartyje nurodė, kad „kiti asmenys

neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą dėl išgyvenimų, susijusių su nukentėjusio

asmens sužalojimu, todėl ieškovė A. Daukantienė teisės reikalauti neturtinės žalos už

sūnaus A. Daukanto patirtą žalą sveikatai neturi“ 13.

Trečia, nėra vienodos pozicijos dėl atsakovo kaltės reikšmės atlyginant neturtinę

žalą. Vienose valstybėse (Šveicarija, Turkija) neturtinė žala atlyginama tik tada, kai ji

buvo padaryta tyčia, o jei ji atsirado dėl neatsargumo, tai tokias atvejais galimas tik

turtinės žalos atlyginimas. Kitose valstybėse (kurioms priklauso ir Lietuva) galioja

bendrasis principas, kad neturtinė žala atlyginama tik esant atsakovo kaltei, tačiau

įstatymo leidėjo nurodytais atvejais, galimas neturtinės žalos atlyginimas ir be atsakovo

kaltės, pvz. Civilinio Kodekso 6.266 strp.1 d. nurodyta, kad pastatų, statinių, įrenginių

savininkas atsako už jų sugriuvimą, 6.267 strp. 1 d. naminių gyvūnų ar asmens žinioje

esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas) ir kt.

Ketvirta problema yra ten, kur neturtinė žala atlyginama tik įstatymo numatytais

atvejais. Pastebėta, kad tokiose valstybėse anksčiau ar vėliau susiduriama su nepagrįsto

12LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis c.b. L. Zdanys, M. Zdanys, V. Zdanienė, G. Zdanys v. VšĮ Marijampolės ligoninė, Nr. 3K-3-255/200513LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis c. b. A. Daukantas, A. Daukantienė v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, Nr. 3K-3-222/2005

10

neturtinės žalos atlyginimo ribojimo problema. Tai susiję ir su tuo, kad laikui bėgant

keičiasi politinė, ekonominė, socialinė padėtis, o tai sąlygoja ir vertybių pasikeitimą.

Kaip jau buvo minėta, mūsų Civiliniame Kodekse (6.250 strp. 2 d.) taip pat yra

įtvirtinta, jog neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Jau pačiame

Civiliniame Kodekse yra nustatyti tam tikri neturtinės žalos atlyginimo atvejai, pvz. 6.272

strp. 3 d. nurodyta, kad už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro,

teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų be turtinės žalos atlyginama ir neturtinė žala; 6.283

strp. 1 d. nustatyta, kad „jei asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą

atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius

ir neturtinę žalą“ ir kt.

Panagrinėkime įstatymus, kad pamatytume, kokiais atvejais yra nustatytas

neturtinės žalos atlyginimas. Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo

įstatyme jau pirmojo jo straipsnio pirmoje dalyje yra nustatyta, kad „šis įstatymas nustato

priteistos smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos

kompensavimą“. Toliau yra detalizuojama kokie subjektai gali reikalauti atlyginti žalą, t.

y. „teisę į smurtiniais nusikaltimais padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos

kompensavimą šio įstatymo nustatyta tvarka turi nukentėję asmenys, kuriems teismas

priteisė smurtiniu nusikaltimu padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą ar patvirtino sutartį

dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo“ 14. Neturtinės žalos atlyginimas yra nustatytas ir

viešojo administravimo įstatyme: „Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo

administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio Kodekso ir kitų įstatymų

nustatyta tvarka15“ ; biomedicininių tyrimų etikos įstatyme: „Biomedicininių tyrimų

užsakovas ir tyrėjas atsako už žalą, atsiradusią dėl tiriamojo sveikatos sužalojimo ar

tiriamojo mirties, taip pat už neturtinę žalą, atsiradusią dėl biomedicininių tyrimų, jei jie

neįrodo, kad žala atsirado dėl priežasčių, nesusijusių su biomedicininiais tyrimais, arba

dėl tiriamojo tyčinės veikos. Biomedicininių tyrimų užsakovo ir tyrėjo padaryta žala

sveikatai, dėl gyvybės atėmimo bei dėl to atsiradusi neturtinė žala atlyginama Pacientų

teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatytais atvejais ir Civilinio kodekso

nustatyta tvarka“ 16; žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų,

atlyginimo ir atstovavimo valstybei istatyme ir kt.

14 Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymas // Valstybės žinios. 2005, Nr. 85-3140.15 Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas // Valstybės žinios. 2007, Nr. 60-1945. 42 strp. viešojo administracimo subjektų atsakomybė16 Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatymas // Valstybės žinios.2000, Nr. 44-1247. 11 strp. biomedicininių tyrimų užsakovo ir pagrindinio tyrėjocivilinė atsakomybė ir jos draudimas

11

Penkta, skirtingose valstybėse nevienodai sprendžiama dėl neturtinės žalos

atlyginimo, kai ji padaryta ne asmeniui, o turtui. Daugumoje valstybių pripažįstama, kad

atlyginama tik asmeniui (jo gyvybei, sveikatai ar kitoms neturtinėms teisėms) padaryta

žala. Mūsų Civilinis Kodeksas jau minėtame 6.250 strp. 2 d. nurodo, kad „neturtinė žala

atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens

gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.“ Matome, kad, nors čia ir nėra

expressis verbis įtvirtinta, kad neturtinė žala atlyginama ir tais atvejais, kai ji padaryta

asmens nuosavybei, t. y. turtui, tačiau sistemiškai analizuojant kodeksą matome, kad tame

pačiame straipsnyje nurodydamas į ką turi atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės

žalos atlyginimo dydį, įstatymų leidėjas, kaip vieną iš neturtinės žalos vertinimo kriterijų

mini padarytos turtinės žalos dydį. Taigi galime daryti išvadas, kad mūsų teisinis

reguliavimas leidžia atlyginti neturtinę žalą, kai yra pakenkiama asmens turtui.

Atsižvelgiant į visas aplinkybes turėtume sutikti, kad kai kuriais atvejais sugadinus

asmens turtą, ar asmeniui dėl padaryto nusikaltimo jo netekus, galima padaryti ne mažiau

žalos nei pakenkus jo sveikatai, ypač, jei tas turtas yra didelės materialinės ar netgi

asmeninės vertės. Todėl laikytina teisinga įstatymų leidėjo pozicija, leidžianti reikalauti

neturtinės žalos atlyginimo ir pakenkus asmens turtui.

Šešta problema, kuri kelia tikrai labai daug diskusijų, yra neturtinės žalos

atlyginimas asmenims, kurie nepatyrė tiesioginio neteisėtos veikos poveikio, pvz.

žuvusiojo, smarkiai sužaloto asmens giminaičiai ir kt. Liberaliausi šiuo atžvilgiu yra

Prancūzijos teismai, kurie pripažįsta, kad neturtinė žala dėl giminaičio žūties atlyginama

ne tik artimiausiems giminaičiams, bet ir tolesnės eilės. Bet visgi daugumoje Europos

valstybių neturtinė žala yra atlyginama tik tiesiogiai nuo neteisėto veikimo (neveikimo)

nukentėjusiems asmenims.

Galėtume susimąstyti, ar tikrai toks reguliavimas yra teisingas, nes žmonės dėl jų

artimųjų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patiria didelį skausmą, nerimą,

praranda gyvenimo džiaugsmą ir pan., todėl būtų visiškai pagrįstas jų reikalavimas

atlyginti dvasinius ir fizinius išgyvenimus. Tai rodo ir pastarųjų metų Lietuvos teismų

praktika, kur pirmas sprendimas dėl žalos atlyginimo tretiesiems asmenims buvo priimtas

2005 m. garsioje dvynukų nudeginimo byloje.

Septinta, skirtingai sprendžiamas ir turtinės bei neturtinės žalos atribojimo

klausimas. Vienose valstybėse, pvz. Japonijoje, Danijoje, teismas sprendime nurodo

bendrą priteisiamą sumą, neišskirdamas, kuri dalis yra neturtinė žala, o kuri – turtinė.

Taip pat vienos valstybės (Vokietija, Šveicarija, Olandija, Norvegija) reikalauja, kad

neturtinė žala būtų atlyginta vienkartine išmoka, o kitose valstybėse ji gali būti

12

priteisiama periodinėmis išmokomis. Skaitydamis Lietuvos teismų sprendimus matome,

kad mūsų teismai priimdami sprendimus dėl kompensacijos atriboja turtinės ir neturtinės

žalos atlyginimą. Mūsų Civilinis Kodeksas tam tikrais atvejais leidžia pasirinkti žalos

atlyginimo būdą, t. y. 6.288 strp. 3 d. nurodyta, kad „su nukentėjusio asmens suluošinimu

ar kitokiu sveikatos sužalojimu susijusi žala, taip pat su gyvybės atėmimu susijusi žala

atlyginama periodinėmis išmokomis arba viso žalos dydžio vienkartine išmoka“. Žalos

atlyginimo būdą pirmiausia turi pasirinkti pats nukentėjusysis, tačiau atsižvegiama ir į

skolininko turtinę padėtį. Tiek vienas, tiek kitas būdas turi savo privalumų ir trūkumų.

Pavyzdžiui, jei žala priteisiama periodinėmis išmokomis ir skolininkas tampa nemokus,

žalos atlyginimo mokėjimas gali būti nutraukiamas. Kita vertus, kaip vienas iš kriterijų, į

kuriuos atsižvelgia teismas, skirdamas atlygintiną sumą, yra skolininko turtinė padėtis,

todėl, jei skolininko turtinė padėtis paskiriant periodinius žalos atlyginimo mokėjimus,

yra gana sunki ir teismas nustato mažesnius mokėjimus, tačiau, jei dar nėra baigta mokėti

visa suma ir skolininko materialinė padėtis pagerėja, nukentėjusysis gali kreiptis į teismą,

prašydamas padidinti periodines išmokas. Šito padaryti negalima, jei yra paskirta

vienkartinė išmoka ir ši jau sumokėta. Vienkartinės išmokos privalumas yra tai, kad

nukentėjusysis čia jau nebepriklauso nuo skolininko mokumo.

Reikia pažymėti ir tai, kad asmeninės neturtinės vertybės gali būti ginamos ir

kitomis priemonėmis. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas (CK) reglamentuodamas

specifines fizinių asmenų civilines teises, t.y. tas teises, kurios žmogui yra priklausomos

nuo gimimo ir nuo jo neatskiriamos (prigimtinės teisės), šalia turtinės ir neturtinės žalos

atlyginimo numato ir kitokių šių teisių gynimo būdų. CK 2.21 strp. 1 d. nurodyta, kad

„fizinis asmuo, kurio teisė į vardą yra pažeista dėl to, kad kitas asmuo neteisėtai veikia jo

vardu ar kitokiu būdu neteisėtai pasisavina svetimą vardą, ar kliudo juo naudotis, turi

teisę kreitis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų kaltą asmenį nutraukti tokius

veiksmus bei atlyginti tokiais neteisėtais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą“.

Remiantis lingvistiniu teisės aiškinimu iš jungtuko „bei“ matome, kad tokiu atveju net ir

nutraukęs neteisėtus veiksmus asmuo, vis tiek neišvengia civilinės atsakomybės, t. y.

turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Panašūs reikalavimai yra keliami ir pažeidus kitas

specifines fizinio asmens teises, o pažeidus asmens garbę ir orumą, reikalaujama viešo šių

faktų paneigimo. Verta atkreipti dėmesį į įstatymo leidėjo nenuoseklumą ir

prieštaringumą, reglamentuojant šiuos santykius. Civilinio Kodekso Antros knygos Antro

skyriaus pavadinimas yra „Specifinės fizinių asmenų civilinės teisės ir jų įgyvendinimas“,

tačiau viename iš šio skyriaus straipsnių (o būtent 2.24strp.) nėra išskirima, kad šios

taisyklės yra taikomos tik fiziniams asmenims. Dar daugiau aštuntoje šio straipsnio dalyje

13

expressis verbis yra įtvirtinta, kad „šio straipsnio taisyklės taip pat yra taikomos ginant

pažeistą juridinio asmens dalykinę reputaciją“. Taigi matome, kad skyriaus pavadinimas,

kuriame įtvirtinta, kad skyriuje bus kalbama apie specifines fizinių asmenų civilines teises

ir to skyriaus norma, kur minimi juridiniai asmenys, akivaizdžiai prieštarauja vienas

kitam.

Aštunta, kyla nemažai diskusijų dėl neturtinės žalos atlyginimo juridiniams

asmenims. Vienose valstybėse (Prancūzija, Rusija, Anglija) įstatymuose yra tiesiogiai

numatyta teisė juridiniam asmeniui reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, kitose

valstybėse, tokia teisė pripažįstama teismų praktikos, kuri čia remiasi bendruoju civilinės

teisės principu – „kas nedraudžiama, tas leidžiama ir visišku nuostolių atlyginimo

principu, o trečiose valstybėse, pvz. Lietuvoje, juridinio asmens teisė reikalauti neturtinės

žalos atlyginimo grindžiama ir šiais principais ir expressis verbis yra įtvirtinta įstatyme –

CK 2.24 strp. 8 d. numato, kad šio straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimą

asmenims normos taikomos ir juridiniam asmeniui. Daugiausia painiavos čia sukelia tai

(net ir tose valstybėse, kur neturtinės žalos atlyginimas juridiniams asmenims yra

tiesiogiai įtvirtintas įstatyme), kad, kai kuriose valstybėse (kaip jau buvo minėta) yra

vartojama „moralinės“, o ne „neturtinės“ žalos sąvoka. Todėl, nors iš vienos pusės

atrodytų lyg ir viskas teisinga, atlyginant juridiniam asmeniui neturtinę žalą, tačiau

vartotina „moralinės žalos“ sąvoka tarsi paneigia visą šios žalos atlyginimo esmę, kadangi

kategorijos „garbė“, „orumas“, ‚moralė“ yra būdingos tik fiziniam asmeniui. Pažymėtina,

kad reikia nemaišyti juridiniam asmeniui jo reputacijos pažeidimu padaromą žalą ir

juridinio asmens reputacijos pažeidimu to asmens darbuotojams padaromą neturtinę žalą.

„JAV ir Anglijos teismų praktikoje nekyla abejonių, kad juridinio asmens reputacija

negali būti pažeista informacija, susijusia su jos tarnautojais, pajininkais ar darbuotojais

asmeniškai, kaip ir šių garbė ir orumas negali būti pažeidžiami žiniomis, paskleistomis

apie juridinį asmenį, kuriame jie dirba ar turi turtinį interesą, nebent tos žinios būtų

tokios, kad atsižvelgiant į sąsajas tarp juridinio asmens ir jo darbuotojo, jos žeistų ir

vieną, ir kitą“ 17.

17 Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Neturtinės žalos kompensavimas // Justitia 1998, Nr. 3. P 8

14

2. MATERIALINĖS IR MORALINĖS ŽALOS ATLYGINIMO

KONSTITUCINĖ SAMPRATA

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30 strp. 2d. yra įtvirtinta:

„Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas“. Iškart

pastebime, kad Konstitucijoje vartojama moralinės žalos sąvoka. Taip gali būti dėl kelių

priežasčių. Visų pirma, Konstitucija buvo priimta 1992 m., o tuo metu galiojusiame 1964

m. Civiliniame Kodekse buvo vartojama „moralinės žalos“ sąvoka. Taigi galbūt todėl

Konstitucijos rengėjai ir į Konstituciją įtraukė tokią sąvoką. Be to, Lietuva buvo visai

neseniai išsivadavusi iš Rusijos priespaudos ir visur vis dar buvo jaučiama jų įtaka, o ir

pati Konstitucija (kadangi jos projektus rengė kelios darbo grupės) buvo įvairių nuomonių

kompromiso rezultatas. Taip pat, kadangi Lietuvoje tuo metu dar nebuvo didelių įmonių,

įstaigų ir rinkos ekonomika tik pradėjo skverbtis į šalį, tai neturtinės žalos atlyginimo

juridiniams asmenims klausimas čia dar nebuvo aktualus.

Pažymėtina, kad mūsų naujasis Civilinis Kodeksas (įsigaliojęs 2001 m. liepos 1 d.)

buvo rengiamas, atsižvelgiant į pažangiausių šalių civilinius kodeksus, taip pat jų teismų

praktiką tam tikrais diskutuotinais klausimais. Todėl visiškai nestebina, kad Civilinio

Kodekso rengėjai, atkreipdami dėmesį į abejotiną „moralinės žalos“ sąvoką, naujajame

Civiliniame Kodekse įtvirtino „neturtinės žalos“ sąvoką. Verta atkreipti dėmesį ir į tai,

kad neturtinės žalos atlyginimas juridiniams asmenims įstatymuose buvo įtvirtintas

anksčiau, nei priimtas naujasis Civilinis Kodeksas. Jau 1994 m. priimtame Politinių

partijų ir politinių organizacijų įstatyme buvo nustatyta, kad „valstybės organai,  įmonės,

įstaigos  ir organizacijos, visuomeninės organizacijos, kitos politinės partijos ir politinės

organizacijos, taip pat asmenys privalo  atlyginti  politinei  partijai ar politinei

organizacijai neteisėtais veiksmais padarytą materialinę ir moralinę žalą.“

Be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime pažymėjo, kad

„reikalavimo įstatymuose, kituose teisės aktuose tuos pačius reiškinius visada apibūdinti

tik tais pačiais žodžiais ir formuluotėmis kaip Konstitucijoje suabsoliutinimas ne tik

reikštų siekį dirbtinai varžyti, stabdyti tokį kalbos, inter alia teisinės terminijos,

vystymąsį, kai įstatymuose, kituose teisės aktuose yra vartojami ne tik kitokie nei

Konstitucijos tekste žodžiai (formuluotės), apibūdinantys tuos pačius reiškinius, bet ir

apskritai nauji terminai (formuluotės), kurių Konstitucijos teksto kūrimo metu nebuvo,

bet ir galėtų provokuoti koreguoti Konstitucijos tekstą pagal įstatymuose, kituose teisės

aktuose įtvirtintą terminiją (žodžius, formuluotes) net ir tokiais atvejais, kai intervencija į

15

Konstitucijos, kuri, kaip aukščiausioji teisė, turi būti pastovus aktas, tekstą teisiškai nėra

būtina; Konstitucija neužkerta kelio įstatymuose, kituose teisės aktuose tiems patiems

reiškiniams apibūdinti vartoti kitokius nei Konstitucijos tekste žodžius ar formuluotes“ 18.

Laikytume, kad šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas yra gana diskutuotinas, nes teisė

reikalauja, kad tie patys reiškiniai tiek tame pačiame, tiek kituose teisės aktuose būtų

apibrėžiami vienodais, nes priešingu atveju kiltų didelių nesusipratimų taikant tuos aktus.

Kita vertus, Konstitucija, kaip Konstitucinis Teismas ne kartą pabrėžė, yra

aukščiausiosios galios teisės aktas, jos keitimo tvarka yra ypatinga ir gana sudėtinga (ši

tvarka nurodyta pačioje Konstitucijoje), todėl atrodytų nelogiška, kad kaskart, pasikeitus

vartojamai terminijai (o šiame pažangos ir technologijų amžiuje atsiranda vis nauji

santykiai, kuriuos reikia reguliuoti teisės normomis, o jau reguliuojami santykiai apima

dar platesnius reiškinius), reiktų keisti ir atitinkamą normą. Tada Konstitucija netektų

savo esmės, kaip pastovaus, ilgalaikio, nekintamo teisės akto. Todėl šiuo atveju

Konstitucinis Teismas turėjo pasirinkti, kuriai iš minėtų teisės vertybių teikti prerogatyvą.

Konstitucijos komentare yra šitaip apibrėžiama moralinė ir materialinė žala: „žala,

padaryta turtinėms vertybėms arba asmens turtiniams interesams, laikoma materialine, o

moralinė žala – tai asmens dvasinis skausmas, sukrėtimas, psichinė trauma, emocinis

diskomfortas, depresija, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas,

gero vardo praradimas ir pan., kurių priežastis – veiksmai, pažeidžiantys asmens,

privataus gyvenimo, būsto neliečiamybę, žeminantys žmogaus garbę ir orumą“ 19.

Moralinės žalos apibrėžime yra nurodytos vertybės, kurias pažeidus turi būti atlyginama

moralinė žala. Visos čia nurodytos vertybės yra expressis verbis įtvirtintos Konstitucijoje:

21 strp. – žmogaus asmuo neliečiamas; 22 strp. – žmogaus privatus gyvenimas

neliečiamas; 24strp. – žmogaus būstas neliečiamas. Atkreiptinas dėmesys, kad visos čia

minimos vertybės yra prigimtinės žmogaus teisės, todėl tokios žalos atlyginimo gali

reikalauti kiekvienas žmogus. Pažymėtina ir tai, kad žalos atlyginimas yra vienas iš

civilinės teisės gynimo būdų, o kadangi civilinės teisės paskirtis – grąžinti šalis į iki teisės

pažeidimo buvusią padėtį ir kompensuoti patirtus nuostolius, tai žalos atlyginimas dažnai

vadinamas kompensacija.

Nagrinėjama Konstitucijos norma nustato, kad įstatymų leidėjas turi pareigą

įstatyme nustatyti, kada gali būti atlyginama materialinė ir moralinė žala. Joks

poįstatyminis aktas to negali nustatyti. KT yra pažymėjęs, „jog įstatymuose turi būti

18 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo13d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio(2001 m. kovo13d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, (Žin, 2006, Nr.90- 3529)19 Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras

16

užtikrintas realus pažeistų žmogaus teisių ir laisvių gynimas, jis turi būti derinamas su

kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsauga“ 20. Šioje byloje KT nagrinėjo ar

neprieštarauja Konstitucijai žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir

teismo veiksmais įstatymo nuostata, kad teisę į taip padarytos žalos atlyginimą turi

asmenys, kurie buvo neteisėtai laikinai sulaikyti, neteisėtai sulaikyti, neteisėtai nuteisti,

neteisėtai suimti arba kuriems neteisėtai buvo paskirtas administracinis areštas ar pataisos

darbai. Tačiau tam turi būti šio įstatymo 4 straipsnyje numatyti pagrindai, t. y. bent vienas

iš šių įsiteisėjusių procesinių sprendimų: 1.panaikinti apkaltinamąjį teismo nuosprendį

2.panaikinti kaip nepagrįstą ir neteisėtą kvotėjo, tardytojo, prokuroro nutarimą, teismo

(teisėjo) nutartį, pagal kurį asmeniui buvo paskirtas laikinas sulaikymas, sulaikymas ar

suėmimas 3.teismo sprendimas panaikinti administracinį areštą ar pataisos darbus dėl

asmenį reabilituojančių aplinkybių. KT čia tyrė, ar neprieštarauja Konstitucijai tai, kad

įstatyme numatytu atveju, žala gali būti atlyginama tik tada, kai yra įsiteisėjęs procesinis

sprendimas, tai reiškia, kad, jei asmuo kreipiasi į apeliacinės instancijos teismą (o pagal

Baudžiamojo proceso kodekso 380 strp. kreiptis į apeliacinę instanciją galima iki tol, kol

nėra įsigaliojęs pirmosios instancijos teismo nuosprendis) ir šis panaikino pirmosios

instancijos teismo nuosprendį šiam dar neįsitesėjus, tai toks asmuo negali reikalauti žalos

atlyginimo. KT čia pažymėjo, kad negali būti tokio teisinio reguliavimo, kur asmuo

įgyvendindamas vieną Konstitucijos jam suteiktą teisę, t.y. Konstitucijos 30 strp. 1 d.

įtvirtintą teisę kreiptis į teismą, negali įgyvendinti kitos Konstitucijos jam suteiktos teisės,

t.y. 30 strp. 2 d. numatytos teisės, kad jam būtų atlyginta materialinė ir moralinė žala.

KT taip pat pabrėžė, kad valstybės pareigūnų pareiga yra saugoti ir ginti

konstitucines asmens teises ir laisves, todėl yra būtina, kad pareigūnų veiksmais padaryta

žala kiekvienu atveju būtų atlyginama.

Turėtume sutikti su tokia teismo pozicija, nes kaip teismas ir pažymėjo, toks teisinis

reguliavimas nevienodai traktavo asmenis, kurių atžvilgiu priimtas teismo nuosprendis

yra įsiteisėjęs, ir kuriems toks nuosprendis dar neįsiteisėjęs yra panaikintas apeliacinės ar

kacacinės instancijos teismo ir tuo pažeidė Konstitucijos 29 strp. 1 d. įtvirtintą asmenų

lygybės principą. Tokiu reguliavimu buvo pažeisti ir dar du 30strp. įtvirtinti teisės kreiptis

į teismą ir žalos atlyginimo principai.

Atkreipkime dėmesį ir į tai, kad tokie santykiai yra reguliuojami ne tik ginčijamame

įstatyme, tačiau ir Civilinio Kodekso 6.272 strp. Pažymėtina, kad remiantis šiuo

20 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželioio 30 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

17

straipsniu atlyginama tik tokia žala, kuri padaryta neteisėtais teisėsaugos institucijų

veiksmais, susijusiais su procesinių prievartos priemonių taikymu. Be to,

„komentuojamame straipsnyje nenumatyta, kad valstybės šios srities civilinė atsakomybė

turėtų būti detalizuojama specialiu įstatymu. Todėl komentuojama norma taikoma

tiesiogiai ir nereikalinga detalizuoti. Dėl šios priežasties specialus – 1997 m. lapkričio 4

d. žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais,

atlyginimo įstatymas įsigaliojus CK neturi būti taikomas, jei neteisėti veiksmai, kuriais

padaryta žalos, atlikti po 2001 m. liepos 1 d. Pažymėtina, kad minėtas įstatymas nuo 2002

m. birželio 7 d. neteko galios įsigaliojus 2002 m. gegužės 21 d. Žalos, atsiradusios dėl

valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymui, kuris reglamentuoja žalos

atlyginimą ne teismo tvarka“ 21.

Šiame kontekste labai svarbus dar vienas KT nutarimas, kur buvo ginčijamos to

paties straipsnio normos. Kalbėdami apie neturtinės žalos atlyginimo problematiką,

minėjome, kad vienas iš diskutuotinų klausimų yra neturtinės žalos atlyginimas

tretiesiems asmenims. Taip pat sakėme, kad teismai yra neryžtingi skirdami tokiems

asmenims neturtinės žalos atlyginimą. Taigi jau minėtame žalos, padarytos neteisėtais

kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatyme yra nustatyta,

„kad tokios žalos atlyginimas yra neperduodamas ir nepaveldimas“22. KT pažymėjo, kad

Konstitucijoje nėra įtvirtinta, jog materialinės ir moralinės žalos atlyginimo gali reikalauti

tik pats tiesioginę žalą patyręs asmuo. Kaip pavyzdį jis nurodo Konstitucijos 23 strp.

įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą ir su tuo susijusių turtinių teisių apsaugos ir

gynimo imperatyvus iš kurių išplaukia, kad teisė reikalauti žalos atlyginimo gali būti

paveldima. Juo labiau, kad nuosavybės teisė yra viena iš daiktinių teisių, o šios teisės

ypatumas yra tas, kad teisė seka paskui daiktą. Kartu nurodoma, kad yra tokių atvejų, kai

teisė reikalauti žalos atlyginimo yra neatskiriamai susijusi su tuo asmeniu, todėl negali

būti paveldima. Būtų neteisingas ir neprotingas toks teisinis reguliavimas, jei asmuo,

pažeidęs svarbiausią žmogaus teisę – teisę į gyvybę, būtų atleidžiamas nuo pareigos

atlyginti materialinę ir moralinę žalą vien dėl to, kad dėl jo paties neteisėtų ir uždraustų

veiksmų neliko teisės subjekto, kuriam turi būti atlyginama žala.

KT šioje konstitucinės justicijos byloje pažymėjo ir tai, kad įstatymų leidėjas negali

sukurti tokios teisinės situacijos, kai valstybė, dėl jos pareigūnų (kurių pareiga yra saugoti

ir ginti žmogaus teises ir laisves) atliktų neteisėtų veiksmų, galėtų išvengti pareigos

atlyginti žalą. „Tokia valstybės pozicija, jei ji būtų įtvirtinta teisės aktuose, būtų

21 Ten pat.22 Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros veiksmais, atlyginimo įstatymas // Valstybės žinios. 1997, Nr. 104-2618,

18

nesuderinama ne tik su įvairiomis Konstitucijos nuostatomis (inter alia įtvirtinančiomis

šeimą kaip visuomenės ir valstybės pagrindą, saugančiomis ir ginančiomis šeimą,

motinystę, tėvystę, vaikystę, kitus konstituciškai vertingus socialinius ryšius), bet ir su

pačia Lietuvos valstybės, kaip teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės,

esme, konstitucine paskirtimi ir prigimtimi“ 23.

Teismas taip pat nurodė, jog nepaisant to, ar asmuo kurio atžvilgiu buvo atlikti

neteisėti veiksmai pasinaudojo teise reikalauti atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą

materialinę ir moralinę žalą ar nepasinaudojo, tai neužkerta kelio kitiems asmenims, kurie

su nukentėjusiuoju yra glaudžiai susiję (pvz. jo vaikai, sutuoktinis, tėvai, išlaikytiniai)

kreiptis į teismą su reikalavimu, atlyginti materialinę ir moralinę žalą dėl tų pačių

neteisėtų veiksmų, nors ir tiesiogiai jiems nepasireiškusių. Priešingu atveju, anot teismo,

būtų pažeidžiami Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai, būtų

iškreipta žalos atlyginimo samprata, apribota Konstitucijos 109 strp. įtvirtinta teismo teisė

vykdyti teisingumą.

Šis KT išaiškinimas yra labai svarbus tuo požiūriu, kad, kaip anksčiau buvo minėta,

teismai labai nedrąsiai skirdavo žalos atlyginimą tretiesiems asmenims (prisiminkime

aptartus LAT spendimus), todėl nuo šiol teismai, remdamiesi KT suformuota doktrina,

galės napažeisdami žalos sampratos ir Konstitucijos principų, vykdyti teisingumą, ir

paskirti teisingą atlygintiną sumą.

Šiame nutarime buvo išaiškintas dar vienas diskutuotinas dalykas, t. y., ar gali

įstatymų leidėjas nustatyti minimalią ar maksimalią atlygintinos žalos sumą.

Ginčijamame Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo

veiksmais, atlyginimo įstatymo 7 strp.7 d. nustatyta, kad „Atlygintinos moralinės žalos

dydis <...> negali būti didesnis kaip dešimt tūkstančių litų“. Materialinės žalos

atlyginimas čia neribojamas minimaliom ar maksimaliom sumom, nes reikalaujama

visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo (restitutio in integrum). Kaip matome jau

pats šis principas suponuoja, kad žala (nesvarbu materialinė ar moralinė) turi būti

atlyginama visiškai, todėl tokie ribojimai pažeidžia šio principo esmę. KT pažymėjo, kad

įstatymų leidėjui Konstitucija nesuteikia teisių įstatyme nustatyti minimalių ar

maksimalių atlygintinos žalos dydžių, kurie ribotų teismą ir neleistų jam priteisti teisingo

žalos atlyginimo. Be to, šiame nutarime KT pabrėžė, kad nepaisant to, jog įstatyme nėra

numatyta, kad materialinė ar moralinė žala gali būti atlyginama, asmuo gali reikalauti

23 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo13d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio(2001 m. kovo13d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, (Žin, 2006, Nr.90- 3529)

19

tokią žalą atlyginti, o teismas tokiu atveju turi tiesiogiai taikyti Konstitucijos 30 strp. 2 d.

ir teisingumo, teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių, asmenų lygiateisiškumo, protingumo,

proporcingumo ir kitus teisės principus. Tokia nuostata taip pat išplaukia ir iš

Konstitucijos 6 strp.: „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas

savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“.

Nutarime atkreiptas dėmesys į tai, kad moralinės skriaudos, kaip asmens dvasinių

išgyvenimų apskritai niekas negali atstoti, todėl, atlyginant tokią žalą, „siekiama sudaryti

materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti

tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali

atstoti“ 24.

Taigi šiuo nutarimu buvo galutinai baigtos diskusijos, ar gali įstatymų leidėjas riboti

turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą. Manytume, kad toks teismo sprendimas yra

teisingas, nes, kaip jau minėjome, įstatymų leidėjas reikalauja laikytis visiško žalos

atlyginimo principo, o tokio principo įgyvendinimas, nustatant minimalų ar maksimalų

žalos atlyginimo dydį, yra neįmanomas, nes pirmu atveju gali būti laikoma kaip

nepagrįstas praturtėjimas, jei minimali suma yra didesnė už pažeidimo mastą; o antru

atveju tikroji žala gali būti žymiai didesnė, nei įstatyme nustatyta maksimali riba. Tik

tokiu atveju teismas galės įgyvendinti Konstitucijos jam suteiktus įgaliojimus – vykdyti

teisingumą ir priimti teisingą sprendimą.

Kita vertus, tai labai išplėtė teismo galias, nes neturtinės žalos priteisimas priklauso

nuo teismo (teisėjo) nuožiūros, o tai yra gana subjektyvu ir neleidžia nusistovėti vienodai

praktikai. Tai labai gerai galime pamatyti teismų sprendimuose, kur skirtingų grandžių

teismai toje pačioje byloje priteisia gana skirtingo dydžio žalos atlyginimus. Tačiau

negalime teigti, kad teismai čia yra visiškai laisvi, nes, skirdami žalos atlyginimo dydį, jie

privalo vadovautis Civilinio Kodekso 6.250 strp. 2 d. ir 6.282 strp. įtvirtintais neturtinės

žalos piniginio įvertinimo orientyrais, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo

principais.

Kitas mūsų nagrinėjamos temos kontekste svarbus KT nutarimas yra susijęs su gana

specifiniais santykiais, t.y. žalos, padarytos aplinkai (o šioje byloje konkrečiai miškams)

samprata. Čia buvo nagrinėjamas klausimas, ar Konstitucijos 23 strp. įtvirtintam

nuosavybės neliečiamumo principui neprieštarauja Vyriausybės nutarimo (1994 m.

rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329) nuostata, kad „už padarytą miškams žalą išieškotos

<...> lėšos sumokamos į miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miško auginimo fondą <...>,

kai žala padaryta kitų juridinių ar fizinių asmenų miškams šių asmenų neteisėtais

24 Ten pat.20

veiksmais“. KT šiame nutarime dar kartą pažymėjo, kad konstitucinė nuosavybės teisė,

suteikianti savininkui diskreciją savo nuožiūra ir interesais valdyti, naudoti ir disponuoti

jam nuosavybės teise priklausantį turtą, nėra absoliuti. Ją įgyvendindamas savininkas

privalo laikytis Konstitucijos 28 strp. įtvirtintos nuostatos, kad „Įgyvendindamas savo

teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos

Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“

Įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra nustatyti tam tikri nuosavybės teisės

ribojimai miškų savininkams dėl ypatingos ekologinės, socialinės ir ekonominės miškų

reikšmės. Teisės aktai, reguliuojantys, miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teises,

nustato jiems tam tikras specialias pareigas: saugoti miškus nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir

kitų neigiamų veiksnių, laiku ir tinkamai atkurti iškirstą mišką, mišką naudoti tokiais

būdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai, racionaliai ūkininkauti miško

žemėje, išsaugoti biologinę įvairovę ir pan. Šios nuostatos išplaukia iš Konstitucijos 54

strp. „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų

gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami,

taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos

gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti

augaliją ir gyvūniją“. Reikia pažymėti, kad miškas yra ypatingas gamtos turtas, nes,

darant žalą miškui, yra pakenkiama tiek gyvūnijai, tiek augalijai, tiek orui. Todėl tiek

valstybiniam, tiek privačiam miškui turi būti skiriama ypatinga apsauga.

Tame pačiame Vyriausybės nutarime yra nustatyta, kad „fiziniai ir juridiniai

asmenys yra materialiai atsakingi, jei jie miškų fondo žemėse neteisėtai nukerta ar

sužaloja medžius ir krūmus, sunaikina arba sužaloja mišką, miško kultūras, sėjinukus arba

sodinukus miško daigynuose. Materialinė atsakomybė taip pat numatyta už kitus

neteisėtus veiksmus“25. Be to, asmenys, padarę žalą miškams, atlygina ją nepriklausomai

nuo to, ar yra traukiami baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn.

KT pažymėjo, kad jau minėta Konstitucijos 54 strp. 2 d. nuostata yra teisės normų

dėl aplinkai ir miškams padarytos žalos atlyginimo konstitucinis pagrindas. Čia yra

įtvirtintas aplinkos apsaugos principas: visi juridiniai ir fiziniai asmenys turi susilaikyti

nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala gamtinei aplinkai ir, suprantama, miškams.

Be to, ši norma suponuoja atitinkamos atsakomybės už neteisėtus veiksmus, taip pat

padarytos miškui žalos atlyginimo teisines prielaidas.

25 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Vuriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 „Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo“ 3.4 punkto 3 pastraipos atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, (Žin, 1998, Nr. 52-1435)

21

Atkreiptinas dėmesys, kad miškų įstatyme kalbama tik apie trečiųjų asmenų

padarytą žalą, o apie miškų savininkų padarytą žalą aplinkai, kai jie savavališkai kerta

jiems nuosavybės teise priklausantį mišką, nieko neužsimenama. Privataus miško

savininkas savavališkai kirsdamas jam nuosavybės teise priklausantį mišką pažeidžia ir

įstatymo ar poįstatyminio akto nustatytą privačių miškų tvarkymo ir naudojimo tvarką, ir

padaro žalą aplinkai.

KT pažymėjo, kad žalos atlyginimas (civilinė atsakomybė) yra turtinė prievolė, kur

viena šalis turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, o kita – pareigą padarytą žalą atlyginti.

Taigi turi būti du skirtingi teisės subjektai, o ginčijamu atveju miško savininkas pats sau

turėtų atlyginti nuostolius. Dėl šios priežasties KT pripažino, kad Vyriausybės nutarimo

punktas, kur reikalaujama privačių miškų savininkams jų pačių miškuose pačių savininkų

neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo į miškų urėdijų ir nacionalinių parkų

miškų auginimo fondą prieštarauja Konstitucijos 23 strp. 1d. ir 2 d.

Turėtume sutikti, kad toks KT sprendimas atrodo visiškai nelogiškas. Visame

nutarime KT kalbėjo apie tai, kad pagal Konstitucijos 54 strp. valstybė turi skirti ypatingą

dėmesį aplinkos apsaugai, o ypač miškui kaip vienam iš pagrindinių gamtos turtų. Taip

pat buvo pažymėta, kad konstitucinė nuosavybės teisė nėra absoliuti ir ji gali būti

ribojama dėl visuomenės poreikių. Be to, galiojantys teisės aktai numato tiek valstybinių,

tiek privačių miškų savininkams tam tikras specialias pareigas, susijusias su miškų

apsauga, t. y. mažinti neigiamą poveikį aplinkai, išsaugoti biologinę įvairovę, racionaliai

ūkininkauti miško žemėje ir pan. Taigi atsižvelgiant į visus šiuos argumentus, atrodytų

logiška ir teisinga, kad ir pats savininkas neteisėtais veiksmais padaręs žalą miškams, turi

pareigą ją atlyginti. Be to, miškas kaip sveikatos, teigiamų emocijų šaltinis yra visos

visuomenės turtas, todėl pats savininkas savavališkai neturi teisės jo naikinti.

Atrodo, kad KT sprendimą pripažinti tokią nuostatą prieštaraujančią Konstitucijos

23 strp 1 d. ir 2 d. lėmė tai, kad civilinė atsakomybė galima, kai yra dvi prievolinių

santykių šalys, tačiau šiuo atveju, manytume, teisingiau būtų, kad prievolės šalys čia yra

miško savininkas (kaip skolininkas) ir visai visuomenei atstovaujanti valstybinė

institucija, atsakinga už aplinkos (ar atskirai miškų) apsaugą (kaip kreditorius). Be to,

paskutinis KT teiginys šioje byloje buvo toks, kad „nagrinėjamos bylos kontekste svarbu

yra tai, kad miško savininkas savavališkai kirsdamas mišką padaro žalos aplinkai, todėl

atsiranda prievoliniai santykiai dėl žalos atlyginimo. Tokiu atveju atitinkama aplinkos

apsaugos institucija turi teisę reikalauti atlyginti aplinkai padarytą žalą.“ Taigi tokiu

teiginiu KT parodo, kad čia jau yra kitos šalys, t. y. dvi skirtingos šalys, nei prieš tai

22

buvusiame teismo teiginyje, kur skolininkas ir kreditorius buvo sutapatinami. Todėl

manytume, kad tokiais argumentais KT prieštarauja pats sau.

Laikytume, kad vieninteliu teisingu ir logišku argumentu pripažinti ginčijamą

nuostatą prieštaraujančią minėtoms Konstitucijos normoms, būtų tai, kad toks teisinis

reguliavimas yra nustatytas Vyriausybės nutarimu, t. y. poįstatyminiu teisės aktu, o

pačioje Konstitucijoje expressis verbis yra nustatyta, kad nuosavybės teisiniai santykiai

visuomenės poreikiams gali būti ribojami tik įstatymais. Tačiau KT šioje byloje į šį

argumentą visiškai neatsižvelgė.

3. NETURTINĖS ŽALOS ATLYGINIMO PROBLEMATIKA LIETUVOS

TEISMŲ PRAKTIKOJE

Jau aptarėme materialinės ir moralinės žalos kilmę, jos raidą, sąvokas, problematiką

bei tai, kaip ši žala yra suprantama konstitucinėje teisėje – Konstitucijoje, atitinkamo

Konstitucijos straipsnio komentare bei KT nutarimuose. Todėl dabar panagrinėkime

anksčiau iškeltas materialinės ir moralinės žalos atlyginimo problemas Lietuvos teismų

praktikoje, t. y. kaip mūsų teismai sprendžia tokias bylas ir kokią praktiką formuoja žalos

atlyginimo doktrinoje. Kadangi tiek Civiliniame Kodekse, tiek atitinkamuose

įstatymuose yra gana daug normų, kurios numato materialinės ir moralinės žalos

atlyginimą, o viename iš nagrinėtų KT nutarimų buvo pažymėta, kad nukentėjusysis gali

bet kuriuo atveju, t. y. nepaisant to, ar tokios žalos atlyginimas yra įtvirtintas įstatyme,

turi teisę, tiesiogiai remdamasis Konstitucija, reikalauti tokios žalos atlyginimo ir teismas,

jei nukentėjusysis įrodys, kad tokią žalą jis išties patyrė, turi pareigą priteisti tokios žalos

atlyginimą (tiek materialinės, tiek moralinės).

Pasirinkime keletą Konstitucijos vertybių ir panagrinėkime, kaip bendrosios

kompetencijos teismai sprendžia žalos atlyginimo klausimus, pažeidus šias vertybes.

Manytume, kad įdomiausi ir problemiškiausi yra šie atvejai: 1.neturtinės žalos

atlyginimas sveikatos sužalojimo bylose 2.neturtinės žalos atlyginimas už autorių teisių

pažeidimus 3.neturtinės žalos atlyginimas asmens garbės ir orumo pažeidimo atveju.

Atkreiptinas dėmesys, kad čia kalbėsime tik apie neturtinės žalos atlyginimą, nes

materialinės žalos atlyginimas teismams nekelia daug problemų.

3.1. Neturtinės žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo bylose

„Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra tiesiogiai įtvirtinta asmens teisė į

sveikatą, tačiau ši teisė pagal esmę ir turinį, be jokios abejonės, yra prigimtinė,

23

neatimama asmeninė kiekvienam individui nuo gimimo priklausanti teisė, o sveikata, kaip

psichinės ir fizinės gerovės būsena, savo ruožtu yra suvoktina kaip viena iš pagrindinių ir

brangiausių asmeninių neturtinių vertybių, kurios teisinei apsaugai turėtų būti skiriamas

ypatingas dėmesys, o jos pažeidimus patyrusiam asmeniui užtikrinamas ir garantuojamas

veiksmingas teisinis atsiradusios turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo mechanizmas“ 26.

Reikia pažymėti, kad neturtinės žalos, atsiradusios dėl sveikatos sutrikdymo ar gyvybės

atėmimo atveju, atlyginimas yra naujas mūsų teisės sistemoje. Tokios žalos atlyginimas

buvo įtvirtintas tik naujajame Civiliniame Kodekse (6.283 strp. – žalos atlyginimas

sveikatos sužalojimo atveju ir 6.284 strp. – atsakomybė už dėl gyvybės atėmimo

atsiradusią žalą). Abi šios normos yra bendrosios ir taikomos tada, jei tokių santykių

nesureguliuoja specialūs įstatymai – Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų

socialinio draudimo įstatymas ir kiti. Be to, Civilinio Kodekso 6.285 strp. yra specialioji

norma, kuri reglamentuoja žalos atlyginimą fiziniams asmenims, kuriems nėra suėję

keturiolika metų, sveikatos sužalojimo atveju.

Nors tiek Civilinio Kodekso 6.250 strp. 2 d. (Teismas, nustatydamas neturtinės

žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį,

padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į

sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus), tiek CK 6.283 strp. 2 d. (Nuostolius

šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs

asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota ir su sveikatos grąžinimu susijusios

išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens

priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo

išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos) ar CK 6.284 strp.2 d.

(Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta

mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam)

nustato, į ką turi atsižvelgti teismas, skirdamas žalos atlyginimo dydį, tačiau būtent

priteisiamos žalos dydis ir kelia didžiausias problemas teimams, nagrinėjantiems žalos

atlyginimo bylas, kadangi tiek skirtingų instancijų teismai, tiek tas pats teismas tik

skirtingose bylose, priteisdamas atlyginamą sumą, prerogatyvą suteikia skirtingiems žalos

vertinimo kriterijams. Geriausias pavyzdys, ilistruojantis šiuos žodžius, yra byla N.

Žungailienė v. UAB „Vilniaus troleibusai“. Pirmosios instancijos teismas čia visiškai

patenkino ieškovės reikalavimą ir priteisė 300 000 litų. „Priimdamas tokį sprendimą,

teismas atsižvelgė į „patirtų sužalojimų sunkumą, dideles ieškovės kančias, atsižvelgė į

26 Volodko R. Neturtinės žalos dydžio nustatymo sveikatos sužalojimo bylose ypatumai remiantis Kietuvos teismų praktika// Teisė. 2007, Nr. 63

24

tai, kad išliko rimti fiziniai ir estetiniai ieškovės sveikatos ir išvaizdos pakenkimai,

sukeliantys skaudžius išgyvenimus ieškovei, ypač atkreipė dėmesį į dėl sužalojimo

pasikeitusį ieškovės gyvenimo būdą (negalėjimą užsiimti profesine veikla, kūryba),

išsilavinimą bei praktinę kūrybinę veiklą iki sužalojimo“ 27. Be to, teismas atsisakė

mažinti žalos dydį, nes atsakovas nepateikė įmonės sunkios materialinės padėties

įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas sumažino atlyginamos žalos dydį iki 50 000 litų,

nes, anot jo, pirmos instancijos teismas atsižvelgė tik į ieškovei padarytos žalos pasekmes

ir visiškai neįvertino sunkios atsakovo padėties. Kasacinės instancijos teismas nurodė,

kad pirmos ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 strp. 2

d. numatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y. teismai neatsižvelgė į

visumą tų aplinkybių, nes pirmosios instancijos teismas vertino tik ieškovės patirtus

dvasinius išgyvenimus, o apeliacinės instancijos teismas – iš esmės rėmėsi tik sunkia

atsakovo turtine padėtimi. Be to, kasacinis teismas pažymėjo, kad atsakovas – UAB

„Vilniaus troleibusai“ yra juridinis asmuo, pelno siekianti įmonė, todėl jos turtinė padėtis

(turimos skolos) <...> negali būti pagrindas žymiai mažinti atlygintinos neturtinės žalos

dydį.

Šis nutarimas yra labai svarbus tuo požiūriu, kad nurodė orientyrus, į ką turi

atsižvelgti teismai, priteisdami atlygintiną neturtinę žalą, be to, kiek jie turi atsižvelgti į

atsakovo turtinę padėtį. Tai svarbu ir patiems ieškovams, besikreipiantiems į teismą su

reikavimu priteisti neturtinę žalą, nes iki tol viena iš priežasčių, kodėl teismai labai

nevienodai nustatydavo atlygintinos žalos dydį, buvo paties ieškovo reikalavime nurodyta

suma, kurios teismai negalėjo viršyti. Be to, skirtingi asmenys ieškinyje nevienodai

įvertina jiems padarytą žalą, nes vieniems toks pats pažeidimas gali sukelti skaudžius

išgyvenimus, o kitiems pasireikšti tik nežymiai.

Šis nutarimas taip pat padėjo išspręsti ir iki tol teisės doktrinoje vykusią diskusiją,

nes reikalavimas atsižvelgti į atsakovo turtinę padėtį sukelia dviejų konstitucinių vertybių

konflikto grėsmę, ypač, kai žalą padariusio asmens turtinė padėtis yra sudėtinga. Tokiu

atveju patyręs žalą asmuo gali kelti lygybės įstatymui klausimą. „Šioje vietoje būtų

tikslinga atsigręžti į vadinamąją pataisomojo teisingumo teoriją,kuri, nepaisant to, kad

buvo iškelta ir gvildenta gana seniai, t. y. dar filosofo Aristotelio laikais, o vėliau plėtota

ir kitų mokslininkų, tampa aktuali ir šiuolaikinėmis sąlygomis, pagrindžiant kaltininko

turtinės padėties įvertinimo ar neįvertinimo būtinumą nustatant kompensacijos

nukentėjusiajam asmeniui dydį. Ši teorija bendriausiu požiūriu teigia, kad „yra nesvarbu

2727LAT CBS teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis c. b. N. Žungailienė v. UAB “Vilniaus troleibusai, Nr. 3k-3-371/2003

25

doras žmogus apgavo niekšą ar, atvirkščiai, ir ar dėl svetimavimo kaltas žmogus yra

geras, ar blogas; teisei svarbu tik padaryros žalos skiriamieji bruožai, ir ji vienodai

traktuoja tiek kaltininką, tiek auką, tiek pažeidėją, tiek nukentėjusįjį“ 28. Teisei svarbu yra

tik prieš ją esančios dvi šalys, iš kurių viena nepagrįstai praturtėjo, o kita patyrė

nuostolius. Tačiau, jei remsimės vien tik šia teorija, bus pažeistas kitas konstitucinis

principas, t. y. teisingumo reikalavimas, kuris šiuo atveju reikalauja priteisti iš atsakovo

tokio dydžio kompensaciją, kad kiek įmanoma geriau būtų atlyginta žala nukentėjusiajam

ir pats atsakovas nepatirtų labai neigiamų padarinių. Tai yra bendroji nuostata, kurios

teismai turėtų laikytis, tačiau sveikatos sužalojimo bylos šiuo atveju yra tarsi išimtys, nes

čia esminiu kriteriju laikoma sveikatos sutrikdymo padariniai ir dėl to patirti dvasiniai ir

fiziniai išgyvenimai. Būtent tokiu kriterijumi vadovavosi ir kasacinis teismas jau minėtoje

N. Žungailienės byloje.

Kita garsi ir nagrinėjamai temai svarbi byla yra Zdanių šeimos byla versus

Marijampolės ligoninė. Čia, analogiškai jau aptartai bylai, apeliacinis teismas sumažino

pirmos instancijos teismo priteistą atlygintiną sumą. Apeliacinis teismas motyvuodamas

savo sprendimą perpus sumažinti neturtinės žalos dydį rėmėsi atsakovo turtine padėtimi,

kad ligoninė ir taip jau yra įsiskolinusi, o išmokėjus tokią sumą nukentėtų ir kitų ligonių

interesai. Be to, teismas atsižvelgė ir į visos visuomenės pragyvenimo lygį, t. y. tai, kad

didžioji dalis Lietuvos gyventojų vieno milijonų negalėtų uždirbti per visą savo amžių.

Manytume, kad paskutinis teismo argumentas yra visiškai nelogiškas, nes teismas,

priteisdamas atlygintiną sumą, turi atsižvelgti ne į visuomenės pragyvenimo lygį, o į CK

ir teismų praktikoje nurodytus kriterijus. Be to, ir kasacinis teismas pasakė, kad į tokias

aplinkybes reikia atsižvelgti tik tada, kai ieškinys yra reiškiamas valstybei.

Kasacinis teismas čia taip pat pabrėžė, kad „žalą padariusio asmens turtinė padėtis

sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant

neturtinės žalos dydį“ 29.

Čia buvo nustatyti ir dar keli kriterijai, į kuriuos reikia atsižvelgti, priteisiant

neturtinę žalą, t. y. „fizines pasekmes asmuo vertina ne vien dėl jau įvykusio fakto, bet

neišvengiamai vertina ateities požiūriu – kaip skausmo sukėlimas ar kūno sužalojimas

paveiks tolimesnę jo sveikatą, nes fizinis asmuo nuolat susirūpinęs savo ateitimi ir

išlikimu, t.y. savo fiziniu ir dvasiniu saugumu“ 30. Taigi teismas šiuo atveju atsižvelgė ne

28 Volodko R. Neturtinės žalos dydžio nustatymo sveikatos sužalojimo bylose ypatumai remiantis Kietuvos teismų praktika// Teisė. 2007, Nr. 63. P. 12429 LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis c.b. L. Zdanys, M. Zdanys, V. Zdanienė, G. Zdanys v. VšĮ Marijampolės ligoninė, Nr. 3K-3-255/2005

30Ten pat.26

tik į jau patirtus dvasinius ir fizinius išgyvenimus, bet ir į tokius, kurie laukia berniukų

ateityje.

Kalbant apie kaltę sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo bylose, svarbu tai, kad

žala dažniausiai čia yra padaroma medicinos darbuotojų veiksmais. Jiems yra keliami

didesni, reiklesni elgesio standartai, todėl teismai tokiose bylose turi analizuoti už žalą

atsakingų asmenų veiksmų ir keliamų jų elgesiui standartų reikalavimus. Anot kasacinio

teismo, „naujagimių nepriežiūra, pasireiškusi juos padedant ir ilgesniam laikui paliekant

ant per karšto pagrindo, nuo kurio gaunami gyvybei pavojingi kūno nudegimai, pagrįstai

buvo įvertinti kaip aiškus rūpestingumo neužtikrinimas“. Taigi šioje byloje visų instancijų

teismai atsižvelgė į šiuos reikalavimus.

Baigiant kalbėti apie žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo

bylose, reiktų paminėti ir tai, ką Aukščiausiasis teismas pasakė byloje A. Mileris v. VŠĮ

Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras, kur teismas pažymėjo, kad CK 1.5

straipsnyje nustatyti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai kaip

reglamentavimo priemonė taikomi tik tada, kai nustatytos tik bendrosios elgesio taisyklės:

„nurodyti principai taikomi kaip teisės spragų užpildymo priemonė, bet šiuo atveju yra

pakankamai teisiškai sureguliuoti klausimai ir egzistuoja teismų praktika tiek kaltės, tiek

žalos dydžio klausimu. Paminėti teisės principai šiuo atveju neturi būti taikomi kaip teisės

aiškinimo ar kolizijų šalinimui skirta priemonė“ 31. Taigi teismas pabrėžė, kad ir bendrieji

teisės principai turi būti taikomi protingai.

3.2 Neturtinės žalos atlyginimas už autorių ir atlikėjų teisių pažeidimus

Dabartiniame technologijų pasaulyje dažnai pasitaiko autoriaus teisių pažeidimų,

todėl panagrinėkime tokių bylų problematiką.

Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau ATGTĮ) 14 straipsnyje yra

nurodytos autoriaus asmeninės neturtinės teisės. Tai teisė reikalauti pripažinti kūrinio

autorystę, reikalavimas asmeniui, bet kokiu būdu naudojančiam jo kūrinį, nurodyti

autoriaus vardą ar jo nenurodyti, arba nurodyti autoriaus pseudonimą, teisė reikalauti

neiškraipyti kūrinio ar jo pavadinimo, nedaryti kitokių pakeitimų, kitaip nepažeisti

kūrinio neliečiamumo. Šias pareigas pažeidus, pažeidžiamos ir autoriaus asmeninės

neturtinės teisės: autorystės teisė, teisė į autoriaus vardą, teisė į kūrinio neliečiamumą. Už

tokių teisių pažeidimus galima reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Šalia to

gali būti taikomi ir specifiniai autoriaus teisių gynimo būdai nurodyti ATGTĮ

77straipsnyje: teisių pripažinimas, įpareigojimas nutraukti neteisėtus veiksmus, uždrausti

31 LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis c.b. A. Mileris, V. Kilipienė v. VšĮ Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras ir kt., Nr. 3K-3-511/2004

27

atlikti veiksmus, dėl kurių gali būti realiai pažeistos teisės ar atsirasti žala, atkurti

pažeistas asmenines neturtines teises, išieškoti atlyginimą už neteisėtą naudojimąsi

kūriniu, sumokėti kompensaciją ir kita.

Iki įsigaliojant 1999 m. ATGTĮ neturtinės žalos atlyginimas buvo galimas tiek už

autoriaus turtinių teisių, tiek už jo neturtinių teisių pažeidimus, o įsigaliojęs naujas, t. y.

1999 m. ATGTĮ numatė neturtinės žalos atlyginimą tik už autorių asmeninių neturtinių

teisių pažeidimus.

Tokiose bylose yra nustatyti specifiniai kriterijai, į kuriuos atsižvelgia teismai,

priteisdami atlygintiną žalos dydį. Tai autorių teisių pažeidimo pobūdis, pažeidėjo kaltės

laipsnis ir kitos aplinkybės. Pavyzdžiui, byloje G. Stulpinienė v. A. Andrišiūnas ir kt.

atsakovas pasivadinęs G. Stulpinienės straipsnio bendraautoriumi ir pakeitęs straipsnio

pavadinimą ir vieną sakinį, išspausdino straipsnį mokslo leidyje. Ieškovė, t.y. straipsnio

autorė G. Stulpinienė kreipėsi į teismą su prašymu pritesti jai 10 000 litų neturtinės žalos

atlyginimą už autoriaus teisių pažeidimus. Tačiau teismai, atsižvelgdami į tai, jog mokslo

žurnalas buvo išspausdintas nedideliu tiražu (vos 250 egzempliorių), sumažino netirtinės

žalos atlyginimo dydį iki 500 litų, t. y. minimalios įstatyme numatytos sumos.

Kitoje byloje R. Šileika v. UAB „Faris“, ieškovas kreipėsi į teismą su prašymu

priteisti jam 7000 litų neturtinės žalos atlyginimo, už tai, kad atsakovas UAB „Faris“, kur

jis anksčiau dirbo fotokorespondentu, keturiolika kartų išspausdino jo fotonuotraukas,

nenurodydamas autoriaus vardo. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad, nepaisant to, jog

nuotraukos buvo padarytos atliekant tarnybinę užduotį, tačiau nuotraukų autorius vis tiek

turi į savo kūrinį asmenines neturtines teises. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su

tokiu sprendimu ir papildomai nurodė,kad darbo sutartyje nebuvo nurodyta, jog ieškovas

atsisako teisės į autoriaus vardą. Tačiau kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad

teismai paskyrė netinkamą teisės pažeidimo ištaisymo būdą. Aukščiausiojo teismo

kolegija konstatavo, jog „esant tokiai situacijai, kai turtinės teisės priklauso atsakovui

<...>, o ieškovas turi tik neturtines teises <...> reikalinga įpareigoti paskelbti kur ir kada

buvo patalpintos nuotraukos be autoriaus vardo, bet ne spausdinti iš naujo ginčo

fotonuotraukas. Todėl dalyje dėl pažeidimo ištaisymo būdo pirmosios instancijos teismo

sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra keičiami“ 32. Teismų priteistas

neturtinės žalos atlyginimo dydis (7000 litų) liko nepakeistas.

Labai įdomi ir nagrinėjamu požiūriu svarbi yra Aukščiausiojo teismo 2007 m.

balandžio 11 d. nutartis, kur ieškovai prašė prieteisti turtinę ir neturtinę žalą už tai, kad

32 LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis c. b. Lietuvos autorinių teisių gynimo asociacijos agentūra ir kt. v. UAB „Faris“, Nr. 3K-3-415/2000

28

atsakovai sudarydami ir išleisdami moksleiviams geografinius leidinius, panaudojo

ieškovų kontūrinius žemėlapius nenurodę autoriaus vardo ir taip pažeidė autorines teises.

Kasacinis teismas konstatavo, kad „kontūrinių žemėlapių sudarymas yra nulemtas

objektyvios tikrovės tikslaus atvaizdavimo, todėl kai yra atvaizduojami tie patys objektai,

neišvengiamai kiekvienas darbas atrodys panašus ar net tapatus“ 33.Taigi nepaisant tam

tikrų panašumų negalima konstatuoti, kad tai buvo būtent ieškovių kūriniai. Todėl autorių

teisės čia negali būti ginamos. Šioje byloje labai svarbu ir tai, ką teismas pasisakė dėl

tinkamo atsakovo. Tai yra teisėjų kolegija konstatavo, kad čia svarbu ne tik asmens

tiesiogiai pažeidusio autoriaus teises atsakomybė, bet ir leidyklos, kuri tą leidinį išleido.

Teimas pažymėjo, kad „leidyklai, kaip juridiniam asmeniui, kuris savo veikloje tiesiogiai

susiduria su autorių teisių objektais ir atitinkamai autorių teisėmis, keliami didesni

rūpestingumo, apdairumo ir teisėtumo laikymosi reikalavimai, todėl, priėmusi tam tikrą

kūrinį išleisti, leidykla turėjo pareigą įsitikinti, ar kūrinį pateikusiam asmeniui priklauso

autoriaus ar leidybos teisės, nes kiekvienas, kuris naudojasi kieno nors suteikta teise,

privalo būti įsitikinęs tos teisės naudojimo teisėtumu“34. Taigi šiuo atveju už autoriaus

teisių pažeidimus turi atsakyti tiek asmenys tiesiogiai pažeidę autoriaus teises, tiek

leidykla, kuri nesilaikė visų jai keliamų reikalavimų.

3.3 Neturtinės žalos atlyginimas asmens garbės ir orumo pažeidimo atveju

Kitos asmeninės neturtinės teisės, kurias pažeidus reikalaujama turtinės ir neturtinės

žalos atlyginimo, yra asmens garbės ir orumo pažeidimai. Šios teisės laikomos

prigimtinėmis žmogaus teisėmis ir yra įtvirtintos Konstitucijos 21 straipsnyje.

Pažymėtina, kad ši teisė ginama ne tik reikalaujant atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, bet ir

reikalaujant teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą

ir neatitinkančius tikrovės. Be civilinės teisės (reglamentuoja CK 2.24 strp.) asmens garbę

ir orumą gina ir baudžiamoji teisė (reglamentuoja baudžiamojo kodekso 154

strp.šmeižimas ir 155 strp. įžeidimas). Be to, nagrinėjamo straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta

nuostata, kad „visuomenės informavimo priemonė, paskleidusi asmens reputaciją

žeminančius ir tikrovės neatitinkančius duomenis, privalo atlyginti asmeniui padarytą

turtinę ir neturtinę žalą tik tais atvejais, kai ji žinojo ar turėjo žinoti, jog paskleisti

duomenys neatitinka tikrovės, taip pat, kai tuos duomenis paskelbė jos darbuotojai ar

duomenys paskleisti anonimiškai, o visuomenės informavimo priemonė atsisako nurodyti

33 LAT CBS teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 11 d. nutartis c. b. K. M. leidykla „Briedis“, M. B., V. J., R. M., A. L. v. J. K. leidykla „Saulabrolis“, UAB „Arlila“, S. D., Nr. 3K-3-48/2007

34Ten pat.29

tuos duomenis pateikusį asmenį“. Čia svarbu pabrėžti, jog reikia nepainioti nagrinėjamo

straipsnio su CK 2.23 strp, kur yra ginama teisė į privatų žmogaus gyvenimą ir jo

slaptumą, nes pastaruoju atveju paskleidžiama teisinga informacija apie asmenį, tik

pažeidžiant jo teises į privatų gyvenimą, kurios taip pat yra konstitucinės (įtvirtintos

Konstitucijos 22 trp.), o mūsų nagrinėjamu atveju yra paskleidžiama išgalvota,

pramanyta, netikra, t. y. tikrovės neatitinkanti informacija. Be to, reikia nemaišyti, kada

yra paskelbiama ne informacija, o nuomonė, nes nuomonei netaikomi tiesos kriterijai, o

reikšti nuomonę yra viena iš konstitucinių žmogaus teisių (įtvirtinta Konstitucijos 25

strp.). Byloje K. Deltuva v. B. Masaitienė teismas apibrėžė, ką teismai turėtų laikyti kaip

žinias, ir ką – kaip nuomonę. Taigi anot teismo „žinia yra informacija apie faktus ir jų

duomenis, t. y. reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa. Ją galima

užtikrinti patikrinimo ir įrodymo priemonėmis. Nuomonė yra asmens subjektyvus faktų ir

duomenų vertinimas, požiūris, mintys, idėjos,pastabos apie žinias, susijusias su tikrais

įvykiais“ 35, todėl nagrinėjamoje byloje atsakovės apibūdinimas ieškovą kaip vagį

laikytinas žinia, nes tokius faktus galima patikrinti. Be to, byloje teismas pasakė ir tai, kad

net, jei ir nebuvo konkrečiai pasakyta asmens vardas ir pavardė, tačiau iš kitų aplinkybių

aišku apie kokį asmenį kalbame, tai laikytina asmens garbės ir orumo pažeidimu.

Svarbu pažymėti tai, kad teismų praktikoje yra konstatuojama, jog iš spaudos

negalima reikalauti visiško tikslumo, o galima reikalauti tik elgtis sąžiningai. Šiuo

klausimu yra svarbi Aukščiausiojo teismo byla B. Kaplanas v. Laikraštis „Respublika“ ir

kt. Teismas pažymėjo, kad tokiose bylose, kur ginčijama, kad atsakovas, t. y.

informavimo priemonės, paskelbė asmens garbę ir orumą pažeidžiančius duomenis,

reikalaujama tinkamai įvertinti dviejų konstitucinių vertybių – informacijos laisvės ir

asmens garbės ir orumo santykį. Kaip teismas nurodė, tokiu atveju reikia atsižvelgti į tris

Konstitucijos nuostatas, t. y. 21 strp. 1 d. „žmogaus orumą gina įstatymas“ ir 3 d.

draudžiama žeminti žmogaus orumą, 25 strp. 2 d. įtvirtinantį, kad „žmogui neturi būti

kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas“, todėl, anot teismo, čia turi būti

ieškoma konstitucinių vertybių pusiausvyros. Teismas čia pasakė, kad teisė vienodai gina

visus žmones ir čia turi būti vadovaujamasi „normaliai jautraus, o ne hiperjautraus

asmens orumo gynimu“ 36, nes priešingu atveju tai reikštų privačios cenzūros įvedimą.

Taigi teismas nurodė, jog „iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o galima

reikalauti tik elgtis sąžiningai, t.y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos,

35 LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis c.b. K. Deltuva v. B. Masaitienė, Nr. 3K-3-747/200136 LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 19 d. nutartis c.b. B. Kaplanas v. UAB „Respublika“, Nr. 3K-3-964/2000

30

siekiant įžeisti ar pažeminti kitą asmenį, kas reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti

informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą visuomenės informavimo

priemonei taikyti teisinę atsakomybę. Asmens orumo ir garbės suabsoliutinimas kartu

reikštų ir visuomenės teisės žinoti pažeidimą, nes teisė skleisti informaciją apima ir

visuomenės teisę žinoti viską, kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus tai, kas sudaro

žmogaus privataus gyvenimo sferą“. 37 Taigi ši Aukščiausiojo teismo nutartis yra labai

svarbi tuo požiūriu, kad nurodė, kaip turi elgtis visuomenės informavimo priemonės, kad

nepažeistų asmens garbės ir orumo. Be to, nustatydamas, kad iš informavimo priemonių

nereikalaujama visiško tikslumo, o reikalaujama tik to, kad pateikiama informacija būtų

kiek įmanoma patikrinama, užkirto kelią ieškovams dėl menkiausio informasvimo

priemonės netikslumo kreiptis į teismą ir reikaluati turtinės ie neturtinės žalos atlyginimo.

Civilinio kodekso komentaras nurodo, kaip tokiu atveju gali pasireikšti asmens

turtinė žala. Tai asmens gydymo išlaidos, jei dėl pakleistos melagingos informacijos

asmuo patyrė psichologinę traumą, negautomis pajamomis, jei dėl tokių duomenų jis

buvo atleistas iš darbo ir kita.

Svarbu pažymėti ir tai, kad gindami tokias teises, asmenys pirmiausia turi prašyti

tokius duomenis paskleidusių asmenų paneigti šią informaciją ir tik tada, jei atsisakoma

tai padaryti, asmuo gali kreiptis į teismą su tokiu reikalavimu. Tačiau nepaisant to asmuo

savanoriškai sutiko paneigti asmens garbę ir orumą ar teismo buvo priverstas tai padaryti,

bet kuriuo atveju jis gali reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tiktai pirmu

atveju teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį.

Atkreiptinas dėmesys į nagrinėjamo straipsnio 6 dalį, kur nustatyta, kad „viešas

asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Viešo asmens

kritika, kad ir kokia griežta ar kandi ji būtų, yra leistina“ 38. Tokiu atveju pirmenybė yra

teikiama teisei skeisti informaciją, o ne asmens garbei ir orumui. Tačiau tai nereiškia, kad

ši teisė yra absoliuti, pavyzdžiui, gali negalima skelbti informacijos, kuri yra valstybės

paslaptis, pažeistų viešąją tvarką ir pan.

37 Ten pat.38 Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 2.24 straipsnio asmens garbės ir orumo gynimas 6 dalis

31

IŠVADOS

1. Žalos atlyginimo institutas buvo numatytas jau pirmuosiuose teisės šaltiniuose.

Pradžioje buvo atlyginama tik turtinė žala, o vėliau, atsiradus visiškos žalos atlyginimo

doktrinai, pradėta atlyginti ir neturtinė (moralinė) žala.

2. Kyla daug diskusijų dėl „moralinės žalos“ sąvokos vartojimo, nes šiandien teisė

numato galimybę ir juridiniams asmenims reikalauti tiek turtinės, tiek neturinės žalos

atlyginimo. Todėl daugumoje šalių vietoj „moralinės žalos“ imta vartoti „neturtinės

žalos“ sąvoka. Toks apibūdinimas tikslesnis ne vien dėl to, kad tinka ir juridiniams

asmenims, tačiau tikslingiau apibūdina vertybes, kurias pažeidus yra atlyginama žala, t. y.

materialinė žala yra atlyginama pažeidus vertybes, kurios turi materialią išraišką, o

neturtinė žala atlyginama tada, kai pakenkiama nematerialiems objektams.

3. Neturtinės žalos atlyginimas kelia daug problemų teismams. Taip yra todėl, kad

neturtinė žala padaroma vertybėms, kurios negali būti įvertinamos pinigais (nors būtent

piniginė kompensacija yra išmokama už jų pažeidimus). Be to, ne tik teismai, bet ir patys

neturtinę žalą patyrę asmenys labai skirtingai įvertina dėl tokios žalos atsiradusius fizinius

ir dvasinius išgyvenimus. O taip pat valstybėse, kur neturtinė žala gali būti atlyginama tik

įstatymų nustatytais atvejais, gali pasitaikyti situacijų, kai besikeičiant socialiniams,

politiniams, ekonominiams santykiams, įstatymų leidėjas gali nespėti sureguliuoti visų

būtinų santykių.

4. Pavartę LR Konstituciją ir LR Civilinį Kodeksą, matome, kad juose vartojamos

skirtingos sąvokos: Konstitucijoje – moralinė žala; CK – neturtinė žala. Tačiau toks

sąvokų neatitikimas neapsunkina teisinio reguliavimo. Be to, Konstitucinis Teismas yra

pažymėjęs, kad tokie patys reiškiniai gali būti apibūdinami skirtingai.

5. Konstitucinis Teismas, tirtose bylose dėl žalos atlyginimo, gana plačiai apžvelgė žalos

atlyginimo institutą. Jis išaiškino tuos dalykus, kurie teismams ilgą laiką kėlė daugiausia

problemų ir neleido tinkamai vykdyti teisingumo, t. y. buvo išaiškinta, kad įstatymais

negali būti nustatytas nei minimalus, nei maksimalus žalos atlyginimo dydis. Be to,

pažymėta, kad žalą patyrusiam asmeniui mirus, žalos atlyginimo gali reikalauti mirusiojo

artimieji.

32

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Teisės aktai:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Aidas. 1992. Nr. 220 (1992-11-10);

Valstybės Žinios. 1992. Nr. 33-1014 (1992-11-30)

2. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas (patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu

Nr.VIII-1864.

3. Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo

įstatymas // Valstybės žinios. 2005, Nr. 85-3140.

4. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas // Valstybės žinios. 2007, Nr.

60-1945. 42 strp. viešojo administracimo subjektų atsakomybė

5. Lietuvos Respublikos biomedicininių tyrimų etikos įstatymas // Valstybės žinios.2000,

Nr. 44-1247.

6. Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros

veiksmais, atlyginimo įstatymas // Valstybės žinios. 1997, Nr. 104-2618,

Specialioji literatūra:

1. Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S. Romėnų teisė // Vilnius: Justitia, 1999.

2. Vaišvila A. Teisės teorija // Vilnius: Justitia, 2004.

3. Kelsen H. Grynoji teisės teorija // Vilnius: Eugrimas, 2002.

4. Vancevičius S. Valstybės ir teisės teorija // Vilnius: Justitia, 2000.

5. Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso Antros knygos komantaras // Vilnius: Justitia,

2002.

6. Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso Šeštos knygos komentaras // Vilnius: Justitia,

2003.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras

8. Mikelėnienė D., Mikelėnas V. Neturtinės žalos kompensavimas // Justitia.1998, Nr. 2

9. Volodko R. Neturtinės žalos dydžio nustatymo sveikatos sužalojimo bylose ypatumai

remiantis Kietuvos teismų praktika// Teisė. 2007, Nr. 63

Konstitucinio Teismo nutarimai:

1.Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas dėl

Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo

veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo13d. redakcija) 3 dalies ir 7

33

straipsnio(2001 m. kovo13d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos

Konstitucijai, (Žin, 2006, Nr.90- 3529)

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. birželioio 30 d. nutarimas dėl

Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo

veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto

atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d. nutarimas dėl

Lietuvos Respublikos Vuriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 „Dėl

miškams padarytos žalos atlyginimo“ 3.4 punkto 3 pastraipos atitikimo Lietuvos

Respublikos Konstitucijai, (Žin, 1998, Nr. 52-1435)

Teismų sprendimai:

1. LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis c.b. L. Zdanys, M. Zdanys,

V. Zdanienė, G. Zdanys v. VšĮ Marijampolės ligoninė, Nr. 3K-3-255/2005

2. LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis c. b. A. Daukantas, A.

Daukantienė v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, Nr. 3K-3-222/2005

3. LAT CBS teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis c. b. N. Žungailienė v. UAB

“Vilniaus troleibusai, Nr. 3k-3-371/2003

4. LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis c.b. A. Mileris, V. Kilipienė v.

VšĮ Šiaulių rajono pirminės sveikatos priežiūros centras ir kt., Nr. 3K-3-511/2004

5. LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis c. b. Lietuvos autorinių

teisių gynimo asociacijos agentūra ir kt. v. UAB „Faris“, Nr. 3K-3-415/2000

6. LAT CBS teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 11 d. nutartis c. b. K. M. leidykla

„Briedis“, M. B., V. J., R. M., A. L. v. J. K. leidykla „Saulabrolis“, UAB „Arlila“, S. D.,

Nr. 3K-3-48/2007

7. LAT CBS teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis c.b. K. Deltuva v. B.

Masaitienė, Nr. 3K-3-747/2001

8. LAT CBS teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 19 d. nutartis c.b. B. Kaplanas v. UAB

„Respublika“, Nr. 3K-3-964/2000

34