Lietuvos tautinis olimpinis komitetas

Lietuvos olimpinė akademija

Lietuvos sporto universitetas

Nacionalinė mokslinė konferencija

LIETUVOS OLIMPINIO SĄJŪDŽIO 90-metis

Programa ir pranešimų tezės

2014 m. gegužės 27 d.

Kaunas

2

RENGĖJAI

Lietuvos tautinis olimpinis komitetas

Lietuvos olimpinė akademija

Lietuvos sporto universitetas

MOKSLINIS KOMITETAS

Pirmininkas doc. dr. Artūras POVILIŪNAS

Nariai prof. habil. dr. Povilas KAROBLIS

prof. habil. dr. Albertas SKURVYDAS

doc. dr. Česlovas GARBALIAUSKAS

prof. habil. dr. Algirdas RASLANAS

prof. dr. Arvydas STASIULIS

ORGANIZACINIS KOMITETAS

Pirmininkas prof. dr. Aleksas STANISLOVAITIS

Nariai Algimantas GUDIŠKIS

Goda MANKUTĖ

Audra ČEKANAUSKIENĖ

Daiva MAJAUSKIENĖ

Lietuvos sporto universitetas, 2014

ISBN 978-609-8040-87-6

3

4

5

Šalies sporto visuomenė ir visi olimpiniam sąjūdžiui neabejingi žmonės

šių metų gegužę mini Lietuvos olimpinio sąjūdžio ištakų 90-ties metų jubilie-jų. 1924-aisiais Paryžiuje Lietuva debiutavo vasaros olimpinėse žaidynėse. Gegužės 25 d. Prancūzijos sostinės „Peršingo“ stadione pirmąkart olimpinio turnyro rungtynes žaidė Lietuvos ir Šveicarijos futbolo rinktinės. Mūsiškiai pralaimėjo, bet būtent tądien lietuviai debiutavo žaidynėse, nuo kurių ir skai-čiuojama mūsų šalies olimpinė istorija.

Šiai progai paminėti LTOK išleido plakatą, ženkliuką. Kaune, Lietuvos sporto universitete, vyksta didžiausias šiai sukakčiai skirtas renginys – moks-linė konferencija. Tai puiki proga prisiminti nacionalinio olimpinio komiteto ištakas, šio sąjūdžio pradininkus – pirmąjį faktinį Lietuvos olimpinio komiteto (Lietuvos sporto lygos) vadovą Joną Jurgį Bulotą, Antaną Jurgelionį, Joną Vileišį, Vytautą Augustauską-Augustaitį, pirmuosius olimpiečius ir visą šlo-vingą Lietuvos olimpinę istoriją.

Su švente! Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė

6

Gerbiamieji konferencijos dalyviai ir svečiai, Šios konferencijos tema „Lietuvos olimpinio sąjūdžio 90-metis“ gal

kiek ir netiksli... Pirmieji olimpizmo daigai mūsų krašte skleidėsi, augo ir stiprėjo dar gerokai iki 1924 metų gegužės – oficialios Lietuvos olimpinio sąjūdžio pradžios. Tiksliau sakant, ši data žymi ne olimpinio sąjūdžio pradžią mūsų krašte, o nepriklausomos Lietuvos sportininkų įsiliejimą į pasaulio olimpinį sąjūdį. Tai įvykis, kurį pripažino Tarptautinis olimpinis komitetas. Tai pirmoji iš reikšmingiausių Lietuvos olimpizmo istorijos datų.

Olimpinio sąjūdžio laikotarpis nuo pirmųjų Lietuvos sportininkų startų VIII olimpinėse žaidynėse Paryžiuje iki šių dienų yra kupinas įvairių lūžių ir etapų, istorijos datų, apie kurias kalbėsime šioje konferencijoje. Viliuosi, kad pranešėjai ne tik konstatuos tai, kas įvyko, bet analizuodami padės rasti naujų kelių, vedančių į sporto pažangą Lietuvoje.

Bus įdomu išgirsti ne tik apie Lietuvos olimpinio sąjūdžio raidą, bet ir apskritai apie šalies sporto raidą. Ypač daug tikiuosi iš aktyvių buvusių ir esamų sporto vadovų pranešimų.

Lietuvos olimpinės akademijos prezidentas doc. dr. Artūras Poviliūnas

7

Mieli konferencijos dalyviai,

Lietuvos sporto universiteto bendruomenės vardu sveikinu Jus su olim-pinio sąjūdžio brandos amžiumi – 90-mečiu. Manau, kad kiekvieni šio pras-mingo socialinio judėjimo metai paliko mūsų jausmuose, prote ir kultūroje gilų savigarbos, savęs valdymo, tikslo siekimo ir tolerancijos žmonių gabumų įvairovei pėdsaką. O tai yra tvirtas pagrindas, dėl kurio mes dar esame ir ilgai būsime kartu vienoje sporto šeimoje.

Lietuvos sporto universiteto rektorius prof. habil. dr. Albertas Skurvydas

8

Nacionalinė mokslinė konferencija

Lietuvos olimpinio sąjūdžio 90-metis

2014 m. gegužės 27 d.

Lietuvos sporto universiteto Aktų salė

Posėdžio pirmininkas prof. habil. dr. Povilas KAROBLIS

PROGRAMA

10.00–10.15 Ansamblio „Rasa“ pasirodymas 10.15–10.30 Konferencijos dalyvius sveikina

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė, olimpinė čempionė Daina GUDZINEVIČIŪTĖ

Lietuvos olimpinės akademijos prezidentas doc. dr. Artūras POVILIŪNAS

Azerbaidžano olimpinės akademijos prezidentas prof. dr. Agadjan ABIYEV

Lietuvos sporto universiteto rektorius prof. habil. dr. Albertas SKURVYDAS

Kauno miesto meras Andrius KUPČINSKAS

9

10.30–10.45 Akademikas, prof. habil. dr. Eugenijus Jovaiša Lietuvos edukologijos universitetas Lietuvos sportas – valstybės raidos kontekste

10.45–11.00 Dr. Daiva Majauskienė, Lietuvos sporto universitetas Lietuvos sporto raida 1918–1945 m.

11.00–11.15 Zigmantas Motiekaitis, Lietuvos sporto informacijos centro direktorius Kūno kultūros ir sporto raida 1945–1990 m.

11.15–11.30 Doc. dr. Artūras Poviliūnas, Lietuvos edukologijos universitetas Lietuvos olimpinio sąjūdžio raida 1988–2014 m.

11.30–11.45 Prof. habil. dr. Algirdas Raslanas Lietuvos olimpinė akademija, Lietuvos edukologijos universitetas Lietuvos olimpinės rinktinės 1992–2014 m. pasiekimų analizė

11.45–12.00 Prof. habil. dr. Albertas Skurvydas, Lietuvos sporto universitetas Olimpiniai medaliai, o kas už jų?

12.00–12.15 Doc. dr. Česlovas Garbaliauskas, Lietuvos sporto universitetas Lietuvos studentai olimpinėse žaidynėse

12.15–12.30 Prof. habil. dr. Povilas Karoblis Lietuvos olimpinės akademijos Garbės prezidentas Lietuvos olimpinės akademijos veiklos bruožai

12.30–13.00 Diskusijos

13.00–13.15 Konferencijos apibendrinimas

13.15 val. PIETŪS

10

Turinys Č. Garbaliauskas LIETUVOS STUDENTAI OLIMPINĖSE ŽAIDYNĖSE ........................... 11

P. Karoblis LIETUVOS OLIMPINĖS AKADEMIJOS VEIKLOS BRUOŽAI ............ 12

D. Majauskienė LIETUVOS SPORTO RAIDA 1918–1945 M. ............................................ 17

Z. Motiekaitis KŪNO KULTŪROS IR SPORTO RAIDA 1945–1990 M. ........................ 19

A. Poviliūnas LIETUVOS OLIMPINIO SĄJŪDŽIO RAIDA 1988–2014 M. .................. 24

A. Raslanas LIETUVOS OLIMPINĖS RINKTINĖS 1992–2014 M. PASIEKIMŲ ANALIZĖ ............................................................................. 27

A. Skurvydas OLIMPINIAI MEDALIAI, O KAS UŽ JŲ? ............................................... 30

11

LIETUVOS STUDENTAI OLIMPINĖSE ŽAIDYNĖSE

Doc. dr. Česlovas Garbaliauskas Lietuvos sporto universitetas

Ateitis priklauso ne didžiausioms tautoms, bet turinčioms geriausias auklėjimo sistemas.

Pjeras de Kubertenas Svarbiausia yra ne tai, kad žmogus dalyvautų daugelyje varžybų – kur

kas svarbiau, kad jis kuo ilgiau jaustų pasitenkinimą tobulindamas savo kūną ir dvasią, taip stengdamasis aplenkti kitus, viršyti jau pasiektas žmogaus galių ribas. Olimpinės dvasios žmogus be paliovos ugdo savo charakterį, puikiai supranta, kad pranašumą prieš varžovą turi įrodyti korektiškai.

Olimpinėse varžybose ypač svarbu atleto gebėjimų atskleidimas, pra-našumo įrodymas, pergalės sportinės kovos arenoje. Dar svarbesnis yra atleto socialinis statusas, kuris parodo tikrąją pergalės vertę, auklėjimą, gero pavyz-džio poveikį.

Atleto asmenybė, išsimokslinimas, intelektas, dora – tai būtiniausi mū-sų dienų olimpioniko bruožai. Be jų olimpinės pergalės nustoja vertės.

Iš tiesų Lietuvos olimpiečiai – puikus pavyzdys jaunimui. Beveik visi mūsų šalies olimpiečiai yra baigę universitetus arba studijuoja. Net 23 Lietu-vos studentai yra tapę olimpinių žaidynių čempionais, per 60 studentų yra tapę olimpinių žaidynių prizininkais. Paplitusi nuomonė, kad didelio meistriškumo sportininkų aukštojoje mokykloje parengti neįmanoma. Tačiau gyvenimo praktika tai paneigia. Dukart olimpinė čempionė A. Česaitytė-Nėnėnienė ran-kininkės karjerą pradėjo įstojusi į tuometį Lietuvos kūno kultūros institutą kaip lengvaatletė. Ją pastebėjo rankinio treneris G. Stasiulevičius, kuris ir pakvietė treniruotis rankinį. Biatlonininką olimpinį čempioną A. Šalną treniravo LKKI dėstytojas A. Jakubauskas. Įspūdingas krepšininkų karjeras LKKI „Atleto“ komandoje pradėjo, o vėliau olimpinių žaidynių prizininkais tapo S. Štom-bergas ir R. Vaišvila. Pirmąją Lietuvos plaukikę, dalyvavusią olimpinėse žai-dynėse, B. Statkevičienę parengė LKKI docentė M. Korienė.

Visi studentai olimpiečiai savo pavyzdžiu įrodė, kad įmanoma suderin-ti studijas ir aukštų sportinių rezultatų siekimą. Tai puiki motyvacija Lietuvos jaunimui. Lietuvos olimpinės žvaigždės, baigusios sportinę karjerą, pasiekė puikių rezultatų ir profesinėje karjeroje: olimpinis vicečempionas S. Stonkus buvo ilgametis LKKI rektorius, nusipelnęs treneris S. Butautas – LKKI kated-ros vedėjas, olimpinis čempionas Š. Marčiulionis yra gerai žinomas verslinin-kas, olimpinė čempionė D. Gudzinevičiūtė – LTOK prezidentė.

12

LIETUVOS OLIMPINĖS AKADEMIJOS VEIKLOS BRUOŽAI

Prof. habil. dr. Povilas Karoblis Lietuvos olimpinės akademijos Garbės prezidentas

1. Optimistiškai žvelkime į ateitį Olimpinis sportas, kultūra, kilnumas, žmogiškumas, išmintis, Tėvynė ir

atsakomybė – artimai susiję nuo seniausių laikų ir yra vienos tvirčiausių žmonijos kultūros vertybių. 25-erių metų Lietuvos olimpinės akademijos laikotarpis – tai kryžkelė, tai mūsų dvasios atsinaujinimas, mūsų valingumo, tautiškumo ugdymas. Šiandien pasaulyje olimpinis sportas, olimpinis švietimas, kultūra simbolizuoja vienišo paukščio fenikso, pakylančio iš pelenų ir laisvai plasnojančio, kovą su liepsna, kuri staiga jį praryja. Fenikso drama sukelia naujų minčių, naujų idėjų, netikėtumų, naujovių troškulį, atkaklų norą mokytis. Mus į sporto Olimpą atves moksliniai tyrimai, sporto faktai ir argumentai, mokslinis jų apibendrinimas, mokytojų, dėstytojų, sportininkų humanistinė pedagogika, realybės suvokimas, erudicija, kultūra. Praeities veiklos epizodai, idėjos, entuziazmas, kūrybingos asmenybės įtvirtins naujas mūsų olimpines idėjas ir viltis, sukurs naujus olimpinio švietimo pamatus. Išsilavinimas, žinių kiekis, mokslinė kompetencija yra tas kelias, kuriuo eidama sporto visuomenė ras savyje jėgų, išugdys asmenybių, gebančių ryžtingai kurti mūsų ateitį.

2. Į tikslą jau pramintas takas Olimpinio sporto istorija, nukaldinta amžių kalvėje, įkūnija žmogiš-

kojo idealo supratimą, kuriame neatskiriamai susiję fizinis grožis ir moralinis taurumas. Negalima nepastebėti tos įtakos pasaulio istorijai, kurią per tūks-tantmečius padarė idėjų ir pasaulėjautos srautas iš antikinės Graikijos. Jis tapo ta varomąja žmogiškojo racionalizmo jėga, kuri ir dabar leidžia žmonėms įveikti problemas ir grėsmes, kurias gimdo neprotinga techninė pažanga. „Žvilgsnis į praeitį – tai visada smūgis į širdį“, – rašė vokiečių filosofas Liud-vigas Andrėjas Fojerbachas. Mokėjimas išsaugoti visa tai, ką sukūrė talentin-gų žmonių rankos ir protas, rodo tautos kultūrą, išmintį, gebėjimą suvokti sa-vo istorinę atsakomybę prieš būsimąsias kartas. Deja, tai ne kievienam duota suprasti.

Kiekvienas, dalyvaujantis šioje konferencijoje, įmūrijote savo plytą į tautos olimpinį rūmą. Lietuvos olimpinė akademija tapo tautos kultūros ir

13

olimpinio sporto mokslo židiniu, prie kurio susibūrė mokslininkai, mokytojai, dėstytojai, treneriai, sporto organizatoriai, olimpiečiai, sporto žurnalistai ir pasijuto viena didinga šeima. Į mūsų pasirinktą tikslą jau pramintas takas. Olimpinis sportas, olimpinis švietimas gyvena mūsų širdyse, mūsų protuose, darbuose ir siekiuose. Vilties teikia jaunimas, kurio laukia didžiulis darbas. Tačiau jaunų žmonių veikla neturi priminti keleivio, bėgančio paskui seniai nuvažiavusį traukinį. Atėjo metas naujoms idėjoms ir iniciatyvoms. Rem-kimės vienybės principu „Ubi concordia – ibi Victoria“ („Kur santaika – ten pergalė“).

3. Viltį teikia jaunimas ir kūrybingi mokytojai Norėdami pamatyti Lietuvą, žvelkime į mokyklą. Olimpinis švietimas

mokykloje, olimpiniai festivaliai ir varžybos, mokytojų olimpinė pedagogi-ka – tai mažasis kosmosas, kuriame vyksta mokslinis tobulėjimo vyksmas, studija, dvasinis ir fizinis ugdymas. Ateityje reikia viską investuoti į vaikus, į jų sveikatą, sportą, kad jie tikėtų savo ir Lietuvos ateitimi. Tik plėtojant ir gilinant olimpizmo idėjas mokykloje galima suvokti tautos reikmes ir galimybes.

Mokslininkės A. Budreikaitė, A. Šarkauskienė, D. Majauskienė, E. Adaš-kevičienė, N. Strazdienė, Z. Birontienė, I. Smalinskaitė-Gerulskienė, E. Pui-šienė atliko olimpinio švietimo pedagogikos tyrimus – tyrė moksleivių doro-vinių vertybių raiškos ypatumus, nustatė dorovinių vertybių galimybes, gau-tus duomenis lygino su Europos šalių mokslininkų atliktais tyrimais. Moks-linėje metodinėje veikloje, atliekant olimpinio švietimo tyrimus aktyviai reiš-kėsi daug mokytojų ir jaunųjų mokslininkų. Per 30 Lietuvos aukštųjų mokyklų magistrantų, doktorantų stažavosi Tarptautinės olimpinės akademi-jos sesijose, 12 apgynė mokslines disertacijas, kai kurie net tapo profesoriais. Įvairiose konferencijose dalyvavę mokytojai patvirtino, kad olimpinis švietimas – tai ne tik praeitis ir jau sukurtos tradicijos, bet ir dinamiškas šių dienų gyvenimas.

Olimpinio švietimo ir mokslo istorijos kelias yra brangus Lietuvai, juo galime didžiuotis, nes atskleidėme Lietuvos mokytojus evoliucionistus, praktikus – tai R. Šuipis, H. Vaicekauskienė, N. Sližauskienė, V. Janiūnas, O. Babonienė, D. Rakauskienė, O. Batutis, J. Šervytienė, J. Šiaulytė, N. Kivy-tienė, I. Augutienė, F. Beleškevičienė. Jie stengiasi įžiebti olimpinę ugnį vi-soje Lietuvoje, išsaugoti jos šviesą, kurios neužpūstų jokie reformų vėjai. Mes jais didžiuojamės. Senovės filosofų mintis „Mens sana in corpore sano“

14

(„Sveikame kūne – sveika siela“) turi būti sugrąžinta į intelektinį asmenybės ugdymą dabar ir išlikti ateityje.

4. Humanistinės sporto vertybės universitetuose Vilniaus universiteto rektorius akademikas B. Juodka, Lietuvos eduko-

logijos universiteto rektorius, Lietuvos olimpinės akademijos akademikas A. Gaižutis, Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas, Vilniaus universi-teto, Lietuvos sporto universiteto garbės daktaras Ž. Rogas pabrėžė, kad olim-pinis sportas, olimpinis švietimas turi apimti visus studentų gyvenimo tarps-nius, suburti vienam tikslui – įgyvendinti olimpines idėjas remiantis tarpusa-vio pagalba, teisingumu, solidarumu, studentų asmenybės tobulėjimu ir tole-rancija. Humanistinės sporto vertybės, jų vieta mūsų dienų kultūroje yra vienas svarbiausių diskusijos objektų kiekvienoje valstybėje, kiekviename universitete. Jie teigė, kad kūno, dvasios ir mokslo darnos būtinybė mūsų laikais tapo žmogiškosios kūrybos ir saviraiškos versme, vienu svarbiausių žmogaus orumo, sveikatos ir gyvenimo būdų. Lietuvos universitetuose vyku-siose mokslinėse konferencijose mokslininkų elitas patvirtino, kad universite-tų studentų asmenybės pasižymi nesulaikomu veržimusi lenktyniauti, var-žytis, tobulėti visose gyvenimo srityse – mokslo, darbo, studijų, meno, sporto, kultūros. Lietuvos rektorių konferencija suformulavo universitetų studijų kredo: įtvirtinti studentų sąmonėje kūno kultūrą ir sportą kaip vertybę, kaip sportavimo visą gyvenimą sanglaudos modelį. Svarbiausias Lietuvos olimpi-nės akademijos tikslas – visomis priemonėmis ir išgalėmis diegti jaunimui humanistinius olimpinio sąjūdžio idealus, dvasines vertybes, jų pamatus formuoti universitetuose, kurti tvirtą savitą sistemą.

5. Sporto istorijos paveldas – tautos atmintis „Historia est magistra vitae“ („Istorija yra gyvenimo mokytoja“), –

teigė romėnų politikos veikėjas, rašytojas, filosofas Liucijus Anėjus Seneka. Mūsų sporto istorijos paveldas – tai tautos atmintis. Iš savo praeities tauta semiasi jėgų, dvasinės stiprybės, čia jos gyvybingumo šaknys. Olimpinio sporto istorijos ištakų reikšmingumas – atskleisti olimpinio sporto mokslo kūrėjų, trenerių, organizatorių, sportininkų kelią, asmenybes, kurios tą kelią tiesė, juo ėjo, žadino, jungė, vedė kitus. Olimpinio sporto istorija, praeities interpretacijos, naujos įžvalgos, sporto atmintis, knygos, monografijos, konfe-rencijos atlieka svarbų vaidmenį puoselėjant tautos kultūrą, dvasingumą, siekiant išsaugoti tautos tapatybę. Per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį

15

susikūrė naujas tautos paveldas ir jis turi būti reikiamai įvertintas, kad taptų svarbiu tautos fizinės ir dvasinės stiprybės šaltiniu, vienytų tautą, žadintų tautinį pasididžiavimą. Humanistinės sporto vertybės, olimpiniai idealai, sporto istorijos išsaugojimas, mokslinis olimpinių žaidynių vertinimas mūsų gyvenime, kultūroje yra svarbiausia ir turi daryti didelę įtaką visos žmonijos tobulėjimui.

6. Naujos žinios ir technologijos olimpiniame sporte „Mokslas turi būti pats iškiliausias tėvynės įsikūnijimas, nes iš visų

tautų visada pirma bus ta, kuri aplenkia kitus minties ir proto veiklos srityje“, – teigė prancūzų chemikas, mikrobiologas L. Pasteras. Kiekvienoje valstybėje turi būti nauja sporto problemos įžvalga, kokybės siekio iniciatyva, reikalaujanti konstruktyvios sistemos. Lietuvos sporto mokslininkų tikslas – apibendrinti ir interpretuoti olimpiadų rezultatus, peržvelgti ir suprasti didelio sportinio meistriškumo sportininkų ugdymo vyksmą, suformuluoti ateities įžvalgas, turėti tvirtą poziciją, siekti konstruktyvaus sportininkų rengimo kokybės. Per Londone vykusias olimpines žaidynes Lietuva buvo ryškiai matoma sporto žemėlapyje. „Hinc itur ad astra“ („Iš čia kylame į žvaigždes“). Svarbiausia visiems šalyje sukurti kūrybinės minties židinį, aplink kurį galėtų susiburti mokslinės jėgos, gebančios savo žiniomis ir pozityvumu praturtinti mūsų olimpinę sporto šeimą.

Prisiminkime monsinjoro K. Vasiliausko žodžius: „Yra šviesos ir tam-soje“. Tačiau ši šviesa reikalauja visiško atsidavimo olimpiniam sportui, ab-soliutaus susikaupimo sporto mokslui. Stiprus sporto mokslas – aukštos kul-tūros valstybės požymis. Šiuolaikinis sporto mokslas, naujos technologijos – tai tarsi nauja mokslo kultūra, kurios pagrindinis bruožas – mokslinė tiesos paieška.

Prestižinis žurnalas „Sporto mokslas“ įgijo didelę reikšmę tautos moksliniame gyvenime, jau dvidešimt metų, kai šis mokslo žurnalas yra įtrauktas į „Index Copernicus“ duomenų bazę, Vokietijos federalinio sporto mokslo instituto literatūros duomenų bazę „SPOLIT“, į Lietuvos mokslų žur-nalų katalogą, kuris žurnalą pristato visose mokslinėse konferencijose, knygų mugėse, internete. Šie per sunkų darbą įgyti mokslo kokybės vertinimo rodik-liai skatina išlikti konkurencingiems mokslo pasaulyje. Dauguma žurnale pa-teikiamų straipsnių atspindi Europos, pasaulio olimpinio mokslo idėjas ir praktiką.

16

7. Tinkamas bendravimas – gražių santykių pamatas Lietuvos olimpinė akademija artimai bendradarbiauja su Latvijos, Esti-

jos, Čekijos, Vokietijos, Rusijos, Italijos, Prancūzijos, Ukrainos, Baltarusijos olimpinėmis akademijomis. Aktyvus bendradarbiavimas su įvairių šalių olim-pinėmis akademijomis, dalijimasis darbo patirtimi, bendri straipsniai žurnale „Sporto mokslas“, keitimasis informacija, olimpinio mokslo integracija duoda impulsą tobulinti olimpinės akademijos veiklą. Tarptautinės olimpinės aka-demijos (TOA) sesijose, konferencijose kasmet dalyvauja ir Lietuvos atsto-vai: skaito pranešimus, pristato savo ir nagrinėja nacionalinių olimpinių aka-demijų veiklos programas, mokslinius olimpizmo tyrimus įvairiose srityse, aiškina olimpizmo indėlį žmonijai. TOA sesijų medžiaga spausdinama spe-cialiuose leidiniuose, siekiant skleisti olimpinių studijų tyrimus visose pasau-lio šalyse.

Apibendrinimas Vokiečių filosofas, pedagogas, mokslininkas I. Kantas teigia: „Pareiga!

Taurus didelis žodis... kaip tik toji dorybė iškelia žmogų aukščiau jo paties“. Olimpinio švietimo mokslas tarsi olimpinis fakelas, teikiantis mums šviesą, kviečia mus, kad eitume tolyn pasirinktu keliu. Su nauja viltimi žvelkime į ateitį...

Būkite autentiški, būkite tikri, būkite savimi, būkite Lietuvos tikroji siela, humanizmo ir žmogiškosios doros sargybiniai. Tikėkite savo Tėvynės idėja, kreipdami ją išmintingesne kryptimi.

17

LIETUVOS SPORTO RAIDA 1918–1945 M.

Dr. Daiva Majauskienė Lietuvos sporto universitetas

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo sudėtinga tiek politinė, tiek ekonominė situacija. Šalyje nebuvo nei sporto statinių, nei sporto priemonių, nei lėšų sportui. Lietuvos gyventojų požiūris į sportą taip pat buvo negatyvus. E. Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, vertindama susiklosčiusią padėtį, rašė: „Tai buvo Lietuvos atstatymo laikais. Karo nualintoje, svetimų armijų karių batais numindžiotoje tėvynėje tik skurdas ir vargas tebuvo. Kas tada galvojo apie sportą, fizinį auklėjimą mokyklose, o dar labiau – kam galėjo ateiti į galvą sportuojanti moteris?“ (Narbutas, 1978, p. 91). Tačiau emigrantų, grįžusių iš Rusijos, JAV ir kitų šalių, dėka sporto idėjos plito Lietuvoje.

Tikslas – apžvelgti sporto raidą Lietuvoje 1918–1945 m. Metodai: mokslinės literatūros, dokumentų, šaltinių studija ir analizė,

aprašomasis ir kritinis analitinis metodai. Rezultatų aptarimas Po Pirmojo pasaulinio karo į Lietuvą iš užsienio sugrįžo S. Garba-

čiauskas, K. ir V. Dineikos, J. Bulota su šeima, S. Darius ir kt. Jie pradėjo populiarinti sportą šalyje. Sporto iniciatorių pastangomis sportas pamažu po-puliarėjo, kūrėsi pirmieji sporto klubai ir organizacijos. Jau 1919 m. buvo įkurta Lietuvos sporto sąjunga (LSS), įsipareigojusi ne tik propaguoti sportą, bet ir koordinuoti naujų sporto organizacijų veiklą. Kūrėsi ir kitos organizaci-jos: Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS), Kauno sporto klubas (KSK), Kauno jachtklubas (KJK), „Makabi“ klubas. 1922 m. kovo 22 d. įvyko stei-giamasis Lietuvos sporto lygos (LSL) suvažiavimas. Suvažiavimo metu pat-virtintame Statute buvo skelbiama, kad aukščiausioji kūno kultūros ir sporto institucija, kuri atstovauja Lietuvos sportui visose tarptautinėse lygose, Lietu-vos visuomenėje, valstybinėse ir privačiose įstaigose, yra LSL.

XX a. trečiasis dešimtmetis buvo gausus svarbių sporto įvykių: 1919 m. įvyko pirmasis viešas Lietuvos sportininkų pasirodymas, 1921 m. surengtos Lietuvos lengvosios atletikos suaugusiųjų ir jaunių pirmenybės, pirmasis Lietuvos lauko teniso čempionatas, 1922 m. surengtos „Cross Country“ varžybos, Lietuvos futbolo, beisbolo, moterų krepšinio pirmenybės, pradėta kultivuoti dviračių sportą, žaisti ledo rutulį ir kt.

1932 m. priimtas Kūno kultūros įstatymas, kurio pagrindu vėliau buvo priimti kiti sportą reguliuojantys dokumentai. Pirmajame Kūno kultūros įsta-

18

tyme buvo apibrėžta valstybinė sporto organizavimo sistema – įkurti Kūno kultūros rūmai (KKR), buvę švietimo ministro žinioje. Aktyvios KKR veiklos nuošalyje neliko Aukštieji kūno kultūros kursai (jie veikė 1934–1938 m.). XX a. ketvirtasis dešimtmetis taip pat nestokojo svarbių sporto įvykių: 1937 ir 1939 m. Lietuvos krepšininkai tapo Europos čempionais, 1938 m. įvyko pirmoji Lietuvos tautinė olimpiada, kurioje dalyvavo lietuviai iš viso pasau-lio, moterys krepšininkės tapo Europos vicečempionėmis.

Kūno kultūros ir sporto populiarinimas tarpukario Lietuvoje sietinas su tokiomis asmenybėmis kaip J. Bulota, K. Dineika, E. Kubiliūnaitė-Garba-čiauskienė, A. Jurgelionis, V. Augustauskas-Augustaitis, S. Darius, S. Garba-čiauskas ir kt.

Išvados Tarpukario sporto raidoje galima išskirti du etapus: pirmasis, 1918–

1932 m. laikotarpis, buvo sporto vystymosi pradžia, kai kūrėsi sporto organi-zacijos, buvo surengti pirmieji čempionatai ir pirmenybės; antrasis, 1932–1940 m. laikotarpis, – kai buvo priimtas kūno kultūros įstatymas, sudaryta veiklos programa ir numatytos kryptys.

Ketvirtąjį dešimtmetį vykę pokyčiai kūno kultūros ir sporto srityje ro-do ir pasikeitusį visuomenės požiūrį į sportą bei kūno kultūrą.

19

KŪNO KULTŪROS IR SPORTO RAIDA 1945–1990 M.

Zigmantas Motiekaitis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto garbės narys, Lietuvos sporto informacijos centro direktorius

Po karo Lietuvą vėl užgriuvo stalininis totalitarinis režimas su galingu represiniu aparatu. Stalinizmo metais buvo masiškai tremiami ir suiminėjami gyventojai, pažeidžiamas teisėtumas, įgyvendinta prievartinė kolektyvizacija ir kt. Pirmasis pokario laikotarpis – vienas sudėtingiausių ir dramatiškiausių Lietuvos istorijoje.

Nuo pirmųjų antrosios sovietinės aneksijos dienų Lietuvoje buvo atku-riama ir toliau stiprinama 1940–1941 m. pradėta formuoti sovietinė kūno kul-tūros ir sporto sistema. Svarbiausios nuostatos, pagrindiniai nutarimai kūno kultūros ir sporto raidos klausimais tuo metu SSRS buvo priimami aukščiau-siųjų sąjunginių partijos ir valstybės organų, o srityse, respublikose, miestuo-se, rajonuose, kolektyvuose, draugijose – tik pakartojami.

Pokario metų audros sulaužė daugelio nespėjusių į Vakarus pasitraukti žymiausių kūno kultūros ir sporto veikėjų bei sportininkų likimus ar nusinešė juos į nežinią. Buvo represuoti futbolininkas R. Riauba, lengvaatlečiai J. Vabalas, L. Puskunigis, krepšininkai S. Šačkus, V. Leščinskas, A. Lukošai-tis, J. Povilaitis, V. Sercevičius, S. Astrauskaitė, imtynininkas A. Kaminskas ir kt. Kai kurie (lengvaatletis V. Gontis) žuvo rezistencinėje kovoje. Dėl re-presijų ir priverstinės emigracijos į Vakarus Lietuvoje visai mažai beliko sporto organizavimo darbą išmanančių specialistų.

1945 m. Lietuvoje buvo tik 28 aukštąjį išsilavinimą turintys specialistai (27 baigę Aukštuosius kūno kultūros kursus, vienas – Berlyno aukštąja kūno kultūros mokyklą), įvarius trumpalaikius kursus buvo baigę 46 žmonės. 1946 m. kūno kultūros ir sporto srityje jau dirbo 425 darbuotojai.

Dar vykstant karui, užfrontėje, daugiausia Maskvoje, parengta nemažai įvairių sričių specialistų. Tarp jų buvo per 40 lietuvių tautybės kūno kultūros ir sporto darbuotojų, kurių dalis dar karo metais buvo nusiųsti mokytis į Maskvos kūno kultūros institutą. Vis dėlto kvalifikuotų kūno kultūros ir spor-to darbuotojų ir toliau labai trūko. Tuo metu prasidėjo ir aktyvi įvairių sričių „specialistų“ ekspansija į Lietuvą iš kitų respublikų. Daug jų atvyko ir į kūno kultūros, sporto organizacijas, mokyklas.

A. Šimano iniciatyva 1945 m. Kaune įsteigtas Kūno kultūros institutas (KKI).

20

To meto represiniai organai kaupė žinias apie nepatikimus santvarkai specialistus. Tarp jų pateko K. Dineika (KKI direktoriaus pavaduotojas moks-lo reikalams), V. Augustauskas (KKI Pedagogikos ir psichologijos katedros vedėjas, buvęs Kūno kultūros rūmų direktorius, tautininkas), V. Petronis (KKI Gimnastikos katedros vedėjas, liaudininkas), S. Vietrinienė (KKI Slidi-nėjimo katedros vyresnioji dėstytoja) ir kt.

1944 m. kovo 3 d. Maskvoje buvo įsteigta „Žalgirio“ sporto draugija. 1944 m. rugpjūčio 23 d. savo veiklą atnaujino „Dinamo“ sporto draugija, o 1945 m. pradėjo veikti „Darbo rezervų“ ir Lokomotyvo“ sporto draugijos. 1950 m. įkurta LSD „Kolūkietis“, vėliau pervadinta „Nemunu“. 1946 m. dar-bą pradėjo 5 miestų ir 29 apskričių kūno kultūros ir sporto komitetai. 1946 m. gruodį Kūno kultūros ir sporto komiteto prie Lietuvos TSR Liaudies komisa-rų tarybos pirmininką, žinomą lengvaatletį A. Šimaną, pakeitė ne mažiau ži-nomas futbolininkas J. Uloza. 1947 m. Kūno kultūros ir sporto komitetas iš Kauno perkeltas į Vilnių.

1946 m. įsteigta pirmoji Lietuvoje sporto mokykla, o 1965 m. – Pane-vėžio sporto mokykla-internatas.

1952 m. pradėtas leisti žurnalas „Sportas“. 1958 m. įkurta Lietuvos sporto žurnalistų federacija.

1947–1948 m. Lietuvoje pradėta masinė paprasčiausių kūno kultūros ir sporto įrenginių statyba organizuojant talkas. Talkininkai padėjo įrengti „Di-namo“, „Spartako“ (vėliau – „Žalgirio“), jaunimo stadionus bei sporto aikš-tes. 1949 m. Vilniuje pastatytas „Dinamo“ stadionas. Tuo pat metu, organi-zuojant visuomenines talkas, išvalyti griuvėsiai ir pastatytas Jaunimo stadio-nas. 1950 m. Vilniuje rekonstruotas didžiausias (14 tūkst. vietų) Lietuvoje ir Pabaltijyje dabartinis „Žalgirio“ stadionas.

Praėjusiojo amžiaus 7–9 dešimtmečiais Sovietų Sąjungoje sporto ideo-logizavimas įgijo globalinį pobūdį ir tapo viena sudėtinių tuo metu egzistavu-sių dviejų politinių sistemų lenktyniavimo bei ideologinės kovos dalių. Todėl natūralu, kad kūno kultūrai ir sportui buvo skiriama nemažai lėšų.

Sporto sąjūdžiui Lietuvoje plėtoti nemažą reikšmę turėjo įvairūs direk-tyviniai dokumentai. Aktualius kūno kultūros ir sporto plėtotės klausimus ap-tarė 1977, 1982 ir 1984 m. Vilniuje vykusių respublikinių renginių dalyviai.

1986 m. Lietuvoje jau dirbo 4759 darbuotojai, iš jų 77 proc. turėjo aukštąjį išsilavinimą. Daugėjo tarptautinį pripažinimą įgijusių trenerių: aka-deminio irklavimo – E. ir R. Vaitkevičiai, A. K. Arelis, A. Baublys, dviračių sporto – N. Dumbauskas, meninės gimnastikos – E. Kubilienė, lengvosios

21

atletikos – L. Puskunigis, V. Barkalaja, J. Gadovičius, A. Krasaitis. F. Karob-lienė, A. Vilkas, A. Kukšta, ypač gausus krepšinio trenerių būrys – G. Svi-derskaitė, K. Petkevičius, V. Knašius, V. Bimba, V. Garastas, plaukimo – A. Štaras, rankinio – M. Zelba, J. Grinbergas V. Kontvainis E. Bimbienė, L. Dargis, A. Ratkevičius, stalo teniso – B. Balaišienė ir L. Sereika, futbolo – B. Zelkevičius ir dar daugelis kitų, kurie užtikrino sparčią didelio meistriš-kumo sportininkų rengimo pažangą.

Sportas Sovietų Sąjungoje buvo sudėtinė komandinės sistemos dalis su visiems privalomu perspektyviniu planavimu, atsiskaitomybe ir centralizuotu valdymu. Lietuvoje viskas buvo pritaikoma kūrybiškai, siekiant užtikrinti kvalifikuotą vykdymo drausmę. Tai leido pasiekti kur kas didesnių laimėjimų nei daugelyje kitų respublikų. Nemažai padaryta ir plėtojant masinę kūno kul-tūrą, nors neišvengta gėdingo prirašinėjimo. Nepaisant nuolatinių draudimų, pamažu buvo plečiama materialinė sporto bazė. Prie to prisidėjo ir nemažai didelių gamyklų vadovų. Pastačius naujų, šiuolaikinių sporto bazių, tokių kaip Vilniaus sporto rūmai ir kt., Lietuvoje vyko gana daug tarptautinių ir sąjunginių varžybų.

1953–1990 m. – nuoseklaus Lietuvos sporto klestėjimo laikotarpis. Ne tik kūno kultūros ir sporto entuziastai, bet ir didelė visuomenės dalis neliko abejingi Lietuvos sportininkų kovoms olimpinėse žaidynėse, kitose tarptauti-nėse varžybose. A. Šociko, K. Paršaičio, D. Kutkaitės, R. Ubarto, G. Umaro, Kauno „Žalgirio“ krepšinio, Vilniaus „Eglės“ ir Kauno „Granito“ rankinio komandų bei daugelio kitų pergalės Lietuvos žmonėms reiškė daugiau negu sportą.

1952–1988 m. olimpinėse žaidynėse Lietuvos sportininkai dalyvavo tik SSRS rinktinių sudėtyje.

22

Lentelė. Lietuvos sportininkų ir laimėtų medalių skaičius

olimpinėse žaidynėse 1952–1988 m.

Žaidynės, metai, miestas Sportininkų

skaičius Sporto šakų

skaičius Laimėta medalių

Aukso Sidabro Bronzos XV OŽ, 1952 m., Helsinkis 5 3 – 3 – XVI OŽ, 1956 m., Melburnas 7 4 – 4 1 XVII OŽ, 1960 m., Roma 4 3 – 2 1 XVIII OŽ, 1964 m., Tokijas 16 3 – 1 – XIX OŽ, 1968 m., Meksikas 10 5 2 2 5 XX OŽ, 1972 m., Miunchenas 8 4 2 1 – XXI OŽ, 1976 m., Monrealis 8 4 2 2 3 XXII OŽ, 1980 m., Maskva 16 7 7 1 3 XXIV OŽ, 1988 m., Seulas 25 7 10 3 2 Iš viso 99 23 19 15

Po du aukso medalius pelnė krepšininkė A. Jankūnaitė-Rupšienė (1976

ir 1980 m.), rankininkė A. Česaitytė-Nėnėnienė (1976 ir 1980 m.) ir dvirati-ninkas G. Umaras (1988 m.).

Lietuvos sportininkai žiemos olimpinėse žaidynėse SSRS rinktinių sudėtyje pelnė: XIV žiemos olimpinėse žaidynėse (1984 m. Sarajeve) biatlo-nininkas A. Šalna – aukso, XV žiemos olimpinėse žaidynėse (1988 m. Kalga-ryje) slidininkė V. Vencienė – aukso ir bronzos medalius.

Lietuvių kilmės sportininkai išeiviai olimpinius aukso medalius lai-mėjo jau 20 a. pradžioje.

1988 m. prasidėjęs tautinis atgimimas palietė ir sportą. Pirmiausia bu-vo prabilta apie LTOK atkūrimą ir sporto federacijų bei kitų visuomeninių organizacijų savarankiškumą. 1988 m. spalio 30 d. Lietuvos TSR valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto kolegija priėmė nutarimą, kuriuo oficialiai pritarė Lietuvos olimpinio komiteto atkūrimui. Kad neapsiribotų vien tik pri-tarimu, kolegija pasiūlė savo nariui, pirmajam pirmininko pavaduotojui A. Poviliūnui burti jau veikiančias neformalias iniciatyvines grupes. Manau, kad būtent dėl A. Poviliūno asmeninių savybių taip greitai buvo suburta ir sėkmingai dirbo dabar jau visiems žinoma LTOK atkūrimo darbo grupė.

Taigi sudėtingomis okupacijos ir centralizuoto valdymo sąlygomis, jaučiant visuomenės palaikymą, buvo sukurta produktyvi sportininkų rengimo sistema. Jos tikslas buvo tas, kad kiekvienas treneris ir sportininkas žinotų ir praktiškai jaustų, kokios sistemos ir konkrečios programos dalis jie yra, ką privalo daryti ir ko gali tikėtis įvykdę šios sistemos reikalavimus. Svarbiau-

23

sios sistemos nuostatos: 1. Nepirkti sportininkų, o sukurti savitą sportininkų pamainos rengimo sistemą. 2. Saviems perspektyviems sportininkams sudary-ti tokias sąlygas, kad jiems nebūtų didelio noro palikti Lietuvą. Sistemos vei-kimo rezultatai ypač išryškėjo praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Tai liudija šie pavyzdžiai:

1. 1983 m. į didžiausią kas ketverius metus Sovietų Sąjungoje rengia-mą kompleksinį renginį – VIII SSRS tautų spartakiadą – buvo deleguota 520 sportininkų, 120 iš jų grįžo iškovoję medalius. Buvo laimėtos akademinio irklavimo ir futbolo varžybos, prizininkėmis tapo abi rankinio komandos.

2. 1988 m. olimpinėse žaidynėse Seule iškovota 10 aukso, 3 sidabro ir 2 bronzos medaliai, o Kalgario žiemos olimpinės žaidynėse – vienas aukso ir vienas sidabro.

Pati sistema nebūtų veikusi, jeigu ne tikri patriotai, sąžiningi, ypač darbštūs Lietuvos sportininkai, treneriai ir visi kiti specialistai.

Todėl šių eilučių autorius drįsta teigti, kad visą okupacijos laikotarpį, nepaisant įvairiausių negandų, Lietuvoje gyvavo olimpizmo dvasia – gyveni-mo filosofija, aukštinanti ir į darnią visumą jungianti kūno, valios ir proto savybes. Jungdamas sportą su kultūra ir švietimu, olimpizmas siekia kurti gyvenseną, pagrįstą džiaugsmu dėl įdėtų pastangų, tiki gero pavyzdžio auklė-jamąja galia ir visuotinių etikos principų gerbimu.

24

LIETUVOS OLIMPINIO SĄJŪDŽIO RAIDA 1988–2014 M.

Doc. dr. Artūras Poviliūnas Lietuvos edukologijos universitetas

Vienas iš pačių ryškiausių Lietuvos olimpinio sąjūdžio istorijos etapų – 1988 metai, žymintys Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pradžią.

Nusivylimo jausmas negali trukti amžinai – jis arba nuslūgsta, arba pradeda taip slėgti, kad kantrybės taurė išsilieja per kraštus. Apie tai labai vaizdžiai yra pasakęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos narys olimpinių žaidynių prizininkas Arvydas Juozaitis: „Joks didis žingsnis neį-manomas be garbės pajautos. Nei žmogus, nei tauta nepaliktų šioje žemėje gėrio pėdsakų, jeigu nebūtų garbės, vardan kurios vertėtų aukotis... Mes ne-begalime tikėti, kad tik raudona spalva užlietas sportas yra vienintelis kelias į pasaulį. Kas juo žengė, turėjo pripažinti veidmainiavimo ir vergiškumo dva-sią. Garbės šiame kelyje nėra. Ir dar baisiau: šiuo keliu eidami, mes niekada neišvysime savo Trispalvės olimpiniuose pasaulio stadionuose. Mūsų kelias – tai garbės ir laisvės kelias. Į jį duris atvers Lietuvos tautinis olimpinis komite-tas“. Tai atsitiko 1988 m. gruodžio 11 d. – Lietuvos sporto federacijų, organi-zacijų ir visuomenės atstovų suvažiavime buvo atkurtas Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK). Vėliau prasidėjo sunkus ir ilgas LTOK pripaži-nimo etapas, paženklintas išskirtinėmis datomis.

1990 m. kovo 11-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai (Atkuriamajam Seimui) atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, po kelių dienų (kovo 14 d.) Lietuvos sporto komiteto kolegija ir LTOK vykdomasis komite-tas priėmė kreipimąsi į sporto organizacijas, sportininkus, trenerius nedaly-vauti SSRS rinktinėse bei SSRS čempionatuose kaip kitos šalies varžybose, jei jie nėra atviri. Ir tai buvo padaryta. Nors tarptautinė Lietuvos sporto izolia-cija truko ilgiau nei metus, Lietuvos sportininkai išlaikė Garbės egzaminą! Kolaborantų tarp jų nebuvo!

Per tą laikotarpį LTOK vadovai kelis kartus buvo susitikę su Tarptau-tinio olimpinio komiteto (TOK) vadovybe, aiškino mūsų siekius dalyvauti olimpinėse žaidynėse kaip Lietuvos komanda. Mūsų (kartu ir Latvijos bei Estijos olimpinių komitetų) ryžtas neliko nepastebėtas. 1991 m. rugpjūčio 29 d. Tokijuje TOK Prezidentas Ch. A. Samarančas paskelbė, kad Baltijos šalys dalyvaus kitose olimpinėse žaidynėse.

1991 m. rugsėjo 18 d. Tarptautinio olimpinio komiteto vykdomojo komiteto posėdyje Berlyne buvo paskelbta, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos

25

olimpinių komitetų teisės TOK yra atkurtos! Išsipildė pati drąsiausia ir gra-žiausia svajonė. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pripažinimas de facto įvyko anksčiau nei Jungtinės Tautos Niujorke pripažino Lietuvos nepriklau-somybę (tai lėmė laiko skirtumas tarp Europos ir Amerikos kontinentų).

LTOK de jure buvo pripažintas 1991 m. lapkričio 11 d. ir jau 1992 m. vasarį, po 64 metų priverstinės pertraukos, Lietuvos sportininkai startavo XVI žiemos olimpinėse žaidynėse Albervilyje ir XXV olimpinėse žaidynėse Bar-selonoje.

Lietuvos sportininkai, grįžę į olimpinę šeimą, nuo 1992-ųjų, kai Barse-lonos olimpinėse žaidynėse Romas Ubartas laimėjo aukso medalį, o krepši-ninkai – bronzą, iki 2012 m. Londono olimpinių žaidynių, iškovojo 6 aukso, 5 sidabro ir 10 bronzos medalių.

2012 m. Londono olimpinėse žaidynėse iškovota 5 medaliai (2 aukso, 1 sidabro ir 2 bronzos), neoficialioje įskaitoje užimta 34 vieta. Dar 12 sporti-ninkų užėmė prizines (4–8) vietas, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė (12 spor-tininkų) – 8 vietą. Taigi 34 Lietuvos atletai (iš 62 dalyvavusiųjų) parsivežė arba medalius, arba olimpinių žaidynių diplomus.

Puikiai pasirodo ir mūsų jaunieji sportininkai – tiek iš Europos olimpinių festivalių, tiek iš Pasaulio jaunimo olimpinių žaidynių jie grįžta su medaliais.

Šiandien LTOK turi didelį autoritetą šalyje ir pasaulyje, yra ryškus ly-deris tarp Baltijos šalių pagal vasaros olimpinių žaidynių rezultatus.

Lietuva yra viena geriausiai organizuojančių FAIR PLAY veiklą Euro-poje šalių.

LTOK organizuojami mokinių olimpiniai festivaliai sulaukė tarptauti-nio dėmesio.

Vienas Tarptautinės olimpinės chartijos išskirtinių teiginių skelbia: „Nacionaliniai olimpiniai komitetai turi saugoti savo autonomiją ir priešintis bet kokiam spaudimui, įskaitant politinį, religinį bei ekonominį“.

Paliesiu tik ekonominio savarankiškumo klausimą. Chartijoje gražiai ir teisingai pasakyta, tačiau tam, kad būtum bent kiek ekonomiškai savarankiš-kas, reikia išspręsti vieną sudėtingiausių Olimpinio komiteto uždavinių – ras-ti pinigų olimpinėms programoms finansuoti. Šis uždavinys daug sunkesnis LTOK nei Vakarų šalims, kur yra daug rėmėjų arba skiriamos valstybės dota-cijos. Gyvename nelabai turtingoje visuomenėje, todėl iš rėmėjų pinigų gali-me finansuoti tik dalį olimpinių programų. Olimpiniam komitetui teko steigti verslo padalinius, kurie uždirbtų kitas reikalingas lėšas.

Vienas pagrindinių lėšų šaltinių – olimpinės loterijos. Dar 1990 m.

26

LTOK buvo pirmas atkurtoje Lietuvoje, pradėjęs organizuoti momentines loterijas. Plečiantis loterijų organizavimo veiklai, 1992 m. LTOK įkūrė ne-pelno įmonę „Olifėja“.

Loterijų įmonė „Olifėja“, panaudojusi garbingą olimpinį vardą, rado laisvą nišą verslo pasaulyje. Mums pasisekė, kad turime puikius vadovus, ra-dome patikimų partnerių iš JAV. Įgyvendinome milžinišką ir techniškai sudė-tingą projektą, sukūrėme kiekvieną Lietuvos miestelį ir didesnį kaimą api-mantį kompiuterių tinklą, ėmėme kurti sudėtingus televizijos produktus, plė-tėme prekybos tinklą ir 8 proc. pajamų nuo bilietų apyvartos galėjome skirti aktualiems olimpiniams uždaviniams spręsti (įstatymo nustatyta tvarka).

Dar vienas LTOK lėšų šaltinis – rėmėjai. Dar pridėjus TOK subsidi-jas – tai visas LTOK biudžetas, skiriamas šalies sportininkų pasirengimui ir dalyvavimui olimpinėse žaidynėse, olimpinio sporto veteranų globai, olimpi-nio švietimo ir kitų programų vykdymui.

Ir tai tik nedidelė dalis to, ką šiandien pasiekė Lietuvos olimpinio sąjū-džio organizatoriai.

27

LIETUVOS OLIMPINĖS RINKTINĖS 1992–2014 M. PASIEKIMŲ ANALIZĖ

Prof. habil. dr. Algirdas Raslanas Lietuvos olimpinė akademija, Lietuvos edukologijos universitetas

Didelio meistriškumo sportininkų rengimas yra ilgametis ir sistemin-gas, specializuotas ir kryptingas, vientisas edukacinis vyksmas, kuriam bū-dingas laipsniškas krūvio intensyvinimas, treniruotumo didinimas, specialiojo rengimo tobulinimas, sportinių rezultatų gerinimas (Hoffman, 2002; Skarba-lius, 2003; Petkus, Raslanas, 2007; Bompa, 2009). Didelio meistriškumo sportininkų rengimo vyksme olimpinio ciklo struktūra rengiantis startams kitose olimpinėse žaidynėse kartojasi, tačiau kiekvieno olimpinio ciklo treni-ruotės priemonės ir metodai turi skirtis, atitikti sportininko adaptacines gali-mybes bei kitus veiksnius, lemiančius sportininko rengimą (Issurin, 2008; Milašius, 2008).

Šiame sudėtingo sportininkų rengimo kontekste iškyla mokslinė prob-lema – ilgamečio sportinio rengimo sąsaja su sportinių rezultatų dinamika limituotos konkurencinės aplinkos sąlygomis.

Mūsų darbo tikslas – išnagrinėti Lietuvos sportininkų dalyvavimo olimpinėse žaidynėse rezultatus per nepriklausomybės laikotarpį, nustatyti jų sportinės veiklos ilgaamžiškumo veiksnius rengiantis mažos konkurencijos sąlygomis ir nustatyti didelio meistriškumo sportininkų lyčių balanso kaitą 1992–2012 m. laikotarpiu.

Sportininko rengimas ir dalyvavimas varžybose gali trukti labai ilgą laiką. Tai laikotarpis nuo pirmųjų sporto pratybų iki paskutinių sportinės veiklos startų. Rengimasis šiems startams gali trukti 8–12 metų, o visa aktyvi sportinė veikla gali tęstis iki 30 metų (Platonov, 2004). Daugiamečio rengimo trukmė ir struktūra priklauso nuo tam tikrų veiksnių: varžybinės veiklos ir pasirengimo struktūros, užtikrinančios aukštus rezultatus; meistriškumo didė-jimo, adaptacinių procesų, būdingų tai sporto šakai, formavimo; individualių sportininko savybių, lyties, augimo, lytinio brendimo spartos; varžybų veiklos pobūdžio; fizinių krūvių pobūdžio ir kitų papildomų veiksnių.

Lietuvos olimpinių sporto šakų sportininkų rezultatai Barselonos, Si-dnėjaus, Pekino, Londono olimpinėse žaidynėse buvo labai geri ir nuosekliai gerėjantys. Mūsų sportininkai geba konkuruoti tarptautinėse varžybose, įveik-ti olimpinės atrankos kriterijus, dalyvauti olimpinėse žaidynėse, pasiekti pa-

28

čių aukščiausių rezultatų ir tokį sportinių pasiekimų lygį išlaikyti 2, 3 ar 4 olimpinius ciklus. Tai pasakytina ir apie vyrus, ir apie moteris, apie skirtingas sporto šakas. Akivaizdu, kad Lietuvos sportininkų rengimas turi moksliškai pagrįstas adaptuotas treniravimo sistemas, maksimaliai išnaudojami net gene-tiniai veiksniai, turintys įtakos organizmo galimybėms. Todėl treniruotės krū-vio paskirstymas ir dozavimas olimpinio ciklo laikotarpiu yra sudėtingas pe-dagoginis vyksmas, nuo kurio priklauso sportininko parengtumo kaita ir var-žybinės veiklos rezultatai.

Tarptautinio olimpinio komiteto 126-ojoje sesijoje, vykusioje 2014 m. vasario 5–6 d., buvo pažymėta, kad tolesnei olimpizmo raidai nustatomi penki pagrindiniai klasteriai – olimpinių žaidynių unikalumas, sportininkai – olim-pinių žaidynių širdis, olimpizmas kaip nuolatinis ir kintantis procesas visas 365 dienas per metus bei nuolatinė Tarptautinio olimpinio komiteto ir olim-pizmo kaita.

Išskirtinis tarptautinės organizacijos dėmesys sportininkui rodo naujas sporto plėtros kryptis – sportininko patirties ir ilgaamžiškumo sporte vertini-mas, sportininkų apsauga ir „švarus“ sportas, sportininkų ugdymas, specialy-bės suteikimas ir karjeros galimybės, sportininkų pristatymas visuomenei, jų sporto rezultatų vertinimas. Šiame kontekste nemažiau svarbi olimpinių spor-to šakų veiklos analizė ir jų raidos perspektyvų vertinimas tiek tarptautiniame kontekste, tiek nacionaliniu lygmeniu. Tai sporto šakos istorinė raida, koky-biniai rezultatai olimpinėse žaidynėse, sporto šakos universalumas, sporto šakos varžybinė programa ir jos kaita, sporto šakos patrauklumas žiūrovams, rėmimo galimybės ir perspektyvos, sporto šakos populiarinimas per internetą ir kitas masines komunikacijos priemones, lytiškumo balansas.

Didžiulė konkurencija tarp sporto šakų kelia išlikimo olimpinėse pro-gramose klausimus tarptautinėje arenoje, o sporto šakos populiarumo ir finan-sinės paramos aktualumas lieka nacionalinio lygmens problema. Tai liečia kiekvienos sporto šakos vyrų ir moterų lygiateisiškumą bei neįgaliųjų sporto integraciją į varžybų sistemą: trenerių pasirengimo lygį, išsilavinimą, akty-vumą seminaruose ir konferencijose, vyrų ir moterų santykį, taip pat teisėjų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemą, galimybes teisėjauti, vyrų ir mo-terų santykį.

Federacijų sporto plėtros programa nukreipta įtraukti kuo daugiau vai-kų ir jaunimo į tos sporto šakos veiklą, organizuoti mokomąsias vasaros sto-vyklas ir treniruotes, rengti nacionalinius ir tarptautinius sporto projektus, vykdyti integracinę veiklą. Ši sporto plėtros programa, jos patrauklumas, įvai-

29

rių specialistų atstovavimo normos pagal sportininkų skaičių (treneriai, teisė-jai, medikai ir kitas aptarnaujantis personalas), sporto šakos žiūrimumas, jos populiarinimas žiniasklaidos priemonėmis, informacijos prieinamumas ir nuolatinė rezultatų stebėsena, sporto šakos patrauklumas verslui ir rėmėjams, sporto šakos inventoriaus tobulėjimo perspektyvos ir kokybę atitinkanti kaina lemia esminius pokyčius sporte.

Visa tai rodo, kad olimpinis judėjimas, olimpinis sportas yra labai mo-bilus ir kintantis, tačiau išlieka tvarus, jeigu pagrindinis dėmesys koncentruo-jamas į esminius pokyčius sporte: daug didesnį dėmesį sportininkams, vyrų ir moterų lygybę, socialinę integraciją nepažeidžiant neįgaliųjų, tautinių mažu-mų ar seksualinės orientacijos žmonių teisių. Tai nauji iššūkiai olimpiniam, tarptautiniam ir Lietuvos sportui.

30

OLIMPINIAI MEDALIAI, O KAS UŽ JŲ?

Prof. habil. dr. Albertas Skurvydas Lietuvos sporto universitetas

Dešimt įžvalgų biopsichosocialinės paradigmos akimis: 1. Pergalės pažadina jausmus / emocinį intelektą... pasitikėjimą, tačiau

per daug išreikštas emocinis intelektas paralyžiuoja loginį protą. 2. Vaikų atspindžio / pamėgdžiojimo neuronai stebi ir mėgžioja nuga-

lėtųjų bruožus ir atmeta silpnuosius. 3. Pergalės pažadina socialinį Intelektą, socialinį pasididžiavimo jaus-

mą, mobilizuoja tautas. 4. Pergalės treniruoja pagrindinę proto savybę vykdančią funkciją ir

pagrindinę jos dalį – atsparumą įvairioms pagundoms. 5. Socialinis ir emocinis intelektas užblokuoja kritišką Protą. Sportas

gali tapti visuomenės „bukinimo“ priemone. 6. Persitreniravimas išsekina ne tik kūną, protą, bet ir moralę. 7. Persitreniravimas ugdo agresiją ir neapykantą žmonėms. 8. Dopingas keičia / išsekina smegenis, kūną, sveikatą ir net lytį. Ga-

lingas, valingas aikštėje, silpnas ir sutrikęs tarp žmonių. 9. Sportas ugdo valią. Kuo didesnė valia, tuo greičiau ir stabiliau ke-

liausi tiesiu keliu, bet tuo mažiau gebėsi keliauti duobėtu, vingiuotu žmogaus keliu. Per didelė valia – vargas išminčiai.

10. Pergalių pažinimas – tai žmogaus elgsenos pažinimas. Sporto mokslo tyrimai prisideda prie žmogaus gerovės mechanizmų pažini-mo / prognozavimo ir tobulinimo.

Išvada. Kas slypi už pergalių / medalių? Džiaugsmas, Pasididžiavi-mas, Pasitikėjimas, Savęs pažinimas, Savęs valdymas ir protas, Pažinimo pa-žanga ir kultūra, Sveikatos stiprinimas ir žalojimas, Ašaros ir agresija, Savęs valdymo išsekinimas, Tautos proto bukinimas, Žmogaus išaukštinimas ir pa-žeminimas, Žmogaus gyvuliškumo ir žmogiškumo atsiskleidimas, kova ir darna, Žmogaus triumfas ir tragedija, ŽMOGUS...

31

UŽRAŠAMS

32

Nacionalinė mokslinė konferencija Lietuvos olimpinio sąjūdžio 90-metis

Programa ir pranešimų tezės 2014 m. gegužės 27 d.

Kaunas

Sudarė D. Majauskienė Redagavo ir maketavo J. Kelečienė, R. Ramanauskienė

2014-05-23. 2,0 sp. l. Tiražas 200 egz. Užsakymas Išleido Lietuvos sporto universitetas, Sporto g. 6, LT-44221 Kaunas

www.lsu.lt; el. p.: lsu @lsu.lt

Spausdino UAB Arx Reklama, Savanorių pr. 363a, LT-49425 Kaunas El. p.: info@arxreklama.lt