ISSN 1392-6195

LIETUVOS TEISËS UNIVERSITETAS

JURISPRUDENCIJA

TEISĖS SOCIALINIS VEIKSMINGUMAS

Mokslo darbai 54(46) tomas

Vilnius 2004

R e d a k t o r i ø k o l e g i j a : doc. Armanas Abramavièius – Lietuvos Konstitucinio Teismo teisëjas prof. Egidijus Aleksandravièius – Vytauto Didþiojo universiteto senato pirmininkas doc. Petras Ancelis – Lietuvos teisës universiteto Policijos fakulteto dekanas Antanas Dapðys prof. Zdislav Kegel – Vroclavo universiteto Teisës ir administravimo fakulteto dekanas prof. Egidijus Kurapka – Lietuvos teisës universiteto mokslo prorektorius akademikas Pranas Kûris – Europos Þmogaus Teisiø Teismo teisëjas prof. Mindaugas Maksimaitis (kolegijos pirmininkas) – Lietuvos teisës universiteto Teisës

fakulteto Teisës istorijos katedros vedëjas doc. Kæstutis Masiulis – Lietuvos teisës universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Vieðojo

administravimo katedros vedëjas doc. Vytautas Pakalniðkis – Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Civilinës ir komercinës

teisës katedros vedëjas prof. Vytautas Piesliakas – Lietuvos Aukðèiausiojo Teismo teisëjas doc. Jonas Prapiestis – Lietuvos Konstitucinio Teismo teisëjas prof. Alvydas Pumputis – Lietuvos teisës universiteto rektorius prof. Alfonsas Vaiðvila – Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Teisës filosofijos

katedros vedëjas dr. Vigintas Viðinskis – Lietuvos apeliacinio teismo teisëjas doc. Juozas Þilys – Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto dekanas

E d i t o r i a l S t a f f :

Assoc. Prof. Armanas Abramavièius, Judge of Constitutional Court of Lithuania Prof. Egidijus Aleksandravièius, Senate Chairman of Vytautas Magnus University Assoc. Prof. Petras Ancelis, Dean of Police Faculty of Law University of Lithuania Antanas Dapðys Prof. Zdislav Kegel, Dean of Law and Administration Faculty of Wroclaw University Prof. Egidijus Kurapka, Vice Rector of Law University of Lithuania Prof. Pranas Kûris, Judge of European Court of Human Rights Prof. Mindaugas Maksimaitis, (senior editor), Head of Department of Law History

of Law Faculty of University of Lithuania Assoc. Prof. Kæstutis Masiulis, Head of Department of Public Administration of State

Management Faculty of Law University of Lithuania Assoc. Prof. Vytautas Pakalniðkis, Head of Department of Civil and Commercial Law of Law

Faculty of Law University of Lithuania Prof. Vytautas Piesliakas, Judge of Supreme Court of Lithuania Assoc. Prof. Jonas Prapiestis, Judge of Constitutional Court of Lithuania Prof. Alvydas Pumputis, Rector of Law University of Lithuania Prof. Alfonsas Vaiðvila, Head of Department of Law Philosophy of Law Faculty of Law University

of Lithuania Dr. Vigintas Viðinskis, Judge of Court of Appeal of Lithuania Assoc. Prof. Juozas Þilys, Dean of Law Faculty of Law University of Lithuania

Redaktoriø kolegijos 2004 m. birþelio 3 d. posëdþio sprendimu (posëdþio protokolas Nr. 3L-11) leidinys rekomenduotas spausdinti

Visos šio leidinio leidimo teisės saugomos. Šis leidinys ar bet kuri jo dalis negali būti dauginami, taisomi ar kokia nors forma perduodami be leidėjo sutikimo.

Redakcijos adresas:

Lietuvos teisës universitetas, Ateities g. 20, LT–08303 Vilnius El. paðtas leidyba@ltu.lt

Interneto svetainës adresas: http://www.ltu.lt

Address of Editorial Office and Publishing House: Law University of Lithuania, 20 Ateities st., LT–08303 Vilnius

© Lietuvos teisës universitetas, 2004

TURINYS

Europos Komisijos nario, Europos Sàjungos plëtros komisaro Günterio Verheugeno profesinë veikla…………………………………………………………………………………… Alfonsas Vaiðvila. Ar kiekvienam ástatymui taikytinas socialinio veiksmingumo kriterijus?............................................................................................................................... Audrius Skaistys. Priesaikos institutas ir jo ágyvendinimo problemos……………………. Vytautas Pakalniðkis. Valdymas ir valdymo gynimas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse……………………………………………………………………………………………. Egidijus Jaraðiûnas. Konstitucija kaip aukðèiausioji norminë tikrovë: keletas naujøjø Vidurio ir Rytø Europos ðaliø konstitucijø analizavimo problemø…………………………… Vytautas Ðlapkauskas. Sociologinë pagalba kaip teisëkûros kokybæ lemiantis veiksnys Remigijus Ðimaðius. Teisëkûra ir teisës socialinis veiksmingumas……………………….. Giedrë Lastauskienë. Neágalus asmuo þmogaus teisiø apsaugos poþiûriu……………… Kristina Miliauskaitë. Þmogaus teisiø dichotomija: universalija ar partikuliarizmas?....... Sergëjus Kalininas. Teisës socialinio efektyvumo problemos Baltarusijos Respublikoje. Lyra Vysockienë. Dublino reglamentas – nauja atsakomybës uþ prieglobsèio praðytojus paskirstymo sistema Europos Sàjungoje?......................................................... Heribert Franz Köck. Europos Bendrijos institucijø funkcijos ir galimas valdþios perteklius: ar yra privalomosios valdþios ribos ðalims narëms?..........................................

5 6 16 29 41 51 62 74 82 94 108 123

3

CONTENTS The Career of Günter Verheugen – the Member of the European Commission and the Commisar of the Development of the European Union……………………………………… Alfonsas Vaiðvila. May the Criterion of a Social Efficiency be Applied to Every Statute?. Audrius Skaistys. Oath Institution and Problems of its Implementation………………….. Vytautas Pakalniðkis. Possession and Defence of Possession in the Civil Code of Lithuania…………………………………………………………………………………………… 29 Egidijus Jaraðiûnas. Constitution as Supreme Normative Reality: Some Problems of Analysis of the New Constitutions of the Central and Eastern European Countries……… 41 Vytautas Ðlapkauskas. The Role of Sociological Assistance in Defining the Quality of Lawmaking………………………………………………………………………………………… 51 Remigijus Ðimaðius. Legislation and Efficiency of Law…………………………………….. Giedrë Lastauskienë. Disabled Person in the Context of Human Rights Protection……. Kristina Miliauskaitë. Human Rights Dichotomy: Universality or Particularism?.............. Sergëjus Kalininas. The Problems of Social Efficiency of Law in Belarus………………... 94 Lyra Vysockienë. Dublin Regulation – a New System for Distribution of Responsibility for Asylum Seekers in the European Union?....................................................................... Heribert Franz Köck. The Community Institutions' Exercise, and Possible Excess, of Powers: is there a Limit to the Binding Force upon the Member States……………………

5 6 16

62 74 82

108 123

4

Europos Komisijos nario, Europos Sąjungos plėtros

komisaro Günterio Verheugeno profesinė veikla

Günteris Verheugenas gimė Bad Kroicnache

Vokietijoje 1944 m. balandžio 28 d., kai visko, kas sukurta, naikinimas ir neapykanta tarp tautų buvo pasiekusi kulminaciją. Dar būdamas vaikas jis patyrė sunkius pokario išbandymus.

Gavęs žurnalisto diplomą, G. Verheugenas to-bulino savo istorijos, sociologijos ir politikos mokslų žinias Cologne ir Bonoje. Jau tuo metu jis pasižymėjo kaip aktyvus jaunasis liberalas, o jo žvilgsnis vis daž-niau krypo į politinę padėtį Rytuose. Šaltojo karo metu G. Verheugenas dažnai lankėsi Rusijoje ir daly-vavo susitikimuose su jaunaisiais Rytų Europos poli-tikais, taip bandydamas pagerinti žmonių, esančių skirtingose geležinės uždangos pusėse, santykius.

G. Verheugenas dirbo kartu su Hansu Dyt-richu Genšeriu (Hans-Dietrich Genscher), buvusiu vidaus reikalų ministru Vilio Brandto (Willy Brandt) Vyriausybėje ir užsienio reikalų ministru Helmuto

Šmidto (Helmut Schmidt) Vyriausybėje. G. Verheugenas buvo pirmųjų Vakarų ir Rytų santykių pokyčių liudininkas, kai įsivyravusį priešiškumą pamažu ėmė keisti bendradarbiavimas.

Nuo 1983 iki 1999 m. G. Verheugenas buvo Vokietijos parlamento narys ir aktyviai dalyvavo Užsienio politikos komiteto veikloje. Puikiai išmanantis užsienio politiką G. Verheugenas buvo pa-skirtas į keletą kitų atsakingų postų.

G. Verheugenas niekada nesiliovė žvelgti į įvykius objektyviomis žurnalisto akimis. Nuo 1987 iki 1989 m. jis buvo Vokietijos socialdemokratų partijos laikraščio „Pirmyn“ atsakinguoju redakto-riumi.

1998 m. Kancleriui Gerhardui Šrioderiui (G. Schröder) laimėjus rinkimus, G. Verheugenas tapo Europos reikalų ministru. Būdamas atsakingas už Europos politiką didžiausioje Europos Sąjun-gos valstybėje narėje, G. Verheugenas tuo pat metu buvo vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos in-tegracijos ateities architektų. 1999 m. G. Verheugenas dalyvavo Europos Tarybos susirinkime Ber-lyne. Jo metu buvo nustatytos Europos plėtros gairės.

1999 m. G. Verheugenas paskirtas Europos Sąjungos plėtros komisaru. Jo tvirtas tikėjimas demokratija, žmogaus teisėmis ir reformomis yra viltis ir garantija milijo-

nams žmonių, kurie tikisi ir siekia geresnės ateities šalyse kandidatėse. Stojimo į Europos Sąjungą sutarčių su 10 šalių 2004 m. balandžio 16 d. pasirašymas yra svarbus

žingsnis vieningos Europos link. Jį žengiant svarbios įtakos turėjo G. Verheugeno ryžtas ir įžvalgi po-litika.

G. Verheugenas žinomas kaip daugelio reikšmingų publikacijų autorius. Šių metų balandžio 5 d. Lietuvos teisės universiteto senatas už reikšmingą indėlį remiant

Lietuvą eurointegraciniuose procesuose, demokratiškumą ir toleranciją palaikant Lietuvos teisės universiteto pastangas aktyviai įsijungti į bendrą Europos aukštojo mokslo ir studijų erdvę Euro-pos Sąjungos plėtros komisarui Günteriui Verheugenui suteikė Lietuvos teisės universiteto Garbės daktaro vardą.

5

Jurisprudencija, 2004, t. 54(46); 6–15

AR KIEKVIENAM ĮSTATYMUI TAIKYTINAS SOCIALINIO VEIKSMINGUMO KRITERIJUS?

Prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila

Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Teisës filosofijos katedra Ateities g. 20, LT–08303 Vilnius Telefonas 271 46 97 Elektroninis paðtas tkf@ltu.lt Pateikta 2004 m. gegužės 3 d. Parengta spausdinti 2004 m. liepos 8 d.

Pagrindinės sąvokos: teisės socialinis veiksmingumas, įstatymo paskirtis, bausmės tik-slai: teisiniai ir neteisiniai, įstatymo objektas.

S a n t r a u k a

Straipsnyje konstatuojama, kad Lietuvos Respublikos įstatymų paskirtis dažniausiai apibrėžiama ją pakeičiant teisinio reguliavimo objekto arba reguliavimo priemonių nurodymu. Tai reikštų, kad įstatymų tikslai pasiekiami pačiu teisinės tvarkos nustatymu arba, kitaip tariant, įstatymai tampa socialiai veiksmingais dar nepradėję veikti. Ši tendencija vertinama kaip teisinio pozityvizmo formalistinės tradicijos nekritiškas eksploatavimas, siekiant panai-kinti kriterijų, pagal kurį galėtų būti vertinama konkretaus įstatymo turinio kokybė, jo so-cialinis veiksmingumas.

Aiškinantis realias teisinio poveikio galimybes, straipsnyje skiriami teisinio poveikio priemonių teisiniai ir neteisiniai tikslai. Teisiniais tikslais laikomas teisinių priemonių gebėjimas savo jėgomis pasiekti joms keliamus tikslus. Tie tikslai, kurių siekiant teisė tik dalyvauja kartu su kitais socialiniais veiksniais, laikomi ne teisiniais, o socialiniais, kompleksiniais.

Ávadas: nuo geros teisës prie gero valdymo. Jei sakoma, kad nëra atsilikusiø ar neiðsivysèiusiø tautø, o yra tik gerai arba blogai valdomos valstybës, tai geras arba blogas valdymas suponuoja atitinkamos teisinës sistemos, kaip savo teisinio, institucinio pagrindo, buvimà. Kokybiðkai naujas pagrindas „pagerinti“ valdymà ateina su teisinës valstybës kon-cepcija, kuri „gerina“ valdymà tuo, kad reikalauja já grásti ne ástatymo, o teisës virðenybe (þmogaus teisiø pirmumo pripaþinimu). Tai reiðkia, kad ne teisë palenkiama politikai (valdy-mui), bet prieðingai – valdymas, politika palenkiami teisei ir teisingumui. Tai padidina pozity-viosios teisës ir teisinës doktrinos socialiná vaidmená ir kartu teisininkø atsakomybæ uþ val-dymo kokybæ.

Iki ðiol vyravæs ástatymø virðenybës principas leido iðkelti valdymà (politikà) aukðèiau teisës ir taip blogais ástatymais átvirtinti, legalizuoti „blogà valdymà“, nes ástatymus kûrë poli-tika ir kûrë juos pirmiausia valdþios siekiams ágyvendinti. Ástatymo virðenybës sàlygomis nëra konstitucinës justicijos, ástatymø kokybë nevertinama þmogaus teisiø saugos poþiûriu.

6

Be institucinës apsaugos palikta Konstitucija yra daugiau ideologinis negu teisinis doku-mentas. Be konstitucinës justicijos negali bûti ir neteisiniø (Konstitucijai prieðingø) ástatymø.

Tuo tarpu su teisës virðenybe ir jà garantuojanèia konstitucine justicija politika tampa priemone teisëje suformuluotoms vertybëms ágyvendinti. Todël kitaip kyla ir teisës socialinio veiksmingumo problema: dabar tenka kalbëti ne ðiaip apie ástatymø kûrimà, ne ðiaip apie jø vykdymà, o tik apie kûrimà ir vykdymà teisëtø (konstitucijai ir teisei neprieðingø) ástatymø. Teisëkûra laikoma legitimiðka tik tuo atveju, jei ji yra þmogaus teisiø apsaugos ir ágyvendi-nimo priemoniø gamyba. Teisës virðenybë suponuoja ir kai kuriuos naujus reikalavimus tei-sëkûrai, pirmiausia reikalavimà aiðkiai formuluoti ástatymo tikslus: kiekvienas ástatymas ku-riamas ir vykdomas ðiai teisës virðenybei ágyvendinti ir kartu ðios virðenybës realybë tampa kriterijumi ástatymo legitimiðkumui ir jo socialiniam veiksmingumui pamatuoti. Ástatymo tikslai – tai subjektyvus, aiðkiai iðreikðtas paties ástatymø leidëjo pareiðkimas, nurodymas, kad ástatymas sukurtas konkreèioms þmogaus teisëms apginti arba ágyvendinti bendrojo teisin-gumo (prieðingø interesø derinimo) pagrindu; tai ástatymø leidëjo sàmoningai suvokto san-tykio su teise ir jos virðenybe formulavimas.

Todël ástatymø socialinio veiksmingumo problema prasideda nuo klausimo, kokios formos turi bûti patys ástatymai, kad jiems formaliai bûtø galima taikyti socialinio veiksmin-gumo kriterijø?

Ástatymø paskirties tikslaus suformulavimo reikðmë. Aiðkus ástatymo tikslø formula-vimas yra vienas ið formaliø ástatymo poþymiø, deja, glaudþiai susijusiø su ástatymø turiniu. Jis svarbus tuo, kad ápareigoja ástatymø leidëjà aiðkiai ásivaizduoti (matyti) tà socialiniø san-tykiø tikrovæ, kurià jis nori sukurti, valdyti konkreèiu teisiniu reguliavimu. Ástatymo tikslai lemia visà jo normø turiná ir pobûdá, nurodo, kokias teisës normas ástatymø leidëjas privalo sukurti, kad bûtø ágyvendinti jo sumanyto ástatymo tikslai. Jei ástatymo tikslai suvokti neaiðkiai, jei neþinoma, ko konkreèiu ástatymu siekiama, kokiø padariniø galima tikëtis, tai neþinoma ir kokias reikia formuluoti teisës normas, kiek jos bûtinos tikslø atþvilgiu. Neaiðkus tikslø for-mulavimas gali bûti viena ið ástatymø nepagrásto kaitaliojimo, aklo eksperimentavimo þmoniø teisëmis prieþasèiø: ástatymø kaitaliojimu tada reiðkiasi statistinë tikimybë rasti konkreèiai socialiniø santykiø situacijai adekvatø teisiná reguliavimà.

Tikslø formulavimo pobûdis Lietuvos Respublikos ástatymuose. Ðiuo poþiûriu ver-tinant Lietuvos Respublikos ástatymus, paaiðkëja, kad tik nedaugelis jø atitinka ðá reikala-vimà. Tinkamai savo tikslus formuluoja naujasis Civilinio proceso kodeksas, kurio 1-me straipsnyje sakoma: „Civilinio proceso tikslai: ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo grei-čiau atkurti teisinę tvarką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę“. Èia aiðkiai nurodoma, kad visas teisës normas jungia vienas tikslas – „ginti asmenø materialines subjektines teises ar ástatymø saugomus interesus“, á kurá atsiþvelgiant turi bûti kuriamos visos ðio kodekso nor-mos – ðio tikslo ágyvendinimo priemonës. Korektiðkai formuluojami ir Baudþiamojo kodekso tikslai: „Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kurio paskirtis – baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei lais-ves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų“ (1 str.). Gaila, kad ðis kodek-sas, pradëjæs korektiðku savo tikslø formulavimu, toliau nesugebëjo taip pat korektiðkai su-vokti savo funkcijø, apie kurias bus kalbama vëliau. Abiem ðiais atvejais kodeksø tikslai for-muluojami korektiðkai ta prasme, kad jie nepainiojami nei su ðiø kodeksø reguliavimo ob-jektais, nei su jø vykdomomis funkcijomis arba priemonëmis – nustatoma tvarka.

Toks ástatymo tikslø formulavimas teisinëje valstybëje ið pirmo þvilgsnio atrodo visiðkai suprantamas ir nesudëtingas dalykas, taèiau patyrinëjus daugelio ástatymø pirmuosius straipsnius, formuluojanèius tø ástatymø paskirtá, paaiðkëja, kad ðis neproblemiðkas dalykas yra itin problemiðkas, kad tai, kà ástatymas vadina savo „paskirtimi“, daþnai nëra jo paskirtis.

Ástatymo tikslø (paskirties) tapatinimas su ástatymo objektu arba reguliavimo priemonëmis (funkcija). „Valstybës þiniose“ (2003.II.25, Nr. 250) paskelbta „Lietuvos Res-

7

publikos kremavimo ástatymo koncepcija“ kremavimo ástatymo tikslà formuluoja taip: „regu-liuoti kremavimo veiklà, kremavimo atlikimo sàlygas ir tvarkà“1. Kuo blogas toks ástatymo pa-skirties nurodymas? Blogas tuo, kad ástatymo paskirtis èia pakeièiama to ástatymo objekto ir priemoniø, kuriomis tas objektas (kremavimo veikla) bus reglamentuojamas, apraðymu. Ástatymo tikslu èia skelbiamas kremavimo tvarkos nustatymas. „Nustatyti tvarkà“ – tai regu-liuoti (reguliavimo funkcijos ágyvendinimas). Kremavimo tvarkos nustatymas yra ne regla-mentavimo tikslas, o tik priemonë siekti tikslo, kuris dar turi bûti nurodytas. Vadinasi, kokiø tikslø bus siekiama ðia tvarka, kaip tie tikslai determinuos kremavimo tvarkà, ástatymø leidë-jui lieka arba neaiðkûs, arba neaktualûs.

Ádomu, kad tos paèios „kremavimo koncepcijos“ pabaigoje, VII skyriuje, jau kalbama apie „Galimo numatomo teisinio reguliavimo padarinius“ ir sakoma, kad „kremavimo ásta-tymo priëmimas leis sumaþinti dirvoþemio ir gruntinio vandens tarðà, uþtikrinti ypaè pavo-jingø uþkreèiamø ligø plitimo prevencijà. Kremuojamø palaikø laidojimui reikës maþesniø kapavieèiø, todël stabilizuosis kapiniø teritorijø dydis“2. Bûtent ðie „padariniai“ turëjo bûti for-muluojami kaip to ástatymo tikslai (paskirtis): kremavimo teisiniu reglamentavimu siekiama ne kremavimo tvarkos, o stabilizuoti kapiniø teritorijas, vykdyti uþkreèiamø ligø prevencijà, maþinti dirvoþemio ir gruntinio vandens tarðà ir kita. Kremavimo tvarka – priemonë ðiam tikslui siekti.

Ástatymo tikslus pakeitus ástatymo funkcijomis (priemonëmis), ástatymo „padariniai“ at-siduria ðalia ástatymo tikslo ir dël to kyla ástatymø leidëjui kaip netikëti ir nelaukti, kuriø jis sàmoningai lyg ir nesiekë, nes tiksluose jø neformulavo, o ko nëra ástatymo tiksluose, to neturëtø bûti ir ástatymo padariniuose, jei darysime prielaidà, kad ástatymø leidëjas yra sà-moningai veikiantis asmuo. Ðiuo atveju ástatymo veikimo padariniai tarsi perauga ástatymo tikslus, todël turëtø bûti neteisëtos kaip á ástatymo tikslus neátrauktos. Iðeitø, kad ástatymø lei-dëjas susilaukia tokiø padariniø, kuriø jis nesitikëjo ir neplanavo, bet jei planavo, tai privalëjo juos formuluoti kaip ástatymo tikslus ir taip parodyti, kad ástatymø kûrimu jis sàmoningai si-ekë bûtent tokiø socialiniø padariniø, kitaip tariant, valdyti situacijà neperþengdamas uþsi-brëþtø tikslø. Jei neformuluojami kremavimo tikslai, ið kur ástatymø leidëjui þinoti, kokià jis privalo nustatyti „kremavimo tvarkà“? Juk teisinës tvarkos turiná ir pobûdá, kaip sakyta, lemia ne kas kita kaip ástatymo tikslai.

Ástatymo tikslo (paskirties) tapatinimas su reguliavimo objektu. Daugelis ástatymø savo tikslus tapatina su nuoroda á patá teisinio reguliavimo objektà. Ðtai Civilinis kodeksas vi-sai neformuluoja savo paskirties (tikslo), o tiesiog apraðo savo reguliavimo objektà: „Lietu-vos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmens turtinius santykius ir su šiais santy-kiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius“. Panaðiai savo paskirtá tapatina su reguliavimo objektu ir daugelis kitø ástatymø. Pavyzdþiui, „Lietuvos Res-publikos organizuoto nusikalstamumo uþkardymo ástatymo“ (1997.VII.1 Nr. VIII-353) 1-me straipsnyje „Ástatymo paskirtis“ sakoma: „šis įstatymas nustato prevencinių poveikio priemo-nių taikymą asmeniui, kuris savo veiksmais gali varžyti kitų žmonių teises ir laisves, sudaro sąlygas organizuoto nusikalstamumo socialinėms prielaidoms atsirasti ir plėtotis, kelia grėsmę visuomenės saugumui“. „Lietuvos Respublikos administraciniø bylø teisenos ásta-tymo“ (1999.I.14 Nr. VIII-1029) paskirtis: „ðis ástatymas nustato administraciniø bylø dël ginèø, kylanèiø ið administraciniø teisiniø santykiø, nagrinëjimo tvarkà“ (1 str.).

Tai „klasikinis“, mûsø teisëkûroje vyraujantis ástatymo paskirties pakeitimas regulia-vimo objekto apraðymu. Taèiau kà duoda ástatymo objekto nurodymas, kai jis daþniausiai yra aiðkus jau ið paties ástatymo pavadinimo ir ið ástatymo normø turinio? Vadinasi, aiðki-nama tai, kas daþnai yra aiðku ir be aiðkinimo, tuo tarpu ástatymo tikslai, kurie yra esminë ástatymo struktûros dalis, iðreiðkianti viso ástatymo vertybinæ orientacijà ir kuriai reikia tokio aiðkinimo, apeinami. Pavyzdþiui, pastarojo ástatymo paskirtis turëjo bûti nurodymas ne kà administraciniø bylø teisenos ástatymas reglamentuoja, nustato, o siekis uþtikrinti pilieèiø tei-

1 Valstybės žinios. 2003.II.27. Nr. 21. P. 27. 2 Ten pat. P. 29.

8

siø saugumà nuo ástatymui prieðingø (neteisëtø) valdymo institucijø teisës aktø. „Bylø nagri-nëjimo tvarka administraciniame teisme“ – tik priemonë ðiam tikslui pasiekti.

Apibendrinant ðià Lietuvos teisëkûros vyraujanèià tendencijà, kyla klausimas, ar èia susiduriame su paprasèiausia loginio màstymo yda – skirtingø teisiniø kategorijø tapatinimu, ar su klasikiniu teisinio pozityvizmo (empirizmo) poþiûriu, sàmoningai vengianèiu formuluoti ástatymo tikslus ir taip pabëgti nuo pareigos visapusiðkai iðmanyti tà socialinæ tikrovæ, kurià ruoðiamasi reglamentuoti? Mat tikslai suponuoja vertybes, kurios lemia teisinio reguliavimo turiná ir áduoda á rankas kriterijø kiekvienam toká kodeksà arba ástatymà skaitanèiajam, pagal kurá jis gali vertinti to kodekso arba paprasto ástatymo socialiná veiksmingumà: kokiu mastu remiantis ðiuo ástatymu galima garantuoti konkreèiø þmogaus teisiø saugà arba ágyvendi-nimà. Tikslai nurodo ástatymø leidëjo sumanymo turiná ir apimtá, kad ið konkretaus ástatymo nebûtø reikalaujama nei per daug, nei per maþai, o tik tiek, kiek buvo sumanæs ástatymø lei-dëjas. Tikslai orientuoja á turiná, o reguliavimo objektas ir reguliavimo priemonë – „tvarka“ – á formà–priemones, kuriomis, kaip þinoma, ir siekia apsiriboti teisinio pozityvizmo teisëkûra, jos technika. Kà ástatymas reglamentuoja, lengva pasakyti, o ko jis siekia ðiuo reglamenta-vimu, jau gerai reikia iðmanyti socialinius procesus, numatyti jø raidà.

Tai duoda pagrindo manyti, kad ástatymø tikslø painiojimas su reguliavimo objektu arba „tvarkos nustatymu“ yra nekritiðkas sekimas Vakarø teisinio pozityvizmo tradicija, tei-kianèia pavirðutiniðkam empirizmui pirmumà reikalo esmës iðmanymo atþvilgiu. Su þmogaus teisiø ir nepozityvistinës teisës sampratos pirmavimu ðios tradicijos eksploatavimà reikia traktuoti kaip atsilikimà, kaip slaptà minëtø vertybiø atsisakymà.

Ástatymo tikslø tapatinimo su reguliavimo objektu arba priemonëmis padariniai. Ástatymo tikslà (paskirtá) sutapatinus su paèiu teisiniu reguliavimu arba jo objektu (santykiais, kurie tuo ástatymu reguliuojami), iðeitø, kad reguliavimas ástatymais lyg pats save laiko tikslu, jis lyg ir abejingas reguliavimo kokybei, jis tuos santykius tiesiog reglamentuoja, o ne derina prieðingus interesus, ne siekia didesnio teisingumo, efektyvesnës þmogaus teisiø apsaugos. Todël èia lyg ir iðnyksta þmogus ir jo teisës kaip to reguliavimo adresatai, yra tiesiog regla-mentuojanti veikla, neþinia, kam skirta ir neþinia, kokios kokybës. Tada bendra demokratiniø konstitucijø nuostata apie þmogaus teisiø pirmumà ir apie valstybës ástaigø, taip pat ir teisë-kûros tarnybà þmogaus teisëms pavirsta lyg ir niekam neápareigojanèia ideologija.

Taip atsiveria galimybë reguliuoti socialinius santykius bet kaip, panaikinti kriterijø, pa-gal kurá bûtø vertinama konkretaus ástatymo nustatoma „teisinë tvarka“, jos kokybë ir socia-linis gyvybingumas.

Bet tada nëra prasmës kalbëti ir apie tokio ástatymo socialiná veiksmingumà, nes neþi-nant kokiems tikslams ástatymas skirtas, negalima aiðkiai apibrëþti, kokiu laipsniu tie tikslai ástatymo taikymu buvo pasiekti. Juk ástatymu tiesiogiai buvo siekta nustatyti tik tam tikrà tvarkà ir ta tvarka priimtu ástatymu nustatyta de facto. Vadinasi, jau paèiu ástatymo iðleidimu – tvarkos nustatymu yra ðimtu procentø ágyvendintas tokio ástatymo veiksmingumas. Iðeitø, kad konkretus ástatymas veiksmingas, savo tikslus pasiekiantis dar nepradëjus jam veikti.

Toks ástatymo paskirties formulavimas neturi teisinës vertës ir yra paprasèiausias te-kstinis balastas, kuris niekam neápareigoja: kokia tvarka bus nustatyta, tokia ji ir atitiks to ástatymo tikslus, nes, kaip sakyta, tvarkos nustatymu ástatymo tikslas prasideda ir pasibaigia. Iðeitø, kad èia svarbu ne reguliavimo rezultatai, o pats reguliavimas dël reguliavimo.

Dël ðios painiavos vargu ar galima apkaltinti ástatymø leidëjà (politikus); tai iðimtinai teisininkø, rengianèiø ástatymø projektus, kvalifikacijos problema, paveldëta ið minëtos teisi-nio pozityvizmo tradicijos.

Teisëkûros anonimiðkumas. Ið dalies ir dël minëtø prieþasèiø visi mûsø ástatymai anoniminiai: pilieèiai neþino, kokie konkretûs asmenys rengë konkretø ástatymà, kurie Seimo nariai uþ já balsavo, kam tenka garbë ir atsakomybë uþ jo nustatytà teisinæ tvarkà bei jos pa-darinius. Ðio anonimiðkumo daþniausiai sàmoningai siekiama ypaè tais atvejais, kai priimami ástatymai, tarnaujantys ne visø, o atskiros grupuotës interesams. Tada itin patogu pasislëpti

9

po anonimine „ástatymø leidëjo“ sàvoka, o ástatymo tikslus pakeisti neutraliu teisinio regulia-vimo objektu arba siekiu „sureguliuoti tos srities visuomeninius santykius“.

Ástatymo rengëjai, daþniausiai teisininkai, atsisako imtis atsakomybës uþ savo rengia-mus ástatymø projektus, motyvuodami tuo, kad Seimas gali jø rengiamà projektà smarkiai pakeisti, net pagadinti jo kokybæ. Seimas „nusiima“ atsakomybæ, jà perkeldamas projekto rengëjams, ávairioms savo komisijoms, jø nariams. Ir taip ateina ástatymas, kuris neturi savo autoriaus, atsakingo uþ ástatymo kokybæ. Nëra kam priekaiðtauti, su kuo diskutuoti, kieno teisinæ kvalifikacijà matuoti, nëra ir ið ko pareikalauti atsakomybës. Ðis abstraktusis anoni-mas toliau skatina neatsakingumà ir kvalifikacijos nereikalingumà teisëkûroje.

Ástatymø teisiniai ir neteisiniai tikslai, jø skyrimo kriterijus. Svarstant klausimà, kiek ástatymai pagal formà ir turiná yra „pasiruoðæ“ bûti vertinami socialinio veiksmingumo kriteri-jais, svarbu suvokti, ar visi tikslai, keliami teisinio poveikio priemonëms (sankcijoms), gali bûti laikomi teisiniais. Teisës socialiniam veiksmingumui konkretinti svarbu ne tik suformu-luoti teisinio poveikio tikslus, bet ir aiðkiai skirti teisinius tikslus nuo neteisiniø.

Teisiniai tikslai yra tie, kurie iðplaukia ið paèios teisës specifikos ir kuriuos pasiekti pa-jëgios paèios teisinës priemonës be kitø veiksniø dalyvavimo ir pagalbos. Neteisiniai arba socialiniai, kompleksiniai tikslai yra tie, kuriø teisinës priemonës vienos pasiekti negali, ir tik dalyvauja kartu su kitais socialinio poveikio veiksniais (socialiniais, ekonominiais, ugdomai-siais ir kt.). Toks teisinio poveikio tikslø skyrimas reikalingas tam, kad bûtø formuojamas realistinis poþiûris á teisæ ir á jos galimybes realiai pasiekti jos prigimèiai bûdingus tikslus.

Remiantis ðiuo poþiûriu, galima aptarti, kaip bausmiø tikslus formuluoja naujasis Bau-dþiamasis kodeksas, o nuobaudø – Administraciniø teisës paþeidimø kodeksas.

Bausmës tikslai pagal naujàjá Baudþiamàjá kodeksà ir pagal teisæ. BK 41 straips-nyje bausmës tikslai arba „bausmës paskirtis“ formuluojami taip:

1) „sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo“. Tai nëra tiesioginis teisës tiks-las, nes èia á pirmà vietà iðkeliami ugdomieji, prevenciniai arba visuomenës ábaugi-nimo tikslai. Taèiau teisë nëra socialinës edukologijos dalis, todël ir ugdomieji tei-sës tikslai yra tik antraeiliai, iðvestiniai ið teisiniø. Kiti veiksniai – ðeima, namø, mo-kyklos auklëjimas, visuomenës nuomonës nepakantumas asocialiai veikai, dëme-sys kiekvienam þmogui ðeimoje, mokykloje, darbovietëje, valstybëje nuteikia þmo-nes elgtis pagarbiai vienas su kitu, todël teisei paliekama antrinë reikðmë. Tik tada, kai minëti veiksniai neduoda norimo efekto, griebiamasi teisës, kaip paskutinës priemonës. Kur nesidomima padorumu, ten turi bûti pernelyg sureikðminama teisë ir keliami jai tokie tikslai, kuriø ji viena nepajëgi pasiekti. Be to, teisës ugdomøjø tikslø iðkëlimas á pirmà vietà galëtø bûti net pavojingas visuomenei, nes tai skatintø manyti, kad bausmë labiau ábaugins kitus asmenis ir, vadinasi, patikimiau „sulaikys nuo nusikalstamø veikø darymo“, jei tos bausmës bus þiauresnës ir vieðai vykdo-mos. Ar ne tuo keliu ëjo viduramþiø baudþiamoji teisë, pagrindiniu bausmës tikslu paskelbusi bûtent ugdomàjá arba visuomenës atgrasinimo nuo nusikalstamos vei-kos tikslà?

2) „nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį“ (teisinis tikslas); 3) atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas.

Tai teisinis tikslas, bet logikos poþiûriu nekorektiðkai suformuluotas, nes ne kiekvie-nos bausmës, o tik ákalinimo, areðto paskyrimas uþtikrina to tikslo pasiekimà;

4) „paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų“ (neteisinis tikslas).

5) „Užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą“. Teisinis tikslas, bet logikos poþiûriu irgi nekorektiðkai suformuluotas, nes savo turiniu sutampa su antruoju tikslu – „nu-bausti nusikalstamà veikà padariusá asmená“. Kai du tikslai sutampa savo turiniu, tu-rime loginæ tautologijà, ir pagal logikos supaprastinimo dësná vienas ið jø turi bûti panaikinamas kaip nereikalingas: p ir p yra lygu vienam p. (p& p)~p. Ðiuo atveju

10

paliktinas 2-sis, nes „nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį“ nieko kito ne-reiðkia, o tik „įgyvendinti teisingumo principą“ baudþiamojoje teisëje.

Vadinasi, ið penkiø kodekse nurodytø kriminalinës bausmës tikslø realiais reikëtø lai-kyti tik keturis, o ið jø teisiniais – tik du (antràjá: „nubausti nusikalstamą veiką padariusį as-menį“ ir treèiàjá: „atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas“; ðá tikslà bausmë gali pasiekti, jei ji, kaip sakyta, yra ákalinimas arba areðtas).

Tikrasis ir tiesioginis bausmës tikslas yra nubausti nusikaltëlá, t. y. ávykdyti jo atþvilgiu teisingumà; bausmë savo tiesiogine paskirtimi yra tik techninë teisingumo vykdymo prie-monë: ja siekiama sumaþinti nusikaltusio asmens teises iki jo paties susimaþintø pareigø, kitaip tariant, dël nusikaltimo daromà þalà kitam asmeniui paversti þalos darymu sau pa-èiam. Tiesioginë bausmës paskirtis – nuolat árodinëti nusikaltimà kaip kenkimo sau bûdà. Ákalinimo arba areðto atveju pasiekiamas ir kitas teisinis bausmës tikslas: kuriam laikui ob-jektyviai atimama galimybë nusikaltusiam asmeniui daryti naujas nusikalstamas veikas.

Visi kiti kodekse nurodyti bausmei keliami tikslai nëra teisiniai bûtent tik dël to, kad pati viena bausmë be kitø veiksniø negali nei „sulaikyti asmená nuo nusikalstamø veikø darymo“, nei „paveikti asmenis, bausmæ atlikusius, kad jie laikytøsi ástatymø ir vël nenusikalstø“. Rea-liai jø siekti bausmë gali tik sàveikaudama su kitais socialiniais veiksniais. Todël tie tikslai gali bûti vadinami santykiniais arba kompleksiniais. Jie – iðvestiniai ið teisiniø ir gali daryti geidþiamà átakà tik kartu su kitais veiksniais. Ar ið ákalinimo vietos iðëjæs asmuo nepadarys naujo nusikaltimo, priklauso ne tik nuo grasinimo kriminaline bausme arba jos taikymo, bet ir nuo to, ar toks asmuo gavo darbo, ar jis nori dirbti, ar já priëmë ðeima, ar toje ðeimoje normalûs santykiai, ar jis turi gyvenamàjá bûstà, pragyvenimo lëðø, ar jam teikiama valstybës parama ir, pagaliau, ar jis stabilios psichikos, ir t. t. Bausmë negali kompensuoti kitø, teisëtà elgesá skatinanèiø veiksniø stokos. Bausmë ir jos taikymas tik skatina asmená màstyti apie savo veiksmø padarinius ir tas màstymas gali bûti asmens elgesá socializuojantis veiksnys. Ðie padariniai negali bûti vienareikðmiðkai numatomi, jie gali bûti lauktini, ir jø tikimybæ gali padidinti bausmës sàveika su kitais þmogaus elgesiui átakos turinèiais veiksniais.

Toks teisës tikslø skirstymas á teisinius ir neteisinius (socialinius) praktiðkai reikðmin-gas tuo, kad leidþia ið anksto þinoti, kà konkreèios teisës priemonës pajëgios daugiau arba maþiau patikimai pasiekti ir ko jos negali pasiekti net palankiausiomis sàlygomis. Tai prie-laida iðvengti teisinio romantizmo arba idealizmo kaip teisiniø priemoniø galimybiø perverti-nimo. Kur susiduriame su teisiniais bausmës arba kitokios sankcijos tikslais, ten sankcijos veiksmingumas gali bûti gana tiksliai nustatomas, o kur teisinio poveikio priemonës tik daly-vauja „sàjungoje“ su kitais socialiniais veiksniais, ten jø socialinio veiksmingumo neáma-noma pamatuoti, nes neámanoma jø iðskirti grynu pavidalu ið kitø veiksniø komplekso; ðis kompleksas tik visais savo struktûros elementais daro átakà vienokiam arba kitokiam asmens elgesiui.

Jei aiðkiai neskiriame teisiniø tikslø nuo neteisiniø, kyla grësmë pavesti sankcijoms neávykdomas uþduotis ir taip kurti prielaidas teisës socialiniam prestiþui maþinti, kaltinti teisæ menku efektyvumu (teisës nesugebëjimas pasiekti jai keliamø tikslø yra savotiðka jos socia-linë kompromitacija).

Ðis këlimas teisinio poveikio priemonëms tikslus, neproporcingus jø galimybëms, ga-limas daiktas, yra nulemta ir to fakto, kad teisë tapatinama su ástatymu, todël siekiama þinoti, ne kam ápareigoja teisë, o kam ápareigoja ástatymas. Ástatymas, kaip þinome, gali ápareigoti bet kam (tarybiniai ástatymai po karo sàmoningai nustatë Lietuvos ûkininkams tokias prie-voles, kuriø jie objektyviai negalëtø ávykdyti, nes tuo norëta ágyti teisiná pagrindà represuoti pilieèius kaip neva ástatymø nevykdanèius ir taip priversti juos stoti á kolûkius). Tokiu atveju iðeitø, kad tam, kam ápareigoja ástatymas, ápareigoja ir teisë. Todël ðiomis sàlygomis neáma-noma atskirti teisiniø tikslø nuo neteisiniø, nes bet kuris tikslas, kurá suformuluoja ástatymas, tampa teisiniu, ir iðnyksta pagrindas ástatymams keliamus tikslus skirstyti á teisinius ir netei-sinius. Jei neþinome, kas yra teisë, ið kur galime þinoti apie jai bûdingus tikslus ir tikràsias galimybes socializuoti þmoniø elgesá?

11

Taigi teisës filosofijos priemonëmis aiðkiai formuluojant teisës sampratà, atsiveria ga-limybë plëtoti teisës sociologijà – suvokti tikruosius (teisinius) bausmës tikslus, realias bausmiø praktines galimybes ir taip apsaugoti visuomenæ nuo teisinio romantizmo, o teisæ – nuo jos socialinës devalvacijos.

Baudþiamojo kodekso „funkcija – ne drausti, o bausti“. Kita su teisës socialiniu veiksmingumu susijusi Baudþiamojo kodekso problema – neaiðkiai suvokta baudþiamosios teisës vieta teisës ðakø sistemoje. Ði yda pasireiðkë bandymu priskirti baudþiamiesiems ástatymams nebûdingà funkcijà – uþdrausti nusikalstamas veikas. Apie tai jau esu raðæs „Teisës problemose“ (1998 m. Nr. 3–4), bet kadangi ði problema tebeegzistuoja ir nauja-jame Baudþiamajame kodekse, ðis klausimas tebelieka aktualus.

„Nusikaltimas yra pavojinga ir ðiame kodekse uþdrausta veika (veikimas ar nevei-kimas) [mano pajuodinta], uþ kurià numatyta laisvës atëmimo bausmë“ (BK 11 str. 1 d.). Jei BK draudþia tokias veikas, lieka neaiðku, kà reiðkia visø kitø reguliaciniø teisës normø nu-statomos pareigos, kurios savo esme yra draudimai naudotis tam tikromis teisëmis, nevyk-dant atitinkamø pareigø. Pavyzdþiui, visus þinomus ir neþinomus, esamus ir potencialiai ga-limus kësinimosi á nuosavybæ bûdus (pradedant vagystëmis, sukèiavimais ir baigiantis plë-ðimais), uþdraudþia ne BK, o Konstitucijos 23 straipsnis: „nuosavybë nelieèiama“; kësintis á þmogaus asmená (gyvybæ, sveikatà, orumà, laisvæ ir kitas vertybes) irgi uþdraudþia ne BK, o tos paèios Konstitucijos 21 straipsnis: „asmuo nelieèiamas“, „þmogaus laisvë nelieèiama“ (20 str.), „þmogaus privatus gyvenimas nelieèiamas“ (22 str.) ir kt. Baudþiamajam kodeksui pavesta tik apraðyti tas veikas, kuriomis paþeidþiami reguliacinëmis teisës normomis nusta-tyti draudimai ir nurodyti sankcijas uþ ðiø draudimø paþeidimus. Daugiau jokiø kitø funkcijø baudþiamoji teisë ir Baudþiamasis kodeksas nevykdo.

Priskirti Baudþiamajam kodeksui veikø draudimo funkcijà – tai iðkreipti baudþiamosios teisës vietà teisës sistemoje kitø teisës ðakø atþvilgiu. Iðeitø, kad BK skirtas ne garantuoti konstituciniø ir kitø reguliaciniø teisës normø nustatytus draudimus, o savarankiðkai be ryðio su reguliacinëmis normomis nustatinëti tuos draudimus ir bausti uþ jø paþeidimus. Tai reikðtø ásiskverbti á kitø teisës ðakø reguliavimo sritá ir pripaþinti baudþiamàjà teisæ visiðkai savaveiksme, nesusijusia su reguliacinëmis teisës normomis ir kuri nëra skirta jø nustaty-tiems draudimams garantuoti. BK tada galëtø pretenduotø atstoti vos ne visà teisës sistemà, nes ta sistema jam tada bûtø kaip ir nereikalinga – jis pats nustato draudimus, jø paþeidimo bûdus bei sankcijas uþ juos. Tokia baudþiamoji teisë pasikeltø ne tik virð visø teisës ðakø, darytø jas nereikalingas, bet pasikeltø arba bent susilygintø savo juridine galia su Konstitu-cija, t. y. paþeistø teisës hierarchiðkumo principà. Tada bûtø neaiðku, kas ið tiesø draudþia vagystæ – Konstitucijos 23 straipsnis ar Baudþiamojo kodekso 178 straipsnis.

Baudþiamojo kodekso reikalas ne kà nors drausti, o bausti, t. y. apraðyti veikas, ku-riomis paþeidþiami konstituciniø arba kitø reguliaciniø teisës normø suformuluoti draudimai, ir nustatyti uþ ðiuos paþeidimus baudimo pobûdá ir mastà. Jei baudþiamajame ástatyme nëra apraðyta konkreti veika, kuria buvo paþeistas, pavyzdþiui, Konstitucijos 23 straipsnio drau-dimas, tai nereiðkia, kad ði veika nëra uþdrausta. Tokiu atveju susiduriame ne su draudimo, o tik su baudimo spraga.

Loginis Baudþiamojo kodekso normø prieðtaringumas kaip jø socialinio veiks-mingumo maþinimo prielaida. Kad teisës normos bûtø socialiai veiksmingos, jose neturi bûti ne tik socialiniø, bet ir loginiø veiksniø, maþinanèiø tà veiksmingumà. Vienas ið tokiø ne-gatyviø veiksniø yra ástatymø teksto loginis prieðtaringumas. Ðiuo poþiûriu vertinant BK ben-drosios dalies tekstà, jo loginës problemos prasideda nuo 10 straipsnio, kuris sako: „Nusi-kalstamos veikos skirstomos á nusikaltimus ir baudþiamuosius nusiþengimus“. Nusikaltimas ir baudþiamasis nusikaltimas – tai sàvokos, kurios pagal savo logikà turëtø bûti loginiame nuoðalës santykyje: në vienas nusikaltimas nëra baudþiamasis nusiþengimas ir në vienas baudþiamasis nusiþengimas nëra nusikaltimas. Tuo tarpu kodeksas jas pateikia kaip susi-kertanèias (turinèias sutampanèiø poþymiø), t. y. priklausanèias tai paèiai „nusikalstamai veikai“, nors subjektyviai, atrodo, norëta pasakyti prieðingai: „baudþiamasis nusiþengimas“

12

nëra nusikaltimas, todël nepriskirtinas nusikalstamai veikai. Baudþiamasis nusiþengimas èia pristatomas tik kaip kita nusikaltimo rûðis, tuo tarpu 12 straipsnis baudþiamàjá nusiþengimà nelaiko nusikaltimu, nes uþ já nenumato ákalinimo bausmës; ákalinimas èia apibrëþiamas kaip nusikaltimà nuo baudþiamojo nusiþengimo skiriantis poþymis. Vadinasi, baudþiamasis nusi-þengimas, kiek jis priskiriamas nusikalstamai veikai, yra nusikaltimas, o kiek uþ já negali bûti skiriamas ákalinimas („laisvës atëmimas“), nëra nusikaltimas.

Norint paðalinti 10 straipsnio teksto „nusikalstamos veikos skirstoma į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus“ loginá prieðtaravimà, minëtas teiginys turëjo bûti formuluo-jamas taip: baudþiamàjà atsakomybæ uþtraukianti veika skirstoma á nusikaltimus ir baudþia-muosius nusiþengimus. Atitinkamai turëtø keistis ir pats 10 straipsnio pavadinimas: vietoj „Nusikalstamų veikų rūšys“ raðyti „Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų rūšys“. Pa-tikslinti reikia ir nusikaltimo sàvokos apibrëþimà, ið jo paðalinant baudþiamajai teisei nebû-dingà funkcijà – „drausti nusikalstamas veikas“, taip pat tikslintina ir baudþiamojo nusiþen-gimo sàvoka: „Baudþiamasis nusiþengimas yra visuomenei pavojinga veika, apraðyta ðiame kodekse, uþ kurià skiriama bausmë, nesusijusi su areðtu ir ákalinimu“. Areðtas yra ne krimi-nalinë, o administracinë nuobauda, vadinasi, ið sankcijos pobûdþio bus neámanoma atskirti baudþiamàjá nusiþengimà nuo administracinio nusiþengimo.

12 straipsnyje baudþiamasis nusiþengimas apibrëþiamas lyg ir korektiðkai, jame nëra termino „nusikalstama veika“, bet vos tik pereinama prie kitø to paties kodekso straipsniø, baudþiamasis nusiþengimas vël virsta „nusikalstama veika“, nes sakoma – „veika padaryta dël nusikalstamo nerûpestingumo“ arba dël „nusikalstamo pasitikëjimo“, vadinasi, bau-dþiamasis nusiþengimas irgi atsiranda dël „nusikalstamo neatsargumo“ arba „nusikalstamo pasitikëjimo“. Jeigu taip, tai baudþiamasis nusiþengimas vël gràþinamas á „nusikalstamà veikà“ ir á nusikaltimà, tik jau kitu pavidalu (16 st. 2,3 dalys, 15 str. 3 d.).

Pagal BK juridinis asmuo negali padaryti nusikaltimo, nes jam negali bûti skiriama áka-linimo bausmë. Vadinasi, jis gali padaryti tik baudþiamàjá nusiþengimà. Bet èia pat sakoma: „Juridiniam asmeniui uþ padarytà nusikalstamà veikà (mano pajuodinta) gali bûti skiriama bausmë, nesusijusi su laisvës atëmimu“. Vadinasi, jis nëra „nusikalstamos veikos“ subjek-tas, nes negali bûti baudþiamas ákalinimu. Bet jeigu jis baudþiamas „uþ padarytà nusikals-tamà veikà“, tai jis – nusikalstamos veikos subjektas. Neiðkreiptos logikos màstymui „nusi-kalstama veika“ tëra tik nusikaltimo sinonimas. Iðeitø, kad juridinis asmuo yra nusikaltimo subjektas ir kartu nëra nusikaltimo subjektas.

Dėl pagrindinių BK bendrosios dalies sąvokų vidinio prieštaringumo prieštaringa tampa visa Baudžiamojo kodekso koncepcija ir tuo pasakoma apie jos mokslinę vertę: jei kuri nors teiginių sistema logiškai yra prieštaringa, vadinasi, ji klaidinga.

Iðvados

1. „Gero valdymo“ poreikis suponuoja atitinkamo turinio teisinæ sistemà kaip tokio val-

dymo teisiná, instituciná pagrindà. Galimybë „pagerinti valdymà“ ateina su teisinës valstybës koncepcija, kuri „gerina“ valdymà tuo, kad reikalauja já grásti ne ástatymo, o teisës virðenybe (þmogaus teisiø pirmumo pripaþinimu). Pastaroji reikalauja ne teisæ palenkti valdymui, o val-dymà traktuoti kaip þmogaus teisiø apsaugos ir ágyvendinimo organizavimà.

2. Teisës virðenybës pripaþinimas reikalauja aiðkiai formuluoti jà realizuojanèio ásta-tymo tikslus: kiekvienas ástatymas kuriamas ir vykdomas ðiai teisës virðenybei ágyvendinti, ir pagal tai „matuojamas“ ástatymø legitimiðkumas ir jø socialinis veiksmingumas.

3. Mûsø teisëkûroje vyrauja tendencija ástatymø tikslø formulavimà pakeisti teisinio reguliavimo objekto arba tokio reguliavimo priemoniø („teisinës tvarkos“) nurodymu. Teisinis reguliavimas èia virsta tarsi savitiksliu. Þmogaus teisiø apsauga ir ágyvendinimas nustoja buvæ sàmoningu ástatymø leidëjo veiklos adresatu.

4. Tokiu atveju nëra prasmës kalbëti apie tokio ástatymo socialiná veiksmingumà, nes, neþinant kokiems tikslams ástatymas skiriamas, neaiðku, kokiø rezultatø reikia tikëtis ið tokio

13

ástatymo. Tikslà pakeitus teisinës tvarkos nustatymu, ástatymas tampa socialiai veiksmingas dar nepradëjæs veikti.

5. Ástatymo tikslø tapatinimas su teisinio reguliavimo objektu arba priemonëmis (teisi-nës tvarko nustatymu) yra nekritiðko sekimo teisinio pozityvizmo tradicija, kuri sàmoningai vengia nurodyti ástatymo tikslus, kad per tikslus ástatymø leidëjas nebûtø ápareigotas tam tik-rai ástatymo turinio kokybei, padarinys.

6. Teisës socialiniam veiksmingumui „matuoti“ svarbu skirti teisinius ir neteisinius ásta-tymo tikslus. Teisiniais tikslais laikytini tikslai, kylantys ið teisës specifikos ir kuriuos pasiekti pajëgi teisë savo paèios priemonëmis. Tie tikslai, kuriø teisë viena pasiekti negali, o tik daly-vauja kartu su kitais socialiniais veiksniais, yra ne teisiniai, o socialiniai arba kompleksiniai. Tai padeda iðvengti teisës galimybiø pervertinimo ir tuo pagrindu – teisës socialinës komp-romitacijos.

7. Grindþiama nuomonë, kad baudþiamieji ástatymai ne draudþia, o tik baudþia. Baudþiamojo kodekso tendencija, priskirianti jo normoms funkcijà formuluoti ir draudimus, vertinama kaip kësinimasis á teisës hierarchiðkumo principà ir bandymas atskirti baudþia-màjà teisæ nuo reguliaciniø teisës normø, kuriø nustatytiems draudimams garantuoti bau-dþiamoji teisë egzistuoja.

♦♦♦

May the Criterion of a Social Efficiency be Applied to Every Statute?

Prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila

Law University of Lithuania

Keywords: Social Efficiency of Law, Purpose of the Statute, Legal and Social Aims of the Punishment, Object of the Statute.

SUMMARY

1. A requirement of „good administration“ stipulates the legal system with the corresponding content. This system is treated as the legal, institutional base of the aforementioned administration. The possibility to „improve an administration“ emerges with the conception of the state under the rule of Law. This conception „improves“ an administration because it requires to base this administration upon the supremacy of Law (recognition of the priority of human rights), but not of the statute. The supremacy of Law doesn't require to subject Law to the administration, but to treat the administration as the organization of the protection and realization of human rights.

2. Recognition of the supremacy of Law requires to formulate clearly goals of the statute which realizes this supremacy: every statute is created and executed to realize this supremacy of Law. According to such a fact legitimacy and social efficiency of statutes is „measured“.

3. Tendency to modify the formulation of aims of statutes into the indication of the object of the legal regulation or measures („legal order“) of such regulation predominates in our legislatation. Legal regulation ends in itself here. Protection and realization of human rights stop being addressees of the activities of legislature.

4. So there is no sense at all to speak about a social efficiency of such a statute: if we don't know the aim of a statute, we don't know what results we may expect. While modifying the aim into the indication of legal order, a statute becomes socially efficient even if it didn't start to operate.

14

5. Identification of the aim of a statute with the object of the legal regulation or measures (the indication of legal order) is the result of uncritical imitation of the tradition of the legal positivism. This tradition consciously avoids to indicate the aim of a statute that legislature would not be obliged for certain quality of a statute's content.

6. It is important to distinguish legal and nonlegal goals of a statute that it would be possible „to measure“ social efficiency of Law. Those goals, which arise from Law itself and which may be reached by legal measures, must be treated as legal. Those aims, which may not be reached solely by legal measures, but may be reached by legal measures jointly with other social factors, must be treated as nonlegal, but social or complex goals. This assists to avoid the overrating of possibilities of Law, and at the same time – the social discredit of Law.

7. An opinion is based that criminal laws punish, but not prohibit. The tendency of the Criminal Code, which attributes to it's norms a function to formulate prohibitions, is treated as an encroachment upon the principle of Law hierarchy and an attempt to separate criminal Law from regulative legal norms, which establish prohibitions (criminal Law exists to guarantee those prohibitions).

15

Jurisprudencija, 2004, t. 54(46); 16–28 PRIESAIKOS INSTITUTAS IR JO ĮGYVENDINIMO PROBLEMOS

Doktorantas Audrius Skaistys

Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Teisës filosofijos katedra Ateities g. 20, LT–08303 Vilnius Telefonas 8 699 77888 Elektroninis paðtas audrius@stt.lt Pateikta 2004 m. gegužės 3 d. Parengta spausdinti 2004 m. liepos 5 d.

Pagrindinės sąvokos: priesaikos institutas, pasižadėjimas, teisės šakos, konstitucija, apkaltos institutas, socialinis veiksmingumas.

S a n t r a u k a

Atsižvelgiant į nagrinėjamos temos platumą, šiame straipsnyje nagrinėjamos tik kelios su priesaikos institutu susijusios sritys, kurios leis apibūdinti patį institutą ir pasiekti šio ty-rimo tikslą. Straipsnyje nagrinėjama priesaikos instituto apibrėžtis, šio instituto vaidmuo šiuolaikinėje Lietuvos ir Vakarų valstybių teisėje, užsienio valstybei duotos priesaikos arba pa-sižadėjimo atsisakymo įgyvendinimo problemos, priesaikos instituto pažeidžiamumas ir jo tei-siniai padariniai.

Straipsnyje apžvelgiama aukščiausių valstybės pareigūnų priesaikos valstybei reikšmė ir priesaikos instituto prigimties bei paskirties suvokimas. Straipsnyje atsakant į klausimą, koks vyraujantis priesaikos instituto teisinio reguliavimo metodas – imperatyvusis ar dispozi-tyvusis, aptarta ir teisinės atsakomybės už šio instituto pažeidimą sritis.

Nagrinėjama problematika bandoma perteikti per realius, gyvenimiškus įvykius Lietuvoje. Priesaikos teisinis institutas ypatingą prasmę ir reikšmę įgavo Lietuvos Respublikos Prezi-dento Rolando Pakso apkaltos fone, kai suskubta iš esmės įvertinti jo reikšmę ir paskirtį bei sutvirtinti jo veiksmingumą. Atsižvelgiant į tai, darbe nagrinėjamos 2004 m. sausio 19 d. Lie-tuvos Respublikos Seimo valdybos sprendimu Nr. 1926 [14] sudarytos darbo grupės Priesai-kos įstatymo koncepcijai ir įstatymo projektams parengti atlikto tyrimo ir išvadų nuostatos.

„Tas, kuris neištikimas savo priesaikai, prisi-pažįsta bijantis savo priešo ir mažai galvoja apie Dievą“.

Plutarchas (Plutarchos, apie 46–127 m. pr. m. e.)

Pratarmë

Demokratinëje visuomenëje reikia plëtoti priesaikos institutà, kaip valstybës institucijø pilietinës kontrolës áranká, vidinio apsisprendimo tarnauti valstybei ir jos gyventojams ið-

16

raiðkà. Vidinis apsisprendimas iðtikimai tarnauti teisei yra ir teisinës valstybës kûrimo prie-monë.

Viena ið svarbesniø atstovaujamosios demokratijos srièiø yra visuomenës pasitikëjimo demokratiðkai iðrinktomis valdþios institucijomis klausimas. Visuomenëje didëjantis valdþios patikimumo poreikis, kuris ágyvendinamas vidiniu prisiekianèiojo valdþios atstovo apsi-sprendimu, pasitikëjimu tokiu asmeniu, suteikiant (deleguojant) jam tam tikrus ágaliojimus, nustatant atsakomybæ uþ piktnaudþiavimà jais ir t. t.

Pagal tokià priesaikos institutui suteikiamà prasmæ buvo nustatomas tyrimo tikslas, uþdaviniai ir metodai.

Ðio tyrimo tikslas – apþvelgti priesaikos iðtakas, paskirtá, formas, reikðmës evoliucijà, atskleisti priesaikos reikðmæ ðiuolaikinëje visuomenëje, priesaikos istorinius, psichologinius ir teisinius aspektus, priesaikos instituto socialiná veiksmingumà, paþeidþiamumà ir jo teisi-nius padarinius. Tyrimo uþdaviniai – nustatyti priesaikos instituto teisinio reguliavimo metodo pobûdá, pasiûlyti bûdus sustiprinti priesaikos instituto veiksmingumà. Taikant stebëjimo, si-steminá, semantiná, loginá ir lyginamàjá analizës metodus, straipsnyje nagrinëjami uþsienio valstybei duotos priesaikos arba pasiþadëjimo atsisakymo ágyvendinimo, tautos atstovø (Seimo nariø, Prezidento), pareigûnø ir kitø asmenø priesaikos davimo ir jos sulauþymo kaip pagrindo inicijuoti tokiø asmenø apkaltos procesà arba tiesiog teisinës atsakomybës uþ priesaikà lauþanèià veiklà aspektai.

Tokia priesaikos instituto analizë leidþia nustatyti jo paskirties ir reikðmës suvokimà Lietuvoje. Tai gali padëti sutelkti pastangas teisiðkai átvirtinti ðá institutà ir sudaryti tolesnes prielaidas uþtikrinti ir stiprinti jo taikymo veiksmingumà Lietuvos teisëje.

Priesaikos instituto apibrëþtis

Priesaika yra iðkilmingas pareiðkimas dël kuriø nors faktø arba aplinkybiø tikrumo arba pasiþadëjimas laikytis ásipareigojimø [15, p. 200]. Priesaika dar suprantama kaip asmens ið-kilmingas ir tvirtas pasiþadëjimas prisiimti já saistanèias pareigas ir jas vykdyti arba paþadas sakyti tiesà, daþniausiai kreipiantis ir á Dievà. Priesaikos instituto tyrinëtojas JAV pulkininkas K. Keskelis viename ið savo straipsniø, pateikdamas senovinës priesaikos pavyzdá, apibrëþia jà kaip „iðkilmingà kreipimàsi á Dievà patvirtinti daromo arba padaryto pareiðkimo teisingumà ar paþado nuoðirdumà ir bausti dieviðku prakeiksmu uþ melagystæ ar ásipareigojimø sulau-þymà“ [25, p. 47].

Priesaikos ir pasiþadëjimo sàvokos daþniausiai traktuojamos kaip vienareikðmës. Tam tikri priesaikos ir pasiþadëjimo skirtumai áþvelgiami tik kreipiant dëmesá á formos dalykus. Kartais priesaika apibûdinama kaip iðkilmingas arba tvirtas pasiþadëjimas. Atskirais atvejais pasiþadëjimas arba priesaika duodami atsiþvelgiant á statusà, pavyzdþiui, jaunieji ðauliai (nuo 12 iki 18 metø) duoda iðkilmingà jaunojo ðaulio pasiþadëjimà, o rikiuotës ir nerikiuotës ðauliai (nuo 18 metø) – priesaikà [12].

Priesaika, kaip ir pasiþadëjimas arba paþadas, suponuoja tam tikrà pareigà, o kadangi jie duodami laisva valia, taip suformuojamas moralinis imperatyvas ágyvendinti tà prisiimtà pareigà. Suprasdamas ðio moralinio imperatyvo svarbà, dar Konfucijus (apie 551–479 m. pr. Kr.) perspëjo: „apgalvok, ar teisinga ir ámanoma, kà tu þadi, nes paþadas yra pareiga“ [17, p. 383].

Ieðkant priesaikos instituto iðtakø, reikia nagrinëti keletà ðaltiniø, kuriuose gana ávairiai interpretuojama priesaikos kilmë. Pavyzdþiui, ið perskaitytos literatûros [15, p. 200; 16, p. 575–577] nuorodø galima teigti, kad priesaikos atsiradimo ðaltiniais laikytini ðventi reiðkiniai ir mistiniai dalykai – burtai, prietarai, prakeiksmai, tradicijos, tikëjimas, be to, priesaikose vi-sada yra þmogiðkojo faktoriaus arba þmogaus santykio su aplinka arba tam tikrais reiðkiniais elementø. Apibendrintai galima teigti, kad priesaikos institutas turi paprotiná ir religiná pradus. Todël nenuostabu, kad ðis institutas aptinkamas paprotinës ir kanonø (baþnytinës) teisës ðaltiniuose.

17

Nagrinëjant priesaikos instituto istorijà, paminëtinos keletas seniausiø ir þinomiausiø, o kartu ir reikðmingiausiø priesaikø: Hipokrato (460–377 m. pr. Kr.) [28], Chersoneso miesto–valstybës (3 a. pr. Kr.) [29] ir Teniso aikðtës (1789 m.) [30] priesaikos. Hipokrato priesaika atspindi tûkstantmetæ pasaulio gydytojø patirtá ir yra ðiuolaikinës hipokratiðkajai tradicijai pri-skirtinos medicinos pagrindas. Hipokrato priesaikos reikðmingumas sveikatos prieþiûros sri-èiai pavydëtinai pastovus, nes ðioje priesaikoje átvirtintos pamatinës medicinos vertybës: ne-savanaudiðka gydytojø pagalba pacientui, siekis nepakenkti jam, pagarba savo mokytojams ir kolegoms, profesinis tobulëjimas, paslapties saugojimas ir kt. Ðiuo metu Lietuvoje medikai prisiekdami iðtaria 1997 m. atnaujintos (atsiþvelgiant á vartojamà terminijà ir medicinos pa-þangà) Hipokrato priesaikos [18, p. 3] þodþius ir ásipareigoja savo profesinëje veikloje vado-vautis tomis paèiomis vertybëmis kaip ir prieð 2400 metø. Þinoma, ðios vertybës puoselëja-mos ir veiksmingos sveikatos prieþiûros sistemoje tiek, kiek prisiekusieji geranoriðkai laikosi duotos priesaikos, nes uþ ðios priesaikos sulauþymà teisinë atsakomybë nenumatyta.

Chersoneso miesto–valstybës priesaika yra svarbus antikinës demokratijos pavyzdys, o Teniso aikðtës priesaika sudarë prielaidas parengti 1789 m. Þmogaus ir pilieèiø teisiø deklaracijà.

Priesaikos instituto vaidmuo ðiuolaikinëje Lietuvos ir Vakarø valstybiø teisëje

Istoriðkai susiformavo priesaikos giluminë paskirtis – bendraþmogiðkøjø savybiø ir

vertybiø – laisvës, iðtikimybës, tiesos, teisingumo, patikimumo, sàþiningumo, garbës, doro-vës, lojalumo ir kitø – apsauga. Priesaikà duodantis þmogus prisiima pareigà saugoti ir ginti tai, kas jam ir kitiems yra svarbu ir vertinga, kas sudaro tvirtà pagrindà bendruomeniðkumui ir tarpusavio pasitikëjimui. Dabartiniais laikais priesaikos instituto pagrindu atsiranda visuo-meniniai–teisiniai santykiai. Ðie teisiniai santykiai yra aktualûs, todël neatsitiktinai vis daþniau priesaikos institutas diegiamas naujausiuose Lietuvos teisës aktuose (pvz., Baudþiamojo proceso ir Civilinio proceso kodeksuose). Ðiuo metu Lietuvoje veikia ávairiø rûðiø priesaikos: valstybinës, tarnybinës, teisminës ir kitos. Pagal trukmæ priesaikos skirstomos á terminuotas ir neterminuotas, pagal prasmæ – asertorines (fakto patvirtinimo) ir promisorines (garantuo-janèias, kaip asmuo elgsis uþimdamas ir vykdydamas pareigas).

Atsiþvelgiant á tai, kad ðiuolaikinëse teisës formose – teisës aktuose nemaþai dëmesio skirta priesaikai, galima daryti iðvadà, kad priesaikos institutas – gana reikðmingas ðiuolaiki-niø visuomeniniø santykiø sutvarkymo (sureguliavimo) elementas arba árankis.

Daugelio valstybiø pagrindiniame ástatyme – konstitucijoje yra átvirtinta priesaikos ins-tituto vieta ir reikðmë formuojant valstybinæ valdþià ir valstybinæ struktûrà. 1992 metais Lietu-vos tauta visuotiniame referendume priëmë ir paskelbë Lietuvos Respublikos Konstitucijà, kurioje irgi reikðmingas statusas suteiktas priesaikos institutui. Net deðimtyje Konstitucijos straipsniø yra normø, susijusiø su priesaika, jos davimu arba sulauþymu: V skirsnis. Seimas – 56, 59, 74 straipsniai; VI skirsnis. Respublikos Prezidentas – 82, 86 straipsniai; VII skirsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybë – 93 straipsnis; VIII skirsnis. Konstitucinis Teismas – 104 straipsnis; IX skirsnis. Teismas – 112, 116 straipsniai ir XII skirsnis. Valstybës kontrolë – 133 straipsnis [1, p. 25, 26, 32, 34, 37, 41, 46, 50, 51, 57]. Analizuojant priesaikas, aiðku, kad jos turi konstitucinæ reikðmæ, sukelia teisinius padarinius. Konstitucija nustato konstitucinius–tei-sinius reikalavimus valstybës valdþios, savivaldybiø ástaigoms ir pilieèiams. Jie sudaro prie-laidas reikalauti ið valstybës valdþios ir kitø valdþios ástaigø sàþiningo darbo, pagarbos þmo-gaus teisëms ir laisvëms, tarnavimo þmonëms, taip pat iðkelia labai aukðtus kvalifikacijos ir reputacijos reikalavimus. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje priesaikos institutui suteiktà ið-skirtinæ reikðmæ liudija tas faktas, kad priesaikos sulauþymas yra savarankiðkas pagrindas apkaltos procesui inicijuoti. Ið iðnagrinëtø Lietuvos ir kitø valstybiø – Airijos, Austrijos, Èeki-jos, Estijos, Graikijos, Italijos, Kipro, Latvijos, Lenkijos, Prancûzijos, Slovakijos, Slovënijos,

18

JAV ir Vengrijos konstitucijose nurodytø apkaltos pagrindø tik Lietuvoje priesaikos sulauþy-mas iðskirtas savarankiðku pagrindu apkaltos procesui inicijuoti [27]. Tai paryðkina, koks glaudus yra priesaikos instituto santykis su þmoniø pasitikëjimu valdþia ir koks svarbus pats priesaikos institutas Lietuvoje.

Analizuojant valstybinës priesaikos reikðmæ, galima teigti, kad tai yra iðskirtinë prie-saika su iðskirtiniu siekiu, susijusiu su paèia valstybe, jos suverenitetu, tokios priesaikos pa-grindinë paskirtis – pilieèiø interesø ir jø vertybiø apsauga. Akivaizdu, kad priesaikos institu-tas padeda tautai vykdyti suverenias galias remiantis ne tik ástatymais reglamentuota pozity-viàja teise, bet taip pat remiantis moraliniais–etiniais principais. Neatsitiktinai priesaikoje pa-grindþiamas sàþine paremtas paþadas vykdyti ástatymus, bendrøjø visuomenës interesø uþ-tikrinimas, pabrëþiama iðtikimybë Lietuvos Respublikai, sàþiningas tarnavimas þmonëms, nuostata visomis iðgalëmis stiprinti valstybës nepriklausomybæ, taip pat ásipareigojimas di-dinti tautos pasitikëjimà valstybës valdyme dalyvaujanèiø asmenø atþvilgiu. Priesaikos insti-tutas iðpleèia pozityviàjà teisæ ir nustato tam tikrus konkreèius reikalavimus asmeniui, norin-èiam dalyvauti valstybës valdyme ir uþimti pareigas. Tokiai priesaikai bûdingas imperatyvu-mas, kuris padeda uþtikrinti bendrøjø tautos interesø realizavimà valstybës tarnyboje ir tar-navimà þmonëms. Neatsitiktinai priesaikos tekstas átvirtintas Konstitucijoje, taip pat ir konk-reèiuose ástatymuose. Svarbu ir tai, kad atsisakymas duoti priesaikà arba mëginimas prisi-ekti lygtinai sukelia aiðkius teisinius padarinius tiek konstituciniams pareigûnams, tiek ásta-tymuose minimiems pareigûnams – jie negali uþimti pareigø ir negali ágyvendinti savo siekiø tarnauti valstybei.

Atliktø tyrimø rezultatai atskleidë, kad mûsø valstybëje yra 35 teisës aktuose átvirtintos ir galiojanèios priesaikos: Respublikos Prezidento, Seimo nario, Ministro Pirmininko ir mi-nistrø, Konstitucinio Teismo teisëjo, teisëjo, valstybës kontrolieriaus, prokuroro, diplomato, kariuomenës vado, kario, karininko priesaikos, vidaus tarnybos, policijos, Valstybës sau-gumo departamento, Specialiøjø tyrimø tarnybos, Kalëjimø departamento bei jam pavaldþiø ástaigø ir valstybës ámoniø, muitinës pareigûnø priesaikos, civilinës kraðto apsaugos tarny-bos civilio statutinio valstybës tarnautojo, notaro, asmenø, kuriems suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybë natûralizacijos arba optavimo bûdu priesaika Lietuvos Respublikai, Vy-riausiosios rinkimø komisijos pirmininko, nario priesaika, auditoriaus, antstolio, advokato, ðaulio, liudytojo, nukentëjusiojo, eksperto, asmens, kuriam pavesta atlikti ekspertizæ, specia-listo, vertëjo, ðalies, treèiojo asmens.

Priesaikos institutas yra universalus visoms teisës ðakoms, t. y. priesaika kaip tam tik-ras elementas naudojama ne tik konstitucinës teisës (Konstitucija, Pilietybës ástatymas) sri-tyje, bet ir baudþiamosios (Baudþiamojo proceso kodekse), civilinës (Civilinio proceso ko-dekse), administracinës (statutiniø institucijø veiklà reglamentuojantys teisës aktai) teisës ðakose ir net tarptautinëje teisëje (1998 m. liepos 17 d. JTO priimtas Tarptautinio Baudþia-mojo Teismo Romos Statutas, priesaikos tarptautinëms organizacijoms).

Priesaikos instituto universalumà patvirtina ir tai, kad jis naudojamas visose teisës si-stemose: romanø–germanø (kontinentinëje), anglosaksø (precedentinëje), religinëje ben-druomeninëje Azijos ir Afrikos ðaliø bei ideologizuotos teisës sistemoje. Ðiø laikø visuome-nëje priesaika duodama pamatinëms þmogiðkosioms vertybëms ginti, ir tai daro jà vienodai reikðmingà skirtingø teisës tradicijø sistemose.

Napoleonas Bonapartas (1769–1821) teigë, kad „lengviau sukurti ástatymà, negu já vykdyti“ [19, p. 72]. Ðiuolaikinëje visuomenëje ástatymai kuriami ir priimami turint aiðkià nuo-statà, kad jie bus vykdomi. Lietuvos teisëje (ástatymuose arba kituose teisës aktuose) yra nemaþai teisës normø, skirtø priesaikos institutui. Ðis institutas átvirtintas net 39 ástatymuose, o du ið jø specialiai skirti bûtent jam – Lietuvos Respublikos Seimo nario priesaikos ástaty-mas [2] ir Lietuvos Respublikos valstybës kontrolieriaus priesaikos ástatymas [5] (nebega-lioja nuo 1995 m. birþelio 22 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti teisës aktai átvirtina priesaikos institutà, nustato priesaikos instituto ágyvendinimo konstitucines teisines sàlygas, priesaikos davimo arba jos

19

sulauþymo padarinius, taèiau analizuojant sisteminiu poþiûriu, galima konstatuoti, kad yra daug konstituciniø ir teisiniø priesaikos instituto reguliavimo spragø, didinanèiø ðio instituto neveiksmingumà.

Uþsienio valstybei duotos priesaikos arba pasiþadëjimo atsisakymo ágyvendinimo problemos

Priesaikos instituto veiksmingumas susijæs su paèios priesaikos prasmës, jos turinio

supratimu, galiojimo trukme ir kitomis ámanomomis galiojimo ribomis, taip pat ir su kitais as-pektais.

Vienas ið aspektø yra tas, kad ne kiekvienam asmeniui suteikiama teisë duoti prie-saikà, be to, priesaika ne visada suteikia tam tikras teises ar pareigas, o daþnai jas ir riboja. Daugelá priesaikø gali duoti tik tie asmenys, kurie atitinka tam tikrus reikalavimus arba kurie iðrenkami atstovauti tautai, bet ir jiems taikomi tam tikri ribojimai, átvirtinti konstitucijose ir (arba) kituose ástatymuose.

Panagrinëkime þinomà, su priesaikos institutu susijusià problemà Lietuvos teisinëje si-stemoje – asmens susiejimà priesaika arba pasiþadëjimu su kita valstybe. Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje yra átvirtintas principinis, bendro pobûdþio reikalavimas ir kartu viena ið trijø bûtinø sàlygø, kad Seimo nariu gali bûti renkamas tik toks Lietuvos pilietis, kuris nesu-sijæs priesaika arba pasiþadëjimu uþsienio valstybei. Ðia konstitucine nuostata siekiama su-daryti prielaidas, kad Seimo nariais – tautos atstovais galëtø bûti renkami tik tie asmenys, kuriø nesaisto priesaikos arba pasiþadëjimø ásipareigojimai uþsienio valstybei, t. y. kad Seimo nariai be uþsienio valstybës átakos galëtø laisvai ir nevarþomai atstovauti tautai.

Nagrinëjant Seimo rinkimø ástatymo 38 straipsnio 4 dalies [6] ir Savivaldybiø tarybø rinkimø ástatymo 36 straipsnio 4 dalies [7] nuostatas, labai svarbu nustatyti Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalyje [1, p. 25] vartojamos sàvokos „nesusijæs priesaika ar pasiþadëjimu uþsie-nio valstybei“ turiná.

Þodis „susijæs“ reiðkia „turëti tarpusavio ryðius, jungtá“. Taigi susijusiu priesaika arba pasiþadëjimu uþsienio valstybei laikytinas tas asmuo, kuris yra davæs priesaikà arba pasiþa-dëjimà uþsienio valstybei ir ði priesaika arba pasiþadëjimas yra galiojantis ir dël to jungia asmená su uþsienio valstybe. Nesusijusiu priesaika arba pasiþadëjimu uþsienio valstybei lai-kytinas asmuo, kuris nëra davæs priesaikos arba pasiþadëjimo uþsienio valstybei arba tokios priesaikos arba pasiþadëjimo yra atsisakæs.

Konstitucinës normos neatskleidþia sàvokos „priesaika ar pasiþadëjimas uþsienio valstybei“ turinio ir galimø ribø. Lietuvos ástatymø leidëjas ðià konstitucinæ sàvokà rinkimø ástatymuose apibrëþë nepakankamai aiðkiai ir tiksliai, taip sukurdamas prielaidas jà nevieno-dai interpretuoti ir taikyti. Seimo rinkimø ástatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad asme-nys, kurie yra davæ kitø valstybiø pilieèio priesaikà, turi jos raðtu atsisakyti ir anketoje nuro-dyti, kaip ir kada jie tai padarë. Analogiðka nuostata yra átvirtinta Savivaldybiø tarybø rinkimø ástatymo 36 straipsnio 4 dalyje.

Ðie klausimai buvo nagrinëti ir 1997 metø rinkimø kampanijos á Lietuvos Respublikos Prezidentus iðvakarëse, kai Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimø komisija svarstë ir 1997 m. spalio 5 d. priëmë du sprendimus: Nr. 230 „Dël atsisakymo iðduoti rinkëjø paraðø rinkimo lapus Liucijai Baðkauskaitei“ ir Nr. 231 „Dël atsisakymo iðduoti rinkëjø paraðø rinkimo lapus Valdui Adamkui“. Pastarajame sprendime Vyriausioji rinkimø komisija konstatavo, kad „1997 10 02 pareiðkime Vyriausiajai rinkimø komisijai Valdas Adamkus pareiðkë, kad nuo ðios die-nos jis nelaiko savæs susijusiu priesaika Jungtinëms Amerikos Valstijoms ar pasiþadëjimu bet kuriai kitai uþsienio valstybei. Kadangi ðiuo metu galiojantys ástatymai nenustato tvarkos, pagal kurià turëtø bûti atsisakyta nuo uþsienio valstybei duotos priesaikos, Vyriausioji rin-kimø komisija pripaþásta paminëtà Valdo Adamkaus atsisakymà nuo JAV duotos pilieèio priesaikos pakankamu“ [13].

20

Vadovaudamiesi ástatymø nuostatomis, Vyriausioji rinkimø komisija ir teismai reikalau-davo raðtu atsisakyti duotos kitos valstybës pilieèio priesaikos ir nurodyti tai kandidato an-ketoje. Bûtent uþsienio valstybei duotos priesaikos arba pasiþadëjimo atsisakymo tø uþsie-nio valstybiø nustatyta tvarka áforminimo tvarkos nebuvimas leido kandidatuoti per Seimo arba Prezidento rinkimus asmenims, turëjusiems Lietuvos ir kitø valstybiø pilietybæ, kai jie tik raðtu deklaruodavo, kad atsisako duotos kitos valstybës pilieèio priesaikos. Paþymëtina, kad tokiø asmenø, iðrinktø Seimo nariais arba Prezidentu pagal tuo metu galiojusius rinkimø ástatymus, mandatai yra legitimûs. Taèiau, kaip jau buvo minëta anksèiau, atsisakymas nuo priesaikos arba pasiþadëjimo uþsienio valstybei, juo labiau uþsienio valstybës pilietybës at-sisakymas, turi bûti reglamentuotas ne Lietuvos, bet tø konkreèiø uþsienio valstybiø teisës aktuose. Tas pats pasakytina ir apie JAV taikomà „Atsisakymo priesaikà“, kai asmuo, gau-damas JAV pilietybæ ir kartu duodamas „Iðtikimybës priesaikà“, atsisako buvusios iðtikimy-bës ir lojalumo: „Prisiekdamas að deklaruoju, kad absoliuèiai ir visiðkai atsisakau bei iðsi-þadu viso lojalumo ir iðtikimybës bet kuriam uþsienio valdovui, átakingam asmeniui, valstybei ar aukðèiausiajai valdþiai, kuriam ar kuriems að iki ðio laiko buvau pilietis“ [26, p. 329]. Tiek Lietuvos, tiek JAV atveju iðlieka tikimybë, kad tos valstybës pilietybæ gavæs asmuo iðlaikys ir turëtà kitos valstybës pilietybæ, jei pastarosios valstybës teisës aktai nenumatys automatiðko tos valstybës pilietybës netekimo ágyjant kitos valstybës pilietybæ.

Priesaikos instituto ágyvendinimo problemos atsispindi ir Lietuvos konstitucinëje justi-cijoje. Su priesaika susijæ klausimai buvo nagrinëjami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) bylose – 1993 m. spalio 1 d. „Dël Lietuvos Respubli-kos Seimo 1993 m. birþelio 10 d. nutarimo neáraðyti á sesijos darbø programà nutarimo „Dël Seimo nario K. Bobelio ágaliojimø“ projekto atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 1998 m. sausio 10 d. „Dël Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodþio 10 d. nutarimo „Dël Lietuvos Respublikos Vyriausybës programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitu-cijai“ ir 1999 m. geguþës 11 d. „Dël Lietuvos Respublikos Seimo statuto 259 straipsnio atiti-kimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Iðsamiausiai priesaikos institutas analizuotas 1998 m. lapkrièio 11 d. Konstitucinio Teismo priimtame nutarime „Dël Lietuvos Respublikos Seimo rinkimø ástatymo 38 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos savivaldybiø tarybø rinkimø ástatymo 36 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2003 m. gruodþio 30 d. nutarime „Dël Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandþio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dël Lietuvos Respublikos pilietybës suteikimo iðimties tvarka“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybë iðimties tvarka suteikiama Jurij Borisov, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Pilietybës ástatymo 16 straipsnio 1 daliai“.

1998 m. Konstitucinio Teismo svarstytoje byloje pareiðkëjas – Seimo nariø grupë abe-jojo, ar ástatymuose átvirtintas ápareigojimas kandidatams á Seimo narius ir savivaldybiø ta-rybø narius raðtu atsisakyti kitos valstybës pilieèio priesaikos atitinka Konstitucijà. Pareiðkë-jas manë, kad sàvoka „pilieèio priesaika“ nëra tapati sàvokai „pilietybë“. Konstitucinis Tei-smas konstatavo, kad „politiná pilietybës pobûdá lemia asmens nuolatinis ryðys su ypatinga politine institucija – tam tikra valstybe ir pripaþinimas jam atitinkamø politiniø teisiø ir laisviø, suteikianèiø galimybæ dalyvauti tos valstybës ir visuomenës politiniame gyvenime, áskaitant teisæ dalyvauti valdant savo ðalá“ [22]. Remdamasis ðia pozicija, Konstitucinis Teismas pa-darë iðvadà, kad bet kokie politinio pobûdþio ásipareigojimai uþsienio valstybei – tiek kylan-tys ið formaliai duotos priesaikos arba pasiþadëjimo, tiek atsirandantys kaip politinë pareiga arba politinio lojalumo reikalavimas, susijæs su kitos valstybës pilietybës turëjimu, – turëtø bûti traktuojami kaip pasiþadëjimas uþsienio valstybei. Konstitucinis Teismas pabrëþë, kad svarbiausias bûdas konstitucinei sàlygai – bûti nesusijusiam priesaika arba pasiþadëjimu uþsienio valstybei – ávykdyti ir yra uþsienio valstybës pilietybës atsisakymas [20, p. 274–275]. Atsiþvelgiant á ðiuos oficialius konstituciniø ir ástatyminiø normø iðaiðkinimus, kitos valstybës pilietybës turëjimas traktuotinas kaip pasiþadëjimas uþsienio valstybei. Todël „ki-

21

tos valstybës pilietybës atsisakymas – bûtina sàlyga, kad asmuo ágyvendintø konstituciná reikalavimà – bûtø nesusijæs priesaika ar pasiþadëjimu uþsienio valstybei“ [21, p. 8].

Sàvokos „priesaika ar pasiþadëjimas uþsienio valstybei“ turinio arba galimø ribø nepa-kankamas apibrëþtumas Lietuvos teisës aktuose suponuoja atskirø konstituciniø ir kitø teisi-niø normø socialiná neveiksmingumà.

Kaip jau buvo minëta, Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies normos nustato tam tikras sàlygas asmenims, pretenduojantiems tapti tautos atstovybës nariais. Minëtosios normos turi dvejopà reikðmæ: pirma, jos susijusios su Lietuvos Respublikos pilieèiø labai svarbiø po-litiniø teisiø ágyvendinimu; antra, jos lemia tam tikrà aukðèiausios valstybës institucijos – Seimo, kaip ástatymø leidþiamosios valdþios, formavimo sureguliavimà. Todël tos normos ateityje (pvz., per ðiais (2004) metais ávyksianèius Seimo rinkimus) turëtø bûti interpretuoja-mos ir taikomos labai tiksliai. Atsiþvelgiant á iðdëstytus argumentus ir apraðytà teisinæ pole-mikà ðiuo klausimu, bûtina ið á Seimo narius arba Respublikos Prezidentus kandidatuojanèiø asmenø reikalauti, kad jie pateiktø oficialø kitos valstybës, kurios pilieèiais jie yra buvæ, pat-virtinimà, kad atitinkamos valstybës teisës aktø nustatyta tvarka yra atsisakæ arba netekæ ðios valstybës pilietybës.

Taigi Konstitucija ið prisiekianèiojo besàlygiðkai reikalauja iðtikimybës priesaikos vien Lietuvos valstybei, pasiþadëjimo gerbti ir vykdyti jos Konstitucijà ir ástatymus. Tai supran-tama, nes valstybës institucijose gali dirbti tik lojalûs tai valstybei asmenys, kuriø iðtikimybë jai ir patikimumas nekelia jokiø abejoniø.

Priesaikos instituto paþeidþiamumas ir jo teisiniai padariniai

Konstitucinis Teismas 1999 m. geguþës 11 d. nutarime „Dël Lietuvos Respublikos Seimo statuto 259 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad „Teisinëje sistemoje turi bûti átvirtinta galimybë paðalinti ið pareigø valstybës pareigûnus, ku-rie paþeidþia ástatymus, asmeninius ar politinius interesus iðkelia virð visuomenës interesø, savo veiksmais diskredituoja valstybës valdþià. Valdþios atsakomybë visuomenei – teisinës atsakomybës principas, kuris konstituciðkai átvirtinamas nustatant, kad valdþios ástaigos tar-nauja þmonëms“ [24]. Konstitucinis Teismas ðiame nutarime pabrëþia, kad apkalta „taikoma specialiai nustatytais pagrindais. Tokie pagrindai paprastai yra priesaikos sulauþymas, Konstitucijos paþeidimas, valstybës iðdavimas, taip pat ávairaus sunkumo nusikaltimai“. Vi-siðkai aiðkiai nustatyta, kad uþ priesaikos sulauþymà taikomas pareigûno paðalinimas ið pa-reigø arba jo mandato panaikinimas – specifinë konstitucinë sankcija. Ðios sankcijos iðskir-tinumas yra tas, kad „apkaltos tvarka pritaikyta konstitucinë sankcija yra negráþtamojo po-bûdþio“ [24].

Kita vertus, jei paaiðkëja, kad Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys yra padaræ nusikaltimà, jiems gali bûti taikoma ne tik ði sankcija, bet ir Lietuvos Respublikos bau-dþiamojo kodekso (BK) 44 straipsnyje nustatytas vieðøjø teisiø bûti iðrinktam arba paskirtam á valstybës ir savivaldybiø institucijø ir ástaigø, ámoniø arba nevalstybiniø organizacijø renka-mas arba skiriamas pareigas atëmimas nuo 1 iki 5 metø, kuris gali bûti skiriamas uþ nusi-kalstamà veikà, kuri padaryta piktnaudþiaujant vieðosiomis teisëmis. Baudþiamosios atsa-komybës uþ priesaikos sulauþymà BK nenustato. Taèiau jei priesaikos sulauþymas turës nu-sikalstamos veikos, padarytos piktnaudþiaujant vieðosiomis teisëmis, poþymiø, tokiam as-meniui gali bûti nustatytas minëtas vieðøjø teisiø atëmimas (jei tokia sankcija BK straipsnyje nenumatyta) arba teisës dirbti tam tikrà darbà (arba uþsiimti tam tikra veikla) atëmimas, jei tokia sankcija BK straipsnyje yra numatyta [11, p. 22–24].

Aukðèiausieji valstybës pareigûnai – Lietuvos Respublikos Prezidentas, Seimo nariai, Konstitucinio Teismo, Aukðèiausiojo ir Apeliacinio teismo teisëjai – duodami jø einamas pa-reigas atitinkanèià priesaikà, iðreiðkia politiná ir teisiná lojalumà demokratinës valstybës pa-matiniams principams. Jø duotos priesaikos sulauþymo faktas ir pats to fakto nustatymas

22

susijæ su teisiniais padariniais: apkaltos procesu, paðalinimu ið pareigø arba Seimo nario mandato panaikinimu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74 straipsnis numato tris pagrindus apkaltai pra-dëti: ðiurkðèiai1 paþeidus Konstitucijà, sulauþius duotà priesaikà ir paaiðkëjus, kad padarytas nusikaltimas.

Atidþiau paþvelgus ir iðanalizavus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytus ap-kaltos pagrindus – „ðiurkðèiai paþeidus Konstitucijà“, „sulauþius priesaikà“ ir „paaiðkëjus, jog padarytas nusikaltimas“, gali kilti pagrástas klausimas, ar ðiurkðèiai paþeidþiant Konstitu-cijà arba padarant nusikaltimà, nëra sulauþoma priesaika.

2003 m. gruodþio 30 d. Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad „Priesaikos sulauþymas kartu yra ir ðiurkðtus Konstitucijos paþeidimas, o ðiurkðtus Konstitucijos paþei-dimas kartu yra ir priesaikos sulauþymas“ [23].

Jeigu apkaltos procesas vyksta dël ðiurkðtaus Konstitucijos paþeidimo, tai Seimas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 4 punktu ir Seimo statuto 240 straipsniu, kreipiasi á Konstituciná Teismà dël iðvados, ar Seimo nariø ir valstybës pareigûnø, kuriems pradëta apkaltos byla, konkretûs veiksmai prieðtarauja Lietuvos Res-publikos Konstitucijai. Analogiðka teisës norma átvirtinta ir Konstitucinio Teismo ástatymo 73 straipsnyje [8]. Paþymëtina, kad minëtuose teisës aktuose ðios normos nëra suderintos. Pa-gal galiojanèià redakcijà Konstitucinis Teismas gali konstatuoti, kad konkretûs pareigûno veiksmai prieðtarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taèiau tai dar nebus pagrindas pa-ðalinti pareigûnà ið pareigø, nes, kaip minëta, vienas ið apkaltos pagrindø yra ne bet koks Konstitucijos paþeidimas, o tik ðiurkðtus. Be abejonës, Konstitucinis Teismas turëtø pateikti iðvadà, ar pareigûno veiksmai ðiurkðèiai paþeidþia Konstitucijà. Taèiau pagal Konstitucijos 107 straipsnio 3 ir 105 straipsnio 3 dalis Konstitucinio Teismo iðvados nëra privalomos jø praðiusiam Seimui arba Prezidentui, todël galima ir tokia teisinë situacija, kai Seimas nepa-ðalina ið pareigø pareigûno, kuriam taikoma apkalta, dël konkreèiø veiksmø, kurie kvalifi-kuojami kaip ðiurkðtus Konstitucijos paþeidimas, o kartu ir priesaikos sulauþymas.

Analizuojant kità apkaltos pagrindà – „paaiðkëjus, jog padarytas nusikaltimas“, atsa-komybës subjektai apkaltos proceso tvarka Lietuvoje gali bûti paðalinami ið pareigø arba atimamas jø mandatas, jei nustatoma, kad jie padarë nusikaltimà. Buvusio Seimo nario Aud-riaus Butkevièiaus apkaltos pavyzdys parodë, kad ir nuteisus uþ padarytà nusikaltimà ne vi-sada atimamas nuteistojo mandatas.

Nustatyti pirmàjá ir treèiàjá Konstitucijoje ir Seimo statute numatytà pagrindà inicijuoti apkaltos procesà reikalinga teismo arba Seimo sudarytos specialios tyrimo komisijos ið-vada. Átariant ðiurkðèiu Konstitucijos paþeidimu, reikalinga Konstitucinio teismo iðvada, o áta-riant nusikaltimo padarymu – kitø Lietuvos teismø sprendimø arba minëtos komisijos iðva-dos.

Priesaikos sulauþymo, kaip savarankiðko pagrindo inicijuoti apkaltos procesà, atveju pakanka nustatyti ir iðaiðkinti visas paþeidimo aplinkybes. Pagal Seimo statutà Seimas gali pradëti parengiamuosius apkaltos proceso veiksmus ir vëliau spræsti atsakomybës subjekto paðalinimà ið pareigø apkaltos proceso tvarka. Pavyzdþiui, jeigu Lietuvos Respublikos Pre-zidento veiksmai arba tø veiksmø seka silpnina ðalies saugumà, nors tai nëra nusikaltimas, arba kitokie jo veiksmai paþeidþia ðalies interesus, tuomet galima inicijuoti apkaltos procesà priesaikos sulauþymo pagrindu. Priesaikos sulauþymo atveju nëra numatyta, kokia institucija turëtø pateikti atitinkamà iðvadà. Tai reikðtø, kad pats Seimas priima politiná sprendimà ir ðiuo atveju nereikalaujama nustatyti priesaikos sulauþymo pobûdá.

Atsiþvelgiant á tai, kad „ðiurkðtaus Konstitucijos paþeidimo“ ir „paaiðkëjimo, jog pada-rytas nusikaltimas“ atvejais pagal ðiø pagrindø apkaltos procesui prasmæ sulauþoma prie-

1 Žodis „šiurkštus“ traktuotinas pagal pažeidimo padarymo pobūdį bei laipsnį ir reiškia „grubus, neleistinas,

labai didelis“. S. Keinys, J. Klimavičius, J. Paulauskas ir kt. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: IV leidimas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. P. 811.

23

saika, galima teigti, kad priesaikos sulauþymas yra universalesnis pagrindas kitø dviejø pa-grindø inicijuoti apkaltos procesà atþvilgiu.

Lietuvoje vyrauja poþiûris, kad bet koks ástatymo paþeidimas dar nëra priesaikos su-lauþymas ir kartu pagrindas pradëti apkaltos procesà Seime. Þiûrint á formaliàjà pusæ, prie-saikos sulauþymo fakto nustatymas turëtø bûti aiðkus ir nesudarantis prielaidø interpretuoti. Suprantama, jei dël bet kurio teisës paþeidimo bûtø inicijuojama apkalta, tada kiltø ginèø vertinant padaryto teisës paþeidimo subjektyviàjà pusæ – nustatant kaltës formà (tyèia ar ne-atsargumas), jo padarymo pobûdá, laipsná ir panaðiai. Svarstytina, ar nederëtø iðskirti prie-saikos paþeidimà ir sulauþymà á dvi atskiras kategorijas iðsamiai ir aiðkiai atribojant kiekvienà pagal teisës paþeidimo rûðis, jo padarymo pobûdá ir laipsná. Uþ priesaikos paþeidimà, kitaip nei priesaikà sulauþius, galima bûtø taikyti ðvelnesnio pobûdþio drausminæ atsakomybæ ir panaðiai.

Kai priesaikos instituto naudojimas ir kartu paþeidþiamumas susiejamas vien su pro-cedûrinëmis teisës normomis, t. y. su prisiekimu arba neprisiekimu, priesaikos davimo faktu uþtikrinamas ðio instituto veiksmingumas. Ðiuo atveju viskas labai aiðku – tam tikras asmuo neprisiekë arba prisiekë lygtinai, arba nepasiraðë priesaikos lapo – priesaikos instituto pa-þeidimas yra akivaizdus ir nereikalaujantis iðsamesnio tyrimo. Kai priesaikos instituto paþei-dimas pereina á kokybiðkesná lygmená, susijusá su paties priesaikos turinio paþeidimu ir gali-mybe nustatyti priesaikos paþeidimo ar net sulauþymo faktà, aiðkiai pastebimas vengimas inicijuoti tokio pobûdþio procesus visose valstybinës veiklos srityse, kuriuose priesaikos ins-titutas naudojamas. Taip maþinama pati priesaikos instituto reikðmë ir ðio instituto taikymo veiksmingumas.

Ir Konstitucijoje, ir 2003 m. gruodþio 30 d. Konstitucinio Teismo nutarime paminëta, kad priesaikos yra skirtingos: „paþymëtina, kad iðrinkto Respublikos Prezidento priesaika skiriasi nuo Seimo nario, Ministro Pirmininko ir ministrø, Konstitucinio Teismo teisëjø ir kitø teismø teisëjø duodamos priesaikos. Iðrinktas Respublikos Prezidentas yra vienintelis Kons-titucijoje nurodytas asmuo, prisiekiantis ypatingam subjektui, kuriam priklauso suverenitetas – iðrinktas Respublikos Prezidentas prisiekia tautai“. „Nors atstovavimo tautai ir atstovavimo Lietuvos valstybei negalima prieðprieðinti, taèiau atstovavimas tautai ir atstovavimas Lietuvos valstybei nëra tapaèios kategorijos, kiekviena ið jø turi tik jai bûdingà teisiná turiná“ [23]. Tautos atstovas atstovauja tautai, Prezidentas yra valstybës vadovas ir atstovauja Lietuvos valstybei. Ið ðio iðaiðkinimo iðplaukia tai, kad kiekvieno pareigûno priesaikos teisinis turinys atspindi tik pareigûnui bûdingas funkcijas ir sukelia tik tam pareigûnui nustatomus atitinka-mus teisinius padarinius tà priesaikà sulauþius. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijà ir kitus ástatymus politikø, pareigûnø, valstybës tarnautojø ir kitø asmenø teisinis statusas ski-riasi. Priesaika suponuoja konkreèias atsakomybës formas: drausminæ, baudþiamàjà, admi-nistracinæ, civilinæ arba konstitucinæ, iðplaukanèias ið prisiekusiojo teisinio statuso.

Atsakomybës uþ priesaikos sulauþymà formos nustatymas turëtø bûti siejamas su ástatymo, reguliuojanèio atitinkamus santykius, paþeidimu. Darant tiesioginæ analogijà pagal minëtà Konstitucinio Teismo nutarimà, galima teigti, kad ðiurkðtus tarnybinis nusiþengimas arba ðiurkðtus ástatymo paþeidimas yra ir priesaikos sulauþymas.

Tada bûtø ámanoma valstybës tarnautojus bausti uþ priesaikos sulauþymà pagal ne-seniai priimtà Lietuvos Respublikos valstybës tarnybos ástatymo 2, 4, 9, 14, 15, 16, 29, 30 straipsniø pakeitimo ir papildymo ástatymà, kuriame 29 straipsnio 5 ir 6 dalyse apibrëþtas ðiurkðtus tarnybinis nusiþengimas ir ðiurkðtus paþeidimas: „Ðiurkðtus tarnybinis nusiþengi-mas – tai nusiþengimas, kuriuo ðiurkðèiai paþeidþiamos valstybës tarnybos bei kitø valstybës tarnautojo veiklà reglamentuojanèiø ástatymø ar kitø norminiø teisës aktø nuostatos arba ki-taip ðiurkðèiai nusiþengiama valstybës tarnautojo pareigoms ar valstybës tarnautojo veiklos etikos principams. Ðiurkðèiu paþeidimu laikoma: 1) valstybës tarnautojo elgesys, diskredi-tuojantis valstybës tarnybà, þeminantis þmogaus orumà, arba kiti veiksmai, tiesiogiai paþei-dþiantys þmoniø konstitucines teises; 2) valstybës, tarnybos arba komercinës paslapties at-skleidimas; 3) korupcinio pobûdþio nusikalstamos veikos poþymiø turinti veika, nors uþ ðià

24

veikà valstybës tarnautojas nebuvo traukiamas baudþiamojon arba administracinën atsako-mybën; 4) piktnaudþiavimas tarnyba bei Vieðøjø ir privaèiø interesø derinimo valstybinëje tarnyboje ástatymo reikalavimø paþeidimas; 5) dalyvavimas su valstybës tarnyba nesuderi-namoje veikloje; 6) nebuvimas tarnyboje (darbe) vienà arba daugiau darbo dienø be patei-sinamos prieþasties; 7) buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotiniø arba toksiniø medþiagø, jei valstybës tarnautojo elgesys áþeidþia þmogaus orumà arba diskredituoja valstybës ir savivaldybës institucijos ir ástaigos autoritetà; 8) kiti nusiþen-gimai, kuriais ðiurkðèiai nusiþengiama valstybës tarnautojo pareigoms ar valstybës tarnau-tojo etikos principams“ [9]. Deja, jie (iðskyrus statutinius) priesaikos neduoda. Priesaikos sulauþymas turi bûti traktuotinas kaip nepriekaiðtingos reputacijos stoka, kuri bûtø kliûtis kandidatuoti á politiko arba kitas priesaikos reikalaujanèias pareigas, taip bûtø sustiprintas priesaikos instituto veiksmingumas. Naujai rengiamuose Politikø ir Tarnautojø elgesio ko-deksø projektuose bûtø tikslinga tarpusavyje susieti priesaikos sulauþymo ir nepriekaiðtin-gos reputacijos kategorijas, taip uþtikrinant abiejø veiksmingumà.

Dar vienas pavyzdys yra Lietuvos Respublikos asmenø, slapta bendradarbiavusiø su buvusios TSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipaþinimo, áskaitos ir prisipaþi-nusiøjø apsaugos ástatymo 6, 8 straipsniø pakeitimo ir papildymo ástatymas, kurio 8 straips-nio papildyme bandoma detalizuoti, kas laikoma Respublikos Prezidento, Seimo arba savi-valdybës tarybos nario, Vyriausybës nario, teisëjo arba prokuroro arba á juos kandidatuojan-èiø asmenø priesaikos sulauþymu: „Ðiø asmenø neprisipaþinimas slapta bendradarbiavus su buvusios SSRS slaptosiomis tarnybomis ar þinomai melagingø þiniø pateikimas apie save, kitus asmenis ir specialiøjø tarnybø veiklà arba tokios informacijos nuslëpimas, turimø dokumentø ar daiktø, susijusiø su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, neperdavi-mas ðio ástatymo nustatyta tvarka reiðkia priesaikos sulauþymà, pareigûno vardo paþemi-nimà“ [10].

Tokie ástatymø pakeitimai ne tik detalizuoja gana abstraktaus pobûdþio ástatymo for-muluotes, bet ir sustiprina ástatymø veiksmingumà sudarydami sàlygas veiksmingai taikyti imperatyvaus pobûdþio normas.

Kadangi absoliuti dauguma priesaikos institutà reglamentuojanèiø teisës normø turi imperatyvø pobûdá, jø taikymo efektyvumà galima uþtikrinti tik aiðkiai reglamentavus priesai-kos paþeidimo (sulauþymo) fakto nustatymo mechanizmà, patá priesaikos paþeidimo (sulau-þymo) turiná bei atsakomybës formas uþ priesaikos paþeidimà (sulauþymà).

Iðvados

1. Priesaikos instituto tradicijø perëmimas ir vakarø teisës tradicijos diegimas naujau-siuose Lietuvos teisës aktuose (Baudþiamojo ir Civilinio proceso kodeksuose) árodo, kad priesaika – gana reikðmingas ir efektyvus ðiuolaikiniø visuomeniniø santykiø sutvarkymo (su-reguliavimo) elementas arba árankis.

2. Aukðèiausieji valstybës pareigûnai yra lojalûs savo valstybei, kai jø iðtikimybë jai ir patikimumas nekelia jokiø abejoniø, todël negali bûti susijæ priesaika arba pasiþadëjimu su uþsienio valstybe (bûti uþsienio valstybës pilieèiais). Asmenys, pretenduojantys bûti iðrinkti arba paskirti á aukðèiausias valstybës institucijas, turi uþsienio valstybiø, su kuriomis yra su-sijæ priesaika arba pasiþadëjimu (kuriø pilieèiais yra), nustatyta tvarka atsisakyti uþsienio valstybës priesaikos arba pasiþadëjimo (pilietybës).

3. Priesaikos sulauþymas apima kitus du pagrindus apkaltos procesui inicijuoti: 1) ðiurkðtø Konstitucijos paþeidimà, 2) paaiðkëjimà, kad padarytas nusikaltimas. Todël prie-saikos sulauþymas yra universalesnis reiðkinys ir bendresnis pagrindas apkaltos procesui inicijuoti.

4. Priesaikos instituto reguliavimo spragos Lietuvos teisës aktuose suponuoja ðio ins-tituto nevisavertá veiksmingumà.

25

5. Priesaikos instituto iðskaidymas pagal paþeidimo pobûdá ir lygá á dvi kategorijas – priesaikos paþeidimà ir priesaikos sulauþymà – bei susiejimas su nepriekaiðtingos reputaci-jos reikalavimu lemtø veiksmingesná atsakomybës uþ ðio instituto paþeidimà taikymà.

6. Priesaikos institutà reglamentuojanèiø teisës normø imperatyvumas gali bûti uþtik-rintas detalizavus priesaikos paþeidimo nustatymo mechanizmà, priesaikos sulauþymo ir at-sakomybës uþ priesaikos sulauþymà turiná.

7. Siekiant stiprinti valstybiná ir vietos savivaldos valdymà, jø atstovø atsakomybæ uþ priimamus sprendimus ir jø ágyvendinimà, atitinkamuose ástatymuose reikëtø átvirtinti priesai-kos institutà visiems valstybës tarnautojams ir teisëjams, apskrièiø virðininkams, savivaldybiø tarybø nariams, merams, savivaldybës administracijos direktoriams, taip pat vieðøjø ástaigø, kurioms yra perduotos valstybës funkcijos, darbuotojams.

♦♦♦

LITERATÛRA Konstitucija ir įstatymai

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. 1992 m. – Vilnius, 1996. 2. Lietuvos Respublikos Seimo nario priesaikos įstatymas // Žinios. 1992. Nr. 32–978. 3. Lietuvos Respublikos Prezidento įstatymas // Žinios. 1993. Nr. 5–89. 4. Lietuvos Respublikos Seimo statutas // Žinios. 1994. Nr. 15–249. 5. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus priesaikos įstatymas // Žinios. 1993. Nr. 3–53. 6. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas // Žinios. 1992. Nr. 22–635. 7. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas // Žinios. 1994. Nr. 53–996. 8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas // Žinios. 1993. Nr. 6–120. 9. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2, 4, 9, 14, 15, 16, 29, 30 straipsnių pakeitimo

ir papildymo įstatymas // Žinios. 2003. Nr. 73–3358. 10. Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis

tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo 6, 8 straips-nių pakeitimo ir papildymo įstatymas // Žinios. 2000. Nr. 52–1485.

11. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. – Vilnius, 2002. Kiti norminiai aktai 12. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 12 d. nutarimas Nr. 32 „Dėl Lietuvos šaulių

sąjungos statuto patvirtinimo“ // Žinios. 2000. Nr. 5–147. 13. Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 1997 m. spalio 5 d. sprendimas Nr. 231

„Dėl atsisakymo išduoti rinkėjų parašų rinkimo lapus Valdui Adamkui“. http://www3.lrs.lt/cgi–bin/preps2?Condition1=44160&Condition2=priesaik* [prisijungimo laikas: 2003–07–21].

14. Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2004 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. 1926 „Dėl darbo grupės sudarymo“ // http://www3.lrs.lt/cgi–bin/preps2?Condition1=225745&Condition2= [prisijun-gimo laikas: 2004–02–22].

Kita literatūra 15. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius, 1982. T. 9. 16. Kepler T. S., Knox J., May H. G. ir kt. / red. G. A. Buttrick. The interpreter‘s dictionary of the

Bible. – New York, 1976. T. 3. 17. Žemaitis V. Etika: aforizmų žodynas. – Vilnius, 2000. 18. Šaulauskienė A. Atnaujinta Hipokrato priesaika. Hipokratas vėl su mumis. – Kaunas, 1997. 19. Balzakas H. Napoleonas. Mintys ir maksimos. – Kaunas, 2001. 20. Dambrauskienė G., Davulis T., Nekrošius I. ir kt. / red. K. Jovaišas. Lietuvos Respublikos

Konstitucijos komentaras. 1 dalis. – Vilnius, 2000. 21. Jovaišas K. Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras. 2 dalis. – Vilnius, 2002.

26

Teismų praktika 22. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998–11–11 nutarimas „Dėl reikalavimo kandida-

tams į Seimo narius ar į savivaldybių tarybų narius, turintiems užsienio valstybės pilietybę, atsisa-kyti kitos valstybės piliečio priesaikos“ // http://www.lrkt.lt/doc_links/pagr.htm [prisijungimo laikas: 2003–07–21].

23. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003–12–30 nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išimtis tvarka sutei-kiama Jurij Borisov, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai“ // Žinios. 2003. Nr. 124–5643.

24. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999–05–11 nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 259 str. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“// http://www.lrkt.lt/doc_links/ pagr.htm [prisijungimo laikas: 2003–09–09].

Kiti šaltiniai 25. Keskel K. The Oath of Office: A historical guide to moral leadership. Aerospace Power Journal,

Winter 2002. 26. Scherner–Kim. K. The Role of the Oath of Renunciation // The Georgetown Law Journal. 1999.

No. 88. 27. Lietuvos Respublikos Seimo Informacijos analizės skyrius. Valstybės pareigūno priesaika,

atsakomybė ir pašalinimas iš posto, 2004–01–23. – Vilnius, 2004. 28. The Oath by Hippocrates // http://classics.mit.edu/Hippocrates/hippooath.html [prisijungimo laikas:

2003–07–18]. Hippocratic Oath – Classical Version // http://www.pbs.org/wgbh/nova/doctors/ oath_classical.html [prisijungimo laikas: 2003–07–18].

29. Присяга граждан Херсонеса // http://www.chersonesos.org/rus/Museum/museum.coll.ep.3.htm [prisijungimo laikas: 2003–09–09].

30. The Tennis Court Oath. 20, June 1789 // http://campus.northpark.edu/history/WebChron/ WestEurope/TennisCourt.html[prisijungimo laikas: 2003–09–09].

♦♦♦

Oath Institution and Problems of its Implementation

Doctoral Candidate Audrius Skaistys

Law University of Lithuania

Keywords: Oath Institution, Branches of Law, Constitution, Institution of the Impeachment, Social Efficiency.

SUMMARY

The present article is a brief review of the origin, purpose, form and meaning development of the oath; as well as an attempt to reveal the concept of the oath in legal acts of Lithuania and the meaning of the oath in modern society, the historical, ethical and legal aspects of the oath, the social effectiveness and vulnerability of Oath Institution as well as its legal consequences. Taking into account that the subject under analysis is rather extensive the present paper will attempt to cover only several spheres in which the Oath Institution acquires considerable significance. That ought to allow revealing the purpose of the above mentioned Institution. In the article the aspects of oath giving and oath breaking are analyzed by the nation representatives and officials (MPs, the President, etc.). Oath breaking by above mentioned officials serves as the basis for the initiation of the accusatorial procedure (impeachment) of such persons.

27

The article has tried to give answers to what kind of nature is prevailing in the Oath concept, mainly, whether it is imperative or dispositive; and accordingly, to determine the nature of legal responsibility for the oath breaking. Such analysis of the Oath Institution will enable to identify its purpose and meaning comprehension in Lithuania. That could be the basis concentrating attempts to legally establish the present Institution; and which might provide further preconditions to strengthen and to prove the efficiency of its application in the law of Lithuania.

The significance of oath giving to the country by the high officers of the state as well as the legal comprehension of the purpose of the Oath Institution is presented in the article. It has also tried to determine the nature of the present Institution.

28

Jurisprudencija, 2004, t. 54(46); 29–40 VALDYMAS IR VALDYMO GYNIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS

CIVILINIAME KODEKSE

Doc. dr. Vytautas Pakalniškis Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Civilinës ir komercinës teisës katedra Ateities g. 20, LT–08303 Vilnius Telefonas 271 45 87 Elektroninis paðtas vypaka@ltu.lt Pateikta 2004 m. gegužės 17 d. Parengta spausdinti 2004 m. liepos 7 d.

Pagrindinės sąvokos: valdymas, nuosavybės teisė.

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjami valdymo instituto paskirtis ir tikslai, valdymo, kaip subjektinės teisės, turinys ir jo įgyvendinimo probleminiai klausimai. Remiantis Lietuvos Respublikos nau-jųjų Civilinio ir Civilinio proceso kodeksų nuostatų analize ir lyginant su Romos privatine bei Va-karų Europos šalių civiline teise, bandoma atskleisti valdymo gynimo teisinę prigimtį, valdymo gynimo priemonių sistemą.

Áþanga

Valdymo institutas susiformavo senovës Romoje, o vëliau recepcijos bûdu ásitvirtino ir iðliko iki ðiø dienø beveik visø Europos ðaliø teisinëse sistemose. Taèiau Lietuvos civilinei teisei, kol Lietuva buvo TSRS okupuota, nei daiktinë teisë, nei valdymas nebuvo þinomi. 2001 m. liepos 1 dienà ásigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – LR CK) ir ðis institutas buvo ádiegtas ir mûsø valstybëje. Taèiau per daugelá metø Lietuvos teisinë sistema, teisininkai, teisës mokslas ir teisës studijø programos prisitaikë prie „apkar-pytos“ socialistinës civilinës teisës poþiûrio á valdymà tik kaip nuosavybës teisës turinio ele-mentà. Todël ágyvendinant naujàjá LR CK, pirmiausia kyla poreikis suvokti tiek daiktinës tei-sës kaip civilinës teisës poðakës, tiek jos sudëtinës dalies – valdymo paskirtá ir reikðmæ civi-linës teisës sandarai apskritai. Keliama hipotezë, kad valdymo terminas turi keletà prasmiø – pagal savo turiná gali bûti: a) asmeninë subjektinë teisë, kaip konstitucinio teisinio santykio elementas; b) civilinë daiktinë subjektinë teisë ir c) civilinë prievolinë subjektinë teisë. Todël ir jo instituto paskirtis turëtø bûti nevienareikðmë. Siekiant ávertinti ðias hipotezes, straipsnyje bus atskleista valdymo instituto raida, ávertinta ðio instituto teisinës prigimties ir tikslø ge-nezë. Atsakymai á ðiuos klausimus gali bûti reikðmingi aiðkinant galiojanèias teisës normas, atskleidþiant jø taikymo prielaidas ir sàlygas. Ðio tyrimo pagrindu bus pateikta valdymo formø ir valdymo gynimo teisiniø bûdø klasifikacija. Dël straipsnio apimties nebus iðsamiai nagrinëjamos LR CK normø, reglamentuojanèiø valdymà ir jo gynimà, taikymo praktikoje problemos.

29

Valdymo instituto atkûrimo Lietuvos civilinëje teisëje istorinis kontekstas

Socialistinis laikmetis buvo ypaè nepalankus civilinës teisës plëtotei, nes to meto teisi-nës ideologijos uþdavinys buvo panaikinti arba ið esmës apriboti laisvos rinkos dësniø vei-kimà. Todël buvo siaurinama civilinës teisës taikymo sritis, perkeliant turtiniø santykiø regla-mentavimà á vieðosios teisës sritá. Trumpiau kalbant, buvo siekiama sunaikinti prielaidas pri-vatinei nuosavybei egzistuoti. Daiktinë teisë nuo seno buvo laikoma civiliniø teisiniø santykiø sistemos funkcionavimo pamatu. Savo ruoþtu valdymo teisë buvo visos daiktinës teisës pa-matas – valdymo gynimas buvo naudojamas asmens nuosavybës ir kitø daiktiniø teisiø pro-vizorinio gynimo tikslais, t. y. kai ginamas faktinis valdymas, nesiaiðkinant valdymo teisiniø pagrindø. Be to, sàþiningas valdymas galëjo bûti pagrindas ágyti nuosavybës teisæ, kai val-dytojas neturëjo nuosavybës teisës á valdomà daiktà. Todël TSRS ástatymø leidyba, vykdy-dama savo ideologinæ uþduotá, pirmiausia apskritai sugriovë daiktinæ teisæ kaip teisiná insti-tutà, palikdama tik kai kuriuos jo fragmentus, pritaikytus socialistinës (visuomeninës) nuosa-vybës santykiø teisiniam reglamentavimui. Dël to daiktinë teisë iðnyko ir ið teisinës praktikos, ir ið studijø bei moksliniø tyrimø.

Be abejo, daiktinës teisës instituto nunykimo mûsø kraðte prieþasèiø negalima sieti vien tik su socialistinës ideologijos paplitimu ir jos átaka ástatymø leidybai. XX amþiaus pra-dþioje susiformavo objektyvios prielaidos nuosavybës ir daiktinës teisës doktrinos para-digmø kaitai. Modernëjanèioje civilinëje apyvartoje atsirado poreikis sukurti naujus teisinius–finansinius instrumentus, kurie uþtikrintø galimybæ disponuoti ne tik daiktais, bet ir reikala-vimo teisëmis [Þr.: plaèiau – 9]. Taèiau konservatyvus poþiûris á daiktinës ir prievoliø teisiø atribojimà trukdë tai daryti. Pavyzdþiui, teisiðkai buvo átvirtinta nuostata, kad pirkimo–parda-vimo sutarties dalykas gali bûti tik individualiai apibrëþtas materialus daiktas. Todël buvo su-abejota apskritai civiliniø teisiniø santykiø skirstymo á daiktinius ir prievolinius pagrástumu [Þr.: plaèiau – 12]. Ilgainiui Vakarø Europoje teisës doktrina ir ástatymø leidyba prisitaikë prie naujø apyvartos sàlygø, iðplësdama civiliniø teisiø ir kartu nuosavybës teisës objektø sàraðà, taèiau neprarasdama ir to, kas per ðimtmeèius buvo sukurta reglamentuojant santykius dël daiktø ir ypaè jø valdymo gynimo.

Lietuvos mokslininkai buvo integruoti á TSRS mokslo sistemà, dirbo gana izoliuotai nuo kito pasaulio, todël daiktinës ir nuosavybës teisës doktrinos paradigmø kaita neatsispindëjo jø darbuose. Dël to beveik 60 metø Lietuvoje teisininkai valdymà suvokë siaurai – tik kaip vienà nuosavybës teisës turinio sudedamàjà dalá. Romënø teisës valdymo institutas, kuris buvo studijuojamas Romos privatinës teisës kurse, atrodë kaip gilios senovës reiðkinys ir ðiuolaikinëje teisinëje aplinkoje praradæs savo aktualumà. Lietuvos teisinëje literatûroje per pastaruosius 60 metø ðis klausimas taip pat nebuvo nagrinëjamas. Taigi galiausiai susifor-mavo tokia teisinë aplinka, kurioje apskritai iðnyko poreikis turëti valdymo institutà. Be abejo, tai padarë daug þalos privatiniø teisiniø santykiø plëtrai. Civilinës teisës sistema, kuri nëra pastatyta ant iðplëtotos daiktiniø teisiø sistemos pamato, yra primityvi [13, p. 272], nesuge-banti visavertiðkai atlikti savo funkcijos – uþtikrinti tinkamà civilinës apyvartos santykiø su-norminimà ir þmogaus teisiø bei laisviø apsaugà. Þinoma, socialistiniame laikmetyje tai ne-buvo svarbûs dalykai, todël teismø praktika „iðmoko“ spræsti turtinius ginèus nenaudodama valdymo instituto. To meto teisës mokslas taip pat susitaikë su tokia situacija, o kai kurie mokslininkai net rado argumentø paaiðkinti, kodël socialistinei teisei nereikia nei valdymo, nei ágyjamosios senaties institutø. Taèiau buvo viena reali problema, kuri neleido palikti ðá klausimà visiðkoje uþmarðtyje – buvo neatsakyta á klausimà, kaip ginama nuosavybës teisë á turtà, kuriam iðieðkoti yra pasibaigæs ieðkinio senaties terminas? Koks to turto valdytojo tei-sinis statusas? Ar gali jis tapti to turto savininku? Ar gali apginti savo valdymà nuo paþei-dëjø? Kai tokia situacija susidarydavo tarp socialistiniø organizacijø (ûkio subjektø), ðis klau-simas bûdavo sprendþiamas poástatyminiais aktais. Tai nebuvo sudëtinga, nes abi teisinio santykio ðalys buvo ne savininkai, o tik valstybës turto operatyvieji valdytojai. Tad valstybë bûdama ir to turto savininkë, ir politinës valdþios turëtoja, galëjo priimti bet koká nurodymà

30

dël tokio turto likimo. Pavyzdþiui, buvo nustatyta valstybës turto neribota vindikacija, t. y. valstybës turto iðieðkojimui ið svetimo neteisëto valdymo nebuvo taikoma ieðkinio senatis, o neiðieðkotas lëðas perimdavo valstybës iþdas. Taèiau taip negalima buvo pasielgti, kai turtas priklausë þmogui arba nevalstybinei organizacijai. Ástatymø leidyba, negalëdama priimti vienintelio ámanomo ðios problemos sprendimo bûdo – ágyjamosios senaties áteisinimo, civiliniuose ástatymuose paliko teisinæ spragà, nes ágyjamoji senatis aiðkiai prieðtaravo so-cialistinës ideologijos principams [7, p. 138]. Minëtos problemos iðliko, todël jos periodiðkai buvo nagrinëjamos Rusijos mokslininkø darbuose, buvo raðomos net disertacijos [4]. To laikmeèio mokslinë diskusija nuðviesta S. Vilnianskio 1960 m. publikuotame straipsnyje [Þr.: plaèiau – 1]. 1960-ieji tokiai diskusijai buvo palankûs, nes buvo atnaujinami TSRS civiliniai ástatymai ir ta proga mokslininkai turëjo galimybæ teikti savo pasiûlymus ástatymø leidëjams. Taèiau S. Vilnianskio, J. Tolstojaus ir kitø mokslininkø pastangos árodyti bûtinybæ atkurti ágy-jamosios senaties institutà buvo bevaisës. Naujieji TSRS civiliniai ástatymai ne tik neuþpildë akivaizdþiø spragø, bet panaikino ir tas ankstesnio RTSFR civilinio kodekso (1922 m.) nor-mas, kurios ið dalies pripaþino ágyjamàjà senatá1 [13, p. 248].

Pirmà kartà apie valdymo institutà ir ágyjamàjà senatá Lietuvoje prabilta tik atgavus ne-priklausomybæ [Þr.: plaèiau – 2]. Lietuvoje atkûrus visavertá nuosavybës teisës institutà, atsi-rado realus poreikis sukurti ir daiktinës teisës institutà, jungiantá civilinës teisës normas, reg-lamentuojanèias ne tik nuosavybës, bet ir kitus absoliutinius santykius, sukurianèius daikti-nes teises, áskaitant ir valdymo teisæ.

Vakarø Europos ðaliø civilinës teisës sistemose daiktinë teisë susiformavo veikiama Romos privatinës teisës kaip daiktiniø teisiø sistema, kurios esminis elementas yra nuosavy-bës teisë, kaip plaèiausio turinio daiktinë teisë2. Taèiau Lietuvoje visas daiktines teises api-mantis daiktinës teisës institutas susiformavo ne ið karto. Pirmiausia dar iki naujo LR CK priëmimo buvo áteisinta privatinë nuosavybë, patikëjimo teisë, servitutas ir hipoteka3. Valdy-mas kartu su uþstatymo teise, ilgalaike nuoma ir svetnauda (uzufruktas) atsirado tik nauja-jame LR CK.

Valdymas Romos teisëje ir kai kurie jos recepcijos aspektai

Ðiuolaikinëje teisës doktrinoje, kai kalbama apie civilinæ teisinæ gynybà, galvoje turi-mas subjektiniø teisiø gynimas. Todël ir valdymo gynimas daþniausiai suvokiamas tik kaip civilinës subjektinës teisës gynimas. Taèiau valdymo gynimo instituto istorinis kontekstas ir ðios gynybos realizavimo teisinis aparatas verèia suabejoti, ar tai nëra pernelyg supapras-tintas poþiûris á valdymà ir valdymo gynimà, kyla abejoniø, ar mums visiðkai aiðkus ir paties valdymo termino turinys.

Vienas ið civilinës teisës uþdaviniø visais laikais buvo ir iki ðiol iðliko áteisinti turtiniø vertybiø, pirmiausia daiktø, paskirstymà tarp visuomenës nariø. Tokio paskirstymo teisinë priemonë yra daiktiniø teisiø suteikimas konkretiems visuomenës nariams [10, p. 323]. Isto-riðkai ilgà laikà svarbiausia ir reikðmingiausia buvo valdymas ir valdymo teisë (kaip daiktinë

1 RTSFR civilinis kodeksas Lietuvoje galiojo iki 1964 m. Šio kodekso 183 str. savininku pripažino sąžiningą

turto įgijėją, kuris įgijo turtą pagal pirkimo–pardavimo sutartį iš asmens, neturėjusio teisės disponuoti šiuo turtu, jeigu ankstesnis turto savininkas negalėjo pagal vindikacinį ieškinį tokio turto išreikalauti.

2 Kitos daiktinės teisės yra siauresnio turinio ir gali būti arba pagrindas nuosavybės teisei įgyti – daikto val-dymas, arba išvestinės iš nuosavybės teisės – patikėjimo teisė, servitutas, svetnauda, ilgalaikė nuoma, hipoteka, daikto sulaikymas.

3 Servituto teisė ribotai (tik teisė naudotis svetimu žemės sklypu) buvo pradėta taikyti remiantis 1992 m. lap-kričio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl privačios žemės (miško) sklypų perleidimo, įkeitimo ir nuomos tvarkos bei sąlygų“. Vėliau ši servituto rūšis buvo įteisinta Lietuvos Respublikos žemės įstatymu (1994 04 26). Hipotekos teisei taikyti pagrindus pradėta kurti 1992 m. spalio 6 d. priimtu Ipotekos įstatymu. Tačiau šis įstatymas realiai nebuvo taikomas. Tik 1997 m. priėmus naują Hipotekos įstatymą bei Kilnojamojo turto įkeitimo įstatymą, pradėta naudoti hipoteką kaip efektyvią skolinių įsipareigojimų užtikrinimo priemonę. Kitų daiktinių teisių įgijimas ir įgyvendinimas iki naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nebuvo reglamentuotas.

31

teisë), nes tik valdydamas daiktà jo valdytojas gali panaudoti daikto vartojamàsias savybes ir tenkinti savo poreikius1. Taèiau valdymo sàvoka Romos teisëje buvo daugiaprasmë – pirmiausia ji galëjo reikðti ir faktiná valdytojo fiziná ryðá su daiktu, ir tà ryðá pateisinantá teisiná pagrindà (valdytojo teisæ), kuris dar vadintas valdymo teisiniu titulu. Svarbus Romos teisës bruoþas buvo tai, kad ji gynë ne tik valdymo teisæ, bet ir faktiná þmogaus ryðá su daiktu, t. y. nepaisant teisës valdyti buvimo arba tokios teisës neturëjimo. Toks dualistinis valdymo su-vokimas lëmë valdymo teisinio reglamentavimo ir valdymo doktrinos senovës Romoje esmæ, kurià vëliau perëmë ir iðtobulino Vakarø Europos civilinë teisë. Apie esminæ Romos teisës átakà ðiuolaikinei Vakarø Europos teisei2 liudija tai, kad visos naujø laikø civilinës teisës siste-mos valdymo gynimo procese neleidþia atsakovui remtis savo valdymo titulu [8, p. 97]. Tai reiðkia, kad ir ðiais laikais valdymo faktas ginamas atskirai nuo valdymo teisës.

Taèiau ðiuolaikiniø ekonominiø santykiø ir ekonominës apyvartos skirtumai, lyginant su senovës Roma, yra akivaizdûs. Tad ir ðiuolaikinës civilinës teisës valdymo instituto turinys, þinoma, atitinkamai yra pakitæs. Valdymo instituto normoms suvokti iki ðiol iðliko reikðmingas senovës Romos teisëje nustatytas valdymo kaip fakto ir valdymo teisës skirtumas.

Romos teisëje valdymo, valdytojø rûðiø ir juos apibûdinanèiø terminø ávairovë buvo di-desnë nei dabar, todël siekiant suvokti dabartinius teisinius terminus ir sàvokas, reikia áver-tinti Romos teisës terminijos pasikeitimo ir iðnykimo sàlygas bei jø transformavimosi á ðiuo-laikinës teisës terminijà aplinkybes. Straipsnio apimtis neleidþia gilintis á visas Romos val-dymo instituto subtilybes, todël paanalizuosime tik kai kuriuos aspektus, kurie, mûsø nuo-mone, buvo reikðmingi kuriant LR CK normas.

Romos teisë netapatino valdymo fakto ir valdymo teisës. Taèiau valdymo faktas buvo teisiðkai reikðmingas, nes jo niekas negalëjo savavaliðkai nutraukti arba kaip kitaip paþeisti. Todël ir Romos teisës tyrinëtojai (I. Pokrovskis ir kiti) valdymà laikë ne civiline subjektine teise, o faktu, t. y. faktiniu daikto turëjimu. Valdymas – tai subjekto faktinis ryðys su daiktu – daikto turëjimas, o valdymo teisë – tai tam tikro juridinio fakto pagrindu atsiradusi civilinë subjektinë teisë valdyti daiktà. Ði teisë galëjo bûti kitos subjektinës teisës – nuosavybës turi-nio sudedamoji dalis arba savarankiðka subjektinë teisë. Valdymas kaip savarankiðka sub-jektinë teisë susiformuoja tada, kai savininkas pagal nuomos, panaudos arba kitas sutartis daiktà perduoda kitiems asmenims, kurie irgi tampa daikto valdytojais.

Kadangi Romos teisë pripaþino teisiðkai reikðminga ne tik valdymo teisæ, bet ir val-dymo faktà, susiformavo atskiri valdymo fakto ir valdymo teisës gynimo bûdai. Jeigu kildavo ginèas dël valdymo teisës, tai paþeista valdymo teisë (kaip nuosavybës teisës sudedamoji dalis) buvo ginama nukentëjusiajam pareiðkus vindikaciná ieðkiná, kurio esmë yra reikalavi-mas iðreikalauti daiktà ið svetimo neteisëto valdymo ir gràþinti já teisëtam valdytojui. Ðiuo at-veju ginèijama faktinio valdytojo teisë valdyti daiktà. Ieðkovas, árodinëdamas, kad faktinis valdytojas neturi teisës valdyti daikto, turi árodyti savo teises á ðá daiktà. Taèiau ginèo dël tei-sës procesas ir dabar, ir senovës Romoje buvo ilgas. Kol nagrinëjamas ginèas dël teisës, daikto valdymà praradæs asmuo negalëdavo naudotis tuo daiktu, sutrikdavo nusistovëjusi gyvenimo tëkmë. Todël praktiðkieji romënai greta valdymo teisës gynimo (vindikacinio ieški-nio) sugalvojo operatyvesná ir efektyvesná paþeistø teisiø atkûrimo bûdà – valdymo fakto gy-nimà, kuris Romos teisëje buvo vadinamas tiesiog valdymo (posesoriniu) gynimu.

Valdymo gynimo institutas Romoje susiformavo kaip pretoriø teisës institutas, taikant pretoriaus interdiktus, t. y. pretoriaus potvarkius. Pretorius, naudodamasis savo valdþia (im-

1 Šiuolaikinės civilinės apyvartos poreikiai lėmė tokių daiktinių teisių įgyvendinimo finansinių–teisinių

mechanizmų atsiradimą, kurie suteikia galimybę gauti naudą ir nevaldant daikto. Dar XX amžiaus pradžioje mokslininkai atkreipė dėmesį į tai, kad nyksta ribos tarp prievolių teisės ir daiktinės teisės. Civilinės apyvartos tikslais daikto statusą reikėjo suteikti ir reikalavimo teisėms (prievolių elementui) [Žr.: plačiau – 9], todėl kai kurie mokslininkai darė pernelyg kategorišką išvadą, kad civilinių teisinių santykių skirstymas į daiktinius ir prievolinius yra anachronizmas [12, p. 273–306].

2 Anglų ir amerikiečių privatinės teisės sistemoje valdymui ginti nenaudojamas posesorinis ieškinys. Valdymas ginamas deliktinės teisės priemonėmis. Apie tai plačiau žr.: А. В. Коновалов. Владение и владельческая защита в гражданском праве. – Санкт–Петербург: Юридический Центр Пресс, 2002. С. 107–116.

32

perium), turëjo teisæ ápareigoti asmená nedelsiant nutraukti veiksmus, kuriais ðis paþeidë arba kësinasi paþeisti kito asmens turtines teises. Kitaip nei vindikacinio ieðkinio, kuris buvo naudojamas daiktui iðreikalauti ið svetimo neteisëto valdymo, pretorius savo interdiktais gynë ne tik valdytojà, praradusá faktiná valdymà, bet gynë ir nuo kësinimosi á valdymo paþei-dimà. Todël valdymui ginti buvo naudojami du interdiktai – retinendae possessionis (val-dymo iðsaugojimo) ir recuperandae possessionis (valdymo atkûrimo). Bet kurio interdikto taikymo atveju valdytojo ir paþeidëjo ginèas dël valdymo fakto negalëjo peraugti á ginèà dël valdymo teisës, t. y. atsakovas savo pozicijos negalëjo grásti savo teise á ginèijamà daiktà. Valdymui ginti nebuvo svarbu nei daikto valdymo teisinis pagrindas – teisinis titulas (jus po-ssidendi), nei to daikto ásigijimo bûdas (causa possessionis). Tam, kad bûtø patenkintas po-sesorinis reikalavimas, pakako árodyti du faktus: kad valdymo gynimo reikalaujantis subjek-tas tà daiktà ið tikrøjø valdë ir kad atsakovas ðá valdymà paþeidë (daiktà atimdamas arba ki-taip trukdydamas já valdyti ir juo naudotis). Esant tokioms supaprastintoms reikalavimo pa-tenkinimo sàlygoms, galëjo susidaryti tokia situacija, kai faktinis daikto valdytojas buvo gi-namas nuo ðio daikto tikrojo savininko pretenzijø atsiimti daiktà ið kito asmens, neteisëtai valdanèio já, arba ið savininko galëjo bûti paimtas daiktas ir perduotas faktiniam valdytojui, jei daikto savininkas ið pastarojo daiktà buvo savavaliðkai paëmæs. Todël patenkinus pose-soriná reikalavimà ir atkûrus paþeistà valdymà (gràþinus daiktà buvusiam valdytojui arba pa-ðalinus trukdymus daiktà valdyti), asmuo, kuriam buvo pritaikytos posesorinës gynybos sankcijos, turëjo galimybæ pareikðti ieðkiná dël teisës á daiktà (actio petitoria) ir ginti savo tei-ses (á kurias nebuvo atsiþvelgta posesorinës gynybos procese) petitoriniame (ieðkinio teise-nos) procese. Todël faktinis valdymas (possessio) nebuvo priskiriamas prie civiliniø daiktiniø teisiø, o valdymo gynimas nebuvo laikomas teisës gynimu [10, p. 352].

Romos pretoriø teisë laipsniðkai suformavo valdymo gynimo pagrindus ir valdymo gy-nimo doktrinà. Ðios doktrinos esmæ sudarë valdymo ir valdytojø klasifikacija, kuria remiantis buvo diferencijuojamos posesorinio gynimo taikymo ir nuosavybës teisës ágijimo valdymo senaties pagrindu sàlygos. Viena svarbiausiøjø klasifikacijø buvo faktinio valdymo skirsty-mas á valdymà (possessio) ir turëjimà (detentio). Faktinis daikto turëjimas nebuvo laikomas valdymu, jei daikto faktinis valdymas nebuvo susietas su turëtojo valia valdyti daiktà kaip savà (pvz., sëdëjimas sveèiuose ant këdës arba iðnuomoto daikto valdymas nereiðkë tø daiktø valdymo). Toks faktinis valdymas buvo vadinamas turëjimu (detentio), o asmuo, fak-tiðkai valdantis daiktà – daikto turëtoju (detentor). Valdytojo ir turëtojo skirtumas buvo paryð-kinamas jø valinio ryðio su daikto skirtumais. Valdytojas daiktà valdë kaip savo, todël toks daikto turëjimas buvo vadinamas „valdymu sau“, o turëtojas daiktà turëdamas þinojo, kad valdo svetimà daiktà, todël toks faktinis valdymas buvo vadinamas „valdymu kitam“. Pagal ðios kriterijus prie valdytojø kategorijos galëjo bûti priskirti tik patys daikto savininkai, sàþi-ningi beðeimininkio daikto valdytojai ir sàþiningi daikto ágijëjai pagal sandorius ið asmenø, kurie neturëjo teisës disponuoti ðiuo daiktu. Prie turëtojø (detentorių) kategorijos buvo priski-riami daikto nuomininkai, saugotojai ir kiti tituliniai valdytojai, kurie valdymo teisæ buvo ágijæ pagal sandorius ið daikto savininko arba jo ágalioto asmens, t. y. kurie valdë „ne sau“, o „ki-tam“. Tokie asmenys neturëjo nei teisës á posesoriná gynimà, nei teisës ágyti nuosavybës tei-sës á valdomà daiktà ágyjamàja senatimi. Taigi valdymas, kuris galëjo bûti pretoriaus gina-mas nuo paþeidimø, privalëjo turëti du elementus: 1) faktiná ryðá su daiktu (corpus posses-sionis) ir 2) valiná ryðá su daiktu (animus posidendi), t. y. valià valdyti (valdžią daikto atžvilgiu) kaip savo.

Nëra vienareikðmio atsakymo, kodël Romos teisëje susiformavo nuostata, kad galima ginti faktiná valdymà, nekreipiant dëmesio á valdymo teisæ. Ðis klausimas ypaè aktualus buvo XIX amþiuje, kai veikiama Romos teisës formavosi Vakarø Europos ðiuolaikinë civilinë teisë ir jos taikymo praktika. Valdymo gynimo instituto raidai Vakarø Europoje didelës reikðmës tu-rëjo F. K. Savinji, R. Jeringo, J. Pokrovskio ir kitø mokslininkø ðio instituto studijos ir iðvados. F. K. Savinji nuomone, possessio gynimas atsirado ið possessiones agri occupatori, siekiant sukurti teisiná pagrindà nuosavybei ágyti, o pagal R. Jeringà – possessio gynimas yra laikina

33

valdymo apsauga, kol nagrinëjamas ginèas dël nuosavybës teisës. Mûsø nuomone, labiau-siai átikinama yra I. Pokrovskio nuomonë, kuris manë, kad posesoriná gynimà senovës Ro-moje pretorius naudojo kaip visuomeninës tvarkos ir santarvës ágyvendinimo priemonæ. To-kià iðvadà I. Pokrovskis padarë remdamasis pretoriaus funkcijø pobûdþiu. Pretorius Romoje uþtikrindamas valdymo gynimà veikë kaip vieðosios teisës subjektas, ir taip ásikiðdamas á privaèius santykius vykdë policinæ funkcijà – uþtikrino vieðàjà tvarkà ir rimtá. Todël visai su-prantama, kad vykdydamas ðià funkcijà pretorius prioritetine tvarka gynë faktiná daikto val-dymà nuo kitø asmenø savivalës, remdamasis valdymo sàþiningumo ir teisëtumo prezump-cija, o ginèà dël teisës palikdamas petitoriniam procesui. Tai buvo labai praktiðka, ginèø sprendimà spartinanti priemonë, nes, kaip teisingai pastebi O. Joffe, daþniausiai toks ginèas neperþengdavo posesorinio proceso ribø, nes petitoriniame procese ieðkovui reikëjo pa-grásti reikalavimo teisæ [5, p. 81], arba, kitaip tariant, paneigti faktinio valdymo sàþiningumà ir teisëtumà.

Taigi ðiø dienø teisinës ideologijos, pagrástos visokeriopos þmogaus teisiø apsaugos ir gynimo idëjomis, kontekste visiðkai átikinamai atrodo dar XX a. pradþioje padarytos I. Po-krovskio iðvados, kad valdymo gynimo instituto idëja pirmiausia sietina ne su nuosavybës arba kokia nors kita turtine teise, bet su kitais daug aukðtesniais idealais – su pagarbos þmogaus asmenybei átvirtinimu. I. Pokrovskis pabrëþë, kad bûtent tuo aspektu valdymo ins-titutas yra svarbus kiekvienai civilizuotos ðalies civilinei teisei kaip priemonë saugoti þmo-gaus asmenybæ, kurios savimonës raida reikalauja vis didesnio pripaþinimo [11, p. 229]. Akivaizdu, kad valdymo institutas senovës Romoje buvo ne tiek privatiniø turtiniø santykiø, kiek þmogaus teisiø garantas, sudarantis prielaidas visø santykiø harmoningai plëtrai ir sta-biliai vieðajai tvarkai. Tokios þmoniø elgsenos, kuri grindþiama pagarba kitam, galima tikëtis tik aukðtos teisinës kultûros visuomenëje, kai þmogaus orumas yra vertinamas ir tinkamai apsaugotas teisinëmis priemonëmis. Tik tokioje visuomenëje vyrauja rimtis ir santarvë, kuri pirmiausia naudinga visuomenës nariams ne tik kaip vieðøjø, bet ir kaip privatiniø santykiø dalyviams. Todël ðis aukðtà teisinæ kultûrà indikuojantis faktinio valdymo gynimas istoriðkai susiformavo ne ið karto ir visiðkai pagrástai laikomas Romos teisinës minties virðûne [Þr.: plaèiau – 3]. Turint galvoje tai, kad visuomeniniø santykiø konstitucinio teisinio reglamenta-vimo doktrina susiformavo veikiama civilinës teisës doktrinos, galima daryti iðvadà, kad Ro-mos teisës valdymo gynimo doktrina padëjo suformuoti ðiuolaikinës þmogaus teisø apsau-gos doktrinos paradigmas. Taigi ið to iðplaukia ir I. Pokrovskio teiginio, kad valdymo gyni-mas yra „kaþkas daugiau, nei nuosavybës teisës gynimas“, paaiðkinimas. Ðiuolaikinës daik-tinës teisës instituto normø turinys patvirtina, kad valdymo gynimas ir ðiuolaikinëje teisëje yra daugiau nei civilinës subjektinës turtinës teisës gynimo priemonë, bûtent, žmogaus ne-liečiamumo kaip konstitucinės žmogaus teisės uþtikrinimas civilinës teisës ir civilinio pro-ceso teisës priemonëmis1.

Valdymo ir valdymo gynimo samprata Lietuvos Respublikos civilinëje teisëje

Naujieji Lietuvos Respublikos ástatymai – LR CK ir naujasis Civilinio proceso kodeksas

(toliau – LR CPK) suformavo valdymà ir jo gynimà kaip savarankiðkà institutà. LR CK ávai-riuose institutuose ir atskiruose jo straipsniuose vartojamas valdymo terminas kelia daug neaiðkumø ir painiavos. Reikalas tas, kad valdymo samprata apibrëþiama tik LR CK 4.22 straipsnyje. Taèiau ðiame straipsnyje valdymo samprata apibrëþiama siaurai ir netinka ki-tuose LR CK straipsniuose vartojamam valdymo terminui paaiðkinti.

1 Žinoma, nepraranda aktualumo ir F. K. Savinji bei R. Jeringo padarytos išvados. Bene svarbiausia jų iš jų

mokslinio palikimo yra tai, kad jie atskleidė ir kitus valdymo instituto aspektus – galimybę faktiniam valdytojui įgyti nuosavybės teisę į sąžiningai valdomą bešeimininkį turtą įgyjamosios senaties pagrindu. Taip buvo užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos.

34

LR CK 4.22 straipsnyje apibûdinamas valdymas be teisinio titulo, kai valdytojas gali ágyti nuosavybës teisæ á valdomà daiktà ágyjamàja senatimi. Vadinasi, ði samprata netaikytina valdymo termino turinio sàvokai, kai LR CK valdymo terminà vartoja savininko, nuomininko ir kitokiems daikto valdytojo teisiniams santykiams apibûdinti.

Pagal LR CK 4.22 straipsná daikto valdymas nelaikomas savarankiðka daiktine teise, kai faktinis daikto turëtojas daikto valdytoju arba savininku pripaþásta kità asmená. Pavyz-dþiui, tiek nuomininkas, tiek saugotojas arba kitas titulinis valdytojas þino ir negali nepripa-þinti to fakto, kad jo valdomo daikto savininkas yra kitas asmuo. Taèiau tai nereiðkia, kad nuomininkas arba kitas valdytojas neturi subjektinës teisës valdyti turimà daiktà (faktiðkai tu-rëti, kontroliuoti, daryti jam fiziná poveiká ir pan.) apskritai. Nors ðiø asmenø valdymas pa-grástas prievoline subjektine teise, jie santykiuose su treèiaisiais asmenimis gali bûti traktuo-jami kaip valdytojai. Þinoma, ðio valdymo skiriamasis poþymis yra tas, kad ðiuo atveju val-dymo teisë yra ne savarankiðka, o iðvestinë. Tai reiðkia, kad valdytojas ðià teisæ ágijo pagal sandorá ið tokio asmens, kuris turi savarankiðkà daiktinæ teisæ á tà daiktà.

Taigi galime daryti iðvadà, kad valdymo samprata Lietuvos teisëje turi kelias prasmes. Pirmiausia paþymëtina, kad ðiuo terminu apibrëþiamas ir valdymo faktas (daikto turëjimas), ir valdymo teisë. Antra, valdymo teisë gali bûti arba savarankiðka daiktinë teisë, arba iðves-tinë.

Valdymo teisë kaip savarankiðka daiktinë teisë pripaþástama tik tokiam asmeniui, kuris daiktà valdo kaip savà. Tokiu valdytoju gali bûti pats savininkas arba asmuo, kuris valdo daiktà kaip savo nebûdamas savininku, t. y. sàþiningas ir teisëtas beðeimininkio turto valdy-tojas, siekiantis ágyti nuosavybës teisæ á valdomà daiktà ágyjamàja senatimi. Visi kiti valdytojai savo valdymo negali laikyti kaip savarankiðkos daiktinës teisës. Taèiau ir jie pagal LR CK nëra vienodo statuso, nes ne visi valdytojai gali bûti pripaþinti turinèiais iðvestinæ valdymo teisæ, kurià galëtø savarankiðkai ginti. Atribojant valdytojus, neturinèius nei savarankiðkos, nei iðvestinës valdymo teisës, reikëtø remtis CK 4.30 straipsniu. Svarbiausia ðiame straips-nyje yra tai, kad faktiðkai valdyti daiktà galima ne tik tiesiogiai, bet ir „[…] per kitą asmenį, kuris privalo laikytis valdytojo nurodymų“. Tai, mûsø nuomone, ir reiðkia, kad tas asmuo, per kurá ágyvendinamas faktinis valdymas, neturës jokiø daikto valdymo teisiø – nei savaran-kiðkos, nei iðvestinës. Kokia gyvenimiðka situacija èia turima galvoje? Mûsø manymu, tai trumpalaikis perdavimas daikto naudotis (pvz., dviraèio arba valties nuoma poilsiautojui, ka-vinës lankytojo naudojimasis kavinës baldais ir indais, perdavimas pasiuntiniui daikto nuga-benti nurodytam asmeniui ir pan., samdomo vairuotojo vairuojamas automobilis ir pan.). Toks asmuo neturi valdymo teisës ir veikia ne savo valia, o tik pagal faktinio valdytojo nuro-dymus. Svarbiausias tokio valdymo ágyvendinimo kvalifikuojantis poþymis yra tai, kad ið fak-tiniø daikto naudojimo aplinkybiø tretieji asmenys turi aiðkiai suvokti, kad daikto valdytojas yra ne tas, kas daiktà faktiðkai turi, o kitas konkretus fizinis arba juridinis asmuo. Taigi galime padaryti dvi iðvadas:

1) LR CK vartojama faktinio valdymo sàvoka apima ðiuos teisinius reiðkinius: • sąžiningo ir teisėto valdymo faktą, kai valdytojas neturi valdymo titulo, bet siekia jį įgyti;

• savininko valdymą; • asmens, įgijusio teisę daiktą valdyti iš savininko, valdymą;

2) asmuo, per kurá ágyvendinamas faktinis valdymas, nepriskiriamas prie valdytojo, o jo veiksmai negali bûti traktuotini kaip valdymas në vieno ðio termino prasme.

Valdymo atsiradimo pagrindø ir valdymo teisëtumo prielaidø suformulavimas trukdo suvokti valdymo instituto koncepcijà, todël èia pateiktas valdymo termino aiðkinimas sukuria prielaidas valdymà atriboti nuo teisës valdyti daiktus, grindþiamos teisiniu titulu. Remdamiesi ðia iðvada, sieksime atskleisti ir teisës reikalauti atkurti paþeistà valdymà turiná.

Ðtai LR CK 4.34 straipsnis nustato, kad kiekvienas valdytojas turi teisæ ginti esamà val-dymà ir atnaujinti atimtà valdymà. Taèiau ar terminas „kiekvienas valdytojas“ apima tik LR CK 4.22 straipsnio sàlygas atitinkanèius faktinius daikto turëtojus, t. y. tuos, kurie valdo

35

daiktà kaip savà, ar ir kitus? LR CK atskiruose straipsniuose valdytoju vadinami ir daikto tu-rëtojai, kurie daiktus valdo ne kaip savus, pavyzdþiui, ákaito turëtojai, nuomininkai, saugoto-jai, panaudos gavëjai ir pan. Atsakant á ðá klausimà, reikia turëti galvoje LR CK 4.26 straips-nyje átvirtintà valdymo sàþiningumo ir teisëtumo prezumpcijà. Ðiame straipsnyje nustatyta, kad valdymas laikomas atsiradæs sàþiningai, kol neárodyta prieðingai. Vadinasi, bet kas, jei nori paimti daiktà, faktiðkai valdomà kito asmens, pirmiausia turi árodyti faktinio valdytojo ne-sàþiningumà ir jo valdymo neteisëtumà. Tai padaryti galima tik ieðkinio gynybos priemonë-mis, bet ne savavaliðkai. Jei kas nors ir turëdamas teisæ (nuosavybës arba kità) á kito as-mens valdomà daiktà bandytø ðá daiktà perimti savavaliðkai, paþeistø faktinio valdytojo val-dymo sàþiningumo ir teisëtumo prezumpcijà, todël pastarasis ágytø teisæ á valdymo gynimà posesorinio ieðkinio priemonëmis. Taigi darytina iðvada, kad teisæ ginti paþeistà valdymà turi bet kuris valdytojas, tiek turintis valdymà kaip savarankiðkà daiktinæ teisæ, tiek turintis iðves-tinæ valdymo teisæ.

Iðnagrinëjæ ávairius LR CK atskiruose straipsniuose vartojamo valdymo termino as-pektus, galime atsakyti ir á klausimà, kokiu tikslu LR CK 4.22 straipsnyje pateikiama siau-resnë valdymo samprata. Mûsø nuomone, ðiuo straipsniu apibrëþiant valdymà kaip sava-rankiðkà valdymo teisæ, keliamas tikslas ne susiaurinti valdymo gynimo atvejus, o siekiama apibûdinti valdymà kaip juridiná faktà, kurio pagrindu valdytojas gali ágyti á nuosavybës teisæ á valdomà ágyjamàja senatimi.

Taigi atskleidþiant valdymo gynimo teisës turiná, remiantis CK 4.22 ir 4.34 straipsniø si-steminiu aiðkinimu, darytina iðvada, kad valdymo gynimo priemonëmis – reikalauti atkurti paþeistà valdymà gali naudotis visi faktiniai valdytojai (turintys ir savarankiðkas, ir iðvestines valdymo teises), o nuosavybës teisæ ágyti ágyjamàja senatimi gali tik tie faktiniai valdytojai, kuriø valdymas pagal LR CK 4.22 straipsná pripaþástamas savarankiðka daiktine teise.

Dël valdymo gynimo teisinës prigimties

Nors naujoji Lietuvos teisë, kaip ir Vakarø Europos ðaliø teisë, perëmë daugelá Romos privatinëje suformuotø valdymo instituto nuostatø, taèiau ðiuolaikinë civilinës teisës doktrina padarë reikðmingø valdymo doktrinos korekcijø. Svarbiausia tai, kad atsisakyta valdymo kaip fakto sampratos ir pereita prie valdymo kaip subjektinës teisës sampratos. Þinoma, tai jokiu bûdu negali bûti pagrindas daryti skubotà iðvadà, kad, lyginant su Romos teise, yra pakitusi valdymo ir jo gynimo teisinë prigimtis ir paskirtis. Prieðingai, ðiuolaikinës teisës dokt-rinos postulatai liudija tik apie gilesná ir visapusiðkesná teisiniø reiðkiniø suvokimà. Ið tikrøjø, remiantis ðiuolaikiniu teisës mokslu, valdymo teisinës prigimties negalima suvokti nepripaþi-nus jo subjektine teise. Prieðingu atveju turëtume teigti, kad egzistuoja teisinis daikto ir þmogaus santykis, o tai ðiuolaikinio teisës mokslo poþiûriu laikytina visiðku anachronizmu [8, p. 17]. Jei atidþiau vertinsime I. Pokrovskio iðvadà, kad valdymas yra ne teisë, o faktas (t. y. faktinis daikto turëjimas), kurio niekas negali savavaliðkai nutraukti arba kitaip paþeisti, tu-rime pastebëti, kad ir I. Pokrovskis pripaþino valdytojà supanèiø subjektø pareigà nepaþeisti valdytojo teisës turëti daiktà kaip savà. Kalbëdamas apie valdymà kaip apie faktà, o ne teisæ, I. Pokrovskis ir kiti mokslininkai pabrëþë fiziná, o ne socialiná þmogaus ir daikto ryðá. Sutelk-dami dëmesá á ðio ryðio apsaugos socialinæ reikðmæ, jie gilinosi á apsaugos teisiná mecha-nizmà, o ne á teisinio santykio doktrinà. Taigi valdymas buvo ir liko absoliutine subjektine valdytojo teise, suvokiama ir pripaþástama treèiøjø asmenø, supanèiø valdytojà [8, p. 19]. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos ástatymø leidëjas, LR CK 4.22 straipsnyje átvirtindamas nuostatà, kad faktinis daikto valdymas yra savarankiðka daiktinë teisë. Ðiame straipsnyje nustatyta, kad ne kiekvienas valdymas traktuotinas kaip savarankiðka daiktinë teisë, o tik toks faktinis valdymas, kuriam bûdingas subjektyvusis elementas – valdytojo si-ekis valdyti daiktà kaip savà, atitinkantis romëniðkàjá valiná ryðá su daiktu (animus posidendi). Taèiau akivaizdu ir tai, kad ástatymø leidëjas neignoruoja ir faktinio þmogaus ryðio su daiktu, kuris, kaip raðëme, yra ne socialinis, o fizinis. Todël ðis faktinis þmogaus ir daikto ryðys,

36

mûsø nuomone, turi bûti traktuojamas ne kaip teisë arba teisinis santykis, o kaip teisiniø santykiø objektas (saugoma vertybë). Ðiuo atveju valdymo teisë kaip subjektinë teisë pasi-reiðkia kaip asmens teisë á nenutraukiamà ir nepaþeidþiamà teisæ fiziðkai turëti daiktà. Todël LR CK 4.22 straipsnyje vartojamo faktinio valdymo termino negalime sutapatinti su valdymo teise, kuri yra nuosavybës teisës elementas. Valdymas, kaip nuosavybës teisës turinio ele-mentas, suvokiamas kaip teisës garantuota savininko leistino elgesio galimybë, o ne turë-jimo faktas [8, p. 17]. Todël perduodamas daiktà pagal sutartá nuomininkui, saugotojui ir pan., savininkas nepraranda nuosavybës teisës ir jo elemento valdymo, taèiau praranda fi-ziná ryðá su daiktu, netenka galimybës daryti jam fiziná poveiká, naudotis jo vartojamosiomis savybëmis. Ðá faktiná (fiziná) ryðá su daiktu ágauna asmuo, kuriam daiktas perduotas, todël tuo paèiu pagrindu jis ágyja ir galimybæ apginti valdymà vadinamuoju posesoriniu ieðkiniu, nors paþeidëjas bûtø ir pats to daikto savininkas. Savininko ir titulinio valdytojo santykis yra sutar-tinis, vadinasi, reliatyvinis, taèiau titulinio valdytojo faktinis valdymas perþengia reliatyvinio santykio ribas. Jis visø kitø asmenø pripaþástamas daikto valdytoju, o jo valdymas gali bûti ginamas kaip absoliutinë daiktinë teisë [8, p. 24]. Todël kai kalbame apie valdymo gynimà naudojant posesoriná ieðkiná, mes jau turime turëti galvoje ne valdymo teisæ, o valdymo faktà, t. y. þmogaus fiziná ryðá su daiktu. Tad ir faktinio valdymo teisinë prigimtis ðiais abiem atvejais nëra vienoda, nors ir suvokiama kaip subjektinë teisë.

Laikui bëgant, valdymo gynimas ið vieðosios teisës (pagal Romos teisæ) perëjo á priva-tinës teisës sritá, taèiau valdymo gynimo tikslai iðliko tokie patys – þmogaus apsauga nuo savivalës ir vieðosios rimties uþtikrinimas. Nepasikeitë ir valdymo gynimo teisinës priemo-nës. Kaip ir senovës Romoje, valdymas ginamas ne kaip civilinë turtinë teisë, bet kaip ben-dro pobûdþio asmeninë teisë, uþtikrinanti asmens nelieèiamybæ. Jeigu valdymas bûtø gina-mas kaip daiktinë teisë, ástatymas turëtø apibrëþti jos kaip daiktinës subjektinës teisës turiná. Taèiau, kai tik tai bûtø bandoma daryti, tuojau susidurtume su valdymo sampratos sukonk-retinimu, o tai reikðtø ne kà kita, o valdymo teisinio titulo nustatymà, nes be jo neámanoma nustatyti jokios daiktinës subjektinës teisës turinio. Todël kai kalbame apie valdymo gynimà ðiuolaikinio teisës mokslo kontekste, ðià teisæ galime kvalifikuoti tik kaip asmens konstitucinæ teisæ á asmens nelieèiamybæ, átvirtintà LR Konstitucijos 21 straipsnyje. Siekdamas visapusið-kiau ginti ir saugoti þmogaus teises, Lietuvos Respublikos ástatymø leidëjas, priimdamas LR CK ir LR CPK, atkûrë romëniðkàjá posesoriná (t. y. valdymo fakto, o ne valdymo teisës) gy-nimà. Darytina iðvada, kad iki ðiol mums þinomus daiktinius teisiø gynimo bûdus (vindikaciná ir negatoriná ieðkinius) papildë naujas, taèiau mûsø teisës istorijoje þinomas, specialus val-dymo daiktinis gynimo bûdas – ieðkinys dël valdymo paþeidimø paðalinimo (posesorinis ieðkinys).

Lietuvos Respublikos ástatymø leidëjas valdymui ginti numatë ne tik valdymo regla-mentavimo materialines, bet ir specialias procesines normas (LR CPK 419–423 str.). Spe-cialaus civilinio proceso átvirtinimas ðiuo atveju turi tikslà sudaryti galimybæ ieðkiná dël pa-þeisto valdymo atkûrimo iðnagrinëti ir priimti sprendimà kiek ámanoma greièiau, t. y. sie-kiama tokiø paèiø tikslø kaip ir Romos teisëje. LR CPK 421 straipsnyje nustatyta, kad pasi-rengimo nagrinëti bylà teisme ir bylos iðnagrinëjimo trukmë negali bûti didesnë kaip 60 dienø. Todël numatyti ir supaprastinti ieðkinio patenkinimo pagrindai – teismas turi nustatyti tik paskutiná valdymo bei jo paþeidimo faktus, nesiaiðkindamas nei atsakovo teisës á daiktà, nei jo geros valios (LR CPK 422 str.). Kadangi ðiame procese nenagrinëjamos ieðkovo ir at-sakovo teisës á ginèijamà daiktà, tik sprendþiamas buvusio valdymo atstatymas, tai atsako-vas savo atsikirtimø negali grásti savo teisëmis á daiktà. Todël ðiose bylose neleidþiamas ir prieðieðkinio pareiðkimas. Toks supaprastintas procesas pateisinamas tik ta aplinkybe, kad ðiame procese siekiama ne iðspræsti ginèà ið esmës, o tik atkurti prarastà daikto valdymà. Jei atsakovas, ið kurio patenkinus posesoriná ieðkiná bus paimtas daiktas ir perduotas anks-tesniam valdytojui, manytø, kad jis turi daugiau teisiø á ginèijamà daiktà, jis savo teises ga-lëtø ginti bendra tvarka, pareikðdamas buvusiam ieðkovui vindikaciná ieðkiná.

37

Daiktiniø ieðkiniø konkurencija

Dël to, kad, be vindikacinio ir negatorinio ieðkiniø, mûsø civilinëje teisëje atsirado ir ki-tas valdymà ginantis ieðkinys, kyla ðiø ieðkiniø konkurencijos klausimas. Vindikacinio ir ne-gatorinio ieðkiniø atribojimas nesudaro didesniø sunkumø, taèiau jø santyká su posesoriniu ieðkiniu reikia atskirai aptarti.

Ið pirmo þvilgsnio ieðkinys dël valdymo paþeidimø paðalinimo (posesorinis ieðkinys) atrodo niekuo nesiskiriantis nuo vindikacinio ieðkinio, nes ir vienas, ir kitas susijæ su teisës valdyti daiktà paþeidimu. Taèiau ið tikrøjø ðie ieðkiniai turi esminiø skirtumø. Pirmiausia pa-sakytina, kad skiriasi ieðkinio dalykas – vindikacinis ieðkinio dalykas yra savininko reikalavi-mas iðreikalauti savo daiktà ið svetimo neteisëto valdymo (LR CK 4.95 str.), o posesorinio – reikalavimas paðalinti paþeidimà. Vindikacinis ieðkinys turi bûti pagrástas nuosavybës teise (valdymo titulu) ir valdymo neteisëtumu, o posesorinis – tik buvusio faktinio valdymo paþei-dimo atveju. Todël skiriasi ir ðiø ieðkiniø naudojami teisiø gynimo bûdai. Vindikacinio ieðkinio atveju naudojami maþiausiai du teisiø gynimo bûdai – valdymo teisës pripaþinimas ir buvu-sios iki valdymo teisës paþeidimo padëties atkûrimas (LR CK 1.138 str.), o posesorinio ieð-kinio atveju – tik antrasis, t. y. buvusios iki teisës paþeidimo padëties atkûrimas. Ieðkinys dël valdymo paþeidimø paðalinimo nuo vindikacinio ieðkinio skiriasi ir tuo, kad jis gali bûti pa-reikðtas net tada, kai valdymas nëra prarastas, bet paþeidëjas trukdo valdyti ir naudotis daiktu. Be to, posesoriná ieðkiná gali reikðti ne tik savininkas, bet ir bet kuris valdytojas.

Pagal LR CK 4.35 straipsná valdymas gali bûti paþeistas ne tik paimant arba bandant paimti daiktà arba jo dalá, taip pat teises á já, bet ir trukdant valdyti daiktà. Ðiuo atveju poseso-rinis ieðkinys panaðëja á negatoriná ieðkiná, pagal kurá savininkas gali reikalauti paðalinti bet kuriuos jo teisës paþeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (LR CK 4.98 str.). Taèiau pagrindinis jø skirtumas yra taip pat ieðkinio pagrindas ir gynimo bûdas. Ieðkinio pa-grindas negatorinio ieðkinio atveju – reikalavimas reikalauti paðalinti bet kuriuos jo teisës pa-þeidimus, o gynimo bûdai du – 1) pripaþinti, kad ieðkovas turi teisæ daiktà valdyti, naudotis ir disponuoti juo, 2) uþkirsti kelià ðià teisæ paþeidþiantiems veiksmams. Vadinasi, kaip ir vindi-kacinio ieðkinio nagrinëjimo teisme atveju, ieðkovas pirmiausia turës árodyti savo teises á daiktà ir tik tada ðios teisës paþeidimà.

Tad posesorinis ieðkinys gali bûti ne tik vindikacinio, bet ir negatorinio ieðkinio alter-natyva. Asmuo, kuris prarado daikto valdymà arba susidûrë valdymo paþeidimo grësme, kaip tai nustatyta LR CK 4.35 straipsnyje, savo teisëms ginti pasirinkæs posesoriná ieðkiná, jame turi suformuluoti ieðkinio dalykà kaip reikalavimà atkurti paþeistà valdymà arba paða-linti trukdymus valdyti. Jeigu ieðkinio dalykas bus suformuluotas kitaip, tai ieðkinys negalës bûti kvalifikuojamas kaip posesorinis ieðkinys. Valdymo paþeidimø paðalinimo ieðkinio pasi-rinkimo galimybæ turi bet kuris valdytojas (savininkas, titulinis valdytojas ir valdytojas, sie-kiantis ágyjamosios senaties bûdu ágyti nuosavybës teisæ á valdomà daiktà) todël, kad pose-sorinis ieðkinys yra supaprastinta vindikacinio ir negatorinio ieðkinio alternatyva ir neuþkerta kelio vëliau teisminiam ginèo dël teisës valdyti ir/arba naudoti daiktà nagrinëjant.

Pagal LR CK 4.35 straipsná valdymo paþeidimas gali pasireikðti ir grasinimais, suke-lianèiais realø pavojø valdymui, todël, remiantis LR CK 1.138 straipsniu, valdytojas, dar ne-praradæs valdymo, gali reikalauti uþdrausti atlikti veiksmus, kelianèius pagrástà grësmæ þalai atsirasti. Ðiuo atveju posesorinis ieðkinys yra vienas ið prevenciniø ieðkiniø, numatytø LR CK 6.255 straipsnyje, bet ne jo alternatyva, nes ir posesorinio, ir prevencinio ieðkinio pagrindas yra realus pavojus, kad ateityje gali bûti padaryta þalos. Ðie ieðkiniai yra ir skirtingi, nes pre-venciniu ieðkiniu gali bûti ginamos ne tik daiktinës, bet ir prievolinës teisës.

Rusø teisinëje literatûroje svarstoma ir kitokia ieðkiniø konkurencija, kai posesoriná ieð-kiná paþeidëjui pareiðkia ir daikto savininkas, kuris daikto faktiðkai nevaldo, ir to daikto fakti-nis valdytojas, kuris daiktà faktiðkai valdë iki paþeidimo (13). Mûsø nuomone, tokia situacija yra ámanoma ir Lietuvoje, taèiau jokiø esminiø problemø kilti neturëtø, nes, kitaip nei Rusi-

38

joje1, valdymui ginti Lietuvoje naudojamos specialiosios LR CPK normos. Todël gali bûti nagrinëjami abu ieðkiniai – vienas dël valdymo paþeidimo atkûrimo, kitas – dël nuosavybës teisës paþeidimo.

Jeigu ieðkiná dël daikto iðreikalavimo reiðkia ne faktinis valdytojas, o savininkas, kuris faktiðkai to daikto nevaldë, jis gali naudoti tiek posesoriná, tiek vindikaciná ieðkiná. Þinoma, jei jo, kaip savininko, teisës yra paþeistos, jis galës naudotis kitais ieðkiniais, pavyzdþiui, vindi-kaciniu arba prievoliniu, t. y. ieðkiniu, kurio dalykas yra reikalavimo teisë, kylanti ið prievolës.

Iðvados

1. Valdymo samprata Lietuvos teisëje turi kelias prasmes. Ðiuo terminu apibrëþiamas ir valdymo faktas (daikto turëjimas), ir valdymo teisë.

2. Valdymas, kaip faktinis þmogaus ir daikto ryðys, turi bûti traktuojamas ne kaip teisë ar teisinis santykis, o kaip teisiniø santykiø objektas (saugoma vertybë). Ðiuo atveju subjek-tinë teisë, kurios objektas valdymo faktas, pasireiðkia kaip asmens teisë á nenutraukiamà ir nepaþeidþiamà teisæ fiziðkai turëti daiktà, t. y. kaip bendro pobûdþio asmeninë teisë á as-mens nelieèiamybæ, átvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje.

3. Valdymo teisë, kaip civilinë subjektinë teisë, gali bûti savarankiðka daiktinë teisë arba iðvestinë – prievolinë.

4. Valdymo teisë, kaip savarankiðka daiktinë teisë, pripaþástama tik tokiam asmeniui, kuris daiktà valdo kaip savà. Tokiu valdytoju gali bûti pats savininkas arba asmuo, kuris valdo daiktà kaip savo nebûdamas savininku, t. y. sàþiningas ir teisëtas beðeimininkio turto valdytojas, siekiantis ágyti nuosavybës teisæ á valdomà daiktà ágyjamàja senatimi. Visi kiti val-dytojai (nuomininkai, saugotojai ir pan.) savo valdymo negali laikyti kaip savarankiðkos daiktinës teisës.

5. Asmuo, per kurá ágyvendinamas faktinis valdymas, nepriskiriamas në prie vienos val-dytojo kategorijos, o jo veiksmai negali bûti traktuotini kaip valdymas në vieno ðio termino prasme.

6. Iki ðiol mums þinomus daiktinius teisiø daiktinius gynimo bûdus (vindikaciná ir negatoriná ieðkinius) papildë naujas, taèiau mûsø teisës istorijoje þinomas, specialus val-dymo daiktinis gynimo bûdas – ieðkinys dël valdymo paþeidimø paðalinimo (posesorinis ieðkinys), kuris gali bûti naudojamas kaip alternatyva vindikaciniam ir negatoriniams ieðki-niams.

7. Posesoriniu ieðkiniu (reikalauti atkurti paþeistà valdymà) gali naudotis visi faktiniai valdytojai – turintys ir savarankiðkas, ir iðvestines valdymo teisæ. Kaip ir senovës Romoje, pagal Lietuvos ástatymus posesoriniu ieðkiniu valdymas ginamas ne kaip civilinë turtinë teisë, bet kaip bendro pobûdþio asmeninë teisë, uþtikrinanti asmens nelieèiamybæ, átvirtintà Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Вильнянскии С. И. Нужна ли нам приобретательная давность? // Правоведение. 1960. № 3. 2. Civilinė teisė. – Kaunas, 1997. 3. Галов В. В. Владение как элемент вещного права. – Ростов–на–Дону: Донской юридический институт, 2000. http://www.google.lt/search?q=cache:ztCCOZU5NN4J:www.tarasei.narod.ru/ galov.htm+%D0%93%D0%B0%D0%BB%D0%BE%D0%B2&hl=lt&ie=UTF–8 (prisijungimo laikas –2004 m. kovo 1 d.)

1 Rusijoje valdymui ginti tokių normų nenustatyta (A. V. Konovalovas).

39

4. Грось А. А. Защита гражданских прав: сравнительный анализ институтов римского частного права и действующего гражданского и гражданского процессуального права. Правоведение. 1999. № 4.

5. Иоффе О. С., Мусин В. А. Основы римскогo гражданского права. – Ленинград, 1974. 6. Меерзон С. И. К вопросу о приобретательной давности. Автореферат кандидатской диссер-тации. – Харьков, 1950.

7. Новицкий И. Б. Сделки. Исковая давность. – Москва, 1954. 8. Коновалов А. В. Владение и владельческая защита в гражданском праве. – Санкт–Петер-бург: Юридический Центр Пресс, 2002

9. Pakalniškis V. Nuosavybės teisės doktrina ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Jurispru-dencija. – Vilnius, 2002. Nr. 28(20).

10. Покровский И. А. История римского права. – Рига: Изд–во Давида Гликсмана, 1924. 11. Покровский И. Основные проблемы гражданского права. – Москва: Статут, 1998. 12. Райхер В. К. Абсолютные и относительные права // Известия экономического факультета

Ленинрадского политехнического института. 1928. Вып. 1. 13. Скловский К. И. Собственность в гражданском праве. – Москва, 2000.

♦♦♦

Possession and Defence of Possession in the Civil Code of Lithuania

Assoc. Prof. Dr. Vytautas Pakalniškis

Law University of Lithuania

Keywords: Possession, Property Right.

SUMMARY

The article approaches the legal concept of possession, its content and objectives, ambiguities of implementation of this civil right, as well as the questions of legal basis for protection of possession right and available judiciary remedies.

The inference is drawn that the term “possession” in Lithuanian law has two notions: it defines a possession fact itself and general civil right to possess something.

Possession right as civil right could be treated as an independent right in rem, or as a derivative – contractual right. Possession as independent right in rem is recognized only to a person, who has the property right in any object or is legally predisposed to own it. That person may be the legal owner as well as honest and lawful possessor of derelict, seeking to obtain the ownership of that thing by positive prescription. All other possessors (such as leaseholders, bailees and etc.) are enjoying possession only as derivative right.

According to the author, actual possession, as connection between an individual and a thing, should not be treated as legal right or legal relationship, but as an subject matter of legal interrelations, protected by law. Consequently, the individual right which is grounded in the fact of possession, asserts itself as unimpeded and indefeasible right of a person to retain a thing, as an element of universal right of personal autonomy, defined in 21 art. of Constitution.

Finally, an issue of judiciary protection of possession as right in rem and special civil claim of trespass (possessive action) as an alternative to traditional remedies of property right are discussed.

40

Jurisprudencija, 2004, t. 54(46); 41–50 LA CONSTITUTION COMME REALITE NORMATIVE SUPREME:

QUELQUES PROBLEMES POSES PAR L’ ANALYSE DES NOUVELLES CONSTITUTIONS DES PAYS DE L’ EUROPE

CENTRALE ET ORIENTALE

Prof. assoc. Egidijus Jarašiūnas Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Konstitucinës teisës katedra Ateities g. 20, LT–08303 Vilnius Telefonas 271 45 46 Elektroninis paðtas ktk@ltu.lt Pateikta 2004 m. gegužės 26 d. Parengta spausdinti 2004 m. liepos 13 d.

Les notions principales: la constitution, la réalité normative suprême, la constitution jurisprudentielle.

R é s u m é

Dans cet article, l’auteur présente son point de vue sur l’analyse de la réalité normative constitutionnelle dans les pays d’Europe centrale et orientale. L’activité des cours constitutionnelles montre que la constitution moderne devient de plus en plus jurisprudentielle. Le texte constitutionnel est seulement la possibilité, le potentiel. Les cours constitutionnelles déterminent dans la jurisprudence le vrai sens de l’acte constitutionnel, le vrai contenu des normes et des principes de la constitution. Les véritables traits de la constitution sont davantage visibles dans la partie jurisprudentielle de la constitution que dans le texte de cet acte. L’analyse du texte de l’acte juridique et sa pratique constitutionnelle montre que la constitution - loi fondamentale et la jurisprudence constitutionnelle forment une réalité normative inséparable. Il est obligatoire d’analyser les nouvelles constitutions des pays d’Europe centrale et orientale comme une conjonction des deux éléments inséparables de la réalité normative constitutionnelle. L’analyse des aspects mentionnés permettrait d’écarter les évaluations stéréotypées de l’apport de cette région au progrès du constitutionnalisme et d’apprécier la réalité juridique en mouvement.

1. Les observateurs du processus constitutionnel en Europe post-socialiste indiquent que les nouvelles constitutions des pays de cette région se présentent «en même temps comme une forme achevée et souvent sophistiquée du mouvement constitutionnel de l’après deuxième guerre mondiale <...> et des premiers textes du XXI siècle» [1, p. 7]. Les uns analysent les nouvelles constitutions comme des lois fondamentales, les autres accentuent leur rôle d’instrument du changement des régimes politiques, les troisièmes s’intéressent à la pratique constitutionnelle. Dans cet article, je vais présenter mon point de vue sur quelques problèmes de l’analyse de la constitution comme réalité normative suprême dans les pays de l’Europe centrale et orientale qui ont rejoint ou rejoindront l’Union européenne en 2007. Les

41

constitutions de Bulgarie, de Roumanie, de Slovénie (1991), d’Estonie, de Lituanie, de Tchéquie, de Slovaquie (1992), de Pologne (1997), ainsi que l’ancienne constitution profondément remaniée de Hongrie et la constitution de 1922 restaurée en Lettonie. Ces textes, considérés comme des constitutions post totalitaires ou constitutions des nouvelles démocraties, sont analysées très vivement par la doctrine juridique. On souligne que ces constitutions sont les constitutions de la quatrième vague du constitutionalisme (fin de XX siècle).

L’analyse de chacune de ces constitutions permet de trouver, parmi la diversité de la réglementation, plusieurs traits communs dont la liste détaillée des droits et des libertés fondamentaux, la réglementation constitutionnelle du pluralisme politique, de l’activité des partis politiques et des médias, la protection des minorités ethniques, la déclaration du marché libre, la protection de la propriété privée, l’aspiration à établir un système parlementaire «rationalisé», la proclamation de l’idée de l’État laïque, social et de l’État de droit, le principe de la séparation des pouvoirs formulé expressément dans le texte constitutionnel, lequel établit le modèle des pouvoirs étatiques et les rapports entre eux, le modèle européen du contrôle constitutionnel.

2. L’établissement des valeurs constitutionnelles en Europe centrale et orientale est

influencé par le processus complexe de passage vers la démocratie, par les changements de la vie politique, économique et sociale. Comme le soulignent plusieurs auteurs, la tradition du constitutionnalisme démocratique est assez modeste dans cette région, mais elle est tout de même palpable. La volonté de ces pays de suivre les modèles juridiques occidentaux est tout à fait compréhensible. Ce n’est pas par un effet du hasard que M. G.Ajani, en analysant la problématique de la circulation des modèles juridiques en droit post socialiste, nomme la région de l’Europe centrale et orientale «immense récipient» [2, p. 1088], qui tente manifestement de reprendre les modèles occidentaux de la réglementation ainsi que ceux de la doctrine juridique. On observe dans la littérature juridique que les nouvelles constitutions ne sont que peu originales, qu’elles n’apportent rien de nouveau (la séparation des pouvoirs, l’autonomie des collectivités locales, la responsabilité du gouvernement et des ministres), que leur contenu ressemble a celui des systèmes constitutionnels des pays occidentaux ou est inspiré par eux.

La conférence internationale «La décennie du constitutionnalisme démocratique en Europe centrale et orientale» (septembre 2000) a abouti à des conclusions sur le nouveau rôle des constitutions dans cette région de l’Europe. Dans ce contexte il était noté que l’apport de cette région au progrès du constitutionnalisme mondial est considéré comme insignifiant [3, p. 18]. De plus, certaines constitutions de la région ont reçu le surnom de «constitution cocktail» [4, p. 365] à cause de leur caractère éclectique. Ce sont d’assez tristes conclusions pour les constitutionnalistes de notre région.

3. Habituellement, les nouvelles constitutions des pays post-socialistes de l’Europe

centrale et orientale sont analysées comme texte de loi fondamentale de l’État, c’est-à-dire comme étant le texte écrit ayant la plus grande force juridique, qui rassemble les règles relatives aux fondements de l’ organisation et du fonctionnement des pouvoirs publics, mais également les règles qui définissent le contenu des rapports entre le citoyen et les pouvoirs publics. Ce texte juridique est élaboré et adopté selon une procédure spécifique.

Considérant la constitution comme loi fondamentale, nous devons constater que les normes constitutionnelles sont exprimées directement dans les dispositions de la constitution. Le fonctionnement de la justice constitutionnelle et l’application directe des dispositions constitutionnelles sont liés à l’interprétation du texte constitutionnel. La cour constitutionnelle, dans sa jurisprudence, détermine et précise le sens des normes constitutionnelles. On parle de l’inséparabilité du texte constitutionnel et de son interprétation par la cour constitutionnelle ou toute autre institution qui exerce la fonction de contrôle constitutionnel.

42

La doctrine moderne reconnaît que la constitution comme réalité normative suprême est composée du texte de la loi fondamentale ainsi que de la jurisprudence constitutionnelle par laquelle le texte constitutionnel est interprété et développé. Ce point de vue provient de l’interprétation constructive des normes et des principes constitutionnels par les institutions de la justice constitutionnelle. On reconnaît que la constitution moderne tend de plus en plus vers une constitution jurisprudentielle. C’est sur les bases de ces interprétations que les cours constitutionnelles exercent le contrôle des lois et des autres actes juridiques.

Il est donc nécessaire d’analyser les constitutions des pays d’Europe centrale et orientale comme une conjonction des deux éléments inséparables de la réalité normative. L’analyse de la «constitution - loi principale» doit être complétée par l’analyse de la «constitution jurisprudentielle». Remarquons que les auteurs contemporains occidentaux accentuent le lien entre la Constitution des États Unis de 1787 et la jurisprudence de la Cour suprême des États Unis, entre la Loi fondamentale d’Allemagne de 1949 et la jurisprudence de la Cour fédérale d’Allemagne, entre la Constitution française de 1958 et la jurisprudence du Conseil Constitutionnel, entre la Constitution espagnole de 1978 et la jurisprudence du Tribunal constitutionnel. L’analyse du texte de l’acte juridique et de la pratique constitutionnelle montre que «la constitution - loi fondamentale» et la jurisprudence constitutionnelle («constitution jurisprudentielle») forment une réalité normative inséparable.

Les décisions révolutionnaires du Conseil constitutionnel français dans la période de 1970 à 1973 sont le meilleur exemple de ce lien entre le texte constitutionnel et la partie jurisprudentielle de la constitution. Ces décisions ont reconnu la force normative du préambule de la Constitution. De même, la Déclaration des droits de l’homme et du citoyen de 1789 et le préambule de la Constitution de 1946 sont devenus parties intégrantes du droit constitutionnel, le fondement du contrôle constitutionnel. Ce «bloc de constitutionnalité» créé par le Conseil constitutionnel est complété par les principes généraux affirmés par les lois de la République. La jurisprudence du Conseil constitutionnel a «forgé» le catalogue des droits fondamentaux.

La constitution elle-même encourage cette création. Rappelons-nous le IX amendement de la Constitution des États Unis: «L’énumération de certains droits ne sera pas interprétée comme déniant ou restreignant d’autres droits consacrés par le peuple». C’est la source des inspirations créatrices de la Cour Suprême des États Unis. Les tribunaux constitutionnels, de même, découvrent le contenu des droits ou créent de nouveaux droits, tel que la Cour fédérale constitutionnelle d’Allemagne.

L’activité des cours constitutionnelles ou autres institutions de la justice constitutionnelle a révélé la vraie dimension des dispositions constitutionnelles. Cette dimension est plus visible dans la partie jurisprudentielle de la constitution que dans la partie du texte constitutionnel. Le texte de la loi fondamentale est un point de départ de l’interprétation. Le vrai sens et le contenu de la constitution sont dévoilés par la jurisprudence constitutionnelle. Par la jurisprudence constitutionnelle nous voyons la réalisation du concept «constitution-iceberg». Le texte de la loi fondamentale est la partie visible de cet «iceberg juridique». La partie immergée est toujours révélée par la jurisprudence constitutionnelle.

4. La reconnaissance de l’idée que la constitution est composée de deux parties

inséparables (de la constitution - loi fondamentale et de la constitution jurisprudentielle) oblige à apprécier différemment les nouvelles constitutions d’Europe centrale et orientale. L’analyse des constitutions de cette région, en tant que constitutions - lois fondamentales, n’était pertinente qu’au début de la dernière décennie de XX siècle. Dix ans plus tard, nous sommes face à un imposant massif jurisprudentiel autour de ces textes constitutionnels. Ce massif a ses traits bien définis et ses particularités. Une telle perception signifie que le processus constitutionnel ne s’arrête pas à l’adoption de la constitution [5]. La constitution - loi fondamentale est constamment complétée par sa partie jurisprudentielle (dite «constitution vivante»). Il faut remplacer le concept de constitution comme système statique dans lequel la constitution est considérée comme un texte en vigueur par une vision plus

43

dynamique, envisageant la constitution comme processus juridique par lequel le droit constitutionnel est développé et appliqué.

Par conséquent, le sujet de l’analyse de l’ordre constitutionnel des pays d’Europe centrale et orientale doit se concentrer davantage sur la jurisprudence constitutionnelle que sur le texte des constitutions de Pologne, de Lituanie, de Tchéquie, de Slovaquie, de Lettonie, d’Estonie, de Hongrie, de Slovénie, de Slovaquie, de Bulgarie et de Roumanie.

Le texte de la constitution constitue la possibilité, le potentiel. Il arrive que les constructions constitutionnelles les plus originales ne fonctionnent pas et le texte ne fait alors qu’illusion. A l’inverse, la justice constitutionnelle peut redonner vie à un texte constitutionnel. Il arrive que des textes constitutionnels assez médiocres deviennent la source d’un droit constitutionnel moderne par la voie de l’interprétation jurisprudentielle.

5. Nous devons constater que l’analyse de l’apport au constitutionnalisme des

constitutions des pays de l’Europe centrale et orientale est limité sans l’examen de la jurisprudentielle de ces constitutions. Cette tendance est confirmée par la doctrine. Ancien juge au Tribunal constitutionnel polonais et juge à la Cour européenne des droits de l’homme L.Garlicki, qui analysait la jurisprudence du Tribunal Constitutionnel de Pologne, a noté que le Tribunal fonde ces décisions sur les règles de la Constitution ainsi que sur les principes et les valeurs constitutionnelles. «C’est à dire que le texte constitutionnel est considéré comme le point de départ pour le développement des règles qui ne sont pas exprimées dans la Constitution mais peuvent être déduites du système axiologique de la Constitution» [6, p. 60]. Ancien président de la Cour Constitutionnelle de Hongrie, L. Sólyom, lors d’un discours en 1997 sur l’interprétation jurisprudentielle de la constitution donnée par la Cour constitutionnelle de Hongrie, a souligné que la constitution devrait être comprise comme le texte législatif et l’interprétation jurisprudentielle de ce texte. L.Sólyom décrit le but de la Cour: «Dans le processus de l’application de la norme constitutionnelle nous développons, précisons, élargissons les principes constitutionnels» [7, p. 73]. Cette position est partagée par celle de E. Kūris, Président de la Cour constitutionnelle de la République de Lituanie: «La doctrine constitutionnelle fait partie de la constitution dans un sens plus large que «l’acte constitutionnel»» [8, p. 8].

6. Le texte de la constitution est le point de départ de l’interprétation. Un texte

constitutionnel imparfait peut tout de même se métamorphoser en système cohérent de normes et de principes constitutionnels grâce à l’interprétation constructive de la cour constitutionnelle. En Europe centrale et orientale, cette thèse est confirmée par le cas de l’interprétation jurisprudentielle de la Constitution hongroise, adoptée à l’époque de la démocratie populaire et modifiée sur le fond après la chute du régime communiste. La Cour constitutionnelle de Hongrie a largement fondé ses décisions sur des principes constitutionnels et a soutenu la conception du constitutionnalisme en tant que tel. Ces faits ont influencé la naissance d’une nouvelle perception de la constitution. Dans un premier temps, cette perception a été admise en Hongrie avec réserve, et a même suscité des critiques. Mais avec le temps, les indices de cette jurisprudence constitutionnelle sont apparus évidents. En Hongrie, comme le souligne l’ancien président de la Cour constitutionnelle de Hongrie L. Sólyom, la perception de la constitution composée du texte constitutionnel et de son interprétation jurisprudentielle a été admise.

Les textes constitutionnels polonais, assez éclectiques jusqu’a l’adoption de la nouvelle Constitution de 1997, ont constitué un système constitutionnel cohérent grâce à l’interprétation jurisprudentielle du Tribunal constitutionnel polonais. De plus, plusieurs apports jurisprudentiels du Tribunal Constitutionnel ont été par la suite intégrés au nouveau texte constitutionnel.

La jurisprudence constitutionnelle est l’instrument qui permet de corriger les inconvénients et les lacunes des textes constitutionnels. Complété par la jurisprudence constitutionnelle, le droit constitutionnel devient un droit suprême cohérent pour le contrôle des lois et des autres actes juridiques.

44

7. On peut trouver, intégrés expressément dans les nouveaux textes constitutionnels, des conceptions doctrinales, ce qui est une caractéristique des nouvelles constitutions des pays d’Europe centrale et orientale. Dans les démocraties «mûres», ces conceptions restent dans le champ des activités de la doctrine. Cette tendance ne doit pas être comprise comme la volonté de transmettre expressément la théorie du droit constitutionnel en texte constitutionnel. C’est l’effet de la conception de la fin du XX siècle selon laquelle la constitution englobe les normes et les principes constitutionnels, dont l’ensemble constitue la réalité normative. Le mode de raisonnement des auteurs des constitutions modernes en Europe centrale et orientale était le suivant: il faut enrichir les textes constitutionnels en introduisant les principes constitutionnels. Ces principes doivent être le point de repère pour l’application des normes et des principes constitutionnels. C’est pour cette raison que l’on peut trouver dans les textes constitutionnels des formules doctrinales telles que: «Les droits et les libertés de l’homme sont naturels» (art. 18 de la Constitution de la République de Lituanie), «Les décisions politiques sont fondées sur la volonté de la majorité exprimée par un vote libre. Les décisions de la majorité veillant à la protection des minorités» (art. 6 de la Constitution de la République tchèque), «La Constitution est le droit suprême de la République de Pologne» (art.8 al.1 de la Constitution de la République de Pologne) etc.

La jurisprudence constitutionnelle redonne à ces principes une valeur normative, les principes constituent le fondement des décisions. Il est possible d’aller plus loin en affirmant que, les principes sont les dispositions qui contiennent le plus grand poids normatif, étant donné qu’ils servent de base aux constructions juridiques. «Comme la constitution est un acte impartageable, les uns principes constitutionnels causent les autres, les uns permettent de formuler les autres. Le système des principes constitutionnels est le « réseau » dont les éléments ont des liaisons déterminés ou coordonnés» [9, p. 8-131]. Donc un principe est une base du développement pour les autres etc.

L’interprétation des principes constitutionnels soulève plusieurs problèmes. On observe parfois que les principes formulés par la cour constitutionnelle (les innovations juridiques) ne sont qu’une pure création. Se pose la question de savoir s’il est possible de formuler le principe sans la moindre allusion à celui-ci dans le texte juridique. Cette argumentation ne peut être défendue que par une perception primitive du droit. Il ne faut pas oublier que la constitution de nos jours a un sens plus large – elle est composée des normes formelles ainsi que des principes exprimés dans la constitution ou déduits de la réglementation constitutionnelle, de la constitution qui est un acte unifiant et orientant le droit. «La découverte du contenu des principes constitutionnels est un des aspects (et peut être le plus important) de l’interprétation de la constitution, qui accroît l’importance de la jurisprudence constitutionnelle et de la doctrine constitutionnelle» [10, p. 22].

La valeur normative des principes dans la jurisprudence des différents pays de l’Europe centrale et orientale a été affirmée de la manière différente. Le tribunal constitutionnel de Pologne était obligé de fonder directement plusieurs décisions sur le principe de l’État de droit. Dans la jurisprudence constitutionnelle de Lituanie, la valeur normative des principes a été affirmée successivement. Mais dans les arrêts du 6 décembre 2000 et du 2 octobre 2001 le principe constitutionnel a été reconnu comme la seule mesure de conformité d’un acte à la constitution [11]. Il faut souligner que cela a marqué le commencement d’une nouvelle étape dans la jurisprudence constitutionnelle lituanienne.

8. Le développement du réseau des principes constitutionnels doit être le sujet

principal de l’analyse de la réalité normative constitutionnelle en Europe centrale et orientale. Le développement d’une jurisprudence constitutionnelle multiplie les principes constitutionnels, dévoile les divers aspects du contenu de ces principes. L’auteur prend l’exemple de l’interprétation de quelques principes dans la jurisprudence constitutionnelle de Pologne, de Lituanie et de Hongrie.

Le premier exemple provient de la pratique constitutionnelle lituanienne. L’article 109 al.1 de la Constitution de la République de Lituanie dispose que les juges et les tribunaux sont indépendants lorsqu‘ils rendent la justice. Dans l’arrêt rendu par la Cour

45

constitutionnelle du 21 décembre 1998, l’interprétation du principe d’indépendance du pouvoir judiciaire commence par l’.explication du principe de séparation des pouvoirs. Selon la Cour, les pouvoirs législatif, exécutif et judiciaire sont séparés, indépendants et capables de se contrebalancer l’un l’autre. Le rôle du pouvoir judiciaire est determiné par le fait que selon la Constitution, seuls les tribunaux disposent du droit exclusif de rendre la justice. Ce rôle détermine le statut des tribunaux et des juges. La Cour a constaté que l’independance des juges et des tribunaux n’est pas une fin en soi, mais la condition obligatoire de la protection des droits de l’homme. Le tribunal indépendant et impartial est une garantie constitutionnelle de la protection des droits. La Cour a constaté qu‘il y a deux aspects inséparables du principe d’indépendance du pouvor judiciaire:

- d’une part, l’indépendance procédurale dans l’examen des affaires, c‘est-à-dire que les tribunaux et les juges ne doivent obéir qu‘à la loi dans l’instruction des affaires;

- d’autre part, l’indépendance des tribunaux comme système d’institutions judiciaires. La Cour a interprété le deuxième aspect comme demandant que le pouvoir juduciaire

ne doive pas dépendre des autres pouvoirs puisqu’il est le seul pouvoir étatique établi sur la base professionelle et composé des juristes profesionnels. L’autonomie et l’indépendance des tribunaux présupposent sa propre administration et le pouvoir exécutif n’a pas le droit d’administrer le système judiciaire. La Cour a constaté que la Constitution oblige le parlement à assurer l’indépendance des juges en prévoyant par la loi trois catégories de garanties: les premières garantissant la sécurité de leur emploi; les deuxièmes garantissant l’immunité personnelle du juge; les troisièmes garantissant la sécurité matérielle du juge.

L’analyse de la jurisprudence du Tribunal constitutionnel de Pologne sur le principe de l’État de droit, amène à souligner que: «Le principe de l’État démocratique de droit est devenu «la mère» des autres principes et règles constitutionnels» [12, p. 335]. Le Tribunal constitutionnel de Pologne dans sa décision du 24 février 1997 (No K16/97) a conclu sur sa propre pratique: le principe de l’Etat démocratique de droit est très riche et subdivisé en plusieurs sous principes. Pour cette raison, les décisions ne peuvent être fondées sur ce principe qu’avec la référence expresse à l’élément du principe que le législateur a violé et l’essence de cette violation. Le Tribunal constitutionnel de Pologne en a déduit de nouveaux principes dont le contenu est plus précis: le principe de non-rétroactivité, le principe de proportionnalité (voir décision du 26 avril 1995, No K 11/94); de droit de la défense (décision du 28 mai 1997, No K 26/96), du droit au respect de la vie privé (décision du 24 juin 1997 No K 21/96) etc. L.Garlicki souligne que le Tribunal constitutionnel polonais déclarait déjà en 1990 que «les droits acquis doivent être protégés à travers le principe d’État de droit et – en particulier – le principe (qui en découle) de confiance dans les rapports entre le citoyen et l‘État. La protection constitutionnelle concerne les droits acquis notamment dans le domaine des assurances sociales» [13, p. 243]. Cette idée est reprise plusieurs fois dans la jurisprudence constitutionnelle. Comme on le note, le principe de proportionnalité est l’élément majeur du principe de l’État de droit. M. M. Safjan, Président du Tribunal constitutionnel de Pologne, indique que le principe de proportionnalité est devenu l’élément commun de l’ensemble de la jurisprudence constitutionnelle de l’Europe. «En Pologne, ce principe qui récemment ne suscitait l’intérêt ni de la doctrine ni de la pratique est aujourd’hui très largement utilisé dans la jurisprudence du Tribunal constitutionnel pour designer les limites des droits constitutionnels des individus» [14, p. 130-131].

«L’aspiration à l’État de droit» établie dans le préambule de la Constitution de la Lituanie est développée par la jurisprudence de la Cour constitutionnelle de Lituanie. La jurisprudence indique les principes qui le reflètent: le caractère général des normes juridiques (arrêts du 16 octobre 1995, du 28 février 1996), la suprématie du droit (décisions du 30 mars 2000, du 18 octobre 2000), la non-rétroactivité des normes juridiques (arrêts du 15 juillet 1994, du 22 décembre 1995, du 29 mai 1997, du 25 mars 1998), la clarté et la cohérence des normes juridiques (arrêts de 23 juin 1999, du 6 décembre 2000), la sécurité juridique, la proportionnalité…

Au moment où la Lituanie connait d’importants changements économiques et sociaux, la position de la Cour constitutionnelle en faveur du principe de l’État de droit est

46

fondamentale. A cet égard, la jurisprudence de la cour constitutionnelle de Hongrie est également significative. «Sur l’opinion de la Cour constitutionnelle de Hongrie, aucun écart par apport aux garanties constitutionnelles ne peut être justifié par les changements du système. La Cour utilise le terme paradoxal – «la révolution en État de droit» pour la description des changements du régime. Cela signifiait et signifie au moment présent que les droits, les interdictions et les autres garanties constitutionnelles ne peuvent être ignorées au motif de la justice ou des circonstances exceptionnelles» [15, p. 111]. La jurisprudence de cette Cour a révélé les autres aspects du principe de l’État de droit. Pour exemple, la Cour constitutionnelle a déclaré que la sécurité juridique est un élément fondamental de l’État de droit. Selon les arrêts de la Cour (par exemple, l’arrêt No 11/1992/III.5) la sécurité juridique exige que les droits acquis soient protégés et implique l’interdiction de l’intervention de l’État dans les rapports juridiques accomplis.

La jurisprudence constitutionnelle a montré que le principe de l’Etat de droit est reflété par les autres principes tels que le principe de la clarté et cohérence des normes juridiques, le principe de confiance légitime, l’interdiction de rétroactivité du droit, la protection des droits acquis, le principe de la proportionnalité et autres. Les cours constitutionnelles, s’appuyant sur ces principes dérivés, ont résolu certains cas de la constitutionalité des actes juridiques. Cela signifie que le réseau développé des principes constitue une part importante de la réalité normative.

9. Le texte constitutionnel n’est ne peut être pas le seul critère de modernité

constitutionnelle. L’interprétation de la constitution sur les bases de conceptions constitutionnelles modernes est le véritable indice. L’interprétation donnée par les cours constitutionnelles des pays d’Europe centrale et orientale qui rattachent leur avenir à l’Union européenne est fondée sur la jurisprudence constitutionnelle occidentale ainsi que sur celle de la Cour européenne des droits de l’homme. Ce fait reflète la volonté de devenir membre à part entière de l’espace constitutionnel européen et de répondre à ses standards. La jurisprudence constitutionnelle des pays d’Europe centrale et orientale sur la conception de la propriété par rapport au droit à la pension en est un exemple. Prenons le cas de la jurisprudence constitutionnelle hongroise. Dans un premier temps, la Cour constitutionnelle de Hongrie a analysé la propriété en s’appuyant sur les notions traditionnelles du droit civil. Par la suite, la Cour a différencié la propriété au sens du droit civil et la propriété au sens du droit constitutionnel fondamental de l’individu. L’application de la conception de propriété aux relations des pensions est basée sur la notion de droit à la pension considérée comme le droit de créance qui est une composante du droit de propriété. La Cour constitutionnelle a créé la doctrine selon laquelle il n’est possible de designer les limites de la restriction des droits qu’après la prise en considération de l’aspect social.

La jurisprudence de la Cour constitutionnelle de Lituanie est similaire. Les problèmes en question en Hongrie au cours de la période 1994-1996, sont apparus en Lituanie en 2000. La jurisprudence constitutionnelle montre le retard dans le développement social. La relation entre la pension accordée et payée et le droit de la propriété a fait l’objet des arrêts de la Cour lituanienne du 25 novembre 2002 et du 4 juillet 2003. La Cour a souligné que le recueil des moyens nécessaires pour payer les pensions est basé sur le système de la sécurité sociale. La personne participe à la formation des fonds des pensions, le montant de la pension dépend du montant des cotisations. La Cour conclut: la personne a le droit de toucher le montant concret si cette personne correspond aux conditions de la loi pour l’allocation de la pension dans le cas où la pension serait accordée et payée, c’est à dire la personne a le droit de propriété. Selon l’article 23 de la Constitution, ce droit doit être protégé et défendu [16].

10. J’ai mentionné que les textes constitutionnels (par exemple le neuvième

amendement de la Constitution des États Unis) encouragent le développement du catalogue des droits fondamentaux. Nous trouvons cette même base favorable à l’élargissement des

47

droits fondamentaux dans les nouveaux textes constitutionnels des pays d’ Europe centrale et orientale.

L’article 10 de la Constitution estonienne stipule: «Les droits, libertés, et devoirs énumerés au présent chapitre n‘excluent pas d’autres droits, libertés ou devoirs qui découlent de l’esprit de la Constitution ou sont en accord avec celle-ci et qui sont compatibles avec la dignité humaine et les principes d’une société fondée sur la justice sociale, la démocratie et l’État de droit». Nous constatons donc que la référence à «l’esprit de la Constitution» et la clause sur la compatibilité «avec la dignité humaine et les accord avec elle et les principes d’une société fondée sur la justice sociale, la démocratie et l’État de droit» permettent de développer le texte constitutionnel et favorise la création de nouveaux droits fondamentaux.

L’article 18 de la Constitution lituanienne prévoit que les droits et les libertés sont des droits naturels. Cela signifie qu‘il n‘y a pas de liste définitive des droits fondamentaux et que la voie pour la découverte de nouveaux droits fondamentaux est ouverte. On retrouve cela à l’article 30 de la Constitution polonaise, qui proclame que la dignité inhérente et inaliénable de l’homme constitue la source des libertés et des droits de l’homme et du citoyen.

Les dispositions mentionnées présentent des possibilités d’enrichissement du calalogue des droits de l’homme. Certes, ces possibilités peuvent dans certains cas ne jamais éclore. C‘est bien là l’activité de la cour constitutionnelle que de transformer ces possibilités en réalité juridique nouvelle. Le meilleur exemple d’une telle activité est la pratique du Tribunal constitutionnel polonais et de la Cour constitutionnelle hongroise. Au temps de la «Petite Constitution», le Tribunal polonais, dans sa décision du 19 juin 1992, a reconnu l’existence du droit à la protection de l’honneur et du bon renom, bien que cela n’apparaisse pas expressément dans les textes constitutionnels. Le Tribunal a constaté que ce droit est un élément de la sphère des biens personnels et de la dignité humaine.

La jurisprudence a également découvert des éléments importants des droits concrets de l’homme et explique le sens de ces droits. Dans l’arrêt du 2 avril 2001, la Cour constitutionnelle de Lituanie a interpreté l’article 23 de la Constitution lituanienne qui stipule que la propriété est inviolable, que la propriété ne peut être expropriée que pour les besoins de la société selon une procédure fixée par la loi, moyennant une indemnisation adéquate. La Cour a constaté que la saisie des biens pour les besoins de la société doit être individuelle, que les besoins de la société, pour la satisfaction desquels la propriété peut être expropriée sont toujours spécifiques et traduisent manifestement le besoin qu‘a la société d’un certain bien concret, que la personne dont la propriété est saisie pour les besoins de la société a le droit d’exiger que l’indemnisation fixée soit d’un montant équivalent à la valeur de la propriété expropriée. Des décisions prises par les cours constitutionnelles de Hongrie et de Lituanie sur la non-conformité aux constitutions de la peine de mort montrent que le raisonnement est fondé sur des valeurs protégées par la constitution. La Cour constitutionnelle de Hongrie, lors de ses premières années de fonctionnement, a déterminé le contenu du droit à la vie et à la dignité humaine. Elle a affirmé que la vie et la dignité humaine sont indissociables, elles forment une valeur unique et de rang primaire (l’arrêt No 23/1990). Et ce ne sont là que quelques exemples parmi d’autres.

Pour la compréhension de la réalité constitutionnelle en Europe centrale et orientale il est nécessaire de noter d’autres critères. Parmi ceux-ci – l’autorité des décisions des cours constitutionnelles. La force obligatoire des décisions est incontestable car c’est la force de la constitution elle-même. La pratique du système politique et juridique, le renforcement des principes constitutionnels aux différentes branches du droit (ici le rôle principal est joué par les cours constitutionnelles dites «activistes»), le développement et l’application du principe de la séparation des pouvoirs sont des faits qui montrent la reconnaissance de cette règle.

Une partie jurisprudentielle de la constitution soulève la question de la «vitalité» de la constitution. A cet égard, il est important que la cour constitutionnelle réussisse à développer des fondements du contrôle constitutionnel, quelle est la notion des normes et des principes constitutionnels, quelle est la réaction politique aux décisions de la cour.

48

11. En guise de conclusion, nous constaterons que les principaux traits d’une constitution sont, finalement, plutôt visibles dans sa partie jurisprudentielle que dans le texte même de la constitution (celui-ci reste bien entendu le point de départ indispensable). Le texte constitutionnel permet à la réalité normative constitutionnelle de parvenir à son état présent. La doctrine constitutionnelle formée par la cour constitutionnelle montre le véritable contenu de la constitution. La constitution - loi fondamentale et la jurisprudence constitutionnelle («constitution jurisprudentielle») forme une réalité normative inséparable.

La cour constitutionnelle doit, dans sa jurisprudence, envisager la constitution comme la base de tout système juridique en corrigeant les incertitudes de la réglementation juridique réelle, en accordant les principes et les normes du texte constitutionnel. La Cour constitutionnelle interprétant le texte de la loi fondamentale affirme une conception de la réglementation constitutionnelle harmonieuse. Et l’analyse de la jurisprudence constitutionnelle est la seule possibilité d’évaluer les traits véritables de cette réalité constitutionnelle.

L’auteur de cet article estime que la pleine analyse de l’apport des pays de l’Europe centrale et orientale au progrès du constitutionnalisme est impossible sans prendre en compte la jurisprudence constitutionnelle. De plus, l’affermissement des valeurs constitutionnelles dans la société, la naissance du concept de la constitution comme ordre constitutionnel développé et complété continuellement par la cour constitutionnelle, son interprétation constructive, la compréhension du contexte constitutionnel européen dans la jurisprudence constitutionnelle peuvent être considérés comme les critères clés pour de l’appréciation de l’apport de cette région dans le processus constitutionnel. L’analyse des aspects mentionnés permettrait d’abandonner les évaluations stéréotypées et d’apprécier la réalité juridique dans son mouvement.

♦♦♦

RÉFÉRENCES BIBLIOGRAPHIQUES

1. Jenger J. et Maus D. Avant-propos // Constitutions d’Europe centrale, orientale et balte (Textes rassemblés et présentés par Michel Lesage), La documentation française. – Paris, 1995.

2. Ajani G. La circulation de modèles juridiques dans de droit post-socialiste // Revue internationale de droit comparé. 1994. No 4.

3. Sokolevicz W. The New Role of the Constitution in the Post-socialist States of Central and Southeast Europe in Ten Years of the Democratic Constitutinalism // Central and Eastern Europe (edited by K. Działocka, R. Mojak, K. Wójtowicz). – Lublin: Wydawnictwo „Morpol“, 2001.

4. Radev J. Prezident Respubliki Bolgaria // Ten Years of the Democratic Constitutinalism in Eastern Europe (edited by K. Działocka, R. Mojak, K. Wójtowicz). – Lublin: Wydawnictwo „Morpol“, 2001. P. 365; Central and Eastern Europe (edited by K. Działocka, R. Mojak, K. Wójtowicz). – Lublin: Wydawnictwo „Morpol“, 2001.

5. A comparé Mačkov E. Konstitutsiony proces i demokratija pri posttotalitarizme // Konstitutsionnoe pravo: vostotchnoevropeiskoe obozrenie. 1999. No 4 (25). S. 15-16.

6. Garlicki L. Reforma konstitutsionnogo sudoproizvodstva v Polche in Konstitutsionnoe pravosudie v postkomunistitcheskikh stranakh. – Moskva, 1999.

7. Mink A. Interview with Lászlo Sólyom, President of the Hungarian Constitutional Court // East European Constitutional Court in East European Constitutional Review. Winter 1997. Vol. 6. No 1.

8. Kūris E. Konstitucija ir jos aiškinimas // Politologija. 1999. Nr. 2 (14). 9. Voir: Kūris E. Konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje // Konstitucinių

principų plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje. – Vilnius, 2002. P. 8–132. 10. Kūris E. Konstitucijos dvasia // Jurisprudencija. 2002. T. 30(22).

11. L‘ arrêt de la Cour constitutionnelle de République de Lituanie du 6 decembre 2000. Valstybės žinios. 2000. Nr 101-3318; L‘ arrêt du 2 octobre 2001. Valstybės žinios. 2001. Nr 85-2977.

12. Jaworski S. J. Rozwój zasad konstytucyjnych w orzecznictwie konstitucyjniem na przykładzie zasady „Demokratyczne państwo prawne” // Konstitucinių principų plėtojimas konstitucinėje jurisprudencijoje. – Vilnius, 2002.

49

13. Garlicki L. Pologne. Table ronde „Constitution et sécurité juridique“ // Annuaire international de justice constitutionnelle, XV – 1999.

14. Safjan M. Rol’ konstitutsionnikh sudov v procese konstitutsionnogo prava // Konstitutsionnoe pravosudie na rubeže vekov. – Moskva: Norma, 2002.

15. Adam A. Vengrijos Respublikos Konstitucinis Teismas – dabartis ir ateitis // Konstitucinė justicija: dabartis ir ateitis. Tarptautinė konferencija skirta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pen-kerių metų sukakčiai. – Vilnius, 1998.

16. L‘ arrêt de la Cour constitutionnelle de République de Lituanie du 25 novembre 2002. Valstybės žinios. 2002. Nr. 113-5057.

♦♦♦

Konstitucija kaip aukščiausioji norminė tikrovė: keletas naujųjų Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijų analizavimo problemų

Doc. dr. Egidijus Jarašiūnas

Lietuvos teisės universitetas

Pagrindinės sąvokos: Konstitucija, aukščiausioji norminė realybė, jurisprudencijoje atskleista konstitucija.

SANTRAUKA

Straipsnyje „Konstitucija kaip aukščiausioji norminė realybė: keletas naujųjų Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijų analizavimo problemų“ teigiama, kad konstitucinės justicijos instituto funkcionavimas parodo, kad šiuolaikinė konstitucija vis labiau tampa jurisprudencine konstitucija. Konstitucijos teksto nuostatos yra tik galimybė, tik išeities pozicija, aiškinant konstitucinio regulia-vimo turinį. Būtent konstitucinių teismų jurisprudencijoje išryškėja tikrosios konstitucinio reguliavimo ribos, paaiškėja tikrasis konstitucinių principų ir normų turinys. Tikrieji konstitucijos bruožai ryškiau regimi ne konstitucijos – pagrindinio įstatymo – nuostatose, bet konstitucinėje jurisprudencijoje. Konstitucija – pagrindinis įstatymas, ir jį interpretuojanti konstitucinė jurisprudencija formuoja iš dviejų neatskiriamų elementų sudarytą aukščiausiąją norminę tikrovę. Todėl naująsias Vidurio ir Rytų Europos šalių konstitucijas reikėtų analizuoti kaip dviejų konstitucinės norminės tikrovės elementų – konstitucijos – pagrindinio įstatymo ir jį interpretuojančios konstitucinės jurisprudencijos neatski-riamą jungtį. Tokia analizė padėtų išvengti stereotipiniais tapusiais vertinimų apie menką šio Europos regiono įnašą į konstitucionalizmo laimėjimus ir leistų tinkamai įvertinti besikeičiančią teisinę tikrovę.

50

Jurisprudencija, 2004, t. 54(46); 51–61

SOCIOLOGINĖ PAGALBA KAIP TEISĖKŪROS KOKYBĘ LEMIANTIS VEIKSNYS

Doc. dr. Vytautas Šlapkauskas

Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Teisës filosofijos katedra Ateities g. 20, LT–08303 Vilnius Telefonas 271 46 97 Elektroninis paðtas tfk @ ltu.lt Pateikta 2004 m. gegužės 3 d. Parengta spausdinti 2004 m. liepos 8 d.

Pagrindinės sąvokos: teisėkūra, teisės sociologija, teisėkūros sociologija, įstatymų lei-dėjai, viešoji nuomonė, teisės politika.

S a n t r a u k a

Į teisėkūrą galima ir reikia pažvelgti ne tik juridinės technikos, bet ir teisės politikos po-žiūriu. Straipsnyje nagrinėjamas sociologinės pagalbos teisėkūros subjektui aktualumas, tei-sėkūros sociologijos turinys, viešosios nuomonės, kaip socialinio instituto, poveikis teisėkūrai ir įstatymų socialinio poveikio (padarinių) įvertinimo procedūros. Šiuolaikinė teisėkūra neįsi-vaizduojama be privalomos įstatymų ir jų pataisų projektų socialinio poveikio (padarinių) eks-pertizės.

Sociologinė pagalba teisėkūros subjektui Lietuvoje neįgauna institucionalizuotos for-mos, kuri išplėtota Vakarų šalyse. Tai turi lemiamos įtakos išleidžiamų įstatymų kokybei. Todėl anksčiau ar vėliau reikės įvesti projektuojamų įstatymų privalomas ne tik teisines, bet ir so-cialinio poveikio ekspertizes, kurios iš esmės sumažintų vis dažniau pasitaikančių nepageidau-tinų socialinių padarinių atsiradimo galimybes.

Ávadas

Moderniose visuomenëse egzistuoja vyriausybës ir teisës vadovaujanèios jëgos pre-zumpcija. Teisë laikoma tik politiniu kûriniu: vystydamasi ji „atskleidþia mechanizmà, esantá dëþëje – politiná, þmogiðkàjá – ir priemonës elementus“ [1, p. 53]. Todël teisë sàmoningai naudojama sukeliant arba stabdant socialinæ kaità. Taigi áprasta vadovautis nuostata, kad teisë gali padaryti bet kà ir viskà formuojant visuomenæ pagal ástatymø leidëjø norus [2, p. 70].

Taèiau be dëmesio paliekami modernios visuomenës nariø teisinëje sàmonëje vyks-tantys pokyèiai. Liberaliosios demokratijos sklaidos ir socialinës teisinës valstybës formavi-mosi procese visuomenës nariai vis labiau ásisàmonina, kad valstybës institucijø, áskaitant ir ástatymø leidëjus, veikla sukelia nepageidautinø socialiniø padariniø, dël kuriø paèiai valsty-bei reikia prisiimti atsakomybæ. Siekiant ið esmës maþinti politikos neigiamø socialiniø pada-

51

riniø atsiradimo galimybes, sociologø pastangomis yra sukurtos socialiniø poveikiø ir pada-riniø ávertinimo procedûros, kurios taikomos ir teisëkûroje.

Ðio tyrimo tikslas – atskleisti sociologinio poþiûrio á teisëkûrà turiná ir galimybes uþtik-rinti teisëkûros kokybæ.

Sociologinës pagalbos teisëkûros subjektui apibrëþtis

Teisëkûra yra visuomenës arba jos ágaliotø valstybës institucijø veikla, kuria siekiama sukurti, patobulinti arba panaikinti teisës normas, atsiþvelgiant á visø visuomenës nariø teisiø ir teisëtø interesø apsaugos bei ágyvendinimo poreikius [3, p. 177]. Ðios veiklos rezultatas – tikslingai kuriama ir tobulinama teisës normø sistema, kuri vienaip arba kitaip daro átakà vi-suomenës socialiniam bûviui ir jos raidai? Ði veikla pakliûna ir á teisës sociologijos „akiratá“, nes jos tyrimø objektas yra teisiniai reiðkiniai, atsirandantys ir funkcionuojantys teisës ir so-cialinio gyvenimo sàveikoje.

Kitaip nei teisës teorija, kuri daugiausia dëmesio sutelkia á teisëkûros juridinæ technikà, kuria teisinis sumanymas „perdirbiamas“ á teisës normas, teisës sociologija pabrëþia teisinës kûrybos socialines ðaknis ir socialinius pagrindus. Ástatymas parengiamas tada, kai reikia teisiðkai sankcionuoti jau faktiðkai susiklosèiusias „gyvosios teisës“ normas. Tai nepaneigia faktø, kad gana daþnai teisëkûros institucijos sukuria visiðkai naujas, anksèiau dar neegzis-tavusias normas ir taisykles. Nenutrûkstamø socialiniø pokyèiø kontekste efektyvaus teisinio veikimo ribø ir jø ryðio su socialiniø grupiø interesais ir etika pripaþinimas [2, p. 71–90], so-cialinës teisinës valstybës ir atviros (pilietinës) visuomenës kûrimo poreikiai [4, p. 85–111] vis labiau motyvuoja ðiuolaikinius teisëkûros subjektus kreiptis á sociologus pagalbos. Pasak V. Mikelëno, ideologinio ir ekonominio poþiûriø raidos pagrindu vyksta valstybës imuniteto siaurinimo evoliucija [5, p. 380].

Valstybës imuniteto siaurëjimas susijæs su socialinio atvirumo ásigalëjimu, t. y. su ási-galëjimu tokio visuomenës koegzistavimo bûdo, kai bet kurios socialinës grupës interesas gali tapti socialinës tvarkos dalimi, jà nustatyti ir keisti kompromiso su kitomis socialinëmis grupëmis pagrindu ir taip garantuoti santykinæ savo teisiø saugà ir plëtrà [4, p. 111]. Tai reiðkia, kad ástatymø leidëjø, kaip vienos socialinës grupës, veikla turi tikslingai ir pagrástai daryti átakà visos visuomenës socialinei bûklei ir jos raidai. Tai juos ápareigoja ypaè atsakin-gai leisti naujus ir taisyti veikianèius ástatymus. Akivaizdu, kad ástatymø leidëjai padaro klaidø, iðleisdami neveikianèius arba þmogaus teisëms prieðtaraujanèius ástatymus. Todël Vakarø teisës tradicijos ðalyse keliamas ástatymø leidëjø (valstybës) atsakomybës klausimas, kai dël iðleisto ástatymo konkretus asmuo patiria labai didelius nuostolius. Kitaip tariant, ástatymø leidëjo klaidos turi bûti „iðperkamos“ visø mokesèiø mokëtojø pinigais. Pavyzdþiui, Prancûzijos administracinës teisës teismai patenkina didelæ þalà dël ástatymo leidëjø kaltës patyrusio asmens ieðkiná „lygaus vieðosios naðtos paskirstymo“ doktrinos pagrindu [6, p. 87]. Neatsitiktinai garsus Lietuvos advokatas K. Lipeika pabrëþia bûtinybæ riboti piktnaudþia-vimà ástatymø priëmimo teise.

Apibendrinant reikia pridurti, kad sociologijos pagalba teisëkûrai yra tokia: 1. Atskleisti ir pagrásti socialiniø veiksniø (pavyzdþiui, ekonominiø, ekologiniø,

demografiniø, politiniø, socialiniø psichologiniø) ir jø dariniø átakà oficialiai teisëkûrai. 2. Atskleisti ir ávertinti teisinio poveikio socialinius padarinius – ekonominius, ekologi-

nius, socialinius siauràja þodþio prasme, politinius, kultûrinius ir psichologinius. So-cialiniai padariniai siauràja þodþio prasme suprantami kaip poveikis uþimtumui, naujø darbo vietø sukûrimui; ðvietimui ir mokymui, saviðvietai; sveikatai, gyvenimo kokybei; bendravimui socialinëse grupëse ir grupëmis; vietos bendruomenës su-telktumui.

3. Nagrinëti aðtrias socialines problemas, kurias suponuoja poástatyminiø aktø veiki-mas, ir atitinkamoms institucijoms teikti praktines jø sprendimo rekomendacijas.

52

Poástatyminiai aktai iðleidþiami apibrëþti ástatymø ágyvendinimo tvarkà ir neturi su-kurti naujø teisës normø, papildomai reguliuojanèiø þmoniø elgesá. Regimo rëmi-mosi á ástatymà pagrindu iðleidþiami nutarimai, potvarkiai, instrukcijos, ásakymai „gali“ átvirtinti naujas individø pareigas, kurios nëra susijusios su jø kompetencija arba neteisëtai reikalauja papildomø finansiniø sànaudø.

4. Atskleisti socialinës stratifikacijos poveikio teisëkûrai laipsná. Pavyzdþiui, JAV sociologai árodë, kad organizuoti grupiniai interesai daþniausiai nulemia, spren-dþiant, kokius ginèytinus klausimus pateikti teisinëms institucijoms nagrinëti [7, p. 225].

5. Atskleisti „ðeðëlinæ teisëkûrà“. „Ðeðëlinë teisëkûra“ – tai „gyvosios teisës“ normø kû-rimo, palaikymo ir átvirtinimo veikla tarp „bendradarbiavimu“ suinteresuotø arba pa-valdþiø individø. Ji daþniausiai susiklosto kaip reakcija á prastà oficialiø normø funk-cionavimà dël teisës spragø, teisinio nihilizmo iðplitimo ir dël to, kad ið pradþiø teisë atsiranda neoficialiai, praktiniuose þmoniø santykiuose. Pavyzdþiui, mûsø visuome-nës sàmonëje áaugusio principo „Að tau – tu man“ pagrindu susikûrë visa elgesio taisykliø sistema. Ðiuo pagrindu ásikerojo korupcija. „Ðeðëlinë teisëkûra“ vyksta ir kitais atvejais, pavyzdþiui: „naudingø“ normø nustatymas ámonës, miestelio ribose; ne ástatymo pagrindu sukûrimas tokiø institucijø, kurios tariamai „reikalingos palai-kyti“ teisëtvarkà.

Taigi sociologinë pagalba teisëkûros subjektui reikalinga, nes ji gali: • iki minimumo sumaþinti nepageidautinus ástatymo veikimo socialinius padarinius; • iðnagrinëti socialinio gyvenimo sàlygas, prieþasties – pasekmës ryðius, kurie kei-

èiasi dël priimto ástatymo poveikio; • atskleisti, kaip ástatymø veikimas daro átakà þmoniø likimams; • iðanalizuoti vieðosios (visuomeninës) nuomonës reakcijà á rengiamo ástatymo pro-

jektà arba priimto ástatymo ágyvendinimà; • atskleisti visuomeninius santykius, kuriuos reikia sureguliuoti teisës normø pa-

grindu. Teisës sociologijà domina abi teisëkûros stadijos – ir teisës normø akto parengimas, ir

teisës normø akto priëmimas bei paskelbimas – visø pirma todël, kad teisëkûros procesas ágyvendina tam tikrus socialiniø grupiø ir sluoksniø interesus. Jø atskleidimas padeda geriau suprasti paèios visuomenës bûklæ. Kita vertus, labai svarbu suprasti, kokie konkretûs socia-liniai veiksniai suponuoja teisëkûros turiná, kurios faktiðkai veikianèios socialinës normos ágavo teisiná statusà ir dël to dar labiau ásigalëjo visuomenëje. Tam átakos turi socialiniø gru-piø ir sluoksniø kryptingas aktyvumas tiesiogiai dalyvaujant svarstant ástatymo projektà, jø pateikiamø pastabø ir pataisø turinys. Labai svarbu atsekti, á kokias pataisas ir kokiu laipsniu buvo atsiþvelgta baigiamojoje ástatymo projekto redakcijoje.

Teisëkûros sociologijos paskirtis ir tyrimo kryptys

Sociologinës pagalbos teisëkûros subjektui pagrindu susiformavo teisëkûros sociolo-gija. Teisëkûros sociologija – tai teoriniø ir empiriniø tyrinëjimø kompleksas, skirtas teisëkû-ros subjektui teikti veiksmingà praktinæ pagalbà. Jos pradininkais laikomi H. Spenseris (Ástatymø leidëjø nuodëmës) ir J. Carbonnier (Juridinë sociologija). Jø poþiûriu, sociologija gali padëti teisëkûros subjektui tobulinti teisës normø veiksmingumà.

Ðiuolaikinës teisëkûros sociologijos pagrindinis tikslas – sociologiðkai uþtikrinti sklan-dþià teisëkûrà ir veiksmingus jos rezultatus. Dël to ji nagrinëja ðiuos uþdavinius: 1) renka ir analizuoja socialiniø procesø duomenis ir jø pagrindu rengia naujø teisës normø kûrimo ir tobulinimo poreikiø ir jø raidos socialines prognozes; 2) nagrinëja teisës normø aktø pro-jektø turiná, jø socialiná pagrástumà ir modeliuoja jø socialiná veiksmingumà; 3) nagrinëja vei-kianèiø teisës normø ir visos teisinës sistemos socialiná veiksmingumà; 4) rengia, organi-zuoja ir ágyvendina anketines apklausas, kuriø duomenø analizës pagrindu iðaiðkinama vie-

53

ðoji nuomonë apie teisëkûrines inovacijas. Daþniausiai teisëkûros sociologiniai tyrinëjimai vykdomi trimis kryptimis: nagrinëjami egzistuojantys visuomenës ir joje veikianèios teisës ry-ðiai; nagrinëjami visuomenës raidos ir jos generuojamø teisës normø dinamikos ryðiai; nag-rinëjama teisës normø kûrimo praktika.

Teisëkûros sociologija skirstoma á tris formas: ikiteisëkûrinæ, teisëkûros ir poteisëkûrinæ sociologijas [8, p. 494]. Kartais iðskiriamos tik dvi teisëkûros sociologijos formos: 1) iðorinë teisëkûros sociologija, kuri jungia ikiteisëkûrinæ sociologijà ir poteisëkûrinæ sociologijà. Ji nagrinëja vien teisëkûrinës veiklos mechanizmà, be ryðio su ðios veiklos turiniu; 2) vidinë teisëkûros sociologija, kuri sociologiniu poþiûriu nagrinëja teisëkûrinës veiklos turiná (teisës normø aktø turiná) [9, p. 318–319]. Siauruoju poþiûriu pastaroji ir yra tikroji teisëkûros socio-logija.

Ikiteisëkûrinës sociologijos poreikis daþniausiai atsiranda dviem atvejais: 1) kai teisë-kûros subjektas ketina teisiðkai sureguliuoti kokius nors jautrius visuomeninius santykius ir dël to siekia iðsiaiðkinti apie juos vieðàjà (visuomeninæ) nuomonæ; 2) kai skirtingas socialines grupes bûtina parengti naujo teisinio reguliavimo ávedimui, t. y. formuoti atitinkamà vieðàjà nuomonæ.

Poteisëkûrinë sociologija susijusi su vieðosios nuomonës apie veikianèià teisæ ir jos normø veiksmingumà tyrimais. Daug reformø nepavyksta sëkmingai ágyvendinti dël vienos banalios prieþasties – teisëkûros subjektas nesirûpina savo vieðaisiais ryðiais ir sistemingai neorganizuoja „teisës normø aktø vartojimo“.

Teisëkûra yra tokia veikla, kurios rezultatø – teisës normø – veiksmingumas priklauso ne tik nuo jø kûrëjø, bet ir vartotøjø. Teisëkûros subjektas iðleidþia kartais visiðkai neveiks-mingus teisës normø aktus, ir daþniausiai gana ilgai veikæs teisës normø aktas tampa ne-veiksmingas, nes pasikeitë su jo veikimu susijusios visuomenës gyvenimo sàlygos. Todël po teisës normø akto iðleidimo teisëkûros subjektas turi periodiðkai uþsakyti sociologines ap-klausas, skirtas atskleisti teisës normø akto veikimo galimo neveiksmingumo apimtá ir prie-þastis. Atskleistà teisës normø akto daliná neveiksmingumà galima áveikti naudojant atitinka-mas priemones. Atsiþvelgiant á konkreèià situacijà, tai gali bûti teisës aiðkinimo akto arba tarnybinës instrukcijos iðleidimas, prokuratûros ásikiðimas, o ypatingais atvejais – naujo tei-sës normø akto parengimas ir iðleidimas.

Teisëkûros sociologija siauruoju poþiûriu apima didelæ sociologinës pagalbos teisëkû-ros subjektui priemoniø ávairovæ: teisinio reguliavimo numatymas; bendradarbiavimas ren-giant normø akto koncepcijà ir projektà, ástatymo projekto mokslinæ–praktinæ ekspertizæ; pri-reikus ástatymo veikimo eksperimento atlikimas; vieðosios nuomonës apie teisiniø naujoviø ávedimà, prieþiûros organizavimas ir skubiø apklausø atlikimas; teisës normø aktø veikimo veiksmingumo tyrimas [8, p. 494].

Teisëkûros subjektas sukuria veiksmingà teisæ tik tuomet, kai ji sutampa su interesais tø, nuo kuriø priklauso, ar ja bus remiamasi, ar ji bus taikoma uþvedant teisiná mechanizmà. Teisë turi numatyti paskatas, kad bûtø uþtikrinamas jos paèios ágyvendinimas. Daugeliui at-vejø tai reikð uþtikrinimà, kad adekvaèios ir tinkamos teisinës priemonës bus prieinamos tiems, kuriems padëti arba apsaugoti jø interesus yra skirtos; priemonës, kurios yra pakan-kamai patrauklios, kad paskatintø neteisëtos praktikos aukà siekti teisinës sistemos pagal-bos. Akivaizdu, kad ðiuolaikinëje sudëtingai organizuotoje visuomenëje skirtingø socialiniø grupiø interesø iðaiðkinimas ir jø tinkamas vertinimas, sprendþiant, ar juos paversti teise, ar palikti funkcionuoti kaip potencialiai „gyvàjà teisæ“, yra tokia specializuota veikla, kuri ne tik virðija juridinës technikos galimybes, bet ir reikalauja sukurti atitinkamø tyrimø institucijà, kuri teiktø praktines rekomendacijas teisëkûros subjektui.

Vieðosios nuomonës, kaip socialinio instituto, poveikis teisëkûrai

Vieðoji (visuomeninë) nuomonë – tai ávairiø socialiniø grupiø sprendimai ir vertinimai apie visuomeninio gyvenimo ávykius, atskirø asmenybiø, organizacijø ir partijø veiklà ir el-

54

gesá, svarbias socialines, politines, kultûrines problemas. Didþioji visuomenës nariø dalis daþniausiai tiesiogiai nedalyvauja politikos ir teisëkûros procesuose, todël jø socialinis akty-vumas daþniausiai pasireiðkia vieðàja nuomone. Vieðoji nuomonë apie konkreèius veiksmus ir poelgius iðreiðkiama masiniu jiems pritarimu arba jø pasmerkimu. Kuo didesnis visuome-nës nariø skaièius turi savo nuomonæ ir iðreiðkia aktyvià pilietinæ pozicijà, tuo stipresnë ir veiksmingesnë yra vieðoji nuomonë.

Vieðoji nuomonë yra ne tik savaime susiklostantis, bet ir þiniasklaidos kryptingai for-muojamas socialinis reiðkinys. Ðiuolaikinës visuomenës kaip visumos egzistavimui lemia-mos átakos turi socialinë komunikacija. Informacijos laisvas ir turinio poþiûriu neiðkreiptas ju-dëjimas þiniasklaidos priemoniø sistema padeda kiekvienam individui formuotis savo nuo-monæ apie visuomenëje vykstanèius ávykius, orientuotis á realius ir potencialius vienminèius, susirasti sau referentinæ grupæ (individui reikðmingiausià grupæ), su kurios nuomone jis soli-darizuojasi.

Iðvystyta visuomenë turi áteisintas institucines struktûras, kurios iðreiðkia vieðàjà nuo-monæ. Tokios institucijos yra realiø pilietiniø laisviø ir teisiø buvimas, periodiðkas valdþios institucijø rinkimas, visuomenës dalyvavimas teisëkûros procese referendumø organizavimo bûdu, þiniasklaidos veikla ir t. t. Vieðoji nuomonë, kaip socialinis institutas, funkcionuoja tik tose visuomenëse, kuriose yra garantuota paèios visuomenës socialinio atvirumo raiðkos laisvë. Kitaip tariant, vieðosios nuomonës buvimas – tai visuomeninës sàmonës ir apskritai socialiniø santykiø lygio kokybinis apibûdinimas. Ðiuo poþiûriu vieðoji nuomonë kaip sociali-nis institutas egzistuoja tik tose visuomenëse, kurios yra pasiekusios pilietinæ bûklæ.

Nepriklausomos ir laisvos vieðosios nuomonës raida ir stiprëjimas ámanomas tada, kai ðià bûklæ leidþia visuomenës institutai ir struktûros. Nevarþoma nepriklausomos vieðosios nuomonës raida yra atributas pilietinës visuomenës, kurioje socialinis valdymas yra perau-gæs á savivaldà, o socialinë kontrolë – á vieðàjá savireguliavimà. Tuomet vieðoji nuomonë virsta visaverèiu socialiniu institutu, kurio funkcija yra veiksmingai kontroliuoti politinæ val-dþià, neleidþiant jai piktnaudþiauti savo galiomis, paþeisti þmogaus teises ir laisves. Apie tai Ulrichas Beckas raðo: „Ðiame kelyje vienas paskutiniø þingsniø yra spaudos teisinë apsauga ir jos laisvës turiningas pripildymas, kuri dera su kitomis visuomenës informavimo priemo-nëmis (VIP – laikraðèiais, radiju ir televizija) ir naujomis techninëmis galimybëmis sukuria ávairiai diferencijuotas vieðosios nuomonës formas. Net jeigu pastarieji anaiptol nesiekia ðvietimo kilniø tikslø <…> ir galbût sukelia arba stiprina nebylumà, nesàlytiðkumà, net kvailumà, tai vis tiek iðlieka faktinë arba potenciali kontrolës funkcija, kurià valdanti VIP nau-doja vieðàjà nuomonæ politiniø sprendimø atþvilgiu“ [10, p. 290].

Vieðoji nuomonë neiðvengiamai daro poveiká ir teisëkûrai. Atsiþvelgiant á visuomenës ir valdþios santyká, vieðoji nuomonë gali skirtinga apimtimi daryti átakà teisëkûros rezultatø atsi-radimui ir teisës normø veiksmingumui. Pavyzdþiui, XX a. antrojoje pusëje Vakarø valstybëse susiformavo ir ásitvirtino teisës kaip socialinës kaitos reguliavimo samprata, kuri, prieðingai nei ankstyvieji sociologiniai poþiûriai á teisæ (pvz., F. von Savinji, W. G. Samneris ar E. Er-lichas), pabrëþë teisës galimybes skatinti socialinæ kaità. Teisë buvo aiðkinama kaip auto-nominis socialinës kontrolës ir socialinio valdymo árankis, nepriklausomas nuo kitø socialinio reguliavimo sistemø, ypaè nuo moralës ir paproèiø paramos. Tai reiðkia, kad buvo bandoma visuomenæ átikinti, kad teisë yra efektyvi ne dël jos ryðio su tautos paproèiais ar morale, o prieðingai – teisës efektyvumas kyla ið politinës jëgos koncentracijos. Moderni teisinë si-stema buvo suprantama kaip ypatingas valdþios galios mechanizmø rinkinys, naudojantis racionaliai iðplëtotà teisinæ doktrinà, kurià kuria, aiðkina ir taiko specializuotos teisinës ástai-gos. Toks teisës sampratos susiaurinimas iki valstybës galios árankio neilgai trukus davë savo vaisius: laipsniðkai ryðkëjo didëjantis neveiksmingø teisës normø aktø skaièius. Tyrimai atskleidë, kad þmoniø sàmonëje teisës, kaip valstybinio valdymo galios árankio, ir moralës, kaip visuomenëje egzistuojanèiø màstymo ir elgesio modeliø ryðiai, silpnëja ir galø gale ið-nyksta. Kitaip tariant, individo, socialiniø grupiø ir visuomenës teisinëje sàmonëje laipsniðkai ávyksta visiðkas atotrûkis tarp teisinës psichologijos ir teisinës ideologijos. Valstybei nesirû-

55

pinant visuomenës teisiniu ðvietimu, teisinæ ideologijà nustelbia teisinë psichologija ir ið-kreiptos teisinës þinios.

Panaði padëtis dabar susiklostë Rytø Europos ðalyse, tarp jø ir Lietuvoje. Atotrûkis vi-suomenës teisinëje sàmonëje tarp teisinës psichologijos ir teisinës ideologijos virsta toles-nës teisinës valstybës ir socialinio atvirumo raidos stabdþiu [11, p. 9–18; 12, p. 68], teisinio nihilizmo formavimosi pagrindu. Kaip ir Vakarø ðalyse, mûsø ástatymø leidëjams ir eiliniams pilieèiams teisë vis labiau virsta grynai techniniu reguliavimu, kuriam daþniausiai trûksta aið-kaus moralinio elemento. Toks socialinis kontekstas verèia teisëkûros subjektà atsigræþti á visuomenæ ir imtis vieðosios nuomonës iðsiaiðkinimo, atsiþvelgimo á jà ir jos formavimo veiklos.

Visada buvo, yra ir ateityje bus autoriø, kurie teigia, kad visuomenë yra fikcija arba metafora. Nesiveldami á diskusijà ðiuo klausimu, turime pabrëþti, kad sëkmingas iðleisto ástatymo priëmimas visuomenëje daþniausiai nulemia kurios nors reformos eigà. Mûsø ðalies visuomenë daþnai nepalaiko valdþios pradëtø reformø, nes jos bûna menkai socialiniu po-þiûriu pagrástos ir jø sànaudos suverèiamos ant eiliniø visuomenës nariø peèiø. Neatsitiktinai stabiliai nepasitikima valdþios institucijomis.

Susiklosèiusi ðalyje socialinë politinë situacija turëtø „iðblaivinti“ valdþios institucijas ir skatinti jas palaikyti nenutrûkstamà dialogà su visuomenæ. Ðiam reikalui turi tarnauti sieki-mas átikinti visuomenæ dël rengiamos vienos arba kitos reformos bûtinybës ir informavimas apie jø ágyvendinimo socialinius padarinius. Visuomenæ palenkti reformos tikslams galima keliais bûdais: 1) iki ástatymo iðleidimo. Vieðosios nuomonës apklausos bûdu iðsiaiðkinama, kokie pagrindiniai psichologiniai motyvai prieðinami reformai; vëliau pasitelkus átikinamà in-formacijà mëginama tuos motyvus paðalinti; 2) iðleidus ástatymà. Ávykusio fakto sampratos ðalininkai teigia, kad paties ástatymo jëga gali átikinti visuomenæ jo reikalingumu, bet yra ir daug nepritarianèiøjø ðiai sampratai. Istorinë patirtis liudija, kad daþniausiai ástatymai bûdavo neveiksmingi.

Taigi ástatymø leidëjas gali pavesti teisës sociologams parengti reformà psichologiðkai dar iki ástatymo iðleidimo arba aiðkinti jau priimto ástatymo socialiniø poveikiø naudà. Abiem atvejais teisës sociologai nagrinëja vieðàjà nuomonæ ir dalyvauja jà formuojant. Vis dëlto veiksmingà sociologinæ pagalbà teisëkûros subjektui gali teikti tik institucionalizuota teisës sociologø veikla, todël verta dar kartà pabrëþti, kad Lietuvoje nëra jokios teisës sociologiniø tyrimø institucijos arba maþesnio struktûrinio padalinio kitose socialiniø tyrimø institucijose.

Vieðoji nuomonë yra ypatingas socialinis reiðkinys. Jis neturi natûralaus savæs atskleidimo mechanizmo ir ðiuo bruoþu vieðoji nuomonë skiriasi nuo kitø socialiniø reiðkiniø. Norint suþinoti vieðàjà nuomonæ, reikia apklausos bûdu iðsiaiðkinti atrankinës visuomenës dalies nuomonæ. Kita vertus, vieðoji nuomonë nëra stabili, daþniausiai bûna sàlyginio pobûdþio ir labai priklauso nuo jos ir jos egzistavimo konteksto iðskyrimo bûdo. Todël labai sunku vienareikðmiðkai apibrëþti vieðàjà nuomonæ: ar ji yra vieno ar kito socialinio sluoksnio arba subkultûros konkreèiø atstovø reali nuomonë, ar tai abstrakcija, kuri gaunama apiben-drinus jø pasakytà nuomonæ. Tø paèiø þmoniø atsakymai á tuos paèius sociologinio tyrimo klausimus gali keistis dël klausimo formuluotës pasikeitimo, dël apklausëjo tono ar net nuotaikos, ir t. t.

Siekdami vieðosios nuomonës tyrimuose sumaþinti neapibrëþtumo lygá, tyrëjai nau-doja tam tikrus parametrus, kurie leidþia jiems ágyvendinti vieðosios nuomonës kuo tikslesnio iðskyrimo procedûras. Tokie parametrai yra:

− vieðosios nuomonës kryptingumas: tai vyraujantis atsakymø á klausimus apie vienà arba kità socialiná reiðkiná, ávyká, politiná sprendimà ir t. t. vertinimas;

− vieðosios nuomonës intensyvumas: tai vieðosios nuomonës iðreiðkimo apibrëþtumo ir grieþtumo rodiklis. Intensyvumas atsiskleidþia atsakymø formuluoèiø ypatumais, pavyzdþiui, daliai atsakymø gali bûti bûdingas tam tikras iðsisukinëjimo laipsnis, kiti prieðingai – yra grieþti ir neleidþiantys aiðkinti;

56

− vieðosios nuomonës integralumo laipsnis: ðis rodiklis parodo vieðosios nuomonës vi-eningumà. Vieðoji nuomonë gali bûti beveik sutartina, vienu arba kitu laipsniu susis-kaldþiusi ir net ryðkiai diferencijuota.

Aiðkinantis vieðàjà nuomonæ rengiant specialø sociologiná klausimynà, reikia atsiþvelgti á visus tyrimø auditorijos ypatumus. Pirmiausia bûtina atminti, kad vieðoji nuomonë – tai ávairiausiø socialiniø ir statuso, amþiaus tarpsniø ir lyèiø, tautiniø maþumø grupiø atstovø at-sakymø á pateiktus klausimus apibendrintas rezultatas. Skirtingø socialiniø kategorijø grupiø atstovø nuomonës dël tø paèiø socialiniø reiðkiniø gali bûti ir bûna skirtingos, netgi prieðin-gos, viena kità paneigianèios. Todël apklausa organizuojama taip, kad atrankinë visuma apimtø visø socialiniø kategorijø grupiø atstovus pagal atitinkamas gyventojø statistikos duomenø proporcijas.

Praktinio ágyvendinimo poþiûriu vieðoji nuomonë turi du struktûrinius aspektus: visuomeninis ávertinimas ir visuomeninë valia. Ðiø aspektø raiðka ir tarpusavio sàveika gali bûti skirtinga. Pavyzdþiui, gali bûti labai aiðkus kurios nors socialinës problemos visuomen-inis ávertinimas, bet nepakakti visuomeninës valios spausti atitinkamas valdþios institucijas elgtis pagal pareikðtà ávertinimà.

Teisës sociologø pagalba teisëkûros subjektui gali tæstis ir po ástatymo priëmimo, visà jo galiojimo laikà, jeigu reikia priminti visuomenei apie jo galiojimà. Ið sociologiniø apklausø ástatymø leidëjai gali gauti þiniø apie vienø arba kitø galiojanèiø ástatymø neþinojimo lygá visuomenëje ir jomis remdamiesi nuspræsti, kada ir apie kuriuos ástatymus reikia periodiðkai informuoti visuomenæ, tam panaudojant populiariausias þiniasklaidos priemones.

Teisës politika ir jos socialiniø padariniø vertinimo procedûros

Teisës politika – tai teise, kaip instrumentu, kuriamø socialiniø pokyèiø tikslingo pro-jektavimo ir ágyvendinimo teorija ir praktika. L. Petraþickis pirmasis suformulavo teisës politikos sampratà. Teisës politikos paskirtá jis apibrëþë taip: „teisës politikos esmë yra mok-sliðkai pagrástai prognozuoti padarinius, kuriø reikia tikëtis ávedus tam tikrus teisinius paliepimus, ir taip pat parengti tokius teiginius, kuriø ávedimas ástatymø leidybos veiklos ke-liu (arba kitokiu keliu, pavyzdþiui, tarptautinës veiklos) á veikianèios teisës sistemà taptø tam tikrø pageidautinø rezultatø prieþastimi“ [13, p. 303].

Teisës politika yra sociotechnikos ðaka [14, p. 179] (taikomosios sociologijos), kuri nagrinëja, kaip racionalûs poveikiai, áskaitant ir teisiniai, daro átakà socialinio gyvenimo bûk-lei ir jo raidai. Teisës politika operuoja teleologiniais sprendimais ir gali árodyti, ar konkretus teisinis paliepimas yra tiksli priemonë pasiekti tam tikrà socialiná tikslà. Kitaip tariant, ji gali ávertinti ðá paliepimà kaip pageidautinà, ir atvirkðèiai – gali árodyti, kad kito teisinio paliepimo ágyvendinimas suponuos neigiamus socialinius padarinius. Teisës politika ávertina ne paèià teisæ kaip „teisingà“ ar „neteisingà“, o tik teisës poveikio rezultatus. Teisës politika reko-menduoja pasitelkti atitinkamus teisinius paliepimus arba juos iðsaugoti veikianèios teisës sistemoje, kad jais bûtø galima pasiekti pageidautinus socialinius padarinius.

Reikia pabrëþti, kad teisës politika uþsiima socialiniø pokyèiø planavimu ir ágyvend-inimu. Ðioje veikloje ji remiasi ne tik bendraþmogiðkosiomis vertybëmis ir socialinio elgesio dësningumais, bet ir veiksmingai veikianèios teisës kûrimo principais: 1) ástatymø leidybos politikos principais, 2) kodifikacijos politikos principais [14, p. 202–205]. Sociologinë pa-galba ástatymø leidëjams suvaidino svarbø vaidmená formuluojant ástatymø leidybos politikos principus, todël juos glaustai aptarsime.

Ástatymø leidybos politikos principai grindþiami ir ið teisës normø aktø ágyvendinimo socialiniø padariniø analizës iðvestais dësningumais. Tai reiðkia, kad ástatymø leidybos prin-cipai formuluojami atsiþvelgiant á socialiniø mokslø, ypaè teisës sociologijos, sukauptas þin-ias. Ðios þinios ágyjamos ne tik remiantis ávairiomis, sistemingai parengtomis koncepcijomis, bendromis teisëmis, suformuluotomis remiantis verifikuotais tyrimais ir ávairiø veikianèiø teisiniø institucijø daromø klaidø analizëmis, bet ir empiriniø tyrimø rezultatais.

57

Remiantis A. Podgoreckiu [14, p. 202–204], svarbiausieji ástatymø leidybos principai yra ðie:

• realizmo principas, kuris iðplaukia ið sociologiniø tyrimø, árodanèiø, kad ne kiekvi-ena oficiali teisë faktiðkai veikia socialinæ tikrovæ. Realizmo principas taip pat suprantamas kaip galiojanèiø teisës aktø infliacijos prieðnuodis. Neatsiþvelgimas á realizmo principà lemia teisës autoriteto, pagarbos jai smukimà ir kaip to rezultatas – jos veiksmingumo apribojimà;

• konstitucinis principas. Jis reiðkia, kad kiekvienas norminis aktas turi turëti savo ðaknis pagrindinëse konstitucijos nuostatose. Ðios nuostatos turi remtis visuomenës is-torinëmis tradicijomis ir vertybiø sistemomis, apibûdinanèiomis socialinius–politinius visuomenës tikslus. Ðio principo pagrindas yra prielaida, kad visuomenë priima teisæ, kai ji atitinka ðios visuomenës pripaþástamas pagrindines vertybes. Vakarø Europos visuomeniø raidos istorija ir bendros iðvados, darytinos remiantis ðiuolaikiniais empiriniais tyrimais, pat-virtina ðià prielaidà. Teisës ir moralës vaidmená galima palyginti su nebylaus milþino ir ant jo peèiø sëdinèio labai ðnekaus nykðtuko bendradarbiavimu; teisæ simbolizuojantis nykðtukas yra reikðmingas, nes remiasi milþinu, semianèiu jëgà ið uþ jo stovinèiø moraliniø nuostatø (Podgórecki et al, 1971);

• teisinës galios subordinacijos principas, kuris skelbia, kad teisiniai sprendimai ne-turi prieðtarauti aukðtesnës pakopos teisei, ypaè konstitucinei teisei. Ði nuostata parodo, kaip interpretuoti teisës normas, ir suteikia galimybæ jas parengti minimizuojant galimus prieðtaravimus ir dviprasmiðkumus;

• laisvës principas. Jis reiðkia, kad teisë turi uþtikrinti pilieèiø veikimo laisvæ. Remian-tis ðiuo principu, teisës normos turi bûti nustatomos tada, kai abejojama, ar tokia teisë ap-skritai leistina. Ðis principas gali bûti suformuluotas ir kitaip: nereikia nustatinëti teisiø, jeigu nëra praktinës galimybës jas ágyvendinti;

• prieðingø interesø derinimo principas. Ðis principas reikalauja: 1) vengti tokiø teisëkûros sprendimø, kurie neatitinka tautos ir valstybës interesø arba vienos socialinës grupës bûklæ pagerina kitø socialiniø grupiø padëties pabloginimo sàskaita; 2) sukurti prieðingø interesø derinimo procedûras, kurias taikant galima pasiekti socialiniø grupiø in-teresø kompromisiná susitarimà;

• bausmiø apribojimo principas. Jis reiðkia, kad baudþiamàsias priemones reikia naudoti tik esant realiai grësmei visuomenei, kai nepakanka civiliniø priemoniø. Teisë neturi vien tik bauginti; visada, kai tai ámanoma, turi skatinti elgtis taip, kad teisës subjektai nepaþeistø socialinës tvarkos;

• teisës negaliojimo atgal principas (lex retro non agit). Teisës aktai turi ápareigoti ne nuo jø paskelbimo dienos, o tik po tam tikro nustatyto laiko, nes staigus teisës normø ávedi-mas gali sukelti padarinius, vertinamus kaip neteisinga bausmë.

Sociologinës pagalbos teisëkûros subjektui bûtinybës ásisàmoninimà, kaip ir paèios teisës politikos kaip mokslinës disciplinos raidà Lietuvoje, stabdo du ásikerojæ poþiûriai:

1. Retrospektyvinis poþiûris, kurio esmë – tai polinkis ieðkoti naujø sprendimø ankstes-nëje arba veikianèioje teisinëje sistemoje.

2. Atsitiktinës perspektyvos poþiûris, kai nauji uþdaviniai sprendþiami bandymø ir klaidø metodo pagrindu. Kitaip tariant, sprendimai grindþiami sveiko proto sampro-tavimais, profesionaliu þinojimu. Ðis poþiûris Lietuvoje ypaè ásigalëjo po 1990 m. ir buvo tapæs vos ne svarbiausiu valdymo ir teisës politikos pagrindu.

Abu poþiûrius reikia vertinti labai atsargiai. Pavyzdþiui, retrospektyvinis poþiûris: da-barties sprendimai daþniausiai priimami kokybiðkai naujomis sàlygomis, todël ágyta patirtis ne visada gali bûti naudinga tais atvejais, kurie yra uþ ðios patirties ribø. Taigi kyla problema, kaip retrospektyviná poþiûrá pertvarkyti á perspektyviná, bet ne atsitiktinës perspektyvos, o á racionaliai perspektyviná poþiûrá [13, p. 305]. Ðis poþiûris – tai perspektyvos numatymas sistemingai nagrinëjant teisëkûrinës veiklos skirtingø alternatyvø socialinius padarinius ir pasirinkimas tos alternatyvos, kurios ágyvendinimas þada daugiausia teigiamø ir maþiausiai

58

neigiamø rezultatø. Tiksliau tariant, nagrinëjama teigiamø ir neigiamø socialiniø padariniø pusiausvyra.

Neverta árodinëti antrojo poþiûrio ydingumà, kai ðiuo metu socialiniai mokslai pasiekë metodologinës brandos lygá, kuris leidþia sistemingai ir nuspëjamai daryti átakà socialinei tik-rovei. H. Zetterbergo (1962 m.), P. Lazarsfeldo ir J. Reitzo (1976 m.) moksliniø darbø [15], [16] ir jø kritikos pagrindu J. Kubinas (1979 m.) [17], D. Millsas (1981 m.), [18] K. Finsterbu-schas (1981, 1982 m.) ir C. P. Wolfas (1981 m.) [19] sukûrë ir iðplëtojo tikslingo socialinio veikimo sociatechninæ paradigmà ir jà ágyvendinanèius metamodelius.

JAV sociologai sukûrë politikos, moksliniø–techniniø projektø, ekonominiø ir socialiniø programø socialiniø poveikiø arba padariniø vertinimo (social impact assessment) iðtisà tyri-nëjimø kryptá. Ði tyrinëjimø sritis yra politikos analizës sudëtinë dalis arba, kitaip tariant, labai svarbus valstybiniø programø parengimo ir ágyvendinimo etapas. Ðiuo metu ásitvirtino socia-liniø poveikiø arba padariniø vertinimo procedûrø standartai, kurie atitinka socialinio progno-zavimo motodologijos ir metodikos reikalavimus. Socialiniø poveikiø arba padariniø verti-nimo procedûra – tai tam tikro nuoseklumo vertinimo þingsniai (veiksmai), kai kiekviename jø atliekamos analitinës operacijos [20, p. 17–18]:

Vertinimo þingsniai Analitinës operacijos 1. Problemos apimties

apibrëþimas 1. Apibrëþti lygá, kuriame bus vertinami politikos arba programos projekto socialiniai

padariniai – valstybinis, regioninis, vietos savivaldos lygis. 2. Apibrëþti socialiniø poveikiø srities ribas, laiko trukmæ.

2. Problemos nustatymas

1. Suformuluoti ðios problemos sprendimu siekiamus tikslus. 2. Apibrëþti suinteresuotas socialines grupes (klientø grupes), kurios patirs poveikius,

ir ávertinti jø poreikius. 3. Apibrëþti vertinimo kriterijus, kurie bus naudojami. Tai suinteresuotø ðaliø vertybinës

nuomonës apie tai, kà jie supranta kaip naudingus ir nepageidautinus socialinius padarinius.

3. Problemos sprendimo alternatyvø suformulavimas

1. Apibrëþti protingø alternatyvø, kurios atitinka poveikiø (padariniø) subjektø intere-sus, rinkiná.

2. Apibrëþti aktyvaus ásikiðimo agentus, bûdus ir iðteklius. 3. Atlikti galimø ekonominiø ir ekologiniø padariniø, kuriuos gali sukelti antriniai so-

cialiniai poveikiai, analizæ. 4. Poveikiø profilio

rengimas 1. Atrinkti ir sugrupuoti poveikiø kategorijas pagal tipus ir iðreikðti per socialinius

indikatorius1 (rodiklius). 2. Iðmatuoti (atskleisti) socialiniø indikatoriø dabartinæ reikðmæ. 3. Sukurti socialiniø poveikiø profilá.

5. Projekcija 1. Apibrëþti socialiniø poveikiø profilyje ávykusiø permainø esmæ ir kiekybinius pa-rametrus, kai ágyvendinamas vienas arba kitas alternatyvus sprendimas (socialiniø poveikiø trendo analizë).

2. Ávertinti laukiamø socialiniø padariniø tikimybës laipsná. 6. Ávertinimas I

(assessment) Kokià reikðmæ tai turi?

1. Palyginti alternatyvas. 2. Apibrëþti socialiniø poveikiø, kuriuos sukels alternatyviø sprendimø ágyvendinimas,

skirtumus (ir padariniø poþiûriu). 7. Ávertinimas II

(evaluation) 1. Apibrëþti ekspertø santyká su galimais socialiniais poveikiais (padariniais). 2. Atlikti pakartotinæ suinteresuotø socialiniø grupiø ir jø poreikiø analizæ. 3. Ið naujo suformuluoti socialiniø poveikiø (padariniø) ávertinimo kriterijus. 4. Apibrëþti kriterijø hierarchijà pagal svarbà. 5. Iðskirti geriausias alternatyvas, kuriose yra optimali palankiø ir nepageidautinø so-

cialiniø poveikiø pusiausvyra. 8. Nepageidautinø

socialiniø padariniø minimalizacija

1. Iðanalizuoti neiðvengiamus neigiamus socialinius poveikius (padarinius). 2. Apibrëþti galimas kompensacines priemones. 3. Ávertinti laukiamà kompensaciniø priemoniø veiksmingumà.

9. Stebësena 1. Iðmatuoti faktinius socialinius poveikius (padarinius) ir palyginti juos su numatytai-siais.

2. Uþtikrinti valdymo gráþtamàjá ryðá ir informuoti suinteresuotas socialines grupes apie lyginimo rezultatus.

1 Socialiniais indikatoriais laikomi dviejų tipų rodikliai: darbo apimties rodiklis (pvz., mokesčių įstatymų pataisų

skaičius) ir galutinių rezultatų (gauto efekto) rodiklis (pvz., mokesčių surinkimo būklė po pataisų įsigalėjimo).

59

Teisës kûrimo politika yra ypaè svarbi valstybës politikos ir valstybiniø programø dalis, todël labai svarbu, kad Lietuvos ástatymø leidëjai áteisintø privalomà rengiamø ástatymø ir jø pataisø projektø socialiniø poveikiø ekspertizæ, kurià atliktø ne tik valdþios institucijose dir-bantys ekspertai. Ðá þingsná jau tiesiog bûtina þengti, nes yra iðleista daug ne tik neveikian-èiø, bet ir socialinës þalos daranèiø ástatymø. Akivaizdu, kad ástatymø ir jø pataisø projektø socialiniø poveikiø (padariniø) ekspertiziø sànaudos yra kur kas maþesnës uþ sànaudas, skiriamas neveikiantiems ástatymams parengti, iðleisti ir taisyti bei kompensuoti nepagei-dautinus socialinius padarinius.

Iðvados

1. Nenutrûkstamai ir greitai vykstanèiø socialiniø pokyèiø kontekste ástatymø leidëjai turi ribotas galimybes vien juridinës technikos pagrindu leisti veiksmingus ástatymus. Kita vertus, ástatymø leidëjø, kaip vienos socialinës grupës, veikla turi tikslingai ir pagrástai daryti átakà visos visuomenës socialinei bûklei ir jos raidai. Abi objektyviai veikianèios aplinkybës ápareigoja juos ypaè atsakingai leisti naujus ir taisyti veikianèius ástatymus. Ástatymø leidëjai padaro klaidø, iðleisdami neveikianèius arba þmogaus teisëms prieðtaraujanèius ástatymus. Todël Vakarø teisës tradicijos ðalyse plëtojama institucionalizuota sociologinë pagalba teisëkûrai ir kartu keliamas ástatymø leidëjø (valstybës) atsakomybës klausimas, kai dël iðleisto ástatymo konkretus asmuo patiria labai didelius nuostolius.

2. Teisëkûros sociologija – tai teoriniø ir empiriniø tyrinëjimø kompleksas, skirtas teisë-kûros subjektui teikti veiksmingà praktinæ pagalbà. Ði pagalba daþniausiai teikiama dviem formomis: 1) gaunamos ir iðnagrinëjamos vieðosios (visuomeninës) nuomonës apie ren-giamas reformas. Ðiuo pagrindu ástatymø leidëjai gali koreguoti reformos tikslus, pradþià, eigà ir formuoti palankià vieðàjà nuomonæ; 2) sociologiniu poþiûriu iðnagrinëja rengiamo ástatymo arba veikianèio ástatymo papildymo, pataisos projekto turiná, ávertina jo laukiamà socialiná veiksmingumà.

3. Ástatymø leidëjai Lietuvoje vis daþniau teisëkûroje vadovaujasi teisës kaip socialinës kaitos reguliavimo samprata. Ðios sampratos pagrindu suabsoliutinamas oficialaus teisës kûrëjo vaidmuo ir teisë paverèiama vien techninio reguliavimo taisyklëmis, kurios visiðkai atitrûksta nuo visuomenës gerøjø paproèiø ir moralës. Taip kartojamos XX a. antrosios pusës Vakarø valstybiø ástatymø leidëjø klaidos.

4. Vakarø teisës tradicijos ðalys, ypaè JAV, sukûrë politikos, moksliniø–techniniø pro-jektø, ekonominiø ir socialiniø programø socialiniø poveikiø arba padariniø vertinimo (social impact assessment) iðtisà tyrinëjimø kryptá.

Teisës politika yra ypaè svarbi valstybës politikos ir valstybiniø programø dalis, todël labai svarbu, kad Lietuvos ástatymø leidëjai pasitelktø privalomà rengiamø ástatymø ir jø pataisø projektø socialiniø poveikiø ekspertizæ, kurià atliktø ne tik valdþios institucijose dir-bantys ekspertai. Ðá þingsná tiesiog bûtina þengti, nes iðleista daug ne tik neveikianèiø, bet ir socialinës þalos daranèiø ástatymø.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Friedman L. M. The Republic Of Choise: Law, Authority, and Culture. – Cambridge Mass.: Har-vard University Press, 1990.

2. Cotterrell R. Teisės sociologija. Įvadas. – Kaunas: Dangerta, 1997. 3. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000. 4. Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. – Vilnius: Litimo, 2000. 5. Mikelėnas V. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. – Vilnius: Justitia, 1995. 6. Рипинский С. Ю. Состав правонарушения как основание имущественной ответственности государства за причинение вреда предпринимателям // Правоведение. 2001. № 1(234).

60

7. Мейхью Л. Социология права // Американская социология. – Москва, 1972. 8. Российская социологическая энциклопедия. – Москва, 1998. 9. Карбонье Ж. Юридическая социология. – Москва: Прогресс, 1986.

10. Beck U. Risk society: Towards a New Modernity. – London: Saga Publications, 1992. 11. Grigas R. Teisinės valstybės trikdžiai: civilizacinės negalios Lietuvoje kontūrai // Jurisprudencija.

2001. T. 19(11). 12. Сорокин В. В. Правосознание в переходный период общественного развития // Журнал

Российского права. 2002. № 10. 13. Подгурецкий А. Очерк социологии права. – Москва: Прогресс, 1974. 14. Podgorecki A. Socjologiczna teoria prawa. – Warszawa: INTERART–TAL, 1998. 15. Zetterberg H. Social Theory and Social Practice. – The Bedminister Press, 1962. 16. Lazarsfeld P., Reitz J. An Introduction to Applied Sociology. – New York: Elsevier, 1976. 17. Kubin J. Sociotechnics – A Methodology for Social Problem Solving // Newsletter of Research

Committee on Sociotechnics. 1979. No. 4. 18. Mills D. Sociotechnics – A Methodological Analysis // Newsletter of Research Committee on

Sociotechnics. 1981. No. 6. 19. Finsterbusch K., Wolf C. P. Methology of Social Impact Assessment. – Strasbourg, PA: Hutchin-

son Ross, 1981. 20. Social impact assessment methods. – Beverly Hills, 1983.

♦♦♦

The Role of Sociological Assistance in Defining the Quality of Lawmaking

Assoc. Prof. Dr. Vytautas Šlapkauskas

Law University of Lithuania

Keywords: Legislation, Sociology of Law, Sociology of the Legislation, Subjects of the Legislation, Public Opinion, Policy of Law.

SUMMARY

The process of lawmaking may and should be viewed not only from the perspective of juridical technique, but also from the perspective of the politics of law. The politics of law is defined as the theory and practice of social changes projected and implemented on the basis of law as an instrument. Sociological assistance is provided to assure the smooth operation of lawmaking and the efficiency of its results.

The present article analyzes the importance of sociological assistance for the subject of lawmaking, its content, the purpose of the sociology of lawmaking and its research objectives, the impact of public opinion as a social institution on lawmaking and the assessment of the social consequences of the politics of law. The latter aspect is of particular importance in the present analysis. Modern lawmaking is inconceivable without the obligatory expertise of the social consequences of law projects and their amendments. However, in Lithuania sociological assistance has not as yet received the status of an institution.

The analysis of sociological assistance as a factor that determines the quality of lawmaking suggests several conclusions. The most important one is this. On the one hand, within the context of rapid and ongoing social changes the legislators have limited possibilities to pass efficient laws on the singular basis of juridical technique. On the other hand, the activity of the legislators as a social group has to expediently and reasonably influence both the condition and development of the whole of society. These circumstances function objectively and oblige the legislators to be conscious of their responsibility in the process of making new laws and amending the old ones. Therefore the countries of the Western tradition of law exercise an institutionalized form of sociological assistance to lawmaking.

61

Jurisprudencija, 2004, t. 54(46); 62–73

TEISĖKŪRA IR TEISĖS SOCIALINIS VEIKSMINGUMAS

Dr. Remigijus Šimašius Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Teisës filosofijos katedra Ateities g. 20, LT–08303 Vilnius Telefonas 271 46 97 Elektroninis paðtas Remigijus@lrinka.lt Pateikta 2004 m. gegužės 7 d. Parengta spausdinti 2004 m. liepos 9 d.

Pagrindinės sąvokos: teisėkūra, teisės socialinis veiksmingumas, teisės socialinis efek-tyvumas.

S a n t r a u k a

Straipsnyje analizuojamos teisės veiksmingumo sampratos problemos, teisės veiksmin-gumo rūšys, užtikrinimo galimybės ir prielaidos. Atkreipiamas dėmesys į teisės efektyvumą kaip teisės pasiektų rezultatų ir patirtų sąnaudų santykį, parodant, kad šis teisės veiksmin-gumo aspektas iš esmės skiriasi nuo teisės rezultatyvumo kaip siektų ir pasiektų rezultatų santykio. Straipsnyje parodoma, kad veiksmingumo matavimo galimybės yra labai ribotos ir pagrindžiama, kad teisės veiksmingumas turi būti vertinamas analitiškai iš metodologinio in-dividualizmo pozicijų. Parodoma, kad teisės veiksmingumas yra esminė sąvoka, nustatant tei-sės galiojimo faktą, tačiau negalima remtis vien teisės veiksmingumu. Atsižvelgiant į teisės dinaminį pobūdį, parodoma, kokios yra galimos problemos, dėl kurių teisė tampa neveiksminga (nenaudinga, nerezultatyvi arba neefektyvi). Pagrindžiama, kad teisės veiksmingumą nulemia visų pirma teisėkūra ir teisinė politika, todėl teisėkūroje būtina ne tik vertinti teisėkūros juri-dinę techniką, bet ir teisės poveikio socialiniams santykiams pobūdį bei teisės veiksmingumo perspektyvas. Straipsnyje taip pat aptariamos dabar taikomos su teisėkūra susijusios prie-monės teisės veiksmingumui užtikrinti, parodomos šių priemonių tobulinimo gairės.

Pratarmë: poþiûriai á teisës neveiksmingumà kaip teisëkûros ir teisës ágyvendinimo padariná

Vieðuose diskursuose daþnai galima stebëti neakivaizdþià ástatymø leidëjø ir teisës

vykdytojø diskusijà dël to, kas kaltas dël neveiksmingos teisës. Pirmieji teigia, kad teisës aktai yra geri, tereikia juos tinkamai ágyvendinti, antrieji – kad juos bûtina tobulinti, norint tin-kamai ágyvendinti. Be abejo, praktikoje pasitaiko visokiø atvejø, taèiau jei á teisinæ sistemà paþiûrësime ið ðalies – jos „vartotojo“ akimis ir priimsime teisinës valstybës prielaidà, tai tu-rësime priimti ir teiginá, kad tonà teisinei sistemai diktuoja arba bent turi diktuoti teisëkûra. Ji lemia ne tik teisës turiná, bet ir tai, kas ir kiek leidþiama ágyvendinant teisæ, kokia kryptis ágy-vendinant teisæ nurodoma kaip privaloma. Jei atmestume ðià prielaidà, turëtume pripaþinti,

62

kad visa teisinë sistema ið esmës yra nihilistiðka ir pati teisë nevaidina esminio vaidmens tei-sës sistemai. Prielaida, kad teisinës sistemos veikimà labiausiai nulemia teisëkûra, yra ganë-tinai paplitusi. Remiantis Lietuvos laisvosios rinkos instituto apklausa, verslininkai mano, kad jø nuosavybei didþiausià grësmæ kelia blogi ástatymai (41 proc.), o visos kitos prieþastys esmingai atsilieka1 [11]. Kiti apklausos rezultatai taip pat rodo, kad netinkami ástatymai yra didþiausia yda pasiekti teisës uþdavinius. Tokiu bûdu buvo iðsakyta nuomonë, kuri atitinka straipsnio hipotezæ – teisës socialinio efektyvumo esminës problemos susijusios ne su ne-tinkamu teisës ágyvendinimu arba jos neágyvendinimu (pvz., dël korupcijos, nusikalsta-mumo, teisës paþeidimø arba kitø prieþasèiø), o su paèia teise. Teisës veiksmingumas yra problema, kurià visø pirma nulemia pati teisë, o tiksliau – jos norminis lygmuo.

Straipsnyje keliama hipotezë, kad teisës ágyvendinimà labiausiai nulemia pati teisë, teisës moksluose nëra paneigiama, taèiau nëra ir priimama. Iðaugusi teismø praktikos reikðmë ir populiarëjantis teiginys, kad gyvoji teisë yra tai, kaip jà taiko teismai de facto, re-miasi prielaida, prieðinga straipsnyje iðsikeltai – kad teisës ágyvendinimas priklauso nuo tei-smø veiklos ir teisës aiðkinimo, o ne nuo teisëkûros. Teisës teorijoje apie teisës ágyvendi-nimà pradedama kalbëti baigus teisëkûros, teisës normø ir teisës ðaltiniø (arba teisës iðraið-kos formø) temas. Nekvestionuojant ðio poþiûrio, atkreiptinas dëmesys á faktà, kad teisës normø veiksmingumo analizei teisëkûros procese dëmesio neskiriama2, teisës veiksmingu-mas yra tik tema, kuria baigiama teisës proceso analizë. Prielaida, kad teisës normos ir tei-sës aktai nulemia teisës ágyvendinimà ir jos veiksmingumà, praktiðkai nesiremiama ir teisë-kûros praktikoje. Teisës ágyvendinimo efektyvumas laikomas teisës ágyvendinimo institucijø reikalu, ir praktiðkai vienintele galima ágyvendinimo problema laikomas iðtekliø trûkumas. Nors ir imtasi tam tikrø þingsniø numatyti teisës aktø veikimà, taèiau tai nëra tapæ áprastu reiðkiniu.

Teisës veiksmingumas ir jo tyrimo problemos

Norint apibrëþti teisës socialiná veiksmingumà, labai svarbu suvokti, apie kokià teisæ ir apie koká veiksmingumà kalbama. Nuolatinës temos, kas yra teisë, ðiuo atveju gal ir neverta plaèiai ið naujo aptarinëti, nes kad ir koks bûtø atsakymas, tolesnë analizë galioja vienodai. Galima apsiriboti nuostatomis, kad teisë, kurios veiksmingumas gali bûti nagrinëjamas, yra privalomø ir objektyviai iðreikðtø taisykliø visuma, nors klausimai, kas yra privalomumas, kas yra taisyklës ir ar visuma reiðkia sistemà, o jei taip – vienà sistemà ar daugiau, toli graþu nëra akivaizdûs.

Teisës veiksmingumas – ganëtinai nauja sàvoka, kuri jau spëjo ágauti daug aspektø, taèiau konvencijos dël sàvokos vartojimo dar nesusiklostë. Teisës veiksmingumo sàvoka si-ejama su formaliu veiksmingumu, socialiniu veiksmingumu, veiksmingumu kaip teisei keltø tikslø pasiekimu, t. y. kaip siektø ir pasiektø tikslø santykiu3, veiksmingumu kaip pasiektø tikslø ir sànaudø santykiu4. Toliau tekste veiksmingumo sampratà vartosime tik tuomet, kai ji tiks visiems ðiems veiksmingumo aspektams ávardyti. Analizuodami specifinius aspektus, vartosime specialesnes sàvokas: socialinis veiksmingumas, teisës formalusis veiksmingu-mas, rezultatyvumas ir efektyvumas.

Teisinis (formalusis) teisës veiksmingumas rodo, kad teisë veikia taip, kaip jai nu-matyta. Socialinis (turiningasis) teisës veiksmingumas rodo, kad yra pasiekti ðiø teisës

1 Klausimas iš esmės yra apie teisės socialinį veiksmingumą nuosavybės apsaugos srityje. Pastaroji sritis

ypač svarbi dėl to, kad joje teisės vaidmuo bene mažiausiai kvestionuojamas – teisė, kaip pripažįsta netgi mi-narchistai, pasisakantys už minimaliai įmanomą valstybinį teisinį reguliavimą, skirta apsaugoti nuosavybę.

2 Tiesa, prof. A. Vaišvila pamini, kad teisės veiksmingumą galima analizuoti ir teisėkūros, ir teisės įgyven-dinimo lygmeniu [21, p. 372]. Tačiau tai yra kitas šios problemos aspektas, nes teisėkūros veiksmingumas ir teisės veiksmingumas yra netapatūs dalykai: teisėkūra yra procesas, o teisė – šio proceso rezultatas.

3 Teisės veiksmingumas suprantamas kaip teisinio poveikio žmonių elgesiui rezultatyvumas [21, p. 371]. 4 Pastarasis aspektas nėra išryškinamas teisėje, tačiau, kaip parodysime toliau, tai itin svarbu.

63

normø socialiniai tikslai [21, p. 372]. Socialinis teisës veiksmingumas, jei jis atitinka teisës adresatø lûkesèius, taip pat gali bûti ávardijamas kaip teisës naudingumas.

Teisës, kaip ir bet kurio kito reiðkinio, veiksmingumas neiðvengiamai matuojamas ekonominiais (plaèiàja prasme) kriterijais, vertinant, kiek pasistûmëta tikslo link. Kitaip ta-riant, teisë yra socialiai veiksminga, jei ji padeda priartëti prie tikslo, ir yra socialiai neveiks-minga, jei nepadeda. Ðia prasme teisës veiksmingumas yra tapatus teisës rezultatyvumui. Teisës rezultatyvumas savo ruoþtu gali bûti matuojamas kaip siektø ir pasiektø rezultatø santykis arba vertinamas kaip kryptingumas arba tikslingumas, t. y. vertinamas ne tiek kie-kybiniais, kiek kokybiniais kriterijais – kaip artëjimas prie siektø tikslø.

Be rezultatyvumo, daugeliu atvejø bûtinas ir teisës efektyvumo (ang. efficiences) kri-terijus, kuriuo ávertinama, ar teisë efektyviai padeda priartëti prie tikslo, ar ne. Tiesa, efekty-vumas neretai sutapatinamas su veiksmingumu (angl. effectivness) ir daugumos teisës so-ciologø nagrinëjamas taip, tarsi tai bûtø detalizuotas, sukonkretintas veiksmingumas. Varto-jant efektyvumo sàvokà, kitaip nei ekonomikoje, teisëje dauguma autoriø sànaudø neáver-tina1. Taigi integruotø socialiniø studijø kontekste atsiranda problema, kad efektyvumas su-prantamas dvejopai. Atsiþvelgiant á daþniausiai ignoruojamas sànaudas, tinkamas variantas bûtø efektyvumo, kaip veiksmingumui netapaèios sàvokos, supratimas. Tokiu bûdu efekty-vumo sàvoka atskleistø naujà aspektà á teisës socialiná vertinimà – ar sànaudos, skirtos re-zultatui pasiekti, vertos ðio rezultato, kiek sànaudø prireikë siekiant ðio rezultato, ar nebuvo kitø alternatyvø, kurios leistø pasiekti toká patá arba panaðø rezultatà su maþesnëmis sànau-domis. Kaip rodo teisës ekonominë analizë, bûtent socialiniø sànaudø problema yra esminë, apsisprendþiant dël teisiø ir pareigø [9]. Efektyvumo prasme, jei yra prieinamos ávairios priemonës rezultatui pasiekti, tai net paèios efektyviausios priemonës naudojimas nebus lai-kytinas efektyviu, nors ir bus veiksmingas.

Veiksmingumà galima vertinti dviem lygmenimis: 1) kaip sàlygas, kuomet teisë veiks-minga apskritai (makrolygis); arba 2) kaip atskirø teisës normø veiksmingumà (mikrolygis). Laikantis nuostatos, kad vienokia arba kitokia teisë yra ne tik veiksminga, bet ir bûtina vi-suomenei egzistuoti [18], ðiame straipsnyje naudojamas antrasis variantas ir nebeárodinëja-mas teisës kaip priemonës veiksmingumas. Straipsnyje nagrinëjamas atskirø teisës ele-mentø – teisës normø veiksmingumas laikantis nuostatos, kad teisë gali bûti vienokia arba kitokia, ir prielaidos, kad tai gali daryti átakà jos veiksmingumui. Taigi teisës veiksmingumas straipsnyje suprantamas kaip teisës normø veiksmingumas.

Vertinant veiksmingumà ir efektyvumà, svarbu atkreipti dëmesá á keletà metodologiniø problemø, kurios nulemia analizës ir jos naudojimo ribas. Pirma, bet kuris metodas artëti prie tikslo (taigi ir bet kuri teisës norma, jei daroma prielaidà, kad ji skirta padëti ágyvendinti individø interesus) gali bûti veiksmingas konkreèiam individui, taèiau ðis veiksmingumas daþniausiai bus santykinis, nes teisës normos egzistavimas retai yra vienintelis veiksnys, nulemiantis tikslo pasiekimà arba priartëjimà prie jo. Pavyzdþiui, nustaèius grieþtesnius grei-èio apribojimus mieste, sumaþëja gatvëse þuvusiøjø skaièius. Taèiau tai dar neárodo, kad þuvusiøjø skaièius sumaþëjo dël greièio apribojimø. Pakitusiam þmoniø elgesiui (ir atitinka-mai elgesio padariniams) átakos galbût turëjo padidëjæs policijos dëmesys greièio apribo-jimø stebëjimui, vieðumo kampanija saugiam greièiui skatinti, vieðos diskusijos saugaus greièio klausimu, kitos, su bendru reguliavimu nesusijusios, saugaus greièio priemonës arba dar kiti veiksniai. Net jei visus ðiuos veiksnius paskatino nauja teisës norma, negalima teigti, kad pasiekti rezultatai atsirado dël teisës normos (pvz., galbût kaip tik visuomenës nuomo-nës pasikeitimas paskatino teisëkûros subjektus priimti naujà teisës normà, o teisës sub-jektus – pakeisti savo elgesio). Beje, iðvada, kad atsiradus naujai teisës normai (tarkime, jau minëtam greièio apribojimui) ir neatsiradus siektam rezultatui, teisës norma yra neveiks-

1 Dviprasmiškas sąvokos traktavimas atsispindi ir Tarptautinių žodžių žodyne, kuriame randame, kad „efek-

tyvus“ ir „veiksmingas“ yra sinonimai [20], tačiau „efektyvumas“ jau nebepateikiamas kaip sinonimas „veiks-mingumui“ ir paryškinama turininga sąvokos prasmė: rezultato ir sąnaudų, reikalingų jam pasiekti, santykis arba jų atitikimo laipsnis [20].

64

minga, taip pat bûtø nepagrásta, nes be teisës normos rezultatai galëjo tapti dar prastesni dël ávairiø ðalutiniø veiksniø. Visa tai nulemia, kad empiriniai metodai ir koreliacijos gali bûti tik pagalbiniai instrumentai, padedantys susidaryti nuomonæ apie teisës normø socialiná veiksmingumà, taèiau iðsami mokslinë analizë turëtø remtis ne istorine, o teorine analize ir aprioriniais metodais.

Antra, tuomet, kai teisë nagrinëjama socialinio rezultatyvumo ir efektyvumo poþiûriu, ypaè svarbu analizëje apibrëþti vertintojà, nes tiek rezultato, tiek sànaudø vertinimas yra metodologine prasme subjektyvus [16]. Teisë gali bûti naudinga vieniems individams, taèiau nenaudinga kitiems. Tai, be abejo, nepaneigia bendrø tam tikrai individø grupei vertybiø eg-zistavimo, galima netgi pagrástai teigti, kad ðios vertybës bûtinos bet kokiai visuomenei, ta-èiau net jei kalbëtume apie visuomeniná arba bendràjá gërio supratimà, tai vis tiek bus tik da-lies arba visø visuomenei priklausanèiø individø nuostatos. Dar daugiau: teisë gali bûti nau-dinga atskiram individui arba siaurai jø grupei, taèiau þalinga daugumai visuomenës nariø. Galiausiai, neretai tas rezultatas, kuris bus priimtinas vienam individui, gali bûti visiðkai ne-priimtinas kitam individui. Kita vertus, teisës sprendþiama problema visuomet yra ta, kaip suderinti skirtingus socialinëje terpëje besireiðkianèius interesus1. Taigi teisës rezultatyvumo ir efektyvumo vertinimas visuomet bus sàlyginis ir tegali bûti naudojamas ne kaip fakto konstatavimas, bet kaip iðkëlimas pagrástos prielaidos, kuri gali bûti pasitelkiama kaip sprendimo orientyras.

Treèia, svarbu iðskirti dvi teisës formas, kurias tiksliai nustatë, atskyrë ir apraðë F. Hay-ekas: nomos (teisingumo taisyklës) ir thesis (organizacijos taisyklës) [13]. Pirmuoju atveju teisë bus socialiai efektyvi, jeigu ji padës iðvengti ginèø ir juos spræsti, o antruoju – jei padës pasiekti centralizuotai uþsibrëþtà tikslà. Nors tiek nomos, tiek thesis visuomenës nariams gali bûti vienodai priimtinos arba nepriimtinos, pirmuoju atveju pripaþástame, kad tikslus turi skir-tingi individai, ir socialiná veiksmingumà bei efektyvumà neabejotinai turime vertinti pagal ðiuos tikslus. Ðia prasme teisës vaidmuo yra padëti individams koordinuoti veiksmus taip, kad bûtø sprendþiama interesø konfliktø problema. Antruoju atveju pripaþástame arba pre-ziumuojame bendrà organizacijos tikslà. Bûtina atkreipti dëmesá á tai, kad jeigu tik suformu-luojamas bendras tikslas, teisës vaidmuo tampa vadovaujanèiu ir teisës veiksmingumas bei efektyvumas neiðvengiamai pradedamas matuoti neatsiþvelgiant á individø nuostatas.

Ketvirta, nomos atveju pagal patá teisës tikslo apibrëþimà, o thesis atveju – jei pripaþin-sime teisës neautoritarinæ kilmæ, teks susidurti su socialinio veiksmingumo matavimo pro-blema. Bandymai ignoruoti ðià problemà gali leisti sukurti iðsamias J. Benthamo maniera konstruojamas vertinimo sistemas, taèiau ðiø sistemø santykis su tikrove visuomet bus toli-mas. Individualûs tikslai ir priartëjimo prie jø laipsnis yra nepaþinûs tyrëjui [12]. Taigi teisës socialinio veiksmingumo negalima matuoti vienu matu, o mato kitø individø nuostatoms, taigi ir veiksmingumui matuoti, apskritai nëra. Taèiau tai nereiðkia, kad nëra jokio objekty-vaus pagrindo veiksmingumo ir efektyvumo vertinimui: tai, kà individai vertina labiau, rodo jø pasirinkimai (nors ðie pasirinkimai centralizuotos teisës atveju negali bûti nustatomi taip lengvai, kaip tai vyksta rinkoje).

Veiksmingumo kaip teisëtumo kriterijaus problema

H. Kelsenas iðryðkina skirtingus poþiûrius, kaip teisës galiojimas susijæs su teisës for-maliuoju efektyvumu (veiksmingumu)2. Kaip jis teisingai pastebi, aiðkinant ðá santyká, galima rasti teiginiø, kad tarp ðiø reiðkiniø jokio ryðio nëra (t. y. teisës galiojimas niekaip nesusijæs

1 Šioje srityje atsakymų bandoma ieškoti įvairiais būdais. Visų pirma verta išskirti centralizuotą būdą, kuris būdingas teisiniam pozityvizmui bei etatistinei teisės sampratai, ir decentralizuotą būdą [18]. Centralizuoto sprenk-dimo paieškos remiasi skirtingais kriterijais: J. Benthamo tipo utilitarizmu; įsivaizduojamos sutarties teorijomis, kurias pateikia J. Rawlsas, J. Buchananas ir G. Tullockas bei kiti autoriai; visuomenėje susiklosčiusia tradicija ir evoliucija, kaip tai daro F. Hayekas.

2 Nors pats H. Kelsenas vartoja efektyvumo sąvoką, iš konteksto akivaizdu, kad galvoje turimas ne tik efek-tyvumas, bet ir rezultatyvumas arba veiksmingumas plačiąja šios sąvokos prasme.

65

su realiu jos ágyvendinimu), ir teiginiø, kad tik veiksminga teisë gali bûti laikoma galiojanèia (t. y. kad tik realiai veikianti teisë gali bûti laikoma galiojanèia). Taip pat teisingai ávardijama, kad nei viena, nei kita pozicija negali bûti iki galo priimtina [15, p. 184]. Pats H. Kelsenas tei-gia, kad tiek teisës veiksmingumas, tiek jos atitiktis privalomo ir legitimaus reiðkinio kriteri-jams yra vienodai svarbûs teisës galiojimo pagrindai [15, p. 184–185]. Galima pastebëti, kad þmoniø stebimas veiksmingumas ágyvendinant teisæ daþnai nulemia þmoniø nuomonæ, kad bûtent ði teisë ir yra legitimi (prieðingu atveju sunku bûtø paaiðkinti, kodël þmonës atskiria teisës ir teisingumo klausimus, nors ir keldami teisei teisingumo kriterijø). Taèiau tai nëra bûtinas ryðys – normø neveiksmingumo faktas savaime teisës nepaverèia neteise. Gali eg-zistuoti legitimi teisë, kuri nëra veiksmingai ágyvendinama. Galima sutikti su H. Harto teigi-niais, kad efektyvumas (taip pat formaliojo efektyvumo prasme) gali bûti vienas ið pripaþi-nimo taisyklës elementø [14, p. 192–193], kartu atkreipiant dëmesá á tai, kad pats H. Hartas vienareikðmiðkai teigia, kad pripaþinimo taisyklë yra fakto (t. y. ne teisës) klausimas [14, p. 201].

Vertinant individualiu poþiûriu, reikia pripaþinti, kad nukrypimas nuo teisës normos in-dividams gali padëti pasiekti iðsikeltus tikslus ir daþnai netgi netrukdyti kitiems individams. Be to, formaliai galiojanti, teisinga, pripaþinimo kriterijus atitinkanti teisës norma gali pasiro-dyti nenaudinga tam tikroje situacijoje arba netgi ilgà laikà daugelyje situacijø. Ar tai reiðkia, kad naudingumas arba kiti su veiksmingumu susijæ kriterijai – pagrindinis teisës legalumo ir legitimumo matas, ir nustatydami, kas yra teisëta, turëtume remtis tokia efektyvumo analize? Formaliàja prasme minëtos galimybës, kad teisës nesilaikymas gali bûti efektyvus, nepanei-gia teisës galiojimo, kuris apibrëþiamas formaliais kriterijais. Be to, bûtina atkreipti dëmesá á dar bent du svarbius aspektus, dël kuriø veiksmingumas gali bûti klaidinantis orientyras tei-sës legitimumui nustatyti. Pirma, tai, kas atrodo nenaudinga trumpalaike prasme, gali bûti labai naudinga ilgalaike prasme (kartais tai net nëra tiesiogiai suvokiama). Pavyzdys gali bûti netgi pamatinës þmogaus teisës, kuriø daþnai tarsi neapsimoka gerbti, nes vieno þmogaus labui tarsi aukojami kitø þmoniø interesai. Taèiau ganëtinai akivaizdu, kad pradëjus negerbti þmogaus teisiø visuomenës interesø labui, galiausiai kiekvieno þmogaus teisës bus paþei-dþiamos, pateisinant tai abstrakèia beasmene visuomene. Antra, remiantis veiksmingumu, linkstama ignoruoti individualius tikslus, ypaè individualias sànaudas. Taigi siekiant teisëje iðlaikyti tinkamà individø tikslø ir sànaudø jiems pasiekti pusiausvyrà, veiksmingumo nega-lima naudoti kaip vienareikðmiø legalumo ir legitimumo kriterijø. Kaip tai pabrëþia F. Haye-kas, laisvoje visuomenëje bûtina, kad principai vyrautø pragmatizmo atþvilgiu [13].

Taèiau nuvertinti veiksmingumo, kaip teisës legalumo ir legitimumo kriterijaus, taip pat nereikëtø. Visø pirma individas turi dideles paskatas nesilaikyti nenaudingos teisës normos, o tai automatiðkai reikðtø didelæ teisës neveiksmingumo (formaliàja prasme) galimybæ. To-kios formaliàja prasme neveiksmingos teisës taikymas prieðokiais ne tik nepadëtø pasiekti teisës tikslø, bet ir dezorganizuotø visuomenæ, keltø chaosà ir sukurtø netikrumo jausmà. Taigi tais atvejais, kai teisës neveiksmingumas tampa akivaizdus, formaliuosius teisës galio-jimo kriterijus daugeliu atvejø tikslinga pakeisti taip, kad jie atitiktø praktikà, susiklosèiusià ieðkant efektyviø sprendimø.

Antra, teisës laikymosi nenaudingumas konkreèiam individui gali bûti tik tiesioginis, ta-èiau gali atneðti netiesioginæ naudà, o teisës socialinis neveiksmingumas gali bûti iliuzinis, veiksmingumui pasireiðkiant netiesiogiai. Pavyzdþiui, laikytis sutarties arba susilaikyti nuo vagystës gali bûti labai nenaudinga, taèiau sugriauti savo reputacijà – dar nenaudingiau, o gyventi visuomenëje, kurioje toleruojamos vagystës ir nesilaikoma susitarimø – praþûtinga. Treèia, netgi tuomet, kai teisës subjektas nesuvokia teisës reikalavimo naudingumo, tai gali reikðti tik neþinojimà, bet nebûtinai reikalavimo neefektyvumà. Tai ypaè aktualu dël to, kad teisës efektyvumas susijæs ne su vienu subjektu, bet su subjektø grupe, kuriai priklausyti subjektui naudinga [18].

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra átvirtintos tam tikros privalomos nuorodos ástatymø leidëjams, kurios suponuoja veiksmingumà kaip teisëtumo matà. Pavyzdþiui,

66

Konstitucijos 46 straipsnis átvirtina, kad valstybë remia visuomenei naudingas ûkines pas-tangas ir iniciatyvà, gina vartotojo interesus. 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybë reguliuoja ûkinæ veiklà taip, kad ji tarnautø bendrai tautos gerovei, 23 straipsnio 3 dalyje – kad nuosavybë gali bûti paimta visuomenës poreikiams.

Taigi teisës veiksmingumas, nors ir negali bûti naudojamas kaip vienareikðmis teisës normø pagrindimo, legalumo ir legitimizavimo kriterijus, faktiðkai atlieka ðá vaidmená, pasi-reikðdamas kaip esminis veiksnys, nulemiantis individø pasirinkimà pripaþinti arba nepripa-þinti teisës reikalavimus ir atitinkamai laikytis arba nesilaikyti jø.

Teisës socialinis veiksmingumas teisës dinamikoje

Jei atkreipsime dëmesá net á supaprastintà teisës dinaminio proceso schemà (teisinës idëjos – teisës normos – teisiniai santykiai) [21], negalësime nepastebëti, kad teisës sociali-nis veiksmingumas yra ne tik tai, kaip teisës normos, iðreikðtos teisës aktuose, ádiegiamos visuomenëje, o daug platesnis reiðkinys – labai bendros teisei keliamos uþduoties ágyvendi-nimo ávertinimas. Taèiau, kaip minëta, nagrinëjant teisës socialiná veiksmingumà, teisës turi-nys daþniausiai priimamas kaip duotybë. Ganëtinai plaèiai yra ásivyravusi tradicija teisës tu-riná analizuoti moraliniu, politiniu, ekonominiu poþiûriu, o veiksmingu arba neveiksmingu lai-kyti teisës ágyvendinimà. Pastarasis jau nagrinëjamas vadybiniu, administraciniu arba so-ciologiniu poþiûriu. Kitaip tariant, laikoma, kad neveiksmingas yra teisës ágyvendinimas, o ne teisës normos. Su teisës veiksmingumu susijæ veiksniai kol kas nëra lemiantys teisëkûroje.

Jei teisæ vertiname kaip áranká, tai teisëkûros subjektas, siekiantis átvirtinti veiksmingà ir efektyvià teisæ, turi atkreipti dëmesá á procesà, kuris vyksta teisei veikiant þmogaus elgesá.

Problemos suvokimas

Teisės tikslo formulavimas

Teisės normos kūrimas

Teisės normos išreiškimas

Teisės normos aiškinimas

Teisės normos įgyvendinimas

Suvokiant tokià dinaminæ teisës prigimtá, teisës kaip árankio veiksmingumo kritiniai

momentai yra net keli: 1) netinkamas problemos suvokimas. Tai gali bûti susijæ su ávairiausio pobûdþio

klaidomis, pavyzdþiui, atskirø individø tikslø laikymu bendraisiais tikslais, klaidomis vertinant problemos mastus, savo subjektyvios nuomonës apie reiðkinius primetimu kitiems visuomenës nariams (kuriems tam tikras dalykas gali visiðkai nebûti pro-blema);

2) netinkamas teisës tikslo supratimas arba klaidingos teisinës idëjos. Panaðu, kad ypaè daþnai teisei formuluojami nerealistiðki tikslai, pavyzdþiui, siekis, kad neliktø nusikalstamumo1 arba atskirø neigiamø reiðkiniø2;

3) netinkamas teisiniø idëjø detalizavimas teisës normose. Pavyzdþiui, norint maþesniø kainø, nustatomas jø reguliavimas ir taip sukuriamos prastos kokybës, investicijø trûkumo, deficito ir juodosios rinkos problemos, dël kuriø galø gale kainos ne tik nesumaþëja, bet gali ir padidëti, o kà jau kalbëti apie neigiamà poveiká kitiems tiks-lams;

4) netinkamas teisës normø iðreiðkimas teisës iðraiðkos formomis (teisës ðaltiniuose) – daþniausiai teisës aktø tekstuose. Tai apimtø tokius atvejus kaip klaidos oficialiuose

1 E. Durkheimas puikiai parodė, kad nusikalstamumo panaikinti neįmanoma [11, p. 79]. 2 Reiškiniai, kurie suvokiami kaip neigiami (narkomanija, alkoholizmas, prostitucija), dažnai yra pageidaujami,

todėl tikslas juos visiškai išnaikinti būtų tolygus totalitariniam tikslui vardan naujos tvarkos sukurti naują žmogų.

67

teisës aktø tekstuose, nevienaprasmio interpretavimo galimybës (antrinës kolizijos), sàvokø neatitikimai ir kiti reiðkiniai, susijæ su teisëkûros technikos klaidomis arba tik-rovës raida, kurios ankstesnë teisëkûra tiesiog negalëjo apimti;

5) netinkamas teisës iðraiðkos formos (ðaltinio) aiðkinimas. Tai apimtø tuos atvejus, kuomet pati teisë ið principo iðreikðta neproblemiðkai, taèiau dël vienokiø arba kito-kiø prieþasèiø praktikoje yra nevienareikðmiðkai arba neteisingai suvokiama. Beje, atkreiptinas dëmesys, kad netinkama teisës normø iðraiðka ir netinkamas jø aiðkinimas – labai vienas su kitu susijæ reiðkiniai, nes teisës normos iðraiðka nie-kuomet nëra absoliuèiai adekvati jos turiniui, o teisës normos suvokimas – absoliu-èiai adekvatus jos iðraiðkai [10];

6) netinkamas teisës ágyvendinimas arba apskritai neágyvendinimas, kuris gali pasi-reikðti tiek dël sàmoningo sprendimo, tiek dël galimybiø neturëjimo.

Galima analizuoti, kurios ið ðiø problemø yra svarbiausios, taèiau analitiðkai þiûrint á teisës socialiná veiksmingumà, pirmiausia bûtina pasiekti, kad tinkamos bûtø teisinës idëjos ir iðreikðtos tinkamos teisës normos. Ði argumentacija veda dar toliau: jei teisei buvo iðkeltas klaidingas tikslas, ðis tikslas pasireiðkë kaip netinkamos teisinës idëjos iðkëlimas, teisinë idëja buvo netinkamai sukonkretinta teisës normoje arba pati teisës norma buvo netinkamai iðreikðta, tai puikus teisës normos ágyvendinimas tik atsitiktiniais atvejais gali turëti tokius re-zultatus, kurie padëtø priartëti prie teisei kelto tikslo (kitaip tariant, viena klaida gali atsitiktinai iðtaisyti kità klaidà)1. Taigi nagrinëjant teisës socialiná veiksmingumà, pirmiausia kyla teisës tikslø, turinio ir formos problemos, su kuriomis yra susijæs teisëkûros, o ne teisës ágyvendi-nimo procesas. Taip pat atkreiptinas dëmesys á tai, kad teisës veiksmingumas ir teisës ágy-vendinimo veiksmingumas nëra tas pats.

Tai, kad teisës socialinis veiksmingumas yra esminë problema, spræstina teisëkûros metu, parodo ir R. Coase analizë: teisiø ir pareigø persiskirstymas gali ávykti nepriklausomai nuo to, kaip ðios teisës ir pareigos yra nustatytos teisës normø aktais, taèiau dël sànaudø, susijusiø su persiskirstymu, tai gali neávykti, o efektyviausias pasiskirstymas yra tuomet, kai teisës normos ið karto tinkamai paskirsto teises ir pareigas [10]. Kitaip tariant, teisëkûros subjektas turi numatyti teisës socialiná veiksmingumà ir efektyvumà.

Kaip teisingai pastebëjo A. Fergusonas ir vëliau detaliai pagrindë Austrø ekonomikos mokykla, „istorija yra þmogaus veiksmø, o ne sumanymø rezultatas“. Teisë susijusi su nor-matyvumu, t. y. þmogaus sumanymais apie tai, kaip turëtø bûti atliekami þmogaus veiksmai visuomenëje. Be abejo, ðie sumanymai daro átakà veiksmams, bet jos nederëtø suabsoliu-tinti. Bûtina priimti prielaidà, kad þmogaus elgesá veikia daugybë veiksniø, ir socialinës nor-mos tëra vienas ið jø. Ið to iðplaukiant, galimybë, kad dalis veiksmø neatitiks teisës reikala-vimø, yra neiðvengiama. Tai, kad tam tikro laipsnio nukrypimas nuo teisës yra normalus ir netgi pageidautinas reiðkinys normaliai teisës evoliucijai, gana átaigiai parodë E. Durkheimas [10, p. 82–83]. Taigi nederëtø nei kurti, nei juo labiau vaikytis iliuzijø apie absoliutø teisës veiksmingumà ar juo labiau efektyvumà. Taèiau teisës veiksmingumas ir efektyvumas be abejonës yra bûtinas, jei norime kalbëti apie teisës prasmæ apskritai, t. y. apie teisës vaid-mená koreguojant þmoniø elgesá. Neveiksminga teisë tik liks beprasmë „teisë knygose“, kaip teigia gyvosios teisës teorija. Netgi teisës pozityvistai, kaip minëta, pripaþásta, kad tokia ne-veiksminga teisë tam tikru metu gali bûti pradëta laikyti nebe teise. Todël jau teisëkûroje kaip á besàlygiðkà kriterijø bûtina atsiþvelgti á tai, ar tokia kuriama teisë gali bûti veiksminga ir efektyvi.

Teisë gali bûti neveiksminga arba neefektyvi dël ávairiausiø prieþasèiø. Toliau aptar-sime kai kurias teisës neveiksmingumo prieþastis, susijusias su teisëkûra.

1 Teisės aiškinimo problematikos kontekste tai kelia rimtą problemą, ar aiškinant teisę būtina vadovautis tik

teisės normos išraiška, ar ir numanomu teisėkūros subjekto ketinimu, teisinėmis idėjomis arba numanomu teisės normos tikslu. Tačiau ši problematika nėra šio straipsnio detalaus nagrinėjimo objektas.

68

Teisëkûros juridinës technikos ribotumai

Praktikoje teisëkûros problemos siejamos su vadinamàja teisëkûros juridine technika. Teisëkûros juridinë technika suvokiama kaip sistema priemoniø ir procedûrø, kuriomis for-muluojamos, aiðkinamos, iðdëstomos teisës normos, rengiami, sudaromi, áforminami, iðlei-dþiami, sisteminami, saugomi ir randami teisës normø aktai [21, p. 187]. Kaip matome, sà-voka apima tik grynai teisinius teisëkûros aspektus, taèiau ne teisës poveikio analizæ. Prakti-koje ðis apibrëþimas suvokiamas dar siauriau. Pavyzdþiui, Lietuvos Respublikos Seimo Tei-sës departamento iðvadose, kurios, remiantis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 136 straipsnio 3 dalimi, turi pateikti tik iðvadas dël projekto atitikties galiojantiems ástatymams (pabrëþtina, kad vartojama sàvoka „ástatymai“, o ne „teisë“), juridinei technikai ir aiðkinamojo raðto atitikties Statuto reikalavimams. Remiantis Lietuvos Respublikos Seimo teisës departamento ir Europos teisës departamento iðvadø analize, galima teigti, kad ði pareiga atliekama siaurai. Iðvados daþniausiai susiveda á tokio pobûdþio teisëkûros juridinës techni-kos problemø ávardijimà, kaip netikslus sàvokø vartojimas (absoliuti dauguma pastabø), ne-tikslus þodþiø arba linksniø vartojimas, nesuderinamumas su kitais teisës normø aktais, nuostatø pasikartojimas. Tik retais atvejais nurodomos konceptualaus pobûdþio pastabos, pavyzdþiui, susijusios su þmogaus teisiø ágyvenimu, atitiktimi Konstitucijos principams, ben-driesiems teisës principams arba teisinës sistemos logikai. Iðvados pateikiamos atsietai nuo aiðkinamuosiuose raðtuose ávardytø tikslø. Pavyzdþiui, neretai projektø rengëjai teigia, kad projektas parengtas siekiant ágyvendinti ES teisës nuostatas, taèiau teisinëse iðvadose neat-kreipiamas dëmesys á tai, kad ES teisë siûlomø nuostatø daþnai nenumato, numato kaip ne-privalomas. Tai akivaizdþiai rodo, kad dëmesys sutelktas tik á juridinës technikos problemas, nesprendþiant kitø su teisinës politikos kokybe susijusiø problemø.

Be abejo, teisëkûros juridinës technikos trûkumai, dël kuriø atsiranda teisës normø prieðtaravimai, sukuriamos teisës spragos, dviprasmiðko interpretavimo galimybës neretai tampa rimta kliûtimi teisës veiksmingumui. Taèiau teisës sistemoje dorotis bûtent su ðiais trûkumais yra pakankamai neblogi mechanizmai – teisëkûros juridinës technikos trûkumai gali bûti uþpildomi aiðkinant teisæ ir naudojant teisës mokslo þinias. Galbût todël, kad teisi-ninkø veikla nukreipta á problemas, susijusias su formaliais teisës trûkumais, kylanèiais di-dþia dalimi dël teisëkûros juridinës technikos netobulumø, teisëkûros juridinei technikai daþ-nai tenka daugiausia dëmesio ir teisës moksle.

Teisës turinio trûkumai

Vis dëlto teisëkûros juridinë technika yra tik árankis, kuriuo tenka áforminti tam tikras nuostatas. Akivaizdu, kad netgi tinkamas netinkamos nuostatos áforminimas neatneða sie-kiamo rezultato, todël teisëkûros juridinë technika yra svarbus, taèiau ne pagrindinis dalykas teisëkûroje, siekiant uþtikrinti teisës veiksmingumà. Teisëkûros technika tepadeda geriau ið-reikðti teisës normas, taèiau koks yra teisës normos reikalavimo turinys – jau socialinës teo-rijos bendrai ir atskirø socialiniø mokslø veiklos sritis. Tam tikrø problemø, susijusiø su teisës turiniu, sprendimas yra teisës mokslo uþdavinys. Paþymëtina, kad Seime svarstomi Teisëkû-ros tobulinimo metmenys ávardija nemaþai teisëkûros problemø ir siûlo bûdus joms spræsti, perþengianèius tradicinius teisëkûros juridinës technikos „rëmus“. Aptarsime kai kurias kon-ceptualias problemas.

Teisës ir individø tikslø1 atitikimo problema. Kai kurios teisëkûros problemos netgi nëra atsitiktinai pasitaikanèios teisëkûros klaidos. Tai greièiau sàmoningi politinës valios aktai (nors daþnai paremti klaidinga argumentacija) arba teisës sampratos atspindys (pvz.,

1 Tikslų sąvoką tam tikrais aspektais tinkamai pakeistų interesų sąvoka, tačiau interesai suponuoja empirinį ir turiningą požiūrį, tuo tarpu tikslai – grynai formali loginė konstrukcija, būtina žmogaus veikimui paaiškinti, todėl analizei ši sąvoka tinkamesnė.

69

teisës fragmentiðkumas ðiandienos teisinëje visuomenëje laikomas greièiau vertybe nei pro-blema1). Ið to iðlaukia, kad, norint pateikti iðvadas dël teisëkûros tobulinimo siekiant didesnio teises socialinio efektyvumo, dëmesá bûtina kreipti ne tik á teisëkûros technikà, kuri gali pa-dëti iðspræsti teisës iðraiðkos formos problemas, bet visø pirma á tinkamo teisës turinio uþtik-rinimo priemones.

Teisës apimties (ribø) problema. Tai, kad teisë yra naudinga vieniems subjektams, dar nereiðkia, kad ji naudinga kitiems subjektams. Ðá faktà nulemia tiek skirtingi subjektyvûs kriterijai (visø pirma tai, kad individø tikslai yra skirtingi), tiek skirtingos objektyvios sàlygos (individø sugebëjimø, gamtinës bei socialinës aplinkos skirtumai). Taigi praktiðkai niekuomet negalima vienareikðmiai pasakyti, kad tam tikras reikalavimas yra naudingas arba nenau-dingas, o pati teisë – veiksminga arba neveiksminga. Atsakymà nulemia atsakymas á klau-simus „kam?“ ir „kokiomis aplinkybëmis?“. Net jei atmestume veiksmingumo vertinimo pro-blemà, susijusià su objektyviai neapèiuopiamais individualiais tikslais, konkreti teisë gali bûti laikoma veiksminga tik tam tikromis laiko, vietos, subjektø ir kitomis, labiau specifinëmis, ap-linkybëmis. Ðios problemos neiðvengiamos dël to, kad teisë pagal savo esmæ yra bent tam tikru mastu universali, o tai reiðkia – tam tikriems socialiniams santykiams tinkanti teisë daþ-nai pritaikoma ir tiems socialiniams santykiams, kuriems reguliuoti ji netinka [19].

Nors ir kaip tiksliai bûtø bandoma nubrëþti skirtingø teisës normø veikimo ribas, ðios ribos visuomet bus dirbtinës. Pavyzdþiui, galima neabejotinai teigti, kad sveikas suaugæs þmogus suvokia savo, kaip visuomenës nario, pareigas ir gali bûti patraukiamas atsakomy-bën uþ daugelá teisës paþeidimø. Kita vertus, kûdikis akivaizdþiai to nesuvokia ir negali bûti traukiamas atsakomybën. Taèiau teisë susiduria ne tik su ðiais akivaizdþiais, bet ir su sudë-tingais marginaliniais atvejais, kai individui yra 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19 ir daugiau metø. Riba daþniausiai pasirenkama formaliai ir vienareikðmiðkai, taèiau kartu bûtina suvokti, kad virsmas individu ávyksta toli graþu ne per vienà dienà, o jei esminis lûþis ir ávyktø per vienà dienà, tai nebûtinai bûtø gimtadienio diena.

Teisës formos problema. Teisës normos perteikimas kitiems individams yra bûtinas siekiant, kad teisës norma apskritai atliktø koká nors vaidmená visuomenëje. Tam, kad teisës normà bûtø galima perteikti, jai bûtina suteikti objektyviai atpaþástamà iðraiðkà. Taèiau jei iki materialinës iðraiðkos suteikimo teisës normos buvo mintinës konstrukcijos, jas iðreiðkus jos tapo vienokiu arba kitokiu fiziniu kûnu2. Taèiau kartu su neiðvengiamu materialinës iðraiðkos formos teisës normai suteikimu kyla ir komunikacijos problemø. Pirma, suteikiant teisës normai iðraiðkà, dalis informacijos neiðvengiamai „nubyra“; antra, pati materialinë teisës normos iðraiðka gali kisti tol, kol pasieks teisës adresatà; treèia, teisës adresatas màsto vëlgi ne materialinæ teisës normos iðraiðkà, bet teisës normà kaip mintinæ konstrukcijà, o ið iðraið-kos iðgaunant tam tikrà prasmæ – mintinæ konstrukcijà neiðvengiamai kyla suvokimo (aiðki-nimo) adekvatumo problema. Kitaip tariant, tai, kà manosi sukûræs teisëkûros subjektas, nëra tolygu tam, kà manosi supratæs teisëkûros adresatas. Galima pridurti, kad neatsitiktinai bûtent teisëkûra ir teisës aiðkinimas yra sudëtingiausi ir praktikai aktualiausi teisës aspektai.

Be jau aptartø, paminëtina ir daugiau reikðmingø teisëkûros problemø Lietuvoje: cha-otiðkumas; fragmentiðkumas; teisës aktø „infliacija“; neradimas detalumo ir abstraktumo pu-siausvyros; tik pavirðutiniðkas padariniø vertinimas ex ante; tik atsitiktinis padariniø vertini-mas ex post; visuomenës nariams nenaudingø politiniø susitarimø átaka.

1 Nors nuolat skundžiamasi teisės aktų gausa, dar dažniau galima išgirsti, kad vienai arba kitai sričiai reikia

teisinio reglamentavimo, dažnai net nepasigilinant, ar tam nepakanka jau (vis dar) egzistuojančių bendrų teisės normų. Bendros teisės normos, ypač teisės principų arba bendrų kriterijų (kurie neišvengiamai yra ne iki galo apibrėžti ir tai, kitaip nei specialiųjų normų atveju, pastebi kiekvienas) įtvirtinimas susilaukia daugiau kritikos nei eilinis itin siaurai problematikai skirtas įstatymas.

2 Beje, būtina pabrėžti, kad šis materialumas gali būti labai įvairus. Garsai, vizualūs simboliai ir praktiniai pavyzdžiai yra tai, kuo žmonija naudojasi šiuo metu.

70

Teisës normø aktø ir jø projektø vertinimas

Ðios teisës adekvatumo, apimties, formos ir kitos problemos bûdingos bet kuriai teisei, taèiau teisëkûroje jos gali paryðkëti arba bûti minimizuotos. Deja, tai daþniausiai nebus áma-noma padaryti, jei teisëkûros kokybës uþtikrinimà siesime tik su teisëkûros juridine technika.

Ðiam tikslui pasiekti bûtinas kryptingas teisës vertinimas tiek ex ante, tiek ex post, ku-rios yra esminës teisinës politikos priemonës. Norint, kad vertinimas padëtø pasiekti kelia-mus tikslus, jis turi bûti suprantamas gerokai plaèiau nei vertinimas teisëkûros juridinës te-chnikos poþiûriu. Teisës normø aktø projekto vertinimas turi neiðvengiamai perþengti teisës ribas, ir bûtina atsiþvelgti á kitø socialiniø mokslø (visø pirma ekonomikos) áþvalgas bei remtis konservatyvia nuostata, kad tai, kas ilgainiui yra susiklostæ ir sëkmingai gyvuoja, greièiausiai yra pagrásta ir nekeistina. Turi bûti palikta reikðminga vieta susiklosèiusiems ir laiko patikrin-tiems teisës principams, nekvestionuojant jø tikslingumo, ir nuo principø nutolti tik akivaiz-dþiai pasitvirtinus jø nepagrástumui. Vertinti teisæ veiksmingumo poþiûriu bûtina nuosekliai. Visø pirma turi bûti ávertinama, ar tikrai teisë turi kelti tam tikrà tikslà. Tada turi bûti vertinami galimi bûdai pasiekti tikslà ir iðsirenkamas efektyviausias. Ðiame etape turi bûti atsakyta, ko-kios normos turi bûti naudojamos ir koks jø átvirtinimo bûdas pasirenkamas. Tik treèia stadija teisës normoms turi bûti suteikiama teisës iðraiðkos forma.

Teorijoje teisës politika kaip teisës norminiø aktø sàmoningas priëmimas, ávertinant jø padarinius teisës moksluose, jau yra nagrinëjamas ir tai davë nemaþø rezultatø [17]. Deja, Lietuvoje ðie rezultatai naudojami gana maþai. Atkreiptinas dëmesys, kad nors iki ðiol galio-jantys teisës aktai ápareigoja ástatymø projektø aiðkinamuosiuose raðtuose [2], ástatymø koncepcijose [6] nurodyti teigiamus ir neigiamus padarinius, problema yra tiek teigiamø pa-dariniø hiperbolizavimas, tiek neigiamø sumenkinimas. Gana akivaizdi ir praktika konkreèiø teisës aktø nuostatø projektus parengti be konceptualaus jø pagrindimo. Sekant Europos Komisijos pavyzdþiu [4], Lietuvoje jau pradedama diegti sprendimø (visø pirma – sprendimø dël teisës normø aktø sukûrimo, pakeitimo arba panaikinimo) poveikio vertinimo sistema. Taèiau atkreiptinas dëmesys á tai, kad faktiðkai ðis vertinimas daþniausiai yra pavirðutinis. Vertinant neigiamus padarinius, visais atvejais nurodomi tik finansiniai padariniai valstybës institucijoms, ignoruojant tiesiogiai finansams átakos neturinèius padarinius ir privaèiø sub-jektø patiriamas bet kokias sànaudas arba kitus jø patiriamus neigiamus padarinius.

Tokia nepalanki teisës veiksmingumui teisëkûros praktika susijusi su ávairiomis prie-þastimis: finansinëmis (vertinimas nëra svarbiausias biudþetinio finansavimo uþdavinys), administracinëmis (nëra pakankamo suinteresuotumo tinkamai vertinti teisës normø aktø projektus ir neretai gebëjimø), politinëmis (neretai egzistuoja politinio pobûdþio interesas ir spaudimas priimti net neigiamai vertintinus teisës normø aktø projektus). Visø ðiø problemø sprendimas, kuris leistø tinkamiau Lietuvoje vertinti teisës normø aktø projektus, yra aktuali, taèiau atskiro nagrinëjimo reikalaujanti tema.

Iðvados

1. Teisës veiksmingumas yra daugiaprasmë sàvoka. Be teisës teorijoje pripaþástamo skirstymo á teisiná (formaløjá) ir socialiná (turiningàjá) veiksmingumà, bûtina atkreipti dëmesá á tai, kad veiksmingumas gali bûti suvokiamas kaip rezultatyvumas (siektø ir pasiektø rezultatø santykis) arba kaip efektyvumas (pasiektø rezultatø ir sànaudø santykis).

2. Teisës veiksmingumas negali bûti iðmatuotas tiksliai dël socialinës metodologijos ri-botumo. Vertinant veiksmingumà, bûtina kritiðkai vertinti empirinius duomenis bei koreliaci-jas ir remtis teoriniais metodais, atsiþvelgti á tai, kad socialiniø reiðkiniø vertinimas metodolo-gine prasme priklauso nuo individo nuostatø.

71

3. Teisës veiksmingumas, nors ir negali bûti naudojamas kaip vienareikðmis teisës pa-grindimo, legalumo ir legitimumo kriterijus, faktiðkai atlieka ðá vaidmená, pasireikðdamas tik kaip veiksnys, nulemiantis þmoniø teisës pripaþinimà arba nepripaþinimà.

4. Teisës veiksmingumà nulemia ne tik teisës ágyvendinimas. Esminá vaidmená vaidina teisës tikslø formulavimas, priemoniø parinkimas, teisës formos ir teisinio reguliavimo apim-èiø parinkimas. Siekiant uþtikrinti teisës socialiná veiksmingumà, pirminis yra teisëkûros, o ne teisës ágyvendinimo procesas.

5. Siekiant efektyviai spræsti teisës socialinio veiksmingumo problemas, bûtina realiai vertinti teisës normø aktø projektø poveiká ir sànaudas.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992. Nr. 33–1014. 2. Lietuvos Respublikos Seimo statutas // Valstybės žinios. 1994. Nr. 15–249. 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Dėl sprendimų projektų poveikio vertinimo metodi-

kos patvirtinimo. 2003 m. vasario 26 d. Nr. 276 <http://www.lrv.lt/strateginis/Pov_metod.doc 2004 02 24>

4. Impact Assessment in the Commission <http://www.lrv.lt/strateginis/vadovas_en.pdf 2004 02 24> 5. Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos teisėkūros tobulinimo metmenų patvirtinimo ir jų įgyvendinimo“ projektas IXP–2514(2) <http://www3.lrs.lt/cgi–bin/preps2?Condition1=211561& Condition2=>

6. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas dėl įstatymų koncepcijų rengimo metodikos patvirtinimo // Valstybės žinios. 2002. Nr. 1–10.

7. Lietuvos Respublikos Seimo Teisės departamento ir Europos teisės departamento išvados (Nuo 2004 01 01 iki 2004 01 31, iš viso 125 išvados) <www.lrs.lt>

8. Šimašius R. Teisės aiškinimo teorija ir praktika // Teisės problemos. 2004. Nr. 2 (rankraščio teisė-mis).

9. Coase R. The Problem of Social Cost // The Journal of Law and Economics. October 1960. Vol. III.

10. Durkheim E. Sociologijos metodo taisyklės. – Vilnius: Vaga, 2001. 11. Įmonių apklausa „Mokesčių administravimas ir nuosavybės apsauga“. Lietuvos laisvosios rinkos

institutas, Spinter, 2003 <http://www.lrinka.lt/Tyrimai/Mokest/Nuosaps.phtml>. 12. Hayek F. A. The Use of Knowledge in Society // American Economic Review. 1945. Vol. XXXV.

No. 4. 13. Hayek F. A. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. 1 tomas: Taisyklės ir tvarka. – Vilnius: Eugrimas,

1998. 14. Hart H. L. A. Teisės samprata. – Vilnius: Pradai, 1997. 15. Kelsen H. Grynoji teisės teorija. – Vilnius: Eugrimas, 2002. 16. Mises L. Human Action. A Treatise on Economics (Fourth revised edition). – San Francisko: Fox

and Wilkes, 1963. 17. Podgorecki A. Sociologiszna teoria prawa. – Warszawa: Interart, 1998. 18. Šimašius R. Teisinis pliuralizmas (daktaro disertacija). Lietuvos teisės universitetas, 2002. 19. Šimašius R. Universal Rights, Particular Rights, and Minorities // Nation and – state building,

Citizenship and minority rights in the Baltic Sea Region: Continuity and Change <http://www.jur.ku.dk/Balticlaw/PDF/simasius.pdf>

20. Tarptautinių žodžių žodynas. – Vilnius: Alma Litera, 2001. 21. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius: Justitia, 2000.

♦♦♦

72

Legislation and Efficiency of Law

Dr. Remigijus Šimašius

Law University of Lithuania

Keywords: Efficiency of Legislation, Effectiveness of Legislation, Efficiency of Law, Effectiveness of Law.

SUMMARY

The article analyses the concept of efficiency of law, including different aspects of efficiency, methods and preconditions to ensure efficient legislation. The difference is shown between efficiency of law and effectiveness of law – concepts that are usually mixed up in legal theory and sociology of law. Efficiency of law shows the degree of the results achieved through law, while effectiveness shows these results in relation to the input needed to achieve them. The article also explores the relation between efficiency and legitimacy of law. The conclusion is drawn that efficiency is not and ought not to serve as a ultimate criterion of legitimacy, but as a matter of fact plays very important role in determining whether a set of rules may be called law.

The article also shows problems, which may have negative effects on the efficiency of law. These problems contrary to the popular belief are related mostly not to the realization of existing legal rules, but with the formation of these rules. In order to ensure efficiency of law the most important task is to evaluate both proposed rules and the manner in how these rules are brought to legislation. The conclusion is drawn that the system of legislation in Lithuania is equipped with basic necessary tools to evaluate efficiency of draft legislation, but attention has to be focused on further development and implementation of these methods. The focus of these efforts shall be the evaluation of the consequences of proposed draft rules, not the legislation procedures and techniques of law drafting.

73

Jurisprudencija, 2004, t. 54(46); 74–81

NEĮGALUS ASMUO ŽMOGAUS TEISIŲ APSAUGOS POŽIŪRIU

Giedrė Lastauskienė Vilniaus universiteto Teisës fakulteto Valstybës ir teisës teorijos ir istorijos katedra Saulëtekio al. 9, I rûmai, LT–10222 Vilnius Telefonas 236 61 85 Elektroninis paðtas teises_fakultetas@tf.vu.lt

„Kai kurie iš jų daugeliui sukelia neestetišką ir bauginantį įspūdį. Jie atrodo kitokie ir elgiasi ne taip, kaip mes tiki-mės. Jie provokuoja mus. Ar jie iš tiesų yra žmonės? Ar aš galėjau pats toks būti? Baimė užkerta mums kelią juos pažinti, o žinių stoka teikia mūsų destruktyviai vaizduotei daugiau erdvės. Tad mes slepiame juos, užuot nukreipę šviesą į savo pačių nukrypimus“.

Haraldas Ofstatas

Pagrindinės sąvokos: neįgalus žmogus, žmogaus teisės, socioekonominės teisės, politi-nės–pilietinės teisės.

S a n t r a u k a

Straipsnyje nagrinėjama neįgalaus žmogaus padėtis žmogaus teisių apsaugos požiūriu. Tiriamas neįgalaus žmogaus kaip teisės subjekto statusas. Analizuojamas neįgaliųjų padėties teisinis reglamentavimas Lietuvos ir tarptautinės teisės požiūriu. Sprendžiama problema, kas yra neįgalus žmogus: visuomenės malonės, ar teisės subjektas. Atkreipiamas dėmesys į po-socialistinių valstybių neįgaliųjų padėties ypatumus. Straipsnyje fiksuojamos tarptautinės politikos neįgalių asmenų atžvilgiu tendencijos.

Áþanga

Ðiandien akivaizdu, kad pagrindinis valstybës demokratiðkumo testas – toje valstybëje

gyvenanèiø asmenø teisiø apsaugos lygis. Lietuva, kurdama teisinæ valstybæ ir pretenduo-dama tapti tarptautinës demokratiniø valstybiø bendruomenës dalimi, privalo siekti, kad ir Lietuvoje gyvenantiesiems bûtø garantuotos visuotinai pripaþintos, istoriðkai susiformavu-sios galimybës dalyvauti visuomeniniame keitimosi paslaugomis procese. Siekdami kuo greièiau bûti pripaþintais teisingais, ðiuolaikiðkais ir demokratiðkais ir kuo greitesniais þings-niais eiti Europos Sàjungos ir kitø tarptautiniø struktûrø link, skubame pasiraðyti ir ratifikuoti konvencijas, prisijungti prie sutarèiø, perraðinëti gilias demokratijos tradicijas turinèiø valsty-biø ástatymus, padaryti tarptautinius pareiðkimus, ir, deja, kartais tai darome formaliai, ne vi-sada ávertiname realius mûsø þingsniø padarinius ir visuomenës lûkesèius, susijusius su ðiais procesais. Ástatymø leidëjas turëtø bûti ypaè atsakingas, kai priimamos teisinës nuo-statos (tiek nacionalinës, tiek tarptautinës teisës), kurios gali paveikti paþeidþiamiausiø vi-suomeniniø grupiø (vaikø, moterø, neágaliø þmoniø) padëtá.

74

Tiek þmogaus teisiø teorija, tiek lyginamoji teisëtyra noriai nagrinëja moterø arba vaikø teisiø apsaugos mechanizmus. Neágalûs asmenys, sudarantys didelæ visuomenës dalá (ðiandien teigiama, kad 10–15 proc. þmonijos turi vienokià arba kitokià negalià)1, kuri dël ávairiausiø prieþasèiø nuolat didëja, daþnai paliekami uþmarðèiai. Anksèiau þmogaus teisiø teorija ir tarptautiniai teisës aktai daþnai net nekalbëdavo apie neágalø þmogø kaip ypatingà teisës subjektà, o jei kalbëdavo – jis daþnai „iðtirpdavo“ ávairiuose þmogaus iðskirtinumà apibrëþianèiuose pagrinduose. Vardijant galimos negatyviosios diskriminacijos pagrindus, tarptautiniuose aktuose þmogaus negalia daþnai patenka á bendresnes sàvokas, pasakoma, kad diskriminacija negalima ir, pavyzdþiui, „kitais pagrindais“ arba kai yra „kokia kitokia pa-dëtis“ [1, p. 33]. Tiesa, pastaruoju metu ir Lietuvoje, ir Europoje nuolat didëja politikø susi-domëjimas neágaliøjø bendruomene, ir tai suprantama – neágalieji ðiandien, matyt, traktuo-jami kaip gana gausi auditorija, kurios pozicija (tiek teigiama, tiek neigiama) yra labai reikð-minga ir valstybiø vidaus, ir visos Europos (ypaè Europos Sàjungos) socialiniam fonui. Neá-galusis – ypatingas socialinis partneris. Jis priverstas nuolat „belstis“ á valstybës duris, nes jam itin svarbi pozityvi valstybës pagalba. Juk jo gyvenimo kokybë labai priklauso nuo vals-tybës garantuotos socialinës (plaèiausia prasme) pagalbos – ir tuo neágalusis nuolat gyvena socioekonominiø teisiø veikimo aplinkoje (taigi neapibrëþtø, daþnai nekonkreèiø ir sunkiai apginamø teisinëse institucijose). Natûraliai kyla klausimas: kiek neágalus þmogus gali bûti laikomas teisës, o kiek – visuomeninës malonës ir geraðirdiðkumo subjektu? Galbût ðian-dieniniai Lietuvos neágaliøjø lûkesèiai rasti savo vietà – oraus ir garbingo þmogaus vietà – pi-lietinëje visuomenëje yra prieðlaikiniai, ir jiems lieka toliau tikëtis tik pasigailëjimo ir malonës?

Neágalaus asmens teisinio statuso ypatumai

Teisinis tekstas labai aiðkiai parodo, ástatymø leidëjo (reprezentuojanèios aktyvià vi-suomenës dalá) poþiûrá á vienà arba kità problemà. Ávardijimas tekstu ypaè svarbus kontinen-tinës teisës tradicijos valstybëms, kuriose lingvistinë teisinio teksto analizë yra pradinë ir ið-skirtinai svarbi teisës normos iððifravimo stadija. Neágalusis Lietuvoje ir ðiandien daþnose anketose, straipsniuose, praneðimuose ir net Konstitucijoje bei specialiame, neágaliesiems skirtame ástatyme vadinamas invalidu – sàvoka, kurios viena ið semantiniø reikðmiø – nega-liojimas, netinkamumas [2, p. 338], nors visas demokratiðkas pasaulis stengiasi ðio þodþio, kaip áþeidþianèio ir orientuoto, atsisakyti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatose þmogus, turintis negalià, „pradingsta“ bendruose teiginiuose ir geriausius atveju gali tikëtis, kad jo diskriminacija yra uþdrausta remiantis bendraisiais pagrindais: „Þmogaus teisiø ne-galima varþyti ir teikti jam privilegijø dël jo lyties, rasës, tautybës, kalbos, kilmës, socialinës padëties, tikëjimo, ásitikinimø ar paþiûrø pagrindu“ [3] (nors ir neaiðku, prie kurio pagrindo neágalusis turëtø ðlietis…). Neágalus asmuo Konstitucijoje minimas (53 str.) tik nurodant, kad „valstybë laiduoja pilieèiø teisæ gauti senatvës ir invalidumo pensijas [3]. Jo teisinës padëties pamatus nustato visapusiðkai pasenæs Invalidø integracijos ástatymas, o raidos perspekty-vas átvirtina Vyriausybës patvirtinta Nacionalinë neágaliø þmoniø socialinës integracijos 2003–2012 metø programa (programinis, taigi planinis, pagrindinius tikslus ir veikimo principus, o ne konkreèias privalomo elgesio taisykles nustatantis dokumentas) [4]. Atskiro ávertinimo dar laukia Lietuvoje priimtas Lygiø galimybiø ástatymas, kuriuo, panaðu, pabandyta sujungti per ávairias ir skirtingas problemas, juo labiau, kad ið ástatymo dvelkia gan akivaizdus Euro-pos Sàjungos direktyvø kopijavimas (pabandyta ðiuo ástatymu ávykdyti tikslus, suformuluotus Direktyvos 2000/17/EB, nustatanèios vienodø sàlygø taikymà uþimtumo ir profesinëje srityje bendruosius pagrindus (priimta 2000 m. lapkrièio 27 d.) ir Direktyvos 2000/43/EB, ágyvendinanèios vienodø sàlygø taikymo principà asmenims, nepaisant jø rasës arba etni-nës priklausomybës (priimta 2000 m. birþelio 29 d.)).

1 Remiantis oficialiais duomenimis, Lietuvoje apie 7 proc. visų gyventojų sudaro neįgalūs žmonės. Tiesa, pagal A. Dobrynino ir V. Gaidžio atliktą neįgaliųjų padėties Lietuvoje vertinimą, net 10,5 proc. apklaustųjų sudaro neįgalieji, tai labiau atitinka viešai skelbiamus tarptautinius duomenis.

75

Mûsø neágalaus þmogaus padëtis akivaizdþiai iliustruoja tuos skirtingus modernios þmogaus teisiø evoliucijos modelius, kurie formavosi Vakarø valstybëse ir valstybëse, kûru-siose socialistinius reþimus. Vakarø valstybëse þmogaus teisiø katalogas plëtësi, prie politi-niø–pilietiniø teisiø jungiantis socialinëms, ekonominëms ir kultûrinëms teisëms. Valstybëse, paþymëtose socializmo spaudu, iðsivadavusiose ið jo, vyko (ir tebevyksta) prieðingas proce-sas – nuo socialiniø ir ekonominiø poreikiø tenkinimo, vyravusio socialistinës santvarkos metais, iki pilietiniø–politiniø þmogaus teisiø áprasminimo. Valdantis komunistiniø valstybiø elitas siûlë þmonëms naujà visuomeninës santvarkos modelá – stiprios valdþios garantuotà socialiná stabilumà mainais uþ visiðkà politiná paklusimà. Nors ir be ginèø aiðku, kad toks santvarkos modelis patyrë fiasko, kad be demokratijos negali bûti nei ekonominës, nei vi-suomeninës paþangos, kartai, kuri gyveno abiejose visuomenëse farmacijose, jas lyginant kyla ávairiausiø jausmø. Ypaè sunku adaptuotis ðioje vertybiø kaitoje þmonëms, turintiems vienokià arba kitokià negalià. Dalyvaujant ávairiuose susitikimuose su tokiais þmonëmis, ne kartà teko iðgirsti: anais laikais invalidui (taip dar kartais ir kai kurie ið jø tebevadina save) buvo daug geriau gyventi. Ið tikrøjø socialistinëse valstybëse neágaliø þmoniø (bent jau su kai kuriomis negalios rûðimis) ekonominiai ir kultûriniai poreikiai buvo patenkinti geriau. Valstybës turëjo savo poþiûrá á tokius asmenis ir vykdë tam tikrà politikà – ðiandien galëtume pasakyti, kad socialistinë valstybë derino atskyrimo politikà (neágalûs þmonës laikomi nuo-ðalyje), saugojimo politikà (neágaliais þmonëmis rûpinamasi, jie saugomi, jø gailimasi) su kai kuriais reabilitacijos politikos fragmentais (jie ne tik slaugomi, bet ir treniruojami, specialiai mokomi tam, kad galëtø kaip galima geriau save aptarnauti) [5, p. 13]. Kai kurios negalios rûðys leisdavo tikëtis ypatingos valstybës pagalbos. Vaikai, turintys regëjimo negalià, bû-davo surenkami ið visos Lietuvos ir suveþami á respublikinio pobûdþio mokyklà–internatà, kuriame bûdavo valstybës iðlaikomi. Nors ðiandien, kai kalbame apie integracijà á visuo-menæ, kaip vienintelá priimtinà neágaliøjø politikos modelá, tuometinis variantas atrodo dras-tiðkas ir baisus, jame galime iðskirti ir daug pliusø: vaikai turëjo puikias materialines sàlygas mokytis ir lavintis, jie vystydavo meninius ir sportinius ágûdþius, gabesni keliaudavo po visà tuometinæ Sovietø Sàjungà, lankë kultûrinius renginius ir t. t. Tiesa, jie ið maþens buvo ruo-ðiami minèiai, kad likusiai visuomenës daliai jie nereikalingi ir neádomûs (net ir tuo, kad bû-davo iðplëðiami ið ðeimø ir jiems natûralios kultûrinës terpës); tokiø þmoniø gyvenimas ir tu-rëjo kunkuliuoti tarp tø paèiø sienø, bendraujant vieniems su kitais, soèiai valgant ir „nelen-dant“ á akis visiems kitiems.

Taèiau pokyèiai Lietuvoje sugriovë neágaliems þmonëms áprastà situacijà ir sukëlë sà-myðá – pakito jø nusistovëjusi padëtis. Pirmiausia pradëta kalbëti ir reikalauti pilietiniø–politi-niø þmogaus teisiø, o, kaip ir dera naujos santvarkos valstybëms, socialinës ir ekonominës garantijos perëjo á antrà vietà. Á gatves „iðsiverþë“ daugybë asmenø, turinèiø judëjimo nega-lià (tarybiniais metais tai buvo labiausiai izoliuota neágaliøjø dalis, matyt, „gadinanti“ graþø socialistinio pasaulio vaizdà). Þmogus, turintis negalià, buvo iðtrauktas ið uþdaros erdvës ir pastatytas á vienodas starto pozicijas su likusiais visuomenës nariais, pasiûlant jam kartu su kitais visuomenës nariais dalyvauti lenktynëse á turtingà ir laimingà ateitá. Iki tol kelis deðimt-meèius neágaliajam buvo sakoma, kad bëgti, o dar kartu su kitais, jam nereikës. Ir ið tikrøjø jo startinės galimybės objektyviai yra skirtingos negu kitų bëgikø. Neágalusis ðiandien jau su-vokia, kad praëjo visiðko materialinio aprûpinimo laikai, taèiau ko ið jo tikisi visuomenë ir kaip jam gyventi toliau – jis dar neþino, ypaè iðgirdæs, kad, pavyzdþiui, visuomenæ repre-zentuojantys specialistai „iðradingai“ ásivaizduoja jø vietà informacinëje visuomenëje: þmo-nës, turintys regëjimo negalià, kompiuteriais dirbs grafikos darbus: skenuos paveikslus, juos apdoros ir parengs publikuoti internete – tai visiðkai su regëjimo negalia nederantys darbai!; turintieji proto negalià uþ pinigus spaudys reklamines antraðtes ir patvirtins (melagingai!), kad viena arba kita reklama perþiûrëta [6, p. 10]. Panaðiose situacijose Lietuvos neágalie-siems panacëja atrodo Lietuvos pasiraðomi tarptautiniai dokumentai, átvirtinantys pagrindi-nes þmogaus teises ir Lietuvos ásipareigojimus tiek tarptautinei bendruomenei, tiek Lietuvos þmonëms. Jie turëtø ðias teises ginti ir taip sudaryti sàlygas oriam þmogaus egzistavimui.

76

Atrodytø, kad bent jau tarptautiniu lygmeniu Lietuvos neágaliø þmoniø laukia palankios perspektyvos. 2003 m. paskelbti Europoje neágalaus þmogaus metais. 2002 m. Madride priimta Europos neágaliø þmoniø Forumo deklaracija, átvirtinanti neágaliø þmoniø nediskrimi-navimà ir pozityviø valstybës veiksmø tokiø þmoniø atþvilgiu bûtinumà. Ði deklaracija sufor-mulavo pamatines neágaliø þmoniø teisiø gynimo nuostatas ir átvirtino naujà kryptá – nuo lab-daros ir malonës tikëjimosi prie neágaliøjø teisës á nediskriminavimà ir pozityvià pagalbà, kaip subjektinës teisës, garantavimo. Ði deklaracija laikoma naujo neágaliø asmenø judëjimo pradþia: jau po metø vykusioje naujoje Europos neágaliøjø Forumo konferencijoje pradëti rengti du nauji dokumentai: atitinkama Europos Sàjungos direktyva ir Jungtiniø Tautø kon-vencija. Oficialûs Europos Sàjungos institucijø pareigûnai ðioje konferencijoje ne kartà pa-brëþë, kad Socialinës chartijos (kurià ratifikavo ir Lietuva) nuostatos gali bûti traktuojamos kaip subjektinës teisës ir ginamos teismuose, taigi ir Socialinës chartijos (pataisytos) 15 straipsnio 3 dalyje, kurioje teigiama, kad valstybës ásipareigoja remti neágaliø þmoniø visiðkà socialinæ integracijà ir dalyvavimà visuomenës gyvenime, ypaè naudojant priemones, áskai-tant techninæ árangà, kurios padeda áveikti bendravimo ir judëjimo kliûtis ir sudaro sàlygas, kad jiems bûtø prieinamas transportas, bûstas, kultûrinë veikla bei laisvalaikis [7]. Deja, þmogaus teisiø teoretikai daþniausiai bûna atsargesni ir teigia, kad negalime vienareikðmið-kai teigti, kad ðiame (ir daugelyje kitø) tarptautiniame dokumente suformuluojamos nuosta-tos subjektinës teisës lygmeniu. Reikia pripaþinti, kad visai þmogaus teisiø evoliucijai bûdin-gas bendras poþymis, apie kurá kartais pamirðtame – þmogaus teisës átvirtinamos doku-mentuose „laisva ranka“, lyg ir „iðaugai“. Tai ypaè bûdinga tarptautinei teisei. Reikia sutikti su teoretikais, teigianèiais, kad tarptautinës teisës dokumentuose daugybë mielø, idealiø ir nuo tikrovës nutolusiø nuostatø, kurios, ypaè socioekonominëje srityje, gali bûti traktuoja-mos kaip siekiai, moraliniai ir politiniai orientyrai ástatymø leidëjui, o ne grieþtai teisinës kate-gorijos. Tuo paèiu metu neágalus þmogus nuolat átikinëjamas, kad orumas yra bûtina þmo-gaus, taigi ir þmogaus, turinèio negalià, egzistavimo ir kûrybos sàlyga. Neágalûs þmonës nuolat girdi, kad visos þmogaus teisës yra universalios ir nedalomos ir tai pateikiama kaip pamatiniai þmogaus teisiø teorijos principai, jam siûloma reikalauti ið valstybiniø institucijø, kad ðios vykdytø savo ásipareigojimus neágaliøjø asmenø atþvilgiu. Taèiau socioekonomi-nëms teisëms, itin svarbioms neágaliems þmonëms, ypaè bûdingas neapibrëþtumas – drás-tume teigti, kad daþnai apskritai jos suformuluotos teisnumo (potencialiø asmens galimy-biø), o ne subjektinës teisës (dël kurios gynybos galima kreiptis á teismà) lygmeniu. Ðtai kad ir Socialiniø, ekonominiø ir kultûriniø teisiø pakto 6 straipsnyje nurodyta ir neágaliesiems la-bai svarbi teisë á darbà, leidþiantá pragyventi, ir valstybës pareiga garantuoti visiðkà darbiná uþimtumà, kaip ðios teisës garantavimo priemonë – kiek jos nedalomos ir universalios ir kaip plaèiai gali bûti interpretuojamas jø turinys? Teisæ á darbà ir laisvæ nuo nedarbo suprasdami kaip valstybës pareigà garantuoti kiekvienam vienoká arba kitoká darbà, susiduriame su dvejopa nedarbo sprendimo galimybe: valstybë turëtø priimti visus bedarbius á valstybiná sektoriø (tai sunkiai ámanoma dël ávairiausiø prieþasèiø) arba ástatymø leidëjas turëtø inten-syviai reguliuoti darbo sutarèiø sudarymo ir nutraukimo tvarkà, pavyzdþiui, nustatydamas privalomas ádarbinimo kvotas ir ávairias papildomas garantijas tam tikroms kategorijoms as-menø, ir taip neleistinai kišdamasis į privataus darbdavio galimybę veikti laisvai ir savo nuo-žiūra valdyti ir naudoti savo nuosavybę (o tai jau I kartos teisës paþeidimas) [8, p. 454–465]. Reikia pasakyti, kad bûtent toks bûdas (ástatymø leidëjo nurodymai privatiems darbdaviams dël privalomo neágaliø asmenø ádarbinimo) ðiandien primygtinai siûlomas daugelio neága-liøjø asmenø organizacijø ir ið jo daug tikimasi. Taèiau ar taip nepaneigiame pamatiniø þmo-gaus teisiø (ðiuo atveju darbdavio) laisvai naudotis savo nuosavybe? Ar tokia pozicija nesu-prieðins neágaliøjø ir likusios visuomenës dalies? Juk tik tada, kai vienà arba kità idëjà dël þmoniø, turinèiø negalià, padëties keitimo remia visuomenës dauguma, galima kalbëti apie galimybæ ðià idëjà paversti teisës norma. Tiesa, galimas ir treèiasis nedarbo áveikimo bûdas, kai ástatymø leidëjas kuria sistemà, skatinanèià priimti þmones (ypaè þmones ið padidintos rizikos grupiø) á darbà, taèiau jos efektyvumas sunkiai nuspëjamas, nes tokios sistemos

77

funkcionavimo rezultatai priklausys nuo daugybës veiksniø (ir kol kas pasaulinës tokios praktikos pavyzdþiai nenuteikia optimistiðkai).

Norëtøsi pabrëþti, kad universaliø neágaliø þmoniø problemø sprendimø nëra radusios ir giliomis demokratijos tradicijomis ir aukðtu pragyvenimo lygiu pasiþyminèios valstybës. Ðtai Anglijoje, garsëjusioje paþangiomis þmoniø, turinèiø regëjimo negalià, ádarbinimo tradi-cijomis, dar neseniai buvo 14 tokius þmones jungianèiø smulkaus verslo ámoniø, o ðiandien neliko në vienos – dël ávairiausiø prieþasèiø: valstybei tai per brangiai kainuoja, neágaliems þmonëms ne itin apsimoka ir t. t. 2003 m. balandþio mën. Madride ávykusioje neágaliø þmo-niø forumo konferencijoje Europos Sàjungos valstybiø neágalûs þmonës ëjo á tribûnà ir kal-bëjo, kad visa neágaliø þmoniø teisiø apsaugos politika daþnai lieka tik popieriuje, kad neá-galûs þmonës ir toliau gauna blogesná iðsilavinimà, prasèiau gyvena ir pan. Konferencijos ðeimininkai – Ispanijos akløjø ir silpnaregiø organizacijos nariai galëjo lengviau atsipûsti, nes tokios problemos jø nejaudina. Mat dar nuo Franko valdymo laikotarpio ði organizacija gavo iðimtinæ teisæ Ispanijoje organizuoti loterijas, ir ðis monopolis, panaikintas tik prieð pora metø, pavertë ðià organizacijà labai turtinga socialine grupuote, turinèia privaèias televizijas, radijo stotis, galianèia savo nariams garantuoti aukðèiausio lygio iðsilavinimà ir pragyvenimo prabangà. Tiesa, kalbama, kad minëta organizacija ágijo neaiðkios struktûros poþymiø, ir tai yra neiðvengiama situacijose, kai „sukasi“ dideli pinigai. Nereikia tikëtis greitø problemø sprendimo bûdø Lietuvai tapus Europos Sàjungos nare, taèiau tendencijos, ryðkëjanèios demokratiðkos neágaliø þmoniø politikos plotmëje, gali tapti ir mûsø ástatymø leidëjo idëjø generatoriumi.

Neágalaus asmens teisë á pozityvià pagalba – naujas uþdavinys teisei

Akivaizdu, kad neágaliems þmonëms ið tikrøjø reikia pozityvios valstybës pagalbos tam, kad jie galëtø dalyvauti visuomeninio keitimosi paslaugomis procese. Kiek ir kokios pagalbos jie gali tikëtis ið likusios visuomenës dalies ir nuo ko tai priklauso? Norëtøsi pa-brëþti, kad þmogaus, turinèio negalià, padëtis iðskirtinë, nes pozityvi valstybës pagalba jam bûtina beveik visose gyvenimo situacijose. Niekam nekyla abejoniø, kad demokratiðka valstybë nuolat privalo atlikti aktyvius veiksmus, kad garantuotø pilietiniø–politiniø þmogaus galimybiø, istoriðkai ágavusiø pirmos kartos teisiø pavadinimà, ágyvendinimà: valstybinës institucijos tarnauja tautai rengiant referendumus, iðlaiko rinkimø komisijas, organizuoja ir fi-nansuoja paslaugas balsuojant paðtu. Taèiau neágaliems þmonëms to neuþtenka, kad jie galëtø realizuoti savo pilietines teises, nes jiems reikalinga papildoma pozityvi valstybës pa-galba: rinkimø biuleteniai þmonëms, turintiems regëjimo negalià (arba palydovai), galimybës ávaþiuoti á balsavimo vietas, jei þmogus turi judëjimo negalià, teisë gauti informacijà gestø kalba, jei asmuo turi klausos negalià, ir pan. Kaþkodël tai jau nëra nei akivaizdu, nei savaime suprantama, ir daþnai net nebandoma ðioje srityje nieko keisti, motyvuojant, aiðku, sunkia ekonomine padëtimi ir lëðø trûkumu. Tokioje situacijoje asmuo, turintis negalià, daþnai lieka neiðgirstas.

Kas nulemia tà faktà, kad þmogus yra teisës, o ne moralës (labdaros, uþuojautos, malonës) subjektas? Subrendæs þmogus yra teisës subjektas, kai vykdo visas su tomis tei-sëmis susijusias pareigas [9, p. 336–337]. Neágalaus þmogaus situacija neáprasta – jis daþ-nai negali be papildomos valstybės pagalbos pradėti naudotis savo teisėmis, todël labai daþnai gali net neiðkilti jo pareigø, legalizuojanèiø tas teises, vykdymo klausimas. Sudarius galimybes neágaliam þmogui pasinaudoti teisëmis, ið jo galima pareikalauti atlikti pareigas. Pavyzdþiui, suteikus tinkamà iðsilavinimà ir pritaikius aplinkà, þmogus, turintis judëjimo arba regëjimo negalià, gali tapti mokytoju, gydytoju, teisëju ir, kaip ir visi ðiø profesijø atstovai, mokëti mokesèius valstybei (o ne laukti ið valstybës paramos vienokia arba kitokia forma!). Kaip tik tokia linkme krypsta visa paþangi politika neágaliø þmoniø atþvilgiu (Europoje, ypaè Jungtinëse Amerikos Valstijose). Tikslas turëtø bûti pasirinktø priemoniø ávertinimo testas. Tarptautinës teisës nuostatose pabrëþiama, kad bûtina sudaryti tinkamas sàlygas tam, kad

78

neágalûs þmonës galëtø vykdyti savo visuomenines pareigas, ir tada „garantavus lygias ga-limybes, visuomenë turi teisæ tikëtis ið jø [neágaliøjø] daugiau“ [11]. Valstybës įpareigojamos vykdyti aktyvią politiką neágaliøjø atþvilgu: ginti juos nuo bet kokio iðnaudojimo, nuo bet ko-kio diskriminuojanèio, áþeidþianèio arba þeminanèio reglamentavimo bei elgesio, uþtikrinti jiems galimybæ gauti kvalifikuotà teisinæ pagalbà, kai ji reikalinga jø asmenybei ir turtui ap-ginti, konsultuoti neágaliø þmoniø organizacijas visais su jø teisëmis susijusiais klausimais.

Apskritai neágalus þmogus visà laikà vyrauja tarp pozityviosios diskriminacijos (dife-renciacijos) ir negatyviosios diskriminacijos reþimø. Niekam nekyla abejoniø, kad neregintis þmogus negalës vairuoti automobilio. O ar visais atvejais ðis þmogus galëtø bûti mokytoju arba gydytoju? Á tokius klausimus ið tikrøjø sunku atsakyti. Lietuvoje situacija ypaè kompli-kuota, nes tik ðiandien pereiname prie modernios negalios sampratos, jau seniai ásitvirtinu-sios demokratiðkose ðalyse. Iki ðiol negalia Lietuvoje nustatoma remiantis iðskirtinai medici-niniais kriterijais: „Invalidumas yra tokia kompetentingø ástaigø nustatyta asmens bûklë, kai asmuo dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai ar iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų“ [10]. Tà aplin-kybæ, kad asmuo negali naudotis teisëmis ir atlikti pareigas, daþnai nulemia ne negalia, kaip asmens savybė, bet socialiniai trukdžiai – nepritaikyta aplinka, ðvietimo ir lavinimo sistema ir pan. Kaip tik todël, skelbiant Europoje 2003-uosius neágaliøjø metais, pabrëþta, kad ðiais neágaliø þmoniø metais bûtina nukreipti pastangas siekiant dar labiau padidinti neágaliø þmoniø integracijos į visuomenę intensyvumą (integracijos terminas keièiamas inkluzijos terminu, apibrëþianèiu dar didesnius reikalavimus socialinei neágaliøjø aplinkai). Pabrëþiama, kad bûtina vykdyti tyrimus, leidþianèius nustatyti tokiai integracijai kylanèias kliûtis ir at-skleisti neágaliø asmenø socialumo problemas [11]. Kaip tik todël þmoniø, turinèiø negalià, problemø analizë turi bûti atliekama iðskiriant du aspektus: ieðkoma bûdø, kaip geriau pa-tenkinti individualius neágaliø þmoniø poreikius (reabilitacija, techniniø priemoniø naudojimas ir kt.), kita vertus – nagrinëjami neágaliø þmoniø trukdþiai, atsirandantys dël nepakankamai gero visuomeniniø procesø organizavimo.

Diskriminacijos problema neágaliesiems gali kilti ir visai netikëtu aspektu – kaip turi bûti reguliuojami santykiai, susiformuojantys tarp valstybës ir asmenø, turinèiø skirtingas nega-lias. Reikia pabrëþti, kad ðiandien (ypaè vëliau priimtuose tarptautiniuose dokumentuose) kalbama apie bûtinybæ diferencijuoti valstybës politikà ir tarp paèiø neágaliøjø, kreipiant ypaè daug dëmesio á labiausiai paþeidþiamas þmoniø grupes (asmenys, turintys dviejø arba dau-giau rûðiø negalià, neágalûs migrantai, vaikai ir pan.). Ir nors tarptautinës teisës poþiûriu bandoma formuoti bendrà politikà neágaliø þmoniø poþiûriu, taèiau reikalavimas nustatyti skirtingas sàlygas þmonëms su nevienoda negalia su ðia kryptim ryðkiai konkuruoja.

Neágalieji – viena ið visuomeninës ávairovës apraiðkø

Neágalûs asmenys, reikalaujantys vykdyti diferencijuotà valstybës politikà jø atþvilgiu, ðiandien patenka á dviprasmiðkà padëtá. XX a. 6–7 deðimtmeèiuose labai iðryðkëjo visuome-ninës tendencijos, ávardijamos kaip Ðvieèiamojo laikotarpio suformuluotos individualizmo sampratos pasikeitimas. Klasikinis individualizmas visus þmonës laikë lygiais savo teisëmis kaip abstraktaus universalaus þmogaus ásikûnijimus. Todël pramoninëse visuomenëse vy-ravo konformizmas ir unifikuota þmogaus teisiø ir laisviø samprata. Minëtu laikotarpiu padë-tis pasikeitë. Nebëra aiðkiø socialiniø grupiø. Visuomenëje ryðkëja visiðkai skirtingi individai, nenorintys ir negalintys bûti sutapatinti dël skirtingø (o kartais ir prieðingø) vertybiø, kurias jie gerbia ir gina. Ðie ávairûs þmonës kooperuojasi á visuomenines struktûras, o naujuoju þmo-gaus teisiø turiniu (ir tai ypaè pabrëþiama ðiandien) laikoma pagarba ir tolerancija kitaip màstantiesiems. Su þmogaus teisiø gynimo ðûkiais á vieðumà iðeina abortø prieðininkai ir abortø ðalininkai, seksualiniø maþumø atstovai ir gyvûnø teisiø gynëjai. Visi jie reikalauja tei-sinës apsaugos jø vertybëms ir diferencijuoto poþiûrio á jø problemas, manipuliuodami þmo-gaus teisiø kategorijomis. Tarp tokiø reikalavimø daþnai iðtirpsta neágaliøjø problemos, nes

79

dël ávairiø objektyviø ir subjektyviø prieþasèiø jiems sunkiau susiorganizuoti ir ginti savo po-zicijà. Moderniajam ástatymø leidëjui kyla sunkiai sprendþiamas uþdavinys – derinti ávairius nesiderinanèius interesus, kai kompromisas sunkiai suvokiamas. Neágalus þmogus, tapati-namas su ávairiausiais visuomenës sluoksniais, nuolat atsiduria teisës ir neteisës sandûroje. Ðiandien sunku suformuluoti kriterijus, leidþianèius teigti, kada asmenø grupës padëtis lei-dþia jai tikëtis diferencijuoto teisinio reguliavimo (t. y. teisiniø priemoniø), o kada ði grupë gali tikëtis malonës arba privilegijø (ir taip iðeiti uþ teisës ribø). Negalia, matyt, gali bûti lai-koma viena ið objektyviausiø prieþasèiø reikalaujant specialaus poþiûrio á toká asmená. Ta-èiau, kaip minëta, pasaulinës tendencijos parodë, kad neámanoma fiksuoti þmogaus nega-lios kaip vien asmens, turinèio negalià, charakteristikos, ir privertë analizuoti negalià kaip kompleksinæ problemà, ávertinant tiek medicininius negalios kriterijus, tiek funkcinius, ið vi-suomeniniø procesø atsirandanèius trukdþius. Tokiame problemos supratimo kontekste ástatymø leidëjas turi stengtis unifikuoti visas specialias problemas ir diferencijuoto poþiûrio á þmogø reikalaujanèius kriterijus. Ðtai ir naujasis Lygiø galimybiø ástatymas formuluoja nuo-statas, draudþianèias þmogø diskriminuoti bet kokiu pagrindu ir bando visas problemas ið-spræsti pagal „vienà kurpalá“. Tai lyg ir sveikintina, nes naujas ástatymas nustato teisinio re-guliavimo tikslus, suformuluoja bendras kategorijas ir pan. Kita vertus, neágalus þmogus ástatymø leidëjo valia atsiduria vienoje plotmëje su tomis ávairiomis socialinëmis grupëmis, kurios daþnai tiesiog „susikuria“ savo iðskirtinumà ir, manipuliuodamos þmogaus teisiø ka-tegorijomis, siekia tik savanaudiðkø tikslø.

Taigi neágalus þmogus ðiandien Lietuvoje turi apsispræsti, ko turëtø siekti: tapti teisës subjektu ir vykdyti visas su tuo susijusias teisines pareigas, reikalauti ið valstybës á sàlygø tam sukûrimà orientuotos politikos (toks jo padëties áteisinimas turëtø istorinæ dimensijà ir pereitø kaip socialinis–teisinis paveldas) ar likti malonës ir gailestingumo srityje ir reikalauti ið valstybës ir visuomenës ðalpos ir labdaros nevykdant pareigø. Bet kuriuo atveju neágaliøjø laukia rimti iðbandymai – Lietuvos ástatymø leidëjas dar nëra susiformavæs savo poþiûrio á juos – neágalieji jam tik viena ið daugybës socialiniø grupuoèiø, turinèiø árodyti savo iðskirti-numà ir diferencijuoto poþiûrio bûtinybæ.

Iðvados

1. Lietuvos valstybiniø institucijø atstovai, ypaè tarptautinë neágaliøjø bendruomenë, pastaruoju metu nuolat deklaruoja, kad neágalus þmogus tampa teisës subjektu – jo gali-mybë gauti pozityvià valstybës pagalbà, leidþianèià kompensuoti dël negalios atsirandan-èius trukdþius, ávardijama kaip subjektinë teisë ir dël jos garantavimo primygtinai siûloma kreiptis á teismà. Taèiau dël socioekonominiø teisiø neapibrëþtumo ir jø turinio reliatyvumo tokie pareiðkimai daþnai iðlieka deklaracijomis ir neágyja teisinio apibrëþtumo. Neágalûs as-menys daþnai nesuvokia (ir tai jiems nepabrëþiama), kad valstybei garantuojant subjektines teises, ið jø bus pareikalauta atlikti teisines pareigas.

2. Tarptautiniuose dokumentuose neágaliø þmoniø problemø analizë atliekama iðski-riant du aspektus: ieðkoma bûdø, kaip geriau patenkinti individualius neágaliø þmoniø porei-kius (reabilitacija, techniniø priemoniø naudojimas ir kt.), kita vertus, nagrinëjami neágaliø þmoniø trukdþiai, atsirandantys dël nepakankamai gero visuomeniniø procesø organiza-vimo, kreipiant ypaè daug dëmesio á aplinkos pritaikymà ir tinkamos ðvietimo bei mokymo sistemos organizavimà. Galutinis tikslas – kuo glaudesnis neágaliøjø ir likusios visuomenës dalies susiliejimas – leidþia ávertinti pasirinktø priemoniø ðiuolaikiðkumà ir nustatyti jø hierar-chijà.

3. Neágalus asmuo, reikalaujantis diferencijuoto valstybës ir teisës poþiûrio á jo proble-mas, patenka á ávairiø socialiniø grupiø, pabrëþianèiø savo iðskirtinumà ir taip pat manipu-liuojanèiø þmogaus teisiø kategorijomis, reikalavimø laukà. Lietuvos ástatymø leidëjas pa-rodë polinká suvienodinti visas diskriminacijos draudimo problemas, priëmæs Lygiø galimy-biø ástatymà, tuo tarpu neágalieji dël objektyviø prieþasèiø daþnai nesugeba taip intensyviai

80

reikalauti pagarbos jø vertybëms kaip kitos visuomeninës grupës, todël patenka á sudëtingà situacijà.

4. Tarptautiniuose dokumentuose atkreipiamas dëmesys á diskriminacijos tarp neįgalių žmonių uþdraudimà. Lygiagreèiai (ypaè vëliau priimtuose dokumentuose) kalbama apie bû-tinybæ diferencijuoti valstybës politikà ir tarp paèiø neágaliø asmenø, kreipiant ypaè daug dëmesio á paþeidþiamiausias neágaliø þmoniø grupes (asmenys, turintys dviejø arba daugiau rûðiø negalias, neágalûs migrantai, vaikai ir pan.). Ði pozicija konkuruoja su nuolatiniu neága-liøjø skatinimu suformuoti bendrà jø teisiø saugos politikà.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. 1966 m. gruodžio 16 d. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas // Žmogaus teisės. Tarptauti-nių dokumentų rinkinys. – Vilnius, 1991.

2. English Dictionary for Speakers of Lithuanian. – Vilnius, 1999. 3. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992. Nr. 33–1014. 4. Nacionalinės žmonių su negalia socialinės integracijos 2003-2012 metų programa. Valstybės ži-

nios. 2002. Nr. 57–2335. 5. Bakk A., Grunevald K. Globa. – Vilnius, 1998. 6. Dubauskas M. Valdininkai pasiūlė neįgaliesiems sukčiauti // Lietuvos rytas. 2003 05 17. Nr. 113. 7. Europos socialinė chartija (pataisyta) // Valstybės žinios. 2001. Nr. 49–1704. 8. Alexy R. Theorie der Grundrechte. – Baden-Baden, 1994. 9. Vaišvila A. Teisės teorija. – Vilnius, 2000.

10. Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas (nauja redakcija) // Valstybės ži-nios. 1991. Nr. 36–969.

11. 1993 m. gruodžio 20 d. Jungtinių Tautų Organizacijos asamblėjos priimtos Lygių galimybių tei-kimo žmonėms su negalia bendrosios taisyklės // http://www.memo.ru/prawo/inv/931220.htm.

♦♦♦

Der Behinderte von Standpunkt aus des Schutzes der Menschenrechte

Giedrė Lastauskienė

Rechtsuniversität Liteuen

Grundbegriffe: Bekinderte, Menschenrechte, Rechtesubject, negative Diskrimination,

positive Diskrimination.

ZUZAMMENFASSUNG

In dem vorliegeden Bericht werden die Rechte der Behinderten und ihr Zusammenhag mit anderen Menschenrechten untersucht. Der Bericht stellt eine Analyse der Lage von Behinderten als Rechtssubjektes an. Im Bericht wird die nationäle und internationäle Rechtsregulierung des Zustandes der Behinderten geforscht. Der Untersuchungsgegenstand des Berichtes ist Problem, ob der Behinderte ein Rechtssubjekt oder Subjekt des Mitleides ist. Man bemerkt Unterscheid zwischen dem Rechtszustand von Behinderten in exsocialistischen und westeuropaischen Staaten.

Die Autorin des Berichtes macht folgende Schlussfolgerungen. Der Behinderte bekam Recht auf positive Handlungen des Staates als subjektive Recht. Der Staat ist verpflichtet die aktive Handlugen fur die Behinderte zu führen (1). Die Hilfe des Staates für die Behinderten ist zweierlei: einerseits werden die Hilfsmittel für die Behinderten gesucht, andererseits werden die Störungen, die den Behinderten bestehen, festgestellt und likvidiert (2). Die negative Diskrimination der Behinderten ist in allen Formen verboten. Aber heute spricht man über Notwendigkeit die Staatspolitik als positive Diskrimination (rechtliche Diferention) für die Behinderten zu führen (3).

81

Jurisprudencija, 2004, t. 54(46); 82–93

ŽMOGAUS TEISIŲ DICHOTOMIJA: UNIVERSALIJA AR PARTIKULIARIZMAS?

Doktorantė Kristina Miliauskaitė

Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Teisës filosofijos katedra Ateities g. 20, LT–08303 Vilnius Telefonas 271 46 97 Elektroninis paðtas kristmi@yahoo.co.uk Pateikta 2004 m. gegužės 7 d. Parengta spausdinti 2004 m. birželio 30 d.

Pagrindinės sąvokos: žmogaus teisės, civilizacija, universalizmas, kultūrinis reliatyviz-mas, globalizacija.

S a n t r a u k a

Remiantis lyginamuoju, filosofiniu ir kritikos metodais, straipsnyje analizuojama žmo-gaus teisių dichotomija kaip skiriamasis žmogaus teisių bruožas XXI amžiuje, pabrėžiantis Va-karų ir Rytų žmogaus teisių sampratų konfliktą.

Šiuolaikiniame pasaulyje žmogaus teisių idėja kelia atitinkamus teisinius reikalavimus, nors jų pretendavimas būti universaliomis yra problemiškas. Žmogaus teisių universalumas yra Europos istorijos vaisius. Rytų visuomenės turi daug specifinių tikėjimų ir vertybių, kurie konfrontuoja su tradicine individualistine liberalios žmogaus teisių koncepcijos vertybių si-stema. Žmogaus teisių kritikai iš musulmoniškų ir Azijos šalių tvirtina, kad yra egzistuojan-čios žmogaus teisių sampratos alternatyva ir kad būtų geriau, jei jų požiūriai visuotinai įsivy-rautų. Priešingu atveju etninė ir religinė įtampa sugriaus tradicinę minėtų šalių socialinę struktūrą, o individualizmas, kaip centrinė vakarietiškos žmogaus teisių koncepcijos ašis, pri-ves prie žlugimo. Taigi kyla diskusija, ar žmogaus teisių sąvoka yra visuotinė ir bendra, ar kiek-viena kultūrinė tradicija gali turėti atskiras, pavienes žmogaus teisių sampratas. Klausiama, ar yra universalių žmogaus teisių liberalios doktrinos ir pagarbos kultūrinei įvairovei konfliktas, t. y. ar žmogaus teisės turėtų būti universalios, ar ne.

Požiūriai, kritikuojantys vienodą žmogaus teisių (pri)taikymą ir galiojimą, apibrėžiami kaip kultūrinis reliatyvizmas. Jie grindžiami dviem tezėmis. Pirmoji – įvairovės ir skirtingumo – tezė teigia, kad pasaulis yra suskirstytas į atskirus, nustatytus, vidumi vientisus ir pakan-kamai skirtingus kultūrinius vienetus. Antroji – priklausomybės – tezė teigia, kad paprotiniai, moraliniai įsitikinimai bei žmogaus teisių samprata yra nulemti pradinių, būtinai skirtingų kul-tūrinių įsipareigojimų.

Galima išskirti Vakarų ir Rytų prieštarą, kai žmogaus teisės jų modernia forma laikomos Vakarų sukurtomis ir pritaikytomis ribotam Nevakarų tautų skaičiui, ir Šiaurės–Pietų prieš-tarą, numatančią Vakarų krikščioniškosios ir Rytų islamiškosios civilizacijų susidūrimą.

82

Kultūrinio reliatyvizmo atstovų nuostatos labai įvairios. Stipraus reliatyvizmo šalininkai teigia, kad žmogaus teisės yra Vakarų civilizacijos idealas, todėl netinka Nevakarų visuome-nėms. Silpnos reliatyvizmo formos šalininkai formaliai priima žmogaus teises kaip universalias vertybes, tačiau teigia, kad kultūriniai skirtumai turėtų būti įteisinti tarp kultūros atstovų – pripažindami, kad kultūros turi vertingas normas ir įžvalgas, kad, siekdami tarpkultūrinio su-pratimo, galime praturtinti žmogaus teisių kontekstų ir sampratų įvairovę ir pereiti į naują universalumo formą.

Universalių žmogaus teisių ir „Azijos vertybių“ prieštara kyla dėl įvairių priežasčių. Žmo-gaus teisių universalumas gali būti ginčytinas keliais lygmenimis: dėl žmogaus teisių esmės ir turinio, dėl skirtingų žmogaus teisių interpretacijų, dėl specifinių formų skirtumų žmogaus teises implementuojant skirtingose kultūrose.

Straipsnyje siekiama pagrįsti abejonę, kad kultūrinis reliatyvizmas atsako į klausimus, kaip turėtų atrodyti žmogaus teisės, kylančios iš neliberalių visuomenių ir kaip, egzistuojant iš esmės skirtingoms žmonijos būvio formoms, galima nuspręsti, kurios vertybės turėtų nu-sverti, nukonkuruoti kitas vertybes. Kultūros ir kultūrinių tradicijų įvairovė, ekonominės ir poli-tinės veiklos sričių įvairovė, socialinių ir ekonominių pokyčių, transformuojančių visuomenę, tempas leidžia teigti, kad negalime išskirti vienos (Azijos) kultūrinės perspektyvos. Kadangi kultūra negali apimti, užfiksuoti visų vertybių, įsitikinimų, kurie laikomi tos kultūros vidinėmis savybėmis, kultūra negali prisiimti ir ateities įsipareigojimų bei požiūrių. Taigi universalizmo ir kultūrinio reliatyvizmo konfliktas yra perdėtas. Žmogaus teisės yra universalios tarpkultūri-nės vertybės, todėl žmogaus teisių sąvoka – visuotina ir bendra, t. y. universali vertybė.

Ávadas

Daugumai þmoniø þmogaus teisës yra universalios, susijusios su visø þmogiðkø bûty-biø orumo ir vertybiø gynyba bei uþtikrinimu. Taèiau tiek þmogaus teisiø universalumo sa-mprata, tiek þmogaus teisiø prigimtis vis dar tebeginèijami.

Verta prisiminti, kad net iki oficialiai paskelbiant Visuotinæ Þmogaus Teisiø Deklaracijà Jungtiniø Tautø Generalinëje Asamblëjoje 1948 m., Amerikos antropologø asociacija áspëjo, kad Deklaracija gali bûti suvokta kaip „teisiø, suprantamø tiktai Vakarø Europoje ir Amerikoje vyraujanèiø vertybiø poþiûriu, iðdëstymas“. Jie teigë, kad tai, kas laikoma þmogaus teisëmis vienoje visuomenëje, kitø þmoniø gali bûti vertinamos kaip antisocialinës, kadangi, jø nuo-mone, „standartai ir vertybës yra susijæ su kultûra, ið kurios jie kyla“ [1].

Ðios paþiûros laikui bëgant neiðnyko. Uþbëgdamos uþ akiø 1993 m. Pasaulinei þmo-gaus teisiø konferencijai Vienoje, maþdaug 40 Azijos ir Ramiojo Vandenyno valstybiø para-gino atkreipti ypatingà dëmesá á „tautiniø bei regioniniø ypatybiø ir ávairiø istoriniø, kultûriniø bei religiniø pagrindø svarbà“ aiðkinant (interpretuojant) ir taikant þmogaus teises. Nemaþa dalis Azijos pareigûnø ir mokslininkø nuþengë dar toliau. Jø poþiûriu, Vakarø individualizmas neturi jokio ryðio su Rytø islamiðkosiomis vertybëmis ir veikiausiai negalioja Azijoje, kurioje lojalumas bendruomenei nusveria rûpinimàsi asmeninëmis þmogaus teisëmis [1].

1980 m. Irano pasiuntinys Jungtinëse Tautose ðiurkðèiai atmetë þmogaus teisiø uni-versalumà. Pasak jo, Visuotinë Þmogaus Teisiø Deklaracija atstovauja pasaulietiniam poþiû-riui, kurio musulmonai negali ágyvendinti ir kuri nedera su Irano pripaþástamomis vertybëmis [1]. Tai nëra bûtinai vienintelis oficialus Irano poþiûris, bet jis svarbus ir kartkartëmis kyla ávairiose islamo pasaulio vietose.

Universalistø retorikai daþnai prieðtarauja skirtingos tarptautiniø susitarimø interpreta-cijos ir ásiðaknijæ filosofiniai bei kultûriniai nesutarimai dël þmogaus teisiø svarbos ir reikð-mës, platus tø teisiø nepaisymas praktikoje.

83

Universaliø þmogaus teisiø ir kultûrinio reliatyvizmo atstovø ginèai nusitæsë ir á XXI am-þiø. Daugelis autoriø ðiuo metu yra pripaþinæ, kad universalios þmogaus teisës yra Europos istorijos vaisius. Todël pagrindinë dabartiniø ginèø tema nukrypsta nuo svarstymo, ar ið tik-røjø þmogaus teisës yra universalios teisës, ar ne. Daugumai màstytojø ðiandien rûpi, ar þmogaus teisës „turëtø bûti“ universalios, ar ne [2; 3]. Kaip egzistuojant radikaliai skirtin-goms þmonijos bûvio formoms galima nuspræsti, kurios vertybës turëtø nusverti, nukonku-ruoti kitas vertybes? Kaip turëtø atrodyti þmogaus teisës, kylanèios ið neliberaliø visuome-niø? Ar galima þmogaus teises ginti remiantis fundamentaliais ásitikinimais, kurie bûdingi Va-karø ideologinei ir kultûrinei sanklodai?

Taigi pagrindinis klausimas yra toks: ar yra universaliø þmogaus teisiø liberalios dokt-rinos ir pagarbos kultûrinei ávairovei konfliktas; ar þmogaus teisiø sàvoka yra visuotina ir bendra, ar kiekviena kultûrinë tradicija gali turëti atskiras, pavienes þmogaus teisiø sampra-tas.

Þmogaus teisës kultûrinio reliatyvizmo poþiûriu

Poþiûriai, kurie kritikuoja vienodà þmogaus teisiø (pri)taikymà ir galiojimà, daþniausiai apibrëþiami kaip „kultûrinis reliatyvizmas“.

Universaliø þmogaus teisiø samprata grindþiama ásitikinimu, kad a) þmogaus prigimtis yra visuotinë (universali); b) ðià þmogaus prigimtá galima paþinti; c) ðis paþinimas yra prie-þastinis; ir d) þmogaus prigimtis ið esmës skiriasi nuo kitos tikrovës [4, p. 75]. Dël ðio bruoþo asmens savarankiðkumas ir autonomija tampa aukðèiausia vertybe. Þmogaus teisës ið es-mës tampa priemonëmis ágyvendinti ðá nepriklausomumà. Tam tikru atþvilgiu kiekvienas as-muo yra absoliutus. Jo arba jos nëra ámanoma paversti kitu/kita, ir jis/ji savuoju savarankið-kumu, autonomija yra atsiskyræs/-usi nuo visuomenës.

Universaliø þmogaus teisiø oponentai tvirtina, kad þmogaus prigimtis nëra abstrakcija, nes þmonës apibrëþiami savo santykiu su kitais ir kaip panaðiai màstanèiø þmoniø visuome-nës dalis [5; 6].

Þmogaus teisës traktuojamos kaip atspindinèios tam tikrø kultûrø ir visuomeniø tam tikras ásitikinimø sistemas daug daþniau nei visø kultûrø ir visø visuomeniø. Tokiu bûdu mo-dernios þmogaus teisës savo modernia forma laikomos Vakarø sukurtomis ir pritaikytomis ribotam Nevakarø tautø skaièiui, t. y. kad þmogaus teisiø doktrina yra bûtinai universali, libe-raliai individualistinë ir vakarietiðka. Tai taip vadinamoji „kolonijinë“ vienataðkë europocent-ristinë pasaulinës kultûros vizija [7, nr. 25, p. 7], arba Vakarø prieð Rytus polemika.

Dar problemiðkesnë nei Vakarø–Rytø dimensija yra specifinë Ðiaurës–Pietø dimen-sija. S. P. Huntingtonas straipsnyje „Civilizacijø susidûrimas“ teigia, kad po komunizmo þlu-gimo, pasibaigus ideologiniam liberaliosios demokratijos ir komunizmo konfliktui, pagrindi-nis susidûrimas pasaulyje bus ne politinis, bet civilizacinis ir kad esminë praraja egzistuoja tarp Vakarø krikðèioniðkosios ir Rytø islamiðkosios civilizacijos [8].

Ðiuos skirtumus iliustravo 1993 m. Bankoko deklaracija, kurioje buvo iðreikðtas Singa-pûro, Malaizijos, Indonezijos, Kinijos ir kitø Azijos valstybiø vyriausybiø poþiûris, kad Azijos kultûros suteikia þmogaus teisëms kità reikðmæ nei individualistiniai Vakarai. „Azijos verty-bës, argumentavo jie, teikia pirmenybæ grupei individo atþvilgiu, harmonijai ir konsensusui konkurencijos ir debatø atþvilgiu, pagarbà valdþiai individualios saviraiðkos ir laisvës atþvil-giu“ [9].

Azija – regionas, kuriame iððûkis vakarietiðkai þmogaus teisiø koncepcijai yra labiau-siai iðvystytas. Jame vyrauja regioninis poþiûris.

Sparti Pietryèiø ir Rytø Azijos valstybiø ûkinë raida suteikë ðioms valstybëms pasitikë-jimo, kad jos mestø iððûká tam, kà vertino kaip intelektualià Vakarø hegemonijà. „Azijos ver-tybës“ ið dalies tapo atsaku á tai, kas buvo suvokta kaip primestos Vakarø vertybës þmogaus teisiø pavidalu.

84

A. Hurrellas teigia, kad valstybës pajuto didëjantá JAV vyravimà pasaulyje. Kalbos apie demokratizacijos plëtrà ir bûtinybæ kovoti su spaudimu þmogaus teisëms suvokiamos ir kaip pastangos átvirtinti JAV hegemonijà bei suþlugdyti tarptautinës hierarchijos persigrupavimà. Ekonominiu aspektu tai pasireiðkia baime, kad Vakarai naudojasi þmogaus teisëmis kaip paslëptu protekcionizmu. Toks susirûpinimas atsispindi teiginyje, kad Ðiaurë naudoja þmo-gaus teises kaip priemonæ pasiprieðinti Azijos valstybiø ekonominei sëkmei [10, p. 291–297].

Kità iððûká þmogaus teisiø universalumui iðkëlë islamo minties mokyklos, ypaè Vidurio Rytø, kurios taip pat pasipiktinusios Vakarø spaudimu [11, p. 307].

Ekonomikos globalizacija kultûras suartino glaudesniems ryðiams ir daugelá valstybiø pavertë daugiatautëmis, o tai sukëlë prieðtaringø padariniø. Geriau paþástant kitas kultûras, kyla simpatijos kupinas supratimas ir pabrëþiamas þmonijos vieningumas. Kita vertus, pati globalizacija naujø pasauliniø jëgø akivaizdoje sukëlë susvetimëjimo ir bejëgiðkumo pojûtá, kai þmogaus tapatybë dar labiau priklauso nuo savos kultûros, kai ta kultûra gali bûti suvo-kiama atsidûrusi iðorës jëgø grësmës akivaizdoje.

Þmogaus teisiø universalumo ir reliatyvumo prieðtara susijusi ne tik su Vakarø ir Rytø bei Ðiaurës ir Pietø ginèais, bet taip pat labiau tiesiogiai bei konkreèiai su daugelio valstybiø, kurios ðiuo metu yra daugiatautës ir daugiakultûrinës, politine bei kultûrine organizacija.

Debatai dël Azijos vertybiø paskutiniajame XX a. deðimtmetyje atskleidë du poþiûrius: pirma, kad visuotinio ir gilaus tarptautinio konsensuso dël þmogaus teisiø reikðmës nëra, nes nëra visuotinio ir gilaus tarptautinio konsensuso, kokiø bûtent vertybiø þmonës turëtø laikytis. Antra, kad „... þmogaus teisëms priskirtos vertybës nëra laikomos universaliomis“, greièiau „... vietinës religijos ir kultûriniai ásitikinimai... sukuria vertybes, kuriø þmonës laikosi“ [12, p. 5].

Taigi kultûrinis reliatyvizmas grindþiamas dviem tezëmis: 1) ávairovës, skirtingumo, kuri teigia, kad pasaulis yra suskirstytas á atskirus, nustatytus, viduje vientisus ir gana skir-tingus kultûrinius vienetus; 2) priklausomybës, kuri teigia, kad paprotiniai ir moraliniai ásiti-kinimai (áskaitant ásitikinimus, susijusius su þmogaus teisëmis) yra nulemti pradiniø (ir bûtinai skirtingø) kultûriniø ásipareigojimø.

Kultûrinio reliatyvizmo versijos

Þmogaus teisiø universalumo kritikai ið musulmoniðkø arba Azijos ðaliø tvirtina, kad yra egzistuojanèiø þmogaus teisiø sàvokos alternatyva, jog jø poþiûriai virðesni uþ Vakarø idëjas ir kad bûtø geriau, jei jø poþiûriai visuotinai ásivyrautø. Prieðingu atveju etninë ir religinë átampa galëtø sugriauti tradicinæ socialinæ sistemà, o individualizmas, kaip centrinë vakarie-tiðkos þmogaus teisiø koncepcijos aðis, prives prie þlugimo.

Kultûrinio reliatyvizmo atstovø nuostatos labai ávairios. Galima iðskirti kelias kultûrinio reliatyvizmo versijas, pozicijas [13].

Radikalus (absoliutus) reliatyvizmas. Teigiama, kad þmogaus teisës galioja iðimtinai priklausomai nuo bendruomenës kultûros. Todël neámanoma kritikuoti valstybës elgesio, besiremianèio tam tikromis numanomomis bendruomenës visuotinëmis normomis (taèiau, þinoma, jà galima kritikuoti ið vidaus, kad jai nepavyksta gyvuoti pagal kultûros standartus).

Kultûra visapusiðkai lemia ir nustato þmogaus teises. Universalios þmogaus teisës ne-pripaþástamos (nesutariama dël þmogaus teisiø esmës, interpretavimo ir formos).

Stiprus reliatyvizmas. Teigiama, kad ið tikrøjø gyvuoja kultûriniai skirtumai, taèiau kaip visuotiniø normø pagrindas priimtina tik vakarietiðka þmogaus teisiø samprata [14].

Kultûra lemia ir nustato þmogaus teises, bet keletas pagrindiniø universaliø vertybiø egzistuoja (yra nesutarimø dël þmogaus teisiø esmës, interpretavimo ir formos).

Silpnas reliatyvizmas. Teigiama, kad kai kurios þmogaus teisës yra visuotinës ir turi bûti visø gerbiamos. Ið dalies vertybës sutampa ir jas galima panaudoti nustatant bendrà þmogaus teisiø branduolá [15, p. 124–146].

85

Egzistuoja universalios vertybës, bet kultûra gali pritaikyti (sau) kai kurias ið jø (nesuta-riama tik dël þmogaus teisiø interpretavimo ir formos).

Taigi galime iðskirti dvi pagrindines kultûrinio reliatyvizmo pozicijas universaliø þmo-gaus teisiø atþvilgiu. Pirmoji (stiprus reliatyvizmas) teigia, kad þmogaus teisës yra Vakarø ci-vilizacijos idealas, todël netinka Nevakarø visuomenëms. Atrodo, kad Azijos politikai, nepa-tenkinti þmogaus teises stebinèiais ir juos kritikuojanèiais Vakarais, perëmë panaðø poþiûrá ir dabar tvirtina, kad jø visuomenës yra virðesnës uþ Vakarø, nes grindþiamos darna, o ne konfliktu [16, p. 109]. Pareigos geriau uþtikrina tikslus, siekiamus teisëmis; jos maþiau prieðtaringos. Þmogaus teisës nëra pageidaujamos, nes asmená iðkelia virð bendruomenës ir gali paþeisti visuomenës sanklodà, jos vidaus sàsajas.

Antroji (silpnas reliatyvizmas) formaliai priima þmogaus teises kaip universalias, taèiau teigia, kad kultûriniai Vakarø ir Nevakarø visuomeniø skirtumai turëtø daryti átakà Jungtinëms Tautoms vertinant Nevakarø valstybes. Jo atstovai teigia, kad teisingumo, lygybës ir sàþinin-gumo idëjos, kurios yra þmogaus teisiø pamatai, yra ir jø kultûriniuose bei religiniuose te-kstuose. Palyginæ teises, iðvardytas Visuotinëje Þmogaus Teisiø Deklaracijoje, su savo paèiø kultûrø ir religijø vertybëmis, jie palaiko visuotinumo sampratà [17]. Jie mano, kad tam tikrus privalomus tarptautinius þmogaus teisiø standartus kultûros suprasianèios labai ávairiai. Jei ðie standartai turëtø bûti áteisinti tarp kultûros atstovø, jie turëtø kilti paèioje kultûroje perin-terpretuojant tekstus. Tarpkultûrinio diskurso gynëjai tvirtina, kad kultûros turi vertingas normas ir áþvalgas. Tai pripaþindami ir siekdami tarpkultûrinio supratimo, galime praturtinti þmogaus teisiø sampratà ir stengtis pereiti á naujà universalumo formà [18]. Tik besimaiðan-èioms kultûroms save praturtinus gali bûti praturtinta þmogaus teisiø kontekstø ir sampratø ávairovë. Pavyzdþiui, 1993 m. Bankoko deklaracijos 8 straipsnyje skelbiama, kad valstybës „pripaþásta, kad kol þmogaus teisiø prigimtis yra universali, jos privalo bûti apsvarstomos di-naminiø ir besivystanèiø tarptautiniø normø nustatymo procesø kontekste, turint omenyje nacionaliniø ir regioniniø ypatumø bei ávairiø istoriniø, kultûriniø ir religiniø aplinkø svarbà“.

Universaliø þmogaus teisiø standartø ir kultûriniø skirtumø konflikto lygiai

Tiek Vakarø ir Rytø prieðtara, tiek Ðiaurës ir Pietø prieðtara kyla dël ávairiø prieþasèiø.

Ch. Hansenas, Hong Kongo universiteto filosofijos profesorius, pateikia ðiuos universaliø þmogaus teisiø ir „Azijos vertybiø“ skirtumus kaip „áprastà argumentø miðiná, randamà lite-ratûroje“:

1. Autoritariniai argumentai, pateikiami parodant, kad kultûrø simboliuose arba raðyti-niuose autoritetø ðaltiniuose (ypaè Konfucijaus rinkiniuose) nëra doktrinos arba þmogaus teisiø sàvokos.

2. Tu quoque teigiant, kad Vakarø vyriausybës taip pat klysta. 3. Istoriniai argumentai, pateikiami parodant, kad kai kurie argumentai atëjo á Vakarø

diskursà tokiomis sàlygomis kaip baþnyèios ir valstybës konfrontacijos, ekonominiai pokyèiai ir taip toliau. Panaðiai teigiant, tokios sàlygos prisidëjo prie istorinio autori-tarinio poþiûrio Kinijoje vystymosi, blokavo beuþsimezganèias demokratines arba individualistines perspektyvas.

4. Teisiniai argumentai, pateikiami paþymint, kad tiek teisinës, tiek teisës sistemos yra skirtingos Kinijoje ir kitur, stebint, kokias teises þmonës ið tiesø turi, o ne keliant klausimà, kokios teisës yra moraliðkai reikalaujamos.

5. Susitarimø analizë, atliekama analizuojant tarptautines sutartis ir teorizuojant apie jø galià tarptautinëje teisëje arba jø ágyvendinimo galimybes.

6. Sutarimo politika, vykdoma parodant tarptautiniø standartø turëjimo pranaðumus ir jø patvirtinimo svarbà.

86

7. J. Rawls'o argumentai, kuriais remiamasi teigiant, kad ekonominës, politinës arba ki-tos Kinijos sàlygos pakeièia moralinæ situacijà taip, kad tokiomis sàlygomis tai patei-sina virðenybæ laisvës atþvilgiu.

8. Bendruomeniniai argumentai, kuriais remiamasi pateikiant filosofinius argumentus prieð tradicinæ Vakarø (J. Rawls'o arba individualistinæ) normatyvinæ (normative) teo-rijà ið kokios nors naujos kylanèios perspektyvos (pvz., bendruomeninës arba verty-biø etikos).

Ávairûs argumentai gali bûti jungiami. Istoriniai ir autoritariniai argumentai gali bûti jun-giami su bendruomeniniais arba J. Rawls'o argumentais [19].

Kultûrinis reliatyvizmas þmogaus teisiø universalumà ginèija trimis skirtingais lygiais [14, p. 110].

Pirmasis lygis yra þmogaus teisiø esmë, turinys apskritai („substance“). A. Hurrello teigimu, Bankoko deklaracijoje aiðkiai pasakyta, kad Azija prieðinasi ne tik

tam, kaip þmogaus teisës ádiegiamos, bet ir jø turiniui [10, p. 291–297]. Iðskirtinis Azijos poþiûris á þmogaus teises remiasi „bendrø vertybiø“ idëja: skirtinga

valstybës ir þmogaus santykio koncepcija, pagarba bendruomenei, individo pareigomis bendruomenei. Individualistinë þmogaus teisiø doktrina laikoma netinkama Azijos kultûrai, kuri yra paremta tikëjimu, kad individas priklauso ðeimai, o ðeima priklauso tautai. Asmeninis identitetas laikomas plaèiai priklausanèiu nuo artimøjø sàryðio [20, p. 152].

Vakarai kaltinami pilietines ir politines teises iðkeliantys virð socialiniø, ekonominiø ir kultûriniø teisiø. „Pavyzdþiui, JAV Valstybës departamentas iðleidþia kasmetinius reportaþus apie þmogaus teisiø situacijà ávairiose pasaulio valstybëse, bet reportaþuose daþniausiai mi-nimos tik politinës teisës, ne socialinës, ekonominës arba kultûrinës“ [21].

Taigi þmogaus teisiø doktrina turëtø átraukti daugiau grupe grástø (group-based) teisiø ir kolektyviniø teisiø vietoj individualiø teisiø. Azijos komentatoriai taip pat nurodo visuome-nës pareigø trûkumà Vakaruose kaip pagrindiná kultûriná skirtumà. F. Chingas teigia, kad Azijos þmonës mato „plaèiai paplitusá smurtà ir nusikaltimus daugumoj Amerikos miestø kaip þenklà, kad JAV nuëjo pernelyg toli gindama individø teises, visai neapsaugodama vi-suomenës kaip visumos teisiø“ [21].

Antrasis lygis, kuriame kultûriniai skirtumai gali nulemti abejonæ þmogaus teisiø doktri-nos universalumu, yra áprastas, bûdingas þmogaus teisiø interpretavimas („interpreta-tion“). Ðiuo atveju keliamas klausimas, ar þmonës labai skirtingai aiðkina þmogaus teises, ir kà jie laiko jø paþeidimu.

Treèia, gali bûti specifiniø formø skirtumø þmogaus teises implementuojant skirtin-gose kultûrose („form“).

Kalbëdami apie formà, kultûrinio reliatyvizmo atstovai teigia, kad pasaulio bendruo-menëms reikia daugiau regioniniø instrumentø ir maþiau globaliø direktyvø ið Jungtiniø Tautø. Þmogaus teisiø gynimo forma taip pat turëtø bûti labiau kooperacinë, o ne konfronta-cinë. Tai nulemtø tokius þmogaus teisiø instrumentus, kurie bûtø geriau pritaikomi specifi-niuose kultûriniuose regionuose atsiþvelgiant á „geografiná sudëtingumà, ávairovæ ir regiono dydá, taip pat á istorinæ aplinkà ir politinio stabilumo, ekonominës raidos ir socialinës paþan-gos lygius“ [22].

Kinijos Liaudies Respublikos poþiûriu þmogaus teisës ir teisiø ásisàmoninimas grin-dþiamas visuomenës materialinëmis sàlygomis. Azijos ðalys nurodo teisæ á ekonominæ raidà kaip svarbiausià kitø þmogaus teisiø ágyvendinimo pagrindà ir kartu atmeta Vakarø tvirtini-mus, kad efektyvi ir atvira rinka, valstybinës valdþios apribojimas ir pilietinës visuomenës stiprinimas skatina ekonominá augimà ir Vakarø tipo politiná liberalizmà. Ekonominë raida tampa svarbesnë uþ vakarietiðkas pilietines ir politines teises. Pasak Azijos valstybiø, þmo-gaus teisiø paþeidimai yra neiðvengiami raidos procese, todël Jungtinëms Tautoms vertinant valstybiø þmogaus teisiø reportaþus, turëtø bûti atkreipiamas dëmesys á raidos lygá [22]. Azijos ðaliø vyriausybës siekia propaguoti raidos ideologijà, kuri pateisina represijas valsty-

87

biø viduje [23, p. 59]1. Þmogaus teisës, bûdingos ir tinkamos turtingai bei iðsivysèiusiai ðaliai, nëra tinkamos

arba ámanomos skurdesnei ðaliai – tai yra tam tikras materialistinis reliatyvizmas [24]. Pa-vyzdþiui, teisë á tapaèius gyvenimo lygio standartus gali aprëpti iðskirtinius gerovës mecha-nizmus vienoje ðalyje, tuo tarpu kitose tai lems tik ribotus mokesèius, kuriuos valstybë gali legaliai taikyti. Tai geras pavyzdys, parodantis, kad valstybës kai kurias þmogaus teises pri-paþásta ið esmës vienodai, taèiau jø interpretavimas ir forma yra skirtingi.

Argumentai þmogaus teisiø universalumo naudai

Pabandysiu iðdëstyti, kodël abejoju, kad kultûrinis reliatyvizmas reiðkia iððûká þmogaus teisiø universalumui.

I. Ávairovës, skirtingumo teiginys. Idëja, kad gyvuoja grieþtai apibrëþti, uþdari, nu-statyti ir vidumi vientisi „kultûriniai vienetai“, atrodo abejotina kartu ið makro ir ið mikropers-pektyvos:

1) kultûra kinta – tai daþniausiai susijæ su religija, kalba, istorija, vertybëmis ir, plaèiau aprëpiant, þmoniø gyvenimo bûdu. Kuris ið ðiø bruoþø yra privilegijuotas tam tikru metu kaip esminis „kultûros“ pasireiðkimas, yra labiau politinio pasirinkimo reikalas, o ne bendruomenës tapatumui bûdinga vertybë. Valstybës nuolatos pareiðkia turin-èios teisæ plëtoti savo bendruomeniø kultûrà. Pastarasis ginèas ið esmës kyla tarp valstybiø, besivadovaujanèiø skirtingais poþiûriais á kultûras, dël prieþasèiø, maþai susijusiø su kultûra;

2) kultûros kinta ir tarpusavyje maiðosi – jos ávairiai persidalija ir tautø skirtumai tampa neaiðkûs;

3) jokia bendruomenë neturi statiðkos kultûros, ypaè ðiandien, kai kiekviena bendruo-menë susiduria su ávaizdþiø ávairove ir atvirumu kitiems gyvenimo bûdams. Kitø kultûrø arba moraliniø idëjø paþinimas kultûrà veikia savaime;

4) valstybës kultûra nebûna homogeniðka. Valstybë nemaþai stengiasi sukurti bendrà kultûrà, ypaè ta valstybë, kurios vadovai laiko save kovotojais uþ reliatyvizmà. Svar-biau yra atkreipti dëmesá á þmogaus teisiø apimtá ir politikà, negu á iðankstines jø kultûriniø linijø sampratas.

Kaip raðo D. Little‘is, „stebintø, jei ið tikrøjø bûtø viena Azijos kultûrinë perspektyva, nes Azijos ðalys nëra vienalytës (homogeniðkos)“. Religijoje, ekonominëse ir politinëse ap-linkybëse yra milþiniðkø skirtumø [1].

Vienose ðalyse dauguma – budistai, kitose – induistai, treèiose – krikðèionys, dar ki-tose – musulmonai, konfucionistai ir t. t. Paradoksalu, taèiau në viena ið pasauliniø religijø (krikðèionybë, islamas, konfucianizmas, induizmas, judaizmas arba budizmas) neturi pakan-kamai reikðmingo iðpaþinëjø skaièiaus kokiame nors kontinente arba regione. Induistai, bu-distai ir konfucianistai daugiausia susitelkæ Pietø Azijoje, Rytø Azijoje ir Kinijoje. Islamas stip-rus Artimuosiuose Rytuose ir Ðiaurës Afrikoje, taip pat daug jo atstovø yra likusiose Afrikos ir Rytø Azijos dalyse. Taèiau visos religijos turi savo didesnes arba maþesnes bendruomenes visiðkai neátikëtinose vietose: Goa katalikø anklavas vakariniame Indijos krante, keturi milijo-nai turkø kilmës vokieèiø musulmonø krikðèioniðkoje Europoje [25, p. 365–366].

Japonija, Sigapûras ir Honkongas yra vienos ið labiausiai klestinèiø pasaulio ðaliø, tuo tarpu Bangladeðas, Indija ir Filipinai kamuojami didelio skurdo.

Taip pat þymios maþumos gyvena daugelyje Azijos ðaliø, pavyzdþiui, Kinijoje, Indijoje, Indonezijoje, Ðri Lankoje, Japonijoje, Malaizijoje, Birmoje ir t. t. Be to, keletoje Azijos ðaliø, pavyzdþiui, Kinijoje, Taivanyje ir P. Korëjoje, kuriose ekonomika auga labai greitai, daugëja smarkiai kultûriðkai ir ekonomiðkai atstumtø bei nepatenkintø darbininkø [1].

1 Argumentas, paremtas teise į raidą, nėra remiamas įrodymų. Nėra aišku, ar žmogaus teisių pažeidimai

būtini, kad būtų pasiektas ekonominės raidos tikslas, taigi tai nėra žmogaus teisių pažeidimų pateisinimas.

88

Apibrëþto, nustatyto ir vidumi vientiso „kultûrinio vieneto“ idëja linkusi subyrëti ëmus stebëti tikrovæ. Tai teisinga, ar plaèiai ir viskà apimdami kalbame apie vadinamàjà „Azijos perspektyvà“, ar, konkreèiau, apie atskirø ðaliø perspektyvas.

Tai taip pat tinka ir vadinamajam „islamo pasauliui“. Tokios skirtingos ðalys kaip Saudo Arabija, Pakistanas, Iranas, Jordanija, Egiptas, Turkija, Marokas, Sudanas, Indonezija ir kt. apskritai nëra vienalytës, nors jose visose musulmonai sudaro daugumà, kai kurios save oficialiai laiko „islamo valstybëmis“. Jos plaèiai skiriasi ne tik tuo, kaip islamas taikomas socialine ir politine prasme, bet taip pat ir savo ekonomine bei politine sankloda. Tad plaèios bendros „islamo kultûrinës perspektyvos“ idëja, uþimanti vienà padëtá þmogaus teisiø atþvil-giu, atrodo yra klaidinga, atskirai panagrinëjus ðias ðalis. Atitinkamos musulmonø ðaliø ben-druomenës vargu ar turi vienà nustatytà ir bendrà poþiûrá á þmogaus teises kaip ir á daugelá kitø klausimø. Tai, kad vienas poþiûris tampa „oficialus“ tokioje ðalyje kaip Saudo Arabija, Iranas arba Sudanas, nebûtinai atspindi visuomenës sutarimà arba netgi bendrà nagrinë-jamø valdþiø susitarimà. Daþnai tai yra paprastos jëgos iðraiðkos padarinys.

Taigi dar neaiðku, kaip ðis konfliktas dël þmogaus teisiø prasmës, dël kultûriniø ir civili-zaciniø skirtumø iðsispræs. Dar kartà pabrëþiame poþiûriø ávairovæ ðiame regione: kultûros ir kultûriniø tradicijø ávairovë, ekonominës ir politinës veiklos srièiø ávairovë, didelis socialiniø ir ekonominiø pokyèiø, kurie transformuoja visuomenæ, tempas ir faktas, kad kelios didelës valstybës (pvz., Japonija) laikosi atokiau nuo diskusijø apie Azijos vertybes. Todël, pasak A. Hurrello, „net oficialiu lygmeniu nenoriai priimamos sàvokos apie unifikuotà ir tarpusavyje suvienytà Azijà“ [10, p. 291–297].

II. Priklausomybës teiginys. Sudëtinga spræsti, kà bûtent kultûrinio reliatyvizmo at-stovai mano, teigdami „pamatinius kultûrinius ásipareigojimus“, nuo kuriø „priklausomais“ laikomi paprotiniai ir moraliniai ásitikinimai ir, savo ruoþtu, þmogaus teisiø vertinimas.

Viena ið prieþasèiø yra tai, kad þmogaus teisiø samprata laikui bëgant kinta. Istoriðkai þmogaus teisës yra ir revoliucinës, ir konservatyvios. Þmogaus teisiø judëjimø pakopas ga-lima suskirstyti periodais, jie priklauso labiau nuo pasauliniø materialiniø veiksniø, o ne nuo kultûros jëgos.

Þmogaus teisës visø pirma kyla tarp valstybës ir pilieèiø kaip atsakas á rinkos ekono-mikos raidà ir valstybës centralizacijà. Jos yra maþiau kultûrinës nei politinës, laikomos rei-kalingomis, kai politinë galia atsiskiria nuo bendruomenës.

Kita vertus, kultûros, ypaè naujausiais laikais, yra tokios dinamiðkos, netvirtos ir ne-nuoseklios, kad, atrodytø, nuolatos prisitaiko ir prisiderina prie daugybës besikertanèiø nuo-statø ir poreikiø. Jei „kultûriniai ásipareigojimai“ gali prieðtarauti tarpusavyje, nepanaðu, kad tam tikri paprotiniai ir moraliniai ásitikinimai arba þmogaus teisiø vertinimas gali tapti bendru dalyku, nuosekliai perimamu ið vienos visuomenës dalies á kità.

Ði sàlyga dabartiniame pasaulyje, kupiname gilaus ir visuotinio globalios ekonomikos poveikio ir já lydinèio informacinio ir komunikacijø technologijø sprogimo, atrodo tam tikru atþvilgiu teisinga. Ið tiesø ðios pasaulinio masto jëgos turi tarptautiná poveiká, keliantá iððûkius ir destabilizuojantá tradicinius kultûrinius ásipareigojimus Azijoje ir Vidurio Rytuose tiek pat kiek Vakaruose. Ðioms jëgoms formuojant naujà pasaulinæ (globalinæ) kultûrà tuo pat metu pagal bendrà pavyzdá stiprinamas vidinis kultûros skaidymasis ir skirstymasis.

Daugelyje visuomeniø kultûros ir tradicijos vardu daromas didelis spaudimas. Jei atsi-randa „oficialiø“ balsø, sukelianèiø atsakomybæ uþ vienà arba kità esamos ekonominës, po-litinës arba socialinës politikos tradicijà, tuoj pat pasigirsta opozicijos balsai, keliantys, kiek jiems leidþiama, iððûkius tokiai politikai ir kultûros pagrindams, naudojamiems jai pateisinti. Kaip bûtent kultûrinio reliatyvizmo atstovas nusprendþia, kuris ið besivarþanèiø teiginiø au-tentiðkai kilæs ið pamatiniø kultûriniø ásipareigojimø? Koká poþiûrá jis priims – „oficialø“ ar ne-atitinkantá oficialaus poþiûrá, atspindintá tikrà kultûrà? Kodël vienoká arba kitoká?

Pripaþinimas, kad visuomenëje egzistuoja nustatyti politiniai ir etniniai rëmai, yra per daug paprastas. Jie negali apimti visø grupiø ir subjektø, kuriems teisës sistema turëtø tar-nauti, ávairovës. Kadangi kultûra negali apimti, uþfiksuoti visø vertybiø, ásitikinimø, kurie lai-

89

komi tos kultûros vidinëmis savybëmis, kultûra negali prisiimti ir ateities ásipareigojimø bei poþiûriø.

Galime daryti iðvadà, kad kultûrinis reliatyvizmas negali niekaip iðspræsti ðios rûðies dilemø, nes jis klaidingai þvelgia á kultûras ir jø veikimo bûdà. Kultûros ne tiek atsako á klau-simus, kiek juos kelia. Kadangi ðiuo pagrindiniu bûdu á kultûriná reliatyvizmà þiûrima klaidin-gai, tai nekelia didelës grësmës þmogaus teisiø universalumui. Þmogaus teisës yra univer-salios tarpkultûrinës vertybës, todël þmogaus teisiø sàvoka yra visuotina ir bendra, t. y. uni-versali vertybë.

Iðvados

1. Poþiûriai, kurie kritikuoja vienodà þmogaus teisiø (pri)taikymà ir galiojimà, apibrë-þiami kaip „kultûrinis reliatyvizmas“. Jie grindþiami dviem tezëmis: ávairovës, skirtingumo, kuri teigia, kad pasaulis yra suskirstytas á atskirus, nustatytus, vidumi vientisus ir gana skir-tingus kultûrinius vienetus; ir priklausomybës, kuri teigia, kad paprotiniai ir moraliniai ásitiki-nimai, áskaitant ásitikinimus, susijusius su þmogaus teisëmis, yra nulemti pradiniø ir bûtinai skirtingø kultûriniø ásipareigojimø.

2. Vakarø prieð Rytus polemika þmogaus teises jø modernia forma laiko Vakarø su-kurtomis ir pritaikytomis ribotam Nevakarø tautø skaièiui, t. y. teigia, kad þmogaus teisiø doktrina yra bûtinai universali, liberaliai individualistinë ir vakarietiðka.

3. Ðiaurës ir Pietø dimensija teigia, kad esminë praraja egzistuoja tarp Vakarø krikðèio-niðkosios ir Rytø islamiðkosios civilizacijos.

4. Galima iðskirti dvi pagrindines kultûrinio reliatyvizmo pozicijas universaliø þmogaus teisiø atþvilgiu. Stiprus reliatyvizmas teigia, kad þmogaus teisës yra Vakarø civilizacijos idealas, todël netinka Nevakarø visuomenëms. Silpnas reliatyvizmas pripaþásta, kad þmo-gaus teisiø prigimtis yra universali, taèiau nacionaliniai ir regioniniai ypatumai ir ávairûs istori-niai, kultûriniai ir religiniai Vakarø ir Nevakarø visuomeniø skirtumai turëtø daryti átakà tarp-tautiniø normø nustatymo procesams, vertinant Nevakarø valstybes, ir taip praturtinti þmo-gaus teisiø sampratà.

5. Þmogaus teisiø universalumas gali bûti ginèytinas trimis skirtingais lygiais: dël þmo-gaus teisiø esmës ir turinio, dël þmogaus teisiø interpretavimo, dël formø, þmogaus teises implementuojant skirtingose kultûrose.

6. Kultûros ir kultûriniø tradicijø ávairovë, ekonominës ir politinës veiklos srièiø ávairovë, socialiniø ir ekonominiø pokyèiø, transformuojanèiø visuomenæ, tempas teiginá, kad gyvuoja grieþtai apibrëþti, uþdari ir unifikuoti „kultûriniai vienetai“, daro abejotinà.

7. Sudëtinga spræsti, kurios ið besivarþanèiø þmogaus teisiø sampratø autentiðkai kilu-sios ið „pamatiniø kultûriniø ásipareigojimø“, koká bûtina priimti poþiûrá – oficialø ar neatitin-kantá oficialaus, taèiau atspindintá tam tikrà kultûrà poþiûrá. Todël skirtingos visuomenës da-lys ávairiose ðalyse prieina prie besikertanèiø iðvadø, kas yra geriausia taikant ir aiðkinant þmogaus teises, kai bûtina atsiþvelgti á prieðtaringas kultûrines, paprotines ir moralines uþuominas.

Kultûra negali apimti, uþfiksuoti visø vertybiø, ásitikinimø, kurie laikomi tos kultûros vi-dinëmis savybëmis, taip pat negali prisiimti ateities ásipareigojimø ir poþiûriø.

8. Teisiø universalizmo ir kultûrinio reliatyvizmo konfliktas yra perdëtas. Þmogaus tei-sës yra universalios tarpkultûrinës vertybës, todël þmogaus teisiø sàvoka yra visuotinë ir bendra, t. y. universali vertybë. Þmogaus teisiø doktrina yra vakarietiðka pagal kilmæ, bet ne pagal pritaikomumà, ir nors istoriðkai ji paremta teorijomis, remianèiomis individualià as-mens laisvæ, tai nëra prieþastis ignoruoti doktrinos turiná.

9. Dabartinëje tarptautinëje þmogaus teisiø raidoje universalumas reiðkia tai, kad kiek-vienas asmuo turi bûti apsaugotas ir kad tarptautinë bendruomenë privalo prisidëti prie ðios apsaugos. „Teiginys, kad þmogaus teisës yra universalios, nereiðkia nei kad visuomenës tu-rëtø turëti tas paèias institucijas, nei kad Nevakarø visuomenës turëtø uþleisti savo kultûriná

90

paveldà vakarietiðko gyvenimo bûdo malonei“ [26, p. 13–24]. Nepaisant pritaikymo formos, turi bûti palaikomas minimalus standartas, nustatytas tarptautinës þmogaus teisiø doktrinos. Instituciniai pritaikymo skirtumai negali bûti naudojami kaip universaliø þmogaus teisiø ap-saugos stokos pateisinimas.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Little D. The Universality of Human Rights // www.usip.org/research/rehr/universality.html 2. Debating Human Rights. – London, 1999. 3. Human Rights and Asian Values. – Richmond, 2000. 4. Panikkar R. Is the Notion of Human Rights a Western Concept? // DIOGENES. 1982. Vol. 120. 5. Kymlicka W. Liberalism, Community and Culture. – Oxford, 1989. 6. Taylor Ch. Multiculturalism and „The Politics of Recognition“. – Princeton, 1992. 7. Andrijauskas A. Metacivilizacinės kultūros metamorfozės ir globalizacijos prieštaravimai //

LOGOS. Religijos, filosofijos ir meno žurnalas. 2001. Nr. 25–27. 8. Huntington S. P. The Clash of Civilizations? // http://www.lander.edu/atannenbaum/

Tannenbaum%20courses%20folder/POLS%20103%20World%20Politics/103_huntington_clash_of_civilizations_full_text.htm

9. Schmerzen der Gesellschaft. „Es ist, als höre man seine eigene Stimme nicht mehr“: Jürgen Habermas im Gespräch mit Pekinger Künstlern und Intellektuellen Über Menschenrechte und Marxismus sowie Chinas Weg in die globalisierte Moderne. Von Blume G. // http://www.zeit.de/2001/20/Politik/200120_habermas.html

10. Hurrell A. Power, Principles and Prudence: Protecting Human Rights in a Deeply Divided World // Human Rights in Global Politics. – Cambridge, 1999.

11. Mayer A. E. Universal Versus Islamic Human Rights: A Clash of Cultures or a Clash with a Construct? // Michigan Journal of International Law. 1994. Vol. 15.

12. Langlois A. J. The Politics of Justice and Human Rights: Southeast Asia and Universalist Theory. – Cambridge, 2001.

13. Universalism vs. Relativism // faculty.maxwell.syr.edu/hpschmitz/PSC300/PSC300Justifying HR.ppt

14. Donnely J. Universal Human Rights in Theory and Practice. – Ithaca, 1989. 15. Taylor Ch. Conditions of an Unforced Consensus on Human Rights // The East Asian Challenge

for Rights. – Cambridge, 1999. 16. Zakaria F. Culture is Destiny: a Conversation with Lee Kuan Yew // Foreign Affairs. 1994. Vol. 73

(2). 17. Asian Values: an Encounter with Diversity. – Richmond, 1998. 18. De Sousa Santos B. Towards a New Common Sense: Law, Science and Politics in the

Paradigmatic Transition. – New York, 1995. 19. Hansen Ch. The Asian Values Debate and the Moral Synthesis Goals of Comparative Philosophy

// www.hku.hk/philodep/ch/aparights.html 20. Pollis A. Human Rights in Liberal, Socialist and Third World Perspective // Human Rights in the

World Community. – Philadelphia, 1992. 21. Ching F. Eye on Asia // Far Eastern Economic Review. 29 April 1993. Vol. 156. No. 17. 22. Statement by the delegation of Indonesia// World Conference on Human Rights. 14–25 June,

Vienna, Austria // www.unhchr.ch/html/menu5/d/statement/indones.htm 23. Ghai Y. Asian perspectives on human rights // Human Rights and International Relations in the

Asia Pacific. – Pinter, 1993. 24. White Paper on Human Rights in China // Information Office of the State Council of the People's

Republic of China. 1991 // http://www.china.org.cn/e-white/7/ 25. Held D., McGrew A., Goldblatt D., Perraton J. Globaliniai pokyčiai: politika, ekonomika ir kultūra.

– Vilnius, 2002. 26. Freeman M. Human Rights: Asia and the West // Human Rights and International Relations in the

Asia – Pacific Region. – New York, 1995.

91

♦♦♦

Human Rights Dichotomy: Universality or Particularism?

Doctoral Candidate Kristina Miliauskaitė

Law University of Lithuania

Keywords: Human Rights, Civilization, Universalism, Cultural Relativism, Globaliza-tion.

SUMMARY

On the basis of comparative, philosophical and criticism methods, human rights dichotomy is analysed in the paper as a distinctive feature of human rights in the 21st century, underlying the conflict between the conceptions of Western and Eastern human rights.

In the contemporary world the idea of human rights poses the appropriate legal requirements, even though their claiming for being universal is problematic. The universality of human rights is the fruit of the European history. However, the Eastern societies have a great number of specific faiths and values, which are in confrontation with the traditional individualistic system of values of the liberal conception of human rights. The critics of human rights from the Moslem and Asian countries assert that there is an alternative for the existing conception of human rights and that it would be better if their standpoints become universally prevalent. In the opposite case, the ethnic and religious tension will ruin the traditional social structure of the said countries, and individualism as a central axis of the Western conception of human rights will lead to destruction. Thus, a discussion arises whether a conception of human rights is universal and general, whether each cultural tradition may have separate and individual conceptions of human rights. A question is raised whether a conflict exists between the liberal doctrine of the universal human rights and respect for the cultural diversity, i.e. whether the human rights should be universal or not.

Standpoints, criticising the uniform adaptation and validity of human rights, are specified as cultural relativism. They are based on two theses. The first one, the thesis of diversity and difference, denotes that the world is divided into separate, determined, uniform internally and sufficiently different cultural units. The second thesis, that of dependence, asserts that customary, moral convictions and the conception of human rights are predetermined by the initial and necessarily different cultural obligations.

It is possible to discern the contradiction between the West and the East when human rights in their modern form are considered to be created by the West and adapted to the limited number of non-western countries, and the contradiction between the North and the South, foreseeing the collision between the Western Christian and the Eastern Islamic civilisation.

Approaches of the representatives of cultural relativism are greatly diverse. The adherents of strong relativism maintain that human rights are the ideal of the Western civilisation and therefore they are not suitable in the same way for the non-western civilisations. The supporters of the form of weak relativism accept formally human rights as universal values, but they state that cultural diversities should be enforced among the representatives of the culture – acknowledging that cultures have valuable norms and insights, and seeking an intercultural understanding, we may enrich the diversity of contexts and concepts of human rights and pass over to a new form of universality.

The universality of human rights is disputed at several levels: concerning the essence and contents of human rights, concerning different interpretations of human rights, concerning specific differences of forms in implementing human rights in different cultures.

92

The paper seeks to justify the doubt that cultural relativism responds to the questions what human rights, arising out of the non-liberal societies, would look like and how, in the presence of the radically different forms of the humanity existence, it is possible to decide what values should outweigh and oust other values. In law, like in the society, the existing political and ethnic framework cannot encompass the diversity of all the groups and subjects, for which the law system should serve. The diversity of culture and cultural traditions, the diversity of economic and political activity spheres, the rate of social and economic changes, transforming the society, allows the assertion to be made that we cannot distinguish one (Asian) cultural perspective. Since culture cannot cover, fix all the values and convictions that are considered as internal properties of that culture, culture cannot also undertake future obligations and standpoints. Thus, a conflict between universalism and cultural relativism is exaggerated. Human rights are universal intercultural values; therefore the concept of human rights is universal and general, i.e. a universal value.

93

Jurisprudencija, 2004, t. 54(46); 94–107

ПРОБЛЕМЫ СОЦИАЛЬНОЙ ЭФФЕКТИВНОСТИ ПРАВА В РЕСПУБЛИКЕ БЕЛАРУСЬ

Кандидат юридических наук

Доц. Др. Калинин Сергей Артурович Белорусский государственный университет, Юридический факультет, Кафедра теории и истории государства и права к. 905, ул. Московская, 220001 г. Минск, Республика Беларусь Телефон 375 17 222-24-12 Факс 375 17 222-83-18 Pateikta 2004 m. gegužės 5 d. Parengta spausdinti 2004 m. liepos 8 d.

Ключевые слова: Беларусь, Восточно-христианская цивилизация, глобализация, иерархия социальных ценностей, конфликт либерального и традиционного правопонима-ния, Концепция совершенствования законодательства Республики Беларусь, нормативность права, права человека, право, правовое государство, религия, современное правопонима-ние, социальная эффективность права, христианская теологическая теория сущности права, Христианство, цивилизационный подход.

А н н о т а ц и я

В настоящей статье с различных позиций рассматриваются проблемы социальной эффективности права, как одной из его характеристик, отражающей реальное воздействие права и иных социальных регуляторов на социум. Социальная эффективность рассматрива-ется как многоаспектная проблема, сущность которой заключается в изначальном опреде-лении места права в системе социального регулирования, вытекающего из доминирующего мировоззрения и традиционных цивилизационных ценностей. Делается вывод о различной роли, которая отводится праву в Западной и Восточной Европе, что влияет на эффектив-ность данного регулятора, указывается, что для Западной Европы право выступает наибо-лее главным регулятором, но для Восточной Европы (и иных цивилизаций) основная тя-жесть социального регулирования приходится на морально-религиозные нормы, право же выполняет вспомогательную роль. Отмечаются особенности социальной эффективности права применительно к Восточно-христианской цивилизации, требующей учета и защиты правовыми средствами именно традиционных религиозных ценностей, которые на Западе рассматриваются как частная сфера интересов.

Выдвигается и обосновывается вывод о том, что содержание концепции прав чело-века и правового государства имеет исключительно христианское происхождение, провоз-гласившее высшую ценность человека перед Богом и разделившее Сакральную и светскую сферы деятельности человека. Рассматриваются подходы к праву, сложившиеся в Римско-католическом и Православном мирах, и делается вывод о современном конфликте в ходе глобализации либеральных и традиционных ценностей, лежащих в основе различных сис-тем социального регулирования. Отмечаются отдельные причины недоверия к праву как социальному регулятору среди православного белорусского и русского народов. Приво-дятся примеры повышения социальной эффективности права как нормативной системы в

94

Республике Беларусь посредством принятия Концепции совершенствования законодатель-ства Республики Беларусь.

Социальная эффективность права является одной из основных его характе-

ристик, позволяющей реально судить об уровне воздействия права на социаль-ную реальность, его адекватность социальным потребностям и целям. При изуче-нии данной проблемы применительно к Республике Беларусь требуется рассмот-рение ряда тенденций, понятий для установления их подлинной сущности. В Рес-публике Беларусь построение национальной государственности и реформирова-ния правовой системы осуществляется на основе конституционно закрепленных западноевропейских либеральных концепций, провозглашающих индивидуальные свободы в качестве высшей ценности. В этом случае легитимным выступает лишь максимально гарантирующее реализацию личных прав и свобод социальное уст-ройство. Однако названные идеи не адаптированы к национальному опыту, при-меняясь преимущественно в политике, что обусловило определенное недоверие к ним. Отметим, что использование западноевропейской интерпретации либера-лизма привело к игнорированию факта выработки идей приоритета человека над государством иными цивилизациями, в частности, в Беларуси они были оконча-тельно сформулированы и практически закреплены уже к 1588 году (Статут Вели-кого княжества Литовского, Русского и Жемайтского 1588 г.).

Следует отметить в качестве исходной аксиомы то, что современная наука о праве, его роли в обществе, условиях его эффективности имеет, несомненно, за-падные корни, вытекающие из секуляризма, либерализма и атеистического ан-тропологизма. Эта наука разработана на Западе, для Запада и поэтому рассмат-ривается Западом как универсальная и навязывается иным цивилизационным мо-делям именно в таком качестве. Однако Беларусь, несмотря на свою близость к западной цивилизации в качестве пограничного региона, относится в первую очередь к Восточно-христианской цивилизации, что обуславливает специфику от-ношения к праву, отличную западной. Говоря о социальной эффективности права и иных нормативных регуляторов, следует отметить, что в каждой цивилизации цели социального регулирования достигаются различными способами, в некото-рых случаях необходимо легальное государственное принуждение, в некоторых – апелляция к моральным, религиозным и традиционным ценностям1. Однако включение Беларуси в Восточно-христианскую цивилизацию, в которую также входят Россия и Украина и ряд иных регионов, очень часто приводит к отождеств-лению Беларуси и России, что является методологически неверным и обуславли-вает некорректность ряда выводов.

Второй аксиомой нужно признать базовые цивилизационные отличия Запад-ного и Восточно-христианского мира, что приводило и приводит к цивилизацион-ным противостояниям, в том числе к противостояниям на уровне концепций по-строения и функционирования права и государства2. Это подтверждается, напри-мер, двояким отношением к концепции правового государства в постсоветских государствах (в данном случае мы имеем ввиду Беларусь, Россию и Украину). С одной стороны, никто не отрицает ее важность и значимость, она заложена в ос-

1 Крылатые выражения “Креста на тебе нет”, “Побойся Бога” очень точно отражают место религии и

морали, основанной на религии, в системе ценностей Восточно-христианской цивилизации, так как происходит обращение не к государственной силе, которая может быть чем-либо введена в заблуждение и перетянута на свою сторону (“Закон что дышло, куда повернул – то и вышло”), но к надгосударственному непререкаемому и неподкупному авторитету, основанному на вере. Эта особенность выражается очень точно устами героя Ф. М. Достоевского: “Если Бога нет, то лишь бы прокурор не узнал”.

2 При этом нужно признать, что противостояние в большей степени было односторонним (Drang nach Osten). Восток, как правило, не ставил Запад на край гибели. В то время как Запад стремился уничтожить Восток, часто отождествляемый с Русью (крестовые походы, конец которым был положен при Грюнвальде и на Чудском озере, Польская экспансия на Украину, Россию и Беларусь, Наполеоновское нашествие, Первая и Вторая мировая войны). Поэтому, говоря о ценностях западной культуры, нужно учитывать, что они зачастую неслись на штыках и имели целью порабощение белорусского народа. В частности, согласно плану “Ост” в Беларуси физическому истреблению подлежало 75 (!) % всего населения, осталь-ные должны были обслуживать культурную германскую расу.

95

нову реального (может быть не такого быстрого) реформирования всех социаль-ных систем. С другой стороны, трудность решения реальных социальных проблем (“преступность как плата за демократию”), использование ее в политических це-лях (как правило, со стороны иностранных государств) вызывает ее резкую кри-тику.

Объяснение такого дуализма возможно на основе анализа некоторых аксиом данной концепции, что позволит проанализировать различные подходы к соци-альной эффективности права. Основными принципами правового государства всегда считают приоритет и защиту прав человека, баланс между правовым госу-дарством и гражданским обществом, невмешательство государства в дела по-следнего. Таким образом, степень решения данных проблем и определяет соци-альную эффективность права. Однако, в широком смысле правовое государство характеризует всего лишь представления идеальном государстве, какие (пред-ставления) свойственны всем народам и вытекают из их мировоззрения. Следо-вательно, если народ не признает неких ценностей, лежащих в основе доктрины, то она никогда не будет им добровольно принята.

Отметим, что кажущаяся простота принципа защиты прав человека, лежа-щего в основе определения социальной эффективности права, требует ответа на три вопроса: кто является человеком; от кого нужно защищать человека, кто дол-жен защищать человека. При этом признавать равенство каждого и ценность его прав и неправомерность своих действий должен именно субъект-нарушитель, од-нако без внешнего принуждения, но только по велению совести. Следовательно, говорить о правах человека можно только применительно к такому мировоззре-нию, которое распространяет статус человека на любого, а нарушение такого принципа будет признаваться нарушением ее догматических основ. Таким миро-воззрением является христианство, указавшее на абсолютную ценность человека для Бога и равенство всех людей во Христе (Гал 3, 28), прямо предписавшее лю-бить Бога, ближнего (Ин 15, 17), а также врагов (Мф 5, 44). Все иные цивилиза-ции делили людей на “своих” и “чужих”.

Статус государства как субъекта, обязанного защищать права человека, мо-жет вытекать лишь из такого мировоззрения, выводящего человека из-под абсо-лютной власти государства. Говоря о государствах Древнего Мира, мы можем заметить, что ни одно из них таким качеством не обладало, так как, языческий мир рассматривал человека как часть тоталитарного полиса, охватывающего го-сударство и общества. В этот период религиозно-племенные территориальные организации были единственно возможным способом существования человека. Исключением из этого явился Ветхий Завет. Иудейский народ создается вне кон-кретной территории под прямым суверенитетом Бога-Творца, что позволило иу-деям существовать в качестве религиозной внетерриториальной общины, в том числе, в рамках иных государств. Христианство же, основанное на исполнении ветхозаветных обетований, образовавшее Церковь как Богочеловеческий орга-низм, как единственное учение, разделившее светское и сакральное, и дало че-ловеку автономность от любых государственных форм и возможность прямого Богообщения (Откр 12, 10-12). Церковь явилась той социальной корпорацией, возникновение и деятельность которой не зависит от территориального государ-ства. Статус верующих, которые одновременно являются гражданами, требовал разграничения компетенции государства и Церкви, признания за последней некой автономии, а также определенных гарантий государству на невмешательство со-общества в компетенцию государства.

Западная и Восточная христианские цивилизации по-разному строили мо-дели взаимоотношения данных институтов, что в исторической перспективе обу-словило принципиальное разные подходы к сущности права и его социальной эффективности. Для Западной Европы более типичным был папацезаризм, когда Папа Римский как наместник Христа претендовал на всю полноту власти в Ев-ропе, критически относясь к светской власти и власти вообще, так как законной властью (Рим 13. 1) считалась лишь соответствующая своему предназначению. Это привело к существованию двух территориальных конкурирующих корпораций,

96

деятельность которых, во многом, сдерживала и уравновешивала друг друга, в том числе за счет конкуренции правовых систем. Цивилизация Восточной Европы, в основном связанная с Православием, развивалась иначе. Идеалом взаимодей-ствия личности, Церкви, государства был не принцип соперничества и индиви-дуализма, но сотрудничества и духовности. Социальные отношения оценивались в первую очередь с позиции христианской нравственности, не позволявшей ника-кого релятивизма. Цельность социального мировоззрения и укорененность его в духовных, нематериальных ценностях снижали накал социальной борьбы и уменьшали по сравнению с Западом степень использования права как социаль-ного регулятора либо наоборот увеличивали ценность права как средства для обеспечения религиозной терпимости. Все вышеизложенное позволяет сделать следующие предварительные выводы:

• Концепция правового государства и, как следствие, определение социаль-ной эффективности права на основе уровня защиты автономности чело-века, в том числе, и от государства по своему содержанию вытекает ис-ключительно из Христианства (высший статус человека, его автономия от государства). Однако, ряд формальных элементов данной концепции как одной из теорий идеального государства был уже разработан в Антично-сти;

• Разделение церквей (1054 г.) и различие западного и восточного типа мироощущения привели к различным моделям взаимоотношения личности, Церкви и государства, а также и роли права в их регулировании. На За-паде Римская церковь была параллельным Империи (государству) терри-ториальным союзом, что привело к возможности противопоставления Церкви и государства в ходе политической борьбы и достижения компро-мисса именно за счет правовых (позитивных) средств и механизмов. На Востоке Церковь играла роль сдерживающего фактора, “совести” государ-ства, не вмешиваясь в политику, оставляя за собой право мирной оценки ее с позиции нравственности, поэтому право также сдерживалось рели-гией, играя, во многом, роль компенсаторного и субсидиарного регуля-тора;

• Дуализм отношения к концепции правового государства и сопутствующим идеям вызван тем, что, несмотря на ощущение ее, несомненно, общеевро-пейских христианских корней, Востоку жестко и безапелляционно навязы-вается именно западная трактовка концепции, во многом основанная на принципах либерализма, индивидуализма и релятивизма ценностей. Госу-дарства Восточной Европы, в основном не могут принять такую трактовку принципов, вытекающих из собственного мировоззрения, а также такие политические и иные методы “убеждения” в правильности данной концеп-ции.

Таким образом, возникает принципиальный вопрос о праве секулярной, ли-берально-гуманистической модели права на глобальную монополию в области национального, социального и международного устройства. Это обуславливает возможную проблему цивилизационного противостояния нескольких глобальных цивилизаций, различающихся в первую очередь системой ценностей, сформиро-вавшихся под влиянием, в первую очередь, религиозных и культурных факторов. Ряд таких факторов для государств Восточно-христианской цивилизации явля-ются аксиоматическими. Их корректировка изменяет всю ценностную парадигму их народов, белорусов в частности, сформированную в основном на основе и/или под влиянием Православия (приоритет духовного над материальным, жертвенно-сти и самоограничения над стремлением к земному успеху, общих интересов над частными). Главной из таких аксиом является убежденность в необходимости ре-лигиозного образа жизни, который предполагает опору на религиозную мотива-цию в любой деятельности, наличие духовных основ социального порядка и ду-ховных целей общественного развития.

В дальнейшем, говоря о Восточно-христианской цивилизации, мы будем оперировать концепцией Л. Н. Гумилева о русском суперэтносе как основе дан-

97

ной цивилизации, в который на правах субэтносов входят великороссы, украинцы и белорусы, а также ряд малых народов, проживающих на данной территории. Используя концепцию Н. Я. Данилевского необходимо говорить о едином Русском культурно-историческом типе, который (как и любой иной культурно-исторический тип) стремился к объединению силами одного из составных субэтносов и построению собственной Империи, включающей все родственные территориальные образования данного типа1.

Изучая социальную эффективность права, также следует определиться с по-нятием права, его местом в системе социального регулирования применительно к мировоззренческой системе конкретной цивилизации. Дело в том, что западный принцип верховенства права, признаваемый в настоящее время за конституцион-ную аксиому, возник как реакция на неспособность Западной цивилизации раз-решить ряд конфликтов в рамках Христианского мировоззрения, расколотого Ре-формацией. В результате право, принимаемое государством, получило приоритет над религией, моралью и нравственностью, имеющих иные негосударственные источники происхождения и функционирования. Действительно, вся история За-падной Европы всегда есть борьба за права и, зачастую, привилегии какой-либо общественной группы над целым (патриции и плебеи, свободные и рабы, дворян-ство и третье сословие, гибеллины и гвельфы, буржуазия и пролетариат). Прими-рить антагонистические социальные классы не мог ни один из социальных регу-ляторов кроме права, которое позволяло навязывать всем свою волю, основан-ную на суверенном государственном насилии.

В Восточно-христианской цивилизации праву не придавалось такого значе-ния, право и произвол сдерживались совестью и религией. Если внимательно изучить русскую2 общественную мысль (начиная от Киевской Руси, заканчивая Россией XVII века), то основные и очень злободневные вопросы социального бы-тия рассматривались именно через призму Православного вероучения. Филосо-фии, оторванной от богословия, в православных государствах первоначально не было, она появилась как результат увлечения западными идеями. Кроме этого, было бы наивно требовать от великороссов уважения к праву и, как следствие, к его социальной эффективности, если именно законодательным путем, начиная с Петра I до Екатерины II, абсолютное большинство населения было закрепощено и лишено всех прав. В Беларуси правовым путем к концу XVIII века практически всех прав было лишено православное население. При этом отметим, что Россия, участвовавшая в разделе Речи Посполитой и присоединившая только территории современных Литвы, Беларуси и части Украины, но не собственно Польши, так и не решилась освободить православных белорусских крестьян от крепостного права полонизированных католических помещиков. Церковная уния 1596 года, ко-

1 В рамках данной концепции можно объяснить быстрый рост и последующий упадок Великого кня-

жества Литовского, Русского и Жемайтского, как государства (общего для современных Беларуси, Литвы и Украины), вынужденного вести борьбу за независимость на несколько фронтов. При этом основными противниками были Великое княжество Московское (затем Русское царство) и Польское королевство. Однако причины этого противостояния были различными. Если противостояние Литвы и Москвы было первоначально противостоянием в рамках единого культурно-исторического типа, то есть, и Литва, и Москва стремились к построению Империи в рамках Руси, так называемого “Киевского наследства”; то со стороны Польши эта борьба носила характер колониализма, культурного, административного и терри-ториального подчинения и последующей полонизации. На наш взгляд, причина поражения Великого княжества Литовского, Русского и Жемайтского на двух фронтах скрывалась в отсутствии объединяющей идеи государственного строительства, которая могла бы противостоять и Москве, и Польше. Раскол пассионарности в Великом княжестве, на наш взгляд, произошел во время Кревской унии, согласно которой католичество получило привилегии, отстранив православных от управления государством. В результате католики начинают ориентироваться на Польшу и Папский престол, которых интересуют собственные цели, но не цели Великого княжества, что приводит, в конце концов, к полонизации, Люб-линской унии и т.д. Православные же начинают ориентироваться на Москву, объявившей “защитницей Православия”, Святой Русью в противовес Руси Литовской, в которой доминировало католическое мень-шинство. В результате борьбы на два фронта государство не выдерживает, что особенно ярко прояв-ляется в период Ливонской войны, которую Великое княжество ведет в одиночку, а Польша путем Люб-линской унии наносит удар в спину, захватывая около двух третей территории государства.

2 Особенность данного термина мы объясняли ранее.

98

торая явилась, на наш взгляд, одной из причин падения Речи Посполитой, была ликвидирована только в 1837 году, причем политика правительства Екатерины II была направлена именно на принудительное удержание населения в унии, пере-дачу привилегий католичеству, чтобы не раздражать последнее.

Что касается СССР, то следует отметить тот факт, что коммунизм органиче-ски не является русской, славянской или православной идеей, это сугубо запад-ная концепция, победившая в Российской Империи путем германского финанси-рования и, как правило, нерусскими силами. Таким образом, западная идея, за-хватившая власть посредством тотального террора, в конце концов обратилась против своей матери – Западной Европы – для достижения мировой революции. Поэтому требовать от белорусов, входивших в СССР, в полной мере познавших революционную и законность, и справедливость, и целесообразность, особых любви и уважения к праву, которое в советском нормативистском (опять же за-падном) изложении, обеспечивало коллективизацию, террор и т.д. было бы смешно. Однако все вышесказанное нельзя воспринимать, что Беларусь отказы-вается от использования права. Право – это неотъемлемый признак государства, средство проведения государственной политики и разрешения социальных про-тиворечий. Однако исключительный пиетет по отношению к праву для Беларуси не свойственен, более того вышеизложенное помогает понять значительное не-доверие к праву и стремление в ряде случаев избежать обращения к государст-венно-правовому регулированию. Право в Восточно-христианской цивилизации признается компенсаторным регулятором, то есть обращение к нему, особенно за судебной защитой, происходит только в самом крайнем случае, когда исчер-паны все способы примирения и разрешения конфликта1.

Таким образом, различное понимание социальной эффективности права обусловлено тем, что в глобальный конфликт вступают две системы правопони-мания, основанные на либеральных релятивных ценностях, признающим право высшим социальным регулятором, и традиционных абсолютизированных, выте-кающих, как правило, из религии. По верному мнению митрополита Смоленского и Калининградского Кирилла фундаментальным противоречием современности (главным вызовом человечеству) выступает противостояние либеральных цивили-зационных стандартов и ценностей национальной культурно-религиозной иден-тичности. Отметим некорректность рассмотрения либерализма как идеальной концепции, то есть статично, вне развития, вне связи с реальной политической ситуацией. Современное мировое развитие свидетельствует о возможном пере-рождении либерализма в тоталитаризм.

Следовательно, говоря о социальной эффективности, нужно учитывать дан-ный конфликт, происходящий в условиях глобализации, как ключевого понятия, характеризующего процессы трансформации общественных институтов, всех сфер обитания человека, а также смысла и целей его бытия в процессах форми-рования глобального информационного мониторинга, мирового рынка капиталов, товаров, рабочей силы. Глобализация органично связана с транснациональными корпорациями, которые в настоящее время стремятся подменять национальные правительства, формируя макрорегиональное экономическое пространство на фоне геополитического расслоения мира. Такая трансформация экономики целе-направленно требует создания некого качественно иного социально-политиче-ского механизма мироустройства. Основными реализуемыми идеями глобализа-ции являются идеи замены демократии господством элиты и формирование спе-цифической виртуальной и неподконтрольной наднациональной власти. Такая власть стремится к ограничению либо устранению контрольных, сдерживающих и компенсационных функций и иных барьеров (традиционное международное право, суверенитет, традиционные религии и т.д.), что изменяет подходы к соци-альной эффективности права. С позиции “золотого миллиарда” эффективность будет определяться качеством слома национальных барьеров на пути рыночных

1 Если для американца обращение в суд является нормой и обычной практикой, то для белоруса (да и русского, и украинца) обращение в суд свидетельствует о том, что любые отношения между сторонами будут разорваны на много поколений вперед.

99

интересов ТНК, с позиции национальных государств и традиционных культур - способностью права воспринять позитивные аспекты глобализации либо разре-шать глобальные проблемы в интересах собственного населения, его ценностей и культуры.

По сути современная глобализация отражает исчерпание внутренних ресур-сов и кризис цивилизационных моделей, выработанных в эпохах Просвещения и Модернизма, на фоне чего происходит целенаправленная унификация правил игры, обеспечение прозрачности экономики и политики по определенным образ-цам, навязываемые странами Запада. Это свидетельствует о системном кризисе всего традиционного мироустройства, основанного на национальных культурах и устойчивости различных форм миропонимания. Отметим, что глобализация не только не имеет духовной основы, сдерживающей собственные негативные про-цессы, но стремиться подавлять все иные мировоззренческие сдерживающие и контролирующие системы и факторы. Глобализация, игнорируя как фундамен-тальные исторических корни, так и черты отдельных цивилизаций, имеет в каче-стве конечной цели получение максимальной прибыли для ограниченного числа субъектов за счет ресурсов всего мира (приватизация прибылей и национализа-ция убытков и рисков). Поэтому социальная эффективность права с позиции ин-тересов Республики Беларусь и белорусского народа определяется его сдержи-вающей ролью на пути негативных аспектов глобализации. В глобализации сле-дует выделять идеологические, экономические, политические составляющие. Экономическая составляющая стремится к созданию реального механизма пере-распределения материальных благ всего мира в пользу немногих и получения ими максимальных прибылей, минимизации затрат и рисков. Политическая со-ставляющая создает модель властеотношений, обеспечивающих глобальную эко-номику. Идеологическая (духовная, мировоззренческая) составляющая характе-ризует глубинные аспекты, сущность всех внешних действий.

В качестве идеологии глобализации выступает концепция прав человека. Традиционные общества же более основываются на религиозно-нравственных нормах, базирующихся на соответствующих преданиях (традициях). Такие преда-ния выступают сдерживающим абсолютным фактором для конкретных цивилиза-ций. При этом различие преданий, которые, в том числе, определяют нормы от-ношения к иным индивидам, позволяют обществу минимизировать возможные конфликты из-за известности, однозначности и предсказуемости правил поведе-ния. Концепция прав человека, основы которой были заложены в период Рефор-мации, отрицает любое предание, базируясь на антропоцентризме, либерализме и атеизме, фактически абсолютизируя принцип релятивизма ценностей. Таким образом, государство через принцип верховенства права не обязано обеспечи-вать соответствие своих норм нормам традиции, но государство имеет возмож-ность ставить под сомнение путем принятия соответствующих актов традицион-ные нормы. Нигилизм концепции прав человека, исповедуемой ведущими миро-выми государствами, и вызывает ответную жесткую реакцию иных мировоззре-ний, что иногда представляется как конфликт христианского и нехристианского мира.

Таким образом, если митрополит Кирилл считает, что либеральные и тради-ционные ценности могут быть согласованы путем разделения сфер их примене-ния на основе определения иерархии ценностей данного общества, то Френсис Фукуяма заявляет о западной либеральной модели как об окончательной, которая должна подчинить себе все иные культурные типы. При этом западная рыночная либеральная модель, основанная на стремлении ТНК к максимальной прибыли, несвязанной никакими социальными обязательствами, требует как либерализа-ции государства по западному образцу, так и полной перестройки культуры. В противном случае Запад угрожает насилием.

На наш взгляд, разрешение конфликтов такого рода следует проводить пу-тем разграничения сфер между либерализмом и национальными ценностями на основе определения иерархии ценностей. В частности, безусловный приоритет национальному должен отдаваться в тех отраслях права, которые имеют духов-

100

ную, нравственную, культурную составляющую, вплоть до жесткого законодатель-ного запрета на существование иных моделей поведения, разрушающих, размы-вающих либо ставящих под сомнение национальные парадигмы (гомосексуальные браки, суррогатное материнство, клонирование). Окончательный вопрос следует решать на общенациональном референдуме. К Беларуси полностью применим тезис о нежелании слепого следования тем правилам, выработанным когда-то кем-то без нас и без учета национального мировоззрения, следования лишь по-тому, что эти правила сейчас существуют в материально процветающих странах. Таким образом, проблемы социальной эффективности права определяются уров-нем укорененности ценностей, защищаемых правом, в национальной истории, что требует согласования концепции прав человека, создания ее национального тол-кования для выработки единой интегративной системы правопонимания1. Именно такое правопонимание позволит в большей степени устранить большинство не-однозначных подходов к определению социальной эффективности права.

Отметим, что современное правопонимание выделяет как минимум три на-прав

или об особом месте права в Восточно-христианской цивили-заци

ления определения понятия права: философское, позитивное и социологиче-ское. При этом современные правовые исследования стремятся к согласованию данных подходов в рамках единого интегративного подхода: существуют юри-дико-либертарная концепция В. С. Нерсесянца, концепции А. А. Матюхина, А. В. Полякова, Г. Дж. Бермана и т. д. Использование деления правопонимания на три направления позволяет изучить три аспекта социальной эффективности права. Во-первых, это отражение базовых ценностей, признаваемых конкретной цивили-зацией в качестве естественного права, и разрешение конфликта между различ-ными ценностными системами. Во-вторых, это обеспечение эффективности права как нормативной формально определенной системы, направленное на упроще-ние, упорядочивание правовых процедур, ликвидацию пробелов, коллизий и про-тиворечий. В-третьих, это создание механизмов реального отражения в праве как системе норм, принятых либо санкционированных государством, общественных потребностей. Однако самым главным направлением является обеспечение внут-ренней непротиворечивости всей социальной системы регулирования, то есть право не должно противоречить базовым ценностям общества, принимать такие нормы и защищать такие отношения, которые однозначно не воспринимаются на-циональной моралью. Таким образом, социальная эффективность права достига-ется за счет оптимального согласования двух процессов: активного правового вмешательства в социальную жизнь в тех социальных отношениях, которые тре-буют единообразного регулирования (политика, экономика, управления и т.д.) и воздержания от такого вмешательства либо препятствование активному произ-вольному государственному вмешательству в отношения, регулируемые иными социальными регуляторами. Именно это позволяет праву, с одной стороны, за-креплять и защищать доминирующие ценности, определенные национальным ми-ровоззрением, с другой стороны, обеспечивать прогрессивное развитие государ-ства и общества.

Мы уже говори и о том насильственном западном влиянии, которому эта цивилизация под-

верглась, что привело к утрате либо ослаблению многих христианских и нацио-нальных белорусских традиций и ценностей, а также насаждению зачастую про-тивоположных западных ценностей коммунизма. Перестройка и последующая трансформация всех социальных систем, основанные опять же на западном ли-берализме, разрушили и эту сложившуюся за определенных период и в чем-то

1 По верному мнению Г. Дж. Бермана “в споре между “естественниками” и позитивистами прежде всего

не хватает исторического измерения права. Право – это нечто большее, чем мораль или политика… Право – это также и история. То, что справедливо с точки зрения морали при одном стечении обстоятельств, может быть несправедливо с этой точки зрения при другом… Еще важнее, что внешний конфликт между моральным и политическим подходами к праву может быть разрешен в контексте исторических обстоятельств: история, жизненный опыт общества, может свести мораль и политику в одно целое, допуская согласование между двумя этими аспектами и даже способствуя ему. Право вполне можно определить как поддержание равновесия между справедливостью и порядком в свете опыта”

101

адаптированную к национальному менталитету систему ценностей. Поэтому гово-рить о существовании цельно выраженного национального мировоззрения доста-точно не следует, оно только формируется. Следует выявлять некие общие базо-вые положения, которые определяют национальный менталитет, и прилагать зна-чительные усилия для недопущения их нарушения под любыми предлогами. На-пример, в России и Украине в Семейных кодексах закреплено право на суррогат-ное материнство, в Беларуси также существуют предложения по введению такого института. Мотивация введения обусловлена тем, что это поможет бездетным па-рам родить ребенка, которого может выносить, как правило, за плату другая женщина, а соответствующее медицинское учреждение обеспечит все необходи-мые медицинские процедуры. На самом деле, борьба за легализацию этого ин-ститута необходима именно медицинским фирмам, которые имеют все возмож-ности для проведения такого рода весьма дорогостоящих операций, но консерва-тивность морали и права препятствует к получению денег за оказание услуг та-кого рода. Таким образом, это иллюстрирует тезис Ф. Фукуямы, что именно ли-беральная экономика, основанная на ничем несдерживаемом потреблении, нуж-дается в подрыве базовых аксиом мировоззрения. По абсолютно верному мне-нию митрополита Кирилла “существование либеральных институтов в экономике, политике, социальной жизни и межгосударственных отношениях приемлемо, це-лесообразно и морально оправданно только в том случае, когда одновременно не насаждается принцип философского либерализма применительно к личности и межчеловеческим отношениям. … либеральные ценности в политике, экономике, социальной жизни должны рассматриваться нами как допустимые только при ус-ловии решительного отказа от утверждения принципов либеральной аксиологии применительно к человеческой личности”. Следовательно, социальная эффектив-ность права будет зависеть также от того насколько право будет препятствовать произволу отдельных лиц на получение прибыли за счет всего общества. В про-тивном случае, если право будет сознательно противоречить национальным нрав-ственным ценностям и защищать антиценности для данной культуры (такой анти-ценностью для христианства и ислама однозначно является гомосексуализм), то население не будет относиться уважительно к такому праву, что потребует именно полицейских мер для его реализации, что свидетельствует о тоталитар-ных тенденциях1. Следовательно, повышение степени социальной эффективности права зависит от сознательного исполнения его норм населением, которое не бу-дет добровольно исполнять нормы, которые сознательно противоречат его базо-вым ценностям. Таким образом, государство должно защищать эти ценности, не допуская глумления над ними под предлогом свободы слова, совести, мнения и мысли. Меньшинства, в основном защищаемые современной демократией, должны важительно относиться к ценностям большинства.

Как отмечалось выше, одним из направлений повышу

ения социальной эф-фект

ивности права является нормативный аспект права, так как любая правовая идея всегда стремится к воплощению в конкретной норме права, обладающей общеобязательностью, формальной определенностью и принудительным испол-нением. В Республике Беларусь в рамках данного направления разработана Кон-цепция совершенствования законодательства Республики Беларусь (в дальней-шем – Концепция), принятая в целях совершенствования законодательства Рес-публики Беларусь, повышения эффективности нормотворческого процесса, поло-жениями которой должны руководствоваться все государственные органы и иные организации, участвующие в нормотворческой деятельности. Концепция, разра-ботанная на основе и во исполнение Конституции Республики Беларусь в целях перспективного решения актуальных проблем функционирования национальной правовой системы и определения основных направлений и способов совершен-ствования законодательства Республики Беларусь в соответствии с принципами демократического социального правового государства, состоит из двух частей. В Общей части рассматриваются вопросы современного состояния национального

1 Мы уже говорили ранее о тенденциях перерождения современного либерализма в тоталитаризм.

102

законодательства, основных концептуальных положений, касающихся его разви-тия и совершенствования, принципов формирования национального законода-тельства, учета международно-правовых обязательств и зарубежного опыта в процессе совершенствования законодательства, систематизации законодатель-ства, а также называются прогнозируемые результаты реализации положений Концепции. В Особенной части освещаются вопросы конкретного совершенство-вания отдельных отраслей и институтов права и законодательства.

Основной задачей Концепции является повышение эффективности право-вого

националь-ной п

(изданию) в целях

• Беларусь "О

• енный анализ современной сис-

• их д

• егла-

регулирования общественных отношений в целях защиты прав и свобод лич-ности, государственного суверенитета, национальных интересов и безопасности; приведения национального законодательства в соответствие с общепризнанными принципами международного права; осуществления правовой интеграции нацио-нального законодательства с законодательствами других государств.

Отметим, что Концепция, призванная способствовать созданию рактически применимой теории совершенствования законодательства (п. 5),

фактически является документом, основанном на нормативном подходе, исклю-чающем в основном любые оценочные категории. Она достаточно четко фикси-рует как положительные, так и отрицательные моменты в развитии национальной правовой системы, формулирует конкретные цели и задачи, указывает на суще-ствующие противоречия в системе законодательства. При этом реализация поло-жений Концепции свидетельствует о реализации действительно глубокой и ком-плексной реформы системы права и совершенствовании законодательства, но не об ограничении внешними косметическими преобразованиями, обусловленными в основном политическим моментом1. Так Концепция указывает на конкретные предполагаемые результаты своей реализации, например:

• определение перечня актов, подлежащих принятиюреализации положений Конституции Республики Беларусь;

закрепление основополагающей роли Закона Республикинормативных правовых актах Республики Беларусь" в регулировании во-просов нормотворческой деятельности;

комплексный качественный и количествтемы законодательства для дальнейшего перспективного и текущего пла-нирования нормотворческой деятельности, подготовка проекта концепции Государственной программы развития национального законодательства;

сокращение количества нормативных правовых актов республиканскорганов госу арственного управления, отсылочных норм в актах законода-тельства, пересмотр законодательств СССР и БССР, а также нормативных правовых актов Республики Беларусь, принятых до 26 ноября 1996 г;

применение в нормотворческой деятельности "пакетного" принципа рментации общественных отношений, обеспечение согласованности норма-тивных правовых актов, теоретическое обоснование проведения различных

1 Следует отметить, что положения Концепции совершенствования законодательства в научно-прак-

тической литературе анализируются крайне мало, хотя принятая в 1992 году Концепция судебно-правовой реформы очень активно комментировалась в научных кругах, несмотря на то, что большинство ее положений не было реализовано на практике, а некоторые вообще противоречили принципам построения национальной правовой системы (предложение о разрешении адвокатам проводить самостоятельное расследование, параллельное предварительному). Это, на наш взгляд, определяется направленностью данных программных документов. Концепция 1992 года носила в большей степени политический характер, относилась к философскому аспекту правопонимания и определила вектор судебно-правовой реформы. Практика же, имеющая дело в реальной правоприменительной системой, учтя некоторые пожелания, от-казалась от всего невозможного к применению. Таким образом, восторжествовал разумный консерватизм, не допустивший слома всей системы на основе абстрактных умозрительных рекомендаций, однако этот консерватизм обеспечил заимствование разумных положений (независимость и несменяемость судей, расширение компетенции адвокатуры, оптимизация функции прокуратуры, выведение предварительного следствия из подчинения органам дознания и т. д.). Концепция 2002 года носит более инструктивный и инструментальный характер, она указывает на конкретные цели, то есть не допускает философствования о совершенствовании законодательства, а требует создания конкретных механизмов и разрешения конкретных противоречий.

103

форм систематизации в отдельных отраслях законодательства, оптималь-ное упрощение структуры законодательства; разработка методик определения финансово• -экономических, социальных,

Т разом, реализация положений Концепции значительно увеличит степе

вательно, социальная эффективность права достигается также форми-рова

енное позволяет сделать вывод о том, что проблема социальной эффе

криминологических и иных последствий принятия нормативных правовых актов. аким обнь социальной эффективности права, стабилизировав законодательство,

рационализировав и должным образом усовершенствовав нормотворческую про-цедуру, оптимизировав структуру и содержание национального законодательства, которое как правовая основа для построения демократического правового соци-ального государства должно быть также достаточным для регулирования всего комплекса общественных отношений и соответствовать реальным политическим и социально-экономическим условиям. Однако достижение целей Концепции воз-можно только при соблюдении прав и свобод личности, эволюционном развитии системы права и обновлении законодательства, учете национальных, историче-ских, культурных и иных традиций, охвате всех элементов правовой системы, сис-тематизации, совершенствовании структуры законодательства, установлении и обеспечении иерархии нормативных правовых актов (п. 5). Отмечавшаяся ранее “инструктивность” (инструментальность) Концепции проявляется, в частности, в определении основных этапов качественного обновления и совершенствования законодательства, в указании на необходимость использования различных форм и способов систематизации, зависящих от специфики сложившихся отраслей и институтов, объема нормативного материала в определенной сфере законода-тельства1.

Следонием качественно нового законодательства, усилением его внутрисистемных

свойств2, постоянным обновлением нормативного массива, созданием новых и качественным изменением существующих отраслей и институтов права, система-тизацией законодательства, разработкой научно обоснованной концепции коди-фикации нормативных правовых актов в период социальных преобразований. Не-обходимо отметить, что социальная эффективность права также достигается че-рез обеспечение прав и свобод граждан Республики Беларусь, гарантий их реа-лизации, что является основным вектором развития национального законодатель-ства; обеспечение баланса индивидуальных, общественных и государственных интересов; а также защиту суверенитета и национальной безопасности Респуб-лики Беларусь.

Вышеизложктивности национального права в Республике Беларусь является многоас-

пектной и многозначной, причем для каждого элемента правовой системы соци-альная эффективность будет иметь собственные характеристики. Наиболее важ-ной задачей в определении социальной эффективности является достижение оп-тимального соотношения правового и иного социального регулирования, опреде-ление подлинного места права как одного из средств социального регулирования

1 Несмотря на то, что Беларусь признает наиболее перспективной формой систематизации кодифи-

кацию (в частности, за период с 1997 года принято более 20 новых кодексов), некоторые отрасли, такие как хозяйственное, административное право и т.д. кодифицировать невозможно, ряд институтов и отрас-лей перед кодификацией должны подвернуться инвентаризации, ревизии. Так, для Республики Беларусь, а равно и как для всего постсоветского пространства актуальной проблемой является повышения уровня системности законодательства, что достигается различными способами систематизации.

2 Это, в частности, реализуется четким установлением условий и порядка принятия различных видов нормативных правовых актов; однозначным установлением компетенции нормотворческих органов; раз-решением проблем иерархии нормативных правовых актов; законодательным закреплением места обще-признанных принципов международного права и норм международных договоров в системе права, установлением порядка их применения (п. 11); достижением стабильности и непротиворечивости актов законодательства; обеспечением оптимального соотношения законов Республики Беларусь и декретов Президента Республики Беларусь; упорядочением нормотворчества республиканских органов государс-твенного управления (п. 15); использованием "пакетного" принципа подготовки нормативных правовых актов.

104

в обществе, обусловленного культурно-историческим типом права конкретного государства.

Трудность в изучении социальной эффективности обуславливаются различ-ными

ывод: социальная эффективность права является многоаспектным явле-нием

ьная эффективность права как нормативного регулятора достигается путем

ии социальной эффективности право необходимо учитывать раз-личи

♦♦♦

ЛИТЕРАТУРА

Беднов В. А. Православная церковь в Польше и Литве (по Volumina Legum). – Минск, 2002.

94.

91. центы // Право и современность. Сб.

науч. тр. – Минск, 1998.

подходами к праву на Западе и Востоке, если для Запада право выступает основным социальным регулятором, игнорирующим все иные нормы, то для Вос-тока право – один из многих регуляторов, содержание которого определяется традиционными ценностями. Следует отметить, роль западного права в период глобализации, когда право выступает активным инструментом “слома” националь-ных систем социального регулирования для обеспечения максимальной прибыли транснациональных корпораций, несвязанных никакими социальными обязатель-ствами перед населением конкретных регионов, закрепления приоритетного ста-туса “золотого миллиарда”. В этом случае эффективность национального права будет определяться именно степенью защиты национального суверенитета, иден-тичности и социальной справедливости, принятой в данном конкретном обще-стве, но не исключительной защитой прав рыночно активного либерального меньшинства, как правило, локализующегося в ведущих мировых западных стра-нах.

В, зависящим от сущности и предназначения конкретного элемента правовой

системы, сущность которого (явления) определяется различными факторами, в том числе мировоззренческими и цивилизационными основаниями правовой сис-темы. Социальная эффективность права определяется через достижение опти-мального соотношения правового и иного социального регулирования, определе-ние подлинного места права как одного из средств социального регулирования в обществе, обусловленного культурно-историческим типом права конкретного го-сударства.

Социал усиления внутрисистемных свойств законодательства, его регулярным об-

новлением и адекватным отражением социальных отношений, а также обеспече-ние оптимального баланса индивидуальных, общественных и государственных ин-тересов в контексте защиты суверенитета и национальной безопасности Респуб-лики Беларусь.

При изучене подходов к праву, используемых различными цивилизациями: на Западе –

это основной социальный регулятор, исключающий иные нормы, на Востоке – один из многих регуляторов, содержание которого определяется традиционными ценностями. В условиях глобализации для обеспечения максимальной прибыли транснациональных корпораций западное право активно подавляет национальные системы социального регулирования как «неотвечающие» принципам гуманизма и прав человека, что определяет социальную эффективность национального права через степень защиты суверенитета, идентичности и социальной справедливости конкретного общества.

1. 2. Берман Г. Дж. Вера и Закон: примирение права и религии. – Москва, 1999. 3. Берман Г. Дж. Западная традиция права: эпоха формирования. – Москва, 194. Гумилев Л. Н. Древняя Русь и Великая степь. – Москва, 1994. 5. Гумилев Л. Н. От Руси к России. – Москва, 1994. 6. Данилевский Н. Я. Россия и Европа. – Москва, 197. Дробязко С. Г. Современное правопонимание и его ак

105

8. Калинин С. А. Проблемы реформы системы права в Республике Беларусь: Автореф. дис. … канд. юрид. наук: 12.00.01. / БГУ. – Минск, 2001.

окт. 2002 г.) // www.russian-orthodox-

10. ловечества (Осло, 11-12 нояб. 2002 г.) // www.russian-orthodox-

11. ду традиционными и либеральными ценностями в выборе лич-

12. вых актов Респ. Беларусь. 2002.

13. 14. и концепции права // Советское государство и право. 1991. № 12.

ьный подход. – Алматы, 2000. 99.

я.

19. В. С. Философия права: Учебник для вузов. – Москва, 1997.

арусь на 2003-2005 ства Республики Беларусь: Указ Прези-

22.

ития. – Москва, 1999.

26. нец истории? // www.ckp.ru/biblio/f/hist_ends.htm. рейти к отдаленному будущему, мы

♦♦♦

Teisės socialinio veiksmingumo mos Baltarusijos Respublikoje

Baltarusijos valstybinis universitetas

Pagrindinės sąvokos: teisės veiksmingumas, Rytų ir Vakarų civilizacijos, teisės autori-etas,

Teisės socialinis veiksmingumas ap augiaaspektė problema, kurios esmė sie-ma su pradiniu teisės vietos socialinių reguliatorių sistemoje apibrėžimu, išplaukiančiu iš vyraujan-

9. Кирилл (Гундяев), митр. Смоленский и Калининградский. Восточно-христианская традиция и созидание будущего Европы (Италия, Перуджа, 2 church.org.ru/nr210035.htm. Кирилл (Гундяев), митр. Смоленский и Калининградский. Мировая интеграция и цивили-зационное многообразие чеchurch.org.ru/nr211123.htm; Кирилл (Гундяев), митр. Смоленский и Калининградский. Норма веры как норма жизни: Проблема соотношения межности и общества // Независимая газета. 2000. 16-17 февр. Концепция совершенствования законодательства Республики Беларусь: Указ Президента Респ. Беларусь, 10 апр. 2002 г., № 205 // Нац. реестр право№ 46. 1/3636. Кураев А., диакон. О нашем поражении. – Москва, 1999. Лейст О. Э. Тр

15. Матюхин А. А. Государство в сфере права: институционал16. Наш путь. Стратегические перспективы развития России в ХХI веке. – Москва, 1917. Неклесса А. Реквием XX веку // Международная экономика и международные отношени

2000. №1. 18. Нерсесянц В. С. Общая теория права и государства: Учебник. – Москва, 2001.

Нерсесянц20. Нерсесянц В. С. Юриспруденция. – Москва, 1999. 21. Об одобрении Программы подготовки проектов законов Республики Бел

годы и перспективной кодификации законодательдента Репс. Беларусь, 12 авг. 2002 г., № 450 // Нац. реестр правовых актов Респ. Беларусь. 2002. № 92. 1/3962. Остром В. Смысл американского федерализма. Что такое самоуправляющееся общество. – Москва, 1993.

23. Перевезенцев С. В. Русская религиозно-философская мысль X–XVII вв. Основные идеи и тенденции разв

24. Поляков А. В. Общая теория права: феноменолого-коммуникативный подход: Курс лекций. – СПб, 2003.

25. Солоневич И. Л. Народная монархия. – Минск, 1996. Фукуяма Ф. Ко

27. Фукуяма Ф. Началась ли история опять? Чтобы педолжны выжить в ближайшем будущем // Огонек. 2002. № 48.

28. Честнов И. Л. Универсальны ли права человека? (полемические размышления о Всеобщей Декларации прав человека) // Правоведение. 1999. № 1.

proble

Doc. dr. Sergėjus Kalininas

t Baltarusijos teisės veiksmingumo būklė, žmogaus teisės.

SANTRAUKA

tariamas kaip dja

106

čios p

bė paskelbė žmogų aukščiausia vertybe Dievui ir atskyrė sakralinę ir pasaulietinę žmo-gaus v

♦♦♦

The Problems of Social Efficiency of Law in Belarus

Keywords: Social Efficiency e East an the West, Authority of

aw, Status of Social efficiency of Belarus Law, Human Rights.

The problems of social efficiency of la d in the given issue from various positions. he social efficiency is a main characteristic of law reflecting its real influence besides other social

regula

asaulėžiūros ir tradicinių civilizacijos vertybių. Grindžiama nuomonė apie skirtingą vaidmenį, kuris skiriamas teisei Vakarų ir Rytų Europoje: Vakarų Europoje teisė labiau reiškiasi kaip pagrindi-nis visuomenės reguliatorius, o Rytų Europoje (ir kitose civilizacijose) pagrindinis socialinio regulia-vimo krūvis perkeliamas religinėms, moralinėms normoms, teisei čia priskiriamas pagalbinis vaid-muo. Todėl teisės socialinio veiksmingumo ypatumai Rytų krikščioniškoje civilizacijoje siejami su reikalavimu atsižvelgti ir į tradicines religijos vertybes, kurios Vakaruose traktuojamos kaip privačių interesų sritis.

Žmogaus teisių ir teisinės valstybės koncepcijos kilmę autorius laiko išimtinai krikščioniška, kiek krikščiony

eiklos sritis. Straipsnyje aptariami skirtingi požiūriai į teisę, susiformavę katalikiškojoje Romoje ir pravoslaviškajame pasaulyje. Šių požiūrių skirtumai gilinami šiuolaikinėje globalizacijoje vykstan-čiu liberaliųjų ir tradicinių vertybių konfliktu. Aptariami atskiri pravoslaviškos Baltarusijos ir pra-voslaviškos Rusijos nepasitikėjimo teise kaip socialiniu reguliatoriumi pavyzdžiai. Analizuojama tei-sės, kaip norminės sistemos socialinio veiksmingumo, būklė Baltarusijai priėmus teisėkūros tobuli-nimo koncepciją.

Assoc. Prof. Dr. Sergej Kalinin

Belorus State University

of Law, Civilization of thL

SUMMARY

w are examineT

tors. Social efficiency is considered to be a multidimensional problem. Its essence consists in primary definition of the place of law in system of social regulation following from dominating outlook and traditional values. The specific position of law in the Western and East Europe is analyzed. It is underlined that law acts mostly as the main regulator for the Western Europe, but for the East Europe (and other civilizations) the fundamental role of social regulation belongs to moral and religious norms, law carries out a subsidiary role. Features of social efficiency of law are marked with reference to the Orthodox civilization. So the concept of human rights and legal state has extremely Christian origin. This concept proclaimed the supreme value of the Person in comparison with the God and divided sacral and secular fields of human activity. Approaches to the vision of law developed in the Catholic and Orthodox worlds are examined. It is concluded the modern conflict in the process of globalization of liberal and the traditional values underlying various systems of social regulation. The separate reasons of mistrust to the law as a social regulator among orthodox Belarus and Russian peoples are determined. Examples of the increase of social efficiency of law by means of acceptance of the Concept of Perfection of the Belarus Legislation are resulted.

107

Jurisprudencija, 2004, t. 54(46); 108–122

DUBLINO REGLAMENTAS – NAUJA ATSAKOMYBĖS UŽ PRIEGLOBSČIO PRAŠYTOJUS PASKIRSTYMO SISTEMA

EUROPOS SĄJUNGOJE?

Dr. Lyra Visockienė Lietuvos teisës universiteto Teisës fakulteto Tarptautinës teisës ir Europos Sàjungos teisës katedra Ateities g. 20, LT–08303 Vilnius Telefonas 271 46 69 Elektroninis paðtas lyra_5@hotmail.com Pateikta 2004 m. vasario 10 d. Parengta spausdinti 2004 m. liepos 2 d.

Pagrindinės sąvokos: pabėgėliai, prieglobsčio prašytojai, Dublino reglamentas, prieglobs-čio prašymų nagrinėjimas.

S a n t r a u k a

Šiame straipsnyje analizuojamas Europos Sąjungos valstybių narių atsakomybės už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą paskirstymo mechanizmas ir kriterijai, grindžiami 1990 m. Dublino konvencija ir ją 2003 metais pakeitusiu Tarybos reglamentu. Atliekant Dublino kon-vencijos ir reglamento nuostatų bei tam tikra apimtimi taikymo praktikos lyginamąją analizę, mėginama atsakyti į klausimą: ar reglamentas išsprendė konvencijos ir jos taikymo proble-mas ir įsteigė naują atsakomybės paskirstymo sistemą Europos Sąjungoje? Ši analizė rodo, kad reglamentas tam tikra apimtimi skiriasi nuo Dublino konvencijos, nes įveda naujus krite-rijus nustatyti atsakomybę už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą (nelydimų nepilnamečių at-veju ir tais atvejais, kai valstybė toleravo asmens neteisėtą buvimą savo teritorijoje ilgiau kaip 5 mėnesius); iš dalies išsprendžia keletą ankstesnio reglamentavimo problemų (pvz., su-sijusių su šeimos susijungimo įgyvendinimu); sutrumpina prašymo dėl atsakomybės nusta-tymo pateikimo ir atsakymo į jį terminus, tačiau pailgina prieglobsčio prašytojo perkėlimo į kitą valstybę narę terminus, todėl pats procesas nesutrumpėja. Taip pat akivaizdu, kad reg-lamentas neišsprendė visų Dublino konvencijos praktinio taikymo problemų (pvz., išlieka gali-mybė išsiųsti prieglobsčio prašytoją į trečiąją šalį nereikalaujant, kad prieglobsčio prašymas ten būtų išnagrinėtas). Apibendrinant galima teigti, kad reglamentu įvesta atsakomybės už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą paskirstymo sistema iš esmės grindžiama Dublino konven-cijos modeliu, todėl, nors ir patobulinta, negali būti laikoma visiškai nauja sistema.

Ávadas

Poreikis siekti tolygaus prieglobsèio praðytojø paskirstymo Europos Sàjungos (toliau –

ES) valstybiø nariø teritorijoje kilo dël keliø prieþasèiø. Pirmiausia itin padaugëjus prieglobs-

108

èio praðytojø Europos Sàjungoje (2001 m. prieglobsèio praðytojø skaièius siekë 367 699), kai kuriose valstybëse praðymø buvo pateikiama kur kas daugiau nei kitose ES valstybëse narëse, ir tai sukëlë ðiø valstybiø susirûpinimà. Antra, dalis prieglobsèio praðytojø, kuriø pra-ðymai buvo iðnagrinëti ir atmesti vienoje valstybëje, netrukdomai galëjo kreiptis á kità vals-tybæ, o tai lëmë pakartotiniø praðymø pateikimo tendencijà. Tai tik keletas prieþasèiø, pa-skatinusiø Europos Sàjungos valstybes nares susitarti dël kriterijø, kuriais remdamosi jos paskirstytø atsakomybæ uþ prieglobsèio praðymø nagrinëjimà. Taip 1990 m. birþelio 15 d. buvo priimta konvencija, nustatanti valstybæ, atsakingà uþ vienoje ið Bendrijos valstybiø na-riø pateikto prieglobsèio praðymo nagrinëjimà (toliau – Dublino konvencija) [5]. Taikymo praktikoje konvencija susilaukë nemaþai kritikos, todël 1997 m. Amsterdamo sutartimi1 nu-sprendus priimti Bendrijos teisës aktà ðiuo klausimu, konvencijos nuostatos buvo nagrinë-jamos ið naujo. 2003 m. vasario 18 d. ES taryba priëmë reglamentà, nustatantá kriterijus ir procedûras, apibrëþianèias valstybæ naræ, atsakingà uþ vienoje ið valstybiø nariø pateikto treèiosios ðalies pilieèio prieglobsèio praðymo nagrinëjimà (toliau – Dublino reglamentas) [7].

Ðio straipsnio tikslas – remiantis Dublino konvencijos ir jos taikymo trûkumø analize, iðnagrinëti Dublino reglamento nuostatas, siekiant atsakyti á klausimà, ar ðis naujas doku-mentas atsako á konvencijos trûkumus ir nustato naujà atsakomybës uþ prieglobsèio pra-ðymø nagrinëjimà paskirstymo sistemà Europos Sàjungoje. Taigi straipsnyje pateikiamo nagrinëjimo pagrindinis objektas yra Dublino reglamentas ir tam tikra apimtimi – Dublino konvencija bei jos taikymo praktika. Taikant lyginamàjá metodà, straipsnyje analizuojamos Dublino konvencijos ir reglamento nuostatos. Nagrinëjamai temai atskleisti straipsnyje taip pat taikomi statistinis ir analitinis metodai. Dublino konvencijos taikymo praktikà tarptautiniu mastu specifiðkai nagrinëjo keletas autoriø: Gregoras Nollas, Agnes Hurwitz, Jensas Veds-ted-Hansenas. Be to, ðios konvencijos nuostatø bendra apþvalga buvo pateikiama daþnoje monografijoje, nagrinëjanèioje teisingumo ir vidaus reikalø sritá Europos Sàjungoje (pvz., to-kiø autoriø kaip Kay Hailbronner, Elspethas Guildas). Taèiau reikia pasakyti, kad Lietuvoje ðià temà plaèiau yra nagrinëjusi tik pati ðio straipsnio autorë disertacijoje „Prieglobstis: tarptautiniai valstybiø ásipareigojimai ir Europos Sàjungos teisë“. Kita vertus, Dublino regla-mento nuostatø mokslinës analizës autorei nepavyko rasti, atsiþvelgiant á tai, kad dokumen-tas priimtas tik 2003 metais, o jo taikymo praktikos dar tik pati pradþia.

2002 metais Lietuvos Respublikos Seimui buvo pateikta ratifikuoti Dublino konvencija, taèiau priëmus reglamentà Europos Sàjungoje, konvencijos ratifikavimas buvo sustabdytas. Nepaisant to, aktyviai ruoðiamasi ágyvendinti atsakomybës paskirstymo nuostatas. Atsiþvel-giant á priimto reglamento naujumà ir aktualumà Lietuvai, tikimasi, kad straipsnis bus nau-dingas ne tik teisës mokslo srities atstovams ir studijuojantiesiems Europos Sàjungos teisæ, bet ir praktikams, dalyvaujantiems rengiantis ágyvendinti ðá dokumentà ir tiesiogiai taikysian-tiems jo nuostatas praktikoje.

1. Dublino reglamento pirmtakë – Dublino konvencija dël valstybiø nariø atsakomybës uþ prieglobsèio praðymo nagrinëjimà nustatymo

1.1. Konvencijos taikymo apimtis ir tikslas

Dublino konvencijos, kurios narëmis tapo visos Europos Sàjungos valstybës narës,

ásigaliojimas uþtruko iki 1997 metø rugsëjo 1 dienos. Konvencija buvo svarbi tuo, kad átvir-tino taisykles, kuriomis galima buvo nustatyti, kuri valstybë atsakinga uþ prieglobsèio pra-ðymo nagrinëjimà Europos Sàjungoje. Dar iki Dublino konvencijos ásigaliojimo tam tikros at-sakomybës uþ prieglobsèio praðymo nagrinëjimà nustatymo nuostatos buvo átvirtintos 1990

1 Pilnas pavadinimas – Sutartis dėl Europos Sąjungos sutarties, Europos Bendrijų steigimo sutarčių ir kai kurių

su jomis susijusių aktų pataisų.

109

m. birþelio 19 d. Ðengeno ágyvendinimo konvencijos 7 skyriuje [12]. Dublino konvencija buvo taikoma ne tik ES valstybëms narëms, bet ir Norvegijai, Islandijai pagal specialø susitarimà [6].

Konvencija buvo siekiama reglamentuoti atsakomybës paskirstymà tarp ES valstybiø nariø uþ prieglobsèio praðymø, pateiktø Sàjungos teritorijoje, nagrinëjimà. Jos tikslas – api-brëþti bendrus kriterijus, skirtus nustatyti vienà valstybæ naræ, kuri konkreèiu atveju galëtø bûti atsakinga. Konvencija siekiama iðvengti atvejø, kai tas pats prieglobsèio praðymas pa-teikiamas keliose valstybëse narëse arba pakartotinai, kartu uþtikrinant, kad prieglobsèio praðymas bus iðnagrinëtas bent vienoje ið valstybiø nariø. Taigi pagrindinis principas, kuriuo grindþiama konvencija, yra prieglobsèio praðymø nagrinëjimo pasidalijimo sistemos, kuri remiasi „pirmos saugios prieglobsèio ðalies“ koncepcija, ávedimas. Ji reiðkia, kad ðios kon-vencijos narës pripaþásta viena kità saugiomis prieglobsèio valstybëmis, todël, iðsiunèiant prieglobsèio praðytojà á kità valstybæ naræ, jos saugumas atskirai nebenustatinëjamas. Ma-noma, kad, remiantis Dublino konvencija, nagrinëdama prieglobsèio praðymà, bet kuri valstybë narë veikia visos ES vardu. Todël laikoma, kad atitinkamos valstybës atlikto pabë-gëlio statuso nustatymo rezultatai turi bûti pripaþástami kitø susitarianèiø valstybiø. Pagal savo turiná Dublino konvencija ið esmës apëmë du aspektus:

1) átvirtino kriterijus nustatyti ES valstybës narës atsakomybæ uþ prieglobsèio praðymo nagrinëjimà. Reikia pasakyti, kad konvencija buvo taikoma atsakomybei nustatyti tik uþ tuos prieglobsèio praðymus, kurie pateikti pagal 1951 m. Jungtiniø Tautø kon-vencijà dël pabëgëliø statuso (toliau – 1951 m. konvencija).

2) nustatë taisykles, kuriomis valstybë narë prisiima atsakomybæ uþ prieglobsèio praðytojà, uþ kurio praðymo nagrinëjimà ji buvo atsakinga ir kuris yra neteisëtai ki-tos valstybës narës teritorijoje [4, p. 4].

1.2. Atsakomybës nustatymo kriterijai

Ið konvencijos preambulës akivaizdu, kad pastaroji buvo priimta kaip priemonë, papil-danti laipsniðkà erdvës be vidiniø sienø sukûrimà, kurioje bûtø garantuotas laisvas asmenø judëjimas remiantis Europos bendrijà steigianèia sutartimi. Atsakomybës paskirstymas pa-gal Dublino konvencijà grindþiamas tuo, kad erdvëje, kurioje garantuojamas laisvas asmenø judëjimas pagal Europos bendrijà steigianèià sutartá, kiekviena valstybë narë yra atsakinga kitoms uþ savo veiksmus ir nesëkmes, susijusias su treèiøjø ðaliø pilieèiø1 atvykimu, apsigyvenimu ir todël privalo prisiimti tokiø veiksmø padarinius [4, p. 17]. Todël konvencijoje yra átvirtinti kriterijai, skirti priskirti atsakomybæ uþ prieglobsèio praðymo nagrinëjimà tai valstybei narei, kuri suvaidino svarbiausià vaidmená treèiosios ðalies pilieèiui atvykstant á ES valstybës narës teritorijà arba iðduodant leidimà gyventi [4, p. 1].

Pagal Dublino konvencijà atsakomybë uþ prieglobsèio praðymo nagrinëjimà nusta-toma remiantis ðeðiais pagrindiniais kriterijais: ðeimos susijungimo, valstybës narës iðduoto leidimo gyventi, valstybës narës iðduotos vizos, neteisëto valstybës narës sienos kirtimo, at-sakomybës uþ ávaþiavimo kontrolæ ir pirmo prieglobsèio praðymo pateikimo pagrindais. Pa-vyzdþiui, jei nustatoma, kad Ðvedijoje prieglobsèio praðymà pateikusio praðytojo ðeimos na-rys, turëdamas pabëgëlio statusà, gyvena Jungtinëje Karalystëje, ji bus atsakinga uþ jo pra-ðymo nagrinëjimà ir privalës já priimti á savo teritorijà.

1.3. Dublino konvencijos taikymo problemos

Nors Dublino konvencija buvo siekiama kilnaus tikslo, t. y. uþtikrinti, kad visi prie-globsèio praðymai bûtø iðnagrinëjami, vis dëlto jos taikymo laikotarpiu ji susilaukë nemaþai

1 Trečiųjų šalių piliečiais šiame kontekste vadinami asmenys, nesantys Europos Sąjungos valstybių narių pilie-čiais.

110

kritikos. Galima bûtø iðskirti keletà su paèia Dublino konvencija arba jos taikymu susijusiø probleminiø aspektø:

1. Nedaug subjektø, kuriems taikoma konvencija; 2. Saugios treèiosios valstybës koncepcijos taikymas; 3. Skirtinga pabëgëliø apsaugos padëtis valstybëse narëse; 4. Siaura ðeimos susijungimo kriterijaus taikymo apimtis; 5. Dublino sistemos bendras veiksmingumas: ar apskritai verta jà taikyti atsiþvelgiant á

tai, kad tai reikalauja daug iðtekliø, o taikymas labai ribotas. Pirmoji Dublino konvencijos ágyvendinimo problema glûdëjo jau paèioje jos taikymo

subjektams apimtyje. Mat Dublino konvencija buvo taikoma atsakomybei nustatyti tik uþ tuos prieglobsèio praðymus, kurie buvo pateikiami pagal 1951 m. konvencijà ir dël kuriø dar nepriimtas galutinis sprendimas [5, 1 str. 1 (b), (c) d.]. Tai reiðkë, kad ji nereglamentavo at-sakomybës nustatymo uþ praðymus, kai asmuo kreipiasi dël apsaugos, remdamasis kitomis prieþastimis, nei iðvardytos 1951 m. konvencijoje. Tokia Dublino konvencijos taikymo apim-tis sukëlë tam tikrø praktiniø problemø, nes kai kurie prieglobsèio praðytojai, siekdami pasi-likti bûtent toje valstybëje, kurioje pateikë prieglobsèio praðymà, bandydavo iðvengti Dublino konvencijos taikymo. Taigi jie arba nedelsdami kreipdavosi dël apsaugos, remdamasis kitais pagrindais, nei numatyti 1951 m. konvencijoje, arba atsiimdavo savo praðymà dël pabëgëlio statuso ir kartu pateikdavo kità praðymà, bet jau dël apsaugos kitais pagrindais. Tokia prak-tika, nors nebuvo plaèiai iðplitusi, sumaþino Dublino konvencijos taikymo veiksmingumà.

Antrąją problemà galima bûtø susieti su Dublino konvencijos tikslo ágyvendinimu – uþ-tikrinti, kad kiekvieno prieglobsèio praðytojo praðymas neliktø be atsako ir kad bûtø iðvengta situacijø, kai në viena valstybë nesiima nagrinëti praðymo. Dublino konvencija numatë, kad nustaèius valstybæ, atsakingà uþ prieglobsèio praðymo nagrinëjimà, tokia valstybë turi iðnag-rinëti praðymà vadovaujantis savo nacionaliniais ástatymais, 1951 m. konvencija bei 1967 m. Jungtiniø Tautø protokolu dël pabëgëliø statuso (toliau – 1967 m. protokolas), netaikant ge-ografinio apribojimo [5, 2 str.; 3 str. 1 d.]. Taigi tokia atsakinga valstybë narë privalo priimti galutiná sprendimà dël prieglobsèio praðymo. Ðie konvencijoje átvirtinti ásipareigojimai yra la-bai svarbûs tarptautinës pabëgëliø teisës prasme, nes tai bene vienintelë konvencija, kuri tiesiogiai átvirtino valstybës pareigà iðnagrinëti prieglobsèio praðymà. Vis dëlto galima sua-bejoti minëtos nuostatos veiksmingumu, nes Dublino konvencija taip pat numatë galimybæ iðsiøsti prieglobsèio praðytojà ið valstybës narës teritorijos net nepradëjus atsakomybës uþ prieglobsèio praðymà nustatymo procedûros, juo labiau nenagrinëjant paties praðymo, jei egzistuoja saugi treèioji valstybë [5, 3 str. 5 d.]1 Pagrindinis saugios treèiosios valstybës koncepcijos ir Dublino sistemos taikymo skirtumas yra tai, kad pastaroji grindþiama valsty-biø susitarimu, o ne vienaðaliðku valstybës sprendimu. Pagal Dublino konvencijà prieglobs-èio praðytojas iðsiunèiamas á kità valstybæ naræ tik tada, kai atsakinga valstybë sutinka já priimti ir iðnagrinëti jo praðymà [9, p. 647]. Problemiðka yra tai, kad, kitaip, nei iðsiunèiant prieglobsèio praðytojà á kità ES valstybæ naræ taikant saugios treèiosios valstybës koncep-cijà, jau nebesivadovaujama panaðios pabëgëliø apsaugos padëties treèiojoje valstybëje prielaida. Be to, tokiu bûdu valstybei narei iðvengus atsakomybës uþ prieglobsèio praðymo nagrinëjimà ir iðsiunèiant prieglobsèio praðytojà á treèiàjà valstybæ, jau nebereikalaujama, kad jo prieglobsèio praðymas bûtø iðnagrinëtas toje valstybëje. Todël Dublino konvencijoje átvirtinta garantija uþtikrinti, kad bent viena valstybë iðnagrinës prieglobsèio praðymà, gali ið-likti tik teorine, nes negarantuojama, kad prieglobsèio praðymas treèiojoje valstybëje bus ið-nagrinëtas. Prieglobsèio praðytojo iðsiuntimas á treèiàjà valstybæ be pastarosios sutikimo yra problemiðkas tarptautinës teisës poþiûriu, nes në viena valstybë, nesant susitarimo2, nëra ápareigota priimti á jos teritorijà gràþinamus asmenis, nesanèius jos pilieèiais [2, p. 189; 10, p.

1 Šiame kontekste trečiąja valstybe laikoma valstybė, esanti už Europos Sąjungos ribų. Pastebėtina, kad

Dublino konvencija neapibrėžia, kokiais kriterijais remiantis trečiosios valstybės laikomos saugiomis. 2 Čia turimi omenyje susitarimai dėl asmenų, neteisėtai esančių susitariančios valstybės teritorijoje, grąžinimo

(readmisijos sutartys).

111

118]. Pagal tarptautinæ teisæ uþ prieglobsèio praðymo nagrinëjimà ið esmës atsakinga ta valstybë, kurioje pabëgëlis kreipiasi dël apsaugos, ir ji privalo garantuoti, kad jis nebûtø tie-siogiai arba netiesiogiai iðsiunèiamas ten, kur jam gresia persekiojimas [1, § 4].

Trečioji, bene aktualiausia, Dublino konvencijos ágyvendinimo problema buvo susijusi su pabëgëliø apsaugos padëtimi ES valstybëse narëse. Kaip minëta, Dublino konvencijoje átvirtintos atsakomybës paskirstymo sistemos pagrindas buvo prielaida, kad susitarianèiose valstybëse egzistuoja panaði pabëgëliø apsaugos padëtis, todël tas pats prieglobsèio pra-ðymas, pateiktas skirtingose valstybëse narëse, bûtø ávertintas vienodai. Taèiau praktika pa-rodë kà kita, t. y. kad valstybëse narëse egzistuoja labai skirtinga apsaugos padëtis, o sprendimas dël pabëgëlio statuso gali labai skirtis, atsiþvelgiant á tai, kurioje valstybëje pa-teikiamas prieglobsèio praðymas. Pavyzdþiui, 1999 m. afganistanieèiø prieglobsèio praðy-tojø pripaþinimo pabëgëliais laipsnis Prancûzijoje buvo 62,5 proc., tuo tarpu Vokietijoje – tik 1,7 proc., somalieèiø Belgijoje – 29 proc., Vokietijoje – tik 0,5 proc. Taigi dël skirtingos pa-bëgëliø apsaugos padëties valstybëse narëse asmenø galimybës bûti pripaþintiems pabë-gëliais buvo nevienodos, o apsaugos padëtis taip pat skyrësi priklausomai nuo valstybës, kuri nagrinëjo prieglobsèio praðymà. Tokia padëtis leido manyti, kad dël Dublino konvenci-jos taikymo tam tikrais atvejais prieglobsèio praðytojas buvo verèiamas naudotis tokios valstybës prieglobsèio procedûra, kuri numatë maþiau procesiniø garantijø arba kurioje pa-bëgëlio sàvoka aiðkinama labai siaurai ir dël to galëjo bûti atmestas jo praðymas. Kita vertus, naujo praðymo pateikimo galimybës kitoje valstybëje narëje po to, kai jau priimtas sprendi-mas vienoje valstybëje, nebuvo numatytos [1, § 3]. Tokiu bûdu asmeniui buvo uþkertamas kelias pateikti praðymà tokioje valstybëje narëje, kurioje, remiantis jo bylos aplinkybëmis, bûtø suteikta apsauga [1, § 3]. Tokia padëtis lëmë tai, kad prieglobsèio praðytojo perdavimà ið vienos valstybës narës á kità pagal Dublino konvencijà imta ginèyti teismuose. Galima pa-minëti keletà þymesniø bylø, kurias detaliai iðanalizavo dr. Gregoras Nollas [11]:

1. Minority Bosnians byla [13]. Ðioje byloje prieglobsèio praðytojø ðeima ið Bosnijos buvo gavæ prieglobstá Vokietijoje, taèiau Vokietijos valdþios institucijos pareikalavo iðvykti ið ðalies, nes manë, kad jie gali saugiai gráþti. Jie iðvyko á Ðvedijà ir kreipësi ten dël prieglobsèio. Ðvedija papraðë Vokietijos prisiimti atsakomybæ uþ jø praðy-mus, ir Vokietija sutiko tai padaryti pagal Dublino konvencijos 5 straipsnio 1 dalá ir 4 straipsná. Taigi pareiðkëjai turëjo bûti perduoti Vokietijai, taèiau jie ðá sprendimà ap-skundë ir Uþsienieèiø apeliacinë valdyba perdavë ginèà spræsti Ðvedijos Vyriausy-bei. 2000 m. birþelio 20 d. Ðvedijos Vyriausybë nusprendë suteikti pareiðkëjams nuolatiná leidimà gyventi Ðvedijoje dël politiniø–humanitariniø prieþasèiø. Nors Vy-riausybë manë, kad praðymà pagal Dublino konvencijà galëtø nagrinëti Vokietija, joje prieglobsèio praðytojams ið Bosnijos–Hercogovinos daþnai nebuvo suteikiama apsauga. Todël Ðvedija sutiko neperduoti pareiðkëjø Vokietijai, nes Ðvedijoje to-kiems asmenims vis dar bûdavo suteikiama apsauga.

2. Adan and Aitseguer byla [15]. Ðioje byloje Adan buvo ið Somalio ir bijojo jam prieð-iðko klano persekiojimo, o Aitseguer buvo ið Alþyro, ir jam grasino Islamique Armé grupuotë, nuo kurios valdþios institucijos negalëjo jo apsaugoti. Jungtinës Karalys-tës Lordø Rûmai nusprendë, kad pareiðkëjø iðsiuntimas atitinkamai á Vokietijà ir Prancûzijà, kur nevalstybiniø subjektø persekiojimas nebuvo pripaþástamas ir to-kiems prieglobsèio praðytojams nebûtø buvus suteikta apsauga, paþeistø ástatymà, nes ðios ðalys nevalstybiniø subjektø poþiûriu per siaurai aiðkina 1951 m. konvenci-jos 1 straipsnio A dalá.

3. T. I. prieš Jungtinę Karalystę byla [8]. Nagrinëta Europos Þmogaus Teisiø Teisme, ir nors pripaþinta, kad peticija nepriimtina, joje buvo svarstytas klausimas dël siauro pabëgëlio sàvokos pagal 1951 m. konvencijà aiðkinimo ir prieglobsèio praðytojo ið-siuntimo ið Jungtinës Karalystës á Vokietijà. 1996 m. prieglobsèio praðytojas ið Ðri Lankos kreipësi dël prieglobsèio Vokietijoje, taèiau ji pabëgëlio statuso jam nesu-teikë, nes nepripaþino nevalstybiniø subjektø vykdomo persekiojimo. Tada jis pa-

112

teikë prieglobsèio praðymà Jungtinëje Karalystëje, kuri papraðë Vokietijà prisiimti at-sakomybæ pagal Dublino konvencijà, ir Vokietija sutiko. Taèiau pareiðkëjas teigë, kad jo iðsiuntimas á Vokietijà paþeis Europos þmogaus teisiø ir pagrindiniø laisviø apsaugos konvencijà. Europos Þmogaus Teisiø Teismas pabrëþë, kad iðsiuntimas á tarpinæ valstybæ neatleidþia Jungtinës Karalystës nuo pareigos uþtikrinti, kad nebûtø paþeistas Europos þmogaus teisiø konvencijos 3 straipsnis (kankinimø draudimas), net jei toks iðsiuntimas vykdomas pagal Dublino konvencijà [8, § 16]. Kita vertus, teismas nustatë, kad pareiðkëjui gali bûti suteikta apsauga Vokietijoje pagal Uþsie-nieèiø ástatymà kitais pagrindais. Taigi nors peticija buvo pripaþinta akivaizdþiai ne-pagrásta ðiuo pagrindu, vis dëlto Teismas pasiliko galimybæ tam tikrais atvejais nag-rinëti perkëlimo klausimà pagal Dublino konvencijà teisëtumo.

Tokiais nacionaliniø ir kitø teismø sprendimais buvo siekiama priversti ES valstybes nares, be atsakomybës nustatymo procedûros pagal Dublino konvencijà, kiekvienoje byloje ávertinti veiksnius, nesusijusius su Dublino konvencijos kriterijais, t. y. ávertinti, kaip valstybë narë, kuriai norima perduoti prieglobsèio praðytojà, aiðkina arba taiko 1951 m. konvencijos nuostatas ir suteikia apsaugà, palyginti su aiðkinimu ir egzistuojanèia praktika prieglobsèio praðytojo buvimo valstybëje. Ðiuo poþiûriu akivaizdu, kad, pavyzdþiui, Jungtinës Karalystës teismø priimta pozicija dël 1951 m. konvencijos aiðkinimo nevalstybiniø subjektø vykdomo persekiojimo atvejais Vokietijoje ir Prancûzijoje, matyt, turëjo priversti ðios valstybës valdþios institucijas tam tikrais atvejais nagrinëti prieglobsèio praðymo prieþastis tuo bûdu, kuris visai nesiskiria nuo praðymo nagrinëjimo ið esmës [4, p. 15]. Toks individualus ávertinimas aki-vaizdþiai bûtø apsunkinæs sprendimø priëmimo procesà pagal Dublino konvencijà, todël jis nebuvo ágyvendintas praktikoje, nes po Jungtinës Karalystës teismø sprendimø Vyriausybë pasiûlë pakeisti Imigracijos ir prieglobsèio ástatymà. Buvo átvirtinta nuostata, kad iðsiuntimas á kitas ES valstybes nares turi bûti laikomas iðsiuntimu á vietà, ið kurios pareiðkëjas nebus ið-siøstas á kità ðalá, nebent tik tokiu bûdu, kuris neprieðtarauja 1951 m. konvencijai. Pakeistas ástatymas ásigaliojo 2000 m. spalio 2 d.

Ketvirta, kalbant apie Dublino konvencijoje átvirtintus kriterijus, kuriais remiantis nusta-toma valstybës atsakomybë nagrinëti prieglobsèio praðymà, reikia pripaþinti, kad jie ne be trûkumø. Pavyzdþiui, nagrinëjant ðeimos susijungimo kriterijø, galima pastebëti, kad jame yra apribojimas, sumenkinæs jo praktinæ reikðmæ. Remiantis ðiuo kriterijumi, atsakomybë gali priklausyti atitinkamai valstybei tik tuo atveju, jei ðeimos narys jau yra pripaþintas pabëgëliu toje ðalyje [5, 4 str.]. Todël tai neapima atvejø, kai ðeimos nariai tuo paèiu metu pateikia pra-ðymus skirtingose valstybëse narëse. Jei abu ðeimos nariai yra prieglobsèio praðytojai, jie neturi teisës reikalauti, kad jø praðymai bûtø nagrinëjami toje paèioje valstybëje. Be to, ði nuostata neapëmë atvejø, kai ðeimos nariams yra suteiktas panaðus á pabëgëlio statusas arba jie gyvena valstybëje narëje kitais teisëtais pagrindais.

Penktasis probleminis aspektas susijæs su Dublino konvencija nustatytos atsakomybës paskirstymo sistemos bendru ávertinimu. Praëjus daugiau kaip penkeriems metams nuo konvencijos taikymo pradþios, galima daryti tam tikras iðvadas. Vertinant Dublino konvencijà remiantis statistikos duomenimis, kuriuos iðanalizavo Europos komisija, ið 655,204 prie-globsèio praðymø, kurie buvo pateikti visos Europos Sàjungos teritorijoje 1998–1999 metais [4, p. 2, lentelë Nr. 1], Dublino konvencija buvo taikoma tik labai nedaugelio jø atþvilgiu, o prieglobsèio praðytojø, perkeltø á kità valstybæ naræ, atvejø buvo dar maþiau. 1998–1999 metø duomenys rodo, kad ið viso valstybës narës pateikë 39 521 praðymà dël atsakomybës nustatymo pagal Dublino konvencijà. Tai sudaro 6 proc. atvejø, kai buvo pateiktas praðymas suteikti prieglobstá. 27 588 praðymø atveju kita valstybë narë prisiëmë atsakomybæ uþ prie-globsèio praðymo nagrinëjimà, t. y. teigiamø atsakymø dël atsakomybës perdavimo buvo 69,8 proc. visø pateiktø praðymø atþvilgiu. Tai nemaþa praðymø dalis, taèiau pagal Dublino konvencijà realiai á kità valstybæ naræ perduotø prieglobsèio praðytojø skaièius – tik 10 998. Tai sudaro tik 1,7 proc. visø prieglobsèio praðymø Europos Sàjungoje skaièiaus. Todël natû-raliai kyla klausimas, ar verta turëti atskirà ir daug þmogiðkøjø ir finansiniø pajëgumø reika-

113

laujantá mechanizmà dël atsakomybës uþ prieglobsèio praðymo nagrinëjimà nustatymo, jei daugiau kaip 95 proc. atvejø atsakinga vis tiek lieka valstybë, kurioje tas praðymas buvo pateiktas [4, p. 2]? Taigi galima teigti, kad Dublino konvencija ið esmës nepaveikë atsako-mybës uþ prieglobsèio praðymo nagrinëjimà pasiskirstymo valstybëse narëse, nes ji buvo taikoma maþiau nei 5 proc. atvejø.

Svarbu atsiþvelgti á tai, kad egzistuoja nemaþai veiksniø, lemianèiø, kad, nepaisant kurá laikà veikianèio atsakomybës paskirstymo mechanizmo, prieglobsèio praðytojø pasiskirsty-mas Europos Sàjungoje vis dëlto yra netolygus. Pavyzdþiui, Vokietija ir Prancûzija þemyne yra valstybës narës, turinèios didþiausià konsulatø tinklà ir iðduodanèios daugiausia vizø; taigi nenuostabu, kad jø statistika didþiausia priimant prieglobsèio praðytojus, turinèius vi-zas. Vokietijai ðis kriterijus yra net svarbesnis nei neteisëto sienos kirtimo kriterijus, nepai-sant to, kad ji turi ilgà iðorinæ þemës sienà, kuri nuolatos jauèia imigracijos spaudimà [4, p. 18]. Be to, abi ðios valstybës kartu su Jungtine Karalyste ir Nyderlandais yra tos valstybës, kurios jau ilgà laikà turi susiformavusias uþsienieèiø bendruomenes, didþiausius prieglobs-èio praðytojø srautus ir didþiausià pabëgëliø bendruomenæ.

Taigi nors Dublino konvencija vaidino tam tikrà vaidmená kaip priemonë, papildanti ju-dëjimo laisvæ Europos Sàjungoje, dël pateiktø prieþasèiø ji palieèia tik labai nedidelæ dalá at-vejø, kurie galëtø bûti priskirti jos taikymo apimèiai. Be to, kai kurie jà supantys veiksniai gali pakisti tik ilgainiui. Pavyzdþiui, uþsienieèiø bendruomeniø pasiskirstymas valstybiø nariø ter-itorijoje arba veiksniai, susijæ su kalba ir ádarbinimo galimybëmis. Kalbant apie Dublino kon-vencijos naudà, reikia pridurti, kad kai kurios valstybës mano, kad, atsiþvelgiant á nedidelá skundø dël perkëlimo skaièiø ir trumpesná jø nagrinëjimo laikà, perkëlimas á kità valstybæ naræ yra pigesnis nei iðsami prieglobsèio procedûra, ypaè kiek tai susijæ su socialinëmis ga-rantijomis. Taèiau kai kurios valstybës narës patvirtina, kad kartais daug greièiau ir ekono-miðkiau nagrinëti akivaizdþiai nepagrástà praðymà skubos tvarka, nei inicijuoti procedûrà nu-statyti atsakingà valstybæ naræ, kai jos trukmë ir galutinis rezultatas yra neaiðkûs [4, p. 20]. Nepaisant ðiø nuomoniø ir statistikos, Europos Sàjungos institucijos nusprendë, kad toks, kaip ðis, ar panaðus atsakomybës paskirstymo mechanizmas turi ateitá Europos Sàjungoje.

2. Dublino reglamentas

2.1. Reglamento santykis su Dublino konvencija

2003 m. vasario 18 d. priimtas Dublino reglamentas ásigaliojo 2003 m. kovo 16 d., taèiau realiai pradëtas taikyti tik nuo tø paèiø metø rugsëjo 1 dienos, nes reikëjo priimti já ágyvendinanèius teisës aktus. Tai vienas ið dokumentø, numatytø priimti pagal 1997 m. Amsterdamo sutartá, kai prieglobsèio klausimai buvo perduoti ið valstybiø nariø á Bendrijos kompetencijos sritá [14, 63 str. 1 d. 1(a) p.]. Reglamentas vadinamas Dublino reglamentu, arba „Dublinas II“, nes pakeièia Dublino konvencijà [7, 24 str. 1 d.] ir átvirtina atsakomybës uþ prieglobsèio praðymo nagrinëjimà paskirstymo sistemà Europos Sàjungoje. Ir nors reg-lamentas pakeièia Dublino konvencijà, vis dëlto jis nebus taikomas visoms Europos Sàjun-gos valstybëms. Ðiuo poþiûriu reglamentas nustato jo ir Dublino konvencijos taikymo san-tyká, t. y. konvencija iðlieka galioti ir bus taikoma Danijai ir valstybëms narëms, kurios ásipa-reigojo pagal ðá reglamentà iki tol, kol bus priimtas susitarimas dël Danijos dalyvavimo reg-lamente [7, 19 str.]. Pastebëtina, kad Jungtinë Karalystë ir Airija, kurios, remdamosi Proto-kolo prie Amsterdamo sutarties dël Jungtinës Karalystës ir Airijos pozicijos 3 straipsniu, atsi-sakë dalyvauti prieglobsèio srityje priimamose priemonëse, vis dëlto pareiðkë norà vykdyti Dublino reglamentà. Be to, kaip ir Dublino konvencija, jis bus taikomas ir Norvegijai bei Is-landijai. Atsiþvelgiant á tai, kad reglamento pirmtakës – Dublino konvencijos – taikymas buvo susijæs su probleminiais aspektais, prieð priimant reglamentà buvo atliktas konvencijos tai-kymo vertinimas. 2001 m. birþelio 13 d. Europos komisija priëmë darbo dokumentà dël Dublino konvencijos ávertinimo [4].

114

2.2. Atsakomybës uþ prieglobsèio praðymo nagrinëjimà nustatymo kriterijai pagal reglamentà

Remiantis Dublino reglamentu, valstybës narës ápareigojamos iðnagrinëti prieglobsèio

praðymà, kurá pateikia bet kuris prieglobsèio praðytojas valstybës narës pasienyje arba teri-torijoje [7, 3 str. 1 d.]. Taèiau tai bendras principas, o atsakomybë uþ praðymo nagrinëjimà nustatoma remiantis tam tikrais kriterijais kaip ir pagal Dublino konvencijà. Tam tikrais atve-jais valstybës narës gali nagrinëti praðymà, net jei jos nëra atsakingos [7, 3 str. 2 d.]. Be to, Dublino reglamento 15 straipsnis numato vadinamàjà humanitarinæ iðlygà, t. y. valstybë narë gali imtis nagrinëti prieglobsèio praðymà, net jei ji nëra atsakinga pagal reglamentà, jei taip bûtø sujungta ðeima ir kiti iðlaikomi giminaièiai dël humanitariniø prieþasèiø. Tai ji gali daryti papraðius kitai valstybei narei ir pareiðkëjui sutikus. Taigi net jei valstybë ir neatsakinga uþ nagrinëjimà, bet vis tiek nusprendþia nagrinëti, ji tampa atsakinga [7, 3 str. 2 d.]. Kita vertus, Dublino reglamentas numato ir iðimtá, kai praðymas gali bûti nenagrinëjamas, o atsakingos valstybës nustatymo procedûra net nepradedama. Tai saugios treèiosios valstybës koncep-cijos taikymo atvejai, t. y. kai prieglobsèio praðytojas iðsiunèiamas á valstybæ uþ Europos Sàjungos ribø, kurioje jam buvo arba galëjo bûti suteikta apsauga [7, 3 str. 3 d.].

Atsakomybës nustatymo kriterijai Dublino reglamente iðvardyti hierarchine tvarka, to-dël turi bûti taikomi vienas po kito. Pirma, reglamentas numato specifinæ nepilnameèiø prie-globsèio praðytojø padëtá, t. y. jeigu prieglobsèio praðymà pateikia nepilnametis, tai atsa-kinga uþ jo praðymo nagrinëjimà bus ta valstybë, kurioje teisëtai yra to nepilnameèio ðeimos nariai, taèiau tik su ta sàlyga, kad toks nagrinëjimas geriausiai atitiks vaiko interesus [7, 6 str.]. Ðis kriterijus susiaurintas ta prasme, kad jei tëvai arba kiti ðeimos nariai yra kitoje vals-tybëje neteisëtai, vaiko praðymas nebus nagrinëjamas jø buvimo valstybëje, nebent bus tai-koma humanitarinë iðimtis. Tais atvejais, kai tokiø ðeimos nariø kitoje valstybëje nëra, vals-tybë, kurioje pateiktas praðymas, bus atsakinga uþ tokio nepilnameèio praðymo nagrinëjimà. Tai reiðkia, kad visi kiti atsakomybës nustatymo kriterijai nepilnameèiams prieglobsèio pra-ðytojams netaikomi. Antrasis ir vienas svarbiausiø atsakomybës nustatymo kriterijø yra ðei-mos kriterijus, t. y. jei prieglobsèio praðytojas pateikia praðymà vienoje valstybëje, tuo tarpu kitoje valstybëje narëje yra jo ðeimos narys, tai uþ prieglobsèio praðymo nagrinëjimà bus at-sakinga ta valstybë, kurioje yra ðeimos narys. Ðeima suprantama kaip prieglobsèio praðy-tojo sutuoktinis (-ë) arba partneris (-ë), su kuriuo susiklostæ stabilûs ryðiai (tais atvejais, kai valstybës narës ástatymai arba praktika nesusituokusias uþsienieèiø poras prilygina susituo-kusioms). Ðeimos nariams taip pat priskiriami sutuoktiniø nepilnameèiai vaikai arba pareið-këjo vaikai su sàlyga, kad jie nesukûræ savo ðeimos ir yra priklausomi. Neatsiþvelgiama á tai, ar vaikai gimæ santuokoje ar ne, ar ávaikinti. Jei pareiðkëjas arba pabëgëlis yra nepilnametis ir savo ðeimos nesukûræs vaikas, jo ðeimos nariais laikomi tëvas, motina arba globëjas [7, 2(i) str.]. Kitaip nei Dublino konvencijoje, pagal kurià ðeimos nario buvimo vietos valstybë galëjo bûti atsakinga tik tuomet, kai tas ðeimos narys buvo gavæs pabëgëlio statusà, pagal reglamentà tai nebûtina. Ðeimos narys gali bûti tiesiog prieglobsèio praðytojas, laukiantis statuso nustatymo. Aiðku, ðis ðeimos kriterijus bus taikomas tik tuo atveju, jei patys ðeimos nariai to pageidauja. Gali bûti, kad tos paèios ðeimos nariai skirtingu laiku pateikia prie-globsèio praðymà toje paèioje valstybëje narëje, ir jei taikant atsakomybës nustatymo krite-rijus jie bûtø iðskirti, tai atsakinga uþ visus ðeimos narius bus paskirta ta valstybë, kuri bûtø atsakinga uþ ðeimos nariø praðymus arba uþ vyriausiojo ðeimos nario praðymà [7, 14 str.]. Pagal Dublino konvencijà ðeimos susijungimo kriterijus buvo taikomas labai retai: per 1998–1999 metus jis buvo taikomas 1 atveju ið 286 Portugalijoje, 16 atvejø ið 961 Belgijoje, 20 at-vejø ið 295 Jungtinëje Karalystëje ir 64 atvejais ið 1464 Nyderlanduose. Galbût tai galima paaiðkinti tuo, kad átvirtinti apribojimai leido susijungti tik su ðeimos nariu, kuris jau pripa-þintas pabëgëliu. Trečiasis kriterijus susijæs su valstybës narës iðduotu leidimu gyventi [7, 9 str. 1 d.], t. y. jei prieglobsèio praðytojas praðo prieglobsèio, pavyzdþiui, Prancûzijoje, taèiau prieð tai jau yra gavæs leidimà gyventi Ðvedijoje, tai uþ jo prieglobsèio praðymo nagrinëjimà

115

bûtø laikoma atsakinga pastaroji ðalis. Tas pats taikoma, jei tam tikra valstybë narë iðdavë tokiam prieglobsèio praðytojui vizà [7, 9 str. 2 d.]. Tada vizà iðdavusi valstybë bus atsakinga uþ tokio praðymo nagrinëjimà. Todël reglamente ðis kriterijus nurodomas kaip ketvirtasis. Vienintelë iðimtis gali bûti tik tai, jei vizà ði valstybë iðdavë remdamasi kitos valstybës pra-ðymu/ágaliojimu. Gali bûti, kad prieglobsèio praðytojas turi ne vienà, o kelis leidimus gyventi arba vizas. Tokiu atveju bus þiûrima, kurio galiojimo laikas ilgiausias [7, 9 str. 3 d.]. Pastebë-tina, kad leidimo gyventi ir vizos iðdavimo kriterijai daþniausiai buvo taikomi valstybiø prakti-koje pateikiant praðymus prisiimti atsakomybæ pagal Dublino konvencijà. Dël praðymø, grindþiamø ðiais kriterijais, buvo gaunama daugiausia teigiamø atsakymø. Penktasis atsa-komybës nustatymo kriterijus pagal Dublino reglamentà yra neteisëto sienos kirtimo faktas, t. y. uþ prieglobsèio praðymà atsakinga bus toji valstybë, kurios þemës, oro arba jûros sienà neteisëtai kirto prieglobsèio praðytojas, atvykstantis ið treèiosios ðalies [7, 10 str. 1 d.]. Ðis kriterijus buvo numatytas ir Dublino konvencijoje, taèiau reglamentas ávedë laiko apribojimà, t. y. jei siena neteisëtai kirsta seniau kaip prieð 12 mënesiø, ta valstybë, kurios sienà netei-sëtai kirto prieglobsèio praðytojas, jau nebus atsakinga. Be to, reglamentas numato naujà kriterijø: jei valstybë narë toleravo neteisëtà prieglobsèio praðytojo buvimà savo teritorijoje ilgiau kaip 5 mënesius iki praðymo pateikimo momento, ði valstybë bus atsakinga [7, 10 str. 2 d.]. Jei prieglobsèio praðytojas toká laikotarpá iðgyveno net keliose valstybëse narëse, tai bus atsakinga ta ðalis, kurioje jis pastaruoju metu gyveno. Aktualus klausimas taikant ðiuos pagrindus yra tai, kokiais árodymais remiantis nustatoma valstybës atsakomybë ðiais atve-jais. Tai gali bûti bandoma iðsiaiðkinti remiantis prieglobsèio praðytojo pareiðkimu arba esant tiesioginiø árodymø. Praktikoje á prieglobsèio praðytojo pareiðkimus atsiþvelgiama tik tada, jei jie yra tikslûs ir detalûs ir juose yra informacijos, kurià galima patikrinti [4, p. 6]. Vis dëlto neretai keisdamosi informacija apie prieglobsèio praðytojus valstybës narës susidûrë su sunkumais raðant vardus, nes vardø raidës buvo raðomos skirtingai.

Pastebëtina, kad kai kurios valstybës narës netaiko vizø tam tikrø treèiøjø ðaliø pilie-èiams, todël gali bûti, kad prieglobsèio praðytojas atvyksta á tokià ðalá be vizos, t. y. teisëtai, taèiau nesant vidiniø sienø kontrolës, vëliau atsiduria kitoje valstybëje narëje jau nebeteisëtai ir pateikia prieglobsèio praðymà. Taigi ðiuo atveju bus atsakinga valstybë, per kurià prie-globsèio praðytojas atvyko be vizos [7, 11 str.]. Reglamentas nelaiko oro uostø tranzito zo-nos tam tikra „niekieno“ teritorija, kitaip nei kai kurios valstybës savo praktikoje, todël nu-mato, kad jei ten pateikiamas prieglobsèio praðymas, tai tokia valstybë narë ir bus atsa-kinga, þinoma, jei nëra kitø kriterijø, kurie gali bûti taikomi prieð ðá. Galiausiai, jei në vienas ið iðvardytø kriterijø negali bûti pritaikytas, tada atsakinga uþ praðymo nagrinëjimà laikoma pirmoji valstybë narë, kurioje pateiktas prieglobsèio praðymas [7, 13 str.]. Ðis pagrindas buvo antrasis ið labiausiai taikomø atsakomybës nustatymo pagrindø pagal Dublino kon-vencijà. Pagal já atsakomybë nustatoma pagal praðymo pateikimo vietà. Taigi, iðskyrus tik ðeimos susijungimo ir praðymo pateikimo vietos kriterijus, kurie skiriasi pagal savo pobûdá, visi kiti kriterijai siekia priskirti atsakomybæ tai valstybei narei, kuri labiausiai prisidëjo prie prieglobsèio praðytojo atvykimo arba apsigyvenimo valstybiø nariø teritorijoje, iðduodama jam vizà arba leidimà gyventi arba leisdama atvykti be vizos, taip pat netinkamai saugodama iðorines sienas. Pastebëtina, kad tarptautinës organizacijos, kritikuodamos Dublino konven-cijà ir rengdamos reglamentà, neretai reiðkë nuomonæ, kad praðymo pateikimo faktas turëtø bûti bene vienintelis atsakomybës nustatymo pagrindas, nes gali bûti ávairiø objektyviø prie-þasèiø, dël kuriø prieglobsèio praðymas pateikiamas bûtent tam tikroje valstybëje.

2.3. Atsakomybës uþ prieglobsèio praðymo nagrinëjimà nustatymo procesiniai aspektai

Dublino reglamentas átvirtina ne tik atsakomybës nustatymo kriterijus, taèiau ir proce-

sinius tokio nustatymo aspektus. Kaip ir Dublino konvencija, reglamentas nenumatë kokios nors institucijos ásteigimo, kuri bûtø atsakinga uþ atsakomybës nustatymo procedûros vyk-

116

dymà. Taigi procedûrà vykdo valstybës narës. Reglamentas tik numato 27 straipsnyje, kad bus ásteigtas komitetas. Dublino konvencijos 18 straipsnis taip pat buvo numatæs ministrø komiteto, atsakingo uþ bet kokiø klausimø, kylanèiø dël konvencijos aiðkinimo ir taikymo, nagrinëjimà, ásteigimà. Ðis komitetas priëmë ávairius sprendimus, numaèiusius rekomenda-cijas ir vadovaujanèias gaires, siekiant pagerinti konvencijos ágyvendinimà: ypaè sutrumpi-nant terminus ir paaiðkinant kai kurias konvencijoje numatytas koncepcijas. Visà atsakomy-bës uþ prieglobsèio praðymo nagrinëjimà nustatymo procesà pagal Dublino reglamentà ga-lima suskirstyti á keletà sàlygiðkø stadijø:

1) atsakomybës nustatymo kriterijø taikymas ir praðymo prisiimti atsakomybæ pateiki-mas. Jei valstybë narë, kurioje buvo pateiktas prieglobsèio praðymas, mano, kad kita vals-tybë narë yra atsakinga uþ praðymo nagrinëjimà, ji turi per 3 mënesius nuo praðymo patei-kimo dienos kreiptis á jà dël atsakomybës nustatymo [7, 17 str. 1 d.]. Pastebëtina, kad Dub-lino konvencija numatë 6 mënesiø terminà, per kurá buvo bûtina kreiptis su praðymu á kità valstybæ naræ [5, 11 str. 1 d.]. Jei pavëluojama kreiptis arba tik po 3 mënesiø paaiðkëja, kad prieglobsèio praðytojas prieð tai buvo kitoje valstybëje narëje, jau nebegalima kreiptis dël at-sakomybës nustatymo;

2) valstybiø nariø susiraðinëjimas dël atsakomybës nustatymo. Atsakomybæ valstybë narë pagal Dublino reglamentà prisiims tik tada, kai bus árodyta, kad egzistuoja bent vienas ið reglamente numatytø kriterijø. Todël praðanti valstybë turi pateikti árodymus (nebûtinai formalius árodymus, gali bûti tam tikros aplinkybës, rodanèios tà valstybæ esant atsakingà). Atsakymas dël atsakomybës nustatymo turi bûti pateiktas per 2 mënesius nuo praðymo pri-siimti atsakomybæ gavimo dienos [7, 18 str. 1 d.]. Jei per ðá laikotarpá neatsakoma, tai reiðkia sutikimà [7, 18 str. 7 d.]. Tam tikrais atvejais (pvz., kai prieglobsèio praðytojas yra sulaiky-tas), galima praðyti skubaus atsakymo dël atsakomybës nustatymo, taèiau bet kokiu atveju turi bûti duodama bent savaitë atsakymui pateikti [7, 17 str. 2 d.]. Pastebëtina, kad tiek pra-ðymo pateikimo, tiek ir atsakymo terminai Dublino reglamente labai sutrumpinti, lyginant su Dublino konvencijoje numatytu 3 mënesiø terminu atsakymui pateikti [5, 11 str. 4 d.];

3) prieglobsèio praðytojo perdavimas prisiëmus atsakomybæ. Valstybei narei prisiëmus atsakomybæ uþ prieglobsèio praðymà, prieglobsèio praðytojas turi bûti perduotas jai ne vë-liau, kaip per 6 mënesius nuo praðymo dël atsakomybës nustatymo patenkinimo dienos [7, 19 str. 3 d.]. Pagal Dublino konvencijà buvo numatytas 1 mënuo, taèiau praktikoje valstybës manë, kad ðis terminas yra per trumpas, nes reikia praneðti sprendimà prieglobsèio praðy-tojui, suorganizuoti ir atlikti perdavimà. Antras su perkëlimu susijæs momentas yra tai, kad reglamentas, kitaip nei Dublino konvencija, kuri tokios teisës tiesiogiai neátvirtino, numato galimybæ apskøsti sprendimà perduoti prieglobsèio praðytojà á kità valstybæ naræ. Taèiau toks apskundimas nesustabdo sprendimo vykdymo, nebent toká sustabdymà numato tei-smas, kai nacionalinë teisë tai leidþia [7, 19 str. 2 d.]. Taip pat numatyta, kad prieglobsèio praðytojui prireikus gali bûti iðduodamas kelionës dokumentas [7, 19 str. 3 d.]. Taikydamos Dublino konvencijà, valstybës laikësi nuomonës, kad kuo ilgiau trunka procedûra, tuo ma-þiau lieka galimybiø, kad perdavimas ið tikrøjø ávyks [4, p. 10]. Prieglobsèio praðytojø perkë-limas á kità valstybæ naræ buvo vienas sunkiausiø Dublino konvencijos ágyvendinimo prakti-niø klausimø. Viena ið prieþasèiø – prieglobsèio praðytojas galëjo lengvai iðvengti konvenci-jos taikymo slapstydamasis, nebent jis bûdavo sulaikomas praneðus jam sprendimà dël ki-tos valstybës narës paskyrimo atsakinga. Todël patikimiausiu perkëlimo bûdu buvo laikomi perkëlimai su palyda, nes tada buvo garantuojamas sprendimø pagal konvencijà veiksmin-gumas. Deja, daþnas palydos naudojimas nulemia prieglobsèio praðytojø teisiø suvarþymà, ypaè judëjimo laisvës, taip pat didesnes administracines iðlaidas ir policijos personalo po-reiká [4, p. 17].

Perkëlimo procedûros poþiûriu reikia pasakyti, kad kai kurios valstybës narës buvo sudariusios dviðalius susitarimus, kuriais remdamosi supaprastino ir pagreitino Dublino kon-vencijos taikymà tam tikrais atvejais. Vokietijos ir Danijos, Ðvedijos ir Austrijos susitarimais buvo siekiama, kur ámanoma, iðspræsti kaip ámanoma greièiau atvejus, su kuriais susidu-

117

riama atliekant pasienio kontrolæ ir pasienio zonose. Darant iðimtá áprastai procedûrai, atve-jai, kai kitos valstybës atsakomybë uþ prieglobsèio praðytojà gali bûti nustatoma nedelsiant, bûdavo nagrinëjami laikantis terminø, nustatytø tarp institucijø, atsakingø uþ sienø kontrolæ, arba tarp pastarøjø ir pagrindiniø institucijø, kompetentingø atsakingos valstybës nustatymo klausimu [4, p. 11]. Tokie susitarimai, atitinkamai juos modifikavus pagal reglamento nuo-statas, matyt, iðliks galioti;

4) prieglobsèio praðytojo, kurio praðymas buvo iðnagrinëtas ir atmestas, ir kuris vëliau iðvyko á kità valstybæ naræ ir ten pateikë prieglobsèio praðymà, gràþinimas á atsakingà vals-tybæ. Dublino reglamentas grindþiamas taisykle, kad valstybë narë, atsakinga uþ prieglobs-èio praðymo nagrinëjimà, yra taip pat atsakinga uþ tokio prieglobsèio praðytojo iðsiuntimà ið Europos Sàjungos teritorijos, jei jo praðymas buvo atmestas. Jeigu ji nesiëmë priemoniø toká prieglobsèio praðytojà iðsiøsti ir jis iðvyksta á kità valstybæ naræ neteisëtai, tai pirmoji privalo já priimti atgal [7, 16 str. 1(e) d.] per 6 mënesius nuo atsakomybës uþ tai pripaþinimo [7, 20 str. 1(d) d.]. Taigi gràþinimas á atsakingà valstybæ naræ yra susijæs su atvejais, kai:

a) prieglobsèio praðytojas iðvyko á kità valstybæ naræ, kol dar buvo nagrinëjamas jo praðymas pirmojoje valstybëje [7, 16 str. 1(c) d.];

b) prieglobsèio praðytojas atsiëmë savo praðymà valstybëje, kurioje pirmà kartà já pa-teikë ir pateikë praðymà kitoje valstybëje narëje [7, 16 str. 1(d) d.];

c) prieglobsèio praðymas buvo atmestas ir prieglobsèio praðytojas neteisëtai iðvyko á kità valstybæ [7, 16 str. 1(e) d.].

Ðie gràþinimo atvejai gali bûti laikomi readmisijos mechanizmu [4, p. 7]. Dublino kon-vencijos taikymo praktika patvirtino, kad daþniausiai bûdavo lengviau árodyti poreiká priimti prieglobsèio praðytojà atgal, nei árodyti pirminæ kitos valstybës narës atsakomybæ.

Apibendrinant atsakomybës nustatymo procedûrà pagal Dublino reglamentà, galima pasakyti, kad darant prielaidà, kad visos procesinës grandys uþbaigiamos per maksimalius terminus, kuriuos nustato reglamentas, laikotarpis nuo prieglobsèio praðymo áregistravimo iki prieglobsèio praðytojo perdavimo á atsakingà valstybæ naræ gali uþtrukti net iki 11 mëne-siø. Pagal Dublino konvencijà procedûra galëjo uþtrukti iki 10 mënesiø.

2.4. Dublino reglamento ágyvendinimo perspektyvos

2003 m. rugsëjo 2 d. Europos komisija priëmë Dublino reglamentà ágyvendinantá reg-lamentà (toliau – Ágyvendinimo reglamentas) [3]. Ðá reglamentà priëmë bûtent Europos ko-misija, nes pagal savo pobûdá jis skirtas nustatyti Dublino reglamento ágyvendinimo taisykles ir nuostatas dël jo veikimo ir nereikalauja derybø ES Taryboje arba jos patvirtinimo. Siekiant veiksmingai ágyvendinti Dublino reglamentà, buvo bûtina iðplëtoti keletà procedûrø (pvz., ákurti elektroniná tinklà, uþtikrinti saugø duomenø perdavimà tarp valstybiø nariø pagal Dub-lino reglamento 22 straipsná), taip pat iðaiðkinti kai kuriuos klausimus (pvz., humanitarinës nuostatos taikymà pagal Dublino reglamento 15 straipsná). Ágyvendinanèio reglamento I sky-riaus I ir II skirsniai paaiðkina, kaip turi bûti parengti ir pateikti praðymai dël atsakomybës nu-statymo ir priëmimo atgal ir kokia turi bûti reakcija á ðiuos praðymus; kaip juose turi atsispin-dëti EURODAC1 iðvados; kaip turi bûti pateikiamas skubus atsakymas á paklausimà ir kaip teigiamai arba neigiamai atsakyti á paklausimà dël atsakomybës nustatymo arba priëmimo atgal. III skirsnis numato perkëlimo detales. IV skirsnis reglamentuoja humanitarinës iðlygos taikymà, nes Dublino reglamente valstybës narës ápareigotos sujungti prieglobsèio praðytojà su jo ðeimos nariais, jei jie yra priklausomi vieni nuo kitø. Taigi ðiame skyriuje ávardijamos priemonës, kaip ávertinti priklausomumo situacijà. V skirsnio 17 straipsnis paaiðkina, kad asmenys, susijæ su Dublino reglamento 7 straipsnio taikymu (susijungimas su ðeimos nariu, kuris yra pripaþintas pabëgëliu kitoje valstybëje narëje), 8 straipsniu (susijungimas su ðei-

1 EURODAC – automatinė pasikeitimo pirštų atspaudais ir jų saugojimo sistema Europos Sąjungoje, sukurta

remiantis 2000 m. gruodžio 11 d. tarybos reglamentu Nr. 2725/2000 dėl „EURODAC“ pirštų atspaudų palyginimo sistemos sukūrimo, siekiant veiksmingai taikyti Dublino konvenciją.

118

mos nariu prieglobsèio praðytoju kitoje valstybëje narëje, jei dël pastarojo praðymo dar ne-buvo priimtas pirmos instancijos sprendimas ið esmës), 15 straipsnio 1 dalimi (fakultatyvinis ðeimos susijungimas humanitariniais pagrindais) ir 21 straipsnio 3 dalimi (pasikeitimas in-formacija tarp valstybiø nariø dël prieglobsèio praðymo esmës) – visais ðiais atvejais turi duoti savo sutikimà arba pareikðti ketinimà raðtu.

Vienas ið Dublino konvencijos praktiniø taikymo trûkumø buvo tai, kad visas susiraði-nëjimas vyko nesinaudojant elektroninëmis bendravimo priemonëmis, kurios bûtø uþtikrinu-sios daug greitesná keitimàsi informacija. Paradoksalu buvo tai, kad pradëjusi veikti EURO-DAC sistema leido beveik nedelsiant gauti rezultatus dël pirðtø atspaudø elektroniniu bûdu, tuo tarpu patys paklausimai pagal Dublino konvencijà tokiu bûdu negalëjo bûti perduodami. Þinoma, prieglobsèio praðytojø duomenø persiuntimas elektroniniu bûdu buvo galimas tik visiðkai uþtikrinus ðiø duomenø apsaugà. Ðis klausimas bent jau teisiniu lygmeniu buvo ið-spræstas. Ágyvendinanèio reglamento II skyrius numato saugià elektroniniu bûdu perduo-damø duomenø bendravimo sistemà, vadinamà „Dublinet“.

Iðvados

Iðnagrinëjus Dublino konvencijos taikymo problemas ir jà pakeitusio reglamento nuo-statas, galima mëginti atsakyti á klausimà, iðkeltà ðiame straipsnyje, t. y. ar reglamentas at-sako á Dublino konvencijos tekste ir jos taikymo praktikoje iðryðkëjusias problemas ir nustato naujà atsakomybës uþ prieglobsèio praðytojus paskirstymo sistemà Europos Sàjungoje? Akivaizdu, kad Dublino konvencijos ir reglamento nuostatos tam tikra apimtimi skiriasi. Pirma, ávedama nauja nuostata dël nepilnameèiø, kuriø nelydi nei tëvai, nei teisëtas globëjas – ðiuo atveju atsakinga uþ tokio vaiko praðymo nagrinëjimà bus valstybë, kurioje yra jo ðei-mos narys, o jei jø nëra, tai prieglobsèio praðymo pateikimo vietos valstybë. Taip pat áveda-mas naujas kriterijus – valstybë, kuri toleravo neteisëtà prieglobsèio praðytojo buvimà jos teritorijoje ilgiau kaip 5 mënesius, bus laikoma atsakinga uþ jo praðymo nagrinëjimà. Antra, galima teigti, kad reglamente ið dalies iðsprendþiami su ðeimos susijungimo kriterijumi susijæ trûkumai, nes, kitaip nei Dublino konvencijoje, reglamente ðeimos susijungimo galimybë ne-siejama su tuo, kad ðeimos narys bûtø pripaþintas pabëgëliu kitoje valstybëje narëje. Dar viena nauja nuostata reglamente yra susijusi su atvejais, kai keli ðeimos nariai pateikia pra-ðymà panaðiu metu vienoje valstybëje narëje. Tokiu atveju atsakomybës nustatymas turi bûti vykdomas kartu, o jeigu taikant atsakomybës nustatymo kriterijus ðeima bûtø iðskirta, tada atsakinga bûtø laikoma valstybë, kurioje yra daugiausia ðeimos nariø arba vyriausias ðeimos narys. Trečia, reglamente sutrumpinti terminai dël praðymo priimti prieglobsèio praðytojà ir atsakyti dël atsakomybës nustatymo. Kita vertus, labai pailginti prieglobsèio praðytojo per-davimo terminai, todël atsakomybës nustatymo procesas ið esmës nesutrumpëjo. Ketvirta, numatyta, kad sprendimo dël prieglobsèio praðytojo perdavimo á kità valstybæ naræ apskun-dimas nesustabdys perdavimo procedûros, nors pripaþástama teisë pateikti skundà. Ði nuo-stata neiðsprendþia praktiniø problemø, kurios buvo keliamos kai kuriose ið nagrinëtø bylø dël perdavimo pagal Dublino konvencijà teisëtumo. Taigi nors reglamentavimo pakeitimas iðsprendë kai kuriuos paèios Dublino konvencijos trûkumus, neabejotina, kad jis neið-sprendë visø konvencijos taikymo praktiniø problemø. Reglamentas iðlaiko saugios treèio-sios valstybës taikymo galimybæ ir nenumato papildomø garantijø, kurios uþtikrintø, kad prieglobsèio praðymas bus iðnagrinëtas iðsiuntus prieglobsèio praðytojà á tokià valstybæ. Be to, Dublino konvencijos taikymo problema, kuri buvo keliama bylose dël ðios konvencijos, t. y. skirtinga pabëgëliø apsaugos padëtis valstybëse narëse, iðlieka. Vis dëlto ðios problemos sprendimas yra uþ reglamento taikymo ribø. Tai ðiuo metu vykdomo ES prieglobsèio teisës derinimo (harmonizavimo) tikslas, kuris bus pasiektas ne tik priëmus direktyvà dël vienodo pabëgëlio sàvokos taikymo1, bet ir ágyvendinus ðá dokumentà praktikoje. Kol tai ávyks, prie-

1 Pilnas pavadinimas – Tarybos direktyva dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės pripažinimo

pabėgėliais arba asmenimis, kuriems dėl kitų priežasčių reikia tarptautinės apsaugos, minimalių reikalavimų.

119

globsèio praðytojai ir toliau bandys ginèyti perkëlimà pagal reglamentà á tas valstybes nares, kuriose pabëgëliø apsaugos lygis þemesnis nei valstybëje, kurioje jie pateikë praðymà. Ypaè tai gali tapti aktualu naujoms valstybëms narëms ástojus á Europos Sàjungà, nes ne visose jø pabëgëliø apsaugos lygis atitinka tarptautinius ir ES teisës reikalavimus.

Vertinant reglamento ávestà atsakomybës paskirstymo sistemà, galima teigti, kad ji vis dëlto didþiàja dalimi grindþiama Dublino konvencijos principais, todël vargu ar galëtø bûti laikoma visiðkai nauja atsakomybës paskirstymo sistema Europos Sàjungoje. Taèiau paste-bëtina, kad ði sistema tikrai patobulinta. Nemaþai vilèiø dël reglamento praktinio ágyvendi-nimo tobulinimo ir bendro atsakomybës paskirstymo sistemos veiksmingumo teikia naujos „Dublinet“ elektroninës duomenø perdavimo sistemos sukûrimas, palengvinsiantis valstybiø nariø bendravimà, EURODAC sistemos ágyvendinimas. Ar Dublino reglamentas atsakys á penktàjà iðkeltà Dublino konvencijos taikymo problemà – bendrà sistemos veiksmingumà, galima bus atsakyti tik susiformavus jo taikymo praktikai.

♦♦♦

LITERATÛRA

1. Amnesty International’s Comments on the Commission’s proposal for a Council Regulation estab-lishing the criteria and mechanisms for determining the Member State responsible for examining an asylum application lodged in one of the Member States by a third–country national (COM(2001) 447 final) (neskelbta).

2. Clark T. Human Rights and Expulsion: Giving Content to the Concept of Asylum // International Journal of Refugee Law. 1992. Vol. 4.

3. Commission Regulation (EC) No 1560/2003 of 2 September 2003 laying down detailed rules for the application of Council Regulation (EC) No 343/2003 establishing the criteria and mechanisms for determining the Member State responsible for examining an asylum application lodged in one of the Member States by a third–country national. Official Journal of the European Unijon. No. L 222/3. 5.9.2003.

4. Commission Staff Working Paper. Evaluation of the Dublin Convention, SEC(2001)756. Brussels, 13.06.2001 (neskelbta).

5. Convention Determining the State Responsible for Examining Applications for Asylum Lodged in one of the Member States of the Community. Official Journal of the European Communities. 19.8.1997. No. C 254.

6. Council Decision No 2001/258/EC of 15 March 2001 concerning the conclusion of an Agreement between the European Community and the Republic of Iceland and the Kingdom of Norway con-cerning the criteria and mechanisms for establishing the state responsible for examining a request for asylum lodged in a Member State or Iceland or Norway. Official Journal of the European Com-munities. 3.4.2001. No. L 93/38.

7. Council Regulation (EC) No 343/2003 of 18 February 2003 Establishing the criteria and mecha-nisms for determining the Member State responsible for examining an asylum application lodged in one of the Member States by a third country national. Official Journal of the European Unijon. 25.2.2003. No. L 50/1.

8. Decision as to the Admissibility of Application No 43844/98 by T.I. against the U.K., 7 March 2000 (unpublished).

9. Hurwitz A. The 1990 Dublin Convention: a Comprehensive Assessment, International Journal of Refugee Law. 1999. No. 4. Vol. 11.

10. Marx R. Non–refoulement, Access to Procedures and Responsibility for Determining Refugee Claims / Seline Goulbourne (ed). Law and Migration. The International Library of Studies and Mig-ration, 1998.

11. Noll G. Formalism vs. Empiricism. Some Reflections on the Dublin Convention on the Occasion of Recent European Case Law. Nordic Journal of International Law. 2001. Vol. 70. No. 1.

12. Schengen Convention on the Application of the Schengen Agreement of 14 June 1985 relating to the Gradual Abolition of Controls at Common Frontiers, Between the Governments of State Mem-

120

bers of the Benelux Economic Union, the Federal Republic of Germany and the French Republic, 30 ILM (1991) 84.

13. The Minority Bosnians Decision. UD 98/780/MP. 14. Treaty of Amsterdam. Consolidated Versions of the Treaty on European Union and the Treaty

Establishing the European Community. Finnish Lawyers’ Printing, 1998. 15. U. K. House of Lords, Regina v. Secretary of State for the Home Department, ex parte Adan.

Regina v. Secretary of State for the Home Department, ex parte Aitseguer, Judgements of 19 December 2000 (unpublished).

♦♦♦

Dublin Regulation – a New System for Distribution of Responsibility for Asylum Seekers in the European Union?

Dr. Lyra Visockienė

Law University of Lithuania

Keywords: Refugees, Asylum Seekers, Dublin Regulation, Asylum Procedures.

SUMMARY

The Article analyses the system whereby responsibility for examination of asylum applications submitted in the European Union is determined. New legal act – Council Regulation Establishing the criteria and mechanisms for determining the Member State responsible for examining an asylum application lodged in one of the Member States by a third country national (hereafter – Dublin Regulation) was adopted on 18 February 2003. It replaced the previously applied Dublin Convention of 1990. Thus the main objective of this Article is to answer, based on analysis of problems related to the application of Dublin Convention and the provisions of Dublin Regulation, whether the later remedies the gaps of the Convention and its’ implementation, thereby establishing a new system for distributing asylum seekers in the European Union? Having analysed the both documents, it is evident that the Regulation differs to a certain extent. First of all, a new provision concerning minors, unaccompanied by their parents or other legal representatives, is introduced: the Regulation allocates the responsibility for examination of claim of such a minor to the state hosting a family member of a minor. If such family members were not present, then the state where the minor applied for asylum would be responsible. Also, an another new criterion for determining responsibility is introduced by the Regulation – toleration of illegal stay in a Member State for a period of more than 5 months. Secondly, it can be concluded that the Regulation partially resolves some of the difficulties related to implementation of the family reunification criteria in the Convention. It does not require that family member was granted refugee status in a Member State before family reunification criteria could be applied. One more family related provision in the Regulation deals with prevention of separation of family members in situations when they apply for asylum around the same time in the same Member State, but differing criteria are being applied to them. Thirdly, time limits relating to submission of requests to take charge of the applicant and reply to such requests are shortened in the Regulation. On the other hand, time limits to transfer the applicant to another Member State have been extended. Therefore the process for determination of responsibility did not become shorter, if compared with the Convention system. It can be said that as a result of modifications, the Regulation did solve some of the gaps in the Dublin Convention itself. However, it is equally clear that it did not solve all problems of its practical application. For instance, the Regulation does not provide for suspension against execution of transfer decision, if the appeal against it is submitted. Though a right of appeal is explicitly recognised. This does not solve the practical problem, challenged several times at Member

121

States’ courts, where legality of transfers under the Dublin Convention was questioned. Also, the Regulation retains a possibility to return an asylum seeker to a third country without at the same time providing guarantees ensuring that asylum application is examined in a third country upon such return. Furthermore, another problematic aspect of Convention’s application, raised in the courts and related to the varying protection standards in the Member States, continues to prevail. However, the solution to this concern is far beyond the application of the Regulation. Meanwhile, it is the objective of EU asylum law harmonisation, which could realistically be achieved not only with the adoption of a directive on harmonised application of refugee definition, but also having implemented this document in practice. Before achieving this, asylum seekers will likely continue questioning the transfer under the Regulation to those Member States, where the level of refugee protection is lower than in a Member State where the asylum application was submitted. Even more acute it may become when new countries become members of the EU, as their refugee protection standards may not be fully compatible with international ones or those of the EU.

To sum, the system for determination of responsibility introduced by the Regulation is largely based on the principles of the Dublin Convention, thus would unlikely be considered a new responsibility sharing system in the European Union. However, the system is improved to a certain extent. Moreover, there are some expectations that the application of Regulation will be improved as a result of recent introduction of „Dublinet“ – electronic network for transmission of data, which facilitates communication among the Member States. Also, the functioning of EURODAC system may have an impact on the improvement of responsibility sharing system. However, the effectiveness of Regulation will be possible to assess only when the practice of its application is formed.

122

Jurisprudencija, 2004, t. 54(46); 123–138 THE COMMUNITY INSTITUTIONS' EXERCISE, AND POSSIBLE EXCESS, OF POWERS: IS THERE A LIMIT TO THE BINDING

FORCE UPON THE MEMBER STATES?*

Prof. Dr. Heribert Franz Köck M.C.L.

Dean of the Faculty of Law Johannes Kepler University Linz Altenberger Str. 69 A-4040 Linz, Austria Tel.: +43 732 2468 3200 Fax.: +43 732 2468 3205 E-mail heribert.koeck@jku.at

Pateikta 2004 m. birželio 28 d. Parengta spausdinti 2004 m. liepos 9 d.

A. PERSONAL REMARK

My first remark is directed to the fact that Lithuania is about to become a full-fledged Member of the European Union as of 1st of May, forthcoming1. The great majority of people in Austria and in the other Member States are looking forward to this very important date that marks the final return home of quite a number of States which have been, against their will, separated from where they rightfully belong to, namely to the family of free and democratic European nations. Thus, I would like to bid you a very cordial welcome!

B. INTRODUCTORY REMARKS

My second remark concerns my lecture of today. Its somewhat lengthy title may still leave some of you in the dark about what I shall be really driving at in my lecture. I might therefore tell you in advance that it is the German Constitutional Court (the Bundesverfassungsgericht) and its Maastricht decision which forms the background of what I shall try to convey to you.

This Maastricht decision was handed down by the Bundesverfassungsgericht in 19942, and concerned – primarily – the question of whether the German Constitution (the Bonner Grundgesetz) permitted Germany to ratify the Maastricht Treaty, setting up the European Union, without amending, beforehand, this very Constitution.

The Bundesverfassungsgericht ruled that nothing in the Maastricht Treaty was incompatible with the Grundgesetz. This is gratefully acknowledged; since otherwise the project of a European Union might have foundered right in the beginning. But the Bundesverfassungsgericht said also that it was for the Bundesverfassungsgericht itself to determine, in a given case, whether the Union, through one of its organs, had, or had not,

* Lecture delivered at the Law University of Lithuania, Vilnius, on 16 April 2004. 1 I.e. 1 May 2004. 2 BVerfG, Maastricht, 2 BvR 2134/92, 2 BvR 2159/92, BVerfGE 89, 155; also in: EuGRZ 1993, 438 et seqs.

123

transgressed the powers conferred upon it by (or on the basis of) the Grundgesetz1. And this is not gratefully acknowledged, because it runs counter the very idea of primacy of Union and/or Community law, and contains the seed of disintegration2.

For this reason, I shall try to show that the position taken by the Bundesverfassungsgericht is wholly untenable, both from the point of view of international and Community law and of domestic law.

C. THE QUESTION OF PRIMACY

The relationship between the Law of the European Union, and of the European Community, respectively, on the one hand, and the law of Member States on the other, is still an object of dispute. It is doubtful whether article 10 of the Draft Treaty establishing a Constitution for Europe, once adopted, according to which „[t]he Constitution, and law adopted by the Union's Institutions in exercising competences conferred on it, shall have primacy over the law of the Member States“3, will make a difference, since the Constitution is to be interpreted – in this as in other respects – on the background of the present acquis communautaire4. And it is the very problem of possible limits of precedence of Community law under the present acquis that constitutes the bone of contention.

1. The EC Treaty as an international treaty

Primacy of Community law results from the fact that it is international treaties which form the basis of the Community5. Now it is axiomatic that today all States profess the primacy of international law6. Based on international treaties, as, in particular, the EC Treaty, and therefore on international law7 (regardless of how special the Community's legal order

1 The Bundesverfassungsgericht's Maastricht decision has been widely discussed, especially in Germany,

where it was expressly welcomed by the Euro sceptics and bluntly rejected, not only by the Europhiles but also, by the Euro realists. Cf. CHRISTIAN TOMUSCHAT, Die Europäische Union unter der Aufsicht des Bundesverfassungsgerichts, in: EuGRZ 1993, 489 et seqs.; also: Wer hat höhere Hoheitsgewalt? in: Humboldt Forum Recht 1997, no 8. The discussion was fuelled by the ECJ judgments on matters of Member State liability, especially Francovich et al., cases C-6/90 and C-9/90, Coll. 1991, I-5357, and Brasserie du Pêcheur and Factortame, cases C-46/93 and C-48/93, Coll. 1996, I-1029. For a critical view of the discussion, which cannot be reviewed here, cf. again CHRISTIAN TOMUSCHAT, Das Francovich-Urteil des EuGH – ein Lehrstück zum Europarecht, in: OLE DUE/MARCUS LUTTER/JÜRGEN SCHWARZE (ed.), Festschrift for ULRICH EVERLING, II, Baden-Baden 1995, 1585 et seqs.

2 Unfortunately, the Bundesverfassungsgericht has by no means remained the only high national court to take that approach. Cf., e.g., and mutatis mutandis, the recent decision by the Danish Supreme Court in Hanne Norup Carlsen and others v. Prime Minister Poul Nyrup Rasmussen, judgment of 6 April 1998, 3 CMLR (1999), 854 et seqs. Cf. also, critically approaching the same problem from a different angle, TAKIS TRIDIMAS, Knocking on Heaven's Door: Fragmentation, Efficiency and Defiance in te Preliminary Procedure, 40 CMLR (2003), 9 et seqs.

3 The second part of article 10 of the Draft Treaty establishing a Constitution for Europe contains the so-called principle of loyalty according to which „[…] Member States shall take all appropriate measures, general or particular, to ensure fulfillment of the obligations flowing from the Constitution or resulting from the Union Institutions’ acts“.

4 Cf. article IV-3 paragraph 2 of the Draft Treaty establishing a Constitution for Europe: „The case law of the Court of Justice of the European Communities shall be maintained as a source of interpretation of Union law“.

5 Community law is based on the EC-Treaty, as amended by several successive treaties up to the Accession Treaty that will enlarge the European Union as of 1st May of this year.

6 There exists an understanding that the common good of mankind – peace, freedom, and social welfare for all men – cannot be achieved without each State conforming to the international community and its legal order.

7 Cf. judgment of the ECJ, van Gend & Loos, Rs 26/62, collection 1963, 25: „The European Economic Community constitutes a new legal order of international law for the benefit of which the states have limited their sovereign rights, albeit within limited fields, and the subjects of which comprise not only the Member States, but also their nationals independently of the legislation of Member States, community law not only imposes obligations on individuals but is also intended to confer upon them rights which become part of their legal heritage. These rights arise not only where they are expressly granted by the treaty but also by reason of

124

created by the Treaty otherwise might be1), Community law necessarily partakes of the primacy of international law.

2. The relationship between international treaties and domestic law

The general rule in article 27 Vienna Convention on the Law of Treaties Consequently, the relationship between Community law and Member State law, and

possible conflicts between them, are governed by the principle contained in article 27 of the Vienna Convention on the Law of Treaties of 1969, namely that „[a] party may not invoke the provisions of its internal law as justification for its failure to perform a treaty […]“.

The exception of article 46 Vienna Convention on the Law of Treaties There would exist only one way to question primacy of Community law and the

resulting precedence of directly applicable and directly (or immediately) effective norms of Community law. The Member State doing so would have to show that the EC-Treaty has not been validly concluded. However, so far such an allegation has not been made by any Member State. And since the EC Treaty has been constantly applied by all Member States, all Member States would be stopped from invoking its invalidity today. Even if the treaty had originally been invalid for one reason or another – because, for example, the consent of one of the parties had been defective under article 46 of the Vienna Convention2 –, this defect would have been healed long since by subsequent performance of the Treaty3.

Thus, no Member State of the European Community is in a position to deny the primacy of Community law and its precedence over Member State law on the ground that the EC Treaty is not a valid treaty.

Reservations (1) Express reservations However, those who, at least in part, question precedence of Community law do

anyway not invoke the invalidity of the EC Treaty; they only want to interpret it from the point of view of their particular Member State law. They do so by arguing that the Member States, or at least some of them, have reserved the right to deny precedence to Community law, albeit only under certain special circumstances4. However, none of the Member States has ever made an express reservation to this effect.

obligations which the treaty imposes in a clearly defined way upon individuals as well as upon the Member States and upon the institutions of the community”.

1 For the notion of sui iuris character, judgment of the ECJ, van Gend & Loos, Rs 26/62, collection 1963, 1: „[…] The objective of the EEC Treaty, which is to establish a common market, the functioning of which is of direct concern to interested parties in the community, implies that this treaty is more than an agreement which merely creates mutual obligations between the contracting states. This view is confirmed by the preamble to the treaty which refers not only to governments but to peoples […]“; see also Judgment of the ECJ, Costa v ENEL, Rs 6/64, collection 1964, 1251, no 8: „[…] It follows from all these observations that the law stemming from the treaty, an independent source of law, could not, because of its special and original nature, be overridden by domestic legal provisions, however framed, without being deprived of its character as community law and without the legal basis of the community itself being called into question […]“.

2 Cf. article 46, paragraph 1 of the Vienna Convention on the law of treaties: „A State may not invoke the fact that its consent to be bound by a treaty has been expressed in violation of a provision of its internal law regarding competence to conclude treaties as invalidating its consent unless that violation was manifest and concerned a rule of its internal law of fundamental importance“.

3 In this as in other contexts, international law recognizes a sanatio through practice. 4 Discussions have always centered around decisions of the German Bundesverfassungsgericht. Cf. BVerfG,

Solange I, 2 BvL 52/71, BVerfGE 37, 271; BVerfG, Solange II, 2 Bv 197/83, BVerfGE 73, 339; BVerfG, Kloppenburg, 2 BvR 687/85, BVerfGE 75, 223; BVerfG, Maastricht, 2 BvR 2134/92 and 2 BvR 2159/92, BVerfGE 89, 155, in: EuGRZ 1993, 429 et seqs; however a similar attitude is also to be found with the German Bundesfinanzhof and special courts of other Member States, in particular the French Conseil d’Etat and the Italian Corte Constituzionale; cf. BFH, Kloppenburg II – VR 123/84, EuR 1985, 191; FG Rheinland-Pfalz, EuZW 1995, 588; cf. Cohn-Bendit decision of the Conseil d’Etat, 22. December 1978, in: Revue trimestrielle du droit européen 15, 1979, 157 et seqs, or also in: EuGRZ 1979, 251 et seqs; see also PETER FISCHER/HERIBERT FRANZ KÖCK/MARGIT MARIA KAROLLUS, Europarecht, 4th edition, Vienna 2002, no 675 et seqs.

125

(2) Implied reservations Therefore, only an implied reservation could be invoked. Such implied reservation

would have to be based on the assumption that no Member State, when ratifying, or acceding to the EC Treaty, could have given up sovereign rights which were to be regarded as unalienable from the point of view of his own legal system, or, more precisely, of his constitutional law.

Yet, international law does not know of implied reservations1; and even if it would do so, such reservations would have to be accepted by the other parties to a treaty in order to bring about the treaty's modification2. Therefore, it would not be sufficient for a State to allege an implied reservation on its part; a State doing so would also have to prove that the reservation was, again at least implicitly, accepted. Given the fact that such a network of implied reservations and their implied acceptance has never been invoked up to the present day, each Member State would again be stopped3 from doing so now.

(3) Necessary reservation: the integration resistant core This brings the argument down to what we may call necessary reservations. They

would be necessary in the sense that no State, even if joining a supranational organisation like the European Community, could give up certain basic principles.

It is also these principles that the discussion concerning a so-called integration-resistant constitutional core is all about4.

However, such an integration-resistant constitutional core can only have a very general character, because it has to be relevant for all Member States. In fact, there is only one source of reference for principles basic to all Member States, a set of principles proclaimed by the Member States themselves to constitute the fundament of the Union's, and of the Community's legal order as well as the fundament of their own legal orders. It is that set of principles that is contained in article 6, paragraph 1 EU, namely democracy, liberty, the rule of law, and the respect for human rights5. In contrast to these very general principles, mere particularities of this or that Member State's constitutional order could not be reckoned among the principles that would be comprised by (what we called) necessary reservations, because they would lack the general character necessary.

(4) Minimum conditions for implied reservations (a) In general

1 Cf. article 23, paragraph 1 of the Vienna Convention on the Law of Treaties, according to which a reservation

has to be made in written form: „A reservation, an express acceptance of a reservation and an objection to a reservation must be formulated in writing and communicated to the contracting States and other States entitled to become parties to the treaty“.

2 Cf. article 20, paragraph 1 of the Vienna Convention on the Law of Treaties: „A reservation expressly authorized by a treaty does not require any subsequent acceptance by the other contracting States unless the treaty so provides“. Cf. also paragraph 2: „When it appears from the limited number of the negotiating States and the object and purpose of a treaty that the application of the treaty in its entirety between all the parties is an essential condition of the consent of each one to be bound by the treaty, a reservation requires acceptance by all the parties“. Cf. also article 48 Treaty on European Union (EU): „[…] The amendments shall enter into force after being ratified by all the Member States in accordance with their respective constitutional requirements“.

3 Cf. PETER FISCHER/HERIBERT FRANZ KÖCK/MARGIT MARIA KAROLLUS, Europarecht, 4th edition, Vienna 2002, no 676.

4 For the question of integration-resistant constitutional core THEO ÖHLINGER, EU-BeitrittsBVG, in: KARL KORINEK/MICHAEL HOLOUBEK (edit.), Österreichisches Bundesverfassungsrecht, (1999), no 19 et seqs and 54; cf. also RUDOLF STREINZ, Gemeinschaftsrecht bricht nationales Recht, in: Europas universale rechtsordnungspolitische Aufgabe im Recht des dritten Jahrtausends, Festschrift for ALFRED SÖLLNER, Munich 2000, 1168 et seqs.

5 Article 6, paragraph 1 Treaty on European Union (EU) provides: „[…] The Union is founded on the principles of liberty, democracy, respect for human rights and fundamental freedoms, and the rule of law, principles which are common to the Member States […] The Union shall respect fundamental rights, as guaranteed by the European Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms signed in Rome on 4 November 1950 and as they result from the constitutional traditions common to the Member States, as general principles of Community law […] The Union shall respect the national identities of its Member States […] The Union shall provide itself with the means necessary to attain its objectives and carry through its policies“.

126

A last word in connection with implied reservations. In addition to what I have already stated, such reservations, if not limited to the fundamental principles just mentioned, would have to be manifest or obvious. Since implied reservations form a special aspect only of the general problem to what extent national law must be taken into consideration in the course of treaty-making, and what effect the disregard for national law in this context could have on the integral applicability of a treaty, the criteria for such obviousness would be the very criteria laid down in article 46 of the Vienna Convention1. If a possible conflict between Community law and Member State law was not manifest at the time when the EC Treaty was concluded, an implied reservation, and even more its (albeit also only implied) acceptance is ruled out right from the beginning.

(b) As regards the EC Treaty What has been said so far with regard to conflicts between Community laws and

Member State law applies, a fortiori, to those conflicts between Community law and Member State law the (alleged) existence of which is discovered only later, whether by national doctrine or by national courts. Such new discoveries can never be the basis for exceptions to the applicability of Community law. Because to assume that each treaty contains an implicit reservation to the effect that the binding force of the treaty would cease, in whole or in part, and the treaty's integral applicability would come to an end if the national interpretation of domestic law should undergo a change, is incompatible with one of the most fundamental principles of international law, the principle pacta sunt servanda2.

3. Primacy of EC law established

Primacy of Community law, and its precedence over Member State law as foreseen by Community law itself, should, therefore, be regarded as axiomatic as the primacy of international law.

D. AUTHORITATIVE INTERPRETATION OF COMMUNITY LAW

However, what if there arises a dispute, between the Community and a Member State, over the question of what is the applicable Community law? Such a difference of opinion may arise, and derive its importance, from the fact that the application of Community law, especially in relation to the so-called citizens of the single market (in German: Marktbürger), is left, to a great extent at least, to the organs of the Member States3.

1. The role of the European Court of Justice

Of coursed, for such pre-programmed conflicts, Community law itself offers a solution,

namely the exclusive competence of the European Court of Justice (ECJ) to authoritatively interpret Community law, either in proceedings for a preliminary ruling under article 220 EC4 or in proceedings under articles 226 through 228 EC instituted for violation of the Treaty5.

1 Cf. supra, note 53.2 Cf. article 26 of the Vienna Convention on the Law of Treaties: „Every treaty in force is binding upon the

parties to it and must be performed by them in good faith“. 3 Cf. PETER FISCHER/HERIBERT FRANZ KÖCK/MARGIT MARIA KAROLLUS, Europarecht, 4th edition, Vienna 2002, no

817 et seqs, 862 et seqs; see also THEO ÖHLINGER/MICHAEL POTACS, Gemeinschaftsrecht und staatliches Recht - Die Anwendung des Europarechts im innerstaatlichen Bereich, 2nd edition, Vienna 2001, 24 et seqs.

4 Cf. article 220 Treaty establishing the European Community: „The Court of Justice and the Court of First Instance, each within its jurisdiction, shall ensure that in the interpretation and application of this Treaty the law is observed […]“.

5 Cf. article 228, paragraph 1 Treaty establishing the European Community: „If the Court of Justice finds that a Member State has failed to fulfill an obligation under this Treaty, the State shall be required to take the necessary measures to comply with the judgment of the Court of Justice […]“.

127

This system of conflict resolution applies not only in connection with primary Community law, in particular with the EC Treaty, but also in connection with secondary Community law, i.e. those norms that are created by the Community's legislative organs1. In this latter context, Community law itself takes into account the possibility that such a norm may suffer from so serious a defect as to cause its nullity2. Yet, Community law does not subject the question of nullity of one of its norms to the judgment of the Member States; rather, it reserves this judgment to a Community organ, namely again the ECJ3.

2. The applicable principles

a) The principle of effectiveness The approach taken by Community law for the resolution of conflicts with Member

States over its own correct interpretation and application fulfils the requirement of effectiveness, a principle that exists not only with regard to the European Community and its law but has always formed part of traditional international law and, more specifically, the law of international organisations. (The recognition of implied powers of international organisation is the best expression of this principle4.) No international organisation could carry out its function if each Member State were entitled to ignore its obligations under the constituent treaty or under the decisions of the organisation's organs by asserting that the law of the organisation, if only interpreted correctly, would support its (the Member State's) view. And any obligation deriving from an international treaty would be worthless if each of the contracting parties were entitled to ignore it unilaterally by claiming that – under a correctly interpreted treaty – the obligation does actually not exist5.

b) The principle of peaceful settlement of international disputes In addition to this principle of effectiveness, it is the principle of peaceful settlement of

international disputes6 that has a bearing on our problem. Even for those international legal relations where dispute resolution has not yet risen to the elevated level of compulsory arbitration or adjudication, there still exists an obligation for the States concerned to settle an eventual dispute through those other means for the peaceful settlement of international disputes which are provided for by international law on a less highly organised level; means that are listed in article 33, paragraph 1 of the United Nations Charter7. Here, however, the

1 Cf. PETER FISCHER/HERIBERT FRANZ KÖCK/MARGIT MARIA KAROLLUS, Europarecht, 4th edition, Vienna 2002, no

815 et seqs, 852 et seqs; see also THEO ÖHLINGER/MICHAEL POTACS, Gemeinschaftsrecht und staatliches Recht – Die Anwendung des Europarechts im innerstaatlichen Bereich, 69 et seqs.

2 Cf. article 230 Treaty establishing the European Community: „[…]It shall for this purpose have jurisdiction in actions brought by a Member State, the European Parliament, the Council or the Commission on grounds of lack of competence, infringement of an essential procedural requirement, infringement of this Treaty or of any rule of law relating to its application, or misuse of powers [...]“.

3 Cf. article 230 Treaty establishing the European Community: „The Court of Justice shall review the legality of acts adopted jointly by the European Parliament and the Council, of acts of the Council, of the Commission and of the ECB, other than recommendations and opinions, and of acts of the European Parliament intended to produce legal effects vis-à-vis third parties [...]“; cf. also art 231 Treaty establishing the European Community: „If the action is well founded, the Court of Justice shall declare the act concerned to be void […]“.

4 For the notion and field of application of implied powers, cf. the Advisory Opinion by the International Court of Justice on Reparation for Injuries Suffered in the Service of the United Nations, ICJ Reports 1948/49, 174 ff; see also PETER FISCHER/HERIBERT FRANZ KÖCK/MARGIT MARIA KAROLLUS, Europarecht, 4th edition, Vienna 2002, no 728.

5 For this reason article 65, paragraph 1 of the Vienna Convention on the Law of Treaties provides that „[a] party which, under the provisions of the present Convention, invokes either a defect in its consent to be bound by a treaty or a ground for impeaching the validity of a treaty, terminating it, withdrawing from it or suspending its operation, must notify the other parties of its claim. The notification shall indicate the measure proposed to be taken with respect to the treaty and the reasons therefore“.

6 Cf. PETER FISCHER/HERIBERT FRANZ KÖCK, Allgemeines Völkerrecht, 6th edition, Vienna 2004, no 940 et seqs. 7 „The parties to any dispute, the continuance of which is likely to endanger the maintenance of international

peace and security, shall, first of all, seek a solution by negotiation, enquiry, mediation, conciliation, arbitration, judicial settlement, resort to regional agencies or arrangements, or other peaceful means of their own choice“.

128

resolution of the dispute remains dependent on the good will of the parties. Where, however, the States concerned have agreed in advance to submit a certain dispute or category of disputes to arbitration or adjudication, the final outcome does not depend on their respective position anymore but rests solely with the court or arbitral tribunal.

c) The principle of comprehensive legal protection In the framework of Community law, Member States have opted for a comprehensive

legal protection (Rechtsschutz) on the basis of a compulsory jurisdiction of the ECJ1. Such comprehensive legal protection is of course called for by the principle of the rule of law2 as proclaimed in article 6, paragraph 1 of the EU-Treaty. Differences of opinion concerning the interpretation and application of primary Community law, and – as regards secondary Community law – also concerning its validity cannot ultimately be settled by the Member States but only by the European Court of Justice.

d) The model of article 36, paragraph 2 of the ICJ Statute Yet, the power of the ECJ to interpret primary and secondary Community law and, in

the case of the latter, also to decide on its validity, does not constitute a complete novelty, something unheard of so far, something that is completely inappropriate for a court in relation to States. On the contrary, it is in international law already that such power is regarded as deriving from the very nature of an international court. Suffice it to refer to article 36, paragraph 2 Statute of the International Court of Justice (ICJ), which speaks of „all legal disputes concerning a) the interpretation of a treaty; b) any question of international law; (c) the existence of any fact which, if established, would constitute a breach of an international obligation; d) the nature and extent of the reparation to be made for the breach of an international obligation“. Not even the argument, the dispute were political rather than legal, is capable of excluding international adjudication; this has been made abundantly clear by the ICJ in its Advisory Opinion concerning Conditions of Admission of a State to Membership in the United Nations (Article 4 of the Charter)3 where the Court rejected the idea political considerations that were allegedly involved could exclude the Court's competence for giving an Opinion since the matter concerned interpretation of article 4 paragraph 1 of the UN Charter, and the interpretation of a treaty was a regular judicial function4.

3. Power to define powers (Kompetenz-Kompetenz)

a) In international arbitration and adjudication It is the same principle of effectiveness which demands that each international organ

or institution is competent to define its own powers, unless the competence is expressly reserved to a particular organ within the same system5. Again, this has been clearly established by the International Court of Justice in its Advisory Opinion concerning Certain Expenses of the United Nations6, where the Court stated that each organ „[…] must

1 Cf. STEVE PEERS, Who’s judging the Watchmen? The Judicial System of the „Area of Freedom, Security and

Justice“, in: 18 YEL 1998, 337 et seqs; see also CATHERINE TURNER/RODOLPHE MUNOZ, Revising the Judicial Architecture of the European Union, in: 19 YEL 1999/2000, 1 et seqs.

2 Cf. article 6, paragraph 1 Treaty on the European Union: „The Union is founded on the principles of liberty, democracy, respect for human rights and fundamental freedoms, and the rule of law, principles which are common to the Member States“. See also ROBERT WALTER/HEINZ MAYER, Grundriß des österreichischen Bundesverfassungsrechts, 9th edition, Vienna 2000, no 165 et seqs.

3 Cf. ICJ Reports 1947/48, 47 et seqs. 4 „Nowhere is any provision to be found forbidding the Court, the principal judicial organ of the United Nations,

to exercise in regard to Article 4 of the Charter, a multilateral treaty, an interpretative function which falls within the normal exercise of its judicial powers.“ Ibid, 61.

5 In contrast to the United Nations system, where the ICJ has not been given the power to define or describe the power of the organs of the United Nations, it is the ECJ that was vested with such a power with respect to all organs of the EC. This appears clearly from article 231 EC where acts emanating from an incompetent organ are null and void, this nullity to be established by the ECJ in any proceedings before it where the question of nullity arises. Cf. above all article 230 EC, 234 EC, 241 EC.

6 ICJ Reports 1962, 151 et seqs.

129

determine its own jurisdiction [...]“. This principle is of special importance for international courts and arbitral tribunals; otherwise, each party to an international dispute could repudiate the jurisdiction of any such court or tribunal to which it had previously submitted, by arguing in the case at hand that it was not among that category of cases for which the submission was intended1.

b) In the European Community It is such in conformity with a generally recognized principle of international law that

the European Court of Justice exercises the power of not only interpreting Community law with binding force but also of determining, in doing so, what is to be regarded interpretation of Community law (in contrast to its progressive development)2. Since Community law vests, in the ECJ, the central and supreme judiciary function, it is neither for another organ of the Community nor for any Member State to disregard the legal view adopted by the Court, irrespective of whether this view regards a comparatively minor question of detail or a principle of fundamental importance.

E. EXCESS OF POWERS

1. Divergent views

a) The view of the German Bundesverfassungsgericht Of course, nothing I have said so far can exclude the possibility that international

organs and institutions may, from time to time, transgress the limits of their powers. Such transgression need not necessarily consist only in exceeding the legal basis of their own actions; a too wide interpretation of powers by the judicial organ of an international organisation – be it the powers of the judicial organ itself or the powers of any other organ of the organisation – may also be regarded an excess of powers, if only in a broader meaning of the term.

It is this very broader meaning of excess of powers that is at the basis of the decision of the German Federal Constitutional Court (Bundesverfassungsgericht) in the case concerning the Maastricht Treaty3. There, the Bundesverfassungsgericht said – condensed in paraphrase4 – that „[t]he European Union and its institutions, such as the Council, the Commission, the Parliament, and the Court of Justice, may exercise only those powers expressly transferred to them by the Bundestag. Otherwise they act ultra vires. Not the European Court of Justice but the German Federal Constitutional Court will ultimately decide which powers the Bundestag has transferred [...]“5.

b) The position of international law as to international organs in general Now, the question of how to deal with an excess of power of an international organ,

including international courts and tribunals, comes up also in international law in connection

.

1 This appears clearly from – inter alia – the judgment of the ICJ in the case concerning Nicaragua v USA, ICJ Reports 1984, 390 et seqs; cf. also the judgment of the ICJ in the case concerning the Corfu Channel, ICJ Reports 1949, 4 et seqs.

2 Cf. in particular, the following cases: ECJ, Germany, France, Netherlands, Denmark, Great Britain/ Commission, collection 1987, 3203, no 28; ECJ, Francovich, Rs C 6 und 9/90, collection 1991, I-5357; ECJ, Brasserie du pêcheur, Rs C-46/93 and C-48/93, collection 1996, I-1029; ECJ, Köbler, Rs C-224/01, collection 2003.

3 See above, note 44, also above, note 834 Cf. JOACHIM WIELAND, Germany in the European Union – The Maastricht Decision of the Bundesverfassungs-

gericht, http://www.ejil.org/journal/Vol5/No2/art6.html, as of march 2004, 9. 5 For the notion of ultra vires acts see MEINHARD SCHRÖDER, Das Bundesverfassungsgericht als Hüter des

Staates im Prozeß der europäischen Integration – Bemerkungen zum Maastricht-Urteil, in: DVBl 1994, 316 et seqs.

130

with international organisations and institutions1. For an answer to this question, the case law of the International Court of Justice offers a number of clues.

The Advisory Opinion concerning Reparations for Injuries Suffered in the Service of the United Nations2 can serve as a starting point. There, the ICJ has recognized that international organisations possess, apart from the powers expressly conferred upon them, also all those powers that are necessary for attaining their object and purpose. These implied powers3 have the same weight as the express powers. And since international organs, as States, act through their organs, the powers of an organisation are at the same time also the powers of its organs.

We have already seen before that the principle of effectiveness gives, to any of the organs of an international organisation, the power of determining its own competence, unless this power is expressly reserved to a particular organ4. If an organ should exceed its powers, such excess is, according to the International Court of Justice, already calculated with by international law, such a calculation being required by the principle of effectiveness. The ICJ believes that this approach is not restricted to international law but is found in domestic law as well: „[…] Both national and international law contemplate cases in which the body corporate or politic may be bound […] by an ultra vires act of an agent [...]“5. Member States are therefore bound by the decisions of an international organ even if the organ should have exceeded its powers.

c) The position of international law as to international courts and tribunals As regards, in particular, the decisions by international courts and tribunals, it appears

from the case law of the International Court of Justice that in its opinion the problem of a possible excess of powers does not even arise here. It follows from the very nature of a court whose decisions are final in as much as there lies no appeal to another international body that the court possesses the power to give a final answer to the question of its own powers, including the power of determining the powers of other international organs6. This is only a specific aspect of the general principle that international courts and tribunals decide on their own competence7.

Thus, the power exercised by the ECJ to determine the powers of the European Community and its organs, including its own, a right repeatedly invoked by the Court8, is nothing exceptional or even outrageous. Rather, it fits into the general picture of international adjudication.

2. Excess of powers and the principle of effectiveness

a) The general rule To sum up this point: The principle of effectiveness requires, in the field of international

law and international organisations in general and in the field of Community law in particular,

1 According to the more exact English terminology, „international institutions“ is a notion which covers international organisations through which Member States carry out matters of common interest as well as international courts and tribunals and other conciliation commissions etc. that are charged with the peaceful settlement of international disputes on so far as the latter group, according to German terminology is sometimes called „international institutions“, we have to distinguish between the notion of „international institutions“ stricto sensu and largo sensu.

2 ICJ Reports 1949, 174 et seqs. 3 Cf. supra note 69.4 Cf. again the Advisory Opinion concerning Certain Expenses of the United Nations, supra note 78. 5 Cf. ibid, 168 et seqs. 6 Cf. PETER FISCHER/HERIBERT FRANZ KÖCK/MARGIT MARIA KAROLLUS, Europarecht, 4th edition, Vienna 2002, no

730 et seqs, 1364 et seqs. 7 Cf. again judgment of the ECJ, Corfu Channel, supra note 79.8 Cf. ECJ, European Parliament v. Council, Rs C-70/88, collection 1990, I-2041, no 16-27; ECJ, Italy v.

Council, Rs 166/78, collection 1979, 2575 et seqs; ECJ, Salamander AG v Council and European Parliament, Rs T-172/98, T-175/98 until T-177/98, collection 2000, II-2487; ECJ, Foto-Frost v Hauptzollamt Lübeck-Ost, Rs 314/85, collection 1987, 4199.

131

acceptance of the fact that international organs and institutions, also and especially international courts and tribunals, may sometimes exceed their powers. If States want the international organisations and institutions set up by them to be effective, more particularly: if the Member States of the European Community want this Community to be effective – and such an intention must be imputed to them by necessity –, they cannot, at the same time, reserve to themselves the right to subject the decisions of these organs and institutions (including courts and tribunals) to their own individual judgment and to make the binding force of these decisions dependent on the outcome of this their judgment. In other words: The obligation to accept and implement these decisions (if there lies no appeal against them within the institutional system concerned) applies also to decisions which, in the eyes of one or the other Member State, seem to be in excess of the organ's, court's, or tribunal's powers1. A review of these decisions from without the system, by the Member States and their organs, courts, and tribunals is principally excluded.

b) The exception to the general rule Now there remains a very important question. Are there no limits whatsoever to the

principle of effectiveness of international organisations in general and of the European Community in particular, with the consequence of an exclusively system-immanent review of the decisions of their organs and, more particularly, of the decisions of the European Court of Justice? And is there no competence left, in this regard, to the Member States and their (supreme) courts?

(1) Effectiveness and legal certainty In order to answer this question it is useful to have recourse to the principle of legal

certainty (Rechtssicherheit). In fact, the principle of effectiveness is closely related to the principle of legal certainty; for once the organ against the decisions of which there lies no appeal (an organ called in German legal terminology a Grenzorgan) has rendered its decision, what is the law is finally established.

Now, in his writings before the Second World War, the renowned German jurist Gustav Radbruch regarded legal certainty as the only but also the sufficient ground for the legitimacy of any legal order, independently from its (otherwise possibly low) quality, i.e. whether it worked justice or injustice2. However, Radbruch's experience with the national-socialist system and its deviations from certain basic notions of justice forced him, after the Second World War, to recognize that there may exist, in a positive legal order, norms which so blatantly violate fundamental human rights that the value of legal certainty is not sufficient to justify such outrages3. Such injustice disguised as law cannot claim binding force; in its regard resistance is permitted, even called for4.

1 This principle applies irrespective of the possibility that all Member States modify the EC Treaty and thereby

create a new legal situation. Whether this might have an ex tunc effect for cases already finally decided by the ECJ appears to be doubtful; confer in this connection the advisory opinion of the ICJ on Effect of Awards of Compensation Made by the United Nations Administrative Tribunal, ICJ Reports 1954, 47 et seqs, according to which this might violate the general principle of law of res iudicata. For the present purpose however, this problem is not of interest.

2 „[…] Rechtssicherheit geht vor Gerechtigkeit. Das Recht sei zwar Gemeinschaftsregelung im Dienste der Gerechtigkeit, da es zum entfernten Zweck die Gerechtigkeit habe. Der nähere und unmittelbare Zweck des Rechts sei aber die Rechtssicherheit […]“, in: GUSTAV RADBRUCH, Rechtsphilosophie, 1956, 336; see also GUSTAV RADBRUCH, Grundzüge der Rechtsphilosophie, 1st edition, 1914, 39 et seqs; cf. also ALFRED VERDROSS, Abendländische Rechtsphilosophie, 2nd edition,Vienna 1963, 217.

3 „[…] Wenn Gesetze den Willen zur Gerechtigkeit bewusst verleugnen, zum Beispiel Menschenrechte willkürlich gewähren oder versagen, dann fehlt diesen Gesetzen die Geltung…dann müssen auch Juristen den Mut finden, ihnen den Rechtscharakter abzusprechen[…]“, in: ibid.

4 „[…] Es kann Gesetze mit einem solchen Maß von Ungerechtigkeit und Gemeinschädlichkeit geben, dass ihnen die Geltung, ja der Rechtscharakter abgesprochen werden muss…es gibt also Rechtsgrundsätze, die stärker sind als jede rechtliche Satzung, so dass ein Gesetz, das ihnen widerspricht, der Geltung bar ist […]“, in: ibid.

132

(2) Legal certainty and justice Considerations of this kind have not remained in theory only; they have also gained

practical importance, especially in Germany where the awareness of the possibility that law may be perverted had been increased in the course of its recent history. In Germany it is positive law itself that entitles the citizen to resist against positive law that violates fundamental aspects of justice1. Moreover, not only does there exist a right of the citizen to invoke justice above the law; the taking into account of that justice is also a duty for the judge who is instructed, by article 20, paragraph 3 of the German Constitution (Bonner Grundgesetz) to decide „according to law and justice“2. It is widely recognized that justice is not meant to serve as a lock-step in the case of a lacuna in positive law only but that it may also be invoked for the purpose of disregarding the law where it clearly appears to work injustice3.

(3) Effectiveness and justice If these considerations are applied to the problem of an excess of power by an

international organ or institution and more especially by the European Court of Justice, the limitations to the principle of effectiveness of international organisations in general, and the European Community in particular, take shape. The binding force of those of their decisions which have to be regarded an excess of power ends where these decisions have to be regarded as gravely unjust. Each Member State and its organs is justified – under (mutatis mutandis) the same conditions for which the German Constitution has enshrined a right to resistance – to disregard them.

Now, what a about a standard that can guide us? In the framework of Community law, the applicable standard might be found in those principles which the European Union has proclaimed to constitute the basis of its own legal order as well as that of the Member States. These principles are, as mentioned, laid down in article 6, paragraph 1 of the EU Treaty and comprise democracy, freedom, the rule of law and the respect for human rights4. Each of these principles has to be interpreted on the line of a good European average, a standard that has also been accepted by the German Bundesverfassungsgericht in its decision known as Solange II5 and in its follow-up case law to this decision6.

F. EFFECTIVENESS, EXCESS OF POWERS, AND MEMBER STATES

Everything we have said so far does not remain on the Community law level only; it has also consequences for Member State law.

1 Cf. article 1, paragraph 1 Bonner Grundgesetz: „Die Würde des Menschen ist unantastbar. Sie zu achten und zu schützen ist Verpflichtung aller staatlichen Gewalt.“; cf. also article 1, paragraph 3 Bonner Grundgesetz: „Die nachfolgenden Grundrechte binden Gesetzgebung, vollziehende Gewalt und Rechtsprechung als unmittelbar geltendes Recht“. Furthermore, article 1, paragraph 2 Bonner Grundgesetz: „Das Deutsche Volk bekennt sich darum zu unverletzlichen und unveräußerlichen Menschenrechten als Grundlage jeder menschlichen Gemeinschaft, des Friedens und der Gerechtigkeit in der Welt“. See also HERIBERT FRANZ KÖCK, Recht in der pluralistischen Gesellschaft, Grundkurs über zentrale Fragen zu Recht und Staat, Vienna 1998, 68.

2 Cf. article 20 paragraph 3 Bonner Grundgesetz: „Die Gesetzgebung ist an die verfassungsmäßige Ordnung, die vollziehende Gewalt und die Rechtsprechung sind an Gesetz und Recht gebunden“. Cf. article 97 paragraph 1 Bonner Grundgesetz: „Die Richter sind unabhängig und nur dem Gesetze unterworfen“. See also HERIBERT FRANZ KÖCK, Recht in der pluralistischen Gesellschaft, Grundkurs über zentrale Fragen zu Recht und Staat, Vienna 1998, 172.

3 Cf. THEODOR MAUNZ/REINHOLD ZIPPELIUS, Deutsches Staatsrecht, 26th edition, Munich 1985, 87 et seq, 324 et seqs; see also KLAUS STERN, Das Staatsrecht der Bundesrepublik Deutschland, Band I, Grundbegriffe und Grundlagen des Staatsrechts, Strukturprinzipien der Verfassung, Munich 1977, 628 et seqs.

4 Cf. ibid. 5 Cf. BVerfG, Solange II, 2 Bv 197/83, BVerfGE 73, 339 et seqs. 6 Cf. BVerfG, Kloppenburg, 2 BvR 687/85, BVerfGE 75, 223 et seqs; BVerfG, Maastricht, 2 BvR 2134/92 und

2 BvR 2159/92, BVerfGE 89, 155; in: EuGRZ 1993, 429 et seqs.

133

1. The principle of community law-conform interpretation

As we know, Member State law is to be interpreted in conformity with international law1 and Community law2. Therefore, we have to assume that Member State law itself recognizes, with regard to the relationship between itself and Community law, the principle of effectiveness of the European Community, with all the consequences deriving from this principle for Member State law, especially the binding force of decisions rendered by the European Court of Justice even if they may appear to be in excess of the Court's powers.

2. Community law-conform interpretation and excess of powers

Because of the principle of the Community-conform interpretation of Member State law, the conflicts between Member State law and Community law resulting from an alleged excess of power on the part of one of he Community's organs, and, especially, of the ECJ, have to be resolved, even from the point of view of Member State law, on the basis of Community law and the principle of effectiveness inherent in it.

3. Excess of powers and irreconcilable domestic law

Of course, the principle of Community-conform interpretation will not work in the face of an express provision to the contrary of Member State law. However, such an explicit exclusion of the principle of effectiveness is – quite understandably – not to be found in any of the Member States legal, and especially constitutional, legal orders.

a) Obligation to revise domestic law And even if it were, such exclusion would constitute a violation of the Member States

obligations under Community law, especially under article 10 of the Treaty of the European Community which provides that „Member States shall take all appropriate measures, whether general or particular, to ensure fulfillment of the obligations arising out of this Treaty or resulting from action taken by the institutions of the Community […]“3 and would therefore have to be revoked by the Member State concerned, even before proceedings for violation of the treaty4 were instituted against the Member State, as an ultima ratio.

It follows from what has been said so far that remarks like those made by the German Bundesverfassungsgericht in connection with a case law of the European Court of Justice which allegedly reflects, not an interpretation but, a progressive development of Community law5, remarks which contain the threat that the Court's point of view would be ignored if the Bundesverfassungsgericht considered the decision to be in excess of the Court's powers6, can have no foundation either in international and Community law or in Member State law (if correctly construed).

1 For the notion of interpretation in conformity with international law cf. PETER FISCHER/HERIBERT FRANZ KÖCK,

Völkerrecht, 6th edition, Vienna 2004, no 243 et seqs; see also art 31 paragraph 3 lit c of the Vienna Convention on the Law of Treaties: „[…] any relevant rules of international law applicable in the relations between the parties […]“.

2 Cf. PETER FISCHER/HERIBERT FRANZ KÖCK/MARGIT MARIA KAROLLUS, Europarecht, 4th edition, Vienna 2002, no 884 et seqs, 1279 et seqs.

3 For the notion of the so-called principle of loyalty cf. PETER FISCHER/HERIBERT FRANZ KÖCK/MARGIT MARIA KAROLLUS, Europarecht, 4th edition, Vienna 2002, no 776.

4 Cf. art 10 Treaty establishing the European Community: „[…] They shall facilitate the achievement of the Community's tasks. They shall abstain from any measure which could jeopardise the attainment of the objectives of this Treaty“.

5 Cf. PETER PERNTHALER, Die Herrschaft der Richter im Recht ohne Staat, in: JBl, november 2000, no 11, 695; see also WALDEMAR HUMMER/WALTER OBWEXER, Vom „Gesetzesstaat zum Richterstaat“ und wieder retour? Reflexionen über das britische Memorandum über den EuGH vom 23.7.1996 zur Frage der „korrigierenden Kodifikation“ von Richterrecht des EuGH, in: EuZW 1997, no 10, 297.

6 Cf. BVerfG, Kloppenburg, 2 BvR 687/85, BVerfGE 75, 223; cf. also BVerfG, Maastricht, 2 BvR 2134/92, 2 BvR 2159/92, BVerfGE 89, 155; in: EuGRZ 1993, 438 et seqs.

134

b) Limits to the obligation to revise domestic law The only justification for rejecting acts of Community organs in general, and

judgments of the European Court of Justice, in particular, on the ground that they constitute an excess of powers would be a violation, by those acts or judgments, of the principles contained in article 6, paragraph 1 of the EU-Treaty1. In this, and only in this, respect, domestic law protecting these principles would prevail, and there would exist no obligation to revise it. Prevalence of Member State law would not, however, be grounded, even in such a case, on a principle or rule of Member State law; rather, it would derive from Community law itself which cannot be supposed to legitimise any Community act violating the European Union's most fundamental principles.

On the other hand, the principles contained in article 6, paragraph 1 EU constitute the only limit to the binding character of Community acts. No further limits could exist, not even from the point of view of domestic law, if only correctly construed on the basis of the principle of primacy of international and Community law. And, as we have seen earlier, acceptance of the primacy of international and, consequently, also of Community law, is axiomatic for any State that claims to be a member of good standing in the international and, particularly, in the European community.

G. POSSIBLE EXPLANATIONS FOR THE DESTRUCTIVE APPROACH BY CERTAIN MEMBER STATES SUPREME COURTS

There remains only one question. What is it that causes supreme courts of Member

States to make pronouncements like those of the German Bundesverfassungsgericht?

1. Lack of knowledge?

Is it a lack of knowledge in the field of international law, as the famous Austrian jurist and former member of the International Law Commission Alfred Verdross once complained?2 As regards Community law, such lack of knowledge cannot be assumed. And the principle of effectiveness of international organisations and its consequences in connection with decisions of international organs and institutions, and especially international courts and tribunals, as well as the principle of the interpretation of domestic law in conformity with international, and Community, law do not constitute novelties of a revolutionary character. In fact, it is evident to common sense even without any legal education that the position of the Community and its law would be precarious if both could obligate Member States only to that extent which is conceded by these Member State themselves (or by their supreme courts) in an actual case. Otherwise, the Community and its law would be at the mercy of Member States. It is unthinkable that the political will of the Member States, when concluding the EC Treaty, had been directed to such an „integration under reservation“ or „integration subject to recall“.

2. Misconception of historical facts?

Indeed, any such allegation is fully contradicted by the historic facts. In order to understand this, it is sufficient to compare the complicated reasoning of the German Bundesverfassungsgericht in its Maastricht decision in 1994 with the explanation given by one of the leading German politicians at the time of the setting up of the European Communities in the 1950s.

1 Cf. supra, B.2.c)(3). 2 Cf. ALFRED VERDROSS, „Iura novit curia?“ in: JBl 1964, 235 et seq.

135

Walter Hallstein, former German Secretary of State and closely involved in the matters of European integration, and afterwards the European Commission's first President, described the role intended for the ECJ as follows: „As we created the European Court we had an ambitious idea: to crown the constitutional structure of the Community with a supreme court that was to be a constitutional institution in the fullest meaning of the term, a court like the American [i.e., the US] Supreme Court in its splendid period under Chief Justice John Marshall, under whose guidance the constitution of the United States, hardly [i.e only roughly] sketched in the constitutional instrument, received contents and stability through the Court's practice [i.e. case law]“1.

3. Psychological disposition

If supreme courts in the Member States do sometimes seem to be blind with regard to

the relationship between Community law and Member State law, the reason for this is probably to be found in psychology. The fact that supreme courts, where Community law is involved, have ceased to be supreme courts seems to have not yet been fully digested. Perhaps we have, as regards supreme courts of the Member States, to wait for a new generation of judges, judges to whom European integration with its specific limitations on the sovereignty of Member States will have become something normal, and who will not have psychological problems with those principles which require comprehensive application of Community acts with all the ensuing consequences even for acts in excess of powers.

H. OUTLOOK

Until this time will have come, it is the political branch of government in the various Member States which is called upon to see to it that European integration does not suffer damage from the psychological disposition presently existing in one or the other supreme court in one or the other Member State.

♦♦♦

Europos Bendrijos institucijų funkcijos ir galimas valdžios perteklius: ar yra privalomosios valdžios ribos šalims narėms?

Prof. dr. Heribert Franz Köck

Linco Johano Keplerio universitetas

SANTRAUKA

Europos Bendrijos teisės ir valstybių narių teisės santykio klausimas, nepaisant bendros Euro-pos Teisingumo Teismo jurisprudencijos, yra vis dar diskutuotinas. Ne tik kai kurioje literatūroje, bet ir valstybių narių aukščiausiųjų teismų praktikoje dažnai keliamas Bendrijos teisės viršenybės klau-simas. Diskutuojama ne dėl principų – dažniausiai laikomasi nuostatos, kad tam tikri Konstitucijos straipsniai negali būti keičiami, todėl negali būti integruojami. Taip pat laikomasi pozicijos, kad Eu-ropos Bendrijos teisė privaloma tik tuo atveju, kai ji reglamentuoja valstybių narių Europos Bendrijos institucijoms perduodamą kompetenciją. Pagal Europos Bendrijos teisę Bendrijos institucijų kom-petencijos viršijimas yra niekinis, todėl Europos Teisingumo Teismas privalo šiuos teisės aktus kore-

1 WALTER HALLSTEIN, Die Europäische Gemeinschaft, Düsseldorf 1979, 110.

136

guoti arba panaikinti. Tačiau Bendrijos ir valstybių narių teisės konflikto neįmanoma išvengti tada, kai teismai, pavyzdžiui, Vokietijos Federalinis teismas, nesutikdami su Europos Teisingumo Teismo pateiktu Bendrijos institucijų kompetencijos išaiškinimu, reikalauja Europos Teisingumo Teismo sprendimus paskelbti ultra vires aktais.

Tokia valstybių narių teismų kompetencija yra nesuderinama su dabar jau aksioma tapusiu tarptautinės teisės primatu, kuris taip pat reglamentuoja Bendrijos ir valstybių narių teisės santykį. Juk Europos Bendrijos sutartis taip pat yra ir tarptautinė sutartis, todėl jai taikomos tarptautinės tei-sės nuostatos. Tarptautinės teisės normos draudžia valstybei remtis nacionaline teise, jei ji atsisako vykdyti sudarytos sutarties nuostatas. Jei Europos Bendrijos sutartyje būtų įtvirtintų nuostatų, kurios leistų peržengti Bendrijai suteiktą kompetenciją, jos jau seniai būtų pakeistos, nes sutartis taikoma daug metų. Sudarant Europos Bendrijos sutartį, reikėjo atsižvelgti į nacionalinių teisės sistemų ypa-tumus, todėl sutarties šalys privalėjo sutikti dėl šių ypatumų įtvirtinimo sutartyje. Negalima teigti, kad kiekviena sutartis galioja tol, kol nacionalinis teismas paskelbia sutartį arba jos dalį negaliojančia. Toks teigimas pažeistų pagrindinį tarptautinės teisės principą pacta sunt servanda.

Tarptautinių organizacijų teisėje taikomas funkcionalumo principas galioja taip pat ir valsty-bių ir Europos Bendrijos teisės santykiui. Remiantis šiuo principu, valstybės, kurios įsteigia tarptau-tinę organizaciją ir suteikia jai tam tikrą kompetenciją, sutinka, kad organizacijos padaliniai patys nustatytų savo kompetenciją. Būtina atsižvelgti į ultra vires aktų nuostatas, išskyrus tuos aktus, kurie pažeidžia pagrindinius principus, kaip tai yra įtvirtinta Europos Bendrijos sutarties 6 straipsnio 1 pastraipoje. Europos Sąjungos valstybės narės gali kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl Euro-pos Bendrijos teisės išaiškinimo. Tačiau tai yra teismingumo klausimas. Ginčo sprendimas pasitel-kiant nepriklausomą instituciją reiškia tai, kad nė viena šalis, priimdama savo sprendimą, neturi tei-sės nepaisyti Teisingumo Teismo sprendimo nuostatų.

♦♦♦ Kompetenzausübung und mögliche Kompetenzüberschreitung von Gemeinschaftsorganen: gibt

es Grenzen für ihre die Mitgliedstaaten bindende Wirkung?

Prof. Dr. Heribert Franz Köck

Johannes Kepler University Linz, Deutschland

ZUSAMMENFASSUNG

Das Verhältnis von Gemeinschaftsrecht und mitgliedstaatlichem Recht ist ungeachtet der ein-deutigen Judikatur des Europäischen Gerichtshofs noch immer umstritten. Insbesondere wird in ei-nem Teil der Literatur, aber auch in der Rechtsprechung einzelner mitgliedstaatlicher Höchstgerichte der Vorrang des Gemeinschaftsrechts vor mitgliedstaatlichem Verfassungsrecht in Frage gestellt. Dies geschieht in der Regel aber nicht prinzipiell; vielmehr werden entweder nur bestimmte Teile der Ver-fassung für unveräußerlich und damit "integrationsfest" erklärt oder es wird das Gemeinschaftsrecht nur insofern als verbindlich angesehen, als es sich im Rahmen der vom Mitgliedstaat an die Gemein-schaft übertragenen Kompetenzen bewegt. Zwar sind Kompetenzüberschreitungen seitens der Ge-meinschaftsorgane auch nach EG-recht nichtig und vom EuGH durch Aufhebung des betreffenden Akts zu korrigieren; ein Konflikt zwischen nationalem und Gemeinschaftsrecht ist aber dort unaus-weichlich, wo Gerichte wie das deutsche Bundesverfassungsgericht den Anspruch erheben, auch Ur-teile des EuGH zu ultra vires-Akten erklären zu können, wenn sie mit dessen Auslegung der Gemein-schaftskompetenzen nicht einverstanden sind.

Eine solche Kompetenz mitgliedstaatlicher Gerichte ist aber mit dem heute als axiomatisch an-zusehenden Primat des Völkerrechts unvereinbar, der auch für das Verhältnis von Gemeinschafts-recht und mitgliedstaatlichem Recht gelten muss, weil der EG-Vertrag unabhängig von der Qualifi-

137

kation der von ihm geschaffenen Rechtsordnung als supranational jedenfalls auch ein völkerrechtli-cher Vertrag ist, für dessen Gültigkeit und Auslegung daher die Regeln des Völkerrechts heranzuzie-hen sind. Diese verbieten einem Staat, sich auf sein innerstaatliches Recht zu berufen, um einen ge-schlossenen Vertrag nicht zu erfüllen. Eine allfällige ursprüngliche Ungültigkeit des EG-Vertrags we-gen Überschreitung nationaler Integrationsermächtigungen wäre durch seine jahrzehntelange An-wendung längst saniert. Vorbehalte zugunsten einzelner mitgliedstaatlicher (Verfassungs-) Rechtsord-nungen hätten beim Vertragsabschluss angebracht und von den anderen Vertragsparteien akzeptiert werden müssen. Und anzunehmen, jedem Vertrag wäre die stillschweigende Klausel beigesetzt, er gelte nur solange, als er nicht von einem innerstaatlichen Gericht für (ganz oder teilweise) unan-wendbar erklärt worden sei, wäre mit dem zentralen völkerrechtlichen Prinzip pacta sunt servanda gänzlich unvereinbar.

Im Übrigen muss auch für das Verhältnis von mitgliedstaatlichem Recht und Gemeinschafts-recht der schon dem Recht der (einfachen) internationalen Organisationen bekannte Grundsatz der Funktionabilität gelten, nach welchem Staaten, die eine solche Organisation gründen und mit Kom-petenzen ausstatten, akzeptieren, dass deren Organe ihre Kompetenzen selbst bestimmen, wobei auch ultra vires-Akte in Kauf genommen werden müssen, soweit dieselben nicht so grundlegende Prinzi-pien verletzten, wie sie sich die Europäische Union selbst in Art. 6 Abs. 1 EU vorgegeben hat. Wo die Staaten aber, wie in der Europäischen Gemeinschaft, ein Gericht, nämlich den EuGH, zur Ausle-gung des Gemeinschaftsrechts eingesetzt haben, widerspräche es überdies dem Wesen der Gerichts-barkeit als Streitentscheidung durch eine unabhängige Instanz, wollte sich einer von ihnen anmaßen, das Urteil dieses Gerichts noch einmal seinem eigenen Urteil zu unterwerfen.

138

Jurisprudencija, 2004, t. 54(46)

INFORMACIJA MOKSLO DARBØ „JURISPRUDENCIJA“ AUTORIAMS

Rengiant straipsnius mokslo darbø rinkiniui „Jurisprudencija“, bûtina laikytis ðiø

reikalavimø. Rankraðtis turi bûti iðspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusëje, ið

visø kraðtø paliekant ne siauresná kaip 25 mm laukelá. Bûtina pateikti diskelá. Mokslo straipsnis gali bûti paraðytas lietuviø, anglø, vokieèiø arba kitomis kalbo-

mis. Turi bûti suformuluotas moksliniø tyrimø tikslas, nurodyti tyrimø objektai, metodai, aptartas nagrinëjamos problemos iðtyrimo laipsnis, pateikti ir pagrásti tyrimø rezultatai, padarytos iðvados, nurodyta literatûra.

Straipsnio dalys iðdëstomos tokia tvarka: 1. Metrikoje nurodoma, kada straipsnis áteiktas redakcijai, institucija(-os), kuriai

autorius(-iai) atstovauja, adresas (ir elektroninio paðto), pagrindinës sàvokos lietuviø ir uþsienio kalba.

2. Iðsami santrauka (ne trumpesnë kaip 600 spaudos þenklø) ta kalba, kuria paraðy-tas straipsnis.

3. Pagrindinis straipsnio tekstas. Jis gali bûti suskirstytas á skyrius arba skirsnius (pvz.: 1.2.1., 2.2.1.).

4. Straipsnio pabaigoje bûtinos iðvados. 5. Lietuviø kalba spausdinamo straipsnio pabaigoje turi bûti iðsami santrauka anglø

kalba (ne trumpesnë kaip 2200 spaudos þenklø, t. y. vieno puslapio), uþsienio kalbomis spausdinamø straipsniø – lietuviø kalba (ne trumpesnë kaip 2200 spau-dos þenklø, t. y. vieno puslapio).

6. Cituojamø ðaltiniø sàraðas. Literatûros sàraðas pateikiamas tokia tvarka, kokia ðaltiniai cituojami tekste. Tekste ðaltiniai ir puslapiai nurodomi lauþtiniuose skliaustuose.

Paveikslus, schemas, diagramas pateikti atskirame diskelyje. Paveikslø, schemø, lenteliø plotis – 84 mm (per teksto stulpelá) arba 175 mm (per visà puslapá).

Tinkamiausi grafiniø rinkmenø formatai – Tagged Image Format File (TIFF), Word for Windows, Corel Draw, Excel.

Straipsná turi vertinti ne maþiau kaip 2 recenzentai – mokslininkai; turëtø bûti pa-teikta ir fakulteto arba katedros nuomonë apie straipsnio aktualumà, bûtinybæ já spaus-dinti. Rekomenduojama, kad uþsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotø bent vienas mokslininkas ið ne autoriaus gyvenamos valstybës. Recenzentai turi bûti skiriami konfidencialiai.

PASTABA. Ðie reikalavimai parengti vadovaujantis Lietuvos mokslo tarybos kole-gijos 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. V–3.

139

JURISPRUDENCIJA

TEISËS SOCIALINIS VEIKSMINGUMAS

Mokslo darbai 54(46) tomas

Redaktorë Jurgita Marija Bagdonavičienė Santraukø anglø kalba korektûrà skaitë Jurgita Marija Bagdonavičienė

Rinkëja Rima Tumėnienė Maketuotoja Regina Bernadišienė

Virðelio autorë Stanislava Narkevičiūtė

SL 585. 2004 08 11. 12,32 leidyb. apsk. l. Tiraþas 200 egz. Uþsakymas . Kaina sutartinë.

Iðleido Lietuvos teisës universiteto Leidybos centras, Ateities g. 20, LT–08303 Vilnius. Tinklalapis internete www.ltu.lt

El. paðtas leidyba@ltu.lt Spausdino UAB „Baltijos kopija“, Kareiviø g. 13b, Vilnius.

Tinklalapis internete www.kopija.lt El. paðtas info@kopija.lt