Mikčiojantis vaikasPatarimai pediatrui ir šeimos gydytojui

5 leidimas

PUBLICATION NO. 0023 www.StutteringHelp.org

www.tartamudez.org

Mikčiojantis vaikasPatarimai pediatrui ir šeimos gydytojui

5 leidimas

Barry Guitar, Ph.D., profesorius, Vermonto universiteto Komunikacijos mokslų katedros vedėjas

Edward G. Conture, Ph.D., profesorius, Sirakūzų universiteto Klausos ir kalbėjimo mokslų katedra

Redakcinė kolegija:Stephen Contompasis, M.D. Pediatrijos mokslų profesorius,Vermonto Universitetas, medicinos mokykla

Jane Fraser, Amerikos mikčiojimo fondo Prezidentė

Michael B. Grizzard, M.D., Lovelace medicinos centro pediatrijos skyriaus vedėjas

Diane G. Hill,M.A. CCC-SLP, Komunikacijos sutrikimų fakultetas, Northwesterno Universitetas

James McKay, M.D., Vermonto universiteto medicinos koledžopediatrijos garbės profesorius

Peter RamingPh.D., profesorius, Kalbėjimo, kalbos ir klausos mokslų fakultetasKolorado Universitetas

Patricia M. Zebrowski, Ph. D. Profesorius Kalbos sutrikimų ir audiologijos fakultetas Iowos Universitetas

Stuttering Foundation of America Publication Nr. 0023 The child who stutters: to the pediatricianUDK 616.89

the child who stutters: to the pediatrician Publication No. 0023

First Edition—1991

Second Edition—2001

Third Edition—2004

Fourth Edition—2006

Revised Fourth Edition—2007

Fifth Edition—2013

Published by

Stuttering Foundation of America P. O. Box 11749 Memphis, Tennessee 38111-0749

ISBN 978-0-933388-80-2

Copyright © 2001, 2004, 2006, 2007, 2013, 2015 by Stuttering Foundation of America

The Stuttering Foundation of America is a nonprofit charitable organization dedicated to the prevention and improved treatment of stuttering.

Iš anglų kalbos vertė logopedė dr. Vilma MakauskienėVertimą redagavo dr. Eglė Krivickaite-Leišienė

Dėkojame Amerikos mikčiojimo fondo Prezidentei Jane Fraser už leidimą versti šias knygas į lietuvių kalbą. Tikimės, kad mūsų bendros pastangos informuoti apie mikčiojimą kuo daugiau specialistų, tėvų ir mikčiojančiųjų padės ankstyvame amžiuje pastebėti mikčiojimą ir suteiks galimybę daugeliui žmonių išvengti šios problemos. Leidinys skirtas gydytojams, tačiau jame pateikta informacija ir rekomendacijos bus labai naudingi visiems, besidomintiems mikčiojimu.

© Stuttering Foundation of America, 2013© Vertimas į lietuvių kalbą. Vilma Makauskienė, 2019Maketavimas Kristina Pačėsaitė

ISBN–0933388–4-0

Rizikos veiksniaiPažymėkite, kas tinka vaikui

Rizikos veiksnys Padidėjusi rizika Tinka

Mikčiojimo atvejai šeimoje Mikčiojantys tėvai, broliai / seserys ar kiti šeimos nariai

Mikčiojimo pradžia Vėliau nei 3,6 m.

Mikčiojimo trukmė Vaikas mikčioja 6–12 mėn. ar ilgiau

Lytis Berniukas

Kiti kalbėjimo sutrikimai Neaiškiai taria garsus, kalbėjimas sunkiai suprantamas

Kalbos raida Aplenkianti amžių, vėluojanti ar sutrikusi kalbos raida

Mikčiojantis vaikas: pediatrui

Mokydamiesi kalbėti, dauguma vaikų tam tikru laikotarpiu gali kalbėti nesklandžiai. Kai kurie mikčioja nežymiai, o kitų vaikų kalbėjimo nesklandumai tampa sudėtinga problema. Ankstyva pediatro pagalba gali padėti tėvams suprasti šiuos sunkumus ir juos sumažinti.

ETIOLOGIJA

Nors mikčiojimo priežastys nėra iki galo žinomos, manoma, kad jis atsiranda dėl įgimtų ir aplinkos veiksnių sąveikos. Genetikai teigia, kad polinkis mikčioti gali būti paveldimas ir yra labiau būdingas berniukams [1,6,9,17,18]. Paveldėjimo reikšmę patvirtina dvynių tyrimai, kurie atskleidė dažnesnius mikčiojimo atvejus identiškų (monozigotinių) dvynių nei dizigotinių dvynių porose. Įgimti smegenų funkcionavimo sutrikimai taip pat gali būti mikčiojimo predispozicijos veiksnys. Tačiau daugeliui mikčiojančių vaikų neturi jokių smegenų veiklos sutrikimų ir jų šeimose nėra kitų mikčiojančių žmonių [1,7,9,17,18].

Smegenų funkcionavimo tyrimai, atlikti daugelyje mokslinių centrų, rodo, kad mikčiojantiems suaugusiems būdingas atipinis

smegenų funkcionavimas [10]. Priešingai nei sklandžiai kalbantiems, mikčiojantiems būdingas mažesnis kairiojo pusrutulio sensomotorinių centrų aktyvumas ir per didelis homologinių dešiniojo pusrutulio struktūrų aktyvumas, kai jie kalba mikčiodami ar sklandžiai. Manoma, kad užsikirtimai atsiranda dėl sensomotorinės integracijos disfunkcijos, kuri padeda koordinuoti sklandaus kalbėjimo judesius. Dainavimas, kalbėjimas ar skaitymas unisonu, sklandaus kalbėjimo technikų taikymas, padeda normalizuoti per didelį tam tikrų smegenų sričių aktyvumą ir sumažinti užsikirtimus [3,4,5,7,13].

Dažniausiai mikčioti pradedama intensyviu kalbos raidos laikotarpiu, aktyviai mokantis kalbėti sakiniais, 2–5 metais, tačiau kartais mikčiojimas gali prasidėti labai anksti – 18

mėn. Didelės vaiko pastangos mokantis kalbėti ar kiti sunkumai gali sukelti trumpalaikius kartojimus, užsikirtimus ar garsų tęsimą, kurie gali reikšti ir mikčiojimo pradžią, ir natūralius, fiziologinius, kalbėjimo nesklandumus1. Daugeliui vaikų šie pirmieji mikčiojimo požymiai laipsniškai silpnėja ir išnyksta, bet kai kurių vaikų mikčiojimas išlieka ir vyresniame amžiuje. Šiems vaikams būdinga didesnė ir ilgesnė artikuliacinio aparato įtampa, nerimas ar baimė dėl užsikirtimų.

Jeigu vaikas ir tėvai nukreipiami konsultavimui iki vaikas pradeda emociškai reaguoti į mikčiojimą, dažniausiai įveikimo prognozė yra gera [3,17,18].

1 „Kalbėjimo nesklandumams“ priskiriamos dvejonės, įterpiniai ir pauzės, kurios sutrikdo kalbėjimą. Jie gali būti natūralūs arba atsirasti dėl mikčiojimo.

• Šeimos istorijaTyrimai rodo, kad apie

60 proc. visų mikčiojančių vaikų šeimoje yra kitų mikčiojančių žmonių. Mikčiojimo rizika yra didesnė, kai šeimos narys vis dar mikčioja. Rizika yra mažesnė, kai šeimos narys mikčiojimą įveikia vaikystėje.

• Vaiko amžius Vaikai, kurie pradeda

mikčioti anksčiau nei 3-6 metų yra labiau linkę įveikti mikčiojimą. Jei vaikas pradeda mikčioti dar nesulaukęs 3 metų, yra daug didesnė tikimybė, kad jis mikčiojimą įveiks per 6 mėnesius.

• Mikčiojimo pradžia Apie 75–80 % visų

mikčiojančių vaikų per 12–24 mėnesius kalbėjimas pagerėja savaime. Jei vaikas mikčioja ilgiau nei 6 mėnesius arba jei mikčiojimas sustiprėja, tikimybė, kad mikčiojimas išnyks be specialistų pagalbos yra mažesnė. Jei vaikas mikčioja ilgiau nei 12 mėnesių be pagerėjimo, tikimybė, kad jis mikčiojimą išaugs yra dar mažesnė.

Rizikos veiksniai

Pažymėkite, kas tinka vaikuiRizikos veiksnys Padidėjusi rizika TinkaMikčiojimo atvejai šeimoje

Mikčiojantys tėvai, broliai / seserys ar kiti šeimos nariai

Mikčiojimo pradžia Vėliau nei 3;61 m.Mikčiojimo trukmė Vaikas mikčioja 6–12

mėn. ar ilgiauLytis BerniukasKiti kalbėjimo sutrikimai

Neaiškiai taria garsus, kalbėjimas sunkiai suprantamas

Kalbos raida Aplenkianti amžių, vėluojanti ar sutrikusi kalbos raida

• LytisMergaitės mikčiojimą

įveikia dažniau nei berniukai. Mikčiojančių berniukų yra tris–keturis kartus daugiau nei mergaičių. Kodėl mikčiojančių berniukų ir mergaičių skaičius skiriasi? Pirma, tai lemia įgimti berniukų ir mergaičių kalbinių gebėjimų skirtumai. Antra, ankstyvoje vaikystėje tėvai, šeimos nariai ir kiti žmonės į berniukus reaguoja šiek tiek kitaip nei į mergaites. Taigi, berniukai mikčioja dažniau nei mergaitės dėl skirtingų kalbinių gebėjimų ir bendravimo su kitais žmonėmis skirtumų.

• Kalba ir kalbėjimas Vaikai, kurių kalbos

raida atitinka amžiaus normas, dažniau įveikia mikčiojimą, nei vaikai, kurie kalba neaiškiai ar netaisyklingai. Jei vaiko kalboje yra daug klaidų (pavyzdžiui, jis dažnai keičia vienus garsus kitais, juos praleidžia ir pan.) arba jam sunku suprasti žodinius nurodymus, tai kelia didesnį susirūpinimą. Naujausi tyrimai paneigė ankstesnius įsitikinimus,

kad mikčiojantys vaikai pasižymi žemesniais kalbiniais gebėjimais. Priešingai, yra įrodymų, kad mikčiojančių vaikų kalbos raida atitinka amžiaus normas ar jas pralenkia. Ankstyva ir greita vaiko kalbos raida taip pat yra rizikos veiksnys mikčiojimui išlikti [15,17,18].

Nė vieno iš šių rizikos veiksnių nepakanka, kad būtų galima numatyti ilgai trunkantį mikčiojimą; veikiau tai yra rizikos veiksnių visuma padedanti išskirti vaikus, kurių mikčiojimas gali išnykti savaime ar teikiant pagalbą ir vaikus, kurie priklauso pastovaus mikčiojimo rizikos grupei.

GYDYTOJO VAIDMUO

G y d y t o j a s - p e d i a t r a s dažniausiai yra pirmasis specialistas, į kurį tėvai kreipiasi pagalbos. Skirtumų žinojimas tarp natūralių kalbėjimo nesklandumų ir mikčiojimo, suteikia gydytojui galimybę pateikti tėvams tinkamas rekomendacijas ar juos nukreipti pas kitus specialistus. Ankstyvoji terapija, kuri apima tėvų konsultavimą, netiesioginius ir tiesioginius pagalbos būdus, gali būti svarbiausias ilgalaikio mikčiojimo prevencijos veiksnys.

Kelių skirtingų mikčiojimo įveikimo programų duomenys rodo dažnesnius įveikimo atvejus, kai logopedinė pagalba pradedama teikti tik mikčiojimui prasidėjus [7,13,16,17,18].

DIFERENCINĖ DIAGNOSTIKA

Natūralius kalbėjimo nesklandumus ir ankstyvojo mikčiojimo požymius dažnai sunku diferencijuoti. Todėl mikčiojančių vaikų vertinimą sudaro tiesioginis vaiko stebėjimas ir pokalbis su tėvais apie vaiko kalbėjimą įvairiose

Natūralūs kalbėjimo nesklandumai

Dauguma vaikų nuo 18 mėnesių iki 7 metų amžiaus, sparčiai formuojantis kalbai, gali kalbėti nesklandžiai.

Kai kurie 1;5 iki 3 metų vaikai gali pradėti kartoti garsus, skiemenis ar žodžius, ypač sakinio pradžioje. Paprastai taip atsitinka

viename iš dešimties ištartų sakinių. Po 3 metų vaikai, kuriems būdingi natūralūs kalbėjimo nesklandumai, garsus ir skiemenis kartoja rečiau, o vietoje jų kartoja visą žodį („aš – aš – aš negaliu“) ir frazes („aš noriu…aš noriu… aš noriu eiti“). Jie taip pat gali įterpti ir pagalbinius žodelius („a“…, „tai“.., „na“…), pakeisti kalbos temą viduryje sakinio arba jo neužbaigti iki galo.

Vaikai, kurių kalbos raida atitinka amžiaus normas, gali nesklandžiai kalbėti bet kuriuo metu, tačiau dažniausiai nesklandumai atsiranda tada, kai vaikas pavargęs, susijaudinęs, nuliūdęs ar yra skatinamas kalbėti greičiau. Taip pat nesklandumai

bendravimo situacijose. Kitas skyrius ir 1, 2 lentelės padės gydytojams-pediatrams nustatyti skirtumus tarp natūralių kalbėjimo nesklandumų, nežymaus ir žymaus mikčiojimo ir, remiantis gauta informacija, atitinkamai konsultuoti ir nukreipti.

gali atsirasti, kai vaikas klausia ar atsakinėja į kitų klausimus. Keletą dienų ar savaičių nesklandumų gali būti daugiau, po to jie gali būti vos pastebimi ir vėl atsirasti.

Paprastai, kai vaiko kalbos raida vyksta natūraliai, jis nereaguoja į kalbėjimo nesklandumus, nejaučia nerimo ar baimės. Tėvų reakcijos į natūralius nesklandumus yra labai įvairios. Dauguma tėvų tokių nesklandumų nepastebi ar laiko juos natūraliais. Kai kurie tėvai gali ypač jaudintis dėl vaiko kalbos ir išgirdę nesklandumus pradėti nerimauti. Tėvams, kurie jaučia stiprų susirūpinimą kreipimasis į specialistus yra dažnai labai naudingas.

Ilgalaikiai tyrimai, atlikti dr. Ehud Yairi ir Nicoline G. Ambrose bei jų kolegų iš Ilinojaus universiteto, suteikia naujos informacijos apie mikčiojimą ankstyvoje vaikystėje. Jų išvados padeda logopedams nustatyti, kurie vaikai yra labiau linkę įveikti mikčiojimą ir tuos, kurie priklauso pastovaus mikčiojimo rizikos grupei. Tyrimų išvados yra aptariamos šiose publikacijose:Yairi, E. & Ambrose, N. (2005). Early Childhood Stuttering: For Clinicians by Clinicians, ProEd, Austin, TX.Yairi, E. & Ambrose, N. (1999). Early childhood stuttering I: Persistence and recovery rates. Journal of Speech, Language, and Hearing Research, 42, 1097-1112.Ambrose, N. & Yairi, E. (1999). Normative disfluency data for early childhood stuttering. Journal of Speech, Language, and Hearing Research, 42, 895-909.Yairi, E. & Ambrose, N. (1992). A longitudinal study of stuttering in children: A preliminary report. Journal of Speech, Language, and Hearing Research, 35, 755-760.

Nežymus mikčiojimas

Kaip ir natūralūs kalbėjimo nesklandumai, nežymus mikčiojimas tampa labiau pastebimas, kai vaikas pradeda kalbėti dviejų žodžių sakiniais. Vaikams, su nežymiu mikčiojimu, taip pat būdingi garsų, skiemenų ir žodžių pakartojimai, kaip ir vaikams, kurių kalbos raida vyksta natūraliai, tik pakartojimai yra ilgesni ir dažnesni. Pavyzdžiui, vietoje vieno ar dviejų skiemens pakartojimų, vaikas gali tą skiemenį kartoti 4 ar 5 kartus („ar – ar – ar – ar aš galiu paimti?“). Kartais jie gali pratęsti garsus („Mmmmmama tai mmmmano kamuolys“). Net ir nežymiai mikčiojantis vaikas gali emociškai reaguoti į savo kalbėjimo nesklandumus. Pavyzdžiui, vaikai mikčiodami gali mirksėti, nukreipti žvilgsnį į šalį, užsimerkti ar įtempti lūpas.

Kitas nežymaus mikčiojimo požymis yra užsikirtimų pastovumas. Kaip minėta anksčiau, natūralūs kalbėjimo nesklandumai atsiranda ir po to išnyksta. Mikčiojimas pasireiškia pastoviai. Tai gali

vykti tik tam tikrose, specifinėse situacijose, tačiau mikčiojimas nuolat kartojasi.

Trečias nežymaus mikčiojimo požymis yra tas, kad vaikas gali nejausti stipraus nerimo, tačiau pastebi užsikirtimus ir gėdijasi dėl savo mikčiojimo. Kai kurie vaikai gali klausti tėvų, kodėl jiems sunku kalbėti. Tėvų reakcijos į nežymų mikčiojimą yra skirtingos. Dauguma gali šiek tiek nerimauti ir domėtis, ką jie turi daryti, arba galvoti, kas sukėlė problemą. Kai kurie dar nebus pastebėję vaiko mikčiojimo, kiti tėvai gali jausti nerimą, bet iš pradžių gali nepripažinti savo jausmų.

Žymus mikčiojimas

Vaikams su žymiu mikčiojimu būdinga padidėjusi fizinė artikuliacijos aparato įtampa, pastangos kalbant, bandymai nuslėpti savo mikčiojimą bei vengimas kalbėti. Nors žymus mikčiojimas labiau būdingas vyresniems vaikams, jis gali prasidėti ir 1;5–7 metų amžiuje. Kartais žymus mikčiojimas atsiranda po kelis mėnesius ar metus trukusių lengvų užsikirtimų.

Kitais atvejais žymus mikčiojimas gali atsirasti staiga, be pirminio, lengvo mikčiojimo, laikotarpio.

Vaikams su žymiu mikčiojimu būdingi kalbos užsikirtimai kiekvienoje frazėje ar sakinyje; dažnai užsikirtimai trunka sekundę ar ilgiau. Būdingas garsų tęsimas ir tylūs užsikirtimai (blokai). Vaikams, turintiems žymų mikčiojimą, kaip ir lengvai mikčiojantiems, būdingi specifiniai su mikčiojimu susiję elgesio požymiai: mirksėjimas, užsimerkimas, žvilgsnio nukreipimas į šalį, raumenų įsitempimas aplink burną ir kitose veido dalyse. Kartais įtampą ir pastangas galima atpažinti pagal kylantį balso aukštumą, garsų kartojimo ar tęsimo momentu. Pradėdamas žodį, kur tikisi mikčioti, sunkiai mikčiojantis vaikas gali naudoti pagalbinius žodelius ir garsus, pavyzdžiui „o“, „na“, „nu“.

Žymus mikčiojimas gali išlikti, ypač tada, kai vaikas mikčioja 18 mėnesių ar ilgiau, nors kartais jis dingsta spontaniškai. Gėda ir nusivylimas, atsirandantys dėl užsikirtimų, gali sukelti kalbos baimę. Sunkiai mikčiojantys vaikai dažnai atrodo susijaudinę ar sunerimę kai kuriose bendravimo situacijose. Nors šių vaikų mikčiojimas stebimas kasdien, kartais jis gali sustiprėti.

Vaikų su žymiu mikčiojimu tėvai dažniausiai būna labai susirūpinę, ar vaikas visuomet mikčios ir kaip jam suteikti geriausią pagalbą. Dauguma tėvų yra klaidingai įsitikinę, kad jie sukėlė mikčiojimą. Tėvai nėra mikčiojimo atsiradimo priežastis, tačiau gali jaustis atsakingi dėl problemos atsiradimo. Tėvams svarbu paaiškinti, kad mikčiojimas – daugelio veiksnių rezultatas, o ne paprasta tėvų elgesio pasekmė.

Atvejo pavyzdys: Saly

Nežymus mikčiojimas

Saly mama ir tėtis sunerimo, kai 3 metų duktė pradėjo vengti kalbėti. Sunkumai prasidėjo prieš keletą mėnesių, kai Saly ėmė kartoti skiemenis, pvz. „a-a-a-ar aš ga-ga-galiu?“. Po kelių savaičių jai tapo sunku ištarti pirmąjį žodžio garsą. Ji praverdavo burną pakankamai plačiai, bet negalėdavo nieko pasakyti. Kartą ji paklausė savo mamos – „kodėl aš negaliu kalbėti?“.

Saly kalbos raida vyko natūraliai. Ji anksti pradėjo tarti atskirus žodžius – 9 mėnesių, o kalbėti 2–3 žodžių sakiniais nuo 13 mėnesių. Ji daug kalbėjo ir mėgavosi bendravimu su šeimos nariais ar žodžių žaidimais.

Kai Saly tėvas aptarė jos kalbą su pediatre, ši nukreipė mergaitę pas logopedą, turintį darbo su mikčiojančiais vaikais patirties. Logopedinės pratybos vyko žaidimo forma, kartą per savaitę. Mergaitės tėvai buvo nuolat konsultuojami apie bendravimo pobūdį namuose. Per 6 mėnesius logopedas padėjo tėvams išmokti bendrauti labiau atsipalaidavus, ramiai priimti mikčiojimą. Tėvai pakeitė savo elgesį: namie jie skatino sklandų kalbėjimą, mergaitei nepastebint. Saly nustojo vengti kalbėti, ji vėl galėjo ištarti pirmąjį garsą. Ji šiek tiek dažniau nei kiti vaikai kartojo žodžius bei frazes dar keletą metų ir palaipsniui pradėjo sklandžiai kalbėti.

Atvejo pavyzdys: Barbara Nežymus mikčiojimas

Kai Barbarai buvo 3 metai, jos gydytojas pastebėjo, kad mergaitė kartoja ir tęsia garsus. Šeimos gydytojas pasikalbėjo apie tai su jos tėvais. Pasirodė, kad tokiais atvejais tėvai patardavo Barbarai sustoti ir sakyti žodį iš naujo.

Gydytojas patarė tėvams sulėtinti savo kalbėjimo tempą ir atsisakyti patarimų.

Kai tėvai atvežė Barbarą į konsultaciją po pusmečio, gydytojas pasiteiravo apie jos kalbą ir sužinojo, kad jos kalbėjimas nesikeičia, todėl tėvai vėl pradėjo jai patarinėti. Barbara nenorėjo bendrauti su gydytoju. Pediatras nukreipė mergaitę pas logopedą, dirbantį su mikčiojančiais vaikais, o tėvams dar kartą rekomendavo sumažinti įtampą bendraujant ir susilaikyti nuo patarimų Barbarai kaip jai kalbėti.

Po mėnesio gydytojas gavo logopedo vertinimo išvadas. Jose buvo nurodyta, kad Barbaros mikčiojimas vietoje nežymaus tapo sunkiu, o tėvai siekia pakeisti kalbinę aplinką namuose. Logopedinės pagalbos programoje buvo pažymėta, kad mergaitei reikalinga tiesioginė mikčiojimo terapija.

Kai po kelių mėnesių Barbaros tėvai atvyko į konsultaciją, gydytojas pastebėjo, kad mergaitė kalba taip pat ar net dar blogiau nei anksčiau. Tėvai paaiškino, kad jie nemato prasmės kalbėti lėčiau patiems ir vėl bandė kontroliuoti užsikirtimus patardami Barbarai. Jie nebelankė logopedinių pratybų, kadangi buvo nepajėgūs už juos užmokėti. Šį kartą pediatras jiems davė knygą „Mikčiojimas ir tavo vaikas: klausimai ir atsakymai“ ir patarė siekti pasikeitimų namuose.

Mikčiojantis vaikas dažnai jaučia, kad tik jis vienas turi šią problemą, todėl jam svarbu išgirsti iš savo gydytojo, kad mikčioja ir kiti vaikai.

TĖVŲ KONSULTAVIMAS

Kai vaikui būdingi natūralūs kalbėjimo nesklandumai

Jei vaikui būdingi natūralūs kalbėjimo nesklandumai, tėvus reikėtų nuraminti ir jiems paaiškinti, kad šie nesklandumai yra panašūs į klaidas, kurias daro kiekvienas vaikas, kai mokosi naujų įgūdžių, tokių kaip vaikščiojimas, rašymas ar važiavimas dviračiu. Tėvams reikėtų patarti nesklandumus priimti be jokios išskirtinės reakcijos ar komentarų.

Ypač susirūpinę tėvai gali padėti savo vaikui sulėtindami savo kalbos tempą, naudodami paprastesnius, trumpesnius sakinius ir užduodami vaikui mažiau klausimų. Taip pat jie gali skirti laiką pokalbiams su vaiku tylioje, ramioje aplinkoje. Tėvai neturėtų liepti vaikui kalbėti lėčiau ar kartoti blogai ištartus žodžius. Labiausiai jie turėtų nusiteikti ramiai išklausyti, ką jų vaikas sako.

Kai vaiko mikčiojimas nežymus

Nežymiai mikčiojančių vaikų tėvai neturėtų parodyti nerimo ar panikos dėl užsikirtimų, bet būti labai kantrūs klausytojai. Jų tikslas yra suteikti malonią bendravimą aplinką ir padėti sumažinti vaiko nerimą ir varžymąsi. Kartais tėvai nusimena, girdėdami vaiko kartojamus garsus ar žodžius, tačiau jie turėtų suprasti, kad tai – tik netikslumai ir klaidos, vaikui mokantis išsakyti savo mintis. Jei tėvai gali reaguoti į mikčiojimą natūraliai ir jį priimti,

tai gali padėti formuotis vaiko kalbai be įtampos ir spaudimo. Tėvai taip pat turėtų sulėtinti savo kalbėjimo tempą, ypač kai vaiko mikčiojimas sustiprėja. Užimtiems ir susirūpinusiems tėvams dažnai sunku suteikti vaikui lėto kalbėjimo pavyzdį. Tikėtina, kad pradžioje, norint savo bendravimo pobūdį pakeisti, jiems bus reikalinga specialisto parama. Daugumai vaikų, nesvarbu mikčioja jie ar ne, yra naudinga, kai tėvai bendrauja neskubėdami. Mikčiojantys vaikai gali jausti mažesnį laiko spaudimą ir poreikį skubėti, jei jų tėvai kalba lėčiau.

Savo pavyzdžiu mokydami vaikus kalbėti lėtesniu tempu, labiau atsipalaidavus, tėvai turėtų susilaikyti nuo pastabų, patarimų ir nesakyti vaikui „kalbėk lėčiau“ ar „pakartok dar kartą“. Tai gali iššaukti pasipriešinimą ir dar labiau trukdyti vaikui lėtinti savo kalbėjimo tempą.

Taip pat svarbu, kad tėvai kuo dažniau sudarytų galimybę pasikalbėti su vaiku individualiai. Tai yra „specialus laikas“, kai vaikas pasirenka veiklą ir nori bendrauti. Jei vaikas klausia apie mikčiojimą, tėvai turėtų ramiai paaiškinti, kad „mokytis kalbėti yra sunku kiekvienam, tai užima laiko ir daugelis žmonių klysta. Mokymasis kalbėti yra panašus į važiavimą dviračiu, o tai iš pradžių yra šiek tiek sudėtinga“.

Retkarčiais, jeigu vaikas nori pagalbos, tėvai gali priminti, kad lėtas kalbėjimas gali padėti, ar kad vaikui nereikia skubėti.

Jei, nepaisant tėvų pastangų, mikčiojimas tęsiasi 4–6

savaites ar ilgiau, arba tėvams sunku laikytis šių rekomendacijų, vaiką reikia nukreipti pas logopedą (žr. toliau, nukreipimo dalyje).

Lengvo mikčiojimo terapija gali būti netiesioginė, nukreipta į aplinkos, kurioje vaikas jaučiasi visiškai atsipalaidavęs, kūrimą. Jei reikalinga tiesioginė pagalba, logopedas gali parodyti vaikui, kaip kalbėti lengviau, be fizinės įtampos ir spaudimo, kad mikčiojimas pamažu mažėtų ir visai išnyktų [4,5,7]. Kai kurie logopedai moko tėvus kaip dirbti su vaiku namuose [7,13].

Kai vaiko mikčiojimas žymus

Sunkiai mikčiojantį vaiką būtina nedelsiant nukreipti pas kvalifikuotą logopedą, kuris įvertintų mikčiojimą ir taikytų atitinkamą pagalbą. Kadangi žymus mikčiojimas dažniausiai atsiranda kai vaikas emociškai reaguoja į užsikirtimus, jų bijo, kovoja ar pergyvena dėl mikčiojimo, jam bus naudingi pagalbos metodai, kurie padeda atsipalaiduoti ir įveikti nesklandumus be fizinės įtampos.

Tėvai turėtų rodyti lėtesnio bendravimo pavyzdį. Jie turi parodyti, kad vaiką priima besąlygiškai, nepaisant jo mikčiojimo ir nukreipti savo dėmesį nuo užsikirtimų į tai, ką vaikas sako. Dirbantis su vaiku logopedas taip pat gali paskatinti tėvus pastebėti ir aptarti vaiko drąsą kalbėti tuo metu, kai jam ypač sunku ištarti žodį. Stipriai mikčiojančiam vaikui dažniausiai yra naudinga kalbėtis apie mikčiojimą ir savo jausmus su tėvais. Daugeliui šeimų tai gali būti sunku, todėl šias problemas geriausiai padės išspręsti logopedas turintis patyrimo mikčiojimo srityje.

Logopedo pagalba vaikui su žymiu mikčiojimu, apima mikčiojimo baimės įveikimo,

mažesne fizine įtampa metodus. Taip pat teikiama pagalba šeimai, kuriant mikčiojimo priėmimo aplinką, padedančią kalbėti lengviau. Specialistas gali paprašyti tėvų atidžiai stebėti (fiksuoti) vaiko reakcijas į mikčiojimą, kalbėjimo pokyčius ir logopedinės pagalbos poveikį.

Per metus ar ilgesnį laikotarpį užsikirtimų dažnumas ir trukmė laipsniškai mažėja. Kartais vaikas gali visiškai nustoti mikčioti. Mikčiojimo terapijos rezultatai

priklauso nuo vaiko savybių, stipriųjų ir silpnųjų pusių, spacialisto įgūdžių bei šeimos sugebėjimo teikti paramą.

KADA NUKREIPTI PAS KALBOS SPECIALISTĄ?

Vaikai su žymiu mikčiojimu pas logopedą turi būti nukreipiami nedelsiant. Nukreipti reikia ir vaikus, turinčius lengvesnio laipsnio mikčiojimą, jeigu jis nesumažėja per 6–8 savaites. Jei nėra būtina,

šiems vaikams gali būti neskiriama tiesioginė pagalba (logopedinės pratybos), tačiau jų tėvai turi gauti rekomendacijas ir nurodymus, kurių svarbu rūpestingai laikytis. Kai kuriems vaikams su nežymiu mikčiojimu gali būti skiriamos pratybos, tačiau jos planuojamos taip, kad vaikas nejaustų baimės ar nerimo.

Vaikai, kuriems būdingi natūralūs kalbėjimo nesklandumai nukreipiami pas logopedą tik tada, kai tėvai nerimauja dėl vaiko kalbėjimo ir reikalingas specialisto patvirtinimas, kad vaiko kalbos raida yra natūrali (žiūr.1 lentelę). Tokie tėvai taip pat gali laikytis kalbos specialisto pateiktų rekomendacijų.

JAV dirbantis logopedas turi turėti Amerikos kalbėjimo-klausos asociacijos (ASHA) Klinikinius gebėjimus patvirtinantį sertifikatą (CCC-SP) ir valstijos, kurioje dirba, licenciją. Sertifikatui gauti reikalingas universiteto magistro laipsnis, valstybinis egzaminas ir vienerių metų supervizijos. Logopedas, kuriam nukreipiamas mikčiojantis vaikas, turi turėti darbo su šiuo sutrikimu patirtį.

Amerikos mikčiojimo fondas pateikia įvairiose pasaulio šalyse dirbančių mikčiojimo specialistų sąrašą (žr. čia: https://www.stutteringhelp.org/referrals-international).

Fondo puslapyje galima rasti daug naudingos informacijos apie pagalbą mikčiojantiems ikimokyklinio amžiaus vaikams, mokiniams ir suaugusiems. Nemažai informacijos apie mikčiojimą lietuvių kalba skelbiama VšĮ Logopedinės pagalbos centro puslapyje (www.logopedaslpc.lt) ir galite galite kreiptis el. Paštu: makauskiene.vilma@gmail.com.

Atvejo pavyzdys: Džeromas Žymus mikčiojimas

Džeromo kalbos raida buvo lėtesnis nei jo vyresnės sesers. Iki 2 metų amžiaus jis nekalbėjo, o norimą daiktą rodydavo pirštu. Kai vaikas pradėjo kalbėti, jį suprasti buvo gana sudėtinga. Džeromo tėvai dažnai prašydavo pakartoti tai, ką jis pasakė. Jo kalba tapo šiek tiek aiškesnė nuo 3 metų, kai jis pradėjo kalbėti 2–3 žodžių sakiniais. Beveik tuo pat metu jis pradėjo kartoti pirmąjį žodžio garsą, o dar kiek vėliau, jis tęsdavo garsus ar plačiai atverdavo burną, negalėdamas nieko pasakyti.

Džeromo pusbrolio kalbos raida taip pat vėlavo, bet šis vaikas niekada nemikčiojo, todėl Džeromo tėvai galvojo, kad sūnus laikui bėgant problemą „išaugs“. Deja, mikčiojimas sustiprėjo. Greitai Džeromas prieš pradėdamas žodį ėmė keletą kartų sakyti „o-o-o…“, o užsikirtimų metu pasikeisdavo veido išraiška ir berniukas plačiai išsižiodavo. Po kelių nesėkmingų bandymų ištarti žodį Džeromas pasakydavo „nieko“ ir nutildavo. Jis vis labiau ir labiau nenorėjo kalbėti.

Nuo šio momento Džeromo tėvai ėmė nerimauti ir paklausė šeimos gydytojo patarimo. Gydytojas, po pokalbio su vaiku, jį nukreipė logopedo konsultacijai į ikimokyklinę įstaigą. Specialistė nustatė, kad reikalingos logopedinės pratybos ir, dirbdama su Džeromu bei jo šeima, pasiekė žymių pokyčių. Vėliau, kai Džeromas pradėjo mokytis pirmoje klasėje, jis du kartus per savaitę susitikdavo su mokyklos logopede. Nors Džeromas retkarčiais užsikerta tardamas žodį, jo kalba atitinka amžių ir berniukas be didesnių sunkumų dalyvauja klasės ir socialiniame gyvenime.

PABAIGA

Pediatrai, šeimos gydytojai ir kiti sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai dažnai yra pirmieji specialistai, į kuriuos tėvai kreipiasi patarimo dėl vaiko mikčiojimo. Šie specialistai gali padėti šeimai pačioje pradžioje. Ankstyvas vaikų, priklausančių ilgalaikio mikčiojimo rizikos grupei, nustatymas ir nukreipimas pas tinkamą specialistą yra labai svarbus. Efektyvus tėvų konsultavimas dažnai gali padėti išvengti mikčiojimo sustiprėjimo ar sunkių emocinių išgyvenimų.

Šios knygelės autoriai dažnai sutinka sunkiai mikčiojančius suaugusius žmones, kurių tėvams kažkas sakė – „nesirūpinkit, jis tai išaugs…“, pats tinkamiausias pagalbai laikas buvo negrįžtamai prarastas.

Svarbu dar kartą paminėti, kad pagalba yra efektyvesnė, jei vaikas nukreipiamas pas specialistus anksčiau net ir sunkaus mikčiojimo atvejais. Ankstyvoji intervencija leidžia išvengti ilgalaikių kalbėjimo sunkumų, kurie trikdo socialinio, akademinio ir profesinio gyvenimo sėkmę.

LITERATŪRA

1. Bloodstein, O. & Ratner, N. (2010). A handbook on stuttering (6th Ed). Clifton Park, NY: Thompson Delmar Learning.2. Brown, S., Ingham, R., Ingham, J., Laird, A., & Fox, P. (2005). Stuttered and fluent speech production: An ALE meta-analysis of functional neuroimaging studies. Human Brain Imaging, 25, 105-117.3. Conture, E., Kelly, E., & Walden, T. (2013). Temperament, speech and language: An overview. Journal of Communication Disorders, 46, 125-142.4. Gottwald, S. (2010). Stuttering Prevention and Early Intervention: A Multidimensional Approach. In B. Guitar and R. McCauley (Eds.), Treatment of Stuttering: Conventional and Controversial Interventions (pp 91-117). Baltimore: Lippincott, Williams & Wilkins.5. Guitar, B. (2014). Stuttering: An Integrated Approach to Its Nature and Treatment (4th Ed.) Baltimore, Lippincott, Williams & Wilkins.6. Kang, C., Riazuddin, S., Mundorff, J., Krasnewich, D., Friedman, P., Mullikin, J., & Drayna, D. (2010). Mutations in the lysosomal enzyme-targeting pathway and persistent stuttering. New England Journal of Medicine, 362, 677-685.7. Kelman, E. & Nicholas, A. (2011). Practical Intervention for Early Childhood Stammering: Palin PCI Approach. Milton Keynes, UK: Speechmark.8. Kefalianos, E., Onslow, M., Block, S., Menzes, R., Reilly, S. (2012). Early stuttering, temerament and anxiety: Two hypothesis. Journal of Fluency Disorders, 37, 151-163.9. Kraft, S. & Yairi, E. (2012). Genetic bases of stuttering: the state of the art, 2011. Folia Phoniatrica Logopedics, 64, 34-47.10. Neumann, K. and Euler, H. (2010). Neuroimaging and Stuttering. In B. Guitar and R. McCauley (Eds.), Treatment of Stuttering: Conventional and Controversial Interventions (pp 355-377). Baltimore: Lippincott, Williams & Wilkins.11. Ntourou,K., Conture, E., & Lipsey, M. (2011) Language abilities of children who stutter: a meta-analytical review. American Journal of Speech-Language Pathology, 20, 163-79.12. Olander, L., Smith, A., Zelaznik, H. (2010). Evidence that a motor timing deficit is a factor in the development of stuttering. Journal of Speech, Language, & Hearing Research, 53, 876-886.13. Onslow, M. & O’Brian, S. (2013). Management of childhood stuttering. Journal of Paediatrics and Child Health, 49, 2, pp. 112-115.14. Raza, M., Gertz, E., Mundorff, J., Lukong, J., Kuster, J., Schaffer, A., & Drayna, D. (2013). Linkage analysis of a large African family segregating stuttering suggests polygenic inheritance. Human Genetics, 132, 385-396.15. Reilly, S., Onslow, M., Packman, A., Cini, E., Conway, L., & Wake, M. (2013). Natural history of stuttering to 4 years of age: A prospective community-based study. Pediatrics, 152(5), 460-467.16. Richels, C. & Conture, E. (2010) Indirect treatment of childhood stuttering: Diagnostic predictors of treatment outcome. In B. Guitar and R. McCauley (Eds.), Treatment of Stuttering: Conventional and Controversial Interventions (pp 18-71). Baltimore: Lippincott, Williams & Wilkins.17. Yairi & Ambrose (2005). Early Childhood Stuttering: For Clinicians by Clinicians. Austin, TX: Pro-Ed.18. Yairi, E. & Ambrose, N. (2013). Epidemiology of stuttering: 21st century ad- vances, Journal of Fluency Disorders 38, 66-87.

1 le

ntel

ė. G

YD

YTO

JO P

ATIK

RIN

IMO

LA

PAS,

NU

KR

EIP

IAN

T PA

S K

AL

BO

S SP

EC

IAL

IST

Ą

VAIK

AS

SU N

ATŪ

RA

LIA

IS

KA

LB

ĖJI

MO

NE

SKL

AN

DU

MA

ISN

EŽ

YM

IAI M

IKČ

IOJA

NT

IS

VAIK

AS

ŽY

MIA

I MIK

ČIO

JAN

TIS

VA

IKA

S

Vaik

o ka

lbin

is e

lges

ys,

kurį

gydy

toja

s mat

o ir

gird

i

Trum

pi (

pusė

s se

kund

ės a

r tru

mpe

sni)

gars

ų,

skie

men

ų ir

trum

pų

žodž

ių

paka

rtojim

ai, k

urie

ats

irand

a ne

daž

niau

ne

i vi

enam

e iš

10

saki

nių

(pvz

., ka

-ka-

kaip

).

Daž

ni (

3 %

ar

dau

giau

vis

o k

albė

jimo)

ir

ilgi (

0,5–

1 s)

gar

sų, s

kiem

enų

ir tru

mpų

žo

džių

pak

arto

jimai

(pvz

., ka

-ka-

ka-k

aip)

. St

ebim

as g

arsų

tęsi

mas

.

Laba

i da

žni

(10

% a

r da

ugia

u vi

so k

albė

jimo)

ir

ilgi

(1 s

ir

ilgia

u) g

arsų

, ski

emen

ų ar

trum

pų

žodž

ių

paka

rtojim

ai.

Daž

nas

gars

ų tę

sim

as ir

tylū

s užs

ikirt

imai

(b

loka

i).

Kita

s vai

ko e

lges

ys, k

urį

gydy

toja

s mat

o ir

gird

iPa

uzės

, užs

ikirt

imai

ar į

terp

iam

i žod

elia

i „o

“,

„tai

“,

„nu“

, žo

džių

ar

m

inči

ų pa

keiti

mai

–

reti.

Kar

tu

su

gars

ų ka

rtojim

u ir

tęsi

mu

atsi

rand

a: a

kių

užm

erki

mas

, mirk

sėjim

as,

žvilg

snio

nu

krei

pim

as

į ša

lį ir

fizin

e įta

mpa

kal

bos a

para

te, a

plin

k lū

pas.

Kai

p ir

leng

vo m

ikči

ojim

o at

veju

, tik

pas

ireiš

kia

dažn

iau

ir la

biau

pa

steb

imai

, ka

rtais

m

ikči

ojan

t at

sira

nda

bals

o to

no p

akili

mai

. N

audo

jam

i pa

pild

omi

gars

ai

ar

žodž

iai,

pade

dant

ys

prad

ėti

kalb

ėti.

Kad

a m

ikči

ojim

as

labi

ausi

ai p

aste

bim

asA

tsira

nda

ir bū

na,

kai:

vaik

as

yra

pava

rgęs

, sus

ijaud

inęs

, kal

ba s

udėt

inga

is

saki

niai

s, na

ujom

is t

emom

is,

klau

sia

ir at

sako

į k

laus

imus

, ka

lba

su n

eatid

žiu

pašn

ekov

u.

Ats

irand

a ir

būna

tam

tikr

ose,

vie

nodo

se

situ

acijo

se.

Daž

niau

mik

čioj

a, n

ei k

alba

sk

land

žiai

.

Sim

ptom

ai

pasi

reiš

kia

daug

umoj

e ka

lbin

ių

situ

acijų

; pa

stov

ūs ir

nes

ikei

čian

tys.

Vaik

o re

akci

jaR

eakc

ija n

este

bim

a (v

aika

s ne

reag

uoja

į ne

skla

ndum

us).

Kai

kur

ie v

aika

i šie

k tie

k su

sirū

pinę

, kiti

ja

učia

ner

imą

ir yr

a su

trikę

.D

augu

ma

vaik

ų su

trikę

, kai

kur

ie

bijo

(ven

gia)

kal

bėti.

Tėvų

reak

cija

Ret

ai b

ūna

susi

rūpi

nę.

Dau

gum

a su

sirū

pinę

, bet

ner

imas

gal

i būt

i m

inim

alus

.V

isi

jauč

ia

tam

tik

ro

laip

snio

su

sirū

pini

mą.

Spre

ndim

as d

ėl v

aiko

nu

krei

pim

o pa

s spe

cial

istą

Nuk

reip

iam

a tik

tad

a, j

ei t

ėvai

stip

riai

nerim

auja

.N

ukre

ipti,

jei s

utrik

imas

tęsi

asi n

uo 6

iki 8

sa

vaič

ių a

r kai

tėva

i ner

imau

ja ir

to si

ekia

.N

ukre

ipti

neat

idėl

ioja

nt,

taip

gr

eita

i, ka

ip ti

k įm

anom

a.

REKOMENDACIJOS MIKČIOJANČIŲ VAIKŲ TĖVAMS

1. Kalbėkite su savo vaiku neskubėdami, darykite pauzes. Kai vaikas baigia kalbėti, palaukite keletą sekundžių ir tik tada pradėkite kalbėti. Jūsų lėtas ir ramus kalbėjimas yra veiksmingesnė pagalba nei ar patarimai „kalbėk lėčiau“, „pabandyk pasakyti dar kartą“ ir pan.

2. Sumažinkite vaikui užduodamų klausimų skaičių. Vaikai kalba laisviau, kai reiškia savo mintis, o ne atsakinėja į suaugusiųjų klausimus. Vietoje klausinėjimo paprastais žodžiais aptarkite tai, ką jūsų vaikas pasakė: tokiu būdu parodysite, kad girdite, ką jis sako.

3. Veido išraiška ir kūno kalba, parodykite vaikui, kad klausotės to, ką jis kalba, o ne kaip jis kalba. Domėkitės tuo, ką vaikas nori jums pasakyti. Klausykite aktyviai.

4. Kasdien raskite keletą minučių pastovaus laiko, kada visą savo dėmesį galėtumėte skirti tik vaikui. Tuo laiku leiskite jam rinktis, ką jis norėtų veikti. Leiskite vaikui vadovauti veiklai ir nuspręsti – kalbėti tuo metu, ar ne. Jeigu jūs šiuo specialiu laiku kalbatės, bendraukite ramiai, lėtai, dažnai sustokite. Šis ramus tylus laikas mažesniems vaikams galėtų būti pasitikėjimo savimi, kūrimo metas, padedantis jiems pajusti, kad tėvams patinka jų draugija. Jei vaikas vyresnis, tai gali būti laikas, kai jis su tėvais gali ramiai kalbėti apie savo jausmus ir išgyvenimus.

5. Padėkite visiems šeimos nariams įgyti kalbėjimo ir klausymo įgūdžių. Vaikai, ypač mikčiojantys, kalba žymiai laisviau, kai gali stabtelėti ir jausti klausytojo dėmesį.

6. Stebėkite kaip bendraujate su vaiku. Bandykite vaikui skirti daugiau laiko, kad jis žinotų turintis pakankamai laiko pasikalbėti su jumis. Bandykite mažiau patarinėti, įsiterpti ir klausinėti.

7. Parodykite, kad jūs priimate savo vaiką tokį, koks jis yra. Jūsų lėta, rami kalba ir vaiko pasitikėjimo savimi kalbant ugdymas turėtų didinti jo kalbos sklandumą ir sumažinti mikčiojimą. Tai bus didžiausia jūsų parama vaikui, nežiūrint į tai, mikčioja jis ar ne.

Daugiau informacijos apie mikčiojimą galite rasti:Mikčiojimo fondo svetainėje www.StutteringHelp.org Logopedinės pagalbos centro svetainėje www.logopedaslpc.lt

If Your Child Stutters: A Guide for Parents, 8th ed., Publication No. 0011Stuttering and Your Child: Questions and Answers, Publication No. 0022 Stuttering and Your Child: Help for Parents, DVD 0073, 30 min

KLAUSIMYNAS TĖVAMS

Pastaba. Šie klausimai išdėstyti „sunkėjimo“ tvarka. Jei tėvai atsako „taip“ į kurį nors klausimą, išskyrus pirmąjį, tai reiškia, kad vaikas susiduria ne su normalaus kalbos vystymosi nesklandumais, o greičiau su mikčiojimu. Atidžiai stebėkite vaiko kalbą, kad galėtumėte kuo tiksliau atsakyti į šiuos klausimus. Jei jūsų vaikas tikrai mikčioja, šios pastangos padės jums vėliau, kai kalbos specialistas paskirs vaikui reikiamą gydymą.

1. Ar vaikas kartoja skiemenis (dalį žodžio) dažniau nei visą žodį ar frazę? (pvz., „o-o-o-obuolys“)

2. Ar vaikas kartoja garsus dažniau nei vieną kartą tarp 8–10 sakinių ?

3. Ar vaikas pakartoja garsą daugiau nei du kartus? (pvz., „o-o-o-o-obuolys“ vietoj „o-o-obuolys“)

4. Ar vaikas atrodo susijaudinęs ar sutrikęs, kai jam sunku ištarti žodį?

5. Ar vaikas mikčioja ilgiau nei metus?

6. Ar mikčiojimo metu vaiko balso tonas staiga pakyla, vaikas mirksi, žvairuoja, veido raumenys įsitempia?

7. Ar, prieš pradėdamas kalbėti, vaikas naudoja pagalbinius žodelius ar garsus, tokius kaip „o“, „na“, „nu“,

„štai“, „taigi“ ir pan.?

8. Ar vaiko kalba užstringa taip smarkiai, kad keletą sekundžių jis neprataria jokio garso?

9. Ar, bandydamas prabilti, vaikas kartais naudoja pagalbinius kūno judesius (pvz., barbenimas pirštais)?

10. Ar vaikas vengia kalbėti, keičia žodžius ar pradeda kalbėti tyliai sakinio viduryje, dėl to, kad gali pradėti

mikčioti?

Mikčiojimo Fondas (Stuttering Foundation) yra nesiekianti pelno labdaros organizacija, siekianti spręsti mikčiojimo prevencijos ir terapijos problemas. Organizacija įkurta 1947 m. Fondo nariai įvairių JAV universitetų profesoriai, pripažinti mikčiojimo specialistai ir Fondo leidžiamų knygų autoriai.Lietuvių kalba išleistos šios Fondo knygos:

– Patarimai mikčiojantiems. – Vilnius, Mokslas, 1992. (SFA publ. Nr. 9)– Malcolm Fraser. Mikčiojančiųjų saviterapija. – Šiaulių Universiteto leidykla, Šiauliai, 1998. (SFA publ. Nr.

12).– Jūsų vaikas mikčioja… Knyga tėvams. – Lietuvos sporto informacijos centras, Vilnius, 1999. (SFA publ. Nr.Nr.11 ir 22).– Carl W. Dell, Jr. Mokinių mikčiojimo šalinimas. – Šiaulių universiteto leidykla, Šiauliai, 2000. (SFA publ. Nr.14).