1

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

TVIRTINU: .....................................

ASU prorektorė L.Taparauskienė

2013 m. lapkričio mėn. 8 d.

Registracijos Nr.

Sutarties Nr. Nr. MT/12-6

ŽEMĖS ŪKIO, MAISTO ŪKIO IR ŽUVININKYSTĖS MOKSLINIAI TYRIMAI

IR TAIKOMOJI VEIKLA

„PAŽANGIŲ TECHNOLOGIJŲ IR GEROSIOS PRAKTIKOS

ŽEMĖS ŪKYJE TAIKYMAS BEI SKATINIMO LIETUVOJE,

SIEKIANT IŠVENGTI APLINKOS TARŠOS IŠ ŽEMĖS ŪKIO

ŠALTINIŲ, STUDIJA“

Baigiamoji ataskaita

Projekto vadovas Viktoras Pranckietis

Akademija

2013 m.

2

Projekto vadovas: doc. dr. Viktoras Pranckietis (ASU Agronomijos fakultetas)

Projekto vykdytojai 2013 m.

habil. dr. Liudmila Tripolskaja (LAMMC, LŽI Vokės filialas);

dr. Remigijus Juška (LSMU Gyvulininkystės institutas)

dr. Valerijus Gasiūnas (ASU Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakultetas)

doc. dr. Darija Jodaugienė (ASU Agronomijos fakultetas)

doc. dr. Irena Pranckietienė (ASU Agronomijos fakultetas)

doc. dr. Rimantas Vaisvalavičius (ASU Agronomijos fakultetas)

doc. dr. Sonata Kazlauskaitė (ASU Agronomijos fakultetas)

Projekto pradžia: 2012 m. balandžio 12 d.

Projekto pabaiga: 2013 m. gruodžio 1 d.

3

TURINYS

ĮVADAS 5

1. Rekomendacijos aplinkos taršos mažinimui iš žemės ūkio šaltinių užtikrinant

dirvožemio kokybės išsaugojimą

8

1.1. Lietuvos dirvožemių vertinimas pagal organinės anglies (humuso), judriojo

fosforo ir mineralinio azoto kiekius

8

1.2. Gyvulininkystės ūkių laukų, tręšiamų mėšlu ir papildomai mineralinėmis

medžiagomis, dirvožemių vertinimas pagal mineralinį azotą, organinę

anglį/humusą ir judrųjį fosforą

17

1.2.1. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimo metodika 17

1.2.2. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal mineralinį azotą 19

1.2.3. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal humusą 27

1.2.4. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal judrųjį fosforą 28

1.3. Tręšimo technologijų poveikio dirvožemio ir vandens telkinių taršai azoto ir

fosforo junginiais vertinimas (studija)

43

1.3.1. Azoto ir fosforo išplovimas iš dirvožemio žemės ūkio naudmenose 43

1.3.2. Azoto išplovimo iš dirvožemio tyrimai Lietuvoje 44

1.3.3. Fosforo išplovimo iš dirvožemio tyrimai Lietuvoje 54

1.4. Tręšiamų laukų dirvožemių organinės anglies, mineralinio azoto, fosforo

kiekiai ir drenažo bei gruntinių vandenų kokybė

64

1.4.1. Mokslinių tyrimų literatūros apžvalga 64

1.4.2. Mėšlo tvarkymo fermose aplinkosaugos normatyvinių reikalavimų

kitimas nuo 2000 iki 2013 m.

68

1.4.3. Gyvulininkystės ir paukštininkystės fermų teritorijų požeminio

vandens kokybės vertinimo kriterijų kaita

87

1.4.4. Paviršinių vandenų cheminės būklės vertinimo kriterijai 96

1.4.5. Ūkio subjektų poveikio drenažo ir požeminio vandens monitoringas 98

1.4.6. Drenažo, paviršinio ir gruntinio vandens kokybė mėšlu tręšiamuose

laukuose Lietuvoje

100

1.4.7. Drenažo vandens užterštumo tyrimai mėšlu tręšiamuose laukuose 103

1.4.8. Paviršinio vandens kokybės tyrimai 105

4

1.4.9. Požeminio vandens kokybės tyrimai 109

1.5. Maisto medžiagų balanso skaičiavimo rekomendacijos subalansuotam augalų

tręšimui organinėmis ir mineralinėmis trąšomis

112

1.5.1. Žemės ūkio laukų maisto medžiagų balansas (MMB) 112

1.5.2. Žemės ūkio augalų tręšimo plano sudarymo metodika 126

2. Augalų apsaugos priemonių taikymo rekomendacijos aplinkos taršos

mažinimo užtikrinimui iš žemės ūkio šaltinių

147

3. Žemės dirbimo ir sėjomainų taikymo rekomendacijos aplinkos taršos

mažinimo užtikrinimui iš žemės ūkio šaltinių

157

3.1. Priešerozinis augalų vaidmuo 163

3.2. Priešerozinės sėjomainos 165

3.3. Žemės dirbimas 174

3.4. Žemės dirbimo įtaka maisto medžiagų išsiplovimui 176

3.5. Pagrindinio žemės dirbimo įtaka azoto ir fosforo pasiskirstymui dirvožemyje 181

3.6. Žemdirbystės sistemų poveikis azoto ir fosforo migracijai 192

4. Mėšlo ir srutų tvarkymo rekomendacijos aplinkos taršos mažinimo

užtikrinimui iš žemės ūkio šaltinių

198

4.1. Įvadas 198

4.2. Su pašaru gaunamų medžiagų apykaita organizme 199

4.3. Maisto medžiagų nuostoliai iš tvartų 200

4.4. Maisto medžiagų nuostoliai mėšlidėse 207

4.5. Gyvulininkystės objektų aplinkos tarša 210

4.6. Išvados 213

APLINKOS TARŠOS MAŽINIMO REKOMENDACIJOS PAŽANGIAM

ŪKININKAVIMUI

215

LITERATŪRA 218

Priedas – Fosforo išsiplovimo indeksas 231

5

ĮVADAS

Lietuvos Respublikos Ž E M Ė S Įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620) IV skyriaus „Žemės

naudojimo sąlygos“ 21 straipsnis „ Žemės savininkų ir kitų naudotojų pareigos“ skelbia, kad

žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo: 3) racionaliai naudoti ir tausoti žemę, mišką,

vandenį...; 4) įgyvendinti teisės aktų nustatytas žemės, miško ir vandenų apsaugos nuo

užteršimo, dirvožemio apsaugos nuo erozijos ir nualinimo, aplinkos apsaugos priemones, kad

neblogėtų aplinkos ekologinė būklė.

ES Bendrosios vandens politikos direktyva 2000/60/EB, nustatanti vandentvarkos

pagrindus Europos Sąjungoje, reikalauja, kad iki 2015 m. būtų pasiekta gera visų vandens

telkinių būklė. Gera būkle laikoma būklė, artima natūraliai, žmogaus veiklos nedaug paveiktai

būklei. Vandens kokybę veikia įvairios žmogaus veiklos rūšys ir vandens telkinių būklė labiausiai

priklauso nuo jų baseine vykdomos veiklos. Įgyvendinant įvairias aplinkosaugines priemones

siekiama sumažinti maistinių medžiagų patekimą į Baltijos jūrą, taip stabdant Baltijos jūros

eutrofikaciją, kurią HELCOM įvardija kaip pagrindinę Baltijos jūros ekologinę problemą.

Dirvožemis yra itin svarbus, beveik neatsinaujinantis ir labai sudėtingas gamtos išteklius.

Mokslininkų nuomone, dirvožemis turi būti vertinamas, kaip „unikalus gyvosios gamtos kūnas,

svarbiausias ekosistemos komponentas ir pagrindinis Lietuvos gamtos išteklius, nuo kurio

būklės priklauso oro, vandens, maisto kokybė...“ (Mokslinės diskusijos Rezoliucija, Kaunas,

2011 01 28). Naudojant dirvožemį pagaminamas maistas, pašarai, energetinės ir kitokios

žaliavos; jis yra žmonijos veiklos pagrindas ir atlieka labai svarbias gamtinės buveinės bei

genofondo funkcijas. Jame kaupiamos, filtruojamos bei transformuojamos tokios medžiagos kaip

vanduo, maistinės medžiagos ir anglis. Intensyvėjant augalininkystės šakai, išryškėja dirvožemio

degradacijos procesai. Iš dalies tai galima laikyti natūraliu reiškiniu, tačiau, kai kuriuos

dirvožemio degradacijos procesus sustiprina įvairus netausus jo naudojimas žmogaus poreikiams

tenkinti. Netinkamas ūkininkavimas paspartina vėjo bei vandens eroziją ir organinių medžiagų

mažėjimą, dėl to prastėja dirvožemio derlingumas (Europos komisija, 2007). Todėl būtina

nuolatinė dirvožemio stebėsena. Dirvožemio stebėsenos svarbą įvardina aplinkosaugą

reglamentuojantys ES dokumentai: „Vandens direktyva“ (2000/60/EC), „Nitratų direktyva“

(91/676/EEC), žemės ūkio produkcijos gamintojams skirtus kryžminės atitikties reikalavimus

apibrėžiantys dokumentai (Tarybos reglamentas (EC) Nr. 1782/2003).

Siekiant gauti gerą, stabilų įvairių žemės ūkio augalų derlių būtina, kad dirvožemyje ne tik

būtų pakankamas maisto medžiagų kiekis, bet ir būtų siekiama jo visapusiškos kokybės. Keletą

metų netręštuose dirvožemiuose 0 – 60 cm sluoksnyje mineralinio azoto (N min.) yra tik apie 20 –

http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?a=5787&b=

6

40 kg ha-1

, 0 – 20 cm sluoksnyje judriųjų fosforo (P2O5) ir kalio (K2O) – iki 100 mg kg-1

(Mažvila

ir kt.,2004 b; 2008).

Tręšiant optimaliomis normomis NPK trąšų (balansuojant mineralines ir organines trąšas),

didėja derlingumas, užtikrinamos palankios augalų augimo sąlygos, didėjant humuso kiekiui

dirvožemyje daugiau sukaupiama ir išsaugoma maisto medžiagų, todėl mažiau jų pasklinda į

aplinką, kurioje jos vertinamos kaip tarša. Lietuvos dirvožemiai labai skiriasi pagal humuso,

mineralinio azoto, judriųjų fosforo ir kalio bei mikroelementų kiekius, todėl optimalios tręšimo

normos turi būti skaičiuojamos kiekvienam ūkiui ir kiekvienam laukui individualiai. Šalies

klimato sąlygomis humuso kiekis labiausiai priklauso nuo dirvožemio genetinio tipo,

granuliometrinės sudėties, sukultūrinimo lygio (Mažvila ir kt., 2006). Prastėjant dirvožemio

kokybei, mažėja ne tik humuso kiekis, bet ir maisto medžiagų lygis, nes didėja perteklinio azoto

ir fosforo išsiplovimas, o tuo pačiu skatinama vandens telkinių eutrofikaciją. Siekiant apsaugoti

vandenis nuo mineralinių mitybos elementų taršos, atsirandančios dėl intensyvios žemdirbystės,

būtina dirvožemio kokybės pokyčių stebėsena.

Didžiausi dirvožemio maisto medžiagų (humuso, mineralinio azoto, fosforo ir kalio)

pokyčiai tikėtini ūkiuose, kuriuose intensyviai tręšiama organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.

Organinės trąšos didina dirvožemio derlingumą, humuso kiekį, tačiau neteisingai ir netinkamu

laiku jas naudojant, būna didesnė azoto ir dalinai fosforo išsiplovimo tikimybė. Tai įrodo ir

daugelio šalių mokslininkų tyrimai.

Projekto tikslas – išanalizuoti taršos iš žemės ūkio šaltinių priežastingumą ir

naujausiais tyrimais pagrįsti taršos mažinimo galimybes ir rekomendacijas Lietuvoje.

Projekto tikslo įgyvendinimo uždaviniai:

- pateikti žemės dirbimo ir sėjomainų taikymo rekomendacijas aplinkos taršos mažinimo

užtikrinimui iš žemės ūkio šaltinių;

- išanalizuoti ir apibendrinti Lietuvos dirvožemius pagal organinės anglies, judriojo fosforo,

mineralinio azoto kiekius, pasinaudojant atliktų tyrimų medžiaga;

- įvertinti gyvulininkystės ūkių laukų, tręšiamų mėšlu ir papildomai mineralinėmis medžiagomis,

dirvožemius pagal organinės anglies ir fosforo kiekius, pasinaudojant ūkiuose vykdomų

monitoringų duomenimis;

- pasinaudojant atliktų tyrimų medžiaga, įvertinti tręšimo technologijų poveikio dirvožemio ir

vandens telkinių taršai azoto ir fosforo junginiais vertinimą;

7

- pasinaudojant atliktų tyrimų medžiaga, įvertinti tręšiamų laukų dirvožemių organinės anglies,

mineralinio azoto, fosforo kiekius ir drenažo bei gruntinių vandenų kokybę (azoto ir fosforo

koncentracija ir jų santykis);

- parengti rekomendacijas subalansuotam augalų tręšimui organinėmis ir mineralinėmis trąšomis

bei maisto medžiagų balanso skaičiavimui.

- pasinaudojant atliktų tyrimų medžiaga, įvertinti augalų apsaugos produktų naudojimą ir poveikį

aplinkai, pateikti augalų apsaugos priemonių taikymo rekomendacijas;

- pateikti mėšlo ir srutų tvarkymo rekomendacijas ūkininkams aplinkos taršos mažinimo

užtikrinimui iš žemės ūkio šaltinių;

- parengti moksliškai pagrįstų rekomendacijų sąvadą ūkininkams, pažangiam ūkininkavimui ir

aplinkos taršos mažinimo užtikrinimui iš žemės ūkio šaltinių.

8

1. Rekomendacijos aplinkos taršos mažinimui iš žemės ūkio šaltinių

užtikrinant dirvožemio kokybės išsaugojimą

1.1. Lietuvos dirvožemių vertinimas pagal organinės anglies (humuso), judriojo

fosforo ir mineralinio azoto kiekius

Europos Parlamento dirvožemių apsaugos ir gerinimo direktyvoje 2004/35/EC pažymima,

kad siekiant žemės ir miškų ūkio tvarios plėtros viena pagrindinių dirvožemio išsaugojimo bei

pagerinimo priemonių yra dirvožemio organinės anglies sankaupų didinimas, biomasės

kaupimas ir biologinės įvairovės išsaugojimas. Pastaraisiais metais Lietuvoje dirvožemio

tyrimuose taip pat vis daugiau dėmesio yra skiriama organinės anglies sankaupoms vertinti,

tačiau šie duomenys yra gan fragmentiški ir iš jų susidaryti pilną vaizdą apie dirvožemio

organinės anglies kiekį (proc., g kg-1

) bei jos atsargas gana sudėtinga. Daugiausia tokių duomenų

surinkta įvairiuose aplinkos tyrimuose, nustatant anglies kompleksodarą (angl. carbon

sequestration) medžiagų apykaitoje. Pavyzdžiui, nustatyta, kad Lietuvoje žemės ūkio paskirties

dirvožemiuose, dėl dabar sparčiai plintančių specializuotų javų ar kitų augalų sėjomainų, juose

nebeauginant daugiamečių žolių bei intensyviau vykdant žemių tręšimą šiaudais nei mėšlu,

suaktyvėjo organinės medžiagos mineralizacija. Be to, padidėjo dirvožemio azoto biologinė

imobilizacija, kas neigiamai įtakoja organinės medžiagos akumuliacijos procesus. Išaiškinta, kad

organinės medžiagos ir jos mineralizacijos savybes artimas ariamoms žemėms po 10 metų išlaiko

ir renatūralizuoti, pavyzdžiui, dirvono bei pievos nederlingi dirvožemiai. Tačiau, buvusiose

ariamose žemėse, apželdintose mišku, yra priešingai čia organinės medžiagos sankaupos

organiniuose ir mineraliniuose dirvožemio horizontuose padidėja dėl medžių nuokritų ir jų šaknų

biomasės prieaugio. Tai aiškinama tuo, kad žemės ūkio naudmenose fitomasės prieaugį

daugiausia sudaro čia vyraujančių vienmečių augalų fitomasė, o miškų ekosistemose - fitomasė

kaupiasi dešimtmečiais. Be to, dėl sunkiau skaidomų komponentų antžeminėje biomasėje bei

dirvožemio organinėje medžiagoje, miško ekosistemose organinių medžiagų skaidymas yra

lėtesnis, dėl ko sulėtėja ir organinės C mineralizacijos intensyvumas. Todėl manoma, kad,

apželdinus mišku nederlingas ir apleistas žemės ūkio naudmenas, dirvožemio organinės

medžiagos irimas turėtų sulėtėti. Ekologiniu požiūriu, tai užtikrintų organinės anglies sankaupų

stabilumą dirvožemyje.

Vis tik, Lietuvai tapus Europos sąjungos nare, iškilo būtinybė turėti pripažintais metodais

gautus kiekybinius organinės anglies duomenis dirvožemiuose, reprezentatyviai atrinktose šalies

9

vietovėse (t.y., atspindinčiose šalies dirvožemio dangą), kad būtų galima pateikti tam tikrą

statistiką platesniu mastu ir palyginti ją kitų šalių kontekste. Šiuo požiūriu labai naudinga

medžiaga yra pateikta Europos geocheminiame atlase (Geochemical Atlas of Europe), kuriam,

tarp kitų 26 šalių geologinių institucijų, organinės anglies tyrimų duomenis pateikė ir Lietuvos

geologijos tarnyba. Šiuose tyrimuose dirvožemio ėminiai organinei angliai nustatyti buvo surinkti

iš viršutinių A ar Ap (daugiausia 0-20 cm) sluoksnių, stengiantis tolygiai padengti visą Lietuvos

teritoriją, atsižvelgiant į vyraujančių dirvožemių ar jų grupių išsidėstymą. Nustatyta, kad pagal

organinės anglies atsargas Lietuvos dirvožemiai yra labai skirtingi: mažiausi jos kiekiai (0,51-

0,98 proc.) yra Rytų ir Pietryčių Lietuvos, o didžiausi Vidurio ir Vakarų Lietuvos

dirvožemiuose (2,32 – 2,56 proc.). Tokį organinės anglies pasiskirstymą šalies klimato sąlygomis

galima paaiškinti skirtinga kiekvienos vietovės dirvožemio danga, pasižyminčia dar ir

granuliometrinės sudėties, įmirkimo ir sukultūrinimo laipsnio įvairove.

Verta pastebėti, kad šie duomenys gana gerai koreliuoja su daugiamečiais ir tikrai

išsamiais šalies dirvožemių humusingumo stebėsenos (monitoringo) duomenimis: mažiausiai

(0,5–1,5%) humuso yra sausuose smėlių, daugiausia (> 4%) – sunkesnės granuliometrinės

sudėties labai įmirkusiuose dirvožemiuose, kai kuriuose salpžemiuose. Kituose, dažniausiai

glėjiškuose dirvožemiuose, humuso yra apie 2–4%, jo mažiau – tų pačių sistematinių vienetų

granuliometrinės sudėties automorfiniuose dirvožemiuose. LAMMC ATL atliktais ankstesniais

(1982–1987) metais šalies ūkiuose, taip pat įvairių bandymų plotuose ir pastarųjų metų humuso

tyrimų apibendrintais duomenimis, įvairiuose šalies dirvožemiuose nustatyta, kad šalyje labai

mažo humusingumo dirvožemių yra 1,3%, mažo humusingumo – 32,9%, vidutinio humusingumo

– 40,9%, humusingų – 17,7 ir labai humusingų – 7,2%. Lietuvos vakarinėje dalyje pagal kilmę ir

granuliometrinę sudėtį panašių dirvožemių humusingumas dėl nevienodų klimato sąlygų,

dirvodarinių uolienų sudėties, skirtingo reljefo dažnai yra didesnis, palyginti su Baltijos

aukštumų dirvožemiais, tačiau juose yra kiek daugiau nesuirusios organinės medžiagos, o pats

humusas kiek prastesnės kokybės. Nemažai ir ženkliai geresnės kokybės humuso yra Vidurio

Lietuvos dirvožemiuose. Mažiausiu humuso kiekiu pasižymi lengvesnės granuliometrinės

sudėties Rytų Lietuvos žemės ūkio naudmenos, esančios Pietryčių Lietuvos lygumos, Baltijos

aukštumų, Ašmenos aukštumos ir Lydos plynaukštės dirvožemių rajonuose.

Labai svarbus tiek moksliniu, tiek ir praktiniu požiūriu yra šalies mokslininkų nustatytas

dėsningumas, kad Lietuvos sąlygomis dirvožemiuose organinės anglies santykinis kiekis (proc.)

yra apie 1,61,7 karto mažesnis už dirvožemio humusingumą. Ne mažiau svarbus ir tas faktas,

kad šis mokslinių tyrimų ir skaičiavimų pagrindu patvirtintas dėsningumas yra visuotinai

10

pripažįstamas, todėl, turint dirvožemio humusingumo duomenis, galima nesunkiai juos

perskaičiuoti ir, esant poreikiui, pateikti organinės anglies išraiška.

Fosforas (P2O5) yra vienas pagrindinių augalų mitybos elementų dirvožemyje. Nors

augaluose jo yra mažiau nei azoto, kalio ar kalcio, tačiau kaip derlių lemiantis veiksnys jis yra

svarbesnis nei kalcis ar net kalis. Fosforo kiekis dirvožemyje yra palyginti pastovus ir jo kiekis

taip greitai ir lengvai (kaip, pavyzdžiui, azoto) nekinta. Tačiau, dėl didelio pastovumo ir mažo

tirpstamumo fosforas augalams dažnai tampa trūkstamu elementu.

Žemės ūkio augalai geriausiai ir lengviausiai pasisavina fosforą, esantį dirvožemio tirpale,

o fosfatus, absorbuotus kietosios dirvožemio dalies dalelių paviršiuje ir vadinamus judriuoju

fosforu, gali naudoti ilgą laiką. Pakankamai fosforingais vadinami mineraliniai dirvožemiai,

judriojo fosforo turintys daugiau nei 150 mg kg-1

, o organiniai (pelkiniai) dirvožemiai daugiau

nei 200 mg kg-1

. 1995–2007 m. dirvožemio agrocheminių tyrimų duomenimis, Lietuvoje vyrauja

mažo (32,8 %) ir vidutinio (26,4 %) fosforingumo dirvožemiai (1 lentelė).

1 lentelė. Judriojo fosforo (P2O5) kaita Lietuvos dirvožemiuose (1985–1994 ir 1995–2007 m.)

Zonos Tyrimų

metai

Tirtas

plotas

ha

Dirvožemio fosforingumas (judriojo P2O5 mg kg-1

)

labai

mažas

200

%

Rytų Lietuvoje 1985–1994 274327 17,6 36,7 23,2 12,4 10,1

1996–2006 269451 10,2 32,9 26,2 14,6 16,1

Vidurio

Lietuvoje

1985–1991 225548 8,5 41,1 28,3 12,6 9,5

1996–2007 223223 2,8 27,1 33,1 17,5 19,5

Vakarų Lietuvoje 1986–1991 170515 26,0 43,5 18,1 7,8 4,6

1995–2007 168668 25,5 40,0 18,1 7,8 8,6

Lietuvoje 1985–1994 670390 16,7 39,9 23,6 11,3 8,5

1995–2007 661342 11,6 32,8 26,4 13,8 15,4

Pakankamai fosforingų (>150 mg kg-1

) dirvožemių yra 29,2 %, labai mažo fosforingumo

(iki 50 mg kg-1

) – 11,6 %. Labai mažo fosforingumo dirvožemių daugiausiai yra Vakarų (25,5

%), mažiau Rytų (10,2 %), daug mažiau (2,8 %)– Vidurio Lietuvoje. Pakankamo fosforingumo

dirvožemių Vakarų (16,4 %) ir Rytų (30,7 %) Lietuvoje yra truputį mažiau nei Vidurio (37,0 %).

Vidutinio fosforingumo dirvožemių daugiau yra Vidurio Lietuvoje (33,1 %) nei Rytų (26,2 %) ir

11

Vakarų (18,1 %). Per pastaruosius 10–15 metų sumažėjo labai mažo (5,1 %) ir mažo (7,1 %)

fosforingumo, padidėjo pakankamo (9,4 %) ir vidutinio fosforingumo (2,8 %) dirvožemių.

Daugiausia mažo fosforingumo dirvožemių sumažėjo Vidurio (14,0 %), žymiai mažiau – Rytų

(3,8 %) ir Vakarų (3,5 %) Lietuvoje. Vidurio Lietuvoje labiausiai pagausėjo pakankamo (14,9 %)

fosforingumo dirvožemių.

Azotas yra pagrindinis augalų mitybos elementas. Didžiausia dirvožemio azoto dalis yra

organinės formos ir jo daugiausia (0,07–0,37 %) yra humusingajame horizonte, kur yra daugiau

organinių medžiagų. VŽI duomenimis, Lietuvos dirvožemiuose organinio azoto kiekis yra gana

įvairus (Dirvožemio tyrimo medžiaga, 1950–1997). Dažniausiai jo kiekis priklauso nuo

dirvožemio tipo, granuliometrinės sudėties, humusingumo sukultūrinimo laipsnio. Daugiausia

azoto yra durpžemiuose, o iš mineralinių dirvožemių – šlynžemiuose, kai kuriuose salpžemiuose,

mažiau – glėjiškuose rudžemiuose, išplautžemiuose ir balkšvažemiuose, mažiausiai –

eroduotuose bei mažai sukultūrintuose lengvos granuliometrinės sudėties smėlžemiuose. Didžioji

dalis organinio azoto sukaupta sudėtingame organiniame junginyje – humuse. Tačiau augalai

azotą gali panaudoti tik tada, kai vegetacijos laikotarpiu dirvožemio mikroorganizmai suskaido

organinę medžiagą ir joje esantį azotą, iš organinio jį pakeisdami mineraliniu (Nmin) –

amoniakiniu bei nitratiniu, tai yra NH+

4 bei NO-3 jonais.

1987–1989 m. ištyrus mineralinio azoto kiekį augintų žiemkenčių plotuose 0–40 cm

sluoksnyje nustatyta, kad ketvirtadalyje (25,4 %) plotų mineralinio azoto buvo labai mažai (iki 30

kg ha-1

, 61,1 % ploto – mažai (31–60 kg ha-1

), 12,2 % – vidutiniškai (61–90 kg ha-1

), 1 % – daug

(91–120 kg ha-1

) ir 0,3 % – labai daug (daugiau 120 kg ha-1

). Labai mažo azotingumo dirvožemių

daugiausia buvo Rytų (39,8 %) ir Vakarų (25,4 %) Lietuvoje, o Vidurio Lietuvoje jų tebuvo 13,9

%.

Pastaruoju metu (nuo 2005 metų) mineralinio azoto kiekio šalies dirvožemiuose tyrimai

Žemės ūkio ministerijos užsakymu yra atliekami įvairiuose šalies regionuose reguliariai du kartus

per metus – pavasarį ir rudenį. Šiam tikslui buvo parinkta 220 agromonitoringo aikštelių,

išsidėsčiusių ūkininkauti palankiose vietovėse (išskyrus aukšto našumo žemės plotus intensyvaus

karsto zonoje Biržų ir Pasvalio rajonuose, LR vyriausybės nutarimu priskirtus mažiau palankioms

ūkininkauti vietovėms iš viso per 29,4 tūkst. ha). Tyrimų metu gauti duomenys – svarbus

orientyras žemdirbiams, parodantis kokios mineralinio azoto ir sieros atsargos yra dirvožemyje ir

kokiomis šių elementų normomis kasmet pavasarį teks tręšti augalus.

2005–2009 m. vidutiniais tyrimų duomenimis, dirvožemio 0–60 cm sluoksnyje Nmin

pavasarį buvo vidutiniškai 55,1 kg ha-1

(kai kuriais metais jo kiekis svyravo 62,6–50,3 kg ha-1

).

12

Didžiausias jo kiekis nustatytas Vidurio (64,9–56,4 kg ha-1

), mažesnis – Vakarų (64,5–41,2 kg

ha-1

) ir Rytų (54,2–44,9 kg ha-1

) Lietuvos dirvožemiuose. Nmin pavasarį buvo daugiau tuose

dirvožemiuose, kur jo daugiau susikaupė iš rudens. Tačiau rudenį jo likus per daug, perteklius yra

išplaunamas į gilesnius dirvožemio sluoksnius arba gruntinius vandenis. Nmin pokyčiai per žiemą

priklauso nuo jo rudenį dirvožemyje buvusio kiekio, meteorologinių sąlygų vėlyvo rudens–

žiemos laikotarpiu, dirvožemio granuliometrinės sudėties. Labiausiai jo sumažėja per žiemą, kai

vienpusiškai (be fosforo ir kalio) tręšiama dideliu kiekiu azoto trąšų. Azoto labiausiai sumažėja

smėlio, mažiau – sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose.

2012 m. pavasario vidutiniais tyrimų duomenimis, dirvožemio 0–60 cm sluoksnyje

mineralinio azoto rasta vidutiniškai 60,3 kg ha-1

, ir tai buvo 2,5 kg ha-1

daugiau nei 2011 m. arba

net 9,6 kg/ha daugiau nei 2010 m. 2012 m. pavasarį mineralinio azoto daugiausia nustatyta

Vidurio Lietuvoje – 71,6 kg ha-1

, gerokai mažiau – Vakarų ir Rytų Lietuvoje, atitinkamai 52,7 ir

49,8 kg ha-1

. Vakarų Lietuvoje mineralinio azoto buvo 4 kg/ha mažiau nei 2010 m., o Rytų

Lietuvoje – kiek daugiau nei 2010 ir 2011 m. 2012 m. pavasario ir ankstesnių metų mineralinio

azoto kiekis Lietuvos dirvožemio rajonuose pateiktas 1 ir 2 paveiksluose.

Vertinant atskirus regionus, 2012 m. pavasarį dideliu kiekiu – 80–95 kg ha-1

– mineralinio

azoto išsiskyrė Vidurio Lietuvos žemuma, apimanti Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų,

Panevėžio, Kėdainių ir dalį Akmenės, Radviliškio, Kauno rajonų. Kiek mažiau mineralinio azoto

– 60–70 kg ha-1

– nustatyta Pajūrio ir Nemuno deltos lygumoje, apimančioje dalį Šilutės,

Klaipėdos rajonų bei Kretingos rajono vakarinę dalį ir Suvalkijoje – Nemuno žemupio pietinėje

dalyje, apimančioje dalį Šakių, Vilkaviškio ir Marijampolės rajonų.

Vidutinis kiekis – 50–60 kg ha-1

– mineralinio azoto nustatytas Žemaitijos Rytų

plynaukštės dirvožemiuose, apimančiuose dalį Akmenės, Šiaulių, Kelmės, Radviliškio, Raseinių

rajonų. Tiek mineralinio azoto rasta ir Nemuno vidurio ir Neries žemupio plynaukštėje, esančioje

dalyje Prienų, Kauno, Kaišiadorių, Širvintų, Jonavos, Ukmergės, Anykščių, Kupiškio, Rokiškio

rajonų.

Mažiau nei 50 kg ha-1

mineralinio azoto nustatyta didelėje dalyje Žemaitijos – Mažeikių,

Telšių, Skuodo, Plungės, Šilalės, Tauragės, Jurbarko rajonuose ir dalyje Kretingos, Klaipėdos,

Šilutės, Kelmės rajonų. Taip pat mažai mineralinio azoto rasta didelėje dalyje Rytų Lietuvos –

Anykščių, Rokiškio rajonų. Šiuose Rytų Lietuvos dirvožemiuose mineralinio azoto daug kur

buvo mažiau nei 40 kg ha-1

, o smėlinguose Švenčionių dirvožemiuose – mažiau nei 30 kg ha-1

.

13

1 pav. Mineralinio azoto (Nmin) kiekis Lietuvos dirvožemiuose (2012 metų pavasarį)

2 pav. Mineralinio azoto (Nmin) kiekis Lietuvos dirvožemiuose (2006-2011 metais)

Lazdijų, Alytaus, Varėnos, Šalčininkų, Trakų, Vilniaus, Švenčionių, Molėtų, Utenos,

Ignalinos, Zarasų rajonuose, dalyje Vilkaviškio, Marijampolės, Prienų, Kaišiadorių, Ukmergės,

14

Lietuvoje dirvožemio 0–60 cm sluoksnyje mineralinio azoto iki 36 kg ha-1

nustatyta 20,1

proc., tirtų plotų, 36–70 kg ha-1

– 51,4 proc., 71–105 kg ha-1

– 16,7 proc., daugiau 105 kg ha-1

–

11,8 proc. (2 lentelė). Daug ir labai daug mineralinio azoto nustatyta ūkiuose, kuriuose tręšiama

gyvulininkystės kompleksuose sukauptu mėšlu, taip pat intensyvios gamybos ūkiuose po

kaupiamųjų ar kitų praėjusiais metais gausiai azotu treštų augalų, puveninguose dirvožemiuose.

2 lentelė. 2012 m. pavasarį tirtuose plotuose mineralinio azoto kiekio pasiskirstymas

dirvožemyje

Lietuvos zona

Mineralinio azoto kiekis dirvožemio 0-60 cm sluoksnyje kg ha-1

105

(daug)

pasiskirstymas %

Rytų 18,6 61,0 15,3 5,1

Vakarų 14,4 44,5 21,1 20,0

Vidurio 30,9 52,7 10,9 5,5

Vidutiniškai

Lietuvoje 20,1 51,4 16,7 11,8

Vertinant šalies mineralinio azoto kiekį dirvožemyje pagal augintus priešsėlius, daugiau

jo rasta po kaupiamųjų augalų ir rapsų – 81,9 kg ha-1

, mažiau po žiemkenčių – 70,3, mažiausiai

po vasarojaus – 53,1 kg ha-1

. Šių metų žiemkenčių plotuose mineralinio azoto nustatyta

vidutiniškai 69,8 kg/ha, daugiamečių žolių, pievų ir ganyklų plotuose – 43,2 kg ha-1

. Pagal

granuliometrinę sudėtį šalyje mineralinis azotas dirvožemio 0–60 cm sluoksnyje buvo

pasiskirstęs taip: smėliuose – 51,8 kg ha-1

, priesmėliuose ir lengvuose priemoliuose – 61,2 kg ha-

1, vidutinio sunkumo ir sunkiuose priemoliuose bei moliuose – 68,7 kg/ha. Tai labai svarbūs

veiksniai, todėl žemdirbiai, skaičiuodami azoto trąšų normas, į tai turi atsižvelgti.

Mineralinis azoto nevienodai pasiskirstęs ir atskiruose dirvožemio sluoksniuose.

Vidutiniškai šalyje 50 proc. mineralinio azoto sukaupta 0–30 cm sluoksnyje, 28,6 proc. – 30–60

cm ir 21,4 proc. – 60–90 cm sluoksniuose. Vakarų ir Rytų Lietuvoje dirvožemio 0–30 cm

sluoksnyje mineralinio azoto rasta apie 33 kg ha-1

, Vidurio Lietuvoje – 44,8 kg ha-1

, 30–60 cm

sluoksnyje – atitinkamai 16,4, 19,7 ir 26,8 kg/ha, 60–90 cm sluoksnyje – 13,9, 15,4 ir 18,7 kg/ha.

Tai rodo, jog Vidurio Lietuvoje nemažas kiekis mineralinio azoto yra susikaupęs gilesniuose

dirvožemio sluoksniuose.

15

2012 metų spalio pabaigoje Vidurio Lietuvoje kai kuriuose laukuose daug mineralinio

azoto dirvožemyje liko po derliaus nuėmimo, o iš rudens žiemkenčiai daugelyje ūkių buvo per

gausiai patręšti azotu. Akmenės, Šiaulių, Radviliškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Panevėžio,

Kėdainių, Jurbarko, Šakių, Marijampolės, Kauno rajonų stebėjimo aikštelėse dirvožemio 0-60 cm

sluoksnyje mineralinio azoto rasta net 80-90 kg/ha, o tai didžiausias jo kiekis per visą 9 metų

stebėsenos laikotarpį. Lemiamą įtaką mineralinio azoto pokyčiams dirvožemyje turėjo lapkričio

mėnesį iškritęs gausus kritulių kiekis. Jis Vakarų ir Vidurio Lietuvoje išplovė nitratus į gilesnius

dirvožemio sluoksnius ir į gruntinius vandenis. Stebėjimai parodė, jog per žiemą viršutiniuose

dirvožemio sluoksniuose labai didelė mineralinio azoto netektis nustatyta per gausiai 2012 metų

pavasarį mineralinėmis azoto trąšomis tręštuose ir be dengiamųjų augalų paliktuose žiemojimui

javų, rapsų, kaupiamųjų plotuose, o taip pat rudenį azotu pertręštuose žiemkenčių, rapsų

laukuose.

Naujausiais tyrimų duomenimis (2013 m. pavasarį), šalies 0-60 cm dirvožemio sluoksnyje

mineralinio azoto vidutiniškai rasta 57,7 kg ha-1

. Vidurio Lietuvoje jo nustatyta – 61,4 kg ha-1

,

Vakarų Lietuvoje – 58,8 kg ha-1

, Rytų Lietuvoje – 56,8 kg ha-1

. Palyginus su 2012 m. pavasario

duomenimis, mažiau mineralinio azoto rasta tik Vidurio Lietuvoje, tačiau šis pokytis gan ženklus

net 10,2 kg ha-1

.

Vertinant atskirus regionus, 2013 m. pavasarį dideliu mineralinio azoto kiekiu – 70-80 kg

ha-1

– išsiskyrė Nemuno žemupio šiaurinė dalis, apimanti Jurbarko ir dalį Raseinių bei mažesnę

dalį Kauno rajonų. 60–70 kg ha-1

rasta Nemuno žemupio pietinėje dalyje, Vakarų Žemaitijos

plynaukštėje ir Vidurio Lietuvos žemumoje išdėstytose aikštelėse, apimančiose Joniškio,

Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Panevėžio, Kėdainių, Šakių rajonus, didesnę dalį Skuodo, Kretingos,

Klaipėdos, Tauragės, Jonavos, bei rytinę dalį Akmenės, Šiaulių, Radviliškio ir lyguminę dalį

Vilkaviškio ir Marijampolės rajonų.

2013 m. pavasarį didelėje šalies dalyje mineralinio azoto nustatyta 50–60 kg ha-1

. Toks jo

kiekis rastas net 7 dirvožemio rajonuose: Pajūrio ir Nemuno deltos lygumoje, Žemaitijos-Vakarų

Kuršo aukštumoje, Nemuno vidurio ir Neries žemupio plynaukštėje, Baltijos aukštumos

vakarinėje dalyje, Pietryčių Lietuvos lygumos šiaurinėje dalyje, Kazlų Rūdos ir Korsakiškio

senųjų deltų lygumose. Minėtas mineralinio azoto kiekis nustatytas Prienų, Kaišiadorių,

Anykščių, Ukmergės, Rokiškio, Širvintų, Telšių, didesnėje dalyje Molėtų, Alytaus, Lazdijų,

Kauno, Kelmės, Mažeikių, Plungės, Šilalės, Šilutės rajonų.

16

3 pav. Mineralinio azoto (Nmin) kiekis Lietuvos dirvožemiuose (2013 metų pavasarį)

Mažesnis mineralinio azoto kiekis – 40-50 kg ha-1

– 2013 m. pavasarį nustatytas

pietrytinėje Lietuvos dalyje: Dysnos lygumoje, Ašmenos aukštumoje ir Lydos plynaukštėje,

Baltijos aukštumos rytinėje dalyje, Pietryčių Lietuvos lygumos pietinėje dalyje, o taip pat Vakarų

Lietuvoje: Žemaitijos rytų plynaukštėje ir Smalininkų senųjų deltų lygumoje, apimančiuose

Varėnos, Šalčininkų, Ignalinos bei dalį Lazdijų, Trakų, Vilniaus, Zarasų, Kelmės, Radviliškio,

Šiaulių, Akmenės, Tauragės rajonus.

Mažai mineralinio azoto – 30-40 kg ha-1

– 2013 m. pavasarį rasta tik Pietryčių Lietuvos

lygumos vidurinėje dalyje, apimančioje Švenčionių ir dalį Molėtų rajonų. Labai mažai

mineralinio azoto – mažiau 30 kg ha-1

– aptikta tik kai kuriose pavienėse tyrimų aikštelėse. 2013

n. pavasarį, skirtingai nei 2007, 2008, 2009 ir 2010 tyrimo metais, dirvožemyje mažiau negu 40

kg/ha mineralinio azoto rasta labai nedaug.

2013 m. pavasarį vertinant šalies mineralinio azoto kiekį dirvožemyje pagal augintus

priešsėlius, daugiau jo 0-60 cm sluoksnyje rasta po kaupiamųjų ir rapsų – 75,6 kg ha-1

, mažiau po

žiemkenčių – 63,6, o mažiausiai po vasarojaus – 52,2 kg/ha. Žiemkenčių plotuose mineralinio

azoto vidutiniškai nustatyta 64,7 kg ha-1

, o daugiamečių žolių, pievų ir ganyklų plotuose – 49,9

kg ha-1

.

17

Išvados:

Apibendrinant pastarųjų devynerių metų (2005-2013 m.) mineralinio azoto

dirvožemyje stebėsenos duomenis galima teigti, kad jo kiekis dirvožemyje atskirais metais

ir atskiruose šalies regionuose buvo labai nevienodas, priklausomai nuo vietos dirvožemio

savybių, klimato veiksnių (temperatūros, kritulių), tręšimo bei naudojamos agrotechnikos.

Mineralinio azoto kiekis pastebimai kinta ir kiekvienų metų eigoje, todėl įvertinti visus

vienu metu vykstančius ir mineralinio azoto kiekiui dirvožemyje įtakos turinčius veiksnius

yra gana sudėtinga. Dėl šios priežasties 2005 metais Žemės ūkio ministerija ir inicijavo

mineralinio azoto stebėsenos šalies dirvožemiuose programą. Remiantis gautais tyrimų

duomenimis, kiekvienais metais šalies žemdirbiams, konsultantams ir specialistams teikiama

informacija apie pavasarį dirvožemyje esamas mineralinio azoto atsargas ir žemės ūkio

augalams reikiamas azoto trąšų normas. Verta pažymėti, kad vykdomi mineralinio azoto tyrimai

taip pat yra svarbūs įgyvendinant Europos Sąjungos „Nitratų direktyvą“ (91/676/EEB).

1.2. Gyvulininkystės ūkių laukų, tręšiamų mėšlu ir papildomai mineralinėmis

medžiagomis, dirvožemių vertinimas pagal mineralinį azotą, organinę anglį/humusą

ir judrųjį fosforą

1.2.1. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimo metodika

Ataskaitoje išanalizuota Biržų, Ignalinos, Jonavos, Joniškio, Kauno, Kaišiadorių, Kėdainių,

Kretingos, Kupiškio, Marijampolės Panevėžio, Pakruojo, Pasvalio, Plungės, Radviliškio,

Raseinių, Skuodo, Šakių, Širvintų, Švenčionių, Šalčininkų, Trakų, Telšių, Tauragės ir Ukmergės

dalies gyvulininkystės ūkių dirvožemių mineralinio azoto (Nmin.), humuso kiekio ir judriojo

fosforo (P2O5) 2012 m. duomenys. Įvertinta 37 ūkininkų ūkių dirvožemiai ir 41 ŽŪB, kurios

pagal „Ūkio subjektų aplinkos monitoringo nuostatus“ privalo vykdyti ūkio subjektų aplinkos

monitoringą. Dirvožemio ėminiams parinkti plotai, kurie geriausiai atstovauja tipines vietovės

sąlygas pagal reljefą, dirvožemio tipą, granuliometrinę sudėtį ir žemėnaudą. Dirvožemio ėminiai

judriojo fosforo, organinės anglies/humuso nustatymui paimti iš 0 – 30 cm sluoksnio.

Mineralinio azoto kiekio nustatymui paimti dirvožemio ėminiai iš 0 – 30 ir 31 – 60 cm

dirvožemio sluoksnių.

Dirvožemių vertinimui pagal mineralinio azoto kiekį naudota Europos šalyse, taip pat ir

Lietuvoje taikoma mineralinio (nitratinio ir amoniakinio) azoto kiekio dirvožemyje vertinimo

skalė pateikta 8 lentelėje.

18

Mineralinio azoto tyrimo metodas. Nustatant nitratinį ir amoniakinį azotą, dirvožemis

ekstrahuojamas 1M KCl tirpalu. Dirvožemio ir KCl tirpalo santykis 1:2,5. Plakama 1 val. ir

filtruojama. Filtrate nitratinis azotas nustatomas kolorimetriškai, naudojant spalvinantį tirpalą, į

kurio sudėtį įeina ortofosforo rūgštis, sulfanilamidas £-naftil-etilendiamindichloridas.

Amoniakinis azotas nustatomas kolorimetriškai, naudojant natrio fenoliatą, natrio hipodioritą ir

tartaratą. Mineralinio azoto kiekis mg kg-1

apskaičiuotas sumuojant nitratinio ir amoniakinio

azoto koncentracijas.

Dirvožemio humusingumo vertinimui naudota Lietuvoje taikoma humuso kiekio

dirvožemyje vertinimo skalė, kuri pateikta 3 lentelėje. Humuso koncentracija (kiekis)

apskaičiuota padauginus organinės anglies koncentraciją iš koeficiento 1,724. Organinės anglies

koncentracija nustatyta pagal ISO 10694:1995.

3 lentelė. Dirvožemio vertinimas pagal mineralinio azoto (Nmin) kiekį

4 lentelė. Dirvožemio vertinimas pagal humuso kiekį

Gyvulininkystės ūkių dirvožemiai suskirstyti į 6 grupes pagal fosforo kiekį dirvožemyje (5

lentelė). Judrusis fosforas įvertintas Egnerio –Rimo – Domingo (A - L) metodu – LVP D –

07:2011, 4 leidimas.

Dirvožemio turtingumo

min. azotu grupės

Mineralinio azoto (Nmin)

kiekio vertinimas

Nmin kiekis dirvožemio 0-60 cm

sluoksnyje kg ha-1

I Labai mažo azotingumo 120

Dirvožemio turtingumo

humusu grupės

Humuso kiekio vertinimas Humuso kiekis dirvožemio

0-20 cm sluoksnyje %

I Labai mažo humusingumo < 1,0

II Mažo humusingumo 1,1 – 2,0

III Vidutinio humusingumo 2,1 – 3,0

IV Humusingi 3,1 – 4,0

V Labai humusingi > 4,0

19

5 lentelė. Dirvožemio vertinimas pagal judriojo fosforo (P2O5) kiekį

1.2.2. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal mineralinį azotą

1991 m. nitratų direktyva (91/676EEC) įpareigoja visas šalis apsaugoti vandenis nuo

teršimo nitratais iš žemės ūkio šaltinių. Todėl azoto tyrimams skiriama vis daugiau dėmesio.

Lietuvoje vis daugiau ūkininkų, siekdami gausaus žemės ūkio augalų derliaus, išberia dideles

azoto trąšų normas, kurios ne visuomet atitinka augalų poreikius ir šio elemento išteklius

dirvožemyje. Neekonomiškai naudojant trąšas, kyla aplinkos teršimo pavojus. Azoto

panaudojimo efektyvumas žemės ūkio gamyboje dažnai vertinamas pagal dirvožemyje

susikaupusį likutinį azotą. Tai augalų vegetacijos metu dirvožemyje susikaupęs mineralinis

azotas, kurio nemaža dalis gali išsiplauti į gruntinius vandenis rudens – žiemos – pavasario metu.

Neišplautą likutinį azotą pavasarį gali panaudoti einamųjų metų augalai.

Rytų Lietuvoje, kur dirvožemiai mažiau sukultūrinti ir yra lengvesnės granuliometrinės

sudėties, iš kurių mineralinis azotas greičiau išsiplauna, jo dažniausiai yra mažiau. Vidutiniais

2005–2008 m. duomenimis, mineralinio azoto kiekis siekė 49,7 kg ha-1

. Vidurio Lietuvos geriau

sukultūrintuose dirvožemiuose mineralinio azoto 0-60 cm sluoksnyje buvo vidutiniškai apie 61,4

kg ha-1

, Vakarų Lietuvoje mineralinio buvo 55,6 kg ha-1

. Mineralinio azoto kiekio pokyčiai tuose

pačiuose regionuose priklauso nuo kritulių kiekio rudens ir žiemos laikotarpiu (Mažvila, 2011).

Vykdant mineralinio azoto kiekio dirvožemyje stebėseną būtina turėti kiekvienų metų

meteorologinius duomenis apie kritulius, oro temperatūrą bei dirvožemio įšalą. Sukaupus daugiau

duomenų apie mineralinio azoto kiekius Lietuvos dirvožemiuose ir juos susiejus su atskirų

laikotarpių meteorologiniais duomenimis, galima būtų bandyti prognozuoti jo kiekius metų

bėgyje be papildomų tyrimų (Staugaitis, Mažvila, Arbačiauskas ir kt., 2009).

Dirvožemio

turtingumo min. azotu

grupės

Judriojo fosforo (P2O5) kiekio

vertinimas

P2O5 kiekis dirvožemio 0-20

cm sluoksnyje

kg ha-1

I Labai mažo fosforingumo 0 – 50

II Mažo fosforingumo 50,1 – 100

III Vidutinio fosforingumo 100,1 – 150

IV Fosforingi 150,1 – 200

V Didelio fosforingumo 200,1 – 300

VI Labai didelio fosforingumo ˃300

20

Atskirų rajonų gyvulininkystės ūkių dirvožemių charakteristika pagal mineralinio azoto

kiekį pateikta 3 - 12 paveiksluose ir 6 lentelėje.

Biržų rajone buvo įvertintas vieno gyvulininkystės ūkio 157 ha plotas. Gauti rezultatai

parodė, kad daugiausiai (76,43 proc.) šiame ūkyje yra mažo turtingumo mineraliniu azotu

dirvožemių (4 pav.). Dirvožemių, kurių 0-60 cm sluoksnyje yra daugiau kaip 120 mg kg-1

mineralinio azoto ir iš kurių tikėtina, intensyviau tręšiant, gali išsiplauti mineralinis azotas yra

apie 6,37 proc.

76,43

17,20

6,370,00 I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

4 pav. Biržų rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto

kiekį

Jonavos rajone apibendrinus žemės ūkio bendrovių 56 kadastrinių vietovių dirvožemių

agrocheminio tyrimo duomenis nustatyta, kad 45,52 proc. dirvožemių yra mažai turtingi (II

turtingumo grupė) mineraliniu azotu. Apie ketvirtadalį tirto ploto (25,67 proc.) sudaro

vidutiniškai turtingi mineraliniu azotu dirvožemiai. Labai turtingų mineraliniu azotu dirvožemių

yra tik 12,81 proc. viso tirto ploto (5 pav.). Išanalizavus atskirų ūkių dirvožemius pagal

mineralinio azoto kiekį, jo pasiskirstymas pagal turtingumo grupes nepilnai atitiko bendrus

rajono dirvožemių mineralinio azoto dėsningumus (6 lentelė).

3,89

45,52

25,67

12,11

12,81 I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

5 pav. Jonavos rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto

kiekį

21

Analizuotų Kauno rajono bendrovių ir ūkininkų ūkių dirvožemių didžioji dalis yra II (38,37

proc.), III (25,97 proc.) ir V (24,98 proc.) turtingumo grupių. Mažiausią dalį bendro ploto sudarė

I (5,38 proc.) ir IV (5,30 proc.) turtingumo grupių dirvožemiai (6 pav.). Viename Kauno rajono

ūkių 440 ha plote vyravo penktos turtingumo grupės dirvožemiai, kai kito ūkio atitinkamo

turtingumo dirvožemiai vyravo 30,7 ha plote.

5,38

38,37

25,97

5,30

24,98I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

6 pav. Kauno rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto

kiekį

Kaišiadorių rajone išanalizuota vieno ūkio dirvožemiai, nes šiame rajone daugiau stambių

gyvulininkystės ūkių, kuriems priklausytų vykdyti vandens ir dirvožemio monitoringus,

nefiksuota (Kaišiadorių r. Aplinkos apsaugos agentūros informacija). Ūkyje buvo įvertinti 26

laukų dirvožemiai. Tyrimų duomenimis, 88,34 proc. dirvožemių buvo labai mažo ir mažo

azotingumo (7 pav.). Didelio ir labai didelio azotingumo dirvožemiai sudarė 11,66 proc. bendro

analizuotų dirvožemių ploto.

58,0630,28

6,49 5,17I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

7 pav. Kaišiadorių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio

azoto kiekį

22

Panevėžio rajone įvertinti 7 ūkių dirvožemiai. Vidutiniais duomenimis, daugiausiai šio

rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemiai pagal mineralinio azoto kiekį yra mažo (31,29 proc.) ir

vidutinio turtingumo (41,15 proc.). Didelio ir labai didelio turtingumo dirvožemiai užėmė 27,39

proc. analizuoto ploto, t.y. 3061,8 ha (8 pav.). Panevėžio rajono 3 iš 7 ūkių labai turtingi

dirvožemiai sudarė apie ketvirtadalį bendro ploto, kituose ūkiuose šios grupės dirvožemiai užėmė

tik apie kelis procentus tirto ploto (6 lentelė).

18,74

31,29

41,15

13,56

13,83I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

8 pav. Panevėžio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto

kiekį

Pakruojo rajone išanalizuoti 26 kadastrinių vietovių dirvožemiai, viso 1067 ha plotas.

Įvertinus dirvožemius pagal mineralinio azoto kiekį nustatyta, kad apie 60 proc. viso ploto užima

neturtingi (30,52 proc.) ir vidutiniškai (33,36 proc.) turtingi mineraliniu azotu dirvožemiai. Labai

turtingų mineraliniu azotu dirvožemių yra apie ketvirtadalį (26,32 proc.) bendro ploto (9 pav.).

Atskirų bendrovių dirvožemių charakteristika neatitinka bendros rajono dirvožemių apžvalgos.

Vienoje iš žemės ūkio bendrovių labai turtingų mineraliniu azotu dirvožemių yra apie 50 proc. (6

lentelė).

0,00

30,52

33,36

9,81

26,32

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

9 pav. Pakruojo rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto

kiekį

23

Daugiausiai mineralinio azoto yra Pasvalio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemiuose

(įvertintas 958,5 ha plotas). Labai gausus mineralinio azoto kiekis yra net 45,81 proc. tirto ploto,

t.y. 304,7 ha (10 pav.). Kitą dalį (52,52 proc.) sudaro mažai ir vidutiniškai turtingi mineraliniu

azotu laukai. Visų tirtų atskirų bendrovių dirvožemių būklė atitiko bendrąją rajono dirvožemių

turtingumo pagal mineralinį azotą charakteristiką (6 lentelė).

0

37,00

15,521,67

45,81

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

10 pav. Pasvalio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto

kiekį

Plungės rajone įvertinti keturi gyvulininkystės ūkiai, kuriuose vyravo antros, trečios ir

ketvirtos turtingumo grupių dirvožemiai. Daugiausiai (85,91 proc.) nustatyta antros turtingumo

grupė dirvožemių, mažiausiai (0,56 proc.) buvo ketvirtos turtingumo grupės dirvožemių (11

pav.). Atskiruose ūkiuose dirvožemio pasiskirstymas pagal turtingumą mineraliniu azotu atitiko

bendrą ūkių charakteristiką.

85,91

18,220,000,56 I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

11 pav. Plungės rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto

kiekį

Raseinių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemiai yra mažai ir vidutiniškai turtingi

mineraliniu azotu. Šių turtingumo grupių dirvožemių yra apie 99,6 proc. viso tirto ploto (12

pav.).

24

Šio rajono tirtų gyvulininkystės ūkių dirvožemiuose perteklinis mineralinio azoto kiekis

nenustatytas.

0

30,62

0,39 0

68,98

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

12 pav. Raseinių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto

kiekį

Šakių rajone ištyrus 594,6 ha gyvulininkystės ūkių lauko ploto nustatyta, kad vyrauja

vidutinio turtingumo pagal mineralinį azotą dirvožemiai (13 pav.). Šeštadalyje (16,67 proc.) tirto

ploto vyravo labai turtingi mineraliniu azotu dirvožemiai. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad

vidutiniai duomenys nepilnai atspindi atskirų ūkių dirvožemių charakteristikas. Dviejuose

ūkiuose iš visų tirtų ūkių, vyravo labai neturtingi, neturtingi ir vidutinio turtingumo dirvožemiai,

kai kitame labai turtingi mineraliniu azotu dirvožemiai užėmė 50 proc. tirto ploto (6 lentelė).

12,77

10,47

49,46

10,62

16,67

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

13 pav. Šakių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal mineralinio azoto

kiekį

Vidutiniais Lietuvos gyvulininkystės ūkių dirvožemių tyrimo duomenimis, vyrauja mažo

(30 iki 60 kg ha-1

) ir vidutinio (30 iki 60 kg ha-1

) azotingumo dirvožemiai. Nuo bendro tirto ploto

mažo azotingumo dirvožemiai sudarė 38,5 proc., o vidutinio azotingumo –31,74 proc. Mažiausiai

yra labai mažo azotingumo (0 - 30 kg ha-1

) ir daug azoto turinčių (90 - 120 kg ha-1

) dirvožemių,

tai 2,12 ir 8,24 proc. Didžiausi (>120 kg ha-1) mineralinio azoto kiekiai yra Pasvalio rajono

25

gyvulininkystės ūkiuose. Kauno ir Pakruojo rajonų ūkiuose labai turtingų mineraliniu azotu yra

apie 14 – 26 proc. bendro įvertinto ploto.

Apibendrinus duomenis galima teigti, kad labai nevienodi mineralinio azoto kiekiai

dirvožemyje būna ne tik tarp atskirų rajonų, bet ir tarp atskirų ūkių tuose pačiuose rajonuose ir

net tarp to paties ūkio laukų. Be to mineralinio azoto kiekis dirvožemyje yra nepastovus dydis, jis

priklauso nuo patręšimo intensyvumo ir meteorologinių sąlygų.

6 lentelė. Mineralinio azoto kiekis skirtingų rajonų ūkių dirvožemiuose

Rajonas/

bendrovė/ūkis

Ėminių skaičius Mineralinio azoto kiekis dirvožemyje

I grupė II grupė III grupė IV grupė V grupė

1 2 3 4 5 6 7

Jonavos r.

bendrovė/ūkis Nr. 1 21 7,78 79,65 9,73 0 2,83

Jonavos r.

bendrovė/ūkis Nr. 2 35 0,00 11,38 41,61 24,23 22,78

Joniškio r.

bendrovė/ūkis Nr. 1 8 0 36,59 63,41 0,00 0,00

Kauno r.

bendrovė/ūkis Nr. 1 33 10,76 40,15 29,96 9,33 9,81

Kauno r.

bendrovė/ūkis Nr. 2 25 0,00 36,59 21,99 1,28 40,15

Kaišiadorių r.

bendrovė/ūkis Nr.1 26 58,06 30,28 0,00 6,49 5,17

Kėdainių r.

bendrovė/ūkis Nr.1 22 0,00 84,29 0,00 15,71 0,00

Panevėžio r.

bendrovė/ūkis Nr.1 11 0,00 56,46 0,00 19,03 24,51

Panevėžio r.

bendrovė/ūkis Nr.2 14 0,00 48,54 9,85 36,86 4,74

Panevėžio r.

bendrovė/ūkis Nr.3 27 1,20 26,07 36,96 15,18 20,58

Panevėžio r.

bendrovė/ūkis Nr.4 11 0,00 7,55 76,57 11,18 4,71

Panevėžio r.

bendrovė/ūkis Nr.5 4 0,00 0,00 100,00 0,00 0,00

Panevėžio r.

bendrovė/ūkis Nr.6 14 0,00 9,94 64,67 0,00 25,39

Panevėžio r.

bendrovė/ūkis Nr.7 4 0,00 70,48 0,00 12,65 16,87

Pakruojo r.

bendrovė/ūkis Nr.1 6 0,00 11,95 20,36 13,83 53,86

26

6 lentelės tęsinys

1 2 3 4 5 6 7

Pakruojo r.

bendrovė/ūkis Nr.2 26 0,00 4,01 62,25 12,48 21,26

Pakruojo r.

bendrovė/ūkis Nr.3 11 0,00 75,60 17,46 3,11 3,83

Pasvalio r.

bendrovė/ūkis Nr.1 13 0,00 29,93 31,04 3,35 35,69

Pasvalio r.

bendrovė/ūkis Nr.2 7 0,00 44,07 0,00 0,00 55,93

Plungės r.

bendrovė/ūkis Nr.2 14 0,00 74,36 23,95 1,68 0,00

Plungės r.

bendrovė/ūkis Nr.2 12 0,00 88,58 11,42 0,00 0,00

Plungės r.

bendrovė/ūkis Nr.2 15 0,00 80,71 19,29 0,00 0,00

Plungės r.

bendrovė/ūkis Nr.2 6 0,00 100,00 0,00 0,00 0,00

Radviškio r.

bendrovė/ūkis Nr.1 17 0,00 39,61 7,05 12,15 41,19

Raseinių r.

bendrovė/ūkis Nr.1 15 0,00 90,30 8,91 0,79 0,00

Raseinių

bendrovė/ūkis Nr.2 16 0,00 47,67 52,33 0,00 0,00

Šakių r.

bendrovė/ūkis Nr.1 5 38,32 17,89 43,79 0,00 0,00

Šakių r.

bendrovė/ūkis Nr.2 9 0,00 8,63 87,90 3,48 0,00

Šakių r.

bendrovė/ūkis Nr.3 47 0,00 4,90 16,70 28,40 50,01

27

1.2.3. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal humusą

Lietuvos dirvožemiai labai skiraisi pagal humuso kiekį. Šalies klimato sąlygomis humuso

kiekis labiausiai priklauso nuo dirvožemio genetinio tipo ir granuliometrinės sudėties.

Šio tyrimo duomenimis, gyvulininkystės ūkiuose daugiausiai buvo vidutiniškai turtingų (2,1

– 3,0 proc.) pagal humusą dirvožemių. Daugiausiai šių dirvožemių buvo Pakruojo (85,65 proc.),

Pasvalio (86,02 proc.), Radviliškio (78,01 proc.) ir Marijampolės (72,67 proc.) rajonuose.

Ignalinos, Kupiškio ir Tauragės rajonuose vyravo turtingi humusu dirvožemiai ir vidutiniškai

užėmė 63,45, 64,72 ir 50,59 proc. viso tirto ploto. Labai turtingi humusu dirvožemiai nustatyti tik

6 rajonuose, tai Kėdainių, Kaišiadorių, Panevėžio, Pakruojo, Skuodo ir Švenčionių (7 lentelė).

7 lentelė. Humuso kiekis skirtingų rajonų ūkių dirvožemiuose

Rajonas/

bendrovė/ūkis

Humuso kiekis dirvožemyje

I grupė II grupė III grupė IV grupė V grupė

Ignalinos r. 0,00 0,00 36,55 63,45 0,00

Joniškio r. 0,00 31,56 61,07 7,38 0,00

Kauno r. 0,00 28,19 65,73 6,08 0,00

Kėdainių r. 0,00 17,22 44,56 33,16 5,06

Kretingos r. 0,00 0,00 54,62 45,38 0,00

Kupiškio r. 0,00 31,51 3,77 64,73 0,00

Kaišiadorių r. 0,00 19,54 50,57 24,14 5,75

Marijampolės r. 0,00 27,33 72,67 0,00 0,00

Panevėžio r. 0,00 23,24 56,32 7,74 12,70

Pakruojo r. 0,00 0,00 85,65 11,96 2,39

Pasvalio r. 0,00 0,00 86,02 13,98 0,00

Radviliškio r. 0,00 12,36 78,01 9,63 0,00

Skuodo r. 0,00 5,78 63,25 22,71 8,26

Šakių r. 0,00 7,50 56,01 36,50 0,00

Širvintų r. 0,00 33,80 66,20 0,00 0,00

Švenčionių r. 0,00 17,40 54,97 6,01 21,62

Telšių r. 0,00 31,37 34,99 33,64 0,00

Tauragės r. 0,00 0,00 49,41 50,59 0,00

Ukmergės r. 0,00 32,46 67,54 0,00 0,00

28

1.2.4. Gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimas pagal judrųjį fosforą

Augalams prieinamas (P2O5) fosforas dirvožemyje yra mažiau judrus nei azotas ar kiti

cheminiai elementai, kaip kalcis, magnis, kalis, tačiau nedideli kiekiai vandenyje tirpaus fosforo

migruoja į gilesnius dirvožemio sluoksnius ir taip patenka į gruntinius vandenis. Nors fosforo,

lyginant su azotu, išsiplauna kelis šimtus ir daugiau kartų mažiau, tačiau ir šis fosforo kiekis

ežeruose, upėse ir kituose vandens telkiniuose gali iššaukti nepageidautiną eutrofikacijos procesą.

Dažniausiai vandenyje ištirpęs fosforas į vandens telkinius patenka dėl dirvožemyje vykstančių

erozijos procesų, dėl intensyvaus žemės ūkio augalų tręšimo mineralinėmis fosforo ir

organinėmis trąšomis, dėl didelio judriojo fosforo susikaupimo dirvožemyje (Adomaitis ir kt.,

2004). Todėl nuo judriojo fosforo kiekio dirvožemyje turi priklausyti augalams su trąšomis

ištręšiamas fosforo kiekis. Kai dirvožemyje yra vidutiniai judriojo fosforo kiekiai, tręšiama visa

augalų planuojamam derliui išauginti apskaičiuota fosforo trąšų norma, kai judriojo fosforo

dirvožemyje mažai – ji didinama ketvirtadaliu, kai daug - mažinama 40-50%, o kai labai daug –

tręšiama tik 25% paskaičiuotos normos arba fosforu iš vis netręšiama (Staugaitis, Timbare,

2008).

Dirvožemių agrocheminių tyrimų duomenimis, atskirų rajonų gyvulininkystės ūkiuose

vyravo skirtingo turtingumo pagal judrųjį fosforą dirvožemiai. Labai mažo fosforingumo

dirvožemiai vyravo Ignalinos, Kupiškio, Švenčionių ir dalyje Skuodo ūkių.

Ignalinos rajono gyvulininkystės ūkyje 100 proc. bendro tirto ploto sudarė tik I turtingumo

grupės dirvožemiai, kuriuose judriojo fosforo buvo 30 – 44,5 mg kg -1

(8 lentelė).

Vidutiniais duomenimis, Kupiškio rajono ūkiuose labai mažo fosforingumo (0 – 50 mg kg-

1) dirvožemiai sudarė 64,5 proc. nuo visų šiame rajone tirtų dirvožemių. Apie 20 proc. buvo mažo

fosforingumo (50,1 – 100 mg kg-1

) ir apie 11 proc. vidutinio fosforingumo (100,1 – 150 mg kg-1

)

dirvožemių. Didelio (200– 300 mg kg-1

) ir labai didelio fosforingumo (> 300 mg kg-1)

dirvožemių nenustatyta (14 pav.).

64,49

19,38

11,055,07

0,00

0,00I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

14 pav. Kupiškio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo

kiekį

29

Švenčionių rajono gyvulininkystės ūkiuose labai neturtingi fosforu dirvožemiai sudarė 35,7

proc., kiti dirvožemiai buvo neturtingi (13,5 proc.) ir vidutinio turtingumo (18 proc.). Vidutiniais

rajono duomenimis, apie 19,8 proc. buvo didelio fosforingumo dirvožemių, kurie vyravo Sarių ir

Švenčionėlių seniūnijose esančių ūkių plotuose (15 pav.). Kituose rajono ūkiuose didelio ir labai

didelio fosforingumo dirvožemių nenustatyta (8 lentelė).

35,70

13,4917,98

8,03

19,86

4,93

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

15 pav. Švenčionių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo

kiekį

Vidutiniais Skuodo rajono dirvožemių tyrimo duomenimis, rajono gyvulininkystės ūkiuose

vyrauja labai neturtingi (30,64 proc.) ir mažo turtingumo (44,71 proc.) judriuoju fosforo

dirvožemiai. Šio rajono ūkiuose labai turtingų judriuoju fosforu dirvožemių nenustatyta (16 pav.).

Skuodo rajone tirta trijų ūkių dirvožemiai, kurie pagal turtingumą fosforu pasiskirstė taip: 40 - 60

proc. sudarė labai neturtingi fosforu, 14 – 40 proc. neturtingi, 35 – 65 proc. vidutinio turtingumo

ir tik viename iš ūkių nustatyta 16,5 proc. turtingų judriuoju fosforu dirvožemių (8 lentelė).

30,64

44,71

8,62

10,845,19

0,00I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

16 pav. Skuodo rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo

kiekį

30

Daugiausiai neturtingų judriuoju fosforu (50,1 – 100 mg kg-1

) dirvožemių nustatyta

Kaišiadorių, Kretingos, Plungės, Skuodo, Širvintų, Telšių ir Ukmergės rajonų ūkiuose.

Vidutiniais duomenimis Kaišiadorių rajono ūkiuose neturtingi judriuoju fosforu

dirvožemiai užėmė 30,65 proc. viso tirto ploto, kitų grupių dirvožemiai sudarė 11,95 – 16,83

proc. (17 pav.). Šiuo atveju vidutiniai duomenys atitiko atskirų ūkių dirvožemių charakteristikas.

16,05

30,65

16,83

11,95

12,05

12,47

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

17 pav. Kaišiadorių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo

fosforo kiekį

Kretingos rajono gyvulininkystės ūkiuose labai neturtingi ir neturtingi judriuoju fosforu

dirvožemiai užėmė daugiau negu pusę tirto ploto – 69,35 proc., o turtingi judriuoju fosforu –

ketvirtį tirto ploto – 25,55 proc. (18 pav.). Viename iš tirtų ūkių visi dirvožemiai priklausė II

turtingumo grupei, kai kito ūkio 31,64 proc. laukų buvo turtingi judriuoju fosforu (8 lentelė).

16,70

52,65

0,00

25,550,00

5,09

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

18 pav. Kretingos rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo

kiekį

31

Vidutiniais duomenimis, Plungės rajono ūkiuose didžiąją tirto ploto dalį sudarė labai

neturtingi ir neturtingi judriuoju fosforu dirvožemiai, viso 75,73 proc. (19 pav.). Turtingi ir labai

turtingi šiuo elementu dirvožemiai užėmė tik 9,07 proc. Dirvožemių pasiskirstymą pagal judrųjį

fosforą atskiruose rajono ūkiuose dalinai atspindėjo vidutiniai rajono duomenys. Reiktų atkreipti

dėmesį į tai, kad labai turtingų fosforu dirvožemių buvo tik viename iš keturių ūkių ir jie užėmė

penktadalį to ūkio tirto ploto (8 lentelė).

39,46

36,27

13,19

2,01 7,281,79

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

19 pav. Plungės rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo

kiekį

Širvintų rajone išanalizuotas tik vieno ūkio 200 ha plotas, kurio dirvožemių charakteristika

pateikta 20 paveiksle. Kaip ir daugelyje šios grupės ūkių vyravo II ir III turtingumo grupių

dirvožemiai bei penktadalį sudarė labai turtingi fosforu dirvožemiai, t.y. apie 40 ha tirto ploto.

0,00

38,08

34,14

0,00

7,58

20,20

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

20 pav. Širvintų rajono gyvulininkystės ūkio dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo

kiekį

32

Telšių rajono gyvulininkystės ūkiuose vyravo I – III turtingumo grupių (0 -150 mg kg-1

)

dirvožemiai, kurie sudarė 77,63 proc. viso tirto ploto (21 pav.). Šio rajono viename iš ūkių

nustatyti du laukai (bendras plotas l7 ha plotas), kuriuose vyravo labai turtingi (>300 mg kg-1)

judriuoju fosforu dirvožemiai. Dirvožemių apsirūpinimas judriuoju fosforu siekė 335 – 380 mg

kg-1

. Kituose plotuose judriojo fosforo kiekiai siekė 23 – 124 mg kg-1

(8 lentelė).

13,62

44,6619,35

0,0010,18

12,19

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

21 pav. Telšių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo

kiekį

Ukmergės rajone įvertintas vieno gyvulininkystės ūkio dirvožemis, kurio apsirūpinimas

judriuoju fosforu buvo labai mažas ir vidutinis. Viename 2,6 ha plote judriojo fosforo buvo tik 22

mg kg-1

. Didžiausias fosforo kiekis siekė 128 mg kg-1

(8 lentelė).

Daugiausiai vidutiniškai turtingų (100,1-150 mg kg-1

) judriuoju fosforu dirvožemių buvo

Biržų, Kauno, Marijampolės, Raseinių, dalinai Širvintų ir Ukmergės bei Trakų rajonų ūkiuose.

Biržų rajone įvertintas 200 ha plotas. Gautais duomenimis, vidutinio turtingumo augalams

prieinamu fosforu buvo 61,75 proc. tirto ploto, kitą dalį sudarė II ir IV turtingumo grupių

dirvožemiai. Didžiausias fiksuotas judriojo fosforo kiekis buvo 192 mg kg-1

(8 lentelė).

Kauno rajono gyvulininkystės ūkiuose mažiausiai buvo labai neturtingų judriuoju fosforu

dirvožemių (1,34 proc.). Didžiąją dalį sudarė vidutiniškai turtingi (37,01 proc.) ir turtingi (31,38

proc.) fosforu dirvožemiai (22 pav.). Nustatyta, kad dviejuose ūkiuose 98 ha plote buvo labai

turtingų šiuo elementu dirvožemių ir trijuose laukuose siekė 397 – 571 mg kg-1

. Esant tokiam

judriojo fosforo kiekiui dirvožemyje atsiranda reali galimybė fosforo išsiplovimui.

33

1,34 8,27

37,01

13,30

31,38

8,70

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

22 pav. Kauno rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo

kiekį

Marijampolės rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo

kiekį pateiktas 23 paveiksle. Išanalizuoti keturių gyvulininkystės ūkių dirvožemiai, viso 101

ėminys. Nustatyta, kad ūkiuose vyravo III ir IV turtingumo grupių dirvožemiai, tačiau 6 laukuose

vyravo labai turtingi judriuoju fosforu dirvožemiai ir tai sudarė 9,38 proc. nuo viso tirto ploto.

Didžiausias fiksuotas kiekis – 566 mg kg-1

.

0,00 13,39

32,63

29,38

15,22

9,38

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

23 pav. Marijampolės rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo

fosforo kiekį

Raseinių rajone išnagrinėti dirvožemių fosforingumo duomenys dviejų stambių

gyvulininkystės kompleksų plotuose. Atlikti dirvožemių tyrimai parodė, kad 19 laukų

dirvožemiai iš 33 yra vidutinio fosforingumo (106 – 142 mg kg-1

). Tokie dirvožemiai sudarė

78,36 proc. viso tirto ploto. 16,29 proc. užėmė mažo fosforingumo dirvožemiai ir tik apie 6 proc.

užėmė turtingi ir labai turtingi judriuoju fosforu dirvožemiai (24 pav.). Didžiausias judriojo

fosforo kiekis nustatytas 16,3 ha plote ir siekė 269 mg kg-1

.

34

0,00 16,29

78,36

2,990,00

2,36I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

24 pav. Raseinių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo

kiekį

Trakų rajono gyvulininkystės ūkių plotai priklauso neturtingiems (22,88 proc.) ir

vidutiniškai turtingiems (77,12 proc.) judriuoju fosforu dirvožemiams Didžiąją dalį sudarė III

turtingumo grupės dirvožemiai, kuriuose buvo nuo 101 iki 142 mg kg-1

fosforo (25 pav.).

Atitinkamai II turtingumo grupės dirvožemiuose judriojo fosforo nustatyta nuo 69 iki 98 mg kg-1

.

0,0022,88

77,12

0,000,000,00

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

25 pav. Trakų rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo kiekį

Tauragės rajone įvertinto ūkio dirvožemis priklausė II – V turtingumo grupėms.

Daugiausiai (40,05 proc.) buvo laukų su vidutiniu fosforo kiekiu, o mažo ir didelio turtingumo

grupių dirvožemiai užėmė atitinkamai 22,5 ir 24,45 proc. tirto ploto (8 lentelė). Bendra rajono

gyvulininkystės ūkių dirvožemių charakteristika nepateikta, nes per maža išanalizuotų plotų

apimtis.

Jonavos rajono ūkiuose išanalizuoti 20 dirvožemio ėminių, kurių agrocheminiai rodikliai

charakterizuoja rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių būklę (26 pav.). Gyvulininkystės ūkiuose

vyrauja fosforingi (25,42 proc.), didelio fosforingumo (40,91 proc.) dirvožemiai. Tuo tarpu plotai

su mažu ir vidutiniu fosforo kiekiu dirvožemyje sudaro iš viso 20,84 proc. Tai dalinai priklauso

35

ne tik nuo intensyvios žemės ūkio veiklos, bet ir nuo teritorijos fizinių bei geografinių ypatumų.

Jonavos rajonas pagal žemės ūkio paskirties teritorijų zonavimą pagal gamtines sąlygas

priskiriamas derlingų žemių zonai (IIA).

0,00 6,7814,06

25,4240,91

12,83

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

26 pav. Jonavos rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo

kiekį

Panevėžio rajone išanalizuoti 9 ūkių 3113,9 ha ploto dirvožemių duomenys. Nustatyta, kad

vyravo trijų turtingumo grupių dirvožemiai. Labai panašus kiekis buvo fosforingų ir didelio

fosforingumo dirvožemių ir kiek mažesnis – vidutinio fosforingumo dirvožemių (27 pav.). Labai

turtingi fosforu dirvožemiai nustatyti tik dviejuose ūkiuose, jie užėmė tik 2,96 proc. bendro ploto

ir tai sudarė 92,17 ha.

8,56

24,51

32,15

31,24

2,96

0,58I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

27 pav. Panevėžio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo

kiekį

31,36 proc. Šakių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių fosforingi, apie 26,33 proc.

sudaro mažai fosforingi ir apie 19,72 proc. vidutinio fosforingumo dirvožemiai. Mažiausiai yra

labai neturtingų ir labai turtingų judriuoju fosforu dirvožemių (28 pav.).

36

0,6426,33

19,7231,36

15,39

6,57

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

28 pav. Šakių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo kiekį

Toliau aptariami rajonai, kurių gyvulininkystės ūkiuose vyrauja turtingi ir labai turtingi

judriuoju fosforu dirvožemiai. Fosforo tyrimai parodė, kad daug fosforo turinčių dirvožemių yra

Joniškio, Kėdainių, Pakruojo, Pasvalio ir Radviliškio rajonuose. yra daugiau nei mažai turinčių.

Išanalizavus dviejų Joniškio rajono gyvulininkystė ūkių 11 laukų nustatyta, kad vyrauja tik

didelio fosforingumo dirvožemiai (29 - 33 pav.). Panevėžio rajone tokie dirvožemiai sudarė 48,44

proc. tirto ploto, Kėdainių – atitinkamai 48,44 proc. Kėdainių rajone kita dalis dirvožemių buvo

vidutiniškai fosforingi (100,1 – 150 mg kg-1

) ir fosforingi (150,1 – 200 mg kg-1

).

Šie duomenys atkartoja duomenis LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos ir Latvijos

agrocheminių tyrimų centro bendro projekto „LIELASOIL“ (2008), kuriame teigiama, kad

daugiausiai stebėjimo aikštelių su dideliu ir labai dideliu fosforo kiekiu buvo Pakruojo,

Radviliškio ir Pasvalio rajonuose.

0,000,000,000,00

100,00

0,00

V grupė

29 pav. Joniškio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo

kiekį

37

0,000,00 18,58

32,98

48,44

0,00

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

30 pav. Kėdainių rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo

kiekį

0,0015,21

40,62

39,62

2,112,44

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

31 pav. Pakruojo rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo

kiekį

0,000,000,00

37,50

62,50

0,00

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

32 pav. Pasvalio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo fosforo

kiekį

38

0,00 8,74

28,53

10,2435,27

17,21

I grupė

II grupė

III grupė

IV grupė

V grupė

VI grupė

33 pav. Radviliškio rajono gyvulininkystės ūkių dirvožemių pasiskirstymas pagal judriojo

fosforo kiekį

LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos duomenimis (2008), dėl intensyvios žemės

ūkio gamybos Vidurio Lietuvos Lielupės baseino teritorijoje (Pasvalio, Pakruojo, Joniškio)

daugėja dirvožemių, turinčių daug ir labai daug judriojo fosforo, ir priešingai – mažėja labai

mažai ir mažai turinčių. Nustatyta, kad, labiausiai judriojo fosforo kiekis dirvožemyje padidėjo

Joniškio, Pakruojo ir Pasvalio rajonuose. Tai gali įtakoti ir gamybos intensyvumas bei

naudojamos intensyvios žemės ūkio augalų auginimo technologijos.

8 lentelė. Judriojo fosforo kiekis skirtingų rajonų ūkių dirvožemiuose

Rajonas/

bendrovė/ūkis

Ėminių

skaičius

Judriojo fosforo kiekis dirvožemyje

I grupė II grupė III

grupė

IV

grupė

V

grupė

VI

grupė

1 2 3 4 5 6 7 8

Biržų r.

bendrovė/ūkis

Nr. 1

8 0,00 17,07 61,75 21,18 0,00 0,00

Ignalinos r.

bendrovė/ūkis

Nr. 1

5 12,50 87,50 0,00 0,00 0,00 0,00

Ignalinos r.

bendrovė/ūkis

Nr. 2

4 12,50 87,50 0,00 0,00 0,00 0,00

Jonavos r.

bendrovė/ūkis

Nr. 1

20 0,00 6,78 14,06 25,42 40,91 12,83

Joniškio r.

bendrovė/ūkis

Nr. 1

6 0,00 0,00 0,00 0,00 100,00 0,00

Joniškio r.

bendrovė/ūkis

Nr. 2

5 0,00 0,00 0,00 0,00 100,00 0,00

39

8 lentelės tęsinys

Kauno r.

bendrovė/ūkis

Nr. 1

25 0,00 10,52 35,79 25,30 11,09 17,31

Kauno r.

bendrovė/ūkis

Nr. 2

9 0,00 0,72 39,20 9,30 45,06 5,72

Kauno r.

bendrovė/ūkis

Nr. 3

317 16,73 58,82 24,45 0,00 0,00 0,00

Kaišiadorių r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

24 16,05 30,65 16,83 11,95 12,05 12,47

Kėdainių r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

6 0,00 0,00 11,58 22,98 48,44 0,00

Kėdainių r.

bendrovė/ūkis

Nr.2

7 0,00 0,00 7,20 18,30 0,00 0,00

Kretingos r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

43 0,00 100,00 0,00 0,00 0,00 0,00

Kretingos r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

6 20,68 41,37 0,00 6,30 31,64 0,00

Kupiškio r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

7 65,75 3,77 20,89 9,59 0,00 0,00

Marijampolės r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

8 0,00 23,04 34,65 24,11 8,10 10,11

Marijampolės r.

bendrovė/ūkis

Nr.2

21 0,00 0,00 25,52 45,10 29,38 0,00

Marijampolės r.

bendrovė/ūkis

Nr.3

16 0,00 0,00 31,60 33,21 23,33 11,85

Panevėžio r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

16 0,00 0,00 29,24 8,95 61,81 0,00

Panevėžio r.

bendrovė/ūkis

Nr.2

9 0,00 9,80 0,00 57,25 32,94 0,00

Panevėžio r.

bendrovė/ūkis

Nr.3

25 1,85 0,00 25,10 33,23 31,58 8,23

Panevėžio r.

ūkis Nr.4 69 0,00 26,46 37,04 36,51 0,00 0,00

40

8 lentelės tęsinys

Panevėžio r.

bendrovė/ūkis

Nr.5

4 0,00 0,00 46,15 53,85 0,00 0,00

Panevėžio r.

bendrovė/ūkis

Nr.6

9 0,00 0,00 4,76 27,11 68,13 0,00

Panevėžio r.

bendrovė/ūkis

Nr.7

6 0,00 0,00 18,67 81,33 0,00 0,00

Panevėžio r.

bendrovė/ūkis

Nr.8

5 0,00 0,00 12,97 55,67 31,36 0,00

Panevėžio r.

bendrovė/ūkis

Nr.9

30 0,00 60,32 0,00 8,00 26,52 5,15

Pakruojo r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

13 0,00 0,00 8,31 28,04 55,55 8,10

Pakruojo r.

bendrovė/ūkis

Nr.2

25 0,00 5,78 34,84 54,69 4,69 0,00

Pakruojo r.

bendrovė/ūkis

Nr.3

11 0,00 0,00 0,00 44,98 55,02 0,00

Pakruojo r.

bendrovė/ūkis

Nr.4

18 0,00 0,00 0,00 15,77 84,23 0,00

Pasvalio r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

10 0,00 0,00 0,00 37,5 62,5 0,00

Plungės r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

14 10,69 74,06 3,98 0,00 11,28 0,00

Plungės r.

bendrovė/ūkis

Nr.2

12 46,84 24,14 17,29 6,52 5,22 0,00

Plungės r.

bendrovė/ūkis

Nr.3

15 61,27 14,02 20,65 0,00 4,07 0,00

Plungės r.

bendrovė/ūkis

Nr.4

6 58,64 0,00 11,68 0,00 8,88 20,79

Radviškio r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

13 0,00 0,00 0,00 0,00 65,08 34,92

Radviškio r.

ūkis Nr.2 13 0,00 22,16 55,75 17,04 3,50 1,56

41

8 lentelės tęsinys

Radviškio r.

bendrovė/ūkis

Nr.3

10 0,00 0,00 12,59 0,00 64,62 22,79

Radviškio r.

bendrovė/ūkis

Nr.4

7 0,00 0,00 29,53 13,15 32,99 24,34

Radviškio r.

bendrovė/ūkis

Nr.5

7 0,00 0,00 37,36 29,78 32,87 0,00

Raseinių r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

16 0,00 7,15 92,06 0,00 0,79 0,00

Raseinių

bendrovė/ūkis

Nr.2

17 0,00 28,21 60,48 6,90 4,41 0,00

Skuodo r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

3 13,79 34,91 0,00 34,70 16,59 0,00

Skuodo r.

bendrovė/ūkis

Nr.2

6 40,00 38,84 21,16 0,00 0,00 0,00

Skuodo r.

bendrovė/ūkis

Nr.3

7 35,82 64,18 0,00 0,00 0,00 0,00

Šakių

bendrovė/ūkis

Nr.1

8 0,00 0,00 12,71 39,17 43,56 4,56

Šakių r.

bendrovė/ūkis

Nr.2

15 0,00 49,54 21,07 23,55 5,84 0,00

Šakių r.

bendrovė/ūkis

Nr.3

41 0,00 30,22 10,83 31,10 15,50 12,35

Šakių r.

bendrovė/ūkis

Nr.4

14 0,00 12,14 28,93 42,74 12,46 3,73

Šalčininkų r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

14 5,72 18,31 32,89 18,04 17,50 7,54

Širvintų r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

10 0,00 38,08 34,14 0,00 7,58 20,20

Švenčionių r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

6 0,00 0,00 31,40 0,00 68,60 0,00

Švenčionių r.

ūkis Nr.2 3 0,00 37,36 44,94 17,70 0,00 0,00

42

8 lentelės tęsinys

Švenčionių r.

bendrovė/ūkis

Nr.3

3 71,07 0,00 0,00 0,00 28,93 0,00

Švenčionių r.

bendrovė/ūkis

Nr.4

4 47,55 10,54 0,00 14,22 0,00 27,70

Trakų r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

7 0,00 22,88 77,12 0,00 0,00 0,00

Telšių r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

13 15,98 47,01 22,71 0,00 0,00 14,30

Telšių r.

bendrovė/ūkis

Nr.2

3 0,00 31,07 0,00 0,00 68,93 0,00

Tauragės r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

11 0,00 22,50 40,05 13,00 24,45 0,00

Ukmergės r.

bendrovė/ūkis

Nr.1

5 27,24 37,31 35,45 0,00 0,00 0,00

Atlikus dalinį gyvulininkystės ūkių dirvožemių vertinimą pagal judrųjį fosforą nustatyta,

kad Lietuvoje vyrauja vidutinio fosforingumo (100,1 – 150 mg kg-1

), fosforingi (150,1 –200 mg

kg-1

) ir didelio fosforingumo (200,1–300 mg kg-1

) dirvožemiai. Nuo bendro tirto ploto vidutinio

fosforingumo dirvožemiai sudarė 26,13 proc., o fosforingi –23,38 proc. ir didelio fosforingumo –

26,77 proc. Mažiausiai buvo labai neturtingų dirvožemių – 4,5 proc. ir labai turtingų judriuoju

fosforu dirvožemių – 5,04 proc. Daugiausiai vidutinio turtingumo fosforu gyvulininkystės

ūkių dirvožemių buvo Biržų, Raseinių, Kauno, Marijampolės, Širvintų, Trakų, Tauragės ir

Ukmergės rajonuose, fosforingų ir didelio fosforingumo – Kėdainių, Panevėžio, Pakruojo,

Pasvalio, Joniškio, Radviliškio rajonuose.

43

1.3. Tręšimo technologijų poveikio dirvožemio ir vandens telkinių taršai

azoto ir fosforo junginiais vertinimas (studija)

1.3.1. Azoto ir fosforo išplovimas iš dirvožemio žemės ūkio naudmenose

Cheminių elementų judrumas dirvožemyje yra skirtingas. Dideliu judrumu pasižymi azoto

mineraliniai junginiai, kalio katijonai, chloro, sieros anijonai. Mažiau judrūs yra fosforo

junginiai. Ilgalaikiuose lizimetriniuose tyrimuose (1972-1995 m.) nustatyta, kad Lietuvos

dirvožemiuose 90-98 % azoto išplaunama nitratų ir tik nedidelis kiekis – amonio jonų pavidalu

(Tyla ir kt., 1997). Skirtinguose pagal genezę ir granuliometrinę sudėtį dirvožemiuose azoto

junginių koncentracija lizimetriniuose vandenyse per tyrimų laikotarpį keitėsi labai plačiose

ribose – nuo 9,7 iki 256 mg L-1

NO3. Didesnis azoto išplovimas būdingas smėlio ir lengvo

priemolio dirvožemiams. Didelę įtaką nitratų koncentracijai vandenyse turi ir meteorologinės

sąlygos. Kaip ir nitratų koncentracija filtraciniame vandenyje, taip ir išplaunamo azoto kiekis

atskirais metais buvo nevienodas ir tyrimų laikotarpiu svyravo nuo 14,4 iki 126 kg ha-1

N.

Fosforo koncentracija lizimetriniuose vandenyse buvo nedidelė,o išplovimo nuostoliai sudarė 1-2

kg ha-1

P.

Cheminių elementų išplovimo nuostolius žemės ūkio naudmenose įtakoja daug

veiksnių: hidroterminis režimas, kritulių kiekis ir jų intensyvumas, tręšimo intensyvumas,

trąšų pavidalas, dirvožemio mikrobiologinis aktyvumas, augalinė danga, žemės dirbimas ir

kt.

Tręšiant laukus organinėmis trąšomis į dirvožemį patenka ne tik augalams reikalingi

mitybos elementai, taip pat jis praturtinamas organinėmis medžiagomis, mikroorganizmais,

fermentais ir kitomis biologiškai aktyviomis medžiagomis Tai suaktyvina organinių junginių

mineralizacijos procesus dirvožemyje, dėl ko jame didėja mineralio azoto atsargos. Esant

drėgmės pertekliui, susidarę mineralizacijos eigoje azoto ir kitų elementų junginiai išplaunami į

podirvį, drenažo bei gruntinius vandenis.

Esantis mėšle azotas yra įvairaus pavidalo: (i) neorganinis azotas, kuris iškart prieinamas

augalams, (ii) lengvai mineralizuojamas organinis azotas, kaip šlapalas ir šlapalo rūgštys, (iii)

organinis azotas, kuris mineralizuojasi pirmais metais po įterpimo, (iv) atsparus irimui organinis

azotas, lėtai mineralizuojantis ir tampantis prieinamu augalams sekančiais metais po mėšlo

įterpimo. Prieinamo augalams pirmais metais azoto ir sunkiau mineralizuojamo azoto proporcijos

mėšle priklauso nuo gyvulių rūšies, mėšlo drėgnumo ir mėšlo sudėties.

44

Labai greitai dirvožemyje mineralizuojasi paukščių mėšlas, nes jo sudėtyje yra daug šlapalo

rūgšties, kurį aerobinės bakterijos paverčia amonio formos azotu ( NH4-N) ir toliau iki nitratinio

azoto (NO3-N). Nustatyta, kad iki 40 % esančio paukščių mėšle organinio azoto gali

mineralizuotis per 56 dienas (Tyson, Cabrera, 1993). Tokia greita mineralizacija gali ženkliai

padidinti nitratinio azoto kiekį dirvožemyje ir turėti neigiamą poveikį paviršinių vandenų

kokybei. Kiaulių ir galvijų mėšlo mineralizacija vyksta lėčiau ir padidina maistingųjų elementų

kiekį dirvožemyje.

Fosforo junginiai mėšle taip pat yra organinėje ir mineralinėje formoje, bet

organiniai junginiai greitai hidrolizuojasi, todėl laikoma, kad gyvulių mėšlo fosforas yra

prieinamas augalams 90-100 %. Naudojant mėšlą tręšimui svarbu išlaikyti tinkamą azoto ir

fosforo santykį (N/P), kad nesukeltų perteklinės elementų koncentracijos dirvožemyje. Dažnai šis

santykis yra mažesnis, nei reikia augalams, todėl nepanaudotas mėšlo fosforas kaupiasi

dirvožemyje.

Reguliariai tręšiant mėšlu tuos pačius plotus, jo įterpimo normos turi būti

nustatomos atsižvelgiant į azoto ir fosforo koncentraciją. Būtina taip pat atsižvelgti į

dirvožemio fosforingumą, hidrologines savybes, kurios sąlygoja cheminių elementų

migraciją dirvožemyje.

Mėšlo poveikis azoto ir fosforo migracijai tirtas Lietuvos agrarininių ir miškų mokslų

centro (LŽI) įvairiuose padaliniuose, Aleksandro Stulginskio universiteto (LŽŪU) Vandens

tyrimų institute, mėšlu tręšiamų laukų monitoringą atliko Lietuvos hidrologijos tarnyba. Šių

įstaigų darbuotojų publikoti tyrimų rezultatai analizuojami šioje studijoje. Pradžioje pateikiami

autorių skelbti duomenys, jų komentarai, o pabaigoje apibendrinti atliktų tyrimų rezultatai dėl

mėšlo ir mineralinių trąšų poveikio azoto ir fosforo išplovimui.

1.3.2. Azoto išplovimo iš dirvožemiotyrimai Lietuvoje

Azoto išplovimo lizimetriniai tyrimai priesmėlio dirvožemyje (LAMMC Vokės

filialas) (1987-1998 m.). Tyrimų tikslas – nustatyti azoto ir kitų biogeninių elementų migraciją

priesmėlio dirvožemyje, sistemingai (kasmet ar kas antri metai) tręšiant įvairių galvijų mėšlu

(kraikiniu, bekraikiu).

Tręšimo schema: 1. Be trąšų; 2. Šiaudų mėšlas (N300) kasmet; 3. Bekraikis mėšlas (N300); 4.

Šiaudų mėšlas (N600) pramečiui su NPK.

Dirvožemyje azotas labiausiai migruoja nitratų pavidalu, nes amonio jonai yra teigiamo

krūvio ir juos dirvožemis sorbuoja. Dėl to jų kiekis infiltraciniuose vandenyse būna nedidelis.

45

Lizimetrinių tyrimų rezultatai patvirtino, kad amonio jonų N-NH4+, koncentracija intensyviai

tręštame mėšlu dirvožemyje buvo nedidelė ir vidutiniškai sudarė 0,68–0,76 mg l–1

,o azoto

išplovimo nuostoliai amonio pavidalu - 1,44–1,88 kg ha–1

. Dirvožemio sistemingas (kasmet ar

kas antri metai) tręšimas skirtingų rūšių mėšlu arba mėšlu pramečiui su mineralinėmis trąšomis,

esminės įtakos šios formos azoto migracijai neturėjo.

Pagrindiniai azoto išplovimo nuostoliai vyko nitratų pavidalu. Jų koncentracija lizimetrų

vandenyje labai priklausė nuo metų periodo, trąšų įterpimo laiko, jų kiekio, mikrobiologinių

procesų aktyvumo, hidroterminio režimo. Analizuojant nitratų (NO3–) koncentracijos pokyčius

pagal metų periodus pastebėta, kad didesnė jų koncentracija randama žiemą – 7