APŽVALGA

PATVIRTINTALietuvos Aukščiausiojo Teismo senato2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 46

Teismų praktikos bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei apžvalga

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 2 straipsnis įpareigoja valstybes kiekvieno žmogaus teisę gyventi saugoti įstatymu. Ši nuostata su-prantama kaip valstybių pareiga priimti įstatymus, kurie asmens padarytą tyčinį nužudymą kvali-fikuotų kaip nusikaltimą. Konvencijos 2 straipsnis numato tik kelis konkrečius atvejus, kai netai-komas draudimas tyčia atimti gyvybę, ir tai susiję su asmens apsauga nuo neteisėto smurto, teisė-tu suėmimu arba sutrukdymu teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti, taip pat su nustatyta tvarka atliekamais teisėtais veiksmais malšinant riaušes ar sukilimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 19 straipsnis įtvirtina žmogaus teisę į gyvybę kaip svarbiausią prigimtinę teisę, kurią tarp kitų teisės šakų normų padeda užtikrinti normos, nusta-tančios baudžiamąją atsakomybę už padarymą nusikalstamų veiksmų, kuriais kėsinamasi į žmo-gaus gyvybę tiesiogiai, arba už sudarymą neteisėtais veiksmais tokių sąlygų, kai žmogus praran-da gyvybę.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas baudžiamųjų įstatymų už nusikaltimus žmogaus gyvybei taikymo praktikos klausimais išaiškinimus teismams buvo pateikęs 1991 m. gegužės 10 d. Aukš-čiausiojo Teismo plenumo nutarime Nr. 3 ,,Dėl teismų praktikos, taikant įstatymus, nustatančius baudžiamąją atsakomybę už nužudymus ir kūno sužalojimus“, kuris panaikintas Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 18 ,,Dėl teismų praktikos nužudymų bylose“.

Naujojo Baudžiamojo kodekso, įsigaliojusio nuo 2003 m. gegužės 1 d., nuostatose dėl at-sakomybės už nusikaltimus žmogaus gyvybei kitaip formuluojama nužudymo nusikaltimo sąvo-ka, nustatyti nauji nužudymą kvalifikuojantys požymiai, iš esmės pakeistos normų dėl atsakomy-bės už nužudymus lengvinančiomis aplinkybėmis dispozicijos, nustatant kitokias atsakomybės atsiradimo sąlygas, priimtos specialios normos dėl bausmių už nužudymus skyrimo, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų ir kt.

Kai kuriais baudžiamojo įstatymo taikymo nužudymų bylose klausimais Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinėje sesijoje priimta sprendimų, keičiančių ankstesnę, susiklosčiusią Senato iš-aiškinimų pagrindu, praktiką.

Įsigaliojus naujoms įstatymo normoms iš dalies keitėsi ir teismų praktika, todėl buvo atlik-tas baudžiamųjų bylų dėl nužudymų, kvalifikuotų pagal naujojo BK 129, 130 ir 131 straipsnius, apibendrinimas, siekiant nustatyti įstatymų taikymo klaidas ir pateikti teismams tinkamo įstaty-mo taikymo rekomendacinius išaiškinimus.

Apibendrinant analizuoti teismų sprendimai, priimti po 2003 m. gegužės 1 d. 75 baudžia-mosiose bylose, taip pat kasacinės instancijos teismo nutartys, priimtos po 1999 m. birželio 18 d. Senato nutarimo.

Kasacinio nagrinėjimo duomenys rodo, kad teismai iš esmės šios kategorijos bylose tinka-mai taikė baudžiamąjį įstatymą, laikėsi baudžiamojo proceso normų reikalavimų. Per 2002 ir 2003 m. kasacinės instancijos teismas išnagrinėjo 95 baudžiamąsias bylas dėl tyčinių nužudymų, palikti nepakeisti 88 teismų sprendimai.

 I. 2000 m. Baudžiamojo kodekso nuostatų dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ypatumai

 

Pagal naujojo Baudžiamojo kodekso nuostatas nužudymas yra tyčinis kito žmogaus gyvy-bės atėmimas. Kai žmogaus gyvybė atimama dėl neatsargaus kaltininko elgesio, veika kvalifi-kuojama kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

Baudžiamajame kodekse numatytos nužudymo sudėtys pagal sunkumo laipsnį klasifikuo-jamos į paprastas (BK 129 straipsnio 1 dalis), kvalifikuotas (BK 129 straipsnio 2 dalis) ir privile-gijuotas (BK 130, 131 straipsniai). Pastarieji - tai nužudymai, padaryti staiga labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio ir motinos dėl gimdymo nulemtos būsenos padarytas savo naujagimio nužudymas. Šios veikos pa-gal BK 11 straipsnio 4 dalį yra apysunkiai nusikaltimai. Nužudymai, padaryti esant kvalifikuo-jančioms aplinkybėms ar be jų, taip pat nužudymai, padaryti peržengiant būtinosios ginties ribas, pagal BK 11 straipsnio 6 dalį yra labai sunkūs nusikaltimai.

Nusikaltimų gyvybei klasifikavimas pagal nusikaltimo sunkumą turi reikšmę sprendžiant asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ar bausmės skyrimo klausimus.

Asmenys, padarę privilegijuotus nužudymus ar neatsargų gyvybės atėmimą ir teismo pri-pažinti ribotai pakaltinamais, vadovaujantis BK 18 straipsnio 2 dalimi, gali būti atleisti nuo bau-džiamosios atsakomybės.

Kito žmogaus gyvybę dėl neatsargumo atėmęs, būdamas prieš savo valią nugirdytas ar ap-svaigintas ir dėl to ne visiškai sugebėdamas suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio arba valdyti savo veiksmų asmuo, vadovaujantis BK 19 straipsnio 2 dalimi, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Tokiomis aplinkybėmis padariusiems tyčinį nužudymą asmenims BK 18 ir 19 straipsnių nuostatos numato tik bausmių švelninimo, remiantis BK 59 straipsniu, galimybę.

Veikas, numatytas BK 130, 131 ir 132 straipsniuose, padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas per-duoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnis), o dėl neatsargumo atėmęs gyvybę kitam žmogui asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvi-nančių aplinkybių (BK 39 straipsnis).

Pagal naujojo Baudžiamojo kodekso 13 straipsnio 2 dalį už nužudymą staiga labai susijau-dinus, naujagimio nužudymą ir gyvybės atėmimą dėl neatsargumo nepilnamečiai atsako nuo 16, o ne nuo 14 metų amžiaus, kaip buvo numatyta pagal senojo Baudžiamojo kodekso 11 straipsnio 2 dalį.

 II. Nužudymo ar neatsargaus gyvybės atėmimo objektyvieji požymiai

 Šių nusikaltimų objektas yra kito žmogaus gyvybė. Pagal apibendrintų bylų duomenis be-

veik visi nuteistieji tyčia ar dėl neatsargumo kito žmogaus gyvybę atėmė aktyviais veiksmais tie-siogiai paveikdami nukentėjusiojo kūną, sutrikdant jo gyvybines funkcijas arba pažeidžiant gy-vybiškai svarbius kūno organus. Tik vienoje byloje nužudymas buvo padarytas neveikimu.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 12 d. nuosprendžiu N. D. pripažinta kalta tyčia nužudžiusi buvusią bejėgiškos būklės savo motiną G. S. Teismas nustatė, kad nuteistoji žinodama, kad jos motina G. S. serga psichine liga ir dėl to yra bejėgiškos būklės, neatsižvelgdama į gydytojų rekomendacijas pasiėmė ją iš ligoninės ir parsive-žė į savo butą, kur, turėdama pareigą ir galimybes tinkamai prižiūrėti ir maitinti savo motiną ir taip išvengti jos mirties, 18 dienų nedavė jai maisto, neprižiūrėjo. Dėl tokio ilgalaikio badavimo išseko nukentėjusiosios organizmas ir ji mirė (baudžiamoji byla Nr. 1-107/2003).

Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos (veikimo ar neveikimo) ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėju-siojo mirtis turi būti dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Sprendžiant priežasti-nio ryšio buvimo ar nebuvimo klausimą, atsižvelgtina į tai, kad šis ryšys turi būti objektyvus, t. y. turi būti nustatyta, kad tik kaltininko padaryta veika sukėlė ir sąlygojo padarinių atsiradimą. Paprastai ši aplinkybė nustatoma remiantis teismo medicinos specialisto ar eksperto išvadomis dėl nukentėjusiojo mirties priežasties. Pagal apibendrintų bylų duomenis nukentėjusiojo mirties

priežastis dažniausiai buvo sunkūs, pavojingi gyvybei kūno sužalojimai, įvertinti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 261 patvirtintas Kūno sužaloji-mo sunkumo nustatymo teismo medicinos laikinąsias taisykles, arba kūno sužalojimai, kurie pa-gal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo minist-ro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsaky-mus Nr. V-298/158/A-86 patvirtintas Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles, apibūdin-ti kaip kitokie sunkūs suluošinimai.

Jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už pasekmes atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po pada-rytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, kad jis buvo netinkamai gydomas ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai. Tokią teismų praktiką charakterizuoja teismų sprendimai.

Kauno apygardos teismo 2001 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu R. B. dėl tyčinio nužudymo nuteistas už tai, kad 2000 m. liepos 23 d., apie 18.30 val., Krosnos kaime, tarpusavio ginčo metu tyčia smogdamas tris kartus atsineštu peiliu R. M. į pilvą, krūtinę ir, jai ginantis, į kairiąją ran-ką, padarė sužalojimus, nuo kurių nukentėjusioji 2000 m. liepos 26 d. ligoninėje mirė. Atmesda-ma nuteistojo kasacinį skundą, Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl priežastinio ryšio tarp R. B. veiksmų ir kilusių padarinių teisinga, nes R. B. veiksmais nukentėjusiajai buvo padaryti sunkūs pavojingi gyvybei kūno sužalojimai ir tai buvo pastarosios mirties priežastis. Vieno iš padarytų sužalojimų R. M. diagnozavimas ne lai-ku nepašalina priežastinio ryšio tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiosios mirties (baudžiamoji byla Nr. 2K-923/2001).

Panevėžio apygardos teismo 2001 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu R. Š. nuteistas už tai, kad 2001 m. gegužės 10 d., Panevėžio mieste, tyčia dėl chuliganiškų paskatų sudavė penkis smūgius rankomis į galvą nukentėjusiajam A. Č., taip padarydamas jam sunkų kūno sužalojimą, nes dėl išsiliejusio kraujo galvos smegenyse sutriko galvos smegenų gyvybinės funkcijos ir nukentėjusy-sis 2001 m. gegužės 17 d. mirė ligoninėje. Atmesdama nuteistojo kasacinio skundo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties buvimo dėl to, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto, be to, atsisakė gydytojų pagalbos, Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nurodė, kad veikos kvalifikavimui svarbu ne mirties laikas, o mirties priežastis. Nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus pavojingas gyvybei kūno sužalojimas, kuris paprastai baigiasi mirtimi. Jei medicinos pagalba būtų užkirtusi kelią mirčiai, veika būtų kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti. Nėra nustatyta, kad nukentėjusiojo mirties priežastis būtų buvusi gydymo klaida, o nu-kentėjusiojo atsisakymas važiuoti į ligoninę negali būti laikomas gydymo klaida (baudžiamoji by-la Nr. 2K-574/2002).

Nužudymas yra baigtas nusikaltimas ir kvalifikuojamas tik pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normą kilus padariniams – mirus nukentėjusiajam. Kai tokie padariniai neat-siranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, nustačius veikoje tiesioginę tyčią, priklausomai nuo objektyviai atliktų veiksmų pobūdžio ir apimties, veika kvalifikuojama arba kaip rengimasis, arba kaip pasikėsinimas nužudyti.

Nužudymas yra labai sunkus nusikaltimas, todėl pagal BK 21 straipsnį asmuo atsako ir už rengimąsi nužudyti. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas yra nusikalstama veika, kuria tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas, ir tuo ši veika skiriasi nuo rengimosi padaryti nusikal-timą. Nužudymo nusikaltimo atveju rengimusi dar tiesiogiai nesikėsinama į kito žmogaus gyvy-bę ir šia nuostata teismų praktikoje tinkamai vadovaujamasi.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. spalio 20 d. nuosprendžiu V. R. veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, perkvalifikavo į BK 129 straipsnio 1 d. bei 21 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį. Ikiteisminio tyrimo metu V. R. buvo kaltinamas pasikėsinimu nužudyti I. K., pa-sireiškusį tuo, kad turėdamas šautuvą ir du šovinius jis atvyko į įmonės, kurios direktorius buvo I. K., teritoriją, tyčia nužudė ten buvusį sargą S. S., kad šis netrukdytų nušauti I. K., po to pro langą įsibrovė į I. K. kabinetą ir jo laukė, bet šis neatvyko. Perkvalifikuodamas veiką teismas nu-

rodė, kad V. R. savo veiksmais nesukėlė tiesioginio pavojaus I. K. gyvybei, nes neatvykus I. K. nebuvo atlikti pasikėsinimo į jo gyvybę veiksmai, todėl V. R. veiksmai vertintini kaip tyčinio nusi-kaltimo padarymo sąlygų sudarymas, t. y. veika, numatyta BK 21 straipsnio 1 dalyje (baudžia-moji byla Nr. 1-273/2003).

 III. Nužudymo subjektyvieji požymiai

 1. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129, 130 ir 131 straipsnius kyla tada,

kai kito žmogaus gyvybę kaltininkas atima veikdamas tyčia, t. y. suprasdamas, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numatydamas, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir to norėdamas (tiesioginė tyčia) arba nenorėdamas, bet sąmoningai leisdamas tokiems padariniams atsirasti (netiesioginė tyčia). Kaltininkas kito žmogaus gyvybę atima tyčia ir tada, kai veikia nu-matydamas, kad gali sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą ar atimti jam gyvybę, ir vienodai nori šių padarinių (neapibrėžta tyčia).

Kai dėl tyčinės kaltininko veikos nukentėjusysis miršta, tyčios rūšies nustatymas veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau tai turi reikšmės skiriant nuteistajam bausmę (BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Todėl priimdami nuosprendžius teismai turi pasisakyti ne tik dėl kaltės formos, bet ir dėl jos rūšies.

Apibendrintų bylų duomenys rodo, kad teismai ne visada dėl šios aplinkybės nuospren-džiuose pasisako, nors ir nurodo, kad skirdami bausmes atsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytus bausmės skyrimo pagrindus. Tokius nuosprendžius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų by-lų skyriaus teisėjų kolegija priėmė 2004 m. sausio 12 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-98/2004, 2003 m. spalio 29 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-265/2003, 2004 m. vasario 20 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-125/2004, 2003 m. rugsėjo 9 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-211/2003 ir kitose.

Pagal apibendrintų bylų nuosprendžius matyti, kad teismai bylose dėl baigto nužudymo kaltininko padarytoje veikoje dažniau pripažįsta netiesioginės tyčios buvimą negu bylose dėl pa-našių veikų, kai pasikėsinama nužudyti. Tačiau kai kurie tokie sprendimai kelia abejonių dėl jų pagrįstumo, nes prieštarauja ir teismo nustatytoms kitoms aplinkybėms.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nuosprendžiu K. L. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2003 m. rugsėjo 28 d. su-davė ne mažiau kaip penkis smūgius metaline priemone batams taisyti į galvą H. G., padaryda-mas įspaustinius skeveldrinius kairiosios pusės momenkaulio ir pakauškaulio lūžius, kaukolės pamato kairiosios pusės vidurinės daubos kaulų ir apatinio žandikaulio kairiojo kampo srities skeveldrinius lūžius, galvos smegenų dešiniosios pusės momeninės, kaktinės ir smilkininės skilčių sumušimą ir kitus sužalojimus, nuo kurių nukentėjusysis mirė. Teismas konstatavo, kad nukentė-jusiojo galvos sumušimas padarytas ne mažiau kaip penkiais tiesioginiais smūgiais, suduotais didele jėga į kairiąją galvos ir veido pusę. Tai nustatęs teismas vis tik sprendė, kad nusikaltimo būdas rodo, jog K. L. veikė netiesiogine tyčia (baudžiamoji byla Nr. 1-36/2004).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 23 d. nuosprendžiu V. V. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio reikalavo iš A. P. pinigų, o šiam atsisakius jų duoti, kumščiu sudavė į veidą, po to peiliu smūgį į kaklo dešiniąją pusę ir ne mažiau kaip tris smūgius peiliu į kaklo kai-riąją pusę bei vieną smūgį peiliu į krūtinės kairiąją pusę, padarydamas kakle bei krūtinės kairio-sios pusės durtai pjautas ir pjautas žaizdas, kaklo minkštųjų audinių, stambiųjų kraujagyslių ir kairiojo plaučio pažeidimus, nuo kurių nukentėjusysis iš karto mirė. Po to V. V. nuvilko nukentė-jusiojo lavoną į miško gilumą ir apieškojęs kišenes pagrobė 140 Lt. Kvalifikuodamas veiką teis-mas nurodė, kad V. V. nukentėjusiojo mirties nenorėjo, o tik sąmoningai leido jai kilti, tačiau ko-kiomis aplinkybėmis remdamasis daro tokią išvadą, nuosprendyje nepasisakė (baudžiamoji byla Nr. 1-64/2004).

Netiesioginės tyčios buvimą teismai yra pripažinę ir veikose, kai nužudoma pasmaugiant, duriant peiliu į širdį, pilvą ir pan., nors pats tokio smurto pobūdis, sužalojimų padarymo lokaliza-cija ir kitos aplinkybės būtų pagrindas spręsti, kad kaltininkas veikė tiesiogine tyčia.

Neišsamiai motyvuodami savo sprendimus, teismai ne tik nesivadovauja įstatymu, bet ir Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 18 4 punkto išaiškinimu, ku-riame pasakyta, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas pada-ryto nužudymo aplinkybes: panaudotus įrankius, smurto pobūdį, padarytų sužalojimų kiekį ir po-būdį, jų lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius ir kt.

2. Kaltininko tyčios rūšies nustatymas svarbus atribojant pasikėsinimą nužudyti nuo tyči-nio sveikatos sutrikdymo kaip panaudoto smurto padarinių.

Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 18 4 punkte išaiškinta, kad veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant kaltininko apibrėžtai ty-čiai atimti kito žmogaus gyvybę. Apibendrintų bylų duomenys rodo, kad teismai dažniausiai tin-kamai kvalifikavo veikas, tyčios turinį nustatydami pagal visas nusikaltimo aplinkybes.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 2 d. nuosprendžiu V. R. nuteistas už tai, kad girtas pasikėsino nužudyti V. S. tyčia smogdamas du kar-tus peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas – kaklo kairiąją pusę ir kairiąją pažandinę sritį, taip dėl gausaus kraujavimo sukeldamas nukentėjusiajam hemoraginį šoką su gyvybei pavojingu ar-terinio kraujospūdžio kritimu. Nukentėjusiojo gyvybė buvo išgelbėta suteikus kvalifikuotą medi-cinos pagalbą. Išvadą dėl kaltininko tyčios kryptingumo – siekimo mirties – teismas pagrindė dviejų smūgių sudavimu į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį - kaklą (baudžiamoji byla Nr. 2K-204/2001).

Vilniaus apygardos teismo 2002 m. spalio 10 d. nuosprendžiu J. J. R. nuteistas už pasikėsi-nimą nužudyti savo žmoną G. R. Teismas nustatė jo veikoje tiesioginę apibrėžtą tyčią nužudyti nukentėjusiąją, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes: peiliu sužalota gyvybiškai svarbi žmogaus kūno dalis – kaklas, padaryta horizontali apie 20 cm ilgio žaizda su kiauryminiu gerklų sužalojimu ir kairiosios išorinės jungo venos pažeidimas, po šių veiksmų J. J. R. atsisakė iškvies-ti medicinos pagalbą, pasakydamas ,,gaišk, jau vėlu“ (baudžiamoji byla Nr. 2K-365/2003).

Klaipėdos apygardos teismo 2002 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu R. R. nuteistas už pasikėsi-nimą nužudyti D. I., kuriai tyčia metaliniu strypu penkis kartus smogė per galvą, padarydamas kirstines muštines žaizdas, kaukolės skliautų lūžimą, galvos smegenų sukrėtimą ir sumušimą. Iš-vadą apie apibrėžtos tyčios buvimą kaltininko veikoje teismas padarė įvertinęs tai, kad R. R. iki nukentėjusiosios užpuolimo grasino, persekiojo, smurtavo prieš ją kerštaudamas dėl atsisakymo kartu sukurti šeimą, sužalojimui panaudojo metalinį strypą su išgaląstais ašmenimis, penkis kar-tus smogė į gyvybiškai svarbią nukentėjusiosios kūno dalį – galvą, paliko sužalotą nukentėjusiąją nepakvietęs pagalbos (baudžiamoji byla Nr. 2K-194/2003).

Tačiau yra priimta ir kitokių teismų sprendimų. Dėl tokios klaidos Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 5 d. nuosprendžiu pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2003 m. gegužės 19 d. nuosprendis, kuriuo I. D. nuteista už bejėgiš-kos būklės asmens nužudymą pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu ir pasikėsinimą tokiu pat būdu nužudyti du bejėgiškos būklės asmenis, nes teismo nuosprendžiu nustatyta, kad I. D. į vieno iš dviejų bejėgiškos būklės asmenų gyvybę pasikėsino veikdama netiesiogine tyčia. Kadangi šiai nukentėjusiajai buvo padaryti tik sveikatos sutrikdymai, teismas veiką perkvalifikavo pagal šiuos padarinius (baudžiamoji byla Nr. 1A-505/2003).

3. Apibendrintų bylų duomenys rodo, kad teismai yra padarę klaidų ir nustatydami kaltės formą veikoje, kuria kėsinamasi į kito žmogaus gyvybę. Kauno apygardos teismo 2001 m. sausio 22 d. nuosprendžiu G. Ž. buvo nuteistas už tai, kad dėl neatsargumo nužudė A. L., nes sulaikant nukentėjusįjį ir jam priešinantis dėl sulaikymo, sąmoningai nesilaikydamas atsargumo taisyklių, sudavė tris smūgius žibintuvėliu A. L. į sprando ir galvos sritį, padarydamas sužalojimus, nuo kurių nukentėjusysis mirė. Kasacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios ir apeliacinės instan-cijos teismų sprendimus, nurodydamas, kad teismai, pripažindami G. Ž. veikoje neatsargią kaltę, nevisiškai atskleidė jo veikos subjektyviosios pusės turinį, nepakankamai įvertino esminius ir reikšmingiausius faktinius duomenis. Nustatydamas nusikaltimo subjektyviąją pusę, teismas pir-miausia turėjo remtis objektyviais bylos duomenimis, rodančiais, kad sužalojimas A. L. padary-

tas panaudojant įrankį (metalinį žibintuvėlį), suduotas ne vienas, o trys stiprūs, staigūs smūgiai, koncentruoti į nedidelę gyvybiškai svarbią kūno sritį. Visos šios aplinkybės rodo, kad smūgiai į galvos ir sprando sritį buvo ne atsitiktiniai, o valingi veiksmai, šią aplinkybę patvirtina smūgių lokalizacija nedidelėje sprando ir galvos srityje ir žymesnių sužalojimų nebuvimas kitose kūno vietose. Įvertindama šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad suvokdamas tokio pobūdžio smūgius G. Ž. suvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnį, numatė pavojingas gyvybei pasekmes. Nenustačius G. Ž. tyčioje siekimo atimti gyvybę, laikytina, kad jis veikė netiesiogine tyčia (bau-džiamoji byla 2K-647/2001).

Pagal Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kasacinių nutarčių motyvus ir iš-vadas, tais atvejais, kai kaltininkas tiesioginiais smūgiais į gyvybiškai svarbias kūno vietas pada-ro nukentėjusiajam mirtį sukėlusius sužalojimus, sprendžiama, kad jo veikoje yra tyčinė kaltė (baudžiamosios bylos Nr. 2K-786/2003, 2K-567/2003, 2K-297/2004).

 IV. Grupės asmenų padaryto nužudymo kvalifikavimas

 Bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų

dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir ben-drininkų rūšis.

Pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 1 dalį bendrininkavimu buvo laikomas tyčinis bendras dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikaltimą. Naujojo BK 24 straipsnio 1 dalis ben-drininkavimą apibūdina kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikals-tamą veiką. Taigi bendrininkavimu nužudant gali būti kvalifikuojama veika asmenų, kurie daly-vavo darant šį nusikaltimą susitarę. Toks susitarimas BK 25 straipsnio 2 ir 3 dalių prasme yra ga-limas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki kėsinimosi į žmogaus gyvybę pradžios ir kol bus pasiektas norimas rezultatas – kito žmogaus mirtis. Todėl nužudymo bendrininkas yra ir toks asmuo, kuris savo veiksmais prisideda prie kito asmens, darančio veiksmus, nukreiptus at-imti kito žmogaus gyvybę, ir abu toliau veikia suvokdami veiksmų bendrumą.

Naujojo BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta sunkinanti atsakomybę aplinkybė, kai veiką padarė bendrininkų grupė, o pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Todėl svarbu nustatyti, kurie asmenys, dalyvavę nužudant, yra vykdytojai. Pagal 1961 m. BK 18 straipsnio 3 dalį nusikaltimo vykdytoju buvo laikomas asmuo, betarpiškai padaręs nusikaltimą. Pagal 2000 BK 24 straipsnio 3 dalį vyk-dytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats, todėl nužudymo vykdytojas yra asmuo, tie-siogiai dalyvavęs atimant kitam žmogui gyvybę, o jei tai darė keli asmenys kartu, tai jie visi yra vykdytojai.

Be to, pagal BK 24 straipsnio 3 dalį kaip nužudymo vykdytojas atsako ir toks asmuo, kuris kito žmogaus gyvybę atėmė panaudodamas kaip priemonę asmenis, kurie dėl nepakaltinamumo ar atitinkamo amžiaus neturėjimo baudžiamojon atsakomybėn negali būti patraukti, arba asme-nis, kurie veikė pagal kaltininko valią, neturėdami tyčios nužudyti ar sutrikdyti kito asmens svei-katą.

Dvidešimtyje apibendrintų bylų už tyčinį nužudymą buvo nuteista po du ar daugiau asme-nų, septyniolikoje bylų visi nuteistieji pripažinti nusikaltimo vykdytojais ir jų veikos kvalifikuo-tos be nuorodos į 1961 m. BK 18 straipsnį ar 2000 m. BK 24 straipsnį. Vienuolikoje baudžiamų-jų bylų kito asmens gyvybę nuteistieji atėmė tiesiogiai žalodami jo kūną rankomis, kojomis ar įrankiais ir taip padarė arba kiekvienas iš jų mirtį sukėlusius sužalojimus, arba nukentėjusiojo mirtį sukėlė visų padarytų sužalojimų visuma. Tokiais atvejais jie visi veikė kaip nužudymo ben-dravykdytojai, nes pagal veiksmų pobūdį veikė turėdami tyčią nužudyti (BK 24 straipsnio 3 da-lis).

Nužudymo vykdytojais apibendrintose bylose yra pripažinti ir tokie asmenys, kurie patys smurto nenaudojo, bet veikė kartu ir savo veiksmais prisidėjo prie kito žmogaus gyvybės atėmi-mo proceso.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu E. Š. ir T. Ž. abu pagal 1961 m. BK 105 straipsnio 8 punktą nuteisti už tai, kad girti, nukentėjusiosios bute, E. Š. laikant jos rankas, T. Ž. trylika kartų smogęs peiliu iš sava-naudiškų paskatų ją nužudė (baudžiamoji byla Nr. 2K-863/2002).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu J. M., F. G. B. ir G. J. pripažinti kaltais ir nuteisti už pasikėsinimą nužudyti S. G. Teismas, išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs kiekvieno padarytus konkrečius veiksmus, pripaži-no esant įrodyta, kad jie visi pasikėsino nužudyti S. G. bendrais savo veiksmais kaip bendravyk-dytojai, visi veikė bendrai esant tiesioginei tyčiai. Pagal teismo nuosprendį J. M., smogdamas nukentėjusiajam kirviu penkis kartus į svarbią žmogaus kūno vietą – nugarą, ir vieną kartą peiliu į krūtinės ląstą, siekė jį nužudyti. F. G. B., sudavęs smūgį ir kartu su G. J. sulaikęs bandantį pa-bėgti nukentėjusįjį ir jį pargriovęs, laikydamas jo rankas ir kojas, tuo metu, kai J. M. smūgiavo kirviu, patarinėdamas smogti į širdį, taip pat siekė nužudyti S. G. G. J., sulaikydama ir pargriau-dama nukentėjusįjį, paduodama J. M. kirvį, kaip žalojimo ir žudymo įrankį, veikė tiesiogine tyčia kaip pasikėsinimo bendravykdytoja (baudžiamoji byla Nr. 1-115/2003).

Kaip nusikaltimo nužudymo vykdytojų kvalifikuotos V. G., S. N., R. B. ir V. S. veikos dėl R. K. ir E. G., R. P. ir V. Č. nužudymų, nes jie šias veikas padarė dalyvaudami nusikalstamame su-sivienijime, t. y. iš anksto dėl to susitarę, nors jų vaidmuo dalyvaujant šioje veikoje ir buvo skir-tingas: R. B. užmegzdavo ryšius su nukentėjusiaisiais, apgaulės būdu atviliodavo juos į planuo-jamų nusikaltimų vietas, V. G. ir S. N. buvo pagrindiniai vykdytojai, o V. Č. vykdė kitų susivieni-jimo narių nurodymus: vežiojo bendrininkus, saugojo nusikaltimo vietas, kasė duobes nužudy-tųjų lavonams, slėpė ir naikino nusikaltimų pėdsakus (baudžiamoji byla Nr. 2K-370/2003).

Kaip nužudymo bendrininkai padėjėjai apibendrintose bylose buvo nuteisti du asmenys. Vieno iš jų veika pasireiškė tuo, kad iš anksto susitaręs į nužudymo vietą ir sutartu laiku atgabe-no nužudymo vykdytojus (baudžiamoji byla Nr. 2K-322/2002), o antrasis, atvykęs su vykdytojais į nužudymo vietą pagal susitarimą, saugojo kitoje patalpoje liudytoją, kad ši nesukliudytų nužu-dyti kitų asmenų (baudžiamoji byla Nr. 2K-6/2004). Taigi jie nuteisti už veiksmus, savo pobūdžiu atitinkančius BK 24 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Kaip nužudymo organizatorės kvalifikuota A. D. veika, nes ji suorganizavo (parengė) savo buvusio vyro nužudymą surasdama ir pasamdydama nužudymo vykdytojus, parinkdama nužudy-mo vietą ir laiką (baudžiamoji byla 2K-322/2002).

Kai gyvybę atima smurtą naudodami keli asmenys, susitarę nužudyti, tai už nužudymą at-sako visi nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusiojo mirties priežastis buvo padarytų kūno sužalo-jimų visuma, ar tik vienas ar keli iš padarytų kūno sužalojimų.

Kadangi susitarimas nužudyti galimas bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje, tai, nenustačius išankstinio susitarimo, apie veiksmų bendrumą spręstina pagal kiekvieno smurtą naudojusio asmens tyčios kryptingumą.

Panaikindama nuosprendį, kuriuo D. V. dėl kaltinimo, kad būdamas girtas ir apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą užvaldyti Kaltanėnų miestelyje, šašlykinėje buvusį turtą bei veikdamas grupe su dviem tardymo nenustatytais asmenimis įsibrovė į šią šašlykinę, de-vyniais kojų smūgiais į galvą ir krūtinę nužudė sargą A. G., išteisintas, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo Aukščiausiojo Teismo se-nato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo ,,Dėl teismų praktikos nužudymų bylose“ 5 punkto išaiški-nimu, be to, netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes. Sprendžiant iš bylos medžiagos, susi-tarimas galėjo įvykti prieš pat nužudymą, o faktinės aplinkybės – smūgių skaičius (devyni), jų po-būdis – sudavimas į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą ir krūtinę, priemonių panaudojimas sužalojimams padaryti (smūgiai buvo suduoti koja bei kietais bukais daiktais) ir jų intensyvumas (sužalojimai padaryti per trumpą laiką), duoda pagrindą manyti, kad nužudymo procese dalyva-vo ne vienas asmuo. Todėl nors šiuo atveju iš visų suduotų smūgių mirtinas buvo tik vienas, ta-

čiau, esant susitarimui nužudyti ir bendriems veiksmams, už nužudymą atsako visi dalyvavę as-menys, priklausomai nuo vaidmens, kurį jie atliko darydami nusikaltimą, o ne mažiau kaip šešių sužalojimų galvoje buvimas, be to, padarytų skirtingais daiktais, paprastai liudija, kad smurtą naudoję asmenys suvokė savo veiksmų pavojingumą kito žmogaus gyvybei (baudžiamoji byla Nr. 2K-770/2003).

Pagal BK 26 straipsnio 1 dalį bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikals-tamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Todėl kai keli asmenys smurtą pradėjo naudoti neturėdami tyčios nužudyti, o kitu tikslu, pvz., turto užvaldymo, tačiau dėl panaudoto smurto nukentėjusysis mirė, spręstina, ar visi smurtą naudoję asmenys atsako už nužudymą. Tai priklauso nuo to, ar bu-vo bendrininkų aptartos smurto naudojimo ribos ir kokioms aplinkybėms esant buvo panaudotas mirties padarinius sukėlęs smurtas.

Vilniaus apygardos teismo 2000 m. spalio 6 d. nuosprendžiu P. M. ir H. G. nuteisti už tai, kad veikdami grupėmis iš anksto susitarusių asmenų ir po vieną padarė tyčinius nužudymus sun-kinančiomis aplinkybėmis, plėšimus bei kitus nusikaltimus.

Nuteistųjų kasacinius skundus, kuriuose P. M. teigė, kad jis pats smurto nenaudojo, o H. B., kad buvo susitarta tik vogti, o ne žudyti, teisėjų kolegija atmetė, nurodydama, kad nuteistųjų ir jų bendrininkų veikos tikslas buvo užvaldyti svetimą turtą, o kokios tam bus naudojamos prie-monės, konkrečiai nebuvo aptarta. Smurto panaudojimo laipsnis ir intensyvumas priklausė nuo konkrečių aplinkybių, taigi visų nusikaltimo bendrininkų tyčia dėl smurto veiksmų ir jų padarinių buvo neapibrėžta – t. y. jiems priimtinos bet kokios priemonės ir bet kokie padariniai, siekiant užvaldyti turtą. Nustatyta, kad P. M. pats mušė, matė, girdėjo kitų bendrininkų naudojamą smur-tą, tai rodo, kad jis suprato ir sutiko su bet kokio pobūdžio smurtu bei jo padariniais ir toliau da-lyvavo darant nusikaltimą, taigi veikė kartu su kitais nužudymo bendrininkais kaip nusikaltimo bendravykdytojas. Pasiruošimas plėšimams, kuriuose dalyvavo H. G. (peilis, dujinis pistoletas, virvės), rodo, jog nusikaltimo bendrininkai buvo numatę smurto panaudojimą užvaldant svetimą turtą, o šio smurto panaudojimo ribos nebuvo aptartos ir nustatytos. Todėl nusikaltimo bendra-vykdytojų veiksmuose negalėjo būti vykdytojo eksceso (išėjimo už susitarimo ribų). Tai reiškia, kad smurto veiksmai, net ir esant išankstiniam susitarimui apiplėšti, galėjo vystytis ir pereiti į nužudymą. Kadangi H. G. ir pats naudojo smurtą, padėjo kitiems smurtauti prieš nukentėjusiuo-sius, tai suvokė naudojamo smurto pavojingumo pobūdį, numatė jo pasekmes ir taip pat veikė netiesiogine tyčia (baudžiamoji byla Nr. 2K-508/2001).

 V. Nužudymas be kvalifikuojamųjų požymių

 Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kvalifikuojamas nužudymas, kai jis padarytas nesant šio

straipsnio 2 dalyje numatytų požymių arba 130 ar 131 straipsniuose numatytų aplinkybių.Apibendrintų bylų duomenimis, taip kvalifikuoti nužudymai, padaryti, kaip nurodoma teis-

mų nuosprendžiuose, asmeninio konflikto metu, dėl pykčio, sukelto netinkamo nukentėjusiojo elgesio, pavydo, keršto, atsisakymo kurti šeimą, grąžinti paskolintus pinigus ar kitokius daiktus ir kitais panašiais motyvais. Du trečdaliai nuteistųjų į kito žmogaus gyvybę pasikėsino būdami girti, nužudė kartu su jais girtavusius asmenis.

Pagal 1961 m. BK 104 straipsnį (2000 m. BK 129 straipsnio 1 dalis) kvalifikuotas nužudy-mas, padarytas viršijant tarnybos įgaliojimus.

Nužudymas iš keršto, pavydo ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balan-džio 6 d. nuosprendžiu V. Š., kaltinamo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, veika perkva-lifikuota į BK 129 straipsnio 1 dalį. Kolegija nurodė, kad kaltinimas padarius nužudymą dėl chu-liganiškų paskatų, be jokios dingsties nepasitvirtino. Nustatyta, kad kaltininkas ir nukentėjusysis buvo draugai, draugiškus tarpusavio santykius palaikė ir kiti išgertuvėse dalyvavę asmenys. Gin-čas tarp kaltininko ir nukentėjusiojo kilo dėl kaltininko pasakytos pastabos apie nukentėjusiojo elgesį – mojavimą ir žaidimą peiliu, jo veiksmus ir reakciją dėl nereikšmingo preteksto lėmė gir-

tumas, kaltininkas nebuvo kilusio incidento iniciatorius, nepriekabiavo nei prie nukentėjusiojo, nei prie kitų asmenų, pretekstas ginčui kilo iš paties nukentėjusiojo veiksmų (baudžiamoji byla Nr. 1-125/2004).

 VI. Nužudymą kvalifikuojantys požymiai

 Esant bent vienam iš BK 129 straipsnio 2 dalyje numatytų nužudymą kvalifikuojančių po-

žymių, veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalį.Jeigu yra du ar daugiau nužudymą kvalifikuojančių požymių, veika kvalifikuojama pagal

visus požymius, tačiau bausmė pagal kiekvieną iš jų neskiriama. Apibendrintų bylų duomenimis, 45 asmenys nuteisti už nužudymą, padarytą esant kvalifi-

kuojamiesiems požymiams: 26 iš jų inkriminuota po vieną požymį, 7 – po du požymius, 5 – po tris, 3 – daugiau kaip trys kvalifikuojamieji požymiai.

1. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kai kaltininkas nužudo keturiolikos metų nesulaukusį asmenį, apie tai arba žinodamas, arba turėjęs ir privalėjęs šią aplinkybę suvokti. Kaltininko žinojimas ar suvokimas apie nukentėjusiojo amžių paprastai nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes. Šis nužudymą kvalifikuojantis požymis buvo numa-tytas ir 1961 m. BK 105 straipsnyje. Apibendrintose bylose jis nebuvo inkriminuotas nė vienam nuteistajam.

2. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai kaltininkas nužudo asmenį, esantį bejėgiškos būklės, kuris dėl savo fizinių ar psichinių savybių negali su-prasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Šis požymis taip pat buvo numatytas 1961 m. BK 105 straipsnyje. Apibendrintose bylose jis inkriminuotas šešiems nuteistiesiems.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu V. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą nuteistas už tai, kad nužudė dėl girtumo buvusią bejėgiškos būklės savo žmoną N. K. (baudžiamoji byla Nr. 1-121-16/2003). Vil-niaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 9 d. nuosp-rendžiu A. N. nuteistas už tai, kad nužudė savo motiną, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle, nes ji buvo senyvo amžiaus, sirgo išemine širdies liga, tromboflebitu, be to, buvo užpulta mieganti (baudžiamoji byla Nr. 2K-135/2001). Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisė-jų kolegijos 2003 m. vasario 3 d. nuosprendžiu J. K. pagal 1961 m. BK 105 straipsnio 13 punktą nuteistas už tai, kad nužudė bejėgiškos būklės dėl senyvo amžiaus (82 metų) buvusią M. P. (bau-džiamoji byla Nr. 1-51/2003).

Tačiau vien tik aplinkybė, kad asmuo yra senyvo amžiaus ar kad serga kokia nors liga, nė-ra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pastarasis buvo bejėgiškos būklės. Tokios būklės as-muo turi būti objektyviai. Tai nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 13 d. nuosprendyje dėl V. S. veikos kvalifikavimo. Kolegijos nuo-mone, kaltinimas dėl bejėgiškos būklės asmens nužudymo nepasitvirtino. Kaltinime nukentėjusio-jo (79 metų) bejėgiška būklė buvo siejama tik su jo senyvu amžiumi, tačiau bylos duomenys to-kios būklės nepatvirtina. Nustatyta, kad nukentėjusysis dar turėjo pakankamai fizinių jėgų, jo gy-venimo būdas buvo gana aktyvus, jis pats tvarkė namų ūkį, augino gyvulius. Nėra nustatyta, kad būtų sirgęs tokiomis ligomis, kurios rodytų aiškią jo fizinę negalią (baudžiamoji byla Nr. 1A-733/2003).

Negali būti kvalifikuojamas šis požymis, kai nužudomas nukentėjusysis, tapęs bejėgiškos būklės dėl kaltininko panaudoto smurto jau turint sumanymą nukentėjusįjį nužudyti.

Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 3 d. nutartimi Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 30 d. nuosprendis V. G., S. N., R. B. ir V. Č. dėl E. G. nužudymo kvalifikavimo pakeistas. Pagal nuosprendį E. G. bejėgiška būklė pasireiškė tuo, kad jam buvo surištos rankos ir kojos, jis buvo prigirdytas alkoholiu. Tačiau tai padarė kaltininkai jau susitarę E. G. nužudyti, todėl nukentėju-sysis ir buvo surištas, prievarta nugirdytas. Visi šie veiksmai buvo atlikti realizuojant bendrą su-

manymą – nužudyti E. G., todėl, nors E. G. atimant jam gyvybę ir neturėjo galimybės pasiprie-šinti, tačiau ši galimybė buvo atimta pačių nuteistųjų veiksmais (baudžiamoji byla Nr. 2K-370/2003).

Tačiau jei sumanymas nužudyti nukentėjusįjį kilo po to, kai dėl kaltininko panaudoto smur-to nukentėjusysis tapo bejėgiškos būklės, tokio asmens nužudymas kvalifikuojamas pagal šį požy-mį.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu S. T. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes jis kartu su kitais asmenimis tyčia suduodamas 37 smūgius sumušė ir sužalojo nukentėjusįjį, dėl to šis tapo bejė-giškos būklės, po to, tęsdamas savo veiksmus, smogė jam 38 smūgius peiliu į įvairias kūno vietas ir taip dėl chuliganiškų paskatų itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės E. P. (baudžiamoji byla Nr. 1-84/2003).

3. Nužudymą kvalifikuojantis požymis – savo tėvo ar motinos nužudymas – buvo numaty-tas ir 1961 m. BK 105 straipsnyje. Naujojo BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte papildomai nu-statytas kvalifikuojamasis požymis – savo vaiko nužudymas. Taip, kaip tėvo ir motinos, taip ir savo vaiko nužudymą kvalifikuojantis požymis gali būti inkriminuotas tada, kai asmuo nužudo savo vaiką, kuris jam toks yra pagal kilmę, ir šią aplinkybę kaltininkas žinojo. Kadangi nukentė-jusiojo kilmė iš kaltininko yra lemiama aplinkybė, tai vaiko amžius nužudymo kvalifikavimui reikšmės neturi. Juo gali būti ir nesulaukęs, ir sulaukęs 18 metų asmuo.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nuosprendžiu J. S. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad kilusio kon-flikto metu nužudė savo 27 metų amžiaus sūnų R. G. (baudžiamoji byla Nr. 1-265/2003).

Apibendrintose bylose du asmenys nuteisti kiekvienas už savo tėvo nužudymą, vienas – už savo motinos. Nužudytieji tėvais jiems buvo pagal kilmę.

4. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 4 punktą, kai nužudyta nėščia moteris, ir kaltininkas tai žinojo ar turėjo ir galėjo suvokti, kad moteris nėščia. Moters nėštumo laikas veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

5. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą, kai kaltininkas atima gyvybę dviem ar daugiau asmenų arba vienu metu, arba skirtingu laiku, veikdamas pagal tą patį nusikalstamą sumanymą. Atskirų asmenų nužudymo motyvai gali būti tie patys arba skir-tingi. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu J. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 ir 6 punktus nuteistas už tai, kad 2003 m. gegužės 23 d., Vilniuje, Lydos g., toje pačioje vietoje, itin žiauriai nužudė D. J., o po to – V. M. (baudžiamoji byla Nr. 11-411/2003).

Vieno žmogaus nužudymas ir rengimasis ar pasikėsinimas nužudyti kitą, kai yra sumany-mas nužudyti du asmenis, kvalifikuojamas pagal nusikaltimų sutaptį kaip baigtas nužudymas ir pasikėsinimas nužudyti du asmenis.

Taip buvo kvalifikuota I. D. veika už tai, kad ji, keršydama už negrąžintą skolą, įmetė de-gantį laikraštį į R. U. ir R. K. gyvenamojo namo verandą, naudodamasi tuo, kad jie miegojo ir negalėjo veiksmingai pasipriešinti, minėtą namą padegė. Dėl gaisro R. U. žuvo apsinuodijęs dū-mais, o R. K. buvo padaryti lengvi kūno sužalojimai, be to, kilo reali grėsmė tame pačiame name gyvenantiems J. M. ir R. R. (baudžiamoji byla Nr. 1-125/2003).

Tuo atveju, kai buvo sumanymas nužudyti tris ir daugiau asmenų, bet pavyko nužudyti bent du asmenis, o į kitus pasikėsinta, veika kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas tik pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą. Taip Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisė-jų kolegijos 2003 m. birželio 3 d. nuosprendžiu kvalifikuota V. G., S. N. ir R. B. veika, nes jie, su-sitarę nužudyti R. P., V. Č. ir J. V., nužudė tik du – R. P. ir V. Č., o J. V. nužudyti nepavyko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios (baudžiamoji byla Nr. 2K-370/2003).

6. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, kai kaltininkas atima kito žmogaus gyvybę kankindamas ar kitaip itin žiauriai. Pagal naujojo Baudžiamojo ko-dekso šį kvalifikuojamąjį požymį apibrėžiančią normą nužudymas kankinant visais atvejais turi būti kvalifikuojamas pagal šį punktą. Be to, kankinimas gali pasireikšti ne tik didelių fizinių, bet

ir dvasinių kančių sukėlimu. Kitais atvejais teismas konstatuoja itin žiaurų nužudymo ypatumą, remdamasis objektyviai nustatytomis įvykio aplinkybėmis, nes sąvoka itin žiauriai yra vertina-masis įstatymo požymis.

Apibendrintų bylų duomenimis, šis kvalifikuojamasis požymis inkriminuotas trylikai as-menų (keturiems – spagal BK 105 straipsnio 5 dalį, aštuoniems pagal 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą). Dauguma pripažinti padarę nužudymą itin žiauriai, nes sukėlė nukentėjusiesiems dide-les fizines kančias. Tokią išvadą teismai paprastai motyvavo duomenimis apie panaudoto smurto pobūdį, jo laiką, intensyvumą, padarytų sužalojimų kiekį, lokalizaciją, įrankius ir kitas objekty-viai nustatytas aplinkybes, konstatuodami taip pat tai, kad kaltininkas šitaip veikdamas suvokė, jog sukelia dideles fizines kančias, nes smurtą naudoja nukentėjusiajam dar esant gyvam.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nuosprendžiu A. M. nuteistas už nužudymą itin žiauriai, motyvuojant tuo, kad nukentėjusysis L. K. buvo mušamas ilgą laiką, kumščiais ir kojomis suduota 21 smūgis, įmetus į vandenį, nuken-tėjusiajam kastuvo briauna buvo kapojama galva ir kitos kūno vietos (baudžiamoji byla Nr. 2K-140/2004).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu konstatuota, kad J. M. abu nukentėjusiuosius nužudė itin žiauriai, nes vienam sudavė 59, o kitam – 47 smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas daugybinius sužalojimus, be to, D. J. dar esant gyvam, kėdės koja sužalojo tiesiąją žarną, V. M. atsuktuvu badė galvą, kak-lą, krūtinę, nugarą (baudžiamoji byla Nr. 11-411/2003).

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu L. S. nuteistas už R. M. nužudymą itin žiauriai konstatavus, kad nukentėjusįjį kaltininkas mušė rankomis ir spardė, badė peiliais, žirklėmis, daužė buteliu, televizoriumi, smau-gė ir tai truko gana ilgą laiką. Pagal L. S. parodymus nukentėjusysis smurtavimo metu buvo gy-vas, kalbėjo, šaukė, todėl teismas padarė išvadą, kad jis jautė dideles fizines kančias ir nuteista-sis tai suvokė (baudžiamoji byla Nr. 1-532/2003).

Tokiai teismų praktikai pritartina. Veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą būtina nustatyti, kad nukentėjusiajam jo gyvybės atėmimo proceso pobūdis objektyviai buvo itin žiaurus ir kad kaltininkas norėjo arba sąmoningai leido kilti būtent tokiam nužudymo būdui. Jei kaltininkas ir neturėjo tokio specialaus tikslo, bet suvokė, kad gyvybė nukentėjusiajam bus neišvengiamai ar galimai atimta itin žiauriai, kankinančiai ir sąmoningai pasirenka tokį gy-vybės atėmimo būdą, veika kvalifikuojama pagal šį punktą. Nenustačius bent vienos šių aplinky-bių, nėra pagrindo spręsti, kad nužudymas kvalifikuotinas kaip padarytas itin žiauriai.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija priimdama 2004 m. sausio 15 d. nuosprendį A. T. byloje, nurodė, kad kaltinimas dėl itin žiauraus nužudymo būdo grįstas tik objektyviais duomenimis – 13 sužalojimų peiliu, bet neatskleista kaltinamojo psichinio santykio ir nužudymo būdo subjektyvioji veikos pusė. Nustatyta, kad nukentėjusioji mirė nuo trijų sunkių kūno sužalojimų, padarytų peiliu, t. y. ji buvo nužudyta buitinio konflikto metu įprastu nu-žudymo įrankiu savo vyro, su kuriuo pragyveno 17 metų. Įvykio aplinkybės bei kaltininko ir nu-kentėjusiosios santykiai ir anksčiau, ir prieš pat įvykį, ir jo metu, teismo nuomone, nepatvirtino kaltininko veiksmų ypatingo žiaurumo, kurį jis aiškiai suvoktų ar to norėtų (baudžiamoji byla Nr. 1-33-8/2004).

Kartais teismai nepripažįsta itin žiauraus nužudymo pobūdžio remdamiesi ir tuo, kad nu-kentėjusysis smurto naudojimo metu buvo neblaivus ir todėl negalėjo jausti didelių fizinių kan-čių, nors ši aplinkybė neturi lemiamos reikšmės, vertinant itin žiaurų nužudymo pobūdį.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. sausio 12 d. nuosprendžiu nustatė, kad F. M., būdamas girtas, kilus konfliktui su nukentėjusiuoju I. G., 2003 m. liepos 14 d., nuo 12.00 iki 17.00 val., suduodamas rankomis ir kojomis ne mažiau kaip 52 smūgius į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą, krūtinę, pilvą, padarė sužalojimus, nuo kurių nukentėjusysis mirė. Tačiau kolegija nutarė, kad nėra nustatyta F. M. tyčia ir tikslas nužudyti I. G. kankinant ar kitaip itin žiauriai. Remdamasi teismo medicinos specialisto išvada, kolegija sprendė, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė tik 13 sužalojimų, padarytų dėl 13 trauminių poveikių. Be

to, nukentėjusysis buvo sunkaus girtumo būsenos, dėl to jo pojūčiai buvo prislopinti. Įvertinus šių aplinkybių visetą, kolegija sprendė, kad gyvybės atėmimo būdas nebuvo itin žiaurus, ne visi sužalojimai buvo sunkūs ir pavojingi gyvybei. Kolegija atsižvelgė taip pat ir į teismo psichiatri-nės psichologinės ekspertizės išvadą, jog F. M. nėra būdingas polinkis į žiaurumą ar prievartavi-mą, nes būdamas blaivus elgiasi nepriekaištingai, konfliktą išprovokavo abiejų tarpusavio gin-čas (baudžiamoji byla Nr. 1-98/2004).

Tais atvejais, kai nukentėjusysis nužudomas jo artimųjų akivaizdoje, paprastai preziumuo-jama, kad šiems asmenims buvo sukeltos didelės dvasinės kančios ir dėl to veikos kvalifikuoja-mos kaip padarytos itin žiauriai.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 3 d. nuosprendžiu R. R., R. K. ir A. B. veika dėl J. P. ir V. G. nužudymo kvalifikuota kaip padaryta itin žiauriai, nes jie J. P. nužudė matant jos nepilnametei dukrai Ž. P., taip jai sukeldami dideles dvasines kančias (baudžiamoji byla Nr. 2K-6/2004).

7. Naujojo BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte nužudymo būdą kvalifikuojantis požymis apibrėžtas kitaip negu 1961 m. BK 105 straipsnio 4 punkte. Pagal dabartinę redakciją nužudymas kvalifikuotinas kaip padarytas pavojingu būdu tada, kai siekdamas nužudyti kitą asmenį kaltinin-kas panaudoja tokį būdą, kuris yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus gyvybei, bet ir bent vieno kito ar kelių kitų žmonių gyvybei, šią aplinkybę suvokdamas, ir kai grėsmė kitų žmo-nių gyvybei yra reali. Todėl būtina nustatyti, kad kaltininkas šią aplinkybę suvokė ir kad dėl jo veiksmų buvo kilusi reali grėsmė kitų žmonių gyvybei.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 10 d. nutartimi pakeistas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nuosprendis ir S. M. veika perkvalifikuota į nužudymą be kvalifikuojamųjų požymių. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad S. M., siekdamas nužudyti A. M., nešaudė į nukentėjusįjį, kai šalia jo buvo žmonių, pirmą šūvį iš-šovė laiptinėje, kur buvo tik jie abu, bėgdamas per kavinės baro koridorių turėjo pistoletą, tačiau taip pat nešaudė, o kiti šūviai buvo paleisti gatvėje, 3.30 val. nakties, kur tuo metu taip pat jokių žmonių nebuvo, todėl kitų žmonių gyvybei dėl šio šaudymo reali grėsmė nebuvo kilusi (baudžia-moji byla Nr. 2K-417/2001).

Kai kurie apibendrintų bylų nuosprendžiai dėl veikos kvalifikavimo pagal šį punktą taip pat kelia abejonių.

I. D. nuteista už tai, kad tyčia nužudė kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu bejėgiškos būk-lės asmenį bei pasikėsino tokiu pat būdu tyčia nužudyti du bejėgiškos būklės asmenis už tai, kad, įmetusi degantį laikraštį į R. U. ir R. K. gyvenamojo namo verandą, namą padegė, ir dėl gaisro žuvo R. U., o R. K. buvo padaryti kūno sužalojimai. Be to, teismas nustatė, kad kilo reali grėsmė tame pačiame name gyvenantiems J. M. ir R. R. Tačiau teismo nuosprendyje nėra išdėstyta ap-linkybių ir motyvų, kuo remiantis daroma išvada, kad I. D. suvokė, kad jos pasirinktas kėsinimosi būdas kelia realią grėsmę taip pat ir J. M. bei R. R. gyvybėms. Nuteistoji savo parodymuose apie šiuos asmenis iš viso nekalbėjo, ir neaišku, ar ji žinojo, ar suvokė, kad tuo metu padegtame name buvo ir daugiau asmenų (Vilniaus apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. 1A-505/2003).

8. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padarytas demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, tokias kaip kaltininko siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pažeminti ar paniekinti juos. Šiuo atveju nužudymo tikslas yra tik kito žmogaus gyvybės atėmimas. Šis motyvas – chuliganiškos paskatos - paprastai pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudy-mu be tarpusavio santykių priežasties arba panaudojant tam menkavertę dingstį.

Apibendrintose bylose pagal šį kvalifikuojamąjį požymį buvo nuteista dešimt asmenų.Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 24

d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteisti V. O., N. J., T. G. ir A. A., ku-rie gatvėje sutikę girtą nukentėjusįjį A. N., kuris prasilenkdamas kažkurį iš jų kliudė petim, pasi-vijo, spyriais pargriovė ant žemės, po to, visi mušdami, spardydami bei šokinėdami jam ant krū-

tinės, padarė daugybinius kūno sužalojimus, nuo kurių nukentėjusysis A. N. mirė (baudžiamoji byla Nr. 1-71/2003).

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 27 d. nuosprendžiu V. P. ir M. P. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteisti už tai, kad būdami girti gatvėje be jokios priežasties spardė nukentėjusįjį benamį S. C., kuris nuo padarytų sužalojimų mirė (baudžiamoji byla Nr. 2K-661/2003).

Dažnai nužudymas iš chuliganiškų paskatų padaromas kaip chuliganiškų veiksmų tąsa.Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 22

d. nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas S. T., kuris restorane kartu su kitu asmeniu sukėlė konfliktą su nukentėjusiuoju E. P., išsivedė jį į lauką ir sumušė, dėl to nu-kentėjusysis prarado galimybę priešintis, buvo bejėgiškos būklės. Po to S. T. liepė bendrams pa-sišalinti ir, tęsdamas savo veiksmus, smogė E. P. dar 38 smūgius peiliu, padarydamas sužaloji-mus, nuo kurių nukentėjusysis vietoje mirė (baudžiamoji byla Nr.1-84/2003).

9. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai kaltininkas nužudo kitą žmogų siekdamas turtinės naudos sau ar kitiems asmenims arba norėdamas išvengti turtinių išlaidų.

Apibendrintose bylose šis kvalifikuojamasis požymis buvo inkriminuotas dešimčiai asme-nų (vienam – pagal 105 straipsnio 8 punktą, devyniems – pagal 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 28 d. nuosprendžiu D. D. nuteistas už tai, kad dėl savanaudiškų paskatų nužudė J. V. ir užvaldė jo tur-tą: 40 Lt vertės basutes, 30 Lt vertės rankinį laikrodį (baudžiamoji byla Nr. 1A-80/2004).

Jei kaltininkas turtinės naudos negauna, nusikaltimo kvalifikavimui tai reikšmės neturi.Pagal šį požymį kvalifikuojama veika asmens, kuris kitus kurstė, organizavo ar padėjo pa-

daryti nužudymą už atlyginimą, nors jo paties veikos motyvas buvo kitokios, nesavanaudiškos paskatos (kerštas, pavydas ar pan.).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 6 d. nuosprendžiu A. D., R. B., M. S. ir K. D. nuteisti už bendrininkavimą nužudant iš savanaudiškų paskatų. Nustatyta, kad A. D. dėl tarpusavio konfliktų su buvusiu vyru G. D. nutarė jį nužudyti. Įgyvendindama šį sumanymą, ji už 1000 Lt surado nusikaltimo vykdytojus M. S. ir R. B., parinko nužudymo vietą ir laiką. G. D. mušdami lazdomis, spardydami ir pasmaugdami nužudė vykdyto-jai, kuriuos atgabeno į įvykio vietą padėjėjas K. D. Toks veikų kvalifikavimas neatitiko Aukščiau-siojo Teismo senato rekomendacinio išaiškinimo, tačiau Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, išnagrinėjusi bylą pagal nuteistųjų skundus, tarp jų ir A. D. skundą, kuriame ji teigė, kad nusikaltimą įvykdė ne dėl savanaudiškų paskatų, nes turtą su buvusiu vyru jau buvo pasidaliję, teismo nuosprendį paliko nepakeistą. Nepriklausomai nuo to, kad A. D. pati nusikalstamai veikė dėl asmeninių paskatų, ji veikė ne viena, o su bendrininkais. Ji suorganizavo nužudymą už atlyginimą pasamdydama nusikaltimo vykdytojus, t. y. suvokdama, kad vykdytojus skatins veikti materialinės naudos siekimas. Vykdytojai nužudė G. D. dėl savanaudiškų paskatų, taip padarydami kvalifikuotą nužudymą. Visi nusikaltimo bendrininkai padarė vieną nusikaltimą, todėl jų veiksmai kvalifikuojami pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį ir jo punktą. Kitų nusikaltimo bendrininkų veiksmai kvalifikuojami taikant atitinkamą bendrosios dalies normą, apibrėžiančią jų vaidmenį darant veiką, pagal tą pačią baudžiamojo įstatymo normą kaip ir nu-sikaltimo vykdytojų veiksmai, jeigu tie bendrininkai suvokė visus būtinus vykdytojų padaryto nu-sikaltimo požymius ir jeigu nėra nusikaltimo vykdytojų eksceso (nukrypimo nuo bendrininkų su-sitarimo, jo viršijimo). Šiuo atveju visi bendrininkai (organizatorė ir padėjėjas) suvokė, kad vyk-dytojai daro tyčinį nužudymą dėl savanaudiškų paskatų, o vykdytojų eksceso nebuvo. Kai nusi-kaltimo vykdytojų paskatos yra būtinasis nusikaltimo sudėties požymis, aplinkybė, jog šio nusi-kaltimo organizatorė pati tokių paskatų neturėjo (atvirkščiai, turėjo išlaidų samdydama vykdyto-jus), o padėjėjas K. D. negavo jokio atlyginimo, tai jų veiksmų kvalifikavimui neturi reikšmės (baudžiamoji byla Nr. 2K-322/2002).

Apibendrintų bylų duomenimis, trys asmenys nuteisti už nužudymą dėl savanaudiškų pa-skatų, padarytą nukentėjusiųjų turto plėšimo metu, kai mirtį sukėlė svetimo turto užvaldymo

tikslu panaudotas smurtas. Jų veikos kvalifikuotos tik pagal Baudžiamojo kodekso normą, nusta-tančią atsakomybę už nužudymą iš savanaudiškų paskatų. Šie sprendimai atitiko Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 18 13 punkto 5 dalies išaiškinimą. Įsigaliojus 2000 m. Baudžiamojo kodekso nuostatoms, tokia praktika keistina, vadovaujantis tuo, kad šiuo atveju padaromi du savarankiški nusikaltimai, kuriais padaroma žala atskiriems objektams – tur-tui, sveikatai ir gyvybei. Naujasis Baudžiamasis kodeksas nenumato plėšimą kvalifikuojančio požymio – sunkaus kūno sužalojimo padarymo, bet nustato naują sunkaus ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo kvalifikuojamąjį požymį – dėl savanaudiškų paskatų. Tokiu atveju, kai kito žmogaus gyvybė atimama panaudojus smurtą plėšimo ar turto prievartavimo metu, kaltininko veika kvali-fikuotina pagal nusikaltimų sutaptį – BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir atitinkamas BK 180 ar 181 straipsnių dalis. Kai siekiant turtinės naudos plėšimo ar turto prievartavimo būdu užvaldo-mi daiktai, kurie yra nusikaltimų, numatytų BK 254 (šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos), 256 (radioaktyviosios medžiagos), 263 (narkotinės ar psichotro-pinės medžiagos) straipsniuose, dalykas ir dėl panaudoto smurto atimama kito žmogaus gyvybė, tai veikos kvalifikuojamos ir pagal šių nusikaltimų sutaptį.

10. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą, kai jis pada-rytas ar nukentėjusiajam vykdant tarnybos arba pilietinę pareigą, ar iki jos vykdymo, siekiant su-trukdyti, ar iš keršto po tokios pareigos įvykdymo.

Apibendrintose bylose pagal šį kvalifikuojamąjį požymį nuteistas vienas asmuo. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d.

nuosprendžiu D. Š. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punktą, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį ir kitus straipsnius už tai, kad kartu su S. M., A. V. ir S. K., nuteistais pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 3 dalį ir kitus straipsnius, ginkluoti šaunamuoju ginklu pasikėsino įsibrauti į nukentėjusiųjų M. ir Ž. gyvenamąją patalpą, turėdami tikslą užvaldyti sveti-mą turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nukentė-jusieji aktyviai pasipriešino. D. Š. besivydamas nukentėjusįjį M. Ž., šaudė į žemę, o nusivijęs jį į autoserviso teritorijoje esantį sargo namelį, matydamas ir suprasdamas, kad ten buvęs R. E. bando paskambinti į policiją ir pranešti apie užpuolimą, tyčia iššovė iš šaunamojo ginklo ,,Bor-chardt Luger (Parabellum)” markės pistoleto vieną šūvį R. E. į dešiniąją galvos pusę, taip tyčia, vykdant nukentėjusiajam pilietinę pareigą, jį nužudė. Po to nukentėjusįjį M. Ž. ir kitus namelyje buvusius asmenis užrakino, prieš tai nutraukęs telefono aparato laidą. D. Š. subjektyviosios pu-sės turinį teismas įvertino nustatęs, kad šis, įbėgęs į sargų namelį, iššovė ir liepė visiems gultis, o R. E., neįvykdžius reikalavimo ir bandžius pasipriešinti užpuolikui, - nušovė, po to nutraukė tele-fono aparato laidą ir visus užrakinęs pabėgo (baudžiamoji byla Nr. 1-5-13/2003).

Pagal 1961 m. BK 105 straipsnio 10 punkto redakciją griežtesnė atsakomybė buvo numa-tyta už nužudymą ryšium su nukentėjusiojo savo valstybinės ir pilietinės pareigos vykdymu. Naujojo BK 129 straipsnio 2 dalies 10 punkte suformuluota tarnybos pareigų sąvoka apima ne tik valstybės tarnautojų, bet ir kiekvieno asmens, vykdančio tarnybines pareigas, reglamentuotas įstatymais, kitais teisės aktais, darbo sutartimi, pareiginėmis instrukcijomis ir pan., bet kokios rū-šies įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį požymį tada, kai nukentėjusysis, vykdydamas savo pareigas, nepadarė aiškių neteisėtų veiksmų (neviršijo įgalioji-mų, nepiktnaudžiavo, nepanaudojo neleistinų veiksmų ir pan.).

Pagal 2000 m. BK 115 ir 116 straipsnių redakcijas už kėsinimąsi į Lietuvos Respublikos Prezidento ar į oficialiai Lietuvos Respublikoje esančio kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovo gyvybę numatyta tokia pati sankcija kaip ir pagal BK 129 straipsnio 2 da-lies 10 punktą, todėl dabar už tokias veikas pakanka taikyti specialiąją normą, nes kėsinimasis yra baigtas nusikaltimas nuo veikos pradžios nepriklausomai nuo kilusių padarinių.

11. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą, kai nustatyta, kad nužudymo tikslas yra nuslėpti kitą nusikaltimą, todėl veikiant tiesiogine tyčia.

Pagal 2000 m. Baudžiamojo kodekso šios normos redakciją nužudymas kvalifikuojamas pagal šį požymį, kai siekiama nuslėpti bet kokį kitą nusikaltimą, o ne tik sunkų, kaip buvo numa-tyta 1961 m. BK 105 straipsnio 7 punkte.

Tačiau šis požymis negali būti inkriminuotas, kai nužudoma siekiant nuslėpti nusikalstamą veiką, kuri pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normas nėra nusikaltimas, o kvalifi-kuojama kaip nusižengimas (pvz., ne daugiau kaip 3 MGL dydžio vertės turto vagystė ar tokios vertės turto sukčiavimas, pasisavinimas ar iššvaistymas, turto sunaikinimas ar sugadinimas ir kt.) arba kaip administracinės teisės pažeidimas (pvz., daiktų, kurių vertė neviršija 250 MGL dydžio sumos, kontrabanda).

Pagal BK 21 straipsnio 1 dalį asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, todėl, jei kaltininkas siekė nuslėpti rengimąsi padaryti kitos kategorijos nusikalti-mus, kito asmens nužudymas tuo tikslu taip pat negali būti kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą.

Nusikaltimas, kurį nuslėpti siekė kaltininkas, gali būti padarytas ir jo paties, ir kito asmens, taip pat prieš pat nužudymą arba praėjus kuriam laikui.

Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojus kitai 1961 m. BK 105 straipsnio 7 punkto redakcijai, nebeliko nužudymą kvalifikuojančio požymio – kai nužudoma siekiant palengvinti padaryti kitą nusikaltimą, kuris paprastai būdavo inkriminuojamas tada, kai kaltininkas nužudydavo asmenį, taip pašalindamas kliūtį padaryti planuojamą ar jau daromą nusikaltimą. Dėl šios priežasties V. R., kuris nutaręs nužudyti I. K., atvykęs į pastarojo įmonę pirma nušovė įmonės sargą S. S., kad šis netrukdytų nušauti I. K., veika kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (baudžiamoji byla Nr. 1-273/2003).

Apibendrintose bylose už nužudymą siekiant paslėpti nusikaltimą nuteisti devyni asmenys (septyni iš jų – pagal 105 straipsnio 7 punktą, kiti du – pagal 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą).

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nuosprendžiu G. R. ir V. R. 2002 m. liepos 5 d., apie 6.30 val., Vilniuje, Rivonių gatvės rajone, užpuolė nukentėjusiąją I. L., panaudoję smurtą atėmė jos turtą, po to užklijavo burną ir surišo rankas, paguldė ant automobilio galinės sėdynės ir nuvežė į Burbiškių parko mišką, ten nukentė-jusiąją mušdami abu išžagino, o po to, siekdami nuslėpti padarytą plėšimą ir išžaginimą, kiek-vienas iš jų smogdamas metaliniu laužtuvu po kelis smūgius jai į galvą, nukentėjusiąją nužudė (baudžiamoji byla Nr. 1-130/2003).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 3 d. nuosprendžiu R. R., R. K. ir A. B. nuteisti už tai, kad 2001 m. gruodžio 8 d. nužudė J. P. ir V. G., siekdami nuslėpti R. R. 2001 m. gruodžio 4 d. padarytą J. P. nepilnametės dukters Ž. P. išžagini-mą, apie kurį abu nukentėjusieji žinojo (baudžiamoji byla Nr. 2K-6/2004).

R. B., V. G. ir S. N. nuteisti už tai, kad bendrininkaudami kaip nusikalstamas susivieniji-mas, ginkluotas šaunamaisiais ginklais, turėdami tikslą paslėpti 2000 m. balandžio 6 d. padarytą R. K. nužudymą, supratę, kad R. P. gali būti liudytojas dėl šio įvykio, susitarė jį nužudyti. Iš-kviestas į susitikimo vietą R. P. atvyko kartu su V. Č. ir J. V., tada nutarta nužudyti ir juos, bet nužudyti pavyko tik V. Č. ir R. P., o J. V. pavyko sužeistam iš įvykio vietos pabėgti (baudžiamoji byla Nr. 2K-370/2003).

12. Nužudymą kvalifikuojantis požymis – kai kaltininkas nužudo kitą žmogų, siekdamas įgyti nukentėjusiojo asmens organą ar audinį transplantavimui, yra naujas, numatytas tik 2000 m. Baudžiamajame kodekse. Jis gali būti inkriminuotas tik nustačius tokį kito asmens nužudymo tikslą. Nužudymo motyvas gali būti įvairus, taip pat ir savanaudiškos paskatos. Tada veika kvali-fikuotina ir pagal 9 punktą. Pagal Lietuvos Respublikos žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymą (1996 m. lapkričio 19 d., Nr. I-1626) audiniai ir organai yra gyvo ar mi-rusio žmogaus kūno dalys, o pagal 10 straipsnio 1 dalį – gyvo ar mirusio žmogaus audiniai ir or-ganai negali būti civilinių sandorių objektai.

13. 2000 m. Baudžiamasis kodeksas nebenumato nužudymą kvalifikuojančio požymio – darant kitą sunkų nusikaltimą, pagal kurį dažniausiai būdavo kvalifikuojami nužudymai, padaryti po išžaginimo, kaip panaudoto smurto pasekmė. Todėl dabar, kai kito žmogaus gyvybė tyčia at-imama darant kitą baudžiamajame įstatyme numatytą veiką, kurioje nužudymas nėra nusikaltimo sudėties vienas iš požymių (BK 149, 150 ar kiti straipsniai), veikos kvalifikuojamos pagal nusi-kaltimų sutaptį. Apibendrinimui tokių bylų nebuvo gauta.

 VII. Nužudymą privilegijuojantys požymiai

 1. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį, kai jis padarytas kaltininkui esant

staigaus didelio susijaudinimo būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis.

Pagal BK 11 straipsnio 4 dalį tai yra apysunkis nusikaltimas, o palyginti su 1961 m. BK 107 straipsniu už panašią veiką dabar baudžiama griežčiau. Be to, BK 107 straipsnio dispozicijo-je konkrečios, nukentėjusiojo elgesį apibūdinančios aplinkybės, kurios įstatymo leidėjo buvo nu-statytos kaip pagrindas pripažinti veiką padarytą staiga didžiai susijaudinus, buvo labiau apibrėž-tos – tai buvo priešingas įstatymams smurtas ar sunkus įžeidimas. 2000 m. BK 130 straipsnio dispozicijoje aplinkybių, apibūdinančių nukentėjusiojo elgesį, turinys platesnis. Tačiau apibrėž-tas ratas asmenų, tik kurių atžvilgiu atitinkamai pasielgus nukentėjusiajam, o kaltininkui dėl to staiga labai susijaudinus ir nužudžius taip pasielgusį asmenį, taikoma ši įstatymo norma. Tokie asmenys – tai tik pats kaltininkas ar jo artimi asmenys.

Veika kvalifikuotina pagal BK 130 straipsnį tik nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis ati-tinka dispozicijoje apibrėžtas sąlygas ir kad dėl šio poelgio staiga labai susijaudinęs (būdamas fi-ziologinio afekto būsenos) kaltininkas nužudė nukentėjusįjį.

Baudžiamųjų bylų, kvalifikuotų pagal BK 130 straipsnį, apibendrinimui nebuvo gauta.Bylų, išnagrinėtų dėl kaltinimų pagal BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalis, duomenimis, beveik

pusė atvejų, kai kaltininko smurtą sukėlė netinkamas ar net smurtinis nukentėjusiojo elgesys, ta-čiau kaltininko staigaus didelio susijaudinimo būsena nebuvo konstatuota.

Panevėžio apygardos teismo 2002 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu nuteista D. R., kuri savo brolį nužudė pati išprovokavusi konfliktą, kurio metu jis jai sudavė per ranką, be to, būdama sunkaus girtumo būsenos (baudžiamoji byla Nr. 2K-391/2003).

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 20 d. nuosprendžiu nuteistas R. P. nukentėjusįjį nužudė ne tuoj po pastarojo įžeidžiančio poelgio, o po kurio laiko ir nebūdamas staigaus didelio susijaudinimo būsenos (baudžiamoji byla Nr. 1-532/2002).

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu nuteistas E. S., būdamas girtas, iš pykčio konflikto metu nužudė savo sugy-ventinę P. L. Nuteistojo teiginį, kad tai padarė labai susijaudinęs dėl sugyventinės užgauliojimo, reikalavimo eiti skolintis pinigų ir dar nupirkti alkoholinių gėrimų, kolegija atmetė, motyvuoda-ma tuo, kad byloje nenustatytos aplinkybės, lemiančios tokį susijaudinimą – neteisėtas ar itin įžeidžiantis nukentėjusiosios poelgis. Sugyventiniai, būdami girti, dažnai ginčydavosi, nuteistasis net smurtaudavo, todėl įvykio dieną įvykęs konfliktas nesiskyrė nuo įprasto jų gyvenimo būdo (baudžiamoji byla Nr. 1-90-01/2003)

V. S. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tarpusavio konflikto su I. M. metu dūrė jai peiliu į pilvą ir dešiniąją pažastį, padarydamas sužalojimus, nuo kurių I. M. mirė. Pagal nuteistojo parodymus, jo sugyventinė I. M., būdama išgėrusi, sudavė jam per veidą ir pasakė, kad nori gyventi su kitu asmeniu, o su juo nebegyvens. Tada jis labai susijaudino ir dūrė jai pei-liu, paskui pakėlęs nunešė ir paguldė ant šaligatvio. Teismas atmetė V. S. teiginius apie labai di-delį jo susijaudinimą, nustatęs, kad duomenų apie tai nėra (Vilniaus apygardos teismo baudžia-moji byla Nr. 1-125/2004).

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu L. V. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteista už tai, kad, būdama girta, savo namų virtuvėje, asmeninio konflikto metu iš pykčio peiliu smogė savo tėvui V. V. į kairiąją krūtinės pusę ir taip tyčia jį nužudė.

Nuteistosios teiginius, kad dūrė peiliu, nes tėvas prieš tai ją įžeidęs, keikdamasis necenzū-riniais žodžiais ir varydamas lauk, teismas atmetė, motyvuodamas tuo, kad ji pati dieną prieš tai vaikėsi tėvą po kiemą, grasino jį nužudyti, taigi nesutarimai tarp jos ir tėvo nebuvo jai naujiena ir išsakyti priekaištai dėl elgesio nebuvo netikėti (baudžiamoji byla Nr. 2-132/2004).

Pagal apibendrintas bylas nukentėjusiojo netinkamas elgesys (nuolatinis girtavimas, buvęs smurtavimas prieš kaltininką ar kitus šeimos narius, kitoks asocialus gyvenimas), kaip kilusio konflikto priežastis, paprastai nurodomas tarp aplinkybių, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas kaltininkui bausmę, nors lengvinančiomis kaltininko atsakomybę aplinkybėmis šie faktai nebuvo pripažinti (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus baudžiamosios bylos Nr. 1-22/2003, 1-154/2004, 11-116/2004).

Pagal 2000 m. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys.

Taikydami šią normą teismai yra pripažinę kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe nukentėjusiojo prieš pat įvykį padarytus neteisėtus veiksmus, įvertindami juos kaip provokuojan-čius kaltininko veiką.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 29 d. nuosprendžiu pripažino J. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys: girtas sūnus pradėjo triukšmauti, siautėda-mas išdaužė namo langą, sudaužė šviestuvą, kibo prie kaltininko, mosikavo rankomis (baudžia-moji byla Nr. 1-265/2003).

Taip pat Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. kovo 4 d. nuosprendyje aptardama J. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 130 straipsnį galimybę, nustačiusi, kad J. B. bendravimas su nukentėjusiuoju I. L. girtaujant bei smurtaujant tarpusavyje buvo gana dažnas, tą patvirtina ir naktį tarp judviejų kilusios muštynės, padarė išvadą, kad ryte I. L. suduoti kaltinamajai J. B. du smūgiai nesukėlė jai susijaudinimo ta prasme, kuria įstatymo leidėjas yra numatęs BK 130 straipsnyje. Aptariamas aukščiau nužudytojo I. L. elgesys iki jo nu-žudymo vertintinas ne kaip aplinkybė, galėjusi nulemti staigų kaltinamosios J. B. labai didelį su-sijaudinimą, dėl kurio ji nužudė jį, o vertintinas kaip provokuojantis ir rizikingas elgesys, sukėlęs J. B. nusikalstamus veiksmus, tai pripažįstant jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) (baudžiamoji byla Nr. 1-150/2004).

Pritartina tokiai teismų praktikai ir todėl šiuo požiūriu kelia abejonių Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 20 d. nuosprendis, kuriuo R. P. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad iš asmeninių paskatų suduodamas smū-gius rankomis bei koja į įvairias kūno vietas ir padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ku-rio nukentėjusysis A. V. po trijų dienų mirė, pastarąjį nužudė. Pagal teismo nuosprendžiu nusta-tytas aplinkybes kaltininkas su žmona, nukentėjusiuoju ir kitais asmenimis girtavo V. Š. namuo-se. Kaltininko žmonai išėjus į kiemą, nukentėjusysis A. V. ją pargriovė ir siekė lytiškai santykiau-ti, bet ši jam pasipriešino. Po kurio laiko, grįžtant namo, ji pasakė savo vyrui apie tokį A. V. el-gesį. Tuomet jis, pasakęs, kad greit grįš, grįžo atgal į V. Š. namus. Ten nuėjęs paklausė A. V., ko-dėl kabinėjosi prie jo žmonos, ir ėmė jį mušti, sumuštą paliko lauke.

Tokią R. P. veiką teismas įvertino kaip padarytą tarpusavio ginčo metu, nepasisakė dėl jos motyvų. Lengvinančia aplinkybe pripažino nuoširdų gailėjimąsi ir žalos atlyginimą, o sunkinan-čia – kad veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, o apie nukentėjusiojo elgesio įtaką veikos padarymui teismas nepasisakė (baudžiamoji byla Nr. 1-532/2004).

2. Motinos, nužudžiusios savo naujagimį, veika kvalifikuojama pagal BK 131 straipsnį tik tada, kai naujagimį ji nužudė būdama gimdymo sukeltos pakitusios psichinės būsenos. Tokiu at-veju ir aplinkybių, numatytų BK 129 straipsnio 2 dalyje buvimas, veikos kvalifikavimui neturi reikšmės.

Tačiau jei nustatyta, kad sumanymas nužudyti savo naujagimį moteriai kilo iš anksto – dar iki gimdymo, ir pagimdžiusi ji nužudė savo naujagimį, tai nepriklausomai nuo to, ar gimdymas jai sukėlė pakitusią būseną ar ne, motinos veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies atitinkamus punktus.

Kadangi šio nusikaltimo subjektu gali būti tik naujagimio motina, kitų jos bendrininkų vei-ka kvalifikuotina pagal kitas baudžiamąją atsakomybę už tyčinį nužudymą nustatančias normas.

2000 m. BK 131 straipsnis nereglamentuoja laiko tarpo tarp gimdymo ir naujagimio nužu-dymo trukmės, todėl kvalifikuojant veiką, medicininiai naujagimio sąvokos kriterijai – tai vaikas nuo gimimo iki 28 parų amžiaus, nustatyti pagal 2002 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos vaiko gimimo momento nustatymo įstatymą Nr. IX-837 bei Lietuvos Respublikos sveikatos ap-saugos ministro 2003 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. V-357 patvirtinto Vaiko gaivinimo standarto 1 dalies 2 punktą ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 719 patvirtintą Naujagimio kortelę, neturi lemiamos reikšmės. Todėl pagal BK 131 straipsnį veika kvalifikuojama ir tuo atveju, jei motina dėl gimdymo nulemtos būsenos nužudo ir vyresnio amžiaus savo naujagimį.

  

VIII. Neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 straipsnis) Gyvybės atėmimas dėl neatsargumo yra tada, kai kito žmogaus gyvybę kaltininkas atima

elgdamasis nusikalstamai pasitikėdamas ar nusikalstamai nerūpestingai. Šios neatsargios kaltės formos apibrėžtos BK 16 straipsnyje.

BK 132 straipsnyje yra bendra gyvybės atėmimo dėl neatsargumo norma, kuri taikoma ta-da, kai kaltininko veikoje nėra požymių, numatytų kitoje specialioje normoje, kuri šį padarinį lai-ko kvalifikuojamuoju požymiu.

Pagal 2000 m. BK 132 straipsnio sankcijas už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo įstatymo nustatyta griežtesnė negu pagal 1961 m. BK 109 straipsnį bausmė, todėl iki 2003 m. gegužės 1 d. padarytos veikos pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą neperkvalifikuotinos (BK 3 straipsnio 3 da-lis). Tačiau Kretingos rajono apylinkės teismo 2003 m. birželio 4 d. nuosprendžiu R. Š. veika, padaryta 2003 m. vasario 18 d., kvalifikuota pagal 2000 m. BK 132 straipsnio 1 dalį (baudžia-moji byla Nr. 1-94-3/2003).

Pagal apibendrinimui gautų bylų nuosprendžius beveik visi nuteistieji gyvybę nukentėju-siesiems atėmė aktyviais veiksmais – nuo smūgio ar pastūmimo parkritę nukentėjusieji mirė dėl nuo atsitrenkimo į kietą pagrindą gautų sunkių galvos sužalojimų.

Kvalifikuodami veiką pagal BK 132 straipsnį, teismai turi nustatyti neatsargios kaltės rūšį. Kaltės rūšies nustatymas turi reikšmės skiriant kaltinamajam bausmę.

Ši aplinkybė pakankamai išsamiai tirta ir motyvuotai išspręsta tik viename iš apibendrini-mui gautų nuosprendžių.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2004 m. vasario 27 d. nuosprendžiu R. J. J. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio dėl nusikalstamo nerūpestingumo pastūmė savo moti-ną A. J., gimusią 1912 m., dėl to ji griuvo ir galva atsitrenkė į medinės lovos krašto atramos kampą ir patyrė mirtiną sužalojimą. R. J. J. kaltę dėl padarinių teismas pagrindė tuo, kad jis tu-rėjo ir galėjo numatyti, jog itin senyvo amžiaus nukentėjusioji nuo pastūmimo gali kristi ir sun-kiai susižaloti (baudžiamoji byla Nr. 1-51-02/2004).

Tuo tarpu Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. sausio 9 d. nuosprendyje teismas, nusta-tęs, kad A. A. konflikto metu tyčia sudavė kumščiu vieną smūgį į veidą V. P., dėl to pastarasis krito ir galva atsitrenkęs į grindinį patyrė mirtinus sužalojimus, taip dėl neatsargumo buvo nužu-dytas, motyvavo tik tuo, kad A. A. nenorėjo nužudyti V. P., tokių padarinių nesitikėjo, nors galėjo ir turėjo juos numatyti (baudžiamoji byla Nr. 1-229/2004). Pagal šiuos motyvus spręstina, jog teismas A. A. veikoje nustatė nusikalstamą nerūpestingumą.

Panašiomis aplinkybėmis (dėl to, kad P. P. sudavus kumščiu į veidą V. P., pastaroji krito ir atsitrenkusi galva į asfaltą patyrė mirtinus sužalojimus) Alytaus rajono apylinkės teismas nusta-tė, kad P. P. veikė nusikalstamai pasitikėdamas, nes numatė tokius padarinius, lengvabūdiškai ti-kėdamasis jų išvengti (baudžiamoji byla Nr. 1-114-07/2004). Tačiau kokioms aplinkybėms esant kaltininkas veikė tikėdamasis išvengti šių padarinių, iš teismo nuosprendžio neaišku.

Dalis apibendrintų bylų nuosprendžių surašyta be motyvuojamosios dalies (BPK 306 straipsnio tvarka), todėl spręsti apie teismo išvadą dėl neatsargios kaltės rūšies nebuvo galimy-bių.

Bausmių už nužudymą skyrimo bendrieji duomenys 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 18 24 punkto 2 dalyje teismams buvo rekomenduoja-

ma asmenims, kurių atžvilgiu buvo nustatytos tik atsakomybę sunkinančios aplinkybės arba ku-rie nuteisiami pagal kelis nužudymą kvalifikuojančius požymius, skirti didesnes bausmes negu sankcijoje numatytos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Apibendrinimo metu buvo peržiūrėti 69 teismų sprendimai, pagal kuriuos 94 asmenys bu-vo nuteisti už 88 veikas.

Už nužudymą be kvalifikuojamųjų požymių nuteisti 44 asmenys. Iš jų 27 asmenims baus-mė paskirta mažesnė, negu sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Iš jų 7 asmenims nustatytos tik atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Iš apibendrinimui gautų nuosprendžių tik vienu atveju nebuvo laikytasi Aukščiausiojo Teismo rekomendacijų. Kauno apygardos teismas, 2003 m. kovo 31 d. nuosprendžiu nustatęs V. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimą padarė prieš tai padaręs nusikaltimą – ir nenustatęs atsakomybę lengvinančių aplinkybių, už tyčinį nužudymą jam paskyrė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę (baudžiamoji byla Nr. 1-2/2003).

Mažesnė negu įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė apibendrintose bylo-se buvo paskirta vienam asmeniui, nuteistam Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų sky-riaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu pagal BK 16 straipsnio 2 dalį ir 104 straipsnį. Kolegija, skirdama G. J. trejų metų laisvės atėmimo bausmę, nurodė, kad G. J. nors ir veikė tiesiogine tyčia ir padarė labai sunkų nusikaltimą, tačiau jos vaidmuo nebuvo aktyviausias, nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, be to, nenustatė jos atsakomybę sunkinančių aplin-kybių, o prisipažinimą padarius nusikaltimą, nuoširdžių parodymų davimą apie savo ir bendra-vykdytojų veiksmus įvertino kaip nuoširdų gailėjimąsi ir tai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe (baudžiamoji byla Nr. 1-115/2003).

Už nužudymą kvalifikuojančiomis aplinkybėmis nuteisti 45 asmenys, iš jų 22 asmenims paskirtos bausmės, neviršijančios terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkio.

Išanalizavus duomenis dėl asmenų, nuteistų pagal 2000 m. BK 129 straipsnio 2 dalį ir 1961 m. BK 105 straipsnį, atsižvelgus į tai, kad BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija švelnesnė – termi-nuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkis 12,5 metų, o BK 105 straipsnio – 15 metų, taip pat į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, skiriant terminuotą laisvės atėmimą tiek pagal senąjį, tiek pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą, matyti ta pati tendencija, t. y. pagal 1961 m. BK 105 straipsnį bausmės, neviršijančios terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkio, pa-skirtos 41,6 proc. nuteistųjų, pagal BK 129 straipsnio 2 dalį – 45,8 proc. nuteistųjų.

Apibendrintais duomenimis, 15 asmenų buvo nuteisti pagal du ir daugiau nužudymą kvali-fikuojančių požymių, iš jų 5 paskirtos bausmės, neviršijančios sankcijoje numatytos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vidurkio.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. spalio 28 d. nuosprendžiu nuteisė D. D. pagal BK 129 straipsnio 6 ir 8 punktus laisvės atėmimu devyneriems metams. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė – pritaikiusi BK 91 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatas, D. D. sušvelnino paskirtąją laisvės atėmimo bausmę iki septy-nerių metų. Tokį sprendimą kolegija motyvavo tuo, kad D. D. nusikaltimo padarymo metu nebu-vo sukakęs 16 metų amžiaus, kad į nužudymą buvo įtrauktas suaugusio, devyneriais metais vy-resnio A. B., kuris nužudymui padaryti perdavė jam įrankius – peilį, lazdą, be to, pirmas sugal-vojo nužudymo būdą – badyti nukentėjusįjį peiliu. Be to, apeliacinės instancijos teismas, švelnin-damas bausmę, atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, kad D. D. antivi-suomeninės nuostatos iki nusikaltimų padarymo nebuvo susiformavusios, iki nusikaltimų padary-mo buvo apibūdinamas teigiamai, buvo gabus mokinys, nusižengimų nebuvo padaręs, todėl kole-gija nusprendė, kad tyčinis nužudymas padarytas dėl psichinės prievartos (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas) ir tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (baudžiamoji byla Nr. 1A-80).

Iš apibendrinimui gautų bylų matyti, kad vienam asmeniui skiriant bausmę nebuvo laikyta-si BK 54 straipsnio nuostatų. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų ko-legijos 2003 m. spalio 13 d. nuosprendžiu V. S. nuteistas už nužudymą itin žiauriai dėl savanau-diškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktai) ir jam paskirta dvylikos metų laisvės at-ėmimo bausmė. Tokia bausmė nuteistajam paskirta nenustačius atsakomybę lengvinančių aplin-kybių ir esant sunkinančiai aplinkybei, kad nusikalto girtas. Teismas, skirdamas bausmę, nevirši-jančią šio straipsnio sankcijoje numatyto bausmės vidurkio, motyvavo tuo, kad nužudymą V. S. padarė būdamas jauno amžiaus ir anksčiau neteistas, be to, teismas V. S. prisipažinimą pareng-tinio tyrimo metu, nors teisme jis parodymus pakeitė, traktavo kaip prisidėjimą prie nusikaltimo aplinkybių išaiškinimo (baudžiamoji byla Nr. 1A-733/2003).

Baudžiamųjų bylų, kuriose teismai būtų taikę BK 61 ar 62 straipsnių nuostatas, reglamen-tuojančias bausmių skyrimą organizatoriams, organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo organizatoriams arba vadovams, arba nariams, dalyvavusiems nužudant, apibendrinimui nebuvo gauta.

Nusikalstamo susivienijimo, sukurto 1999 m. pradžioje, ginkluoto šaunamaisiais ginklais ir iki 2001 m. balandžio mėnesio padariusio penkis sunkius nusikaltimus, tarp jų penkių asmenų nužudymus, turto prievartavimus, nariams V. G., S. N., R. B. paskirtos laisvės atėmimo iki gy-vos galvos bausmės (baudžiamoji byla Nr. 2K-370/2003).

Motyvuodami BK 62 straipsnio taikymą nuteistajam teismai rėmėsi ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostata. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. kovo 9 d. nuosprendžiu J. B. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nustačiusi BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę, nurodė, be to, kad paskyrus J. B. bausmę neperžengiant sankcijoje numatytos bausmės ribų, aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis) (baudžiamoji byla Nr. 1-150/2004).

 Išvados ir pasiūlymai

 Teismų praktikos, taikant baudžiamuosius įstatymus už nusikaltimus žmogaus gyvybei

(nužudymą ir neatsargų kito žmogaus gyvybės atėmimą), apibendrinimo duomenys leidžia pada-ryti išvadą, kad teismai šiuos baudžiamuosius įstatymus taiko iš esmės tinkamai, tačiau yra pada-rę ir klaidų.

Siekiant atkreipti teismų dėmesį į 2000 m. Baudžiamojo kodekso normų, nustatančių bau-džiamąją atsakomybę už šių kategorijų nusikaltimus, ypatumus siūloma teismų praktikos apiben-drinimo apžvalgą apsvarstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senate ir ją aprobuoti.

  Lietuvos Aukščiausiojo TeismoBaudžiamųjų bylų skyrius