A.ALEKSEIČIKAS

žmogaus silpnybių

psichologija

Vilnius „Mokslas" 1980

Keletas žodžių skaitytojui

Žmogus – būtybė, kurios viena iš pagrindinių ypatybių yra itin ryškus sugebėjimas jausti savo silpnumą ir netobulumą. Ar šis gamtos valdovas iš tikrųjų yra silpnas, ar jam tik taip atrodo? Taip, jo silpnumas realus, nes dažnai jo potencialiosios galimybės neatitinka tikrųjų. Paprastai žmogus tuo ar kitu akimirksniu junta, jaučia, trokšta, žino daugiau, negu sugeba, negu gali nuveikti savo pojūčiams, troškimams, žinioms realizuoti. Todėl jis neretai patiria nesėkmę.

Kaip tik todėl kita esminė žmogaus savybė yra siekimas nuolat tobulėti, savo paties silpnybes, netobulumą paversti privalumais ir jėga. Nėra tokio „sunkaus", nemalonaus pojūčio, jausmo, potraukio, minties, tokių nepalankių aplinkos sąlygų ir žmogiškųjų santykių, kurių anksčiau ar vėliau negalėtume panaudoti savo stiprėjimui ir tobulėjimui.

Įvairių žmogaus psichikos nukrypimų, jo silpnybių priežastis labiausiai lemia gyvenimo sąlygų, žmonių santykių netobulumas – tai yra socialinė aplinka ar aplinkybės, trukdančios žmogui realizuoti vertingiausius savo ketinimus, siekius. Tačiau labai svarbus ir paties žmogaus savęs suvokimo lygis, mokėjimas realizuoti potencialias ir realias psichikos galimybes, siekti harmonijos tarp psichinių procesų ir vidinio bei išorinio pasaulio.

Mūsų respublikos mokslininkai yra nemaža teoriškai tyrinėję daugelį sudėtingų ir opių psichologijos problemų, išleidę vertingų darbų. Svarų indėlį į šią sritį yra įnešę A. Bagdonas, B. Bitinas, A. Goštautas, A. Gučas, J. Lapė, J. Laužikas, E. Rimkutė, A. Suslavičius. Tuo tarpu populiariosios taikomosios, praktinės medicininės psichologijos, prieinamos plačiajam skaitytojui, srityje esame dar nedaug tenuveikę. Tatai ir paskatino autorių rašyti šią knygą. Joje iš gydytojo psichiatro, praktiko pozicijų nagrinėjami psichologiniai sunkumai, su kuriais daugiau ar mažiau susiduria kiekvienas žmogus, tos žmogiškosios silpnybės, kurias pastebime savyje ir kituose, kurias

norėtume įveikti. Daugelį metų dirbdamas gydytoju psichiatru ir psichoterapeutu,

knygos autorius nuolat susiduria su įvairiais sunkumais, net katastrofomis pacientų gyvenime, nagrinėja jų priežastis, stengiasi žmonėms padėti. Beveik kasdien jis išgirsta dešimtis įvairių klausimų ir mėgina į juos atsakyti. Deja, nemaža žinių žmonės įgyja pavėluotai. Laiku susipažinę su šios srities nagrinėjimais, jie nebūtų išgyvenę tiek sunkumų, tragedijų. Todėl autorius ketina aptarti kai kuriuos dalykus, svarbius tiek skaitytojui optimistui, kuris norėtų šios knygos puslapiuose rasti itin daug patarimų, tiek pesimistui, kuris nepasitiki ne tik patarėjais, bet ir savimi.

Be abejo, sunkiose situacijose reikia ne vien žinių. Žmogui pirmiausia padeda sugebėjimas mąstyti, veikti, įsitikinimai, įgūdžiai. Daug gali padėti gydytojas. Tiesiogiai ar netiesiogiai padeda mums žmonės, su kuriais bendraujame ar bendradarbiaujame. Vis dėlto dažniausiai šia pagalba galime pasinaudoti tik turėdami tam tikrų žinių. Jei jos menkos, žmogus nepažįsta savęs, savo silpnųjų ir stipriųjų savybių. Mūsų dienomis žmonės tampa vis labiau išsilavinę, sudėtingesni. Tačiau tai neapsaugo nuo sunkumų, kurių priežastis dažnai, deja, yra patys žmonės.

Savęs nepažinimas nėra neįveikiamas trūkumas. Daugelį žmonių visai nepagrįstai atbaido šiuolaikinės psichologijos sudėtingumas. Taip, tai daugiasluoksnis mokslas: jis gretina labai įvairius žmonių tipus, aprėpia didžiulius mokslų klodus, pradedant biochemija, biologija ir baigiant logika, sociologija, filosofija. Tačiau praktiškai pritaikytas konkrečiam žmogui, šis mokslas daug paprastesnis. Kad jis padėtų išvengti rimtų sunkumų, apsaugoti psichiką nuo pažeidimų, reikia ne tiek jau daug. deram kambario apšvietimui reikėtų šimto žvakių, bet, norint jame neklaidžioti apgraibomis, pakanka ir vienos. Skirtumas tarp šimto žvakių ir vienos kur kas mažesnis negu tarp vienintelės žvakės ir aklinos tamsos.

Šios mintys paakino autorių kaupti vienon vieton detales, kurios prireikus atstotų tą žvakę tamsiame kambaryje. Ypač rūpėjo tai, kas

svarbu žmogaus praktinei, kasdieninei psichologijai, kas padeda užkirsti kelią dažnesnėms silpnybėms ir jas šalinti.

Pirmiausia skaitytojas susidarys vaizdą apskritai apie psichiką, asmenybės psichinę struktūrą, pagrindinius psichinius procesus ir reakcijas, apie dialektinį tobulumo ir netobulumo tarpusavio ryšį, apie paprastas ir sudėtingas silpnybes. Kiekvienas psichinis procesas, reakcija, tiek per silpna, tiek per stipri, gali tapti paprastos silpnybės šaltiniu (jei laiku neįsijungs reguliuojamasis stabdys). Blogas keleto reakcijų, procesų derinys tampa būsena, o pastovus derinys – jau savybe. Ir viena, ir kita gali būti sudėtingesnių, pastovių silpnybių priežastis.

Iš pradžių panagrinėsime paprastesnes silpnybes, jų „abėcėlę", o paskui sudėtingesnes – „skiemenis" ir „žodžius", kitaip tariant, „elementorių". Pakalbėsime apie sunkias psichines situacijas, apie santykius su kitais žmonėmis. Knygos puslapiuose problemų paliesta apsčiai, tačiau nesistengta aprėpti visą žmogų (tai būtų ir neįmanoma).

Knygos tikslas – žvilgsnis į žmogaus psichologijos gelmes, todėl mažai liečiamos kitų mokslų žinios apie žmogų Žmogaus psichologija apžvelgiama vienu as–pektu: išryškinamos didžiausios pažaidos, silpnybės, patirties, subjektyvumo, unikalumo, sudėtingumo reikš–mė, aptariamos individualios, nesudėtingos ir efektyvios pagalbos bei savigalbos priemonės. Psichologijai geriau suvokti skaitytojui patartina pasitelkti savo praktinę patirtį. Savęs analizavimas turtina žmogų, leidžia jam pakilti aukščiau subjektyvios patirties, sujungia detales į tam tikrą sistemą, patikrina jas praktiškai, formuoja naujus įgūdžius.

Tiems, kurie savo psichinį gyvenimą įsivaizduoja pernelyg schematiškai, suprastintai, sieja jį tik su vienokiais ar kitokiais pergyvenimais, jausmais, knyga gali padėti giliau į jį pažvelgti, pažinti kylančius sunkumus ir mokytis juos įveikti. Tik toks aktyvus skaitymas gali būti naudingas.

Skaitytojai, kuriems rūpės visapusiškesnis žmogaus psichologijos vaizdas, visada galės plačiau pastudijuoti specialiąją literatūrą (ji

rekomenduojama knygos pabaigoje), kuri gerokai praturtins knygoje atskleistą vaizdą.

Žmogaus psichinis gyvenimas. Asmenybė. Pagrindiniai psichiniai procesai.

Daliniai ir bendri silpnybės šaltiniai

Net ir labai sudėtingas reiškinys, tapęs įprastinis, atrodo paprastas. Žvelgdami į savo psichinį gyvenimą kaip į išorinio pasaulio atspindį, dažnai pamirštame, koks tas atspindys savitas ir sudėtingas.

...Du žmonės stebi besikalbančią grupelę. Vienam atrodo, kad kalbasi protingi, ramūs, geraširdžiai, simpatingi, svarstantys įdomias problemas pašnekovai. Kitas mano, kad tai riboti, nelabai malonūs, triukšmingi žmonės, kurie, tuščiai samprotaudami, tik eikvoja laiką. Nesistebėkime,– abu jie savotiškai teisūs. Tokie skirtingi požiūriai galimi dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, vienam stebėtojui 15, o kitam 45 metai. Vienas yra pastabus žmogus, antras – nelabai. Vienas stebi susidomėjęs, o kitas abejingai. Vienas šiek tiek pažįstamas su grupele, antrasis mato pašnekovus pirmąsyk. Vienas gerai nusiteikęs, antrojo nuotaika prasta... Žodžiu, kiek žmonių, tiek požiūrių, tiek variantų.

Suvokiant psichikos atspindėtą net nesudėtingą objektyvią realybę, mums daro įtaką asmeninė ir visuomeninė patirtis (auklėjimas, bendroji kultūra), taip pat pagrindiniai poreikiai, apskritai žmogaus išsivystymo lygis. Psichinis gyvenimas – ne vien objektyvus už mūsų sąmonės ribų egzistuojančios realybės atspindys. Tas atspindys labai individualus, nepakartojamas, priklausomas nuo asmeninės patirties ir poreikių. Sį atspindį anaiptol ne visada paprasta lyginti su objektyvia realybe, su tuo, kaip ją suvokia kiti žmonės, pagaliau net tas pats individas įvairiais gyvenimo tarpsniais.

Psichiniame gyvenime subjektyvumas – tipingas reiškinys. Toks tipingas, kad kartais gali nustelbti ob jektyvią realybę (nors, žinoma, paklūsta jos dėsniams). Įsivaizduojamas dalykas neretai stipriau veikia negu realus. Antai sveikas žmogus, manantis, jog susirgo sunkia liga,

dažnai labiau kenčia, būna mažiau darbingas už tikrai rimtą ligonį. Su subjektyvumu yra susijusios tiek žmogaus silpnybės, tiek ir jo

tvirtumas, galia. Norėdami geriau perprasti objektyvius ir subjektyvius psichikos pradmenis, susikurti aiškesnį jos struktūros vaizdą, pabandykime sudaryti labai apibendrintą asmenybės psichinės veiklos, jos santykio su išoriniu pasauliu schemą (žr. 9 psl.).

Psichiniai procesai sutelkti tam tikrose galvos smegenų srityse, todėl ir schemoje pažymime jų vietas. Kartu nepamirština, jog psichinių procesų „ribos" yra sąlygiškos: tarp jų visą laiką vyksta reakcijos, jiems būdinga sąveika. Pavyzdžiui, jausmai ir instinktai įsiterpia į atmintį, yra savotiška jos atmaina. Atmintis savo ruožtu gali sustiprinti jausmus. Mąstymas veikia ir jausmus, ir atmintį.

Nuštrichuotos vietos schemoje ženklina psichinius procesus, kitaip tariant, kokį nors sudėtingą psichinį vyksmą – jausmus, instinktus, atmintį, mąstymą. Ištisinės rodyklės žymi psichines reakcijas, jų sąveiką, tai yra paprastesnį psichinį vyksmą – pasikartojimą, konfliktą, pakeitimą, prisitaikymą; rodyklių kiekis atspindi vieno ar kito proceso aktyvumą. Punktyrinėmis rodyklėmis nurodytas išorinių dirgiklių poveikis.

Net iš šios suprastintos schemos matyti, kad išorinio pasaulio atspindėjimas, jo kelias į sąmonę yra itin sudėtingas procesas. Perėję per jutimo organų filtrus, išorinio pasaulio dirgikliai patenka į mūsų sąmonę kaip pojūčiai. Juos veikia jausmai, instinktai, atmintis; juos narsto, analizuoja mąstymas. Psichinius procesus dar gali gerokai paveikti mūsų „Aš". Išorinis dirgiklis, patekęs į šią sistemą, pakinta pats ir savo ruožtu gali taip pakeisti jos veiklą, kad pakartotinis dirgiklis sukelia jau visai kitą efektą. Šis sudėtingumas – taip pat vienas iš mūsų tvirtumo ir silpnybės šaltinių.

Prisiminę grupelę pašnekovų, galime numanyti, kad, pavyzdžiui, pastebėję tarp kitų nemalonų mums asmenį (įsikiša sąmonė), reaguosime savaip: užuot domėjęsi šia grupele ar reiškę jai simpatijas, mes pasistengsime pasitraukti toliau nuo jos, neleisdami prabilti jausmams.

Su pagrindiniais psichiniais procesais ir reakcijomis pravartu susipažinti nuodugniau. Taip susidarysime tikslesnį vaizdą tiek apie juos, tiek apie asmenybę kaip savotišką jų sintezę.

J u t i m o o r g a n a i (suvokimas). Sudėtingi objektyvūs psichiniai procesai prasideda nuo jutimo organų. Kiekvienas jutimo organas – tai ne tik akis, ausis, liežuvis, nosis, oda, bet ir labai sudėtinga sritis galvos smegenyse, nuo kurių veiklos suvokimas priklauso ne mažiau negu nuo organo, pavyzdžiui, akies jautrumo arba ją veikiančios šviesos stiprumo, apšvietimo trukmės ir pan.

Paduokime ketverių metų vaikui knygą. Jis regi popieriuje kažkokius ženklus, tačiau net per keliolika minučių nesugebės iššifruoti nė dviejų trijų šios knygos raidžių. Visai kas kita, kai vaikui jau keturiolika metų. Jis mato ne šiaip ženklus, o raides, žodžius, frazes. Tas reginys sukelia vaizdinius, žadina jausmus, norus. Net po kelerių metų jis prisimins, kas knygoje parašyta (taigi atsimins ir gausybę raidžių!). Vadinasi, dėl patirties, mokymosi vidinė, psichinė regėjimo organo sritis pasidarė daug sudėtingesnė. Tas pat būdinga ir kitų organų veiklai: prisiminkime muzikanto klausą, išlavėjusį aklojo lytėjimą, degustatoriaus skonį.

Įvairių žmonių suvokimo pobūdis nevienodas. Ne taip paprasta palyginti ne tik atskirų žmonių, bet ir to paties asmens pagavas, jeigu jos patirtos ne vienu laiku ir įvairiose būsenose.

J a u s m a i . Šie psichiniai procesai atspindi asmenybės santykį su vienais ar kitais išorinės bei vidinės realybės reiškiniais, veikla, parengia asmenybę įvairiam suvokimo pobūdžiui, aktyvumui. Paprastai jausmai skirstomi į malonius ir nemalonius. Kiekvienas esame ne kartą patyrę pasitenkinimą ir nepasitenkinimą, jaudinimą ir slopinimą, įtampą ir atsipalaidavimą. Kas pasakyta apibūdinant

suvokimą, dar labiau tinka jausmams. Jie labai stipriai ir įvairiopai veikia visus psichinius procesus. Net palyginti tokie paprasti (žemesnieji), neilgai trunkantys jausmai, kaip baimė, pyktis, džiaugsmas, gali labai paveikti suvokimą, mąstymą, sąmonę, valią – žodžiu, visas sritis drauge arba kurią nors vieną (priklausomai nuo jausmų stiprumo, pastovumo, nuo aplinkybių, atsitiktinių išorinių veiksnių). Emocijos, kurias išugdė ir praturtino gyvenimo patirtis, auklėjimas, saviaukla, bendravimas su žmonėmis,– tai aukštesnieji jausmai: meilė, dėkingumas, kaltė, gėda. Jie veikia itin sudėtingai, diferencijuotai. Pavyzdžiui, gėda sutramdo kai kuriuos norus, veiksmus, gali sukelti baimę, pyktį, verčia susimąstyti, skatina imtis saviauklos.

Vieni jausmai trunka akimirką (išgąstis), kiti – ilgą laiką (meilė, neapykanta). Pirmųjų grupei priskirtini afektai – ūmūs protrūkiai, labai stiprūs, bet neilgai trunkantys. Afektas – tai ta pati baimė, pyktis, džiaugsmas... Dėl savo stiprumo šie jausmai gali gerokai trikdyti psichikos veiklą: slopinti kitus jausmus, greitinti arba lėtinti mąstymą, apriboti sąmonę ir kt.

Antrosios grupės pavyzdžiu gali būti nuotaika – ilgiau ar trumpiau (kelias valandas, dienas) trunkantis jausmas, kuris nuteikia mus vienokiai ar kitokiai veiklai, žadina atitinkamą savijautą.

Jausmai skatina įvairų psichinį nusiteikimą veiklai. Tačiau neretai jie apsunkina psichinį gyvenimą, daro jį pernelyg subjektyvų, nutolusį nuo išorinės tikrovės ir kitų žmonių jausmų bei suvokimo.

I n s t i n k t a i . Šie procesai pasireiškia kaip įgimtas polinkis į tam tikrą veiklą; jie plėtojasi visą gyvenimą. Daugelis yra girdėję apie tokius instinktus, kaip pažinimo, įsitvirtinimo, kovos, tėvystės ir kt.

Instinktai ilgą laiką skatina psichikos raidą tam tikra kryptimi. Pavyzdžiui, kad žmogus galėtų gyventi normalų psichinį gyvenimą, jis turi lavintis sistemingai. Taigi žmogus nuo pirmųjų gyvenimo dienų turi nuolat jausti nauįų pojūčių alkį, trauką, jis turi aktyviai ieškoti įvairovės, naujų žinių (tuo metu gal jam net nereikalingų), turi tūkstančius kartų klausti „kodėl?", „kam?", „kaip?" Ryškiausias gyvo

smalsumo pavyzdys – vaikai. Tokie įgimti polinkiai, savaime suprantama, labai stipriai veikia

suvokimą, jausmus, atmintį, valią. Neretai jie sukelia ir konfliktus, nes nesiderina su išorinio pasaulio mums keliamais reikalavimais, su laikinomis visuomeninės aplinkos sąlygomis. Žmogus nejučiomis ima priešintis tam, kas ilgainiui, laiko perspektyvoje pasirodo esą itin naudinga, ir pats sulėtina ar iškreipia savo plėtotę. Kita vertus, kai kas linkęs pernelyg paklusti savo instinktams ir jų sąlygojamiems potraukiams, poreikiams, pažeisdamas teisingą santykį su tikrove, dabartimi, kolektyvo interesais, sąžinės reikalavimais.

A t m i n t i s . Šis procesas padeda užfiksuoti, išsaugoti, atkurti ir atpažinti ankstesnius suvokimus, jausmus, mintis, veiksmus. Atmintis ypač aiškiai rodo, kaip glaudžiai yra susiję psichiniai procesai, koks daugialypis, sudėtingas mūsų psichikoje išorinio pasaulio atspindys. Be atminties intervencijos sunku įsivaizduoti bet kokį psichinį procesą. Net 99 procentai kai kurių mūsų suvokimų, veiksmų, norų priklauso nuo to, kas laikoma atmintyje, ir tik truputis – nuo išorinių įvykių. Kad taip yra, paaiškėja, palyginus, kaip elgiasi toje pačioje situacijoje, dirbdamas vienodą darbą, patyręs specialistas ir naujokas.

Akimirką įsivaizduokime, jog mūsų atmintis staiga labai susilpnėjo ar net išnyko. Koks būtų mūsų psichinis gyvenimas? Savo ruožtu atmintis (ypač įsiminimas, atgaminimas, atpažinimas) priklauso nuo kitų procesų: suvokimo, emocinio nusiteikimo, suinteresuotumo ir t. t. Atmintis saugo visokius, neretai prieštaringus suvokimus, jausmus, potraukius, nuomones iš įvairių gyvenimo laikotarpių, kartais reikalingus dabartiniams pergyvenimams, o kartais ir visai jų nebeatitinkančius.

M ą s t y m a s . Tai aukščiausia objektyvios realybės atspindėjimo bei pažinimo forma, pasireiškianti per apibendrinimus, logines operacijas.

Plėtojantis psichikai, gilėjant jos procesų turiniui ir sudėtingumui, būtina susidaryti labiau apibendrinantį tikrovės atspindį, kad psichinis gyvenimas nesulėtėtų, nesustingtų, nepasidarytų menkai produktyvus.

Įsivaizduokime, kas būtų, jei, prisimindami bendrą pažįstamą, turėtume kiekvieną kartą detaliai atkurti tikslų jo atvaizdą, tai yra su visomis ypatybėmis (ūgis, kūno sandara, plaukų spalva, akys, burna, balsas, elgsena ir kt.). Arba, perskaitę šios knygos puslapiuose žodžius „suvokimas", „jausmai", „mąstymas", kiekvienąkart turėtume prisiminti, kas apie šias sąvokas jau pasakyta. Kaip pasunkėtų mūsų psichinė veikla!

Todėl suvokimas perauga į vaizdinį – bendresnį, ne taip apkibusį smulkmenomis. Vaizdinį gali atkurti vaizduotė, tiesa, dar gana konkreti. Vaizdinį pakeičia sąvoka, žodis – jau gerokai abstraktesnis signalas. Grupę sąvokų prireikus gali apibendrinti viena, dar platesnė sąvoka. Taip mes galime orientuotis tarp daugybės reiškinių.

Sąvokos ne tokios masyvios kaip suvokimai, vaizdiniai; jomis lengviau operuoti – jas atgaminti, kartoti, lyginti, priešinti, pastebėti tarp jų skirtumus ir ryšį, panaudoti indukciniam ir dedukciniam protavimui. Tiesiog neįmanoma suminėti visų privalumų, kuriuos duoda asmenybei mąstymas.

Mąstymą, kalbą tiek atskira asmenybė, tiek žmonių bendrija įgyja kaip praktinės veiklos rezultatą. Sąvokos atitinka realius daiktus. Logikos dėsniai mūsų mąstyme ir kalboje įsigalėjo todėl, kad juos nuolat skiepijo gyvenimo praktika. Sakysime, mums įprastos gretinimo asociacijos; tai reiškia, jog tikrovėje realūs daiktai, reiškiniai taip pat gana dažnai išsidėstę greta.

Tačiau visa tai nereiškia, kad mąstymas savaime apsaugo nuo klaidų. Jis gali atitrūkti nuo tikrovės, gali tapti pernelyg abstraktus ten, kur reikia konkretumo, ir atvirkščiai, konkretus – ten, kur reikia abstraktumo. Mąstymas gali būti labai neapibrėžtas, pavyzdžiui, dėl sąvokų netikslumo, dėl nejučiomis kylančių, savaiminių vaizdinių. Kartais mąstymą pažaboja jausmai, instinktai (sąvokos, kaip minėta, yra lengvesnės, paslankesnės, todėl jausmai lengviau pasiekia protą negu suvokimą).

Tikroji mąstymo galia ir efektyvumas atsiskleidžia tik tada, kai jis valdomas, tai yra prireikus gali būti konkretus ir abstraktus,

egocentriškas ir socialus, pasyvus, mėgdžiojantis ir savarankiškas, praktinis ir teorinis. Žmogus tobulėja, aiškindamasis ir taisydamas mąstymo trūkumus ir klaidas.

Į s i s ą m o n i n i m a s (sąmonė). Ypač didelę reikšmę mūsų psichikai, jos stipriosioms ir silpnosioms savybėms turi įsisąmoninimas (sąmonė).

Viena iš svarbiausių mūsų psichikos ypatybių – tai, kad ji sugeba reaguoti į įvairiausius išorinius poveikius, sutalpina iškart daug vidinių procesų. Ne mažiau svarbi ir jos ypatybė susikoncentruoti ties kai kuriomis veiklos rūšimis. Aktyvesnė veikla savaime sutelkia, susieja į tam tikrą visumą suvokimus, jausmus, mintis, potraukius. Visi jie sąlygoja, pastiprina, paaiškina vienas kitą, sudaro vienovę.

Dėl šio reiškinio žmogus gali imtis ir tokios veiklos, kuri į savo orbitą įtraukia neaiškius, neįsisąmonintus procesus, padeda išaiškinti tai, kas miglota, vos suvokiama. Tačiau ir šis psichinis procesas turi šešėlių. Apsiribojimas, susižavėjimas tik kai kuriomis veiklos rūšimis, sakysime, vien profesija, buities reikalais ar hobiu, paprastai šia kryptimi orientuoja ir dėmesį bei interesus. Tokiais atvejais galima suvokti, išsiaiškinti tik dalį reiškinių; kur kas daugiau neaiškių dalykų lieka už sąmonės ribų. Svarbiausių jo ateičiai išorinio ir vidinio pasaulio reiškinių žmogus gali ir nepastebėti arba ilgą laiką juos ignoruoti vien todėl, kad jie tiesiogiai nesusiję su jo veikla. Kitus procesus trukdo suvokti ilga jų trukmė, sudėtingumas, nepakankamas įprasminimas, išankstiniai įsitikinimai ir pan. Kadangi žmogus iš prigimties linkęs aiškintis, tikslinti, įsisąmoninti, jis pajėgia aprėpti tik nedidelę realios tikrovės ir savo vidinių pergyvenimų dalį. Tai gana dažna neobjektyvaus įsisąmoninimo, prieštaravimo tarp to, kas suvokta ir nesuvokta, taip pat nepasitikėjimo, įtampos priežastis.

„A š ". Bet kokiai psichinei veiklai reikalingas susitelkimas, vidiniai ryšiai, pasireiškiantys įsisąmoninimo forma. Ilgalaikei veiklai, trunkančiai mėnesius, metus ar visą gyvenimą, taip pat būtina svarbiausių psichinių procesų koncentracija. Juos sutelkia „Aš" – asmenybės centras. Per jį atsiskleidžia mūsų pažiūros, pagrindiniai

vaizdiniai apie save ir pasaulį, susieti į tam tikrą sistemą. Esminės ir, beje, įdomiausios „Aš" ypatybės, apie kurias verta plačiau pakalbėti, yra subjektyvumas, aktyvumas.

Visų pirma „Aš" esmė priešpriešinama esmei „ne Aš", tai yra išoriniam pasauliui. Sis priešpriešinimas egzistuoja įvairiuose lygiuose. Lytėdami daiktą, patiriame vieną pojūtį (pirštuose), palietę save – du pojūčius (pirštuose ir kūne). Tik priešpriešinant „Aš" reaguoja į išorinį pasaulį. „Aš" iškyla kaip priešingybė net kai kuriems savos asmenybės psichiniams procesams, kurie tiesiogiai susiję su išoriniu pasauliu. Pavyzdžiui, „Aš" juntamas kaip kažkas nekintama mūsų asmenybėje; jis vienodas ir tuomet, kai mes penkiolikmečiai, ir kai peržengiame 30, 45 ar 60 metų slenkstį, nors įvairiais amžiaus laikotarpiais daugelis esminių mūsų bruožų būna skirtingi.

Kartais „Aš" juntamas kaip absoliučiai laisvas, turintis neribotas vidines ir išorines galimybes (nors mes ir žinome, jog mūsų veiksmus sąlygoja daugybė išorinių ir vidinių priežasčių). Kaip tik šis „subjektyvus" stabilumas, laisvė leidžia „Aš" drąsiau, ryžtingiau reikštis, atsiriboti nuo dabar svarbių, bet ateityje nereikšmingų išorinių bei vidinių poveikių. „Aš" intymiai susijęs su visais psichiniais procesais, tad per mąstymą, vaizdinius veikia asmenybę. Silpni išoriniai ir vidiniai dirgikliai sustiprėja, juos kartojant, palydint prisiminimais, jausmais; potraukius sustiprina galutinis įsivaizduotas rezultatas ir pan. Stiprūs išoriniai ir vidiniai dirgikliai silpnėja, analizuojant jų kilmę, priežastis, sukeliant juos slopinančius jausmus. Galima sukurti tokias išorines sąlygas, kuriomis bus paprasta išvengti vienokių ar kitokių dirgiklių, procesų arba juos pakartoti.

Kadangi „Aš" yra subjektyvus, iškilęs kaip priešingybė išoriniam pasauliui, ir pastovus, tai gali nukreipti psichinius procesus nuo optimalaus atitikimo realybei. Kartais vardan įsivaizduotos, tolimos naudos nepaisoma ir nevertinama reali, pasiekiama. Norint geriau suprasti „Aš" ir silpnuosius jo bruožus, pravartu pažinti tokius jo komponentus, kaip pasaulėžiūra, sąžinė, valia.

P a s a u l ė ž i ū r a – vaizdinių sistema, pasaulio, asmenybės ir jų tarpusavio ryšio aiškinimo būdas ir veiklos programa. Pasaulėžiūra savotiškai primena schemą, konspektą, pagal kuriuos galima susivokti pasaulyje ir pačioje asmenybėje, pasirinkti geriausią reiškinių ir jų ryšio aiškinimo būdą, tinkamiausią elgsenos variantą.

Pasaulėžiūra priklausoma nuo visuomenės istorijos, kultūros, nuo asmenybės charakterio. Skirtingai nuo savęs įsivaizdavimo, pasaulėžūra dažniau yra schematiš–kesnė, labiau suprastinta, imituojanti, perimta iš kitų žmonių. Kai pasaulėžiūra mažiau tikrinama praktiškai, pasitaiko nukrypimų, apytikrumo, nereti prieštaravimai tarp požiūrio j pasaulį ir į save.

S ą ž i n ė – savotiškas kontrolierius, kuris tikrina, ar mūsų idealai atitinka tikrovę (ką ir kaip reikia daryti, kokiam būti). Jei mūsų „Aš" pakankamai išsivystęs, tokia kontrolė neišvengiama. Skirtumas tarp „Aš" ilgalaikių planų ir jų realizavimo gali būti didžiulis. Pastangos siekti tolimų tikslų kartais susilpnėja arba visai išnyksta: juk veikimo pradžią nuo pabaigos skiria gausybė sudėtingų tarpinių procesų. Kartais veikla reikalauja itin gerai viską apgalvoti, kruopščiai pasiruošti, mokėti įveikti kliūtis, bendrauti su aplinkiniais, sugebėti kiek lukterėti arba keisti planus ir pan. Tuo tarpu kitų reikalų neįmanoma atidėti. Todėl, norint tęsti pradėtą veiklą, ištikimai laikytis idealo, reikia papildomo stimulo. Kai realybė prasilenkia su idealu, pasaulėžiūra atitrūksta arba žada atitrūkti nuo tikrovės, sąžinė įspėja priekaištais. Juntame gėdos jausmą, neramumą, pablogėja nuotaika. Sąžinės menkumas gerokai susilpnina visą mūsų „Aš". Štai kodėl priekaištas „neturi sąžinės" iš tikrųjų labai kompromituoja žmogų. Žinoma, sąžinė neapsaugo nuo klaidų, jei „Aš" yra pernelyg subjektyvus, jei pasaulėžiūra neteisinga ar esama ryškių charakterio trūkumų. Neretai, atvirkščiai, sąžinė būna per daug reikli: skatina siekti tokios tobulybės, kokia esamomis sąlygomis yra nepasiekiama. Tada ji ne tik apsunkina žmogaus gyvenimą, bet ir pati atsiduria pavojuje: dūžtant idealams, žlugdoma ir sąžinė.

V a l i a – sugebėjimas ilgą laiką kryptingai veikti. Tai būtiniausias „Aš" komponentas. Jis kur kas sudėtingesnis, negu dauguma mano. Valia – tai ir įgimtas aktyvumas bei atidumas, ir mokėjimas pasirinkti; tai sprendimai bei jų vykdymas, jausmai, norai ir įgūdžiai. Tai veikiančio „Aš" visuma.

Kokios pagrindinės valios savybės? Visų pirma – sugebėjimas skirti kokiai nors veiklai nuolatines, diferencijuotas, tikslingas pastangas. Antra, kad valios procesai būtų pakankamai efektyvūs, jie turi trukti ilgiau negu jausmai, potraukiai, norai.. . Trečia, nuo valios jėgos ir laisvės priklauso sugebėjimas atsispirti šiuo metu stipriems, bet perspektyvoje ne itin svarbiems išoriniams bei vidiniams poveikiams. Valia – tai veikimas pagal pamatuotus savo įsitikinimus, planus, o ne, pavyzdžiui, instinktų, draudimų, baimės, alkio, ligos įtakoje. Panašiai kaip grandinės stiprumas priklauso nuo vienos silpnos grandies, valia neretai susilpnėja irgi dėl vieno iš procesų – mąstymo, norų, įpročių – kaltės. Kai visos grandys stiprios, ir valia tvirta.

Dar sykį prisiminę asmenybės schemą, pažiūrėkime, kokios psichinės reakcijos vyksta, kai joje nurodyti procesai yra tarpusavyje susiję. Tai padės susidaryti dinamišką psichikos vaizdą, nes kaip tik veikla labiausiai išryškina pažeidžiamas psichikos vietas.

K a r t o j i m a s . Daugelis psichinių procesų yra palyginti trumpi (pavyzdžiui, baimės jausmas, nerimastis, nuoskauda, sutrikimas). Norint geriau juos suvokti, analizuoti, pajusti ilgesnį jų veikimą, būtinas kartojimas. Tai pasiekiama, valingai arba nevalingai atkuriant atmintyje saugomus prisiminimus. Skatinant arba stabdant tokį kartojimą, galima gerokai paveikti psichinius procesus. Kaip vėliau matysime, dėl kartojimo daugelis psichinių procesų gali nejučiomis, bet labai stipriai veikti psichinį gyvenimą.

K o n f l i k t a s – tai psichinių procesų tarpusavio kova dėl pirmenybės pasiekti sąmonę, pasireikšti veikloje, sąveikauti su kitais procesais. Įvairialypis psichinis gyvenimas, realaus pasaulio dialektika dažnai sukelia šį reiškinį. Kai vidinių konfliktų ne itin daug, o jų

trukmė neilga, jie yra net naudingi, nes tonizuoja psichiką, susilpnina nereikalingus ir sustiprina būtinus psichinius procesus. Per ilgai užtrukę konfliktai vargina, trikdo psichiką. Dėl kartojimo, taip pat kitų, toliau nurodytų reakcijų paprastai vienoks ar kitoks psichinis procesas ima dominuoti.

V e n g i m a s . Vengiant kai kurių prisiminimų, jausmų, minčių, galima išsivaduoti iš daugelio nemalonumų, konfliktų, įtampos. Neretai žmonės tokia lengvata susigundo. Tačiau per dažnas vidinio (beje, kaip ir išorinio) gyvenimo sunkumų vengimas, užuot juos nugalėjus, yra neproduktyvus. Jei žmogus, pasitelkęs mąstymą, valią, neišmoksta nugalėti sunkumų, vengti tenka vis dažniau ir vis kitų psichinių procesų; pagaliau jie nebepaklūsta mūsų „Aš" ir patys tampa kliūtimi mūsų kelyje. Psichinis gyvenimas darosi neproduktyvus, nes jis tik laviruoja tarp vengiamų procesų.

D e r i n i m a s – dviejų ar daugiau procesų jungimas į kompleksą, pluoštą. Pavyzdžiui, panašiai susiję viena su kita keletas minčių ar vaizdinių, mintys – su vaizdiniais, mintys – su jausmais, potraukiai – su vaizdiniais ir t. t. Veikdami drauge, jie įgyja kur kas didesnę galią, ilgiau išlaiko savo įtaką. Jų poveikis gali būti teigiamas ir neigiamas. Pirmuoju atveju jie padeda žmogui sutelkti savo interesus, nugalėti sunkumus, spręsti konfliktus, sužadinti atitinkamą nuotaiką; antruoju – silpnina psichinius procesus, mažina aktyvumą. Štai kad ir plačiai žinomas „nepilnavertiškumo kompleksas", kai žmogus jaučia nepasitikėjimą savimi, drovumą, įsivaizduoja esąs silpnas, netobulas, nors iš tikrųjų toks nėra. Sis kompleksas dažniau slegia inteligentiškas, nepraktiškas asmenybes. Priešingas derinys yra savo vertės išpūtimo kompleksas, neretai būdingas išlepintiems vaikams, merginoms ir jaunoms moterims, kurios perdeda savo išorės žavesį, taip pat kai kurių profesijų atstovams, kurie įpratę prie jiems reiškiamos pagarbos ir didesnių privilegijų.

Daugelis derinių yra trumpalaikiai, jie greitai suyra, užleisdami vietą naujiems. Tačiau pasitaiko ir ilgalaikių kompleksų.

P a k e i t i m a s . Kartais vienokie ar kitokie procesai, reakcijos

laikinai ar ilgam nusilpsta; tada juos iš dalies gali atstoti kiti. Antai dėl prastos atminties žmogus priverčiamas susiformuoti tokius bruožus, kaip atkaklumas, stropumas, kruopštumas. Jei silpni jausmai, įtemptai dirba protas, jei silpna valia,– įsišaknija užsispyrimas. Pakeitimas retai būna tapatus, tobulas. Tai neretai apsunkina psichinį gyvenimą. Pavyzdžiui, per didelis stropumas, užsispyrimas ilgainiui skurdina psichiką; ji darosi nejudri, nelanksti.

S u p r a s t i n i m a s . Mąstymui, sąmonei, „Aš" ir kai kuriems kitiems procesams reikia didelio sugebėjimo apibendrinti, abstrahuoti, suprastinti. Žmogui būdingas siekimas suvokti, suprasti, išsiaiškinti viską, su kuo jis susiduria gyvenime. Itin sudėtingas išorinis ir vidinis gyvenimas, bendro ir specialaus humanitarinio išprusimo stoka ugdo tendenciją daug ką perdėm suprastinti. Toks suprastinimas sukelia pakankamo išprusimo iliuziją, kartais net padeda daryti daugmaž teisingus sprendimus. Taigi prie įvairių prastinimų priprantame. Tačiau čia slypi ir pavojus. Per dažnas paprastinimas apgaulingas. Štai pora pavyzdžių. Žemo pažangumo mokykloje priežastis gana dažnai aiškinama vien mokinio judrumu, drausmingumo stoka ar bloga atmintimi. Tuo tarpu vaikas dažniausiai dar ir tingi, nerimtai žiūri j mokymąsi, nes nesupranta jo naudos, prasmės; jam gali trūkti ir savo darbais užsiėmusių tėvų dėmesio, gali daryti įtaką blogi draugai ir t. t. Piktnaudžiavimo alkoholiu tariamoji priežastis – pasileidimas, pinigų perteklius, blogas įprotis. Tačiau priežastis gali būti ir kita – nuobodus, skurdus dvasinis gyvenimas, nepasitenkinimas savimi, didesnis jautrumas, pagaliau liguistas biologinis potraukis alkoholiui ir nekritiškas požiūris į šią ydą.

Kartais suprastinti bandoma ne tik vertinimus, bet ir elgesį. Žmogus gali stengtis greičiau pasiekti tikslą, įveikti pasipriešinimą ne atkakliomis ilgalaikėmis pastangomis, o triukšmingumu, tyčia darydamas atvirkščiai ir pan.

U ž m i r š i m a s . Psichikos aktyvumui palaikyti itin svarbu, kad sąmonėje arba „netoliese" būtų tik svarbiausi procesai. Priešingu atveju jie trukdys vienas kitam. Todėl pasirinktinai užmirštama visa, kas nereikalinga. Si reakcija priešinga kartojimui ir artima vengimui. Ją, kaip ir ankstesnes, galima apibūdinti tiek teigiamai, tiek neigiamai. Užmiršimo treniruotės taip pat naudingos, kaip ir įsiminimo. Užmiršti padeda švieži įspūdžiai, aktyvi veikla, nauji jausmai ir pan.

V a i z d u o t ė . Psichinį gyvenimą gana griežtai reguliuoja saviti dėsningumai. Pavyzdžiui, mąstymas paklūsta logikai, nors kartu turi ir didelę laisvę: juk galime galvoti apie ką tik norime, mąstyti apie tai, kas atsitiko kitam žmogui, gerą žmogų traktuoti kaip blogą. Tačiau šios laisvės psichikai nepakanka: įsiterpia dar ir vaizduotė. Tai tas atvejis, kai psichiniai procesai, atkurti mūsų sąmonėje, išsiveržia iš įprastinių ribų. Mintys, atsipalaidavusios nuo varžančių apribojimų, slysta per neišmatuojamus atminties, prielaidų, jausmų klodus ir padeda mums savaip, netradiciškai spręsti problemą, rasti naują požiūrio tašką.

Tačiau vaizduotė trukdo, tampa žalinga, kai ji neturtina mūsų vidinio pasaulio, ne skatina, o atitraukia mus nuo tikrovės, silpnina mūsų jėgas ir apskritai užima pernelyg daug vietos gyvenime.

Į t a m p a . Ją neretai sukelia vidiniai konfliktai, stiprūs, neįprasti išoriniai dirgikliai. Paprastai įtampa stimuliuoja daugelį psichinių procesų, parengia psichiką dideliam krūviui. Tačiau ilgalaikė įtampa sukelia pervargimą, nerimastį, galimų nemalonumų nuojautą.

Į g ū d ž i a i . Kai kurias reakcijas bei procesus vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu žmogus pasitelkia ypač dažnai. Ilgainiui jiems sukelti reikia vis mažiau pastangų – jie tobulėja, automatizuojasi, vyksta lengvai ir greitai. Pasiekę aukštesnį tobulumo lygį, jie tarsi išsprūsta iš sąmonės kontrolės ir virsta įgūdžiais. Paprastas įgūdžio pavyzdys yra skaitymas, rašymas. Iš pradžių, norint perskaityti ar parašyti raidę, žodį, reikia pastangų. Vėliau žmogus ima rašyti ir skaityti ištisus puslapius, net nejusdamas, nepastebėdamas, kaip jis tai daro. įgūdžiais tampa ir kiti procesai, reakcijos, taip pat darbo

metodai. Įgūdžiai žmogui padeda, bet gali jį ir riboti, pernelyg automatizuodami psichinį gyvenimą, trukdydami jam tobulėti, sąmoningai kurti.

C h a r a k t e r i s . Dėl nevienodų įgimtų polinkių, vystymosi sąlygų, o svarbiausia – pačios asmenybės veiklos susiklosto skirtingi psichiniai procesai, reakcijos, įgūdžiai. Vieno žmogaus labiau išlavėjusi atmintis, kito – mąstymas, trečio – valia, ketvirto itin išugdyti jausmai. Vieno psichikoje vyrauja kartojimo reakcijos, kito – suprastinimas, trečio – įtampa, ketvirto – vengimas, penkto – vaizduotė ir t. t.

Greta pagrindinių procesų grupuojasi antraeiliai. Pavyzdžiui, išlavintos, tvirtos valios žmogus kartu gali būti ir energingas, pasitikintis savimi, linkęs bendrauti, valdyti kitus žmones, atkaklus, nesivaržantis, ne itin vertinantis jausmus ir pan. Trumpiau tariant, susiklosto daugiau ar mažiau pastovių savybių, psichinių procesų kompleksas – charakteris.

Geras charakteris turi įvairių vertingų savybių, kurios skatina efektyvią asmenybės veiklą. Stiprus, tvirtas charakteris veikloje, gyvenime mažai kinta, tuo tarpu švelnus keičiasi lengvai. Pastarasis neretai gyvenimą apsunkina, ypač susidūrus su kliūtimis, tačiau jis lengviau pakelia pasikeitimus, prisitaiko prie naujų sąlygų. Tvirtas charakteris tarsi skydas atremia visus sunkumus, bet gali tapti ir šarvais, kurie varžo aktyvumą, kausto kūrybingumą.

Tyrinėjant silpnybių ištakas, nesunku įsitikinti, jog kiekvienas

psichinis procesas skyrium arba jų sąveika tam tikromis sąlygomis gali tapti pagrindine silpnybės priežastimi. Tą patį galima pasakyti ir apskritai apie visą psichiką. Todėl pravartu apibūdinti psichikos kaip visumos svarbiausias ypatybes.

S u d ė t i n g u m a s . Psichika, kaip jau žinome, apima daugybę procesų ir reakcijų. Visos jos skirtingai dalyvauja tikrovės atspindėjimo procese – pradedant suvokimu ir baigiant asmenybės

poveikiu išoriniam pasauliui. Neretai, net ir žinant suvokimo pobūdį, neįmanoma numatyti, kaip reaguos psichika, – tokia sudėtinga ši sistema.

P s i c h i k o s v i e n o v ė . Pažvelkime, pavyzdžiui, į atminties santykius su jausmais, mąstymu, įsisąmoninimu, mūsų „Aš". Šie procesai glaudžiai susiję, todėl net palyginti nereikšmingo įvykio prisiminimas gali paveikti visą psichiką. Tuo tarpu labai svarbaus įvykio poveikis, atvirkščiai, gali būti nedidelis – mat jį kompensuoja kiti procesai.

A k t y v i v e i k l a . Objektai, kuriuos atspindi psichika, gali būti neaktyvūs, tačiau net paprasčiausias jų suvokimas yra aktyvus procesas. Prisimenant psichikos sudėtingumą ir vienovę, nesunku suprasti, kaip greitai, operatyviai būtina sintetinti visus kiekvienos sudėtingesnės veiklos procesus. Suaktyvėjęs vienas psichikos padalinys išjudina visas jos sritis. Pavyzdžiui, moralinis konfliktas gali suaktyvinti jausmus ir protą, atmintį ir įsisąmoninimą. Noras surasti minioje pažįstamą suaktyvina mūsų suvokimą, jausmus, „medžiotojo instinktą", atmintį...

L a i s v ė . Kad susidorotų su sudėtingais artimesniais ir tolimesniais uždaviniais, žmogus turi nepasiduoti akimirkos reikalavimams, sparčiai besikeičiančios aplinkos laikinam poveikiui, vien savo jausmams ar instinktams. Asmenybė tolydžio vystydamasi sugeba vis geriau priešintis laikiniems poveikiams, vis tinkamiau panaudoja savo laisvės galimybes.

Asmenybė tuo laisvesnė, kuo geriau sugeba save reguliuoti – silpninti ar stiprinti suvokimą, jausmus, instinktus, atmintį, savo „Aš", veikti išorinį pasaulį. Šių pastangų rezultatas – įgytas pastovumas.

V y s t y m a s i s . Instinktai, kintantys žmogui bręstant, vis sudėtingesnės socialinės aplinkos poveikis, aktyvi veikla, laisvė skatina nuolatinę asmenybės plėtotę.

Kuo kiekviena asmenybė n e p a k a r t o j a m a , unikali, ypatinga, šiek tiek sužinojome, kalbėdami apie charakterį.

Visų minėtų savybių kompleksas būdingas vientisai asmenybei. Jei

psichikai trūksta vienovės, kyla prieštaravimų ir konfliktų, pavyzdžiui, tarp jausmų ir proto, sąmoningų ir nesąmoningų procesų.

Nepakankamas aktyvumas trikdo procesų tarpusavio sąveiką. Stokojant laisvės, neįmanoma atsispirti neigiamai išorinei įtakai, savo potraukiams, jausmams. Žmogus, nesugebantis savęs reguliuoti, darosi nepastovus.

Antra vertus, ir išugdytos tvirtos savybės kartais neapsaugo nuo silpnybių. Psichikos reakcija net j nereikšmingus įvykius, reiškinius yra sudėtinga, todėl ji šiek tiek vėluoja; psichikai sunku susikoncentruoti ties svarbiausiais dalykais, ji pervargsta. Tai iš dalies pasakytina ir apie per didelį psichikos aktyvumą: jis skatina neproduktyvų veiklumą, smulkmeniškumą, bergždžią galvojimą.

Laisvė kartais irgi sudaro sunkumų: būna nelengva tvirtai ką nuspręsti, iškyla įvairių abejonių; pagaliau ja galima piktnaudžiauti.

Tobulinant psichiką, nuolat save reguliuojant, irgi galima pernelyg pasinerti j savo vidinį pasaulj ir todėl atitrukti nuo tikrovės.

Kiekvienos asmenybės unikalumas, kuris savaime yra vertybė ir kitų žmonių domėjimosi objektas, neretai trukdo suprasti save ir kitus, bendrauti su žmonėmis.

Silpnybės abėcėlė

Pirmiausia trumpai apžvelgsime palyginti paprastas silpnybes. Jų paprastumas, žinoma, yra sąlyginis. Kiekviena silpnybė daugiau ar mažiau apsunkina psichinę veiklą, sukelia gana sudėtingą psichikos prisitaikymo reakciją. Dėl to silpnybė kaskart didėja, darosi sudėtingesnė; kartais ji gali virsti psichiniu liguistumu.

Paprasti veiklos sutrikimai, suvokimo, jausmų, mąstymo, atminties ir kitų procesų nukrypimas nuo normalių ribų pasitaiko žymiai dažniau negu atrodo. Šių sutrikimų kiekvienas žmogus patiria gana daug, tik paprastai kiti jų tiesiog nepastebi. Dažnesnės priežastys – pervargimas, intensyvi, pernelyg didelė įtampa, sulėtintas vystymasis, nepatenkinti poreikiai, konfliktai su artimais žmonėmis, išprusimo stoka. Proporcingai retesnės yra nepsichinės sutrikimų priežastys: kraujagyslių, vidaus organų ligos, apsinuodijimai.

Sutrikimų esama daug ir įvairių, todėl čia bus kalbama tik apie dažniausius, itin trukdančius pasireikšti psichinėms galioms.

Iš pradžių panagrinėsime jutimo organų sutrikimus, kurie priskiriami tam tikrai i l i u z i j ų rūšiai. Pasidomėję nesunkiai pastebėsime, jog mūsų jutimo organai neretai mus apgauna. Ypač dažnai apsigauname dėl savotiškų iliuzijų – iškreiptai suvokto vaizdo. Taip atsitinka anaiptol ne dėl kokios nors psichinės ligos. Pavyzdžiui, vėlų vakarą įvairūs daiktai ant kelio, krūmai, medžiai atrodo vaiduokliški; sutemus jautriam žmogui atrodo, jog kambaryje yra kas svetimas, pasislėpęs spintoje, po lova, už durų ar po langu. Vaikai (ir ne tik vaikai), grįžę namo vėlai vakare arba naktį, skubiai uždaro duris, kad „kas nors" jų nesučiuptų...

Panašias iliuzijas nesunku „nuvainikuoti". Galima pažvelgti po lova, į spintą. Neramumas praeina ir savaime, nes kambaryje niekas nepasirodo, iš palovio niekas neišlenda. Tiesa, nusikratyti tokių iliuzijų sunkiau.

Dar sunkiau pačiam suprasti, jog tai tėra iliuzijos, ir iš jų

išsivaduoti tada, kai prie jų prisišlieja koks kitas sutrikimas. ...Jaunuoliui atrodo, kad visi į jį kreipia ypatingą dėmesį, žvelgia

pabrėžtinai atlaidžiai, su pašaipa. Jis tiesiog nežino, kur kreipti akis, ką daryti su rankomis, žodžiu, yra sutrikęs. Moteris, kuri neseniai pergyveno skaudų įvykį, yra įsitikinusi,'jog visi ją smerkia. Žmogui, kuris jaučia nepasitenkinimą savimi, atrodo, kad ir kiti juo nepatenkinti, nuolat tik ir kalba apie jo nesėkmę, net seka jį.

Visa tai patikrinti sudėtinga. Paprastai žmogus tiesiog nesiryžta apie tai klausti aplinkinių žmonių. Kartais net ir įtarimas nekyla, tik jausmai tarsi pasako, kad kas negerai.

Iliuzijos susidaro tada, kai paveikiama svarbiausia, centrinė suvokimo organo dalis arba atmintis, norai. Iliuzijos papildo jutiminį daikto vaizdą, ir šie nauji atspalviai gali visai iškreipti pradinį, neapdorotą, schematišką suvokimą. Sakysime, dažnai suklystame atpažindami žmogų, laukdami gatvėje pažįstamo. Atmintyje išlaikytą gana ryškų jo vaizdą papildo jausmai, kuriuos tas pažįstamasis paprastai mums sužadina. Vos gatvės gale išnyra panašaus ūgio žmogus, mūsų vaizduotė tuojau suteikia jam likusius pažįstamojo bruožus. Tik iš arti įsitikiname, jog tai ne mūsų laukiamas žmogus.

Iliuzijų padariniai ne visada neigiami ir nemalonūs. Vis dėlto atsimintina, kad jos suteikia tik subjektyvų palengvėjimą, o šiaip jau orientuoja žmogų klaidingai. Todėl jis turi sugebėti prireikus nusikratyti iliuzijų.

Tai padaryti galima įvairiais – ir paprastesniais, ir sudėtingais – būdais. Vienas jaunas pacientas štai kaip bandė atsikratyti iliuzijų. Pradėjęs įtarinėti, jog jam vaidenasi, pasiimdavo kartu į „žvalgybą" gerą savo draugą, kuris buvo lėtas, santūrus, neprarandantis pusiausvyros, skeptiškai nusiteikęs. Norėdamas pasitikrinti, pavyzdžiui, klausdavo draugą: „Ar tau neatrodo, kad anas žmogėnas iš tavęs šaiposi?" Jeigu draugas neatsakydavo: „Ne, jis šaiposi iš tavęs" ar nutylėdavo, jaunuolis imdavo jaustis visai laisvai.

H a 1 i u c i n a c i j o s – tai suvokimas daiktų, reiškinių, garsų, kurių nei išoriniame pasaulyje, nei mumyse nėra. Iliuzijos suvokimą iškreipia, o haliucinacijų atveju susiduriame su tokiu suvokimu, kurio išvis nėra. Haliucinaciją galime palyginti su sapnu. Tačiau tai sapnas, kurį žmogus mato nemiegodamas; be to, jis ryškesnis ir aiškesnis negu tikrasis. Tai atminties reginiai, kurie kyla nedalyvaujant mūsų „Aš" ir yra itin ryškūs bei paslankūs. Įsiskverbę į sąmonę, jie veikia mus neigiamai.

Haliucinacijas tarpais mato ir sveiki žmonės, pavyzdžiui, užmigdami, dar neužmerkę akių arba ilgai gyvenę vieniši. Toks žmogus dažniausiai vertina jas kritiškai. Jis supranta, kad mato tai, ko nėra, girdi ne tikrų žmonių, o fantazijos pagimdytus balsus.

Tačiau paprastai haliucinacijos rodo esant psichinį sutrikimą. Jų turinys išryškina tai, kas ilgai glūdėjo slapty. Todėl ši būsena atveria žmogui akis ir pasako, ko jis apie save nežinojo. Štai alkoholikas, kuris teigia esąs ne toks kaip kiti ir geriąs vien dėl to, kad negalįs pakelti „šito beprasmiško gyvenimo", vieną gražią dieną pradeda girdėti balsus, kurie jam tvirtina, kad jis menkysta, žuvęs žmogus, neturintis teisės gyventi šiame pasaulyje, daug blogesnis už kitus. Pasirodo, širdies gilumoje jis jau seniai pats apie save taip galvojo.

Kartais ligoniai net dalyvauja savotiškuose dialoguose su jų girdimais balsais ir nemaža sužino apie save. Tiesa, į tokius specifinius reiškinius čia gilintis neverta. Kur kas svarbiau, susipažinus su haliucinacijomis, suprasti, jog mūsų psichika yra gana autonomiška.

Daug dažnesnis ir mums praktiškai svarbesnis yra m ą s t y m o s u t r i k i m a s . Mąstymas – labai subtilus procesas. Mintys siejasi viena su kita, viena mintis sukelia kitą. Mintims daro įtaką suvokimas, jausmai, atmintis. Todėl mąstymas nesunkiai iškraipomas. Iš pradžių tik truputį klumpanti, kiek iškreipta mintis savaime arba veikiant jausmams, norams pamažu virsta dideliu sutrikimu. Iš jo pobūdžio neretai galima spręsti, kas vyksta psichikoje. Aptarsime keletą dažnesnių mąstymo sutrikimo atvejų.

P a g r e i t i n t a s m ą s t y m a s , kaip ir jo priešingybė, yra palyginti paprastas sutrikimas. Si mąstymo yda išryškėja tada, kai žmogus skuba, nori kuo greičiau ką nuspręsti arba yra susijaudinęs, pakiliai nusiteikęs, šiek tiek apsvaigęs po išgertos taurelės. Tada mintys bėga, greitai keisdamos viena kitą, spręsti būna lengva, „viskas klostosi savaime", be jokių pastangų. Tačiau toks mąstymas stumteli tik į klaidas. Mat tokias mintis dažniau sieja tik išorinis, o ne esminis bendrumas; mąstoma inertiškai, iš anksto nubrėžta kryptimi. Pavyzdžiui, taip atsitinka, kai, pirmai progai pasitaikius, įsigyjame seniai ieškomą daiktą. Iš pradžių jis atrodo labai geras, nepriekaištingai padarytas ir mums tikrai reikalingas. Tačiau vėliau, radę visokių trūkumų, imame abejoti, ar iš viso vertėjo jo ieškoti ir jį pirkti.

S u l ė t i n t a s m ą s t y m a s būdingas sunkioms situacijoms, kai reikia surasti kankinantį, sudėtingą sprendimą, kai slegia bloga nuotaika arba, sakysime, juntamas pagirių svaigulys. Tuomet mintys teka lėtai, klaidžioja, klimpsta, įstringa tarp smulkmenų, detalių. Nuo vienos minties sunku pereiti prie kitos. Tokios mintys pinasi kaip girto žmogaus liežuvis, todėl ką nors aiškiai nuspręsti sunku arba iš viso neįmanoma.

Daugiau ar mažiau panašus yra p e r n e l y g p a m a t u o t a s m ą s t y m a s . Jis pats gali būti ir nesu–lėtėjęs, bet sprendžiama labai delsiant, negreitai. Stengiamasi pasverti visus turimus duomenis, išnagrinėti ir dar kartą patikrinti visus – tiek svarbius, tiek ir antraeilius – variantus. Taip mąstant praeina nemaža laiko, per kurį atsiranda naujų duomenų, todėl ką nors galutinai nuspręsti būna sunku. Taip žmogus nieko nebenusprendžia arba sustoja ties paviršutinišku sprendimu.

Kartais mūsų mąstymą dėl vienokių ar kitokių priežasčių per daug veikia jausmai, iškreipiantys jį taip, kad ir šiuo atveju galima kalbėti apie aiškų sutrikimą. Tai e m o c i n i s m ą s t y m a s . Sakysime, artimo, brangaus žmogaus, savo vaiko poelgiuose matome tik gerus motyvus ir nekreipiame dėmesio į blogąsias puses. Atvirkščiai, mums

nemalonus, nemėgstamas žmogus atrodo neturįs nieko gero – nei kilnių minčių, nei vertingų būdo savybių.

Dažnas mąstymo sutrikimas yra p e r v e r t i n i m o i d ė j o s . Tai atvejai, kai mintys, skatinamos jausmų, daro per didelę įtaką psichinei veiklai. Žmogus mano, kad yra nepakankamai vertinamas, persekiojamas, jį kamuoja mintys apie savo nepilnavertiškumą, gresiantį pavojų ir pan. Šiose mintyse paprastai glūdi ir tiesos grūdas. Tačiau kai Jos mus persekioja kiek ilgesnį laiką, sutrinka mūsų gebėjimas objektyviai spręsti, pašlyja santykiai su aplinkiniais žmonėmis.

Visiškai nepagrįstos yra a b s u r d i š k o s i d ė j o s – apgaulingi, neteisingi įsitikinimai. Tokios mintys kyla dėl daugelio priežasčių. Kai kurios iš jų sudėtingos – pavyzdžiui, įvairus vertinimo aiškinimas, klaidingi sprendimai, susilpnėjusi atmintis, noras pabėgti nuo tikrovės ir kt.

Absurdiškos idėjos būna įvairių pakopų: vienos tik daugiau ar mažiau atitrūkusios nuo tikrovės, kitas bent kiek galima koreguoti, o trečių pakeisti visai neįmanoma. Pavyzdžiui, vienas gabus žmogus, sumanus ir kvalifikuotas darbininkas, laikė save talentingiausiu darbuotoju įmonėje – žodžiu, atsidūrė pervertinimo idėjos nelaisvėje. Ilgainiui jis ėmė tvirtinti, kad galėtų vadovauti cechui, įmonei, netgi visai pramonės šakai. Taigi savo gabumų pabrėžimas pamažu išrutuliojo idėją, neturinčią realaus pagrindo. Įdomu, kad kuo labiau ši absurdiška idėja stiprėjo, tuo blogiau klostėsi jo asmeninis gyvenimas: iš pradžių su juo susipyko tėvai, paskui jį paliko žmona ...

Į k y r i o s (dažnai pasikartojančios) m i n t y s . Vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu jos trikdo daugelį. Paprastai taip atsitinka tada, kai asmenybė dėl kokių nors priežasčių ima silpnėti, kai gali sumenkėti mūsų „Aš" ir jo sugebėjimas valdyti. Tada mintys nebeklauso žmogaus „Aš". Žmogus skundžiasi: „Ne aš valdau savo mintis, jos mane valdo!" Mintys cirkuliuoja sąmonės plotmėje, nepaisydamos mūsų norų. Galva pilna nereikalingų, dažniausiai nemalonių minčių. Jau pats faktas, kad jos neklusnios, kelia žmogui

nerimą („O gal čia požymis, kad aš jau einu iš proto?"), norą tikrinti („Ar jau išprotėjau, ar dar ne?"). Be to, ima persekioti kitos, giminingos mintys ir būgštavimai: „Kas bus, jei staiga pradėsiu nenormaliai elgtis – rėkti, muštis?!" arba „O jei staiga šaus į galvą mintis nusižudyti?!"

Iš pirmo žvilgsnio tokia būsena atrodo baisi, kankinanti. Iš tikrųjų būgštauti neverta. Tai nesunkus, be rimtų pasekmių sutrikimas, nors įveikti jį nėra paprasta.

Įkyrių minčių „baisias temas" galima paaiškinti mirties ir išprotėjimo baime. Ta baimė – svarbiausia mūsų apsauginė reakcija į pavojų; ji pasireiškia kiekvienu metu, kai nusilpusią psichiką apninka šios dvi įkyrios mintys. Beje, tuos, kas patyrė panašią baimę ar įkyrias mintis, galima nuraminti: žmonės, bijantys išprotėjimo, ketinimo nusižudyti, mėgina tai daryti žymiai rečiau už kitus. Jie apskritai rečiau suserga psichinėmis ligomis. Ryški baimė rodo, kad gynybinė psichikos reakcija yra itin stipri. Tie, kas iš tiesų bando nusižudyti, šios baimės nė nejaučia: jų apsaugos mechanizmai yra labai susilpnėję.

Kartais įkyrios idėjos gali vaidinti ir teigiamą vaidmenį, nes padeda psichikai atitrūkti nuo dar sunkesnių problemų, suteikia žmogui, neatlikusiam nemalonių užduočių, galimybę išsiteisinti, sumažina įtampą, nuramina. Sakysime, nuolatinės mintys apie darbą gelbsti jauną inžinierių nuo dar nemalonesnių apmąstymų ir pergyvenimų dėl nepasisekusio šeimos gyvenimo. Įkyrios mintys apie smulkmenas apsaugo aspirantą nuo pervargimo ir išsekimo, kai jis intensyviai dirba, spręsdamas savo disertacijos problemas. Žinoma, tokie apsaugos būdai nėra pageidautini, jie negali atstoti natūralių metodų – svarbių užduočių vykdymo, tikslo siekimo.

Išvengti minėtų mąstymo sutrikimų lengviau, kai žinomos juos sukeliančios priežastys. Pašalinus priežastis, išnyksta ir sutrikimai. Čia padeda ir specialūs psichologiniai bei psichoterapiniai būdai.

E m o c i n i o g y v e n i m o s u t r i k i m u s žmogus pastebi greičiau, nes jie atrodo svaresni, sunkesni, be to, labiau juntami negu mąstymo sutrikimai. Apie jausmų sutrikimus, kaip sudėtingesnį reiškinį, bus kalbama kitame skyriuje. Cia užsiminsime tik apie nuotaiką – bendrą jausmų toną. Nuotaikos pakilimas būna nevienodo laipsnio. Nuotaika, pagerėjusi labiau negu įprasta, vadinama e u f o r i j a , o itin pakili – e k s t a z e . Pirmoji yra dažnesnė. Pakiliai nusiteikęs žmogus jautresnis gėriui, jo mintys teka greitai, laisvai, viskas jam. atrodo šviesu, ryšku, šventiška, jis darosi aktyvesnis. Neigiami, slegiantys dalykai jo tarsi negali pasiekti. Ekstazė šią būseną dar labiau sustiprina. Ji atgaivina mūsų sąmonėje visa, kas patirta geriausia,– vaizdinius, mintis, jausmus. Net vaizduotės sukurti dalykai tada atrodo realūs. Ekstazė leidžia itin giliai pajusti įvairius pomėgius ir teigiamus pergyvenimus. Tokią pakilią nuotaiką dažniausiai sužadina pažinimo, mąstymo, jausmų, veiklos srityse pasiekta pažanga, ryškesni laimėjimai (tiesa, ją gali sukelti ir kai kurie narkotikai). Tokia nuotaika stimuliuoja žmogų: skatina veikti, žada naujų džiaugsmų, padeda užmiršti nemalonius įvykius ir negalvoti apie liūdną perspektyvą. Ekstazė šiek tiek padeda ir save pažinti. Ne veltui visais laikais įvairios filosofinės ir religinės bendrijos mėgino surasti būdų, kurie padėtų pasiekti ekstazę. Ne toks pastebimas neigiamas šios būsenos vaidmuo. Ji atitveria mus nuo išorinio pasaulio – to pilnakraujo gyvenimo šaltinio,– užsklendžia daugelį asmenybės vidaus bruožų; todėl suvokimas tampa vienpusiškas, mąstymas – lėkštas. Pernelyg dažnai jausti tokią būseną nėra gera – net jei apima lengvas džiugesys, kaip, pavyzdžiui, truputį apgirtus nuo alkoholio (šio pakilaus apsvaigimo neigiamas psichinis poveikis asmenybei išryškėja anksčiau negu biologinis alkoholio poveikis).

Euforija, ekstazė ypač žalingos tiems žmonėms, kurie ir šiaip jau yra į jas linkę.

Nuotaikai kritus žemiau normalios ribos, žmogų apima įvairaus intensyvumo depresija. Trumpai aptarsime tik bendrąją

d e p r e s i j ą . Tai ne vien daugiau ar mažiau pablogėjusi nuotaika, bet ir pernelyg didelis jautrumas blogiui, sulėtėjusi psichinė veikla (ypač mąstymas), sumažėjęs jausmų guvumas. Labai stipriai veikia aplinkos nemalonumai. Be to, atmintyje iškyla ir praeities nemalonumai. Geri įspūdžiai nepajėgia įsiskverbti iki mūsų sąmonės, jausmų. Dažnai mus apima ir ilgai nepalieka liūdnos mintys, jausmai, spėlionės. Depresiją sukelia tie patys veiksniai, kaip ir blogą nuotaiką. Tačiau dažniausiai su ja susiduriama tada, kai tie veiksniai ryškūs, ilgiau trunkantys, pavyzdžiui, nesėkmės moksle, darbe, nuolatinis žeminimas, kaltės jausmas, pervargimas. Depresinę būseną palaiko susidariusi savotiška inercija arba šalutinės priežastys. Pavyzdžiui, depresija sukelia niūrias mintis, o šios savo ruožtu stiprina blogą nuotaiką, žadina liūdnus jausmus, kurie vėl palaiko depresiją... Depresija veikia žmogų neigiamai, nes jos metu sumažėja psichikos galimybės, aktyvumas, susilpnėja daugelis jos savybių. Didelė, itin ryški depresija kartais gali būti net pavojinga žmogaus gyvybei (polinkis į savižudybę). Tačiau neilgai trunkanti ir negili depresija apsaugo psichiką nuo per didelės įtampos, išsekimo. Depresijos apimtas žmogus užsidaro savyje, vengia būti aktyvus. Sulėtėjusi veikla duoda galimybę pailsėti. Depresija neretai mus tarsi atnaujina, leidžia giliau pažvelgti į save. Tai labai svarbu. Žmonės dėl įvairių priežasčių retai linkę atidžiai tyrinėti savo vidinį pasaulį. O jame galima rasti ne vieną jėgos šaltinį. Ne veltui kartais sakoma, kad linksmuolis yra paviršutiniškas ir banalus, o kenčiantis žmogus – gilus.

Panaši į depresiją būsena – a p a t i j a . Nuo depresijos ji skiriasi tuo, kad šiuo atveju tolygiai susilpnėja ir neigiami, ir teigiami jausmai. Nėra ir slogių, kankinančių pergyvenimų. Paprastai susilpnėja potraukiai, mąstymo veikla. Tiesiog nesinori ką nors daryti. Depresija padidina jautrumą neigiamiems pergyvenimams, tuo tarpu apatija nejautri blogybėms. Apatija, nors palyginti retai, gali būti chroniška. Tokiais atvejais apie žmogų sakome, kad jis apatiškas. Įdomu, jog kartais į tokius žmones žiūrima net su tam tikru pavydu, kad jie esą

ramūs, niekad neprarandą pusiausvyros. Apatijai išnykti paprastai padeda geras poilsis, nauji,

stimuliuojantys įspūdžiai. Pagaliau dar vienas sutrikimas, apie kurį taip pat svarbu žinoti,– tai

j a u s m ų d v i l y p u m a s (dvejopumas), arba a m b i v a l e n t i š k u m a s . Šis reiškinys būdingas ir normaliai mūsų psichikos veiklai, tik tada jis nekrinta į akis. Jausmai, kaip ir daugelis kitų psichikos elementų, visada turi savo atsvarą, šešėlį. Mes sugebame mylėti ir neapkęsti, žavėtis ir bjaurėtis, gerbti ir niekinti, didžiuotis ir žemintis. Kuo žmogus talpesnis vieniems jausmams, tuo stipresni antrieji – tokia yra jausmų dialektika. Paprastai vienas įsivyravęs jausmas išstumia kitą, kuris lieka tarsi šešėlyje. Tačiau būna atvejų, kai priešingų polių jausmai veikia mus tuo pat metu, net ir vienodai stipriai. Dažniausi atvejai – tai meilę lydinti neapykanta tam pačiam asmeniui, užuojauta ir slaptas piktdžiugavimas, liūdesys ir juokas (pavyzdžiui, susirinkime, kur rimtį, susikaupimą staiga nutraukia išsprūdęs kvailas juokas), pyktis ir baimė. Egzistuodami kartu ir ilgai mus veikdami, tokie jausmai kelia nerimą. Žmogus ima manyti, kad jo psichika sutriko, bijosi išprotėti ir pan. Tačiau baimintis nereikėtų, nes tokių dvilypių jausmų protrūkiu galima net pasinaudoti, ypač pačiam norint pakeisti savo jausmus ir santykius su kai kuriais žmonėmis. Juk ne veltui sakoma, kad pikčiausiu priešu gali tapti tik geriausias draugas. Išvengti jausmų dvilypumo padeda kryptinga, planinga treniruotė – tuo metu mums svarbesnio jausmo ugdymas. Tokia jausmų gimnastika ypač sėkminga, kai ją pastiprina atsakomoji kito žmogaus reakcija.

Kaip minėta, dažnesni ir plačiau žinomi yra kai kurie a t m i n t i e s v e i k l o s s u t r i k i m a i . Kitąsyk sunku suprasti, kodėl staiga griebiamės „nepiktybinio" melo arba dažnai apsirinkame, klystame. Taip atsitinka dėl a t m i n t i e s a p g a u l ė s , arba f a l s i f i k u o t o s a t m i n t i e s . Mūsų jausmai, nuotaikos daro įtaką ne tik užmiršimui, bet ir atgaminimui. Todėl neretai iš atminties aruodų išplaukia tik tai, kas atitinka to meto

nuotaiką, jausmus. Būtent dėl šios priežasties vienus žmones prisimename tik gerai, o kitus – blogai; ilgainiui vienus galime imti net žeminti, o kitus idealizuoti. Daugelis savo jaunystę prisimena tik gerą, šviesią. Atsitinka ir taip, kad kurie ne kurie faktai, net gyvenimo laikotarpiai visai „iškrinta" iš žmogaus atminties. Tačiau psichika nemėgsta tuštumos, pats gyvenimas reikalauja iš mūsų paaiškinti įvykius. Tada atmintis bando juos atgaivinti, atkurti poelgių motyvus. Ši regimybė (ypač kai atmintis silpna) lengvai pasiduoda jausmų bei norų įtakai, ir žmogus tarsi prisimena, ko iš tikrųjų niekada nebuvo. Ilgainiui imama tikėti, jog tokie „prisiminimai" realūs. Antai žmogus norėjo papasakoti bičiulį dominančią naujieną, bet netikėtai ją pamiršo. Po metų kitų jis prisimena šį norą, tik dar sustiprėjusį: jam atrodo, kad ne tik ketinęs, bet ir pasakęs tą žinią. Kaip jis nustemba, išgirdęs, jog bičiulis visai to neprisimena. Atsitinka, kad prisimintą įvykį atmintis susieja su visai kitu asmeniu.

Nuo panašių klaidingų prisiminimų, jei jie dar neryškūs, galima pačiam apsisaugoti. Pakanka palyginti tam tikro laiko (dienos, savaitės) prisiminimus, kurie kildavo apėmus įvairiems jausmams bei nuotaikoms. Patikimiausias būdas – palyginti savo ir kito žmogaus prisiminimus.

Klaidingi prisiminimai kartais, kad ir retai, darosi sistemingi, todėl labai žaloja asmenybę ar kenkia jos veiklai. Tokiais atvejais būtina specialisto pagalba.

Žymiai dažnesni, negu įprasta manyti, yra s ą m o n ė s s u t r i k i m a i . Sąmonė yra sąlygojama daugelio veiksnių, todėl, sutrikus, pavyzdžiui, dėmesiui ar atminčiai, mąstymui, jausmams, ji neišvengiamai nukenčia. Dažniausiai ji susiaurėja, tai yra įstengia aprėpti vis mažesnį turinį. Į ja patenka tik kai kurie svarbesni reiškiniai, o jų nepakanka teisingai orientacijai bei elgesiui. Dažnesnis nedidelio susiaurėjimo atvejis – sąmonės aptemimas; tada žmogus orientuojasi ne taip, kaip aiškią dieną, o tarsi prieblandoje. Sumažėja minčių, sunku pastebėti smulkias detales, žmogus būna išsiblaškęs, praranda orientaciją. Vyrauja stiprūs, bet paprasti jausmai, dažniausiai

baimė, pyktis. Tokių sutrikimų pasitaiko emocinio susijaudinimo metu, esant prislėgtai nuotaikai, užklupus dideliam skausmui.

Sąmonės sutrikimai ne visais atvejais žalingi. Kartais jie padeda asmenybei atitrūkti nuo smulkmenų, sustiprėti instinktyviai veiklai, kuri itin svarbi pavojaus arba susijaudinimo akimirką. Ryškūs sąmonės sutrikimai dažnai apsaugo nuo itin stiprių dirgiklių, neleidžia galvoti tik apie padėties sunkumą, gelbsti nuo nevilties, baimės.

Tačiau nepamirškime, jog kur kas dažniau sąmonės sutrikimai neleidžia tikslingai veikti; žmogus jaučiasi pasimetęs, bejėgis. Paprastai vėliau jis blogai prisimena, ką veikė susiaurėjus sąmonei. Geriausias būdas grąžinti sąmonę į pirmykštę būseną – pašalinti neigiamus veiksnius, kurie žadina per stiprias emocijas, vėl atsidurti įprastoje, ramioje aplinkoje, pabandyti „remtis" normalia artimo žmogaus sąmone.

Dvasinis sukrėtimas, per didelė įtampa, taip pat pereinamajam amžiui būdingos neurozės dažnai sukelia tokią būseną, kad žmogus ilgesnį ar trumpesnį laiką jaučiasi tarsi praradęs save. Tai d e p e r s o n a l i z a c i j o s jausmas. Žmogui atrodo, kad jis lyg nebe tas, kaip anksčiau, nors ir nesijaučia esąs kuo nors kitu. Be to, savijauta tokia, tarytum mintys ir veiksmai būtų pasidarę mechaniški, automatiški, jausmai nuslopę. Aplinkinis pasaulis atrodo lyg nutolęs.

Tokia būsena – ne kas kita, kaip apsauginė, slopinamoji reakcija, kada iš dalies išsijungia vienos ar kitos psichikos sritys. Tai būdas išvengti sunkios situacijos, prisitaikyti. Pasikeitusi asmenybė tarytum atsitveria siena nuo išorinio pasaulio ir nuo savo vidinių reikalavimų. Nusikračius kai kurių individualių savybių, žmogui lengviau prisitaikyti prie kitų, nesunku elgtis „kaip visi", suprasti „vidutinį žmogų". Tačiau jei nuasmeninimas pernelyg ryškus ar ilgai trunkantis, tokia būsena darosi pavojinga, trikdo asmenybės veiklą.

Dar vienas minėtinas sutrikimas – tai p a d i d ė j ę s mūsų psichinio gyvenimo a k t y v u m a s . Jis ne toks dažnas, kaip s u m a ž ė j ę s a k t y v u m a s . Dažniausiai padidėjęs aktyvumas laikomas teigiamu bruožu, nors iš tikrųjų tai irgi yra trūkumas,

asmenybės silpnumo požymis. Padidėjus aktyvumui, žmogui labiausiai rūpi pati veikla, o ne jos

tikslas. Todėl veiklos rezultatas dažnai nukenčia. Be to, tas tikslas gali nuolat keistis. Per daug aktyvi veikla neleidžia kiek ilgiau pagalvoti, rūpestingiau planuoti, prireikus palaukti patogesnio momento, todėl ji nėra produktyvi. Aktyvumas gali būti padidėjęs ir dėl įgimtų savybių. Pavyzdžiui, yra tokių žmonių, kurie tiesiog negali nustygti vietoje. Neretai žmogaus aktyvumas staiga padidėja po ilgalaikio poilsio ar priverstinio dykinėjimo, kartais – dėl ūmai įsiplieskusių stiprių jausmų, garbėtroškos, pykčio, baimės, nerimo, pagaliau dėl neurozių. Žinoma, kaip ir kitais atvejais, padidėjęs aktyvumas ne visada neigiamas bruožas. Jis gali daryti psichikai ir teigiamą įtaką: aktyviai veikdamas, žmogus išsikrauna, nuslopina nerimą, nepagrįstą sąžinės graužimą; pasitenkindamas palyginti nedideliais laimėjimais, jis jaučiasi turįs daugiau sugebėjimų.

Žmogaus silpnybių elementorius

Šiame skyriuje pakalbėsime apie sudėtingesnes silpnybių rūšis, kurios susideda iš anksčiau minėtųjų kaip žodžiai iš raidžių. Susipažinsime su reiškiniais, kurie yra pagrindinių silpnybių šaltinis. Bandysime išsiaiškinti ar bent nurodyti, kaip galima vienokią ir kitokią silpnybę įveikti.

Pradėkime nuo tokio gan,a sudėtingo silpnybės reiškinio, kaip r i b o t a s i n t e l e k t a s – pradedant lengvabūdiškumu ir baigiant didesne ar mažesne kvailybe. Dėl savo paplitimo tai turbūt plačiausiai žinoma, bet menkai ištirta silpnybė. Kadangi „žmogiška kvailybė" gaji ir populiari, dažnai žmonės į ją net dėmesio nekreipia, nepastebi jos kituose, o juo labiau savyje. Toks ignoravimas tik kenkia, nes kvailumo neigiami padariniai ne mažėja, o didėja. Paprastai kreipiamas dėmesys tik į kraštutines kvailybės apraiškas, kai žmogus itin skiriasi nuo aplinkinių. Nedaugelis, pavyzdžiui, žino, kad dažnas normalus individas iki dvidešimties metų yra intelektualiai nebrandus ir, matyt, dar negali būti iš tikrųjų protingas. Beje, neprotingų žmonių retkarčiais pasitaiko net ir tarp tų, kas turi aukštąjį išsilavinimą. Net protingiausios asmenybės dėl įvairių priežasčių gali pasielgti neprotingai. Be to, pasitaiko dalinė, tai yra vienos siauros srities kvailybė.

K v a i l y b ė (kitaip sakant – intelekto neišlavėjimas, proto skurdumas, menkaprotiškumas) visų pirma pasireiškia kaip nemokėjimas mąstyti, protauti panaudojant senas ir naujas žinias, analizuoti įvykius ir numatyti jų eigą bei rezultatą, įžvelgti tolesnes galimybes, trumpiausiu bei lengviausiu keliu pasiekti rezultatą ir t. t. Toks žmogus niekaip nesugeba pasitelkti į pagalbą protui vaizduotės, jausmų, valios, potraukių, instinktų. Kartais, atvirkščiai, jis visai pasiduoda jausmams ar potraukiams. Ši silpnybė gali būti labai sudėtinga, įvairialypė. Štai keletas pavyzdžių.

Profesorius puikiai išstudijavęs savo dalyką. Jis žino galybę faktų,

atmena visas savo mokslo teorijas, pradedant nuo XVII šimtmečio. Žino iki smulkmenų, kokios diskusijos vyko dėl aktualių jo srities problemų pastaraisiais dešimtmečiais. Gerai, laisvai perteikia šią žinių gausą studentams per paskaitas. Moka blykstelėti erudicija. Tačiau, pabendravus su juo ilgesnį laiką, nematyti, kaip rutuliojasi jo paties mintis, kaip nuo turimų paprastų žinių einama prie sudėtingesnių. Mokslinėje veikloje jis tik apibendrino kitų duomenis, pats neiškėlė nė vienos naujos prielaidos. Nepaisant gausių žinių ir ilgametės proto mankštos, šis žmogus neišsi–ugdė sugebėjimo ieškoti nauja, kurti, net laisvai, be iš anksto numatytų rėmų samprotauti.

Trisdešimt penkerių metų inžinierė. Gera specialistė, sumanesnė už daugelį vyrų, su kuriais drauge dirba (o kai kuriais atvejais ir jiems vadovauja). Yra pateikusi ne vieną racionalizacinį pasiūlymą. Vadovai, atsižvelgdami į jos teigiamybes, siunčia ją kaip įmonės atstovę tartis sudėtingais klausimais su kitomis įmonėmis. Deja, kaip prisipažįsta pati, jai stinga „moteriškos išminties". Jos šeimos gyvenimas nepasisekęs. Su vyru, pakankamai protingu ir geru žmogumi, ji neranda bendros kalbos, su sūnumi ir dukra – taip pat. Darbe ji sugeba tiksliai protauti, greitai spręsti, o iškilus šeimos problemai, nemoka daryti tinkamų išvadų.

Vairuotojas trisdešimt metų važinėjo sunkvežimiu: nė vienos avarijos, nė vieno pažeidimo. Jis buvo geras draugas, rūpestingas vyras ir tėvas. Deja, įvedus naujas eismo taisykles, niekaip negalėjo išlaikyti egzaminų vairuotojo teisėms gauti. Komisijos akivaizdoje, vos pradėjęs galvoti apie atsakymą, jis visai sutrikdavo – tik ne todėl, kad būtų itin jaudinęsis (jis buvo flegmatikas): tiesiog protas neįstengdavo įveikti net paprastos užduoties. Tarpininkaujant įstaigos vadovams, egzaminą jam įskaitė, ir jis vėl važinėjo be pažeidimų. Jo rankos buvo tokios įgudusios, kad pačios „žinojo" viską, ko nežinojo galva. Toks proto neveiklumas buvo būdingas ir kitoms jo gyvenimo sritims. Tas žmogus neskaitė knygų, laikraščių, nemėgo žiūrėti televizoriaus. Jis išvis nemėgo galvoti.

Vienas iš dažniausiai pastebimų bruožų – l e n g v a b ū d i š k u m a s .

Lengvabūdžiai neretai apdovanoti gera atmintimi. Jie neblogai mokosi ir vidurinėje, ir aukštojoje mokykloje. Atmintis jiems padeda sukaupti daug žinių, mėgstamų priežodžių, liaudies išminties krislelių, sentencijų, aforizmų. Šie žmonės daug ka moka, sugeba būti praktiški. Tačiau visa tai nesusieta j visumą, nesusisteminta, nepraturtinta savo mintimis. Visos psichinio pasaulio dalys išskydusios, lengvos, nes joms trūksta (ar visai nėra) vidinių rvšių bei asociacijų. Sąvokos dažniausiai neaiškios. Dėl to „lengvėja" ir mastymas: greitai slysdamas paviršiumi, jis praranda giluma, turiningumą. Tokie subjektai sutinka su kiekviena anlinkiniu žmonių nuomone (itaiga) arba su savo naties norais bei nuotaikomis (savitaiga). Lengvai rvžtasi snrendimams ir poelgiams, kurių padarinių negali numatyti. Greitai susipažįsta, prižada, greit įsimyli (iš pirmo žvilgsnio), veda, lengva ranka perka. parduoda reikalingus ir nereikalingus daiktus ir pan. Ju aktyvumas, judrumas iš pradžių daro rvškų įspūdį. Tokie žmonės netrunka užhipnotizuoti kitus stulbinančiais aforizmais, svariomis mintimis, išskaitytomis knvgose, naujausiuose laikraščiuose, nes itin lengvai pagauna, kas ryšku, kas švyti. Be kita ko, jie paprastai itin geros nuomonės apie save. Jie greit bičiuliaujasi, yra draugingi ir daug laiko praleidžia „visuomenėje". Visų šių ypatvbių dažnai trūksta tikrai protingiems, giliems, bet kukliems žmonėms, paprastai liekantiems šešėlyje. Todėl gali pasitaikyti atvejų, kai tokie lengvabūdžiai užima visuomenėje svarbią vietą.

Nesunku pastebėti, kad šie žmonės neturi gilių dvasinių poreikių. Sudėtingesnėje situacijoje jie gana greit išsiduoda, nes iš tikrųjų nesugeba logiškai protauti ir stokoja tikro originalumo. Jie dažnai lengvabūdiškai įsipainioja j nemalonias istorijas, bet dėl to nelabai sielojasi, nes nesupranta savo klaidų rimtumo.

Įprastinės tokio protinio nebrandumo priežastys palyginti retai būna paveldėtos, pavyzdžiui, sąlygojamos įgimtos silpnos atminties, lėto mąstymo, silpnų jausmų, potraukių, valios. Žymiai dažniau tie

trūkumai atsiranda dėl vadinamojo socialinio apleistumo, kai vaikas iš mažens negali normaliai vystytis. Viena iš priežasčių – perdėta globa, lepinimas, nuo pat vaikystės suvaržyta laisvė pačiam rinktis, įpratimas tenkintis gatavais sprendimais, bendravimas vien tik su suaugusiais, ilgai trunkančios fizinės ir psichinės ligos.

Gana neprotingai arba lengvabūdiškai gali elgtis ir žmonės, paveikti pakilios nuotaikos, stipraus malonaus pergyvenimo, įsimylėję, pernelyg patiklūs, apimti baimės, pykčio, neapykantos ir pan. Kartais žmonės kvailėja tada, kai šitai jiems naudinga, be to, taip daro nesąmoningai. Taip asmenybė išvengia nemaloniu ir per sunkių uždaviniu, atsikrato sąžinės priekaištu, baimės, blogos nuotaikos ir pan. Paprastai tokiais atvejais pastebime, jog žmogus nesupranta kito žmogaus, nesuvokia, ko iš jo norima, nesugeba įveikti, atrodo, nesunkaus uždavinio, nerimtai, lengvabūdiškai žiūri į jam iškilusią problemą ir todėl, be abejo, sprendžia ją netinkamai.

Dažnai girdimos patarlės, kad nuo kvailumo neišsigydysi, kad girtuoklis išsiblaivys, o kvailys niekada, ir pan., tinka tik kuriems ne kuriems atvejams. Šiaip jau žmonės, sulaukę vyresnio amžiaus, ateina į protą. Dvidešimtmetis jaunuolis jau po pirmųjų žodžių atrodydavo kitiems gana kvailas; turėdamas trisdešimt metų, jis ima padėti žmonėms dalykiškais patarimais. Svarbiausias „vaistas" nuo šios silpnybės – ne tik turimos žinios, įgytas formalus išsilavinimas (pageidautina humanitarinis, įvairiapusiškesnis), bet ir kasmet vis sudėtingesnis gyvenimas, reikalaujantis savarankiškumo, taip pat iniciatyva, darbas kolektyve, bendravimas su įvairiais žmonėmis (lyginame save su jais, kritiškai vertiname savo poelgius), grožinė literatūra, menas. Tatai, suprantama, tėra bendra schema; kiekvienu individualiu atveju reikšmingesnis vienas ar kitas „vaistas". Labai svarbų vaidmenį gali atlikti prityręs pedagogas. Apskritai suaugusiųjų pedagogika vis labiau domina įvairių šalių specialistus.

Žymiai retesnė yra silpnybė, visai priešinga tik ką minėtai,– p e r n e l y g d i d e l i s i n t e l e k t u a l u m a s . Tiesa, su šiuo reiškiniu vienu ar kitu laikotarpiu susiduria daugelis. Liaudies išmintis teigia, jog per didelis protas gali irgi kenkti. Tai nėra tik sąmojis. Taip iš tikrųjų atsitinka. Jei mąstymas per daug aktyvus, labai išlavėjęs, o tarp kitų asmenybės sričių dar nėra reikiamos pusiausvyros, jis neigiamai atsiliepia žmogaus veiklai, asmenybės raidai. Neretai pastebime, kaip jaunuoliai, pajutę didėjančią savo mąstymo galią, itin susižavi protu. Žinoma, dažniau taip atsitinka protinio darbo žmonėms, bet ir daugelis kitų kartais patina ilgesnį ar trumpesnį mėgavimąsi apmąstymais.

Kur glūdi tokių žmonių silpnybės priežastys? Susižavėjimas vien mąstymu, abstrakčiais išprotavimais neretai atitraukia nuo žemės. Pasinėręs j abstrakcijas, žmogus nebepastebi labai svarbių aplinkos reiškinių, faktų, j kuriuos būtina reaguoti, norint gerai orientuotis ir aktyviai veikti. Kitaip tariant, jis mato tris sieksnius po žeme, bet nepastebi to, kas guli ant žemės, po pat kojomis, todėl vis užkliūva. Per staigi, neproporcinga mąstymo plėtotė dažnai slopina jausmus, potraukius, intuiciją, trukdo jiems. Žmogus visas problemas bando spręsti tik mąstymu ir jam išeikvoja tiek energijos, kad jos nebelieka kitiems procesams. Neberemiamas jausmų bei instinktų, mąstymas nuskursta, tampa nebe toks produktyvus. Kai įvairūs psichiniai procesai pajungiami vien mąstymui, jie ilgiau trunka, būna sudėtingesni, nes kartais mąstymas juos net iškreipia, pernelyg sustiprina arba susilpnina. Pavyzdžiui, mūsų antipatija vienam ar kitam žmogui nesumažės, o tik sustiprės, jei tam tikrais šio jausmo etapais vien protu analizuosime priešiškumo priežastis. Meilė, tapusi detalios analizės objektu, irgi silpnėja arba visai išnyksta (ypač pradinėje stadijoje). Jei žmogus vien nagrinėja savo pojūčius, bučiniai netenka žavesio, net darosi nemalonūs. Neretai tokie žmonės visą gyvenimą užpildo išmintingais, bet nebūtinais samprotavimais; užuot gyvenę, jie vis galvoja. Kad protas netaptų našta, pravartu, neribojant savo intelekto, sugebėjimo ir polinkio mąstyti, kartu stengtis labiau

ugdyti jausmus, intuiciją, potraukius, plėsti praktinę veiklą, pratintis tuo pat metu ir galvoti, ir jausti. Itin išlavėjęs protas savaime nėra blogybė – jis tik rodo, kad kitos žmogaus savybės nėra pakankamai ryškios ir stiprios.

Taigi į tobulumą nėra vieno tiesaus kelio, net jei tai proto ar mokslo kelias. Žmogus, kuris nori būti tikrai protingas, neišvengiamai turi rūpintis ir savo jausmų, valios, doros bei kitų savybių ugdymu.

Nelengva nusikratyti ir tokiais sudėtingais asmenybės trūkumais, kaip neišugdyti, skurdūs arba, atvirkščiai, pernelyg dominuojantys jausmai. Apie jausmus bei jų svarbą jau kalbėta pirmame skyriuje, todėl dabar tik aptarsime būsenas, kurias pergyvena asmenybė su ne–išugdytais ar itin stipriais jausmais.

N e i š u g d y t i j a u s m a i ar jausmų atbukimas (tai patvirtina ir kai kurių tyrinėtojų stebėjimai ir mūsų praktinė patirtis) pasitaiko dažniau negu neišlavėjęs intelektas. Jausmų neišugdymo laipsnis labai įvairus: nuo nedidelio, beveik nepastebimo, iki ryškaus, kurį vadiname jausmų bukumu ar net idiotizmu. Gali būti neišugdyti ne tik kai kurie jausmai (meilė vaikams, estetiniai jausmai), bet ir (tiesa, gana retai) dauguma svarbiausių jausmų. Jie gali būti riboti dėl įvairių priežasčių: įgimto smegenų nepilnavertiškumo (išimtiniai atvejai) ar todėl, kad nebuvo ugdomi vaikystėje (nepakankami ryšiai su tėvais, su bendraamžiais), dėl blogo auklėjimo, fizinių ir psichinių ligų. Paprastai priežasčių būna keletas. Tačiau dažniausia iš jų ta, kad vaikas nebuvo mokomas jausti, nuolatos aktyviai nebendravo su artimais žmonėmis (ypač pirmajame gyvenimo dešimtmetyje). Sis trūkumas gana būdingas, pavyzdžiui, blogai tvarkomų vaikų namų auklėtiniams, vaikams, kurie auga be priežiūros, kurių tėvai alkoholikai arba taip užimti, kad neskiria jiems daugiau laiko. Tokiems vaikams niekas nesužadina gilių jausmų; savo ruožtu jie negali tokių jausmų sukelti kitiems. Net jei vaikystėje jausmai buvo kiek išugdyti, vėliau, jaunystės metais, dėl ribotų ryšių jie negali tapti sudėtingi, subtilūs. Jausmų trūkumas riboja bendravimo galimybes. Nepakankami ryšiai su artimaisiais ir draugais savo ruožtu trukdo

plėtotis jausmams. Taip susidaro užburtas ratas. Jei jausmai nėra stiprūs, subtilūs, diferencijuoti, jie mažiau skatina

pažintinius interesus, intelektą, valią ir bendrąjį asmenybės aktyvumą, todėl visos šios savybės nukenčia. Toks žmogus ne taip ryškiai suvokia pasaulį ar atskiras jo dalis (gamtą, žmones, gyvūnus ir pan.). Pasaulis jam atrodo gana pilkas, vienspalvis. Paprastai jis ne toks jautrus ir grožiui, gėriui. Jo požiūris į aplinką būna paviršutiniškas, o daugelio reiškinių jis išvis negali suprasti, pajusti. Jam tolimi dalykai – džiaugsmas, skausmas, simpatija, susižavėjimas. Būdamas ne itin jautrus jį patį varginantiems nepatogumams, kančioms, dar mažiau sugeba atjausti kitus. Dėl šios priežasties tokie individai gali būti šiurkštūs artimiesiems, o juo labiau – mažai pažįstamiems žmonėms. Jie stipriai įsimyli gana retai ir linkę tvirtinti, jog meilės apskritai nėra, kad meilė – romantiška poetų išmonė. Gyvenime jie labiau vertina materialius dalykus – valgį, gėrimą, pinigus,– nors ir dėl šių malonumų nelinkę labai stengtis. Tokiai kategorijai priskirtini vyrai, kurių žmonos skundžiasi, jog po darbo jie nepadeda namie, nuo buities rūpesčių „atsitveria laikraščiu", „nemėgsta nereikalingų kalbų" ir pan. Sunku juos paveikti, kad siektų ko nors kilnaus, subtilaus. Nors tokie žmonės, būdami mažiau jautrūs, ne itin domisi savo ypatybėmis, tačiau vis dėlto šį psichikos trūkumą ir jiems reikia šalinti. Žinoma, geriau tai daryti kuo anksčiau, jaunesniame amžiuje; tačiau jausmai gali pabusti bei plėtotis ir vėlesniais amžiaus tarpsniais. Patartina daugiau bendrauti su energingais, įdomiais žmonėmis, domėtis literatūra, daile.

J a u s m ų d o m i n a v i m ą ar pernelyg didelę jų įtaką psichiniam gyvenimui tiek kiti, tiek pats žmogus pastebi daug lengviau negu jausmų trūkumą. Mat tokių žmonių jausmai įsižiebia lengvai, greitai, net ir dėl menkos priežasties; kartais jie būna tokie stiprūs, kad sutrikdo psichikos veiklą, slopindami kitus procesus (mąstymą, valią, potraukius ir kt.). Be to, jausminė būsena trunka gana ilgai. Itin aktyvūs jausmai išsekina energiją, nes išeikvoja jos žymiai daugiau negu mastymas, potraukiai, įprastiniai veiksmai. Po jų

antplūdžio žmogus junta silpnumą, būna pavargęs, apatiškas. Paprastai jausmai mums padeda, lengvina ir skatina psichikos

veiklą. Tačiau taip esti tik tada, kai jie yra normalūs, tokie, kokių reikia kitiems psichikos procesams palaikyti. Juk daugelį gyvenimo problemų galima išspręsti, pasitelkus lengvesnius būdus – mąstymą, bandymus, laukimą; jausmų įsikišimas tik apsunkintų mūsų veiklą, kliudytų spręsti. Pernelyg aktyvūs jausmai sukelia įtampą, kuriai įveikti ... vėl reikalingi jausmai... Problema išsprendžiama, tačiau kokia kaina! Pervargęs žmogus nebegali tinkamai reaguoti, jei reakcijų nesustiprina jausmai. Kai jie įsikiša, jam gresia naujas pervargimas. Tokie žmonės metų metus jaučiasi pervargę, persitempę. Todėl neretai, susidūrę su įvairiomis problemomis bei sunkumais, jie pasitenkina primityviais jausmais. Pavyzdys – gerai žinomos situacijos „kas ką perrėks", kas daugiau pasakys įžeidžiamų žodžių ir pan. Kartais tokios reakcijos subjektyviai pakeičia veiksmą ir, nieko neišspręsdamos, vis dėlto suteikia pasitenkinimą, sukelia jausmą, kad žmogus „padarė viską, ką galėjo". Tokiems žmonėms sunku gyventi; nelengva su jais ir kitiems.

Jausmų dominavimas gali reikštis keliais variantais: vienas žmogus būna ūmus, karštas, kitas – agresyvus, trečias – žiaurus, piktas.

Aptarsime du bene dažniausius atvejus. Ūmus subjektas lengvai susinervina dėl smulkmenų, tuojau

karščiuojasi. Taip jam gali atsitikti kelis ir net keliolika kartų per dieną. Nors dirglumas trunka neilgai – nuo penkių iki penkiolikos minučių, kartais pusvalandį,– tačiau per dieną susidaro nemažas įtampos krūvis. Pasikarščiavimą neretai lydi ašaros, gailestis; žmogus greitai atvėsta. Tačiau j dienos pabaigą nuo šitokių protrūkių jis nuvargsta, jo nuotaika pablogėja.

Agresyviam žmogui būdingas pernelyg išsiplėtojęs apsauginių jausmų kompleksas (įtarumas, atsargumas, priešiškas nusistatymas, piktumas, tam tikras egoizmas ir pan.) bei polinkis dažnai gyvenime jais naudotis. Kartais, sakysime, atsidūrus pavojuje, agresyvumas

būna savaip naudingas – pavyzdžiui, padeda apsiginti pačiam, užstoti moterį nuo chuliganų ir pan. Tačiau dažnai prasiverždami šie jausmai gerokai kenkia ir aplinkiniams, ir pačiam individui. Agresyvumas labai retai tegali būti šiek tiek kūrybingas, produktyvus. Jis vienpusiškai formuoja asmenybės aktyvumą, įpratina save iškelti prieš kitus. Jis skatina polinkį nuolat įsigyti priešų, su jais kovoti, bet atbukina mokėjimą draugauti, bendrauti su žmonėmis. Kartais agresyvumas tampa įsitvirtinimo būdu: „Kuo daugiau galėsiu pakenkti, tuo būsiu stipresnis, įtakingesnis, visi manęs bijos.. ." Ilgainiui tokie žmonės iš tikrųjų įgunda „būti stiprūs" visur, nes agresyvus elgesys padeda jiems ne tik gana skaudžiai įžeisti kitą žmogų, viešai jį pažeminti, chuliganiškai ir įžūliai elgtis, bet ir kariauti ilgą, išradingą, tylų psichologinį karą, panaudojant šmeižtą, apkalbas, kompromituojančias užuominas. Visa tai tokiems žmonėms teikia pasitenkinimo, bet nepadaro jų laimingų net ir pasiekus aukščiausią išradingumo pakopą..

Jausmų dominavimo (panašiai kaip ir jų menkumo) priežastys yra įvairios. Tai ir įgimtas polinkis, ir netinkamas auklėjimas, ir įpratimas spręsti daugelį problemų emociniu „spaudimu" (ypač vaikystėje, tėvų atžvilgiu), ir neišlavėjęs intelektas, valia. Laikinai dominuoti jausmai gali ir sunkių situacijų metu.

Tokiems žmonėms svarbu ugdytis sudėtingesnius jausmus. Sudėtingesni, subtilesni jausmai yra ne tokie gyvi, audringi, jie plėtojasi lėtai, pagal savitus dėsnius. Jie tvirtesni, be to, įvairiopais ryšiais susiję su kitais asmenybės procesais; jie nelinkę į primityvias reakcijas. Išugdyti sudėtingi jausmai „nemėgsta" dominuoti, nes jie ir šiaip yra gerai įsitvirtinę. Jie rečiau „kapituliuoja" ir sunkioje būklėje.

Norint sau padėti, reikia lavinti mąstymą, protą, ugdyti valią, humoro jausmą, sugebėjimą atitraukti ir perkelti dėmesį, išbandyti specialius psichinius pratimus (autotreningą), kurie padeda psichiškai ir fiziškai atsipalaiduoti.

Dažnas reiškinys – n e p a k a n k a m a i a r b a p e r d a u g i š s i v y s t ę p o t r a u k i a i . Kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingi įvairūs potraukiai – labai ryškūs, gausūs ar menki, riboti. Pavyzdžiui, jaunystėje daugelis junta padidėjusį lytinį potraukį (jaunatvišką hiperseksualizmą); sulaukę brandaus amžiaus, vieni itin mėgsta skaniai pavalgyti, kiti linksta į garbėtrošką; pagyvenę žmonės kartais tampa šykštūs, linkę krauti turtus. Jei potraukiai saikingi, be to, įvairūs, jie yra svarbi darnaus psichikos funkcionavimo sąlyga. Jie padeda vykdyti įvairius dienos uždavinius, tapdami „veiklos varikliais". Tas darbas, kuriam nuveikti paprastai reikia daugiau valios, jausmų, dabar sekasi lengvai, be įtampos, net yra malonus. Kam patinka gaišius, neįdomus, blogai apmokamas darbas? Tačiau ir jį galima dirbti lengvai, net su pasitenkinimu, jei būsime įsitikinę, jog niekas, išskyrus mus, su šia užduotimi nesusidoros; tai sužadina mūsų savigarbą, paglosto savimeilę. Kitais atvejais panašiai stimuliuoja potraukis daugiau pažinti, mėgautis, gėrėtis ir t. t. Kai tokių potraukių nemaža ir jie gana ryškūs, mūsų psichika „parenka" atitinkamą potraukį kiekvienam procesui, kad jis turėtų savąjį „variklį". Jei potraukių mažai, jie neryškūs arba dominuoja tik keletas, tada psichinė veikla netenka lankstumo, aktyvumo (trūksta „variklių"). Gyvenimas irgi darosi vienpusiškas, apribotas vieno ar dviejų potraukių (turto kaupimo, malonumų siekimo ir pan.), kitaip tariant, nepilnavertis. Kartais keli itin ryškūs potraukiai išslysta iš mūsų „Aš" kontrolės, pajungia asmenybę ir tampa psichinės veiklos centru, „ašimi". „Aš" ilgainiui praranda vadovaujantį vaidmenį psichikoje, vis menkiau sugeba derinti potraukius, todėl silpnesni potraukiai netenka savo įtakos. Žmogų gali visiškai pavergti vienas vienintelis potraukis, – tokia būsena jau yra liguista. Norint apsisaugoti nuo panašių sutrikimų, reikia ugdyti ir palaikyti pakankamą kiekį potraukių ir sąmoningai, valingai teikti pirmenybę tarpais vienam, tarpais kitam. Tokia „mankšta" ne tik apsaugo nuo skurdžių, menkų potraukių, bet ir kitus, silpnesnius, sustiprina, neleidžia vieniems per daug iškeroti kitų sąskaita.

E g o i z m a s – dar viena sudėtinga žmogaus silpnybė. Daugelis egoizmą laiko šiaip trūkumu, o ne silpnybe; jie apsirinka. Pamėginkime išsiaiškinti, kas yra egoizmas. Tai rūpinimasis pirmiausia ir visuomet tik savo interesais, be to, dažniausiai kitų sąskaita. Šio pagrindinio bruožo veikiami, formuojasi kiti bruožai; kai kurie, atvirkščiai, dėl jo visai nesiplėtoja. Egoistui sunku palaikyti tikrą, gilų ir nuoširdų ryšį su kitu žmogumi. Egoizmas trukdo suprasti žmones. Juk daugumai žmonių būdingas nuoširdus domėjimasis kitais ir dėmesys aplinkiniams, meilė, pastangos būti objektyviems, žodžiu, neegoistiniai bruožai. O egoistui sunku tą suprasti. Todėl jis įtarus, nepatiklus, nuolat ieško žmonių poelgiuose slepiamos prasmės (kurios nėra). Iš čia kyla jo nedraugiškumas, priešiškumas, piktumas, pagie–žingumas, kerštingumas, pavydumas, neretai ir melagingumas. Jam būdinga gera nuomonė apie save: „Aš geriau suprantu šį pasaulį, kur visi žmonės priešai... Aš protingesnis už kitus... Aš teisingas, bent pats sau nemeluoju, gražiais žodžiais neapgaudinėju savęs ir kitų... Rubliu visada gali pasitikėti – jis vis vien rublis,– o žmogumi – ne". Gyvendamas tik sau ir savo naudai, egoistas darosi ribotas, nes pats užkerta kelią plėtotis kilnesnėms savybėms.

Iš tikrųjų egoizmas––tai apsauginė reakcija, ilgainiui virstanti charakterio bruožu ir gyvenimo būdu. Tam tikrais žmogaus raidos etapais ir kai kuriomis aplinkybėmis egoizmas yra normali būsena, padedanti silpnai būtybei gintis nuo sunkios aplinkos. Antai kūdikis negali nebūti egoistas: jis ne tik nepajėgia pats kam nors padėti, bet ir reikalauja iš aplinkinių pagalbos, be kurios negalėtų išgyventi. Jei žmogus invalidas ar sunkus ligonis, dauguma jo interesų neišvengiamai susiję su juo pačiu ir jo sveikata. Tą pat galima pasakyti apie žmogų, patekusį į itin sunkią padėtį.

Tačiau egoizmo negalima pavadinti natūraliu, jei jis yra tapęs nuolatiniu kad ir labai silpno žmogaus bruožu. Juk net ir kūdikis, invalidas, ligonis domisi ne vien savimi, bet ir kitais. Juo labiau tai būdinga suaugusiam, jau brandžiam žmogui. Egoizmas iškreipia, žaloja asmenybę. Jis rodo, jog asmenybė ne tik silpna, bet ir turi

asocialių bruožų – bijo gyvenimo, nemoka gyventi, bendrauti, padėti kitiems ir būti verta kitų pagalbos.

Normali žmogaus būsena – tai savo stiprumo jausmas ir noras eikvoti jėgas ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms. Egoizmas, tapęs elgesio stereotipu ir gyvenimo būdu, visiškai neatitinka egoistiškos asmenybės galių: energijos jai netrūksta, bet ji nesugeba jos tinkamai naudoti. Situacija primena augantį žmogų, kurį varžo ankšti drabužiai ir apavas.

Nusikratyti egoizmo nėra paprasta – kaip nelengva išgyvendinti ir daugelį kitų charakterio blogybių, negerų įpročių. Lengviau užkirsti egoizmui kelią dar pradinėse pakopose, pavyzdžiui, vaiko amžiuje. Vis dėlto net ir susiformavusiam egoistui bandyti išsivaduoti iš egoizmo ir įgyti altruistinių bruožų nėra beviltiškas dalykas: juk taip elgtis skatina ir pati psichika. 2mogus turi daug gerų progų įvairiais gyvenimo laikotarpiais: šeimos gyvenimo pradžioje, įsigijus profesiją (kuri padės aktyviai bendrauti su žmonėmis, padėti jiems), taip pat galutinės psichofizinės brandos tarpsniu (tarp 40 ir 60 metų), kai jau yra pagyvenęs savo labui, įgijęs daug patirties, kai kyla vis didesnis noras pagyventi ir kitų rūpesčiais. Tam, kas ryžtasi nusikratyti egoistiniais bruožais, didelę reikšmę turi aplinka: svarbu, kad greta būtų žmonių, kuriems reikėtų pagalbos ir būtų malonu padėti, kurie džiaugtųsi ta parama.

M e l a s . Tai bene dažniausia ir gana sudėtinga žmogaus silpnybė. Todėl ją vertėtų panagrinėti kiek išsamiau negu kitas, jau aptartas asmenybės silpnąsias puses.

Kaip matėme, natūrali žmogaus psichikos savybė – polinkis keisti ir savaip perdirbinėti tikrovę. Tačiau mūsų psichika linkusi ją iškreipti ir sąmoningai, tyčiomis. Paprastai atrodo, jog melas dažniausiai būna išorinis, nukreiptas tik į kitus žmones, kai norima įteigti jiems klaidingą nuomonę, vaizdinius ir sąvokas. Tačiau labai dažnai melas tampa vidiniu,– kai žmonės sąmoningai ar nesąmoningai meluoja patys sau. Antai nusikaltęs žmogus menkina (arba didina) kaltę savo akyse; patyręs nesėkmę, įtikinėja save, kad ji ne tokia jau didelė, tad

neverta krimstis ir pan. Melo psichologinių priežasčių yra labai daug. Didelę jų dalį

sąlygoja asmenybės suinteresuotumas. Turbūt ne sykį esame bandę suprastinti kokią situaciją. Pavyzdžiui, mums reikia ryžtis svarbiam sprendimui. Tarėmės su penkiais specialistais. Keturi patarė vienaip, o penktas pasiūlė, atrodytų, gerą, protingą, bet v i s a i k i t o k į sprendimą. Kad galėtume pradėti veikti pakankamai pasitikėdami savimi ir vildamiesi sėkmės, įtikiname save (taip ramiau!), jog tas penktasis šioje srityje nepakankamai prityręs, neturi reikiamo išprusimo, nors sielos gelmėse tūno mintis, jog iš tikrųjų yra ne taip. Nepaklausę tėvų, sąžinei apraminti sakome, jog jie esą neteisūs, dėl savo amžiaus negalį įsigilinti j padėtį, nors žinome, kad susidariusioje situacijoje tėvų patirtis siūlo tinkamą išeitį. Taip pašalinama psichologinė kliūtis – sąžinės priekaištai. Pasitelkę melą, vaduojamės ir nuo nemalonių, slegiančių jausmų, deriname jausmus, interesus ir mintis. Dėl antipatijos kokiam žmogui kaltiname jo neigiamas savybes – nebūtinai tikras, dažnai tik spėjamas. Slėpdami savo neigiamus bruožus, nekil–nius poelgius, estetinį neišprusimą, sąmoningai iškreipiame tikrovę, ją gražiname ar juodiname. Jei asmenybė neturi kokių jai pageidaujamų savybių, bando jas vai–dinte suvaidinti, tarsi „prisimatuoti" prieš įsigydama.

Gera dirva melui tarpti – kai kurios žmogaus charakterio ypatybės. Menką protą irgi neretai lydi melas...

Tokios yra dažnesnės vidinės melo priežastys; esama ir išorinių. Daugelis jų požymių yra panašūs. Tai galimybė suprastinti situaciją ar pašalinti kliūtis (pavyzdžiui, aplinkinių priešinimąsi), užsimaskuoti, palenkti kitus žmones bendradarbiauti („ekonomiškiausiu būdu") ir pan.

Melas pagal savo formą esti produktyvus ir neproduktyvus; mišrus; paprastas, išbaigtas ir sudėtingas, neišbaigtas; atviras; išreikštas žodžiu ar elgesiu (intonacija, emocine reakcija, nutylėjimu).

Produktyvusis yra toks, kai žmogus pramano, prideda, perdėtai vertina (padidėjęs psichikos aktyvumas), o neproduktyvusis – kai sumenkina, nuslepia (sumažėjęs aktyvumas). Atsižvelgiant į ryškumą, abi rūšys taip skirstomos:

Produktyvusis melas: Neproduktyvusis melas:

Perdėjimas Menkinimas Detalių prikergimas Detalių nuslėpimas Prasimanymas Visiškas nuslėpimas

Mišrusis melas tuo pat metu vienas to paties reiškinio puses

perdeda, kitas sumenkina. Paprastas, išbaigtas melas greit išsenka, nes jam rutuliotis nėra galimybių. Pavyzdžiui, jis gali būti baigiamas žodžiais: „aš ten nebuvau", „neprisimenu", „nežinau". Sudėtingam, neišbaigtam melui paprastai reikia tęsinio, aiškinimo. Prisipažinus, kad „aš ten buvau", tenka papasakoti, kas įvyko, gal net paaiškinti, kodėl mūsų teiginiai nesutampa su kito žmogaus pasakojimu. Net palyginti paprasto ir nepavojingo melo („gerai neprisimenu") atveju dažnai reikia pastangų pasakojant iš atminties išslydusi įvykį. Stengiantis žūt būt prisiminti, susikaupia daug pramanytų detalių, ir pasakotojas tarp jų pasiklysta. Toks melas jau pavojingas. Jis gali trukti metų metus ir visai pavergti žmogų. Labai sunku atspėti, ar ištartais „paskutiniais žodžiais" toks melas baigiasi, ar tik prasideda ir kada vėl bus tęsiamas. Pastebėjus mums kilusį įtarimą, pašnekovas gali „priversti" mus tęsti šį melą. Tačiau po nesibaigiančio melo vis tiek pagaliau atsiskleidžia tiesa. Todėl prityrę melagiai vengia sudėtingo melo – nebent tikrai žinotų, jog žmonėms neužteks laiko ir kantrybės jį narplioti.

Kasdieniniame gyvenime dažniausiai susiduriame su žodiniu melu. Tiesa, neretas ir nežodinis. Net nutylėję kokį faktą, sąmoningai nuslepiame ar iškreipiame tiesą, nes nesuteikiame tų žinių, kurių žmogus tikėjosi; jei nepasakėme, vadinasi, to fakto apskritai nebuvo. Kartais meluojama, slepiant savo jausmus. Netikėtai sužinoję, jog artimam žmogui atsitiko nelaimė, kartais stengiamės kilusius jausmus

nuslėpti; aplinkiniai gali net pagalvoti, kad jis mums svetimas, nebrangus. Mostais ir intonacija galima visiškai iškreipti įvykio esmę. Pavyzdžiui, sakant savo pažįstamam Jonaičiui, jog Petraitis apie jį yra gerai atsiliepęs, užtenka pabrėžtinai dviprasmiškai nusišypsoti. Jonaitis tuoj supras, kad draugas jį apkalbėjo. Meluojama, norint pavaizduoti nesamus jausmus, nuotaikas, interesus ir kt.

Žodinį ir nežodinį melą galima derinti, jungti. Toks kombinuotas melas atrodo itin įtikinamas. Įdomu, jog skirtingo charakterio žmonės meluoja nevienodai. Veiklūs žmonės labiau linkę į produktyvųjį melą; ramūs, flegmatiški, apatiški dažniau pasirenka neproduktyvųjį.

Melas atskleidžia psichikos silpnumą, jos nesugebėjimą susidoroti su tam tikroje situacijoje kilusiais sunkumais. Taigi melas yra „vaistas", kurį žmogus ima vartoti tada, kai yra nepasiruošęs tiesai. Deja, šis vaistas gali daryti neigiamą įtaką ir ilgam laikui sudarkyti mūsų psichiką. Pirmiausia jis iškreipia suvokimus. Jei žmogus dažnai griebiasi melo (meluoja kitiems ir pats sau), jis pamažu įpranta matyti norimą, patogų pasaulį, atitinkantį susikurtą schemą, o ne realią tikrovę. Toks žmogus ima blogai orientuotis aplinkoje, darosi vis be–jėgiškesnis.

Netiesioginė savitaiga taip paveikia žmogų, jog jis pats apie save ima manyti taip, kaip, jo supratimu, turėtų manyti kiti, pernelyg mėgaujasi kokiu nors troškimu, siekimu ar, atvirkščiai, inertiškumu. Atviras melagingumas neturi ribų, perkrauna atmintį, dėmesį. Juk reikia nuolat atsiminti daugybę išgalvotų dalykų, o juos pamiršti daug lengviau nei tikrus. Taigi atmintis daug ką stengiasi išsaugoti su dideliu vargu, įtampa, turi nuolat budėti, kad iš jos gelmių neišplauktų tai, kas prieštarauja anksčiau pavaizduotai įvykių grandinei. Dėl šių priežasčių mąstymas sulėtėja, darosi vangus, pasiklysta smulkmenose; taip prarandamas pasitikėjimas savimi.

Kaip ir daugelyje kitų situacijų, žmogus, griebdamasis melo, turi nemažą pasirinkimą. Jis gali meluoti vienaip, gali ir kitaip. Linkusį meluoti žmogų šis variantų perteklius net trikdo.

Taip ilgainiui asmenybė darosi dvilypė, kartu tikra ir netikra, sąlygiška. Formuojasi melagingas „Aš", į melą orientuota sąmonė, melagingi jausmai, mąstymas, valia. Melas pamažu skurdina psichiką.

Ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į antrinį melo poveikį (per kitus Žmones), Įdomu patyrinėti, kaip neatpažįstamai pasikeitęs melas grįžta atgal ir apstulbina patį jo autorių. Be to, melas gali iškreipti ne tik individo, bet ir visuomeninės grupės psichinį gyvenimą. Tokioje socialinėje aplinkoje asmenybė neranda išorinės atramos, neturi iš kur imti psichinės medžiagos savo vidaus pasauliui kurti ar pakeisti, neranda teisingų orientyrų, švyturių.

Iš to, kas pasakyta, aišku, jog lengvo, greito ir laiduojančio visišką sėkmę būdo įveikti melą nėra. Tačiau visai realu bandyti palengva jo atsisakyti, siekti kuo didesnės tiesos. Juk tas siekimas glūdi pačioje asmenybės ir mūsų visuomenės prigimtyje.

Būdų išlikti teisingam yra kur kas mažiau nei meluoti. Tačiau tik tiesa padeda tobulėti.

S a v i g a r b o s s t o k a a r b a n e b u v i m a s . Ne vienas skaitytojas tikriausiai nustebs, kad greta didelių trūkumų – intelekto bei jausmų skurdumo, egoizmo ir kitų – prisimename ir tokį, rodos, nežymų trūkumą, kaip savigarbos stoka (juo labiau kad ją dažnai kompensuoja kuklumas). Ne, ji minima neatsitiktinai – kaip neatsitiktinai ją kompensuoja kuklumo teigiamybės. Mat savigarbos stoka susijusi su daugeliu kitų trūkumų – nepakankamai išlavintu protu, neišugdytais jausmais ir pan.

Savigarba – tai asmenybės visumos jausmas. Ji įkvepia žmogui pasitikėjimo, tvirtumo visuose veiksmuose, drąsos, gerina jo orientaciją, ugdo savo vertės jausmą. Ji skatina imtis uždavinių, atitinkančių galimybes, neeikvoti jėgų smulkmenoms. Ji apsaugo nuo geliančių savimeilės dūrių, nuo smulkių priekabių bei kivirčų, į kuriuos linkę kai kurie aplinkiniai žmonės.

Savigarba leidžia pajusti savo asmenybės gilumą. Bemaž kiekviename žmoguje slypi didžiulės potencinės jėgos bei galimybės. Mūsų gyvenimas nuolatos suteikia kiekvienam progų sąmoningai ar

nesąmoningai padaryti labai daug gera. Jis gali padaryti kitą žmogų laimingą – be to, pats, vienas, ko nepajėgtų nė didžiausia organizacija, net valstybė (ryškus pavyzdys – vyro ir moters bendravimas, artumas, šeimos gyvenimas). Ar ne tikrus stebuklus padaro žmogus kryptinga ilgalaike veikla, panaudodamas savo potencines galimybes? Tačiau pirmiausia būtina, kad žmogus tas galimybes dažnai atsimintų ir pajustų; priešingu atveju išeikvos savo jėgas smulkmenoms. Darbas, kolektyvas, šeima, visa aplinka reikalauja iš jo daugybės greitų reakcijų, poelgių – reikalauja kasdien, be paliovos. Ir jis įpranta būti vykdytoju, tik perdavinėti kitų reikalavimus. Palaipsniui toks žmogus atbunka, darosi paviršutiniškas, nusmunka savo ir kitų akyse. Kitas dėl menkniekio gali triukšmauti autobuse, grūstis be eilės į troleibusą ir pan. Savigarbos jausmas saugo nuo netinkamų poelgių. Štai kodėl menka savigarba arba jos neturėjimas labiau kenkia asmenybei negu tos savybės perteklius, gresiantis virsti atstumiančiu išdidumu, garbėtroška (perdėtu savo teigiamybių vertinimu).

Norint išsiugdyti savigarbą, savivertės jausmą, pirmiausia reikia ne tik nuodugniau pažinti save, žinoti savo teigiamuosius bruožus, galimybes, bet ir kartkartėmis sau pačiam tai priminti, palyginti save su neturinčiais šių savybių žmonėmis. Labai svarbu bendrauti su tais, kurie jus vertina.

Dėl savigarbos stokos kartais atsiranda ir įsitvirtina tokie charakterio trūkumai (ilgainiui tampantys pastoviais bruožais), kaip drovumas, varžymasis, baikštumas, įtarumas, bailumas.

Pernelyg d r o v u s , b e s i v a r ž a n t i s žmogus būna vangus, nerangus, įsitempęs kiekvienoje naujoje situacijoje, susidūręs su nepažįstamais žmonėmis. Žinoma, turėti drovumo, ypač jauniems,– natūralu ir pageidautina. Sis bruožas padeda žmogui būti jautresniam, atsargesniam, išvengti klaidų. Tačiau tapęs pastoviu suaugusio žmogaus bruožu, drovumas varžo asmenybės veiklą, stabdo jos aktyvumą, plėtotę. Drovumas ir varžymasis gali virsti baikštumu. Kiekvienas menkas įvykis, kartais net mintys, vaizdiniai ima kelti baimę. O ji yra itin nemaloni, slegianti (ypač jei persekioja dažnai).

Baimė paprastai slopina ir lėtina mąstymą, jausmus, silpnina, netgi sekina psichikos veiklą. Kai šios savybės dar labiau įsišaknija, žmogus ima nuogąstauti be jokios priežasties, darosi įtarus. Jis baiminasi visko, kas nemalonu, neaišku, bijosi ateities, nes joje slypi daug neaiškumų, o gal ir nemalonumų. Sunerimęs, įsibaiminęs žmogus visus numatomus bei galimus ateities nemalonumus nenoromis sutirština (įtarumas). Pasaulis ir ateitis atrodo niūrūs; linkstama į blogą nuotaiką. Būgštaujanti, nepasitikinti asmenybė veikia neryžtingai, yra nereikli sau, ji nekelia pasitikėjimo kitiems žmonėms, su kuriais jai kaip tik reikėtų nuolat bendrauti. Todėl neretai ją ištinka nesėkmės, dar labiau izoliuojančios nuo kitų žmonių.

Kasdieniniame gyvenime ir kalbėdamiesi žmonės paprastai neskiria drovumo, varžymosi nuo bailumo. Net šiaip drovūs žmonės linkę save laikyti bailiais. Tiesa, bailumas gali išaugti iš šių savybių, bet nėra joms tapatus, o neretai yra net priešingas.

B a i l u m ą , atsižvelgiant į jo dydį, galima apibūdinti kaip drovumą, polinkį nuogąstauti, įtarumą, tik dar lydimą ryškaus egoizmo, egoistiškai nuspalvintą.

Bailys pirmiausia dreba dėl savo kailio, jam pirmiausia rūpi, kaip pačiam išsigelbėti nuo pavojaus. Dėl to bailus žmogus labai skiriasi nuo šiaip drovuolio. Bailio horizontas kur kas siauresnis. Drovus žmogus dažniau jaudinasi dėl aplinkinių, stengiasi nepadaryti kam nors nemalonumo, rūpinasi, kad kiti apie jį blogai nepagalvotų, o save nustumia į antrąjį planą. Todėl kuklus, drovus žmogus neretai ryžtasi net labai drąsiam poelgiui, kad tik kitiems nesuteiktų nemalonumų, apsaugotų juos nuo skaudžių pergyvenimų ir pan. Gindamas kitų interesus, jis skuba į pagalbą, nevengia ir konflikto, kartais net rizikuodamas gyvybe (iš baimės, kad jį gali palaikyti bailiu!). Taigi drovus, kuklus žmogus, peržengęs savo asmeninių interesų ribą, suranda atramą kitur, ne savyje, ir turi galimybių nugalėti savo baimę ir nuolatinį drovumą. Bailiui, neturinčiam tokios atramos, susikoncentravusiam tik savyje, kur kas sunkiau. Jo perspektyvos įveikti baimę yra mažesnės. Bailumas – netikęs žmogiškų silpnybių

derinys ir dėl to, kad pagrindiniai jo elementai – polinkis baimintis ir egoizmas – stiprina vienas antrą. Baimė palaiko egoizmą, o egoizmas – bailumą.

Beje, visuomenė bailumą laiko viena iš labiausiai smerktinų silpnybių. Ne baikštumą ir ne įtarumą, o būtent bailumą. Taip yra dėl to, kad žmonės jaučia, kokia gaji ir atgrasi ši silpnybė, mintanti baime ir egoizmu, koks nepatikimas yra bailus individas ir kaip bailumas varžo jo galimybes, nors jis būtų apdovanotas visokiomis dorybėmis ir talentais.

Stengiantis įveikti šią atkaklią silpnybę, pirmiausia reikia ugdyti savigarbą, šalinti egoizmą, puoselėti jausmus, kurie įkvėptų drąsos, padėtų užgniaužti baimę. Žingsnį į priekį žengsime ir įveikę uždarumą bei silpną valią.

Keletas žodžių apie uždarą ir atvirą, draugingą būdą. U ž d a r u m a s , deja, labai paplitęs ir didelis trūkumas. Jo

ištakos įvairios: padidėjęs jautrumas ir drovumas, nepilnavertiškumo kompleksas ir gyvenimiškos patirties stoka, nemokėjimas bendrauti ir kt.

Kaip jau minėta pirmame skyriuje, žmogaus poreikis bendrauti yra vienas iš pagrindinių. Bendraudamas žmogus gauna daugybę vertingos informacijos, įgyja patirties. Bendravimas – puiki jausmų mokykla. Jis ne vien mus turtina, bet tam tikru mastu ir reguliuoja poelgius. Mūsų psichikos procesai dažnai yra nukreipti į kitus žmones, atsispindi juose, susilaukia atgarsio. Be šio ryšio mūsų vidinis psichinis gyvenimas labai nuskursta. Kas turi išsilieti išorėje, nukrypsta į vidų. Užuot bendravęs su žmonėmis, juos stebėjęs ir analizavęs, individas tyrinėja vien save patį. Tuo tarpu ką kitame žmoguje lengva pastebėti, savyje surasti daug sunkiau. Analizuojant 5 – 10 pažįstamų elgesį, ieškomą bruožą lengviau galima pastebėti jau vien todėl, kad jų yra penki ar dešimt. Antra vertus, kas yra kito žmogaus paviršiuje, mumyse dažnai glūdi giliai paslėpta. Jei žmogus negali gana dažnai lyginti savęs su kitais, gretinti savo intymių pergyvenimų, jis lengvai netenka vidinės orientacijos, negali savęs

įvertinti. Neretai sutinkame žmonių, kurie ištisus mėnesius ir metus užsiima nevaisinga savianalize. Šios labai įtemptos ir visai beviltiškos pastangos išeikvoja daug energijos.

Ryžtis aktyviai bendrauti užsidarėliams nelengva, bet, žengę pirmą žingsnį, jie greitai įsitikina, jog tai nėra toks įtemptas ir nedėkingas darbas, kaip nelemtoji savianalizė. Iš pradžių bendravimas gali būti vienpusiškas (vyraujant vieno žmogaus iniciatyvai), trumpas, tačiau ilgainiui jis platėja, darosi vis aktyvesnis.

Beliko stabtelėti ties s i l p n a v a l i a – vienu iš dažniausių žmogaus trūkumų. Deja, jis nepakankamai ištirtas, todėl neretai silpnavališkumu palaikomas ir menkas protas ar skurdūs poreikiai.

Valią sudaro keli pagrindiniai elementai: 1) veiksnio įsivaizdavimas, 2) jo padarinių įsivaizdavimas, 3) veiksmo ir padarinių apgalvojimas, 4) tinkamo veiksmo pasirinkimas, 5) vykdymas, 6) jausmai, 7) įgūdžiai. Jei silpnas bent vienas iš šių elementų, silpsta ir valia. Pavyzdžiui, valią silpnina neaiškus veiksmo įsivaizdavimas, abejonės dėl padarinių, mąstymo neaiškumas, netvirtai pasirinktas variantas ir kt. Kad valia silpnoka, rodo ir mūsų neryžtingumas, ir atkaklumo stoka vykdant savo paties nutarimą. Žinant, jog valia yra glaudžiai susijusi su mūsų potraukiais, jausmais, galima neabejoti, kad, jiems susilpnėjus, silpnėja ir valia. Todėl su savaiminiu silpnavališkumu susiduriame retai. Paprastai, norint nugalėti silpnavališkumą, reikia stengtis pastiprinti vieną kurį nors elementą, pavyzdžiui, sužadinti jausmus (sakysime, pasitenkinimą atlikta sunkaus darbo dalimi) ar įgūdžius. Žinoma, kaip ir kitais atvejais, geriausia visapusiškai ugdyti asmenybę.

Didelė klaida manyti, jog valią stiprina... užsispyrimas. Deja, ne vienas bando ją treniruoti šiuo netikusiu būdu, stengdamasis žūt būt padaryti, ką benutartų.

Sunkios psichinės būsenos

Ankstesniame skyriuje kalbėjome apie pastovias sudėtingas asmenybės savybes – daugelio sunkumų ir silpnybių šaltinį. Dabar apžvelgsime l a i k i n a s (ilgiau ar trumpiau trunkančias) būsenas – nuovargį, liūdesį, nusivylimą, pyktį ir pan.,– kurios irgi gali tapti silpnybės priežastimi.

Pažinti šias būsenas, mokėti jas vertinti, sugebėti jas valdyti pravartu kiekvienam, nes tatai gali apsaugoti mus nuo daugelio klaidų. Dar efektyvesnė yra iš anksto apgalvota, nuosekli kova su žinomu „priešu".

Ne vienas yra pergyvenęs tokią būseną, kaip psichinis (proto, jausmų, valios) n u o v a r g i s arba pervargimas. Tačiau tikriausiai ne visi gerai įsivaizduoja, kuo skiriasi fizinis nuovargis nuo psichinio. Tuo tarpu skirtumas nemažas.

...Pilotas ramiai vairuoja lėktuvą, sėdėdamas ant patogios minkštos kėdės. Matematikas, sprendžiantis sunkų uždavinį, beveik be jokių pastangų (taip bent atrodo) margina popierių įvairiais simboliais. Aktorius scenoje, rodos, irgi nesistengdamas lėtai sunkia žodį po žodžio. Tačiau dažnai po valandos kitos jie pasijunta nuvargę – žiūrėk, juos net išpila prakaitas, kaip neišpiltų dirbant nelengvą fizinį darbą. Neretai jie kurį laiką nepajėgia imtis jokio kito – nei protinio, nei fizinio – darbo.

Psichinis nuovargis yra gerokai sudėtingesnis negu fizinis. Todėl ir pašalinti jį yra sunkiau – nepakanka „išsisukti" nuo darbo, „patinginiauti".

Štai dar vienas psichinio nuovargio atvejis. Sudėtingam matematikos uždaviniui išspręsti reikia gana intensyvaus dėmesio, greito mąstymo. Ir dėmesys, ir mąstymas nusilpsta per 10–15–30 minučių, dar neišsprendus uždavinio. Tada mūsų psichika įjungia jausmus, kurie stimuliuoja, didina dėmesį, spartina mąstymą. Bet greitai atbunka ir jausmai. Tada ateina valios eilė. Kai pavargsta ir ji,

vienas po kito skatinami veikti kiti psichikos rezervai – nuo paprastų iki sudėtingų (potraukiai, savigarba, gėda ir kt.). Taigi priežastys, iš pradžių veikusios tik dėmesį ir mąstymą, ilgainiui gali nualinti visą psichiką.

Deja, blogybė ir čia dar nesibaigia. Pavyzdžiui, nusilpus aukštesniems, kilnesniems jausmams bei potraukiams, atgyja žemesnieji (pyktis, baimė, polinkis į amoralius nukrypimus). Juos reikia žūt būt nuslopinti; todėl psichika priversta sutelkti paskutines atsargas ir atsiduria ties visiško išsekimo riba.

Psichinis nuovargis – toli gražu ne šiaip sau vienų ar kitų psichikos reakcijų ar procesų susilpnėjimas (kai pritrūksta jėgų, energijos). Psichiškai nuvargus daugiau ar mažiau sutrikdoma visos psichikos harmoninga veikla.

Tiesa, kaip dauguma psichinių reiškinių, taip ir nuovargis ne visada esti neigiamas. Jis primena, kad mums reikia poilsio, kad menkėja mūsų veiklos kokybė, taigi savaime užkerta kelią neproduktyviai veiklai ir daugeliui klaidų.

Tačiau per dažnas nuovargis, įtemptas darbas pervar–gus daro psichikai neigiamą įtaką. Pailsusi psichika veikia netiksliai, apskritai nukenčia sudėtingi jos procesai. Kad tuo įsitikintume, pakanka atidžiau pažvelgti į nuovargio požymius.

Nuvargus pirmiausia susilpnėja dėmesys, sumažėja imlumas įspūdžiams. Slūgsta gyvenimo džiaugsmo jausmas, siaurėja interesai. Žmogus darosi nervingas, jaudrus, jautresnis skausmui. Vėliau silpnėja valia, kyla abejingumas, nepasitenkinimas darbu. Laikinai supaprastėja jausmai. Menkėja darbingumas.

Paprastai nuovargio apraiškas galima pastebėti gana anksti. Tačiau kartais nekreipiama dėmesio net į ilgalaikį nuovargį. Taip, pavyzdžiui, atsitinka, kai žmogus įsitraukia į labai įdomų darbą, kai jis kuo nors itin susižavi ar labai skuba. Toks nesuvoktas nuovargis yra itin pavojingas: žmogus neretai įsivelia į beprasmiškus, nebūdingus jam konfliktus, sutrinka jo santykiai su aplinkiniais žmonėmis.

Štai gana dažnas atvejis iš mano praktikos. Pacientė skundžiasi, kad „nesijaučianti moterim", nesugebanti mylėti vyro, kad esanti nervinga, irzli, kad santykiai šeimoje blogi. Iš tikrųjų priežastis viena: tris – šešias valandas per dieną moteris būna pavargusi. Paprastai taip ji jaučiasi antroje dienos pusėje, tai yra namie. Darbe (iš ryto, po gilaus nakties miego) ji jaučiasi gerai.

Primintina, kad mūsų laikais nuovargį vis dažniau sukelia ne tik šiaip didelis, o ir v i e n p u s i š k a s aktyvumas. Daro įtaką ir mus supantys žmonės. Specialūs tyrimai atskleidė įdomių faktų. Antai mokytojo asmenybė mokiniams dažnai yra labiau varginantis veiksnys negu jo dėstomas dalykas. Per piešimo pamokas, kai klasėje būdavo niūrus, irzlus mokytojas, vaikai labiau pavargdavo negu per matematikos, kurią dėstė gyvas, linksmas ir įdomus žmogus.

Jei vienas, o juo labiau keli varginantys faktoriai veikia ilgesnį laiką, nuovargis stiprėja ir virsta p e r v a r g i m u . Tai jau liguista būsena. Šiuo atveju įvairios psichinės veiklos sritys nusilpsta labiau, negu šiaip nuvargus. Visa psichikos veikla darosi nedarni. Pervargęs žmogus junta fizinį silpnumą, prakaituoja, netenka apetito, blogiau miega, jaučia skausmą įvairiose kūno vietose, jo širdis dažniau plaka.

Pervargimas neišnyksta po kelių dienų, net mėnesių poilsio; kartais jis užtrunka ilgą laiką. Integruota psichika grįžta į vėžes lėtai,– mat nuo pervargimo nukenčia itin sudėtingi struktūriniai jos sluoksniai. Dažnai tenka imtis įvairių gydymo būdų. Po ilgo, sunkaus pervargimo daugelį metų lieka pėdsakai, virtę neigiamais būdo bruožais: padidėjusiu jautrumu, irzlumu, greitu nuovargiu ir pan.

Ką daryti, kad rečiau nuvargtume, kad nepervargtume? Svarbu išmokti laiku įvertinti nuovargį, treniruoti savo suvokimo mechanizmą, kad šiuo atžvilgiu jis būtų jautresnis. Apskritai nuovargio nereikia vengti ar, pastebėjus pirmuosius jo požymius, nutraukti darbą. Nepamirškime, kad nuovargis kartais mus nuramina, leidžia atsipalaiduoti, treniruoja psichiką, o neretai būna ir malonus. Kartais netgi būtina leisti nuovargiui kurį laiką didėti; tada po darbo lengviau ir geriau atsipalaiduojame, intensyviau ilsimės. Tik reikėtų

nepamiršti, kad pavargus mūsų būsena ypatinga, kad tuomet esame linkę, pavyzdžiui, į konfliktus, kad, susilpnėjus dėmesiui, galime daryti klaidų; todėl iš pat pradžių reikia save koreguoti. Svarbu, kad nuovargis ilgai netruktų, dažnai nesikartotų, nevirstų pervargimu.

Kartais, norint išvengti didesnio nuovargio, visai nebūtina mažinti veiklos intensyvumą ar ieškoti poilsio. Pakeiskime veiklos ritmą, paįvairinkime darbą, kad jis būtų patrauklesnis, įdomesnis, ir jausimės visai gerai.

Kiek įmanoma savo darbą vertėtų derinti su biologiniu ritmu. Kai kuriems žmonėms būdingi ryškūs didžiausio darbingumo periodai. Jų metu kartais per valandą padaroma tiek, kiek per dvi paprastas ar nedarbingas valandas. Vieniems toks laikas ateina 10–13 vai., kitiems popiečiu, tarp 15 ir 18 vai., tretiems – 18–22 val. Pastarieji, pavyzdžiui, apie save sako: „Rytą vaikštau ceche kaip apsnūdusi musė, o vakare galėčiau kalnus nuversti".

Tiems, kas linkę greitai nuvargti, gana dažnai padeda įvairūs malonumai, kartais ilgas miegas ir net laikina miego stoka (!) –mat ji stimuliuoja, jei tik nėra pastovi. Visada efektyvus gerai apgalvotas individualus režimas. Žinoma, jaučiant pervargimą, patartina pasikonsultuoti su gydytoju.

N u o b o d u l y s pažįstamas kiekvienam. Beje, ši būsena tokia paplitusi mūsų, rodos, anaiptol nenuobodžia–me pasaulyje, kad susikūrė ištisos modernios pramonės ir aptarnavimo šakos nuoboduliui išsklaidyti. Nuobodulys – tai ištisas psichinių reiškinių kompleksas. Jam užklupus, mus apima slegiantis jausmas, be to, sumažėja bendras psichikos aktyvumas; išnyksta netgi norai (arba jie darosi labai riboti). Atrodo, žmogus nieko nebetrokšta ir nebelaukia, nesidomi nė savo likimu. Jį apima abejingumas, apatija, neretai ir beviltiškumo jausmas. Sustiprėja egocentrizmas. Mąstymas darosi lėtesnis, neretai galvoje juntama tuštuma. Tačiau tuo pat metu lengvai prisimenamos blogiausios gyvenimo akimirkos. Sąmonė irgi šiek tiek apsnūsta, ima viską suvokti nelabai aiškiai, netiksliai. Toks psichinių reiškinių derinys gali įsitvirtinti. Vienus iš šių reiškinių palaiko ir

papildo kiti; taigi susidaro ydingas ratas. Išsiveržti iš jo padeda ne vien energingumas, aplinkos teikiami stimulai, bet ir sugebėjimai (juos reikia ugdyti!).

Nuobodulio priežastys įvairios. Kitaip negu nuovargis, jis gali apimti ne tik pavargusį po intensyvaus darbo, bet ir kupiną jėgų žmogų. Nuobodulį dažniau sukelia neveiklumas, dykinėjimas. Jo priežastis gali būti ir monotoniškas, stokojantis naujų pojūčių gyvenimas. (Šiuo atveju nuobodulys yra tarsi bausmė ar įspėjimas dėl netikusio gyvenimo būdo.)

Tiesa, nuobodulį gali įvaryti ir pernelyg gausūs (kiekybiškai ir kokybiškai) pojūčiai. Žmogaus plėtotės dėsningumai reikalauja turtinti jutiminį pasaulį palengva, atpildą – malonumus, pasitenkinimą – didinti po truputį. Kai pojūčiais persisotinama, jie netenka aštrumo.

Nuoboduliu paprastai užsikrečia tie, kas vien stebi gyvenimą iš šalies, patys nebando aktyviai veikti, nesistengia ko nors siekti. Tai žmonės, atitrūkę nuo visuomeninio gyvenimo, nesidomintys visuomenės interesais, užsisklendę savo siaurų interesų pasaulėlyje. Dar greičiau nuobodulys apima menko intelekto bei skurdžių jausmų žmones, egoistus. Niūri pasaulėjauta – skepticizmas, nihilizmas, pesimizmas, mizantropija – taip pat yra palanki dirva nuoboduliui. (Beje, kurie ne kurie žmonės patys neįtaria turį ypatingą „talentą" sukelti kitiems nuobodulį.)

Anaiptol ne visi bandymai nusikratyti nuobodulio būna vaisingi; audringi pasilinksminimai, lengvos, tuščios pramogos, alkoholis, narkotikai po trumpo efekto tą būseną tik sustiprina. Taigi ši žmogaus būsena gana savotiška. Kodėl ji pavojinga? Visų pirma todėl, kad tai ilgai trunkanti, kartais tiesiog chroniška būsena. Nuobodulys slopina ir silpnina asmenybės aktyvumą, itin neigiamai veikia sudėtingesnius psichinius procesus. Nuobodulio apimtas žmogus nesugeba giliau užjausti, mylėti (nors, pavyzdžiui, bjaurėjimąsi jis jaučia). Iš nuobodumo linkstama į išgėrimus, agresyvumą, amoralius poelgius, nors anksčiau jie nebuvo tam žmogui būdingi. Dažni nuobodulio antplūdžiai įtvirtina neigiamus įpročius ir charakterio bruožus, kitaip

tariant, sužaloja asmenybę. Kita vertus, trumpą laiką panuobodžiauti pravartu. Nuobodulys

padeda pažvelgti į pasaulį kitomis akimis, iš dvasinio snūdulio vėl pažadina veiklai. Todėl kartais sakoma, kad gerai moka dirbti tas, kas moka nuobodžiauti. Beje, gydytojai retkarčiais net rekomenduoja truputį panuobodžiauti. Rimtai reikia gydyti tik ilgai trunkantį, beprasmišką, aiškiai žalingą nuobodulį.

Si nuobodulio rūšis – rimtas priešininkas, todėl jį atremti reikia ruoštis iš anksto, nes priešingu atveju kova bus nelabai efektyvi. Tokia atremtis – tai visapusiškas asmenybės ugdymas, kuo platesni interesai, potraukiai, turtingi jausmai, stengimasis nuolat tobulėti. Einant šiuo keliu, psichikoje tvyksteli kibirkštys, kurios gali įžiebti naujo susižavėjimo ugnį, sušildančią visą asmenybę. Nuobodulys dažnai tampa ta išganinga riba, ties kuria sustojus parūpsta žengti į priekį – į naują veiklos pakopą. Neretai iš nuobodumo susižavime naujais žmonėmis, knygomis, istorija, filosofija, kelionėmis, muzika.

Norėdami apsiginti nuo mažo, laikino nuobodulio, susiraskime porą itin įdomių knygų, atlikime keletą nekantriai lauktų vizitų pas draugus, patenkinkime vieną kitą mažą įgeidį, kurio kitomis sąlygomis negalėjome sau leisti. Nusikratyti tokio nuobodulio padeda pats mūsų gyvenimas, aplinkos įvairovė, dalyvavimas kolektyvo – didelio ar mažo – reikaluose, pagaliau mūsų pačių nuolatinė kaita.

Toliau aptarsime būsenas, susijusias su kančia. Jas pergyvename

po įvairių katastrofų, nesėkmių, skaudžių praradimų. Kančios – sudėtingas ir įdomus žmogaus gyvenimo puslapis. Atverskime jį ir susipažinkime su pagrindinėmis kančių ypatybėmis bei galimybėmis jas palengvinti ar jų išvengti. Iš anksto priminsime, kad su kančiomis susiję jausmai (liūdesys, pyktis, gėda ir kt.) nagrinėjami ne visais aspektais, o tik atsižvelgiant į jų sukeliamas būsenas.

L i ū d e s y s . Tai vienas iš palyginti nesudėtingų ir lengvai pakeliamų jausmų, savotiškas psichinis skausmas. Jis gana neapibrėžtas, įvairių atspalvių; jame glūdi net estetinis pradas. Dažnai liūdesys atmieštas neaiškaus silpnumo ir bejėgiškumo suvokimo. Dar stipresnį psichinį skausmą vadiname širdgėla. Tai aukščiausia liūdesio pakopa, kurią lydi rūpestis, nerimas.

Panašiai kaip nervų sistema skausmo pojūčiu reaguoja į įvairius dirgiklius (smūgį, dūrį, stiprų slėgį, karštį, šaltį), taip ir asmenybė liūdesiu atsiliepia į negatyvius psichinius procesus (pavyzdžiui, kai žmogus nesupranta savęs ir kitų, kai jį slegia nesėkmė, aplinkinių priešiškumas, apkalbos, išsiskyrimas su brangiais žmonėmis ir t. t.). Kaip skausmas būna įvairaus stiprumo ir atspalvių, taip ir liūdesys – ryškesnis ar prislopintas, skaidrus, šviesus ar su kartėlio priemaiša. Liūdesys (kaip ir skausmas) praneša mums apie svarbius įvykius, priverčia susirūpinti jais. Tačiau tai gerokai sudėtingesnis už skausmą reiškinys, be to, turintis ir teigiamų bruožų: jis pagilina jausmus, priverčia mus truputį stabtelėti, padeda pažvelgti į save, geriau suprasti kitus. Fizinis skausmas praeina savaime, pašalinus jo priežastį, o psichinis yra gana inertiškas, linkęs trukti gerokai ilgiau negu derėtų. Jis pažadina liūdesį palaikančius prisiminimus apie nesėkmes, nelaimes, skatina neigiamas emocijas. Juo žmogui liūdniau, juo tokių prisiminimų daugiau. Įsisenėjęs liūdesys, kaip ir ilgas kankinantis fizinis skausmas, asmenybę slegia, silpnina. Todėl kartais turime stengtis kuo greičiau išblaškyti liūdesį, imtis aktyvios veiklos, ieškoti naujų įspūdžių, pramogų.

N u s i m i n i m a s primena liūdesį, tačiau yra sudėtingesnis. Tai jausmas, aprėpiantis prieraišumą ir praradimo pojūtį, kančią ir gailestį. Nusiminimas dažniausiai apima laikinai arba visam laikui netekus to, kas buvo itin brangu (žmogaus, namų, tėvynės). Prieraišumas, draugystė, meilė ir kiti jausmai neišnyksta taip greit, kaip jų objektas. Vis dėlto ir jie nebegali išlikti tokie, kaip anksčiau, nes jų nepastiprina susitikimai su ankstesniu objektu, jo atsakomoji reakcija. Jie kinta. Potraukis prarastam objektui, kaip ir kiekvienas

nepatenkinamas jausmas, iš pradžių stiprėja, todėl ir praradimas atrodo esąs labai didelis. Žmogus ima geriau suvokti praradimo reikšmę. Jį labiau traukia prie to, ko neteko. Be to, jausmų paveikta atmintis atrenka tik geriausius prisiminimus apie prarastą objektą, todėl vaizdas labai idealizuojamas. Toks vaizdas vis grįžta į sąmonę. Žmogus kenčia, nusiminimas gilėja...

Kita vertus, nusiminimas gali mums padėti. Pavyzdžiui, laikinai išsiskyrę žmonės giliau pajunta ir supranta, kokie jie reikalingi vienas kitam, rimčiau įvertina, pasveria savo jausmus. Kai kuriuos jausmus nusiminimas dar pagilina, parodo juos tarsi perspektyvoje.

Tačiau kartais nusiminimas, ypač įsisenėjęs, kenkia. Jis iškreipia tikrovę, slegia mus, mažina mūsų aktyvumą.

Sumažinti nusiminimą nėra paprasta. Bandymai sumenkinti tai, kas prarasta, paprastai nenusiseka – prieš juos sukyla visa minėta jausmų grandinė. Nusiminimą lydinti prislėgta nuotaika silpnina jėgas, kausto energiją. Todėl patartina tikėtis, kad trokštamas objektas sugrįš, o grįžęs dar labiau mus vertins, su juo mums bus dar geriau. Mirus brangiam asmeniui, paguodžia mintis, jog mirtis išvadavo jį nuo kančių, nuo ligos, senatvės, nuo nemalonių charakterio pakitimų, susijusių su amžiumi. Mūsų prisiminimuose jis lieka idealus, koks galėjo neišlikti, jei būtų gyvenęs ilgiau. Nugalėti nusiminimą efektyviausiai padeda kitas prieraišumo objektas, nauji interesai, potraukiai. Taigi verta nuolat turėti jų atsargą kur nors užnugaryje, kad prireikus jie pamažu nustumtų į šalį senuosius prieraišumo jausmus.

S i e l v a r t a s . Tai kur kas stipresnis ir sudėtingesnis jausmas negu liūdesys ir nusiminimas. Sielvartui būdingas kartėlis, susikrimtimas. Sielvarto apimtos asmenybės fizinis ir psichinis aktyvumas būna sukaustytas, dominuoja niūrios mintys bei prisiminimai. Slegia ir nesėkmės jausmas, manymas, kad bet kokia veikla esanti beprasmiška. Sielvarte galima rasti ir nuostabos krislą: sukrėstas žmogus stebisi, kaip galėjo jį ištikti tokia nelaimė. Kuo didesnė nuostaba, tuo gilesnė širdgėla, ir atvirkščiai. Apsipratus su tokia būsena, nuostabos jausmas dingsta, sielvartas blanksta ir

išnyksta. Sielvarto kančios labai sunkios; jų nesušvelnina nė estetiniai

išgyvenimai, kaip liūdint. Sielvartas, jei taip galima pasakyti, yra „sausas" jausmas.

Sušvelninti, o juo labiau greitai pašalinti sielvartą sunku. Todėl geriau, jei tik įmanoma, jam iš anksto ruoštis. Tada jis neužklups mūsų netikėtai ir nesukels skaudžios nuostabos. Pavyzdžiui, jei miršta ilgą laiką sunkiai sirgęs jaunuolis, sielvartas yra mažesnis, negu staiga, netikėtai mirus senam, bet dar tvirtam artimam žmogui. Iš anksto ruošdamiesi atsisveikinti su įdomiu, mėgstamu darbu, mes tik liūdime. Būtų gerai iš anksto pašalinti ir kitas sudėtines sielvarto dalis: neviltį, susikrimtimą dėl nesėkmės, sukaustytą aktyvumą. Apskritai gyvenimo džiaugsmo kupiną, aktyvų žmogų, galintį bent keliskart per metus pasidžiaugti sėkme, sielvartas ne taip kamuoja, be to, jis daug greičiau praeina.

Nepasiruošusiems, greit pasiduodantiems sielvartui žmonėms irgi efektyviai padeda aktyvumas, darbas, rūpinimasis kitais (tada nelieka laiko graužačiai), kad ir nedidelis pasisekimas darbe, asmeniniame gyvenime.

N e v i l t i s apima, kai griūva ateities planai. Tada ateitis atrodo tamsi, nieko gera nežadanti – tik kančias ir mirtį. Žmogui atrodo, kad visos jo pastangos bergždžios, norai neįgyvendinami. Ne tik ateityje, bet ir praeityje matyti vien nesėkmės, apgavystės ir savęs apgaudinėjimas. Jei praeityje ir būta sėkmių, tai dabar prisiminimai apie jas tik sustiprina neviltį, įsitikinimą, kad ateityje nesiseks. Nuotaika prislėgta, kankina liūdna nuojauta. Prarandamas noras gyventi. Tai iš tikrųjų apgailėtina būsena. Ji labiau negu kitos prieštarauja mūsų prigimčiai ir daugumai psichikos dėsnių. Tik vienu atveju ji tikslinga: primena ir įspėja žmogų, koks gali tapti gyvenimas be perspektyvos, be galimybės augti – sustingęs, monotoniškas, be prošvaisčių.

Kartais žmogus nugrimzta į neviltį ne dėl kokios itin didelės nesėkmės, o dėl paprastų, mažų nepasisekimų. Ypač greitai nusivilia

jauni žmonės (jie dar neiš–bandę didžiulių savo psichikos galimybių, neprityrę, todėl kiekviena nesėkmė jiems atrodo nebepataisoma), pavyzdžiui, egzaminų metu, nekalbant jau apie pirmąjį nepasisekimą meilėje, kai, atrodo, griūva pasaulis. Neviltis gali pastūmėti jauną žmogų net į tragiškus poelgius.

Todėl pravartu žinoti būdus, kaip padėti neviltyje sau pačiam, užkirsti jai kelią. Kuo grindžiama profilaktika? Kaip ir daugeliu kitų atvejų, labiausiai padeda potraukių, interesų įvairumas, aktyvi veikla. Tokio žmogaus nesugniuždo net kelios iš karto užgriuvusios nesėkmės. Žmogus žino, vardan ko verta gyventi, turi didesnių ar mažesnių vilčių.

Tiesa, iš pradžių pačiam įžvelgti vilties kibirkštėlę nėra lengva. Todėl labai gera turėti patikimą draugą, kurj galima paprašyti pažvelgti į susidariusią situaciją iš šalies. Dažnai tokio žvilgsnio poveikis tiesiog išganingas. Svarbiausia tai, kad jis pasireiškia ne vien kaip paguoda, rūpinimasis mumis, tikėjimas mūsų jėgomis (nors tai irgi svarbu), o ir kaip mūsų savarankiškos veiklos akstinas.

Viena iš labiausiai paplitusių žmogaus silpnybės ir... galios priežasčių yra baimė. Sis jausmas vertas ištisos poemos – tokia didelė ir įvairialypė jo reikšmė žmogaus gyvenime. Baimė labai sudėtinga; ji reiškiasi įvairiai, priklausomai nuo pobūdžio (įvairios baimės rūšys), stiprumo ir trukmės. Trumpai tariant, ji atsiranda dėl įvairių psichikos procesų – potraukių, jausmų, mąstymo, valios, atminties ir kt.– netolygaus, neproporcingo kilimo ir slopinimo. Baimei visada būdinga įtampa, susijaudinimas; įsiterpia ir nuostaba (be nustebimo, netikėtumo baimė retai kada būna stipri). Be to, ją lydi sielvartas, neharmoninga proto, jausmų, valios veikla, pakitęs laiko suvokimas. Baimė įtempia mūsų kūno raumenis (kartais iš baimės purto drebulys), sutraukia skrandį, žarnyną (pilvo spazmai), šlapimo pūslę (varo šlapintis) ir kitus vidaus organus, pagreitina širdies plakimą, pakelia arterinį kraujospūdį.

Skiriame kelias baimės formas. Tai įvairaus dydžio paprasta baimė, kai pavojus nėra didelis ar neišvengiamas, o kartais ir ne itin netikėtas. Siaubas apima susidūrus su dideliu, neišvengiamu pavojumi. Didesnis ar mažesnis išgąstis – baimės forma, kuriai būdingas apstulbimas. Smulkiau šių būsenų nenagrinėsime, nes visiems jos gerai žinomos (tik prisiminkime vaikystę, kai bijodavome raganų, vaiduoklių, šunų, daktarų, mokytojų, egzaminų, tėvų, gretimo kiemo paauglių ir daugelio kitų dalykų). Mums svarbiau panagrinėti baimės įtaką mūsų psichikai.

Nors tatai gali atrodyti paradoksalu, baimė, be abejo, atlieka žmogaus gyvenime didžiulį teigiamą vaidmenį. Vargas tam, kas iš tikrųjų nepažino baimės. Laimė, tokių bebaimių, matyt, labai mažai.

Reikalinga visų rūšių baimė, bet labiausiai >– švelni, nedidelė. Ji palankiai veikia psichiką. Tokia baimė skatina budrumą, padidina psichikos jautrumą viskam, kas gali mums kenkti. Sužadindama psichiką, daro ją aktyvesnę, veiklesnę, suteikia pirmenybę kryptingai veiklai, išjudina kuriuos ne kuriuos snaudžiančius mūsų instinktus. Tuo pat metu baimė nuslopina trukdančius mums psichikos procesus. Be to, ji ir fiziškai parengia mus būtinai veiklai.

Tai patvirtina specialūs tyrimai. Stebint anglų lakūnus, Antrojo pasaulinio karo metu bombardavusius Vokietiją, buvo nustatyta, kad tie, kurie truputėlį baimindavosi, žymiai geriau atlikdavo užduotį už ramiuosius.

Panašų skatinantį baimės poveikį pastebime ne vien susidūrę su itin dideliu pavojumi, grėsminga sveikatai bei gyvybei situacija, bet ir kasdieniniame gyvenime.

Daugybė psichinių procesų, kuriems šiaip reikia įtemptų valios pastangų, subtilių emocijų, spustelėjus „banaliam" nedidelės baimės jausmui, vyksta nuostabiai lengvai. Ne tik penktokas, bijantis bausmės už neišmoktą pamoką, prisiverčia sėsti prie vadovėlio (be šios baimės jis negalėtų prisiversti: per daug pagundų kieme...). Ir suaugęs žmogus, bijodamas nesėkmės, pajuokos, gėdos, daug pasiekia iš... baimės.

Dar svarbiau tai, kad baimė ne vien laikinai padeda įvairiose situacijose, stimuliuodama vienas psichikos tendencijas ir slopindama kitas, tuo metu nereikalingas. Baimė kaip ilgalaikis, gana abstraktus visa apimantis reiškinys (bijomės „likimo", savo bejėgiškumo vienoje ar kitoje gyvenimo srityje, kančių, mirties ir pan.) neretai labai teigiamai veikia visą žmogaus psichinį gyvenimą. Ji yra savotiška psichikos mankšta, kuri neleidžia sustingti, sustabarėti, nuolat aktyvina, aštrina protą, jausmus, padeda asmenybei būti dinamiškesinei (tarpais baimei tenka paklusti, o tarpais reikia priešintis). Taigi tokias baimės rūšis, apie kurias kalbėjome, matyt, neverta per daug stengtis nurungti.

Kitas dalykas – ilgalaikė ir pernelyg didelė baimė, kurios beveik neįmanoma kontroliuoti. Ji visiškai užvaldo psichiką, trikdo jos veiklą, sukausto mūsų „Aš". Tiesa, net ir tokia baimė kartais gali būti naudinga,– pavyzdžiui, grėsmingo pavojaus atveju ji nuslopina mąstymą, sąmonę, kurie tokioje situacijoje vra neoperatyvūs, per daug lėti, ir pažadina pirmykštį tūkstančių žmonijos kartų patikrintą bėgimo instinktą. Tačiau kai baimė atima sugebėjimą suvokti visas padėties detales, ji žalinga: žmogus su „išjungta sąmone" šoka pro langą iš degančio namo penkto aukšto, nors galėtų nusileisti gaisrinėmis kopėčiomis. Didelės baimės įtakoje gali būti išjungiami ar slopinami itin svarbūs ir būtini tuo momentu jausmai, instinktai, net judesiai (žmonės iš baimės suakmenėja, sustingsta).

Ilgalaikė baimė veikia nevienodai, priklausomai nuo jos stiprumo, trukmės, pobūdžio (konkretaus ar abstraktaus). Si būsena pareikalauja iš psichikos nemažai energijos: penkios minutės baimės gali labiau išvarginti nei valanda įtempto darbo. Ilga arba dažnai pasikartojanti baimė itin sekina mūsų energijos išteklius. Be to, ji pervargina arba visai nuslopina labai jautrius psichinius procesus. Baimės veikiama psichika silpnėja netolygiai – paprastai anksčiausiai ima silpti jausmai, vėliau ima netiksliai veikti mąstymas, paskui silpsta valia; visa asmenybės veikla menkėja, netenka lygsvaros.

Turbūt ne kartą esame pastebėję, kad kažkodėl žmogus pasidarė jautrus, sudirgęs, jo poelgiai ir kalba ne visai nuoseklūs, nuotaika pablogėjusi. Ilgainiui formuojasi ir pastovūs bruožai – baikštumas, įtarumas, neretai netgi piktumas, agresyvumas. Ilga baimė sukelia apatiją. Vadinasi, baimę reikia sumažinti arba net ir visai pašalinti. Ją įveikti padeda keli būdai: iškelti jai priešingi kiti jausmai; jos priežasčių pažinimas; asmenybės stiprinimas. Panagrinėkime skyrium kiekvieną būdą.

Protas, mąstymas vieni maža mums tepadės. Nors žmogus save įtikinėja: „Man nebaisu, aš nebijau, negresia joks pavojus", naudos paprastai nedaug. Be to, taip sakydamas žmogus save apgaudinėja: iš tikrųjų jis bijosi, šioks toks pavojus vis dėlto gresia. Baimė – tai jausmas, turintis didesnį energijos potencialą negu mintis. Tačiau, pasitelkus mąstymą, vaizdinius, galima sukelti kitus jausmus, neutralizuojančius ir slopinančius baimę. Pavyzdžiui, vienas vaikinas, ilgą laika nedrįsęs susipažinti su švelnia, trapia mergaite, pagaliau įveikė savo baimę sunkiausiomis, jo manymu, sąlygomis – šokiu vakare. Jis įsivaizdavo, kad. jei nepakvies mergaitės šokti, ją išves kitas – šiurkštus, išgėręs jaunuolis. Ryžosi jis pats.

Priklausomai nuo situacijos baimę silpnina ir kiti jausmai. Baiminantis atsakomybės, pravartu sužadinti savigarbą ir išdidumą. Viešai pasisakvti gali padrąsinti humoro, net garbėtroškos jausmas. Mirties baimę padeda nugalėti meilė artimiesiems, tėvynei. Susidūrus su chuliganu, drąsos įkvepia pykčio ir paniekos jausmas...

Beje, baimę gali slopinti ir kita baimė. Klasikinis pavyzdys – Prūsijos karaliaus Frydricho II armija. Joje kareivis labiau bijojo savo karininko negu priešo – toks buvo vienas šios kariniu muštru pagrįstos armijos principų. Daugelis žino, jog pasmerkimo, pajuokos, apkalbų baimė padeda nugalėti kitokią baimę.

Nugalėti baimę padeda pažinimas. Sis būdas prieinamas kiekvienam, bet jis sunkesnis ir ne itin patogus, be to, jam reikia ilgesnio laiko. Kaip jau minėta, baimei kilti didelę įtaką turi netikėtas, naujas, nežinomas reiškinys. Patirtas, jau pažįstamas pavojus retai

sukelia didelę baimę. Taigi geras būdas apsiginti nuo baimės – kiek galint geriau pažinti gresiantį pavojų. Juk paprastai nežinia baugina žmogų labiau negu aiškumas.

Kartais praverstų tyčia provokuoti pavojų, sąmoningai jį padidinti ir vėl sumažinti. Įprastinis pavojus nebegali kelti didelės baimės. Tai puikiai patvirtina vadinamojo profesinio narsumo pavyzdžiai: lakūnas nebijo aukščio, kareivis – sprogstančių sviedinių, švilpiančių kulkų, chirurgas – kraujo ir tokių operacijų, kurių metu ne vienas ligonis miršta.

Vadinasi, nuo baimės greičiau išsivaduosime dažniau būdami greta pavojaus, pavojingoje aplinkoje, o ne stengdamiesi žūt būt jos išvengti.

Kad žmogus mažiau baimintųsi, jis turi suvokti, koks asmenybės tipas yra atsparesnis baimei, ypač didelei ir ilgai.

Iš tikrųjų labai reta sveikų žmonių, beveik niekad nepatiriančių baimės. Paprastai tai vangių jausmų bei intelekto žmonės, nesugebantys suprasti ir įvertinti pavojaus, stokojantys siekių, vilčių, meilės gyvenimui. Tokiems bebaimiams verčiau nepavydėkime.

Didelei baimei rečiau nusilenkia harmoningai išsivystę, guvaus, išlavinto proto, stiprių jausmų bei valios žmonės, sukaupę didelę patirtį, neišlepinti lengvo pasisekimo. (Įdomu, jog ši žmonių kategorija labiau nei kitos yra jautri nedideliam išgąsčiui, staigiai arba, atvirkščiai, ilgai abstrakčiai baimei.) Subtilūs, gilūs jausmai, turtinga vaizduotė padeda jiems geriau pajusti ir įsivaizduoti pavojų bei galimus jo padarinius. Todėl jie gali imti būgštauti jau tada, kai kiti dar nieko nepastebi. Užtat vėliau baimė šių žmonių nepribloškia, jie sugeba greičiau ją sutramdyti. Taigi nepagrįstai sakoma, jog išsilavinusiems, inteligentiškiems žmonėms trūksta drąsos, narsumo. Tai paneigia ir kasdieninis gyvenimas. Drovus žmogus, kuris dažnai varžosi, jaudinasi dėl smulkmenų, sutrinka dėl mažos baimės, didelio pavojaus akimirką gali pasielgti labai drąsiai. Tuo tarpu narseivos, paprastai įžūlūs ir šiurkštūs, pabūgsta pirmo rimto išbandymo.

Visi aptarti būdai yra strateginio pobūdžio. Baimei įveikti skaitytojai patys gali surasti nemaža ir taktinių būdų. Pavyzdžiui, atsidūrus sunkioje padėtyje, patartina raminti ne save, o kitus. Pamatysite, kad palengvės. Mat ima veikti dėmesio perkėlimo mechanizmai, gimsta užuojauta, supratimas, jog kitam daug blogiau negu tau („jei galiu padėti kitiems, mano padėtis ne tokia jau bloga"). Reikėtų tik pasitreniruoti tiek bandomosiomis, tiek tikromis sąlygomis, akistatoje su pavojumi.

Pabaigai – keletas žodžių apie bailumą. Pagrindinis skirtumas tarp drąsaus žmogaus ir bailio tas, kad pastarasis nesugeba valdyti baimės jausmo. Tuo tarpu drąsusis baimę (jis taip pat bijo!) visada kontroliuoja.

Pyktis – tai daugeliu atžvilgių priešingas baimei jausmas. Baimė dažniausiai paskatina mus gintis bėgant. Tuo tarpu užsidegę pykčiu, daromės aktyvūs, griebiamės puolamųjų, agresyvių veiksmų.

Pykčio akimirką didesnė dalis psichikos itin aktyvi, o mažesnė – nuslopinta. Dažniausiai suaktyvėja tie procesai, kuriuos baimė paprastai nuslopina, o nuslopinami tie, kurie išsigandus ima aktyviai veikti. Todėl pyktis, nors ir neturi tiek atspalvių kaip baimė, yra gana sudėtingas, įvairaus stiprumo, trukmės ir pobūdžio jausmas. Abstraktesnis, moralinio pobūdžio pyktis vadinamas pasipiktinimu. Itin stiprus pyktis tampa įniršiu. Ilgai trunkantis pyktis gali virsti neapykanta (meilės priešingybe). Pykčio šaknys turi daug bendra su kitų neigiamų emocijų priežastimis. Jo dirva – įvairūs sunkumai, nesėkmės, pavojai, grėsmė sveikatai bei gyvybei, skausmingi praradimai ir pan.

Pyktis padidina bendrą jautrumą, įtampą, paskatina greitas, stiprias reakcijas. Jis nuslopina ir dalį jausmų, kurie (šiaip jau padedantys bendrauti, suprasti kitą) šiuo atveju trukdo, pavyzdžiui, užuojautą, simpatiją ir pan. Tarp įpykusio žmogaus ir pykčio objekto atsiranda praraja. Net pats artimiausias žmogus staiga tampa tolimas, svetimas ir priešiškas. Psichikoje išnyksta pus–šešėliai, abejonės. Išryškėja antipatija – atsakomoji reakcija į supykdžiusio mus žmogaus elgesį.

Be kita ko, teigiamos to žmogaus emocijos dar labiau kursto pyktį, o neigiamos kelia pasitenkinimą. Užpulto žmogaus šypsena sukelia užpuoliko įniršį, o baimė, sutrikimas, ašaros jį džiugina.

Pykčio objektas įsivaizduojamas kaip žmogus be jokių dorybių. Net nedideli jo trūkumai virsta ydomis. Taip gali atsitikti ir su mums artimais, gerai pažįstamais žmonėmis, kuriems imama priskirti pačias blogiausias savybes. (Tai irgi verta įsidėmėti, ypač sutuoktiniams.)

Supykus psichinė veikla darosi vienpusiška, suprastinta, schematiška. Tai suprantama: ten, kur įsiveržia agresyvumas, prievarta, subtiliems, sudėtingesniems procesams nelieka vietos – jie tik trukdytų. „Kai kalba ginklai – mūzos tyli".

Antra vertus, ši būsena mums padeda kovoti, skverbtis pirmyn. Nestiprus pyktis gali veikti kaip savotiškas stimuliatorius. Nesupykę kartais vargu ar ryžtumės pasakyti tiesą į akis, pareikalauti, kad būtų atsižvelgiama į mūsų teises. Nedidelis piktumas patikslina mūsų požiūrį į kitus žmones, padeda išvysti tai, ko paprastai nepastebime. Pavyzdžiui, yra žmonių, kuriuos idealizuojame, visai nematydami trūkumų; piktumas atveria mums akis. Kartais tuo būdu galime objektyviau pažvelgti į artimus žmones, pavyzdžiui, į savo vaikus, į vadinamuosius didelius žmones, kurie hipnotizuoja kitus savo užimama (ne pagal išprusimą ir nuopelnus) padėtimi, aukštais postais ir pan. Pyktis savotiškai supurto asmenybę.

Net ir neapykanta, jei tik neperžengia ribų, gali atlikti pozityvų vaidmenį. Tam tikro tipo žmonėms ji padeda pakelti ilgas kančias.

Visuomeniniame gyvenime pyktis irgi gali daryti teigiamą įtaką, sakysime, kaip sulaikantis veiksnys. Liaudies išmintis sako, jog įpykęs net ir kiškis baisus. Todėl tiems, kas linkę šiurkščiai elgtis, tyčiotis, reikia stengtis neperžengti ribų, nesukelti kitų pasipiktinimo, nes pyktis žmonėms, net ir silpniesiems, suteikia jėgų, ryžto.

Dabar pažvelkime, kokie pavojai gresia pykčio apimtam, nekontroliuojančiam savęs individui, kaip pyktis stiprų paverčia silpnu. Stiprus, dažnas ir ilgas pyktis labai žaloja psichinį gyvenimą. Neteisingai, iškreiptai žvelgiama ne tik į priešiškai nusiteikusius, bet ir

į gera linkinčius žmones. Prarandamas sugebėjimas objektyviai spręsti, todėl santykiai sugenda beveik su visais. Pyktis išmuša iš vėžių, kai jis neproporcingai didelis, neatitinka jį sukėlusios priežasties. Antai įpykusi motina gali per smarkiai nubausti vaiką, o draugas – pasakyti tokių dalykų, kad vėliau net pats stebisi. Mat supykę žmonės netenka sugebėjimo ramiai mąstyti, kantriai laukti, leisti psichikai kurti, nors toks veikimo būdas konfliktinėse situacijose būtų pats efektyviausias.

Pykčio apimtas žmogus gali visai pakirsti jausmus, nutraukti ryšius, priedermes, bet atsvarai nieko nauja nesukurti. Tuo tarpu išspręsti konfliktą, sunkią problemą – tai ne tik griauti, o – pirmiausia – kurti. Nutraukęs senus ryšius ir neužmezgęs naujų, pavyzdžiui, netekęs seno bičiulio, bet neradęs naujo, žmogus atsiduria dar blogesnėje situacijoje, negu prieš imdamasis pykčio padiktuotų veiksmų.

Pykčiui virtus įniršiu, žmogus (kaip ir tada, kai jį apima didelė baimė) nebesuvokia atsakomybės už savo veiksmus. Dominuoja agresyvūs griovimo polinkiai, todėl ši būsena pavojingesnė, negu sąmonę aptemdžius baimei.

Dažni, stiprūs ir ilgi pykčio priepuoliai išvargina psichiką. Kartais žmogus jaučiasi išsekęs net ir po nestipraus ir neilgo priepuolio. Pykčiui kartojantis, juntamas nuolatinis nuovargis, pervargstama.

Kartais pyktis, neapykanta iškreipia ir charakterinius asmenybės bruožus: ji darosi šiurkšti, neobjektyvi, dirgli, linkusi į depresiją.

Rauti pyktį su šaknimis netikslinga; verčiau pabandykime jį apriboti. Būdus, kaip tai padaryti, galima suskirstyti į dvi grupes.

Pirmoji – tai bendresnio pobūdžio būdai, skirti asmenybei, įvairioms jos savybėms, įgūdžiams, pusiausvyrai ugdyti.

Pyktį pirmiausia sukelia žmonių pasipriešinimas. Protingas, mokantis kultūringai elgtis žmogus gali savo veiksmus iš anksto pakreipti taip, kad sutiktų kuo mažiau pyktį keliančio pasipriešinimo. Pasipriešinimą lengviau galima nugalėti ne jėga, o mokėjimu, lankstumu. Pavyzdžiui, protingas ir prityręs vadovas nesakys

valdiniams: „Šitą darbą privalote padaryti! Greičiau! Negailėkite jėgų!" Tokiu tonu nurodyta užduotis daugelį papiktins, sukels pasyvų pasipriešinimą („Kodėl mes turime plėšytis?"), bus dingstis pykčiui. Vadovas turėtų kreiptis daugmaž taip: „Vyrai, gavome nelengvą užduotį. Mūsų skyriui (brigadai, cechui) ją davė todėl, kad mumis pasitiki. Gerai būtų, kad susidorotume. Pagalvokime, kaip geriau tai padaryti". Tokiam vadovui pačiam rečiau kils pyktis. Daugeliu atvejų mums gali padėti anksčiau sukaupta patirtis nugalint kliūtis. Įprastos kliūtys (kaip ir įprasta baimė) nesukelia nekontroliuojamo pykčio. Pyktį tramdo ir sugebėjimas užjausti kitą, humoro jausmą.

Antros grupės būdais galima apriboti, reguliuoti ar visai pašalinti konkretų, jau kilusį pyktį. Tik veikti reikia nedelsiant, pačioje pradžioje, kol jis dar neįsilieps–nojęs. Labai svarbu kuo greičiau išanalizuoti situaciją: ar rimtos priešinimosi priežastys, ar verta dėl jų pykti, kokie gali būti pykčio padariniai. Naudinga veiksmą atidėti ar pristabdyti. Kitu atveju reikia stengtis sukelti savyje priešingus pykčiui jausmus, pavyzdžiui, abejones dėl galimų pykčio padarinių, užuojautą jus supykdžiu–siam žmogui. Kartais efektyviai padeda nauji emociniai ryšiai, užmegzti su pykčio objektu kitoje, ne konflikto sferoje.

G ė d a priverčia žmogų pajusti, kad jo poelgis smerktinas, žeminantis; ji sukelia sąžinės priekaištus, sumišimą, drovą, net baimę. Visi šie jausmai dažniausiai kyla tada, kai būgštaujama, kad kiti neimtų mūsų smerkti. Liaudis ne veltui sąžinės ir gėdos sąvokas vartoja greta viena kitos. Gėdos jausmas – sąžinės pirmtakas, klaidingo poelgio emocinis pergyvenimas, savotiškas savęs pasmerkimas. „Gėda – tai savotiška rūstybė, tik nukreipta prieš patį save" (K. Marksas). Galima net pasakyti, kad gėda, kaip ir sąžinė,– žmogiškumo simbolis.

Gėda irgi būna įvairių pakopų (nuo nejaukumo iki nuplėštos šlovės jausmo, kuris gali pastūmėti net į savižudybę) bei atspalvių. Žmogus savęs nesigėdija (nors neretai teigiama atvirkščiai). Gėdos jausmas kyla bendraujant su žmonėmis, kaip visuomeninių santykių rodiklis.

Jis būtinas, nes reguliuoja išorinius santykius (panašiai kaip sąmonė – vidinius). Pasak įžymaus pedagogo V. Suchomlinskio, gėda – kilnus išauklėto žmogaus jausmas, kurio nejaučia tik dorovinis nesubrendėlis. Mūsų jautrumas, stipri reakcija į kitų žmonių elgesį padeda mums pastebėti daugelį svarbių dalykų, išmokti to, kas gera, be reikalo neeikvoti pastangų. Drovus vaikas ir nebaudžiamas ruošia pamokas, stropiai vykdo tėvų paliepimus,– jis baiminasi gėdos.

Gėda teigiamai veikia vyro ir moters santykius. Drovumas apsaugo jaunus žmones nuo daugelio klaidų, vulgarumo, sulaiko nuo pernelyg ankstyvų intymių santykių, kurie sutrukdytų natūralią jausmų raidą. Gėda švelniau ir veiksmingiau atlieka tai, kas daugeliu atvejų įmanoma tik baimei arba prievartai.

Tačiau neretai pastebime, jog šis jausmas yra per daug stiprus, kylantis be priežasties, virstantis nuolatiniu gėdingumu. Ypač tai būdinga vaikams ir jauniems žmonėms, kurie dar nesugeba visapusiškai įvertinti savęs, pernelyg jautriai žiūri į kitų nuomonę apie save (imama gėdytis vien pagalvojus, jog kiti gali apie juos ką nors bloga pasakyti). Tokiais atvejais gėda sukausto, slopina psichinę veiklą; žmogus darosi baikštus, neryžtingas, nepasitikintis savimi.

Ypač stipriai ir neigiamai veikia gėda tada, kai žmogus jaučiasi esąs pažemintas. Tiesa, draugystė ar šeimos gyvenimas dėl to ne itin dažnai suyra; tiesiog vienas iš partnerių šiek tiek gėdijasi kito, jaučiasi esąs menkesnis. Žinoma, tokiu atveju pilnavertiškai bendrauti neįmanoma.

Pernelyg stiprus, ilgai trunkantis gėdos jausmas kankina drovų žmogų tada, kai jis itin subjektyviai, neteisingai įsivaizduoja visuomenės požiūrį į jį, mano, kad kurie ne kurie asmenys sugeba kiaurai matyti žmogų. Be to, toks žmogus menkai save tepažįsta, stokoja savigarbos.

Nugalėti per didelį gėdingumą nėra sunku; beje, ilgainiui jis savaime mažėja ir išnyksta. Subjektyviai dėl to reikia džiaugtis, bet objektyviai – anaiptol ne visada: išsivaduoti iš gėdos jausmo lengviau, negu vėliau jį susigrąžinti.

Todėl apsiribosime keliais patarimais. Pirmiausia reikia stengtis išsiugdyti tvirtesnį savigarbos jausmą (žr. III skyrių). Puoselėtinas saikingas pasitikėjimas savo jėgomis, įgyjant vienokių ar kitokių gerų savybių arba kokį nors visų pripažintą teigiamą, patrauklų bruožą. Pavyzdžiui, vienas pacientas liovėsi dėl kiekvieno mažmožio gėdytis, išmokęs puikiai pasakoti anekdotus, taikliai vartoti aforizmus; jis tapo laukiamas kiekvienos draugijos svečias. Kiti žmonės, atvirkščiai, ima pasitikėti savimi, išmokė reikiamoje situacijoje ir reikiamu laiku... patylėti.

Labai naudinga artimiau susipažinti su tais žmonėmis, tarp kurių jūs iki šiol jausdavotės nejaukiai, droviai. Netrukus įsitjkinsite, jog aplinkinių reikalavimai visai nėra tokie dideli, kaip jums atrodė: paprastai jie tiesiog neturi laiko specialiai jumis domėtis. Žmonės, kurių nuomonės baiminotės, pasirodo, labai užsiėmę savo reikalais, o tie, kurie turi laiko jumis pasidomėti, negali iš karto nei jūsų suprasti, nei pasmerkti. Gėda mažėja, jei susiduria su kitais – pavyzdžiui, humoro ar pykčio – jausmais.

M a ž o s i r d i d e l ė s a b e j o n ė s . Žmonių psichinis gyvenimas darosi vis sudėtingesnis. Mūsų vidinį pasaulį kasdien turtina ne vien nepaprastai gausi ir įvairi spausdinta informacija, bet ir kitos masinės informacijos priemonės – televizija, radijas, kinas. Paaiškėjo, kad daugelis dalykų, kurie prieš dvidešimtmetį atrodė esą paprasti, nesunkiai suprantami, iš tiesų yra kur kas sudėtingesni, nuodugniai suvokiami tik itin kvalifikuotų specialistų. Sakysime, į atomą šio šimtmečio pradžioje buvo žiūrima kaip į vientisą, elementarų objektą; vėliau paaiškėjo, kad jis susideda iš daugelio elementarių dalelių. Toks ir mūsų vidinis pasaulis: juo daugiau jis gauna informacijos, juo sudėtingesnė jo struktūra, vidiniai jame vykstančių procesų santykiai. Kuo daugiau žinome, tuo sudėtingesni mūsų mąstymo ir veiklos motyvai, tuo sunkiau daryti išvadas, ką nors nutarti. Turime daugiau galimybių, bet užtat sunkiau pasirinkti veiklos būdą. Žmogus anksčiau rinkdavosi vieną sau tinkamą profesiją iš 20–30, dabar – iš kelių tūkstančių profesijų. Panašiai pasikeitė ir mūsų

vidinės atrankos galimybės. Kai prieš akis keli tūkstančiai profesijų, norint apsispręsti, reikia iŠ anksto susipažinti bent su pagrindinėmis. Vidinei atrankai savo ruožtu reikia kuo geriau pažinti galimus variantus. Jei informacijos nepakanka, slegia nepasitenkinimas, o kartais ir nemalonios abejonės.

Informacijos stoka tokia dažna ne vien todėl, kad ji objektyviai egzistuoja ar kad kokioje nors konkrečioje situacijoje mums iš tikrųjų stinga įvairių duomenų. Dažniau informacijos mums trūksta santykiniu požiūriu: svarbios ir reikalingos žinios pasiklysta tarp gausybės antrarūšių ar trečiarūšių duomenų. Naudingus duomenis laiku surasti, pelus nuo grūdų atskirti nelengva. Kadangi informacijos dažnai trūksta kaip tik dėl atrankos sunkumų, galima sau pačiam gana efektyviai padėti.

Tačiau pirma nepakenktų šiek tiek stabtelėti ties abejonės psichologija – svarbiu ir dažnu reiškiniu šių laikų žmogaus gyvenime. Abejonė, trukdanti ką nutarti, nėra vien pažinimo stoka. Pavyzdžiui, galime nežinoti, ar mūsų pažįstamasis geras žmogus, ar ne. Mums rūpi tai sužinoti; tačiau šiuo atveju jokios abejonės mūsų nekankina. Jos išryškėja tada, kai, be noro ką sužinoti, kyla ir nerimas (kartais kankinantis), net susierzinimas. Pavyzdžiui, sėdėdami susirinkime, jūs niekaip negalite nuspręsti, ar viešai kalbėti, ar ne. Nežinote, kaip pasielgs kiti: ar kalbės apie tai, ką ir jūs norite pasakyti, ar nutylės. Deja, jūs ir pats nesate tikras, ar jums pasiseks norimą dalyką išdėstyti gana aiškiai, įtikinamai, ar kalba bus visiems įdomi ir naudinga. Be kita ko, jūs norite kalbėti dar ir todėl, kad atkreiptumėte aplinkinių dėmesį į save, savo asmeninius rūpesčius. Tačiau jūsų žodis kitiems gali atrodyti kaip bandymas šį bei tą išsiderėti savo naudai. Jei kuris iš ankstesnių kalbėtojų pasakys bent dalį jūsų minčių, kiti taip ir pagalvos apie jus. Jūs suprantate, kad reikia veikti, bet nepasitikėjimas savimi, erzinantis nerimas trukdo apsispręsti. Jūs abejojate.

Daugelį žmonių, ypač jaunų, nesusiformavusių, kankina dešimtys mažų ir didelių abejonių. Vienos iš jų kasdieniškos, konkrečios (kaip vienu ar kitu atveju pasielgti šiandien, rytoj), kitos platesnio moralinio pobūdžio (būti iki galo principingam ar pagailėti savęs bei kitų, pasakyti tiesą ar nuslėpti), trečios susijusios su pasaulėžiūra. Dažniausiai žmones kamuoja eilinės abejonės: jos dažnos, netikėtos, joms sunkiau pasiruošti, nes reikia spręsti greitai.

Kovojant su tokiomis abejonėmis, reikia rūpintis savo bendruoju išsilavinimu, kaupti reikalingus duomenis (atitinkančius aplinkinių žmonių lygį bei dažnai pasitaikančių situacijų reikalavimus), ugdyti svarbiausias socialistinės visuomenės žmogaus vertybes. Iš turimų duomenų mėginkime atrinkti svarbiausius, reikalingiausius. Įveikdami vieną ar kitą abejonę, mokykimės ieškoti tiesiausio kelio. Nebijokime priimti laikiną, negalutinį sprendimą, kuris paruoštų dirvą tikrajam. Įveikti abejones padeda ir jausmai (nuojauta), doroviniai įsitikinimai, įgyta patirtis daug ką iš anksto numatyti, atspėti.

Naudinga mokytis tikslumo: stengtis problemą suformuluoti aiškiau, trumpiau, paprasčiau. Tada išnyks dalis abejonių, neaiškumų, kurie slypėjo už daugiareikšmių žodžių.

Susipažinkime su vienu kitu praktišku būdu bei keliais „techniniais" patarimais. Kaip matyti iš stebėjimų, daugelis žmonių juos lengvai panaudoja ir sėkmingai tobulinasi.

Vienas iš tokių būdų – bandomasis išankstinis sprendimas, lydimas veiksmo.

...Mus kankina abejonės: trokštame sėkmės, bet mūsų galimybės abejotinos; objektyvūs duomenys menki arba, atvirkščiai, pernelyg gausūs, daugiareikšmiai, nieko mums nesakantys. Kaip pasirinkti optimalų kelią? Daug valandų (dienų, mėnesių) svarstome, kaip mums pasielgti, ir vis nesurandame tinkamo varianto. Kiek besuktume galvą, nieko nauja nebesugalvosime. Mat ilgesnį laiką narpliojant vieną problemą, mąstymo aparatas pavargsta, darosi nebeproduktyvus. Tokiu atveju verčiau ryžtis artimiausiam, labiausiai prieinamam žingsniui ir nedelsiant veikti, užuot tuščiai samprotavus ir tempus

sunkią abejonių naštą. Sprendimas ir veikla, net ne optimalūs, vis tiek daro teigiamą įtaką. Mes ati–trūkstame nuo abejonių; protas, išvargintas ankstesnių neperspektyvių bandymų, pablaivėja. Be to, veikla nešykšti mums naujų, tikslesnių duomenų apie susidariusią situaciją, o jie padeda ieškoti naujo, efektyvesnio sprendimo. Švieži duomenys stimuliuoja atmintį, skatindami ją tiekti mums reikalingą informaciją.

Tad kaip pasielgti mūsų jau minėto susirinkimo atveju – ryžtis kalbėti ar ne? Žinoma, visada galima įsirašyti į norinčiųjų kalbėti sąrašą, o vėliau atsisakyti žodžio, paaiškinus, jog ankstesni kalbėtojai jau išdėstė didžiumą jūsų minčių. Tačiau tatai – elementarus, pasyvaus dalyvavimo susirinkime atvejis. Kitas dalykas, kai nusprendžiame dalyvauti diskusijose. Pareiškę norą kalbėti, jūs jau nebesvarstote, verta tai daryti ar ne, o imate galvoti apie tai, ką ir kaip pasakysite. Sąmonėje iškyla vis daugiau faktų, minčių. Anksčiau kalbėjusių žmonių nuomonė jus skatina. Kai ateina jūsų eilė, jau turite aiškius savo kalbos metmenis, kuriuose atsispindi ne vien tai, ką iš pradžių ketinote pasakyti, bet ir kitų nuomonę palaikantys ar kritikuojantys komentarai.

Greičiau apsispręsti padeda aktyvesni jausmai. Juose dažnai slypi ta informacija (tik kitaip išreikšta), kurios negautume vien samprotaudami. Sužadinus savyje užuojautą, pyktį, simpatiją ar pagaliau net savimeilę, abejonės ima silpti, daug kas staiga paaiškėja. Susirinkimo pavyzdys akivaizdžiai rodo, jog tereikia supykti pačiam ant savęs, sužadinti savigarbos jausmą, ir ryžtis kalbėti bus nesunku.

Abejones įveikti labai padeda tvirti doroviniai įsitikinimai. Susidūrę su sunkiomis abejonėmis, ypač gerai matome, kad mūsų visuomenėje teigiamos dorovinės savybės didžiai vertinamos. Moralinėms vertybėms panaudoti turime gerą techninį būdą: jei abejojame, kaip elgtis konkrečiu atveju, elkimės kiek galint kilniau – spręsdami tiek dideles, rimtas, tiek smulkias problemas. Šitaip elgdamiesi lengviau apsispręsime, ar skriaudą verta atleisti, ar ne, padėti kitam ar nepadėti, nusileisti ginčuose ar nenusileisti, pirkti

pigesnę ar brangesnę dovaną. .. Keletu žodžių reikia paminėti tikėjimą (žinoma, ne religiniu, o

psichologiniu požiūriu). Jis neapsaugo nuo abejonių, bet atlieka tam tikrą vaidmenį, ypač kai susidaro užburtas ratas. Tikėjimas – tokia priešinga abejonėms būsena, kai apytikrį, hipotetinį žinojimą papildo jausmai, norai, siekimai. Si tema tokia plati, kad čia neįmanoma jos gvildenti – jai skirta daug specialių tyrinėjimų.

K a i p a v e r g i a ž a l i n g i į p r o č i a i . Gyvenime jie dažni ir žmonėms trukdo kur kas labiau, negu įprasta manyti.

Įprotis – tai bet kokia – tiek paprasta, tiek sudėtinga – reakcija, kuri dažnai kartojama, todėl vyksta lengvai, automatiškai. Tokios reakcijos kartojasi kiekviena, net menka dingstimi, o kartais ir visai be jos.

Įpročių turime visokių. Pavyzdžiui, paprasčiausias įprotis – galvos purtymas, kad plaukai nelįstų į akis; sudėtingesnis – tiesi, kariška laikysena; dar sudėtingesnis – elgesio maniera nepažįstamoje draugijoje ir pan. Įprotis – tai vienas iš būtiniausių mūsų psichofiziologinių mechanizmų, kurie palengvina asmenybės veiklą (žr. I skyrių). Gyvenime daugybę veiksmų kartojame šimtus ir tūkstančius kartų, todėl, kaip minėta, jie vyksta automatiškai. Štai kad ir rašymas: kadaise, vaikystėje, mums būdavo sunku išvedžioti raidę, o dabar neatsikvėpdami rašome ištisas frazes, nė nesusimąstydami dėl kiekvieno atskiro ženklo. Taip sutaupome daug energijos: nebereikia įtempti sąmonės, dėmesio, valios, jausmų. Dar daugiau energijos sutaupo sudėtingesni įpročiai – pavyzdžiui, įpratimu tapusi laikysena visuomenėje, profesinis pedagogo, gydytojo ar teisininko atidumas ir jautrumas žmonėms.

Žinodami du pagrindinius įpročių ypatumus – polinkį kartotis ir automatiškumą,– geriau įsivaizduosime jų daromą žalą bei sukeliamus sunkumus. Įpročiai gali būti žalingi iš karto, tačiau gali tokiais virsti ir vėliau. Sakysime, jau iš pat pradžių netikęs įprotis vartoti nereikalingus žodelius (taip sakant, reiškia, žinai, matai...), neliteratūrinius posakius, negražus papratimas laikyti kišenėse rankas,

spjaudytis ir kt. Tas pats pasakytina ir apie įpratimą vartoti nuvalkiotas mintis, suprastintas, vienpusiškas, iškreiptas nuomones. Kai kurios nuolat vartojamos mintys itin nusišlifuoja, pasidaro glotnios, lengvos, todėl patogios bendraujant. Jos lengvai gimsta ir teka beveik savaime, be mūsų mąstymo, jausmų, valios pastangų; be to, kartojasi net tada, kai pagrindo joms esama menko. Sakysime, žmogus patenka į sudėtingesnę situaciją, kurią jam pačiam sunku visapusiškai paaiškinti. Tokiu atveju dažniausiai jis bando viską aiškinti suprastintai. Tas prasimanymas gana dažnai kartojamas, nes nuramina, nors, deja, neišsprendžia problemos. Ilgainiui toks įprotis ir mąstysena įsitvirtina, darosi įprasti, automatiški, stereotipiniai. Polinkis suprastinti užkrečiamas ir gajus. Vis sunkiau atsispirti pagundai taip aiškinti ir daugelį kitų reiškinių: mat nereikia jokių pastangų, nes kiekvienu atveju gelbsti jau turimas paaiškinimas. Deja, jis per daug schematiškas, vienodai tinkantis visiems atvejams, todėl netikslus. Blogiausia, kad jis trukdo mąstyti, analizuoti konkrečią situaciją. Skubotas, paviršutiniškas aiškinimas negali būti teisingas ir todėl, kad automatiškai apriboja arba atmeta kitus svarbius procesus. Pavyzdžiui, žmogus dėl savo nesėkmių įpranta kaltinti viršininkus, aplinkinių nacionalines ypatybes, socialinius skirtumus ir pan., bet nepastebi tikrųjų priežasčių (savo paties siauro akiračio, nepakankamo išprusimo, gabumų, įgūdžių, nepalankių darbo sąlygų, nesugebėjimo berdrauti su žmonėmis, blogų santykių su bendradarbiais). Žinoma, primityvus, netikslus aiškinimas patogus, nes jis visada greta: ko žmogus nori, tą ir mato. Tačiau , toks aiškumas tik komplikuoja būklę, trukdo tikslingai veikti, net skatina imtis beprasmiškos, netinkamos kovos.

Artimi žalingiems įpročiams prietarai. Tiesa, jie sudėtingesni, paprastai labiau susiję su įvairiais psichiniais procesais ir daro didesnę įtaką pasaulėžiūrai, apskritai asmenybei.

Prietarai „landūs"; gana dažnai vieno žmogaus prietarai prigyja kitiems. Taip atsitinka tada, kai susiduriama su paplitusia nuomone toje srityje, kur pačiam žmogui sunku įgyti patirties. Pavyzdžiui,

kartais išgirsti nuomonę, jog gydytojai esą cinikai, net ištvirkę, nes žiūri į „nuogus žmones". Kad jie greičiau „nugydo, negu pagydo", kad operuodami „gali papjauti" ar „išimti, ką panorės". Psichiatrai, girdi, esą keisti ir... patys nenormalūs. Kiek pasigilinę į savo ir aplinkinių žmonių prietarus, rastume ne vieną keistenybę.

Žalingi įpročiai ir prietarai atsiranda ne tik savaime ar perimami iš kitų. Net kai kurie naudingi įpročiai ir automatiško mąstymo įgūdžiai ilgainiui sensta ir darosi žalingi. Jei paauglys įžūliai elgiasi ir iš aukšto žiūri į kitus, mes suprantame, jog tai normalus psichofiziologinis reiškinys, būdingas bręstančiai savarankiškai asmenybei. Tačiau panaši suaugusio žmogaus elgsena – netikęs, žalingas įprotis.

Taigi pagrindinės priežastys, dėl kurių kai kurie įpročiai bei prietarai mums kenkia, yra aiškios. Pirma, reakcija neatitinka konkrečios situacijos; antra, sutrinka sudėtinga psichinė veikla, nes kai kurie psichikos procesai suprastinami, išstumiami, susilpninami jausmai ir valia. Įpročius bei prietarus sąmonė mažai kontroliuoja, todėl juos nelengva paveikti, koreguoti.

Ar įmanoma sau pačiam padėti? Pirmiausia reikia žinoti, Kokie tie žalingi mūsų įpročiai, prietarai, kokios jų priežastys, kaip jie veikia asmenybę, kodėl ji linkusi vienus ar kitus įpročius išsaugoti. Nemanykime, kad tai padaryti lengva. Dažnai savistabos ir autoanalizės nepakanka; tada prireikia ieškoti kitų pagalbos, klausti artimųjų nuomonės. Suvoktas įprotis paprastai silpnėja. Ilgesnį laiką sąmoningai jo vengiant, galima pagaliau ir visai jį užmiršti.

Tačiau dažniausiai įpročiai esti atsparūs ir pastovūs. Tokiu atveju juos tenka šalinte šalinti, keisti kitais, naudingais. Antai įžūlų elgesį gali pakeisti kukli, pabrėžtinai draugiška laikysena. Tiesa, iš pradžių ji bus dirbtinoka (teks prisiversti), tačiau vis dėlto slopins netikusius elgsenos įpročius.

Dar sunkiau atsikratyti prietarų. Pirmiausia patartina nuodugniai pažvelgti į juos kuo įvairesniais požiūriais. Ypač naudinga bendrauti su žmonėmis, kurių pažiūros mums šiek tiek neįprastos, net priešingos. Toks bendravimas skatina nesitenkinti lengvesniu,

automatizuotu sprendimu, padeda plačiau pažvelgti į iškilusią problemą, susidaryti objektyvesnę nuomonę, pratintis nestandartiškai mąstyti.

T i n g ė j i m a s – vaizdi žalingo įpročio iliustracija. Iš pradžių bodimasi bet kokia veikla. Vėliau tas bodėjimasis tampa įpročiu – tingumu. Si būsena prieš tarauja vienam iš pagrindinių psichikos dėsnių – polinkiui aktyviai veikti. Todėl ji gali itin iškreipti psichinį gyvenimą. Deja, neapsiriksime sakydami, jog ši būsena daugiau ar mažiau pažįstama kiekvienam: dauguma žmonių vienu ar kitu gyvenimo laikotarpiu buvo pasidavę tinguliui. . .

T r a g i š k i e j i j a u s m a i . Jie nėra labai dažni, tačiau sunkūs. Tragiškumo jausmas–tai labai savotiškas ir sudėtingas užuojautos, baimės ir dvasios kilnumo lydinys. Pirmieji du, kaip žinome, dažniau yra nemalonūs, veikia neigiamai, atspindi mūsų silpnumą. Dvasios kilnumas atsiskleidžia tada, kai žmogus pasirodo esąs atkaklus, nenusileidžiantis jam priešiškoms jėgoms, sunkumams, ryžtingai ginąs savo idealus, principus, interesus. Tada jis junta pasididžiavimą, savo (arba kito asmens) moralinę jėgą. Todėl tragiškumo jausmas neslegia, o aukština, skatina ir nuskaidrina mūsų dvasinį pasaulį. Tai kilnus jausmas, kurio nereikia vengti.

Tad matome, kokia lanksti yra asmenybė. Net sunkias, neigiamai veikiančias būsenas ji gali paversti teigiamo poveikio šaltiniu. Sis savigynos būdas, deja, prieinamas nedaugeliui žmonių. Be to, kartais ir juos apima visiškas, be prošvaistės tragizmas ir neviltis. Taip atsitinka tada, kai žmogus neturi Įvirtų moralinių vertybių, padedančių ištverti sunkumus ar bent ilgai jiems priešintis. Antra vertus, tragiškumo jausmas labiau nepaliečia to, kuris nesugeba priešintis, stokoja gilesnių jausmų ir valios.

Kartais žmonės linkę piktnaudžiauti tragiškumo jausmu, net mėgautis juo, gėrėtis liūdnos savo lemties „grožiu". Tai šalintinas polinkis.

Vyro ir moters psichologija. Bendro gyvenimo problemos

Be tų sunkumų, su kuriais žmonės susiduria nuolat, visą gyvenimą, egzistuoja ir specifinių, susietų su vienu kuriuo nors laikotarpiu (jaunyste, brandos amžiumi, senatve). Kiekvienam tarpsniui būdingas savitas sunkumų derinys. Čia pakalbėsime apie sunkumus, su kuriais susiduria subrendę ir pagyvenę žmonės.

Viena iš opiųjų gyvenimo problemų – vyro ir moters tarpusavio santykiai. Taip yra ne vien todėl, kad vyras ir moteris skiriasi savo psichinėmis ypatybėmis. Sunku būna ir todėl, kad reikia bendrauti itin artimai, intensyviai. Daugiausia turbūt trukdo tai, kad vyrai ir moterys sąmoningai nesuvokia savo partnerio pranašumo ir silpnybių, nemoka pasinaudoti savo pranašumu (ir silpnybėmis). Ne mažiau svarbios ir grynai lytinės problemos, seksualinis temperamentas.

Nors pastaraisiais metais šia tema pasirodė viena kita knyga, pagausėjo publikacijų periodikoje, mums vis dar trūksta šios srities informacijos.

Pirmiausia aptarsime psichologinius vyro ir moters skirtumus. Iš patirties žinome, jog vienas žmogus nepanašus j kitą, tačiau priešingų lyčių psichikos skirtumai itin ryškūs. Siūlome susipažinti su lentele (žr. 91 psl.), kuri iliustruoja priežastis, dėl kurių išsituokia vyras ir moteris.

Žiūrint į šią lentelę, matyti, jog bene dažniausia (4/5) blogų vyro ir moters tarpusavio santykių šeimoje priežastis – neatitikę charakteriai ir išnykę jausmai (vyrų – 55%, moterų – 22%) ir nemokėjimas bendrauti (valdingas būdas, šiurkštumas, žiaurumas: vyrų – 27%,

Nurodytos skyrybų priežastys

moterų– 10%). Šie duomenys ypač iškalbingi, kai fone išryškėja meilė kitam asmeniui (už santuokinio gyvenimo ribų): moterų – 1%, vyrų – 12%. Žmonės dažniausiai skiriasi ne todėl, kad surado geresnį ar geresnę, kad išblėso pirmykštis jausmas, o dėl to, kad su žmogum tiesiog neįmanoma toliau gyventi. Be to, šie skaičiai atspindi vyro ir moters psichinių savybių skirtingumą.

Kokius skirtumus nulemia lytis? Kokius bruožus ji sąlygoja? Lyties bruožai – didžiulis mūsų privalumas, kurį gamta dovanojo tiek vyrams, tiek moterims. Kartu pridurtina, jog šie privalumai susiję su kai kuriomis silpnybėmis arba gana greit jomis pavirsta, jei vyras ar moteris bendraudami nemoka jais" naudotis.

Aiškinantis sėkmingo ar nevykusio šeimos gyvenimo priežastis, ne kartą yra tekę teirautis moterų ir vyrų, kokios jų ir priešingos lyties psichinės savybės jiems atrodo tipiškos, vertingos, teikiančios pranašumo, kokios ypatybės itin patrauklios. Nuomonių įvairovę apibendrina žemiau pateikiama lentelė, kuri vaizduoja tam tikrą vyro ir moters idealą.

Vyro ir moters psichikos ypatumai

Būdingi moters ypatumai Suvokimas Didesnis bendras jautrumas. Ypač jautri tokiems trūkumams, kaip netaktiškumas, nevalyvumas, melagingumas ir pan. Jausmai Gilesni, pastovesni, subtilesni, turi daugiau atspalvių. Mažesnis išorinis jausmų efektingumas. Sugebėjimas užjausti Mąstymas Dažniau konkretus vaizdinis, vientisas, labiau priklausantis nuo jausmų, instinktų Valia Paprastai vidutiniška. Silpna valia nelaikoma dideliu trūkumu Interesai Siauresni (bet gilesni); vyrauja humanitariniai: domėjimasis žmonėmis, jų santykiais, šeima Charakterio visuma Didesnis plastiškumas, harmoningumas, vientisumas, sugebėjimas keistis, prisitaikyti (pavyzdžiui, prie vaikų) Pora charakterio bruožų Aktyvumas Jis mažesnės įtampos, ne toks energingas. Moteris ištvermingesnė ten, kur reikia ilgalaikių pastangų; konservatyvi

Budingi vyro ypatumai Mažesnis bendras jautrumas. Jautriai reaguoja į moters išorę Ryškesni, audringesnį, bet dažniau nelabai gilūs, neilgai trunkantys Abstraktesnis, teorinis, kritinis, loginis Stipri. Valios stoka – didžiausias trūkumas Platesni, daugiausia susiję su gamtos pasauliu, technika, rečiau – su abstrakčiomis problemomis Didesnis apibrėžtumas, tvirtumas; daugelis bruožų neretai yra prieštaringi Didesnės įtampos (palyginkime mergaičių ir berniukų vaikiškus žaidimus). Vyras mėgsta pasikeitimus, naujoves, eksperimentus

Laisvės troškimas Saikingas, saistomas prieraišumo, jausmų, nepasitikėjimo savimi, nedrąsumo

Didelis, sustiprintas mąstymo, valios, interesų įvairumo, pasitikėjimo savimi

Absoliučių tiesų, suprantama, joje nėra. Čia sujungta, sugretinta ir apskaičiuota procentais apie 200 nuomonių, todėl lentelė atspindi daugelio žmonių įprastinį požiūrį.

Ne visos moterys laiko tipišku ir patraukliu vyro bruožu aktyvumą, energingumą. Kai kurioms patinka tylūs, nuolaidūs vyrai. (Vis dėlto tokių moterų mažuma.) Ne visi vyrai linkę vienodai teigiamai vertinti visas lentelėje išvardytas moters savybes. Pavyzdžiui, vieni labiau vertina švelnumą, atlaidumą, rūpestingumą, o j kitas savybes nekreipia didelio dėmesio. Kiti primygtinai reikalauja vien gerųjų savybių ir neatleidžia net menkiausio apsileidimo, netvarkingumo; kitos moters vertybės jiems neturi jokios reikšmės. Apskritai mūsų lentelėje užfiksuotas vidurkis.

Ypatumų, atskirų bruožų gretinimą būtų galima dar gerokai tęsti. Tačiau ir iš šių palyginimų matome, jog daugelis vienos lyties pageidautinų (ar būdingų) bruožų yra priešingi kitos lyties bruožams: vyro abstraktus, moters konkretus mąstymas, jausmų greitumas ir lėtumas, aktyvumas ir pasyvumas ir t. t. Vadinasi, belieka laukti, kad vyras ir moteris, sudarantys sąjungą, turės būti priešingos, viena kitai prieštaraujančios ir viena kitą neigiančios būtybės. Kyla pavojus, jog ne vien konkretūs trūkumai, bet ir apskritai objektyvus partnerio pranašumas gali erzinti kitą, apsunkinti bendravimą.

Deja, dažnai taip ir atsitinka. Padėtis ypač pasunkėja tada, kai vyras ir moteris mato ir supranta lyčių psichologijos skirtumus, bet gyvenime prie jų nesiderina ir nekreipia į juos dėmesio, net laiko juos nenatūraliu, žeminančiu ar, atvirkščiai, nepagrįstai išaukštinančiu jį patį arba partnerį reiškiniu. Todėl kai kas stengiasi šiuos psichologinius skirtumus panaikinti. Kiti perdėm ryškius skirtumus dar labiau pabrėžia, puoselėja, kad įskaudintų partnerį. Pagaliau pasitaiko ir taip, kad vyras ir moteris apskritai nemoka bendrauti: tas bendravimas kartais esti arba per daug intensyvus, arba labai paviršutiniškas.

Neretai neteisingai suprantama vyro ir moters lygybė. Lygūs – tai visai nereiškia vienodi, kaip ne vienas linkęs manyti. Tokie partneriai

laiko vienas kitą panašiais, „lygiais" ir pripažįsta tik šiokias tokias fizines skirtybes (beje, mūsų laikais ir jas sumažina kelnės ar „vyriškai moteriška" šukuosena). Skirtumus, kurie daugumai atrodo būdingi ir būtini (žr. lentelę), tokie žmonės suvokia tik kaip išorinį, lengvai keičiamą bruožą, kurio visai nesunku atsikratyti, kad būtum toks pat, kaip partneris, draugas, sutuoktinis. Todėl jie ir mėgina vienas kitą priversti atsisakyti aktyvios veiklos ar, atvirkščiai, ramaus gyvenimo būdo, tvirtumo ar švelnumo, normalios savigarbos ar nuolaidumo ir pan. (Prisiderinti prie partnerio ypatybių bandoma rečiau.)

Tokie reikalavimai ar bandymai ko nors atsisakyti, pasikeisti paprastai nepasiseka. Be to, jie silpnina pačią asmenybę, kuri bando taip daryti arba reikalauja iš kito. Jei kartais ir pasisektų save pakeisti, rezultatais nevertėtų džiaugtis: būtų žalojama asmenybė, žmogus imtų prarasti savąjį „Aš".

Moteriškas vyras ir vyriška moteris anaiptol ne visada tinka vienas kitam (nors ir būtų sąmoningai stengęsi tokiais tapti dėl savo partnerio).

Kartais psichinės ypatybės, būdingos vienai ar kitai lyčiai, pernelyg ryškios. Tada padėtis irgi komplikuojasi: sunku rasti tarpusavio pusiausvyrą. Tokie atvejai nėra reti. Dauguma lentelėje nurodytų bruožų gali suteikti juos turinčiai asmenybei pernelyg didelį pranašumą; dažnai jais naudojantis, šis pranašumas dar labiau išryškėja. Peržengus tam tikrą ribą, šie bruožai ima trukdyti pačiai asmenybei; dar labiau jie slegia kitą, kitokios psichinės struktūros žmogų.

Pavyzdžiui, vyro abstraktus mąstymas lengvai pereina į pernelyg abstraktų, tuščią postringavimą, dažnai nesuprantamą moteriai. Vyro skepticizmas gali virsti cinizmu, audringi jausmai – šiurkščiais, interesų platumas– paviršutiniškumu, savimonė – anarchizmu, troškimas valdyti – žiaurumu, psichinės struktūros tvirtumas – sustabarėjimu.

Moters konkretus vaizdinis mąstymas neretai perauga į jausminį neobjektyvų mąstymą, nes ji ne visada linkusi abstrahuoti ir

visapusiškiau žvelgti į problemą, ją varžo emocinis prieraišumas. Pastoviems jausmams gresia inertiškumas. Atsargumas, kantrumas kartais virsta pasyvumu, o švelnumas – silpnabūdiškumu.

Bendrauti trukdo ir nesugebėjimas rasti optimalų nuotolį tarp partnerių, optimalų vyro ir moters tarpusavio santykių intensyvumą. Palankiausios sąlygos bendrauti yra tada, kai tarp vyro ir moters esama tam tikro, nors ne per didelio atstumo. Vyro ir moters bendravimą galima būtų palyginti su mechanine pavara. Kai du krumpliaračiai pernelyg prispausti vienas prie kito, pavara vos juda, o kai tarpas tarp jų per didelis, ji veikia blogai arba sukasi tuščiai.

Apie šį dėsningumą daugelis vyrų ir moterų žino iš lytinio gyvenimo patirties. Per dažni lytiniai santykiai daugiau ar mažiau neleidžia vyrui ir moteriai justi tikrą, ryškų pasitenkinimą, kliudo pasireikšti aukštesniems, subtilesniems jausmams. Kai fiziškai suartėjamą per daug retai, taip pat netenkama daugelio jausminio pasitenkinimo registrų, trukdoma plėtotis lėtesniems, ilgalaikiams procesams.

Panašių reiškinių esama ir psichiniame gyvenime, nors retas juos pastebi. Vyrai dažniau linkę piktnaudžiauti juslinio, fizinio artumo intensyvumu, o moterys – psichiniu artumu. Jos reikalauja, kad vyras nuolat būtų šeimos rate, drauge praleistų visą laisvalaikį, dažnai ir giliai užjaustų net dėl menko, kasdieniško nesusipratimo, klausytųsi ilgų pašnekesių apie giminaičių ir kaimynų reikalus. Tuo tarpu vyro psichika, nepaisant jos stiprumo ir kitų gerųjų, patrauklių savybių, kai kurių dalykų vis dėlto negali ištverti: neretai subtilūs, lėtesnio ritmo moters psichikos niuansai, itin konkreti mąstysena vyrą slegia.

Be to, nepamirština, kad tiek vyras, tiek moteris turi savo specifinių poreikių, kuriuos gali patenkinti tik atitinkamoje – vyrų ar moterų – draugijoje. Tai turėtų žinoti kiekvienas partneris.

Visų tų sunkumų bei prieštaravimų galima išvengti. Geriausias padėjėjas – mūsų jausmai. Ne veltui mums dažniausiai patinka tokios priešingos lyties savybės, kokių stokojame patys.

Gamtoje retai pasitaiko sudėtinga savybė, kuri būtų skirta tik vienam konkrečiam tikslui. Tas pat pasakytina ir apie lytį. Žmogaus lytis su jos sudėtinga struktūra, biologiniais ir psichologiniais skirtumais tikriausiai atsirado ne vien pratęsti giminei, o juo labiau – ne vien malonumui. Tai sudėtingos žmogaus evoliucijos rezultatas. Evoliucija privertė žmogų ne tik prisitaikyti prie įvairių gamtos sąlygų, bet ir pasiskirstyti darbą, sukurti sudėtingą socialinę organizaciją, ugdyti asmenybę, pagaliau palaikyti savo psichinę pusiausvyrą šeimoje ir už jos ribų. (Akimirkai įsivaizduokime, jog žmonės prarado lytį, o visa kita liko kaip buvę; neįmanoma įsivaizduoti, kaip pasikeistų visas visuomenės gyvenimas, pradedant materialiniu ir baigiant socialiniu, psichiniu.)

Psichinis lyčių skirtumas susidarė ne gyvenimui sukomplikuoti, o kad žmogus geriau prisitaikytų prie aplinkos sąlygų.

Skirtumų išryškėjimą skatina būtinybė psichiškai papildyti kitą žmogų. Taigi skirtumai, vienokių ar kitokių savybių perteklius yra ne trūkumas, prieštaravimu šaltinis, o žmogaus teigiamybė. Į tai reikia atsižvelgti, aiškinantis įvairius vyro ir moters tarpusavio santykių sunkumus.

Panagrinėkime, kaip vyras ir moteris veikia vienas kitą. P a p i l d y m o i r k o r e k c i j o s a s p e k t a s . Vyras ir

moteris bendrauja ir sąmoningai ar nesąmoningai mėgdžiodami, užsikrečia tuo, ko neturi pats, sušvelnina savo aštriuosius kampus, kurie buvo susidarę bendraujant su įvairiais žmonėmis arba gyvenant vienatvėje, itin vienpusiškomis sąlygomis. Iš lentelės matyti, kad, pavyzdžiui, abstraktesnį, objektyvesnį, kritiškesnį vyro protą papildo jausminė, konkreti vaizdinė moters mąstysena (ir atvirkščiai). Stiprūs, dažnai audringi vyro jausmai nusistovi pusiausvyroje, kai juos papildo gilesni, pastovesni moters jausmai. Vyro siekimą patirti nauja nuramdo moters polinkis išsaugoti tai, kas geriausia buvo praeityje. Vyriško charakterio konkretumą papildo neturintis tokių griežtų ribų ir aštrių kampų moteriškas charakteris.

S t i m u l i a v i m o a s p e k t a s . Abipusis poveikis

nenugludina svarbių, ryškių vyro ir moters psichikos skirtumų. Atvirkščiai, jis tuos skirtumus ir apskritai psichiką stimuliuoja, atveria jai naujas galimybes plėtotis. Vyras darosi dar vyriškesnis, moteris įgyja naujų moteriškumo bruožų. Bendravimas su moterimi visais atžvilgiais turtina vyrą. Vyro tvirtumas, atkaklumas dėl moters įtakos švelnėja, įgyja naujų atspalvių; kartu jis gali suaktyvėti (pavyzdžiui, kai reikia suteikti moteriai pagalbą, kovoti dėl jos pripažinimo). Turtėja ir moteris.

Įdomu pažvelgti, kaip stimuliuojamas laisvės siekimas ir klusnumas. Dažniausiai abi šios savybės dar labiau sustiprėja: vyras pajunta norą paklusti, bet kartu stiprėja ir jo laisvės troškimas; moters elgesyje irgi padidėja tas troškimas, nors kartu gilėja ir vidinis poreikis paklusti.

Siekiant harmoningai bendrauti, reikia tinkamai įvertinti savo ir priešingos lyties ypatybes; asmenybės turi atitikti viena kitą, kad g a l ė t ų i r n o r ė t ų papildyti bei stimuliuoti partnerį. Žinoma, tokioms pastangoms reikia laiko, o dar labiau – mokėjimo gerbti vienas kitą.

L y t i s k a i p v i s u m a i r d a l i s . P o l i a r i z a c i j a . P a d i d ė j ę s i r s u m a ž ė j ę s s e k s u a l u m a s . L a i k i n a s s e k s u a l u m a s . L y t i n i s i n d i f e r e n t i š k u m a s . Lyčių psichologijoje ypač ryškiai atsispindi tai, kas kitų psichinių reiškinių glūdi gelmėje ir dėl to ne taip pastebima. Mat psichika labai (nors ne visada harmoningai) susijusi su fiziologiniais ir apskritai biologiniais reiškiniais.

Lytis anaiptol nėra kokia atskira žmogaus dalis, sfera, autonomiška organų sistema. Kartais, pavyzdžiui, nelaimės ar sunkios operacijos atveju, žmogus gali netekti lytinių organų. Tada jo lytinis gyvenimas iškrypsta iš normalių vėžių ar pasunkėja, bet lytis vis viena išlieka. Lytis, galima sakyti, yra persmelkusi visą žmogų. Juk jis turi ne tik lytinius organus, bet ir hormonines liaukas, specialius nervinius centrus nugaros ir galvos smegenyse; jam būdingi lytiniai instinktai,

reakcijos, įgimtos psichinės savybės. Net kiekviena žmogaus organizmo ląstelė turi savo lytį, kuri užfiksuota dviejuose iš 46 ląstelės turimų genų (XX arba XY).

Neretai kyla prieštaravimų tarp asmenybės „psichologijos" ir fiziologinio, biologinio prado. Ryškiausiai juos atspindi skirtingi fiziniai ir psichiniai lytiniai požymiai (seksualumas).

Išreiškę šiuos skirtumus skaičiais su lyties ženklu (+ vyriškoji, – moteriškoji), gautume tokią skaičių seką: ... +5, +4, +3, + 2, +1, +0; –0, –1, –2, –3, – 4, – 5... Ją galėtume tęsti į abu galus, bet apsiribosime įprasta mokykline pažymių sistema. Kaip matome, esama vyrų, kurių lytinės ypatybės yra ryškios, stiprios ( + 5, +4) ar silpnos ( + 2, +1). Tas pat pasakytina ir apie moterų seksualumą ( – 5, –4 ir –2, –1). Taigi esama maksimalaus ar minimalaus „vyriškumo" ir „moteriškumo". Kurių ne kurių žmonių lyties požymiai itin silpni ( + 0,1, –0,1).

Nevienodas seksualumo laipsnis atsispindi tiek fizinėje, tiek psichinėje žmogaus struktūroje (arba tik vienoje ir tik kitoje). Kartais fiziniai lyties požymiai būna ryškūs (stiprus vyriškas sudėjimas, plaukuotas kūnas, sodrus žemas balsas ir kt.), o psichiniai – silpni ( + 1, +0), ir atvirkščiai, už silpnų fizinių lyties požymių gali slypėti itin ryškūs psichiniai. Sio reiškinio priežastys gali būti ir įgimtos, ir socialinės, pavyzdžiui, nepakankamas arba per daug intensyvus bendravimas su kita lytimi, slopinamos arba sąmoningai stimuliuojamos, ugdomos psichinės savybės. Panagrinėję lyčių diferenciacijos, nevienodo lytinių požymių stiprumo priežastis, matome pačios gamtos siekimą, kad žmonės įvairintų, stimuliuotų, papildytų vienas kitą.

Ryšium su tuo kyla įvairių sunkumų. Vieni gimsta pačioje asmenybėje, kai fizinis, jutiminis

seksualumas nesiejamas su aukštesniu, tai yra psichiniu, seksualumu, kai viena iš šių sričių yra nepakankama (ar pernelyg dominuojanti) arba kai seksualumas yra neryškus ( + 0,1, –0,1).

Dažniausiai komplikacijos tarp asmenybių kyla tada, kai neatitinka

partnerių seksualumas. (Beje, kartais abi sunkumu rūšys susilieja.) Daugeliui iš šių sunkumų įveikti prireikia gydytojo specialisto –

psichoterapeuto, seksologo psichiatro – pagalbos. Tačiau dažnai žmonės ir patys instinktyviai randa išeitį. Jie stimuliuoja arba slopina vienokį ar kitokį savo seksualumą, vienokio, pavyzdžiui, jutiminio, seksualumo trūkumą kompensuoja kitu – psichiniu. Kai kurie renkasi daugiau ar mažiau vyriškas arba moteriškas profesijas, susidomi kai kuriomis sporto šakomis, meno sritimis.

Būtent tuo paaiškinama, kodėl žmonės dažnai pasirenka tokį partnerio lytinį tipą, kuris, atrodytų, neatitinka jų ypatybių: itin seksualus žmogus – mažai seksualų, o mažai seksualus – labai seksualų partnerį ir pan.

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visiems turėtų patikti labai moteriškos moterys (–5) ir labai vyriški vyrai ( + 5) arba kad šiems patinka tik itin moteriškos moterys. Atvirkščiai, daugelį žmonių ryškūs lyties bruožai net erzina. Tam tikromis sąlygomis susierzinimą kelia net savo paties toks bruožas, tačiau dar labiau – kitų žmonių. Tai suprantama, nes ryškus seksualumas turi ne vien teigiamų (susiformavusios lyties savybės, apibrėžti, aiškūs potraukiai ir kt.), bet ir neigiamų ypatybių (potraukis į pernelyg didelį lytinį aktyvumą, jutiminį gyvenimą, nuslopinti abstraktesni, aukštesni siekimai). Dviejų ryškių lytinių tipų derinys yra nepatvarus, nes greitai nuvargina ir išsekina asmenybę. Paprastai itin seksualų individą dažniau traukia vidutiniškai ar mažai seksualus (3, 2). Pavyzdžiui, mažai seksualus inteligentas neretai renkasi itin seksualią moterį, o hiper–seksualus vyras – gana indiferentišką seksualiniu požiūriu moterį (–1). Abu nesąmoningai ar sąmoningai stengiasi papildyti savąjį „Aš", nori „užsikrėsti" kito laipsnio seksualumu, išugdyti arba susilpninti vienokius ar kitokius savo bruožus.

Žmones, kurių seksualumas 2 ir 3, palyginti retai papildo ir stimuliuoja partneriai, turintieji seksualumą 5 ir 1; paprastai lengviau rasti pusiausvyrą, pasirinkus tokį pat partnerį (2 ir 3). Tačiau ir jie ne visada vengia bendrauti (beje, nebūtinai intymiai) su kitokio

seksualumo individais, ypač po ilgo šeimyninio gyvenimo – mat kitoks seksualumas stimuliuoja.

Taigi net labai skirtingi (pagal seksualinius požymius) tipai gali optimistiškai žiūrėti į ryšius su partneriu. Daugelį žmonių slegiančiam nepilnavertiškumo jausmui dėl to, kad jų išorė ar charakteris neatitinką madingų moteriškumo ar vyriškumo standartų, nėra jokio pagrindo.

Sunkumų gali patirti ir, be abejo, patiria žmonės, kurių abiejų seksualumas yra mažas arba nediferencijuotas ( + 1, +0,1; –0,1, –1). Tokia būsena trukdo plėtotis jausmams, kurie labai reikalingi šeimoje, bendraujant su sutuoktiniu ir vaikais, be kurių nepajusi tikro gyvenimo džiaugsmo. Mūsų laikais, kai daugelis itin vertina lytines savybes1, kai kuriems hiposeksualiems žmonėms neretai susidaro nepilnavertiškumo kompleksas, mažinantis asmenybės psichinį aktyvumą.

Tačiau ir tarp mažai seksualių iš prigimties arba indiferentiškų žmonių pasitaiko tokių, kurie jaučiasi patenkinti savo „dvasios ramybe", „nesugundomumu", „doroviniu tyrumu" ir pan. Nemaža dalis tokių žmonių aktyviai reiškiasi kitose gyvenimo srityse. Lyties problemos juos mažai domina, todėl jie labiau atsideda profesinei veiklai ir neretai pasiekia gerų rezultatų; sugeba išlikti objektyvūs, nesavanaudžiai, todėl gali išsikovoti svarią padėtį visuomeninėje veikloje, moksliniame darbe.

Iš prigimties neutralūs arba beveik neutralūs lytinei sferai žmonės skiriasi nuo tų, kurie prarado lytinį aktyvumą dėl ligos ar traumos: pirmieji išsaugo savo asmenybės vientisumą, o antriesiems jį pasiekti būna sunku.

H o m o s e k s u a l i z m a s – tai ne tik reiškinys, liudijantis,

1 Dabar dėl labai intensyvaus, judraus gyvenimo įvairūs žmonių santykiai trunka trumpiau, yra paviršutiniškesni. Lyčių tarpusavio santykiai, šeima – sritys, kurios suteikia mūsų pergyvenimams gilumo, tikrumo. Todėl visa, kas su jomis susiję, turi ypatingą reikšmę.

kokia sudėtinga yra lytinė sfera, bet ir kai kuriems žmonėms praktiškai iškylanti problema. Sprendžiant pagal įvairius duomenis, nuo šios anomalijos daugiau ar mažiau kenčia maždaug 1–3% žmonių, o dalis ankstesniu ar vėlesniu amžiaus tarpsniu jaučia homoseksualinių potraukių.

Homoseksualizmas – tai potraukis prie tos pačios lyties individų. Šio reiškinio priežastys gana įvairios (beje, kai kurios tebėra neaiškios). Dalis homoseksualizmo atvejų rodo, kad esama neatitikimo tarp fizinių ir psichinių lyties požymių. Pavyzdžiui, asmenybė su aiškiais fiziniais vyro požymiais (kūno sudėtimi, lytiniais organais) gali turėti gana moterišką psichiką, o moters „pavidalas" – slėpti vyrišką psichiką. Fizinės išvaizdos neatitinkančią psichiką dar lydi ir toks reiškinys, kaip „svetimi", kitos lyties hormonai. Tokią psichiką, žinoma, gali traukti išoriškai „priešingos" (nors iš tikrųjų tos pačios) lyties kūnas. Tačiau neretai potraukį prie tos pat lyties individų jaučia ir tie žmonės, kurių fizinis seksualumas sutampa su psichiniu. Dažniau žmones, kurių seksualumas + 2, +1, traukia prie +5, +4, o – 2, –1 prie –5, – 4. Šiais atvejais, matyt, psichika ieško savotiško papildymo, stengiasi pasisavinti tokius bruožus, kurių asmenybei trūksta. Neretai potraukį tai pačiai lyčiai sukelia įprotis idealizuoti imponuojančios išorės bei dvasinių savybių savo lyties atstovus: vyresnius klasės draugus, sportininkus, kino artistus ir pan.

Visi minėti atvejai patvirtina ir iliustruoja tą faktą, kad psichinis pradas gali nesiderinti su fiziniu, būti nuo jo nepriklausomas ir net jam priešingas. Sis neatitikimas individams su homoseksualiniais polinkiais yra daugelio sunkumų, neretai labai kankinamų, priežastis.

Žmogus su tokiais polinkiais paprastai gana anksti pajunta disharmoniją, šios būsenos prieštaringumą. Todėl tokių žmonių tarpusavio jausmai yra pilni konfliktų. Homoseksualistai nejaučia teigiamo poveikio, kurį daro asmenybei šeimos pilnatvė. Be to, visuomenė žiūri į homoseksualistus labai neigiamai ir nepakančiai, juos baudžia įstatymas. Tad homoseksualiai asmenybei gyvenime gresia dideli sunkumai.

Ryškios homoseksualizmo formos, laimei, palyginti retos. Dažniau, net turint homoseksualių potraukių, išlieka ir normali trauka priešingai lyčiai (tai vadiname dvejopa seksualine orientacija, arba biseksualizmu). Sąmoningai labiau vertindamas potraukį prie kitos lyties ir bendravimą su jos individais, homoseksualistas gali palengva pakeisti orientaciją, atprasti nuo ankstesnių polinkių ar bent sustoti ties biseksualizmo riba, taigi išvengti pavojaus tapti visišku homoseksualistu. Žinoma, visais be išimties homoseksualizmo atvejais būtina konsultuotis su specialistu – psichoterapeutu ar seksopatologu,– kuris nurodys psichologinius būdus, kaip tą žalingą potraukį galima lengviau perorientuoti. Lengviausia persiorentuoti pačioje pradžioje, vos pastebėjus įsišaknijantį iškreiptą lytinį potraukį.

A m ž i u s i r l y t i s . Kiekvienas mūsų gyvenimo tarpsnis turi savų lytinių psichologinių problemų. Žmogus, nepatyręs sunkumų viename amžiaus etape, anaiptol negali būti. tikras, jog nesusidurs su jais vėliau. Taip atsitinka, deja, neretai, ypač todėl, kad žmonės nelinkę į tai kreipti dėmesio. Kurie ne kurie mano, kad su lytine sfera susiję sunkumai ir problemos būdingos tik jaunystei, 15–20 metų amžiui. Truputį įžvalgesnių žmonių manymu, sunkumų laikotarpis trunka nuo 15 iki 40 metų. Abi šios nuomonės klaidingos.

Lytinio pobūdžio problemos kyla jau vaiko amžiuje, dažnai netgi anksčiau, negu jis suvokia savo lytį (maždaug nuo 5 metų), ir neišnyksta ties 70 metų riba.

Panagrinėkime kai kuriuos amžiaus tarpsnius lytinės psichologijos aspektu.

Jau ankstyvoje vaikystėje ima ryškėti lyčių psichologiniai skirtumai. Pavyzdžiui, berniukai judresni, ener–gingesni, agresyvūs (bėgioja, žaidžia karą, mušasi); mergaitės oresnės, ramesnės, paklusnesnės (žaidžia su lėlėmis, stropiau vykdo suaugusiųjų nurodymus). Nesuvokdami, kad šie skirtumai yra natūralūs, vaikai gali siekti neprotingos lygybės, negerbti kitos lyties, ją skriausti, įžeidinėti. Taip dažnai ir atsitinka. Pavyzdžiui, daugelis mergaičių santykiuose su berniukais jaučiasi menkesnės, todėl ima elgtis

berniokiškai, netgi stengiasi išsiugdyti berniukų savybes. Žinoma, tai padaryti sunku, todėl tokios pastangos tik pagilina nepilnavertiškumo jausmą arba net sutrikdo normalią mergaitės psichikos plėtotę. Kai berniukai nesuvokia gamtos jiems suteiktų privalumų ir pareigų, tatai irgi daro įtaką jų elgesiui ir charakteriui. Todėl šiuo asmenybės raidos tarpsniu tėvai turi patys gerai suprasti ir vaikams išaiškinti esminius lyties bruožus ir savybes, kurias, jų nuomone, vaikas turėtų stengtis išsiugdyti. Taip reikia elgtis tol, kol asmenybė subręsta, tampa savarankiška. Psichologinė parama ir tinkamas lytinis auklėjimas ypač svarbus paauglystėje, kai jaunas žmogus pamažu tampa lytine esybe fiziškai, fiziologiškai ir psichiškai. Šie pokyčiai paauglius trikdo, net baugina, kelia norą atsiriboti nuo nesudrumstos praeities, o kartais ir nuo „viso pasaulio". Neretai jie ima bjaurėtis savimi ir kitais žmonėmis, pirmiausia tėvais. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių sunkumų tas, kad fiziniai organizmo pakitimai neatitinka psichinių. Atskirais laikotarpiais vieni arba kiti esti tokie ryškūs, kad rasti pusiausvyrą beveik neįmanoma.

Mergaitėms šie pakitimai paprastai vyksta sklandžiau ir harmoningiau, o berniukams – audringiau, „kampuočiau". Dėl to mergaitės šiuo atžvilgiu yra pranašesnės. Nenuostabu, kad abiejų lyčių paaugliai dažnai vieni kitų nesugeba suprasti.

Jaunystėje ima ryškėti klasikiniai vyro ir moters psichikos skirtumai. Sis amžiaus tarpsnis su sunkumais paprastai susiduria dėl to, kad abiejų lyčių jaunuoliai yra dar nepatyrę, be to, jiems būdingas jaunatviškas hiperseksualumas, kitaip sakant, besivystančių lytinių organų, liaukų ir centrų padidėjęs fiziologinis aktyvumas. Tai verčia jaunus žmones (ypač vaikinus) būti itin aktyvius, o trūkstant patirties, net skatina chaotišką, betikslį, avantiūrišką aktyvumą. Būtent dėl tokio (gal šiek tiek priverstinio) aktyvumo jaunuoliai, nesuvokdami savo psichologinių skirtumų, jaučia savotišką, neaiškų priešiškumą kitai lyčiai ar būna nepakantūs konkretiems jos atstovams.

Suaugusių žmonių, subrendusių vyrų ir moterų problemos jau buvo paliestos šio skyriaus pradžioje. Verta tik truputį pažvelgti į 45–60 metų amžių ir su juo susijusias problemas. Šiuo laikotarpiu organizme įvyksta nemaža fizinių, fiziologinių, psichinių pakitimų, kurie iš dalies demobilizuoja lytines funkcijas. Dėl to pažeidžiama vidinė psichikos, jos procesų pusiausvyra (be to, vyrų ir moterų – nevienodai).

Dažniausiai sumažėja biologinis lytinis aktyvumas. Tuo tarpu psichinis aktyvumas, atvirkščiai, lieka gana pastovus ir, kompensuodamas biologinį, net yra linkęs didėti. Todėl po atoslūgio gali kilti nauja didesnio seksualinio aktyvumo banga. Tik šiuo atveju vyras persitvarko lėčiau, palengva, o moteris – su tam tikra disharmonija. Tas etapas reikalauja nemaža pastangų, nes asmenybei tenka prisiderinti prie naujo veiklos tipo ir prie naujų sutuoktinio ypatumų. Net sulaukę 70 metų žmonės nepraranda lytinio potraukio, dėl to susiduriama su įvairiais netikėtumais. Persitvarkymo procesas vyksta lėtai. Neretai psichiniai lyties ypatumai išlieka iki paskutinės gyvenimo dienos, ir žmonės jais naudojasi, jausdami būtinybę bendrauti su priešingos lyties individu.

Netekę lytinio aktyvumo fizinės galimybės, žmonės kartais bando jį kompensuoti, kišdamiesi į savo vaikų ir anūkų jausminį gyvenimą ir sąmoningai ar nesąmoningai stengdamiesi jame įkūnyti lytinius savo vaizdinius. Dėl to neretai kyla įvairių kartų konfliktų.

Skyriaus pabaigoje – keletas žodžių apie sunkią lytinės vienatvės problemą. Su ja susiduria vaikinai ir merginos, neradę sau partnerio, taip pat žmonės, priversti ilgą laiką būti toli nuo namų (pavyzdžiui, kai kurių judrių profesijų atstovai). Nuolatinė lytinė vienatvė neretai lydi žmones po nepasisekusio šeimos gyvenimo. Šią dalią patyrė moterys, kurioms pritrūko vyrų (1979 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvos TSR 1000 vyrų teko 1117 moterų) ir kitais atvejais.

Ypač sunku šią būseną pakelti žmonėms, kurių lytinė diferenciacija didelė (5, 4). Beje, iš to, kas pasakyta, aišku, jog daugumai žmonių tokia vienatvė yra pavojinga jau vien todėl, kad netenkama priešingos lyties subjekto poveikio, kuris papildo, sušvelnina ar stimuliuoja asmenybę; ji netenka intensyvaus jausminio bendravimo, kuris įmanomas tik su kita lytimi, negali „iškrauti" jausmų, turi mažiau galimybių juos ugdyti ir t. t. Lytinės vienatvės sunkumai, galima sakyti, daug sudėtingesni negu bendravimo sunkumai.

Todėl nuolatinė, ilgalaikė vienatvė nepatartina. Jai gali ryžtis tik subrendęs žmogus, kuris, remdamasis ilga savo gyvenimo patirtimi, įsitikina, kad yra netinkamas nuolatiniam lytiniam bendravimui, kad taip bendrauti jam nepaprastai sunku.

Laikina lytinė vienatvė kartkartėm naudinga (kaip ir apskritai vienatvė). Tačiau kaip sistemingas reiškinys ji turi būti griežtai individualiai dozuojama. Pakeisti normalų bendravimą kuo nors kitu yra sunku. Knygų skaitymas ar susirašinėjimas gali tik iš dalies sušvelninti neigiamą vienatvės įtaką ir padarinius.

Brandos amžiuje

Šiame skyriuje kalbėsime apie trūkumus, kurių pasitaiko įvairiais žmogaus gyvenimo tarpsniais, tačiau kurie labiausiai išryškėja brandos amžiuje ir yra jam būdingiausi, nes tai didžiausių galimybių ir didžiausių sunkumų laikotarpis.

Brandus gyvenimo kelio etapas iš tikrųjų labai sudėtingas. Žmogus tuo metu būna pačiame gyvenimo reiškinių centre. Jis atsiduria visų žmogaus amžiaus periodų, visų problemų sankryžoje. Jis bendrauja su vaikais, suaugusiais ir seneliais. Jis yra ne tik jų tarpininkas, bet ir ramstis – tiek šeimoje, tiek už jos ribų. Jis turi rasti savo vietą tarp daugybės žmonių. Turi realiai įvertinti savo teigiamybes ir trūkumus, kiek įmanydamas objektyviau pažvelgti į save ne tik šios dienos aspektu, bet ir perspektyvos – žvelgdamas į praeitį ir ateitį. Artėja senatvė ir mirtis... Trumpai tariant, šiuo amžiaus tarpsniu rutuliojasi dauguma svarbiausių gyvenimo įvykių, už kuriuos žmogus sąmoningai jaučiasi esąs atsakingas.

S a v i r a i d a . Turbūt visų svarbiausia – ir sunkiausia – brandos amžiaus problema yra išmokti objektyviai pažvelgti į save, suvokti save kaip asmenybę, žinoti savo poreikius, projektuoti tolesnės sąmoningos raidos kelią. Čia vėl primintina, kad itin svarbus psichinio gyvenimo dėsnis yra aktyvumas ir nuolatinė raida. Tačiau brandos amžiuje ji yra kitokia, sudėtingesnė, kelianti daugiau problemų. Taip yra dėl įvairių priežasčių.

Iki šio laikotarpio psichinė raida labai priklauso nuo viso organizmo, ypač nuo centrinės nervų sistemos, biologinės raidos. Augančiose smegenyse nuolat susidaro „vakuumai", tuštumos, kurias būtinai turi užpildyti psichinis turinys. Organizme vykstantys pakitimai verčia žmogų aktyviai tobulėti. Be to, vaikystėje ir jaunystėje žmogus turi daug auklių: tėvus, mokyklą, visuomenę. Visi juo rūpinasi, stimuliuoja jo raidą. Paprastai jis priima šį poveikį, matydamas auklėtojų pranašumą, norėdamas būti toks pat, kaip jie,–

stiprus ir savarankiškas. Kai žmogus užauga, padėtis keičiasi. Biologinė raida šiuo amžiaus

tarpsniu gerokai Lėtesnė – ar net visai sustojusi. Prasideda atvirkštinis procesas: ima menkėti fizinės jėgos, ištvermė, silpti jausmai, atmintis, mažėja psichikos plastiškumas. Visuomenė irgi nustoja buvusi „aukle". Tėvams rūpi visai kitos problemos, o kartais jau ir jiems reikia paramos. Be to, ir pats suaugęs žmogus vengia pašalinės įtakos. Taigi išnyksta daugelis (laimei, anaiptol ne visi) raidos determinantų.

Tuo tarpu gerai žinoma, jog raida, kaip ir anksčiau, yra viena iš svarbiausių psichinio gyvenimo atramų; ji yra būtina sąlyga, kad žmogus galėtų sėkmingai susidoroti su daugeliu sudėtingų „žydėjimo amžiaus" uždavinių. Reikia rūpintis sąmoningu, planingu savęs ugdymu. Toks ugdymas, neapribotas laikinų determinantų, būtinas dar ir dėl kitų priežasčių: juo remiasi asmenybės laisvės principai, savęs reguliavimas, glaudus praeities ryšys su ateitimi ir t. t. Būtent todėl, kad išnyksta kai kurie ankstesni savęs ugdymo stimulai, o kiti, sąmoningi stimulai būna silpni, žmogus ne tik patiria sunkumų, bet kartais pergyvena tikrą katastrofą. Panagrinėkime kelis šio pobūdžio sunkumų variantus.

Kai kurie žmonės, užbaigę jaunystėje pirmąjį savo raidos etapą, mano, kad jau yra pasiekę savo fizinių ir psichinių jėgų viršūnę, savo augimo apoteozę. Psichologiniu požiūriu jie primena mokinį, kuris, gavęs brandos atestatą, džiūgauja esąs jau tikrai intelektualus ir laisvas (pagaliau niekas nebereikalaus vėl laikyti egzaminus!). Nesirūpindami sąmoningu savęs ugdymu, tokie žmonės paprastai susigriebia sulaukę 30–40 metų, kai aiškiai pamato, jog nebepajėgia susidoroti su daugeliu problemų. Dažnai katastrofų pasiseka išvengti, susiduriama tik su didesniais ar mažesniais sunkumais. Mat saviraida, nors nepastebima, nesąmoninga, nebuvo nutrūkusi: ją stimuliavo profesijos, šeimos, visuomenės diktuojami reikalavimai.

Kiti žmonės skiriasi nuo minėtos grupės tuo, kad iškart pajunta sustoję vietoje – jaučia neaiškų nerimą, nepasitikėjimą, nepasitenkinimą, nors ilgą laiką negali suprasti, kas įvyko ir ką reikėtų

daryti. Neretai gimsta net nepilnavertiškumo jausmas. Jie nesipriešina, kai gyvenimas stumteli juos į pasitaikiusią tuščią vietą, leidžiasi paverčiami statistais, laukiančiais atsitiktinės sėkmės ar vaidmens gyvenime. Jų padėtis subjektyviai yra nemalonesnė negu pirmos grupės žmonių. Tačiau paprastai antrieji ieško išeities ir greičiau ją randa.

Neretai žmogus, pajutęs stagnaciją, darosi itin veiklus, vildamasis, jog kiekviena veikla ugdo. Tačiau šiuo atveju esama ne tiek jau daug šansų rasti tokią veiklos rūšį, kuri ugdytų. O perdėm aktyvi „apskritai" veikla neretai atima daug jėgų.

Be abejo, pats liūdniausias atvejis yra staigiai sulė–tėjusi raida, kuri gali visai sustoti. Tai ypač būdinga žmonėms, kurie sparčiai tobulėjo pirmajame etape. Šiuo atveju itin ryškiai matyti tragiški nepakankamo išsivystymo padariniai. Mat dažnai anksčiau išsirutulioja labai sudėtingi, patrauklūs poreikiai, kurie parengia žmogų vėlesniems raidos etapams. Tik vėliau susiformuoja sugebėjimai, mokėjimas šiuos poreikius patenkinti. Neretai suaugęs žmogus supranta arba jaučia, ko jam nereikia ir ko reikėtų, bet nežino, kaip to siekti. Jis jau nebegali grįžti prie paprastų malonumų ir jaunystės džiaugsmų, nes jie jo nebepatenkina. Jam negali suteikti pakankamo pasitenkinimo paviršutiniška, eilinė sėkmė, bendravimas su nesudėtingais, paprastais žmonėmis. Tačiau rasti kitokių malonumų, bendrauti su dvasiškai turtingesniais, subtilesniais žmonėmis jis dar nemoka. Vargu ar jis ir įstengs išmokti, kol asmenybės raida – įsisąmonintas, sudėtingas procesas – bus „įšaldyta". Jau kalbėjome, kad, jeigu asmenybės plėtotė sutrinka ar nutrūksta, tai dažnai iškreipiama ir jos struktūra. Sių pakitimų neišvengia ir brandi asmenybė. Normaliai išsirutulioję procesai, ypač jei jie stabilūs, negali riboti ir kontroliuoti atsiradusių neįprastų, nepageidautinų savybių: keistenybių, valdingumo, nusikalstamų polinkių, alkoholizmo ir t. t.

Ką reikia daryti, norint išvengti pavojų, kurie gresia tada, kai asmenybės raida sulėtėja ar nutrūksta, kai ji nepakankamai sąmoninga,

tikslinga? Pirmiausia žmogus, tik įžengęs į brandos amžių, turi atsakyti pats sau į klausimus: koks jis yra (tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai)? kuo jis skiriasi nuo kitų? kokiam žmonių tipui jis priklauso? ko siekia?

Vienas iš savęs pažinimo būdų yra daugkartiniai bandymai įsivaizduoti savo ateitį po 10–15–30 metų įvairiais variantais (pavyzdžiui, kai jums sekasi ir jūs šį bei tą pasiekėte arba kai jus visą gyvenimą persekioja nesėkmė). Norint nuodugniau save pažinti, būtinai reikia pasverti ir savo gabumus, sugebėjimą reikštis vienoje ar kitoje srityje, galimybę pakilti savo profesijos arba artimų tai profesijai sričių laiptais. Pavyzdžiui, gradacija gali būti tokia: mokytojas – direktoriaus pavaduotojas mokymo (auklėjimo) darbui – direktorius; vidurinės mokyklos mokytojas – technikumo dėstytojas – instituto, mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursų dėstytojas; inžinierius– vyresnysis, vyriausiasis inžinierius. Arba vykstantis greta profesijos, paralelinis augimas: žurnalistika, rūpinimasis namais, sodu, vasarnamiu, stengimasis būti „draugijos siela" ir pan.

Labai svarbu atidžiai pažvelgti į savo trūkumus, pavyzdžiui, blogą atmintį, nepakankamą išprusimą, nemokėjimą bendrauti su žmonėmis, nekantrumą, silpnavališkumą, tingumą, savigarbos stoką, laikysenos, išsilavinimo trūkumus ir kt. Verta visapusiškai pasverti ir įvertinti savo priedermes, neišvengiamas tuo metu pareigas, kurios gali mums trukdyti, kaip ir mūsų pačių trūkumai. Pavyzdžiui, žmogui laikinai gali trukdyti būtinybė padėti daugeliui giminaičių, ligoti tėvai, gyvenimas toli nuo kultūros centrų, negalėjimas susipažinti ir bendrauti su reikalingais žmonėmis ir pan.

Svarbu nuspręsti, kokius sunkumus galime pajėgti nugalėti, kokias kliūtis bei trūkumus vargu ar pavyktų įveikti, o kokie mums apskritai neįveikiami.

Priklausomai nuo pasirinktos saviraidos krypties ir pobūdžio kai kurie trūkumai gali būti nereikšmingi, o kiti, atvirkščiai, tapti didele kliūtimi, trukdyti tobulėjimui.

Pabrėžtina, kad įžvelgti savo trūkumus ir silpnybes svarbu dėl kelių priežasčių. Žinomus trūkumus lengviau pamažu pašalinti arba bent išvengti su jais susijusių nereikalingų sunkumų.

Deja, dažniau žmonės kukliai stengiasi nematyti savo trūkumų ir silpnybių, nenori pripažinti savo vidutiniškumo ir... dėl to darosi dar vidutiniškesni.

Suvokęs savo vidutines galimybes vienoje ar kitoje srityje, žmogus sutaupo nemaža energijos vien todėl, kad išvengia tuščių pastangų, nereikalingo nusivylimo, neigiamų emocijų ir gali tą energiją sėkmingai panaudoti kitoje srityje. Pavyzdžiui, žmogus, neturintis ypatingų šansų augti intelektualiniu, moksliniu, estetiniu atžvilgiu, gali pasiekti gerų rezultatų, kitur – praktinėje veikloje, šeimos, ekonominiame gyvenime.

Visiška vidutinybė pasitaiko retai. Ne veltui sakoma, jog vidutinių gabumų žmogus, įsisąmoninęs savo vidutinybę, jau nėra vidutiniškas (gali kompensuoti savo trūkumus kitose srityse).

Save įvertinti, apsispręsti pageidautina ne tik apskritai, bet ir lyginant su vienmečiais, bendradarbiais, kaimynais, su daugeliu panašių ir visai skirtingų žmonių. „Išsiaiškinęs" ir įvertinęs, kas jis toks, subrendęs žmogus turi sudaryti saviraidos artimiausiais metais minimalią ir maksimalią programas. Kokias savybes būtina įgyti, kokias pašalinti, susilpninti, o kokias reikia sustiprinti, išsiugdyti, pagaliau, kokia kryptimi tobulėti?

Saviraidos kryptis – tai ne tik pastangos išsiugdyti vienokį ar kitokį asmenybės tipą, bet ir bendras augimas, savo psichinio pasaulio turtinimas, sugebėjimas kurti, vidinė laisvė. Daugelis renkasi ne patį tiesiausią saviraidos kelią – ar dėl nuolatinių kliūčių, kurias tenka nugalėti, aplenkti, ar dėl ypatingų gabumų vienai ar kitai sričiai. Geriausią saviraiškos ir augimo būdą žmogus gali rasti tiek pažindamas gamtą, jos dėsnius, grožį, tiek įgydamas svarų vaidmenį visuomenėje, tiek artimai bendraudamas su kai kuriais žmonėmis ar išreikšdamas save meninėje kūryboje. Paprastai linkstama į kombinuotus saviraiškos variantus.

Kai kuriems žmonėms galėtų tikti, pavyzdžiui, tokia programa: labiau ugdyti jausmus, didesnį pasitikėjimą savimi, geriau pažinti vyro ir moters tarpusavio santykius. Saviraidos kryptis – estetinis asmenybės tipas. Raidos kelias – bendravimas su kitos lyties žmogumi, gilus domėjimasis menu. Kita trumpa programa: pageidaujama išmokti atsargiau vertinti žmones, ugdyti švelnumą; artimiausius dvejus metus kuo aktyviau specializuotis savo profesijoje. Saviraidos kryptis – pabrėžtinai „ekonominio" pobūdžio. Saviraidos kelias – įsigyti reikalingų ir naudingų daiktų: gerus staliaus įrankius, valtį, motociklą, įvairių sporto reikmenų. Perspektyvoje – namo, vasarnamio statyba...

Pabaigai – gyvenimiškas sėkmingos saviraidos pavyzdys. Moteriai 34 metai. Ji – socialus tipas: daugiausia malonumo ir

galimybių augti jai teikia bendravimas su įdomiais žmonėmis. Pirmenybę visada skiria vyrams: „iš prigimties jaučiu didelę, bet aiškią antipatiją moterims". Energinga, trokštanti garbės. Gabumai vidutiniški: nors mokykloje mokėsi stropiai, paprastai atsakinėdavo ketvertui. Todėl stoti į institutą netroško , be to, pritrūko drąsos. Išvaizda irgi vidutinė. Būdama 22 – 23 metų, jau suprato, ko jai reikia, blaiviai įvertino savo galimybes: „geriau žvirblis rankoj, negu jautis girioj". Atrodė, jog neturi ir šansų atsidurti pačiame įvykių sūkuryje, bendrauti su įdomiais žmonėmis: juk nieko išmintingo jiems negali pasakyti, o išorė nėra itin patraukli. Tačiau ji turėjo savo programą. Baigė mašininkių, paskui sekretorių kursus. Gana greit pradėjo dirbti didelės įmonės direktoriaus sekretore. Ne kartą turėjo progų įsitikinti, kad vadovui ji – vienas iš reikalingiausių žmonių (tiesa, pergyveno jau kelis direktorius) . Kursuose išmoko stenografijos. Puikiai orientuojasi įmonės reikaluose, todėl daugeliui gali padaryti paslaugą. Dalyvauja pasitarimuose, susipažinusi su svarbia informacija. Iš pradžių ji tebuvo „statistė" ir tik atspindėjo nuo kitų sklindančią „šviesą", tačiau ilgainiui daug išmoko iš nuolat aplink ją buvusių protingų žmonių. Dabar jos gyvenimas net įdomesnis už daugelio tos įmonės eilinių inžinierių gyvenimą.

Š e i m o s g y v e n i m o p r o b l e m o s . Brandos amžiuje šeimos gyvenimo problemų kyla daugiausia, be to, jos yra bene sudėtingiausios. Panagrinėsime tik pačias svarbiausias, taip pat dėl jų susidariusius sunkumus, padaromas klaidas.

Pirmutinė ir bene sunkiausia problema yra sutuoktinio pasirinkimas. Būtent šiuo gyvenimo tarpsniu žmonės daro klaidų, kurios sužlugdo sėkmingo šeimos gyvenimo galimybes ir viltis. Dažniausiai pasitaiko šios klaidos: galimybių pasirinkti stoka, vien emocinis arba vien racionalus pasirinkimas, „idealaus" sutuoktinio pasirinkimas.

Galimybių pasirinkti stoka. Gana keista, kad žmonės dažnai renkasi gyvenimo palydovą... nesirinkdami. Nemaža yra „idealistų", kurie vis laukia meilės iš pirmo žvilgsnio; esama drovių žmonių, kurie širdies gilumoje įsitikinę, jog rinktis „geriausiąjį" lyg ir negarbinga, panašu į prekybą; kita vertus, nemaža neprityrusių žmonių pirmąjį daugmaž tinkamą partnerį laiko pačiu geriausiu. Si klaida ypač dažna. Ateina metas, kai pabunda jausmai, noras mylėti, turėti savo šeimą, vaikų, nebepriklausyti nuo pernelyg rūpestingų tėvų. Todėl pirmas kiek tinkamesnis kitos lyties atstovas, kuris gali padėti iš karto išspręsti tiek problemų, žinoma, apgaubiamas nepaprastumo, ypatingumo aureole. Be to, brandos amžiaus pradžiai dar būdingas jaunatviškas idealizmas, polinkis matyti geidžiamą dalyką kaip esamą, tikrą. Apsirikti iš tiesų labai lengva, nes neretai materialinės sąlygos, dorovės reikalavimai ir papročiai (bijomasi apkalbų, paskalų, nėra savo buto, kur galima būtų susitikinėti) neleidžia žmonėms iki vedybų artimiau susipažinti; tuo tarpu tokia pažintis išryškintų partnerių neatitikimą. Be to, iki vedybų visi stengiasi (sąmoningai ar jausmų įtakoje) būti „idealūs", įspėti vienas kito norus. Todėl psichologinis ir jausmų neatitikimas išryškėja per vėlai.

Tokio pavojaus išvengti arba jį sumažinti padeda išmėgintas „konkurencijos" – arba būtino plataus pasirinkimo – principas. Kitaip tariant, tai tas atvejis, kai per dvejus – penkerius metus žmogus susiranda kelis jam patinkančius pretendentus ir su jais ilgesnį laiką

bendrauja. Toks žmogus gali objektyviau ir subtiliau lyginti įvairius savo draugus. Mūsų sieloje susidūrę besigrumiantys jausmai vienam ar kitam išrinktajam duoda daugeliu atžvilgių vertingą patirtį. Šitaip galima pasirinkti ne tik tinkamesnį sau, bet ir geresnių savybių žmogų.

Kita klaida – per daug emocingas, vien jausmais pagrįstas pasirinkimas, kai protas dalyvauja menkai arba kai žmogus net elgiasi priešingai jo patarimams. Žinoma, be jausmų šeimos gyvenimas yra neįmanomas. Tačiau net visiška jausmų harmonija (kuri, beje, pasiekiama taip pat dalyvaujant protui) nepadaro sutuoktinių laimingų, nes emocinis gyvenimas pats savaime negali suteikti ilgalaikio pasitenkinimo – ilgainiui žmogus pasijunta persisotinęs. Emocinis gyvenimas turi būti saistomas proto; neišvengiami emociniai atoslūgiai, pertraukos, kurias užpildo intelektualinė veikla. Protas, o ne jausmai padeda spręsti daugumą šeimos problemų ir konfliktų. Todėl orientuotis tik į emocines galimybes ir emocinę harmoniją nepatariama.

Ne mažiau klaidingas yra ir per daug racionalus pasirinkimas. Jis gali būti pagrįstas, pavyzdžiui, tokiais samprotavimais: man jau laikas turėti šeimą, o šį žmogų gerbia beveik visi mano pažįstamieji, jis mandagus, pasiturintis, malonios išvaizdos, myli mane; tinkamesnė man pora artimiausiais metais kažin ar pasitaikys... Kai tarpusavio santykiai šeimoje pabrėžtinai racionalūs, bendras tokių partnerių gyvenimas geriausiu atveju yra patogus, glotnus, pakenčiamas, bet negali būti laimingas. Gyvenimas be jausmų ne tik neteikia pasitenkinimo, džiaugsmo, bet dažnai erzina, dirgina ir tą, kuris nemyli, ir tą, kurio nemyli. Ką mylintis žmogus padaro lengvai, su malonumu, bejausmis įstengia padaryti tik labai įtempęs protą, valią, kol „nepertempia stygos". O tada greitai gimsta neigiami jausmai, dirglumas, polinkis į konfliktus. Jei per keletą pažinties mėnesių teigiami jausmai nekyla, tai nedaug šansų jiems atsirasti ir ateityje...

Įdomus ir pamokomas klaidingo pasirinkimo variantas yra „idealaus" sutuoktinio pasirinkimas, neatsižvelgiant į savo ypatybes. Šiuo atveju renkantis proporcingai dalyvauja ir jausmai, ir protas, bet vis tiek pasirenkama klaidingai. Netrukus paaiškėja, kad „idealus" sutuoktinis, turintis, rodos, visas mūsų trokštamas savybes, iš tikrųjų atitinka tik idealų vaizdinį, kurį esame susidarę apie save ir gyvenimą, o ne mūsų realią asmenybę ir realias gyvenimo sąlygas.

Žmogus, turintis daugelį vertingų bruožų, dažnai sąmoningai ar nesąmoningai daug reikalauja ir iš mūsų. Jis protingas – tad ir mes turime būti protingi, jis visų gerbiamas – turime būti gerbiami ir mes... Tapti tokiu nelengva. Dažnai tenka stiebtis ant galų pirštų, o tatai vargina. Pagaliau per daug „idealūs" žmonės dažnai erzina, būdami tarsi nebylus priekaištas mūsų netobulumui. Be to, toks „idealus" sutuoktinis dažnai patinka daugeliui žmonių, todėl tarpais sunku įveikti savyje kylantį pavydą. Beje, pavojus, kad kas nors gali jį iš mūsų atimti, nėra visai nepagrįstas.

Kita vertus, nemaža žmonių savo šeimos gyvenime mano esant sėkmingą ir tada, kai jame pasitaiko nesėkmių, sunkumų, kai sutuoktinis turi kurių ne kurių trūkumų ir jam reikalinga pagalba. Tokiems žmonėms „idealus" sutuoktinis, žinoma, netinka.

Ne kartą yra tekę sulikti vyrų ir moterų, kurių sutuoktinis buvo psichiškai ne visai sveikas žmogus, todėl jam reikėjo ypatingų sąlygų, ypatingo atidumo. Taigi prie įprastinių sunkumų prisidėdavo dar vienas, tikrai didelis sunkumas. Tuo tarpu šių žmonių šeimos gyvenimas buvo gana pavykęs. Jie visai nesijautė „praradę geriausius savo metus", slaugydami sergantį sutuoktinį. Atvirkščiai, prisitaikę prie ypatingų šeimos gyvenimo reikalavimų, jie pasidarė dar geresni, greičiau tapo visapusiškesnį negu tie, kurie gyveno „palaimingoje ramybėje".

Kaip matome, sutuoktinio pasirinkimo problema gana sudėtinga. Vis dėlto čia ne tiek jau daug neišsprendžiamų nežinomųjų, dėl kurių subrendęs žmogus negalėtų susirasti optimalaus sutuoktinio pats, be kompiuterio pagalbos.

Kitas svarbus tarpsnis, kai žmonės dažnai daro klaidų,– tai šeimos gausėjimo, vaikų gimimo laikas. Si problema labai svarbi tiek patiems sutuoktiniams, tiek būsimiems vaikams. Čia svarbūs keli faktoriai: psichinis tėvų išsivystymas, jų tarpusavio santykiai, santuokos trukmė, galimybės auklėti vaikus, šeimos buitinės ir materialinės sąlygos.

Daugeliui sutuoktinių porų labai svarbu keletą metų pagyventi dviese, tik vienas kitam, daugiau niekam ne–seikėjant savo jausmų. Per tą laiką sutuoktiniai paprastai dar labiau prisiriša vienas prie kito, harmoningesnė darosi psichinė jų sąveika, gilėja meilė. Be to, jie labiau prisiderina fiziologiškai.

Per ankstyvi vaikai gali trukdyti sutuoktiniams geriau pažinti vienas kitą, prisitaikyti prie partnerio: pirma, jie mažiau laiko skirs vienas kitam, antra, abu turės naują jausmų ir prisirišimo objektą. Tai ypač liečia moteris. Gimus vaikui (kartais net nuo pat nėštumo pradžios), jos savo jausmuose linkusios pamiršti vyrus. Taip gali trukti visą kūdikystės laikotarpį. Kūdikis joms yra stiprių pergyvenimų ir džiaugsmų šaltinis. Be to, ir pats nėštumas su nepatirtais iki tol fiziologiniais bei psichiniais procesais neretai stabdo vyro ir moters tarpusavio jausmų raidą, ypač kai nėštumas susijęs su komplikacijomis (ryškiai deformuota figūra, pasikeitusi odos spalva, vėmimas ir pan.). Neretai ir po gimdymo moterų išvaizda labai pasikeičia: „nimfa" virsta žemiška, realia moterim, o vyras dažnai būna tokiems staigiems pokyčiams nepasiruošęs.

Daugelis išsimokslinusių tėvų (turinčių specialųjį, aukštąjį mokslą) kaip asmenybės turi aktyviai augti paprastai iki 25 – 35 metų, nes jiems reikia įgyti daug naujų, gilesnių žinių, praktinių įgūdžių. Sutuoktiniai suvokia, kad jiems dar šio bei to trūksta, patys dar nesijaučia pakankamai turtingi, kad galėtų duoti kitiems. Noras turėti vaiką – būtybę, kuriai jie trokštų atiduoti savo intelekto ir jausmų turtus,– kyla šiek tiek vėliau. Todėl kol nėra tikro poreikio turėti vaiką, geriau, kad jis negimtų. Vaikai, kurių nelaukiama, kurie yra „nereikalingi", „ne laiku gimę", „atsitiktiniai", ne tik būna šeimos gyvenimo nesklandumų priežastis, bet ir nepajunta to rūpinimosi bei

švelnumo, kuris jiems būtinas, ypač nuo gimimo iki trejų metų. Nepageidaujamas reiškinys yra ir pavėluoti vaikai, pavyzdžiui,

atvejis, kai pirmas vaikas gimsta tėvams perkopus per keturiasdešimt metų slenkstį. Bendravimas su vaikais, jų auklėjimas yra svarbus pačių tėvų raidos etapas. Daugumai šį etapą reikėtų nueiti tarp 20 – 30 –40 metų. Pavėluotai bendraudami tėvai negali patirti daugelio emocijų. Daug ką praranda ir tokių tėvų vaikai. Tėvai negali pasijusti lygūs su savo vaikais, linksmai drauge žaisti, gilintis į jų problemas... Tėvai jau pamiršę savo vaikystę, netekę to jausmo gaivumo, kuris būdingas jaunystei. Tokių vaikų gyvenimas primena augimą pas senelius, močiutes, be tikrųjų tėvų. Iš šeimos gyvenimo tarsi išbraukiama viena karta.

Išsamiau nagrinėti tėvų ir vaikų santykius čia nėra vietos, tačiau nepaliesti šios problemos negalima – juk šioje srityje sunkumų iškyla daug. Dažna jų priežastis – dideli suaugusiojo ir vaiko skirtumai, beje, ne tiek kiekybiniai, kiek kokybiniai. Vaikai anaiptol nėra maži suaugėliai. Pagrindinis skirtumas tarp suaugusiojo ir vaiko – didelis vaiko emocingumas ir dar palyginti nedidelis protas. Vaikas iš dalies yra labai įvairių ir nepastovių savo jausmų, interesų ir potraukių vergas. Todėl jis – vientisesnė būtybė. Čia slypi ir tam tikras vaiko pranašumas: jis teisingai ir subtiliau už suaugusįjį intuityviai supranta kai kuriuos reiškinius, nes šis jausminę reakciją pakeičia protavimu; vaikas būna atkaklesnis, pastovesnio nusistatymo, nes jausmams toks pastovumas pasiekiamas lengviau negu protui.

Suaugusieji – daugiausia proto, kompromisų, valios, pareigos žmonės. Vaikų akyse jie dar įkūnija ir jėgą, valdžią. Todėl suaugusieji turi pažindinti vaikus su šiomis savybėmis, kad vaikai patys norėtų jas turėti. Būtina stengtis, kad net prieš vaikus „pavartota" suaugusiųjų savybė keltų ne pyktį ir apmaudą, o susidomėjimą ir norą patiems taip elgtis. Naują savybę reikia ugdyti ne per prievartą: svarbu ne slopinti vaiko jausmus, o juos toliau ugdyti drauge su protu. Gaila, dažniausiai žmonės užaugę netenka savo vaikystės metų privalumų, daugelio teigiamų vaikiškų savybių.

Neretai, deja, matome ir tėvus, kurie, norėdami rasti bendrą kalbą su vaiku, nesistengia pakylėti jo iki savęs, o patys nusileidžia iki jo lygio (tai žymiai lengviau), bendrauja su juo vien emocijų, riksmo, net prievartos kalba. Padariniai gali būti rimti, kaip ir darant kitą dažną klaidą – „gyvenant vien dėl vaikų". Si klaida ypač būdinga moterims. Jos galėtų – laimė, dažniau žodžiais (nors neretai ir darbais) – aukotis, „visko atsisakyti", „viską padaryti", kad tik vaikams būtų gera.

Pagrindiniai psichikos dėsniai, pagaliau pats faktas, kad žmogaus psichinė raida nenutrūksta iki gilios senatvės, sakyte sako, kad vaikai negali būti vienintelis gyvenimo tikslas ir prasmė. Geriausiu atveju tai yra vienas iš daugelio žmogaus tikslų ir kartu vienas iš būdų turtinti savo asmenybę. Suaugusiems reikia vaikų, kad galėtų gyventi drauge su jais, o ne vien jų labui.

Jausmai mums sako, kad ne tik mes reikalingi vaikams, bet ir vaikai mums: netekti vaiko ne mažiau skaudu, negu netekti tėvų. Tačiau tėvai, kurie viską atiduoda vaikams, mažai rūpinasi savimi, psichologijos požiūriu irgi elgiasi neprotingai, nes atsisako atlikti pareigą sau, savo asmenybei. Ir ne tik sau, bet galiausiai ir savo vaikams: juk ko neturi pats, negali duoti ir kitam!

Maži vaikai suvokia savo silpnumą, suaugusiųjų pranašumą. Tačiau jau sulaukę 5–6 metų, jie daugiau ar mažiau nustoja gerbti tėvus, kurie pasišvenčia tik vaikams, tik juose mato savo gyvenimo tikslą. Nereikia nė aiškinti, kaip žalinga per anksti nustoti gerbti savo tėvus. Pažeidžiamas palankiausias šeimos santykių stereotipas, prarandama jos raidos orientacija. Kartais vaikai pradeda perdėtai vertinti savo reikšmę, sugebėjimus, dėl ko šeimos santykiai dar labiau komplikuojasi.

Ne geresnis ir toks atvejis, kai pasišventėlių tėvų užaugusius vaikus ima slėgti neatlyginamos skolos jausmas. Jis gniuždo jų iniciatyvą, savarankiškumą. Sutinkame žmonių, kurie 10–20 metų pavėluoja sukurti šeimą, būgštaudami, kad jų atsiskyrimas bus tėvams skausmingas. Palyginti rečiau, bet iš esmės dėl tokios pat priežasties žmonės nesiryžta vesti, įsibaiminę „aukos" (tėvų žodžiais tariant),

kurios iš jų neišvengiamai pareikalaus savi vaikai. Apskritai pernelyg didelės priklausomybės jausmas sukelia vaikų antipatiją ir net neapykantą tėvams: sunku mylėti tuos, nuo kurių esi per daug priklausomas, kuriems jautiesi labai skolingas.

Todėl geriausia, kai su vaikais elgiamasi kaip su lygiateisiais Šeimos nariais, kurie svarbūs jau dabar, kurie užkrečia tėvus savo gera nuotaika, džiugina pasiekimais moksle, pagaliau atsilygina tėvams kasdiene pagalba namų ruošoje. Vaikai turi matyti, kad jų tėvai gyvena savo asmenišką, įdomų suaugusiųjų gyvenimą, tegu ne visai suprantamą, bet visada gerbtiną.

Dar viena nelengva šeimos gyvenimo problema, su kuria susiduria subrendęs žmogus, yra santykiai su tėvais (savo ir sutuoktinio) bei giminėmis. Ji ypač sunki tada, kai gyvenama po vienu stogu arba tik pradėjus savarankišką gyvenimą. Giminės stengiasi pernelyg dažnai padėti „gerais patarimais"; blogiausia, kad dėl menkos patirties jauniesiems kyla pagunda tais patarimais. .. pasinaudoti. Juk kartais būna tiesiog nepatogu ignoruoti, pavyzdžiui, tėvų patarimus. Jūsų sutuoktinis, atsidūręs tarp jūsų giminių (arba jūs tarp sutuoktinio giminių), griauna susiklosčiusius per daugelį metų santykius. Jau vien dėl to jis sukelia tam tikrą nepasitenkinimą, priešiškumą, nors ir būtų puikus žmogus. Jo gerųjų savybių, matomų tik artimai, intensyviai bendraujant, giminės nepastebi, o tų savybių nesušvelninti trūkumai aiškiau matyti. Todėl retas kuris iš giminių gali objektyviai vertinti jūsų sutuoktinį. Taigi jaunai šeimai patartina iš pradžių laikytis giminių reagavimo ir vertinimų atžvilgiu santūriai.

Beje, ir vėliau pageidautina, kad jūsų šeima būtų savarankiška, nepriklausoma. Jos reikaluose giminės gali turėti tik patariamąjį balsą, be to, tik tuo atveju, kai jis ramus, dalykiškas ir draugiškas.

Patirtis rodo, jog tikrąja šeimos galva dažnai būna kompetentingiausias jos narys. Jis atsiduria visų įvykių (matomų ir slypinčių giliau) centre, ten, kur susikryžiuoja visi jausmai, norai, nuomonės, todėl, net ir stokodamas didesnės patirties, sugeba geriau už kitus orientuotis, tikslingai spręsti. Jį skatina ne tik teisė, bet ir

pareiga, kurios suvokimas padeda elgtis su deramu taktu ir orumu. Mes, deja, neapsaugoti nuo įvairių pavojų ir vėliau, kai, įveikus

minėtus ir daugelį kitų sunkumų, šeimos gyvenimas pagaliau ima tekėti ramesne vaga, o platėjanti patirtis padeda išvengti ne vieno pavojaus.

Ilgai trunkanti ramybė, mokėjimas išvengti sunkumų, pasitenkinimas įprastiniu, kad ir sėkmingu, gyvenimo būdu dažnai būna šeimos gyvenimo monotonijos priežastis. Net ir nuolatinė sėkmė padaro gyvenimą monotonišką. Monotonija dar dažnesnė tada, kai šeimą varžo per daug griežti nusistovėjusios elgsenos rėmai, stokojama erdvės individualiai iniciatyvai. Si sunki būklė neretai taip slegia, kad gali pastūmėti į santuokinę neištikimybę, daugiau ar mažiau rizikuojant netekti nelengvai pasiektos gerovės.

Neištikimybės atvejai yra įvairaus psichologinio pobūdžio. Kartais ji tik truputį paliečia asmenybę, beveik jos nekeisdama (sakysim, atsitiktinė fizinė neištikimybė); kitais atvejais ji palieka asmenybėje gilesnį pėdsaką, paliesdama jos santykius su sutuoktiniu (pavyzdžiui, jausminė neištikimybė); trečiu atveju ji pakeičia ir santykius su sutuoktiniu, ir pačią asmenybę (pavyzdžiui, kai neištikimybė yra totali, iš anksto ruošiama arba kai susilieja fizinė, jausminė ir psichinė neištikimybė).

Neslėpsime, jog neištikimybė – dažnokas reiškinys. Dauguma tokių atvejų psichologiškai yra suprantami. Ne vienas tuo ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu yra buvęs neištikimas psichiškai: susižavėjęs nauju pažįstamu, net idealizavęs jį. Daug rečiau tokią neištikimybę lydi fizinė, jausminė neištikimybė. Dažniausiai tatai trunka neilgai – ar dėl to, kad nėra tinkamų sąlygų, ar todėl, kad tokiam ryšiui nepakankamai pasiruošta, jam stinga emocijų (partneriai per mažai atitinka vienas kitą, nesugeba prisitaikyti prie kito jausmų ir greitai abu nusivilia). Dar retesnė totali neištikimybė. Ji paprastai ateina tada, kai ištikimybę sulaužo partneriai, kuriems abiem yra nenusisekęs šeimyninis gyvenimas ir netikėtai paaiškėja, kad jie atitinka vienas kitą psichologiniu, jausminiu ir fiziologiniu požiūriu.

Neištikimybė – tiek psichinė, tiek fizinė arba abi drauge – šiaip jau nepalieka ryškesnių pėdsakų ne tik tam sutuoktiniui, kurio atžvilgiu taip pasielgta, bet ir tam, kuris ištikimybę sulaužė. Kartais šeimos gyvenimas netgi gali pakrypti į gerąją pusę. Neištikimas sutuoktinis, stengdamasis išpirkti savo kaltę, ieško galimybių paįvairinti iki tol monotonišką šeimos gyvenimą, panaudoti teigiamas šeimos ypatybes, kurių anksčiau nepastebėdavo.

Todėl neištikimybės atveju, nors ji ir labai nemaloni, patartina vengti audringų scenų, itin emocingų pasiaiškinimų. Tarpusavio priekaištai, abipusiai kaltinimai kur kas mažiau padeda negu konstruktyvūs bandymai pagyvinti, pakeisti šeimos gyvenimą.

Geriausias būdas išvengti galimos neištikimybės, šeimyninio gyvenimo monotonijos yra nuolatinė šeimos raida – tokia pat prasme, kaip kalbėta apie asmenybės vystymąsi. Įdomu matyti, kaip dalis jūsų „Aš", jūsų charakterio bruožai, idėjos, kilusios pirmiausia jums, o paskui perteiktos sutuoktiniui, vaikui, toliau gyvuoja artimo žmogaus psichiniame pasaulyje, įvairina jį ir grįžta atgal pas jus, praturtėjusios atspalvių.

K a r j e r a . Kita svarbi suaugusio žmogaus problema yra karjera gerąja prasme, kitaip tariant, savo profesijoje ir visuomenėje užimama padėtis, atitinkanti žmogaus siekimus ir galimybes. Vieniems tai aukšta specialisto kategorija, meistro, cecho ar įmonės, įstaigos vadovo pareigos, kitiems – docento ar profesoriaus vardas, o, sakykim, aktoriui – kūrybinė sėkmė, platus pripažinimas. Daugumai sąžiningai dirbančių žmonių svarbu geras vardas, jiems reiškiama pagarba, pasitikėjimas, nes tai irgi rodo tarp kitų užimamą padėtį.

Tarpais žmonės kaip reikiant nesuvokia savo padėties galimybių, tarpais būgštauja atsakomybės, kurios reikalauja vienokia ar kitokia padėtis; kartais kelyje į sėkmę supainioja priežastį ir pasekmę, todėl patiria sunkumų, padaro klaidų.

Gana būdingos kelios klaidos. Vieni linkę atsisakyti bet kokios karjeros ir jos privalumų, nors, jos pasiekę, galėtų būti tikrai naudingi visuomenei; kiti pasiekia per daug aukštą padėtį, neatitinkančią jų

galimybių; tretiems karjera yra vienintelis gyvenimo tikslas („karjerizmas").

Atsisakydamas bet kokios karjeros, žmogus daro klaidą jau vien todėl, kad toks elgesys prieštarauja asmenybės raidos principui, glaudaus ryšio su kitais žmonėmis, su visuomene principui.

Bene kiekvienas vyresnis žmogus tiek savo patirtimi, tiek apskritai labiau išsivysčiusia asmenybe pranoksta jauną; todėl jis turi užimti atitinkamą, aukštesnę vietą. Jis paprastai geriau sugeba vadovauti, pažinti žmones, atsižvelgti į kolektyvo interesus. Aukštesnė padėtis leidžia pasirinkti tinkamesnį veiklos pobūdį, geriau panaudoti savo galimybes. Pavyzdžiui, šeštos kategorijos darbininkui meistras dažniausiai neduoda nesudėtingo ir jam nebeįdomaus darbo.

Atsisakytina nuo karjeros tik ypatingais atvejais, pavyzdžiui, dėl netinkamų būdo savybių: perdėto jautrumo, polinkio greitai supykti, uždarumo.

Žmogui sunku augti, o dar sunkiau gyventi ir tuo atveju, jei jis siekia karjeros, pranokstančios realias galimybes. Kurie ne kurie žmonės atkakliai veržiasi užimti kuo aukštesnę, jiems patiems labai patogią padėtį, sutapatindami šį tikslą su asmenybės augimu, laime, sėkme. Kiti įpranta kilti vis aukščiau, užimti laisvą vietą „iš inercijos". Dar kitus taip elgtis skatina šeimos, giminių nuomonė, gamybinė situacija.

...Labai geras 36 metų darbininkas, šeštos kategorijos tekintojas. Nesunkiai įvykdo normą, gerai uždirba. Visuomenininkas, profsąjungos vietos komiteto narys. Pasiūlius dirbti brigadininku, jis sutiko. Tačiau šiame darbe jau nepakanka geros akies, įgudusių rankų, greitos reakcijos, tvarkingumo ir ištvermės. Be kita ko, reikia mokėti bendrauti su žmonėmis: brigados nariais, meistru, sandėlininku, cecho viršininku. Reikia sugebėti taktiškai ir teisingai paskirstyti darbą ir užmokestį, gauti savo brigadai tinkamiausią užduotį, aprūpinti brigadą gera žaliava, įrankiais ir pan. Naujasis brigadininkas viso to nemoka. Tuo tarpu jo tvarkingumas, reiklumas sau ir kitiems tik erzina žmones. Žmogus iš širdies stengiasi, reikalauja, piktinasi, nervinasi. Tačiau tai

tik blogina padėtį. Treji metai jis gyvena „vien nervais". Deja, tuščia ambicija neleidžia sugrįžti į seną darbą, būti paprastu darbininku.

Panašų vaizdą neretai galima pamatyti ir tada, kai mokytojas staiga tampa mokyklos direktoriumi, vidutinis inžinierius – cecho viršininku ir daugeliu kitų atvejų. Užėmę neatitinkančią sugebėjimų vietą, jie negali tikėtis geresnių rezultatų.

Individualiai asmenybės raidai, vidiniam tobulėjimui iš tiesų nėra ribų. Tuo tarpu karjeros siekimas susiduria su daugeliu kliūčių. Visuomenė, atsižvelgiant į jos pasiektą lygį ir poreikius, paprastai turi ribotą aukštų vietų, vadovaujančių pozicijų pasiūlą (sakysim, dešimčiai inžinierių tenka tik vienas vyriausiasis inžinierius, todėl daugumai, aišku, nebus įmanoma užimti šį postą). Galimybę pakelti savo visuomeninį, profesinį statusą riboja bendrasis visuomenės žinių lygis, technika, net staklių tobulumo laipsnis. Toli gražu ne visų profesijų atstovai gali panaudoti savo visapusišką išsilavinimą taip, kaip tatai įmanoma, sakysime, pedagogikoje ar medicinoje.

Susidūręs su tokiu slenksčiu, žmogus atsiremia į savo profesijos lubas. Tokiu atveju ne tik protinga laiku sustoti, bet kartais netgi tikslinga šiek tiek atsitraukti. Tačiau laikinai atsitraukti reiškia ne visiškai atsisakyti kilimo, o tik suderinti savo perspektyvas su galimybėmis. Kitiems galima rekomenduoti paralelinę karjerą, t.y. įgyti dar vieną specialybę, dar viena profesiją, kuri papildvtų pirmąją. Antai mokytojas istorikas gali studijuoti pedagogiką ar filologiją, gydytojas – dar vieną artima specialybę ir t. t.

L a i s v ė . Tik sulaukus brandaus amžiaus, laisvė pirmąkart tampa reali, atsiverdama visu platumu. Šioje amžiaus pakopoje dauguma savybių jau susiformavusios, žmogus išmoksta būti vidujai laisvas, be to, yra materialiai ir daugeliu kitų atžvilgiu nepriklausomas. Laisvė pasiekiama būtent brandos amžiuie, tačiau savaime ji neateina – ja reikia įgyti ir apginti.

Mus čia domina psichologinis laisvės supratimas. Kalbame apie tokia laisve, kai žmogus jaučiasi galįs pats spręsti ir veikti pagal savo vidines paskatas, norus, jausmus, potraukius, moralinius įsitikinimus,

Įsisąmonintas ir neįsisąmonintas tendencijas. Visa tai harmoningai pavertęs bendru vardikliu, jis elgiasi taip, kaip liepia io „Aš", nepaklusdamas vien atskiroms vidinio pasaulio dalims (instinktams, potraukiams) ir išoriniams veiksniams (kitu asmenų valiai, blogoms materialinėms sąlygoms, trukdančioms įgyvendinti norus, ir pan.).

Psichiniam gyvenimui ir psichologiniam laisvės supratimui ypač svarbus laisvės jausmas. Jei žmogus objektyviai vra laisvas, bet subiektvviai šito nejaučia, vadinasi, asmenybė yra suvaržyta, nėra laisva (tiek psichologine, tiek gyvenimiška prasme). Kita vertus, žmogaus poelgius dažnai lemia pareiga, kitaip pasielgti jis ir negalėtų, bet tuo tarpu jam atrodo, kad elgiasi laisvai. Psichologiškai jis iš tikrųjų yra laisvas: pareiga tik padeda jam gvventi taip, kaip jis nori.

Laisvės pojūtis atsiranda tada, kai daugelis psichinių savybių ir procesų tampa harmoningi. Tai vienas iš psichologinių laisvės pagrindų, kaip ir sugebėjimas atsispirti vidiniams ar išoriniams poveikiams, kurie galėtų šią harmoniją suardyti. Be to, laisvė reikalauja ypatingų vidinių sąlygų, kurios yra sudėtingesnės ir svarbesnės negu išorinės. Jeigu jų nėra, žmogus net palankiomis išorinėmis sąlygomis nesijaučia esąs laisvas, yra kankinamas vidinių prieštaravimų, abejonių, negali laisvai pasirinkti sprendimo.

Prisiminkime, kaip greitai kartais žmogų gali apimti nepasitikėjimas savimi, nerimas, kaip iškreipiami jo suvokimai, mąstymas, o moraliniai įsitikinimai susikerta su norais (apie tai kalbėta ankstesniuose skyriuose). Tokiu atveju laisvas pasirinkimas būna ypač sunkus (jeigu išvis įmanomas), nors išorinės sąlygos, rodos, yra kuo palankiausios. Ir atvirkščiai, jei įstengsime jaustis vidujai laisvi, nesuvaržyti, tikėtina, jog ilgainiui pasiseks įveikti išorinę nelaisvę, pašalinti jos priežastis. Siekiant vidinės laisvės, svarbiausia suaugusio žmogaus problema yra bendras asmenybės ugdymas ir harmoningumas (apie ką irgi kalbėta pirmajame knygos skyriuje).

Brandos amžiuje žmogui paprastai iškyla daugiausia ir sudėtingiausių problemų – asmeninių, šeimyninių ir visuomeninių,– kurias išspręsti galima tik sugebant atsispirti daugybei „momento"

reikalavimų vardan tolesnių, svarbesnių tikslų. Žmogus „atakuojamas" intensyviai: jį veikia ir aplinka (buitiniai

reikalai, aplinkinių žmonių ir profesijos keliami reikalavimai), ir vidiniai procesai (jausmai, instinktai, idėjos). Šiuo laikotarpiu žmogus sparčiai vystosi, įgydamas unikalių savybių. Todėl jam būtina laisvė. Jos ribas galima pabandyti išplėsti.

Vienais atvejais vertėtų šiek tiek nutolti nuo tėvų ir kitų autoritetingų žmonių, ypač jei jaunystėje jie turėjo per daug didelę įtaką. Kitais atvejais patartina kritiškai „peržiūrėti" knyginius autoritetus. Kartais naudinga susirasti naujų pažįstamų, kurių įsitikinimai nesutampa su mūsų ankstesniais įsitikinimais. Žmogui reikalinga ir materialinė nepriklausomybė: būtiniausi daiktai, pakankamos pragyventi lėšos, kambarys ar butas. Be to, svarbus ir savarankiškumas tarp draugų, profesinėje veikloje. Kartais reikia ir šiek tiek vienatvės, kad galima būtų paanalizuoti save.

Tačiau neretai visai suaugę žmonės, susiformavę kaip asmenybės, mėgina piktnaudžiauti laisve, pajutę jos žavesį, bet nesuvokę savo atsakomybės. Dažniausiai daromos šios klaidos: žmogus stengiasi patenkinti visus savo įgeidžius, ignoruodamas kitų norus bei poreikius, atsisako gilesnių, vertingų ryšių su žmonėmis, netenka savidrausmės. Galų gale žmogų pavergia menkaverčiai norai, įsivyrauja konfliktai su aplinkiniais. Taip prarandama trokštama laisvė. . .

Kai kuriems žmonėms dėl vidinės disharmonijos, neryžtingumo laisvė atrodo tarsi nepakeliama našta. Juos pradeda kankinti abejonės, apima su jomis susijęs nerimas, įtampa. Tokiam žmogui patartina stengtis artimiau bendrauti su tuo, kas gali būti jam autoritetu, teigiamu pavyzdžiu ar patarėju. Salia žmogaus, kuris, atrodytų, varžo tą laisvę, jis jausis daug laisvesnis negu būdamas visiškai „nepriklausomas" ir nepaisydamas jokių autoritetų. Si situacija vaizdžiai rodo, kokia sudėtinga žmogaus laisvės psichologija ir vidinės bei išorinės laisvės tarpusavio santykiai.

K e n t ė j i m a i , j ų „ b e p r a s m i š k u m a s " i r p r a s m ė . Vienas iš svarbiausių subrendusio žmogaus uždavinių yra išmokti kentėti – pakelti kančias ir matyti jų prasmę. Knygoje apie žmogaus stiprybės psichologiją šiai svarbiai problemai vertėtų skirti ištisą skyrių, Čia bent trumpai sustosime prie vieno kito dalyko.

Neretas atvejis, kai net išlavinto intelekto žmonės nesuvokia savo kentėjimo prasmės. Jiems atrodo, kad kenčia atsitiktinai, veltui, beprasmiškai. Jie įsitikinę, kad kančių yra pernelyg daug, kad jos tik daug ką iš žmogaus atima, nieko vietoj to neduodamos. Todėl jų kančios ne tik atrodo esančios, bet ir iš tikrųjų darosi dar sunkesnės, tiesiog nepakeliamos. Kai kurie žmonės net neigia savo pačių ir apskritai kentėjimo prasmę. Jų manymu, kentėjimas rodo žmogaus gyvenimo, žmogiškųjų santykių, aplinkinio pasaulio beprasmiškumą. Remiantis šiuo „argumentu", bandoma pateisinti alkoholizmą, narkomaniją ir panašias savo ir kitų ydas. Tokie žmonės nesugeba savo kentėjimo įprasminti ir tuo bent kiek jį palengvinti.

Nė vienas psichiatras nesutiktų su nuomone, kad kentėjimas nereikalingas, beprasmiškas. Gydytojams tenka susidurti su ligoniais, kurie kankinasi dar ir dėl to, kad nesugeba kentėti (panašiai kaip kiti skundžiasi, kad negali išverkti savo skausmo). Tai labai sunki, dažnai itin kankinanti būsena.

Prisiminkime, kas buvo kalbėta I ir III skyriuose apie depresiją, skausmą, baimę. Nors atrodytų keista, šios būsenos yra reikalingos. Taip pat būtina žmogui ir kančia. Kentėjimas (jei jis nepasiekia kraštutinės ribos) turtina ir stiprina asmenybę, daro ją gilesnę, vien–tisesnę, stimuliuoja jos brandą. Neretai nuo to, kaip žmogus moka pakelti kančias, ir nuo to, kiek jis kentėjo, priklauso galutinė jo gyvenimo išdava. Vadinasi, svarbu, kad subrendęs žmogus mokėtų ištvermingai kentėti (ne visada tik vengti kančių).

Svarbu išmokti sąmoningai žiūrėti į kentėjimą, išsiaiškinti, ką jis reiškia ir ką mums duoda. Paanalizavę, pavyzdžiui, skaudžius pergyvenimus laidotuvių metu, geriau suvokiame patirto nuostolio dydį, prarasto žmogaus reikšmingumą ir visa gera, už ką mes

jaučiamės jam skolingi ir ko dar galime pasimokyti net dabar, po jo mirties, nuolat jį prisimindami. Sis pavyzdys, suprantama, ne tiek iliustruoja kentėjimo prasmingumą apskritai, kiek paaiškina, kad kiekvienas konkretus kentėjimas yra prasmingas.

Pabaigai dar keletas žodžių apie mokėjimą išvengti kančių. Įsisąmoninta kančios prasmė savaime ją sušvelnina (ar net pašalina). Dar efektyvesnis rezultatas tada, kai mūsų pastangas pastiprina kilęs pasiryžimas kentėti. (Šiuo atveju iš esmės pakinta du susilieję psichiniai procesai, panašiai kaip H2 + O = H2O.) Pavyzdžiui, ryžtas kentėti dėl teisingo reikalo, dėl artimo žmogaus arba vietoj jo gali suteikti pasitenkinimą, net laimės pojūtį.

Gyvenime toli gražu nėra lengva įžvelgti savo kentėjimo prasmę, o juo labiau sužadinti savyje norą kentėti. Tokį sugebėjimą nulemia bendras asmenybės raidos lygis, gyvenimo patirtis, pagaliau konkreti situacija. Kartais žmogų paguodžia įsisąmoninta mintis, kad jo kančia – tai vienas iš daugelio kelių, vedančių ,,į viršų", į asmenybės augimo aukštumas, kad tai dialektinis psichinės raidos etapas, pagaliau net bausmė ar „mokestis" už patirtą ar laukiamą džiaugsmą, malonumą.

Dažnai paguodžia įsitikinimas, kad kenčiame savo artimųjų labui: mūsų kentėjimai moko juos oriai pakelti sunkumus.

Malonumai. Brandos amžiuje malonumai – tikriau sakant, mokėjimas jais naudotis–yra viena iš sunkesnių problemų – ir tada, kai jų per daug, ir tada, kai jų per maža. Apskritai tai maloni psichinė būsena, savotiška psichinė pusiausvyra, kai vieni ar kiti poreikiai jau yra patenkinti, išnyksta anksčiau slėgusi įtampa, psichika atsipalaiduoja, ilsisi.

Tokia būsena psichiniam gyvenimui gana reikšminga, o kai kada ir itin svarbi. Ji svarbi ne vien dėl to, kad yra tarsi atpildas už pastangas siekiant tikslo, stimulas vienokiai ar kitokiai veiklai, bet ir todėl, kad leidžia gerai atsipalaiduoti, pereiti prie naujos veiklos. Malonumai gali suteikti tokią dvasios ramybę, kokios neduoda jokie vaistai.

Vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje žmogus, fiziškai augdamas, judėdamas, žaisdamas, pažindamas, vystydamasis, savaime patiria

daugelį malonumų – tiek jutiminių, tiek dvasinių. Suaugusiam žmogui irgi netrūksta galimybių turėti malonumų,

tačiau jis privalo pats jų siekti ir būti už juos atsakingas. Deja, žmogus dažnai su šia pareiga nesusidoroja. Jis arba visai nesistengia gyventi taip, kad turėtų pakankamai malonumų (tai gana sudėtinga), arba visą gyvenimą tik jų ir vaikosi.

Pirmuoju atveju ilgainiui paaiškėja, jog gyvenimas be malonumų buvo netikęs psichologiniu požiūriu (psichika tiesiog nepajėgia atlyginti žmogui malonumais už jo pastangas). Negalėdamas tinkamai atsipalaiduoti, pailsėti, žmogus greitai pervargsta, išsenka, nebegali tobulėti.

Antruoju atveju malonumų vaikymasis tampa psichiniu iškrypimu. Malonumai – atpildas, tam tikrų psichinių procesų padarinys („šalutinis produktas"), o visai ne žmogaus veiklos tikslas. Jei rezultatas tampa vieninteliu siekiamu tikslu, tada patirti malonumų apskritai neįmanoma. Tai akivaizdžiai rodo meilės pavyzdys. Sakysim, bendravimas su mylimu žmogumi suteikia mums kuo didžiausią malonumą, pasitenkinimą. Tačiau jei su moterimi (vyru) bendraujame vien norėdami patenkinti pojūčius, ilgainiui meilė užgęsta, dingsta ankstesni malonūs jausmai, o neretai kyla ir pasibjaurėjimas (taip dažnai atsitinka neurozių atvejais). Apskritai malonumų perteklius greitai pasidaro kankinantis, nes dažnai besikartojantis ir ilgai trunkantis pasitenkinimas atbukina jautrumą. Gausūs malonumai demobilizuoja žmogų, mažina jo aktyvumą.

Taigi subrendusiam žmogui būtinai reikia jausti malonumų saiką: svarbu, kad jų būtų ne per mažai, bet ir ne per daug. Jis turi išmokti susirasti tokį malonumų šaltinį, kuris teiktų subtilų, sudėtingą, be to, skirtingos kokybės ir intensyvumo pasitenkinimą.

Paprastai rekomenduojamas toks gyvenimo ir veiklos būdas, kad žmogus kasdien pajustų kad ir nedidelį malonumą, džiaugsmą, pasitenkinimą savo veikla. Kartą per savaitę ar porą kartų per mėnesį jo turėtų laukti didesnis, ryškesnis malonumas. Per metus gera keliskart patirti ilgiau trunkantį ir intensyvesnį džiaugsmą.

Malonumai ypač svarbūs ir naudingi tada, kai žmogus būna per daug apkrautas, pervargęs. Tokiais atvejais visada reikia turėti pakankamą malonumų „atsargą": patrauklią knygą, įdomią draugiją, kūrybingą veiklą.

Daugumai subrendusių žmonių malonumų šaltinis yra veikla, o ne dykinėjimas. Ypač maloni tokia veikla, kuri priverčia kuriam laikui pamiršti save, sudėtingas problemas. Aktyvaus žmogaus psichinis gyvenimas būna harmoningas, vadinasi, jis turi daugiau šansų pajusti tikrą malonumą. Atsisakyti malonumų vaikymosi nėra jau taip sunku, ypač tuo atveju, kai žmogus suvokia ir praktiškai įsitikina, jog tai nežada jam nieko gera.

G y v e n i m o į v a i r u m o s t o k a . Įsivaizduokime atvejį, kai visas darbo krūvis tenka daugiausia pirštams ir riešui. Įtemptai dirbant jie greitai pavargsta. Dažnai net pats žmogus nepastebi, kaip automatiškai stoja į darbą ir dilbio bei peties, pagaliau viso kūno raumenys. Būdami gana toli nuo pirštų ir riešo, šie raumenys, nors ir labai įtempti, nedaug tegali padėti. Vis dėlto ši pagalba reikalinga, todėl „pagalbinės" grupės tęsia darbą. Kartu su pirštų bei riešo raumenimis gerokai įvargsta ir kiti kūno raumenys, nors panaudoja tik 2–3% savo energijos.

Panašių dalykų esama ir psichinėje veikloje. Psichika gali pervargti, jei aktyvumas yra vienpusiškas, pavyzdžiui, jei aktyvūs vien intelektas ar valia, jausmai, (arba ilgą laiką vyrauja vienos rūšies jausmai). Psichiką išvargina tiek sudėtingesnė įtempta, tiek visiškai vienoda veikla (profesinė, visuomeninė, seksualinė ir pan.), nors panaudojama tik 10–30% žmogaus galimybių.

Dažnai padėtis labai pablogėja ir dėl to, kad ilgai trunkantis įtemptas ir vienpusiškas psichinis aktyvumas neleidžia žmogui patenkinti kitų (itin gausių brandos amžiuje) poreikių. Nepatenkinamus poreikius psichika turi nuolat slopinti, o tatai irgi vargina.

Ilgiau trunkanti vienoda veikla padeda žmogui toje srityje tobulėti, bet tik todėl, kad psichika itin automatizuojama. Automatizmai, tiesa,

suvartoja labai mažai energijos (nereikia daug galvoti, nebūtini ir jausmai, valia), tačiau psichinis gyvenimas netenka dinamiškumo, užkertamas kelias poreikių įvairovei, žmogus nebegali džiaugtis savo pasiekimais, stiprinti jausmus ir valią nugalėdamas kliūtis. Be to, monotoniškas gyvenimas apskritai stabdo psichikos raidą.

Todėl suaugęs žmogus turi stengtis įvairinti savo gyvenimą – ir profesinę, ir individualią asmeninę veiklą.

Darbas turėtų skatinti įvairiopą – fizinį ir intelektualinį, jausmų ir valios, be to, įvairaus ritmo – aktyvumą. Pageidautina, kad ir veikla šeimoje būtų įvairi. Tas pat pasakytina apie interesus, neliečiančius šeimos ir darbo.

Kartais naudinga paįvairinti gyvenimą visai paprastu būdu, pavyzdžiui, pakeičiant režimą. Sakysime, galima išmėginti vakarinį ar naktinį gyvenimo būdą. Kelias dienas per mėnesį ar keletą savaičių per metus darbingiausią paros dalis gali būti ne rytas ir dienos vidurys, kaip paprastai, o popietė ir vakaras, vakaras ir naktis, naktis ir rytas. Laikinas persitvarkymas suteikia teigiamų impulsų psichikai ir visam organizmui (ypač tų žmonių, kurie pripratę prie labai reguliaraus gyvenimo būdo).

N e t e i s i n g u m a s . Kad išlaikytų dvasinę harmoniją su pačiu savim ir išoriniu pasauliu, subrendęs žmogus turi įgyti nemaža žinių, įsisąmoninti daug sąvokų. Tarp jų labai svarbios yra teisingumo ir neteisingumo sąvokos.

Vaikai, visai jauni žmonės dažnai taikstosi su neteisybe kaip jiems dar nesuprantamu, nuo jų nepriklausomu reiškiniu. Daug sunkiau šitaip taikstytis subrendusiems žmonėms, kurių atsakomybė yra gerokai didesnė.

Esama žmonių, linkusių pernelyg greitai apkaltinti neteisingumu vienas kitą, visuomenę, žmoniją ir net istoriją. „Kai taip yra, argi verta stengtis, ko nors siekti?"

„Ar verta žmonėms daryti gera?" „Visas pasaulis skęsta blogyje!" – galima išgirsti sakant.

Visa bėda, kad dažnai žmonės teisingumo sąvoką supranta per daug siaurai, nekreipdami dėmesio į psichologinį jos aspektą, nepaisydami žmogaus psichinių ypatybių. Tuo tarpu jos neretai neteisybę paverčia teisybe, o teisybę – neteisybe.

Štai paprastas pavyzdys. Neretai šeimoje mažiausias vaikas būna „numylėtinis". Iš pirmo

žvilgsnio tatai atrodo neteisinga – juk jis dar neturi jokių nuopelnų, o ypatingą vietą šeimoje užima tik todėl, kad vėliausiai gimė. Kitiems, vyresniems vaikams skiriama mažiau dėmesio. Atrodytų, kad jie ne tik kenčia moraline prasme, bet ir turi mažiau galimybių vystytis. Tačiau juk mažiausias vaikas šeimoje – visų silpniausias, jis pats nepajėgia ir nemoka išsikovoti tėvų dėmesio. Todėl psichologiniu požiūriu teisinga, kad jį „lepina". Be to, jam skiriamas didesnis dėmesys skatina ir vyresniuosius vaikus stengtis pelnyti tėvų dėmesį bei pagyrimą. Sis padidėjęs jų aktyvumas visiškai kompensuoja jiems skiriamo dėmesio stoką, o neretai labiau padeda vystytis negu tėvų dėmesys „numylėtiniui". Šiuo atveju vienoda pažiūra į visus vaikus būtų neteisinga.

Panašių situacijų esama ir suaugusiųjų žmonių santykiuose. Todėl žmogui (kai kalbama apie jį patį ir jo santykius su kitais)

turi rūpėti „subtilesnė", gilesnė teisybė. Jam pačiam tą teisybę įžvelgti lengviau negu kitiems žmonėms ar visuomenei, nes jis geriau jaučia, kas vyksta, kaip reikia pasielgti tuo ar kitu atveju.

M i r t i s i r s a v i ž u d y b ė . Subrendusiam žmogui mirtis – ne tik teorinė, bet ir reali problema (galimybė mirti pačiam, tėvų, artimų giminaičių, draugų mirtis).

Kol žmogus jaunas, šis klausimas jam rimtai nekyla arba mažai jį tejaudina kad ir dėl to, jog, pasinėręs į gyvenimo problemas, jis beveik nesusiduria su mirtimi.

Bendra psichinė asmenybės raida, platesnis protinis akiratis, sugebėjimas vertinti gyvenimą ilgainiui sužadina domėjimąsi jo

dialektine priešybe – mirtimi. Čia negalime plačiau kalbėti apie tą didelę psichologinę reikšmę, kokią turi žmogui mirtis, jos neišvengiamumo supratimas, apskritai mintis apie jos galimybę artimoje ateityje (ypač jei ji per ankstyva), kokias psichikos gelmes ji apnuogina, kaip suaktyvėja gyvenimas „mirties šešėlyje" ir t. t.

Paminėsime tik kelis pagrindinius su mirtimi susijusius psichologinius sunkumus: tai artimųjų mirtis, savos mirties grėsmė ir ryžimasis savižudybei.

Anksčiausiai ir, be abejo, dažniau jau būdamas suaugęs žmogus susiduria su savo tėvų, artimų giminaičių, rečiau vaikų mirtimi.

Daugelį žmonių artimųjų mirtis sukrečia iki širdies gelmių – ne tiek kaip užuomina, jog panašus likimas laukia ir jų, kiek dėl sukeliamo jausmo, kad jie neteko dalies savojo „Aš", prarado atramą, dalelę savo praeities. Todėl, be įprastų būdų, silpninančių skausmo, nevilties (žr. IV skyrių) psichologinį poveikį, reikėtų turėti kitų artimų žmonių, kurie galėtų pakeisti prarastą asmenį.

Gresiančios mirties baimė dažniau susijusi su kokia nors liga, rečiau – su profesine veikla (kalnakasybos darbai, automobilių transportas, statyba ir pan.). Tokia baimė, pasirodo, daugiausia yra perdėta ar visai nepagrįsta. Jei tikrai gresia mirtis, paprastai ima veikti pasąmonės mechanizmai, kurie palengvina psichinę žmogaus būseną: jis tiesiog nejaučia artėjant mirtį, jį palaiko stipri viltis pasveikti, dar išsigelbėti ir pan. Taigi visais atvejais, kai mirties baimė yra labai didelė, išsklaidyti šią baimę, išaiškinti jos nepagrįstumą nėra labai sunku (ypač specialistui psichologui, psichoterapeutui). Norint nugalėti baimę, pirmiausia reikia žinoti bendrus dėsningumus, kurie buvo minėti kalbant apie baimę (žr. IV skyrių).

Tarp kitų sunkumų, kuriuos sukelia su mirtimi susijusios problemos, itin komplikuotas yra noras nusižudyti. Apie 50% normalių žmonių, būdami devyniolikmečiais, yra rimtai galvoję apie savižudybę. Dauguma savižudžių turi 15–30 ir 31–50 metų (dvi skirtingos grupės).

Savižudybės priežastys įvairios, be to, dažniausiai jų ne viena, o kelios. Viena iš svarbiausių priežasčių, beveik visada įeinanti į ištisą jų kompleksą, yra ta, kad žmogus nesupranta gyvenimo prasmės ir dėsningumų, nesuvokia, kas iš tikrųjų yra mirtis, net ją idealizuoja. Daugelyje sričių žmonės gali būti pasiekę brandą, o šiuo atžvilgiu likti nesubrendę. Kai kurie rimtai patiki nepagrįsta nuomone, kad tas, kas žudosi, yra stiprus žmogus, kad taip jis įrodo dvasios stiprybę, pranašumą; mirtis, tiesa, atgrasi, tačiau ji užfiksuojanti kulminacinį gyvenimo momentą. Mirtis nuo savo paties rankos esanti kažkas didingesnio negu „priverstinė" mirtis dėl ligos ar senatvės; nutraukti savo gyvybę žydėjimo metais reiškia išvengti visų senėjimo nemalonumų, daugelio ligų, lėto merdėjimo, sukriošusios senatvės ir pan. Tai vis, sakytume, egoistinės „auksinės mintys" apie savižudybės priežastis. Pasitaiko ir altruistinių, sakysime: ar ne geriau, jei manęs iš viso nebūtų, jei mano trūkumai neslėgtų ir nekankintų artimųjų, jei aš išlaisvinčiau juos nuo savęs?

Skaitytojui, kurį sudomino ankstesni puslapiai apie žmogaus psichologiją ir būtinumą vystytis, apie kentėjimo prasmę ir palaipsnį asmenybės formavimą, jos galimybes, turbūt aišku, kad tokios mintys apie savižudybę yra nepagrįstos, klaidingos. Pagaliau net tie, kurie tiki panašiomis mintimis apie savižudybę, paprastai delsia žengti šį žingsnį: juos sulaiko ir instinktyviai juntama gyvenimo vertė, ir mirties baimė, ir pareigos artimiesems jausmas. Jie ryžtasi šiam žingsniui tik tada, kai atsiranda šalutinių priežasčių ar paskatina koks nors stiprus jausmas, trumpalaikis pergyvenimas (pavyzdžiui, pervargimas, skausmas, ilgesys, depresija). Sis papildomas postūmis labai svarbus. Tai patvirtina tas faktas, kad iš dešimties žmonių, kurie rimtai bandė nusižudyti, bet buvo aplinkinių išgelbėti, tik vienas pakartoja šį bandymą, dažniausiai paveiktas kokio nors pergyvenimo. Matyt, savižudžio „įsitikinimai" retai tampa veiklos varikliu, dažniau jie tik savaip nukreipia jausmų energiją. Tad, jei žmogaus požiūris į gyvenimą, mirtį, savižudybę teisingas, o jo emocinis gyvenimas harmoningas, ši pagunda jam negresia. Daugeliui subrendusių žmonių

„rimtas galvojimas apie savižudybę" suformuoja brandesnį požiūrį į gyvenimą ir mirtį ir yra natūralus žmogaus vaizdinių apie save, savo asmenybę etapas; jis padeda blaiviai žvelgti į artimųjų ir savo paties mirtį.

P a g u n d a n u s i k a l s t i . Nusikaltimas – tai veiksmas, elgesys, kurį visuomenė draudžia (ir už kurį baudžia), nes jis daro tiesioginę ar netiesioginę žalą visai visuomenei, atskiriems žmonėms arba pačiam nusikaltėliui (arba gali daryti ateityje). Kodėl kai kurie žmonės linkę į nusikaltimus, į tokius veiksmus, kurie daro žalą visuomenei, o kartu ir jiems patiems? Biologinių, socialinių, ekonominių ir kitų nusikalstamumo priežasčių yra daug. Čia paliesime psichologines priežastis.

Kasdieniniame gyvenime pasitaiko tiek „racionalių", tiek „jausminių" paskatų nusikalstamam poelgiui. Nusikaltėliui atrodo, jog nusikaltimas padeda paprasčiau ir greičiau pasiekti tikslą ar norimą rezultatą. Pavyzdžiui, žmogų šiurkščiai pastūmė arba jam sudavė, jį įžeidė girtas praeivis. Atrodo, jis turėtų iškviesti miliciją, sulaikyti girtąjį, po to dalyvauti rašant protokolą, gal ir atvykti į teismą. Tačiau galima ir nedelsiant, „be jokių formalumų" atsiteisti ir nubausti girtuoklį savo nuožiūra; juo labiau kad šis nepajėgia kaip reikiant gintis. Šitaip pasielgti gundo „protas": taip daug paprasčiau, „ekonomiškiau"; be to, ir užpuolikas lengviau atsipirks negu patekęs į milicijos rankas. Jam pačiam, atseit, toks atpildas būtų labiau priimtinas... Emocinė pagunda taip pat didelė – juk galima nedelsiant išlieti jausmus. Tiesa, sulaikyti ranką gali nebent mintis, kad girtam įžūlėliui tikriausiai bus sunku suprasti, už ką jį pamokė; be to, nukentėjęs žmogus objektyviai neatseikės bausmės.

Panašūs motyvai, skatinantys nusikalsti, dažnai pasitaiko ekonominių nusikaltimų, apgaulės, šmeižto atvejais. Neretai į nusikaltimą pastumia (ypač jaunus žmones) viliojanti galimybė patirti savotišką malonumą, kurį sukelia tuo momentu patiriamas pavojaus, įvykio nepaprastumo pojūtis, prasiveržęs agresyvumas. Nusikaltimas ar net nedidelis nusižengimas padidina silpnabūdžio, neturinčio

išugdyto sąžinės jausmo, savimeilę; jis pasijunta esąs šio to vertas, originalus, sugebąs mesti iššūkį savo paties baimei, rutinai, „prietarams", visuomenei. .. Nusikaltimas, daugiausia grupinis, susieja individą su kitais panašiais žmonėmis tokiais artimais ryšiais, kokių jam labai trūko. Nusikaltėlių grupę suartina ir bendra atsakomybė. Nesunku pastebėti, jog nusikaltimo motyvų esmė yra noras eiti lengvesniu keliu į sėkmę (tai gali būti ir materiaJinė gerovė, ir jausmai, ir noras padidinti savivertę). Iš tikrųjų tai tėra siekimas apgauti savo žmogiškąją prigimtį, ko nors pasiekti apeinant sudėtingą vystymosi procesą, susijusį su įvairių kliūčių įveikimu.

Žinoma, toks nenatūralus, prieštaraujantis pagrindiniams psichikos dėsniams kelias retai esti sėkmingas. Tokį kelią dažniausiai renkasi žmonės, turį tam tikrų psichinių silpnybių.

Kokios asmenybės savybės gali greičiau pastūmėti į nusikaltimą? Tai impulsyvumas, agresyvumas, destruktyvumas – savybės,

kurios dažnai derinasi su energingu būdu. Priešiška, iššaukiama, įtari pažiūra į kitus. Pavydumas, užsispyrimas, nelankstumas, nekonvencionalumas, avan–tiūriškumas. Nepagrįstai neigiama pažiūra į vadovaujančius asmenis. Atkaklus siekimas vien materialinių gėrybių, daiktų, pojūčių patenkinimo, o ne estetinių, moralinių, dvasinių vertybių. Kitų žmonių jausmų nesupratimas. Išorinės atramos neturėjimas.

Daugelis šių savybių, kaip matome, yra neigiamos, savaime stumiančios žmogų į psichologiškai klaidingą lengvesnį elgesio kelią.

Asmenybės savybės ir netikęs raidos kelias neretai sudaro ydingą ratą, iš kurio žmogui sunku pačiam ištrūkti: „lengvas kelias" trukdo išsiugdyti teigiamas asmenybės savybes, o neigiamos savybės vis stumia jį į tą patį kelią. Ypač sunki padėtis žmogaus, juridiškai pripažinto nusikaltėliu. Visuomenė dažniausiai žiūri į jį itin nepalankiai, todėl jam neprieinama daugelis visuomenės teikiamų vertybių. Neretai jis užsidaro panašių į save, tokių pat nepilnaverčių žmonių pasaulėlyje.

Dauguma žmonių, susiviliojusių nusikaltimu, neabejotinai pralaimi net savo pačių akyse. Tai rodo kad ir tokie skaičiai.

Tarp paauglių 20% berniukų buvo apie save gana prastos nuomonės, o tarp nepilnamečių nusikaltėlių – net 90%. 13% normalių vyrų vertina save neigiamai ir jaučiasi nelaimingi. Taip įsitikinusių nusikaltėlių yra net 91% procentas.

Pagyvenusio amžiaus sunkumai ir galimybės

Sakoma, kad jaunystė gyvena savo fizinių, o senatvė – dvasinių (psichinių) jėgų sąskaita. Beje, tai, apie ką bus kalbama šiame skyrelyje, turėtų dominti ne tik pagyvenusius, bet ir kitų amžiaus grupių žmones, nes, bendraudami su pagyvenusiais žmonėmis, jie gali pasisemti daug gero, pagaliau ir prisiminti, kad visi mes senstame.

Pirmiausia pradeda senti nervų sistema ir psichika. Jau nuo penkiolikos metų pamažu ima silpnėti regėjimo, girdėjimo, uoslės, lytėjimo, skonio organai: pasaulis jau neatrodo toks ryškus, spalvingas, šviesus. Po dvidešimties metų mažėja aktyvumas, lėčiau plėtojasi mąstymas, intelektas. Sulaukus trisdešimties, nebe tokie stiprūs ir gyvi būna jausmai, potraukiai. Tiesa, šio proceso mes nepastebime, nes psichinis senėjimas yra visai kitoks negu fizinis. Iki pat gilios senatvės mūsų psichika daugiau įgyja, negu praranda, darosi sudėtingesnė, o ne paprastesnė; ji auga ir tada, kai kūnas jau vysta. Pavyzdžiui, nors mąstymas darosi nebe toks gyvas, žmogus sugeba mąstyti visapusiškiau, moka greičiau rasti tikslesnį atsakymą. Jausmų biologinė prigimtis nebe tokia ryški, bet jie sudėtingesni, subtilesni; susijungę į kompleksus, jie pastiprina vieni kitus ir dėl to labiau mus veikia.

Be to, psichinę senatvę – ne taip kaip biologinę – daugeliu atžvilgių galima paversti priešingu procesu, kitaip tariant, psichiškai atjaunėti (antroji, trečioji jaunystė). Galima susigrąžinti psichines jaunystės būsenas, netgi jomis „užsikrėsti".

Psichika sensta netolygiai, kitaip negu kūnas. Mat įvairios psichikos savybės yra nevienodai aktyvios, viena ar kita jos sritis būna išsivysčiusi labiau ar menkiau, be to, ji gali plėtotis ilgiau ar trumpiau. Psichiškai susenęs žmogus neretai yra guvaus proto, ir atvirkščiai – protas gali susenti, o jausmai išlikti palyginti gyvi ir gilūs.

Visos šios ypatybės iš dalies paaiškina, kodėl jauni žmonės dažnai pasijunta esą seniai, o seni jaučiasi jauni. Taigi senas gali būti bet

kokio amžiaus žmogus. Visose amžiaus klasifikavimo schemose senais laikomi žmonės,

vyresni kaip 70 metų. Štai kelios klasifikacijos.

Senovės kinų lentelė iki 2.0 metų – jaunystė nuo 20 iki 30 – santuokinis amžius nuo 30 iki 50 – savo klaidų pažinimo amžius nuo 50 iki 60 – galutinis kūrybinio gyvenimo etapas nuo 60 iki 70 – idealus amžius daugiau kaip 70 – senatvė Pitagoro (VI a. pr. m. e.) skirstymas iki 20 – tapimas žmogumi nuo 20 iki 40 – jaunas žmogus nuo 40 iki 60 – jėgų pilnatvė nuo 60 iki 80 – senstantis ir senas žmogus Florenso (XIX a.) skirstymas 40–54 – pirmosios brandos amžius 54–69 – antrosios brandos amžius 70–85 – pirmosios senatvės periodas po 85 – antrasis ir paskutinis senatvės periodas

Dauguma dabartinių klasifikacijų senu laiko žmogų, sulaukusį 65–76 metų.

Čia apsiribosime žmonių, kuriems jau per šešiasdešimt, psichinio gyvenimo problemomis.

Senatvės esmė, kaip jau anksčiau sakyta,– anaiptol ne vytimas, o senas žmogus – tai ne šiaip jėgų netekęs suaugęs, o naujas, kitoks žmogus, turintis tiek privalumų, tiek ir trūkumų. Kad geriau suprastume, kas yra senatvė, pamėginsime suminėti pagyvenusiam ir senam amžiui būdingus ypatumus. Juos patogu skirstyti į tai, ko netenkama, ir į tai, kas įgyjama, nors dažnai viena

ir antra taip glaudžiai susiję, kad psichikoje praradimas gali virsti įgijimu.

K o n e t e n k a m a . Apie tai, ką žmogus gyvrndamas praranda, šiek tiek jau kalbėjome. Pagyvenusiame amžiuje tų praradimų pagausėja, jie siejasi į kompleksus.

Nebe tokie jautrūs darosi jutimo organai, todėl mažiau yra galimybių jutiminiam pasitenkinimui. Pablogėja atmintis. Ypač sunku įsiminti naujesnius įvykius, o seni įspūdžiai išlieka atmintyje ilgai ir neblogai prisimenami. Dėl to kartais šiek tiek iškreipiamas pasaulio, savęs paties ir kitų žmonių suvokimas. Intelektas siaurėja, nes trukdo prastesnė atmintis ir vangesnis mąstymas. Todėl senas žmogus dažniau renkasi gerai jam pažįstamas arba šiaip paprastesnes situacijas ir darosi konservatyvus. Jausmai, ypač sudėtingesni (altruistiniai, moraliniai), kaip jau minėjome, nebe tokie intensyvūs. Tuo tarpu primityvesni jausmai (egoistiniai, paprasti fiziologiniai) gali net sustiprėti. Susilpnėja seksualumas. Neretai jausmai darosi labilūs: jie silpni, bet „budrūs", lengvai sukeliami. Sumažėja aktyvumas ir poreikiai. Nutrūksta daugelis kontaktų. Sociologai apskaičiavo, kad labai jauni žmonės bendravimui skiria per savaitę 50 valandų, subrendę – 30, o seni – tik 10 valandų. Prarandant kontaktus, seniems žmonėms vis sunkiau įvertinti savo padėtį ir klaidas. Jie mėgsta padidinti savo nuopelnus vaikų, giminių akyse. Seni žmonės nesąmoningai linkę gyventi praeitimi, nes jų ateitis kasmet trumpesnė.

K a s į g y j a m a . Vienas iš didžiausių senatvės privalumų yra praeities lobiai – pažinimas, pergyvenimai, kurie kaupėsi visą gyvenimą. Visa tai gerokai išplečia mūsų psichokosmoso erdvę. Seni žmonės yra daug mažiau priklausomi nuo nepalankių išorinio pasaulio sąlygų, kurioms jie dažnai nebejautrūs, nuo daugelio potraukių, poreikių ir būtinybės juos nuolat tenkinti; jie išsivaduoja nuo kai kurių jausmų, garbėtroškos ir pan.

Dėl to žmogus gali pasidaryti iš tikrųjų protingas, laisvai disponuoti savo dvasiniais turtais, užbaigti savo raidos ir tobulėjimo procesą. Jam nebereikalingi aktyvūs jausmai (reikalingesni sudėtingi), gyvas protavimas (naudingesnis nuodugnus), mėgimas bendrauti (turbūt naudingesnis susikaupimas).

Šis tarpsnis būna ypač sėkmingas tuo atveju, jei žmogaus energiją palaiko pakankamas psichinis aktyvumas ir jis tiek nepasensta, kad nebegalėtų pasinaudoti savo privalumais ir amžiaus teikiamomis galimybėmis.

Jis gali įtvirtinti savyje daugelį norimų ypatybių ir pagaliau nusikratyti nepageidaujamomis savybėmis.

Jis darosi tobulesnis anaiptol ne automatiškai, ne dėl to, jog nebegali „nusidėti", jog senstant nusilpo jo ydingi polinkiai. Svarbu, kad jis būtų pakankamai aktyvus, pats to siektų.

Senstančių ir senų žmonių psichologijoje įvyksta ir kitų gana sudėtingų, kombinuotų pakitimų. Jie kyla arba dėl to, kad psichika sensta netolygiai, arba todėl, kad pažeidžiama sudėtinga psichinių mechanizmų pusiausvyra.

Pavyzdžiui, nors apskritai pagyvenusio žmogaus potraukiai susilpnėja, lytinis potraukis (o kartu ir domėjimasis erotiniais dalykais) gali net padidėti. Pergyvenama vėlyvoji meilė, „antroji" ir „trečioji" jaunystė.

Išėję į pensiją, pagyvenę žmonės pasijunta materialiai nepriklausomi, nevaržomi profesinės administracinės aplinkos, todėl dažnai suaktyvėja, energingiau reiškia savo nuomonę.

Kartais ties senatvės slenksčiu žmonės linkę iš pagrindų keisti gyvenimo būdą ir daugelį savo charakterio bruožų (senatvėje tai lengviau padaryti), manydami, kad iki tol gyveno ne taip, kaip reikia. Jie panūsta išbandyti kitą, kartais visai priešingą ankstesniam gyvenimo būdą: rimti žmonės (vaikų, anūkų ir giminių pasibaisėjimui) pradeda elgtis lengvabūdiškai, o lengvabūdžiai, atvirkščiai, surimtėja, ima piktintis kitų elgesiu (nors tie perpus mažiau nusideda, negu anksčiau nusidėdavo jie patys).

Dar viena svarbi mūsų laikų pagyvenusių žmonių ypatybė ta, kad jie dažniau negu kito amžiaus žmonės gali senti socialiniu požiūriu – tai yra vienoje ar kitoje socialinio gyvenimo srityje. Šiuolaikinis gyvenimas, mokslas, menas, visuomeniniai santykiai kinta taip sparčiai, kad pagyvenę žmonės dažnai nespėja prisitaikyti, kaip,

pavyzdžiui, vaikai ar jauni žmonės. Tai gali sukelti konfliktų su aplinka, su prisitaikiusiais prie jos žmonėmis, pagaliau su savimi.

Turint omenyje šiuos pagyvenusių žmonių ypatumus, nesunku įsivaizduoti, kokių sunkumų jie patiria. Šie sunkumai ypač ryškūs tada, kai žmonės neteisingai vertina savo senatvę: nesupranta jos ypatumų, stengiasi juos ignoruoti, paniškai bijosi su ja susijusių praradimų, nemoka prisiderinti prie naujų sąlygų ir galimybių.

Jei žmogus neatsižvelgia į tai, kad jis pasikeitė, kad sulėtėjo jo reakcijos, sumažėjo aktyvumas, kad jis pasidarė konservatyvesnis, o seksualiai nebegali būti toks patrauklus, kaip anksčiau, kitaip tariant, jeigu žūt būt stengiasi „išsilaikyti ankstesniame lygyje", konkuruoti su jaunais tose srityse, kur šie aiškiai jį pralenkia, jis neretai persistengia ir palūžta arba jaučiasi sutrikęs, slegiamas depresijos.

Ne lengviau ir tam žmogui, kuris senatvės bijosi, įsivaizduoja ją kaip fizinį ir psichinį marazmą. Si baimė mažina psichinį aktyvumą, verčia psichiškai degraduoti, ne laiku susendina. Pagyvenusio žmogaus padėtį komplikuoja ir tai, kad sendamas jis savaime netenka ankstesnių pozicijų šeimoje, visuomenėje. Antai kai kurie vyrai liguistai pergyvena vadovaujančios padėties ir autoriteto šeimoje praradimą, o moterys – ryšių su šeima susilpnėjimą.

Šie senatvės ypatumai nurodo ir kryptį, kaip galima nugalėti daugelį sunkumų. Svarbiausia, reikia senatvę deramai suprasti ir iš anksto palengva jai rengtis, pasinaudoti jos privalumais (be kita ko, ir galimybėmis savo trūkumams šalinti) – žodžiu, ir senatvėje tęsti savi–raidą.

Tiems iš skaitančiųjų šias eilutes, kurie tebėra neteisingos nuomonės, kad „senatvė – visų baisiausia, be to, neišgydoma liga", pateiksime, be aukščiau minėtų psichologinių faktų, keletą biologinių argumentų. Senatvė – visai ne liga. Su liga ji painiojama todėl, kad iš tikrųjų esama ligų, dėl kurių senatvė darosi itin nemaloni, net kankinanti. Tačiau šiomis ligomis visai nebūtina sirgti. Senatvei privalomų ligų nėra. Prisiminkime kad ir vaikystę: vaikai perserga daugybę ligų; kai kurios iš jų yra beveik „būtinos" (pavyzdžiui, tymai,

anginos). Tuo tarpu senatvėje žmogus daugeliui ligų yra įgijęs atsparumo, kaip įgyjamos psichinės savybės. Jei žmogus visą laiką rūpinosi savo sveikata, jis turi daugiau šansų būti sveikas senatvėje. Medicininės statistikos duomenimis, ne daugiau kaip 5 procentams senų žmonių dėl fizinės negalios reikia pašalinės pagalbos.

Žinoma, fizinė sveikata ne visada priklauso nuo mūsų pačių. Užtat daug labiau pareina nuo mūsų gera psichinė savijauta.

Išsiaiškinę bendruosius raidos principus, galimybes kompensuoti patirtus nuostolius senatvės teikiamais privalumais, kitokios, tinkamesnės pagyvenusiam žmogui veiklos naudą (pavyzdžiui, savo profesijoje – konsultanto, kontrolieriaus, inspektoriaus darbas arba pareigos, atliekamos ne visą darbo dieną), nurodysime dar vieną kitą praktinį būdą, kaip nugalėti senatvės sunkumus.

Daugeliui senesnio amžiaus žmonių galimybę nesustoti vietoje ir prisitaikyti prie gyvenimo ritmo atskleidžia savo dvasinių savybių perteikimas kitiems. Daugelis senelių mėgsta bendrauti su savo anūkais, išvis su jaunimu. Jie perkelia į kitos kartos, į naujų žmonių dar labai imlų dvasinį pasaulį geriausia, ką yra sukaupę gyvenime, stebi, kaip atskiros jų mintys, idėjos, jausmai, charakterio bruožai prigyja ir toliau auga naujoje dirvoje. Tai ne mažiau įdomu, kaip, turint 20–30 metų, bendrauti su savo vaikais. Neretai pagyvenę žmonės sakosi, kad, sulaukus tokio amžiaus, jiems įdomiau bendrauti su vaikais, jaunimu negu anksčiau, kada jie dar nesugebėjo giliau suvokti savo vaikystės ir jaunystės ypatumų. Beje, kai kam atrodo, jog taip elgdamiesi seni žmonės grįžta į vaikystę, tiesiog suvaikėja. Tačiau šis grįžimas yra visai kitokio lygio; jis daro gyvenimą intensyvų, turiningą, naudingą. Tai tarsi seno žmogaus sugrįžimas į gimtąsias vietas ir susitikimas su seniai prabėgusia vaikyste,– tik daug prasmingesnis, nes žvelgiama nuo viso savo gyvenimo aukštumos.

Neretai pagyvenusiam žmogui lengviau įveikti sunkumus, kai jis rašo pačiam sau prisiminimus, kuriuose išanalizuoja vieną ar kitą savo gyvenimo laikotarpį ar net visą gyvenimą.

Puslapiai, pasakojantys apie vėlyvąsias žmogaus gyvenimo pakopas, priartino mus prie knygos pabaigos.

Autorius, stengdamasis išnagrinėti ar bent paminėti daugelį mūsų žmogiškųjų silpnybių, prisiminė savo praktikoje matytus silpnus žmones. Ir vis dėlto nei prisiminimai, nei pats silpnybių nagrinėjimas nesukėlė jam nemalonaus gailesčio jausmo tiems žmonėms. Kodėl?

Todėl, kad net ir žmonės su daugeliu silpnybių nėra beviltiškai silpni: jie turi daug ir gerų savybių, kurios padeda jiems būti tvirtiems arba atsistoti ant kojų po įvairių nesėkmių.

Visi mes turime daugybę galimybių įveikti savo silpnybes, paversti jas teigiamybėmis,