Psichika

Psichika – tai sielos gyvenimo visuma, visi sielos gyvenimo reiškiniai, individo įgimtų ir įgytų psichinių reiškinių (proto, jausmų, valios) visuma. Tai, ką mes vadiname bendru žodžiu psichika, sudaro grupė giminingų reiškinių, kurie skirstomi į:

Procesai – tai dinamiškiausi reiškiniai, kurie atsiranda, keičiasi, išnyksta veikiant išoriniams ir vidiniams poveikiams. Skirstomi į: pažinimą (protą), emocijas ir valią.Būsenos – pastovesni reiškiniai, susidarantys kelių procesų pagrindu.Savybės – patys pastoviausi psichikos reiškiniai. Kai kurios šių savybių nesikeičia per visą žmogaus gyvenimą.

Žmogaus nervų sistemą sudaro periferinė ir centrinė nervų sistemos. Periferinė sistema sudaryta iš nervinių skaidulų, perduodančių informaciją iš jutimo (pojūčių) receptorių į centrinę nervų sistemą. Centrinė nervų sistema skirstoma į nugaros ir galvos smegenis.

Žmogus ne tik pažįsta tikrovę, bet ir žino apie savo pažinimą, jo reikšmę sau ir kitiems. Sąmone žmogus permano, kas tikrovėje pastovu, kas kintama, apibendrina kitimus, nustato jų priežastis, tikrovės dėsnius ir dėsningumus. Pastarųjų pažinimas leidžia žmogui atskirti dabartį nuo praeities ir prognozuoti ateitį.

Sąmonės dalis, susijusi su paties žmogaus pažinimu – savimonė (arba ”aš”). Bet žmogus nėra vien sąmoninga būtybė. Daug reiškinių vyksta už sąmoningumo ribų: sapnai, instinktai, hipnozė, kalbėjimo procesas, rašymo procesas ir t.t. Manoma, kad sąmoningi reiškiniai žmogaus sąmonėje užima apie 14% visų reiškinių. Kiti reiškiniai vyksta pasąmonėje.

Nežiūrint į tai, kad psichika yra neapčiuopiama, nematoma, ji – tikra, ji egzistuoja. Sveika subalansuota psichika įgalina žmogų džiaugtis gyvenimu, mylėti save ir kitus, dirbti sau ir kitiems naudingą darbą.

Žmogaus psichika pagal Z. Froidą yra sudaryta iš trijų dalių: 1) Id - instinktai, potraukiai, geismai - įgimtos audringos jėgos, reikalaujančios vien pasitenkinimo. 2) Ego - sąmoninga sprendžiančioji dalis. 3) Superego - moralinės normos, kuriomis žmogus sąmoningai ar nesąmoningai vadovaujasi, tai – visuomeninis produktas. Šių psichikos dalių procesus galima apibrėžti taip: Id kažko nori, Superego jam prieštarauja, o Ego sprendžia. Superego nepripažįsta poreikių, o tai gali išsivystyti į baimę ir neurozė. Šios psichikos dalys nėra įgimtos.

Šiuo metu neofroidistinėje psichologijoje išskiriamos šios asmenybės dalys: I – aktyvioji, impulsyvioji, instinktinė asmenybės pusė). Me – normatyvioji pusė, pasireiškianti kitų žmonių reikalavimų supratimu ir savikontrole. Self – susidaro iš impulsyviosios – instinktinės ir normatyviosios – reguliuojančios asmenybės pusių sąveikos ir išreiškia veikiančios asmenybės savitumą.

Asmenybės tapsmą lemia organizmo anatominė-fiziologinė organizmo struktūra, socialiniai veiksniai ir paties žmogaus pastangos formuoti save.

Smegenys – kairysis ir dešinysis pusrutuliai

Kairysis smegenų pusrutulis kontroliuoja dešiniąją kūno pusę, dešinįjį regėjimo lauką, o dešinysis pusrutulis – kairiąją kūno pusę ir kairiąją regėjimo pusę. Šiuolaikinis išsilavinimas žmonėms neleidžia visiškai išnaudoti smegenyse esančio potencialo. Ne tik kad žmonės mokomi siaurų žinių sričių, tarkim, chemijos, matematikos, fizikos, tačiau didžiausias dėmesys skiriamas praktinei pusei, logikai. Šiuolaikinio žmogaus protas nėra vientisas. Šiuolaikinis žmogus nėra laimingas, nejaučia jokio malonumo, nes pažįsta tik dalelę savo pasaulio, savo proto, savo sąmonės, kosmoso. Tos dalelės moko šiuolaikiniai mokslai. Jie moko atskirų dalių, tačiau užmiršta Pagrindinį Gamtos Dėsnį. Žmogus – tai kosmosas, jį apriboti, vadinasi jį sužlugdyti.

Šiuolaikinis išsilavinimas suteikia galimybę naudotis tik vienu smegenų pusrutuliu – kairiuoju. Tačiau būtinas vientisumas. Šiuolaikinis žmogus dažniausiai nėra vientiso proto, jis neigia fantaziją, arba neigia logiką, ar dar ką nors.

Ilgus šimtmečius trukę neurofiziologų tyrimai turėjo rezultatų. Nustatyta, kad kairysis smegenų pusrutulis atsakingas už tų problemų sprendimą, kurios reikalauja analitinio mąstymo ir sekos logikos. Dešinysis pusrutulis atsakingas už vaizdinių uždavinių sprendimą: veidų atpažinimas, erdvinė objektų manipuliacija, visiškai nesuderinamų informacijos ištraukų sintezė, skaitymas, interpretacija, insaitas, intuicija, kūryba ir magija. Kairysis smegenų pusrutulis tesugeba mechaniškai “kalti“ medžiagą ir analitiškai ieškoti reikalingos informacijos. Dešinysis smegenų pusrutulis leidžia sušukti: “Eureka!“

Pojūtis

Pojūtis yra jutimo išdava. Tai aplinkos ir organizmo pokyčių signalas, įgalinantis suvokti ir prisitaikyti. Atsiranda, kai tam tikra daikto ar reiškinio savybė sudirgina atitinkamą jutimo aparatą, arba receptorių. Skiriami: lietimo, odos “regėjimo“, skonio, uoslės, regėjimo, klausos ir “šeštasis“ pojūčiai.

Pojūčiai – jutiminio pažinimo procesai, kuriais pažįstami tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus.

Pojūčių susidarymo anatominis-fiziologinis mechanizmas: priima receptorius (periferinis nervo galas, skirtas priimti dirginimus), iš receptoriaus į smegenų centrą perduoda įcentriniai (aferentiniai) ir išcentriniai (eferentiniai) nervai. Centras smegenyse (informacijos interpretatorius) įvertina dirginimo impulsus. Po įvertinimo operacijų atlikimo atsiranda regėjimo, girdėjimo, skonio ir kiti pojūčiai.

Pojūčių rūšys. Skiriami: pagal kontaktyvumą – distanciniai ir kontaktiniai; pagal receptorių išsidėstymą: išoriniai ir vidiniai. Išoriniai:

Pojūčiai, dirgiklis, receptorius, smegenų centras

Regėjimo, elektromagnetinės 390-760 nm ilgio bangos. Akys (tinklainė: 7 mln. kolbelių (spalvos), 130 mln. lazdelių (jautresnės šviesai, perduoda j/b vaizdą)), smegenų žievės pakaušio sritis

Girdėjimo, oro bangavimas nuo 16 iki 20000 virpesių per sekundę. Išorinė (priėmimas ir nukreipimas į vidinę) ir vidinė (Kortijaus organas – 20000 laipsniškai ilgėjančių skaidulėlių – rezonatorių) ausys. Smegenų žievės smilkinių sritis.

Vibracijos, panašumas su girdėjimu; juntamos vibracijos (taip vadinamoji kontaktinė klausa). Specialių receptorių nesurasta; vibracijos poveikius gali atspindėti visi organizmo audiniai.

Uodimo, smulkios medžiagų dalelytės, nosies gleivinė – uodimo ląstelės. Užtenka keliolikos molekulių medžiagos litre oro, kad žmogus kvapą pajustų. Neregintys žmonės kvapus skiria geriau. Smilkinių sritis.

Skonio, įvairios medžiagos, ištirpusios vandenyje, seilėse ar kt. Skonio svogūnėliai liežuvio, ryklės, gomurio paviršiuje. Smilkinių sritis.

Lietimo, temperatūros, skausmo, niežulio; odos paviršius – lietimo receptoriai, skausmo taškai, šilumos ir šalčio taškai.

Vidiniai pojūčiai: organiniai – vidaus organų sritys; jais gaunama informacija apie vidaus organų veiklos ypatybes; konkretūs pojūčiai: sotumas, troškulys, alkis, orgazmas ir kt. Pusiausvyros (vestibuliariniai) – vidinės ausų sritys; signalizuoja apie žmogaus padėtį žemės svorio centro atžvilgiu; aparatas labai jautrus (oro, jūros liga). Judėjimo – raumenys, sausgyslės, kaulų sąnarių paviršius ir kt.

Sugebėjimas pajusti dirginimą vadinamas jautrumu. Absoliutus jautrumas – tai sugebėjimas pajusti silpnus dirgiklius, skyrimo jautrumas - sugebėjimas pajusti mažus dirginimų pasikeitimus. Nustatyta, kad svorio skyrimo slenkstis yra 1/30 dalis pirminio svorio, šviesos 1/100, garso 1/10. Jautrumas nėra pastovus. Adaptacija – jautrumo pakitimas, prisitaikant prie dirginimo stiprumo. Pvz., iš tamsos - į šviesą, iš kiemo – į smirdintį kambarį, drabužių slėgimas, akinių ant kaktos ieškojimas ir pan. Silpna adaptacija pastebima klausos ir skausmo pojūčiuose. Jautrumas gali padidėti ar sumažėti dėl vidinių organizmo sąlygų įtakos. Šie pakitimai vadinami sensibilizacija. Pojūčių sąveika – vienų pojūčių jautrumo padidėjimas ar sumažėjimas dėl kitų tuo pačiu metu gaunamų pojūčių įtakos. Pvz., kvapas sumažina regėjimo jautrumą, nedidelis garsas padidina regėjimo jautrumą.

Suvokimas

Suvokimas yra psichikos procesas – daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas galvos smegenų žievėje. Suvokiama, kai sudirginamos atitinkamų nervų galūnės – receproriai. Suvokimas remiasi žmogaus pojūčiais. Pojūtis atspindi tik tam tikrą daikto ar reiškinio savybę; keletas pojūčių ar jų derinys leidžia suvokti tuos daiktus ar reiškinius kaip visumą.

Žmogaus suvokiami objektai yra ne tik formos, garso, tekstūros, judesio visuma, o daiktai, turintys tam tikrą reikšmę jo gyvenime. Dėl to suvokimai sukelia ir tam tikrą emocinį įspūdį. Suvokimai lemia žmogaus elgesį sudėtingomis jo gyvenimo ir veiklos sąlygomis.

Suvokimai yra daiktų ir reiškinių, veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. Apercepcija – suvokėjo psichikos turinys, darantis įtaką tuo momentu veikiančių jutimo organus daiktų ar reiškinių suvokimui (t.y. vienas ir tas pats reiškinys skirtingų žmonių gali būti skirtingai ir suvokiamas). Įprasminimas – suvokiami objektai įtraukiami į žinomų objektų grupes. Konstantiškumas – kintant pavieniams įspūdžiams, yra išlaikomas daugiau ar mažiau stabilus suvokiamo objekto vaizdas. Iliuzijos – neteisingi, iškreipti suvokimai. Iliuzijos – reiškinys, sutinkamas ne tik regėjimo suvokimo srityje, bet ir klausos, lytėjimo, uoslės ir kituose suvokimuose. Pavyzdžiui, temperatūros iliuziją patirtume, jei vienu metu dešinę ranką laikytume +10 C vandenyje, o kairiąją +40 C, o po to abi rankas įkištume į +20 C vandenį. Dešinei rankai +20 C vanduo atrodytų šiltas, o kairei – šaltas. Žymiai retesnis reiškinys yra haliucinacijos, t.y. nesamų daiktų bei reiškinių suvokimas. Haliucinacijos atsiranda dėl taip vadinamo jaudinimo inertiškumo smegenų žievės srityse.

Suvokimų rūšys: Erdvinis. Laiko. Laiko pažinimas be jokių išorinių signalų. Laiko trukmės suvokimas priklauso nuo žmogaus veiklos turinio. Dabar praleistas laikas, užpildytas reikšmingais (gerais) įvykiais atrodo greitai prabėga ir atv. Prisiminimuose laikas su reikšmingais maloniais įvykiais atrodo ilgas ir atv. Judėjimo. Judėjimo iliuzija – kinas, televizija (stroboskopinis judėjimas), stebint pro mėnulį plaukiančius debesis, iš stovinčio traukinio matant, kaip pradeda judėti kito traukinio vagonai (indukuotas judėjimas). Nevalingas. Nėra išankstinių tikslų ir pastangų ką nors nuveikti. Valingas. Kitaip – stebėjimas. Gebėjimas daugiau ar mažiau surasti ieškomų objektų – pastabumas.

Sąmonės išsivystymas, jos turinys, įvairiapusiai dvasiniai žmogaus sugebėjimai bei ypatybės lemia žmogaus socialinę reikšmę, jo vietą pasaulyje, jo darbą ir ... likimą.

Sąmonė

Sąmonė yra sudėtingiausia psichinė veikla, įgalinanti suprasti aplinką, prisiminti ir numatyti, atitinkamai elgtis. Sąmonė leidžia individui atsiskirti nuo aplinkos, ją pažinti ir keisti. Asmenims bendraujant, kartu veikiant, jų sąmonė tobulėja, formuojasi savimonė.

Sąmoningas nusiteikimas mobilizuoja organizmo gyvybines jėgas, o tai pravartu visiems. Sąmoningais veiksmais žmogus gali atsiriboti nuo ligos, pakeisti dominantę. Štai klasikinis pavyzdys. Norint užsiauginti raumenis, kilnojami hanteliai. Jeigu jie kilnojami sąmoningai, raumenys užauga kelsikart greičiau, nei kilnojant tą patį svorį tiek pat kartų mechaniškai. Darbo judesys atliekamas koncentruojant dėmesį į raumenų vystymąsi, atstato raumenis kur kas efektyviau negu mechaniški judesiai.

”Labiausiai nesuprantama šiame pasaulyje tai, kad jis suprantamas“. Šis paradoksalus Alberto Einšteino posakis taikliai apibūdina sąmonę. Juk pažinti pasaulį galima tik mąstant, o mąstymas yra esminė, svarbiausia sąmonės apraiška. Sąmonė – tai ne tik mąstymas, bet ir mintys, sąvokos, jausmai, vertinimai, norai, tikėjimai, tikslai ir t.t. Tačiau mąstymas laikomas sąmonės branduoliu. Mąstymas veikia kitas žmogaus dalis – emocijas, valią, jausmus – ir yra pats jų veikiamas.

Žmogus savo sąmone apima visą pasaulį: 1) Žmogus pats save suvokia, turi savo “Aš“, išskiria save iš visų daiktų bei gyvų būtybių, pažvelgia į save iš šalies, gyvena gyvenimą, skirtingą nuo kalafiorų egzistavimo. 2) Žmogaus sąmonė sugeba įsiskverbti į kito žmogaus sąmonę, geba suprasti jo nuotaikas, jausmus, kartu išgyventi kito skausmą, viltį, nerimą, meilę ir t.t., giliai persiimti kito žmogaus džiaugsmais ir rūpesčiais. 3) Žmogus turi savo vaizduotę, gali sugalvoti įvairiausių nebūtų dalykų, įvairiausių simbolių ir ženklų, operuoti sąvokomis ir vardais, nematydamas jomis reiškiamų bei žymimų konkrečių daiktų. 4) Žmogus turi valią, gali rinktis poelgius ir gyvenimo būdą, gali eiti prieš savo instinktus bei norus, paklusti pareigai, atsisakyti malonių dalykų ir rinktis nemalonius, jeigu tai yra būtina. 5) Žmogui iškyla gyvenimo prasmės problema, jis kuria, projektuoja save, analizuoja savo vidinį pasaulį, tobulina bei puošia aplinką.

Savimonė

Savimonė – asmenybės santykių su aplinka suvokimas. Savimonė įgalina tinkamai vertinti savo sugebėjimus, išvengti per didelio savęs aukštinimo ar žeminimo, sąlygojančių konfliktą su visuomene ir neurozinius asmenybės sutrikimus. Sunku orientuotis aplinkoje ir prie jos prisitaikyti dėl suglumimo.

Žmonės vertina ne tik vieni kitus, bet ir pačius save. Žmogus pats sau tampa pažinimo objektu. Bendraudami su kitais, žmonės nori būti patrauklūs, sąmojingi ar geranoriški. Kitų nuomonė mums tarsi veidrodis, kuriame regime patys save.

Vaikystėje savęs vertinimas labai priklauso nuo klasės draugų nuomonės. Žmogus sugeba mylėti kitą žmogų tik tiek, kiek moka ir gali mylėti save. Negerbiantis savęs, nuolat save nuvertinantis žmogus pasmerkia save vienišumui. Savigarba yra pagarba sau pačiam, teigiamas savęs vertinimas, pasitikėjimas savimi, ji laikoma psichinės sveikatos prielaida.

Mūsų asmenybė ir įsitikinimai didele dalimi priklauso nuo to, kiek teigiami, laimingi, sveiki arba atvirkščiai – neigiami, kritiški, nelaimingi ir nestabilūs buvo žmonės ir įvykiai aplink mus. Todėl svarbu ne kaltinti ir priekaištauti, o žinoti ir suprasti savo istorijos faktus. Žmogus, turintis menkavertiškumo kompleksą, sąmoningai ar nesąmoningai darys viską, kad atgautų tariamai prarastą savąją vertę, kad pabrėžtų savo pranašumą.

Tėvų meilė ir pripažinimas, parama ir pritarimas, švelnumas - visa tai padėjo suprasti, kad esame reikalingi, kad esame nepaprasti, nuostabūs ir geri būtent, tokie kokie esame - neprivalome gyventi tam, kad pateisintume kokias nors viltis, pakanka to, kad esame ir neprivalome tapti kažkuo kitu. Tačiau jeigu negavome šio gyvybiškai svarbaus peno, mūsų šaknys nestiprios ir netvirtos. Taip užaugę įprantame nepasitikėti savimi, draugais, mylimaisiais, sutuoktiniais, vaikais. Vieniems savigarbos pagrindu tampa darbas, karjera, kūryba, kitiems - išvaizda, gražūs drabužiai, namas, automobilis.

Savigarba yra susijusi su “aš“ - vaizdu. Ar esate patrauklus, įdomus, kūrybingas? Ar manote, kad esate nuobodus ir niekuo neišsiskiriantis? Jeigu šis savęs suvokimas bus neigiamas, jis turės įtakos mūsų veiksmams ir visiems santykiams, kuriuos bandysime užmegzti.

Pakeisti kokį nors įsitikinimą yra taip pat sunku, kaip atsikratyti kokio nors žalingo įpročio. Gali prireikti nemažai laiko, ir gali kilti įvairių jausmų: nervingumas, liūdesys, pyktis, dirglumas, ašaros, tačiau rezultatas bus vertas pastangų. Skausmas, liūdesys ir pyktis yra gyvenimiškos patirties dalis ir neišvengiami laimės komponen-tai. Jaučiantis savo vertę žmogus labiau sugeba rizikuoti ir pripažinti platų jausmų spektrą. Jis nori patirti savo jausmus ir jų nebijo. Savigarbos staiga neišugdysime, ji ugdoma mažais žingsneliais. Ugdant savigarbą, labai pravers pagalba iš šalies, tačiau negalima tikėtis, kad kiti už Jus dirbs. Dėl tokios priklausomybės mes tampame pažeidžiami - kliaujamės tuo, kaip kiti mus vertina.

Atskleisdami savo jausmus dažnai rizikuojame būti įskaudinti, bet rizikuodami mes augame. Tai vienintelis būdas išmokti pasitikėti. Išdrįsote atverti savo tikrąjį ”Aš” – atpildas - supratimas, kad žmonėms patinkate tokie, kokie esate. Tai neįkainojama dovana, dėl kurios verta rizikuoti.

Mūsų savigarba subtiliai ir dažniausiai pasąmoningai atskleidžia mums kaip mes jaučiamės. Tai savotiškas mūsų fizinės, intelektinės, emocinės savijautos matas.

Save gerbiantis žmogus yra beveik visada patenkintas savimi, nemano, kad yra blogesnis už kitus, jaukiai jaučiasi naujose situacijose, nesmerkia savęs dėl savo trūkumų ir klaidų, nemato prasmės įrodinėti savo vertę ir puikumą. Save gerbiančiam žmogui įdomu gyventi ir gauti iš to pasitenkinimą. Jam nesvarbu, ką apie jį galvoja kiti, leidžia kitiems gyventi savo gyvenimą, nesistengia kitų taisyti. Praradimai jo nežeidžia ir neverčia jaustis menkesniu, save gerbiantis žmogus pasitikėdamas numato naujus siekius, pats viską apmąsto ir sprendžia, noriai prisiima atsakomybę už savo veiksmų padarinius, nenusileidžia kitiems vien dėl jų prestižo ir garbės. Save gerbiantis žmogus retai pavydi, įtarinėja, kritikuoja ir menkina kitus. Jis neteisina savo pralaimėjimų ir klaidų. Jis nebijo parodyti savo tikrojo veido, retai jaučiasi esąs liūdnas ar nelaimingas, kai yra vienas. Save gerbiantis žmogus nesistengia būti tobulas, o tai daro; jis nebijo suklysti ir vertina kitus žmones, jų laimėjimus ir idėjas.

Save gerbiantis žmogus nesigėdija savęs ir savo šeimos.

Galbūt Jus paguos tai, kad savigarbos trūkumas yra visuotinė problema. Negana to, dažniausiai ji maskuojama po apgaulinga išore, dirbtiniu įvaizdžiu ar įvairiausiais gynybos mechanizmais. Nesvarbu, koks jūsų savigarbos indeksas, jeigu Jūsų tikslas jį pakelti, būtinai tai padarysite.

Savosios vertės palaikymo būdais gali tarnauti: darbas, mokymasis, sportas, saviveikla, pagalba kitam žmogui ir t.t. Tokiems laimėjimams kiti pritaria, ir tai yra pats natūraliausias savosios vertės palaikymo ir didinimo būdas.

Niekas neprieštarauja požiūriui, kad meilę reikia nukreipti į kitus asmenis. Tačiau juk ir tarp meilės sau ir kitiems negali būti jokio prieštaravimo. Jei mylėti artimą, kaip žmogų, yra dorybė, tai mylėti save, kaip žmogų, taip pat turi būti dorybė, o ne yda. Nėra tokios sąvokos ”žmogus“, į kurią netilpčiau aš pats. Meilė sau – tai yra pagarba savo unikalumui, neliečiamybei.

Tikroji meilė yra kūrybos apraiška, kurią sudaro rūpinimasis, pagarba, atsakomybės pažinimas. Tai ne kažkieno poveikis, bet kūrybingas troškimas, kad mylimasis augtų,

progresuotų ir būtų laimingas. Jūs taip pat turite skirti dėmesio sau: Jūs turite rūpintis savimi, progresuoti, pažinti save.

Tačiau manoma, kad save mylintis žmogus yra egoistas... Bet egoizmas ir meilė sau – tai priešingybės, ne tapatūs dalykai. Egoistas myli save... per mažai, faktiškai jis skriaudžia save. Rūpesčio ir meilės stoka sau – tai viena iš neproduktyvumo išraiškų, kurios žmogų daro tuščią, sužlugusį, pasimetusį. Jis tampa nelaimingas ir susirūpinęs tuo, kaip pasinaudoti gyvenimo malonumais, kuriems kelią užblokuoja jis pats.

Didelis motinos rūpinimasis vaiku. Ji elgiasi taip ne dėl to, kad labai myli savi vaiką, bet dėl to, kad ji tarsi kompensuoja savo nesugebėjimą mylėti. Tai vadinamasis “nesavanaudiškumas“. Kartu tai yra neurozės simptomai, gana dažnai pasitaikantys žmonėms. Jie reiškiasi depresija, išsekimu, nesugebėjimu dirbti, nepasisekimu meilės reikaluose ir t.t. ”Nesavanaudis“ nieko netrokšta sau, jis gyvena tik dėl kitų ir didžiuojasi, kad nėra reikšmingas asmuo.

Jis itin stebisi, kad yra nelaimingas būdamas nesavanaudiškas, kad išlieka blogi santykiai su artimaisiais. Iš esmės tokio asmens sugebėjimas mylėti ir džiaugtis gyvenimu yra paralyžuotas. Jis pats yra persisunkęs priešiškumu gyvenimui, o po nesavanaudiškumo skraiste slypi giliai paslėpta (ir jo nesuvokta) orientacija į save.

“Nesavanaudiškas“ mamos poveikis vaikams niekuo nesiskiria nuo egoistiškos mamos, jeigu tik nėra dar blogesnis. Vaikai verčiami neapvilti, iš esmės mokomi, prisidengus dorybės skraiste, nepamilti gyvenimo. Kas turi mylinčią motiną, tas puikiai supranta gyvenimą, moka juo džiaugtis, patiria gyvenimo laimę.

Menkavertiškumas

Menkavertiškumo jausmas kyla dėl tikro ar įsivaizduojamo kūno trūkumo, nepasitenkinimo socialine padėtimi, nemokėjimo spręsti kasdienių problemų ir kitų sunkumų. Dėl šio jausmo vengiama varžybų su aplinkiniais, sava vertė keliama juos žeminant, netinkamai reaguojama į pagyrimą ir kritiką (pavyzdžiui, perdėtai graužiamasi dėl draugiškos pastabos). Toks žmogus linkęs vienpusiškai interpretuoti kitų elgesį, kitus laikyti nepakankamai jį vertinančiais, ignoruojačiais ir niekinančiais.

Austrų gydytojas ir psichologas Alfredas Adleris menkavertiškumo jausmą laikė asmenybės vystymosi varikliu. Jis atsiranda, kai nepatenkinamas visiems žmonėms įgimtas valdžios troškimas. Tėvų auklėjimo klaidos ir traumuojanti aplinka gali šį jausmą paversti kompleksu, kuris dažnai įsitvirtina visam gyvenimui. Ši yda kompensuojama dvejopai:

Žmogus slopina savo asmenybę: nedrįsta siekti didesnių tikslų, pasinaudoti savo galimybėmis. Kartu jį apima skriaudos, nepakankamo įvertinimo jausmas, o tai skatina agresyvumą. Nemokėdamas išlieti agresijos socialiai priimtinomis formomis, žmogus slopina agresyvumą, ir šis, išstumtas į pasąmonę, gali sukelti neurozę.Arba žmogus atsiduoda veiklai, kuri, jo supratimu, gali kompensuoti jo tikrą ar tariamą ydą. Tačiau tokia menkavertiškumo kompensacija nepašalina menkavertiškumo jausmo, todėl yra begalinė. Jos sąlygojama veikla kartais neįprasta, net absurdiška, o rezultatai gali būti tragiški.

Psichika. Antra dalis

Pasąmonė

Kai kurių žmonių sąmonės jėgos labai menkos ir negali vairuoti pasąmonės galių. Mes esame lyg automatai ir dargi nepakankamai tobuli automatai. Mūsų prigimtis dar mažai tepadeda protui. Dėl to mums labai nelengva apie save ką nors protingo nuspręsti ir labai sunku tai įvykdyti. Visiška sąmonės ir pasąmonės darną pasitaiko ne dažniau kaip laiminga santuoka.

Tikėkite – pasąmonė gydo, įkvepia, suteikia jėgų. Pakeiskite mintis ir Jūs pakeistite savo likimą. Juk sakoma: pragaras ir rojus yra mumyse, žmogus yra savo likimo kalvis.

Kai tik pasąmonė sugauna mintį, tuoj pradeda ją įgyvendinti. Jūs turite būti tikras, kad pasąmonei teikiate tokias mintis, kurios gydo, laimina, pakelia ir įkvepia. Atminkite – jūsų pasąmonė nepripažįsta juokų. Galvokite gerai, ir gėris lankys jus. Galvosite blogai, ir padariniai bus liūdni. Jūsų pasąmonė nesiginčija su jumis – ji priima tai, ką įsako sąmonė.

Pasąmonė kreipiasi į Jus per intuiciją, impulsus, norus, nuojautą, užuominas, raginimus ir mintis, visada ragina pakilti, augti, eiti pirmyn, įveikti dar didesnes aukštumas. Paveikti pasąmonę nepasiseka tik dviem atvejais: kai trūksta tikėjimo arba kai per daug stengiamasi. Didelės pastangos rodo Jūsų susirūpinimą ir baimę, kurie užblokuoja teigiamą sprendimą.

Visos žmogaus gyvenimo sritys turi klestėti ir augti iki visiško brandumo, daryti jo gyvenimą pastovaus džiaugsmo ir turiningumo šaltiniu, skleisti tą džiaugsmą kitiems.

Pasąmonėje vyksta asmens tiesiogiai nesuvokiami ir nekontroliuojami psichiniai procesai ir būsenos. Pasąmonė apima psichinius procesus, apsieinančius be sąmonės, asmenybei trukdančius ar ją traumuojančius išgyvenimus. Tarkim, argi žmogus, vairuodamas automobilį, galvoja, kaip jį vairuoti? Ar Jūs galvojate kaip kalbėti – juk kalba kyla ne iš sąmonės? Pasąmonėje nugrimzta nemalonūs prisiminimai, pavyzdžiui, traumuojantys išgyvenimai vaikystėje, koks nors stiprus stresas, tarkim, avarija ir pan. Pasąmonės turinys atsiskleidžia sapnuose, hipnozės būsenoje. Pasąmonė sąlygoja neįprastas emocijas ir veiklą, kai kuriuos pojūčius.

Dažnai pasąmonė gali tapti neurozės ir kitokio psichinio sutrikimo priežastimi. Pasąmonėje slypi vaikystėje susiformavęs Jūsų gyvenimo scenarijus. Reikia išanalizuoti ir įsisąmoninti pasąmonėje glūdinčius netenkinamus poreikius, išanalizuoti kokios nepageidautinus programos slypi pasąmonėje, o tada jau galima save keisti.

Ekstrasensorikoje pasąmonė – tai vienas iš sąmonės lygių, leidžiantis fizinio kūno organamas automatiškai dirbti. Tuo pat metu sąmonei atsiranda galimybė pasireikšti aukštesniuose kokybės lygiuose. Pasąmonė pastoviai dalyvauja (dirba) aukštesniųjų kokybės lygių gyvenime, paprastas žmogus paprastai to nežino, neskiria. To darbo

dalį galima pažinti sapne. Mokėjimas naudotis pasąmonės galimybėmis labai padidina žmogaus sugebėjimus.

Vaizduotė

Vaizduotė yra labai vertinga žmogaus dvasinė veikla. Ji keičia atmintyje saugomų vaizdinių ir žinių apie tikrovę įprastą pavidalą, šie virsta naujais vaizdais, idėjomis, sumanymais. Kitaip tariant, pertvarkant sukauptos patirties turinį, kuriamas savotiškas antrasis pasaulis. Lakios ir stiprios vaizduotės žmonės paprastai nesimėgauja patys sau vieni šiuo patraukliu pasauliu, o stengiasi jį paversti realiu. Juk daugelis mus supančių daiktų, kūrinių yra autorių vaizduotės ir minties, o vėliau realios veiklos rezultatas.

Kol kas nesvarbu kaip tau sekasi, svarbu, kad tavo vaizduotė – tavo veiklos programa, o ne klaidžiojimas niekur nevedančiais “oro pilių“ labirintais. Svarbu, kad galvoji apie ateitį, atlikdamas dabarties darbus. Svarbu, kad savo vaizduotę valdai tikslingai, kad svajonės praturtina tavo dvasinį pasaulį.

Vaizduotėje gimę veiklos ir gyvenimo planai, saviauklos projektai paprastai aplenkia realią įvykių ir darbų eigą. Patys didžiausi ir sudėtingiausi darbai, dar jų net nepradėjus, fantazijos veidrodžiuose atsispindi tarsi baigti, įvykę, atnešę pageidaujamą rezultatą. Tai teikia emocinio pakilumo, padeda žmogui nugalėti kliūtis ir sunkumus. Vaizduotėje tikslas nušvinta tarsi kelrodė žvaigždė ir šaukia pirmyn.

Savo svajonėse žmogus nepriklauso nuo nieko, jokios taisyklės nevaržo jo fantazijos polėkio. Įsivaizduodamas žmogus persikelia į didelių galimybių pasaulį, kur tarsi išsipildo visi jo norai, viltys, sumanymai. Norų išsipildymo šalyje galima neatpažįstamai pakeisti esamus, žinomus dalykus, juos atnaujinti arba paversti “nematytais, negirdėtais“. Tačiau čia galioja viena taisyklė – jokiu būdu nereikia atitrūkti nuo realybės, kai tai visiškai nereikalinga.

Vaizduotė (fantazija) yra psichikos procesas – naujų vaizdinių sudarymas pertvarkant atmintyje jau turimą vaizdinę patirtį. Vaizduotė leidžia numatyti veiklos rezultatą dar prieš jos pradžią, padeda orientuotis veikloje. Dėl vaizduotės žmogaus veikla iš esmės skirtinga nuo instinktyvaus gyvūnų elgesio. Veikloje vaizduotė reiškiasi drauge su mąstymu. Ji leidžia daryti sprendimą ir tada, kai neturima uždaviniui atlikti pakankamai žinių; tokiu atveju problemos sprendimo būdai būna nepakankamai tikslūs. Vaizduotės procesai (kaip ir mąstymo, atminties, suvokimo) yra analitiniai ir sintetiniai. Pagrindinė vaizduotės veiklos kryptis – toks atminties vaizdinių pertvarkymas, kad būtų galima sukurti naują, ligi tolei nebuvusią situaciją. Pagal aktyvumo pobūdį vaizduotė esti aktyvioji ir pasyvioji: Pasyvioji kuria vaizdus, kurie tikrovėje nebus realizuojami, programas, kurių neketinama arba neįmanoma įgyvendinti. Tokia vaizduotė dažnai tampa veiklos pakaitalu, skatina atsisakyti būtinybės veikti. Nesąmoninga pasyvioji vaizduotė reiškiasi, kai susilpnėja arba sutrinka sąmonės veikla, kai snūduriuojama, sapnuojama. Sąmoninga pasyvioji vaizduotė kuria vaizdus (svajas), nesusijusias su valia, kuri padėtų juos įgyvendinti; svajų vyravimas vaizduotės procesuose rodo esant asmenybės raidų trūkumų. Aktyvioji vaizduotė gali būti kuriamoji arba atkuriamoji. Darbo procesuose atsiradusi vaizduotė kuria vaizdus, kurie realizuojami – kuriami juos atitinkantys originalūs ir

vertingi produktai; tokia vaizduotė būtina techninei, meninei ir kitokiai kūrybai. Atkuriamoji vaizduotė kuria vaizdus pagal aprašymą, pasakojimą.

Dažnai vaizduotė yra ypatinga vidinė veikla – kuriamas ypatingas ateities vaizdas, t.y. svajojama.

Skiriami šie vaizduotės procesai: agliutinacija (skirtingų objektų, vaizdinių dalių sujungimas į naujas visumas), hiperbolizavimas (vaizduojamo objekto arba jo atskirų dalių padidinimas, sumažinimas, dalių pagausinimas), akcentavimas (objekto atskirų dalių pabrėžimas, išryškinimas), schematizavimas (objektų grupėms būdingų bruožų išryškinimas, atmetant individualias ypatybes), įterpimas (vaizdinių ar objekto ypatybių perkėlimas į naują kontekstą, kuriame jie įgyja kitą prasmę), tipizavimas (sudėtingas vaizdinių pertvarkymas, išryškinant grupei būdingas ypatybes atskirais individais, – pvz., konkretus žmogus yra visos šalies tipas), svajonė (kuriamoji vaizduotė).

Svajonė - kuriamosios vaizduotės savita rūšis. Svajonėse kuriami tolesnės trokštamos ateities vaizdiniai. Joje sukurti vaizdiniai nėra tiesiogiai realizuojami. Dėl to jie atlieka arba tikslo vaidmenį, arba svajojami vaizdiniai padeda pakilti virš kasdienybės.

Realaus žmogaus visos išskirtos vaizduotės rūšys nėra taip apribotos, kaip čia aprašyta. Iš tikrųjų, asmenybėje vyksta sudėtinga pasyvios ir aktyvios, etc. vaizduotės kaita.

Asmenybiniai vaizduotės skirtumai: produktyvumas/ skurdumas (pasireiškia prozaiškumu, humoro stoka, ribotais interesais, nuolatiniu sekimu standartais, teigiamų tarpusavio santykių ribotumu), gebėjimas mintimis (...) persikūnyti (personifikacija) į kitus, tikroviškumas/ atitrūkimas nuo realybės (pasireiškia nerealizuojamomis svajonėmis, tuščiu fantazavimu, polinkiais realybę painioti su vaizduotėje kuriama tikrove).

Sapnai. ”Nuostabių dalykų pasitaiko: vienas ministras netgi pats man prisipažino, kad geriausios idėjos jam ateinančios į galvą, kai jis miegąs”. F.Dostojevskis ”Broliai Karamazovai”. Pasak Z.Froido, sapnai atskleidžia pasąmonės paslaptis, kurios nuo mūsų giliai užslėptos. Slopinami instinktai nugrimzta į pasąmonę ir reiškiasi įvairaus turinio simboliniais sapnais.

Dažnai sapnuojami ir ne tik simboliai, bet ir tai, ko tiesiogine prasme mes norime ar svajojame turėti. Emocionalūs žmonės dažniausiai sapnuoja tai, ką buvo artimiausiu metu matę ar darę.

Sapnai – tai vaizdiniai susidarantys žmogui miegant, nekontroliuojant jo sąmonei. Sapnus dažniausiai sudaro regėjimo vaizdiniai, toliau seka: lietimas, savo kūno jutimas, girdėjimas, labai reti uodimo ir skonio vaizdiniai. Aklagimiai neturi vaizdinio turinio sapnų. Kliudymas žmogui sapnuoti sukelia nervinių sutrikimų, bet sapnų biologinė paskirtis psichologijoje nėra išaiškinta.

Greitojo miego metu žmogus tvarko budint/ nemiegant sukauptą informaciją arba, kitaip sakant, sapnuoja. Sapnuoja visi žmonės, bet yra žmonių, kurie sapnų

neprisimena. Neprisimenantys sapnų žmonės yra labiau uždari, labiau vengiantys konfliktų, linkę prisitaikyti prie kitų elgesio, pritarti kitų nuomonei.

Norint save pakeisti reikia mokytis prisiminti sapnus. Sapnas dažnai prisimenamas labai trumpai, esant tarp miego ir prabudimo. Iš pradžių to reikia norėti, atsisakyti malonios pabudimo būsenos. Reikia kol tik prisimenamas sapnas jį užrašyti ir nenusiminti, kad vaizdiniai greitai dingsta. Anksčiau ar vėliau sapnai bus prisiminti. Dažnai padeda griežtas nurodymas (įteigimas), duodamas sau prieš miegą.

Yra didžiulis skirtumas tarp ”blogų” sapnų ir košmarų. ”Blogi” sapnai išreiškia nenorimas pripažinti tiesas apie mus pačius, o košmarai žlugdo, nuo jų pabundama, jie persekioja mus keletą kartų per savaitę, kol galiausiai pradeda kankinti kasdien. Košmarai yra didžiulių neramumų, vykstančių sapnuojančiojo sąmonėje ir pasąmonėje simptomai. Įvairios procedūros gali laikinai padėti, tačiau niekuomet nepanaikina košmaro priežasčių. Problema vėliau gali pasireikšti kita forma.

Žmogui budint, vyrauja nervų jaudinimas, o jam užmigus – slopinimas. Dažnai gilus slopinimas neapima visų smegenų žievės centrų. Pastarųjų veikla miegant gali sukelti įvairius vaizdinius. Tai ir yra pagrindinė sapnų priežastis. Tai, kad sapnus dažnai sukelia išoriniai dirginimai, įrodo dirbtiniu būdu sukeliami sapnai. Sapnus taip pat gali sukelti ir vidaus organų sutrikimai. Žmogus sapnuoja tai, ką kadaise matė, girdėjo, ką pergyveno. Sapnu organizmas parodo problemas, kurias žmogui reikia spręsti. Be šių sapnų yra vadinamieji ”pranašiški sapnai”. Pvz., vienas žmogus susapnavo, kad jo koja suakmenėjo, ir, iš tiesų, jam neužilgo suparalyžiavo koją. Tai paaiškinti nesunku, nes susirgimas, iš tikrųjų buvo prasidėjęs žymiai anksčiau, tačiau ”pranešimas” būdravimo metu būdavo toks silpnas, kad nebuvo jaučiamas. Miegant, išoriniams dirginimams nusilpus, šis dirginimas galėjo būti pajustas.

Tačiau kai paskutinė mintis prieš užmiegant skiriama Dievui, tada kietojo miego metu jo aura apgaubia miegantįjį ir laikosi tol, kol jis pabunda. Toji meditacinė būsena neapleidžia jo visą dieną.

Manoma, kad pranašiški sapnai aplanko iš antradienio į trečiadienį. Jeigu mėnulis yra Vėžio ar Skorpiono ženkluose – sapnai realistiškesni. Sapnai dalijami į realius ir simbolinius. Simboliniai sapnai suprantami individualiai (subjektyviai). Simboliai neturi būti laikomi neginčijama dogma. Mirusiųjų giminaičių pasirodymas sapne priskiriamas realiems sapnams. Jeigu jie ką nors sako, tai skiriama sapnuojančiam, jei kviečia – reikia pasimelsti, atlaikyti mišias už mirusįjį.

Manoma, jog sapnas papasakotas iki vidurdienio gali išsipildyti. Blogas sapnas iškalbamas į tekantį vandenį.

Valia

Valia yra psichinis procesas – sąmoningas veiksmų ir poelgių pasirinkimas bei reguliavimas siekiant tikslo. Valia yra sąmoningas aktyvumas. Išoriškai reiškiasi veiksmais ir judesiais. Valia padeda: 1) imtis nepatrauklios, bet naudingos veiklos, 2) susilaikyti nuo patrauklios, bet nenaudingos veiklos, 3) įveikti kliūtis ir ištverti sunkumus. Valia atlieka šias funkcijas: stimuliavimo (iš pasyvios būsenos į aktyvią), reguliavimo (pasirenkamos optimalios kryptys, motyvai, atmetami nepageidautini) ir

sulaikymo (stabdomi nereikalingi emocijų pasireiškimai, slopinamas žemesniųjų poreikių tenkinimas ko nors aukštesnio labui) funkcijas.

Valia sąlygoja tikslo reikšmingumą ir įgalina tą tikslą pasiekti. Valia gali reikštis drąsa, ryžtu, atkaklumu ir kitais požymiais, kartais – priešgyniavimu. Valios sutrikimai: Hipobulija – pasireiškia silpnavališkumas, neiniciatyvumas, mažai siekių. Toks žmogus dažniausiai lėtas, veikia tik vadovaujamas ir nuolat raginamas. Hiperbulija – apima liguistas veiklumas, daug beprasmiškai judama arba karštai griebiamasi įvairiausių darbų, kurie vis nepabaigiami. Abulija – visiškas valios netekimas. Žmogus pasidaro apatiškas, neveiklus, neryžtingas, su niekuo nebendrauja, nieko neveikia, tik tenkina būtiniausius poreikius, dažniausiai guli lovoje arba be jokio tikslo vaikštinėja.

Skiriami keli bevališkumo lygiai: 1) susilpnėja valia, žmogus pasidaro pasyvus, neturi jokių siekių, gali dirbti tik kitų prižiūrimas; 2) liguistas aktyvumas, kalbumas, judrumas; 3) impulsyvumas, priešinimasis paliepimams, įmantrūs judesiai.

Žmogaus charakteris yra asmenybės bruožai, pastovios savybės, sąlygojančios jo elgesį. Valia sudaro charakterio branduolį, tvirtumo pamatą. Neatsitiktinai silpnavališkumas laikomas silpno charakterio požymiu, neigiamu asmenybės bruožu. Silpnavalis žmogus, susidūręs su tam tikrais sunkumais ar kliūtimis, nesugeba įgyvendinti savo tikslų, nepajėgia savęs valdyti. Jis niekada nesugebės pasiekti aukštų rezultatų, nors turėtų nemenkus gabumus. T. Edisonas, žymus mokslininkas, kuris pats atlikdavo tūkstančius eksperimentų, kad pasiektų tam tikrų rezultatų, mėgdavo juokauti, kad genijus – tai 1% įkvėpimo ir 99% prakaito.

Valia reikalinga kiekviename žingsnyje. Nė vienoje veiklos sferoje nepasieksime gerų rezultatų be valios pastangų, be atkaklumo. Paprasčiau sakant, valia – mokėjimas savo veiksmus pajungti būtinybei. Atsisakymas taip pat reikalauja tam tikrų valios pastangų. Nugalint vieną poreikį ir suteikiant pirmenybę reikšmingesniam, atleikamas valios veiksmas.

Valios savybės: Tikslingumas. Asmenybė veikia turėdama aiškiai apibrėžtus tikslus ir veikimo perspektyvas. Skirtingų žmonių skirtingas tikslų reikšmingumas ir koncentruotumo lygis: nuo vėjo botagėlio iki aistros ir fanatizmo. Savarankiškumas. Tai tam tikra autonomija, pasirenkant tikslus, priemones, įvertinant pasiekimus. Priešybė – įtaigumas (polinkis priimti kitų žmonių pasiūlytas/ įteigtas kryptis, tikslus). Tikras savarankiškumas yra tada, kai kitų žmonių patarimai gretinami su savo asmenybės vertybių sistema ir priimami, jei jie atitinka tą sistemą. Savarankiškumas – mokėjimas vadovautis savo įsitikinimais, pasitikėti savo jėgomis, nelaukti kitų pagalbos. Iniciatyvumas. Savybė, padedanti savarankiškai imtis veiklos, kelti naujas idėjas, ieškoti naujų kelių, kurti kūrinius. Iniciatyvūs žmonės veikia kitų neskatinami ir patys skatina kitus. Iniciatyvumo trūkumas padaro žmogaus veiklumą priklausomą nuo aplinkos ir kitų žmonių stimuliavimo. Priešinga savybė – stimuliavimas. Ryžtingumas. Savybė, laiku apsispręsti pasirenkant veikimo tikslus ir priemones. Ryžtingumas ypač reikalingas ekstremaliose situacijose. Tikrasis ryžtingumas nėra apsisprendimų skubotumas. Klasikinis neryžtingumo pavyzdys – Buridano asilas. Atkaklumas, energingumas. Energingumas priklauso nuo žmogaus fizinių ir dvasinių jėgų lygio. Tikras atkaklumas nėra užsispyrimas, tai mokėjimas nuosekliai įgyvendinti sprendimus. Drąsumas. Savybė, padedanti įveikti baimę ir ištižimą

pavojingose situacijose. Tikros drąsos požymiai nėra nepagrįsta drąsa ir beprasmiška rizika. Savitvarda, organizuotumas. Savitvarda – tai savybė, slopinanti savas psichines ir fizines ypatybes, trukdančias siekti tikslo. Organizuotumas lemia planų vykdymą nustatyta tvarka ir tempais. Priešingybė – impulsyvumas.

Valia – tai žodžių ir darbų vienybė. Tai tvirtai įsisąmonintas, apgalvotas ir kūrybiškas veiklos procesas.

Tik valia ir daugiau niekas lemia visą žmogaus gyvenimo esmę. Tikras žmogus valdo savo sudėtines dalis. Kol valia nepalaužta, sąmonės niekas nenugalės. Nors sakoma, kad viltis yra kvailių motina, bet visa ji slypi toje paslaptingoje sąmonės galioje valdyti išorinį pasaulį: galioje, kurios dabartinio žmogaus sąmonė nesupranta.

Tačiau visada reikia atminti, kad valia yra ugdoma.

Ar žmogus turi laisvą valią, ar jis gali laisvai rinktis sau veikimo kryptis? Aplinka ir pats žmogus, kaip jos dalis, yra dėsningi reiškiniai. Dėsnių savo valia žmogus pakeisti negali, jis negali veikti prieš juos. Todėl absoliučios valios laisvės jis negali turėti. Bet pažindamas tikrovės dėsnius, žmogus įgyja tam tikrą reliatyvią veikimo laisvę. Atsakymas: žmogus turi reliatyvią valios laisvę.

Pagrindiniai valingo veikimo etapai: 1) pasirenkamas tikslas, numatomos priemonės, 2) vykdomas sprendimas, 3) įvertinami atlikti veiksmai. Žinoma, realiai šis valingas veikimas gali būti su motyvų kova, kliūtimis (vidinėmis, išorinėmis) ir pan. Valia nuo motyvų nepriklauso, ji valdo ir formuoja juos.

Telekinezė

Telekinezė arba žmogaus sugebėjimas judinti daiktus prie jų nesiliečiant/ per atstumą aiškinama įvairiai. Buvo iškelta hipotezė, kad gyvosios sistemos sugeba sukurti ir priimti gravitacijos bangas. Šis reiškinys buvo pavadintas biogravitacija. Telekinezė paprastam žmogui yra psichinės įtampos viršūnė. Kuo didesnis daikto paviršiaus plotas, tuo jis ilgiau kabo ore. Žmogus, turintis tokio pobūdžio sugebėjimą, ne visada gali jį valdyti.

Dėmesys

Dėmesys yra psichinės veiklos nukreipimas ir jos sutelkimas ties tam tikrais objektais. Dėmesys atlieka tris funkcijas: atrenka iš sudėtingos aplinkos tuos poveikius, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra reikšmingesni už kitus; koncentruoja ir palaiko psichines jėgas ties pasirinktais objektais; reguliuoja išankstinį pasirengimą veiklai, jos vyksmą ir pertraukimą.

Pagrindinės priežastys, dėl kurių objektai tampa dėmesio objektais, yra dvi: jie yra kažkuo reikšmingi ir dėl to sąmoningai pasirenkami pažinti; jie patys ryškiai išsiskiria iš fono.

Dėmesio rūšys: nevalingas (be išankstinio tikslo, palaikyti nereikia pastangų; čia veikia santykinė dirgiklių jėga, emocijos, interesai), valingas (yra išankstinis tikslas,

reikalingos valios pastangos), savaiminis (turimas išankstinis tikslas, palaikymui nereikia pastangų; savaiminis dėmesys dažnai pasireiškia po valingo).

Pagrindinės savybės ir asmenybiniai skirtumai: intensyvumas, patvarumas, apimtis, paskirstymas (vienu metu atliekant skirtingus veiksmus), perkėlimas, dėmesingumas/ išsiblaškymas (geras patvarumas, paskirstymas, atsparumas triukšmui, reguliavimas. Santykiuose su kitais dėmesingumas pasireiškia: jautrumas, taktiškumas, užuojauta, pagalba ir kt.). Tikrasis išsiblaškymas yra nesugebėjimas ilgiau susitelkti ir atsispirti pašalinėms įtakoms. Profesoriškas išsiblaškymas atsiranda dėl didelio dėmesio sutelktumo prie pagrindinių objektų ir menko jų paskirstymo bei perkėlimo.

Dėmesys – tai bet kurios sąmoningos žmogaus veiklos pagrindas. Dėmesys – psichinės veiklos organizacija, pasireiškianti sąmonės sutelktumu ir kryptingumu. tačiau tai ne savarankiškas procesas. Sugebėjimas sutelkti, paskirstyti ir išlaikyti dėmesį – labai svarbi mokymosi ir veiklos sąlyga. Jeigu Jums trūksta dėmesio, pasinaudokite žemiau esančiais patarimais:

Pratinkitės visuomet atidžiai dirbti. Ką Jūs bedarytumėte, stenkitės kontroliuoti savo sąmonę.Laikykitės tinkamai organizuoto dienos režimo. Dienos režimas numato protingą darbo ir poilsio kaitą, dėl to išvengiama išsekimo, įtampos ir perkrovimo.Sudarykite deramą ir tik Jums patinkančią darbo aplinką. Tai gali būti arba absoliutus chaosas iš šalies žiūrint, arba: iš anskto paruoštos darbo priemonės, po ranka, darbo vieta tvarkinga.Įpraskite dirbti sunkiomis sąlygomis: triukšme, keliaujant ir pan. Priprasdami nugalėti dėmesį atitraukiančius dirgiklius, lavinsite dėmesį, ugdysite jo patvarumą.Įpraskite daryti tai, kas neįdomu, bet būtina. Įprasite būti VISUOMET atidus.

Dėmesingumo lygiai:

Esate nepaprastai dėmesingas ir įžvalgus. Tokio pastabumo ir atminties reikia tik pavydėti.Jūs pakankamai dėmesingas, nepamirštate esminių dalykų, bet smulkmenas kartais pražiopsote. Lemiamu momentu vis dėlto sugebate susikaupti ir nepadarote kvailysčių.Esate išsiblaškęs ir tai dažniausiai būna Jūsų nemalonumų priežastis. Dėl Jūsų išsiblaškymo kenčia ir aplinkiniai. Stenkitės dažniau susikoncentruoti.

Dėmesio trūkumo sutrikimas (DTS). Diagnozuojant DTS, reikia atsižvelgti: 1) asmuo dažnai neįsidėmi smulkmenų, būna neatidus; 2) jam dažnai sunku sutelkti dėmesį, atliekant užduotį ar žaidžiant; 3) dažnai atrodo, kad jis nesiklauso su juo kalbančio žmogaus; 4) dažnai neįsidėmi instrukcijų ir neatlieka darbo iki galo; 5) jam dažnai sunku organizuoti kokią nors veiklą iki galo; 6) dažnai vengia užduočių, kurias atliekant reikia daugiau protinių pastangų; 7) dažnai pameta daiktus, kurie reikalingi plėtojant kokią nors veiklą; 8) jo dėmesį lengvai išblaško pašaliniai dirgikliai; 9) užmaršus kasdieniame gyvenime.

Yra akivaizdūs hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai – nervingi judesiai, perdėtas šnekumas ir judrumas, nekantrumas.

Pseudo - DTS pasižymi tais pačiais simptomais - padidėjusiu impulsyvumu, nenutrūkstamu naujų įspūdžių ieškojimu, nenustygstančiu elgesiu ir nekantrumu, neilgu dėmesio sutelkimu. Tačiau jis išnyksta pakeitus aplinką - tereikia sulėtinti gyvenimo tempą ir susikoncentruoti ties tuo, kas jam svarbu. Jis galėtų išjungti televizorių, autoatsakiklį; papietauti su šeima, draugais; susipažinti su kaimynais; atnaujinti santykius su giminėmis ir pasakyti “ne“ nuolat pasiglemžiantiems jo laiką. Žinoma, lengviau pasakyti, nei padaryti, nes yra sunku atsispirti nuolatiniams reikalavimams.

Nuo tikrojo DTS galima apsiginti: informuojant aplinką, keisti gyvenimo būdą – geriau organizuoti gyvenimą, daryti atsipalaidavimo pratimus, medituoti, melstis, įvesti tvarką, kreiptis į specialistą.

Dėmesingumas

Žmogus gyvena tarp kitų žmonių, yra nuo jų priklausomas. Tas, kuris vengia tiesiogiai vertinti, paskatinti, padrąsinti kitus, nesusilaukia ir kitų pagarbos, pripažinimo, teigiamo įvertinimo. Kitiems neduodant nieko, negalima iš jų ir imti. Ir, atvirkščiai, tą, kuris pastebi kitų žmonių geras, teigiamas savybes, jas išryškina, ilgainiui žmonės ima labiau gerbti, mylėti. Netgi tada, kai žmogus jaučiasi nepripažintas, nereikšmingas, nėra prasmės pasyviai laukti, kol kas tą pripažinimą suteiks. Svarbu kitą žmogų skatinti, išryškinti jo teigiamas savybes, nelaukiant už tai atlyginimo. Tai yra pats žmogiškiausias savosios vertės palaikymo būdas.

Atmintis

Atmintis yra žmogaus sugebėjimas įsiminti, išlaikyti ir atkurti tai, kas jo suvokta, patirta ar daryta, galvota. Atmintis sieja žmogaus praeitį su jo dabartimi ir ateitimi; ji yra visos asmenybės struktūros dalis. Žmogaus motyvai ir poreikiai gali pakeisti jo santykį su savo praeitimi, todėl tos pačios žinios gali būti saugojamos jo atmintyje nevienodai. Pagal įsiminimo ir išlaikymo trukmę skiriama trumpoji ir ilgoji atmintis. Pagal tai, kas įsimenama, atmintis būna: Žodinė-loginė. Sprendimai, išprotavimai ir kita, kas grindžiama logikos dėsniais. Žodžių, sąvokų, teiginių ir jų grupių įsiminimas, išlaikymas, atgaminimas. Įvairios žodinės formos. Vaizdinė – konkretūs vaizdai, įvykiai ir kita, kas matoma, girdima ir jaučiama. Emocinė – emocijas sukėlę išgyvenimai, patirti jausmai ir būsenos. Motorinė – tai, kas susiję su judesiais. Judesių ir jų sistemų įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas. Ji dalyvauja formuojantis įvairiems judėjimo mokėjimams ir įgūdžiams.

Vaikams būdingesnė vaizdinė atmintis, suaugusiems – loginė. Pagal įsiminimo procesą dar skiriama valinga ir nevalinga atmintis. Nevalingos atminties procesai vyksta be išankstinio ketinimo, pavyzdžiui, susitikus seną pažįstamą, prisimenami malonūs ankstesnių susitikimų epizodai. Valingos atminties procesai yra tikslingi, iš anksto numatyti, pavyzdžiui, išmoktos medžiagos atsiminimas per egzaminą.

Kiekvienas žmogus atmintį gali treniruoti. Dėl kai kurių ligų atsiranda atminties sutrikimų.

Sensorinis atspaudas > per dėmesį > Pirminė atmintis > per kartojimą > Antrinė atmintis

Sensorinį atspaudą galima palyginti su fotografija. Tai yra vadinamoji tiesioginė atmintis, kuri aprėpia apie 4 simbolius ir išlaiko juos mažiau nei sekundę. Pirminė (trumpalaikė) atmintis informaciją išlaiko iki 20-30 sek., įsimena 7±2 simbolius. Informacijos perkėlimas iš sensorinės atminties į pirminę vyksta tada, kai į tą informaciją nukrypsta dėmesys. Į ilgalaikę atmintį informacija pereina dėka pakartojimų, kurių metu trumpalaikėje atmintyje esanti informacija įtraukiama į asociacinių ryšių sistemą. Ilgalaikėje atmintyje informacija saugoma nuo kelių dienų iki viso žmogaus gyvenimo sąmonėje ir visą gyvenimą visa informacija pasąmonėje.

Žmogaus ilgalaikė atmintis veikia ryšių (asociacijų) pagrindu. Žinomos šios asociacijų rūšys: Gretimumo. Susidaro tarp objektų, kurie įsiminimo metu yra vienas šalia kito arba seka vienas paskui kitą. Užima daugiausia vietos atminties procesuose. Panašumo. Susidaro tarp kokiais nors požymiais panašių dalykų. Kontrasto. Susidaro tarp priešingos reikšmės objektų. Prasmių. Jungia atmintyje tikrovėje esančius ryšius tarp visumos ir dalies (pvz., namas-langas).

Asociacijos ir jų sistemos yra ne tik medžiagos fiksavimo, bet ir jos suradimo, bei išvedimo iš atminties pagrindinis kelias.

Trumpalaikė atmintis remiasi elektriniais pakitimais nervinėse ląstelėse, o kai tie elektriniai pakitimai sukelia cheminius pakitimus – medžiaga užfiksuojama ilgesniam laikui. Fiziologai nėra išaiškinę, kur yra atminties buveinė.

Pagal valios reguliavimą atmintis skirstoma į valingą ir nevalingą. Čia apžvelgtos atminties rūšys nėra atsiskyrusios viena nuo kitos.

Pagrindiniai atminties procesai: Įsiminimas. Yra nevalingas ir valingas mokymasis. Mokymasis skirstomas į mechaninį (medžiaga nesuprantama arba įsimenantysis nenori jos suprasti; taip mokantis yra kartojama tol, kol susidaro asociacijos) ir prasminį (medžiaga yra suprasta, kai ji susiejama su atmintyje turimu patyrimu). Sėkmingo mokymosi sąlygos: palanki motyvacija (geriausia asmenybinė motyvacija – noras mokytis), medžiagos kartojimas. Laikymas ir užmiršimas. Informacijos saugojimas. Priešingas reiškinys – užmiršimas (periodiškas - užmaršumas). Užmirštama pirmiausia tai, kas asmenybei lieka nereikšminga. Užmirštant nereikalingą, atmintyje lieka vietos reikalingai inf. įsiminti ir laikyti. Skiriamas dalinis ir visiškas užmiršimas. Čia nagrinėjamas užmiršimas yra sąlyginis: šis užmiršimas vyksta sąmonėje, o iš tikrųjų visa informacija lieka pasąmonėje. Reminiscencija – išsamesnis medžiagos atkūrimas vyksta ne tuojau pat po įsiminimo, o prabėgus tam tikram laiko tarpui (2-3 d.). Reminiscencija dažniau pasitaiko mokantis didesnės apimties medžiagą. Reminiscencijos priežastys: nervinių ląst. nuovargis po išmokimo, po išmokimo vyksta neįsisąmoninti medžiagos pakartojimai, kurių dėka informacija pereina į ilgalaikę atmintį (automatinis įsiminimas). Pagrindinės užmiršimo priežastys: netvirtas įsiminimas, medžiagos interferencija, nuostatų pasikeitimai. Atsiminimas. Tai yra medžiagos išvedimas iš atminties atsargų į sąmonės lauką. Pagrindinės rūšys: atpažinimas (atsiminimas tik pakartotinai ją suvokiant), atgaminimas (atsiminimas be pakartotinio suvokimo), prisiminimas (valingas atsiminimas, kai tiesiogiai atgaminti nesiseka, o reikia panaudoti visokias mnemonines priemones).

Pagrindiniai kartojimo dėsningumai: 1) Kartojimų paskirstymas tam tikrais intervalais padidina įsiminimo produktyvumą. 2) Jei medžiaga platesnės apimties, tai kartojimai t.b. atliekami pagal schemą: ištisai – dalimis – ištisai. 3) Išmokimo sėkmei yra būtina kartojimų tarpuose pamėginti atgaminti medžiagą ir taip kontroliuoti, kas įsiminta ir ką dar reikia kartoti. 4) Monotoniškų kartojimų rezultatai yra menkesni, todėl būtina keisti kartojimų būdus ir aplinką. 5) Įsiminimo sėkmei būtini teigiami pastiprinimai (emocinė būsena, kito žmogaus įvertinimas, pagyrimas, savo sėkmės supratimas).

Atminties skirtumai yra ryškesni, nei kitų pažinimo procesų. Skiriasi: produktyvumu (apimtis, įsiminimo tempai, tikslumas, išlaikymo ilgumas, atminties pasirengimas), atskirų jos rūšių dominavimu. Patologiniai bruožai: amnezija (nesugebėjimas atsiminti), hipermnezija (kai kurių reiškinių padidintas atsiminimas). Atminčiai funkcionuoti ir jai tobulėti yra būtinas normalus nuolatinis krūvis, savos atminties ypatybių pažinimas, įgūdžiai logiškai struktūrinti medžiagą įsimenant ir atsimenant.

Baltos dėmės

”Baltos dėmės” atmintyje – nesugebėjimas greitai atgaminti žinomą informaciją. Dažnai taip atsitinka, kai esame pavargę, suirzę, negalime suvaldyti emocijų. Tada mūsų paklausimas smegenims yra neaiškus, miglotas. Vidinė ramybė, poilsis vėl atstato atmintį.

Norint pagerinti atmintį reikia ją treniruoti, subalansuoti mitybą, vengti alkoholio, tabako, depresinių būsenų, raminančių vaistų, nepervargti, sportuokime. Bet puikios atminties nereikia derinti ir su intelektualiniais sugebėjimais. Sugebėjimas įsiminti priklauso ir nuo žmogaus amžiaus. Visko prisiminti taip pat nepatartina. Užmarštis yra būtina.

Sentimentalūs prisiminimai

Praeitą reikia vertinti garbingai, o ne aklai ją idealizuoti. Pirmosios meilės rūpesčiai, dėl kurių buvo išlieta tiek ašarų, po ilgos pertraukos atrodo itin romantiški. Gyvenimo tarpsnį, kai kankino finansiniai trūkumai ir įtemptai ieškojote naujo darbo, staiga įvertinate kaip ypač kūrybingą ir jaudinantį laikotarpį, padėjusį atskleisti visas jėgas ir sugebėjimus. Ar kiltų noras išgyventi panašią situaciją?

Gyvenimas nuostabus toks, koks yra – su visais rūpesčiais ir džiaugsmais. Neabejotina viena: dabartis kada nors taps praeitimi, ir į ją mes pažvelgsime kitomis akimis. Šis ”atradimas” padeda lengviau įveikti dabarties rūpesčius.

Atminties lavinimas

Atminties išsivystymo viršūnė – 25 metai, todėl reikia ją pastoviai vystyti ir palaikyti reikiamo lygio. Geresnei orientacijai galima suklasifikuoti visą savo medžiagą, sudaryti lyg duomenų banką. Sąrašai tik patvirtina tai, kad visko prisiminti neįmanoma.

Temperamentas ir charakteris

Temperamentas

Temperamentas yra tam tikros žmogaus psichikos savybės, lemiančios jo emocijas bei jų raišką, elgseną ir veiklos būdą. Temperamentą rodo žmogaus: 1) jautrumas (sugebėjimas reaguoti į menkiausią dirgiklį), 2) reaktyvumas (reakcijos į įvairius stimuliatorius stiprumas), 3) aktyvumas, 4) gebėjimas susiorientuoti naujoje situacijoje ir prisitaikyti.

Temperamentą lemia paveldėjimas, ir aplinka beveik negali jo pakeisti. Temperamentas turi įtakos kai kurioms kitoms savybėms susiklostyti, taip pat jų intensyvumui ir išorinei raiškai.

Vieni žmonės į įvairiausius gyvenimo reiškinius, įvykius reaguoja tuoj pat ir stipriai, kitų reakcija būna lėta, vos pastebima. Vienų reakcijos būna stiprios ir ilgos, kitų – trumpos, nors audringos. Be to, vieni būna jautresni, kiti – ne tokie jautrūs. Tam tikras temperamento derinys, būdingas žmonių grupei, sudaro temperamento tipą: sangvinikas, cholerikas, flegmatikas, melancholikas. Daugiausia būna mišraus tipo žmonių.

Žemiau pateikiame pagrindinių temperamento tipų aprašymus ir Jūsų temperamento tipo aprašymą.

Cholerikas

Tai temperamento tipas, kuriam būdingos staigios, stiprios ir ilgai trunkančios emocinės reakcijos. Cholerikas – veikli, energinga ir atkakliai siekianti tikslo asmenybė, su stipria, be pusiausvyros nervų sistema.

Cholerikas yra labai energingas, greitų reakcijų, stiprių emocijų, ryškūs išoriniai pasireiškimai. Siekia pirmauti ir priešinasi viskam, kas tam trukdo. Didesnis polinkis į afektus. Dažnai praranda pusiausvyrą ir taktišką bendravimą. Už sangvinikus cholerikai daug pastovesni siekimais ir emociniu gyvenimu. Stiprus, bet nesubalansuotas, lengvai susijaudinantis ir nelengvai nusiraminantis. Dalykinės savybės – pasiruošimas nugalėti sunkumus kelyje link tikslo, karinga dvasia. Linkęs persidirbti ir laikinai išsekti. Stresinėse situacijose neretai greitai “sminga”.

Nervų sistemos tipas yra stiprus, paslankus, greitas, bet nepusiausvyras. Cholerikai yra gyvi, greiti, karšti, greitai užsidegantys, aistringai atsiduodantys reikalui, mėgsta staigius išsišokimus. Kartais gali būti nesantūrus, užgaulus, grubus, nesavikritiškas. Jau vaikystėje jis labai aktyvus, nuolat imasi kokio nors darbo ir stengiasi jį gerai atlikti. Cholerikas vaikas mėgsta masinius žaidimus ir dažnai juos pats organizuoja.

Cholerikas turi mokytis, kad jo jausmai neužgožtų proto. Jeigu jis nori neapsirikti pasirinkdamas taktiką, vedančią link aktyvios veiklos, jis turi nuslopinti savo išsišokimus ir norus kritiško požiūrio į juos padedant. Vaikų su cholerišku temperamentu auklėjimas turi prisiminti, kad spaudimas, o tuo labiau represijos iššaukia jų griežtą kontrveiksmą ir netgi neapykantą.

Flegmatikas

Flegmatiko yra lėti psichikos procesų tempai, labai didelis pastovumas ir maža emocijų kaita. Išoriškai emocijos menkai pasireiškia. Nerodo didesnio aktyvumo, ieškodami tikslų, bet pradėtus darbus užbaigia ištvermingai ir tiksliai. Stiprus, subalansuotas žmogaus tipas. Jis – ramus, tiesus, pasiruošęs nešti ant savo pečių bet kokią naštą. Dalykinės savybės – pastovumas ir atkaklumas darbe. Raudona spalva stimuliuoja, o mėlyna ir geltona tempia link miego.

Nervinės sistemos veikla yra rami, stipri pusiausvyra, bet nepaslanki. Žmogus – santūrus, lengvai neparodo savo vidinių pergyvenimų.

Flegmatikas turi gerą emocionalumo ir aktyvumo atsargą, bet jeigu jis tai naudos nepilnai, tai taip ir nugyvens gyvenimą abejingu stebėtoju. Susitaikymo nuotaika gali paversti flegmatiką į žmogų, kurio egzistavimas – gulėjimas ant sofos. Tėvai flegmatiką turi auklėti būti aktyviu ir jautriu.

Flegmatikas retai juokiasi arba pyksta. Jau vaikystėje flegmatikas pasižymi ramiais, apgalvotais poelgiais, jis nelinkęs į judrius, tiurkšmingus žaidimus, neužgaulus, paprastai geros nuotaikos. Nelabai bendraujantis, vengia konfliktų, dirba be užsidegimo, iš lėto, jo judesiai ramūs, lėti, emocijos kyla iš lėto.

Melancholikas

Melancholiko labai didelis jautrumas. Gilios ir pastovios emocijos, išorinės išraiškos silpnos, balsas tylus. Dažnai trūksta energijos, ištvermės, pasitikėjimo savimi, bet pasiekimais pralenkia kitus (dėl pastovumo ir jautrumo). Vengia draugijų, triukšmo, dėl to jam sunkiau užmegzti kontaktus didesnėse grupėse. Silpnas, greitai išsenkantis ir sunkiai atsistatantis žmogus. Jo dalykinės savybės – sugebėjimas dirbti gerose sąlygose ir ne ant sugebėjimų ribos. Stresines situacijas perneša sunkiau už kitus. Mėlyna ir geltona jį spaudžia link uždarumo.

Nėra pusiausvyros. Giliai išgyvena smulkias nesėkmes, nepasitiki savimi, visur mato tik blogą, ieško “teisybės“, dažnai būna blogos nuotaikos.

Melancholikas turi išvengti kapstymosi savyje ir prisiminimų apie savo nuoskaudas ir nesėkmes. Jam derėtų perjungti dėmesį į pagalbą kitiems darbinėje ir buitinėje veikloje. Laisvalaikiu jam tiktų aktyvi veikla, hobi.

Melancholikas yra labai jautrus, drovus, pasyvus, neimpulsyvus žmogus. Jis linkęs į depresiją, liūdesį. Kai būna sunkumų, jis paprastai greitai palūžta. Jo veiklą slopina kiekvienas naujas gyvenimo reiškinys, nes jis tikisi sulaukti tik blogo ar nemalonaus, niekuo netiki, nieko nesivilia. Patyręs nuoskaudą, ilgai ją prisimena, nors to stengiasi neparodyti. Į darbą neskuba įsitraukti, tačiau pradėjęs dirbti, dirba gerai. Jis yra jautresnis, subtiliau suvokia silpnus dirgiklius negu stirpios nervų sistemos žmogus. Jo nuotaika pastovi, nors išoriškai jausmus reiškia retai.

Sangvinikas

Sangviniko psichinių procesų tempai greiti, emocijos iškyla ryškiai ir greitai, pasireiškia veido mimika ir pantomimika. Linksmas ir draugiškas, karštas, energingas, dažnai nėra pastovus. Greitas susijaudinimas ir toks pats greitas nusiraminimas. Mėgsta pakalbėti. Emocijos lengvai keičia viena kitą. Dalykinės savybės – produktyvus darbas įdomiame jiems darbe, sugebėjimas palyginti lengvai nugalėti blogą, slegiančią nuotaiką. Geltona ir mėlyna juos ramina/harmonizuoja, o raudona stimuliuoja.

Nervų sistema yra gyva, reakcijos greitos, nerviniai procesai stiprūs, paslankūs, pusiausvyri. Tokio tipo žmonės ieško vis naujų įspūdžių, greitai į juos reaguoja, lengvai pergyvena įvairius nemalonumus ir nesėkmes.

Sangvinikas pasiektų didesnių rezultatų, jeigu mažiau pergyventų, o daugiau veiktų, tikslingai einant iki galo/ tikslo.

Sanvinikui būdingos greitai kintančios psichinės būsenos, energingumas, jautrumas. Pasižymi stipria, išlaikančia pusiausvyrą ir paslankia psichine veikla. Nuotaika kinta greitai, lengvai prisiderina prie naujos aplinkos. Jis greitai įsižeidžia, tačiau nuoskaudą gali netrukus pamiršti. Užsidegęs griebiasi vis naujo darbo, dažnai kelių iš karto. Neįdomių ir nesvarbių darbų kratosi.

Pastabos

Elgesys. Sangvinikas ir melancholikas į tą ar kitą dirgiklį (impulsą) reaguoja pirmiausia emocionaliai, o cholerikas ir flegmatikas atsiliepia veiksmu.

Ugdymo ir saviugdos tikslu turi būti siekis mažinti neigiamus kiekvieno temperamento pasireiškimus: tegu sangvinikas tampa pastovesnis, cholerikas – santūresnis, flegmatikas – energingesnis, melancholikas – drąsesnis dirbdamas ir bendraudamas.

Temperamento nustatymui reikia nagrinėti visus numerogramos skaitmenis.

”Lietuviais esame mes gimę”

Turime visų temperamentų atstovų, tačiau melancholiškos natūros lietuvių tarpe pastebimai dažnesnės. Jų dažnas pirmavimas įvairiuose sambūriuose, darbe, mokykloje, ko gero prislopina ir ekstravagantiškas natūras. Tokiu būdu ir gimsta lietuvio santūrumas, neretai tampantis pasyvumu bei neryžtingumu. Melancholiškas temperamentas siejamas su mažu krašto saulėtumu, drėgme, gausiais miškais.

Priešiškumas svetimai grupei neišvengiamas. Jis padeda sąvają sutelkti ir identifikuoti. Taigi kol Lietuva turi vieną bendrą priešą, daugelis, kad ir skirtingais požiūriais, skirtingais idealais vadovaujasi, susivienija. Kai šis priešas išnyksta, suyra ir vienybė, prasideda kitų priešų paieškos, kurių reikia, kad sutelktume sąvają mažesnę grupę. Tik nostalgiškus prisiminimus žadina mūsų tautos vienybė, išreiškusi savo siekius Baltijos kelyje. Tik ką vieningai balsavus už nepriklausomybę, pradėjo reikštis aršus susipriešinimas, liguisti įtarinėjimai, slaptų priešų paieškos, išskirtinio savojo tikrojo patriotiškumo demonstracija.

Charakteris

Charakteris yra įgytų bruožų visuma, savitas derinys. Charakteris lemia žmogaus elgesį, jo santykį su kitais žmonėmis ir pačiu savimi bei veiklos pobūdį. Charakteris rodo, koks yra žmogus – darbštus ar tinginys, geraširdis ar piktas, vientisas ar prieštaringas. Yra daugybė charakterio tipų. Stipraus charakterio žmogus turi daug valingų bruožų: esti atkaklus, drąsus, drausmingas, ryžtingas. Toks charakteris mažai kinta, tačiau kartais trukdo asmenybei plėtotis. Silpno charakterio žmogus nevalingas ir, susidūręs su kliūtimis, dažnai nežino, kaip pasielgti, tačiau lengviau negu stipraus charakterio žmogus prisitaiko prie naujų sąlygų.

Charakterį sudaro: nuostatos, bruožai, kaukės. Bruožų savybės: vientisumas, pastovumas, aktyvumas, tvirtumas. Skiriami pagrindiniai ir kiti bruožai. Patologiniai bruožai: infantiliškumas (dažniausias tarp jaunimo; pasireiškia nebūdingu suaugusiam žmogui vaikiškumu), paranoja (Asmenybės pervertinimo nuostatos. Šių bruožų turinčios asmenybės yra netolerantiškos kitų atžvilgiu, elgiasi agresyviai, gindamos savo nuomones. Isteriški (teatrališkos emocinės reakcijos, kalba, apranga; stengiamasi atkreipti kitų dėmesį, fantazavimas, melas; jei prieštaraujama kaprizams, gali atsirasti audringų reakcijų; gavę vadovauti pasidaro šalti ir žiaurūs, jei niekas nepalaiko – lieka pasyviai besiginantys), šizoidiniai (liguistas dvasinių ryšių su kitais žmonėmis nebuvimas, šaltumas, sarkazmas, pašaipumas, nesugebëjimas suprasti ir atjausti; originalios, abstrakčios problemos, neigia kitų nuomones, užsidaro savyje, lieka vieniši)), padidintas jaudrumas (Jaudinimasis dėl smulkmenų, audringa reakcija į nereikšmingus įspūdžius. Pasireiškia nepasitikėjimu savimi, dideliu drovumu, baime, kad kas gali pasišaipyti. Kai kuriais atvejais pasireiškia neryžtingumu, nuolatinėmis dvejonėmis, greitu psichiniu nuovargiu.).

Svarbu pažinti savo charakterį, tada galima iš anksto numatyti savo elgesį tam tikroje situacijoje ir jį keisti.

Giluminį charakterio sluoksnį sudaro iki 6 metų įgytos savybės. Po 6-ųjų metų įgyjamos savybės (prisidedančios) sudaro periferinį charakterio sluoksnį. Charakterio kitimams įtaką daro įvairios konfliktinės situacijos, sukrėtimai ir kt.

Liguistos gali tapti ir kai kurios profesinės veiklos savybės (pvz., tardytojai gali tapti įtarūs nekaltų žmonių atžvilgiu, pedagogas gali įgyti patologiško kalbumo požymių ir pan.). Patologinių charakterio bruožų turinčios asmenybės g.b. naudingos visuomenei. Patologiška yra daryti skubotas išvadas apie kitų žmonių charakterio nukrypimus nuo normų.

Agresyvumas

Agresija yra priešiškas elgesys, kurio tikslas – ką nors fiziškai sužaloti ar psichiškai traumuoti: įskaudinti, priversti kentėti. Agresyviais veiksmais paprastai mėginama išsivaduoti iš nemalonios, įtemptos psichinės būsenos ar konfliktinės situacijos. Agresyvi būsena daugiausia esti supykusiam žmogui, dėl to jis negali kontroliuoti savo veiksmų, būna impulsyvus, įtarus, nuolat pasiruošęs gintis. Agresija gali būti panaudota kaip priemonė geidžiamam tikslui pasiekti. Dažniausiai agresija yra nukreipiama prieš kitus asmenis ar daiktus, sukėlusius priešiškumo jausmą. Dažnai agresijos apimtas žmogus baudžia nekaltą asmenį – ieško “atpirkimo ožio“.

Kartais agresyvūs veiksmai gali būti nukreipti prieš save patį (neapykanta sau, savęs kaltinimas, žeminimas, sunkūs kūno sužalojimai, net savižudybė). Agresija reiškiasi atvirai arba per apkalbas, šmeižtą, niekinimą, slaptą kenkimą. Žmogaus agresijai turi įtakos ne tik instinktai, potraukiai, bet ir išmokimas, asmenybės ypatybės. Agresyvumą skatina ir smurtas, agresyvūs veiksmai, rodomi per televiziją, kine.

Per televiziją ir kine rodoma prievarta, mėgstamų herojų elgesys sukelia agresyvias mintis, bejausmiškumą, moko, kad problemos sprendžiamos jėga. Primityviausi žmonės yra mažiausiai karingi. Noras kariauti laipsniškai didėja, augant civilizacijai. Jeigu agresyvumas būtų įgimtas, viskas būtų atvirkščiai. Agresyvumas yra valdomas.

Apsisaugojimas, savęs įtvirtinimas, išgyvenimas pavojų keliančiose situacijose = gynybinis agresyvumas. Žudymas, tyčiniai kankinimai, noras griauti ir naikinti = piktybinis agresyvumas. Aplinka, socialinės sąlygos trukdo patenkinti egzistencinius poreikius (meilės, pripažinimo, ryšio su žmonėmis ir kt.) = žmogus tampa destruktyvus sau ir/ arba aplinkiniams.

Isteroidai

Jie moka įsijausti į įvairius vaidmenis, įsiteikti, kai to reikia, pameluoti, kai norisi išvengti bausmės, radus dėmesingų klausytojų, išgalvotomis istorijomis sukelti gailestį ir užuojautą. Nuo pat mažens jie išmoksta naudotis savo talentu – paveikti aplinkinių jausmus, sukelti ašaras ar juoką, baimę ar gailestį. Tai yra sugebėjimas manipuliuoti.

Isteroidinės asmenybės taip lengvai keičia savo vaidmenis, kad pačios nesupranta, kas jos yra iš tikrųjų. Tokių žmonių sąmonė gali netikėtai aptemti. Isterinės neurozės – pabėgimas į ligą nuo įvairiausių problemų. Kalbantis su šiais žmonėmis nemaloniomis temomis, jie staiga tampa maži ir neatsakingi, greitai keičia pokalbio temą, pabėga nuo tiesaus klausimo, tampa nedarbingi, sunegaluoja. Būdingas menkas savęs vertinimas, seksualinio gyvenimo problemos, nusivylimas sutuoktiniu.

Isteroidais vadinami žmonės, kuriems būdingas egocentrizmas, kurie nepasotinamai, dažnai nesąmoningai trokšta kitų dėmesio. Tokie žmonės svajoja apie didelius darbus, sėkmę, pripažinimą, nepaprastą šlovę. Jeigu kas nors aikčioja iš netikėtumo, stebisi, isteroidai jaučia didelį pasitenkinimą. Save išreikšti jie stengiasi keliais būdais: išore ir fantazija. Jam būdingas ekstravagantiškumas, noras stipriai išsiskirti iš kitų. Jo laki vaizduotė kuria neįtikėčiausias istorijas, kurių centrinė figūra, žinoma, jis pats. Dažnai isteroidai giriasi savo meilės nuotykiais. Isteroidai stengiasi išsiskirti ir savo elgesiu. Viešose vietose jie skėryčiojasi, garsiai kalba, bučiuojasi, glamonėjasi. Grupėje įžūliai elgiasi kad tik trumpam pasijustų didvyriu.

Gyvenimo scenarijus

Kodėl vieniems žmonėms sekasi geriau nei kitiems? Kodėl kai kurie gyvena ilgai ir gražiai su mylimu vyru ar žmona, džiaugiasi puikiais vaikais, turi jaukius namus ir mėgstamą užsiėmimą? Kodėl kitų žmonių gyvenimas panašus į mūšio lauką, kur nuostolius ir pralaimėjimus sunku suskaičiuoti? Kas nulemia kiekvieno mūsų likimą?

Mūsų likimą dažniausiai lemia vaikystėje susiformavę gyvenimo scenarijai (teoriją sukūrė E.Bernas, psichoterapeutas, JAV).

Nuo pirmų mėnesių tėvai vaiką moko ne vien tik ką reikia daryti, bet ir ką dera matyti, girdėti, liesti, kaip galvoti, ką jausti. Kartu jam padedama suprasti, ar jis bus nugalėtoju, ar netikėliu, įteigiama, kaip jis nugyvens gyvenimą. Tėvų instrukcijos programuoja vaiko protą taip griežtai, kaip programinė įranga – kompiuterio darbą. Tai, ką vėliau žmogus vadina nepriklausomybe, pasirinkimo laisve, tėra laisvė pasirinkti tam tikras programas – tačiau tik tas, kurios kadaise buvo įrašytos į jo smegenis.

Scenarijus dažniausiai laužo įvykiai, negailestingai kreipiantys istorijos vagą. Pats žmogus nuolat stengiasi stiprinti savo scenarijų. Paprastai tėvai trokšta, kad jų vaikai būtų laimingi, tačiau labai retai nori vaidmens transformacijos (pvz., auginamas laimingas nevykėlis). Nugalėtojo ir nevykėlio sąvokos čia labai subjektyvios ir priklauso nuo to, kokį tikslą užsibrėžia žmogus.

Nugalėtojo ir nevykėlio scenarijai temų turi palyginti nedaug. Analizuodami gyvenimo scenarijų, pirmiausiai turime nustatyti, ar šis scenarijus yra nugalėtojo, ar nevykėlio.

Nugalėtojas. Tai yra žmogus, kuris žino, ką reikia daryti, jei jam nepasiseks, bet apie tai nekalba. Kalba: ”Aš suklydau, bet daugiau tai nepasikartos” arba ”Dabar aš žinau, ką reikia daryti”. Nugalėtojas tampa krepšinio komandos kapitonu, paskiria pasimatymą gražiausiai merginai ir laimi pokerį.

Nenugalėtojams tenka dirbti ne tam, kad laimėtų, o kad išsaugotų tai, ką turi. Kalba: ”Reikia džiaugtis, kad nenutiko ko blogesnio”. Nenugalėtojas praranda kamuolį, o pokerio partiją baigia lygiosiomis.

Nevykėlis. Tai tas, kuris nežino, ką darys nesėkmės atveju, tačiau kalba apie tai, ką darys, jei pasiseks. Kalba: “Jeigu tik...”, ”Man reikėjo...”, ”Taip, bet...”. Nevykėlis nepakviečiamas į komandą, o pokerį pralaimi.

Yra šešios pagrindinės scenarijų temos:

Niekada. Tantalas, kenčiantis amžiną badą ir troškulį, regėdamas maistą ir stovėdamas iki kelių vandenyje, bet negalėdamas jo pasiekti. Šiems žmonėms tėvai uždraudė daryti dalykus, kurių jiems labiausiai norisi, todėl jų gyvenimas tapo gundymu ir bėgimu. Juos lydi baimė to, ko labiausiai trokšta.

Visada. Arachnės istorija. Ji išdrįso manyti, kad audžia dailiau už Atėnę, ir ėmė su ja varžytis, todėl buvo paversta voru, kuris visą gyvenimą rezga tinklą. Tokį scenarijų formuoja piktavaliai tėvai, sakantys: ”Jeigu tu nori daryti būtent tai, gali tekti visą gyvenimą vien tuo užsiimti.”

Dar ne. Heraklis, kuris negalėjo tapti dievu, kol dvylika metų neišbuvo vergu. Tai programa, teigianti, kad visus gerus dalykus turi užsitarnauti.

Bet paskui. Damoklas, kuris pavydėjo valdžios ir jam buvo leista visą dieną sėdėti valdovo soste, tačiau virš jo galvos ant ašuto kabojo kardas. Šis scenarijus reiškia: ”Kol kas gali pasilinksminti, bet paskui tau atsirūgs.” Ateities baimė aptemdo džiaugsmą. Šio scenarijaus žmonės kalba: ”Jei viskas klojasi labai gerai, lauk nelaimės”.

Vėl ir vėl. Sizifas. Tai klasikinis nevykėlio scenarijus: ”Aš beveik padariau tai, bet...”

Atvira pabaiga. Filemonas ir Baukidė. Šio scenarijaus laikosi nelaimėtojai. Tai seni žmonės, kurie įvykdę savo tėvų nurodymus, nebežino ką daryti toliau. Jie ima gyventi primityviai tarsi augalai, neretai pasinerdami į beprasmes kalbas, primenančias lapų šlamesį. Taip atsitinka ne vienai motinai, užauginusiais ir išleidusiai į pasaulį vaikus, ne vienam vyrui, kuris 30-40 metų jautėsi svarbus tarnyboje. Jie uoliai vykdė savo tėvų suformuotas programas, o dabar gyvena vieniši, taupydami pensiją ir nebežinodami, dėl ko gyveno.

Asmenybė

Kas yra asmenybė? Visų pirma, asmenybė, kaip labai sudėtinga sistema, yra unikali ir nepasikartojanti, nes kiekvienas žmogus turi individualių norų, siekių, interesų; jis savaip suvokia, mąsto, elgiasi su kitais. Asmenybė sudaro kiekvieno žmogaus apibrėžtumą ir skiria jį nuo kitų individų. Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos – procesų, būsenų, savybių – integratorius, užtikrinantis žmogaus savojo “aš“ supratimą, savireguliavimą ir prisitaikymą prie aplinkos. Asmenybė visada kontaktuoja su kitomis asmenybėmis ir užima tam tikrą padėtį grupėse ir apskritai visuomenės erdvėje. Asmenybė yra kiekvienas žmogus.

Asmenybė yra žmogus su visomis jam būdingomis charakterio, temperamento, psichikos, jausmų, veiklos motyvų ir sugebėjimų ypatybėmis. Asmenybės savybės reiškiasi žmogui santykiaujant su aplinka ir pačiu savimi, bendraujant su žmonėmis.

Psichoanalizė remiasi dviem teiginiais: žmogus anaiptol ne visada žino, ką jis jaučia, ko nori ir kodėl taip, o ne kitaip elgiasi. Labai dažnai jo jausmai, norai ir elgesio motyvai yra visai kitokie,negu jis mano. Be to, viskas, ką žmogus galvoja,įsivaizduoja, sapnuoja ar daro, ir beveik viskas, kas jam ”atsitinka”, yra sąlygota jo sąmoningų ar nesąmoningų potraukių.

Manoma, kad per pirmuosius trejus gyvenimo metus vaikui atsiranda savitas pasaulio supratimas, tik jam būdingos emocinės reakcijos, požiūris į viską, ką jis mato aplink save. Asmenybės vystymuisi turi įtakos tėvų ir aplinkinių elgesys. Žmogus subręsta pradėjęs savarankiškai gyventi, tačiau asmenybę galima ugdyti ir turinti visą gyvenimą. Kartais dėl ligų ar netinkamos gyvensenos asmenybė gali degraduoti, tapti vienpusiška.

Individualumas

Individualumas – tai atskira būtybė, individuumas, individualybė, psichinių asmenybės savybių derinys; asmenybės unikalumas. Individualumas “jaučiamas“ iš temperamento, charakterio bruožų, interesų, pažinimo procesų, gabumų ypatybių,

emocijų išraiškos. Turi įtakos žmogaus sugebėjimams ugdyti save, keisti ir dvasiškai turitinti savo poreikius.

Savarankiškumas

Kartais jau brandaus amžiaus žmogus skundžiasi esąs nesavarankiškas, nesugebąs išbristi iš sunkesnių gyvenimo situacijų vienas pats. Toks žmogus vis bėga klausti patarimo, prašyti paramos. Jis faktiškai negali dirbti vadovu, jam sunku bendrauti su žmonėmis ir darbe, ir šeimoje.

Savarankiškumas formavosi vaikystėje, tiksliau jį formavo Jūsų tėvai. Ar Jūsų tėvai reikalavo iš Jūsų besąlygiško paklusnumo? Ar jie draudimais ir bausmėmis slopino Jūsų savarankiškumą? Jeigu taip, tai šiuo metu Jūsų asmeninė sėkmė yra nedidelė ir laikas būtų nuo to išsivaduoti. O gal Jūsų tėvai daug ką darė už Jus? Aukodamiesi, stengdamiesi viską padaryti už jus, padarė jums meškos paslaugą, tėvai neišmokė jūsų savarankiškumo.

Mąstymas

Mąstymas yra jutimais nepažįstamų tikrovės daiktų, reiškinių ir sudėtingų santykių pažinimo procesas. Mąstymo turinį sudaro įvairiausios problemos apie tikrovės daiktų ir reiškinių ryšius, iškylančios ir sprendžiamos žmonių pažinimo procese. Mąstymo forma yra turinio pasireiškimo būdas – tam tikra minčių sąranga.

Mąstymo formos: Sąvokos. Tai yra mintis apie bendras ir esmines daiktų ar reiškinių savybes (pvz., “medis“, “žmogus“, “Lietuva“). Sąvokos sąmonėje įtvirtinamos vaizdiniais, žodžiais. Žodžiai yra tik ženklai, asocijuoti atmintyje su mintimis – sąvokomis. Skiriamos dvi pagrindinės sąvokų rūšys: buitinės ir mokslinės. Teiginiai. Tai yra mintis, kuri ką nors teigia arba neigia (pvz.,visi žmonės yra mirtingi; mėnulyje yra vandens; temsta). Teiginiai sudaryti iš subjektų (jam kas nors priskiriama), predikatų (konkrečiai kas priskiriama) ir jungties. Pavyzdžiui, subjektas aukščiau paminėtame teiginyje yra “žmogus“, predikatas – “mirtingi“, jungtis – “yra“. Paprasto teiginio formulė S-P, kur S – subjektas, P – predikatas, - jungtis. Klausimai. Tai yra teiginiui ar neiginiui parengianti mąstymo forma. Protavimai. Tai yra mąstymo forma, kai iš vieno ar kelių teiginių yra išvedami nauji teiginiai.

Veiksmai, būtini problemoms spręsti vadinami mąstymo operacijomis: analizavimas (savybių išsiaiškinimas), sintezavimas (kelių reiškinių sujungimas), lyginimas (kelių reiškinių palyginimas), abstrahavimas (atskirų savybių išskyrimas iš visumos), apibendrinimas (atskirų savybių sujungimas). Mąstymo veikloje išvardintos pagrindinės mąstymo operacijos siejasi vienos su kitomis.

Mąstymo uždavinio sprendimas iš eilės: 1) identifikuojama probleminė situacija; 2) randami duomenys, būtini sprendimui; 3) ieškomas sprendimo būdas (tipai: mėginimų ir klaidų (nėra apibrėžtos sprendimo programos) būdas, algoritmų panaudojimas (matematika,chemija,fizika ir t.t.), euristinis (sprendimo metodai nėra žinomi) kelias); 4) sprendžiama problema.

Uždavinių, kurių išsprendimo metodai nėra žinomi, sprendimas reikalauja kūrybiško mąstymo. Tokio mąstymo mechanizmas nėra visiškai ištyrinėtas. Kūrybiško mąstymo procesui būdinga: Hipotezės. Išankstinis spėjimas apie uždavinio sprendimo rezultatus. Insaitas (įžvelgimas). Staigus pažangos momentas sprendžiant uždavinį. Jie atsiranda staiga po ilgų nevaisingų bandymų išspręsti sudėtingą uždavinį. Insaitas siejasi su intuityviu mūstymu, kuris remiasi bendru asmenybės patyrimu, panaudojamu nesąmoningai sintezuojant pavienius teiginius ir protavimus.

Mąstymo rūšys: Veiksminis. Vyksta atliekant fizinius veiksmus su daiktais, kurių santykius ar savybes norima pažinti. Abstraktus. Operuoja mintimis, žodžiais ar kitais ženklais. Abstrakčiu mąstymu kuriamos teorijos, nustatomi dėsniai ir sprendžiamos kitos, jutimais nepažįstamos problemos. Diskursyvus – loginis (vaizdinis). Vyksta nuosekliai. Labiau būdingas vyrams. Kūrybinis. Vyksta staiga (”proto prašviesėjimai”). Labiau būdingas moterims. Reproduktyvus. Metodai, taisyklės, algoritmai yra žinomi, užtenka juos prisiminti ar surasti.

Mąstymo asmenybiniai skirtumai ir savybės: Savarankiškumas. Gebėjimas pačiam įžvelgti problemas. Ribotas intelektinis aktyvumas pasireiškia tuo, kad žmogui viskas aišku, nekyla jokių problemų. Tempai. Greiti mąstymo tempai būtini ekstremaliomis situacijomis, o moksliniuose tyrimuose dėl skubotumo atsiranda klaidų. Raštu sprendžiami uždaviniai, išsprendžiami greičiau, nei tokie patys viešai. Originalumas. Naujų problemų ir jų sprendimo metodų atradimas. Pabrėžtinai vengiami stereotipiniai sprendimai. Lankstumas. Priešybė – inertiškumas. Lengviau keičiamos problemos, jei jos neatitinka poreikių ir tikslų, greičiau atsisakoma fiksuotų sprendimo metodų, nepadedančių išspręsti problemos.

Kritiškumas – sugebėjimas kritiškai įžvelgti savo ir kitų žmonių teiginius, svarstyti, vertinti. Sugebėjimas vertinti savo žinias, siekimas pastebėti savyje trūkumus, matyti kitų privalumus, mokytis iš savo klaidų. Nesavikritiškas žmogus būna konservatyvus, skeptiškai žiūri į kitų žmonių idėjas, viską neigia. Neretai jis – pasipūtėlis, visur stengiasi pabrėžti savo protą, mėgsta pasididžiuoti, perdėtai save reklamuoja, visur stengiasi dominuoti. Priešinga savybė – lengvatikiškumas.

Gilumas – sugebėjimas įžvelgti reiškinių priežastis, teorinių bei praktinių klausimų esmę. Tai kūrybiško žmogaus bruožas. Priešinga savybė – paviršutiniškumas.

Patologiniai mąstymo bruožai: Pagreitėjimas. Daug minčių, bet problemos paviršutiniškos, greit keičia viena kitą. Pasireiškia greita kalba, šokinėjimu nuo vienos prie kitos skirtingos problemos (temos). Sulėtėjimas. Lėta minčių eiga, kalba su pauzėmis, kartojami tie patys žodžiai. Klampumas. Ištęsti samprotavimai, paskendimas nereikšmingose smulkmenose, neužbaigiami pasakojimai, klimpstama į naujas detales. Rezonieriškas. Mąstyme vyrauja visiškai nereikšmingos problemos, polinkis tuštiems svarstymams, nepajėgiama atrinkti pirmaeilės reikšmės problemų ir ieškoti jų sprendimo. Susiskaidymas. Minčių nenuoseklumas, netikėti šuoliai, nerišlūs svarstymai (šizofrenijos pradmenys). Fiksuotos idėjos. Tai – fobijos, didybės manijos, nihilistinės, persekiojimo, pavydo idėjos. Prietaringumas. Nekritiškumas. Nedidelius mąstymo patologinius pakitimus nėra labai lengva skirti nuo normų. Todėl labai svarbu iš anksto neteisti žmogaus. Mes pastebime krislą kito akyje, tačiau nepastebime rąsto savojoje.

Kiekviena nauja žmogaus mintis papildo ir kuria jo karmos fundamentą, nė viena jų nedingsta veltui. Įgimtas sugebėjimas mąstyti ir protinės struktūros yra ne kas kita, kaip praėjusių gyvenimų rezultatas. Vienas iš paprastesnių būdų atsikratyti tam tikrų savo savybių – iki panagių išnagrinėti, ištyrinėti tam tikro trūkumo priešingybę. Būtina imtis ne iš karto kelių trūkumų, o vieno kurio nors. Būtina nedaryti didesnių pertraukų pažįstant save, privalu eiti iki galo, priversti save mintimis išlaikyti to trūkumo priešingybę. Jei norite atsikratyti nekantrumo, tai tyrinėkite viską apie kantrybę, duokite pozityvius įsakymus sąmonei ir pasąmonei. Po kurio laiko, jau pati mintis apie kantrybę iškildinės į sąmonės paviršių, o tai reiškia, kad šios savybės fundamentas jau pastatytas. Jeigu tęsite šį darbą diena po dienos, mėnuo po mėnesio, neišvengiamai ateis laikas, kai įsitikinsite, kad kantrybė taps jūsų charakterio dalimi. Jeigu protinis darbas bus gana rimtas, tai sėkmė – neabejotina.

Žmogus yra sukurtas Aukštesnio Proto. Apie ką jis galvoja šiame gyvenime, tuo jis bus kitame. Siekiai pirmame gyvenime transformuojasi į sugebėjimus kitame, pasikartojančios mintys – į polinkius, impulsai – į veiklą, išbandymai – į išmintį, sielos kančia – į sielos sąžinę.

Ne aplinka kuria žmogaus protą, o pats žmogus, – veikiamas Karmos Įstatymo, – patenka į tą aplinką, kuri atitinka jo praeitį. Į nepalankią aplinką patenkama dėl vadinamųjų nuodėmių, kuriomis žmogus pririšo save prie tos aplinkos. Ir tik valiai padedant, galima išsilaisvinti iš tos nepalankios aplinkos.

Nieko nėra atsakingesnio kaip mintis, nes nėra kitos tokios jėgos, kurią taip lengvai perimtų kiti. Mes galvojame ir taip veikiame kitus, o tai grįžta. Mūsų mintys veikia mus, sukuria charakterį. Galvodami apie kitus, veikiama juos, ir taip sukuriame karminius ryšius, kuriais žmonės yra susiję tolimesnėse inkarnacijose.

Protinis pervargimas

Protinio pervargimo priežastys: gausus informacijos srautas, kinas, radijas, televizija, kompiuteriai, visa tai, kuo toliau, tuo daugiau atima daugybę mūsų laisvalaikio – ardo normalų darbo / poilsio režimą, verčia pernelyg įtempti protą. Iki tam tikro momento žmogus sugeba prisitaikyti prie padidinto krūvio, tačiau vėliau atsiranda laikini pervargimo simptomai: bendras silpnumas, galvos skausmai.

Nesilaikant reikiamos protinio darbo higienos ir toliau, išsivysto lėtinis pervargimas. Sumažėja darbingumas, padidėja išsiblaškymas, žmogus tampa nervingas, irzlus, jautrus orų permainoms, pablogėja atmintis, sutrinka virškinimo funkcijos, atsiranda skausmai širdies plote, daug nemalonių jutimų įvairiose kūno vietose. Toks asmuo pradeda neteisingai vertinti įvykius, perdaug stipriai reaguoja į nemalonias smulkmenas, nesudėtingas situacijas, o į svarbius reikalus pradeda nebekreipti dėmesio. Taip ir toliau veikiant, dažniausiai, pradeda vystytis opaligė, hipertoninė liga, kai kurios psichinės ligos ir kt.

Emocijos

Astralinis kūnas, astralinis pasaulis yra jausmų, aistrų, pojūčių pasaulis. Jausmai yra valia ir dirbtinėmis poveikio priemonėmis reguliuojami.

Projekcija į fizinį kūną – veido mimika, pantomimika, vokalinė mimika, psichogalvaninis refleksas (el. srovės pasikeitimai grandinėje, į kurią yra įjungtas žmogus). Emocijų išraiškos skirtingą reikšmę turi skirtingose kultūrose.

Jausmai (emocijos) yra psichikos procesai ir būsenos, atspindintys žmogaus santykio su savimi ir kintančia aplinka išgyvenimą. Jausmai susiję su instinktais, poreikiais ir motyvais, todėl jie veikia pojūčius, suvokimą, vaizduotę ir sukelia kiekvienam savitą emocinį atspalvį. Poreikio patenkinimas paprastai sukelia teigiamas, nepatenkinimas – neigiamas emocijas. Pagal trukmę, jėgą, priežastis skiriamos šios jausmų formos: nuotaika, afektas, aistra, stresas, frustracija. Išskiriamos šios svarbiausios emocijos: domėjimasis skatina įgūdžių ir mokėjimų formavimąsi, žinių įgijimą, motyvuoja mokymąsi; džiaugsmas reiškiasi pasitikėjimo, didžiavimosi savimi, meilės jausmu; nustebimas trumpam atpalaiduoja nervų sistemą nuo ankstesnių emocijų ir nukreipia į nustebinusį objektą; sielvartas – vienatvės jausmas, gailestis sau, nenoras bendrauti su kitais; pyktis reiškiasi afektu, kai kliudoma patenkinti svarbų poreikį; pasibjaurėjimą sukelia objektas arba reiškinys, prieštaraujantis žmogaus moralinei, ideologinei ar estetinei nuostatai; panieka kyla bendraujant su kitais, kai nesutampa pažiūros, požiūriai, elgesys; baimė kyla dėl realaus ar įsivaizduojamo pavojaus; gėda būna tada, kai kiti žmogaus elgesį smerkia – vertina kitaip negu jis; kaltė būna dėl atsakomybės, pažeidus moralinius etinius ar religinius principus.

Psichologijoje nėra sukurtos vieningos jausmų teorijos. Skiriama: teigiami jausmai – džiaugsmas, meilė, pakilumas, pasitenkinimas, neigiami – liūdesys, neapykanta, baimė, nepasitenkinimas, doriniai jausmai - meilė, pasipiktinimas, gėda, sažinės graužatis (pagal moralinius kriterijus), pareigingumas, sąžiningumas, draugystė, bičiulystė, pavydas, panieka, neapykanta, intelektiniai jausmai – monotonija, nuobodulys, džiaugsmas, įdomumas, malonumas, estetiniai – estetinis malonumas, pasibjaurėjimas, niekšiškumas. Pagal įtaką veiklai skiriami steniniai ir asteniniai jausmai. Steniniai skatina veikti, padidina aktyvumą ir pasitikėjimą savimi. Asteniniai mažina aktyvumą, paralyžuoja valią, nuteikia pasyviai gynybai. Įvairiomis situacijomis šie jausmai įtakoja kitaip, pvz., ”nustėro iš baimės” ir ”baimė turi ilgas kojas”, t.y. baimė gali ir skatinti, ir stabdyti veiklą. Ambivalentiniai (kai susipina steniniai ir asteniniai išgyvenimai) – juokas pro ašaras, meilė su neapykanta.

Padidinto jausmingumo asmenys yra kaprizingi, isteriški, nepatenkinti savimi ir kitais. Esant vienodam jausmingumui, žmonės skiriasi emociniu pastovumu. Skiriasi žmonių emocinio gyvenimo turinys. Tiesioginė emocijų kontrolė beveik yra neįmanoma. Prieraišumo emocijos priklauso nuo kontaktų.

Emocijos klasifikuojamos ir atsižvelgiant į išgyvenimo trukmę, pasireiškimų stiprumą ir įtakas asmenybės veiklai. Pagal tai išskiriamos emocinės būsenos:

Nuotaikos. Nuotaikos yra ilgesnį laiką besitęsiančios, apimančios tam tikrą laiką visą asmenybę ir nuspalvinančios elgseną bei psichinius reiškinius būsenos. Nuotaikų priežastys: organizmo būklės, klimatas, gamtos reiškiniai, visuomeninės priežastys.

Afektai. Tai yra staiga iškylančios, audringai pasireiškiančios, trumpai besitęsiančios emocinės būsenos. Sukelia kokie nors reikšmingi stiprūs dirgikliai. Afektai sukelia sąmonės susiaurėjimą, asmenybė pasireiškia primityvesniu lygiu. Afektas yra ūmus, smarkus susijaudinimas, jausmų protrūkis. Afektas reiškiasi iš džiaugsmo, pykčio, nevilties ar kurio kito pergyvenimo. Dažnai afekto pagautas žmogus garsiai ir daug kalba, kvatoja arba verkia, grasina. Tačiau jis sugeba vertinti aplinkybes, nepraranda orientacijos, gali kontroliuoti savo elgesį. Patologinį afektą dažnai sukelia netikėta psichinė trauma. Jis gali atsirasti po smegenų traumos ar uždegimo, nervinio išsekimo, ilgos nemigos, nuovargio.

Aistros. Stiprios, ilgai besitęsiančios jausminės būsenos, susijusios su veiksmingu veržlumu prie aistros objekto. Aistra yra stipri, gili, ilgalaikė būsena, stimuliuojanti žmogaus elgesį, lemianti jo gyvenimo ir veiklos kryptį. Aistra sutelkia visas žmogaus jėgas ir norus į pasirinktą objektą. Aistrą gali sukelti kūniški potraukiai, idėjos ir įsitikinimai, materialių poreikių tenkinimas. Kai žmogų apima aistra, susilieja jo emocijos ir valia. Toks žmogus gali daug nuveikti, padaryti atradimų, pasiekti sportinių laimėjimų ir kt. Tačiau aistra gali reikštis afektu, būti įkyri ir nevaldoma, pačiam žmogui nepriimtina. Netramdoma aistra kreipia žmogų vien tik į geidžiamą tikslą; tuomet žmogus nepaiso nei objektyvių kliūčių, nei proto argumentų, nei kitų žmonių interesų. Čia mes turime omenyje ir aistrą narkotikams, ir seksui, ir azartiniams lošimams.

Stresai. Emocinės būsenos, sukeliamos ekstremalių asmenybei sąlygų. Stresas yra psichinės ir fiziologinės įtampos būsena, visuma organizmo apsauginių reakcijų, kurias sukelia žalingi aplinkos ar vidaus veiksniai – stresoriai. Pasireiškia įtampomis, judesių dezorganizacija, nepasitikėjimu pasirenkant kryptis, klaidingomis reakcijomis. Reakcijos į stresorius reiškiasi trimis stadijomis: aliarmas (fiziologiniai pakitimai, sutrinka objektyvus suvokimas, situacijos vertinimas); adaptacija (nyksta buvusi įtampa, žmogus grįžta į įprastą būseną); išsekimas (jeigu stresoriai veikia ilgai ir stipriai, tai sukelia nenormalias kūno ir psichikos būsenas, tai dažnai tampa įvairių susirgimų priežastis). Fiziologinis stresas reiškiasi širdies ritmo, kraujospūdžio, kvėpavimo, raumenų tonuso pokyčiais, judesių koordinacijos sutrikimais. Psichologinis stresas reiškiasi emocine įtampa, baime, frustracija; jis dar skirstomas į emocinį (susijusį su laukimu ir pavojumi) ir informacinį (susijęs su sudėtingo sprendimo priėmimu). Stresas gali būti naudingas arba žalingas; tai priklauso nuo stresoriaus intensyvumo ir organizmo atsparumo. Nedideli stresai skatina organizmo gyvybines funkcijas, grūdina.

Frustracijos. Stiprus nervinis – psichinis sukrėtimas, iškylantis tada, kai siekiant labai norimo tikslo, susiduriama su neįveikiama kliūtimi. Dezorganizuoja asmenybės veiklą ir skatina kompensacijų mechanizmus. Tipiškos apsauginės reakcijos: agresyvumas, apatija, liūdesys, nepasitikėjimas, beviltiškumas, depresija, regresija (primityvesnių formų veikla), racionalizacija (sumenkinamas buvęs tikslas ir randamas kitas reikšmingas). Frustracija yra nemaloni įtempta psichinė būsena, kurią sukelia objektyviai neįveikiami arba įsivaizduojami sunkumai, kliudantys pasiekti tikslą, patenkinti poreikį. Dažniausiai frustracija kyla neturint arba nerandant priemonių tikslui pasiekti, netekus artimo žmogaus, praradus pasitikėjimą, po nesėkmės, konflikto. Tačiau ne kiekviena kliūtis sukelia frustraciją. Turi įtakos ne tik pati kliūtis, bet ir kaip žmogus ją suvokia, kokią jai teikia reikšmę. Yra kelios frustracijos išgyvenimo formos: agresija (iš inercijos, kad ir beprasmiškai tęsiama

ankstesnė veikla arba bergždžiai be paliovos analizuojama kliūtis); regresija (veikla tampa pasyvesnė, ieškoma paguodos, užuojautos, stinga veiksmų ir emocijų kontrolės); frustracijos apimtas žmogus dažnai tampa pasyvus, apatiškas, bejėgis, neretai pasiduoda likimui ir nieko nedaro, kad pasiektų tikslą; tolerancija (priešinimasis nesėkmei, neprarandant dvasinės pusiausvyros) frustracijai sugebama įvertinti situaciją, pasipriešinti sunkumams arba iškelti sau lengviau pasiekiamą tikslą.

Emocinis išsekimas

Vyrai jaučiasi vieni ir izoliuoti (”Aš niekam nerūpiu”), bijo atsiskleisti, parodyti tikruosius jausmus, jaučia kaltę dėl daugybės dalykų, baisiai susirūpinę savo seksualiniais sugebėjimais, yra cinikai, rūko, geria ir pan., nemato vilties išsikapstyti iš tokios būsenos, jaučia liūdesį dėl nerealizuotų planų, nenusisekusio gyvenimo, intymumas – jo baimė ir troškimas.

Moterys praranda identitetą (”Aš nežinau, kas aš esu ir ko aš noriu”), įnirtingai kaltina vyrą, bejėgiškumo jausmas, pasibjaurėjimas seksu ir / arba seksualinis šaltu-mas.

Astralinio pasaulio savybės:

Daugelis astralinio pasaulio gyventojų turi savybę ypač greitai keisti savo formas ir krėsti energetines ”šunybes”.

Fizinio pasaulio daiktai astraliniame pasaulyje atrodo visiškai kitaip, nei mes matome. Jie yra matomi iš visų pusių, pvz. kieto kūno vidus. Nepatyrusiems ar paprastiems žmonėms – tai iliuzijų pasaulis.

Sudaro septyni polygmenys. 1 – 3 mažas materialumas, 4 – 6 fizinio pasaulio išorė, 7 – naktis, žvėrys, siaubūnai, žmogaus sukurtas pragaras. Pradedant nuo 5 link 1 poplanio energetika vis labiau atsiskiria nuo fizinio pasaulio interesų.

Astraliniame pasaulyje matomos atskiros subatominės dalelės, energijos srautai, kiekvieno daikto astralinis kūnas, aura (žmogus atrodo kaip švytintis kiaušinis). Nėra optinės apgaulės.

Judėjimas astraliniais lygmenimis (apsivalymas nuo grubių dalelių) – jausti teigiamus jausmus. Vyksta ir atvirkštinis procesas. Kuo švaresnis astralas, tuo mažiau reaguojama į išorinius jausminius dirgiklius.

Miego metu astralas atsiskiria nuo žmogaus. Kuo labiau išsivystęs žmogus, tuo laisvesnis astralas. Laisvesnis astralas atneša daugiau ryškesnių vaizdinių ir idėjų (sapnų).

Astralinis pasaulis – visi jausmai, aistros, potraukiai, troškimai, norai.

Astralinio pasaulio gyventojai

Žmonės, gyvieji – turintys fizinį kūną. 1. Adeptai ir jų mokiniai. Žmonės, kurie tyrinėja kitus pasaulius mentaliniu kūnu. Tuo būdu jie gali greitai persikelti iš vieno lygmens į kitą, išlaikant labai didelį aiškumą ir detalumą. Himalajų Brolija.

Geltonosios kepurės. 2. Labai psichiškai išsivystę žmonės. Psichinę jėgą gauna gimstant, iš praeitų įsikūnijimų. Gali būti altruistai ir atv. Išlaiko pilną sąmonę už fizinio kūno ribų. Tai, ką mato, dažniausiai neteisingai supranta. Negali veikti mentaliniame lygmenyje. 3. Paprasti miegantys. Miego metu atsiskyręs astralas ir aukštesniosios dalys. Labiau išsivysčiusių žmonių pusiausąmoningas astralas keliauja astralinėmis srovėmis ir susitinka ten kitus ”žmones”, esančius tame pačiame būvyje. 4. Burtininkai ir jų mokiniai. Tas pats kaip ir adeptai, bet vystymasis nukreiptas į blogį, jėga naudojama egoistiškai. Vudu, Obea burtininkai, Raudonosios kepurės (Tibetas).

Žmonės, neturintys fizinio kūno. 5. Nirmanakaja (šventieji). Labai retai būna, kad tokios tobulos mūsų supratimu būtybės pasireikštų žemuosiuose lygiuose. Formuoja laikiną astralą. 6. Adeptų mokiniai, laukiantys įsikūnijimo. Adeptas, laukiantis sekančio greito įsikūnijimo. Norint padėti žmonijai, kai labai reikia. Aukojamas šimtmečių / tūkstantmečių poilsis tarp inkarnacijų. Turi būti gaunamas aukštesnis leidimas, nes tai išimtis Visatos įstatymuose. Retais atvejais padedama išvengti įsikūnijimo kančių, patalpinant iš karto į suaugusį žmogų. 7. Paprasti mirusieji. Astralas, atsiskyręs nuo fizinio kūno po žmogaus mirties. Kuo daugiau buvo žemų poelgių (aistrų, emocijų) gyvenime, tuo ilgiau pasiliekama astrale.

Jausmų ugdymas

Norime mes to ar nenorime, bet emocijos atlieka didžiulį vaidmenį mūsų gyvenime. Jausmų – jų turtingumo, įvairovės, subtilumo formavimas – tai ne prabanga. Tai neišvengiama šiandieninio, kasdien didinančio savo tempus gyvenimo būtinybė arba žmogiškosios būties harmonizavimo priemonė. Emocijų pasaulio priežasties ir pasekmės ryšiai sudėtingi ir dažnai sunkiai suvokiami. Mūsų įprastinė logika ir mąstymas kartais tampa netinkami. Detalių, smulkmenų įtaka gali staiga nugalėti kur kas rimtesnių faktorių veikimą.

”Aukso viduriukas”. Emocinis auklėjimas prasideda jau lopšyje. Emocinis ugdymas prasideda ne pedagogine veikla, o kiekvienu tėvų žodžiu, poelgiu, nuotaika. Emocinį auklėjimą reikia pradėti nuo savęs, tik paskui taikyti kitiems. Raskite teisingą jausmo ir poelgio matą, raskite teisingą ir pastovią reakcijų į įvairius poveikius proporciją; pvz., būkite švelnūs, bet be perdėto jausmingumo, reiklūs be barimosi, irzlumo ir pan.

Dauguma vaikų beveik be emocinio auklėjimo turi šias savybes: jautrumas, patiklumas, draugingumas, naivumas, atvirumas ir egoizmas (norint greičiau išsiskirti iš aplinkos, sukurti savo Aš).

Kiekvienas kolektyvo/ šeimos narys negali būti nei engėjas, nei engiamasis – jis turi būti vieningo kolektyvo narys. Kiekvieno nario dėlei ką nors aukodami, aukokime protingai (neskatinkime egoizmo). Nuo pat kūdikystės rūpinkitės jautrumo ir paslaugumo ugdymu. Padėkite vaikui suvokti kiekvienos gyvos būtybės vertę, savo vieningumą ir giminystę su visu gyvuoju pasauliu. Šios emocoijos taps natūralia asmenybės savybe tik tada, kai vaikas turės būtiną moralinės elgsenos patirtį.

Įtvirtindami teigiamas emocijas, lygiagrečiai mokykite įveikti neigiamas, neleiskite joms įsitvirtinti ir plėstis, kad jos psichikoje nepaliktų pastebimų pėdsakų.

Ugdykite draugingumą, bet stebėkite, kad jis neišsigimtų į sambūrystę (individualybės praradimas).

Auklėkite taip, kad vaikas mokėtų norėti – norėti aktyviai, susikaupus ir atkakliai, neatskiriamai siejant savo sąmonėje: ”noriu - galiu - darau”.

Vaikas sudvasina savo lėles, žaislai jam – beveik gyvi draugai. Labai traukia ir labai lengva išjuokti tokį vaiko požiūrį į žaislus. Toks noras rodo mūsų pačių netobulumą – puikybę. Bet vaikas dabar būdamas nepastovus lėlių atžvilgiu, ateityje bus ”širdžių ėdikas”. Tėvai laužo, dažnai nesuprasdami savo vaikų dvasinį gyvenimą, pastarieji išaugę, laužys savo vaikų gyvenimus, nes juos taip ”mokė”. Užburtas ratas ir niekas negali sustoti!

Smalsumas. Įveikiant vaiko egocentrizmą, jis turi suprasti gyvojo pasaulio vienovę ir savo giminystę su šiuo pasauliu. Grandį ”nesuprantama - svetima - nemalonu” galima lengvai pakeisti grandimi ”nesuprantama - įdomu - suprantama - gimininga”. Pvz., varna; pirmu atveju, ją reikia nušauti, antru – jeigu labiau pažinotų, tokia mintis ir į galvą neateitų. Kuo anksčiau vaikas supras, kad pasaulis pilnas gyvų, savo vertę turinčių įvairiausio lygio būtybių – tuo greičiau ir tikresniu jis taps žmogumi.

Jeigu žodžiai naudojami netinkamai, jie nusivalkioja, praranda jėgą, virsta tuščiu garsu. Pvz., vaikas išgėrė nevirinto vandens ir jis pavadinamas begėdžiu. Dėl higienos kreiptis į vaiko sąžinę?

Svarbiausia ugdyti savyje ir kituose teigiamas emocijas be jokių kraštutinių pasireiškimų, mokytis neigiamas emocijas paversti teigiamomis, bet jų neslopinti.

Baimė

Žmogus. Eina. Tai aš einu.

Einu ir bijau.

Bijau visko. Bijau tamsos. Bijau nakties. Bijau, kad manęs nenudurtų, kad nepapjautų. Bijau, kad gatvėje nepriliptų. Bijau, kad ten neaprėktų. Bijau, kad kas plytos ant galvos neužmestų. Bijau, kad papulsiu į avariją. Bijau, kad sudaužysiu mašiną. Bijau, kad manęs neapgautų. Bijau, kad manęs neapšmeižtų. Bijau, kad apkalbės. Bijau pavėluoti į parduotuvę ir nenupirkti mėsos, bei pamesti pinigus. Taip pat bijau.

Ir to bijau.

Bet ką čia paistyti.

Taigi ką?

Išsikroviau.

Pagaliau nebijau.

Ačiū Dievui! Koks palengvėjimas...“

1992 m.

Baimė, esant realiai biologinei ar socialinei grėsmei, padeda žmogui prisitaikyti, mobilizuoti jėgas. Tačiau nuolatinė baimė ir rūpesčiai yra didžiausi subjektyvieji asmenybės priešai. Be atvangos baiminantis dėl ateities, nuogąstaujant dėl artimųjų ir savo likimo, atprantama iš gyvenimo tikėtis pasitenkinimo ir džiaugsmo, dėl to didėja monotonija ir nuobodulys, gilėja nuovargis. Diena iš dienos rūpesčių apimtas žmogus ne gyvena, o tik velka sunkią gyvenimo naštą.

Turime įsisąmoninti, kad baimė neretai kyla dėl žemos mūsų pačių dvasinės disciplinos, silpno asmenybės integruotumo, siaurų interesų, dvasinės tuštumos.

Nepasitikėjimas savimi kartais įgauna tokį mastą, kad perauga į menkavertiškumo jausmą, pasireiškiantį įvairiose veiklos bei santykių su kitais žmonėmis srityse. Tai slegiantis, kankinantis jausmas. Jis slopina jėgas, kausto veiklumą ir iniciatyvą, mažina pasitenkinimą gyvenimu. Menkaverčiu besijaučiantis žmogus nuolatos mano esąs ne toks patrauklus, įdomus, protingas, gabus kaip kiti, ypač kaip kuo nors reikšmingi asmenys. Jis paprastai vėliau išsiugdo sugebėjimus, nuveikia ir pasiekia mažiau, negu kuklesnių gabumu, bet pasitikintis savimi. Ilgainiui kyla nepasitenkinimas dėl praleistų galimybių ir progų, netinkamai pasirinktos profesijos, apskritai dėl nenusisekusio gyvenimo.

Pamažu pamažu pradedame nepasitikėti savimi. Mes sunkiai sprendžiame savo problemas, vis nerimaujame kaip mums seksis. Bet kokia nesėkmė kelia mums nusivylimą, o vėliau ir dar didesnį nepasitikėjimą savimi. Kartais nepasitikėjimas savimi formuojasi dėl nepalankių gyvenimo sąlygų, susilpnėjusios sveikatos, organizuotumo stokos. Nepasitikėjimas savimi formuojasi ilgą laiką. Ar jūs pasitikite ar nepasitikite savimi – priklauso tik nuo JŪSŲ.

Nepasitikintis savimi žmogus daugiau dėmesio kreipia į savo išgyvenimus negu į aplinką. Neįprastose bei atsakingose bendravimo situacijose jis varžosi, vengia būti dėmesio centre, bijo pasirodyti neįdomus, nepatrauklus, o tuo pačiu darosi dar nerangesnis, neryžtingesnis, bejėgiškesnis.

Menkavertiškumo jausmas yra asmenybei pavojingas tuo, kad riboja jos savarankiškumą. Norėdamas nusipelnyti ar išlaikyti palankią pastarųjų nuomonę apie save žmogus ir stengiasi būti toks, elgtis taip, kaip, jo supratimu, šis pageidautų. Nepasitikintį žmogų emocinė priklausomybė smukdo. Per daug paisydami kitų nuomonės ar patarimų daromės nesavarankiški, pasyvūs, galime greičiau suklysti ar apsigauti.

Nepasitikintis savimi žmogus natūraliai siekia išsivaduoti iš šio kankinančio jausmo, įgyti daugiau pasitikėjimo. Tačiau nelengvai surandamas tinkamas tam būdas. Nedaug ką duoda gilinimasis į save, nuolatinis nesėkmių apmąstymas, pasiryžimas subjektyviai pasikeisti. Nepasitikintys, jautrūs, uždari žmonės kaip tik į tai yra linkę. Užuot stengusis atsikratyti nepageidaujamų bruožų savianalizės keliu, nepasitikinčiam žmogui derėtų daugiau atitraukti dėmesį nuo savęs, užmiršti vakarykščius nemalonumus ir daugiau domėtis kitais žmonėmis, jų interesais ir pasiekimais. daugiau rodydami kitiems dėmesio, supratimo ir palankumo, šitokių jausmų daugiau

sulauksime ir patys. Palankūs mums reiškiami kitų jausmai stiprina mūsų pasitikėjimą, tuo pačiu didina ir subjektyvias laimės sąlygas.

Įvairaus pobūdžio baimę, nepasitikėjimą, nerimą mažina: domėjimasis pasauliu, kultūriniai interesai, suinteresuotas darbas, aktyvus bendravimas. Ir priešingai, dvasinių pajėgų neužimtumas, neveiklumas, pasyvumas palaiko negatyvias dvasines būsenas.

Beveik visi tėvai stengiasi vaikus išauklėti dorais, sąžiningais, darbščiais. Tačiau ne visi auklėjimo būdai yra priimtini, o tiksliau, gal teisingiausias auklėjimo būdas – laisvė? Ypač žalinga, kai religingi tėvai vaikams skiepija baimės jausmą: “Taip nedaryk – dievulis mato, jis nubaus tave“, “Oi, degsi pragare, jeigu tėvų neklausysi“, “Būsi nubaustas po mirties“ ir pan. Auklėdami vaikus tokiais gąsdinimais, tėvai skiepija jiems nuolankumą ir besąlygišką paklusnumą.

Baimė – štai kas yra pats didžiausias žmogaus priešas, gal neatsitiktinai siaubo karaliaus – Stepheno Kingo knygas perka milijonais? Nes baimė atidaro vienas duris, o meilė – kitas.

Mūsų tikslas padaryti Jus laisva nuo baimių ir stereotipų asmenybe. Baimė pažeidžia asmenybės vieningumą, ji priverčia Jus meluoti ir veidmainiauti. Kai tikrai pažvelgsite į savo vidų, pažinsite visas savo nemalonias puses, pažinsite visus savo pasąmonės baisumus ir baimes, tik tada Jūs galėsite pritaikyti savo galią išorėje. Tik tada Jūs būsite vertas Asmenybės vardo! Visada atminkite – vienintelė nepakartojama asmenybė yra Jūs pats!

Ar pagalvojote kada nors, iš kur imate jėgų, nugalėti problemoms, stresui, baimėms ir pan.? Tos jėgos – tai vidinė (psichinė, nervų) energija. Yra įvairių vidinės jėgos šaltinių: tikėjimas, atsakomybės jausmas, stipri savimonė ir t.t. Tačiau šaltiniai nėra neišsenkantys. Mes turime saugoti jų energiją, nešvaistyti veltui ir neleisti kitiems ”tempti” ją iš mūsų. Įsitempęs žmogus energiją sunaudoja žymiai greičiau nei pusiausvyras.

Baimių turi kiekvienas žmogus ir viskas priklauso tik nuo to, kaip žmogus į jas žiūri ir kaip nugali. Baimė atsiranda po stresų, esant netikrumo jausmui ar įtemptam kažko laukimui.

Supratus baimės veikimo principą, ji mumis jau nebemanipuliuos. Į baimę reikia žvelgti pasitikinčiai ir vyriškai.

Nerimas

Nerimas yra emocinė būsena – neapibrėžtas grėsmės jausmas, kylantis dėl realaus ar įsivaizduojamo pavojaus. Nuo baimės, kaip reakcijos į konkretų pavojų, skiriasi pavojaus nekonkretumu. Nerimą sukelia grėsminga, neįveikiama situacija, neįsisąmoninti konfliktai, priešingi motyvai. Dažnai nerimo šaltinis – iš sąmonės į pasąmonę išstumti impulsai ir afektai.

Fiziologiškai nerimas reiškiasi kvėpavimo ir širdies plakimo padažnėjimu, kraujotakos pagreitėjimu, arterinio kraujospūdžio padidėjimu. Psichiškai reiškiasi tuo,

kad žmogui tampa sunkiau ką nors nuspręsti, kankina jausmų dvilypumas. Sutrinka judesių koordinacija.

Nedidelio nerimo reikia asmenybės saviraiškai, gyvenimo tikslams kelti ir įgyvendinti. Didesnis nerimas trukdo veikti, trikdo ryšius su aplinkiniais. Dar skiriamas laikinas ir nuolatinis nerimas, kuris virsta asmenybės bruožu – nerimastingumu.

Dažniausiai mums tenka nerimauti dėl kasdienių dalykų – reikalingų daiktų, laiko stokos, darbo sėkmės, kitų žmonių elgesio. Žmoguje tai nepalieka gilesnio pėdsako, tačiau dažnai nerimą žadina ir palaiko ne tik lengvai pašalinamos priežastys. Nerimas ne vienu atveju kyla kaip simptomas, primenantis, kad gyvename ne taip, kaip privalėtume, kad savo gyvenime turėtume daug ką keisti. Šitoks nerimas yra geras tuo, kad padeda asmenybei atsinaujinti, skatina jos augimą.

Nerimo sutrikimo grupei priklauso: nerimas, fobijos, baimės, panika.

Dažniausiai galimi ne pozityvūs nerimo išgyvenimo padariniai. Nusivildami ankstesniosiomis savo vertybėmis bei idealais kai kurie žmonės nesugeba susidaryti naujos vertybinės nuostatos. Patiriamas dėl to nerimas gali įgyti destruktyvų pobūdį, peraugti į beprasmybės jausmą, smukdyti žmogų dvasiškai, daryti jį nelaimingą. Vyrai baimę stengiasi nugalėti rizika arba stresu, o moterys dažniau užsidaro savyje, namų aplinkoje.

Negatyvus nerimo poveikis mūsų asmenybei mažėja, jeigu kuo aiškiau jį įsisąmoniname, stengiamės suprasti tikrąjį jo pobūdį, atvirai apmąstydami jo priežastis. Patikima dvasinė atrama prieš nerimą yra orientacija į patvaresne svertybes. Šitokios vertybės yra palyginti mažiau paveikiamos aplinkybių ir laiko, sustiprina žmogaus tikėjimą savo gyvenimu ir siekių prasmingumu, padeda nerimą įveikti.

Pavydas

Matydamas kitų sėkmę pavydus žmogus jaučiasi užgautas, įžeistas, pažemintas, sumenkintas ir dėl to jaučia sėkmingajam antipatiją, neapykantą, neretai slapčia ieško būdų jam pakenkti. Tačiau šitokie jausmai ir norai anaiptol neteikia laimės, priešingai, nuolatos patiriami jie gali paversti pavyduolio gyvenimą kankyne. Pavydas yra siekimas sunaikinti laimingųjų malonumus, nepadidinant nelaimingųjų malonumų. Esama pagrindo tvirtinti, kad viena svarbiausių šio jausmo paskatų yra ydingas įprotis į save ir kitus žiūrėti lyginimo ir vertinimo požiūriu. Daiktai matuojami ne patys savaime, o tik jų santykių požiūriu, o tuo pačiu nesugebama pripažinti, kad žmonės yra vertingi ir patys savaime, ne vien jų tarpusavio santykių, tarpusavio varžybų ir konkurencijos požiūriu. Įprasdami vieni kitus matyti lyginimo ir vertinimo požiūriais, lengvai perdedame kitų svarbą, priskiriame jiems neturimą sėkmę ir turtą. Vaizduotė čia ne kartą suvaidina negerą vaidmenį.

Vargu ar atsikratysime polinkio nuolatos pavydėti, jeigu neįprasime žiūrėti į aplinkinius žmones, į pačius save kaip į įdomius, reikšmingus, vertingus savaime, nepriklausomai nuo socialinės padėties ar pasiekimų, gabumų ar išvaizdos. Savo apčių laimei turėtume mokytis kituose žmonėse įžvelgti daugiau įdomaus ir teigiamo,

būti jiems daugiau palankūs, negu abejingi ar priešiški, daugiau jais žavėtis, negu kritikuoti. Šitai suteikia pasitikėjimo, o tai padeda išsivaduoti iš negatyvios emocinės priklausomybės nuo kitų.

Pavydus žmogus yra nesubrendęs kaip asmenybė, emociškai nesavarankiškas ir nelaisvas, jo jausmai, mintys ir poelgiai žymiu laipsniu priklauso nuo kitų žmonių, tų, kuriems pavydime, poelgių ir veiklos. Pavyduolis per mažai pasitiki savimi.

Gėda

Drovumas, socialinė fobija, gėda yra pirminiai socialiniai jausmai. Kas buvo ką nors skolingas visuomenei, pažeidė jos nustatytas taisykles ir buvo užkluptas, jautė gėdą. Šiuolaikinio žmogaus ”Aš” vis dažniau pasineria į dėmesio savo asmenybei būseną: yra priverstas nustatyti savo vietą, lyginti save su kitais žmonėmis, registruoti ”nukrypimus” nuo nustatytų priverstinių standartų ir svarstyti, ar jo elgesys atitinka paties susikurtas nuostatas, jei taip nėra, žmogus jaučiasi sugėdintas, nepatenkintas ar baimingas.

Kiekviena klaida, kiekvienas nemalonumas slegia mūsų asmenybes: mes manome, kad kitų akyse esame tokie kvaili, tokie nevykę, tokie siaubingi. Gėdos jausmas signalizuoja mums, kad mūsų “aš“ yra dėmesio centre.

Gėda yra pagrindinė nešvankumo, cinizmo, ekshibicionizmo, narcisizmo priežastis. Ypač drovūs ar sugėdinti žmonės dažnai puola į kitą kraštutinumą. Narcizams yra labai svarbi kitų nuomonė, todėl jie yra ypač linkę į gėdos jausmą. Agresyvūs skustagalviai, chuliganai po prievartos kauke slepia giliai glūdintį gėdos jausmą. Šioje visuomenėje jie jaučiasi esą pralaimėtojai ir, vartodami smurtą, tapdami “apsisprendusiais veikėjais“, bent trumpam nustoja būti romiais pralaimėtojais.

Subtiliai išreikštas nedėmesingumas sugėdija vaiką ir jis bijo prarasti meilę ir dėmesį. Vaikas bando išvengti šio skausmo, tapdamas prisitaikėliu ir ypatingai jautriu; arba tampa drovus, baimingas, vengiantis bet kokios situacijos, kurioje vyrautų nedėmesingumas ir gėda.

Šiurkštumas

Šiurkštūs ir įžūlūs dažnai būna bevaliai žmonės. Jie nesugeba tvardyti savo jausmų, linkę į afektus – neįprastus, dirbtinius susijaudinimus. Tačiau dažniausiai tikras šiurkštumas neegzistuoja, dažnai tai atsitinka dėl pervargimo, po sunkaus darbo, ilgai būnant nevėdintose patalpose.

Malonumas

Malonumas yra gyvenimo būdas. Malonumas - tai, kas mus susieja: su mūsų kūnu, su draugais, su darbu. Jei žmogui malonus kasdienis gyvenimas, jis nepuoselės troškimo pabėgti. Mes bandome išgauti malonumą iš tokių dalykų, kurie yra rimti, o žaidimus, kurie gali teikti malonumą, mes priimame pernelyg rimtai, kaip gyvybės ir mirties klausimą. Kad maloniai nugyventum savo gyvenimą, reikia ne Eldorado, o psichologinio nusistatymo ir tam tikros kūniškos būsenos.

Laimės kriterijus - tobulybė. Nors šis idealas realiai beveik neįgyvendinamas, tačiau šis idealas (kad visi žmonės būtų laimingi) gali būti mūsų siekimo tobulėti varomoji jėga. Laimės jausmas patiriamas tuomet, kai pakylama virš savojo “aš“ (įsimylėjelis - išnyksta Ego, visi rūpesčiai, tai yra jo laimės jausmo pagrindas). Laimė yra ir išsilaisvinimas iš skausmo ir nelaimės būsenos. Be malonumo pajautimo - laimė tik iliuzija. Malonumą virdami valgį patirsite tik susitapatinę su šia veikla, kai jūsų energija teka laisvai ir spontaniškai. Šis tekėjimas ir yra malonumas. Malonumą pokalbyje suteikia savo jausmų išreiškimas, taip pat atsiliepimas į kito išreiškiamus jausmus. Balsas, kaip ir kūnas, - tai jausmo tekėjimo laidininkas. Mūsų jausmai svyruoja tarsi būtų pamauti ant malonumo - skausmo ašies.

Gyvas žmogus - jautrus ir kūrybiškas. Dėl savo jautrumo jis nusikreipia į malonumą, o per poreikį būti kūrybiškam jis stengiasi realizuoti malonumą. Malonumas skatina kūrybiškumą ir ekspansyvumą, kurybiškumas prisideda prie gyvenimo džiaugsmo ir malonumo patyrimo.

Valdingumas

Autoritarinis – tai valdingas, paremtas vienvaldyste, diktatoriška valdžia, siekiantis įtvirtinti savo valdžią, įtaką, autoritetą. Tokiai asmenybei egzistuoja tik stiprūs ir bejėgiai. Jėga automatiškai skatina tokių žmonių meilę ir pasirengimą paklusti, nepriklausomai nuo to, kas ją naudoja. Bejėgiai žmonės ir jų grupės kelia autoritarinei asmenybei panieką, norą užpulti, sugniuždyti. Autoritarinė asmenybė niekada nebūna revoliucionierė, o tik maištininkė. Žmogaus paklusimas lyderiui, nuolankumas priklauso nuo šių sąlygų: 1) Artimumas valdžiai. Arčiau valdžios esantys žmonės jaučiasi labiau įbauginti ir yra nuolankesni, paklusnesni jai. 2) Atstumas nuo aukos. Kai auka nėra matoma, lengviau vykdyti valdžios nurodymus. 3) Neaiški atsakomybė. Kai atsakomybė perkeliama kam nors kitam, žmonės linkę nuolankiai paklusti. 4) Nepaklusnumo modelis. Kai kas nors nepaklūsta nurodymams, tik mažas procentas (10~) žmonių linkę toliau juos vykdyti. 5) Žmonės, kurie visiškai paklūsta, linkę į autoritarines nuostatas.

Siekimas paklusti ir valdyti yra pabėgimas nuo laisvės, savo nepriklausomybės atsisakymas. Autoritarinės asmenybės visada drąsiai ir aktyviai veikia dėl kažko didingesnio negu savo “aš“, ir niekada dėl ateities, gyvenimo, kažko, kas dar neturi galios. Didvyriškai kentėti, o ne pabandyti išsivaduoti iš šių kančių arba jas sumažinti yra aukščiausias tokio žmogaus nuopelnas. Ne pakeisti likimą, o jam paklusti – toks autoritarinės asmenybės heroizmas.

Mama - ”Ledo karalienė” yra žinomas fenomenas psichiatrijoje. Tai pati beprotiškiausia iš visų mamų. Ji yra labai valdinga, nuolatos įtakos ir jėgos išalkusi moteris, giliai savyje slepianti savo silpnumą, nepasitikėjimą savimi, neužtikrintumo, nesaugumo jausmą. Nors ji slapčia geidžia kitų šilumos, draugystės ir meilės, tačiau atstumia žmones savo šaltu atsaku į jų jausmus. ”Ledo karalienė” yra uždara, ”pasikėlusi”, šaltai, racionaliai ir praktiškai aukština tokias dorybes, kaip tvarką, švarą ir griežtus reikalavimus būti tobulam. Jeigu tokios moters duktė šioms dorybėms nusižengia, ji pasmerkiama ir pažeminama. ”Ledo karalienė” slopina bet kokį šiltą ir gražų jausmą. Ji pavydi kitiems šilumos, ji jos bijo ir geidžia...

Depresija

Depresija yra liguistas emocijų sutrikimas, kuriam būdinga prislėgta, bloga nuotaika. Jos metu sulėtėja mąstymas, judesiai, sutrinka vidaus organų veikla. Depresiją gali sukelti įvairios priežastys: psichikos ar vidaus organų liga, psichinė trauma, išsekimas, senatviniai organizmo pakitimai. Depresija dažniau apima jautrios psichikos žmogų, ypač dėl protinio pervargimo. Sunkios depresijos apimtas žmogus jaučia ne tik dvasinį, bet ir fizinį skausmą. Dėl depresijos aplinka atrodo pasikeitusi, nublankusi, ateitis nyki, gąsdinanti vien nemalonumais ir nelaimėmis.

Depresija – tai ne vien niūri nuotaika; tai ir gyvenimo beprasmybės suvokimas, ir mintys apie savižudybę, ir daug kas. Pažymėtini ir fiziniai ligos simptomai: blogas apetitas, užkietėję viduriai, nuovargis, lytinio potraukio netekimas, nemiga.

Dažnai psichologiniai tyrimai rodo depresiją, bet ji būna labai užmaskuota, savotiškai rafinuota. Išoriškai galima gyventi turiningą gyvenimą, degti gyvenimo geismu. Apie Jus nuolatos gali suktis žmonės. “Ji turėjo vaikų, buvusius vyrus, kelis įtakingus meilužius, draugų. Ji žmonėms šypsojosi, su jais šėlo, dainavo, mylėjosi, bet stengėsi išlaikyti atstumą. Jeigu tik atsirasdavo didesnis dvasinis intymumas, ji tuoj pat ryžtingai nutraukdavo santykius. Jos mama - ”Ledo karalienė”.

Pagrindiniai depresijos simptomai: depresinė nuotaika ir interesų bei pasitenkinimo praradimas. Kiti simptomai: ryškus svorio sumažėjimas / padidėjimas arba dažna apetito kaita visą dieną; nemiga arba padidėjęs mieguistumas beveik visą dieną; nuovargis arba jėgų praradimas beveik visą dieną; savęs nuvertinimas arba nepagrįstas kaltės pojūtis beveik visą dieną; psichomotorinis susijaudinimas ar slopinimas beveik visą dieną; besikartojančios mintys apie mirtį.

Laimė

Gyvenimo tikslas ir prasmė – meilė, iš ko atsiranda džiaugsmas ir malonumas. Dievas davė mums amžinąjį gyvenimą ir šis gyvenimas yra jo sūnuje. Kas turi sūnų, tas turi ir gyvenimą. Dievas davė mums amžiną džiaugsmą, bet mes pasirinkome savo asmeninį kelią.

Laimė – tai gyvenimo būdas. Laimė – tai visa, kas gera aplink mus, tai mūsų pačių nusiteikimas ir gera nuotaika, lydinti mūsų išgyvenimus.

Nuotaikos pokyčiai priklauso nuo aplinkos, oro sąlygų, mitybos, aplinkinių elgesio, santykių šeimoje, psichologinio mikroklimato darbe, tačiau labiausiai – nuo mūsų.

Kad lydėtų gera nuotaika, reikia sumažinti nervinę įtampą. Tai padaryti padeda įvairios treniruotės, pertraukėlės darbo metu, buvimas gamtoje, muzika, bendravimas.

Pasistenkime į bet kurią situaciją reaguoti šypsena. Pavyzdžiui, Jus netikėtai pastūmė ir išplūdo – nusišypsokite ir pajuokaukite. Skriaudėjas bus nustebintas ir nuginkluotas (!). Pabandykite taip elgtis visur. Šypsena nieko nekainuoja, bet labai visų vertinama. Ji praturtina tuos, kuriems ji dovanojama ir nenuskurdina tų, kurie ją dalina. Ji suspindi akimirką ir išlieka atminty kartais visam gyvenimui. Tai laimė ir turtas.

Laimingo gyvenimo kelio taisyklės: Kiekviena diena tau duota, kad būtum laimingas, todėl tark sau, o vėliau kitiems: ”laba diena!”. Dieną pradėk be vakarykštės dienos

”akmenų”. Gal ieškai laimės per toli. Su laime kartais būna taip, kaip su akiniais. Jų ieškai – o jie ant nosies. Gera nuotaika ir kantrybė – tai kupranugariai galintys nugabenti tave per bet kurią dykumą. Kas viską mato juodomis spalvomis, tam saulė leidžiasi iš ryto. Priimk viską, ką ši diena tau teikia. Priimk naujos dienos stebuklą. Laimė priklauso nuo mūsų pačių. Susiraskite gražiausią savo jaunystės nuotrauką, įrėminkite ją ir pastatykite gerai matomoje vietoje. Kasdien regėdami save jauną, iš tos nuotraukos Jūs semsitės jėgų. Įrašykite savo balsą į kasetę: tegul ramiai ir įtikinančiai skamba Jūsų pamėgtos citatos ir išminčių žodžiai apie gyvenimo prasmę. Kai būsite pavargę, pikti ir nervingi, klausykitės to įrašo, patogiai atsigulę ir užsimerkę. Jeigu turite savo kiemą ar balkoną, pasitieskite ten patiesalą ir naktį atsigulę ant nugaros žiūrėkite į žvaigždėtą dangų. Jūs pasijusite neatskiriama gamtos dalele, suprasite, kad neverta liūdėti. Gyvenimas puikus, tik reikia naudotis jo teikiamomis galimybėmis. Gyvenimas – vaidinimas suorganizuoti draugų trupei. V.Karalius.

Liūdna, jei šypsotis neišmoko ir baiminasi jauniausia karta. Bet jie taip auklėjami. Namuose – rūstūs tėvai. O kaip kitaip: rūstumas – vienintelis autoriteto įrodymas. Mokykloje – griežtų veidų mokytojai. Troleibuse besijuokiantys jaunuoliai sulaukia keiksmažodžio. Tarnyboje besišypsantis ir pokštauti mėgstantis darbuotojas vertinamas kaip nerimtas, lengvabūdis, nemokantis susikaupti. O štai niūri laidotuvių išraiška veide atseit demonstruoja atsakingą požiūrį į savo veiklą. Nors tokio požiūrio nė iš tolo gali nebūti, bet vistiek tokie rimtuoliai turės gerą reputaciją.

“Take it easy!“ – sako amerikiečiai. Lengviau, atsainiau žiūrėkime į gyvenimą. Arba – gyvenk ir leisk gyventi kitiems. Šypsokis pats ir džiaukis, kai šypsosi kitas.

Norint moksliškiau pagrįsti laimingumą ir jį aprašyti, pirmiausia reikėjo jį “moksliškiau“ pavadinti. Psichologiniai žmogaus laimingumo tyrinėjimai prasidėjo nuo to, kad buvo apibrėžta psichologinė laimės sąvoka – tai žmogaus subjektyvi gerovė. O jeigu dar tiksliau – tai visapusiškas ir viską apimantis pasitenkinimo gyvenimu pojūtis: pasitenkinimas darbu, santuoka, aplinkiniais žmonėmis ir kt. Tai malonių emocijų dominavimas ir teigiamas požiūris į kasdienius įvykius.

Psichologai nustatė, kad laimingumas su amžiumi nesusijęs, tačiau kiekviename amžiaus tarpsnyje pati laimė suprantama ir apibūdinama kiek kitaip. Jaunesni žmonės laimę dažniau sieja su palankiais meilės santykiais ar sėkminga karjera, o vyresni – su patenkinama sveikata ir socialiniais santykiais. Tačiau vien tik žmogaus amžius neteikia jokių užuominų apie jo laimingumą: ir jaunystėje, ir senatvėje laimingų žmonių yra po tiek pat. Žmogaus lytis neturi jokios įtakos jo laimingumui.

Neištikimybė

Mūsų visuomenėje vis dar populiarus mitas: vyras neištikimas, vadinasi, žmona niekam tikusi. Maždaug trečdalis visų neištikimybės atvejų – tai atsitiktinės, vienetinės neištikimybės. Tai visai neplanuotos, stebinančios ir abu sutuoktinius, ir aplinkinius žmones, net absurdiškos neištikybės. Vejami kaltės ar baimės, į vienos nakties nuotykį įsipainioję sutuoktiniai gali palikti šeimą arba tapti sunkiai sukalbami, nerimastingi, pradeda ieškoti priekabių.

Patarimai išduotiems: 1. Nekreipkite dėmesio į tai, ką sako kiti žmonės. Svarbu tik jūsų pačių jausmai ir sugebėjimas susigrąžinti pasitikėjimą. 2. Tikėjimas vienas kitu nėra savybė, kuri išnyksta negrįžtamai. Pasitikėjimo galima išmokti. 3. Mylėdamas gali ištverti net tokį pyktį ir skausmą, kurį sukelia sutuoktinio neištikimybė. 4. Sutuoktinis paprastai neištikimas tampa ne todėl, kad kažko nepakankamai gauna namuose. Iš tikrųjų tai jis nepakankamai duoda ar atsiduoda namams. 5. Daugelis sutuoktinių sugeba atleisti vienas kitam ir suteikti “dar vieną šansą“. Pasitikrinkite, ar jūs galite būti tokiu sutuoktiniu.

Pyktis

Pyktis gali būti naudingas, padedantis kurti arba naikinantis. Pukčio perpildytas bendravimas pridaro labai daug žalos ir jeigu mes neigiame šį jausmą ir nepajėgiame jo įveikti, galime susilaukti rimtų bėdų. Pyktis yra vienas stipriausių jausmų. Kai pyktis užvaldo žmogų, jo poelgiai tampa nekontroliuojami ir nenuspėjami. Pyktis gali virsti įtūžiu, įsiūčiu. Kai kada pyktį galima pateisinti, jeigu matome neteisybę, gąsdinimus, matydami, kad žiauriai elgiamasi su kitais žmonėmis, gyvūnais. Tokiu atveju pyktis skatina mus, kad ko nors imtumės situacijai pakeisti.

Pykčiu galima išlieti įtampą ir tam tikras kitas emocijas, kai nežinome kaip protingai jas įveikti. Dėl pykčio nesugebame paaiškinti priežasčių, todėl niekas mūsų nesupranta. Dažnai pyktis yra bereikalingas energijos eikvojimas, nes nesiekiame nieko reikalingo ir būtino.

Širdyje verdantis niekam nereikalingas pyktis gali lemti nuolatinę blogą nuotaiką ir dirglumą. Įveikti pyktį galima vienu paprastu būdu: turime suprasti, kad tai – beprasmis energijos eikvojimas. Pyktis gali tapti ir įpročiu. Atžagariai elgdamiesi tarsi pamaloniname kažką, tūnantį mūsų viduje. Jausmai smelkiasi gilyn, jaučiamės bjauriai, o tai “tinkama“ proga prarasti savigarbą.

Dominuojantis agresoriaus jausmas yra pyktis, o stipriausias užpultojo jausmas – baimė. Labiausiai žmonėms kelia pyktį jų įgimtų fizinių ir dvasinių savybių kritika; kai prikišamas žemas moralės lygis, ignoruojamas žmogaus unikalumas; pareiškimai ir priekaištai, kad ne pats žmogus kontroliuoja savo gyvenimą.

Pyktis turi būti transformuotas ar bent jau iškraunamas. Vieni nukreipia savo pyktį į žmones, kiti – į daiktus. Pykstantis žmogus labai pasitiki savimi. Pykčio priepuolio ištiktam žmogui jėgos patrigubėja.

Geriausia, kad ilgai slopintas pyktis išsiveržtų – net jeigu ir netinkamoje vietoje, netinkamu laiku.

Skausmas ir kančia

Skausmas. Ko gero, jo žmogus bijo labiausiai. Skausmas priverčia žmogų sustoti, išduoti tikslus ir draugus, tapti apgailėtinu, menku. Negana to - skausmas ir jo baimė atima žmogaus valandas, miegą, o gyvenimą paverčia nesibaigiančiu mirties laukimu, nes mirti dažnai taip pat skauda. Skausmo nejutimas neverčia jo bijoti, leidžia būti ryžtingesniam, tausoja nervus, bet skausmas turi ir perspėjamąją vertę – jis žmogų saugo it skydas ar perspėjantis signalas.

Kada keliame sau didesnius tikslus ir esame nusiteikę susidurti su kliūtimis bei sunkumais, mažų nemalonumų beveik nepastebime. Tačiau, kada neturime didesnių siekių ir aiškesnių tikslų arba negalime jų realizuoti, net ir dideli nemalonumai darosi reikšmingi, sunkiai pakeliami, daro mus nelaimingais. dažnai mus kamuoja ne tiek skausmas, kiek jį įprasminančių pozityvių siekių stoka. Besikartodami panašūs išgyvenimai gali sukelti apatiją, beprasmybės ir nevilties jausmus bei kitokias dvasines kančias.

Daugiausia kančių sukelia turbūt tos nesėkmės ir praradimai, kurie yra susiję su ilgai puoselėtų siekių ir vilčių žlugimu, taip pat, su neteisingumu, apgaule, pažeminimu, aptirtu iš tų žmonių, su kuriais mus sieja gilūs jausmai, vienodi įsitikinimai ir siekiai.

Greičiau atsigauti po skaudžių išgyvenimų, kuriuos mums sukelia kiti asmenys, galime bendraudami su kitais žmonėmis, pasistengdami pakeisti požiūrį į savo nesėkmę, jos priežastį.

Nelaimė, skausmingas sukrėtimas ne vienam jautresniam žmogui yra padėjęs giliau suprasti gyvenimo vertę ir prasmę, atsikratyti ydų ir tuštybės. Iškentėtas skausmas gali turėti tą pozityvią reikšmę, kad praturtina mūsų emocinę patirtį, padidina dvasinį patvarumą ir dorovinę atsakomybę, padaro mus išmintingesnius, padeda geriau suprasti kitus žmones.

Užsispyrimas

Užsispyrimas arba negatyvizmas yra sąmoningas priešinimasis bet kokiems aplinkos reikalavimams. Užsispyrimas dažnai yra tarsi apsauginė reakciją prieš individo laisvę ribojančių priemonių gausą.

Kartais žmonės ugdo savo užsispyrimą galvodami, kad taip jie stiprina savo valią.

Nuobodulys

Baimė, esant realiai biologinei ar socialinei grėsmei, padeda žmogui prisitaikyti, mobilizuoti jėgas. Tačiau nuolatinė baimė ir rūpesčiai yra didžiausi subjektyvieji asmenybės priešai. Be atvangos baiminantis dėl ateities, nuogąstaujant dėl artimųjų ir savo likimo, atprantama iš gyvenimo tikėtis pasitenkinimo ir džiaugsmo, dėl to didėja monotonija ir nuobodulys, gilėja nuovargis. Diena iš dienos rūpesčių apimtas žmogus ne gyvena, o tik velka sunkią gyvenimo naštą.

Turime įsisąmoninti, kad baimė neretai kyla dėl žemos mūsų pačių dvasinės disciplinos, silpno asmenybės integruotumo, siaurų interesų, dvasinės tuštumos.

Apatija

Apatija kartais apima po nervinio išsekimo, pervargimo. Apimtas apatijos, žmogus menkai reaguoja arba visiškai nereaguoja į išorės dirgiklius, dėl to nieko nejaučia – nei liūdesio, nei džiaugsmo, niekuo nesiskundžia, nesidomi, nerodo iniciatyvos, su kitais žmonėmis nebendrauja. Jo niekas nejaudina – nei praeities įvykiai, nei dabartis, nei ateitis; jam tarsi sustoja laikas.

Egoizmas

Kas yra egoistas? Kas yra egoizmas? Egoistas žiūri tik savo naudos, nepaiso kitų žmonių, net pačių artimiausių, interesų, bet kokiomis priemonėmis siekia garbės, turto, karjeros, apdovanojimų. Dažniausiai pasireiškianti egoizmo forma – turėti daugiau ir geresnių daiktų negu kiti ir puikuotis jais.

Egoizmas yra žmogaus požiūris į gyvenimą – pirmenybė teikiama savo paties, o ne kitų žmonių interesams; altruizmo priešybė. Egoistas žiūri į kitą žmogų ne kaip į partnerį, bet kaip į objektą ar priemonę savo tikslui pasiekti. Egoizmas dažniausiai susiformuoja dėl klaidų, padarytų auklėjant vaiką, ypač nuolat skatinant jį perdėtai vertinti savo sugebėjimus bei ypatingą dėmesį sau; tuomet jis nesugeba vertinti bei toleruoti kitų žmonių. Suaugusiojo egoizmas gali sukelti susvetimėjimo, vienatvės, priešiškumo aplinkai išgyvenimą.

Įsijungimo, kontrolės, meilės poreikiai

Įsijungimo poreikis pasireiškia siekimu nustatyti ir palaikyti pasitenkinimą keliančius santykius su kitais asmenimis. Kitaip tariant, įsijungti į grupę. Skirtingai realizuojantis šiam poreikiui, skirtingai formuojasi ir socialumo lygis: mažas asmens socialumo lygis, žmogus visąlaik nuogąstauja, kad jis nevertas dėmesio; supersocialios asmenybės, kurios stengiasi triukšmingai atkreipti į save dėmesį, visaip demonstruoti savo žinias, sugebėjimus ir kt. vidutiniškas socialumas – žmogus laimingas ir vienumoje, ir grupėse, nesąmoningai laiko save pakankamai vertu kitų susidomėjimo.

Kontrolės poreikis. Kontrolė yra įprasta grupinės elgsenos norma, tačiau tos kontrolės lygiai gali būti skirtingi: 1) esant per didelei kontrolei formuojasi nuolankaus tipo asmenybės, atsisakančios valdžios ir atsakomybės, nesąmoningai jaučiančios, kad kiti gali priimti geresnius sprendimus, nei jie patys; 2) per maža kontrolė formuoja autokratiško tipo asmenybes, kurios siekia priimti sprendimus, liečiančius ne tik juos pačius, bet ir kitus žmones. 3) vidutinis kontrolės lygis formuoja demokratiško tipo asmenybes, jaučiančias pakankamą komfortą ir valdinio, ir vadovo rolėse.

Meilės poreikis. Tai teigiamų emocinių santykių su kitais žmonėmis poreikis ir kartu poreikis patikti kitiems. Dėl emocinių santykių šeimoje gali formuotis skirtingų emocinių atžvilgiu asmenybių tipai: 1) jeigu teigiamų emocinių santykių trūko, tai susiformuoja paviršutiniško draugiškumo žmogus, visada siekiantis išlaikyti emocinę distanciją, nes bijo, kad kiti negali jo labiau mėgti ar mylėti; 2) superemocinis tipas, besiveržiantis į artimus emocinius santykius, o jei nepavyksta – agresyviai siekiantis kompensacijos. 3) normalaus emocinio tipo asmenybės nenuogąstauja, kad trūksta teigiamų emocijų, nes nesąmoningai jaučiasi esančios vertos būti mėgstamomis ir mylimomis.

Melas

Silpnų pusių pridengimas (vyrai), baimė tapti nereikalingomis (moterys), atsakomybės vengimas, bausmės baimė > melas.

Melas yra aplinkos poveikio ir auklėjimo reiškinys, o ne įgimta savybė. Įpratęs meluoti, vaikas pamažu praranda mokytojų, tėvų, draugų pasitikėjimą. Melą galima

būtų suskirstyti į šias rūšis: Fantastinis melas. Jį nesąmoningai “naudoja“ fantazuoti mėgstantys žmonės, jie kartais tiek pripasakoja, kad paskui neskiria kur tiesa, o kur melas. Tiesa, prie originalaus ir tikro fakto visi žmonės mėgsta daugiau ar mažiau pridurti kažką nuo savęs. Tai nėra labai baisus melas, tačiau kartais gali prireikti paraudonuoti. Galimas ir sąmoningas pagyrūniškas melas. Diplomatinis melas. Žmogus sąmoningai nutyli tiesą arba ją iškraipo, norėdamas padėti kitiems arba išlaikyti kokią nors paslaptį. Jeigu Jūs – silpnas galite “vartoti“ jį. Herojinis melas. Žmogus, norėdamas, kad nenukentėtų kiti, prisiima kaltę sau. Tokio melo teisingumas priklauso nuo situacijos: jeigu tai būtina išsaugant tikrąsias vertybes (išskyrus tiesą) – meluokite, tačiau jeigu Jūs meluojate tik dėl noro patikti kitiems, tai... Egoistiškas melas. Tai sąmoningas tiesos iškraipymas, siekiant naudos sau ar norint išvengti bausmės. Ši melo rūšis yra silpnumo ir asmeninės nesėkmės požymis. Patologinis melas – sąmonė neskiria tikrovės reiškinių nuo įsivaizduojamų, žmogus nesuvokia, kad iškraipo tiesą.

Melas yra charakterio bruožas, tačiau reikia stengtis, kad jis netaptų per dažnu įpročiu.

Kompleksai

Moterų kompleksai

Gynimosi kompleksas. Moteris nesugeba pareikšti savo nuomonės, ją argumentuoti ir ginti, jei reikia. Ji gaudo vyro žodžius ir kaltina jį už tai, tačiau be vyro jaučiasi pasimetusi. Ją dažnai kankina galvos skausmai.

Agresijos kompleksas. Klaidinga nuomonė, kad būti moteriškai reiškia būti švelniai, linksmai, maloniai ir “gerulei“. Ir jokio pykčio. Esant tokiam kompleksui visais kritiškais atvejais moteris laikys save auka, ji nebus pajėgi prisiimti nė dalelytės atsakomybės už kilusios problemos sprendimą. Geroms mergaitėms – dangus, blogoms – viskas.

Autonomijos kompleksas. Klaidingas stereotipas, kad moteriškume slypi tik priklausomybė, bejėgiškumas, poreikis surasti ”stiprų” vyrą (priešingai nei vyriškume). Tokia moteris bus linkusi tik atsiliepti į vyro veiksmus ir susitapatinti su mylimuoju.

Seksualumo kompleksas. Ji labiau nori, kad ją apkabintų, nei su ja mylėtųsi. Vaikystėje ji išmoko, kad seksas yra šlykštus – kažkas tokio, ko nori vyrai, o ji gali panaudoti tai jiems kontroliuoti. Pagrindinis jos noras – ”būti mylimai”, seksas nėra jos poreikis.

Racionalumo kompleksas. Ją traukia guru, religija, burtai. Ja gali lengvai manipuliuoti visokie apsišaukėliai, pranašai bei daktarai. Bendraujant su ja sunku racionaliai spręsti klausimus. ”Man nesvarbu, ar tai logiška, ar ne. Aš tiesiog taip jaučiu”.

Vyrų kompleksai

Priklausomybės kompleksas. Priklausomybė ir paramos poreikis sutapatinamas su silpnumu. O juk priešingai, stiprybė slypi vienybėje. Priklausomybė jį labai gąsdina ir izoliuoja. Toks vyras nesijaučia saugus net su artimiausiais žmonėmis.

Baimės kompleksas. Baimė tapatinama su moteriškumu. Būti vyriškam reiškia nebijoti. Poreikis nugalėti baimę dažnai skatina elgtis nenatūraliai, tyčia neprotingai rizikuoti - nepaisyti savisaugos instinkto

Pasyvumo kompleksas. Pasyvumas – tai moteriškumas. Kuo vyras aktyvesnis, tuo vyriškesnis jaučiasi. Vyras ima gėdytis savo nuovargio ir poilsį ima kompensuoti besaikiu rūkymu, kavos, alkoholio vartojimu ir pan.

Jausmų kompleksas. Vyriškas vyras slopina jausmus. Jis nesugeba atskirti tikrų jausmų nuo vaidybos. Kai santykiai išyra vyras nesuvokia, kodėl taip atsitiko. Jie kenčia dėl neišspręstų kažkada problemų. Jis nepralenkiamas racionalume.

Jausmingumo kompleksas. Idealus vyras – seksualus, bet ne jausmingas. Seksas tampa darbu. Švelnus prisilietimas jį trikdo. Apie save labai geros nuomonės. Jo mylėjimosi būdas pradeda erzinti moterį ir galų gale tampa jo paties problema.

Moteriškumo kompleksas. Kuo labiau vyras bijo būti moteriškas, tuo labiau jis eina iš proto dėl vyriškų simbolių – ginklų, automobilių, motociklų, futbolo ir alkoholio.

Nuolaidumo kompleksas. Tik tada, kai kontroliuoja padėtį, vyras gali gerai jaustis. Bet poreikis būti padėties šeimininku žmonos ir vaikų dažnai nepriimamas. Jam be galo svarbu visur pirmauti, tačiau jokiose varžybose jis neranda nusiraminimo. Jis nekenčia kitų ir savęs, kai pralaimi.

Įrodinėjimo kompleksas. Labai vyriškas vyras yra toks, koks jis nori įrodyti esąs, o tai gniuždo.

Fizinis kūnas

Fizinis kūnas tėra paprasčiausia materija, kuri be aukštesnių lygių paprasčiausiai neegzistuotų. Fizinis kūnas – tik neatsakingas aukštesniųjų vibracijų nešiotojas, per kurį kiti kūnai/ kokybiniai energijos lygmenys veikia žmogaus gyvenime.

Vitalinis žmogaus kūnas – tvirtai mokslu nenustatytų energijos rūšių visuma, dirbantis kaip ryšys tarp fizinio kūno dalių ir kaip saulės energijos imtuvas. Tai žmogaus sveikata, jo gyvybingumas, fizinė energija, ištvermė. Jeigu fizinis kūnas yra lyg kelmo gabalas, tai kartu su vitaliniu kūnu, jis tampa gyvesniu už kelmą medžiu.

Vaiduokliai

Žmogui, kuris imtų tvirtinti matęs vaiduoklį, juo labiau su juo šnekėjęs, mūsų gydytojai greičiausiai diagnozuotų psichinę ligą. O užsienio spaudoje šiuo atžvilgiu – visiškas nuomonių pliuralizmas.

Mokslininkų tyrinėjimai šiuo atžvilgiu parodė, kad žmogaus ”dvynys vaiduoklis” yra ne tik psichinė, bet ir fizinė, energetinė realybė. Prof. A.Černeckis specialiu prietaisu užfiksavo vaiduoklį supantį biolauką. Jis dingdavo, kai ekstrasensas savo dvynį sunaikindavo. Dėl fizinės vaiduoklio pusės kai kurių spėliojimų yra pareiškęs mokslų daktaras B. Isakovas. Jam atrodo, kad žmogus gali išspinduliuoti savo ”informacinį energetinį dvynį”, sudarytą iš fotonų ir neutronų. Tai, pasak mokslininko, gyvos būtybės analogas, sukurtas iš išretintos materijos. Vaiduokliai, šmėklos priklauso gana grubios vitalinės energijos lygmeniui.

Eterinis kūnas

Aktyvizavus savo eterinį antrininką, galima per atstumą kontroliuoti situaciją. Kai mes galvojame apie kokį nors žmogų, tai mūsų antrininkas žaibiškai nulekia ten ir surenka informaciją apie jį. Koks žmogaus charakteris, toks ir antrininko elgesys. Jeigu jaučiama kokia nors bloga emocija, tai antrininkas nulėkęs pas tą žmogų, pradeda jį žudyti. Situacijos sprendimas jėga yra pralaimėjimas, o supratimas – pergalė. <CoS CENSORED></CoS CENSORED>

Visatos struktūra yra korėta, ir žmogaus dvasinė konstrukcija pasikartoja skirtinguose koriuose. Žmogus nėra visiškai unikalus. “Kai kurie daiktai nėra išskirti. Kai kurie žmonės taip pat. jie yra unikalūs iš prigimties. Jie yra Vieninteliai. Aš turėjau dvynį kitame pasaulyje, bet jis mirė, vadinasi, aš unikalus, aš esu tik šiame pasaulyje, jokiame kitame paraleliniame.“ Stephen King, Peter Straub “Talismanas“.

Maistas

Maitinantis reikia atsisakyti valgyti ”kaip visi” ir kiek įmanoma labiau atsižvelgti į savojo organizmo poreikius. Mes esame atsakingi ne tik už tai, kaip gyvename, už savo santykius su aplinkiniais, bet ir už save, už tai, ką ”krauname” į save. Valgymo teikiamas malonumas – žmogiška užgaida, o organizmo požiūriu valgymas visada yra prisitaikymo procesas. Tikrasis, ”gerasis” maitinimasis remiasi organizmo reakcijų į maisto produktus tyrimu, švariu vandeniu ir paprastu maistu.

Racionalusis individualaus maitinimosi pagrindas – genetiškai užprogramuotas tam tikram maistui organizmas. Paprasčiausias maistas ir gėrimas yra intraveninė žarnyno kraujui atiduotų medžiagų injekcija. Ji pradeda organizmą veikti maždaug po pusvalandžio ir poveikis tęsiasi nuo kelių valandų iki kelių parų. Vadovaujantis šia idėja maistą ir gėrimą reikėtų rinktis taip pat tiksliai,kaip ir kraują perpylimui. Lietuvoje pasirodė labai daug įvairių autorių naujų, ”stebuklingai” išgydančių dietų. Bregas, Šeldonas, Ozava. Autorių metodai nėra moksliškai pagrįsti, nes remiasi vieno ar kito žmogaus arba atskiro mediko pastebėjimais, o ne įvairiapusiais tyrimais. Minėtų autorių knygos dažniausiai remiasi kokia nors sensacija.

Individualaus maitinimosi sistema yra sukurta ir patentuota gyd. S.Mezencevo. Kitas ”gero” maitinimosi pavizdys yra vadinamoji ”tylioji dieta”.

Vanduo

Biologiškai tikslinga laikas nuo laiko gerti biologiškai aktyvų vandenį (toliau – gyvas vanduo). Gyvas vanduo pakelia darbingumą, raminančiai veikia nervų sistemą.

Paslaptis paprasta – organizmui reikalingas švarus vanduo, t.y.: be druskų, teršalų ir kitų cheminių medžiagų. Biologiškai aktyvaus vandens gavimo būdai: tirpdant ledą, magnetinant arba degazuojant (pašalinant iš vandens jame ištirpusias dujas). Nuo bakterijų vandenį ir kitus skysčius apsaugo sidabras.

Tylioji dieta

Netilstančios kalbos apie visokiausias dietas yra puikus mūsų visuomenėje nuolat keliamo kokio nors triukšmo pavizdys. Visos tos dietos paremtos dviem žmogiškomis silpnybėmis: neišgalėjimu jų griežtai laikytis ir gražia svajone, kad suliesėsime ir atrodysime nepalyginti gražesniais nei buvome iki tol.

Yra dvi produktų rūšys: tie, kuriuos jūs matote ir užuodžiate, bet jų jums nereikia ir tie, kurių reikia iš tikrųjų. Norėdami išsiaiškinti, kurių produktų jums reikia, prieš valgydami, atsisėskite kurioje nors atkampioje vietoje ir užsimerkite. Produktai, kurių mums reikia vadinami ”niūniuojančiais” – jie paniūniuoja mums, jog jų būtinai reikia. Kiti produktai yra ”viliojantys” – jie žadina apetitą. Taigi pasėdėkite tyliai ir pamėginkite įsiklausyti, ką paniūniuos jums jūsų kūnas, o protas padės išsirinkti produktus, kurie patenkins kūno poreikius. Nesidėrėkite nei su savimi, nei su kitais. Vienintelė pastaba: priimkite teisingais pirmus vaizdinius / mintis, nepradėkite galvoti ir fantazuoti.

Badavimas

Badavimo tikslai – svorio numetimas, organizmo valymas. Iš vienos pusės – ilgai badaujant organizmas gauna per mažai maistingųjų medžiagų. Moterims tai gali sukelti nevaisingumo problemų, o brendimo laikotarpiu ilgas badavimas visiškai nerekuomenduojamas. Iš kitos pusės – trumpai dieną ar kelias pabadavus, organizmas apsivalo, prasivalo protas. Čia galioja taisyklė – kūno ir dvasios vienovė. Priverstinis badavimas dar nieko prie gero neprivedė.

Vegetarizmas

Vegetarizmas paplito, kai buvo atlikti maisto biocheminiai tyrimai. Taip pat atsirado etikos vegetarų. Vienas iš didžiausių rizikos veiksnių yra didelė cholesterolio kiekio kraujyje koncentracija. Cholesterolis išimtinai randamas gyvūniniuose produktuose. Bet lazda visada turi du galus. Didžiausias veiksnys vegetarų mityboje yra vitamino B12 trūkumas, dėl to vegetarai dažnai kenčia dėl anemijos. Bet retsykiais panaudojant gyvulinių produktų, vitamino B12 poreikis patenkinamas.

Vegetarai yra disciplinuoti ne tik pasirinkdami maistą, bet ir visu gyvenimo būdu. Jie dažniausiai nerūko, saikingai vartoja alkoholį, sportuoja, grūdinasi, medituoja.

Makrobiotika

Makrobiotikos sistemą sukūrė Žoržas Ozava, pasinaudojęs dėsniu ”nauja – tai gerai užmiršta sena”. Šio šimtmečio pradžios rykštė – plaučių tuberkuliozė pakirto jo šeimos narius ir jį patį. Atstumtas oficialiosios medicinos, jis laukė neišvengiamos mirties. Tačiau Ozava nemirė, netrukus švęs savo 100 metų jubiliejų (1992 m.). Ozavą išgelbėjo makrobiotika – didžiosios gyvybės bei grūdinių dietų sistema. Tai

gili Visatos pažinimo ir suvokimo filosofija. Ozava sako, kad nepagydomų ligų nėra, yra tik nepagydomi žmonės. Makrobiotika – tai ne patyrimu paremta liaudies medicina, tai ne mistinė arba vadinamoji mokslinė medicina, - tai Rytų filosofijos taikymas kasdieniniame gyvenime. Taip teigia makrobiotikos propaguotojai.

Maisto maniakas

Maisto maniakas – nepasotinamas alkis, pilnėjanti figūra, gėdos, kaltės, nepasitenkinimo savimi jausmai, bjaurėjimasis savo kūnu, nesėkmingas dietų vaikymasis, neviltis ir užsisklendimas vienumoje. Vienatvė, intravertiškumas, nenoras būti dėmesio centre, sekso baimė, nedrąsa bendraujant su priešinga lytimi >> riebalai, kaip gelbėjimosi ratas/ pasiteisinimas.

Toksinai maiste

Didžiausią grėsmę žmogaus sveikatai kelia toksinai (pagal grėsmę): Mikotoksinai. Išskiria pelėsiniai grybeliai: aflatoksinai (grūdinės kultūros, skirtos pašarų gamybai, žemės riešutai), ochratoksinas (rugiai, kviečiai, sėlenos (iki 10 mkg/kg)) – atrajojantiems gyvuliams nepavojingas. Kaupiasi organizme, veikia kaip RNR, DNR inhibitorius, tiesioginis inkstų nuodas, silpnina imuninės sistemos aktyvumą. Susidarymui išvengti: fungicidai, aukštesnė temperatūra, mažesnė drėgmė džiovinant grūdus, grūdus prieš verdant perlieti karštu vandeniu. Natūralūs. Gliukoalkaloidai (bulvėse). Daugiausia žievėje, ilgiau palaikius saulės šviesoje. Veikia insekticidiškai, ruošiant maistą nesuyra. Mutagenai / kancerogenai – kiekis priklauso nuo maisto gaminimo sąlygų, pvz., kepant ant iešmo ar keptuvėje mėsą (daug), jautienos buljono kubeliai, konservuotas maistas (dėl ilgo kaitinimo) - (vidutiniškai), pienas, sūris, subproduktai (l.mažai). Išeitis – kepimas orkaitėje, virimas, jokių apanglėjusių dalių, kuo mažiau rūkytų ir keptų gaminių. Nenatūralūs. Maistiniai dažai, skonį, kvapą gerinančios medžiagos. Cheminė tarša. Nitratai, nitritai, nitrozaminai (NPYR, NDBA, NDMA). Priešnuodis – vitaminas C, ”švarios” daržovės. Sukelia opas, auglius. Išeitis – produktų mirkymas vandenyje prieš ruošimą. PCCA (nevisiškai sudegusio kuro kancerogenai) – randami rūkytuose gaminiuose, tiesiogiai džiovinant produktus. Švinas – pesticidai, dažai su švinu, degant benzinui su švinu (daugiausia randama daržovėse, konservų, alaus skardinės). Švinas sukelia anemiją, nuodija inkstus. Organizmas švinui jautresnis, kai jame trūksta kalcio, geležies, fosfatų. Kadmis, gyvsidabris, aliuminis, pesticidai.

Kita

Hormonai

Hormonus organizme gamina endokrininės liaukos. Hormonai veikia medžiagų apykaitą ir ląstelių diferenciaciją. Hormonai gaunami ekstrakcijos, cheminės ir biologinės sintezės metodais. Endorfinai. Chemiškai artimi morfinui. Sukelia saugumo, taikos ir ramybės jausmą. Feniletilaminas. Natūralus amfetaminas. Sukelia pakilias nuotaikas, euforijas. Randamas šokolade. Testosteronas, adrosteronas. Vyriški lytiniai hormonai, androgenai turi anabolinių savybių. Estronas, estradiolis, estriolis (estrogenai), progesteronas, pregnandiollis (gestagenai). Moteriški lytiniai hormonai, veikia nervų sistemą, žadina lytinius instinktus. Dofaminas, norepinefrinas, adrenalinas. Natūralūs amfetaminai, gamina antinksčių šerdinė

dalis. Oksitocinas. Stimuliuoja jausmingumą, sukelia pasitenkinimo, relaksacijos, prieraišumo jausmus. Serotoninas. Organizme ”atsakingas” už ramybę ir atsipalaidavimą. Serotonino gamybą stimuliuoja angliavandeniai. STH (Somatotropinas). Anabolinės savybės. Melatoninas. Melatonino perteklius sukelia nuovargį, slogią nuotaiką. Jis lėtina reakcijos laiką ir sumažina dėmesingumą.

Narkostimuliatoriai

Tai medžiagos, dirbtinai veikiančios valią. Fiziologiškai veikia nervinės jėgos saugyklas – simpatinio nervo mazgus. Nervinė energija perduodama organizmui, jaučiamas energijos antplūdis. Pasibaigus stimuliatoriaus veikimui jaučiamas stiprus organizmo pervargimas. Jeigu stimuliuojama ilgą laiką, tai gali turėti kenksmingų pasekmių organizmui. Brangiausiai žmogui atsieina nervinės energijos atsargų naudojimas. Be to, svarbiausia yra neperžengti ribos, kurios narkomanai dažniausiai nejaučia.

Alkoholis. “Viljamą Folknerį žinia, kad jam paskirta Nobelio premija, pasiekė smuklėje. Didysis Dešilas Hametas svaigindavosi šalia Lilianos Helman, o dramaturgas Eugenijus Oneilas mėgo nepaprastai stiprų kokteilį, kurį prieš gerdamas dar praturtindavo savo ”prieskoniais”.

Edgaras Po šią ydą nurodo kaip stiprų variklį. ”Darome tai, nes jausmai sako to nedaryti”. Ir jie gėrė iki mirteis: vieni iš širdgėlos, kiti, kad prilygtų kitiems, dar kiti, kad ištvertų rašymo katorgą.

Negerdami jie nebūtų sugebėję rašyti, o alkoholizmas juos varė į pražūtį. ”Tie, kurie negeria, nepažįsta pasaulio”. Kas pasmerkė save visą gyvenimą rašyti, tikrai nepažįsta pasaulio, jau vien dėl to turi gerti. Mes tuo naudojamės.

Ir už tai norime išgerti.“

Tai viena iš labiau pavojingesnių medžiagų. Degtinės pavidalu veikimas greitas, bet neilgas. Išlaisvinamas didelis kiekis nervinės jėgos, o protas gauna didelį kiekį įvairių idėjų. Dirbant su šia medžiaga nereikia ko nors tyrinėti, o atsižymėti atskiras mintis.

Likeriai ir kiti gėrimai su cukrumi nervinius centrus veikia silpniau, o stipriau veikia valią. Dirbant su šia medžiaga reikia veikti, o ne galvoti.

Alkoholio veikimas palyginti silpnas, bet antras kartas iš karto po darbo nerekomenduojamas. Vartojama 30 min. prieš protinį darbą.

Kai reikia smarkiai įtempti protą - 50 g degtinės pusvalandis prieš protinį darbą. Norint įvykdyti anksčiau sudarytą planą, išvystyti ankstesnę mintį – po pusryčių taurelė alkoholio arba kavos puodelis. Jei reikia idėjos / išradimo, bet ne vykdymo – lengvas maistas, nedaug, po to – kavos puodelis arba likerio taurelė. Tada pasivaikščioti arba paskaityti lengvą knygą ir po 4 (apytiksliai) valandų galima dirbti. Po valandos atsiras minčių.

Kava (kofeinas). Pagal trukmę tai yra stipriausias stimuliatorius. Valanda po priėmimo pradeda dirginti skrandžio nervinį audinį ir palengvina virškinimą – protas

gauna didelį kiekį nervinės energijos. Po 2-3 val pradeda veikti intelektualųjį centrą. Veikimo trukmė priklauso nuo išgertos kavos kiekio – vienas puodelis – iki kelių valandų. Protinė veikla lengva, jei neužsiimama kuo nors sudėtingu. Pabaigoje veikimas gali pasireikšti netgi depresiškai. Jos vartojimas labiau tinka stipriems žmoniems. Stipriausiai veikia turkišku būdu pagaminta kava nieko nevalgius. Psichinis veikimas – padidėja imlumas.

Pirmas kavos puodelis suteikia žvalumo, o visi tolesni mažina reakcijos greitį.

Arbata. Arbata užima tarpinę padėtį tarp kavos ir alkoholio. Lengvas stimuliatorius be stiprių perėjimų. Palaiko protinį darbą, stipriai veikia nervinius centrus ir labiau kenkia nei kiti aukščiau paminėti stimuliatoriai. Nervinės energijos atstatymui reikia daugiau laiko. Piktnaudžiavimas pasireiškia nervų anemija ir fatalizmu. Kelia iniciatyvą.

Opiatai, etc. Atlaisvina visą nervinę energiją. Maksimaliai sustiprina visas idėjas ir matymo galią. Pabaigoje – košmarai, išsekimas, kančia. Padidina impulsyvaus žmogaus valdžią prieš valią ir reikia daug energijos, kad nepasiduoti šių medžiagų valdžiai. Šios medžiagos yra pasaulinės dvasios įsikūnijimas į materiją. Piktnaudžiavimas baigiasi greita mirtimi.

Rytų narkotikai išlaisvina slaptas idėjas, galima kalbėtis su savo angelu sargu (indėnai šiuo atveju naudodavo pejotlį) arba demonu. Panaikina senovės prakeiksmą, kad ”padauginsiu tau kliūtis tavo tobulėjimui ir tik stengiantis būsi kūrėju“.

Sintetiniai narkotikai. Efedrinas (džefas) gali būti verdamas iš solutano. Nuo jo nesinori miego ir valgyti. LSD-25. Lizergininės rūgšties dietilamidas. Įkvėpus šios medžiagos vos 0,00000045 g žmogui keletą valandų trunka psichozė. Cheminė formulė panaši į serotonino. Meskalinas. Cheminė formulė panaši į dopamino.

Tie, kurie mano, kad narkotikai gali būti kūrybinio įkvėpimo šaltinis, gali žiauriai nusivilti. Dievo ieškojimas narkotikuose yra visiška nesąmonė. Sutinkame su tuo. Narkotikai yra greitesnis būdas kurti, bet juos reikia mokėti valdyti, be to, jie žlugdo patį organizmą, o vienas iš įstatymų skelbia ”Nežudyk”. Ne tik kitų, bet ir savęs. Žmogus siekti kurti turi savo jėgomis, o ne dirbtinėmis priemonėmis. ”Mūsų vienintelis tikslas buvo visko, kas supa mus, griovimas. Kasdien mes vartojome narkotikus. Mano šeima buvo neviltyje. O man tai patiko – aš norėjau ir juos pražudyti. Man atrodė, kad tai buvo tikras revoliucinis judėjimas, nors, turiu pripažinti, jog per metus nieko absoliučiai nepakeičiau. Juk nešiotis užantyje peilį ir gyventi palaidą gyvenimą – nieko nauja. Mano tėvas, užuot man priekaištavęs už narkotikų vartojimą, pats nusprendė mesti rūkyti. Tas jo sprendimas mane sujaudino ir suteikė jėgų atsisakyti narkotikų. Mano naujas gyvenimas pasuko kūrybiniu keliu ir paveikė kitus mano draugus, kurie, kaip ir aš, atsikratė to baisaus jungo”.

Nikotinas. Rūkymas kenkia visiems žmonėms, bet tiems, kurie užsiima kchi-kong, dalinai jie apvalo savo organizmą. Alkoholis nesuderinamas su kong-fu užsiėmimais, bet Dao žmogui negali kenkti vynas, nes nėra vyno ten, kur viskas yra Dao. Blogai rūkyti daug. Bet jeigu nedaug? Ir pasimėgaujant? O jei stresui nuimti? Rūkymas turi būti kchi-kong ir meditacijos metodas tchjen.

Šiandien moksliniais tyrimais įrodyta, kad nikotinas, priklausomai nuo jo kiekio, veikia žmogaus nervų sistemą raminančiai, arba atvirkščiai – kaip stimuliuojanti priemonė. Nikotinas skatina medžiagų apykaitą organizme, palengvina savikontrolę, prailgina organizmo budrumo laiką, taip pat turi įtakos motorikai ir emociniam fonui. Kas atsitinka, kai organizmo gaunamas nikotino kiekis sumažėja? Labai greitai atsiranda tokie požymiai kaip bendra įtampa, nerimas, lengvas susierzinimas, koncentracijos sunkumai, miego sutrikimai, bendravimo ir kitos galimos problemos, kurios kartu ir paskatina rūkorių užrukyti naują cigaretę.

Narkomanija

Kuo mažesnis artumas su šeima, kuo mažesnis įsitraukimas į mokyklos gyvenimą, tuo greičiau atsiduriama tarp narkomanų. Nedarbas yra narkomanijos padarinys, o ne priežastis. Narkotikus vartojantys retai kada prasmingai leidžia laiką, mažiau bendrauja su tėvais. Rečiau užsiiminėja sportu ar turi hobi. Dažniausiai narkomanai laisvalaikį praleidžia su draugais vaikščiodami po miestą (manoma, kad kontaktas su draugais tampa trūkstamų ryšių pakaitalu – per jį gaunama emocinė parama, priklausomybės grupei jausmas). Narkomanais dažniau tampa nepilnų šeimų vaikai, arba plėšomi tarp dviejų auklėjančių asmenų (prieštaringas auklėjimo stilius). Auklėjant narkomanus, jie pradeda elgtis atsakingiau, mažėja jų nusikalstamumas, sveikata pagerėja, ir jie suvokia turį daugybę problemų, kurias galima išspręsti.

Organizmo disbalansas

Kūno liga – tai visada būtybės vidaus disharmonijos išraiška ir netvarkos perdavimas. Kol vidinė netvarka nepašalinta, išorinis išgydymas negali būti visiškas. Paciento protas užimtas kūno liga ir palaiko ją. Reikia ieškoti vidinių disharmonijos priežasčių, o ne išorinių. Vidus visada valdo išorę. Žinoma, yra žmonių, kurie apie ligą negalvoja, bet vis tiek ją pagauna. Tai rodo, kad mintis – ne vienintelis faktorius. Visos ligos, kokios jos bebūtų (net ir nelaimingi atsitikimai) atsiranda iš pusiausvyros pažeidimo, jei visi jūsų organai, dalys, visos ląstelės yra harmonijoje vienas su kitu, jūs esate visiškai sveikas. Bet jei kur nors yra nors mažytis disbalansas, jūs susergate: stipriai arba silpnai arba atsitinka nelaimingas atsitikimas.

Disbalanso priežastys: Vidinės. 1. Susirgus vienam organui,suserga visa sistema ir jūs pasijuntate visiškas ligonis. 2. Vidiniai konfliktai tarp organų, ląstelių. 3. Priešinimasis progresui. Išorinės. 1. Jūs atiduodate savo vibracijas ir gaunate kitų (mintis, jausmus ir kt.). Tai taip pat gali sukelti jūsų organizmo disbalansą. 2. Juodoji magija, jos tarnai, antidieviškos jėgos. 3. Dezintegracijos jėgos – energetiniai vampyrai, dvasios ir pan.

Mikrobai, baimė. Mikrobai – tai kitų pasaulių vibracijų materializacija (dezintegracijos jėgos). Higiena efektyvi tik tiek, kiek žmogus į ją tiki. Liga – tai baimė. Panaikinkite baimę ir liga išeis. Nesijaudinkite: kuo daugiau jūs galvojate apie tai, tuo daugiau ties tuo koncentruojatės, tuo daugiau šansų ligai augti. Visokia baimė turi būti nugalėta ir pakeista totaliu tikėjimu į Dieviškąjį Gerumą. Jūs turite išsaugoti nepajudinamą įsitikinimą ir jausti, kad vyksta tai, kas ir turi vykti.

Incidentai. Fizinės nelaimės ateina, kad išmokytų pusiausvyros. Ligos niekaip nėra surištos su bausme. Jos – natūralios pasekmės. Incidentai per pesimizmą, baimę, sąmonės galių susilpnėjimą.

Blogosios jėgos. Kiekvienas žmogus yra apsaugotas Dieviškąja apsauga. Jei jums atsiranda abejonės, jūs automatiškai prarandate apsaugą. Jei prarandate apsaugą – jus pradeda atakuoti piktosios jėgos arba galite pakliūti į nelaimingą atsitikimą.

Būk jaunas. Pagal kong-fu mokymą. Užmiršk savo amžių. Negalvok kiek kitiems metų. Daugiau juokis. Ligą naudok vidiniam darbui. Save gydyk pratimu. Gydyk kitus žodžiu ir žole, masažu, šiluma ir šalčiu. Sek saulę ir mėnulį, liesk Žemę, žiūrėk į žvaigždes. Kvėpuok medžių ir žolių aromatu. Pastebėk keturių sezonų kaitą. Valgyk ryžius, gerk arbatą, mėsą slėpk daržovėse. Po švenčių gerk vandenį. Klausk kūno, ko jam reikia. Kūną sujunk su kvėpavimu. Galva turi būti šalta, inkstai – šilti. Nebūk rimtas su savimi. Mylėk žmones, tų, kurių mylėti negali – nepastebėk. Jei nori gyventi ilgai – gyvenk ilgai! Jei nori gyventi – gyvenk!

Pinigai

“Kam reikalingi tie pinigai, jei negali nė svaro vyšnių gatvėje nusipirkti ir suvalgyti, jei negali pasinaudoti tuo, kas parduodama, jei negali patinginiauti ir pasidžiaugti laisve. Ir jis, nors baisiausiai godus, vis dėlto pinigus mylėjo ne dėl pačių pinigų.“ E.Zola. Pinigai – tai priemonė tikslui pasiekti, vadinasi, ir surasti prasmę. Tas tikslas ir yra laimė, pasireiškianti keliose formose.

“Sunku ką nors pasakyti apie tas formas. Kiekvienam jos savos savo intensyvumu. Žiūrėti į save ir siekti savų, ne kitų tikslų. Atrodyti nepriklausomu, laisvu ir tai formuoti savyje. Pasiekus savo, tik tada, galima bus demonstruoti savo pranašumą. Būdamas nepriklausomas galėsi daryti ką nori. Sėdi jaukiame šiltame kambaryje, dirbi mėgstamą darbą, spoksai į TV, video, geri kavą, ką nors valgai, šone – panelė. Su draugais slankioji, sėdi, plepi apie gyvenimą. Dantyse – cigaras. Svarbiausia – saulėtas kambarys!“ Theta

Žmogus, kuris mokėjo skraidyti.

Vis dėlto žmonės yra ne daiktai, jų pagal rasę, kilmę ir luomus neverta skirstyti. Juk gyvenime svarbiausia pats gyvenimas, o ne vaidinimas. Dirbtinės akys, veidai. Dirbtinės šypsenos, žodis – peilis, žvilgsnis – strėlė.

Teisingai, žmonės nėra lygūs, bet jie nėra lygūs ne kilme, o dvasia. Čia laimės faktorius – paprastumas. Taip, žmonėms valgyti reikia. Tačiau jiems reikia išmokti ne tik valgyti, vadinasi egzistuoti, bet ir tikrai gyventi. Kad gyvenimo filosofija nebūtų “kas įdomu ėdu, o kas ne – suėdu““.

Pinigai – tai gerovės simbolis. Greičiausiai po meilės (o kai kam ir pirmoje vietoje), pinigai yra svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime. Pastebimesnis iš pirmo žvilgsnio gana keistas reiškinys: turtuoliai vis labiau turtėja, skurdžiai vis labiau skursta. Šis reiškinys buvo stebimas netgi Biblijos laikais.

Tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio keista. Šis reiškinys turi du aspektus: 1) Kūrybinis aspektas. Skurdžiaus vaizduotė piešia jo skurdą ir rytojaus sunkumus. Kadangi vaizduotė yra kūrybinis procesas, tai skurdžiaus svajos apie savo gyvenimą tik sustiprina (greičiau – sukuria) jo skurdą. Tuo pat metu turtingo žmogaus vaizduotė piešia visiškai kitus vaizdus. Jis skaičiuoja savo pinigus ir apgalvoja visus augančio kapitalo panaudojimo variantus, lyg peržaidžia juos vaizduotėje. 2) Produktyvumo aspektas. Turto yra visokio. Vienas suteikia laisvę ir saugumą, kitas – viešpatavimą, o trečias – vergovę. Yra auginami turtai, kurie stiprina valstybės galią ir piliečių savarankiškumą. Bet yra ir neatkuriami turtai, kuriuos privaloma tausoti kaip neliečiamas atsargas juodai dienai ir ateities kartoms. Daugelis turtų teikia jėgos valstybei ir visuomenei, bet kai kurie juos demoralizuoja ir pražudo. Koks turtas, toks ir juo disponuojantis žmogus. Žmonės daro turtą, o turtas formuoja žmogų.

Daug kam niežėjo pirštai. Pusvelčiui gauni didelį turtą į savo rankas ir jokių įsipareigojimų. Per trumpą laiką buvo sužadintas beprotiškas, tiesiog demoniškas troškimas lengvai pasipelnyti. Tas troškimas, priemonių dėl turto nesirinkimas. Jis demoralizavo labai didelę visuomenės dalį. Tėvynės meilė pavirto prastai pridengtu siekimu suimti į savo rankas jos turtus. Vergiškos sąmonės žmogus, gavęs turto, automatiškai nepasidaro jo šeimininku, apdairiu ūkininku. Jam didesnę reikšmę turi demonstratyvus turto eikvojimas, nei racionalus ūkininkavimas. Mes nesame išradingi ir apsukrūs verslininkai, o greičiau atkaklių žemdirbių šalis.

Turtas, kaip ir visos kitos galios, patekusios į netinkamas rankas, praranda savo vertę arba tampa baisia griaunančia jėga. Kerštinga neapykanta yra apėmusi Lietuvą. Nemaža visuomenės dalis džiūgauja, išgirdusi apie kasdienius sprogdinimus ir gaisrus. Naivu visus nurašyti į vieną mafijos sąskaitą ar paversti juokeliu: “lietuvis visada trina rankas iš pasitenkinimo, kai jo kaimyno troba dega.“

Turtinga valstybė ne ta, kuriai į rankas pateko daug turto, o ta, kuri moka naudotis turtu ir turtingai gyvena. Atlyginimų žmonės paversti savo profesijų įkaitais, bet jie turi garantuotą pragyvenimo minimumą. Uždarbiaujantys žmonės tokių garantijų neturi, tačiau turi didesnių ir įvairesnių galimybių prasigyventi.

Valdžios veiksmai demoralizuoja verslininkus, o verslininkai – valdžią (duoda kyšius, daro spaudimą ir pan.). Beprasmiška klaidas teisinti formule “kokia tauta, tokia ir valdžia“. Valdžios veiksmai daug daugiau demoralizuoja visuomenę. Valdžia kartais sako, kad kitose šalyse mokesčių mokėtojai taip pat nepatenkinti mokesčiais. Tačiau jie nutyli svarbiausią dalyką: normaliose šalyse egzistuoja doras verslas, vadinasi jis ten įmanomas.

Vakariečiai turi stipresnę rytojaus dienos, gyvenimo perspektyvos, produktyvių verslo interesų nuovoką. Jie moka kaupti resursus, racionaliai juos vartoti, ruoštis netikėtumams, juodai dienai, senatvei.

Mūsų vartojimas – tai pigiai, lengvai ir atsitiktinai į rankas patekusių gėrybių švaistymas. Vartodami mes nejuntame tikrosios daiktų vertės, dėl to niekur nejuntame saiko.

“Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi“. Naujasis Testamentas. Šis keistas pasakymas atrodo gryno

teisingumo, tačiau ne veiklos produktyvumo atžvilgiu. Verslininko talentas – mokėjimas didinti savo turtą.

Turtas yra matomas universalios jėgos simbolis, reikalingas išorinio gyvenimo pilnatvei. Pinigai – tėra galingų universalių jėgų popierinė išraiška. Savaime jis nėra blogybė (”Pinigai – tai lazda. Aš sveikas, bet pasiramsčiuoju, kad nesuklupčiau”). Jis reikalingas teisingam smalsumui patenkinti.

Turtuoliai kartais blogi žmonės, bet be jų nebūtų ir tų dalykų, kuriuos jie remia. Jei žmogus savo turtą naudoja geram, tai jis ir siekdamas jo, nedaro nuodėmės. Tačiau turintys turto dažniau yra jo vergai, nei savininkai. ”Turtas reikalingas ir būtinas tik savo naudingumui padidinti, todėl turto siekti nėra negarbinga.” Visas turtas priklauso Dieviškajam, todėl tie, kurie jį valdo yra jo patikėtiniai, o ne valdytojai.

Kai kurios religijos draudžia turėti turto, bet šiuo atveju turtas gali likti blogų jėgų valdžioje. Juk realiame gyvenime niekaip, kad ir kaip norėtume, neatsikratysime pinigų poreikio. Pinigų nereikia mylėti, reikia mylėti tai, ką galima už juos nusipirkti, įgyti.

Žmogus, kurio prašote, bus teisiamas pagal savo atsakymą. Aukščiausieji per kitus prašo mažos dalelytės to, kas priklauso jiems.

Pinigai ir karma

“Jūs sėjate daug, bet mažai tesuvalgote. Jūs valgote ir neesate sotūs. Jūs geriate ir neatsigeriate. Jūs apsirėdote ir negalite sušilti. O tas, kuris pinigų užsidirba, tas deda tuos į kiaurą piniginę. (...) Jūs laukite daug ko, bet mažai tesulaukiate. (...) Kodėl taip turi būti, klausia Viešpats. Todėl, kadangi kiekvienas rūpinasi savo namais, o Mano namai stovi apleisti.“ Chag. 1:6, 9.

Kodėl manoma, kad neturtingas yra protingesnis ir doresnis už turtingąjį? Jeigu jis toks doras ir protingas, tai kodėl jis neturtingas? Todėl, kad jį visada apgaudinėjo ir apvogdavo turtingasis. bet tada išeina, kad neturtingasis ne toks jau ir protingas, kad leidosi apvagiamas. (Tarp kitko, jeigu jis doresnis, tai jį apvogė per analogiškas programas.)

Norint gauti ir išsaugoti turtą, reikalingas aukštas intelektas ir dideli gabumai. Tačiau svarbiausias yra moralinis potencialas, sukauptas praeituose gyvenimuose. Jeigu potencialas žemas, tai turtas iškraipo, o ne vysto. Neteisingas požiūris į pinigus daro sielą kieta ir grubia.

Komunizmas atsirado kaip idėja, siela, o kapitalizmas – kaip kūnas. Tačiau In ir Jan dėsnis sako, kad negalimas vienos priešingybės egzistavimas. (Kaip nėra lazdos su vienu galu ar monetos viena puse.)

Dvasinis šaltinis neturi naikinti materialaus. Sakė kiti. Pinigai yra universalios jėgos išraiška, jie kartu yra ir blogis ir gėris. Yra gėrio ir blogio produktyvumas. Pinigai yra pas tą, kuris yra kokybiškesnis (gėrio – pagal Jan, blogio – pagal In), sugeba juos padauginti, produktyviai panaudoti.

Anksčiau turtingieji svajojo apie dvasingumą, o beturčiai – apie pinigus. Ateina sintezės laikas, kai ir tiems, ir kitiems reikės mąstyti apie visa tai kartu. Pinigus galima turėti, jeigu požiūris į juos yra teisingas. Jeigu žmogus gauna pinigus ir jie jam yra antra pagal svarbą gėrybė, - viskas gerai. Ir atv. Kai pinigai yra aukščiau visko, tai veda į degradaciją. Jeigu pagrindiniai tikslai yra tik žemiškosios gerybės – siela miršta. Jeigu kūnas pažemintas, tai siela apvalyta. Pinigai turi būti priemonė, o ne tikslas.

Kiekvienas žmogus turi tapti šventuoliu ir verslininku vienu metu: šventumas + praktiškumas >> šventumo ir praktiškumo sintezė.

Anksčiau viena buvo sąmonėje, o kita – pasąmonėje. Dabar materializmas ir idealizmas turi susijungti sąmonėje. Jeigu svajoti apie pinigus, pastoviai galvoti apie juos – tai blogai.

Saviraiška

Saviraiška – tai savo žmogiškųjų galių mąstyti, mylėti, dirbti realizavimas, tai tapimas žmogumi iš esmės. Saviraiškos elementai: valios sužadinimas, panaudojimas ir krypties pakeitimas; mąstymas. Reikia savo protu užčiuopti, kokioje srityje, kokiomis savybėmis mes esame būtini, reikalingi ir labiausiai reikšmingi; tikėjimas vertybėmis; meilė, kaip harmoningo ryšio su kitais išgyvenimas; žinojimas, pagarba, rūpestis, atsakomybė; darbas.

Kita vertus, saviraiškos elementai stiprina valią ir yra savaime būtini saviraiškai, nes be valios nėra saviraiškos.

Žmogaus psichika ypatinga tuo, kad jos pamatai labai netvirti. Galėtume sakyti, kad savo sąmonės pastatą tvirtiname ant pasąmonės liūno. Egzistencinis nerimas, baimė, kaltė, neviltis yra būdingi kiekvienam iš mūsų. Todėl viena dvasios tvirtumo sąlygų – saugumas, saugumo terpė, kurioje asmenybė galėtų suformuoti šaknis. e jos psichika vystosi deformuotai: nerimas, baimė, pyktis ir neviltis tampa nuolatiniais gyvenimo palydovais.

Kūrybiškumas

Kiekvienas žmogus gali būti kūrybingas kurioje nors srityje. Dauguma žmonių nesugeba pakeisti objektų, bet randa jiems naujų pritaikymo sričių, įžvelgia papildomų savybių ir reikšmių. Vienetams pavyksta pasiekti aukštesnį sugebėjimų lygį: atradę naujus elementus, jie iš esmės pertvarko objektų struktūrą, sukeldami perversmą visame aukštesniame žmonijos patyrime.

Kūrybiškumą sudaro: pažintinių (kūrybiškumo požymiai: daugiau intuicija, nei pojūčiai; stengimasis atitrūkti nuo aplinkos); intelektinių (požymiai: lankstumas, įžvalgumas, jautrumas problemoms, asociacijų originalumas, logiškas vertinimas, lakesnė vaizduotė, savarankiškumas); motyvacinių (tikslai, asmeninis suinteresuotumas, altruistinis siekimas) procesų visuma.

Kūrybiška prigimtis yra smalsi, daug kuo domisi, jaučia vidinį poreikį pažinti, savarankiškai tvarkyti pasaulį. Dažnai kūrybiškos natūros neteikia reikšmės detalėms. Jie nemėgsta laikytis griežtų elgesio normų, mažiau save kontroliuoja, nes mažiau paiso aplinkinių nuomonės ir daromo įspūdžio. Visos minėtos priežastys dažnai sukelia konfliktines situacijas, o grupė taiko tokiam “atskalūnui“ sankcijas, kliudo jo veiklai.

Metodai, skatinantys kūrybišką mąstymą: smegenų šturmas (greitis, daugybė žmonių ir kuo daugiau minčių), sinektika (skirtingų elementų jungimas).

Net ir ryškiai pasireiškiantys dvasiniai gabumai mažai ką duoda, jei nėra idėjų. Idėjos pačios ateina ne taip jau ir dažnai, todėl kai kuriems žmonėms reikia mokytis jų ieškoti sistemingai. Reikia gerai pažinoti reikalą, kuriam reikia idėjų. Lankykitės parodose, pristatymuose, mugėse ir pan. Ieškokite spaudoje. Pagaliau prisigerkite, gal tada kas išeis. Užsirašinėkite kad ir beprasmiškiausias mintis, nes su idėjomis, kaip su pinigais: “pinigai pinigus traukia“.

Turint idėjų, jas reikia saugoti ir jų nešvaistyti. Kai kurios jų turi aukso vertę. O kai kurie žmonės tik ir laukia jiems reikalingų idėjų.

Bet koks biznis, bet kokia veikla, bet kokia sėkmė, bet koks pasiekimas prasideda nuo idėjos...

Kūrybinių galių vystymas

Kūrybinius sugebėjimus vystyti reikia pradėti kiek įmanoma anksčiau. Kai kalba eina apie kūrybą, tai būtina vystyti tokią savybę, kaip vaizduotė. Žadinkite ją, atverkite akis, analizuokite. Stenkitės užrašinėti viską vertingą, kas ateina į galvą.

Šiuolaikinė elektronika vis labiau skverbiasi į mūsų buitį, lengvina ją, bet tai nedaro mūsų dvasiškai turtingesniais. Visa tai gerai, jeigu neužmetamas skaitymas. Skaitymas žymiai stipriau vysto vaizduotę, nei elektroninės priemonės; o vėliau jis stimuliuoja kūrybinių sugebėjimų vystymąsi.

Kūrybai atmosfera daro visiškai individualų poveikį. Tačiau reikia būti visada pasiruošusiam, nes idėjos ateina tada, kai jų nelauki. Universalaus recepto kūrybinėms galioms vystyti nėra. Kūryba – tai dar ir aktyvios veiklos rezultatas, ja reikia užsiimti praktiškai.

Kad pasiekti sėkmės rinkoje, reikia labai stengtis realizuoti paslaugas ir prekes. Tam reikalinga reklama ir prekyba. Verslininkas, kūrybiškai dirbantis šiose sferose, turi daugiau šansų pasiekti sėkmės. Bet jis neturi išskirtinai remtis savo kūrybiniu priėjimu prie reikalo. Kūrybiniuose procesuose grupė sugeba daugiau, nei atskira asmenybė. Kūryba neturi būti palikta likimo valiai, ji turi būti vystoma, nukreipiama, kontroliuojama, skatinama ir t.t. Idėjų žudikas – kartais pasitaikantis kolektyve žmogus, kritikuojantis bet kokią idėją (bet kuri idėja sudaro maksimum 20 procentų siūlomo sprendimo, idėjų žudikas visada kritikuoja trūkstamus 80 proc.). Smegenų ataka – susirinkimas, kuriame visi jo dalyviai laisvai išsako idėjas. Fantazija neribojama, neleidžiama kritikuoti pasisakymų, svarbus pasisakymų skaičius, o ne kokybė.

Novatoriškumas reikalingas tik tada, kai jis būtinai reikalingas, kai reikia ieškoti naujų kelių. Beprasmis naujovių ieškojimas tik išmuša iš vėžių įprastu sėkmingu darbu užsiimančius asmenis.

Negalima pastoviai galvoti apie darbą ir karjerą. Kartais reikia atsipalaiduoti. Tai išeis tik į naudą, nes tam, kas nori pasiekti sėkmės, reikalingos šviežios jėgos. Dauguma mūsų tapo tik (kitų kūrybos) vartotojais; užmirštama, kad kūryba taip pat teikia džiaugsmą. Čia svarbu tik menamas rezultatas, svarbus kūrybinių sėkmių džiaugsmas.

Kūrybiškos asmenybės ypatybės

Proto atvirumas. Nonkonformizmas. Poreikis save įtvirtinti, atkaklumas. Siekis dirbti pagal savo tvarkaraštį. Sugebėjimas dirbti įtemptą darbą ilgą laiką. Noras ir skonis peržiūrint viską iracionalų, keistą, neįprastą. Polinkis dirbti su neaiškiomis, užslėptomis, dviprasmiškomis problemomis. Griežtų taisyklių ir normų negerbimas. Meilė laisvam ”idėjų žaismui”, net jei šis užsiėmimas paskui pasirodys kaip tuščias laiko švaistymas. Didesnis domėjimasis nežinomu, nei žinomu. Netikrumo situacijų tolerancija. Naujų ir neįprastų įspūdžių poreikis. Laisvės, privatumo, tyrinėjamos temos laisvo išsirinkimo poreikis. Humoro jausmas. Intelekto lygis, viršijantis vidutinius rodiklius.

Darbuotojai skirstomi į tris kategorijas: idėjų generatoriai (jiems bet kur ir bet kada kyla naujos idėjos, jiems neegzistuoja darbo ar poilsio laikas) – iki 3 proc. kolektyve, aktyvūs eruditai (griebiantys kitų idėjas ir aktyviai įdiegiantys jas į gyvenimą) – 10, amatininkai (darbininkai, žmonės, laukiantys pastovių nurodymų iš vyresnybės) – 87 proc.

Reikia labai mokėti vadovauti kūrybiškiems žmonėms. Talentui visada sunku, jis kaip žalia žolė kalasi per asfaltą, dažnai nesutikdamas kolegų ir vadovų supratimo, vien tik priešiškumą.

Sėkmė

Nuo kokių dalykų priklauso sėkmė? 1) visos jėgos turi būti skirtos tam tikrai sričiai; 2) sritis turi būti tokia, kad patiktų jums, būtų įdomu dirbti (taip susikursite stipresnę motyvaciją); savo intuicijos ir norų pagalba turite išsirinkti saviraiškos sritį; mūsų metodas gali tik nurodyti sėkmingesnę; 3) unikalių sugebėjimų ir originalių idėjų panaudojimas saviraiškos srityje; 4) veikia principas “kas pirmesnis, tas gudresnis“, tuo atveju, jeigu tų originalių idėjų dar niekas prieš jus neįgyvendino; 5) tuo atveju, kai nėra idėjų, reikia patobulinti tą sritį, kurioje dirbate; 6) išmokti problemas spręsti po šakelę, o ne po šluotą.

Sėkmės požymiai

Galimybė, kad jums pasiseks padaryti tai, ko siekiate, priklauso nuo to ar Jūs: 1) Esate svajotojas, galintis įsivaizduoti savo sėkmę ir susikoncentruoti į tai, kas turėtų įvykti, o ne į tai, ko Jūs bijote, kad gali įvykti. 2) Esate disciplinuotas ir galite nustatyti tikslus, prioritetus ir sudaryti planus, o atsiradus galimybei – pakankamai lankstus tuos planus keisti. 3) Esate atsidavęs ir suvokiate, kad sėkmė reikalauja pareigingumo

ir užkrečiamo entuziazmo, skatinančio kitus. 4) Esate ryžtingas ir greitai (tačiau ne skubotai) darote sprendimus. 5) Esate drąsus ir protingai rizikuojate, reaguojate į pokyčius ir mokotės iš klaidų. 6) Esate ištikimas viso gyvenimo mokymosi ir tobulėjimo programai, kuri padeda įgyti naujų sugebėjimų ir skatina susidomėjimą. 7) Esate pareigingas, visada vykdote pažadus, duotus sau ir kitiems. 8) Žinote, kad turiningiausiai praleistas laikas, kai dirbama geriausiai, bet ne tada, kai viską darote patys.

Sėkmės supratimas yra reliatyvus ir priklauso nuo konkretaus žmogaus psichologijos, nuo jo vertybių sistemos, baimių ir džiaugsmų lygio – visa tai galima susižnoti iš asmeninės interpretacijos. Per laiką vertybių sistema gali keistis – tai taip pat galima sužinoti iš asmeninės įvykių interpretacijos. Bet kokia interpretacija yra sudaroma gana apytiksliai, nurodomos tik kryptys, tačiau profesionalus numerologas (kaip ir bet koks kitas “būrėjas“), gali pasinaudoti savo intuicija, žmogaus psichologijos žinojimu (kai kurie – aiškiaregyste) ir visiškai tiksliai nustatyti reikiamą reiškinį.

Sėkmė ar nesėkmė taip pat gali keistis nuo konkretaus laiko aplinkybių ir tendencijų. Reikia pagalvoti, dėl kokios sėkmės dirbsite nenuleisdami rankų. Sėkmės lygis priklausys nuo pastangų intensyvumo (algoritmai ISK, SKSK, GD), investicijų dydžio (kol kas nenustatoma), asmeninių sugebėjimų (visa numerograma) ir palankios motyvacijos (ZSK). Siekiant sėkmės taip pat reikia pagalvoti apie planų realumą.

42 tiesos apie sėkmę:

Konstatuojame faktą: “Sėkmė lydi tuos, kurie jos siekia“.

Dairykis ir mokykis. Stenkis suprasti, kad pasiekusieji sėkmės daro ne taip, kaip tu. Visko pamatas – stropumas, ištvermė, pasiaukojimas, treniruotės, gebėjimas mokytis iš savo ir kitų klaidų.

Siek savo tikslo. Suformuluok konkrečią idėją, bet nepasiduok tuščioms svajonėms. Nustatinėk kliūčių priežastis, startuok iš naujo.

Nustatinėk prioritetus. Tie, kas blaškosi, apsmerkti nesėkmei.

Nuspręsk, kas svarbiausia darbe. Rinkis efektyvius žmones. Jei jiems sekasi, siek to paties tikslo.

Dirbk pagal planą, kur numatyti trumpalaikiai ir ilgalaikiai darbai. Sek laiką.

Rask ir puoselėk geriausias savo savybes. Sąžiningai ir viešai pripažink savo silpnybes. Neapgaudinėk savęs.

Nuolat savęs klausk: ar tikrai reikia to, ką aš dabar darau?

Susitvardyk ir įveik stresą. Atsikratyk abejonių. Jei nepajėgi jų įveikti – susitaikyk.

Judėk Ugdyk pozityvų mąstymą, nes pesimizmas negerina gyvenimo kokybės.

Būk ryžtingas. Suvok, kur problema. Patikrink, kokių priemonių turi ir ar jų užtenka. Konsultuokis su kitais, kurie ją sprendžia. Atsižvelk į visus “už“ ir “prieš“. Tada spręsk ir kontroliuok rezultatus.

Skirstyk pareigas. Savo tikslams panaudok kitų energiją ir intelektą. Skatink kitus. Įkvėpk naudingai veiklai. Skleisk gerą nuotaiką.

Nieko neatidėliok. Geriau neteisingai nuspręsti, nei kankintis nežinomybėje. Tai, prie ko traukia širdis, padaryk skubiai.

Atsižvelk į kitų požiūrius į gyvenimą.

Būk įžvalgus. Atsižvelk į rizikos mąstą. Tada bus nelengva jus išmušti iš vėžių. Pasikliauk savo pojūčiais. Genialios idėjos dažnai būna fantazijos vaisius.

Būk kuklus. Pripažink savo klaidas. Priimk patarimus ir kritiką.

Būk nekuklus. Stenkis aukščiau už savo galimybes kelti kartelę.

Girk kitus ir siek pagyrų sau. Netaupyk gerų jausmų, jei kiti puikiai darbuojasi. Kai už sėkmę jie skolingi tau, garsiai tai primink.

Nebijok sau daug užsikrauti. Per painiavą būk šaltakraujis.

Investuok tik į tau žinomą dalyką, pirk tik tai, apie ką išmanai. Užsiimk ne tuo, kas tau siūloma, o ką išmanai pats.

Niekada staigiai nesakyk “taip“ ir ilgai nedelsk sakydamas “ne“. Devizas – visa, ką turiu, pasilaikau sau. Neskubėk ir būsi pirmas. Apsvarstyk visas tau siūlomas galimybes. Nedaryk nieko, spaudžiamas kitų.

Kliūtys – jėgos šaltinis. Užtvanka sustiprina srovę. Kliūtis – ne stabdis.

Būk savo srities entuziastu. Labai domėkis pasirinkta sritimi, tam nebūtinas gilus protas ir gera atmintis.

Sukurk veiklos metodiką. Įveikus kurią nors kliūtį, atsisakyk priemonių, kuriomis bivo pasiektas tikslas. Gyvenimas palengvės, jei atmesi tai, kas nebereikalinga.

Daryk geriau už kitus. Tobulinkis ir progresuok.

Kol nesi tapęs toks turtingas, kad galėtum leisti sau prarasti – neprasidėk su tuo, ko negalima parduoti.

Kreditą imk tik verslui, o ne pasigyrimui ar skylėms lopyti. Svarbi gera pradžia. Skolinkis tiek, kiek gali investuoti į biznį. Nebijok skolų. Nesivaikyk kiekvieno “bakso“ – jis ne paskutinis.

Neeksperimentuok su savo darbuotojų darbo užmokesčiu.

Nebijok nesėkmių ir ateities, nes taip apribosi savo veiklos sferą. Nerizikuosi – šampano negersi. Nesėkmės įgalina pradėti iš naujo, tik protingiau. Sąžininga nesėkmė – negėdinga.

Nebijok konkurencijos.

Pinigus daryk iš nuosavybės, o ne iš projektų. Nuosavybė gali nuvertėti, tačiau visiškai neišnyks, kaip gali atsitikti su projektuJudėti – veikti – priimti sprendimus – išnaudoti galimybes.

Įtaką sėkmei taip pat turi asmens, firmos ir prekės vardas, pavadinimas.

Tausok jėgas, pinigus, laiką, sveikatą.

Tapk įdomus. Tegu tave daug kas domina: įvykiai, žmonės, žinios ir kt. Domėkis tuo, kas tau dar nežinoma. Ką nors gero suradęs kitame, pasakyk jam tai iš širdies. Nebūtina daryti tai, ką daro daugelis. Savo malonumui netrukdyk kitų. Elkis taip, kaip niekas kitas negali elgtis. Skaityk viską. Žinok daugiau už kitus. Parodyk žmogui dėmesį. Kitam skambiausias yra jo vardas. Kai jis apie save papasakos, tarstelėk šiek tiek ir apie save. Žiūrėk į pašnekovą, bet neįdėmiai. Parodyk, kad pokalbis tau įdomus. Nepertrauk kalbančiojo, nesiginčyk. Idėjas skelbk tokia forma, kad jos kitiems atrodytų apgalvotos ir pasvertos.

Noras atlikti darbą kaip galima geriau ir padaryti kitiems gerą įspūdį pakelia darbingumą, nes visa tai didina savigarbą ir asmeninę vertę, pasitikėjimą savimi.

Visa savo esybe norėk sėkmės. Bet kuriuo atveju, problema tavo viduje.

Prieš užmigdamas į pasąmonę diek gerus vaizdus, idėjas. Galvoje turėk tuos vaizdus, kuriuos nori paversti realybe.

Gyvenimas pagrįstas gera valia ir linksmumu. Tikėjimas atidaro vartus į begalybę.

Bet kuri nelaimė yra labai vertinga. Ugnyje sudega visos mūsų praeities klaidos.

Nepataisomų nesėkmių nebūna! Bet kurį blogį galima paversti gėriu! Iškovojęs tam tikras aukštumas, anksčiau ar vėliau užmesi visus reikalus, aptingsi. Veik toliau.

Karjeros ir sėkmės planavimas

Asmeninės savybės – pusė darbo, svarbu mokėti rezultatus, gautus įtemptu darbu transformuoti į verslo ar profesionalią sėkmę. Nustatykite, ko Jūs norite, kaip Jūs norite dirbti – savarankiškai ar vadovaujami.

Pats uždarbis priklauso nuo: asmeninių faktorių: išsilavinimas, amžius, profesija, stažas, lytis, įgūdžiai; tarnybinių faktorių: funkcijos, hierarchinė padėtis; veiklos faktorių: įmonės dydis, priklausomybė koncernui, atlyginimo lygis, verslo šaka, regionas, rentabilumas; rinkos faktorių: paklausa ir pasiūla darbo rinkoje, konjunktūra.

Tas, kas kiekvienus 2 – 3 metus keičia darbo vietą ir pareigybę, pereina nuo vieno darbdavio prie kito, įgauna tam tikrą pranašumą, pvz.: pakyla laipteliu aukščiau, pradeda gauti didesnę algą, įgyja daugiau atsakingumo, įgyja didesnę įtaką ir pripažinimą ir t.t. Remtis reikia tik savimi pačiu, visada įvertinti rizikos galimybę. Rizika nebaisi tik tada kai visiškai pasitiki savimi ir savo jėgomis. Drąsa, jėga, valia, ryžtingumas, realūs tikslai, gabumų ir mokėjimų tobulinimas – to reikia tam, kas nori būti tikru verslininku. Jeigu Jūs nusprendėte pretenduoti į aukštesnę pareigybę – paklauskite savęs – ką aš galėčiau pasiūlyti nors truputį daugiau nei kitas.

Autogeninis menedžmentas yra valios pasireiškimas, dažnai reikalaujantis keisti save:

1) Šansų paieška ir prioritetų nustatymas. Apsvarstykite visas idėjas ir tikslus ir nustatykite, ar apsimoka tuo ką sugalvojote užsiimti. Tačiau tik nepradėkite visko skaičiuoti. Yra dalykų brangesnių, nei pelninga veikla.

Pasirinkite prioritetus. Kokiems tikslams atiduoti pirmenybę? Nustatykite strateginius veiklos tikslus. Išsiaiškinkite, kas iš tikrųjų Jums yra svarbu, įdomu ir atitinka Jūsų polinkius. Jokiu būdu nesitraukite į antraeilius tikslus.

Planuokite tikslingai. Planavimas – valios išraiška. Planavimas reikalingas, bet nereikia tapti jo įkaitu. Mokėti galvoti iš anksto ir daryti darbus sistemingai. Planuojant reikia numatyti įvairias sąlygas ir faktorius, kurie gali veikti Jūsų planą. Perspektyviniai, strateginiai tikslai t.b. sudaryti detaliai, kiti planai taip pat neturi būti pernelyg detalūs. Planavimas nieko nereiškia, jeigu nevykdoma planų kontrolė.

Laimingas šansas. Nesekite tokiais teiginiais: ”Aš laukiu savo valandos”, ”kaip nors” ir pan. Jais seka žmonės, kurie ir pasitaikius šansui, nežino ką daryti, kad pasiekti sėkmės.

2) Laikas – pinigai. Iš 168 valandų (savaitė) atimkite pramiegamą, pravalgomą, pravažinėjamą ir pan. laiką. Kiek liko? Ar negalima būtų, jeigu, žinoma, laiko trūksta, jį paskirstyti racionaliau ar/ir išnaudoti efektyviau?

Kovokite su laiko švaistymu. Paanalizavę savo naudojamą laiką, pastebėsite, kad kažkiek laiko ”dingo” ir neaišku kur. Tai taip vadinamosios ”prastovos”. Prieš pradedant darbus, reikia apgalvoti kai kuriuos su laiku susijusius momentus. Naudokite laiką išskirtinai tik svarbiausioms problemoms spręsti. Planuokite laiką taip, kad jo užtektų ir nenumatytų problemų sprendimui. Nesistenkite iš laiko tarpo išspausti daugiau, nei būtina. Jeigu laiko yra daugiau, nei būtina, taupykite jį ir praleiskite jį su didžiausia nauda arba pailsėkite. Venkite žmonių ir situacijų, ”vagiančių” laiką. Buitinius darbus reikia kiek įmanoma labiau supaprastinti laiko atžvilgiu. Periodiškai apžvelkite savo laiko panaudojimą. Neatidėliokite darbo vėlesniam laikui. Per didelis pedantizmas taip pat trukdo darbui (dauguma žmonių taip pateisina savo lėtumą). Niekada nesakykite (ir nedarykite), kad darbo neapsimoka pradėti, nes maža laiko. Kūrybinės pauzės būtinos, ”laiko užmušimas” dusina.

Planuokite laiką. Paskirstykite darbus į reguliarius, ilgalaikius, trumpalaikius. Laiko laimėti neįmanoma, bet įmanoma ir būtina jo nešvaistyti, bei naudoti su didžiausia nauda.

3) Tvarka. Tvarka – tai pusė gyvenimo. Apie organizuotumą kalbėti apsimoka tik tada, kai jis pritaikomas praktikoje,o ne šnekama teoriškai. Ką reikia padaryti, organizuojant dienotvarkę? Sudaryti užduočių sąrašą, numatyti laiką jų įvykdymui, išskirti rezervinį laiką, nustatyti prioritetus, nurodymus, atisžymėti, kad darbas padarytas. Čia pravers stalinis ar specialus kalendorius. Savęs turite paklausti: ką, kodėl, kaip ir kada reikia organizuoti/sutvarkyti.

Darbo stilius. Asmeninis darbo stilius turėtų būti toks. Ant darbo stalo neturi būti nieko nereikalinga. Tvarka ant stalo padeda susikoncentruoti (žinoma, ne visiems). Visada užsiimkite vienu darbu, o nesimėtykite nuo vieno prie kito. Mokėkite atskirti pagrindinį nuo antraeilio dalyko. Darykite tai, kas šiuo metu svarbu, o ne tai ko norėtųsi. Veikite pagal numatytus prioritetus. Sudarykite darbo laiko grafiką/dienotvarkę. Pašalinkite iš akių viską, kas šiuo momentu nereikalinga, tačiau žinokite, kur tai yra. Priminti tai, ką reikia padaryti turi ne medžiaga, gulinti ant stalo, o darbo kalendorius, darbiniai segtuvai ir apgalvota medžiagos saugojimo sistema. Reikia vykdyti periodišką einamąją savikontrolę. Nereikšmingos smulkmenos turi tendenciją peraugti į didelę betvarkę, kurią sutvarkyti kartais būna labai sunku.

Darbo metodai. Tai veiksmų arsenalas spręsti veiklos užduotis darbo metu. Išanalizuokite ar darbo metodai, kuriais Jūs naudojatės yra efektyvūs, gal juos reikia keisti? Pvz., jūs neturite daryti viso darbo pats, o aktyviau deleguoti užduotis tam tinkantiems darbuotojams.

4) Savikontrolė. Nuo kokių darbų, kuriems skiriate daugiau pusvalandžio per savaitę Jūs galite atsisakyti? Kokius darbus, kuriems skiriate valandą ir daugiau jūs galite atlikti per pusvalandį ar net mažiau? Kokius darbus, atimančius iš jūsų pusvalandį ir daugiau per savaitę jūs galėtumėte paskirti pavaldiniams? Kontrolė būtina netgi tada, kai jums ypatingai sekasi, be jos jūs nesugebėsite laiku atlikti būtino koregavimo. Objektyviai vertinkite savo sėkmes, kad nepritrūktumėte argumentų, jei kas nors bandys nuginčyti Jūsų sėkmę. Ir svarbiausia neskubėkite.

Saviaukla

Galbūt jūs pernelyg daug ką negero pastebite kituose? Galbūt pernelyg juos auklėjate kaip reikia gyventi? O Jūsų norai kaip nesipildo taip nesipildo? Galbūt atėjo laikas susipažinti su saviaukla, savo potencialo palaikymo disciplina?

Saviaukla turi ugdyti Jūsų asmenybės teigiamus bruožus. Ne visi tiki, kad galima įveikti savo trūkumus. Todėl taikstosi su jais. “Ką aš padarysiu, kad toks esu?“. Tačiau tai savęs apgaudinėjimo ir silpnumo požymis, netikėjimas savimi. Jeigu žmogus tikrai sveikas, jis pajėgus keisti savajį aš – savo požiūrius (minčių kryptį), jausmus, valią, santykius su aplinka. O visa tai keisti būtina, jeigu nesiseka dirbti, mokytis, bendrauti.

Saviaukla įmanoma tuo atveju, kai tu ryžties vykdyti dvejas pareigas – pats būti ir auklėtoju, ir auklėjamuoju. Tau reikia tarsi susidvejinti: auklėtinis turi vykdyti visus vidinio auklėtojo nurodymus. Naudokitės šiais saviauklos būdais: Savikritika. Kritikuodamas savo elgesį ar darbą stengsies įvertinti ne tik kokybę, bet ir peikti save dėl padarytų klaidų. Turi taisyti klaidas, išmokti jų vengti, tačiau pripažinti. Įsipareigojimas. Tu įsipareigoji nustatytu metu, per nustatytą laiką padaryti tokį ir tokį

darbą. Įsipareigok geriau tylėti, nei meluoti. Pagaliau išdrįsk sau pasakyti nemalonią tiesą, bet kokiomis sąlygomis ištesėk duotą žodį. Saviataskaita padės tau kontroliuoti, kaip vykdomi įsipareigojimai. Atsiskaitydamas sau už planų, programų vykdymą, lengvai pastebėsi, ką pasiekei, ko dar nepasiekei, numatysi tolesnius veiksmus. Savitvarda – tai stabdžiai, kuriais galima sulaikyti neapgalvotą, neleistiną ar klaidingą elgesį. Jį paskatina įsisiautėję jausmai – pyktis, kerštas, pernelyg triukšmingas džiūgavimas ir kt. Norint ugdyti valią, reikia išmokti savitvardos, tačiau ir valios dažnai nepakanka, reikalingas dar ir šaltas protas.

Savitvarda – brandos požymis. Ji priklauso nuo tokių moralinių savybių, kurios padeda stiprinti valią, neutralizuoti neigiamas emocijas, įvairiausiomis situacijomis ramiai reaguoti, be emocinių blyksnių ir užsitęsusių tiek neigiamų, tiek teigiamų išgyvenimų.

Mokėti valdyti savo (o kartais ir kitų) emocijas yra be galo svarbu. Nuo neigiamų emocijų susergama ir neurozėmis, ir širdies, ir hipertonine, ir kitomis ligomis. Ypač žalingos yra nuoskaudos, šeimyniniai ir darbo konfliktai.

Savitvarda – tai ne tik išorinė pusiausvyra ar rami reakcija į dirgiklius. Mokėjimas neparodyti emocijų neapsaugo organizmo nuo jų neigiamo poveikio. Geriausias būdas įgyti vidinę savitvardą – mokėti neigiamas emocijas paversti teigiamomis. Mokėjimas išvengti nemalonių situacijų bendraujant, jų neutralizavimas, vertinant jas šaltakraujišku išminčiaus požiūriu, taip pat padeda išlaikyti savitvardą.

Savidrausmė. Veiklos programai naudojamas toks režimas, kuriuo siekiama išugdyti vidinę drausmę. Neišvengiamai privalai save priversti elgtis pagal režimo taisykles. Reikia išmokti sau įsakyti, pertvarkyti norus, emocijas, įpročius.

Savitaiga padeda įveikti sunkesnius charakterio trūkumus: pernelyg didelį jautrumą, nepasitikėjimą kitais žmonėmis, nerimą ir pan. Naudojami įkalbinėjimo ir atkalbinėjimo būdai.

Pagalbiniai saviauklos būdai yra savipaskaita ir savibauda: pasitenkinimas pasiekimais, pritarimas pakitusiam geresniam elgesiui, savęs pagyrimas, savęs peikimas, bausmės sau skyrimas.

Savęs pažinimas – tai ne viskas. Interpretacija – ne viskas. Svarbiausia – valia, veikla.

Būti savimi

Žurnalo “Living“ steigėja, rašytoja, laidų vedėja Martha Stewart - moteris, neįtikėtinai daug pasiekė – atskleidžia 11 savo žaibiškos sėkmės paslapčių. Ji sako: “svarbiausia būti savimi“.

Bet kuriuo atveju išlik savimi. Neprivalai elgtis prieš savo įsitikinimus vien bijodama neigiamos reakcijos. Jei esi įsitikinusi, jog žinai geriausią būdą tam ar kitam darbui atlikti, pamiršk kritiką ir tęsk ką pradėjai.

Daryk tai, kas, tavo manymu, yra teisinga. Nepaisydama įspėjimų apie perdėtą žiniasklaidos dėmesį, neseniai teisme įrodžiau, kad ne nepatenkintas darbdavys, o aš esu teisi.

Jei esi pirmoji kregždė, būk pasirengusi atremti smūgius. Dauguma mano nuveiktų ar skelbiamų darbė yra kritikuojami kaip absurdiški ir nenuoseklūs. Tačiau nemažai žmonių laiko mano veiklą svarbia. Taigi sukandusi dantis pripažinau, jog neteisinga kritika žadina ieškojimų dvasią.

Gyvenk taip, kaip mokai gyventi kitus. Mano aplinka nesiskiria nuo mano knygose ar žurnale spausdinamų nuotraukų.

Atlik viską kaip įmanydama paprasčiau, bet ne prastai. Paprastas atlikimas neturi veikti nei rezultato veiksmingumo, nei estetikos.

Niekada neslėpk informacijos ar idėjų. Daug žmonių stengiasi nuslėpti geriausias savo mintis, bijodami prarasti savo svarbą, bet aš tikiu, kad idėja visada veja idėją.

Visada siek idealo. Kičas toli gražu ne tas pat kaip meno kūrinys.

Atlik darbą kuo greičiau ir geriau. Susikaupk – ir sutaupysi laiko miegui ar treniruotėms.

Didžiuokis ir paprasčiausiu darbu. Ar šveisčiau grindis, ar siurbčiau kilimą – kiekvienas darbas man yra mielas. Sėkmė prasideda nuo smulkmenų.

Neribok savo vaizduotės. Kiekvieną dieną leidžiu sau pasvajoti.

Niekad nebijok permainų. Aš visada maniau, kad pokyčiai yra geras dalykas, metamorfozės – pamokomos, o prieštaravimų derinimas (eklektika) – nepakartojamas. Negaliu gyventi nesikeisdama, ir man taip puikiai sekasi todėl, kad nebijau permainų.

Veikla

Vidinių sąlygų sukeltas gyvosios gamtos judėjimas yra aktyvumas. Gyvūnų ir žmogaus aktyvumas – nuo paprasčiausių refleksų iki kūrybos – tai elgsena. Elgsena yra sąmoninga ir nesąmoninga. Sąmoninga žmonių elgsena, turinti tam tikrą tikslą – tai veikla.

Kiekvieno žmogaus veikla susideda iš tokių pagrindinių komponentų: 1) motyvai, skatinantys veiklą; 2) išankstiniai tikslai ir perspektyvos, terminai, metodai, priemonės; 3) žmogus veikia remdamasis sugebėjimais, įgūdžiais, mokėjimais, įpročiais, žiniomis; 4) veiklai būtina energija, kurią teikia medžiagų apykaita; 5) sąmoninga veikla siejama su atlikto darbo įvertinimu. Įvertinimas užtikrina grįžtamąjį ryšį ir koreguoja pastangas tikslui pasiekti.

Kiekvienas reliatyviai baigtas veiklos elementas – veiksmas. Veiksmai susideda iš dar smulkesnių elementų – judesių.

Veikla, kaip sąmoninga elgsena yra išmokstama. Šiame procese išsiskiria keletas pakopų: 1) Žinios. Elementariausia veiklos išmokimo pakopa. 2) Mokėjimas. Netobulas veiksmo atlikimo būdas. 3) Įgūdis. Įgūdžiai yra suautomatinti sąmoningos veiklos komponentai. Jie padeda veikti tiksliai, greitai ir lengvai. Žinoma, formuojasi ne tik išoriniai – motoriniai, bet ir vidinės žmogaus veiklos įgūdžiai. Atsirandant naujoms sąlygoms, dauguma veiksmų imami kontroliuoti sąmone. 4) Meistriškumas. Tai yra tobulas veiksmų atlikimo būdas, paremtas žiniomis, mokėjimais ir įgūdžiais. Meistriškumas pasireiškia gebėjimu pritaikyti turimus įgūdžius įvairiomis naujomis sąlygomis.

Formuojantis įgūdžiams, laipsniškai keičiasi atliekami veiksmai: 1) Judesių kitimas. Pamažu nyksta pradinis įsitempimas ir nereikalingi judesiai (racionalizacijos procesas). Formuodamas kai kuriuos sudėtingus įgūdžius, žmogus išmoksta vienu metu kiekviena ranka (koja) atlikti skirtingus judesius (vairavimas, vargonavimas). Judesiai tampa tikslesni, ekonomiškesni, greitesni. 2) Kontrolės kitimas. Pamažu regimąją veiksmų kontrolę keičia judamoji. 3) Centrinio veiksmų reguliavimo kitimas. Ištobulėjus veiksmams ir jų kontrolei, dalis dėmesio ir sąmoningų pastangų pradedama skirti planavimui ir veiksmų kontrolei.

Įgūdžių interferencija – vieni įgūdžiai trukdo kitiems (mokantis anglų klb. painiojasi lietuvių k. taisyklės; sunkiau išmokti klaidingai dainuojamą melodiją). Įgūdžių perkėlimas – teigiama anksčiau susiformavusių įgūdžių įtaka naujai besiformuojantiems.

Sugebėjimai

Žmogaus gabumai susiję su įgimtais biologiniais pradmenimis, tačiau nėra likimo nulemti. Gabumus lavina įvairios išorinės sąlygos ir veikla.

Žmogaus psichinę veiklą sąlygoja daugybė įvairių funkcijų: atmintis, klausa, mąstymas, suvokimai ir kt. Visos šios funkcijos pamažu lavėja. Gali sparčiai vystytis ir kuri nors atskira funkcija, tada išryškėja gabumai kuriai nors atskirai sričiai.

Žmogaus gabumai priklauso nuo aplinkos: kokia kasdienybė – ar televizorius ir laikraštis, ar teatras ir bendravimas? Tačiau žmogaus gabumai geriausiai lavėja aktyvioje veikloje. Būdamas iš prigimties smalsus ir žingeidus, ugdykite savo kūrybingumą, o taip pat ir įvairius savo gabumus. Norėdami daugiau pasiekti pakoreguokite savo veiklą, veikite kryptingai, netoleruokite beprasmio laiko švaistymo. Bendri geresnių gabumų požymiai: lengviau suvokiami kitų žodžiai ir aiškinimai; lengviausiai išmokstamas mėgstamiausias dalykas; savarankiškesnis tam tikrai sričiai reikalingų įgūdžių įgyjimas; sugebėjimas savarankiškai įveikti kliūtis; ankstyvas susidomėjimas kuo nors; mokėjimas originaliai save reikšti; išsiskyrimas iš minios darbštumu ir darbingumu.

Skatinkite savo smalsumą.

Talentas – labai dideli gabumai, pirmiausia specialieji. Talentas nustatomas iš veiklos rezultatų, kuriems būtinai yra būdinga naujumas ir originalumas. Talentus lemia fiziologija, juos ugdo mokymas, lavinimas ir individo poreikis kurti. Tam tikras Kokybinis individo gabumų derinys, lemiantis veiklos sėkmingumą, vadinamas talentingumu.

Įgūdis yra kartojimu įgytas sugebėjimas automatiškai atlikti kokį nors veiksmą. Įgūdžių formavimuisi turi įtakos žmogaus motyvacija, jo sugebėjimas mokytis, o taip pat kai kurie charakterio bruožai: atkaklumas, valingumas. Būna: sensoriniai įgūdžiai: raidžių atpažinimas skaitant, atstumo ir greičio nustatymas iš akies; intelektiniai įgūdžiai: veiklos planavimas, problemų sprendimas; motoriniai įgūdžiai: spausdinimas vadinamąja “akląja sistema“, pusiausvyros išlaikymas, važiuojant dviračiu ir kt.

Įgūdžiai padeda žmogui, bet, pernelyg automatizuodamas psichinį gyvenimą, gali ir trukdyti jam tobulėti, sąmoningai kurti. Įgūdžių netenkama, ilgoką laiką nutraukus kartojimą.

Įprotis yra polinkis atlikti tam tikrą veiksmą, pasidaręs gyvenime įprastas, pastovus. Tam tikromis sąlygomis įprotis tampa poreikiu (pvz., galva purtoma, kad plaukai nekristų į akis). Įpročiai yra įvairūs: Remiantis naudingais įpročiais, lengviau susiformuoja teigiami žmogaus charakterio bruožai, jam būna lengviau dirbti, mažiau reikia dėmesio ir valios pastangų. Kenksmingi įpročiai blogina santykius su kitais žmonėmis, trukdo veikti, tai: vėlavimas į darbą, pašnekovo pertraukimas, rūkymas, gėrimas ir kt. Kenksmingų įpročių atsikratyti yra labai sunku, nes sąmonė jų beveik nekontroliuoja.

Įpročiai. Išmokstant veiklos, formuojasi ir automatizuoti veiklos komponentai – įpročiai. Įpročiams būdingas poreikis nesąmoningai kartoti suautomatintus veiksmus. Šalinant žalingus įpročius, pirmiausia juos reikia deautomatizuoti. Automatizavimas / deautomatizavimas glaudžiai siejasi su numerologijos ciklinimo dėsniu.

Imant skirstymo pagrindu tik bendriausius tikslus ir psichologines ypatybes, išskiriamos šios pagrindinės veiklos rūšys: 1) Žaidimas. Būdingiausios ypatybės: tai savitas kitų veiklos rūšių mėgdžiojimas, realizuojami vaidmenys, kurių žmogus iš tikrųjų negali atlikti; žaidimuose žavi ne realūs rezultatai, o patys veiksmai. Tikras žaidimas teikia malonumą. Panašią būseną teikia ir jo stebėjimas. 2) Mokymasis. Tai veikla, kurios tikslas – pasirengti darbui, kūrybai ar žaidimui. Nėra kuriami produktai. Aspektai: mokymas (aiškinimas, demonstravimas, kontrolė, vertinimas), mokymasis (mokinių veikla) ir išmokimas (pasirengimas atlikti išmoktus veiksmus). Išmokimo veiksniai: palanki motyvacija, kartojimas ir pastiprinimas. 3) Darbas. Pagrindinė žmonių veikla, turinti tikslą gaminti materialines ar dvasines vertybes, skirtas žmonių poreikiams tenkinti. 4) Kūryba. Tai veikla, kuri duoda naujų ir originalių didelės visuomeninės vertės produktų. Skirstoma į mokslinę, meninę ir techninę. Nauja kuriama iš jau turimos, patyrimu ar kitaip gautos medžiagos. Kūrybos procesas: prasideda neaiškiu vidiniu susijaudinimu, toliau idėja brandinama, vėliau renkama medžiaga, kūrimas. Kuriama dažnai ypatingoje būsenoje – esant įkvėpimui, bet kūryba yra ir ilgai trunkanti, sąmoninga veikla. Atskiras kūrybos etapas yra įvertinimas, kuris nebūtinai yra galutinė pakopa (gali būti atliekami taisymai, koregavimai, papildymai ir pan.).

Pasirinkimas

Viena iš laimės sąlygų yra galimybė laisvai apsispręsti ir nusistatyti savo gyvenimo kelią, sugebėjimas išsiugdyti savarankiškumą tikrovės atžvilgiu. Ateitis paprastai atveria daugiau galimybių, negu įstengiame išnaudoti, dėl to mums nuolatos tenka sąmoningai rinktis, apsispręsti. Tačiau, pasirinkdami ne vien pasyviai, taikomės prie aplinkybių. Dažnai galim ir patys jas paveikti, sudaryti progas savo siekiams realizuoti, bent jau nepasiduoti nepalankių veiksmų diktatui.

Pasirinkimas ir apsisprendimas paprastai nėra malonus, kartais tiesiog kankinantis dvasinis veiksmas. Pasirinkti galime tik vieną iš kelių galimybių, pairinkdami vieną, savaime apleidžiame kitas. Sunkiausia yra apsispręsti tada, kada aplinkybės verčia atiduoti pirmenybę vienai iš dviejų vertybių, interesų, siekių, kurie mums yra maždaug vienodai patrauklūs ir reikšmingi, tačiau negali būti suderinami.

Visada tinkamai apsispręsti galima, jeigu sugebėsite dalykiškai apsvarstyti svarbiausius “už“ ir “prieš“, o tai padarysime tik žinodami kuo daugiau duomenų apie situaciją.

Daug žmonių linkę ieškoti “savęs“. O ką reiškia – surasti save? Ar pažįsti pats save, ar gerai žinai savo dar neišnaudotas galimybes? Surasti save – tai surasti savo vietą gyvenime, iš daugybės galimybių išsirinkti vieną, kuri labiausiai atitinka gabumus, polinkius ir, svarbiausia, patiktų labiausiai.

Šiais laikais egzistuoja labai didelis kelių pasirinkimas; sunku nuspręsti apie konkretaus kelio tinkamumą. Godžiai ieškoma formulės, kuri padėtų iš karto įprasminti savo egzistenciją ir savo vietą visuomenėje.

Aktyvumas

Pagrindinė asmenybės aktyvumo priežastis yra įvairūs poreikiai: gamtiniai – kultūriniai, materialūs – dvasiniai, asmeniniai – asmeniniai-visuomeniniai. Neįsisąmoninti motyvai – neapibrėžti potraukiai, įsisąmoninti motyvai – interesai, idealai. Aktyvumas yra vienokie ar kitokie veiksmai pusiausvyrai atstatyti psichikoje ar organizme. Poreikiai yra tam tikra asmenybės būsena, sudaranti prielaidas veiksmams, nukreiptiems tuos poreikius patenkinti. Tačiau jie nėra tiesioginės aktyvumo paskatos. Veikti žmogus pradeda tada, kai iškyla koks nors vaizdinys ar mintis apie objktą, kuris gali patenkinti poreikį.

Asmenybės aktyvumas dažnai yra sąmoningas; jis pasireiškia kaip tikslinga veikla. Tikslas yra išankstinis vaizdinys ar mintis, o dažniausiai abu kartu apie rezultatą, kurį žmogus tikisi pasiekti aktyviai veikdamas. Jeigu tikslas yra labiau nutolęs nuo jo siekimo pradžios, tai reikia įsivaizduoti ne tik rezultatą, bet ir kelią į jį. Vaizdiniai ir mintys apie kelius į tikslus vadinami perspektyvomis. Skiriamos artimos ir tolimos perspektyvos.

Patys siekių lygiai vadinami aspiracijomis (tai: siekimai, troškimai, pretenzijos). Aspiracijų lygiai ir jų objektyvumas glaudžiai siejasi su savęs vertinimu. Skiriamas subjektyvus ir objektyvus savęs vertinimas. Subjektyvus vertinimas aukštesnis už

objektyvų – atsiranda didybės manijos bruožai ir atitinkamos aspiracijos. Žemesnis aspiracijų lygis pasireiškia nepilnavertiškumo išgyvenimais, krinta aspiracijų lygis.

Vadyba

Menedžmentas – tai vadovavimo menas, kūryba, pagrįsta tam tikrais principais. Pirmapradis principas: žmonės geriau reaguoja, kai jiems vadovauja vienas vadovas, o ne keli. Motyvacijos principas. Kuo kruopščiau menedžeris sukuria skatinimų ir baudimų sistemą, sudaro ją atsižvelgiant į nenumatytas aplinkybes, integruoja į visą valdymo sistemą, tuo efektyvesnė bus darbuotojų motyvacija. Lyderiavimo principas. Žmonės yra linkę sekti lyderius, paskui tuos, kuriuose jie mato priemonę patnkinti asmeninius poreikius. Kuo efektyviau lyderis išnaudos motyvaciją, tuo bus efektyvesnis lyderis. Mokslingumo principas. Valdymo sistema turi būti sudaroma remiantis naujausiais menedžmento mokslo duomenimis. Atsakomybės principas. Tikslus įsakymų ir nurodymų apiforminimas, skirtų reikalavimų už kokybišką pareigų vykdymą, tiksliai nustatytais laikotarpiais, padidinimas.

Teisingo parinkimo, paskirstymo, ekonomiškumo, atgalinio ryšio principai. Dorame versle kadrų parinkimas vykdomas tik pagal dalykines charakteristikas, o ne pagal pažintis. Pagrindu laikomos profesionalios atrankos ir kadrų konsultantų rekomendacijos. Pelnas – tai ne tik pajamos, tačiau ir protingos išlaidos. Informacijos apie darbo rezultatus gavimas leidžia sulyginti faktinę būseną su planuojama.

Pastovios problemos: 1) Geras sprendimas gali būti sėkmingai pritaikytas bet kokiai problemai išspręsti. 2) Jei turite tik plaktuką – visi aplinkiniai atrodo vinimis. 3) Kai problema pradeda ryškėti, žmonės stengiasi, kad tai neįvyktų. 4) Jei projektas neveikia, atkreipkite dėmesį į tai, kas jums anksčiau pasirodė nereikšminga. 5) Tas, kas tvirtina, kad to niekada negali būti, neturi nutraukti to, kas tai daro. 6) Niekas neveikia, nes suplanuota. 7) Problemos sprendimas – žmonių paieška, kurią jie išsprendžia, o ne laukimas. 8) Problemos sprendimo būdas svarbesnis, nei jos išsprendimas. 9) Klaida, padaryta pradžioje, pasireikš tik jos pabaigoje. 9) Neįtikėtina kiek daug laiko reikia baigti tai, dėl ko nedirbama.

Lyderiavimas

Išskirtinės lyderio savybės: ambicijos, drąsa, garbės troškimas, pripažinimo poreikis, jos turi būti pagrįstos, motyvuotos ir realiai išmatuotos. Be jų dar yra privaloma - aukšta moralė; jeigu viso to nėra susikompromitavimas. Reikalinga gera sveikata, dvasinė stiprybė, aureolė (sukurta arba susikurta). Lyderis turi būti savo srities ekspertas, kvalifikuotas, kompetetingas specialistas, turi turėti patikimus informacijos šaltinius, lankstus, principingas, pastovių įsitikinimų ir vertybių.

Lyderiavimo ir vadovavimo tipai:

1) Autokratinis. Vadovauja grupei, remdamasis savo asmenybe, nesitaria su grupės nariais dėl tikslų, metodų, paskatinimų ir pan. Dažniausiai komanduoja trumpomis frazėmis, kartais grasinančia potekste. Pasekėjų nuomonių nevertina, prieštaravimai jį užgauna. Iš pradžių esanti tvarka ima blogėti, nes žmonės jaučiasi nepilnavertiški vykdytojai. Autokratinė atmosfera būtina tik ekstremaliomis sąlygomis.

2) Demokratinis. Nuolat tariasi su grupe. Lyderis ne komanduoja, o siūlo, kalbos tonas draugiškas. Potvarkiai, draudimai, paskatinimai ir kt. nustatomi diskusijomis. Grupės nariai veikia siekdami savų, o ne iš šalies primestų tikslų, geriau panaudoja savo sugebėjimus, veikdami jaučiasi reikšmingesni ir laimingesni.

3) Liberalus. Grupės nariai jį pripažįsta, bet jis pats nerodo iniciatyvos vadovauti. Nurodymus jis perduoda prašymo forma, lyg gėdydamasis lyderio pozicijos. Pagyrimų ir bausmių nedrįsta skirti. Trūksta apibrėžtos tvarkos, atsiranda nepasitikėjimas perspektyvomis.

4) Kiti. Dar skiriami lyderiai, kurie orientuojasi į veiklos pasiekimus, o tik po to į narių gerovę ir atvirkščiai: Į grupės pasiekimus besiorientuojantis lyderis deda daugiausia pastangų, kad uždaviniai būtų kokybiškai atliekami, visaip skatindamas (ir “meduoliu“, ir “rykšte“) įvykdyti grupės tikslus. Antrasis pirmiausia rūpinasi grupės narių tarpasmeninių santykių kokybe ir jų komfortu. Situacijos lyderiai vadovauja grupei tik tam tikrais specifinės veiklos momentais. Pavyzdžiui, tai gali būti gidas, stalo komendantas pasilinksminimuose, piršlys vestuvėse ir pan. Pastovus visapusiškas lyderis ilgesnį laiką vadovauja pagrindinei grupės veiklai (darbui, mokymuisi, žaidimams ir kūrybai).

Lyderis

Jeigu konkrečiau pažvelgsime į lyderio rolę, tai pastebėsime šias pagrindines lyderio funkcijas: 1) grupės veiklos tikslų ir metodų iškėlimas; 2) atskirų grupės narių veiksmų koordinavimas, siekiant bendrų tikslų; 3) grupės narių informavimas apie veiklą, jos rezultatus ir kt.; 4) grupės narių veiklos kontrolė, paskatinimai ir bausmės; 5) arbitražo funkcijos, iškilus nesutarimams tarp grupės narių; 6) grupės atstovavimas kitoms grupėms, aukštesniems vadovams ir kt.

Vadovavimas

Vadovavimas yra grupės veiklos valdymas, kurį atlieka žmogus pagal kažkokius įgaliojimus. Tuo vadovavimas skiriasi nuo lyderiavimo, kuris yra vidinis tam tikros grupės procesas, priklausantis nuo grupės narių iniciatyvos.

Valdyti reiškia – priimti sprendimus, globoti, nukreipti, motyvuoti, tikrai stengtis. Valdymas turi būti pavyzdžiu. Niekas taip neskatina darbuotojų, kaip: tikslinga veikla, ryžtingumas, iniciatyva ir vaizduotės turtingumas, kiekvieno darbuotojo asmenybės gerbimas. Tas, kas seks šiais principais, galės įtikinti kitus, o galėdamas įtikinti įgis sugebėjimą pasiekti savo, kuriam nereikės remtis padėtimi ir postu.

Reikia ieškoti priėjimo prie kiekvieno atskiro žmogaus, o tai reikalauja mokėti suprasti žmones. Kartais reikia parodyti tvirtą ranką. Tokie dalykai kaip absoliutizacija ir apibendrinimai vargu ar padės, kai prireiks pritaikyti sugebėjimą suprasti žmones ir situacijas valdymui pagerinti.

Vadovavimo veikla yra kūrybinė, nes vadovas pats pasirenka ne tik veikimo būdus, bet ir uždavinius, gauna naujus ir originalius veikimo rezultatus. Šiuo požiūriu vadovo veikla yra artima mokslininkų ir menininkų veiklai. Vadovavimo savarankiškumas ir kūrybingumas susijęs su didele politine, teisine, moraline ir profesine atsakomybe

visuomenei. Vadovo veiklos specifika ypač pasireiškia tuo, kad jis atsako ne tik už savo veiklą, bet ir už visų vykdytojų veiklą, nuo jo priklauso grupės narių pasitenkinimas savo būsena.

Vaiko auklėjimas

Vadovauti elgesiui reiškia: apdovanojimas už norimą elgesį, netinkamo elgesio ignoravimas, tinkamo elgesio modeliavimas ir baudimas už netinkamą elgesį.

Drausmė yra tinkamo elgesio taisyklės, principai ir standartai, kuriuos tėvai sukuria savo vaikams. Bausmė yra tam tikra bauda tėvų skirta vaikui, kai vaikas pažeidžia tėvų nustatytas tinkamo elgesio taisykles, principus ir standartus. Efektyviausia bausmė: privilegijų atėmimas arba pašalinimas iš situacijos. Šiuo atveju perduodama vaikui žinia: ”Tu esi geras, bet tavo elgesys g.b. nepriimtinas”. Mušant vaiką, jam perduodama žinia yra tokia: ”Tu nesi geras ir tavo elgesys nepriimtinas”.

Kad bausmė turėtų prasmę, pirmiausia turi būti sudarytos aiškios, nesikeičiančios ir teisingos taisyklės. Turi būti užrašytos po 4 – 5 taisykles: ką daryti ir ko nedaryti. Taisyklės neturi būti per griežtos, jos neleidžia mokytis nepriklausomybės, autonomiškumo ir atsakomybės. Jeigu taisyklės per griežtos, vaikai gali pamanyti, kad neteisingos ne tik taisyklės, bet ir bausmė.

Bausmė turi būti vykdoma neatidėliotinai po prasižengimo (padeda suprasti ryšį tarp netinkamo elgesio ir bausmės), nuosekliai taikoma (priešingu atveju – vaikams darosi neaišku, jie pradeda manipuliuoti ir dažnai jaučia, kad bausmė yra neteisinga) ir nežeidžianti.

Pagyrimas yra žodis, gestas, veido išraiška ar frazė, kuri leidžia vaikui jaustis laimingam ir linksmam. Pagyrimu galima padidinti vaiko vertės, kompetencijos ir pasitikėjimo savimi jausmus. Jeigu vaikas ką nors stengiasi padaryti, nors ir neužbaigia, pagirkite pastangas, jei užbaigia – darbą. Kai jūsų vaikas gerai atrodo, pasakykite jam apie tai. Kai vaikas daro kažką malonaus kitiems, leiskite jam žinoti apie tai. Pagyrimas turi būti aiškus ir pozityvus teiginys. Pagyrimas nėra pagyrimas po kurio seka kritikuojantis teiginys, pvz.: ”Tu esi geras vaikas, bet...”.

Vaiką reikia išmokyti save pagirti. Tėvai turi apibūdinti, kaip vaikas turėtų jaustis, gerai pasielgęs, pvz.: ”Padėti broliui yra labai gražu. Tai tikrai leidžia tau puikiai jaustis”. Savęs pagyrimo būdu vaikas išmoksta paskatinti save ir gerėja jo savęs įsivaizdavimas.

Negalima kartu sujungti gyrimo už veiklą ir pagyrimo, nukreipto į asmenį.

Vadovo funkcijos

Pačios bendriausios, būdingos bet kokioms grupėms vadovų funkcijos:

1. Administracinė funkcija. Vadovas koordinuoja grupės narių veiksmus. Šiam tikslui jis paskirsto grupės nariams darbus, stebi jų vykdymą, daro reikiamus darbuotojų pakeitimus ir pan.

2. Strateginė funkcija. Vadovas iškelia veiklos tikslus, parenka metodus, numato grupės veiklos rezultatus ir pan.

3. Eksperto ir konsultanto funkcija. Vadovas vertina grupės narių veiklą ir tos veiklos rezultatus. Radęs kokių nors trūkumų, jis konsultuoja atlikėjus, kaip pašalinti tuos trūkumus. Čia ne vadovo pozicija, o dalykinė kompetencija gali užtikrinti sėkmingą šios funkcijos atlikimą.

4. Komunikacinė reguliavimo funkcija. Vadovas parenka tinkamiausias komunikacijos formas ir struktūras. Renka informaciją apie grupės narių darbą, jei reikia, - ir apie jų asmenines savybes. Vadovas palaiko ryšius su kitomis grupėmis, informuoja pavaldinius apie visuomenės (klientų) pageidavimus ir pan.

5. Grupės atstovavimo funkcija. Vadovas atstovauja grupę susirinkimuose, pasitarimuose, atsiskaitant aukštesniesiems vadovams už grupės darbą, priimant apdovanojimus ir kt. Pavaldiniai vertina tuos vadovus, kurie, atstovaudami grupei, pakelia jos prestižą visuomenėje.

6. Disciplinarinė funkcija. Vadovas stebi ir vertina, kaip grupės nariai laikosi nustatytos tvarkos, darbo režimo ir pan. Juo sėkmingiau vadovaujama grupei, juo mažiau tereikia papeikimų ar bausmių, ir priešingai.

7. Auklėjamoji ir psichoterapinė funkcijos. Vadovas padeda, guodžia, giria, moko ir pan.

Gerų vadovų asmeninės savybės

Kad vadovas galėtų tinkamai atlikti savo vaidmenį, jis turi turėti specifinių savybių. Vadovas pirmiausia turi pasižymėti gerosiomis humaniško žmogaus psichinėmis savybėmis. Vienoks ar kitoks vadovavimo pobūdis pirmiausia priklauso nuo vyraujančių motyvų, kurių skatinamas žmogus užima vadovo poziciją:

1. ekonominis motyvas (atlyginimas, butas, automobilis ir pan.); 2. noras iškilti virš kitų žmonių (poreikis vadovauti kitiems žmonėms, turėti

daugiau ir geriau nei kiti); 3. visuomeniniai motyvai (siekis būti naudingu visuomenei, susilaukti

pripažinimo ir pan.); 4. kūrybiniai motyvai (siekis įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus, aktyviai

dalyvauti problemas, kuriant vertybes ir kt.); 5. prievartos motyvai (baimė būti pažemintam, patirti bausmę ir pan.); 6. egocentriniai motyvai (garbės troškimas, karjerizmas, įprotis vadovauti ir kt.).

Nuo vyraujančių motyvų priklauso vadovo pasitenkinimas savo darbu. Todėl, prieš imantis vadovo pozicijos, reikia pagalvoti, ko nori.

Profesinis – psichologinis pasirengimas. Vadovas turi būti kompetetingas toje veiklos srityje, kuri jo vadovaujamai grupei yra pagrindinė. Šiuolaikinis vadovas turi orientuotis ekonomikoje ir darbe su kompiuteriais. Psichologinis pasirengimas vadovavimui reikalauja išsiugdyti šias pagrindines savybes:

1) Interesas veikti yra būtina sėkmingos vadovo veiklos sąlyga. Darbas su susidomėjimu teikia daugiau pasitenkinimo, didina vadovo darbingumą.

2) Pareigingumas, atsakomybė yra susiję su tokiomis asmenybės savybėmis kaip teisingumas, dorumas, darbštumas. Atsakomybė būna sąmoningai racionali (žmogus žino, kad reikia laiku ir tiksliai, kokybiškai ką nors atlikti). Yra ir emocinė atsakomybė, kai neatliekant kokių nors darbų ar atliekant juos ne pagal esamus reikalavimus, ima “graužti sąžinė“.

3) Bendruomeniškumo savybė vadovui būtina dėl to, kad vadovas pats vienas negali pasiekti rezultatų, jei jis nesugebės paskatinti, užkrėsti darbo entuziazmu savo valdinius.

4) Organizaciniai ir pedagoginiai sugebėjimai. Jie yra sintezė aukšto intelekto ir valios savybių, kurios padeda geriau išmanyti veiklą ir ją pertvarkyti. Vadovui reikia mokėti greitai ir tiksliai suvokti žmonių dvasines ypatybes. Intelektas gali būti labiau teorinis (sugebėjimas mąstyti sąvokomis ir teiginiais), praktinis (mąstymas konkrečiu vaizdiniu turiniu), universalus (sugebėjimas orientuotis iškilus labai bendroms problemoms, taip pat konkrečiose gyvenimo aplinkybėse).

5) Proto lankstumas ir judrumas. Vadovui reikia mokėti prognozuoti pasikeitimus, rasti priemonių pavaldiniams tobulėti. Geras vadovas turi būti tolerantiškas.

“Mano genialumas yra tai, kad aš greitai suvokiu visus situacijos trūkumus ir kartu numatau visus rezervus, būtinus tiems trūkumams įveikti.“ Napoleonas.

Demokratinis vadovavimas. Demokratinėje atmosferoje geresnė savijauta, sparčiau tobulėja darbuotojai. Tokioje atmosferoje žmonės nori dirbti, pradeda didžiuotis bendrais pasiekimais, stengiasi pasidalyti sunkumais, formuojasi nuoširdesni ir draugiškesni santykiai. Autokratinis vadovavimas tinkamesnis ekstremaliomis veiklos sąlygomis. Liberalusis vadovavimas gali būti optimalesnis grupėse, sudarytose iš labai aukšto intelekto individų, vykdančių kūrybines užduotis./p>

Orientacija pirmiausia į grupės narių santykių komfortą ir tik paskui – į pasiekimus. Tyrimai parodė, kad vadovai, pirmiausia kreipiantys dėmesį į savo valdinių gerovę, per ilgesnį laiką pasiekia ir geresnių grupinės veiklos rezultatų, negu tie, kurie jau iš pat pradžių stengiasi siekti aukštų veiklos rezultatų, mažai tesirūpindami grupės narių gerove.

Geras vadovas turi pasitikėti savimi. Jis neturi būti išpuikęs, bet turi protingai tikėti savo jėgomis, savo sugebėjimais eiti prisiimtas pareigas. Vadovo pasitikėjimas uždega visą grupę.

Vadovas privalo branginti valdinių laiką. Jis turi tiksliai planuoti susirinkimus, priėmimo valandas ir kt., kad valdiniams nereikėtų be reikalo gaišti laukiant. Laiko trūksta ne tiems žmonėms, kurie daug dirba, bet tiems, kurie dirba neplaningai ir neorganizuotai. Vadovo planingumas, organizuotumas ir punktualumas turi būti laiko režimo pavyzdys pavaldiniams.

Reiklumas ir griežtumas. Tyrimai rodo, kad žmonės labiau mėgsta teisingus, bet grietus vadovus, negu viską atleidžiančius.

Vadovui reikia mokėti skatinti ir bausti pavaldinius. Tiesa, viešų svarstymų apie valdinių “nuodėmes“ reikia imtis tik kaip kraštutinės priemonės.

Vadovas turi būti nuoširdus ir mandagus, tačiau ne šiurkštus.

Geru vadovu negalima tapti neturint humoro jausmo. Turintis humoro jausmą vadovas net sunkiausiose situacijose sugeba įžvelgti ką nors komiška, kas išsklaido įtampą, sudaro geresnę nuotaiką.

Vadovas turi mokėti kalbėti ir tylėti.

Vadovas turi gerbti pavaldinius ir jais domėtis.

Sprendimo priėmimas

Sprendimo priėmimas yra svarbus sėkmės komponentas ir verslo kracho pirmutinė priežastis. Sprendimai gali būti svarbūs/ kardinalūs ir antraeiliai. Bet nesvarbu koks yra sprendimas, svarbiausia – į tai žvelgti reikia labai rimtai. Sprendimo priėmimas vienam ar kolektyvo priklauso nuo konkrečios situacijos. Pats sudėtingiausias pasirinkimas yra tarp kelių alternatyvių variantų. Čia be tikslaus apskaičiavimo turi padėti ir patirtis.

Svarbu ne sprendimo priėmimo technika, o tai, kad į problemas reikia žvelgti sistematizuotai ir tikslingai. Svarbus teisingas faktų interpretavimas, o ne lengvesnio ir patogesnio kelio pasirinkimas.

Sprendimo priėmimo procese dažniausiai daromos klaidos:

1. priimtas vienašališkas sprendimas, 2. priimant sprendimą buvo įveltos emocijos, 3. nebuvo sisteminio požiūrio į sprendimo priėmimą, 4. renkantis variantus pirmenybė buvo atiduota ”įprastai” alternatyvai, 5. buvo svarstomi tik teigiami variantai, galima rizika nesvarstyta, 6. vadovaujamasi išankstinėmis nuostatomis, norais, o ne tikslia informacija, 7. sprendimas priimtas skubotai, 8. neteisingai interpretuoti faktai, 9. sprendimas priimtas impulsyviai.

Sprendimo priėmimo procesas turi atrodyti taip:

1. Problemos esmės išsiaiškinimas. 2. Sprendimo priėmimo tikslo išsiaiškinimas. Ko reikia pasiekti? Kokios

priemonės tam numatytos? 3. Alternatyvių variantų, atitinkančių tikslą, apsvarstymas. 4. Alternatyvių variantų analizė, atsižvelgiant į norimą ir galimą. 5. Negatyvių to ar kito alternatyvaus sprendimo pasekmių įvertinimas. Taip pat,

kiek įmanoma, negatyvių pasekmių galimų nuostolių apskaičiavimas. 6. Galutinio sprendimo priėmimas.

Kompetencija

Tas kas nori priiminėti sprendimus turi žinoti, kad tai yra didelė atsakomybė ir turi pagalvoti, pakankamai jis sprendimui priimti kompetetingas, ar ne. Taip pat, tam, kuris bijo priimti sprendimus, nori perkelti tai ant kitų pečių, geriau apie menedžerio karjerą negalvoti.

Kritika

Beveik visi į kritiką reaguojame vienodai – norime gintis. Kai mes kritikuojame save ar savo namiškius, viskas atrodo savaime suprantama ir normalu, bet jeigu tai pamėgins kas nors kitas – tai jau katastrofa.

Visada reikia atminti, kad kritika tėra kažkieno nuomonė. Mes turime teisę ją priimti ar atmesti. Kritika gali būti taikoma kaip puolimas arba mėginimas jus išjuokti. Ją įveikti galima:

1. nueiti šalin ir nekreipti dėmesio; 2. viską paversti juokais; 3. ramiai paklausti “kodėl jūs su manimi taip elgiatės?“. Dažnai kritikuotojas

šitaip mėgina nuslėpti prastą nuomonę apie save patį (savimonę). Pajutę grėsmę žmonės dažnai puola remdamiesi kritika. Jie griežtai kritikuoja kitus, norėdami įtikinti patys save, jog būtent jie yra teisūs.

Galimos kritikos pasekmės: konfliktai, kolektyvo produktyvumo padidėjimas, poveikis veiklos atmosferai. Teisinga, rimta kritika – tai menas. Teisingai formuluojama kritika skatina žmones dirbti geriau.

Rimtai reikia žiūrėti į kritikos formulavimą:

Vietoj/ Geriau:

Tai ne taip.../ Man tai atrodo kitaip...

Taip nieko nebus.../ Pažvelkim į šią problemą tokiu būdu...

Jūsų požiūris neteisingas.../ Prašau, pabandykite pažvelgti į tai tokiu būdu...

Neatidėliojama kritika naudinga tais atvejais, kai:

Pirminė kritika

1. Jeigu Jūs iš anksto įspėjote savo darbuotojus, kad atvirai išsakysite savo nuomonę apie jų darbą.

2. Jeigu Jūs manote, kad būtina kam nors pasakyti kritinę pastabą, sakykite tai nedelsiant.

3. Parodykite savo darbuotojams, ką jie padarė neteisingai, konkrečiai aptariant detales.

4. Pasakykite darbuotojams, kaip Jūs skausmingai reaguojate į jų padarytas klaidas.

5. Padarykite kelių sekundžių pauzę, kol tylėjimas pasidarys sunkus. Tokia pauzė žmogui padeda suvokti Jūsų jausmus, užslėptus po žodžiais.

Antrinė kritika

1. Pirmas ištieskite ranką darbuotojui, pasisveikindamas arba kaip nors kitaip parodykite, kad esate jo pusėje.

2. Pasistenkite, kad jis įsisąmonintų, kiek jis yra jums svarbus. 3. Pabrėžkite, kad jūs ir toliau vertinate darbuotoją, tik truputį nepatenkintas jo

veiksmais šioje konkrečioje situacijoje. 4. Už vieną ir tą patį kritikuojama tik vieną kartą.

Keletas pasiūlymų:

Vertinkite save kaip mokytoją ar vadovą, kaip labai naudingą žmogų. Turėkite galvoje, kad Jūs kažkam bandote padėti pasitaisyti.

Parodykite, kad Jūs rūpinatės. Nuoširdžiai pasidalykite mintimis apie būdus, kuriais kitiems pasisekė kažką nuveikti.

Sulaukite tinkamo momento kritikai išsakyti. Įsitikinkite, kad artimiausiu metu to žmogaus niekas nesukrėtė.

Venkite kartoti, kad ”reikia daryti taip ir taip” arba ”reikėjo daryti taip ir taip”. Tie ”reikia” daro Jus griežtu ir pedantišku.

Stenkitės, kad nesusidarytų įspūdis, jog Jums labiau rūpi ne padėti kolegai, o tai, kad Jūsų patarimais būtų pasinaudota.

Parodykite, ką gero duos Jūsų pasiūlyti veiksmai.

Patarinėkite suprantamai, trumpai. Painūs patarimai gali viską sugadinti, sukelti sumaištį ir abejonių.

Būkite tikri, jog patys geranoriškai priimate kritiką. Jei taip nėra, Jūsų nelaikys patikimu šaltiniu.

Kiekvienam reikia duoti galimybę save išreikšti. O jeigu žmogus save pareiškė kaip geras darbuotojas, reikia jį prilaikyti visomis jėgomis.

Žmoniškumas – pagrindinis efektyvaus bendradarbiavimo principas.

Grupė

Žmonės daro įtaką vieni kitiems net ir tiesiogiai nekontaktuodami, grupėse susidaro tipiški įvairiausių reiškinių vertinimai, elgsenos stereotipai, papročiai, mados, manieros. Tarkim apie anglus (kaip tautą – grupę) buvo teigiama, kad jie sportiški, inteligentiški, manieringi, o apie italus – artistiški, impulsyvūs, aistringi. Lietuvoje skirtingai apibūdinami net atskirų tarmių atstovai: impulsyvūs aukštaičiai esą labiausiai tinkami puolimui, atkaklūs ir ištvermingi žemaičiai – gynybai, o tvarkingi suvalkiečiai – atsitraukimui.

Grupės psichiką (sielą) sudaro bendri tos grupės individams psichiniai reiškiniai ir reiškiniai, kylantys individams sąveikaujant.

Skiriamos šios tikros grupės formavimosi pakopos: Asociacija. Dar nėra bendrų tikslų, tarpasmeninių santykių, bet tam yra prielaidų. Korporacija. Bendri tikslai, pasiskirstymas rolėmis, egzistuoja tarpasmeniniai santykiai, bet nėra vieningumo siekiant bendrų tikslų. Kolektyvas. Kolektyvas yra korporacija, kuri vieningai siekia tikslų, tarp grupės narių yra teigiami santykiai. Jeigu bent vieno šių požymių trūksta, tai grupė – dar tik korporacija.

Statusas

Kiekvienai asmenybei būdingas tam tikras statusas (padėtis, užimama grupėje) grupėje. Asmenybės statusų gali būti daug. Net toje pačioje grupėje žmogus gali būti gerai vertinamas pagal atliekamą darbą ir užimti žemą statusą pagal sugebėjimą bendrauti su kitais ir pan. Kiekviena asmenybė siekia aukštesnio statuso, nes žmogaus rezultatai yra geresni ir gyvenimas pilnavertiškesnis, kai jis yra reikšmingas.

Asmenybės reikšmingumas visuomenei gali priklausyti ne tik nuo padėties grupėje, kontaktų, bet ir veiklos rezultatų. Skiriami subjektyvus (kaip žmogus pats save vertina) ir objektyvus statusas, jiems nesutampant, asmenybė atsiduria konfliktinėje būsenoje. Tos būsenos išsprendimo keliai labai įvairūs: nuo susitaikymo su grupės vertinimu iki atmetimo, atsiskyrimo nuo grupės.

Išskiriami tokie grupės nariai: Žvaigždės. Patrauklios asmenybės, su kuriomis nori bendrauti didelė grupės dalis. Iš 20 - 30 narių 1 - 3 yra žvaigždės. Mėgstamieji. Grupės nariai su kuriais kartu norėtų veikti 2-4 asmenys. Priimtieji. Nariai, su kuriais bendradarbiauti pareiškė norą bent vienas grupės narys. Izoliuotieji. Nariai, negavę nei teigiamų, nei neigiamų pasirinkimų. Atstumtieji. Nariai, negavę nė vieno teigiamo arba bent vieną neigiamą pasirinkimą.

Rolė

Grupėse žmonės paprastai yra pasiskirstę darbais, profesijomis, valdžia, t.y. atlieka savo rolę. Rolė – tai tipinė elgsenos sistema, susidariusi visuomenėje tam tikrai rolei atlikti. Rolė yra reikalavimų visuma, keliamų žmogui, kuris užima vieną ar kitą poziciją visuomenėje. Rolė yra veiksmų, laukiamų toje pozicijoje, supratimas. Rolė yra realūs veiksmai, kuriuos žmogus atlieka būdamas tam tikroje pozicijoje.

Kas gi skatina žmones užimti pozicijas ir atlikti roles? Tai: ir atlyginimas už atliekamą darbą, įvairios privilegijos, lengvatos, apdovanojimai, rolės prestižas, įgaliojimai – galimybė daryti įtaką kitiems individams, atlyginimui ir prestižui.

Egzistuoja labai didelė grupės įtaka individui. Žmonės, kurie lengvai pasiduoda grupės spaudimui, vadinami konformistais. Pastovūs, neįtaigūs asmenys vadinami nonkonformistais (radikalai, revoliucionieriai, maištininkai, nusikaltėliai, narkomanai ir kt.). Individai, reiškiantys grupėse savo individualias pažiūras, patenka į dėmesio centrą ir turi atlaikyti grupės spaudimą. Jeigu jie tam spaudimui nepasiduoda, grupė juos išstumia iš savo struktūros.

Tačiau kas grupėse gali pakeisti jos papročius, normas, nuostatas? Be abejo, tai gali padaryti lyderiai. Jiems leidžiama nukrypti nuo tų normų, kurias turi saugoti eiliniai grupės nariai. Tačiau normos keičiasi ne tik iš viršaus, bet ir stichiškai iškylant bei sprendžiant įvairius konfliktus.

Verslinis aktyvumas

Karjera

“Karjerą padaro geri savos srities žinovai“. Bet, pasirodo, žinių ir noro nepakanka.

Kas per daug susikoncentruoja ties karjera, nepasiekia tokių gerų rezultatų, kaip tas, kuriam darbas ir profesija nėra gyvenimo prasmė.

Tokios išvados priėjo Mainco universiteto sociologai ir psichologai. Remdamiesi atliktomis sociologinėmis darbuotojų ir darbdavių apklausomis bei ilgalaikių stebėjimų duomenimis, jie skirsto žmones į du tipus: asketus (atsiskyrėlius) ir hedonistus (mėgstančius malonumus).

Asketai laikosi normų, gerbia autoritetus, svarbiausia jiems – profesinė sėkmė, atsakomybė ir stropumas. Tokie žmonės nevertina laisvalaikio, pasiruošę visko atsisakyti, imasi visuomeninių pareigų.

Hedonistai nori daugiau laisvės, gyvenimo malonumų, jie atsainesni, labiau vertina laisvalaikį, atlaidesni kitiems. Su tokiais lengviau bendrauti, jie geriau suvokia politinius ir visuomeninius dėsningumus, turi lakią vaizduotę, jų pasiūlymai ir sprendimai neįprasti, kartais keistoki, bet dažniau teisingi.

Jaunuolis, kuriam sekasi jo darbas, aiškiai yra hedonistas, o ne, kaip galima būtų tikėtis, stropus, prisitaikėlis asketas. Tam tikras atsainumas būtinas, kad nepasimestum sudėtingose darbo situacijose. Kalbėdamiesi su pretendentais personalo menedžeriai paprastai klausia apie laisvalaikio įpročius,hobį. Pavyzdžiui, pirmenybė teikiama tam, kuris augina triušius, o ne ryja knygas.

Moterys ir karjera. Moterys dažniausiai lyg priklijuotos lieka sėdėti savo kėdėse, joms sunku ryžtis keisti darbą, socialinę padėtį. Tačiau netiesa, jog, kaip teigia jos pačios, trukdo šeima, vaikai. Priežastys kitos: moterys bijo sėkmės, atsakomybės, nenori nieko spręsti savarankiškai. Juk karjera reikalaus vis daugiau laiko ir energijos! Be to, jos bus kritikuojamos, ko visiškai nepageidauja. Moterys mieliau liktų vidutinybėmis – taip joms lengviau.

Yra ir kitoks pavojus: kas geresnis už kitus, paprastai lieka vienas. Koks vyras norėtų, kad jo draugė uždirbtų pinigų daugiau nei jis, būtų reikalingesnė visuomenei, užimtų joje aukštesnę padėtį. Kreivai į tokias moteris žiūri ir aplinkiniai – bejausmės egoistės, vyrauja nuostata, kad moteriškumas ir karjera apskritai nesuderinami.

Kalbėjimo telefonu klaidos

Paskambinęs sakai: “Labas, kas čia?“. Išvada. Tu rūpiniesi tik savimi. Kaip pasitaisyti. Pirmiausia prisitatyk, tada pasakyk dėl ko skambini, o tada klausti su kuo galėtum kalbėti.

Atsiliepi: “Draudimo kompanija. Nepadėkite ragelio.“ Išvada. Tau nusispjaut į šį skambutį. Kaip pasitaisyti. Paklausk: “Gal galėtumėte minutę palaukti?“ Jei pašnekovas negali, pasiūlyk palikti žinutę arba paskambinti vėliau.

Šauki: “Labas!“, stengdamasi perrėkti plyšojančią muziką. Išvada. Esi tinginys karjeristas. Kaip pasitaisyti. Sumažink garsą. Garsi muzika verslo pasaulyje neturi skambėti.

Čiaumodamas kalbi telefonu. Išvada. Esi tikras nevala. Kaip pasitaisyti. Įjunk autoatsakiklį.

Į skambinančiojo klausimą atsakai: “Aš iš tiesų nežinau. Čia ne mano skyrius.“ Išvada. Esi darbo kėdę trinantis kenkėjas, kuriam rūpi tik sulaukti darbo dienos pabaigos. Kaip pasitaisyti. Paaiškink: “Aš negaliu atsakyti į jūsų klausimą, bet tuoj pakviesiu kolegą, kuris jums padės“.

Verslo etika

Verslas neturi daryti ir didinti skausmo kitam. Verslininkas turi mokėti dorai užsidirbti pinigus. Rinkos erdvėje, verslininkas dirba ne vienas, todėl privalo paisyti kito interesų, siekti ne sunaikinti konkurentą, bet ieškoti abipusiai naudingos partnerystės. Verslininkas turi sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus ir siekti, kad kiti taip pat elgtųsi su juo. Rizika turi būti pagrįsta, o atsakomybė už jos pasekmes – asmeniška. Verslininkas turi pirmiausia mylėti/mėgti žmones, o tik paskui pinigus.

General Electrik vadovaujančio personalo elgesio taisyklės

Tavo užduotis – vesti bendrą politiką ir spręsti kasdieninius sunkumus.

Būk dėmesingas svetimai nuomonei, net jei ji neteisinga.

Būk dėmesingas kritikai ir gerinantiems pasiūlymams.

Turėk begalinę kantrybę.

Būk mandagus, niekada nesusierzink.

Nesakyk pastabų pavaldiniui, esant tretiems asmenims.

Išsireikšk trumpai.

Būk teisingas, ypač su pavaldiniais.

Visada girk pavaldinį už gerai atliktą darbą.

Niekada nedaryk to, ką gali padaryti tavo pavaldiniai, išskyrus tuos atvejus, jei gresia pavojus gyvybei.

Gabaus pavaldinio išsirinkimas ir apmokymas visada yra garbingesnė užduotis, nei darbą atlikti pačiam.

Jeigu tai, ką daro tavo pavaldiniai (kolegos) iš esmės nesutampa su tavo nuomone, suteik jiems pilną veiksmų laisvę.

Nesiginčyk smulkmenose, nes jos tik trukdo bendrą darbą.

Nebijok, jei tavo pavaldiniai gabesni už tave, o didžiuokis tokiais žmonėmis.

Niekada nenaudok valdžios iki tol, kol nėra panaudotos visos priemonės. Šią kraštutinę priemonę panaudok maksimalia nauda.

Jeigu tavo teiginys pasirodė neteisingas, pripažink savo kaltę.

Visada stenkis, norint išvengti nesusipratimų, duoti nurodymus raštu.

Patarimai pavaldiniams

Nemanykite, kad vadovas pastebės Jūsų pasiekimus. Nuolat informuokite vadovą apie Jūsų daromą darbą pateikdami medžiagą arba siųsdami žinutes elektroniniu paštu. Tačiau būkite kuklus, nesigirkite.

Neužmikite ant laurų, nes Jūs pats esate savo likimo kalvis. Lankykite seminarus ar kursus, kur įgysite naujų žinių. Stokite į organizacijas, bendraukite su savo srities kolegomis ir specialistais.

Privalote dirbti pagal viršininko nustatytas taisykles. Jei jis reikalauja ataskaitų raštu, tai nereikia jų pateikti žodžiu.

Netapatinkite savęs su darboviete, antraip Jums bus sunku susitaikyti su būtinybe ją pakeisti.

Elgesys su klientu

Žodžiai, kurių nedera sakyti klientui: Politika. Ką? Klausykit... Palaukit. Turėtų būti. Ne. Negaliu. Neįmanoma. Blogai. Kodėl?

Anksčiau ar vėliau klientas atsisakys tavo paslaugų (priežasčių atsiras visada, net ir jo išgalvotų). Niekada dėl to nereikia visko mesti.

Niekada nepastatysi savo firmos aukštam lygyje iki to, kol tau nesukaks mažiausiai trisdešimt penkeri. Būk kantrus.

Niekada netapsi pačiu geriausiu kliento (ypač labai stambaus) akyse, jei nemokėsi daryti puikių (ne gerų) prezentacijų.

Palaikyk su klientais draugiškus santykius, pirk jų akcijas, elkis lyg priklausytum jų komandai, nepapulk į jų rezgamas intrigas.

Įprastose derybose aukok pėstininkus, kaukis už karalių, rikius, bokštus. Pasilik rezervą tikrai sunkiai kovai.

Neaptarinėk savo kliento reikalų viešose vietose, saugok kliento paslaptį.

Jeigu ką nors nori patarti kolegai, daryk tai taktiškai ir vienumoje.

Pripažink savo klaidas – tai sukels tik pagarbą. Būk atviras, objektyvus ir tikslus.

Išmok rašyti tikslius nedviprasmiškus vidinius dokumentus.

Geriausiose įstaigose pažadai visada vykdomi, neatsižvelgiant nei į kainą, nei į pastangas.

Pavaldinius girti reikia retai, nes prie pastovių pagyrimų jie pripranta, o retus labai vertina.

Kontoroje būtina palaikyti visišką tvarką.

Darbuotojai mažiau priešinsis viršvalandžiams, jei matys sau pavyzdį – vadovą.

Vieną kartą per metus reikia surinkti visus darbuotojus, duoti jiems ataskaitą apie operacijas, pajamas ir kt. Paskui vadovas kalba kokiu elgesiu jis žavisi. Kalbant tarnautojams apie tai, ko iš jų laukiama, vadovas turi kalbėti, ko jis reikalauja iš savęs.

Klaidos

Jaunų verslininkų krizės dažniausios dėl:

Kapitalo trūkumas - 40 proc Nekompetencija - 25 Per mažai pažinčių - 15 Negerai pasirinkta vieta - 10 Išlaidumas - 5 Nerimtumas - 5

50 metų senumo firmų krizės dažniausios per:

Ne laiku išeita į rinką - 30 proc. Senyvas amžius - 20 Palikuonys - 20 Ligos - 15 Vaidai dėl palikimo - 10 Mirtis - 5

Prieš pradedant verslą reikia apgalvoti prekės ar paslaugos sukūrimo idėją, sumanyti realią firmos struktūros koncepciją. Įsivaizduoti prekę ar paslaugą, įsivaizduoti save

pirkėju. Pagalvoti apie gyventojų perkamąją galią. Reikia analizuoti “ar tu tai parduosi tarp konkurentų“. Paklausa, asmeninės jėgos, kapitalas, darbuotojai, išsilavinimas.

Per didelis patiklumas ir naivumas.

Netinkamam darbuotojui duodamas dar vienas šansas, kliaujamasi nuojauta (nors taip galima susirasti daug draugų ir susilaukti sėkmės).

Beatodairiška pagalba į keblią padėtį pakliuvusiems draugams. Bet tai nereiškia, kad padėti visiškai nereikia.

Visiškai nežinomos biznio, kuriuo užsiimama, pelningumo galimybės.

Sprendimai turi būti priimami greičiau, nei kiti priverčia tai padaryti.

Asmeninio gyvenimo vėlimas į biznį (ne visada veikia).

Reikia galvoti apie problemas prieš joms iškylant.

Laiko paradoksas. Per visą gyvenimą galima uždirbti 100 000 baksų. Per savaitę galima ”sukalti” 1 000 000 baksų.

Firmos padėties ir galimybių nežinojimas.

Sekmės auka.

Nekūrybiškumas, naujų idėjų nebuvimas.

Nežinant kaip pasielgti, reikia leisti pirmąją klaidą padaryti kitam.

Reikia išmokti gyventi pagal savo išgales. Stengiantis gyventi plačiai, kada nors vis tiek viskas ims griūti.

Patirtys

Laipsnis garsioje mokymosi įstaigoje, patyrimas garsioje firmoje – tada galima pradėti savo.

Vienam žmogui pradinio kapitalo neprireikė – susipažino su vienu žmogumi, vežančiu prekes iš Kinijos. Jis sutiko tiekti prekes išsimokėtinai.

Rotšildų didžiausias kapitalas – sugebėjimas daryti biznį ir visos giminės vienybė. Jie dirbo greičiau už kitus.

Krupas pradėjo nuo liejiko savo tėvo gamykloje. Užsienyje išsiaiškino kokia paklausa, susipažino su verslininku, įkūrė bendrą įmonę. Sandoris rėmėsi Krupo technologija (kurią jis gavo šnipinėdamas) ir verslininko pinigais. Partneris buvo “sutvarkytas“ po pirmosios investicijos pabaigos.

Honda – mokėsi, konstravo, be diplomo įkūrė firmą. Labiau vertino sumanumą nei teorines žinias. Užsiėmė tyrimais ir technologija, išradimais. Netramdomas charakteris: ”Tas, kam nepakanka drąsos laužyti nuvalkiotus papročius, niekad nepasieks sėkmės”.

Philipsų devizas: svarbiausias pasaulyje – žmogus. Pradinis firmos kapitalas – 75 guldenai. Labai apskaičiuota kadrų politika. Darbas koncerne teikė saugios ateities pojūtį. Sąžiningumas. Besirūpinant darbuotojais pelnytas darbuotojų lojalumas. Visuotinė drausmė, toliau dirbančių įmonių susiklausymas, glaudūs ryšiai su mokslininkais: 10000 išradimų, 60000 patentų. “Šviesios ateities nereikia laukti, ją reikia kurti dabar.“

Pirmojo milijono uždirbimo laikas yra lygus vėlesnio milijardo uždirbimo laikui. Kiekvienas skatikas – mokslui. Praradęs švenčia, o gavęs – jokio šampano.

Bananai – labai pelningas ir rizikingas užsiėmimas. ”Solidia”`i pasiūlė jų atvežti užsienio partneriai. Žiauri konkurencinė kova, firmos užsiima vos ne pramoniniu šnipinėjimu. Kainą diktuoja ta firma, kuri atsiveža didelį kiekį. Bananas tempia paskui kitus vaisius.

”Braun”. Laikytis nekintančios filosofijos – naudojant naujausias technologijas gaminti aukštos kokybės, patogaus dizaino prekes. Funkcionalumas, paprastas dizainas. Reklamoje apeliuojama į senas geras bendražmogiškas vertybes.

Pinigų reikia ne prabangai, o naujoms rinkoms užimti ir naujoms darbo vietoms kurti. ”Aiva”. V. Petrošius pradėjo nuo siuvimo. Uždirbtus pinigus naudojo kurdamas firmos gamybos bazę. ”Žmonės linkę pervertinti savo sugebėjimus, teko sutikti daug nesąžiningų. Didžiausia sėkmė – komercijos direktorius, tapęs kolektyvo siela.”

Bevažinėjant po pasaulį atsirado pažintys su biznio pasaulio žmonėmis.

”Mars”. Pardavimai – tvarkoje, o su idėjomis blogiau. Vilko vienišiaus strategija. Visiškai nenusakomas, viskam pasiruošęs priešas. Jų mintyse stambesni, ilgalaikiai planai. Vadovai – diktatoriai ir sieloje, ir veiksmuose.

Viešieji ryšiai

Suteikite reporteriams žinių, kurios netiesiogiai padeda reklamuoti Jūsų produktą. Tarkime, maisto produktų kompanija gali pranešti medicinos statistiką, kuri teigia, jog kuo daugiau suvalgoma ląstelienos, tuo mažesnė rizika susirgti vėžiu. Greta šios informacijos būtina pranešti, kad mūsų produktuose yra daugiau ląstelienos, nei kitų firmų panašiuose produktuose.

Venkite ilgesnių, nei 7 žodžių šūkių, nes dauguma žmonių be vargo įsimena tik tokio ilgumo tekstą.

Pateikdami žiniasklaidai informaciją apie Jūsų firmą, produktus, paslaugas, parašykite redaktoriui paaiškinimą, jog jis gali naudoti šią informaciją savo nuožiūra, pvz., kaip iliustracinę medžiagą savo žurnalistų straipsniams.

Jūsų sąraše tarp redakcijų, kurias Jūs nuolat informuojate apie savo darbą, turi būti ir laisvai samdomų žurnalistų. Jiems teikiama informacija neduos staigaus efekto, bet tai padidins Jūsų šansus būti paminėtiems žurnalų ir laikraščių spausdinamose apybraižose.

Pasistenkite, kad Jūsų geriausieji specialistai būtų žinomi žurnalistams ir teiktų komentarus spaudai. Pasistenkite tapti patikimu informacijos ir ekspertinės nuomonės šaltiniu.

Taisyklės skolintojams

Detaliai išanalizuokite potencialaus kliento mokumą. Palaikykite nuolatinius kontaktus su tokio profilio agentūromis.

Pasirinkite patikimą, ne kartą išbandytą atsiskaitymų sistemą.

Nustatykite ir aptarkite apmokėjimo sąlygas.

Venkite situacijos, kad visas verslas būtų priklausomas nuo vieno kliento. Net jei palaikote draugiškus santykius – nekeiskite šios nuostatos.

Nedelskite pateikti sąskaitų ir aiškiai pasakykite, kada jos turi būti apmokėtos.

Palaikykite nuolatinį ryšį su savo kliento atsiskaitymus tvarkančiais darbuotojais.

Griežtai, nuolat kontroliuokite kreditus, ypatingą dėmesį skirkite stambioms skoloms.

Būkite griežtas iki kraštutinumo. Kokia nauda iš partnerio, kuris nemoka skolų?

Imidžas

Imidžeologija padeda įvaldyti išorinio vaizdo poveikio vieno žmogaus kitam mechanizmus. Dauguma įgyja žmonių simpatijas dėka saviprezentacijos meno. Be jo neįmanoma pasiekti stambių sėkmių, patirti žmogiško dėmesio džiaugsmo. Simpatijos užkariaujamos geraširdiška šypsena, manierų elegancija ir kalbos magija.

Strategija:

Pats žmogus turi būti moralus. Tikras moralumas pasireiškia pagalba bet kokiai gyvybei, kuriai galima padėti ir susilaikymas nuo bet kokio negero darymo kitai gyvybei. Aukštesnis dvasingumas yra būtina sąlyga savo imidžo kūrimui.

Savęs pažinimas. Tai reiškia, kad žmogus turi nusiimti nuo savęs vieną po kitos kaukes. Savigarba yra pusė laimės. Savigarba yra tiesiogiai proporcinga sėkmei ir atvirkščiai proporcinga potraukiui/simpatiškumui. Kaip ir sportininkas, kuris rūpinasi savo fiziniu kūnu, taip ir Jūs turite valdyti ir vystyti savo jausmais ir mintimis.

Pagrindinės imidžo priemonės: mimika, gestai ir kalba.

Techninės imidžo priemonės: kūno ir dvasios priežiūra (psichologas, masažuotojas, visažistas, stilistas, ritorius, modeliuotojas ir kt.).

Taktika. Teisinga strategija – dar ne viskas. Bendravime didelę reikšmę turi teisingas strategijos įgyvendinimo taktikos pasirinkimas. Tai yra manevrų ir variantų pritaikymo menas gyvenime. Ne viską, žinoma, iš anksto galima numatyti, bet išmokti variantai pageidautini.

Asmeninio imidžo sukūrimui tinka viskas, kas jį kuria. Net gandai. Tai yra gera prekė, kurią protingai pardavus galima lengvai kompensuoti visas imidžo kūrimo išlaidas. Priešingu atveju galima pasiekti diskreditacijos.

Bendravimas

Žmogus negali nebendrauti, nebent jis yra užsidaręs savo kiaute ir savo problemose žmogus. Tačiau ne kiekvienas bendravimas daro žmogų laimingą. Sunku žmogui, jeigu bendraudamas jis patiria nenuoširdumą, patiria nuoskaudas, pajuoką. Ypač jautrūs yra silpnos nervų sistemos žmonės, kurie į išorinius dirgiklius reaguoja perdėtai ir subjektyviai. O štai stiprus žmogus yra mandagus ir malonus, bendraudamas jis nesiblaško, nerodo pranašumo, nedemonstruoja žinių, gyvenimiškos patirties ir išminties.

Silpnas žmogus bendraudamas visada ir viskuo nepatenkintas, viską kritikuoja, viskuo abejoja, kaltina likimą, žmones ir žmoniją. Silpna asmenybė gyvena savo susikurtoje nepasitenkinimo ir plepalų atmosferoje. Jai stinga šaltakraujiškumo, išminties, takto ir dėmesingumo. Ji eikvoja savo nervinę energiją ne kūrybiniam darbui, o nepasitenkinimui reikšti.

Bendravimo psichologijos principai: Bendraukite nuoširdžiai. Kalbėkite apie tai, kas įdomu pašnekovui. Stenkitės suvokti jo mąstyseną, pamatyti aptariamąjį objektą jo akimis. Atsiminkite, kad asmens kritika ar nuomonės pasmerkimas ne įtikina, o sukelia prieštaravimą, kenkia bendravimo atmosferai. Skatinkite visa, kas geriausia pašnekovo prigimtyje, ypač entuziazmą ir aktyvumą, nes šios savybės lemia asmenybės reikšmingumą ir padeda kūrybiškai augti, įgyvendinti svajones. Tiktai tokiu pagrindu galimi abipusiškai naudingi kompromisai.

Jeigu jums svarbi kitų nuomonė, elkitės taip, kad kiti jus mylėtų ir gerbtų. Tokiu būdu užsitikrinsite saugumą ir sėkmę: Siekdami meilės, “neužsiraukite“ ant “pasiutusio šuns“. Kiekviena sritis turi savo viršūnę, siekite jos ir tuo džiaukitės. Vertinkite paprasto, tikro gyvenimo džiaugsmą; prabangus dirbtinumas nemaloniai nuteikia aplinkinius. Bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje pagalvokite, ar verta kautis. Nuolat domėkitės šviesia gyvenimo puse ir veiksmais, kurie galėtų pagerinti Jūsų padėtį. Susidomėti kažkuo kitu – geriausias būdas įveikti stresą. Netgi visiško pralaimėjimo atveju su žlungančiomis mintimis geriausia kovoti pasitelkus prisiminimus apie buvusias pergales. Tai turėtų sugrąžinti pasitikėjimą savimi. Jeigu kelyje į tikslą Jūsų laukia nemalonūs reikalai – neatidėliokite jų.

Pritaikykite savo gyvenime reliatyvumo teoriją: visi esame skirtingi, skirtingos ir mūsų problemos; kai galvoji apie visas tave užgriuvusias problemas darosi labai

sunku; galvokite apie jas po vieną – “laužykite šluotą po šakelę“; pagalvokite, ar rimtos Jums dabar atrodo kokių penkerių metų senumo problemos; pagalvokite, ką Jūs galvosite apie dabartines problemas po penkerių metų; pritaikykite šią perspektyvą.

Dialogas

Žmogus visada yra apsuptas kitų. Tie kiti – tai ne tik asmenys, su kuriais jis bendrauja, bet ir visas socialinis pasaulis, su kuriuo jį sieja tam tikri ryšiai, įsipareigojimai. Juos atlikdamas, žmogus keičiasi, tobulėja, o kartais ir... degraduoja. Tačiau socialiniai žmogaus bruožai priklauso ne tik nuo jo pastangų, bet ir nuo išorinių sąlygų, kurios keičia ir koreguoja juos. Tarkim, Petras negali savęs pažinti atidžiai neįsižiūrėjęs į tai, kaip jis atsispindi ir kaip yra suvokiamas Jono, Antano ir Kazio sąmonėje...

Egzistuoja šios iškreiptos dialogo su kitais formos: Infantilinė. Esant tokiai formai, žmogus tarsi linkęs visą savo elgesio atsakomybę skirti objektyvioms aplinkybėms ir kitiems. Šiuo atveju žmogus, prisitaikydamas prie esamos realybės, prie kitų, psichologiškai lyg ir išnyksta. Dialogo nėra, yra tik supančio pasaulio monologas, kurį žmogus, kaip pasyvi, inertiška asmenybė, priima. Tai – inertiškų žmonių, pasiduodančių rutinai, spaudimui, pozicija. Voliuntaristinė. Priešinga infantiliam dialogui forma: tas Kitas, kaip opozicija, neegzistuoja. Toks žmogus paprastai naudojasi stipriojo teise. Jam būdingas valingumas, griežtas elgesys, jis neretai sugeba užhipnotizuoti kitus savo pasitikėjimu. Tačiau toks būdas, kai nuolat ignoruojamas atgalinis ryšys, ilgainiui tampa dramatinių klaidų priežastimi.

Pilnateisio dialogo sąlygos: abipusis dialogo dalyvių, tiesos siekimas, įsiklausymas, ką sako oponentas, ir noras suvokti, kodėl jis tai sako; dalyvių lygiateisiškumas, asmeninė tolerancija; bendri dialogo kriterijai – Trečias balsas: dialogo dalyvius jungianti koncepcija, bendros vertybės ir pan.

Taigi nedera pamiršti, kad menas gyventi pirmiausia priklauso nuo mūsų pačių, nuo to, kaip mes įveikiame savo Ego, kaip esame įvaldę dialogą su kitais ir jus supančiu gyvenimu. Nuo to meno priklauso mūsų pasitenkinimas savo būtimi, gyvenimo prasmės ir harmonijos pajautimas.

Menas bendrauti

Bendravimo menas reikalauja laikinai į šalį atidėti savąjį ”Aš”. Bendraukite tik su naudingais komerciškai ir dvasiškai žmonėmis. Bandykite atsisakyti ”draugų”, ”valgančių” Jūsų brangų laiką. Nesugebėjimas atsisakyti tokių draugų – tai Jūsų pasyvumas ar nemokėjimas užmegzti naujų pažinčių? Mokykitės suprasti kitus, t.y. atidžiai ir tikrai susidomėjus klausytis. ”Suprasti” nereiškia taikytis su trūkumais. Geriausia juos laiku pašalinti, o ne apsimesti, kad jų nepastebite. Tikras mandagumas yra budintis ir einantis iš širdies. Širdingas mandagumas atsiperka šimteriopai ir turi milžinišką magnetinę galią. Geras instrumentas naujų pažinčių užmezgimui? Tas, kas nori pasiekti geros sėkmės turi turėti geras pažintis, kuo pasigirti gali nedaugelis. Sudarykite sąrašą, įvertinkite kuo galėtumėte remtis numatytuose planuose ir ieškokite dar daugiau naujų naudingų pažinčių. Jeigu turite pažintį – tai dar ne viskas, ją reikia mokėti palaikyti (ir, žinoma, išlaikyti), pastoviai parodyti žmogui dėmesį.

Tačiau mokėjimo bendrauti neužtenka norint pasiekti bendravimo komfortą: skiriamas psichofiziologinis, socialinis-psichologinis ir socialinis-vertybinis darnumas: simpatija, tinkamumas vienas kitam, vertybių sistemos, poreikių ir kt. panašumai.

Situacija daugeliu atvejų priklauso nuo bendravimo kokybės tarp kolektyvo narių. Bendravimas yra valdymo funkcija. Neteisingo bendravimo tarp darbuotojų požymiai: nepasitenkinimas savo padėtimi kolektyve; atsirandančios įvairios intrigos; kaupiasi ”neišsakytos” skriaudos; fanatiškai ieškoma klaidų kolegų darbe; neaiškumas santykiuose.

Komunikacijos kryptys turi būti: iš aukštyn – žemyn ir atv. su kiek įmanoma didesniu skaièiumi išsišakojimų į šonus. Komunikacija turi bazuotis nedviprasmiškais pasisakymais ir aiškia, pastebima reakcija į juos. Neturi būti slepiami tikrieji tikslai ir interesai, klaidos ir apsiskaičiavimai.

Dažnai reikia keisti komunikacinį elgesį. Šiuo atveju svarbu nedaryti to staigiai, vienu gaisu. Bendravime reikia atrodyti natūraliu, mokėti klausytis, neneigti bet kokių prieštaravimų. Bendravimas tipo ”pora žodžių” gali pagerinti atmosferą kolektyve, bet reikia žinoti situaciją ir naudoti tai atsargiai.

Kaip išvengti polemikos? Ignoravimas, įtikinimas arba klausimį metodas, nes kas klausinėja, tas išlaiko pokalbio ”siūlą”.

Menas kalbėti

Reikia labai norėti įvaldyti kalbos meną (retoriką) ir pastoviai stimuliuoti šį siekį. Pagal asmeninį planą primygtinai plėsti savo informacinį lauką, pirmiausia profesinėse žiniose ir praktikoje. Tobulinkite mąstymo logiką, įvaldykite mokslinio pažinimo priemones. Rinkti medžiagą, susijusią su kalbos menu iš radijo, televizijos, knygų, žurnalų ir t.t. Treniruotis įvaldant įvairius retorikos būdus, apgalvoti jų panaudojimo naudingumą.

Retorikos efektai:

Praktiški ir lengviau prieinami

Pirmų frazių efektas. Iš karto atkreipiamas dėmesys į save. Būdai: įdomių duomenų išsakymas, šiltas kreipinys į auditoriją, įdomios citatos.Pirmų frazių pasirinkimui padeda auditorijos psichologijos, realaus gyvenimo ”skausmo taškų”, auditorijos interesų specifikos žinojimas.Kvantinis efektas. Auditorijos susidomėjimas sukeliamas tam tikrais laiko intervalais ”išmetant” naujienų – tai duomenys, citatos ir kt.Argumentacijos efektas. Šis būdas visada suveikia, net jei neturite gražaus balso. Kalbos argumentacija yra tas akmenėlis, kuris iššaukia dėmesio ratilus.Atsipalaidavimo efektas. Vienai auditorijos daliai įdomu, kitai – ne. Čia reikia panaudoti psichologinius būdus žmonėms suvienyti. Dažniausiai – jumoras.

Reikalaujantys specifinio pasiruošimo

Analogo efektas. Lyginant ir vertinant galima greitai pasiekti savitarpio supratimo, aktyvaus dalyvavimo, pergyvenimo. Neperšant savo nuomonės, kalbėtojas bando suartinti argumentaciją ir klausytojas pakliūna į spąstus. Kuo analogiškesnė abiejų pusių argumentacija, tuo artimesnė ir samprotavimų logika.Vaizduotės efektas. Aktyviai stimuliuojama klausytojų mąstymo veikla. Konkrečiai tai padaroma per: spėjimus, fantazijas, svajones, menamus teiginius.Diskusijos efektas. Randama problema, svarbi žmonėms, jie įtraukiami į nuomonių pasikeitimą ir manipuliuojama jų pasisakymais.Elipsės efektas. Žaidimo forma. Klausytojai įsitraukia į kalbėtojo kūrybą. Pvz., neužbaigus frazės, daromos pauzės, kad sakinio pabaigą sugalvotų patys klausytojai. Emociškai tai pagyvina klausytojus, o visa tai dirba žmogaus imidžo naudai.

Puikaus pašnekovo ypatybės:

Originalumas. Vengia banalybių ir stereotipų. Net į visiškai nuvalkiotą temą jis sugeba pažvelgti naujai ir įdomiai.

Humoras. Moka juoktis iš savęs. Žino, kada sąmoju išsisukti iš keblios padėties ar pagyvinti gęstantį pokalbį.

Įsijautimas. Nujaučia pašnekovo nuotaiką, stengiasi pagauti jo emocijas.

Puikus klausytojas.

Komunikabilumas. Kalba visiems suprantama kalba. Nesislepia už profesinio žargono uždangos, kai neturi ką pasakyti.

Natūralumas. Neapsimeta tuo, kuo nėra. Iš neparankios padėties gelbstisi nuoširdumu.

Tylėjimas ir aktyvus klausymasis

Tylėjimas, lyginant su kalbėjimu, turi aukso vertę tik tuomet, kai suteikia galimybę kalbėti kitam, jo nepertraukinėjant ir netrukdant. Tas, kas klauso, jokiu būdu nėra pasyvus, nes jis tyli tik ”akustiniame kanale”, bet jokiu būdu ne ”optiniame” (neverbialiniame). Tie, kurie norėtų patobulinti savo sugebėjimą dalyvauti pokalbyje, turėtų atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką, kaip ir kada pasakyti, bet ir į tai, kada ir kaip patylėti. ”Visų geriausia įtikinti kitus ausimis - jų klausantis”. Dean Rusk.

Dešimt gero klausymosi patarimų:

Nekalbėkite! Kalbant neįmanoma klausytis.Sudarykite sąlygas pokalbio partneriui atpalaiduoti! Parodykite jam, kad jis gali laisvai kalbėti. Sukurkite ”skatinančią” aplinką.Parodykite, kad norite klausyti! Parodykite susidomėjimą. Klausytis reikia tam, kad suprastum, o ne tam, kad prieštarautum.Nenukrypkite! Tuo metu, kai klausotės, nevartykite ir nedėliokite popierių ir nerašinėkite.Orientuokitės į partnerį! Pabandykite įsijausti į jo situaciją, kad galėtumėte suprasti jo požiūrį bei nuomonę.

Kantrybės! Turėkite laiko. Nepertraukinėkite. Neparodykite, kad ”jau išeinate”.Valdykitės! Pykdami Jūs neteisingai interpretuojate partnerio žodžius.Nesileiskite priekaištais ar kritika išvedamas iš pusiausvyros! Tai padrąsina Jūsų partnerį taip elgtis ir toliau. Nesiginčykite: net ir tada, kai laimite, Jūs kažko netenkate.Klauskite! Tai padrąsins Jūsų partnerį ir parodys Jūsų susidomėjimą. Taip galite ”pagilinti” pokalbį.Nekalbėkite! Neįmanoma gerai klausytis tuo pat metu, kai kalbate. Dievas žmogui davė vieną liežuvį ir dvi ausis!

Būtina turėti kelis elgesio variantus kiekvienai vieno tipo operacijai ir mokėti jais operatyviai pasinaudoti.

Bet kokiame bendravime neleistina bet kokia konfrontacija ir tuo labiau – konfliktas. Būtina orientacija tiek ”logiškame”, tiek ”nelogiškame” žmonių elgesyje. Elgesio motyvacijos pažinimas yra labai reikšmingas renkantis atsakomuosius veiksmus.

Bendravimo procese reikia protingai ir tikslingai naudoti poveikio priemones. Jų dėka galima nepastebimai ”įsipaišyti” į konkretų sociumą, sudarant ten bendravimo komfortą ir dvasinį suderinamumą.

Prieraišumas. Pasireiškia dviejose tipiškose situacijose: genetinis artumas (kraujo bendrumas; šeimyniniai ryšiai) ir pripratimo rezultatas (vienos klasės mokiniai, darbo kolektyvas).

Simpatija. Kryptingas potraukis kam nors. Dažnai nemotyvuotas žmonių kontaktavimas. Šiltas psichologinis fonas, santykių komfortas.

Pasitikėjimas. Tikėjimas kuo nors: žmogumi ar jo savybėmis. Pasitikėjimas be simpatijos neišsivysto. Pasitikėjimo išdavimas provokuoja negerus poelgius, kančias, nervinius sukrėtimus.

Pagarba. Savanoriškas asmenybės užimamo statuso pripažinimas.

Tarpusavio trauka įmanoma tik savitarpio supratimo pagrindu.

Konfliktai

Konfliktai yra vienas pagrindinių visuomenės reiškinių, nuolatos kylančių tarp darugų ir priešų, tarp tėvų ir vaikų, tarp vyro ir žmonos, tarp įvairiausių žmonių grupių. Kas yra konfliktas? Konfliktas yra daugiau ar mažiau išreikšta kova tarp dviejų ir daugiau šalių, kurios turi prieštaraujančias nuostatas, tikslus ar priešinasi agresijai į jos vertybes.

Dažnai konfliktų šaltinis nėra pikta valia, o elementarus nežinojimas ir nemokėjimas. Konfliktai galimi per intelektualinio lygio skirtumus, temperamentų skirtumus, požiūrių ir poreikių neatitikimą.

Esminiai konflikto sprendimo įgūdžiai: pateikite nusiskundimus be kritikos, pasiduokite įtakai (teigiamai priimkite partnerio pastangas ko nors iš jūsų paprašyti),

iškilus nesutarimams, spauskite stabdžius, pasistenkite nusiraminti (konflikte pasitraukimas tarpusavio santykiams yra mirtinas), padarykite netikėtą veiksmą (humoras, netikėtas bučkis).

Išaiškintas konfliktas ne toks pavojingas, kaip slaptas, bekaupiantis savo kritinį potencialą. Vienas iš slapto konflikto požymių yra nerašytų įstatymų atsiradimas, kai kurios kolektyvo tradicijos ir ritualai. Čia būtinas neatidėliotinas įsikišimas.

Svarbus ne konfliktų skaičius, o jų panaudojimas sau naudinga linkme.

Konfliktas laikomas išspręstu tada, kai priešingos pusės pripažįsta, kad rastos ir pašalintos tikros nesutarimų priežastys. Negalima kaltinti jokios priešingos pusės. Nuoširdžiai išspręstas konfliktas dažnai netgi sustiprina santykius tarp šalių.

Ką daryti, kai užsipuola?

Konfliktas sustiprėja, kai abu žmonės yra įsitikinę: ”Aš teisus, o tu klysti”. Tada ir prasideda nesibaigiantis abipusis kaltinimas. Tam, kurį skriaudžia, atrodo, kad puolantysis – tai lyg priekaištaujantis tėvas. Tad ”klusnus vaikas” įsižeidžia ir bando prisiimti tėvo vaidmenį, kad apsigintų, o vėliau duotų atsakomąjį smūgį. Kitas darys tą patį. Tai gali tęstis be galo.

Kaip atsikratyti tėvo ir vaiko vaidmens? Reikia tik didesnio pasitikėjimo savimi, reikia pasistengti, kad mūsų nežeistų, nežemintų menkiausias nesutarimas. Nusižeminimas – tai savo interesų nepaisymas, savęs, kaip asmenybės, neigimas.

Patarimai esant konfliktinei būsenai: Giliai įkvėpkite oro. Gal tas nemalonus jausmas sumažės... Stenkitės atsispirti pagundai atsikeršyti. Nesivadovaukite principu ”akis už akį, dantis už dantį”. Venkite kitą ”sumalti į miltus”. Reikia stengtis pereiti nuo meilės valdžiai prie meilės valdžios. Kartais nusižeminkite, leiskite, kad Jus kaltintų. Tik jokiu būdu tai neturi paminti Jūsų savigarbos. Stenkitės valdyti savo emocijas. Žinokite, kad agresorius kelia triukšmą todėl, kad jaučia grėsmę, jam atrodo, kad jis praranda valdžią. Tokioje situacijoje Jūs neturite pasiduoti pykčiui. Mėginkite kalbėti antruoju asmeniu: ”Tau atrodo, kad aš – egoistas. Tu jautiesi įžeistas. Galbūt tu teisus...”. Niekada netvirtinkite: ”Aš savanaudis...” ir t.t. Duokite žodį: ”Aš dar pagalvosiu apie tai”. Šis susitaikymo siekiąs žingsnis mažina įtampą. Po kelių dienų vėl grįžkite prie problemos: jei galite, pasitelkite humorą. Rezultatai bus stulbinantys.

Pokalbis

60 proc informacijos bendraujant gauname neverbaliniu (žvilgsnis, gestai ir kt.) kanalu ir tik 7 – verbaliniu, žodžiais. Išgyvenamas emocijas žmonės paprastai išreiškia: konvencialiai (standartinis tam tikroje aplinkoje priimtas būdas) ir spontaniškai (nevalingai). Kai objektas stengiasi neišsiduoti, jis kontroliuoja savo gestus ir mimiką, bet žmogus sugeba sekti tik kelias (2-3) reakcijas. Nevalingos reakcijos yra grynai individualios, todėl jas aiškinantis reikia puikiai pažinti objektą.

Pokalbio fazės

Pradinis parengimas

Užsiimama:- paaiškinimu sau to, ko reikia pasiekti pokalbiu, pažymint norimą maksimumą ir tinkantį minimumą;- pradinės informacijos apie problemą ir pašnekovą gavimas;- kontakto taktikos parinkimas;- padedančių komponentų sudarymas (aplinkybės, vieta, laikas, aplinka).

Pokalbio pradžia su objekto nuotaikos sudarymu

Čia remiamasi objekto neigiamų emocijų ir barjerų, apsunkinančių supratimą atmetimu.

Pokalbis savo tema ir savo kryptimi

Remiamasi į pradinę taktiką su atsižvelgimu pagal objekto reakcijas.

Dialogo užbaigimas su pasiekto rezultato patvirtinimu

Užtvirtinti visa tai, kas buvo pasakyta objekto mąstyme ir veiksmuose.

Patarimai

šaltomis ir sausomis dienomis žmogus geriau dirba, nei kai karšta ir drėgnakuo žmogus daugiau turi valdžios, tuo jis mažiau linksta į draugišką kontaktąžmogus dažniausiai laikosi principo: ”tegu draugams visur ir visada sekasi, bet kas svarbu man – ne daugiau, nei man”susitikimai prie jūros gana palankūs dėl gero mikroklimatoapie 19 val. žmonių nervinis - psichinis būvis tampa pakankamai nepastovus, kas gali pasireikšti per dideliu nervingumuten, kur nėra minios ir muzika skamba ne taip triukšmingai, pokalbiui lengviau suteikti intymų - pasitikėjimo charakterįbet koks džiaugsmas padidina altruizmą, nuoskauda ar nusivylimas – mažinamus visada traukia žinantys ir patyręžmogus visada myli tuos, kurie myli jam patinkančius žmonesžmonės dažnai vertinami tik tuo lygiu, kokiu jie gali padėti partnerio asmeniniams tikslams pasiektikuo daugiau kontaktų, tuo didesnė tikimybė, kad jis mums patiks, bet per daug kontaktų mažina jo patrauklumąpuikiai orientuotis medžiagoje, vengti nepagrįstų samprotavimųniekada nesėdėkite vienas prieš kitą, tai sukuria konkurencijos atmosferąbendrauti su pasitikėjimu trukdo pašaliniai asmenys ir išoriniai veiksniai (skambučiai, netikėtas triukšmas, atsitiktinis lankytojas)sėdintis žmogus atviresnis, nei stovintis, bet jeigu duodama užduotis, kuri t.b. vykdoma ryžtingai ir greitai – obj. turi stovėtinorint, kad obj. įsimintų faktą, reikia pateikti jį pokalbio pradžioje, norint, kad jis ką nors padarytų – prašymą palikti pabaigai

Bendraujant:

žmonės neretai pradeda galvoti tik kai pradeda kalbėti

kuo mažiau obj. turi pasitikėjimo savimi, tuo daugiau jis suka ”vokrug da okolo”, kol ryšis pateikti pagrindąsu susijaudinusiu žmogumi nėra prasmės kalbėti reikalupavojinga pasiduoti obj. emocijoms,nes galima pamesti visą pranešimo prasmęjeigu obj. spaudžia laikas arba stiprus noras į tualetą, jis nesugeba protingai mąstyti”prisimetant, kad mes papuolėme į spąstus, mes elgiamės gudriai, nes žmogų apgauti lengviausia tada, kai jis nori apgauti mus”

Pokalbio pradžia ir vidinės įtampos pašalinimas

tvirtas rankos paspaudimas su tiesiu žvilgsniu į akis patinka beveik visiemsdiplomatiškas elgesys - atsargumas, taktiškumas ir elementarus pagarbumasbanali pradžia - banalus pokalbislabiausiai įžeidžia, kai sakoma, jog neprisimena jūsų vardožmonės, patyrę emocinį sukrėtimą pašnekove ieško tik ”rezonatoriaus”, o ne patarėjopradėjus pokalbį, organizuokite malonią atmosferą klausimais, į kuriuos atsakymas yra ”taip” ir partneris į juos su malonumu atsakytųžmonės paprastai mėgsta šnekėti apie save ir pabrėžti savo reikšmingumąpasiruošimas klausytis žmogaus sudaro laisvės ir neprievartos būseną, tuo pašnekovas atviresnisšnekėti pageidautina įprasta pašnekovo kalba, nevartojant daug nežinomų žodžių ir pernelyg supaprastintaiį pirma planą pokalbyje iškelti obj. tikslus ir sąmprotavimus (vietoj ”aš norėčiau”-”Jūs norėtumėte”)malonu kalbėtis su žmonėmis, turinčiais gyvus veidus ir ekspresyvius gestus, naudojančiais susidomėjimo gestuspageidautina kopijuoti partnerio gestus (veidrodiniai gestai)nepakenks kartais atvaizduoti partnerio emocinius pergyvenimus, rodant, kad puikiai suprantate jo psichinę būsenąkai žmogus emociškai susijaudinęs, atrodo lyg jis puola partnerį, nors to nėrapaprasti neutralūs žodžiai (žinoma, aišku...) su palenktą galva į obj. pusę, palaiko pašnekovąniekas taip nepatinka, kaip pasiūlymas tylinčiam išsakyti savo nuomonę ir įdėmus jos išklausymaskai žmogus mato, kad jo klausomasi, jis simpatizuoja pašnekovui ir stengiasi įsiklausytibet kuriam žmogui patinka, kai sakomi malonūs dalykai, ypač tai vertina moterysnemažą įtaką daro protingai pasakytas komplimentasnereikia uždavinėti pernelyg daug klausimų - maišo įgyti pasitikėjimąper didelis pagyrūniškumas maišo įgyti pasitikėjimąvenkite naudoti energingus gestus rankomisagresyvumui sukelti pakanka sausumo ir susilaikymo informacijos apsikeitimedraugiškumui sukelti reikalinga: nepriverstumas ir pranešamų duomenų pertekliuskai melas neatrodo kaip pernelyg aiškus, į jį reaguojama ne taip skausmingai

Paprastai žmones erzina

egocentrizmas (kalba eina išskirtinai apie asmenines problemas)banalumas (kalba apie visiems ir taip žinomus dalykus, pasikartojimai)

pasyvumas (nenoras išsakyti savo nuomonę ir pataikavimas pašnekovui)saviįsigilinimas( koncentracija ties savo sėkmėmis ir problemomis)mažas emocionalumas (vienodas veidas, balsas, nenoras žiūrėti partneriui į akis)žodžių ištraukinėjimas, nenoras palaikyti pokalbįrimtumas (visiškai nėra šypsenos ir priėmimas visko rimtai)dviveidiškumas (dirbtinė nuotaika, parodomasis draugiškumas...)taktiškumo nebuvimas ir skubios išvados (pertraukinėjimas, subjektyvus įvertinimas pagal pirmą įspūdį)neprašomi patarimaiteiginių ryžtingumas, atmetant bet kokias kitas nuomonesuždari klausimai (”taip” ar ”ne” atsakymai; apriboja partnerio laisvę, gali pasijusti kaip apklausoje)padidintas nuvedimas (slengas, bet kokia priežastimi vengiama apsvarstyti problemą)prisimetimas (nesamo susidomėjimo rodymas ir pan.)grubumas (netaktiškas prieštaravimas)kalbumas (”pokalbis - mano daržas”)”daug iš savęs stato”

Norint gauti informaciją, atsižvelgti:

atsakydamas į teiginį,obj. praneša daugiau informacijos, nei į įprastą klausimąmoterims būdinga smulkius įvykius priimti kaip stambiusapstulbinant žmogų, kartais pavyksta gauti tiesiog netikėtą medžiagąžmonės praneša norimas žinias, kai mes prieštaraujam (”negali būti!..”)jeigu sudaryti įspūdį, kad jūs pašnekovą pažįstate žymiai geriau, jis pats papasakos viską, ką žinoklausant emocionalius žodžius ir išsireiškimus, įsiklausyti į jų realią prasmę, o ne apiforminimąuždari klausimai (atsakymai ”taip” arba ”ne”) pažeidžia kalbančiojo minčių eigąatviri klausimai tinka, kai pašnekovas nusiteikęs pozityviai arba neutraliai, kai jums reikalingi papildomi duomenys arba būtina išaiškinti realius motyvus ir pozicijas

Norint išsaugoti objekto draugingumą

obj. pakelti nuotaikai galima daryti kažkokias nuolaidas, kurios iš pirmo žvilgsnio visada atrodo didesnėsesant progai aktyviai pripažinkite partnerio teisumą, net jei jis neteisuskuo kritiškiau pasielgsite su savimi, padaręs klaidą, tuo obj. daugiau nusiginkluojabūkite atidūs pašnekovuiniekada atmestinai neatmeskite partnerio argumentų be jokio noro suprasti jų tikrąją prasmękai išsakoma visiškai priešinga jums pozicija, jos nepaneikite, o pasakykite, kad ji kol kas jums nesuprantama

Kontakto kompozicija

renkantis pokalbio techniką ir taktiką, reikia atsižvelgti į pašnekovo mąstymo savitumą ir jo psichofizines ypatybes (pvz., moteriai reikia parodyti kas yra padaryta, o ne kaip daroma)

bet kokiame bendravime reikia numatyti pokalbio pakilimus (dėmesio koncentracijai) ir nusileidimus (minčių ir asociacijų organizacijai ir užtvirtinimui)pokalbyje periodiškai naudotis paremtomis pauzėmis poilsiui ir pasiekto užtvirtinimuitaikliai išdėstytos pauzės dažnai gali daryti didesnę įtaką, nei bendras žodžių srautasmedžiagos ir pauzių tempas nustatomas pagal obj. psichologiją, čia labiausiai efektyvus faktūros perdavimas porcijomisnelabai malonius faktus ir momentus maišyti su gerais, pokalbio pradžia ir pabaiga visada t.b. pozityvieinant prie pokalbio pabaigos kontakto turiningumą rekomenduojama padidintinesudaryti įspūdžio, kad pašnekovas pasidavė ar žymiai atsitraukė iš pozicijų

Norint pameluoti

maksimaliai naudokite profesinius terminus, kad jus mažiau suprastųstenkitės išsireikšti dviprasmiškai, neaiškiai, daugiareikšmiškaidažniau sustokite ties nereikšmingomis detalėmis, įvairiomis smulkmenomis, ”ne į temą”kalbėkite monotoniškai, be emocijų, be gestų

Manipuliavimas faktais

melo sumaišymas tiesojemelagingo fakto ar užuominos pakišimas, kai kalbama apie realius įvykiusdėmesio nukreipimas nuo svarbių duomenųfaktų pakeitimas emocijomisteisingi faktai - melagingos išvadosmelagingos išvadosnekreipimas dėmesio į laiko ir loginius ryšius tarp faktųdaugiaprasmių žodžių naudojimasmelagingos nuorodos į autoritetusžaidimas asociacijomisžaidimas savimyla (”kaip jūs aišku žinote...”)

Tikslinė platforma

pirmas šnekėti dažniausiai yra priverstas silpnesnispalaikant interesą į save, partnerį galima intriguoti savo apsiskaitymureguliuokite pašnekovo toną savu, jeigu jis kalba garsiai - jūs tyliai, taip priversite obj. toną sumažinti ir dėl savo karštakošiškumo apgailestautikonfliktinėse situacijose emocinę įtampa dažnai pavyksta nuimti, duodant žmogui išsikalbėtikad sėkmingai ką nors įteigti, reikia mokėti priversti savęs klausytiapgaulė tikslinga, jei ji negali būti išaiškintamažas melas gali pagimdyti milžinišką nepasitikėjimątikriausias būdas būti apgautam - laikyti save gudresniu už kitusnetiksliai suformuluotas klausimas neretai sukelia pašnekovui budrumąnaudinga duoti šansą obj. pademonstruoti jo žinojimus įv. sritysepavojinga ignoruoti obj. išankstinius įsitikinimusžmonės liguistai reaguoja į priminimą tų klaidų, kurių jie nebedaro

kritika priimama, jei objektas supranta, kad partneris jį užjaučia, arba kritika reiškiama taktiškaita pati kritinė pastaba, pasakyta ramiu, lygiu balsu iššaukia pas: choleriką - susijaudinimą, sangviniką - energijos antplūdį, melancholiką - nuotaikos praradimas, flegmatiką - neveikianereikia priimti tylėjimo, kaip dėmesio, tai g.b. pasinėrimas į savo mintis

Baigiant dialogą:

netiksli ir neišraiškinga pokalbio pabaiga gali išsklaidyti visų jūsų ankstesnių pasisakymų gerą įspūdįpaskutiniai pokalbio fragmentai prisimenami tvirčiausiaibūtina mokėti laiku sustoti

Psichofiziologiniai aspektai

7-13 žodžių frazės labai sunkiai suprantamos sąmonėskalba dar suprantama,kai kalbama ne daugiau 2,5 žodžių/s greičiufrazė be pauzės daugiau 5-6 s nebesuprantamavyras vidutiniškai klauso 10-15 s, paskui galvoja, ką pridėti prie pokalbiobeveik bet koks emocinis susijaudinimas paprastai apsunkina kitų supratimątipiškas pašnekovas girdi ir supranta mažiau, nei stengiasi parodytižmonės linkę į savianalizę, sunkiau supranta žmones nelinkusius į taikalbant su žinomu žmogumi pažįstamose situacijose, partneriai paprastai girdi tai, ką numano išgirsiant, todėl kas sakoma, praleidžia pro ausisneteisinga/ iškraipyta kalba erzina, kelia neigiamas emocijasdauguma žmonių turi žodžių, kurie ypač veikia psichiką, nuo kurių obj. netikėtai susijaudina ir pameta pokalbio gijąstaigus perėjimas nuo draugiškumo į nemotyvuotą priešiškumą sukelia pasimetimą, sustingimą, baimę ir netgi emocinį šokąkai reikia paveikti žmogaus jausmus pirmenybiškai kalbama į kairę ausį, kai logiką - dešinęžmones, kuriuos apėmė netikėtas pyktis žymiai lengviau prajuokinti, nei įprastos nuotaikos būsenojepriėmimo aktyvumas priklauso nuo pranešamo poveikio prisiminimamskuo obj. daugiau pažįstamas su medžiaga, tuo labiau jį domina niuansai ir smulkmenos; atv. - neiššaukia įpatingo susidomėjimojeigu obj. visiškai nepažįstama medžiaga, tai jos supratimas priklauso nuo jūsų jam pranešamų pirminių duomenųgautu pirma paprastai labiau pasitikima,nei vėlesniupaprastai žmonės padidina inf., kuri sutampa su jų hipoteze, reikšmingumą ir atv.žmogus pasako 80 proc. to, ką nori pranešti, pašnekovas girdi jau 70 proc. pirminės inf., supranta 60, o atmintyje lieka 10-25 proc. Įsimenama 90 proc. to kas daroma ir 50 proc. iš to, kas matomapagrindines mintis ir teiginius pastoviai kartotikuo daugiau įsisamoninama pokalbio tema, tuo lengviau tai prisimenamageriausiai atmintis veikia 8-12 val ir po 21, blogiausiai - iš karto po pietųgeriausiai prisimenama paskutinė informacijos dalis, pirma - sunkiau, vidurinė dažniausiai užmirštamapertraukti veiksmai prisimenami du kartus geriau, nei baigti

labai didelis asmeninės informacijos kiekis maišo jos perdirbimui ir išmuša iš vėžiųintelektas geriausiai dirba sėdint, toliau - stovint, gulintjauni geriau supranta vakare, senimas - rytežmonės protingesni 8 valandą rytomintis keičiasi priklausomai nuo žodžių, kuriais ji perduodamakitaip išstatomi žodžiai įgauna kitą prasmę, mintys - įspūdįmoteris pokalbį supranta, kaip būdą pradėti kontaktą, jausmams išsakyti, o dažniausiai - būdas ieškoti problemų sprendimovyrai labiau mėgsta kalbėti apie savas sėkmes, nei klausyti kitų, o moterys atv.vyras į bendravimą žiūri, kaip į pasikeitimą inf., čia nori įtvirtinti savo nepriklausomybę, rūpinasi savo statusu kitų nuomonėsemoterys orientuojasi į vidinį turinį, naudoja įvairiausias užuominas visokiose nekaltose replikose, žodžiams paprastai tiki daugiau, nei poelgiams

Objekto ryžtingumui sumažinti naudojami būdai:

vėlavimas į susitikimąpajuoka, įžeidinėjimai, kaltinimaidemonstratyvus pašnekovo ignoravimasįvairių nemalonių naujienų pranešimasvaidinimas nesuprantantįspaudimas laiko trūkumunerealių terminų paskyrimasderybų užtempimas

Kai iš žmogaus gestų matosi, kad jis nori baigti pokalbį, imkite iniciatyvą į savo rankas ir pirmas pasiūlykite užbaigti kontaktą, nes tai leidžia išsaugoti situacijos kontrolę.

“Visai neseniai sužinojau, kad žmogus, perskaitęs knygą, jau tikisi susitvarkęs su savo problemomis. Lauk šuneli kol pastips kumelė. Reikia dirbti su savimi, drauguži, ir gana ilgai. Tai, ko pridirbai per keletą dešimtmečių, per dieną mėšlasiurbe neišsiurbsi.“ Th.

Manęs klausė, kas prikelia aktyviam gyvenimui. Aktyviam gyvenimui žinai kas prikelia? Pasaulio pabaiga. Čia tarp kitko. Nes visi aimanuoja, tačiau nieko nedaro. Taip, aktyviam gyvenimui prikelia tik patyrimas, o konkrečiai – grėsmė prarasti.

Štai tada ir prasideda veikla, kuriai neprikelia jokie žodžiai ir raginimai.

Be asmeninės, kiekvienam žmogui būdingos lemties, yra išskiriami ir universalieji gyvenimo tikslai. Kiekvienas žmogus privalo siekti ne tik jo lemties numatytų tikslų, tačiau ir būdingų visiems žmonėms tikslų. Universalioji lemtis turi keletą lygių: fizinį, emocinį, protinį, dvasios ir išorinio pasaulio.

Numerologijai padedant galime nustatyti, kuriame saviraiškos lygyje mes efektyviausiai galime save išreikšti. Apskritai žmogus privalo vystyti visus šiuos lygius. Galima nustatyti, kurio lygio informaciją galime geriausiai priimti ir apdoroti. Pavyzdžiui, fizinio lygio pagalba mes jaučiame prisilietimą, skonį, malonumą,

skausmą – juo mes pažįstame fizinį pasaulį. Kiti lygiai skirti nematomų minčių ir jausmų pasaulių pažinimui.

Vieni mūsų gyvena remdamiesi protu, o kiti – širdimi. Numerologija atskleidžia, koks pažinimo lygis ryškiau pasireiškia asmens gyvenime, kaip mūsų energija pasiskirsto tarp keturių pagrindinių kategorijų. Pažinę savo saviraiškos lygius, sugebame geriau pasirinkti darbą, aplinką, gyvenimo būdą.

Pažinę savo saviraiškos lygius, galime išvystyti netvirtus lygius. Asmeninė lemtis – tai numerologijos atskleistas lygis, tai potencialios asmenybės savybės. Tačiau kiekvienas žmogus turi ir universalią lemtį – tuos lygius jis privalo vystyti.