PROLOGAS

KAIMAS

ANGE ROVER dundejo kaimelio gatvemis.

Vaudenberg4 seimyna keliavo j savo nau-

J4J4 viet^. Tomas pikta mina sedejo ant

uzpakalines sedynes.

Greta senojo kaimo sulinio, ant suolelio, kiurksojo trys

senyvi vyrai ir, kraipydami galvas, zvelge j saunij automo-

bilj .

- Cia bus tie miestieciai, - burbtelejo vienas is trejeto.

Kreivai uzsideta kepure jam denge pus^ veido, tad ma­

ty t i buvo t ik viena akis.

- Kazin koks brangus daktaras su seimyna. Girdejau...

Ki t i du seniai sulinksejo giziais veidais.

- Taigi jie ketina gyventi Senojoje uzeigoje. Nebus is to

daug gero, - sumurmejo vidurinysis vyras.

- Miestieciai cia vis iesko ramybes, bet atnesa vien nera-

mumus, - pareiske treciasis. - Netikeliai! Butina kapstytis

dalykuose, kurie verciau taip ir l ik t i j paslaptimi, ir imtis to.

4

kas visai ne j ^ reikalas?.. Nespeji ne apsidairyti, kai jie pr i-saukia bed^.

- Tiesiog geriau neprasideti su tais zmonemis, - tare vy­ras su kepure. - Kas buvo - buvo. Tegu taip ir lieka.

Range Rover pravaziavo pro pat vyrus, ir jie pamate uz langij vaikq veidus. Dvi mergaites pamojavo rankomis, bet vyrai apsimete nieko nemat^.

- Verciau neprasideti, - vel sumurmejo senis. Niuriais zvilgsniais visas trejetas tol lydejo automobi-

I j , kol sis gatves gale pradingo uz kampo. Trys vyrai issi-gand^ suziuro aukstyn, kai jiems virs galvq kranksedamas praskrido juodas paukstis. Senis su kepure nusispjove ant zemes.

- Neprasideti...

Range Rover sustojo prie Senosios uzeigos, greta ku-rios buvo matyti vandens ratas. Pro salj tekejo upeliukas, dingst^s anapus uzeigos dunksanciame miske.

- Oh, boy!* - atsiduso Tomas Vaudenbergas. - Nejaugi tai tiesa! Tikri viduramziai!

Stumtelej^s dureles, jis islipo is automobilio ir paklaik^s apsidaire aplink.

- Tai mes cia gyvensim?

* Stilistiniais tikslais autorius kai kur vartoja angliskus obsceniskus zodelius. Jie palikti neisversti.

1 SKYRIUS

STAIGMENA

^ ^ ^ J L OMAS papurte galv^ ir pakraup^s pazvelge j

j r n I - Tikrai cia? Tai cia mes gyvensim? Ik i ^ M i i m o savo dienij pabaigos?

Tevas sypsodamasis linktelejo ir apkabino ranka meti­ng per pecius.

- Puiku, ar ne? Cia as pagaliau galesiu imtis vyndarys-tes. Matai an^ vandens rat^? Tikriausiai juo suksiu vyno spaudykl^. Argi ne fantastiska? O anapus namo plyti gra-zus vynuogynas. Galesiu j j perimti.

- Nejtiketina, - tare Tomas. - Butent. O mama tures erdves sau ramiai tapyti. Visk^

apsitvark^, pradesim priimineti svecius nakvynes su pus-ryciais.

Tomas nezinojo, ne k^ sakyti. Abu tevai atrode baisiau-siai laimingi. Jis nenorejo gadinti jiedviem nuotaikos. At i -dziai apziurejo visk% aplinkui: smukle, vandens ratas ir

9

upeliukas. Toliau - vien didziule, begaline giria. „Slykstus

senas atvirukas", - pamane sau Tomas. Jj vis labiau eme

liudesys. Cia juk pasaulio pakrastys. Net mir^s sioj vietoj

nenoretum gyventi.

Veikiausiai cia niekur nerasi ne lizdo gitaros stiprintu-

vui ijungti. Tomas bejegiskai pazvelge j keturiolikmetj jau-

nesnjjl brolj Maurits^. „Truputuk4 kvanktelej^s moksliu-

kas, - nusprende Tomas. - Groja klasikin^ muzik% isilgine

fieita ir domisi gamtos mokslais, biologijom ir panasiai."

Ne trankia gitarij muzika, kaip kad pats Tomas. „Bet jis

juk irgi miesto vaikas, visai kaip as pats, - pamane sau To­

mas. - Jam si vieta taip pat turetq buti atgrasi."

- Jdomu, - tare Mauritsas. - Antai rupuziuke.

Palaimingai sypsodamasis, brolis pasilenke ir paeme gy-

vunelj.

- Fantastika, - sukuzdejo. - Cia gausybe gamtos feno-

menij.

Issitrauke is vidines kisenes uzrasij knygel^ ir kazk^ joje

uzsirase. Tomas atsiduso. Is Mauritso paramos nebuvo ko

tiketis. Juk turejo t ^ zinoti. Dabar visa Tomo viltis buvo

sesutes.

Dvynes Ema su Liza tauskedamos lipo is automobilio.

Vis^ keli^ jos siuntinejo draugems trump^sias zinutes.

„ Jiedvi dvylikos metij, tad tikrai nores kuo greiciau grjzti j

miest%", - pamane sau Tomas.

10

- Klausykit, mergaites, - tare tevas. - Kuo skubiausiai bekit apziureti savo naujojo kambario.

- O kur musij kambarys? - dviem balsais paklause se­sutes.

Tomas pamate, kad tevas paslaptingai sypsosi. - Laiptais aukstyn ir j desin^, antros durys. Ten laukia

staigmena. Jis pamerke akj Tomui. „Staigmena! Tai jau nieko gero, -

pamane Tomas. - Aiskus meginimas papirkti mergaites." Jkandin tevij ir sesuciij jis nuejo j vidij . Svetaine atrode lyg senos ukininko sodybos kambarys, visai tokia, koki^ Tomas ir vaizdavosi: daug medzio, aksomo uzuolaidos ir

11

didziulis atviras zidinys. Visuose namuose jau buvo pilna baldij. Juos pries kelias dienas atveze ir rupestingai visur sustate perkraustytojii jmone.

Is virsaus staiga atsklido spygavimas. Matyt, Ema su Liza atrado staigmen^. Galejai pamanyti, kad j i j miegamajame jsitais^s visas berniukij kvartetas. Tomo ryztas isbleso. Vadinasi, po tokios tevo vikriai sumanytos staigmenos paspirties is Emos su Liza irgi nebuvo ko tiketis.

Dvynes atbildejo laiptais zemyn. Ema rankose laike ne berniukij kvartet^, bet mazutj svokstuojantj padarelj ploksciu juodu snukuciu, j kurj Tomas pazvelge liudnomis akimis. Liza pagloste mazajam bokseriui pasmakr^.

- Sunytis! - suspigo Ema Tomui. - Mudvi jo... - ... jau taip seniai norejom, - uzbaige Liza. - Kas per sunekas, - tare Tomas. - Ar jis jau ir vard^

turi? - Spaikas! - umai riktelejo Ema. - Ir jis visai ne sunekas, dicki! - Zinoma! - pasake Liza, visados pritarianti seseriai. Ji buvo gana nuolanki. Sprendimus dazniausiai pri im-

davo Ema. Taciau Tomui kartais vaidenosi, lyg jijdviejq smegenys buti j bendros. Pavyzdziui, jiedvi atrode tiesiog tobulos, kai imdavo drauge muzikuoti. Emos smuikas ne-jucia susiliedavo su Lizos pianinu. Sesutes buvo panasios kaip du vandens lasai. Tomas jas atskyre bemaz vien todel, kad Ema nuolatos nesiojo spalvotas apyrankes.

12

- Bent jau tos atrodo laimingos, - tare tevas, nedr^siai zvilgteldamas j Tom^.

- Kaip ir mes, Tomai, - pasake motina. - Tikimes, kad ir tau cia prades patikti.. . Tomas atsidus^s dribtelejo ant suolo. Atgal kelio ne-

bera - tas buvo aisku. Ties^ sakant, jis t ^ seniai zinojo, tad parase zinut^ savo senajai grupei: leskokit naujo gita-risto. As nebegrfsiu...

Umai priemeneje pasigirdo baisus triuksmas. Tomas kilstelejo akis. J kambarj jsiverze Jostas, jauniausias jo brolis, iskel^s virs galvos plastiko kalavij^.

- Cia yra smeklij ir nieksq! - suriko jis. - O as, Jostas, narsusis riteris, kalaviju uzkaposiu visus blogiecius!

Tomas suvaitojo. Net Jostas cia jautesi visai kaip namie. Jostas buvo vienintelis Vaudenbergij vaikas, negroj^s jo-kiu instrumentu. Jam labiau patiko kardai bei riteriai, ir dar jis mego rausiotis zemeje. Uztat dazniausiai buvo visas molinas ir zemetas. Uzsok^s ant svetaines stalo, Jostas at-sistojo isdidzia poza. Mama, tramdydama juok^, pamegi-no nutaisyti griezt^ bals^:

- Jostai Vaudenbergai! Tuctuojau lipk nuo stalo ir... Ji nutilo, nes umai kamine pasigirdo keistas garsas. To­

mas pazvelge j zidinio pus^. Is kamino pabiro suodziai, o paskui ant zemes letai nusklende didziule juoda plunksna.

- Kaip... keista, - pasake mama, ir Tomas pamate, kad jos akys jstabiai suzvilgejo.

13

m.

Taip mama daznokai zvelgdavo, kai jai staiga topteldavo naujo paveikslo ideja. Tom^ nukrete lengvas siurpuliukas. Plunksna atrode kaip magiskas nepazjstamo ir tamsaus suodziij bei varnalizdziq pasaulio siuntinys. Tomas vel pa-noro grjzti atgal \. Jis prisimine pries savait^ vyku-si^ paskutin^ The Killer Raven repeticij%, kai gavo grupes vaikinams pranesti nelemt^j^ naujien^...

2 SKYRIUS

PRIES SAVAITg

HIT!

Stumtelej^s repeticijij kambario du-

ris, trepsedamas vidun jzenge Tomas ir

nuteske zemen gitaros dekl^. - Vau! - tare bosistas Sjurdas. - Panasu, kad tur i bedij.

Susipykai su pana? - paklaus^s pamerke akj kitiems.

Sjurdas buvo grupes pokstininkas. The Killer Raven, taip

jie buvo pasivadin^, sutrumpinus - K-Raven. Grojo sun-

kiq sunkiausi^ rok^ su emo stiliaus kvapeliu. Sjurdas daz­

niausiai prasimanydavo keistij pokstij, kurie ne visados

kitiems patikdavo.

Tomas dribtelejo ant nuzulinta oda aptraukto suolo,

ant kurio su grupe buvo sukur^s gausyb^ fantastiskij, vis^

pasaulj turesianciij sukresti hiti^. Tereikejo juos jrasyti ir

paleisti per iTunes, kad ir visa likusi zmonija galetij isgirs-

t i . Kada nors.

15