VAIKO IR MOTINOS SĄVEIKA

REFERATAS

TURINYS

ĮVADAS.........................................................................................................................3

1. MAMOS IR VAIKO TARPUSSAVIO RYŠIO BŪDAI ..................................4

1.1.Motiniška meilė literatūroje.........................................................................4

1.2.Tarpussavio ryšys nėštumo metu..................................................................5

1.3.Pirmasis vaiko ir motinos susitikimas..........................................................6

1.4..Motinos ir vaiko prisirišimo svarba. ............................................................6

1.5. Naujagimių elgesio įvertinimo skalės nauda prisirišimo kūrimui...............8

1.6.Maitinimas krūtimi – emocinio ryšio pagrindas............................................10

1.7.Vaiko – motinos santykiai skirtinguose vaiko raidos etapuose......................11

IŠVADOS.........................................................................................................................13

LITERATŪROS SĄRAŠAS............................................................................................14

2

ĮVADAS

Mama. Šis žodis net skirtingose kalbose skamba taip pat, o jei ir skiriasi tai labai

nežymiai. Pvz. Mama, mom, mamma, mamička ir t.t. Apie mamą rašomos eilės, kuriamos

pasakos, patarlės. O motiniškos meilės sąvoka reiškia beribę ir besąlygę meilę.

Motinystė – vienas gražiausių laikotarpių moters gyvenime. Mamos glėbyje

atsirandantis naujagimis keičia visą pasaulį, padaro jį šviesesnį, gražesnį, moko meilės ir

nuolankumo. Tuo pat metu, mama mažajam žmogiukui tampa visu pasauliu, pirmuoju ir

svarbiausiu žmogumi jo gyvenime.

Erich Fromm savo knygoje “Meilės menas” rašo, jog motiniška meilė yra besąlygė.

Mama myli savo vaiką vien todėl, kad jis yra.

Vaiko ir motinos bendravimas prasideda daug anksčiau, nei vaikas ateina į šį pasaulį.

Pastojusi moteris pradeda galvoti labai daug apie savo būsimą vaiką, kokia jo svarba jos

gyvenime, kaip jis atrodys, koks bus jo vardas. Ypatingas ryšys prasideda tada, kai motina

pamato pirmąją savo vaiko nuotrauką echoskopo ekrane, tada kai pajaučia jo pirmuosius

judesiukus. Vėliau gimus vaikui, jie pirmą kartą susitinka akis į akį, ir pradeda naują, daug

džiaugsmo jiems abiems teikiantį bendravimą.

Šiame darbe remiantis literatūra, bus aptarti svarbiausi vaiko ir motinos bendravimo

ypatumai.

Darbo tikslas: Tirti vaiko ir motinos sąveiką.

Uždaviniai: Remiantis moksline literatūra, aptarti vaiko ir motinos tarpussavio

bendravimo būdus, ypatybes ir svarbą tiek vaikui, tiek pačiai motinai.

Darbo pradžioje bus paminėtas motinos meilės stiprumas, remiantis Biblija ir graikų mitologija.

Sekančioje dalyje bus nagrinėjami svarbiausi motinos ir vaiko veikimo aspektai, jų nauda abiems

sąveikos dalyviams.

3

1. MAMOS IR VAIKO TARPUSSAVIO RYŠIO BŪDAI

1.1. Motiniška meilė literatūroje

Kaip jau buvo paminėta, apie mamas yra labai daug rašoma įvairaus žanro knygose. Vienos yra

pasiaukojančios, nuolankios, labai mylinčios, kitos visiškai priešingos – savanaudės ir bejausmės. Aš

norėčiau pakalbėti apie tas, kurios yra motiniškumo pavyzdžiu.

Be abejonės, viena žinomiausių ir nesiginčytinai geriausių mamos pavyzdžiu visoms po jos

gyvenančioms kartoms, buvo Naujojo Testamento herojė - Marija, Jėzaus Kristaus mama. Galima

teigti, jog ji buvo viena stipriausių ir ištvermingiausiai siekusių savo tikslo herojų literatūroje. Tai yapč

atsispindi Evangelijoje pagal Šv. Luką. Ši Evangelija labai tiksliai apžvelgia Jėzaus gyvenimą ir taip

pat sudaro pirmąją krikščionybės pradžios istorijos dalį. Be to yra grindžiama tiesioginiai ir patikimais

šaltiniais. Luko tikslas buvo kuo tiksliau atpasakoti kas vyko Palestinoje kritiniais Jėzaus gyvenimo

metais. Čia pat yra parodomas moters vaizdas, kuri savo stiprios valios dėka, sugebėjo įveikti sunkius

gyvenimo iššūkius. Jauna moteris išgirdusi iš angelo lūpų, jog buvo išrinkta tapti Mesijo motina ir, kad

pagimdys jį be tėvo dalyvavimo, labai ramiai priėmė tą situaciją. Tai parodo moters išrinktos Dievo

charakterį. Morija nei karto nenustojo vykdyti Dievo valios, nei sunkaus motinystės periodu, nei tada

kai Jėzus jau buvo suaugęs ir grėsė jam įvairūs pavojai. Savaime suprantama, kad didžiausiu

išbandymu jai tapo Jėzaus nukryžiavimo momentas. Net ir turėdama stebėti savo sūnaus mirtį, ji

sugebėjo ištverti tai. Ši moteris buvo apdovanota stipria valia, nepaisant visų išbandymų ir sunkumų, ji

privalėjo tokia būti. Jos didžiausiu troškimu, buvo Dievo valios vykdymas, per kurį ji pasmerkė save

skurdžiam ie sunkiam gyvenimui, skirtu tarnauti Jam.

Panašią motinos figūrą galime pamatyti graikų mitologijoje. Ten yra pasakojama apie Demetrą,

Persefonės motiną. Jos dukrą pagrobė požiemio karalystės dievas – Hadas. Demetra labai mylėjo savo

dukrą ir labai sunkiai išgyveno jos netektį. Sužlugdyta motina yra vaizduojama liūdna, su nuskurusiais

drabužiais, pelenais ir dulkėmis plaukuose.

Persefonė nepaklausė savo motinos, kuri jai uždraudė liesti narcizų žiedus. Susižavėjusi gėlių

grožiu, mergina nuskynė žiedą ir tuo pat metu, iš požėmių ant vežimo su arkliais atskriejo Hadesas, kad

galėtų pagrobti gražiąją Persifoną. Demetra ilgai ieškojo savo dukters. Kelionės metu ji sutiko karaliaus 4

Keleoso dukteris. Princesės siūlė jai tarnauti dvare, padedant auklėti princą. Iš pokalbio galima

suprasti, jog Demetra buvo nuostabi motina, ne tik dėl stiprios meilės, kurią jautė savo vaikui, bet ir

todėl, kad turėjo visus vaiko ugdymui reikalingus įgūdžius. Ji mokėjo švelniai glamonėti vaiką, kloti

lovą ir pasakoti gražiausias pasakas.

Demetra buvo labai gerbiama deivė. Ją vadino „motina – deivė arba „davėja motina“. Dėl jos

liūdesio netekus dukters, visa žemė apsigaubė gedulu. Laukai nedavė derliaus, medžiai vaisių ir atrodė,

jog žmonės ir gyvunai turės mirti iš bado.

Demetra taip pasislėpė, kad buvo sunku ją rasti. Tik po ilgo laiko pavyko ją surasti viename

urve. Dzeusas labai supyko dėl padėties žemėje ir liepė Hadesui grąžinti Persifoną motinai. Tačiau

prieš išvykstant požemių dievas pasiūlė Persefonai paragauti granato ir ji ažmiams liko susijusi su

požemio karalyste.

Tokiu būdu buvo aiškinama sezonų kaita žemėje. Kai |Persefonė turėjo leistis trims menėsiams į

Hado karalyste, žemę apgaubdavo žiema. Šis metų laikas simbolizuoja skausmą, susijusį su motinos

atsiskyrimu nuo mylimos dukters. Nėra abejonių, jog Demetra yra labai gera, mylinti savo vaiką

motina, kuri be jo negali pilnavertiškai egzistuoti.

Šie nuostabus literatūriniai motinų pavyzdžiai leidžia dar labiau įsitikinti, kokia atsidavusi,

besąlygė ir nuostabi yra motiniška meilė.

1.2. Tarpussavio ryšys nėštumo metu

Daug mokslininkų, tame tarpe ir Daktarė Miriam Stoppard, žinoma britų gydytoja, kūdikų

vystymosi ekspertė, mano, jog sąveikos su vaiku kūrimas prasideda dar nėštumo metu. Tai visiškai

įmanoma, nes dar gyvendamas motinos pilve, vaikas priėma aiškius signalus iš išorės.

Jau 16-ąją nėštumo savaitę, jis girdi motinos balsą, kuris jam yra aiškesnis ir malonesnis, nei

kitų aplinkinių balsai. Nėra abejonių, jog tą balsą atpažins tik gimęs. Taip pat jaus motinos kvapą.

Vaikas kuo puikiausiai jaučia ir motinos nuotaiką. Kai mama glosto pilvą arba švelniai kalbina mažylį,

pasikeičia jo širdies ritmas ir smegenų bangos.

Vaikas, kuris nuo pat pradžių jaučia meilę, geriau ir greičiau vystysis. Po kelių neštumo

mėnėsių ir pats pradės bendrauti su motina, pakeisdamas kūno padėti ar spirdamas, papasakos apie

5

savo pojūčius. Psichologai ragina būsimas mamas, sužinojus apie vaikelį, auganti jos pilve, kalbėti su

juo, dainuoti, glostyti pilvą.

Nuo pat pradžių reikia vaiką traktuoti kaip asmenybę, kuri turi teisę į emocijas. Vaikas vystosi

tiek fiziškai tiek emocionaliai. Todėl motina privalo vengti streso. O jei jau kartai taip atsitinka,

rekomenduojama rasti laiko atsipalaidavimui, ir ramiam „pokalbiui su pilvuku“ . Tyrimais įrodyta, kad

toks elgesys teigiamai veikia motinos hormonine pusiausvyra organizme ir tuo pačiu nuramina vaiką.

Siūloma yra nuolat liesti pilvą. Vaikas sugeba atskirti mtinos prisilietimą. Specialistai ragina

naudoti „liečiamajį pokalbį“, kurio metu mažylis į mamos prisilietimą atsako spyriu arba rankytės

stumiu. Toks bendravimas labai suartina motiną ir vaiką, dar nėštumo metu.

1.3. Pirmasis vaiko ir motinos susitikimas

Svarbiausias naujagimiui yra artumo poreikis. Tenkina jį pirmas „odos prie odos“ motinos ir

vaiko kontaktas. Naujagimis guldomas ant nuogo mamos kūno, kad abu galėtų užmegzti akių kontaktą.

Vaikas jaučia jos kūno šilumą, girdi pažįstamą širdies plakimą, ir nusiramina. Kai motina mato, jaučia

ir gali paliesti savo kūdikį, jos organizme išsiskiria didelės hormonų dozės, kurios padeda atlikti

motinos pareigas. Atsiradusi euforija sumažina pogimdybinius skausmus. Tačiau tai įvyksta tik tada,

kai yra išlaikytas santykis su vaiku. Dėl motinos artumo, vaiko organizme taip pat išsiskyria endorfinas

– hormonas nešantis laimę. Šalia mamos jam yra labai gera, jis nusiramina. Pirmos dvi valandos po

gimdymo labai svarbios tiek motinai tiek vaikui. Po 9 mėnėsių laukimo, jie susitinka ir pradeda kurti

bendravimą.

1.4. Motinos ir vaiko prisirišimo svarba.

Viso žmogaus gyvenimo metu vyksta permainos įvairiose sferose. Tas pats vyksta ir naujagimio

gyvenime. Vystymosi permainos turi didelę reikšmę kitiems gyvenimo etapams. Raidos psichologai

ilgus metus stengiasi išsiaiškinti kokios permainos turi didžiausią reikšmę.

Naujagimis vystosi labai greitai. Jokiu kitu metu žmogus nesusiduria su tiek daug įvairių

permainų fiziologinėje, emocinėje ir socialinėje sferoje kaip būtent šiame laikotarpyje. Per pirmuosius

gyvenimo metus ypač didelę svarbą turi emociškai – socialinės sferos vystymasis.

Anot mokslininkų, ryšio sukūrimas yra svarbiausias aspektas mažo vaiko vystymuisi. Jis turi

didėlę reikšmę tolimesniam gyvenimui. Psichologai jau nuo seno žino, jog naujagimis nėra „švarus

6

popieriaus lapas“. Jau gimimo metu jis turi ne tik savybes reikalingas išgyventi, bet ir sugebėjimus

padedančius bendrauti.

Prisirišimo teorijos pradininkas, John Bolwby, atkreipė dėmėsį į tai, jog santykių kūrimuisi turi

didelę svarbą abu dalyviai. Vaikas siunčia signalus, o motina tinkamai sureaguoja į juos, tenkindama

vaiko poreikius. Jis darė prielaidas, jog naujagimis turi vidinio prisirišimo užuomazgas, kurios

tobulinasi visos raidos metu. Iš pradžiu vaikas visiems jį supantiems žmonėms siunčia signalus,

kviečiančius bendrauti. Vėliau galima pastebėti, jog aiški pirmenybė yra teikiama žmogui, kuris nuolat

rūpinasi vaiku ir tenkina jo poreikius. Vaiko – globėjo bendravimo kokybė daro įtaką saugumo jausmo

atsiradimui. Neurologinis vaiko elgesys ir motinos jautrumas, reaguojant į vaiko poreikų tenkinimą, yra

svarbus saugumo jausmo sukūrimo aspektas.

Prie neurologinio vaiko elgesio, turinčio svarbą prisirišimo kūrime, Bolwby priskiria: čiulpimą,

verksmą, sugebėjimą sukoncentruoti žvilgsnį į žmogaus veidą. Ainsworth su savo kolegomis atlikusi

tyrimą, išskyrė 4 pagrindinius prisirišimo modelius. Tyrėjai mano, jog šie modeliai iš vienos pusės

priklauso nuo rūpinimos kokybės ankstyvojoje vaikystėje, o iš kitos pusės nuo vaiko temperamento.

Prisirišimo stilius Charakteristika saugus Yra susijęs su vaiko saugumo pojūčiu

sąveikaujant su mama. Šio saugumo šaltiniu yra globėjo reagavimas, rūpinimasis ir prieinamumas pirmaisiais gyvenimo menėsiais. Vaikas yra drąsiai nusiteikęs tyrinėti pasaulį, nes yra tikras, kad bet kada bus juo pasirūpinta, kai jam to reikės ar bus liūdna. Jis pasitiki savo globėju.

nerimastingas – ambivalentiškas Išsivysto tada, kai vaikas nėra tikras dėl to ar jo globėjas bus pasiekiamas, ar padės tada kai jo reikės. Dėl tokio netikrumo, vaikas patiria išsiskyrimo baimę, stengiasi būti visada šalia asmens prie kurio jis yra prisirišęs,todėl netirinėja aplinkos, nes tai jam kelia didelį nerimą. Toks prisirišimo modelis susikūria tada, kai globėjas tampa nenuspėjamas, tai reiškia, jog vienu metu jis yra prienamas ir suteikia pagalbą, o kitu atveju naudoja atsiskyrimą ir palikimo grasinimą, norėdamas kontroliuoti vaiką.

vengiantis Susiformuoja tada kai vaikas nepasitiki savo globėju, kad kai jam reikės pagalbos bus atstumtas. Atsižvelgdas į tai, vaikas vengia kontakto su prisirišimo asmeniu, jis yra abejingas globėjus prieš išsiskyrimą ir tada kai globėjas grįžta. Kontakto vengimas atsiranda greičiausiai

7

dėl to, jog vaiko paguodos, saugumo poreikiai buvo nepatenkinti.

dezorganizuotas Šis stilius buvo pastebėtas prievartą patyrusių vaikų tarpe, taip pat vaikų, kurių mamos sirgo depresija. Tada globėjas tampa pavojingas savo vaikui. Vaikas elgiasi keistai, parodo kitokį bendravimą. Tokio elgesio šaltiniu tampa ankstyvas baimės pojūtis.

Motina privalo stengtis sukūrti vaikui kuo geresnias vystymosi, pažinimo sąlygas. Tenkinti

visus jo poreikius, kad susikūrtų stiprus tarpussavio ryšyš.

1.5. Naujagimių elgesio įvertinimo skalės nauda prisirišimo kūrimui

Daktaras T. Berry Brazelton su savo kolegomis 1973 metais, išvystė naujagimių elgesio

įvertinimo skalę (NBAS - Neonatal Behavioral Assessment Scale).

Pagrindinis NBAS tikslas yra jautrių tėvų rėmimas ir pagalba jiems tapti gerais stebėtojais, kad

galėtų geriau tenkinti vaiko poreikius. Brazeltono skalė padeda ne tik įvertinti tai, kaip vaikas sugeba

siųsti signalus, bet taip pat padeda tėvams suprasti siunčiamus ženklus.

Brazeltono skalė remiasi keliiomis prielaidomis. Tik gimę vaikai sugeba kontroliuoti savo

elgesį taip, kad galėtų reaguoti į aplinką. Jie turi regos, klausos, skonio, uoslės ir lietimo pojūčius.

Taigi, dabar bus aptarta, kaip tų pojūčių vertinimas gali padėti prisirišimo formulavimui.

Rega.

Nuo pat pradžių, kūdikis sugeba reaguoti į regėjimo dirgiklius. Nukreipia žvilgsnį į tam tikrus

objektus. Kūdikiai pirmenybę teikia ryškiems daiktams, turintiems aiškius konturus, trimačius ir

judančius. Stebėdamas gali sustabdyti žvilgsnį kai pamatys ryškų objektą. Tačiau labiausiai kūdikius

domina žmogaus veidas, jie jį gali stebėti apie 20 cm atstumu. Būtent maždaug tokiu atstumu vaikas

mato motinos veidą žįsdamas krūtį. Po kelių gyvenimo savaičių kūdikis sugeba atskirti prie jo

prienančių žmonių veidus. Žvilgsnio fiksavimas į žmonių veidus ir motinos sekimas, yra pagrindinis

prisirišimo formavimosi aspektas.

Dalyvaudami Brazeltono skalės tyrimuose, tėvai dažnai nustemba, kad toks mažas vaikas

sugeba atlikti tokius sunkius uždavinius, kaip reakcija į žmogaus veidą, žaisliuką ar kamuoliuką. Ir

suvokia, kad vaikas turi ne tik miegoti ir valgyti.8

Klausa.

Kūdikio klausa išsivysčiusi panašiai kaip ir rega. Nors jo klausa ir nėra jautri tyliems garsams,

puikiai girdi iek garsesnius. Žmogaus kalba turi plačią akustiką, kurią vaikas kuo puikiausiai girdi.

Tyrimo metu tėvai gali ne tik pamatyti kaip vaiaks reaguoja į jų balsą, bet taip pat pritildo verksmą,

išgirdęs žmogaus klbą. Tai turi prisirišimo kokybei didelę reikšmę, nes tada kai motina tai supranta, jai

atsiveria didesnės galimybės atsakyti į vaiko verksmą.

Verksmas.

Verksmas taip pat yra priskyriamas prie įgimtų vaiko sugebėjimų. Jis padeda kūdikiui gauti

globėjo artumą, tuo patenkinant savo poreikius. Dažniausiai tėvai siekia kuo greičiau nuraminti vaiko

verksmą pamaitinant ar duodant žinduką. Brazeltono skalės tyrimo metu, tėvai pamato kaip jų vaikas

reaguoja į kitus dirgiklius nusiramindamas. Išmoksta, kad vaikas yra jautrus garsui, supimui, lietimui.

Schaffer aprašo tris vaiko verksmo tipus.

Pirmasis pasireiškia tada, kai vaikas yra alkanas, antras kai jis pyksta, trečiasis kai jam skauda.

Kiekvienas iš jų neša skirtingą informaciją apie kūdikio būklę ir empatiška motina sugebės puikiai

patenkinti vaiko poreikį. Ištyrimas Brazeltono skale, papildomai padeda suprasti vaiko gebėjimą

nusiraminti. Tyrimo stebėjimas leidžia tėvams pamatyti raminimo galimybes ir tuo pačiu pagerinti

rūpinimosi kokybę. Nuo rūpinimosi kokybės tuo laiku, priklauso prisirišimo formavimasis, jo modelis.

Apibendrinant galima teigti, jog kiekvienas elgesys, susijęs su vaiko siunčiamų signalų

supratimu, prisideda prie motinos ir vaiko sąveikos kokybės gerinimo, kuri yra būtina pirmaisiai

gyvenimo metais. Kūdikystėje vaikas yra ypač jautrus globėjo reakcijoms. Būtent stabilumas, veiksmų

pasikartojimas ir įtampos mažinimas tampa saugumo jausmo pagrindais ir padeda sukūrti saugų

prisirišimo stilių

Motiniškas jautrumas yra saugaus prisirišimo pagrindas. Šis terminas apima pažintinius,

emocinius ir socialinius įgūdžius, kuriuos turi globėjas. Brazeltono skalė padeda motinai padidinti savo

jautrumą, vaiko siunčiamiems signalams. tai svarbu tiek biologinėms motinoms, tiek įmotėms.

1.6. Maitinimas krūtimi – emocinio ryšio pagrindas

Nors motinos ir jos būsimo vaiko sąveika prasideda iki gimimo, po gimdymo artimo fizinio

kontakto dėka, pradedamas stipresnio ryšio kūrimas. Motina globodama, tenkina vaiko emocinio

9

kontakto poreikį, maitindama jį, rūpindamasi juo, supdama. Tai stipriai stimuliuoja vaiko pojūčius.

Abiejų partnerių artumas – pagrindinė emocinio ryšio kūrimo priemonė. Maitinimas, tuo tarpu, pimas

svarbiausias fizinis kontaktas.

Vaikas iš motinos gauna pieną, fizinį artumą ir šilumą. Maitinimas pažadina visusvaikos

pojūčius ir turi didžiulę įtaką psichiniam vystymuisi. Fizinių poreikių patenkinimas, suteikia vaikui

saugumo pojūtį. Motinai maitinimas, taip pat, sukelia daug teigiamų emocijų.

Tačiau maitinimas krūtimi kaip tarpussavio veikimo ir naudos sistema, būtų trumpalaikė, jei ne

emocinio ryšio poreikis. Emocinio ryšio poreikis yra įgimtas, o nuolatinis to poreikio tenkinimas

garantuoja motinos ir vaiko pasitenkinimą. Taigi, sukūrtas emocinis vaiko ir motinos ryšys, užtikrina,

kad vaikas bus tinkamai apsaugotas iki tol, kol pats galės savimi pasirūpinti.

Maitinimas krūtimi sutvirtina ir sustiprina vaiko prisirišimą prie motinos. Natūraliai maitinamas

vaikas, prie mamos krūties praleidžia bendrai apie 3 valandas per dieną. Palyginus su kontaktu, kuri

vaikas patiria maitinamas iš buteliuko, tai yra gan daug. Krūties žindymas suteikia vaikui papildomai

daug teigiamų emocijų ir sumažina neigiamas. Matindama, motina patiria taip pat emocinį ir

intelektualų pasitenkinimą, jog suteikia savo vaikui tai ko jam labiausiai reikia.

Be dvėjonių, natūralus maitinimas padeda sukūrti artimesnį ir tvirtesnį emocinį ryšį. Jau

pirmosiomis gyvenimo dienomis galima pamatyti elgesio skirtumus, vaiko maitinamo krūtimi ir iš

buteliuko. Vaikas, kuris yra maitinamas krūtimi, žindo ilgiau, nei tas, kuris geria iš buteliuko, taip pat

yra aktyvesni ir iš pradžių dažniau verkia. Nuo pirmųjų gyvenimo akimirkų, jų sąveika su motina turi

stipresnius sensorinius pojūčius. Vyresnio amžiaus kūdikio žindymas, tampa dar turtingesne

tarpussavio bendravimo sistema. Tuo metu akių kontaktas pasidaro dar intensyvesnis, vaias pats

prisitraukia prie krūties, liečia mamą rankomis. Naujagimiai maitinami krūtimi yra labiau priklausomi

nuo motinos artumo, jos buvimo šalia, kas vėliau padedsocialinio ryšio kūrime. Motinos maitinimo

patirtis taip pat irgi formuoja jos asmenybę ir turi įtakos tolimesniam emociniam bendravimui su vaiku.

Natūralaus maitinimo atveju, motina skiria vaikui daugiau dėmėsio ir laiko, nei maitinant dirbtinai.

Tačiau negalima teigi, kad krūtimi maitinami vaikai yra labiau prisirišę prie motinos, ir labiau

mylimi. Maitinimo būdas yra tik vienas iš veiksnių, formuojančių emocinį motinos ir vaiko ryšį.

1.7. Vaiko – motinos santykiai skirtinguose vaiko raidos etapuose

10

Nepriklausomai nuo motinos ugdymo gebėjimų ar meilės, santykiai su vaiku nevisada klostosi

gerai ir sklandžiai. Kiekviename vaiko raidos etape jie tai geresni tai blogesni. Tačiau tuos etapus

galima nuspėti, nes vaikas vystosi pagal tam tikrus modelius. Šio fakto suvokimas gali būti naudingas,

kai vaiko elgesyje atsiranda kažkas keliančio nerimą, nors ir natūralaus.

Paklusnusis dvimetis. Psichologinių stebėjimų išvados parodo, jog 18 mėnėsių vaikai visiškai

neklauso nurodymų, ignoruoja visus prašymus. Situacija pasikeičia, kai vaikui yra 2 metai. Šiuo metu,

dauguma vaikų yra labai paklusnūs. Žinant šią vystymosį taisyklę, nereikia pusantrų metų vaiką verti

besąlygiškai klausyti.

Maištaujantis 2,5 metų vaikas. Šiame etape santykiai su vaiku nėra labai paprasti. Maištaujantis

tokio amžiaus vaikas sugeba išvesti iš kantrybės net labiausiai besivaldančią motiną. Šiuo metu, vaikas

gyvena kraštutinumų pasaukyje. Blaškosi tarp „ padarysiu – nepadarysiu“, „noriu – nenoriu“. Jam

sunku įtikti, nes tik užsiprašęs vieno, jis jau nori ko kito. Reikia suvokti, jog toks laikotarpis ateis ir

tinkamai tam pasiruošti.

Trimetis – motinos draugas. Pasibaigė maišto amžius ir vaiko ir motinos santykiai yra

lengvesni. Mama tampa labai reikalinga, ypač žaidimuose. Lengviau tampa įkalbėti vaiką padaryti tai,

ko jis nenori, žadant už tai atlygį. Labai mėgsta staigmenas ir paslaptis.

3,5 metų amžius – noras būti nuolat apkabinamam. Vaikas jaučia pasitikėjimo ir emocinio

saugumo trūkumą. Tai visiškai natūralu. Jie siekia, kad tėvai visą dėmėsį ir laiką skirtų tik jiems.

Keturmečio maištas. Šiame amžiuje vaikai išgyvena antrajį maištą. Motinos autoritetas jiems

labai avarbus, bet jų prigimtis nenori lengvai pasiduoti.

Penkiamečiai „angeliukai“ ir šešerių provokatoriai. Penkerių metų vaikai labai geri, visiems

nori padėti, mielai dalinasi viskuom su kitais. Motina tuo metu yra pati svarbiausia, kartais net jos

nnorai, vaikui yra svarbesni nei jų pačių. Tačiau sulaukę šešerių metų vaikai staiga pasikeičia. Pradeda

kaltinti motinas dėl visko, išlieja savo blogas nuotaikas ir nepasitenkinimą. Mamom gali atrodyti, jog

vienu metu vaikas ją myli, o kitu nekenčia. Nereikia šito priimti asmeniškai, nes tuo metu vaikai yra

blaškomi įvariausių emocijų.

Septynmetis, nuolat skundžiasi. Šio amžiaus vaikai dažnai skundžiasi, kad visi juos skriaudžia:

mama, vaikai mokykloje, mokytojai. Prie septinmečio reikia prieiti atsargiai ir jokiu būdu nesityčioti iš

jo depresinių nuotaikų.

11

Aštuonmetis jaučia didelį, ryšio su motina, poreikį. Vaikas jaučia didžiulį norą būti visada su

mama, tarsi „prisiklijuoja“ prie jos. Tai yra tipiškas šio amžiaus elgesys ir reikia labai gerai suprasti

vaiką tuo metu, nes galima jį lengvai įžeisti.

Devynmetis, teikia pirmenybę draugų kompanijai. Sunku yra pakelti permainas, vykstančias

devintais gyvenimo metais. Ypač toms mamoms, kurios norėtų, kad aštuonerių metų prisirišimas

tęstusi visą gyvenimą. Vaikas ir toliau bertina mamos nuomonę, tačiau savo laisvą laiką nori leisti su

draugais. Tai visiškai normalu.

Dešimt metu, tai nuostabus periods vaiko – motinos sąveikoje. Vaikas yra labai paklusnus.

Mano, kad motinos pastabų ir prašymų reikia būtinai klausyti, nes ji yra visada teisi. Dažnai motinos

svajoja, kad tokia būsena tęstusi amžinai. Tačiau, vaikas palengva įeina į paauglystės laikotarpį ir pats

nori priiminėti sprendimus.

Aukščiau aptari vaiko amžiaus etapai, pokyčiai vykstantys tuo metu ir motinos su vaiku

santykiai, yra tokie pat svarbūs, kaip ir ankstyvoji sąveika su naujagimių. Nes kiekvienas laikotarpis

ateina ir praeina, o ryšys su motina, išlieka.

IŠVADOS

12

Motina – pirmasis žmogus vaiko gyvenime. Savo besąlygiškos meilės dėka formuoja saugumo

jausmą, mokina sąveikauti su kitais. Būtent ji atlieka svarbiausią vaidmenį vaiko gyvenime, turi

didžiulę įtaką tolimesniame vaiko emociniame ir socialiniame vystymesi.

Šiame darbe buvo išsiaiškinta, kokį didelį indelį į vaiko gyvenimą, įneša motina. Kokie svarbus

vienas kitam yra abu partneriai. Vaikui motina padeda ateiti į šį pasaulį, tenkina jo fizinius, emocinius

poreikius, aprūpina viskuom, ko gali jam prireikti. Vaikas tuo tarpu, išmokina motiną pastabumo,

nuolankumo, sukelia jai daug teigiamų nuotaikų, džiugina savo šypsena, juoku, prieraišumu ir meile.

Nauda yra abipusė.

Referate aptartos temos, yra labai naudingos būsimos ir esamoms motinoms ir toms, kurios dar

tik giliai širdyje galvoja apie vaiką. Vaiko auginimas reikalauja atsakomybės, empatijos iš motinos

pusės ir meilės, visa tai, pedės sukūrti stiprų ryši su vaiku, ir palengvins visas ateityje ištyksiančias,

vaiko amžiaus krizes.

Šio darbo rašymas, suteikė ir man pačiai, labai daug teigiamų emocijų. Priminė ir mano pačios

išgyventas akimirkas: laukimo, nuostabios dukters gimimo, jos pirmojo žvilgsnio, kuris atstojo viską, ir

tapo svarbiausias gyvenime.

Baigti norėčiau gražiu posakiu „ Tik turėdamas vaiką, supranti, kad yra gyvybė, svarbesnė už

savąją“

LITERATŪROS SĄRAŠAS

13

1. Ainsworth, M., Blehar M., Waters E., Wall S. (1978) Patterns of Attachment: A Psychological Study of Strange Situation. Hillsdale, NJ, Lawrence Erlbaum Associates

2. Bolwby, J. (1969). Attchment and loss. Vol.1 London: Penguin Books3. Brazelton, T. (2007) Materiały szkoleniowe dla instruktorów4. Evangelija pagal šventą Luką, Tūkstantmečio Biblija. Naujojo ir Senojo Testamento Raštas.5. Eisenberg A., Murkoff H. E., Hathaway S. E.(2002) Pirmieji kūdikio metai .Leidykla Tyrai6. Eisenberg A., Murkoff H. E., Hathaway S. E. (2002)Nėščios moters vadovas. Leidykla Tyrai7. Sroufe, A. (1995) Emotional development. The Organization Of Emotional Life In The Early

Years. Cambrigde, Cambridge University Press. 8. http://www.brazelton-institute.com/intro.html

14