Esė

Tarptautinė teisė yra veiksmingesnė negu valstybių vidaus teisė.Kalbėdami apie šiuolaikinę tarptautinę teisę, mes turime omenyje efektyviausią teisinę sistemą. Pažvelgus į faktus paaiškėja, jog dauguma valstybių teikia pirmenybę tarptautinės teisės laikymuisi. Teisinėje literatūroje vienu iš teisės veiksmingumo aspektų įvardijamas teisės pažeidimų išaiškinamumo procentas1. Didelė tarptautinių santykių apimtis reguliuojama tarptautinės teisės normomis, kurios yra retai pažeidžiamos. Dažniausiai teisės pažeidimai pasitaiko „aukštosios politikos“ srutyje, įskaitant saugumo problemas. Bet jeigu palygintumėme su tuo, kas vyksta valstybės viduje, taps aišku, kad palyginimo rezultatas bus ne valstybės vidaus teisės naudai. Tarptautinė teisė įrodė savo gyvybingą galią net nepaprastosiose istorinėse sąlygose. Prisiminkime, kad sudėtingoje II Pasaulinio karo aplinkoje tarptautinio susitarimo dėka buvo suformuota koalicija prieš Hitlerį ir tuo pačiu susidarė fašizmo nugalėjimo prielaidos. Galima prisiminti ir Šaltojo karo metus, kai buvo sudaryta nemažai susitarimų, turėjusių įtakos taikos išsaugojimui. Brazilijos profesorius G. Nascimento e Silva teigia, jod iš visų teisės rūšių tarptautinė teisė išsiskiria kaip labiausiai dinamiška, demonstruojanti gebėjimą prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio. O švedų teisininkė Detter de Lupis rašo, kad tarptautinė teisėtvarka yra labiau išsivystyta, negu dauguma nacionalinių teisinių sistemų. Taigi, specialistai pabrėžia aukštą ne tik teisinį, bet ir socialinį tarptautinės teisės veiksmingumą, dinamišką šios teisės vystymąsi, jos gebėjimą aptarnauti besikeičiančio pasaulio poreikius. Kaip jau buvo minėta anksčiau, teisės veiksmingumas priklauso nuo teisės pažeidimų išaiškinimo lygio. Net valstybėse su puikiai organizuota policijos tarnyba, teisės pažeidimų išaiškinimas neviršija 50 procentų (jau nekalbant apie latentinius nusikaltimus, tokius kaip korupcija, smurtas šeimoje ir kt.). Kalbant apie tarptautinę teisę, praktiškai nei vienas pažeidimas nelieka nepastebėtas. Šioje vietoje yra aktualu paminėti erga omnes normas, kurių pažeidimas yra „skaudus“ visoms valstybėms. Normas, „svarbias visoms valstybėms“ 1970 m. pripažino Tartautinis Teisingumo Teismas Barcelona Traction byloje. Taigi, atvejis, kai viena valstybė pažeidžia tarptautinius įsipareigojimus, pritraukia ne tik nukentėjusiosios valstybės, bet ir visos tarptautinės bendruomenės dėmesį. Kai kurie teisininkai (pvz., Hobbesas, Austinas) paneigtų tarptautinės teisės veiksmingumą, kadangi jie abejoja, kad tarptautinė teisė apskritai gali būti vadinama „teise“ tikrąja to žodžio prasme. Pagrindinis jų argumentas – tarptautinių normų pažeidimai dažnai nesukelia sankcijų, taip pat privalomų įstatymų leidybos, vykdomiosios valdžios organų nebuvimas. Tačiau horizontalioji teisės sistema funkcionuoja kitaip nei centralizuota ir yra grindžiama abipusiškumo bei konsensuso principais, o ne įsakymais, paklusnumu ar prievarta2. Summa summarum, tarptautinė teisė yra veiksmingesnė negu valstybių vidaus teisė, tačiau negalima pamiršti, jog ji yra tik viena iš priemonių, reguliuojančių tarptautinius santykius, ir turi užimti savo vietą šių priemonių komplekse.

1 A. Vaišvila. Teisės teorija. Justitia, Vilnius, 2000, P. 372. 2 M. Akehurst, P. Malanczuk. Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas. Eugrimas, Vilnius, 2000, P. 31