telesforo kulakausko talento įrodymai, arba k ą nauja...

Telesforo Kulakausko talento įrodymai, arba ką nauja galima rasti tarpukario Lietuvos knygų lentynose 9

Straipsnyje kaip specifinis XX a. dailės tyrimų šaltinis nagrinėjama knygųgrafika. Šaltinio aktualumui ir jo tyrimo efektyvumui atskleisti pasirinktatrijų dailininkų – Jono Juozo Burbos, Telesforo Kulakausko ir Jono Stepo-navičiaus – kūryba. Iki šiol nenagrinėtais, į minėtų autorių palikimo kata-logus dar neįrašytais darbais parodoma, kaip naujos kūrinių grupės, įtrauk-tos į mokslinę apyvartą, leidžia patikslinti ir pakoreguoti požiūrį į stiliausistoriją, t. y. suteikia papildomos medžiagos ir argumentų Lietuvos dailėsmodernėjimo tyrimams, neoklasicizmo tendencijos įsitvirtinimui. Atsklei-džiama taikomosios grafikos užsakymų vertė analizuojant dailininko ir už-sakovo santykius, dailininko profesines galimybes bei jo visuomeninį sta-tusą XX a. I pusėje.

Raktažodžiai: dailės tyrimų šaltiniai, knygos dizainas, konstruktyvizmas, Lie-tuvos dailė, modernizmas, neoklasicizmas, taikomoji grafika

Giedrė Jankevičiūtė

Kultūros, filosofijos ir meno institutas,Saltoniškių g. 58, LT-08105 Vilnius,Lietuva

Telesforo Kulakausko talento įrodymai, arba kąnauja galima rasti tarpukario Lietuvos knygųlentynose

MENOTYRA. 2006. T. 43. Nr. 2. P. 9–17© Lietuvos mokslų akademija, 2006© Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2006

Apie XX a. I pusės Lietuvos dailės istoriją rašyta paly-ginti daug, išleista šio svarbaus laikotarpio dailės raidosakademinė istorija, kurioje apžvelgta įvairių dailės šakųplėtotė, pristatyti iškiliausi autoriai1 . Pastaruoju metu pa-skelbta keletas probleminių monografijų, liečiančių dailėsraidos supratimui ypač svarbius aspektus – modernėjimą,daugiakultūriškumą, funkcionavimą visuomenėje, mecena-vimą, kolekcionavimą, oficialųjį stilių2 . Vis dėlto atradimųgalimybės nėra išsemtos: dar nesurinkti duomenys apiedaugelį mažiau ryškių XX a. I pusės dailės gyvenimoveikėjų, nepaskelbti net žinomų autorių kūrinių katalogai(išimtį sudaro Antanas Gudaitis ir Juozas Mikėnas), pa-rašytos vos kelių etapinių dailės darbų ir įvykių istorijos.Gausėjant tokio pobūdžio duomenims, keičiasi žiūros ra-kursas į, regis, jau įvertintus, išanalizuotus kūrinius, me-no gyvenimo įvykius ir jo veikėjus – pirmiausiai, žinoma,dailininkus3 .

XX a. kultūros paveldo ir jį formavusių žmonių nuo-pelnų vertinimą keičia ir tai, kad, traukiantis iš gyvųjųtarpo tiesioginiams liudininkams, pradedama ieškoti argu-mentų amžininkų įteisintoms nuomonėms, jų įtvirtintampožiūriui geriau pagrįsti ar atvirkščiai – paneigti. Benedaugiausiai problemų iškyla tyrinėjant grafikos paveldą,kuris ypač retai iš muziejų saugyklų patenka į parodųsales, iki šiol nėra išsamiau reprodukuotas šiuolaikiniusspaudos reikalavimus atitinkančiame leidinyje. Ši aplinky-bė iš dalies nulėmė tebevyraujantį selektyvų, hierarchi-zuotą požiūrį į grafikos paveldą. Visavertėmis grafikų kū-rybos sritimis pripažinti estampai, bibliofilinio pobūdžioknygų apipavidalinimas, su tam tikromis išlygomis – eks-

librisų kūryba. Šiai grafikai skiriamas pagrindinis dėme-sys dailėtyrininkų ir muziejininkų publikacijose, kurioseprorečiai analizuojamas grafikos paveldas. Dideliais tira-žais leisti kūriniai – plakatai, žurnalinė grafika, reklama,pakuotės, blankai, masiniam vartotojui skirtų knygų vir-šeliai ir iliustracijos, jau nekalbant apie knygos dizainą, –vis dar laikomi menkesnės vertės darbais. Atitinkamai –ši grafikos paveldo dalis kol kas neįgijo ir visaverčiodailės istorijos šaltinio statuso.

Šiame straipsnyje, pasitelkus vien taikomosios grafi-kos pavyzdžius, tiksliau – meniškai apipavidalintas kny-gas, svarstomas Telesforo Kulakausko vaidmuo 4-ojo de-šimtmečio dailės scenoje, iškeliami palyginti mažai tyrinė-tų, dailės mėgėjams beveik nežinomų autorių – Jono Juo-zo Burbos ir Jono Steponavičiaus – darbai, ženklinę nau-jų estetinių normų ir tendencijų įsitvirtinimą. Parodoma,koks vertingas XX a. I pusės dailės tyrimų šaltinis yrataikomoji grafika, kaip šios specifinės dailės srities išsa-mesnė analizė galėtų papildyti ir pakoreguoti svarstymusapie tarpukario Lietuvos meninės kultūros pobūdį, mo-dernizmo tendencijas mene ir kasdienybėje, neoklasiciz-mo sklaidą ir vietinius ypatumus. Tyrimas taip pat siūlokeletą naujų argumentų samprotaujant apie dailininko vi-suomeninį statusą ir profesinės veiklos galimybes tarpu-kario Lietuvoje.

* * *

Taikomosios grafikos paveldu vis labiau domisi dailės irkultūros istorikai, dizaino teoretikai ir praktikai. Vis dėlto,

Giedrė Jankevičiūtė10

kaip jau minėta, Lietuvoje tokio pobūdžio publikacijų darmažoka4 , nors tikėtina, kad netolimoje ateityje jų gausės.Vien Vilniaus dailės akademijoje rengiama keletas diserta-cijų, kurių tyrimo objektas yra būtent taikomoji grafika5 .Žinoma, pats objektas nėra visiškai naujas – apie knygųiliustracijas, plakatą, net pakuotes rašyta, tačiau epizodiš-kai, nesiekiant sisteminti faktinės medžiagos. Antai tokioskūrybos pavyzdžius mini ar net trumpai aptaria GerardoBagdonavičiaus, Vytauto Kazimiero Jonyno, Vytauto Jur-kūno, Jono Kuzminskio, Viktoro Petravičiaus ir kitų iški-lesnių dailininkų monografijų autoriai6 . XX a. Lietuvosgrafikos žinovė Ingrida Korsakaitė ne tik nušvietė pavie-nių autorių nuopelnus knygos estetikai, bet ir nuosekliaityrė tokią specifinę sritį kaip elementorių apipavidalini-mas7 . Duomenų apie knygos estetinę raidą pateikia kny-gos istorikai, ypač tarpukario Lietuvos didžiųjų leidyklųveiklą tyrinėjęs Vladas Žukas8 . Lietuviško plakato anali-zei nusipelnė dailininkas ir taikomosios grafikos istorikasJuozas Galkus, dar sovietmečiu su dailėtyrininku AntanuGedminu išleidęs apžvalginį plakato albumą, o 1997 m.publikavęs išimtinai XIX a. II pusės ir XX a. I pusėsplakato raidai skirtą veikalą9 . Plakato, reklamos, pakuočiųistoriją nušviečiantys faktai pateikiami apžvalginių paro-dų kataloguose, pasirodo pavienių specializuotų plakatoir reklamos studijų10 .

* * *

Grįždami prie mūsų turimų duomenų ir jais remiantis siū-lomų apibendrinimų sustokime prie šio straipsnio vienoiš herojų – T. Kulakausko palikimo vertinimų. I. Korsakai-tė, nuodugniai išmananti XX a. I pusės Lietuvos grafiką,teigia, kad T. Kulakauskas yra bene daugiausiai viršelių4-ajame dešimtmetyje sukūręs dailininkas11 , ir įvardija vi-są grupę reikšmingų jo knygos dizaino darbų, kurių pla-čiau nekomentuoja12 . Apskritai tezė apie T. Kulakauskokūrybos reikšmę bei įtaką buvo plėtojama pasitelkusi ofor-tų ir scenografijos pavyzdžius. Tačiau 1998 m. M. K. Čiur-lionio dailės muziejuje rengiant parodą „Art deco Lietu-voje“ išaiškėjo, kad neįmanoma atskleisti T. Kulakauskoįtakos 4-ojo dešimtmečio Lietuvos dailės modernėjimoprocesams atsiribojus nuo taikomosios grafikos, tiksliau –knygų dizaino. Scenografijos projektai ir ofortai, saugomišalies muziejų rinkiniuose, apskritai neleidžia pristatytišio autoriaus – jų per mažai ir jie pernelyg marginaliniai,kad leistų kalbėti apie dailininko meninio braižo ypatu-mus, juo labiau apie išskirtinius gabumus.

I. Korsakaitė teigia, kad T. Kulakauskas vien 4-ajamedešimtmetyje suprojektavo apie septyniasdešimt knygųviršelių13 . Į šį skaičių nepatenka iliustracijos žurnalams irlaikraščiams, reklaminiai skelbimai. Tačiau šiuo atveju irmūsų tikslas yra ne aprėpti dailininko kūrybos visumą,bet parodyti knygų dizaino, kaip specifinio dailės istori-jos tyrimo šaltinio, reikšmę. Tad pasitenkinsime pasitelkęcharakteringiausius ir ryškiausius iš žinomų ar naujai su-rastų T. Kulakausko knygų dizaino pavyzdžių, tuos dar-bus, kurie atspindi būdingas stiliaus tendencijas arbaženklina naujoves knygų grafikos raidoje.

* * *

Paėmus į rankas vieną pirmųjų žinomų T. Kulakausko kny-gų grafikos kūrinių – Pivošos (Augustino Griciaus) fel-jetonų rinkinį „Pamokslai idėjos broliams“ (Kaunas: Tul-pė, 1928) – nustebina, kad šio elegantiško, vakarietiškus3-iojo dešimtmečio masiniam skaitytojui skirtų leidiniųstandartus atitinkančio knygos viršelio autorius tėra vosMeno mokyklos pirmojo kurso studentas (1 pav.). Moki-niško susikaustymo viršelio piešinio linijose beveik ne-juntama. Dėl to, matyt, nieko keista, kad T. Kulakauskas,tik pradėjęs studijuoti, jau sulaukė leidėjų užsakymų. Api-pavidalindamas knygas ir žurnalus jis ne tik užsidirbdavotaip reikalingų studentui litų, kaip ir daugelis bendra-mokslių, bet kartu pratinosi praktiškai taikyti mokyklojeįgytus piešimo ir komponavimo įgūdžius. Studentiški joviršeliai liudija virtuozinius piešėjo gebėjimus, kūrybingu-mą, lanksčią vaizduotę, atidą knygos estetikos reikalavi-mams, sykiu ir tarptautiniams standartams. Pivošos kny-ga, kaip dauguma kitų ankstyvųjų T. Kulakausko viršelių,patvirtina savalaikį art deco ikonografijos ir stilizacijosprincipų paplitimą Lietuvoje, jų aktualumą, o kartu – mo-dernėjimo siekius, ypač paženklinusius pramogų ir varto-jimo kultūrą.

Vyresnės kartos dailininkai Gerardas Bagdonavičius,Vsevolodas Dubeneckis ar Vilius Jomantas, aktyviai reiš-kęsi knygų apipavidalinimo srityje nuo 3-iojo dešimtme-čio pradžios, apsiribojo art deco stiliaus ornamentinėmiskompozicijomis. T. Kulakausko viršeliai ženklina naują artdeco principų taikymo tarpsnį. Jis drąsiai komponuojafigūrines scenas, kurių veikėjai – charakteringi epochospersonažai, primenantys madingai atrodančius vakarietiš-kų madų žurnalų ar filmų herojus. Jausmingų išgyvenimųištroškusių skaitytojų žvilgsnius traukė T. Kulakausko nu-piešti stilingi moterų atvaizdai: grakštus vakarine suknelevilkinčios damos siluetas ant Gastono Leroux romano„Juodosios ponios kvepalai“ (Kaunas, 1929; spausdino„Grafika“) viršelio ar madinga varpelio formos skrybėlaitepasipuošusios merginos galvutė, pritaikyta austrų psi-chologinio romano meistro Arthuro Schnitzlerio šedevro„Panelė Elzė“ (Kaunas, 1931; spausdino „Typolit“) lietu-viškam vertimui (2 pav.). Paėmus į rankas pastarąją kny-gą sunku patikėti, kad tokio modernaus viršelio autoriusyra Europos didmiesčių nematęs, tenykščių madų tiesio-giai nepažinęs jaunas lietuvis.

Ši knyga – vienas simptomų, pranašavusių permainasLietuvos knygų dizaino raidoje. Trečiojo ir ketvirtojo de-šimtmečių sandūroje lietuviška knyga atrodė jau gerokaipuošniau nei Nepriklausomybės pradžioje, kai gražesnįleidinį leidėjai būdavo priversti patikėti vokiečių spaustu-vininkams, nes vietos įmonės neturėjo nei tinkamų įren-gimų, nei kvalifikuotų darbininkų. Iš tos pačios Vokieti-jos, taip pat iš Rusijos, apimtos visuomenės ir kultūrosatnaujinimo idėjų, į Lietuvą skverbėsi avangardas. Kny-gų dizaino raidą paveikė konstruktyvizmo principai, ku-riuos sėkmingai taikė modernistų leidinius apipavidalinęįvairių sričių menininkai. Tai ir „Keturių vėjų“ grupuotėsnarys literatas Juozas Petrėnas-Tarulis, ir architektas Vse-


volodas Kopylovas, sukomponavęs visus konstruktyviz-mo kanonus atitinkantį viršelį Antano Rimydžio poezijosrinkiniui „Knyga be vardo“ (Kaunas: Juozas Steponavi-čius, 1926; tiražas 1000 egz.; spausdino „Raidė“ Kaune).Šios palyginti kuklios, nedidelio formato, ant prasto po-pieriaus spausdintos knygutės liudija kintantį požiūrį įleidybą ir knygos išvaizdą. Prie knygos apipavidalinimokultūros apskritai ir lietuviškos knygos dizaino modernė-jimo prisidėjo A. Rimydžio leidėjas Juozas Steponavičius.Trečiojo dešimtmečio antrojoje pusėje įsidarbinęs koope-ratyvinėje „Raidės“ spaustuvėje J. Steponavičius kartusu kolega Zaviša leido tvarkingai atspausdintas ir įrištasknygas, kurių viršelius arba komponavo patys, arba už-sakydavo sukurti jauniems dailininkams, net Meno mo-kyklos mokiniams. Šių knygų grafikai būdinga stilių įvai-rovė: nuo aktyvios plastikos Mečislovo Bulakos viršelioKazio Jakubėno poezijos rinkiniui „Mieganti žemė“, ryš-kiaspalviais art deco žaibais ir žvaigždėmis AleksandroŠepečio dekoruoto Romo Striupo literatūrinių miniatiūrųrinkinio „Alkanos mintys“ ar neoklasicizmo bruožų turin-čios, „Universitas“ užsakymu spausdintos Petro Vaičiūnopjesės „Stabai ir žmonės“ (visos trys – 1929 m.) iki išraiš-kingos, dinamiška darbininko figūra dėmesį traukiančiosPetro Gintalo pjesės „Dinamo 1000 H. P.“, pasirodžiusios1930 metais. Pastaroji knygelė, kuriai viršelį sukūrė jau-nas Nepriklausomųjų draugijos narys Liudas Truikys, bu-vo išspausdinta ant storesnio popieriaus, atvertimų vaizdąpagerino dideli, puslapių numerius žymintys skaitmenys.Ir P. Gintalo pjesei, ir tais pačiais metais pasirodžiusiaiTeofilio Tilvyčio poemai „Artojėliai“ pritaikytas platesnisformatas, leidęs gražiau komponuoti tekstą, palikti dides-nes paraštes. „Artojėliai“ apskritai išsiskiria solidumu irsąmoningai pasirinkta paprastumo estetika tuometiniamelietuviškų knygų kontekste. Būtų galima teigti – ženklinadar vieną kokybinį pasikeitimą knygų grafikos raidoje.

Apie 1928–1930 m. įvairūs leidėjai publikavo lietuviųpoetų knygas su meniškais storesnio popieriaus dvispal-viais ar net trispalviais viršeliais. Tai – Jono Graičiūnopoezijos rinkinys „Karo stovis dūšioj“ (Kaunas: AndriusBenešiūnas, 1928; spausdino „Raidė“) su Algirdo Jakše-vičiaus projektuotu viršeliu; Jono Šimkaus rinkinys „Pa-sakos iš cemento“ (Kaunas, 1929; spausdino „Raidė“),apipavidalintas Jono Juozo Burbos; Benio Rutkausko rin-kinys „Eilėraščiai marėse“ (Kaunas: K. Švirplys, 1930;spausdino „Žaibas“) su Bernardo Bučo viršeliu; KazioZupkos „Žuvėdros bangose“ (Kaunas: J. Šilinskas, 1931;spausdino „Šešupė“ Marijampolėje) su Alfonso Janulioviršeliu; dailininko ir literato Alfonso Dargio knygelė „XXamžiaus veidas“ (Kaunas, 1931; spausdino S. Joselevi-čiaus spaustuvė), kuriai viršelį sukomponavo net du au-toriaus bendramoksliai – Vaclovas Kosciuška ir VaclovasRataiskis; Antano Jasiūno „Gundymai“ (Kaunas: Sakalas,1932; spausdino „Raidė“) su Vlado Fedoto-Sipavičiausviršeliu ir kitos. Tuo tarpu anksčiau minėtieji T. Kula-kausko apipavidalinti romanai suteikė naujų bruožų kitaiknygų grupei – pramoginei literatūrai lietuvių kalba, ku-rios apipavidalinimo estetikos problemos iki tol nebuvokeliamos.

* * *

Kokios priežastys lėmė minėtas permainas knygų leidy-boje? Kuo remtasi formuojant knygų estetikos kriterijus?Kokias pavyzdžiais vadovavosi dailininkai, piešę ar raižęknygų viršelius?

Dalis spaustuvininkų rimtai rūpinosi gerinti Lietuvosspaustuvių darbą ir sekė užsienio naujoves. Visi besido-mintieji tarptautiniais knygos estetikos standartais pa-vyzdžių galėjo aptikti Kauno knygynuose, ypač užsienioliteratūra prekiavusiame „Pribačio“ knygyne. Šios parduo-tuvės savininkai Maksas ir Elena Holcmanai (Holzmann)rengė ir grafikos parodas, kurias lankė tiek leidėjai, tiekir Meno mokyklos mokiniai14 . Pastarieji mokyklos biblio-tekoje galėjo susipažinti su svarbiausiais to meto taiko-mosios grafikos periodiniais leidiniais – Kauną pasiekda-vo profesionalams skirti vokiški žurnalai „Gebrauchsgra-phik“, „Das Plakat“, įtakingo prancūzų tipografo, naujųšriftų kūrėjo Charles Peignot leidžiamas „Arts et métiersgraphiques“, to laiko garsenybių apipavidalinamas, pra-bangaus iliustruoto žurnalo etalonu pasaulyje pripažintasamerikiečių „Fortune“15 . Mėginant atkurti T. Kulakauskobei jo bendraamžių meninį akiratį ir individualų stilių for-mavusius veiksnius, nederėtų pamiršti, kad 1929–1930 m.Meno mokykloje mokęsi grafikai turėjo progą lavintis pasdu skirtingus dėstytojus – Vokietijoje pasitobulinusį gra-fikos studijos steigėją Adomą Galdiką ir įvairiose VakarųEuropos šalyse gyvenusį ir dirbusį puikų grafiką beiscenografą Mstislavą Dobužinskį. Pastarasis laikinai pa-vadavo iš mokytojo pareigų po 1929 m. streiko atleistąA. Galdiką. M. Dobužinskis, kurio sūnus Vsevolodas iki1930 m. studijavo reklamos dizainą Berlyno VereinigteStaatsschule, stengėsi praplėsti savo mokinių supratimąapie grafikos tikslus, galimybes, priemones, raiškos bū-dus, kurstė jų jaunatvišką smalsumą, pastūmėdamas sektikitų kraštų dailės naujoves, įžiebė troškimą patiems pa-sidairyti po Vakarų Europos kultūros centrus16 . Kol kasneturime žinių, ar pavyko T. Kulakauskui pakeliauti použsienį mokantis Meno mokykloje; išlikę dokumentai liu-dija tik jo pastangas 1934 m. gauti valstybės paramącinkografijos studijoms Ciūriche ir patvirtina apie Švieti-mo ministerijos skirtą paskolą, leidusią pasižvalgyti poVokietijos ir kitų didžiųjų valstybių muziejus, parodų sa-les, didmiesčių gatves, knygynų vitrinas17 .

* * *

1933 m. baigęs Meno mokyklos specialųjį skyrių T. Ku-lakauskas jau buvo laikomas ryškų ir šiuolaikišką braižąturinčiu grafiku. Savu jį pripažino ir modernistinių ambi-cijų turėję arsininkai, ir kairiąsias politines idėjas gynęjauni rašytojai, susibūrę į „Trečio fronto“ vardu pavadin-tą grupuotę. T. Kulakauskas dalyvavo ir vienų, ir kitųveikloje: eksponavo ofortus abiejose „Ars“ grupės paro-dose, sukūrė raiškų viršelį pirmosios parodos proga pa-sirodžiusiam leidiniui, pristačiusiam grupės programą (3pav.). Galėtų būti, kad Paryžiuje modernistų grupės idėjąbrandinusį Antaną Gudaitį arba Kaune pedagoginę


karjerą pradėjusį ir Paryžiaus dailės gyvenimo įtampospasigedusį Juozą Mikėną susidomėti Meno mokyklos gra-fikos studento darbais paskatino artimų pažiūrų literatųpasitikėjimas: T. Kulakauskas nuo antrojo numerio apipa-vidalino almanachą „Trečias frontas“ (4–5 pav.), pradėtąleisti 1930 m. ir liudijusį aktyvizmo idėjas atitikusio kon-struktyvizmo sklaidą Lietuvos meno kultūroje. „Trečiofronto“ viršeliai, apskritai visa žurnalo kompozicija – vie-na ryškesnių modernizmo manifestacijų 4-ajame dešimt-metyje.

T. Kulakausko sąlytis su aktyvistais paskatino jį pa-sidomėti konstruktyvizmo principais, bet jų esmė jam,matyt, liko svetima. Grafikas net nesusigundė tipografi-nio šrifto taikymo eksperimentais. Remdamasis ištobulin-ta stilizatoriaus patirtimi, piešė dinamiškus užrašus, ku-riuos derino su geometriniais elementais – storomis lini-jomis, stačiakampiais. Konstruktyvizmo stilistiką atitinkabūdingas koloritas, apribotas baltos, raudonos ir juodosspalvos deriniu.

Pažintis su konstruktyvizmu padėjo T. Kulakauskuiįvertinti šrifto grožį ir apčiuopti įrašų įtaigos galimybes.Tai akivaizdu sulyginus pirmą ir paskutinį iš jo sukurtų„Trečio fronto“ viršelių. Sunku pasakyti, kiek šie jo dar-bai veikė amžininkų skonį, požiūrį į knygų dizainą. Tačiaupačiam dailininkui jie neabejotinai padėjo pasukti labiauknygiško mąstymo linkme, pereiti prie taupesnės raiškosatidžiau derinant šrifto ir vaizdinių elementų santykius.Posūkį šia linkme skatino ir tiesioginė pažintis su vokie-čių, prancūzų, čekų, šveicarų knygų dizainu, kuriame stip-rėjo neoklasicizmo tendencija. Pažinties galimybes sutei-kė kelionės, taip pat Kaune surengtos įvairių užsieniošalių knygų parodos.

Ketvirtojo dešimtmečio pačioje pabaigoje Lietuvos lei-dėjai pradėjo taikyti minimalistinės stilistikos T. Kulakaus-ko viršelius, kurių kompoziciją sudaro tamsiame fone ryš-kėjantis charakteringas vaizdinis elementas ir ryškiu šrif-tu užrašyta pagrindinė informacija apie knygą (autoriausvardas, pavadinimas, leidėjas). Būdingi pavyzdžiai – So-foklio „Tragedijos“ (Švietimo ministerijos Knygų leidimokomisijos leidinys, 1939; spausdino „Spindulys“; tiražas3000 egz.), Kazio Jakubėno „Vargo dainos“ („Spaudosfondo“ leidinys, 1940; spausdino „Raidė“; tiražas 2000egz.). Savaime suprantama, kad toks knygos vaizdas bū-tų priimtas kaip norma, turėjo įvykti nemaži taikomosiosgrafikos meninės raidos, taip pat spaudos technologijospasikeitimai.

* * *

Apie 1936 m. (tam be kitų veiksnių turėjo įtakos pasiren-gimas 1937 m. Paryžiaus tarptautinei parodai, kurios da-lis – atskiras Lietuvos knygų stendas Baltijos šalių pavil-jone) lietuviškos knygos meninė raida įgijo naujų bruožų.Suaktyvėjusi XXVII knygos mėgėjų draugijos veikla pa-skatino bibliofilinės leidybos formavimąsi, knygos esteti-kos problemomis pamažu pradėjo domėtis vis platesnivisuomenės sluoksniai. Gana plačiai garsinamas XXVIIknygos mėgėjų draugijos knygas spausdino „Spindulio“

spaustuvė. Čia atspausdinta ir dauguma „Pažangos“ ben-drovės leistų reprezentacinių leidinių, turėjusių bibliofili-nę vertę, pvz., 1937 m. Paryžiaus parodai pristatyta KazioPuidos apysaka „Vienos nakties dykūnas“. Bibliofiliniaileidiniai formavo naujus knygos išvaizdos, estetinės irpoligrafinės kokybės kriterijus, žadino leidėjų ir spaustu-vininkų ambicijas. Apie dėmesį knygos dizainui liudijaVytauto Didžiojo muziejuje 1937 m. gruodžio 19 d. atida-ryta Trečioji rudens dailės paroda, kurioje buvo atskirasknygų skyrius. Savo gražiausius leidinius pristatė XXVIIknygos mėgėjai, bendrovės „Pažanga“, „Sakalas“, „Spau-dos fondas“18 .

Ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje išryškėjo ke-lios knygų grafikos tendencijos. Vienai jų atstovauja XXVIIknygos mėgėjų draugijos leidiniai ir Viktoro Petravičiaus,kitų jaunosios kartos ekspresionistinės pakraipos grafikųkūryba. 1937 m. „Sakalas“ išleido V. Petravičiaus medžioraižiniais iliustruotas nedidelio formato knygeles su ori-ginaliais viršeliais, kurių kompozicija buvo raižoma vieno-je klišėje: tai Sofijos Čiurlionienės romanas „Šventamarė“(Kaunas, 1937; spausdino „Šviesa“; tiražas 2000 egz. +50 numeruotų egz.) ir Liūnės Janušytės apysaka „Korek-tūros klaida“ (Kaunas: Sakalas, 1938; spausdino „Var-pas“; tiražas 2200 egz.). Kartais tenkintasi vien meniškuraižytu viršeliu (minėtinas Vaclovo Rataiskio išraiškingasraižinys ant Jono Marcinkevičiaus romano „BenjaminasKordušas“ viršelio (Kaunas: Spaudos fondas, 1937;spausdino „Spindulys“; tiražas 3000 egz. + 200 egz. ge-resniame popieriuje, iš kurių 25 numeruoti), dažnai me-džio raižiniai taikyti visos knygos apipavidalinimui.

Kita tendencija susijusi su neoklasicizmo raiška. Pas-tarajai atstovautų ir jau trumpai paminėti T. Kulakauskominimalistinės stilistikos viršeliai, iki šiol mūsų istoriog-rafijoje beveik neaptarta grafikų Jono Juozo Burbos irJono Steponavičiaus kūryba.

J. J. Burba knygų dailininko karjerą pradėjo kaip irT. Kulakauskas, tebesimokydamas Meno mokykloje.1927 m. J. J. Burba atliko keletą leidybos bendrovės „Ža-lia vėtra“ užsakymų: apipavidalino Antano Venclovos po-ezijos rinkinį „Gatvės švinta“ (spausdino „Raidė“), KazioBorutos knygelę „Daina apie svyruojančius gluosnius“(spausdino S. Joselevičiaus spaustuvė). Pažintis su mo-dernistinės krypties literatūra, matyt, įkvėpė drąsos pa-čiam ieškoti aktyvesnės raiškos būdų: 1928 m. J. J. Burbasukomponavo ryškų, net agresyvų viršelį Klaipėdoje iš-ėjusiai Liudo Giros knygai „Žygio godos“. Tolesnė jokarjeros raida sutapo su poezijos leidybos pakilimu, pa-ženklinusiu ir pirmąjį lūžį knygų grafikos raidoje. Tarp šiųknygelių – ir J. J. Burbos apipavidalinti poezijos rinkiniai:Petro Cvirkos eilėraščių rinktinė „Pirmosios mišios“ (6pav.) (Kaunas: P. Z. ir Tijūnas, 1928; spausdino „Raidė“;tiražas 1000 egz.), Jono Šimkaus „Pasakos ir cemento“(Kaunas, 1929; spausdino „Raidė“). Abi knygos spaus-dintos „Raidėje“. Tikėtina, kad tada buvo padėtas pa-grindas tolesniam J. J. Burbos ir spaustuvininko JuozoSteponavičiaus bendradarbiavimui. Būtent J. J. Burbą jaupersikėlęs į Klaipėdą vėl pasitelkė J. Steponavičius, su-manęs leisti specializuotą žurnalą „Spaudos menas“, tu-


rėjusį skleisti tarp spaustuvininkų aktualias profesinesnaujienas19 . Pirmas ir vienintelis žurnalo „Spaudos me-nas“ (7 pav.) numeris su efektingu J. J. Burbos projektuo-tu viršeliu išėjo Klaipėdoje 1934 metais. Tai gana plačiaižinomas biografijos faktas. Jo veiklą apipavidalinant ele-mentorius, kurių ikonografiją ir stilistiką J. J. Burba pra-turtino epochos gyvenimo būdą ir madas atspindinčiaispaveikslėliais, pristatė I. Korsakaitė20 . Paskelbta žinių apieJ. J. Burbos plakatus, valstybės apdovanojimų projektus.Dailininko biogramos publikuotos „Visuotinėje Lietuvosenciklopedijoje“ ir „Knygos veikėjų žodyne“21 . Vis dėltožinių apie jo veiklą ir gyvenimą dar nepakanka. J. J. Bur-bos kūrinių meninis lygis, jų stilius, taip pat įdomusfaktas, kad dailininkas Kaune, Vilijampolėje, buvo užre-gistravęs privačią dizaino paslaugų įmonę, nusipelno vi-sapusiškesnio dailės ir kultūros tyrėjų dėmesio22 .

Grįžkime prie knygų grafikos. 1930 m. J. J. Burbos kar-jeroje įvyko lūžis. Jaunas, mažai žinomas dailininkas lai-mėjo Vytauto Didžiojo ordino ženklų konkursą ir gavoprestižinį užsakymą apipavidalinti Antano Smetonosstraipsnių rinktinę – „Raštus“ (Kaunas, 1930; spausdino„Spindulys; tiražas 6000 egz. ant popieriaus be medžiopriemaišų ir 100 numeruotų egz. ant „Alfi“ popieriaus)(8–10 pav.). J. J. Burba apipavidalino tris iš keturių tomų;trečiąjį tomą „Atgimstant“ iliustravo Liudas Truikys.J. J. Burba sukūrė ne tik pirmo, antro ir ketvirto tomųviršelius; jis suprojektavo visą šių knygų išvaizdą – su-komponavo atsklandas, titulinius puslapius, užsklandas,inicialus. A. Smetonos „Raštai“ – knyga, paženklinusi nau-ją etapą lietuviškoje leidyboje. Tai kompleksiškai apipavi-dalintas reprezentacinis leidinys, pasižymintis visais to-kiam leidiniui būdingais ypatumais, pradedant apgalvotuir vientisu vaizdu, baigiant gera spauda ir medžiagomis.A. Smetonos „Raštų“ estetikos naujumas išryškėja lygi-nant minėtąjį keturtomį ir keleriais metais vėliau išleistaspanašaus stiliaus reprezentacines knygas – santūriai Ka-zio Šimonio dekoruotą Vlado Putvinskio tekstų rinkinį„Vladas Putvinskis-Putvys: jo gyvenimas ir parinktieji raš-tai“ (sudaryt. A. Marcinkevičius; Kaunas: Lietuvos šau-lių sąjungos ir „Sakalo“ leidinys, 1933–1934; spausdino„Žaibas“) ir Aleksandro Merkelio monografiją „JuozasTumas Vaižgantas“ (Kaunas: Pažanga, 1934; spausdino„Šviesa“; tiražas 4000 egz. ant Petrašiūnų fabriko popie-riaus ir 50 numeruotų egz. ant „Alfi“ popieriaus; viršelisT. Kulakausko, vinjetės, inicialai, užsklandos J. Stepona-vičiaus) – su 1929 m. amžininkų entuziazmą sukėlusia„Tulpės“ bendrovės išleista Balio Sruogos ir Viktoro Ža-deikos knyga „Kipras Petrauskas“. Toks sugretinimas aki-vaizdžiai rodo, kaip esmingai pasikeitė požiūris į knygosprabangą ir grožį. Knyga apie Lietuvos operos žvaigždę,kurios apipavidalinimą prižiūrėjo M. Dobužinskis, atitikoXX a. pradžios skonio kriterijus: puošnus, spalvotas, or-namentinis su paauksavimais Viliaus Jomanto viršelis, fo-tografijų ir dailės kūrinių reprodukcijos, įkomponuotoskaip įklijos su apsauginiu permatomo popieriaus lapeliu,storas kreidinis popierius. Leidinį gamino net dvi spau-dos įmonės – akcinės bendrovės „Spindulys“ spaustuvėir litografija „Žiedas“. Visas 1000 egzempliorių tiražas nu-

meruotas. Pastaroji detalė liudija, kad į leidinį žiūrėta kaipį išskirtinį, turintį išliekamąją vertę. Minėtosios 4-ojo de-šimtmečio knygos iš pirmo žvilgsnio atrodo daug kuk-liau, bet iš tiesų jų leidėjai kitaip suprato prabangą. Jiemsprabanga – geras popierius, atidus spaustuvininko dar-bas, ansambliškumas.

A. Smetonos „Raštai“ yra ir viena pirmųjų lietuviškųknygų, kurią apipavidalinant atkreiptas dėmesys į nuga-rėlę – knygos dalį, kurią dažniausiai mato jos savininkas,laikantis knygą spintoje. Šis dėmesys neatsitiktinis.J. J. Burba atidžiai derino nugarėlę prie bendro ansamblioir apipavidalindamas A. Smetonos „Raštus“, ir kitą prezi-dentui pagerbti skirtą knygą – Izidoriaus Kisino veikalą„Antano Smetonos bibliografija ir bio-bibliografija“ (Kau-nas: Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos leidi-nys, 1935; spausdino „Rytas“ Klaipėdoje; tiražas 2000egz., iš kurių 15 numeruotų). Tarp pavyzdžių, liudijančių,kad Lietuvos knygų grafikai pradėjo nuodugniau gilintisį knygos apipavidalinimo klasikinius reikalavimus, būtų irneįmantrus, tačiau gerai apgalvotas T. Kulakausko virše-lis dramaturgo Petro Vaičiūno pjesei „Naujieji žmonės“ supuošnia nugarėle (Kaunas: Spaudos fondas, 1937; spaus-dino „Raidė“; tiražas 1500 egz., iš kurių 25 numeruoti) (11pav.).

Puikiai jusdamas vyraujančias pasaulyje grafinio di-zaino tendencijas ir norėdamas praplėsti tautiečių taiko-mas raiškos priemones, J. J. Burba knygų apipavidalini-mui sėkmingai taikė ir fotografiją. Žinoma, jis nebuvopirmasis, tą daręs Lietuvoje (fotografiją ir fotomontažąnaudojo Petras Babickas, Vaclovas Kosciuška), tačiaubene vienintelis traktavo fotografiją ne kaip pagalbinį,bet kaip savaime vertingą užbaigtą vaizdą, turintį pakan-kamą estetinį krūvį. Antai apipavidalindamas jau minėtoI. Kisino veikalo „Antano Smetonos bibliografija ir bio-bibliografija“ numeruotus egzempliorius, suprojektavo ap-lanką, kuriame per visą viršelio plotą įkomponavo prezi-dento fotoportretą. Nuotraukos vaizdo neardo jos apatinėjedalyje tamsiame fone aiškiai išsiskiriančiomis, lengvai skai-tomomis šviesiomis raidėmis atspausdintas knygos pava-dinimas. Ši knyga apskritai atitiko visus modernius rep-rezentacinio leidinio standartus – geras lankų popierius,erdviai ir aiškiai išdėstytas tekstas, storo popieriaus vir-šelis su aplanku numeruotiems egzemplioriams. Galvoda-mas ir apie knygos išvaizdą, ir apie vartotojo patogumągrafikas nepamiršo nugarėlės, kuri yra ir patraukli, ir in-formatyvi. Tie patys principai pasitelkti apipavidalinanttechninio pobūdžio leidinius, tarp kurių J. J. Burbos dar-bovietės – Susisiekimo ministerijos – ataskaitos. Jo api-pavidalinta „Susisiekimo ministerijos 1937 m. darbuotėsapyskaita“ (Kaunas: Susisiekimo ministerija, 1938) yra vie-nas gražesnių tarpukario Lietuvos reprezentacinių leidi-nių, nors gal pernelyg pasižymi neoklasicizmui būdingopurizmo bruožais, dvelkia dailininką ugdžiusios vokiškosmokyklos šaltuku. Kosmopolitinis jo stilius amžininkamstiko ir patiko, tačiau dėl to buvo kritikuotas sovietmečiu .J. J. Burbos dizaino meniškumas įvertintas tik XX a. pa-baigoje. 1998 m. pasirodžiusioje studijoje apie „Sakalo“bendrovės leidybinę veiklą knygotyrininkas Vladas


Žukas jo apipavidalintą iš Žemaitijos kilusių rašytojų pro-zos ir poezijos antologiją „Žemaičiai“ (sudarytojas StasysAnglickis; Kaunas: Sakalas, 1938; spausdino E. Norkie-nės spaustuvė; tiražas 1500 egz.) apibūdina kaip „meni-niu atžvilgiu vieną gražiausių „Sakalo“ leidinių“23. „Že-maičių“ viršelyje esama tautinio stiliaus detalių, bet išesmės apipavidalinimas atitinka neoklasicizmo meniniusprincipus.

Šis derinys, siejamas su neotradicionalizmo stilistika,buvo ypač mėgstamas amžininkų, remiamas užsakovų.Dėl to, pavyzdžiui, palankiai vertintos J. Steponavičiauslitografijos, iliustruojančios Kazio Puidos apysaką „Vie-nos nakties dykūnas“ (Kaunas, 1937; spausdino „Spin-dulys“) (12–13 pav.). Siužetas su istoriniais motyvais vertėdailininką pasitelkti istorizmo elementus, stilizuotus prisi-laikant tradicinio liaudies meno pavyzdžių. Neoklasicizmogrynuolis yra J. Steponavičiaus apipavidalinta ilgamečioLietuvos švietimo ministro Kazimiero Masiliūno verstaHippolyte’o Taine’o dvitomė studija „Meno filosofija“

(Kaunas: Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijosleidinys, 1938, t. 1; 1940, t. 2; spausdino „Spindulys“;tiražas 3000 egz., iš kurių 50 numeruotų ant „Alfi“ popie-riaus) (14–17 pav.). Žinoma, šiuo atveju tokią stilistikąskatino akcentuoti ir knygos turinys. „Meno filosofija“neabejotinai išsiskiria savo apipavidalinimo ir poligrafijoskokybe tarp 4-ojo dešimtmečio lietuviškų mokslo knygų.Vis dėlto ją galima traktuoti ir kaip tam tikrą užgimstančiąbendros tendencijos apraišką, kuriai priskirtini ir jau anks-čiau paminėtieji minimalistinės estetikos T. Kulakauskogrožinės literatūros leidinių viršeliai, liudijantys apie nau-jų kriterijų įsigalėjimą knygų leidyboje. Antra vertus, šiepavyzdžiai skatina trumpam atsigręžti į T. Kulakausko sti-liaus raidą, leidžiančią pasekti ir bendresnius knygų gra-fikos raidos dėsningumus.

Sunku tiksliai nustatyti, kada T. Kulakauskas atsisakėart deco juslaus hedonizmo ir pasuko prie neoklasicizmuibūdingo santūrumo. Antai art deco bruožų esama ir Os-karo Milašiaus misterijos „Miguel Manara“ viršelį

1 pav. T. Kulakausko viršelis Pivo-šos (Augustino Griciaus) feljetonųrinkiniui „Pamokslai idėjos broliams“(Kaunas, 1928)

2 pav. T. Kulakausko viršelis ArthuroSchnitzlerio romanui „Panelė Elzė“(Kaunas, 1931)

4–5 pav. T. Kulakausko viršelis rašytojų aktyvistų žurnalui „Trečias frontas“ (1930,Nr. 2; 1931, Nr. 5)

3 pav. T. Kulakausko viršelis dailininkųmodernistų grupės „Ars“ pirmosios pa-rodos katalogui (Kaunas, 1932)

6 pav. J. J. Burbos viršelis Petro Cvir-kos eilėraščių rinktinei „Pirmosios mi-šios“ (Kaunas, 1928)


7 pav. J. J. Burbos viršelisžurnalui „Spaudos menas“(1934, Nr. 1)

8–10 pav. J. J. Burbos apipavidalintas Antano Smetonos „Raštų“ keturtomis: antrojo tomo„Šviesos takais“ (Kaunas, 1930) viršelis su dekoruota nugarėle, titulinis ir atvertimas su atsklan-da, užsklanda ir tituline raide

11 pav. T. Kulakausko viršelissu dekoruota nugarėle PetroVaičiūno pjesei „Naujieji žmo-nės“ (Kaunas, 1937)

12–13 pav. J. Steponavičiaus viršelis ir atvertimas Kazio Puidos apysakai „Vienos naktiesdykūnas“ (Kaunas, 1937)

14–17 pav. J. Steponavičiaus viršeliai ir atvertimai Hippolyte’o Taine’odvitomiui „Meno filosofija“ (Kaunas, 1938, 1940)


(Kaunas: Sakalas, 1937; spausdino M. Adomavičiausspaustuvė; 1000 egz. + 25 numeruoti egz. ant geresniopopieriaus) puošiančiame grakščiame herojaus galvos pie-šinyje, ir dramatiškoje kompozicijoje su krucifiksu antčekų rašytojo Juliuso Zeyerio apysakų „Trys legendosapie Nukryžiuotajį“ viršelio (Kaunas: Sakalas, 1938; spaus-dino „Raidė“, tiražas 2200 egz.) (18 pav.). Maždaug tuopačiu metu sukurtoms knygoms būdinga ir kitokio pobū-džio – santūri, net rūsti raiška. Tai – Fausto Kiršospoezijos rinkinys „Maldos ant akmens“ (Kaunas: Saka-las, 1937; spausdino „Spaudos fondo“ spaustuvė; 1200egz. + 25 numeruoti egzemplioriai ant „Alfi“ popieriaus),prabangiai dekoruotas (spalvotas kietesnio popieriaus vir-šelis ir atsklandos) Kazio Inčiūros apsakymų rinkinys„Obelys žydi“ (Kaunas: Sakalas, 1937; spausdino „Spin-dulys“), kurio apipavidalinimo stilistikai būdingas tam tik-ras sausumas (19–20 pav.). Beje, atkreipia dėmesį K. In-čiūros apsakymų tiražas – 2200 egzempliorių! Papildomaigeresniame popieriuje atspausdinta dar 50 numeruotų eg-zempliorių. Geresnis popierius, numeruoti egzemplioriaine tik tenkino gausėjančių bibliofilų poreikius. Akivaizdu,kad leidinys skirtas platesnei publikai. Taip stengtasi kel-ti knygos vertę, jos prestižą. Ketvirtojo dešimtmečio pa-baigoje dažna grožinės literatūros knyga pasirodydavospausdinta ant geresnio popieriaus, leisti numeruoti eg-zemplioriai. Rūpestis knygos estetika, knygos išvaizdaiatidaus skaitytojo ugdymas tampa valstybės kultūros po-litikos vienu uždavinių: masiniais tiražais leidžiami vado-vėliai, mokymo priemonės pavedami apipavidalinti žino-miems dailininkams, šios knygos spausdinamos laikantisaukščiausių kokybės standartų, joms parenkamos gerosmedžiagos, nepaisant dėl to augančių gamybos kaštų.Tarp tokių – Juozo Ambrazevičiaus studija „Lietuvių ra-šytojai“ (Kaunas: Šv. Kazimiero draugija, 1938; spausdi-no „Šviesa“; tiražas 1400 egz.) su santūriu šriftiniu T. Ku-lakausko komponuotu viršeliu, elegantiškas MotiejausMiškinio vadovėlis „Lietuvių literatūra“ (Kaunas: Spau-dos fondas, 1939; spausdino „Raidė“) su minėto dailininko

šriftiniu viršeliu, kurį praturtina pieštinis pavadinimo ini-cialas.

Net trumpas žvilgsnis į knygų dizainą patvirtina, kadknyga gali tapti vertingu šaltiniu analizuojant ne tik at-skiros dailės šakos raidą, bet ir aptariant bendrąsias sti-listines raidos tendencijas. Knygų grafika pateikia naujųLietuvos kultūros modernėjimo pavyzdžių. Nieko stebėti-na prisiminus, kad ir T. Kulakauskas, ir J. Steponavičiusdalyvavo „Ars“ grupės veikloje.

Knygų ir žurnalų grafikoje bene ryškiausiai atsisklei-dė lietuvių meno sąlytis su radikaliomis avangardo ten-dencijomis, pasireiškė konstruktyvizmo bruožai. Knygųgrafika rodo, kaip laiku buvo orientuojamasi į neoklasiciz-mo plitimą. Lietuvoje esama puikių regionalizmo, kurį rep-rezentuoja ištisa plejada ekspresionizmo tradicijas taikiusiųir primityvo raiška susižavėjusių grafikų (Paulius Augius-Augustinavičius, Viktoras Petravičius, Vaclovas Ratas-Rataiskis, Telesforas Valius) pavyzdžių, sėkmingai gyva-vo ir griežtas neoklasicizmas, pastaruoju metu keliantisvis didesnį specialistų ir plačiosios publikos susidomėji-mą, pripažįstamas savita modernizmo atmaina, išreiškusiaEuropos kultūros posūkį konservatizmo linkme.

Gauta 2006 05 05Parengta 2006 05 15

Nuorodos

1 XX a. lietuvių dailės istorija: 1900–1940, teksto aut. I. Kor-sakaitė ir kt., Vilnius, 1982–1983, t. 1–2.

2 J. Mulevičiūtė, Modernizmo link: dailės gyvenimas LietuvosRespublikoje 1918–1940, Kaunas, 2001; L. Laučkaitė, Vil-niaus dailė XX amžiaus pradžioje, Vilnius, 2002; G. Jan-kevičiūtė, Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos Res-publikoje 1918–1940, Kaunas, 2003.

3 Plg. L. Jablonskienė, Diskusija „Aktualūs XX a. Lietuvosdailės tyrimų ir populiarinimo visuomenėje klausimai“ kon-ferencijoje „Kūrėjai ir laikas“, Lietuvos dailės muziejaus

18 pav. T. Kulakausko viršelisJuliuso Zeyerio apysakoms„Trys legendos apie Nukry-žiuotąjį“ (Kaunas, 1938)

19–20 pav. T. Kulakausko viršelis ir atsklanda Kazio Inčiūros apsakymų rinkiniui „Obelys žydi“(Kaunas, 1937)


metraštis, sudaryt. D. Mukienė, Vilnius, 2005, t. 7, p. 295–311.

4 Tarp ankstyvųjų tokio pobūdžio darbų minėtinas kultūrosistorikės Kristinos Lotužytės straipsnis „Kodėl moterysprivalo būti gražios? Moteriškumo sampratos kaitos at-spindžiai Lietuvos tarpukario spaudoje“ (Menotyra, 2003,Nr. 2, p. 61–66).

5 Vilniaus dailės akademijos doktorantūroje šiuo metu studijuo-ja kelios doktorantės, susidomėjusios būtent Lietuvos XX a.taikomosios grafikos istorija. Danutė Zovienė analizuojaknygos estetinių vertinimų raidą XX a. II pusėje, EglėJaškūnienė – fotografijos taikymą reklamoje, plakate ir smul-kiojoje spaudoje XX a. 6–9-uoju dešimtmečiu, Rima Povi-lionytė – tarpukario reklamos raišką.

6 Plg. I. Korsakaitė, Jonas Kuzminskis, Vilnius, 1966; L. Ja-siulis, Vytautas Jurkūnas, Vilnius, 1969; B. Sidaravičius,Gerardas Bagdonavičius, Vilnius, 1977; T. Sakalauskas,Kelionė: dailininko Vytauto K. Jonyno gyvenimas, Vilnius,1991; I. Korsakaitė, Viktoras Petravičius: grafika, Vilnius,1998.

7 Lietuviški elementoriai, sudaryt. A. Rabačiauskaitė, I. Kor-sakaitė, Kaunas, 2000.

8 V. Žukas, „Sakalo“ bendrovė raštams leisti ir platinti, 1924–1940 ir 1943–1944, Vilnius, 1998; V. Žukas, „Švyturio“bendrovė knygoms leisti ir platinti, 1918–1931, Vilnius,1998.

9 Lietuvos plakatas, sudaryt. A. Gedminas, J. Galkus, Vilnius,1971; J. Galkus, Senasis Lietuvos plakatas, 1862–1944,Vilnius, 1997.

10 Art deco Lietuvoje, kat., sudaryt. G. Jankevičiūtė, Kaunas,1998; R. Povilionytė, Vartojimo vizualizacija tarpukario Lie-tuvos reklaminėje grafikoje, Menotyra, 2003, Nr. 2, p. 67–73.

11 XX a. lietuvių dailės istorija 1900–1940, ats. red. I. Kor-sakaitė, Vilnius, 1983, t. 2, p. 241.

12 Ten pat, p. 282.13 Ten pat, p. 283.14 M. Holcmanaitė, Kauno „Pribačio“ knygynas, Naujasis

židinys-Aidai, 1997, Nr. 5–6, p. 246.15 Atskiri minėtų leidinių numeriai su Kauno Meno mokyklos

bibliotekos spaudais išliko Vilniaus dailės akademijos bib-liotekos Retų spaudinių skyriuje, Nacionalinio M. K. Čiur-lionio bibliotekoje, kituose rinkiniuose. Kelerių metų žur-nalo „Arts et métiers graphiques“ komplektai yra Adelėsir Pauliaus Galaunių namų bibliotekoje, Kaune. Čia galimapamatyti žurnalą, kuriame bendradarbiavo plakato korifėjaiCassandre’as, Jeanas Carlu, šiuolaikinės tipografijos vienaspagrindėjų ir ryškiausių kūrėjų Janas Tschicholdas, medžiograviūros meistras ir bibliofilinės knygos vienas žinomųautorių Jeanas Gabrielis Daragnês, modernizmo estetikosgrandai Paulis Valéry, André Malraux ir kt.

16 Žr. G. Jankevičiūtė, ten pat, p. 206.17 Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 391, ap. 4, b. 929,

l. 9–13; b. 1414, l. 145. Dienraštis Lietuvos aidas 1937 0213 informavo skaitytojus, kad T. Kulakauskas studijuojaMiunchene plieno graviūrą.

18 III rudens dailės paroda, kat., Kaunas, 1937, p. 24–28.

19 Juozas Steponavičius nuo 1934 m. iki 1939 m. dirbo Klai-pėdos „Ryto“ spaustuvės technikos vedėju ir skyrė ypa-tingą dėmesį spaudos technologijos naujovėms. Jis ne tikgiliai išgyveno dėl žemo Lietuvos poligrafijos lygio, betėmėsi praktinių patobulinimų „Ryto“ spaustuvėje: 1935 m.„Rytas“ įsigijo pirmąjį Lietuvoje monotipą, po kelerių me-tų spaustuvėje jau veikė du monotipai, keturi linotipai,viena rotacinė ir penkios plokščiojo spausdinimo mašinos(žr. A. Papaurėlytė, Juozas Steponavičius. Spaustuvininkasir knygų leidėjas, Klaipėda, 1998, p. 62).

20 Lietuviški elementoriai, sud. A. Rabačiauskaitė, I. Korsakaitė,Kaunas, 2000, p. 119–120, 123.

21 Visuotinė lietuvių enciklopedija, Vilnius, 2003, t. 3, p. 623–624; Lietuvos knygos veikėjai. Biografijų žodynas,skaitmeninė knyga, Vilnius, 2004.

22 Žr. G. Jankevičiūtė, ten pat, p. 220–221. Įmonės registra-vimo liudijimas saugomas Kauno apskrities archyve.

23 V. Žukas, „Sakalo“ bendrovė raštams leisti ir platinti, 1924–1940 ir 1943–1944, p. 113.

Giedrė Jankevičiūtė

PROOFS OF TELESFORAS KULAKAUSKAS’TALENT, OR SOME NEWS FROM THE INTERWARLITHUANIAN BOOKSHELF

S u m m a r yBook illustration as a specific source of the 20th century artstudies is recognized in Lithuanian art history, although suchworks of graphic art as posters, advertisings, periodicals andbook design are still considered as second rank art works. Asa consequence, this part of graphic art heritage is not yet re-garded as a full-value source for art history.

The role of several Lithuanian artists of the 1920s and1930s is discussed by analysing the work in book design andillustration. The work of Telesforas Kulakauskas deserves par-ticular interest. Works of Jonas Juozas Burba and Jonas Ste-ponavičius whose names are hardly known to art-lovers arehighlighted as benchmarks of the new esthetical standards andtendencies. In this way it becomes evident that a more detai-led analysis of graphic design could contribute to and upgra-de considerations regarding the character of Lithuanian interwarartistic culture, ways of modernisation of art and everyday life,as well as the spread of Neoclassicism and Regionalism.

Based on not yet analysed and non-catalogued works of theabove-mentioned authors, involvement of a new group of artefactsinto discourse of art history is shown to allow a specified andupdated approach to history of modern style. On the one hand,in book and journal design avant-garde manifested itself in themost radical way. On the other hand, the turn to Neoclassicismand Regionalism in the early 1930s is obvious in this field.

Applied graphic art commissions are shown to be a valu-able source of information on the relations between the artistand the customer. The study offers also a series of new ar-guments regarding the artists’ social and professional status ininterwar Lithuania.

telesforo kulakausko talento įrodymai, arba k ą nauja...

Documents