VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETASHUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

FILOSOFIJOS KATEDRA

Dovilė Stanevičiūtė

TIKROVĖ IR SIMULIAKRAS POSTMODERNYBĖS KULTŪROJE(JEANAS BAUDRILLARD‘AS)

Magistro baigiamasis darbas

Praktinės filosofijos studijų programa, valstybinis kodas 62101H103Filosofijos studijų kryptis

Vadovas dr. M. Oniščik ______________ ___________ (parašas) (data)

Apginta_________________ ______________ ____________ (Fakulteto dekanas) (parašas) (data)

Kaunas, 2008

TURINYS

Santrauka...........................................................................................................................................2

Summary............................................................................................................................................3

Įvadas..................................................................................................................................................4

I. Platonas vs Nietzsche.......................................................................................................................6

1. 1. Platono idėjų pasaulis ir šešėlinė tikrovė.....................................................................................6

1. 2. Nietzsche: estetinė metafizika ir Platono „apvertimas“............................................................10

1. 3. Simuliakras pasirodo.................................................................................................................13

II. „Simuliakrai eina pirma“..............................................................................................................16

2. 1. „Tikrovės dykuma“...................................................................................................................16

2. 2. Klastotė - mašina - genetinis kodas...........................................................................................20

2. 3. Simuliakrinė tikrovė..................................................................................................................25

III. Istorija ir asmenybė: objektyvumo ir individualumo stoka........................................................27

3. 1. Istorinė tikrovė kaip šių dienų mitas.........................................................................................27

3. 2. Individas: laisvė ir priklausomybė.............................................................................................33

IV. Hipertikrovė kaip naujas tikrovės modelis..................................................................................36

4. 1. Hipertikrovės reiškinys..............................................................................................................36

4. 2. Technologinė tikrovė.................................................................................................................41

4. 3. Informacinės medijos ir hipertikrovė........................................................................................44

Išvados..............................................................................................................................................48

Šaltiniai.............................................................................................................................................49

Literatūra.........................................................................................................................................49

2

SANTRAUKA

Šiame darbe pristatoma viena aktualiausių šių dienų filosofijos temų – tikrovės ir

simuliakrų santykis postmodernioje kultūroje, remiantis Jeano Baudrillard‘o filosofija.

Šiandieninėje kultūroje tikrovės ir iliuzijos perskyra praranda savo reikšmę, nes dėl simuliakrų

įsigalėjimo nebelieka tikrovės objektyvumo kriterijų. Dėl to Baudrillard‘as pasiūlo „hipertikrovės“

terminą, kurio pagalba yra konstruojamas naujas tikrovės modelis, nereikalaujantis objektyvaus

realumo pagrindimo.

Pirmojoje darbo dalyje yra apžvelgiamos Platono ir Friedricho Nietzsches tikrovės

sampratos. Platono tikrovė tai – nekintamas idėjų pasaulis, tikrojo pažinimo objektas, nieko bendra

neturintis su empirine tikrove ir jos suvokimu. Platonizmui priešinga pozicija būtų Nietzsches

pozicija, kuomet tikrovė aiškiausiai iškyla meno kūrinyje, ir pasaulis suvokiamas per estetinį

reiškinį. Pereinant prie Baudrillard‘o „simuliakro“ teorijos nagrinėjimo trumpai pristatoma Gilles‘o

Deleuze‘o filosofijoje pasirodanti „simuliakro“ sąvoka, apjungianti Platono ir Nietzsches pozicijas.

Antrojoje darbo dalyje analizuojama Baudrillard‘o „simuliakro“ samprata. Baudrillard‘ui

simuliacija ir simuliakras nėra nei kopija, nei modelis, nei reprodukcija. Šiame darbe per

simuliakro sampratą nusakomas kultūros ir visuomenės santykis su jos objektais, panaikinus

prasmingo ženklo kaip originalo galimybę. Trečiojoje darbo dalyje atkreipiamas dėmesys į

šiuolaikinį istorijos supratimą ir individo situaciją simuliacijų valdomojoje tikrovėje. Istorija,

anksčiau traktuojama kaip objektyvusis mokslas, šiandien reikalauja objektyvaus pateisinimo,

pagrindimo. Ketvirtoji dalis skiriama hipertikrovės sampratai aptarti ir atkreipti dėmesį į

hipertikroviškumą praktikoje per virtualios erdvės ir šiuolaikinių technologijų bei medijų

konstruojamą naują tikrovę.

Tokiu būdu aptarus dabartinę tikrovės situaciją, išryškėja simuliacinių procesų svarba.

Kadangi simuliakrų pagalba yra reprodukuojami atvaizdai, kurie patys savaime nieko

nereprezentuoja, dėl to tikrovė yra pakeista į pseudo-tikrovę (hipetikrovę). Analizuojant tikrovės ir

simuliakro santykį nagrinėjama „virtualios tikrovės“ samprata bei apžvelgiama ir informacinių

technologijų įtaka postmodernybės kultūrai.

Pagrindiniai žodžiai: tikrovė, simuliakras, hipertikrovė (hiperrealybė), virtualumas,

medija, iliuzija.

3

SUMMARY

This study deals with one of the topical problem of contemporary philosophy - the problem

of reality in post-modern culture, as it is represented in terms of „simulacrum“, and „hiperreality“,

in philosophy of Jean Baudrillard. In contemporary culture, the opposition between reality and

illusion has lost its significance, since because of the dominance of simulacra, there are no criteria

left of objective reality. This is why the term „hiperreality“, proposed by Baudrillard, becomes

important as used for construction of the new model of reality, which does not need objective

justification.

In the first part of the thesis, Plato and Friedrich Nietzsche‘s conceptions of reality are

surveyed. These two philosophers are chosen as representing different ontological conceptions,

both relevant to contemporary consideration of reality. While Plato’s reality is the ideal non-

empirical word, the object of true knowledge, for Nietzsche reality is truly conceived in the work

of art. Also the term „simulacrum“, introduced into post-modern philosophy by Gilles Deleuze,

makes its appearance.

The second part of the thesis analyses the main notion of „simulacrum“ in philosophy of

Jean Baudrillard. In the third part, the status of history and person in the non-referential reality is

analysed. History has been always considered an objective science. Today history needs objective

justification once again. Finally, in the fourth part of the thesis, an attempt is made to explain the

terms of „hiperreality“, „virtuality“, and „media“, and how our nowadays technologies constitute

the new situation of reality.

The research shows the importance of simulation for the culture of postmodernity. The

images which do not represents anything are reproduced with the help of simulacra. And that is

why reality becomes the pseudo-reality.

Keywords: reality, simulacrum, hiperreality, virtuality, media, illusion.

4

ĮVADAS

Šis darbas skirtas tikrovės problematikai aptarti Jeano Baudrillard‘o simuliakrų teorijoje,

apžvelgiant tiek filosofinį, tiek sociologinį bei kultūrinį kontekstus.

Tikrovės problematika – tai įvairūs klausimai, susiję su tikroviškumo sklaida mūsų

kasdieninėje veikloje. Vieni tikrovės bruožai išryškėja etiniame kontekste, kiti socialiniame

kontekste, kiti kultūriniame kontekste. Taigi kinta ir tikrovės sampratos priklausomai nuo to

konteksto, apie kurį kalbame.

Prancūzų filosofas, postmodernios minties teoretikas Jeanas Baudrillard‘as (1929-2007),

vienas svarbiausių šių dienų filosofas, pastebi, jog tikrovės ir iliuzijos opozicija praranda reikšmę.

Ši perskyra dėl simuliakrų įsigalėjimo ištirpsta gamybiniuose procesuose, paremtuose

skaitmeninėmis technologijomis, kur nebeįmanoma atskirti kopijos ir originalo. Skirtumo

praradimas ir lemia tikrovės sampratos pasikeitimą. Baudrillard‘o pasiūlomas „hiperrealybės“

terminas pretenduoja užimti prarastosios tikrovės vietą. Šiandien Baudrillard‘o teorijos atrodo vis

svarbesnės ir aktualesnė, kadangi kiekvieną dieną vis labiau yra susiduriama su skaitmeninėmis

technologijomis, gamybos kaip reprodukcijos įtaka dabartinei kultūrai.

Pagrindinis šio darbo tikslas - atkreipti dėmesį į tikrovės problematiką šiandieniniame

postmodernybės laikmetyje, išryškinant Baudrillard‘o „simuliakro“ sąvoką bei jo filosofijoje

atsirandančią tikrovės kaip hipertikrovės samprata, kai pasitelkus tam tikrus „kodus“ („modelius“),

yra generuojama tikrovė, neturinti nei kilmės, nei pagrindo. Dabartinę postmodernybės situaciją

būtų galima įvardinti kaip visiškai praradusią prasmės ir referentiškumo galimybę. Dėl to ir

susiduriama su tikrove tikroviškesne už tikrą, kurioje nelieka nei iliuzijos, nei vaizduotės, nei

skirtybės.

Šiame darbe naudojamos tokios pagrindinės sąvokos – tikrovė (realybė), simuliakras,

hipertikrovė (hiperrealybė), virtualumas, iliuzija, medijų tikrovė, postmodernybė, kultūra. Visos

šios sąvokos yra susijusios su dabartinės tikrovės problematika.

Darbo tikslas bus įgyvendinamas tokia tvarka: pirmojoje dalyje bus apžvelgiama Platono ir

Friedricho Nietzsches tikrovės sampratos. Platono tikrovė tai – idealusis idėjų pasaulis, nieko

bendra neturintis su empiriniu pasaulio ir tikrovės suvokimu. Priešingą poziciją užėmė Nietzsche,

teigęs, kad pasaulis ir tikrovė aiškiausiai iškyla meno kūrinyje. Pasaulis suvokiamas per estetinį

reiškinį. Taip pat trumpai bus pristatoma Gilles‘o Deleuze‘o „simuliakro“ samprata, kaip

apjungianti Platono ir Nietzsches pozicijas pereinant prie Baudrillard‘o „simuliakro“ sąvokos.

5

Deleuze‘as, nepritardamas Naujiesiems laikams būdingos subjekto-objekto perskyros, prieštarauja

Platono ontologinei struktūrai. simuliakras čia suvokimas kaip galimybė teigti juslinį pasaulį,

panaikinant platoniškąją hierarchinę tikrovės struktūrą.

Antrojoje dalyje analizuojama Baudrillard‘o „simuliakro“ teorija. Simuliakras nėra nei

kopija, nei modelis, nei reprodukcija. Simuliacija ir simuliakrai nusako kultūros ir visuomenės

santykį su jos objektais, panaikinus prasmingo ženklo kaip originalo galimybę.

Trečiojoje dalyje atkreiptas dėmesys į šiuolaikinę istorijos ir individo situaciją, simuliacijų

valdomojoje tikrovėje. Istorija, kuri anksčiau buvo traktuojama kaip objektyvus mokslas, šiandien

vėl reikalauja pateisinimo bei pagrindimo. Kadangi postmodernybės kultūroje viskas nuolat

keičiasi, ir nėra aišku, kas yra tikra. Taigi esant tokiai situacijai, kai tikrovė aiškinama santykyje su

simuliakrais, kyla klausimas dėl istorijos tiek kaip mokslo, tiek kaip mūsų išgyvenamo laiko

patyrimo teisingumo.

Ketvirtoji dalis bus skirta hipertikrovės sampratai aptarti ir atkreipti dėmesį į

hipertikroviškumą praktikoje per virtualios erdvės ir šiuolaikinių technologijų bei medijų

konstruojamą naują tikrovę.

Darbe naudojamas lyginamasis metodas bei tekstų analizė.

Nagrinėjant tikrovės ir simuliakro problematiką postmodernybės kultūroje analizuojami

pagrindiniai Jeano Baudrillard‘o veikalai: Simuliakrai ir simuliacija, Objektų sistema, Simbolinis

pasikeitimas ir mirtis. Taip pat analizuojami įvairūs Baurillard‘o straipsniai. Šios temos aktualumą

šiandieninėje filosofijoje parodo kritinė literatūra, iš kurios buvo išsirinkta svarbiausia ir labiausia

artima šio darbo objektui.

Lietuvoje taip pat yra labai populiari ši tema, yra išleista nemažai publikacijų. Pagrindiniai

autoriai, kurių tyrinėjimais yra remiamasi šiame darbe, tai Jūratė Baranova, Audronė Žukauskaitė,

Nida Vasiliauskaitė ir Jovilė Barevičiūtė.

6

I. Platonas vs Nietzsche

1. 1. Platono idėjų pasaulis ir šešėlinė tikrovė

Platono filosofija gali būti traktuojama kaip tam tikra priešybė šių laikų filosofiniams

svarstymams apie tikrovę. Tai kas šiandieninėje situacijoje yra aktualu, yra orientuota į gamybą,

perdavimą informacijos, kur jau svarbi tampa ne perduodama žinia, jos turinys, o greitis ir

galimybė keistis tomis žiniomis. Jų tikrumas ir objektyvumas praranda prasmingumą.

Platono filosofijoje iškilęs materializmo ir idealizmo ginčas vyravęs visoje Vakarų Europos

kultūroje pasiekė ir mūsų dienas. Todėl reiktų atkreipti dėmesį į Platono „olos alegoriją“, kurioje ir

akcentuojami šie du momentai – juslinis (šešėliai) ir idealusis (idėjos), kurie atspindi ontologinę

struktūrą. Juslinis (šešėliai) ir idealusis (idėjos) „rungėsi“, kas užims pirmaujančia poziciją to, kas

tikra ir tikroviška apibrėžime. Septintojoje Valstybės knygoje yra rašoma, kad oloje, į kurią

driekiasi platus šviesos ruožas, yra žmonių, kurie nuo pat vaikystės surakinti grandinėmis ir negali

ne tik pajudėti, bet ir pasukti galvos. Jie mato tik tai, kas yra prieš juos. Tie žmonės mato olos

vidinę sieną ir nieko daugiau: nei vieni kitų, nei daiktų, kurie yra nešami už jų nugarų – jie mato tik

šešėlius1. Daiktų atvaizdai (šešėliai) jiems yra tikri, tikresni nei patys daiktai.

Protu suvokiamą tikrovę, kuri yra tikrojo žinojimo objektas, Platonas vadina idėjų pasauliu.

Idėjos nėra sąvokos ar mintys, bet jų dėka yra mąstoma, jų dėka kiekvienas daiktas tampa tuo, kuo

jis yra. Idėjos taip pat pasižymi nesąlygotumu, stabilumu, absoliutumu. Jos yra tikrosios juslinių

savo prigimtimi skirtingų daiktų priežastys, todėl negali pačios savaime kisti, kadangi tokiu atveju

jos nebūtų pirminėmis priežastimis, pamatiniais dalykais bei aukščiausiu tikslu.

Pasak Platono, olos žmonės atstovauja didžiąją dalį pasaulio žmonių, kurie mato tik

tikrovės šešėlius ir girdi tik tiesos atgarsius. Taip atsitinka dėl žmonių užsispyrimo ir klaidingų kitų

mokymų. Idėjos (arba formos) – objektyvios, jos padeda suprasti tai, kas realu. Jas žmogiškoji

mintis aptinka universaliose sąvokose, jos egzistuoja transcendentiniame pasaulyje už juslumo.

Pojūčiais suvokiami daiktai yra kopija to, ką tikroji idėja talpina tobulai. Pati nekisdama ir

išlikdama amžina idėja yra tikresnė už kintančią, kurią galima pavadinti nesančia, iliuzine arba

šešėline tikrove. Tikrovė kaip šešėlių žaismas, tikrovė kaip kopija yra aptariama Baudrillard‘o

filosofijoje.

1 Platonas. Valstybė. Vertė J. Dumčius. Vilnius: Mintis. 1981. P. 244.

7

Idėjų pasaulis yra toks stabilus ir nekintantis, jog yra pagrindas ne tik viskam tampančiam,

kaip kad pojūčiais suvokiami dalykai, pasauliui, bet ir mūsų mastymui, kuris neišskiria skirtingų

nuo juslinės tikrovės sąvokų. Pirmiausiai Platonui ši problema atsiranda tuomet, kai jis išaiškina

nuomonės ir tikrojo pažinimo skirtumų prigimtį. Sekdamas Sokrato pėdomis, Platonas parodo, jog

pažinimui duota juslinė tikrovė suvokiama kaip tam tikras dėsningumas ir pastovumas, tačiau kuris

skiriasi nuo betarpiškai tekančios ir tampančios atskirų daiktų tikrovės. Idėjos kaip spekuliatyvus

pavidalas, intelektualiai stebimas dalykas. Juslinė tikrovė yra tarytum netikras daikto atspindys.

Pažinimas dėsningai išveda pažįstantįjį už juslinio pažinimo rėmų ir priveda prie išvados apie

pastarojo netikrumą, todėl formuluoja savitą ir kiekvienam būdingą dalyko tikrovę. Platono

mokymas apie pažinimo galimybės į skirtingas barikados puses pastato žinojimą ir nuomonę, kurių

kiekvienas nukreipia į ypatingą ir savotišką tikrovę. Platonas apie žmogų, kuris mėgsta tik gražius

daiktus sako, jog jis gyvena kaip sapne, o žmogus, kuris žino absoliutų grožį, gyvena tikrovėje.

Pirmasis turi tik nuomonę, o antrasis – žinojimą.

Toks žmogus, kuris turi žinojimą, turi žinojimą apie kažką, t.y. apie kažką, kas egzistuoja.

Tokiu atveju, šitoks žinojimas yra nenusižengiantis, kadangi, anot Platono, logiškai neįmanoma,

kad jis būtų klaidingas: negali būti nuomonės apie tai, kas yra, nes tai yra žinojimas. Todėl

nuomonė vienu metu turi būti apie tai, kas yra ir ko nėra. Paskiri dalykai visuomet savyje talpina

tam tikrus prieštaravimus: tai, kas gražu savo ruožtu yra susiję su kažkuo bjauriu; tai, kas teisinga,

tam tikru aspektu bus neteisinga. Visiems paskiriems jusliniams objektams, kaip tvirtina Platonas,

galima priskirti vienokius ar kitokius prieštaravimus: „štai šitai aš ir norėjau pasakyti, kai sakiau,

kad vieni dalykai skatina protą veikti, o kiti – ne, ir prie pirmųjų priskyriau tuos, kurie sukelia

priešingus pojūčius, o prie antrųjų – tuos, kurie tokių nesukelia ir todėl nežadina mąstymo“2.

Būtent ši savybė pasireiškia dėl to, jog jusliniai objektai tik protarpiais pasirodo tarp būties ir

nebūties, ir tik kaip nuomonės, o ne žinojimo dalykai. Nuomonę apie pasaulį suteikia pojūčiai, kai

tuo tarpu žinojimas priklauso virš jusliniam amžinajam pasauliui.

Tik žmogaus sielos platybėse gali būti dedamos esminės pastangos, norint pasiekti

išmintingumą, priartinantį prie gėrio idėjos pažinimo. Aiškindamas tokią situaciją, Platonas siūlo

pažvelgti į dangų, jog būtų labiau suprantama ši mintis, kurio “raštai yra regimajame pasaulyje. Ir

nors jie labai gražūs ir kuo tiksliausiai sutvarkyti, vis dėlto jie toli gražu neprilygsta tikriesiems

daiktams, kurie tikruoju greičiu ir tikruoju lėtumu, tikruoju kiekiu ir visomis tikromis formomis

juda vieni kitų atžvilgiu ir nešasi su savimi visa, kas yra jų viduje.“3

2 Ten pat. P. 279. 524d.3 Ten pat. P. 286. 529d.

8

Taip Platonas tiksliai ir aiškiai pareiškė apie būtinybę pažinti maksimaliai nuo įprastinės

žmogaus tikrovės nutolusią idėją. Subjektyvus pažinimas yra ganėtinai painus reikalas: Sokratas

bando nukreipti žmogaus sielą į šviesą, o tas, kuris tėra surakintas oloje niekaip negali suprasti apie

ką yra kalbama, ir kad tai yra tikroji tikrovė. Individualios sielos veiklos supratimas turi gilų

ontologinį pagrindą. Platonas apibrėžia sielos veiklos erdvę tarp tapsmo ir buvimo. Todėl ir

šiapusybė yra apibrėžiama per sielos gebėjimą įsisavinti ir priimti radikalią nuostatą: užkopti iki

pačių aukščiausių daiktų, t.y. iki tikrovės, o ne likti prikaustytam oloje ir „tikrove laikyti ne ką kita,

kaip pagamintų daiktų šešėlius.“4

Sielos ugdymas pasireiškia per jos siekimą pasiekti proto aukštumas, tuo pačiu įgyjant

gebėjimą įžiūrėti aukščiausią ir vienintelę tikrovę. Vis dėlto šis gebėjimas atitinka ne intelektualinį

supratimo traktavimą, bet organišką žmogaus visumą bei jo gyvenimo ir veikimo būdą. Šio

veikimo tikslas pasireiškia tiek tiesos bei teisingumo skyrime, tiek ir jų įgyvendinime. Tuo pačiu

yra pripažįstamas žmogaus sielos individuali šerdis, žmogus kaip savarankiškas vientisas, kuris

neinterpretuoja visus tikrovės elementus ir juos atspindinčius netikrus šešėlius, o žino ir pažįsta

tikrovę – būtent toks yra idealios valstybės pilietis, galintis atskirti pačius daiktus nuo jų pavidalų.

Barevičiūtės teigimu, „Empirinis daiktų pasaulis Platono ontologiniame peizaže visiškai pajungtas

antijuslinei idėjų būčiai. Tai tam tikra nuolatinė metafizinė įtampa tarp amžinumo ir laikiškumo,

absoliutumo ir dalinumo, tobulumo ir netobulumo, tikrumo ir tariamumo, transcendento ir

empirijos“5. Idėja šioje alegorijoje yra kaip tai kas apjungia visą empirinį daiktų pasaulį ir pateikia

bendrą pasaulio vaizdą. Ji ir kuria pasaulio pažinimo ir tarpusavio susikalbėjimo galimybę.

Savo idėjų pasaulį Platonas supranta kaip hierarchiškai organizuotą sistemą:

„- Tai pirmoji protu suvokiamų dalykų grupė, apie kurią kalbėjau: čia siela, siekdama to,

kas protu suvokiama, yra priversta naudotis prielaidomis ir neina į pradžią, nes ji negali pakilti

aukščiau už prielaidas. Ji naudojasi kaip atvaizdais pačiais daiktais, kurių atvaizdai yra žemutinėje

grupėje, ypač tais, kuriuose ji suranda ir labai vertina didesnį ryškumą.

- Suprantu, - pasakė jis; - tu kalbi apie tai, kas būna geometrijoje ir kituose jai giminiškuose

moksluose.

- Dabar suprask ir tai, ką kalbėsiu apie antrąją protu suvokiamų dalykų grupę. Tuos dalykus

protas pasiekia dialektine galia, prielaidas laikydamas ne kažkokiais pradais, o tik prielaidomis –

tam tikromis pakopomis ir atramos taškais, kas pasikeltų iki viso ko pradžios, kuriai jau nereikia

prielaidos. Pasiekęs tą pradžią ir laikydamasis nuo jos priklausomų išvadų, jis pagaliau prieina 4 Ten pat. P. 266. 515c.5 Barevičiūtė J. K. J. „Baudrillard’as Platono oloje: ontologinis žaidimas“ // Žmogus ir žodis. 2006.Nr. IV. P. 34-42. P. 36.

9

galutinę išvadą, nesinaudodamas jokiais juslėmis prieinamais dalykais, o remdamasis tik pačiomis

idėjomis, eidamas nuo vienos idėjos prie kitos, ir užbaigia taip pat idėjomis“6

Taigi Platono „olos alegorijos“ žmonės būtų tam tikra prasme tapatūs Baudrillard‘o

žmonėms, kurie yra apsupti daugybės atvaizdų, kurie nėra kopijos ir kurie yra nutolę nuo savo

pirmapradžio originalo. Tačiau tiek Platono oloje įkalinti žmonės, tiek žmonės, kurie gyvena

hiperrealybės sąlygomis, yra įkalinti nežinojimo, kas yra iš tikrųjų, jie mato tik tai, ką vienu atveju

pateikia šešėliai-atvaizdai, kitu atveju, simuliakriniai procesai.

6 Platonas. Op. cit. P.263-264. 511b-511c

10

1. 2. Nietzsche: estetinė metafizika ir Platono „apvertimas“

Friedriche‘o Nietzsches filosofija yra priešinga Platono idėjų pasauliui. Čia nėra

išaukštinamas idėjų pasaulis ar sumenkinama juslumo reikšmė. Priešingai, tikra yra tai, ką yra

galima suvokti pojūčiais. Geriausia erdvė skleistis tikrovei, pasauliui yra meno kūrinys. Taigi šioje

vietoje ir išryškėja priešprieša tarp šių dviejų filosofų. Dėl to visai pagrįstai galima teigti, kad

Nietzsches filosofija gali būti suprantama kaip „apverstasis platonizmas“. Šioje dalyje bus

stengiamasi atskleisti estetinės tikrovės ir istorijos problemiškumą.

Veikale „Apie istorijos žalą ir naudingumą“ Nietzsche problemą įžvelgia tame, jog

visuomenė yra perkrauta begalės žinių ir faktų, kurie suvokiami tik kaip tam tikra vadovėlinė tiesa,

nes „visa šiuolaikinė kultūra yra iš esmės uždara – vidinės kultūros vadovėlis išorės barbarams.“7

Istorijos žiniomis perkrauta šiuolaikinė sąmonė prarado „plastišką gyvenimo jėgą“, duodančią

žmogui galimybę „aiškinti praeitį“ nukreipus žvilgsnį į ateitį ir remiantis „didžiausia dabarties

jėga“. Faktų nėra – tik jų interpretacija. Kadangi žodis „pažinimas“ šiaip mūsų kalboje turi prasmę,

tai pasaulį mes vienaip ar kitaip pažįstame, tačiau jis gali būti aiškinamas ir kitokiu būdu: kad jis

neturi kokios nors vienos prasmės, bet yra daugialypis ir daugiaprasmis. Taigi, pasaulį ir tikrovę

mes aiškiname per savo poreikius bei mūsų polinkius „už“ ir „prieš“.

Jürgenas Habermasas atkreipia dėmesį į tai, kad Nietzsches modernybė kaip „paskutinė

plataus masto racionalizavimo istorijos epocha, prasidedanti archajinio gyvenimo irimu ir mitų

žlugimu.“8 Siekiama kuo daugiau aprėpti, pajungti sau, nepaisant to, kad viskas yra daroma

mechaniškai ir nenatūraliai. Taigi ir „modernusis laiko suvokimas, aiškus daiktas, užkerta kelią bet

kokiai minčiai apie regresiją, apie tiesioginį grįžimą į mitines ištakas. Vien tik ateitis sudaro

horizontą mitinei praeičiai žadinti.“9 Nietzsche neneigia moderniosios laiko sampratos, o ją

aktualina. Todėl ir modernųjį meną, kuris šitą laiko suvokimą nepaprastai išryškina pačiomis

subjektyviausiomis raiškos formomis, jis gali pateikti kaip sferą, kurioje modernybė susiliečia su

archaika. Nietzsches istorizmas pateikia pasaulį kaip ekspoziciją, o besigėrinčius žmones paverčia

pasipūtusiais žiūrovais, todėl tik vienintelė neistorinėje aktualybėje besikankinančio meno galia

turi šansą išgelbėti tuos stebėtojus.

Nietzsche akcentuoja „siaubą, kuris apima žmogų, kai jis staiga nusivilia kokio nors

reiškinio pažinimo formomis, ir teiginys apie ko nors esmę vienu ar kitu pavidalu pasirodo turintis

7 Nietszche F. „Apie istorijos žalą ir naudingumą“. Vertė T. Sodeika // Kultūra ir istorija. Kultūros fenomenas. Vilnius: Gervelė. 1996. P. 63.8 Habermas J. Modernybės filosofinis diskursas. Vertė A. Tekorius. Vilnius: Alma littera. 2002. P. 103.9 Ten pat. P. 104.

11

išimčių“10. Galbūt dėl to ir Nietzsches epochos žmones galėtume suvokti kaip nusivylusius,

apgautus, galbūt tiesa kaip tokia jiems svetima, nes jie pernelyg yra užsidarę kasdienybės rate.

Remiantis Habermaso svarstymais galima būtų teigti, jog „tik kai subjektas save pameta, kai jis

eliminuojasi iš pragmatinių laiko ir erdvės patirčių, kai jį ištinka netikėtumo šokas, kai pamato

išsipildžius „tikro buvimo troškimą“ (Octavio Pazas) ir pasimetęs ištirpsta akimirkoje; tik kai

žlunga supratingo veikimo ir mąstymo kategorijos, nebegalioja kasdienio gyvenimo normos, nieko

nebelieka iš išmokto normalumo – tik tada atsiveria to, kas nenumatyta, tiesiog netikėtumo

pasaulis“11

Veikale Tragedijos gimimas galima įžvelgti tokią nuorodą į tikrovę, jog „gyvenimas ir

pasaulis atrodo pateisinami tik kaip estetinis reiškinys.“12 Taigi tik už meno slypi gyvenimas -

pasaulis gali būti suvokimas ir priimamas tik per menines išraiškas. Taip suvokiamas pasaulis

atrodo, jog būtų begalinių interpretacijų lauke, nes „Nietzsche ima naikinti mąstymo ir kūrybos

ribas. Vienas iš išskirtinių postmoderniosios kultūros bruožų – filosofija praranda savo

privilegijuotą padėtį kitų kultūros dalių atžvilgiu.“13

Tragedijos gimime Nietzsche kalba apie empirinės tikrovės iliuziškumą – apie sapnų

pasaulį, kuriame kiekvienas žmogus yra kūrėjas. Taip pat apie Apoloną kaip apie visų jėgų dievą,

kuriantį pavidalus, ir dievą, bylojantį tiesą. Tiesa atsiskleidžia tik esant dionisiškam ekstatiškam

apgirtimui: tai Majos šydą sudraskantis atsivėrimas, duotas ne visokiomis simbolinėmis formomis

ir iššaukiantis subjektyvumo užmiršimą.

Tai toks užsimiršimas, kuris pereina netgi į visišką savęs atsižadėjimą ir susiliejimą su

kančios ir prieštaringumo kupina pirmaprade esatimi. Žmogui, kuris dionisiško apgirtimo būsenoje

pažino tiesą, atsiveria jo egzistencijos siaubas ir absurdas. Tuomet ir valios neigimo grėsmė bei

instinktyvus gyvenimo troškimas reikalauja iliuzijos, paguodos ir užmeta šydą. Gyvenimo

suvokimas per meną gali išgelbėti žmogų, kuris yra apimtas siaubo ir liūdesio. Meno kūrinys

palaiko jausmą, jog gyvenimas savo esme yra galingas ir džiugus. Anot Nietzsches, menas

perpavidalina tiesą pažinusio žmogaus liūdesį ir nerimą į tokį vaizdinį, kuriame dar galima gyventi.

Modernybės laikų žmonės, pasak filosofo, nesuvokia meninės tikrovės svarbos. Jie nėra

kūrėjai. „Tikrajam meno pasaulio kūrėjui esame jau paveikslai ir meno projekcijos ir, žinodami,

kokia didžiulė reikšmė tenka meno kūriniams, čia patiriame sau aukščiausią pagarbą, nes tik kaip

10 Nietzsche F. Tragedijos gimimas. Vertė A. Tekorius. Vilnius: Pradai. 1997. P. 38.11 Habermas. Op. cit P. 111.12 Nietzsche F. Tragedijos gimimas. P. 165.13 Baranova J. „Nietzsche kaip „pokantininkas“ ir Kantas kaip „ponyčininkas“ poklasikinėje Gilles Deleuze‘o filosofijoje“ // Žmogus ir žodis. 2005. Nr. IV. P. 3-12. P. 3.

12

estetinis fenomenas gyvenimas ir pasaulis susilaukia amžino pateisinimo.“14 Tik genijus, kuris

meninės kūrybos akte susilieja su Pirmapradžiu pasauliu, šį tą žino apie amžinąją meno esmę.

„Viskas, ką žinome apie meną, iš esmės yra gryniausia iliuzija, nes mes kaip žinantys

nesutampame ir nesame identiški su ta būtybe, kuri, būdama vienintelė anos meno komedijos

kūrėja ir žiūrovė, išgyvena amžiną pasiteisinimą.“15

Pasak Nietzsches, sokratiškas teorinis pažinimas tiki, kad priežastingumo dėsniais

besivadovaujantis mastymas gali ne tik pažinti tikrovę, bet ir ją pataisyti. Tačiau tai tik svajonė.

Pažinimo tikslas yra ne atspindėti pasaulį, o jį užgrobti ir išnaudoti. Pažinimas greičiau yra filtras

tarp pasaulio ir žmogaus sąmonės, jis pasaulio supratimui uždeda struktūras bei schemas, tokiu

būdu formuodamas apskaičiuojamą ir hierarchizuotą pasaulio pavidalą, kuris kyla iš tą pasaulį

naudojančio ir pažįstančio žmogaus arba iš žmogaus poreikių kylančių kalbos struktūrų.

Pažinimas mūsų nepriveda prie tikrovės, nes tiesos tiesiog nėra. Nietzsche nuvainikuoja

platonišką idėjų „tikrąjį pasaulį“, kurį paveldėjo visa krikščioniškoji ontologija ir visa

vakarietiškoji filosofija: „poezijos sritis nesidriekia už pasaulio ribų lyg kokia poeto smegeninės

pagimdyta fantastinė neįmanomybė: poezija trokšta kaip tik priešingo dalyko, ji nori rodyti

nepagražintą tikrovę ir kaip tik todėl turi nusimesti melagingą civilizuoto žmogaus tariamos

tikrovės drabužį.“16 Meno kūriniuose (išaugančiuose iš mito) galima įžiūrėti tai, ko kasdienis

žvilgsnis nemato – kitokios pradžios savyje iškreiptą ir išdarkytą balsą. Šis balsas sklinda iš vidaus

arba iš to, kas mums atsiveria tarpininkaujant mediumui, t.y. kūrėjui. Anot Nietzsches, tokia meno

tikrovė išlaiko atvirumo žymę.

Menas yra ta terpė, kurioje galimas tikrasis pažinimas, kuriame galima atrasti tikrovę kaip

tokią. Pažinimo žvilgsnis yra nukreiptas į pasaulį, tuo tarpu menas, atvirkščiai, kaip tik žmogaus

žvilgsnį nukreipia į patį save. Dirbtinė meno tikrovė vargiai „tikresnė“, tačiau ji yra išėjimas į

kitus, nenatūralaus pažinimo tikrovės apribotus, dirbtinius pasaulius, nes „filosofinio polinkio

žmogus dargi nujaučia, kad ir toje tikrovėje, kurioje gyvename ir esame, slypi dar viena, visai kita

tikrovė.“17

14 Nietzsche F. Tragedijos gimimas. P. 58.15 Ten pat. P. 58.16 Ten pat. P. 69. 17 Ten pat. P. 36.

13

1.3. Simuliakras pasirodo

Aptarus šias dvi skirtingas pozicijas tikrovės atžvilgiu, reikia paminėti, jog nė viena jų net ir

postmodernybėje nedingsta. Tiesiog jas imama interpretuoti ir priimti skirtingai. Nietzschei Platono

„apvertimas“ – tai galimybė teigti juslinį pasaulį, panaikinant hierarchinę tikrovės santvarką.

Panašią prasmę „platonizmo nuvertimas“18 turi ir Deleuze‘o filosofijoje. Jam „platonizmo

nuvertimas“ reiškia pamatinių prielaidų, kuriomis remiantis tikrovė suprantama kaip rišli visuma,

permąstymas ir galbūt atsisakymas.“19 Dėl to šioje vietoje ir reiktų aptarti Deleuze‘o simuliakro

sampratą, kadangi, ji čia apjungia Platono ir Nietzsches „nesutarimus.“ Anot Arūno Sverdiolo,

Deleuze‘as, aptardamas savo simuliakro sampratą, konstruoja „polemiką su Platonu, kaip

tiesioginę priešpriešą jam. Jis mąsto Nietzsches atvertame akiratyje ir pritaria Nietzsches iškeltam

uždaviniui sugriauti, paneigti platonizmą.“20

Deleuze‘as vartoja „simuliakro“ sąvoką, kuri yra suprantama kaip tam tikra „kopijos kopija,

be galo degraduojanti ikona, be galo nutolęs panašumas.“21 Tačiau simuliakras neturėtų būti

suprantamas kaip kopija, nes jis nors ir suvokiamas kaip atvaizdas nėra panašus į tai, ką jis

atvaizduoja, nes tokiu būdu jis turėtų prasmę, galėtų į kažką nurodyti. Simuliakras konstruojamas iš

skirtumų, iš įvairovės. Simuliakro priešingybe tam tikra prasme būtų galima pavadinti kopiją.

Kopijoje galima rasti produkavimo veiksmo ir jeigu „kopija gera“, tuomet jį atitinka „jei ne

žinojimas, tai bent teisinga nuomonė.“22 Vadinasi, simuliakras kaip imitacijos ar pakartojimo

veiksmas neigiamą prasmę įgauna dėl to, kad yra siekiama panašumo efekto.

Deleuze‘as atkreipia dėmesį į tai, kad toks simuliakras iškyla tik gudrybės ir ardymo dėka.

Jeigu simuliakrą suvokiame kaip visiškai nutolusį nuo bet kokio produkavimo veiksmo, siekiant

kažką nurodyti, tuomet yra susiduriama su absoliučia iliuzija ir apgaule. Stebėtojas yra

suklaidinamas to tariamo panašumo įspūdžio. Tokiu būdu yra iškreipiama ir laiko bei erdvės

pajautimas. Simuliakro sampratoje glūdi beribiškumas, beformiškumas, galimybė tapti vis kituo.

„Deleuze‘o sukurta simuliakro sąvoka detalizuoja panašumo ir skirtumo santykį.“23 Skirtumas gali

būti suprantamas per tam tikrą palyginimą tarp dviejų panašių, ir taip yra sukuriama kopija.

Dalykai, kurie iš tikrųjų tik imituoja tą panašumą per skirtumą, yra tik regimybė, imitacija. kopija

18 J. Baranova vartoja pasakymą „platonizmo apvertimas“, M. Gutauskas – „platonizmo nuvertimas“. Tačiau iš esmės manyčiau, kad šios dvi sąvokos reiškia tą patį dalyką.19 Gutauskas M. „Skirtis ir nomadinis mąstymas G. Deleuze‘o „platonizmo nuvertimo“ programoje“ // Baltos lankos. Nr. 21/22. 2006. P. 31- 53. P. 31.20 Sverdiolas A. „Gilles‘is Deleuze‘as: mėginimas jį suprasti“ // Baltos lankos. Nr. 21/22. 2006. P. 5-31. P. 15.21 Deleuze G. „Platonas ir simuliakras“. Vertė N. Keršytė // Baltos lankos. Nr. 21/22. 2006. P. 204- 220. P. 209.22 Ten pat. P. 209.23 Žukauskaitė A. Anamorfozės. Vilnius: Versus Aureus. 2005. P. 76.

14

nurodo į skirtumą tarp dviejų dalykų jų viduje. Daikto kopija ir originalas nurodo skirtumą tarp

dviejų tapačių dalykų. Tačiau simuliakras jau negali būti suprantamas per tai, ką jis simuliuoja,

kadangi jis reprodukuoja originalo regimybę, tuo pačiu jis „paneigia tapatybės ir panašumo

prioritetą skirtumo atžvilgiu: skirtumas yra pirminis, tuo tarpu tapatybė ir panašumas yra antriniai

ir išvestiniai.“24 Taip pat simuliakras negali būti suprantamas kaip „degradavusi kopija“25, nes jis

pretenduodamas į skirtybę, išskirtinumą, (t. y. „apverčiant platonizmą“ simuliakrą pastatyti šalia

kopijų ar ikonų) paneigia tiek originalą, tiek kopiją, tiek modelį, tiek ir reprodukciją. Jis turėtų būti

suprantamas kaip aukščiausia tariamybės galia, kadangi „iškildamas į paviršių, simuliakras

tariamybės (fantazmo) galiai pajungia Tą Patį ir Panašųjį, modelį ir kopiją. (...) Užuot buvęs naujas

pagrindas, jis paskandina bet kokį pagrindą, garantuoja universalų žlugimą [effondrement], tačiau

kaip pozityvų ir džiaugsmingą įvykį, kaip buvimą-be-pagrindo [effondement].“26

Taigi būtent simuliakras ir sudaro sąlygas „apverstajam platonizmui“, nes naikina (mažina)

galimybes atskirti tikrus daiktus nuo iliuzijų. Tampa neįmanoma paaiškinti originalo pirmumo

kopijos atžvilgiu, dėl to tikrovėje, valdomoje simuliakrų, nelieka ir originalų. Simuliakras

nenurodo nei į originalą, nei į kopiją, kadangi į save įtraukia skirtumą ir panašumą. Todėl jis negali

būti paaiškintas per tam tikras skirtybes. Tačiau Deleuze sako, jog simuliakras neturėtų būti

suprantamas vien kaip regimybė, imitacija, iliuzija, kadangi „simuliacija reiškia galią padaryti

efektą. (...) tai procesas, kurį galima išreikšti persirengimo procesu, kai už kiekvienos kaukės slypi

vis kita.“27 Simuliakras nesugaunamas, dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl to, kad su jo atsiradimu

iškyla ir vadinamas buvimas-be-pagrindo. Antra, simuliakras į save įtraukęs tiek skirtumo, tiek

tapatumo galimybes, dar kartą panaikina bet kokią galimybę jį sugauti. Taigi kuriant, o gal tiksliau

būtų sakyti, reprodukuojant daiktus, dalykus, yra atsiduriama begalinės interpretacijos lauke.

Kiekvieną tiesa tampa tiesa, nes jai nereikia pateisinimo. Simuliakro sąvokoje slypi tokios

galimybės. Pateisinus simuliakrą, pateisinama ir visuotinis daiktų ir prasmių atkartojimas jau ne

kaip kopijų, o kaip tam tikra turinčių savarankiškų būtybių statusą. Dėl to galima sakyti, kad

simuliakras, būdamas nesusietas su originalu, su modeliu, ir įgauna galimybę būti-be-pagrindo. O

kopija visuomet išlieka šalia originalo. Ji yra visuomet išlieka priklausoma, nes jos buvimas turi

pagrindą; tai – originalas.

Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad „simuliakras visuomet susijęs su korupcija,

su neteisėtai gaunama nauda, jis negerbia subordinacijos, nepripažįsta egzistuojančios tvarkos ir

24 Deleuze G. Cit. Žukauskaitė A. Anamorfozės. P. 77.25 Deleuze G. Op. cit. P. 214.26 Ten pat. P. 215.27 Ten pat. P. 215.

15

galios formų.“28 Taigi objektyvi tikrovė negalima. Simuliakrai priveda prie tikrovės „nuvertėjimo“.

Galima daryti išvadą, jog esant tokiai simuliakrų uzurpacijai tikrovės atžvilgiu, tampa įmanomas

„platonizmo apvertimas“ kaip originalo pirmumo paneigimas kopijos atžvilgiu.

28 Žukauskaitė A. Anamorfozės. P. 60.

16

II. „Simuliakrai eina pirma“

2. 1. „Tikrovės dykuma“

Postmodernybės sąvoka užima svarbią vietą šiandieniniame gyvenime, įvairiose jo sferose.

Terminas „postmodernybė“ skatina atkreipti dėmesį į santykį tarp to, kas vadinama postmoderniu,

su ankstesne tradicija. Tačiau postmodernybę būtų galima vertinti ir kaip staigų posūkį, apvertusį

daugelį pasaulėžiūrinių dalykų, ir kaip laipsnišką, ilgalaikį procesą, Postmodernybė – tai XX a.

antros pusės laikas, kuris tęsiasi iki šių dienų, kuomet vyrauja technologiniai žmogaus pasiekimai,

kurie naikina ribas ir skirtybes, kuomet „nyksta senasis aukštosios kultūros atsiribojimas nuo

vadinamosios masinės ar populiariosios kultūros.“29 Postmodernybė – tai laikas, kai imama abejoti

vientisos pasaulėžiūros buvimu, nykstant reprezentacijos ir vienos tiesos svarbai.

Jeanas Baudrillard‘as analizuoja tai, kaip šiandieninėje kultūroje yra įmanoma tikrovė kaip

tokia, jei daugelis šiandieninių sričių yra valdoma simuliacinių procesų, kurių įsigalėjimui sąlygas

sudaro skaitmeninių technologijų ir medijų gausa. Taigi naujos postmodernios visuomenės

iškilimą, jos susiformavimą Baudrillard‘as sieja su simuliacijos procesų įsigalėjimu, kurie per

modelius, kodus, komunikaciją, informaciją, mediją žymi tą posūkį, o gal tiksliau skirtumą tarp

moderniosios ir postmoderniosios visuomenės ir kultūros. Simuliacija ir simuliakras nėra nei

kopija, nei modelis, nei reprodukcija. Simuliacija ir simuliakrai nusako kultūros ir visuomenės

santykį su jos objektais, panaikinus prasmingo ženklo kaip originalo galimybę. Žmonės yra

paskendę ženkluose, vaizdiniuose, simuliakruose, komunikacijos tinkluose ir vis mažiau susiliečia

su tuo, kas yra beženklė tikrovė. Tikroviškumo prasmė ištirpsta tarp sąvokų, kurios dažniausiai yra

atsiradusios iš bandymo sukurti, ką nors reikšmingo ir prasmingo. Taigi nors ir būdamos „tuščios“

jos nurodo pačios save, t. y. net ir neturėdamos savyje jokio turinio, bando slėpti reikšmes, kurių

nėra.

Baudrillard‘o „simuliacijos“ sąvoka gali būti supriešinta su „reprezentacijos“ ir

„pseudosimuliacijos“ sąvokomis, kurios palieka nepasikeitusį pačios realybės principą. Simuliakrai

nieko nereprezentuojantys atvaizdai. Dar daugiau, „simuliacija yra priešinga reprezentacijai.

Pastaroji teigia ženklo ir tikrovės lygiavertiškumą (tai pamatinė aksioma, net jeigu šis

lygiavertiškumas yra utopija).“30 Simuliacija skiriasi nuo apsimetinėjimų, nes nurodo į kitokį

29 Jameson F. Kultūros posūkis. Rinktiniai darbai apie postmodernizmą. (1983-1998). Vertė A. Mardosaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2002. P. 16.30 Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. Vertė M. Daškus. Vilnius: Baltos lankos. 2002. P. 12.

17

santykį su tikrove: „apsimetinėjimas, arba disimiliacija, nepažeidžia realybės principo: skirtumas

visuomet aiškus, jis tik slepiamas. O simuliacija suabejoja skirtumu tarp „tikro“ ir „netikro“, tarp

„realaus“ ir „įsivaizduojamo.“31 Simuliuotojo, žmogaus, kuris simuliuoja ligą, simptomai yra

„tikri“, jo negalima laikyti sveiku, bet jis nėra ir ligonis. Jis nėra nei ligonis, nei sveikas, jo būsena

yra tarpinė, in between.

Simuliakras priklauso atvaizdų sferai, galima net pavadinti juos „ženklais“. Baudrillard‘as

galvoja apie atvaizdus kaip apie istoriškai gyvuojantį dalyką: nurodo atvaizdo stadijas arba ženklo

vystymosi pakopas. Jų yra keturios.

„Atvaizdo stadijos būtų tokios:

• Atspindi giliąją realybę

• Ją slepia ir iškreipia

• Slepia jos nebuvimą

• Neturi jokio ryšio su bet kokia realybe: tai grynas savęs paties simuliakras.“32

Pirmoji jų būtų ta, kurią Baudrillard‘as vadina „giliąja realybe“. Atvaizdas čia yra tai, kaip

kasdienėje kalboje mes vartojame bei suprantame šį žodį. Atvaizdas kaip tam tikras originalo

atkartojimas, atgaminimas. Kitaip sakant, atvaizdas čia suvokiamas kaip kopija. Kopija čia neturi

būti suprantama kaip iliuzija, kadangi pats atvaizdas šioje stadijoje yra suvokiamas kaip tam tikras

ženklas, nurodantis į tikrovę. Antrojoje stadijoje atvaizdo funkcija keičiasi. Čia atvaizdas jau

„neatstovauja“ realybei, bet ją slepia ir iškreipia. Tačiau nepaisant to, ir šiuo atveju išlieka atvaizdo

ryšys su atvaizduojama tikrove. Trečiojoje stadijoje atvaizdas jau suprantamas kaip tam tikra

priedanga, burtai, kurie slepia tikrovės nebuvimą. Atvaizdas nurodo tai, ką būtų galima pavadinti

tuščiu ženklu. Jo santykis su realybe yra toks, kad jis tik nurodo tikrovės stygių. Ketvirtojoje

stadijoje atvaizdas virsta simuliakru. Pasak Baudrillard‘o atvaizdas čia neturi jokio ryšio su

realybe: „tai grynas savęs paties simuliakras.“33 Tokį atvaizdą būtų galima suvokti kaip tam tikrą

kompiuterinį vaizdą ar veiksmą. Tai virtualios tikrovės atvaizdas. Atvaizdas ne tik, kad nieko

„neatstovauja“, bet nieko ir neslepia bei nieko ir neiškreipia. Toks vaizdas nurodo tik save patį ir

nieko daugiau. Simuliakrą galėtume suprasti kaip tam tikrą serijinės gamybos produktą, kurio

sunaikinti neįmanoma. Tai dabartinės situacijos matas. Per simuliakrą reiškiasi šiandieninis

pasaulis.

31 Ten pat. P. 9. 32 Ten pat. P. 13.33 Ten pat. P. 13.

18

Baudrillard‘as pasitelkia žemėlapio metaforą34, kuri yra tarsi pradžia visos simuliacijos

sampratos genezės. Žemėlapis – tai tam tikras atvaizdas, planas, kuris palengvina komunikaciją,

nurodo kryptis, padeda surasti tinkamą kelią ar vietą. Jis atsiranda, kai tam tikra vietovė perkeliama

ant popieriaus, prieš tai teritoriją pakeitus tam tikrais simboliais. Taigi žemėlapis kaip simbolinis

vietovės (tikrovės) pateikimas. Jis tampa nuoroda į tai, ką jis žymi. Mes suprantame ir kalbame

apie žemėlapį, kaip apie einantį po to, t. y. mes turime žinoti, kokio krašto, teritorijos žemėlapis

bus reikalingas. Baudrillard‘as sako, kas būtų jei iš tikrųjų žemėlapis liudytų ne apie tą teritoriją,

kurią atvaizduoja, o tikrovė/teritorija liudytų žemėlapį. Tuomet tarp tikrovės ir žemėlapio neliktų

skirtybės, kuri ir lemia simuliakrų įsigalėjimą, apgaulę ar tikrovės miražą. Tačiau kai yra statomas

namas, pirmiau yra sukuriamas, suprojektuojamas namo planas, o tik po imamasi statybų. Kalbant

apie žemėlapį, tai jo negalima sukurti be konkrečios teritorijos buvimo, nes kitaip žemėlapis kaip

toks bus netikras, jis nieko nenurodys; jis bus tik kaip toks, kuris galėtų nurodyti, arba nurodantis

numanomą sritį. Žemėlapis visų pirma reprezentuos save, kaip kieno nors sukurtas daiktas, sukurta

prasmė ar nuoroda. Jis nebus kokios nors vietovės planas, orientyras ar nuoroda. Jis bus savo paties

simuliakras (tuščia nereikšminga nuoroda, netikras ženklas ar simbolis), kadangi jo atsiradimas bus

dirbtinis. Taigi Baudrillard‘as ir kalba apie žemėlapio ir tikrovės dramą kaip apie tai, kas iš esmės

nusako šių dienų situaciją: tikrovė yra gaminama iš tam tikrų miniatiūrų ar modelių, neatsižvelgiant

į tai, kas turi būti žymima. Atsiranda dirbtinumas ir netikrumas. Kyla klausimas, kodėl taip

atsitinka? Kas pasikeičia? Ši žemėlapio alegorija žymi idėjos, ženklo, vaizdinio kaip tikrovės

reprezentacijos situacijos pasikeitimą. Neaktualus tampa tiesos, tikrumo klausimas. Svarbu yra

kurti, veikti, galbūt veikti dėl paties veikimo, stengiantis paslėpti tam tikrus nesklandumus, kurie

atsiranda „bandant paslėpti tikrovę“. Su pseudosimuliacija yra tas pats. Čia paprasčiausia

maskuojama tai, kas yra. Riba tarp to, kas yra maskuotina, išlieka aiški, nes vaidindamas

simuliantą yra aiškiai suvokiama, kas yra tikra, (t. y. kad aš nesergu), ir kas yra ne. Čia vis dar yra

žinoma riba tarp tikroviškumo ir vaidybos. Simuliacija šią ribą ištrina, padarydama šį procesą iš

principo negrįžtamu, nes tampa nebeaišku, kur yra ta peržengtoji riba tarp tikroviškumo ir

vaidybos. Simuliacija pakeičia esantį pasaulį į pseudo-pasaulį. Modelių, ženklų ir vaizdinių

proliferacija sukuria visatą, kuri atrodo esanti tikra ir tuo tikrumu imama tikėti, net laikyti jį pačia

(tikresne) tikrove. Simuliacijos situacijoje tikroviškumas ir simuliacija taip glaudžiai susipynę, kad

negalima nubrėžti tarp jų skiriamosios ribos. Koks skirtumas jei aš vienu atveju simuliuoju ligą,

kitu pseudosimuliuoju? Nors abiem atvejais sukuriamos iliuzinės sąlygos, antrasis tikrovės

principo nepaliečia (lieku sveikas), kai pirmasis tuo tarpu ištrina ribą tarp iliuzijos ir tikroviškumo. 34 Ten pat. P. 7.

19

Jei pseudosimuliacijos situacija yra grįžtama (nes visada liko aiški riba tarp realumo ir iliuzijos), tai

simuliacijos situacija negrįžtama (nes riba tarp judviejų tapo neaiški).

Taigi Baudrillard‘as, pasitelkęs žemėlapio metaforą, sako, kad teritorija nebeina pirma

žemėlapio ir negyvuoja ilgiau už jį. Nuo šiol žemėlapis eina pirma teritorijos – simuliakrai eina

pirma. (...) Tai tikrovės dykuma.“35 Tampa labai sunku atskirti, kuri iš daugelio tikrovių yra

„tikresnė“, kuri yra pirminė ir kuri turėtų būti kaip atskaitos taškas visoms kitoms tikrovėms.

Tikrovės neįmanoma atskirti nuo tikrovės simuliacijos, nes simuliacija nėra tiesiog klastotė ar

apsimetinėjimas. Toks ženklo ir referento ryšio praradimas (atotrūkis) ir lėmė tikrovės nuvertėjimą,

atvaizdo virtimą simuliakru. Šią žemėlapio metaforą galima pritaikyti ir kitiems mūsų aplinkoje

esantiems daiktams bei reiškiniams. Pavyzdžiui, kai kalbame apie pirminio informacijos šaltinio

paieškas. Mus kasdien pasiekia vienokio ar kitokio pobūdžio informacija vienu ar kitu būdu.

Dažnai nutinka, jog skirtingi šaltiniai skirtingai nusako, pateikia tam tikrą įvykį, tada ir kyla

klausimas dėl tikrumo ir autentiškumo. Begalinės interpretacijos galimybė padaro mūsų pasaulį

(tikrovę) laisvą nuo bet kokio vertinimo. Tikrovė pati nieko nereprezentuoja, ją reprezentuoja mūsų

pačių laikas, darbai, mes patys pateikiame tikrovę tokią, kad norėtume, jog ji būtų. Taigi esame

įtraukti į begalinį simuliakrų žaidimą.

35 Ten pat. P. 13.

20

2. 2. Klastotė – mašina– genetinis kodas

Toks tikrovės „praradimo scenarijus“36 ir yra pagrindinė Baudrillard‘o svarstymų tema. Dėl

to reiktų aptarti kaip iškilo simuliakras ir kaip pasikeitė tikrovės samprata. Knygoje Simbolinis

pasikeitimas ir mirtis Baudrillard‘as nusako tris kultūros raidos etapus ir su jais pasikeitusias

simuliakrų raidos kartas. Tai tam tikra simuliakrų genezė. Pirmiausia yra aptariama „klastotė“ kaip

vyravęs tipas nuo Renesanso laikų iki Pramoninės revoliucijos, antrasis – tai „gamyba“, kaip

pagrindinis pramoninės epochos tipas ir trečiasis, susietas su šiais laikais tai – „simuliacija“.

Baudrillard‘as pasakoja, jog feodalinėje santvarkoje vyravo tam tikri skiriamieji ženklai,

kurie galėdavo paliudyti priklausymą tam tikrai klasei, parodyti, kokią socialinę padėtį užima

vienas ar kitas žmogus. Vyravusius ženklus galima aiškinti kaip nurodančius tam tikrą statusą.

Klastotė ima rastis kaip bandymas įsilieti į madą, atitikti to laiko „skonį“. Ji nėra „originalo“

iškraipymas, bet tarsi jo paties vyravimo ribų praplėtimas. Ženklas būdamas kaip tam tikras

atstovas, referentas bando išlaikyti ryšį su pasauliu, kaip būtiną savo tikrojo buvimo sąlygą.

Išlaikyti ryšį su savo reprezentuojama, atstovaujama aplinka yra tarsi jo įsipareigojimas realybei.

Baudrillard‘as teigia, kad toks bandymas „žaisti“ daiktais ir nuorodomis ir yra pirmoji simuliakrų

stadija – „simuliakrai yra ne vien tik ženklų žaidimas, bet juose yra įtraukti socialiniai santykiai ir

valdžios instancija.“37 Ženklas-klastotė produkuoja/atstovauja tuščias vertes ir tuščius ženklus.

Klastotė yra susijusi su originalu; ji atitinka tą pirminę prasmę. Tačiau ji jau nėra originalas, ji tik

bando pritraukti tą prasmę, tas ištakas, kurios davė pradžią originalui. Kaip vieną didžiausių

klastočių ir labiausiai paplitusių nuo Renesanso laikų iki Baroko epochos (aišku, aptinkama jų ir

šiandien) yra gipsiniai dirbiniai. Į gipsinę skulptūrą reikia pažvelgti ne vien kaip tik į tam tikrą

papuošimą teatre ar bažnyčioje, ar kokiose nors senovinėse pilyse ar rūmuose. Žinoma, pirmiausia

mes tai suvokiame kaip tam tikrą papuošimą, interjero detalę. Tačiau ta sustingusi gipsinė išraiška,

kuri mus pasitinka teatre ar kur kitur yra pirmosios kartos simuliakras. Tai klastotė, kadangi ji

imituoja, „atspindi kaip veidrodis“38 daiktus kaip tokius. Taigi klastotę reiktų suprasti kaip tai kas

yra priešybė tam, kas yra suvokiama kaip natūralu, tikra. Ji „veikia“ kaip substancija ar forma.

santykius ir struktūras ji veikia tiek kiek ji yra panaudojama tam tikrai veiklai. Tačiau klastotė pati

galima sakyti yra nebyli.

36 Žukauskaitė A. Anamorfozės. P. 45.37 Бοдрийяр Җ. Симболический обмен и смерть. Перевод С. Н. Зенкина. Москва: Добросвет. 2000. P. 116.38 Ten pat. P. 116.

21

Šiuo atveju, galime sakyti, kad bandant „prisidengti netikrais, naujais sukurtais ženklais“

yra bandoma būti panašiais į tuos, kurie užima aukštesnę socialinę padėtį. Tai tarsi bandymas siekti

galios. Siekis kontroliuoti ir parodyti savo galią, bandyti universalizuoti pasaulį (siekis valdyti,

pajungiant pasaulį sau, arba stengtis būti panašiais į tuos). Toks bandymas universalizuoti ir

pajungti tam tikrai galiai siejamas su ir su menu, ir su religija, ir su politinėmis tų laikų

aktualijomis. Kuriant masėms patrauklius ženklus-simuliakrus, stengiamasi vienodinti ir visos

masės siekius, tikslus, gyvenimo būdą. Galia išlieka tų, kurie kuria ženklus-simuliakrus.

Klastotė tam tikra prasme pažeidžia ne tik tvarką ir tradiciją, bet drauge ir laisvę rinktis,

būti laisvam. Prisidengiant ja, galima manipuliuoti. Klastotė suklaidina, akcentuodama tai, ko nėra,

arba stengdamasi nurodyti į tai, kas turi būti aktualu (mados-stiliaus klausimas). Tam tikras

ženklas-daiktas (tas pirminis) savyje turi turinį ir prasmę, o tuo pačiu jis yra ir orientyras. Tačiau

kai tuo ženklu-daiktu naudojasi tas, kuriam tai nepriklauso, arba kuris tik nori būti panašiu į kažką,

tuomet ženklas-daiktas ir tampa klastote. Klastojamas yra ženklas-daiktas, o drauge ir aplinkiniai,

kuriais bandoma manipuliuoti, naudojantis tuo, kas nėra tau skirta. Anot Baudrillard‘o, ženklo

gamybiškumas pradeda reikštis tada, kai jis nustoja sieti, kai nustoja būti priklausomas nuo jam

skirto buvimo susietam, t. y. kai užuot buvęs priklausomas tik siaurai sričiai, jis imamas naudoti

plačiai ir yra iškraipoma jo paskirtis ir reikšmė.39 Taigi vietoje būtinojo ženklo viešpatavimo, ateina

ženklo, kuriuo galima laisvai manipuliuoti, laikai. Nuo riboto skaičiaus ženklų pereinama prie

laisvo jų naudojimo ir dauginimo. Kaip sako Baudrillard‘as, toks padaugintas ženklas jau neturi

nieko bendro su tuo pirminiu ženklu, kurio naudojamas buvo ribotas tam tikrų taisyklių ir normų.

Padaugintas ženklas pasislepia po „būtinuoju“ ženklu, bet ne iškreipiant originalą, o tiesiog

praplečiant jo naudojimo sritis, o tuo pačiu ir nutolstant nuo jo pradinių reikšmių ir taip tampant

ženklu-simuliakru.

Antroji simuliakrų karta, anot Baudrillard‘o išsivystė Pramoninės revoliucijos metu,

kuomet suklestėjo mašinų darbas, dauguma gamybinių operacijų tapo automatizuotos. Žmogų

pakeitė mašinos: „Mašina – žmogaus ekvivalentas ir būdama tuo ekvivalentu, ji įtraukia jį į savo

gamybinius procesus.“40 Mašina ima viršų visose gyvenimo srityse. Baudrillard‘as skiria mašiną ir

robotą. Robotas kaip žmogaus analogas, kuriam reikia „pašnekovo“, t. y. pats vienas jis neveikia.

Mašina yra žmogaus ekvivalentas. Ji įtraukia jį į savo operacinius procesus. Toks

operacionališkumas yra pagrindinis skirtumas tarp pirmos ir antros kartos simuliakrų. Automato,

roboto ar kokios nors mašinos, galinčios atlikti kokį nors veiksmą sukūrime slypi žmogaus kaip to,

39 Ten pat. P. 115.40 Ten pat. P. 119.

22

kuris sukūrė automatą siekis valdyti, ar galbūt netgi ir siekis būti panašiu į patį Dievą. Kalbant apie

automatą, mašiną, kuri gali atlikti įvairius veiksmus, kyla klausimas, ar tikrai tas automatas ir jo

kūrėjas – žmogus, nėra pastatomi į vieną lygmenį, ir kad galbūt tik sielos ir dvasinio gyvenimo

lygmuo gali padėti atskirti juo vieną nuo kito. Tačiau kyla klausimas, ar kai yra mašina-automatas,

kuris suvokiamas kaip analogas žmogui, tai ar išlieka toks pats sielos (dvasios) klausimas?

Anksčiau visus veiksmus ir darbus atlikdavo žmogus, o dabar atlieka mašina arba robotas. Abiem

atvejais veiksmai, užduotys yra atliekamos. Taigi visai natūraliai ir kyla klausimas apie Dievą ir

apie sielą. Ar nepanaikinama perskyra, ar nepretenduojama panaikinti tą skirtumą, kuris lemia

senosios tradicijos panaikinimą. Pirmosios kartos simuliakrai nepanaikina skirtumo, juose yra

juntamas ryšys tarp išvaizdos ir realybės. Antrosios kartos simuliakrai supaprastina tokią problemą,

likviduodami tikrovę, o tiksliau sąlygas, kurios verčia kelti tokį klausimą. Tikrovės, vaizdinio

pamėgdžiojimo problematika tampa čia aktuali tiek, kiek ji siejasi su mašinų darbu – „industrine

gamyba“. Juk automatui, robotui svarbus yra tik veiklos, grindžiamos mechaniniais dėsniais ir

principais, efektyvumo ir našumo klausimas. Baudrillard‘as sako, jog gamybinio principo logika

savyje nepalieka vietos „nei panašumui, nei jo trūkumui, taip pat nei Dievui, nei žmogui.“41

Vykstant tokiems automatizuotiems veiksmams, kai technologijos ima keisti žmogaus

darbą, o tiksliau tai techniniai žmogaus išradimai kėsinasi į žmogaus vietą, ir, kai vyksta begalinis

klastojimas, nelieka unikalių objektų. Visi objektai (daiktai) yra vieni kitų atvaizdai, pakartojimai,

Pats žmogus yra įtraukiamas į tą begalinį serijiškumo ciklą. Žmogus, sukūręs mašiną, kad

palengvintų sau gyvenimą, yra įtrauktas į negalintį sustoti procesą, jog nenutrūktų gamybinė

veikla, užpildanti kasdienę veiklą. Kaip sako Baudrillard‘as „žmonės ir mašinos gali plisti,

daugintis“42, ir tai netgi yra jų paskirtis.

Santykis tarp tokių pagamintų objektų yra nusakomas jau ne kaip originalo ir klastotės, ne

kaip analogijos ir atvaizdo. Juos sieja neatskiriamumas: „serijinės gamybos būklėje daiktai be

pabaigos tampa vienas kito simuliakrais, o taip pat ir žmonės, kurie juos gamina.“43 Gamybą reiktų

suprasti kaip procesą, kuris naikina bet kokio originalo galimybę. Tai procesas, kuris yra bet kokių

identiškų vienetų radimosi priežastis; nesibaigiantis serijiškumas. Galima sakyti, kad šios kartos

simuliakras yra laisvas nuo bet kokių ryšių su savo originalu. Originalas kaip toks čia nedominuoja.

Tai svarbi sąlyga produkavimui ir (re)produkavimui. Su tokiu originalo panaikinimu, nors tiksliau

sakant visiškai nesidomėjimu juo, yra liekama anapus pirmosios kartos simuliakro – klastotės ir

41 Ten pat. P. 121.42 Ten pat. P. 121.43 Ten pat. P. 122.

23

pereinama prie serijinės gamybos, kur prigimtinė daiktų ir verčių tvarka praranda savo ankstesnes

prasmes ir reikšmes.

Trečioji simuliakrų karta – tai gamyba (produkavimas), paremtas modeliu. Šios kartos

simuliakrų kilmė yra techninė, nes jų sritis yra industriniai procesai. Trečiajame etape galima

aptikti ankstesnes iki tol gyvavusias simuliakrų stadijas, nors čia jau nelieka nei klastojimo, nei

serijinės gamybos. Čia įvairios formos nebe mechaniškai atgaminamos, bet išvedamos iš bendrų

modelių. Baudrillard‘as sako, jog šiame etape „prasmę turi tik atitikimas su modeliu, (...) ir viskas,

ką galima išvesti arba pritaikyti tam tikriems modeliams.“44 Dėl operacijų gausos tampa

neįmanoma kalbėti apie kokias nors sąsajas su prigimtiniu, natūraliu, iki klastotės vyravusiu

tikruoju ženklu. Dabar prasminga ir reikšminga tampa tik tai, kas technologiniams procesams plisti

ir įsitvirtinti. Šios kartos simuliakrų prasmingumo ir reikšmingumo klausimas čia yra reikšmingas

ir prasmingas tik tiek, kiek jis liečia modelio kaip šio etapo centrinės ir pagrindinės ašies. Modelis

yra reikšmingas tiek, kiek operacijų jis gali pasiūlyti.

Šioje stadijoje taip pat išryškėja ir ankstesnėse etapuose vyravęs siekis – atkurti pasaulio

vienovę, remiantis vienu principu. Dabar tai genetinio kodo principas, kibernetinis pasaulis,

grįžtamasis ryšys, paremtas klausimo-atsakymo principu. Anot Baidrillard‘o, „genetinis kodas yra

kaltininkas dėl simuliakrų įsigalėjimo kaip visiškai užbaigtos formos,“45 kuri yra skaitmeninės

metafizikos principo pagrindas. Tai automatizuotų, pritaikytų įvairiems modeliams operacijų laikas:

„realybė ir dialektinis tikrumas išnyksta, viską pakeičia genetinis kodas ir atsitiktinės

kombinacijos.“46 Trečiojoje simuliakrų stadijoje nelieka vietos apsimetinėjimui, prisidengiant ar

naudojantis kuriamais ženklais ar daiktais, nelieka vietos ir operatyviam daiktų dauginimui,

nesirūpinant jų originalumu. „Nelikus skirtumo tarp originalo ir kopijos, įsigali reprodukavimas.

Reprodukuojamos pseudokopijos.“47 Baudrillard‘as sako, kad šioje stadijoje tampa visiškai

neįmanoma kalbėti apie ženklą kaip referentą, signifikantą. Vadinasi, visos šio etapo operacijos yra

tik pačios dėl savęs; jas palaiko naujos operacijos ir t. t. Galima sakyti, kad ir to, kuris naudojasi

tais modeliais, klausimas yra svarbus tik tiek, kiek jis gali sukurti naujų modelių, kodų ir pan.:

„Simuliacijai būdinga tai, kad modelis, visi modeliai eina pirma mažiausio fakto – iš pradžių yra

modeliai, jų cirkuliacija orbita visai kaip bombos sukuria aplink įvykį tikrą magnetinį lauką. (...)

Modelis užbėga į priekį, eina pirma fakto, - štai kodėl kiekvieną kartą įmanomos visos, net pačios

prieštaringiausios interpretacijos – visos jos teisingos ta prasme, kad jų tiesos, atsiradusios pagal 44 Ten pat. P. 125.45 Ten pat.P. 124.46 Gane M. Baudrillard and Culture. New York: Routledge. 1991. P. 78.47 Barevičiūtė J. K. „Élan Vital ir simuliacijos fenomeno santykis: H. Bergsonas, J. Baudrillard‘as“ // Problemos. Nr. 71. 2007. P. 91-102. P. 91.

24

modelių paveikslą, keičia viena kitą visuotiniame cikle.“48 Taigi šioje vietoje būtų galima iškelti

klausimą apie žmogų ir jo padėtį.

Esant tokiai situacijai, žmonės yra uždaromi į tam tikras perdirbimo ir apdorojimo

„gamyklas“, kur modelių pagalba yra fiksuojama aplinka, įvykiai. Dėl tokios, galima sakyti,

begalinės improvizacijos, žmogus tarsi atsiduria, kaip sako Baudrillard‘as „simuliacijos pragare“.

Pasikeičia tikrovės kaip erdvės samprata, nes pasikeičia erdvės kaip tikrovės ir aplinkos suvokimas,

jos matavimo masteliai. Tai kas anksčiau buvo kaip nuoroda į prigimtinę, natūralią tvarką, dabar

neužima jokios pozicijos.

48 Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. P. 25.

25

2. 3. Simuliakrinė tikrovė

Kalbant apie simuliakrų vystymosi stadijas, etapus, galima pasakyti, kad jie vienaip ar

kitaip susiję su tam tikrais objektais ar reiškiniais. Tarkim, pirmos stadijos – klastotė, ir antros

stadijos – gamyba, yra susijusios su materialiais daiktais. Pavyzdžiui, klastotė kaip imitacija

prabangių daiktų, aksesuarų, architektūrinių formų ir pan. Baudrillard‘as dėl klastotės sako, jog ji

„liečia tik substanciją ir formą, o ne santykius ir struktūras, bet ir šiame lygmenyje ji siekia

kontroliuoti.“49

Klastotė yra suvokiama kaip siekis viešpatauti politiniame ir dvasiniame gyvenime.

Gamyba, kaip serijinis dauginimas, automatų ir mašinų laikas, technologinis suklestėjimas, yra

susijusi vienas į kitą panašių (identiškų) daiktų begaliniu dauginimu. Trečios kartos simuliacija

daugiau liečia procesus kaip kad poelgių ar veiklos, tam tikrų simptomų ir pan. simuliavimas. Tai

jau ne reprodukcijos ir mašinų-automatų laikas, o modeliu paremto bendravimo. Turi būti tam

tikras modelis, kodas, jog būtų galima kažką pateikti, pranešti, sukurti. Taigi tam reikia yra įvairių

struktūrinių modelių, kurie padėtų aprėpti įvairias gyvenimo sritis. Modeliai kuria begalinės

intrepretacijos ir improvizacijos sąlygas, dėl to susidaro tokia padėtis, kurioje „viešpatauja nebe

kančia, o subtilus, pragaištingas, nesučiuopiamas prasmės iškraipymas.“50 Prasmė tarsi pasimeta

tarp daugybės simuliacinių procesų, orientuotų į vartojimą. Dėl išvystytų technologijų, kurios

skatina vartojimą, kurios plečia jo ribas, didina greitį ir kyla prasmės ir referento praradimo

grėsmė. Taigi toks simuliacinių procesų įsigalėjimas yra susijęs su vartotojų visuomene, kuri

„panaikina socialinius skirtumus bei žymes, - vartojimo sraute išnyksta bet kokia socialinė tvarka

bei hierarchija.“51

Šiuose trijuose simuliakrų vystymosi etapuose išryškėja skirtumas tarp modernios ir

postmodernios visuomenės tvarkos. Ikipostmoderniosios kultūros bruožas tas, kad ji gamybą,

produkciją suvokia kaip naudą, kaip tai tas gali padėti išgyventi, gamyba kaip būdas išreikšti save.

Postmoderniojoje realybėje visa tvarka yra orientuota ties simuliakriniais veiksmais.

„Simuliakrinė“ tikrovė modelių ir kodų pagalba reiškiasi tiek televizijoje, tiek kompiuterinėje

erdvėje bei kitose virtualiose terpėse, kur ji gali laisvai save išstatyti. Tokią šiuolaikinę tikrovės

sampratą „atstovauja“ simuliaciniai procesai, kurie tiek Baudrillard‘o, tiek kai kurių kitų

postmoderniosios epochos teoretikų, yra vadinami kaip „po-...“. Šis „po-...“ nėra užuomina į tai,

49 Бοдрийяр Җ. Симболический обмен и смерть. P. 117.50 Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. P. 26.51 Žukauskaitė A. Anamorfozės. P. 92.

26

kad ties simuliakrų įsigalėjimu viskas sustojo ir kardinaliai pasikeitė. „Po-...“ yra nuoroda į lūžį,

kuris ištiko tikrovę. Simuliaciniai procesai, veiksmai siekia panaikinti bet kokios skirtybės

galimybę. Simuliacija „yra blogis, nes ji panaikina tiesos principą, t. y. pačią priešpriešą tarp to,

kas tikra, ir to, kas simuliuota. Šis vertinimas remiasi prielaida, jog bet kokia mediacija, ženklo

kūrimas falsifikuoja ir iškreipia tikrovę.“52

Naikinant skirtumus, aiškiai matoma ir juntama žmogaus gyvenimo problematika. Kas gali

nutikti individui, valdomam vien tik tam tikrų modelių, kodų, kai visa aplinka yra pripildyta tuščių

ženklų, kai atsiranda galimybė ir pačiam žmogui keisti ar bent įtakoti savo išorę, kai atsiranda

galimybė pačiam reprodukuotis (klonai – „kibernetiniai protezai“53). Taigi, kas nutinka su tikrove?

Baudrillard‘as, analizuodamas simuliakrų įsigalėjimo priežastis, nusakydamas jų genezę,

kartu apibūdina ir visuomenės būklę. Postmodernybėje yra „ištrinamos ribos ir skirtumai, (...) tai

būklė, kuomet įvairios klasės, rūšys, kultūriniai ir politiniai skirtumai tarsi susilieja, nublanksta.“54

Taip pereinama prie hipertikrovės kaip naujos tikrovės sampratos, paremtos operaciniais modeliais,

matricomis ir tam tikrais atminties bankais, kuriuose yra kaupiama naujos tikrovės struktūra.

Hiepertikrovei nebereikia būti racionaliai, nes ji neprilygsta kokiai nors – idealiai arba negatyviai –

instancijai. Ji sudaryta vien tik iš operacijų.

52 Ten pat. P. 48.53 Бοдрийяр Җ. Симболический обмен и смерть. P. 119.54 Kellner D. Media Culture. New York: Routledge. 1995. P. 297.

27

III. Istorija ir asmenybė: objektyvumo ir individualumo stoka

3. 1. Istorinė tikrovė kaip šių dienų mitas

Baudrillard‘as, kalbėdamas apie simuliakrus ir hiperrealybę, akcentuoja tokių tradicinių

binarinių opozicijų perskyrą kaip iliuzija/tikrovė, gėris/blogis, šviesa/tamsa, melas/tiesa,

kairė/dešinė, vyras/moteris sunykimą. Viskas nuolat keičiasi, ir nėra aišku, kas tikra, jei jau kaip

buvo minėta anksčiau, tikri yra tik simuliakrai. Taigi esant tokiai situacijai, kai tikrovė tėra tik

kažkieno simuliakras, kyla klausimas dėl istorijos tiek kaip mokslo, tiek kaip mūsų išgyvenamo

laiko patyrimo teisingumo, nes šiandieninėje medijų visuomenėje labai dideli išbandymai tenka

laikui ir erdvei. Būtent istorija, jos santykis su žmonėmis pretenduoja į buvusių įvykių patikimumą

(kai kalbama apie tai, kas buvo, reikia tvirto pagrindimo, tikslių priežasčių ir aiškių pasekmių).

Baudrillard‘as šiandieninę visuomenę apibūdina kaip tą, kuri panaikino įstatymo galią ir „istorija

perėjo iš etapo, kuriame įstatymas ir jo galia buvo kaip esminis principas, į etapą, kuriame tam tikri

pasirenkami (arbitralūs) gamtos (aplinkos) įvykiai yra suprantami pagal tai, kokią įtaką (galią) jie

turi.“55

Kas yra istorija? Tai išsaugota praeitis. Tačiau esamoje postmodernioje visuomenėje, kur

vyrauja hipertikrovė, istorijos kaip mokslo samprata iš esmės keičiasi, o tuo pačiu kinta ir

prasmingas dabarties išgyvenimas, kadangi produkuojama tik ženklai, kurie į nieką nenurodo.

Baudrillard‘as sako, kad istorija – tai „prarastas referentas, kitaip sakant mūsų mitas.“56 Vadinasi,

istorija nieko nepristato, nes (ji) „šiandien mums „grąžinama“ (nes ji buvo iš mūsų atimta), turi ne

daugiau ryšio su „istorine tikrove“, negu neovaizdavimas tapyboje su klasikiniu tikrovės

vaizdavimu.“57 Taigi šiuo atveju, istorija tik kaip įvairios medžiagos rinkimas ir jos sukaupimas.

Tačiau „neovaizdavime šaukiamasi panašumo, tačiau sykiu ji įtikinamai įrodo, kad objektai dingsta

juos reprezentuojant – tai hipertikrovė.“58 Istorija taip pat tampa tam tikra terpe, kuri yra pripildyta

daugybės ženklų, siekiančių sugauti momentą, kuriame daugybė nieko nenurodančių ženklų.

Istorija šioje Baudrillard‘o simuliakrų ir simuliacijų plotmėje aktuali dar ir tuo, kad istorija

daugeliui pirmiausia asocijuojasi su objektyvumu. Istorija daugeliu atžvilgių būtų kaip tam tikra

nuostata, konstanta, kuri yra visuotinai priimtina ir suvokiama kaip tam tikras įvykis. Tačiau kaip

55 Gane. M. Baudrillard and Culture. P. 25.56 Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. P. 57.57 Ten pat. P. 57.58 Ten pat. P. 58.

28

galimas objektyvumas hiperrealioje visuomenėje, kai panaikinta įstatymo ir vienos tiesos galimybė.

Taigi dėl to ir iškyla klausimas, kaip galima istorija, esant tokiai situacijai. Juk simuliakro sąvoka ir

akcentuoja tai, kad nėra jokio išorinio referento. Dėl to tiek kalbant apie žmogų (individą), tiek apie

istoriją, galima sakyti, kad nėra jokio ryšio su objektyvia tikrove. Hiperrealybė yra tarsi panirusi į

nenutrūkstamą vaizdavimo ir simuliacijos procesą. Ir istorijos, ir individo padėtis iš esmės keičiasi.

Baudrillard‘as kalba apie faraono Ramzio „prikėlimą“ ne kaip bandymą užfiksuoti praeities

faktą ir leisti likti praeičiai praeitimi, bet siekiant grąžinti istoriją, jos tam tikrą etapą kaip kažkokį

objektyvų materialų faktą, (pavyzdžiui, dabarties momentą), kad būtų išsaugotas kasdienis istorijos

suvokimas: „Ramzis mums nieko nereiškia, neįkainojama yra tik mumija, nes ji garantuoja, kad

kaupimas turi prasmę. Visa mūsų linijiškumo ir kaupimo kultūra žlunga, jeigu mes negalime

sandėliuoti praeities atvirame ore. Štai kodėl faraonai turi būti ištraukti iš jų kapų, mumijos – iš jų

tylos. Štai kodėl reikia juos ekshumuoti ir atiduoti jiems karinę pagarbą.“59 „Keliant faraonus“,

ieškoma istorijos liudininkų, faktų, jog būtų juos galima iškelti į „dienos šviesą“, kad būtų

tvirtesnis kasdienis mūsų pačių pagrindas. Siekiama istoriją (laiką) paversti tam tikrais materialiais

etapais. Ramzio „iškėlimas į dienos šviesą“ tai tam tikras aktas, veiksmas, kuris „suriša“ mus su

istorija, suteikia pagrindą. Tiek faraono Ramzio simbolinį prikėlimą, tiek kitus istorinius veiksmus

reiktų suprasti kaip simbolinius, kurie tik ne tik užfiksuoja praeitį, bet kartu ir siekia ją

sumaterialinti: „Mums reikalinga regima praeitis, regima tąsa, regimas kilmės mitas, kuris

sutvirtintų mūsų tikėjimą savo tikslais. Kadangi gilumoje mes niekada jais netikėjome.“60 Pagal

Baudrillard‘ą tokie veiksmai yra susimuliuoti ir susimuliuota tampa pati patirtis. Galbūt taip

atsitinka todėl, kad simuliuojant praeitį, bandoma paslėpti, kad pati dabartis nėra tikra.

Kita priežastis, įtakojusi istorijos ir visą tikrovės sampratos pasikeitimą buvo ta, jog nelieka

linijiškumo, kitimo, nors ir galima pastebėti tam tikrus pokyčius, bet jie labiau atitolina nei susieja

esamą tikrovę su aplinka. Baudrillard‘as sako, „Tai linijiškumo pabaiga, o dėl to ir ateitis daugiau

neegzistuoja. Dėl to galima sakyti, kad jeigu nėra daugiau ateities, tai tuo pačiu negalima kalbėti ir

apie pabaigą.“ 61 Taigi, tai „netgi nėra istorijos pabaiga.“62 Ši „pabaigos“ sąvoka žymi skirtingą

situaciją nei buvo prieš tai. Čia galima sakyti jau nelieka vietos tradicinei logikos (priežasties-

pasekmės) ir laiko sampratai. Toks laiko sampratos pasikeitimas, įtakotas simuliakrų įsigalėjimo

visose gyvenimo sferose, ir sugriauna ligtolinės tradicijos pamatus. Simuliakriniai procesai tarsi

leidžia keliauti laiku. Dėl to istoriją ir visą šiandieninę tradiciją, pasak Baudrillard‘o, apima 59 Ten pat. P. 15.60 Ten pat. P. 15.61 Baudrillard J. „The End of History“ // The Postmodernism Reader. Ed. by M. Drolet. London New York: Routledge. 2004. P. 272.62 Ten pat. P. 272.

29

begalinis noras pateikti naują versiją, („perrašinėjimo manija“), nes visuomenė trokšta atkreipti į

save dėmesį. Knygoje „Simbolinis pasikeitimas ir mirtis“ Baudrillard‘as kalba apie mirtį, kuri

ištinka šį amžių, nes jis paremtas simuliakrų kuriama tikrove, kuri negali pretenduoti į įvairių

reiškinių išsaugojimą ir pan. Faraono Ramzio prikėlimas, politiniai skandalai ir kiti įvykiai

pretenduoja į pastovumą, bet kadangi jie yra simuliakrai ir nurodo tik patys save, todėl tikrovė

tampa fiktyvi. Dėl to atsiranda siekis viską sumaterialinti, t. y. tokiu būdu paversti sau artimu ir

suvokiamu kasdienybėje: „negatyvi, įnirtinga ištikimybė praeities materialybei, konkrečiai praeities

ar dabarties scenai, absoliutaus praeities ar dabarties simuliakro, savimi pakeitusio bet kurią kitą

vertę, atstatymui.“63 Taigi tai tarsi siekis save paversti istorijos (tikrovės) dalimi, neatsižvelgiant į

tikrąsias vertybes, o tuo pačiu tai yra savęs paties pasmerkimas simuliakrų realybei.

Esant tokiai situacijai, istorijos kaip ankstesnės tradicijos galimybės išsemtos, nes

dabartinės (pramoninės) visuomenės įgijo tokią reprodukcijos kaip begalinio dauginimo formą,

kuriai ne tik nereikia naujų vertybių, apskritai naujų impulsų. Realybė (tikrovė) negalėtų keistis net

ir tiems impulsams atsiradus dėl įsitraukimo į begalinį reprodukavimą. Baudrillard‘as sako, kad tai

poistorės laikas – laikas po istorijos pabaigos. „Postmodernybę kaip istorijos pabaigos stadiją šio

mąstytojo istorijos interpretacijoje keičia poistorė kaip laikotarpis pasibaigus istorijai ar, kitaip

tariant, anapus istorijos. (...) Pasak mąstytojo, visa, kas galėjo įvykti, jau yra įvykę, todėl poistorė

reiškia laikotarpį ne tik po „postmodernybės“, bet ir po istorijos apskritai.“64 Dabartinėje

situacijoje, po „istorijos pabaigos“ (ir kaip Baudrillard‘as sako, kad yra gyvenama anapus bet

kokios pabaigos (politikos, ideologijos ir pan.) galimybės), Baudrillard‘as kalba, jog istorija kaip

tokia niekur nedingo, o visa tai tęsiasi ir tarsi būtų įvykus tik tam tikra metamorfozė: „Būtent,

blogiausia yra tai, kad iš tikrųjų pabaiga nieko neužbaigia, visi tie dalykai, apie kurių pabaigą yra

kalbama, jie tęsiasi ir dar tęsis lėtai, nuobodžiai, retkarčiais pasikartodami, tuo tarsi tapdami

panašiais į mirusio žmogaus plaukus ir nagus.“65 Vadinasi, tai jau nėra tikra, nors ir yra kalbama

apie tam tikrą „augimą“ kaip bandymą save reabilituoti, tačiau visas tas procesas neturi prasmės ir

ryšio. Visa tai jau reiškiasi tik kaip bandymas užimti tam tikrą vietą, statusą ir pan. Prisiminus

Baudillard‘o aptariamą trečiąją simuliakrų kartą, galima sakyti, kad poistorė ir visas to laiko kaip

išgyvenamo „po“ ir ateina su šios kartos simuliakrais: „kodo kaip tokio puoselėjimas priveda prie

to, jog yra svarstomas pabaigos klausimas.“66 Panaikindamos laiko ir erdvės dimensijas,

šiuolaikinės technologijos kartu panaikina priežasties ir pasekmės prielaidą. Dėl to ir istorija tampa

63 Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. P. 61.64 Barevičiūtė J. K. „Poistorė vietoj postmodernybės: J. Baudrillard“ // Problemos. 2007. Nr. 72. P. 22-233. P. 225.65 Baudrillard J. „The End of History“. P. 274.66 Gane. M. Baudrillard and Culture. P. 79.

30

tik tam tikra šiuolaikinės postmodernios technologijos išraiška, t. y. per tam tikrus modelius ir

kodus mus pasiekia informacija, kuriai nereikia žinoti, kas yra toji priežastis, o tuo pačiu ir

padarinys. Pasikeitus tradicijai, istorija kaip tokia suvokiam jau ne kaip faktinė, priežastinė, o

pridėtine. Technologijos, kurios yra nukreipiamos į visuomenę ir siekdamos užmegzti ryšį siekia

vien tik atkreipti dėmesį, pritraukti.

Toks bandymas „prisikelti“ arba prikelti yra „utopinis troškimas“ ir netgi kaip pabrėžia

Baudrillard‘as „paskutinis iš mūsų utopinių troškimų“ – „kuo labiau mes siekiame naujai atrasti

tikrovę ir referentiškumą, tuo labiau mes skęstame į simuliacijas, ir šiuo atveju netgi gėdingas

(skandalingas) ir beviltiškas simuliacijas.“67 Taigi istorija kaip tokia niekur neišnyksta, tiesiog

pasikeitus taip vadinamai tradicijai, galima sakyti ir yra „pabaiga“, o poistorė ir yra tas naujas

istorijos ir tradicijos modelis, naujas laikmetis. Dėl to ir negalima istorijos nei „prikelti“, nei

„atgaivinti“, nes ji tam tikra prasme yra. Taip pat bandymas naujai atrasti tikrovę, kuri būtų kaip

prasmingų ir galinčių reprezentuoti ją tinklas, yra beviltiškas ir neprasmingas, nes yra įvykęs lūžis,

posūkis, kadangi „istorija pasuko priešinga kryptimi (...), nes dėl tam tikrų chaotiškų pokyčių laike

taip pat ir erdvėje, daugelis dalykų pradėjo vis greičiau ir greičiau rutuliotis.“68 Istorinis mąstymas

tampa mašininiu, mechaniniu. Visa tai, kas reikalauja tam tikrų apmąstymų, tampa įmanoma tik

pritaikant įvairias operacijas ir pan.

Jeigu viskas aplink yra tik simuliakrai, tai kaip tada galimas koks nors įvykis apskritai?

Simuliakrai „akcentuoja“ čia ir dabar momentą, o įvykis – tai, kas turi pradžią ir pabaigą,

reikalingas tam tikras laiko pajautimas, įvykis turi būti laike ir erdvėje. Tai galbūt visuomenėje

„valdomoje“ simuliakrų nėra galimi įvykiai kaip tokie, galbūt yra gyvenama, kai įvykis liko

ikipostmodernioje, ne simuliakrų valdomoje tikrovėje. Taigi istorija nustojo kažką reikšti, kažką

nurodyti, nes hipererdvėje viskas dauginama begalę kartų. Dėl simuliacijos įtakos istorija atrodo

dar svarbesnė ir reikšmingesnė, nes didelis dėmesys yra skiriamas istorinių įvykių

dokumentavimui, archyvavimui. Tačiau istorija naudojama kaip tam tikras produktas, prekė,

ženklas ir pan. Praeitis yra tarsi išlaisvinama nuo referentiškumo, išstumiama ar tiksliau reiktų

pasakyti išstatoma tokioje erdvėje, kurioje viešpatauja nesibaigiantys reprodukavimo procesai. Čia

jau nei daiktai, nei kokie nors ženklai ar sąvokos nepriklauso tradicinei laiko ir erdvės sampratai.

Taigi visa dabartinė situacija tarsi yra anapus visos tradicijos ir bet kokios galimybės būti unikalia,

neatkartojama ir nereprodukuojama.

67 Baudrillard J. „The End of History“. Op cit. P. 275.68 Ten pat. P. 272.

31

Laike „po“ nelieka vietos nuoseklumui, prasmingumui, originalumui, „neįmanoma skaidyti,

analizuoti, nustatyti loginius ryšius, grįsti ir daryti išvadas.“69 Visi įvykiai paremti tik regimybe,

kuri yra galima sakyti beveik vienintelis kriterijus šioje situacijoje. Regimybė, apgaulė (nors labiau

tiktų sakyti, saviapgaulė, kurią sukelia simuliakriniai procesai) sukuria palankias sąlygas plėtotis,

plisti tokiems įvykiams, kuriems nereikia legitimavimo, kuriems tarsi nereikalinga prasmės,

pasekmės logika. Tokioje Baudrillard‘o vadinamojoje pabaigos būklėje (poistorėje) prasmės ir

originalumo, unikalumo klausimas išnyksta drauge su simuliakrais. Istorijoje nelieka objektyvumo

kaip tokio, nes jo niekas ir nereikalauja. Viskas nyksta hipertikrovėje. Dėl to istorija, kurią čia

galėtume pavadinti kaip ir tradicija plačiąja prasme, tampa mitu: „Istorija buvo stiprus mitas,

galbūt paskutinis toks pat didis mitas kaip pasąmonė. Būtent šis mitas pagrindė „objektyvios“

įvykių bei priežasčių sekos galimybę ir sykiu diskurso naratyvinės sekos galimybę.“70

Didelis dėmesys, kuris yra skirtas istorijos sumaterialinimui ir tampa tuo kaltininku, kuris

pakeičia istorijos kaip objektyvaus mokslo gyvavimą. Tai atsitinka dėl to, kad šiuolaikinė tikrovė

yra konstruojama tuščių ženklų pagalba ir kuriama vien tik tai, kas gali būti patrauklu, kas gali

pritraukti kuo didesnį susidomėjimą. Galima daryti išvadą, kad dabartinė situacija orientuojasi į tai,

kad šiuolaikinis žmogus pamirštų. Aktualu tampa tik tai, kas yra čia ir dabar. „Išnyko istorijos

pojūtis – visa šiuolaikinė mūsų visuomeninė sistema pamažėle praranda gebėjimą grįžti į savo

praeitį ir ima gyventi nuolatinėje dabartyje.“71

Bandymas bet kokį istorijos įvykį paversti ištikimu praeičiai, bandymas sukurti jam tam

tikrą materialiąją išraišką yra, anot Baudrillard‘o, visiškas simuliakro kūrimas. Istorinį įvykį

įstatant į tokius naujosios tradicijos rėmus, nesukuriamos sąlygos istorijai kaip objektyviam,

unikaliam mokslui. Dėl to galima sakyti, jei panaikinama istorijos samprata, įžengus į poistorės

laiką, tai nelieka vietos ir įvykiui kaip tokiam. Dabar įvykis suprantamas kaip „vienalaikis su savo

pasekmėmis, kurios dėl šios priežasties netgi negalima vadinti „įvykiu.“72 Jis tampa atviru

interpretacijoms, tačiau nė viena negali pripildyti jį prasmės, nes visos priežastys ir pasekmės

tampa tikėtinos, galimos. Įvykis, neteikiant didelės reikšmės ar jis istorinis ar ne, pasimeta tarp

daugybės reprodukcinių procesų. Įvykis lieka simuliacijos vyksme kaip laisvas, nesusaistytas

jokiais saitais, kol nepatenka į akiratį kaip „vertas“ dėmesio, nes gali sukurti kokį nors skandalą, t.

y. įvykis tampa reikalingu tada, kai juo galima pasinaudoti, siekiant naudos, reklamos, siekiant

užtikrinti sau kokios nors veiklos, ar tiesiog papildyti archyvus dar viena interpretacija. Įvykio 69 Vasiliauskaitė N. „Jeanas Baudrillardas: racionalumo, politikos ir politinės filosofijos erozija“ // Žmogus ir žodis. Nr. IV. 2005. P. 13-22. P. 17.70 Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. P. 60.71 Jameson F. Op. cit. P. 35.72 Vasiliauskaitė N. Op. cit. P. 17.

32

prasmė ir reikšmingumas yra išstumiama į patį įvykį ir begales jo atkartojimų skirtingose

interpretacijose.

33

3. 2. Individas: laisvė ir priklausomybė

Toks istorijos supratimas, o tiksliau istorijos kaip dabarties išgyvenimo konstravimas tarsi

nurodo į tai, kad lyg ir yra bandoma kurti tikrovę iš naujo, stengiantis slėpti jos klaidingumą:

„Visur kas nors perdirbama – prarasti sugebėjimai, prarastas socialumas arba prarastas skonio

pojūtis. Vėl atrandamas skurdas, askezė, laukinis natūralumas, kurio nebėra: štai jums natūralus

maistas, sveikas maistas, joga. (...) pergalę švenčiančios ekonomikos paribiuose vėl atsiranda

skurdas (...)“73 Tai rodo, kad bet kokie žmogaus pomėgiai sumaterialėja, jie yra įtakoti mados,

šiuolaikinių įvaizdžių kūrėjų, kuriuos būtų galima pavadinti šių dienų pranašais.

Gali kilti klausimas, kas iš tikrųjų esame mes patys, šio laikmečio žmonės? Galima sakyti,

kad mes tai Platono oloje įkalinti žmonės, kurie mato tik šešėlių (šiuo atveju, simuliakrų) žaismą.

Esant tokiai situacijai, žmogus yra tiek žmogus, kiek galima jį panaudoti tam tikriems procesams

dauginti, veiksmams atgaminti.

Šiuolaikinės technologijos sudaro sąlygas, galinčias pakeisti esamą žmogaus išvaizdą tiek

biologine prasme (įvairiausios plastinės operacijos), tiek fiziologine prasme (lyties keitimo

operacijos). Tokios sąlygos, leidžiančios įtakoti savo išvaizdą, savo išskirtinumą ir unikalumą ir

naikina tą ribą, stabdančią postmodernios hipertikroviškos asmenybės įsitraukimą į simuliakrų

žaismą. Skirtybės nelieka, tačiau stengiamasi simuliuoti tariamus skirtumus ir jų reikšmę, nors

Baudrillard‘o simuliakro sąvoka ir naikina bet kokio išorinio referento buvimą.

Šiuolaikinis žmogus yra susijęs su nuolatinio vaizdavimo ir simuliacijos procesais. Jis nėra

daugiau susijęs su objektyvia tikrove. Susidaro sąlygos išorei paslėpti bendrąją išskirtinumo ir

kitoniškumo sritį. Dėl to žmogus tampa tam tikru savęs paties simuliuotoju. Stengdamasis pakeisti

savo išorę ar įtakoti kaip nors jos pasikeitimus, jis keičia, naujai formuoja ir savo įsitikinimus, arba

tiesiog bando lengviau prisitaikyti prie naujų sąlygų ir situacijų. Taip keisdamas savo išorę,

žmogus pats įsitraukia ir kuria naują tikrovę, pasitelkdamas modelius, įvairius šablonus.

Tokiu būdu žmogus tampa tarsi pats savo antrininku. Čia galima būtų kalbėti apie

klonavimo problematiką. Klonuoti – sukurti savo antrininką. Ar tai nereiškia, kad nors ir asmuo

(individas) būdamas apsuptas begalės įvairių technologijų, kurios padeda palengvinti jo gyvenimą,

sutaupyti laiko ir pan., galima netgi sakyti, kad technologijos padeda susikurti ir tam tikros rūšies

prabangą, ir ar tai nereškia, kad klonuodamas jis siekia ne vien parodyti savo mokslinius

sugebėjimus ir pan., bet drauge ar tai nėra įrodymas, kad žmogus jaučiasi vienišas. Šiuolaikinė

visuomenė, aplinka yra pripildyta įvairiausių rūšių komunikacijų, bendravimo formų, įvairūs 73 Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. P. 19.

34

urbanizaciniai procesai tikrai neleidžia žmogui likti nuošalyje ir vienumoje. Tačiau siekis klonuoti,

sukurti savo paties atvaizdą vis dėlto yra liūdnas. Nors kita vertus, tai drauge kelia ir baimę. Juk,

„klonas nėra nei vaikas, nei dvynys, nei narciziškas atspindys, tai genetinė antrininko

materializacija, atsirandanti panaikinant bet kokią kitybę ir vaizduotę.“74 Klonas (Baudrillard‘as

vartoja sąvoką „kibernetinis protezas“) nėra žmogus ta prasme, kuria yra visi žmonės, atsiradę

įprastu būdu. Klonas – kūnas, ne žmogus, ir tokį savęs reprodukavimą galima pavadinti paskutine

„kūno modeliavimo stadija.“75 Kitaip tokios situacijos kaip visišku reprodukavimu ir nepavadinsi,

nes klonas, atsiradęs iš tam tikrų modelių generavimo, iš genetinių formulių ir kodų, iš

technologinių procesų, o ne tarpininkaujant žvilgsniams, vaizduotei, jausmams ir pan., visiškai

panaikina skirtybės galimybę. Jei tampa galima sukurti pačiam save, tai kas galės pasakyti, kuris

yra tikrasis „egzempliorius“. Šiandieninėje hipertikrovėje „klonavimas – to paties reprodukcija –

virto visumos simboline tiesa.“76 Taigi tokioje simuliacinėje stadijoje gyvenantis žmogus prieina

tokį etapą, kai ateina „galas kūnui, jo istorijai, jo peripetijoms. Tada individas tėra savo bazinės

formulės metastazė.“77

Drauge su tokiu žmogiškosios padėties pasikeitimu, kai tampa įmanoma reprodukuoti net

pačiam save, save kurti ir taip bandyti pritapti prie esamos tikrovės, įsilieti į hipertikrovišką

žaidimą, išryškėja tai, ką galima pavadinti ir lytinio skirtingumo problema. Juk asmuo, būdamas

įtrauktas į tą simuliacijų vyksmą, kartu yra įtrauktas ir į visuotinę kultūrinę maišatį, kuri siekia, jog

žmogus (individas) pasislėptų toje maišatyje, grūstyje, kad galėtų galutinai numarinti bet kokias

tikrovės kaip skirtybės galimybes.

Šio laikmečio žmogus yra įtrauktas į daugybę skandalų tiek politikoje, tiek kitose srityse.

Politinis ir ekonominis gyvenimas kuria tai, ką būtų galima pagaminti ir naudoti. Pavyzdžiui,

sukuriamas skandalas arba į viešumą yra iškeliami dalykai, kurie galėtų paliudyti, jog sistema,

politinė, ekonominė, veikia, kadangi, „demaskuojant skandalą, visuomet pagerbiamas įstatymas.“78

Tai rodo, jog per tam tikrus nutikimus stengiamasi atkreipti kitų dėmesį, jog būtų galima išreikšti

savo nuostatas ir atkurti „moralinę, tiesos tvarką“79, kuri padėtų išsaugoti savo valdžią ir autoritetą,

kurį būtų galima, dėl referento praradimo, pavadinti visiškai simboliniu. Taigi pati valdžios

74 Ten pat. P. 116.75 Ten pat. P. 118.76 Welsch W. Mūsų postmodernioji modernybė. Vertė A. Tekorius. Vilnius: Alma littera. 2004. P. 250.77 Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. P. 119.78 Ten pat. P. 22.79 Ten pat. P. 22.

35

funkcija skirta simuliacijos galimybės aktualizavimui, nes „valdžia iš esmės yra tam, kad nuslėptų,

jog jos jau nebėra.“80

Taigi atsižvelgiant į tai, kad ne tik prekės, perkamos galinguose supermarketuose, bet ir

tokie dalykai kaip moralinės nuostatos, religijos kaip savo tikėjimo, savo „Dievo“ kūrimas,

propagavimas. Tačiau tokia situacija, kai įvairių prekių asortimentas yra itin didelis, rodo ne

„visuotinį indeterminizmą (...), o „hiperdeterminaciją“ kaip determinacijos perteklių, tai yra apie

neapibrėžtumą, kuris kyla dėl įmanomų priežastinių ryšių gausos, kai hipotezių yra tiek, kad

pagrįstai apsispręsti kurios nors naudai nebepavyksta.“81 Taip pat kultūriniai mūsų aplinkos

dalykai: literatūra, kinas, teatras, muzika, dailė ir pan. Visa yra diktuojama nematomų „žiniuonių“

ar „pranašų“. Taigi esant tokiai situacijai, žmogus praranda ir savo natūralų gebėjimą bendrauti.

„Žmonės nebežiūri vienas kitą, tačiau tam yra institutai.“82 Netgi ir gebėjimas bendrauti yra

institualizuotas, paremtas kokiomis nors taisyklėmis, modeliais, poreikiais ar tiesiog atsidūrimu

kokioje nors situacijoje, kai negali pasirinkti.

Šiuolaikinės technologijos bendravimą dažnai paverčia anoniminiu. Ypač šiuolaikinėje

situacijoje populiarus bendravimas internetu, gali sukurti kokį tik nori savo gyvenimo aprašymą ir

kaskart vis kitokį, prisitaikant prie esamos padėties. Galima sakyti, kad šiuolaikinis žmogus netgi

nėra susietas su savo tapatybe, su savo paties asmeniu, nes gali manipuliuoti ir savo išvaizda, savo

pomėgiais, kadangi tokias sąlygas sudaro hipertikrovė, priverčianti įsitraukti į simuliakrų žaismą.

80 Ten pat. P. 36.81 Vasiliauskaitė N. Op. cit. P. 17.82 Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. P. 21.

36

IV. Hipertikrovė kaip naujas tikrovės modelis

4. 1. Hipertikrovės reiškinys

Baudrillard‘as, pristatydamas savo simuliacijų teoriją, pristato ir naują tikrovės sampratą:

„Dabar pasitelkus modelius generuojama tikrovė, neturinti nei kilmės, nei realybės: tai

hipertikrovė.“83 Tai išėjimas už bet kokių kriterijų, įėjimas į pseudo-erdvę, referentiškumo

praradimas. Hipertikrovėje atsiveria absoliuti erdvė ir absoliutus laikas. Čia išnyksta tokios

perskyros, kaip išorė-vidus galimybė. Tokioje tikrovėje nelieka vietos vaizduotei, vienišumui, nes

technologijos su daugybe komunikacinių formų galimybe visiškai įtraukia žmogų. Išnykus ribai

tarpi išorės ir vidaus, tarp privatumo ir viešumo, žmogus atsiduria nuolatiniame vyksme, kurio yra

pripildyta hipertikrovė. Ji siūlo. Ji siūlo akimirką, komunikacinį svaigulį. Tokiu būdu ir nelieka

distancijos tarp privatumo ir viešumo. Tai situaciją, kurią galėtume nusakyti žodžiais, jog „nėra nei

išskirtinių (esminių) temų, nei išskirtinių (pamatinių) pasakojimų: anything goes.”84

Hipertikrovė yra suvokiama kaip tam tikras begalinis reprodukavimo procesas, kur nelieka

vietos originalui. Pasitelkus daugiafunkcinius modelius, generuojama tikroviškesnė už tikrą

tikrovė, kuri jau nėra pavaldi vaizduotės, kitimo, bei skirtybės sferai. Panaikinus skirtumą,

įžengiama į tokią tikrovę apie kurią galima pasakyti, kad „mūsų kultūra yra tapusi milžiniška

vienodinimo mašina, gaminančia apatiją įvairovei.“85 Simuliakro sąvokoje, kuri yra tarsi

hipertikrovės pamatas, slypi pavojus ir pačiam žmogui: „Jeigu simuliakras yra gerai susimuliuotas,

suvaidintas, tikrovė yra ištrinama, ji išnyksta, o drauge ir pats žmogus tampa abstrakcija.“86 Tai,

kad pats žmogaus buvimas tampa abstrakcija, skamba ir ironiškai, ir grėsmingai. Simuliakrai kaip

naujos epochos, naujos kultūros, kurios skiriamasis ženklas yra išvystytos technologijos, ženklai.

Tačiau tos technologijos yra išvystytos, ištobulintos paties žmogaus ir tuomet, kai visi

komunikaciniai, žinybiniai procesai tampa itin supaprastinti, lengvai naudojami, iškyla grėsmė ir

pačiam kūrėjui. Juk kas yra simuliacija? Simuliacija yra tai, kas panaikina bet kokį mąstymą apie

skirtybę, apie tikrovę, o tuo pačiu tampa „neįmanoma išvesti į sceną ir iliuzijos. Iliuzija nebėra

galima, nes nebegalima pati tikrovė.“87 Taigi hipertikrovėje kai viskas aplink yra simuliuojama,

negalima remtis nei kokia nors nustatyta tvarka, nei įstatymu. Juk tai gali būti simuliakrai.

83 Ten pat. P. 7.84 Žukauskaitė A. „Subjekto krizė ir jo pakartotinis pagrindimas“ // Naujasis židinys. Nr. 5. 1994. P. 41.85 Barevičiūtė J. K. „Élan Vital ir simuliacijos fenomeno santykis: H. Bergsonas, J. Baudrillard‘as“. P. 93.86 Gane. M. Baudrillard and Culture. P. 41.87 Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. P. 29.

37

Vadinasi, jei nėra aiškios skiriamosios ribos tarp tikrovės ir iliuzijos, jei visa aplinka yra

pilna netikrų, tuščių nuorodų, tuomet iš tikrųjų kyla klausimas, kokią padėtį užima žmogus, šioje

plevenančioje terpėje.

Hiperrealybėje, kai žmogus naudoja, valdo, tobulina ir kuria daugybę operacijų, ir įvyksta

prasmės ir reikšmės praradimas, įsiliejimas į simuliakrų žaismą. Jei kažkada automobilis buvo kaip

priemonė susisiekti, tai dabar jo kaip susisiekimo priemonės suvokimas yra ištobulintas, nuolat

tarsi stengiantis parodyti savo galią ir pranašumą. Automobilis tampa savo paties simuliakru,

kadangi jis reprezentuoja ne save patį, o kokį nors gamintoją, kuris suteikė jam tam tikrą išraišką.

Tai tarsi kodas, kuriame lyg ir paslėpta informacija apie tai kaip būti labiau paprastesniam, bet

patrauklesniam ir labiau vartojamam. Taip atsitinka su daugeliu aplink mus esančių daiktų ir

veiksmų. Kartu su daugeliu automatizuotų operacijų ir pats žmogus tampa savo paties sukurtų

technologinių „stebuklų“ įkaitu, o taip pat ir viso gyvenimo būdo. Galima pasakyti, kad

hipertikrovė, pripildyta pramogų ir tuščių ženklų yra tarsi svajonių šalis, svajonių realybė, kur

nereikia ypatingų pastangų, būti laimingu. Žmogus orientuojasi į ženklus, kurie garantuoja

pasisekimą, gerovę, smagiai praleistą laiką, gerą gyvenimą. Žmogus perka, tačiau tokiu būdu jis ir

pats tampa preke, kadangi jo vertė jau nusakoma tik per tai, kokius ženklus, etiketes jis vartoja.

Taigi hipertikrovė (hiperrealybė) atsiranda, pasikeitus visuomenės būviui kaip tokiam, kai

tikrovė tampa tik kažkieno kuriama iliuzija (atvaizdas virtęs simuliakru), o „simuliacijai

generuojant pseudotikrovę, realybės nelieka – tik hiperrealybė.“88 Toks tikrovės būvis sudaro

palankias sąlygas plisti vartotojiškumui, kuris skatina kaupimą dėl paties kaupimo. Tai sudaro

palankias sąlygas gaminimui. Baudrillard‘as vartotojiškumą apibūdina kaip veiksmą be pabaigos ir

be ribų, kaip nuolat atsinaujinantį poreikį tenkinti savo reikmes.89 Tokiu būdu, vartotojiškumas

užtikrina galimybę būti visuomenės nariu. Paklusti „įvaizdžiui“, kuris yra dirbtinai sukurtas,

išpuoselėtas specialistų ir padiktuotas technologijų – tai tampa šių dienų buvimo galimybe, tai

užtikrina skirtumo praradimą. Siekį suvienodinti galima suprasti kaip siekį valdyti, pajungti. Taip

prarandama ir vaizduotė. Juk kam ji reikalinga, jeigu viskas, ko reikia kiekvienai dienai yra

padiktuojama akimirkos mados ir impulsų. Viskas yra išstatyta hipertikrovėje. Daiktai, pomėgiai,

jausmai, laisvalaikis, kultūrinis gyvenimas yra simuliakriški, kadangi jie eina anksčiau už bet kokį

poreikį, už bet kokį norą išreikšti save kaip individą, kaip laisvą nuo bet kokių ženklų ar pasiūlų.

Tačiau tai tampa neįmanoma. Neįmanoma, nes visa realybė (tikrovė) yra okupouota ir galbūt dėl

88 Barevičiūtė J. K. „Élan Vital ir simuliacijos fenomeno santykis: H. Bergsonas, J. Baudrillard‘as“. P. 92.89 Kellner D. Jean Baudrillard: From Marxism to Postmodernism and Beyond. Stanford: Stanford University Press. 1989. P. 15.

38

jau anksčiau aptartos Baurdrillard‘o simuliakrų genezės yra sunku (o tiksliau neįmanoma)

išsilaisvinti iš šios situacijos.

Tokioje simuliakrinėje realybėje „ženklas „įveikė“ objektą kaip mūsų „natūralų“ reikmenį:

šiandien vartojami nebe daiktai, o ženklai, t. y. nebe drabužiai, kad jais pridengtume kūną, o garsių

dizainerių etiketės, nebe automobiliai, kad jais nuvyktume į reikiamą vietą, o jų markės ir pan.

Vadinasi, empirinę tikrovę eliminuoja hiperrealioji, daiktą išstumia ženklas, šešėlį – simuliakras.“90

Hipertikrovė – tai dirbtinė aplinka, kurioje yra keliami jau ne kokybės klausimai. Kokybės, tikrumo

ir natūralumo temos tampa neaktualios. Dėl to, kad nėra įmanoma nei iliuzija, nei tikrovė, nėra

mąstomi ir tokie klausimai. Naujoji hipertikrovės tvarka yra paremta „pseudo-aplinkos“ klausimais

ir svarstymais. Tokios natūralumo ir dirbtinumo (nenatūralumo) temos visiškai nesusijusios:

„pagrindinė problema yra ne esamų daiktų kokybės klausimas, apie tai, kas jie yra iš tikrųjų, kokios

savybės ir pan., o klausiama yra tik vardo, pavadinimo.“91 Daiktai tampa tik pavadinimais. Toks

galima sakyti supaprastintas požiūris į daiktus yra naudingas tuo hiperrealybėje, nes tampa

paprasčiau jais operuoti ir naudoti: „Daiktai po truputį tampa paprastesni, nyksta skirtumai.“92

Hipertikroviškumas apibrėžia to, kas netikra teritoriją, kai žmonės imituoja simuliacinius

modelius ir kai riba tarp modelio ir tikrovės išnyksta. Simuliaciniais modeliais kuriama tikrovės

fikcija, kuri tarnauja kaip išstūmimo priežastis tikrovei, kurios nebėra. Tampa neįmanoma išlaikyti

mūsų sąmonėje realybės principą. Baudrillard‘as, pasitelkdamas Disneilendo pavyzdį, bando

parodyti, koks tobulas simuliakrų ir simuliacijos modelis. Čia įkūnytos iliuzijos ir fantazijos, kurios

dvelkia labai gerai „išdirbtomis“, „suvaidintomis“ emocijomis ir jausmais. Įvairiausios miniatiūros,

spalvingi komiksai – tai tokiu scenarijumi bandoma perteikti ir paryškinti objektyvų Amerikos

modelį.

Taigi Baudrillard‘o simuliacijos skleidžiasi kaip „hipertikrovė“, kuri žymi tikroviškesnę

tikrovę, nors tikrovė jau nėra tai, kas buvo. Nyksta jos autentiškumas: „Pasaulis imamas aiškinti

kuriant mažuosius pasakojimus apie atskirybę ir fragmentus. Monizmą pakeičia pliuralizmas –

nusisiejančių požiūrių įvairovė. Vietoj rišlios visumos, numanančios galimą aptikti reiškinių

tapatybę, imamas akcentuoti netapatumas arba skirtis (difference). Tai, kas nereikšminga, kas

periferiška, kas modernioje kultūroje paprastai likdavo paraštėse, postmodernioje kultūroje išeina į

šviesą.“93 Simuliuojamos skirtybės, generuojamas ir orbitinis modelis, t. y. vaizdinių srautas, kuris

skrieja pasikartodamas, valdo tikrovės virtimo hipertikrove procesą, sugrįžta produkuodamas,

90 Barevičiūtė J. K. „Negailestingas socialinis diagnostikas“ // Problemos. 2007. Nr. 72. P. 236.91 Gane. M. Op. cit. P. 39.92 Ten pat. P. 40.93 Baranova J. Nietzsche ir postmodernizmas. Vilnius: VPU leidykla. 2007. P. 14.

39

valdo tikrovės virtimo hipertikrove procesą, sugrįžta produkuodamas ir daugindamas skirtybes.

Vaizduotė ir referentiškumas šioje simuliakrų teritorijoje neturi jokio vaidmens. Hipertikrovės

erdvė laisva nuo referentiškumo ir kitimo. Baudrillard‘as rašo: „Tikrovė yra produkuojama iš

matricų, miniatiūrinių vienetų, atminties bankų ir komandinių modelių – būtent iš jų, ji gali būti

begalę kartų pakartotinai atkurta. Ji net neprivalo būti racionali, nes atseikėjimas kažkuo idealiu jai

nebūdingas. Išties, jei ji jau nebepavaldi vaizduotei, tai tikrovė jau nebėra tikrovė. Tai hipertikrovė,

kurią radiacinė sintezė produkuoja beorėje erdvėje.“94 Baudrillard‘as pateikia Disneilendo pavyzdį,

kuriuo yra atskleidžiama, jog Amerikos modeliai Disneilende yra tikresni už jų

reprezentuojamuosius socialiniame pasaulyje. Disneilendas, kaip sako Baudrillard‘as yra tiek tikras

kiek ir visa dabartinės tikrovės situacija: „Disneilendas – tai įsivaizduojamybės atgaivinimo erdvė,

panaši į kitur ir net čia esančias atliekų perdirbimo gamyklas.“95 Ši vieta kaip pavyzdys visos

šiuolaikinės padėties. „Atliekų perdirbimo gamyklos“ – tai tarsi ta vieta, kur nuo tikrovės ir

referentiškumo atitrūkusiems ženklams, simboliams, įvykiams yra suteikiamas naujas simuliakro

pavidalas. Atrodo, kad patekus į Disneilendą, patenkama į kitą laiką ir erdvę, kur siūloma

atsipalaiduoti, pamiršti visus rūpesčius, atitrūkti nuo kasdienybės. Taigi dėl to ši vieta ir tinka

tinkamai iliustruoti tikrovės praradimo scenarijuj. Tai visiškai dirbtina vieta, neturinti jokio ryšio su

tikrove: „Disneilendas yra dar labiau hiperrealistiškas nei vaškinių figūrų muziejus, kadangi

pastarasis bando mus priversti patikėti, jog tai kas yra rodoma yra realistiška, o Disneilendas bando

parodyti tai, kas iš tikrųjų nėra tikra, kas yra savyje turiu daugiau magijos, nei tikrovės.“96

Disneilendas kaip fantazijos ir magijos erdvė, nieko tikro savyje neturinti. Dėl ir dabartinė situacija

gali būti tapatinama su šiuo pasakų ir pramogų parku. Hiperrealybė nesiūlo jokių netgi dirbtinų, iš

praeities iškylančių dalykų, ji apgaubia ir įtraukia savo akimirkos spindesiu.

Absoliutus hipertikroviškumas pasiekiamas tada, kai modeliai pakeičia pačią tikrovę. Tai

praktikoje išsiskleidžia kaip idealus „kažko“ (kūno, daikto, mados) vaizdas, ideali modeliuota

hipertikrovė, kuri užgožia tikrovę. Čia reiktų prisiminti Disneilendą, kur tarp daugybės linksmybių,

atrakcijų ir panašių dalykų yra pamirštamas laikas, įsitraukiant yra pamirštama ir prarandamas

tikrovės pojūtis ir saikas. Tokiu būdu riba tarp hiperrealumo ir tikroviškumo kasdienybėje yra

ištrinama.

94 Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. P. 25.95 Ten pat. P. 21.96 Eco U. „The City of Robots“ // The Postmodernism Reader. Ed. by M. Drolet. London, New York: Routledge. 2004. P. 200-205. P. 202.

40

Hipertikrovės problema yra ta, kad ji neturi vieno tikro referento dėl begalės simuliakrų. Jei

būtų viena tiesa, viena sistema, paremta įstatymu, kuris suteiktų tvirtumo, kuris būtų ta atrama

visam begaliniam ir tuščiam pseudo-prasmių produkavimui.

41

4. 2. Technologinė tikrovė

Hiperrealybė – tai troškimas „perregėti“: žmogų, pasaulį, daiktą. Tas troškimas, siekis yra

paremtas tuo, kad visa kas tik yra, priverčiama „apsinuoginti“ norimu aspektu. Galima sakyti, kad

nelieka perskyros tarp privatu (asmeniška) ir vieša. Tokios situacijos kaltininkas būtų stengimasis

tobulai įvaldyti ir panaudoti technologinius žmogaus išradimus. Jei technologijos iš pradžių buvo

tik kaip vienas iš būdų geriau ir tiksliau perduoti informaciją ir komunikuoti, tai laikui bėgant visa

tai įgijo kitokią prasmę ir tikslą. Dabartinės situacijos problema būtų ta, kad „atsiranda visiškai

naujas netikrumas, kurį lemia ne informacijos stygius, bet pati informacija, jos gausa.“97

Dabartinėje postmodernioje tikrovėje (hiperrealybėje) technologijos padeda sukurti kitą

pasaulį. (Reikia prisiminti trečiosios kartos simuliakrus, kurių buvimą ir įtvirtina technologijos,

kaip galimybė supaprastinti įvairius veiksmus ir poreikius). Tokį, kuris būtų kaip stabas, iškeltas

žmonių tam, kad būtų galimybė viską, o tuo pačiu ir save garbinti, pajungti sau bei perregėti. Tokiu

technologijos pagalba sukurtu pasauliu galima manipuliuoti, nors jis ir išlieka paslaptingas ir jam

nepavaldus, t. y. neperregimas pasaulis.

Virtuali tikrovė sukurta iš įvairių medijų. Medija M. McLuhan‘o teorijoje yra suvokiama

kaip žinia, pranešimas. Taigi virtuali tikrovė yra sukurta iš tokių medijų, kurios padeda susikurti

pasaulį, visiškai neįsitraukiant į jokią veiklą. Su virtualiu pasauliu susiduriame kasdien, nes tai

pasaulis, tikrovė, kurią mums atneša televizija, įvairios naujienų programos, ar žinių kanalai,

transliuojantys naujausias žinias iš „įvykio vietų“, tai įvairūs laisvalaikio ir pramogų centrai, kur

galima rasti viską vienoje vietoje, tai madų žurnalai, madų šou, tai kultūrinio gyvenimo apraiškos

(literatūra, kinas, dailė, muzika, masiniai renginiai, kitaip vadinami skirtais plačiajai visuomenei),

kurios siekia sužadinti ar sukrėsti žmogų, nes tik taip galima atkreipti dėmesį. Atrodytų kitos

dėmesio pritraukino formos yra neįmanomos kaip tik siekti sukelti emocinį šoką. Tai, su kuo

susiduriama kiekvieną dieną yra tik esamas įvykis – čia ir dabar. Susiduriant su tokia tikrove,

būsimasis laikas kaip ateities planai lieka užmirštas, nes visi veiksmai yra paremti tik tam tikrais

etapais („step by step“). Tokiu būdu, čia nelieka vietos ir vaizduotei, kadangi visi kasdienybės

procesai yra paremti tam tikrais modeliais, generuojančiais hipertikroviškumą.

„Virtualumo“ sąvoka šiandienos vartojime atsirado iš medijų – iš kompiuterizuoto žargono,

kur jos pirminė reikšmė buvo proceso ar įrengimo simuliacija. „Virtuali atmintis“ yra kietasis

diskas, kuris simuliuoja RAM veiklą. Taigi, „virtualus“ čia nurodo į kažką, kas nėra iš tikrųjų

97 Vasiliauskaitė N. Op. cit. P. 17.

42

tikras, bet funkcionuoja taip lyg būtų tikras. Taip virtualus „lygiuojasi“ į tikrą, nors jo reikšmė ir

nėra savarankiška. Šiandien virtualus matomas kaip „geresnė tikro versija“, tuo būdu santykis

apverčiamas: dabar jau tikras priklauso nuo virtualaus iki tokio laipsnio, kad gali iš viso būti

pašalintas. Apie virtualų kalbame kai kalbame apie interneto pasaulį, kuris yra greta realaus, kaip

dar viena jo versija. Arba kalbame apie virtualumą plačiąją prasme, kaip apie tokį pasaulį, kuris

gali išstumti realybę, ją pakeisdamas.

Vadinasi, žmogaus technologijų (žinių) pagalba kuriama virtuali tikrovė, kuri ir yra

technologinis žmogaus darbo produktas. „Virtualios tikrovės“ terminas yra gana sudėtingas ir

problemiškas. Vienu atveju mes ją suvokiame, kaip tai, kas glaudžiai siejasi su šiuolaikinėmis

technologijomis. Tačiau galima teigti, kad „virtualios tikrovės/realybės“ sąvoka yra daug platesnė

ir apima didesnes šiuolaikinio gyvenimo ir šiuolaikinės visuomenės veikimo teritorijas, sferas.

Taigi žodis „virtualus“ reiškia tai, kas neegzistuoja tikrovėje, o tai, ką imituoja ar atspindi

kompiuterio ekranas. Taip pat virtualumas suvokiamas kaip tam tikra apgaulė, antrinė, sukurta

realybė.

Virtuali tikrovė nėra tikroviška ir prasminga, nes ji nereferentiška. Ji niekada negalės

susitikti su tikroviškuoju pasauliu. Virtuali tikrovė, virtualus pasaulis, ištirpdęs savyje originalą,

gamina pasaulį be ženklų. Tai komandų, programinių frazių, skaičių tikrovė. Naujosios

technologijos siekia, kad kuriama realybė (virtuali/hiperrealybė) būtų žymiai labiau tikresnė ir

aktualesnė nei tikrovė, kuri turi savyje turinį. Pasitelkiant tikslumą ir greitį, yra pereinama prie

naujos komunikacijos formos. Bendraujama jau ne su žmogumi, o su mobiliuoju telefonu,

informacija renkama ne bibliotekose, o internete. Galima sakyti, jog taip tampa patogiau, nes

lengviau ir greičiau galima viską patikrinti, priimti ir perduoti, naudoti. Virtuali tikrovė sudaro

sąlygas ne vien tik bendrauti su žmogumi per kompiuterio ekraną, bet taip pat sukuria virtualias

parduotuves, virtualius bankus, balsavimo sistemas, netgi ir virtualius pasimatymus, pasislėpus už

slapyvardžio.

Technologijos kuria daugybę įvaizdžių, kurie panaikina, tai yra net ir neleidžia apmąstyti ir

kelti tokio klausimo kaip kad apie tiesą, tikrovę, pasaulio ir žmonių egzistavimo problemą. Taip pat

technologijos sukuria galimybes keisti ne vien tik tam tikrus globalius visuotinus procesus ar

tvarkas, tačiau jos taip pat sukuria galimybes individui (žmogui) keisti pačiam save. Dėl to visai

pagrįstas atrodo Baudrillard‘o klausimas: „Kaip galime tikėtis klasifikuoti objektų pasaulį, kuris

keičiasi prieš mūsų akis, artėdamas prie adekvačios aprašymo sistemos?“98 Taigi virtuali tikrovė

leidžia kurti begales aprašų, kurti interpretacijas, kurios siekia tik atkreipti dėmesį. Nereikalaujama 98 Baudrillard J. The System of Objects. Tr. by James Benedict. London: Verso. 1996. P. 3.

43

tikroviško aprašo, nes Naujųjų laikų medijos naikina skirtumą tarp tikro ir netikro, tarp realaus ir

įsivaizduojamo.

Taigi tikrovę pakeitė medija, tarpininkas tarp žmogaus, jo žinių ir technologijos.

Perteikiamas ne žinojimas, o žinia, kaip padedanti komunikuoti, pasikeisti informacija. Medija kaip

tam tikras greitas informacijos perteikimo būdas, nepaliekantis jokių pėdsakų to, kuris perteikia tą

žinią. Simuliacijų visuomenėje išnyksta perskyra tarp modelių ir tikrovės, tarp informacijos ir to,

kas yra informuojama, tarp komunikacijos ir tai, kas yra komunikuojama. Informacija, o tiksliau

begalinis prasmių kūrimas, panaikina pačia prasmę. Medijos eroje komunikacija nevyksta, nes tiek

prasmių, tiek informacijos perteklius atima tokią galimybę. Tokia visuomenė, kai gyvenama

begaliniame gaminimo procese, kuria produktus, siekiančius paveikti žmogų, sukrėsti, įtraukti,

kurios pagrindas yra kibernetinis kodas.

Taigi dabartinio laikmečio žmones būtų galima tapatinti su Platono olos alegorijoje

pavaizduotais įkalintais žmonėmis, kurie mato ne pačius daiktus, o jų šešėlius. Šešėliai – tai tarsi

Baudrillard‘o simuliakrai, kurie eina pirmiau referento. Tiek platoniškasis šešėlis, tiek simuliakras

priklauso virtualiai tikrovei: „Baudrillard‘o simuliakras kuriamas kompiuterio, ar televizoriaus

ekrane, o Platono šešėlis – ant olos sienos kalinių stebimam daiktų atspindžių šokiui.“99

99 Barevičiūtė J. K. „J. Baudrillard’as Platono oloje: ontologinis žaidimas“. P. 36

44

4. 3. Informacinės medijos ir hipertikrovė

Nuolatiniuose produkavimo/reprodukavimo procesuose, kai tikrovė nėra nei tikrovė nei

iliuzija daugiau, didelis dėmesys tenka televizijai ir žiniasklaidai. Tai galingiausios ir įtakingiausios

priemonės plisti informacijai kaip pramogai, o ne žinioms. Tai su kuo yra susiduriama televizijos

ekrane, galima pavadinti tik atspindžiu tariamų idėjų ir lozungų. Per televiziją ir kitas žiniasklaidos

formas žmones pasiekia ne betarpiškai patirtis, o sukonstruota realybė, kuri „įtraukia mus.“100 Dėl

to televizija tampa ne fonu, žmogus turi būti drauge su ja. Čia vėl būtų galima prisiminti

Baudrillard‘o žemėlapio metaforą. Juk šiuo atveju, per žiniasklaidą pasiekia informacija, kuri jau

yra paruošta vartojimui. Nelieka autentiškos patirties, nes visus pasiekia ta pati informacija, tie

patys išgyvenimai. Galima sakyti, kad tokiu būdu vyksta tikrovės gamyba, lygiai tokia pati ar bent

jau tikrai panaši į materialių daiktų gamybą fabrikuose. Tik jei gamyklose naudojamos mašinos,

automatai, tai čia gamyba vyksta per įvairias komunikacijos priemones.

Kiekvieną dieną žmones pasiekia dideli kiekiai informacijos, tačiau perteikia ne žinias, o tik

siekia paslėpti tikrovės nebuvimą. Taip tarsi bandoma suteikti pagrindą visam tikrovės nesvarumui,

o dėl to reikia vis daugiau ir daugiau jos įrodymų, kadangi informacija, pasiekianti mus įvairiomis

žiniasklaidos formomis, yra tik modelis, kodas: „Mes esame visatoje, kurioje vis daugiau

informacijos ir vis mažiau prasmės.“101 Taip atsitinka dėl to, kad šiuolaikinės technologijos siekia,

jog jų kuriama virtuali realybė būtų kuo tikresnė ir aktualesnė. Dėl to ji yra labiau orientuota į

vartotojiškumą kaip vieną iš bruožų dabartinės situacijos. Tokioje „informacinėje visuomenėje, kur

tikrovę kuria informacija, ne tik sunku, bet ir vis labiau neįmanoma ir beprasmiška kaip nors skirti

realybę ir simuliakrą.“102

Televizija, pagal Baudrillard‘ą, kuria ir stiprina virtualius pojūčius. Televizija atima iš

visuomenės galimybę patirti įvairius pokyčius tikrovėje kaip realius. Tikri įvykiai tampa virtualiais

reiškiniais. Šiuolaikinės informacinės technologijos sudaro sąlygas, dėl kurių įvykį žmonės suvokia

tik kaip „reginį televizorių ekranuose, kaip tekstą laikraščių puslapiuose greta daugybės kitų paties

įvairiausio turinio efemeriškų pranešimų“103, kurios yra vienodai susiję su aplinka. Televizija

drauge su prekybos ir pramogų centrais, su laikraščių puslapių kreipimusi, su kompiuterio ekranu ir

www (world wide web) panaikina ar sugriauna natūralią patirtį, keičia laiko ir erdvės suvokimą.

Erdvė yra tarsi suspaudžiama, nelieka atstumų, o tuo pačiu keičiasi ir laiko pajautimas. (pavyzdys –

100 McLuhan M. Kaip suprasti medijas. Vertė D. Valentinavičienė. Vilnius: Baltos lankos. 2003. P. 299.101 Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. P. 95.102 Barevičiūtė J. K. „Élan Vital ir simuliacijos fenomeno santykis: H. Bergsonas, J. Baudrillard‘as“. P. 93.103 Vasiliauskaitė N. Op. cit. P. 17.

45

penkių minučių trukmės žinios iš viso pasaulio arba bendravimas su žmogumi, esančiu už

daugybės kilometrų). Taip tik didėja atotrūkis tarp vaizdo kaip referento, kaip prasmės nešėjo ir

vaizdo, kuris eina anksčiau už bet kokią patirtį, kuris kuria ir produkuoja įvairias prasmes dėl to,

kad pats yra atsiradęs iš begalės interpretacijų. Televizija kaip ir internetas geriausiai sujungia

skirtingas sritis, greitai padalina informaciją, pateikia vaizdą ir netgi labai dažnai iš įvykio vietos.

„Tiesiogiai“ transliuoti, vadinasi, pristatyti, čia ir dabar, kadangi visa virtualioji tikrovė,

nepaklusdama vienam aiškiam ir tvirtam principui, gali pretenduoti tik į akimirkos įspūdžio

reikšmingumą. Juk žmogus renkasi, kas jam aktualu, o baisiausių neįdomių ir nepritraukiančių bei

nešokiruojančių žinių priešu tampa distancinis pultelis. Atsiranda galimybė, nejudant priimti,

kaupti, pažinti ir įsitraukti. Ir tas distancinio pultelio judesys arba internetinio puslapio ieškojimas

tarsi rodo tą procesą, kuris yra visiškas virtualios tikrovės pavyzdys, kadangi taip žmogus parodo,

jog jis nori būti įtrauktas, jog jam būtina dalyvauti, nors jis tik ir vaizduojasi dalyvaująs.

Televizija, nors ir neturėdama tiesioginio kontakto su žmogumi (juk ji tik rodo,

nepaisydama distancinio pultelių paspaudimų), nuolat siekia komunikuoti, kontaktuoti. Ji teikia

informaciją, net jei tai tėra dviejų minučių trukmės žinios iš viso pasaulio, „muilo opera“,

animacinis filmukas ar „rimtoji dokumentika“. Televizija o kartu ir kitos informacijos skleidimo

priemonės yra vos ne vieninteliai pasaulio pažinimo būdai. Jos įtakoja ir nuomonės apie labai daug

reiškinių, įvykių susiformavimą. Dėl to ir tampa svarbus televizijos bei visos žiniasklaidos kaip

informacijos skleidėjos klausimas. Juk tai kas perteikiama yra begalė tuščios, besikartojančios

informacijos, kur nesvarbu turinio klausimas. Tai yra buvimas hipertikrovėje, susigyvenimas su

absoliučiu simuliakru. Kaip kitaip būtų galima pavadinti tai, kad žmogus pažįsta pasaulį per tam

tikras šiuolaikinių informacinių technologijų sklaidą? Anksčiau už bet kokį išankstinį pažinimą, už

įvykio prasmingumą į kasdienybę įsilieja žiniasklaida su jau apdorota informacija, kurią galima

tapatinti su Baudrillard‘o žemėlapio metafora. Televizija ir visos kitos informavimo priemonės

kaip žemėlapis, kuris eina anksčiau už teritoriją, o jos eina anksčiau galimybės pačiam pažinti.

Viską „uždengia“ jau suformuota, „išpuoselėta“ žinia, pranešimas. Jis jau nėra „gyvas“, pirmas, jis

yra jau tik antraeilis, nors ir pretenduoja save pristatyti kaip tą tikrąjį žinių ir pažinimo šaltinį.

Toks buvimas nuolat apgaubtam informacijos gausos tam tikra prasme kuria ir saugumo

jausmą. Žmogus, būdamas hipertikrovėje, kai jau galima sakyti niekur nelieka prasmės, kai vyksta

begaliniai nesibaigiantys dauginimo, reprodukavimo procesai, kai perkuriama, pertvarkoma visa

vertybių sistema, gali jaustis saugesnis tik tada, kai yra pastoviai informuotas. Taip tarsi jam

pačiam sudaromos sąlygos dalyvauti, kurti ir planuoti. Taigi nors ir nebūdamos visiškai

objektyvios ir visiškai tikros informavimo priemonės padeda suvokti vadinamąją hiperrealybę,

46

kurią vis dar vadina tiesiog realybe (kasdienybe). Tačiau tuo pačiu reiktų pasakyti, kad televizija

kaip tikra informavimo priemonė yra uždara, nes bet koks televizinis kanalas yra turi vadinamą

savo „veidą“, stilių. Jis kuria programas jau iš anksto orientuodamasis į kažkokį iš anksto

numanomą žiūrovą. Taigi ir žiniomis, ir visa kita pateikta informacija bus siekiama pritraukti ir

išlaikyti žiūrovą. Taigi ir žiūrovas kartu tampa preke pats nedalyvaudamas šiame virtualiame

sandoryje. Juk televizijai reikia, kad žiūrovas į kurį ji orientuojasi būtų įdomus, kuris domėtųsi

įvairiomis sritimis, kurio vartojamų prekių ir daiktų sąrašas būtų kuo platesnis, nes tokiu atveju jam

bus galima pasiūlyti ir įvairesnį laidų spektrą.

Taip pat labai svarbus vaidmuo čia tenka ir reklamai. Juk tiek televizijai, tiek kitoms

informavimo priemonėms išsilaikyti padeda reklama. Reklama tuo pačiu yra ir informacija,

vaizdinys apie kokią nors naujieną. Taigi visuomenėje, kuri yra orientuota į gaminimą

(reprodukavimą) ir vartojimą reklama kaip tarpininkas tarp tų, kurie siūlo ir tų, kurie laukia tos

pasiūlos. Reklamos šiandieninėje situacijoje neįmanoma išvengti. Jos galima rasti tiek televizijoje,

tiek radijuje, tiek laikraščiuose, žurnaluose, gatvėje ar netgi renginiuose. Visur kas nors yra

gaminama, visur kas nors yra siūloma – pirkti, parduoti, paragauti, išbandyti, pamatyti ir pan.:

„reklama nustato gyvenimą per vaizdinius, reginius, sujungdama juos į vientisą grandinę.“104 Visa

reklama, su kuria yra susiduriama, galima pavadinti, siūlančia „mažiau kalorijų.“105 Tai ir yra nauja

hiperrealybės kasdienybė. Tokią „mažiau kalorijų“ programą būtų galima vertinti ne kaip sveikos

gyvensenos skatinimą, ar tiesiog susidomėjimą fizine žmonių būkle, tai programa, siekianti kurti

naujus ženklus, naujas nuorodas ir pan. Reklama kaip ir kitos šiuolaikinių technologijų pagalba

kuriamos žinios ir pranešimai keičia erdvės ir laiko pajautimą, nes „mažytėje erdvėje jie sutelkia

didžiulę patirtį.“106 Kadangi per kuo trumpesnį laiką ji turi pritraukti, įtikinti. Jos tikslas yra

„kolektyvinė sąmonė. Kai gamyba ir vartojimas bus pagal išankstinį planą suderinti su troškimais ir

siekiais, reklama, pasiekusi savo tikslą, likviduosis.“107 Tokiu būdu reklama tampa neatskiriama

hipertikrovės dalimi, padedanti formuoti ir skleistis simuliakriniams procesams.

Tačiau tuo pačiu apie reklamą būtų galima pasakyti, kad ji ne vien tik reklamuoja, o pati

reklamuojasi, pati save pristato, nieko daugiau nenurodydama. Kuo reklama intensyvesnė, tuo ji

efektyvesnė, tuo daugiau naudos jos kūrėjams ji pati galės atnešti. Tikrovė šiuo atžvilgiu taip pat

išnyksta tarp begalės ženklų, įvairių modelių ir komunikacijos priemonių, kurios pretenduoja į

realybės pagrindimą.104 Baudrillard J. „Utopia Achieved: „How Can Anoyone Be European?“ // http://www.ubishops.ca/BaudrillardStudies/vol3_2/jb_utopia.htm žiūrėta 2008-04-26105 Ten pat.106 McLuhan M. Kaip suprasti medijas. P. 221.107 Ten pat. P. 222.

47

Objektyvią tikrovę tampa vis sunkiau pažinti, nes tą pažinimą tolina žiniasklaidos vaidmuo.

Žiniasklaida, veikdama visuomenės viduje, stengdamasi perteikti informaciją į išorę, perteikia save

pačią kaip sistemą ir tuo būdu pati save uždaro tos visos sistemos viduje.

48

IŠVADOS

Aptarus šiame darbe tikrovės ir simuliakro santykį postmodernybės kultūroje galima teigti

1. Simuliacijos procesų įsigalėjimas yra siejamas su postmodernios visuomenės ir kultūros

susiformavimu.

2. Simuliakras nėra nei kopija, nei modelis, nei reprodukcija. Jis panaikina bet kokią galimybę

jį susieti su kokiu nors originalu. Simuliakras – tai tas, kurio buvimui nereikia pagrindo.Dėl

to atsiveria begalinės interpretacijos galimybė, kuri išlaisvina tikrovę nuo bet kokio

vertinimo.

3. Simuliakro sąvoka tampa pamatu Baudrillard‘o pasiūlytam naujam tikrovės modeliui –

hipertikrovei. Hipertikrovė – tai begalinis reprodukavimo procesas, kur visiškai

nepaliekama vietos vaizduotės ir skirtybės sferai.

4. Postmodernybės kultūroje bet koks mąstymas apie tikrovę tampa neįmanomas. Negalima

tampa tikrovės ir iliuzijos perskyra.

5. Tikrovė yra ištrinama simuliakro pagalba. Simuliaciniais modeliais kuriama tikrovės

fikcija, kuri tarnauja kaip išstūmimo priežastis tikrovei, kurios nebėra.

6. Simuliacinėje tikrovėje ženklas įveikė objektą, todėl šiandien vartojami nebe daiktai, o

ženklai.

49

Šaltiniai:

1. Baudrillard J. Simuliakrai ir simuliacija. Vertė M. Daškus. Vilnius: Baltos lankos. 2002.

2. Baudrillard J. The System of Objects. London: Verso. 1996.

3. Baudrillard J. „Utopia Achieved: „How Can Anoyone Be European?“ //

http://www.ubishops.ca/BaudrillardStudies/vol3_2/jb_utopia.htm žiūrėta 2008-04-26.

4. Baudrillard J. „The End of History“ // The Postmodernism Reader. Ed. by M. Drolet.

London, New York: Routledge. 2004. P. 273-278.

5. Бοдрийяр Җ. Симболический обмен и смерть. Перевод С. Н. Зенкина. Москва:

Добросвет. 2000.

Literatūra:

1. Baranova J. Nietzsche ir postmodernizmas. Vilnius: VPU leidykla. 2007.

2. Baranova J. „Nietzsche kaip „pokantininkas“ ir Kantas kaip „ponyčininkas“ poklasikinėje

Gilles Deleuze‘o filosofijoje“ // Žmogus ir žodis. Nr. IV. 2005. P. 3-12.

3. Barevičiūtė J. K. „Negailestingas socialinis diagnostikas“ // Problemos. Nr. 72. 2007. P.

234-237.

4. Barevičiūtė J. K. „Élan Vital ir simuliacijos fenomeno santykis: H. Bergsonas, J.

Baudrillard‘as“ // Problemos. Nr. 71. 2007. P. 91-102.

5. Barevičiūtė J. K. „J. Baudrillard’as Platono oloje: ontologinis žaidimas“ // Žmogus ir žodis.

Nr. IV. 2006. P. 34-42.

6. Barevičiūtė J. K. „Poistorė vietoj postmodernybės: J. Baudrillard“ // Problemos. Nr. 72.

2007. P. 22-233.

7. Deleuze G. „Platonas ir simuliakras“. Vertė N. Keršytė // Baltos lankos. Nr. 21/22. 2006. P.

204- 220.

8. Eco U. „The City of Robots“ // The Postmodernism Reader. Ed. by M. Drolet. London,

New York: Routledge. 2004. P. 200-205.

9. Gutauskas M. „Skirtis ir nomadinis mąstymas G. Deleuze‘o „platonizmo nuvertimo“

programoje“ // Baltos lankos. Nr. 21/22. 2006. P. 31- 53.

10. Gane. M. Baudrillard and Culture. London New York: Routledge. 1991.

50

11. Habermas J. Modernybės filosofinis diskursas. Vertė A. Tekorius. Vilnius: Alma littera.

2002.

12. Jameson F. Kultūros posūkis. Rinktiniai darbai apie postmodernizmą. (1983-1998). Vertė

A. Mardosaitė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 2002.

13. Kellner D. Media Culture. New York: Routledge. 1995.

14. Kellner D. Jean Baudrillard: From Marxism to Postmodernism and Beyond. Stanford:

Stanford University Press. 1989.

15. McLuhan M. Kaip suprasti medijas. Vertė D. Valentinavičienė. Vilnius: Baltos lankos.

2003.

16. Nietzsche F. Tragedijos gimimas. Vertė A. Tekorius. Vilnius: Pradai. 1997.

17. Nietszche F. „Apie istorijos žalą ir naudingumą“. Vertė T. Sodeika // Kultūra ir istorija.

Kultūros fenomenas. Vilnius: Gervelė. 1996.

18. Platonas. Valstybė. Vertė S. Dumčius. Vilnius: Mintis. 1981.

19. Sverdiolas A. Gilles‘is Deleuze‘as: mėginimas jį suprasti. // Baltos lankos. Nr. 21/22. 2006.

P. 5-31.

20. Vasiliauskaitė N. „Jeanas Baudrillardas: racionalumo, politikos ir politinės filosofijos

erozija“ // Žmogus ir žodis. Nr. IV. 2005. P. 13-22.

21. Žukauskaitė A. Anamorfozės. Vilnius: Versus Aureus. 2005.

22. Žukauskaitė A. „Subjekto krizė ir jo pakartotinis pagrindimas“ // Naujasis židinys. Nr. 5.

1994. P. 41-45.

23. Welsch W. Mūsų postmodernioji modernybė. Vertė A. Tekorius. Vilnius: Alma littera.

2004.

51