· web viewtai, kad plaukimo mokykla finansuota savivaldybės lėšomis, nepatvirtina jos kaip...

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-18388 2019-11-18 2019-06-10 2019-06-10 -

Nr. 3P-955/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24173-2017-7(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. birželio 10 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. gegužės 31 d. gautu atsakovės UAB „Groward Group“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. sprendimo peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti šio sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:

Paduotas kasacinis skundas atitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Atsakovės UAB „Groward Group“ prašymas sustabdyti skundžiamo teismo sprendimo vykdymą, kuriuo ieškovei D. K. priteista 5721,60 Eur be pagrindo įgytų lėšų, tenkintinas. Siekiant apsaugoti atsakovės teises ir įstatymų saugomus interesus, kai byla dar neišnagrinėta kasacine tvarka, yra pagrindas sustabdyti šioje byloje priimtų apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, laikinai sustabdžius teismo sprendimo vykdymą, nebus pažeidžiami kitų asmenų teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis ir 363 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Tenkinti prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo sustabdymo.Sustabdyti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 4 d. sprendimo

vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą. Išreikalauti civilinę bylą.Dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus kasatorių ir jo atstovą, išsiųsti kasacinio skundo kopiją.Šios nutarties kopiją išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALGIRDAS TAMINSKAS

DALIA VASARIENĖ

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=94e4e07007c911ea9d279ea27696ab7b

VINCAS VERSECKAS_______________________




NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. birželio 3 d. gautu atsakovės S. Ž. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 26 d. nutarties peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti teismo sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:

Paduotas kasacinis skundas atitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Atsakovė S. Ž. prašo sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo vykdymą, kuriuo ieškovei BUAB „Green Logistics“ solidariai priteista iš atsakovų S. Ž. ir K. A. 17 977,95 Eur žalos atlyginimo.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su prašymo argumentais, pripažįsta jį pagrįstu, todėl tenkintinu. Siekiant apsaugoti atsakovės S. Ž. teises ir įstatymų saugomus interesus, kai byla dar neišnagrinėta kasacine tvarka, yra pagrindas sustabdyti šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, laikinai sustabdžius teismo sprendimo vykdymą, nebus pažeidžiami kitų asmenų teisės ir teisėti interesai.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis ir 363 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Tenkinti prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo sustabdymo.Sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo vykdymą iki byla bus išnagrinėta

kasacine tvarka.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Išreikalauti civilinę bylą.Dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus kasatorių ir jo atstovą, išsiųsti kasacinio skundo kopiją.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ad8a3bc007c911ea9d279ea27696ab7b

Šios nutarties kopiją išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims ir antstoliui R. V.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gegužės 29 d. gautu atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tradisetos importo-eksporto kompanija“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pateiktas kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Atsakovė kartu su kasaciniu skundu taip pat pateikė prašymą sustabdyti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 19 d. nutarties vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.

Vilniaus apygardos teismas nutarė Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Debitum fori“ ieškinys atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tradisetos importo-eksporto kompanija“, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Debitum fori“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tradisetos importo-eksporto kompanija“ patenkinti, priteisti ieškovei iš atsakovės 3 379,10 Eur skolos, 90,14 Eur palūkanų, 8 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas – 804 Eur.

Pagal CPK 363 straipsnio 1 dalį teisėjų atrankos kolegija dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba savo iniciatyva turi teisę sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Kasacine tvarka skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas iš esmės reiškia vykdymo veiksmų pagal vykdomąjį raštą, išduotą to sprendimo ar nutarties pagrindu, sustabdymą.

Teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad atsakovės prašymas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo vykdymo sustabdymo pripažintinas teisiškai pagrįstu, todėl siekiant apsaugoti įstatymų saugomus interesus, kai byla dar neišnagrinėta kasacine tvarka, yra pagrindas sustabdyti skundžiamo sprendimo vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacine

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7d67b17007c911ea9d279ea27696ab7b

tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis ir 363 straipsniu teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Sustabdyti kasacine tvarka skundžiamos Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m.

balandžio 19 d. nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Šios nutarties kopiją išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.

Šalims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. gegužės 31 d. gautu trečiojo asmens H. G. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Pateiktas kasacinis skundas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Teisminio nagrinėjimo dalyką kasaciniame teisme lemia kasacinio skundo ribos. Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 347

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8f3ad58007c911ea9d279ea27696ab7b

straipsnio 2 dalis). Kasaciniame procese skundžiamo teismo sprendimo ar nutarties teisėtumas tikrinamas remiantis esama bylos medžiaga. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Atkreiptinas kasatorės dėmesys, kad kasaciniame teisme galimų teikti įrodymų nebaigtinis sąrašas nurodytas CPK 347 straipsnio 4 dalyje. Tai, pavyzdžiui, įrodymai dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, dėl šalies, teikiančios prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio, turtinės padėties, įrodymai, pagrindžiantys prašymą sustabdyti sprendimo vykdymą, ir kitokie įrodymai, susiję su procesinio pobūdžio klausimais, spręstinais kasaciniame teisme. Kitokio pobūdžio įrodymai, tarp jų ir susiję su ginčo esme, fakto klausimais, kasaciniame teisme nepriimami ir nevertinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-695/2019 33, 35 punktai).

Kasatorė pateikė kasaciniam teismui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2018 m. gegužės 11 d. ir 2019 m. rugpjūčio 7 d. raštus, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. gegužės 23 d. raštą ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 14 d. raštą.

Įvertinusi pateiktus dokumentus, teisėjų kolegija nurodo, kad jie yra susiję su ginčo esme, fakto klausimais, todėl teisinio pagrindo juos priimti nenustatyta (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 347 straipsnio 2 dalimi, 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Atsisakyti priimti prie kasacinio skundo pridėtus įstaigų raštus.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Šalims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8134bf0007c911ea9d279ea27696ab7b

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 5 d. gautu ieškovo M. N. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas atitinka CPK normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Šalims ir tretiesiems asmenims, išskyrus kasatorių, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Taminsko, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

susipažinusi su 2019 m. birželio 5 d. gautu atsakovės UAB „All Time group“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo, prašymu sustabdyti teismų procesinių sprendimų vykdymą,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=860d492007c911ea9d279ea27696ab7b

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas atitinka CPK normų reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti kasacine tvarka.Kasatorė pateikė prašymą sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 16 d. sprendimo ir Vilniaus

apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties, priimtų skolos byloje pagal kasatorei pareikštą ieškinį, kurį teismai priimtais procesiniais sprendimais tenkino, vykdymą. Prašymas grindžiamas argumentais, kad ieškovės Austrijos bendrovės LKW WALTER Internationale Transportorganisation AG atstovė pareikalavo sumokėti priteistas iš kasatorės sumas, be to, padavė teismui prašymą vykdomajam dokumentui gauti; tai reiškia, kad ieškovė gali inicijuoti vykdymo veiksmus, kurių metu būtų išieškomos ne tik priteistos lėšos, bet ir vykdymo išlaidos.

Kasacine tvarka skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintas, be to, papildomai ieškovei priteistos iš kasatorės bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų atrankos kolegija prašymą pripažįsta pagrįstu ir atitinkančiu CPK 363 straipsnio 1 dalyje nustatytus šio instituto tikslus bei paskirtį, todėl tenkintinu, sustabdant įsiteisėjusių ir vykdytinų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (CPK 363 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 1, 4, 6 ir 7 dalimis, 363 straipsnio 1 dalimi, teisėjų atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą priimti.Sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 16 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gegužės 30 d. nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka.Priimtą kasacinį skundą chronologine tvarka įrašyti į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų

bylų sąrašą.Šalims ir tretiesiems asmenims, išskyrus kasatorę, išsiųsti kasacinio skundo kopijas.Nutarties kopiją išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.Išreikalauti civilinę bylą.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


DALIA VASARIENĖ



Baudžiamoji byla Nr. 2A-7-11-489/2019Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00127-2011-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.10.1; 1.1.8.10.6; 2.15.2.5.1(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=96597f1007c911ea9d279ea27696ab7b

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 31 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės, Rimos Ažubalytės, Gabrielės Juodkaitės-Granskienės, Aurelijaus Gutausko, Audronės Kartanienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,nuteistųjų gynėjams advokatams Tatjanai Benetei, Aleksandrui Palamarčukui,nuteistajam M. B. (M. B.),išnagrinėjo atnaujintą pagal nuteistųjų M. B. ir K. L. pareiškimus dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo

pritaikymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 451 straipsnį atnaujintą baudžiamąją bylą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių jų pareiškimus tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų pareiškimus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:I. BYLOS ESMĖ

1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu M. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, pagal 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 6 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoneriems metams šešiems mėnesiams.

2. Tuo pačiu nuosprendžiu K. L. nuteistas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu keturiolikai metų, pagal 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trylikai metų, pagal 25 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (V. J. ir M. R. epizodas) laisvės atėmimu septyneriems metams, pagal 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 25 straipsnio 4 dalį ir 263 straipsnio 2 dalį (R. D. epizodas) laisvės atėmimu trejiems metams, pagal 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį (M. J. turto prievartavimas) laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (Telšių epizodas) laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, pagal 25 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams, pagal 25 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu dešimčiai metų, pagal 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 25 straipsnio 4 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį (M. M. epizodas) laisvės atėmimu ketveriems metams, pagal 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (J. A. epizodas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (A. K. ginklas) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 25 straipsnio 4 dalį bei 146 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 25 straipsnio 4 dalį bei 263 straipsnio 2 dalį (R. D. epizodas) paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal 25 straipsnio 4 dalį bei 253 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 25 straipsnio 1 dalį bei 187 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, paskirtos subendrintos bausmės ir kitos paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų.

3. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmestas, o dėl nuteistojo K. L. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžio dalis panaikinta ir pakeista.3.1. Pakeista nuosprendžio dalis dėl K. L. veikos kvalifikavimo pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies

5, 8 punktus (V. J. ir M. R. sužalojimas) ir jo veika perkvalifikuota į BK 25 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus, paskiriant už ją septynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. L. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį (R. D. epizodas), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo K. L. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas); panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. L. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 263 straipsnio 2 dalį (R. D. epizodas), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo K. L. išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas); panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. L. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį (M. J. turto prievartavimas), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo K. L. išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas); panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. L. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (Telšių epizodas), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo K. L. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas); panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. L. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo K. L. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas); panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. L. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo K. L. pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (L. V. nužudymas) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas); panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. L. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo K. L. pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas); panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. L. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo K. L. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas); panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. L. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį (M. M. epizodas), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo K. L. pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo, padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas); panaikinta nuosprendžio dalis, kuria K. L. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (J. A. epizodas), ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo K. L. pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (J. A. sužalojimas) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas); panaikinta nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo K. L. ir iš naujo subendrintos bausmės.

3.2. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 6 dalimi, K. L. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (A. K. šaudmenys) paskirtos bausmės ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktus paskirta bausmė subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkiolikai metų.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 9 d. nutartimi nuteistojo M. B. kasacinis skundas atmestas, tačiau toje pačioje byloje nuteistų A. Š. ir A. K. kasaciniai skundai tenkinti iš dalies ir jiems paskirtos galutinės subendrintos bausmės sušvelnintos.

5. M. B. ir K. L. nusikalstamų veikų padarymo įrodytomis pripažintos aplinkybės su paduotais pareiškimais dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo nėra susijusios.

II. PAREIŠKIMO DĖL BAUDŽIAMOSIOS BYLOS ATNAUJINIMO ARGUMENTAI

6. Pareiškimu nuteistasis M. B. prašo atnaujinti baudžiamąją bylą ir paskirti jam švelnesnę galutinę bausmę.

7. Pareiškime nurodo, kad teismas aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes, dėl pernelyg ilgos proceso trukmės sušvelninęs bausmę kitiems nuteistiesiems toje pačioje byloje, nesušvelnino jam paskirtos galutinės bausmės, todėl netinkamai įgyvendino teisingumo principą, įtvirtintą BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį. BPK 2 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į per trumpiausią laiką atliktą baudžiamąjį procesą. Pareiškime atkreipiamas dėmesys, kad jei ši asmens teisė yra pažeidžiama, pagal teismų praktiką viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamajam (Europos žmogaus teisių komisijos 1995 m. balandžio 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Einarsson prieš Islandiją, peticijos Nr. 22596/93; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. birželio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Beck prieš Norvegiją, peticijos Nr. 26390/95; 2002 m. kovo 7 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Wejrup prieš Daniją, peticijos Nr. 49126/99; 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje Tamás Kovács prieš Vengriją, peticijos Nr. 67660/01; 2005 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Ohlen prieš Daniją, peticijos Nr. 63214/00, ir kiti; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-256/2009, 2K-503/2010, 2K-192/2011, 2K-7-29-942/2016, 2K-7-109/2013). Byloje priimtuose pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų baigiamuosiuose aktuose nustatyta, kad po nusikaltimų padarymo praėjo ilgas laiko tarpas, baudžiamasis procesas užtruko teismuose ne dėl nuteistųjų kaltės, o kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs kitų nuteistųjų toje pačioje byloje kasacinius skundus, pripažino, kad proceso trukmė vertintina kaip labai ilga ir gali būti pateisinta tik išskirtiniais atvejais, todėl sušvelnino kasacinius skundus padavusiems nuteistiesiems paskirtas galutines bausmes. Kaip mano pareiškėjas, nors jis ir nepadavė kasacinio skundo dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės, jam paskirta galutinė bausmė taip pat turėjo būti sušvelninta, tačiau tai nebuvo padaryta. Dėl to jo byloje teisingumas buvo įvykdytas tik formaliai, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją toks teisingumas nėra tas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

8. Pareiškimu nuteistasis K. L. prašo atnaujinti baudžiamąją bylą ir, subendrinus už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, paskirti švelnesnę galutinę bausmę. Pareiškime nurodo, kad:

8.1. Teismas aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes, dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės sušvelninęs bausmę kitiems toje pačioje byloje nuteistiems asmenims, jam bausmės nesušvelnino. Išvadą dėl šiuo aspektu netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo pareiškėjas grindžia tais pačiais teisiniais argumentais, kaip ir pareiškėjas M. B.

8.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 41 straipsnį, 54 straipsnio 2 dalį, nes nesušvelnino jam pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės, nors priimtu nuosprendžiu išteisino jį dėl dešimties iš keturiolikos nusikalstamų veikų, už kurias buvo nuteistas pirmosios instancijos teismo, o viena nusikalstama veika buvo perkvalifikuota iš baigtos į nutrūkusią pasikėsinimo stadijoje.

8.3. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjant bylą teisme buvo pažeista Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje, BPK 10 straipsnyje, 44 straipsnio 8 dalyje, 50 straipsnyje įtvirtinta kaltinamo nusikalstamos veikos padarymu asmens teisė į gynybą, nes nebuvo užtikrinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktų advokatų kvalifikuota pagalba surašant apeliacinį ir kasacinį skundus. Pareiškėjas pažymi, kad tai laikytina akivaizdžiu teisės į gynybą pažeidimu ir yra glaudžiai susiję su tuo, kad jam buvo aiškiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

9. Pareiškėjų M. B. ir K. L. prašymai atnaujinti baudžiamąją bylą atmestini.

Dėl prašymų nagrinėjimo ribų

10. Pagal BPK 451 straipsnio nuostatas, išnagrinėtos baudžiamosios bylos atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia: 1) panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti; 2) nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal kitą BK specialiosios dalies straipsnį, jo dalį ar punktą, nustatantį lengvesnę nusikalstamą veiką; 3) ištaisius padarytus BK 63–65 straipsnių taikymo pažeidimus, sumažinti nuteistajam

paskirtą subendrintą bausmę; 4) nuteistąjį atleisti nuo bausmės, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; 5) ištaisius netinkamą amnestijos akto taikymą, nuteistąjį atleisti nuo bausmės arba ją sumažinti.

11. Iš šių BPK nuostatų išplaukia, kad baudžiamoji byla atnaujinama tik esant dviem sąlygoms: pirma, joje akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, antra, reikia priimti BPK 451 straipsnio 1–5 punktuose nurodytus sprendimus. Jeigu nėra nors vienos iš šių sąlygų, byla negali būti atnaujinta.

12. Teismų praktikoje nustatyta ir tai, kad BPK 451 straipsnyje nurodytas akivaizdžiai netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas yra tada, kai be papildomo tyrimo ir vertinimo nustatoma aiški nuosprendyje ar nutartyje nustatytų faktinių bylos aplinkybių neatitiktis pritaikyto baudžiamojo įstatymo normoje nustatytoms sąlygoms; sprendžiant bylos atnaujinimo klausimus nuosprendžiuose ir nutartyse nustatytos bylos aplinkybės nekvestionuojamos, preziumuojama, kad jos nustatytos teisingai, ir svarstomas tik jų atitikimo pritaikyto baudžiamojo įstatymo normoje numatytoms sąlygoms klausimas (išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-3/2011).

13. Taigi, BPK 451 straipsnio prasme konstatavus, kad akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (asmuo neprivalo atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą; jo veiką būtina kvalifikuoti pagal lengvesnį BK specialiosios dalies straipsnį; teismų padarytos BK 63–65 straipsniuose nurodytos bausmių subendrinimo taisyklių klaidos; suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai; netinkamai pritaikytas (ar esant sąlygoms netaikytas) amnestijos aktas), res judicata bylos atnaujinamos ir priimami atitinkami BPK 451 straipsnio 1–5 punktuose nurodyti sprendimai.

14. Dėl to pagal BPK XXXIV skyriaus taisykles baudžiamosios bylos negali būti atnaujintos kokiais nors kitais pagrindais ir sąlygomis, pavyzdžiui, dėl netinkamai įvertintų įrodymų, neteisingo civilinio ieškinio išsprendimo, neteisingos, t. y. per griežtos ar švelnios, bausmės paskyrimo ar, kaip nurodyta K. L. pareiškime, dėl nekvalifikuotos advokato pagalbos.

15. Pareiškėjai taip pat teigia, kad kasacinis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes, dėl pernelyg ilgos proceso trukmės sušvelninęs bausmę kitiems nuteistiesiems toje pačioje byloje, nesumažino jiems paskirtų galutinių laisvės atėmimo bausmių ir taip netinkamai įgyvendino teisingumo principą, įtvirtintą BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Šie klausimai susiję su teisingumo principo įgyvendinimu skiriant kriminalinę bausmę bei teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimais. Jų svarstymas pabaigiamas bylą nagrinėjant kasacine tvarka ir pagal BPK XXXIV skyriaus taisykles atnaujintoje byloje jie negali būti svarstomi. Tokio pobūdžio pareiškimų argumentai nesudaro atnaujintos bylos nagrinėjimo dalyko ir paliktini nenagrinėti.

Dėl BK 63 straipsnio taikymo

16. Pareiškime K. L. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nesušvelnino jam pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės (2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu nustatė tą patį 15 metų galutinės laisvės atėmimo bausmės dydį), nors priimtu šiuo nuosprendžiu jį išteisino dėl dešimties iš keturiolikos nusikaltimų, už kuriuos K. L. buvo nuteistas, o vienas nusikaltimas buvo perkvalifikuotas iš baigto į nutrūkusį pasikėsinimo stadijoje.

17. Šios pareiškėjo nurodomos aplinkybės yra susijusios su BK 63 straipsnio nuostatų tinkamo taikymo patikrinimu, ar apeliacinės instancijos teismas, taikydamas BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalių, 5 dalies 1 ir 2 punktus ir 6 dalies nuostatas, nepadarė aiškios bausmių subendrinimo klaidos. Išties šis teismas iš keturiolikos K. L. nustatyto įvairaus sunkumo nusikaltimų daugeto paliko jį nuteistą tik už du labai sunkius nusikaltimus, vieną pasikėsinimą padaryti labai sunkų nusikaltimą ir vieną apysunkį nusikaltimą. Tačiau galutinės subendrintos bausmės dydis šias bausmes subendrinus pagal BK 63 straipsnio nuostatas buvo nustatytas toks pats, kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad suformuotoje teismų praktikoje yra nustatytos šios taisyklės dėl BK 63 straipsnio nuostatų taikymo, kurios yra reikšmingos nagrinėjamai situacijai: pirma, jeigu yra padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismai, vadovaudamiesi BK 63 straipsnio 1 dalimi, paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, o po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Antra, bausmių bendrinimo tvarką teismas parenka įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą. Trečia, jei teismai, vadovaudamiesi BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmes iš dalies sudeda, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, prideda bent dalį

kiekvienos švelnesnės bausmės, paskirtos už kitą (ar kitas) veiką (veikas). Kokią dalį pridėti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Ketvirta, jei bausmės subendrinamos visiško ar dalinio sudėjimo būdu, galutinę subendrintą bausmę teismai skiria didesnę už griežčiausią iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmių.

19. Taigi, patikrinus naujo 2017 m. balandžio 24 d apeliacinės instancijos teismo priimto nuosprendžio bausmių subendrinimo dalyje atitiktį suformuotoms teismų praktikoje bausmių bendrinimo taisyklėms, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas aiškiai netinkamai taikė pirmiau minėtas BK 63 straipsnio bausmių subendrinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas K. L. bausmes subendrino taikydamas apėmimo ir dalinio sudėjimo būdus, įvertinęs padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą ir atitinkamai, taikydamas dalinį bausmių sudėjimą, buvo laisvas parinkti ir nustatyti prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedamų švelnesnių bausmių dalis. Galutinės subendrintos bausmės dydį K. L. nulėmė prie paskirtos griežčiausios 14 metų bausmės (paskirtos pagal BK 249 straipsnio 3 dalį) pridėtos bausmės dalys už kitus du labai sunkius nusikaltimus, susijusius su neteisėtų narkotinių medžiagų disponavimu ir rengimusi padaryti sunkų kvalifikuotą sveikatos sutrikdymą dviem asmenims. Skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 23 punkte (nuosprendžio 171-172 lapai) nurodyti aiškūs šio nuteistojo padarytų nusikaltimų vertinimo motyvai, juose aptartas labai sunkių nusikaltimų pavojingumas ir pobūdis.

Dėl nuteistojo M. B. prašymo

20. Nuteistasis M. B. atnaujintos bylos teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad teismai aiškiai netinkamai subendrino jam bausmę, nes į galutinę bausmę neįskaitė bausmės, atliktos pagal Umeo pirmosios instancijos teismo (Švedijos Karalystė) 2009 m. birželio 11 d. nuosprendį.

21. Atsakant į šį pareiškėjo pastebėjimą, visų pirma pasakytina, kad BK nurodytos bausmių skyrimo taisyklės bendrinimo su užsienio valstybės teismo nuosprendžiu tiesiogiai nenustato.

22. Tačiau ES valstybes nares įpareigojančiame Tarybos pamatiniame sprendime 2008/675/TVR „Dėl atsižvelgimo į apkaltinamuosius nuosprendžius Europos Sąjungos valstybėse narėse naujose baudžiamosiose bylose“ (toliau – ir Pamatinis sprendimas) nustatyta, kad kiekviena valstybė narė užtikrina, kad baudžiamojoje byloje prieš tam tikrą asmenį į ankstesnius kitose valstybėse narėse dėl to paties asmens priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius dėl kitų faktų, apie kuriuos buvo gauta informacija pagal taikomus dokumentus dėl tarpusavio teisinės pagalbos arba keitimosi informacija apie teistumą, būtų atsižvelgta tokia apimtimi, kokia atsižvelgiama į ankstesnius nacionalinius apkaltinamuosius nuosprendžius, ir kad jiems būtų priskirtos teisinės pasekmės, lygiavertės toms, kurios pagal nacionalinę teisę priskiriamos ankstesniems nacionaliniams apkaltinamiesiems nuosprendžiams (Pamatinio sprendimo 3 straipsnis). Šis teisės aktas, be kita ko, įgyvendina Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo įtvirtintą abipusio pripažinimo principą, kuris pagrįstas ir tuo, kad: 1) kitos ES valstybės narės teismo apkaltinamojo nuosprendžio teisinės aplinkybės turi būti prilyginamos nacionalinio nuosprendžio aplinkybėms, atsižvelgimas į tokį nuosprendį yra galimas tik tiek, kiek būtų galima atsižvelgti į analogišką bylą pagal nacionalinę teisę; 2) ankstesnis ES valstybės narės apkaltinamasis nuosprendis neturi būti kaip nors peržiūrimas ar keičiamas (Pamatinio sprendimo 3 straipsnio 3 ir 4 dalys). Lietuvoje įgyvendinant šį Pamatinį sprendimą nuo 2014 m. kovo 25 d. įsiteisėjusioje BK 97 straipsnio 9 dalyje, be kita ko, nustatytos ir naujos bausmių skyrimo taisyklės, t. y. nurodyti atvejai, kai teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, į kitos ES valstybės narės teismo priimtą įsiteisėjusį apkaltinamąjį nuosprendį neatsižvelgia.

23. Šioje byloje teismams buvo žinoma, kad iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo nagrinėjamoje byloje M. B. du kartus teistas užsienyje, o Umeo pirmosios instancijos teismo (Švedijos Karalystė) 2009 m. birželio 11 d. nuosprendžiu nuteistas trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme už nusikalstamas veikas, padarytas Švedijos Karalystėje 2009 m. gegužės 11–12 d. Pagal gautą informaciją iš Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, M. B. bausmę Švedijos Karalystėje atliko nuo 2009 m. birželio 13 d. iki 2009 m. liepos 12 d., tada buvo paleistas lygtinai, likus vienam mėnesiui iki bausmės pabaigos, probacijos periodas Švedijoje jam nustatytas iki 2010 m. liepos 12 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad būtent šios probacijos laikotarpiu dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje jis padarė dar ir nesunkų nusikaltimą Lietuvoje (2009 m. rugsėjo 21 d.). Esant tokioms aplinkybėms, M. B., kuriam užsienio valstybėje priimtas sąlyginis nuosprendis, probacijos metu padariusiam naują nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas Lietuvoje, bausmės su kitos valstybės narės įsiteisėjusiu nuosprendžiu privalėtų būti bendrintos ne tik pagal BK 63 straipsnio nuostatas, bet ir pagal BK 64 straipsnio taisykles.

24. Pagal BK 64 straipsnio nuostatas, jei nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką, teismai iš pradžių skiria jam bausmę už naują nusikalstamą veiką, o po to šią bausmę ir neatliktos bausmės dalį subendrina visiškai ar iš dalies jas sudėdami. Kai nauju nuosprendžiu paskirta bausmė ir neatlikta bausmės dalis sudedamos iš dalies, teismai prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies prideda neatliktos bausmės dalį, nebent neatlikta bausmės dalis yra didesnė už nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę. Šiuo atveju, skirtingai nei numatyta BK 63 straipsnio 9 dalyje, į bausmės laiką nėra įskaitoma bausmė, kuri buvo iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.

25. Kadangi galutinės subendrintos bausmės nustatymas atsižvelgiant į M. B. nurodytą įsiteisėjusį Umea pirmosios instancijos teismo (Švedijos Karalystė) 2009 m. birželio 11 d. nuosprendį reikštų nuteistojo teisinės padėties pasunkinimą (BK 97 straipsnio 9 dalies 1 punktas), jis nėra galimas ir netaikytinas.

Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 455 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Atmesti nuteistųjų M. B. ir K. L. pareiškimus atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

TEISĖJAI ALVYDAS PIKELIS

SIGITA JOKIMAITĖ

RIMA AŽUBALYTĖ

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ

AURELIJUS GUTAUSKAS

AUDRONĖ KARTANIENĖ

TOMAS ŠEŠKAUSKAS_______________________




NUTARTIS

2019 m. lapkričio 6 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5fb6c770070011ea9d279ea27696ab7b

susipažinusi su 2019 m. spalio 30 d. gautu suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ kasaciniu skundu dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“ padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų K. P. ir D. P. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys akcinė bendrovė „Citadele bankas“, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“, uždaroji akcinė bendrovė „General Financing“, uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“, Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstolis Aleksandras Selezniovas, antstolė B. T., antstolė R. V. Kasacinis skundas paduodamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintais kasacijos pagrindais.

Teisėjų atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 22 straipsnio 2 dalį, 26 straipsnio 4 dalį, 7 straipsnio 1 dalies 12 punktą, 14 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Kasatorės nuomone, FABĮ nuostatos, numatančios, jog administravimo išlaidos yra patvirtinamos pirmajam kreditorių susirinkimui nutarus patvirtinti mokumo atkūrimo planą, kurio sudėtine dalimi yra administravimo išlaidos, šiuo atveju, kai planas nebuvo patvirtintas, neturėtų būti taikomos. Teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, apribojo vieną iš esminių kreditorių teisių – tvirtinti bankroto administravimo išlaidų sąmatą. Skunde taip pat argumentuojama, kad pagal kreditorių pateiktą prašymą nesušaukdamas kreditorių susirinkimo, administratorius pažeidė FABĮ 25 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą, todėl bankroto administratorius turėjo būti nušalintas. Kasatorė mano, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl administravimo išlaidų tvirtinimo, nes nepagrįstai pats patvirtino administravimo išlaidų sąmatą.

Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų kasacijai. Kasaciniame skunde neužtenka vien tik nurodyti, kad teismas, kasatoriaus nuomone, pažeidė teisės normas, šiuos teiginius būtina pagrįsti kasacijos pagrindą atskleidžiančiais teisiniais argumentais, o šiuo atveju nepagrindžiama, jog egzistuoja teisinis pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo argumentais apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos yra nepagrindžiamas

CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto kasacijos pagrindo egzistavimas.Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3

punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

TEISĖJAI ALĖ BUKAVINIENĖ

ALGIS NORKŪNAS

ALGIRDAS TAMINSKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-324-421/2019Teisminio proceso Nr. 2-69-3-22637-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.4; 3.1.14.8.3; 3.1.14.8.6(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės viešosios įstaigos kartingo klubo „MS kart“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos kartingo klubo „MS kart“ ieškinį atsakovei Lietuvos kartingo federacijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, A. K., G. M., P. P., S. V., dėl juridinio asmens Lietuvos kartingo federacijos valdymo organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio priėmimą, kai tokios kategorijos byloms yra nustatyta išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka ir kai šalys yra sudariusios susitarimą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=58ca5170070011ea9d279ea27696ab7b

perduoti tą ginčą spręsti arbitražui, aiškinimo ir taikymo.2. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė teismo pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovės Lietuvos kartingo federacijos

(toliau – ir LKF, asociacija) Tarybos 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarimą Nr. 7 ir LKF Arbitražo teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimus Nr. 40.1.1, Nr. 40.1.3, Nr. 40.3.

3. Ieškovė nurodė, kad atsakovė organizuoja ir vykdo Lietuvos kartingo čempionatą, 5-asis paskutinis etapas jo vyko 2018 m. rugsėjo 15 d. Elektrėnų kartodrome. Čempionate ir jo 5-ajame etape dalyviai varžėsi ir prestižinėse KZ2 bei „KZ2 Masters“ klasėse. Po keturių čempionato etapų VšĮ „Promokartas“ sportininkas J. J. turėjo 154 įskaitinius taškus, o ieškovės sportininkas P. P. – 148 taškus. Finalinį važiavimą laimėjo ieškovės sportininkas P. P., jis po penkių etapų surinko daugiausia taškų ir turėjo laimėti KZ2 klasės čempionatą, tačiau VšĮ „Promokartas“ ir ieškovė pateikė protestus dėl incidentų, varžybų rezultatų ir kitų veiksmų. Išnagrinėjusi protestus LKF Taryba 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 7 anuliavo VšĮ kartingo klubo „MS Kart“ komandos „Paske Racing“ sportininkų LKČ 5-ojo etapo KZ2 ir „KZ2 Masters“ kategorijos visų važiavimų rezultatus, skyrė VšĮ kartingo klubui „MS Kart“ ir G. M. lygtinę baudą – iki 2019 m. gruodžio 31 d. suspendavo pareiškėjo licenciją 12 mėn., skyrė S. V. baudą – neleido dalyvauti LKF kalendoriaus renginiuose iki 2019 m. gruodžio 31 d., skyrė VšĮ kartingo klubui „MS Kart“ 600 Eur baudą už G. M. ir S. V. nesportinius veiksmus LKČ 5-ojo etapo metu. Dėl nurodytų LKF Tarybos nutarimų ieškovė pateikė apeliaciją LKF arbitražui, šis 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo 40.1.1 punkto pagrindu padidino VšĮ kartingo klubui „MS kart“ skirtą baudą nuo 600 Eur iki 900 Eur, 40.1.3 punkto pagrindu skyrė A. K. lygtinę baudą iki 2019 m. gruodžio 31 d. – suspendavo vairuotojo licenciją 12 mėn., 40.3 punkto pagrindu kitas LKF Tarybos 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimų dalis paliko nepakeistas.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. sausio 7 d. nutartimi ieškinį priimti atsisakė.5. Teismas nurodė, kad ieškovė yra LKF narė, taigi įstodama į LKF įsipareigojo vadovautis asociacijoje nustatyta

vidaus tvarka, taisyklėmis ir įsipareigojimais, įtvirtintais LKF veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose, be kita ko, ir spręsti kartingo sporto ginčus, iškilusius LKF rengiamose ir patvirtintose varžybose tarp LKF narių, varžybų organizatorių, pareiškėjų, lenktynininkų arba bet kurių kitų LKF licencijų turėtojų, LKF arbitraže, kuris yra galutinė instancija (LKF įstatų 64 punktas). Kadangi LKF arbitražas yra galutinė instancija, tai LKF Arbitražo teismo priimtas sprendimas negali būti skundžiamas valstybiniams teismams, taigi ieškinys nenagrinėtinas teisme.

6. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, 2019 m. vasario 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartį.

7. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sporto įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog atitinkamos sporto šakos taisyklėse gali būti nustatyta išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ginčo šalys pageidauja, jos gali ginčą spręsti sporto arbitraže.

8. Ieškovė yra narė Lietuvos kartingo federacijos, kurios įstatų 64 punkte nurodyta, kad LKF arbitražas yra galutinė instancija, įgaliota spręsti kartingo sporto ginčus, iškilusius asociacijos rengiamose ir patvirtintose varžybose tarp asociacijos narių, varžybų organizatorių, pareiškėjų, lenktynininkų arba bet kurių kitų asociacijos licencijų turėtojų. Taigi, pagal šalių sudarytą arbitražinį susitarimą ginčus, iškilusius LKF varžybose, yra įtvirtinta spręsti išimtinai LKF arbitraže.

9. LKF Arbitražo teismo nuostatų 1.2 punkte nurodyta, kad arbitražas sprendžia visus nesutarimus, kilusius Lietuvos kartingo sporte, ir priima galutinius sprendimus, išskyrus tuos ginčus, kurie yra priskiriami Lietuvos Respublikos valstybiniams teismams. Ieškovė, įstojusi į Lietuvos kartingo federaciją, įsipareigojo laikytis LKF įstatų (LKF įstatų 32 punktas), kurių 64 punktas nustato, jog kartingo sporto ginčai, iškilę LKF varžybose, sprendžiami LKF arbitraže, kuris yra galutinė instancija (LKF įstatų 64 punktas). Šioje konkrečioje situacijoje yra kilęs kartingo sporto ginčas, jis kilo varžybose, nes ieškovė nesutinka su Lietuvos kartingo čempionato metu vykusių varžybų rezultatais, dėl šių ieškovė ir kita varžybų dalyvė pareiškė protestus, o atsakovės LKF Taryba, išnagrinėjusi protestus, priėmė ieškovei nepalankų nutarimą – anuliavo ieškovės komandos sportininkų važiavimų rezultatus ir skyrė baudas – licencijų suspendavimus.

10. Ieškovė, nesutikdama su LKF Tarybos nutarimais, juos apskundė galutinei instancijai, įgaliotai spręsti kartingo sporto ginčus – LKF Arbitražo teismui, šis priėmė skundžiamą sprendimą. Tai paneigia ieškovės argumentus, kad LKF Arbitražo teismas yra išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka, nes LKF įstatuose arbitražinis susitarimas yra sudarytas

būtent dėl kartingo sporto ginčų, kilusių varžybose. Be to, šia tvarka ieškovė pasinaudojo, t. y. įgyvendino savo teisę į apeliaciją. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad LKF Arbitražo teismo priimtas sprendimas negali būti skundžiamas valstybiniams teismams, nes tai yra ne juridinio asmens organų priimtas sprendimas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.82 straipsnio 4 dalis), o Arbitražo teismo sprendimas, priimtas išnagrinėjus kartingo sporto ginčą varžybose, dėl ko buvo sudaryta arbitražinė išlyga (LKF įstatų 64 punktas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI

11. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų nutartis ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Sporto įstatymo 51 straipsnyje nenustatyti detalesni kriterijai dėl išankstinės ginčų sprendimo ne teismo tvarka institucijos ir sporto arbitražo atribojimo. Nesant teisės aktais nustatytų kriterijų, tokius kriterijus turėtų nustatyti teismų praktika. Sporto įstatymo 51 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sporto arbitražo sudarymo tvarką ir darbo reglamentą nustato Kūno kultūros ir sporto departamentas, tačiau toks dokumentas nėra priimtas. Kūno kultūros ir sporto departamento svetainėje galima rasti gana seną išaiškinimą, kad iki 2010 m. kovo 16 d. departamente nebuvo gautas nė vienas prašymas ginčą spręsti sporto arbitraže, todėl jis nebuvo sudarytas. Sporto arbitražą Kūno kultūros ir sporto departamentas sudarytų gavęs ginčo šalies prašymą spręsti ginčą sporto arbitraže.

11.2. Atsakovės įstatai, įtvirtinantys ginčų nagrinėjimo instituciją – atsakovės juridinio asmens organą – Asociacijos arbitražą, nepateikia atsakymo, ar šis juridinio asmens organas turėtų veikti kaip išankstinė ginčų sprendimo ne teismo tvarka institucija ar kaip sporto arbitražas. Nesant aiškių sporto arbitražo sudarymo kriterijų, juridinio asmens organas ar jo sprendimai negalėtų ir neturėtų turėti imuniteto ginčijimui teismine tvarka kaip pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymą arbitražo sprendimai. CPK 5 straipsnio 2 dalis nustato, kad teisės kreiptis į teismą atsisakymas negalioja. Šiuo atveju ieškovė ne tik nėra aiškiai išreiškusi valios ginčą spręsti arbitraže, bet ir jokia apimtimi nėra atsisakiusi CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytos teisės skųsti teismui atsakovės juridinio asmens, kurio dalyvė yra, organų priimtų sprendimų. Nesant aiškaus ir nedviprasmiško susitarimo dėl arbitražo ar kitokio teisės kreiptis į teismą panaikinimo pagrindo, ieškovės teisė į teisminį ginčo nagrinėjimą nepagrįstai buvo apribota. Nors teisės aktai nenustato aiškių išankstinės ginčų sprendimo ne teismo tvarka kriterijų, reikalavimai tokius ginčus nagrinėjančiai institucijai neturėtų būti itin griežti. Išankstinė ginčų sprendimo ne teismo tvarka neužkerta kelio į teisminę gynybą ir jos nepakeičia, tik sudaro šalims galimybę išspręsti ginčą dar iki kreipimosi į teismą, tokiu būdu išvengiant ilgo, sudėtingo ir brangaus teisminio bylinėjimosi.

11.3. Atsakovės Asociacijos arbitražas yra ne sporto arbitražas ar juo labiau ne arbitražo teismas pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymą, nes neatitinka tokiam arbitražui keliamų reikalavimų. Teisės aktai neįtvirtina sporto arbitražo reikalavimų. Komercinio arbitražo įstatymas nustato, kad ginčus gali nagrinėti institucinis arbitražas (nuolatinė arbitražo institucija) arba ad hoc arbitražas (arbitražas, sudarytas konkrečiam ginčui nagrinėti). Nuolatinė arbitražo institucija apibrėžiama kaip nuolatos arbitražą organizuojantis ir administruojantis viešasis juridinis asmuo, tačiau atsakovės Asociacijos arbitražas yra ne juridinis asmuo, o juridinio asmens organas. Atsakovė nevykdo arbitražo veiklos ir negalėtų spręsti ginčo, kurio šalis pati yra. Atsakovės Asociacijos arbitražas neatitinka ir ad hoc arbitražo reikalavimų, nes šiam ginčui nebuvo skirta arbitrų (Komercinio arbitražo įstatymo 14 straipsnis) ir sudaryta arbitražo, nei ieškovė, nei teismas arbitrų nesiūlė ir neskyrė. Juridinio asmens organas negali būti arbitražo teismu ginče, kuriame dalyvauja pats juridinis asmuo. Arbitražo principai reikalauja, kad šalys turėtų lygią ir vienodą įtaką ar galimybę skirti arbitrus, t. y. šalys gali skirti po vienodą skaičių arbitrų arba pavesti tai padaryti arbitražo institucijai. Šiuo atveju ginčą sprendė juridinio asmens organas, išrinktas daugumos juridinio asmens dalyvių balsais. Ieškovė, kaip viena iš juridinio asmens dalyvių, neturėjo lygios su atsakove teisės dalyvauti skiriant ar parenkant arbitrus. Atsakovės Asociacijos arbitražo vykdyta ginčo nagrinėjimo procedūra neatitiko Komercinio arbitražo įstatymo arbitražiniam nagrinėjimui nustatytų reikalavimų. Ieškovė buvo informuota tik apie nagrinėjimo laiką ir vietą, tačiau jai nebuvo įteiktas kito asmens apeliacinis skundas, nesudaryta galimybė atsiliepti ar atsikirsti į prieš ją pateiktą skundą. Pats atsakovės Asociacijos arbitražas nelaikė savęs arbitražu, nes ginčijamame sprendime nėra arbitražo sprendimui būdingos informacijos, tokios kaip arbitražinio susitarimo galiojimo patikrinimas.

11.4. Ieškovė nėra sudariusi arbitražinio susitarimo. Atsakovės įstatų 64 punktas neatitinka Komercinio arbitražo įstatyme nustatytų arbitražinio susitarimo sąlygų. Ieškovė jokio teksto, kuriame būtų arbitražinis susitarimas, nėra pasirašiusi. Jokie teisės aktai nenustato, kad arbitražinis sutarimas gali būti priimamas daugumos balsais, kokie kriterijai yra taikomi juridinio asmens dalyvių sprendimui dėl įstatų patvirtinimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarkos ir teisės perduoti ginčą spręsti arbitražui

12. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniu ir CPK 5 straipsniu kiekvienam suinteresuotam asmeniui suteikiama teisė kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši teisė negali būti paneigiama, tačiau gali būti nustatoma speciali jos įgyvendinimo tvarka, pavyzdžiui, teisės aktais gali būti reglamentuota ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (CPK 22 straipsnio 1 dalis). Šalys savo susitarimu taip pat gali perduoti bet kokį ginčą dėl fakto ar (ir) teisės spręsti arbitražo tvarka, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže (CPK 23 straipsnio 1 dalis).

13. Pagal CPK 137 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio priėmimą, 2 dalies 6 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Teismas taip pat atsisako priimti ieškinį ir tuo atveju, kai suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymo nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 137 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

14. Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio, reglamentuojančio arbitražinio susitarimo teisminį pripažinimą, 1 dalyje nustatyta, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti.

15. Nagrinėjamoje byloje aktualu yra nustatyti, ar šalys dėl ginčo, dėl kurio paduotas ieškinys, yra sudariusios arbitražinį susitarimą, ar dėl jo yra nustatyta išankstinė ginčo sprendimo ne teisme tvarka.

16. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad yra pagrindas atsisakyti priimti ieškinį, padarę išvadą, kad skundžiamas LKF Arbitražo teismo sprendimas yra priimtas dėl ginčo, dėl kurio buvo sudaryta arbitražinė išlyga, bet nenustatyta išankstinė ginčo sprendimo ne teisme tvarka, todėl toks sprendimas negali būti skundžiamas valstybės teismams, nes tai nėra juridinio asmens organų priimtas sprendimas. Tokią išvadą teismai padarė taikydami LKF įstatų 64 punktą, kuriame nustatyta, kad Asociacijos arbitražas yra galutinė instancija, įgaliota spręsti kartingo sporto ginčus, iškilusius asociacijos rengiamose ir patvirtintose varžybose tarp asociacijos narių, varžybų organizatorių, pareiškėjų, lenktynininkų arba bet kurių kitų asociacijos licencijų turėtojų. Šią teismų išvadą kasacinis teismas pripažįsta nepagrįsta, nes ji padaryta netinkamai aiškinant LKF įstatų turinį bei neatsižvelgiant į komercinio arbitražo veiklą reglamentuojančias teisės normas.

17. Pagal LKF įstatų 1 punktą, Lietuvos kartingo federacija yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio teisinė forma – asociacija. LKF įstatų 33 straipsnyje įtvirtinta, kad asociacijos organai yra: a) visuotinis narių susirinkimas; b) kolegialus asociacijos valdymo organas – taryba; c) vienasmenis asociacijos valdymo organas – generalinis sekretorius; d) Asociacijos arbitražas; e) revizorius. LKF įstatų 65 punkte nustatyta, kad Asociacijos arbitražas dirba pagal Tarybos patvirtintus Asociacijos arbitražo nuostatus. Šių nuostatų 1.1 punkte nurodyta, kad arbitražas dirba vadovaudamasis LKF įstatais, Lietuvos kartingo sporto taisyklėmis (LKST), Lietuvos automobilių sporto kodeksu (LASK), FIA tarptautiniu sporto kodeksu, LKF suvažiavimų ir LKF Tarybos sprendimais bei šiais nuostatais; nuostatų 2.1 punkte įtvirtinta, kad Arbitražo teismo pirmininką ir du arbitrus trejų metų laikotarpiui renka suvažiavimas; pagal nuostatų 5.1 punktą arbitražas už savo veiklą ir sprendimus atsiskaito suvažiavimui. Taigi LKF arbitražas yra atsakovės, kaip juridinio asmens, organas, veikiantis pagal to paties juridinio asmens kolegialaus valdymo organo patvirtintus nuostatus ir atskaitingas visuotiniam narių susirinkimui – kitam to paties juridinio asmens organui.

18. Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 3 straipsnio 10 dalį, komercinis arbitražas – komercinio ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja

kreiptis ne į teismą, o į savo susitarimu arba šio įstatymo nustatyta tvarka paskirtą arbitrą (arbitrus), kuris (kurie) priima arbitražo teismo sprendimą, privalomą ginčo šalims. Vadovaujantis to paties straipsnio 6 dalimi, arbitražo procedūros reglamentas – nuolatinės arbitražo institucijos patvirtintos taisyklės, kuriomis vadovaujamasi nagrinėjant ir sprendžiant ginčus arbitraže. Pagal to paties įstatymo 5, 8 straipsnių nuostatas nuolatinė arbitražo institucija yra ribotos atsakomybės juridinis asmuo, kurio teisinė forma yra nuolatinė arbitražo institucija, kuri pati patvirtina arbitražo procedūros reglamentą ir veikia vadovaudamasi nepriklausomumo principu. Be to, kai šalių susitarimu ginčo sprendimo procedūros neorganizuoja nuolatinė arbitražo institucija, gali būti sudaromas ad hoc arbitražas (Komercinio arbitražo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Arbitražo teismo sudarymo tvarką reglamentuoja Komercinio arbitražo įstatymas (šio įstatymo III skyrius).

19. Nutarties 17–18 punktuose nurodytų teisės normų analizė sudaro pagrindą teigti, kad: pirma, LKF arbitražo veiklos teisinis pagrindas yra Lietuvos kartingo federacijos vidaus dokumentai, jis neveikia pagal arbitražą reglamentuojančius teisės aktus; antra, LKF arbitražas yra ne nuolatinė arbitražo institucija, kaip savarankiškas subjektas, o asociacijos organas, atskaitingas kitam asociacijos organui – visuotiniam narių susirinkimui, jam nebūdingos instituciniam arbitražui įprastos nešališkumo ir nepriklausomumo garantijos; trečia, šio arbitražo arbitrų kolegijos nariai nėra tiesiogiai ar netiesiogiai skiriami ginčo šalių konkrečiam ginčui išnagrinėti, kaip tai nustatyta Komercinio arbitražo įstatyme, bet yra renkami kelerius metus trunkančiai kadencijai; ketvirta, pagal LKF Arbitražo teismo nuostatus procesas neatitinka įprastinės arbitražo proceso eigos.

20. Iš nutarties 19 punkte nurodytų aplinkybių išplaukia, kad LKF arbitražas, nepaisant LKF įstatuose jo pavadinime nurodyto žodžio „arbitražas“ (o nuostatuose – „arbitražo teismas)“, yra LKF, kaip juridinio asmens, kurio teisinė forma – asociacija, organas, kurio sprendimai gali būti skundžiami teismui (CK 2.82 straipsnio 4 dalis).

21. Pagal ieškovės skundžiamų LKF Tarybos 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarimo Nr. 7 ir LKF Arbitražo teismo 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimų Nr. 40.1.1, Nr. 40.1.3, Nr. 40.3 priėmimo metu galiojusio Kūno kultūros ir sporto įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostatą, ginčai dėl šiame įstatyme nustatytų teisių gynimo yra nagrinėjami Lietuvos Respublikos teisės aktų nurodyta tvarka. Atitinkamos sporto šakos taisyklėse gali būti nustatyta išankstinė ginčų sprendimo ne teismo tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu ginčo šalys pageidauja, jos gali ginčą spręsti sporto arbitraže. Sporto arbitražo sudarymo tvarką ir darbo reglamentą nustato Kūno kultūros ir sporto departamentas.

22. Ieškovės teigimu, Kūno kultūros ir sporto departamento interneto svetainėje pateiktas išaiškinimas, kad iki 2010 m. kovo 16 d. departamente nebuvo gautas nė vienas prašymas ginčą spręsti sporto arbitraže, todėl jis nebuvo sudarytas. Priešingai nei teigia ieškovė, t. y. kad sporto arbitražas buvo sudarytas, byloje nenustatyta, taip pat nenustatyta ir tai, kad šalys būtų sudariusios Komercinio arbitražo įstatyme apibrėžtą susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražo teismui.

23. Nutarties 12 punkte nurodyta, kad teisės aktais gali būti reglamentuota ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (CPK 22 straipsnio 1 dalis). Nutarties 21 punkte minėta ginčo metu galiojusi Kūno kultūros ir sporto įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostata, kad atitinkamos sporto šakos taisyklėse gali būti nustatyta išankstinė ginčų sprendimo ne teismo tvarka, LKF įstatų 64 punkto turinys (žr. nutarties 16 punktą) ir tai, kad LKF arbitražas yra LKF, kaip juridinio asmens, organas, kurio sprendimai gali būti skundžiami teismui (CK 2.82 straipsnio 4 dalis), teikia pagrindą daryti išvadą, kad LKF vidaus dokumentuose yra nustatyta ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, šia ieškovė pasinaudojo LKF Tarybos 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarimą Nr. 7 apskųsdama LKF arbitražui, o pastarasis ginčą išnagrinėjo priimdamas šioje byloje ginčijamą sprendimą. Aplinkybė, kad LKF įstatų 64 punkte nurodyta, jog Asociacijos arbitražas yra galutinė instancija, įgaliota spręsti kartingo sporto ginčus, dėl šios nutarties 19 punkte nurodytų argumentų nesudaro pagrindo teigti, kad šiame įstatų punkte yra įtvirtinta arbitražinė išlyga – susitarimas perduoti ginčą spręsti arbitražo teismui: atsižvelgiant į šioje nutartyje aptartas LKF dokumentų nuostatas (nutarties 17 punktas) bei komercinio arbitražo reglamentavimą Komercinio arbitražo įstatyme (nutarties 18 punktas), vien terminas „galutinė instancija“ nesuponuoja, jog šalys yra išreiškusios valią dėl alternatyvaus ginčų sprendimo ne valstybės teismuose būdo – arbitražo.

Dėl bylos procesinės baigties

24. Šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu kasacinis teismas konstatuoja, kad teismai, spręsdami ieškovės VšĮ kartingo klubo „MS kart“ ieškinio priėmimo klausimą, netinkamai išaiškino LKF įstatų turinį, neatsižvelgė į komercinio arbitražo veiklą reglamentuojančias teisės normas, todėl pažeidė ieškinio priėmimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir dėl šių pažeidimų buvo priimti neteisėti procesiniai sprendimai. Šie pažeidimai sudaro pagrindą skundžiamas

nutartis panaikinti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

25. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti ieškinio priėmimo klausimą, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 15,34 Eur tokio pobūdžio bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti Kauno apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI VIRGILIJUS GRABINSKAS

ANTANAS SIMNIŠKIS

DONATAS ŠERNAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-327-701/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-08237-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.13; 1.3.2.11; 2.2.2.1; 2.2.2.3.1.4; 3.1.14.2.(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. patikslintą ieškinį atsakovams Šiaulių plaukimo centrui

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4750bf10070011ea9d279ea27696ab7b

„Delfinas“ (iki 2018 m. spalio 1 d. – Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“) ir Šiaulių miesto savivaldybei dėl ieškovo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įstaigos teisinio statuso kvalifikavimą, vadovo atšaukimą iš pareigų, neteisėto atšaukimo padarinius, civilinių bylų sujungimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo: 1) panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės mero (toliau – Meras) 2017 m. rugsėjo 13 d. potvarkį „Dėl Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus V. B. atšaukimo iš pareigų“ (toliau – Potvarkis) ir pripažinti ieškovo atšaukimą iš darbo neteisėtu; 2) grąžinti ieškovą į Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigas; 3) panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. T-332 1.5 punktu patvirtintų Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ nuostatų (toliau – Nuostatai) 22 punktą „sprendimą dėl plaukimo mokyklos direktoriaus priėmimo į pareigas, jo atleidimo arba atšaukimo iš jų priima Meras“; 4) priteisti iš Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ (toliau – plaukimo mokykla, atsakovas) vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atšaukimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškovas nurodė, kad Taryba, 2017 m. rugsėjo 7 d. patvirtindama Nuostatų pakeitimus, bei Meras, priimdamas sprendimą atšaukti ieškovą iš pareigų, remiantis Nuostatais, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) nustatytą savivaldybės tarybos išimtinę ir neperleidžiamą kompetenciją atleisti ieškovą iš plaukimo mokyklos vadovo pareigų. Biudžetinės įstaigos vadovui netaikytinas atšaukimo iš pareigų institutas dėl įstaigos specifikos ir specifinio reglamentavimo (Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymas (toliau – ir BĮĮ) ir Vietos savivaldos įstatymai). Ieškovo vertinimu, atsakovas yra savivaldybės mokymo ir auklėjimo (švietimo) įstaiga. Mero sprendimas nutraukti darbo santykius su ieškovu nenurodant priežasčių pripažintinas neteisėtu.


4. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: nutraukė bylos dalį dėl ieškovo reikalavimo panaikinti Tarybos 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo Nr. T-332 1.5 punktą; panaikino Potvarkį ir pripažino ieškovo atšaukimą iš darbo neteisėtu; grąžino ieškovą į direktoriaus pareigas, šią sprendimo dalį nurodė vykdyti skubiai; priteisė ieškovui iš atsakovo 5186,09 Eur vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

5. Teismas pažymėjo, kad bendrosios kompetencijos teismas nesprendžia klausimų dėl norminių teisės aktų (Nuostatų) teisėtumo, tokią kompetenciją turi tik administracinis teismas. Stabdyti bylos nagrinėjimą, kol Taryba išnagrinės ir (arba) priims atitinkamą sprendimą, ir (arba) kreiptis į administracinį teismą dėl norminių aktų teisėtumo nėra pateisinama ir pagrįsta. Teismas kreiptis į administracinį teismą galėtų tik dėl Tarybos sprendimo Nr. T-332 1.5 punkto, tačiau šio norminio teisės akto teisėtumas aktualus ir Šiaulių sporto mokykloms „Atžalynas“, „Dubysa“ bei „Klevas“, Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centrui bei Šiaulių teniso mokyklai, kurie nėra šios bylos šalys. Ieškinio reikalavimą panaikinti Tarybos sprendimo Nr. T-332 1.5 punktą teismas pripažino pertekliniu, šio teisės akto nelaikė individualiu administraciniu aktu, nes jis nesukelia jokių konkrečių teisinių pasekmių, ir bylos dalį dėl šio reikalavimo sprendė nutraukti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 dalis).

6. Teismas nesutiko, kad ieškovui negali būti taikomos 2016 m. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 104 straipsnio 1 dalies nuostatos, pažymėjo, kad įstaigos vadovo atšaukimo teisė yra absoliuti. Teismas nustatė, kad 2017 m. kovo 2 d. Tarybos sprendimu ieškovas buvo atleistas iš darbo, tačiau Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 23 d.

sprendimu atleidimą pripažino neteisėtu ir grąžino ieškovą į direktoriaus pareigas. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (toliau – VTEK), atlikusi tyrimą dėl ieškovo tarnybinės veiklos, 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pripažino, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnybos įstatymo nuostatas. 2017 m. rugsėjo 7 d. Taryba patvirtino naujus Nuostatus, be kita ko, 22 punkte nustatydama, kad sprendimą dėl plaukimo mokyklos direktoriaus priėmimo į pareigas, jo atleidimo arba atšaukimo iš jų priima Meras. 2017 m. rugsėjo 13 d. Meras priėmė Potvarkį, kuriuo, remdamasis Nuostatais, atšaukė ieškovą iš direktoriaus pareigų praradus pasitikėjimą. Ieškovas atšauktas iš pareigų nesibaigus 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo apskundimo terminui, tai leidžia vertinti atsakovės veiksmus kaip skubotus ir nesąžiningus. Nesant duomenų apie VTEK sprendimo apskundimą, teismas sprendė, kad VTEK konstatuoti ieškovo pažeidimai nesudaro pagrindo jo atšaukti iš pareigų. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių teisės aktų pažeidimus, dėl kurių susidarė sąlygos kitiems asmenims pelnytis biudžetinės įstaigos sąskaita, įstaigos patirtą žalą. Nors sprendimas atšaukti ieškovą iš pareigų neturi būti motyvuotas, tačiau kilus ginčui sprendimą priėmęs subjektas turi įrodyti, jog buvo pagrindas priimti tokį sprendimą. Argumentus, kad ilgą laiką besitęsiantis ieškovo elgesys sąlygojo pasitikėjimo juo praradimą, dėl ko nebegalima buvo tikėtis ateityje lojalaus, atsakovo interesus atitinkančio ieškovo elgesio ir teisėtos veiklos, teismas pripažino nepagrįstais, nesudarančiais pagrindo pripažinti atšaukimą teisėtu ir pagrįstu, kai ieškovas buvo atšauktas praėjus 21 dienai po jo grąžinimo į darbą teismo sprendimu.

7. Teismas konstatavo, kad Meras vien formaliai pasinaudojo absoliutaus pobūdžio teise atleisti darbuotoją, suteikiančia nekontroliuojamą galimybę priimti, kaip paaiškėjo, bet kokių motyvų nulemtą sprendimą. Siekiant užkirsti kelią tokiam piktnaudžiavimui valdžia ir galimam ieškovo diskriminavimui dėl to, jog jis teismo sprendimu grąžintas į darbą, bei esant nepakankamai aiškiam, racionaliai motyvuotam ir skubotam sprendimui atšaukti ieškovą iš pareigų, teismas pripažino ieškovo atšaukimą iš darbo neteisėtu.

8. Teismas nenustatė ekonominių, technologinių ar organizacinių priežasčių, dėl kurių ieškovas negalėtų būti grąžintas į darbą. Teismo vertinimu, ieškovas ir toliau gali eiti pareigas. Tai, kad nesibaigus ginčui teisme dėl atleidimo iš darbo buvo paskirtas naujas direktorius, teisinės reikšmės neturi. Teismas sprendė, kad sprendimo dalis dėl ieškovo grąžinimo į darbą turi būti vykdoma skubiai, priverstinės pravaikštos laikotarpis baigiasi 2017 m. kovo 15 d.

9. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2018 m. birželio 22 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą Nr. e3K-3-522-313/2018 pagal ieškovo ir atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės kasacinius skundus, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 22 d. nutartį panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo Šiaulių apygardos teismui.

11. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi perduotą bylą pagal šalių apeliacinius skundus iš naujo, 2019 m. kovo 29 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12. Kolegija rėmėsi Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 3 dalies 2 punkto, 6 straipsnio 2 dalies 7 punkto, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 9 dalies, 16 straipsnio 2 dalies 21 punkto, 20 straipsnio 2 dalies 16 punkto nuostatomis, Švietimo įstatymo 2 straipsnio 12, 19, 28 dalių, 6 straipsnio, 15 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo (toliau – ir KKSĮ) (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 21 dalies nuostatomis, nurodė, kad švietimo įstaiga laikoma mokykla arba švietimo pagalbos įstaiga, kurios pagrindinė veikla yra formalusis arba (ir) neformalusis švietimas; neformaliajam švietimui priskiriamas ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo ir sporto mokyklos, t. y. sportinis ugdymas. Atsižvelgdama į atsakovo nuostatus (po pakeitimo 2017 m. balandžio 20 d.), kolegija nurodė, kad jis vykdo tiek neformaliojo švietimo, tiek formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, tačiau paaiškinimuose ir rašytiniuose dokumentuose išskiria tik ugdymą pagal neformaliojo švietimo programą, kuris sudaro 3 proc. bendros atsakovo veiklos.

13. Kolegija sprendė, kad atsakovo pateikti 2016–2017 ir 2017–2018 m. m. trenerių tarifikaciniai lapai – protokolai, juose nurodomos pradinio rengimo, meistriškumo ugdymo, meistriškumo tobulinimo bei didelio meistriškumo grupės, meistriškumo ugdymo sąrašai, yra parengti vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjo 2015 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. KK-12 patvirtintu Sportinio ugdymo organizavimo savivaldybės sporto mokymo įstaigose aprašu (toliau – 2015 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. KK-12, Aprašas), taigi šios programos yra

vykdomos pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas. Aprašas patvirtintas vadovaujantis Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2014 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-219 patvirtintomis Sportinio ugdymo organizavimo rekomendacijomis, kuriose taip pat nurodyta, jog pradinio rengimo, meistriškumo ugdymo, meistriškumo tobulinimo ir didelio meistriškumo etapai yra įgyvendinami vykdant ugdymą pagal formalųjį švietimą papildančio sportinio ugdymo programas. Kolegija padarė išvadą, kad atsakovas vykdo tiek neformalųjį švietimą, tiek formalųjį švietimą papildantį ugdymą, šių programų vykdymas bendrai yra pagrindinis atsakovo veiklos pobūdis; vaikų apsilankymų skaičius vykdant neformaliojo ugdymo programas sudaro apie 3 proc., o 70 proc. sudaro vaikų apsilankymai pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, kurias atsakovai įvardija kaip sportinio rengimo grupes. Lietuvos plaukimo federacijos vykdomas projektas irgi buvo susijęs su vaikų mokymu plaukti, o tai reiškia, jog vaikų apsilankymų skaičius vykdant neformaliojo ugdymo programas ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas sudaro 78 proc. Kolegija konstatavo, kad atsakovas yra švietimo įstaiga, nes pagrindinė jo veikla yra neformaliojo ugdymo programų ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programų vykdymas. Tai, jog atsakovai įstaigos veiklą įvardija kaip sportininkų rengimą, neturi įtakos jos teisiniam statusui. Kolegija pažymėjo, kad nors atsakovas nurodo, jog jo veiklai yra taikomas KKSĮ, tačiau įpareigotas pateikti duomenis, pagal kokias Kūno kultūros ir sporto departamento patvirtintas programas, neformaliojo ugdymo programas ir (arba) formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas vykdomos pradinio rengimo, meistriškumo ugdymo, meistriškumo tobulinimo bei didelio meistriškumo veiklos, tokių duomenų nepateikė.

14. Kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovas yra švietimo įstaiga, rodo ir šios aplinkybės: iš tarifikacinių lapų – protokolų matyti, jog mokykloje (centre) kiekvienų metų rugsėjo 1 d. mokslo metams yra vykdoma trenerių tarifikacija, kuri yra skirta būtent švietimo įstaigoms; treneriai dirba sutrumpintu darbo laiku, kas būdinga švietimo įstaigos pedagogams; įstaigoje dirbantys treneriai dirba pagal sudarytas neformaliojo ugdymo ir (arba) formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, kurios yra derinamos su Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamentu (Švietimo įstatymo 2 straipsnio 18, 19 dalys); įstaigoje dirbantys treneriai ir instruktoriai laikomi pedagoginiais darbuotojais pagal 2003 m. spalio 19 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymo Nr. ĮSAK-1407 (toliau – 2003 m. spalio 19 d. įsakymas Nr. ĮSAK-1407) 7.12 ir 7.22 punktus; vaikus mokantiems plaukti darbuotojams keliami reikalavimai turėti licencijas ir įgytas pedagogines žinias (Švietimo įstatymo 48 straipsnio 1 dalis); kiekvienais metais nustatomi mokslo metai, jų pradžia ir pabaiga, nes dažniausiai (apie 78 proc.) įstaigoje mokosi plaukti moksleiviai (Švietimo įstatymo 43 straipsnio 3 dalis); lankančių vaikų pasiekimai yra vertinami pagal Aprašą. Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, patvirtina, jog atsakovas daugiausia vykdo tiek neformalųjį švietimą, tiek formalųjį švietimą papildantį ugdymą, taigi yra švietimo įstaiga. Be to, atsakovas faktiškai finansuojamas savivaldybės biudžeto lėšomis kartu su kitomis švietimo įstaigomis lėšos visoms švietimo įstaigoms, įskaitant ir atsakovą, skirstomos pagal tą patį teisinį reglamentavimą.

15. Vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, galiojusi Potvarkio priėmimo metu) 3 straipsnio 9 dalimi, 16 straipsnio 2 dalies 21 punktu, 20 straipsnio 2 dalies 17 punktu, kolegija konstatavo, kad atsakovo, kaip švietimo įstaigos, vadovo atleidimas iš pareigų yra išimtinė Tarybos kompetencija, kuri negali būti perduota kitiems asmenims, todėl nagrinėjamu atveju atšaukimo iš pareigų neteisėtumą lemia tai, kad darbo sutartį su ieškovu nutraukė netinkamas subjektas.

16. Kolegija nurodė, kad atšaukimo iš pareigų institutas ieškovui taikytas pagrįstai. 2016 m. DK 104 straipsnyje neišskirta, apie kokio juridinio asmens, privataus ar viešojo, vadovo atšaukimą kalbama, taigi, ši norma taikoma visų tipų juridinių asmenų vadovams. DK nenustato prioriteto nei Biudžetinių įstaigų įstatymui, nei Vietos savivaldos įstatymui (DK 3 straipsnio 2 dalis), todėl spręstina, jog nagrinėjamu atveju vadovautinasi DK 104 straipsnyje įtvirtintu atšaukimo iš pareigų institutu.

17. Remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais 2018 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-248/2018, kolegija nurodė, kad įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija turi absoliučią teisę atšaukti įstaigos vadovą iš pareigų praradus pasitikėjimą juo be jokios motyvacijos, tačiau nemotyvuotas Potvarkis dėl vadovo atšaukimo iš pareigų praradus pasitikėjimą vertintinas kaip vadovo atšaukimas iš pareigų nesant jo kaltės, todėl tokiu atveju atšaukiamas iš pareigų asmuo išsaugo visas garantijas, o motyvavus tokį sprendimą ir įrodžius kaltus vadovo veiksmus, atšauktas vadovas netenka visų garantijų (DK 104 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju nebuvo įrodinėjamas ieškovo atšaukimas iš pareigų esant jo kaltei, jis buvo atšauktas iš pareigų praradus pasitikėjimą, šios aplinkybės nemotyvuojant. Kolegija pažymėjo, kad kaltės klausimas nėra šios bylos įrodinėjimo dalykas, nurodė, jog, ieškovą iš

pareigų atšaukus tinkamam subjektui (Tarybai), nemotyvuotas Potvarkis būtų vertinamas kaip ieškovo atšaukimas iš vadovo pareigų praradus pasitikėjimą nesant jo kaltės.

18. Kolegija atmetė atsakovo argumentą dėl ieškovo nepagrįsto grąžinimo į pareigas. Sprendimą dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų priėmė nekompetentingas subjektas, todėl, esant pažeistai atšaukimo iš pareigų tvarkai, aplinkybės, kad atsakovai nepageidavo ieškovo grąžinimo į pareigas ar kad į tas pačias pareigas yra priimtas kitas asmuo, negali lemti neteisėtai atleisto ieškovo negrąžinimo į darbą. Be to, procesiniuose dokumentuose atsakovai nekėlė klausimo dėl ieškovo (ne)grąžinimo į pareigas, toks prašymas pareikštas tik Šiaulių miesto savivaldybės baigiamojoje kalboje, kuri teismui pateikta raštu. Tokio prašymo pareiškimą baigiamojoje kalboje, baigus bylos nagrinėjimą, ieškovui neturint galimybės į jį atsikirti, kolegija vertino kaip naujo reikalavimo pareiškimą po bylos išnagrinėjimo.

19. Kolegija nesutiko su atsakovo argumentu, kad ieškovui priteista kompensacija už priverstinę pravaikštą yra per didelė. Aplinkybė, kad į neteisėtai atšaukto ieškovo pareigas buvo įdarbintas kitas asmuo, negali paneigti ieškovo teisės į įstatymo garantuojamą kompensaciją už priverstinę pravaikštą. Įstatymas neįtvirtina kompensacijos už priverstinę pravaikštą mažinimo dėl aplinkybių, susijusių su kito asmens įsidarbinimu įstaigoje. Atsakovas neteikė įrodymų, kad ieškovui priteista 5186,09 Eur kompensacija už priverstinę pravaikštą yra per didelė, neįrodinėjo, jog priteista kompensacija jam yra didelė našta, nepateikta duomenų apie finansinę atsakovo būklę, be to, šių aplinkybių jis neįrodinėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, negrindė ir neteikė teismui paaiškinimų ar prašymų dėl kompensacijos mažinimo, todėl mažinti ieškovui priteistos kompensacijos dydį nėra teisinio pagrindo.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

20. Kasaciniu skundu atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties ir Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimo dalis, kuriomis buvo patenkinti ieškovo reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti; nusprendus, jog ieškovas iš pareigų atšauktas neteisėtai, pakeisti teismų procesinių sprendimų dalis dėl ieškovo grąžinimo į darbą bei taikyti alternatyvų pažeistų teisių gynimo būdą pagal DK 218 straipsnio 4 dalį; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas; priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Apeliacinės instancijos teismas, neteisingai aiškindamas ir taikydamas VSĮ, Švietimo įstatymo, KKSĮ nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo įstaiga, o ne sportininkų ugdymo centras, todėl netinkamai vertino, jog sprendimą dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų ir atleidimo iš darbo turėjo priimti Taryba, o ne Meras. Pažymėta, kad Nuostatai yra pirminis dokumentas, kuris apibrėžia įstaigos vykdomos veiklos sritį. 2017 m. balandžio 20 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu, kuriuo pakeistas Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ tipas – sportininkų ugdymo centras, o pagrindinė paskirtis – rengti sportininkus ir vykdyti kitą sporto veiklą, buvo atkurtas iki 2011 m. spalio 27 d. nuostatų buvęs atsakovo statusas – rengti sportininkus. Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ nuo pat įsisteigimo faktiškai esmingai nekeitė veiklos krypties. Pagrindinė plaukimo mokyklos veiklos kryptis visada buvo ir yra rengti sportininkus ir sportuotojus, kaip apibrėžta KKSĮ, o tai leidžia teigti, jog Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo teikėja, bet ne švietimo įstaiga. Ir tik kelerius metus dėl finansavimo ypatumų plaukimo mokyklos nuostatuose buvo nuoroda į kitokį – švietimo įstaigos – statusą, kuris, kaip nurodyta anksčiau, neatitiko faktinės situacijos. Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ vadovaujasi Kūno kultūros ir sporto įstatymu, o ne Švietimo įstatymu. Nepagrįstai konstatuota, jog 70 procentų Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ veiklos sudaro apsilankymai pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas. Kūno kultūros ir sporto departamentas nėra patvirtinęs jokių neformaliojo ugdymo programų ir (arba) formalųjį švietimą papildančių programų, kuriose būtų apibrėžtas sportinių veiklų (pradinis rengimas, meistriškumo ugdymas, meistriškumo tobulinimas, didelis meistriškumas) turinys. Dėl to plaukimo mokykla turi teisę pati nustatyti savo vykdomų veiklų turinį. Teismo formalus požiūris į plaukimo mokyklos realiai vykdomas veiklas prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarčiai Nr. e3K-3-522-313/2018, kurioje konstatuota, jog svarbu nustatyti, kokią dalį įstaigą lankančių asmenų sudaro asmenys rengiami varžyboms, kaip dažnai jie naudojasi plaukimo centro patalpomis, įranga, darbuotojų paslaugomis. Nebuvo taikytas ir vertintas 2018 m. rugpjūčio 23 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. A-1427 dėl sportinio ugdymo organizavimo Šiaulių miesto savivaldybės sportininkų ugdymo centruose, kuris taikytinas Šiaulių plaukimo mokyklai „Delfinas“. Plaukimo mokykla teikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė tikslius neformaliojo ugdymo ir sportinio rengimo grupių bei šias grupes

lankiusių asmenų skaičius: 2017 metais įvairūs asmenys apsilankė 140 438 kartus, iš jų tik 4748 kartus buvo apsilankyta pagal neformaliojo ugdymo formatą, o apsilankymų pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas apskritai nebuvo. Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ teikė įrodymus, kad sportinio rengimo grupėse besitreniruojantys sportininkai ir sportuotojai įprastai turi iki 6 treniruočių per savaitę, o aukštesnio meistriškumo grupių sportininkai, ypač rengdamiesi varžyboms, lankosi iki 8 kartų per savaitę. Sportinio rengimo grupių treniruočių trukmė nuo 1 iki 4 akademinių valandų, tai sudaro 447 valandas baseinų užimtumo per savaitę, o neformaliajam ugdymui yra skiriama tik 12 valandų per savaitę (6 grupės po 2 akademines valandas). Tai reiškia, jog net 37 kartais mažiau asmenys pagal neformaliojo ugdymo programas naudojasi Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ baseinais nei asmenys, treniruojami sportinėse grupėse. Tai, kad plaukimo mokykla finansuota savivaldybės lėšomis, nepatvirtina jos kaip švietimo įstaigos statuso, nes savivaldybės taryba turi išimtinę teisę spręsti, kiek lėšų skirti konkrečiai įstaigai, tačiau tokių lėšų skyrimas nenulemia įstaigos veiklos rūšies, kadangi iš savivaldybės biudžeto yra finansuojamos ne tik švietimo įstaigos. Šiaulių miesto savivaldybės 2017 metų biudžeto asignavimai savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms vykdyti (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-5) yra suskirstyti programomis, Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra priskirta prie 07 Kūno kultūros ir sporto plėtros programos, taip pat kaip ir sporto mokyklos „Dubysa“ ir „Atžalynas“. O neformaliojo ugdymo įstaigos yra priskirtos prie 08 Švietimo prieinamumo ir kokybės užtikrinimo programos. Be to, Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ treneriams ilgesnės kasmetinės atostogos nėra suteikiamos, jie nėra privalomai atestuojami, todėl nėra laikomi pedagoginiais darbuotojais.

20.2. Teismai, nepagrįstai pripažinę ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, pritaikė neteisingą pažeistų teisių gynimo būdą – grąžino ieškovą į darbą, nors egzistavo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad tai negali būti padaryta dėl organizacinių priežasčių (ieškovas buvo įstaigos vadovas; į įstaigos vadovo pareigas buvo paskirtas kitas konkursą laimėjęs asmuo), dėl to, kad darbuotojui būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (ieškovas iš pareigų buvo atšauktas dėl prarasto pasitikėjimo ir reputacijos; pasibaigus fiduciariniams santykiams tolesnis vadovavimas neįmanomas); darbdavys siekė pasinaudoti DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata dėl atleisto darbuotojo negrąžinimo į darbą (atsakovai prašė atmesti reikalavimą grąžinti ieškovą į darbą).

20.3. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai pripažinęs ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, nesumažino vidutinio darbo užmokesčio sumos už priverstinės pravaikštos laiką, netinkamai taikė DK 218 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-684/2017; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018), nesilaikė proporcingumo principo, pažeisti, be kita ko, valstybės interesai.

20.4. Teismai pažeidė CPK 136 straipsnio 4 dalį, 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kurie užkerta kelią vykti paraleliniams procesams, taip siekiant išvengti priešingų sprendimų tuo pačiu klausimu priėmimo.

21. Atsakovas pateikė pareiškimą, kuriuo prisideda prie kasacinio skundo.22. Ieškovas atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime

nurodomi šie argumentai:22.1. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 21 punktas savarankiškai nustato, kas yra laikytina švietimo

įstaiga – tai savivaldybės mokymo ir auklėjimo įstaiga. Nėra pagrindo nesivadovauti šia įstatyme pateikta sąvoka sprendžiant kilusį ginčą dėl atsakovo statuso. Atsakovas vykdo mokymą, moko vaikus plaukti, užsiima neformaliuoju ir formalųjį švietimą papildančiu ugdymu, taigi laikytinas savivaldybės mokymo ir auklėjimo (švietimo) įstaiga. Atsakovas laikytinas švietimo įstaiga ir Švietimo įstatymo kontekste. Pagrindinė jo veikla visada buvo ir yra neformaliojo švietimo vykdymas. Iki nuostatų pakeitimo 2017 m. gegužės 25 d. atsakovas aiškiai buvo laikomas švietimo įstaiga. Įvertinus 2015 m. rugpjūčio 27 d. ir 2017 m. gegužės 25 d. patvirtintus nuostatus nematyti esminio skirtumo, kuris leistų atsakovą traktuoti kitaip, nei buvo padaryta Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1033-368/2017; abejuose nuostatuose nurodyta, kad įstaigos pagrindinė veiklos sritis yra kūno kultūra ir sportas. Nepagrįsti argumentai, kad teismas netinkamai taikė privalomojo pobūdžio 2015 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. KK-12 patvirtintą Aprašą. Formalųjį švietimą papildančio ugdymo programų rengimo tvarka yra nustatyta Rekomendacijose, taip pat Apraše. Šiuose teisės aktuose yra aiškiai nurodyta, kad sportinis ugdymas atliekamas būtent pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, kurios sudaromos ir tvirtinamos pagal minėtuose teisės aktuose nustatytą tvarką.

22.2. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismas, aiškindamasis šios nutarties 20 punkte nurodytas aplinkybes, padarė

klaidų. Atsakovas neformaliojo ugdymo programas ir atitinkamai formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas kartu vykdo daugiau negu kitas veiklas. Byloje nustatyta ir atsakovė neteigia, kad laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 2 d. iki 2017 m. rugsėjo 13 d. būtų buvę kokių nors pasikeitimų atsakovo veikloje, dėl ko būtų galima teigti, kad įstaiga prarado iki tol turėtą švietimo įstaigos statusą. Šioje byloje turėjo būti įrodinėjama, kad veikla (švietimo teikimas) pasikeitė ne formaliai pagal nuostatus, o realiai. Atsakovas atitinka visus pagrindinius neformaliajai švietimo įstaigai būdingus požymius. Įstaigoje neteikiamos paslaugos profesionaliems sportininkams, pagrindinė ir pirminė paskirtis buvo ir yra vaikų mokymas plaukti, o ne didelio sportinio meistriškumo programų vykdymas.

22.3. Atsakovės nurodomas 2018 m. rugpjūčio 23 d. įsakymas Nr. A-1427 netaikytinas laiko atžvilgiu (ieškovas atleistas 2017 m. rugsėjo 13 d.).

22.4. Šiaulių miesto savivaldybės 2017–2019 m. veiklos planas buvo priimtas 2017 m. vasario 2 d., t. y. prieš pirmąjį ieškovo atleidimą iš švietimo įstaigos vadovo pareigų. Taigi atsakovės teiginiai, kad šis planas patvirtina, jog atsakovas nėra švietimo įstaiga, nepagrįsti.

22.5. Atsakovo finansavimas niekuo nesiskiria nuo kitų savivaldybės švietimo įstaigų; ji gauna finansavimą iš savivaldybės būtent dėl formalųjį švietimą papildančių programų vykdymo. Savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 31 d. įsakyme Nr. A-1112 aiškiai nurodyta, kad prie neformaliojo švietimo programų, 2017 metais finansuojamų iš savivaldybės biudžeto, priskiriamos tiek mokykloje vykdoma neformaliojo ugdymo programa, tiek plaukimo, dailiojo pradinio ugdymo, meistriškumo ugdymo, meistriškumo tobulinimo ir didelio meistriškumo ugdymo programos. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-209 dėl atlyginimo už Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamą neformalųjį vaikų švietimą dydžio nustatymo patvirtintas Atlyginimo už Šiaulių miesto savivaldybės įstaigose teikiamą neformalųjį švietimą dydžių sąrašas, kuriame aiškiai nurodyta, kad formalųjį švietimą papildančio ugdymo programos yra plaukimo, dailiojo plaukimo pradinio ugdymo programa, plaukimo, dailiojo plaukimo meistriškumo ugdymo programa, plaukimo, dailiojo plaukimo meistriškumo tobulinimo programa, plaukimo, dailiojo plaukimo didelio meistriškumo ugdymo programa. 2017 metų biudžetas buvo patvirtintas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-5, t. y. iki ieškovo pirmojo atleidimo Tarybos sprendimu, kai atsakovas buvo švietimo įstaiga, Tarybos sprendime tam tikro kodo nurodymas neįrodo, kad atsakovas nebuvo švietimo įstaiga.

22.6. Sistemiškai aiškinant DK nuostatas matyti, kad 218 straipsnio 4 dalis nurodo aplinkybes, į kurias teismas turi diskreciją atsižvelgti, jas įvertinti spręsdamas dėl darbuotojo (ne)grąžinimo į darbą, o šio straipsnio 5 dalis nustato imperatyvią taisyklę teismui. Atsakovai atsiliepimuose į ieškovo ieškinį nenurodė prašymo negrąžinti ieškovo į darbą DK 218 straipsnio 4 dalies pagrindu, kai to prašo darbdavys. Toks prašymas turėtų būti pateiktas ir nurodytos reikšmingos aplinkybės bei pateikti įrodymai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme. Ieškovui nesuprantama, kaip jam būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Byloje nėra duomenų apie prarastą ar sumenkėjusią reputaciją, pablogėjusius santykius su darbuotojais, konfliktus su mokyklos bendruomene. Darbdavio pasitikėjimo praradimo deklaravimas nepakankamas pagrindas negrąžinti vadovaujamas pareigas einančio darbuotojo į darbą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-701/2016).

22.7. Šios ir civilinės bylos Nr. e2A-103-856/2018 proceso eiga ir ribos skyrėsi (atsakovai teikė aiškius prašymus parengiamojoje bylos stadijoje bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl ieškovo negrąžinimo į darbą DK 218 straipsnio 4 dalies pagrindu).

22.8. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Atsakovės teiginiai, kad ji objektyviai negalėjo teikti paaiškinimų, prašymų ar įrodymų dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą mažinimo, nepagrįsti. Atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodyti teiginiai dėl kompensacijos mažinimo – deklaratyvaus pobūdžio, nepateikta jokių įrodymų. Be to, DK 218 straipsnio 2, 4 dalyse neįtvirtinta pagrindų mažinti kompensaciją už priverstinę pravaikštą; šios normos nustato kompensacijos ribojimus. Šioje byloje ieškovui priteista 5186,09 Eur už laikotarpį nuo jo atleidimo iš darbo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d. teismo sprendimo priėmimo; byloje Nr. e2A-103-856/2018 – kompensacija už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo 2018 m. kovo 27 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, bet ne ilgiau kaip iki 2019 m. kovo 27 d. Šiose bylose nagrinėjami skirtingi ieškovo atleidimo iš darbo atvejai.

22.9. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad teismas turėjo sujungti šią ir civilinę bylą Nr. e2A-103-856/2018 – bylos buvo skirtingose proceso stadijose. Be to, bylose nereikšti tokie prašymai. Vadovaujantis CPK 136 straipsnio 4 dalimi, negalima

daryti išvados, kad teismas visais atvejais privalo taikyti bylų sujungimo institutą.

Teisėjų kolegija



Dėl Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ (nuo 2018 m. spalio 1 d. – Šiaulių plaukimo centro „Delfinas“) teisinio statuso ir subjekto, turėjusio kompetenciją atleisti šios įstaigos vadovą iš pareigų

33. Biudžetinių įstaigų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. birželio 20 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš savivaldybės biudžeto išlaikomos biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendina savivaldybės taryba. Savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija priima į pareigas ir iš jų atleidžia biudžetinės įstaigos vadovą (4 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

34. Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija – Konstitucijos ir įstatymų nustatyta kompetencija, kurios negali perimti, kištis į ją, įgyvendinti jokia kita savivaldybės institucija. Savivaldybės taryba negali atsisakyti savo išimtinės kompetencijos ar perduoti jos kitoms savivaldybės institucijoms. VSĮ 16 straipsnio 2 dalyje išdėstytos išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtos funkcijos, kurių viena nustatyta 21 punkte – savivaldybės mokymo ir auklėjimo (toliau – švietimo) įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal VSĮ 20 straipsnio 2 dalies 16 punktą, kitų biudžetinių įstaigų, išskyrus švietimo įstaigas ir seniūnijas – biudžetines įstaigas, vadovus priima į pareigas ir atleidžia iš jų savivaldybės meras.

35. Remiantis pirmiau nurodytomis teisės normomis, darytina išvada, kad yra aiškiai atribota savivaldybės tarybos ir mero kompetencija priimti sprendimus dėl tam tikrų savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų atleidimo iš pareigų. Biudžetinių įstaigų, išskyrus švietimo įstaigas ir seniūnijas, vadovus atleidžia iš pareigų savivaldybės meras, o švietimo įstaigų vadovų atleidimas iš pareigų priskirtas išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai. Nagrinėjamoje byloje, vertinant ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumą, teismai pagrįstai aiškinosi tai, kieno – savivaldybės tarybos ar mero – kompetencijai yra priskirtinas sprendimas dėl ieškovo atleidimo. Siekiant nustatyti subjektą, turėjusį kompetenciją atleisti ieškovą iš darbo, turi būti nustatytas plaukimo mokyklos teisinis statusas – ar ji pripažintina švietimo įstaiga, ar yra sportininkų ugdymo centras.

36. Švietimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 28 dalyje nustatyta, kad švietimo įstaiga – mokykla arba švietimo pagalbos įstaiga. Šio straipsnio 12 dalyje mokykla apibrėžta kaip juridinis asmuo, valstybės narės juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, įsteigtas Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka, kurio pagrindinė veikla yra formalusis arba (ir) neformalusis švietimas. Neformalusis švietimas yra apibrėžtas kaip švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas, išskyrus formaliojo švietimo programas (įstatymo 2 straipsnio 19 dalis). Švietimo įstatymo 6 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad neformalusis švietimas apima ikimokyklinį, priešmokyklinį, kitą neformalųjį vaikų (taip pat formalųjį švietimą papildantį ugdymą) ir suaugusiųjų švietimą. Švietimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neformaliojo vaikų švietimo paskirtis – tenkinti mokinių pažinimo, ugdymosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais; formalųjį švietimą papildančio ugdymo paskirtis – pagal ilgalaikes programas sistemiškai plėsti tam tikros srities žinias, stiprinti gebėjimus ir įgūdžius ir suteikti asmeniui papildomas dalykines kompetencijas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog neformaliajam vaikų švietimui priskiriamas taip pat ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo muzikos, dailės, kitos menų ir sporto mokyklos, t. y. ir sportinis ugdymas.

37. Pažymėtina, kad neformalųjį vaikų bei suaugusiųjų švietimą gali vykdyti ne tik švietimo įstaigos, bet ir sportininkų ugdymo centrai. Remiantis Kūno kultūros ir sporto įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 21 dalyje pateikta sąvokos apibrėžtimi, sportininkų ugdymo centras yra sporto mokymo įstaiga, sporto centras, specializuota vienos ar kelių sporto šakų įstaiga, kuri gali vykdyti neformalųjį vaikų bei suaugusiųjų švietimą, rengia tam tikros kvalifikacijos sportininkus ir sportuotojus, taip pat atlieka kitas steigėjų jiems priskirtas

funkcijas.38. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas nutarties 33–37

punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą, aiškino pagrindinę įstaigos veiklos sritį, todėl nepagrįstai sprendė, jog plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo įstaiga, o ne sportininkų ugdymo centras ir jos vadovą iš darbo atleisti galėjo Taryba, bet ne Meras. Nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino atsakovės nurodytų teisingam sprendimui priimti reikšmės turinčių aplinkybių, kurios patvirtina, jog plaukimo mokykla užsiima sportiniu rengimu, o ne formaliuoju ugdymu: plaukimo mokyklos rašytinių paaiškinimų dėl grupių skaičiaus, sportininkų treniruočių intensyvumo, trenerių kasmetinių atostogų trukmės. Taigi atsakovė iš esmės nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padaryta išvada dėl plaukimo mokyklos realiai vykdytos veiklos, reikšmingos šioje byloje nagrinėjamam ginčui išspręsti.

39. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Jeigu kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, kasacinis teismas patikrina, ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami byloje reikšmingus faktus, tinkamai taikė proceso teisės normas, ar dėl tam tikrų proceso pažeidimų galėjo būti priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

40. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas įrodymų vertinimo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-687/2016, 29 punktas; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 40 punktas).

41. Apeliacinės instancijos teismas vertino atsakovo rašytinius paaiškinimus, protokolus, mokyklos direktoriaus veiklos ataskaitas, mokyklos treniruočių tvarkaraščius, neformaliojo ugdymo programos sąrašus, su įstaigomis ir institucijomis pasirašytas sutartis, trenerių tarifikacinius lapus, trenerių laikymą pedagoginiais darbuotojais, jiems keliamus reikalavimus, mokslo metų nustatymą, finansavimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir, remdamasis šių įrodymų visetu, sprendė, kad plaukimo mokykla vykdė ne tik atsakovės išskirtas ir nurodytas neformaliojo švietimo, bet ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, kurios ir sudaro didžiąją dalį plaukimo mokyklos veiklos. Dėl to buvo konstatuota, kad atsakovas yra laikytinas ne sportininkų ugdymo centru, bet švietimo įstaiga.

42. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad 2017 m. balandžio 20 d. pakeisti įstaigos Nuostatai (vėliau keisti 2017 m. gegužės 25 d. ir 2017 m. rugsėjo 7 d.) yra pirminis dokumentas, kuris apibrėžia įstaigos vykdomos veiklos sritį ir kuriuo privalo vadovautis teismas, o šiuose Nuostatuose nurodyta, kad plaukimo mokykla yra sportininkų ugdymo centras, kurio pagrindinė paskirtis – rengti sportininkus ir vykdyti kitą sporto veiklą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje Nr. e3K-3-522-313/2018 vertinant ieškovo 2017 m. rugsėjo 13 d. atleidimą pasisakyta, kad nesant faktinio Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ veiklos pobūdžio pasikeitimo, galinčio būti šios įstaigos kaip švietimo įstaigos teisinio statuso praradimo pagrindu, toks formalus įstaigos Nuostatų pakeitimas pats savaime negali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant dėl ieškovo atleidimo teisėtumo. Kadangi nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė plaukimo mokyklos veiklos pobūdžio pasikeitimo pakeitus jos Nuostatus, tai šie Nuostatai patys savaime negalėjo būti vertinami kaip įrodymas, patvirtinantis atsakovo, kaip sportininkų ugdymo centro, statusą.

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytų aplinkybių pagrindu

padarytas išvadas, konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šalių ginčą, tinkamai nustatė faktinį plaukimo mokyklos teisinį statusą ir pagrįstai konstatavo, jog plaukimo mokyklos veiklos pobūdis nepasikeitė pakeitus jos Nuostatus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti nepagrįstomis.

44. Konstatavus, kad plaukimo mokykla yra švietimo įstaiga, atsižvelgiant į nutarties 33, 34 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad ieškovas galėjo būti atšauktas iš pareigų tik Tarybos sprendimu, bet ne vienašališku Mero potvarkiu. Dėl to pagrįstai bylą nagrinėję teismai sprendė, jog atšaukimo iš pareigų neteisėtumą lemia tai, kad darbo sutartį su ieškovu nutraukė netinkamas subjektas, ir pripažino ieškovo atšaukimą iš pareigų neteisėtu bei panaikino 2017 m. rugsėjo 13 d. Potvarkį.

Dėl gynybos būdo parinkimo ir DK 218 straipsnio 2, 4 dalių aiškinimo bei taikymo nagrinėjamoje byloje

45. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK (2017 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-413 redakcija) 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

46. Taigi, pagal nurodytą teisinį reglamentavimą darbuotojo, atleisto iš darbo be teisėto pagrindo arba pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, pažeistas teises darbo ginčus nagrinėjantis organas apgina taikydamas DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytus alternatyvius gynimo būdus. Kiekvienoje byloje taikytinas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas parenkamas, atsižvelgiant į joje nustatytas konkrečias bylos faktines aplinkybes. Nustačius, kad egzistuoja DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos šios teisės normos taikymo sąlygos, pažeistos darbuotojo teisės, jį neteisėtai atleidus iš darbo, apginamos taikant šioje teisės normoje nustatytą gynimo būdą, o tokių sąlygų egzistavimo nenustačius, jos apginamos taikant DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatytą gynimo būdą.

47. Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 3, 4 dalis bei iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos DK 297 straipsnio 3, 4 dalis, kuriose taip pat buvo įtvirtinti alternatyvūs darbuotojo teisių jį neteisėtai atleidus iš darbo gynimo būdai, ir dėl to ši kasacinio teismo praktika išlieka aktuali, yra konstatavęs, kad nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-545/2008; 2016 m. kovo 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-137-701/2016 53 punktą).

48. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 218 straipsnio 4 dalyje, ją lyginant su ankstesnėse DK redakcijose buvusiu įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, yra nustatytas dar vienas, naujas teisinis pagrindas, kai taikytinas šioje teisės normoje reglamentuojamas alternatyvus darbuotojo teisių jį neteisėtai

atleidus iš darbo gynimo būdas, t. y. kai darbuotojo negrąžinti į pirmesnį darbą prašo darbdavys. Ši teisinio reglamentavimo naujovė vertintina kaip neteikianti pagrindo kitaip, nei tai buvo suformuotoje kasacinio teismo praktikoje, nurodytoje šios nutarties 47 punkte, aiškinti DK nuostatas dėl alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikymo. Dėl to šioje byloje, pasisakydama dėl nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 218 straipsnio 2, 4 dalių aiškinimo ir taikymo, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Alternatyvaus darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimas turi būti motyvuotas teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje.

49. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad teismai pritaikė neteisingą pažeistų teisių gynimo būdą – grąžino ieškovą į darbą, nors egzistavo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad tai negali būti padaryta: dėl organizacinių priežasčių (ieškovas buvo įstaigos vadovas; į įstaigos vadovo pareigas buvo paskirtas kitas konkursą laimėjęs asmuo); dėl to, kad darbuotojui būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (ieškovas iš pareigų buvo atšauktas dėl prarasto pasitikėjimo ir reputacijos; pasibaigus fiduciariniams santykiams tolesnis vadovavimas neįmanomas); darbdavys siekė pasinaudoti DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata dėl atleisto darbuotojo negrąžinimo į darbą (atsakovai prašė atmesti reikalavimą grąžinti ieškovą į darbą).

50. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad šioje byloje teismai, nagrinėdami ginčą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika šios kategorijos bylose. Teismai nagrinėjo ir svarstė abu ieškovo, kaip darbuotojo, pažeistų teisių gynimo būdus bei taikė DK 218 straipsnio 2 dalį, bet ne 4 dalį, nes nenustatė aplinkybių, teikiančių pagrindą padaryti išvadas, kad ieškovui, šį grąžinus į pirmesnį darbą, gali būti sudarytos nepalankios sąlygos toliau dirbti ar kad jis negali būti grąžintas į pirmesnį darbą dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių. Tokios teismų išvados yra motyvuotos, padarytos įvertinus ieškovo atšaukimo iš pareigų aplinkybes ir subjektą, atsakovų argumentus dėl pasitikėjimo ieškovu praradimo, naujo direktoriaus paskyrimo ir kt.

51. Pirmosios instancijos teismas sprendime kaip nustatyto fakto, reikšmingo ieškovo teisių gynimo būdo parinkimui ir DK 218 straipsnio 2, 4 dalių taikymui, nenurodė to, kad darbuotojo negrąžinti į pirmesnį darbą prašo darbdavys, taigi, tokios DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos šios teisės normos taikymo sąlygos egzistavimo nekonstatavo. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad procesiniuose dokumentuose atsakovai nekėlė klausimo dėl ieškovo (ne)grąžinimo į pareigas, prašymas negrąžinti ieškovo į pareigas buvo pareikštas tik Šiaulių miesto savivaldybės baigiamojoje kalboje, tokio prašymo pareiškimas baigiamojoje kalboje, baigus bylos nagrinėjimą, ieškovui neturint galimybės atsikirsti į tokį prašymą, vertintinas kaip naujo reikalavimo pareiškimas po bylos išnagrinėjimo. Taigi, teismų procesiniais sprendimais nustatyta, kad ieškovo darbdavė Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ (nuo 2018 m. spalio 1 d. Šiaulių plaukimo centras „Delfinas“) šioje byloje pirmosios instancijos teisme nepareiškė prašymo, reikšmingo DK 218 straipsnio 4 dalies taikymui, kad ieškovas būtų negrąžintas į pirmesnį darbą.

52. Atsakovė, kasaciniame skunde teigdama, kad teismai pritaikė neteisingą pažeistų teisių gynimo būdą – grąžino ieškovą į darbą, nors egzistavo pakankamas pagrindas konstatuoti, jog tai negali būti padaryta dėl organizacinių priežasčių (ieškovas buvo įstaigos vadovas; į įstaigos vadovo pareigas buvo paskirtas kitas konkursą laimėjęs asmuo) ir dėl to, kad darbuotojui būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (ieškovas iš pareigų buvo atšauktas dėl prarasto pasitikėjimo ir reputacijos, pasibaigus fiduciariniams santykiams tolesnis vadovavimas neįmanomas), iš esmės teigia, kad teismai netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, neatsižvelgė į tam tikras aplinkybes, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Minėta (žr. šios nutarties 39 punktą), kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teismų procesiniai sprendimai priimti įvertinus atsakovų nurodytus faktinius bei teisinius argumentus. Konstatuoti, kad juos vertindami ir nustatydami faktines bylos aplinkybes teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pagrindo nenustatyta. Byloje pateiktų įrodymų nepakanka padaryti pagrįstai, nesuabsoliutinant nė vienos iš ginčo šalių interesų, išvadai, kad į pirmesnį darbą ieškovas negali būti grąžintas dėl technologinių, organizacinių

priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Teismų nustatytos aplinkybės atitinka surinktus faktinius duomenis, įvertintus CPK nustatyta tvarka, o padarytos išvados – nustatytas bylos aplinkybes.

53. Kasaciniame skunde teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai konstatavo, jog ieškovo darbdavė Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ (nuo 2018 m. spalio 1 d. Šiaulių plaukimo centras „Delfinas“) šioje byloje pirmosios instancijos teisme nepareiškė prašymo, reikšmingo DK 218 straipsnio 4 dalies taikymui, kad ieškovas būtų negrąžintas į pirmesnį darbą, atsakovė skunde kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 351 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.

54. Pagal DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą teisės pareikšti prašymą, nurodytą kaip šios teisės normos taikymo sąlygą, t. y. kad darbuotojas būtų negrąžintas į pirmesnį darbą, subjektas yra antroji darbo sutarties šalis – darbdavys. Toks darbdavio prašymas, ginčą nagrinėjant teisme, turi būti pareiškiamas pirmosios instancijos teisme, nes gali lemti pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ginčo esmės, kuris turi atitikti teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, o apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis).

55. Šioje byloje ieškovo darbdavė Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ (nuo 2018 m. spalio 1 d. Šiaulių plaukimo centras „Delfinas“) pirmosios instancijos teisme nepareiškė prašymo, reikšmingo DK 218 straipsnio 4 dalies taikymui, kad ieškovas būtų negrąžintas į pirmesnį darbą. Tokio pobūdžio prašymą pirmosios instancijos teisme pareiškė tik atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė baigiamojoje kalboje, kuri teismui buvo pateikta raštu. Toks atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės prašymas nevertintinas kaip darbdavio prašymas, DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytas kaip šios teisės normos taikymo sąlyga. Taigi, šioje byloje DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytos šios teisės normos taikymo sąlygos – kai darbuotojo negrąžinti į pirmesnį darbą prašo darbdavys – egzistavimas nenustatytas. Konstatavusi, kad jos egzistavimas byloje nenustatytas, teisėjų kolegija plačiau dėl jos aiškinimo ir taikymo nepasisako.

56. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad teismai pritaikė neteisingą ieškovo pažeistų teisių gynimo būdą.

Dėl DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatytų darbuotojui priteistinų sumų

57. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai pripažinęs ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, nesumažino vidutinio darbo užmokesčio sumos už priverstinės pravaikštos laiką, netinkamai taikė DK 218 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-684/2017, 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018), nesilaikė proporcingumo principo, pažeisti, be kita ko, valstybės interesai.

58. Pažymėtina, kad darbdaviui, neteisėtai atleidusiam darbuotoją iš darbo, yra taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, inter alia (be kita ko), DK įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad DK 218 straipsnio nuostata dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo turi būti taikoma, atsižvelgiant į jos paskirtį ir siekiamus tikslus, taip pat neatskiriamai nuo darbo teisės principų.

59. Kasacinis teismas, aiškindamas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK normas, yra pateikęs išaiškinimus dėl darbuotojui priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio mažinimo galimybės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę

sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 50–51 punktai; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 61 punktas).

60. Kaip jau minėta, nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

61. Šioje teisės normoje, skirtingai nei iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 3 dalyje, yra apibrėžtas maksimalus terminas, už kurį darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, bei nebėra anksčiau buvusios nuostatos, kad jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, tai jam priteisiamas tik darbo užmokesčio skirtumas.

62. Teisėjų kolegija nurodo, kad nors šios nutarties 59 punkte nurodyti išaiškinimai yra pateikti aiškinant iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK normas, tačiau aktualios redakcijos 2016 m. DK 218 straipsnio 2 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę ir pareigą, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas konkrečios bylos faktines aplinkybes. Dėl to darytina išvada, kad šios nutarties 59 punkte nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti taikomi nagrinėjamoje byloje.

63. Šioje byloje teismai skundžiamais procesiniais sprendimais ieškovo teises gynė taikydami DK 218 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą gynimo būdą ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ieškovui priteisė vadovaudamiesi būtent šioje teisės normoje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, o ne DK 218 straipsnio 4 dalimi. Dėl to kasacinio skundo teiginys, esą teismai, nesumažinę priteistinos vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumos, netinkamai taikė DK 218 straipsnio 4 dalį, vertintinas kaip aiškiai nepagrįstas. Yra pagrindo manyti, kad kasaciniame skunde įrašant skaičių, reiškiantį atitinkamą DK 218 straipsnio dalį, yra padarytas rašymo apsirikimas, vietoj skaičiaus „2“ įrašant skaičių „4“.

64. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aktualų šioje byloje taikytiną teisinį reglamentavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo (DK 218 straipsnio 2 dalis), tokio teisinio santykio reglamentavimo pokyčius (šios nutarties 61 punktas), sprendžia, kad atsakovės kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė dėl ieškovo gautų kitoje darbovietėje pajamų nėra pakankamas argumentas sumažinti ieškovui priteistinos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį kitoje darbovietėje jo gauta pajamų suma.

65. Atsakovė, kasaciniame skunde teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas, nesumažinęs ieškovui priteistino vidutinio darbo užmokesčio sumos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog: atsakovas yra juridinis asmuo, išlaikomas iš viešųjų lėšų, kurios planuojamos atsižvelgiant į bendrąsias patiriamas kasmetines išlaidas, užtikrinantis ir kitų darbuotojų, dirbančių šioje specifinėje viešųjų lėšų finansuojamoje įstaigoje, garantijas; vadovo funkcijas atlygintinai atlieka kitas asmuo; ieškovas bylinėjimosi laikotarpiu susirado kitą darbą ir gauna pajamų; ginčas dėl to paties asmens tęsiasi jau trečius metus keliose bylose; ieškovui šioje byloje priteista 5186,09 Eur už priverstinę pravaikštą, o kitoje byloje (dėl 2018 m. kovo 27 d. priimto sprendimo atšaukti ieškovą iš pareigų) jam už priverstinę pravaikštą priteista 7036,30 Eur ir dar 8586,51 Eur už laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki 2019 m. kovo 27 d., t. y. iš viso 15 622,81 Eur (ir dar 6925,84 Eur kompensacijos pagal DK 218 straipsnio 4 dalį), tokios priteistos vidutinio darbo užmokesčio dvigubos sumos neatitinka proporcingumo principo, iškreipia tikslą kompensuoti patirtus praradimus, sukuriant terpę pelnytis iš ilgo teisminio bylinėjimosi, užkrauna darbdaviui dėl to kylančius pernelyg sunkius padarinius, paneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumą bei sukelia

koliziją su kitų darbuotojų garantijomis.66. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrindžiančius teiginio, kad apeliacinės

instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos.67. Teigdama apie nukrypimą nuo kasacinio teismo praktikos atsakovė kasaciniame skunde cituoja Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-684/2017ir 2018 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018 pateiktus išaiškinimus, tačiau nepateikia išsamių teisinių argumentų, pagrindžiančių, kad tokia teisės aiškinimo ir taikymo praktika taikytina nagrinėjamoje byloje ir kad šią bylą nagrinėję teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nuo jos nukrypo.

68. Atsakovė, kasaciniame skunde teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į atitinkamas aplinkybes (žr. šios nutarties 65 punktą), skunde nepateikia argumentų, pagrindžiančių netinkamą apeliacinės instancijos teismo procesinių pareigų vykdymą. Pažymėtina, kad skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pasisakė dėl argumentų, susijusių su kito asmens įsidarbinimu atsakovo vadovu, dėl ieškovui priteistos 5186,09 Eur kompensacijos už priverstinę pravaikštą buvimo per didelės, jos buvimo didele našta atsakovui, šio finansinės būklės.

69. Kvestionuodama šioje byloje ieškovui priteistą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį atsakovė kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi duomenimis apie kitoje civilinėje byloje, teismui išsprendus kitą šalių ginčą ir taikius DK 218 straipsnio 4 dalį, už kitą laikotarpį ieškovui priteistų vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir kompensacijos dydį, nepagrįstai interpretuoja, kad ieškovui yra priteistos dvigubos vidutinio darbo užmokesčio sumos.

70. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptariami kasacinio skundo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti, todėl yra atmestini.

Dėl bylų sujungimo

71. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismai pažeidė CPK 136 straipsnio 4 dalį, 163 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kurie užkerta kelią vykti paraleliniams procesams, taip siekiant išvengti priešingų sprendimų tuo pačiu klausimu priėmimo. Skunde nurodoma, kad tą pačią dieną, kurią buvo priimta skundžiama apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutartis, ta pati apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėmė nutartį civilinėje Nr. e2A-103-856/2019 (toliau – ir antroji byla), kurioje buvo sprendžiamas ginčas tarp tų pačių šalių dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu ir grąžinimo į darbą. Pastarojoje (antrojoje) byloje teismas rėmėsi tokiais pačiais teisiniais argumentais, kaip ir skundžiamoje nutartyje, nuspręsdamas, kad ieškovo atšaukimas iš pareigų buvo neteisėtas, tačiau priėmė kitokį sprendimą dėl ieškovo reikalavimo grąžinti jį į darbą, t. y. negrąžino ieškovo į darbą, o taikė DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisių gynimo būdą. Skunde teigiama, kad tokia padėtis nebūtų susiklosčiusi, jeigu teismas būtų arba tenkinęs atsakovės prašymą stabdyti antrosios bylos nagrinėjimą, iki bus išnagrinėta pirmoji byla, arba būtų sujungęs abi bylas į vieną.

72. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad argumentai dėl CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo yra siejami ne su šios bylos, o su antrosios bylos sustabdymu. Taigi jie vertintini kaip nesusiję su skundžiama nutartimi ir neturintys įtakos jos teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

73. Teisėjų kolegija akcentuoja tai, kad CPK 136 straipsnio 4 dalyje nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga sujungti bylas į vieną bylą, jeigu teismo žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, ir jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai jose nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium.

74. Jei panašaus pobūdžio priešiniai reikalavimai nagrinėjami atskirose bylose, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, siekdamas greičiau išnagrinėti abi bylas, gali jas sujungti, taip realiai įgyvendinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), nes atskiras bylų nagrinėjimas gali užvilkinti ginčo išsprendimą ir taip būtų neužtikrintas vieno iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti tarp šalių teisinę taiką – įgyvendinimas (CPK 2 straipsnis). Pažymėtina, kad bylų sujungimas ir išskyrimas – tai civilinę bylą nagrinėjančio teismo teisė. Dėl to teismas, atsižvelgdamas į egzistuojančias bylų (bylos) aplinkybes, gali pasirinkti, jo nuomone, racionaliausią ir tikslingiausią variantą, t. y. atsižvelgia į kilusio ginčo pobūdį, įrodinėjimo dalyką, byloje dalyvaujančius asmenis, galimybę greičiau ir operatyviau išnagrinėti civilinę bylą (bylas), nes ne visada bylų sujungimas padeda pasiekti nurodytus tikslus. Dėl to ir

šioje byloje, atsižvelgiant į bylų aplinkybes, svarbu išsiaiškinti teismų atliktų procesinių veiksmų pobūdį bei tikslus.75. Nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčijo Mero 2017 m. rugsėjo 13 d. Potvarkį dėl jo atšaukimo iš pareigų ir ieškinį

pateikė 2017 m. spalio 16 d., tuo tarpu kitoje civilinėje byloje Nr. e2A-103-856/2019 ieškovas ginčijo Mero 2018 m. kovo 27 d. potvarkį dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų, ieškinį pateikė 2018 m. balandžio 27 d. Taigi šiose skirtingose civilinėse bylose buvo ginčijami skirtingi ieškovo atleidimo iš pareigų atvejai ir su tuo susiję teisiniai padariniai, skirtingas ginčo laikotarpis, faktinės bylos aplinkybės, skiriasi bylų nagrinėjimo etapai apeliacinės instancijos teisme. Ši byla buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi Nr. e3K-3-522-313/2018 jau grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui nurodant, kokios konkrečios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti šiuo atveju nustatytos, siekiant įvertinti ieškovo atleidimo teisėtumą.

76. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teisme abi civilinės bylos buvo nagrinėtos tos pačios sudėties teisėjų kolegijos, šių civilinių bylų pranešėja ir kolegijos pirmininkė buvo ta pati teisėja, bylos procesiniai sprendimai rašytinio proceso tvarka buvo paskelbti tą pačią dieną. Taigi šiuo atveju manytina, kad procesinis bylų sujungimo tikslas – išnagrinėti greičiau ir teisingai – buvo užtikrintas ir be bylų sujungimo. Aplinkybių, kurios eliminuotų galimybę šiuo atveju išnagrinėti bylas skyrium, taip pat nenustatyta.

77. Nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad šios nutarties 75 punkte nurodytų civilinių bylų sprendimai laikytini priešingais, nes vienoje byloje ieškovas buvo grąžintas į darbą, kitoje byloje – negrąžintas. Šioje byloje buvo panaikintas Mero 2017 m. rugsėjo 13 d. Potvarkis ir pripažintas ieškovo atšaukimas iš darbo neteisėtu bei ieškovas buvo grąžintas į buvusį darbą, nurodyta šią sprendimo dalį vykdyti skubiai. Tuo tarpu antrojoje byloje buvo panaikintas Mero 2018 m. kovo 27 d. potvarkis, pripažintas ieškovo atšaukimas iš darbo neteisėtu, ieškovas negrąžintas į buvusį darbą, laikant, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Antrojoje byloje buvo išnagrinėtas ginčas dėl ieškovo atleidimo iš darbo, įvykusio po to, kai ieškovas, vykdant šioje byloje priimtą teismo sprendimą, buvo grąžintas į darbą. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad pagrindo juos naikinti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).


78. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

79. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovams neatlygintinos.80. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jo atsiliepime

į kasacinį skundą suformuluotas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

81. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 12,37 Eur tokių išlaidų. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti valstybei iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės (j. a. k. 188771865) 12,37 Eur (dvylika Eur 37 ct)

bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.



ANTANAS SIMNIŠKIS

DONATAS ŠERNAS_______________________


Civilinė byla Nr. 3K-3-329-687/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14296-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.10.2; 3.1.10.7; 3.1.12.12.3.1; 3.3.2.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutarties peržiūrėjimo ir pagal ieškovės N. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. S. ieškinį atsakovui A. M. R. A. E., išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir kitų susijusių reikalavimų.

Teisėjų kolegija


1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių nutarties palikti ieškinį nenagrinėtą pagrindus ir atskirojo skundo padavimo terminą bei šio termino atnaujinimą, taip pat teismo nutarčių įteikimą ieškovei, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė, Nyderlandų Karalystės pilietė, šiuo metu gyvenanti Lietuvoje, kreipėsi į teismą prašydama šalių santuoką, sudarytą 2006 m. rugpjūčio 29 d. Egipto Arabų Respublikoje, nutraukti dėl atsakovo, Egipto Arabų Respublikos piliečio, kaltės, nustatyti šalių vaikų, Nyderlandų Karalystės piliečių, gyvenamąją vietą ir išspręsti visus kitus su santuokos nutraukimu susijusius reikalavimus.

3. Remiantis Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje duomenimis, procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti, tačiau atsakovas per teismo nustatytą 30 dienų terminą atsiliepimo byloje nepateikė, nepaskyrė atstovo byloje, taip pat įgalioto asmens, gyvenančio Lietuvoje, kuriam būtų įteikiami su byla susiję dokumentai.

4. Ieškovė nurodė, kad ji yra gimusi Lietuvoje, čia gyvena jos tėvai, nuo 2014 m. ji su mažamečiais vaikais gyvena Lietuvoje, čia vaikai lanko ugdymo įstaigas, o ieškovė studijuoja universitete.

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 21 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį motyvuodamas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=44a43cb0070011ea9d279ea27696ab7b

tuo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 784 straipsnio 3 dalį Lietuvos Respublikos teismai yra kompetentingi nagrinėti šeimos bylas, jeigu abu sutuoktiniai yra užsieniečiai, bet jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Nors nurodytoje procesinėje normoje nėra imperatyvo, kad Lietuvos Respublikoje nuolatinę gyvenamąją vietą turėtų abu sutuoktiniai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.12 straipsniu, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė Lietuvos Respubliką laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta.

6. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo nurodydamas, kad ieškovė savo interesus sieja su Lietuva, todėl aplinkybė, kad leidimai laikinai gyventi tiek ieškovei, tiek vaikams išduoti tik iki 2020 m. balandžio 7 d., nepaneigia ieškovės ketinimų gyventi Lietuvoje.

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi taikė laikinąją apsaugos priemonę ir nustatė vaikų A. A. M. R. A. E., gimusios duomenys neskelbtini, ir A. A. M. R. E., gimusio duomenys neskelbtini, laikinąją gyvenamąją vietą su motina N. S., laikiną atsakovo bendravimo su vaikais tvarką bei draudimą jam be teismo leidimo išsivežti vaikus iš Lietuvos Respublikos.

8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 10 d. nutartimi skirdamas bylą nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje įpareigojo ieškovę pateikti į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad šalių santuoka yra pripažinta galiojančia Lietuvoje. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisinį reglamentavimą santuokos registruojamos (sudaromos) civilinės metrikacijos įstaigose, taip pat Lietuvos Respublikos konsulinėse įstaigose. Santuoka registruojama sudarant santuokos sudarymo įrašą. Bažnyčioje ar užsienio valstybėse įregistruotos santuokos įtraukiamos į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje Lietuvoje, sudarant santuokos sudarymo įrašą. Įtraukiant į apskaitą užsienio valstybėje įregistruotą santuoką, jos pradžia laikoma užsienio valstybės institucijos išduotame dokumente, patvirtinančiame santuokos įregistravimą, nurodyta data. Ieškovės ir atsakovo Egipto Arabų Respublikoje sudarytos santuokos įtraukimas į apskaitą Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos įstaigoje reikštų, kad šalių santuoka yra pripažinta galiojančia Lietuvoje. Neturint registruotų duomenų apie šalių santuoką, į apskaitą negalės būti įtrauktas ir santuokos nutraukimas.

9. Ieškovė pateikė į bylą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriaus 2018 m. birželio 16 d. raštą, kuriame nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai neįtvirtina galimybės įtraukti į apskaitą Lietuvoje užsienio valstybių piliečių sudarytą santuoką užsienio valstybėje. VĮ Registrų centro 2018 m. rugpjūčio 8 d. pažymoje apie asmens duomenis nurodyta, kad, Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, N. S. yra ištekėjusi, santuoka įregistruota 2006 m. rugpjūčio 29 d., sutuoktinis – A. M. E. Nyderlandų Karalystės 2018 m. liepos 3 d. išduotoje pažymoje nurodyta, kad N. S. civilinis statusas 2006 m. gegužės 2 d. buvo „netekėjusi“, o ieškovės ir atsakovo santuoka nėra įtraukta į Hagos savivaldybės civilinį registrą.

10. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nutartimi dėl teisėjos ligos buvo atidėtas teismo posėdis nenustatant kitos posėdžio datos. 2018 m. lapkričio 13 d. buvo pakeista bylą nagrinėjanti teisėja.


11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi ieškovės N. S. ieškinio atsakovui A. M. R. A. E. dalį dėl santuokos nutraukimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų (t. y. dėl turto padalijimo, tolesnio įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, šalių tarpusavio išlaikymo bei pavardžių po santuokos nutraukimo) paliko nenagrinėtą.

12. Teismas nurodė, kad atsižvelgdamas į aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju ieškovė siekia nutraukti šalių santuoką, sudarytą Egipto Arabų Respublikoje, teismas 2018 m. balandžio 10 d. nutartimi buvo įpareigojęs ieškovę kreiptis į bet kurią civilinės metrikacijos įstaigą Lietuvoje su prašymu įtraukti į apskaitą Egipto Arabų Respublikoje sudarytą šalių santuoką ir pateikti į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad šalių santuoka yra pripažinta galiojančia Lietuvoje. Minėta Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi faktiškai buvo nustatyti 2017 m. sausio 16 d. priimto nagrinėti ieškinio trūkumai bei ieškovė įpareigota iki paskirto parengiamojo teismo posėdžio šiuos trūkumus pašalinti. Atsižvelgdamas į tai, teismas laikė netikslinga pakartotinai nustatyti ieškovei analogišką trūkumą, kuris nebuvo pašalintas.

13. Įvertinęs aplinkybę, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, jog šalių sudaryta santuoka pripažinta galiojančia Lietuvoje, teismas ieškinio dalį dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų paliko nenagrinėtą, o ieškinio dalį

dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo skyrė nagrinėti teismo posėdyje, pasiūlydamas šalims pateikti atnaujintą informaciją, galinčią turėti reikšmės sprendžiant vaikų gerovės klausimus.

14. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 4 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties nurodydamas, kad 2018 m. gruodžio 11 d. ieškovės atstovei per elektroninių paslaugų portalą buvo išsiųsta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties kopija, vadinasi, procesinio dokumento įteikimo ieškovei diena laikytina 2018 m. gruodžio 12 d. ir terminas atskirajam skundui paduoti ieškovei pasibaigė 2018 m. gruodžio 19 d. įskaitytinai. Ieškovė, atstovaujama profesionalios teisininkės, atskirąjį skundą padavė 2019 m. sausio 3 d., gerokai praleidusi įstatymo nustatytą terminą šiam dokumentui pateikti, termino atnaujinti neprašė, nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių terminas buvo praleistas, todėl jos atskirąjį skundą atsisakyta priimti.

15. 2019 m. sausio 14 d. ieškovė pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą atskirajam skundui pateikti, nurodydama, kad skundžiamą 2018 m. gruodžio 10 d. nutartį ji gavo tik 2018 m. gruodžio 28 d., kai Vilniaus miesto apylinkės teisme susipažino su civilinės bylos medžiaga. Kadangi nagrinėjama byla nėra elektroninė, tokiose bylose dokumentai turėtų būti siunčiami arba tiesiogiai suinteresuotam asmeniui, arba keliami į elektroninę sistemą apie tai informavus advokatą.

16. 2019 m. sausio 15 d. ieškovė pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. nutarties peržiūrėjimo.

17. Vilniaus miesto apylinkės teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė pateikė du vienas kitam prieštaraujančius procesinius dokumentus, t. y. atskirąjį skundą, kuriame nesutinkama su skundžiamoje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartyje išdėstyta pozicija dėl termino atskirajam skundui paduoti praleidimo, ir prašymą, kuriame sutinkama su skundžiamoje nutartyje išdėstyta pozicija, kad terminas atskirajam skundui paduoti yra praleistas ir prašoma šį terminą atnaujinti, 2019 m. sausio 18 d. nutartimi nustatė ieškovei terminą trūkumams pašalinti patikslinant savo reikalavimą, pasirinktą savo galimai pažeistų teisių gynybos būdą.

18. Ieškovė 2019 m. sausio 23 d. pareiškimu atsisakė reikalavimo atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti.19. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės atskirąjį skundą, 2019 m. vasario 21 d. nutartimi Vilniaus miesto

apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartį paliko nepakeistą.20. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenų

nustatyta, jog ieškovės atstovė yra LITEKO Viešųjų elektroninių paslaugų posistemio (toliau – VEP posistemis) paslaugų gavėja, t. y. LITEKO VEP posistemyje yra aktyvavusi paskyrą, o duomenų, kad minėta paskyra būtų neaktyvi, byloje nėra. Taigi nustatęs, kad ieškovės atstovė, aktyvuodama LITEKO VEP paskyrą, sutiko visus procesinius dokumentus gauti savo paskyroje, ir nesant duomenų, kad ieškovės atstovės LITEKO VEP paskyra būtų buvusi neaktyvi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai procesinius dokumentus siuntė ieškovės atstovei per LITEKO VEP posistemį. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia ieškovė, neturėjo pareigos ieškovės atstovės informuoti apie procesinių dokumentų išsiuntimą taip pat ir siųsdamas atstovei atskirą elektroninį laišką į nurodytą elektroninį paštą, nes per LITEKO VEP posistemį išsiuntus dokumentus paslaugų gavėjas per elektroninių paslaugų portalą apie tai informuojamas jo paties pasirinktu būdu, t. y. elektroniniu pranešimu nurodytu elektroniniu paštu arba SMS žinute.

21. Teismas nurodė, kad nors byla nėra elektroninė, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartis buvo pasirašyta teisėjos elektroniniu parašu, dėl ko, akivaizdu, ieškovei bei jos atstovei nebuvo jokių kliūčių susipažinti su šia nutartimi ir jos turiniu. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad ieškovė atskirąjį skundą 2019 m. sausio 3 d. pateikė praleidusi terminą šiam dokumentui pateikti ir nepateikė prašymo šį terminą atnaujinti. Dėl to pagrįstai buvo atsisakyta priimti atskirąjį skundą.

22. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs 2019 m. kovo 6 d. gautą ieškovės prašymą atnaujinti terminą atskirajam skundui dėl 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties pateikti, 2019 m. kovo 14 d. nutartimi prašymo netenkino, nurodydamas, kad jame nurodomos aplinkybės ir motyvai jau buvo nurodyti 2019 m. sausio 15 d. pateiktame atskirajame skunde, kuris išnagrinėtas apeliacinės instancijos teismo – Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė, kad ieškovė atskirąjį skundą pateikė praleidusi terminą nesant tam pagrįstų priežasčių.

23. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės atskirąjį skundą, 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartį paliko nepakeistą.

24. Teismas nurodė, kad atskirasis skundas iš esmės grindžiamas dviejomis grupėmis argumentų: 1) ieškovė nebuvo

laiku informuota apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartį; 2) egzistuoja objektyvios priežastys, kurios pateisina praleistą terminą, t. y. nutartis priimta prieššventiniu laikotarpiu, ieškovė vyko į užsienį ir dėl to ji negalėjo aktyviai domėtis bylos eiga.

25. Vertindamas pirmuosius argumentus teismas nurodė, kad dėl jų jau buvo pasisakyta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartyje, kuri turi res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią. Nors ieškovė kartu su 2019 m. kovo 6 d. prašymu atnaujinti terminą apylinkės teismui teikė papildomus įrodymus, susijusius su ieškovės advokatės mobiliojo ryšio telefono žinučių išklotine, tačiau tokie įrodymai iš esmės negali būti vertinami dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutarties res judicata galios.

26. Pasisakydamas dėl antrosios grupės argumentų teismas nurodė, kad ieškovė prašymą atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti pateikė 2019 m. kovo 6 d., t. y. praėjus beveik trims mėnesiams nuo skųstinos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties priėmimo. Aplinkybės, susijusios su dideliu ieškovės užimtumu, prieššventiniu laikotarpiu, negali būti laikomos objektyviomis priežastimis, kurios pateisintų atskirojo skundo nepateikimą per įstatymo nustatytą terminą. Be to, ieškovė turi pareigą domėtis bylos eiga ir prieššventiniu laikotarpiu, byloje jai atstovauja profesionali teisininkė, kuriai apie priimtą nutartį buvo pranešta tinkamai.

III. KASACINIŲ SKUNDŲ TEISINIAI ARGUMENTAI

27. Pirmu kasaciniu skundu ieškovė N. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartį ir atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nagrinėti kasacinį skundą nepranešus atsakovui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1. Teismas, atsisakydamas priimti ieškovės atskirąjį skundą, apribojo ieškovės teisę į teisminę gynybą. Ieškovei nebuvo pranešta nei apie teismo sudėties pasikeitimą, nei apie procesinių veiksmų laiką ir vietą tokia tvarka, kokia yra įtvirtinta CPK 133 straipsnyje. Šiais pažeidimais buvo apribota ieškovės teisė pareikšti nuomonę dėl naujos teismo sudėties, nesutikti dėl bylos nenagrinėjimo nuo pat pradžių, pateikti paaiškinimus ir t. t. Todėl teismo nutartys, priimtos nepranešus šalims apie teismo sudėties pasikeitimą ir bylos nepradėjus nagrinėti nuo pat pradžių, vertintinos kaip nutartys, priimtos ne to teisėjo, kuris nagrinėjo bylą, o tai sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

27.2. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas šališkas, neįvykdė procesinės pareigos patikrinti, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo neobjektyviai. Pirmosios instancijos teismo teisėja turėjo suinteresuotumą nenagrinėti šios bylos, o apeliacinės instancijos teismas vengė priimti priešingą sprendimą. Ieškovė reiškė nušalinimus teisėjams, tačiau jie nebuvo nušalinti.

27.3. Teismai neteisingai nustatė termino atskirajam skundui paduoti pradžią. Visų pirma, pasikeitus teismo sudėčiai ir nepradėjus bylos nagrinėti nuo pat pradžių, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 10 d. priėmė skundžiamą nutartį ir įkėlė ją į teismo elektroninę sistemą, ieškovės advokatės paskyrą. Apie tai nei elektroniniu paštu, nei trumpąja žinute teismas atstovės neinformavo, tačiau nuo tos dienos, t. y. 2018 m. gruodžio 12 d., pradėjo skaičiuoti terminą atskirajam skundui paduoti. Tačiau nei ieškovė, nei jos atstovė nebuvo ir nėra pateikusios sutikimo (prašymo) gauti procesinius dokumentus savo LITEKO VEP posistemio paskyroje. Ieškovė apie skundžiamą nutartį sužinojo tik 2018 m. gruodžio 28 d. susipažindama su bylos medžiaga.

28. Antru kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartį ir atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties priėmimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nagrinėti kasacinį skundą nepranešus atsakovui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28.1. Teismai, pažeisdami CPK 74, 133, 1751, 335 straipsnių, Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332, 22 punkto nuostatas, nepranešdami apie teismo sudėties pasikeitimą, atliekamų procesinių veiksmų laiką ir vietą, neteisingai nustatė termino atskirajam skundui dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties paduoti pradžią. Minėta nutartis ieškovei buvo tinkamai įteikta 2018 m. gruodžio 28 d., todėl nuo šios datos skaičiuotinas terminas atskirajam skundui paduoti.

28.2. Teismai, spręsdami dėl termino atskirajam skundui paduoti pradžios skaičiavimo ir šio termino atnaujinimo, nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad iki tol, t. y. iki 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties įteikimo per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, visi procesiniai dokumentai teismo ieškovei buvo siunčiami paštu jos nurodytu gyvenamosios vietos adresu. Taip buvo pažeistos CPK 42 straipsnio, 111 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos.

28.3. Teismai pažeidė CPK 16 straipsnio 2 dalį, 329 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes, pasikeitus bylą nagrinėjančių teisėjų sudėčiai, byla pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjama nuo pradžių. O tai sudaro absoliutų skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindą.

28.4. Teismai, neatnaujindami ieškovei termino atskirajam skundui dėl 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties paduoti, kai šis terminas buvo praleistas dėl paties pirmosios instancijos teismo pažeidžiančių proceso teisės normas veiksmų, netinkamai taikė CPK 78 straipsnio 1 dalį, 1751 straipsnio 9 dalį, 307 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018; 2019 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-219/2019).

28.5. Skundžiamos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartys, pažeidžiant CPK 6, 21 straipsnius, priimtos šališko teismo, t. y. teisėjų, kurios susijusios artimais darbo santykiais ir, tikėtina, yra suinteresuotos nenagrinėti reikalavimo dėl užsieniečių santuokos, sudarytos užsienyje, nutraukimo, kad išvengtų sprendimo priėmimo sudėtingoje byloje su užsienio elementu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-353-701/2017).

29. Atsiliepimai į ieškovės kasacinius skundus nebuvo pateikti. Ieškovės teigimu, atsakovas į teismo posėdžius per trejus metus nė karto nėra atvykęs ir procesinių dokumentų apskritai nėra teikęs. Jis taip pat nėra paskyręs nei atstovo byloje, nei įgalioto asmens, kuriam būtų teikiami procesiniai dokumentai. Atsižvelgiant į tai, prašoma kasacinius skundus nagrinėti nepranešus atsakovui.

Teisėjų kolegija



Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių procesinių dokumentų įteikimą bylos šalims, aiškinimo ir taikymo

30. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal šio straipsnio 3 dalį, teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą.

31. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Be to, remiantis CPK 17 straipsniu, šalių procesinės teisės yra lygios.

32. Tam, kad asmenys galėtų tinkamai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, taip pat tam, kad šalys galėtų tinkamai pasinaudoti joms suteiktomis procesinėmis teisėmis, tarp jų ir teise skųsti joms nepalankius teismų procesinius sprendimus, ir vykdyti joms įstatymų nustatytas pareigas, jos privalo žinoti ir būti tinkamai informuotos apie pradėtą teisminį procesą, apie konkrečius teismo atliekamus procesinius veiksmus, apie byloje gautus kitų šalių prašymus ir pareiškimus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-313/2018, 21 punktas).

33. Dėl šios priežasties CPK I dalies 11 skyriaus antrajame skirsnyje yra įtvirtinta procesinių dokumentų įteikimo tvarka, ji yra imperatyvi. CPK 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindiniai procesinių dokumentų įteikimo būdai: registruotąja pašto siunta, per antstolius, pasiuntinių paslaugų teikėjus, kitais CPK nurodytais būdais.

34. CPK 118 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai šalis ar trečiasis asmuo veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui, o kai šalis ar trečiasis asmuo teismui raštu nurodo, kad procesinius dokumentus pageidauja gauti patys, – tik šaliai ar trečiajam asmeniui, išskyrus atvejus, kai teismas konstatuoja, kad atstovui procesiniai dokumentai bus įteikiami operatyviau. Šalies prašymą dėl procesinių dokumentų įteikimo teismas

išsprendžia rezoliucija rašytinio proceso tvarka.35. CPK 121 straipsnis nustato byloje dalyvaujantiems asmens pareigą nedelsiant pranešti apie dokumentų įteikimo

būdo, adreso pašto korespondencijos siuntoms pasikeitimą ir šios pareigos nevykdymo teisinius padarinius.36. Remiantis CPK 122 straipsnio 1 dalimi, procesiniai dokumentai yra įteikiami fizinio asmens gyvenamosios vietos

adresu ar darbo vietoje arba kitoje vietoje, kurioje jis yra, išskyrus atvejus, kai fizinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą ir asmenį, kuriam galima juos įteikti, arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis.

37. CPK 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu dalyvaujantis byloje asmuo yra fizinis asmuo, procesiniai dokumentai įteikiami jam asmeniškai, o jeigu jis neturi civilinio procesinio veiksnumo, – atstovui pagal įstatymą.

38. Pagal CPK 127 straipsnį, procesinius dokumentus galima pasirašytinai įteikti adresatui teisme.39. CPK 1751 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad advokatams teismas procesinius dokumentus įteikia elektroninių ryšių

priemonėmis. Be to, elektroninių ryšių priemonėmis dokumentai įteikiami asmenims, kuriems teisės aktuose ar su teismų informacinės sistemos valdytoju sudarytoje sutartyje nustatyta pareiga gauti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis. Kitiems asmenims teismas procesinius dokumentus įteikia elektroninių ryšių priemonėmis, jeigu jie šio kodekso nustatyta tvarka pageidavo procesinius dokumentus gauti elektroninių ryšių priemonėmis ir yra nurodę reikalingus kontaktinius duomenis. Procesinių dokumentų įteikimo elektroninių ryšių priemonėmis tvarką ir formą nustato teisingumo ministras.

40. Procesinių dokumentų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarką ir formą nagrinėjant civilines, administracines, baudžiamąsias ir administracinių nusižengimų bylas reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtintas Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašas (toliau – Aprašas).

41. Aprašo 3 punkte nustatyta, kad procesiniai dokumentai elektroninių ryšių priemonėmis teismui pateikiami naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) Viešųjų elektroninių paslaugų posistemiu (toliau – VEP posistemis), išskyrus šio aprašo 8–91 punktuose nurodytus atvejus.

42. Remiantis Aprašo 21 punktu, jei teisme gauti procesiniai dokumentai turi būti pateikti kitiems proceso dalyviams, atsakingas teismo darbuotojas patikrina, ar, vadovaujantis CPK 1751 straipsnio 9 dalimi, adresatas privalo gauti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis ir yra aktyvi jo LITEKO VEP paskyra, taip pat patikrina, ar adresatas yra pateikęs sutikimą (prašymą) gauti procesinius dokumentus savo LITEKO VEP posistemio paskyroje.

43. Pagal Aprašo 22 punktą, jei adresatas privalo gauti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis arba yra pateikęs sutikimą gauti procesinius dokumentus savo LITEKO VEP posistemio paskyroje ir jo LITEKO VEP posistemio paskyra yra aktyvi, atsakingas teismo darbuotojas išsiunčia procesinius dokumentus į adresato LITEKO VEP posistemio paskyrą. Apie tai proceso dalyvis informuojamas elektroniniu pranešimu savo LITEKO VEP posistemio paskyroje ir nurodytu elektroniniu paštu. Patvirtinus dokumentų siuntimą LITEKO VEP posistemyje automatiškai fiksuojamas jų išsiuntimo momentas.

44. Remiantis Aprašo 23 punktu, jei adresatas privalo gauti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis arba yra pateikęs sutikimą gauti procesinius dokumentus savo LITEKO VEP posistemio paskyroje ir jo LITEKO VEP posistemio paskyra yra aktyvi, atsakingas teismo darbuotojas išsiunčia procesinius dokumentus į adresato LITEKO VEP posistemio paskyrą. Apie tai proceso dalyvis informuojamas elektroniniu pranešimu savo LITEKO VEP posistemio paskyroje ir nurodytu elektroniniu paštu. Patvirtinus dokumentų siuntimą LITEKO VEP posistemyje automatiškai fiksuojamas jų išsiuntimo momentas. Jei adresatas privalo procesinius dokumentus gauti elektroninių ryšių priemonėmis, tačiau jo LITEKO VEP posistemio paskyra nėra aktyvi, teismas registruotu laišku informuoja proceso dalyvį, kad jis privalo aktyvuoti savo LITEKO VEP posistemio paskyrą, ir nustato ne trumpesnį nei 7 kalendorinių dienų terminą paskyrai aktyvuoti. Suėjus teismo nustatytam terminui atsakingas teismo darbuotojas išsiunčia procesinius dokumentus į proceso dalyvio LITEKO VEP posistemio paskyrą ir šie procesiniai dokumentai laikomi įteiktais teisės aktų nustatyta tvarka.

45. CPK įtvirtintas procesinių dokumentų įteikimo institutas yra skirtas asmens teisei būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam – pateikti bylą nagrinėjančiam teismui argumentus savo interesų gynybai – užtikrinti; tai viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Teisė į teisingą teismą – ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) saugoma vertybė, todėl kasacinio teismo praktikoje dėl procesinių dokumentų įteikimo instituto

nuosekliai remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija. Į šias principines nuostatas turi būti atsižvelgiama teismui konkrečioje byloje taikant civilinio proceso teisės normas, nustatančias procesinių dokumentų įteikimo taisykles.

46. EŽTT praktikoje pažymima, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis nenustato konkretaus procesinių dokumentų įteikimo būdo (žr., pvz., 2017 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 53). Tačiau bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti su pastabomis ar pateiktais įrodymais bei juos komentuoti, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (žr., pvz., 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35).

47. EŽTT nurodė, kad tais atvejais, kai civilinės bylos išnagrinėjamos nedalyvaujant vienai iš proceso šalių, reikia įvertinti šias aplinkybes: 1) ar teismas buvo pakankamai rūpestingas informuodamas šalis apie teisminį procesą ir ar šalys gali būti laikomos atsisakiusiomis savo teisės stoti prieš teismą ir gintis; 2) ar nacionalinė teisė suteikia galimybę asmenims, sužinojusiems apie prieš juos priimtą teismo sprendimą, reikalauti naujo teismo proceso, atitinkančio rungimosi principą (žr. cituotų sprendimų bylose Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 80; Aždajić prieš Slovėniją, par. 53). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali būti laikomas atsisakiusiu teisės stoti prieš teismą, išankstinė sąlyga yra ta, kad jis turi būti tinkamai informuotas apie tokią turimą teisę bei vykstantį teisminį procesą (žr. cituotų sprendimų bylose Gyuleva prieš Bulgariją, par. 42; Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, par. 87, 106; Aždajić prieš Slovėniją, par. 58).

48. Šios nutarties 33–44 punktuose nurodytos procesinių dokumentų įteikimą reglamentuojančios nuostatos reiškia, kad tuo atveju, jeigu šaliai byloje atstovauja atstovas (advokatas), procesiniai dokumentai siunčiami tik atstovui (advokatui), nebent yra atskiras šalies prašymas dėl procesinių dokumentų įteikimo asmeniškai šaliai ir teismas tokį prašymą tenkino, nenustatęs aplinkybių, dėl kurių įteikimas atstovui (advokatui) būtų operatyvesnis. Advokatas yra proceso dalyvis, kuris privalo gauti procesinius dokumentus elektroninių ryšių priemonėmis, jeigu yra aktyvi jo LITEKO VEP paskyra. Jeigu jo paskyra nėra aktyvi, teismas registruotu laišku informuoja proceso dalyvį (advokatą), kad šis privalo aktyvuoti savo LITEKO VEP posistemio paskyrą per teismo nustatytą terminą. Šiam terminui suėjus procesiniai dokumentai išsiunčiami į proceso dalyvio (advokato) LITEKO VEP posistemio paskyrą ir jie laikomi tinkamai įteiktais teisės aktų nustatyta tvarka.

49. Nagrinėjamu atveju ieškovė kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, išsiuntęs 2018 m. gruodžio 10 d. nutartį, kuria dalis ieškinio palikta nenagrinėta, elektroninių ryšių priemonėmis į jos advokatės LITEKO VEP posistemio paskyrą, pažeidė minėtas procesinių dokumentų įteikimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovei šioje byloje nuo pat teisminio proceso pradžios atstovauja advokatė, su kuria sudaryta atstovavimo sutartis. Advokatės LITEKO VEP posistemio paskyra yra aktyvi. Advokatė, minėta, yra proceso dalyvė, kuriai įstatymo imperatyviai nustatyta, kad jai procesiniai dokumentai įteikiami elektroninių ryšių priemonėmis. Preziumuojama, kad advokatei šis teisinis reguliavimas yra žinomas. Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs minėtas aplinkybes, privalėjo ieškovei skirtus procesinius dokumentus, tarp jų ir 2018 m. gruodžio 10 d. nutartį, siųsti elektroninių ryšių priemonėmis į ieškovės advokatės LITEKO VEP posistemio paskyrą. O tai padaręs, priešingai negu nurodoma kasaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas procesinių dokumentų įteikimą reglamentuojančių proceso teisės normų nepažeidė.

51. Be to, remiantis Aprašo 22 punktu, apie procesinių dokumentų išsiuntimą nurodytu būdu proceso dalyvis informuojamas elektroniniu pranešimu savo LITEKO VEP posistemio paskyroje ir nurodytu elektroniniu paštu. Tai posistemis daro automatiškai. Teismas, esant proceso dalyvio aktyvuotai LITEKO VEP posistemio paskyrai, priešingai negu teigia ieškovė, neprivalo siųsti papildomų pranešimų proceso dalyviui apie procesinių dokumentų įteikimą nurodytu būdu.

52. Tačiau šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kokia procesinių dokumentų įteikimo praktika susiklostė nagrinėjamoje byloje: nuo pat bylos pradžios 2016 metais procesiniai dokumentai buvo siunčiami registruotu paštu tiek asmeniškai ieškovei, jos nurodytais adresais, kurie nagrinėjant bylą keitėsi, tiek jos atstovei (advokatei), arba būdavo įteikiami ieškovei ir jos atstovei tiesiogiai teisme per teismo posėdį (jam pasibaigus). Iki 2018 m. gruodžio mėnesio elektroninių ryšių priemonėmis procesiniai dokumentai nei ieškovei, nei jos atstovei siunčiami nebuvo. Pažymėtina, kad

registruotu paštu siunčiami procesiniai dokumentai buvo įteikiami tik ieškovės advokatei. O ieškovei registruotu paštu įvairiais jos nurodytais adresais siųsti dokumentai grįždavo teismui neįteikti su žyma, kad nebuvo atsiimti pašte. Taigi byloje susiklostė tokia situacija, kad ieškovei adresuoti procesiniai dokumentai buvo įteikiami per jos atstovę, atstovei dokumentus siunčiant registruotu paštu. Iki pirmosios instancijos teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties siuntimo (įteikimo) tinkamumo klausimo iškėlimo ieškovė nereiškė teismui prašymų dėl procesinių dokumentų įteikimo būdo pakeitimo ir (ar) taikomo įteikimo būdo tinkamumo. Taigi darytina išvada, kad toks įteikimo būdas – registruotu paštu per atstovę – ieškovei tiko ir per bylinėjimosi teisme laiką nuo ieškinio pareiškimo 2016 m. balandžio 22 d. jai galėjo susiklostyti teisėtas lūkestis teismo siunčiamus dokumentus gauti nurodytu būdu.

53. Šis procesinių dokumentų įteikimo ieškovei (jos atstovei) aspektas yra svarbus, sprendžiant dėl ieškovės teisės į tinkamą teisminę gynybą, be kita ko, teisės į apeliaciją. Apie tai teisėjų kolegija plačiau pasisakys šioje nutartyje.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių terminą atskirajam skundui paduoti, ir jo skaičiavimo pradžią

54. CPK 335 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai skundžiama teismo nutartis yra priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos.

55. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad CPK 335 straipsnyje įtvirtintas trumpas teismo nutarties apskundimo terminas yra ne tik proceso koncentruotumo principo (CPK 7 straipsnis) išraiška, bet ir reikalavimas byloje dalyvaujantiems asmenims operatyviai įgyvendinti jų teises (šiuo atveju – teisę į apeliaciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018, 102 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

56. Remiantis CPK 73 straipsnio 3 dalimi, metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojama procesinio termino eiga prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenustatyta ko kita.

57. Pagal 7CPK 4 straipsnį, reglamentuojantį procesinių terminų pabaigą, procesinis veiksmas, kuriam atlikti nustatytas terminas, turi būti atliekamas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių (6 dalis); jeigu skundas, dokumentai ar pinigai įteikti paštui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu (7 dalis).

58. Nagrinėjamu atveju ieškovė kasaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. sausio 4 d. nutartyje ir apeliacinės instancijos teismas 2019 m. vasario 21 d. nutartyje padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, jog ieškovė praleido terminą atskirajam skundui dėl 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties paduoti. Ieškovė teigia, kad 2018 m. gruodžio 10 d. nutartis jai buvo tinkamai įteikta tik 2018 m. gruodžio 28 d. teisme susipažįstant su byla, taigi nuo šios datos skaičiuotinas terminas atskirajam skundui paduoti. Todėl ji, atskirąjį skundą dėl minėtos pirmosios instancijos teismo nutarties padavusi 2019 m. sausio 3 d., minėto termino nepraleido.

59. Šios nutarties 50 punkte konstatuota, kad ieškovei pirmosios instancijos teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartis buvo išsiųsta elektroninių ryšių priemonėmis į jos advokatės LITEKO VEP posistemio paskyrą (CPK 118 straipsnio 1 dalis, 1751 straipsnio 9 dalis). Toks minėtos nutarties išsiuntimas ir įteikimas ieškovei pripažįstamas tinkamu.

60. CPK 1751 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad, CPK nustatytais atvejais ir tvarka įteikiant dalyvaujančiam byloje asmeniui procesinį dokumentą elektroninių ryšių priemonėmis, procesinio dokumento įteikimo dalyvaujančiam byloje asmeniui diena laikoma po procesinio dokumento išsiuntimo dienos einanti darbo diena.

61. Iš LITEKO duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. gruodžio 10 d. nutartį ieškovės atstovei elektroninių ryšių priemonėmis išsiuntė 2018 m. gruodžio 11 d. Taigi laikytina, kad ši nutartis ieškovės atstovei, kartu ir pačiai ieškovei, buvo tinkamai įteikta 2018 m. gruodžio 12 d. Nuo šios datos prasideda termino atskirajam skundui paduoti dėl 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties skaičiavimo pradžia. Taigi terminas atskirajam skundui paduoti pasibaigė 2018 m. gruodžio 19 d. imtinai. Dėl šios priežasties ieškovė, atskirąjį skundą padavusi 2019 m. sausio 3 d., minėtą terminą praleido, tą pagrįstai konstatavo teismai skundžiamose 2019 m. sausio 4 d. ir 2019 m. vasario 21 d. nutartyse. Kadangi ieškovė neprašė atnaujinti termino atskirajam skundui paduoti, jos atskirasis skundas pagrįstai buvo atsisakytas priimti minėtomis skundžiamomis nutartimis.

62. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, net įvertinus šios nutarties 52 punkte nustatytą susiklosčiusią procesinių dokumentų įteikimo praktiką, nėra teisinio pagrindo sutikti su tuo, kad ieškovei 2018 m. gruodžio 10 d. nutartis tinkamai

buvo įteikta tik 2018 m. gruodžio 28 d. Pirma, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių minėtos nutarties įteikimą ieškovei nurodytą dieną. Antra, LITEKO duomenys patvirtina, kad ieškovės atstovė faktiškai su 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties turiniu tinkamai susipažino 2018 m. gruodžio 14 d. 22.20 val. prisijungusi prie savo LITEKO VEP posistemio paskyros. Todėl darytina išvada, kad ieškovė objektyviai apie priimtą nutartį vėliausiai galėjo (turėjo) sužinoti 2018 m. gruodžio 15 d. (nes advokatė susipažino su nutartimi jau vėlų vakarą). Taigi, net jeigu termino atskirajam skundui paduoti pradžia būtų skaičiuojama nuo 2018 m. gruodžio 15 d. (arba 14 d.), konstatuotina, kad ieškovė vis vien šį terminą praleido, nes skundas buvo paduotas 2019 m. sausio 3 d., nors paskutinė atskirojo skundo padavimo diena buvo 2018 m. gruodžio 22 d. (arba 21 d.) imtinai.

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimą, aiškinimo ir taikymo

63. Minėta, pagal teisinį reguliavimą atskirasis skundas, kai skundžiama teismo nutartis, kuri priimta rašytinio proceso tvarka, gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos (CPK 335 straipsnio 1 dalis).

64. CPK 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

65. Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje nustatytas išimtis.

66. Remiantis CPK 307 straipsnio 2 dalimi, apeliacinio skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Tačiau, pagal šio straipsnio 3 dalies nuostatas, prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos.

67. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl termino praleidimo priežasties svarbos, turi, be kita ko, atsižvelgti į tai, jog kiekvienam asmeniui turi būti užtikrinta teisė į teisingą teismą. Teismas įvertina pareiškėjo nurodomas subjektyvias termino praleidimo priežastis kartu su egzistavusiomis objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių visumos daroma išvada, ar iš tikrųjų egzistavo termino praleidimo svarbios priežastys. Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutarties byloje Nr. e3K-3-80-403/2019 31punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

68. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant, ar asmuo prarado teisę apskųsti teismo sprendimą dėl įstatyme nustatytos apskundimo procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti ne tik tai, ar terminas praleistas nedaug, bet ir pažeidimą lėmusias aplinkybes, t. y. ar termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės. Jeigu apeliacinio apskundimo padavimo terminas yra praleistas nedaug ir tik dėl tokios atsitiktinio pobūdžio aplinkybės kaip klaida, tai iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – neturėtų prarasti. Priešinga išvada prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams (CPK 3 straipsnio 7dalis). Jeigu terminas praleistas daug, o šalies nurodomos priežastys negali pateisinti tokio ilgo praleidimo laikotarpio, pagrindo atnaujinti terminą nėra, nes termino atnaujinimas tokiomis aplinkybėmis prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimui ir normų, reglamentuojančių procesinius terminus, tikslams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-687/2018 103 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

69. Aplinkybė, kad asmuo nežinojo apie teismo procesą ir teismo procesinį sprendimą, kuriuo išspręstas jo teisių ir pareigų klausimas, gali būti, priklausomai nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan., pripažįstama svarbia termino skundui paduoti praleidimo priežastimi.

70. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 307 straipsnio 3 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas apeliaciniam (atskirajam) skundui paduoti yra naikinamasis ir jam pasibaigus prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas bei tenkinamas, vis dėlto šis terminas gali būti taikomas tik tokiais atvejais, kai byloje dalyvaujančiam asmeniui yra tinkamai pranešta apie teismo priimamą procesinį sprendimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-313/2018 58 punktą).

71. Nagrinėjamu atveju pirmą prašymą dėl termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimo ieškovė pateikė 2019 m. sausio 14 d., kai 2019 m. sausio 4 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti jos atskirąjį skundą dėl 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties. Kartu ji pateikė teismui ir atskirąjį skundą dėl 2019 m. sausio 4 d. nutarties. Teismas, gavęs abu nurodytus dokumentus, 2019 m. sausio 18 d. nutartimi įpareigojo ieškovę pašalinti minėtų procesinių dokumentų trūkumus, t. y. paduoti tik vieną iš minėtų dokumentų – arba prašymą atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti, arba atskirąjį skundą dėl 2019 m. sausio 4 d. nutarties. Ieškovė, vykdydama teismo nurodymus, 2019 m. sausio 23 d. atsisakė prašymo atnaujinti terminą ir palaikė tik atskirąjį skundą dėl 2019 m. sausio 4 d. nutarties, t. y. laikėsi nuomonės, kad ji termino atskirajam skundui paduoti dėl 2018 m. gruodžio 10 d. nėra praleidusi.

72. Antrą prašymą dėl praleisto termino atskirajam skundui dėl 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties paduoti atnaujinimo ji pateikė 2019 m. kovo 5 d., t. y. greitai po to, kai apeliacinės instancijos teismas 2019 m. vasario 21 d. nutartimi paliko 2019 m. sausio 4 d. nutartį nepakeistą, t. y. konstatavo, kad ieškovė terminą atskirajam skundui dėl 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties paduoti praleido. Taigi iš esmės, ieškovei laikantis pozicijos, kad ji termino nepraleido, o paskui teismui padarius priešingą išvadą, jai (ieškovei) tik po apeliacinės instancijos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutarties priėmimo atsirado poreikis reikšti prašymą dėl termino atskirajam skundui dėl 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties paduoti atnaujinimo.

73. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 71, 72 punktuose nurodytas aplinkybes, neturi teisinio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartyje ir apeliacinės instancijos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartyje padarytomis išvadomis, kad ieškovė terminą atskirajam skundui paduoti praleido nepateisinimai ilgą laikotarpį – beveik 3 mėnesius. Minėta, ieškovė prašymus dėl termino atskirajam skundui paduoti reiškė operatyviai po to, kai sužinojo apie tokį poreikį.

74. Klausimo dėl termino atskirajam skundui dėl 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties atnaujinimo teisingam išsprendimui ir ieškovės teisės į apeliaciją įgyvendinimui, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat svarbią reikšmę turi šios nutarties 52 punkte nustatyta byloje susiklosčiusi procesinių dokumentų įteikimo praktika.

75. Taip pat teisėjų kolegija, neperžengdama kasacinių skundų ribų ir nepasisakydama dėl 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties teisėtumo, atkreipia dėmesį į teisinę situaciją, susiklosčiusią pirmosios instancijos teismui priimant minėtą nutartį:

75.1. 2018 m. rugsėjo 13 d. parengiamajame teismo posėdyje pereita į teismo posėdį, byla nagrinėta iš esmės, bylos nagrinėjimas atidėtas 2018 m. spalio 26 d.;

75.2. 2018 m. spalio 26 d. nutartimi tos pačios dienos teismo posėdis buvo atidėtas be datos dėl bylą nagrinėjančios teisėjos nedarbingumo, apie tai buvo pranešta ieškovei;

75.3. 2018 m. lapkričio 12 d. nutartimi byloje pakeista teismo sudėtis ir byla paskirta nagrinėti kitai teisėjai; ieškovė apie pasikeitusią teismo sudėtį informuota nebuvo;

75.4. 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi ieškinio dalis dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų palikta nenagrinėta.

76. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2018 m. gruodžio 10 d. byloje nebuvo atliekama jokių procesinių veiksmų, išskyrus teismo sudėties pakeitimą, 2018 m. spalio 26 d. teismo posėdis buvo atidėtas be datos, apie 2018 m. gruodžio 10 d. rašytinio proceso tvarka siekiamus nagrinėti klausimus ieškovė nebuvo informuota, apie 2018 m. gruodžio 10 d. rašytinį posėdį ji nežinojo, nurodytu laikotarpiu jai ir jos atstovei jokių teismo procesinių dokumentų siųsta nebuvo.

77. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 71–76 punktuose nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja teisinis pagrindas atnaujinti ieškovei praleistą įstatymo nustatytą terminą atskirajam skundui dėl 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties paduoti. Tokia išvada atitinka civilinio proceso tikslus ir principus, tinkamai užtikrina ieškovės teisę į teisminę gynybą ir teisę į apeliaciją.

78. Kaip pažymėta šios nutarties 5–6 punktuose, 2016 m. pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį motyvuodamas tuo, kad byla pagal CPK 784 straipsnį yra neteisminga Lietuvos Respublikos teismui. Apeliacinės

instancijos teismui grąžinus ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartimi ieškovei buvo nustatytas įpareigojimas pateikti įrodymus, kad ieškovės ir atsakovo Egipto Arabų Respublikoje sudaryta santuoka yra įtraukta į apskaitą Lietuvos Respublikos civilinės metrikacijos įstaigoje, kas reikštų šalių santuokos pripažinimą galiojančia Lietuvoje. Ieškovei buvo išaiškinta, kad byla dėl užsienyje sudarytos santuokos nutraukimo Lietuvoje galima tik tuomet, jei užsienyje sudaryta santuoka pripažinta galiojančia Lietuvoje. Skundžiama 2018 m. gruodžio 10 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas nurodė, kad ieškovei faktiškai buvo nustatytas terminas paaiškėjusiems ieškinio trūkumams pašalinti, t. y. įrodymams, patvirtinantiems, kad šalių santuoka yra pripažinta galiojančia Lietuvoje, pateikti. Įvertinęs aplinkybę, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, jog šalių sudaryta santuoka yra pripažinta galiojančia Lietuvoje (priešingai – į bylą buvo pateikti įrodymai, jog CMI tokio ieškovės prašymo netenkino), teismas ieškovės N. S. ieškinio atsakovui A. M. R. A. E. dalį dėl santuokos nutraukimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų (t. y. dėl turto padalijimo, tolesnio įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, šalių tarpusavio išlaikymo bei pavardžių po santuokos nutraukimo) paliko nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktas, 296 straipsnio 2 dalis, 297 straipsnis).

79. Kadangi ieškovė praleido terminą atskirajam skundui paduoti, o šis skundžiama pirmosios instancijos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartimi ir apeliacinės instancijos teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi nebuvo atnaujintas, santuokos nutraukimo bylos teismingumo klausimas liko neišspręstas, nes ieškovės atskirasis skundas CPK 338, 320 ir kt. straipsnių nustatyta tvarka buvo nenagrinėtas ir dėl to nėra peržiūrimas kasacine tvarka (CPK 340 straipsnio 1 dalis). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atskirajame skunde ieškovė, be kita ko, nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartyje nurodyto ieškinio trūkumo apskritai neįmanoma pašalinti, nes Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato galimybės įtraukti į apskaitą Lietuvoje užsienio valstybių piliečių sudarytą santuoką užsienio valstybėje, o Nyderlandų Karalystėje tai atlikti nedalyvaujant atsakovui galimybės nėra. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant šį klausimą iš naujo, be kita ko, turi būti sprendžiama dėl teisinio pagrindo nagrinėti santuokos nutraukimo klausimą iš esmės taikant ne tik Lietuvos Respublikos teisės aktus, bet ir tarptautinės teisės normas. Aplinkybė, kad užsienio valstybės piliečių užsienio valstybėje sudaryta santuoka nėra registruota Lietuvoje nereiškia, kad ji laikoma negaliojančia ir teismas negali šios aplinkybės vertinti spręsdamas santuokos nutraukimo klausimą.

80. Tais atvejais, kai bylos šalys yra skirtingų valstybių piliečiai ir (ar) gyvena skirtingose valstybėse, t. y. byla turi tarptautinį elementą, teismas, spręsdamas, ar byla jam yra teisminga, visų pirma turi nustatyti sprendžiamą klausimą ir jam taikytiną teisės aktą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CPK LIX skyriaus nuostatos taikomos tik tada, jei tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip (CPK 780 straipsnis). Nuo 2005 m. kovo 1 d. Lietuvoje yra tiesiogiai taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“), vadinasi, tais atvejais, kai į Lietuvos teismą kreipiasi asmuo dėl santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo, teismas visų pirma turi įvertinti, ar gali būti taikomos reglamento „Briuselis II bis“ nustatytos jurisdikcijos taisyklės. Tik tuo atveju, jei nė viena jų negali būti taikoma, teismas vadovaujasi arba tarptautinės teisinės pagalbos sutartimis, kurių šalys yra Lietuvos Respublika ir kita su ginču susijusi valstybė, arba nacionaline teise (CPK LIX skyriaus nuostatos).

81. Vienas iš reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje išdėstytų jurisdikcijos pagrindų yra pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu jis arba ji ten gyveno ne trumpiau kaip metus iki pareiškimo padavimo. Pažymėtina, kad reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai. Reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtintas nuolatinės gyvenamosios vietos kriterijus negali būti siejamas su nuolatinės gyvenamosios vietos institutu nacionalinėje teisėje, todėl taikant reglamentą „Briuselis II bis“ CK 2.12 straipsnis neturėtų būti taikomas. Taip pat būtina atsižvelgti į individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį, specifines konkrečios bylos aplinkybes.

82. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė N. S. yra Nyderlandų Karalystės pilietė. Santuoką su Egipto piliečiu, atsakovu A. M. R. A. E., ji sudarė Egipte. Byloje yra pateiktas notaro patvirtintas santuokos registracijos aktas. Ieškovė kreipėsi dėl santuokos nutraukimo į Lietuvos teismą, nurodydama, kad ji šioje valstybėje turi įprastinę gyvenamąją vietą. Teismas, siekdamas nustatyti, ar turi jurisdikciją spręsti šį klausimą, visų pirma turi patikrinti, ar yra nors vienas reglamento „Briuselis II bis“ 3 straipsnyje nustatytas pagrindas nagrinėti šį ginčą. Tik tuo atveju, jei negalima pritaikyti nė

vieno iš reglamente „Briuselis II bis“ nustatytų jurisdikcijos pagrindų, teismas gali taikyti CPK nustatytas tarptautinės jurisdikcijos taisykles (šiuo atveju, Lietuva ir Egiptas neturi jokios bendradarbiavimo sutarties tokio pobūdžio klausimams spręsti).

83. Tuo atveju, jei teismas nustatys turįs jurisdikciją nagrinėti šį ginčą, CK 1.29 straipsnis įtvirtina, kokia teisė taikoma sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą. Jeigu sutuoktiniai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, taikoma paskutinės jų bendros nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisė, o kai tokios bendros vietos nėra, – bylą nagrinėjančio teismo valstybės teisė. Ieškovė teigia, kad ji su sutuoktiniu neturėjo nuolatinės bendros gyvenamosios vietos, todėl tuo atveju, jei Lietuvos teismas nustatytų turįs jurisdikciją spręsti santuokos nutraukimo klausimą, jis turėtų patikrinti šias aplinkybes, kad joms pasitvirtinus galėtų taikyti Lietuvos teisę.

Dėl bylą nagrinėjusio teismo nešališkumo

84. CPK 21 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir nešališki.85. Remiantis CPK 64 straipsniu, teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti

nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jų nešališkumo.

86. Pagrindai, kuriems esant teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos, įtvirtinti CPK 65 straipsnyje. Taip pat teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas ir kitais, CPK 65 straipsnyje nenustatytais, atvejais, jeigu yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo (CPK 66 straipsnis).

87. Viena iš tinkamo teisinio proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai).

88. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 15/99-34/99-42/2000, konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Teisėjo ir teismų nešališkumas užtikrinamas nustatant draudimus ir apribojimus teisėjams nagrinėti bylas, jeigu yra aplinkybių, keliančių abejonių dėl teisėjo nešališkumo.

89. Vadovaujantis nusistovėjusia EŽTT praktika, nešališkumas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme gali būti nagrinėjamas dviem aspektais, t. y. pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus (žr., pvz., EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).

90. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, yra atsižvelgiama į konkretaus teisėjo įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, o vadovaujantis objektyviuoju testu, yra nustatoma, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (žr., pvz., ten pat).

91. Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališkumo testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 119). EŽTT yra pripažinęs, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 43; 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 94).

92. Objektyvusis teisėjo nešališkumo testas yra laikomas papildoma garantija, atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose bylose gali būti sudėtinga pateikti įrodymus, paneigiančius teisėjo subjektyviojo nešališkumo prezumpciją (žr. EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimo Pullar prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22399/93, par. 32). Taikant objektyvųjį teisėjo nešališkumo testą reikia nustatyti, ar, be teisėjo elgesio, yra kitų patikrinamų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Taikant šį testą didelė reikšmė suteikiama suinteresuoto asmens požiūriui, objektyvaus stebėtojo nuogąstavimams. Tai, kaip situacija atrodo, turi tam tikros svarbos arba, kitaip tariant, „teisingumas ne tik turi būti įvykdytas, jis taip pat turi atrodyti įvykdytas“ (žr., pvz., De Cubber prieš Belgiją, peticijos Nr. 9186/80, par. 26; Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 98). Tačiau nepaisant suinteresuoto asmens nuogąstavimų reikšmės, svarbu

pabrėžti, kad nors tokie nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens būgštavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (žr., pvz., Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 44). Objektyvusis testas paprastai yra susijęs su hierarchinių ar kitų ryšių tarp teisėjo ir proceso dalyvių nustatymu arba to paties asmens skirtingų funkcijų vykdymu teisminiame procese (žr. Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 121). Todėl kiekvienu atveju turi būti sprendžiama, ar ginčijami santykiai yra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad būtų galima konstatuoti teisėjo ar teismo nešališkumo trūkumą (žr., pvz., Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 47).

93. Nagrinėjamoje byloje ieškovė apeliacinės instancijos teismo teisėjos R. Mikonienės šališkumą grindė jos ryšiais su pirmosios instancijos teismo teisėja R. Jociene. Pasak ieškovės, teisėją R. Mikonienę ir teisėją R. Jocienę siejo ilgas, vienu metu pradėtas ir vos prieš dvejus metus nutrūkęs bendradarbiavimas tame pačiame apylinkės teisme. Ieškovės nuomone, dvejų metų laikas aiškiai per trumpas tam, kad susiklostę artimi kolegiški santykiai leistų teisėjui būti visiškai nešališkam savo neseniai buvusių bendradarbių, likusių dirbti žemesnės instancijos teisme, atžvilgiu. Todėl atsižvelgdama į teisėjų vertinimo sistemos ypatumus, turinčius įtakos tolesnei teisėjų karjerai, kai yra atsižvelgiama į priimtų sprendimų (nutarčių) panaikinimo statistiką, ieškovė nurodo turinti pagrindą manyti, kad, siekiant nepakenkti buvusio kolegos darbo rezultatams, gali būti paliekamas galioti jo priimtas sprendimas.

94. Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į EŽTT sprendimą byloje Steck-risch ir kiti prieš Lichtenšteiną (peticijos Nr. 63151/00). Šioje byloje pareiškėjai ginčijo Konstitucinio Teismo teisėjo H. H. nešališkumą, remdamiesi jo ryšiais su apeliacinės instancijos teismo teisėju G. W., kuris nagrinėjo pareiškėjų bylą apeliacine tvarka. Pareiškėjai nurodė, kad abu teisėjai eina dvejopo pobūdžio pareigas ir, be teisėjavimo teismuose, abu taip pat yra praktikuojantys teisininkai ir kolegos tame pačiame teisinių paslaugų biure. EŽTT, vertindamas teisėjo H. H. nešališkumą, nurodė, kad teisėjo subjektyvus nešališkumas yra preziumuojamas, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių suabejoti teisėjo H. H. asmeniniu nešališkumu. EŽTT, atsižvelgdamas į pareiškėjų argumentus dėl teisėjo H. H. ir G. W. partnerystės viename teisinių paslaugų biure, nurodė, kad šių teisėjų partnerystės pobūdis yra svarbus nustatant, ar pareiškėjų nuogąstavimai dėl teisėjo šališkumo gali būti objektyviai pagrįsti. Byloje nustatyta, kad teisėjai H. H. ir G. W. dalijosi tik vienomis biuro patalpomis, tačiau negavo bendrų pajamų. Tuo tarpu pareiškėjai teigė, kad vien tai, jog teisėjai buvo kolegos ir dirbo viename teisinių paslaugų biure, sukūrė jiems pagrįstą baimę dėl teisėjo H. H. šališkumo. EŽTT atsižvelgė į tai, kad teisėjus siejo tik darbas tose pačiose biuro patalpose, o jų partnerystė nebuvo pagrįsta nei profesine, nei finansine priklausomybe, kuri paprastai gali sukelti abejonių nešališkumu, o teisėjai buvo nepriklausomi bei lygiaverčiai partneriai teisinių paslaugų biure. EŽTT taip pat pabrėžė, kad žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo panaikinimas, atliktas aukštesnės instancijos teismo, yra normalus bet kurios teisinės sistemos bruožas, nekeliantis jokių abejonių sprendimą priėmusio teisėjo kompetencija. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad teisėjai H. H. ir G. W. būtų itin artimi draugai, kitaip tariant, jų santykiai neperžengė biuro kolegų profesinių santykių ribos.

95. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytu teisiniu reguliavimu ir EŽTT praktika, įvertinusi kasacinių skundus argumentus dėl galimo teismo (teisėjų) šališkumo, ieškovei nenurodžius jokių kitų objektyvių aplinkybių, išskyrus buvusį teisėjų darbą tame pačiame teisme, sudarančių pagrindą pagrįstai abejoti teisėjų nešališkumu, pripažįsta teisiškai nepagrįstais ieškovės argumentus dėl bylą nagrinėjusio teismo (teisėjų) šališkumo.

Dėl bylos procesinės baigties

96. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, 2019 m. sausio 4 d. nutartimi atsisakydamas priimti ieškovės atskirąjį skundą dėl 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties, ir apeliacinės instancijos teismas, 2019 m. vasario 21 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį palikdamas nepakeistą, nepažeidė procesinių dokumentų įteikimą ir atskirojo skundo terminą bei jo skaičiavimo pradžią reglamentuojančių proceso teisės normų. Dėl šios priežasties nėra teisinio pagrindo šias nutartis naikinti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

97. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. kovo 14 d. nutartimi ir apeliacinės instancijos teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutartimi netinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias įstatymo nustatyto praleisto termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimą. Dėl šios priežasties šios nutartys naikintinos ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – terminas atskirajam skundui dėl 2018 m. gruodžio 10 d.

nutarties paduoti atnaujintinas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis).


n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio

18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti ieškovei N. S. praleistą įstatymo nustatytą terminą atskirajam skundui dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutarties paduoti.



JANINA JANUŠKIENĖ





NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

susipažinusi su 2019 m. spalio 29 d. gautu ieškovo A. J. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo peržiūrėjimo ir prašymu sustabdyti šio sprendimo vykdymą,

n u s t a t ė:

Ieškovas A. J. padavė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo peržiūrėjimo, kuriuo panaikinta Plungės apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo dalis, kuria jam pripažinta teisė į privalomąją 1/4 dalį jo motinos palikimo, ir jo ieškinys atmestas.

Kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu.Atrankos kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik

išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4b749f30070011ea9d279ea27696ab7b

pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui.

Ieškovo A. J. paduotas kasacinis skundas iš esmės grindžiamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Ieškovo nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad palikėjos mirties dieną jam nebuvo reikalingas išlaikymas, nes jis neišnaudojo visų objektyvių galimybių gauti lėšų, būtinų gyvenimo reikmėms, padaryta pažeidžiant įrodymų pakankamumo taisyklę ir dėl šio pažeidimo nepagrįstai netaikyta CK 5.20 straipsnio 1 dalis dėl teisės į privalomąją palikimo dalį pripažinimo. Ieškovas taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog dovanotą žemės sklypą jis faktiškai pardavė ūkininkui už 2000 Eur, dar motinai esant gyvai, ir iš gautų lėšų atliko gyvenamojo namo, kuriame jis gyveno kartu su motina, pagerinimo darbus. Tai patvirtina byloje pateiktos gyvenamojo namo fotonuotraukos.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pažymėtina, kad kasacinis skundas iš esmės grindžiamas faktiniais, bet ne teisiniais argumentais, o tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis skundas pripažintinas neatitinkančiu CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, todėl jį atsisakytina priimti (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai).

Atsisakius priimti kasacinį skundą, nenagrinėtinas ieškovo prašymas sustabdyti teismo sprendimo vykdymą.

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS



Baudžiamoji byla Nr. 2K-249-1073/2019Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00986-2009-8

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=7af74db007c911ea9d279ea27696ab7b

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.2.2.13; 2.4.7(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Prano Kuconio ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,išteisintajam V. P., jo gynėjui advokatui Valdemarui Bužinskui,nukentėjusiajam V. R., jo atstovui advokatui Stanislovui Liutkevičiui,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. R. ir

jo atstovo advokato Stanislovo Liutkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 22 d.

nutartis, kuria nukentėjusiojo V. R. ir jo atstovo advokato Stanislovo Liutkevičiaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo bei jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, ir prokuroro bei išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

I. BYLOS ESMĖ

1. V. P. buvo kaltinamas (ir perduotas teismui) pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę: būdamas Kėdainių rajono žemės ūkio bendrovės „N.“ (toliau – ir bendrovė) pajininkas, turėdamas 354 940 pajų, jis 2009 m. birželio mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tikslesniu laiku, (duomenys neskelbtini), UAB „K.“ patalpose tariamai bendrovės administracijos iniciatyva sušaukė neeilinį bendrovės narių susirinkimą, kuris pagal Bendrovės įstatų 59 straipsnį yra aukščiausias bendrovės valdymo organas, apie kurį Bendrovės įstatų 61 straipsnyje nustatyta tvarka neinformavo vieno iš didžiausių bendrovės pajininkų V. R. V. P., turėdamas 2003 m. vasario 27 d. pasirašytą V. R. įgaliojimą, pagal kurį V. R. įgaliojo jį dalyvauti bendrovės pajininkų visuotiniuose narių susirinkimuose su balsavimo teise savo nuožiūra visais klausimais, už V. R. pasirašyti, atlikti visus su šiuo pavedimu susijusius veiksmus, pateikė tariamo susirinkimo metu bendrovės administracijos vadovui P. S. 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimą, nors pagal 2004 m. gruodžio 7 d. tarp jo (V. P.) ir V. R. sudarytą susitarimo raštą buvo sutarta pajus valdyti lygiomis dalimis, ir atspausdintą 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB „N.“ susirinkimo protokolą Nr. 8, pagal kurį susirinkime dalyvavo jis (V. P.), turintis bendrovėje 354 940 pajų, ir pagal 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimą atstovavo V. R., turinčiam 177 470 pajų, kuriame buvo nutarta leisti jam (V. P.) įsigyti pajų už anksčiau jo paskolintą bendrovei visą sumą – 64 462,18 Eur (222 575 Lt), skaičiuojant vieno pajaus kainą po 0,30 Lt, ir nuo susirinkimo pritarimo momento laikyti, kad pajus yra išpirktas. Taip jis surašė netikrą dokumentą – 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB „N.“ susirinkimo protokolą

Nr. 8, kuriame nurodė pasirašyti bendrovės vyr. buhalterei J. Č., kurią jis įvardijo kaip tariamo susirinkimo sekretorę, ir bendrovės administracijos vadovui P. S., kurį jis įvardijo kaip tariamo susirinkimo pirmininką. V. P. apgaule įgijo didelės vertės turtinę teisę – 741 916 pajų, tai sudarė iš viso 1 096 856,7, t. y. 73,02 proc. pajų, taip įgydamas vienvaldę galią priiminėti sprendimus bendrovės pajininkų susirinkimuose ir padarydamas V. R. didelę – 388 786,53 Eur turtinę žalą.

2. Prokurorė, palaikiusi byloje valstybinį kaltinimą, 2017 m. sausio 30 d. pirmosios instancijos teismui pateikė rašytinį prašymą (9 t., b. l. 176–177), kuriame nurodė, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytos naujos faktinės aplinkybės nei tos, kurios buvo nurodytos V. P. pateiktame kaltinime, ir, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 256 straipsnio 1 dalimi, prašė kaltinimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį išdėstyti taip: V. P. kaltinamas tuo, kad jis apgaule, suklastojęs dokumentus, tris kartus nepagrįstai nustatė mažesnę nei rinkos vieno pajaus vertę savo, J. P. ir M. P. naudai, įgijo didelės vertės svetimą turtą – Kėdainių rajono ŽŪB „N.“ pajus ir taip įtvirtino savo galimybę vienasmeniškai valdyti bendrovę, naudotis ir disponuoti iš bendrovės veiklos rezultatų gaunamu turtu, sumažindamas kito bendrovės pajininko V. R. turimų pajų vertę ir apribodamas V. R. galimybę lygiomis dalimis su juo dalyvauti bendrovės valdyme, nors 2004 m. gruodžio 7 d. rašytiniu susitarimu, sudarytu tarp jo ir V. R., buvo sutarta pajus valdyti lygiomis dalimis:

2.1. V. P., būdamas bendrovės pajininkas, turėdamas 354 940 pajų, 2009 m. birželio mėn., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), UAB „K.“ patalpose, Bendrovės įstatų 61 straipsnio nustatyta tvarka neinformavęs vieno iš didžiausių bendrovės pajininkų V. R., tariamai sušaukė neeilinį bendrovės narių susirinkimą bendrovės administracijos iniciatyva, kuris pagal Bendrovės įstatų 59 straipsnį yra aukščiausias bendrovės valdymo organas, ir, turėdamas 2003 m. vasario 27 d. pasirašytą V. R. įgaliojimą, kuriuo V. R. įgaliojo jį dalyvauti bendrovės pajininkų visuotiniuose narių susirinkimuose su balsavimo teise savo nuožiūra visais klausimais, pasirašyti už V. R., atlikti visus su šiuo pavedimu susijusius veiksmus, pateikė bendrovės administracijos vadovui P. S. šį V. R. įgaliojimą ir atspausdintą tariamo 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB „N.“ susirinkimo protokolą Nr. 8, kuriame nurodė, kad susirinkime dalyvavo jis (V. P.), turintis bendrovėje 354 940 pajų, ir pagal 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimą atstovavo V. R., turinčiam 177 470 pajų, kuriame buvo parašyta, kad nuspręsta (nutarta) leisti jam (V. P.) įsigyti 741 916 pajų už anksčiau bendrovei jo paskolintą 64 462,18 Eur (222 575 Lt) sumą, skaičiuojant vieno pajaus kainą po 0,09 Eur (0,30 Lt), nors vieno pajaus rinkos vertė 2009 m. birželio 8 d. buvo 1,21 Eur, todėl turėjo sumokėti 897 718,36 ir nuo susirinkimo pritarimo momento laikyti, kad pajai yra išpirkti, o jis (V. P.) iš viso įgyja 1 096 856,70 pajaus (73,02 proc.), taip apgaule sumažino vieno pajaus rinkos vertę 1,12 Eur (4,18 Lt) (1,21 Eur – 0,09 Eur) ir apgaule įgijo teisę vienasmeniškai priiminėti sprendimus bendrovės susirinkimuose.

2.2. Be to, V. P. 2009 m. birželio 8 d. tariamo susirinkimo protokole Nr. 8 nurodė, kad susirinkimo metu nuspręsta leisti J. P. įsigyti bendrovės pajų už 289,62 Eur (1000 Lt), už vieną pajų mokant ne sandorio sudarymo dieną nustatytą pajaus rinkos vertę po 1,21 Eur (4,18 Lt), bet po 0,09 Eur (0,30 Lt), iš viso 3333 pajus, ir M. P. įsigyti bendrovės pajų už 289,62 Eur (1000 Lt), už vieną pajų mokant ne sandorio sudarymo dieną nustatytą rinkos vertę po 1,21 Eur (4,18 Lt), bet po 0,09 Eur (0,30 Lt), iš viso 3333 pajus, nors pagal sandorio dienos pajaus rinkos vertę J. P. ir M. P. turėjo sumokėti bendrai už 6666 pajus 8069,94 Eur (27 863,88 Lt). Taip jis, nežinant J. P. ir M. P., apgaule sumažino vieno pajaus rinkos vertę 1,12 Eur (1,21 Eur – 0,09 Eur), o surašytą suklastotą dokumentą – 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB „N.“ susirinkimo protokolą Nr. 8 pateikė pasirašyti bendrovės vyr. buhalterei J. Č., kurią protokole įvardijo tariamo susirinkimo sekretore, ir bendrovės administracijos vadovui P. S., kurį protokole įvardijo tariamo susirinkimo pirmininku.

2.3. Be to, V. P., dėl 2009 m. birželio 8 d. apgaule įgytų 73,02 proc. pajų ir teisės vienasmeniškai priiminėti sprendimus susirinkimuose bei valdyti bendrovę 2010 m. sausio 15 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, Bendrovės įstatų 61 straipsnyje nustatyta tvarka neinformavęs kitų pajininkų, sušaukė bendrovės narių susirinkimą, kuris pagal Bendrovės įstatų 59 straipsnį yra aukščiausias bendrovės valdymo organas, ir 2010 m. sausio 15 d. bendrovės pajininkų susirinkimo protokole Nr. 1 nurodė, kad susirinkime dalyvavo jis, turintis 1 096 856,7 pajaus, J. P., turinti 3333 pajus, ir suteikė teisę pajininkei J. P. padidinti pajų skaičių 1 500 000, apgaule, nežinant pajininkei J. P. tikrosios pajaus vertės, nustatė vieno pajaus vertę po 0,03 Eur (0,10 Lt), nors susirinkimo dieną pajaus rinkos vertė buvo 0,48 Eur (1,65 Lt), ir leido jai įsigyti 1 500 000 pajų už 43 443 Eur (150 000 Lt), nors pagal sandorio dienos vieno pajaus rinkos vertę ji turėjo bendrovei sumokėti už 1 500 000 pajų 716 809,55 Eur (2 475 000 Lt), taip neteisėtai sumažino vieno pajaus rinkos vertę 0,45 Eur (0,48 Eur – 0,03 Eur).

2.4. Be to, V. P. dėl 2009 m. birželio 8 d. apgaule įgytų 73,02 proc. pajų ir teisės vienasmeniškai priiminėti sprendimus susirinkimuose bei valdyti bendrovę 2010 m. vasario 5 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, Bendrovės įstatų 61 straipsnio nustatyta tvarka neinformavęs kitų pajininkų, sušaukė bendrovės narių susirinkimą, kuris pagal Bendrovės įstatų 59 straipsnį yra aukščiausias bendrovės valdymo organas, ir 2010 m. vasario 5 d. ŽŪB „N.“ pajininkų susirinkimo protokole Nr. 2 nurodė, kad susirinkime dalyvavo jis, turintis 1 096 856,7 pajaus, bei J. P., turinti 150 333 pajus, ir suteikė teisę pajininkei J. P. padidinti pajų skaičių 1 000 000, apgaule, nežinant pajininkei J. P. tikrosios pajaus vertės, nustatęs vieno pajaus rinkos vertę po 0,03 Eur (0,10 Lt), nors susirinkimo dieną pajaus rinkos vertė buvo 0,24 Eur (0,83 Lt), leido jai įsigyti 1 000 000 pajų už 240 384,62 Eur (830 000 Lt), taip neteisėtai sumažino vieno pajaus rinkos vertę 0,21 Eur (0,24 Eur – 0,03 Eur) ir nukentėjusiajam V. R. padarė didelę turtinę 344 224 Eur žalą, kurią sudaro jam priklausančių 354 940 pajų rinkos vertės sumažėjimas 2010 m. vasario 5 d. nuo 1,21 Eur iki 0,24 Eur.

3. V. P. taip pat buvo kaltinamas (ir perduotas teismui): pagal BK 183 straipsnio 2 dalį tuo, kad, būdamas ŽŪB „N.“ pajininkas, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą – ŽŪB „N.“ priklausantį turtą, padarydamas bendrovei didelę – 833 709,99 Eur turtinę žalą; pagal BK 184 straipsnio 1 dalį tuo, kad iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą ŽŪB „N.“ priklausantį turtą, padarydamas bendrovei 7490,7 Eur turtinę žalą; pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) tuo, kad iššvaistė didelės vertės svetimą ŽŪB „N.“ priklausantį turtą, padarydamas bendrovei didelę – 673 366,55 Eur ir 211 422,62 Eur turtinę žalą. Valstybinį kaltinimą byloje palaikiusi prokurorė kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) atsisakė.

4. Pirmosios instancijos teismas (teisėja D. Jankauskienė), vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 dalimi, teisiamajame posėdyje 2018 m. kovo 6 d. informavo kaltinamąjį V. P., kad kaltinime pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės gali būti pakeistos kaip padarytos kitomis faktinėmis aplinkybėmis (t. y. pagal aplinkybes, kurias teisiamajame posėdyje 2017 m. lapkričio 8 d. nurodė šią bylą pradėjęs nagrinėti teisėjas O. Šibkovas): V. P., panaudodamas apgaulę prieš V. R., suklastojęs tikrą dokumentą, tris kartus nustatė mažesnę nei rinkos vieno pajaus vertę ir juos išpirko mažesne nei rinkos kaina savo, J. P. ir M. P. naudai, įgijo didelės vertės svetimą V. R. turtinę teisę į Kėdainių rajono ŽŪB „N.“ turtą, sumažindamas bendrovės pajininko V. R. turimų pajų skaičių procentine išraiška ir atitinkamai sumažindamas jo turtinę teisę į bendrovės turtą:

4.1. V. P., būdamas Kėdainių rajono ŽŪB „N.“ pajininkas, turėdamas 354 940 pajų, 2009 m. birželio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), UAB „K.“ patalpose, Bendrovės įstatų 61 straipsnyje nustatyta tvarka neinformavęs kito bendrovės pajininko V. R., tariamai sušaukė neeilinį bendrovės narių susirinkimą bendrovės administracijos iniciatyva, kuris pagal Bendrovės įstatų 59 straipsnį yra aukščiausias bendrovės valdymo organas, ir pasinaudodamas V. R. pasitikėjimu – 2003 m. vasario 27 d. pasirašytu V. R. įgaliojimu, kuriuo V. R. įgaliojo jį dalyvauti bendrovės pajininkų visuotiniuose narių susirinkimuose su balsavimo teise savo nuožiūra visais klausimais, pasirašyti už V. R., atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, pateikė bendrovės administracijos vadovui P. S. šį įgaliojimą ir atspausdintą tariamo 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB „N.“ susirinkimo protokolą Nr. 8, suklastojo šį tikrą dokumentą – 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB „N.“ susirinkimo protokolą Nr. 8, pateikė pasirašyti bendrovės vyr. buhalterei J. Č., kurią protokole įvardijo tariamo susirinkimo sekretore, bei bendrovės administracijos vadovui P. S., kurį protokole įvardijo tariamo susirinkimo pirmininku, kuriame nurodė, kad susirinkime dalyvauja jis (V. P.), turintis bendrovėje 354 940 pajų, ir pagal 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimą atstovauja V. R., turinčiam 177 470 pajų, kuriame taip pat buvo parašyta, kad nuspręsta (nutarta) leisti jam (V. P.) įsigyti 741 916 pajų už anksčiau bendrovei jo paskolintus 64 462,18 Eur (222 575 Lt), skaičiuojant vieno pajaus kainą po 0,09 Eur (0,30 Lt), nors vieno pajaus rinkos vertė 2009 m. birželio 8 d. buvo 1,21 Eur (4,18 Lt), o bendra įgytų pajų rinkos vertė buvo 263 260,51 Eur (897 718,36 Lt), ir nuo susirinkimo pritarimo momento laikyti, kad pajai yra išpirkti. Taip pat 2009 m. birželio 8 d. tariamo susirinkimo protokole Nr. 8 nurodė, kad susirinkimo metu nuspręsta leisti J. P. įsigyti bendrovės pajų už 289,62 Eur (1000 Lt), už vieną pajų mokant ne sandorio sudarymo dieną nustatytą pajaus rinkos vertę po 1,21 Eur (4,18 Lt), bet po 0,09 Eur (0,30 Lt), iš viso 3333 pajus, ir M. P. įsigyti bendrovės pajų už 289,62 Eur (1000 Lt), už vieną pajų mokant ne sandorio sudarymo dieną nustatytą rinkos vertę po 1,21 Eur (4,18 Lt), bet po 0,09 Eur (0,30 Lt), iš viso 3333 pajus, nors pagal sandorio dienos pajaus rinkos vertę J. P. ir M. P. turėjo sumokėti bendrai už 6666 pajus 8069,94 Eur (27 863,88 Lt). Taip dėl apgaulės, t. y. neinformuodamas V. R. ir nutylėdamas jam apie tariamą susirinkimą ir šio tariamo susirinkimo metu tariamai priimtus bendrovės vardu sprendimus, įformintus suklastotame 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB „N.“ susirinkimo protokole, įgyti pajus pigiau nei rinkos

kaina, V. P. valdomas ir turimas pajų skaičius padidėjo nuo 354 940 (tai sudarė 46,69 proc. bendrovės turto vertės) iki 1 096 856 (tai sudarė 72,54 proc. bendrovės turto vertės) ir bendrovės pajininkais tapo J. P. ir M. P., tai kartu sudarė 73,02 proc. bendrovės turto vertės, o V. R. valdomo ir turimo bendrovės turto dalis – 177 470 pajų, tai sudarė 23,348 proc. bendrovės turto dalies, kurių vertė buvo 215 065,40 Eur, sumažėjo iki 11,755 proc. bendrovės turto dalies, 107 348,08 Eur vertės. Taip V. P. savo ir J. P. bei M. P. naudai apgaule įgijo V. R. turtinę teisę į bendrovės 107 717,32 Eur vertės turtą, kurį sudarė V. R. valdomo bendrovės pajų paketo ir jo vertės sumažėjimas nuo 23,348 proc., suteikiančio teisę į bendrovės 215 065,40 Eur vertės turtą, iki 11,755 proc., suteikiančio teisę į 107 348,08 Eur vertės bendrovės turtą, įvertinant bendrovės turtą 2009 m. birželio 8 d., kai 100 proc. bendrovės turto vertė sudarė 920 187,53 Eur.

4.2. V. P., tęsdamas nusikalstamą veiką, pasinaudodamas dėl 2009 m. birželio 8 d. apgaule įgytų 73,02 proc. pajų ir teisės vienasmeniškai priiminėti sprendimus susirinkimuose bei valdyti bendrovę, 2010 m. sausio 15 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, Bendrovės įstatų 61 straipsnyje nustatyta tvarka neinformavęs kitų pajininkų, sušaukė bendrovės narių susirinkimą, kuris pagal Bendrovės įstatų 59 straipsnį yra aukščiausias bendrovės valdymo organas, ir 2010 m. sausio 15 d. bendrovės pajininkų susirinkimo protokole Nr. l nurodė, kad susirinkime dalyvavo jis, turintis 1 096 856,7 pajaus, J. P., turinti 3333 pajus, ir suteikė teisę pajininkei J. P. padidinti pajų skaičių 1 500 000, apgaule, nežinant pajininkei J. P. tikrosios pajaus vertės, nustatė vieno pajaus vertę po 0,03 Eur (0,10 Lt), nors susirinkimo dieną pajaus rinkos vertė buvo 0,48 Eur (1,65 Lt), ir leido jai įsigyti 1 500 000 pajų už 43 443 Eur (150 000 Lt), nors pagal sandorio dienos vieno pajaus rinkos vertę ji turėjo bendrovei sumokėti už 1 500 000 pajų 716 809,55 Eur (2 475 000 Lt), dėl to V. R. valdomo ir turimo bendrovės turto – 177 740 pajų dalis sumažėjo nuo 11,755 iki 5,90 proc.

4.3. V. P., tęsdamas nusikalstamą veiką, dėl 2009 m. birželio 8 d. apgaule įgytų 73,02 proc. pajų ir teisės vienasmeniškai priiminėti sprendimus susirinkimuose bei valdyti bendrovę 2010 m. vasario 5 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, Bendrovės įstatų 61 straipsnyje nustatyta tvarka neinformavęs kitų pajininkų, sušaukė bendrovės narių susirinkimą, kuris pagal Bendrovės įstatų 59 straipsnį yra aukščiausias bendrovės valdymo organas, ir 2010 m. vasario 5 d. ŽŪB „N.“ pajininkų susirinkimo protokole Nr. 2 nurodė, kad susirinkime dalyvavo jis, turintis 1 096 856,7 pajaus, bei J. P., turinti 1 503 333 pajus, ir suteikė teisę pajininkei J. P. padidinti pajų skaičių 1 000 000 apgaule, nežinant pajininkei J. P. tikrosios pajaus vertės, nustatęs vieno pajaus rinkos vertę po 0,03 Eur (0,10 Lt), nors susirinkimo dieną pajaus rinkos vertė buvo 0,24 Eur (0,83 Lt), leido jai įsigyti 1 000 000 pajų už 28 962 Eur (100 000 Lt), nors pagal sandorio dienos pajaus rinkos kainą ji turėjo sumokėti už 1 000 000 pajų 240 384,62 Eur (830 000 Lt), dėl to V. R. valdomo ir turimo bendrovės turto – 177 740 pajų dalis sumažėjo nuo 5,90 iki 4,42 proc.

4.4. Taip V. P. apgaule savo ir J. P. bei M. P. naudai iš viso įgijo V. R. turtinę teisę į bendrovės 137 526,66 Eur turtą, kurį sudarė V. R. valdomo bendrovės pajų paketo ir jo vertės sumažėjimas nuo 23,348 proc., suteikiančio teisę į bendrovės 168 655,66 Eur vertės turtą, iki 4,42 proc., suteikiančio teisę į 31 928 Eur vertės bendrovės turtą, įvertinant bendrovės turtą 2010 m. vasario 5 d., kai 100 proc. bendrovės turto vertė sudarė 722 355,94 Eur.

5. Pirmosios instancijos teismas dėl kaltinimų (pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos)) V. P. išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas konstatavo, kad tarp V. P. ir V. R. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, o V. R. galimai pažeistos turtinės teisės gali būti ir yra ginamos civilinio proceso tvarka.

6. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nukentėjusiojo V. R. ir jo atstovo apeliacinį skundą, konstatavo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

7. Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. R. ir jo atstovas advokatas Stanislovas Liutkevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

7.1. Teismai padarė esminius BPK pažeidimus, kadangi išsamiai bei visapusiškai neišnagrinėjo ir neįvertino visų reikšmingų teisingai bylai išspręsti duomenų, padarė logiškai nepaaiškinamas kai kurias išvadas, nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatytomis BPK 20 straipsnyje, ignoravo suformuotą teismų praktiką (dėl sukčiavimo atribojimo nuo civilinio delikto, įgaliojimo, kaip vienašalio sandorio, ribų, pajų vertės nustatymo), nepagrįstai pasisakė dėl BPK 256 straipsnio taikymo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas išsprendė ne visus klausimus, kuriuos turėjo išspręsti, ir

išdėstė ne visas būtinas aplinkybes ir įrodymus, apsiribodamas tais, kurie palankiausi išteisintajam, taip pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus.

7.2. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir remiantis įstatymo reikalavimais įvertintų įrodymų visuma.

7.3. Bylos medžiaga patvirtina, kad 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB „N.“ visuotinis pajininkų susirinkimas neįvyko; tą pačią dieną V. P. administracijos vadovą P. S. (į protokolą įrašytas kaip pirmininkaujantis) bei buhalterę J. Č. (įrašyta kaip sekretoriaujanti) pakvietė į UAB „K.“ ir jiems pateikė pasirašyti R. P., kuris buvo jam administraciškai pavaldus, iš anksto paruoštą susirinkimo protokolą. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai J. Č. ir P. S. (pastarasis davė analogiškus parodymus ir civiliniame procese). Teismai, ignoruodami byloje nustatytas aplinkybes, nuoseklius liudytojo P. S. parodymus, nepagrįstai konstatavo, kad administracijos vadovas P. S., pasirašydamas jam pateiktą minėto susirinkimo protokolą, tapo atsakingas už susirinkimo darbotvarkės paruošimą, kitų narių informavimą. Teismas, neatsižvelgdamas į liudytojų P. S. ir J. Č. parodymus, rėmėsi Bendrovės įstatų 61 straipsniu, kuriame nustatyta, jog apie šaukiamą susirinkimą ir nustatytą darbotvarkę bendrovės administracija bendrovės nariams praneša ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki nustatyto susirinkimo dienos, ir 62 straipsniu, kuriame nurodyta, kad neeilinius susirinkimus šaukia bendrovės administracija savo iniciatyva arba kai to reikalauja revizijos komisija (revizorius) ar bendrovės nariai, turintys ne mažiau kaip 1/2 visų balsų, rašytiniu pareiškimu pridedant darbotvarkę. Bendrovės narių susirinkimas privalo būti sušauktas per dešimt dienų nuo reikalavimo pateikimo dienos. Akivaizdu, kad administracijos vadovas P. S. pajininko V. P. išankstinio rašytinio pareiškimo su pridėta darbotvarke apie neeilinį susirinkimą neturėjo, todėl jų išsiųsti negalėjo. Jei P. S. iš anksto būtų pateiktas prašymas sušaukti susirinkimą ir kartu pateikta darbotvarkė, šie dokumentai būtų registruoti bendrovėje. P. S., pasirašęs protokolą ir supratęs, kad pajininkas V. R. yra apgautas, jam paskambino. V. R., turėdamas tikslą gauti susirinkimo protokolą, 2009 m. birželio 15 d. atvyko į bendrovę kartu su antstoliu, tačiau susirinkimo protokolas jam nebuvo pateiktas. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino kaip V. R. žinojimą apie įvykusį susirinkimą ir kad būtent dėl to jis nutraukė V. P. suteiktą 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimą. Tokia teismo išvada prieštarauja bylos duomenims ir yra nelogiška. Bylos duomenys leidžia daryti priešingą išvadą – V. R. nutraukė įgaliojimą, kai iš P. S. asmeniškai ir atvykęs į bendrovę sužinojo, jog susirinkimo, apie kurį nežinojo, metu jis neteko teisių į didelės dalies turtą. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai konstatavo, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta. Teismai nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl liudytojų P. S., J. Č. parodymai vertinami dviprasmiškai, t. y. kodėl remiamasi tik ta proceso dalyvių parodymų dalimi, kuri yra palankiausia išteisintajam, o kaltinanti paliekama neįvertinta. Teismų atliktas įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

7.4. Pirmosios instancijos teismas, aprašęs santykių tarp V. P. ir V. R. eigą ir pasirašytus dokumentus (2003 m. vasario 27 d. įgaliojimo, 2004 m. gruodžio 7 d. V. R. ir V. P. susitarimo (apibrėžusio 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimo ribas ir nustačiusio, kad nė viena iš šalių negali viršyti susitarimu nustatyto balanso), jų neanalizavo, nesugretino tarpusavyje ir nepateikė įrodomosios reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas išsamiau pirmosios instancijos teismo išvadų neanalizavo.

7.5. Teismai padarė tikėtinas išvadas: kad P. S. apie V. P. tikslus kapitalizuoti jo skolą bendrovei žinojo dar iki susirinkimo, galimai žinojo ir tai, kokio turinio susirinkimo protokolas rengiamas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog protokolą P. S. pasirašė tik todėl, kad neturėjo kito pasirinkimo (nuosprendžio 30 l., 1 pastraipa); kad V. R. galimai buvo neinformuotas apie 2009 m. birželio 8 d. vyksiantį susirinkimą ir jo darbotvarkę (nutarties 10 l., 1 pastraipa).

7.6. Dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo. Pagal teismų praktiką sukčiavimas įgyjant turtinę teisę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę, nepriklausomai nuo to, ar šis ją įgyvendino. Nagrinėjamu atveju V. P. galimai neteisėtai įgytas turtines teises įgyvendino savo ir savo šeimos narių naudai. Sukčiavimas padaromas apgaule, kuri naudojama kaip turto užvaldymo, turtinės teisės įgijimo, turtinės prievolės išvengimo ar panaikinimo būdas. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013). Apgaulė yra esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja

teisine prasme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-548-699/2015).7.7. Kitaip nei konstatavo teismai, bylos įrodymai neleidžia daryti išvados, kad tarp V. P. ir V. R. susiklostė civiliniai

teisiniai santykiai, o V. R. galimai pažeistos turtinės teisės (pajų paketo dalies sumažėjimas) jau yra ginamos civilinio proceso tvarka. Tokia išvada prieštarauja teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Viena iš apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu, t. y. kai kaltininkas BK 182 straipsnyje nurodytas nusikalstamas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais asmeniniais ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku. Tarp V. P. ir V. R. buvo susiklostę ilgalaikiai asmeniniai (V. R. yra V. P. duktės krikšto tėvas) ir verslo santykiai. Pajų perleidimo sutartys, sudarytos nuo 2009 m. birželio 19 d. iki 2010 m. spalio 2 d., kuriomis V. P. įgytus pajus perleido dukrai, o ši – močiutei, vėliau naikinant šias sutartis ir pajus susigrąžinant savo nuosavybėn, apsunkino V. R. galimybę iš karto pradėti ginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Panašiais atvejais teismų praktika kaltininko veiksmus traktuoja kaip sukčiavimą piktnaudžiaujant pasitikėjimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-150/2014, 2K-84/2014). Apeliacinės instancijos teismas šių V. P. sandorių neanalizavo ir nevertino, nors tokias manipuliacijas su turimais pajais galima būtų paaiškinti tik kaip V. P. siekį išvengti galimos restitucijos taikymo, jei V. R. pasinaudotų teisinėmis savo interesų gynimo priemonėmis. V. R. pradėjus aiškintis 2009 m. birželio 8 d. tariamo susirinkimo aplinkybes ir apie tai sužinojus V. P., šis skubiai 2009 m. birželio 19 d. perleido visus savo pajus dukrai M. P. Tokiais veiksmais V. P. esmingai apsunkino V. R. galimybę civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti pažeistas teises. Aplinkybė, kad nukentėjusysis turėjo galimybę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka ir šia galimybe pasinaudojo, nešalina V. P. baudžiamosios atsakomybės.

7.8. Dėl išduoto įgaliojimo ribų. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 2.137 straipsnyje nustatyta, kad įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. Tai vienašalis sandoris, kuriuo įgaliotinis veikia įgaliotojo naudai ir interesais. Neįtikėtina situacija, kad asmuo galėtų įgalioti kitą asmenį atlikti tokius veiksmus, dėl kurių jis savanoriškai, be jokio atlygio ir negrįžtamai prarastų didžiąją savo turto dalį. V. P. jam suteiktu įgaliojimu pasinaudojo kaip priemone savo tikslui – užvaldyti didžiąją dalį V. R. priklausančių teisių į jo pajus – pasiekti, to sąmoningai siekė, suvokdamas, kad tokie veiksmai neatitinka atstovaujamo asmens interesų. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepasisakė. Palikus galioti skundžiamą nutartį, teismų praktikoje pradėtų formuotis ydingas precedentas, įgaliojimams suteiksiantis neribotas galias, paneigsiantis teisėje visuotinai pripažintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, įgaliotinio atstovavimo įgaliojimą išdavusio asmens interesams principus.

7.9. Dėl pajaus vertės nustatymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2005, kurioje analizuoti santykiai pajininkui išstojant iš kooperatinės bendrovės ir apskaičiuojant jam grąžinamo pajaus vertę, nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatyme nenustatyta, kaip turi būti apskaičiuojama padidėjusi pajaus vertė. Kadangi nėra teisės normos, reglamentuojančios ginčo santykį, taikoma įstatymo analogija (CPK 3 straipsnio 5 dalis). Artimiausias savo teisine prigimtimi žemės ūkio bendrovei juridinis asmuo yra kooperatinė bendrovė. Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad išstojusiam iš bendrovės nariui pajus išmokamas piniginiu ekvivalentu rinkos kainomis. Dėl to darytina išvada, kad ir išstojusiam žemės ūkio bendrovės nariui pajaus vertės padidėjimas turi būti nustatomas ne pagal balansinę vertę, bet pagal rinkos kainas. Tokia išvada darytina remiantis tiek įstatymo analogija, tiek ir teisiniu principu, draudžiančiu nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237–6.242 straipsniai).

7.10. V. P. suvokė, kad naujai išleidžiamų pajų vertė yra žymiai sumažinta. Byloje yra taikos sutartis, sudaryta tarp pareiškėjos UAB „S.“ ir skolininko V. P. bei suinteresuoto asmens J. P., kurią 2010 m. vasario 26 d. nutartimi patvirtino Kėdainių rajono apylinkės teismas. Šios sutarties 1.9 ir 2.8 punktuose nurodyta vieno pajaus vertė – 0,53 Lt (t. y. 0,16 Eur), o 1.10 ir 2.9 punktuose – 1 Lt (t. y. 0,29 Eur). Šios pajų vertės beveik atitinka ekspertų nustatytas vertes, kurias civilinėje byloje teismo pavedimu nustatė vertintojai: 2009 m. birželio 8 d. – 1,21 Eur, 2010 m. sausio 15 d. – 0,48 Eur, 2010 m. vasario 5 d. – 0,24 Eur ir 2010 m. kovo 5 d. – 0,18 Eur. Nurodytų verčių atitikimas parodo, kad V. P. suvokė tikrąją pajų vertę, tačiau ja nesivadovavo, kai papildomai išleidžiamus pajus 2009 m. birželio 8 d. skolos užskaitos būdu įgijo jis pats, o 2010 m. sausio 15 d. ir 2010 m. vasario 5 d. – jo sutuoktinė J. P. Nors pirmosios instancijos teismas šią taikos sutartį paminėjo (nuosprendžio 26 l.), tačiau joje užfiksuotų pajų verčių plačiau neanalizavo. Apeliacinės instancijos teismas dėl taikos sutarties nepasisakė. Net ir atsiribojant nuo ekspertizės akte nustatytų pajaus verčių ir jas skaičiuojant pagal

balansinę pajaus vertę, V. R. ir tokiu atveju prarado teises į didžiąją turto (pajų) dalį, patirdamas didelę žalą. Palikus galioti skundžiamą nutartį, teismų praktikoje būtų palikta galimybė sprendžiamojo balso teisę turinčiam pajininkui nesivadovauti taisyklėmis, nustatant pajaus vertę, smulkius pajininkus paliekant be jokios galimybės apsiginti.

7.11. Dėl BPK 256 straipsnio taikymo. 2017 m. sausio 30 d. teisiamojo posėdžio metu prokurorė, palaikiusi byloje valstybinį kaltinimą, vadovaudamasi BPK 256 straipsniu, pakeitė kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, V. P. veiką kvalifikuodama tik pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, ir kitaip išdėstė nusikalstamų veikų faktines aplinkybes (kurios praktiškai liko nepakitusios). 2017 m. liepos 24 d. šią bylą nagrinėjęs teisėjas O. Šibkovas priėmė nutartį atnaujinti įrodymų tyrimą ir paskelbė dokumentą, kuriame nurodyta, kad kaltinamajam V. P. inkriminuoti nusikaltimai, nustatyti BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, gali būti išdėstyti kitomis faktinėmis aplinkybėmis. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog V. P. veikoje yra nusikalstamų veikų, kurių aplinkybės išdėstytos, remiantis BPK 256 straipsnio 2 dalimi, teismo suformuluotame kaltinime pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašydamas bylos aplinkybes, rėmėsi būtent teisėjo O. Šibkovo 2017 m. liepos 24 d. pateiktu nusikalstamų veikų kvalifikavimu ir faktinių aplinkybių aprašymu. Apeliaciniame skunde, kuriuo buvo skundžiamas išteisinamasis nuosprendis, buvo nuosekliai išdėstytos kaltinimo ribos, kurių pagrindu byla perduota teismui, prokurorės ir teismo procesiniai dokumentai, kuriais, vadovaujantis BPK 256 straipsniu, buvo pakeistas kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimas bei kitaip išdėstytos nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės, ir pateikta apeliantų pozicija, kaip jie supranta padarytų nusikalstamų veikų mechanizmą, tačiau skundo rezoliucinėje dalyje prašymas keisti veikos kvalifikavimą bei faktines aplinkybes kitomis nebuvo nurodytas, nes 2017 m. liepos 24 d. teismo dokumente suformuluotas veikų aprašymas apeliantams buvo labiausiai priimtinas. Apeliacinės instancijos teismas tokį procesinių sprendimų aprašymą laikė kaip apeliantų siūlomą „dar vieną kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį modifikaciją, nors prašymo kaltinime nurodytų veikų aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis nepateikė (BPK 256 straipsnio 1 dalis)“. Nors prokuratūra išteisinamojo nuosprendžio neskundė, tačiau prokuroras, dalyvavęs apeliacinės instancijos teismo posėdyje, palaikė apeliacinį skundą. Esant tokioms aplinkybėms liko neaišku, ar nukentėjusysis V. R. apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje, be prašymų pripažinti V. P. kaltu padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, vadovaudamasis BPK 256 straipsniu, privalėjo papildomai prašyti pakeisti veikų kvalifikavimą, nors ir neturėjo ir neturi jokių įgaliojimų atstovauti bendrovės interesams (nes pirminė veikos kvalifikacija pagal BK 183 ir 184 straipsnius, nurodyta kaltinamajame akte, buvo susijusi su galima žala bendrovei, o ne nukentėjusiajam) arba bylos nagrinėjimo metu pateikti rašytinį prašymą. Palikus galioti skundžiamą nutartį, gali pradėti formuotis ydinga praktika, kad tais atvejais, kai valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras priimto išteisinamojo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia, o jį skundžia nukentėjusysis, pastarasis privalės apeliaciniame skunde pasisakyti ir dėl tų veikų, kurios nesusijusios su jo interesais, t. y. praktiškai atlikti valstybinio kaltintojo vaidmenį.

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

8. Nukentėjusiojo V. R. ir jo atstovo advokato Stanislovo Liutkevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių taikymo

9. Kasatoriai nurodo, kad teismai padarė esminius BPK pažeidimus, kadangi išsamiai bei visapusiškai neišnagrinėjo ir neįvertino visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti duomenų, padarė logiškai nepaaiškinamas kai kurias išvadas, nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatytomis BPK 20 straipsnyje, ignoravo suformuotą teismų praktiką (dėl sukčiavimo atribojimo nuo civilinio delikto, įgaliojimo, kaip vienašalio sandorio, ribų, pajų vertės nustatymo), o apeliacinės instancijos teismas išsprendė ne visus klausimus, kuriuos turėjo išspręsti, išdėstė ne visas būtinas aplinkybes ir įrodymus, taip pažeidė ir BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Šie skundo teiginiai grindžiami tuo, kad, kaip antai, teismai išsamiai ir visapusiškai neįvertino liudytojų P. S., J. Č. parodymų, pasisakant dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo teigiama, kad bylos įrodymai neleidžia daryti išvados, kad tarp V. P. ir V. R. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, o V. R. galimai pažeistos turtinės teisės (pajų paketo dalies sumažėjimas) jau yra ginamos civilinio proceso tvarka. Aprašant įgaliojimo ribų, pajaus vertės nustatymą taip pat nesutinkama su teismų padarytomis išvadomis

siūlant jas vertinti kitaip. Taigi, esminiai kasacinio skundo teiginiai yra grindžiami nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu, kritikuojant teismų išvadas bei teikiant savas situacijos vertinimo versijas.

10. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-130-699/2015, 2K-173-976/2016 ir kt.). Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-28-489/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

11. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, pagal kurias teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) apeliacinės instancijos teismas patikrina neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., bei teisėtumą, t. y. ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose; nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-572-139/2015, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018). Kita vertus, nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, jog apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-627-303/2015, 2K-266-976/2017).

12. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus aptartais aspektais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuosprendis ir nutartis atitinka jiems keliamus BPK nustatytus turinio reikalavimus, teismų atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų neturi. Išteisinamajame nuosprendyje, kaip nurodyta BPK 305 straipsnio 3 dalyje, išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai bei jų vertinimo motyvai, teismo išvados dėl kaltinamojo V. P. išteisinimo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nukentėjusiojo ir jo atstovo apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. P. pripažinti kaltu padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, išsamiai apklausė kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus, paskelbė rašytinius dokumentus, ištirtus įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir, remdamasis įrodymų visuma, padarė motyvuotas išvadas dėl V. P. pareikštų kaltinimų nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su neeilinio 2009 m. birželio 8 d. susirinkimo organizavimo aplinkybėmis, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų P. S. ir J. Č. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, ištyręs, be kita ko, ir jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, vertino kartu su kaltinamojo V. P., liudytojo R. P. parodymais, rašytiniais bylos įrodymais, t. y. V. R. V. P. išduotu 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimu, ŽŪB „N.“ narių 2009 m. birželio 8 d. susirinkimo protokolu, daiktinių įrodymų – R. P.

kompiuteryje rasto ŽŪB „N.“ narių 2009 m. birželio 8 d. susirinkimo protokolo ruošinio – apžiūros protokolu, ir padarė atitinkamas išvadas (dėl 2009 m. birželio 8 d. įvykusio ŽŪB „N.“ narių susirinkimo organizavimo, informavimo apie šaukiamą neeilinį bendrovės pajininkų susirinkimą). Apeliacinės instancijos teismas liudytojų P. S. ir J. Č. parodymus vertino siedamas juos su kitais ištirtais bylos įrodymais. Įstatymo nuostatos nereikalauja apeliacinės instancijos teismo sprendime išdėstyti visų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje surinktų įrodymų, kaip kasaciniame skunde teigia kasatoriai, o turi pareigą pasisakyti ir įvertinti tik tuos, su kurių vertinimu nesutinka apeliantai. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl minėtų liudytojų parodymų vertinimo, ir tai, kad nutartyje pakartotinai neišdėstė ir plačiau neaptarė šių parodymų, nėra pagrindas daryti išvadą, kad dėl to buvo iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

13. Kasatoriai taip pat teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino rašytinius bylos įrodymus, t. y., pasisakydami dėl 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimo išdavimo aplinkybių, kartu nepasisakė ir negretino šio dokumento su 2004 m. gruodžio 7 d. tarp V. R. ir V. P. pasirašytu susitarimu, o tai padarę būtų supratę, kad minėtas susitarimas apibrėžė išduoto įgaliojimo ribas. Šis argumentas nepagrįstas. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išdėstė abiejų minimų dokumentų turinį (nuosprendžio 24 l.) ir pateikė įgaliojimo vertinimą V. P. ir V. R. sudaryto susitarimo pajus valdyti lygiomis dalimis kontekste (nuosprendžio 30–31 l.). Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nesutiko su teismo padaryta išvada, jog minėtas susitarimas buvo pažeistas paties V. R., perleidusio pusę turimų pajų savo motinai, teigė, kad susitarimas vertintinas kaip 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimo patikslinimas, kartu pripažindami, jog įgaliojimas dėl šio susitarimo nebuvo koreguotas. Apeliacinės instancijos teismas, nors savo sprendime konkrečiai nepasisakė dėl minėto susitarimo turinio, kaip spręstina, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimo turinio, kaip nepakeisto vėliau priimtų dokumentų, vertinimo (nutarties 10 l.).

14. Atmestini ir kasatorių argumentai tiek dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo klaidų, tiek dėl pajaus vertės nustatymo.

15. Teisėjų kolegija primena apie kriterijus, kuriais remiantis vertinama, ar tarp asmenų susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, ar veika perauga į nusikalstamą. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-161/2013). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-150/2014, 2K-526/2014).

16. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su apgaulės (piktnaudžiavimo pasitikėjimu) buvimu V. P. veiksmuose, nurodė, kad: 1. 2009 m. birželio 8 d. ŽŪB „N.“ narių susirinkimas įvyko (nutarties 19 punktas); 2. V. R. galimai nebuvo informuotas apie vyksiantį 2009 m. birželio 8 d. susirinkimą ir jo darbotvarkę, tačiau už tai atsakingas yra ne V. P., o susirinkimo protokolą kaip pirmininkaujantis pasirašęs bendrovės administracijos vadovas P. S., neįvykdęs pareigos tinkamai pagal Bendrovės įstatų 61 punktą apie šaukiamą susirinkimą informuoti kitus bendrovės narius (nutarties 20 punktas); 3. V. R. pagal notariškai patvirtinto 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimo turinį įgaliojo V. P. dalyvauti ŽŪB „N.“ pajininkų visuotiniuose narių susirinkimuose su balsavimo teise savo nuožiūra visais klausimais, pasirašyti už jį, atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu, o V. P. įgaliojimo ribų neviršijo (nutarties 23 punktas); 4. nėra pakankamo pagrindo tikslia pajų verte laikyti 2015 m. sausio 16 d. ekspertizės akto, gauto pagal V. R. ieškinį iškeltoje civilinėje byloje, išvadoje nurodytą tikėtiną jų vertę ir daryti kategorišką išvadą apie gerokai didesnę pajaus vertę 2009 m. (nutarties 25, 26 punktai). Apeliacinės instancijos teismas pritarė kaip pagrįstoms pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad V. P. veiksmuose nenustatyti apgaulės (piktnaudžiavimo pasitikėjimu) požymiai, kurie tarp pajininkų susiklosčiusius civilinius teisinius santykius transformuotų į baudžiamuosius.

17. Pagal kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo pripažinti, kad šios išvados iš esmės yra nepagrįstos. Abiejų instancijų teismai pripažino, kad 2009 m. birželio 8 d. neeiliniame ŽŪB „N.“ narių susirinkime dalyvavo tik vienas narys V. P., kuris pagal 2003 m. vasario 27 d. įgaliojimą atstovavo ir bendrovės pajininkui V. R., taip pat kad V. R. apie vyksiantį bendrovės narių susirinkimą ir jame numatomus svarstyti klausimus nebuvo informuotas (kaip ir organizuojant bendrovės 2010 m. sausio 15 d. ir 2010 m. vasario 5 d. susirinkimus). Tačiau, kaip nurodė teismai, už bendrovės narių susirinkimo sušaukimą pažeidžiant bendrovės įstatuose nustatytą tvarką ir juo labiau asmeniui, kuris pagal įstatus gali tik reikalauti sušaukti susirinkimą (t. y. V. P.), baudžiamoji atsakomybė negali kilti. Atitinkamai vykstantys civiliniai ginčai tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo rodo, kad byloje nebuvo nustatyta situacija, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis siekti atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas. Taip pat abiejų instancijų teismai nagrinėjo pajų vertės nustatymo klausimą, kurį sprendė surinktą bylos medžiagą (specialisto išvadą, specialisto parodymus, kitus rašytinius įrodymus) įvertinę kaip visumą bei atsižvelgdami į suformuotą verslo ir teismų praktiką šioje srityje.

18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymų vertinimo pažeidimų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atitinkamai neturi trūkumų ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas, nes susiklosčiusi teismų praktika nereikalauja apeliacinės instancijos teismo nutartyje detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje į esminius apeliacinio skundo argumentus – dėl įrodymų vertinimo, bylai reikšmingų aplinkybių, pajų vertės nustatymo, nusikalstamų veikų, nustatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, požymių nebuvimo išteisintojo veikoje – yra išdėstytos pakankamai motyvuotos išvados, nurodyta, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, tai iš esmės atitinka BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas.

Dėl BPK 256 straipsnio taikymo

19. V. P. buvo kaltinamas pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, tačiau prokurorė, palaikiusi byloje valstybinį kaltinimą, 2017 m. sausio 30 d. pirmosios instancijos teismui pateikė rašytinį prašymą (9 t., b. l. 176–177), kuriame nurodė, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytos naujos faktinės aplinkybės nei tos, kurios buvo nurodytos V. P. pateiktame kaltinime, ir, vadovaudamasi BPK 256 straipsnio 1 dalimi, patikslino kaltinimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, kartu atsisakė kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, 184 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos). Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis bei jo atstovas neginčijo prokuroro kaltinimų atsisakymo. Taip pat pirmosios instancijos teismas (teisėja D. Jankauskienė), vadovaudamasis BPK 256 straipsnio 2 dalimi, teisiamajame posėdyje 2018 m. kovo 6 d. informavo kaltinamąjį V. P., kad kaltinime pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės gali būti pakeistos kaip padarytos kitomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. dar kartą koregavo prokurorės pakeistą kaltinimą. Kasaciniame skunde teigiama, kad 2017 m. liepos 24 d. teismo dokumente suformuluotas veikų aprašymas apeliantams buvo labiausiai priimtinas. Tačiau, anot kasatorių, lieka neaišku, ar nukentėjusysis V. R. apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje, be prašymų pripažinti V. P. kaltu padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, vadovaudamasis BPK 256 straipsniu, privalėjo papildomai prašyti pakeisti veikų kvalifikavimą, nors neturėjo ir neturi jokių įgaliojimų atstovauti bendrovės interesams (nes pirminė veikos kvalifikacija pagal BK 183 ir 184 straipsnius, nurodyta kaltinamajame akte, buvo susijusi su galima žala bendrovei, o ne nukentėjusiajam) arba bylos nagrinėjimo metu pateikti rašytinį prašymą. Palikus galioti skundžiamą nutartį, gali pradėti formuotis ydinga praktika, kad tais atvejais, kai valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras priimto išteisinamojo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia, o jį skundžia nukentėjusysis, pastarasis privalės apeliaciniame skunde pasisakyti ir dėl tų veikų, kurios nesusijusios su jo interesais, t. y. praktiškai atlikti valstybinio kaltintojo vaidmenį.

20. Kasacinio skundo turinys rodo, kad kasatoriai neginčija kaltinimo keitimo procedūros teisėtumo ir tinkamumo, bet modeliuoja hipotetinę situaciją, grįstą prielaidomis apie galimas teismų praktikos formavimosi kryptis. Tokie kasacinio skundo teiginiai nėra bylos nagrinėjimo kasacinėje instancijoje dalykas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos raidai būdinga tai, jog ši praktika aiškinant byloje taikytinas įstatymų nuostatas formuojama ne visa iš karto, bet byla po bylos. Teismo praktikos formavimas yra ne vienkartinis aktas, bet laipsniškas ir nuoseklus procesas. Šis procesas nenutrūkstamas ir niekada nebūna visiškai baigtas, nes neišnyksta būtinybė formuoti tokią

teismų praktiką, kuri sudarytų prielaidas priimti teisingą sprendimą byloje. Taigi, ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nagrinėjant vis naujas bylas, ankstesniuose jo sprendimuose suformuluota praktika yra papildoma vis naujais fragmentais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Todėl kasacinės instancijos teismas negali formuoti taisyklės nesant konkrečios situacijos byloje.

21. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams išsamiai įvertinus įrodymus byloje kaip visumą, nėra pagrindo spręsti, kad buvo padarytas esminis BPK straipsnių pažeidimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatoriaus nurodomų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nukentėjusiojo V. R. teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė. Dėl to tenkinti kasatoriaus prašymą panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nukentėjusiojo V. R. ir jo atstovo advokato Stanislovo Liutkevičiaus kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ARVYDAS DAUGĖLA

PRANAS KUCONIS

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-333-684/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02818-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.10; 3.1.14.2; 3.2.3.6.1.1.3(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. patikslintą ieškinį atsakovams Šiaulių plaukimo centrui „Delfinas“ (iki 2018 m. spalio 1 d. – Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“) ir Šiaulių miesto savivaldybei dėl atšaukimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8ad4471007c911ea9d279ea27696ab7b

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens teisinio statuso kvalifikavimą, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas V. B. prašė panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės mero 2018 m. kovo 27 d. potvarkį (toliau – ir Potvarkis) „Dėl Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus V. B. atšaukimo iš pareigų“ ir pripažinti ieškovo atšaukimą iš darbo neteisėtu; grąžinti jį į Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ (toliau – ir Plaukimo mokykla) direktoriaus pareigas, šią sprendimo dalį vykdyti skubiai; priteisti iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ ieškovui V. B. vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atšaukimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, sukauptas už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d., bei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 147 straipsnio 2 dalį.

3. Ieškovas nurodė, jog nuo 1988 m. ėjo Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigas. Atsižvelgdama į 2016 m. spalio 26 d. Savivaldybės centralizuoto vidaus audito skyriaus parengtą Mokyklos veiklos ir vidaus kontrolės vertinimo vidaus audito ataskaitą Nr. 6 bei į Šiaulių miesto savivaldybės mero 2016 m. lapkričio 28 d. potvarkiu Nr. M-93 sudarytos darbo grupės 2017 m. vasario 14 d. išvadą Nr. PV-146, Savivaldybės taryba 2017 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą Nr. T-63, kuriuo nusprendė atleisti ieškovą iš mokyklos direktoriaus pareigų už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pagal tuo metu galiojusio DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą nuo 2017 m. kovo 3 d., nes ieškovas tariamai neužtikrino, kad jo vadovaujamoje įstaigoje būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų. Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5255-841/2017 nuspręsta panaikinti Savivaldybės tarybos 2017 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. T-63, ieškovo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, skubiai grąžinti ieškovą į mokyklos direktoriaus pareigas, priteisti ieškovui su darbo santykiais susijusias sumas. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi minėtas 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas paliktas iš esmės nepakeistas.

4. 2017 m. rugsėjo 7 d. Savivaldybės taryba sprendimu nutarė patvirtinti naujus Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ nuostatus (toliau – Nuostatai), kuriais buvo pakeisti anksčiau galiojusių nuostatų 21 (22) punktai, kuriais vadovaudamasis Savivaldybės meras 2017 m. rugsėjo 13 d. priėmė potvarkį pakartotinai atleisti (atšaukti) ieškovą iš Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigų. Ieškovas pakartotinai iš pareigų buvo atleistas iš esmės nedelsiant po 2017 m. rugpjūčio 23 d. teismo sprendimo priėmimo ir Nuostatų pakeitimo. Nesutikdamas su atleidimu iš darbo, taip pat ir pakeistais Nuostatais, ieškovas vėl kreipėsi į teismą. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. kovo 15 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1106-1004/2018, kuriuo iš esmės vėl nusprendė ieškovo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, skubiai grąžino ieškovą į mokyklos direktoriaus pareigas, priteisė ieškovui su darbo santykiais susijusias sumas. Po 2018 m. kovo 15 d. sprendimo priėmimo atsakovai vengė vykdyti teismo sprendimo dalį, kuria ieškovas skubiai grąžintas į pareigas, sprendimą tariamai nusprendė vykdyti tik 2018 m. kovo 27 d., tariamai grąžino ieškovą į pareigas, tačiau Savivaldybės meras 2018 m. kovo 27 d. priėmė potvarkį, kuriuo eilinį kartą atšaukė (atleido) ieškovą iš pareigų. Ieškovas mano, kad 2018 m. kovo 27 d. potvarkis, kuriuo jis eilinį (trečią) kartą, net nelaukiant 2018 m. kovo 15 d. sprendimo peržiūrėjimo apeliacine tvarka, atleistas iš mokyklos direktoriaus pareigų, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

5. Ieškovas nurodo, jog civilinėje byloje Nr. e2-5255-841/2017 buvo konstatuota, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo įstaiga, dėl to tik Savivaldybės taryba turi teisę spręsti dėl šios įstaigos vadovo atleidimo, tačiau meras skundžiamu 2018 m. kovo 27 d. potvarkiu atšaukė ieškovą iš Plaukimo mokyklos direktoriaus pareigų. Ieškovo atleidimas iš pareigų visų pirma yra neteisėtas tuo pagrindu, kad sprendimą dėl jo atleidimo iš pareigų priėmė neturintis tokios kompetencijos subjektas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 16 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 9 dalį, 16 straipsnio 6 dalį bei 16 straipsnio 2 dalies 21 punktą švietimo įstaigos vadovo

skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, kuri negali būti perduota kitiems asmenims.

6. Plaukimo mokyklos Nuostatų pakeitimai, kuriais formaliai potvarkyje remiasi atsakovai, neturėjo absoliučiai jokios įtakos faktinei mokyklos veiklai, t. y. patvirtinus naujus Nuostatus mokyklos veikla niekaip nepasikeitė. Mokykla tiek iki Nuostatų pakeitimų, tiek vėliau toliau vykdė ir vykdo tokią pačią veiklą, t. y. vykdo mokymą, daugiausia moko vaikus plaukti, ir taip vykdo neformalųjį švietimą bei formalųjį švietimą papildantį ugdymą. Iki Nuostatų pakeitimo mokykla aiškiai buvo laikoma neformaliojo švietimo įstaiga ne tik Vietos savivaldos įstatymo, bet ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo prasme. Be to, Nuostatai pakeisti iš esmės tik po to, kai 2017 m. rugpjūčio 23 d. Šiaulių apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5255-841/2017, kuriuo nusprendė ieškovo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, ir skubiai grąžino jį į mokyklos direktoriaus pareigas, t. y. atsakovai pakeitė Nuostatus tik formaliai, neva pakeisdami mokyklos veiklos tikslus bei atleidimą sprendžiantį subjektą (merą), siekdami tik atleisti ieškovą iš pareigų. Nors atsakovo Nuostatuose ir nurodyta, kad mokyklos vadovas atleidžiamas mero sprendimu, tačiau tokia nuostata negali būti taikoma, nes prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 21 punktui.

7. Ieškovas nurodo, kad jis negali būti atleistas iš pareigų pasinaudojant atšaukimo institutu, kadangi jam DK 104 straipsnio 1 dalyje nustatytas reglamentavimas negali būti taikomas dėl įstaigos specifikos ir specifinio reglamentavimo (žr. Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymą bei VSĮ). Mero Potvarkyje abstrakčiai ir deklaratyviai nurodyta, kad sprendimas atšaukti ieškovą iš pareigų priimtas praradus pasitikėjimą juo, jokių kitų priežasčių ar motyvų, dėl ko buvo priimtas toks sprendimas, Potvarkyje nėra nurodyta, todėl laikytina, kad sprendimas atšaukti ieškovą iš Plaukimo mokyklos direktoriaus pareigų yra visiškai nemotyvuotas. Ieškovas po pirmojo ir po antrojo atleidimo mokyklos vadovo pareigas faktiškai ėjo tik kelias dienas, jis nepadarė jokio darbo pareigų pažeidimo ar kitokio veiksmo, kuris būtų nulėmęs pasitikėjimo juo praradimą. Potvarkyje nenurodyta jokia aplinkybė, kad ieškovas būtų elgęsis netinkamai po 2018 m. kovo 15 d. teismo sprendimo priėmimo.


8. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino ieškovo V. B. atšaukimą iš darbo neteisėtu ir panaikino Šiaulių miesto savivaldybės mero 2018 m. kovo 27 d. potvarkį Nr. MP-33 „Dėl Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus V. B. atšaukimo iš pareigų“; negrąžino ieškovo V. B. į Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigas, laikė, kad ieškovo V. B. ir atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ 2003 m. gruodžio 31 d. sudaryta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovui V. B. iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ 7036,30 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2018 m. kovo 27 d.) iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos; priteisė ieškovui V. B. iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ po 55,23 Eur vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įsiteisėjimo dienos, tačiau ne ilgiau kaip už vienus metus; priteisė ieškovui V. B. iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ 6925,84 Eur kompensaciją; ieškovo V. B. prašymą dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d. priteisimo paliko nenagrinėtą; kitą ieškinio dalį atmetė.

9. Teismas konstatavo, jog byloje nustatyta, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ vykdo mokymą, moko vaikus plaukti, užsiima neformaliuoju ir formalųjį švietimą papildančiu ugdymu, iš to sprendė, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ laikytina švietimo įstaiga VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 21 punkto prasme, todėl padarė išvadą, jog mokyklos vadovo (ieškovo) atleidimo (atšaukimo) iš pareigų klausimą kompetenciją spręsti turi tik Savivaldybės taryba.

10. Teismas nurodė, jog pakeistuose Plaukimo mokyklos Nuostatuose nurodoma, kad pagrindinė Plaukimo mokyklos paskirtis – rengti sportininkus, vykdyti kitą sporto veiklą, kita Plaukimo mokyklos paskirtis – formalųjį švietimą papildantis sportinis ugdymas (Nuostatų 9 punktas). Formalus Nuostatų pakeitimas neturėjo jokios įtakos faktinei mokyklos veiklai, t. y., patvirtinus naujus Nuostatus, mokyklos veikla niekaip nepasikeitė, tos aplinkybės neginčijo ir atsakovės byloje. Mokykla tiek iki Nuostatų pakeitimų, tiek vėliau toliau vykdė ir vykdo tokią pačią veiklą, t. y. vykdo mokymą, daugiausia moko vaikus plaukti, ir taip vykdo neformalųjį švietimą bei formalųjį švietimą papildantį ugdymą (Švietimo įstatymo 2 straipsnio 12, 19, 28 punktai, 15 straipsnis). Nors Nuostatuose nurodyta, kad neformalusis švietimas yra ne pagrindinė, bet papildoma įstaigos veikla, toks Nuostatų pakeitimas buvo tik formalus, neatitinkantis tikrovės,

prieštaraujantis faktinei mokyklos veiklai. Be to, pažymėta ir tai, kad Nuostatai pakeisti iš esmės tik po to, kai 2017 m. rugpjūčio 23 d. Šiaulių apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5255-841/2017, kuriuo nusprendė ieškovo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, ir skubiai grąžino jį į Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigas.

11. Teismas sprendė, jog šiuo atveju civilinėje byloje Nr. e2-5255-841/2017 (Nr. e2A-1033-368/2017) įsiteisėjusia teismo nutartimi pripažinus, kad ieškovo atleidimas galimas tik esant savivaldybės tarybos sprendimui, šioje byloje esant iš esmės analogiškoms aplinkybėms, nesiremti minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra jokio teisinio pagrindo.

12. 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujasis Darbo kodeksas nediferencijuoja, apie kokio juridinio asmens, privataus ar viešojo, atšaukimą kalbama, todėl teismas vertino, jog DK 104 straipsnio norma taikoma visų tipų juridinių asmenų vadovams. Spręsta, kad atšaukimo iš pareigų institutas ieškovui taikytas pagrįstai, todėl, priešingai nei nurodo ieškovas, jo darbo santykiai su atsakove pasibaigė jo atšaukimu, o ne atleidimu iš pareigų.

13. Nurodyta, kad atsakovės nepasitikėjimą ieškovu grindė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. KS-44, 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. KS-120, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2017 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. T-63 „Dėl Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ V. B. atleidimo“, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. e1-533-426/2018, tačiau atsakovės faktiškai neįrodinėjo minėtų aplinkybių, neteikė su šiais dokumentais susijusių įrodymų. Teismas nurodė, jog nuo aptariamo sprendimo priėmimo yra praėjęs pakankamas laiko tarpas, todėl neaišku, kaip atsakovė galėjo prarasti pasitikėjimą ieškovu praėjus net dvejiems metams nuo 2016 m. balandžio 27 d. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo priėmimo ir tik dabar, pasiremdama juo, atleisti jį iš darbo. Be to, pažymėta, jog tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojęs Darbo kodeksas, tiek nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojantis naujasis Darbo kodeksas nustato imperatyvius ir naikinamuosius terminus, per kuriuos gali būti priimti sprendimai dėl galimo darbo pareigų pažeidimo (Darbo kodekso 241 straipsnis, naujojo Darbo kodekso 58 straipsnio 6 dalis), t. y. drausminės atsakomybės taikymas galimas tik per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos ir tik per 6 mėnesius nuo jo padarymo, o šiuo atveju atsakovė priėmė sprendimą dėl aplinkybių, kurios susiklostė prieš daugiau nei 3–5 metus, kas akivaizdžiai prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams ir paneigia ieškovo teisėtus lūkesčius.

14. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas šiuo metu nėra įsiteisėjęs, nes ieškovas yra pateikęs apeliacinį skundą, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2017 m. kovo 2 d. sprendimas panaikintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5255-841/2017, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. e1-533-426/2018 šiuo metu taip pat nėra įsiteisėjęs, nes jis apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (administracinė byla Nr. eA-4064-442/2018, teismo posėdis dar nepaskirtas), todėl minėti sprendimai negali būti laikomi ieškovo atleidimą pateisinančia priežastimi ir negali būti taikomi norint atšaukti ieškovą iš pareigų. Be to, teismas pripažino, jog mero Potvarkis iš esmės yra abstraktus, deklaratyvus, lakoniškas, nenurodyti atleidimo motyvai. Atsižvelgdamas į tai teismas darė išvadą, kad atsakovės pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) reikalavimus neįrodė ieškovo atleidimo priežasčių buvimo bei jų pagrįstumo.

15. Nors ieškovas ieškinyje kėlė reikalavimą grąžinti jį į Plaukimo mokyklos direktoriaus pareigas, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas ieškovo teises ginti kitokiu būdu, nes kilusio ginčo aplinkybės leido daryti išvadą, kad, grąžinus ieškovą į pareigas, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tuo labiau kad negrąžinti į darbą, jei ginčijamas potvarkis bus panaikintas, prašo darbdavys. Teismas nurodė, jog ieškovo pažeistų teisių neteisėtai atleidus iš darbo gynimo būdo (neteisėtų padarinių šalinimo būdo) parinkimas, atsižvelgiant į DK 218 straipsnį, yra teismo diskrecija, kuri įgyvendinama vertinant byloje susiklosčiusią aplinkybių visumą ir atsižvelgiant į siekį veiksmingai apginti darbuotojo teises, todėl teismas konstatavo, jog šiuo procesiniu sprendimu parinktas ieškovo pažeistų teisių gynimo būdas atitinka CPK 417 straipsnyje nustatytą teismo sprendimų rūšį (teismas turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu) ir tai nereiškia ieškovo padėties bloginimo.

16. Teismas, nustatęs, jog V. B. vienos dienos vidutinis darbo užmokestis yra 55,23 Eur, pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. A1-629 „Dėl metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir vidutinio mėnesio darbo valandų skaičių 2018 m. patvirtinimo“ konstatavęs, jog 2018 metais metinis vidutinis

mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių dienų darbo savaitei, yra 20,90 darbo dienos, ieškovui už laikotarpį nuo 2018 m. kovo 27 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d. priteisė 6925,84 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, o už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2018 m. spalio 1 d., – 110,46 Eur, t. y. iš viso ieškovui priteisė 7036,30 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo jo atleidimo iš einamų pareigų iki teismo sprendimo priėmimo, t. y. nuo 2018 m. kovo 27 d. iki 2018 m. spalio 1 d. Taip pat teismas ieškovui už laikotarpį nuo šio sprendimo priėmimo iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo už kiekvieną dieną priteisė po 55,23 Eur vidutinio darbo užmokesčio, tačiau ne ilgiau kaip už vienus metus, kadangi pagal DK 218 straipsnio 6 dalį ieškovas laikomas atšauktu (atleistu) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas nurodė, jog užmokestis nurodomas iki mokesčių (bruto), o privalomus sumokėti mokesčius turi apskaičiuoti ir sumokėti atsakovė Plaukimo mokykla.

17. Teismas, nustatęs, kad ieškovas Plaukimo mokykloje dirbo nuo 2003 m. gruodžio 31 d., vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata bei atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas mokykloje dirbo apie 15 metų, jam priteisė maksimalią šešių vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių kompensaciją – 6925,84 Eur.

18. Dėl ieškinio reikalavimo priteisti ieškovui kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kurios susikaupė ieškovo priverstinės pravaikštos metu nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d., teismas nurodė, jog Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1106-1004/2018 nėra įsiteisėjęs, byloje nustatyta, jog kompensacija už nepanaudotas atostogas, kurios susikaupė ieškovo priverstinės pravaikštos metu nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d., nebuvo apskaičiuota ir išmokėta, tačiau laikotarpis nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d., už kurį šioje byloje prašoma priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, yra ginčijamas jau paminėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1106-1004/2018, teismui nežinoma, ar sprendimas bus paliktas nepakeistas, dėl to neaišku, ar ieškovui už minėtą laikotarpį priklausys kompensacija už sukauptas ir nepanaudotas kasmetines atostogas. Teismas nurodė, jog DK 127 straipsnio 5 dalis nustato, kad teisė pasinaudoti visomis kasmetinėmis atostogomis ar dalimi jų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) prarandama praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti, ir kadangi minėtas laikotarpis ginčijamas, sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1106-1004/2018 neįsiteisėjęs, įstatyme nustatytas terminas minėtam reikalavimui pareikšti dar nėra suėjęs, teise kreiptis į teismą su minėtu reikalavimu dar galima pasinaudoti, todėl teismas konstatavo, jog minėtas ieškovo reikalavimas šioje byloje negali būti sprendžiamas, ir jį paliko nenagrinėtą, kad ieškovas ateityje galėtų kreiptis į teismą dėl minėtos sumos priteisimo.

19. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo V. B., atsakovų Šiaulių plaukimo centro „Delfinas“ ir Šiaulių miesto savivaldybės apeliacinius skundus, 2019 m. kovo 29 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą iš dalies pakeitė: ieškinį tenkino iš dalies; pripažino ieškovo V. B. atšaukimą iš darbo neteisėtu ir panaikino Šiaulių miesto savivaldybės mero 2018 m. kovo 27 d. potvarkį Nr. MP-33 „Dėl Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus V. B. atšaukimo iš pareigų“; negrąžino ieškovo V. B. į Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigas; laikė, kad ieškovo V. B. ir atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ 2003 m. gruodžio 31 d. sudaryta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovui V. B. iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2018 m. kovo 27 d.) iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos; priteisė ieškovui V. B. iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d.; priteisė ieškovui V. B. iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ po 55,23 Eur vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įsiteisėjimo dienos, tačiau ne ilgiau kaip iki 2019 m. kovo 27 d.; priteisė ieškovui V. B. iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ 6925,84 Eur kompensaciją; kitą Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

20. Kolegija, įvertinus Švietimo įstatymo, Kūno kultūros ir sporto įstatymo nuostatas, sprendė, jog švietimo įstaiga laikoma mokykla arba švietimo pagalbos įstaiga, kurios pagrindinė veikla yra formalusis arba (ir) neformalusis švietimas, o neformaliuoju švietimu laikytinas švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas, kuriam priskiriamas ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo

muzikos, dailės, kitos menų ir sporto mokyklos. Taigi, neformaliajam švietimui priskiriamas ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo ir sporto mokyklos, t. y. sportinis ugdymas.

21. Daryta išvada, jog Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ vykdo tiek neformalųjį švietimą, tiek formalųjį švietimą papildantį ugdymą, šių programų vykdymas bendrai yra pagrindinis Plaukimo mokyklos veiklos pobūdis (vienkartiniai apsilankymai, abonementai, apsilankymai pagal sudarytas su įstaigomis sutartis, pasak atsakovės, sudaro 22 procentus apsilankymų), taigi spręsta, jog vaikų apsilankymų skaičius vykdant neformaliojo ugdymo programas sudaro apie 3 procentus, o 70 procentų sudaro vaikų apsilankymai pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, kurias atsakovai įvardija kaip sportinio rengimo grupes. Lietuvos plaukimo federacijos vykdomas projektas irgi buvo susijęs su vaikų mokymu plaukti, kas reiškia, jog vaikų apsilankymų skaičius vykdant neformaliojo ugdymo programas ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas sudaro 78 procentus. Taigi, konstatuotina, jog Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo įstaiga, kadangi pagrindinė jos veikla yra neformaliojo ugdymo programų ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programų vykdymas. Tai, jog atsakovės Plaukimo mokyklos veiklą įvardija kaip sportininkų rengimą, nedaro jokios įtakos Plaukimo mokyklos teisiniam statusui.

22. Tai, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ (nuo 2018 m. spalio 1 d. – Šiaulių plaukimo centras „Delfinas“) yra švietimo įstaiga, kuri veikia pagal Švietimo įstatymą bei jame nustatytus reikalavimus, veiklą organizuoja pagal Aprašą, kuris skirtas valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšomis finansuojamoms sporto mokymo įstaigoms ir organizacijoms, įgyvendinančioms neformaliojo sportinio ugdymo, formalųjį švietimą papildančio sportinio ugdymo programas, rodo: pirma, iš mokslo metams sudaromų tarifikacinių lapų – protokolų matyti, jog mokykloje (centre) kiekvienų metų rugsėjo 1 d. mokslo metams yra vykdoma trenerių tarifikacija, kuri yra skirta būtent švietimo įstaigoms, siekiant nustatyti švietimo įstaigose dirbančių darbuotojų darbo krūvį bei atlyginimus; antra, iš šių protokolų matyti, jog mokyklos trenerių, mokančių vaikus plaukti, darbo laikas neviršija 36 valandų per savaitę, treniruotės trukmė – 45 minutės (akademinė valanda), t. y. treneriai dirba sutrumpintu darbo laiku, kas būdinga švietimo įstaigos pedagogams; trečia, Plaukimo mokykloje dirbantys treneriai dirba pagal sudarytas neformalaus ugdymo ir (arba) formalųjį šveitimą papildančio ugdymo programas, kurios yra derinamos su Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamentu (Švietimo įstatymo 2 straipsnio 18, 19 dalys); ketvirta, Plaukimo mokykloje dirbantys treneriai ir instruktoriai laikomi pedagoginiais darbuotojais pagal 2003 m. spalio 19 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymo Nr. ĮSAK-1407 7.12 ir 7.22 punktus; penkta, mokykloje vaikus mokantiems plaukti darbuotojams keliami reikalavimai turėti licencijas ir įgytas pedagogines žinias (Švietimo įstatymo 48 straipsnio 1 dalis); šešta, mokykloje kiekvienais metais nustatomi mokslo metai, jų pradžia ir pabaiga, nes dažniausiai (apie 78 procentus) joje mokosi plaukti moksleiviai (Švietimo įstatymo 43 straipsnio 3 dalis); septinta, mokyklą lankančių vaikų pasiekimai yra vertinami pagal pirmiau minėtą Aprašą. Atsakovė yra faktiškai finansuojama savivaldybės biudžeto lėšomis kartu su kitomis švietimo įstaigomis, lėšos visoms švietimo įstaigoms, įskaitant ir atsakovę, skirstomos pagal tą patį teisinį reglamentavimą.

23. Taigi, konstatavusi, jog plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo įstaiga ir ginčijamo Potvarkio priėmimo metu (2018 m. kovo 27 d.) buvo švietimo įstaiga, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas galėjo būti atšauktas iš pareigų tik Savivaldybės tarybos sprendimu, o ne vienašališku mero Potvarkiu. Dėl to pagrįstai pripažintas ieškovo atšaukimas iš pareigų neteisėtu bei panaikintas 2018 m. kovo 27 d. Potvarkis.

24. DK VII skyriaus pirmojo skirsnio, reglamentuojančio vadovaujančių darbuotojų darbo santykių ypatumus, 104 straipsnis nustato, jog, be šiame kodekse ar kituose įstatymuose nustatytų darbo sutarties pasibaigimo pagrindų, darbo sutartis su juridinio asmens vadovu pasibaigia atšaukus juridinio asmens vadovą įstatymuose arba steigimo dokumentuose nustatyta tvarka. Minėta teisės norma neišskiria, apie kokio juridinio asmens, privataus ar viešojo, vadovo atšaukimą kalbama, taigi, ši norma taikoma visų tipų juridinių asmenų vadovams. Dėl to, teismo vertinimu, jei atšaukimo iš pareigų institutas būtų įtvirtintas tik privačių juridinių asmenų vadovams, įstatymų leidėjas atšaukimo iš pareigų institutą būtų nustatęs tik privatiems juridiniams asmenims, kas būtų aiškiai įtvirtinta ir minėtoje DK normoje. DK taip pat nenustato prioriteto nei Biudžetinių įstaigų įstatymui, nei Vietos savivaldos įstatymui, todėl spręsta, jog nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi DK 104 straipsnyje įtvirtintu atšaukimo iš pareigų institutu.

25. Nors Potvarkis buvo motyvuojamas pasitikėjimo praradimu, jame išdėstant aplinkybes, kas lėmė pasitikėjimo ieškovu praradimą, buvo įrodinėjamos aplinkybės, kodėl šis pasitikėjimas prarastas, tačiau nebuvo įrodinėjamas ieškovo atšaukimas iš pareigų esant jo kaltei. Dėl to nagrinėjamam ginčui neturi reikšmės nei 2016 m. spalio 26 d. Savivaldybės

centralizuoto vidaus audito skyriaus parengtoje Mokyklos veiklos ir vidaus kontrolės vertinimo vidaus audito ataskaitoje Nr. 6, nei Šiaulių miesto savivaldybės mero 2016 m. lapkričio 28 d. potvarkiu Nr. M-93 sudarytos darbo grupės 2017 m. vasario 14 d. išvadoje Nr. PV-146, nei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendime Nr. KS-120 konstatuotos aplinkybės.

26. DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta diskrecija darbo ginčą nagrinėjančiam organui spręsti, ar, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti darbuotoją į darbą. Kaip viena iš alternatyvių priežasčių, kodėl teismas galėtų negrąžinti darbuotojo į ankstesnes pareigas, yra darbdavio prašymas, kurio jis motyvuoti neprivalo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė negrąžinti ieškovo į buvusias pareigas ir ginti jo teises kitokiu būdu, nes, pirma, ieškovo negrąžinti į pareigas prašė atsakovės ir teismas ignoruoti tokio prašymo negalėjo, antra, ieškovo grąžinimas į darbą yra neįmanomas dėl įsisenėjusio konflikto tarp jo ir atsakovų, šis konfliktas tęsiasi ne vienus metus, trečia, ieškovas teismų sprendimais jau du kartus buvo grąžintas į darbą, tačiau tuoj pat ir vėl atšauktas iš pareigų, o bylinėjimasis teismuose tęsiasi trečius metus.

27. Byloje esant pakankamai įrodymų, jog ieškovas per priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d. sukaupė atostogų, jam šiuo laikotarpiu turėjo būti priskaičiuota ir išmokėta 921,52 Eur kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Kadangi šis reikalavimas buvo keliamas ieškinyje ir atsakovės turėjo galimybę į šį reikalavimą atsikirsti, šia teise pasinaudojo, kolegija, vadovaudamasi protingumo, proceso ekonomiškumo bei koncentracijos principais, atsižvelgdama į tai, jog byloje nagrinėjamas darbo ginčas, naikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria šis ieškinio reikalavimas paliktas nenagrinėtas, ir dėl šio reikalavimo priėmė naują sprendimą – priteisė ieškovui iš atsakovės 921,52 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovui iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ jau priteista po 55,23 Eur vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įsiteisėjimo dienos, tačiau ne ilgiau kaip už vienus metus, papildomai nuo priteistos 921,52 Eur sumos vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką nepriteistas.

28. Įvertinus DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatas, t. y. kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką priteisiamas nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, konstatuota, jog šiuo atveju vienų metų terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. nuo 2018 m. kovo 27 d., tačiau ne ilgiau nei iki 2019 m. kovo 27 d. Dėl to ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis kolegijos buvo patikslinta.

29. Atsakovė, nesutikdama su teismo sprendimo dalimi dėl kompensacijos už privertinę pravaikštą dydžio, nurodė, kad teismas turėjo mažinti priteistos kompensacijos dydį atsižvelgdamas į tai, jog ji yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš viešųjų lėšų, užtikrinanti ir kitų darbuotojų garantijas, į neteisėtai atšaukto ieškovo pareigas buvo paskirtas kitas asmuo, jis už tai gavo atlyginimą, ieškovas darbinių funkcijų neatliko. Kolegija vertino, kad atsakovės minimos aplinkybės negali paneigti neteisėtai atleisto darbuotojo teisės į įstatymo garantuojamą kompensaciją už priverstinę pravaikštą, taip pat įstatymas nenustato kompensacijos už priverstinę pravaikštą mažinimo dėl aplinkybių, susijusių su kito asmens įsidarbinimu įstaigoje.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

30. Kasaciniu skundu atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties dalį, kuria patenkintas ieškinys, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

30.1. Apeliacinės instancijos teismas, neteisingai aiškindamas ir taikydamas VSĮ, Švietimo įstatymo, Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo įstaiga, o ne sportininkų ugdymo centras, todėl netinkamai vertino, jog sprendimą dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų ir atleidimo iš darbo turėjo priimti Šiaulių miesto savivaldybės taryba, o ne meras. Pažymėta, kad Nuostatai yra pirminis dokumentas, kuris apibrėžia įstaigos vykdomos veiklos sritį. 2017 m. balandžio 20 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu, kuriuo pakeistas Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ tipas – sportininkų ugdymo centras, o pagrindinė paskirtis – rengti sportininkus ir vykdyti kitą sporto veiklą, buvo atkurtas iki 2011 m. spalio 27 d. nuostatų

buvęs BĮ „Delfinas“ statusas – rengti sportininkus. Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ nuo pat įsisteigimo faktiškai esmingai nekeitė veiklos krypties. Pagrindinė Plaukimo mokyklos veiklos kryptis visada buvo ir yra rengti sportininkus ir sportuotojus, kaip apibrėžta Kūno kultūros ir sporto įstatyme, o tai leidžia teigti, jog Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo teikėja, bet ne švietimo įstaiga. Ir tik kelerius metus, dėl finansavimo ypatumų, Plaukimo mokyklos nuostatuose buvo nuoroda į kitokį – švietimo įstaigos – statusą, kuris, kaip nurodyta pirmiau, neatitiko faktinės situacijos. Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ vadovaujasi Kūno kultūros ir sporto įstatymu, o ne Švietimo įstatymu. Nepagrįstai konstatuota, jog 70 procentų Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ veiklos sudaro apsilankymai pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas. Kūno kultūros ir sporto departamentas nėra patvirtinęs jokių neformaliojo ugdymo programų ir (arba) formalųjį švietimą papildančių programų, kuriose būtų apibrėžtas sportinių veiklų (pradinis rengimas, meistriškumo ugdymas, meistriškumo tobulinimas, didelis meistriškumas) turinys. Dėl to Plaukimo mokykla turi teisę pati nustatyti savo vykdomų veiklų turinį. Teismo formalus požiūris į Plaukimo mokyklos realiai vykdomas veiklas prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarčiai Nr. e3K-3-522-313/2018, kurioje konstatuota, jog svarbu nustatyti, kokią dalį įstaigą lankančių asmenų sudaro asmenys, rengiami varžyboms, kaip dažnai jie naudojasi plaukimo centro patalpomis, įranga, darbuotojų paslaugomis. Nebuvo taikytas ir vertintas 2018 m. rugpjūčio 23 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. A-1427 dėl sportinio ugdymo organizavimo Šiaulių miesto savivaldybės sportininkų ugdymo centruose, kuris taikytinas Šiaulių plaukimo mokyklai „Delfinas“. Plaukimo mokykla teikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė tikslius neformaliojo ugdymo ir sportinio rengimo grupių bei šias grupes lankiusių asmenų skaičius: 2017 metais įvairūs asmenys apsilankė 140 438 kartus, iš jų tik 4748 kartus buvo apsilankyta pagal neformaliojo ugdymo formatą, o apsilankymų pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas apskritai nebuvo. Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ teikė įrodymus, kad sportinio rengimo grupėse besitreniruojantys sportininkai ir sportuotojai įprastai turi iki 6 treniruočių per savaitę, o aukštesnio meistriškumo grupių sportininkai, ypač rengdamiesi varžyboms, lankosi iki 8 kartų per savaitę. Sportinio rengimo grupių treniruočių trukmė yra nuo 1 iki 4 akademinių valandų, tai sudaro 447 valandas baseinų užimtumo per savaitę, o neformaliajam ugdymui yra skiriama tik 12 valandų per savaitę (6 grupės po 2 akademines valandas). Tai reiškia, jog net 37 kartais mažiau asmenys pagal neformaliojo ugdymo programas naudojasi Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ baseinais nei asmenys, treniruojami sportinėse grupėse. Tai, kad Plaukimo mokykla finansuota savivaldybės lėšomis, nepatvirtina jos kaip švietimo įstaigos statuso, nes savivaldybės taryba turi išimtinę teisę spręsti, kiek lėšų skirti konkrečiai įstaigai, tačiau tokių lėšų skyrimas nenulemia įstaigos veiklos rūšies, kadangi iš savivaldybės biudžeto yra finansuojamos ne tik švietimo įstaigos. Šiaulių miesto savivaldybės 2017 metų biudžeto asignavimai savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms vykdyti (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-5) yra suskirstyti programomis, o Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra priskirta prie 07 Kūno kultūros ir sporto plėtros programos, taip pat kaip ir sporto mokyklos „Dubysa“ bei „Atžalynas“. O neformaliojo ugdymo įstaigos yra priskirtos prie 08 Švietimo prieinamumo ir kokybės užtikrinimo programos. Be to, Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ treneriams ilgesnės kasmetinės atostogos nėra suteikiamos, jie nėra privalomai atestuojami, todėl nėra laikomi pedagoginiais darbuotojais.

30.2. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, nepagrįstai nesumažino jam priteistų sumų dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, nesilaikė proporcingumo principo, taip pažeisdamas ne tik kitų asmenų, bet ir valstybės interesus. Vien tai, jog ieškovas yra atleistas tris kartus ir visus sprendimus apskundė, o bylinėjimasis tęsiasi trečius metus, savaime lemia, jog vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą dėl trijų atleidimų negali būti adekvatus, paneigia socialinę funkciją kompensuoti patirtus praradimus, neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir juolab proporcingumo principo. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra juridinis asmuo, išlaikomas iš anksto suplanuotomis viešosiomis lėšomis, teisminio nagrinėjimo metu ieškovo kaip įstaigos vadovo funkcijas atlieka kitas teisėtai konkurso būdu išrinktas vadovas, jis gauna už tai atlyginimą, ieškovas bylinėjimosi laikotarpiu susirado kitą darbą ir gauna pajamų. Be to, ieškovui skundžiamų teismų bylose yra priteista 7036,30 Eur ir 55,23 Eur už kiekvieną darbo dieną laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. kovo 27 d. (t. y. dar 8586,51 Eur) bei 5186,09 Eur kitoje byloje (Nr. e2A-142-856/2019) dėl 2017 rugsėjo 13 d. ieškovo atšaukimo.

30.3. Neteisingai apskaičiuota kompensacija pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta, kad „taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai“, nes teismai turėjo

skaičiuoti ją pagal laikotarpį, nuo kada ieškovas pradėjo dirbti, t. y. nuo 2018 m. kovo 16 d., kai buvo grąžintas į darbą vykdant teismo sprendimą, o ne nuo 1988 m. rugsėjo 10 d. Kadangi ieškovo darbo santykiai truko vos kelias dienas, tai jokia kompensacija ieškovui neturėjo būti priteista.

30.4. Teismai netinkamai vertino įrodymus ir priteisė kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d., nors ieškovas nagrinėjimu atveju dirbo tik nuo 2018 m. kovo 16 d. ir Potvarkiu buvo atšauktas 2018 m. kovo 27 d., todėl atostogų sukaupti pirmiau nurodytu laikotarpiu niekaip negalėjo. Teismas, spręsdamas dėl aplinkybių, kurios laiko atžvilgiu egzistavo prieš Potvarkį ir turėjo būti nagrinėjamos kitoje byloje, kuri yra tiesiogiai susijusi su minėtu priverstinės pravaikštos laikotarpiu, pažeidžia iš CPK 180 straipsnio kylantį įrodymų sąsajumo reikalavimą. Teismas taip pat nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo priėmė sprendimą tenkinti ieškovo prašymą dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas.

30.5. Teismai, nagrinėdami bylas, pažeidė proceso teisės normas, kurios užkerta kelią paraleliniams procesams tarp tų pačių šalių tuo pačiu klausimu, tokiu būdu siekiant išvengti priešingų sprendimų tuo pačiu klausimu priėmimo (CPK 136 straipsnio 4 dalis, 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Byloje Nr. e2A-142-856/2019 tos pačios kaip ir nagrinėjamoje byloje sudėties teismas rėmėsi absoliučiai tokiais pačiais teisiniais argumentais, kaip ir skundžiamoje nutartyje, nuspręsdamas, kad ieškovo atšaukimas iš pareigų buvo neteisėtas, tačiau priėmė kitokį sprendimą dėl tos dalies, kuria ieškovas prašė jį grąžinti į darbą. Akivaizdu, kad tokia padėtis nebūtų susiklosčiusi, jeigu teismas būtų arba tenkinęs atsakovo prašymą stabdyti šios antrosios bylos nagrinėjimą, iki bus išnagrinėta pirmoji byla, arba būtų sujungęs abi bylas į vieną.

31. Ieškovas V. B. atsiliepimu į atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės kasacinį skundą prašo jį atmesti ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

31.1. Vietos savivaldos įstatymo sąvoka „švietimo įstaiga“ turėtų būti aiškinama ne taip, kaip ji nurodoma Švietimo įstatyme, o taip, kaip ji aptariama pačiame Vietos savivaldos įstatyme. Jeigu įstatymų leidėjas būtų norėjęs, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 21 punkte nurodytas trumpinys („švietimo įstaigos“) būtų aiškinamas sistemiškai su Švietimo įstatymo nuostatomis, tokiu atveju įstatyme nebūtų nurodyta, kad būtent „mokymo ir auklėjimo įstaigos“ suprantamos kaip „švietimo įstaigos“. Vietos savivaldos įstatyme nurodyta sąvoka „švietimo įstaiga“ suprantama plačiau negu Švietimo įstatyme ir ji apima visas savivaldybės mokymo ir auklėjimo įstaigas. Taigi savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtini visų savivaldybės įstaigų, kurios vykdo mokymo ar auklėjimo veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra jų pagrindinė ar papildoma veikla, vadovų atleidimo iš pareigų klausimai. Plaukimo mokykla laikytina tiek mokymo ir auklėjimo įstaiga Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 21 punkto prasme, tiek švietimo įstaiga Švietimo įstatymo prasme, nes neformaliajam švietimui priskiriamas ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo ir sporto mokyklos. Šiaulių apygardos teismas įsiteisėjusioje 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1033-368/2017 konstatavo, kad iki Plaukimo mokyklos nuostatų pakeitimo 2017 m. gegužės 25 d. Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-206. įstaiga aiškiai buvo laikoma švietimo įstaiga. Nurodoma, kad iki pakeitimo Plaukimo mokyklos Nuostatuose taip pat buvo nurodyta, kad jos pagrindinė veiklos sritis yra kūno kultūra ir sportas. Byloje nėra pateikta visiškai jokių įrodymų ar paaiškinimų, kad Nuostatų pakeitimas turėjo kokios nors įtakos faktinei mokyklos veiklai, kad mokyklos veikla būtų kaip nors pasikeitusi, kad ji būtų pakeitusi ar pertvarkiusi darbo organizavimą. Atsakovai nėra nuoseklūs, t. y jie dar pirmoje civilinėje byloje tarp šalių (Nr. e2-5255-841/2017) visiškai pripažino ir neginčijo, kad Plaukimo mokykla yra laikoma švietimo įstaiga, atitinkamai antroje civilinėje byloje tarp šalių (Nr. e2-1106-1004/2018) atsakovai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose teigė, kad mokykla persitvarko, orientuojasi į sportininkų rengimą, o ne švietimo teikimą. Tuo tarpu kasaciniame teisme (civilinė byla Nr. e3K-3-522-313/2018) ir šioje byloje jau aiškinama dar kitaip, t. y. teigiama, kad atsakovės pagrindinė veikla visada buvo sportininkų rengimas, o Nuostatai keisti tik formaliai. Paskutinį kartą Nuostatai prieš ieškovo antrąjį atleidimą iš darbo 2017 m. rugsėjo 13 d. mero Potvarkiu buvo keisti 2017 m. rugsėjo 7 d., o ne 2017 m. gegužės 25 d., kaip nurodo atsakovė, t. y. prieš pat ieškovo atšaukimą, kada ir buvo nustatyta aptarta supaprastinta ieškovo atšaukimo iš pareigų procedūra Nuostatuose. 2018 m. rugpjūčio 23 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. A-1427 priimtas po ieškovo atleidimo, todėl juo neturi būti vadovaujamasi. Plaukimo mokykla iš esmės vykdo tiek neformaliojo ugdymo programas, tiek formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas (sudaro 73 proc. visų veiklų). Byloje esanti medžiaga aiškiai parodo, kad joje mokoma plaukimo ir dailiojo plaukimo, kurį akcentuoja atsakovai, pačios savivaldybės yra laikomi formalųjį švietimą papildančiu

ugdymu, dėl to atitinkamai Plaukimo mokyklai yra taikomas finansavimas, kuris yra analogiškas kaip ir kitų švietimo įstaigų. Priešingai negu nurodo atsakovė, darbuotojams, mokantiems vaikus plaukti, visuomet buvo suteikiamos ilgesnės atostogos, jų darbo laikas iš esmės neviršija 36 valandų per savaitę, kas būdinga būtent pedagoginėms pareigybėms.

31.2. Nei DK 218 straipsnio 2 dalis, nei 4 dalis, nei 219 straipsnis ar kitos teisės normos neįtvirtina pagrindų, kuriais remiantis būtų galima mažinti kompensaciją už priverstinę pravaikštą. Galiojant naujajam Darbo kodeksui nėra išaiškinimų, kad kompensacijos mažinimas galimas atsižvelgiant į darbą pas kitą darbdavį ar bet kokias kitas aplinkybes, kurias kasaciniame skunde nurodo atsakovė. DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyta, jog kompensacija už priverstinę pravaikštą yra ribojama ir priteisiama ne ilgiau kaip už vienus metus. Ši nuostata atskleidžia, jog pats įstatymas mažina (riboja) maksimaliai priteistinos kompensacijos dydžius, nepaisant to, kiek trunka darbo ginčas, o šis gali trukti ir kelerius metus. Tokį aiškinimą patvirtina ir DK 219 straipsnis, kuris nustato, jog priimdamas sprendimus dėl kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo darbo ginčą nagrinėjantis organas priteisia šias sumas visas, atsižvelgdamas į DK nustatytus apribojimus. Kadangi ieškovas jau tris kartus buvo atleistas, tai aiškiai parodo, kad patys atsakovai, net nelaukdami galutinio bylos rezultato, sistemingai priima sprendimus dėl ieškovo atleidimų, visais būdais siekia juo atsikratyti, todėl ne ieškovo, o būtent paties atsakovo netinkami, nesąžiningi ir neteisėti veiksmai skatina šalių bylinėjimąsi. Tai, kad ieškovas nesutiko su akivaizdžiai neteisėtais atsakovų sprendimais, negali būti laikoma nesąžiningu ieškovo elgesiu. Visi ieškovo atleidimai buvo savarankiški, skirtingi, todėl ankstesnėse bylose priteistos kompensacijos jam negalėtų daryti įtakos šioje byloje ieškovui priteistinos kompensacijos dydžiui. Atsakovas nepateikė byloje jokių įrodymų, kad ieškovui priteista suma yra neadekvati, atsižvelgiant į įstaigos finansinę ar ekonominę padėtį. Antrasis ieškovo atleidimas, įvykęs 2017 m. rugsėjo 13 d. potvarkiu, teismų buvo pripažintas neteisėtu, tad darbo santykiai tarp ieškovo ir atsakovo tęsiasi ne nuo 2018 m. kovo 16 d., o nuo 1988 metų, kai ieškovas buvo priimtas į darbą mokykloje, t. y. būtent ankstesnėse šalių bylose teismai ir pripažino, kad ieškovas buvo neteisėtai atleistas, ir jis buvo grąžintas į darbą. Nepagrįstai argumentuojama, kad ieškovui priteista dviguba kompensacija, nes šioje byloje jam priteistos sumos yra už laikotarpį nuo ieškovo atleidimo iš darbo 2018 m. kovo 27 d. iki įstatyme nurodyto maksimalaus termino, t. y. 2019 m. kovo 27 d., o kitoje byloje (Nr. e2A-142-856/2019) ieškovui kompensacija priteista už laikotarpį nuo jo neteisėto atleidimo iš darbo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d. teismo sprendimo priėmimo, t. y. daugiau sumų į ateitį nepriteista.

31.3. Abu šalių ginčai vyko tarp tų pačių šalių, bet ne tuo pačiu klausimu, ne dėl to paties dalyko ir neanalogišku pagrindu. Šios abi bylos yra savarankiškos, sprendžiami skirtingi įvykę atleidimai, abi bylos apima skirtingus ginčo laikotarpius, todėl atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovui nepriklausė kompensacija dėl darbo sutarties nutraukimo teismo sprendimu, kaip tai nustatyta DK 218 straipsnio 4 dalyje. Kadangi dviem teisminiais procesais ieškovas buvo skubiai grąžintas į darbą, tai darbo santykiai nebuvo nutrūkę, tęsėsi nuo ieškovo įdarbinimo iki pat 2018 m. kovo 27 d. Net iš bylos duomenų matyti (iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teismui pateikto išrašo), kad ieškovo socialinis draudimas tęsėsi iki pat 2018 m. kovo 27 d.

31.4. Pirmojo atleidimo atveju kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas buvo išmokėta už ieškovo kasmetines atostogas, kurių susikaupė ieškovo priverstinės pravaikštos metu nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. Atleidžiant ieškovą trečią kartą nebuvo apskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d. Ieškovui kompensacija buvo skaičiuota ir išmokėta tik už laikotarpį nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. kovo 27 d. pagal DK 127 straipsnio 4 dalies 7 punktą, į darbo metams, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių buvo įskaitomas priverstinės pravaikštos laikas. Atsakovė, atleisdama ieškovą 2018 m. kovo 27 d., privalėjo suprasti, kad laikotarpis nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d. yra priverstinė pravaikšta, kas konstatuota ir teismo sprendimu, todėl savaime turėjo tinkamai pritaikyti įstatymą ir įtraukti šį priverstinės pravaikštos laikotarpį apskaičiuodama ieškovo atostogų dienas, jam priklausančią kompensaciją už atostogas.

31.5. Atsakovai kitoje byloje (Nr. e2A-142-856/2019) neteikė prašymo negrąžinti ieškovo į darbą DK 218 straipsnio 4 dalies pagrindu, neįrodinėjo jo negrąžinimo į darbą būtinumo, o šioje byloje jie teikė aiškius prašymus parengiamojoje bylos stadijoje bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl ieškovo negrąžinimo į darbą DK 218 straipsnio 4 dalies pagrindu. Dėl to šioje byloje buvo pagrįstai priimtas kitokio pobūdžio sprendimas dėl ieškovo grąžinimo į pareigas, negu nuspręsta kitoje byloje. Nors atsakovė nurodo, kad teismas turėjo sujungti bylas, vis dėlto ši ir civilinė byla Nr. e2A-142-856/2019 tuo pačiu metu buvo skirtingose proceso stadijose, tad abejotina, ar buvo įmanoma tiek objektyviai, tiek

teisiškai teisingai sujungti abi bylas. Nei šioje, nei kitoje byloje nebuvo pareikšti prašymai sujungti abi bylas, o vadovaujantis CPK 136 straipsnio 4 dalimi, negalima daryti išvados, kad teismas visais atvejais privalo taikyti bylų sujungimo institutą, kadangi CPK 136 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali sujungti bylas.

Teisėjų kolegija



Dėl atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ (nuo 2018 m. spalio 1 d. – Šiaulių plaukimo centrui „Delfinas“) teisinio statuso ir subjekto, turinčio kompetenciją atleisti šios įstaigos vadovą iš pareigų

32. Biudžetinių įstaigų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 1 d.) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš savivaldybės biudžeto išlaikomos biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendina savivaldybės taryba. Savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija priima į pareigas ir iš jų atleidžia biudžetinės įstaigos vadovą (4 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

33. Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija – Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatyta kompetencija, kurios negali perimti, kištis į ją, įgyvendinti jokia kita savivaldybės institucija. Savivaldybės taryba negali atsisakyti savo išimtinės kompetencijos ar perduoti jos kitoms savivaldybės institucijoms. VSĮ 16 straipsnio 2 dalyje išdėstytos išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtos funkcijos, kurių viena nustatyta 21 punkte – savivaldybės mokymo ir auklėjimo (toliau – švietimo) įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal VSĮ 20 straipsnio 2 dalies 16 punktą, kitų biudžetinių įstaigų, išskyrus švietimo įstaigas ir seniūnijas – biudžetines įstaigas, vadovus priima į pareigas ir atleidžia iš jų savivaldybės meras.

34. Remiantis pirmiau nurodytomis teisės normomis, darytina išvada, kad yra aiškiai atribota savivaldybės tarybos ir mero kompetencija priimti sprendimus dėl tam tikrų savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų atleidimo iš pareigų. Biudžetinių įstaigų, išskyrus švietimo įstaigas ir seniūnijas, vadovus atleidžia iš pareigų savivaldybės meras, o švietimo įstaigų vadovų atleidimas iš pareigų priskirtas išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai. Nagrinėjamoje byloje, vertinant ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumą, teismai pagrįstai aiškinosi tai, kieno – savivaldybės tarybos ar mero – kompetencijai yra priskirtinas sprendimas dėl ieškovo atleidimo. Siekiant nustatyti subjektą, turintį kompetenciją atleisti ieškovą iš darbo, turi būti nustatytas Plaukimo mokyklos teisinis statusas, ar ji pripažintina švietimo įstaiga, ar yra sportininkų ugdymo centras.

35. Švietimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. liepos 5 d.) 2 straipsnio 28 dalyje nustatyta, kad švietimo įstaiga – mokykla arba švietimo pagalbos įstaiga. Šio straipsnio 12 dalyje mokykla apibrėžta kaip juridinis asmuo, valstybės narės juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, įsteigtas Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka, kurio pagrindinė veikla yra formalusis arba (ir) neformalusis švietimas. Neformalusis švietimas yra apibrėžtas kaip švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas, išskyrus formaliojo švietimo programas (Švietimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalis). Švietimo įstatymo 6 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad neformalusis švietimas apima ikimokyklinį, priešmokyklinį, kitą neformalųjį vaikų (taip pat formalųjį švietimą papildantį ugdymą) ir suaugusiųjų švietimą. Švietimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog neformaliojo vaikų švietimo paskirtis – tenkinti mokinių pažinimo, ugdymosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais; formalųjį švietimą papildančio ugdymo paskirtis – pagal ilgalaikes programas sistemiškai plėsti tam tikros srities žinias, stiprinti gebėjimus ir įgūdžius ir suteikti asmeniui papildomas dalykines kompetencijas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog neformaliajam vaikų švietimui priskiriamas taip pat ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo muzikos, dailės, kitos menų ir sporto mokyklos, t. y. ir sportinis ugdymas.

36. Pažymėtina, kad neformalųjį vaikų bei suaugusiųjų švietimą gali vykdyti ne tik švietimo įstaigos, bet ir sportininkų ugdymo centrai. Remiantis Kūno kultūros ir sporto įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 21 dalyje pateiktu išaiškinimu, sportininkų ugdymo centras apibrėžiamas kaip sporto mokymo

įstaiga, sporto centras, specializuota vienos ar kelių sporto šakų įstaiga, kuri gali vykdyti neformalųjį vaikų bei suaugusiųjų švietimą, rengia tam tikros kvalifikacijos sportininkus ir sportuotojus, taip pat atlieka kitas steigėjų jiems priskirtas funkcijas.

37. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas nutarties 32–36 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą, aiškino pagrindinę įstaigos veiklos sritį, todėl nepagrįstai sprendė, jog Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo įstaiga, o ne sportininkų ugdymo centras ir jos vadovą iš darbo atleisti galėjo savivaldybės taryba, bet ne meras. Nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino atsakovės nurodytų teisingam sprendimui priimti reikšmės turinčių aplinkybių, kurios patvirtina, jog Plaukimo mokykla užsiima sportininkų rengimu, o ne formaliuoju ugdymu: Plaukimo mokyklos rašytinių paaiškinimų dėl grupių skaičiaus, sportininkų treniruočių intensyvumo, trenerių kasmetinių atostogų trukmės. Taigi atsakovė iš esmės nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padaryta išvada dėl Plaukimo mokyklos realiai vykdomos veiklos.

38. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Jeigu kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, kasacinis teismas patikrina, ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami byloje reikšmingus faktus, tinkamai taikė proceso teisės normas, ar dėl tam tikrų proceso pažeidimų galėjo būti priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

39. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas įrodymų vertinimo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-687/2016, 29 punktas; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 40 punktas).

40. Apeliacinės instancijos teismas vertino atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ rašytinius paaiškinimus, protokolus, mokyklos direktoriaus veiklos ataskaitas, mokyklos treniruočių tvarkaraščius, neformaliojo ugdymo programos sąrašus, su įstaigomis ir institucijomis pasirašytas sutartis, trenerių tarifikacinius lapus, trenerių laikymą pedagoginiais darbuotojais, jiems keliamus reikalavimus, mokslo metų nustatymą, finansavimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir, remdamasis šių įrodymų visetu, sprendė, kad Plaukimo mokykla vykdo ne tik atsakovės išskirtas ir nurodytas neformaliojo švietimo, bet ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, kurios ir sudaro didžiąją dalį Plaukimo mokyklos veiklos. Dėl to buvo konstatuota, kad atsakovė Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra laikytina ne sportininkų ugdymo centru, bet švietimo įstaiga.

41. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad 2017 m. balandžio 20 d. pakeisti įstaigos Nuostatai (vėliau keisti 2017 m. gegužės 25 d. ir 2017 m. rugsėjo 7 d.) yra pirminis dokumentas, kuris apibrėžia įstaigos vykdomos veiklos sritį ir kuriuo privalo vadovautis teismas, o šiuose Nuostatuose nurodyta, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra sportininkų ugdymo centras, kurio pagrindinė paskirtis yra rengti sportininkus ir vykdyti kitą sporto veiklą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje Nr. e3K-3-522-313/2018 vertinant ieškovo 2017 m. rugsėjo 13 d. atleidimą pasisakyta, jog, nesant faktinio Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ veiklos pobūdžio pasikeitimo, galinčio būti šios įstaigos kaip švietimo įstaigos teisinio statuso praradimo pagrindu, toks formalus įstaigos Nuostatų pakeitimas pats savaime negali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant dėl ieškovo atleidimo teisėtumo. Kadangi nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė Plaukimo mokyklos veiklos pobūdžio pasikeitimo pakeitus jos Nuostatus, tai šie Nuostatai patys savaime negalėjo būti vertinami kaip įrodymas, patvirtinantis atsakovės, kaip

sportininkų ugdymo centro, statusą.42. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytų aplinkybių pagrindu

padarytas išvadas, konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šalių ginčą, tinkamai nustatė faktinį Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ teisinį statusą ir pagrįstai konstatavo, jog Plaukimo mokyklos veiklos pobūdis nepasikeitė pakeitus jos Nuostatus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti nepagrįstomis.

43. Konstatavus, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo įstaiga, atsižvelgiant į nutarties 32–33 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad ieškovas galėjo būti atšauktas iš pareigų tik Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu, bet ne vienašališku Šiaulių miesto savivaldybės mero potvarkiu. Dėl to pagrįstai bylą nagrinėję teismai sprendė, jog atšaukimo iš pareigų neteisėtumą lemia tai, kad darbo sutartį su ieškovu nutraukė netinkamas subjektas, ir pripažino ieškovo atšaukimą iš pareigų neteisėtu bei panaikino 2018 m. kovo 27 d. Potvarkį.

Dėl DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytų darbuotojui priteistinų sumų

44. DK (galiojusio nuo 2017 m. liepos 1 d.) 218 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

45. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismai turėjo sumažinti ieškovui priteistiną išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, nes priteista suma neatitinka proporcingumo principo, paneigia socialinę funkciją kompensuoti patirtus praradimus, neatitinka sąžiningumo, teisingumo principų, pažeidžia ne tik kitų asmenų, bet ir valstybės interesus.

46. Pažymėtina, kad darbdaviui, neteisėtai atleidusiam darbuotoją iš darbo, yra taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, inter alia (be kita ko), DK įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad DK 218 straipsnio nuostata dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo turi būti taikoma atsižvelgiant į jos paskirtį ir siekiamus tikslus, taip pat neatskiriamai nuo darbo teisės principų.

47. Teisėjų kolegija nurodo, kad teismų praktikoje buvo pateikti iki 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu patvirtinto naujojo Darbo kodekso galiojusios teisės normos dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio mažinimo galimybės išaiškinimai. Kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės

pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 50–51 punktai; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 61 punktas).

48. Naujajame DK, galiojančiame nuo 2017 m. liepos 1 d., reglamentuota, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą (DK 218 straipsnio 4 dalis).

49. Šioje teisės normoje, skirtingai nei iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 4 dalyje, yra apibrėžtas maksimalus terminas, už kurį darbuotojo negalint grąžinti į pirmesnį darbą gali būti jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.

50. Teisėjų kolegija nurodo, kad nors nutarties 47 punkte pateikti išaiškinimai, taikant iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK normas, tačiau aktualios redakcijos 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų priteistiną vidutinio darbo užmokesčio terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes. Dėl to darytina išvada, kad nutarties 47 punkte nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti taikomi nagrinėjamoje byloje.

51. Bylą nagrinėję teismai įvertino tai, kad ieškovas Plaukimo mokykloje dirbo daugiau kaip 15 metų, atsakovė yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš viešųjų lėšų, ieškovas du kartus jau buvo atleistas iš darbo ir toks atleidimas teismų sprendimais pripažintas neteisėtu bei ieškovas grąžintas į darbą. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, dėl neteisėto atleidimo darbdaviui kilusios teisinės pasekmės negali būti vertinamos ieškovo, kuris kreipėsi į teismą ir gynė savo pažeistas teises, nenaudai. Taigi, teisėjų kolegija, vertindama kasacinio skundo argumentus dėl priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo, sprendžia, kad jie nesudaro pagrindo mažinti ieškovui priteistinos kompensacijos dydį.

52. Kvestionuodama šioje byloje ieškovui priteistą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį atsakovė kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi duomenimis apie kitoje civilinėje byloje, teismui išsprendus kitą šalių ginčą ir taikius DK 218 straipsnio 2 dalį, už kitą laikotarpį ieškovui priteistų vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį, nepagrįstai interpretuoja, kad ieškovui yra priteistos dvigubos vidutinio darbo užmokesčio sumos.

53. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, netinkamai nustatę ieškovo dirbtą laikotarpį, netiksliai apskaičiavo kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Atsakovė nurodo, kad teismai turėjo kompensaciją skaičiuoti pagal laikotarpį, nuo kada ieškovas pradėjo dirbti, t. y. nuo 2018 m. kovo 16 d., kai buvo grąžintas į darbą vykdant teismo sprendimą, o ne nuo ieškovo įsidarbinimo prieš daugiau nei 15 metų, tokiu atveju jam jokia kompensacija neturėjo būti priteista.

54. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartyje Nr. e3K-3-327-701/2019 pritarta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniams sprendimams, kuriais ieškovo 2017 m. rugsėjo 13 d. mero potvarkiu atšaukimas iš darbo pripažintas neteisėtu ir ieškovas grąžintas į darbą. Taigi jeigu konstatuojama, kad darbuotojas neteisėtai buvo atleistas iš darbo ir teismo sprendimais yra grąžinamas į jį, tai laikytina, jog tokiu atveju nebuvo nutrūkę darbdavio ir darbuotojo darbo santykiai. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovas Plaukimo mokykloje dirbo daugiau nei 15 metų, todėl jam turėjo būti priteista maksimali šešių vidutinių mėnesių darbo užmokesčių kompensacija (DK 218 straipsnio 4 dalis). Remiantis tais pačiais argumentais atmestini ir kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai apskaičiuotos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Dėl privalomo bylos sustabdymo ir bylų sujungimo pagrindų aiškinimo

55. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad bylą nagrinėjęs teismas turėjo sustabdyti šią civilinę bylą, iki bus

išnagrinėta byla Nr. e2A-142-856/2019, arba sujungti šias nagrinėjamas bylas tam, kad būtų išvengta priešingų procesinių sprendimų tuo pačiu klausimu priėmimo, nes pirmiau nurodytoje byloje teismas grąžino ieškovą į darbą, o nagrinėjamoje byloje buvo nuspręsta ieškovo negrąžinti ir priteisti jam priklausančias kompensacijas.

56. Teisėjų kolegija akcentuoja tai, kad CPK 136 straipsnio 4 dalyje nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga sujungti bylas į vieną bylą, jeigu teismo žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, ir jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai jose nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium. Tuo tarpu pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

57. Teismas privalo ex officio (pagal pareigas) patikrinti gautus duomenis apie CPK 163 straipsnyje nustatytų privalomojo bylos sustabdymo pagrindų buvimą ir nustatyti jų pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2008). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje (kitose neišnagrinėtose bylose) yra tiesioginis prejudicinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinės reikšmės priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-248/2002; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016 53 punktą ir kt.). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017 21 punktą; kt.).

58. Vis dėlto teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų formaliai. Jei panašaus pobūdžio priešiniai reikalavimai nagrinėjami atskirose bylose, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, siekdamas greičiau išnagrinėti abi bylas, gali vienos iš jų nestabdyti, bet jas sujungti, taip realiai įgyvendinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), nes atskiras bylų nagrinėjimas gali užvilkinti ginčo išsprendimą ir taip būtų neužtikrintas vieno iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti tarp šalių teisinę taiką – įgyvendinimas (CPK 2 straipsnis). Pažymėtina, kad bylų sujungimas ir išskyrimas – tai civilinę bylą nagrinėjančio teismo teisė. Dėl to teismas, atsižvelgdamas į egzistuojančias bylų (bylos) aplinkybes, gali pasirinkti, jo nuomone, racionaliausią ir tikslingiausią variantą, t. y. teismas atsižvelgia į kilusio ginčo pobūdį, įrodinėjimo dalyką, byloje dalyvaujančius asmenis, galimybę greičiau ir operatyviau išnagrinėti civilinę bylą (bylas), nes ne visada bylų sujungimas padeda pasiekti nurodytus tikslus. Dėl to ir šioje byloje, atsižvelgiant į bylų aplinkybes, svarbu išsiaiškinti teismų atliktų procesinių veiksmų pobūdį bei tikslus.

59. Nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčijo Šiaulių miesto savivaldybės mero 2018 m. kovo 27 d. potvarkį dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų, ieškinį pateikė 2018 m. balandžio 27 d., tuo tarpu kitoje civilinėje byloje Nr. e2A-142-856/2019 ieškovas ginčijo Šiaulių miesto savivaldybės mero 2017 m. rugsėjo 13 d. potvarkį dėl jo atšaukimo iš pareigų ir ieškinį pateikė 2017 m. spalio 16 d. Taigi šiose skirtingose civilinėse bylose buvo ginčijami skirtingi ieškovo atleidimo iš pareigų atvejai ir su tuo susiję teisiniai padariniai, skirtingas ginčo laikotarpis, faktinės bylos aplinkybės, skiriasi bylų nagrinėjimo etapai apeliacinės instancijos teisme. Byla Nr. e2A-142-856/2019 buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi Nr. e3K-3-522-313/2018 jau grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui nurodant, kokios konkrečios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti šiuo atveju nustatytos, siekiant įvertinti ieškovo atleidimo teisėtumą.

60. Minėta, kad CPK 163 straipsnio 3 punkte aptariamas negalimumas išnagrinėti civilinės bylos, kol neišnagrinėta kita byla, reiškia, jog teismas neturi tam tikrų faktų, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir pats negali jų nustatyti. Šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalyką sudarantys faktai yra nustatomi kitoje civilinėje byloje Nr. e2A-142-856/2019 ir jie negali būti nustatomi savarankiškai nagrinėjamoje byloje.

61. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teisme abi civilinės bylos buvo nagrinėtos tos pačios sudėties teisėjų kolegijos, šių civilinių bylų pranešėja ir kolegijos pirmininkė buvo ta pati teisėja, bylos procesiniai sprendimai rašytinio proceso tvarka buvo paskelbti tą pačią dieną. Taigi šiuo atveju manytina, kad procesinis bylų

sujungimo tikslas – išnagrinėti greičiau ir teisingai – buvo užtikrintas ir be bylų sujungimo. Aplinkybių, kurios eliminuotų galimybę šiuo atveju išnagrinėti bylas skyrium, taip pat nenustatyta.

62. Nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad nutarties 59 punkte nurodytų civilinių bylų sprendimai laikytini priešingais, nes vienoje byloje ieškovas buvo grąžintas į darbą, o kitoje – negrąžintas. Civilinėje byloje Nr. e2A-142-856/2019 buvo panaikintas Šiaulių miesto savivaldybės mero 2017 m. rugsėjo 13 d. potvarkis ir ieškovo atšaukimas iš darbo pripažintas neteisėtu, ieškovas V. B. į Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigas buvo grąžintas, nurodyta šią sprendimo dalį vykdyti skubiai. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje buvo panaikintas Šiaulių miesto savivaldybės mero 2018 m. kovo 27 d. potvarkis, pripažintas ieškovo V. B. atšaukimas iš darbo neteisėtu, ieškovas negrąžintas į Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigas, laikant, kad darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad, byloje Nr. e2A-142-856/2019 nusprendus ieškovą grąžinti į darbą, po 2018 m. kovo 15 d. sprendimo priėmimo atsakovai vengė vykdyti teismo sprendimo dalį, kuria ieškovas skubiai grąžintas į pareigas, ir sprendimą įvykdė tik 2018 m. kovo 27 d. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos atveju ieškovas vėl (trečią kartą) buvo atleistas 2018 m. kovo 27 d., t. y. tą dieną, kai buvo įvykdytas teismo sprendimas dėl ieškovo antrojo atleidimo iš darbo (2017 m. rugsėjo 13 d.) pripažinimo neteisėtu ir ieškovas faktiškai buvo grąžintas į Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigas.

63. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, kitaip negu nurodo atsakovė, tinkamai nustatė atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ teisinį statusą, tinkamai aiškino DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą ir tinkamai nustatė ieškovui priteistinas sumas, privalomo bylos sustabdymo ir bylų sujungimo pagrindus, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, todėl atitinkama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).


64. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

65. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovei neatlygintinos. Ieškovas V. B. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jis patyrė 1210 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Dėl to šių išlaidų, patirtų teikiant atsiliepimą į atsakovės kasacinį skundą, atlyginimas priteistinas iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktai, CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).

66. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 13,72 Eur tokių išlaidų. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).


n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.Priteisti ieškovui V. B. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės (j. a. k. 188771865) 1210

(vieną tūkstantį du šimtus dešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Priteisti iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės (j. a. k. 188771865) į valstybės biudžetą 13,72 Eur (trylika Eur 72 ct)

bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, mokėtino į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.



ANTANAS SIMNIŠKIS

DONATAS ŠERNAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-330-916/2019Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00061-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.6.1; 2.6.16.4(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Palūšės turas“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regiono parko direkcijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Palūšės turas“ dėl nuomos mokesčio ir netesybų priteisimo; tretieji asmenys – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Picukė“.

Teisėjų kolegija


1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo nešališkumą, bylos nagrinėjimo ribas, įrodinėjimą, ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą bei valstybės turto nuomą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regiono parko direkcija prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „Palūšės turas“ 25 129 Eur nesumokėto nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2018 m. liepos 31 d. skolą ir 1793,93 Eur delspinigių.

3. Ieškovė nurodė, kad ji su Saugomų teritorijų tarnyba prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) bei VšĮ „Palūšė“ vykdė Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą projektą „Palūšės turizmo centro rekonstrukcija, pritaikant šiuolaikiškam turistų aptarnavimui ir kompleksinei veiklai“. Tarnyba, ieškovė ir paskelbtą koncesijos konkursą laimėjusi UAB „Picukė“ bei jos įsteigta paslaugų teikimo projekto bendrovė atsakovė UAB „Palūšės turas“ 2017 m. balandžio 27 d. sudarė Partnerystės (koncesijos) sutartį „Dėl viešojo ir privataus sektorių partnerystės projekto „Turizmo komplekso Palūšėje plėtra“ įgyvendinimo“ (toliau – ir Koncesijos sutartis). Ieškovė ir UAB „Palūšės turas“ 2017 m. liepos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8c5edeb007c911ea9d279ea27696ab7b

24 d. sudarė Koncesijos sutarties vykdymui perduodamo turto nuomos sutartį (toliau – ir Nuomos sutartis). Atsakovė nemoka Nuomos sutarties 2 punkte nustatyto nuomos mokesčio, remdamasi Nuomos sutarties 3 punktu, motyvuodama tuo, kad paaiškėjo daugiau išnuomoto turto trūkumų, todėl ji negali naudotis dalimi nuomojamų patalpų.


4. Utenos apylinkės teismas 2018 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė iš UAB „Palūšės turas“ Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai 25 129 Eur nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2018 m. liepos 31 d. nesumokėto nuomos mokesčio ir 1793,93 Eur delspinigių, iš viso – 26 922,93 Eur.

5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šalių santykius koncesijos ir valstybės turto nuomos srityje reglamentuoja viešosios teisės normos (Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau – ir VSTVNDĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gruodžio 14 d. nutarimu „Dėl valstybės materialiojo turto nuomos“ patvirtintas Valstybės ilgalaikio materialiojo turto viešojo nuomos konkurso ir nuomos ne konkurso būdu organizavimo tvarkos aprašas), todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat CK įsakmiai nurodytais atvejais.

6. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad neatlygintinis naudojimasis daiktu yra panauda. Atsakovė nepriskirtina nė vienam iš VSTVNDĮ 14 straipsnyje išvardytų subjektų, kuriems valstybės ir savivaldybių turtas gali būti perduodamas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis.

7. Teismas sprendė, kad Nuomos sutarties 3 punkto nuostata, jog nuompinigiai mokami kas mėnesį kartu su koncesijos mokesčiu, apibrėžia tik šių mokesčių sumokėjimo momentą laikotarpiu, kai mokami abu mokesčiai, o atsakovės aiškinimas, jog ji atleista nuo nuomos mokesčio investiciniu laikotarpiu, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir Nuomos sutarties turiniui, nes Sutarties 2 punktas nustato konkrečius kas mėnesį mokamo nuomos mokesčio dydžius 2017 ir 2018 metais.

8. Atsakovės argumentus, kad nuomos mokestis turi būti sumažintas visa apimtimi dėl to, jog paaiškėjo paslėpti centrinio pastato trūkumai ir apgyvendinimo namelių trūkumai, kliudantys naudoti šias patalpas pagal paskirtį, ir šių trūkumų ieškovė nepašalina, teismas vertino kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad koncesijos konkurso dalyviams 2017 m. balandžio 13 d. buvo sudaryta galimybė išsamiai apžiūrėti turizmo centro komplekso patalpas ir komplekse esančius poilsio namelius. Nuomojami pastatai buvo dar kartą apžiūrėti, kai buvo perduodami nuomininkei 2017 m. liepos 27 d. Apžiūrų metu konstatuota, kad neveikia signalizacija, blogai veikia patalpų ventiliacija, yra centrinio pastato stogo, pamatų ir terasų hidroizoliacijos trūkumų – atsilupę sienų dažai, atšokęs tinkas, sudrėkusi lubų danga, supelijusios durys, vandens pratekėjimas nuo valgyklos terasos į nuomos punkto patalpas ir kt., todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ventiliacijos ir hidroizoliacijos trūkumai negalėjo būti matomi išoriškai apžiūrint atsakovei perduotus objektus.

9. Pagal Koncesijos sutarties 8 priedo „Rizikos pasiskirstymo tarp šalių matrica“ 6.1 punktą atsakovė prisiėmė informacijos apie perduoto turto būklę prieš perduodant jį valdyti ir naudoti tinkamumo bei šios informacijos prieinamumo stokos riziką. Nuomos sutarties 4, 9.2 punktais atsakovė įsipareigojo atlikti nuomojamo turto paprastąjį ir kapitalinį remontą, nustatant, kad nuomininko šiems darbams atlikti panaudotos lėšos į nuompinigius neįskaitomos ir nuomininkas neturi teisės į šių išlaidų atlyginimą. Teismas sprendė, kad sumažinti nuomos mokestį dėl išnuomoto daikto trūkumų, kurie nuomininkei faktiškai buvo žinomi Nuomos sutarties sudarymo ir daikto perdavimo metu, nėra teisinio pagrindo.

10. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės UAB „Palūšės turas“ apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 13 d. nutartimi Utenos apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą.

11. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, bei pažymėjo nenustatęs aplinkybių, kurios pagrįstų atsakovės teiginius dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo priimant ar vertinant įrodymus. Kolegijos nuomone, atsakovės pateiktą turto būklės įvertinimo aktą pagrįstai atsisakyta priimti, nes jis kelia abejonių tiek dėl objektyvumo, tiek dėl įrodomosios reikšmės. Atsakovės pateikta nepasirašyta remonto darbų sąmata sudaryta 2018 m. spalio mėnesį, o pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo 2018 m. rugsėjo 25 d. Be to, atsakovė nepagrindė šių įrodymų sąsajų su ginčo dalyku ir pripažino, kad pirmosios instancijos teismui sąmoningai sąmatos neteikė, nes naudojosi kitu gynybos būdu. Teismo ekspertizės perduoto turto

paslėptiems trūkumams nustatyti skyrimas sprendžiant ginčo klausimą nėra aktualus.12. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2016 m. birželio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.)

galiojusi Koncesijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalies redakcija nustatė, jog sėkmingai baigusi derybas su aukščiausią įvertinimą gavusiu konkurso dalyviu suteikiančioji institucija sudaro su juo (ir prireikus su jo įsteigta šiam tikslui įmone) koncesijos sutartį bei prireikus kitas papildomas bei susijusias sutartis, įskaitant sutartis su koncesijos projekto finansuotojais. Tai, kad šiuo metu galiojanti šio straipsnio redakcija įtvirtina, jog koncesininkui koncesijos sutarties galiojimo laikotarpiu be atskiro konkurso gali būti perduotas valdyti, naudoti ir juo disponuoti patikėjimo teise, panaudos pagrindais arba nuomos teisėmis valstybei, savivaldybei ir (ar) suteikiančiajai institucijai nuosavybės teise priklausantis turtas, reikalingas koncesijos sutarčiai įgyvendinti, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovė nėra tas subjektas, kuriam valstybės ar savivaldybių turtas gali būti perduodamas panaudos pagrindais, taip pat įvertinus, kad atsakovė savo valia pasirašė ginčo turto Nuomos sutartį kaip Koncesijos sutarties sudarymo sąlygą, nereiškia, kad šalių santykius būtų galima kvalifikuoti kaip panaudos teisinius santykius.

13. Nuomos sutartyje yra aiškiai nustatytas nuomos mokesčio mokėjimo grafikas, kuris nesietinas su Koncesijos sutartyje nurodytu investavimo laikotarpiu. Pagal Koncesijos sutarties 24.3 punktą projekto bendrovė įsipareigoja už perduotą turtą mokėti Nuomos sutartyje ir pasiūlyme nustatytą nuomos mokestį ieškovei nuo Nuomos sutarčių pasirašymo ir perduotino turto perdavimo momento.

14. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovei buvo sudarytos visos sąlygos apžiūrėti perduodamą turtą ir identifikuoti jo trūkumus. Atsakovei, kaip ir kitiems konkurso dalyviams, buvo sudarytos visos sąlygos turtą apžiūrėti, jokių ribojimų apžiūros procedūrai ar atitinkamos kvalifikacijos specialistų pasitelkimui nebuvo nustatyta. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė užprotokolavo kartu su konkurso dalyviais perduodamų objektų trūkumus ir dalyviai šiuo aktu patvirtino, kad jie buvo informuoti apie perduodamo turto trūkumus, paneigia ieškovės nesąžiningumą vykdant turto perdavimo konkurso laimėtojos žinion procedūrą. Nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovės akcentuojami trūkumai negalėjo būti matomi išoriškai apžiūrint perduodamus objektus. Pavyzdžiui, signalizacijos veikimą buvo galima patikrinti atsakovei pageidaujant.

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMŲ Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

15. Kasaciniu skundu atsakovė prašo: nustačius absoliučius sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindus, bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; nenustačius absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų, panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartį bei Utenos apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. sprendimą ir priimti naują procesinį sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovei jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Jau beveik 20 metų bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas yra medžiotojų ir žvejų klubo „Ūdra“ narys, kurio vadovas yra ieškovės Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėjas V. K., o šio klubo narys – ieškovės Lankytojų aptarnavimo skyriaus vedėjas L. S. Jie tai nurodė savo viešųjų ir privačių interesų deklaracijose. Vadinasi, du iš keturių ieškovės skyrių vadovų yra glaudžiai pažįstami su minėtu teisėju. Teisėjas teismo posėdžių metu apie galimą interesų konfliktą neužsiminė ir nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo, todėl yra pagrindas manyti, kad jis ir ieškovės atstovai sąmoningai slėpė šią aplinkybę nuo kitų byloje dalyvaujančių asmenų, siekdami, kad jų naudai, o ne objektyviai, būtų išspręsta byla. Pažeidus atsakovės teisę į nešališką teismą, egzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai.

15.2. Ieškovė ieškiniu prašė teismo: priteisti skolą pagal pateiktas sąskaitas faktūras; priteisti delspinigius; atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas, kurių teismas neturi teisės peržengti. Bylą nagrinėję teismai peržengė ieškinio ribas, pasisakydami dėl perduoto daikto trūkumų, konstatuodami, kad jie atsakovei buvo žinomi ir buvo matomi išoriškai, nors iš ieškinio nėra akivaizdu, kad ieškovė būtų siekusi įrodyti, jog perduoto daikto trūkumai buvo matomi ir žinomi atsakovei.

15.3. Teismai sprendė, kad atleidimas nuo nuomos mokesčio investicijų atlikimo laikotarpiu yra panauda, o tai prieštarautų VSTVNDĮ 14 straipsniui, nes atsakovė nėra tas subjektas, kuriam gali būti suteikta panauda. Atsakovė sutinka, kad turto naudojimas panaudos pagrindais prieštarautų imperatyviosioms įstatymo normoms, nes ji nėra VSTVNDĮ 14 straipsnyje nurodytas subjektas, be to, panaudos sutarties ginčo šalys nebuvo sudariusios, todėl panaudos teisiniai santykiai šiame ginče nenagrinėtini. Teismai nevertino ginčo situacijos Koncesijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos investicijų

įstatymo kontekste, o rėmėsi VSTVNDĮ nuostatomis, todėl pritaikė ne tas materialiosios teisės normas, kurios ginčo kontekste yra aktualios, ir todėl neteisingai išsprendė bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, civilinėje byloje Nr. e3K-3-356-695/2018 nagrinėdamas neatlygintinio naudojimosi daiktu klausimą, pažymėjo, kad neatlygintinai daiktu galima naudotis tik tuo atveju, jei viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė yra įgyvendinama koncesijų tvarka, priešingu atveju tai būtų šiurkštus imperatyviųjų viešosios teisės normų pažeidimas, kuris teisėje netoleruotinas. Vadinasi, bylą nagrinėję teismai neįvertino, kad tarp šalių sudaryta Koncesijos sutartis, todėl atleidimas nuo nuomos mokesčio investicijų atlikimo laikotarpiu neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms.

15.4. Nuomos sutarties 3 punkte nustatyta, kad nuomininkas moka nuompinigius kas mėnesį kartu su koncesijos mokesčiu. Vadinasi, tokiu būdu šalys susitarė, kad nuompinigiams, inter alia (be kita ko), galioja tokios pačios taisyklės, kaip ir koncesijos mokesčiui. Sutarties 3 priedo „Atsiskaitymo ir mokėjimo tvarka“ 4.3 punkte nurodyta, kad atsakovė koncesijos mokestį moka kas mėnesį, išskyrus dvi išimtis – investicijų atlikimo laikotarpį bei statinių remonto metu. Ši nuostata, atsižvelgiant į Nuomos sutarties 3 punktą, laikytina specialiąja ir turi pirmenybę prieš bendrąją. Pagal konkurso sąlygas investicijų laikotarpis baigėsi tik 2018 m. gruodžio 10 d., o ieškovė ieškinyje reikalauja sumokėti nuomos mokestį už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2018 m. liepos 31 d., t. y. dar nesuėjus investicijų laikotarpio pabaigos terminui. Be to, šalims skirtingai aiškinant sutarties nuostatas, turėtų būti taikoma ir CK 6.193 straipsnio 4 dalis – kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos jas pasiūliusios šalies nenaudai, tačiau bylą nagrinėję teismai nurodytos teisės normos netaikė.

15.5. Bylą nagrinėję teismai pažeidė šalių rungimosi, dispozityvumo ir lygiateisiškumo principus. 2019 m. rugsėjo 25 d. teismo posėdžio metu teismas pridėjo prie bylos ieškovės pateiktus UAB „Caverion Lietuva“ įrodymus, susijusius su ventiliacijos sistemos neveikimu, jais rėmėsi, tačiau nepriėmė atsakovės pateikto turto apžiūros akto (pateiktas apeliaciniam teismui), kuris įrodytų prastą turto būklę, taip pat neskyrė teismo ekspertizės paslėptiems trūkumams nustatyti. Šie pažeidimai vertintini ir kaip teismo šališkumo įrodymas.

15.6. Teismų išvados, kad perduoto turto trūkumų nebuvo, prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams ir padarytos pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnio nuostatą, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovės pateiktame UAB „Caverion Lietuva“ atliktų paslaugų akte nurodyta, kad „vėdinimo sistemos automatas per silpnas: yra C25A, o turėtų būti C50 A, šildytuvo fazės apkrautos netolygiai, reikėtų patikrinti prijungimą“, o duomenų, kad jis būtų pataisytas, byloje nėra.

16. Trečiasis asmuo UAB „Picukė“ pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.17. Ieškovė ir Tarnyba atsiliepimais į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepimai grindžiami iš esmės

analogiškais argumentais, todėl jie pateikiami apibendrinti. Atsiliepimuose nurodomi šie argumentai:17.1. Kilus teisėjo nešališkumo klausimui, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar yra nustatyta faktų,

keliančių abejonių dėl jo nešališkumo, ar jo ir kitų proceso dalyvių ryšio pobūdis ir laipsnis yra rodantis teismo nešališkumo stoką. Vien faktas, kad teisėjas privačių interesų deklaracijoje nurodė savo narystę medžiotojų ir žvejų klube, paneigia šių aplinkybių slėpimo galimybę. Atsakovės nurodyti ieškovės darbuotojai nėra vadovaujantys asmenys, jie nedalyvavo teismo procese.

17.2. Atsakovės pateikti įrodymai (medžiotojų klubo 2000 m. vasario 12 d. susirinkimo protokolas, privačių interesų deklaracijos) nepatvirtina artimesnio (hierarchinio ar kitokio) teisėjo ir ieškovės darbuotojų ryšio. Įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai (kuriuos suinteresuotas asmuo vertina kaip nepalankius) savaime nereiškia teisėjo šališkumo. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti atsakovės nurodytus prašymus, nurodė atsisakymo motyvus.

17.3. Teismai, nagrinėdami bylą, nenustatė naujų aplinkybių ar faktų, kuriais ieškovė nesirėmė ieškinyje, bet, įvertinę byloje esančius duomenis, pripažino ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis (kad atsakovė žinojo apie išnuomoto turto trūkumus Koncesijos konkurso vykdymo ir turto perdavimo–priėmimo akto pasirašymo metu), taigi neišplėtė ieškinio faktinio pagrindo apimties ir neperžengė ieškinio ribų.

17.4. Ne pagal Koncesijos, o pagal Nuomos sutartį atsakovei buvo perduotas valdyti ir naudoti valstybės turtas, todėl ji nepagrįstai teigia, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatos byloje

netaikytinos. Nei Koncesijų, nei Investicijų įstatymai valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarkos nereglamentuoja.

17.5. Koncesijos sutarties, kurios pagrindu buvo sudaryta Nuomos sutartis, 1.3 punkte nustatyta, kad šalių įsipareigojimai pagal Koncesijos sutartį arba nesutarimai dėl jos dokumentuose esančių prieštaravimų ar neatitikimų aiškinami vadovaujantis tokia dokumentų pirmumo eile: Koncesijos sutartis; Koncesijos sutarties ir Konkurso sąlygų priedai: a) specifikacijos; b) finansinis veiklos modelis; c) atsiskaitymų ir mokėjimų tvarka; d) rizikų matrica; e) kitos Konkurso sąlygos; f) kitos pasiūlymo dalys; g) privalomų draudimo sutarčių sąrašas; h) Nuomos sutartys; i) kiti Koncesijos sutarties priedai. Taigi Nuomos sutarties sąlygos negali būti aiškinamos kaip turinčios pirmenybę prieš Koncesijos sutarties sąlygas. Koncesijos sutarties 23.3 ir 23.4 punktuose yra aiškiai (lot. expressis verbis) atribojami du mokėjimų, kuriuos mokėti pagal pasirašytą Koncesijos ir Nuomos sutartis privalo mokėti atsakovė, tipai, o 23.4 punkte yra aiškiai nurodomas Nuomos mokesčio mokėjimo momentas, todėl nuomos mokestis už perduotą turtą mokėtinas nuo momento, nurodyto Koncesijos sutarties 23.4 punkte.

Teisėjų kolegija



Dėl teismo (ne)šališkumo

18. Kasaciniu skundu yra keliamas teismo šališkumo klausimas. Atsakovė teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas neteisėtai neišviešino galimo interesų konflikto, todėl teismas galimai buvo šališkas, o atsakovė neteko teisės pareikšti nušalinimą.

19. Klausimas dėl teisėjo šališkumo pirmą kartą šioje byloje iškeltas tik kasaciniame skunde. Atsakovės teigimu, 2019 m. gegužės 2 d. po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo 2019 m. kovo 13 d. atsakovei iš asmens, siekiančio įsidarbinti įmonėje, tapo žinoma, kad pirmosios instancijos teismo, t. y. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų, teisėjas, nagrinėjęs šią bylą, yra susijęs su ieškovės vadovaujančiais darbuotojais.

20. CPK 360 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikina ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu yra konstatuojami absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nurodyti šio CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Byla gali būti perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui taip pat nustačius esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme. Aptariama teisės norma įgalina kasacinį teismą spręsti absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų klausimą. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikoma, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Tuo atveju, jeigu konstatuojamas teisėjo šališkumas, darytina išvada, kad teismo sudėtis buvo neteisėta. Esant situacijai, kai aplinkybės dėl galimo teisėjo šališkumo paaiškėja vėliau, negu buvo priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kasacinis teismas turi teisę spręsti šį procesinio pobūdžio klausimą ir vertinti su tuo susijusius įrodymus.

21. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo.

22. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje, taip pat CPK 21 straipsnyje nustatytas teismų ir teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principas, kuris įtvirtina, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir nešališki.

23. Tinkama teisės į nešališką teismą užtikrinimo garantija yra CPK normų, reglamentuojančių nušalinimo institutą, taikymas. CPK 64 straipsnis nustato, kad teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas ar vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, arba yra kitokių aplinkybių, kurios sukelia abejonių dėl jų nešališkumo. Teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindai išvardyti CPK 65 ir

66 straipsniuose. Nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas prieš bylą pradedant nagrinėti iš esmės (CPK 68 straipsnio 2 dalis). Pagal teismų praktiką asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012).

24. Teisėjo nušalinimas yra viena iš procesinių teisių, kuria siekiama teisingo bylos išnagrinėjimo. Ši procesinė teisė leidžia vienai iš šalių, abejojančių teisėjo nešališkumu, pareikšti nušalinimą, kad byloje būtų išsaugomas nešališkumo principas ir užtikrintas teisingas bylos išnagrinėjimas, ja yra užtikrinama asmens teisė į tinkamą procesą bei teisė reikalauti, kad šalių bylą nagrinėjantis šališkas teisėjas nusišalintų ir būtų paskirtas kitas teisėjas, dėl kurio nešališkumo nekiltų abejonių. Siekiant užtikrinti tinkamą teisės į nešališką ir objektyvų teismo procesą, CPK 64–71 straipsniuose įtvirtintas nušalinimo institutas.

25. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad teisėjo nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo ir tendencingumo nebuvimą.

26. Vadovaujantis nusistovėjusia EŽTT praktika, nešališkumas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme gali būti nagrinėjamas dviem aspektais, t. y. pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį testus (žr. pvz., EŽTT sprendimą byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).

27. Vadovaujantis subjektyviuoju testu, yra atsižvelgiama į konkretaus teisėjo įsitikinimus ir elgesį, t. y. ar teisėjas konkrečioje byloje turi kokį nors išankstinį nusistatymą ar tendencingumą, o vadovaujantis objektyviuoju testu, yra nustatoma, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (žr. pvz., EŽTT sprendimą byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10, par. 73).

28. Taikant subjektyvųjį teisėjo nešališko testą yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos (žr. pvz., EŽTT sprendimą byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 119). EŽTT yra pripažinęs, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr. pvz., EŽTT sprendimą byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 43, Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 94). Dėl reikalaujamų įrodymų pobūdžio EŽTT, pavyzdžiui, siekė išsiaiškinti, ar teisėjas rodė priešiškumą ar piktavališkumą dėl asmeninių priežasčių (žr. pvz., EŽTT sprendimus bylose De Cubber prieš Belgiją, peticijos Nr. 9186/80, par. 25, Buscemi prieš Italiją, peticijos Nr. 29569/95, par. 67–68).

29. Objektyvusis teisėjo nešališkumo testas yra laikomas papildoma garantija, atsižvelgiant į tai, kad kai kuriose bylose gali būti sudėtinga pateikti įrodymus, paneigiančius teisėjo subjektyviojo nešališkumo prezumpciją (žr. pvz., EŽTT sprendimą byloje Pullar prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 22399/93, par. 32). Taikant objektyvųjį teisėjo nešališkumo testą reikia nustatyti, ar, be teisėjo elgesio, yra kitų patikrinamų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Taikant šį testą didelė reikšmė suteikiama suinteresuoto asmens požiūriui, objektyvaus stebėtojo nuogąstavimams. Tai, kaip situacija atrodo, turi tam tikros svarbos arba, kitaip tariant, „teisingumas ne tik turi būti įvykdytas, jis taip pat turi atrodyti įvykdytas“ (žr. pvz., EŽTT sprendimą byloje De Cubber prieš Belgiją, peticijos Nr. 9186/80 par. 26, Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 98). Nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti žmonėms ir visų pirma bylos šalims. Šiuo atžvilgiu net įtarimas gali turėti tam tikrą reikšmę, todėl kiekvienas teisėjas, dėl kurio šališkumo gali kilti teisėtų (pagrįstų) abejonių, turi nusišalinti (žr. pvz., EŽTT sprendimą byloje Castillo Algar prieš Ispaniją, peticijos Nr. 28194/95, par. 45). Nepaisant suinteresuoto asmens nuogąstavimų reikšmės, svarbu pabrėžti, kad nors tokie nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens būgštavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (žr. pvz., EŽTT sprendimus bylose Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 44, Pabla Ky prieš Suomiją, peticijos Nr. 9186/80, par. 30, Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, par. 96). Objektyvusis testas paprastai yra susijęs su hierarchinių ar kitų ryšių tarp teisėjo ir proceso dalyvių nustatymu arba to paties asmens skirtingų funkcijų vykdymu teisminiame procese (žr. pvz., EŽTT sprendimą byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, par. 121). Todėl kiekvienu atveju turi būti sprendžiama, ar ginčijami santykiai yra tokio pobūdžio ir laipsnio, kad būtų galima konstatuoti teisėjo ar teismo nešališkumo trūkumą (žr. pvz., EŽTT sprendimus bylose Mežnarić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 71615/01, par. 36, Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 47).

30. Atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo šališkas, kadangi teisėjas ir du ieškovės darbuotojai

V. K. ir L. S. ne vienerius metus yra to paties medžiotojų ir žvejų klubo „Ūdra“ nariai, taip pat teisėjas nagrinėjant bylą šios informacijos atsakovei neatskleidė ir ji dėl to negalėjo pareikšti potencialaus nušalinimo.

31. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad juo siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Teisėjų deklaracijų duomenys yra vieši ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nustatyta tvarka skelbiami Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos interneto svetainėje (14 straipsnio 1 dalis). Viešųjų interesų viršenybės užtikrinimo būdai teisėjui vykdant pareigą vengti viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto detalizuojami proceso įstatymuose.

32. Teismo nustatyta, kad pirma, bylą nagrinėjęs teisėjas, atsižvelgdamas į Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo tikslus ir vadovaudamasis jo nuostatomis, yra deklaravęs savo narystę medžiotojų ir žvejų klube „Ūdra“, atsakovės minimi ieškovės darbuotojai taip pat yra įstatymo nustatyta tvarka deklaravę sąsajas su šiuo klubu; antra, minimi fiziniai asmenys yra proceso šalies darbuotojai (nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad nėra svarbi aplinkybė, jog tiek V. K., tiek ir L. S. vadovauja struktūriniams ieškovės padaliniams), tačiau nėra jos valdymo organo nariai, jie nedalyvavo bylos nagrinėjime teisme; trečia, atsakovė neįrodinėja minėtų darbuotojų asmeninio suinteresuotumo tuo, kad valstybės institucijos, kurioje jie dirba, ieškinys būtų patenkintas; ketvirta, atsakovė neįrodinėja, kad bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo laikotarpiu bylą nagrinėjęs teisėjas buvo susitikęs su šiais asmenimis, bendravo, dalyvavo medžiotojų ir žvejų klubo „Ūdra“ organizuotose veiklose. Teisėjų kolegija, įvertinus šias aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo teisėjo sąsaja su ieškove nagrinėjamu atveju yra pernelyg silpna, kad sudarytų teisinį pagrindą daryti išvadą dėl teismo šališkumo egzistavimo, atsakovės argumentai dėl šališkumo grindžiami prielaidomis ir yra paremti iš esmės vien tik suinteresuoto asmens nesutikimu su teismų priimtais jam nepalankiais procesiniais sprendimais, o tai, kaip nurodyta teismų praktikoje, nepatvirtina teismo šališkumo.

33. Atsakovė savo poziciją dėl teismo šališkumo grindžia taip pat ir aplinkybėmis, kad bylą nagrinėjęs teisėjas atsisakė tenkinti atsakovės prašymą skirti ekspertizę, kuria atsakovė siekė įrodyti ieškovės išnuomoto turto trūkumus. Šias aplinkybes ir abejones dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo atsakovė išreiškė ir apeliaciniame skunde.

34. Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas savaime negali būti vertinamas kaip teisėjo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo (teisėjų) nušalinimo pagrindas. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (CPK III dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, su kuriuo ji nesutiko, t. y. teismas atsisakė tenkinti atsakovės prašymą skirti ekspertizę, apskundė apeliacine tvarka ir bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas jį patikrino instancine teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės tvarka ir konstatavo šio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o kasacinio skundo argumentų, paneigiančių šią išvadą, nepateikta.

35. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija daro išvadą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti atsakovės prašymą skirti ekspertizę nebuvo šališkas, tinkamai aiškino ir taikė CPK nuostatas.

36. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė leistinais įrodymais nepaneigė asmeninio teisėjo nešališkumo prezumpcijos, nepagrindė, kad teisėjas rodė priešiškumą ar piktavališkumą dėl asmeninių priežasčių, taigi, nėra teisinio pagrindo manyti, kad atsakovės nuomonė dėl teisėjo šališkumo yra objektyviai pagrįsta. Nors atsakovės nuomonė dėl teisėjo šališkumo yra teismui svarbi, tačiau, kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti lemiama, sprendžiant šį klausimą dėl teisėjo nešališkumo.

37. Įvertinusi atsakovės pateiktus argumentus dėl neteisėtos sudėties teismo, teisės aktų, įtvirtinančių asmens teisę į teisingą ir nešališką teismą, nuostatas ir teismo jurisprudenciją, teisėjų kolegija sprendžia, kad nenustatyta tokio pobūdžio ir laipsnio pirmosios instancijos teismo teisėjo bei ieškovės darbuotojų santykių, kuriems esant būtų galima konstatuoti teismo nešališkumo trūkumą. Be to, byla buvo ne tik išnagrinėta pirmosios instancijos teismo, kurio nešališkumu atsakovė abejoja, bet taip pat peržiūrėta apeliacine ir kasacine tvarka, patikrinant, ar nepadaryti proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimai, galėję lemti netinkamą bylos išnagrinėjimą. Tokių pažeidimų nenustatyta, kartu paneigtas neigiamo

poveikio, kurį sukeltų šališkas bylos nagrinėjimas, buvimas nagrinėjamoje byloje.

Dėl neatlygintinio naudojimosi valstybės turtu

38. CK 1.1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, Civilinio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.

39. Investicijų įstatyme, nustatančiame investavimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, investuotojų teises ir investicijų apsaugos priemones visų rūšių investicijoms, reglamentuojama, kad investicijos – piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą (2 straipsnio 1 dalis).

40. Ginčui aktualiu laikotarpiu Investicijų įstatymo 15² straipsnio 4 dalyje buvo įtvirtinta, kad valdžios ir privačių subjektų partnerystės sutarties galiojimo laikotarpiu valdžios subjektas gali perduoti privačiam subjektui patikėjimo teise pagal patikėjimo sutartį arba panaudos teise pagal panaudos sutartį valdyti ir naudoti valstybės arba savivaldybės nekilnojamąjį turtą ir kitą turtą, reikiamą valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartyje nustatytai veiklai vykdyti, išskyrus žemę.

41. Koncesijų įstatymo, kurio tikslas yra užtikrinti veiksmingą ir skaidrų koncesijų suteikimą, siekiant tenkinti visuomenės interesus ir poreikius, 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šis įstatymas reguliuoja koncesijų dalyką, suteikimą, valdymo, vykdymo ir ginčų sprendimo tvarką, nustato koncesijose dalyvaujančių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę. Specialūs įstatymai gali nustatyti kitokį reguliavimą tik tiek, kiek tai neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms, kuriomis įgyvendinama 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo.

42. Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad pagal koncesijos sutartis koncesininkams gali būti perduotas valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės, patikėjimo teise valdomas ir (ar) naudojamas turtas. Jeigu koncesijos, kuri suteikiama atviro viešo konkurso būdu, projektui įgyvendinti reikalinga valstybinė ar savivaldybės žemė ir (ar) kitas valstybės ar savivaldybės turtas ir tai nustato konkurso sąlygos, koncesijos suteikimo laikotarpiu teisės į šios žemės sklypus ir (ar) kitą valstybės ar savivaldybės turtą koncesininkui gali būti suteikiamos be aukciono (be atskiro konkurso), sudarant su juo nuomos ar kitas įstatymų nustatytas sutartis. Koncesijos sutartimi koncesininkui gali būti perduodamos valstybės ir (arba) savivaldybės kontroliuojamų asmenų teisės ir pareigos, atsirandančios iš tokių asmenų sudarytų sandorių, koncesijos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

43. Koncesija yra vienas iš investicijų būdų, nurodytų Investicijų įstatymo 4 straipsnio 5 punkte. Koncesijų įstatymas yra specialus įstatymas Investicijų įstatymo atžvilgiu, todėl nagrinėjamu atveju kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia pagal taikytinos ginčui aktualios Koncesijų įstatymo redakcijos nuostatas.

44. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnis, kuriame reglamentuojama valstybės ir savivaldybės turto panauda aktualiu ginčui laikotarpiu, taip pat neįtvirtino, kad neatlygintinai, t. y. panaudos pagrindais, viešosios nuosavybės teise valdomas turtas galėtų būti perduotas koncesininkui pagal koncesijos sutartį.

45. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias viešosios nuosavybės (ne)atlygintinį perleidimą privačiam subjektui koncesijos sutarties pagrindu, konstatuoja, kad nagrinėjamam ginčui išspręsti svarbu yra ne tik išaiškinti viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimą, koncesijos teisinius santykius bei investicijas Lietuvos Respublikoje reglamentuojančias teisės normas, bet ir nustatyti šalis siejusių sutarčių nuostatas. Teismai nustatė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl prisiimtų įsipareigojimų pagal Nuomos sutartį, kuri yra sudėtinė Koncesijos

sutarties dalis – jos priedas.

Dėl Koncesijos ir Nuomos sutarčių nuostatų aiškinimo

46. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino šalių pasirašytas Nuomos ir Koncesijos sutartis, dėl tos priežasties priėjo prie nepagrįstos išvados, kad atsakovė įsipareigojo mokėti nuomos mokestį ieškovei nuo Nuomos sutarties pasirašymo ir turto perdavimo momento.

47. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ieškovė ir atsakovė, sudarydamos Koncesijos sutartį, kartu pasirašė Nuomos sutartį, joje nustatė nuomos mokesčio dydį ir mokėjimo terminus. Koncesijos sutartyje nustatyta, kad koncesininko pareiga mokėti koncesijos mokestį atsiranda tuomet, kai baigiasi investicijų laikotarpis (Koncesijos sutarties 3 priedo 4.3 punktas).

48. 2017 m. liepos 24 d. Nuomos sutarties 3 punkte nustatyta, kad nuomininkas moka nuompinigius kas mėnesį kartu su koncesijos mokesčiu. Atsakovės nuomone, šią sutarties nuostatą reikia aiškinti taip, kad kol nekilo atsakovei prievolė mokėti koncesijos mokestį investicijų metu, tai nemokėtinas ir nuomos mokestis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia atsakovės pozicija yra nepagrįsta.

49. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tiek Nuomos, tiek Koncesijos sutartyse, tiek kitoje bylos medžiagoje, be atsakovės minimos Nuomos sutarties sąlygos, nėra kitų sąlygų, įrodymų ar aplinkybių, kurios pagrįstų, kad atsakovė yra atleista nuo nuomos mokesčio mokėjimo investiciniu laikotarpiu. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovė leistinomis priemonėmis neįrodė, kad šalys buvo sutarusios dėl atsakovės atleidimo nuo Nuomos sutartyje nurodyto nuomos mokesčio mokėjimo sutartyje įtvirtintais terminais. Priešingai, Nuomos sutarties 2 punkte, išskiriant pagal laikotarpius, įtvirtinta, kad nuomininkas – atsakovė įsipareigoja mokėti nuomos mokestį laikotarpiu nuo 2017 metų iki 2036 metų, t. y. nuoma turi būti mokama 2017 m. – 2050 Eur per mėn. su PVM, 2018 m. – 2050 Eur per mėn. su PVM; Nuomos sutarties 8 punkte nustatyta, kad nuomotojas įsipareigoja perduoti turtą per 10 d. nuo sutarties pasirašymo – ginčo nėra, kad ieškovė nuo Nuomos sutarties pasirašymo ir turto perdavimo nuomininkei momento laikė turtinti teisę į Nuomos sutartyje nustatyto dydžio nuomos mokestį. Šią aplinkybę pagrindžia faktas, kad kiekvieną mėnesį nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. ieškovė pateikdavo atsakovei PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyta mokėtina kaina už turto nuomą pagal Nuomos sutartį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, aiškinant šias Nuomos sutarties sąlygas kartu su Koncesijos sutarties 3 priedo 4.3 punkte nustatyta sąlyga, jog investicijų laikotarpio pabaiga yra 2018 m. gruodžio 10 d., nėra teisinio pagrindo sutikti su atsakovės pozicija, kad nuoma neturi būti mokama per investicinį laikotarpį, o pareiga šį mokestį mokėti atsakovei kils tik vienu metu su prievole mokėti koncesijos mokestį, t. y. nuo 2018 m. gruodžio 10 d.

50. Kasacinio teismo teisėjų kolegija aiškina, kad Nuomos sutarties 3 punktas, kuriame įtvirtinta nuostata, kad nuomininkas moka nuompinigius kas mėnesį kartu su koncesijos mokesčiu, yra organizacinio pobūdžio ir nustato nuomos mokėjimo tvarką, t. y. kad nuompinigiai mokami kartu su koncesijos mokesčiu vienu metu, nuo tada, kai atsakovei kils pareiga mokėti koncesijos mokestį. Minėta, kad koncesininkė yra atleista nuo koncesijos mokesčio mokėjimo investicijų laikotarpiu iki 2018 m. gruodžio 10 d.

51. Atsakovė byloje teigia, kad net jeigu teismas aiškintų, jog ji turi pareigą mokėti nuomos mokestį nuo Nuomos sutarties sudarymo momento, šis mokestis turėtų būti mažinamas atsižvelgiant į neatskleistus trūkumus, kuriuos atsakovei reikėjo pašalinti savo lėšomis. Ši pozicija grindžiama CK 6.485 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies kliudo naudoti daiktą pagal paskirtį, net ir tais atvejais, kai nuomotojas sudarydamas sutartį apie tuos trūkumus nežinojo. Šio straipsnio antra dalis nustato gynybos būdus, o du iš jų suteikia galimybę: 1) reikalauti, kad nuomotojas neatlygintinai tuos trūkumus pašalintų arba atitinkamai sumažintų nuomos mokestį, arba atlygintų nuomininkui trūkumų pašalinimo išlaidas; 2) išskaičiuoti iš nuomos mokesčio trūkumų pašalinimo išlaidas, jei apie tai iš anksto pranešė nuomotojui.

52. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pagal Koncesijos sutarties 3 priedo 6.1 punktą ir Nuomos sutarties 4 ir 9.2 punktus, įtvirtinančius, jog nuomininko lėšos, panaudotos turto parengimui pasikeičiantiems metų sezonams bei paprastajam ir kapitaliniam remontui į nuompinigius neįskaitomos ir nuomininkas neturi teisės į šių išlaidų atlyginimą, taigi iš esmės visa rizika ir visos išlaidos dėl galimų remontų yra perkeltos atsakovei. Toks aiškinimas pagrįstinas Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 10 punktu, kuriame nustatyta, kad koncesija – suteikiančiosios institucijos koncesininkui pagal šį įstatymą ir sudaromą sutartį suteikiamas leidimas vykdyti ūkinę komercinę veiklą, apimančią paslaugų teikimą ir (ar) darbų vykdymą, ir (ar) viešųjų paslaugų teikimą, kai koncesininkas prisiima visą ar didžiąją dalį su tokia veikla

susijusios rizikos bei atitinkamas teises ir pareigas, o jo atlygį už tokią veiklą sudaro tik teisės užsiimti atitinkama veikla suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos arba tokios teisės suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos kartu su atlygiu, mokamu koncesininkui suteikiančiosios institucijos, atsižvelgiant į jos prisiimtą riziką.

53. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje nėra ginčo, kad 2017 m. balandžio 13 d. visiems pageidaujantiems konkurso dalyviams, taigi ir atsakovei, buvo sudaryta galimybė išsamiai apžiūrėti išnuomotinus nekilnojamojo turto objektus. Surašytas ir konkurso dalyvių parašais patvirtintas Apžiūros susirinkimo protokolas ir jo priedas „Palūšės turizmo centro centrinio pastato ir 6 (šešių) poilsio namelių defektų sąrašas“. Nuomojami pastatai buvo dar kartą apžiūrėti po Nuomos sutarties sudarymo, kai buvo perduodami nuomininkei 2017 m. liepos 27 d. Atsakovei nuomotoja sudarė galimybę išsamiai įvertinti nuomojamo turto būklę ir kokybę, šia teise ji pasinaudojo. Pagal Koncesijos sutarties 8 priedo „Rizikos pasiskirstymo tarp šalių matrica“ 6.1 punktą atsakovė prisiėmė informacijos apie perduoto turto būklę prieš perduodant jį valdyti ir naudoti tinkamumo bei šios informacijos prieinamumo stokos riziką.

54. Nagrinėjamu atveju aiškinant CK nuostatas reikia atsižvelgti į teisinio santykio specifiką, t. y. į tai, kad Nuomos sutartis yra papildoma, užtikrinanti tinkamą koncesijos teisinių santykių įgyvendinimą. Siekdamos įgyvendinti šiuos teisinius santykius šalys atitinkamai susitarė, kad už nuomos objektu esančio turto trūkumus rizika tenka nuomininkui. Tokio pobūdžio rizikos paskirstymo susitarimai neprieštarauja koncesijos esmei, taip pat neperžengia Nuomos sutarties ypatumų koncesijos teisinio santykio kontekste esančio sutarties laisvės principo ribų. CK 6.485 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti nuomininko gynybos būdai gali būti taikomi tik tada, kai rizika dėl nuomos sutarties objektu esančių daiktų trūkumų tenka nuomotojui, t. y. šalių susitarimu nėra perkelta nuomininkui. Atitinkamai lingvistiškai suformuluota ir šio straipsnio 1 dalis, kurioje vartojama frazė „nuomotojas atsako“. Perkėlus riziką dėl nuomos sutarties objektu esančių daiktų trūkumų nuomininkui, nuomotojo atsakomybė nėra galima.

55. Pažymėtina, kad šalių Koncesijos sutartis sudaryta dvidešimčiai metų, taigi, kasacinio teismo teisėjų vertinimu, rizikos perkėlimas atsakovei yra pateisinamas ir šios nutarties 43–48 punktuose aptartų viešosios teisės aktų, reglamentuojančių viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimą, nuostatų pagrindu, taigi atsakovės nurodomi CK 6.485 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti gynybos būdai dėl šių teisinių santykių specifikos ir gana aiškaus rizikos perkėlimo šalių pasirašyta Koncesijos sutartimi atsakovei šioje situacijoje netaikytini.

56. Teismų nustatyta, kad ginčo koncesijos sutartis sudaryta dvidešimčiai metų, taigi, kasacinio teismo teisėjų vertinimu, rizikos perkėlimas atsakovei yra pateisinamas šios nutarties 43–48 punktuose aptartų viešosios teisės aktų, reglamentuojančių viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimą, nuostatų pagrindu ir CK 6.485 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti gynybos būdai dėl šių teisinių santykių specifikos ir gana aiškaus rizikos perkėlimo šalių pasirašyta Koncesijos sutartimi atsakovei, šioje situacijoje netaikytini.

Dėl ieškinio ribų peržengimo

57. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai peržengė ieškinio ribas pasisakydami dėl perduoto daikto trūkumų. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neišeidamas už tų ribų, kokias nustato ginčo šalys.

58. Pareiškus ieškinį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalykas apibrėžiamas ieškinio ribomis. Šios nustatomos pagal ieškinio dalyką ir pagrindą – ieškinio pareiškime ieškovas suformuluoja materialinį teisinį reikalavimą atsakovui ir nurodo aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą atsakovui, pateikia šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisinius faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimą atsakovui, t. y. faktinį ieškinio pagrindą, ieškovas privalo nurodyti ieškinio pareiškime. Pagal CPK 42 straipsnio 1 dalį ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, tačiau paprastai tai jis gali padaryti tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 141 straipsnis 1 dalis). Teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pvz., negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, ir įrodymais, kurių byloje nėra). Įstatymo ieškovui nenustatyta įpareigojimo ieškinio pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, tačiau nurodyti faktinį ieškinio pagrindą būtina (CPK 135 straipsnis), nes, minėta, tiriant ieškinio pareiškime nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus į

nurodytas faktines aplinkybes nagrinėjamoje byloje nustatomi faktai, kurių teisinį vertinimą atlieka bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2014).

59. Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, atsikirsdama į jį nurodė, kad turto perdavimo–priėmimo akte, kaip ir 2017 m. balandžio 13 d. įvykusios statinių apžiūros trūkumų sąraše, buvo įrašyti tik išoriškai matomi statinių trūkumai. Dėl to, atsakovės nuomone, ieškovės reikalaujamas nuomos mokestis nepriteistinas ir dėl to, kad ieškovė perdavė statinius su trūkumais, trukdančiais naudoti juos pagal paskirtį. Pradėjus vykdyti sutartį paaiškėjo ir tokie trūkumai, kurie nebuvo aptarti 2017 m. balandžio 13 d. trūkumų sąraše, t. y. kad neveikia centrinio pastato ir apgyvendinimo namelių ventiliacijos, apsaugos ir signalizacijos sistemos, yra centrinio pastato stogo, pamatų ir terasų hidroizoliacijos bei apšiltinimo trūkumų, eksploatacinių reikalavimų neatitiko elektros instaliacijos ir televizijos tinklai.

60. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šios bylos nagrinėjimo dalyką sudaro ne tik ieškovės nurodytas ieškinio dalykas ir reikalavimo pagrindą sudarančios aplinkybės, bet ir atsakovės nurodytos faktinės aplinkybės, sudarančios jos atsikirtimą į ieškinį. Nagrinėjamu atveju teismai, spręsdami dėl ieškinio tenkinimo ar atmetimo, vertino atsakovės nurodytas aplinkybes, todėl atsakovė nepagrįstai kasaciniame skunde teigia, kad teismai, jas vertindami ir nustatydami atsakovės atsikirtimų pagrįstumą, peržengė bylos nagrinėjimo ribas.

61. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai nepažeidė proceso teisės normų reikalavimų, užtikrinančių teismo nešališkumą, tinkamai taikė teisės aktų, reglamentuojančių viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimą, nuostatas, nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių, todėl priėmė teisingus procesinius sprendimus, kurių naikinti ar keisti kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo.


n u t a r i a:

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 13 d. nutartį palikti nepakeistą.Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

ALGIS NORKŪNAS

DALIA VASARIENĖ_______________________




NUTARTIS


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9bb3e36007c911ea9d279ea27696ab7b

Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,susipažinusi su 2019 m. spalio 29 d. gautu ieškovės DNSB „Strazdelio namai“ kasaciniu skundu dėl Vilniaus

apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. spalio 15 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Kasacinis skundas paduodamas dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais. Kasacine tvarka skundžiama nutartimi paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimas, kuriuo ieškinio netenkinta. Kasacija byloje grindžiama CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais.

Atrankos kolegija pažymi tai, kad kasacinis teismas tikrina žemesnės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialiosios ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas toks svarbus, jog turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, o taip pat, kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kasaciją grindžiant CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant skundžiamame teismo procesiniame sprendime išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika. Kasacinis skundas laikomas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, kai jame nurodomas kasacijos pagrindas, tačiau nepateikiama jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikiami atitinkami argumentai, tačiau jų nesiejama su konkrečiu kasacijos pagrindu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, aiškinančios, jog tik vienašaliam sandoriui keliamus reikalavimus atitinkantis Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – NŽT) sutikimas sukuria nuomininko teises ir pareigas naujajam statinių savininkui (kasacinės bylos Nr. e3K-3-452-1075/2018 ir 3K-3-448-421/2018); dėl to ieškovė laiko nepagrįstomis teismų išvadas, kad NŽT sutikimas, turintis valios ir turinio reikalavimų trūkumų, gali būti pripažintas vienašaliu sandoriu. Ieškovė taip pat pažymi, kad sandoris dėl žemės nuomos teisės perleidimo turi atitikti CK 6.546, 6.547 straipsnių reikalavimus, jog nuomos dalykas (žemės sklypas ar jo dalis) turi būti suformuotas įstatymo nustatyta tvarka ir prie sutarties pridėtas nuomojamos žemės sklypo planas, tačiau šiuo atveju to nebuvo. Ieškovės teigimu, teismas nukrypo ir nuo praktikos nuostatų dėl privalomų juridinių faktų sutapties, kaip pagrindo valstybinės žemės nuomos teisiniams santykiams atsirasti; teismas nevertino, kad naujasis pastatų savininkas neketino jų eksploatuoti pagal paskirtį, todėl nepagrįstai šios aplinkybės nelaikė vienu iš privalomų juridinių faktų nuomininko teisiniams santykiams atsirasti. Kaip pagrindu kasacijai remiamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 45 punkto ir CK 6.394 straipsnio 3 dalies pažeidimu, taip pat CK 6.551 straipsnio 2 dalies ir Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto netinkamu aiškinimu.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentais nepatvirtinama CPK 346 straipsnio 2 dalyje

nustatytų kasacijos pagrindų, t. y. nepagrindžiama, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kasaciniame skunde nenurodyta teisės problema, kuri turėtų esminę reikšmę teisės aiškinimo ir taikymo vienodinimui, teismo precedento suformavimui.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus, todėl paduotą kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, priimti atsisakytina.

Atsisakant priimti kasacinį skundą, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi, atrankos kolegija

n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti Advokatų profesinei bendrijai TRINITI LT (mokėtojo kodas duomenys neskelbtini) už DNSB „Strazdelio

namai“ (j. a. k. duomenys neskelbtini) kasacinį skundą 2019 m. spalio 29 d. Swedbank AB sumokėtą 225 (du šimtus dvidešimt penkis) Eur žyminį mokestį.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 30 d. gautu suinteresuoto asmens R. B. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Suinteresuotas asmuo R. B. padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutarties

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=937ee7d007c911ea9d279ea27696ab7b

peržiūrėjimo. Šia nutartimi palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis, kuria atmestas jo prašymas panaikinti teismo nutartį, kuria buvo patvirtinta išieškotojo A. B. ir skolininkės BUAB „Group Europa Investment“ taikos sutartis vykdymo procese.


išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


Suinteresuoto asmens S. B. kasacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 1) teismai pažeidė CPK 42 straipsnio 2 dalį, nes neįvykdė pareigos ex officio patikrinti taikos sutarties atitikimą imperatyvioms įstatymo normoms ir viešajai tvarkai, nepaisant proceso atnaujinimo pagrindo; nesivadovavo bendrosiomis CPK taisyklėmis (CPK 370 straipsnio 4 dalis) ir nepagrįstai nevertino bendrovės mokumo ir kreditorių teisių pažeidimo taikos sutarties sudarymo metu; 2) teismai pažeidė Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, nes nesivadovavo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties (kuria byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui) išaiškinimais, kad teismas neįvertino ir neišsiaiškino, ar taikos sutartimi buvo pažeisti kitų kreditorių interesai, dėl ko nebuvo atskleista bylos esmė; 3) teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punktą, nes nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-701/2018 kaip nustatančia prejudicinius faktus nagrinėjamoje byloje. Nurodytoje byloje kasacinis teismas sprendė tik turto administratoriaus išduotų prokūrų ne (galiojimo) klausimą, tačiau nesprendė dėl įgaliojimo teisėtumo; be to, teismai neteisingai interpretavo kasacinio teismo šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai pažeidė skunde nurodytas teisės normas, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtoms teismų nutartims priimti.


Grąžintinas sumokėtas už kasacinį skundą žyminis mokestis (CPK 350 straipsnio 4 dalis).


n u t a r i a:

Kasacinį skundą atsisakyti priimti.Grąžinti advokatui Mindaugui Urbonui (a. k. duomenys neskelbtini) 75 (septyniasdešimt penkis) Eur žyminio

mokesčio, sumokėto už suinteresuotą asmenį 2019 m. spalio 30 d. per EPP. Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.


ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 30 d. gautu suinteresuoto asmens R. K. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 1 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2019 m. spalio 8 d. nutartimi Nr. 3P-1644/2019 atsisakė priimti suinteresuoto asmens R. K. kasacinį skundą, nustačiusi, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Atrankos kolegija, susipažinusi su antrą kartą suinteresuoto asmens paduotu kasaciniu skundu, pažymi, kad jis papildytas naujais argumentais, tačiau iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pirmasis kasacinis skundas, kurį buvo atsisakyta priimti kaip neatitinkantį CPK reikalavimų. Atrankos kolegijos vertinimu, papildomi kasacinio skundo argumentai nepakeitė jo turinio esmės, jais taip pat nepatvirtinamas CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų buvimas. Taigi antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nenurodyta naujų esminių argumentų dėl bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka.

Atrankos kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, neturi pagrindo dėl jo priimtinumo daryti kitokią išvadą, nei padarė ankstesnė atrankos kolegija.



n u t a r i a:


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a15b2f3007c911ea9d279ea27696ab7b


ALGIS NORKŪNAS





NUTARTIS



susipažinusi su 2019 m. spalio 30 d. gautu atsakovės Kelmės rajono savivaldybės kasaciniu skundu dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties peržiūrėjimo,

n u s t a t ė:

Atsakovė Kelmės rajono savivaldybė padavė kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties peržiūrėjimo. Šia nutartimi paliktas nepakeistas Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. birželio 14 d. sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo A. A. ieškinys ir jo atleidimas iš Kelmės kultūros centro direktoriaus pareigų pripažintas neteisėtu, jis grąžintas į darbą ir jam iš atsakovės Kelmės rajono savivaldybės priteista 1106,98 Eur už priverstinės pravaikštos laiką.


išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde nepakanka vien tik nurodyti kasacijos pagrindą – įvardyto kasacijos pagrindo buvimą būtina pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodyti kasacijos pagrindai patvirtina, jog kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais teisės klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Taigi kasacinis skundas gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu jame nurodytas bent vienas kasacijos pagrindas, numatytas CPK 346 straipsnyje, bei nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys nurodyto kasacijos pagrindo buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).


Atsakovės Kelmės rajono savivaldybės paduotas kasacinis skundas grindžiamas Darbo kodekso 58 straipsnio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=789c94d007c911ea9d279ea27696ab7b

netinkamu taikymu bei įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu. Atsakovės nuomone, teismai nepagrįstai nepripažino ieškovo padaryto Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimo šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu; teismai savo išvadas padarė nevertindami visų byloje esančių įrodymų bei nurodytų argumentų ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovas nebuvo tinkamai įspėtas apie darbo pareigų pažeidimą ir galimybę atleisti jį iš darbo už tokį pat antrą pažeidimą.

Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, teismų procesinių sprendimų motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendžia, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytas teisės normas, ir kad dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pažymėtina, kad kasacinis skundas iš esmės grindžiamas faktiniais, bet ne teisiniais argumentais, o tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).



n u t a r i a:



ALGIS NORKŪNAS



Administracinė byla Nr. eA-1520-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03583-2017-2Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=68be5540070011ea9d279ea27696ab7b

administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Raseinių ligoninės skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Raseinių ligoninės kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. rugsėjo 22 d. įsakymą „Dėl pacientei J. B. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės“ Nr. T4-261-(1.34) (toliau – ir ginčijamas įsakymas, Įsakymas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė:2.1. Pacientei J. B. (toliau – ir pacientė) buvo nustatytas (duomenys neskelbtini). Vidaus ligų gydytojas gali diagnozuoti

ir gydyti minėtus pacientei nustatytus sveikatos sutrikimus, o nepriskirtais vidaus ligų gydytojo kompetencijai atvejais vidaus ligų gydytojas turi siųsti pacientą konsultuotis ir gydytis pas atitinkamos srities specialistą. VšĮ Raseinių ligoninės Vidaus ligų neurologijos skyriaus vidaus ligų gydytoja J. P. veikė savo kompetencijos ribose, todėl nepažeidė reikalavimo kreiptis pas atitinkamos srities specialistą.

2.2. Nors atsakovas vienu iš sankcijos skyrimo pagrindų nurodė Lietuvos medicinos normos MN 76:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. V-340 (toliau – ir MN 76:2015) 11.2 punkto pažeidimą, tačiau nenurodė, kokius būtent teisės aktus, kuriuose patvirtintos diagnostikos ir gydymo metodikos ar protokolai, gydytoja pažeidė. Išvados dėl MN 76:2015 11.2 punkto pažeidimo padarytos išskirtinai pagal Tarnybos gydytojo konsultanto medicininį vertinimą ir nuomonę, o ne vadovaujantis teisės aktais. Įsakymu taip pat be pagrindo nustatytas VšĮ Raseinių ligoninės Vidaus ligų, neurologijos skyriaus pareigų, 7 punkto pažeidimas, nes kitas gydytojas paciento konsultacijai kviečiamas tik esant poreikiui, jį gydančiam gydytojui abejojant dėl diagnozės. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad buvo pagrindas kviesti konsultacijai gydytoją kardiologą, kadangi VšĮ Raseinių ligoninės vidaus ligų gydytojos kompetencija leido jai diagnozuoti ir gydyti pacientės sveikatos sutrikimus.

2.3. VšĮ Raseinių ligoninės Vidaus ligų, neurologijos skyriaus vidaus ligų gydytoja J. P., teikdama asmens sveikatos paslaugas pacientei J. B., nepažeidė MN 76:2015 11.8 punkto reikalavimų, veikė savo kompetencijos ribose. J. P. galėjo diagnozuoti ir gydyti (duomenys neskelbtini), todėl sankcijos skyrimas už MN 76:2015 11.2 punkto pažeidimą nenurodžius gydymo metodikos ar protokolo, kurie buvo pažeisti, pažeidžia įstatymo viršenybės ir išsamumo principą.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė:3.1. Tarnyba atlikusi patikrinimą nustatė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. VšĮ

Raseinių ligoninėje pacientei J. B. asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus: pirma, medicinos gydytoja I. U., apžiūrėjusi pacientę J. B., įdėtiniame lape, esančiame pacientės ligos istorijoje, nepažymėjo būtinosios pagalbos kategorijos, pacientei paskirtų tyrimų; antra, laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. Vidaus ligų, neurologijos skyriaus vidaus ligų gydytoja J. P., teikusi asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientei J. B., turėdama pareigą įtarti, diagnozuoti ir pagal kompetenciją bei įgūdžius gydyti kraujotakos sistemos ligas taikant gydymą, nebuvus teigiamo efekto, nekvietė gydytojo kardiologo konsultacijai, neįvertinto skysčių balanso.

3.2. Tarnyboje pacientės klinikinį atvejį vertino ilgametę širdies ligų gydymo patirtį turinti medicinos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos docentė, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos II kardiologijos skyriaus vedėja B. P. (toliau – ir konsultantė). Konsultantė, įvertinusi pacientės medicinos dokumentus, savo išvadoje nurodė, kad pacientės sveikatos būklė hospitalizavimo dieną (2016 m. gegužės 1 d.) buvo įvertinta tinkamai, diagnozuota (duomenys neskelbtini) forma, (duomenys neskelbtini) sutrikimas bei paskirtas adekvatus širdies susitraukimų dažnį mažinantis gydymas, diuretikai. Pacientės būklė Vidaus ligų, neurologijos skyriuje buvo stebima nuolat, hemodinamika buvo stabili, tiriama inkstų ir kepenų funkcija, tačiau nebuvo aprašyta, kodėl pacientei išsivystė inkstų ir

kepenų funkcijos nepakankamumas, neįvertintas skysčių balansas, nepakankamai skirtas dėmesys gydant (duomenys neskelbtini), kuris sudėtinių širdies ydų atveju galėjo pabloginti pacientės būklę. Pacientei, nepaisant skirto gydymo, išliko didelio dažnio prieširdžių virpėjimas, todėl pacientę turėjo konsultuoti gydytojas kardiologas. Esant sudėtinėms širdies ydoms, (duomenys neskelbtini), pacientės būklė galėjo pablogėti bet kuriuo metu. Taigi nepasiekus teigiamo gydymo efekto – pacientės būklės pagerėjimo, buvo būtina atitinkamo specialisto – gydytojo kardiologo konsultacija. Tokia vidaus ligų gydytojo pareiga nustatyta ne tik MN 76:2015 11.8 papunktyje, bet ir VšĮ Raseinių ligoninės Vidaus ligų, neurologijos skyriaus pareigų instrukcijos 7 punkte.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Tarnybos 2017 m. rugsėjo 22 d. įsakymo „Dėl pacientei J. B. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės“ Nr. T4-261-(1.34) 1.2 dalį dėl Lietuvos medicinos normos MN 76:2015 11.2, 11.8 punktų bei Vidaus ligų, neurologijos skyriaus pareigų instrukcijos 7 punkto pažeidimų. Kitą skundą dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas pirmiausiai pažymėjo, kad nors pareiškėjas ginčija visą Tarnybos 2017 m. rugsėjo 22 d. įsakymą Nr. T4-261-(1.34), tačiau pareiškėjo skundo argumentai susiję išimtinai su vidaus ligų gydytojos J. P. veiksmais. Dėl nurodytų priežasčių teismas, vertindamas ginčijamo įsakymo teisėtumą bei pagrįstumą, analizavo tik vidaus ligų gydytojos J. P. veiksmų atitiktį teisės aktų reikalavimams.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pablogėjus pacientės J. B. būklei ji 2016 m. gegužės 1 d. buvo hospitalizuota Raseinių ligoninės Reanimacijos intensyvios terapijos skyriuje dėl (duomenys neskelbtini) progresavimo, esant dideliam širdies susitraukimų dažniui. Pagerėjus sveikatos būklei pacientė 2016 m. gegužės 2 d. perkelta į Vidaus ligų, Neurologijos skyrių, o 2016 m. gegužės 11 d. Kauno klinikose numatyta planinė operacija. Iš Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos 2017 m. rugsėjo 21 d. ataskaitos Nr. D17-224 (1.27) matyti, kad konsultantė gydytojas kardiologė, įvertinusi J. B. klinikinį atvejį, konstatavo, jog pacientės būklė jos hospitalizavimo dieną, t. y. 2016 m. gegužės 1 d., buvo įvertinta tinkamai, būklė Vidaus ligų, neurologijos skyriuje stebima nuolat, tačiau neaprašyta, kodėl pacientei išsivystė kepenų ir inkstų funkcijos nepakankamumas, neįvertintas skysčių balansas, nepakankamai skirta dėmesio gydant (duomenys neskelbtini), kuris galėjo pabloginti pacientės būklę. Konsultantės teigimu, pacientę turėjo konsultuoti gydytojas kardiologas.

7. Pirmosios instancijos teismo pažymėjo, kad pagal MN 76:2015 22.5 punktą Vidaus ligų gydytojas turi įtarti, diagnozuoti ir pagal savo kompetenciją bei įgūdžius gydyti kraujotakos sistemos ligas, įskaitant ir kitas širdies ligas. MN 76:2015 11.8 punktas nustato pareigą kreiptis į atitinkamus specialistus tik tuo atveju, kai paciento būklės vertinimas nepriskirtas gydytojo kompetencijai, tuo tarpu MN 76:2015 11.2 punktas įpareigoja diagnozuoti ligą, skirti gydymą bei užtikrinti teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę būtent pagal savo kompetenciją. Teismas, įvertinęs nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendė, kad pacientės J. B. klinikiniu atveju vidaus ligų gydytoja J. P. veikė savo kompetencijos ribose ir vadovaudamasi teisės aktuose numatytomis taisyklėmis neprivalėjo kreiptis į kardiologą dėl konsultacijos pateikimo. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamos bylos atveju širdies ligų vertinimas buvo priskirtas vidaus ligų gydytojos J. P. kompetencijai, todėl pareigos kreiptis į kardiologą ji neturėjo ir galėjo atlikti būklės vertinimą jai priskirtos kompetencijos ribose. Priešingas aiškinimas suponuotų išvadą, kad nepaisant gydytojų nustatytų kompetencijos ribų, jie nuolat privalėtų kreiptis į atitinkamos srities specialistus, nepaisant to, kad jų kompetencijos sritys persidengia. Teismas atkreipė dėmesį, kad kaip matyti iš medicininių dokumentų bei konsultantės paaiškinimų pateiktoje išvadoje, pacientės J. B. būklė hospitalizavimo Raseinių ligoninės Reanimacijos intensyvios terapijos skyriuje, nors ir buvo sunki, tačiau stabili.

8. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad vadovaujantis Vidaus ligų, neurologijos skyriaus pareigų instrukcijos 7 punktu būtinybės konsultuotis su budinčiais ligoninėje gydytojais ar reikalingus specialistus ir personalą kviesti iš namų nebuvo pagrindo, todėl šiuo atveju J. P. teisės aktų reikalavimų nepažeidė ir neprivalėjo kreiptis į kitus specialistus dėl pacientės J. B. būklės. Tarnyba netinkamai kvalifikavo susiklosčiusią situaciją ir nepagrįstai konstatavo VšĮ Raseinių ligoninės vidaus ligų gydytojos J. P. netinkamus veiksmus. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, kad ginčijamo Tarnybos 2017 m. rugsėjo 22 d. įsakymo „Dėl pacientei J. B. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės“ Nr. T4-261-(1.34) 1.2 dalis dėl MN 76:2015 11.2,

11.8 punktų ir Vidaus ligų, neurologijos skyriaus pareigų instrukcijos 7 punktų pažeidimų naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl ginčijamo įsakymo dalies, susijusios su I. U. veiksmais, teisėtumo, teismas šios skundo dalies netenkino.

III.

9. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo:

9.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesivadovavo Lietuvos teismų suformuota praktika, pagal kurią tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes. Skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai neįsigilinus į bylos aplinkybes bei netinkamai taikant teisės aktų nuostatas.

9.2. Vadovaujantis Akreditavimo tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 „Dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Tarnybos nuostatai), 12.12 papunkčiu atliekant asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės, prieinamumo priežiūrą Tarnyba turi teisę kviesti dalyvauti tinkamos kompetencijos asmens sveikatos priežiūros specialistus-konsultantus, prašyti jų pateikti klinikines išvadas. Šios išvados tampa neatskiriama kontrolės ataskaitos dalimi ir jos pagrindu priimamas atitinkamo turinio įsakymas. Konsultanto išvada nėra individualus administracinis aktas, o profesinės kompetencijos pagrindu sudarytas dokumentas, kuriame pateikiamos minėta kvalifikacija pagrįstos išvados dėl konkretaus klinikinio atvejo (įskaitant, gydymo taktikos) ekspertinio vertinimo. Atitinkamai, tokiam dokumentui taikomi ne motyvuotumo reikalavimai, nurodyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje, o profesionalumo, kompetentingumo, išvadų aiškumo ir atitikties užduotiems klausimams reikalavimai.

9.3. MN 76:2015 11.2 punktas, nustatantis, kad vidaus ligų gydytojas privalo tirti, diagnozuoti ligą, skirti gydymą bei užtikrinti teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę pagal savo kompetenciją, ir 11.8 punktas – nepriskirtais vidaus ligų gydytojo kompetencijai atvejais siųsti pacientą konsultuotis ir gydytis pas atitinkamos srities specialistą, yra iš esmės blanketinės normos, kurios nukreipia į tam tikrus specifinius teisės aktus – atitinkamai profesinei kvalifikacijai skirtas metodologijas, rekomendacijas ir medicininius protokolus. Teisės aktais neįmanoma ir nelogiška formalizuoti visų ligų bei jų derinių, komplikacijų galimų gydymo būdų, nes atitinkamą gydymo būdą sąlygoja ne tik ligos pobūdis, bet ir individuali paciento sveikatos būklė. Būtent todėl siekiant nustatyti šių punktų pažeidimą, būtinas kitų specialistų, turinčių atitinkamos srities specialiųjų žinių, medicininis vertinimas.

9.4. Tarnyba, siekdama įvertinti, ar vidaus ligų gydytoja elgėsi taip, kaip turėjo elgtis pagal savo profesinę kompetenciją, pasitelkė atitinkamos specialybės konsultantę. Tarnybos konsultantė, įvertinusi pacientės klinikinį atvejį pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes, nurodė, kad vidaus ligų gydytoja turėjo konsultuotis su gydytoju kardiologu. Tarnyba, įvertinusi visus patikrinimo metu surinktus duomenis, pacientės ligos istoriją, medicinos konsultantės išvadą, priėmė pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kad buvo pažeistos MN 76:2015 ir kitų teisės aktų nuostatos.

9.5. Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme bei teismo posėdžiu metu ne kartą akcentavo, kad byloje nebuvo ginčo, jog vidaus ligų gydytoja neturėjo teisės gydyti pacientės. Nagrinėjamu atveju buvo vertinamas tik labai siauras gydymo proceso etapas – ar teikiant gydymą, kuris nedavė pageidaujamo efekto bei negerėjant pacientės būklei, reikėjo kreiptis pagalbos į gydytoją kardiologą, kuris specializuojasi būtent širdies ligų gydymo klausimais. Gydytojai, teikdami asmens sveikatos priežiūros paslaugas, jiems žinomomis bei prieinamomis priemonėmis turi siekti paciento sveikatos pagerėjimo. Nagrinėjamu atveju vidaus ligų gydytoja, išnaudojusi jai pagal kompetenciją prieinamas priemones ir nesulaukusi pacientės būklės pagerėjimo, taip pat atsižvelgdama į sudėtingą pacientės širdies ligų anamnezę, nesikreipė į specializuotą gydytoją – gydytoją kardiologą, būtent todėl ir buvo konstatuoti atitinkami MN 76:2015 pažeidimai. Tarnybos ataskaitoje ir Įsakyme išdėstyta pozicija nesukuria vidaus ligų gydytojui prievolės nuolat konsultuotis su atitinkamais specialistais, tačiau aiškiai nurodo, kad konsultacija būtina tais atvejais, kai pacientui esant sunkios būklės ilgesnį laiką taikant įprastinį gydymą nepavyksta pasiekti būklės pagerėjimo.

9.6. Teismas neteisingai vertino pacientės būklės stabilumo kriterijų, nes tai, kad jos būklė buvo įvertinta kaip stabili, negalėjo būti argumentu dėl to, jog vidaus ligų gydytoja neprivalėjo konsultuotis su kardiologu. Tarnybos konsultantė,

gydytoja kardiologė, savo išvadoje nurodė, kad „<…> Buvus sudėtinėms širdies ydoms, (duomenys neskelbtini), pacientės būklė galėjo pablogėti bet kuriuo metu.<…>“. Esant tokiai rimtai širdies ligai būklės stabilumas gali greitai keistis, todėl būklės įvertinimas kaip stabilios negali būti įrodymu, jog pacientės būklė gerėja, vidaus ligų gydytojos taikytas gydymas tinkamas ir galima pagrįstai tikėtis būklės pagerėjimo be papildomos kardiologo pagalbos.

10. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas atsiliepime nurodo:

10.1. Atsakovas sutinka, kad gydytoja J. P. turėjo kompetenciją gydyti pacientę, tačiau nurodo, jog pacientės būklei negerėjant, gydytoja privalėjo kreiptis į gydytoją kardiologą, kuris specializuojasi širdies ligų gydymo klausimais. Aiškinant MN 76:2015 11.8. punkto normą galima daryti išvadą, kad tik nepriskirtais vidaus ligų gydytojo kompetencijai atvejais kyla pareiga siųsti pacientą konsultuotis ir gydytis pas atitinkamos srities specialistą. MN 76:2015 nenurodyta vidaus ligų gydytojo pareiga paciento būklei negerėjant ar esant kitoms aplinkybėms, kreiptis konsultacijos į kitus gydytojus. Gydytojas, kaip profesionalas, turi specialiųjų žinių, t. y. žmogui gyvybiškai svarbiais klausimais žino ir gali daugiau negu kiti, be to, jis turi pripažintą teisę specialiąsias žinias taikyti. Kadangi J. P. turėjo kompetenciją gydyti pacientę, ji neturėjo pareigos konsultuotis su kardiologu, pacientės būklei negerėjant ar kitais atvejais. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad gydytoja J. P. neturėjo imperatyvios pareigos kreiptis dėl konsultacijos į gydytoją kardiologą. Priešingas medicinos normos aiškinimas suponuotų išvadą, jog nepaisant gydytojų nustatytų kompetencijos ribų, jie nuolat privalėtų kreiptis į atitinkamos srities specialistus, nepaisant to, kad jų kompetencijos sritys persidengia.

10.2. Gydytoja J. P. turėjo kompetenciją gydyti pacientę J. B., esant bet kokiai pacientės būklei, priimti sprendimus susijusius su tolimesniu jos gydymu, todėl MN 76:2015 11.2 ir 11.8 punktai nebuvo pažeisti. Atsakovas net ir teikdamas apeliacinį skundą nenurodo minimų blanketinių normų, kurios lemia MN 76:2015 11.2 ir 11.8 punktų pažeidimus. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad Įsakymas nepagrįstas ir nemotyvuotas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nebuvo pažeisti MN 76:2015 11.2, 11.8 punktai bei Vidaus ligų, neurologijos skyriaus pareigų instrukcijos 7 punktas.

10.3. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas neteisingai vertino pacientės būklės stabilumo kriterijų, nes tai, jog jos būklė buvo įvertinta kaip stabili, negalėjo būti argumentu dėl to, kad vidaus ligų gydytoja neprivalėjo konsultuotis su gydytoju kardiologu. Pacientė sirgo lėtinė širdies liga, nuo 2015 m. jai buvo rekomenduojamas operacinis gydymas, planinė operacija numatyta 2016 m. gegužės 11 d. Pacientei gydymo pradžioje (2016 m. gegužės 1 d.) ryškėjo (duomenys neskelbtini) dėl užleistų širdies ydų, fizinio krūvio visiškas netoleravimas, pacientė buvo gydyta reanimacijoje. Pareiškėjo gydytojai pacientės būklę stabilizavo, todėl buvo pasiektas teigiamas gydymo efektas. Be to, pacientė nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. balandžio 21 d. buvo hospitalizuota Kauno klinikose, jos būklė aptarta bendrame kardiologų ir kardiochirurgų konsiliume, pateikiant rekomendacijas dėl gydymo iki operacijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

11. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Tarnybos įsakymo „Dėl pacientei J. B. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės“ 1.2–1.2.2 dalies, kuria konstatuoja, jog VšĮ Raseinių ligoninės Vidaus ligų, neurologijos skyriaus vidaus ligų gydytoja J. P., teikusi asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientei J. B., turėdama pareigą įtarti, diagnozuoti ir pagal kompetenciją bei įgūdžius gydyti kraujotakos sistemos ligas, kaip tai numatyta MN 76:2015 22.5 punkte, buvus didelio dažnio prieširdžių virpėjimui, taikant gydymą nebuvus teigiamo efekto, nekvietė gydytojo kardiologo konsultacijai, neįvertino skysčių balanso, tuo pažeisdama MN 76:2015 11.2, 11.8 punktų ir VšĮ Raseinių ligoninės Vidaus ligų, neurologijos skyriaus pareigų 7 punkto nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendime pareiškėjo skundą tenkino, spręsdamas, kad pacientės J. B. klinikiniu atveju vidaus ligų gydytoja J. P. veikė savo kompetencijos ribose ir vadovaudamasi teisės aktuose numatytomis taisyklėmis neprivalėjo kreiptis į kardiologą dėl konsultacijos suteikimo. Teismas vertino, kad priešingas aiškinimas suponuotų išvadą, jog nepaisant gydytojų nustatytų kompetencijos ribų jie nuolat privalėtų kreiptis į atitinkamos srities specialistus, nepaisant to, kad jų kompetencijos sritys persidengia. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos

teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1

dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

14. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl Tarnybos, pagal savo kompetenciją atlikusios asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, priimto individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo, turi patikrinti tokio sprendimo priėmimo procedūrą ir atitiktį teisės aktų reikalavimams. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo atlikto bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2583-520-2016, 2019 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-67-552/2019). Pažymėtina, kad nagrinėdamas ginčą dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę vykdančios institucijos sprendimo taikyti (netaikyti) asmens sveikatos priežiūros įstaigai kontrolės priemones bei sankcijas, administracinis teismas neatlieka vertinimo tais klausimais, kurie priskirti medicinos mokslo sričiai (diagnozių nustatymo, tyrimų vertinimo, gydymo taktikos parinkimo ir pan.), nes tai yra už teismo kompetencijos ribų. Teismas kiekvienu atveju turi patikrinti viešojo administravimo subjekto priimto akto pagrįstumą bei teisėtumą šiais aspektais: ar jis priimtas kompetentingo subjekto; ar buvo laikytasi pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1287/2014; 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1302-525/2015; 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-551-756/2017).

15. Byloje nėra ginčo, kad skundžiamas Tarnybos įsakymas yra priimtas kompetentingo priimti tokį sprendimą viešojo administravimo subjekto ir jis neviršijo savo kompetencijos, taip pat nėra ginčo dėl pagrindinių procedūrų, taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Byloje keliamas klausimas, ar vidaus ligų gydytoja, turėdama kompetenciją gydyti širdies ligas, privalėjo konsultuotis su gydytoju kardiologu negerėjant pacientės sveikatos būklei. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas vertins, ar teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad VšĮ Raseinių ligoninės Vidaus ligų, neurologijos skyriaus vidaus ligų gydytoja J. P., teikusi asmens sveikatos priežiūros paslaugas pacientei J. B., neprivalėjo kreiptis į kardiologą dėl konsultacijos suteikimo ir dėl to pareiškėjui pagrįstai pareikštas įspėjimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad praktiką, susijusią su gydytojų veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, yra suformavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio išaiškinimais bus remiamasis šioje byloje.

16. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. lapkričio 17 d.) (toliau – Sveikatos sistemos įstatymas) 75 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. lapkričio 11 d.) 52 straipsnio 2 punktą Tarnybai suteikti įgaliojimai atlikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę. Kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami (Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). Lietuvos medicinos norma MN 76:2015 „Vidaus ligų gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. V-340, numato, kad Vidaus ligų gydytojas – medicinos gydytojas, teisės aktų nustatyta tvarka įgijęs vidaus ligų gydytojo profesinę kvalifikaciją (4.2 p.). Vidaus ligų gydytojas privalo tirti, diagnozuoti ligą, skirti gydymą bei užtikrinti teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę pagal savo kompetenciją (11.2 p.); nepriskirtais vidaus ligų gydytojo kompetencijai atvejais siųsti pacientą konsultuotis ir gydytis pas atitinkamos srities specialistą (11.8 p.). Vidaus ligų gydytojas turi žinoti: žmogaus anatomiją, fiziologiją, patofiziologiją, vidaus ligų etiologiją, patogenezę, simptomatiką, diagnostiką, gydymo principus, profilaktiką, vidaus ligoms gydyti skirtų vaistų klinikinę farmakologiją,

asmenų, sergančiųjų vidaus ligomis reabilitacijos principus (13.1 p.). Vidaus ligų gydytojas turi išmanyti: ligų etiologiją, patogenezę, simptomatiką bei diagnostikos, intervencinio ir operacinio gydymo principus ir indikacijas, kontraindikacijas, profilaktikos principus (14.1 p.). Vidaus ligų gydytojas turi mokėti: nustatyti diagnozę (15.1 p.); organizuoti reikiamų tyrimų atlikimą ir gebėti bendradarbiauti su kitais specialistais (15.2 p.); interpretuoti klinikinių, laboratorinių, endoskopinių, echoskopinių, radiologinių, branduolinės medicinos tyrimų rezultatus (15.3 p.). Vidaus ligų gydytojas turi įtarti, diagnozuoti ir pagal savo kompetenciją bei įgūdžius gydyti šias kraujotakos sistemos ligas (kodai pagal TLK-10-AM): <…> kitas širdies ligas (I30, I31, I32, I33, I34, I35, I36, I40, I41, I42, I43, I44, I45, I47, I48, I49, I50) (22.5 p.).

17. Tarnybos atliekamos asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės tikslas – nustatyti, ar sveikatos priežiūros įstaigos paslaugas teikia (teikė) pagal teisės aktų reikalavimus ir, atsižvelgiant į kontrolės rezultatus, pagal kompetenciją taikyti įstatyme numatytas kontrolės priemones ir siekti, kad būtų pašalinti nustatyti teisės aktų pažeidimai ir kad jie nepasikartotų ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1287/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad valstybės institucijoms, veikiančioms sveikatos apsaugos srityje, vykdant savo funkcijas keliami bendro pobūdžio reikalavimai, be kita ko, rūpestingumo pareiga, kuri sveikatos priežiūros srityje yra itin svarbi ir reikšminga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1033/2014). Gydytojo atsakomybę lemia bet koks neatidumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-658-05).

18. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad vidaus ligų gydytoja J. P. turėjo kompetenciją gydyti pacientę J. B. (MN 76:2015 22.5 p.). Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad pacientei buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini) (pagal TLK-10-AM – (duomenys neskelbtini) kodas). Pagal Lietuvos medicinos normos MN 55:2005 „Gydytojas kardiologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. V-975 (toliau – ir MN 55:2005), 15.42 punktą gydytojas kardiologas turi mokėti diagnozuoti ir gydyti širdies veiklos (kraujotakos) nepakankamumą (duomenys neskelbtini). Taigi pagal nustatytą teisinį reglamentavimą tiek vidaus ligų gydytojo, tiek gydytojo kardiologo kompetencijai priskirta gydyti pacientei diagnozuotą ligą. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo nagrinėjamu atveju gydytoja J. P. neturėjo pareigos siųsti pacientę konsultuotis pas gydytoją kardiologą (MN 76:2015 11.8 p.).

19. Bylos duomenimis nustatyta, kad pacientė J. B. laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. kovo 8 d. buvo hospitalizuota VšĮ Raseinių ligoninėje dėl (duomenys neskelbtini);

19.1. Kauno klinikų medicinos dokumentų išraše Nr. A-5256039 (2016 m.) pažymėta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. balandžio 21 d. pacientė buvo hospitalizuota Kauno klinikose dėl (duomenys neskelbtini) derinio, buvus I klasės indikacijoms operaciniam ydų gydymui, (duomenys neskelbtini) protezavimui bei (duomenys neskelbtini) plastikai, 2016 m. gegužės 11 d. Kauno klinikose numatyta planinė operacija;

19.2. Pacientė 2016 m. gegužės 1 d. buvo atvežta greitosios medicinos pagalbos (toliau – GMP) automobiliu į VšĮ Raseinių ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyrių. 21.32 val. ją apžiūrėjusi medicinos gydytoja L. U. įdėtiniame lape pažymėjo, kad pacientė susirgo 2016 m. balandžio 29 d., tris dienas jautė didelį silpnumą, širdies permušimus, pykino, vėmė, negalėjo valgyti, gerti, anksčiau buvo gydyta stacionare dėl širdies ritmo sutrikimų, Kauno klinikose 2016 m. gegužės 11 d. numatyta planinė operacija. Gydytoja taip pat pažymėjo pacientės vartojamus vaistus, nurodė apie sirgtą (duomenys neskelbtini), alergijų neigimą, objektyvios būklės įvertinimą: kvėpavimo dažnis (toliau – KD) 12 kartų per minutę (toliau – k/min.), cianozės nebuvo, plaučiuose alsavimas abipus vezikulinis, Sp02 98 proc., širdies susitraukimų dažnis (toliau – ŠSD) 142-160 k/min., širdies veikla aiški, tachikardiška, edemų nebuvo, neurologinė būklė be pakitimų, pilvas neskausmingas, EKG įvertinimas – prieširdžių virpėjimas, be ūmios išemijos požymių (ŠSD 162 k/min.), nurodė diagnozę – (duomenys neskelbtini), paskyrė gydymą – gliukozė, NaCI, Diazepamo tirpalais;

19.3. Pacientė 22.39 val. buvo perkelta į Reanimacijos intensyvios terapijos skyrių (toliau – RITS). Gydytojas anesteziologas reanimatologas R. P. 2016 m. gegužės 1 d. apžiūrėjęs pacientę ligos istorijoje pažymėjo jos išsakytus nusiskundimus – pykinimas, vėmimas pavalgius, epigastriumo maudimas, neritmiškas širdies plakimas, anamnezę bei objektyvios būklės įvertinimą – sąmoninga, verksminga, depresuojanti, širdies veikla neritmiška, ŠSD 130–150 k/min., širdies tvinksnį gerai jautė krūtinėje ir epigastriume, AK S 100/60 mmHg, plaučiuose alsavimas vezikulinis, pilvas

minkštas, neskausmingas, peristaltika buvo, liežuvis drėgnas, neapveltas, kojose edemų nebuvo, EKG prieširdžių virpėjimas, įvertino pacientei Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje paskirtus ir atliktus tyrimus, preliminarią diagnozę – (duomenys neskelbtini), sudarė tyrimų ir gydymo planą, tyrimų plane paskyrė atlikti šlapalo ir kreatinino tyrimus, gydyti Kvamateliu, Kordaronu;

19.4. Laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. 23.00 val. iki 2016 m. gegužės 2 d. 06.00 val. ligonio sveikatos būklės stebėjimo ir gydytojo paskyrimų lape periodiškai pažymėti pacientės sveikatos būklės įvertinimo įrašai;

19.5. 2016 m. gegužės 2 d. 07.00 val. gydytojas R. P. pacientės ligos istorijoje pažymėjo pacientės sveikatos būklės įvertinimą – jautėsi geriau, pykinimas išliko, širdies veikla suretėjo iki 90–110 k/min., AKS 90/60 mmHg, plaučiuose stazė nedidėjo, pažymėjo, kad kartojami tyrimai, perkėlė į Vidaus ligų, neurologijos skyrių;

19.6. 2016 m. gegužės 2 d. 10.00 val. Vidaus ligų, neurologijos skyriuje vidaus ligų gydytoja J. P. pacientės ligos istorijoje pažymėjo įvertintą pacientės objektyvią sveikatos būklę – palaisvėjo viduriai, pykino, kūno temperatūra 36,6°C, kvėpavimo dažnis 12 k/min., plaučiai be karkalų, kairėje rankoje AKS 90/60 mmHg, dešinėje 86/60 mmHg, ŠSD 110 k/min., prieširdžiu virpėjimas, EKG – prieširdžių virpėjimas, be ūmios išemijos, periferinių edemų nebuvo, 2016 m. gegužės 11 d. Kauno klinikose numatyta planinė aortos stenozės protezavimo operacija. Pagal Kauno klinikų epikrizę pacientei kreatininas buvo normalus 72 pmoIA, apžiūros metu – 180 pmol/1, gliukozė – 10 mmol/1, padidėję kepenų fermentai – ALT 88 u/I, kalis – 4,6 mmol/1, vartojo Trifą, Betaloc Zok, Orfariną, Spiriksą. Nurodė klinikinę diagnozę – (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad pacientei inkstų funkcija galėjo pablogėti dėl vartojamo Spirikso, sudarė tyrimų ir gydymo planą – tyrimų plane paskyrė atlikti kalio, kreatinino, gliukozės, BŠT, CRB, SPA, INR, kepenų fermentų, bilirubino tyrimus, gydymo plane paskyrė – Ringerį, NaCl, Betaloc Zok, Trifą, Cerucalį;

19.7. 2016 m. gegužės 3 d. gydytoja J. P. pacientės ligos istorijoje pažymėjo, kad pacientė naktį miegojo gerai, nebeduso, ryte nepykino, AKS buvo 120/76 mmHg, ŠSD 110 k/min., EKG – PV, kojos nesutinusios, pažymėjo pacientei atliktų tyrimų rezultatų įvertinimą, paskyrė atlikti šlapimo pasėlio tyrimą, paskyrė gydymą – Norfloksacinu, tęsė infuzoterapiją, po infuzijų nurodė skirti Torasemidą, Furozemidą, Mildronatą;

19.8. 2016 m. gegužės 4 d. pacientės ligos istorijoje gydytoja J. P. pažymėjo, kad pacientė naktį miegojo, neduso, savijauta geresnė, kūno temperatūra buvo 36,6°C, KD – 14 k/min., plaučiai be karkalų, AKS 130/80 mmHg, ŠSD 80 k/min., periferinių edemų nebuvo, tęsė paskirtą gydymą;

19.9. 2016 m. gegužės 4 d. 22.00 val. budėjusi vidaus ligų gydytoja D. M. pacientės ligos istorijoje pažymėjo, kad pacientė skundėsi pykinimu, vėmimu, skaudėjo epigastriumo srityje, po vakarienės valgė šviežių braškių, po l val. pykino, vėmė, kūno temperatūra buvo normali, AKS 100/80 mmHg, ŠSD 130 k/min., plaučiai be karkalų, pilvas minkštas, kiek jautrus epigastriumo srityje, EKG be neigiamos dinamikos, ŠSD 110 k/min., diagnozavo (duomenys neskelbtini), paskyrė gydymą Ranitidinu, Cerucaliu;

19.10. 2016 m. gegužės 6 d. gydytoja J. P. pacientės ligos istorijoje pažymėjo pacientės sveikatos būklės įvertintą – pacientės nebepykino, vakar vėmė maisto turiniu, kūno temperatūra buvo 36,6°C, KD – 14 k/min., plaučiai be karkalų, AKS 110/70 mmHg, ŠSD 110 k/min., PV, atliktų tyrimų įvertinimą – šlapimo pasėlyje bakterijų neišaugo, paskyrė gydymą ir SPA kontrolę devintą dieną, padidino Betaloc Zok dozę;

19.11. 2016 m. gegužės 9 d. gydytoja J. P. pacientės ligos istorijoje pažymėjo, kad pacientės sveikatos būklė išliko be žymesnės dinamikos, epizodais pykino, kūno temperatūra buvo 36,6°C, KD – 14 k/min., plaučiai be karkalų, AKS 110/70 mmHg, SSD 90 k/min., PV, kojos nesutinusios, pažymėjo atliktų tyrimų įvertinimą, tęsė paskirtą gydymą, padidino Betaloc Zok dozę iki 47,5 mg 2 kartus per dieną ir skyrė kalio chlorido infuziją;

19.12. 2016 m. gegužės 10 d. 9.00 val. pacientės ligos istorijoje gydytoja J. P. pažymėjo, kad būklė išliko panaši, kardialinė astma nesikartojo, AKS 100/60 mmHg, ŠSD 120 k/min., PV, tęsė paskirtą gydymą;

19.13. 2016 m. gegužės 10 d. 16.00 val. pacientės ligos istorijoje gydytoja J. P. pažymėjo, kad pacientei progresavo bendras silpnumas, veidas buvo melsvas, AKS 86/60 mmHg, ŠSD 100-140 k/min., PV, paskyrė NaCl, dėl šoko būklės pacientę perkėlė į RITS. Gydytoja J. P. pažymėjo, kad su Kauno klinikomis suderino pacientės perkėlimą į Kauno klinikų kardiologinės reanimacijos skyrių.

19.14. 2016 m. gegužės 10 d. 16.04 val. RITS gydytoja anesteziologe reanimatologė I. T. apžiūrėjo pacientę ir ligos istorijoje pažymėjo pacientės sveikatos būklės įvertinimą – ryškėjo dusulys, silpnumas, hipotermija, veide, lūpose, rankų pirštuose buvo cianozė, širdies veikla aritmiška, 120–158 k/min., AKS 95/38 mmHg, plaučiuose buvo stazinių karkalų,

pilvas minkštas, kojose nežymios edemos, Ch per nosines kaniules, koregavo AKS, buvo iškviestas reanimobilis pacientei pervežti į Kauno klinikas;

19.15. 2016 m. gegužės 10 d. 17.15 val. pacientė jautėsi geriau, sumažėjo dusulys, AKS buvo kontroliuojamas – 94/40 mmHg, ŠSD 127 k/min, aritmija, tęsė gydymą. 17.50 val. AKS krito iki 52/20 mmHg, didino Noradrenalino dozę, nutraukė Kardarono perfuziją, 18.30 val. AKS buvo 42/16 mmHg, ŠSD 130 k/min., PV, didino Noradrenalino dozę. Kauno klinikų gydytoja anesteziologė reanimatologė A. M. pacientės ligos istorijoje pažymėjo įvertintą pacientės sveikatos būklę ir nurodė, kad pacientė toliau pervežama į Kauno klinikas reanimobiliu;

19.16. 2016 m. gegužės 10 d. – 2016 m. gegužės 12 d. pacientė buvo hospitalizuota Kauno klinikose dėl (duomenys neskelbtini), buvo atlikti tyrimai, taikytas gydymas, konsultuota gydytojo chirurgo – būklė sunki, progresavo IFN, KFN, sutrikę krešumo rodikliai. Blogėjant sveikatos būklei, pacientė dėl kardiogeninio šoko, progresuojančio dauginio organų pakenkimo 2016 m. gegužės 12 d. 05.30 val. mirė.

20. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su pacientei diagnozuota liga ir sveikatos būkle laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. (kai pacientė buvo gydoma VšĮ Raseinių ligoninėje), teisėjų kolegija pažymi, kad pacientė 2016 m. gegužės 1 d. buvo pristatyta į gydymo įstaigą (VšĮ Raseinių ligoninę) skubios medicininės pagalbos suteikimui, tą pačią dieną perkelta į Reanimacijos intensyvios terapijos skyrių, kur jos būklė buvo stabilizuota, bet išliko sunki. Tolimesniam gydymui (nuo 2016 m. gegužės 2 d.) pacientė perkelta į Vidaus ligų, neurologijos skyrių, kur ją gydė vidaus ligų gydytoja J. P., taikydama medikamentinį gydymą, tačiau simptomai ir nusiskundimai, su kuriais pacientė atvyko į gydymo įstaigą ir kurie medikamentais buvo nuslopinami tik trumpam, išliko. Priešingai nei teigia pareiškėjas, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad laikini savijautos pagerėjimai po medikamentinio gydymo, taip pat aplinkybė, jog gydytojai pacientės būklę stabilizavo, negali būti traktuojami kaip pasiektas teigiamas gydymo rezultatas.

21. LAT yra išaiškinęs, kad gydytojų veiksmai vertintini ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicininės paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių bei jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2008). Gydytojas dėl objektyvių priežasčių (individualių konkretaus žmogaus organizmo ypatumų ir jame vykstančių biologinių procesų, medicinos mokslo ir praktikos raidos lygio) negali garantuoti rezultato, tačiau gydytojo, kaip profesionalo, pareiga teikiant gydymo paslaugas yra stengtis padėti pacientui pasveikti, t. y. išsaugoti paciento galimybę pasveikti. Ši pareiga turi būti vykdoma dedant maksimalias pastangas, siekiant išsaugoti tokią galimybę. Gydytojas, būdamas profesionalas, savo veikloje turi taikyti diagnostikos ir gydymo metodus, atitinkančius esamą mokslo ir praktikos lygį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2013).

22. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo vertinimu, kad išnaudojusi jai pagal kompetenciją prieinamas priemones ir nesulaukusi pacientės būklės pagerėjimo, taip pat atsižvelgdama į sudėtingą pacientės širdies ligų anamnezę, vidaus ligų gydytoja J. P. turėjo kreiptis į specializuotą gydytoją – gydytoją kardiologą. Šiuo atveju parinktas gydymas negali būti pripažintas geriausiu ar labiausiai atitinkančiu pacientės interesus, kadangi įvertinus J. B. sveikatos būklės pokyčius nuo atvykimo į VšĮ Raseinių ligoninę iki išvykimo iš jos reanimobiliu į Kauno klinikas būklei pablogėjus, nėra pagrindo pripažinti, kad gydytoja J. P. ėmėsi visų galimų ir reikalingų priemonių padėti išsaugoti pacientei galimybę pasveikti. Kita vertus, nors medicinos mokslas plėtojasi ir tobulėja, tačiau neišvengiamai tenka susitaikyti su realybės faktu, kad gydytojas gali apsaugoti ne nuo visų ligų, ir ne visos ligos gali būti išgydytos, gydydamas pacientą gydytojas negali padaryti daugiau nei leidžia medicinos galimybės ir ligonio būklė.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo ir pareiškėjo vertinimu, jog širdies ligų gydymas buvo priskirtas vidaus ligų gydytojos J. P. kompetencijai, todėl pareigos kreiptis į kardiologą ji neturėjo, dėl ko priešingas aiškinimas suponuotų išvadą, jog nepaisant gydytojų nustatytų kompetencijos ribų jie nuolat privalėtų kreiptis į atitinkamos srities specialistus, net jei jų kompetencijos sritys persidengia. Šiame kontekste pažymėtina, kad kiekviena situacija, klinikinis atvejis yra individualūs ir spręstini kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į tos bylos aplinkybes. Konstatavimas, kad šiuo nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, vidaus ligų gydytoja J. P., išnaudojusi jai pagal kompetenciją prieinamas priemones ir nesulaukusi pacientės būklės pagerėjimo, turėjo kreiptis į specializuotą gydytoją – gydytoją kardiologą, nesuponuoja išvados, jog visais atvejais gydantis

gydytojas privalo konsultuotis su specialistais. Kaip jau buvo minėta, pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą ligoniui. Maksimalių pastangų principas vertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartui, nereiškia, jog gydytojas turi atlikti visus įmanomus tyrimus ir taikyti visus įmanomus gydymo metodus. Turi būti įvertinta, ar jis veikė kaip sąžiningas, atidus, atsargus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013).

24. Tarnyba, siekdama įvertinti, ar vidaus ligų gydytoja elgėsi taip, kaip turėjo pagal savo profesinę kompetenciją, pasitelkė atitinkamos specialybės konsultantę – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Kardiologijos ir angioligijos centro II kardiologijos skyriaus vedėją B. P., kuri, įvertinusi pacientės klinikinį atvejį pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes, nurodė, jog pacientės sveikatos būklė hospitalizavimo dieną (2016 m. gegužės 1 d.) buvo įvertinta tinkamai, diagnozuota (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sutrikimas bei paskirtas adekvatus širdies susitraukimų dažnį mažinantis gydymas, diuretikai. Pacientės būklė Vidaus ligų, neurologijos skyriuje buvo stebima nuolat, hemodinamika buvo stabili, tiriama inkstų ir kepenų funkcija, tačiau nebuvo aprašyta, kodėl pacientei išsivystė inkstų ir kepenų funkcijos nepakankamumas, neįvertintas skysčių balansas, nepakankamai skirtas dėmesys gydant (duomenys neskelbtini), kuris sudėtinių širdies ydų atveju galėjo pabloginti pacientės būklę. Pacientei, nepaisant skirto gydymo, išliko didelio dažnio prieširdžių virpėjimas, todėl pacientę turėjo konsultuoti gydytojas kardiologas. Esant sudėtinėms širdies ydoms, (duomenys neskelbtini), pacientės būklė galėjo pablogėti bet kuriuo metu, todėl gydantis gydytojas turėjo konsultuotis su gydytoju kardiologu (II t., b. l. 33).

25. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Tarnybos konsultantės išvada ir paaiškinimais teismo posėdžio metu vien dėl to, jog konsultantės išvadoje nurodyti teiginiai paremti medicininiu vertinimu, o šiuo atveju, pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, būtina atsižvelgiant į teisės aktų nuostatas (MN 76:2015 11.2 ir 11.8 p.), pagal kurias vidaus ligų gydytoja J. P. neprivalėjo kreiptis į gydytojus specialistus dėl ginčo klinikinio atvejo vertinimo.

26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialiųjų žinių, todėl tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes. Sprendžiant dėl gydytojų veiksmų teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013; 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-686/2016). Taigi Tarnybos konsultantės išvada, kaip rašytinis įrodymas, patvirtina, jog vidaus ligų gydytoja J. P. po medikamentinio gydymo išlikus didelio dažnio prieširdžių virpėjimui turėjo kviesti gydytoją kardiologą pacientės konsultacijai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo šiuo įrodymu ginčo atveju.

27. Dėl pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą teiginių, jog atsakovas net ir teikdamas apeliacinį skundą nenurodė blanketinių normų, kurios, jo nuomone, lemia MN 76:2015 11.2 ir 11.8 punktų pažeidimus, teisėjų kolegija pažymi, kad sveikatos priežiūros srityje tikslių kriterijų, reikalavimų arba, kitaip tariant, veiksmų standarto, kuriuo gydytojas turėtų vadovautis kiekvienoje konkrečioje situacijoje, teisės aktai paprastai nenustato ir negali nustatyti, o reikalauja suteikti tinkamo rūpestingumo laipsnio paslaugas, atitinkančias gydytojo profesijos reikalavimus. Teisės aktai negali tiksliai sureguliuoti visų gydytojo veiksmų pirmiausia dėl to, kad situacijų, kuriomis gydytojas veikia, konkrečių pacientų ypatumai, galima ligos perspektyva ir pan. aplinkybės yra skirtingos, todėl neįmanoma sukurti bendro gydytojo elgesio modelio, tinkamo visais atvejais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018). Taigi Tarnyba teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kokias teisės aktų normas pažeidė gydytoja J. P., tačiau neturėjo pareigos nurodyti tam tikrus specifinius teisės aktus – atitinkamai profesinei kvalifikacijai skirtas metodologijas, rekomendacijas ir medicininius protokolus, kuriais vadovaujasi gydytojai,

siekdami atitikti būtent tos specialybės protingo, patyrusio ir sąžiningo gydytojo standartą.28. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios

instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo viešosios įstaigos Raseinių ligoninės skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-949-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02609-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ryčio Krasausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,dalyvaujant atsakovo atstovei Renatai Vanagėlienei,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B.

apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=708a2ec0070011ea9d279ea27696ab7b

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus 2017 m. liepos 3 d. atsisakymą Nr. (17)SN-134)S-402 nagrinėti pareiškėjo skundą, įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 27 d. skundą dėl diskriminacijos politinių pažiūrų pagrindu.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. gegužės 29 d. kultūros ministrė kartu su Lietuvos kultūros ir meno taryba rinko Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo narius. Buvo svarstoma ir pareiškėjo kandidatūra, tačiau kultūros (duomenys neskelbtini) A. I. nurodė, kad pareiškėjas negali būti renkamas Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo nariu, nes yra politinės partijos narys. Pareiškėjo manymu, tokie (duomenys neskelbtini) pasisakymai yra diskriminaciniai, nes Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme (toliau – ir Įstatymas) įtvirtinti draudimai teikti pirmenybę ar diskriminuoti asmenis dėl jų politinių pažiūrų. Tokie diskriminaciniai pasisakymai galėjo suklaidinti balsavusius Lietuvos kultūros ir meno tarybos narius ir galbūt dėl to pareiškėjas nebuvo išrinktas. Dėl šios priežasties pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, kuris priėmė skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo manymu, atsakovas netinkamai taikė ir aiškino Lygių galimybių įstatymo ir Lietuvos kultūros tarybos įstatymo nuostatas. Pabrėžė, kad Lygių galimybių įstatymo 3 straipsnis pateikia baigtinį šio Įstatymo nuostatų netaikymo atvejų sąrašą, todėl atsakovo išvada, kad Įstatymas netaikomas tiems visuomeniniams–ekonominiams santykiams, kurie nėra įtvirtinti Įstatyme, nepagrįsta. Tokia atsakovo išvada neatitinka ir Įstatymo paskirties (1 straipsnis). Be to, atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą tuo pagrindu, kad tarp kultūros ministro ar (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo narių nėra susiklostę darbo teisiniai santykiai, nes tai neatitinka Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pareiškėjas taip pat nesutiko su padaryta išvada, kad kultūros (duomenys neskelbtini) veiksmai ir žodiniai pareiškimai formuojant Lietuvos kultūros tarybos sudėtį, negali būti lygių galimybių kontrolieriaus tyrimo objektu. Pareiškėjo manymu, atsakovas neįvykdė Lygių galimybių įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo per 5 darbo dienas perduoti viešojo administravimo subjektui, turinčiam reikiamus įgaliojimus nagrinėti skundą, ir apie tai pranešti pareiškėjui.

3. Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad Tarnyba, įvertinusi pareiškėjo skunde aprašytus veiksmus, konstatavo, jog A. I. pasisakymas, kurį pareiškėjas traktuoja kaip diskriminacinį, nepatenka į Įstatymo II skyriaus, reglamentuojančio šiame Įstatyme nurodytų subjektų pareigas įgyvendinti lygias galimybes, reguliavimo sritį. Pabrėžė, kad pareiškėjo minimoje Įstatymo 3 straipsnio nuostatoje reglamentuojami ne visuomeniniai–ekonominiai santykiai, o atskiri atvejai, kuriems nėra taikomas Įstatymas. O Įstatymo II ir III skyriuose reglamentuojami tam tikri visuomeniniai-ekonominiai santykiai konkrečiose srityse, kada šis Įstatymas taikomas. Atsakovo teigimu, A. I. nuomonė dėl draudimo rinkti pareiškėją į Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo narius negali būti vertinama dėl galimo prieštaravimo Įstatymo 7 straipsniui, nes kultūros (duomenys neskelbtini) nėra Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo narių darbdavys. Skundžiamame sprendime atsakovas išdėstė atsisakymo nagrinėti pareiškėjo skundą pagrindus, todėl Tarnyba tinkamai įvykdė Įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje numatytas pareigas.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.6. Teismas vadovavosi Lietuvos kultūros tarybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 1–3

dalių, 8 straipsnio, Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo narių rinkimų tvarkos aprašo, patvirtinto kultūros ministro 2013 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-27, 57 punkto (2016 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. ĮV-159 redakcija), Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 1, 9, 4 dalių, 7 straipsnio, 12 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies, 27 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis.

7. Teismas nustatė, kad Lygių galimybių kontrolierius 2017 m. birželio 27 d. gavo pareiškėjo skundą, kuriame jis prašė įvertinti, ar (duomenys neskelbtini) pasisakymai nepažeidė draudimo diskriminuoti dėl politinių įsitikinimų. Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolierius 2017 m. liepos 3 d. raštu Nr. (17)SN-134)S-4002, vadovaudamasis Įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad skundas Tarnyboje nenagrinėtinas, nes skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso jo kompetencijai. Šią išvadą grindė tuo, kad (duomenys neskelbtini) išsakyta nuomonė negali būti vertinama dėl galimo prieštaravimo Įstatymo 7 straipsniui, reglamentuojančiam darbdavio pareigas įgyvendinti lygias galimybes darbe, valstybės tarnyboje, nes kultūros (duomenys neskelbtini) nėra Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo narių darbdavys, be to, pagal Lietuvos kultūros tarybos įstatymo 8 straipsnį kultūros ministras, o ne (duomenys neskelbtini), atrenka Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo narius ir teikia juos tvirtinti Vyriausybei, todėl kultūros (duomenys neskelbtini) išsakyta nuomonė negalėjo sukelti teisinių pasekmių ir atimti galimybę kandidatuoti ir būti renkamu.

8. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju kyla esminis klausimas, ar kultūros ministro priimamas sprendimas, kuriuo iš rinkėjų pasiūlytų 20 kandidatų atrenkami 10 kandidatų į Lietuvos kultūros tarybos sudėtį, patenka į Įstatymo 7 straipsnio (taip pat 2000 m. lapkričio 27 d. Tarybos direktyvos 2000/78/EB (toliau – ir Direktyva 2000/78) 3 straipsnio 1 dalies) taikymo sritį, t. y. ar toks sprendimas gali būti prilyginamas asmens priėmimui į darbą ar valstybės tarnybą.

9. Teismas vertino, kad asmenų rinkimo į Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo narius procedūra nepatenka į užimtumo ir profesinę sritį. Šią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad šie susirinkimo nariai sudaro Lietuvos kultūros tarybos kaip biudžetinės įstaigos kolegialų valdymo organą, jie nustatytą įstatyme kadenciją vykdo specifines įstatyme apibrėžtas šios įstaigos valdymo funkcijas, tarp jų ir kultūros ministro (ar Vyriausybės) nesusiklosto nei darbo, nei valstybės tarnybos santykiai. Lietuvos kultūros tarybos įstatymo 7 straipsnio 2 dalis aiškiai nurodo, kad Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo nariai teikia paslaugas, kurių apmokėjimo tvarką nustato kultūros ministras. Kultūros ministro 2015 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. ĮV-1 patvirtinto Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo narių ir ekspertų teikiamų paslaugų apmokėjimo tvarkos aprašo 2 punktas nustato, kad tarybos narių <…> teikiamos paslaugos apmokamos pagal jų su taryba sudarytas atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, kurioms taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.716–6.724 straipsnių nuostatos. Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo nariai turi teisę dirbti kitą darbą. Taigi, jų darbas (paslaugos) nėra nuolatinio pobūdžio. Kadangi tokiems asmenims leidžiama dirbti kitą darbą, jie savo teises užimtumo ir profesinėje srityje realizuoja (turi teisę realizuoti) būtent dirbdami kitą darbą, o ne tapdami aptariamo susirinkimo nariais. Apibendrinant, asmenys, siekiantys tapti susirinkimo nariais, nerealizuoja savo teisių užimtumo ar profesinėje srityje, ir jie negali būti prilyginami „darbo jėgai“ Direktyvos 2000/78 taikymo prasme, atitinkamai, jų rinkimo procedūra nepatenka į užimtumo ir profesinę sritį.

10. Kadangi pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nepateko į Įstatymo 7 straipsnio taikymo sritį, taip pat ir į kitas Įstatymo II skirsnyje nurodytas sritis, kuriose siekiama įgyvendinti lygias galimybes, teismas vertino, kad skundžiamas Lygių galimybių kontrolieriaus atsisakymas nagrinėti pareiškėjo skundą Įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu buvo pagrįstas ir teisėtas. Kaip nepagrįstas vertintas pareiškėjo argumentas, kad pareiškėjo skunde nurodyta situacija pateko į Įstatymo 9 straipsnio taikymo sritį. Lietuvos kultūros taryba yra biudžetinė įstaiga, o Įstatymo 9 straipsnis draudžia diskriminaciją priimant į darbuotojų, darbdavių ar kitas organizacijas (asociacijas), kurių nariai turi tam tikrą profesiją.

11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovas pažeidė Įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, nes atsisakydamas nagrinėti skundą neperdavė skundo nagrinėti viešojo administravimo subjektui, turinčiam reikiamus įgaliojimus nagrinėti skundą. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 27 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos sistemiškai. Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kai skundas nepriklauso lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas skundas turi būti perduotas viešojo administravimo subjektui, turinčiam reikiamus įgaliojimus nagrinėti skundą, taikoma tada, kai skunde keliamų klausimų tyrimas nepriklauso Lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, tačiau priklauso kito viešojo administravimo subjekto kompetencijai. Tuo atveju, kai skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso nei Lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, nei kitų subjektų kompetencijai, priimamas Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodytas sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą. Pareiškėjas, teigdamas, kad atsakovas pažeidė Įstatymo 27 straipsnio 2 dalį, nenurodė, koks subjektas vis dėlto buvo kompetentingas nagrinėti skundą ir kuriam subjektui atsakovas skundą privalėjo perduoti.

12. Teismas vertino, kad atsakovas skundžiamu sprendimu tinkamai pritaikė Įstatymo nuostatas ir pagrįstai bei teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą. Pagrindų panaikinti skundžiamą sprendimą teismas nenustatė.

III.

13. Pareiškėjas T. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

14. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino Lietuvos kultūros tarybos nario veiklos sampratą ir nepagrįstai šią veiklą priskyrė atlygintinų paslaugų sutartims. Visų pirma, tokių sutarčių sudarymui netaikomos procedūros, kurios taikomos Lietuvos kultūros tarybos nario rinkimuose. Antra, tam, kad teisinis santykis būtų priskirtas civilinei paslaugų sutarčiai, būtinas ne tik atlygintinumo kriterijus, bet ir abiejų sutarties šalių lygiateisiškumas. Būtent per šalių derybas yra realizuojamas sutarties laisvės principas ir atsiskleidžia esminiai civilinės sutarties elementai ir požymiai, ko nėra Lietuvos kultūros tarybos nario veiklos atveju. Trečia, nors formaliai su Lietuvos kultūros tarybos nariu ir sudaroma atlygintinų paslaugų sutartis, tačiau sutartis dėl šios veiklos neturi kitų būtinų sutarties elementų, taip pat šalių įsipareigojimai pagal sutartį kyla ne tik iš sutarties šalių valios, bet visų pirma iš rinkiminių procedūrų. Todėl galima daryti išvadą, kad Lietuvos kultūros tarybos nario veikla neatitinka tik atlygintinų sutarčių požymių, o savo teisine kilme ir turiniu yra artimesnė valstybės tarnybos santykiams. Ketvirta, pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka ir Įstatymo 1 straipsnyje apibrėžtos Įstatymo paskirties ir taikymo. Akivaizdu, kad Įstatymo teisinė apsauga nukreipiama į tam tikras asmenines žmogaus savybes, kaip rasė, kilmė, socialinė padėtis, pažiūros ir pan., o ne į konkrečius visuomeninius–ekonominius santykius.

15. Pareiškėjo manymu, teismas apskritai ydingai aiškino Įstatymo taikymo ribas ir principus. Pareiškėjo teigimu, Įstatymo 3 straipsnyje apibrėžiami tik tie atvejai, kuriems Įstatymo nuostatos netaikomos, o visais kitais atvejais Įstatymas turi būti taikomas. Tai, kad Įstatyme nėra atskirai aptarta Kultūros tarybos susirinkimo nario veikla, dar nereiškia, kad šiuos asmenis tvirtinant Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo nariais galima diskriminuoti. Pareiškėjas pabrėžia, kad Įstatymo 5 straipsnyje yra įtvirtintos pozityviosios valstybės pareigos įgyvendinant lygias teises ir galimybes, visiškai nedetalizuojant, kuriose srityse. Remdamasis Direktyvos 2000/78 preambulės tekstu pareiškėjas teigia, kad Lietuvos Respublika, kaip ES narė, prisiėmė pozityviąsias pareigas visais įmanomais būdais užtikrinti visų asmenų lygybę prieš įstatymą ir diskriminacijos draudimo įgyvendinimą. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino Įstatymo taikymo ribas.

16. Pareiškėjo manymu, argumentas, kad Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo nariai turi teisę dirbti kitą darbą, negali būti pagrindu konstatuoti, jog Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo nario veikla nepatenka į Įstatymo apsaugos sritį, nes tiek pagal darbo sutartis, tiek valstybės tarnyboje dirbantys asmenys turi teisę dirbti kitą darbą (išskyrus įstatymų numatytas išimtis).

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Įstatymo 27 straipsnio nuostatas. Pareiškėjo teigimu, šio straipsnio 1 dalyje pateikiamas baigtinis atsisakymo nagrinėti skundą pagrindų sąrašas. Šio straipsnio 2 dalyje yra suformuluota, ką atsakovas privalo padaryti, kai atsisako nagrinėti skundą tais pagrindais, kurie išdėstyti 1 dalyje. Įstatymas nenumato pareigos pareiškėjui nurodyti kompetentingą subjektą, kuriam atsakovas turėjo perduoti skundą.

18. Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą.

19. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, teigdamas, kad teismas nepagrįstai Lietuvos kultūros tarybos nario veiklą priskyrė atlygintinų paslaugų sutarčių sričiai, ginčija Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. ĮV-1 2 punkto nuostatą, nustatančią, koks teisinis reglamentavimas taikomas santykiams tarp Lietuvos kultūros tarybos ir jos narių bei ekspertų. Atsakovas taip pat pažymi, kad minėto įsakymo 7 punktu, nustatančiu, kad Lietuvos kultūros tarybos nario atlyginimo suma už suteiktas paslaugas nustatoma šalių susitarimu, nepažeidžiamas Lietuvos kultūros tarybos narių laisvės principas bei užtikrinamas šalių lygiateisiškumas.

20. Atsakovas nurodo, kad nors pareiškėjas teigė, jog Lietuvos kultūros tarybos nario veikla yra prilyginama valstybės tarnybos santykiams, tačiau, pagal kokius požymius, nenurodė. Atsakovo teigimu, atlygintinų paslaugų santykiai negali būti prilyginami darbo teisiniams santykiams, nes juos reglamentuoja skirtingi įstatymai, be to, jų kilmė ir turinys yra skirtingi.

21. Atsakovas akcentuoja, jog vertinant galimą diskriminaciją pagal Įstatymą, būtina nustatyti ne tik diskriminacijos pagrindą, bet ir išsiaiškinti, ar konkrečiai santykių sričiai yra taikomas Lygių galimybių įstatymas.

22. Atsakovas nurodo, kad Įstatymo 3 straipsnyje išvardinti ne visi atvejai, kada netaikomas Įstatymas, o tik jo netaikymo atvejai šio įstatymo ribose, tai yra, ši teisės norma taikoma tik tais atvejais, kai asmuo kreipiasi dėl galimos diskriminacijos vienoje iš sričių, kuriose taikomas Įstatymas, esant Įstatyme nustatytam pagrindui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą esant galimam diskriminacijos pagrindui, tačiau nesant sričiai, kuriai taikomas Įstatymas.

23. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju nesivadovavo Įstatymo 27 straipsnio 2 dalies nuostata, nes tokiu atveju skundą turėtų nagrinėti Lietuvos Respublikos kultūros ministras, tačiau Kultūros ministerija yra skundžiama institucija, o pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalį draudžiama persiųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo administracijos padaliniui arba perduoti nagrinėti pareigūnui, valstybės tarnautojui ar darbuotojui, kurių veiksmai yra skundžiami.

24. 2019 m. rugsėjo 25 d. vykusio žodinio posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija


IV.

25. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar tarp Lietuvos kultūros tarybos narių ir Vyriausybės susiklostę teisiniai santykiai patenka į Lygių galimybių įstatymo taikymo sritį ir todėl pareiškėjo skundo nagrinėjimas turėtų būti priskirtas lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai. Byloje nekeliamas klausimas dėl diskriminacijos pagrindo, t. y. politinių įsitikinimų.

Dėl Direktyvos 2000/78 nuostatų ir Lygių galimybių įstatymo taikymo srities

26. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Konstitucinis Teismas 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą.

27. Byloje aktualus diskriminavimo draudimas darbo santykių srityje. Nuostatos, skirtos asmenų lygiateisiškumui darbo teisiniuose santykiuose užtikrinti, įtvirtintos Lietuvos Respublikos darbo kodekse bei Lygių galimybių įstatyme. Lygių galimybių įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti įstatymo netaikymo atvejai, o II skyriuje nustatytos sritys, kuriose įgyvendinamos lygios galimybės. Viena iš sričių, kurioje lygios galimybės turi būti užtikrinamos, yra darbdavio pareiga įgyvendinti lygias galimybes darbe, valstybės tarnyboje. Įstatyme apibrėžta, koks turėtų būti darbdavio elgesys, įgyvendinant lygiateisiškumo principą: priimant darbuotojus į darbą ir atleidžiant iš jo, sprendžiant dėl darbuotojų darbo ir atlygio mokėjimo, mokymosi ir darbo vertinimo turi būti taikomi vienodi kriterijai ir vienodos sąlygos (Įstatymo 7 straipsnio 1–5 punktai)

28. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar susiklosčiusi situacija patenka į Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 1 punkto nuostatą, kad įgyvendindamas lygias galimybes darbdavys privalo, neatsižvelgdamas, inter alia (be kita ko), į įsitikinimus ir pažiūras, priimdamas į darbą, valstybės tarnybą, taikyti vienodus atrankos kriterijus ir sąlygas.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lygių galimybių įstatyme įgyvendinta Europos Sąjungos Direktyva 2000/78. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) suformuotą nuoseklią jurisprudenciją, nacionalinis teismas, taikydamas ir aiškindamas nacionalinę teisę, kuria įgyvendinama Europos Sąjungos direktyva, turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tikslą ir tekstą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos Veikimo (toliau – ir SESV) 288 straipsnio trečios pastraipos. SESV 288 straipsnio 3 pastraipoje įtvirtinta, kad direktyva privaloma valstybėms narėms, kurioms ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu (Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo Marleasing prieš Comercial Internacional de Alimentación, C-106/89, ECLI:EU:C:1990:395, 8 punktas; 2015 m. birželio 25 d. sprendimo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir V. V. N., C-671/13, ECLI:EU:C:2015:418, 56 punktas).

30. Taigi, siekiant tinkamai aiškinti ir taikyti Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 1 punkto nuostatą, kurioje įgyvendintas Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punktas, svarbu įvertinti Įstatymu įgyvendinamos Direktyvos 2000/78 nuostatas ir jas aiškinančią Teisingumo Teismo praktiką.

31. Direktyvos 2000/78 konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad garantuojant visiems lygias galimybes, svarbiausia yra įsidarbinimas ir darbas, kurie ypač prisideda prie visapusiško piliečių dalyvavimo ekonominiame, kultūriniame ir socialiniame gyvenime bei jų galimybių realizavimo; kad diskriminavimas dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos gali pakenkti EB sutarties tikslų įgyvendinimui, ypač siekti pakankamai didelio užimtumo ir socialinės apsaugos lygio, gerinti gyvenimo lygį ir gyvenimo kokybę, siekti ekonominės ir socialinės sanglaudos bei vienybės, ir laisvo asmenų judėjimo; dėl to visoje Bendrijoje šioje direktyvoje aptariamose srityse turėtų būti draudžiama bet kokia tiesioginė ar netiesioginė diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos (Direktyvos 2000/78 9, 11-12 konstatuojamosios dalys).

32. Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje įtvirtintas direktyvos tikslas — nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą. Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, jog direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas: įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar darbo sąlygoms, įskaitant atrankos kriterijus ir priėmimo į darbą sąlygas, visoms veiklos rūšims ir visais profesinės karjeros etapais, įskaitant paaukštinimą <…>.

33. Aiškindamas 31-32 punktuose nurodytas Direktyvos 2000/78 nuostatas, Teisingumo Teismas daugelyje bylų suformavo nuoseklią jurisprudenciją, kad iš Direktyvos 2000/78 pavadinimo, preambulės, turinio ir tikslo matyti, kad ja siekiama nustatyti bendrą sistemą tam, kad kiekvienam asmeniui būtų užtikrintas vienodas požiūris „užimtumo ir profesinėje srityje“, suteikiant jam veiksmingą apsaugą nuo diskriminacijos, pagrįstos vienu iš Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje nurodytų motyvų (Teisingumo Teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Dansk Jurist-og Økonomforbund prieš Indenrigs-og Sundhedsministeriet, C-546/11, ECLI:EU:C:2013:603, 23 24 punktai; 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimo S. H. prieš Eisenbahn-Bundesamt ir Land Berlin prieš A. M., C-297/10 ir C-298/10, ECLI:EU:C:2011:560, 49 punktą; 2007 m. spalio 16 d. sprendimo Félix Palacios de la Villa prieš Cortefiel Servicios SA., C-411/05, EU:C:2007:604, 42 punktą, 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimo R. P. ir kiti prieš Deutsche Lufthansa AG., C-447/09, EU:C:2011:573, 39 punktą ir 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimo M. V. P. prieš Ayuntamiento de Oviedo, C-416/13, EU:C:2014:2371, 28 punktą). Taigi, iš nurodytos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad Direktyva 2000/78 pirmiausiai siekiama sukurti bendrą, nuo diskriminacijos apsaugančią sistemą, kuri būtų taikoma kiekvienam asmeniui užimtumo ir profesinėje srityje.

34. Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punkto matyti, kad ji taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas, įsidarbinant, savarankiškai įsidarbinant ar profesinėje srityje, kiek tai susiję, be kita ko, su atrankos kriterijais ir priėmimo į darbą sąlygomis (Teisingumo Teismo sprendimo V. P., C-416/13, 29 punktas; 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo G. M. prieš Speech Design Carrier Systems GmbH, C-415/10, ECLI:EU:C:2012:217, 33 punktas).

35. Spręsdamas dėl Direktyvos 2000/78 nuostatų, Teisingumo Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Direktyva 2000/78 gali būti taikoma ir tokioms situacijoms įsidarbinimo srityje, kurios susijusios su pareiškimais „dėl galimybės įsidarbinti“, net ir tais atvejais, kai pareiškimus padaro asmuo neturintis įgaliojimų lemti bendrovės įdarbinimo politiką arba įpareigoti atitinkamą įstaigą, ar jai atstovauti įdarbinimo procese (Teisingumo Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo Asociaţia Accept prieš Consiliul Naţional pentru Combaterea Discriminării, C-81/12, ECLI:EU:C:2013:275, 44-53 punktai).

36. Atsižvelgiant į 31-35 punktuose išdėstytas Direktyvos 2000/78 nuostatas ir nurodytą Teisingumo Teismo praktiką, Lygių galimybių įstatymo nuostatos, kuriose įgyvendinta Direktyva 2000/78, turi būti taikomos ir aiškinamos taip, kad būtų sukurta bendra apsaugos nuo diskriminacijos užimtumo ir profesinėje srityje sistema, kuri būtų taikoma visiems darbo ar užimtumo santykiuose esantiems asmenims, nepriklausomai nuo to, ar jie veikia privačiame, ar valstybiniame sektoriuje.

37. Prie analogiškos išvados galima prieiti ir išanalizavus Lygių galimybių įstatymo projekto aiškinamąjį raštą, kuriame iš esmės nurodoma, kad juo siekiama įgyvendinti Direktyvos 2000/78 ir 2000 m. birželio 29 d. Tarybos direktyvos 2000/43/EB, įgyvendinančios vienodo požiūrio principą asmenims nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės, nuostatas. Aiškinamajame rašte nėra nurodyta, kad įstatymų leidėjas būtų siekęs susiaurinti ar kitaip

apriboti Direktyvos 2000/78 nuostatų taikymą užimtumo ar profesinėje srityje taip, kad jos būtų taikomos tik asmenims priimamiems į darbą ar valstybės tarnybą, kaip jos suprantamos stricto sensus (tiksliai sakant) nacionalinėje teisėje. Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnyje nėra nurodyta, kad sąvoka „darbas“ apima tik darbą pagal darbo sutartį, todėl ji gali suprantama ir kaip apimanti įvairią veiklą, kuri savo esme nėra valstybės tarnyba.

38. Taigi, sprendžiant dėl Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio taikymo, kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į susiklosčiusių teisinių santykių esmę, turi būti vertinama, ar susiklostę teisiniai santykiai patenka į darbo (užimtumo ar profesinę) sritį nepriklausomai nuo to, ar jie susiklosto darbo sutarties pagrindu, ar kitais pagrindais, bet savo esme atitinka darbo teisinių santykių požymius. Priešingas Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 1 punkto nuostatos aiškinimas neleistų pasiekti Direktyvos 2000/78 tikslų.

Dėl nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių santykių

39. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad tarp Lietuvos kultūros tarybos (susirinkimo) narių ir Kultūros ministerijos (ar Vyriausybės) nesusiklosto jokie darbo ar valstybės tarnybos santykiai. Pažymėjo, kad Lietuvos kultūros tarybos nariai kadencijos metu vykdo specifines įstatyme numatytas funkcijas, tačiau jiems apmokama pagal jų su taryba sudarytas atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, kurioms taikomi Civilinio kodekso 6.716-6.724 straipsniai. Lietuvos kultūros tarybos nariams suteikiama galimybė dirbti kitą darbą, todėl asmenys, siekiantys tapti Lietuvos kultūros tarybos nariais, nerealizuoja savo teisių užimtumo ar profesinėje srityje. Vadovaudamasis šiais argumentais pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Lietuvos kultūros tarybos narių rinkimo procedūra nepatenka į Direktyvos 2000/78 3 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai kvalifikuojami ne pagal jų išorinį įforminimą, tačiau pagal jų turinį. Taigi, siekiant įvertinti, ar Lietuvos kultūros tarybos nario veikla galėtų būti vertinama kaip darbas (užimtumas, profesinė veikla), tikslinga analizuoti Lietuvos kultūros tarybos nario veiklos požymių visumą. Nors, kaip nurodyta 38 punkte, darbo sutarties nelaikytina vieninteliu pagrindu, kuriuo gali susiklostyti darbo (užimtumo, profesinės veiklos) santykiai Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio prasme, siekiant įvertinti Lietuvos kultūros tarybos nario veiklą šiuo požiūriu, naudinga atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamus darbo santykių požymius.

41. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad esminiai darbo teisinių santykių požymiai, skiriantys šiuos santykius nuo kitų atlygintinų sutarčių yra: 1) tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo atlikimas arba ėjimas tam tikras pareigas; 2) darbuotojas dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Pirmasis iš išvardytų požymių reiškia, kad darbuotojas vykdo tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją, o ne atlieka konkrečią užduotį. Antrasis iš požymių reiškia, kad darbuotojas, vykdydamas darbo funkciją, nėra savarankiškas, jis privalo paklusti teisėtiems darbdavio nurodymams, darbuotoją ir darbdavį sieja pavaldumo santykiai. Kasacinis teismas darbo teisiniams santykiams būdingais požymiais taip pat laiko darbuotojo vykdomų funkcijų tęstinį pobūdį, atlygintinumą bei darbdavio įsipareigojimą suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą ir užtikrinti deramas darbo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2011 ir joje cituojama kasacinio teismo praktika; 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2009).

42. Vertinant nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją pažymėtina, kad Lietuvos kultūros tarybos nario veikla turi požymių, būdingų darbo santykiams:

42.1. pirma, Lietuvos kultūros įstatymo 7 ir 8 straipsniuose nustatyti reikalavimai asmenims, siekiantiems tapti Lietuvos kultūros tarybos nariais, reglamentuota jų atrankos tvarka, nustatytos kolegialaus organo – Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo – funkcijos;

42.2. antra, nepaisant to, kad pagal veiklos pobūdį nėra aišku, keliuose posėdžiuose ar apklausose savo įgaliojimų laikotarpiu dalyvaus Lietuvos kultūros tarybos narys, taip pat nėra žinomas tokių posėdžių dažnumas, visą savo įgaliojimų laikotarpį pagal poreikį Lietuvos kultūros tarybos narys atlieka tam tikras įstatymu aiškiai apibrėžtas funkcijas – priima sprendimus finansuoti kultūros ir meno programas ir projektus, skiria kultūros ir meno kūrėjams stipendijas ir kitokią paramą; teikia motyvuotas išvadas dėl apdovanojimo Kultūros ministerijos įsteigtomis premijomis; teikia siūlymus ir ekspertinę nuomonę kultūros ir meno politikos klausimais ir kt. Taigi, visą savo įgaliojimų laikotarpį Lietuvos kultūros tarybos narys vykdo aiškiai apibrėžtą tęstinę veiklą;

42.3. trečia, nurodytas funkcijas Lietuvos kultūros tarybos narys vykdo atsižvelgdamas į teisės aktais nustatytus kriterijus, vadovaudamasis Tarybos darbo reglamentu, taigi paklusdamas nustatytai tvarkai;

42.4. ketvirta, tarp Lietuvos kultūros tarybos nario ir Vyriausybės susiklosto subordinacinio pobūdžio santykiai. Tai matyti iš Lietuvos kultūros tarybos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies ir 9 straipsnio 6 dalies, kur nustatyta Vyriausybės teisė tvirtinti ir atleisti Lietuvos kultūros tarybos narius, Lietuvos kultūros tarybos įstatymo 13 straipsnyje įtvirtinto Tarybos in corpore (visi drauge) atskaitingumo Kultūros ministerijai ir pareigos teikti metines veiklos ataskaitas.

43. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, tarp Lietuvos kultūros tarybos nario jo įgaliojimų laikotarpiu ir Vyriausybės (kuri savo įgaliojimus atrankos procese realizuoja per Kultūros ministeriją) susiklosto nuolatinio pobūdžio, tęstiniai, pavaldumu grįsti santykiai savo esme atitinkantys darbo santykių požymius, todėl jie laikytini darbu (užimtumu, profesine veikla) Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio prasme.

44. Vertinant atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktą argumentą, kad Lietuvos kultūros tarybos nario veikla nelaikytina darbu, nes jiems skundo pateikimo metu buvo apmokama pagal atlygintų paslaugų teikimo sutartis, teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinumas yra vienas tik iš darbo santykių požymių. Teisėjų kolegija nurodo, kad nėra svarbu, kokiu būdu (ar kokiu pagrindu) yra atlyginama asmeniui už jo veiklą, jei pagal visus kitus požymius ta veikla atitinka darbo (užimtumo, profesinės veiklos) požymius. Užmokesčiu (atlyginimu) laikytinas bet koks esamas ar būsimas atlyginimas pinigais ar natūra, jei darbdavys jį moka asmeniui už šio atliekamą darbą.

45. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos kultūros tarybos nario veikla neatitinka ir vieno pagrindinių Civiliniame kodekse įvirtintų atlygintinų paslaugų teikimo sutarties požymių – pavaldumo ar subordinacijos nebuvimo (Civilinio kodekso 6.716 straipsnio 2 dalis).

46. Pažymėtina ir tai, kad teisinis reguliavimas, susijęs su Lietuvos kultūros tarybos nario veiklos apmokėjimu yra pasikeitęs ir šiuo metu galiojančioje Lietuvos kultūros tarybos įstatymo redakcijoje, Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo narių veikla laikoma darbu, kuris apmokamas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymo nustatyta tvarka.

47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio prasme tarp Lietuvos kultūros tarybos nario ir Vyriausybės (atrankos procese veikiančios per Kultūros ministeriją), susiklostantys santykiai atitinka darbo santykių požymius ir laikytini darbu (užimtumu, profesine veikla).

48. Lietuvos kultūros tarybos įstatymo 8 straipsnyje nustatyta aiški Lietuvos kultūros tarybos narių rinkimų tvarka, todėl ši procedūra atitinka priėmimą į darbą, nurodytą Lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio 1 punkte ir šių Lietuvos kultūros tarybos narių rinkimo metu turėtų būti užtikrintos lygios galimybės.

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje konkrečioje byloje, pareiškėjo skundas dėl galimos diskriminacijos politinių pažiūrų pagrindu priskirtinas Lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai.

Dėl darbdavio

50. Skundžiamame Lygių galimybių kontrolieriaus 2017 m. liepos 3 d. atsisakyme Nr. (17)SN-134)S-402 nagrinėti pareiškėjo skundą, nurodoma, kad skundas nenagrinėtinas ir todėl, kad kultūros (duomenys neskelbtini) nėra Lietuvos kultūros tarybos narių darbdavys.

51. Nutarties 42.4 papunktyje nurodyta, kad vadovaujantis Įstatymu pavaldumo požymių turintys santykiai susiklosto tarp Lietuvos kultūros tarybos narių ir Vyriausybės. Vyriausybė tvirtina asmeninę tarybos sudėti ir turi teisę narius atleisti. Vis dėlto tai nereiškia, kad visas darbdavio funkcijas Vyriausybė atlieka ar turi atlikti tiesiogiai. Lietuvos kultūros tarybos narių rinkimų procese Vyriausybė veikia per Kultūros ministeriją, o konkrečiais Įstatyme nustatytais atvejais – per Kultūros ministrą. Pažymėtina, kad siekdamas tinkamai įvykdyti savo funkcijas, Kultūros ministras taip pat gali pasitelkti (duomenys neskelbtini) ar kitus ministerijos valstybės tarnautojus, jiems deleguoti įvairias užduotis, susijusias su svarstomų klausimų parengimu.

52. Tai, ar kokios nors konkrečios užduotys ar įgaliojimai Lietuvos kultūros tarybos narių rinkimuose buvo suteikti kultūros (duomenys neskelbtini) A. I., o jei taip, kokius konkrečius klausimus susiklosčiusioje situacijoje svarbius klausimus (duomenys neskelbtini) kuravo, ar jis dalyvavo Lietuvos kultūros tarybos narių rinkimuose, o jei taip – kokiu pagrindu, turi aiškintis Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba tyrimo metu.

53. Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į nutarties 34-35 punktuose nurodytą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pagal kurią Direktyvos 2000/78 nuostatos gali būti taikomos ir situacijoms, susijusioms su pareiškimais „dėl galimybės įsidarbinti“.

54. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, nes jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai išspręsti.

55. Pareiškėjas T. B. skunde prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.56. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso

šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

57. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.58. Pareiškėjas, kaip matyti iš bylos medžiagos, paduodamas skundą pirmosios instancijos teismui, sumokėjo

22,50 Eur žyminį mokestį, o paduodamas apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį. Nors pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui ir prašė priteisti visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų apie patirtas kitas bylinėjimosi išlaidas, pareiškėjas nepateikė.

59. Kadangi pareiškėjo skundas tenkintas visiškai, pareiškėjui T. B. iš atsakovo Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos priteisiama 33,75 Eur. bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. B. apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Panaikinti Lygių galimybių kontrolieriaus 2017 m. liepos 3 d. atsisakymą Nr. (17)SN-134)S-402 nagrinėti pareiškėjo

skundą ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo T. B. 2017 m. birželio 27 d. skundą.Priteisti pareiškėjui T. B. iš Lietuvos Respublikos lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 33,75 Eur (trisdešimt tris

eurus 75 euro centus) patirtų bylinėjimosi išlaidų.Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

RYTIS KRASAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=559f0220070011ea9d279ea27696ab7b

Administracinė byla Nr. A-1252-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00552-2017-5Procesinio sprendimo kategorija 6.1.4(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. M. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno II teritorinis skyrius) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas L. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (toliau – ir Taryba) Kauno II teritorinio skyriaus 2016 m. rugsėjo 26 d. darbingumo lygio vertinimo aktą Nr. NA-1521, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. SS-2983 ir Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2017 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. DNS-16 (toliau visi kartu – ir ginčijami sprendimai).

2. Pareiškėjas skunde nurodė:2.1. 1989 m. kovo 20 d. Jonavos „Azotas“ gamybiniame susivienijime (šiuo metu akcinė bendrovė (toliau – AB)

„Achema“) kilo gaisras, o pareiškėjas likviduojant gaisro padarinius dalyvavo kaip gaisrinės mašinos vairuotojas. Po gaisro padarinių likvidavimo pareiškėjas patyrė sužalojimus, nuo 1989 m. kovo 31 d. iki 1989 m. balandžio 24 d. gydėsi Kauno akademinėse klinikose dėl kvėpavimo takų nudeginimo amoniaku ir nitrofoska. Nelaimingo atsitikimo darbe aktas nebuvo surašytas, tačiau dėl nelaimingo atsitikimo darbe jis neteko profesinio darbingumo, todėl yra pagrindas pripažinti neįgalumą dėl nelaimingo atsitikimo (suluošinimo) darbe. Pareiškėjas skundžiasi dusuliu, skausmais krūtinėje, galvos svaigimu, spengimu galvoje ir ausyse, blogėjančia klausa, rankų, kojų tirpimu, nugaros skausmais, kelių ir klubų sąnarių skausmais, blogėjančia atmintimi ir kt. nusiskundimais. Neįgalumas nepagrįstai nustatytas dėl bendro susirgimo, o ne dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kadangi sveikata pablogėjo būtent po šio įvykio.

2.2. Jonavos rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-126-660/2008 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas buvo apnuodytas cheminėmis medžiagomis. 1991 m. liepos 16 d. medicinos komisija pripažino, kad pareiškėjas nėra tinkamas rikiuotės tarnybai dėl susirgimų, įgytų tarnybos vidaus reikalų organuose metu. Pareiškėjas konsultuotas darbo medicinos gydytojo ir Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos (toliau – CDMEK), tačiau 2009 m. gegužės 5 d. įvertinus darbingumo lygį, profesinė liga nebuvo nustatyta, profesinio darbingumo netekimas taip pat nenustatytas. 2015 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas nusiųstas į Tarnybą, kad būtų nustatyti specialieji

poreikiai, tačiau Tarnybos Kauno II teritorinis skyrius 2015 m. gruodžio 1 d. pranešė, jog specialieji poreikiai jam nenustatyti. Priimant ginčijamus sprendimus nebuvo vadovautasi teismo ekspertų išvadomis ir medicininiais dokumentais, todėl nepagrįstai nustatytas 100 proc. bazinis darbingumo lygis.

3. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo bendrame atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė:

3.1. Pareiškėjui nustatytas 100 proc. bazinis darbingumas, nes nėra kitų funkcinių sutrikimų, dėl kurių nustatytas 80 proc. ar mažesnis bazinis darbingumo lygis, todėl netaikytas mažinantis koeficientas. Atsižvelgiant į tai, kad darbingumo lygis nustatomas atskirai, nevertinant kitų ligų ar traumų pasekmių, nesusijusių su darbingumo lygio priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ nustatymu, bazinis darbingumas yra prilyginamas darbingumo lygiui dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“, todėl pareiškėjui nustatytas 100 proc. darbingumo lygis dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“.

3.2. Pareiškėjo patektas ekspertizės aktas vertintinas kritiškai, kadangi pareiškėjo byloje esantys medicininiai duomenys kliniškai patvirtina trumpalaikį lengvo laipsnio apsinuodijimą amoniaku ir nitrofoska, gesinant gaisrą AB „Achema“. Ekspertizę teismo medicinos ekspertas atliko remdamasis pareiškėjo byloje esančia medicinine dokumentacija, tačiau teismo medicinos eksperto išvadoje preziumuojami galimi funkciniai sutrikimai nei kliniškai, nei atliktų tyrimų duomenimis nepatvirtinti, vienintelis patvirtintas funkcijos sutrikimas dėl apsinuodijimo – nežymus kvėpavimo funkcijos sutrikimas. Darbingumo lygis nustatomas remiantis atliktų tyrimų duomenimis, kurie patvirtina išliekantį funkcijos sutrikimą, o šiuo nagrinėjamu atveju ekspertas nepatvirtino priežastinio ryšio, tiesiog nurodė prielaidą, kad „gali būti“.

3.3. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka, kad darbingumo lygis dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ nustatytinas nuo 1989 m. kovo 20 d., nes darbingumo lygio nustatymo termino pradžia yra visų dokumentų, reikalingų darbingumo lygio vertinimui, Tarnyboje gavimo diena. Pareiškėjui ne kartą buvo paaiškintos priežastys, jog jam nustatytas darbingumo lygis negali būti susietas su priežastimi „profesinė liga“, taip kaip nėra nustatytas profesinis susirgimas. 1998 m. gruodžio 5 d. CDMEK, išnagrinėjusi pareiškėjo susirgimo atvejį, patvirtino išvadą, kad sieti esamą susirgimą ((duomenys neskelbtini)) su ūmaus apsinuodijimo darbe liekamaisiais reiškiniais, nėra pagrindo. Kauno klinikų specialistai konstatavo, kad nelaimingo atsitikimo metu buvęs trumpalaikis lengvo laipsnio apsinuodijimas amoniaku ir nitrofoska, gesinant gaisrą AB „Achema“, negali būti susirgimų priežastimi. Lietuvos sveikatos universiteto ligoninės viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Kauno klinikos 2015 m. gegužės 11 d. išraše taip pat nėra duomenų apie profesinę ligą. Atsižvelgiant į tai, kad nėra nustatyto profesinio susirgimo, Tarnyba neturi pagrindo pareiškėjo sveikatos sutrikimus susieti su profesine liga ir nustatyti darbingumo lygį dėl minėtos priežasties.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 1989 m. kovo 20 d. dalyvavo likviduojant Jonavos „Azotas“ (dabar – AB „Achema“) kilusio gaisro padarinius kaip gaisrinės mašinos vairuotojas. Pareiškėjas nuo 1989 m. kovo 31 d. iki 1989 m. balandžio 24 d. buvo gydytas Kauno klinikose. Pažymėjime nurodyta diagnozė: (duomenys neskelbtini). Nelaimingo atsitikimo darbe aktas nebuvo surašytas, dėl šios priežasties pareiškėjas kreipėsi į Jonavos rajono apylinkės teismą, kuris 2008 m. sausio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-126-660/2008 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad dėl darbo aplinkos pavojingo, kenksmingo veiksnio 1989 m. kovo 20 d. – 1989 m. kovo 31 d. darbe (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 16-oje sukarintoje priešgaisrinėje dalyje Jonavos AB „Achema“ apsaugai) pareiškėjui vykdant pavestas darbines funkcijas, įvyko nelaimingas atsitikimas darbe – apsinuodijimas amoniaku ir nitrofoska. Dėl priežasties „bendri susirgimai“ pareiškėjui 1998 m. gegužės 4 d. – 2000 m. balandžio 1 d. buvo nustatyta antra, 1998 m. gruodžio 7 d. – 2001 m. sausio 1 d. – trečia, 1999 m. kovo 25 d. – 2000 m. balandžio 1 d. – antra, 2000 m. kovo 27 d. – 2001 m. balandžio 1 d., 2001 m. balandžio 3 d. – 2002 m. gegužės 1 d., 2002 m. balandžio 22 d. – 2004 m. gegužės 11 d., 2004 m. balandžio 26 d. – 2005 m. balandžio 30 d., 2005 m. balandžio 25 d. – 2006 m. balandžio 30 d. – antra invalidumo grupės. Nuo 2009 m. kovo 4 d. neterminuotai pareiškėjo darbingumo lygis dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ įvertintas 100 proc., nuo 2009 m. kovo 4 d. iki 2009 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjo darbingumo lygis dėl priežasties „ligos ar būklės“ įvertintas 40 proc., nuo 2009 m. kovo 4 d. iki 2009 m. rugpjūčio 27 d.

pareiškėjo darbingumo lygis dėl priežasties „liga (suluošinimas) įgyta tarnybos ar mokymu metu“ įvertintas 80 proc.6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčo dėl to, jog pareiškėjas

1989 m. kovo 20 d. įvykio metu apsinuodijo amoniaku ir nitrofoska, nėra. Šiuo atveju pareiškėjas nesutinka su tuo, kad darbingumo lygis dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ buvo įvertintas 100 proc.

7. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas taip pat neginčija diagnozių, atsiradusių dėl nelaimingo atsitikimo: (duomenys neskelbtini). Tarnybos Kauno II teritorinis skyriaus 2016 m. rugsėjo 26 d. darbingumo lygio vertinimo akte dėl nelaimingo atsitikimo darbe Nr. NA-1521 (toliau – ir Aktas) šios diagnozės vertintinos kaip diagnozės, susijusios su nelaimingu atsitikimu darbe (Akto 12 p.). Akte nurodyta, kad šios diagnozės, nustatant bazinį darbingumą, vertinamos pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 (2014 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. A1-131/V-349 redakcija) patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo (toliau – Kriterijų aprašas) 1 priedo XV dalies 81.1 papunktį. Akte nurodyta, ir kokiais dokumentais vadovaujamasi: 2015 m. gegužės 6 d. pulmonologo konsultacija, 2016 m. birželio 20 d. pulmonologo konsultacija, 2016 m. rugpjūčio 9 d. pulmonologo konsultacija, VšĮ Jonavos PSPC 2016 m. birželio 8 d. siuntimu ir kitomis konsultacijomis. Teismas vertino, kad šie duomenys patvirtina, jog surašant aktą buvo vadovautasi medicininiais dokumentais.

8. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad kiti sveikatos sutrikimai yra susiję su nelaimingu atsitikimu darbe, todėl jam nepagrįstai buvo nustatytas 100 proc. darbingumo lygis. Teismas pažymėjo, kad kaip matyti iš Akto, pareiškėjui buvo nustatytas lengvas kvėpavimo funkcijos sutrikimas (15.10 papunktis). Pareiškėjas neginčija nustatyto sutrikimo, tačiau jis nesutinka su nustatytu sutrikimo laipsniu, teigdamas, jog jam turėjo būti nustatytas ne lengvas, o sunkus kvėpavimo funkcijos sutrikimas. Teismas pabrėžė, kad kvėpavimo sistemos sutrikimo laipsnis buvo nustatomas remiantis objektyviais kvėpavimo mėginiais: spirometrija, bronchodilataciniu mėginiu, dujų difuzijos tyrimu, fizinio krūvio mėginiu, arterinio kraujo dujų tyrimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo atlikti minėti tyrimai ir specialistų išvados patvirtino, kad pareiškėjo kvėpavimo sutrikimas yra lengvas. Be to, pažymėta, kad Dujų difuzijos tyrimas neatliktas, nes trūko ligonio pastangų, jis tyrimą tęsti atsisakė, pletizmografijos tyrimą dėl subjektyvių priežasčių pareiškėjas tęsti taip pat atsisakė. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo teiginius, jog specialistai padarė neteisingas išvadas, vertino kritiškai.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, kad nepagrįstai nenustatyti kiti funkcijų sutikimai (klausos, rankų, liemens, kojų), teismas pažymėjo, jog Akto 13 punkte nurodyti duomenys apie sveikatos būklę ir organizmo funkcijų sutrikimų aprašymas (susiję su nelaimingu atsitikimu darbe), t. y. nurodyta, kad pareiškėjas iki dabar skundžiasi įvairiais negalavimais. Taip pat nurodyta, kad su apsinuodijimu siejami kvėpavimo sistemos sutrikimai. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad kiti pareiškėjo nusiskundimai, tiek, kiek jie yra susiję su nelaimingu atsitikimu darbe, priimant ginčijamas sprendimus buvo įvertinti. Teismas šiame kontekste taip pat akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog siuntime nurodytos kitos diagnozės būtų susijusios su nelaimingu atsitikimu darbe, todėl diagnozės, priežastiniu ryšiu nesusijusios su nelaimingu atsitikimu darbe, nevertinamos. Teismas pripažino, kad Akte pagrįstai buvo vertinamas tik kvėpavimo funkcijų sutrikimas, nevertinant kitų funkcijų sutrikimų (klausos, rankų, liemens, kojų).

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Kriterijų aprašo 1 priedo XV dalies (Kitų organų ligos ir pažeidimai) 81.1 papunktyje nurodyta, jog asmeniui nustatomas 100 proc. darbingumas, kai yra nežymus funkcinis sutrikimas (asmens veikla nesutrikusi). Šiuo atveju buvo nustatytas lengvas kvėpavimo funkcijos sutrikimas. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjo kvėpavimo rodikliai buvo normos ribose, gydymo fone funkcija nesutrikusi, todėl Tarnybos Kauno II teritorinis skyrius pagrįstai pareiškėjui netaikė Kriterijų aprašo 1 priedo V dalies (kvėpavimo sistemos ligos) specializuoto punkto ir remdamasis Kriterijų aprašo 1 priedo XV dalies 81.1 papunkčiu nustatė 100 proc. darbingumą.

11. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad nustatant darbingumo lygį nebuvo vadovautasi eksperto išvadomis (2014 m. gegužės 22 d. ekspertizės aktu), teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog nustatant darbingumo lygį nebuvo vertinama atlikta ekspertizė. Priešingai, Tarnyba ekspertizės aktą vertino, tačiau pareiškėjas ekspertizės aktą savaip interpretuoja ir daro medicininiais duomenimis ir tyrimais nepagrįstas prielaidas.

12. Dėl darbingumo nustatymo dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ datos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 (2014 m. kovo 12 d. įsakymo Nr. A1-131/V-349 redakcija) patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas)

17 punkte nurodyta, jog tuo atveju, kai darbingumo lygis nustatomas pirmą kartą arba pakartotinai pagal šio Tvarkos aprašo 35.1 ir 35.2 papunkčius, darbingumo lygio nustatymo termino pradžia yra visų šio Tvarkos aprašo 8 ir 10 punktuose išvardytų dokumentų Tarnyboje gavimo diena, išskyrus atvejus, kai darbingumo lygis nustatomas remiantis kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentingos įstaigos pateiktais dokumentais, medicininėmis išvadomis ir administracinio pobūdžio informacija arba kitos valstybės, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis dėl socialinės paramos, pateiktais medicininiais dokumentais – darbingumo lygio nustatymo termino pradžia yra diena, kurią darbingumo lygis asmeniui nustatytas kitoje valstybėje. Atsižvelgdamas į nurodytą reglamentavimą, teismas pritarė atsakovo atsiliepime išdėstytai pozicijai, kad darbingumo lygis dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ nustatytinas nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. (nuo kreipimosi į Tarnybą), o ne, kaip prašo pareiškėjas, nuo 1989 m. kovo 20 d. (nelaimingo atsitikimo darbe).

13. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam turi būti nustatytas neįgalumas dėl profesinio susirgimo, teismas pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. A1-1/V2 „Dėl darbingumo lygio, susijusio su nelaimingais atsitikimais darbe ar profesinių ligų padariniais nustatymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Darbingumo lygio, susijusio su nelaimingais atsitikimais darbe ar profesinių ligų padariniais, nustatymo taisyklėmis, profesines ligas nustato ir patvirtina CDMEK. Nagrinėjamu atveju duomenų apie tai, kad pareiškėjui yra nustatyta profesinė liga, nėra. Priešingai, nustatyta, kad 2009 m. gegužės 5 d. CDMEK, įvertinusi pareiškėjo darbingumo lygį, profesinės ligos nenustatė, taip pat nenustatė ir netekto profesinio darbingumo.

14. Įvertinęs bylos nustatytas aplinkybes, teismas sprendė Tarnybos Kauno II teritorinio skyriaus specialistai, vertindami pareiškėjo darbingumo lygį dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“, vadovavosi darbingumo lygio nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais, laikėsi juose nustatytos vertinimo tvarkos, veikė pagal savo kompetenciją, objektyviai įvertino asmens sveikatos būklę patvirtinančius medicininius dokumentus bei tinkamai taikė minėtų teisės aktų nuostatas. Dėl nurodytų priežasčių teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažindamas, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

III.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2018 m. kovo 2 d., 2018 m. kovo 20 d., 2018 m. balandžio 9 d., 2018 m. birželio 14 d., 2018 m. lapkričio 20 d. gauti pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:16.1. Pirmosios instancijos teismas nepatikrino, kodėl Tarnybos Kauno II skyrius Aktą priėmė pulmonologams

neatlikus visų privalomų atlikti pareiškėjo darbingumo lygiui nustatyti reikalingų tyrimų, nustatytų Kriterijų aprašo 1 priedo V dalies „Kvėpavimo sistemos ligos“. Pagal šią Kriterijų aprašo 1 priedo dalį kvėpavimo sistemos funkcijos sutrikimo laipsnis nustatomas remiantis objektyviais kvėpavimo mėginiais: spirometrija, bronchodilataciniu mėginiu, dujų difuzijos tyrimu, fizinio krūvio mėginiu, arterinio kraujo dujų tyrimu. Nei teismas, nei atsakovas, nei Ginčų komisija nepatikrino, dėl kokių, ne nuo pareiškėjo valios priklausančių objektyvių priežasčių, pulmonologai negalėjo atlikti visų spirometrijos matavimų. Negalima teigti, jog salbutamolio įkvėpimas yra adekvataus gydymo fonas, dėl kurio kvėpavimo funkcija normali, nes Kriterijų aprašo 1 priedo V dalyje, be kita ko, nustatyta, kad sergant obstrukcinėmis plaučių ligomis, vertinami spirometrijos, atliktos su bronchodilataciniu mėginiu, duomenys.

16.2. Akto 14 punkto duomenys patvirtina, kad be salbutamolio 2015 m. balandžio 29 d. – 2015 m. gegužės 6 d. Forsuoto iškvėpimo tūris per vieną sekundę (toliau – FEV1) (Kriterijų aprašo 37 p.) – 49 proc., o 2016 m. rugpjūčio 9 d. FEV1 –57 proc. FEV1 procentai atitinka Kriterijų aprašo 1 priedo 38 punkte nustatytą vidutinio sunkumo kvėpavimo sistemos funkcijos sutrikimą, pagal kurį FEV1 > 40 proc. normos, bet < 60 proc., kai FEVl/FVC(arba FEV1/FVC) rodiklis yra mažesnis kaip 0,7 ir dėl kurio nustatomas 50 proc. bazinis darbingumas. Po salbutamolio inhaliacijos pareiškėjo spirometrijos rodikliai trumpam laikui pagerėjo daugiau kaip 40 proc., todėl pareiškėjui galėjo būti diagnozuojamas slaptas (latentinis) bronchų spazmas, tačiau tai yra ne teismo, o atsakovo kompetencija. Vien dėl šių objektyvių duomenų Akto 16 punkte atsakovo nustatytas 100 proc. bazinis darbingumo lygis yra neteisingas, tačiau teismas nepatikrino, kodėl Akte

nurodomas ne vidutinis, o tik lengvas kvėpavimo sutrikimo laipsnis, ir kodėl esant lengvam kvėpavimo sutrikimo laipsniui netaikytas Kriterijų aprašo 1 priedo V dalies 37 punktu reglamentuotas 70 proc. dydžio bazinis darbingumo lygis.

16.3. Pirmosios instancijos teismas taip pat neaptikrino: ar teisėtai Ginčų komisija, esant nustatytam lengvam kvėpavimo sutrikimo laipsniui, atsisakė taikyti Kriterijų aprašo 1 priedo V dalies 37 punktą; kodėl Ginčų komisija apskritai nenurodė jokio teisės akto, kurio pagrindu nustatyta, jei saturacija (kraujo įsotinimas deguonimi) daugiau nei 90 proc., laikoma, jog kvėpavimo funkcijos nepakankamumo nėra; kodėl Ginčų komisija nevertino aplinkybių, kad neatlikti pagal Kriterijų aprašo 1 priedo V dalį privalomi fizinio krūvio mėginys ir arterinio kraujo dujų tyrimas, nors Ginčų komisijos sprendimas turi būti pagrįstas duomenimis ir teisės aktų normomis; kodėl nustačius ligos diagnozę pagal TLK-10-AM kodus – (duomenys neskelbtini) – lėtinės plaučių ligos, kurioms reikalingas medikamentinis gydymas, nustatant bazinį darbingumo lygį, nebuvo taikyti Kriterijų aprašo 1 priedo V dalies „Kvėpavimo sistemos ligos“ punktai; kodėl Akte nieko pasakyta apie pagal šią Kriterijų aprašo 1 priedo dalį privalomus fizinio krūvio mėginį ir arterinio kraujo dujų tyrimą; kodėl pareiškėjo prašymuose ir skunduose nurodomų nusiskundimų nagrinėjimas buvo atliktas ir sprendimai priimti nesilaikant pagrindinių procedūrų ir taisyklių, nustatytų Kriterijų aprašo 1 priedo V dalyje, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą.

17. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo bendrame atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsiliepime į apeliacinį nurodo:

17.1. Apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatytą terminą.

17.2. Tarnyba nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad neištyrė: 1) dėl kokių, ne nuo pareiškėjo valios priklausančių priežasčių, pulmonologai negalėjo atlikti visų spirometrijos matavimų; 2) dėl kurių priežasčių pareiškėjui tirpsta rankos, kojos, skauda krūtinę ir liemenį, sutrikusi klausa. Tarnyba yra ne sveikatos priežiūros, o viešojo administravimo įstaiga, todėl neatlieka asmenų medicininės apžiūros dėl sveikatos būklės ištyrimo. Tarnyba taip pat neturi įgaliojimų spręsti su asmens sveikata susijusių klausimų: stebėti asmens sveikatos būklę, atlikti reikalingus tyrimus ar skirti gydymą. Tarnyba, vadovaudamasi Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. A1-242 „Dėl Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų patvirtinimo“, neatlieka medicininės apžiūros ir nenaudoja jokių papildomų įrenginių asmens sveikatos būklei tirti. Šios funkcijos priskiriamos asmenį gydančių gydytojų kompetencijai. Asmens sveikatos priežiūrą atlieka ir visus su paciento sveikata susijusius klausimus sprendžia asmenį gydantis gydytojas. Vadovaujantis Darbingumo lygio nustatymo aprašo 45 punktu, už pateikto siuntimo į Tarnybą teisingumą atsako asmenį gydantis gydytojas, už konkrečios konsultacijos išvados teisingumą – konsultaciją suteikęs ir išvadą parengęs gydytojas specialistas. Atlikdami vertinimą Tarnybos specialistai vadovaujasi asmenį gydančio gydytojo parengtais medicininiais dokumentais, patvirtinančiais paciento darbingumą ribojančius organizmo funkcijų sutrikimus, o teisės aktai nesuteikia teisės Tarnybai nustatyti ir (arba) vertinti pareiškėjo ligų ar būklių, kurios nėra nurodytos Tarnybos gautuose dokumentuose.

17.3. Pareiškėjas klaidina teismą teigdamas, jog prašymuose ir skunduose nurodytų nusiskundimų nagrinėjimas buvo atliktas ir sprendimai priimti nesilaikant pagrindinių procedūrų ir taisyklių. Tarnyba, siekdama priimti pagrįstą sprendimą, atliko visus galimus procedūrinius veiksmus: pareiškėjas buvo pakviestas ir dalyvavo Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriuje vykusiame posėdyje; Tarnybos Kauno II teritorinio skyriaus specialistai kreipėsi į asmens sveikatos priežiūros įstaigą dėl papildomos informacijos (duomenų) pateikimo. Tarnybai suteikta kompetencija spręsti klausimus, reikalaujančius specialiųjų (medicininių) žinių, grindžiamus medicininiais tyrimais ir dokumentų duomenimis. Pareiškėjui nustatytos diagnozės ir susirgimų sukelti organizmo funkcijų sutrikimai buvo patvirtinti gydytojų specialistų konsultacijų išvadomis ir atliktų tyrimų duomenimis, kurių pakako priimti objektyvų ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija


18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos Kauno II teritorinio skyriaus 2016 m. rugsėjo 26 d. darbingumo lygio vertinimo akto Nr. NA-1521, kurio pareiškėjui nustatytas 100 proc. darbingumo lygis pagal darbingumo lygio priežastį „nelaimingas atsitikimas darbe“, Tarnybos Sprendimų kontrolės skyriaus 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. SS-2983, kuriuo paliktas galioti Tarnybos Kauno II teritorinio skyriaus 2016 m. rugsėjo 26 d. darbingumo lygio vertinimo aktas Nr. NA-1521, bei Ginčų komisijos 2017 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. S-16, kuriuo NDNT 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimas paliktas nepakeistas, teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad atsakovas neištyrė, dėl kokių, ne nuo pareiškėjo valios priklausančių priežasčių, pulmonologai negalėjo atlikti visų spirometrijos matavimų; dėl kurių priežasčių pareiškėjui tirpsta rankos, kojos, skauda krūtinę ir liemenį, sutrikusi klausa. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar teisėtai Ginčų komisija, esant nustatytam lengvam kvėpavimo sutrikimo laipsniui, atsisakė taikyti Kriterijų aprašo 1 priedo V dalies 37 punktą; kodėl Ginčų komisija apskritai nenurodė jokio teisės akto, kurio pagrindu nustatyta, jei saturacija (kraujo įsotinimas deguonimi) daugiau nei 90 proc., laikoma, jog kvėpavimo funkcijos nepakankamumo nėra; kodėl Ginčų komisija nevertino aplinkybių, kad neatlikti pagal Kriterijų aprašo 1 priedo V dalį privalomi fizinio krūvio mėginys ir arterinio kraujo dujų tyrimas, nors Ginčų komisijos sprendimas turi būti pagrįstas duomenimis ir teisės aktų normomis; kodėl nustačius ligos diagnozę pagal TLK-10-AM kodus – (duomenys neskelbtini) – lėtinės plaučių ligos, kurioms reikalingas medikamentinis gydymas, nustatant bazinį darbingumo lygį, nebuvo taikyti Kriterijų aprašo 1 priedo V dalies „Kvėpavimo sistemos ligos“ punktai; kodėl Akte nieko pasakyta apie pagal šią Kriterijų aprašo 1 priedo dalį privalomus fizinio krūvio mėginį ir arterinio kraujo dujų tyrimą; kodėl pareiškėjo prašymuose ir skunduose nurodomų nusiskundimų nagrinėjimas buvo atliktas ir sprendimai priimti nesilaikant pagrindinių procedūrų ir taisyklių, nustatytų Kriterijų aprašo 1 priedo V dalyje, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl netinkamų ar nepakankamų medicininių tyrimų konkrečiu atveju iš esmės yra naujai formuluojami klausimai, kurie nebuvo iškelti skunde teismui ir nebuvo pirmosios instancijos teismo nagrinėjimo dalyku. Dėl šios priežasties jie negali sudaryti pagrindo pripažinti neteisėtu pirmosios instancijos teismo sprendimą.

20. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2016 m. birželio 8 d. pareiškėjas kreipėsi į NDNT dėl darbingumo lygio ir jo nustatymo atgaline data nuo 1989 m. kovo 20 d. dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“. NDNT Kauno II teritorinis skyrius 2016 m. rugsėjo 26 d. darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. NA-1521 pareiškėjui nustatė 100 proc. darbingumo lygį dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. neterminuotai. Šio akto pagrindu 2016 m. rugsėjo 26 d. išduota NDNT darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažyma DNL-2 Nr. 2315. Pažymoje nurodytas darbingumo lygis – 100 proc., netektas darbingumas – 0 proc. 2016 m. lapkričio 7 d. NDNT Sprendimų kontrolės skyrius savo sprendimu paliko galioti NDNT teritorinio skyriaus sprendimą nepakeistą. Ginčų komisija 2017 m. sausio 26 d. priėmė sprendimu nustatė, kad pareiškėjo darbingumo lygis dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ NDNT įvertintas teisingai, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

21. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 1989 m. kovo 20 d. dalyvavo likviduojant Jonavos „Azotas“ (dabar – AB „Achema“) kilusio gaisro padarinius kaip gaisrinės mašinos vairuotojas. Remiantis 1995 m. balandžio 25 d. Kauno akademinių klinikų pažymėjimu pareiškėjas nuo 1989 m. kovo 31 d. iki 1989 m. balandžio 24 d. buvo gydytas klinikose. Pažymėjime nurodyta diagnozė: (duomenys neskelbtini). Nelaimingo atsitikimo darbe aktas nebuvo surašytas. Dėl šios priežasties pareiškėjas kreipėsi į Jonavos rajono apylinkės teismą, kuris 2008 m. sausio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-126-660/2008 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad dėl darbo aplinkos pavojingo, kenksmingo veiksnio 1989 m. kovo 20 d. – 1989 m. kovo 31 d. darbe (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 16-oje sukarintoje priešgaisrinėje dalyje Jonavos AB „Achema“ apsaugai) pareiškėjui vykdant pavestas darbines funkcijas, įvyko nelaimingas atsitikimas darbe – apsinuodijimas amoniaku ir nitrofoska. Dėl priežasties „bendri susirgimai“ pareiškėjui 1998 m. gegužės 4 d. – 2000 m. balandžio 1 d. buvo nustatyta antra, 1998 m. gruodžio 7 d. – 2001 m. sausio 1 d. – trečia, 1999 m. kovo 25 d. – 2000 m. balandžio 1 d. – antra, 2000 m. kovo 27 d. – 2001 m. balandžio 1 d., 2001 m. balandžio 3 d. – 2002 m. gegužės 1 d., 2002 m. balandžio 22 d. – 2004 m. gegužės 11 d., 2004 m. balandžio 26 d. – 2005 m. balandžio 30 d., 2005 m. balandžio 25 d. – 2006 m. balandžio 30 d. – antra invalidumo grupės. Nuo 2009 m. kovo 4 d. neterminuotai

pareiškėjo darbingumo lygis dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ įvertintas 100 proc. Nuo 2009 m. kovo 4 d. iki 2009 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjo darbingumo lygis dėl priežasties „ligos ar būklės“ įvertintas 40 proc. Nuo 2009 m. kovo 4 d. iki 2009 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjo darbingumo lygis dėl priežasties „liga (suluošinimas) įgyta tarnybos ar mokymu metu“ įvertintas 80 proc.

22. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors CDMEK 2009 m. gegužės 5 d. nenustatė pareiškėjui profesinės ligos, nenustatė taip pat ir profesinio darbingumo netekimo, pareiškėjas iš naujo kelia klausimą, kad nedarbingumas yra susijęs su patirtais sužalojimais 1989 m. kovo 20 d. AB „Achema“ gaisro metu. Pareiškėjas pageidauja, kad būtų nustatytas neįgalumas dėl profesinio susirgimo ar nelaimingo atsitikimo (suluošinimo) darbe. Pareiškėjas nesutinka su tuo, kad darbingumo lygis dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ buvo įvertintas 100 proc. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vienas iš svarbiausių nagrinėjamoje byloje aspektų yra tai, kad ginčijamu 2016 m. rugsėjo 26 d. darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. NA-1521 darbingumo lygis dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ pareiškėjui nustatytas nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. (nuo kreipimosi į NDNT), o ne, kaip prašo pareiškėjas, nuo 1989 m. kovo 20 d. (nelaimingo atsitikimo darbe).

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.

24. Vadovaujantis Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo 3 punkto nuostatomis, asmens darbingumo lygis nustatomas vertinant tris kriterijus: medicininius, t. y. asmens bazinį darbingumą (1 priedas), funkcinius (2 priedas), profesinius ir kitus kriterijus, turinčius įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms (2 priedas). Kriterijų aprašo 4 punkte nurodyta, kad medicininiai kriterijai, t. y. bazinis darbingumas vertinamas atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę bei į visas jo darbingumą įtakojančias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus. Kriterijų aprašo 1 priede pateiktas sąrašas ligų, suklasifikuotų pagal atitinkamas žmogaus organizmo funkcijų sistemas į XV dalių, prie kiekvienos ligos nurodant bazinio darbingumo vertę procentais apibrėžtuose intervaluose. Funkciniai kriterijai vertinami, atsižvelgiant į asmens funkcijų sutrikimus, pagal tai, kiek valandų asmuo gali dirbti per dieną ar dienų per savaitę (Kriterijų aprašo 11 p.). Profesiniams ir kitiems kriterijams, turintiems įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms, priskiriama: išsilavinimas, profesinė kvalifikacija, darbo patirtis ir darbiniai įgūdžiai, kuriuos asmuo gali panaudoti darbo vietoje, amžius bei fizinės, darbinės ir informacinės aplinkos pritaikymas (Kriterijų aprašo 12 p.).

25. Nagrinėjamu atveju ginčo esmę sudaro medicininio kriterijaus vertinimas nustatant pareiškėjo darbingumo lygį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad administraciniai teismai turi ribotą kompetenciją sprendžiant specialių mokslo žinių reikalaujančius medicinos srities klausimus ir teismas nėra kompetentingas spręsti, ar medicininių kriterijų vertinimą NDNT atliko pagal realią pareiškėjo sveikatos būklę. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas yra kompetentingas patikrinti, ar nebuvo pažeistos teisės aktų nuostatos, o konkrečiai Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo ir kitos nuostatos, sprendžiant dėl pareiškėjo darbingumo lygio, o taip pat, ar priimant ginčijamą Aktą buvo laikytasi procedūrinių taisyklių, ar atsakovas veikė savo kompetencijos ribose.

26. Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad asmuo arba jo atstovas kreipiasi į asmens sveikatos priežiūros įstaigos jį gydantį gydytoją ir pateikia laisvos formos prašymą išduoti siuntimą į NDNT darbingumo lygiui nustatyti. Tvarkos aprašo 8 punkte nustatyta, kaip yra išduodamas siuntimas, kokie duomenys turi būti siuntime, o 81

punkte nurodyta, kada siuntimas neišduodamas. Tai gali būti ir atvejis, kai neišnaudotos visos medicininės reabilitacijos priemonės. Svarbu tai, kokie funkciniai sutrikimai išliko, nors ir buvo taikomos reabilitacijos priemonės. Taip pat matyti, kad siuntime turi būti nurodomos diagnozės, su siuntimu pateikiami medicininių tyrimų išrašai, kiti asmens sveikatos būklę patvirtinantys dokumentai, o atsižvelgiant į asmens organizmo funkcijų sutrikimo pobūdį teikiami ir kiti dokumentai, informuojantys apie Bartelio indeksą, funkcinio nepriklausomumo testą, skausmo įvertinimo skalę, raumenų būklės vertinimą, judėjimo funkcijos sutrikimo laipsnį ir kt. Tvarkos aprašo 10 punkte nustatyta, kad, esant Tvarkos aprašo 27.3–27.14 punktuose nurodytoms priežastims, asmuo papildomai teikia dokumentus. Šioje normoje išvardijamos darbingumo

lygio priežastys, o nuo 27.3 iki 27.14 punkto nurodomos tokios priežastys kaip nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe, liga (suluošinimas), įgyta tarnybos ar mokymų metu ir pan. Tvarkos aprašo 13 punkte nustatyta, kad tik esant reikalui NDNT teritoriniai skyriai kreipiasi į asmens sveikatos priežiūros įstaigą, kurios gydytojas išdavė siuntimą, dėl galimybės susipažinti su kita medicinine informacija, taip pat dėl papildomų medicininių dokumentų pateikimo gali kreiptis į kitas įstaigas ar institucijas, jeigu gauti medicininiai dokumentai ar kiti dokumentai yra neišsamūs ar jų nepakanka. Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo 24 punktas nustato, kad dėl priežasčių, nurodytų šio Tvarkos aprašo 27.3–27.4 („nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ ir „profesinė liga“) punktuose, darbingumo lygis nustatomas atskirai, nevertinant kitų ligų ar traumų pasekmių, nesusijusių su nurodytų priežasčių nustatymu. Šiuo atveju asmens darbingumo lygis prilyginamas baziniam darbingumui.

27. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo nustatytas lengvas kvėpavimo funkcijos sutrikimas (15.10 papunktis). Pareiškėjas neginčija nustatyto sutrikimo, tačiau jis nesutinka su nustatytu sutrikimo laipsniu. Iš apeliacinio skundo aišku, kad pareiškėjas mano, kad turėjo būti nustatytas ne lengvas, o sunkus kvėpavimo funkcijos sutrikimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo atlikti reikalingi tyrimai ir specialistų išvados patvirtino, kad pareiškėjo kvėpavimo sutrikimas yra lengvas. Teismas vertino, kad Dujų difuzijos tyrimas neatliktas, nes trūko ligonio pastangų, jis tyrimą tęsti atsisakė, pletizmografijos tyrimą dėl subjektyvių priežasčių pareiškėjas tęsti taip pat atsisakė. Apeliacinio skundo argumentai neleidžia paneigti minėtų išvadų.

28. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nepagrįstai nenustatyti kiti funkcijų sutrikimai (klausos, rankų, liemens, kojų). Akto 13 punkte nurodyti duomenys apie sveikatos būklę ir organizmo funkcijų sutrikimų aprašymas (susiję su nelaimingu atsitikimu darbe), t. y. nurodyta, kad pareiškėjas iki dabar skundžiasi įvairiais negalavimais. Be to, nurodyta, kad su apsinuodijimu siejami kvėpavimo sistemos sutrikimai. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad pareiškėjo nusiskundimai, tiek, kiek jie yra susiję su nelaimingu atsitikimu darbe, buvo vertinti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad vadovaujantis Tvarkos aprašo 24 punktu pagrįstai Akte buvo vertinamas tik kvėpavimo funkcijų sutrikimas, nevertinant kitų funkcijų sutrikimų (klausos, rankų, liemens, kojų).

29. Remiantis Kriterijų aprašo 1 priedo XV dalies 81.1 papunkčiu asmeniui nustatomas 100 proc. darbingumas, kai yra nežymus funkcinis sutrikimas (asmens veikla nesutrikusi). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nustačius, kad pareiškėjo kvėpavimo rodikliai buvo normos ribose, gydymo fone funkcija buvo nesutrikusi, NDNT teritorinis skyrius pagrįstai jam netaikė Kriterijų aprašo 1 priedo V dalies (kvėpavimo sistemos ligos) specializuoto punkto ir remdamasis Kriterijų aprašo 1 priedo XV dalies 81.1 papunkčiu nustatė 100 proc. darbingumą.

30. Dėl darbingumo nustatymo dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ datos pažymėtina, kad Tvarkos aprašo 17 punkte nurodyta, kad tuo atveju, kai darbingumo lygis nustatomas pirmą kartą arba pakartotinai pagal šio Tvarkos aprašo 35.1 ir 35.2 papunkčius, darbingumo lygio nustatymo termino pradžia yra visų šio Tvarkos aprašo 8 ir 10 punktuose išvardytų dokumentų NDNT gavimo diena. Atsižvelgdamas į nurodytą reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas laikėsi teisingos pozicijos, kad darbingumo lygis dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“ nustatytinas nuo 2016 m. rugsėjo 13 d. (nuo kreipimosi į NDNT), o ne, kaip prašo pareiškėjas, nuo 1989 m. kovo 20 d. (nelaimingo atsitikimo darbe).

31. Apibendrinant išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad NDNT Kauno II teritorinio skyriaus specialistai, vertindami pareiškėjo darbingumo lygį dėl priežasties „nelaimingas atsitikimas (suluošinimas) darbe“, vadovavosi darbingumo lygio nustatymą reglamentuojančiais teisės aktais, laikėsi juose nustatytos vertinimo tvarkos, veikė pagal savo kompetenciją, objektyviai įvertino asmens sveikatos būklę patvirtinančius medicininius dokumentus bei tinkamai taikė minėtų teisės aktų nuostatas.

32. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjas apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo L. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. A-2415-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00910-2018-4Procesinio sprendimo kategorija 22.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl įsakymo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2018 m. vasario 27 d. įsakymą Nr. 41-77 „Dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) atlyginti turtinę ir neturtinę žalą; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis yra Administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2-ojo kontrolės poskyrio vyriausiasis specialistas. Skundžiamu Įsakymu jo tarnybinė veikla už 2017 metus buvo įvertinta nepatenkinamai ir panaikinta jo turėta (antra) kvalifikacinė klasė. Pareiškėjas nurodė, jog jam 2017 m. suformuluotos

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=5a570bf0070011ea9d279ea27696ab7b

užduotys buvo neaiškios ir realiai neįvykdomos, joms atlikti buvo skiriami per trumpi terminai. Užduočių neįvykdė nei vienas iš Administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus specialistų. Be to, nebuvo įvertintas toks rizikos faktorius, kaip pareiškėjo nedarbingumas dėl ligos, kuris turėjo daug įtakos užduočių vykdymui. Pareiškėjo teigimu, jį diskriminuojama jo tiesioginis vadovas, kuris nėra tinkamas vadovas dėl savo arogancijos ir netinkamo elgesio su darbuotojais bei kitais asmenimis. Pareiškėjas nesutiko su tiesioginio vadovo vertinimo išvada, nes pareiškėjo kiekybiniai tarnybinės veiklos rezultatai niekuo nesiskiria nuo kitų Administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 1-ojo, 2-ojo, 3-ojo ar 4-ojo kontrolės poskyrio specialistų. Pareiškėjo teigimu, jis yra atsakovo yra nuolat persekiojamas dėl to, kad aktyviai gina darbuotojų teises. Iš Vilniaus miesto gyventojų pareiškėjas nuolat sulaukia padėkų, todėl, jo manymu, dirbdamas tiesioginį savo darbą, 2017 m. tarnybinės veiklos užduotis įvykdė tinkamai. Tiesioginis vadovas nepagrįstai pareiškėją įvertino nepatenkinamai ir akivaizdžiai nesivadovavo valstybės tarnybos veiklos principais bei nesilaikė lygiateisiškumo principo.

3. Pareiškėjas teigė, kad dėl nurodytų veiksmų jis patyrė žalą: kadangi jam buvo panaikinta antra kvalifikacinė klasė, sumažėjo pareiškėjo gaunamos pajamos (patyrė turtinę žalą), o dėl to, kad pareiškėjas nuolat patiria psichologinį terorizavimą, nuolat pažeidinėjamos jo teisės ir jis persekiojamas (nuo 2014 m. nuolat inicijuojami tarnybiniai patikrinimai), taip pat dėl sveikų darbo sąlygų nesudarymo, jam turi būti priteista ir neturtinė žala.

4. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.5. Atsakovas nurodė, kad jis pateikė teismui įrodymus, kurie atskleidžia pareiškėjo netinkamo elgesio ir netinkamo

pareigų atlikimo aplinkybes, bei pagrindė pareiškėjo veiklos už 2017 m. vertinimą nepatenkinamai. Vertinimo komisijos posėdžio metu kalbėjęs pareiškėjo tiesioginis vadovas paaiškino, jog jau antrus metus iš eilės iškilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Pareiškėjas vienintelis pagal sutartus vertinimo rodiklius iš 5 užduočių pilnai neįvykdė nei vienos užduoties. Jam vykdant 127 užduotis, pagal nustatytus kriterijus nustatyti net 93 trūkumai. Vertinimo komisijos posėdžio metu pareiškėjas nepaneigė nė vieno savo tiesioginio vadovo teiginio apie jį. Atsakovas sutiko, kad pareiškėjas galėjo gauti padėkų iš gyventojų, tačiau teigė, jog didžiąją dalį 2017 m. pareigų jis atliko netinkamai, be to, dažnai konfliktavo su savo vadovais ir kolegomis. Pareiškėjas, jau antrus metus iš eilės demonstruodamas atmestinį požiūrį į atliekamų pareigų kokybę, piktybiškai nevykdydamas pavedimų ar juos vykdydamas netinkamai, konfliktuodamas su kitais darbuotojais, savo vadovais, į kolektyvą įneša destrukcijos bei sukelia pagrįstą miesto gyventojų ir kolegų pasipiktinimą.

6. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas skunde nenurodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą prielaidai, kad jis buvo tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojamas. Kiti to paties poskyrio tarnautojai, neatlikę visų užduočių, surinko identišką balų skaičių, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas vertinimo metu nebuvo diskriminuojamas. Pareiškėjo tiesioginis vadovas, nustatydamas galimas užduočių neįvykdymo rizikas, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų ir tinkamai nustatė pagrindines galimas rizikas užduočių neįvykdymui įvertinti. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie, jo manymu, patirtos žalos konkretų dydį bei neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, galėjusių lemti žalos atsiradimą.

7. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas Ž. J. parodė, kad pareiškėją norėjo įvertinti nepatenkinamai, tačiau naujoji vertinimo sistema neleido pakeisti vertinimo. Dėl pareiškėjo buvo atliekama labai daug tarnybinių patikrinimų. Pareiškėjas nuolat reikšdavo nepasitenkinimą tiek jam pateikiamomis vykdyti užduotimis, tiek Administracijos veiksmais.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad pareiškėjo tiesioginis vadovas 2018 m. sausio 19 d. surašė tarnybinės veiklos vertinimo išvadą

Nr. A154-354/18(3.4.38-PD) (III t., b. l. 188–190), kurioje 2 balais įvertino pareiškėjo pasiektus rezultatus vykdant užduotis, 2 balais – gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, 2 balais – pareiškėjo kvalifikaciją, pateikė bendrą vertinimą „patenkinamai“ ir pasiūlė pareiškėjui suteikti nuosekliai žemesnę kvalifikacinę klasę bei tobulinti kvalifikaciją. Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija (toliau – ir Komisija) 2018 m. vasario 21 d. surašė išvadą Nr. A154-934/18(3.4.38-PD2) (toliau – ir Išvada), kuria pareiškėjas įvertintas nepatenkinamai, pasiūlyta panaikinti karjeros valstybės tarnautojo turimą kvalifikacinę klasę. Ginčijamu Įsakymu panaikinta pareiškėjo turima antra kvalifikacinė klasė.

10. Teismas nurodė, kad, kaip matyti iš pareiškėjo 2017 m. sausio 20 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvados (I t.,

b. l. 25–28), tiesioginis vadovas pareiškėjui suformulavo tokias 2017 m. užduotis: 1) gavus pranešimą, skundą ar pavedimą, pirmą patikrinimą vietoje atlikti ne vėliau kaip kitą darbo dieną; 2) kiekvieno patikrinimo rezultatus (vaizdinę medžiagą, tarnybinius pranešimus, atsakymų pranešėjams ar pareiškėjams ir kt.) suvesti į užduočių valdymo sistemą ne vėliau kaip iki tos pačios darbo dienos pabaigos; 3) pavestas užduotis atlikti laiku; 4) tiriant administracinius nusižengimus ar nagrinėjant pareiškimus, pranešimus ar pavedimus, rinkti visus įrodymus ir priimti pagrįstus sprendimus; 5) operatyviai reaguoti į daromus ar numanomus teisės nusižengimus, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, patvirtintomis vidaus tvarkos taisyklėmis, Vilniaus miesto savivaldybės politika viešosios tvarkos palaikymo srityje, 75 proc. darbo laiko skiriant administracinių nusižengimų prevencijai. Šioje išvadoje nurodyti pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo rodikliai: 1) patikrinimų, atliktų vėliau kaip kitą darbo dieną nuo užduoties gavimo dienos, skaičius – ne daugiau kaip 2 proc.; 2) patikrinimų rezultatų, suvestų į užduočių valdymo sistemas vėliau nei atlikto patikrinimo dieną, skaičius – ne daugiau kaip 5 proc., 3) pavėluotai atliktų užduočių skaičius – ne daugiau kaip 2 proc., o atliktų paskutinę termino dieną – ne daugiau kaip 5 proc.; 4) pralaimėtų bylų pagal priimtus sprendimus skaičius – ne daugiau kaip 2 proc.; 5) taikytų prevencinių priemonių ir surašytų administracinių nusižengimų protokolų, nutarimų santykis – 75 proc. (± 3 proc.) su 25 proc. (± 3 proc.).

11. Teismo vertinimu, tiesioginis pareiškėjo vadovas 2017 m. sausio 20 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje nustatė pagrįstus vertinimo rodiklius, nustatyti vertinimo rodikliai yra svarbūs pareiškėjo tinkamos veiklos indikatoriai bei gali būti objektyviai patikrinti.

12. Išklausęs pareiškėjo 2017 m. tarnybinės veiklos vertinimo komisijos posėdžio garso įrašą, teismas sprendė, kad vertinimo metu pareiškėjas nesukonkretino, kokios užduotys jam buvo netinkamai suformuluotos, ir kodėl buvo sunkiai įvykdomos. Teismas pripažino nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad jam 2017 m. suformuluotas užduotis įvykdyti buvo sunku dėl to, kad jos buvo suformuluotos neaiškiai ir realiai neįvykdomos, joms atlikti buvo skiriami per trumpi terminai. Tai, kad pareiškėjas nurodė, jog tiek jam, tiek kai kuriems kitiems tarnautojams užduočių įvykdyti nepavyko, negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti, kad užduotys nėra įvykdomos. Pareiškėjo pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimą 2 balais taip pat pagrindžia atsakovo į bylą pateikti pareiškėjo tarnybinės veiklos 2017 m. netinkamai atliktų užduočių pavyzdžiai. Pareiškėjas vertinimo posėdžio metu net neginčijo ir nepasisakė dėl netinkamai atliktų užduočių, taip pat ir skunde, ir bylos nagrinėjimo teisme metu nei vieno netinkamo užduočių atlikimo atvejo neginčijo.

13. Teismas, nustatė, jog kiti to paties poskyrio tarnautojai, neatlikę visų užduočių, surinko identišką balų skaičių, kaip ir pareiškėjas. Pareiškėjas buvo vertinamas pagal tuos pačius rodiklius, kaip ir kiti poskyrio valstybės tarnautojai. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas vertinimo metu buvo tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojamas. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl tiesioginio vadovo ir kitų valstybės darbuotojų, teismas pažymėjo, kad šioje byloje nėra sprendžiamas pareiškėjo tiesioginio vadovo ar kitų valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos klausimas, todėl visi argumentai dėl tiesioginio vadovo nekompetencijos ar kitų valstybės tarnautojų neatliktų užduočių nenagrinėtini.

14. Pareiškėjo teiginius, kad atsakovas jį nuolat persekioja, kad prieš jį vykdomas mobingas, teismas atmetė kaip nepagrįstus, nes byloje tokių duomenų nėra pateikta. Aplinkybė, kad, kaip pareiškėjas teigia, jis iš Vilniaus miesto gyventojų nuolat sulaukia padėkų, nepatvirtina, kad pareiškėjas visas 2017 m. tarnybinės veiklos užduotis įvykdė tinkamai ir laiku.

15. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo tarnybinės veiklos 2017 m. vertinimas buvo atliktas iš esmės tinkamai, pagal nustatytas procedūras, pareiškėjo veikla vertinimo komisijos pagrįstai buvo įvertinta nepatenkinamai ir skundžiamu Įsakymu pagrįstai bei teisėtai pateiktas siūlymas panaikinti pareiškėjui kvalifikacinę klasę. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą Įsakymą, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III.

16. Pareiškėjas V. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo prie bylos prijungti papildomus įrodymus, išreikalauti iš Administracijos atlikto tarnybinio patikrinimo duomenis, susijusius su Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 3R-217(2.13.-1), ir tarnybinio nusižengimo tyrimo duomenis, susijusius su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d.

sprendimu Nr. eA-1799-662/2015.17. Apeliacinis skundas, be pareiškėjo skunde nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:17.1. Teismas neaiškino ir netaikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų

principų ir nevertino, ar atsakovo veiksmai nesudaro šių principų pažeidimų, netyrė byloje pareiškėjo pateiktų duomenų, kurie leidžia įvertinti, ar nebuvo pažeisti teisėtumo, lygiateisiškumo, skaidrumo bei karjeros principai. Nors teismas konstatavo, kad kiti to paties poskyrio tarnautojai neatliko visų užduočių ir surinko identišką balų skaičių, kaip ir pareiškėjas, tačiau neanalizavo, kodėl tik vienintelį pareiškėją tiesioginis vadovas vertino patenkinamai, o vertinimo komisija – nepatenkinamai, kai kiti tarnautojai, surinkę identišką balų skaičių, buvo vertinti gerai.

17.2. Teismas nevertino, ar tarnybinės veiklos vertinimo išvadose nustatyti vertinimo rodikliai suprantami, įvykdomi taip pat nebuvo vertinamos ir analizuojamos objektyvios priežastys, rizikos faktoriai, kuriuos pareiškėjas buvo nurodęs teismui, trukdę įvykdyti numatytąsias užduotys. Tik bendrai nurodė, kad darbo krūvis trukdė atlikti visas užduotis laiku, nurodė, kokias funkcijas vykdydavo, bendrai įvardijo kitas aplinkybes, bet nekonkretizavo, kaip konkrečiai darbo organizavimas, krūvis ar kitos nurodytos aplinkybės lėmė kokių konkrečių užduočių neįvykdymą Teismas šališkai sprendė, kad pareiškėjas vertinamojo posėdžio metu turėjo sukonkretinti ir išsamiai išdėstyti argumentus, kodėl suformuotas užduotis įvykdyti sunku.

17.3. Pareiškėjui duotame „Redmine“ Nr. 17051 pavedime tikrinti neeksploatuojamas transporto priemones nebuvo nurodytas konkretus adresas, kur yra neeksploatuojami automobiliai, nebuvo sukonkretinta, kurie automobiliai yra galimai neeksploatuojami, todėl pareiškėjas užduočių sistemoje pažymėjo, kad užduotis nekonkreti. Be to, byloje nėra duomenų, kad minėta užduotis nebuvo pradėta vykdyti laiku. 2017 m. vertinimo išvados I dalies 1 punkte buvo numatyta, kad gavus pranešimą, skundą ar pavedimą, pirmą patikrinimą vietoje reikia atlikti ne vėliau kaip kitą darbo dieną. Pareiškėjas teigia, kad jis tą pačią dieną, kai gavo pavedimą, ryte atsisėdęs ant sofos laukė porininko, su kuriuo galės vykti tarnybiniu automobiliu.

17.4. Tarnybinės veiklos vertinimo išvados dalyje „Bendras vertinimas“ galima įrašyti vertinimą „nepatenkinamai“ tik tuomet, kai surenkamas 1 balas. Neaišku, kodėl pareiškėjo tarnybinė veikla buvo įvertinta nepatenkinamai, kai buvo surinkti 2 balai.

17.5. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tarnybinės veiklos vertinimas turi būti atliekamas pagal sutartus kriterijus, tuo tarpu, pareiškėjas 2017 m. sausio 20 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje Nr. A154-444/17-(3.4.38-PD2) nurodė, kad su vertinimo išvada nesutinka, nes einamųjų metų rodikliai ir užduotys suformuluoti neaiškiai, realiai neįvykdomi, skiriami per trumpi, nerealūs užduočių įvykdymo terminai.

17.6. Teismas neįvertinęs visų byloje esančių įrodymų atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad atsakovas jį persekioja. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pripažino, kad atsakovas, naudodamas tarnybiniuose automobiliuose sumontuotą geografinę padėties nustatymo įrangą, pareiškėjo asmens duomenis tvarkė pažeisdamas Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimus.

17.7. Priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas vertinamojo posėdžio metu ginčijo jam metamus kaltinimus dėl netinkamai atliktų užduočių, taip pat dėl to pasisakė prašyme dėl papildomų argumentų ir įrodymų byloje prijungimo (bylos 4 tomas) ir teismo posėdyje.

17.8. Teismas nevertino kitų Skyriaus specialistų tarnybinės veiklos vertinimo išvadų ir individualiai vykdomų užduočių.

17.9. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, buvo šališkas, kadangi atsisakė vertinti tam tikrus įrodymus, sprendimas grįstas tik atsakovo pateiktais argumentais. Teismas nevertino aplinkybės, kad vienintelis pareiškėjas buvo įvertintas neigiamu vertinimu, nors kiti specialistai taip pat nebuvo pasiekę nustatytų rodiklių. Teismas šališkai sprendė dėl neturtinės žalos atlyginimo.

17.10. Teismas nevertino surinktų įrodymų, patvirtinančių aplinkybes apie pareiškėjo patirtą mobingą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas jau yra pažeidęs pareiškėjo interesus ir atsakovo veiksmų neteisėtumas apelianto atžvilgiu turi sistemiškumo požymį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1799-662/2015 panaikino Administracijos direktoriaus 2014 m. vasario 28 d. įsakymą Nr. 41-235. Be to, pareiškėjas neigiamą psichologinį poveikį patiria ir tuomet, kai pradedamas jo veiklos tarnybinis patikrinimas. Kiti asmenys, atlikę tarnybinius nusižengimus, yra dangstomi. Teismas nevertino Vilniaus apygardos

prokuratūros 2015 m. gegužės 22 d. nutarimo, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Darbo inspekcija) 2016 m. gruodžio 19 d. rašte Nr. SD-01-15537 ir 2017 m. rugpjūčio 10 d. rašte Nr. SD-01-9639 pateiktų išvadų dėl darbo sąlygų ir mikroklimato Administracijoje neužtikrinimo, kitų Viešosios tvarkos skyriaus valstybės tarnautojų paaiškinimų. Teismas nevertino byloje pateiktų medicinos dokumentų, kuriuose aiškiai įvardintos sveikatos sutrikimų sąsajos su darbu. Pareiškėjas teigia, kad dėl mobingo patyrė 30 000 Eur neturtinę žalą.

18. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas, be jo atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti nei faktinėmis aplinkybėmis, teisiniais argumentais. Teismas tinkamai ir objektyviai tyrė byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas visą dėmesį nuo jo netinkamai atliekamų pareigų fakto bando nukreipti į neva nekompetentingą vadovą, kitų valstybės tarnautojų vertinimo išvadas bei kitas aplinkybes, tačiau pareiškėjas savo atsakomybės dėl netinkamo požiūrio ir netinkamai atliekamų funkcijų nemato ir vertinimo posėdžio metu net neginčijo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie pirmosios instancijos teismo šališkumą priimant sprendimą.

19.1. Atsakovo nuomone, pareiškėjo apeliaciniame skunde prašomi išreikalauti duomenys bei prašomi prijunti prie bylos papildomi įrodymai nėra susiję su šios administracinės bylos dalyku, pareiškėjui nebuvo kliūčių šiuos dokumentus prašyti pateikti pirmosios instancijos teisme.

20. Pareiškėjas 2019 m. spalio 2 d. pateikė papildomus paaiškinimus.21. Atsakovas 2019 m. spalio 29 d. pateikė papildomus paaiškinimus.

Teisėjų kolegija


22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo tarnybinės veiklos 2017 m. įvertinimo bei Įsakymo, kuriuo panaikinta pareiškėjo turėta antra kvalifikacinė klasė, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą nustatęs, kad tiesioginis pareiškėjo vadovas 2017 m. sausio 20 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje nustatė pagrįstus vertinimo rodiklius, atmetęs pareiškėjo teiginį, kad jam 2017 m. suformuluotos užduotys buvo neaiškios ir realiai neįvykdomos, o pareiškėjo pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimą 2 balais pagrindžia atsakovo į bylą pateikti pareiškėjo tarnybinės veiklos 2017 m. netinkamai atliktų užduočių pavyzdžiai, ir nenustatęs, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas ar kad prieš jį buvo vykdomas mobingas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo tarnybinės veiklos 2017 m. vertinimas buvo atliktas iš esmės tinkamai, pagal nustatytas procedūras, pareiškėjo veikla vertinimo komisijos pagrįstai buvo įvertinta nepatenkinamai ir skundžiamu Įsakymu pagrįstai bei teisėtai pateiktas siūlymas panaikinti pareiškėjui kvalifikacinę klasę.

24. Pirmiausiai pažymėtina, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo prie bylos prijungti papildomus įrodymus, taip pat išreikalauti iš Administracijos atlikto tarnybinio patikrinimo duomenis, susijusius su Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 3R-217(2.13.-1), ir tarnybinio nusižengimo tyrimo duomenis, susijusius su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. eA-1799-662/2015. Akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjui buvo apribota teisė pirmosios instancijos teisme teikti prašymus išreikalauti įrodymus, pareiškėjas nepaaiškino,

dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pateikęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, su apeliaciniu skundu teikiami ir prašomi prijungti įrodymai nesusiję su šioje byloje nagrinėjamu ginču (pareiškėjas skunde prašė priteisti jo patirtos neturtinės žalos atlyginimą, o teikiami medicininiai dokumentai susiję su jo mama). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų prie bylos prijungti papildomus įrodymus ir išreikalauti iš atsakovo naujus įrodymus.

25. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2017 m liepos 11 d. įstatymo Nr. XIII-622 redakcija; toliau – ir VTĮ) 22 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad: karjeros valstybės tarnautojo (išskyrus įstaigos padalinio vadovą) tarnybinės veiklos ir pakaitinio valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo tikslas – kiekvienais metais nustatyta tvarka įvertinti jų gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jų kvalifikaciją bei pasiektus rezultatus, vykdant jiems suformuluotas užduotis (3 d.); tiesioginis karjeros valstybės tarnautojo ar pakaitinio valstybės tarnautojo vadovas (toliau – tiesioginis vadovas) valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina labai gerai, gerai, patenkinamai arba nepatenkinamai (6 d.); tiesioginis vadovas, įvertinęs valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą patenkinamai, vertinimo komisijai teikia valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą su vienu iš šio straipsnio 17 dalyje nurodytų siūlymų (10 p.); vertinimo komisija valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą gali įvertinti: 1) labai gerai; 2) gerai; 3) patenkinamai; 4) nepatenkinamai (13 d.). VTĮ 22 straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad vertinimo komisija, įvertinusi valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą patenkinamai, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui siūlo: 1) suteikti valstybės tarnautojui nuosekliai žemesnę kvalifikacinę klasę arba panaikinti jo turimą trečią kvalifikacinę klasę ir tobulinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją; 2) tobulinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją. Pagal VTĮ 22 straipsnio 18 dalį, vertinimo komisija, įvertinusi įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą nepatenkinamai, valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui siūlo: 1) panaikinti įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo turimą kvalifikacinę klasę, o valstybės tarnautojui, neturinčiam kvalifikacinės klasės, – tobulinti jo kvalifikaciją; 2) perkelti įstaigos vadovą (išskyrus įstaigos vadovą, priimamą į pareigas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu ar nustatytai kadencijai) ar karjeros valstybės tarnautoją į toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas; 3) perkelti karjeros valstybės tarnautoją į toje pačioje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje žemesnes karjeros valstybės tarnautojo pareigas ir tobulinti jo kvalifikaciją. Šio straipsnio 26 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo priima sprendimą dėl vertinimo komisijos siūlymo ar tarnybinės veiklos vertinimo išvados dėl valstybės tarnautojo, kurio veikla kasmetinio tarnybinės veiklos vertinimo metu buvo įvertinta nepatenkinamai, įgyvendinimo.

26. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintų Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių (2012 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 1514 redakcija; toliau – ir Vertinimo taisyklės, Taisyklės) 10 punkte nustatyta, kad po pokalbio su valstybės tarnautoju tiesioginis vadovas užpildo vertinimo anketą (įrašo atitinkamą komentarą (pagrindimą) tais atvejais, kai nesutinka su valstybės tarnautojo nurodytu balu, ir nurodo kitokį balą) ir pagal valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvados formą (šių Taisyklių 2 priedas) surašo valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą. Išvadoje tiesioginis vadovas vertina valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą. Valstybės tarnautojo kvalifikacija ir jo gebėjimas atlikti pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas ir pasiekti rezultatai vykdant jam suformuluotas užduotis, o kai vertinama įstaigos vadovo veikla ir įstaigos padalinio vadovo veikla, pasiekti rezultatai vykdant jo vadovaujamai valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai arba vadovaujamam įstaigos padaliniui suformuotas užduotis vertinami pagal vertinimo kriterijus. Kiekvienas tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus turi savo reikšmes. Kiekviena tarnybinės veiklos vertinimo kriterijaus reikšmė vertinama nuo 1 iki 4 balų. Mažiausias įvertinimas yra 1 (nepatenkinamai), didžiausias įvertinimas – 4 (labai gerai) balai. Bendras valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimas (labai gerai, gerai, patenkinamai arba nepatenkinamai) nurodomas išvadoje pagal bendrą pasiektų rezultatų, gebėjimo atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir kvalifikacijos vertinimų vidurkį. Išvadoje tiesioginis vadovas suformuluoja einamųjų metų užduotis, įrašo pasiūlymus, kaip tobulinti kvalifikaciją, ir valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos bendrą įvertinimą.

27. Vertinimo taisyklių 18 punkte detalizuota procedūra, kai valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas atliekamas vertinimo komisijoje, nurodant, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo procedūra vertinimo komisijoje apima: valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimą (18.1 p.); valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos

įvertinimą (18.2 p.); sprendimo dėl atitinkamo vertinimo komisijos siūlymo priėmimą (išskyrus atvejus, kai vertinimo komisija valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina gerai) (18.3 p.); vertinimo komisijos išvados surašymą (18.4 p.). Vertinimo taisyklių 19 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo metu nagrinėdama valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą, vertinimo komisija vertina valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, jo kvalifikaciją ir jam nustatytų užduočių vykdymo rezultatus. Pagal šių taisyklių 20 punktą, valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimas susideda iš pokalbio su valstybės tarnautoju ir išvados nagrinėjimo. Vertinimo taisyklėse nustatyta, kad, pasibaigus valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimui, vertinimo komisijos nariai aptaria būsimąjį valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimą (22 p.), o pasibaigus valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimo aptarimui, balsuojama dėl valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimo (23 p.).

28. Nurodytos VTĮ ir Vertinimo taisyklėse įtvirtintos procedūros ABTĮ taikymo prasme laikytinos pagrindinėmis taisyklėmis, kurios turi užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo, kuriuo įvertinama valstybės tarnautojo tarnybinė veikla, pagrįstumą. Šių procedūrų nesilaikymas gali būti pagrindu pripažinti administravimo subjekto priimtą sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas VTĮ 22 straipsnio ir su jo įgyvendinimu susijusių Taisyklių taikymo praktiką, laikosi pozicijos, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimas yra šio tarnautojo tiesioginio vadovo bei vertinimo komisijos kompetencija, tačiau ji nėra išimtinė kompetencija; tai reiškia, kad atitinkama valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvada turi būti pagrįsta faktinėmis vertinamo asmens tarnybinę veiklą charakterizuojančiomis aplinkybėmis (žr. 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2466/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad vertinimo komisijos nagrinėjimo dalykas yra tiesioginio vadovo išvada, kurioje valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinta labai gerai, patenkinamai ar nepatenkinamai. Vertinimo komisijos pareiga yra patikrinti, ar valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo surašyta tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra pagrįsta, įsitikinti, ar tiesioginis vadovas, vertindamas valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją, laikėsi Taisyklėse pateiktų rekomendacijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-110-438/2017). Todėl teismas, nagrinėdamas ginčą dėl valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio vadovo sprendimo, priimto įgyvendinant vertinimo komisijos pasiūlymus, susijusius su patenkinamu arba nepatenkinamu valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimu (Taisyklių 17, 18 ir 19 p.), pagrįstumo bei teisėtumo, turi nustatyti, ar vertinimo komisija laikėsi teisės aktų nustatytos vertinimo ir sprendimų priėmimo procedūros, ir ar vertinimo komisija tinkamai atliko tarnybinės veiklos vertinimo išvados, kurią pateikė valstybės tarnautojo tiesioginis vadovas, pagrįstumo patikrinimo funkciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1271/2009; 2010 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-146/2010; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-702/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vertinimo komisijai, kuri tikrina valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvados pagrįstumą, o kilus ginčui – teismui turi būti pateikti įrodymai, kurių pagrindu padarytos atitinkamos išvados (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-646/2009; 2008 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1727/2008 ir kt.).

30. Pažymėtina, kad nors vertinimo komisijos išvada neprivalo būti detaliai motyvuota, vienas iš pagrindinių įrodymų, turinčių atskleisti išvados motyvaciją, yra skaitmeninis vertinimo komisijos posėdžio garso įrašas, kuriame turi būti įrašytas visas vertinimo komisijos posėdžio garso įrašas, t. y. ne tik pareigūno tarnybinės veiklos nagrinėjimas, kuris susideda iš pokalbio su pareigūnu ir tiesioginio vadovo išvados nagrinėjimo, bet ir vertinimo komisijos posėdžio stadija, kurios metu komisijos nariai aptaria valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą ir nutaria pareigūno tarnybinę veiklą įvertinti vienu iš įstatyme numatytų būdų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-843-438/2019).

31. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, siekiant nustatyti, ar pagrįstai Įsakymu pareiškėjui panaikinta jo turėta kvalifikacinė klasė, pirmiausiai turėtų būti įvertinta, ar vertinimo komisija tinkamai atliko pareiškėjo tiesioginio vadovo surašytos vertinimo išvados pagrįstumo patikrinimo funkciją ir ar vertinimo komisijos atliktas pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimas (pareiškėją įvertinant nepatenkinamai)

bei pateiktas siūlymas panaikinti pareiškėjo turėtą kvalifikacinę klasę, yra motyvuotas, ar vertinimas atliktas pagal Vertinimo taisyklių 19 punkte nustatytus kriterijus bei ar teismui pateikta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu vertinimo komisija pareiškėjo tarnybinę veiklą už 2017 metus įvertino nepatenkinamai bei pasiūlė panaikinti pareiškėjo turėtą kvalifikacinę klasę. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju toks vertinimas yra ypač reikšmingas, kadangi Komisija pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino prasčiau nei nurodyta pareiškėjo tiesioginio vadovo surašytoje vertinimo išvadoje, taip pat ir vertinimo komisijos siūlymas panaikinti pareiškėjo turėtą kvalifikacinę klasę skiriasi nuo pareiškėjo tiesioginio vadovo surašytoje vertinimo išvadoje pateikto siūlymo.

32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tokio vertinimo neatliko, t. y. neanalizavo, ar pareiškėjo tarnybinės veikos įvertinimas nepatenkinamai ir atitinkamas siūlymas panaikinti pareiškėjo turėtą kvalifikacinę klasę yra pakankamai motyvuotas, ar Komisija, keisdama pareiškėjo tiesioginio vadovo pateiktą pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą, atliko objektyvų ir visapusišką pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo tarnybinės veiklos 2017 m. vertinimas buvo atliktas iš esmės tinkamai, pagal nustatytas procedūras, tačiau teismas šių procedūrų sprendime neaptarė ir dėl jų išsamiau nepasisakė, nors pareiškėjas savo skunde, be kita ko, nurodė, kad Komisija be jokių motyvų ir argumentų sutiko su pareiškėjo tiesioginio vadovo Komisijos posėdžio metu pakeistu pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimu (skundo 7 psl.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo motyvai nėra pagrįsti tinkamai ištirtais įrodymais, iš jų neaišku, ar teismas apskritai įvertino aplinkybę, jog Komisija pareiškėjo tarnybinę veiklą įvertino prasčiau nei buvo nurodyta pareiškėjo tiesioginio vadovo surašytoje vertinimo išvadoje, pareiškėjo tiesioginiam vadovui žodžiu Komisijos posėdyje pakeitus jo išvadoje pateiktą pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimą.

33. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo veikla Komisijos pagrįstai buvo įvertinta nepatenkinamai ir kad skundžiamu Įsakymu pagrįstai bei teisėtai pateiktas siūlymas panaikinti pareiškėjui kvalifikacinę klasę, teismo sprendime pateikti motyvai iš esmės susiję su vertinimu, ar pagrįstai pareiškėjas buvo įvertintas patenkinamai: teismas nurodė, jog komisijos posėdžio garso įrašas patvirtina, kad valstybės tarnautojų vertinimo komisija bendravo su pareiškėju vertinimo posėdyje, vertino jo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą, bandė išsiaiškinti, kodėl pareiškėjas buvo įvertintas patenkinamai; pareiškėjo tiesioginis vadovas teismo posėdžio metu išsamiai paaiškino, kodėl pareiškėjas buvo įvertintas patenkinamai ir savo vertinimą pagrindė įrodymais; kaip matyti iš pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo išvados, jo pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimas yra 2 balai <…>; šį tiesioginio vadovo vertinimą pagrindžia ne tik tiesioginio vadovo vertinimas, jo parodymai teismo posėdžio metu, bet ir atsakovo į bylą pateikti pareiškėjo tarnybinės veiklos 2017 m. netinkamai atlikti užduočių pavyzdžiai. Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino pareiškėjo tiesioginio vadovo atlikto pareiškėjo tarnybinės veiklos vertinimo patenkinamai, o ne Komisijos, kurios posėdžio metu šis vertinimas buvo pakeistas ir pareiškėjas įvertintas nepatenkinamai, vertinimo pagrįstumą. Be to, teismas prieštaringai nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas vertinimo metu buvo tiesiogiai ar netiesiogiai diskriminuojamas, tuo pačiu nurodydamas, kad visi argumentai dėl kitų valstybės tarnautojų neatliktų užduočių nenagrinėtini, nes šioje byloje nėra sprendžiamas pareiškėjo tiesioginio vadovo ar kitų valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos klausimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, paminėti teismo motyvai neatitinka teismo sprendimui keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų.

34. ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad

pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad dėl tirtinų aplinkybių šiuo atveju byla turi būti nagrinėjama naujais aspektais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, daro išvadą, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o ne priimti naują sprendimą.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI AUDRIUS BAKAVECKAS

ARŪNAS DIRVONAS

MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-5367-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01665-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 21.3.2(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6a7ddf90070011ea9d279ea27696ab7b


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. D. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. S. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) 2019 m. balandžio 3 d. įsakymą Nr. 10-TE-615 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui M. S. D.“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1); 2) panaikinti Vilniaus AVPK 2019 m. balandžio 4 d. įsakymą Nr. 10-TE-628 „Dėl M. S. D. atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 2); 3) pakeisti Įsakymo Nr. 1 pirmą punktą ir sušvelninti paskirtą tarnybinę nuobaudą; 4) grąžinti pareiškėją į ankstesnes pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad iki 2019 m. balandžio 4 d. dirbo Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigose. Įsakymu Nr. 1 pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda, t. y. atleidimas iš vidaus tarnybos. Vadovaujantis Įsakymu Nr. 1, buvo priimtas Įsakymas Nr. 2, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Su minėtais įsakymais nesutinka.

3. Paaiškino, kad priklausė (duomenys neskelbtini), kurį Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija (toliau – ir VRK) 2018 m. gruodžio 8 d. įregistravo. VRK visuotiniame susirinkime 2018 m. gruodžio 19 d. patvirtino kandidatų sąrašą, kuriame buvo pareiškėjas. Teikdamas anketą ir kitus dokumentus VRK, pareiškėjas nurodė, kad dirba Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigose. Vilniaus miesto savivaldybės rinkimų komisija 2019 m. vasario 11 d. išdavė pareiškėjui kandidato į savivaldybės tarybos narius pažymėjimą. VRK 2019 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjo, kaip kandidato, registravimą motyvuojant tuo, kad jis yra statutinės institucijos pareigūnas, kuris pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, negali būti renkamas savivaldybės tarybos nariu. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir komitetas) pateikė skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – ir LVAT), kuris 2019 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eR-16-552/2019 (toliau – ir Sprendimas) komiteto skundą atmetė.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus AVPK pradėjo tarnybinį patikrinimą ir parengė 2019 m. kovo 28 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-IS-30 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini) M. S. D. veiksmų“ (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), kurios pagrindu buvo priimtas Įsakymas Nr. 1. Tarnybinio patikrinimo išvadoje teigiama, kad jo veiksmai vertintini kaip dalyvavimas politinėje veikloje, kas yra šiurkštus tarnybinis nusižengimas, pažeidžiant Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą principą ir Statuto 24 straipsnio 6 punkte įtvirtintą reikalavimą, padarytas netiesiogine tyčia, už kurį pareiškėjui skirtina tarnybinė nuobauda, t. y. atleidimas iš vidaus tarnybos. Pažymėjo, kad toks veiksmų kvalifikavimas paremtas išimtinai LVAT Sprendimo motyvais. LVAT aiškino įstatymus galimybės būti visuomeninio komiteto nariu sąraše ir dalyvauti savivaldybės rinkimuose kontekste. Be kita ko, teismas aktualias ginčui teisės normas išaiškino plečiamai, t. y. buvimą visuomeninio rinkimų komiteto sąraše ir kandidatavimą į savivaldybės tarybos narius prilygino buvimo politinių partijų ar politinių organizacijų nariu, dalyvavimui jų veikloje. Atsakovas, vadovaudamasis teismo išaiškinimu ir skirdamas griežčiausią tarnybinę nuobauda, t. y. atleidimą iš tarnybos, pažeidė draudimo teisės normas,

susijusias su atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu, aiškinti plečiamai principą. Pareiškėjas Statuto 24 straipsnio 6 punkte numatytą ribojimą suprato tiksliai taip, kaip įtvirtinta Statute, t. y. draudžiama būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariu ir dalyvauti jų veikloje. Akcentavo, kad politinė organizacija nėra tapatu politinei partijai. Jeigu Statute būtų įtvirtintas draudimas dalyvauti ir visuomeninių komitetų veikloje, būti jų nariu, arba tiesiog būtų numatytas draudimas bet kokia forma dalyvauti politinėje veikloje, būtų nesutikęs būti įtrauktas į komiteto narių sąrašą bei nebūtų kandidatavęs į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius.

5. Pareiškėjas teigė, kad būdamas aktyviu (duomenys neskelbtini) bendruomenės nariu ir (duomenys neskelbtini) bendruomenių asociacijos tarybos nariu, siekė savo domėjimąsi bendru vilniečių gerbūviu realizuoti efektyviau, t. y. būdamas savivaldybės tarybos nariu padėti išspręsti įvairias miestiečių problemas: tenkinti svarbiausius vilniečių socialinius, kultūrinius ir ūkinius poreikius; kurti saugią ir patogią gyvenamąją aplinką; rūpintis teritorijų prižiūra, gerinimu ir plėtojimu (keliai, gatvės, inžinieriniai tinklai, visuomeninės paskirties objektai ir kt.); telkti vilniečius saugesnės ir švaresnės aplinkos kūrimui, skatinti kiekvieną vilnietį būti atsakingu už savo gyvenamąją aplinką. Tokia veikla neprieštarauja nei Statutui, nei kitiems policijos pareigūno ar valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojantiems teisės aktams. Paaiškino, kad visuomeninį komitetą ir jo veiklą suprato ne kaip politinę organizaciją ar politinę veiklą, o aktyvių visuomenės narių susibūrimą. Pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjo kaltę nustatinėjo išimtinai LVAT Sprendimo kontekste, neįvertinant aplinkybės, kad šis teismo išaiškinimas yra vėlesnės datos nei padaryta veika, todėl nesutinka su atsakovo konstatuota pareiškėjo kaltės forma, t. y. netiesiogine tyčia.

6. Nurodė, kad Vidaus tarnybos sistemoje dirba nuo 1993 m. balandžio 14 d., t. y. vidaus tarnybos stažas yra daugiau nei 26 metai, charakterizuojamas teigiamai. Pirmoje tarnybos pusėje buvo priekaištų tarnybinei veiklai, bet paskutinė tarnybinė nuobauda buvo paskirta prieš 14 metų. Nuo to laiko 2009 ir 2016 metais buvo skatintas padėkomis, 2016 m. buvo skirta vienkartinė piniginė išmoka, o 2017 m. įteiktas pirmojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklas „Už nepriekaištingą tarnybą“. Be to, 2016 ir 2018 metais tarnybinė veikla buvo įvertinta labai gerai, buvo nustatyta didesnė pareiginė alga. ir savo sąmoningą gyvenimą skyrė darbui policijoje. Pažymėjo, kad po 2017 m. rugsėjo 15 d. atliktos operacijos ir keturis mėnesius trukusios reabilitacijos ir nedarbingumo, grįžo į tęsti tarnybos. Pažymėjo, kad aktyviai prisideda prie (duomenys neskelbtini) ir Vilniaus miesto puoselėjimo. Ne tik tarnyboje, bet ir laisvu nuo tarnybos metu stengiasi būti naudingas ir prisidėti prie Lietuvos policijos uždavinių, tokių kaip nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevencija, įgyvendinimo. Savo laisvalaikiu skatina vilniečius padėti policijos pareigūnams kurti saugią aplinką Vilniaus mieste. Pabrėžė, kad dalyvauja bendruomeninėje veikloje išskirtinai savanoriškais ir visuomeniniais pagrindais ir jokio atlyginimo už tai negauna.

7. Akcentavo, kad pareiškėjo padaryta veika nesusijusi su tarnybinių funkcijų atlikimu, padaryta ne iš tyčinių (nei tiesioginių, nei netiesioginių) paskatų, atsižvelgiant į stažo trukmę, teigiamą charakteristiką, tarnybinę veiklą iki veikos padarymo, todėl paskirta tarnybinė nuobauda yra per griežta, neadekvati ir neproporcinga veikai, grubiai pažeidžiant teisingumo ir protingumo principus. Pažymėjo, kad atsakomybės neišvengiamumo principas nebūtų pažeistas, jei būtų paskirta švelnesnė nuobauda. Paskirta tarnybinė nuobauda, t. y. atleidimas iš tarnybos, yra nepagrįstai griežta, nes pareiškėjas savo veiklos visuomeniniame komitete nevertino kaip politinės veiklos ar Statute numatyto ribojimo pažeidimo, nuobauda paskirta neatsižvelgus į pareiškėjo tarnybinę veiklą bei charakteristiką, todėl įsakymas Nr. 1 ir Įsakymas Nr. 2 negali būti laikomi pagrįstais.

8. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad apie draudimą dalyvauti politinių partijų veikloje jam buvo žinoma, tačiau visuomeninis rinkimų komitetas (duomenys neskelbtini) negali būti prilyginamas politinei partijai, be to, nemanė, jog minėtas ribojimas taikomas ir rinkimams į savivaldybės tarybą. Pareiškėjo nuomone, minėtas draudimas turėtų būti taikomas tik tuomet, jei jis būtų išrinktas į savivaldybės tarybos narius.

9. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas buvo komiteto narys ir šio komiteto buvo iškeltas kandidatu į Vilniaus miesto

savivaldybės tarybos narius. VRK 2019 m. vasario 19 d. priėmė sprendimą Nr. Sp-113 „Dėl kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius M. S. D. registravimo panaikinimo“ (toliau – ir VRK Sprendimas), kuriuo panaikino pareiškėjo, kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, iškelto visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini), registravimą, nes jis yra statutinės institucijos pareigūnas, kuris pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – ir Rinkimų įstatymas) 2 straipsnio 5 dalį, negali būti renkamas savivaldybės tarybos nariu

ir kuriam pagal Statuto 24 straipsnio 6 punktą, draudžiama dalyvauti politinėje veikloje. LVAT Sprendime konstatavo, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas VRK Sprendimas yra priimtas kompetentingo subjekto, laikantis esminių procedūrinių taisyklių, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl paliktinas nepakeistu, t. y. komiteto skundą atmetė. Vilniaus AVPK viršininkas Įsakymu Nr. 1 paskyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, t. y. atleidimą iš vidaus tarnybos.

11. Nurodė, kad pareiškėjui buvo žinomas ribojimas dalyvauti politinėje veikloje, tačiau pareiškėjas įvertinęs gramatiniu aspektu vieną konkrečią normą priėmė sprendimą dalyvauti visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) rinkiminėje veikloje į politines pareigas. Pažymėjo, kad tarnybinio patikrinimo medžiagoje surinkti įrodymai ir politinės reklamos sklaidos faktai tik patvirtina, kad buvo vykdoma politinė veikla, nesuderinama su Statuto 3 straipsnyje įtvirtintu politinio neutralumo principu. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas yra aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, kuris pagal turimą išsilavinimą privalo suvokti teisinių ribojimų turinį, ir tą suvokimą patvirtina paaiškinimuose išdėstyti motyvai apie politines partijas bei teisinio reglamentavimo chronologiją. Nurodė, kad teisės normos tiek LVAT Sprendime, tiek taikant tarnybinę atsakomybę, nebuvo aiškinamos plečiamai, o aiškinamos sistemiškai t. y. remiamasi ne gramatiniu aiškinimu, bet sisteminiu, kai teisės normos turinys aiškinamas kartu su kitomis teisinį santykį atskleidžiančiomis teisės normomis. Be to, remiantis pareiškėjo pateiktu teisės normos aiškinimu, jis ir bet koks kitas pareigūnas net dar neatsiradus rinkimų komitetams, galėjo visą laiką kaip nepriklausomas kandidatas kandidatuoti į bet kokias politines pareigas, jei tai darytų ne politinės partijos ar politinės organizacijos rėmuose. Toks pareiškėjo aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja visam esamam teisiniam reglamentavimui, todėl laikytinas gynybine versija siekiant išvengti atsakomybės. Akcentavo, kad įvertinus galiojantį teisinį reglamentavimą, rinkimų komitetas visiškai ir nekvestionuojamai atitinka politinės organizacijos sąvoką ir tikslus.

12. Pareiškėjas nenurodė jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų Statuto 40 straipsnyje, taip pat nurodyti pareiškėjo motyvai nelaikytini lengvinančiomis aplinkybėmis. Pareiškėjas teigė, kad vadovavo kitiems pareigūnams, todėl vadovaujantis teismų praktika, vadovams yra taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniams pareigūnams. Visuomenė turi pagrįstų lūkesčių, kad vadovai yra ne tik aukštesnės profesinės kvalifikacijos, bet ir veikia laikydamiesi aukštesnių moralės ir tarnybinės etikos principų.

13. Atsakovo atstovas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad policijos istorijoje šis atvejis yra pirmas, kuomet policijos pareigūnas siekė dalyvauti rinkimuose. Pareiškėjas davė priesaiką Lietuvos valstybei ir turi vadovautis politinio neutralumo principu. Atsakovas visiškai toleravo pareiškėjo buvimą (duomenys neskelbtini) bendruomenės steigėju, valdybos nariu bei pirmininku ir kitą pareiškėjo veiklą, kuri nebuvo tiesiogiai susijusi su politine veikla. Pareiškėjas gauna vidaus tarnybos pareigūno pensiją ir šis atleidimas iš vidaus tarnybos neturės įtakos jo gaunamai pensijai.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1993 m. balandžio 14 d. iki 2019 m. balandžio 4 d. dirbo Vilniaus AVPK

Operatyvaus valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigose.16. Visuomeninis rinkimų komitetas (duomenys neskelbtini) 2018 m. gruodžio 8 d. VRK registruotas kaip subjektas,

turintis teisę kelti kandidatų sąrašą bei kandidatą į nario – mero pareigas. Komitetas 2018 m. gruodžio 19 d. visuotiniame susirinkime patvirtino kandidatų sąrašą. M. S. D. buvo visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) narys ir šio komiteto buvo iškeltas kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius. VRK 2019 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. Sp-113 „Dėl kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius M. S. D. registravimo panaikinimo“ panaikino pareiškėjo, kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, iškelto visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) registravimą, kadangi pareiškėjas yra statutinės institucijos pareigūnas, kuris pagal Rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį negali būti renkamas savivaldybės tarybos nariu ir kuriam pagal Statuto 24 straipsnio 6 punktą draudžiama dalyvauti politinėje veikloje.

17. Vilniaus AVPK 2019 m. balandžio 1 d. atliko patikrinimą ir surašė Tarnybinio patikrinimo išvadą „Dėl Vilniaus apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini) M. S. D. veiksmų“. Vilniaus AVPK 2019 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 10-TE-615 pareiškėjui M. S. D. paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos.

18. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 141 straipsnis numato, jog asmenys, atliekantys tikrąją

karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kiti sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais. Jie negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje. Įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnyje yra nustatęs tiek reikalavimus, kuriuos turi atitikti asmenys, norintys tapti savivaldybių tarybų nariais, tiek ir baigtinį sąrašą apribojimų asmenims, norintiems būti savivaldybių tarybų nariais. Prie tokių apribojimų priskirtini šio straipsnio 5 dalyje numatyti draudimai būti savivaldybės tarybos nariu privalomąją karo ar alternatyvią krašto apsaugos tarnybą atliekantiems asmenims, profesinės karo tarnybos nariams bei statutiniams pareigūnams. Taigi savivaldybės tarybos nariu negali būti renkamas asmuo, kuris rinkimų dieną atlieka privalomąją karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėjęs į atsargą ar pensiją profesinės karo tarnybos karys arba statutinės institucijos ir įstaigos pareigūnas, kuriam pagal specialius įstatymus ar statutus yra apribotas dalyvavimas politinėje veikloje.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, todėl sprendžiant jo patraukimo tarnybinėn atsakomybėn klausimą, taikytinas Statutas, kuris įtvirtina pagrindinius vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką. Statuto 24 straipsnio 6 punkte numatyta, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnui draudžiama būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariu, dalyvauti jų veikloje. Analogiškas draudimas buvo įtvirtintas ir nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Statuto 31 straipsnio 6 punkte. Statuto 3 straipsnis reglamentuoja pagrindinius vidaus tarnybos principus, vienas iš jų yra politinio neutralumo principas, kuris reiškia, kad pareigūnas privalo, nepaisydamas asmeninių politinių pažiūrų, nešališkai tarnauti žmonėms ir teisėtai valstybės valdžiai, nedalyvauti politinių partijų ar politinių organizacijų veikloje. Pareiškėjas yra visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) narys ir šio komiteto buvo iškeltas kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius (septintu numeriu).

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teigimu, jis suvokia, jog būdamas statutiniu pareigūnu negali dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje, tačiau, jo nuomone, visuomeninis komitetas negali būti prilyginamas politinei partijai, be to, darbas savivaldybės taryboje nėra politinė veikla. Atkreipė dėmesį į tai, kad analogiški klausimai buvo keliami ir LVAT nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eR-16-552/2019, kurioje pareiškėjas dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu. LVAT 2019 m. vasario 27 d. sprendime konstatavo, kad politika paprastai suprantama kaip viešosios valdžios formavimas, viešųjų reikalų tvarkymo procesas, žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla, nustatant bendras privalomas taisykles visuomenėje. Taigi politinė veikla negali būti suprantama siaurai kaip vien tik partinė veikla, o visuomeninių rinkiminių komitetų veikla, atsižvelgiant į jų steigimo tikslą, laikytina tiesiogine politine veikla, nukreipta į viešosios valdžios konkrečioje savivaldybėje formavimą ir viešųjų reikalų tos savivaldybės teritorijoje tvarkymą. Be kita ko, Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 9 punktas prie valstybės politikų priskiria asmenis, įstatymų nustatyta tvarka išrinktus į savivaldybės tarybos nario, savivaldybės tarybos nario – mero (toliau – savivaldybės meras), savivaldybės mero pavaduotojo pareigas. Dalyvavimas visuomeninio rinkimų komiteto veikloje bei buvimas tokio komiteto iškeltame kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąraše yra viena iš dalyvavimo politinėje veikloje formų. Visuomeninis rinkimų komitetas nuo jo įregistravimo VRK tampa savarankišku politinės kampanijos dalyviu. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas vykdė politinę veiklą, nesuderinamą su Statuto 3 straipsnyje įtvirtintu politinio neutralumo principu. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintis asmuo, kuris teisminio nagrinėjimo metu pripažino, jog aiškiai suprato teisinių ribojimų dėl nedalyvavimo politinėje veikloje turinį. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, būdamas visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) nariu ir šio komiteto iškeltas kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, dalyvavo politinėje veikloje ir sąmoningai to siekė.

21. Statuto 39 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos -gali būti skiriama už šio Statuto 24 straipsnyje nustatytų pareigūnams taikomų apribojimų pažeidimą. Teismas pažymėjo, kad ginčo atveju minėtas Statuto punktas suteikia atsakovui diskreciją dėl griežčiausios tarnybinės nuobaudos skyrimo – pareigūno atleidimo iš tarnybos, tačiau sutiko su atsakovu, jog netaikymas šios tarnybinės nuobaudos, atsižvelgiant į Statuto 39 straipsnio 3 dalies 1 punkto išskyrimą, yra ribotas. Skirdamas pareiškėjui tarnybinę nuobaudą atsakovas vertino, kad nėra nustatyta jokių lengvinančių aplinkybių, kiti pareiškėjo nurodyti motyvai (dėl sveikatos, darbo stažo ir kt.) nėra laikytini lengvinančiomis aplinkybėmis. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, Tarnybinio patikrinimo išvadą, kuri yra

sudedamoji ginčo įsakymų dalis, vertino, kad tarnybinis patikrinimas atliktas teisėtai bei nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Teismas sprendė, kad atsakovas šiuo atveju įrodė, jog buvo faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos. Teismas pareiškėjo reikalavimą panaikinti skundžiamus atsakovo įsakymus atmetė kaip nepagrįstus. Netenkinęs pagrindinių pareiškėjo reikalavimų dėl įsakymų panaikinimo, teismas atmetė ir kitus su tuo susijusius išvestinius skundo reikalavimus dėl grąžinimo į ankstesnes pareigas bei darbo užmokesčio priteisimo.

22. Teismas pažymėjo, kad proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas dėl jų nepasisakė.

III.

23. Pareiškėjas M. S. D. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 23 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

24. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Tarnybinio patikrinimo išvadoje teigiama, kad jo veiksmai vertintini kaip dalyvavimas politinėje veikloje, tai yra šiurkštus tarnybinis nusižengimas, pažeidžiant Statuto 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą principą ir Statuto 24 straipsnio 6 punkte įtvirtintą reikalavimą, padarytas netiesiogine tyčia, už kurį skirtina tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Tačiau toks jo veiksmų kvalifikavimas paremtas išimtinai LVAT 2019 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eR-16-552/2019 motyvais, kuriame teismas nagrinėjo statutinio pareigūno teisę būti kandidatu į savivaldybės tarybos rinkimus, pagrįsdamas sprendimą sistemine teisės aktų analize, o ne specialaus įstatymo – Statuto – normomis. Taigi teismas aiškino įstatymus galimybės būti visuomeninio komiteto nariu sąraše ir dalyvauti savivaldybės rinkimuose kontekste, todėl aktualias ginčui teisės normas išaiškino plečiamai, t. y. kandidatavimą į savivaldybės tarybos narius prilygino buvimo politinių partijų ar politinių organizacijų narių, dalyvavimui jų veikloje, nors būtent Statute tiesiogiai ir aiškiai to nėra numatyta, tai pareiškėją suklaidino. Tuo tarpu atsakovas, vadovaudamasis teismo išaiškinimu ir skirdamas griežčiausia tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, pažeidė draudimo teisės normas, susijusias su atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu, aiškinti plečiamai principą.

25. Pareiškėjas teigia, kad Statuto 24 straipsnio 6 punkte numatytą ribojimą suvokė tiksliai taip, kaip įtvirtinta Statute – draudžiama būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariu ir dalyvauti jų veikloje. Tai atskleidžia ir jo paaiškinimas, pateiktas atsakovui tarnybinio patikrinimo metu. Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2006 m. gruodžio 29 d., 34 straipsniu, kandidatus į tarybos narius galėjo kelti partija ar politinė organizacija, įregistruota pagal Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymą. Šiame įstatyme buvo įtvirtintas politinių partijų ir politinių organizacijų statusas, iš kurio matyti, kad politinės partijos ir politinės organizacijos traktuojamos identiškai, t. y. keliami absoliučiai vienodi reikalavimai jų steigimui, veiklos pagrindams, narystei, veiklos sustabdymui ir nutraukimui, registravimui, finansinei veiklos kontrolei ir t. t. Pagrindinis politinių partijų ir politinių organizacijų požymis – šiomis organizacijomis gali būti tik juridiniai asmenys, įsteigti laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. Taigi politinė organizacija buvo prilyginama politinei partijai. Vėliau įstatymų leidėjas politines partijas ir politines organizacijas pakeitė viena sąvoka – politinė partija, o sąvokos „politinė organizacija“ įstatymuose neliko. Pareiškėjas pastebi, kad šiuo metu galiojančiame Statute vis dar išlikusi sąvoka „politinė organizacija“, kuri kaip teisinio reguliavimo sąvoka jokiame teisės akte neapibrėžta. Jeigu Statute būtų įtvirtintas draudimas dalyvauti ir visuomeninių komitetų veikloje, būti jų nariu arba tiesiog būtų numatytas draudimas bet kokia forma dalyvauti politinėje veikloje, jis būtų nesutikęs būti įtrauktas į visuomeninio komiteto (duomenys neskelbtini) narių sąrašą bei nebūtų kandidatavęs į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius.

26. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad jis teisminio nagrinėjimo metu pripažino, jog aiškiai suprato teisinių ribojimų dėl nedalyvavimo politinėje veikloje turinį. Būdamas visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) nariu ir šio komiteto iškeltas kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, dalyvavo politinėje veikloje ir sąmoningai to siekė, kadangi teismas neįsigilino į jo pateiktus argumentus bei paaiškinimus, palaikydamas išimtinai atsakovo poziciją ir ignoruodamas pareiškėjo poziciją, ją klaidingai interpretavo.

27. Pareiškėjas pažymi, kad neturi jokių konkrečių politinių pažiūrų. Būdamas aktyviu (duomenys neskelbtini) bendruomenės nariu ir Vilniaus bendruomenių asociacijos tarybos nariu, siekė savo domėjimąsi bendru vilniečių gerbūviu realizuoti efektyviau – būdamas savivaldybės tarybos nariu padėti išspręsti įvairias miestiečių problemas. Visuomeninį komitetą ir jo veiklą suprato ne kaip politinę organizaciją ar politinę veiklą, o aktyvių visuomenės narių susibūrimą. Šį savo suvokimą žodžiu patvirtino teisminio nagrinėjimo metu. Akcentuoja, kad atsakovas, analizuodamas pareiškėjo psichinį santykį su padaryta veika, jo kaltę nustatinėjo išimtinai LVAT sprendimo kontekste, neįvertinant aplinkybės, kad šis teismo išaiškinimas yra vėlesnės datos nei pareiškėjo padaryta veika. Todėl nesutinka su atsakovo konstatuota jo kaltės forma – netiesiogine tyčia.

28. Pareiškėjas nurodo, kad Statuto 39 straipsnio 3 dalyje numatytas griežčiausios tarnybinės nuobaudos (atleidimo iš tarnybos) už 39 straipsnio 3 dalyje numatytus pažeidimus skyrimas nėra imperatyvus. Valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui suteikiama teisė spręsti, ar nustačius šios įstatymo normos taikymo sąlygas, valstybės tarnautojui skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą, ar parinkti švelnesnę. Tarnybinė nuobauda pagal minėtą teisės normą skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina patikrinti bei įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams. Pareiškėjas Vidaus tarnybos sistemoje dirba nuo 1993 m. balandžio 14 d., t. y. jo vidaus tarnybos stažas yra daugiau nei 26 metai, tarnyboje charakterizuojamas teigiamai. Paskutinė tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta prieš 14 metų, ir nuo to laiko jis buvo skatintas padėkomis, 2016 m. buvo skirta vienkartinė piniginė išmoka, o 2017 m. įteiktas pirmojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklas „Už nepriekaištingą tarnybą“. 2016 m. ir 2018 m. tarnybinė veikla buvo įvertinta labai gerai, buvo nustatyta didesnė pareiginė alga.

29. Pažymi, kad pagal LVAT praktiką, be lengvinančių aplinkybių, vertinant tarnybinės nuobaudos proporcingumą, vertinami pareigūno kaltė, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastys, aplinkybės ir padariniai, taip pat pareigūno veikla iki tarnybinio nusižengimo padarymo. Vien formalus lengvinančių aplinkybių nebuvimas savaime nelemia griežčiausios nuobaudos taikymo. Įvertinus veikos padarymo aplinkybes ir priežastis, tai, kad jo veika, kuri net nesusijusi su tarnybinių funkcijų atlikimu, padaryta ne iš tyčinių paskatų, atsižvelgiant į tarnybos trukmę, teigiamą charakteristiką, tarnybinę veiklą iki veikos padarymo, pareiškėjas mano, kad jam paskirta tarnybinė nuobauda yra per griežta, neadekvati ir neproporcinga veikai, grubiai pažeidžiant teisingumo ir protingumo principus. Pažymi, kad atsakomybės neišvengiamumo principas nebūtų pažeistas, jeigu būtų paskirta švelnesnė nuobauda.

30. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.31. Atsakovas atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į

pareiškėjo skundą. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad ribojimą suvokė tik kaip draudimą būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariu ir dalyvauti jų veikloje, nurodo, jog pareiškėjui buvo žinomas ribojimas dalyvauti politinėje veikloje, tačiau pareiškėjas, įvertinęs gramatiniu aspektu vieną konkrečią normą, priėmė sprendimą dalyvauti visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) rinkiminėje veikloje į politines pareigas. Pažymi, kad teisės aktai vertinami sistemiškai pradedant nuo teisės principų ir jų atspindėjimo konkrečiose teisės normose. Pareiškėjas M. S. D. turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, todėl pagal turimą išsilavinimą privalo suvokti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei kituose teisės aktuose įtvirtintą teisinių ribojimų turinį, ir tą suvokimą patvirtina paaiškinimuose išdėstyti motyvai apie politines partijas bei teisinio reglamentavimo chronologiją.

32. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai įvertino įrodymų visetą bei pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas „dalyvavo politinėje veikloje ir to sąmoningai siekė“. Pareiškėjo argumentai apie klaidingai nurodytą jo poziciją neatitinka tikrovės ir yra deklaratyvūs, nes šiuo atveju teismas išsakė savo poziciją įvertinęs teisinį reglamentavimą bei visus surinktus įrodymus. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad teisės norma buvo aiškinama plečiamai, kadangi teisės normos tiek LVAT sprendime administracinėje byloje Nr. eR-16-552/2019, tiek taikant tarnybinę atsakomybę nebuvo aiškinamos plečiamai, o aiškinamos sistemiškai, t. y. remiamasi ne gramatiniu aiškinimu, bet sisteminiu, kai teisės normos turinys aiškinamas kartu su kitomis teisinį santykį atskleidžiančiomis teisės normomis, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 141 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas, kad asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kiti sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti

Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais. Jie negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje, nuo pat jos priėmimo ir nekito iki šios dienos. Šis reikalavimas neabejotinai buvo žinomas pareiškėjui, ir į jį pareiškėjas rinkdamasis dalyvavimą politinėje veikloje privalėjo atsižvelgti. Pažymi, kad remiantis pareiškėjo pateiktu teisės normos aiškinimu, jis ir bet koks kitas pareigūnas net dar neatsiradus rinkimų komitetams, galėjo visą laiką kaip nepriklausomas kandidatas kandidatuoti į bet kokias politines pareigas, jei tai darytų ne politinės partijos ar politinės organizacijos rėmuose. Toks pareiškėjo aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja visam esamam teisiniam reglamentavimui, todėl laikytinas gynybine versija siekiant išvengti atsakomybės.

33. Atsakovas akcentuoja, kad rinkimų komitetas visiškai ir nekvestionuojamai atitinka politinės organizacijos sąvoką ir tikslus. Pareiškėjas, būdamas teisininku, neabejotinai galėjo ir privalėjo įvertinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktus išaiškinimus, todėl neabejotinai pasirinkdamas dalyvauti politinėje veikloje turi prisiimti ir iš šio sprendimo kylančias pasekmes. Pažymi, kad pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda yra pagrįsta ir proporcinga, pareiškėjas nenurodo jokių atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų Statuto 40 straipsnyje, taip pat nurodyti pareiškėjo motyvai nelaikytini lengvinančiomis aplinkybėmis. Kadangi, kaip ir konstatavo pirmosios instancijos teismas, M. S. D. dalyvavimą politinėje veikloje pasirinko sąmoningai to siekdamas, jo veiksmai dalyvaujant politinėje veikloje ir vykdant politinę reklamą įvertinti teisingai ir adekvačiai.

Teisėjų kolegija


IV.

34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus AVPK 2019 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 10-TE-615, kuriuo vyresniajam inspektoriui M. S. D. paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, bei 2019 m. balandžio 4 d. įsakymo Nr. 10-TE-628, kuriuo pareiškėjas atleistas iš tarnybos pagal Statuto 39 straipsnio 3 dalies 1 punktą, t. y. dėl Statuto 24 straipsnyje nustatytų pareigūnams taikomų apribojimų pažeidimo, teisėtumo ir pagrįstumo, paskirtos nuobaudos sušvelninimo, grąžinimo į pareigas ir kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo.

35. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, Tarnybinio patikrinimo išvadą, nenustatęs tarnybinio patikrinimo procedūrinių pažeidimų, konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas atliktas teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, atsakovas įrodė, jog buvo faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą, kuri yra proporcinga padarytam pažeidimui.

36. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes, priimdamas sprendimą, rėmėsi išimtinai vėliau nei padarytas pažeidimas priimtu LVAT 2019 m. vasario 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eR-16-552/2019 nurodytais motyvais, kuriame teismas nagrinėjo statutinio pareigūno teisę būti kandidatu į savivaldybės tarybos rinkimus, pagrįsdamas sprendimą sistemine teisės aktų analize, o ne specialaus įstatymo – Statuto – normomis. Teismas aktualias ginčui teisės normas išaiškino plečiamai, nevertino lengvinančių aplinkybių, dėl to nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjui paskirta nuobauda yra proporcinga padarytam pažeidimui.

37. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

38. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo

sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-

747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).39. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad visuomeninis rinkimų komitetas (duomenys neskelbtini) 2018 m. gruodžio

8 d. buvo registruotas kaip subjektas, turintis teisę kelti kandidatų sąrašą bei kandidatą į nario – mero pareigas, o 2018 m. gruodžio 19 d. visuotiniame susirinkime buvo patvirtintas kandidatų sąrašas. Pareiškėjas M. S. D., dirbdamas Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigose, buvo visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) narys, ir šio komiteto buvo iškeltas kandidatu į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius.

40. VRK 2019 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. Sp-113 „Dėl kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius M. S. D. registravimo panaikinimo“ panaikino pareiškėjo, kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narius, iškelto visuomeninio rinkimų komiteto (duomenys neskelbtini) registravimą nustatęs, kad pareiškėjas yra statutinis pareigūnas, kuris pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį, negali būti renkamas savivaldybės tarybos nariu ir kuriam pagal Statuto 24 straipsnio 6 punktą, draudžiama dalyvauti politinėje veikloje.

41. Vilniaus AVPK, atlikęs patikrinimą, Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatavo, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, t. y. būdamas Vilniaus AVPK OVS (duomenys neskelbtini), kandidatavo į savivaldybės tarybos narius, dalyvavo politinėje veikloje ir tokiu būdu pažeidė Statuto 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą politinio neutralumo principą, ir Statuto 24 straipsnio 6 punkte nustatytą apribojimą dalyvauti politinėje veikloje (b. l. 25). Padarytas pažeidimas buvo įvertintas kaip šiurkštus tarnybinis nusižengimas. Vilniaus AVPK 2019 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 10-TE-615 pareiškėjui M. S. D. paskyrė tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, o 2019 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 10-TE-628 pareiškėjas atleistas iš tarnybos.

42. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde teigia, kad įstatymai nedraudžia bet kokia forma dalyvauti politinėje veikloje. Pasak pareiškėjo, nors Statute iki šiol yra išlikęs draudimas dalyvauti politinės organizacijos veikloje, tačiau jokiame įstatyme nėra pateikta politinės organizacijos samprata (priėmus naują Politinių partijų įstatymą, politinių organizacijų veikla jame jau nereguliuojama). Kartu pabrėžia, kad Statute nėra draudimo bet kokia forma dalyvauti politinėje veikloje, ar draudimo dalyvauti visuomeninių komitetų veikloje.

43. Vertinant pareiškėjo pirmiau nurodytus teiginius, pažymėtina, kad draudimas policijos pareigūnams dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 141 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta, kad asmenys, atliekantys tikrąją karo arba alternatyviąją tarnybą, taip pat neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kiti sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai negali būti Seimo nariais ir savivaldybių tarybų nariais. Jie negali užimti renkamų ar skiriamų pareigų civilinėje valstybinėje tarnyboje, dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje.

44. Statuto 3 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindiniai vidaus tarnybos principai, iš kurių vienas – politinio neutralumo principas, kuris reiškia, kad pareigūnas privalo, nepaisydamas asmeninių politinių pažiūrų, nešališkai tarnauti žmonėms ir teisėtai valstybės valdžiai, nedalyvauti politinių partijų ar politinių organizacijų veikloje. Statuto 24 straipsnio, nustatančio pareigūnams taikomus apribojimus, 6 punkte nustatyta, kad pareigūnui draudžiama būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariu, dalyvauti jų veikloje.

45. Taigi abiejuose aktuose, aptartuose pirmiau šios Nutarties 44 punkte, yra įtvirtintas draudimas dalyvauti, be kita ko, politinių organizacijų veikloje. Todėl vien tai, kad Politinių partijų ar kitame įstatyme nėra pateikta politinės organizacijos samprata, kas laikytina atitinkama teisinio reguliavimo spraga, tačiau tai nėra toks pagrindas, kuris panaikintų draudimą, įtvirtintą expressis verbis (tiesiogiai) Konstitucijoje – dalyvauti policijos pareigūnams politinių organizacijų veikloje. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 3 straipsnio 2 dalį visuomeninis rinkimų komitetas yra politinės kampanijos dalyvis.

46. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos nariu negali būti renkamas asmuo, kuris yra statutinės institucijos ir įstaigos pareigūnas, kuriam pagal specialius įstatymus ar statutus yra apribotas dalyvavimas politinėje veikloje. Šioje normoje ne tik, kad neleidžiama būti savivaldos tarybos nariu, bet draudžiama būti ir renkamu asmeniu į savivaldybės tarybą.

47. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas siekė kartu dalyvauti ir savivaldybės tarybos veikloje ir eiti policijos pareigūno pareigas. Kitaip tariant, savo patekimą į savivaldybės tarybą pareiškėjas nesiejo su atsisakymu policijos pareigūno pareigų. Todėl pareiškėjo dalyvavimas rinkimuose, jo buvimas politinės kampanijos dalyvio – visuomeninio rinkimų komiteto – nariu, laikytinas dalyvavimu politinės organizacijos veikloje, kuris pagal Statutą yra draudžiamas, nors jame ar kituose įstatymuose ir nepateiktas politinės organizacijos apibrėžimas.

48. Kartu atmestinas pareiškėjo teiginys, kad politinių organizacijų sąvokos įstatymuose, pakeitus Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymą, neliko. Politinių partijų įstatymo keliuose straipsniuose, kaip antai 3, 4, 5 straipsniuose politinės organizacijos yra nurodytos.

49. Tarnybinis nusižengimas, kurį padaro statutinis valstybės tarnautojas, yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas statutinis valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Statute, pareigybių aprašymuose, kituose teisės aktuose neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Taigi statutinis valstybės tarnautojas gali apskritai neatlikti savo pareigų, arba jas atlikti, tačiau su tam tikrais trūkumais, klaidomis, t. y. netinkamai. Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

50. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, yra nurodęs, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tarnybos teisinių santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs, vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–773/2011; 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, šioje byloje atsakovas įrodė, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą.

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, šioje byloje atsakovas įrodė, kad buvo faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su teisės aktuose įtvirtintų „politinės partijos“ ir „politinės organizacijos“ sąvokų aiškinimu, taip pat tai, kad jis neteisingai suprato ir vertino minėto komiteto veiklą, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jam paskirta tarnybinė nuobauda.

52. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad už nustatytą jo padarytą tarnybinį nusižengimą jam paskirta per griežta nuobauda, pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-319/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012). Tarnybiniai nusižengimai vertinami ir tarnybinės nuobaudos už juos yra skiriamos atsižvelgiant į kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų aplinkybių visumą ((žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1366/2009).Teismas švelnina paskirtą tarnybinę nuobaudą, jei paskirtoji nuobauda pareiškėjui yra aiškiai per griežta bei bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus jam švelnesnę nuobaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-649/2013).

53. Statuto 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už tarnybinius nusižengimus skiriamos tarnybinės nuobaudos. Statuto 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareigūnui gali būti skiriama viena iš tarnybinių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) perkėlimas į žemesnes pareigas; 5) atleidimas iš vidaus tarnybos. Statuto 39 straipsnio 3 dalyje nustatyti pažeidimai, už kuriuos gali būti skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Tarnybinė

nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos gali būti skiriama už statuto 24 straipsnyje nustatytų pareigūnams taikomų apribojimų pažeidimą (be kita ko, būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariu, dalyvauti jų veikloje).

54. Nagrinėjamu atveju atsakovas, vadovaudamasis Statuto 39 straipsnio 3 dalies 1 punktu, pareiškėjui skyrė griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos.

55. Pažymėtina, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas pirmiausiai yra teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas reikalauja, kad pažeidimą padariusiam asmeniui būtų pritaikyta jo nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492– 360/2013).

56. Statuto 39 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į pareigūno veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, o Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Taigi pirmiau nurodyti kriterijai, kuriais turi būti vadovaujamasi skiriant tarnybines nuobaudas tiek pagal Statutą, tiek pagal valstybės tarnybos įstatymą, yra analogiški. Minėta, kad pareigūnui pagal Statuto 39 straipsnio 2 dalį gali būti skiriama viena iš penkių tarnybinių nuobaudų, įskaitant atleidimą iš vidaus tarnybos, nurodytą šios dalies 5 punkte, o pagal Statuto 39 straipsnio 3 dalį tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos – gali būti skiriama už statuto 24 straipsnyje nustatytų pareigūnams taikomų apribojimų pažeidimą (be kita ko, draudimą būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariu, dalyvauti jų veikloje). Taigi nurodytos teisės normos neįpareigoja visais atvejais atleisti iš tarnybos, kai pareigūnas padaro šiurkštų tarnybinį nusižengimą, o tik suteikia institucijos vadovui vieną iš galimybių.

57. Kaip ne kartą nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalies esmė – draudimas skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš valstybės tarnybos, nesant šioje teisės normoje numatytų sąlygų. Atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nuostatą, nustačius, jog valstybės tarnautojas padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą, parenkant tarnybinę nuobaudą turi būti įvertintos visos juridinę reikšmę turinčios aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2–334/2004, Vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 5, 2004, p. 79–83).

58. Įstatymų leidėjas nėra numatęs, jog už šiurkštų tarnybinį nusižengimą imperatyviai skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, ir apskritai nėra imperatyvo dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo padarius tarnybinį nusižengimą. Vadinasi, prieš atleidžiant valstybės tarnautoją iš pareigų, paprastai tarnybinio patikrinimo išvadoje arba įsakyme dėl tarnybos santykių nutraukimo, turi būti pasisakoma, kodėl atleidžiamam valstybės tarnautojui skiriama tarnybinė nuobauda ir kodėl skiriama pati griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–231/2009).

59. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A7–842/2005 pažymėjo, kad taikant tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš pareigų, privalu laikytis bendrųjų reikalavimų, numatytų VTĮ 29 straipsnio 2 dalyje – atsižvelgti į valstybės tarnautojo kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir pasekmes. Vertindama pareiškėjo veiksmus šioje byloje, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį traukiamas atsakomybėn, tačiau pažeidimo padarymo priežastims ir aplinkybėms turėjo įtakos ne tik pareiškėjo, bet ir nepakankamas atsakovo atidumas vykdant finansinių išteklių administravimą, dėl to mažėja pareiškėjo kaltės laipsnis, tyrimo metu nenustatyta dėl šių pareiškėjo veiksmų (neveikimo) kilusių tiesioginių neigiamų pasekmių (organizacijos veiklos sutrikimai, nuostoliai, žala ir pan.).

60. Įvertinus pirmiau pateiktą suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su valstybės tarnautojų padarytų pažeidimų ir nuobaudų už juos skyrimu, ir atsižvelgus į tai, kad teisės normos, reglamentuojančios nuobaudos (atleidimą iš tarnybos) skyrimą valstybės tarnautojams ir policijos pareigūnams yra analogiškos, konstatuotina, kad aptartoje praktikoje suformuoti kriterijai skiriant griežčiausią nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, taikomi ir skiriant griežčiausią nuobaudą nagrinėjamu atveju policijos pareigūnams pagal Vidaus tarnybos statutą. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija nutartyje administracinėje byloje Nr. A552–2748/2012 pabrėžė, jog nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių (drausminių) nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir

teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams.

61. Iš šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas M. S. D. padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą netiesiogine tyčia, teisinis reglamentavimas Statute ir Politinių partijų įstatyme stokojo aiškumo. Byloje nenustatyta, kad padarytas nusižengimas sukėlė kokius nors objektyvius neigiamus padarinius (pareiškėjas buvo pašalintas iš rinkimų proceso jo pradžioje, jis netapo savivaldybės tarybos nariu, tai yra vienu metu nevykdė pareigų savivaldoje ir policijos struktūroje). Be to, iki padaryto nusižengimo pareigūno veikla vertinama teigiamai (b. l. 86). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui paskirta nuobauda – atleidimas iš tarnybos – yra per griežta, neproporcinga padarytam nusižengimui, neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų.

62. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552–2748/2012, nurodyta, kad tais atvejais, kai yra pripažįstama, jog valstybės tarnautojas (pareigūnas) yra padaręs tarnybinį nusižengimą, tačiau jam paskirta tarnybinė (drausminė) nuobauda yra neadekvati padarytam pažeidimui (per griežta) arba nėra tenkinamos įsakymuose ir (ar) kituose norminiuose aktuose nustatytos konkrečios tarnybinės nuobaudos rūšies skyrimo privalomosios sąlygos, teismas privalo spręsti klausimą dėl paskirtos nuobaudos pakeitimo švelnesne. Priešingas vertinimas, t. y., kad teismas panaikina, o ne pakeičia paskirtą tarnybinę nuobaudą vien dėl to, jog ji nėra adekvati padarytam pažeidimui ar nėra kitų privalomų sąlygų atitinkamai nuobaudai skirti, nors tarnybinis nusižengimas buvo padarytas ir egzistuoja kitos sąlygos švelnesnei tarnybinei nuobaudai skirti, leistų tarnybinį nusižengimą padariusiems valstybės tarnautojams (pareigūnams) nepagrįstai išvengti teisinės atsakomybės už savo pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą, t. y. valstybės tarnautojui (pareigūnui) neatsirastų jokių neigiamų pasekmių. Teismas neskiria tarnybinių (drausminių) nuobaudų valstybės tarnautojams (pareigūnams), o gali spręsti klausimą tik dėl šios nuobaudos panaikinimo ar pakeitimo.

63. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – keistina į švelnesnę – griežtą papeikimą.

64. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2019 m. balandžio 3 d. įsakymas Nr. 10-TE-615 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui M. S. D.“ keistinas, o Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2019 m. balandžio 4 d. įsakymas Nr. 10-TE-628 „Dėl M. S. D. atleidimo iš vidaus tarnybos“, kaip išvestinis iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2019 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 10-TE-615, naikinamas.

65. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo, pažymi, kad pagal Darbo kodekso 218 straipsnio 2 dalį, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą; taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

66. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsiliepime į skundą nenurodė, kad šiuo atveju pareiškėjas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą, todėl panaikinus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2019 m. balandžio 4 d. įsakymą Nr. 10-TE-628 „Dėl M. S. D. atleidimo iš vidaus tarnybos“, pareiškėjo prašymas grąžinti jį į ankstesnes pareigas ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki sprendimo įvykdymo

tenkinamas.67. Pareiškėjas M. S. D. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus

(duomenys neskelbtini) pareigų atleistas 2019 m. balandžio 4 d., todėl nuo 2019 m. balandžio 5 d. jam skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką iki 2019 m. lapkričio 6 d. (teismo sprendimo priėmimo diena). Atsakovo pateiktoje pažymoje apie pareiškėjo vidutinį darbo užmokestį nurodyta, kad pareiškėjo vidutinis vienos dienos darbo užmokestis yra 76,42 Eur, vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis yra 1 597,18 Eur. Vidutinis darbo dienų skaičius 2019 m. esant nustatytai penkių dienų darbo savaitei, atsižvelgiant į socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. A1-686 „Dėl metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir vidutinio mėnesio darbo valandų skaičių 2019 metais patvirtinimo“ patvirtintą 2019 metų metinį vidutinio mėnesio darbo dienų skaičių, nustatytas 20,9, pareiškėjo priverstinės pravaikštos laikas yra 7 mėnesiai 1 diena. Taigi pareiškėjui už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2019 m. balandžio 5 d. iki 2019 m. lapkričio 6 d. (teismo sprendimo priėmimo dienos) priteisiama iš viso 11 256,66 Eur (76,42 Eur (dienos VDU) x 20,9 (vidutinis darbo dienų skaičius 2019 m. esant penkių dienų darbo savaitei) x 7 mėn. 1 d.). Minėta, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką priteisiamas nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Todėl nuo 2019 m. lapkričio 7 d. už kiekvieną darbo dieną iki sprendimo įvykdymo pareiškėjui priteisiama po 76,42 Eur (dienos VDU).



Pareiškėjo M. S. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo M. S. D. skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2019 m. balandžio 3 d. įsakymą Nr. 10-TE-615 „Dėl

tarnybinės nuobaudos skyrimo vyresniajam inspektoriui M. S. D.“ pakeisti ir pirmą punktą išdėstyti taip: „M. S. D. pripažinti padarius tarnybinį nusižengimą ir M. S. D., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini), paskirti tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą.“.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2019 m. balandžio 4 d. įsakymą Nr. 10-TE-628 „Dėl M. S. D. atleidimo iš vidaus tarnybos“ panaikinti.

Grąžinti pareiškėją M. S. D. į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus (duomenys neskelbtini) pareigas.

Priteisti pareiškėjui M. S. D. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 11 256,66 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, ir po 76,42 Eur už kiekvieną darbo dieną esant penkių darbo dienų savaitei iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.



RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. eA-5442-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02084-2019-9

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=6c1373b0070011ea9d279ea27696ab7b

Procesinio sprendimo kategorija 9.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. P. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas I. P. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2019 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (15/6-5)12PR-66 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad į kilmės valstybę negali grįžti dėl jo sesers ir tėvų žuvimo mišių metu, vertimo tapti musulmonu (išpažįsta krikščionybę), buvimo aktyviu (duomenys neskelbtini) bendruomenės nariu, dalyvavusiu protestuose už nepriklausomybę. Departamentas neteisingai interpretavo jo nurodytas aplinkybes apie šeimos žūtį. Interviu metu jis nurodė, kad (duomenys neskelbtini) bažnyčioje lankydavosi (ėjo į mišias sekmadieniais), tačiau šeima žuvo (duomenys neskelbtini) bažnyčioje, 2018 m. balandžio mėn., antradienį.

3. Pareiškėjas teigė, kad Departamentas, neužduodamas papildomų klausimų, tikslu išsklaidyti abejones bei užfiksuotus prieštaravimus, neužtikrino reglamentuotos bendradarbiavimo pareigos. Apie (duomenys neskelbtini) judėjimą ir protestus buvo paklaustas po užduotų klausimų apie šeimos žūtį, todėl, būdamas emociškai sutrikdytas, galėjo supainioti (duomenys neskelbtini) vėliavos spalvų eiliškumą, tačiau, įvertinus, kad buvo sumaišyta tik spalvų chronologija, tai neturėtų būti laikoma esminiu prieštaravimu ir pagrindu jo pasakojimą atmesti kaip nepagrįstą ir prieštaraujantį kilmės valstybės informacijai.

4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai jo pasakojimą apie aktyvų dalyvavimą protestuose laikė nenuosekliu ir neišsamiu, įvertinus, jog atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija iš esmės patvirtina pareiškėjo nurodytus protestus (vieta, laikas, eiga). Pareiškėjo vertinimu, jo pasakojimas apie įsitraukimą į (duomenys neskelbtini) bendruomenės veiklą, dalyvavimą protestuose buvo pakankamai išsamus ir nuoseklus, patvirtintas kilmės valstybės informacijos, ir tuo pagrindu jam turėjo būti taikoma abejonės privilegija, t. y., pasakojimas turėjo būti vertinamas jo naudai.

5. Pažymėjo, kad, priešingai nei nurodo atsakovas, pareiškėjas susidūrė su realiu persekiojimu praeityje dėl išpažįstamos religijos. 2018 m. gegužės mėnesį pareiškėjas buvo pagrobtas trijų vyrų ir kankinamas tris dienas, tikslu priversti pakeisti jo išpažįstamą religiją, t. y., iš krikščionybės pereiti į islamą. Pagrobimo metu pareiškėjas buvo pririštas

virvėmis, prieš jį buvo smurtaujama, dėl to šiuo metu vis dar turi problemų su sveikata, lankosi pas gydytojus. Trečią dieną pareiškėjas buvo paleistas, jo supratimu, asmens, kuris jį pažinojo (nematė, nes akys buvo uždengtos), jį nukabino (atrišo) ir nunešė, paliko ant kelio. Kelias dienas praleido ligoninėje, vos atsigavęs, bijodamas pakartotinio smurto išpuolio ar net būti nužudytu, išvyko iš šalies.

6. Pareiškėjas teigė, kad praeityje patirtas persekiojimas dėl religijos išpažinimo tik sustiprina galimybę patirti pakartotinį persekiojimą, jam grįžus į kilmės valstybę. Atsakovas šių faktų nevertino, todėl priėmė nepagrįstą išvadą dėl jam nekylančios grėsmės patirti persekiojimą religijos pagrindu. Aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Šių išvadų pagrįstumas ir teisingumas turi būti patikrintas teismo. Pareiškėjas prašė, tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, patikrinti ir kitą skundžiamo Sprendimo dalį, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Nurodė, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę, jog jam gresia pavojus sveikatai, gyvybei dėl dalyvavimo protestuose už (duomenys neskelbtini) nepriklausomybę arba verbavimas dėl atsivertimo į islamą, o tai, pareiškėjo vertinimu, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pareiškėjas teigė, kad iš skunde pateiktos informacijos bei jo apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nebus kankinamas, su juo nebus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi ar nebus žeminamas jo orumas, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini) jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

7. Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai nurodė, kad pavojus (duomenys neskelbtini) katalikams egzistuoja, kadangi jų prezidentas yra musulmonas ir katalikai yra naikinami. Jis pats išpažįsta katalikybę, yra švietėjas, veda mokymus, patarnauja mišių metu. Pareiškėjas nurodė, kad atakos per mišias metu žuvo jo sūnus ir visa šeima. Jis tuo metu nenukentėjo, nes bažnyčioje nebuvo. Jam jau buvo pasibaigę pamaldos, jis buvo baigęs savo darbą ir išvykęs į kitą bažnyčią. Nurodė, kad kai kurių aplinkybių apklausos Departamento metu nenurodė arba nurodė netiksliai, nes buvo užmiršęs po kelionės – jis 30 dienų keliavo laivu. Paaiškino, kad aplinkybę apie sūnaus žūti Departamente nurodė. Jis pats patyrė kankinimus, buvo pagrobtas nuo gatvės po mišių, akys buvo užrištos, ilgai vežamas, po to buvo pakabintas už kojų ir prieš jį buvo smurtaujama. Paaiškino, kad šią aplinkybę dėl smurto prieš jį buvo nurodęs Departamente apklausos metu.

8. Atsakovas Departamentas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.9. Atsakovas nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog atliktas tyrimas yra paviršutiniškas, kadangi

Departamentas neteisingai interpretavo aplinkybes apie pareiškėjo šeimos žūtį. Pažymi, kad Departamentas 2019 m. gegužės 22 d. išvadoje Nr. (15/6-5)13PR-66RN „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada), kurios pagrindu buvo priimtas ginčijamas sprendimas, įvertino pareiškėjo pasakojimą visų surinktų duomenų visumoje ir detaliai nurodė, kokiais pagrindais remiantis pareiškėjo pasakojimas laikomas neatitinkančiu Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų. Pareiškėjo pasakojimas apie jo tėvų bei sesers žūtį 2018 m. balandį atakos prieš (duomenys neskelbtini) bažnyčią metu prieštarauja kilmės valstybės informacijai ir yra akivaizdžiai paremtas viešuosiuose šaltiniuose prieinama informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini), o ne asmenine patirtimi. Nesutinka su pareiškėjo deklaratyviu teiginiu, kad nesilaikė bendradarbiavimo pareigos. Pažymėjo, kad vykusių apklausų metu pareiškėjas su prieglobsčio prašytojo pareigomis buvo supažindintas, taip pat pareiškėjo apklausų metu buvo prašoma patikslinti savo pasakojimą, tačiau jis nurodė, kad visa informacija gali būti rasta internete.

10. Nurodė, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) ir protestus buvo nenuoseklus ir nedetalus, o pasitaikę nesutapimai negali būti vertintini kaip „neesminiai“. Pareiškėjas nurodė dalyvavęs proteste už (duomenys neskelbtini) nepriklausomybę tariamai siejamame su žudynėmis Nimbo, tačiau tokios sąsajos negali būti patvirtintos, priešingai, žudynės siejamos su nesutarimais dėl derlingų žemių tarp (duomenys neskelbtini) piemenų ir (duomenys neskelbtini) ūkininkų. Atsižvelgiant į tai, kad pasakojimas neatitinka kilmės valstybės informacijos, be to, į tai, kad nepaisant tariamos aktyvios veiklos dėl (duomenys neskelbtini) nepriklausomybės, pareiškėjas nežino pagrindinių (duomenys neskelbtini) judėjimo elementų (vėliavą apibūdino netiksliai, nežinojo judėjimą atstovaujančių organizacijų ir pan.), todėl sprendė, kad pasakojimo dalis apie dalyvavimą protestuose neatitinka Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatytų

sąlygų, ir yra labiau netikėtinas, nei tikėtinas.11. Pažymėjo, kad prieglobsčio prašymą pareiškėjas motyvavo tuo, jog jis yra krikščionis ir buvo verčiamas tapti

musulmonu. Nurodė, kad atlikus tyrimą nebuvo nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) krikščionys būtų verčiami tapti musulmonais. Remiantis surinkta kilmės valstybės informacija, didžioji dalis (duomenys neskelbtini) atstovų yra krikščionys. Remiantis kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) (teroristinė grupuotė) gali reikalauti atsiversti į islamą, tačiau ji neveikia pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje, o kitų subjektų reikalaujančių tai daryti neidentifikuota. Pareiškėjas gyvena (duomenys neskelbtini) valstijoje, kurios (duomenys neskelbtini)nekontroliuoja ir kur nekoncentruoja savo veiklos. Nebuvo nustatyta, kad praeityje pareiškėjas būtų patyręs veiksmus, susijusius su prievartiniu atsivertimu, be to, jis gyvena (duomenys neskelbtini) – krikščionių plačiai apgyvendintoje teritorijoje. Įvertinus visus šiuos aspektus, konstatuotina, kad jo baimė patirti prievartą, siekiant jį atversti į islamą dėl išpažįstamos religijos bei susidurti su (duomenys neskelbtini) yra neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Pareiškėjo pasakojimas apie tariamą asmeninę patirtį nėra nei detalus, nei išsamus, nei nuoseklus, be to, atsižvelgiant į bendrą pareiškėjo patikimumą bei abejones dėl jo pasakojimo nuoširdumo, pasakojimo dalis apie tariamą vertimą priimti islamą yra labiau netikėtina, nei tikėtina.

12. Nurodė, kad skundo teiginiai, jog pareiškėjui nepagrįstai buvo atsisakyta suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiomis individualiomis aplinkybėmis. Kadangi pareiškėjas nenurodė kitų aplinkybių be tų, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui suteikimo, tos pačios aplinkybės turi būti vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Įvertinus prieglobsčio prašytojo pasakojimą, konstatuota, kad jo baimė patirti persekiojimą dėl tariamų sąsajų su (duomenys neskelbtini) judėjimu nėra visiškai pagrįsta, o veiksmai, kuriuos jis pagrįstai bijo patirti dėl konflikto tarp ūkininkų ir piemenų, neatitinka persekiojimo apibrėžimo 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso kontekste. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

13. Atsakovo atstovas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad pareiškėjas kuria alternatyvias versijas – posėdžio metu nurodo aplinkybes, kurių net nenurodė apklausos metu. Apklausos metu jis nenurodė, kad žuvo jo sūnus, jog prieš jį buvo panaudotas smurtas, kad jis pamokslauja. Pareiškėjas painiojasi savo argumentuose.

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje raštu pateikė 2019 m.

kovo 29 d. Departamentas 2019 m. gegužės 22 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-66 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė aplinkybėmis, jog pareiškėjas į kilmės valstybę negali grįžti dėl jo sesers ir tėvų žuvimo mišių metu, taip pat vertimo tapti musulmonu (pareiškėjas išpažįsta krikščionybę) ir buvimo aktyviu (duomenys neskelbtini) bendruomenės nariu, dalyvaujančiu protestuose už nepriklausomybę. Migracijos departamento Prieglobsčio skyrius 2019 m. gegužės 22 d. parengė išvadą Nr. (15/6-13)13PR-66RN dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo, kurioje siūloma nesuteikti I. P. A. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Departamentas Išvadoje ištyrė pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo šeimos žuvimo atakos prieš bažnyčią (duomenys neskelbtini) valstijoje metu, pareiškėjo buvimą aktyviu (duomenys neskelbtini) bendruomenės nariu bei pareiškėjo vertimą tapti musulmonu. Atlikęs tyrimą Departamentas pareiškėjo nurodytas priežastis, sąlygojančias jo baimę grįžti į kilmės valstybę, atmetė dėl patikimumo stokos, o jo baimę patirti persekiojimą dėl tariamų sąsajų su (duomenys neskelbtini) judėjimu nelaikė visiškai pagrįsta.

17. Ginčijamame Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje jam grėstų kankinimai, su juo galėtų būti žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas, ar jis tokiu būdu būtų baudžiamas, ar kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų,

nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Departamentas, prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų persekiojimas (bet kokie veiksmai, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą), todėl konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

18. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, sprendė, kad Išvadoje, kurios pagrindu buvo priimtas ginčo Sprendimas, yra detaliai nurodytos teisės normos bei faktinė pareiškėjo atvejo analizė (apimanti ir kilmės šalies informaciją), tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas bei jo paaiškinimai buvo įvertinti visų surinktų duomenų visumoje. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį, turi būti nustatyta, ar prieglobsčio prašytojo nurodytos aplinkybės laikytinos tikrovę atitinkančiais materialiniais faktais, o juos vertinant būtina vadovautis Europos Sąjungos prieglobsčio teisyne ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintais prieglobsčio prašytojų teiginių (nurodytų aplinkybių) vertinimo principais.

19. Teismas nustatė, kad Departamentas atliko išsamų pareiškėjo atvejo tyrimą bei Išvadoje detaliai nurodė, kodėl pareiškėjo pasakojimo dalis apie jo artimųjų žūtį ir jo paties sužeidimą, taip pat apie pareiškėjo dalyvavimą (duomenys neskelbtini) judėjime bei vertimą pakeisti religiją buvo atmesti dėl patikimumo stokos. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą apie tai, kaip žuvo jo tėvai ir sesuo, jį atmetė, nes pareiškėjo pasakojimas apie tai, kad jo tėvai žuvo atakos katalikų bažnyčioje metu, neatitinka kilmės valstybės informacijos ir yra akivaizdžiai paremtas viešuosiuose šaltiniuose prieinama informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini), o ne asmenine patirtimi. Pareiškėjo pateikta informacija apie (duomenys neskelbtini) valstijoje prieš (duomenys neskelbtini) bažnyčią įvykdytą išpuolį 2018 m. balandžio mėnesį neatitinka tyrimo metu surinktų duomenų. Pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad jis tik sumaišė bažnyčią, kurioje žuvo jo šeima, teismas vertino kritiškai. Tuo labiau įvertinus pareiškėjo paaiškinimus teiktus teismo posėdžio metu, kad atakos metu žuvo ir jo vienintelis sūnus, nors tokių aplinkybių apklausos metu nebuvo nurodęs. Apklausos metu pareiškėjas buvo nurodęs, kad ir jis dalyvavo atakos metu ir buvo sužeistas į koją, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad jo ten nebuvo.

20. Teismas nurodė, kad Departamentas nustatė, jog pareiškėjo pasakojimas apie jo dalyvavimą (duomenys neskelbtini) judėjime nebuvo nei detalus, nei išsamus, be to, jis neatitinka kilmės valstybės informacijos: pareiškėjas negalėjo prisiminti jokių tikslesnių duomenų apie laiką, kada vyko protestai, kuriuose jis tariamai dalyvavo, nurodė 2015–2016 metus, o detalesnės informacijos siūlė ieškoti internete. Jo pasakojimai apie protestą (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) miestuose yra tapatūs (pasakojo, kad vyko žudynės), tačiau pareiškėjas netgi neįvardijo organizacijos, rengusios protestus, nurodė nežinantis grupių, atstovaujančių (duomenys neskelbtini), tik žmones. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad buvo verčiamas pakeisti religiją ir tapti musulmonu, tačiau apklausos metu jis negebėjo rišliai papasakoti apie savo patirtį, kaip buvo verčiamas tapti musulmonu. Vertimą pakeisti religiją pareiškėjas supranta kitatikio kritiką krikščionybės atžvilgiu bei raginimą žodžiu atsiversti į islamą, o paprašius plačiau papasakoti apie tai, kaip jis buvo verčiamas priimti islamą, jis pateikė samprotavimus, tačiau nenurodė jokių faktinių aplinkybių (t. y. patirtų veiksmų), kurias būtų galima vertinti kaip materialinį faktą prieglobsčio procedūros kontekste. Departamentas tyrimo metu, remdamasis kilmės valstybės informacija, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) gali reikalauti atsiversti į islamą, tačiau ji neveikia pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje, o kitų subjektų, reikalaujančių tai daryti, tyrimo metu neidentifikuota. Departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo pasakojimas apie tariamą asmeninę patirtį nebuvo nei detalus, nei išsamus, nei nuoseklus, be to, atsižvelgdamas į bendrą pareiškėjo patikimumą bei abejones dėl jo pasakojimo nuoširdumo, pasakojimo dalį apie tariamą vertimą priimti islamą, vertino kaip labiau netikėtiną, nei tikėtiną. Teismas nurodė, kad vertindamas pareiškėjo baimės tapti netinkamo elgesio (būti priverstas priimti islamą arba būti nužudytam) auka dėl išpažįstamos religijos (krikščionybės) pagrįstumą, Departamentas rėmėsi ir Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2019 m. vasarį išleistomis rekomendacijomis dėl (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų suteikti prieglobstį vertinimo. EPPB rekomendacijose nurodoma, kad krikščioniams gresia netinkami veiksmai iš (duomenys neskelbtini) pusės bei tokie veiksmai gresia tam tikrose teritorijose gyvenančioms krikščionių mažumoms. Departamentas pagrįstai įvertinęs tai, kad pareiškėjas gyvena (duomenys neskelbtini) valstijoje, kurios (duomenys neskelbtini) nekontroliuoja ir kur nekoncentruoja savo veiklos, bei į tai, jog nebuvo nustatyta, kad praeityje pareiškėjas būtų patyręs veiksmus, susijusius su prievartiniu atsivertimu, be to, jis gyvena (duomenys neskelbtini) – krikščionių plačiai apgyvendintoje teritorijoje,

konstatavo, kad jo baimė patirti prievartą, siekiant jį atversti į islamą dėl išpažįstamos religijos bei susidurti su ( duomenys neskelbtini), yra neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta.

21. Teismas nustatė, kad Departamentas taip pat vertino ir pareiškėjo padėtį (duomenys neskelbtini) piemenų ir (duomenys neskelbtini) ūkininkų konflikto kontekste. Išvadoje pagrįstai konstatuota, kad atsižvelgiant į tai, jog (duomenys neskelbtini) valstijoje susirėmimai tarp (duomenys neskelbtini) piemenų bei (duomenys neskelbtini) ūkininkų vyksta, pareiškėjo baimė nukentėti yra visiškai pagrįsta bei individualizuota, nes jis priklauso (duomenys neskelbtini) genčiai, yra krikščionis. Departamentas, įvertinęs naujausią kilmės valstybės informaciją, duomenų apie tai, kad situacija (duomenys neskelbtini) valstijoje būtų pasikeitusi, nerado. Smurtas tarp ūkininkų ir piemenų egzistuoja, tai iššaukia naujas viduje persikėlusių asmenų bangas. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad veiksmai, kuriuos patirtų pareiškėjas grįžęs į kilmės valstybę, nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ir dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą bei pažeistų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, todėl jie neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo. Teismas sprendė, kad Departamentas priėjo prie pagrįstos išvados, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad atsakovas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, nurodė, jog pareiškėjas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą pateikti visą su jo prašymu suteikti prieglobstį susijusią informaciją. Pareiškėjas 2019 m. vasario 13 d. vykusios apklausos metu buvo supažindintas su prieglobsčio prašytojo pareigomis. Pareiškėjo buvo prašoma apklausų metu patikslinti savo pasakojimą, tačiau jis nurodė, kad visa informacija gali būti rasta internete. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs apklausos Departamente metu, tačiau kurios yra glaudžiai susijusios su Departamente teiktais paaiškinimais. Nurodė, kad žuvo jo sūnus, sesuo ir tėvai atakos bažnyčioje metu, kai tuo tarpu Departamente apskritai nenurodė, kad žuvo jo sūnus. Nors pareiškėjas nurodė, kad kai kurių aplinkybių galėjo ir nenurodyti, nes buvo užmiršęs po ilgos kelionės, tačiau, teismo vertinimu, tokios aplinkybės kaip sūnaus žūtis pamiršimas yra mažai tikėtinas. Departamente pareiškėjas nurodė, kad ir jis pats dalyvavo tos atakos metu ir buvo peršautas į koją, tuo tarpu teismo posėdyje nurodė, kad jis tuo metu kai žuvo jo šeima nedalyvavo. Teismas konstatavo, kad pats pareiškėjas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nepateikė tikrovę atitinkančių išsamių paaiškinimų dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų pažeidęs bendradarbiavimo pareigą, dėl to būtų galima konstatuoti sprendimo neteisėtumą. Teismas vertindamas skunde išdėstytus argumentus, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo atsisakyta suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, sutiko su atsakovo atsiliepime nurodytu argumentu, jog šie skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiomis individualiomis aplinkybėmis.

23. Teismas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė kitų aplinkybių be tų, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso pareiškėjui suteikimo, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą, teismas konstatavo, kad jo baimė patirti persekiojimą dėl tariamų sąsajų su (duomenys neskelbtini) judėjimu nėra visiškai pagrįsta, o veiksmai, kuriuos jis pagrįstai bijo patirti dėl konflikto tarp ūkininkų ir piemenų, neatitinka persekiojimo apibrėžimo 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos dėl pabėgėlių statuso kontekste. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

24. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje, (duomenys neskelbtini) valstijoje, vyksta konfliktas tarp piemenų ir ūkininkų. Pareiškėjo pasakojimas apie jo artimųjų žūtį bei dalyvavimą (duomenys neskelbtini) nepriklausomybės judėjime buvo atmestas, o individualių aplinkybių, kurios pagrįstų jam kylančias individualias grėsmes (duomenys neskelbtini) piemenų ir (duomenys neskelbtini) ūkininkų konflikto kontekste, pareiškėjas nepateikė. Įvertinęs šias aplinkybes Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

III.

25. Pareiškėjas I. P. A. padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

26. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad atsakovas neteisingai interpretavo jo nurodytas aplinkybes apie šeimos žūtį. Interviu metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) bažnyčioje lankydavosi (ėjo į mišias sekmadieniais), tačiau šeima žuvo (duomenys neskelbtini) bažnyčioje, 2018 m. balandžio mėn., antradienį. Atsakovas, neužduodamas papildomų klausimų, tikslu išsklaidyti abejones bei užfiksuotus prieštaravimus, neužtikrino Aprašo 96 punkte reglamentuotos bendradarbiavimo pareigos. Priešingai nei konstatavo teismas skundžiamame sprendime, pareiškėjas buvo bažnyčios teritorijoje, tačiau ne pačioje bažnyčioje (vienuolyne), kada ir buvo peršauta koja. Pažymi, kad fakto apie savo sūnaus žūtį neišskyrė dėl trauminių išgyvenimų (jo vienintelis sūnus žuvo) bei dėl išsekimo iki interviu dėl ilgos kelionės iki Italijos (laivu keliavo 30 dienų).

27. Pareiškėjas pažymi, kad apie (duomenys neskelbtini) judėjimą ir protestus buvo paklaustas po užduotų klausimų apie šeimos žūtį, todėl, būdamas emociškai sutrikdytas, galėjo supainioti (duomenys neskelbtini) vėliavos spalvų eiliškumą, tačiau, įvertinus, kad buvo supainiota tik spalvų chronologija, tai neturėtų būti laikoma esminiu prieštaravimu ir pagrindu jo pasakojimą atmesti kaip nepagrįstą ir prieštaraujantį kilmės valstybės informacijai. Atsakovas nepagrįstai jo pasakojimą apie aktyvų dalyvavimą protestuose laikė nenuosekliu ir neišsamiu, įvertinus, kad atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija iš esmės patvirtina jo nurodytus protestus (vieta, laikas, eiga). Pareiškėjo nuomone, jo pasakojimas apie įsitraukimą į (duomenys neskelbtini) bendruomenės veiklą, dalyvavimą protestuose buvo pakankamai išsamus ir nuoseklus, patvirtintas kilmės valstybės informacijos, ir tuo pagrindu jam turėjo būti taikoma abejonės privilegija, t. y., pasakojimas turėjo būti vertinamas jo naudai.

28. Pareiškėjas nurodo, kad priešingai nei nurodo atsakovas, jis susidūrė su realiu persekiojimu praeityje dėl išpažįstamos religijos. Pareiškėjas 2018 m. gegužės mėn. buvo pagrobtas trijų vyrų ir kankinamas tris dienas, tikslu priversti pakeisti jo išpažįstamą religiją, t. y., iš krikščionybės pereiti į islamą. Pagrobimo metu jis buvo pririštas virvėmis, prieš jį buvo smurtaujama, dėl to šiuo metu vis dar turi problemų su sveikata, lankosi pas gydytojus. Trečią dieną buvo paleistas, jo supratimu, asmens, kuris jį pažinojo (nematė, nes buvo akys uždengtos), jį nukabino (atrišo) ir nunešė, paliko ant kelio. Kelias dienas praleido ligoninėje, vos atsigavęs, bijodamas pakartotinio smurto išpuolio ar net būti nužudytu, išvyko iš šalies. Taigi priešingai, nei konstatuoja atsakovas bei teismas, prieš jį buvo vykdomi persekiojimo veiksmai dėl religijos išpažinimo (ne tik raginamas atsiversti į kitą tikėjimą), kas įrodo baimės patirti pakartotinius smurtinius veiksmus pagrįstumą. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai apsiribojo tik atsakovo pateiktai argumentais, nepasisakydamas dėl jo pateiktų motyvų pagrįstumo ir jų vertinimo, dėl to buvo priimtas nepagrįstas sprendimas. Aplinkybės, kurias jis nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausos metu, visiškai atitinka UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas ir pirmosios instancijos teismas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

29. Pareiškėjas nurodo, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, jog Departamentas bei pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuteikė jam prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turėtų būti įvertintos ir kitos skundžiamų Sprendimų dalys, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jam gresia pavojus sveikatai, gyvybei dėl dalyvavimo protestuose už (duomenys neskelbtini) nepriklausomybę arba verbavimas dėl atsivertimo į islamą, o tai pareiškėjo vertinimu, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pareiškėjo vertinimu nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl jų priimti sprendimai yra nepagrįsti ir todėl naikintini.

30. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

31. Atsakovas atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą apie tai, kaip žuvo jo tėvai ir sesuo, jį atmetė, nes pareiškėjo pasakojimas apie tai, kad jo tėvai žuvo atakos katalikų bažnyčioje metu, neatitinka kilmės valstybės informacijos ir yra akivaizdžiai paremtas viešuosiuose šaltiniuose prieinama informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini), o ne asmenine patirtimi. Taip pat pareiškėjo pasakojimas apie jo dalyvavimą (duomenys

neskelbtini) judėjime nebuvo nei detalus, nei išsamus, be to, jis neatitinka kilmės valstybės informacijos. Jo pasakojimai apie protestą (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) miestuose yra tapatūs (pasakojo, kad vyko žudynės), tačiau neįvardijo organizacijos, rengusios protestus, nurodė nežinantis grupių, atstovaujančių (duomenys neskelbtini), tik žmones. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad buvo verčiamas pakeisti religiją ir tapti musulmonu, tačiau apklausos metu jis negebėjo rišliai papasakoti apie savo patirtį, kaip buvo verčiamas tapti musulmonu. Taigi pareiškėjo pasakojimas apie tariamą asmeninę patirtį nėra nei detalus, nei išsamus, nei nuoseklus, be to, atsižvelgiant į bendrą pareiškėjo patikimumą bei abejones dėl jo pasakojimo nuoširdumo, pasakojimo dalis apie tariamą vertimą priimti islamą yra labiau netikėtina, nei tikėtina. Galiausiai pareiškėjas teigė, kad negali grįžti į (duomenys neskelbtini), nes bus priverstas tapti musulmonu arba bus nužudytas, nes išpažįsta krikščionybę. Vertinant pareiškėjo baimės tapti netinkamo elgesio (būti priverstas priimti islamą arba būti nužudytam) auka dėl išpažįstamos religijos (krikščionybės) pagrįstumą, buvo remtasi ir EPPB 2019 m. vasarį išleistomis rekomendacijomis dėl (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų suteikti prieglobstį vertinimo. Departamentas taip pat vertino ir pareiškėjo padėtį (duomenys neskelbtini) piemenų ir (duomenys neskelbtini) ūkininkų konflikto kontekste. Įvertinus naujausią kilmės valstybės informaciją, duomenų apie tai, kad situacija (duomenys neskelbtini) valstijoje būtų pasikeitusi, nebuvo rasta. Smurtas tarp ūkininkų ir piemenų egzistuoja, tai iššaukia naujas viduje persikėlusių asmenų bangas. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, kad veiksmai, kuriuos patirtų pareiškėjas grįžęs į kilmės valstybę, nėra pakankamai rimti savo pobūdžiu ir dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą bei pažeistų Konvencijos 3 straipsnį, todėl jie neatitinka „persekiojimo“ veiksmų apibrėžimo. Departamentas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Departamentas taip pat nustatė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

32. Departamentas dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su tuo, kad neteisingai buvo interpretuotos jo nurodytos aplinkybės, Departamentas neužtikrino bendradarbiavimo pareigos, nurodo, kad vykusių apklausų metu pareiškėjas su minėtomis prieglobsčio prašytojo pareigomis buvo supažindintas, taip pat pareiškėjo apklausų metu buvo prašoma patikslinti savo pasakojimą, tačiau jis nurodė, kad visa informacija gali būti rasta internete. Taigi toks pareiškėjo elgesys – siūlymas informacijos ieškoti internete, patvirtina būtent pareiškėjo nebendradarbiavimą ir Įstatymo 71 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos pažeidimą. 2019 m. vasario 13 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jo šeima (tėvai ir sesuo) žuvo atakos prieš (duomenys neskelbtini) bažnyčią metu 2018 m. balandžio mėnesį. Jokių užuominų apklausos metu apie jo sūnaus žūtį atakos metu, pareiškėjas nenurodė. Todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokios aplinkybės, kaip sūnaus žūtis, pamiršimas yra mažai tikėtinas.

33. Pažymi, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) ir protestus buvo nenuoseklus ir nedetalus, o pasitaikę nesutapimai negali būti vertintini kaip „neesminiai“. Departamentas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog pasakojimas neatitinka kilmės valstybės informacijos, be to, į tai, kad nepaisant tariamos aktyvios veiklos dėl ( duomenys neskelbtini) nepriklausomybės, pareiškėjas nežino pagrindinių (duomenys neskelbtini) judėjimo elementų (vėliavą apibūdino netiksliai, nežinojo judėjimą atstovaujančių organizacijų ir pan.), pareiškėjo teiginys, kad neva jis supainiojo tik spalvų eiliškumą, yra nepagrįstas.

34. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių, kad jis susidūrė su persekiojimu dėl religijos, pažymi, kad atlikus tyrimą nebuvo nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) krikščionys būtų verčiami tapti musulmonais. Remiantis surinkta kilmės valstybės informacija, didžioji dalis (duomenys neskelbtini) atstovų yra krikščionys. Kaip galima spręsti iš pareiškėjo pasakojimo, jis negeba rišliai papasakoti apie savo patirtį, kaip buvo verčiamas tapti musulmonu. Vertimą pakeisti religiją jis supranta kitatikio kritiką krikščionybės atžvilgiu bei raginimą žodžiu atsiversti į islamą, o paprašius plačiau papasakoti apie tai, kaip jis buvo verčiamas priimti islamą, jis pateikia samprotavimus, tačiau nepateikia jokių aplinkybių (t. y. patirtų veiksmų), kurias būtų galima vertinti kaip materialinį faktą prieglobsčio procedūros kontekste.

35. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo pasakojimas apie tariamą asmeninę patirtį nėra nei detalus, nei išsamus, nei nuoseklus, be to, atsižvelgiant į bendrą pareiškėjo patikimumą bei abejones dėl jo pasakojimo nuoširdumo, pasakojimo dalis apie tariamą vertimą priimti islamą yra labiau netikėtina, nei tikėtina. Apklausos metu pareiškėjas nebuvo nurodęs aplinkybės, kad jis buvo pagrobtas ir kankintas, šiuos teiginius jis nurodė tik teismo posėdžio metu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė ir daugiau aplinkybių, kurios nesutampa su jo prieglobsčio prašymo motyvais, galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjas kuria alternatyvias versijas, siekiant pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Jokių

rašytinių įrodymų pareiškėjas Departamentui nepateikė, o siūlė informacijos ieškoti internete. Pažymi, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija


IV.

36. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. (15/6-13)12PR-66 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

37. Pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga užsieniečiui nesuteikta dėl to, kad jis netenkina UTPĮ 86 straipsnyje ir UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytų sąlygų.

38. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas trimis argumentais tikslinant jo prašyme, apklausos metu pateiktas aplinkybes: 1) teigiant, kad jis tikrai priklauso (duomenys neskelbtini) judėjimui, kurio nariu būdamas kovoja dėl nepriklausomybės, o tai, kad anksčiau pareiškėjas supainiojo (duomenys neskelbtini) vėliavos spalvų eiliškumą, pasak užsieniečio, neturėtų būti laikoma esminiu prieštaravimu ir pagrindu jo pasakojimą atmesti kaip nepagrįstą ir prieštaraujantį kilmės valstybės informacijai.

39. Vertinant pirmąjį argumentą pabrėžtina, kad iš bylos medžiagos matyti, kad užsienietis, nežinojo ne tik vėliavos spalvų chronologijos, bet ir vėliavos simbolių (vienuolika saulės spindulių), netiksliai apibūdino vėliavos spalvų reikšmę; nežinojo (duomenys neskelbtini) judėjimą atstovaujančių organizacijų. Todėl pareiškėjo teiginys, kad neva jis supainiojo tik spalvų eiliškumą, atmetamas kaip nepagrįstas.

40. Antrasis argumentas yra susijęs su tuo, kad užsieniečio teigimu, jo šeima žuvo (duomenys neskelbtini) bažnyčioje, 2018 m. balandžio mėnesio antradienį, nenurodant mėnesio konkrečios dienos ir, kad jis anksčiau savo interviu nepaminėjo fakto apie savo sūnaus žūtį dėl savo trauminių išgyvenimų, dėl jo ilgos kelionės iki Italijos (laivu keliavo 30 dienų). Šiame kontekste paminėtina, kad byloje yra surinkta informacija, jog 2016 m. balandžio 25 d. (duomenys neskelbtini) genties piemenys užpuolė (duomenys neskelbtini) kaimą ((duomenys neskelbtini) valstijoje), padegė gyvenamuosius namus, bažnyčią, tačiau, kad žudynės būtų vykusios 2018 m., tokių duomenų nėra. Užsieniečio teiginys, kad jo šeima žuvo prieš (duomenys neskelbtini) bažnyčią įvykdytą išpuolį 2018 m. balandžio mėnesį neatitinka tyrimo metu surinktų duomenų. Apklausos metu pareiškėjas buvo nurodęs, kad bažnyčios atakos metu jis buvo sužeistas į koją, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad jo ten nebuvo, o apeliaciniame skunde teigia, kad jis buvo ne bažnyčioje, o jos teritorijoje. Tokie užsieniečio prieštaringi teiginiai, ypač atsižvelgiant į tai, kad jie neparemti jokiais kitais detalesniais paaiškinimais, vertintini kritiškai.

41. Trečiuoju argumentu užsienietis siekia įrodyti, kad yra persekiojamas dėl tikėjimo (yra krikščionis). Nurodo, kad buvo pagrobtas trijų vyrų ir kankinamas tris dienas, tikslu priversti pakeisti jo išpažįstamą religiją, t. y. pereiti į islamą; pagrobimo metu buvo pririštas virvėmis, prieš jį buvo smurtaujama; jį nukabino (atrišo) ir nunešė, paliko ant kelio. Tačiau jokių detalesnių aplinkybių, vietos, tikslios datos, žmonių, kurie pareiškėjo teigimu, smurtavo jo atžvilgiu, jis nenurodo. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad aplinkybė, jog pareiškėjas buvo persekiojamas tuo pagrindu, kad jis yra krikščionis, nėra įrodyta. Iš bylos medžiagos matyti, kad teritorijoje, kurioje gyveno užsienietis, gyventojų daugumą sudaro krikščionys.

42. Pareiškėjo teiginių nepatvirtina ir atsakovo surinkta išsami informacija apie kilmės valstybę ir joje vykstančius paskirus išpuolius (konfliktus), kurie nesusiję su pareiškėju.

43. Apibendrindama šios Nutarties 38-42 punktuose išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas neatitinka UTPĮ 86 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

44. Apeliantas taip pat teigia, kad jis turi visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jam gresia pavojus sveikatai, gyvybei dėl dalyvavimo protestuose už (duomenys neskelbtini) nepriklausomybę arba verbavimas dėl atsivertimo į islamą, o tai pareiškėjo vertinimu, nesant pagrindo pripažinti persekiojimu UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies prasme, turi būti pripažinta

pakankamu pagrindu dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo (UTPĮ 87 str.). Pareiškėjo vertinimu, nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių tinkamai neįvertino.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, esant vienai iš trijų situacijų: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

46. Kartu pabrėžtina, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, atsakovas analizavo turimą informaciją ir nustatė, jog pareiškėjui papildoma apsauga pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1– 3 punktus negali būti suteikta, nes nėra prielaidų, leidžiančių teigti, kad užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; taip pat nėra duomenų apie tai, kad užsieniečiui bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Kaip minėta pirmiau, yra neįrodyta aplinkybė, kad pareiškėjas gali būti persekiojamas tuo pagrindu, jog jis yra krikščionis; taip pat negalima teigti, kad yra pagrįsta baimė, jog kilmės valstybėje jam gresia pavojus sveikatai, gyvybei, kaip teigia užsienietis, dėl dalyvavimo protestuose už (duomenys neskelbtini) nepriklausomybę. Pirmiau nurodyta, kad įvykę padegimai 2016 m. balandžio 25 d. buvo sukelti (duomenys neskelbtini) genties piemenų, kurie užpuolė (duomenys neskelbtini) kaimą ((duomenys neskelbtini) valstijoje), o ne dėl užsieniečio, kaip jis teigia, dalyvavimo protestuose už (duomenys neskelbtini) nepriklausomybę. Be to, paskiri konfliktai vyko tik dalyje (duomenys neskelbtini) valstybės teritorijos. Todėl Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo kilmės šalyje nevyksta UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas).

47. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, dėl to skundžiamas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. (15/6-5)12PR– 66 ir šiuo aspektu yra pagrįstas ir teisėtas.

48. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis apeliacinio skundo ar kitais argumentais. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo I. P. A. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. A-1667-822/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=4d8c5ba0070011ea9d279ea27696ab7b

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03803-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (dabartinis pavadinimas – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. B., R. B., B. Š., atstovaujamos J. B., ir R. B., atstovaujamos J. B., skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduotas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ir bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjai J. B., R. B., B. Š., atstovaujama J. B., ir R. B., atstovaujama J. B., kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, po 324,54 Eur turtinės žalos ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

2. Pareiškėjai skunde nurodė:2.1. 2014 m. spalio 23 d. su kelionių organizatoriumi bankrutuojančia uždarąja akcine bendrove (toliau – BUAB)

„Freshtravel“ (toliau – ir Kelionių organizatorius) sudarė turizmo paslaugų sutartį dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą. Kelionė neįvyko dėl 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbto Kelionių organizatoriaus nemokumo. Dalis sumokėtų pinigų, t. y. 67,70 Eur, pagal Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) nurodymą pareiškėjams grąžinta, tačiau 1 298,15 Eur suma liko neišmokėta.

2.2. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu Lietuvos valstybė netinkamai įgyvendino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas, t. y. neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Dėl netinkamo teisinio reguliavimo pareiškėjai patyrė žalą, kurią turi atlyginti Lietuvos valstybė.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:3.1. Pareiškėjai kvestionuoja Turizmo įstatymo nuostatas ir Lietuvos Respublikos Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios

institucijos) veiksmus jį priimant politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, prašo teismo šį tikslingumą įvertinti, nors tai daryti teismui draudžiama pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį ir 18 straipsnio 2 dalį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas neturi įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Lietuvos valstybė tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) sutartis, o ES institucijos nėra konstatavusios jokių Lietuvos valstybės pagal ES sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, todėl nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos ir padarė ES teisės pažeidimą, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.

3.2. Šiuo nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo priteisti pareiškėjams patirtą turtinę žalą ir procesines palūkanas dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo, nes neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga – Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai. Pareiškėjų į bylą pateikti įrodymai negali būti laikomi pagrindu priteisti jiems prašomo dydžio turtinę žalą. Pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ – veiksmų.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodė:4.1. Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, nėra ribojama.

Nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Pareiškėjai, siekdami gauti patirtos žalos atlyginimą, pirmiausia turi reikšti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, o ne reikalauti pinigų iš Lietuvos valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ – veiksmų.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo po 301,37 Eur turtinę žalą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 15 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 23 d. sudarė Turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003743 (toliau – ir Paslaugų sutartis, Sutartis) dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą, kurios kaina 4 716 Lt (1 365, 85 Eur). Visą Sutartyje nurodytą sumą pareiškėjai sumokėjo mokėjimo pavedimais 2014 m. spalio 22 d. ir 2014 m. spalio 26 d. Departamento direktorius 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė BUAB „Freshtravel“ išduoto pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad ši bendrovė atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus, galiojimą, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 šį pažymėjimą panaikino. Draudimo bendrovės Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų pareiškėjams išmokėjo 67 70 Eur. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams negrąžintos 1 298,15 Eur sumos, kuri susidarė dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

7. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, kurioje buvo nagrinėjamos iš esmės analogiškos faktinės aplinkybės dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui BUAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo, pateiktą išaiškinimą, jog Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti. Iš esmės analogiškos praktikos tęstinumas išlaikomas ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, pavyzdžiui 2017 m. birželio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017 ir kt.

8. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindų, galinčių pateisinti ar nulemti objektyvią būtinybę nesilaikyti nurodytuose teismų sprendimuose suformuoto ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) ir nukrypti nuo analogiškose bylose priimtų sprendimų turinio. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad nagrinėjamos bylos kontekste atsakovui Lietuvos valstybei kyla pareiga atlyginti pareiškėjams jų patirtą žalą.

9. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad Paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, jog sutartis tarp pareiškėjų ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta.

Atsakovas savo nuomonę grindė Turizmo įstatymo 2 straipsnio 35 punkte įtvirtinta turizmo paslaugų teikimo sutarties definicija, pagal kurią minėta sutartis yra „rašytinis susitarimas, kuriuo viena šalis – kelionių organizatorius įsipareigoja už atlyginimą kitai šaliai – turistui užtikrinti organizuotą turistinę kelionę, o turistas įsipareigoja kelionių organizatoriui sumokėti už suteiktas paslaugas“. Teismas vertino, kad įstatymo ir nusistovėjusios teismų praktikos prasme toks turizmo paslaugų teikimo sutarties apibrėžimas savaime nereiškia, jog rašytinės formos nesilaikymas tokio pobūdžio sutartį daro negaliojančia. Teismas akcentavo, kad iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjai tiek mokėjimą pagal Paslaugų sutartį, tiek ir Paslaugų sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šios sutarties teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, kad sutartis laikytina nesudaryta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Teismas pripažino, kad šiuo atveju sandorio sudarymo faktą pareiškėjai įrodė leistinais rašytiniais įrodymais.

10. Pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstus vertino atsakovo argumentus, jog pareiškėjų atlikti mokėjimai į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą nepatvirtina mokėjimų pagal Paslaugų sutartį ir nelaikomi tinkamais įrodymais, pagrindžiančiais, jog Paslaugų sutarties kaina buvo sumokėta BUAB „Freshtravel“ naudai, kadangi UAB „Cherry Media LT“ nėra Paslaugų sutarties šalis. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai 2014 m. spalio 22 d. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę pervedė 4 396 Lt, 2014 m. spalio 26 d. į BUAB „Freshtravel“ sąskaitą už kelionę pervedė 320 Lt, o ši pareiškėjų pervesta suma sutampa su Paslaugų sutarties kaina. Teismui nekilo abejonių, jog pareiškėjai 2014 m. spalio 22 d. ir 2014 m. spalio 26 d. mokėjimo nurodymais pervedė 4 716 Lt (1 365, 85 Eur) sumą į UAB „Chery Media LT“ ir BUAB „Freshtravel“ banko sąskaitas kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale http://www.beta.lt užsakytą kelionę į Egiptą, Šarm el Šeichą.

11. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 straipsnio 26 dalimi, sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentais, jog pareiškėjams priteistina suma mažintina, atimant iš jos pareiškėjų sumokėtą mokestį už vizas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjams priteistina 1 205,47 Eur suma (1 298,15 Eur bendra kelionės kaina – 92,68 Eur mokestis už vizas), t. y. kiekvienam iš pareiškėjų priteistina po 301,37 Eur.

12. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjams iš atsakovo taip pat priteisė 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 15 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

III.

13. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo:

13.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra motyvų, kuriais remdamasis teismas sprendė, jog egzistuoja CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Teismas, spręsdamas, jog nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė ABTĮ įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Lietuvos Respublikos Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Teismas taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi Europos Sąjungos tesės pažeidimą.

13.2. Teismas netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju neegzistuoja visuma sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažįstami valstybės neteisėtais veiksmais.

13.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjos pateiktus mokėjimo nurodymus vertino kaip įrodymus, jog

http://www.beta.lt/

buvo sumokėta už BUAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę. Pateikti mokėjimo nurodymai nepatvirtina, jog BUAB „Freshtravel“ buvo išreiškęs valią ir sutikimą sudaryti su pareiškėjais Paslaugų sutartį, juolab, kad mokėjimai atlikti UAB „Cherry Media Lt“, o ne BUAB „Freshtravel“.

13.4. Teismas nepagrįstai suteikė pareiškėjams teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, nes pareiškėjai yra pateikę 1 273,17 Eur ir 92,68 Eur reikalavimą bankroto byloje ir jie yra patvirtintas. Taip pažeidžiamas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašo atsakovo atstovo apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su atsakovo atstovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Prašo vadovautis jo atsiliepime į skundą nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija


15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju valstybė atliko neteisėtus veiksmus, ir vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu konstatavo, jog yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjams iš atsakovo turtinę žalą. Teismas sprendė, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas pareiškėjams negrąžintą 1 205,47 Eur sumą (kiekvienam pareiškėjui po 301,37 Eur) priteisti kaip turtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

17. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

19. Pabrėžtina, kad yra suformuota aktuali ir nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz.„ 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2568-525-2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2544-575/2018, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018).

20. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų

praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.21. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad

pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.

22. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 8 str. 1, 3 ir 4 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1426 redakcija) 33 p.) aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

23. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo atstovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

24. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę, (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“) bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą pareiškėjams būtų sumokėjęs ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjų naudai būtų išieškota.

25. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sudarė sutartį su BUAB „Freshtravel“ dėl kelionės organizavimo į Egiptą. Tai, kad Paslaugų sutartis šalių nebuvo pasirašyta, nagrinėjamu atveju nereiškia, jog šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą), kadangi pareiškėjai 2014 m. spalio 22 d. į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą už kelionę pervedė 4 396 Lt, o 2014 m. spalio 26 d. į BUAB „Freshtravel“ sąskaitą už kelionę pervedė 320 Lt, ir ši suma sutampa su kelionės kaina (b. l. 13–14). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti aplinkybe, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtą suorganizuoti kelionę, vien dėl to, jog ne visa ši suma pervesta tiesiogiai BUAB „Freshtravel“. Be to, aplinkybę, jog tarp pareiškėjų ir Kelionių organizatoriaus buvo sudaryta Paslaugų sutartis, patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėta draudimo išmoka pareiškėjams dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų (b. l. 16). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose (pareiškėjai taip pat buvo BUAB „Freshtravel“ klientai), kuriose buvo nustatytos iš esmės analogiškos aplinkybės, padarė tokias pačias išvadas (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2544-575/2018). Šioje byloje aplinkybes dėl Sutarties sudarymo ir pinigų už ją sumokėjimo vertinti kitaip nėra jokio faktinio pagrindo.

26. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinę

žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo turizmo paslaugų teikimo sutartimi, sudaryta su BUAB „Freshtravel“. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, išlaidos, patirtos įsigyjant vizas turistinėms kelionėms laikomos neatsiejamai susijusiomis su kelionių organizatoriaus organizuotomis kelionėmis, kurios neįvyko dėl minėto kelionių organizatoriaus nemokumo, todėl šių pareiškėjų išlaidų atimti iš prašomos priteisti turtinės žalos nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018). Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjams nepriteisė turtinės žalos atlyginimo už patirtas išlaidas vizoms į Egiptą, tačiau atsižvelgiant į non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principą, nesant byloje pateiktam pareiškėjų apeliaciniam skundui, pareiškėjams priteisiamas turtinės žalos atlyginimas nėra didinamas.

27. Akcentuotina, kad civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

28. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo procesinis veiksmas – pareiškėjų skundo tenkinimas – iš esmės yra teisingas. Atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. A-1190-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00250-2017-4Procesinio sprendimo kategorija 41(S)


SPRENDIMAS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a8963a6007c911ea9d279ea27696ab7b

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Pasvalio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Pasvalio rajono savivaldybės administracijos direktoriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. J.) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas), kreipėsi į teismą su skundu (patikslintu skundu) prašydamas panaikinti atsakovo Pasvalio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus (toliau – ir atsakovas) 2017 m. liepos 24 d. įsakymą Nr. DV-544 (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. pateiktą patikslintą ir papildytą 2017 m. birželio 20 d. skundą (duomenys neskelbtini), priteisti bylinėjimosi išlaidas, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1R-332 patvirtintas Procesinių dokumentų pateikimo teismui ir jų įteikimo asmenims elektroninių ryšių priemonėmis tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad jis 2017 m. birželio 26 d. atsakovui pateikė patikslintą skundą (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas atsisakė šį skundą nagrinėti ir 2017 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. DV-544 (toliau – ir Įsakymas) nusprendė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjo manymu, Įsakymu atsakovas varžė pareiškėjo ir jo sutuoktinės A. J. teises į informacijos gavimą apie atsakovo ir su atsakovu susijusių asmenų veiksmus, kuriais pareiškėjo sutuoktinei A. J. įkeistame bute, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas) buvo atjungta centrinio šildymo sistema, o įkeistas Butas A. J. nuosavybėn perduotas be jokio šildymo. Kadangi atsakovas suvaržė pareiškėjo teisę gauti informaciją, jam ir jo sutuoktinei trukdoma gintis nuo daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų bendrijos „Vilnius-69“ ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-13916-475/2017,Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07729-2017-5 ir pateikti priešieškinį. Be to, pareiškėjo nuomone, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 20, 22, 26 straipsnių, 28 straipsnio 1 dalies, 30 straipsnio 1 dalies ir 33 straipsnių nuostatas, nes pareiškėjui neteisėtai neleido susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija, įskaitant teikimą dėl administracinės procedūros sprendimo priėmimo, atsakovas nesurinko administracinei procedūrai reikalingos informacijos, neapklausė su pareiškėjo skunde keliamais klausimais susijusių asmenų, neatliko faktinių duomenų patikrinimo vietoje, nenurodė faktinių aplinkybių, nustatytų skundo nagrinėjimo metu, teisės aktų, kuriais vadovaujantis parengtas administracinės procedūros sprendimas. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3, 14 straipsnių, 16 straipsnio 3 dalies nuostatas.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad atsakovo direktoriaus 2017 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. DV-479 buvo pradėta

administracinė procedūra pagal pareiškėjo 2017 m. birželio 20 d. skundą, kurios metu buvo nagrinėjamas ir 2016 m. birželio 26 d. (akivaizdus rašymo apsirikimas – 2017 m., b. l. 10) pateiktas pareiškėjo papildytas ir patikslintas skundas. Atsakovo sudaryta komisija administracinei procedūrai pagal pareiškėjo skundus vykdyti 2017 m. liepos 21 d. surašė teikimą priimti administracinės procedūros sprendimą (duomenys neskelbtini), kuriame buvo nurodytos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis parengtas administracinės procedūros

sprendimo projektas. Administracinė procedūra buvo baigta priėmus skundžiamą Įsakymą, kuriuo nuspręsta pareiškėjo skundą, patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą, nes atsakovas neinicijavo, neorganizavo ir nekontroliavo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos pakeitimo daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijai (toliau – ir DGNSB) „Vilnius-69“ priklausančiame name, todėl jokių neteisėtų veiksmų neatliko ir pareiškėjo bei jo sutuoktinės A. J. teisių nepažeidė. Atsakovas pažymėjo, kad jis neturi informacijos, susijusios su pareiškėjo skunde nurodytais duomenimis, o kadangi atsakovas nesusijęs su pareiškėjo nurodyta civiline byla, jis niekaip negali pareiškėjui trukdyti įgyvendinti civilines procesines teises minėtoje byloje.

II.

5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą tenkino ir panaikino atsakovo direktoriaus Įsakymą, įpareigojo atsakovo direktorių teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundą, kuriuo buvo patikslintas ir papildytas 2017 m. birželio 20 d. skundas, bei priteisė iš Administracijos pareiškėjui 30 Eur bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimą.

6. Pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 20 d. skundu, (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2017 m. birželio 20 d. skundas), kurį patikslino ir papildė 2017 m. birželio 26 d. pateiktu skundu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2017 m. birželio 26 d. skundas), kreipėsi į atsakovo direktorių. 2017 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. DV-479 atsakovo direktorius pradėjo administracinę procedūrą pagal 2017 m. birželio 20 d. skundą dėl galimai neteisėtų Administracijos veiksmų ir administracinės procedūros vykdymui sudarė komisiją (toliau – ir Komisija). Komisija, vadovaudamasi paties pareiškėjo kartu su skundais pateiktais dokumentais ir Administracijos žinioje buvusiais dokumentais, išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. birželio 20 d. ir 2017 m. birželio 26 d. skundus ir parengė 2017 m. liepos 21 d. teikimą priimti administracinės procedūros sprendimą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Teikimas). Atsakovo direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2 punktu bei Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsniu, atsižvelgdamas į Komisijos Teikimą, priėmė Įsakymą, kuriuo nusprendė pareiškėjo 2017 m. birželio 20 d. skundą ir patikslintą 2017 m. birželio 26 d. skundą, dėl galimai neteisėtų Administracijos veiksmų atmesti kaip nepagrįstą ir Įsakymą išsiuntė pareiškėjui.

7. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra kilęs ginčas dėl Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo skundą teisės aktų nustatyta tvarka.

8. Teismas, iš 2017 m. birželio 26 d. skundo, kurį pareiškėjas prašė nagrinėti, nes ankstesnis 2017 m. birželio 20 d. skundas buvo paduotas su trūkumais, turinio nustatė, kad pareiškėjas skundė Administracijos veiksmus, kuriais, pareiškėjo nuomone, buvo pažeistos jo ir jo sutuoktinės A. J. teisės ir teisėti interesai dėl to, kad pareiškėjo sutuoktinei A. J. įkeistame Bute Administracija inicijavo, organizavo ir kontroliavo centralizuotos šildymo sistemos pašalinimą bei neteisėtą leidimą, teisinių sąlygų sudarymą akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Panevėžio energija“ perduoti įrengtą autonominio šildymo katilą bei įrangą asmeninėn šio Buto savininko J. D. nuosavybėn; netinkamą Administracijos nuostatų, patvirtintų Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T1-144, 19.4 ir 19.7 punktų vykdymą, t. y. netinkamą viešąsias paslaugas teikiančių subjektų darbo koordinavimą ir kontroliavimą, netinkamą DGNSB „Vilnius-69“ veiklos, susijusios su teisės aktų jai priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūrą bei kontrolę. Skunde pareiškėjas nurodė, kad Administracijos kaltais veiksmais pareiškėjui ir jo sutuoktinei buvo padaryta bendra 2 262,52 Eur žala, tai yra buvo padaryta turtinė žala dėl A. J. pareikšto ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-13916-475/2017 ir 1 500 Eur turtinė žala, susijusi su naujo katilo įrengimu Bute, o taip pat padaryta 2 000 Eur neturtinė žala. Skunde pareiškėjas nurodė, kad jis skundžia šios žalos neatlyginimą (skundo pagrindo 1–7 punktai) ir prašo atlyginti žalą (skundo dalyko 89 punktas). Skunde pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 ir 30 straipsniais, Viešojo administravimo įstatymu, Teisės gauti informaciją iš valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu, prašė suteikti labai išsamią raštišką informaciją ir dokumentus, ištirti ir raštu pranešti tyrimo rezultatus skunde nurodytais klausimais, atlikti tam tikrus skunde nurodytus veiksmus (skundo dalyko 1–88 punktai). Motyvuodamas savo prašymą teise iš atsakovo gauti informaciją, 2017 m. birželio 26 d. skunde pareiškėjas nurodė, kad prašoma informacija jam yra reikalinga savo ir jo sutuoktinės A. J. teisių ir teisėtų interesų gynimui, jiems padarytos žalos priteisimo, o taip pat pateikti kaip įrodymus Kauno apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-13916-475/2017.

9. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnyje

nustatyta, kad skundas – tai asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (15 dalis), o Teisės gauti informaciją iš valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 12 straipsnis nustato, kad pareiškėjas, norėdamas gauti dokumentus, kreipiasi į instituciją ir pateikia prašymą, kuriame nurodo, kokius dokumentus ir kokiu būdu pageidauja gauti. Įvertinęs 2017 m. birželio 26 d. pareiškėjo skundo atsakovui turinį, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skunde keliami du skirtingi reikalavimai: 1) yra skundžiami Administracijos veiksmai ir prašoma atlikti veiksmus, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas laikytinas skundu, paduotu Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka; 2) yra prašoma pateikti dokumentus, informaciją, todėl laikytina, kad kitoje dalyje pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą, susijusį su asmens teise į informaciją pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą.

10. Teismas analizavo Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 ir 8 dalies, 19 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 8 punkto bei 34 straipsnio 1 dalies nuostatų, kuriomis reguliuojama viešojo administravimo subjektų administracinė procedūra, turinį. Taip pat nagrinėjo Teisės gauti informaciją iš valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatas, numatančias institucijų pareigą teikti pareiškėjams ar jų atstovams dokumentus, išskyrus įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus atvejus, šių dokumentų teikimo tvarką.

11. Teismas nustatė, kad atsakovas 2017 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. DV-479 pradėjo administracinę procedūrą pagal pareiškėjo skundą dėl galbūt neteisėtų Administracijos veiksmų. Komisija parengė 2017 m. liepos 21 d. Teikimą priimti administracinės procedūros sprendimą, kuriame nurodytos Komisijos nustatytos faktinės aplinkybės ir įvardinti teisės aktai, kuriais vadovaujantis, kaip teigiama Teikime, buvo parengtas administracinės procedūros sprendimo projektas. Teikime yra nurodyta, kad visi pareiškėjo skundo reikalavimai, susiję su Buto valdymu, naudojimu, disponavimu, o taip pat susiję su DGNSB „Vilnius-69“ paimtos paskolos dydžiu, jos paskirstymo atskiriems butų savininkams, tarpusavio skolinių įsipareigojimų (ne)vykdymu, paliekami nenagrinėti. Teismas nurodė, kad Teikime siūlomas administracinės procedūros sprendimo projektas yra išdėstytas taip: „Pasvalio rajono savivaldybės administracija neinicijavo, neorganizavo ir nekontroliavo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos pakeitimo Name (pastaba: namas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Namas). Dėl šios priežasties Administracija jokių neteisėtų veiksmų (nurodytų Skunde) neatliko ir tokiu būdu negalėjo pažeisti nei V. J., nei A. J. teisių ir teisėtų interesų“. Atsižvelgdamas į šį Teikimą, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2 punktu ir Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsniu, atsakovo direktorius Įsakymu pareiškėjo skundą atmetė. Iš atsakovo atstovės paaiškinimų teismo posėdyje teismas nustatė, kad pareiškėjui padavus skundą atsakovui, atsakovas pareiškėjui išsiuntė informacinio pobūdžio pranešimą apie skundo gavimą ir jam suteiktą registracijos numerį. Jokių duomenų apie administracinės procedūros pradėjimą ir jos vykdymą atsakovas pareiškėjui neteikė, o administracinę procedūrą užbaigus Įsakymu atmesti pareiškėjo skundą, vieną šio Įsakymo egzempliorių išsiuntė pareiškėjui. Pareiškėjui atsakovo sudarytos Komisijos parengtas Teikimas siunčiamas nebuvo.

12. Teismas darė išvadą, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas neįvykdė Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes pareiškėjui, kuris atitinka Viešojo administravimo įstatyme numatytą asmens, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, sąvoką, nepranešė apie faktines aplinkybes, nustatytas skundo nagrinėjimo metu, ir teisės aktus, kuriais vadovaujantis buvo priimtas administracinės procedūros sprendimas. Teismas nustatė, jog iš Įsakymo, kuriame nurodyta, jog jis priimtas, atsižvelgiant į Teikimą, neaišku, kokia apimtimi pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas ir atmestas kaip nepagrįstas, nors iš paties Teikimo turinio matyti, kad dalį pareiškėjo skundo reikalavimų buvo siūloma palikti nenagrinėtais. Teismas pažymėjo, kad Teikimas, kuriame atsakovo sudaryta Komisija įvardijo faktines aplinkybes ir teisės aktus, pareiškėjui nebuvo išsiųstas ar įteiktas. Teismas pripažino, kad pats faktas, jog buvo parengtas Teikimas, neužtikrino pareiškėjo teisės žinoti administracinės procedūros sprendimą pagrindžiančias aplinkybes ir jų teisinį įvertinimą. Teismas nurodė, jog byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas pareiškėjo neinformavo apie administracinės procedūros pradėjimą, todėl neturėdamas informacijos apie administracinės procedūros pradžią, teismo vertinimu, pareiškėjas negalėjo įgyvendinti administracinės procedūros dalyvio teisių administracinės procedūros vykdymo metu. Teismas konstatavo, jog atsakovas, nepranešdamas pareiškėjui apie administracinės procedūros pradžią, priimdamas nemotyvuotą ir teisės normomis nepagrįstą administracinės procedūros sprendimą – Įsakymą bei nenurodydamas pareiškėjui šį sprendimą pagrindžiančių faktinių aplinkybių ir teisės aktų, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus viešojo administravimo skaidrumo ir išsamumo principus (3 straipsnio 10 ir 13 punktai). Teismas darė išvadą, kad atsakovas iš viso nesprendė pareiškėjo skunde suformuluotų

prašymų dėl dokumentų ir informacijos pateikimo ir pažeidė Teisės gauti informaciją iš valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatas bei neveikė taip, kai jį veikti įpareigoja teisės aktai.

13. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniu reglamentavimu, darė išvadą, kad priimant Įsakymą buvo pažeistos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios administracinės procedūros sprendimo priėmimą, t. y. buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, nebuvo laikomasi Teisės gauti informaciją iš valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatų, todėl teismas nusprendė panaikinti skundžiamą Įsakymą ir atsakovą įpareigojo teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundą, kuriuo pareiškėjas patikslino 2017 m. birželio 20 d. skundą.

14. Teismas kritiškai vertino atsakovo atstovės teismo posėdyje išsakytus argumentus dėl to, kad A. J. pardavus Butą, nagrinėjamo ginčo išsprendimas nebesukels pareiškėjui teisinių pasekmių, nes pareiškėjo skunduose Administracijai keliami klausimai, prašoma dokumentų ir informacijos bei reiškiamos pretenzijos dėl galimai neteisėtų Administracijos veiksmų, kurie, pareiškėjo nuomone, pažeidė pareiškėjo, jo sutuoktinės A. J. teises ir teisėtus interesus ir buvo susiję su A. J. įkeisto bei jai nuosavybėn perduoto Buto šildymo sistemos pakeitimu, buto šildymo įrenginių praradimu, DGNSB „Vilnius-69“ veiklos kontrolės stoka ir žalos pareiškėjui bei jo sutuoktinei A. J. sukėlimu, kurių išsprendimui Buto pardavimas nėra reikšmingas tuo aspektu, kad teismui sudarytų pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prarado teisinį suinteresuotumą.

15. Pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Aprašo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai teismas netenkino, nes šio teisės akto atitikties Konstitucijai tyrimas nėra žinybingas Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnis), o taip pat teismas nenustatė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) numatytų pagrindų šio teisės akto teisėtumo tyrimui bei teismui nekilo abejonė dėl šio teisės akto teisėtumo.

16. Kadangi pareiškėjo skundas patenkintas, jam iš Administracijos, turinčios juridinio asmens teises, teismas priteisė su bylos teisminiu nagrinėjimu susijusių išlaidų (sumokėto žyminio mokesčio) atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

III.

17. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. J. skundą atmesti.

18. Atsakovas nurodo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo skundas laikytinas skundu, pateiktu viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka, ir nagrinėtinas atliekant administracinę procedūrą. Tai buvo padaryta atsakovui priėmus 2017 m. birželio 23 d. įsakymą „Dėl administracinės procedūros pradžios“. Atsakovas teigia, jog teismo argumentai dėl Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalies nagrinėjamo ginčo atveju nereikšmingi, nes nei administracinės procedūros metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatyta, kad atsakovas yra netinkamas viešojo administravimo subjektas ir negalėjo nagrinėti skundo dėl jam atsakovo neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos.

19. Atsakovas pabrėžia, kad Viešojo administravimo įstatyme nėra pareigos pranešti pareiškėjui apie administracinės procedūros pradžią. Atsakovas nurodo, jog patvirtino pareiškėjo skundo gavimo faktą, taigi pareiškėjas žinojo apie skundo nagrinėjimą. Atsakovo nuomone, nepranešimas pareiškėjui apie administracinės procedūros pradžią, nenurodymas faktinių aplinkybių ir teisės aktų, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, nelemia išvados, kad atsakovas neatliko objektyvaus visų aplinkybių vertinimo, priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą. Atsakovas teigia, jog informavo pareiškėją apie priimtą sprendimą (Įsakymą), o pareiškėjas gavo Įsakymą, todėl atsakovas įvykdė Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimą. Atsakovas nurodo, jog Viešojo administravimo įstatymas nenustato pareigos viešojo administravimo subjektui pateikti asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, administracinės procedūros teikimą.

20. Atsakovas teigia, jog sprendimus priima įsakymo forma, kuriems taikomos Teisės aktų projektų rengimo rekomendacijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1R-298 „Dėl teisės aktų projektų rengimo rekomendacijų patvirtinimo“ (toliau – ir Rekomendacijos). Atsakovas teigia, jog remdamasis Rekomendacijomis Įsakymo preambulėje nurodė teisės normą, apibrėžiančią atsakovo kompetenciją, teisės akto priėmimo

teisinį pagrindą bei Teikimą. Atsakovas teigia, jog teisės aktų preambulėse motyvai, aplinkybės išsamiai nėra išvardinami, o toks reikalavimas vertintinas kaip netikslingas, perteklinis, neatitinkantis teisės aktų reikalavimų

21. Atsakovo nuomone, teismas sprendime nurodytos išvados neleidžia Įsakymo pripažinti visiškai nemotyvuotu, jame yra teisinis pagrindimas. Atsakovas teigia, jog teismo sprendime nenurodyti esminiai Įsakymo trūkumai, kurie sutrukdė pareiškėjui suprasti administracinės procedūros sprendimo esmę, įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į galbūt pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

22. Atsakovas teigia, jog Viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas administracinės procedūros sprendimo pagrindimas ir pats sprendimas ir remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-426/2009; 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-651/2011; 2011 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1411/2011), kurioje teigiama, jog papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis. Atsakovas teigia, jog dėl šių priežasčių reikšmingų faktinių aplinkybių, teisės normų, kuriomis vadovaujamasi, konkrečių išvadų pateikimas kitame dokumente (Teikime), o ne Įsakyme, nepažeidžia Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų ir nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad priimtas Įsakymas nemotyvuotas ir nepagrįstas.

23. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai sprendė, kad neaišku, kokia apimtimi pareiškėjo skundas išnagrinėtas, nepranešė pareiškėjui apie nustatytas faktines aplinkybes ir teisės aktus, kuriais vadovaujantis priimtas Įsakymas. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo skundas išnagrinėtas objektyviai, visapusiškai, visa apimtimi, įvertinti visi pareiškėjo nurodyti pažeidimai ir skundas atmestas visa skundo apimtimi. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad reikalavimų palikimas nenagrinėtais nereiškia, kad šie reikalavimai nebuvo vertinami. Atsakovas nurodo, jog tai, kad dalį pareiškėjo skunde nurodytų galimų pažeidimų atsakovas, juos įvertinęs, paliko nenagrinėtais lėmė tai, kad atsakovas nėra kompetentingas spręsti jo kompetencijai nepriskirtų klausimų. Atsakovas įsitikinęs, kad reikalavimų palikimas nenagrinėtais nekeičia administracinės procedūros sprendimo esmės – skundo atmetimo kaip nepagrįsto visa apimtimi.

24. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, sprendime išdėstyti argumentai nesudarė pagrindo jam naikinti atsakovo Įsakymo. Atsakovas pabrėžia, kad iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo skundą administracinės procedūros rezultatas – administracinės procedūros sprendimas būtų tapatus. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas nenurodė jokių atsakovo neįvertintų ar netinkamai įvertintų aplinkybių, dėl kurių, iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo skundą, pareiškėjo reikalavimų vertinimas ir administracinės procedūros sprendimas keistųsi iš esmės.

25. Dėl Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo taikymo, atsakovas nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio, kad pareiškėjas skunde pateikė 89 besikartojančius klausimus, todėl reikalavimas atsakyti į kiekvieną iš jų yra akivaizdžiai perteklinis ir neracionalus, atsakovas neinicijavo, neorganizavo ir nekontroliavo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos pakeitimo Name, todėl nedisponuoja pareiškėjo prašoma informacija. Atsakovas teigia, jog teismas nepagrįstai nevertino, kad pareiškėjas prašo pateikti AB „Panevėžio energija“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ (buvusi AB „Lietuvos dujos“) turimą informaciją ir dalis skundo reikalavimų adresuota ne atsakovui, bet nurodytoms bendrovėms, kad atsakovas nėra įgaliotas oficialiai aiškinti įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, kurių skunde reikalaujama, atsakovas nėra teisėsaugos bei kontrolės institucija ir nekompetentinga nagrinėti pareiškėjo reikalavimų. Atsakovas teigia, jog teisės gauti informaciją pažeidimas, atsakovo manymu, gali būti konstatuotas tik tuomet, kai prašoma pateikti informacija yra reikšminga, svarbi, esminė, kurios nepateikimas sukelia asmeniui konkrečias pasekmes.

26. Atsakovas akcentuoja, kad teismas nepagrįstai nevertino, kad Buto pardavimas yra esminė sąlyga, dėl kurios pareiškėjas praranda teisę reikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo, įpareigojimo įrengti katilą, kad Butas vėl būtų šildomas, sudaryti sutartis su A. J. Atsakovas teigia, jog šildymo sistema nebuvo sunaikinta, o daugiabučio namo butų savininkų sprendimu buvo pakeistas daugiabučio namo šildymo būdas. Butą pardavus suinteresuotumas dėl Buto tinkamumo gyventi ir kitų klausimų perėjo buto įgijėjui. Atsakovas pažymi, kad jis nedalyvauja ginčo nagrinėjime civilinėje byloje Nr. 2-13916-475/2017 pagal DGNSB „Vilnius-69“ ieškinį pareiškėjo sutuoktinei dėl skolos priteisimo.

27. Pareiškėjas V. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas iš esmės pripažino, kad neteisėtai paliko nenagrinėtą dalį skunde nurodytų klausimų ir pažeidimų, neperdavė nenagrinėtų skundo dalių nagrinėti kitiems viešojo administravimo subjektams ir jų

neįvardijo. Nesutinka su atsakovo teiginiais, kad atsakovo veiksmai sprendžiant pareiškėjo skundą netrukdė jam įgyvendinti jo teisių civilinėje byloje Nr. 2-13916-475-2017, nes dėl to, kad atsakovas nepateikė prašomų dokumentų Kauno apylinkės teismas nepriėmė atsakovės A. J. 2017 m. rugsėjo 6 d. priešieškinio nurodytoje byloje.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. J. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30. A. J. teigia, jog atsakovo apeliacinis skundas neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų bei yra deklaratyvus bei pakartoja pareiškėjo atsiliepime nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija


IV.

31. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Administracijos direktoriaus Įsakymo, kuriuo atsakovas atmetė pareiškėjo V. J. 2017 m. birželio 26 d. patikslintą skundą, teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjo skunde buvo keliami du skirtingi reikalavimai, t. y. skundžiami Administracijos veiksmai bei prašoma pateikti dokumentus, informaciją, nusprendė, kad priimant Įsakymą buvo pažeistos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios administracinės procedūros sprendimo priėmimą, ir nebuvo laikomasi Teisės gauti informaciją iš valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatų. Pirmosios instancijos teismas nusprendė panaikinti Įsakymą ir atsakovą įpareigojo teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundą, kuriuo pareiškėjas patikslino 2017 m. birželio 20 d. skundą.

33. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentavo, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog Įsakymas yra nemotyvuotas, nepagrįstas, nenurodė jokių atsakovo neįvertintų ar netinkamai įvertintų aplinkybių, dėl kurių iš naujo išnagrinėjus pareiškėjo skundą, pareiškėjo reikalavimų vertinimas ir administracinės procedūros sprendimas keistųsi iš esmės, taip pat formaliai konstatavo, jog atsakovas nesprendė pareiškėjo skunde suformuluotų prašymų dėl dokumentų ir informacijos pateikimo, neatsižvelgęs į tai, kad atsakovas prašoma informacija nedisponuoja, nėra oficialiai įgaliotas aiškinti teisės aktų nuostatų, atlikti tyrimus, išreikalauti dokumentus, įvertinti kitų subjektų veiksmus / neveikimą bei imtis priemonių.

34. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 26 d. skundu, kuriuo patikslino 2017 m. birželio 20 d. skundą, kreipėsi į atsakovą dėl Administracijos veiksmų, kuriais buvo sunaikinta centralizuoto šildymo sistema A. J. įkeistame Bute bei nepranešta A. J. apie centralizuotos šildymo sistemos pakeitimą, įrengtas šildymo katilas bei įranga perduota įkeisto Buto savininkui J. D., neteisėtai suteiktas leidimas AB „Panevėžio energija“ Bute įrengti autonominį šildymą bei įrangą, netinkamai kontroliuojamas viešųjų paslaugų teikimas bei DGNSB „Vilnius-69“ veikla, neatlyginta žala, padaryta kaltais Administracijos veiksmais. Pareiškėjas taip pat prašė atsakovo suteikti išsamią raštišką informaciją apie Bute dalyvaujant, prisidedant, prižiūrint, kontroliuojant ir / ar inicijuojant Administracijai AB „Lietuvos dujos“ atliktus darbus, jų planavimą, apie Administracijos, AB „Panevėžio energija“ bei kitų institucijų veiksmus, susijusius su šildymo sistemos pakeitimu, prašė dokumentų, kurie, pareiškėjo manymu, buvo susiję su A. J. įkeisto bei jai nuosavybėn perduoto Buto šildymo sistemos pakeitimu, buto šildymo įrenginių praradimu, DGNSB „Vilnius-69“ veiklos kontrolės stoka ir žalos pareiškėjui bei jo sutuoktinei A. J. sukėlimu.

35. Ginčo išsprendimui yra aktualios Viešojo administravimo įstatymo ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo bei juos lydinčių teisės aktų nuostatos.

36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog administracinė procedūra pradedama ne dėl visų viešojo administravimo subjekto gautų asmenų prašymų ar skundų. Skundai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ar administracinių sprendimų nagrinėjami šio įstatymo trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka (Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalis), o to paties straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo

subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė. Tai reiškia, jog viešojo administravimo subjektas, gavęs prašymą ar skundą ir susipažinęs su jo turiniu, turi nustatyti, kokiu būdu jis turi būti išnagrinėtas, ar kiekvienu atveju turi būti pradėta administracinė procedūra. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, administracinė procedūra – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. Atsižvelgusi į nurodytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovas, susipažinęs su pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundo ir 2017 m. birželio 20 d. skundo turiniu bei kartu su juo pateiktais dokumentais, tarp kurių yra ir buvusio Buto savininko 2016 m. liepos 12 d. apklausos protokolas, 2015 m. liepos 10 d. turto perdavimo A. J. aktas, turėjo įvertinti, ar yra pagrindas administracinei procedūrai pradėti, atsižvelgti, ar 2017 m. birželio 26 d. skunde ir 2017 m. birželio 20 d. skunde nurodyti asmens teisių pažeidimai yra susiję su atsakovo, viešojo administravimo subjekto atliktais veiksmais ir / ar neveikimu, jo priimtais sprendimais, bei su atsakovo kompetencija apskritai priimti skunde nurodomo pobūdžio sprendimus. Pareiškėjo patikslintame 2017 m. birželio 26 d. skunde nurodomi atsakovo galimi pažeidimai – Pasvalio rajono savivaldybės administracijos nuostatų 19.4 punkto, 19.7 punkto (koordinuoja ir kontroliuoja viešąsias paslaugas teikiančių subjektų darbą, atlieka kitas pagal įstatymus ir Savivaldybės tarybos sprendimus jam priskirtas savivaldybės juridinių asmenų valdymo funkcijas) reikalavimų netinkamas vykdymas savaime nėra pagrindu pradėti administracinę procedūrą, nes nurodytos atsakovo bendro pobūdžio funkcijos, kurių įgyvendinimas (DGNSB „Vilnius-69“ veiklos, susijusios su teisės aktų jai priskirtų funkcijų vykdymu, priežiūra bei kontrolė) negali būti betarpiškai siejamas su nurodomais pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimais, be to, pareiškėjas nėra subjektas, turintis įgalinimus atlikti atsakovo nurodytų funkcijų vykdymo kontrolę. Teisėjų kolegija, patikrinusi pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes, daro išvadą, kad į pareiškėjo keliamus klausimus turėjo būti atsakyta vadovaujantis Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ nustatyta tvarka, o pareiškėjo reikalaujama informacija turėjo būti suteikta Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka.

37. Byloje nustatyta, kad atsakovas 2017 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. DV-479 pradėjo administracinę procedūrą pagal pareiškėjo skundą dėl galbūt neteisėtų Administracijos veiksmų. Teisėjų kolegija pastarąją aplinkybę bei pareiškėjo nurodomus administracinės procedūros trūkumus vertina kaip formalaus pobūdžio, neturėjusius esminės reikšmės pareiškėjo teisės į tinkamą jo pateiktų 2017 m. birželio 26 d. skundo ir 2017 m. birželio 20 d. skundo išnagrinėjimą. Tas faktas, kad atsakovas į pareiškėjo skundą atsakymą parengė vadovaudamasis ne Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje, bet šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, neturėjo jokios reikšmės pareiškėjo teisėms bei teisėtiems interesams.

38. Viešojo administravimo įstatymo 33 straipsnis nustato, jog pareigūnas, valstybės tarnautojas ar darbuotojas, atlikęs administracinę procedūrą, surašo teikimą priimti administracinės procedūros sprendimą ir perduoda jį viešojo administravimo subjekto vadovui. Teikime priimti administracinės procedūros sprendimą turi būti nurodytos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis parengtas administracinės procedūros sprendimo projektas, siūlomo administracinės procedūros sprendimo projektas ir teikimo parengimo data. Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu. Asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo administracinės procedūros sprendimo priėmimo dienos raštu pranešama apie priimtą administracinės procedūros sprendimą ir nurodomos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, ir sprendimo apskundimo tvarka. Asmeniui, kuris kreipėsi dėl administracinės procedūros pradėjimo, per 3 darbo dienas nuo administracinės procedūros sprendimo priėmimo dienos, laikantis asmens duomenų teisinę apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, raštu pateikiama informacija apie priimtą administracinės procedūros sprendimą. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad teikimas priimti administracinės procedūros sprendimą ir administracinės procedūros sprendimas turi būti vertinami sistemiškai.

39. Bylos duomenimis nustatyta, kad Teikime yra nurodytos faktinės aplinkybės, paaiškėjusios pareiškėjo 2017 m.

birželio 26 d. skundo, kuriuo pareiškėjas patikslino 2017 m. birželio 20 d. skundą, nagrinėjimo metu. Įsakyme yra nurodytas jo teisinis pagrindas (atsakovo funkcija, įtvirtinta Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2 punkte), konkreti teisės akto norma (Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnis) bei informacija, jog Įsakymas priimtas atsižvelgiant į Teikimą. Kaip minėta, Viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo administracinės procedūros sprendimo priėmimo dienos raštu pranešama apie priimtą administracinės procedūros sprendimą ir nurodomos faktinės aplinkybės, nustatytos skundo nagrinėjimo metu, teisės aktai, kuriais vadovaujantis priimtas administracinės procedūros sprendimas, ir sprendimo apskundimo tvarka. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad pareiškėjui buvo įteiktas ginčijamas Įsakymas, tačiau su Teikimo turiniu jis susipažino tik bylos nagrinėjimo teisme metu, konstatuoja, jog jam nebuvo nurodytos faktinės aplinkybės, nustatytos pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundo, kuriuo pareiškėjas patikslino 2017 m. birželio 20 d. skundą, nagrinėjimo metu, tačiau šis trūkumas nagrinėjamu atveju negali būti vertinamas kaip objektyvus pagrindas įpareigoti pareiškėjo skundą nagrinėti iš naujo, nes susipažinus su Teikimu ir jame esančia informacija pareiškėjui tapo aiškios atsisakymo tenkinti jo skundą teisinės ir faktinės priežastys. Teisėjų kolegija vertina, kad procedūriniai pareiškėjo 2017 m. birželio 26 d. skundo, kuriuo pareiškėjas patikslino 2017 m. birželio 20 d. skundą, nagrinėjimo trūkumai neturėjo įtakos jo nagrinėjimo rezultatui, iš esmės atsakovas atsakė į minėtuose skunduose keliamus klausimus bei paaiškino priežastis, kodėl negali būti laikomas atsakingu už juose nurodomus pareiškėjo ir jo sutuoktinės teisių ir teisėtų interesų pažeidimus bei, kodėl negali suteikti reikalaujamos informacijos.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad savo ruožtu ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 131-138). Taigi kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors reikšmingų faktinių aplinkybių, teisės normų, kuriomis vadovaujamasi, konkrečių išvadų pateikimas kitame dokumente (Teikime), o ne Įsakyme, pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, atsakovas pagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (žr., pvz., 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-426/2009; 2011 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-651/2011; 2011 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1411/2011), kurioje teigiama, jog papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog nėra pagrindo teigti, jog atsakovui, priimant Įsakymą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl faktinių aplinkybių nenurodymas Įsakyme šiuo konkrečiu atveju nelaikytinas esminiu Viešojo administravimo įstatymo pažeidimu, sudarančiu pakankamą pagrindą jį panaikinti.

42. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo tikslas – nustatyti asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių, viešųjų įstaigų ir šių subjektų asociacijų, jei šios asociacijos įsteigtos bendrojo intereso poreikiams, kurie nėra pramoninio ar komercinio pobūdžio, tenkinti (toliau – šių subjektų asociacijos), nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, informaciją, nurodytą šio įstatymo 5 straipsnyje, ir dokumentus, kuriais jos disponuoja ar (ir) kuriuos tvarko vykdydamos įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas funkcijas (toliau – viešoji funkcija), įgyvendinimo priemones ir tvarką (1 straipsnio 1 dalis). Taigi minėtas įstatymas suteikia teisę pareiškėjui gauti informaciją apie atsakovo veiklą (Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 5 straipsnis) ir dokumentus, kuriais atsakovas disponuoja ar (ir) kuriuos tvarko vykdydamas įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas viešąsias funkcijas.

43. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, jog iš Teikimo turinio matyti, kad dalį pareiškėjo skundo reikalavimų buvo siūloma palikti nenagrinėtais, tačiau nesigilino į Teikime nurodytus tokių siūlymų motyvus bei padarė išvadą, kad atsakovas iš viso nesprendė pareiškėjo skunde suformuluotų prašymų dėl dokumentų ir informacijos pateikimo ir pažeidė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatas bei neveikė taip, kaip jį veikti įpareigoja teisės aktai. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos vertinimu nesutinka ir pažymi, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo formuluojamo prašymo

suteikti informaciją ir dokumentus turinį ir neįvertinta aplinkybė, ar atsakovas galėjo disponuoti pareiškėjo prašomais dokumentais, ar prašoma suteikti informacija yra apie atsakovo veiklą, taip pat neatkreiptas dėmesys į Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, kuri įtvirtina atvejus, kuomet minimas įstatymas yra netaikomas.

44. Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas prašė atsakovo suteikti labai išsamią informaciją apie Bute dalyvaujant, prisidedant, prižiūrint, kontroliuojant ir / ar inicijuojant Administracijai AB „Lietuvos dujos“ atliktus darbus, jų planavimą, apie Administracijos, AB „Panevėžio energija“ bei kitų institucijų veiksmus, susijusius su šildymo sistemos pakeitimu, prašė suteikti kitą susijusią raštišką, vaizdinę informaciją, atlikti kitus veiksmus, reikalingus pažeistų pareiškėjo ir A. J. teisių ir teisėtų interesų gynimui.

45. Atsakovas apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, jog pareiškėjas prašė nurodyti ir aiškinti teisės aktų nuostatas, nors atsakovui nesuteikti įgaliojimai oficialiai aiškinti įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas ir jų taikymą (pvz., 2019 m. birželio 26 d. skundo antros dalies 1–2, 8–9, 11–12, 14–16, 21–23, 25 punktai). Pareiškėjas prašė pateikti dokumentų (pvz., 2019 m. birželio 26 d. skundo antros dalies 3–5, 10, 13 punktai), sutarčių (pvz., 2019 m. birželio 26 d. skundo antros dalies 17–20, 26–30 punktai) kopijas, kontaktinę informaciją, analizuoti sutarčių tarp privataus ir juridinio asmens sąlygas (pvz., 2019 m. birželio 26 d. skundo antros dalies 24, 31–33 punktai), privataus asmens (Buto savininko) veiksmus (pvz., 2019 m. birželio 26 d. skundo antros dalies 34–35 punktai) bei atsakyti į kitus iš esmės tapačius, tik skirtingai formuluojamus klausimus, t. y. suteikti informaciją, kuria Administracija nedisponuoja ir negali disponuoti, nes ji nėra apie Administracijos veiklą, taip pat patenka į išimčių, kuomet Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas netaikomas, taikymo sritį.

46. Kaip minėta, atsakovas nagrinėjamu atveju pasirinko administracinę procedūrą ir Teikime siūlė dalį pareiškėjo skundo reikalavimų palikti nenagrinėtais, motyvuodama tuo, kad Administracija neturi informacijos apie Namo gyventojų turto įkeitimus, Buto valdymą, naudojimą ir disponavimą, DGNSB „Vilnius-69“ įsipareigojimus, taip pat neinicijavo, neorganizavo ir nekontroliavo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos pakeitimo Name. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas analizavo pareiškėjo skunde suformuluotą prašymą dėl informacijos pateikimo, tačiau negalėjo jos pateikti, nes ja nedisponavo, taigi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatų nepažeidė.

47. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su Buto pardavimu, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog byloje esama informacijos apie civilinę bylą Nr. 2-13916-475/2017, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjas nėra praradęs teisinio suinteresuotumo.

48. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino Įsakymą motyvuodamas tuo, kad buvo formaliai pažeistos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios administracinės procedūros sprendimo priėmimą, nebuvo laikomasi Teisės gauti informaciją iš valstybės, savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatų. Pagrįstais laikytini apelianto teiginiai, kad įpareigojimas iš naujo nagrinėti pareiškėjo skundą ir pateikti atsakymą realiai situacijos niekaip nepakeis, nes atsakovas kitokio turinio sprendimo objektyviai negalės pateikti, nes nėra kompetentingas vertinti pareiškėjo nurodomus faktus ir nedisponuoja ta informacija, kurią pareiškėjas siekia gauti.

49. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakovo Administracijos apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas kaip iš esmės nepagrįstas.



Atsakovo Pasvalio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus apeliacinį skundą tenkinti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti.Pareiškėjo V. J. skundą atmesti.


TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

DAINIUS RAIŽYS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-47-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01735-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 57.4(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. J. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Raseinių rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Raseinių rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir Savivaldybės administracija, atsakovas) teisės aktų nustatyta tvarka atlikti pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimą už 2017 m. vertinimo komisijoje per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėja taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą atsakovei Raseinių rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti, nes skundas priimtas praleidus nustatytus skundo padavimo terminus, o pareiškėja neprašė termino atnaujinti.

Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį ir skundo nagrinėjimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 25 d. nutartimi pareiškėjos atskirąjį skundą tenkino. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį panaikino ir pareiškėjos skundą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9a4a1a3007c911ea9d279ea27696ab7b

perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino

iš dalies. Teismas įpareigojo atsakovę Raseinių rajono savivaldybės administraciją Valstybės tarnautojų registre skiltyje „Veiklos vertinimai“ dėl 2017 metų J. J. (Departamento direktorius A-15) veiklos eilinio vertinimo pildytoje kortelėje „Vertinimo duomenys“ eilutėje „Pastabos“ per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įrašyti: „Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3612-289/2019 tiesioginio vadovo (Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus) 2018 m. sausio 18 d. vertinimo išvada, kuria pareiškėjos J. J. tarnybinė veikla įvertinta „patenkinamai“ ir pasiūlyta panaikinti J. J. turimą trečią kvalifikacinę klasę ir tobulinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją, pripažinta neteisėta.“ Teismas taip pat priteisė iš atsakovės Raseinių rajono savivaldybės administracijos pareiškėjai J. J. 20 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

II.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjos J. J. prašymas dėl teismo išlaidų, patirtų, kai buvo rengiamas pareiškėjos atskirasis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Pareiškėja prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo prašo iš atsakovės Raseinių rajono savivaldybės administracijos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteisti patirtas išlaidas už: 1) teisines paslaugas – 40 eurų; 2) transporto išlaidas – 29,57.

Teisėjų kolegija


III.

Nagrinėjamos bylos dalykas – pareiškėjos J. J. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme, priteisimo pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) Nr. VIII-1029 25, 41, 42, 66, 70, 84, 97, 127, 132, 133, 138, 143, 144, 153 ir 161 straipsnių pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacine instancija, atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, kai: 1) pradėtoje ir nebaigtoje nagrinėti apeliacine instancija byloje nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje yra priimta iki šio įstatymo įsigaliojimo; arba 2) apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Nagrinėjamu atveju nutartis skirti nagrinėti atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra priimta iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (2018 m. gruodžio 17 d.), todėl pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, sprendžiamas pagal ABTĮ redakcijos, galiojusios iki 2018 m. gruodžio 29 d., 41 straipsnio nuostatas.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje (2016 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Iš bylos duomenų matyti, kad prašymą, dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, pareiškėja pateikė pirmosios instancijos teismui 2019 m. birželio 5 d. kartu su bendru prašymu atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas prašymo dalies, susijusios su pareiškėjos patirtomis išlaidomis apeliacinės instancijos teisme nesprendė, nurodydamas, kad 2018 metų gruodžio mėnesį buvo rengiamas pareiškėjos atskirasis skundas Lietuvos vyriausiajam

administraciniam teismui, byla nebuvo nagrinėjama Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose, todėl laikytina, kad 2018 m. gruodžio 11 d. apmokėtos 40 eurų išlaidos už advokato V. R. suteiktas teisines paslaugas (konsultaciją) yra patirtos apeliacinėje instancijoje.

Nagrinėjamu atveju Regionų apygardos administraciniam teismui išnagrinėjus šią bylą, liko neišspręstas pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. liepos 31 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriame prašo atlyginti atstovavimo išlaidas ir transporto išlaidas.

Atskirasis skundas dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 28 d. nutarties Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktas 2018 m. gruodžio 6 d. Atstovavimo išlaidoms patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pagrįsti byloje yra 2018 m. gruodžio 10 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 0753 (b. l. 187, III t.) ir 2018 m. gruodžio 11 d. mokėjimo išrašas Nr. 1157 (sumokėta 40 Eur) (b. l. 189, III t.). Sąskaitoje už teisines išlaidas nurodoma, kad buvo teikiamos advokato V. R. teisinės konsultacijos. Taigi pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos tiesiogiai susijusios su administracine byla, pagrįstos ir realiai patirtos.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Nagrinėjamu atveju galutiniu įsiteisėjusiu teismo sprendimu teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, todėl ji įgijo teisę į dalies patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktas nustato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Atskirojo skundo parengimo metu pagal Rekomendacijų 8.15 punktą (taikomas koeficientas 0,4) maksimali priteistina suma už atskirojo skundo parengimą buvo 370,68 Eur (0,4 x 926,7 Eur). Pareiškėjos prašoma priteisti suma už atskirojo skundo parengimą – 40 Eur – neviršija Rekomendacijų nustatyto dydžio. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl bylos šalies teisės į išlaidų, susijusių su atskirojo skundo pateikimu atlyginimo, neatsiejamai vertintinas galutinis bylos rezultatas ir byloje tenkintų pareiškėjo reikalavimų apimtis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-635-492/2017).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nagrinėto ginčo pobūdį, atskirojo skundo padavimo aplinkybes, galutiniu teismo sprendimu patenkintų skundo reikalavimų dalį, į kitus Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, jog pareiškėjai priteistina iš atsakovo Raseinių rajono savivaldybės administracijos, 20 Eur atskirojo skundo parengimo išlaidų.

Pareiškėja prašyme dėl patirtų išlaidų atlyginimo taip pat prašo atlyginti transporto išlaidas, patirtas vykstant konsultacijų pas advokatą ir grįžtant iš jo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjos prašomos atlyginti transporto išlaidos yra susijusios su išlaidomis, priskirtinomis prie išlaidų advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme) (ABTĮ 39 str. 1 d. 2 p.). Šiame straipsnyje nenumatyta galimybė atlyginti išlaidas, patirtas vykstant pas advokatą ir grįžtant iš jo, todėl pareiškėjos prašymas priteisti patirtas transporto išlaidas yra netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. J. prašymą dėl atstovavimo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai J. J. iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos 20 Eur (dvidešimt eurų) teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

RAMŪNAS GADLIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. AS-678-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01830-2019-9Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK) Klaipėdos miesto policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus viršininko A. M. 2019 m. liepos 23 d. aktą (sprendimą) Nr. 30-S-14828(4.1E) ir perduoti jo pareiškimą nagrinėti iš naujo.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a43ec72007c911ea9d279ea27696ab7b

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti pareiškėjo J. S. skundą.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo keliamą ginčą, remdamasis teisiniu reguliavimu ir ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendė kad skundas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su bylos tyrimu ir teisingumo vykdymu, nenagrinėtinas teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Teismas pažymėjo, jog tai, kad skundžiamame sprendime nurodyta, jog priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams ABTĮ nustatyta tvarka, nėra pagrindas priimti pareiškėjo skundą.

III.

Pareiškėjas J. S. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog nagrinėjamu atveju skundžiamas aktas išduotas ne ikiteisminio tyrimo pareigūno ir aktas nesietinas su ikiteisminio tyrimo veiksmais, kadangi šiuo atveju Klaipėdos apskrities VPK viršininkas A. M. minėtu aktu atsisakė priimti pareiškimą nagrinėjimui, t. y. jis skundžia ne nutarimą, o viršininko asmeninės nuomonės išsakymą.

Pareiškėjas pažymi, jog skundą teismui pateikė pagal nurodytą apskundimo tvarką, o teismas atsisakydamas priimti jo skundą, neišaiškino kokiu būdu galėtų ginti pažeistas savo teises ir interesus.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regiono apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutarties, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjo J. S. skundą pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nurodydamas, kad skundas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su bylos tyrimu ir teisingumo vykdymu nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pareiškėjas teigia, kad Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus viršininko A. M. sprendimas nesietinas su ikiteisminio tyrimo veiksmais, kadangi nagrinėjamu atveju buvo atsisakyta priimti pareiškimą nagrinėjimui.

Teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų yra bylos priskirtinumas teismo kompetencijai nagrinėti administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Atsižvelgus į tai, jog savo pareiškimu Klaipėdos apskrities VPK pareiškėjas siekė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šantažo, o skundžiamu aktu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija yra susijusi su ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmais.

ABTĮ 18 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Baudžiamojo proceso kodekso 62 straipsnyje numatyta ikiteisminio tyrimo pareigūno proceso veiksmų ir nutarimų apskundimo tvarka, kurioje numatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmai gali būti apskųsti ikiteisminį tyrimą organizuojančiam ir jam vadovaujančiam prokurorui.

Šiuo atveju ABTĮ įtvirtintų bylų teismingumo taisyklių nekeičia Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus viršininko A. M. 2019 m. liepos 23 d. akte neteisingai nurodyta jo apskundimo tvarka.

Atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. AS-682-525/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00245-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 46(S)


NUTARTIS



teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. D. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. D. prašymą (patikslintą skundą) atsakovui Šiaulių rajono savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių rajono savivaldybės administracijos dėl turtinės žalos atlyginimo ir kitų reikalavimų.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=9e8b1f4007c911ea9d279ea27696ab7b

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja R. D. (toliau – ir pareiškėja) padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybę, atstovaujamą Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, teisės aktų nustatyta tvarka iki 2017 m. sausio 1 d. parengti visą (duomenys neskelbtini) paviršinio vandens nuvedimo techninį projektą ir jį įvykdyti (sutvarkyti paviršinio vandens nuvedimą iš (duomenys neskelbtini) esančių sklypų); 2) priteisti iš savivaldybės 35 256 Eur turtinės žalos; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 12 d. sprendimu priėmė pareiškėjos pareiškimą dėl dalies skundo atsisakymo ir tuo pagrindu nutraukė bylos dalį dėl skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka iki 2017 m. sausio 1 d. parengti visą (duomenys neskelbtini) paviršinio vandens nuvedimo techninį projektą ir jį įvykdyti (sutvarkyti paviršinio vandens nuvedimą iš (duomenys neskelbtini) esančių sklypų), o likusią pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriame prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. nutartimi pareiškėjos R. D. apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo dalį, kuria kaip nepagrįstas atmestas pareiškėjos R. D. skundas dėl priteisimo iš atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, 35 256 Eur turtinės žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir šią bylos dalį perdavė Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams nagrinėti iš naujo. Likusią Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Pareiškėja 2019 m. birželio 14 d. pareiškimu reiškė nušalinimą jos bylą nagrinėjančiam Regionų apygardos administracinio teismo teisėjui Arvydui Martinavičiui.

Regionų apygardos administracinio teismo pirmininkas Rimantas Giedraitis 2019 m. birželio 18 d. nutartimi pareiškimą dėl administracinę bylą nagrinėjančio teisėjo Arvydo Martinavičiaus nušalinimo atmetė.

Pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 16 d. pareiškimu vėl prašė nušalinti teisėją Arvydą Martinavičių nuo administracinės bylos nagrinėjimo.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjas Žanas Kubeckas 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi pareiškimą dėl administracinę bylą nagrinėjančio teisėjo Arvydo Martinavičiaus nušalinimo atmetė.

Pareiškėja R. D. 2019 m. rugsėjo 11 d. teismo posėdyje pareiškė nušalinimą Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjui Arvydui Martinavičiui.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo pirmininkas 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartimi nutarė pareiškimą dėl administracinę bylą nagrinėjančio teisėjo Arvydo Martinavičiaus nušalinimo atmesti ir pareiškėjai R. D. už piktnaudžiavimą nušalinimo teise skirti 200 Eur baudą.

Regionų apygardos administracinio teismo pirmininkas pažymėjo, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjo (teisėjų) nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis. Teisėjas (teisėjai) gali būti nušalinamas (nušalinami) nuo jam (jiems) priskirtos bylos nagrinėjimo ne esant dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimui, o tik tuomet, kai egzistuoja įrodymais pagrįstos abejonės dėl jo (jų) nešališkumo.

Teismas nustatė, kad nagrinėjant šią administracinę bylą pareiškėja R. D. 2019 m. birželio 14 d. pareiškimu bei 2019 m. rugpjūčio 16 d. pareiškimu reiškė nušalinimus Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjui

Arvydui Martinavičiui. Pareiškėjos reikšti nušalinimai visais atvejais buvo atmesti kaip nepagrįsti.Teismo pirmininkas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos nušalinimai pareikšti nesant įstatyme nustatytų pagrindų,

nesant juos patvirtinančių aplinkybių, be to, nušalinimo klausimai buvo išspręsti atmetant pareiškėjos pareiškimus dviem teismo procesiniais dokumentais, konstatavo, kad pareiškėjos nuolat teikiami nepagrįsti pareiškimai dėl teisėjo nušalinimo vertintini kaip trukdantys teismo darbą, todėl pareiškėjos veiksmus pripažino piktnaudžiavimu nušalinimo teise.

Teismo pirmininkas taip pat pažymėjo, jog Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. nutartimi ir 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi pareiškėja R. D. buvo įspėta, jog nušalinimo teise piktnaudžiaujančiam asmeniui teismas turi teisę skirti iki 1 500 Eur baudą.

III.

Pareiškėja R. D. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarties dalį, kuria pareiškėjai paskirta 200 Eur bauda.

Pareiškėja teigia, jog nesielgė nesąžiningai reikšdama nušalinimą, neveikė prieš teisingumą ir greitą bylos išnagrinėjimą bei išsprendimą ir nesiekė piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, nevilkino bylos teisinio proceso, dėl šių pareikštų nušalinimų nei atsakovas nei kiti asmenys nepatyrė nuostolio. Ilgas teismo procesas išsekino moraliai ir emociškai, todėl pareiškėja galimai per jautriai vertina kiekvieną išsakomą žodį ir prašo už tai nebausti.

Pareiškėja teigia, jog išreikšdama pakartotinį nušalinimą galimai pateikė jį nesuvokdama, kad reiškia nepagrįstą nušalinimą, bei tikėjosi, kad asmuo negali būti baudžiamas už savo teisių realizavimą, t. y. už patį nušalinimo pareiškimo faktą. Pareiškėja teigia, jog buvo įsitikinusi, kad įgyvendino savo teisę reikšti teismui nušalinimą.

Teisėjų kolegija


Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regiono apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nutarties dalies, kuria pareiškėjai R. D. už piktnaudžiavimą nušalinimo teise buvo paskirta 200 Eur bauda, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, jog administracinę bylą nagrinėjantis teisėjas ar teismas turi teisę skirti baudas, jeigu asmuo piktnaudžiauja nušalinimo teise. ABTĮ 83 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nušalinimo teise piktnaudžiaujančiam asmeniui teismas turi teisę skirti iki 1 500 Eur baudą.

Nušalinimo teisė yra viena iš įstatymų leidėjo laiduojamų šalims procesinių teisių ir asmuo negali būti baudžiamas už savo teisės realizavimą, t. y. už patį nušalinimo pareiškimo faktą. Tačiau ši teisė nėra absoliuti, o įgyvendinama įstatyme nustatyta tvarka, be to, draudžiama ja piktnaudžiauti. Piktnaudžiavimu gali būti pripažinti nušalinimai, kurie reiškiami nesant įstatyme nustatytų pagrindų, nesant juos patvirtinančių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-1082/2014; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje AS-120-822/2015 ir kt.).

Nustatyta, kad, nagrinėjant šią administracinę bylą, teismo posėdyje, įvykusiame 2019 m. rugsėjo 11 d., pareiškėja jau trečią kartą reiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui Arvydui Martinavičiui. Pareiškėja bylą nagrinėjančiam teisėjui Arvydui Martinavičiui reiškė ir 2019 m. birželio 14 d., ir 2019 m. rugpjūčio 16 d. Šiuo procesiniu pagrindu buvo priimtos 2019 m. birželio 18 d. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teismo pirmininko nutartis ir 2019 m. rugpjūčio 19 d. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjo Žano Kubecko nutartis. Pareiškėjos reikšti nušalinimai visais atvejais buvo atmesti kaip nepagrįsti.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. Įstatymai nenustato baigtinio aplinkybių, kurios leidžia pagrįstai abejoti bylą nagrinėti paskirto ar ją nagrinėjančio teisėjo nešališkumu ar

suinteresuotumu bylos baigtimi, sąrašo, tačiau visais atvejais abejonės dėl teisėjo nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, o ne tų asmenų samprotavimais ar prielaidomis.

Nagrinėjamu atveju pareikšti nušalinimai iš esmės buvo grindžiami teisėjo Arvydo Martinavičiaus atliktais procesiniais veiksmais, priimtais sprendimais, su kuriais nesutinka pareiškėja, t. y. iš esmės pareiškimuose buvo keliamos abejonės dėl teisėjų vykdomos jurisdikcinės veiklos – teisingumo vykdymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje jau ne kartą buvo pažymėta, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjų nušalinimo pagrindas.

Piktnaudžiavimas nušalinimo teise pasireiškia ne tik kaip pakartotinai, dėl tų pačių faktų reiškiami nepagrįsti nušalinimai teisėjui ar teismui, bet ir kaip nušalinimai, kurie reiškiami apskritai nesant įstatyme numatytų pagrindų, nesant juos patvirtinančių aplinkybių. Pareiškėja nenurodė ir nepateikė konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, jog teisėjas būtų šališkas, suinteresuotas bylos baigtimi, nei reikšdama nušalinimus, nei teikdama šį atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjos nušalinimai pareikšti nesant įstatyme nustatytų pagrindų, nesant juos patvirtinančių aplinkybių, be to, nušalinimo klausimai buvo išspręsti atmetant pareiškėjos pareiškimus net trimis teismų procesiniais dokumentais, konstatuoja, kad pareiškėjos nuolat teikiami nepagrįsti pareiškimai dėl teisėjo nušalinimo vertintini kaip trukdantys teismo darbą, todėl pareiškėjos veiksmai pagrįstai pripažinti piktnaudžiavimu nušalinimo teise, ir pareiškėjai paskirta 200 Eur bauda vertinama kaip pagrįsta ir teisinga.

Pareiškėjos teiginys, jog reikšdama nušalinimus ji tik naudojosi savo teise ir nesuvokė, jog piktnaudžiauja šia teise yra vertinami kritiškai, kadangi teisėjai, nagrinėję pareiškėjos nepagrįstus pareiškimus dėl teisėjo nušalinimo 2019 m. birželio 18 d. ir 2019 m. rugpjūčio 19 d. nutartyse nurodė, kokie yra nušalinimo pagrindai ir jog nustačius, kad pareiškėja piktnaudžiauja nušalinimo teise – teismas turi teisę skirti baudą (ABTĮ 83 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia baudos skyrimo pagrįstumą patvirtinančių aplinkybių ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.


n u t a r i a:

Pareiškėjos R. D. atskirąjį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.





Administracinė byla Nr. eAS-686-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03167-2019-2Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=74a62d5007c911ea9d279ea27696ab7b

NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Telia Lietuva, AB atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Telia Lietuva, AB skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Telia Lietuva, AB (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. 1V-844 „Dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2011 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. 1V-960 „Dėl prieigos, įskaitant tinklų sujungimą, suteikimo ir teikimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo Telia Lietuva, AB skundą.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas prašo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Kadangi pareiškėjas nėra įgaliotas teikti abstraktų pareiškimą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jo skundą atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas taip pat pažymėjo, jog atsisakymas priimti pareiškėjo skundą neatima iš jo galimybės ginčyti aptariamo įsakymo teisėtumą, nes tokį klausimą pareiškėjas galėtų kelti inicijavęs individualią bylą dėl jo konkrečių teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjas Telia Lietuva, AB pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, kad iš skundžiamos nutarties matyti, jog teismas apsiribojo įsakymo formos vertinimu. Tačiau pareiškėjo įsitikinimu, teismas turėjo įvertinti ne tik įsakymo formą, bet visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir pateiktus argumentus, pagrindžiančius, jog ginčijamas įsakymas iš tiesų yra individualus administracinis aktas, taikomas tik pareiškėjui ir skirtas sureguliuoti tik pareiškėjo elgesį. Pareiškėjo teigimu, Įsakymo priėmimą lėmė išimtinai pareiškėjo elgesys, kuris, atsakovo vertinimu, suteikia pareiškėjui konkurencinį pranašumą kitų mažmeninių elektroninių ryšių paslaugų teikėjų atžvilgiu ir dėl kurio konkurencija elektroninių ryšių srityje nėra veiksminga.

Pareiškėjo teisė skųsti Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimus teismui ir ginti savo pažeistas teises negali priklausyti nuo to, kokią formą pareiškėjo elgesiui sureguliuoti pasirinko atsakovas. Pareiškėjo teigimu, Įsakymo turinys, tikslas, paskirtis ir priėmimo aplinkybės aiškiai rodo, kad įsakymas yra individualus Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo pagrindu priimtas ir pareiškėjui adresuotas teisės aktas. Be to, vienas iš pareiškėjo skundo argumentų ir yra, kad ginčijamu įsakymu nustatydama pareiškėjui naujus įpareigojimus Ryšių reguliavimo tarnyba pažeidė Elektroninių ryšių įstatymo reikalavimus, nes šiuos įpareigojimus privalėjo nustatyti ne keisdama Prieigos, įskaitant tinklų sujungimą,

suteikimo ir teikimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), o priimdama atskirą sprendimą Elektroninių ryšių įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pareiškėjo teigimu konceptualus skirtumas tarp norminio ir individualaus administracinio akto yra tai, kad norminiu administraciniu aktu yra sukuriamos elgesio taisyklės – teisės normos, o individualiu administraciniu aktu teisės normos taikomos – išreiškiamas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisėms ir pareigoms. Įsakymu siekiama ne sukurti visuotinai taikomas elgesio taisykles, o sureguliuoti konkrečiai pareiškėjo elgesį, taikant Elektroninių ryšių įstatymo nuostatas.

Pareiškėjas atskirajame skunde pateikia pavyzdžius, kuomet atsakovas, atlikęs rinkos tyrimus, pareiškėjui įpareigojimus nustatė 2019 metų įsakymais, šiuo atveju – Taisyklių pakeitimu. Pareiškėjo teigimu, Ryšių reguliavimo tarnyba priėmė iš esmės tapačius ir tas pačias teisines pasekmes sukeliančius sprendimus, tik juos skirtingai įformino. Tačiau pareiškėjo nuomone, dėl tokio atsakovo veikimo būdo negali susidaryti tokia teisinė situacija, kai pareiškėjas gali skųsti 2019 metų įsakymus, kaip individualius administracinius aktus, o Įsakymo, kaip tariamai norminio administracinio akto, ne, nors abiejų atsakovo priimtų teisės aktų priėmimo prielaidos, tikslai ir pasekmės pareiškėjo teisėms ir pareigoms yra identiški.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 8 d. įsakymas Nr. 1V-844 „Dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2011 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. 1V-960 „Dėl prieigos, įskaitant tinklų sujungimą, suteikimo ir teikimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ yra individualus administracinis aktas, todėl administracinė byla, konstatavus, kad skundžiamas aktas yra norminis, buvo nutraukta nepagrįstai.

Taigi nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti ginčijamo Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus priimto teisės akto (atitinkamų jo dalių) teisinį pobūdį, t. y., ar tai yra norminis teisės aktas, ar individualus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas įstatymų leidėjo nustatytus administracinių sprendimų požymius, ne kartą yra pažymėjęs, jog daugelis ABTĮ bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatose nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-01/2007). Pabrėžtina, kad sprendžiant, kokio pobūdžio yra skundžiamas administracinis aktas, turi būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-259/2011). Tuo atveju, kai teismui ginčijamo akto pobūdis (norminis ar individualus) nėra akivaizdus, konkreti išvada dėl akto rūšies gali būti daroma tik įvertinus visas bylos aplinkybes bei ištyrus teismui pateiktus įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2649/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, p. 107 – 116).

Teisės doktrinoje bei teismų praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir jungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose

santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-63/2003; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, jog atsakovas pasirinko netinkamą nurodymo įtvirtinimo formą ir skundžiamu įsakymu sukūrė elgesio taisyklę skirtą konkrečiai jam.

Nustatyta, kad Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius 2019 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 1V-844 pakeitė Prieigos, įskaitant tinklų sujungimą, suteikimo ir teikimo taisykles. Šiuo pakeitimu nustatė tvarką, kuria teikėjas privalo informuoti Ryšių reguliavimo tarnybą apie kiekvieną teikėjo iniciatyva ketinamą atlikti Standartinio pasiūlymo keitimą. Tai yra pakeitimas skirtas visiems ūkio subjektams, teisės aktų nustatyta tvarka pripažintiems turinčiais didelę įtaką atitinkamoje rinkoje, vykdantiems Standartinio pasiūlymo keitimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytų požymių pakanka, jog Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. 1V-844 „Dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2011 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. 1V-960 „Dėl prieigos, įskaitant tinklų sujungimą, suteikimo ir teikimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ būtų laikomas norminiu teisės aktu, nes nurodyti akto požymiai laikytini esminiais norminio teisės akto požymiais, kadangi elgesio taisyklės nustatomos tik norminiais teisės aktais, adresuotais neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, o individualiu teisės aktu teisės normos yra išimtinai tik taikomos ir toks aktas skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011). Taip pat pažymėtina, kad Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymas, kuriuo buvo pakeistos Taisyklės, buvo paskelbtas laikantis įstatymu nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos.

Pareiškėjas iš esmės savo atskirojo skundo argumentais vertina aplinkybę, dėl kurios ginčijamu įsakymu buvo pakeistos Taisyklės. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant teisės aktų teisinį pobūdį, teismas nevertina teisės akto keitimo iniciatyvos priežasčių.

Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas yra numatęs dvi norminių administracinių aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų pareiškimą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualia byla (ABTĮ 113 str.). Pagal šį teisinį reguliavimą, privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą, tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą, remiantis ABTĮ 113 straipsniu.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pareiškėjo skundžiamo administracinio akto pobūdį ir pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.


n u t a r i a:

Pareiškėjo Telia Lietuva, AB atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eAS-687-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03181-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 43.5.2; 49(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. Č. skundą atsakovui Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja J. Č. (toliau – ir pareiškėja) pateikė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti 2019 m. rugsėjo 9 d. Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Valstybės tarnybos departamentas) sprendimą, dėl J. Č. neatitikimo keliamiems reikalavimams ir neleidimo dalyvauti konkurse į Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pareigas; 2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. laikinai sustabdyti skundžiamo 2019 m. rugsėjo 9 d. atsakovo sprendimo neleisti pareiškėjai dalyvauti konkurse galiojimą iki būsimo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; uždrausti atsakovui vykdyti visas 2019 m. rugsėjo 11 d. dieną turinčio vykti konkurso į Lietuvos geologijos direktoriaus pareigas procedūras iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos J. Č. skundą.Teismas nurodė, kad iš skundo ir kartu su juo pridedamų dokumentų turinio matyti, kad pareiškėja nesutinka su

2019 m. rugsėjo 9 d. elektroniniu paštu gautu pranešimu (informacija), kurį siuntė Valstybės tarnybos departamento Atrankų skyriaus personalo atrankos specialistė. Minėtu pranešimu pateikta informacija, kad pareiškėja neatitinka keliamų reikalavimų į Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus pareigas ir jai neleidžiama dalyvauti šiame konkurse.

Teismo vertinimu, šis elektroniniu paštu siųstas pranešimas nei forma, nei turiniu iš esmės neatitinka viešojo administravimo subjekto priimamų sprendimų turinio ir formos, todėl vertintinas kaip informacinio pobūdžio pranešimas. Teismas padarė išvadą, kad viešojo administravimo subjekto darbuotojo surašytas ir atsiųstas elektroniniu paštu dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), nėra informacijos apie sprendimo priėmimo numerį ir datą, nėra pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=82a5b42007c911ea9d279ea27696ab7b

administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu, negali būti laikomas viešojo administravimo subjekto priimtu sprendimu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme, todėl viešojo administravimo subjekto darbuotojo informacinis pranešimas negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų.

Teismas pažymėjo, jog teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. veikla, kuri daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams.

III.

Pareiškėja J. Č. atskirajame skunde prašo panaikinti 2019 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir taikyti pareiškėjos skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjos gautas pranešimas apie priimtą sprendimą nustatyti pareiškėjos neatitikimą konkurso reikalavimams bei sprendimą neleisti dalyvauti konkurse buvo tik informacinio pobūdžio dokumentas. Pareiškėja nurodo, jog dėl priimto sprendimo, kurį atsakovas įformino 2019 m. rugsėjo 9 d. Valstybės tarnybos valdymo informacinės sistemos (toliau – ir VATIS) pranešimu, ji prarado galimybę dalyvauti konkurse į Lietuvos geologijos tarnybos direktoriaus pareigas. Dėl teisės dalyvauti konkurse atėmimo, nukentėjo tiek turtiniai, tiek neturtiniai jos interesai bei teisėti lūkesčiai. Apskųsto sprendimo esmė buvo pakeisti pareiškėjos dalyvavimo konkurse statusą iš „leidžiama dalyvauti konkurse“ į statusą „neleidžiama dalyvauti konkurse“, šis atsakovo sprendimas negalėjo būti vien informacinio pobūdžio dokumentas.

Pareiškėja teigia, jog skundžiamą sprendimą atsiuntusi VATIS platforma yra viešojo administravimo instrumentas. 2007 m. sausio 8 d. Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorius patvirtino VATIS nuostatus. Pagal šių nuostatų 9.2 punktą VATIS teikia elektronines paslaugas atsakovo vardu. Pagal VATIS nuostatų 19.1.2.4 punktą, viena iš VATIS funkcijų yra duomenų apie pretendentus ir jų teiktus prašymus į valstybės tarnybą, į įmonių, biudžetinių įstaigų ar viešųjų įstaigų pareigybes, į kurias organizuojamas konkursas, įrašymas, sisteminimas ir teikimas. Pareiškėjos skundžiamas sprendimas buvo susijęs su konkrečia viešojo administravimo funkcija – pareiškėjos, kaip kandidatės dalyvauti konkurse duomenų įrašymu į atitinkamą duomenų bazę, bei šių duomenų vienašaliu pakeitimu atsakovo iniciatyva. Atsakovo atsisakymas tinkamai įrašyti pareiškėjos duomenis negali būti neskundžiamas veiksmas.

Pareiškėja pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas suteikia teisę administraciniam teismui skųsti visus valstybinio administravimo subjekto veiksmus, nepriklausomai nuo šių veiksmų išraiškos būdo. Nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmas buvo konkrečią rašytinę formą turinčio sprendimo priėmimas, kurio esmė buvo neleisti pareiškėjai dalyvauti konkurse.

Pareiškėja pažymi, jog elektroninė erdvė ir elektroninė sprendimo pateikimo forma nedaro priimtų sprendimų neskundžiamais. Pareiškėja teigia, jog skundžiamas sprendimas buvo galutinis ir sukeliantis teisines pasekmes. Konkursui, į kurį kandidatavo pareiškėja įvykus, ir pareiškėjai negalėjus jame dalyvauti vien dėl 2019 m. rugsėjo 10 d. skunde nurodyto atsakovo sprendimo, joks kitas teisinis dokumentas pareiškėjos atžvilgiu daugiau priimtas nebuvo. Tai reiškia jog skundžiamas atsakovo sprendimas buvo vienintelis, galutinis ir sukeliantis pareiškėjai realias teisines pasekmes.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pareiškėja pažymi, jog pirmosios instancijos teismui nepagrįstai atsisakius priimti pareiškėjos skundą, skundas dėl nepagrįsto neleidimo pareiškėjai dalyvauti konkurse bei pirmosios instancijos teismui pateiktas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylų nagrinėjimo trukmę, galės būti pradėtas nagrinėti galbūt po 1 metų ar dar vėliau. Kadangi pareiškėjos pažeistų teisių gynimo poreikis neišnyko ir šios teisės bus ginamos, o ABTĮ 70 straipsnis leidžia reikalavimo užtikrinimo priemones taikyti bet kurioje proceso stadijoje, pareiškėja prašo apeliacinės instancijos teismo taikyti pirmos instancijos teismo nepagrįstai nepritaikytas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamojo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos J. Č. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą nurodė, jog skundžiamas viešojo administravimo subjekto darbuotojo informacinis pranešimas negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, bet ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį, yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2012 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011; 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-881-492/2016).

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą. Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 d. 1 p.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nutarė atsisakyti priimti pareiškėjos skundą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, pripažinęs, jog skundžiamas administracinis aktas – Valstybės tarnybos departamento Atrankų skyriaus personalo atrankos specialistės 2019 m. rugsėjo 9 d. pranešimas apie pasikeitusią prašymo dalyvauti konkurse būseną, t. y. neatitikimą reikalavimų ir neleidimą dalyvauti konkurse – nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių, kadangi, elektroniniu paštu siųstas pranešimas nei forma, nei turiniu iš esmės neatitinka viešojo administravimo subjekto priimamų sprendimų turinio ir formos, todėl vertintinas kaip informacinio pobūdžio pranešimas. Tokią poziciją pirmosios instancijos teismas iš esmės sieja su savo išvada, kad viešojo administravimo subjekto darbuotojo surašytas ir atsiųstas elektroniniu paštu dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), nėra informacijos apie sprendimo priėmimo numerį ir datą, nėra pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu, negali būti laikomas viešojo administravimo subjekto priimtu sprendimu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme, todėl viešojo administravimo subjekto darbuotojo informacinis pranešimas negali būti bylos nagrinėjimo dalyku. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastaroji pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi pareiškėjai, pranešus apie tai, jog ji neatitinka keliamų reikalavimų ir negali dalyvauti konkurse, jai buvo sukeltos teisinės pasekmės – ji prarado teisę dalyvauti konkurse pageidaujamai pozicijai užimti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad 2019 m. rugsėjo 9 d. Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Atrankų skyriaus personalo atrankos specialistės pranešimas apie tai, kad

pareiškėja neatitinka reikalavimų ir jai neleidžiama dalyvauti konkurse yra laikomas teisės aktu Viešojo administravimo įstatymo prasme, nes jame nurodoma, jog pareiškėja negali dalyvauti konkurse, toks sprendimas daro įtaką pareiškėjos teisei dalyvauti konkurse. Taigi tokiam pranešimui nagrinėti taikomas tiek Viešojo administravimo įstatymas, tiek ir ABTĮ. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias skundo priėmimą, todėl pareiškėjos atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir pareiškėjos J. Č. skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė skunde pateikto prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pažymėtina, kad reikalavimų užtikrinimo priemonių klausimas gali būti sprendžiamas tik išsprendus paties skundo priėmimo klausimą. Nagrinėjamu atveju teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą, todėl nebuvo pagrindo spręsti reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą. Šia nutartimi grąžinus skundo priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pastarasis, išsprendęs skundo priėmimo klausimą, turės išspręsti ir klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.


n u t a r i a:

Pareiškėjos J. Č. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos J. Č. skundo priėmimo

klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eP-83-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01173-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 60.3.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. Z. prašymą atnaujinti procesą administracinėje

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a72da9b007c911ea9d279ea27696ab7b

byloje Nr. eA-4127-629/2018 pagal pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. M., M. M., J. B., T. S., V. M., K. M., I. S. ir V. J. (buv. M.), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas R. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (kurį vėliau patikslinto), prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. vasario 27 d. įsakymą Nr. A1-216; 2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2015 m. vasario 27 d. Valstybės garantiją nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute (duomenys neskelbtini); 3) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 4 d. įsakymą Nr. A1-1263 „Dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų Savanorių pr. 170-6, Kaune, išnuomojimo“; 4) įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pareiškėjui sudaryti sąlygas butą adresu (duomenys neskelbtini), privatizuoti Valstybės paramos būstui įsigyti įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis gyvena savininkui grąžintame gyvenamajame name. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 15 straipsnis numato sąlygas, kurioms esant valstybė ne grąžina butus natūra, o juos iš savininkų išperka. Atsakovas, pažeisdamas tiek Atkūrimo įstatymo nuostatas, tiek pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nusprendė suteikti valstybės garantiją, o ne kompensuoti už išlikusį nekilnojamąjį turtą A. M. paveldėtojams. Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjo šeima ginčo bute gyvena nuo 1994 m. vasario 15 d., moka mokesčius, prižiūri nekilnojamąjį turtą. Atsakovas privalėjo vadovautis Atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 4 dalimi, numatančia, kad kai piliečiai nesutinka su šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytu reikalavimu išnuomoti grąžintiną jiems gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą, kuriame gyvena nuomininkai, savivaldybei, butas valstybės yra išperkamas. Pasirinkdamas valstybės garantiją, pareiškėjas pranešė, jog pasirenka mažesnės vertės gyvenamąjį būstą, kompensuojant likusią sumą piniginėmis lėšomis, tačiau atsakovas ignoravo nuomininkų pasirinkimą ir suteikė valstybės garantiją. Pareiškėjas nesutinka su UAB „Krivita“ turto vertinimo ataskaitoje nurodytais duomenimis (vertinamo objekto apimtimi, verte). Pažymėjo, kad jis prašė patikslinti buto vertę, tačiau atsakovas prašymo netenkino ir neteisingai užpildė garantiją.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas išnuomojo jam butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau šis pastatas yra visiškai kitoje vietoje, nei butas, esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, įvertinęs siūlomo buto vietą, teigė, jog siūlomos patalpos suteikimas padarytų žalą pareiškėjo gyvenimo kokybei bei sukeltų pavojų jo ir jo šeimos sveikatai.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas pagal 1996 m. birželio 25 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio

butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį naudojasi nekilnojamojo turto registre įregistruotomis gyvenamosiomis patalpomis, esančiomis pastate (duomenys neskelbtini). Šiose patalpose pareiškėjas deklaravo savo gyvenamąją vietą nuo 1994 m. kovo 3 d. Ginčo patalpose taip pat yra deklaruota pareiškėjo nepilnamečio sūnaus D. Z. ir dukters T. S. gyvenamoji vieta. Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka 2008 m. buvo atkurtos piliečių V. M., A. M. (įpėdinių) ir S. M. nuosavybės teisės į ginčo patalpas natūra, nustatant savininkams prievolę jas išnuomoti savivaldybei, kol valstybė įvykdys šių patalpų nuomininkams suteiktą valstybės garantiją. Sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra galiojantys, nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jie privalomi vykdyti ir sukelia atitinkamas teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims bei teisėtus lūkesčius atkurtų nuosavybės teisių savininkams (jų teisių perėmėjams). Kauno miesto savivaldybė šias patalpas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka subnuomoja jame gyvenančiam pareiškėjui ir jo šeimos nariams, kurie pagal Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį turi teisę į valstybės garantiją, numatytą Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 9 straipsnyje.

Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais pareiškėjui nepareiškus savo ir šeimos narių valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius priėmė 2015 m. vasario 27 d. įsakymą Nr. Al-216 „Dėl valstybės garantijos suteikimo ir valstybės garantinio dokumento išdavimo R. Z. ir jo šeimos nariams“, kuriuo suteikė pareiškėjui ir jo šeimos nariams (sūnui ir dukrai), nuomojantiems savininkams grąžintas gyvenamąsias patalpas (20,86 kv. m bendrojo ploto su dalimi bendrojo naudojimo patalpų), esančias (duomenys neskelbtini), ir nepareiškusiems savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, valstybės garantiją, kuria įsipareigojama, kad jiems bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui ir jo šeimos nariams suteikta valstybės garantija buvo įrašyta Vyriausybės nustatytos formos 2015 m. vasario 27 d. valstybės garantiniame dokumente Nr. 2750. Pareiškėjas ir jo šeimos nariai buvo įtraukti į Valstybės garantijos turėtojų, kuriems išnuomojamos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, sąrašą, patvirtintą Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. A1-816 „Dėl nuomininkų – valstybės garantijų turėtojų sąrašų patvirtinimo“. Vykdydamas įstatymais nustatytą prievolę aprūpinti kitomis tinkamai įrengtomis gyvenamosiomis patalpomis nuomininkus, gyvenančius savininkams natūra grąžintose gyvenamosiose patalpose, vykdant jiems suteiktą valstybės garantiją, ir atsižvelgdamas į tai, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), atitinka visus teisės aktais nustatytus reikalavimus bei pareiškėjo ir jo šeimos narių interesus, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2015 m. lapkričio 4 d. priėmė įsakymą Nr. Al-1263 „Dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų Savanorių pr. 170-6, Kaune, išnuomojimo“, kuriuo išnuomojo pareiškėjui, jo sūnui ir dukrai, savivaldybei nuosavybės teise priklausantį dviejų kambarių 55,16 kv. m bendrojo ploto butą su bendrojo naudojimo patalpomis, esantį (duomenys neskelbtini), į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų savininkams grąžintų natūra gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertę.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas vilkino ginčo patalpų grąžinimo savininkams procesą, ignoravo visus atsakovo veiksmus, atliekamus įgyvendinant nuomininkams įstatymų suteiktas teises, neatvyko pasirašyti parengto valstybės garantinio dokumento dėl kitų gyvenamųjų patalpų jiems išnuomojimo ir neatliko teisės aktuose nustatytos pareigos nuomininkams atlikti tam tikrus veiksmus dėl valstybės garantijos vykdymo, nepagrįstai vengė pasinaudoti jam suteikta valstybės garantija ir neteisėtu neveikimu atsisakė ją vykdyti. Tokie pareiškėjo veiksmai sukelia neigiamų padarinių atkurtų nuosavybės teisių savininkams (teisių perėmėjams), kuriems ginčo patalpos iki šiol nėra perduotos.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. B., S. M., V. M. atsiliepime nurodė, jog su skundu nesutinka, kadangi Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka buvo atkurtos V. M., A. M. (įpėdinių) ir S. M. nuosavybės teisės į ginčo patalpas natūra. Sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo galioja, nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jie privalomi vykdyti ir sukelia teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims bei teisėtus lūkesčius atkurtų nuosavybės teisių savininkams (jų teisių perėmėjams). Pareiškėjas nevykdo pareigos išsikelti iš ginčo patalpų ir taip pažeidžia savininkų teises bei teisėtus interesus.

II.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Teismas nustatė, kad pareiškėjas pagal 1996 m. birželio 25 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų

fondo namuose nuomos tipinę sutartį naudojasi viešame nekilnojamojo turto registre įregistruotomis gyvenamosiomis patalpomis, esančiomis pastate (duomenys neskelbtini). Atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka buvo atkurtos V. M., A. M. (įpėdinių) ir S. M. nuosavybės teisės į ginčo patalpas natūra, nustatant savininkams prievolę jas išnuomoti savivaldybei, kol valstybė įvykdys šių patalpų nuomininkams suteiktą valstybės garantiją. Sprendimai (įsakymai), kurių pagrindu nuosavybės teisės minėtiems asmenims buvo atkurtos, galioja, jie nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, pareiškėjui yra žinomi (tai patvirtina Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-355-554/2009 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-969/2010), todėl privalomi vykdyti ir sukelia atitinkamas teisines pasekmes suinteresuotiems asmenims bei teisėtus lūkesčius atkurtų nuosavybės teisių savininkams (jų teisių perėmėjams). Teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybė šias patalpas subnuomoja jame gyvenančiam nuomininkui – pareiškėjui ir jo šeimos nariams, kurie pagal

Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį turi teisę į valstybės garantiją, numatytą Kompensacijų įstatymo 9 straipsnyje. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui, jo sūnui ir dukrai 2008 m. gruodžio 17 d. buvo išduota valstybės garantija Nr. 2696 pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 17 d. įsakymą Nr. A-4618 „Dėl valstybės garantinio dokumento išdavimo R. Z.“, tačiau, nesutikdamas su nustatyta ginčo patalpų verte, pareiškėjas šiuos administracinius aktus apskundė administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartimi (bylos Nr. A525-969/2010) panaikino skundžiamus administracinius aktus, nurodydamas, kad teismui panaikinus Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 17 d. įsakymą ir valstybės garantiją, atsakovui kyla pareiga iš naujo organizuoti pareiškėjo nuomojamo buto (ginčo patalpų) įvertinimą rinkos kaina, taip pat iš naujo siūlyti pasirinkti valstybės garantijos rūšį. Atsakovas organizavo buto, esančio (duomenys neskelbtini), įvertinimą rinkos verte, bylos duomenys patvirtina, kad nuo 2010 m. gruodžio mėn. iki 2011 m. rugpjūčio 11 d. turto vertintojai negalėjo patekti į pareiškėjo butą ir jo įvertinti, kadangi šis neleido jo apžiūrėti. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-145-451/2012 įpareigojo pareiškėją leisti Kauno miesto savivaldybės vykdomosios institucijos atstovams ir turto vertintojams įeiti į išnuomotas gyvenamąsias patalpas. Antstolė 2014 m. vasario 11 d. sprendimą įvykdė, o turto vertintojas UAB „Krivita“ atliko ginčo patalpų vertinimą, pateikė turto vertinimo ataskaitą Nr. 14-K-004, kurioje buvo nustatyta pareiškėjo nuomojamų ginčo patalpų rinkos vertė valstybės garantijos pasirinkimui ir garantinio dokumento išdavimui.

Teismas sprendė, kad buvo įvertinti visi faktoriai, turintys įtakos buto rinkos vertei, todėl abejoti įvertinimo teisingumu ir pagrįstumu nėra pagrindo. Todėl atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamai nustatytos turto vertės ir dėl to, kad nėra galimybės įsigyti už minėtą kainą kitą turtą.

Teismas nurodė, kad atsakovas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio ir Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui ir jo šeimos nariams, gyvenantiems savininkui grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje (bute) privalėjo išduoti (ir išdavė) valstybės garantinį dokumentą (toliau – valstybės garantija). Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai apklausos lapo nelaikė tinkama pareiškėjo ir jo šeimos narių valios išraiška dėl valstybės garantijos pasirinkimo. Atsakydamas į pareiškėjo prašymą, atsakovas 2014 m. birželio 20 d. raštu informavo, kad nėra pagrindo vadovautis pareiškėjo pateikta turto vertės nustatymo pažyma ir pakartotinai siūlė pasirinkti valstybės garantiją. Tačiau išnaudojus visus įmanomus dokumentų įteikimo būdus iki 2015 m. vasario 13 d. dokumentų įteikti nepavyko.

Teismas nurodė, kad atsakovas, atsižvelgdamas į pareiškėjo poziciją (kviečiamas neatvyksta ir dokumentų nepasiima), 2015 m. vasario 27 d. valstybės garantijoje įrašė žymą „Valstybės garantijos turėtojai valstybės garantijos nepasirašo nesant galimybės jos įteikti asmeniškai“ ir ją patvirtino savo parašu. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas veikė objektyviai ir operatyviai, vadovaudamasis įstatymo viršenybės, objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia imperatyvais (principais), ėmėsi visų veiksmų, siekiant teisės aktų nustatyta tvarka pranešti pareiškėjui ir jo šeimos nariams dėl valstybės garantijos pasirinkimo. Pažymėjo, kad nurodytos procedūros buvo atliktos tik per keletą metų dėl paties pareiškėjo trukdymo atsakovui atlikti teisės aktais nustatytas pareigas. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl garantijos išdavimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, pareiškėjo pasirinkimo ignoravimo kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius faktinėms bylos aplinkybėms.

Teismas nustatė, kad atsakovas, tęsdamas pareiškėjui suteiktos valstybės garantijos vykdymo procedūras, pateikė užsakymą turto vertinimo paslaugas teikiančios Auditas ir konsultacijos turto vertintojams, kurie 2015 m. rugpjūčio 5 d. nustatė buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertę valstybės garantijos vykdymui – 9 700 Eur, 2015 m. rugsėjo 3 d. raštu pareiškėjas buvo informuotas apie pradedamą vykdyti 2015 m. vasario 27 d. jam suteiktą valstybės garantiją, nurodė valstybės garantijos vykdymui nustatytą buto vertę ir pasiūlė pasirinkti vieną iš šiuo metu galimų skirti savivaldybei priklausančių butų, kurie gali būti suteikiami asmenims, iškeldinamiems iš savininkams natūra grąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, tačiau šis raštas taip pat grįžo pareiškėjui neįteiktas. Atsakovas 2015 m. lapkričio 4 d. priėmė skundžiamą įsakymą Nr. Al-1263 „Dėl savivaldybės gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), išnuomojimo“, kuriuo išnuomojo valstybės garantijos turėtojams (pareiškėjui, jo sūnui ir dukrai) savivaldybei nuosavybės teise priklausantį dviejų kambarių 55,16 kv. m bendrojo ploto butą su bendrojo naudojimo patalpomis, taip pat buvo parengta nustatytos formos Savivaldybės gyvenamosios patalpos, suteiktos nuomininkui, išsikėlusiam iš savininkui grąžintos gyvenamosios patalpos, nuomos sutartis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir išsiųsta pareiškėjui, tačiau šis raštas taip pat grįžo pareiškėjui neįteiktas.

Teismas sprendė, kad atsakovas nustatyta tvarka atliko visus privalomus veiksmus valstybės garantijos pareiškėjui (ir jo šeimos nariams) suteikimo ir vykdymo procese, nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų, siekė juos apsaugoti, išnaudojo visas teisėtas priemones, padėdamas pareiškėjui tinkamai įgyvendinti įstatymais suteiktą teisę į valstybės garantiją ir priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus, kurių naikinti nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas R. Z. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas teigė, jog teismas nepagrįstai įteisino atsakovo įvykdytą pareiškėjo nuomojamo buto vertinamojo bendrojo ploto sumažinimą nuo 29,42 kv. m iki 20,86 kv. m. Tačiau kitų dviejų butų, besinaudojančių tų pačių bendro naudojimo patalpų, kaip ir pareiškėjas, trečdaliais, nuomininkams, kaip ir pareiškėjui, 2008 m. pabaigoje buvo išduotos valstybės garantijos, į kurių butų vertes buvo įskaičiuotos ir butams priskirtų bendro naudojimo patalpų trečdalių vertės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-969/2010 buvo panaikinta valstybės garantija Nr. 2696 būtent todėl, kad buto vertė buvo nustatyta neteisingai, t. y. nebuvo įvertinti butui priklausantis balkonas su stogu, 5,32 kv. m sandėlis (rūsys), priklausantis butui, pro buto langus atsiverianti puiki panorama ir kita.

Pareiškėjas nurodė, jog nustačius ginčo buto rinkos vertę, panaudojant tam nekilnojamojo turto verčių zonas, buvo pažeistas reikalavimas buto rinkos vertę nustatyti individualaus vertinimo būdu. Pareiškėjui nereikėjo pateikti dar kokių nors įrodymų, kad turto vertintoja ginčo butą įvertino netinkamu būdu.

Pareiškėjas teigė, kad UAB „Krivita“ vertinimo ataskaitos išvadoje nurodyta, kad šioje ataskaitoje nustatyta ginčo buto rinkos vertė, be kita ko, pareiškėjui neprivaloma. Nesutikimas su ginčo buto įvertinimu negali būti laikomas valios dėl garantijos pasirinkimo nepareiškimu.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas pažymėjo, kad teismas dėl įrodymų pasisakė aiškiai, visus įrodymus vertino, prie bylos prijungė tuos, kuriuos pagrįstai laikė turinčiais reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, tinkamai ištyrė bylai turinčias reikšmės aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir sprendimą priėmė nepažeisdamas teisės normų nuostatų, todėl apeliacinio skundo motyvas dėl netinkamai ištirtų ir įvertintų įrodymų yra nepagrįstas.

Atsakovo teigimu, ginčo turto vertinimas buvo atliktas teisės aktų nustatyta tvarka bei jį atliko turto vertintojai, turintys atitinkamą kvalifikacinį turto vertintojo pažymėjimą bei vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo turto vertinimo ataskaita parengta teisingai, laikantis teisės aktų ir nėra pagrindo nesiremti turto vertinimo ataskaita išduodant pareiškėjui valstybės garantiją.

Byloje yra pateikta ginčo buto nuomos sutartis, Nekilnojamojo turto buto (patalpos) kadastro duomenys, valstybės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. sausio 20 d. išrašas, kuriuose nurodyta, jog ginčo buto plotas yra 20,86 kv. m. Šie rašytiniai įrodymai nėra teisės aktų nustatyta tvarka nuginčyti ar panaikinti, todėl yra teisingi.

Turto vertintojas detaliai pagrindė turto vertinimo ataskaitoje, kodėl buvo pasirinktas vienas ar kitas vertinimo metodas ar verčių zona, o pareiškėjas nenurodo argumentų bei nepateikia rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog vertinimo metodas ar verčių zona yra pasirinkta netinkama. Todėl, atsakovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, jog turto vertinimo metodas ir verčių zona pasirinkta tinkama, o pati turto vertinimo ataskaita atlikta teisingai, neprieštarauja teisės aktų nuostatoms. Vertinant objektą buvo atsižvelgta į objekto lokalizaciją, inžinerinę infrastruktūrą, pastato inžinerinę įrangą ir inžinerinę komunikacijų būklę, pastato ir patalpos fizinį amžių ir būklę, susisiekimo, privažiavimo galimybes, panašių butų sandorių kainas ir sąlygas Žaliakalnyje, tokių butų pasiūlą bei paklausą ir kitus kriterijus.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir terminais nepateikė atsakovui tinkamai užpildyto apklausos lapo dėl valstybės garantijos (rūšies) pasirinkimo, o atsakovui išnaudojus teisės aktuose numatytas galimybes pakartotinai informuoti pareiškėją dėl jo užpildyto apklausos lapo trūkumų pašalinimo ir teisės pasirinkti valstybės garantiją įgyvendinimo tvarkos, laikytina, kad teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais pareiškėjas nepareiškė savo ir šeimos narių valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo. Apklausos lapas dėl valstybės garantijos

(rūšies) pasirinkimo yra teisės aktų nustatytos ir patvirtintos formos, pareiškėjas nebuvo tinkamai užpildęs apklausos lapo ir savavališkai darė pakeitimus šiame apklausos lape.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. S. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su visais skunde pateiktais argumentais sutinka ir juos palaiko bei prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad valstybės garantijos išdavimo procedūrą reglamentuojantys teisės aktai suteikia teisę pareiškėjui (ir jo šeimos nariams) nesutikti su atsakovo pateikta nuomojamų patalpų verte ir ši teisė negali būti nepagrįstai ir nemotyvuotai ignoruojama atsakovo. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas siekė informuoti dėl apklausos lapo užpildymo trūkumų pašalinimo tik pareiškėją, tačiau neinformavo kitų pareiškėjo šeimos narių, pagal įstatymus turinčių teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą. Turto vertinimas atliktas neteisingu pagrindu, nes ginčas dėl buto vertės yra iškilęs dar 2008 m. ir iki turto vertinimo užsakymo išspręstas nebuvo, o turto vertinimas atliktas pažeidžiant Turto vertinimo metodikos reikalavimus.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4127-629/2018 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ginčo turto (pareiškėjo nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini)) plotas yra užfiksuotas byloje (paties pareiškėjo) pateiktame valstybės įmonės „Registrų centras“ butų (patalpų) sąraše pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), valstybės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. sausio 20 d. išraše. Be to, ir pats pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų (įrodymų), kuriais pagrįstų, kad ginčo turto plotas buvo didesnis nei nustatytas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl pareiškėjo argumento, jog vertinant nuomojamą turtą (butą) neteisėtai ir nepagrįstai panaudotos nekilnojamojo turto verčių zonos, sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, jog turto vertintojas ginčo buto vertinimo metodo parinkimą detaliai pagrindė Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje, todėl abejoti metodo parinkimo teisingumu nėra pagrindo. Buvo įvertinti visi faktoriai, lemiantys buto rinkos vertę, todėl abejoti įvertinimo teisingumu ir pagrįstumu nėra pagrindo. Nekilnojamojo turto verčių zonos nebuvo vienintelis ir lemiantis kriterijus, nustatant galutinę buto vertę. Pareiškėjo prašymas vadovautis 2008 m. spalio 29 d. UAB „Census Optimus“ ginčo buto turto vertės nustatymo ataskaita Nr. VN-08/10-347 yra nepagrįstas, kadangi jau minėta galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartimi panaikinta pareiškėjui suteikta valstybės garantija ir joje nustatyta nuomojamo buto vertė pripažinta neteisinga.

Teisėjų kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo pagal atsakovo užsakymu nustatytą ginčo patalpų rinkos vertę Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir terminais pareiškėjas nepareiškė ir nepateikė tinkamai užpildyto apklausos lapo dėl valstybės garantijos (rūšies) pasirinkimo, kadangi pareiškėjo 2014 m. birželio 9 d. užpildytame ir notaro patvirtintame apklausos lape dėl valstybės garantijos pasirinkimo pareiškėjo nurodyta nuomotų patalpų (buto) vertė neatitiko atsakovo teisės aktų nustatyta tvarka atlikto buto vertinimo metu nustatytos jo vertės, taigi pareiškėjas šiame lape iš esmės išreiškė ne valstybės garantijos pasirinkimą, o nesutikimą su jam siūloma valstybės garantija. Be to, kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas pats savo veiksmais trukdė atsakovui atlikti teisės aktais nustatytas pareigas suteikti pareiškėjui ir jo šeimos nariams valstybės garantiją, kadangi dokumentų su pakartotiniu siūlymu pasirinkti valstybės garantiją ir tinkamai užpildyti lapą pareiškėjas neatsiimdavo, nors atsakovas ėmėsi visų veiksmų, siekdamas teisės aktų nustatyta tvarka pranešti pareiškėjui ir jo šeimos nariams dėl valstybės garantijos pasirinkimo.

Teisėjų kolegija pabrėžė, jog valstybės garantinio dokumento išdavimas savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, yra savivaldybės vykdomųjų institucijų pareiga. Valstybės garantijos nuomininkui išdavimas negali būti priklausomas vien nuo jo valios. Atkūrimo įstatymas netoleruoja ir nenumato situacijų, kai valstybės garantija gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkui nebūtų išduodama. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu nuomininkas ir jo šeimos nariai nepasirašo arba atsisako pasirašyti valstybės garantiją, savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas asmuo valstybės garantijos dokumente įrašo ir savo parašu patvirtina atitinkamą žymą. Taigi nuomininko ir jo šeimos narių nepasirašymas valstybės garantiniame dokumente nedaro valstybės garantijos negaliojančia.

V.

Pareiškėjas R. Z. 2019 m. rugsėjo 5 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-4127-629/2018 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Pareiškėjas prašo išnagrinėtoje byloje panaikinti apskųstą sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundą bei priteisiant iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas teigia, jog 2019 m. birželio 17 d. sužinojo ir gavo 2009 m. I. Š. nuomojamo buto Nr. 3, esančio Vaižganto g. 20, Kaunas, rinkos vertės nustatymo ataskaitą Nr. VN-09/02-112, kurios neturėjo galimybės pateikti kai kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo 2019 m. sausio 23 d. Šiuo atveju nurodyta aplinkybė turi būti vertinama kaip naujai paaiškėjusi.

Pareiškėjo teigimu, naujai paaiškėjusių aplinkybių nurodymas nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas kaip lygių galimybių pažeidimas, todėl šių aplinkybių tyrimui turi būti taikomas Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 4 straipsnis, kuriame numatyta, kad ne pareiškėjas turi įrodinėti, kad buvo diskriminuojamas, o atsakovas turi įrodyti, kad tų pačių bendrojo naudojimo patalpų, kuriomis naudojosi trijų butų nuomininkai, dalis vieniems nuomininkams įtraukdamas į jų nuomojamų butų vertes, o kitiems (pareiškėjui) neįtraukdamas, lygių galimybių principo nepažeidė.

Pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Civilinio kodekso 182 straipsnio 4 dalies nuostatą, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios preziumuojamos pagal įstatymus ir nepaneigtos bendra tvarka, teigdamas, jog pareiškėjas teiginių, jog kitų dviejų butų, besinaudojančių tų pačių bendrojo naudojimo patalpų, kaip ir pareiškėjas, trečdaliais, nuomininkams, kaip ir pareiškėjui, 2008 m. pabaigoje buvo išduotos valstybės garantijos į kurių butų vertes buvo įskaičiuotos ir butams priskirtų bendrojo naudojimo patalpų trečdalių vertės, jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais) nepagrindė.

Pareiškėjas nurodo, jog iš ataskaitos NR. VN-09/02-112, 28 puslapyje esančios 2002 m. gegužės 13 d. Gyvenamosios patalpos charakteristikos, matyti, jog šia ataskaita buvo vertinta 18,05 kv. m ploto gyvenamoji patalpa, kurios adresas (duomenys neskelbtini), susidedanti iš 14,33 kv. m kambario ir 3,72 kv. m bendrojo naudojimo patalpų dalies. Iš ataskaitos 15 puslapyje esančio objekto vertės paskaičiavimo 18,05 * 4 200 = 75 810 Lt matyti, kad 14,33 kv. m kambaryje gyvenusiems pareiškėjo kaimynams valstybės garantija buvo išduota ne tik už 14,33 kv. m kambarį, bet ir už 3,72 kv. m ploto bendrojo naudojimo patalpų dalį.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kitoje, viso 62,92 kv. m ploto, tomis pačiomis bendrojo naudojimo patalpomis kaip ir pareiškėjas besinaudojusiems, gyvenamojoje patalpoje adresu (duomenys neskelbtini) susidedančioje iš 14,68 kv. m, 19,10 kv. m, 12,60 kv. m kambarių ir 16,54 kv. m ploto bendrojo naudojimo patalpų dalies gyvenusiems pareiškėjo kaimynams valstybės garantija irgi buvo išduota ne tik už 14,68 kv. m, 19,10 kv. m ir 12,60 kv. m kambarius, bet ir už 16,54 kv. m ploto bendrojo naudojimo patalpų dalį. Tai, kad pareiškėjas pastarosios aplinkybės įrodymo, kurį pareiškėjas administracinėje byloje Nr. A-1447-415/2019 nesėkmingai siekia išgauti iš VĮ Registrų centro, negali gauti, nėra teisėtas pagrindas atleisti atsakovą nuo Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnyje atsakovui priskiriamos pareigos įrodyti, kad pareiškėjo teisės į vienodą Atkūrimo įstatymo taikymą nebuvo pažeistos.

Pažymi, kad 2015 m. vasario 27 d. valstybės garantijos Nr. 2750 1 punkte teigiama, kad ji, remiantis nuomos sutartimi, nuomininkui (byloje – pareiškėjui) ir jo šeimos nariams išrašyta tik 20,86 kv. m ploto butui su dalimis (trečdaliais) tik 5-ių bendrojo naudojimo patalpų, kai tikrovėje, iki šiol teisėtai nepakeista ir galiojančia 1996 m. birželio 25 d. nuomos sutartimi ir jos neatskiriamu priedu „Gyvenamosios patalpos pasu“ pareiškėjui yra išnuomota gyvenamoji patalpa, kurią sudaro ne tik garantijoje išvardintos patalpos, bet ir dalis 6-os bendrojo naudojimo patalpos – (1/3 nuo 4,49 kv. m) koridoriaus bei 5,32 kv. m pagalbinė patalpa – sandėlis rūsyje, pažymėtas R-2.

Pareiškėjas teigia, jog iš valstybės garantijos Nr. 2750 neatskiriamų priedų – UAB „Krivita“ 2014 m. vasario 11 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 14 K-004 15 ir 16 puslapiuose, o UAB „Auditas ir konsultacijos“ 2015 m. rugpjū?io 5?d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr.?37/2411(Kau):15?18?ir 21 puslapiuose atlikt? rinkos vert?s skai?iavimo veiksm? matyti, kad, garantijoje panaudota rinkos vert? buvo nustatyta ne visam 1996?m. bir?elio 25?d. nuomos sutartimi su jos neatskiriamu priedu ?Gyvenamosios patalpos pasu? parei?k?jui i?nuomotam butui, o tik 20,86?kv. m ploto kambariui. Tod?l akivaizdu, kad 2015?m. vasario 27?d. valstyb?s garantija Nr.?2750 yra i?ra?yta tik daliai 1996?m. bir?elio 25?d. nuomos sutartimi parei?k?jui i?nuomot? patalp?, tod?l negali b?ti vertinama kaip i?ra?yta remiantis nuomos sutartimi. Kitokio, nei remiantis nuomos sutartimi, valstyb?s garantijos i?davimo buto nuomininkams pagrindo n?

ra numatyta Atk?rimo ?statyme. Kitokio nei nuomos sutartis pagrindo sprendime ir nutartyje n?ra nurod?s (nustat?s) ir teismas.

čio 5 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 37/2411(Kau):15 18 ir 21 puslapiuose atliktų rinkos vertės skaičiavimo veiksmų matyti, kad, garantijoje panaudota rinkos vertė buvo nustatyta ne visam 1996 m. birželio 25 d. nuomos sutartimi su jos neatskiriamu priedu „Gyvenamosios patalpos pasu“ pareiškėjui išnuomotam butui, o tik 20,86 kv. m ploto kambariui. Todėl akivaizdu, kad 2015 m. vasario 27 d. valstybės garantija Nr. 2750 yra išrašyta tik daliai 1996 m. birželio 25 d. nuomos sutartimi pareiškėjui išnuomotų patalpų, todėl negali būti vertinama kaip išrašyta remiantis nuomos sutartimi. Kitokio, nei remiantis nuomos sutartimi, valstybės garantijos išdavimo buto nuomininkams pagrindo nėra numatyta Atkūrimo įstatyme. Kitokio nei nuomos sutartis pagrindo sprendime ir nutartyje nėra nurodęs (nustatęs) ir teismas.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. B., S. M., D. M. ir V. M. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog pateiktas I. Š. nuomojamo buto ploto įvertinimas nieko bendra neturi su ginčo ploto įvertinimu 2014 metais. Vertinimą atlikusių bendrovių UAB „Krivita“ ir UAB „Auditas ir konsultacijos“ ataskaitos teismų pripažintos teisingomis.

Teisėjų kolegija


VI.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4127-629/2018, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-55-552/2018). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., EŽTT 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

Taigi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2018 m. spalio 24 d. nutartį, administracinė byla Nr. eA-4127-629/2018 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant

bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-120-822/2015; 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad: teismas naujai nurodytas aplinkybes ir kaip naujus pateiktus įrodymus užbaigtoje administracinėje byloje preliminariai vertina su byloje ištirtomis aplinkybėmis ir joje jau esančiais įrodymais, siekdamas nustatyti prašyme nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo tikrumą, t. y. sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismo tiriami ir vertinami tie įrodymai, kurie gali patvirtinti arba paneigti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą; teismas, vertindamas prašymo pagrįstumą, patikrina, ar prašyme nurodytos aplinkybės yra susijusios su įrodinėjimo dalyku užbaigtoje administracinėje byloje, kada tos aplinkybės ar įrodymai atsirado ir ar jos nebuvo žinomos pareiškėjui bei teismui, nagrinėjusiam bylą; esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai; jeigu prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka šių reikalavimų, tai jos negali būti vertinamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas užbaigtoje administracinėje byloje; tais atvejais, kai pareiškėjas gauna ar suranda naujų įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujų esminių bylos aplinkybių, tai tokie įrodymai turi atitikti reikalavimus, keliamus ir įrodymams, ir esminėms naujai paaiškėjusioms aplinkybėms; įrodymuose įtvirtinta informacija turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. ji turi turėti neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui, be to, turi patvirtinti aplinkybes, kurios nebuvo ir neturėjo būti žinomos nagrinėjant bylą nei teismui, nei pareiškėjui; tai reiškia, kad procesui atnaujinti nepakanka vien pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-6-520/2018).

Iš prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, kad pareiškėjas proceso atnaujinimą iš esmės grindžia tuo, jog apeliacinės instancijos teismui priimant sprendimą neįvertinta, kad kitų dviejų butų, besinaudojančių tų pačių bendro naudojimo patalpų, kaip ir pareiškėjas, trečdaliais, nuomininkams, 2009 m. rinkos vertės nustatymo ataskaitoje į butų vertes buvo įskaičiuotos ir butams priskirtų bendro naudojimo patalpų trečdalių vertės. Pareiškėjas teigia, kad jo atveju tai padaryta nebuvo, todėl teismas, konstatuodamas, jog ginčo plotas yra 20,86 kv. m, pažeidė lygių galimybių principą.

Pareiškėjas visus savo argumentus dėl ginčijamo sprendimo ir nustatyto nuomojamo buto ploto neteisėtumo bei nepagrįstumo turėjo nurodyti bei pateikti juos patvirtinančius įrodymus pirmosios instancijos teismui, nes tokia teisė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme yra ribota. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjui buvo žinomas kaimyninių butų vertės nustatymo ataskaitos turinys, pareiškėjas šį argumentą jau buvo nurodęs teikdamas apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, teismas jau yra pasisakęs dėl šios aplinkybės. Tai reiškia, kad pareiškėjas savo prašyme atnaujinti procesą nurodytas aplinkybes žinojo bylos nagrinėjimo metu, aktyviai gindamas savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, rinkdamas ir pateikdamas reikšmingas aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Apibendrinant tai, kas buvo nurodyta prieš tai, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą neatitinka ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, t. y. pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos bylos nagrinėjimo metu.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl ginčo turto ploto 2018 m. spalio 24 d. nutartyje nurodė, jog plotas yra užfiksuotas byloje pateiktame valstybės įmonės „Registrų centras“ butų (patalpų) sąraše pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), valstybės įmonės „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2014 m. sausio 20 d. išraše, 2002 m. kovo 6 d. užfiksuotuose Nekilnojamojo turto buto (patalpos) kadastro duomenyse bei 1996 m. birželio 25 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartyje. Šie duomenys nėra teisės aktų tvarka nuginčyti ar panaikinti, todėl yra teisingi. Pareiškėjo pateikta kaimyninio buto rinkos vertės nustatymo ataskaita nepaneigia byloje nustatyto ginčo turto ploto, pateikiamas dokumentas nėra niekaip susijęs su pareiškėjo nuomojamo buto verte. Kaimyninių butų vertinimo dokumentai neturi įtakos nustatytam pareiškėjo nuomojamo buto plotui. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą neatitinka dar vienos ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, t. y. pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės neturi esminės reikšmės bylai, nes

pareiškėjo pateikti įrodymai (vertinimo ataskaita) galioja kaimyninio buto vertei nustatyti.Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodyti motyvai liudija ir tai, kad pareiškėjas iš

esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjo prašyme nurodomų aplinkybių ir jas, pareiškėjo nuomone, patvirtinančių duomenų vertinti kaip naujai paaiškėjusių bylos aplinkybių ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, dėl kurių buvimo galėtų būti atnaujintas procesas šioje administracinėje byloje. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4127-629/2018 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Z. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-4127-629/2018 atmesti.Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4127-629/2018.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

VIRGINIJA VOLSKIENĖ



Administracinė byla Nr. eA-3011-629/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00985-2018-7Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=78acdad0070011ea9d279ea27696ab7b

10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas S. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija, atsakovas) 2018 m. gegužės 14 d. raštą Nr. (33.200)R-1502 „Dėl prašymo pateikti duomenis“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Administraciją pateikti informaciją pareiškėjui pagal jo 2018 m. balandžio 12 d. prašymą dėl duomenų pateikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2018 m. balandžio 12 d. kreipėsi į Savivaldybės administraciją, prašydamas pateikti duomenis ir juos pagrindžiančių dokumentų kopijas apie Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo, atliekančio Savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijas, pritarimą (nepritarimą) projektiniams pasiūlymams dėl planuojamų rengti projektų, planų ir programų, susijusių su Kauno Ąžuolynu, Dainų slėniu, Kauno sporto hale, S. Dariaus ir S. Girėno stadionu, naujo Lengvosios atletikos maniežo statyba, Kauko laiptais, Vienybės aikštės rekonstrukcija. Skundžiamu Raštu atsakovas atsisakė pateikti prašomus dokumentus (toliau – ir Prašymas).

3. Pareiškėjo nuomone, atsisakius jam pateikti prašomą informaciją, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas, Įstatymas) 3 straipsnio 6 dalies, 4 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 4 dalies, Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – ir Orhuso konvencija) 2 straipsnio 4, 5 dalių, 6 straipsnio 9 dalies, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 22 punkto, Lietuvos Respublikos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 2 straipsnio 14 ir 15 dalių nuostatos, užtikrinančios teisę suinteresuotai visuomenei gauti informaciją aplinkos apsaugos klausimais.

4. Pareiškėjas teigė, jog atsakovas atsisakė teikti informaciją iš esmės dėl to, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie jo teisę atstovauti suinteresuotai visuomenei. Pareiškėjo įsitikinimu, jis neprivalo kam nors atstovauti ir turi teisę kreiptis savo vardu, jis yra suinteresuota visuomenė. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti jokie atsisakymo pateikti dokumentus pagrindai, numatyti Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

5. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nesilaiko teisės aktuose nustatytos savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo, atliekančio savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijas, pritarimo (nepritarimo) projektiniams pasiūlymams skelbimo tvarkos, o pritarimai (nepritarimai) projektiniams pasiūlymams atsakovo interneto tinklalapyje apskritai nėra viešinami ir apie juos pareiškėjui nėra žinoma, todėl Savivaldybės administracijos nurodytos aplinkybės, jog projektinių pasiūlymų išvados yra viešos ir skelbiamos Kauno miesto savivaldybės tinklalapyje, yra nepagrįstos.

6. Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.7. Atsakovas paaiškino, kad skundžiamu Raštu buvo įvertintas prašymas pareiškėjo, kuris kreipėsi į atsakovą kaip

advokatas, t. y. atstovas asmenų, kurie pareiškėjo prašyme nebuvo nurodyti, todėl buvo atsakyta, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie jo teisę atstovauti suinteresuotai visuomenei, kuriai atstovaudamas jis kreipėsi.

8. Kadangi pareiškėjas yra advokatas ir jis į atsakovą kreipėsi dėl informacijos pateikimo remdamasis jam, kaip advokatui suteiktomis papildomomis teisėmis, todėl, atsakovo nuomone, šiuo atveju ginčui spręsti turi būti taikomas Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas, reglamentuojantis advokatų veiklos sąlygas ir tvarką. Atsakovas teigė, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, ne tik pagrindžiančių prašomos informacijos ryšį su jo teikiamomis teisinėmis paslaugomis, bet ir duomenų apie jo tinkamą atstovavimą suinteresuotai visuomenei ar konkretiems asmenims, t. y. neįvykdė Advokatūros įstatymo 44 straipsnio 1 punkto reikalavimų šiai teisei realizuoti, taip pat nepateikė jokių duomenų, kad jis turi teisę ginti viešąjį interesą bei kreiptis tiek į institucijas, tiek į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Atsakovas nurodė, jog prašomi pateikti duomenys (projektinių pasiūlymų išvados) buvo skelbti viešai Kauno miesto savivaldybės interneto tinklalapyje, be to, dalis prašomos informacijos pareiškėjui buvo žinoma iš administracinės bylos Nr. eI-1239-

422/2018.

II.

9. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Rašto dalį dėl duomenų apie Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo, atliekančio savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijas, pritarimą (nepritarimą) projektiniams pasiūlymams dėl planuojamų rengti projektų, planų ir programų, susijusių su Kauno Ąžuolynu, S. Dariaus ir S. Girėno stadionu, naujo Lengvosios atletikos maniežo statyba, Kauko laiptais, nepateikimo ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. balandžio 12 d. prašymą dėl duomenų pateikimo, motyvuotai atsakant į prašymą pateikti duomenis apie Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo, atliekančio savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijas, pritarimą (nepritarimą) projektiniams pasiūlymams dėl planuojamų rengti projektų, planų ir programų, susijusių su Kauno Ąžuolynu, S. Dariaus ir S. Girėno stadionu, naujo Lengvosios atletikos maniežo statyba ir Kauko laiptais, o kitą skundo dalį atmetė. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 11,25 Eur teismo išlaidų.

10. Teismas nustatė, kad Savivaldybės administracija šioje byloje skundžiamu Raštu atsisakė pareiškėjui suteikti prašomą informaciją iš esmės dėl to, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie jo teisę atstovauti suinteresuotai visuomenei ir, kad projektinių pasiūlymų išvados yra viešos, skelbiamos Kauno miesto savivaldybės interneto tinklalapyje.

11. Teismas sprendė, kad iš pareiškėjo prašymo, adresuoto Savivaldybės administracijai, turinio ir rekvizitų (pateiktas ant firminio S. D. advokato kontoros blanko, pasirašytas advokato S. D., su advokato kontoros antspaudu) akivaizdu, jog jis kreipėsi ne kaip fizinis asmuo, o kaip tam tikros grupės asmenų atstovas, siekdamas gautus duomenis panaudoti teisme, ginant suinteresuotos visuomenės interesus, todėl nagrinėjamu atveju teikiant informaciją turėjo būti taikomos ne tik Teisės gauti informaciją įstatymo, bet ir Advokatūros įstatymo nuostatos. Vis dėlto, teismo vertinimu, Advokatūros įstatyme įtvirtintos nuostatos dėl prašymo turinio reikalavimų neatleidžia atsakovo nuo tokio pobūdžio prašymų nagrinėjimo tvarkos.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, nors ir nurodė, kad yra tam tikrų asmenų (suinteresuotos visuomenės) atstovas, tačiau duomenų šiai aplinkybei pagrįsti (atstovavimą liudijančio dokumento) nepateikė, nenurodė atstovaujamų asmenų kontaktinių duomenų. Taigi jo prašymas buvo neišsamus, netikslus. Esant šioms aplinkybėms, atsakovas privalėjo taikyti Teisės gauti informaciją įstatymo 12 straipsnio 4 dalies normą ir kreiptis į pareiškėją, kad šis patikslintų prašymą. Tik prašomų duomenų negavęs per nustatytą terminą, atsakovas turėjo teisę atsisakyti teikti informaciją remdamasis Teisės gauti informaciją įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktu (kai pareiškėjas nepatikslino prašymo).

13. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis ir susipažinęs su Rašte nurodytu Kauno miesto savivaldybės interneto tinklalapiu, teismas nustatė, jog viešai buvo paskelbta tik dalis pareiškėjo prašytos informacijos. Teismas nustatė, kad atsakovas Rašte neišdėstė aiškių ir konkrečių aplinkybių, dėl kurių atsisakė teikti informaciją, ir teisinio pagrindo, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Teismas darė išvadą, jog Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1 straipsnio, 8 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 35 punkto reikalavimų, Teisės gauti informaciją įstatymo 6 straipsnio 1 punkte, VAĮ 3 straipsnio 13 punkte numatytų teikiamų dokumentų išsamumo bei gero administravimo principų, nes yra teisiškai nepagrįstas, jame nesuteikta visa prašoma informacija ar nenurodytos atsisakymo ją teikti bei atlikti prašomus veiksmus priežastys.

14. Nustatęs, kad duomenys apie pritarimą (nepritarimą) projektiniams pasiūlymams dėl planuojamų rengti projektų, planų ir programų, susijusių su Dainų slėniu, Kauno sporto hale, Vienybės aikštės rekonstrukcija buvo skelbta viešai Kauno miesto savivaldybės tinklalapyje, kuris buvo nurodytas skundžiamame Rašte, teismas darė išvadą, kad minėta informacija pareiškėjui buvo suteikta, todėl nėra pagrindo šia apimtimi tenkinti skundą.

III.

15. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkinta pareiškėjo skundo dalis, ir atmesti pareiškėjo skundą.

16. Apeliacinis skundas, be atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Teismo sprendime Advokatūros įstatymo ir Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatos turėjo būti analizuojamos sistemiškai.

16.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas nesilaikė Teisės gauti informaciją įstatymo 12 straipsnio 4 dalies, įpareigojančios kreiptis į pareiškėją, kad šis patikslintų prašymą. Raštu pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis nepateikė duomenų, patvirtinančių jo teisę atstovauti suinteresuotą visuomenę, todėl prašomų dokumentų atsakovas negalėjo pateikti, taigi atsakovas vadovavosi Įstatymo 12 straipsnio 4 dalies norma. Pareiškėjas nesiėmė veiksmų bei priemonių patikslinti savo prašymą bei jį pagrįsti.

16.3. Teismas turėjo atsižvelgti į atsakovo atsiliepime į skundą nurodytą teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-471-756/2017; 2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-12/2004), nes tiek nagrinėjamoje byloje, tiek nurodytose bylose, aktualus klausimas dėl advokato teisės gauti informaciją iš institucijų.

16.4. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas, pats remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. D1-738 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ (toliau – ir STR „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“) 67 punktu, kuriame nustatyta, kad yra paskelbiama informacija apie pritarimą (nepritarimą) projektiniams pasiūlymams, sudarė pagrindą atsakovui manyti, kad jis kreipiasi dėl tos informacijos, kuri yra viešai skelbiama. Pagal minėtame statybos techniniame reglamente nustatytą tvarką, ne visų objektų projektiniai pasiūlymai turi būti viešinami, o tik teisės aktuose nustatytais atvejais. Atitinkamai tik dėl STR „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ nustatyta tvarka viešinamų projektinių pasiūlymų yra priimamas sprendimas pritarti jiems ar nepritarti, atitinkamai tik tais atvejais, kai yra viešinami projektiniai pasiūlymai, yra paskelbiama informacija apie pritarimą (nepritarimą) jiems. Pareiškėjas, Rašte nurodytame internetiniame tinklalapyje tarp viešinamų objektų neradęs tam tikro objekto, galėjo daryti išvadą, kad toks objektas nepatenka į privalomų viešinti pagal teisės aktus sąrašą.

16.5. Duomenys apie visuomenės informavimą apie planuojamas ūkines veiklas (Kauno Ąžuolyno infrastruktūros pritaikymą visuomenės poreikiams (rekonstrukcija), Dainų slėnio rekonstrukciją, Kauno sporto halės rekonstrukciją, S. Dariaus ir S. Girėno stadiono rekonstrukciją) pareiškėjui buvo žinomi iš administracinės bylos Nr. eI-1239-422/2018. Prašomi pateikti duomenys buvo skelbti viešai, be to, dėl naujo Lengvosios atletikos maniežo statybos pareiškėjas nenurodė duomenų, apie kokį konkrečiai maniežą jis prašo informacijos.

Teisėjų kolegija


17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 14 d. rašto Nr. (33.200)R-1502, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti jo prašomą informaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Rašto dalį dėl duomenų apie Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo, atliekančio savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijas, pritarimą (nepritarimą) projektiniams pasiūlymams dėl planuojamų rengti projektų, planų ir programų, susijusių su Kauno Ąžuolynu, S. Dariaus ir S. Girėno stadionu, naujo Lengvosios atletikos maniežo statyba, Kauko laiptais, nepateikimo ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. balandžio 12 d. prašymą dėl šių duomenų pateikimo, motyvuotai į jį atsakant, o kitą skundo dalį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas Rašte neišdėstė aiškių ir konkrečių aplinkybių, dėl kurių atsisakė teikti dalį prašytos informacijos, bei teisinio pagrindo, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Be to, pareiškėjui, kuris kreipdamasis į atsakovą dėl informacijos pateikimo veikė kaip advokatas, nepateikus atstovavimą liudijančio dokumento, atsakovas privalėjo vadovautis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi ir kreiptis į pareiškėją, kad šis patikslintų prašymą.

19. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria tenkinta pareiškėjo skundo dalis,

apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jis vadovavosi Įstatymo 12 straipsnio 4 dalies norma, pareiškėjo kreipimosi dėl informacijos suteikimo turinys sudarė pagrindą atsakovui manyti, kad jis kreipiasi dėl tos informacijos, kuri yra viešai skelbiama, ir prašomi pateikti duomenys buvo skelbti viešai.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas 2018 m. gegužės 14 d. raštu Nr. (33.200)R-1502 atsisakė pareiškėjui pateikti jo prašomą informaciją, nurodydamas, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie jo teisę atstovauti suinteresuotai visuomenei, ir kad pareiškėjo prašoma pateikti informacija yra vieša, skelbiama Kauno miesto savivaldybės interneto tinklalapyje. Tokio atsisakymo suteikti informaciją teisinio pagrindo Rašte atsakovas nenurodė.

22. Pareiškėjo Prašymo turinys patvirtina, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi kaip advokatas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju teikiant informaciją turėjo būti sistemiškai taikomos ne tik Teisės gauti informaciją įstatymo, bet ir Advokatūros įstatymo nuostatos, reglamentuojančios tokio pobūdžio informacijos gavimą.

23. Advokatūros įstatymo (nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 25 d. galiojusi įstatymo redakcija) 44 straipsnyje įtvirtinta, jog advokatas, vykdydamas advokato veiklą, turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, taip pat registrų, valstybės informacinių sistemų jų turimą ar tvarkomą teisinėms paslaugoms teikti reikalingą informaciją, duomenis (įskaitant asmens ir ypatingus asmens duomenis), dokumentus, jų nuorašus. Advokato kreipimesi turi būti pateikti duomenys, įrodantys prašomų pateikti dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teisinių paslaugų teikimu. Advokatui, kuris nepagrindžia, kad prašoma informacija, duomenys, dokumentai ar jų nuorašai yra reikalingi teisinėms paslaugoms teikti, motyvuotai atsisakoma juos pateikti (1 p.).

24. Informacijos gavimo iš valstybės institucijų sąlygas ir tvarką reglamentuoja Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d.). Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jis reglamentuoja asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ir viešųjų įstaigų informaciją, nurodytą šio įstatymo 5 straipsnyje, ir dokumentus, kuriais jos disponuoja ar (ir) tvarko vykdydamos įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas funkcijas, įgyvendinimo priemones ir tvarką. Šis įstatymas taikomas valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, įmonėms ir viešosioms įstaigoms, finansuojamoms iš valstybės ar savivaldybių biudžetų (2 str. 1 d.). Teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu dokumentų tvarkymą, teikimą ir skelbimą reglamentuoja kiti įstatymai, šis įstatymas taikomas tiek, kiek kiti įstatymai nenustato kitaip.

25. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Advokatūros įstatymo 44 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl prašymo turinio reikalavimų neatleidžia atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, nuo pareigos laikytis teisės aktuose įtvirtintų nuostatų, procedūrų, prašymų nagrinėjimo tvarkos, todėl nagrinėjamoje situacijoje atsakovas privalėjo sistemiškai taikyti ne tik Advokatūros įstatymo, bet ir Teisės gauti informaciją įstatymo nuostatas, be kita ko, šio įstatymo 12 straipsnį. Teisės gauti informaciją įstatymo 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti dokumentus, kreipiasi į instituciją ir pateikia prašymą. Prašyme nurodo, kokius dokumentus ir kokiu būdu pageidauja gauti, savo vardą, pavardę, adresą (jeigu pareiškėjas yra fizinis asmuo) arba pavadinimą, juridinio asmens kodą, buveinės adresą, atstovo vardą ir pavardę (jeigu pareiškėjas yra juridinis asmuo) ir kontaktinius duomenis. Jeigu dėl dokumentų

kreipiasi pareiškėjo atstovas, prašyme nurodoma, kokius dokumentus ir kokiu būdu pageidaujama gauti, atstovo vardas, pavardė, adresas (jeigu atstovas yra fizinis asmuo), pavadinimas, juridinio asmens kodas, buveinės adresas (jeigu atstovas yra juridinis asmuo), atstovavimą liudijantis dokumentas, pareiškėjas, kurio vardu jis kreipiasi, ir kontaktiniai duomenys. Teisės gauti informaciją įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog institucija, nustačiusi, kad pareiškėjo prašyme nurodyti duomenys yra neišsamūs ar netikslūs, per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos kreipiasi į pareiškėją, kad šis patikslintų prašymą, ir nurodo, kokių duomenų prašyme nepakanka ir kur juos gauti, o kai prašyme pateikti duomenys netikslūs, išaiškina pateiktų duomenų netikslumus ir kaip juos pašalinti. Taigi, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, tik tokių duomenų negavęs per nustatytą terminą, atsakovas turėjo teisę atsisakyti teikti informaciją, vadovaujantis Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 14 punktu (kai pareiškėjas nepatikslino prašymo).

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jis laikėsi Teisės gauti informaciją įstatymo 12 straipsnio 4 dalies nuostatų, tačiau toks argumentas neatitinka byloje pateiktų duomenų. Iš skundžiamo rašto akivaizdu, kad juo buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti informaciją, o ne paprašyta patikslinti Prašymą ir / ar pateikti atstovavimą pagrindžiančius dokumentus. Byloje taip pat nėra pateikta duomenų, kad atsakovas kokiu nors kitu raštu būtų nurodęs pareiškėjui patikslinti Prašymą ir pateikti jo atstovavimą pagrindžiančius dokumentus.

27. Atsakovo nurodytuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-471-756/2017 ir 2004 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-12/2004 pateiktos teisės aiškinimo taisyklės nepaneigia šios nutarties 25 pastraipoje išdėstytų išvadų – nors advokato teisė gauti informaciją nėra absoliuti ir advokatas turi pateikti duomenis, pagrindžiančius prašomų dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teisinių paslaugų teikimu, valstybės ar savivaldybės institucija, nagrinėdama prašymus suteikti informaciją, privalo vadovautis ir Teisės gauti informaciją įstatymu, be kita ko, jo 12 straipsnio 4 dalimi. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose nagrinėtų ginčų situacijos nėra panašios į šioje byloje nagrinėjamą situaciją, todėl jomis remtis nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo.

28. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši teisės norma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-438/2019).

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo Rašto turinį, bylos šalių pateiktus argumentus ir kitus byloje pateiktus duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis, kad skundžiamas Raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, VAĮ 3 straipsnio 13 punkte įtvirtinto išsamumo principo bei Taisyklių 35 punkto reikalavimų, nes yra teisiškai nepagrįstas, jame nenurodytos visos Prašymo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybės ir konkrečios teisės aktų nuostatos, kuriomis atsakovas rėmėsi.

30. Pastebėtina, kad VAĮ 1 straipsnyje įtvirtinta šio įstatymo paskirtis, tačiau nėra suformuluota tam tikra elgesio taisyklė, kuria privalo vadovautis pareiškėjas, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, jog Raštas neatitinka VAĮ 1 straipsnio reikalavimų. Be to, byloje konstatavus, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi kaip advokatas ir atsakovas nepagrįstai nesikreipė į pareiškėją, kad šis patikslintų savo Prašymą ir / ar pateiktų atstovavimą pagrindžiančius dokumentus bei duomenis, įrodančius prašomų pateikti dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teisinių paslaugų teikimu, byloje nesant šių duomenų, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo Prašymas atitinka Advokatūros įstatymo 44 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Kaip minėta, advokatui, kuris nepagrindžia, kad prašoma informacija, duomenys, dokumentai ar jų nuorašai yra reikalingi teisinėms paslaugoms teikti, motyvuotai atsisakoma juos

pateikti (Advokatūros įstatymo 44 str. 1 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Raštas neatitinka Taisyklių 35 punkto reikalavimų ir Teisės gauti informaciją įstatymo 6 straipsnio 1 punkte įtvirtinto dokumentų išsamumo principo, nes jame nesuteikta visa prašoma informacija.

31. Vis dėlto, nurodyti teismo sprendimo trūkumai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, kadangi, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Raštas neatitinka šios nutarties 29 punkte nurodytų teisės aktų nuostatų ir kad atsakovas privalėjo vadovaudamasis Teisės gauti informaciją įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi kreiptis į pareiškėją, kad šis patikslintų Prašymą, ir tik šiam nepatikslinus duomenų, galėjo atsisakyti suteikti prašomą informaciją, o tai sudaro pakankamą savarankišką pagrindą naikinti individualų administracinį aktą.

32. Dėl atsakovo argumentų, kad pareiškėjas, Prašyme pasiremdamas STR „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“ 67 punktu, sudarė pagrindą atsakovui manyti, kad jis kreipiasi dėl tos informacijos, kuri yra viešai skelbiama, pažymėtina, jog pareiškėjas Prašyme aiškiai nurodė, kad jis prašo pateikti duomenis ir juos pagrindžiančių dokumentų kopijas apie Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo, atliekančio Savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijas, pritarimą (nepritarimą) projektiniams pasiūlymams dėl planuojamų rengti projektų, planų ir programų, susijusių su Kauno Ąžuolynu, Dainų slėniu, Kauno sporto hale, S. Dariaus ir S. Girėno stadionu, naujo Lengvosios atletikos maniežo statyba, Kauko laiptais, Vienybės aikštės rekonstrukcija. Taigi iš Prašymo turinio akivaizdu, kad pareiškėjas prašė informacijos, susijusios su visais, konkrečiai Prašyme nurodytais, objektais.

33. Dėl atsakovo argumentų, kad dalis pareiškėjo prašytų pateikti duomenų jam buvo žinomi iš administracinės bylos Nr. eI-1239-422/2018, dalis – buvo skelbti viešai, be to, dėl naujo Lengvosios atletikos maniežo statybos pareiškėjas nenurodė duomenų, apie kokį konkrečiai maniežą jis prašo informacijos, pažymėtina, kad atsisakymo teikti prašomą informaciją motyvai, teisinis ir faktinis pagrindas privalo būti nurodytas pačiame individualiame administraciniame akte. Atsakovui Rašte nenurodžius aiškių ir konkrečių aplinkybių, dėl kurių buvo atsisakoma teikti informaciją, taip pat Rašte nenurodžius atsisakymo suteikti prašomą informaciją teisinio pagrindo, teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose nurodomos atsisakymo teikti priežastys negali paneigti aplinkybės, kad Raštas neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų administracinio sprendimo turiniui.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.



MILDA VAINIENĖ_______________________

· web viewtai, kad plaukimo mokykla finansuota savivaldybės lėšomis, nepatvirtina jos kaip...

Documents