– Paimk, Arūnai, smulkioms išlaidoms.– Nereikia. Aš turiu.Rankas paslepiu už nugaros.– Tėvas duoda?Ji pirmąkart užsimena apie tėvą ir tarsi sutrinka lyg būtų

ką nors leptelėjusi.Trinkteli durys, laiptais tolsta žingsniai.Ant stalo guli penkių rublių banknotas.Už ką ji man sumokėjo penkis rublius?

33

PIRMADIENIS

Jūratė stovi prieš klasę su popierėliu rankoje.– Siūlykite, draugai.Ji – naujai iškepta mūsų idėjinė vadovė. Buvo mergaitė

kaip mergaitė, niekuo nesiskyrė iš kitų klasės pamaivų ir štai tapo nepaliečiama, staiga be galo surimtėjo. Tiesą sa-kant, patys ją ir išsirinkom. Kažkas pasiūlė, ir mes – valio! Juk argi kas nori, kad ta našta ant jo paties galvos kristų? Ir Jūra pasispyriojo, pasiskundė, kad nesugebėsianti, o dabar imasi. „Draugai, draugai...“ Ar tik kartais mes jos nepastatė-me ant pirmojo karjeros laiptelio? Jeigu iš tikrųjų taip, pa-darėme didžiausią kiaulystę – Jūrą ne tik amžiams pasmer-kėme likti senmerge visuomenininke, bet ir padėjome tapti dirbtine gėle: nei tikro kvapo, nei tikro grožio – paradui.

– Draugai, mes turime sudaryti darbo planą. Siūlykite patys.

Dievaži, jai tik į tribūną.

34

– Susitikim su rašytojais.– Su poetais. Su Blože.– Miręs Bložė.– Sapnuoji. Vakar mačiau.– Kodėl su Blože?– Jis rašo modernius eilėraščius ir augina barzdą.– Tyliau, draugai, kalbėkime po vieną.Iš matematikos rašomųjų darbų sąsiuvinio išimu du

lapus. Viršuje stambiom raidėm užrašiau: ARBERONAS. Dešinėje, smulkiai: „1967 m. rugsėjis. Nr. 2.“

– Prašau, draugai.– Surenkim išvyką grybauti.– Tai neidėjiška. Geriau metalo laužą...– Neturės pionieriai ko veikti.– Su kareiviais susitinkam.– O kas už mergaites atsakys?– Chamai!

„Arberonas“ įsitikinęs:1. Jeigu žmogus tyli, dar nereiškia, kad jis žuvis ir užkibs

ant kabliuko.2. Į dangų balsas eina ne to, kuris turi didžiausią gerklę.3. Ne visuomet 99 proc. kartoja tai, ką sako 1 proc.4. Greičiau dramblys išlįs pro adatos skylutę, negu laiku

sušunkantis „valio“ nusisuks sau sprandą.(Jeigu dar turi ką pridurti, – prašom.)5...“

35

Praleidęs keletą eilučių, užrašau:

„Ką dabar galvoji?“

„Arberoną“ pastumiu Nagliui ir vėl įsiklausau.– Draugai!.. Na, draugai! Nusiraminkit, draugai!..Jūratė šaukia plonu balsu. Jos balsas trūkinėja, veidas

raudonas iš bejėgiškumo. Pakelia rankas, išskečia. Ne, tai nereiškia, kad ji pasiduoda. Ji nori valdyti klasę, paimti į savo rankas. Tvirtai ir kietai.

– Argi jums nerūpi, draugai, ką mes, komjaunimo orga-nizacija, dirbsime pirmąjį trimestrą?!

– Tu sekretorė – tu ir galvok.– Su dvejetais kovosim.– Mes ne donkichotai.– Pažangumas mums svarbiausia, draugai, šis pasiūly-

mas geras.– Tai rūpi visiems, ne tik komjaunuoliams.– Nebūk anarchistas.– Draugai, ramiau. Mes čia išklausėme daugelio nuo-

monių, išgirdome vertingų pastabų.Velniai rautų, kaip ji moka kalbėti. Niekada nebūčiau

pagalvojęs.– Draugai, numatomas toks darbo planas.– Kas numatė?– Kuriam galui dar čia ta vaidyba!– Aš seniai žinojau. Kaip visada.– Draugai, prašau paklausyti. Pirma, susirinkimas tema

„Mums visos tautos sesės“.

36

– Užpernai tas pat buvo!– Tylėk. Repetittio est mater studiorum.– Plius nuobodorum.– Antra, draugai: „Komjaunimas – karštų širdžių karta“.– Sužavėti!– Ir trečia, draugai: „Mokytis, mokytis ir dar kartą

mokytis“. Tai bus susirinkimas, draugai, apie mokymosi reikšmę.

– Balsuoju. Kaire ir dešine!– Sušukime tris kartus: „Valio!“– Bet tu man atsakyk, Jūra... tai yra, drauge Jūra! Kas

tokį planą sudarė?Kvailas tas Naglis. Čirkštelėjo kaip degtukas ir skėsčio-

ja rankom. Lyg pirmą kartą sėdėtų susirinkime.– Mes aptarėm... Komitete... ir suderinom su direktore.Jūratė sumišus. Ant nosies žiba prakaito lašiukai, akys

nuleistos. Bet greitai atgauna pusiausvyrą ir sutvirtėjusiu balsu pati puola:

– Gal šitie klausimai šiandieną neaktualūs, draugai?Visi valandėlę suglumsta ir spokso į Jūratę. Aš pirmą-

kart ją matau tokią karingą.– Gal kuris nors iš šitų klausimų politiškai neteisingas,

draugai?Man grąžina tuos du sąsiuvinio lapus, ir aš skubiai ra-

šau ten, kur buvo 5: „Nesileisk puolamas, bet pulk pats, va-dovaudamasis viena mintim: tu vykdai aukščiau stovinčiųjų ir neklystančiųjų nurodymus.“ Tada peržvelgiu primargintus lapus.

37

Ką aš dabar galvoju? Nieko. Visiškai nieko. Kaip gera nie-ko negalvoti.

Su galva

Kadaise bobutė pasakojo, kad kartą Kristus įėjęs į šven-tyklą ir radęs prekiaujančius, žodžiu, turgų. Paėmęs lazdą ir išvaikęs. Kad taip man dabar lazdą.

Kristus antrasis

Susuko vidurius. Nežinau, ar užteks jėgų išlaukti, kol susi-rinkimas pasibaigs.

Kenčiantysis

Kaip gerai, kad yra kas prispaudžia mokytojus, kad jie ne-rašytų daug dvejetų, o kai parašo, kad tuoj pat juos ištaisytų.

Atsiliekantysis

Kodėl mes kartais dedamės kvailiais ir šaipomės iš visko? Iš mokytojų, iš draugų... Iš Jūratės... Ar ne laikas į save geriau pasižiūrėti?

Susimąstęs

Galvoju, kaip mes tapome komjaunuoliais. Juk mes visi se-rijinės gamybos. Visa klasė užpildėme anketas, iškalėme kele-tą sakinių iš įstatų. Mus sveikino, mums sakė kalbas ir mūsų kolektyvinio sąmoningumo pavyzdžiu siūlė pasekti kitoms klasėms. Spaliukai netgi po gėlę įbruko kiekvienam ir žiūrė-jo į mus lyg į kokius didvyrius. O grįždami namo sulindom į tamsią tarpuvartę, išmaukėm tris butelius vyno – „ta proga“ –

38

ir susimušėm. Klasės vadovė viską užglostė, kad tik niekas ne-sužinotų.

Kai pagalvoji, nelinksma.Serijinis

Serijinės gamybos... Velnias, kaip pasakė... O aš niekada nepamaniau, kad esu serijinės gamybos komjaunuolis. Ar tik ne Naglio žodžiai? Jo raštas, aišku, jo. Tiesa, jis sunkiai dėjo-si prie mūsų laikraštėlio. „Kam tos kvailystės, vyrai? Vaikų žaidimas.“ Žinoma, tai žaidimas, tačiau įdomus. Rašyti vis-ką, ką galvoji, sakyti visą teisybę. Ir juoktis, kvatotis visa bur-na. „O koks tikslas?“ – paklausė Naglis. Jis visur ieško tikslų. „Širdį apvalyti“, – atsakiau. Jis pagalvojo ir pritarė: „Iš tikro, kartais prisirenka daug nuosėdų.“

– Draugai! Antrasis mūsų dienotvarkės klausimas – ei-namieji reikalai. – Jūratė klausimą perskaito iš raštelio. At-rodo kiek nuvargusi ir skuba. – Paskutiniuoju metu, drau-gai, klasės žurnalo puslapiuose pasirodė nemaža nepaten-kinamų pažymių. Nors dar tik mokslo metų pradžia...

Dievaži, galima pasiust, kai klasės draugė, ta, kuri per algebros rašomąjį žvilgčioja į berniukus maldaujančiom akutėm, kad atsiųstų „šperą“, dabar sėda tau ant sprando ir dar imasi taip auklėti, kad pati direktorė galėtų tik pavydė-ti. Štai kur glūdėjo neatkastas visuomenininkės talentas!

Visi kantriai klauso, o aš atsiverčiu paskutinį laikraštė-lio puslapį. Čia kas kita, vyručiai, o ho ho!

39

Faktas, tai mūsų matematikė Teorema ir chemikė Kolba.

„Ant aukštos, stačios tribūnos įsižiebė komjaunuoliška ugnelė...“

Jūratė, tikrai ji! Negesk, žiburėli, negesk...– Gal kas, draugai, turit klausimų.– Viskas aišku.– Baigiam.– Kadangi visi dienotvarkės klausimai išsemti, leiskite,

draugai, komjaunimo organizacijos susirinkimą laikyti už-darytą.

40

– Idėja, draugai! – paslaptingai išplečia akis Rūta, man per petį skaičiusi „Arberoną“, ir suvasnoja rankom. – Už-miršom padėkos laišką pasiųsti savo chemikei.

– Į laikraštėlį!– Rašyk, Arūnai.Rūta diktuoja, aš rašau.

„Jūsų liga mus išgelbėjo ne tik nuo sunkios valandos po pa-mokų, bet ir nuo vis naujų dvejetų. Linkime ir toliau lengvos ligos.

10a chemikai“

Ligi pertraukos dar penkiolika minučių. Visi užgriūva mano suolą. Stvarsto laikraštėlį. Skaito. Žvengia. Tik Jūra-tė sėdi viena, pavargusi, nusikamavusi, bet ir patenkinta – susirinkimą baigė vesti!

* * *

Benas laukė gatvėje.– Sveikas, seni.– Labas.Jis eina sunkiu žingsniu, atlapojęs rudos odos striukę.

Siauros kelnės aptempusios šlaunis, pirštų galai sukišti į ki-šenes ant pilvo. Paspiria tuščią cigarečių pakelį. Pusbačiai juodi, pamarginti baltais lopiukais. Pavydas ima pasižiūrė-jus. Man tėvas niekada tokių neįtaisys. Vos išsikovojau kel-nių galus paplatinti. Ir tai visą savaitę niurzgėjo. O jei pama-tytų mane su tokiom kelnėm kaip Beno – raudoni lampasai

41

pažemėje ir auksinės grandinėlės, – gyvą užėstų. Atsilikęs ir būtinai viską tempia ant savo sutrandijusio kurpalio.

– Į darbą nėjai?– Naktinėj dirbsiu.Benas išsiima cigaretes, pasiūlo man. Atsisakau. Tiesa,

kartais aš rūkau, tačiau retai, nes nejaučiu jokio malonumo.– Kas būdoj? – pagaliau klausia jis.– Nieko. Komjaunimo susirinkimas buvo.– Pripompavo?– Naują „Arberoną“ suskėlėm.– Parodyk. Tai man patinka, seni.Išverčiau knygas, sąsiuvinius. Nėra. Kur jis galėtų būti?

Iš naujo perverčiu, iščiupinėju. Dievaži, nėra. O aiškių aiš-kiausiai žinau, kad prieš pertrauką įsidėjau į krepšį. Paskui buvo fizinis, o po fizinio – namo...

– Matyt, kas nors pasiėmė. Gal Naglis. Tikriausiai, – sa-kau, nors tuo visai netikiu. Taip nebūna, kad kas nors knis-tųsi nepasiklausęs. Vis dėlto kur dingo „Arberonas“?

– Kitąkart. Atsiras, – nuramina mane Benas ir klausia: – Gal suėdam po riekę?

– Tiek to.– Manau, nepakenks.Benas atsistoja į eilutę prie arbūzų. Saujoje dzingsi ka-

peikomis. Žinoma, kas jam. Dirba, gauna atlyginimą. Pi-nigų kaip šieno. O turėtume abu vienoje klasėj sėdėti, nors jis už mane dvejais metais vyresnis. Tada būtume lygūs, bet dabar jis laisvas paukštis, savarankiškas, ir niekas jam nepasakys: „Aš tave maitinu, o tu...“ Arba: „Tu esi mokinys ir privalai...“

42

Benas paduoda man storą, mėsingą arbūzo riekę. Stovi-me prie parduotuvės ir valgydami spoksome į vitriną. Skal-bimo mašina „Tula“, suomiškos slidės, motociklas...

– Neblogas.– „Ižas“? Nieko neprikiši.Benas žiaumoja sultingą arbūzą, sėklas spjaudo žemėn.

Per pirštus varva.– Kad taip susikalus pinigo. Nusitėkščiau.– Ką tau reiškia.– Velnias, ne taip paprasta.Benas piktai nusigręžia nuo vitrinos ir perlaužia riekę

perpus.– Žinai, seni, viskas! – netikėtai sako jis. Sako garsiai,

lyg ir neįprastai.– Viskas?– Baigta.– Nesuprantu.Šlapias rankas jis nubraukia į kelnių sėdynę, paskui pa-

glosto plaukus, krintančius ant spuoguotos kaktos.– Kai vakar susitikom Bronę ir mudu išsiskyrėm, o aš

su ja nuėjau... – jis nori viską papasakoti sklandžiai, tačiau užgriebęs ilgą sakinį susipainioja ir piktai numoja ranka. – Žodžiu, pašliaužiojom susikabinę. Nusitempiau prie Ne-ries. Tamsu, tylu, aš ir pabandžiau ją... Ką čia, visos jos to-kios. O ji... Ar tu gali įsivaizduoti, seni, – ji taip šveitė man į snukį, net apsilaižyt nespėjau. Ir dingo.

– Eik, eik...Iš tikro, sunku patikėti, kad Benui, šitokiam vyrui, tu-

rinčiam geležinius kumščius, tėškė toji mergaičiukė.

– Žinoma, galėjau ją pavyt, tačiau viskas buvo taip neti-kėta, kad aš tiesiog... nežinau... velniai žino...

– Dievaži, juokinga. Tikrai.Aš vaizdavausi, kaip Benas vėpso raudonu žandu ir lai-

žosi lyg katinas.– Tau juokinga? – Benas pažvelgia į mane piktom akim. –

Ne, tai dar ne viskas.– Vėl bandysi prie jos lįsti?– Pažiūrėsim. Nė viena merga dar ne... O ji, šita... man

ne šiaip sau kokia... dėl kurios gali nusispjauti... Gal užei-nam į „Saulutę“? Alaus išmesim, – Benas stabteli ir pirštais surakina man alkūnę.

– Namo reikia.– Kas laukia?– Niekas.– Kaip sau nori. Aš užeisiu. Duokš penkis.Jis mirkteli man akim, kresteli galvą, tarsi sakydamas:

„O vis dėlto bus taip, kaip aš norėsiu.“– Jeigu tu jai nepatinki, Benai, ir ji tave atstatė, tai kam

dar...Benas tik švilpteli, spragteli pirštais ir sako:– Arivederči, seni.Jis lengvai užbėga laiptais, numeta cigaretę ir dingsta

pravirose kavinės duryse.Prie pat namų vėl prisimenu „Arberoną“.