MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETOTEISĖS FAKULTETO

TARPTAUTINĖS IR EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS KATEDRA

TEISĖS IR VALDYMO

PILIEČIŲ DIPLOMATINĖ GYNYBA DVIGUBOS PILIETYBĖS ATVEJURašto darbas

[Įveskite tekstą]

TURINYS

ĮVADAS

1. Diplomatinės gynybos sąvoka

2. Diplomatinės gynybos sąlygos

3. Diplomatinės gynybos priemonės tarptautinėje teisėje

4. Diplomatinė piliečių gynyba Lietuvoje

5. Pilietybės sąvoka

6. Dviguba pilietybė

IŠVADOS

LITERATŪROS SĄRAŠAS

[Įveskite tekstą]

ĮVADAS

Pasirinkau darbo temą ,,piliečių diplomatinė gynyba dvigubos pilietybės atveju”, nes

siekiu sužinoti kas yra diplomatinė gynyba, kokios yra reikalingos sąlygos diplomatinei gynybai,

kokios priemonės yra naudojamos šia gynyba užtikrinti, bei kokia yra diplomatinė piliečių

gynyba Lietuvoje. Pasiaiškinti kas yra „pilietybė“. Tai pat, dar nuo 2006 metų Lietuvoje

„kabantis“ klausimas dėl dvigubos pilietybės. Kokios yra išimtys Lietuvoje dvigubai pilietybei

gauti, bei

Diplomatinė gynyba - fizinių ar juridinių asmenų, kuriems padarytas tarptautinės teisės

pažeidimas, gynyba pagal tarptautinę teisę yra tradicinė tarptautinės teisės problema. Žmogaus

teisių apsaugos procesas tapo viena iš svarbiausių valstybių politinio, teisinio, socialinio gyvenimo

sudėtinių dalių ir viena iš reikšmingiausių tarptautinės teisės naujovių šiuolaikinėje teisėje.

Pagal 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją visi žmogus turi teisę į pilietybę.

Pilietybės įgijimo ir netekimo būdus bei pagrindus, valstybė savarankiškai pagal įstatymus gali

reguliuoti, tačiau turi atsižvelgti į pačios valstybės bei jos piliečių interesus. Pilietybė yra vienas iš

svarbiausių valstybės diplomatinės gynybos aspektų. Pasak tarptautinės teisės, valstybė pati nustato

pilietybės įgijimo ir netekimo būdus, tačiau valstybė turi tam tikrus apribojimus.

Dviguba pilietybė arba keleriopa pilietybė, tai yra teisinis statusas, kuriuo asmuo

teisiškai pripažįstamas kaip daugiau nei vienos valstybės pilietis. Dviguba (keleriopa) pilietybė gali

atsirasti įgyjant pilietybę įvairiais būdais: Natūralizacijos būdu. Gimstant, susikirtus „ius sanguinis“

(pilietybė pagal kraują) ir „ius soli“ (pilietybė pagal gimimo teritoriją) principams. Dvigubą

(keleriopą) pilietybę vaikas gali įgyti, jei jo tėvai yra skirtingų valstybių piliečiai. Valstybių, kurių

piliečiai yra tėvai, įstatymai numato, kad „ius soli“ galioja net ir tuomet, kai tik viena iš tėvų turi tos

valstybės pilietybę. Skirtingas pilietybes turintiems tėvams vaikas gimsta trečioje valstybėje.

Rašto darbo tikslas – išnagrinėti diplomatinės gynybos sąlygas, pasigilinti į pilietybės

sąvoka, kas yra dviguba pilietybė.

[Įveskite tekstą]

1. Diplomatinės gynybos sąvoka

Dar net IX-ojo amžiaus pradžioje pradėjo formuotis diplomatines gynybos pradmenys ir

bruožai. Tai visuotinai priimtas paprotinės tarptautinės teisės principas. Daugelio valstybių teisės aktai

įtvirtina galimybę valstybei ginti savo piliečius, tai pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13

straipsnyje, bei Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 5straipsnyje yra įtvirtinta galimybė valstybei

ginti savo piliečius.

Lietuvos Respublikos Konstitucija,13 straipsnis. Lietuvos valstybė globoja savo piliečius

užsienyje. Draudžiama išduoti Lietuvos Respublikos pilietį kitai valstybei, jeigu Lietuvos

Respublikos tarptautinė sutartis nenustato kitaip.1

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, 5 STRAIPSNIS. Lietuvos respublikos pilietybės

išsaugojimas 1. Lietuvos respublikos pilietis, gyvenantis kitoje valstybėje, savaime nepraranda

Lietuvos respublikos pilietybės. 2. Lietuvos valstybė gina ir globoja savo piliečius už Lietuvos

respublikos ribų. 2

Tarptautinio Teisingumo Teismo teisėjas Mohamed Bennouna savo pranešime yra

pasakęs, kad diplomatinė gynyba „tai yra procedūra, kuri skirta reikalauti tarptautinės atsakomybės

iš priimančios valstybės“3. Tai pat savo pranešime jis dar paminėjo kad, „diplomatinė gynyba nuo

pat pradžių buvo laikoma valstybės jurisdikcija savo gyventojų atžvilgiu, kai atskiri visuomenės

individai užsienio teritorijoje patiria žalą dėl tarptautinės teisės pažeidimo.“4.

Diplomatinė gynyba tradiciškai laikyta išimtine valstybės teise. Valstybė įgyvendina

šią gynybą savo pačios iniciatyva, kadangi žala, padaryta fiziniam ar juridiniam asmenim yra

tarptautinės teisės pažeidimas, gynyba pagal tarptautinę teisę yra tradicinė tarptautinės teisės

problema. Kitaip sakant žala piliečiui, yra žala pačiai valstybei.

Pirmasis tvirtai šią poziciją išreiškė Emmerich De Vattel 1758 metais, teigdamas, jog

„jei kas padarys žalą piliečiui, tas netiesiogiai pažeis pačią valstybę, kuri privalo ginti savo pilietį.“5.

Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo 1925 m. Mavrommačio byloje6 ir

Tarptautinis Teisingumo Teismas laikėsi panašios pozicijos. Teigdami ,kad valstybė gali vykdyti

diplomatinę gynybą tokiomis priemonėmis ir tokia apimtimi, kokia jos manymu yra tinkama,

1 http://www.infolex.lt/ta/72720:str132 https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.6D124D42F3263 http://legal.un.org/ilc/documentation/english/a_cn4_484.pdf, 3 psl. 10 paragrafas.4 http://legal.un.org/ilc/documentation/english/a_cn4_484.pdf, 3psl. 10 paragrafas.5 Jaruševičius V. Diplomatinė gynyba: daktaro disertacija. 2000. 6 http://www.icj-cij.org/pcij/serie_A/A_05/15_Mavrommatis_a_Jerusalem_Arret_19250326.pdf

[Įveskite tekstą]

kadangi ji gina savo pačios teisę. Valstybė turi išimtinę teisę spręsti ar jos apsauga bus suteikiama,

kokios apimties ji bus ir kada pasibaigs. Kai tik valstybė imasi vieno iš savo piliečių bylos savo

vardu, jo atžvilgiu ji yra vienintele pareiškėja.7

Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje individas turi dalini subjektiškumą, kai ankščiau

individas tarptautinės teisės požiūriu nebuvo laikomas jos subjektu. Ši nuostata buvo įtvirtinta

2001m. La Grand byloje, Vokietija prieš Jungtines Amerikos Valstija8. Byloje tvirtinta, kad

individas yra tiek paprotinių, tiek pirminių tarptautinės teises normų, tiek sutartinių- subjektu ir jos

ji gina tiek valstybės viduje tiek užsienyje.

Dar būtų galima paminėti kad, diplomatinė gynyba šiuolaikinėje teisėje neapsiriboja

vien tik individo teisių gynimu, taipogi ji apima ir nuosavybės apsaugą. Gan plačiai paplitusios

dvišalės apsaugos sutartys. Jos suteikia apsaugą turtiniu ir investiciniu atžvilgiu. Užsienio

investuotojai gauna didesne naudą iš dvišalių sutarčių negu iš diplomatinės gynybos ir paprotinės

teisės. Viskas yra dėl to nes, suteikia tiesioginę teisę investuotojams kreiptis į tarptautinį arbitražą,

padeda išvengti nekonkretumo politinėje srityje, susijusio su valstybės teise veikti savo nuožiūra

įgyvendinant diplomatinę teisę, užtikrina toje valstybėje tiesiogiai taikomo sprendimo priėmimą.

Investicijų apsaugos ir diplomatinės gynybos santykis yra įtvirtintas Diplomatinės gynybos

straipsnių projekto 17 straipsnyje, tačiau šis straipsnis suformuluotas taip, jog Diplomatinės

gynybos straipsnių projektas nėra taikomas jei yra nesuderinamas su investicijų apsaugos sutartimis.

Diplomatinė gynyba turi būti įgyvendinta teisėtomis ir taikiomis priemonėmis.

Daugeliu atvejų diplomatinės gynybos įgyvendinimui reikalingas pilietybės ryšys tarp žalą

patyrusio asmens ir valstybės. Pilietybės reikalavimas taikomas tiek fiziniams tiek juridiniams

asmenims. Diplomatinės gynybos straipsnių projekto 1 straipsnyje vartojamas terminas „diplomatinis

veiksmas“ apima visas teisėtas procedūras, kurių imasi valstybė, siekdama išspręsti ginčą, „pradedant

derybomis, mediacija ir susitaikymu, baigiant arbitražiniu arba teisminiu ginčo išsprendimu“9.

Valstybė turi teisę, bet ne pareigą įgyvendinti diplomatinę gynybą savo piliečio atžvilgiu.

Valstybės vidaus teisės aktai gali įpareigoti suteikti tokią gynybą, tačiau kalbant apie tarptautiniame

lygmenyje, tokios prievolės nėra. Tokia pozicija buvo aiškiai išdėstyta Tarptautinio Teisingumo Teismo

sprendime: „jei fizinis ar juridinis asmuo, kurio labui veikia valstybė, mano, kad jo teisės nėra

pakankamai ginamos, tarptautinė teisė jam nesuteikia jokios teisių gynimo priemonės. Viskas, ką jie

gali, tai remtis vidaus teise, jei priemonės yra prieinamos, siekdami toliau nagrinėti savo bylą arba gauti

žalos atlyginimą (...). Šiuo aspektu, valstybė išlaiko diskrecinę galią, kurios įgyvendinimas gali būti

apribotas politiniais ar kitokio pobūdžio sumetimais, nesusijusiais su individualia byla“10. Valstybės

diskrecija įgyvendinti diplomatinę

7 http://www.icj-cij.org/docket/files/50/5387.pdf 8 http://www.icj-cij.org/docket/files/104/7736.pdf 9 http://legal.un.org/ilc/reports/english/a_61_10.pdf 10 http://www.icj-cij.org/docket/files/50/5387.pdf , 45psl

[Įveskite tekstą]

gynybą buvo pripažinta daugelio valstybių vidaus teisės aktų.

2. Diplomatinės gynybos sąlygos

Tarptautinėje teisėje yra taisyklė, kad „valstybė, kuriai suteikta teisė įgyvendinti

diplomatinę gynybą, yra pilietybės valstybė“. Valstybė gali suteikti diplomatinę gynybą, ir pabrėžia,

kad tokią teisę (tačiau ne pareigą) turi valstybė, kurios pilietis jis yra. Asmens ir valstybės ryšys

pilietybės pagrindu, kuris ir įpareigoja valstybę imtis diplomatinės gynybos. 1939 m. Nuolatinis

Tarptautinis Teisingumo Teismas yra pasakęs: „pilietybės ryšys tarp valstybės ir asmens pats

savaime suteikia teisę į diplomatinę gynybą“11. Tiek ši taisyklė, tiek jos išimtys yra

reglamentuojamos Diplomatinės gynybos straipsnių projekte. Sąlyga turi tam tikrų ypatumų kai

kalba eina apie fizinių asmenų pilietybę ir juridinių asmenų nacionalinę priklausomybę, todėl tam

yra atskiri Diplomatinės gynybos straipsnių projekto straipsniai. Fizinių asmenų pilietybės klausimų

reglamentavimui skirti Diplomatinės gynybos straipsnių projekto 4-8 straipsniai. „Fizinių asmenų

diplomatinės gynybos tikslais, pilietybės valstybė yra valstybė, kurios pilietybę remiantis tos

valstybės teise asmuo yra įgijęs gimdamas, kilme, natūralizacijos, teisių perėmimo metu ar kitais

būdais, neprieštaraujančiais tarptautinei teisei“12

Pirma, valstybės vidaus teisės aktams paliekama nustatyti pilietybės įgijimo taisykles

ir apibrėžti, kas yra tos valstybės piliečiai ir antra, toks pilietybės suteikimo procesas yra ribojamas

tarptautinės teisės normomis.

Pilietybės įgijimo būdų sąrašas, pateiktas nagrinėjamame straipsnyje, yra daugiau

pavyzdinio pobūdžio ir nėra baigtinis. Remiantis apibendrinta valstybių praktika, čia pateikiami

dažniausi valstybių vidaus teisės aktuose numatyti pilietybės įgijimą pagrindžiantys faktoriai: žemės

principas (jus soli), kraujo principas (jus sanguinis) bei pilietybės suteikimas (natūralizacija). Šie

pagrindai yra įtvirtinti ir LR pilietybės įstatyme.

Nagrinėjant pilietybę, kaip vieną esminių diplomatinės gynybos įgyvendinimo sąlygų, reiktų

paminėti paprotinėje tarptautinėje teisėje susiformavusį terminą „efektyvi pilietybė“. „Efektyvumo

požiūriu pilietybę reikia suprasti ne vien tik kaip formalų ryšį, bet ir kaip tam tikrą abipusį piliečio

ir jo valstybės ryšį, pasireiškiantį tarpusavio teisių ir pareigų vykdymu“13. Nottebohm bylą, pateikė

keletą faktorių, kurie apribojo byloje suformuoto „efektyvios pilietybės“ reikalavimo įtraukimą į

straipsnių projektą. „Visų pirma, pats Tarptautinis Teisingumo Teismas nesistengė detalizuoti šios

taisyklės ir pateikti jos kaip universalios ir taikomos visoms valstybėms. Efektyvus ryšys šiuo

atveju nagrinėtas konkrečioje situacijoje“. Visų antra, jei efektyvios pilietybės įrodymo

reikalavimas būtų griežtai taikomas, milijonai žmonių nebegalėtų naudotis diplomatinės gynybos

11 http://www.icj-cij.org/pcij/serie_AB/AB_76/01_Panevezys-Saldutiskis_Arret.pdf, 16psl.12 http://legal.un.org/ilc/reports/english/a_61_10.pdf, 4str. 37psl.13 Vilentas Vadapalas. Tarptautinė teisė. 313-314 psl.

[Įveskite tekstą]

teikiama nauda. Šiandienos pasaulyje dėl vykstančios ekonominės globalizacijos ir intensyvėjančios

migracijos, daugybė žmonių išvyko iš savo pilietybės valstybės, tokiu būdu susilpnindami efektyvų

ryšį, ir neretai ilgesniam laikui apsistoja valstybėse, kurių pilietybės jie niekada neįgis“14.

Apibendrinant galima teigti, jog „efektyvios pilietybės“ teorija Diplomatinės gynybos

straipsnių projekto 4 straipsnio prasme nėra pakankamai įsitvirtinusi ir kelia per griežtą sąlygą

diplomatinės gynybos įgyvendinimui, jog būtų kodifikuota. Tačiau unifikuotos pozicijos nebuvimas

paprotinėje tarptautinėje teisėje ateityje gali suteikti galimybę valstybėms atsakovėms ginčyti

įgyvendinamą diplomatinę gynybą būtent remiantis „efektyvaus ryšio“ tarp pilietybės valstybės ir

asmens nebuvimu.

Pilietybės suteikimas, nors ir paliktas valstybės vidaus teisės diskrecijai, neturi

prieštarauti tarptautinės teisės normoms. „Kiekviena valstybė savo įstatymu nustato, kas yra jos

piliečiai. Šis įstatymas bus pripažintas kitų valstybių, jeigu jis atitiks tarptautines konvencijas,

tarptautinį paprotį ir visuotinai pripažintus teisės principus, susijusius su pilietybe“. Šiuolaikinėje

tarptautinėje teisėje konvencijos, ypač žmogaus teisių srityje, įpareigoja valstybes laikytis

tarptautinių standartų pilietybės suteikimo sferoje.

3. Diplomatinės gynybos priemonės tarptautinėje teisėje

Valstybei padarius tarptautinį teisės pažiedimą, sukėlusį užsieniečiui žalą, to asmens

pilietybės valstybė kaip atsako gali imtis tam tikrų priemonių. Tarptautinės teisės doktrinoje

terminas „diplomatinė gynyba“ yra siejamas su derybomis, mediacija, teisminiais arba arbitražiniais

procesais, atsakomosiomis priemonėmis, retorsijomis, diplomatinių santykių nutraukimu,

ekonominiu spaudimu ir net jėgos naudojimu. Tokių priemonių pasirinkimas priklausys nuo

daugelio faktorių, visų pirma nuo politinių. Prieš pradedant įgyvendinti diplomatinę gynybą piliečio

atžvilgiu ar imantis kokių nors priemonių yra apsvarstomos daugelis reikšmingų aplinkybių:

„kokias individo teises pažeidė valstybė atsakovė (gyvybės, laisvės, nuosavybės); žalos dydis; žalos

svarba asmeniui ir jo pilietybės valstybei; pilietybės valstybės požiūris į valstybės atsakovės teisinę

sistemą ir politinę santvarką; rizika pabloginti santykius su valstybe atsakove imantis itin griežtų

priemonių; galimybė panaudoti diplomatinę gynybą kaip priemonę tenkinti įvairius politinius ar

ekonominius valstybės ieškovės interesus; priklausymas politinėms ar ekonominėms sąjungoms,

kurios yra draugiškos arba priešiškos valstybei atsakovei; taip pat politinis prestižas užsienyje bei

spaudimas šalies viduje per įtakingus asmenis ar jų grupes. Net tais atvejais, kai valstybė ieškovė

pagal nacionalinę teisę turi teisinę pareigą suteikti diplomatinę gynybą, egzistuoja diskrecija dėl

priemonių pasirinkimo“. Diplomatinės gynybos straipsnių projektas neįtvirtina kokiais atvejais ir

14 http://legal.un.org/ilc/reports/english/a_61_10.pdf, 53psl. 2skyriaus. 4str komentaras, 5 paragrafas.

[Įveskite tekstą]

kokias konkrečiai priemones reikia taikyti, todėl reikėtų vadovautis paprotine tarptautine teise bei

bendraisiais teisės principais.

Įgyvendinant diplomatinę gynybą šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje yra naudojamos

išimtinai taikios priemonės. Tai yra jus cogens norma15, įtvirtinta visų pirma Jungtinių Tautų

Chartijoje: 2 straipsnio 3 dalyje „Visos narės tarptautinius ginčus sprendžia taikiomis priemonėmis

taip, kad nekeltų grėsmės tarptautinei taikai bei saugumui ir teisingumui.“. 33 straipsnis „1. Šalys

bet kurį ginčą, kuriam užtrukus gali kilti grėsmė tarptautinei taikai ir saugumui, pirmiausia turi

stengtis išspręsti derybomis, tyrimu, tarpininkavimu, sutaikinimu, arbitražu, teismo sprendimu ir

kreipdamosi į regionines institucijas ar vadovaudamosios regioniniais susitarimais bei kitomis jų

nuožiūra pasirinktomis taikiomis priemonėmis. 2. Saugumo Taryba, kai, jos nuomone, tai yra

būtina, reikalauja, kad šalys ginčą spręstų šiomis priemonėmis.16“ Šioje nuostatoje įtvirtintos

dažniausiai valstybių praktikoje naudojamos ginčų sprendimo priemonės, pradedant švelniausiomis.

„Paprastai valstybė, kurios piliečiui padarytas pažeidimas, pirmiausia pareiškia protestą ar pradeda

derybas su valstybe pažeidėja. (...) Tai įgyvendinama „įprastais diplomatiniais kanalais“, tai yra per

užsienio reikalų ministerijas, ambasadas ir pan. Šių priemonių tikslas – stengtis išspręsti kilusį ginčą

pačioje jo pradžioje“.

Kita taiki diplomatinės gynybos įgyvendinimo priemonė yra perdavimas ginčą spręsti

įvairioms ieškinių komisijoms, arbitražui (nuolatiniam ar ad hoc) arba tarptautiniam teismui.

Ne tokios „draugiškos“ diplomatinės gynybos įgyvendinimo priemonės yra retorsijos

ir atsakomosios priemonės. Retorsija yra atsakomoji priemonė, kai valstybė ieškovė imasi veiksmų,

kurie daro neigiamą poveikį valstybei atsakovei, bet nesudaro tarptautinės teisės pažeidimo.17

Atsakomosiomis priemonėmis į teisės pažeidimą reaguojama teisės pažeidimu. Kitaip

tariant, tai atsakomasis tarptautinių įsipareigojimų pažeidimas, kuris gali pasireikšti ekonominėmis,

finansinėmis, politinėmis, susisiekimo, visuomeninėmis ir kt. sankcijomis. Valstybė gali naudoti

atsakomąsias priemones tik siekdama priversti valstybę, atsakingą už tarptautinį pažeidimą,

įvykdyti atitinkamus įsipareigojimus. Tokios priemonės pasireiškia valstybės, taikančios priemones,

tarptautinių įsipareigojimų nevykdymu, su sąlyga, kad sudaromos sąlygos vėliau grįžti prie tinkamo

įsipareigojimų vykdymo.

Atsakomosios priemonės turi būti įgyvendinamos taip, kad nebūtų pažeistos

imperatyviosios tarptautinės teisės normos, fundamentalios žmogaus teises, humanitarinio pobūdžio

įpareigojimai. Atsakomosios priemonės turi būti proporcingos patirtai žalai, atsižvelgiant į

15 Vilentas Vadapalas. Tarptautinė teisė, 35psl.16 https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=TAR.DD12C52B498E 17 http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:ObwToRc69lwJ:https://www.mruni.eu/mru_lt_dokumentai/katedros/tarptautines_teises_katedra/studiju%2520medziaga/TVT%2520bendroji%2520dalis.%25201%2520paskaita.doc+&cd=2&hl=lt&ct=clnk&gl=lt

[Įveskite tekstą]

tarptautinio pažeidimo sunkumą ir pažeistas teises. Valstybė, prieš imdamasi atsakomųjų

priemonių, turi kreiptis į valstybę pažeidėją, kad ši įvykdytų įsipareigojimus, kuriuos pažeidinėja.

Taip pat valstybės yra įpareigotos pranešti apie savo ketinimus imtis atsakomųjų priemonių ir prieš

tai pakviesti valstybę atsakovę deryboms. Taigi, atsakomosios priemonės yra griežtai ribojamos tam

tikromis sąlygomis. Jos turi būti nutrauktos kai tik valstybė pažeidėja įvykdė tarptautinius

įsipareigojimus, dėl kurių ankstesnio pažeidimo buvo padaryta žala užsieniečiui.18

Pati tarptautinė teisės riboja diplomatinės gynybos priemones priklausomai nuo

konkrečios situacijos. 2000 metais vykusios 52-osios Komisijos sesijos metu buvo nagrinėjamas

Diplomatinės gynybos straipsnių projekto 2 straipsnis, kuris numatė: „Grasinimas jėga arba jos

naudojimas yra draudžiama diplomatinės gynybos priemonė, išskyrus piliečių gelbėjimo atvejus,

kai: ginanti valstybė, naudodama taikias priemones, nesugebėjo saugiai išgelbėti savo piliečių;

valstybė pažeidėja nenori ar nesugeba užtikrinti ginančios valstybės piliečių saugumo; ginančios

valstybės piliečiams gresia tiesioginis pavojus; jėgos naudojimas yra proporcingas pagal situaciją;

jėgos naudojimas yra sustabdomas ir ginančioji valstybė atšaukia visas savo pajėgas, kai tik jos

piliečiai yra išgelbėjami“. Galutiniame Diplomatinės gynybos straipsnių projekte neliko atskiro

straipsnio, draudžiančio jėgos naudojimą ar numatančio šio draudimo išimtis, kadangi nuspręsta,

jog tokia reglamentavimo tendencija Komisijai yra nepriimtina. Vietoj draudžiamų gynybos

priemonių, įtvirtinti leidžiamas.19

4. Diplomatinė piliečių gynyba Lietuvoje

Nuostata, atspindinti Lietuvos piliečių diplomatinės gynybos galimybę, numatyta ir

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurioje nustato, kad „Lietuvos valstybė globoja savo piliečius

užsienyje".20 Pagal teisinį turinį Lietuvos Respublikos pilietybė yra apibūdinama kaip asmens

nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos valstybe. Tačiau ne kiekvienas asmens ryšys su Lietuvos

valstybe laikomas pilietybe. Antai tarp užsieniečių, nuolatos ar laikinai gyvenančių Lietuvoje, taip

pat atsiranda teisinis ryšys su Lietuvos valstybe. Skirtumas yra tas, kad ryšys tarp piliečio ir

valstybės yra nuolatinis, t.y. jis atsiranda nuo gimimo arba pilietybės įgijimo momento ir baigiasi

piliečio mirtimi arba netekus pilietybės įstatymo numatytais atvejais. Šis ryšys nenutrūksta ir tada,

kai pilietis išvyksta iš savo šalies. „Lietuvos piliečius už Lietuvos Respublikos ribų gina ir globoja

Lietuvos valstybė". Tokią gynybą Lietuvos valstybė vykdo per savo diplomatines ir konsulines

atstovybes užsienyje. Vadinasi, pilietybė neapribota ir erdvėje, t.y. valstybės teritorinių ribų.

18 http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:ikxRcur-jooJ:xa.yimg.com/kq/groups/18658257/1796870938/name/TVT%2Bbendroji%2Bdalis%255B1%255D.%2B7%2Bpaskaita.doc+&cd=7&hl=lt&ct=clnk&gl=lt

19 http://legal.un.org/ilc/publications/yearbooks/Ybkvolumes%28e%29/ILC_2000_v2_p2_e.pdf, 78/79psl.20 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/oldsearch.preps2?Condition1=237975&Condition2= ,13str.

[Įveskite tekstą]

Tuo tarpu teisinis ryšys su užsieniečiu nutrūksta jam išvykus iš Lietuvos. Taigi

pilietybės nekintamumas laike ir erdvėje yra pagrindinis teisinis kriterijus, leidžiantis atskirti teisinį

ryšį, egzistuojantį tarp valstybės ir laikinai ar nuolatos joje esančiu užsieniečių nuo teisinio ryšio su

piliečiais.

Pažymėtina, kad valstybė savarankiškai nustato esminius pilietybės pradus ir šio

instituto konkretų turinį. Konstitucijoje ir įstatymuose valstybė apibrėžia, kokie asmenys laikomi

valstybės piliečiais, kokios yra jų teisės ir pareigos, kokia yra pilietybės įgijimo ir netekimo tvarka

bei sąlygos.

Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė užsienio valstybėje, kurioje ji

akredituota, vykdo šias funkcijas:

1) atstovauja Lietuvos Respublikai ir palaiko su valstybe oficialius santykius;

2) įgyvendina Lietuvos Respublikos užsienio politikos uždavinius;

3) derasi su valstybės vyriausybe;

4) gina Lietuvos Respublikos, jos piliečių, įmonių, kitų juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus;

5) gauna, teisėtais būdais renka ir perduoda Užsienio reikalų ministerijai informaciją apie valstybės

politinį, ekonominį gyvenimą bei įvykius;

6) skatina Lietuvos Respublikos ir šios valstybės draugiškus santykius ir dalyvauja plėtojant

ekonominį, kultūrinį bei mokslinį bendradarbiavimą, taip pat Lietuvos Respublikos ir šios valstybės

bendradarbiavimą dėl saugumo ir taikos užtikrinimo;

7) platina informaciją apie Lietuvos Respubliką, jos politinę, socialinę ir ekonominę padėtį, kultūrą,

papročius ir tradicijas;

8) rūpinasi šioje valstybėje gyvenančių lietuvių ryšių su Lietuva palaikymu ir stiprinimu.21

5. Pilietybės sąvoka

Teisės literatūroje pateikiama įvairių pilietybės sąvokų apibūdinimų, tačiau nėra

bendro sutarimo kaip ją apibrėžti. Piliečio statusas rodo, jog asmuo gali dalyvauti valstybės

valdyme, tačiau bandant abstrakčiau apibūdinti pačią pilietybę, įvairūs autoriai dažnai įvardija

skirtingus požymius, kaskart papildydami pilietybės sampratą. Abejotina, ar apibrėžiant pilietybę

gali būti išskirtas kuris nors vienas požymis ar keletas svarbiausių. Pilietybės apibrėžimo nepateikia

nei LR Konstitucija nei LR Pilietybės įstatymai.

Pagal 1948 m. Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją kiekvienas žmogus turi teisę į

pilietybę. Pilietybė yra viena iš svarbiausių valstybės suvereniteto išraiškų. Jos įgijimo ir netekimo

būdus ir pagrindus valstybė įstatymais gali reguliuoti savarankiškai, tačiau atsižvelgdama į pačios

21 http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=442495 , 9str. 1dalis.

[Įveskite tekstą]

valstybės bei jos piliečių interesus. Tarptautinėje teisėje pripažinta, kad valstybė pati nustato

pilietybės įgijimo ir netekimo būdus, tačiau valstybė nėra visiškai laisva šioje srityje. Pilietybės

santykių teisinis reguliavimas turi užtikrinti žmogaus teisės į pilietybę įgyvendinimą, atitikti

tarptautines konvencijas, paprotinę tarptautinę teisę ir teisės principus, kurie paprastai yra sietini su

pilietybe.22

Taigi labiausiai paplitę pilietybės įgijimo būdai yra tokie:

1.Gimimas. Kai kurios valstybės suteikia savo pilietybę vaikams, gimusiems jos

teritorijoje, o kitos valstybės suteikia savo pilietybę vaikams, kurių tėvai yra jų piliečiai; dar

kitose valstybėse pilietybė gali būti įgyjama abiem būdais (su tam tikromis išimtimis).

2.Santuoka.

3.Įvaikinimas.

4.Natūralizacija. Specialiąja prasme tai reiškia situaciją, kai užsieniečiui jo prašymu

suteikiama kitos valstybės pilietybė; tačiau ši sąvoka kartais vartojama ir platesne prasme -

apima bet kokį pilietybės pasikeitimą po gimimo. Kiekvienos valstybės suinteresuotumas

suteikti pilietybę natūralizacijos būdu yra labai skirtingas; pavyzdžiui, tokios valstybės kaip

Šveicarija, nenori skatinti nuolatinio užsieniečių apsigyvenimo joje, todėl reikalauja labai

ilgo nuolatinio gyvenimo jos teritorijoje, o Izraelyje bet kuris žydų kilmės (ką praktikoje ne

taip lengva yra nustatyti) asmuo turi teisę kreiptis dėl natūralizacijos, netaikant jokių nuo-

latinės gyvenamosios vietos reikalavimų ir kitokių sąlygų.23

6. Dviguba pilietybė

Dviguba pilietybė – sąvoka kuri yra naudojama apibrėžti asmens pilietybės statusui,

kuomet jis tuo pačiu metu yra dviejų (ar daugiau nei vienos) valstybių pilietis.24 Tarptautinės teisės

pilietybės institutas paliktas valstybių kompetencijai, todėl valstybės nustatydamos pilietybės

įgijimo, išsaugojimo, skirimo bei netekimo tvarką gali taikyti skirtingas taisykles. Valstybėms

taikant vieną iš dviejų pagrindinių principų, jus sanguinis arba jus soli, arba netgi juos abu, taip pat

prie jų pridedant įvairius kitus kriterijus, susidaro galimybė asmeniui būti laikomam dviejų

valstybių (ar daugiau) piliečiu vienu metu.

Lietuvos Respublikoje, yra nustatytas vienos pilietybės principas (tačiau yra tam tikros

išimtys) – Lietuvos Respublikos pilietis negali būti ir kitos valstybės pilietis, o kitos valstybės

pilietis negali būti ir Lietuvos Respublikos pilietis. Tai labai gerai matyti iš LR Konstitucijos 12

straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, jog „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas

22 http://lt.wikipedia.org/wiki/Pilietyb%C4%97 23 http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=247477 , II skyrius.24 http://lt.wikipedia.org/wiki/Dviguba_pilietyb%C4%97

[Įveskite tekstą]

negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“25 – tai pat neigiamas dvigubos

pilietybės požiūris matomas iš žodžių „niekas negali būti“. Šis draudimas nėra absoliutus, nes tame

pačiame LR Konstitucijos straipsnyje yra nustatyta, jog įstatymas gali ir turi numatyti atskirus

atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent

vieną iš šių sąlygų:

1. Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas ir jam nėra

sukakę 21 metai;

2. yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs

kitos valstybės pilietybę.

3. yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę.

4. yra 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis.

5. sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos

valstybės pilietybę;

6. yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jis yra įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių

(piliečio) iki tol, kol jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę

pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalį;

7. yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jį, Lietuvos Respublikos pilietį, iki kol jam

sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės

pilietybę;

8. Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis;

9. Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. 26

1930 m. Hagos konvencija buvo pirmoji daugiašalė sutartis, kuri atkreipė dėmesį į pilietybės

klausimus. Konvencijos nuostatos išreiškė dvigubos pilietybės ribojimą, pabrėždama esminį

principą, kad valstybės pačios teisiškai turi nustatyti, kokius reikalavimus atitinkantys asmenys yra

jos piliečiai.27

IŠVADOS

25 http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm 26 http://www.migracija.lt/index.php?638542754 27 http://lt.wikipedia.org/wiki/Dviguba_pilietyb%C4%97 , Hailbronner K, Nationality in public international law, Acquisition and loss of nationality. Policies and trends in 15 European States, 2006.

[Įveskite tekstą]

Diplomatinė gynyba išlieka valstybės diskrecija. Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisija

parengė Diplomatinės gynybos straipsnių projektą kuris turi didelę svarbą. Terminas „diplomatinė

gynyba“ šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje yra dažniausiai siejamas su taikiomis priemonėmis,

pradedant švelniausiomis - derybomis, mediacija, teisminiais arba arbitražiniais procesais, baigiant

ne tokiomis „draugiškomis“ priemonėmis - atsakomosiomis priemonėmis, retorsijomis,

diplomatinių santykių nutraukimu, ekonominiu spaudimu. Tam, kad būtų galima įgyvendinti

diplomatinę gynybą, turi būti padarytas tarptautinės teisės pažeidimas.

Pilietybės sąvokos apibūdinimui, nėra bendro sutarimo kaip ją apibrėžti. Pasak visuotinės

žmogaus teisių deklaracijos kiekvienas žmogus turi teisę į pilietybę. Pilietybė yra viena svarbiausių

valstybės suvereniteto išraiškų.

Dviguba pilietybė – sąvoka naudojama apibrėžti asmens pilietybės statusui, kuomet jis tuo pačiu

metu yra dviejų valstybių pilietis. Lietuvos Respublikoje, su tam tikrom išimtim, yra nustatytas

vienos pilietybės principas – Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės

pilietis, o kitos valstybės pilietis kartu negali būti ir LR pilietis.

[Įveskite tekstą]

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Jaruševičius V. Diplomatinė gynyba: daktaro disertacija. 2000.

2. Vilenas Vadapalas. Tarptautinė teisė.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucija.

4. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas.

5. Preliminari ataskaita dėl diplomatinės apsaugos, Mohamedas Bennouna.

6. Mavromačio byla.

7. LaGrand byla.

8. 58-ios sesijos Tarptautinės teisės Komisijos ataskaita.

9. www3.lrs.lt

10. www.migracija.lt

11. wikipedia.org

[Įveskite tekstą]