1141/2018

VARTOJIMO KULTŪRA

Šeštasis straipsnis iš ciklo apie valgomojo kultūrą Lietuvos dvaruose

Bajoriškos vaišės gamtoje

Vaivados Važinskio medžioklė, Feliksas Bžozovskis, 1876 m. © L

ietu

vos

dailė

s m

uzie

jus

115

Lietuvos dvarai įsikūrę gražiausiuose gamtos kampeliuose – dažnai ant kalvelės, prie vandens telkinio ir, be abejo, miško. Šaltuoju sezonu bajorus traukė gaivus Lietuvos girių kvapas, kuriose po medžioklės gardžiai pasklisdavo dar ir troškintų kopūstų aromatas. Šiltuoju sezonu iš namų valgomojo buvo persikeliama į ūks-mingas, šešėlį metančias dvarų rūmų terasas, altanas, sodus bei parkus. Čia buvo rengiami pietūs ar angliškos arbatėlės. Na, o jei norėdavosi egzotikos, tai bet kuriuo metų laiku puotą būdavo galima iškelti ir oranžerijose.

Marius DaraŠkeViČius, architektas, menotyros doktorantas (LkTi)

Istorija

Poreikis leisti daugiau laiko gamtoje ne tik per me-džioklę miške, manytina, susijęs su XVIII a. pab. ir XIX a. pr. Lietuvoje prasidėjusiu botaniniu judėjimu. Šio botani-nio sąjūdžio Lietuvoje iniciatoriaus, Vilniaus universiteto profesoriaus Jono Frideriko Volfgango ir Trakų apskrities bajorės Aloyzos Pacovskytės-Volfgangienės dukters, bo-tanikės Aleksandros Volfgangaitės (1805–1861), biogra-fiją tyrusi istorikė Reda Griškaitė pastebi, kad botanikos vadovėlių, augalų katalogų leidimas, herbariumai ir sodų klestėjimas darė įtaką ir plačiajai visuomenei. Per šios Pa-luknių dvaro (Trakų pav.) šeimos ir jos aplinkos rankrašti-nį palikimą galima kalbėti apie ypatingą botanikos mokslo vaidmenį to meto Lietuvoje. Tai patvirtina ir sodininkystę Lietuvoje tyrinėjusi Dalia Klajumienė. Menotyrininkė teigia, kad XIX a. suklesti komercinė augalininkystė ir sodininkystė. Taigi tiek miškai, tiek išpuoselėti dvarų sodai bei parkai vilioja juose leisti daugiau laiko: ilsėtis, gėrėtis, stebėti, pažinti ir, be abejo, vaišintis.

TroškInTI kopūsTaI Ir degTInė po medžIokLėsMedžioklė – tai mankšta taikos laikotarpiu, todėl

bajorija, kaip riterių luomas, yra glaudžiai siejama su šia veikla. Medžioklės metu paprastai miške vykdavo ir vai-šės. Kaip atrodė XVIII a. pab. vaišės miške per medžioklę, galime įsivaizduoti pažvelgę į Lietuvos dailės muziejuje saugomą Felikso Bžozovskio (1836–1892) paveikslą „Vaivados Važinskio medžioklė“ (1876 m.). Dailininkas nenurodo vaivados vardo, tačiau tikėtina, kad paveiksle vaizduojamas Ašmenos pakamaris, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas Antanas Skarbekas-Važinskis (1741–1813), kuris trumpai ėjo ir Trakų vaivados pareigas 1764 m.

Paveiksle vaizduojama dešimties medžiotojų scena miško aikštelėje prie aukštų storakamienių medžių. Pats vaivada Važinskis vilki tradicinį Lietuvos bajorų kostiumą –karmazininį (avietinė spalva) kontušą, perjuostą juosta, ka-rabelę (lenkto kardo tipas), o po kontušu – žiponą. Vaivada avi juodus ilgus batus, o jo galvą vainikuoja balta, juodu kailiu ir plunksnomis puošta kepurė. Paveikslo centre vienas iš medžiotojų laiko iškėlęs laimikį – lapę. Žemiau matome tarną, kuris iš pintinės ima valgius bei gėrimus ir dėlioja ant patiesto audinio.

XIX a. pradžios vaišes po medžioklės vaizdžiai aprašo Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“:

Tuo tarpu, Voiskiui liepus, laužą kraut pradėjo – Tuoj žagarai, kelmai ir šakos sutraškėjo.Liepsnoja laužas. Dūmai veržias į padangęir lyg baldakimas jau visą kalvą dengia.Viršum ugnies ant mietų kartį tuoj iškėlė – ant josios sumauti pilvoti katilėliai. Daržoves, miltus, duona neša ir vežimų,Teisėjas atrakinęs dėžę kraustyt ima.iš josios kyšo bonkos, taurės krištolinės, ir štai didžiulis Gdansko butelis degtinės <...>ir pilstė ligi dugno skystį sidabrinį,kol ėmė jau lašai varvėti paskutiniai.Degtine (arba starka) medžioklės metu buvo užgeria-

mas bigosas – tradicinis bajorų valgis iš raugintų kopūstų troškintų su visokiausios mėsos gabaliukais ir priesko-niais. Troškinti kopūstai laikyti medinėse statinėse arba katiliukuose, o pakartotinis jo pašildymas tik pridėdavo skonio. Gardžiausias bigosas buvo ruošiamas tarp Kalėdų ir Velykų, nes šiuo laiku gausu tiek naminės mėsos, tiek žvėrienos. Šis patiekalas buvo tinkamas tiek netikėtai

Medžioklė – tai mankšta taikos laikotarpiu, todėl bajorija, kaip riterių luomas, yra glaudžiai siejama su šia veikla. Medžioklės metu paprastai miške vykdavo ir vaišės.

1161/2018

VARTOJIMO KULTŪRA

užsukusiam svečiui pavaišinti, tiek leidžiantis į kelionę (tradicinis kelionių maistas) ar medžioklę:

Jau šunta bigosas. sunku net nusakyti,kokie ten prieskoniai jame dar įmaišyti.išgirsi tik žodžius, o turinio nė vienaskaip reikia nesuvoks atvykęs miestelėnas:Tik tas supras lietuvio būdą, valgį, dainą,kuris gyvena kaime ir medžioklėn eina.Bet visuomet įvertins bigosą kiekvienas,Nors ir be prieskonių jis liktų tik pats vienas,reik bigosui gerai įrūgusių kopūstų,kad kvapą jų kiekvienas iš toli pajustų.Geriausią mėsą jais katiliuke pridengiair ant karštos ugnies ilgai garuos dar šunta,kol prasiveržia skystis, tai kiekviens pajuntaaplink ore skaniausio valgio aromatą.

Troškintų kopūstų, bigoso, receptų būta įvairių, o jų sudėtis variavo dar ir nuo sezono, tačiau

pagrindinis ingredientas buvo rauginti kopūstai, kurių galėjai rasti kiekvieno

dvaro spižarnėje (maisto podėlio patalpa). Kitas svarbus ingre-

dientas – įvairių rūšių mėsa. Dėl stipraus troškintų

raugintų kopūs-tų skleidžiamo kvapo jis buvo mėgstamas ne

visuose namuose. Kaip teigia su grafų Tiškevičių archyvu susipažinusi Liliana Narkowicz, Trakų Vokės grafų Tiške-vičių rūmuose bigosas nebuvo pageidaujamas. Juo grafas su medžiotojais gardžiuodavosi medžioklės namelyje, o, grįžę iš medžioklės, susišildydavo taurele starkos.

Neatrodo, kad XIX a. pradžioje per medžioklę vy-kusios vyriškos puotos būtų buvusios itin rafinuotos. A. Mickevičiaus aprašomame bajorų medžioklės pokylyje bajorai karštą, garuojantį bigosą šaukštais kabino tiesiog iš bendro dubenio, susispietę aplink jį ratu.

Nedaug nuo A. Mickevičiaus laikų tepakitusios medžioklės tradicijos aprašomos Šatrijos Raganos au-tobiografinio pobūdžio pasakojime „Sename dvare“. Apysakoje atgyja XIX a. antrosios pusės Užvenčio dvaro gyvenimas, kasdienybė ir pramogos. Autorė pasakoja apie dėdės atvykimą, kurio pagrindinis tikslas buvo medžioklė. Šiam įvykiui tėvas stengėsi surengti kuo iškilniausią ir kuo garsiausią medžioklę, tokią, kokią dėdė mėgsta: „<...> kad būtų kuo daugiau medžiotojų, daug šunų, kad būtų balsinga ir būru, kad visi, skaniai papusryčiavę, važiuotų susėdę į paprastus ratus, margais kilimais išklotus, kad važiuodami padainuotų medžio-tojų dainų, kad paskui į mišką atvežtų pietų, būtinai su tradiciniu bigosu.“

Pietus medžiotojams iš Užvenčio dvaro savo vyrams vežė pačios ponios, susėdusios į atskirą prabangų vežimą, vadinamąjį kočą, o iš paskos sekė ratai su pietumis, indais, tarnaitėmis ir virėju Nikodemu („kukorimi“). Miško iškylos paprastai vykdavo atviresnėse miško aikštelėse, į kurią atvykus tarnaitės iškraustydavo indus, kilimus ir kitus daiktus.

„Kukoriaus“ pareiga buvo įrengti miške virtuvę ir šildyti bigosą, nes tik karštas jis yra skanus. Kartais į mišką vykdavo ne tik virėjas, bet ir virėjo padėjėjai („kukčikai“), kaip antai Rietavo dvare. Medžioklės metu būta ne vieno ugniakuro, nes virėjas savo ponams ruošdavo prie vieno laužo, o prie kito savo bigosu rūpinosi tarnai, mat virėjas dėl tarnų maisto galvos nedžiovino – tai būtų buvęs begali-nis virėjo orumo pažeminimas. Moterys, kol susirinkdavo medžiotojai, nenuobodžiaudavo – eidavo grybauti!

XIX a. pabaigos medžioklės vaišės ant žolės užfik-

Degtine (arba starka) medžioklės metu buvo užgeriamas bigosas – tradicinis bajorų valgis iš raugintų

kopūstų troškintų su visokiausios mėsos gabaliukais ir prieskoniais.

Medžiotojų poilsis miške, 1902 m. n

uotr

auko

s iš

s. k

. kos

akov

skio

alb

umo.

n

acio

nalin

is m

. k. Č

iurli

onio

dai

lės

muz

ieju

sPašilės miške linksminamasi, 1898 m.

nuo

trau

kos

iš k

osak

ovsk

io a

lbum

o.

nac

iona

linis

m. k

. Čiu

rlion

io d

ailė

s m

uzie

jus

Dubuo su dangčiu iš nežinomo Žemaitijos dvaro, kuriame galėjobūti patiekti ir troškinti kopūstai.sevro karališkojiporceliano manu-faktūra, XiX a. i p.šiaulių „aušros“ muziejus

117

reIkės• 115 g džiovintų baravykų,• ¾ l stipraus jautienos sultinio (arba 2 jautienos sultinio kubelių, ištirpintų trijuose puodeliuose vandens),• 900 g šviežios kiaulienos mentės (gali būti ir jautiena ar veršiena, taip pat galima panaudoti keptos ėrienos, jautienos ar veršienos likučius),• druskos, pipirų,• 3 valg. šaukštų augalinių riebalų (orig. vegetable shortening, galima naudoti aliejų),• 1 800 g raugintų arba šviežių kopūstų,• 450 g rūkytos arba sūdytos kiaulienos,• 4 obuolių,• 900 g konservuotų pomidorų be luobelės (pomidorai nėra tradicinis bigoso ingredientas, tačiau suteikia puikų skonį),• 12 trintų kadagių uogų arba 1 valg. šaukšto kmynų,• 12 juodųjų pipirų,• 2 laurų lapų,• 4 vidutinių svogūnų,• 450 g dešros, gali būti jau apkepta,• 225 g virto kumpio,• papildomai galima įdėti 2 valg. šaukštus cukraus, 1 kubelį jautienos sultinio, įpilti ½ l raudonojo arba baltojo vyno.

gamInImasĮkaitinkite orkaitę iki 150 ºC temperatūros. Kol orkaitė kaista, jautienos sultinyje užmerkite džiovintus baravy-kus. Pasūdykite jautienos mentę, pabarstykite pipirais ir apšlakstykite augaliniais riebalais. Į keptuvę įpilkite ½ puodelio vandens ir įdėkite mėsą. Pirmą kepimo valandą nereikia kiaulienos ar jautienos kepsnio šlakstyti, bet, jei naudojate labai liesą veršieną, mėsą du kartus sulaistykite lydytu sviestu. Pirmąją kepimo valandą atlikite šiuos darbus: ša

ltini

s: n

ela

rub

inst

ein,

„nel

a’s

Coo

kboo

k“, n

ew Y

ork:

alfr

ed a

. kon

pf,

1983

, p. 2

20–2

25.

• Plaukite raugintus kopūstus šaltame vandenyje, kol bus nesūrūs. Gerai nudžiovinkite.• Supjaustykite kubeliais kiaulieną ir skrudinkite, kol paruduos.• Nulupkite ir sutarkuokite obuolius.• Po valandos išimkite išmirkusius baravykus (sultinio prireiks, tad neišpilkite) ir smulkiai supjaustykite.• Anksčiau išvardintais ingredientais išklokite troškin-tuve pirmąjį sluoksnį. Išdėliokite apskrudintą, kubeliais supjaustytą kiaulieną, nuplautus kopūstus, smulkintus išmirkusius baravykus, pomidorus, trintus obuolius, su-maišytus su kadagių uogomis arba kmynais, nesmulkintus pipirus ir laurų lapus. Uždenkite troškintuvą ir lėtai virkite ant mažos ugnies 90 min.Po valandos kepamą mėsą apdėkite ketvirčiuotais svo-gūnais, pabarstykite druska. Jei keptuvė sausa, įpilkite vandens. Padidinkite temperatūrą iki 180 ºC ir kepkite dar valandą arba, kol mėsa taps minkšta.Tuo metu, kol kepa mėsa, nulupkite, susmulkinkite ir apvirkite dešrą. Atsidėkite. Susmulkinkite virtą kumpį ir taip pat atsidėkite.Dabar mažoje sunkioje keptuvėje ištirpinkite cukrų. Kai-tinkite ant vidutinio stiprumo ugnies, kol pasikeis spalva. Patraukite nuo ugnies ir leiskite 2 min. pravėsti, tada sumai-šykite su jautienos sultiniu, likusiu nuo džiovintų baravykų.Praėjus 90 min., troškintuvą nukelkite nuo ugnies ir supilkite tirpintą cukrų, sumaišytą su jautienos sultiniu. Kai kepsnio mėsa iškeps, ją susmulkinkite ir įdėkite į troš-kintuvą. Sudėkite apvirtą dešrą, smulkintą virtą kumpį, jei norite – įpilkite vyno. Gerai viską sumaišykite ir lėtai virkite 30 min. Žiūrėkite, kad neprisviltų. Paragaukite – gali prireikti sultinio kubelio ar druskos.

pasTaba: bigosą galima laikyti šiltą ilgas valandas, o atvė-susį vėl pašildyti, galima jį net ir užšaldyti. Patiekiama su keptomis bulvėmis arba juoda duona. Prie bigoso patiekiama šalta degtinė, alus arba raudonasis vynas.

TroškInTI kopūsTaI (bIgosas)Ilguvos dvaro receptas

10 asmenų, jei pagrindinis patiekalas, 15 asmenų, jei užkandis

1181/2018

VARTOJIMO KULTŪRA

suotos grafo Kazimiero Kosakovskio (1837–1905) nuotrau-kose. Jose pavaizduota tradicinė triumfo akimirka – po medžioklės šalia vaišių susėdę bajorai. Ant žolės patiestas audeklas, stovi gėrimų buteliai, šalia guli medžioklės lai-mikis, o kiek tolėliau – ir ponų belaukiantis tarnas.

Nors ir šiandien troškinti kopūstai yra vienas popu-liariausių lietuviškų patiekalų, šių dienų restoranų šefai į jį ranka numoja, o ir poetai jau nekuria eilių. Lietuvos bajorų troškintų kopūstų receptų yra išlikusių ne vienoje knygoje. Antai Anelės Mlynarskytės-Rubinstain mama Grincevičienė užrašė gimtojo Ilguvos dvaro receptus, kuriuos jos dukra Anelė vėliau sudėjo į knygą „Nela’s Coocbook“ ir išleido Niujorke 1983 m. Atskirame šios knygos skyriuje, skirtame bigosui, autorė pažymi, kad šį receptą ji paveldėjo jau ištobulintą Ilguvos dvaro virėjų. Žinoma, patiekalo sudėtis varijuodavo, atsižvelgiant į sezoną, tačiau visi ingredientai, išskyrus druską, pipirus ir laurų lapus buvo iš dvaro ūkio.

puoTų pavILjonaI mIške: ImperaTorIaus prIėmImas po medžIokLės 1858 m. Rusijos imperatoriaus Aleksandro II (1818–

1881) atvykimo į Vilnių proga grafai Juozapas Tiškevičius

(1830–1891) ir Mykolas Tiškevičius (1826–1897) surengė medžioklę ir iškėlė puotą. Gausiai imperatoriaus palydai ir svečiams Vingio šilo prieigose buvo įrengta stovyklavietė, čia pūpso įvairios paskirties palapinės, o didžiausioji jų skirta puotai.

Litografijoje perteikiamas vienas iš šventės epizodų –pasiruošimas vaišėms. Su smulkiausiomis detalėmis vaizduojama puošni palapinė su medžioklės atributais – trofėjiniais ragais, ietimis ir vainikais. Palapinės viduje medžioklės sceną keičia riterių salės tema ir karo motyvai. Galinę sieną puošia trys mažesni ir du dideli panoplijai – įvairios ginkluotės elementų kompozicijos (šarvų, skydų, šalmų, vėliavų, iečių), prie sienos blykčioja šeši šarvų komplektai. Galimas daiktas, kad šie panoplijai ir šarvai buvo atgabenti iš Gorodoke esančių M. Tiškevičiaus rūmų valgomojo. Palapinės centre, riterių apsuptyje, stovi stalas, padengtas 46 asmenims. Aplink jį sustatytos valgomojo kėdės nendrių arba rotango atkaltėmis. Per visą stalo ilgį matome besidriekiantį centrinį dekoro elementą, tikėtina, jog tai yra surtout de table – XIX a. būtinas stalo centro elementas, ant kurio ritmiškai atsikartoja aukštesnės gėlių ir vaisių vazos. Greta svečių stalo šliejasi dar vienas, pa-galbinis. Ant jo matome išdėliotas lėkštes, taures sriubai ir kitą patarnavimui būtiną inventorių. Abu stalai dengti ilgomis, beveik žemę siekiančiomis staltiesėmis.

stalo ruošimo scena. 1858 m. Vingio parke, Vilniuje, grafų Juozapo ir Mykolo Tiškevičių surengtas priėmimas rusijos imperatoriui aleksandrui ii . Paviljone matomi panoplijaiir šarvai, tikėtina, atgabenti iš M. Tiškevičiaus rūmų Gorodoke valgomojo.

Vingio parke buvo ruošiamasi 1812 m. priimti ir imperatorių aleksandrą i. architektas Mykolas Šulcas šiam iškilmingam pobūviui suprojektavo didelę medinę pavėsinę, tačiau iškilmių išvakarėse ji sugriuvo. Dėl šios nesėkmės M. Šulcas nusiskandino Neryje

dai

l. a

dolp

he’a

s je

anas

-bap

tiste

’as

bayo

t, eu

gène

C

icér

i, jo

nas

kazi

mie

ras

vilč

insk

is. X

IX a

. vid

. Lem

ersj

ė lit

ogra

fijos

sp

aust

uvė.

Lie

tuvo

s da

ilės

muz

ieju

s

119

pIeTūs dvaro parkePagrindinis svečių stalas ir pagalbinis tarnų matomi

ir dailininko T. Hesso 1839 m. Moravskių (lenk. Zausze) dvaro (Naugarduko pav.) parko akvarelėje. Šie rūmai ku-nigaikščiui Liudvikui Adolfui Vitgenšteinui (1799–1866), atiteko kaip kraitis 1828 m. vedus Stefaniją Radvilaitę (1809–1832). Deja, santuoka truko neilgai. Akvarelėje kunigaikštis pavaizduotas jau su antrąja žmona kunigaikš-tyte Leonila Bariatinska (1816–1918). Aštuoni pietautojai, pasitiesę ant kelių plačias servetėles, sėdi dvaro parke prie apvalaus, staltiese uždengto stalo. Ant kilimo stovinčio stalo viduryje matome centrinę kompoziciją, tačiau tiksliau pasakyti, kas ten pavaizduota, sudėtinga. Ponus aptarnauja keturi padėklus laikantys liokajai. Ant vieno padėklo ga-lime matyti esant butelį. Ant pagalbinio stalo sukrautos lėkštės, įrankiai ir didelė sriubinė.

pIeTūs dvarų Terasose Ir sodų pavILjonuose Prie vietinio klimato bei bajorų gyvenimo būdo

prisitaikė ir dvarų architektūra. Kiekvienas dvaro rūmas turėjo prieangį, vadinamąsias „gonkas“, XVIII a. statyti didesni dvarai – neretai ir galeriją (įgilintą lodžiją), o XIX a. – atviras ar dengtas terasas. Šios nuo saulės ir

kritulių pasislėpti skirtos užuovėjos buvo mėgstama popiečio arbatos ceremonijos ar pietų vieta.

Vijokliais apaugusią saulėtą terasą galime išvysti pažvelgę į XX a. 4 deš. bajorų Dimšų Ilzenbergo (Juodupės sen.) dvaro nuotrauką, kurioje įamžinti prie šventinio stalo sėdintys šeimininkai su svečiais. Dvaro šeimininkė Livija Dimšienė Majoresku (1863–1946) sėdi ketvirta iš kairės, o tarp svečių, antra iš kairės, įsitaisiusi Rokiškio grafaitė Marija Pšezdzieckytė (1907–1977). Platus, balta staltiese užklotas stalas padengtas dešimčiai asmenų. Pietautojai ant kelių pasitiesę dideles servetėles. Viduryje stalo stovi aukšta stiklinė vaza.

Dvarų soduose ir parkuose buvo statomos įvairaus dydžio ir formos pavėsinės. Su tokių statinių įvairove galime susipažinti vartydami grafų Volmerių giminės iš Vėžaičių

sezoniškumas ir blogas oras turtin-giausiems bajorijos atstovams nebuvo baisus – nuolat žaliuojantis rojus buvo kuriamas oranžerijose.

dai

l. a

lber

tas

vaiti

ekus

žam

etas

, 187

2 m

. nac

iona

linis

m. k

. Čiu

rlion

io d

ailė

s m

uzie

jus Marijos radvilaitės ir Mykolo Tiškevičiaus rūmų Gorodoke valgomojo interjeras.

Prie pagrindinių rūmų prišlieta oranžerija turi tiesioginę jungtį su valgomuoju. ant sienų šia-me kambaryje kaba panoplijai, kuriais, tikėtina, buvo papuoštos M. Tiškevičiaus surengtos

medžioklės puotos imperatoriaus aleksandro ii atvykimo proga paviljono sienos

1201/2018

VARTOJIMO KULTŪRA

kunigaikščiai Vitgenšteinai su svečiais pietauja Moravskių dvaro (Naugarduko pav.) parke, dail. T. Hessa, 1839 m.

kunigaikščiai Liudvikas adolfas ir Leonida Bariatinska Vitgenšteinai

Liet

uvos

dai

lės

muz

ieju

s, ne

žino

mas

rusų

XIX

a. v

id. d

ailin

inka

s

Liet

uvos

dai

lės

muz

ieju

s, ne

žino

mas

rusų

XIX

a. v

id. d

ailin

inka

s

rom

anas

aft

anaz

y, D

ziej

e re

zyde

ncji

na d

awny

ch k

resa

ch

rzec

zypo

spol

itej,

vroc

lava

s, W

yd. O

ssol

ineu

m

dvaro fotografijų albumą. Jame rasime žalumynų girlian-domis išpuošto erdvaus paviljono nuotrauką – tokio tipo puošyba buvo naudojama per šventes, todėl tikėtina, kad nuotraukoje matomas paviljonas parengtas būtent šventei. Kitose nuotraukose regime dviaukštį paviljoną su virš jo plevenančia vėliava, aštuoniakampę altaną po dideliu medžiu.

popIeČIo arbaTėLė Jaukios sodų altanos ar panoraminiai kelių aukštų pa-

viljonai buvo puikios vietos popiečio arbatos ritualui. XIX a.

Lietuvoje paplinta arbata, o kartu ir angliška jos gėrimo tradicija. Vilniaus universiteto tipografo Juzefo Zavaskio sū-naus Adamo žmona Vincenta Žultkovska Zavadska 1854 m.išleido knygą „Kucharka Litewska“ (į lietuvių kalbą išversta 1907 m. pavadinimu „Lietuvos virėja“), kurioje pateikia-mas sąrašas, ką dera patiekti „angliškos arbatos“ metu: svaigių (citrininio arba apelsininio sidro, romo) ir gaivių (sulčių) gėrimų, grietinėlės, sviesto (šviežio, ančiuvių arba silkės), sūrių (namie ir užsienyje pagamintų), mėsos (rū-kytos mėsos, kumpio, liežuvio, nugarinės, šaltos stirnienos arba veršienos, vyniotinių) ir žuvies užkandžių (ikrų, lašišos, silkės, sardinių), be abejo, saldžių kepinių (įvairių sviestainių, mielinių pyragų, smulkių saldžių sausainukų, tortų, paplotėlių), uogienės, vaisių ir uogų.

Popiečio arbatėlė buvo tinkamas metas lankytis sve-čiuose. Kaip angliška arbata terasose mėgavosi Lietuvos dvarininkai, galime išvysti pažvelgę į XX a. 4 deš. Rokiškio dvaro nuotrauką. Sodo terasoje matome grafus Kateriną Komaraitę Pšezdzieckienę (1909–1983) ir jos vyrą Alek-sandrą Pšezdzieckį (1911–1944) su viešnia gardžiuojantis arbata prie staltiese dengto stalelio. Kaip įprasta, arbatžolių gėrimą pilsto šeimininkė. Popiečio arbatos ritualą regime ir dailininko Edmundo Perlė (1854–1935) satyriniame piešinyje „Pokalbis prie arbatėlės“. Jame pavaizduota

Šiltuoju sezonu iš namų valgomojo buvo persikeliama į ūksmingas, šešėlį

metančias dvarų rūmų terasas, altanas, sodus bei parkus. Čia buvo rengiami

pietūs ar angliškos arbatėlės.

Grafų Volmerių Vėžaičių dvaro parko altanos vidus, kuriame matome suolus bei stalą, XiX a. pab.

Grafų Volmerių Vėžaičių dvaro parko altana, XiX a. pab.

žem

aiči

ų m

uzie

jus

„alk

a“že

mai

čių

vysk

upys

tės

muz

ieju

s. n

uotr

. aut

oriu

s ne

žino

mas

121

Bajorų Dimšų pietų stalas ilzenbergo dvaro

terasoje, XX a. 4 deš.

roki

škio

kra

što

muz

ieju

sro

kišk

io k

rašt

o m

uzie

jus

Popiečio arbatos ritualas rokiškio dvaro parke. iš kairės antra katerina komaraitė Pšezdzieckienė,

trečias – jos sutuoktinis rokiškio dvaro grafas alek-sandras Pšezdzieckis, XX a. 4 deš.

dailininko viešnagė nedideliame dvarelyje. Žalumynais apaugusioje terasoje prie stalo sėdi dailininkas ir šeimi-ninkė. Kaip ir grafienė K. Pšezdeckienė, taip ir šio kuklaus dvarelio šeimininkė, vilkinti ilga balta suknele, svetingai pila svečiui arbatą.

puoTos oranžerIjose Sezoniškumas ir blogas oras turtingiausiems bajorijos

atstovams nebuvo baisus – nuolat žaliuojantis rojus buvo kuriamas oranžerijose. Šios oazės buvo ne tik egzotiškų augalų buveinė žiemą, bet ir dvaro švenčių vieta. Puotos oranžerijose galėjo būti rengiamos ir šaltuoju sezonu, kai oranžerijose jau buvo suvežti medžiai. Žiemą įvairiausio-mis gėlėmis pražydę vaišių stalai turėjo kelti amžininkams nepaprastą susižavėjimą. Lietuvos didikai jau nuo XVIII a. statydinosi parkuose oranžerijas, tačiau apie jose vykusias puotas turime tik labai vėlyvų žinių iš XX a. pradžios. Visgi tikėtina, kad ir anksčiau tokios puotos vykusios.

Kaip atrodė XVIII a. pabaigoje puotai pritaikytos oranžerijos, galime įsivaizduoti pažvelgę į 1786 m. vasario 7 d. Austrijos imperatoriaus Juozapo II Šenbruno rūmų oranžerijoje vykusios šventės litografiją. Joje matome platų, aukštomis lubomis skliautais dengtą kambarį, apšviestą 20 sietynų, kurio kairėje yra operos scena, o dešinėje  –

antroji scena komedijos teatrui. Šventės metu rodytos dvi operos – Wolfgango A. Mozarto „Muzikos direktorius“ (Der Schauspieldirektor) ir Antonio Salierio „Pirmiau muzika, tuomet pokalbis“ (Prima la musica, poi le parole). Oranžerijos viduryje stovėjo ilgas stalas, padengtas 45 asmenims: 21 damai ir 24 džentelmenams. Svaigią šventės atmosferą kūrė šimtai apelsinmedžių, kuriuos matome antrame paveikslo plane.

XIX šimtmetyje oranžerijos kaip puotų scenos reikšmė sumažėjo, tačiau jos niekur nedingo, atvirkš-čiai – oranžerijos buvo statuso simbolis ir kiekvienas išgalintis jas statydinosi matomoje vietoje. Kartais oranžerijos buvo sujungiamos su pagrindiniais dvaro rūmais. Neretai tokiu atveju jos turėjo ir tiesioginę jungtį su valgomuoju kambariu (pavyzdžiui, Palangos, Gorodoko dvarų rūmai). Marijos Radvilaitės (1830–1902) ir M. Tiškevičiaus rūmų Gorodoke valgomasis tarsi susilieja su oranžerija į vieną bendrą erdvę. Pačiame valgomajame, ant dešinės sienos, kabėjo du maži ir vie-nas didesnis panoplijai, iš abiejų pusių į stalą žvelgė ant pakylų sustatyti šarvai. Tokia pati riteriškumo tema buvo Tiškevičių pasirinkta ir 1858 m., atvykus imperatoriui Aleksandrui II medžioklės paviljone, kurią jau aptarėme straipsnio pradžioje.

Grafų Tiškevičių arbatėlė dengtoje vasarinėje terasoje. Prie pinto stalo viduryje sėdi grafienė sofija Tiškevičienė (~ 1839–1919), kairėje –

marti Marija Puslovska-Tiškevičienė (1866–1939). Tarp jų antrame plane stovi sofi-jos duktė Marija Tiškevičiūtė (1871–1943), o abipus jos – sofijos anūkės, XX a. 2 deš. kr

etin

gos

muz

ieju

s

arbatėlė raguvėlės dvaro terasoje.Grafas aleksandras Pšezdzieckis (1911–1944) su būsima žmona katerina komaraite (1909–1983), XX a. 4 deš. ro

kišk

io k

rašt

o m

uzie

jus

1221/2018

VARTOJIMO KULTŪRA

Turime išlikusias dvi XX a. pradžios nuotraukas, kuriose užfiksuotos Lietuvos bajorų puotos, surengtos Vaitkuškio dvaro oranžerijoje šaltuoju ir šiltuoju sezonais. Pirmojoje nuotraukoje, darytoje kovo mėnesį, regime oran-žerijoje pastatytą pasagos formos stalą, prie kurio susėdę apie šimtas svečių. Augalų oranžerijoje palikta nedaug. Sienos ir lubos išpuoštos augalų girliandomis. Augalai taip pat gausiai panaudoti ir stalo puošybai. Originaliai išspręs-tas oranžerijos laikančių kolonų klausimas – atsidūrusios vidury stalo, jos tapo ir dekoro elementu.

Oranžerija apšviesta sieniniais šviestuvais, kabančiu sietynu ir keliomis dešimtimis žvakidžių ant stalo. Da-rant nuotrauką, svečiai gėrė šampaną, dalis jų atsisukę į kamerą ir laiko pakėlę taures rankose. Abipus stalo stovi pasitempę liokajai. Pirmame plane matome tuščią kėdę su servetėle (svečiai, laikinai paliekantys stalą, privalo padėti servetėlę ant kėdės, ne ant stalo. Ant stalo serve-tėlė paliekama baigus vakarienę dešinėje pusėje). Šventė vyksta vakare, tai išduoda tamsa už langų ir aukščiausias vakarinės aprangos kodas – frakas.

Antrojoje nuotraukoje, darytoje dieną, galime geriau apžiūrėti šiltuoju sezonu Vaitkuškio dvaro oranžerijoje vykusios šventės puošybą ir stalo serviruotę. Patalpos sie-nų ir lubų dekoras panašus kaip ir kovo mėnesį surengtos puotos, o stalo skiriasi. Ant jo nėra žvakidžių – tai leidžia manyti, kad būta pietų, ne vakarienės. Čia žvakidžių vietą užpildo vaisių vazos.

Vieno asmens serviruotę sudaro: lėkštė, peilis su šakute karštajam patiekalui surikiuoti dešinėje, desertinis šaukštas ir šakutė – lėkštės viršuje. Visi įrankiai sudėti pagal prancūzišką madą: šakutės – dantukais į staltiesę žemyn, o šaukštai – iškilimu į viršų. Pagal prancūzišką paprotį patiekta ir duona: ji įsukta į servetėlę lėkštės kairėje. Virš serviruotės per centrą sustatytos trys taurės. Iš formos galime spręsti, kad taurės skirtos vandeniui, baltajam ir raudonajam vynui.

Gausiai užstalei surinktos nevienodos kėdės, tačiaudominuoja skirtos valgomajam kambariui. Pasak baldų dizaino istorikės Eglės Bagušinskaitės, Kosakovskių oranžerijoje šventės metu naudotos grakščios, lengvos, lakoniškų formų kėdės, populiarios XIX a. pab.–XX a. pr. Kėdžių pasostės dengtos pintu, greičiausiai iš nendrių pluošto nupintu tinkleliu, o atkaltės puoštos subtiliais drožiniais – apatinis skersinis dekoruotas rozetėmis su augaliniais motyvais, virš jo – ovali lentelė, o visą atkaltę užbaigia tekintas, profiliuotas skersinis. Prie lango mato-me kuklesnes, medines, Vienos stiliaus kėdes. Prie sienų sustumti patarnauti skirti stalai: ant jų laikomos lėkštės ir kitas liokajams būtinas darbo inventorius.

Taigi nesvarbu, kur puotaudavo Lietuvos bajorai – miške, dvaro terasoje, sode ar oranžerijoje, per ypatingas šventes jie stengėsi paversti erdves valgomaisiais ir išra-dingai papuošti.

Nesvarbu, kur puotaudavo Lietuvosbajorai – miške, dvaro terasoje,

sode ar oranžerijoje, per ypatingas šventes jie stengėsi paversti erdves

valgomaisiais ir išradingai papuošti.

Paruošas puotos stalas Vaitkuškio dvaro oranžerijoje vasarą, 1903 m. rugpjūčio 2 d.

stan

islo

vo k

azim

iero

kos

akov

skio

nuo

tr.

nac

iona

linis

m. k

. Čiu

rlion

io d

ailė

s m

uzie

jus