5

TURINYSĮvadas 7

VALGOMI SENOVĖS DARŽELIŲ AUGALAI 8Vaistinė agurklė 11Daržinė balandūnė 14Laiškinis česnakas 16Didysis debesylas 19Paprastasis diemedis 22Paprastoji dumplūnė 24Vaistinis isopas 26Paprastoji katžolė 28Tikroji levanda 31Vaistinė medetka 35Pipirinė mėta 39Didžioji nasturtė 42Kvapioji našlaitė 44Trispalvė našlaitė 46Žalioji rūta 48Daugiametė saulutė 50Gvazdikinis serentis 52Vaistinis smidras 55Vaistinis šalavijas 59

IŠ MIŠKŲ IR PIEVŲ Į GĖLYNUS 62Paprastoji bitkrėslė 65Meškinis česnakas 69Keturbriaunis čiobrelis 72Paprastasis čiobrelis 75Paprastoji garšva 78Siauralapis gaurometis 81Plačialapis gyslotis 85Paprastoji gyvatžolė 88Dygliuotoji kardažolė 90Kartusis kietis 92Paprastasis kietis 94

Vaistinė kraujalakė 97Paprastoji kraujažolė 101Dvimetė nakviša 104Tamsioji plautė 107Pavasarinė raktažolė 110Paprastasis raudonėlis 113Miškinė sidabražolė 116Didžioji vilkpupė 118Paprastoji žemuogė 121

VALGOMOS VANDENS TELKINIŲ PUOŠMENOS 124Balinis ajeras 127Skėtinis bėžis 130Paprastoji lūgnė 132Paprastoji nendrė 134

DARŽOVĖS IR PRIESKONINIAI AUGALAI GĖLYNUOSE 136Daržinė aguona 139Kvapusis bazilikas 143Šluotelinis burnotis 146Lapinis burokėlis 150Tuščialaiškis česnakas 153Vaistinis čiobrelis 155Daržinis dašis 158Kalninis dašis 160Sėjamoji juodgrūdė 162Vaistinis kietis 164Valgomasis krienas 167Vaistinė melisa 171Mėlynžiedė ožragė 175Plačialapė pipirnė 177Tikroji saulėgrąža 178

REČIAU AUGINAMOS VALGOMOS GĖLĖS 180Storalapė bergenija 182Lenktagalvis česnakas 184Plačialapis česnakas 186Taurusis didramunis 189Valgomoji ybiškė 190Kvapioji garduoklė 193Geltonasis gencijonas 194Pankolinė kinmėtė 197Valgomasis kiškiakopūstis 198Daržinis krokas 200Raudonoji monarda 202Krūminė perilė 205Vaistinė svilarožė 206Kvapusis šalavijas 208Paprastoji šantra 210Vaistinė verbena 212Geltonoji viendienė 214Blyškusis vilkdalgis 217Darželinė žiomenė 219

Rodyklė 220Augalų rodyklė 232Iliustracijų sąrašas 233Tinklalapiai ir literatūra 234

UDK 633.8 Ob-12

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-0954-0

© Sigutis Obelevičius, 2013© Irma Gineikienė, 2013© Leidykla „Alma littera“, 2013

76

S E N O V Ė S D A R Ž E L I Ų A U G A L A I

Įvadas Pabandykime įsivaizduoti gyvenimą be žolinių augalų, ypač gėlių. Baisu net pagalvoti, kokia būtų niūri Žemė be žiedų. Rodos, apie gėles ir kitus augalus žinome viską, vis dėlto tai neišsemiamas lobynas, jie dar slepia daug paslapčių.

Dabar jau neišsiaiškinsime, kada ir kas pirmasis pradėjo auginti įvairius žolinius ir kitokius augalus. Kodėl žmonėms jie rūpi? Nustatyta, kad tarp mūsų ir augalų, ypač gėlių, už-simezgęs tam tikras ryšys. Jį žmonės jautė jau prieš tūks-tantmečius. Štai prieš 4–5 tūkstančius metų senovės Egipte gėles plačiai augindavo, jas dovanodavo, jomis puošdavosi, o prieš 3000 metų iki Kristaus senovės egiptiečiai dekoratyvi-nius ir kvapiuosius augalus naudodavo prieskoniams, aroma-tinėms medžiagoms gauti ir net balzamuodami mirusiuosius.

Lietuvoje nuostabūs sodai ir parkai buvo žinomi dar Jo-gailos valdymo laikais. Nėra išlikusių rašytinių šaltinių, kaip atrodė lietuvių sodybos prieš 700 ar 1000 metų. Ar senovėje šalia sodybų augindavo gėlių? Greičiausiai taip, juk lietuvai-tės miškuose ir pievose rasdavo gražiai žydinčių augalų, jų veikiausiai parsinešdavo ir pasodindavo šalia savo namelio. Lietuviai iki pat XX a. vidurio išlaikė tą ypatingą ryšį su gamta, žinojo laukinius augalus, jų savybes, senelės ir motinos iš kartos į kartą perduodavo žinias apie gamtą. Kaimų „daktar-kos“ ir žiniuonės puikiai išmanė liaudies mediciną, sėkmingai gydė įvairiausias ligas. Dar ir dabar pašlijus sveikatai mūsų žmonės gydosi pačių surinktomis vaistažolėmis. Didelė dalis čia pateiktų augalų yra ne tik valgomi, bet ir turi vaistinių savybių.

Knygoje aprašyta rūšių augalų, kuriuos vienaip ar kitaip galima naudoti virtuvėje. Vieni vartojami salotoms, kiti – kaip prieskoniai. Kai kurie augalai maistui būdavo renkami tik badmečiais, tačiau įdomumo dėlei jų galima paragauti ir gyvenant pertekliuje.

SVARBU! Į gydymąsi augalais nereikia žiūrėti taip – jeigu nepadės,

tai ir nepakenks. Kai kurios jų medžiagos išties neturi šalutinio

poveikio, tačiau daugelio šeimų, ypač notrelinių, salierinių, augalų

cheminė sudėtis labai sudėtinga ir dalis tų medžiagų gali būti

kenksmingos. Ypač pavojingi augalai, kaupiantys psichotropines

medžiagas. Apskritai veikliosios vaistažolių medžiagos nėra visiš-

kai nekaltos, todėl gydantis augalais geriau nerizikuoti ir pasitarti

su gydytoju ar vaistininku.

4544

S E N O V Ė S D A R Ž E L I Ų A U G A L A I

Kvapiąsias našlaites vartoti reikia atsar-

giai, nes jose yra nuodingų medžiagų.

Perdozavus gali pasidaryti bloga,

paleisti vidurius.

!

Kvapioji našlaitėViola odorata l.

Kilusi iš Viduržemio jūros kraštų. Auga lapuočių miškų pakraščiuose, krūmin-gose kalvose, parkuose, panamėse. Lietuvoje pasitaiko sulaukėjusi, ypač par-kuose, dvarvietėse, prie kapinių, lapuočių miškų pakraščiuose, krūmais apaugusio-se kalvose.

Tai daugiametis našlaitinių (Violaceae) šeimos žolinis augalas.

Bestiebis, su storu, šakotu šakniastiebiu ir antžeminėmis, kartais ir požeminėmis palaipomis.

Lapai sudaro skrotelę, plaukuotais lapko-čiais, gausūs, plačiai kiaušiniški ar beveik apskriti, dantyti, paprastai kiek plaukuoti.

Žiedai kvapūs, tamsiai violetiniai, re-čiau – sodriai mėlyni, su kiek šviesesniu violetiniu pentinu. Žiedkočiai pūkuoti. Žydi vos tik sniegas nutirpsta ir saulė pašildo žemę.

Vaisius – tribriaunė ar neryškiai šešia-briaunė, gausiai plaukuota, atsidaranti, bet sėklų neišbarstanti dėžutė.

Dauginimas: pasisėja pati ir gausiai plinta palaipomis. Vaisiai subręsta gegužę–birželį.

Augimo vieta: galima sodinti pusiau paunksnėje ir po lapuočiais medžiais, tik svarbu, kad pavasariais gautų pakanka-mai šviesos.

Dirvožemis: labiausiai tinka vandeniui laidus, drėgnokas, tačiau neužmirkstantis ir trąšus.

Ligos: pažeidžia mozaikos virusai, miltli-gė, rūdys.

Kur tinka auginti: ypač po medžių laja kaip kiliminį augalą. Gražiai atrodo moliniuose vazonuose balkonuose ar ant lauko palangės.

Veislės: išvesta pilnavidurių, baltažie-džių ir rausvažiedžių, kaip antai ‘White Czar’, ‘Rosina’, ‘Queen Charlotte’, ‘L’Arne’ (‘Lianne’), ‘John Roddenbury’, ‘Czar’, ‘De-loris’, ‘Duchesse de Parme’, ‘Fair Oaks’. ‘Kionigin Charlotte’ tamsiai violetiniais žiedais žydi ne tik pavasarį, bet ir rugsėjį.

Vaistams galima naudoti visas augalo da-lis, ypač žiedus ir šaknis. Žolė renkama, kai našlaitės žydi, šakniastiebiai – anks-tyvą pavasarį arba rudenį.

Kvapiųjų našlaičių preparatai padeda atsikosėti, skatina prakaituoti ir išsiskirti tulžį, mažina temperatūrą, pasižymi diu-retinėmis, priešuždegiminėmis, nuskaus-minamosiomis, netgi vėžį gydančiomis savybėmis.

KOSULYS: stiklinę šviežių žiedų užpilkite stikline karšto vandens. Po paros nu-koškite, užvirkite ir vėl parą šiuo skysčiu užpylę laikykite stiklinę žiedų. Nukoškite ir sumaišykite su medumi (1 : 1). Sirupą gerkite po šaukštelį kelis kartus per dieną.

VĖŽIO LąSTELIŲ VYSTYMOSI STABDY-MAS: 1 a. š. džiovintų lapų užplikykite 200 ml vandens ir po 10 min. nukoškite. Gerkite po 3 stiklines per dieną.

PRAKAITUOTI, ŠLAPIMą IŠSISKIRTI SKATINANTIS, KARŠČIAVIMą MAŽI-NANTIS, ATSIKOSĖJIMą LENGVINANTIS, KVĖPAVIMO ORGANŲ LIGOMS, KO-KLIUŠUI, INKSTŲ IR ŠLAPIMO PūSLĖS AKMENLIGEI, PODAGRAI, REUMATUI GYDYTI TINKANTIS UŽPILAS: 10 g smulkintos žolės su šaknimis užplikykite 0,5 l vandens. Po 2 val. gerkite po 2 v. š. 3–4 kartus per dieną. Užpilu skalaukite gerklę, kai sergate gripu ar angina.

Prieskoniams tinka jauni malonaus kvapo lapai ir žiedpumpuriai, renkami ankstyvą pavasarį. Kvapiosios našlaitės žaliuoja ir po sniegu, tad net žiemą jomis galima skaninti salotas. Žiemą iš džio-vintų lapų ir žiedų galima išvirti kvapios arbatos.

Žiedais dažomi saldumynai, cukraus sirupe mirkytais žiedais puošiami deser-tai. Smulkinti lapai, žiedai ir žiedpumpu-riai tinka salotoms, mišrainėms gardinti. Seni lapai ir žiedpumpuriai sriubas sutirština ir pakvėpina.

Šaknyse ir šakniastiebiuose yra eterinių

aliejų, flavonoidų, fenolkarboninių rūgš-

čių. Žolėje yra saponinų, lapuose – eteri-

nių aliejų, steroidų, vitamino C, karoteno,

flavonoidų. Žieduose yra organinių

rūgščių, eterinių aliejų, saponinų, riebiųjų

ir fenolkarboninių rūgščių. Sėklose gausu

aliejaus.

Dovanojamos našlaitės reiškia nekaltybę ir neryžtingumą, taip pat – atsisveikinimą.

K VA P I OJ I N A Š L A I T Ė

5554

S E N O V Ė S D A R Ž E L I Ų A U G A L A I

Vaistinis smidrasAsparagus officinalis l.

Paplitęs Skandinavijoje, Europoje, Kau-kaze, Vakarų Sibire, Mažojoje Azijoje ir Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje auginamas darželiuose ir daržuose, yra sulaukėjusių.

Tai daugiametis smidrinių (Asparaga-ceae) šeimos dažniausiai dvinamis žolinis augalas.

Šakniastiebis storas, su mėsingomis požeminėmis ataugomis.

Stiebas stačias, tvirtas, plonas, lygus, maždaug nuo vidurio šakotas, plikas, 0,6–2,5 m aukščio.

Lapai mažų plėviškų žvynelių pavidalo su kietu pentinu pagrinde.

Žiedai smulkūs, žalsvai gelsvi, ant nu-svirusių žiedkočių po 1–2 išsidėstę lapų pažastyse. Žydi birželį–liepą, kartais rugpjūtį.

Vaisius – rutuliška, rusvai raudona uoga. Sėklos juodos, ovalios.

Dauginimas: dauginama 3–7 metus daigiomis sėklomis arba šakniastiebiniais auginiais. Sėklos dygsta ilgai. Šaknias-

tiebiais dauginama anksti pavasarį, kol augalai neatžėlę. Maistui vartojami jauni, nepažaliavę ūgliai, pjaunami gegužės pradžioje. Iš vieno kero gaunama apie 10–15 ūglių.

Augimo vieta: geriausiai auga iš visų pusių saulės apšviestoje vietoje, tačiau pakenčia ir dalinį pavėsį. Vienoje vietoje gali augti daug metų.

Dirvožemis: gali augti bet kokiame dir-vožemyje – tiek kalkingame, tiek rūgš-čiame, išskyrus užmirkstantį. Labiausiai tinka giliai įdirbta, humusinga, neutralios reakcijos žemė.

Tręšimas: reikia gausiai tręšti organinė-mis trąšomis.

Kur tinka auginti: tvoros kampe, pasie-nyje, ties prieangiu. Galima papuošti apskritų lysvelių vidurį.

Smidrų žolėje ir uogose yra nuodingų

medžiagų. Žolė gali sukelti dermatitą.

!

VA I S T I N I S S M I D R A S

5756

S E N O V Ė S D A R Ž E L I Ų A U G A L A I

Uogose yra krakmolo, baltymų, cukrų,

fizamino, kapsingino, organinių rūgščių

(gintaro, chelidono), alkaloidų pėdsakų.

Sėklose – vanile kvepiančio džiūstančiojo

aliejaus, kurio jodo skaičius – 137. Smidrų

ūgliuose nemažai augalinių baltymų,

angliavandenių, kalcio, kalio, fosforo,

magnio, geležies druskų, vitaminų A, C,

PP, B1, B2, asparagino. Šakniastiebiuose

ir šaknyse gausu skaidulinių medžiagų,

baltymų, riebalų, aminorūgščių, anglia-

vandenių, pantoteno ir folio rūgščių,

vitaminų C, B1, B2, PP, E, K, karotenoidų,

mineralinių medžiagų (kalio, kalcio,

fosforo, geležies ir kt.).

Gydymui renkami smidrų šakniastiebiai su šaknimis, žolė, etioliuoti ūgliai ir uogos. Šakniastiebiai su šaknimis vaistams ruo-šiami rudenį arba ankstyvą pavasarį: nu-plaunami šaltu vandeniu, apvytinami ore ir džiovinami sausoje, gerai vėdinamoje vietoje. Sausai laikomi medžiaginiuose arba popieriniuose maišeliuose. Tinka vartoti dvejus metus. Žolė džiovinama ir laikoma taip pat kaip šakniastiebiai, tinka vartoti 1 metus. Vaisiai vartojami švieži.

Nustatyta, kad asparaginas (arba smidrų ekstraktas) stiprina širdies darbą, mažina kraujospūdį, plečia periferines kraujagysles, skatina išsiskirti šlapimą. Smidrų preparatai pasižymi nuskaus-minamosiomis ir priešuždegiminėmis savybėmis. Šakniastiebių ir jaunų ūglių nuoviras vartojamas skaudant širdį, sergant pielonefritu, cistitu, uretritu, šlapimo pūslės akmenlige, prostatos išvešėjimu, išbėrus odą, šlapimui varyti. Šviežios smidrų šaknys ir šakniastiebiai laisvina vidurius. Jauni ūgliai ypač tinka diabetikams. Šakniastiebių nuoviro pavil-gais gydomos pūlinės odos ligos.

PODAGRA: 1 dalį šviežių smidrų ūglių sulčių sumaišykite su 2 dalimis cukraus. Sirupą gerkite po 2–4 a. š. kelis kartus per dieną.

PIELONEfRITAS, cISTITAS: sumaišykite 7 dalis paprastųjų raudonėlių žolės, po 5 dalis petražolių lapų ir takažolių žolės, 4 dalis vakarinių tujų ūglių, po 3 dalis paprastųjų jonažolių žolės ir sėmenų, po 2 dalis pipirinių mėtų lapų, beržų pumpu-rų ir smidrų šakniastiebių, 1 dalį eukaliptų lapų. 6 v. š. mišinio užplikykite litru van-dens, 15 min. pakaitinkite vandens vonelė-je, po 40–50 min. nukoškite. Gerkite po stiklinę 4–5 kartus per dieną. Po 2–3 sav. pertraukos gerkite po pusę stiklinės 2–3 kartus per dieną.

IMPOTENcIJA: 1 kg jaunų ūglių sulčių užpilkite 1,5 kg cukraus. Vandens vonelėje kaitinkite, kol sutirštės. Sirupą laikyki-te šaldytuve ir vartokite po 5 v. š. ryte ir vakare. • 5 uogas užplikykite stikline vandens termose. Po 6–8 val. nukoškite. Gerkite po šaukštą 3–4 kartus per dieną.

REUMATAS, SąNARIŲ SKAUSMAI, BĖ-RIMAI: 6 v. š. šviežių ūglių, šakniastiebių ir šaknų mišinio užplikykite 0,5 l vandens. 2 val. laikykite šiltai ir nukoškite. Gerkite po 2 v. š. 4 kartus per dieną.

Maistui vartojami iš storo šakniastiebio išaugantys etioliuoti ūgliai. Yra ir žaliųjų smidrų. Smidrai storai užpilami pjuveno-mis, vėliau pjaunamos baltos ar žalsvos ūglių viršūnės, skoniu primenančios žaliuosius žirnelius. Smidrai verdami stati, kad drūtgalius semtų vanduo, o viršūnė-les šutintų garai. Jie neturi būti pervirti, antraip prarastų skonį, išvaizdą, naudą. Ir baltieji, ir žalieji smidrai geriausiai tinka su sviestu, kiaušiniais ir alyvuogių aliejumi, olandišku ar garstyčių padažu, ančiuviais, žieminiais svogūnais. Nupjautus ūglius

SMIDRAI SU SVIESTU IR PELETRūNAIS: 500 g smidrų nupjaustykite sumedėjusius galus, suriškite vienodo dydžio ryšulėliais ir sudėkite į didelį troškintuvą su verdančiu vandeniu. Uždengę troškinkite 6–8 min., kad smidrai suminkštėtų, bet būtų dar gana tvirti. Nusunkite ir atrištus smidrus sudėkite į 4 pašildytas lėkštes. Išsukite 50 g sviesto su 2 v. š. smulkintų peletrūnų, 1 v. š. smulkintų petražolių, tarkuota citrinos žievele, 1 v. š. citrinos sulčių, truputį pašil-dykite ir užpilkite ant smidrų, pasūdykite, apibarstykite juodaisiais pipirais.

LAzANIJA SU LAŠIŠA IR SMIDRAIS: 3 l sūdyto vandens 10–12 min. pavirkite 8 lazanijos lakštus, kad suminkštėtų. 0,5 kg smidrų sudėkite į verdančius makaronus ir pavirkite 3 min. Smidrus nusunkite ir perliekite šaltu vandeniu. Išimkite makaronus ir nusausinkite po-pieriniais rankšluosčiais. Vidutinio dydžio dubenyje sumaišykite 200 g varškės, 2 v. š. česnakų laiškų, 2 v. š. pieno, smulkintą skiltelę česnako, 1,5 v. š. krapų, 1 v. š. ci-trinos sulčių, 0,5 a. š. kvapiųjų pipirų. Ant kiekvieno lazanijos lakšto plonai užtepkite 2 v. š. varškės mišinio, 170 g plonai pjaus-tytos rūkytos lašišos. Ant vienos lakštų pusės padėkite po 3 smidrus palikdami išsikišusias viršūnes, suvyniokite ir suriš-kite česnakų laiškais.

SMIDRAI SU KREVETĖMIS: išvirkite 300 g smidrų. 1 v. š. kvietinių miltų pakepinkite 1 v. š. sviesto ir atskieskite smidrų nuovi-ru, supilkite 0,5 stikl. grietinės, suberkite 0,5 v. š. cukraus, pasūdykite ir išmaišykite. Į padažą sudėkite smidrus, 50 g lukštentų krevečių ir užvirkite. Valgykite šiltus.

DIETINĖ SMIDRŲ SRIUBA: gabaliukais supjaustykite 300 g smidrų. Juos suberki-te į 6 stiklines verdančio sultinio. Baigian-čią virti sriubą pagardinkite su druska ištrintais 2 kiaušinių tryniais.

BLYNELIAI SU SMIDRAIS: tešlą maišykite kaip miltiniams blynams, tik vietoje cu-kraus berkite druskos. Įdėkite smulkintų pomidorų, plonais griežinėliais pjaus-tytų pievagrybių, kapotų krapų ir saują svogūnų laiškų. Iškepkite blynelius. Gerai nuskustus smidrus 15–20 min. pavirkite 1,5 l sūdyto vandens. Nusunkite, ataušusį vandenį supilkite į pailgą indą, įpilkite vy-nuogių ar balzaminio acto, 5 v. š. aliejaus, pasūdykite, įdėkite svogūniukų ir į rūgšto-ką marinatą pamerkite smidrus. Po 1 val. ant blynelių padėkite kumpio bryzelių, ant jų smidrus ir suvyniokite.

SMIDRAI SU VIRTU KIAULIENOS KUMpIU IR BULVĖMIS: nuskuskite ryšulėlį smidrų ir 10–12 min. pavirkite sūdytame vandenyje su trupučiu cukraus. Smidrus išgriebkite, užpilkite alyvuogių aliejumi, apibarstykite parmezanu. Valgykite su bryzeliais pjaus-tyto virto kumpio ir virtomis bulvėmis, apibarstytomis petražolėmis.

SILKIŲ SUKTINUKAI SU SMIDRAIS: 15 min. garinkite saują smidrų, nupjau-kite viršutinę jų dalį. Galite apkepinti svieste. 800 g pievagrybių supjaustykite ir pakepinkite aliejuje kartu su 2 skiltelėmis česnako, pasūdykite. Apatines smidrų da-lis sumalkite ir įkrėskite 2 v. š. grietinės. Silkės filė įdarykite maltais smidrais, susukite, į vidų įkiškite smidrų, sutvirtin-kite sumuštinių pagaliukais. Valgykite su likusiais grybais ir baltuoju vynu.

TEŠLOJE APKEPTI SMIDRAI: sumaišykite 1 kg kvietinių miltų, po 1 a. š. druskos ir juodųjų pipirų, 2 a. š. tarkuotos citrinos žievelės ir stiklinę alaus. Į tešlą merkite smidrus (400 g) ir kepkite įkaitusiame aliejuje. Smidrus sudėkite ant popierinio rankšluosčio, kad nuvarvėtų riebalai. Val-gykite su padažu, pagamintu iš majonezo, citrinos sulčių ir citrinos žievelės.

patariama surišti į ryšulėlius ir palaikyti šaldytuve. Smidrus galima patiekti su olandišku padažu arba alyvuogių aliejumi ir parmidžano drožlėmis. Mėgstama juos apvynioti šoninės juostelėmis ir apkepti.

SMIDRAI SU LAŠINUKAIS: smulkiai supjaustykite 50 g lašinukų, nedidelį svogūną, sutarkuokite morką, 2–3 cm gabaliukais supjaustykite 300 g smidrų. Įberkite juodųjų pipirų, druskos, įmeskite lauro lapelį. Viską pakepinkite. Įpilkite vandens ir dar kiek patroškinkite.

ŠALTI SMIDRAI SU PADAŽU: sūdytame vandenyje apvirkite 0,5 kg valytų smidrų. Smulkiai supjaustykite po šaukštą petra-žolių ir svogūnų laiškų, 1 svogūną, kietai virtą ir sukapotą kiaušinį. Sumaišykite su 1 v. š. acto, 3 v. š. aliejaus ir 0,5 a. š. gars-tyčių. Padažą sumaišykite su ataušusiais smidrais. Pagardinkite juodaisiais pipirais ir pasūdykite.

SMIDRAI SU KIAUŠINIAIS: 200 g plautų ūglių išvirkite, apvoliokite džiūvėsėliuose ir pakepinkite svieste. Paskui užpilkite 2 plaktais kiaušiniais ir baikite kepti.

SMIDRŲ SALOTOS: išvirkite ir 2 cm ga-baliukais supjaustykite 100 g smidrų, su-pjaustykite virtą morką ir 3 virtas bulves, marinuotą agurką. Viską sumaišykite su 3 v. š. konservuotų žirnelių, 3 v. š. grieti-nės, pasūdykite.

KALIfORNIETIŠKA SMIDRŲ SRIUBA: nupjaukite 0,5 kg smidrų viršūnėles ir patroškinkite truputyje vandens. Likusius smidrus išvirkite sūdytame vandenyje ir pertrinkite per sietą. Į šią masę įberkite cukraus, įdėkite 2 v. š. sviesto ir troškin-tas viršūnėles. Viską dar kartą užvirkite ir nukaiskite. 1 v. š. grietinėlės išmaišykite su 2 tryniais, sumaišykite su 2 v. š. citri-nos sulčių ir trupučiu druskos. Supilkite į sriubą. Prieš patiekdami į sriubą įberkite šaukštą tarkuoto ananaso.

KEPTI SMIDRAI SU KIAUŠINIAIS: su-pjaustykite 300 g virtų smidrų, juos suber-kite į riebalais išteptą keptuvą ir užpilkite 2 kiaušinių su 0,5 stikl. grietinės, druska plakiniu ir kepkite orkaitėje 10–15 min. Valgykite karštus.

OMLETAS SU SMIDRAIS: 350 g smidrų nuplaukite, supjaustykite ir plonai pa-skleiskite kepimo skardoje, apšlakstykite 2 v. š. alyvuogių aliejaus, apibarstykite 1 a. š. jūrų druskos, trupučiu maltų juodųjų pipirų ir iki 210 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje kepkite 15 min. Turi apskrusti ga-liukai. Keptuvėje pamažu išlydykite 2 v. š. sviesto ir supilkite 3 kiaušinių su 1,5 v. š. pieno, druska ir juodaisiais pipirais plakinį. Kepkite nustatę nedidelę kaitrą, visą laiką maišykite. Iškepusi kiaušinienė turi būti minkšta. Iškepusius smidrus išdėliokite į lėkštes ir uždėkite kiaušinienės.

VA I S T I N I S S M I D R A S

201200

R E Č I A U A U G I N A M O S VA LG O M O S G Ė L Ė S

Daržinis krokasCroccus sativus l.

Manoma, kad kilęs iš Mažosios Azijos kalnynų, kiti botanikai teigia, kad iš Pietų Europos. Lietuvoje nedažnas.

Tai daugiametis vilkdalginių (Irida-ceae) šeimos gumbasvogūnis žolinis augalas.

Gumbasvogūniai iki 3 cm skersmens, pa-ilgai apvalūs, kiek suploti, apgaubti sausų rudų lukštų.

Žiedų apyžiedis blyškiai violetinės spalvos, suaugę vainiklapiai sudaro ilgą, cilindriš-ką vamzdelį. Žiedai stamboki, šviesiai ar tamsiai violetiniai, gysloti, su didele, labai išsikišusia, ilgesne už kuokelius purka. Ryškiai raudonai oranžinės purkos 3–3,5 cm ilgio. Didžiulė purka ir yra rūšies skiriamasis požymis. Žiedynstiebiai su žiedais 10–30 cm aukščio.

Lapai linijiški, siauri, išaugę iš požeminio stiebo. Jie išauga augalams peržydėjus arba baigiant žydėti.

Vaisiai – savaime atsidarančios ir sėklas pamažu išbarstančios dėžutės.

Dauginimas: dauginami gausiais gum-basvogūniais. Jie sodinami rugpjūčio

pabaigoje–rugsėjo pradžioje 6–10 cm gy-lyje paliekant 12–15 cm tarpus vienas nuo kito. Iškasti gumbasvogūniai 5–10 dienų apdžiovinami sausoje, vėjo perpučiamoje vietoje ar saulėje, sudedami į dėžutes ir vėsioje, sausoje patalpoje laikomi iki sodinimo.

Augimo vieta: saulėta. Vienoje vietoje auginami 3–4 metus.

Dirvožemis: lengvas, humusingas, gerai įdirbtas, vidutinio drėgnumo, bet neį-mirkstantis.

Tręšimas: prieš sodinimą reikėtų patręšti perpuvusiu mėšlu ar kompostu, minerali-nėmis azoto, kalio ir fosforo trąšomis.

Rūšys ir veislės: labiau paplitęs pava-sarinis krokas (C. vernus), žydintis vos nutirpus sniegui, dažniausiai kovą. Gana dažnas puošnusis krokas (C. speciosus). Šios rūšies krokų purkos taip pat tinka-mos prieskoniams.

Kur tinka auginti: darželiuose, alpina-riumuose, prie namų ir visuomeniniuose gėlynuose. Krokus galima sodinti vejose.

Purkose yra dažinių medžiagų, karote-

noidų, eterinio ir riebiojo aliejų, cukraus,

azotinių ir mineralinių medžiagų (kalio,

fosforo ir kt.), glikozidų, alkaloidų, šiek tiek

vitaminų (tiamino, riboflavino), karčiųjų ir

kitų bioaktyviųjų medžiagų.

Vaistinei žaliavai renkamos žiedų purkos. Surinktos greitai išdžiovinamos 45–50 °c temperatūroje ir sandariuose induose laikomos sausai, tamsiai. Žaliava turi būti kartoko skonio ir malonaus kvapo.

Krokai vartojami nuo konvulsinio ko-sulio. Jų duodama vaikams nuo spazmų. Purkomis kartais malšinami traukuliai, reumato, podagros sukelti skausmai, odos uždegimai, gydomos širdies, skran-džio ir žarnyno ligos. Krokų purkų prepa-ratai pasižymi antiseptinėmis, šlapimą iš-siskirti skatinančiomis savybėmis. Purkų nuoviro pavilgais gydomos uždegiminės akių ligos, pūliuojančios žaizdos.

BRONchITAS: 1 v. š. žaliavos užplikykite stikline vandens. Kai atauš, nukoškite. Gerkite po šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgydami.

Šafranas – maltos džiovintos daržinių krokų purkos. Šafranai  yra džiovintos daržinių krokų purkos. Jos renkamos tik žiedams išsiskleidus ir tuoj pat džiovina-mos silpnai kaitinant. Paskui sudedamos į skardines ir užlituojama, kad nepakliūtų oro. Šafranai yra labai kartaus skonio, todėl į maistą jų dedama itin mažai. Jie nemaišomi su jokiais kitais prieskoniais. Šafranai naudojami kaip augaliniai dažai (1 g purkų geltonai nudažo 100 l van-dens) kompotams, kepiniams, pudin-gams, sviestui, sūriui, likeriams dažyti ir kvėpinti. Jų dedama į šviežius padažus, marinatus, sultinius, mėsos ir daržovių, paukštienos ir žuvų valgius.

Dovanojami pavasariniai krokai reiškia linksmybes, malonumus arba „man reikia laiko apsispręsti“.

Krokai yra šiek tiek nuodingi. Net ir

purkose yra nuodingų medžiagų, todėl

nerekomenduojama vartoti nėščiosioms.

!

D A R Ž I N I S K R O K A S