antroji tarpinĖ ataskaita projektas „plaČiajuosČio … · scenarijus 1.1. prielaidos Ši...

ANTROJI TARPINĖ ATASKAITA

PROJEKTAS „PLAČIAJUOSČIO RYŠIO INFRASTRUKTŪROS PLĖTROS IR PASLAUGŲ NAUDOJIMO

SKATINIMO MODELIO PARENGIMAS”

Vilnius, 2014

Antroji tarpinė ataskaita

UAB „InComSystems” 2

Turinys

Įvadas .......................................................................................................................................................... 6

1. Plačiajuosčio ryšio infrastruktūros raidos be valstybės intervencijos scenarijus ................................. 8

1.1. Prielaidos ...................................................................................................................................... 8

1.2. Skaičiavimai .................................................................................................................................. 9

2. Finansinės paramos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrai galimybės ........................................ 12

2.1. Europos regioninės plėtros fondo lėšos....................................................................................... 12

2.2. Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai ................................................................................... 13

2.3. Valstybės lėšos ........................................................................................................................... 14

2.4. Europos infrastruktūros tinklų priemonė .................................................................................... 14

2.5. Lietuvos naujos kartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros finansavimo šaltiniai ............... 15

3. Technologinių sprendimų plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrai vertinimas .............................. 17

3.1. 4G mobilus internetas................................................................................................................. 17

3.2. Internetas šviesolaidiniais kabeliais ............................................................................................. 19

3.3. Internetas elektros tinklais.......................................................................................................... 21

3.4. Palydovinis internetas ................................................................................................................. 23

3.5. Lietuvos naujos kartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros technologiniai sprendimai ...... 24

4. Atvejo studijos ................................................................................................................................ 26

4.1. Latvija ......................................................................................................................................... 27

4.2. Suomija ...................................................................................................................................... 32

4.3. Ispanija ....................................................................................................................................... 36

4.4. Čekija.......................................................................................................................................... 39

4.5. Jungtinė Karalystė....................................................................................................................... 42

4.6. Italija .......................................................................................................................................... 47

4.7. Australija .................................................................................................................................... 50

4.8. Malaizija ..................................................................................................................................... 54

4.9. Jungtinės Amerikos Valstijos ....................................................................................................... 57

5. Galimų investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą modelių alternatyvų apžvalga..................... 63

5.1. Vartotojų iniciatyva .................................................................................................................... 63

5.2. Privatus planavimo, diegimo bei priežiūros modelis .................................................................... 64

5.3. Visiško planavimo, diegimo bei priežiūros užsakymo modelis...................................................... 66

5.4. Bendros įmonės modelis ............................................................................................................. 68

5.5. Viešas planavimo, diegimo bei priežiūros modelis ....................................................................... 69

5.6. Investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą modelio Lietuvai parinkimas .............................. 70

6. Investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą modelių įgyvendinimo alternatyvų ekonominis

vertinimas .................................................................................................................................................. 74

6.1. Alternatyva: Investuoti į šviesolaidinę infrastruktūrą................................................................... 76



6.2. Alternatyva: Investuoti į šviesolaidinę ir belaidžio ryšio infrastruktūrą ........................................ 82

7. Valstybės pagalba: pagrindiniai aspektai ......................................................................................... 88

Išvados ir rekomendacijos .......................................................................................................................... 93

1 PRIEDAS. Šaltinių sąrašas......................................................................................................................... 94



Terminai ir sutrumpinimai

TERMINAS/TRUMPINYS PAAIŠKINIMAS

3G Trečiosios kartos judriojo ryšio telekomunikacijų technologija (angl. Third Generation)

4G Ketvirtosios kartos judriojo ryšio telekomunikacijų technologija (angl. Fourth Generation)

AGCOM Italijos Nacionalinė reguliavimo agentūra

BDUK Jungtinės Karalystės nacionalinė plačiajuosčio internetinio ryšio schema (angl. Broadband Delivery UK)

BT „British Telecom"

CEF Europos Infrastruktūros tinklų priemonė (angl. Connecting Europe Facility)

DSL Technologija, leidžianti perduoti duomenis per varinę infrastruktūrą (telefonijos tinklą) (angl. Digital Subscriber Line)

EB Europos Bendrija

EK Europos Komisija

ERPF Europos regioninės plėtros fondas

ES Europos Sąjunga

Ethernet Kompiuterių tinklų duomenų perdavimo technologija (IEEE-802.3 standartas)

EŽŪFKP Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai

FTTH Šviesolaidinis internetas į namus (angl. Fibre to the home)

FTTP Šviesolaidinis internetas į pastatą (angl. Fibre to the premise)

GPON Taškas – daug taškų technologija (angl. Passive Optical Network)

HFC Hibridinis šviesolaidinis-bendraašis kabelis (angl. Hybrid Fibre Coaxial Cable)

HSDPA Judriojo ryšio telekomunikacijų technologija

JK Jungtinė Karalystė

LR Lietuvos Respublika

LTE Belaidžio ryšio standartas, skirtas sparčiam duomenų perdavimui mobiliems ir stacionariems įrenginiams (angl. Long Term Evolution)

LVRTC Latvijos radijo ir televizijos centras

Magistralinis tinklas Aukšto pralaidumo duomenų perdavimo tinklas, sujungiantis atskirus tranzitinius tinklus (angl. Backbone network)

NGN Naujos kartos plačiajuostis internetinis ryšys (angl. New Generation Network)

Pasyvi infrastruktūra Plačiajuosčio ryšio tinklas, neapimantis aktyvinės įrangos ir sudarytas iš ryšių kabelių kanalų sistemų ir šviesolaidinių linijų skaidulų (angl. Passive network)

PON Taškas – daug taškų technologija (angl. Passive optical network)

Prieigos tinklas („paskutinė mylia“)

Plačiajuosčio ryšio tinklo dalis, prijungianti galutinį vartotoją prie tranzitinio tinklo.

PRIP Projektas „Plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtra kaimo vietovėse”

RAIN-1 Projektas „Kaimiškųjų vietovių informacinių technologijų plačiajuostis tinklas RAIN”

RAIN-2 Projektas „Kaimiškųjų vietovių informacinių technologijų plačiajuosčio tinklo RAIN plėtra”

RCBF Kaimo regionų bendruomenių plačiajuosčio internetinio ryšio fondas (angl. Rural Community Broadband Fund)



TERMINAS/TRUMPINYS PAAIŠKINIMAS

Tranzitinis tinklas Tarpinė plačiajuosčio ryšio tinklo dalis tarp magistralinio ir prieigos tinklo (angl. Backhaul network)

USF Visuotinis paslaugų fondas (angl. Universal Service Fund)

USP Visuotinio interneto paslaugų tiekėjų fondas (angl. Universal Service Provision fund)

VPSP Viešojo ir privataus sektoriaus partnerystė

VšĮ Viešoji įstaiga WiMAX Belaidžio ryšio duomenų perdavimo technologija (angl. Worldwide

Interoperability for Microwave Access)



Įvadas

2013 m. rugpjūčio 30 d. UAB „InComSystems” ir Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos (toliau – IVPK) pasirašė Paslaugų pirkimo sutartį Nr. 6F-125, kuri, pateikus sutarties įvykdymo užtikrinimą, įsigaliojo 2013 m. rugsėjo 2 d. UAB „InComSystems”, vadovaujantis Sutartyje ir Pirkimo dokumentuose nustatytais įpareigojimais, ne vėliau kaip per 5 mėn. nuo Sutarties įsigaliojimo dienos teikia IVPK Pasiūlymus dėl tvaraus investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą modelio (toliau – Antroji tarpinė ataskaita). Dokumento paskirtis. Antrosios tarpinės ataskaitos paskirtis – pateikti pasiūlymus dėl tvaraus investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą modelio (-ių), kuris (-ie) didintų konkurenciją ir užtikrintų prieigą prie atviros, prieinamos kainos, kokybiškos ir į ateities poreikius orientuotos (angl. future proof) infrastruktūros ir paslaugų. Siekiant parengti pasiūlymus dėl tvaraus investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą modelį, pirmiausia identifikuojamos pagrindinės problemos ir trūkumai, Lietuvai siekiant savalaikiai įgyvendinti „Europos skaitmeninėje darbotvarkėje“ nustatytus tikslus plačiajuosčio ryšio infrastruktūros pasiekiamumo ir panaudojamumo srityje, įvertinami potencialūs finansavimo šaltiniai ir galimi investavimo modeliai, atliekama alternatyvų analizė bei ekonominis vertinimas, galiausiai pateikiama pagrindinė informacija valstybės pagalbos schemai, reikalingai siūlomam modeliui įgyvendinti, ruošti. Atsižvelgiant į šiuos aukščiau išvardintus pagrindinius darbus ir jų eiliškumą, atitinkamai struktūruotas ir Antrosios tarpinės ataskaitos turinys. Pirmiausiai bus apžvelgiama egzistuojanti problematika (nagrinėjamas plačiajuosčio ryšio raidos scenarijus be valstybės intervencijos) ir apribojimus investavimo modeliams nulemiantys veiksniai – finansavimo šaltinių potencialas ir technologinių sprendimų galimybės. Apibrėžus finansines galimybes ir optimalius analizuojamai situacijai tinkančius techninius sprendimus, bus pereita prie pasiūlymų dėl tvaraus investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą modelio formulavimo – analizuojamos investavimo modelių alternatyvos, numatytos EK dokumente „Investicijų į plačiajuostį ryšį gairės“ (angl. Guide to broadband investment) (Europos Komisija, 2011), apžvelgiama kitų šalių praktika, atliekamas Lietuvos specifiką atitinkančių modelių įgyvendinimo alternatyvų ekonominis vertinimas ir t.t.

Pav. 1: Investavimo modelio parinkimo metodologija

Pažymėtina, jog nėra universaliai tinkančio geriausio investavimo modelio. Pati EK aukščiau minėtame dokumente pabrėžia inovacijų pasirenkant modelį svarbą – valstybių narių atsakingos institucijos turi ieškoti tokio skirtingų sprendimų derinio, kuris užtikrintų ilgalaikį sprendimą, naudingą galutiniams vartotojams. Kiekvienam modeliui galima rasti tiek gerosios, tiek nesektinos praktikos pavyzdžių. Jų sėkmė tiesiogiai susijusi su konkrečios valstybės specifika: rinkos dydžiu, vartotojų perkamąja galia, bendruomeniškumo



tradicijomis, esama plačiajuosčio ryšio infrastruktūra ir kitais veiksniais. Dėl to, formuluojant pasiūlymus dėl Lietuvos tvaraus investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą modelio, bus atsižvelgiama į visus anksčiau minėtus aspektus. Parengti pasiūlymai dėl tvaraus investavimo buvo pateikti 2013 m. gruodžio 17 d. viešam aptarimui su suinteresuotais subjektais: valstybės institucijomis (Susisiekimo ministerija, Ryšių reguliavimo tarnyba, IVPK, ŽŪM ir kt.) ir e. ryšių operatorių atstovais. Viešo aptarimo metu gauti pasiūlymai ir įžvalgos buvo išanalizuotos, įvertintos ir pagal jas parengtas patikslintas tvaraus investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą modelio aprašymas. Pažymėtina, kad Antroje tarpinėje ataskaitoje pateikta informacija ir jos pagrindu padaryti apibendrinimai, kaip ir Pirmosios tarpinės ataskaitos atveju, remiasi iš valstybės institucijų ir kitų oficialių šaltinių gautų duomenų analize, galiojančių teisės aktų analize, taip pat ryšio operatorių rašytine ir žodine informacija bei prielaida, kad ši informacija yra tiksli, teisinga ir išsami. Gautų duomenų auditas nebuvo atliekamas. UAB „InComSystems” neprisiima atsakomybės dėl nuostolių, atsiradusių veikiant ar susilaikant nuo veiksmų, remiantis šiame dokumente pateikta informacija.



1. Plačiajuosčio ryšio infrastruktūros raidos be valstybės intervencijos scenarijus

1.1. Prielaidos Ši alternatyva numato plačiajuosčio ryšio plėtros galimas raidos tendencijas, kuomet į plačiajuosčio ryšio infrastruktūros investuojamos tik privačių e. ryšių operatorių lėšos, t. y. galimas raidos scenarijus be valstybės intervencijos. Alternatyva remiasi šiomis pagrindinėmis prielaidomis, susijusiomis su finansavimu ir technologiniais sprendimais:

- Privačių investicijų į šviesolaidinę infrastruktūrą dydis – apie 100 mln. Lt. Nuo 2016 Iki 2020 metų e. ryšių operatorių investicijos į šviesolaidinę infrastruktūrą naujos kartos „baltosiose zonose“ siektų apie 100 mln. Lt (apytiksliai po 25 mln. Lt kasmet). Toks dydis nustatytas remiantis operatorių apklausos metu pateikta informacija ir interviu metu išsakytais pastebėjimais.

- LTE tinklo aprėptis. Atliekant teritorijos ir namų ūkių aprėpties skaičiavimus, daroma prielaida, jog LTE bazinių stočių, išdėstytų ant stiebų, 30 Mb/s ir spartesnio ryšio aprėpties spindulys – 4 km. Toks dydis nustatytas remiantis interviu su telekomunikacijų bendrovių atstovais metu aptartomis techninėmis LTE galimybėmis.

- Mobilaus ryšio infrastruktūros atnaujinimas. Remiantis interviu su privačiais ir valstybiniais e. ryšių operatoriais metu išsakytais pastebėjimais dėl bazinių stočių atnaujinimo, manoma, jog mobiliojo ryšio operatoriai 2014 – 2020 m. periodu savo lėšomis pakeis naudojamas bazines stotis į stotis, pritaikytas LTE technologijai, miestuose, rajonų centruose ir atitinkamai tose vietovėse, kur šiuo metu stovi stiebai. Tobulėjant technologijoms kylantis vis didesnis poreikis 4G/LTE paslaugoms įpareigoja operatorius kurti šią infrastruktūrą. Taip pat plėtrai operatorius įpareigojo ir leidimo naudoti tam skirtus dažnius suteikimo sąlygos, kuriose numatyta, kad operatoriai privalės ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisės naudoti radijo dažnius suteikimo dienos (t. y. iki 2015 m.) ne



mažiau kaip penkiuose Lietuvos miestuose įrengti LTE tinklą ir sudaryti galimybę gauti e. ryšių paslaugas LTE tinklu ne mažiau kaip 50 proc. kiekvieno to miesto gyventojų. Per penkerius metus nuo teisės naudoti radijo dažnius suteikimo (t. y. iki 2017 m.) operatoriai turi ne mažiau kaip penkiolikoje Lietuvos miestų įrengti LTE tinklą ir sudaryti galimybę gauti elektroninių ryšių paslaugas LTE tinklu ne mažiau kaip 50 proc. kiekvieno to miesto gyventojų.

1.2. Skaičiavimai Interviu/apklausų būdu iš viešojo bei privataus sektoriaus e. ryšių operatorių surinkus duomenis apie jų šiuo metu turimą ir per artimiausius 2 metus planuojamą sukurti plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą, buvo parengti Lietuvoje egzistuojančios ir per artimiausius 2 metus planuojamos sukurti plačiajuosčio ryšio infrastruktūros žemėlapiai, kurių pagrindu buvo apskaičiuoti plačiajuosčio ryšio infrastruktūros pasiekiamumo rodikliai. Skaičiavimai buvo atlikti GIS aplinkoje: įvertinamos gyvenvietės, kurios patenka į operatorių turimų plačiajuosčio ryšio teikimo technologijų aprėpties zonas1. Remiantis interviu/apklausų būdu gauta informacija, e. ryšių operatoriai planuoja šviesolaidinės plačiajuosčio ryšio prieigos infrastruktūros plėtrą sukoncentruoti tokios prieigos vis dar neturinčiame daugiabučių ir individualių namų, esančių 5 didžiuosiuose miestuose (įskaitant priemiesčius), rajonų centruose ir nedidelėje dalyje tankiai apgyvendintose koncentruotose teritorijose/gyvenvietėse, sektoriuje. Apytiksliais skaičiavimais, per artimiausius kelis metus operatoriai planuoja nutiesti šviesolaidinį tinklą į beveik visus 5 didžiuosiuose miestuose (įskaitant priemiesčius) esančius namus, rajonų centruose – į 80 proc. namų, o kaimiškosiose vietovėse – vos į 5 proc. namų. Vadinasi, galima pagrįstai teigti, kad egzistuoja stiprus atotrūkis tarp planuojamų investicijų 5 didžiuosiuose miestuose, rajonų centruose ir kaimiškosiose vietovėse: pastarosiose e. ryšių operatoriai planuoja daug mažesnę plėtrą, nors individualių namų skaičius kaimiškosiose vietovėse yra beveik dvigubai didesnis nei 5 didžiuosiuose miestuose. Šį atotrūkį galima paaiškinti tuo, kad dėl koncentracijos stygiaus, individualių namų, esančių likusioje Lietuvos teritorijoje (atmetus 5 didžiuosius miestus ir rajonų centrus), prijungimas prie į šviesolaidinės infrastruktūros reikalauja kur kas didesnių investicijų nei pastarųjų prijungimas miestuose, todėl dažnu atveju privataus kapitalo operatoriams kaip investicijų objektas nėra patrauklus. Apibendrinat e. ryšių operatorių pateiktų investicijų į plačiajuosčio šviesolaidinio ryšio infrastruktūros planų analizės duomenis, galima apytiksliai paskaičiuoti, kad rajonų centruose liks apie 17 000 namų, neturinčių šviesolaidinio tinklo, o kaimiškosiose vietovėse – apie 300 000 namų. Kitaip tariant, 2015 m. namų ūkių, turinčių šviesolaidinio interneto prieigos galimybę, dalis sieks 74,6 proc. Modeliuojant galimus pokyčius 2020 m., daroma prielaida, kad e. ryšių operatoriai iš laikys investavimo logiką, t. y. pirmiausia investuos į tankiai apgyvendintas ir koncentruotas Lietuvos gyvenvietes/teritorijas (pelningiausias). Tuomet žinant, kad preliminariai privatūs operatoriai planuoja skirti 100 mln. Lt ŠKL vystymui, apskaičiuojama2, kad 2020 m. privačių operatorių lėšomis būtų sukurta prieiga prie šviesolaidinio tinklo maždaug 30 000 individualių namų, stovinčių daugiausiai gyvenvietėse, turinčiose daugiau nei 1500 gyventojų. Kitaip tariant, prognozuojama, kad 2020 m. namų ūkių, turinčių šviesolaidinio interneto prieigos galimybę, dalis siektų 77 proc. ir, lyginant su 2015 m., padidėtų tik 2 proc. punktais. Kalbant apie judriojo plačiajuosčio ryšio tinklo infrastruktūrą, šiuo metu privatūs ir valstybiniai e. ryšių operatoriai Lietuvos teritorijoje yra pastatę daugiau nei 5 000 bazinių stočių, tačiau nemaža dalis šio įrangos dubliuojasi, t. y. keli operatoriai yra įrengę bazines stotis praktiškai tose pačiose vietovėse, ir, kaip ir

1 Pažymime, kad Pirmoje tarpinėje ataskaitoje namų ūkių aprėptis buvo apskaičiuota, remiantis Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis, pasak kurių, Lietuvoje yra 3418697 gyventojai. Antroje tarpinėje ataskaitoje, plačiajuosčio ryšio rodikliai buvo perskaičiuoti, remiantis naujausiais duomenimis, t. y. Lietuvos statistikos departamento 2011 m. atlikto Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis (3043429 gyventojai), 2 Detalūs skaičiavimai pateikiami aprašant investavimo į šviesolaidinę infrastruktūrą alternatyvą.



šviesolaidinio plačiajuosčio ryšio atveju, didžioji dalis šios įrangos sukoncentruota 5 didžiuosiuose miestuose ir rajonų centruose. Apytiksliai paskaičiuota, kad atmetus įrangą, esančią 5 didžiuosiuose miestuose, rajonų centruose ir besidubliuojančią įrangą, likusioje Lietuvos teritorijoje galima identifikuoti tik 1254 unikalias bazinių stočių vietoves, iš kurių 765 (apie 61 proc.) vietovių bazinių stočių įranga sumontuota ant stiebų, o 489 vietovių (apie 39 proc.) – bazinės stotys yra įrengtos ant vandens bokštų ir kitų tam specialiai nepritaikytų aukštų objektų. Vertinant tokios infrastruktūros ilgalaikes perspektyvas, e. ryšių operatoriai pabrėžė, jog vis aktualesnė tampa šių objektų fizinio nusidėvėjimo problema. Tai reiškia, kad per artimiausius 5-15 metų, ne maža dalis šių objektų (t. y. vandens bokštai, kaminai ir kiti bazinių stočių įrangai montuoti specialiai nepritaikyti aukšti objektai) taps visiškai netinkami naudojimui judriojo plačiajuosčio ryšio paslaugoms teikti ir, jeigu nebus statomi/ieškomi nauji objektai, tinkami bazinių stočių talpinimui, gali sumažėti judriojo plačiajuosčio ryšio aprėptis. Siekiant nustatyti galimos problematikos mąstą, preliminariai apskaičiuota, kad šiuo metu 665 stiebai yra arba iki 2015 m. bus prijungti prie šviesolaidinės infrastruktūros. Jeigu iki likusių maždaug 100 stiebų taip pat būtų privestas ŠKL, tai 765 esamų stiebų 4 km spinduliu (50,26 km2 plotas) dengiama Lietuvos teritorijos dalis siektų apie 38 449 km2 (59 proc. Lietuvos teritorijos). Pridėjus 5 didžiųjų miestų ir rajonų centrų teritoriją, padengtą naujos kartos judriojo ryšiu (4751 km2 – 7 proc.), atitinkamai nepadengta Lietuvos teritorija sudaro 22 100 km2 (34 proc.). Vadinasi, jeigu bazinių stočių talpinimui palaipsniui nebetinkantys objektai nebus pakeisti stiebais ir naujais objektais, tuomet maksimali Lietuvos teritorijos, dengiamos 30 Mb/s LTE ryšiu, dalis sieks tik apie 66 proc.

Pav. 2: Judriojo ryšio tinklo infrastruktūra Lietuvoje

Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems“ surinkti duomenys

Apibendrinant, galima prognozuoti, kad 2020 m. naujos kartos interneto (≥30 Mb/s) ryšio, įvertinus visas galimas plačiajuosčio ryšio prieigos technologijas (4G (WiMAX ir LTE) ir FTTH/FTTB), aprėptis be valstybės intervencijos siektų apie 66 proc. teritorijos arba apie 89 proc. visų šalies namų ūkių (atitinkamai 2015 m. 26 proc. ir 80 proc.) Vadinasi, Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose iškeltas visuotinis naujos kartos interneto ryšio padengiamumo tikslas nebus pasiektas.

Neišspręsta visuotinės naujos kartos interneto prieigos problema. Tiek plačiajuosčio ryšio plėtros galimo raidos scenarijaus, parengto remiantis e. ryšių operatorių ateities planais, duomenys rodo, tiek patys operatoriai apklausos/interviu metu pripažino, kad be valstybės pagalbos naujos kartos interneto prieigos infrastruktūros plėtrai Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose iškeltas



visuotinis naujos kartos interneto ryšio padengiamumo tikslas nebus pasiektas. Galiausiai taip pat reikia pripažinti, kad norint pasiekti ES ir Lietuvos strateginiuose dokumentuose iškeltus plačiajuosčio ryšio panaudojimo tikslus – užtikrinti, kad visi gyventojai naudotųsi 30 Mb/s ir didesnės spartos interneto ryšiu, o 50 proc. namų ūkių naudotųsi ne mažesniu kaip 100 Mb/s interneto ryšiu – kasmetinis augimas atitinkamai turėtų sudaryti 10 ir 6 proc. punktų (2013 m. duomenys: 30 Mb/s ir didesnės spartos interneto prieigos paslaugomis naudojasi 30,7 proc. namų ūkių, o didesne negu 100 Mb/s sparta – 6,4 proc. namų ūkių), kas, įvertinus istorinius duomenis ir atsižvelgus į ES fiksuojamą naujos kartos interneto prieigos paklausos trūkumą, atrodo nepagrįstai optimistinis scenarijus.



2. Finansinės paramos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrai galimybės

2.1. Europos regioninės plėtros fondo lėšos

Europos regioninės plėtros fondo lėšos – pagrindinė priemonė finansuoti plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrą. Iš fondo lėšų finansuojami projektai, kurie mažina regionų išsivystymo skirtumus ir stiprina ES ekonominę ir socialinę sanglaudą. Svarbu tai, jog tarp objektų, kuriems skiriama parama, taip pat pakliūna su IT ir telekomunikacijomis susijusi infrastruktūra (Europos Komisija, 2012). Pažymėtina, kad iš šio fondo lėšų 2004-2006 m. ir 2007-2013 m. ES struktūrinės paramos periodais jau buvo finansuojami panašaus pobūdžio projektai, t. y. kaimiškųjų vietovių informacinių technologijų plačiajuosčio tinklo RAIN-1 ir RAIN-2 projektai. Šių projektų tikslas – plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtra Lietuvos kaimiškosiose vietovėse. 2004-2006 m. ES struktūrinės paramos finansavimo periodu plačiajuosčio e. ryšių tinklo sukūrimui iš viso buvo skirta 39,4 mln. Lt ES lėšų. Tai sudarė daugiau nei pusę RAIN-1 projekto vertės – 74,2 mln. Lt (LR Finansų ministerija, 2013). Lietuvos 2004-2006 m. bendrojo programavimo dokumento (BPD) 3.3 priemonę „Informacinių technologijų paslaugų ir infrastruktūros plėtra“. Jo trukmė - 36 mėn. (vykdymo metai - 2005-2008 m.) Projektą vykdė Matematikos ir informatikos institutas, partneriai buvo LR susisiekimo ministerija ir LR švietimo ir mokslo ministerija. Jo įgyvendinimui buvo sukurta viešoji įstaiga „Plačiajuostis internetas“. Įgyvendinus projektą, viso buvo nutiesta 3357 km plačiajuosčio ryšio linijų, taip sujungiant 467 kaimiškąsias seniūnijas su savivaldybėmis ir prijungiant 330 mokymo įstaigų prie šio tinklo. Viso prie sukurtos šviesolaidinės infrastruktūros priėjimo galimybę įgijo daugiau nei 300 000 kaimų gyventojų (VŠĮ „Plačiajuostis internetas“, 2013). 2005-2008 m. taip pat įgyvendintas "Plačiajuosčio duomenų perdavimo tinklo sukūrimo Lazdijų ir Alytaus rajonų savivaldybėse“ projektas, kurį įgyvendino Lazdijų rajono savivaldybės administracija. Finansavimas skirtas pagal anksčiau minėtą priemonę, kaip ir RAIN-1 projektui. Viso iš Europos regioninės plėtros fondo jam skirta 5,0 mln. Lt, tai sudarė didžiąją dalį projekto finansavimo, kuris siekė 6,3 mln. Lt (LR Finansų ministerija, 2013). Projekto metu siekta spręsti plačiajuosčio ryšio infrastruktūros problemas, tiesiogiai susijusias su šių rajonų specifika – didžiosios gyventojų dalies pasiskirstymu po mažas ir viena nuo kitos nutolusias gyvenvietes. Pasirinktos belaidės technologijos ir sukurta plačiajuosčio ryšio infrastruktūra, dengianti 95 proc. savivaldybių teritorijos. Į ją sujungtos 277 viešojo administravimo, švietimo ir kitos institucijos. 2007-2013 m. ES struktūrinės paramos finansavimo periodu pradėto kurti plačiajuosčio tinklo plėtrai, t. y. RAIN-2 projektui, skirta 177,6 mln. Lt ES paramos lėšų (LR Finansų ministerija, 2013). Bendrojo finansavimo lėšos – 30,5 mln. Lt. Projektas įgyvendinamas pagal ekonomikos augimo veiksnių programos informacinės visuomenės visiems prioriteto priemonę – plačiajuosčiai elektroninių ryšių tinklai. Jo trukmė – 61 mėn. Projektą įgyvendina LR susisiekimo ministerija ir VŠĮ „Plačiajuostis internetas“. Įgyvendinant projektą jau nutiesta 4915 km šviesolaidinių linijų, kuriomis pasiektos 775 kaimiškųjų vietovių gyvenvietės. Viso planuojama nutiesti 5900 km linijų ir pasiekti 950 gyvenviečių (VŠĮ „Plačiajuostis internetas“, 2013). Projektų RAIN-1 ir RAIN-2 įgyvendinimo metu sukurta infrastruktūra pasieks apie 1300 judriojo ryšio bokštų iš 2200, esančių Lietuvoje, ne 5 didžiųjų miestų teritorijose. Taip pat įgyvendinus projektus iš 1300 Lietuvoje, ne 5 didžiųjų miestų teritorijose, esančių fiksuotos varinės infrastruktūros paskirstymo taškų, prie šviesolaidinės infrastruktūros bus prijungta daugiau kaip 1100. Vertinama, kad vienam tokiam judriojo ir fiksuoto ryšio infrastruktūros objektui, kuriuo numatoma teikti plačiajuosčio ryšio paslaugas, prijungti reikalingas apie 200 Mb/s – 1 Gb/s spartos duomenų perdavimo kanalas. Šviesolaidinė infrastruktūra pilnai užtikrins reikalingą pralaidumą. Tiek RAIN-1 projekto, tiek RAIN–2 projekto metu sukurta infrastruktūra nuosavybės teise priklauso valstybei, o šią infrastruktūrą panaudos teise naudoja viešoji įstaiga „Plačiajuostis internetas”, kuri teikia didmenines plačiajuosčio ryšio paslaugas.



Remiantis EK dokumentais, 2014-2020 m. ES struktūrinės paramos finansavimo periodu naujos kartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtra taip pat patenka į finansuojamų objektų aibę. Pažymėtina, kad tiek ES, tiek nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtra įvardinama kaip viena ir prioritetinių sričių (daugiau apie tai Pirmoje tarpinėje ataskaitoje), todėl planuojama, kad šiuo laikotarpiu paramos lėšos iš Europos regioninės plėtros fondo turėtų siekti 159 mln. Lt (remiantis interviu su valstybės institucijų atstovais metu pateikta informacija). Tarp Europos regioninės plėtros fondo priemonių numatyta „Naujos kartos prieigos infrastruktūra“. Šiai priemonei taikoma ex-ante sąlyga yra parengtų nacionalinių arba regioninių naujos kartos plačiajuosčio ryšio plėtros planų egzistavimas. Šie planai turi atsižvelgti į ES nustatytus Skaitmeninės darbotvarkės tikslus. Skatinamos turėtų būti tos sritys, kuriose rinka negali suteikti kokybiškos atviros infrastruktūros konkurencinėmis sąlygomis. Nacionalinis arba regioninis planas privalo detaliai aprašyti numatomas investicijas į infrastruktūrą, būti pagrįstas ekonomine analize ir atsižvelgiantis į esamą ir planuojamą infrastruktūrą. Taip pat reikalaujama užtikrinti atvirą prieigą prie naujos infrastruktūros visiems mažmeniniams paslaugų tiekėjams. Tikslų norima siekti naudojant privačių investicijų skatinimo priemones.

Pav. 3: 2004-2013 m. iš Europos regioninės plėtros fondo plačiajuosčio ryšio plėtrai Lietuvoje skirta parama, mln. Lt

Informacijos šaltinis: Lietuvos Respublikos finansų ministerija

Europos regioninės plėtros fondo lėšos bus pagrindinis finansavimo šaltinis plačiajuosčio ryšio plėtrai komerciškai nepatraukliose vietovėse, jo panaudojimo galimybės yra aiškiai apibrėžtos ir išnaudojamos. Svarbu įvertinti tai, jog, pasirinkus valstybės intervencijos būdą, aiškiai apibrėžiami reikalavimai, taikomi valstybės pagalbai (Europos Komisija, 2013). Naudojantis šia parama, valstybės intervencija į e. ryšių rinką turi būti nuosaiki ir neiškraipanti konkurencinės aplinkos. Atsižvelgiant į projekto orientaciją į naujos kartos plačiajuostį ryšį, Europos regioninės plėtros fondo nustatyti prioritetai atitinka nustatytus Lietuvos.

2.2. Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai

Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai tikslas – didinti kaimo ekonominį potencialią, konkurencingumą, gyvenimo kokybę ir prisidėti prie kitų aktualių problemų sprendimo (Europos Komisija, 2013). Pažymėtina, jog plačiajuosčio ryšio plėtra kaimiškose vietovėse atitinka šio fondo paramos skirstymo bendruosius principus, todėl dar 2007–2013 m. finansavimo laikotarpiu jo lėšomis yra vykdomas (pasirašyta sutartis) plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros kaimo vietovėse projektas – PRIP (VŠĮ „Plačiajuostis internetas“, 2013). Jis vykdomas pagal „Gyvenimo kokybės kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimo kaimo atnaujinimo ir plėtros“ priemonę. Įgyvendinant šį projektą, siekiama sudaryti prielaidas kaimiškųjų vietovių



viešojo administravimo institucijoms ir ūkio subjektams bei gyventojams naudotis plačiajuosčiu ryšiu, sudaryti sąlygas teikti aukštesnės kokybės paslaugas, padidinti vietovių ekonominį konkurencingumą, patrauklumą investuotojams. Maksimali projekto vertė 2007–2013 m. finansavimo laikotarpiu – 17 mln. Lt, jį įgyvendins VŠĮ „Plačiajuostis internetas“. Jo metu viso planuojama nutiesti ne mažiau kaip 360 km šviesolaidinių kabelių linijų, prijungti prie tinklo 150 gyvenviečių, maždaug 400 kaimo bendruomenių, žemės ūkio institucijų ir organizacijų, gamybos ir perdirbimo įmonių, stambiausių žemės ūkių. Teikiant paramą pagal šią programą, plačiajuosčio ryšio linijos tiesiamos tik iki tų objektų, kurių savininkai sutinka atlikti prisijungimo taško funkciją. Be to, prioritetas skiriamas ne individualiems vartotojams, bet viešąsias paslaugas teikiantiems objektams. Pažymėtina, jog šio fondo parama orientuota į kaimiškąsias vietoves, todėl taikoma tik gyvenvietėms, turinčioms ne daugiau 6000 gyventojų. Numatoma, jog 2014–2020 m. finansavimo laikotarpiu antram PRIP projektui vėl turėtų būti skirta parama. Lyginant su 2007–2013 m. finansavimo laikotarpiu, siekiama gauti 15 mln. Lt. Šis projektas atitinka Europos skaitmeninėje darbotvarkėje keliamus tikslus, tačiau neužtikrina jų pasiekimo.

2.3. Valstybės lėšos

Plačiajuosčio ryšio plėtra prisideda prie ilgalaikio valstybės ekonomikos konkurencingumo stiprinimo, tačiau paramos galimybes aiškiai apriboja centrinės valdžios ir (ar) savivaldybių fiskalinė padėtis. 2004–2006 m. ES struktūrinės paramos finansavimo periodu plačiajuosčio ryšio tinklo RAIN-1 sukūrimui valstybė skyrė 34,8 mln. Lt, atitinkamai 2007-2013 m. periodu – 30,5 mln. Lt. Įvertinus tai, jog valstybė ir taip turės rasti lėšų prisidėti prie ES struktūrinių fondų finansavimo (mažiausiai 15 proc. projekto vertės), valstybės galimybės skirti papildomą finansavimą, atsižvelgiant į ekonomines sąlygas, yra ribotos.

2.4. Europos infrastruktūros tinklų priemonė Siekdama plėtoti investicijoms į telekomunikacijų sritį palankią aplinką, Europos Komisija pasiūlė įsteigti Europos infrastruktūros tinklų priemonę (CEF). Ši iniciatyva turėtų sudarytų sąlygas teikti finansinę ir techninę paramą vykdomiems plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros projektams (Europos Sąjungos Taryba, 2013). Atkreiptinas dėmesys, jog derybų dėl 2014–2020 m. finansavimo laikotarpio metu 2013 m. vasario mėnesį Europos infrastruktūros tinklų priemonei planuotos skirti lėšos buvo sumažintos nuo 31,8 mlrd. Lt iki 3,5 mlrd. Lt (Europos Komisija, 2013). Tai iš esmės pakeitė galimas programos apimtis ir atitinkamai potencialiai pritrauktinų privačių lėšų dydį. Į finansavimą pagal šią priemonę galės pretenduoti tik modernius technologinius sprendimus ir inovatyvius verslo modelius arba universaliai pakartojamus sprendimus taikantys tarptautinės svarbos projektai. Be to, didžioji dalis lėšų bus skirta e. paslaugų plėtrai. Parama plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrai bus apribota investicijomis į nedidelio projektų skaičiaus pradinį kapitalą (Europos Komisija, 2013). Tam bus skirta 15 proc. priemonės biudžeto – 518 mln. Lt. Pagrindinis Europos infrastruktūros tinklų priemonės tikslas – panaudojant ES lėšas, sukurti finansinį svertą ir taip pagerinti projektų prieigą prie finansavimo šaltinių. Aptariama priemonė nukreipta į ilgalaikius projektus ir turėtų skatinti aktyvesnį privataus sektoriaus įsitraukimą. Kaip finansavimo būdai siūlomi skolos ir nuosavo kapitalo instrumentai, kuriais naudojantis turėtų būti palengvintas priėjimas prie paskolų, garantijų ir kitų privataus finansavimo formų. Nėra apribojimų dėl abiejų instrumentų naudojimo vienu metu. Kol kas nėra aiški už priemonės įgyvendinimą atsakinga institucija, tačiau Europos Komisijos ataskaitoje išskiriami 2 pagrindiniai variantai: funkcijos delegavimas kuriai nors organizacijai arba tik tam tikro investavimo mechanizmo sukūrimas, kuris apjungtų įvairių investuotojų lėšas. Atitinkamai tai institucijai turės būti teikiamos paraiškos, kurias ji patvirtins ar atmes remdamasi savo vidinėmis procedūromis. Projekto finansavimo pabaiga – 2022 m. gruodžio 31 d. Europos infrastruktūros tinklų priemonė gali būti derinama su kita ES ar valstybės, savivaldybių biudžetine parama.



Skolos instrumentą sudaro rizikos dalinimosi instrumentas, skirtas paskoloms bei garantijoms, ir projekto obligacijų iniciatyva. Rizikos dalinimosi instrumentas turėtų sumažinti kreditorių prisiimamą riziką ir taip pagerinti paskolos teikimo sąlygas. Priklausomai nuo poreikio gali būti teikiamos subordinuotos ir pagrindinės statusą turinčios paskolos. Tai apibrėžtų jų vietą kreditorių eilėje. Atitinkamai, teikiant subordinuotą paskolą, ji negali viršyti 30 proc. pagrindinės paskolos, o, teikiant pagrindinės statusą turinčią paskolą – 50 proc. Projekto obligacijų iniciatyvos paskirtis analogiška subordinuotoms paskoloms, tačiau pats instrumentas skirtas tiems projektams, kurių pagrindinis finansavimo šaltinis – obligacijos. Svarbu įvertinti tai, jog Europos infrastruktūros tinklų priemonė yra paremta rinkos principais. Ji siūlo tik dalinį finansavimą ir tikėtinas skolos instrumento svertas3 turėtų būti nuo 6 iki 15. Konkretūs reikalavimai bus formuojami remiantis tokiomis projekto savybėmis: rizikingumas, naudos gavėjų pobūdis, paskolos gavimo sąlygos. Nuosavo kapitalo instrumento tikslas – spręsti Europos kapitalo rinkų neefektyvumo problemą sudarant galimybę gauti investicijas į nuosavą kapitalą. Šios investicijos neturėtų viršyti 33 proc. fondo, į kurį investuojama, dydžio arba 30 proc. bendrovės nuosavo kapitalo. Tikimasi, jog finansinis svertas šiuo atveju sieks 5-10. Kol kas nėra aiškus Europos infrastruktūros tinklų priemonės įgyvendinimo galutinis formatas ar potenciali konkurencija dėl finansavimo, todėl bet kokios išvados dėl šios priemonės pritaikomumo Lietuvoje yra preliminarios. Priemonės taikymo galimybes apriboja jai drastiškai sumažintas finansavimas ir nustatyti prioritetai investuoti į e. paslaugų plėtrą. Pažymėtina, jog priemonės veikimo principas paremtas finansinio sverto (nedidelė ES investicija turėtų pritraukti dideles privačias investicijas) koncepcija, tad naujos kartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros modelis turėtų būti konkurencingas tarptautiniu mastu (kitaip tariant, atitikti prieš tai išvardintus požymius), kad būtų galima pretenduoti į paramą, ir paremtas rinkos principais, kad sudomintų kitus galimus investuotojus. Įgyvendinant socialinę funkciją, lygiagrečiai turėtų būti siekiama investicijų atsiperkamumo ir kitų finansavimui gauti būtinų kriterijų įgyvendinimo.

2.5. Lietuvos naujos kartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros finansavimo

šaltiniai Atliekant technologinių sprendimų lyginamąją analizę, išskirti pagrindiniai aspektai, kurių atžvilgiu vertintas šaltinio tinkamumas plačiajuosčio ryšio plėtrai Lietuvoje:

- Naujos kartos plačiajuosčio ryšio plėtros skatinimas: galimybė finansuoti naujos kartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrą (jos prioritetizavimas skirstant finansavimą);

- Galimybė finansuoti nacionalinio masto programas: galimybė finansuoti naujos kartos „baltųjų zonų“ (ne vien tik kaimiškųjų vietovių) problemos sprendimą valstybės mastu;

- Finansavimo apimtys: atsižvelgiant į projekto tikslus prieinamo finansavimo apimtys; - Tiesioginės paramos galimybė: galimybė gauti finansavimą tiesioginės paramos, o ne lengvatinių

paskolų forma.

Skirtingų technologijų atitikimas minėtiems kriterijams apibendrinamas lentelėje toliau.

Naujos kartos

plačiajuosčio ryšio

infrastruktūros plėtros

skatinimas

Galimybė finansuoti

nacionalinio masto

programas

Finansavimo

apimtys

Tiesioginės paramos

galimybė

ERPF + + + +

3 Šis dydis gaunamas dalinant visą projekto finansavimą iš pagal priemonę skirtų lėšų dydžio.



EŽŪFKP + +/- +/- +

Valstybė + + +/- +

CEF +/- - - -

Atsižvelgiant į infrastruktūros tinklų priemonei nustatytus prioritetus (investavimas į e. paslaugų plėtrą, infrastruktūros plėtros projektams skiriama tik 15 proc. priemonės biudžeto, pastarieji turėtų būti tarptautinio pobūdžio, parama teikiama lengvatinių paskolų pavidalu) ir sumažintą jos finansavimą, šis finansavimo šaltinis negali būti panaudotas Lietuvos naujos kartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros projektui finansuoti. Kiti šaltiniai turėtų būti panaudoti tokiomis apimtimis: - Europos regioninės plėtros fondas turėtų būti pagrindinis finansavimo šaltinis. To pagrindinės

priežastys - atitinkantys prioritetai ir didelės prieinamo finansavimo apimtys. - Valstybės indėlis greičiausiai apsiribos kofinansavimu. Atsižvelgiant į ekonomines aplinkybes,

valstybės indėlis, viršijantis kofinansavimo reikalavimus, sunkiai tikėtinas. Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai. Plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtra atitinka šio fondo paramos skirstymo bendruosius principus, todėl 2014–2020 m. turėtų būti įgyvendinamas antrasis PRIP projektas.

Įvertinus įvairių finansavimo šaltinių galimybes, nustatyta, jog Lietuvos naujos kartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros projektas turėtų būti finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo ir valstybės lėšomis. Antrasis PRIP projektas, finansuojamas Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai, savo apimtimi sėkmingai prisidės prie keliamų Europos skaitmeninės darbotvarkės tikslų įgyvendinimo, tačiau pats vienas negali užtikrinti jų pasiekimo.



3. Technologinių sprendimų plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrai vertinimas

Parenkant technologinius sprendimus plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrai, atmesti tie sprendimai, kurie nėra tinkami 30 Mb/s ir didesnei greitaveikai užtikrinti (, patobulintas 3G HSPA+ standartas, VDSL, DSL). Atitinkamai išskirtos tokios alternatyvos: 4G bevielio ryšio standartas, šviesolaidinė technologija, ryšio perdavimas elektros tinklais ir palydovinis ryšys.

3.1. 4G mobilus internetas LTE (angl. Long Term Evolution) – ketvirtos kartos belaidžio ryšio standartas, skirtas sparčiam duomenų perdavimui mobiliems ir stacionariems įrenginiams. Esant tinkamoms sąlygoms, gali būti pasiekiamas didesnis nei 100 Mb/s spartos ryšys, tačiau faktiškai greitaveiką apriboja infrastruktūros išplėtojimo lygis - bazinei stočiai tenkančių aktyvių vartotojų skaičius, tarpinio kanalo pralaidumas, naudojama dažnių juosta, bokšto aukštis, paslaugų konfigūravimas ir kiti veiksniai. Kalbant apie paslaugų konfigūravimą, operatoriai neretai nustato maksimalią leistiną greitaveiką vienam vartotojui. Šiuo metu pažanga diegiant LTE tinklą skirtingose valstybėse gerokai skiriasi ir priklauso nuo konkrečios rinkos struktūros ir specifikos. LTE tinklo principas pagrįstas bazinių stočių kuriama plokščia architektūra, kai nėra vieno centrinio valdymo įtaiso, ir jis padalintas tarp bazinių stočių norint padidinti perdavimo greitį ir sumažinti laiką, reikalingą pereiti prie kitos stoties tam, kad išvengti ryšio sutrikimų. Svarbu tai, jog LTE ryšio paslaugos teikiamos mobilaus ryšio operatorių, veikiančių konkurencingoje aplinkoje ir besivadovaujančių komerciniais pagrindais. Tai užtikrina palankią kainą galutiniams vartotojams, tačiau taip pat nulemia tai, jog itin spartus ryšys siūlomas tik komerciškai patraukliose vietovėse – daugiausiai didmiesčiuose, kitur apsiribojama bazinės prieigos prie ryšio suteikimu vartotojams. LTE ryšiui naudojant atsilaisvinusias žemesnes dažnių juostas (Lietuvoje – 800 MHz), galima aprėpti dideles (priklausomai nuo konkrečių vietovės sąlygų, naudojamos technologijos ir bokšto aukščio nuo keliolikos iki keliasdešimties kilometrų spinduliu aplink bokštą) retai apgyvendintas teritorijas. Apskritai teorinė stoties aprėpties zona gali būti nuo dešimčių metrų iki 100 km. Tačiau miestų teritorijose optimali aprėptis yra 1km, o kaimiškosiose vietovėse – apie 5 km. Priimtiną paslaugos kokybę galima pasiekti iki 30 km atstumu. Dėl to aprėpties atžvilgiu LTE technologija tinkama prieigos prie spartaus interneto ryšio sukūrimui naujos kartos „baltosiose zonose“, kurios pasižymi retu gyventojų tankumu. Tačiau, vertinant jos pritaikymo galimybes 30 Mb/s ir spartesniam ryšiui, pažymėtina, jog galutinio vartotojo interneto greitaveika priklauso nuo tuo metu bazinei stočiai tenkančio aktyvių vartotojų skaičiaus.



Pav. 4: "OpenSignal" atlikto faktinių skirtingų belaidžio ryšio technologijų veiklos rodiklių matavimo rezultatai

Informacijos šaltinis: „OpenSignal“ 4

Britų kompanijos „OpenSignal“, rengiančios 3G ir LTE ryšio aprėpties žemėlapius programėlės vartotojų duomenų pagrindu, ataskaitoje taip pat pastebima, jog įdiegto tinklo vidutinė greitaveika gerokai krenta didėjant vartotojų skaičiui. Tai papildomas nestabilumo šaltinis, kadangi prasčiausios sąlygos naudotis sparčiu internetu bus būtent tuo metu, kada bus didžiausia paklausa, t.y. piko valandomis. Problema spręstina didinant bazinių stočių skaičių ir tarpinės grandies pralaidumą. Atsižvelgiant į tai, LTE plėtra glaudžiai susijusi su šviesolaidinės infrastruktūros plėtra, kadangi norint užtikrinti pakankamą spartą galutiniam vartotojui, būtina modernizuoti tarpinę infrastruktūrą. Šiuo atveju – atvesti šviesolaidinius kabelius iki bokštų. Lyginant 4G ir 3G technologijas, pirmoji yra ne tik spartesnė, tačiau pasižymi ir mažesniu vėlavimu. Pažymėtina, jog LTE technologija turi trūkumų, susijusiu su signalo nepasiekiamumu. Kitaip tariant, net ir nedidelis atstumas iki bazinės stoties negarantuoja spartaus interneto ryšio, jei aplinkui yra ryšį blokuojantys objektai. Vienas iš galimų nepasiekiamumo problemos sprendimo būdų – stacionarių antenų naudojimas. Tai sudaro sąlygas stipresnio signalo priėmimui. Be to, įrengus vidinį maršruto parinktuvą galima konvertuoti LTE signalą į Wi-Fi, suderinamą su didesniu įrenginių skaičiumi. „McKinsey & Company” ekspertų vertinimu, LTE kaip „paskutinės mylios“ sprendimas, pakeičiantis fiksuoto ryšio technologijas, (ne tik mobilaus ryšio operatoriams) yra ekonomiškai pagrįstas nuo 10 proc. iki 30 proc. namų ūkių prijungimui retai apgyvendintose vietovėse (konkretus skaičius priklauso nuo regiono specifikos, gyventojų tankumo). Nors pastebima, jog tai galėtų būti veiksmingas būdas sumažinti tinklo sąnaudas, egzistuoja tam tikri rizikos veiksniai. Pagrindinis iš jų – LTE turi tapti ekonomiškai pagrįsta duomenų kiekiui intensyvioms paslaugoms (3D televizija, video konferencijos ir kt.) teikti lyginant su fiksuoto ryšio technologijomis („McKinsey&Company“, 2013). Interviu su operatoriais metu tai įvardinta kaip vienas pagrindinių technologijos trūkumų. Panaikinus duomenų kiekio apribojimus, būtų sudėtinga išvengti vartotojų piktnaudžiavimo, kuris gerokai sumažintų bendrą paslaugų kokybę vartotojams, naudojantiems tą patį duomenų perdavimo kanalą.

4 Pateikiamas duomenų perdavimo greitis apskaičiuotas kaip matavimo prietaisus naudojant programėlę turinčių vartotojų mobilius įrenginius pasaulyje. Šiuo atveju neatsižvelgta į vietovės aukštingumą, nuotolį nuo stiebo, konkrečios valstybės rinkos specifiką ir kitus veiksnius.



Greitaveika

- Šiuo metu LTE technologijos maksimali greitaveika 300Mb/s atsisiuntimui ir 75Mb/s duomenų išsiuntimui.

- Naujasis LTE-Advanced standartas leis pasiekti 3Gb/s atsisiuntimo ir 1,5Gb/s duomenų išsiuntimo greitį.

Privalumai

- Didelė paslaugos greitaveika - Mobilumas - Nenutrūkstamam paslaugos pateikimui mobilūs operatoriai suteikia mažesnės

greitaveikos paslaugą jeigu nepasiekiamas LTE tinklas. - Tinklo įrengimo kaina pigesnė lyginant su šviesolaidinio kabelio klojimu. - Paprastas naujų vartotojų pajungimas. - Galimybė naudotis paslauga užsienyje pasinaudojus tarptinkliniu ryšiu.

Trūkumai

- Brangi įranga. Mažas galinės įrangos pasirinkimas. - LTE tinklas pasiekiamas nedidelėje Lietuvos teritorijoje. - Didesnės greitaveikos paslaugų pateikimui bazinės stotys turi būti pajungtos didelės

spartos kanalais. Brangi šviesolaidinių kabelių įrengimo į bazines stotis kaina. - Didėjant vartotojų skaičiui mažėja paslaugos greitaveika

Kaip alternatyva LTE paminėtina kita 4G standarto bevielio ryšio technologija – WiMAX. WiMAX (angl. Worldwide Interoperability for Microwave Access) technologija – naujosios kartos belaidžio ryšio technologija. Dažnai teigiama, kad WiMAX sukurta remiantis tais pačiais principais kaip ir Wi-Fi, kadangi priklauso tai pačiai IEEE 802 standartų grupei, tačiau WiMAX techninės charakteristikos yra kur kas pranašesnės. Ši technologija gali būti naudojama fiksuotai ir judriai plačiajuostei bevielio ryšio prieigai, taip pat taškas-taškas sujungimams sudaryti. Nors teorinis WiMAX veikimo atstumas (pagal 802.16 standartą) gali siekti 50km, tačiau didėjant atstumui mažėja paslaugos greitaveika. Paslaugos greitaveika priklauso nuo vartotojų skaičiaus, antenų konfigūracijos ir atstumo iki bazinės stoties. Dėl savo geresnių techninių savybių ir gausesnio panaudojimo toliau darbe kaip pagrindinė 4G mobilaus interneto technologija bus vertinama LTE.

Greitaveika

- Maksimali teorinė greitaveika pagal 802.16 standartą yra 70Mb/s. - Judriojo WiMAX (802.16e standartas) greitaveika siekia tik 30Mb/s. - Naujasis WiMAX-2 standartas leis pasiekti 365Mb/s atsisiuntimo ir 376Mb/s duomenų

išsiuntimo greitį. Mažo mobilumo vartotojai turi galimybę pasiekti iki 1Gb/s greitaveiką.

Privalumai - Mažesnė kaina nei kabelinės infrastruktūros. - Mobilumas. - Nemaža paslaugos greitaveika.

Trūkumai

- Veikimo kokybė priklauso nuo geografinių aplinkos sąlygų. - Nepilnai padengta Lietuvos teritorija WiMAX ryšiu. - Nedidelis galinės įrangos pasirinkimas. - Didėjant vartotojų skaičiui mažėja paslaugos greitaveika.

3.2. Internetas šviesolaidiniais kabeliais

Internetas šviesolaidiniais kabeliais - tai Ethernet technologija, signalo perdavimui naudojanti ne varinius, bet šviesolaidinius kabelius. Šviesolaidiniai kabeliai duomenų perdavimui naudoja moduliuotus šviesos spindulius, perduodamus per plonus stiklo pluoštus. Dėka šviesolaidinių kabelių smarkiai padidėja paslaugos atstumas. Standartinėmis priemonėmis nesudėtingai galima perduoti signalą iki 80km atstumu.



Todėl ši technologija naudojama ne tik kaip prieigos technologija, bet ir kaip agregacinio ar net stuburinio tinklo technologija. Internetas šviesolaidiniais kabeliais (angl. FTTX) – tai sprendimas, paremtas šviesolaidinių tinklų technologija. Pasirinkus tokią alternatyvą, užtikrinama itin didelė duomenų perdavimo sparta, tačiau kiekvienos linijos tiesimas yra santykinai brangus. Svarbu tai, jog šviesolaidiniais kabeliais paremta infrastruktūra atitinka technologinio neutralumo kriterijų – ja galima perduoti bet kokio tipo duomenis ir sujungti su bet kokio tipo tinklais. Naudojant šviesolaidinę technologiją kaip „paskutinės mylios“ sprendimą (angl. FTTH), šviesolaidiniai kabeliai tiesiami iki pat objekto – gyvenamojo namo, viešojo administravimo institucijos ar verslo įstaigos. Operatorius tokiu atveju patiria didelius sąlyginai fiksuotus kaštus, todėl komerciniais pagrindais ši technologija rentabili tik tankiai apgyvendintose vietovėse, kuriose sąnaudos paskirstomos pakankamai dideliam vartotojų skaičiui. Atkreiptinas dėmesys, jog nepaisant sparčios belaidžio ryšio technologinės pažangos fiksuoto ryšio technologijos geriau atitinka prognozuojamus ateities ryšio poreikius greitaveikos ir perduodamų duomenų kiekio atžvilgiu. Tikėtina, jog ateityje smulkaus verslo veiklos modelis remsis debesų kompiuterijos siūlomais sprendimais. Atitinkamai prognozuojant ateities namų ūkio naudojimosi internetu įpročius, didės paklausa aukštos raiškos vaizdo ir garso medžiagai, naudojimasis atsarginių versijų patalpinimo internete paslaugomis („McKinsey&Company“, 2013). Belaidžio ryšio paslaugos greičiausiai bus pernelyg brangios verslams, persiunčiantiems didelį duomenų kiekį. Be to, prognozuojama belaidžio ryšio technologijų sparta gerokai atsilieka nuo šviesolaidinių kabelių. Iš esmės, remiantis tokiomis tendencijomis, investicijos į šviesolaidinę infrastruktūrą turi mažesnę moralinio ir fizinio nusidėvėjimo tikimybę.

Greitaveika

- Ethernet technologija prasidėjo nuo 10Mb/s greitaveikos ir šiuo metu jau gali perduoti duomenis 100Gb/s sparta. Greitaveika priklauso nuo naudojamos Ethernet technologijos. Galimos greitaveikos yra: 10Mb/s, 100Mb/s, 1Gb/s, 10Gb/s, 40Gb/s, 100Gb/s.

- Kaip paskutinės mylios technologija dažniausiai naudojamos 100Mb/s ir 1Gb/s greitaveikos.

Privalumai

- Nebrangi technologinė įranga. - Didelė greitaveika. - Keičiant tik įrangą galima lengvai didinti greitaveiką panaudojant tuos pačius

šviesolaidinius kabelius. - Didelis paslaugos atstumas. - Labai aukštas patikimumas.

Trūkumai - Brangi šviesolaidinių kabelių įrengimo kaina. - Viena šviesolaidinio kabelio skaidula panaudojama vienos paslaugos pajungimui.

PON (angl. Passive optical network) – tai alternatyvi Ethernet technologija, taip pat paremta šviesolaidinių kabelių naudojimu. PON yra taškas – daug taškų technologija leidžianti vienos šviesolaidinės skaidulos pagalba pajungti keletą vartotojų panaudojant pasyvinius optinius šakotuvus. Pagal technologinį sprendimą PON yra skirstoma į EPON (angl. Ethernet passive optical network), APON (angl. ATM passive optical network), GPON (angl. Gigabit-capable passive optical network), GE-PON (angl. Gigabit ethernet passive optical network). Kadangi signalų perdavimui yra naudojama bendra terpė, duomenys yra koduojami. Maksimalus paslaugos atstumas priklausomai nuo naudojamos technologijos gali siekti 20-60 km.

Greitaveika

- Paslaugos greitaveika priklauso nuo naudojamos PON technologijos ir vartotojų skaičiaus pajungto prie vienos skaidulos. Maksimali APON greitaveika yra 622Mb/s, EPON – 1,25Gb/s, o GPON – 2,488Gb/s.

- Panaudojant maksimalų dalinimo lygį paslaugos greitaveika galutiniam vartotojui gali



būti nuo 19,4Mb/s (APON) iki 31,25Mb/s (GPON).

Privalumai

- Viena šviesolaidinio kabelio skaidula gali būti panaudota kelių vartotojų pajungimui. - Reikalauja mažiau šviesolaidinių kabelių operatoriaus prisijungimo taškuose lyginant su

aktyvinėmis šviesolaidinio tinklo technologijomis. - Didelis paslaugos atstumas.

Trūkumai

- Brangi šviesolaidinių kabelių įrengimo kaina. - Brangi PON įranga. - Kadangi signalo perdavimui yra naudojama bendra terpė, visi vartotojai dalinasi bendrą

kanalo pralaidumą.

3.3. Internetas elektros tinklais Internetas elektros tinklais - tai paskutinės mylios sprendimas, paremtas informacijos perdavimo elektros tinklų infrastruktūra technologija. Technologija yra pritaikoma įvairiose srityse: nuo namų automatizavimo iki interneto prieigos suteikimo. Dauguma technologiją taikančių įrenginių apsiriboja vieno lygmens kabelių sistemų aprėptimi (pvz., elektros perdavimo linijų viename pastate), tačiau kai kurie gali duomenis perduoti tarp dviejų lygių (pavyzdžiui, tarp skirstomųjų tinklų ir patalpų instaliacijos). Moduliuotas signalas yra perduodamas aukštesniais dažniais už kintamos elektros naudojamą dažnį (50 Hz arba 60 Hz). Naudojamas dažnis parenkamas siekiant sumažinti trukdžius, kylančius dėl interferencijos su elektros signalu. Pagal naudojamą pralaidumą žemos įtampos tinkluose įrenginiai yra skirstomi į mažo pralaidumo ir didelio pralaidumo įrenginius. Mažo pralaidumo įrenginiai daugiausiai yra skirti pastatų automatizavimui. Tokiems įrenginiams Šiaurės Amerikoje galima naudoti 0-500 kHz dažnių juostą, o Europoje 95-148,5 kHz (suskirstytą į tris dažnių juostas) dažnių juostą. Didelio pralaidumo įrenginiai yra skirti skaitmeninei telekomunikacijai. LAN tinklai sukuriami panaudojant žemos įtampos elektros linijas. Šie įrenginiai naudoja 1-68 MHz dažnių juostą. Signalų perdavimą labiausiai riboja elektros perdavimo linijose naudojami transformatoriai, todėl reikia ne vienos technologijos norint suformuoti didelius tinklus. Taip pat atstumą riboja naudojamas dažnis. Žemo pralaidumo sistemos aukštos įtampos linijose signalą gali perduoti net iki 100 km, tačiau aukšto pralaidumo sistemos dažniausiai apsiriboja kelių šimtų metrų atstumu (pagal standartą iki 1500 m). Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija darbinėje ataskaitoje įvardino šią alternatyvą kaip patrauklią rinkos apimties atžvilgiu (Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacija, 2009). Pagrindinės to priežastys – puikiai išplėtota elektros tinklų infrastruktūra, praktiškai apimanti visą valstybės teritoriją, ir tai, jog šios infrastruktūros sąnaudos būtų padalintos tarp interneto paslaugos teikimo ir elektros tiekimo veiklos (išmanaus tinklo kūrimas ir kiti naudingo panaudojimo būdai). Pažymėtina, jog duomenų perdavimas ilgais atstumais gali pareikalauti papildomų investicijų į infrastruktūrą. Be to, reikalauja papildomų saugos priemonių. Naudojant šią technologiją, interneto privedimas iki galutinio vartotojo – namų ūkio nereikalauja papildomų investicijų. Ryšys gali būti teikiamas naudojant būste įrengtus elektros kištukus. Taip pat iš reguliuotojo perspektyvos svarbu tai, jog internetas elektros tinklais sudaro sąlygas didinti interneto tiekimo rinkos konkurenciją, kadangi ši technologija remiasi infrastruktūra, priklausančia elektros bendrovėms, o ne tradiciniams ryšio operatoriams.



Pav. 5: Nesėkmingų interneto elektros tinklais diegimo bandymų apžvalga

Nepaisant prognozuoto interneto tiekimo elektros tinklais technologijos potencialo, jos komercializavimo bandymai buvo negausūs ir dažniausiai nepasiteisinę. Teikti paslaugas mažmeninėje rinkoje bandę tiekėjai susikoncentravo į išmanaus tinklo kūrimą arba apskritai atsisakė šio techninio sprendimo naudojimo. Pavyzdžiui, Manasos miestas JAV („Broadband: DSL Reports“, 2010), „Meralco“ įmonės projektas Maniloje (RAPPLER.COM, 2012), „IBEC“ įmonės projektas JAV („TeleCompetitor“, 2012). Pagrindinės to priežastys – technologiniai apribojimai ir nepakankamai išplėtota reguliacinė aplinka. Elektros tinklai, nors ir panaudotini duomenų perdavimui, turi esminį trūkumą, susijusį su trukdžiais. Viena vertus, pats interneto ryšys yra nestabilus ir lėtas. Kita vertus, kuriamas triukšmas duomenų perdavimui radijo ryšiu. Taip pat vis dar neišvystyti vieningi tarptautiniai technologiniai standartai. Atsižvelgiant į vykdomam projektui iškeltus tikslus ir ES numatytus informacinės visuomenės normatyvus, svarbu tai, jog, paplitus internetui šviesolaidiniais kabeliais ir vis sparčiau diegiant LTE belaidį ryšį, interneto elektros tinklais technologija tampa nekonkurencinga siūlomos interneto spartos atžvilgiu.

Greitaveika

- Skirtinguose šios technologijos sprendimuose naudojamos skirtingos duomenų perdavimo spartos. Mažo pralaidumo įrenginių greitaveika siekia 200kb/s, tačiau aukšto pralaidumo įrenginiuose ji gali siekti 100 – 1500 Mb/s.

- Didėjant atstumui paslaugos greitaveika mažėja.

Privalumai - Nebrangi įranga. - Lankstumas. - Naudoja esamą elektros perdavimo instaliaciją.

Trūkumai

- Yra mažiau patikima, nes veikimas priklauso trikdžių elektros perdavimo linijoje. - Turi apribojimų dėl galimo atstumo ir transformatorių, esančių perdavimo grandinėje,

rūšies ir kiekio. - Reikalauja papildomų saugos priemonių.



3.4. Palydovinis internetas Palydovinis internetas – belaidis abipusis duomenų perdavimo būdas . Vis didesnį šios technologijos panaudojimą pasaulyje parodo tai, jog JAV Federalinė komunikacijų agentūra 2013 m. į plačiajuosčio ryšio ataskaitą, kurioje vertina skirtingų technologijų užtikrinamą greitaveiką galutiniams vartotojams JAV, pirmą kartą įtraukė palydovinį ryšį (Federalinė komunikacijų komisija, 2013). Ataskaitoje pažymima, jog 90 proc. palydovinio ryšio klientų turėjo nuo 140 iki 161 procento spartesnį interneto ryšį nei numatyta plane (12 Mb/s) didžiausios spartos periodais. Be to, palydoviniam internetui būdingi mažiausi spartos svyravimai dienos bėgyje (visada bent 30 proc. didesnė greitaveika nei numatyta pasirinktame plane). Pabrėžtina, kad buvo analizuota tik vieno interneto tiekėjo greitaveika, todėl rezultatai turėtų būti traktuojami atsargiai.

Pav. 6: JAV federalinės komunikacijų komisijos atlikto šalyje veikiančių interneto tiekėjų paslaugų kokybės tyrimo rezultatai

Informacijos šaltinis: Federalinė komunikacijų komisija

Palydovinio ryšio technologijos prigimties nulemiamas vėlavimas apsunkina interneto panaudojimą realaus laiko paslaugoms. Vėlinimas atsiranda, kadangi dauguma palydovų skrieja orbitoje toliau kaip 35 000 km nuo pusiaujo, o signalai iš palydovo į anteną ir atgal sklinda šviesos greičiu, signalo vėlinimas dažnai siekia apie 250 milisekundžių, o dėl signalo apdorojimo „abiejuose galuose“ uždelsimo vėlinimas gali siekti net 1 sekundę. Atsižvelgiant į augančius poreikius ateityje, vėlinimas ir duomenų kiekio apribojimai, didelė paslaugų kaina sumažina šio technologinio sprendimo patrauklumą. Palydovinio ryšio prieinamumas Lietuvoje gali būti traktuojamas kaip spartaus plačiajuosčio ryšio prieigos užtikrinimas visiems valstybės gyventojams. Tokį precedentą sukūrė Europos Komisija, 2013 m. spalio mėnesį išplatinusi pranešimą, jog palydovinis ryšys užtikrina bazinio plačiajuosčio interneto prieigą 100 proc. ES gyventojų (Europos Komisija, 2013). Remiantis Europos Komisijos duomenimis, iš viso Europos žemynui palydovinio ryšio paslaugų prieinamumą užtikrina 148 palydovai. 20 Mb/s spartos interneto pasiūlymai prasideda nuo maždaug 85 Lt/mėn. Be to, planams galioja duomenų kiekio apribojimai, vartotojas turi įsigyti palydovinę lėkštę (1200 Lt vienkartinės sąnaudos). Apskritai palydovinis ryšys praktiškai yra prieinamas praktiškai visame žemės paviršiuje (geostacionarių orbitų palydovai neapima poliarinių regionų), reikalingas tik tiesioginis matomumas su palydovu Atsižvelgiant į tai, jog palydovinio ryšio paslaugas teikia tarptautiniu mastu veikiantys privatūs ūkio subjektai, paslaugų kainodaros principa i nėra pritaikyti Lietuvos specifikai. Vertinant šios technologijos perspektyvas, pastebėtina, jog palydovinio plačiajuosčio ryšio prieinamumas turėtų augti beveik po 15 proc. kasmet per ateinančius 7 metus. Palydovinė plačiajuosčio ryšio rinka, prognozuojama, generuos 9 mlrd. JAV dolerių pajamų iki 2020 m. Palydovinės plačiajuosčio interneto



paslaugos industrijos vertė turėtų tapti 5.1 mlrd. JAV dolerių iki 2020 m. (Lietuvos kosmoso mokslo ir technologijų institutas, 2012). Aukšto pralaidumo palydovai (angl. High Throughput Satellites) turi gerokai didesnį (nuo 2 iki 20 kartų) didesnį pralaidumą nei paprastas palydovas tam pačiam orbitiniam spektrui. Tai padidina duomenų perdavimo kanalo pralaidumą. Pavyzdžiui, 2011 m. spalio mėn. paleidus palydovą „ViaSat-1”, jis turėjo daugiau pajėgumų (140 Gbit/s) nei visi kiti palydovai virš Šiaurės Amerikos kartu sudėjus. Nors greitaveikos perspektyvos iš esmės sudaro sąlygas daryti prielaidą, jog 2020 m. bus tenkinamas 30 Mb/s ryšio spartos reikalavimas, lieka neišspręsta vėlinimo ir mažo išsiuntimo greičio (lyginant su atsisiuntimo sparta) problema.

Greitaveika

- Dažniausiai atsisiuntimo kanalo pralaidumas siekia 1-40Mb/s ir gali būti dalinamas 100-4000 vartotojų.

- Palydovinis ryšys yra asimetrinis, t. y. išsiuntimo greitaveika yra mažesnė už priėmimo greitaveiką ir paprastai neviršija 6Mb/s.

Privalumai - Gali būtų įdiegiama vietovėse, kuriose kitų rūšių infrastruktūra neegzistuoja. - Patikimas išskirtinis duomenų perdavimo kanalas be tarpininkų.

Trūkumai - Dėl didelio vėlinimo netinka realaus laiko paslaugoms. - Yra mažiau patikima, nes veikimas priklauso nuo oro sąlygų. - Brangi įranga ir paslaugos.

3.5. Lietuvos naujos kartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros technologiniai sprendimai

Atliekant technologinių sprendimų lyginamąją analizę, išskirti pagrindiniai aspektai, kurių atžvilgiu vertintinas tinkamumas plačiajuosčio ryšio plėtrai Lietuvoje:

- Investicijų poreikis: siekiant užtikrinti vienodą prieigą naujos kartos „baltosiose zonose“ (prilygstančią naujos kartos „juodosiose zonose“ prieinamoms paslaugoms, teikiamomis tomis pačiomis technologijomis ), reikalingų investicijų dydis;

- Mažas ribinių investicijų poreikis: reikalingų investicijų ir darbų kiekis siekiant prijungti vieną papildomą interneto vartotoją retai apgyvendintoje vietovėje;

- Greitaveika: standartiniame plane numatyto interneto sparta; - Kaina galutiniam vartotojui: 30 Mb/s ir spartesnio interneto poreikius tenkinančio standartinio

plano prieinamumas vidutiniam vartotojui Lietuvos naujos kartos „baltosiose zonose“. - Technologijos perspektyvų apibrėžtumas: technologijos standartų egzistavimas ir stabilumas,

technologijos galimybių atitikimas prognozuojamiems ateities poreikiams (technologijos galimybių ribotumas), prognozuojama pažanga;

- Parsisiunčiamų duomenų kiekio apribojimai: technologijos pagrindu teikiamo interneto ryšio planuose numatyti parsisiunčiamo duomenų kiekio apribojimai.

Skirtingų technologijų atitikimas minėtiems kriterijams apibendrinamas lentelėje toliau.

LTE belaidis

internetas

Internetas

šviesolaidiniais

kabeliais

Palydovinis

internetas

Internetas

elektros tinklais

Mažas investicijų poreikis +/- - + +/-

Mažas ribinių investicijų

poreikis +5 - + +

5 Galiojant sąlygai, jog tinklas išplėtotas. Kitu atveju būtina statyti bazinę stotį.



Didelė greitaveika (30+

Mb/s) +/- + +/- +/-6

Nedidelė kaina galutiniam

vartotojui +/- +/-7 - - 8

Technologijos perspektyvų

apibrėžtumas (investicijos

tvarumas, ilgaamžiškumas)

+/- + +/- -

Neribojamas parsisiunčiamų

duomenų kiekis - +9 - +

Kaip technologinė alternatyva Lietuvos plačiajuosčio ryšio plėtrai atmestinas internetas elektros tinklais. To pagrindinė priežastis - ankstyva technologijos vystymo stadija (standartų trūkumas, neišspręsta trukdžių problema, neaiškios greitaveikos perspektyvos). Palydovinio ryšio panaudojimo plačiajuosčio ryšio plėtrai galimybės vertintinos vadovaujantis Europos Komisijos viceprezidentės išsakyta pozicija, jog svarbu ne tik pačios galimybės sukūrimas, tačiau ir tinklų kokybės gerinimas bei sąlygų lygybė ES piliečiams (Europos Komisija, 2013). Palydovinis internetas kol kas neatitinka naujos kartos plačiajuosčiui ryšiui keliamų spartos reikalavimų, nors, tikėtina, ateityje atitiks (Lietuvos kosmoso mokslo ir technologijų institutas, 2012). Technologijos prigimties nulemtas vėlinimas apsunkina technologijos panaudojimą realaus laiko paslaugų teikimui. Be to, atsižvelgiant į tai, jog Lietuvoje viena pagrindinių nesinaudojimo internetu priežasčių – mažos gyventojų pajamos, palydoviniu ryšiu teikiamų interneto paslaugų patrauklumą mažina didelė jų kaina (1200 Lt investicijos į įrangą ir mažiausiai 85 Lt/mėn. abonentinis mokestis). Visgi, vadovaujantis technologinio neutralumo principu, neturėtų būti kuriama kliūčių jos pritaikymui paliekant ūkio subjektams atsakomybę už priimamus komercinius sprendimus. Technologijų taikymas atitinkamai rekomenduotinas atsižvelgiant į konkrečius projektui iškeltus tikslus:

- LTE belaidis internetas: LTE belaidis internetas yra tinkamas visuotinei naujos kartos plačiajuosčio ryšio prieigai užtikrinti. Toks technologinis sprendimas užtikrintų prieinamas aukštos kokybės interneto paslaugas. Be to, papildomo vartotojo prijungimui reikalingas „paskutinės mylios“ sprendimas nereikalauja didelių ribinių investicijų.

- Internetas šviesolaidiniais kabeliais: Atsižvelgiant į finansinius apribojimus, toks technologinis sprendimas netinkamas 30 Mb/s ryšio visuotiniam pasiekiamumui šalies gyventojams užtikrinti, tačiau technologija tinka tankiau apgyvendintoms vietovėms. Pasirinkus šią technologiją naujos kartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrai, būtų užtikrinama aukšta ryšio kokybė, neribotas duomenų kiekis, tačiau kiekvieno papildomo vartotojo „paskutinės mylios“ sprendimas reikalautų didelių ribinių investicijų (remiantis ekonominio vertinimo rezultatais, virš 5000 Lt investicijos vienam abonentui prijungti gyvenvietėse).

Atsižvelgiant į gyventojų tankumą Lietuvos naujos kartos „baltosiose zonose“, gyventojų perkamąją galią, projekto biudžetą, skirtingų technologinių sprendimų galimybes ir kitus veiksnius, nustatyta, jog pagrindinės naujos kartos plačiajuosčio ryšio prieigos galimybės suteikimo technologijos Lietuvoje galėtų būti LTE belaidis ryšys ir duomenų perdavimas šviesolaidiniais kabeliais.

6 Didelė greitaveika užtikrinama trumpais atstumais. 7 Kaina nedidelė tankiai apgyvendintose vietovėse. 8 Duomenų perdavimo elektros tinklais kaip „paskutinės mylios“ technologija paslauga Lietuvoje neteikiama. 9 Tačiau apribota paslaugos greitaveika.



4. Atvejo studijos

Pav. 7: Atvejo studijose nagrinėtų valstybių pasirinkimo priežastys



4.1. Latvija

Plano aprašymas Įgyvendinimo laikotarpis: 2012-2020 m. Pradinė situacija: Internetas, patenkinantis bazinius vartotojų poreikius, prieinamas praktiškai visoje Latvijos teritorijoje, tačiau tik 41,3 proc. abonentų naudojosi 10 Mb/s ir spartesnės greitaveikos interneto ryšiu. Atitinkamai 53,7 proc. abonentų naudojosi 2-10 Mb/s spartos ryšiu, 5 proc. - lėtesniu nei 2 Mb/s. Aktuali „skaitmeninės atskirties“ problema – šviesolaidinės infrastruktūros plėtra vyksta tik tankiai apgyvendintose miesto vietovėse. Kaimo vietovės nėra patrauklios komerciniams operatoriams dėl mažos perkamosios galios ir paklausos. Atskirtį papildomai didina pakankamo pralaidumo tranzitinio tinklo nebuvimas. Valstybės pagalbos schemos aprašymas: Valstybės parama skiriama tik baltosioms zonoms, nedubliuojant esamos privačios ar viešosios infrastruktūros, ir jų prijungimui pasyvia tranzitine infrastruktūra prie magistralinio tinklo. Prijungimas vykdomas diegiant infrastruktūrą nuo rajono centro iki kaimiškosios vietovės. Rajono centre dažniausiai veikia keli operatoriai, teikiantys magistralinės infrastruktūros paslaugas, iš jų parenkami du (teigiama, jog pagal kainos, pasiruošimo teikti paslaugas kriterijus (Springis, 2013). Atlikus tai, tiesiami šviesolaidiniai kabeliai iki norimos pasiekti gyvenvietės centro (žvaigždinė schema). Prie infrastruktūros galiniame taške turėtų galėti prisijungti bent 5 skirtingi operatoriai. „Paskutinės mylios“ sprendimams parama neskiriama. Teigiama, jog, esant poreikiui, kabelio maršrutas gali būti parenkamas taip, jog eitų pro mobilių operatorių stiebus. Valstybės parama skiriama tik statybos darbams, bet ne tinklo priežiūrai ir išlaikymui. Tinklo priežiūros ir išlaikymo sąnaudos dengiamos nustatant jomis pagrįstą tinklo paslaugų tarifą. Atlikta nuodugni padengimo analizė (žemėlapių sudarymas)



konsultuojantis su suinteresuotomis pusėmis (atitinkamai apimant tiek dabartinę situaciją, tiek artimiausių 3 metų planus), todėl valstybės parama nepersidengia su privataus sektoriaus investicijomis ir neiškraipo paskatų. Be to, taip buvo pagrįstas LVRTC įsitraukimas – valstybinis tinklas sukuriamas ten, kur komerciniais pagrindais neinvestuojama, todėl, remiantis tuo, valstybė tiesiogiai nesikiša į rinką. Investuojama daugiausiai į kaimiškuosius regionus (Rygos regionui tenka tik 5 proc. planuojamų investicijų). Pagrindiniai projekto principai: Tinklo plėtra bus vykdoma privačių ūkio subjektų, laimėjusių viešąjį pirkimą, tačiau tinklo operatorius ir savininkas – valstybinė akcinė bendrovė Latvijos radijo ir televizijos centras, kurios 100 proc. akcijų priklauso valstybei. Viena pagrindinių deklaruojamų to priežasčių – operatoriaus turimi organizaciniai ir techniniai ištekliai. Operatorius įsipareigoja užtikrinti skaidrų didmeninių paslaugų teikimą privatiems operatoriams viso tinklo gyvavimo metu, nesikišti į mažmeninės rinkos raidą ir veikti nesiekdamas pelno. Pastebėtina, jog LVRTC turėjo atsisakyti prieš projektą teiktų mažmeninių paslaugų (duomenų perdavimo viešojo administravimo institucijoms) (Springis, 2013). Tinklo išlaikymo sąnaudos dengtinos operatoriaus pajamomis, gautomis iš didmeninių paslaugų teikimo. Projekto pasirinkimo priežastys: Vyriausybės noras turėti sprendžiamąją galią subsidijuoto tinklo valdyme ir užtikrinti plano schemos įgyvendinimo proceso kontrolę.

Pav. 8: Latvijos LVRTC pateikiama tinklo schema



Tikslinė grupė Tikslinė visuomenės grupė: Asmenys, gyvenantys teritorijose, kuriose nėra naujos kartos plačiajuosčio ryšio prieigos galimybės ir privatūs operatoriai neplanuoja investicijų per artimiausius 3 metus. Identifikuotos 363 tokios vietovės, kurios sudaro 64,4 proc. teritorinių Latvijos vienetų ir kuriose gyvena 18,6 proc. gyventojų. Prioritetizuota 151 vietovė, kuri turėtų būtų padengta pirmo projekto etapo metu (pagal gyventojų skaičių, esamą infrastruktūrą, paslaugų teikimu teritorijoje susidomėjusių operatorių skaičių, naudojimosi plačiajuosčiu ryšiu teritorijoje augimo perspektyvas, infrastruktūros plėtros tolygumą). Finansavimas Finansavimo apimtis: Bendras finansavimo poreikis 2012–2020 m. laikotarpiu – 411 mln. Lt. Įgyvendinant pirmą etapą, bus investuota 91 mln. Lt., antrą – 320 mln. Lt. Finansavimo šaltiniai: Iš Europos regioninės plėtros fondo skirtos paramos dalis – 351 mln. Lt (79 mln. Lt pirmam etapui ir 272 mln. Lt – antram), 60 mln. Lt (15 proc.) – LVRTC lėšos. Finansinis suinteresuotų pusių indėlis: ES paramos tinklo statybai intensyvumas – iki 87,18 proc. Remiantis projekto finansine analize, projekto sukauptas pinigų srautas turėtų tapti teigiamas nuo 2025 m. (paramos intensyvumui esant 87,18 proc.), o atsipirkimas turėtų būti pasiektas per 15 metų (iki 2027 m.). Trūkstamas lėšas investuos LVRTC. Technologinis sprendimas Pasirinktas technologinis sprendimas: Šviesolaidiniai kabeliai. Pasirinkimo priežastys: Šviesolaidinės technologijos pasirinkimas tranzitiniam tinklui užtikrina investicijos tvarumą ir technologinio neutralumo principo paslaugų teikimo galutiniam vartotojui atžvilgiu įgyvendinimą. Tinklą sudaro kabeliai, prijungimo dėžės ir elektros tiekimo įranga. Kiekviena prijungimo taškui nutiesta bent 16 skaidulų. Galimi įvairūs „paskutinės mylios“ sprendimai. Tiesioginiai rezultatai Projektui iškelti tikslai: Užtikrinti prieigą prie naujos kartos plačiajuosčio interneto 95 proc. Latvijos teritorijos, pirmo etapo metu (iki 2015 m.) turėtų būti prijungti 165 taškai (1900-2000 km šviesolaidžio linijų), antro (2014-2018 m.) – dar 335 taškai (apie 5000 km šviesolaidžio linijų). Pirmam projekto etapui keltas tikslas padidinti asmenų, nuolat besinaudojančių internetu, dalį nuo 63 proc. (2010 m.) iki 75 proc. (2013 m.) ir namų ūkių, turinčių prieigą prie plačiajuosčio ryšio, nuo 53 proc. (2010 m.) iki 75 proc. (2013 m.). Latvijos statistikos departamento duomenimis, 2013 m. pradžioje faktinė nuolat besinaudojančių internetu dalis išaugo iki 71,2 proc., o turinčių plačiajuosčio ryšio prieigą – iki 70,1 proc. Orientaciniai planuojamo nutiesti kabelio atstumai pamečiui: 2012 m. – 100 km, 2013 m. – 800 km, 2014 m. – 800 m., 2015 m. – 200 km. Tinklo statybos darbai pradėti 2013 m. rugpjūčio mėnesį, todėl neatitinka orientacinių planų.

Pav. 9: Plačiajuosčio internetinio ryšio infrastruktūros Latvijos teritorijoje schema

Informacijos šaltinis: LVRTC

Poveikis ir nauda (prognozuojamas) Privačių ūkio subjektų įsitraukimas: Įgalinantis valstybės paramos pobūdis – sukūrus tinkamą tranzitinę infrastruktūrą, įmonės, veikiančios mažmeninėje interneto rinkoje, gali pasiūlyti paslaugas, kurioms kitu atveju neegzistuotų techninės galimybės. Poveikis rinkos struktūrai: Valstybinis (pasyvus) tinklas sukuriamas ten, kur komerciniais pagrindais neinvestuojama, todėl, remiantis tuo, valstybė tiesiogiai nesikiša į rinką. Be to, užtikrinama lygiateisė prieiga prie didmeninių tinklo paslaugų. Poveikis valstybės biudžetui: Projektas finansuojamas ERPF lėšomis ir nereikalauja papildomų vyriausybės investicijų. Interneto paslaugų kokybė: Šviesolaidinė tranzitinė infrastruktūra užtikrina paklausos patenkinimą ilgalaikėje perspektyvoje. Kainodara Pagrindiniai kainodaros principai: Didmeninės tinklo paslaugų kainos paremtos vidutine analogiškos paslaugos kaina urbanizuotose vietovėse, kuriose tinklas įrengtas be valstybės paramos. Tarifus nustatyti turėtų transporto ministerija konsultuodamasi su Konkurencijos taryba ir kitomis reguliuojančios institucijomis. Šio principo įgyvendinimas užtikrinamas taikant kainodarą, tik dalinai priklausomą nuo atstumo. Kitaip tariant, ūkio subjektai moka tarifą tik už tam tikrą skaičių kilometrų (~10 km.). Nuo šios ribos tarifas nebetaikomas taip užtikrinant, jog paslaugos kaina nutolusioje kaimiškoje vietovėje yra panaši į urbanizuotos vietovės. Paties tarifo apskaičiavimas bus pagrįstas LVRTC patiriamomis sąnaudomis. Jei LVRTC uždirbtų pelną, jis turėtų būti reinvestuojamas į infrastruktūros plėtrą. Jei tolimesnėms investicijoms nebebūtų pagrindo, permoka būtų grąžinama nustatant tarifą kitais laikotarpiais. Kainos konkurencingumas: Naujos kartos tinklui keliamas tikslas – užtikrinti didmeninių plačiajuosčio ryšio paslaugų prieinamumą kaime kaina, panašia į susiformavusią urbanizuotose vietovėse.

Klaidos, problemos ir jų sprendimo būdai Sąlygos projekto tęstinumui: Pakankamas tinklo panaudojimas, tai turėtų užtikrinti palankūs tarifai. „Paskutinės mylios“ sprendimų draudimas: Tai LVRTC atstovo įvardinta problema – tam tikro investicijų panaudojimo neefektyvumo šaltinis. Jų teigimu, kabelis būna tiesiamas šalia gyvenamųjų namų, mokyklų, viešojo administravimo institucijų ir objekto prijungimas prie infrastruktūros nepareikalautų reikšmingų papildomų investicijų. Iš esmės tai nepažeistų nesikišimo į mažmeninių paslaugų rinką sąlygos, kadangi naudojimasis sukurta infrastruktūra galėtų būti perduotas privatiems operatoriams.

Pagrindiniai projekto sėkmės/nesėkmės veiksniai Saugiklių sukūrimas. Tinklo operatorius įpareigotas nesiekti pelno ir apsiriboti tik didmeninių paslaugų, prieinamų visiems privatiems ūkio subjektams, teikimu. Atvirų konkursų tinklo statyboms rengimas. Naudojant ES paramą, finansuojami tik statybos darbai, o ne tinklo priežiūra ir išlaikymas. Yra abejonių dėl LVRTC iki projekto įgyvendinimo vykdytos veiklos – duomenų perdavimo paslaugų valstybės įstaigoms. Jų atstovų teigimu, pasirinktus tokį plano įgyvendinimo modelį, tokios veiklos jie atsisakė. Visgi jų internetiniame puslapyje nurodyta, jog LVRTC teikia duomenų perdavimo tarp padalinių paslaugas įmonėms (į kurias įeina nemokamas el. paštas, prijungimui reikalingos įrangos nuoma ir instaliacija, 24 h monitoringas ir kt.). Taip pat teikiamos duomenų centro paslaugos.



4.2. Suomija

Plano aprašymas Įgyvendinimo laikotarpis: 2010 – 2015 m. Pradinė situacija: Nacionalinė Suomijos vyriausybė iškėlė du pagrindinius informacinės visuomenės tikslus: 2010 m. 100 proc. Suomijos namų ūkių turi turėti prieigą prie 1 Mb/s ir spartesnio interneto ryšio, o 2015 m. 99 proc. Suomijos namų ūkių turi turėti prieigą (ne daugiau nei 2 kilometrų atstumas nuo artimiausio prieigos taško) prie 100 Mb/s ir spartesnio interneto ryšio. Pirmojo tikslo pasiekimui jokia valstybės parama nebuvo numatyta, kiekvienas rinkoje aktyvus operatorius įsipareigojo atitikti tokią sąlygą. 2010 m. prognozuota, jog valstybei neįsikišus, privatūs ūkio subjektai išplėtotų 100 Mb/s greitaveikos ryšio pasiekiamumą iki 95 proc. gyventojų iki 2015 m. 2012 m. šis rodiklis buvo 86 proc. (atitiko prognozes) („ArsTechnica“, 2012). Suomijos institucijos pažymi, jog ateities poreikiams reikalinga ne tik sparti parsisiuntimo greitaveika, bet ir konkurencingumas išsiuntimo greitis (daugiausiai dėl augsiančio e. paslaugų kiekio ir naudojimo). Atsižvelgiant į tai, antrajam tikslui pasiekti numatyta aptariama programa, apimanti paskutinius 5 proc. namų ūkių, kuriems komerciniais pagrindais neturėtų būti sukurta naujos kartos plačiajuosčio ryšio prieigos galimybė. Valstybės pagalbos schemos aprašymas: Valstybės parama skiriama tik naujos kartos „baltosioms zonoms“ (vietovėms, kuriose 100 Mb/s ryšio paslaugas palaikanti infrastruktūra nutolusi nuo gyventojų daugiau nei 2 km; šį atstumą suomiai pagrindė tuo, jog vartotojai, atsižvelgiant į pajamas, yra pajėgūs ir turėtų padengti likusią dalį investicijų, reikalingų naujos kartos ryšiui namuose įvesti), nedubliuojant esamos/planuojamos privačios ar viešosios infrastruktūros ir jų prijungimui pasyvia tranzitine infrastruktūra prie magistralinio tinklo, taip pat aktyvinės įrangos įsigijimui. Regionams, kur yra bent vienas tiekėjas siūlantis prieigą prie bent 100 Mb/s plačiajuosčio ryšio, parama skiriama nebus. „Paskutinės mylios“ sprendimams parama neskiriama. Valstybės parama skiriama tik statybos darbams, bet ne tinklo priežiūrai ir išlaikymui.



Pradėjus įgyvendinti projektą vietovėje, jos gyventojai turi pasirašyti sutartį ir sumokėti reikiama sumą tam, jog šviesolaidinės infrastruktūros tiesimo darbai galėtų būti atliekami vienu metu. Pastebėta, jog veiksmingiausios paskatos namų ūkiams – akivaizdžiai matomi statybos darbai ir tai, jog vėliau prieigos sukūrimas jiems kainuotų gerokai brangiau. Taip užtikrinamas paramos lėšomis kuriamos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros panaudojamumas. Be to, prieš įgyvendinant projektą, atliekamos apklausos, kurių metu stengiamasi nustatyti paklausą naujos kartos plačiajuosčio ryšio paslaugoms. Pagrindiniai projekto principai: Parama skirstoma operatoriams atvirų konkursų metu pagal ekonominio naudingumo kriterijų (konkursinio balo sudėtis: viešos paramos poreikis – ne mažiau 50 proc., įkainiai vartotojams – 0-50 proc., įsipareigojimas teikti paslaugas ne mažiau kaip 10 metų – 0-20 proc., kiti kiekybiniai ar kokybiniai kriterijai – 0-20 proc.). Operatoriai turės užtikrinti atvirą prieigą skaidriomis sąlygas visiems mažmeninės rinkos operatoriams mažiausiai 10 metų. Taip pat operatorius įsipareigoja, mažiausiai 10 metų, vartotojui pareikalavus (jei kiti operatoriai nesutinka), per savo mažmeninių paslaugų padalinį ar susitaręs su kitu operatoriumi, pasiūlyti 100 Mb/s greitaveikos mažmenines interneto paslaugas (vartotojas turi padengti su tuo susijusias sąnaudas). Bet koks operatoriaus uždirbtas pelnas turi būti grąžinamas valstybei. Projekto pasirinkimo priežastys: Pažymima, jog Suomijoje nėra arba beveik nėra paklausos pusės problemų ir dauguma nutolusių vietovių yra komerciškai patrauklios. Taigi pagrindinė kliūtis plačiajuosčio ryšio skvarbai - reikiamos infrastruktūros nebuvimas ir jos įrengimui reikalingos didelės investicijos. Tokiu atveju privačių operatorių finansiniu indėliu pagrįstas planas gali būti veiksmingiausias sprendimas, minimizuojantis valstybės paramos poreikį ir užtikrinantis komercinį tinklo panaudojimą vėlesniuose etapuose.

Tikslinė grupė Tikslinė visuomenės grupė: Asmenys, gyvenantys retai apgyvendintose teritorijose, kuriose nėra plačiajuosčio ryšio prieigos (100 Mb/s greitaveiką palaikanti infrastruktūra ne toliau kaip 2 km nuo namų ūkio) ir privatūs operatoriai neplanuoja savo investicijų per artimiausius 3 metus, todėl identifikuotas valstybės intervencijos poreikis.

Finansavimas Finansavimo apimtis: Bendra finansavimo apimtis 2010-2015 m. - 456 mln. Lt. Finansavimo šaltiniai: Iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai skirtos paramos dalis sudaro – 85 mln. Lt, Suomijos vyriausybės lėšos – 228 mln. Lt, savivaldos institucijų – 143 mln. Lt. Finansinis suinteresuotų pusių indėlis: Ne mažiau 34 proc. projekto sąnaudų turėtų būti finansuojamos privačiomis lėšomis (parama naudojama privačioms investicijoms pritraukti).

Technologinis sprendimas Pasirinktas technologinis sprendimas: Projektas iš esmės yra technologiškai neutralus, pirkime dalyvaujančios įmonės turi pasiūlyti sprendimus, reikalingus iškeltiems tikslams pasiekti. Pasirinkimo priežastys: Pasirinkta technologija turi užtikrinti pakankamą spartą ir galimybę panaudoti įvairias technologijas „paskutinės mylios“ sprendimams. Tiesioginiai rezultatai Projektui iškelti tikslai: Paskutinių 5 proc. (130 000) namų ūkių nutolusiose ir retai apgyvendintose vietovėse pasiekimas yra pagrindinis šio projekto tikslas.



Pasiekti tiesioginiai rezultatai: Iki 2012 m. užbaigti 23 projektai, kuriems skirtos ES ir valstybės paramos dydis – 27 mln. Lt. Nutiesta 3400 km kabelių, kas sudaro 2250 km tinklo, įrengtos 2736 šviesolaidžio linijos. Sukurta 100 Mb/s ir spartesnio ryšio prieiga daugiau nei 9000 abonentų. Kiek mažiau nei trečdalis jų užsisakė internetą. Poveikis ir nauda Privačių ūkio subjektų įsitraukimas: Pagal pirminę valstybės pagalbos schemą, buvo numatyta, jog ne mažiau nei 34 proc. projekto sąnaudų turėtų finansuoti privatus operatoriaus, įgyjantis tinklo nuosavybę, tačiau, esant tokioms sąlygoms, operatoriai vangiai įsitraukė į plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros procesą, todėl šis dydis sumažintas iki 10 proc. Poveikis rinkos struktūrai: Paskyrus paramą konkrečiam operatoriui, sukuriama situacija, kada jis gali teikti didmenines ryšio paslaugas mažesne kaina nei rinkos sąlygomis. Be to, operatorius subsidijų pagalba nuosavybės teise įgyja tranzitinį ryšio tinklą ir aktyvinę įrangą. Taip jam sukuriama privilegijuota padėtis rinkoje. Poveikis valstybės/savivaldybės biudžetui: Projektas kofinansuojamas Suomijos vyriausybės (228 mln. Lt) ir savivaldos institucijų lėšomis (143 mln. Lt). Interneto paslaugų kokybė: Atsižvelgiant į tai, jog Suomijos vyriausybė yra nustačiusi 100 Mb/s greitaveikos normatyvą, apibrėžiantį galimus technologinius sprendimus, šis aspektas neturėtų kelti problemų. Kainodara Pagrindiniai kainodaros principai: Pagrindinis didmeninei rinkos kainos vertinimo kriterijus – jos pagrįstumas. Tai turėtų užtikrinti Suomijos nacionalinio reguliuotojo „FICORA“ priežiūra. Jo patvirtinta kaina neturėtų viršyti operatoriaus patiriamų sąnaudų. Taip pat „FICORA“ kaups duomenis apie didmenines interneto paslaugų kainas skirtingose vietovėse ir naudos jas kaip atskaitos tašką individualiems atvejams. Klaidos, problemos ir jų sprendimo būdai Mažas susidomėjusių operatorių skaičius. Iki 2012 m. 230 iš 800 projektų buvo pasistūmėta iki operatoriaus pasirinkimo procedūros, tačiau maždaug pusė iš 230 projektų buvo nesėkmingi dėl per mažo operatorių susidomėjimo. Tokia problema ypač aktuali šiaurinėje Suomijos dalyje, kur praktiškai nei vienas operatorius nesusidomėjo investavimo galimybėmis. Operatorių susidomėjimas glaudžiai susijęs su sudėtingomis finansavimo sąlygomis. Sprendžiant jas pasiūlyti sprendimai pateikiami toliau. Be to, paramos intensyvumas padidintas nuo 66 proc. iki 90 proc. Konkrečiu atveju paramos intensyvumas nustatomas pirkimo procedūros metu. Sudėtingos finansavimo sąlygos. EK patvirtintoje valstybės schemoje buvo numatyta, jog paramos išmokėjimas operatoriui atliekamas pasibaigus projektą. Tai apsunkino mažųjų operatorių galimybes dalyvauti projektuose dėl sudėtingų finansavimo iš bankų gavimo sąlygų. Atsižvelgdama į tai, Suomijos vyriausybė modifikavo (konsultuodamasi su EK) valstybės pagalbos schemą taip, jog, operatoriui laimėjus pirkimą, prieš statybos proceso pradžią jam būtų galima išmokėti iki 50 proc. paramos. Tai sumažintų išorės finansavimo ir užstato skolinantis poreikį (ši sąlyga orientuota į mažuosius operatorius). Taip pat pasiūlyti tokie finansavimo instrumentai: subordinuota paskola, konvertuojamos paskolos, nuosavo kapitalo finansavimas, lengvatinės paskolos, garantijos paskoloms (iki 100 proc. paskolos vertės), papildomos tiesioginės subsidijos, kuriems iš viso papildomai numatyta 97 mln. Lt (bendra finansavimo apimtis tokiu atveju – 553 mln. Lt).



Lėšų skyrimas remiantis teritoriniu suskirstymu, o ne įgyvendinamais projektais. Dėl to susidarė tokia situacija, kad vieni regionai turi daugiau potencialiai įgyvendintinų projektų nei numatyta finansuoti, o kiti regionai nėra pajėgūs panaudoti paskirtų lėšų. Pripažinta, jog toks lėšų skirstymas apsunkina plano įgyvendinimą (be to, nemaksimizuoja pritraukiamų privačių investicijų dydžio), todėl nutarta jo atsisakyti ir skirstyti lėšas projektams nepriklausomai nuo regiono (angl. first come – first serve). Pagrindiniai projekto sėkmės/nesėkmės veiksniai Rėmimasis privačių operatorių iniciatyva. Tai įgalina panaudoti paramą kaip finansinį svertą ir sukurti prieigą daugiau namų ūkių nei valstybinio modelio atveju. Tiesa, tai privati tinklo nuosavybė sukuria rizikas, kurias turi suvaldyti nacionalinis reguliuotojas. Savalaikės korekcijos. Viena, pats planas pagrįstas pilotinio projekto rezultatais. Antra, identifikavus priežastis, kodėl projekto įgyvendinimas stringa, buvo imtasi korekcijų ir modifikuota valstybės pagalbos schema.



4.3. Ispanija

Plano aprašymas Įgyvendinimo laikotarpis: 2013-2015 m. Pradinė situacija: Ispanijoje informacinės visuomenės plėtra skatinta įgyvendinant programą „Plan Avanza“, patvirtintą ir vykdyta 2010 m.- 2011 m. Veiksmų plane numatytos dvi pagrindinės priemonės: bazinio plačiajuosčio ryšio (daugiau nei 1 Mb/s) prieigos sukūrimas visiems Ispanijos gyventojams ir prielaidų naujos kartos plačiajuosčio ryšio (daugiau nei 50 Mb/s) infrastruktūros plėtrai sukūrimas. Atsižvelgiant į tai, jog pirmas tikslas praktiškai pasiektas, nuspręsta paramą skirti modifikuoto antrojo tikslo įgyvendinimui. Valstybės pagalbos schemos aprašymas: Valstybės parama skiriama tik baltosioms zonoms (vietovėse, kuriose reikiama infrastruktūra nutolusi nuo gyventojų daugiau nei 2 km), nedubliuojant esamos/planuojamos privačios ar viešosios infrastruktūros ir jų prijungimui pasyvia tranzitine infrastruktūra prie magistralinio tinklo, taip pat aktyvinės įrangos įsigijimui. „Paskutinės mylios“ sprendimams parama neskiriama. Valstybės parama skiriama tik statybos darbams, bet ne tinklo priežiūrai ir išlaikymui. Pagrindiniai projekto principai: Ispanijos vyriausybė numatė 3 pagrindinius sprendimus, pakliūnančius į projekto apimtį. (1) Itin spartaus plačiajuosčio interneto (daugiau nei 100 Mb/s) tinklo plėtra. Toks sprendimas galimas tik baltose zonose. Be to, gyventojų skaičius tokiose vietovėse neturi viršyti 50000. Taip bandoma užtikrinti, jog parama skiriama tik tiems regionams, kurių komercinis patrauklumas yra per mažas privačių operatorių investicijoms ateityje. (2) Tranzitinio spartaus (nuo 30 Mb/s) ir itin spartaus plačiajuosčio interneto tinklo plėtra. Toks sprendimas galimas tik baltose zonose. Be to, gyventojų skaičius tokiose vietovėse neturi viršyti 20000. (3) Spartaus plačiajuosčio interneto prieigos plėtra baltose zonose, kuriose tradicinio plačiajuosčio ryšio greitaveika neviršija 10 Mb/s 90 proc. namų ūkių. Be to, gyventojų skaičius tokiose vietovėse neturi viršyti 10000. Finansavimas bus skiriamas privatiems operatoriams, reikalaujantiems mažiausio valstybės finansinio indėlio, jei kokybės atžvilgiu pasiūlymai yra lygiaverčiai. Numatyti papildomi saugikliai prieš vertikaliai integruotus operatorius (turinčius mažmeninių ir didmeninių



paslaugų padalinius). Jų atveju kaip pagrįstos bus traktuojamos tik sąnaudos, susijusios su atviros prieigos tinklo įrengimui. Kalbant apie vertikaliai neintegruotus tiekėjus, visos sąnaudos laikomos pagrįstomis (galimomis). Teigiama, jog Ispanijos institucijos, įvertinusios šią aplinkybę, numatė, jog maksimalus balų skaičius bus skiriamas operatoriams, siūlantiems išskirtinai didmeninių paslaugų modelį. Vertikaliai integruoti atitinkamai turėtų gauti mažiau. Projekto pasirinkimo priežastys: Ispanijoje praktiškai išspręsta bazinio plačiajuosčio ryšio prieigos problema. Siekiant paskatinti naujos kartos plačiajuosčio ryšio tinklo plėtrą, nenorima išstumti privačių investicijų. Kitaip tariant, siekiama padidinti investicijų į regionus komercinį patrauklumą privatiems operatoriams. Tikslinė grupė Tikslinė visuomenės grupė: Asmenys, gyvenantys teritorijose, kuriose nėra naujos kartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros ir privatūs operatoriai neplanuoja investicijų per artimiausius 3 metus. Finansavimas Finansavimo apimtis: Bendra finansavimo apimtis 2013-2015 m. – 1,243 mlrd. Lt, paskirstoma po lygiai 3 sprendimams. Finansavimo šaltiniai: Ispanijos vyriausybė. Finansinis suinteresuotų pusių indėlis: Paramos intensyvumas negali viršyti 35 proc. visų projekto sąnaudų bei pelningumo skirtumo tarp panašaus ilgalaikės trukmės projekto, vykdomo privačiomis lėšomis. Vieno projekto paramai nustatyta viršutinė riba – 4 mln. Lt. Parama bus skirstoma lengvatinių paskolų (1,036 mlrd. Lt, maža arba nulinė palūkanų norma, 15 metų grąžinimo laikotarpis, galimas 3 metų atleidimas nuo mokėjimų) ir tiesioginių subsidijų (207 mln. Lt) forma. Technologinis sprendimas Pasirinktas technologinis sprendimas: Projektas technologijų atžvilgiu yra neutralus. Pirkime dalyvaujančios įmonės turi pasiūlyti technologinį sprendimą ir pagrįsti, kodėl jis yra pats tinkamiausias konkrečiam regionui. Stengiamasi išnaudoti esamą infrastruktūrą. Todėl Ispanijos vyriausybė pristatė reguliacines ir administracines priemones, skirtas pagerinti galimybes gauti egzistuojančios infrastruktūros prieigos teises. Viešajame pirkime dalyvaujantys ūkio subjektai turės nurodyti turimą tranzitinę infrastruktūrą, nurodyti jos panaudojimo planus bei duoti leidimą šią informaciją perduoti kitiems dalyviams. Pastarieji atitinkamai galėtų modifikuoti savo planus atsižvelgdami į naujas technines galimybes. Pasirinkimo priežastys: Pasirinkta technologija turi užtikrinti pakankamą spartą ir galimybę panaudoti įvairias technologijas „paskutinės mylios“ sprendimams.

Tiesioginiai rezultatai Projektui iškelti tikslai: Neminimi konkretūs siekiai prijungtų namų ūkių skaičiaus atžvilgiu. Apsiribojama formuluote, jog turi būti skatinamos privačios investicijos į naujos kartos plačiajuosčio ryšio plėtrą komerciškai nepatraukliose naujos kartos „baltosiose zonose“.

Poveikis ir nauda Privačių ūkio subjektų įsitraukimas: Privatūs operatoriai pagal šią schemą yra tiesioginiai paramos gavėjai. Iš operatorių pusės įsipareigojama 7 metus užtikrinti prieigą prie sukurtos infrastruktūros. Jiems sudaryta galimybė vykdyti tinklo plėtrą mažesnėmis sąnaudomis nei kitu atveju.



Poveikis rinkos struktūrai: Siekiant apriboti neigiamą poveikį konkurencijai rinkoje, valstybės parama turi būti skiriama tarpinei infrastruktūrai. Naudojantis ja, teikiamos tik didmeninės paslaugos. Taip sumažinama iškraipymų mažmeninėje interneto paslaugų rinkoje tikimybė. Galutiniam vartotojui interneto ryšio paslaugas gali siūlyti visi tai norintys daryti privatūs operatoriai. Jiems užtikrinama prieiga prie sukurtos infrastruktūros. Poveikis valstybės/savivaldybės biudžetui: ES parama projektui neskiriama, todėl visa projekto finansavimo našta tenka Ispanijos vyriausybei. Interneto paslaugų kokybė: Aiškiai apibrėžti reikalavimai (daugiau nei 30-100 Mb/s priklausomai nuo regiono) interneto paslaugų kokybei, turėtų užtikrinti aukštą jų lygį. Kainodara Pagrindiniai kainodaros principai: Didmeninės subsidijuoto tinklo interneto paslaugų kainos bus lyginamos kaip atskaitos tašką naudojant kainas panašiuose, tačiau labiau konkurencinguose šalies regionuose arba kitose ES šalyse. Jei tokia informacija nebūtų prieinama, atskaitos taško funkciją atliktų nacionalinio reguliatoriaus nustatyti tarifai didelę rinkos galią turinčiam operatoriui. Nacionalinis reguliuotojas analizuodamas susiformavusias kainas turėtų vadovautis nuostata, jog subsidijuoto tinklo paslaugų kainos negali reikšmingai skirtis nuo pastatyto privačiomis lėšomis tinklo įkainių. Taip siekiama, jog subsidijuojant tinklo plėtrą pasiektas rezultatas įkainių konkurencingumo atžvilgiu nesiskirtų nuo rinkos sąlygomis susiformavusios situacijos. Klaidos, problemos ir jų sprendimo būdai Sąlygos projekto tęstinumui: Pakankamas privačių operatorių susidomėjimas. Tai užtikrintų efektyvią konkurencija dėl valstybės paramos ir atitinkamai padidintų pritrauktų privačių investicijų dydį bei projekto apimtis. Ne projekto apimtyje įgyvendinamų inžinerinių infrastruktūros kūrimo ar tvarkymo darbų ir plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros derinimas. Tai sudarytų sąlygas reikšmingai sumažinti reikalingų investicijų dydį.

Pagrindiniai projekto sėkmės/nesėkmės veiksniai Rėmimasis privačių operatorių iniciatyva. Tai įgalina panaudoti paramą kaip finansinį svertą ir sukurti prieigą daugiau namų ūkių nei valstybinio modelio atveju. Tiesa, privati tinklo nuosavybė sukuria rizikas, kurias turi suvaldyti nacionalinis reguliuotojas. Į tai bandoma atsižvelgti numatant įvairius saugiklius (pvz. vertikaliai neintegruoto tiekėjo prioritetizavimas viešuosiuose pirkimuose, arba reikalavimas garantuoti prieigą prie sukurtos infrastruktūros bent 7 metus)



4.4. Čekija

Plano aprašymas Įgyvendinimo laikotarpis: 2007-2012 m. Pradinė situacija: 2006 m. plačiajuosčiu ryšiu Čekijoje naudojosi 9,6 proc. šalies gyventojų, kai ES vidurkis – 15,7 proc. Atitinkamai internetu namuose naudojosi 27 proc. namų ūkių, o Prahos mieste – 37 proc. Tokia situacija netenkino Čekijos valdžios institucijų, todėl nuspręsta didinti poreikį plačiajuosčiam ryšiui (manyta, jog jo vartojimą apriboja aukšta kaina ir vartotojų susidomėjimo trūkumas). Valstybės pagalbos schemos aprašymas: Valstybės parama skiriama bevielio ryšio spinduliavimo taškų įrengimui ir eksploatacijai Prahos mieste. Pagrindiniai projekto principai: Operatoriui, kuris turėjo pastatyti ir eksploatuoti bevielio ryšio tinklą, parinkti buvo paskelbtas viešasis pirkimas. Su laimėjusia įmone pasirašyta įrengimo ir 5 metų eksploatacijos sutartis. Jo teikiamos paslaugos turėjo būti nekomercinio pobūdžio (naudojantis tinklu, prieinamos tik viešosios e. paslaugos), nenaudoti užimtų ar paklausių dažnio juostų ir nekonkuruoti su komerciniais pagrindais veikiančių interneto tiekėjų siūlomais sprendimais. Projekto pasirinkimo priežastys: Savivaldybės nuomone, tai turėjo padidinti miesto patrauklumą ir prisidėti prie žinių visuomenės vystymosi.

Tikslinė grupė Tikslinė visuomenės grupė: Valstybės ir savivaldybės institucijos - plačiajuosčio ryšio prieiga pastatuose, taip pat turėjo būti panaudotas kaip duomenų kanalas savivaldybės funkcijų vykdymui (eismo kontrolė, gatvių



stebėjimas ir kt.). Buvo siekiama miesto gyventojams sudaryti galimybę nemokamai naudotis plačiajuosčiu interneto ryšiu ribojant pasiekiamą turinį (viešosios e. paslaugos , informacija). Finansavimas Finansavimo apimtis: Bendras projekto finansavimo poreikis per 5 metus - 42 mln. Lt (iš jų 11 mln. Lt – tinklo įrengimui, 31 mln. Lt – išlaikymui ir priežiūrai). Finansavimo šaltiniai: Projektą finansavo Prahos savivaldybė. Technologinis sprendimas Pasirinktas technologinis sprendimas: Bevielis internetas (Wi-Fi), magistralinio/tranzitinio tinklo paslauga perkama iš rinkoje veikiančių ūkio subjektų per viešųjų pirkimų procedūrą, taip išvengiama infrastruktūros dubliavimo. Pasirinkimo priežastys: Prahos savivaldybė savo apsisprendimą pagrindė tokiais argumentais kaip platus padengimas, mobilumas, mažesnis investicijų poreikis, ryšio kokybė, licencijų reikalavimai. Tiesioginiai rezultatai Pasiekti tiesioginiai rezultatai: Projektas nutrauktas. Projekto sąnaudų nuokrypis nuo plano: Planuotos sąnaudos – 342 mln. Čekijos kronų, užbaigiant projektą įvardinta suma – 390 mln. Čekijos kronų („Technet-cz“, 2012). Poveikis ir nauda Prijungtų interneto vartotojų skaičius: Užbaigus (nutraukus) projektą 2012 m., nėra toliau tinklu besinaudojančių vartotojų. Pažymėtina, jog apskritai projektui buvo keliami kitokie tikslai nei prijungtų vartotojų skaičiaus maksimizavimas. Savivaldybės iniciatyva panaudoti bevielio ryšio tinklą kaip eismo kontrolės sistemos duomenų kanalą buvo pavėluota ir nesuderinta – atsakinga savivaldybės įmonė įsirengė savo šviesolaidinį tinklą („Nevidelny Pes“, 2011). Interneto paslaugų kokybė: Neaiškus ryšio zonų teritorinis paskirstymas apsunkino prieigą prie interneto, nesklandi prisijungimo procedūra, nedidelė tinklo greitaveika („Nevidelny Pes“, 2011). Privačių rinkos dalyvių įsitraukimas: Buvo pakartotinai bandoma parduoti tinklą (žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, jog net už vieną Čekijos kroną), tačiau nesėkmingai. Pagrindinė komercinio nepatrauklumo priežastis – nevykę techniniai sprendimai („Nevidelny Pes“, 2011). Poveikis rinkos struktūrai: Buvo atsisakyta pirminio projekto įgyvendinimo plano, pagal kurį sukurtas tinklas, paskelbus viešąjį pirkimą, būtų perduotas komerciniam operatoriui. Pagrindinė priežastis – kitų rinkoje aktyvių interneto tiekėjų skundai. Tačiau pastebėtina, jog naudojantis savivaldybės bevieliu tinklu prieinamos paslaugos nėra tiesioginis pakaitalas tradicinių interneto tiekėjų pasiūlymams. Poveikis savivaldybės biudžetui: Neigiamas. Tai patvirtina pakartotiniai bandymai parduoti bevielio ryšio tinklą, pakeisti sutarties su operatoriumi sąlygas. Net nepasiteisinus į projektą dėtiems lūkesčiams, nebuvo įmanoma atšaukti finansinių įsipareigojimų. Kainodara Kainodaros principai: Ribotos bevielio ryšio paslaugos gyventojams buvo teikiamos nemokamai („Technet-cz“, 2012).



Klaidos, problemos ir jų sprendimo būdai Pagrindinės problemos ir jų sprendimo būdai: Nebuvo galimybės patalpinti prisijungimo taškų ant žibintų stulpų, kas pagal pirminį planą turėjo būtų taupus ir veiksmingas sprendimas. Žema paslaugų kokybė – trūkinėjantis ryšys ir nevienodai geografiškai išdėliota infrastruktūra lėmė nepakankamą paslaugų kokybę („aktualne.cz“, 2009). Savivaldybei patiriamos tinklo išlaikymo sąnaudos buvo pernelyg didelė našta. Nurodyta, jog kiekvieną mėnesį tinklo eksploatacijos sąnaudos svyravo nuo 250 tūkst. Lt iki 750 tūkst. Lt. Per metus jos iš viso sudarė maždaug 6 mln. Lt. Be to, savivaldybė turėjo kas mėnesį mokėti po 125 tūkst. Lt nepriklausomai nuo įrengtų Wi-Fi taškų skaičiaus. („Nevidelny Pes“, 2011). Pagrindinės klaidos ir jų pasekmės: Pasirinktas duomenų perdavimo į terminalą būdas – bevielis ryšys, o ne stabilesnė platforma – pavyzdžiui, šviesolaidiniai kabeliai. Tai vėliau atbaidė potencialius pirkėjus („Nevidelny Pes“, 2011). Nesklandus projekto įgyvendinimas – tinklo įrengimas atsiliko nuo plano, informacija apie naudojimosi juo galimybes buvo pateikiama fragmentiškai, trūko dėmesio viešoje erdvėje („aktualne.cz“, 2009). Sąlygos projekto tęstinumui: Projektas nebuvo pagrįstais jokiais komerciniais principais ir rinkos sąlygomis buvo visiškai nerentabilus. Projektui keltas tikslas – miesto patrauklumo didinimas buvo pernelyg abstraktus („aktualne.cz“, 2009). Pagrindiniai projekto sėkmės/nesėkmės veiksniai Aiškiai neidentifikuota paklausa teikiamoms paslaugoms. Projektas buvo vystomas jam keliant tikslą skatinti interneto paslaugų naudojimą, tačiau galiausiai pats nebuvo paklausus. Paslaugų kokybė gyventojams buvo pernelyg žema, o viešosios institucijos patenkino savo poreikius įgyvendindamos alternatyvius projektus. Technologinių sprendimų svarba. Svarbus projekto nesėkmės veiksnys - nesėkmingi techniniai sprendimai, vėliau apsunkinę tinklo pardavimą privatiems operatoriams. Viešojo administravimo institucijų kompetencija. Žema projekto įgyvendinimo kokybė tiesiogiai susijusi su tai atlikusių institucijų gebėjimais ir kompetencijomis.



4.5. Jungtinė Karalystė

Plano aprašymas Įgyvendinimo laikotarpis: 2010-2015 m. Pradinė situacija: 2010 metais Jungtinėje Karalystėje 2 milijonai namų ūkių, t. y. apie 14 proc., neturėjo priėjimo prie plačiajuosčio internetinio ryšio, kurio greitis būtų bent 2 Mb/s. Atitinkamai prieigą prie plačiajuosčio ryšio (greitaveika bent 2 Mb/s) turėjo 71 proc. namų ūkių (65 proc. fiksuotą ir 15 proc. mobiliąją). Prie 50 Mb/s ir spartesnio internetinio ryšio prieigą turėjo beveik 50 proc. Tuometinis ES vidurkis buvo 56 proc. Prognozuota, jog privatus verslas neplanuoja įvesti naujos kartos plačiajuosčio internetinio ryšio paskutiniam JK gyventojų trečdaliui dėl mažos tokių projektų komercinio patrauklumo. (Jungtinės Karalystės verslo inovacijų ir įgūdžių departamentas, 2010) Valstybės pagalbos schemos aprašymas: Valstybės parama skiriama (1) bazinio plačiajuosčio ryšio „baltosioms“ zonoms - vietovėms, kuriose nėra galimybės už prieinamą kainą įsivesti bent 2 Mb/s greitaveikos interneto, o privačios įmonės neturi tokio ryšio plėtros planų per artimiausius 3 metus ir (2) naujos kartos plačiajuosčio ryšio „baltosioms“ zonoms – vietovėms, kuriose nėra galimybės už prieinamą kainą įsivesti bent 30 Mb/s greitaveikos interneto, o privačios įmonės neturi planų įvesti tokio ryšio per artimiausius 3 metus. Šis planas apima nutolusias, retai apgyvendintas kaimo vietoves visoje Jungtinėje Karalystėje. Pagal šią programą infrastruktūros plėtrai miestuose parama neteikiama. Naujos kartos plačiajuosčio ryšio „baltosios“ zonos taip pat traktuojamos kaip „baltosios“ ar „pilkosios“ jei yra tik vienas plačiajuosčio internetinio ryšio tiekėjas. Pagrindiniai projekto principai: 2010 metais vyriausybė paskelbė nacionalinę strategiją „Broadband Delivery UK“, kurioje numatytas tikslas iki 2015 metų turėti „geriausią itin spartų internetinį tinklą Europoje“. Itin greitas internetas apibrėžiamas kaip turintis ne mažiau nei 30 Mb/s. Schemoje iškelti 2 pagrindiniai tikslai:



(1) kiekvienam namų ūkiui užtikrinti prieigą prie plačiajuosčio internetinio ryšio (bent 2 Mb/s); (2) užtikrinti priėjimą prie itin spartaus (30 Mb/s) plačiajuosčio ryšio kuo didesniam namų ūkių ir verslų skaičiui. Programa yra technologiškai neutrali, tačiau pabrėžiamos šviesolaidžių teikiamos galimybės. Programos sėkmė matuojama pagal 4 rodiklius: greitį, apimtį, kainą ir pasirinkimą. Rodiklių siektinus dydžius matuoja JK komunikacinių paslaugų reguliuojanti agentūra – „Ofcom“. Strategijoje yra išdėstyti paramos gavimo reikalavimai. Planas įvesti plačiajuostį internetą turės atsižvelgti į (1) baltųjų zonų apimtį ir geografinį išdėstymą, (2) viešąsias konsultacijas, (3) ženklių pokyčių reikalavimą (pvz. kuriant naują infrastruktūrą, įvedant šviesolaidžius, ar didinant interneto greitaveiką), (4) viešųjų pirkimų skaidrumo reikalavimą, (5) naudojant jau esamą infrastruktūrą, (6) specifinius reikalavimus priklausomai nuo naudojamos technologijos (šviesolaidžiams, satelitiniam ryšiui, bevieliam ryšiui ir t.t.), (7) proporcionalumą, (8) kainas, (9) stebėseną ir (10) skaidrumo principą. Projekto pasirinkimo priežastys: Jungtinė Karalystė motyvavo „skėtinės“ schemos pasirinkimą tuo, jog planuojamas plačiajuosčio internetinio ryšio plėtros skatinimas turėtų vykti dviem lygmenimis: regioniniu (40 projektų) ir lokaliniu (100 projektų, mažesnės apimties nei regioniniai). Valstybinis planas apjungia šiuos projektus, mažina administracinę naštą savivaldybėms ir spartina investicijas į plačiajuosčio internetinio ryšio infrastruktūrą savivaldybėse. Šitaip efektyviau kuriamas naujos kartos plačiajuosčio interneto ryšys paskutiniam JK gyventojų trečdaliui. Regioniniai projektai bus finansuojami iš bendrosios pagalbos schemos ir juos administruos Kultūros, medijų ir sporto departamentas. Lokalinius projektus finansuos specialusis pagalbos schemoje esantis fondas (angl. Rural Community Broadband Fund - „RCBF“), skirtas įvesti plačiajuostį internetinį ryšį sunkiausiai pasiekiamuose 10 proc. namų ūkių. Šį fondą sudaro 43 mln. Lt iš JK vyriausybės ir 43 mln. Lt iš ES struktūrinių fondų. Jį administruoja Aplinkos, maisto ir kaimo reikalų departamentas. (Europos Komisija, 2012) (Jungtinės Karalystės verslo inovacijų ir įgūdžių departamentas, 2010) Tikslinė grupė Tikslinė visuomenės grupė: Asmenys ir ūkio subjektai, įsikūrę teritorijose, kuriose nėra naujos kartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros ir kuriose privatūs operatoriai neplanuoja investicijų per artim iausius 3 metus. (Europos Komisija, 2012) Finansavimas Finansavimo apimtis: JK planui skyrė 2,28 mlrd. Lt. Planuojama bendra schemos finansavimo apimtis 2010-2015 m., kartu su ES ir savivaldybių lėšomis – 6,45 mlrd. Lt. Iš jų, 86 mln. Lt numatyti plačiajuosčio internetinio ryšio įvedimui sunkiausiai pasiekiamuose 10 proc. namų ūkių. Šios lėšos priklauso „RCBF“ fondui ir yra skirtos pasyvios tranzitinės infrastruktūros įvedimui. Finansavimo šaltiniai: JK vyriausybė - 2,28 mlrd. Lt iki 2015 m. ir papildomi 1,29 mlrd. Lt iki 2017 m. Tikimasi apie 2 mlrd. Lt iš ES struktūrinių fondų (Europos regioninės plėtros fondo ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai) ir savivaldybių biudžetų bei apie 2 mlrd. Lt iš privačių investuotojų. Finansinis suinteresuotų pusių indėlis: Valstybės parama regioniniams projektams sieks iki 50 proc. visų kaštų, lokaliniams projektams – nuo 53 proc. iki 89 proc. (vidutiniškai – 71 proc.). Vietovėse, kuriose sudėtingos geografinės sąlygos, ši riba gali būti didesnė. Likusią dalį sumokės savivaldybės iš savo ir ES lėšų bei privatūs investuotojai. (Europos Komisija, 2012) Technologinis sprendimas Pasirinktas technologinis sprendimas: Projektas technologijų atžvilgiu yra neutralus. Pirkime dalyvaujančios įmonės turi pasiūlyti technologinį sprendimą ir pagrįsti, kodėl jis yra pats tinkamiausias konkrečiam regionui. Savivaldybės yra skatinamos išnaudoti jau esamą infrastruktūrą plačiajuosčio internetinio ryšio tinklo kūrimui: privačių tiekėjų infrastruktūrą, BT palaikomus magistralinius tinklus ar kitą infrastruktūrą.



Pasirinkimo priežastys: Laikomasi nuostatos, jog savivaldybės geriau išmano situacijos specifiką, todėl gali pasirinkti joms tinkantį sprendimą. Pabrėžiama, kad toks pats technologinis sprendimas nėra universaliai pritaikomas visoms vietovėms. JK galioja antimonopolinis įstatymas, reikalaujantis suteikti visiems tiekėjams vienodą galimybę naudotis plačiajuosčio internetinio ryšio infrastruktūra, kurią kuria ir administruoja „Openreach“, t. y. BT dalis. Todėl tiesiant naujus laidus užtikrinama galimybė visiems tiekėjams naudotis BT infrastruktūra. (Europos Komisija, 2012)

Tiesioginiai rezultatai Projektui iškelti tikslai: Strateginiuose dokumentuose schema neįvardija konkrečių tikslų. Norima, kad Jungtinė Karalystė turėtų greičiausią plačiajuostį internetinį ryšį Europoje, todėl atskaitos taškas yra kitos ES valstybės. Ypatingas dėmesys skiriamas plačiajuosčio internetinio ryšio rodikliams Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Vokietijoje. Strategijoje siekiama sukurti galimybę visiems namų ūkiams prisijungti prie plačiajuosčio internetinio ryšio, kurio greitis bent 2 Mb/s. Kuo didesniam namų ūkių skaičiui norima sukurti galimybę prisijungti prie itin spartaus plačiajuosčio internetinio ryšio, kurio greitis bent 30 Mb/s. Pasiekti tiesioginiai rezultatai: 2013 metais itin spartus plačiajuostis internetinis ryšys buvo prieinamas 73 proc. Jungtinės Karalystės namų ūkių. 2013 metais tik 3 proc. Jungtinės Karalystės namų ūkių neturėjo galimybės įsivesti bent 2Mb/s greitaveikos plačiajuosčio internetinio ryšio. Nuo 2011 iki 2013 metų vidutinė ryšio greitaveika pakilo nuo 7,6 Mb/s iki 14,7 Mb/s. Iki 2013 m. gruodžio 42 iš planuojamų 44 viešųjų pirkimų diegti plačiajuosčio internetinio ryšio infrastruktūrą buvo įvykdyti. Šiam laikotarpiui dėka pagalbos schemos itin spartų plačiajuostį internetinį ryšį (greitesnį nei 24 Mb/s) įsivedė 140 tūkst. namų ūkių. Vidutinis tinklo plėtros greitis tuo metu buvo 10 tūkst. namų ūkių per savaitę („Ofcom“, 2013) (HM Treasury, 2013)

Poveikis ir nauda Privačių ūkio subjektų įsitraukimas: Plačiajuosčio internetinio ryšio operatoriams numatoma tiesioginė parama. Parama skiriama infrastruktūros kūrimui, aptarnavimui ir komerciniam naudojimui. Infrastruktūra priklauso tinklą sukūrusiai įmonei, išskyrus tuos atvejus, kai naują tinklą kuria pati savivaldybė. Vyriausybė skatins infrastruktūros plėtrą prisidėdama prie privataus sektoriaus investicijų (padengs skirtumą tarp reikalingų ir operatoriaus prisiimamų investicijų). Netiesioginė parama skiriama tiems operatoriams, kurie nėra infrastruktūros savininkai bet užsiima internetinio ryšio tiekimo mažmenine prekyba. JK galioja antimonopolinis įstatymas, reikalaujantis suteikti vienodą prieigą prie telekomunikacinės infrastruktūros visiems mažmeniniams internetinio ryšio tiekėjams. Viešieji pirkimai vykdomi pagal ekonominio naudingumo kriterijų. Parama gali būti skiriama taip pat savivaldybėms ar viešojo intereso įmonėms (angl. Community interest companies). Viešojo intereso įmonės – įmonės, kurių tikslai susiję su visuomenės nauda, o ne pelno siekimu), kurios nusprendžia būti subsidijuotos infrastruktūros savininkais ir didmeniniais prekybininkais. Poveikis rinkos struktūrai: Siekiama sudaryti sąlygas konkurencijai interneto tiekimo paslaugų rinkoje. Todėl finansuojamos ir „pilkosios zonos“, kur plačiajuostis internetinis ryšys egzistuoja, tačiau veikia tik vienas operatorius. Jei plačiajuosčio internetinio ryšio infrastruktūrą kuria viešojo intereso įmonė, jos plėtra ir konkurencingumas ribojamos. Tokiu atveju įdiegus infrastruktūrą viešojo intereso įmonė privalo riboti infrastruktūros apimtį iki anksčiau nustatytos teritorijos ir nesiplėsti į komerciškai patrauklius regionus. Ji išlieka tinklo savininke. Įmonė taip pat neturi teisės imtis konkurencinės veiklos, privalo pasyviai išlaikyti infrastruktūrą, suteikiant visiems mažmeniniams interneto tiekėjams vienodą prieigą. Poveikis valstybės/savivaldybės biudžetui: Programa numato 2,2 mlrd. Lt iš valstybės biudžeto. Tikimasi, kad privataus sektoriaus finansinis indėlis bus toks pat. Panašaus indėlio tikimasi ir iš savivaldybių/ES.



Interneto paslaugų kokybė: Projektas vystomas laikantis technologinio neutralumo principo. Didmeninės rinkos lygmeniu aukštą interneto kokybę turėtų užtikrinti ekonominio naudingumo kriterijaus taikymas. Keliamas minimalios 2 Mb/s greitaveikos reikalavimas, tačiau plečiant naujos kartos internetinio ryšio tinklą paslaugų kokybė bus savaime didesnė. Kainodara Pagrindiniai kainodaros principai: Didmeninės tinklo paslaugų kainos nustatomos pagal valstybės nustatytus rodiklius. Kaip atskaitos taškas imamos keturios didžiosios ES valstybės: Italija, Ispanija, Prancūzija ir Vokietija. Teisingas kainas norima užtikrinti per konkurencingumo ir lygiateisiškumo principus. Reikalaujama kad infrastruktūros tiekėjas užtikrintų vienodą prieigą visiems internetinio ryšio paslaugų tiekėjams . Didmeniniai plačiajuosčio internetinio ryšio paslaugų tiekėjai privalo laikytis vyriausybės nustatytų taisyklių. Didmeninių paslaugų kaina „paskutiniam trečdaliui“ ir kitais atvejais negali būti mažesnė nei vyriausybės nustatyta minimali kaina. „Paskutinis trečdalis“ (angl. final third) tai sunkiausiai pasiekiami 33 proc. JK gyventojų. Minimali kaina nustatoma atsižvelgiant į tokių pačių paslaugų kainą komerciškai patraukliuose regionuose. Maksimali paslaugų kaina galės skirtis keletu procentų nuo vyriausybės nustatyto rodiklio, tačiau tiekėjas privalės įrodyti, jog šitaip vartotojai nebus per daug apkraunami. Skirtumas nuo nustatyto rodiklio leistinas tik plačiajuosčio internetinio ryšio projektams. Rodikliai bus atnaujinami kiekvienais metais, atsižvelgiant į rinkos būklę. Baudas už taisyklių nesilaikymą taikys schemą administruojanti institucija arba Europos Komisija. Norima, kad plačiajuosčio internetinio ryšio infrastruktūros diegimo mažmeninė kaina vartotojui neviršytų 100 GBP, o nuomos kaina neviršytų 25 GBP. Kainos naujos kartos plačiajuosčio internetinio ryšio atveju yra atitinkamai 200 GBP ir 50 GBP. (Europos Komisija, 2012) (Jungtinės Karalystės verslo inovacijų ir įgūdžių departamentas, 2012) („Ofcom“, 2013) Klaidos, problemos ir jų sprendimo būdai Viešųjų pirkimų rezultatai: Šiuo metu iš 44 teritorijų į kurias buvo suskirstyta valstybė, viešieji pirkimai buvo įgyvendinti 42-ose. Visus juos laimėjo BT. Vienintelis konkurentas, „Fujitsu“, pasitraukė dėl jiems nepriimtinos su projektu susijusios rizikos. Kadangi viešieji pirkimai vyko ad hoc atskirai su kiekviena savivaldybe, įmonės negalėjo numatyti, kiek jų laimės ir ar investicijos jiems atsipirks. Taip pat iš savivaldybių buvo reikalaujama neskelbti tikslių kainų ir kaštų pasibaigus viešiesiems pirkimams. Užkirsta galimybė bevielio internetinio ryšio tiekėjams: JK vyriausybė iškėlė labai aukštus reikalavimus bevielio internetinio ryšio tiekėjams, tokius kaip būtinumas užtikrinti bent 15 Mb/s greitaveiką piko metu; ar būtinumas diegti šviesolaidžius „paskutinėje mylioje“. Tokių pačių reikalavimų neturėjo pildyti fiksuotojo ryšio tiekėjai. Dėl šios priežasties kelias buvo užkirstas visoms įmonėms išskyrus BT. Technologinių reikalavimų pilnai neatitinka ir pirkimus laimėjęs BT. Dažnai „paskutinė mylia“ negali užtikrinti pilnos greitaveikos, nes prie tranzitinės infrastruktūros jau prisijungė per daug vartotojų. Konkurencingumui palankios taisyklės efektyviai išspręstų šią problemą. Bevielio internetinio ryšio tiekėjus žeidžiančios nuostatos ir skaidrus viešųjų pirkimų procesas leistų sukurti pilnai konkurencingą aplinką. Informacijos apie BT planus trūkumas: BT neskelbia kur ir kada planuoja tiesti šviesolaidžius. Todėl mažmeniniai plačiajuosčio internetinio ryšio tiekėjai negalėjo spręsti apie savo projektų atsiperkamumą ar galimybę dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Neaišku kuri JK populiacijos dalis priklauso „paskutiniajam dešimtadaliui“. Norint išspręsti problemą būtina priversti didmeninį infrastruktūros tiekėją BT laikytis ES nurodymų ir savo planus tiesti naujus šviesolaidžius daryti viešai prieinamais (ComputerWeekly.com, 2013). („PCPro“, 2013) Pagrindiniai projekto sėkmės/nesėkmės veiksniai Projektui iškelti tikslai: Naujos strategijos iniciavimo metu šalyje jau funkcionavo gerai išvystyta plačiajuosčio interneto infrastruktūra, todėl išsikelti tikslai matomi kaip realūs ir įgyvendinami. Nacionalinė strategija remiasi privačiojo sektoriaus investicijomis, o skėtinė schema mažina administravimo kaštus. Vis dėlto, įgyvendinimas parodo, jog orientuojamasi ne į „paskutinį dešimtadalį“. Kitaip tariant,



prioretizuojamas ne pirmas išsikeltas tikslas visiems namų ūkiams naudotis bent 2 Mb/s greitaveikos plačiajuosčiu internetiniu ryšiu, bet antras tikslas– Jungtinei Karalystei pasiekti pirmą vietą pagal itin spartų internetinį ryšį. Investuojama praktiškai tik į šviesolaidžius ir NK plačiajuostį internetinį ryšį. Bevielio ir satelitinio internetinio ryšio tiekėjai nedalyvavo viešuose pirkimuose. Konkurencingumo užtikrinti nepavyko, ką rodo viešųjų pirkimų rezultatai ir BT naudojamos praktikos. Kadangi planas šiuo metu dar tik įgyvendinamas, sunku pasakyti ar valstybės pagalba naudojama tinkamai ir ar visiems namų ūkiams bus suteikta galimybė prisijungti prie plačiajuosčio internetinio ryšio. Skėtinė schema: Skėtinė schema leido Jungtinei Karalystei efektyviau administruoti pagalbos schemą ir apjungti skirtingo masto planus. Tiek regioniniai tiek lokaliniai projektai finansuojami iš valstybės biudžeto, tačiau smulkesni projektai, nutaikyti į paskutiniuosius 10 proc. namų ūkių, gauna sąlyginai nedideles lėšas (86 mln. Lt). Praktika parodo, jog prioritetas yra teikiamas naujos kartos plačiajuosčio internetinio ryšio infrastruktūros kūrimui („PCPro“, 2013).



4.6. Italija

Plano aprašymas Įgyvendinimo laikotarpis: 2012-2020 m. Pradinė situacija: Italijoje šiuo metu galioja 2 nacionalinės plačiajuosčio ryšio pagalbos schemos. Pirmoji – nuo 2010, antroji – nuo 2012 metų. Abi jos sprendžia nepakankamą internetinio ryšio infrastruktūrą kaimo vietovėse ir retai apgyvendintuose regionuose. Jos koncentruojasi ties pagrindinių paslaugų užtikrinimu, bet netenkina naujos kartos spartaus plačiajuosčio internetinio ryšio poreikio. Spręsti NGN ryšio trūkumo problemą turi naujas nacionalinis planas „Italijos skaitmeninė strategija“ (angl. Digital Strategy Italy), kuris detaliai aprašytas šioje atvejo analizėje. Italija atsilieka plačiajuosčio internetinio ryšio užtikrinime. Kaip priežastį Italijos vyriausybė įvardija nepakankamą privačių ūkio subjektų motyvaciją investuoti į tinklo kūrimą. (Europos Komisija, 2009) Valstybės pagalbos schemos aprašymas: Naujoje pagalbos schemoje planuojama įvesti skėtinę schemą, kuri apimtų tris skirtingus finansavimo modelius. „Italijos skaitmeninės strategija“ siekia diegti naujos kartos plačiajuosčio internetinio ryšio tinklą Italijoje. Norima užtikrinti bent 30 Mb/s greitaveiką visoje šalyje, o pusei Italijos gyventojų galimybę įsivesti bent 100 Mb/s greitaveikos plačiajuostį internetinį ryšį. Planu siekiama užtikrinti Europos skaitmeninės darbotvarkės iškeltų tikslų įgyvendinimą. Plano įgyvendinimą koordinuos Italijos Ekonominės plėtros ministerija. Techninius plano aspektus kontroliuos valstybės įmonė „Infratel“. Pagrindiniai projekto principai: Trys finansavimo modeliai suteikia savivaldoms galimybę skirti lėšas geriausiai jų poreikius tenkinančiai įmonei. (1) Pirmasis modelis numato du viešųjų pirkimų etapus. Pirmojo etapo metu atrenkamas infrastruktūros statytojas. Antrojo etapo metu nustatomas koncesijos savininkas, kuris prižiūri infrastruktūrą. Jis privalo suteikti vienodą prieigą prie infrastruktūros visiems mažmeniniams



internetinio ryšio paslaugų tiekėjams. (2) Antrasis modelis, besiremiantis VPSP, numato viešą pirkimą. Pasirinktai privačiai įmonei keliamas reikalavimas paruošti tikslų projekto planą su kaštais ir siūloma technologija. Valstybė kontroliuos projekto eigą bei išliks infrastruktūros savininke. (3) Trečiasis modelis reikalauja bent 30 proc. nuosavo įnašo iš privačių operatorių. Vyriausybė skatins infrastruktūros plėtrą prisidėdama prie privataus sektoriaus investicijų (padengdama skirtumą tarp reikalingų ir operatoriaus prisiimamų investicijų, angl. investment gap). Savivaldybės gali rinktis bet kurį iš 3 finansavimo modelių. Pradžioje numatoma infrastruktūros plėtra komerciškai patrauklesniuose regionuose. Projekto pasirinkimo priežastys: Italija motyvavo „skėtinės“ schemos pasirinkimą tuo, jog planuojamas plačiajuosčio internetinio ryšio plėtros skatinimas turėtų apimti regioninius ir lokalinius projektus. Norima sumažinti administracinius kaštus ir didinti lėšų skyrimo efektyvumą, apjungiant visus projektus po vienu „skėčiu“. Visiems projektams galios vienodi reikalavimai besirenkant privačią įmonę, atsakingą už infrastruktūros plėtojimą. (Europos Komisija, 2013)

Tikslinė grupė Tikslinė visuomenės grupė: Planas orientuotas į NGA baltąsias ir pilkąsias zonas (1400 iš 10400 geografinių vienetų). Šios teritorijos dažnai sunkiai pasiekiamos ir jų apgyvendinimo tankis žemas, todėl jos komerciškai nepatrauklios. Pagalba bus skiriama internetinio ryšio tiekėjams infrastruktūros statymui ir priežiūrai. Netiesiogiai bus taip pat padedama mažmeniniams internetinio ryšio paslaugų tiekėjams, nes prieiga prie naujos infrastruktūros bus laisva. (Europos Komisija, 2013)

Finansavimas Finansavimo apimtis: Italijos vyriausybė numato 8,632 mlrd. Lt „Italijos skaitmeninės strategijos“ finansavimui, tačiau ši suma dar bus tikslinama. Finansavimo šaltiniai: „Italijos skaitmeninėje strategijoje“ aprašyti trys finansavimo šaltiniai – valstybės biudžetas, ES struktūriniai fondai bei privačių ūkio subjektų lėšos. Finansinis suinteresuotų pusių indėlis: Suinteresuotų pusių finansinis indėlis priklausys nuo atvejo ir naudojamo pagalbos modelio. Valstybė įsipareigoja pilnai apmokėti tuos projektus, kurie naudoja pirmąjį finansavimo modelį. Finansinis valstybės indelis antrojo finansavimo modelio atveju priklausys nuo viešojo pirkimo ir privačių ūkio subjektų įsipareigojimo. Trečias pagalbos modelis finansuoja iki 70 proc. projekto kaštų. (Europos Komisija, 2012) Technologinis sprendimas Pasirinktas technologinis sprendimas: Projektas yra technologiškai neutralus. Pirkime dalyvaujančios įmonės turi pasiūlyti sprendimus, reikalingus iškeltiems tikslams pasiekti. Numatoma taip pat jau esamos infrastruktūros panaudojimą (pvz. apšvietimo, tunelių, nuotekų vamzdžių). Pasirinkimo priežastys: Suprantama, jog tas pats sprendimas negali būti taikomas kiekvienu atveju. Vienas svarbiausių reikalavimų – plėtoti itin spartaus plačiajuosčio internetinio ryšio infrastruktūrą. (Europos Komisija, 2012) Tiesioginiai rezultatai Projektui iškelti tikslai: Planas numato, jog iki 2020 metų visoje Italijos teritorijoje bus prieinamas itin spartus plačiajuostis internetinis ryšys. Visiems Italijos gyventojams planuojama iki to laiko užtikrinti prieigą prie bent 30 Mb/s greitaveikos ryšio, o 50 proc. gyventojų – prie bent 100 Mb/s greitaveikos ryšio. Schema siekia įgyvendinti Europos skaitmeninės darbotvarkės tikslus.



Pasiekti tiesioginiai rezultatai: Planas buvo oficialiai užtvirtintas tik 2012 metų pabaigoje, todėl šiuo metu sunku įvertinti jo sėkmę ar pasiektus rezultatus. Progresas, įvykęs 2013 metais dar oficialiai neįvertintas. (Europos Komisija, 2012)

Poveikis ir nauda Privačių ūkio subjektų įsitraukimas: Pirmasis finansavimo modelis numato du viešųjų pirkimų etapus. Pasibaigus abiem etapams, privačiai įmonei suteikiama koncesija eksploatuoti naujai pastatytą infrastruktūrą. Koncesiją turinti įmonė privalės suteikti vienodą prieigą visiems mažmeniniams internetinio ryšio paslaugų tiekėjams. Antrasis modelis numato viešo ir privataus ūkio subjektų partnerystę. Privatus partneris bus parinktas viešojo pirkimo būdu, pagal siūlomą indėlį ir technologinį sprendimą. Privataus partnerio funkciją galės vykdyti ir keletas įmonių, kad užtikrinti didesnį dalyvių skaičių. Trečiasis modelis numato, jog viešąjį pirkimą skelbianti institucija turės sumokėti bent 30 proc. investicijos kaštų. Skirtingai nei pirmajame ir antrajame modeliuose, tinklo savininku tampa privati įmonė. Poveikis rinkos struktūrai: Visi mažmeninių internetinio ryšio paslaugų tiekėjai turės vienodą prieigą prie sukurtos infrastruktūros. Planas numato investicijas ne tik į „baltąsias zonas“, bet ir į „pilkąsias zonas“, kur egzistuoja tik vienas internetinio ryšio tiekėjas. Šitaip skatinamas konkurencingumas, norint užtikrinti mažesnes kainas. Poveikis valstybės/savivaldybės biudžetui: Planas numato, jog visos strategijos biudžetas sieks nuo 1,72 mlrd. Lt iki 31 mlrd. Lt. Nėra nustatyta tikslus įnašas iš valstybės biudžeto. Interneto paslaugų kokybė: Atsižvelgiant į ES skaitmeninės darbotvarkės tikslus, norima užtikrinti prieigą prie bent 30 Mb/s greitaveikos plačiajuosčio internetinio ryšio visiems Italijos gyventojams. Planas yra orientuotas į naujos kartos plačiajuosčio internetinio ryšio infrastruktūrą. (Europos Komisija, 2012)

Kainodara Pagrindiniai kainodaros principai: Kainą, kurią mokės mažmeniniai internetinių paslaugų tiekėjai už priėjimą prie infrastruktūros nustato Italijos Nacionalinė reguliavimo agentūra „AGCOM“. „AGCOM“ nustato kainas pagal matematinį modelį, kuris atsižvelgia į infrastruktūros palaikymo ir komercinius kaštus. Jame neatsižvelgiama į pajamas ir atsiperkamumą. (Europos Komisija, 2013)

Klaidos, problemos ir jų sprendimo būdai „AGCOM“ autoritetas nustatant kainas: Europos Komisija išleido pranešimą, kuriame kalba apie neteisingas „AGCOM“ kainas mažmeniniams interneto paslaugų tiekėjams. Anot EK, kainos kurias įmonės moka varinių laidų infrastruktūros didmeniniam tiekėjui, t.y. „Telecom Italia“, yra per aukštos ir mažina konkurencingumą. Problemą sprendžia kito apskaičiavimo modelio naudojimas. Naujame modelyje Europos Komisija rekomenduoja atsižvelgti į investicijų grąžą ir pajamas, kurias gauna mažmeninis internetinio ryšio paslaugų tiekėjas. (Europos Komisija, 2013) Pagrindiniai projekto sėkmės/nesėkmės veiksniai Plano naujumas: Planas pradėtas taikyti dar tik 2013 metais, todėl sunku nustatyti jo sėkmingumą ar nesėkmės veiksnius. Užtikrinus teisingas kainas ir konkurencingumą turėtų padidėti schemos efektyvumas. Problemiškas atrodo detalaus biudžeto trūkumas, plano patvirtinimo metu nebuvo žinoma taip pat valstybės biudžeto dalis, skirta plano įgyvendinimui. Vienas svarbiausių veiksnių bus didmeninių ir mažmeninių paslaugų tiekėjų atskyrimas, kurio reikalauja ES nuostatos skaitmeninės darbotvarkės tikslams pasiekti.



4.7. Australija

Plano aprašymas Įgyvendinimo laikotarpis: 2010-2021 m. Pradinė situacija: 2010 metais Australijoje 79 proc. namų ūkių turėjo priėjimą prie internetinio ryšio. 73 proc. visų namų ūkių turėjo prieigą prie plačiajuosčio internetinio ryšio. Tuo metu vidutinė greitaveika siekė 7,9 Mb/s. Fiksuotojo ryšio infrastruktūros tiekimą užtikrino monopolistas „Telstra“, o mažmenines paslaugas teikė 4 pagrindinės įmonės: „Telstra“, „Optus“, „iiNet Limited“ ir „TPG Telecom Limited“. Valstybės pagalbos schemos aprašymas: Pagalbos schema remiasi ekonomikos produktyvumo skatinimu, konkurencija, vartotojų teisių apsauga, plačiajuosčio internetinio ryšio diegimu kaimo ir sunkiai pasiekiamose vietovėse bei reguliacijos mažinimu. Valstybinė įmonė „NBN Co“ perims visos plačiajuosčio internetinio ryšio infrastruktūros valdymą ir ties naujus šviesolaidžius 93 proc. namų ūkių. Šio ryšio greitis turi siekti iki 100 Mb/s. Paskutinius 7 proc. gyventojų ji pasieks per palydovinį ir fiksuotą bevielį ryšį, o ryšio greitis sieks nuo 12 Mb/s iki 25 Mb/s. Pagalbos schema dalina namų ūkius į dvi grupes: „žalieji laukai“ (angl. greenfields), t.y. nėra jokios plačiajuosčio internetinio ryšio infrastruktūros) ir „rudieji laukai“ (angl. brownfields), t.y. egzistuoja varinė internetinio ryšio infrastruktūra). Pagrindiniai projekto principai: Planas numatė naujos įmonės, t. y. „NBN Co“, įkūrimą. „NBN Co“ uždavinys – pastatyti ir administruoti naują itin spartų (iki 100 Mb/s, su galimybe ateityje plėsti greitaveiką iki 1 Gb/s) internetinio ryšio tinklą. Prieiga prie naujai sukurtos infrastruktūros turi būti laisva visiems vienodomis didmeninėmis kainomis. Šitaip infrastruktūra ir mažmeninis internetinio ryšio paslaugų tiekimas būtų atskirtas privačioje įmonėje „Telstra“. Sprendimas buvo priimtas todėl, kad naujos strategijos planavimo metu „Telstra“ buvo fiksuotojo ryšio infrastruktūros monopolistė. Planas numato ženklų plačiajuosčio internetinio ryšio prieinamumo išplėtimą Australijos teritorijoje, greitaveikos spartinimą, o taip pat telekomunikacijos sektoriaus pokyčius. „NBN Co“ 35-iems metams išsinuomos infrastruktūrą iš



monopolinės įmonės „Telstra“, pakeis varinius laidus naujos kartos infrastruktūra bei ties naujus laidus. Mažmeninių internetinio ryšio paslaugų rinkoje dominavo 4 įmonės, iš kurių didžiausios buvo „Telstra“ ir „Optus“. Modernizuojant tinklą buvo nuspręsta , jog „NBN Co“ perims „Optus“ klientus, besinaudojančius pasenusiu HFC tinklu, šitaip didinant tinklo modernizavimo galimybes. Planas numato, jog 100 proc. namų ūkių turės prieigą prie plačiajuosčio internetinio ryšio iki 2021 metų: 93 proc. pasitelkus šviesolaidžius, o likę 7 proc. pasitelkus palydovinį bei fiksuotą bevielį ryšius. Bendras pagalbos planas turi tęstis iki 2021 metų, tačiau konkrečius tikslus įmonė formavo trumpesniems laikotarpiams, vienas jų buvo numatytas 2012-2015 metams. Schema numatė varinės infrastruktūros pakeitimą šviesolaidžiais nedubliuojant jau esamo tinklo. Jos kūrimas apima magistralinį, tranzitinį ir „paskutinės mylios“ tinklus. Infrastruktūros savininkė – valstybinė įmonė NBN Co. Projekto pasirinkimo priežastys: Norima skatinti konkurencingumą ir didesnį infrastruktūros prieinamumą visiems mažmeniniams tiekėjams, todėl būtina buvo sutelki infrastruktūrą valstybinės įmonės rankose. Ikšiolinis didmeninių paslaugų monopolistas „Telstra“ palaipsniui atidavė tinklą „NBN Co“ įmonei. Turint omeny sunkiai pasiekiamas teritorijas suprantama, jog užtikrinti visiems namų ūkiams šviesolaidinį internetinį ryšį būtų per sudėtinga („NBN Co“, 2013) (Australijos statistikos tarnyba) („NBN Co“, 2012).

Tikslinė grupė Tikslinė visuomenės grupė: Planas apima visus Australijos gyventojus.

Finansavimas Finansavimo apimtis: Biudžetas plano pradžioje siekė 98 mlrd. Lt. Finansavimo šaltiniai: Valstybės biudžete planui numatoma 68 mlrd. Lt, o likę 30 mlrd. Lt iš paskolų privačiuose bankuose. „NBN Co“ įmonę finansuoja Australijos vyriausybė per nuosavą kapitalą. Jos veiklos pradžioje asignavimai siekė 6,35 mlrd. Lt. Finansinis suinteresuotų pusių indėlis: Vyriausybė padengs visus kaštus, susijusius su planuojamos naujos infrastruktūros kūrimu (Australijos statistikos tarnyba) („NBN Co“, 2013) („NBN Co“, 2013). Pasirinktas technologinis sprendimas Pasirinktas technologinis sprendimas: Planas numato FTTP, palydovinio ryšio ir bevielio fiksuoto ryšio technologijų naudojimą. FTTP atveju pasirinkta naudoti PON tinklą (angl. Passive Optical Network), pasiekiantį 1 Gb/s greitaveiką, t. y. GPON. Norint užtikrinti palydovinį ryšį, Australijos vyriausybė nusprendė paleisti į kosminę erdvę 2 naujus palydovus, kurių maksimali geba yra 80 Gb/s. Kol palydovai pradės veikti 2015 metais, planas numatė pagalbinių palydovų panaudojimą. 4 proc. namų ūkių numatytas fiksuotas bevielis internetinis ryšys, besiremiantis 4G LTE technologija. Maksimali numatoma greitaveika šiai technologijai yra 12 Mb/s, o naudojami dažniai tarp 2,3 ir 3,4 GHz. Planas apima taip pat magistralinių ir tranzitinių plačiajuosčio internetinio ryšio tinklų kūrimą. Pasirinkimo priežastys: GPON nereikalauja pastovaus elektros srovės šaltinio ir teoriškai leidžia pasiekti 1 Gb/s greitaveiką. Sunkiai pasiekiamose teritorijose nuspręsta naudoti palydovinį ir fiksuotą bevielį ryšį dėl aukštų šviesolaidžių tiesimo kaštų ir komercinio nepatrauklumo. Norint užtikrinti pastovų internetinį ryšį visiems gyventojams kuo anksčiau, nuspręsta naudotis kitais palydovais. Pabrėžiama, jog variniais laidais paremtos technologijos yra pasenusios ir norint užtikrinti itin spartų plačiajuostį internetinį ryšį visiems Australijos namų ūkiams būtina investuoti ne tik į „paskutinės mylios“, bet ir magistralinių tinklų tiesimą („NBN Co“, 2013).



Tiesioginiai rezultatai Projektui iškelti tikslai: 13 mln. namų ūkių turi priėjimą prie plačiajuosčio internetinio ryšio iki 2021 metų, nutiesta 206 tūkst. km GPON šviesolaidžių, 1 mln. namų ūkių užtikrinta palydovinio internetinio ryšio prieiga. Iki 2014 „NBN Co“ perims visus HFC technologija besinaudojančius „Optus“ įmonės klientus, o „Optus“ palaipsniui uždarys savo turimą varinę infrastruktūrą. Norima priversti vartotojus naudotis naujai kuriamu didesnės greitaveikos tinklu, kad projektas atsipirktų. Pasiekti tiesioginiai rezultatai: Iki 2013 metų rugsėjo mėnesio plačiajuosčio internetinio ryšio prieinamumas siekė 383 tūkst. namų ūkių, t.y. 55 proc. mažiau nei buvo planuota. Iš jų 63 tūkst. namų ūkių priklausė „žaliesiems laukams“, o 227 tūkst. namų ūkių „rudiesiems laukams“ (iš šių 227 tūkst. „NBN Co“ aptarnauja 154 tūkst. namų ūkių). Likusiems namų ūkiams buvo suteikta bevielio fiksuoto arba palydovinio internetinio ryšio prieiga. („NBN Co“, 2013)

Poveikis ir nauda Privačių ūkio subjektų įsitraukimas: Ši schema numato, kad valstybinė įmonė nuomoja jau esamą internetinio ryšio infrastruktūrą iš privataus ūkio subjekto („Telstra“), tiesia naujus šviesolaidžius, o vėliau suteikia vienodą prieigą visiems mažmeniniams tiekėjams. Infrastruktūros savininkas ir mažmeninis internetinių paslaugų tiekėjas „Telstra“ nuomoja infrastruktūrą įmonei „NBN Co“ 35-iems metams už 20 mlrd. Lt. Taip pat didmeninis ir mažmeninis internetinio ryšio paslaugų tiekėjas „Optus“ palaipsniui uždaro savo HFC technologijoms paremtą infrastruktūrą ir perduoda visus savo klientus „NBN Co“ už apytiksliai 1,8 mlrd. Lt (suma priklauso nuo tikslaus vartotojų skaičiaus). Naujos infrastruktūros kūrimą prižiūri ir administruoja „NBN Co“. „Telstra“ ir „Optus“ suteikia plačiajuosčio internetinio ryšio prieigą komerciškai patraukliuose regionuose. Poveikis rinkos struktūrai: Planas numato privataus infrastruktūros monopolisto („Telstra“) ir antro didžiausio tiekėjo („Optus“) pasitraukimą iš didmeninių internetinio ryšio paslaugų tiekėjų rinkos. Visiems mažmeniniams tiekėjams numatoma vienoda prieiga prie infrastruktūros. „NBN Co“ skelbia viešuosius pirkimus infrastruktūros diegimui. Poveikis valstybės/savivaldybės biudžetui: Plano pradžioje numatyti kaštai siekė 92 mlrd. Lt, visus juos apmoka valstybė. Interneto paslaugų kokybė: 93 proc. namų ūkių numatytas naujos kartos plačiajuostis internetinis ryšys, besiremiantis šviesolaidžių technologijomis. Kalbant apie likusius 7 proc. namų ūkių, paslaugų kokybė priklauso nuo naudojamos technologijos (GPON, fiksuotas bevielis ar palydovinis ryšys). Bendrai maksimali įmanoma greitaveika svyruoja nuo 12 Mb/s iki 100 Mb/s ir daugiau. (Australijos statistikos tarnyba) Kainodara Pagrindiniai kainodaros principai: Plane numatyta, jog kainos nustatomos pagal metinę vidinės grąžos normą, kuri siekia 7 proc. Šis rodiklis nustatytas norint užtikrinti projekto atsiperkamumą. (Australijos statistikos tarnyba) („NBN Co“, 2011) Klaidos, problemos ir jų sprendimo būdai Ambicingi tikslai: 2013 m. gruodžio 12 d. paskelbta kompleksiška plano ataskaita nustatė, jog iškeli tikslai pagal nustatytas priemones yra neįgyvendinami. Iki šiol pasiekti rezultatai rodo išaugusį biudžetą, lėtą plano įgyvendinimą ir problemas „NBN Co“ įmonės vadovybėje bei darbo kultūroje. Nepaisant kiekybine metodologija paremtais tikslais, jie pasirodė nerealistiški jau skelbiant 2012-2015 metų detalų planą. Tai buvo pirmas tokio dydžio ir sudėtingumo lygio projektas, įgyvendinamas Australijoje. „NBN Co“ trūko patirties ir žinių kaip efektyviai planuoti ir įgyvendinti plano diegimą. Problema yra kompleksiška ir reikalauja detalios apžvalgos.



Išaugęs projekto biudžetas: Kad įgyvendinti išsikeltus tikslus pagal nustatytas priemones planas reikalautų 165 mlrd. Lt biudžeto – 40 proc. didesnio, nei numatė pradinis planas. Išaugę kaštai susiję su pasenusios infrastruktūros keitimu, didesniais klientų perėmimo iš „Telstra“ ir „Optus“ kaštais, sprendimu finansuoti „paskutinės mylios“ tinklą ir nepakankama finansine disciplina planuojant išlaidas ar prognozuojant rinkos reakciją į pokyčius. Dėl atsiradusių vėlavimų perimant „Optus“ ir „Telstra“ klientus sumažėjo taip pat pajamos. Pasirinkta neteisinga pinigų išmokėjimo strategija – skelbti viešuosius pirkimus dviem etapais. Pirmas etapas apimtų tranzitinio tinklo kūrimą besiremiant variniais laidais, o antras etapas apimtų „paskutinės mylios“ sprendimus. Šitaip išauga projekto kaštai, o tikslai pasiekiami vėliau. Pirmo etapo pabaiga buvo planuojama 2016 metais. Šios problemos priežastys politinės. Vyriausybė norėjo kelti savo įvaizdį neskelbiant rezultatų ir tęsiant užsibrėžtus tikslus nepaisant pradinių problemų. 2013 m. gruodžio mėnesio ataskaita rekomenduoja atsisakyti dalies tikslų, susijusių su „paskutinės mylios“ technologijomis ir koncentruotis ties tranzitinio tinklo plėtojimu besiremiant esama varine infrastruktūra. Tai sumažintų kaštus, tačiau ir paslaugų kokybę. Taip pat planuojant viešuosius pirkimus galima buvo numatyti tik vieną etapą, apimantį tiek tranzitinį tinklą, tiek „paskutinės mylios“ sprendimus. Techniniai sunkumai: Nepakankamas kvalifikuotų darbuotojų skaičius sąlygojo lėtesnį plano įgyvendinimą. Papildomos problemos atsirado modernizuojant „Telstra“ sukurtą varinę internetinio ryšio infrastruktūrą. Joje atradus asbesto, tinklo modernizavimas buvo pristabdytas keletui mėnesių. (ZDNet.com, 2013) („Telstra“, 2011) („NBN Co“, 2013) Pagrindiniai projekto sėkmės/nesėkmės veiksniai Projekto skalė: Tai buvo pirmas tokio masto projektas Australijoje, todėl problemos turėjo kilti neišvengiamai. Ambicingas tikslas suteikti 93 proc. namų ūkių naujos kartos plačiajuosčio internetinio ryšio prieigą iki 2021 metų veikiausiai nebus pasiektas. Projekto ateitis dar sprendžiama. Politinės aplinkybės (pasikeitusi vyriausybė) lėmė projekto peržiūrėjimą ir sprendimą mažinti kaštus. Siūloma į planą įtraukti skirtingas technologijas ir akcentuoti tranzitinio tinklo kūrimą. Pakeisti tikslai apima itin spartaus plačiajuosčio internetinio ryšio (iki 50 Mb/s) prieigą 90 proc. procentų namų ūkių iki 2019 metų bei varinės infrastruktūros panaudojimą. Šiems tikslams pasiekti būtų būtina peržvelgti susitarimą su „Telstra“ ir „Optus“, optimizuojant įmonės strategiją skirtingiems geografiniams regionams ir transformuojant „NBN Co“ organizacijos modelį, vadovybę ir vadovavimą („NBN Co“, 2013).



4.8. Malaizija

Plano aprašymas Įgyvendinimo laikotarpis: 2008-2018 m. Pradinė situacija: 2010 m. Malaizijoje internetu naudojosi 42 proc. populiacijos, o internetinis ryšys buvo prieinamas 16,1 mln. asmenų. 80 proc. interneto vartotojų gyveno miestuose. Internetu naudojosi 3,6 mln. namų ūkių. Iš jų bevieliu ryšiu 1,8 mln. namų ūkių, fiksuotu – 1,7 mln. namų ūkių. Valstybės pagalbos schemos aprašymas: 2010 m. Malaizijos vyriausybė pradėjo nacionalinio plačiajuosčio internetinio plano įgyvendinimą. Planas apima keletą projektų, tarp kurių pagrindinis tai itin spartaus (10 Mb/s) plačiajuosčio internetinio ryšio diegimas visoje šalyje. Vyriausybei veikiant bendrai su Akcine bendrove „Telekom Malaysia“ planuojama statyti plačiajuosčio internetinio ryšio infrastruktūrą ir visuomeninius centrus, didinti paklausą dalinant mokiniams asmeninius nešiojamus kompiuterius bei siūlant mažas pajamas turintiems asmenims nuolaidas internetiniam ryšiui. 30 proc. „Telekom Malaysia“ akcijų priklauso valstybei. Vyriausybė taip pat pažymėjo, jog necenzūruos turinio, tačiau pasilieka sau teisę persekioti visus asmenis, kurių veikla nelegali. Pagrindiniai projekto principai: Plačiajuosčio internetinio ryšio infrastruktūros diegimo planas suskirstytas į 3 dalis. Pirmoje vietoje infrastruktūra statoma komerciškai patraukliuose regionuose iki 15 km nuo miestų centrų. Antrasis plano žingsnis numato infrastruktūros plėtojimą regionuose iki 50 km nuo miestų centrų, o trečiasis – toliau nei 50 km nuo miestų centrų. Taip pat planuojama statyti daugiau nei 1000 naujų 2G ir 3G judriojo ryšio telekomunikacijos bokštų (kai kurie šaltiniai numato 1408 bokštų statymą) ir bazinių stočių statymą besistengiant pasiekti regionus, kuriuose gyventojų tankis mažesnis nei 80 gyv./km2. Fiksuoto plačiajuosčio internetinio ryšio infrastruktūros kūrimo planai prioritetą teikia regionams, kur jos pasiekiamumas mažesnis nei 50 proc.



Projekto pasirinkimo priežastys: Sudėtinga gamtinė ir geografinė aplinka sąlygoja preferencijas mobiliajam ryšiui toliau nuo regionų su aukštu gyventojų tankiu. Platus gyventojų geografinis pasiskirstymas, nepakankama elektros pasiūla ir sunkumai rasti tinkamas teritorijas infrastruktūros statybai turėjo įtakos šiam planui. (Malaizijos komunikacijų ir multimedijos komisija, 2013) Tikslinė grupė Tikslinė visuomenės grupė: Planas skirtas kaimo gyventojams, nepasiturintiems moksleiviams bei kitiems Malaizijos gyventojams. Finansavimas Finansavimo apimtis: Planuojamas bendras projekto biudžetas tai 8,87 mlrd. Lt. Finansavimo šaltiniai: Itin spartaus plačiajuosčio internetinio ryšio projektas (HSBB) apmokamas iš vyriausybės biudžeto ir „Telekom Malaysia“ privačios įmonės biudžeto. Kiti programos projektai apmokami iš Visuotinio interneto paslaugų tiekėjų fondo (angl. Universal Service Provision fund – USP). Finansinis suinteresuotų pusių indėlis: Malaizijos vyriausybės indėlis – 1,86 mlrd. Lt, AB „Telekom Malaysia“ indėlis 6,91 mlrd. Lt. USP fondą sudaro lėšos iš licencijų, kurias parduoda Malaizijos Komunikacijos ir multimedijos komisija. Tiekėjai sumoka fondui 6 proc. metinių grynų pajamų, jei jos viršija 1,5 mln. Lt. (Malaizijos komunikacijų ir multimedijos komisija, 2013) Technologinis sprendimas Pasirinktas technologinis sprendimas: Planas apima skirtingas technologijas. Planuojama tiesti šviesolaidžius, varinius laidus, palydovinio ryšio panaudojimą, statyti 2G, 3G ir HSDPA judriojo ryšio bokštus. HSDPA pasiekia iki 42 Mb/s greitaveiką, tai tobulesnė nei 3G technologija, tačiau nepranokstanti pranašumu 4G. Planas apima magistralinės, tranzitinės ir „paskutinės mylios“ sprendimus. Pasirinkimo priežastys: Kadangi planas apima magistralinio, tranzitinio ir „paskutinės mylios“ tinklų kūrimą, buvo nuspręsta naudoti skirtingas technologijas. „Paskutinės mylios“ sprendimai apima galimybes prisijungti prie Wi-Fi tinklo, kurio šaltinis – vienas iš statomų kaimo interneto ir komunikacijos centrų arba viešųjų bibliotekų. Geografinės ir gamtinės sąlygos apsunkina laidų tiesimą į kiekvieną namų ūkį. Atsižvelgiant į faktą, jog kai kuriose Malaizijos teritorijose nėra jokio judriojo ryšio, nuspręsta jog pradžiai pakaks ir 2G technologijų. Vietovėse, kur gyventojų tankis didesnis, numatyta taikyti 3G ir HSDPA technologijas. (Malaizijos komunikacijų ir multimedijos komisija, 2013) Tiesioginiai rezultatai Projektui iškelti tikslai: Sukurti 1000 naujų telekomunikacijos ryšio bokštų, kurie didintų ryšio pasiekiamumą iki 97 proc. iki 2012 m. Iki 2015 m. siekiama turėti 75 proc. plačiajuosčio judriojo ryšio (10 Mb/s greitaveikos) pasiekiamumą šalyje. Konkrečių tikslų 2015-2018 metams vyriausybė dar nepaskelbė. Bendra jų logika – matuoti naujų technologijų įnašą į BVP. Pasiekti tiesioginiai rezultatai: 2013 m. fiksuotas plačiajuostis internetinis ryšys buvo prieinamas 4,5 mln. namų ūkiuose, o mobilusis ryšys buvo pasiekiamas 96 proc. šalies teritorijos. 2012 m. pabaigoje buvo pastatyti 824 judriojo ryšio bokštai. Bendrai Malaizijoje buvo 19 mln. interneto vartotojų. Tarpiniai tikslai buvo pasiekti. (Malaizijos statistikos departamentas, 2013)



Poveikis ir nauda Privačių ūkio subjektų įsitraukimas: Infrastruktūra kuriama didžia dalimi „Telekom Malaysia“. Kiti privatūs ūkio subjektai, remiantys USP iki 50 proc. metinio įnašo fondui gali skirti naujos infrastruktūros kūrimui ar kitiems programos projektams. Vystant šitaip infrastruktūrą internetinių paslaugų tiekėjai prisideda prie vyriausybės iškeltų tikslų bei didina savo klientų skaičių. Planas numato taip pat nuolaidas namų ūkiams internetinėms paslaugoms. Vyriausybė investuos visų pirma į komerciškai nepatrauklius regionus. Poveikis rinkos struktūrai: Didmeninių paslaugų tiekėjas turi užtikrinti laisvą prieigą visiems mažmeninių internetinių paslaugų tiekėjams prie sukurtos infrastruktūros. Didėjant internetinio ryšio pasiekiamumui šalyje taip pat didėja komercinės galimybės mažmeniniams tiekėjams. Poveikis valstybės/savivaldybės biudžetui: Dalis programos apmokama iš jau sukurto USP fondo. Valstybė įsipareigojo skirti programai 1,86 mlrd. Lt iki 2018 metų. Savivaldybės nėra apkraunamos papildomais kaštais, o projekto įgyvendinimą prižiūri Komunikacijos ir multimedijos komisija. Interneto paslaugų kokybė: Projektas numato 2G, 3G ir HSDPA judriojo ryšio bokštų statymą, tad paslaugų kokybė įvairi. Numatoma kuo didesniam vartotojų skaičiui užtikrinti bent 10 Mb/s greitaveikos plačiajuostį internetinį ryšį. (Malaizijos statistikos departamentas, 2013) Kainodara Pagrindiniai kainodaros principai: Valstybė numato fiksuotas pajamas 2014-2017 metais (388 mlrd. Lt kiekvienais metais). Kainas vartotojams nustato „Telekom Malaysia“. Šiuo metu mažmeninių paslaugų klientai gali rinktis iš 3 paketų: už 117 Lt (iki 5 Gb/s greitaveikos ), už 155 Lt (iki 10 Gb/s) ir už 193 Lt (iki 20 Gb/s). (Malaizijos komunikacijų ir multimedijos komisija, 2009)

Klaidos, problemos ir jų sprendimo būdai „Telekom Malaysia“ struktūra: Vyriausybei priklauso 30 proc. „Telekom Malaysia“ akcijų. Ši įmonė nebuvo struktūriškai atskirta nuo vyriausybės prieš pradedant įgyvendinti planą ir toliau teikia tiek didmenines tiek mažmenines plačiajuosčio internetinio ryšio paslaugas vartotojams. Todėl internetinio ryšio kaštai dažnai įvardijami vartotojų kaip per aukšti. Įmonė užsitikrino monopolisto poziciją fiksuotojo ryšio tiekime, tačiau tarp judriojo ryšio operatorių galioja konkurencija („Freedom House“, 2013). Pagrindiniai projekto sėkmės/nesėkmės veiksniai Naudojamos technologijos: Vienas pagrindinių sėkmės veiksnių yra technologijos, kurias diegė šalyje. Rėmimasis varine infrastruktūra bei 2G ir 3G ryšiu leido pasiekti ir tuos namų ūkius, kurie yra mažo tankumo apgyvendintuose rajonuose. Sparčią infrastruktūros plėtrą sąlygojo pasirinktas sprendimas remti didžiausią telekomunikacijų įmonę. Projektas gali būti laikomas sėkmingu taip pat dėl paklausos didinimo kuriant telekomunikacijų centrus ir viešąsias bibliotekas kaimo regionuose („Freedom House“, 2013) (Malaizijos komunikacijų ir multimedijos komisija, 2012).



4.9. Jungtinės Amerikos Valstijos

Plano aprašymas Įgyvendinimo laikotarpis: 2010-2020 m. Pradinė situacija: 2010 Jungtinėse Amerikos Valstijose 5 proc. populiacijos neturėjo priėjimo prie plačiajuosčio spartaus internetinio ryšio (7 mln. namų ūkių). Apie 67 proc. mokyklų naudojo plačiajuostį internetinį ryšį lėtesnį nei 25 Mb/s/1000 mokinių. Valstybės pagalbos schemos aprašymas: Valstybinis planas „National Broadband Plan“ siekia konkurencijos internetinio ryšio tiekimo rinkoje bei kuo didesnių inovacijų, investicijų ir klientų pasitenkinimo. Norima plėsti galimo radijo dažnio internetiniam ryšiui spektrą, didinti konkurencingumą, tobulinti infrastruktūrą. Visuotinis paslaugų fondas (angl. Universal Service Fund) siekia spręsti „paskutinės mylios“ problemas, dengti dalį internetinio ryšio išlaidų nepasiturintiems piliečiams, skatinti pokyčius švietimo ir sveikatos apsaugos sektoriuose. Pagrindiniai plano principai: Specifinius įgyvendinimo kriterijus pagalbos schemai nustato Federalinė komunikacijos komisija, tačiau planas neturi konkrečios užbaigimo datos. Plano siekiai nesikeičia. Planas numato 4 pagrindines priemones gerinti plačiajuosčio internetinio ryšio prieinamumą: (1) užtikrinti konkurencingumą interneto tiekimo paslaugų rinkoje; (2) didinti jau esamos infrastruktūros efektyvumą ir valstybės valdomo turto panaudojimą; (3) užtikrinti visiems amerikiečiams galimybę įsivesti ir naudoti plačiajuostį internetinį ryšį už prieinamą kainą; (4) naudojant plačiajuostį internetinį ryšį efektyvinti švietimo, sveikatos apsaugos, energetikos, aplinkosaugos, pilietiškumo, saugumo ir ekonominių galimybių sritis.



1996 metais buvo sukurtas Visuotinis paslaugų fondas, kuris gali finansuoti dalį išlaidų, susijusių su plačiajuosčio internetinio ryšio diegimu, palaikymu ir paslaugų plėtojimu. USF finansuoja keturias programas: (1) Aukštų kaštų (angl. „High Cost“) programa, skirta „paskutinės mylios“ plačiajuosčio internetinio ryšio infrastruktūros finansavimui sunkiai prieinamose vietovėse; (2) „Gyvenimo linijos“ (angl. „Lifeline“) programa teikianti nuolaidas mažas pajamas turintiems interneto vartotojams; (3) Kaimo sveikatos apsaugos programa skirianti pagalbą sveikatos apsaugos centrams diegti telekomunikacines paslaugas; (4) Vadinamoji „E-Rate“ programa finansuojanti mokyklas ir viešąsias bibliotekas. „E-Rate“ programa buvo sukurta 1996 metais, kartu su Visuotiniu paslaugų fondu. Nacionalinis plačiajuosčio internetinio ryšio planas numato „E-Rate“ modernizavimą. Be paslaugų skaitmeninimo ir švietimo metodikos keitimo numatoma ir infrastruktūros plėtra: geresnį esamos plačiajuosčio internetinio ryšio infrastruktūros panaudojimą, programos efektyvumo didinimą; inovacijų skatinimą. Galimos finansuojamos paslaugos paskirstytos į dvi grupes: pirmojo ir antrojo prioriteto. Pirmojo prioriteto priemonės apima plačiajuosčio internetinio ryšio ir kitos telekomunikacinės infrastruktūros kūrimą. Antro jo prioriteto priemonės apima sukurtos infrastruktūros palaikymą ir vidinio mokyklų ir bibliotekų ryšio kūrimą. „Gyvenimo linijos“ programa mažas pajamas turintiems asmenims suteikia nuolaidas fiksuotam arba bevieliam internetiniam ryšiui (tačiau ne abiems). Galimybė naudotis šia programa suteikiama asmenims, kurių pajamos neviršija 135 proc. federalinės skurdo ribos, arba kuriems jau suteikiama parama pagal kažkurią kitą pagalbos programą. Aukštų kaštų programa teikia nuolaidas telefonų įmonėms, kurios aptarnauja aukštais aptarnavimo kaštais pasižyminčius regionus. Šitaip užtikrinamos vartotojams paslaugos už prieinamą kainą. Kaimo sveikatos apsaugos paslaugų programa leidžia kaimo vietovėse sveikatos apsaugos paslaugas teikiančioms institucijoms mokėti už telekomunikacijų paslaugas tas pačias kainas, kaip ir panašios institucijos miestuose. Plano pasirinkimo priežastys: Planas įgyvendinamas ilgalaikėje perspektyvoje ir nenumato aiškios užbaigimo datos. Pabrėžiama, kad technologijos nuolatos tobulėja, o internetinio ryšio rinkoje vyksta dinamiški pakitimai. Todėl planas apima tiek pagrindinę instituciją kuri administruoja plačiajuosčio internetinio ryšio paslaugas JAV, tiek politikos formuotojus. „E-rate“ mokyklų ir bibliotekų plačiajuosčio internetinio ryšio tiekimo programa buvo pradėta, kad mažinti skaitmeninę atskirtį kaimo mokyklose ir bibliotekose. „E-Rate“ buvo įvesta rengiant naują įstatymą 1996 metais. Įstatymas minėjo taip pat kitas USF programas. Buvo nuspręsta, jog pasinaudoti jau esama institucija bus efektyviau ir pigiau, nei kurti naują. (Federalinė komunikacijų komisija, 2013) („DSL Reports“, 2011) Tikslinė grupė Tikslinė visuomenės grupė: Valstybės plačiajuosčio ryšio plėtros planas skirtas politikos formuotojams ir vykdytojams. Visuotinis paslaugų fondas skirtas žemas pajamas turintiems asmenims, asmenims gyvenantiems sunkiai pasiekiamose vietovėse, viešosioms ir privačiosioms mokykloms, viešosioms bibliotekoms ir kaimo vietovėse esančioms sveikatos apsaugos institucijoms. „E-Rate“ skirta viešosioms ir privačiosioms mokykloms bei viešosioms bibliotekoms. „Gyvenimo linijos“ programa skirta asmenims, kurių pajamos neviršija 135 proc. skurdo ribos, kurią nustato federalinės institucijos.



Aukštų kaštų ir kaimo sveikatos apsaugos paslaugų programa netiesiogiai remia kaimo ir sunkiai pasiekiamų regionų gyventojus. (Federalinė komunikacijų komisija, 2013) („DSL Reports“, 2011) Finansavimas Finansavimo apimtis: Didžioji valstybės plano dalis nereikalauja naujų fondų kūrimo ar papildomų lėšų. 2010 metais keturių USF pagalbos programų išlaidos siekė 20,25 mlrd. Lt, iš jų mokykloms ir bibliotekoms ( „E-rate“) buvo suteikta 5,8 mlrd. Lt pagalba. 2012 bendros išlaidos siekė 22,2 mlrd. Lt, o „E-rate“ programai buvo skirta 5,65 mlrd. Lt išmokų. Visi pirmojo prioriteto prašymai būna tenkinami, tačiau lėšų pakanka tik nedidelei antrojo prioriteto priemonių daliai. „Gyvenimo linijos“ programai biudžetas nėra fiksuotas, priklauso nuo pateiktų paraiškų. 2012 metais programai buvo skirta 5,49 mlrd. Lt. Aukštų kaštų programos biudžetas nėra fiksuotas, priklauso nuo patvirtintų prašymų. 2012 metais programai buvo skirta 10,4 mlrd. Lt. Kaimo sveikatos apsaugos paslaugų programai 2012 buvo skirta 388 mln. Lt. Metinis šio projekto biudžetas negali viršyti 1 mlrd. Lt. Finansavimo šaltiniai: Keturios pagalbos programos yra finansuojamos iš USF. Šio fondo lėšos kaupiamos iš telekomunikacinių paslaugų tiekėjų, pagal 1996 metų Telekomunikacijos įstatymą (angl. Telecommunications Act of 1996). Šį fondą finansuoja privatūs interneto tiekėjai. Finansinis suinteresuotų pusių indėlis: Mokyklose „E-Rate“ padengia nuo 20 proc. iki 90 proc. visų reikiamų kaštų įsidiegti ir palaikyti plačiajuostį spartųjį internetinį ryšį. Likusią dalį sumoka mokyklos iš savo biudžetų. „Gyvenimo linijos“ programa besinaudojantiems asmenims šiuo metu teikiama 9,25 USD nuolaida. Nuolaidos dydis priklauso nuo Federalinės komunikacijos komisijos nustatytų taisyklių. Aukštų kaštų programa suteikia finansavimą tiek infrastruktūros diegimui, tiek palaikymui. Finansavimo dydis priklauso nuo vidutinės paslaugų kainos valstijoje ir vietovėje. Kaimo sveikatos apsaugos paslaugų programa gali apmokėti iki 85 proc. būtinų išlaidų. (Federalinė komunikacijų komisija, 2013) („Visuotinių paslaugų fondo administravimo kompanija“, 2012) Technologinis sprendimas Pasirinktas technologinis sprendimas: Projektas yra technologiškai neutralus. Plano autoriai įvardija technologijų kaitą ir rinkos dinamiką kaip svarbius veiksnius formuojant valstybinę strategiją. Planas numato, jog iki 2015 metų papildomas 300 MHz dažnio intervalas bus atlaisvintas interneto tiekimui, o iki 2020 metų tas papildomas intervalas padidės iki 500 MHz. Prioritetas atsilaisvinusių dažnių teikiamas mobiliajam ryšiui. Tam tikslui JAV kongresas išplėtė Federalinės komunikacijos komisijos (angl. Federal Communications Commission) įgaliojimus, suteikė jai galimybę rengti dažnio aukcionus, ar naudoti įvairias finansines skatinimo priemones. „E-Rate“ leidžia mokykloms pačioms nustatyti tinkamiausią technologinį sprendimą. Vienas programos siekių yra suteikti mokiniams galimybę naudotis bevieliu plačiajuosčiu internetiniu ryšiu ir už mokyklos ribų. Pasirinkimo priežastys: Kai kuriems televizijos kanalams perėjus iš analoginio prie skaitmeninio ryšio atsirado galimybė užimti tuos dažnius plačiajuosčio internetinio ryšio poreikiams. Žemesnieji dažniai ypač tinkami siųsti signalą ilgesniais atstumais. Tai leistų įvesti plačiajuostį internetinį ryšį ir sunkiai pasiekiamose vietovėse. Pokyčių reikalauja didėjanti paklausa mobiliajam internetiniam ryšiui.



Suteikiant moksleiviams galimybę naudotis plačiajuosčiu internetiniu ryšiu už mokyklos ribų siekiama mažinti „skaitmeninę atskirtį“. „E-Rate“ numato kai kurių švietimo priemonių perkėlimą į skaitmeninę plotmę, todėl norima užtikrinti vienodas galimybes nepasiturintiems moksleiviams („Visuotinio paslaugų fondo administravimo kompanija“, 2013). Tiesioginiai rezultatai Planui iškelti tikslai: Nacionalinė pagalbos schema siekia 6 tikslų: (1) Ne mažiau nei 100 mln. namų ūkių turi priėjimą prie 100 Mb/s greitaveikos plačiajuosčio internetinio ryšio; (2) Iki 2020 metų JAV bus pirmaujanti pasaulio šalis mobiliųjų inovacijų srityje bei turės sparčiausią, geriausiai išplėtotą bevielį internetinį ryšį; (3) kiekvienas amerikietis turės galimybę prisijungti prie spartaus plačiajuosčio internetinio ryšio už prieinamą kainą bei galimybę įgauti būtinus sugebėjimus; (4) kiekvienas amerikietis turės galimybę prisijungti prie vyriausybinių institucijų (mokyklų, ligoninių, bibliotekų) plačiajuosčio internetinio ryšio pagalba, kurio greitaveika bent 1 Gb/s; (5) užtikrinti amerikiečių saugumą internetiniame tinkle; (6) užtikrinti Amerikos pirmenybę švarios energijos ekonomikoje. Iki 2015 metų 100 mln. namų ūkių suteikti bent 50 Mb/s greitaveikos plačiajuostį internetinį ryšį. 2010 metais planas numatė specifinius siekius „E-Rate“ programai. Siekiai buvo sukurti 2013 metų liepos mėnesį – iki 2015 metų pabaigos 99 proc. mokyklų ir viešųjų bibliotekų turės bent 100 Mb/s greitaveikos plačiajuostį internetinį ryšį, o iki 2020 metų – 1 Gb/s. Pasiekti tiesioginiai rezultatai: 50 proc. mokyklų turi nedidesnį nei 3Mb/s greitaveikos plačiajuostį internetinį ryšį. „Gyvenimo linijos“ programa 2012 metais rėmė 16 mln. namų ūkių. Aukštų kaštų programa 2012 metais rėmė 105 mln. telefono linijų. Kaimo sveikatos apsaugos paslaugų programa rėmė daugiau nei 6000 sveikatos apsaugos institucijų. Tikslai dar nebuvo pasiekti, tačiau dar nepasiekta galutinė plano įgyvendinimo data. (Federalinė komunikacijų komisija, 2010) („Visuotinių paslaugų fondo administravimo kompanija“, 2013) Poveikis ir nauda Privačių ūkio subjektų įsitraukimas: Privatūs ūkio subjektai dalyvauja Federalinės komunikacijos komisijos organizuojamuose dažnių aukcionuose. Jie taip pat finansuoja USF. Dažniausiai papildomais kaštais telekomunikacinių paslaugų tiekėjai apkrauna vartotojus. Poveikis rinkos struktūrai: Valstybinis planas numato didesnį konkurencingumą. Mokyklos, bibliotekos, sveikatos apsaugos paslaugų tiekėjai renkasi operatorių skelbiant viešuosius konkursus. Taip pat atsilaisvinusiems dažniams skelbiami aukcionai. Į vis didesnę judriojo ryšio paklausą dažnio atlaisvinimui televizijos įmonės reaguoja neigiamai. Mažas pajamas turintys piliečiai remiami suteikiant jiems nuolaidas plačiajuosčiam internetiniam ryšiui. Poveikis valstybės/savivaldybės biudžetui: Planas neapsunkina valstybės biudžeto, nes naudojasi jau anksčiau egzistavusiu fondu. Nemaža plano dalis remiasi dažnio perskirstymu ir aukcionais, todėl kai kuriais atvejais planas gali turėti teigiamą poveikį biudžetui. Interneto paslaugų kokybė: Valstybinis planas skiria dėmesį mobiliajam ryšiui ir stengiasi patenkinti judriojo interneto poreikį plėstis. Vis dėlto, paslaugų kokybė priklauso nuo privačių operatorių. Mokyklos skelbia viešuosius pirkimus, todėl paslaugų kokybė priklauso nuo mokyklų pasirinkimo. „E-Rate“ programa dažnai kritikuojama už šiuolaikinių standartų neatitikimą. Mokyklos dažnai renkasi pasenusias technologijas. Internetas pasiekia daugiau nei 94 proc. mokyklų, tačiau jo kokybė nepakankama. Sisteminė



„E-Rate“ priežastis yra pasenusių sprendimų prioretizavimas – žymiai paprasčiau gauti finansavimą diegti mokykloje telefono liniją, nei internetinį ryšį klasėje. Didelis dėmesys skiriamas telefoninio ryšio suteikimui žemas pajamas arba aukštais kaštais apribotus vartotojus, mažesnis – plačiajuosčiam internetiniam ryšiui (Federalinė komunikacijų komisija, 2013). Kainodara Pagrindiniai kainodaros principai: Vartotojai sumoka už USF dėl operatorių sprendimo nuleisti kaštus būtent vartotojams. Valstybė kainų tiesiogiai nereguliuoja. Mokykloms kaštai „E-Rate“ paslaugoms apskaičiuojami pagal mokinių kurie dalyvauja Nacionalinėje mokyklų priešpiečių programoje nuošimtį ir pagal mokyklos geografinę padėtį (miesto/kaimo). (Federalinė komunikacijų komisija, 2010) Klaidos, problemos ir jų sprendimo būdai „E-Rate“ neefektyvi veikla: „E-Rate“ kritikuojama už lėtą ir biurokratiškai neefektyvią veiklą. Mokyklos turi išpildyti daug dokumentų, o lėšos keliauja iki įstaigų keletą metų. Programa reikalauja detalių, techninių žinių. Mokykloms dažnai trūksta išteklių spręsti šiai problemai. Todėl finansavimas dažniau suteikiamas geriausiai sistemą išmanančioms mokykloms, bet ne mokykloms kurioms labiausiai reikia pagalbos. Tokios padėties išdava yra dvigubai didesnė paklausa programai, nei nustatytas fondo dydis. Siūlomas sprendimas – keisti procedūras ir reformuoti techninius reikalavimus mokykloms. Būtinybė samdyti konsultantus „E-Rate“ programai: Procedūrų sudėtingumas, o taip pat sisteminis reikalavimas samdyti konsultantus prieš kuriant mokyklos plačiajuosčio internetinio ryšio planą privertė leisti nemažai lėšų konsultantams. Procedūrų neskaidrumas ir privačių įmonių siekiai prisidėjo prie korupcijos „E-Rate“ programoje. Problemos sprendimas – didinti skaidrumą ir atskaitomybę, supaprastinti procedūras bei šalinti reikalavimą samdyti konsultantus. Neteisingi „E-Rate“ programos prioritetai: Didėjanti paklausa sparčiam plačiajuosčiui internetiniam ryšiui, nepatogus aplikavimo procesas ir naujausių technologinių sprendimų aktualumas reikalauja „E-Rate“ modernizavimo. „E-Rate“ paskiroms paslaugoms teikia pirmąjį arba antrąjį prioritetą. Pirmojo prioriteto paslaugoms visada teikiamas finansavimas. Antrojo – tik sunkiai pasiekiamose ir kaimo vietovėse esančioms įstaigoms – įstaigoms, kurios gauna maksimalią 90 proc. nuolaidą pirmo prioriteto įgyvendinimui. Pirmojo prioriteto paslaugos apima plačiajuosčio internetinio ryšio įvedimą mokykloje, telefono linijos įvedimą, šviesolaidžių ar VoIP technologijų vedimą. Antrojo prioriteto paslaugos apima interneto diegimą klasėse, vidinę komunikaciją, serverius ir kitą infrastruktūrą. Mokykloms suteikiamos lėšos mažiau reikalingoms paslaugoms. „E-Rate“ biudžetas yra fiksuotas, o programos reikalavimuose galioja taisyklė, jog visi pirmojo prioriteto prašymai turi būti patenkinti. Kadangi kiekvienais metais paraiškų ir prašymų daugėja, o kai kurių paslaugų kaina kyla, antrojo prioriteto prašymai tenkinami žymiai rečiau. Problemos sprendimas – peržvelgti ir perskirstyti prioritetines veiklas, deleguoti dalį funkcijų privačioms įmonėms, ar remtis debesų kompiuterijos sprendimais. Taip pat siūloma didinti programos biudžetą. Technologinė atskirtis: Visoms USF programoms, kurios nutaikytos į plačiajuosčio internetinio ryšio įvedimą, išsakoma kritika apie technologinę atskirtį. Kalbama, jog teikiama nepakankama parama naujos kartos plačiajuosčio internetinio ryšio įvedimui. Parama turėtų būti teikiama visų pirma tiems internetinio ryšio paslaugų tiekėjams, kurie numato naujos kartos internetinio ryšio plėtrą. USF taisyklės neturėtų būti statiškos, bet iš naujo skaičiuojamos kiekvienais metais pagal esamą padėtį rinkoje. (Amerikos bibliotekų asociacija, 2013) („Cisco“, 2013)

Pagrindiniai projekto sėkmės/nesėkmės veiksniai Rėmimasis privačių operatorių iniciatyva: Privatūs operatoriai nuima finansinį krūvį nuo valstybės, perkeldama jį tiesiai vartotojams. Nepaisant procedūrinių sunkumų ir skandalų susijusių su skaidrumu, programa padėjo įvesti plačiajuostį internetinį ryšį daugumoje JAV mokyklų.



Programos tęstinumas: Vienu sėkmės faktorių buvo „E-Rate“ tęstinumas – ji naudojo jau esamo fondo lėšas ir reikalavo keleto struktūrinių valdybos pakeitimų. Kurti naujų mechanizmų ir struktūrų nereikėjo. Ilgalaikis veikimas taip pat padėjo identifikuoti pagrindines programos silpnybes.



5. Galimų investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą modelių alternatyvų apžvalga

Šiame skyriuje analizuojamos galimos investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą modelių alternatyvos, parinktos remiantis gerąja Europos praktika, pateikiama EK „Investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą gairėse“. Šių alternatyvų ribos praktikoje dažniausiai nebūna griežtos, t.y. konkrečios valstybės plėtojamas modelis gali būti mišrus. Visgi ši klasifikacija yra naudinga dėl kiekvienoje alternatyvoje numatyto skirtingo valstybės vaidmens ir indėlio į plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrą. Tai sudaro sąlygas vertinti skirtingas investavimo modelių alternatyvas, koncentruojantis į principinį klausimą dėl valstybės įsitraukimo masto, o ne į įgyvendinimo detales.

5.1. Vartotojų iniciatyva Pagal šį modelį plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros pagrindas – galutinių vartotojų (gyventojų ir/arba verslo įmonių) kooperacija, dažniausiai pasireiškianti kooperatyvo organizacine forma (bendra nuosavybė ir valdymas). Atitinkamai organizuota vartotojų grupė pati rūpinasi vietinio tinklo plėtra savo teritorijoje. Pasirinkus kraštutinę šio modelio įgyvendinimo alternatyvą, valstybės indėlis išlaikant ar valdant tinklą apsiriboja lėšų skyrimu bendruomenei, kuri pati rūpinasi investicinio projekto įgyvendinimu. Tokiu atveju steigiamas paramos fondas, kuris skiria trūkstamą finansavimą (skirtumas tarp įrengimo bei palaikymo kaštų ir bendruomenės skiriamų lėšų) bendruomenių vykdomiems projektams. Atsižvelgiant į tai, jog kooperatyvas yra sudarytas iš galutinių vartotojų, neturinčių reikiamos kompetencijos ir išteklių, įrengto tinklo eksploatacijos ir priežiūros perdavimas e. ryšių operatoriui yra tikėtinas, nors ir ne vienintelis sprendimas. Vartotojų iniciatyva pagrįsti plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros modeliai dažniausiai būna mažesnės apimties finansinių išteklių ir keliamų tikslų atžvilgiu. Aktualu tai, jog vartotojų iniciatyva pagrįsti sprendimai gali būti taikomi tiek kaip nepriklausoma priemonė, tiek kaip dalis didesnės apimties regioninės/nacionalinės programos.

Kaip nepriklausoma priemonė vartotojų iniciatyvos modelis pritaikytas Nyderlanduose ir Švedijoje. Nueneno mieste, Nyderlanduose įgyvendintas „OnsNet“ projektas pradėtas įkūrus Nueneno interneto kooperatyvą, kurio nariams sukurta šviesolaidinė „paskutinės mylios“

prieiga. Per 6 savaites prie kooperatyvo prisijungė 90 proc. vietovės gyventojų. Plačiajuosčio ryšio paslaugų paketas (telefonija, televizija ir internetas) pirmus metus siūlytas nemokamai. Pasibaigus metams, abonentinis mokestis buvo 207 litų per mėnesį, po pirmų metų tinklo paslaugomis ir toliau naudojosi 80-85 proc. gyventojų. Dėl menkos kooperatyvo kompetencijos telekomunikacijų srityje tinklo infrastruktūros statyba ir specifikacijų parinkimas perduotas rangovui, vėliau sudaryta sutartis su e. ryšių operatoriumi dėl tinklo eksploatacijos. Kadangi sprendimus dėl investicijų priiminėjo kooperatyvas, atstovaujantis galutinių vartotojų interesams ir nesiekiantis pelno, vyravo aiški orientacija į ilgąjį laikotarpį, todėl pasirinktas ilgaamžiškas sprendimas – šviesolaidinė infrastruktūra.

Švedijoje įgyvendinta Kaimiškųjų vietovių vystymo programa, pagrįsta galutinių vartotojų iniciatyva. Suinteresuotos įmonės ir gyventojai atitinkamai įsteigdavo kooperatyvą ar asociaciją, kuri teikė paraišką savivaldos institucijoms paramai gauti. Prioritetas skirstant paramą teiktas

toms paraiškoms, kuriose numatytas bendruomenės indėlis. Parama skirta iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (75 proc.) ir valstybės lėšų (25 proc.). Dėl galutinių vartotojų įsitraukimo vienas pagrindinių sąnaudų sumažinimo šaltinių – paprastesnė prieiga prie privačių teritorijų. Pastebėta, jog prasčiau organizuotos ar rečiau apgyvendintos teritorijos turi mažesnes galimybes gauti paramą ir diegiami technologiniai sprendimai gerokai skiriasi. Parama skirta prieigos tinklo sukūrimui. Be to, nors tinklas priklauso kooperatyvui arba asociacijai, jo eksploatacija vykdoma nepriklausomų e. ryšių operatorių. Tai paramos teikimo sąlyga.

Kaip dalis didesnės apimties nacionalinės programos vartotojų iniciatyvos modelis pritaikytas Šiaurės Karelijoje, Suomijoje įgyvendinant „eRegio“ programą. Valstybės parama skirta



privatiems operatoriams, vykdantiems tranzitinio tinklo plėtrą ir įsipareigojusiems, jog visi namų ūkiai bus ne toliau nei 2 kilometrai nuo kuriamos infrastruktūros. Nuspręsta, jog „paskutinės mylios“ sprendimus turėtų finansuoti tiesioginiai naudos gavėjai – namų ūkiai. Pradėjus įgyvendinti projektą vietovėje, jos gyventojai turėjo pasirašyti sutartį ir sumokėti reikiama sumą tam, jog šviesolaidinės infrastruktūros tiesimo darbai galėtų būti atliekami vienu metu. Pastebėta, jog veiksmingiausios paskatos namų ūkiams – akivaizdžiai matomi statybos darbai ir tai, jog vėliau prieigos sukūrimas jiems kainuotų gerokai brangiau. Taip užtikrinamas paramos lėšomis kuriamomis plačiajuosčio ryšio infrastruktūros panaudojamumas.

Privalumai:

- Bendruomenės poreikius atitinkančio sprendimo pasirinkimas. Atsižvelgiant į tai, jog sprendimą dėl

investicijų priima tiesioginiai naudos gavėjai – galutiniai vartotojai, būtent jų finansinės galimybės ir poreikiai nulemia, kokia plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros alternatyva pasirenkama. Pelno motyvas šiuo atveju neaktualus. Galimi „paskutinės mylios“ sprendimai naudojant šviesolaidinę infrastruktūrą, jei ekonominės sąlygos (kooperatyvo narių pajamų lygis, siūloma valstybės parama) tam palankios.

- Maksimali socialinė nauda. Vartotojų kooperacija užtikrina, jog plačiajuosčio ryšio infrastruktūra bus diegiama ten, kur jo paklausa yra didžiausia. Tokiu atveju net nedidelis finansavimas užtikrina maksimalų rezultatą.

Trūkumai:

- Sudėtingas pritaikymas sprendžiant plačiajuosčio ryšio plėtros problemą valstybės mastu. Skirtingi regionai gerokai skiriasi vienas nuo kitos tiek ekonominėmis sąlygomis, tiek bendruomeniškumo tradicijomis, tiek esamomis kooperacijos apraiškomis, todėl valstybės mastu sudėtinga užtikrinti tolygią infrastruktūros plėtrą. Be to, tikėtina, jog dėl reikalingų didelių investicijų, menkų vartotojų finansinių galimybių nebūtų sprendžiama naujos kartos „baltųjų“ zonų problema tose vietovėse, kurių komercinis patrauklumas yra mažiausias.

- Skirtingų technologinių sprendimų taikymas. Atsižvelgiant į tai, jog individualūs projektai būtų įgyvendinami konkrečios vietovės lygmeniu, pasirinkti technologiniai sprendimai gali reikšmingai skirtis. Atitinkamai būtų apsunkintos konkurencijos sąlygos kitiems e. ryšių operatoriams.

- Brangių infrastruktūros plėtros sprendimų finansinė našta. Kooperatyvai ar kitos vartotojų kooperacija/partneryste pagrįstos organizacijos, inicijuojančios projektus, dažniausiai neturi pakankamai kompetencijos telekomunikacijų srityje. Dėl kompetencijos stokos būtų sunkiau pasirinkti geriausius sprendimus, taip pat užtikrinti rangovo vykdomų darbų ir techninės specifikacijos reikalavimų laikymosi priežiūrą.

- Galimos problemos pritraukiant finansavimą. Lėšos turėtų būti surinktos dar prieš įgyvendinant projektą. Šis trūkumas aktualus tiek tuo atveju, kai pradinis finansavimas turėtų būti surinktas iš galutinių vartotojui, tiek kooperatyvui siekiant gauti paskolą iš finansinių institucijų. Valstybė galėtų palengvinti situaciją pasiūlydama paskolų garantijas ar kitus finansinius instrumentus.

5.2. Privatus planavimo, diegimo bei priežiūros modelis Privatus planavimo, diegimo bei priežiūros modelis numato aktyvų privačių ūkio subjektų įsitraukimą. Valstybės parama subsidijų arba finansinių instrumentų (lengvatinės paskolos, garantijos ir kt.) skiriama e. ryšių operatoriams, vykdantiems plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrą ir įsipareigojantiems užtikrinti atvirą prieigą prie sukurtos infrastruktūros (mažiausiai 7 metus). Pagal šį modelį tinklas nuosavybės teise nepriklauso valstybės ar savivaldos institucijoms, todėl pastarųjų turimas pagrindinis valdymo svertas – paramos teikimo sąlygos. Tai reikalavimai, kuriuos įsipareigoja atitikti privatus operatorius teikdamas paraišką paramai. Pagal šį modelį pagrindinę finansinę riziką, susijusią su projektu, prisiima privatus investuotojas. Atsižvelgiant į tai, jog rizikos premija yra didesnė (pateikiami brangesni pasiūlymai viešajame konkurse, prašoma daugiau valstybės paramos), maksimalus valstybės paramos projektui intensyvumas turėtų būti pakankamai aukštas. Privatus planavimo, diegimo bei priežiūros modelis naudojamas didesnės



apimties plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros projektams nei pagrįstas vartotojų iniciatyva. Be to, teisinė ir reguliacinė aplinka turi būti adekvati privataus operatorių prisiimamų įsipareigojimų laikymosi priežiūrai. Atvejo studijų analizės metu nagrinėtos 4 privatų planavimo, diegimo bei priežiūros modelį pasirinkusios valstybės: Ispanija, Italija (tik dalinai), Jungtinė Karalystė, Suomija10.

Suomijoje parama skirstoma operatoriams atvirų konkursų metu pagal ekonominio naudingumo kriterijų (konkursinio balo sudedamųjų ribos: viešos paramos poreikis – ne mažiau 50 proc., įkainiai vartotojams – 0-50 proc., įsipareigojimas teikti paslaugas ne mažiau kaip 10

metų – 0-20 proc., kiti kiekybiniai ar kokybiniai kriterijai – 0-20 proc.). Konkursai rengiami vietovėms, kurios apibrėžiamos kaip naujos kartos „baltosios zonos“ ir jų prijungimui pasyvia tranzitine infrastruktūra prie magistralinio tinklo, taip pat aktyvinei įrangai. Operatoriai turės užtikrinti atvirą prieigą skaidriomis sąlygomis visiems mažmeninės rinkos operatoriams mažiausiai 10 metų. Taip pat operatorius įsipareigoja, mažiausiai 10 metų, vartotojui pareikalavus (jei kiti operatoriai nesutinka), per savo mažmeninių paslaugų padalinį ar susitaręs su kitu operatoriumi, pasiūlyti 100 Mb/s greitaveikos mažmenines interneto paslaugas (vartotojas turi padengti su tuo susijusias sąnaudas). Bet koks operatoriaus uždirbtas pelnas turi būti grąžinamas valstybei. Valstybės parama skiriama tik tinklo statyboms, bet ne priežiūrai ar išlaikymui. Pažymima, jog Suomijoje nėra arba beveik nėra paklausos pusės problemų ir dauguma nutolusių vietovių vartotojų perkamosios galios atžvilgiu yra komerciškai patrauklios. Taigi pagrindinė kliūtis plačiajuosčio ryšio skvarbai - reikiamos infrastruktūros nebuvimas ir jos įrengimui reikalingos didelės investicijos. Tokiu atveju privačių operatorių finansiniu indėliu pagrįstas planas gali būti veiksmingiausias sprendimas, minimizuojantis valstybės paramos poreikį ir užtikrinantis komercinį tinklo panaudojimą vėlesniuose etapuose. Pažymėtina, jog privačių ūkio subjektų įsitraukimas buvo mažesnis nei tikėtasi. Iki 2012 m. 230 iš 800 projektų buvo pasistūmėta iki operatoriaus parinkimo procedūros, tačiau maždaug pusė iš 230 projektų buvo nesėkmingi dėl per mažo operatorių susidomėjimo. Tokia problema buvo ypač aktuali šiaurinėje Suomijos dalyje, kur praktiškai nei vienas operatorius nesusidomėjo investavimo galimybėmis. Kaip pagrindinė to priežastis įvardintos sudėtingos finansavimo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, Suomijos valdžios institucijos padidino maksimalų leistiną viešos paramos intensyvumą nuo 66 proc. iki 90 proc. projekto vertės, pasiūlė papildomus finansinius instrumentus (subordinuota paskola, garantijos ir kt.). Be to, numatyta, jog parama galėtų būti išmokama dar prieš statybos proceso pradžią, o ne po jo pabaigos, kaip buvo iš pradžių. Aktualu tai, jog galiausiai nuspręsta skirstyti paramą pagal projektus, o ne remiantis teritoriniu suskirstymu.

Ispanija pasirinkusi privatų planavimo, diegimo bei priežiūros modelį paramą skirsto rengdama konkursus atskiroms vietovėms (jos suklasifikuotos pagal patrauklumą gyventojų skaičiaus ir esamos infrastruktūros atžvilgiu). Finansavimas bus skiriamas privatiems operatoriams,

reikalaujantiems mažiausio valstybės finansinio indėlio, jei kokybės atžvilgiu pasiūlymai yra lygiaverčiai. Numatyti papildomi saugikliai prieš vertikaliai integruotus operatorius (turinčius mažmeninių ir didmeninių paslaugų padalinius). Jų atveju kaip pagrįstos bus traktuojamos tik sąnaudos, susijusios su atviros prieigos tinklo įrengimui. Kalbant apie vertikaliai neintegruotus tiekėjus, visos sąnaudos laikomos pagrįstomis (galimomis). Teigiama, jog Ispanijos institucijos, įvertinusios šią aplinkybę, numatė, jog maksimalus balų skaičius bus skiriamas operatoriams, siūlantiems išskirtinai didmeninių paslaugų modelį. Vertikaliai integruoti atitinkamai turėtų gauti mažiau. Toks pasirinkimas argumentuojamas tuo, jog siekiant paskatinti naujos kartos plačiajuosčio ryšio tinklo plėtrą, nenorima išstumti privačių investicijų. Kitaip tariant, siekiama padidinti investicijų į regionus komercinį patrauklumą privatiems operatoriams, o ne pakeisti jas. Tam numatytos lengvatinės paskolos (didžioji dalis programos biudžeto) ir tiesioginės subsidijos. Paramos intensyvumas negali viršyti 35 proc. visų projekto sąnaudų bei pelningumo skirtumo tarp panašaus ilgalaikės trukmės projekto, vykdomo privačiomis lėšomis. Privatūs operatoriai pagal šią schemą yra tiesioginiai paramos gavėjai, iš operatorių pusės įsipareigojama 7 metus užtikrinti atvirą prieigą prie sukurtos infrastruktūros.

10 Išsamus aprašymas pateikiamas priede.



Jungtinė Karalystė pritaikė privatų planavimo, diegimo bei priežiūros modelį pasirinkdama „skėtinę“ valstybės pagalbos schemą. E. ryšio operatoriams, laimėjusiems konkursą regione,

numatoma tiesioginė parama. Vyriausybė skatina infrastruktūros plėtrą prisidėdama prie privataus sektoriaus investicijų (padengdama skirtumą tarp reikalingų ir operatoriaus prisiimamų investicijų). Viešieji konkursai vykdomi pagal ekonominio naudingumo kriterijų. Vietiniams projektams maksimalus valstybės paramos intensyvumas – 50 proc., regioniniams – nuo 53 proc. iki 89 proc. Tiesa, parama taip pat gali būti skiriama savivaldybėms ar viešojo intereso įmonėms (ne pelno siekianti organizacija), jei jos nusprendžia būti subsidijuotos infrastruktūros savininkėmis. Šiuo metu iš 44 teritorinių vienetų konkursai buvo įvykdyti 42. Visus juos laimėjo „British Telecom“. Vienintelis konkurentas „Fujitsu“ pasitraukė dėl jiems nepriimtinos su projektu susijusios rizikos. Kadangi viešieji konkursai vyko atskirai su kiekviena savivaldybe, įmonės negalėjo numatyti, kiek jų laimės ir ar investicijos joms atsipirks. Taip pat iš savivaldybių buvo reikalaujama neskelbti tikslių kainų ir sąnaudų pasibaigus viešiesiems konkursams. Kaip papildomo trukdžiai konkurencijai įvardinti informacijos apie „British Telecom“ planus tiesti šviesolaidžius trūkumas, viešuosiuose konkursuose numatyti reikalavimai.

Italijos atveju privatus planavimo, diegimo bei priežiūros modelis numatytas kaip viena galimų plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros priemonių. Remiantis juo, vyriausybė skatina infrastruktūros plėtrą prisidėdama prie privataus sektoriaus investicijų. Paramos intensyvumas –

iki 70 proc. projekto vertės.

Privalumai:

- Lengviau pritaikomas plėtojant plačiajuosčio ryšio prieigą didelėje teritorijoje nei vartotojų iniciatyva pagrįstas modelis. Valstybės parama tinklo statyboms skiriama ne specialiai projektui susikūrusiam kooperatyvui (ar kitai vartotoju kooperacija pagrįstai organizacijai), o e. ryšių operatoriui, turinčiam reikiamą patirtį ir kompetencijas.

- Galimai spartesnė tinklo plėtra. Pagal šį modelį numatytas ribotas viešojo sektoriaus vaidmuo diegiant ar valdant pastatytą tinklą. Priklausomai nuo valstybės specifikos (viešojo administravimo gebėjimų, teisinės aplinkos ir kitų veiksnių) tai gali sudaryti sąlygas spartesnei tinklo plėtrai.

- Didesnės plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros programos apimtys. Šis modelis yra palankus privatiems e. ryšių operatoriams. Didžiausias privalumas – įrengto tinklo nuosavybė, potencialiai naudinga ilguoju laikotarpiu, ypač pasibaigus prisiimtiems įsipareigojimams. Todėl pagal šį modelį investuojamos ne tik valstybės, bet ir privačios lėšos.

Trūkumai:

- Reikšmingos valstybės paramos poreikis. Nepaisant to, jog tinklas nuosavybės teise priklausytų privačiam e. ryšių operatoriui, siekiant padidinti kaimo vietovių komercinį patrauklumą, reikalinga ženkli valstybės parama.

- Pelno, o ne socialinės naudos, motyvo dominavimas. Pasirinkus šį modelį, valstybės ar savivaldybės institucijos turi ribotus valdymo svertus, todėl iškyla konfliktas tarp socialinės naudos ir pelno siekių. Privačiam operatoriui, priimančiam sprendimus vadovaujantis finansinės grąžos kriterijumi, turi būti diegiami veiksmingi saugikliai.

5.3. Visiško planavimo, diegimo bei priežiūros užsakymo modelis Pagal šį modelį valstybė pasirašo sutartį su privačiu e. ryšių operatoriumi, kuris rūpinasi plačiajuosčio ryšio tinklo planavimu, diegimu bei eksploatacija (remiantis praktika, galima alternatyva - tinklo statybos ir eksploatacijos etapams gali būti rengiami atskiri konkursai). Privatus operatorius parenkamas viešojo pirkimo būdu. Pastarasis turėtų vykti pagal ekonominio naudingumo kriterijų (kitoms sąlygoms esant lygioms, didesnis balas turėtų būti skiriamas mažiau paramos prašančiam operatoriui). Nepaisant privataus sektoriaus įsitraukimo, valstybė išlaiko tinklą nuosavybės teise ir turi pagrindinę sprendimo teisę. Vertinant modelio panaudojimo galimybes, jis tinkamas didelio masto plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros



programoms. Valstybės institucijos galėtų būti suinteresuotos jo pasirinkimu dėl išlaikomų pagrindinių valdymo svertų ir galimybės išnaudoti sukauptą privataus sektoriaus patirtį ir aukštesnės kompetencijos e. ryšių srityje. Lyginant su privačių planavimo, diegimo bei priežiūros modelis, privačiam partneriui užtikrinamas mažesnės finansinės rizikos profilis, atitinkamai dėl mažesnės rizikos premijos tikėtina mažesnė dalyvavimo projekte grąža. Iš atvejo studijoje nagrinėtų valstybių šį modelį plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrai pasirinko Čekija, Italija (iš dalies), JAV (įgyvendindama ryšių plėtros švietimo įstaigose programą).11

Čekijos atveju savivaldybės parama skirta bevielio ryšio spinduliavimo taškų įrengimui ir eksploatacijai Prahoje. Operatoriui, kuris turėjo pastatyti ir eksploatuoti tinklą, parinkti buvo paskelbtas viešasis pirkimas. Su laimėjusia įmone pasirašyta įrengimo ir 5 metų eksploatacijos

sutartis. Jo teikiamos paslaugos turėjo būti nekomercinio pobūdžio, nenaudoti užimtų ar paklausių dažnio juostų ir nekonkuruoti su komerciniais pagrindais veikiančių interneto tiekėjų siūlomais sprendimais. Pagal pirminį projekto įgyvendinimo planą sukurtas tinklas, paskelbus viešąjį pirkimą, būtų buvęs parduotas komerciniam operatoriui, tačiau jo atsisakyta. Pagrindinė priežastis – kitų rinkoje aktyvių e. ryšių operatorių prieštaravimai. Vertinant projekto rezultatus, tinklo paslaugų kokybė buvo žema, priimti prasti techniniai sprendimai, investicijos į aktyvinę įrangą nulėmė, jog pasibaigus sutarčiai Prahos savivaldybės bandymai parduoti tinklą buvo nesėkmingi. Tinklo priežiūra ir išlaikymas savivaldybei buvo per brangus, todėl buvo bandoma peržiūrėti pasirašytos sutarties sąlygas.

Italijos atveju viešas planavimo, diegimo bei priežiūros užsakymo modelis numatytas kaip viena galimų plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros priemonių. Pasirinkusi ją, vyriausybė pati yra tinklo savininkė, tačiau komercinė eksploatacija ir statybos perleidžiamos vertikaliai

neintegruotam operatoriui. Tam numatyti du viešųjų pirkimų etapai. Pirmojo etapo metu nustatomas infrastruktūros statytojas. Antrojo etapo metu nustatomas koncesininkas, kuris užsiima infrastruktūros eksploatacija ir turi užtikrinti atvirą prieigą.

JAV atveju valstybės parama skiriama privačioms ir viešosioms mokykloms, viešosioms bibliotekoms, kurios skelbia konkursą plačiajuosčio ryšio paslaugoms teikti. Jame dalyvauja

privatūs e. ryšio operatoriai. Valstybės paramos intensyvumas nuo 20 iki 90 proc. infrastruktūros diegimo ir palaikymo sąnaudų, likusios sąnaudas dengiamos pačios mokyklos. Paramos lėšos skiriamos tik tinklo, priklausančio mokyklai, įrengimui, o ne išlaikymui.

Privalumai:

- Viešojo sektoriaus stabilumo ir privataus sektoriaus kompetencijos suderinimas. Pagal šį modelį valstybės institucijos turi sprendimo teisę dėl tinklo valdymo, tačiau tinklo eksploatacija perduodama privačiam operatoriui, galimai turinčiam ilgametę patirtį e. ryšių srityje ir reikalingas komercinės ir technologinės veiklos kompetencijas. Be to, nepasiekus numatytų rezultatų, išlaikoma galimybė keisti operatorių į geriausią tuo metu.

- Galimybė prioretizuoti socialinės naudos siekį. Kadangi tinklas priklauso valstybei, esminius sprendimus dėl pagrindinių veiklos tikslų priima valstybės institucijos.

Trūkumai:

- Neužtikrinamos tinkamos paskatos rangovui investuoti savo lėšas. Atsižvelgiant į tai, jog sutartis tarp valstybės institucijų (užsakovo) ir privataus e. ryšių operatoriaus (rangovo) pasirašoma aiškiai apibrėžtam laikotarpiui (10-20 metų), rangovas rizikuoja netekti tinklo kontrolės iki jam atsiperkant. Pasibaigus minėtam laikotarpiui, tinklo eksploatacija perduodama valstybės institucijoms arba skelbiamas naujas konkursas privačiam operatoriui parinkti.

- Papildomos sąnaudos dėl išaugusios biurokratijos. Bendradarbiavimas tarp tinklo savininkės valstybės ir privataus operatoriaus gali pareikalauti papildomų valstybės išteklių.

11 Išsamesnis aprašymas pateikiamas priede.



5.4. Bendros įmonės modelis Bendros įmonės modelis apibrėžiamas kaip bet koks tinklo nuosavybės pasidalijimas tarp viešojo ir privataus sektorių. Toks modelis sudaro sąlygas privataus operatoriaus ir valstybės institucijų kompetencijų, organizacinės, projektų įgyvendinimo kultūros sinergijai. Pasirašius atsakomybės sritis ir veiklos modelį aiškiai apibrėžiančią partnerystės sutartį, valstybė išlaiko reikšmingus projekto eigos kontrolės svertus. Bendros įmonės modelio atveju valstybė dažniausiai yra projekto iniciatore, nors vėliau atsakomybė perduodama privačiam partneriui. Kitaip tariant, valstybė investuoja didesnę dalį lėšų, o po to atsakomybė dėl tinklo veiklos sėkmės perleidžiama privačiam partneriui (Europos VPSP kompetencijų centras, 2012). Remiantis užsienio šalių patirtimi, egzistuoja 2 pagrindiniai bendros įmonės įgyvendinimo modeliai („PPP4BROADBAND“, 2013): bendra investicija partnerystės pagrindu nesteigiant tam specialiai skirtos įmonės ir bendra investicija tam specialiai steigiant naują įmonę.

Bendros investicijos partnerystės pagrindu nesteigiant tam specialiai skirtos įmonės modelis pasirinktas Nyderlanduose įgyvendinant „Almere Unet“ projektą. Almerės miesto savivaldybė buvo programos iniciatorė ir pirmoji investavo į pasyvią tinklo infrastruktūrą. Atsivėrusios

galimybės sudomino privačius e. ryšių operatorius, kurie buvo suinteresuoti investuoti į aktyvinę įrangą ir siūlyti mažmenines paslaugas galutiniam vartotojui. To pagrindu buvo plėtojamas bendradarbiavimas tarp viešojo ir privataus sektoriaus. Po pirmojo finansavimo etapo savivaldybė nuosavybės teise išlaikė 30 proc. pasyvios infrastruktūros, maždaug 70 proc. tinklo kontroliuojama privačių operatorių. Bendros investicijos tam specialiai steigiant naują įmonę modelis buvo pasirinktas Amsterdame įgyvendinant „CityNet“ projektą. Tinklo diegimo iniciatorė buvo savivaldybė, koordinavusi partnerystės tarp viešojo ir privataus sektoriaus kūrimą. Buvo įsteigta nauja privati akcinė bendrovė „Glassfibre Network Amsterdam“, kurios savininkai yra Amsterdamo miesto savivaldybė, keturios apgyvendinimo paslaugas mieste teikiančios įmonės ir e. ryšių tiekėjai. Partnerystė buvo skirta tik pasyvios infrastruktūros kūrimui. Milano regione įgyvendinant „Metroweb“ projektą buvo pasirinktas alternatyvus sprendimas – tačiau sukurta įmonė galiausiai buvo visiškai perleista privatiems partneriams. Šio projekto atveju bendrai investuota 1,4 mlrd. Lt į šviesolaidinę infrastruktūrą. Įmonę įkūrė savivaldybės valdoma dujų ir elektros tiekimo įmonė „A2A“ ir privatus e. ryšių operatorius „e.Biscom“.

Privalumai:

- Išlaikoma galimybė užtikrinti socialinės naudos siekimą. Bendros nuosavybės modelis sudaro sąlygas derinti viešojo ir privataus sektoriaus interesus.

- Užtikrinamas priimtinas rizikos tarp šalių pasidalijimas. Į sutartį gali būti įtraukiamas reikalavimas privačiam operatoriui padidinti (išpirkti iš valstybės) turimą įmonės akcijų dalį, kai yra pasiekiami pagrindiniai projekto rodikliai (tinklo panaudojamumas).

- Galimybė pritraukti lėšas iš privačių e. ryšių operatorių. - Galimybė pritaikyti modelį įvairaus masto projektuose. Dažnai bendra įmonė kuriama kaip

specialiosios paskirtis įmonė. Tai sudaro sąlygas pritraukti investicijas iš įvairių šaltinių (paskolos, nauji investuotojai) ir pritaikyti mechanizmą skirtinguose lygiuose – tiek nacionaliniame, tiek regioniniame.

Trūkumai:

- Skirtingi partnerių interesai. Bendrą įmonę sudaro du arba daugiau partneriai iš viešojo ir privataus sektoriaus, turintys skirtingus interesus. Dėl to gali kilti sunkumų tiek ruošiant būsimą veiklos modelį, tiek užtikrinant jo funkcionavimą, kadangi partnerių interesai projekto eigoje gali keistis. Atsižvelgiant į tai, bendros įmonės modelis gali būti taikomas tik tais atvejais, kai viešojo ir privataus sektoriaus interesai iš esmės sutampa.



- Sunkumai vystant bendradarbiavimą. Papildomi valstybės ištekliai turi būti skirti deryboms su privačiais partneriais, sutarties sąlygų laikymosi priežiūrai ir kitiems su tuo susijusiems klausimams.

- Bendros įmonės atitikimas rinkos ekonomikos investuotojo principui. Šis principas numato, jog valstybės parama įmonei negali būti suteikta palankesnėmis sąlygomis nei rinkoje veikiančių privačių investuotojų (Ben Slocock, Konkurencijos generalinis direktoratas, 2002).

- Viešosios nuomonės priklausomybė nuo privačių partnerių reputacijos. Įsteigus bendrą įmonę su privačiais investuotojais, atsiranda papildoma projekto rizika („PPP4BROADBAND“, 2013).

5.5. Viešas planavimo, diegimo bei priežiūros modelis Viešas planavimo, diegimo bei priežiūros modelis pagrįstas dominuojančiu valstybės vaidmeniu. Valstybės institucijos yra atsakingos už visus tinklo diegimo ir valdymo aspektus. Parenkama arba įsteigiama įstaiga, kuriai patikimas tinklo valdymas. Įstaigos veikla dažniausiai apsiriboja didmeninių paslaugų teikimu. Kišimasis į mažmeninę rinką, viena vertus, priklausomai nuo valstybės yra apribotas teisinio reguliavimo. Kita vertus, valstybės intervencija tokiu atveju galimai iškraipytų rinkos struktūrą. Pagrindiniai šio modelio pasirinkimo motyvai – valstybės noras turėti visišką tinklo kontrolę (siekiama užtikrinti minimalų paramos poveikį rinkos struktūrai) arba tikslinių investicijų poreikis. Tokiu atveju vyrauja nuostata, jog tikslinės valstybės investicijos, skirtos išspręsti plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros trukdžiams, užtikrins dideles privačias investicijas. Iš nagrinėtų valstybių tokį modelį pasirinkimo Australija ir Latvija.

Latvijoje tinklo statyba vykdoma privačių ūkio subjektų, laimėjusių viešąjį pirkimą, tačiau tinklo operatorius ir savininkas – valstybinė akcinė bendrovė „Latvijos radijo ir televizijos centras“,

kurios 100 proc. akcijų priklauso valstybei. Viena pagrindinių deklaruojamų to priežasčių – operatoriaus turimi organizaciniai ir techniniai ištekliai. Operatorius įsipareigoja užtikrinti skaidrų didmeninių paslaugų teikimą privatiems operatoriams viso tinklo gyvavimo metu, nesikišti į mažmeninės rinkos raidą ir veikti nesiekdamas pelno. Tinklo išlaikymo sąnaudos dengtinos operatoriaus. LVRTC įpareigotas nesiekti pelno ir apsiriboti tik didmeninių paslaugų, prieinamų visiems privatiems ūkio subjektams, teikimu. Naudojant ES paramą, finansuojami tik statybos darbai, o ne tinklo priežiūra ir išlaikymas. Yra abejonių dėl LVRTC iki projekto įgyvendinimo vykdytos veiklos – duomenų perdavimo paslaugų valstybės įstaigoms. Jų atstovų teigimu, pasirinktus tokį plano įgyvendinimo modelį, tokios veiklos jie atsisakė. Visgi jų internetiniame puslapyje nurodyta, jog LVRTC teikia duomenų perdavimo tarp padalinių paslaugas įmonėms (į kurias įeina nemokamas el. paštas, prijungimui reikalingos įrangos nuoma ir instaliacija, 24 h monitoringas ir kt.). Taip pat teikiamos duomenų centro paslaugos.

Australijoje plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtra vykdoma valstybės įkurtos įmonės „NBN Co“. Jos veikla finansuojama vyriausybės lėšomis ir privačiomis paskolomis, pagal pirminį planą

įmonė turėjo grąžinti visus investuotas lėšas. Projektui kelti ambicingi tikslai – užtikrinti plačiajuosčio ryšio prieigą 93 proc. Australijos namų ūkių. Strateginė programos peržiūra parodė, jog planas įgyvendinamas per lėtai, jo sąnaudų sąmata gerokai išaugusi (40 proc.), o „NBN Co“ trūksta patirties ir žinių įgyvendinant tokio masto projektą. Strateginės peržiūros ataskaitoje rekomenduota peržiūrėti įmonės organizacinę struktūrą, vadovybės sudėtį ir kultūrą.

Privalumai:

- Socialinės naudos prioretizavimas. Tinklas nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl nėra kliūčių pagrindinį prioritetą skirti socialinės naudos maksimizavimui, o ne finansinės grąžos siekiui. Be to, išvengiama interesų konflikto užtikrinant efektyvią konkurenciją ir diegiant vienodus technologinius standartus.

- Minimizuojamas poveikis konkurencijai tarp e. ryšių operatorių. Atitinkamai modelis gali būti sėkmingai taikomas valstybėse, neturinčiose tinkamų rinkos priežiūros svertų.

Trūkumai:



- Nesėkmės atveju visa rizika prisiimama valstybės. - Tinklo plėtra yra ribojama valstybinių institucijų kompetencijos, kuri gali būti žemesnė nei privataus

sektoriaus (dėl mažesnės patirties e. ryšių srityje, darbo sąlygų ir kitų veiksnių).

5.6. Investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą modelio Lietuvai parinkimas Žemiau esančioje lentelėje pateikiama skirtingų modelių lyginamoji analizė remiantis pagrindiniais kriterijais, darančiais įtaką projekto įgyvendinimo sėkmei:

- Užtikrinta nauda visuomenei: socialinės naudos prioretizavimas prieš pelno motyvą; - Verslo suinteresuotumas: modelio patrauklumas privatiems investuotojams (tinklo nuosavybės

klausimas, paramos dydis ir kt. veiksniai), nulemiantis galimą jų įsitraukimą (privačių investicijų dydį ir kitus prisiimamus įsipareigojimus);

- Mažas arba neegzistuojantis poveikis konkurencijai: su konkurencija susijusių rizikų (pavyzdžiui, apribotos kitų tiekėjų atėjimo į rinką galimybės) egzistavimas. Tai susiję su nuosavybės teisės klausimais, taikomų apribojimų trukme;

- Valstybės kontrolė: Valstybės turimi naujos kartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros valdymo svertai;

- Papildomi finansavimo šaltiniai: Galimybė pritraukti finansavimą iš suinteresuotųjų pusių (vartotojų, e. ryšių operatorių).

Užtikrinta

nauda

visuomenei

Verslo

suinteresuot

umas

Mažas arba

neegzistuoja-

ntis poveikis

konkurencijai

Valstybės

kontrolė

Papildomi

finansavimo

šaltiniai

Vartotojų iniciatyva + - +/- - +

Privataus planavimo,

diegimo bei priežiūros

modelis

- + - - +

Visiško planavimo,


užsakymo modelis

+ - + + -

Bendros įmonės modelis +/- + - + +

Viešas planavimo,


modelis

+ - + + -

Vertinant vartotojų iniciatyva pagrįsto modelio tinkamumą plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrai Lietuvoje, svarbu atsižvelgti į iki šiol vykdytų kooperacija pagrįstų projektų sėkmę Lietuvoje, gyventojų pajamų lygį, bendruomeniškumo tradicijas, demografines tendencijas. Pagrindiniai argumentai, kuriais remiantis šio modelio taikymas Lietuvoje nerekomenduotinas, pateikiami žemiau:

- Žemas gyventojų pajamų lygis. Vartotojų iniciatyva pagrįsto modelio taikymas dažnai paremtas tuo, jog tai – veiksminga priemonė pritraukti maksimalias galimas investicijas iš gyventojų pusės. Atsižvelgiant į tai, jog naujos kartos „baltąsias“ zonas daugiausiai sudaro kaimo vietovės, kurių socialinė ir ekonominė padėtis yra prastesnė nei miesto (aukštesnis nedarbo lygis, industrinės bazės nebuvimas, spartus darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimas ir kt.) reikšmingas finansinis indėlis sunkiai tikėtinas. Be to, išanalizavus plačiajuosčio ryšio tinklo plėtros problematiką, išaiškėjo, jog kaip viena pagrindinių nepakankamai sparčios tinklo plėtros priežasčių įvardintas vartotojų nenoras mokėti daugiau už naujos kartos internetą, vartotojų paklausos ir gebėjimų stygius.



Finansinės aplinkybės taip pat įvardinamos kaip vienas svarbiausių veiksnių, nulemiančių gyventojų nesinaudojimą internetu.

- Modelio orientacija į mažesnės apimties projektus. Vertinant užsienio šalių patirtį, svarbu pažymėti, kad šis modelis kaip nepriklausoma nuo kitų priemonė naudojama daugiausiai vietinės reikšmės problemoms spręsti. Pavyzdžiui, Švedijos atveju tai, jog paramą gaus iniciatyviausios bendruomenės, vertinta kaip modelio privalumas žvelgiant iš socialinės naudos perspektyvos. Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos atveju siekiama Europos skaitmeninės darbotvarkės tikslų įgyvendinimo – visuotinės naujos kartos plačiajuosčio ryšio prieigos užtikrinimo, toks modelis tam nėra tinkamas, kadangi, tikėtina, liktų naujos kartos „baltųjų“ zonų, kuriose gyvenančios bendruomenės yra mažiau iniciatyvios (dėl blogesnės finansinės padėties, kooperacijos trūkumo ir kt. priežasčių).

- Kompetencijos trūkumas. Vartotojų iniciatyva pagrįsto modelio sėkmei svarbi bendruomenių kompetencija telekomunikacijų srityje, vietinės savivaldos institucijų viešojo administravimo gebėjimai. Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvoje nėra prielaidų (pavyzdžiui, iki šiol panašiu principu įgyvendintų plačiajuosčio ryšio plėtros projektų) aukštoms šios srities kompetencijoms vietiniu lygmeniu, toks modelis pasižymi papildomomis rizikomis, kaip kad, pavyzdžiui, brangūs technologiniai sprendimai, skirtingų technologinių standartų taikymas.

- Menkos kooperacijos tradicijos. Į naujos kartos „baltąsias“ zonas daugiausiai patenka individualūs namai, stovintys kaimiškosiose vietovėse, kurių gyventojai turi mažiau paskatų kooperuotis nei, pavyzdžiui, daugiabučių gyventojai (atsakomybės už šilumos tinklų priežiūrą perleidimas namų bendrijoms, bendro turto priežiūra ir kt. veiksniai). Be to, į daugiabučius orientuotas gyvenamųjų namų renovacijos modelis, pagrįstas gyventojų kooperacija, buvo nesėkmingas ir iš esmės modifikuotas šešioliktosios LR vyriausybės.

Atsižvelgiant į šias priežastis, kaip nepriklausoma plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros skatinimo priemonė vartotojų iniciatyva pagrįstas modelis nerekomenduotinas dėl pernelyg mažos potencialios naudos ir didelės su juo susijusios rizikos. Kita alternatyva – vartotojų iniciatyvos modelį panaudoti kaip sudėtinę dalį didesnės apimties nacionalinės programos (pagal Suomijos pavyzdį, žr. atvejo studijas). Vartotojai buvo skatinami dar prieš tranzitinės infrastruktūros tiesimo darbus pasirašyti sutartis su operatoriais ir sumokėti lėšas, reikalingas būsto „paskutinės mylios“ sprendimui (prijungimui prie tranzitinės infrastruktūros). Suomijos atveju modelis panaudotas siekiant užtikrinti efektyvų statybos darbų planavimą (iš karto atlikti tiek „vidurinės mylios“ , tiek „paskutinės mylios“ sprendimų įrengimo darbus) ir kuriamos infrastruktūros panaudojamumą. Dėl iš esmės skirtingų ekonominių ir socialinių sąlygų, tokio sprendimo nauda Lietuvoje yra abejotina. Privatus planavimo, diegimo bei priežiūros modelis – valstybė skatintų infrastruktūros plėtrą prisidėdama prie privataus sektoriaus investicijų (padengdama skirtumą tarp reikalingų ir operatoriaus prisiimamų investicijų). Modelis numato viešuosius konkursus naujos kartos „baltosioms zonoms“ padengti. Lietuvos atveju toks modelis svarstytinas dėl konkurencingos rinkos situacijos, tačiau įgyvendinant jį būtina užtikrinti viešųjų konkursų skaidrumą ir laikytis EK nustatytų reikalavimų dėl atviros prieigos prie subsidijuotos infrastruktūros. Taip pat privatus operatorius neturėtų gauti pelno iš šios infrastruktūros eksploatacijos, tai turėtų būti užtikrinama per jam nustatytą kainodarą (pagal operacines sąnaudas, lyginamosios analizės metodu kaip atskaitos tašką naudojant nesubsidijuoto tinklo tarifus, kainas kituose regionuose, valstybėse ir pan.). Sudarant paskatas privatiems ūkio subjektams infrastruktūros kūrimas būtų spartus ir efektyvus, tačiau tik galiojant sąlygai, jog būtų užtikrinamas konkurencingumas ir skaidrumas, neproteguojamas vienas tiekėjas. Jungtinės Karalystės praktika rodo, jog taikant šį sprendimą būtina deramai išanalizuoti rinką ir įsitikinti, jog investavimo galimybė yra patraukli daugiau nei vienam operatoriui. Kitu atveju tokio modelio taikymas neužtikrintų maksimalaus privačių investicijų dydžio dėl konkurencijos viešuosiuose konkursuose stokos. Atsižvelgiant į tai, jog, Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis (Ryšių reguliavimo tarnyba, 2013),vienam iš operatoriui priklauso 50,8 proc. plačiajuosčio ryšio prieigos, naudojant fiksuotojo ryš io technologijas, rinkos (pagal turimus abonentus) dalis ir didelė dalis ryšių kabelių kanalų sistemų, tikėtina, jog konkurencija, rengiant viešuosius konkursus, būtų ribota. Be to, turėtų būti užtikrinamas technologinio neutralumo



principas, t.y. paliekama galimybė viešuosiuose konkursuose dalyvauti ir toms įmonėms, kurios siūlo belaidžio ar kito ryšio sprendimus. Be to, užsienio šalių patirtis rodo, jog galima į viešuosius konkursus įtraukti įvairius papildomus operatorių įsipareigojimus:

- Vertikaliai neintegruotų tiekėjų prioretizavimas (Ispanija, Italija). Ispanijos investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrą modelyje numatyta, jog didesnis konkursinis balas viešajame konkurse turėtų būti skiriamas vertikaliai neintegruotoms įmonėms (turinčioms tik didmeninių paslaugų padalinį). Be to, vertikaliai integruotoms įmonėms kaip pagrįstos traktuojamos tik sąnaudos, tiesiogiai susijusios su atviros prieigos tinklo įrengimu.

- Esamos infrastruktūros panaudojimas (Ispanija, Jungtinė Karalystė). Ispanijos vyriausybė numatė administracines ir reguliacines priemones, skirtas pagerinti galimybes gauti esamos infrastruktūros prieigos teises. Viešajame konkurse dalyvaujantys ūkio subjektai turi nurodyti turimą tranzitinę infrastruktūrą, nurodyti jos panaudojimo planus bei duoti sutikimą šią perduoti kitiems dalyviams. Pastarieji atitinkamai galėtų modifikuoti savo planus atsižvelgdami į naujas galimybes. Jungtinės Karalystės atveju galioja antimonopolinis įstatymas, reikalaujantis suteikti visiems tiekėjams vienodą prieigą prie plačiajuosčio ryšio infrastruktūros, statomos ir eksploatuojamos „Openreach“ („British Telecom“ dalis).

- Plačiajuosčio ryšio prieigos galutiniam vartotojui užtikrinimas (Suomija). Suomijoje į ekonominio naudingumo principu vykdomo viešojo konkurso konkursinio balo sudėtį įtrauktas operatoriaus įsipareigojimas mažiausiai 10 metų, galutiniam vartotojui pareikalavus ir sutikus padengti su tuo susijusias sąnaudas, per savo mažmeninių paslaugų padalinį ar susitaręs su kitu operatoriumi pasiūlyti 100 Mb/s greitaveikos mažmenines interneto paslaugas.

Vertinant bendros įmonės modelio tinkamumą plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrai Lietuvoje, svarbu atsižvelgti į Lietuvos rinkos specifiką, potencialių partnerių interesus, teisinio reglamentavimo palankumą tokio teisino darinio sukūrimui. Pagrindiniai argumentais, kuriais remiantis šio modelio taikymas Lietuvoje nerekomenduotinas, pateikiami žemiau:

- Sudėtingas valstybės dalies įmonėje perleidimas privačiam partneriui. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nurodyta, jog valstybės ir savivaldybių turtas negali būti perduodamas kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims ar kitaip susiejamas su turtu jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Tai sumažina patrauklumą operatoriams prisidėti prie tokios įmonės kūrimo ir investuoti savo lėšas.

- Skirtingi operatorių interesai. Jei į bendros įmonės kūrimą būtų įtraukti tiek fiksuotojo, tiek judriojo ryšio tiekėjai, iškiltų skirtingų jų interesų derinimo problema. Kai kuriais atvejais jie gali būti iš esmės skirtingi arba tik iš dalies persidengiantys – pavyzdžiui, šviesolaidinės infrastruktūros atvedimas iki gyvenviečių arba stiebų statymas ir šviesolaidinių kabelių atvedimas iki jų. Atitinkamai bendros įmonės modelio rizika, susijusi su jo tvarumu, išauga. Be to, konsultacijų su privačiais ir valstybiniais e. ryšių operatoriais metu buvo išsakyti nuogąstavimai dėl pernelyg sudėtingų modelio įgyvendinimo aplinkybių.

- Teisinė rizika. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad iki 2010 m. Lietuvoje nebuvo aiškaus institucinės viešojo ir privataus sektorių partnerystės, kai viešasis ir privatus sektorius kuria mišraus kapitalo įmonę, teisinio reglamentavimo (Lietuvos Respublikos Seimas, 2009). Papildoma teisinė rizika, susijusi su tokio darinio kūrimu, mažina modelio patrauklumą privatiems operatoriams.

- Potenciali žala konkurencijai. Atsižvelgiant į aukščiau išsakytus argumentus, siekiant užtikrinti lygiareikšmį skirtingų operatorių interesų atstovavimą, bendrą įmonę turėtų sudaryti pagrindiniai šalyje veikiantys operatoriai (toks susitarimas pasiektas Estijoje steigiant „EstWin“ („EstWin“, 2013) bendrovę). Skirtingų operatorių neapimantis susitarimas keltų papildomų nuogąstavimų dėl poveikio konkurencijai.

Viešas planavimo, diegimo bei priežiūros modelis numato tinklo nuosavybės ir atsakomybės už eksploataciją suteikimą valstybei arba jos įgaliotai organizacijai. Valstybė yra tinklo savininkė ir pati parenka instituciją, kuri prižiūri infrastruktūrą. Šį modelį taiko Lietuva, Latvija, panašiu principu skatinti plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrą planuoja Slovakija. Taikant šį modelį reikėtų parinkti arba įsteigti įstaigą,



atsakingą už tinklo valdymą. Europos Komisijos reikalavimuose valstybės pagalbai plačiajuosčio ryšio plėtrai nurodoma, jog pasirinkusi šį modelį valstybė neprivalo skelbti viešojo pirkimo pagal ekonominio naudingumo kriterijų operatoriui parinkti. Tiesa, valstybės parinka arba įsiteigta įstaiga turi priklausyti valstybei (100 proc. nuosavybės) ir turi laikytis 3 pagrindinių reikalavimų. Pirma, valstybės tinklo operatorius negali vykdyti plėtros į komerciškai patrauklius regionus, kuriems netaikoma valstybės parama. Antra, operatoriaus veikla turi apsiriboti pasyvios infrastruktūros išlaikymu ir atviros prieigos suteikimu. Konkurencija su mažmeninėje rinkoje aktyviais e. ryšių operatoriais draudžiama. Trečia, turi būti aiškiai atskirta tinklo ir kitų įstaigos veiklų apskaita (Europos Komisija, 2013). Latvijos praktika rodo, jog galima tinklo diegimą ir eksploataciją pavesti valstybinei akcinei bendrovei. Įstaiga, kuri turėtų nesiekti pelno iš tinklo valdymo ir veikti nekomerciniais pagrindais, užtikriną vienodą prieigą prie infrastruktūros visiems mažmeniniams paslaugų tiekėjams, tačiau kyla papildomos problemos dėl vertikalaus integruotumo (veiklos didmeninėje ir mažmeninėje rinkoje). Pažymėtina, jog svarbu ne tik tiksliai apibrėžti didmeninių paslaugų kainodaros principus, bet ir tinkamų kompetencijų sutelkimas reguliuojančioje institucijoje. Italijos pavyzdys rodo, jog suteikiant tokias kompetencijas vienai institucijai įmanomas piktnaudžiavimas ir rinkos struktūros iškraipymas. Remiantis EK tyrimu, šios institucijos nustatomi didmeninių paslaugų tinklo, priklausančio „Telecom Italia“ tarifai yra nepagrįstai dideli dėl netinkamo sąnaudų nustatymo modelio. EK rekomenduoja atsižvelgti į investicijų grąžą ir pajamas, kurias gauna mažmeninis internetinio ryšio paslaugų tiekėjas. Be valstybinės įmonės ar įstaigos infrastruktūros palaikymą ir priežiūrą gali vykdyti ir privatus ūkio subjektas pagal su valstybe pasirašyta sutartį. Tai būtų viešas planavimo, diegimo bei priežiūros užsakymo modelis – valstybė yra tinklo savininkė, o privatus operatorius eksploatuoja jį. Tokį modelį taiko Italija. Operatoriui parinkti turi būti rengiamas skaidrus viešasis pirkimas. EK reikalauja užtikrinti atvirą prieigą prie didmeninių tinklo paslaugų užtikrinant vienodą kainą visiems operatoriams. Abu modeliai gali veikti efektyviai, jei sukuriami efektyvūs saugikliai vertikaliai integruotiems paslaugų tiekėjams. Pavyzdžiui, Latvijos atveju atsisakyta visų mažmeninių paslaugų teikimo (Springis, 2013), Italijoje numatyta, jog vertikaliai integruotiems tiekėjams dalyvaujant viešajame pirkime kaip pagrįstos turėtų būti traktuojamos tik sąnaudos, susijusios su atviros prieigos tinklo įrengimu. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrai Lietuvoje galėtų būti naudojami šie modeliai: privatus planavimo, diegimo bei priežiūros; viešas planavimo, diegimo bei priežiūros ir viešas planavimo, diegimo bei priežiūros užsakymo. Konkretus modelis turėtų būti pasirenkamas atsižvelgiant į konkrečios investavimo alternatyvos specifiką (žr. kituose Antrosios tarpinės ataskaitos skyriuose).

Dėl Lietuvos specifikos neatitikimo atmesti vartotojų iniciatyvos ir bendros įmonės modeliai. Investuojant į naujos kartos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrą, priklausomai nuo pasirinktos alternatyvos turėtų būti naudojamas privatus arba valstybinis planavimo, diegimo bei priežiūros modelis.



6. Investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą modelių įgyvendinimo alternatyvų ekonominis vertinimas

Rengiant pasiūlymus dėl optimalaus plačiajuosčio ryšio infrastruktūros diegimo ir finansavimo modelio, buvo atlikti trys pagrindiniai žingsniai: ES ir LR dokumentų ir teisės aktų peržiūra, 9 valstybių taikytų modelių analizė ir organizuoti susitikimai su Lietuvos e. ryšių operatoriais. Peržiūrėjus ES ir LR dokumentus ir EK valstybės pagalbos schemų suderinamumo reikalavimus, buvo apibrėžtos finansinės galimybės ir galimas valstybės vaidmuo siekiant Europos skaitmeninės darbotvarkės tikslų įgyvendinimo. Valstybių atvejų analizės metu identifikuoti pagrindiniai sprendimai taikomi skirtingų šalių siekiant „baltųjų zonų“ ir naujos kartos „baltųjų zonų“ padengimo. Konsultacijų su e. ryšių operatoriais metu išsiaiškintos pagrindinės netolimos ateities plėtros gairės. Duomenys apie esamą infrastruktūrą (telekomunikacijų bokštus, vandens bokštus, ryšio zonas ir pan.), taip pat planuojamas investicijas leidžia suprasti, kurie sprendimai turėtų būti komerciškai pagrįsti ir įgyvendinami 2014-2020 m. Aktualioje ES reikalavimų valstybės pagalbos schemai plečiant plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą redakcijoje (Europos Komisija, 2013) pateikiamos toks zonų klasifikavimas:

- Naujos kartos plačiajuosčio ryšio prieigos tinklas – tai tinklas, kuris visiškai arba dalinai paremtas šviesolaidine infrastruktūra ir jo techninės galimybės sudaro sąlygas teikti aukštesnės nei bazinio plačiajuosčio ryšio atveju kokybės paslaugas (reikalavimai greitaveikai skiriasi priklausomai nuo valstybės).

- Naujos kartos „baltoji zona“ – teritorija, kurioje šiuo metu nėra ir e. ryšių operatoriai neplanuoja per artimiausius 3 metus įrengti naujos kartos plačiajuosčio ryšio prieigos tinklo.

- Naujos kartos „pilkoji zona“ - teritorija, kurioje šiuo metu veikia tik vienas e. ryšių operatorių, siūlantis prieigą prie naujos kartos plačiajuosčio ryšio tinklo ir kiti operatoriai neplanuoja per artimiausius 3 metus įrengti kito naujos kartos plačiajuosčio ryšio prieigos tinklo.

- Naujos kartos „juodoji zona“ – teritorija, kurioje šiuo metu veikia bent du e. ryšių operatoriai, siūlantys prieigą prie naujos kartos plačiajuosčio ryšio tinklo arba egzistuoja tokie planai per artimiausius 3 metus įrengti naujos kartos plačiajuosčio ryšio prieigos tinklą.

Pažymėtina, kad atliekant e. ryšių operatorių apklausą, buvo pasirinkti 2 ir 8 metų periodai (t. y. iki 2015 m. pab. ir iki 2020 m. pab.), siekiant nustatyti, kokia situacija bus 2015 m. pabaigoje – 2016 m. pradžioje, kuomet turėtų pasibaigti 2007-2013 m. ES struktūrinės pramos lėšomis finansuojami RAIN-2 ir PRIP projektai, ir preliminariai prasidėti naujasis projektas, siekiantis įgyvendinti siūlomą modelį, ir kokia situacija galima 2020 m. Tačiau atsižvelgiant į dinamišką e. ryšių sektoriaus pobūdį ir poreikį nuolat turėti tikslius duomenis naujos kartos „baltųjų zonų“ nustatymui, rekomenduotina ne tik prieš įgyvendinant projektą pakartotinai su e. ryšių operatoriais suderinti intervencijos sritis, bet nuolat atitinkamos institucijos interneto svetainėje skelbti žemėlapius su informacija apie planuojamus plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros darbus. Finansinis aspektas, turintis įtaką siūlomiems modeliams, apima finansinius šaltinius ir lėšų paskirstymą. Be valstybės biudžeto, finansavimo šaltiniai - Europos regioninės plėtros fondas (ERPF) ir Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai (EŽŪFKP). Kito potencialaus šaltinio – Europos infrastruktūros tinklų priemonės pritaikymą aiškiai apribojo jos finansavimo sumažinimas (nuo 31,8 mlrd. Lt iki 3,5 mlrd. Lt) ir prioritetų pakeitimas, t. y. pagal priemonę parama pirmiausia skiriama e. paslaugoms ir tarptautiniams projektams (atitinkamai 85 ir 15 procentų priemonės biudžeto), o ne „baltųjų zonų“ problematikos sprendimui nacionaliniu mastu. Viso ERPF ir EŽŪFKP asignavimai siekia 174 mln. Lt. Atsižvelgiant į Lietuvos socialinę, ekonominę, geografinę specifiką, suformuotos 3 pagrindinės alternatyvos, iš kurių viena apibrėžiama kaip valstybės nesikišimas į sektoriaus raidą (žr. 1 skyrių). Kiti du variantai numato keliamiems tikslams pasiekti reikalingą valstybės intervenciją. Taip išgryninami svarbiausi technologiniai ir struktūriniai sprendimai. Argumentai, kuriais remiantis suformuotos šios alternatyvos, ir jų loginis išdėstymas pateikiamas diagramoje žemiau.



Pav. 10: Investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą modelių įgyvendinimo alternatyvų suformavimas

Atsižvelgus į suformuotų alternatyvų pobūdį, esamą problematiką, viešojo ir privataus sektorių vykdomų ir planuojamų iniciatyvų suderinamumą, pasiūlyti geriausiai Lietuvos specifiką atitinkantys įgyvendinimo būdai. Šioms alternatyvoms išskirti investavimo prioritetai. Kadangi į numatytų alternatyvų apimtį pakliūna valstybės investicijos į infrastruktūros planavimą ir diegimą, pagrindinis prioritetų formavimo principas – namų ūkių, kuriems suteikiama naujos kartos plačiajuosčio ryšio prieigos galimybė, skaičiaus maksimizavimas. Namų ūkių skaičius veiksmingiausiai maksimizuojamas plėtojant plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą tose naujos kartos „baltųjų zonų“ vietovėse, kurių gyventojų tankumas yra didžiausias. Geografinės charakteristikos Lietuvos teritorijos mastu iš esmės nesiskiria (pavyzdžiui, nėra kalnuotų vietovių), o į tokius veiksnius kaip miškingumas atsižvelgiama vertinant gyventojų tankumą. Papildomi kriterijai, tokie kaip interneto paklausą veikiantys elementai (pajamos, išsilavinimas, gebėjimai, užimtumo statusas, senėjanti visuomenės dalis ir pan.), įvertinti formuojant alternatyvas, tačiau nėra pagrindiniai nustatant investavimo prioritetus.



6.1. Alternatyva: Investuoti į šviesolaidinę infrastruktūrą

6.1.1. Prielaidos Vertinant šviesolaidinės infrastruktūros plėtrą kaip vieną iš alternatyvų, daromos šios prielaidos dėl technologinės pažangos spartos ir pobūdžio, rinkoje aktyvių ūkio subjektų veiklos ir kitų pagrindinių veiksnių:

- Privačių investicijų į šviesolaidinę infrastruktūrą dydis – apie 155 mln. Lt. Valstybės turimi finansiniai ištekliai nėra pakankami reikšmingos apimties šviesolaidinės infrastruktūros plėtrai užtikrinti (spręstų tik nedidelę dalį problemos), todėl atliekant skaičiavimus daroma prielaida, jog alternatyvos įgyvendinimo modelis remtųsi viešąja ir privačia partneryste. Kitaip tariant, dalį projekto sąnaudų prisiimtų privatus sektorius. Nors numatytas projekto biudžetas – 159 mln. Lt, dalis šių lėšų turės būti skirta techninės dokumentacijos ruošimui, viešinimui, administravimui ir kitoms veiklos. Remiantis iki šiol vykdytų projektų patirtimi, šis dydis galėtų būti maždaug 4 mln. Lt. Atitinkamai tiesiogiai šviesolaidinės infrastruktūros plėtrai būtų skirta 155 mln. Lt. Remiantis užsienio šalių patirtimi ir atsižvelgiant į Lietuvos specifiką, tikėtina, jog vidutinis privataus sektoriaus indėlis bus apie 50 proc. įgyvendinamo projekto vertės – viso 155 mln. Lt. Dar 15 mln. Lt turėtų būti skiriama iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai. Jie būtų panaudoti įgyvendinant plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrą kaimo vietovėse.

- LTE tinklo aprėptis. Atliekant skaičiavimus, daroma prielaida, jog LTE bazinių stočių, išdėstytų ant stiebų, 30 Mb/s ir spartesnio ryšio aprėpties spindulys – 4 km. Toks dydis nustatytas remiantis konsultacijų su telekomunikacijų bendrovių atstovais metu aptartomis techninėmis LTE galimybėmis.

- Mobilaus ryšio infrastruktūros atnaujinimas. Remiantis konsultacijų su privačiais ir valstybiniais operatoriais metu išsakytais pastebėjimais dėl bazinių stočių atnaujinimo, manoma, jog mobilaus



ryšio operatoriai 2014 – 2020 m. patys pakeis naudojamas bazines stotis į pritaikytas LTE technologijai miestuose, rajonų centruose ir atitinkamai tose vietovėse, kur šiuo metu stovi stiebai. Tobulėjant technologijoms kylantis vis didesnis poreikis 4G/LTE paslaugoms įpareigoja operatorius kurti šią infrastruktūrą. Taip pat plėtrai operatorius įpareigojo ir leidimo naudoti tam skirtus dažnius suteikimo sąlygos, kuriose numatyta, kad operatoriai privalės ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisės naudoti radijo dažnius suteikimo dienos (t. y. iki 2015 m.) ne mažiau kaip penkiuose Lietuvos miestuose įrengti LTE tinklą ir sudaryti galimybę gauti e. ryšių paslaugas LTE tinklu ne mažiau kaip 50 proc. kiekvieno to miesto gyventojų. Per penkerius metus nuo teisės naudoti radijo dažnius suteikimo (t. y. iki 2017 m.) operatoriai turi ne mažiau kaip penkiolikoje Lietuvos miestų įrengti LTE tinklą ir sudaryti galimybę gauti elektroninių ryšių paslaugas LTE tinklu ne mažiau kaip 50 proc. kiekvieno to miesto gyventojų.

- „Paskutinės mylios“ įgyvendinimo prielaida. Darytina prielaida, jog e. ryšių operatoriai savo tinklą toliau plėtos naudodamiesi naujai sukurta šviesolaidine infrastruktūra investuodami savo lėšas į galutinių vartotojų prijungimą. Tai patvirtina ir konsultacijų metu e. ryšių operatorių išsakyta nuomonė, jog šios infrastruktūros statyba yra reikšminga paskata investuoti į „paskutinę mylią“ ir pasiūlyti aukštesnės kokybės paslaugas savo vartotojams.

6.1.2. Skaičiavimai Atlikus skaičiavimus taikant GIS programinę įrangą nustatyta, kad šiuo metu šviesolaidinio ryšio prieigos galimybės neturi apie 317 000 Lietuvos namų ūkių, t. y. 25 proc. Prognozuojama, remiantis e. ryšių operatorių plėtros planais, kad jeigu nebūtų vykdomą valstybės intervencija į plačiajuosčio ryšio plėtrą 2016-2020 m. periodu, tuomet 2020 m. dėka privačių operatorių investicijų namų ūkių, neturinčių prieigos prie šviesolaidinio interneto, dalis siektų 23 proc., t. y. sumažėtų tik apie 2 proc. punktus. Pagrindiniai iššūkiai susiję su šviesolaidinio ryšio prieigos plėtra yra nedidelis gyventojų skaičius likusioje Lietuvos teritorijoje/gyvenvietėse ir santykinai didelė jų sklaida (mažas tankumas). Atsižvelgiant į tai, jog šios vietovės charakterizuojamos kaip daugiausiai išsidėsčiusios kaimo teritorijoje, atliekant skaičiavimus padarytos šios prielaidos:

- Vidutinį namų ūkį, gyvenantį kaimo vietovėje, sudarančių asmenų skaičius – 2,52. Toks dydis nustatytas remiantis Lietuvos Respublikos 2011 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatais.

- Besinaudojančių internetu gyventojų dalis kaime 2020 m. – 60 proc. Dydis nustatytas remiantis Statistikos departamento pateikiamais duomenimis apibrėžiant bazinį scenarijų. Bazinis scenarijus šiuo atveju apibrėžiamas kaip vidutinis (vidurkinis) lyginant su optimistiniu ir pesimistiniu scenarijais. Atitinkamai pagal optimistinį scenarijų besinaudojančių internetu gyventojų dalis kaime – 71 proc. (iki šiol vyravusio 3 procentinių punktų augimo kasmet tąsa), pesimistinį – 50 proc. (situacija išlieka nepakitusi lyginant su 2013 m.).

Pritaikius aptartas prielaidas, konsultuojantis su rinkoje aktyviais operatoriais, sudarytas ekonominis modelis, pagal gyvenvietės parametrus (plotas, gyventojų (namų ūkių) skaičius) apskaičiuojantis gyvenvietės namams prijungti šviesolaidine infrastruktūra reikalingų investicijų dydį.



Pav. 11: Ekonominiam vertinimui naudoto modelio sudarymo prielaidos



Pav. 12: Ekonominio vertinimo modelio pritaikymo pavyzdys



Toliau pateikiami atlikto ekonominio vertinimo rezultatai. Iš pateiktos diagramos, kurioje pavaizduoti vienam abonentui prijungti reikalingos investicijos dydis skirtingo dydžio gyvenvietėse, akivaizdu, jog net sąlyginai didelėse gyvenvietėse vieno individualaus namo prijungimas kainuoja daugiau nei operatorių įvardinama priimtina investicijų riba – 3000 Lt. Be to, svarbu pažymėti, jog nėra įvertintos gerokai didesnės sąnaudos, susijusios su pavienių pastatų (vienkiemių) prijungimu. Kaip atskaitos taškas naudotinas LR žemės ūkio ministerijos įgyvendinamas PRIP projektas. Investavus 17 mln. Lt planuojama sukurti šviesolaidinės infrastruktūros prieigą maždaug 400 objektų (42 500 Lt investicija vieno objekto prijungimui).

Pav. 13: Ekonominio vertinimo rezultatai: vienam abonentui prijungti reikalingos investicijos dydis pagal gyvenvietėje

gyvenančių asmenų skaičių, Lt

Vertinant šviesolaidinės infrastruktūros plėtros skatinimo modelio atitikimą projekto finansiniams apribojimams, iš žemiau pateikto paveikslo matoma, jog 159 mln. Lt valstybės (įskaitant administravimą) ir 155 mln. Lt privačių investicijų užtektų prijungti tik turinčias daugiau nei 400 gyventojų gyvenvietes, kurios yra prijungtos prie magistralinio šviesolaidžio tinklo. Būtų sukurta naujos kartos plačiajuosčio ryšio prieiga maždaug 90 000 namų ūkių, t.y. mažiau nei trečdaliui visų namų ūkių, esančių naujos kartos „baltosiose zonose“. Kadangi likusias „baltąsias zonas“ daugiausiai sudarytų nedideli kaimai ir vienkiemiai, remiantis užsienio šalių patirtimi, galima pagrįstai teigti, jog jų prijungimo šviesolaidine infrastruktūra sąnaudos gerokai viršytų pirmų dviejų trečdalių pasiekimui reikalingas investicijas (žr. Suomijos atvejo studiją).

Lentelė 1: Pasirinkus investicijų į šviesolaidinės infrastruktūros plėtrą, potencialiai prijungtinų gyvenviečių detalizavimas

Gyvenvietės gyventojų skaičius

Gyvenviečių skaičius Viso gyventojų Viso namų ūkių

2000-3000 4 9 042 3 617

1000-2000 35 47 256 19 310

500-1000 179 119 093 46 152

400-500 119 52 996 19 961

Iš viso: 337 228 387 89 040

Pav. 14: Ekonominio vertinimo rezultatai: Vykdant plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrą palaipsniui, skirtingų dydžių gyvenviečių prijungimui reikalinga

investicijų suma (suminis dydis), mln. Lt



Neišspręsta visuotinės naujos kartos interneto prieigos problema ES Skaitmeninės darbotvarkės tikslai suteikti visiems ES gyventojams prieigą prie naujos kartos plačiajuosčio internetinio ryšio nebūtų pasiekti. Būtų sukurta galimybė naudotis šviesolaidinio internetinio ryšio prieiga 82 proc. namų ūkių, o bendras namų ūkių turinčių naujos kartos plačiajuosčio ryšio prieigos galimybę dalis išaugtų iki 89 proc. Teritorijos, kurioje būtų prieinama plačiajuosčio ryšio prieigos galimybė, dalis būtų 66 proc. Turimi finansiniai ištekliai (net padarius prielaidą, jog 159 mln. Lt valstybės investicijų pritrauktų 155 mln. Lt privačių investicijų) yra nepakankami skaitmeninės

darbotvarkės tikslams pasiekti. Todėl visiškas tikslų įgyvendinimas priklausytų ne tik nuo valstybės, bet ir nuo technologinių tendencijų, telekomunikacijų rinkos raidos. Atsižvelgiant į šio sprendimo technologinį pranašumą, šviesolaidžiai išlieka patrauklia, nors nepakankama priemone. Tai reiškia, jog šviesolaidinės infrastruktūros plėtra gali būti taikoma tik kaip papildoma dalis programos, numatančios veiksmingus sprendimus visuotinės naujos kartos plačiajuosčio ryšio prieigos problemai išspręsti. 6.1.3. Įgyvendinimo būdai Investicijų į šviesolaidinę infrastruktūrą alternatyva būtų įgyvendinama pasirinkus privatų planavimo, diegimo bei priežiūros modelį (kaip minėta aukščiau, dėl itin didelio investicijų poreikio tai praktiškai yra vienintelis sprendimas, užtikrinantis reikšmingas programos apimtis). Pagrindiniai įgyvendinimo etapai pateikiami toliau:

- Gyvenviečių sąrašo sudarymas ir konkursų paskelbimas. Būtų sudarytas į naujos kartos „baltąsias zonas“ patenkančių gyvenviečių sąrašas. Infrastruktūros įrengimui nurodytose vietovėse būtų skelbiamas viešas konkursas, kuriame privatūs operatoriai pateiktų savo pasiūlymus. Remiantis užsienio šalių patirtimi, konkursas galėtų būti vykdomas pagal ekonominio naudingumo kriterijų. Konkursinį balą galėtų sudaryti darbų vertė, prašoma valstybės parama ir kiti kriterijai (pavyzdžiui, įsipareigojimas suteikti mažmenines paslaugas vartotojui pareikalavus ir sutikus padengti su tuo susijusias sąnaudas, vertikalus neintegruotumas ir kiti).

- Paramos skyrimas komerciškai patraukliausioms gyvenvietėms. Remiantis operatorių pateiktais pasiūlymais, kitoms sąlygoms esant lygioms, parama būtų skiriama tiems projektams, kuriuos įgyvendinant vieno abonento prijungimui prašoma mažiausiai valstybės paramos.

- Sukurtas tinklas nuosavybės teise priklauso privatiems operatoriams. Įgiję nuosavybę, privatūs operatoriai įsipareigoja užtikrinti atvirą prieigą vienodomis sąlygomis kitiems operatoriams ne mažiau nei 7 metus.

Įgyvendinant šią alternatyvą, valstybės institucijos turėtų nusistatyti investavimo prioritetus. Rekomenduotina, kad parama tokiu atveju pirmiausiai būtų skiriama tankiau apgyvendintoms vietovėms, esančioms naujos kartos „baltosiose zonose“.

Pav. 15: Šviesolaidinės infrastruktūros dengiama Lietuvos teritorija pasirinkus investavimo į šviesolaidinę infrastruktūrą alternatyvą

Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems“ surinkti duomenys



6.2. Alternatyva: Investuoti į šviesolaidinę ir belaidžio ryšio infrastruktūrą

6.2.1. Prielaidos Šviesolaidinio ir belaidžio ryšio plėtra iki namų ir gyvenviečių - tai antra alternatyva, kurios pagrindinis privalumas yra platus teritorijos padengimas. Jos esmė – investuojama ne tik į šviesolaidinės infrastruktūros plėtrą, o daugiausiai į judriojo plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrą. Prielaidos dėl technologinės pažangos spartos ir pobūdžio, rinkoje aktyvių ūkio subjektų veiklos ir kitų pagrindinių veiksnių pateikiamos toliau:

- Privačių investicijų į šviesolaidinę infrastruktūrą dydis – apie 100 mln. Lt. Nuo 2016 iki 2020 metų privačios investicijos į šviesolaidinę infrastruktūrą naujos kartos „baltosiose zonose“ siektų apie 100 mln. Lt (po 25 mln. Lt kasmet). Toks dydis nustatytas remiantis operatorių apklausos metu pateikta informacija ir konsultacijų metu išsakytais pastebėjimais. Valstybės investicijos (valstybės biudžeto ir ES struktūrinių fondų lėšos) šviesolaidinės ir belaidžio ryšio infrastruktūros plėtrai, pasirinkus šią alternatyvą, siektų 159 mln. Lt. Tiesa, dalis šių lėšų turės būti skirta techninės dokumentacijos ruošimui, viešinimui, administravimui ir kitoms veiklos. Remiantis iki šiol vykdytų projektų patirtimi, šis dydis galėtų būti maždaug 4 mln. Lt. Dar 15 mln. Lt turėtų būti skiriama iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai. Jie būtų panaudoti įgyvendinant plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrą kaimo vietovėse įgyvendinant PRIP-2 projektą.

- LTE tinklo aprėptis. Atliekant skaičiavimus, daroma prielaida, jog LTE bazinių stočių, išdėstytų ant stiebų, 30 Mb/s ir spartesnio ryšio aprėpties spindulys – 4 km. Toks dydis nustatytas remiantis konsultacijų su telekomunikacijų bendrovių atstovais metu aptartomis techninėmis LTE galimybėmis.



- Pagrindinis naujos kartos prieigos tinklo plėtros šaltinis - judriojo ryšio infrastruktūros atnaujinimas. Remiantis konsultacijų su privačiais ir valstybiniais operatoriais metu išsakytais pastebėjimais dėl bazinių stočių atnaujinimo, manoma, jog mobilaus ryšio operatoriai 2014 – 2020 m. patys pakeis naudojamas bazines stotis į pritaikytas LTE technologijai miestuose, rajonų centruose ir atitinkamai tose vietovėse, kur šiuo metu stovi stiebai. Tobulėjant technologijoms kylantis vis didesnis poreikis 4G/LTE paslaugoms įpareigoja operatorius kurti šią infrastruktūrą. Taip pat plėtrai operatorius įpareigojo ir leidimo naudoti tam skirtus dažnius suteikimo sąlygos, kuriose numatyta, kad operatoriai privalės ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisės naudoti radijo dažnius suteikimo dienos (t. y. iki 2015 m.) ne mažiau kaip penkiuose Lietuvos miestuose įrengti LTE tinklą ir sudaryti galimybę gauti e. ryšių paslaugas LTE tinklu ne mažiau kaip 50 proc. kiekvieno to miesto gyventojų. Per penkerius metus nuo teisės naudoti radijo dažnius suteikimo (t. y. iki 2017 m.) operatoriai turi ne mažiau kaip penkiolikoje Lietuvos miestų įrengti LTE tinklą ir sudaryti galimybę gauti elektroninių ryšių paslaugas LTE tinklu ne mažiau kaip 50 proc. kiekvieno to miesto gyventojų.

- „Paskutinės mylios“ įgyvendinimo prielaida. Darytina prielaida, jog e. ryšių operatoriai savo tinklą toliau plėtos naudodamiesi naujai sukurta stiebų ir šviesolaidine infrastruktūra investuodami savo lėšas į galutinių vartotojų prijungimą. Tai patvirtina ir konsultacijų metu e. ryšių operatorių išsakyta nuomonė, jog šios infrastruktūros statyba yra reikšminga paskata investuoti į „paskutinę mylią“ ir pasiūlyti aukštesnės kokybės paslaugas savo vartotojams – tiek gyvenantiems už miesto ribų, tiek judriems (keliaujantiems po Lietuvos teritoriją) miesto vartotojams.

6.2.2. Skaičiavimai Lietuvoje išvystyta pakankamai gera judriojo ryšio tinklo infrastruktūra, leidžianti teikti judriojo ryšio ir duomenų perdavimo paslaugas iš 765 unikalių vietovių12 (atmetus 5 didžiuosius miestus ir rajonų centrus), kuriose pastatytas bent vienas stiebas. Beveik 87 proc. šių taškų yra prijungti prie šviesolaidinio ryšio infrastruktūros. Pokalbių su judriojo ryšio operatoriais metu, buvo aptarta, kad 2014 – 2020 m. numatoma naudojamas bazines stotis pakeisti į pritaikytas LTE technologijai miestuose ir atitinkamai tose vietovėse, kur šiuo metu stovi stiebai. Darant prielaidą, kad 30 Mb/s ryšys būtų užtikrinamas 4 km spinduliu aplink bazinę stotį (50,26 km2 plotas), atitinkamai 765 stiebų padengtų maždaug 59 proc. Lietuvos teritorijos – 38 449 km2. Pridėjus 5 didžiųjų miestų ir rajonų centrų teritorijos dalį (4751 km2 - 7 proc.), nepadengta liktų 34 proc. Lietuvos teritorijos arba 22 100 km2. Šiai teritorijai padengti reikėtų papildomai pastatyti apie 500-600 stiebų (minėtas skaičius nustatytas, įvertinus tai, kad dalyje teritorijos, atsižvelgiant į geografines sąlygas (miškingumas, aukštingumas ir pan.) reikės į statyti stiebus tankiau). Tikslus skaičius turėtų būti nustatytas atlikus galimybių studiją13. Atitinkamai iki senų stiebų, neturinčių prieigos prie šviesolaidinės infrastruktūros, ir naujai pastatytų stiebų turėtų būti atvesti šviesolaidiniai kabeliai. Sėkmingas tikslų įgyvendinimas. Šis modelis leistų pasiekti bent 30 Mb/s greitaveikos ryšį visoje Lietuvos teritorijoje iki 2020 metų panaudojant LTE technologiją.

12 Detalus judriojo ryšio tinklo infrastruktūros aprašymas pateiktas aprašant pirmąją alternatyvą. 13 Atkreiptinas dėmesys, kad konkretus stiebų skaičius turėtų būti nustatytas, rengiant projekto, kuris įgyvendintų siūlomą modelį, galimybių studiją.



Pav. 16: Stiebų 30 Mb/s aprėpties žemėlapis prieš ir po projekto įgyvendinimo (sudarytas iliustraciniais tikslais)

Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems“ surinkti duomenys14

6.2.3. Įgyvendinimo būdai Malaizijos praktika rodo, jog judriojo ryšio prieigos plėtra yra sprendimas, taikytinas retai apgyvendintose vietovėse. Pavyzdžiui, Malaizijoje laikyta, jog 80 gyv./km2 jų atveju yra ta riba, nuo kurios belaidžio ryšio technologijos yra efektyviausias būdas visuotinei prieigai užtikrinti. Lietuvos atveju naujos kartos „baltųjų zonų“ gyventojų tankumas yra gerokai mažesnis – 16 gyv./km2. Net atsižvelgus į skirtingas geografines, socialines, ekonomines sąlygas, ši alternatyva užtikrintų tolygų Lietuvos teritorijos ir joje gyvenančių namų ūkių padengimą naujos kartos plačiajuosčiu ryšiu. Preliminariai įvertinus statytinų stiebų skaičių ir naujos kartos „baltosiose zonose“ gyvenančių asmenų skaičių, vienam stiebui tektų vidutiniškai maždaug 800 gyventojų. Valstybės investicijos į plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrą būtų panaudojamos trimis pagrindiniais būdais:

- Stiebų statyba. Atlikus galimybių studiją, būtų žinomas tikslus statytinų stiebų skaičius, preliminariais vertinimais šis dydis galėtų svyruoti nuo 500 iki 600. Nors konsultacijų metu operatoriai neįvardino bazinių stočių ir stiebų įrangos ir statybos darbų tikslios kainos (teigiama, jog mokama kaina priklauso nuo konkrečios įmonės verslo praktikos), remiantis pateiktais intervalais, stiebo pastatymo kaina būtų apie 100 000 Lt. Atitinkamai investicijų poreikis jų statybai būtų apie 60 mln. Lt.

- Investicijos į aktyvinę ir kitą stiebų eksploatacijai reikalingą įrangą bei žemės išpirkimo sąnaudos. Pastačius stiebus papildomai turėtų būti investuojama į elektros maitinimo infrastruktūros įrengimą, jėgos kabelio atvedimą, operatorių bazinių stočių prijungimui reikalingos aktyvinės įrangos įsigijimą. Preliminarus investicijų poreikis stiebų parengimui eksploatacijai ir žemės išpirkimui – apie 20 mln. Lt.

- Šviesolaidinės infrastruktūros plėtra. Priklausomai nuo naujų stiebų vietovės (ji turėtų būti parinkta atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą, aukštingumą, atitikimą higienos normų reikalavimams), vidutinis šviesolaidinio kabelio privedimo atstumas gali gerokai svyruoti. Remiantis GIS aplinkoje atliktais skaičiavimais, esamiems stiebams šis dydis yra 2 km. Prieš šviesolaidinės infrastruktūros būtų prijungti 100 šiuo metu stovintys ir 500-600 naujai pastatyti stiebai. Kaip minėta aptariant galimus technologinius sprendimus, belaidžio ryšio paslaugos greičiausiai bus pernelyg brangios verslams, persiunčiantiems didelį duomenų kiekį. Bent artimiausiu metu neturėtų būti panaikinti duomenų kiekio apribojimai, sąžiningo vartojimo taisyklės taikymas (viršijus tam tikrą duomenų kiekio ribą, apribojama ryšio sparta). Todėl svarbu pažymėti, jog

14 Pažymėtina, kad stiebų 30 Mb/s aprėpties žemėlapis po projekto įgyvendinimo, teikiant Galutinę projekto ataskaitą, bus patikslintas, siekiant kuo tiksliau atvaizduoti galimas stiebų pastatymo vietas.



investavimo į judriojo ryšio infrastruktūrą alternatyva turi papildomą privalumą. Nustačius reikiamą stiebų skaičių ir jų vietoves bei statybų sąmatą, papildomai galėtų būti plėtojama šviesolaidinė infrastruktūra. Kaip vienas to įgyvendinimo būdų siūlytinas šviesolaidinio kabelio tiesimas iki stiebų ne trumpiausiu, bet didžiausią socialinę naudą teikiančiu maršrutu. Praktikoje tai reikštų, jog papildomai būtų prijungiamos naujos kartos „baltosiose zonose“ esančios gyvenvietės, nutolusios priimtinu atstumu nuo kabelio trumpiausio maršruto. Atstumo priimtinumas turėtų būti nustatytas remiantis stiebų statybai nepanaudotų finansinių išteklių dydžiu, kuris bus aiškus atlikus galimybių studiją. Siekiant maksimizuoti socialinę naudą, prioritetas turėtų būti teikiamas daugiau gyventojų turinčioms gyvenvietėms įvertinus jų esamą infrastruktūrą. Atsižvelgiant į tai, jog kalbama apie naujos kartos „baltosiose zonose“ esančias gyvenvietes, kurių komercinis patrauklumas gerokai mažesnis, svarstytina šviesolaidžio linijų išvedžiojimo gyvenvietėje galimybė įrengiant prieigos taškus. Prie šių taškų privatūs operatoriai galėtų prijungti galutinius vartotojus. Tokio sprendimo pritaikymo nauda ir sąnaudos turėtų būti įvertintos analizuojant galimai prijungtinų gyvenviečių specifiką. Kadangi tų gyvenviečių teritorijoje ir taip būtų atliekami tiesimo darbai, tikėtina, jog papildomos investicijos būtų mažesnės nei potenciali nauda. Darant prielaidą, jog šviesolaidžio kilometro nutiesimo kaina – 30 000 Lt, o iš viso būtų nutiesta maždaug 2500 km šviesolaidžio kabelių, investicijos į šviesolaidinę infrastruktūrą galėtų būti apie 75 mln. Lt.



Pav. 17: Šviesolaidinio kabelio tiesimo iki stiebų maršruto parinkimo alternatyvos

Dėl projekto ilgalaikės trukmės ir specifikos, valstybei rekomenduojama išlaikyti tinklą nuosavybės teise. Pagrindinės to priežastys:

- Ilgas infrastruktūros eksploatacijos laikotarpis. Projekto metu sukurta judriojo ryšio infrastruktūra e. ryšių operatoriams sudarys sąlygas mažesnėmis sąnaudomis nei be valstybės intervencijos teikti aukštos kokybės paslaugas galutiniams vartotojams. Siekiant minimizuoti galimus konkurencijos iškraipymus, turėtų būti užtikrinama atvira prieiga prie infrastruktūros vienodomis sąlygomis ir kainomis visiems ūkio subjektams. Toks reikalavimas, pagal EK nuostatus, apibrėžus jo trukmę (ne mažiau 7 metų) turėtų būti taikomas pasirinkus bet kurį modelį ar jų kombinaciją, tačiau aktualu tai, jog ilga įsipareigojimo trukmė neigiamai paveiktų projekto patrauklumą privatiems operatoriams ir sumažintų paskatas investuoti savo lėšas. Atitinkamai valstybės kontrolės išlaikymas užtikrintų, jog prieiga vienodomis sąlygomis būtų užtikrinama visą infrastruktūros tarnavimo laikotarpį.

- Socialinės naudos siekio prioretizavimas. Pasirinkus privačia operatorių iniciatyva grįstą plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros modelį, e. ryšių operatorių įsitraukimas būtų grįstas investicinės grąžos siekiu. Tai atsispindėtų nustatant tarifus. Atsižvelgiant į tai, valstybinio modelio pasirinkimas sukuria terpę socialinę naudą maksimizuojančių plačiajuosčio ryšio prieigos sąlygų sudarymui.

- Tęstinumo įgyvendinant plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros projektus išlaikymas. Pažymėtina, jog įgyvendinant RAIN-1, RAIN-2, PRIP projektus buvo pasirinktas viešas planavimo,



diegimo bei priežiūros modelis. Sukauptos kompetencijos, patirtis sprendžiant kylančias problemas, sudaro sąlygas geresniam rizikų įvertinimui ir sklandesniam projekto įgyvendinimui.

- Paprastesnis žemės nuosavybės klausimų sprendimas. Dėl ilgo kuriamos infrastruktūros tarnavimo laikotarpio, siekiant išvengti papildomos rizikos, stiebai neturėtų būti statomi nuomojamuose žemės sklypuose. Valstybės turimi žemės ištekliai ir LR įstatymuose numatyti privačios žemės nuosavybės perėmimo būdai didina aktyviu jos įsitraukimu pagrįstų modelių patrauklumą.

Valstybei įgyvendinant projektą, pagrindiniai žemės nuosavybės problemos sprendimo būdai pateikiami žemiau:

- Valstybinės žemės panaudojimas. Statant stiebus, turėtų būti panaudojami valstybės valdomi žemės sklypai. Taip nebūtų patiriamos papildomos sąnaudos dėl žemės išpirkimo.

- Žemės išpirkimas. Jei numatytos stiebo statybos vietos apylinkėse nėra valstybės valdomų žemės sklypų, valstybė galėtų išpirkti reikiamus sklypus iš privačių ūkio subjektų.

- Žemės nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams. Siekiant spartaus projekto įgyvendinimo, LR vyriausybės nutarimu privati žemės nuosavybė gali būti paimta visuomenės poreikiams.

Ši alternatyva apsiriboja investicijomis į infrastruktūrą, bet ne į bazines stotis. Tai padaryta atsižvelgiant į susitikimų su operatoriais metu surinktą informaciją, taip pat vadovaujantis Prahos patirtimi, kuri parodė, kad dėl spartaus aktyvinės įrangos nusidėvėjimo, reikalingų reinvesticijų ir suderinamumo klausimų investicijas į aktyvinę įrangą turėtų atlikti pats operatorius. Aktualu tai, jog bendrojo naudojimo infrastruktūra leidžia išvengti investicijų dubliavimo, todėl sumažinamas bendras investicijų poreikis, užtikrinama mažesnė paslaugų kaina. Be to, sudaromos palankios sąlygos konkurencijai teikiant paslaugas galutiniams vartotojams. Valstybės parinkta/paskirta įstaiga teiktų atvirą prieigą prie stiebų ir šviesolaidinės infrastruktūros visiems operatoriams vienoda kaina. Stiebų ir šviesolaidžio statybos darbams būtų skelbiami viešieji pirkimai. Paslaugų tarifai būtų nustatomi įvertinus eksploatacijos sąnaudas. Siūloma, jog tiek stiebų, tiek šviesolaidinės plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtrą vykdytų ta pati įstaiga. Taip būtų išvengiama nesusikalbėjimo tarp atskirų įstaigų, užtikrinamas aukštas darbų koordinavimo lygis. Be to, svarbu pažymėti, jog toks sprendimas sudaro sąlygas minimizuoti išteklių, skiriamų projekto administravimui, dydį, kadangi administravimo pajėgumai ir poreikis būtų sukoncentruoti vienoje įstaigoje. Kadangi valstybės investicijos būtų nukreiptos į stiebų tinklo plėtrą, svarbu pakartotinai pažymėti, jog, remiantis interviu metu išsakytomis pozicijomis, e. ryšių operatoriai pripažįsta stiebų infrastruktūros kūrimą kaip reikšmingą paskatą judriojo ryšio plėtrai (bazinių stočių statymui).

Pasirinkus šią alternatyvą, būtų pasiekti Europos skaitmeninėje darbotvarkėje keliami tikslai, todėl valstybės institucijos iš principo galėtų nenusistatyti investavimo prioritetų, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad siūlomas tvaraus investavimo modelis apima ir ŠKL tiesimą, rekomenduotina, kad vietovės, kuriose būtų tiesiamas ŠKL, būtų prioretizuojamos pagal gyventojų tankumą.



7. Valstybės pagalba: pagrindiniai aspektai

Atsižvelgiant į tai, kad norit įgyvendinti Antroje tarpinėje ataskaitoje pateiktus pasiūlymus dėl tvaraus investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą modelio, reiks parengti ir su Europos Komisija suderinti valstybės pagalbos naujos kartos interneto prieigos tinklui (toliau NKP) vystyti schemą, šiame skyriuje bus pateikiama pagrindinė informacija, reikalinga naujai valstybės pagalbos schemai parengti. Pažymėtina, kad nauja valstybės pagalba – tai numatoma teikti valstybės pagalba, kuri nėra patvirtinta Europos Komisijos, o taip pat numatoma iš esmės keisti esama valstybės pagalba. Numatoma iš esmės keisti esama valstybės pagalba – tai pagalba, kurios dydis per metus didinamas daugiau kaip 20 proc. palyginti su jau patvirtintos pagalbos dydžiu per metus, arba pagalba, kurios tikslai ar sąlygos yra iš esmės keičiami. Siekiant, nustatyti, ar naujai planuojamos pagalbos tikslai ir (ar) sąlygos iš esmės skiriasi nuo šiuo metu jau egzistuojančioje valstybės pagalbos schemoje (valstybės pagalbos schemas SA.28192; (C (2009)5808 final, 2009 m. liepos 17 d.) (toliau – senoji valstybės pagalba schema) nustatytų, bus atliekamas trumpas pastarųjų palyginimas:

1. Intervencijos sritis ir tikslai. Valstybės pagalbos taisyklių taikymo plačiajuosčio ryšio tinklų sparčiam diegimui ES gairėse išskiriami dviejų tipų tinklai, t. y. baziniai ir NKP tinklai:

Bazinio plačiajuosčio ryšio tinklais laikomos kelios įvairios technologijų platformos, įskaitant asimetrines abonento linijas (iki ADSL2+ kartos tinklų), įprasti kabeliai (pvz., DOCSIS 2.0), trečiosios kartos judrieji tinklai (UMTS) ir palydovinės sistemos.

NKP tinklai – tai prieigos tinklai, visiškai arba iš dalies sudaryti iš optinių elementų ir leidžiantys teikti plačiajuosčio ryšio prieigos paslaugas, kurių savybės geresnės nei paslaugų, teikiamų esamais baziniais plačiajuosčio ryšio tinklais.

Remiantis šiais dviem aukščiau paminėtais tinklų tipais, Valstybės pagalbos taisyklių taikymo plačiajuosčio ryšio tinklų sparčiam diegimui ES gairėse skirtingai apibrėžiamos bazinio plačiajuosčio ryšio ir NKP tinklų „baltosios“, „pilkosios“ ir „juodosios“ zonos:

Bazinio plačiajuosčio ryšio tinklo „baltosios“ zonos – tai tokios zonos, kuriose plačiajuosčio ryšio infrastruktūros nėra ir artimiausioje ateityje greičiausiai nebus.

NKP tinklų „baltosios zonos“ – vietovė, kurioje NKP tinklų dabar nėra ir kurioje privatūs investuotojai per trejus metus veikiausiai jų nediegs, kaip nustatyta Valstybės pagalbos taisyklių taikymo plačiajuosčio ryšio tinklų sparčiam diegimui ES gairių 63 ir 65 punktuose.

Senosios valstybės pagalbos tikslas – Lietuvos kaimiškosiose vietovėse, kuriose plačiajuosčio ryšio paslaugos neteikiamos ir kurių artimiausiu metu nenumatoma įtraukti į plačiajuosčio ryšio aprėptį, plėtoti elektroninių tinklų infrastruktūrą didmeninėms plačiajuosčio ryšio paslaugoms teikti.



Intervencijos sritis arba tikslinės vietovės apėmė vietoves, kuriose nėra tinkamos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros – pavyzdžiui, kuriose esami operatoriai teikia tik siaurajuosčio ryšio interneto paslaugas arba kuriose siūlomos plačiajuosčio ryšio paslaugos yra neprieinamos dėl didelės kainos. Vadinasi, rengiant šiuo metu jau egzistuojančią valstybės pagalbos schemą SA.28192 ir nustatant intervencijos sritis, t. y. „baltąsias“ zonos, iš principo buvo vadovautasi pirmuoju apibrėžimu (bazinio plačiajuosčio). Tuo tarpu, naujos valstybės pagalbos tikslą galimą apibrėžti taip – Lietuvos vietovėse, kuriose naujos kartos interneto prieigos paslaugos (≥30 Mb/s) neteikiamos ir kurių artimiausiu metu nenumatoma įtraukti į NKP aprėptį, plėtoti judriojo ir fiksuotojo elektroninių tinklų infrastruktūrą, reikalingą didmeninėms NKP plačiajuosčio ryšio paslaugoms teikti. Vadinasi, šiuo atveju vadovaujamasi antruoju „baltosios“ zonos apibrėžimu (NKP). Galiausiai, senosios valstybės pagalbos tikslas, išreikštas skaičiais, skelbė, kad įdiegus valstybei nuosavybės teise priklausančią plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą, plačiajuosčio ryšio tinklo aprėptis nuo esamų 80 proc. padidėtų iki maždaug 98 proc. – apie 750 000 kaimiškųjų vietovių gyventojų (apytikriai 22 proc. Lietuvos gyventojų) galėtų naudotis plačiajuosčio ryšio paslaugomis fiksuoto, judriojo, bevielio ar kitokio ryšio technologijomis. Pažymėtina, kad minėtinas tikslas yra pasiektas arba tiksliau artimiausiu metu (užbaigus RAIN-2 projektą) bus pilnai pasiektas. Tuo tarpu naujos valstybės pagalbos tikslas, išreikštas skaitine išraiška – iki 2020 m. visiems Lietuvos gyventojams užtikrinti 30 Mb/s ir didesnės spartos interneto ryšio paslaugų prieinamumą, kuris šiuo metu siekia – 80 proc. namų ūkių.

2. Investicijų objektas. Spręsdamos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros trūkumo klausimą, Lietuvos valdžios institucijos 2004-2013 m. periodu neaptarnaujamose kaimiškosiose vietovėse kūrė magistralinį (angl. backhaul arba middle-mile) tinklą, tikintis, kad dėl mažesnių investicinių sąnaudų komerciniams operatoriams bus lengviau patekti į rinką, drauge juos skatinant plėsti savo plačiajuosčio ryšio tinklo aprėptį kaimiškosiose vietovėse. Įdiegus tinklą, buvo pradėta teikti atvira didmeninė prieiga tretiesiems operatoriams, kurie gali prijungti savo prieigos infrastruktūrą (t. y. „paskutinės mylios“ tinklo segmentą) ir teikti plačiajuosčio ryšio paslaugas galutiniams vartotojams. Tuo tarpu, naujos valstybės pagalbos atveju pagrindiniu investicijų objektu tampa nebe magistralinis plačiajuosčio ryšio (angl. backhaul arba middle-mile) tinklas (nors reikia pripažinti, kad jo kaip investicijų objekto visiškai neatsisakoma), bet stiebai, reikalingi judriojo naujos kartos interneto prieigos ryšio paslaugoms teikti. Tačiau kaip ir senosios valstybės pagalbos schemos atveju, taip ir naujosios atveju nebūtų investuojama į „paskutinės mylios“ segmentą (priešingai nei numatyta valstybės pagalbos schemos SA.28192 pakeitime, pagal kurį įgyvendinamas PRIP projektas), tikintis, kad investavus į stiebus ir dalinai į prieigos (arba „paskutinės mylios“) tinklų tarpines linijas, prie sukurtos infrastruktūros, naudojantis atvira didmeninės prieigos teise, jungsis tretieji operatoriai, kurie teiks plačiajuosčio ryšio paslaugas galutiniams vartotojams.

3. Teisinis pagrindas. Senoji valstybės pagalbos schema rėmėsi: Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymu, Lietuvos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros 2005–2010 metų plėtros strategija, Lietuvos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros 2005–2010 metų plėtros strategijos įgyvendinimo veiksmų planu, 2007–2013 m. ekonomikos augimo veiksmų programa, 2007–2013 m. ekonomikos augimo veiksmų programos priedu ir t.t.



Didžioji dalis minėtų teisės aktų nebegalioja ir yra nebeaktualūs. Kreipiantis dėl naujos valstybės pagalbos schemos patvirtinimo į Europos Komisiją, pirmiausia reikia peržiūrėti Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 301 (Žin., 2011, Nr. 33-1547), ir atitinkamai ją patikslinti.15 Taip pat, remiantis Europos Komisijos pasiūlymu dėl Bendrųjų taisyklių, reglamentuojančių Europos regioninės plėtros fondo (ERPF), Europos socialinio fondo (ESF), Sanglaudos fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) ir Europos jūrų ir žuvininkystės fondo (EJŽF) veiklą, reikia pasirengti ir pasitvirtinti nacionalinį NKP planą. Galiausiai pasitvirtinti atitinkamus 2014-2020 m. ES struktūrinės paramos periodo teisės aktus ir dokumentus, t. y. veiksmų programas, priemonių aprašymus ir t.t.

4. Viešos konsultacijos su suinteresuotaisiais subjektais. Abiejų valstybės pagalbos schemų rengimo atveju, buvo ir toliau turi būti konsultuojamasi su pagrindiniais suinteresuotaisiais subjektais, t. y. e. ryšių operatoriais. Pažymėtina, kad apibrėžiant „baltąsias“ zonas ir galimas valstybės intervencijos sritis bei objektus, buvo konsultuojamasi su visais e. ryšių operatoriais, taip pat jiems buvo pateikta preliminari informacija apie valstybės planuojamus veiksmus nuo 2015 m. plačiajuosčio ryšio vystymo srityje. Vis dėl to, išsami ir detali informacija apie tikslius plačiajuosčio ryšio vystymo planus ir stiebų statymo vietas, galės būti pateikta e. ryšių operatoriams tik atlikus projekto, kuriuo bus siekiama įgyvendinti pasiūlymus dėl tvaraus investavimo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą modelio, galimybių studiją. Parengus galimybių studiją, valstybės institucijos turėtų pakartotinai paviešinti atitinkamos institucijos interneto svetainėje pagrindines projekto savybes ir tikslinių vietovių sąrašą, paskelbdamos atitinkamą projekto informaciją ir pakviesdamos e. ryšių operatorius pateikti pastabas. Apskritai, rekomenduotina nuolat atitinkamos institucijos interneto svetainėje skelbti informaciją apie vietoves, kuriose planuojama valstybės intervencija plačiajuosčio ryšio plėtros srityje. Paskelbus tokią informaciją, iš esmės būtų užtikrinta, kad su ja galėtų susipažinti visi suinteresuotieji subjektai. Tai leis patikrinti kartografavimo rezultatus ir kiek įmanoma sumažinti konkurencijos su esamais paslaugų teikėjais ir su tais, kurie jau yra parengę investicijų planus artimiausiai ateičiai, iškraipymus, suteiks šiems investuotojams galimybę planuoti savo veiklą, o valstybės intervenciją padaryti dar tikslingesne.

5. Projekto planas. Remiantis senąją valstybės pagalbos schema, numatyta kad projektą sudaro 2 dalys:

I) plačiajuosčio ryšio tinklai kuriami žiedo infrastruktūros principu – šešių regioninių paskirstymo žiedų pavidalu. Statybos darbus (tai civilinės inžinerijos darbai, kabelių šulinių įrengimas, šviesolaidinių linijų skaidulos ir t. t.) atlieka pagal atitinkamus nacionalinius teisės aktus ir ES viešųjų pirkimų direktyvas atviro konkurso būdu atrinkti privatūs rangovai. Sukurtas tinklas nuosavybės teise priklausys valstybei.

II) sukurtą tinklą valdo ir didmenines paslaugas tretiesiems paslaugų teikėjams teikia viešasis pelno nesiekiantis juridinis subjektas „Plačiajuostis internetas“. Tinklą prižiūri ir aptarnauja atviro konkurso būdu atrinkti privatūs operatoriai. Sukūrus tinklą, didmeninės magistralinės prieigos paslaugos elektroninių ryšių operatoriams, norintiems teikti ryšio paslaugas galutiniams vartotojams, teikiamos atviromis ir nediskriminuojančiomis sąlygomis. Didmeninis tinklo operatorius, t. y. viešoji įstaiga „Plačiajuostis internetas“, mažmeninių paslaugų neteiks.

15 Pažymime, kad konkretūs pasiūlymai dėl Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programos keitimo ir kitų papildomų siūlytinų priemonių, skatinant plačiajuosčio ryšio plėtrą, bus pateikti Trečioje tarpinėje ataskaitoje.



Naujos valstybės pagalbos schemos rengimo atveju, rekomenduotina išlaikyti visus aukščiau paminėtus principus, esminis skirtumas – turėtų būti iš esmės tikslinami plačiajuosčio ryšio tinklų infrastruktūros kūrimo principai: kaip parenkamos vietovės stiebų statybai, stengiantis tolygiai uždengti Lietuvos teritoriją, kaip vedžiojamas ŠKL iki stiebų, norint prijungti kuo daugiau gyvenviečių, kaip vedžiojamas ŠKL gyvenvietėse, apimant kuo daugiau gatvių atitinkamoje gyvenvietėje ir pan. Pažymėtina, kad į pastaruosius klausimus, turėtų atsakyti projekto galimybių studija. Konkurencija. Siekiant užtikrinti, kad naujoji valstybės pagalbos schema skatintų e. ryšių operatorių konkurenciją ir tolygią NKP tinklo plėtrą rinkai nepatraukliose vietovėse, turėtų būti išlaikytos senajai valstybės pagalbos schemai būdingos apsaugos priemonės:

institucija, paskirta valdyti plečiamą tinklą, negalėtų veikti kaip mažmeninių plačiajuosčio ryšio paslaugų teikėjas, todėl neturėtų teikti plačiajuosčio ryšio paslaugų galutiniams vartotojams;

paskirta institucija turėtų tik vystyti ir valdyti didmeninę prieigą prie infrastruktūros, skirtą ją naudoti norinčioms trečiosioms šalims;

paskirta institucija nedalyvauja jokioje tinklo veikloje, kuria siekiama pelno, tik užtikrina pajamų ir išlaidų pusiausvyrą, o jo veikla apsiriboja tik pasyviosios infrastruktūros administraciniu valdymu;

paskirta institucija privalo teisingomis, skaidriomis ir nediskriminuojančiomis sąlygomis užtikrinti atvirą prieigą prie šio viešojo subjekto valdomos infrastruktūros.

6. Technologija. Kaip ir senosios valstybės pagalbos schemos atveju, taip ir naujosios atveju,

pasirinkta tinklo topologija leis užtikrinti technologinės priemonės neutralumą: toliau vystomas tinklas kaip tinkamas keletui skirtingų platformų, kurių operatoriai galės teikti savo paslaugas galutiniams vartotojams.

7. Kainodara. Didmeninės paslaugos, t. y. ŠKL nuomos, įkainius, kaip ir senosios valstybės pagalbos schemos atveju turėtų nustatyti Susisiekimo ministerija. Atsižvelgiant į tai, rekomenduotina, kad ir naujos didmeninės paslaugos, t. y. stiebų nuomos, kainas taip pat nustatytų pastaroji institucija. Šioje vietoje pažymėtina, kad rengiant projekto galimybių studiją, turėtų būti išsamiai išnagrinėti ir aprašyti naujos didmeninės paslaugos, t. y. stiebų nuomos, kainodaros principai. Nustatant pastaruosius, turėtų būti užtikrinta, kad įkainiai skatintų e. ryšių operatorių konkurenciją ir tolygią NKP tinklo plėtrą. Taip pat rekomenduotina, kad didmeninių paslaugų kainos būtų nustatomos, dalyvaujant Nacionalinei ryšių reguliavimo tarnybai.

8. Paramos gavėjai. Tiesioginis pagalbos gavėjas – didmeninis tinklo operatorius. Remiantis senąją valstybės pagalbos schema, t. y. viešoji įstaiga „Plačiajuostis internetas“. Naujosios valstybės pagalbos schemos atveju, taip pat galėtų būti viešoji įstaiga „Plačiajuostis internetas“, tačiau svarbiausiu aspektu tampa – kad toliau plėtojamą valstybės tinklą ir naujai sukurtą stiebų infrastruktūrą valdytų viena įstaiga. Netiesioginiai pagalbos gavėjai tiek senosios, tiek naujosios valstybės pagalbos schemos atveju bus elektroninių ryšių operatoriai, kurie naudos plečiamą tinklą ir stiebus mažmeninėms paslaugoms galutiniams vartotojams teikti.

9. Biudžetas ir finansavimo priemonės. Pagalba tiek senosios, tiek naujosios valstybės pagalbos schemos atveju būtų teikiama dotacijomis.

10. Priemonės trukmė. Pradžia priklauso nuo Europos Komisijos sprendimo, tačiau preliminari galima trukmė 2016–2020 m.



11. Pirkimai. Remiantis senąją valstybės pagalbos schema, buvo vykdytos dviejų etapų konkurso procedūros. Pirmuoju etapu tinklų statyba buvo suskirstyta į dešimt mažesnių projektų, kiekvienam jų atrenkant mažiausios kainos pasiūlymus. Antruoju etapu buvo skelbiami konkursai dėl tinklo priežiūros ir techninio aptarnavimo, pasirenkant ekonomiškai naudingiausius pasiūlymus. Atsižvelgiant į gerąją praktiką, rekomenduotina laikantis dviejų etapų konkurso procedūros, įgyvendinti ir naują valstybės pagalbos schemą.

12. Priežiūra. Priežiūros mechanizmas galėtų išlikti panašus kaip ir senosios valstybės pagalbos schemos atveju, tačiau rekomenduotina, kad bet koks galimas viešosios įstaigos „Plačiajuostis internetas“ perviršinis pelnas, sukauptas tinklo veikimo metu, būtų naudojamas tolesnei plačiajuosčio ryšio tinklo plėtrai pagal bendrąją schemą ir tokiomis pat, kaip pirminės pagalbos priemonės, sąlygomis.

Remiantis palyginimo rezultatais, konstatuotina, kad nors didelė dalis principinių nuostatų, lyginant naująją ir senąją valstybės pagalbos schemas, galėtų ir turėtų likti nepakitusios, tačiau keičiasi valstybės intervencijos tikslai, sritis ir investicijų objektas, todėl galima teigti, kad tai turėtų būti traktuojama kaip nauja pagalba. Atsižvelgiant į tai, kaip nustatyta 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 794/2004 įgyvendinančiu Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles, Lietuvos valstybės institucijos turėtų Europos Komisijai pateikti pranešimą apie valstybės pagalbos schemą, naudodama Europos Komisijos Reglamentu Nr. 794/2004 patvirtintą standartinę pranešimo formą.



Išvados ir rekomendacijos Remiantis ES dokumentų ir gerosios praktikos peržiūra, 9 valstybių taikytų modelių analize, organizuotais susitikimais su Lietuvos telekomunikacijų operatoriais bei ekonominio vertinimo rezultatais , daromos tokios išvados: 1. Nieko nedarant (nevykdant intervencijos) nebūtų įgyvendinti ES Skaitmeninės darbotvarkės tikslai –suteikti visiems ES gyventojams prieigą prie naujos kartos plačiajuosčio ryšio, t. y. 2020 m. naujos kartos plačiajuosčio ryšio prieigos galimybė būtų sudaryta tik 89 proc. namų ūkių (66 proc. Lietuvos teritorijos): 77 proc. namų ūkių turėtų prieigos prie šviesolaidinio interneto galimybę, o 89 proc. namų ūkių turėtų prieigos prie 30 Mb/s LTE ryšio galimybę. 2. Investuojant į šviesolaidinės infrastruktūros plėtrą ES Skaitmeninės darbotvarkės tikslai būtų įgyvendinti iš dalies, t. y. 2020 m. naujos kartos plačiajuosčio ryšio prieigos galimybė būtų sudaryta 89 proc. namų ūkių (66 proc. Lietuvos teritorijos): šviesolaidinio ryšio prieigos galimybė būtų suteikta 82 proc. namų ūkių, o 30 Mb/s greitaveikos LTE ryšio prieigos galimybę turėtų 89 proc. namų ūkių. 3. Investuojant į šviesolaidinės ir belaidžio ryšio infrastruktūros plėtrą ES Skaitmeninės darbotvarkės tikslai 2020 m. būtų įgyvendinti pilna apimtimi, t. y. 2020 m. naujos kartos plačiajuosčio ryšio prieigos galimybė būtų sudaryta 100 proc. namų ūkių (100 proc. Lietuvos teritorijos): 79 proc. namų ūkių turėtų šviesolaidinio internetinio ryšio prieigos galimybę, o 100 proc. namų ūkių turėtų prieigos prie 30 Mb/s LTE ryšio galimybę. 4. Remiantis atliktos analizės rezultatais ir viešo aptarimo metu išsakytais pastebėjimais, rekomenduotina, kad plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtra būtų vykdoma, įgyvendinant antrą alternatyvą, pagal kurią būtų derinamos investicijos į šviesolaidinę ir belaidžio ryšio infrastruktūrą. Projekto įgyvendinimui taip pat siūlytina pasirinkti valstybinio planavimo, diegimo bei priežiūros modelį. Pažymėtina, kad detalios investicijų apimtys ir jų pasiskirstymas tarp investicijų į šviesolaidį ir judrųjį ryšį turėtų būti nustatytos atlikus galimybių studiją.



1 PRIEDAS. Šaltinių sąrašas

Pirminiai duomenys a. Fokus grupės diskusija b. Interviu c. Operatorių apklausa Statistiniai duomenys

1. Australian Bureau of Statistics 2. Central Statistical Bureau of Latvia 3. Department of Statistics Malaysia 4. ES struktūrinės paramos portalas 5. EUROSTAT 6. Freedom House 7. FTTH Council Europe 8. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba 9. Lietuvos statistikos departamentas 10. Malaysian Communications and Multimedia Commission 11. VŠĮ „Plačiajuostis internetas“

ES teisės aktai bei dokumentai

1. Council of the European Union „Proposal for a Regulation of the European Parliament and of the Council establishing the Connecting Europe Facility“, Brussels, 2013 July 5th.

2. European Commission „Updated Work Programme 2011 and Work Programme 2012. Theme ICT – Information and Communications Technologies“, C(2011)5068 of 19 July, 2011.

3. European Commission, „A strategic vision for European standards: Moving forward to enhance and accelerate the sustainable growth of the European economy by 2020“, Communication from the Commission, Brussels, 1.6.2011 COM (2011) 311 final.

4. European Commission, „European Broadband: investing in digitally driven growth”, Communication from the Commission, COM(2010) 472.

5. European Commission, „Recommendation of 20 September 2010 on regulated access to Next Generation Access Networks (NGA)”, 20 September 2010, (2010/572/EU).

6. European Commission, „The Digital Agenda for Europe - Driving European growth digitally", Communication from the Commission, Brussels, 18.12.2012, COM(2012) 784 final.

7. European Commission, Commission staff working document on the implementation of national broadband plans, 3.3.2012, SWD(2012) 68 final.

8. European Commission, Communication from the Commission to the European Parliament, the Council, the European economic and social committee and the Committee of the regions „European broadband: investing in digitally driven growth“, 20/09/2010.

9. European Commission, SA.34199 (2012/N) – Italy „Digital Plan – Super-fast broadband“, Brussels, 18.12.2012, C(2012) 9833 final.

10. European Commission. „Connecting Europe Facility. Investing in Europe‘s growth“. 9/28/2012. 11. European Commission. „Regulation of the European Parliament and of the Council laying down

common provisions on the European Regional Development Fund, the European Social Fund, the Cohesion Fund, the European Agricultural Fund for Rural Development and the European Maritime and Fisheries Fund and laying down general provisions on the European Regional Development Fund, the European Social Fund, the Cohesion Fund and the European Maritime and Fisheries Fund and repealing Council Regulation (EC) No 1083/2006“ (EU) No 1303/2013, Brussels, 17 December 2013.

12. European Commission. Communication from the Commission „EU Guidelines for the application of State aid rules in relation to the rapid deployment of broadband networks“, (2013/C 25/01).

13. European Commission. Final report „Guide to Broadband investments“, September 2011. 14. European Commission. Press release „100% basic broadband coverage achieved across Europe – EU

target achieved ahead of schedule. Next stop is fast broadband for all”, Brussels, 17 October 2013.



15. European Commission. Press release „Commission formally requests Italian telecoms regulator to amend or withdraw its proposal for wholesale broadband price reductions“, Brussels, 12 December 2013.

16. European Commission. State aid N 304/2010 - Spain „Programa Avanza Nuevas Infraestructuras de Telecomunicaciones“, Brussels, 17.12.2010, C (2010)9513 final.

17. European Commission. State aid N 388/2009 – Finland „High-speed broadband pilot projects in Finland“, Brussels, 16.12.2009, C(2009)10403.

18. European Commission. State Aid N 62/2010 – Finland „High-speed broadband construction aid in sparsely populated areas of Finland“, Brussels, 6.05.2010, C(2010) 3062.

19. European Commission. State aid N 646/2009 – Italy „National broadband plan for rural areas in Italy“, Brussels, 30.04.2010, C(2010)2956.

20. European Commission. State Aid n° NN 24/2007 – Czech Republic „Prague Municipal Wireless Network“, Brussels, 30.05.2007, C(2007)2200.

21. European Commission. State aid SA.33324 – Latvia „Next generation network for rural areas“, Brussels, 09/11/2011, C (2011)7699 final.

22. European Commission. State aid SA.33671 (2012/N) – United Kingdom „National Broadband scheme for the UK - Broadband Delivery UK“, Brussels, 20.11.2012, C(2012) 8223 final.

23. European Commission. State aid SA.34290 (2012/N) – Finland „Modifications in the aid scheme supporting the development of high-speed broadband infrastructure in sparsely populated areas of Finland“, Brussels, 07.09.2012, C(2012) 6182 final.

24. European Commission. State aid SA.35834 (2012/N) – Spain „Extension of high speed broadband in Spain (PEBA-NGA)“, Brussels, 5.7.2013, C(2013) 4353 final.

25. European PPP Expertise Centre. „Delivering next generation access through PPP“, Luxembourg, 04/2012.

26. Europos Komisija, “2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija”. Komisijos komunikatas. KOM(2010) 2020 galutinis, Briuselis, 2010.03.03.

27. Europos Komisija, “Pažangieji tinklai. Nuo inovacijų iki diegimo”, KOM(2011) 202 galutinis, Briuselis 2011 04 12.

28. Europos Komisija, „i2010 – Europos informacinė visuomenė augimui ir užimtumui skatinti“, Komisijos komunikatas, Briuselis 2005 06 01, KOM (2005) 229 galutinis.

29. Europos Komisija, „Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl priemonių sparčiojo elektroninio ryšio tinklų diegimo sąnaudoms mažinti“, Briuselis, 26.3.2013, COM(2013) 147 final.

30. Europos Komisija. „Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas dėl Europos regioninės plėtros fondo ir panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1783/1999“, (EB) Nr. 1080/2006, 2006 m. liepos 5 d.

31. Europos Komisija. „Tarybos Reglamentas dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai“, (EB) Nr. 1698/2005, 2005 m. rugsėjo 20 d.

32. Europos Komisija. Pasiūlymas „Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis“, Briuselis, 2011.10.12, KOM(2011) 627 galutinis, 2011/0282 (COD).

Lietuvos teisės aktai 1. Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. birželio 16 d. nutarimas Nr. XI-304 „Dėl institucinės viešojo ir

privataus sektorių partnerystės“ (Žin., 2009, Nr. 75-3068). 2. Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. XI-2015 „Dėl Valstybės pažangos

strategijos „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 61-3050). 3. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. spalio 24 d. įsakymas Nr. 1281 „Dėl Lietuvos

informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programos įgyvendinimo tarpinstitucinio veiklos plano patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 125-6272).

4. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, Nr. VIII-729.

5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimas Nr. 853 „Dėl Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikės strategijos“ (Žin., 2002, Nr. 60-2424).

6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 23 d. nutarimas Nr. 788 „Dėl Ekonomikos augimo veiksmų programos priedo patvirtinimo“ (Žin., 2008.08.21, Nr. 95-3721).



7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 301 „Dėl Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programos patvirtinimo ir kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ (Žin., 2011, Nr. 33-1547).

8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimas Nr. 1482 „Dėl 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programos patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 144-7430).

9. Lietuvos Respublikos žemės įstatymas, Nr. I-446.

Pranešimai žiniasklaidoje 1. „Finland: Plan for universal 100Mbps service by 2015 on track“. Paimta iš: http://arstechnica.com,

2011.09.10. 2. „Fujitsu pulls out of BDUK“. Paimta iš: http://www.computerweekly.com, 2013.03.18. 3. „Government using wrong NBN rollout strategy“. Paimta iš: http://www.zdnet.com, 2013.11.30. 4. „How BDUK bungled Britain's next gen broadband rollout“. Paimta iš: http://www.pcpro.co.uk,

2013.07.18. 5. „IBEC Shutdown Deals Latest Blow to BPL“. Paimta iš: http://www.telecompetitor.com, 2012.03.01. 6. „Internet v Praze zdarma nebude. Síť je na prodej“. Paimta iš: http://aktualne.centrum.cz, 2009.04.29. 7. „Konec bezdrátového internetu v Praze“. Paimta iš: http://technet.idnes.cz, 2012.05.23. 8. „Meralco scraps broadband-over-power lines project“. Paimta iš: http://www.rappler.com,

2012.07.30. 9. „Most Successful U.S. Broadband Over Powerline Network Shut Down“. Paimta iš:

http://www.dslreports.com, 2010.04.04. 10. „PRAHA: Wi-fi pro nikoho“. Paimta iš: http://neviditelnypes.lidovky.cz, 2011.09.10. 11. „School simplifies E-Rate by moving to cloud computing“. Paimta iš: http://www.cisco.com, 2013.04.

12. „Understanding the Universal Service Fund And the Constant Efforts to Try and Reform it”. Paimta iš: http://www.dslreports.com, 2011.06.03.

Užsienio valstybių dokumentai 1. „NBN Co“. „Corporate plan 2012-15“, 6 August 2012. 2. „NBN Co“. Final Report „Strategic Review“, December 2013. 3. „NBN Co“. Media release „NBN Co and Optus Sign Binding Agreement“, 23 June 2011. 4. „Telstra“. Media release „Telstra signs NBN Definitive Agreements“, 23 June 2011, Melbourne. 5. „Universal Service Administration Company“. „Discount Matrix“, 2013. 6. „Universal Service Administration Company“. „Schools and Libraries Universal Service

Support Mechanism: Eligible Services List“, September 27, 2012. 7. „Universal Service Administration Company“. „USAC 2012 Annual Report“, 2013. 8. Department for Business Innovation and Skills, Department for culture, media and sports. „Britain's

Superfast Broadband Future“, December 2010. 9. Department for Business Innovation and Skills, Department for culture, media and sports. „Broadband

Delivery UK (BDUK). National Broadband Scheme for the UK Guidance: Wholesale Network Access“, September 2012.

10. Federal Communications Commission. „Broadband Assessment Model. Model documentation“, March 2010.

11. Federal Communications Commission. „The Broadband Availability Gap“, April 2010. 12. HM Treasury. „National Infrastructure Plan 2013“, December 2013. 13. Malaysia‘s Communication and Multimedia Commission. „HSBB Malaysia‘s Drive for High Speed

Broadband“, January 2009. 14. Malaysia‘s Communication and Multimedia Commission. „Malaysia‘s Broadband Initiatives and Future

Plans“, September 2013. 15. Malaysia‘s Communication and Multimedia Commission. „Universal to Broadband Malaysia“, April

2012. 16. VAS „Latvijas Valsts radio un televīzijas centrs”. Eiropas Reģionālās attīstības fonda projekta apraksts

„Nākamās paaudzes elektronisko sakaru tīklu attīstība lauku reģionos“, 2012. 17. VAS „Latvijas Valsts radio un televīzijas centrs”. Eiropas Reģionālās attīstības fonda projekta

iesnieguma veidlapa „Nākamās paaudzes elektronisko sakaru tīklu attīstība lauku reģionos“, 2012.

http://arstechnica.com/

http://www.computerweekly.com/

http://www.zdnet.com/

http://www.pcpro.co.uk/

http://www.telecompetitor.com/

http://aktualne.centrum.cz/

http://technet.idnes.cz/

http://www.rappler.com/

http://www.dslreports.com/

http://neviditelnypes.lidovky.cz/

http://www.cisco.com/

http://www.dslreports.com/



Ataskaitos, tyrimai, auditai ir kiti šaltiniai

1. „OpenSignal“. Insight Report „Global State of LTE Report“, February 2013. 2. „PPP4BROADBAND“. „"NGA Bottom Up Model", November 2013. 3. „PPP4BROADBAND“. „"NGA Joint Venture Model", November 2013. 4. „PPP4BROADBAND“. „"NGA Public DBO Model", November 2013. 5. Ali Salman, Universiti Kebangsaan Malaysia. „Internet Usage in a Malaysian Sub-Urban Community: A

Study of Diffusion of ICT Innovation“, 2011. 6. American Library Association. „The E-rate Fiscal Cliff: A Review of Recent Funding Issues in the E-rate

Program“, February 2013. 7. Broadband Commission for Digital Development, „Broadband: State of Broadband“, 2012. 8. Broadband coverage in Europe in 2011: Mapping progress towards the coverage objectives of the

Digital Agenda. Research report - a study prepared for the European Commission DG Communications Networks, Content & Technology.

9. Duarte B. Begonha and Sergio Osle, „McKinsey&Company”. “Choosing the right network technologies access mix”, May 2012.

10. Enriquez L., Malik A., Moodley L., Moraje S., Parekh E.J, „McKinsey&Company“. „Return of the fixed“, July 2013.

11. European Commission, „Digital Agenda for Europe, Annual Progress Report”, 2011 m. 12. European Commission, „Digital Agenda for Europe, Annual Progress Report”, 2012 m. 13. European Commission, „Digital Agenda for Europe, Annual Progress Report”, 2013 m. 14. Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai, „Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo

programavimo dokumento 3.3 priemonės „Informacinių technologijų paslaugų ir infrastruktūros plėtra“ poveikio vertinimas“, Vilnius, 2009.

15. Federal Communications Commission. „A Report on Consumer Wireline Broadband Performance in the U.S.“, February 2013.

16. Federal Communications Commission. „Remarks of commissioner Ajit Pai on Connecting the american classroom: a student-centered E-rate program“, American Enterprise Institute, Washington, DC, July 16, 2013.

17. Hans W. FRIEDERISZICK, Michael TRÖGE, Directorate-General Competition, Chief Economist Team. „Applying the Market Economy Investor Principle to State Owned Companies — Lessons Learned from the German Landesbanken Cases“, „Competition Policy Newsletter“, Number1, Spring 2006.

18. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos, „Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011-2019 m. programos vertinimo kriterijų reikšmių pokyčių įvertinimo ataskaita“, 2012 m., Vilnius.

19. Lietuvos kosmoso mokslo ir technologijų institutas. „Turimų Lietuvos orbitinių išteklių panaudojimo gairės“, 12/11/2012.

20. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, „Ataskaita apie elektroninių ryšių sektorių (2013 m. III ketvirtis)”, 2013 m., Vilnius.

21. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, „Lietuvos ryšių sektorius 2012“, Vilnius, 2013. 22. Lietuvos statistikos departamentas, „Informacinės technologijos Lietuvoje 2013“, Vilnius, 2013. 23. „Ofcom“. „Infrastructure Report: 2013 Update“, 24 October 2013. 24. „Ofcom“. Research document „The European Broadband Scorecard“, 5 March 2013. 25. Organisation for Economic Co-operation and Development. „Broadband over Power Lines (BPL):

Developments and Policy Issues“, 4 June 2009. 26. Partnerystės sutarties, apibrėžiančios Europos struktūrinių ir investavimo fondų paramą 2014–2020 m.

laikotarpiu, projektas. 27. SAWIN, „Ūkininkų ir organizacijų apklausa dėl šviesolaidinio interneto ryšio poreikio kaimo vietovėse“,

Vilnius, 2012. 28. The FTTH Council Europe, „Report for FTTH Council Europe: Regulatory policy and the roll out of fibre-

to-the-home networks“, 2012 m. 29. Viešosios politikos ir vadybos institutas „Lietuvos informacinės visuomenės plėtros tendencijų ir

prioritetų 2014-2020 metais vertinimo ataskaita“, 2012 m., Vilnius.

antroji tarpinĖ ataskaita projektas „plaČiajuosČio … · scenarijus 1.1. prielaidos Ši...

Documents