pirmoji tarpinĖ ataskaita projektas … tarpine...europos sąjungos valstybių narių ekonomikai, o...

PIRMOJI TARPINĖ ATASKAITA

PROJEKTAS „PLAČIAJUOSČIO RYŠIO INFRASTRUKTŪROS PLĖTROS IR PASLAUGŲ NAUDOJIMO

SKATINIMO MODELIO PARENGIMAS”

Vilnius, 2013

Pirmoji tarpinė ataskaita

UAB „InComSystems” 2

Turinys

Terminai ir sutrumpinimai .................................................................................................................................. 3

Įvadas ................................................................................................................................................................. 4

1. Plačiajuosčio ryšio tinklų infrastruktūros plėtrą sąlygojantys veiksniai ..................................................... 5

1.1. Europos Sąjungos strateginiai tikslai ir uždaviniai.................................................................................. 5

1.2. Lietuvos strateginiai tikslai ir uždaviniai ................................................................................................. 7

2. Plačiajuosčio ryšio tinklų infrastruktūros ir jos panaudojimo analizė .......................................................... 10

2.1. Esama ir artimiausiu metu numatoma sukurti plačiajuosčio ryšio tinklų infrastruktūra ..................... 10

2.1.1. Viešosios konsultacijos ......................................................................................................................... 21

2.2. Plačiajuosčio ryšio plėtra: gyventojų perspektyva ............................................................................... 22

2.2.1. Bendrieji naudojimosi ir skverbties rodikliai ........................................................................................ 22

2.2.2. Nesinaudojimo priežastys .................................................................................................................... 31

2.3. Plačiajuosčio ryšio plėtra: verslo įmonių perspektyva ......................................................................... 39

2.4. Plačiajuosčio ryšio plėtra: viešojo sektoriaus perspektyva .................................................................. 44

2.4.1. Valstybės ir savivaldybės įstaigos ......................................................................................................... 44

2.4.2. Švietimo sektorius ................................................................................................................................ 46

2.4.3. Bibliotekų sektorius .............................................................................................................................. 49

2.5. Plačiajuosčio ryšio plėtra: operatorių perspektyva .............................................................................. 51

3. Apibendrinimas ............................................................................................................................................ 55

1 PRIEDAS. Šaltinių sąrašas .............................................................................................................................. 58

2 PRIEDAS. Prieigos technologijų apžvalga ...................................................................................................... 61

3 PRIEDAS. Apklausoje dalyvavusių ūkio subjektų sąrašas .............................................................................. 70

4 PRIEDAS. Žemėlapiai ..................................................................................................................................... 71



Terminai ir sutrumpinimai

TERMINAS/TRUMPINYS PAAIŠKINIMAS

3G trečiosios kartos judriojo ryšio telekomunikacijų technologija (angl. Third Generation)

4G ketvirtosios kartos judriojo ryšio telekomunikacijų technologija (angl. Fourth Generation)

DSL technologija, leidžianti perduoti duomenis per varinę infrastruktūrą (telefonijos tinklą) (angl. Digital Subscriber Line)

EK Europos Komisija

ES Europos Sąjunga

Ethernet kompiuterių tinklų duomenų perdavimo technologija (IEEE-802.3 standartas)

FTTB šviesolaidis į pastatą (angl. Fiber to the Building)

FTTH šviesolaidis į namus (angl. Fiber to the Home)

IRT informacinės ir ryšių technologijos

IVPK Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos

LRTC AB Lietuvos radijo ir televizijos centras

Modelis Plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros ir paslaugų naudojimo skatinimo modelis

NKP naujos kartos prieiga

NKT naujos kartos tinklai

Pirkimo dokumentai atviro konkurso „Plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros ir paslaugų naudojimo skatinimo modelio parengimo paslaugos įsigijimas” pirkimo sąlygos

PRIP projektas „Plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtra kaimo vietovėse”

Projektas projektas „Plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros ir paslaugų naudojimo skatinimo modelio parengimas”

RAIN-1 projektas „Kaimiškųjų vietovių informacinių technologijų plačiajuostis tinklas RAIN”

RAIN-2 projektas „Kaimiškųjų vietovių informacinių technologijų plačiajuosčio tinklo RAIN plėtra”

RRT Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba

SIC Socialinės informacijos centras, UAB

VIISP Valstybės informacinių išteklių sąveikumo platforma

WiFi belaidžio ryšio duomenų perdavimo technologija (angl. Wireless Fidelity)

WiMAX belaidžio ryšio duomenų perdavimo technologija (angl. Worldwide Interoperability for Microwave Access)



Įvadas 2013 m. rugpjūčio 30 d. UAB „InComSystems” ir Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos (toliau – IVPK) pasirašė Paslaugų pirkimo sutartį Nr. 6F-125, kuri, pateikus sutarties įvykdymo užtikrinimą, įsigaliojo 2013 m. rugsėjo 2 d. UAB „InComSystems”, vadovaujantis Sutartyje ir Pirkimo dokumentuose nustatytais įpareigojimais, ne vėliau kaip per 75 dienas nuo Sutarties įsigaliojimo dienos teikia IVPK Plačiajuosčio ryšio tinklų infrastruktūros ir jos panaudojimo analizę (toliau – Pirmoji tarpinė ataskaita). Dokumento paskirtis. Pirmosios tarpinės ataskaitos paskirtis – pateikti plačiajuosčio ryšio tinklų infrastruktūros ir jos panaudojimo analizę, apimančią tiek fiksuotojo, tiek belaidžio ryšio tinklus, kurios pagrindu parengtas skaitmeninis plačiajuosčio ryšio infrastruktūros žemėlapis (toliau – žemėlapis) ir susisteminti duomenys apie plačiajuosčio ryšio infrastruktūros pasiekiamumą (angl. coverage) ir panaudojamumą (angl. take-up). Svarbu pažymėti, kad atliktos analizės pagrindu parengtas žemėlapis apima esamą ir per artimiausius 2 metus planuojamą sukurti plačiajuosčio ryšio tinklų infrastruktūrą (tiek viešojo sektoriaus įmonių ir įstaigų, tiek privačių operatorių lėšomis ir iniciatyva) ir yra suderintas su operatoriais (t. y. parengtas žemėlapis buvo pateiktas viešosioms konsultacijoms). Pažymėtina, kad Pirmojoje tarpinėje ataskaitoje pateikta informacija ir jos pagrindu padaryti apibendrinimai remiasi iš valstybės institucijų ir kitų oficialių šaltinių gautų duomenų analize, galiojančių teisės aktų analize, taip pat ryšio operatorių rašytine ir žodine informacija bei prielaida, kad ši informacija yra tiksli, teisinga ir išsami. Gautų duomenų auditas nebuvo atliekamas. UAB „InComSystems” neprisiima atsakomybės dėl nuostolių, atsiradusių veikiant ar susilaikant nuo veiksmų, remiantis šiame dokumente pateikta informacija.



1. Plačiajuosčio ryšio tinklų infrastruktūros plėtrą sąlygojantys veiksniai Projekto „Plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros ir paslaugų naudojimo skatinimo modelio parengimas” tikslas – parengti plačiajuosčio ryšio plėtros skatinimo modelį, apimantį priemones, kurias Lietuvos Respublikos valstybės institucijos turėtų įvykdyti 2014–2020 m. Europos Sąjungos struktūrinės paramos finansavimo laikotarpiu (toliau – Modelis), siekiant įgyvendinti Europos Sąjungos ir nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose nustatytus plačiajuosčio ryšio plėtros tikslus ir uždavinius.

1.1. Europos Sąjungos strateginiai tikslai ir uždaviniai 2008 m. pasaulinė finansų krizė padarė didelį neigiamą poveikį Europos Sąjungos ekonominiam ir socialiniam gyvenimui. Dėl kreditų suvaržymo, sumažėjusių būsto kainų ir sumaišties vertybinių popierių rinkose ypač smuko vartotojų pasitikėjimas, vartojimas ir investicijos. Namų ūkiai patyrė didelį spaudimą, įmonių užsakymai sumažėjo. Europos Komisija ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama sumažinti šios krizės padarinius Europos Sąjungos valstybių narių ekonomikai, o taip pat suformuoti Europoje aplinką, palankią ateities ekonomikos vystymusi, todėl 2008 m. lapkričio 26 d. parengė komunikatą Europos vadovų Tarybai – Europos ekonomikos atkūrimo planas. Minėtame Europos ekonomikos atkūrimo plane Europos Komisija iškėlė tikslą spartinti investicijas į infrastruktūrą, o tarp prioritetinių infrastruktūrų išskyrė plačiajuosčio ryšio tinklus. Europos Komisija pabrėžė, kad investicijų į plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą spartinimas trumpuoju laikotarpiu gali padėti stiprinti ekonomiką, o ilgalaikėje perspektyvoje – didinti Europos ilgalaikio tvaraus augimo potencialą. Atsižvelgiant į tai, Europos Komisija priėmė sprendimą didinti investicijas į plačiajuosčio ryšio plėtrą, nukreipdama šią finansinę paramą pirmiausia į plačiajuosčio ryšio prieigą vietovėse, kuriose tokio ryšio nepakanka, aukšta tokių paslaugų savikaina ir kur ryšio neįmanoma užtikrinti vien rinkos veikimu, bei iškėlė tikslą – užtikrinti, kad iki 2010 m. visi Europos Sąjungos piliečiai galėtų naudotis baziniu internetu1. Siekdama įgyvendinti Europos ekonomikos atkūrimo plane iškeltą tikslą, Europos Komisija 2009 m. pradžioje numatė 1 mlrd. EUR finansinę paramą sparčiajam internetui kaimo bendruomenėse atnaujinti ir plėtoti, kuri buvo skirta iš esamo ES kaimo plėtros fondo. Plačiajuosčio ryšio plėtros svarba ir įtaka Europos augimui ir inovacijų diegimui visuose sektoriuose bei socialinei ir teritorinei sanglaudai dar kartą buvo pabrėžta strategijoje „Europa 2020”, kurioje, įvertinus nepasiektus Europos ekonomikos atkūrimo plano tikslus, iškelti nauji plačiajuosčio ryšio plėtros tikslai:

iki 2013 m. visiems europiečiams sudaryti sąlygas naudotis baziniu plačiajuosčiu ryšiu;

iki 2020 m. užtikrinti, kad visi europiečiai turėtų galimybę naudotis gerokai spartesniu – didesnės kaip 30 Mb/s spartos – interneto ryšiu;

iki 2020 m. užtikrinti, kad 50 proc. ir daugiau Europos namų ūkių užsisakytų spartesnio kaip 100 Mb/s interneto ryšio paslaugą.

2010 m. rugsėjo 7 dieną Europos Komisija komunikatu patvirtino strategijos „Europa 2020” pavyzdinę iniciatyvą „Europos skaitmeninė darbotvarkė”, kurioje pripažįstama socialinė ir ekonominė plačiajuosčio ryšio nauda ir pabrėžiama jo svarba konkurencingumui, socialinei įtraukčiai ir užimtumui. Siekiant strategijoje „Europa 2020” nustatytų tikslų: užtikrinti pažangų, tvarų ir integracinį augimą, didinti konkurencingumą ir inovacijas, užtikrinti jaunimo darbo perspektyvas, sustabdyti ekonominės veiklos perkėlimą ir pritraukti daugiau vidaus investicijų, „Europos skaitmeninė darbotvarkė” iškeltas uždavinys valstybėms narėms – užtikrinti aktyvesnį spartaus plačiajuosčio fiksuoto ir belaidžio ryšio diegimą ir skverbtį, taip pat remti investicijas į naujus labai sparčius atvirus ir konkurencingus interneto tinklus, kurie bus ateities ekonomikos pagrindas.

1 Šioje ataskaitoje, siekiant išvengti neaiškumų dėl plačiajuosčio ryšio sąvokos vartojimo, bus naudojamos dvi sąvokos: „bazinis plačiajuostis ryšys“ – tai interneto ryšys, kurio sparta nevršija 30 Mb/s, ir „naujos kartos prieiga” arba „naujos kartos plačiajuostis ryšys” – tai interneto ryšys, kurio sparta siekia 30 Mb/s ir daugiau.



Taip pat „Europos skaitmeninėje darbotvarkėje” nustatyta, kad valstybės narės turi:

pagal Europos Sąjungos konkurencijos ir valstybės pagalbos taisykles naudodamosi viešuoju finansavimu, iki 2012 m. parengti ir pasiruošti įgyvendinti nacionalinius plačiajuosčio ryšio diegimo planus, kurie atitiktų 2020 m. Europos strategijoje nustatytus aprėpties, spartos ir naudojimosi tikslus;

imtis priemonių, įskaitant teisės aktų nuostatas, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos investuoti į plačiajuostį ryšį;

išnaudoti struktūrinių ir kaimo plėtros fondų lėšas, skirtas investicijoms į IRT infrastruktūrą ir paslaugas;

įgyvendinti Europos dažnių spektro politikos programą ir taip užtikrinti, kad dažnių spektras būtų skirstomas koordinuotai, siekiant, kad 30 Mb/s spartos interneto ryšys būtų prieinamas visiems iki 2020 m.;

taip pat įgyvendinti Naujos kartos prieigos rekomendaciją. Galiausiai „Europos skaitmeninėje darbotvarkėje” valstybės narės dar kartą įpareigotos siekti strategijos „Europa 2020” tikslų plačiajuosčio ryšio plėtros srityje, t. y. kad bazinis plačiajuostis ryšys (fiksuotasis ir belaidis) būtų prieinamas visiems iki 2013 m., o interneto sparta būtų palaipsniui didinama iki 30 Mb/s ir daugiau, taip pat – kad būtų įdiegti naujos kartos prieigos tinklai, kuriuose būtų galima užtikrinti itin spartų (daugiau kaip 100 Mb/s) interneto ryšį. Taip pat „Europos skaitmeninėje darbotvarkėje” nustatyti šie pagrindiniai skaitmeninės įtraukties tikslai: iki 2015 m. turi būti pasiekta, kad reguliariai internetu besinaudojančių žmonių padaugėtų nuo 60 iki 75 proc., o reguliariai internetu besinaudojančių pažeidžiamų asmenų – nuo 41 iki 60 proc., iki 2015 m. turi būti pasiekta, kad internetu niekada nesinaudojusių gyventojų sumažėtų dvigubai (iki 15 proc.); skaitmeninės bendrosios rinkos pagrindiniai tikslai: iki 2015 m. turėtų būti užtikrinta, kad internetu pirktų 50 proc. gyventojų, iš kitų valstybių internetu pirktų 20 proc. gyventojų; viešųjų paslaugų tikslai: iki 2015 m. užtikrinti, kad e. valdžios paslaugomis naudotųsi 50 proc. piliečių, o užpildytas formas tokiu būdu teiktų daugiau kaip pusė iš jų, iki 2015 m. internetu turi būti prieinamos visos pagrindinės tarpvalstybinės viešosios paslaugos, įtrauktos į sąrašą, dėl kurio valstybės narės turi susitarti iki 2011 m. Vadinasi, minėtuose Europos Sąjungos strateginiuose dokumentuose, t. y. strategijoje „Europa 2020” ir pavyzdinėje iniciatyvoje „Europos skaitmeninė darbotvarkė”, numatyti šie svarbiausi valstybių narių siektini plačiajuosčio ryšio rodikliai:

1. visuotinis bazinio plačiajuosčio ryšio prieinamumas iki 2013 m.; 2. visuotinis naujos kartos plačiajuosčio ryšio ( 30 Mb/s ir daugiau) prieinamumas iki 2020 m.; 3. 50 proc. ir daugiau namų ūkių turėtų būti užsisakę 100 Mb/s ir spartesnį interneto ryšį iki 2020 m.

Galiausiai reikia pažymėti, kad planuojamo sukurti Modelio poreikį determinuoja ir Europos Komisijos pasiūlymas dėl Bendrųjų taisyklių, reglamentuojančių Europos regioninės plėtros fondo (ERPF), Europos socialinio fondo (ESF), Sanglaudos fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) ir Europos jūrų ir žuvininkystės fondo (EJŽF) veiklą, kurio pirminė paskirtis nustatyti reikalavimus Europos Sąjungos valstybėms narėms, gausiančioms 2014–2020 m. struktūrinių fondų paramą. Šiame pasiūlyme viena iš ex ante sąlygų, kurią valstybės narės turės įgyvendinti, siekdamos gauti Europos Sąjungos 2014–2020 m. struktūrinių fondų paramą, skamba taip: „Naujos kartos prieigos infrastruktūra: parengti nacionaliniai NKP planai, kuriuose atsižvelgta į regioninius veiksmus, siekiant įgyvendinti Europos Sąjungos didelės spartos interneto prieigos tikslus, daugiausia dėmesio skiriant toms sritims, kuriose nustatyta, kad rinka negali prieinamomis sąnaudomis suteikti pakankamos kokybės atviros infrastruktūros, laikantis Europos Sąjungos konkurencijos ir valstybės pagalbos taisyklių, ir teikti pažeidžiamoms grupėms prieinamas paslaugas”. Ši sąlyga detalizuojama taip: „Galiojančiame nacionaliniame NKP plane pateikiama: reguliariai atnaujinamas investicijų į infrastruktūrą planas, kuriame įvertinta bendra paklausa, nurodytos investicijos ir paslaugos; tvarūs investicijų modeliai, kuriais skatinama konkurencija, suteikiama galimybė



naudotis atvira, prieinama, kokybiška ir perspektyvia infrastruktūra ir paslaugomis; privačių investicijų skatinimo priemonės.” Lietuvos pasirengimas įgyvendinti minėtą ex ante sąlygą traktuojamas kaip dalinis, todėl Partnerystės sutarties projekto 3 priede numatyta, kad Lietuva parengs Plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros ir paslaugų naudojimo skatinimo modelį iki 2014 m, kovo 1 d. ir patvirtins investavimo modelį bei NKP planą iki 2014 m. rugsėjo 1 d. Apibendrinant Europos Sąjungos strateginių dokumentų, susijusių su plačiajuosčio ryšio plėtra, apžvalgą, galima konstatuoti, kad Europos Komisija visų pirma ragina valstybes nares:

1. siekti strategijoje „Europa 2020” ir pavyzdinėje iniciatyvoje „Europos skaitmeninė darbotvarkė” nustatytų plačiajuosčio ryšio plėtros rodiklių įgyvendinimo: 1.1. visuotinis plačiajuosčio ryšio prieinamumas iki 2013 m.; 1.2. visuotinis labai greito interneto (30 Mb/s ir daugiau) prieinamumas iki 2020 m.; 1.3. ne mažiau kaip 50 proc. namų ūkių, naudojančių 100 Mb/s ir spartesnį interneto ryšį iki 2020 m. 2. papildomai nusistatyti nacionalinius plačiajuosčio ryšio plėtros tikslinius rodiklius; 3. priimti konkrečius nacionalinius strateginius plačiajuosčio ryšio plėtros vystymo planus, pasirenkant efektyviausias priemones minėtiems Europos Sąjungos ir nacionaliniams plačiajuosčio ryšio plėtros tikslams pasiekti; 4. renkantis priemones plačiajuosčio ryšio plėtros skatinimui, atsižvelgti į Europos Sąjungos teisės reikalavimus ir EK rekomendacijas; 5. efektyviai naudoti viešojo sektoriaus finansinę paramą plačiajuosčio ryšio vystymui, nepažeidžiant Europos Sąjungos valstybės pagalbos teikimo taisyklių nuostatų, neiškraipant konkurencijos ir kur įmanoma pasitelkiant privataus sektoriaus investicijas; 6. imtis nacionalinio lygmens veiksmų (įskaitant teisinius), mažinant plačiajuosčio ryšio diegimo išlaidas ir t.t.

1.2. Lietuvos strateginiai tikslai ir uždaviniai Šiuo metu plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros tikslai ir atitinkamai šių tikslų pasiekimo vertinimo kriterijai, nustojus galioti Lietuvos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros 2005–2010 metų plėtros strategijai, patvirtintai Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 1231 (Žin., 2005, Nr. 137-4920), buvo iš dalies modifikuoti ir integruoti į bendrą Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 301 (Žin., 2011, Nr. 33-1547), ir tapo sudėtine šios programos dalimi. Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programoje numatyta, kad, įgyvendinant pastarąją, bus siekiama didinti žmonių gebėjimą naudotis informacinėmis technologijomis, plėsti šių technologijų infrastruktūrą, plėtoti elektroninį turinį ir paslaugas bei skatinti naudotis jų galimybėmis. Tai reiškia, kad informacinė visuomenė Lietuvoje plėtojama vadovaujantis šiais prioritetais:

1. Lietuvos gyventojų gebėjimų naudotis IRT tobulinimas (1 prioritetas); 2. elektroninio turinio ir paslaugų plėtra, jų naudojimo skatinimas (2 prioritetas); 3. IRT infrastruktūros plėtra (3 prioritetas).

Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programoje nustatytas 1 prioriteto įgyvendinimo tikslas – skatinti Lietuvos gyventojus įgyti žinių ir įgūdžių, kad jie sėkmingai naudotųsi IRT, įsitrauktų į žinių visuomenę, gerėtų jų gyvenimo kokybė, mažėtų socialinė atskirtis, – o 2 prioritetui, t. y. elektroninio turinio ir paslaugų plėtra, jų naudojimo skatinimas, iškelti net du:

pirmasis tikslas – skatinti gyventojus naudotis elektroniniu būdu teikiamomis viešosiomis ir administracinėmis paslaugomis, užtikrinti duomenų perdavimo kokybę, funkcionuojančių paieškos sistemų infrastruktūrą, taip prisidėti prie elektroninės demokratijos plėtros.

antrasis tikslas – puoselėti IRT priemonėmis Lietuvos kultūrą ir lietuvių kalbą.



Analizuojant 3 prioritetą, t. y. IRT infrastruktūros plėtrą, Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011– 2019 metų programoje nustatyti šie 3 prioriteto tikslai:

pirmasis tikslas – užtikrinti geografiškai tolygią plačiajuosčių elektroninių ryšių tinklų infrastruktūros plėtrą visoje šalies teritorijoje ir skatinti elektroninių ryšių paslaugų naudojimą.

antrasis tikslas – užtikrinti elektroninės erdvės saugumą ir patikimumą, didinti gyventojų ir įmonių pasitikėjimą elektronine erdve.

3 prioriteto 1 tikslui pasiekti iškelti šie konkretūs uždaviniai:

1. užtikrinti plačiajuosčių elektroninių ryšių tinklų infrastruktūros plėtrą vietovėse, kuriose šios infrastruktūros plėtros ir paslaugų teikimo negali užtikrinti rinka; 2. atnaujinti viešosios interneto prieigos infrastruktūrą bibliotekose; 3. skatinti konkurenciją plačiajuosčio elektroninio ryšio rinkoje, didinti rinkos reguliavimo efektyvumą, siekti, kad iki 2020 m. visi Lietuvos gyventojai galėtų naudotis spartesniu negu 30 Mb/s interneto ryšiu.

Kiekvienam minėtam uždaviniui numatytas ir vertinimo kriterijus, kuriuo parodoma, kokius rezultatus tikimasi pasiekti, įgyvendinus minėtus Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programos 3 prioriteto 1 tikslo uždavinius 2019 m., t. y.:

1. 100 proc. visų Lietuvos gyventojų bus sudarytos galimybės gauti prieigą prie plačiajuosčio ryšio; 2. 80 proc. visų Lietuvos namų ūkių naudosis plačiajuosčiu internetu; 3. 98 proc. visų Lietuvos įmonių naudosis plačiajuosčiu internetu; 4. 100 proc. viešųjų interneto prieigos vietų naudos 10 Mb/s ir spartesnį interneto ryšį; 5. 100 proc. visų Lietuvos gyventojų naudosis 30 Mb/s ir spartesniu interneto ryšiu.2

Verta papildomai paminėti ir keletą kitų nacionalinių teisės aktų, kuriuose tiesiogiai ar netiesiogiai užsimenama apie plačiajuosčio ryšio plėtros tikslus:

Seimo 2012 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. XI-2015 patvirtintoje Valstybės pažangos strategijoje „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030” sumanios ekonomikos iniciatyvos aprašyme įtvirtinta nuostata, skatinanti kurti moderniausias informacinės technologijas ir skaitmeninę infrastruktūrą šalyje. Strategiją „Lietuva 2030” įgyvendinančioje Nacionalinės pažangos programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1482, prioritete „Ekonominiam augimui palanki aplinka”, numatytas net atskiras uždavinys „Kurti pažangią ir saugią informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūrą ir sprendimus”. Pastarojo uždavinio viena iš

2 UAB „InComSystems” pasiūlymus dėl plačiajuosčio ryšio plėtros tikslų, uždavinių ir jų pasiekimo matavimo rodiklių pateiks Trečioje tarpinėje ataskaitoje.

SVARBU. Svarbu atkreipti dėmesį, kad šiuo metu galiojančioje Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programoje nustatyti plačiajuosčio ryšio plėtros tikslai nėra suderinti su Europos Sąjungos strateginiuose dokumentuose įvardintais, tačiau interviu metu Susisiekimo ministerijos atstovais informavo, kad Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programa yra peržiūrima ir artmiausiu metu plačiajuosčio ryšio plėtros tikslai ir rodikliai bus patikslinti. Remiantis Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2014–2020 metų programos projektu, planuojama nustatyti šiuos 3 prioriteto 1 tikslo uždavinių pasiekimo įvetrtinimo rodiklius 2020 m.:

1. gyventojai, kuriems sudaryta galimybė gauti prieigą prie plačiajuosčio ryšio (visų šalies gyventojų procentais) – 100 proc. 2. namų ūkiai, kurie naudojasi plačiajuosčiu internetu (visų namų ūkių procentais) – 80 proc. 3. namų ūkių, turinčių galimybę naudotis 30 Mpbs spartos plačiajuosčio interneto prieigos paslaugomis, dalis (procentais) – 100 proc. 4. viešosios interneto prieigos vietos, naudojančios 30 Mb/s ir spartesnį interneto ryšį (visų viešųjų interneto prieigos vietų procentais) – 100 proc.



įgyvendinimo krypčių – „sukurti pažangią, tolygią ir prieinamą IRT infrastruktūrą ir užtikrinti visų šalies gyventojų galimybes ja naudotis”, o pažangos vertinimo kriterijai yra šie:

1. namų ūkių, kurie naudojasi plačiajuosčio interneto ryšiu, dalis 2020 m. turi siekti 80 proc. 2. įmonių, pardavusių prekes ar paslaugas e. tinklais, dalis 2020 m. turi siekti 55 proc.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programoje, patvirtintoje 2007 m. spalio 19 d. Europos Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076, numatė naują 3 krypties „Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas” priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra” subpriemonę „Plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtra kaimo vietovėse”, kurios paskirtis finansuoti veiklas, skirtas plačiajuosčių tinklų plėtrai kaimo vietovėse, ir iškėlė šiuos tikslus:

1. interneto ryšio skverbties kaimo vietovėse padidėjimas – 800 vnt. unikalių žmonių 2013 m. 2. plačiajuosčio ryšio aprėptis kaimo vietovėse – 100 proc. 2013 m.

Ekonomikos augimo veiksmų programos priedo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008

m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 788 (Žin., 2008, Nr. 95-3721), 3 prioriteto „Informacinė visuomenė visiems” įgyvendinimo priemonės VP2-3.2-IVPK-01-V „Plačiajuosčiai elektroninių ryšių tinklai”, pagal kurią finansuojamas projektas RAIN-2, aprašyme nustatyta, kad turėtų būti pasiekti šie rodikliai:

1. gyventojų, turinčių galimybę tapti plačiajuosčio tinklo paslaugų vartotojais, dalis 2015 m. turi siekti 98 proc.;

2. 770 miesteliai ir kaimai turi būti prijungti prie sukurto plačiajuosčio tinklo 2015 m. Įvertinant tai, kad papildomai paminėtuose nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose įvardinti tikslai, uždaviniai ir rezultatai, yra sudėtinė Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programoje įvardintų plačiajuosčio ryšio plėtros srities tikslų, uždavinių ir busimų rezultatų dalis, galima teigti, kad šiuo metu Lietuvos strateginiuose dokumentuose yra nustatyti šie svarbiausi siektini plačiajuosčio ryšio plėtros rodikliai:

1. 100 proc. Lietuvos gyventojų sudaryta galimybė gauti prieigą prie plačiajuosčio ryšio 2019 m.; 2. 80 proc. visų Lietuvos namų ūkių naudojasi plačiajuosčiu internetu 2019 m.; 3. 98 proc. visų Lietuvos įmonių naudojasi plačiajuosčiu internetu 2019 m.; 4. 100 proc. viešųjų interneto prieigos vietų naudojasi 10 Mb/s ir spartesniu interneto ryšiu 2019 m.; 5. 100 proc. visų Lietuvos gyventojų naudojasi 30 Mb/s ir spartesniu interneto ryšiu 2019 m.

Atsižvelgiant į Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose iškeltus plačiajuosčio ryšio plėtros tikslus, uždavinius ir jų pasiekimo matavimo rodiklius, Pirmosios tarpinės ataskaitos skyriuje „Plačiajuosčio ryšio tinklų infrastruktūros ir jos panaudojimo analizė“, remiantis įvairiais pirminiais ir antriniais duomenimis, pateikiama informacija apie faktinę plačiajuosčio ryšio prieinamumo (angl. coverage) ir panaudojimo (angl. take-up) situaciją Lietuvoje.



2. Plačiajuosčio ryšio tinklų infrastruktūros ir jos panaudojimo analizė

2.1. Esama ir artimiausiu metu numatoma sukurti plačiajuosčio ryšio tinklų infrastruktūra Plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą sudaro du pagrindiniai segmentai: magistralė ir prieiga. Infrastruktūros magistralinis lygmuo sujungia infrastruktūros mazgus, didelės spartos sujungimais perduoda prieigos segmento duomenų kanalus ir užtikrina technologinį infrastruktūros vientisumą ir saugumą. Šio tinklo segmento sujungimų talpa dėl didelio perduodamų duomenų kiekio turi būti žymiai didesnė nei kitų sujungimų. Infrastruktūros prieigos lygmuo užtikrina galutinių vartotojų prijungimą prie plačiajuosčio ryšio infrastruktūros magistralinio lygmens mazgų ir paslaugų infrastruktūra pateikimą. Plačiajuosčio ryšio šviesolaidinė magistralinė infrastruktūra. Šiuo metu Lietuvoje yra paklota apie 23 700 km magistralinės šviesolaidinės infrastruktūros (orientacinis žemėlapis pateikiamas paveiksle Nr. 1), kuria jau yra ir (ar) galėtų būti teikiamos naujos kartos prieigos paslaugos. Apie 12 000 km minėtos magistralinės infrastruktūros įvairiomis nuosavybės ir valdymo formomis priklauso valstybės ir (ar) savivaldos įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, apie 11 700 km – privatiems ryšio operatoriams. Daugiausiai valstybei ir (ar) savivaldybėms nuosavybės teise priklausančios magistralinės plačiajuosčio ryšio infrastruktūros – 8300 km – eksplotuoja VšĮ „Plačiajuostis internetas”. Ši RAIN-1 ir RAIN-2 projektų įgyvendinimo metu (artimiausiu metu planuojuojama nustiesti dar 1400 km) sukurta magistralinė šviesolaidinė infrastruktūra yra tolygiai paskirstyta visoje Lietuvos teritorijoje, siekiant apjungti nutolusias kaimiškąsias vietoves į vieną bendrą tinklą. Pagrindinis šios infrastruktūros kūrimo tikslas – sumažinti technologinę atskirtį tarp komerciškai operatoriams patrauklių didžiųjų miestų ir kaimiškųjų vietovių. Lentelė 1. Magistralinės plačiajuosčio ryšio infrastruktūros pasiskirstymas pagal operatorių valdomą infrastruktūrą, kilometrais.

Privačiomis lėšomis sukurtos (apie 49,4 proc. visos magistralinės šviesolaidinės infrastruktūros) plačiajuosčio ryšio magistralinės infrastruktūros didžiąją dalį (apie 85,5 proc.) valdo TEO LT, AB. Taip pat magistralinę šviesolaidinę infrastruktūrą Lietuvoje turi UAB „Skaidula” bei kiti smulkesni operatoriai. Didžioji dalis magistralinės šviesolaidinės infrastruktūros, sukurtos privačiomis lėšomis, yra išsidėstyta tarp penkių didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių – ir kitose komerciškai patraukliose atkarpose. „Nacionaliniame žiede“ – tarp penkių didžiųjų miestų – magistralinę infrastruktūrą valdo TEO LT, AB, UAB Technologijų ir inovacijų centras, UAB „Skaidula”. Dalį šios infrastruktūros mobiliojo ryšio operatoriai yra išsipirkę ilgalaikio naudojimo forma.

Operatorius Valdoma plačiajuosčio ryšio magistralinė infrastruktūra, km

TEO LT, AB 10.000

VšĮ „Plačiajuostis internetas“ 8.300

UAB Technologijų ir inovacijų centras 1.900

AB „Lietuvos geležinkeliai“ 1.200

UAB „Skaidula“ 1.000

Kiti 1.300

Paveikslas Nr. 1. Lietuvoje esančios šviesolaidinės magistralinės plačiajuosčio ryšio infrastruktūros žemėlapis

Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems” surinkti duomenys.

Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems” surinkti duomenys.



AB „Lietuvos geležinkeliai” valdoma magistralinė plačiajuosčio ryšio infrastruktūra yra išsidėsčiusi kartu su geležinkelio infrastruktūra ir kartu su didžiaisiais miestais apjungia kai kuriuos savivaldybių centrus. Pažymėtina, kad AB „Lietuvos geležinkeliai” valdoma magistralinė plačiajuosčio ryšio infrastruktūra daugiausiai yra naudojama technoligėms reikmėms, o ne plačiajuosčio ryšio paslaugų teikimui. UAB Technologijų ir inovacijų centro magistralinė plačiajuosčio ryšio infrastruktūra yra daugiausiai išdėstyta ant elektros perdavimo linijų atramų ir kartu su didžiaisiais miestais apjungia kai kuriuos savivaldybių centrus. Siekdami efektyviai išnaudoti esamą magistralinę plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą, operatoriai tarpusavyje bendradarbiauja: turi daug tarpusavio tinklų susijungimų, teikia vieni kitiems didmenines ryšio paslaugas, dalinasi informacija apie esamą infrastruktūrą ir pan. Operatorių apklausa parodė, kad apie 90 proc. visų ryšio operatorių bendradarbiauja su kitais e. ryšių infrastruktūros teikėjais, pirkdami iš jų didmenines e. ryšių infrastruktūros paslaugas. Didžioji dalis operatorių šias paslaugas perka iš TEO LT, AB, taip pat apie pusė apklaustųjų naudojasi VšĮ „Plačiajuostis internetas“ didmeninėmis paslaugomis, teikiamomis RAIN ir RAIN-2 projektų metu sukurtu tinklu. Lietuvos Respublikos geografinė padėtis bei išvystyta plačiajuosčio ryšio infrastruktūra patraukli ir tarptautiniams operatoriams, siekiantiems apjungti Rytų ir Vakarų Europos valstybes. Lietuvos teritorijoje esantys plačiajuosčio ryšio tinklai turi 27 tarptautinius sujungimus su kaimyninėmis šalimis (Lenkija, Baltarusija, Latvija, Rusija) ir Švedija. Remiantis RRT duomenimis, bandra tiesioginio tarptautinio interneto ryšio kanalo į Lietuvą sparta yra apie 172 Gb/s. Tarptautiniai operatoriai naudoja plačiajuosčio ryšio tinklus Rytų šalių prijungimui prie pirmo lygio (Tier 1) interneto tiekėjų tinklo. Tokio tipo tranzitiniams sujungimams paprastai naudojama ne mažesnė kaip 100 Gb/s sparta. Tokios spartos sujungimams ypač aktualus techninis parametras – vėlinimas. Net šviesolaidinėmis linijomis perduodamiems duomenims ypač aktualus linijos ilgis, kurio kiekviena papildoma atkarpa įneša papildomą vėlinimo trukmę. Dėl šios priežasties tranzitiniams sujungimams reikalinga šviesolaidinė infrastruktūra, sujungianti tarptautinius ryšio mazgus trumpiausiu galimu atstumu, todėl toliau plečiant magistralinę šviesolaidinę infrastruktūrą tikslinga atkreipti dėmesį į duomenų perdavimo tranzito poreikius ir realizavimą. Artimiausiu metu (per 2 metus) valstybės ir (ar) savivaldos įstaigų bei organizacijų planuojama plačiajuosčio ryšio magistralinės infrastruktūros plėtra daugiausiai yra susijusi su projekto RAIN-2 padidintos apimties įgyvendinimu. Šiuo etapo metu planuojama nutiesti papildomai apie 1400 km šviesolaidinių kabelinių linijų ir jomis pasiekti ne mažiau kaip 180 kaimiškųjų vietovių gyvenviečių. Prijungus šiuos papildomus objektus prie plačiajuosčio ryšio tinklų, ryšio operatoriai galės prijungti esamą savo prieigos infrastruktūrą ir (ar) kurti naują bei teikti plačiajuosčio ryšio paslaugas kaimiškosiose vietovėse. Tokiu būdu bus sudarytos galimybės naudotis plačiajuosčio ryšio paslaugomis didesniame kiekyje kaimiškųjų

Paveikslas Nr. 2. Tarptautinių jungčių žemėlapis Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems” surinkti duomenys.



vietovių gyvenviečių, o operatoriams – pasinaudoti projektų RAIN-1, RAIN-2 ir PRIP įgyvendinimo metu sukurta infrastruktūra ir teikti plačiajuosčio ryšio paslaugas kaimiškosiose vietovėse. Apibendrinant magistralinės šviesolaidinės infrastruktūros esamos situacijos apžvalgą, konstatuotina, kad Lietuvoje yra paklota apie 23 700 km magistralinės šviesolaidinės infrastruktūros. Apie 12 000 km minėtos infrastruktūros įvairiomis valdymo formomis priklauso valstybės ar savivaldos įstaigoms bei organizacijoms (dar apie 1400 km planuojama nutiesti įgyvendinant projektus RAIN-2 ir PRIP), apie 11 700 km – privatiems ryšio operatoriams. Lietuvos teritorijoje esantys plačiajuosčio ryšio tinklai turi 27 tarptautinius sujungimus su kaimyninėmis šalimis (Lenkija, Baltarusija, Latvija, Rusija) ir Švedija. Per artimiausius 2 metus e. ryšių operatoriai planuoja plėsti esamus magistralinės šviesolaidinės infrastruktūros talpumus, taip pat, esant poreikiui, plės šią infrastruktūrą į naujas vietoves. Be to iki 2016 m., įrengiant tarptautinę elektros jungtį su Švedija, kartu bus paklotas ir šviesolaidinis kabelis. Plačiajuosčio ryšio prieigos infrastruktūra. Plačiajuosčio ryšio prieiga Lietuvoje teikiama naudojant judriojo telefono ryšio tinklus ir fiksuotojo (laidinio ir belaidžio) plačiajuosčio ryšio technologijas. Fiksuotojo (laidinio ir belaidžio) plačiajuosčio ryšio technologija Lietuvoje apima prieigas šviesolaidinėmis ryšio linijomis, xDSL linijomis, belaidžio ryšio linijomis, kabelinės televizijos tinklų linijomis, vietinių tinklų (LAN) linijomis, judriojo ryšio tinklo linijomis, bei kitais būdais. Remiantis RRT duomenimis, 2013 m. 72,65 proc. interneto vartotojų prieigai naudojo fiksuotojo (laidinio ir belaidžio) plačiajuosčio ryšio technologijas, 27,35 proc. – judriojo telefono ryšio tinklus. Toliau skyriuje bus aptariama ir išanalizuojama kiekviena interneto prieigos technologija atskirai. Prieigos technologijų apžvalga pateikiama šio dokumento 2 priede „Prieigos technologijų apžvalga“. Šviesolaidinės ryšio linijos. Didžioji dalis (52,8 proc.) fiksuotojo (laidinio) plačiajuosčio ryšio technologija teikiamų paslaugų teikiama šviesolaidinėmis ryšio linijomis. Daugiausiai šviesolaidinės prieigos infrastruktūros naudoja TEO LT, AB, taip pat UAB „Cgates“, UAB „Balticum TV“, Splius, UAB, UAB „Dokeda“, UAB „Init“ ir kiti ryšio operatoriai. Labiausiai išvystyta šviesolaidinė infrastruktūra yra 5 didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir rajonų centruose. Apytiksliai paskaičiuota, kad e. ryšių operatoriai jau dabar šiuose įvardintose teritorijose turi galimybę teikti šviesolaidine infrastruktūra naujos kartos interneto prieigos paslaugas 95 proc. namų ūkių.

Paveikslas Nr. 3. Šviesolaidinės prieigos išvystymo Lietuvoje žemėlapis Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems” surinkti duomenys.



Didžiausia planuojama šviesolaidinės plačiajuosčio ryšio prieigos infrastruktūros plėtra numatoma individualių namų sektoriuje (tik koncentruotose teritorijose). Didžiųjų miestų priemiestinėse teritorijose kuriasi vis daugiau namų ūkių, auga paklausa sparčiam interneto ryšiui. Nagrinėjant privačių operatorių šviesolaidinės plačiajuosčio ryšio prieigos infrastruktūros plėtros planus, pastebimas stiprus atotrūkis tarp esamos situacijos ir planuojamų investicijų 5 didžiuosiuose miestuose, rajonų centruose ir kaimiškosiose vietovėse, pastarosiose e. ryšių operatoriai planuoja daug mažesnę plėtrą.

Nors individualių namų skaičius kaimiškosiose vietovėse yra beveik dvigubai didesnis nei 5 didžiuosiuose miestuose, koncentracijos prasme jų pasiekiamumas reikalauja daug daugiau investicijų į šviesolaidinę infrastruktūrą ir dažnu atveju privataus kapitalo operatoriams nėra patrauklus. Kaip matyti iš žemėlapiuose (žiūrėti paveikslą Nr. 4) pateiktų duomenų, didžiausios investicijos planuojamos į individualių namų prijungimą prie šviesolaidinio tinklo infrastruktūros 5 didžiųjų miestų priemiesčiuose, kuriuose jaučiamas didžiausias poreikis, ir yra pakankama namų koncentracija.3 Apibendrinat, galima teigti, kad šviesolaidinis plačiajuostis tinklas Lietuvoje yra geriausiai išvystytas 5 didžiuosiuose miestuose ir rajonų centruose. Be to, per artimiausius kelis metus operatoriai planuoja nutiesti šviesolaidinį tinklą į beveik visus 5 didžiuosiuose miestuose (įskaitan priemiesčius) esančius namus. Apytiksliais skaičiavimais, rajonų centruose operatoriai planuoja nutiesti šviesolaidinį tinklą į 80 proc. namų, o kaimiškosiose vietovėse – vos į 5 proc. namų. Vadinasi, rajonų centruose liks apie 15 000 namų, neturinčių šviesolaidinio tinklo, o kaimiškosiose vietovėse – apie 300 000 namų.

3 Informaciją apie šviesolaidinio tinklo plėtrą pateikė ryšio operatoriai. Žemėlapyje atvaizduotos gyvenamųjų vietovių ribos, kur numatoma sukurti šviesolaidinį tinklą (aprėpties zona).

Grafikas Nr. 2. Planuojama šviesolaidinės infrastruktūros (FTTH) plėtra individualių namų sektoriuje Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems” surinkti duomenys.

Grafikas Nr. 1. Esama šviesolaidinės infrastruktūros išvystymo situacija individualių namų sektoriuje Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems” surinkti duomenys.



Vilniaus miestas su priemiesčiais

Paveikslas Nr. 4. Didelę namų koncentraciją turintys 5 didžiųjų miestų priemiesčiai, kuriuose įrengtas ar artimiausiu metu planuojamas įrengti FTTH tinklas.



Kauno miestas su priemiesčiais Klaipėdos miestas su priemiesčiais

Šiaulių miestas su priemiesčiais

Panevėžio miestas su priemiesčiais



Judriojo ryšio tinklas. Judriojo ryšio tinklo technologijos naudojimas (27,33 proc. interneto prieigos (naudojant kompiuterį) paslaugų abonentų naudojasi) plačiajuostei prieigai teikti remiasi GSM bei UMTS (angl. Universal Mobile Telecommunications System) judriojo ryšio technologijomis. Judriojo telefono ryšio tinklais teikiamos interneto prieigos poreikis stipriai auga ir šiuo metu 59,3 proc. abonentų naudojosi UAB „Omnitel” paslaugomis, 32,5 proc. – UAB „Bitė Lietuva”, 7,7 proc. – UAB „Tele2”, 0,4 proc. – kitų paslaugų teikėjų, teikiančių paslaugas UAB „Bitė Lietuva” tinklu, paslaugomis. Šiuo metu Lietuvoje yra 2983 GSM ryšio stotys, priklausančios judriojo ryšio operatoriams UAB „Omnitel”, UAB „Bitė Lietuva”, UAB „Tele2”. Visų trijų didžiųjų operatorių GSM infrastruktūra Lietuvoje yra išvystyta tolygiai bei dengia didžiąją šalies teritorijos dalį (žiūrėti paveikslą Nr.5).

UMTS, kitaip vadinamas 3G, remiantis technologiniais vertinimais, suteikia galimybę vartotojams priimti duomenis iki 384 Kb/s sparta. Įdiegus HSDPA maksimalus atsisiuntimo greitis gali siekti 14 Mb/s, o įdiegus HSUPA – maksimalus išsiuntimo greitis gali siekti 5,76 Mb/s. HSPA+ technologijos teorinė greitaveika gali siekti 84 Mb/s atsisiuntimo kryptimi ir 10,8 Mb/s išsiuntimo kryptimi. Ši technologija pati populiariausia ir daugiausiai išvystyta Lietuvoje. Lietuvoje šiuo metu yra 1920 UMTS technologijos mobiliųjų operatorių bazinės stotys, o UMTS ryšį užtikrinančių mobiliųjų operatorių bazinių stočių padengiamumas pavaizduotas pateikiamame žemėlapyje (žiūrėti paveikslą Nr. 6). 4

4 2G ir 3G (UMTS) technologijų tinklo aprėpties duomenys gauti iš RRT pagal jų atliekamus tinklo matavimus. 4G (LTE) technologija gali užtikrinti didelės spartos plačiajuostį ryšį iki 3km atstumu nuo bazinės stoties, todėl buvo vertinta 3km spindulio LTE bazinių stočių aprėpties zona.

Paveikslas Nr. 5. GSM padengimo zonos žemėlapis Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems” surinkti duomenys.

Grafikas Nr. 3. Judriojo ryšio tinklo technologijos naudojimas plačiajuostei prieigai pagal operatorius. Informacijos šaltinis: RRT.



3G infrastruktūra sparčiai vystoma visoje Lietuvos teritorijoje. Šiuo metu didžiausias 3G ryšio padengimas yra didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir rajonų centruose. Dėl didesnės vartotojų koncentracijos didžiųjų miestų ir rajonų centrų teritorijose ši infrastruktūra vystoma fragmentiškai – nepadengiant visos šalies teritorijos. 3G ryšio plėtrai turi įtakos ir vystoma šviesolaidinė magistralinė infrastruktūra šalyje, siekiant išspręsti poreikį dideliais atstumais sparčiai perduoti didelį duomenų kiekį. Nors Lietuvoje 3G infrastruktūra yra pakankamai gerai išvystyta, technologiškai ji, kaip ir 3,5G ar 3G+, negali užtikrinti 30 Mb/s ar didesnės duomenų perdavimo spartos. Šiam tikslui įgyvendinti reikalinga ne prastesnių parametrų kaip 4G infrastruktūra, užtikrinanti itin didelės spartos duomenų perdavimą. 4G infrastruktūra, sparčiai tobulėjant įrenginiams, turėtų pasiekti apie 1 Gb/s duomenų perdavimo spartą stacionariems įrenginiams ir apie 100 Mb/s spartą mobiliems. Vidutinis duomenų perdavimo greitis normalaus vartojimo metu 4G tinkle siekia 20-80 Mb/s. Lyginant su 3G, 4G tinkluose taip pat ženkliai sumažintas signalo vėlinimas. 4G/LTE licencijas šiuo metu jau turi visi trys didžiausi mobiliojo ryšio operatoriai – UAB „Omnitel”, UAB „Bitė Lietuva” ir UAB „Tele2”. Visi kartu šie operatoriai jau turi 142 bazines stotis šiam ryšiui užtikrinti. Pirmoji Lietuvoje pradėjusi teikti 4G paslaugas – UAB „Omnitel” – šiuo metu turi daugiau kaip pusę visos šios infrastruktūros. Tobulėjant technologijoms kylantis vis didesnis poreikis 4G/LTE paslaugoms įpareigoja operatorius kurti šią infrastruktūrą. Taip pat plėtrai operatorius įpareigojo ir leidimo naudoti tam skirtus dažnius suteikimo sąlygos, kuriose numatyta, kad operatoriai privalės ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisės naudoti radijo dažnius suteikimo dienos (t. y. iki 2015 m.) ne mažiau kaip penkiuose Lietuvos miestuose įrengti LTE tinklą ir sudaryti galimybę gauti e. ryšių paslaugas LTE tinklu ne mažiau kaip 50 proc. kiekvieno to miesto gyventojų. Per penkerius metus nuo teisės naudoti radijo dažnius suteikimo (t. y. iki 2017 m.) operatoriai turi ne mažiau kaip penkiolikoje Lietuvos miestų įrengti LTE tinklą ir sudaryti galimybę gauti elektroninių ryšių paslaugas LTE tinklu ne mažiau kaip 50 proc. kiekvieno to miesto gyventojų.

Paveikslas Nr. 6. UMTS padengimo zonos žemėlapis Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems” surinkti duomenys.

Paveikslas Nr. 7. LTE padengimo zonos žemėlapis Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems” surinkti duomenys.



Lietuvoje išvystyta pakankamai gera judriojo ryšio tinklo infrastruktūra, leidžianti teikti judriojo ryšio ir duomenų perdavimo paslaugas iš 2039 paslaugų teikimo taškų (bokštai, stiebai, vandens bokštai ir kt.). Apie 40 proc. šių taškų yra prijungti prie šviesolaidinio ryšio infrastruktūros. Pradėtos teikti plačiajuosčio ryšio paslaugos 4G technologija. Trims mobiliojo ryšio operatoriams 2012 m. buvo išduoti papildomi leidimai naudoti radijos dažnius (kanalus) teikti e. ryšių paslaugas LTE tinklais, kas sudaro geresnes sąlygas pastarosios technologijos plėtrai kaimiškosiose vietovėse. xDSL technologija. Daugiausiai fiksuotojo (laidinio) plačiajuosčio ryšio xDSL linijų priklauso TEO LT, AB (apie 99 proc. visų Lietuvoje esančių šio tipo linijų). E. ryšių tinklų operatorių apklausa parodė, kad daugiau kaip 55 proc. apklaustųjų vis dar naudoja varinio kabelio infrastruktūrą, o šiuo metu Lietuvoje apie 70 proc. visos esamos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros yra realizuota varinių kabelių technologija. Tačiau varinė technologija nėra pajėgi užtikrinti augančių vartotojų poreikių, todėl operatoriai, paklausti, kokią plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą planuoji vystyti artimiausiu metu, atsakė, kad pasirinko šviesolaidinių kabelių infrastruktūrą (apie 65 proc.). Vadinasi, dėl mažo duomenų perdavimo pralaidumo xDSL technologijos infrastruktūros plėtra artimiausiu metu praktiškai nenumatoma, tačiau pastarosios pakeitimas į šviesolaidinius kabelius pareikalaus iš operatorių didelių investicijų. 5 Belaidė technologija (WiFi, WiMax).6 Kartu su šviesolaidinio ryšio linijomis prisijungusių vartotojų skaičiaus augimu stebima ir belaidės technologijos plėtra (WiFi, WiMAX). Šiuo metu Lietuvoje yra užregistruotos 637 WiMAX centrinės stotys bei 4 648 belaidžio interneto zonos. Daugiau kaip 60 proc. belaidžio interneto zonų įsteigė TEO LT, AB, beveik 30 proc. LRTC, apie 10 proc. kiti operatoriai. Vartotojai daugiausiai naudojasi TEO LT, AB belaidžio interneto zonomis, taip pat LRTC bei UAB „Balticum TV”.

5 Kadangi priimtinų parametrų paslaugos kokybę xDSL technologija gali užtikrinti linijomis, esančiomis iki 3km atstumu nuo xDSL mazgo, buvo vertinta 3km spindulio aprėpties zona aplink xDSL mazgus. Tai yra galima xDSL paslaugų aprėptis. 6 WiFi tinklo aprėpties duomenys gauti iš ryšio operatorių pagal jų WiFi tinklo matavimo duomenis. WiMAX technologija gali užtikrinti didelės spartos plačiajuostį ryšį iki 3km atstumu nuo bazinės stoties, todėl buvo vertinta 3km spindulio fiksuoto WiMAX bazinių stočių aprėpties zona.

Paveikslas Nr. 8. xDSL padengimo zonos žemėlapis Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems” surinkti duomenys.

Paveikslas Nr. 9. WiMax padengimo zonos žemėlapis Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems” surinkti duomenys.



Remiantis RRT 2013 m. duomenimis, belaidžio ryšio infrastruktūrą prisijungimui prie plačiajuosčio ryšio tinklų daugiausia naudoja LRTC (54,2 proc.), TEO LT, AB (32,9 proc.) ir UAB „Balticum TV” (2,8 proc.). Daugiausiai WiFi technologiją prijungimui prie plačiajuosčio ryšio tinklų naudoja LRTC (apie 25 tūkst. abonentų naudoja paslaugą „Erdvės“), WiMax technologiją – taip pat LRTC (apie 50 tūkst. jų abonentų naudoja paslaugą „Mezon“).

Belaidžio ryšio zonas daugiausiai operatoriai kuria didžiuosiuose Lietuvos miestuose bei rajonų centruose, kur vartotojų koncentracija yra pakankamai didelė. Taip pat didžiuosiuose miestuose yra palankesnės sąlygos vystyti belaidžius sprendimus dėl pakankamos aukštų pastatų ar kitų objektų koncentracijos, ryšio sklidimui daug mažiau, nei kaimiškosiose vietovėse, įtakos daro neapgyvendintos miškingos vietovės ir kt. veiksniai. Kabelinių televizijų tinklai. Kabelinių televizijų tinklais ir kitais būdais teikiamos paslaugos sudaro nežymią dalį visų teikiamų plačiajuosčio ryšio paslaugų ir pastebima aiški šiomis technologijomis teikiamų paslaugų kiekio bei technologijos vystymo mažėjimo tendencija. Kabelinių televizijų tinklais interneto paslaugos daugiausiai teikiamos didžiuosiuose miestuose ir rajonų centruose daugiabučių gyventojams. Ši technologija sparčiai keičiama šviesolaidinėmis linijomis. Apibendrinimas. Interviu/apklausų būdu iš viešojo bei privataus sektoriaus e. ryšių operatorių surinkus duomenis apie jų šiuo metu turimą ir per artimiausius 2 metus planuojamą sukurti plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą, buvo parengti Lietuvoje egzistuojančios ir per artimiausius 2 metus planuojamos sukurti plačiajuosčio ryšio infrastruktūros žemėlapiai, kurių pagrindu buvo apskaičiuoti plačiajuosčio ryšio infrastruktūros pasiekiamumo rodikliai. Skaičiavimai buvo atlikti GIS aplinkoje: įvertinamos gyvenvietės, kurios patenka į operatorių turimų plačiajuosčio ryšio teikimo technologijų aprėpties zonas. 7 Remiantis šiais žemėlapiais, nustatyta, kad šiuo metu bendrai Lietuvoje plačiajuostis ryšys šiuo metu dengia apie 95 proc. Lietuvos namų ūkių, o judrusis plačiajuosčio interneto ryšys – 93 proc. Lietuvos namų ūkių. Tuo tarpu naujos kartos interneto (≥30 Mb/s) ryšio, įvertinus visas galimas plačiajuosčio ryšio prieigos technologijas (4G (WiMAX ir LTE) ir FTTH/FTTB), aprėptis sudaro apie 73,3 proc. visų šalies namų ūkių.

7 Pažymime, kad namų ūkių aprėptis buvo apskaičiuota, remiantis Nacinalinės žemės tarnybos duomenimis, pasak kurių, Lietuvoje yra 3418697 gyventojai. Atsižvelgiant į tai, kad 2011 m. gyventojų surašymo duomenys rodo, kad Lietuvoje gyvena tik 3043429 asmenys, šiuo metu duomenys yra perskaičiuojami. Teikiant kitas Projekto tarpines ataskaitas, duomenys bus patikslinti.

Paveikslas Nr. 10. WiFi padengimo zonos žemėlapis Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems” surinkti duomenys.

Grafikas Nr. 4. Operatorių pasiskirstymas pagal belaidžio ryšio linijų prisijungimą prie plačiajuosčio ryšio tinklų

Informacijos šaltinis: RRT.



Paveikslas Nr.11. Bendras plačiajuosčio ryšio aprėpties žemėlapis Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems” surinkti duomenys.

Paveikslas Nr. 12. Naujos kartos prieigos aprėpties žemėlapis Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems” surinkti duomenys.



2.1.1. Viešosios konsultacijos UAB „InComSystems“ pagal elektroninių ryšių operatorių, valstybės institucijų ir RRT pateiktus duomenis parengė skaitmeninius plačiajuosčio ryšio infrastruktūros žemėlapius, kuriuose įvertino ir susistemino duomenis apie plačiajuosčio ryčio infrastruktūros pasiekiamumą skirtingų technologijų pagrindu. Žemėlapiai suformuoti geografinės informacinės sistemos (GIS) aplinkoje, Shape ir PDF formatais, pateikiami kartu Pirmaja tarpine ataskaita CD laikmenoje. Žemėlapių tikslumas (kabelinių linijų ir kitų infrastruktūros objektų paklaida) – ne mažesnis kaip 25 metrai. Parengti skaitmeniniai žemėlapiai 2013 m. spalio 28 d. buvo patalpinti internete (http://zemelapiai.incomsystems.lt) viešosioms konsultacijoms su elektroninių ryšių operatoriais. Per nustatytą 2 savaičių derininimo terminą 6 elektroninių ryšių operatoriai pateikė papildomus duomenis žemėlapiams patikslinti. Žemėlapiai buvo atitinkamai pakoreguoti – informacija apie esamą ir planuojamą sukurti elektroninių ryšių infrastruktūrą atnaujinta.



2.2. Plačiajuosčio ryšio plėtra: gyventojų perspektyva

2.2.1. Bendrieji naudojimosi ir skverbties rodikliai Remiantis Lietuvos statistikos departamento kasmet atliekamo informacinių technologijų naudojimo namų ūkiuose tyrimo duomenimis, 2013 m. asmeninius kompiuterius namuose turėjo beveik 66 proc. namų ūkių: mieste kompiuterius namuose turėjo 72,4 proc., kaime – 52,7 proc. namų ūkių. 8 Įdomu pastebėti, kad skirtumas tarp miesto ir kaimo namų ūkių, turinčių asmeninį kompiuterį, kasmet išlieka daugiau mažiau panašus, t. y. svyruoja 20–23 proc. punktų intervale. Vadinasi, namų ūkių, turinčių asmeninį kompiuterį, didėjimas tiek kaime, tiek mieste yra sąlyginai simetriškas, tačiau išlaikantis „skaitmeninės atskirties“ požymius. Nepaisant nei sudėtingos ekonominės situacijos šalyje, nei fizinių asmenų pajamų mokesčio lengvatos panaikinimo nuo 2009 m. sausio 1 d. fiziniams asmenims, įsigyjantiems asmeninį kompiuterį, namų ūkių apsirūpinimas kompiuteriais nuo 2009 m. augo. 2009–2012 m. laikotarpiu namų ūkių, turinčių asmeninį kompiuterį, procentas vidutiniškai per metus padidėdavo 2 proc. punktais. Kiek didesnis šuolis pastebimas, lyginant 2012 m. ir 2013 m., šiuo laikotarpiu augimas sudarė 3,8 proc. punktus. Tokį augimą iš dalies būtų galima paaiškinti gerėjančia ekonomine situacija ir augančiu vartojimu. Verta atkreipti dėmesį, kad namų ūkių, turinčių asmeninį kompiuterį, vidutinis kasmetinis prieaugis „prieš kriziniu laikotarpiu“, t. y. 2005–2008 m. laikotarpiu, sudarė apie 5 proc. punktus. Atsižvelgiant į tai ir gerėjančius šalies ekonominius rodiklius, galima tikėtis, kad artimiausiu laikotarpiu turėtų būti fiksuojamas didesnis namų ūkių, turinčių asmeninį kompiuterį, dalies didėjimas nei 2009–2012 m. laikotarpiu.

Interneto prieigą 2013 m. turėjo 64,7 proc. namų ūkių, t. y. 4,6 proc. punktais daugiau nei lyginant su 2012 m. duomenimis. Mieste interneto prieigą namuose turėjo 72 proc., kaime – 50 proc. namų ūkių (2012 m. ES vidurkis – 76 proc.). Namų ūkių, turinčių interneto prieigą, skaičius mieste 2009–

2012 m. laikotarpiu nors ir neženkliai, tačiau augo nuolat, tuo tarpu kaime kito, vienais metais didėjo, kitais – mažėjo. Tik 2013 m. pastebimas akivaizdus namų ūkių, turinčių interneto prieigą, skaičiaus pokytis tiek mieste, tiek kaime. Kaime namų ūkių, turinčių interneto prieigą, padidėjo net 5,2 proc. punktais ir pirmą kartą namų ūkių, turinčių interneto prieigą, skaičiaus augimas kaime buvo didesnis nei mieste. Galiausiai verta atkreipti dėmesį, kad 2009–2012 m. laikotarpiu namų ūkių, turinčių interneto prieigą, dalis vidutiniškai per metus padidėdavo iki 1 proc. punkto (2012 m. apskritai jokio pokyčio neužfiksuota). Tuo tarpu 2012–2013 m. pokytis sudaro beveik 5 proc. punktus ir nors nesiekia 2002–2008 m. augimo tendencijų,

8 Lietuvos statistikos depratamentas 2009-2013 m. statistinei informacijai parengti panaudojo gyventojų skaičių, perskaičiuotą remiantis 2011 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, dėl šios priežasties senesni duomenys grafikuose nepateikiami.

Grafikas Nr. 5. Namų ūkių apsirūpinimas asmeniniais kompiuteriais Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.

Grafikas Nr. 6. Interneto prieigą namuose turintys namų ūkiai Informacijos šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas.



kuomet metinis augimas sudarydavo kartais net iki 10 proc. punktų, analogiškai kaip ir namų ūkių, turinčių asmeninį kompiuterį, atveju, galima tikėtis, kad dėl gerėjančios ekonominės situacijos, didėjančio plačiajuosčio interneto ryšio prieinamumo kaime ir mažėjančių interneto paslaugų kainų, ši augimo tendencija artimiausius ateinančius metus galėtų išlikti panaši, t. y. apie 4,5 proc. punktus kas metus (optimistinis scenarijus). Beveik visi, t. y. 99 proc., namų ūkiai, turintys namuose interneto prieigą, naudojosi plačiajuosčiu ryšiu, įskaitant ir judrųjį. Mieste plačiajuosčio interneto prieigą turėjo 99,4 proc., kaime – 97,8 proc. namų ūkių, naudojančių internetą. Vadinasi, 2013 m. namų ūkiai, turintys plačiajuosčio interneto prieigą namuose, sudarė 64,1 proc. visų Lietuvos namų ūkių, atitinkamai mieste – 71,4 proc., kaime – 49,4 proc. visų namų ūkių. Įvertinus namų ūkių, turinčių internetą, dalies bei namų ūkių, turinčių plačiajuosčio interneto prieigą, dalies dinamiką ir remiantis prielaida (pakankamai pagrįstą), kad namų ūkių, turinčių interneto prieigą, dalis kas metus didės apie 3 proc. punktus, atitinkamai ir namų ūkių, turinčių plačiajuosčio interneto prieigą, skaičius, galima apskaičiuoti, kad 2019 m. namų ūkių, turinčių plačiajuosčio interneto prieigą, dalis galėtų siekti apie 82 proc. Tokiu atveju būtų pasiektas Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programoje nurodytas tikslas, kad 2019 m. namų ūkių, kurie naudojasi plačiajuosčiu internetu (visų namų ūkių), dalis sudarytų 80 proc. Tačiau, jeigu kas metinis augimas būtų ne toks spartus, pavyzdžiui 1–2 proc. punktai, tuomet minėtas tikslas nebūtų pasiektas. Remiantis EuroStat duomenimis, 2012 m. Lietuvoje namų ūkių, turinčių plačiajuosčio ryšio prieigą, dalis, lyginant su visais namų ūkiais, siekė 61 proc. ir buvo viena žemiausių tarp 27 Europos Sąjungos šalių (pagal šį rodiklį Lietuva užėmė 22 vietą). Lietuva nuo Europos Sąjungos šalių vidurkio atsilieka ne tik pagal namų, ūkių turinčių plačiajuosčio interneto prieigą, dalį, tačiau taip pat ir pagal gyventojų naudojimąsi internetu. Eurostat duomenimis, Lietuvoje 2012 m. per pastaruosius 12 mėnesių internetu naudojosi tik 68 proc. asmenų, tuo tarpu Europos Sąjungos vidurkis – 75 proc. (20 vieta). Pavyzdžiui, Norvegijoje 2012 m. per pastaruosius 12 mėnesių internetu naudojosi 95 proc. asmenų. Analizuojant, kokius įrenginius namų ūkiai naudojo, jungdamiesi prie interneto, galima konstatuoti, kad dažniausiai naršyti internete buvo naudojamas stalo, nešiojamasis, planšetinis arba delninis kompiuteris. Kompiuterį naršyti internete naudojo 97,6 proc. interneto prieigą turinčių namų ūkių (atitinkamai mieste – 98,1 proc., kaime – 95,9 proc.), mobilųjį telefoną – 34,8 proc. atitinkamai mieste – 35,1 proc., kaime – 33,8 proc.). Įdomu tai, kad 2 proc. interneto prieigą turinčių namų ūkių mobilųjį telefoną naudojo kaip vienintelę naršymo internete priemonę (atitinkamai mieste – 2 proc., kaime – 4 proc.).

Grafikas Nr. 7. Plačiajuosčio interneto prieigą namuose turintys namų ūkiai Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.

Grafikas Nr. 8. Plačiajuosčio interneto prieigą namuose turintys namų ūkiai ES Informacijos šaltinis: EuroStat.



Šioje vietoje verta išsamiau panagrinėti judriojo plačiajuosčio ryšio naudojimą Lietuvoje. Pirmiausia reikia pažymėti, kad, remiantis RRT duomenimis, Lietuvoje aktyvių viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų abonentų skaičius nuolat auga ir 2013 m. II ketv. siekė net 4,94 mln. Tai reiškia, kad viešųjų judriojo telefono ryšio abonentų skvarba sudaro 167,2 proc., ir yra viena didžiausių Europos Sąjungoje.

Šią tendenciją iš dalies lemia tai, kad Lietuvoje yra didelė judriojo telefono ryšio operatorių konkurencija, dėl kurios mobiliojo telefono paslaugų kainos sąlyginai žemos ir yra vienos mažiausių Europoje, todėl prieinamos praktiškai net žemiausias pajamas gaunančių asmenų grupėms. Europos Komisijos kasmet skelbiamoje Skaitmeninės darbotvarkės rezultatų suvestinėje (2013 m.), kurioje vertinama šalių pažanga Informacinės visuomenės plėtros srityje, 2012 m. Lietuva užima trečiąją vietą tarp Europos Sąjungos šalių pagal viešojo judriojo ryšio naudojimą (ES vidurkis – 130 proc., Lietuvos – 165 proc.), tačiau šis didžiulis potencialas nėra pilnai išnaudojimas interneto prieigai.

Remiantis RRT 2013 m. II ketv. duomenimis, viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų abonentų, kurie naudojosi viešajame judriojo ryšio tinkle teikiamomis paketinio duomenų perdavimo paslaugomis (GPRS/EDGE, UMTS, UMTS HSDPA, LTE), skaičius sudarė 1 920,2 tūkst., t. y. 38,9 proc. abonentų. Pagal judriojo ryšio operatorių pateiktus duomenis, apie 84,5 proc. abonentų, besinaudojančių paketinio duomenų perdavimo paslaugomis, naudojosi internetu viešojo judriojo ryšio tinklo galiniame įrenginyje9, kitaip tariant apie 1 622,4 tūkst. abonentų arba 32,8 proc. visų viešųjų judriojo telefono ryšio paslaugų abonentų naudojasi

internetu savo nešiojamajame įrenginyje.

9 Likę 15,5 proc. abonentų naudojo prisijungimo prie interneto GPRS, EDGE, UMTS, LTE paslaugas, naudojant fiksuotus mokėjimo planus, skirtus atsiskaityti už interneto prieigos paslaugas, naudojant kompiuterį.

Grafikas Nr. 9. Aktyvių judriojo telefono ryšio abonentų skaičius ir skvarba Informacijos šaltinis: RRT.

Grafikas Nr. 10. Aktyvių judriojo telefono ryšio skvarba Europos Sąjungoje Informacijos šaltinis: EK ir EuroStat.



Bendrai vertinant judriojo plačiajuosčio ryšio panaudojimą ir skvarbą Lietuvoje (nedifersikijuojant galinių įrenginių, įskaitant ir kompiuterius), remiantis EuroStat duomenimis, Lietuvoje 2012 m. judriojo plačiajuosčio ryšio skvarba siekė 35 proc. ir buvo viena žemiausių tarp Europos Sąjungos valstybių, nors judriojo telefono ryšio skvarba Lietuvoje yra viena didžiausių.

Analizuojant judriojo plačiajuosčio interneto prieigos abonentų, kurie buvo prisijungę prie interneto viešuoju judriojo ryšio tinklu, naudodami kompiuterį, ir mokėjo už interneto paslaugas pagal mokėjimo planus, skirtus naudotis internetu kompiuteryje, skvarbą (abonentų skaičius 100 gyventojų), konstatuotina, kad 2013 m. II ketv. tokių abonentų buvo 297,0 tūkst., o jų skvarba siekė 10 proc. Abonentų skaičius per 2006–2012 m. laikotarpį pakito 8,3 proc. punktais, o vidutinis metinis augimas sudarė 1,4 proc. punktus. Didžiausi augimo šuoliai fiksuojami 2010–2012 m. laikotarpiu. Lyginant šiuos duomenis Europos Sąjungos valstybių kontekste, Europos Sąjungos judriojo plačiajuosčio ryšio skvarba, skaičiuojant tik abonentus, kurie buvo prisijungę prie interneto viešuoju judriojo ryšio tinklu,

naudojant kompiuterį, 2012 m. siekė 9 proc., o Lietuvos – 8,6 proc. Verta atkreipti dėmesį, kad priešingai nei judriojo plačiajuosčio ryšio skvarbos (kuomet nedifersikijuomi galiniai įrenginiai) rodiklio atveju, Lietuva Europos Sąjungos šalių kontekste užima kur kas aukštesnę poziciją, t. y. 11 vietą. Nepaisant to, nuo pirmaujančios Suomijos atsiliekama net 62,3 proc. punktais, nuo antroje vietoje esančios Švedijos – 17,7 proc. punktais.

Grafikas Nr. 11. Judriojo plačiajuosčio ryšio skvarba Europos Sąjungoje Informacijos šaltinis: EK ir EuroStat.

Grafikas Nr. 13. Plačiajuosčio interneto prieigos, teikiamos viešaisiais judriojo ryšio tinklais, skvarba ES

Informacijos šaltinis: EK ir EuroStat.

Grafikas Nr. 12. Plačiajuosčio interneto prieigos, teikiamos viešaisiais judriojo ryšio tinklais, paslaugų abonentų skaičius ir skvarba




Aukščiau pateikti duomenys tik dar kartą patvirtina, kad judriojo plačiajuosčio ryšio panaudojimas, nepaisant egzistuojančio didžiulio potencialo, nėra Lietuvoje plačiai paplitęs, tačiau pasaulyje sparčiai augančios išmaniųjų telefonų ir kitų išmaniųjų įrenginių pardavimo apimtys, pavyzdžiui, 2013 m. balandžio–birželio laikotarpiu pasaulyje iš viso buvo parduota 435 mln. vienetų mobiliųjų telefonų, iš jų išmaniųjų – 52 proc. (pirmą kartą išmaniųjų telefonų pardavimai viršijo įprastų) bei pamažu Lietuvoje didėjanti išmaniųjų įrenginių rinka (2010 m. parduota 924 tūkst. mobiliųjų telefonų, iš jų apie 12 proc. –išmanieji, 2011 m. parduota apie 852 tūkst. mobiliųjų telefonų, iš jų apie 26 proc. – išmanieji), leidžia tikėtis, kad judriojo ryšio abonentų skaičius taip pat ims sparčiau didėti nei iki šiol.

Lietuvos statistikos departamentas plačiajuostį ryšį apibrėžia kaip „skaitmeninių ryšių technologijų paslauga, gebanti dideliu greičiu perduoti didelį duomenų kiekį ir galinti teikti įvairias skaitmenines paslaugas vienu metu. Plačiajuosčiam ryšiui priskiriama skaitmeninė abonentinė linija DSL, šviesolaidinio (optinio) ryšio linija, kita fiksuota prieiga (pvz., kabelinė, skirtinė linija), mobilusis plačiajuostis (ne mažesnis kaip 3G (3 kartos) ryšys“, todėl neišskiria naudojamų technologijų, naudojamo plačiajuosčio ryšio spartos greičio ir pan. Dėl šios priežasties tolimesnei analizei bus naudojami RRT renkami duomenys, kurie šie tiek skiriasi. Pavyzdžiui, pagal RRT naudojamą metodiką, 2013 m. namų ūkių, kurie turėjo nuolatinį prisijungimą prie interneto, dalis siekia 68,4 proc., tuo tarpu Lietuvos Statistikos departamentas fiksuoja 64,1 proc. RRT duomenimis, 2013 m. II ketv. plačiajuosčio interneto prieigos paslaugų, teikiamų naudojant tiek fiksuotojo, tiek judriojo ryšio tinklo technologijas, abonentų skaičius siekia 1 085,9 tūkst. abonentų, o plačiajuosčio interneto prieigos, teikiamos naudojant tiek fiksuotojo, tiek judriojo ryšio tinklo technologijas, abonentų skvarba (abonentų skaičius 100 gyventojų) sudarė 36,7 proc. Iš 1 085,9 tūkst. plačiajuosčio interneto prieigos paslaugų abonentų: 27,4 proc. buvo prisijungę judriojo telefono ryšio tinklu, naudodami fiksuotus mokėjimo planus, skirtus atsiskaityti už interneto prieigos paslaugas, naudojant kompiuterį, 72,6 proc. interneto prieigai naudojo fiksuotojo (laidinio ir belaidžio) plačiajuosčio ryšio technologijas.

Europos Komisija, vertindama plačiajuosčio ryšio panaudojimą (angl. take-up) naudoja plačiajuosčio interneto prieigos, teikiamos naudojant fiksuotojo ryšio tinklo technologijas, ir plačiajuosčio interneto prieigos, naudojant judriojo ryšio technologijas, skvarbos rodiklius.

Grafikas Nr. 15. Plačiajuosčio interneto prieigos abonentų skaičius ir skvarba Informacijos šaltinis: RRT.

Grafikas Nr. 14. Plačiajuosčio interneto prieigos, naudojant kompiuterį, paslaugų abonentų pasiskirstymas pagal prijungimo būdus




Plačiajuosčio interneto prieigos, teikiamos naudojant fiksuotojo ryšio tinklo technologijas, skvarba (abonentų skaičius 100 gyventojų), remiantis Europos Komisijos duomenimis, Lietuvoje 2012 m. siekė 25,7 proc., o šalis užėmė 13 vietą Europos Sąjungos šalių kontekste. Analizuojant plačiajuosčio interneto prieigos, naudojant fiksuotojo ryšio technologijas, įskaitant belaidžio ryšio technologijas (WiFi, WIMAX ir kt.), paslaugų

abonentų skaičiaus dinamiką, verta atkreipti dėmesį, kad fiksuotojo plačiajuosčio ryšio skvarba Lietuvoje nuo 2006 m., kuomet siekė 10,9 proc., iki 2012 m., kuomet sudarė 25,9 proc., padidėjo 15 proc. punktų, t. y. vidutiniškai didėjo apie 2,5 proc. punktus per metus. Didžiausi augimo šuoliai buvo fiksuoti 2006–2007 m. (4,2 proc. punktai) ir 2011–2012 m. (3 proc. punktai) laikotarpiu, pastarasis yra vienas didžiausias Europos Sąjungoje fiksuotų augimų per šį laikotarpį.

Remiantis šiais duomenimis, galima paskaičiuoti, kad, jeigu fiksuotojo plačiajuosčio ryšio abonentų skaičiaus augimas išlaikytų 2006–2012 m. laikotarpio tendencijas, t. y. didėtų apie 2,5 proc. punktus, tuomet tikėtina, kad 2020 m. fiksuotojo plačiajuosčio ryšio abonentų skaičius Lietuvoje galėtų siekti apie 46 proc. (realus scenarijus).

Plačiajuosčio ryšio panaudojimui (angl. take-up) matuoti Europos Komisija taip pat naudoja ir DSL abonentų (palyginti su visais fiksuotojo plačiajuosčio ryšio abonentais) dalies rodiklį, pagal kurį, Lietuva užima 25 vietą iš 28 galimų (Lietuva – 24 proc., ES vidurkis – 71 proc.), tačiau reikia pažymėti, kad pastarasis rodiklis „nebetenka savo aktualumo“ sparčiai besivystančių informacinių ir ryšių technologijų amžiuje. DSL kaip technologija sensta ir pamažu pakeičiama tokiomis technologijomis kaip šviesolaidis. Atsižvelgiant į tai ir įvertinus Europos Sąjungos strateginiuose dokumentuose keliamus naujos kartos interneto prieigos

Grafikas Nr. 16. Plačiajuosčio interneto prieigos, teikiamos naudojant fiksuotojo ryšio tinklo technologijas, skvarba


Grafikas Nr. 17. Plačiajuosčio interneto prieigos, teikiamos naudojant fiksuotojo ryšio technologijas, paslaugų abonentų skaičius ir skvarba




vystymo tikslus, tinkamesnis pažangai ir plačiajuosčio ryšio panaudojimui (angl. take-up) matuoti būtų naujos kartos prieigos abonentų (palyginti su visais fiksuotojo plačiajuosčio ryšio abonentais) dalies rodiklis.

Remiantis EuroStat duomenimis, naujos kartos prieigos abonentų (palyginti su visais fiksuotojo plačiajuosčio ryšio abonentais) dalis Lietuvoje 2012 m. siekė 53 proc., o ES vidurkis – 20 proc. Reikia pabrėžti, kad didžiojoje dalyje Europos Sąjungos valstybių DSL tebėra dominuojanti technologija (73,8 proc. fiksuotojo plačiajuosčio ryšio rinkoje), teikiant fiksuotojo plačiajuosčio interneto prieigos paslaugas vartotojams, antroje vietoje – kabelinės linijos tinklai (17,4 proc.), tuo

tarpu Lietuvoje dėl gerai išvystytos šviesolaidinės plačiajuosčio ryšio infrastruktūros (FTTH ir FTTB), fiksuotojo plačiajuosčio ryšio rinkoje dominuoja pastaroji technologija, nors Europos Sąjungos šalių kontekste šviesolaidinės ryšio linijos sudaro tik 5,1 proc. rinkos.

Šioje vietoje verta atkreipti dėmesį, kad, pavyzdžiui, asociacija „FTTH Council Europe“ plačiajuosčio ryšio

panaudojimui (angl. take-up) matuoti naudoja kiek kitokį rodiklį nei aukščiau siūlytas naujos kartos prieigos abonentų (palyginti su visais fiksuotojo plačiajuosčio ryšio abonentais) dalies rodiklis. Asociacija „FTTH Council Europe“ pažangai plačiajuosčio ryšio srityje vertinti naudoja plačiajuosčio interneto, naudojant šviesolaidines ryšio linijas (FTTH, FTTB ir LAN), abonentų skaičiaus, tenkančio 100 namų ūkių, rodiklį.

Asociacijos „FTTH Council Europe“ 2012 m. atlikto tyrimo duomenimis, Lietuva pirmauja Europoje pagal plačiajuosčio interneto, teikiamo šviesolaidinėmis ryšio linijomis, skvarbą, o pasaulyje pagal šį rodiklį Lietuva užėmė 5 vietą, nusileisdama tik tokioms valstybėms kaip Pietų Korėja, Jungtiniai Arabų Emyratai, Honkongas ir Japonija. Atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose keliami plačiajuosčio ryšio plėtros tikslai yra susiję su tam tikros spartos reikalavimais, toliau tekste bus nagrinėjamas plačiajuosčio interneto prieigos, naudojant fiksuotojo ryšio technologijas, paslaugų abonentų ir namų ūkių pasiskirstymas pagal gaunamų interneto paslaugų spartą.

Grafikas Nr. 18. Naujos kartos prieigos abonentų dalis, lyginti su visais fiksuotojo plačiajuosčio ryšio abonentais


Grafikas Nr. 19. Plačiajuosčio interneto, naudojant šviesolaidines ryšio linijas, abonentų skvarba Informacijos šaltinis: asociacija „FTTH Council Europe“ ir RRT.



Remiantis RRT naujausiais duomenimis, 2013 m. II ketv. 52 proc. plačiajuosčio interneto prieigos, naudojant fiksuotojo ryšio technologijas, paslaugų abonentų arba apytiksliai 33,2 proc. Lietuvos namų ūkių naudojosi interneto, kurio sparta neviršijo 30 Mb/s, paslaugomis. Lentelė 2. Plačiajuosčio interneto prieigos, naudojant fiksuotojo ryšio technologijas, paslaugų abonentų ir namų ūkių pasiskirstymas pagal spartą.

Sparta Procentas nuo visų fiksuotojo plačiajuosčio ryšio abonentų

Procentas nuo visų namų ūkių

Iki 2 Mb/s 7,4 proc. 4,7 proc. Nuo 2 Mb/s iki 10 Mb/s 34,4 proc. 22,0 proc. Nuo 10 Mb/s iki 30 Mb/s 10,2 proc. 6,5 proc. Nuo 30 Mb/s iki 100 Mb/s 37,9 proc. 24,3 proc. Daugiau kaip 100 Mb/s 10,1 proc. 6,4 proc.


Tuo tarpu abonentų, kuriems užtikrinama 30 Mb/s ir didesnė duomenų priėmimo iš interneto sparta, dalis sudarė 48 proc. visų fiksuotojo plačiajuosčio ryšio abonentų arba, kitaip tariant, 30,7 proc. namų ūkių, kurie buvo prisijungę prie interneto 30 Mb/s ir didesne sparta, tarp jų 6,4 proc. – didesne negu 100 Mb/s sparta.

30 Mb/s ir didelės spartos interneto prieigos paslaugos arba naujos kartos prieigos paslaugos, kaip matyti iš aukščiau pateiktų duomenų, galima sakyti išmitinai teikiamos tik šviesolaidinėmis ryšio linijomis (FTTH ir FTTB) (98,5 proc. nuo visų fiksuotojo plačiajuosčio ryšio abonentų), o kabelinės televizijos tinklu, naudojant DOCSIS 3.0 technologiją (tik 0,8 proc.) ir kitomis technologijomis (vietiniais tinklais (LAN), skirtąja linija) (0,7 proc.) Europos Sąjungos šalių abonentų, kuriems užtikrinama 30 Mb/s ir didesnė bei 100 Mb/s ir didesnė duomenų priėmimo iš interneto sparta, dalies vidurkis yra atitinkamai 2–3 kartus žemesnis nei Lietuvos. Remiantis Europos Komisijos duomenimis, 2012 m. 14,8 proc. visų Europos Sąjungos fiksuotojo plačiajuosčio ryšio abonentų buvo užtikrinama 30 Mb/s ir didesnė duomenų priėmimo iš interneto sparta, iš jų 3,4 proc. – didesne negu 100 Mb/s sparta.

Grafikas Nr. 20. Skirtingas fiksuotojo ryšio technologijas interneto prieigos paslaugoms gauti naudojančių abonentų pasiskirstymas pagal priėmimo iš interneto spartą




Europos Komisija papildomai naudoja dar du rodiklius, matuodama naujos kartos prieigos panaudojimą, tai didelės spartos (30 Mb/s ir didesnės) interneto prieigos paslaugų abonentų skvarbos (lyginti su visais gyventojais) ir didelės spartos (100 Mb/s ir didesnės) interneto prieigos paslaugų abonentų skvarbos (lyginti su visais gyventojais) rodiklius.

2013 m. pradžioje, remiantis Europos Komisijos duomenimis, Lietuvoje didelės spartos (30 Mb/s ir didesnės) plačiajuosčio ryšio skvarbos (lyginti su visais gyventojais) lygis siekė 12,0 proc., o itin spartaus (100 Mb/s ir didesnis) – 2,6 proc. Tuo tarpu Europos Sąjungos vidurkis atitinkamai buvo 4,2 proc. ir 1,0 proc. Perskaičiavus šiuos rodiklius, vadovaujantis naujausiais RRT duomenimis, paaiškėjo, kad per pirmąjį 2013 m. pusmetį didelės spartos (30 Mb/s ir didesnės) plačiajuosčio ryšio skvarba padidėjo 3 proc. arba 0,4 proc. punktais ir siekia 12,4 proc., o itin spartaus (100 Mb/s ir didesnis)plačiajuosčio ryšio rodiklis iš esmės liko nepakitęs.

Grafikas Nr. 21. Plačiajuosčio interneto prieigos, naudojant fiksuotojo ryšio technologijas, pasiskirstymas pasgal spartą ES

Informacijos šaltinis: EK.

Grafikas Nr. 22. Didelės spartos (≥30 Mb/s) plačiajuosčio ryšio skvarba ES Informacijos šaltinis: EK.

Grafikas Nr. 23. Didelės spartos (≥100 Mb/s) plačiajuosčio ryšio skvarba ES Informacijos šaltinis: EK.



Nors minėtas augimas atrodo sąlyginai mažas, tačiau nagrinėjant plačiajuosčio interneto prieigos paslaugų abonentų, kurie naudojasi 30 Mb/s ir didesne sparta, dinamiką absoliučiais skaičiais, iš žemiau pateiktų duomenų matyti, kad per pastaruosius 3 metus abonentų, kuriems užtikrinama 30 Mb/s ir didesnė duomenų priėmimo iš interneto sparta, skaičius padidėjo apie 2,8 karto (padidėjo 263,5 tūkst. abonentų).

Įdomu pastebėti, kad abonentų, kuriems užtikrinama 30 Mb/s ir didesnė duomenų priėmimo iš interneto sparta, per 3 metus padidėjo 2,6 karto, o abonentų, kuriems užtikrinama 100 Mb/s ir didesnė duomenų priėmimo iš interneto sparta, – 3,8 karto. Tai reiškia, kad pastarųjų skaičius augo sparčiau. Tikėtina, kad tokios tendencijos priežastys yra technologinės – stipriai vystoma FTTH technologija, sudaranti galimybes duomenis perduoti didesne sparta.

2.2.2. Nesinaudojimo priežastys Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2013 m. Lietuvoje namų ūkių, neturėjusių interneto prieigos dalis, siekė 35,3 proc., o niekada internetu nesinaudojusių gyventojų dalis sudarė 31,5 proc. visų 16–74 m. amžiaus gyventojų ir tai yra vienas didžiausių tarp Europos Sąjungos valstybių fiksuotas gyventojų, kurie niekada nesinaudojo internetu, procentas (ES vidurkis – 22). Įvertinant tai, kad 2009 m. niekada nesinaudojusių internetu gyventojų dalis siekė 38 proc. ir kas metus vidutiniškai mažėja apie 1,6 proc. punktus (mažėja stabiliai, jokių didesnių pokyčių 2009–2013 m. laikotarpiu neužfiksuota), galima pagrįstai teigti, kad Europos skaitmeninėje darbotvarkėje nustatytas vienas iš pagrindinių skaitmeninės įtraukties tikslų, t. y. iki 2015 m. užtikrinti, kad internetu niekada nesinaudojusių gyventojų sumažėtų iki 15 proc., nebus pasiektas. Atsižvelgiant į tai, labai svarbu išsiaiškinti pagrindines nesinaudojimo internetu priežastis, norint pasiekti Europos Sąjungos ir nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose iškeltus plačiajuosčio ryšio infrastruktūros ir jos panaudojimo tikslus ir uždavinius.

Grafikas Nr. 24. Plačiajuosčio interneto prieigos paslaugų abonentų, kurie naudojasi didesne negu 30 Mb/s sparta, skaičiaus dinamika


Grafikas Nr. 25. Gyventojų, kurie niekada nesinaudojo internetu ES Informacijos šaltinis: EK ir EuroStat.



Analizuojant nesinaudojimo internetu priežastis, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, patys gyventojai išskiria šias tris pagrindines priežastis: du trečdaliai (63,6 proc.) namų ūkių, neturinčių interneto prieigos namuose, nurodė, kad jiems internetas nereikalingas, penktadalis namų ūkių įvardino brangią įrangą ir didelius paslaugų tarifus (atitinkamai 20,5 proc. ir 19,9 proc. namų ūkių) bei reikiamų įgūdžių neturėjimą (17,6 proc.). Įdomu pastebėti tai, kad miesto gyventojai brangią įrangą ir didelius paslaugų tarifus, kaip vieną iš priežasčių lemiančių nesinaudojimą internetu, nurodė dažniau nei kaimiškųjų vietovių gyventojai.

Tuo tarpu pagrindinėmis nesinaudojimo judriojo plačiajuosčio ryšio paslaugomis priežastimis gyventojai įvardino: poreikio nebuvimą (93 proc.), per didelė kaina (10 proc.), reikiamų žinių ir įgūdžių neturėjimą (8 proc.) bei nepatogumas naudotis mažu nešiojamojo įrenginio ekranu (6 proc.) Kaina. Nors vertinant interneto prieigos kainą Lietuvoje absoliučiais skaičiais gali pasirodyti, kad ji yra viena žemiausių tarp Europos Sąjungos šalių, tačiau remiantis Europos Komisijos 2012 m. duomenimis, interneto prieigos kaina, apskaičiuota įvertinant gyventojų perkamąją galią, Lietuvoje iš ties nėra maža: interneto prieigos (reklamuojamas parsisiuntimo greitis 8–12 Mb/s) mėnesinis mokestis siekia 28,6 EUR, o lyginant su kitomis šalimis, Lietuva užima 12 vietą (ES vidurkis – 26,9 EUR). Interneto prieigos kaina, kaip nesinaudojimo internetu priežastis, tampa labai aktuali, kuomet kalbama apie Europos Sąjungos strateginiuose dokumentuose iškeltą tikslą: ne mažiau kaip 50 proc. namų ūkių naudosis 100 Mb/s ir spartesniu interneto ryšiu 2020 m. Plačiajuosčio ryšio infrastruktūros, kuri leistų užtikrinti tokio spartos internetą ryšį, pastatymas, vystymas, eksploatavimas, priežiūra ir atnaujinimas reikalauja didesnių investicijų nei jau sukurtos, tačiau negalinčios užtikrinti tokios spartos, infrastruktūros naudojimas, todėl interneto, kurio sparta 100 Mb/s ir didesnė, prieigos kaina yra didesnė (apie kainas išsamiau žiūrėti skyriuje „Plačiajuosčio ryšio plėtra: operatorių perspektyva“). Tuo tarpu 2012 m. atlikta ūkininkų, ūkio bendrovių, kaimo turizmo sodybų ir kaimo bendruomenių apklausa (2031 respondentai), parodė, dauguma potencialių vartotojų (turintys ir neturintys interneto) už itin spartų interneto ryšį sutiktų mokėti iki 40 Lt per mėnesį (apie 50 proc. visų apklaustųjų), iki 60 Lt (apie 80 proc. visų apklaustųjų, virš 60 Lt – vos po keletą procentų. Vadinasi, už spartesnį interneto ryšį, jie buvo pasiryžę mokėti tokią pačią kainą, kokią moka dabar ar neženkliai didesnę. Europos Komisijos užsakymu atlikta Eurobarometer apklausa parodė praktiškai identiškos tendencijos egzistuoja ES mastu, paaiškėjo, kad 82 proc. Europos Sąjungos gyventojų nesutiktų mokėti už naujos kartos interneto prieigą daugiau nei moka už dabartine interneto prieigą. Tai reiškia, jog, norint 2020 m. pasiekti, kad 50 proc. namų ūkių naudotųsi 100 Mb/s ir spartesniu interneto ryšiu, pastarojo kaina neturėtų ženkliai skirtis nuo dabartinės Lietuvos gyventojų mokamos interneto prieigos kainos. Taip pat Europos Komisija pabrėžė, kad be kainos, kitos dvi priežastys, stabdančios naujos kartos interneto prieigos skvarbą, yra informacijos apie perėjimo prie spartesnio interneto ryšio teikiamą naudą trūkumas ir siūlomų paslaugų, susijusių itin spartaus interneto ryšio panaudojimu, pasiūlos trūkumas.

Grafikas Nr. 26. Namų ūkių nesinaudojimo internetu priežastys Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.



Lentelė 3. Namų ūkių nesinaudojimo internetu priežastys.

Visi namų ūkiai

Mieste Kaime

Nėra poreikio 63,6 63,1 64,2 Namuose nebūtinas, naudojamas kitur 8,5 9,2 7,7 Brangi įranga 20,5 22,8 17,8 Brangus ryšys (dideli tarifai, abonementinis mokestis) 19,9 21,2 18,4 Neturima reikiamų žinių 17,6 17,4 17,9 Internetas nepasiekiamas namų ūkio gyvenamoje vietovėje 1,0 - 2,0 Dėl privatumo, saugumo 1,8 2,3 1,1 Kitos priežastys 1,8 1,8 1,8

Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.

Toliau analizuojant gyventojų nesinaudojimo internetu priežastis, paminėtina, kad identiškos priežastys egzistuoja ir likusiose 26 Europos Sąjungos valstybėse, remiantis Europos Komisijos 2012 m. duomenimis, dažniausiai įvardinamas poreikio nebuvimas (47 proc.), gebėjimų trūkumas (35 proc.), įrangos kaina (26 proc.) bei dideli ryšio tarifai (24 proc.). Varijuoja tik šių veiksnių svarba ir eiliškumas lyginant skirtingas Europos Sąjungos šalis. Didžiojoje dalyje valstybių svarbiausias nesinaudojimo veiksnys – poreikio nebuvimas, tačiau gebėjimų trūkumas labai svarbus veiksnys Bulgarijoje, Kipre, Graikijoje, Estijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Maltoje, Portugalijoje, Slovėnijoje ir Slovakijoje. Finansiniai veiksniai ypač svarbūs Belgijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Portugalijoje, Rumunijoje ir Slovėnijoje. Apibendrinant Europos Sąjungos šalių situaciją, galima teigti, kad šalyse, kuriuose aukštas asmenų, kurie niekada nesinaudojo internetu, procentas, vyrauja visi trys anksčiau paminėti veiksniai, o šalyse, kur nesinaudojančių internetu asmenų dalis santykinai mažesnė – poreikio nebuvimas tampa svarbiausiu veiksniu. Tuo tarpu visose Europos Sąjungos valstybėse, įskaitant ir Lietuvą, plačiajuosčio prieinamumas, kaip nesinaudojimo internetu priežastis, minima vis rečiau. Poreikis. Didžioji dalis Lietuvos gyventojų deklaravo, kad pagrindinė nesinaudojimo tiek fiksuotojo, tiek plačiajuosčio ryšio interneto paslaugomis priežastis – poreikio nebuvimas. Norint geriau suprasti, kaip geriau formuoti/didinti gyventojų naudojimosi internetu poreikį, verta atidžiau panagrinėti, kam jis apskirtai naudojamas. 2013 m. Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, dažniausiai internetas naudojamas ryšiams palaikyti: e. laiškams rašyti/gauti (55,1 proc. gyventojų), skambinti (47,7 proc.), dalyvauti pokalbių svetainėse ir pan. (48,7 proc.), taip pat informacijai apie prekes ir paslaugas gauti (56,5 proc.), pramogoms: skaityti laikraščius/naujienas (62,2 proc.), taip pat 46,4 proc. gyventojų pasinaudojo internetinės bankininkystės paslaugomis. 2013 m. pirmąjį ketvirtį prekes ir paslaugas asmeniniams tikslams internetu pirko ar užsakė 19 proc. visų 16–74 m. amžiaus gyventojų (2012 m. I ketv. – 14 proc.) arba 26 proc. asmenų, kurie naudojosi internetu. Per pastaruosius 12 mėn. prekes ar paslaugas internetu pirko ar užsakė 36 procentai internautų arba 25,5 proc. visų Lietuvos gyventojų. Bent kartą per metus valstybės institucijų ar kitų viešųjų paslaugų įstaigų elektroninėmis paslaugomis pasinaudojo 49 proc. 16–74 m. amžiaus internautų arba 34 proc. visų šios amžiaus grupės Lietuvos gyventojų (2012 m. tyrimo duomenimis – atitinkamai 53 proc. ir 36 proc.). Lyginant šiuos duomenis su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis (naudojami 2012 m. Europos Komisijos duomenys), konstatuotina, kad naudojimosi internetu tikslai yra panašūs, tik lietuviai dažniau nei didžioji dalis europiečių internetu skambino (71 proc. visų internautų, ES vidurkis – 35 proc.), atliko bankines operacijas (65 proc., ES vidurkis – 54 proc.), kėlė į internetą savo pačių sukurtą e. turinį (46 proc., ES vidurkis – 35 proc.). Tačiau tik 20 proc. visų Lietuvos gyventojų (30 proc. interneto naudotojų) per pastaruosius metus pirko internetu, ES atitinkamų rodiklių vidurkiai – 45 proc. ir 59 proc. (Lietuva užima 24 vietą). Iš kitų Europos Sąjungos valstybių internetu pirko tik 6 proc. Lietuvos gyventojų arba 9 proc. interneto naudotojų (ES vidurkis – atitinkamai 11 proc. ir 15 proc.).



Duomenys taip pat rodo, kad Lietuva gerokai atsilieka pagal gyventojų, kurie naudojasi e. valdžios paslaugomis, dalį lyginant su likusiomis Europos Sąjungos valstybėmis. 2012 m. Lietuvos gyventojų, kurie naudojasi viešojo sektoriaus e. paslaugomis, dalis siekė 37 proc., ES vidurkis – 44 proc. (20 vieta). Pažymėtina tai, kad sąlyginai didelė Lietuvos gyventojų dalis e. paslaugomis naudojasi interaktyviai (29 proc.), tuo tarpu ES vidurkis – 22 proc. (8 vieta). Nors Lietuva pagal gyventojų bendravimą su viešojo sektoriaus institucijomis atsilieka nuo kitų Europos Sąjungos šalių, tačiau daugėjant naudingų ir reikalingų viešųjų ir administracinių e. paslaugų pasiekiamumui internete10, vis daugiau gyventojų yra linkę jas išbandyti ir pradėti jomis naudotis. Pavyzdžiui, 2001 m. Lietuvoje viešosiomis ir administracinėmis elektroninėmis paslaugomis naudojosi tik 5 proc. Lietuvos gyventojų, 2013 – 34 proc., vadinasi, naudotojų skaičius per gerą dešimtmetį išaugo beveik 7 kartus ir didėjo apie 2,5 proc. punktus kas metus (pastaraisiais metais 2009–2012 m. laikotarpiu buvo stebimas spartesnis augimas, t. y. apie 5 proc. punktus kas metus). Šiuo metu nebetiriamos gyventojų nesinaudojimo e. valdžios paslaugomis priežastys, tačiau, remiantis Vidaus reikalų ministerijos užsakymu 2009 m. atlikto tyrimo duomenimis, pagrindinė priežastis, dėl kurios dalis gyventojų nesinaudoja viešosiomis ir administracinėmis elektroninėmis paslaugomis yra tai, kad šios paslaugos jiems yra nereikalingos, kitaip tariant – neaktualios. Ši priežastis buvo įvardinta 51,4 proc. respondentų, kurie naudojasi internetu, bet nesinaudoja viešosiomis ir administracinėmis paslaugomis, teikiamomis IRT. Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad didėjant viešųjų ir administracinių paslaugų, teikiamų e. būdu, apimčiai, plečiantis e. turiniui, prieinamam lietuvių kalba, turėtų didėti ir gyventojų besinaudojančių šiomis paslaugomis dalis. Vis dėlto, reikia pripažinti, kad tiek namų ūkių, tiek gyventojų deklaruojamas poreikio nebuvimas, kaip pagrindinė nesinaudojimo internetu ir jo teikiamomis galimybėmis priežastis, iš tiesų nėra tokia vienalytė ir gali būti determinuota daugelio veiksnių: žinių ir gebėjimų trūkumo, “tikro” nesidomėjimo internetu ir jo teikiamomis galimybės, informuotumo ir (ar) paskatinimo trūkumo, nenoro pripažinti finansines nesinaudojimo internetu priežastis ir pan. Atsižvelgiant į tai, toliau skyriuje, siekiant geriau suprasti gyventojų ir namų ūkių nesinaudojimo internetu priežastis bei veiksnius, bus nagrinėjami asmenų, besinaudojančių/nesinaudojančių internetu, sociodemografinės charakteristikos ir kiti duomenys, kas leis objektyviau ir įvairiapusiškiau įvertinti tikrąsias asmenų nesinaudojimo internetu priežastis. Gyvenamoji vieta. Kaip jau buvo minėta praeitame Pirmosios ataskaitos skyriuje, iki šiol tebeegzistuoja esminiai naudojimosi internetu skirtumai tarp namų ūkių mieste ir kaime. 2013 m. duomenimis, interneto prieigos neturėjo kas antras namų ūkis, esantis kaimiškosiose vietovėse, o mieste – tik kas trečias. Pažymėtina, kad 2009-2012 m. laikotarpiu namų ūkių, neturėjusių interneto prieigos kaime, dalis praktiškai nekito ir buvo lygi 55 proc.

102007-2013 m. Ekonomikos augimo veiksmų programos 3 prioriteto „Informacinė visumenė visiems“ lėšomis įgyvendinami 160 projektai, iš kurių preliminariais skaičiavimais apie 152 projektai yra skirti viešųjų ir administracinių e. paslaugų kūrimui ir vystimui.



Ženklesnis namų ūkių, neturinčių interneto prieigos, dalies sumažėjimas pastebimas tik 2013 m., kuomet kaime esančių namų ūkių, neturinčių interneto prieigos, sumažėjo 5,2 proc. punktais ir šis pokytis pirmą kartą buvo didesnis nei namų ūkių, neturinčių interneto prieigos, mieste. Nepaisant šio pokyčio, atotrūkis tarp kaimo ir miesto išlieka panašus, t. y. svyruoja 20–22 proc. punktų intervale. Atsižvelgiant į tai, galima apibendrintai teigti, kad nors bendras interneto naudojimo rodiklis auga, tačiau atotrūkis tarp miesto ir kaimo 2009–2013 m. laikotarpiu išlieka panašus.

Reikėtų pripažinti, kad gyvenamosios vietovės veiksnys ilgą laiką galėjo būti determinuotas technologinių priežasčių, t. y. internetas dėl prastai išvystytos infrastruktūros šalyje buvo nepasiekiamas daugeliui kaimo namų ūkių jų gyvenamosiose vietovėse, tačiau remiantis naujausiais statistiniais duomenimis, 2013 m. tik 2 proc. namų ūkių (tai sudaro 1 proc. visų Lietuvos namų ūkių (kitaip tariant, 12673 namų ūkiai arba 32316 gyventojų) kaime nurodė, kad interneto nesinaudojimo priežastys – technologinės. Vadinasi, gyvenamosios vietovės ir interneto prieinamumo (technologiniu aspektu) santykio problema tampa nebe tokia aktuali, jeigu kalbame apie bazinio interneto prieinamumą. Pajamos. Remiantis Lietuvos statistikos departamento 2013 m. duomenimis, gyventojų apsirūpinimo kompiuteriais ir interneto naudojimas tiesiogiai priklauso nuo namų ūkio pajamų. Iš namų ūkių, kurių mėnesinės piniginės pajamos viršijo 2500 litų, asmeninį kompiuterį ir interneto prieigą turėjo 97,1 proc. Tuo tarpu asmeninį kompiuterį ir interneto prieigą atitinkamai turėjo 19,7 proc. ir 18,6 proc. namų ūkių, kurių pajamos neviršijo 800 litų per mėnesį. Pažymėtina, kad fiksuota tiesioginė priklausomybė tarp naudojimosi internetu ir pajamų nėra atsitiktinė, ši tendencija išlieka aktuali visą 2000–2013 m. laikotarpį. Pajamų ir naudojimosi internetu priklausomybę galima būtų aiškinti tuo, kad kompiuteris ir interneto paslaugos nėra traktuojamos kaip pirmo būtinumo prekė/paslauga, todėl žemesnes pajamas gaunantys asmenys ja naudojasi rečiau. Gyventojų amžius. Internetu 2013 m. naudojosi 68,5 proc. visų 16–74 m. amžiaus Lietuvos gyventojų, iš kurių: 16–24 m. amžiaus gyventojų internetu naudojosi 97,7 proc.; 25–34 m. – 92,6 proc.; 35–44 m. – 83,1 proc.; 45–54 m. – 64,7 proc., 55 –64 m. – 44,6 proc. ir 65–74 m. amžiaus gyventojų – 15 proc. visų gyventojų. Iš pateiktų duomenų akivaizdu, kad egzistuoja naudojimosi internetu ir amžiaus tiesinė priklausomybė: kuo asmuo vyresnis, tuo mažesnė tikimybė, kad jis naudosis internetu, pavyzdžiui, niekada internetu nesinaudojusių asmenų didžiausia dalis yra 65–74 m. amžiaus grupėje ir siekia 85,2 proc., o mažiausia 16–24 m. amžiaus grupėje ir sudaro vos 2,3 proc.

Grafikas Nr. 28. Kompiuterį ir interneto prieigą namuose turintys namų ūkiai pagal pajamas 2012 m.


Grafikas Nr. 27. Namų ūkių, kurie neturi interneto prieigos, dalis Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.



Analizuojant jauniausios ir vyriausios amžiaus grupės asmenų, naudojančių internetą, pokytį laike 2009–2013 m. laikotarpiu, konstatuotina, kad visuose amžiaus grupėse bendras naudojimasis internetu auga, nors atotrūkiai tarp jų išlieka akivaizdūs. Vis dėlto svarbu pažymėti, kad tam tikrose amžiaus grupėse šis augimas buvo spartesnis nei kitose, pavyzdžiui, 35–64 m. amžiaus grupėje fiksuojami didžiausi augimo pokyčiai: 55– 64 m. asmenų amžiaus grupėje, besinaudojančių internetu skaičius padidėjo beveik 1,8 karto (20 proc. punktų), nuo šios amžiaus grupės neatsilieka 35–44 m. ir 45–54 m. amžiaus grupės, kuriose asmenų, naudojančių internetą, skaičius atitinkamai padidėjo po 1,3 karto. Mažiausias pokytis fiksuojamas 65–74 m. amžiaus grupėje (atmetant 16–24 m. amžiaus grupę, kurioje naudojimosi internetu rodikliai ir taip labai aukšti).

Atsižvelgiant į natūralius senėjimo procesus ir tai, kad jaunoji karta jau dabar turi labai aukštus naudojimosi internetu rodiklius (daroma prielaida, kad juos išlaikys ateityje: pasak Lietuvos statistikos departamento, 12–15 m. amžiaus paauglių apklausa parodė, kad 2013 m. 99,8 proc. jų naudojosi asmeniniu kompiuteriu ir internetu, o 99 procentai – mobiliuoju telefonu; kompiuterį ir interneto prieigą namuose turėjo 90 proc. 12–

Grafikas Nr. 29. Kompiuteriu ir internetu naudojęsi asmenys pagal amžių 2013 m. Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.

Grafikas Nr. 30. Internetu naudojusių asmenių pokytis pagal amžių 2009–2013 m. Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.



15 m. amžiaus paauglių), probleminės amžiaus grupės, kurios mažiau aktyviai naudojasi internetu, gali būti išskiriamos šios: 45–74 m. amžiaus asmenys.

Kalbant apie naudojimosi internetu dažnumą, tai 78 proc. internautų naudojosi internetu kasdien, 18 proc. internetu besinaudojančių asmenų naudojosi juo bent kartą per savaitę, bet ne kasdien. Vadinasi, reguliariai (ne rečiau kaip kartą per savaitę) internetu naudojosi 95 proc. internautų arba 65 procentai visų 16–74 metų amžiaus gyventojų. Jeigu vertinama naudojimosi internetu dažnumo ir amžiaus priklausomybė (atmetus nesinaudojančius internetu asmenis), tai pastebėsima, kad visuose amžiaus grupėse

naudojimosi internetu intensyvumas pasiskirsto panašiai: didžioji dalis naudojasi kasdien, mažesnioji – rečiau nei kartą per savaitę. Vadinasi galima teigti, kad jeigu vyresnio amžiaus asmenys išmoksta/pasiryžta pradėti naudotis internetu, jie tampa tokiais pat aktyviais interneto naudotojais, kaip ir jaunesnio amžiaus asmenys. Šioje vietoje reikia pridurti, kad, nors interneto naudojimo intensyvumas tarp amžiaus grupių skiriasi neženkliai, įgūdžiai, be abejo, tarp įvairių amžiaus grupių skiriasi akivaizdžiai: 16–34 m. amžiaus asmenų grupėse vyrauja aukšti-vidutiniai įgūdžiai naudojimosi internetu, o 35–74 m. amžiaus grupėse – vidutiniai-žemi. Tai galima paaiškinti ir tuo, kad kuo vėlesniame amžiuje pradedama mokintis, tuo sunkiau yra įsisavinti žinias. Asmenų pasiskirstymo pagal naudojimo internetu įgūdžius duomenys dar kartą leidžia patvirtinti, kad siekiant gerinti gyventojų naudojimosi internetu rodiklius, daugiausiai dėmesio reikia sukoncentruoti į 45–74 m. amžiaus asmenis, kurie ne tik mažiau aktyviai naudojasi internetu, bet ir pasižymi prastesniais interneto naudojimosi įgūdžiais, kas savo ruožtu gali lemti atvirkštinę reakciją, t. y. dėl patiriamų sunkumų, naudojantis kompiuteriu ir internetu, dalis asmenų apskritai gali prarasti norą/susidomėjimą naudotis internetu ir jo teikiamomis galimybėmis.

Grafikas Nr. 31. Asmenų pasiskirstymas pagal naudojimosi internetu dažnumą ir amžių 2013 m.


Grafikas Nr. 32. Asmenų pasiskirstymas pagal naudojimosi internetu įgūdžius pagal amžių 2013 m.




Užimtumas. Analizuojant asmenų naudojimo/nesinaudojimo internetu ir užimtumo santykį, pažymėtina, kad daugiausiai internetu naudojasi mokiniai/studentai (99,9 proc.) ir dirbantys asmenys (84,3 proc.), mažiausiai – pensininkai (16,1 proc.). Pavyzdžiui, 2009 m. internetu naudojosi 99,1 proc. mokinių ir studentų, 70,0 proc. dirbančiųjų, 7,7 proc. pensininkų ir 38,4 proc. kitų užimtumo grupių narių (pavyzdžiui, bedarbiai ir darbo rinkoje nedalyvaujantys žmonės). Šie duomenys rodo, kad 2009–2013 m. interneto naudojimo rodiklis sparčiausiai augo tarp dirbančiųjų (14,3 proc. punktų) ir kitose (12,9 proc. punktų) užimtumo grupėse. Nors 2009–2013 m. daugiau pensininkų (8,4 proc. punktų) pradėjo naudotis internetu, šios visuomenės grupės atskirtis išlieka didžiausia. Negalia. Galimybę naudotis kompiuteriu ir internetu taip pat riboja fizinė negalia. Neįgalieji sunkiai įsitraukia į informacinę visuomenę, kadangi specialios IRT priemonės neįgaliesiems brangesnės už įprastines, be to, teikiama internetu informacija turi atitikti specialius prieinamumo standartus, kad ja galėtų naudotis žmonės su specialiaisiais poreikiais. Nors Lietuvoje patvirtinti teisės aktai, užtikrinantys informacinės aplinkos pritaikymą neįgaliųjų socialinei integracijai naudojantis IRT didinti, tačiau 2013 m. nustatyta, kad tik 38,2 proc. visų viešojo sektoriaus įstaigų interneto svetainių (palyginimui, 2012 m. – 43,3 proc., 2011 m. – 26 proc.) atitinka Neįgaliesiems pritaikytų interneto tinklalapių kūrimo, testavimo ir įvertinimo metodines rekomendacijas (patvirtintas IVPK direktoriaus 2004 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. T‐40 (pakeistas IVPK direktoriaus 2011 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. T-237). Galiausiai trūksta viešai prieinamų IRT išteklių, pritaikytų lietuvių kalbai ir galinčių palengvinti neįgaliųjų integraciją į informacinę visuomenę, pavyzdžiui, lietuvių kalbos sintezatoriaus, balso atpažintuvo ir pan. Reikėtų pažymėti, kad dalis šių sprendinių bus sukurta įgyvendinus Ekonomikos augimo veiksmų programos 3 prioriteto „Informacinė visuomenė visiems“ įgyvendinimo priemonės „Lietuvių kalba informacinėje visuomenėje“ lėšomis. Kaip rodo atlikta nesinaudojimo internetu priežasčių analizė, gyventojų naudojimasis internetu tiesiogiai priklauso: nuo gyventojų gebėjimų, poreikio ir interneto prieigos kainos, tačiau pastarieji savo ruožtu yra determinuoti gyventojų amžiaus, pajamų, užimtumo, gyvenamosios vietos, e. paslaugų pasiūlos, IRT prieinamumo ir kitų veiksnių. Vadinasi, gyventojų naudojimasis internetu ir jo teikiamomis galimybėmis yra kompleksiška problema, todėl viešojo sektoriaus indėlis yra labai svarbus sprendžiant pastarąją problematiką, tačiau sąlyginai ribotas.

Grafikas Nr. 33. Asmenų pasiskirstymas pagal naudojimosi internetu dažnumą ir užimtumą 2013 m.




2.3. Plačiajuosčio ryšio plėtra: verslo įmonių perspektyva Analizuojant verslo įmonių naudojimąsi kompiuteriu ir internetu duomenis, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, konstatuotina, kad 2013 m. pradžioje kompiuteriais ir internetu naudojosi praktiškai visos, t. y. net 99,7 proc., gamybos ir paslaugų įmonės, kuriose dirbo 10 ir daugiau darbuotojų. Beveik visos įmonės (99 proc.), kurios turėjo interneto prieigą, naudojosi plačiajuosčiu internetu. Vadinasi, Lietuvoje įmonių, turinčių plačiajuosčio interneto prieigą, dalis siekia apie 99 proc. (visų šalies įmonių), Tuo tarpu Europos Sąjungos šalių vidurkis 2012 m. siekė 92 proc., todėl Lietuva įsitvirtino tarp pirmaujančių šalių pagal šį rodiklį (Lietuvą lenkia tik Suomija (100 proc.)).

Šioje vietoje verta pažymėti, kad vienas iš Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programos 3 prioriteto 1 tikslo uždavinių, t. y. 98 proc. visų Lietuvos įmonių naudosis plačiajuosčiu internetu, jau yra įgyvendintas ir nebetenka savo aktualumo. Detaliau nagrinėjant, kokia asmenų/darbuotojų dalis įmonėse pasinaudojo kompiuteriais savo kasdieniame darbe bent kartą per savaitę, matyti, kad Lietuvoje ji sudaro 43,4 proc., o asmenų pasinaudojusių internetu – 39,9 proc., lyginant su visais gamybos ir paslaugų įmonių darbuotojais (2012 m. pradžioje – atitinkamai 43,1 proc. ir 38,7 proc.). Lyginant šiuos duomenis su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, Lietuvos pozicija kur kas žemesnė (17 vieta). Asmenų, pasinaudojusių internetu savo kasdieniame darbe bent kartą per savaitę, dalis 2012 m. siekė 45 proc. (ES šalių vidurkis), o Lietuva nuo pirmaujančios Švedijos atsiliko net 30 proc. punktų (69 proc.). Lietuvą taip pat lenkė tokios šalys kaip: Norvegija, Suomija, Danija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Vokietija, Didžioji Britanija, Belgija, Slovėnija, Ispanija, Airija, Prancūzija, Estija, Austrija ir Latvija.

Grafikas Nr. 34. Kompiuterių ir interneto naudojimas įmonėse Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.

Grafikas Nr. 35. Įmonės, turinčios interneto prieigą ir naudojančios plačiajuostį internetą Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.

Grafikas Nr. 36. Įmonių darbuotojų, naudojančių kompiuterius ir internetą, dalis Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.



Analizuojant įmonių jungimosi prie interneto būdus, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, gauname, kad 2013 m. daugiausiai įmonių, t. y. 57,1 proc. visų įmonių, prie interneto jungėsi naudodamos DSL, 46 proc. – šviesolaidinio (optinio) ryšio linijas, 34,5 proc. – kitas fiksuotas jungtis (kabelinę, skirtinę liniją ir kt.), o belaidžio interneto prieiga naudojosi 66,3 proc. visų šalies įmonių. Svarbu pažymėti, kad tradicinį modemą ar ISDN jungimuisi prie interneto naudojančių įmonių dalis 2010–2013 m. laikotarpiu ženkliai sumažėjo, t. y. 23,9 proc. punktais, o šviesolaidinę (optinę) ryšio linijas naudojančių – padidėjo 16,4 proc. punktais. Taip pat akivaizdžiai 35,4 proc. punktais per tą patį laikotarpį išaugo bevielio ryšio naudojimas jungimuisi prie interneto. Europos Komisija pažangai matuoti naudoja kiek kitokį rodiklį: įmonių, turinčių fiksuotojo plačiajuosčio ryšio prieigą, dalis (palyginti su visomis įmonėmis, proc.). Pagal šį rodiklį, Lietuva 2012 m. dalinosi 5–9 vietą su Liuksemburgu, Švedija, Ispanija ir Kipru (95 proc.), o jas lenkė Suomija (98 proc.), Prancūzija (97 proc.), Slovėnija (97 proc.) ir Nyderlandai (96 proc.), ES vidurkis – 90 proc.

53,2 proc. belaidžio interneto prieigą naudojusių įmonių naudojosi belaidžiu plačiajuosčiu ryšiu. Per judriojo ryšio operatorių tinklus prie interneto jungėsi 56,1 proc. įmonių, o mobiliąja interneto prieiga darbo reikalais naudojo 10,5 proc. visų įmonių darbuotojų. Pagal mobiliąja interneto prieiga darbo reikalais besinaudojančių įmonių darbuotojų dalį, Lietuvos įmonės gerokai atsilieka nuo ES vidurkio. Remiantis 2012 m. Eurostat duomenimis, ES vidurkis siekė 14 proc., o Lietuvos – 8 proc. ir pastaroji užėmė 22 vietą tarp Europos Sąjungos valstybių.

Įdomu pastebėti tai, kad nors mobiliąja interneto prieiga darbo reikalais besinaudojančių įmonių darbuotojų dalis Lietuvoje nėra didelė, tačiau, pasak 2012 m. Eurostat duomenų, Lietuvoje įmonių, teikiančių savo darbuotojams galimybę naudotis nešiojamaisiais prietaisais su interneto prieiga (palyginti su visomis įmonėmis), dalis siekia 52 proc., o ES vidurkis – 48 proc. (Lietuva užima 12 vieta). Toks neatitikimas tarp pasiūlos ir paklausos, t. y. faktinio panaudojimo, galėtų būti aiškinamas ir tuo, kad Lietuvoje smulkių ir vidutinių įmonių, teikiančių daugiau kaip 20 proc. savo darbuotojų galimybę naudotis nešiojamaisiais prietaisais su interneto prieiga, dalis siekia 12 proc. (ES vidurkis – 17 proc.), o didelių įmonių – 9 proc. (25 proc.). Vadinasi Lietuvoje, priešingai nei daugelyje Europos Sąjungos valstybių, smulkios ir vidutinės įmonės dominuoja, aprūpindamos savo darbuotojus galimybe naudotis nešiojamaisiais prietaisais ir interneto prieiga, o ne didžiosios. Tai iš dalies paaiškina, kodėl egzistuoja atotrūkis tarp darbuotojų, turinčių galimybę ir faktiškai besinaudojančių mobiliąja interneto prieiga.

Grafikas Nr. 37. Jungimosi prie interneto būdai įmonėse (proc.) Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.

Grafikas Nr. 38. Įmonės, naudojančios mobiliąją interneto prieigą Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.



Analizuojant įmonių pasiskirstymą pagal didžiausią interneto prieigos duomenų atsisiuntimo greitį (pagal sutartį su interneto prieigos tiekėju), konstatuotina, kad 2013 m. beveik 40 proc. Lietuvos įmonių, turinčių internetą, jau dabar naudojasi 30 Mb/s ir didesnės spartos interneto prieigos paslaugomis, iš jų 12 proc. interneto prieiga viršijančia 100Mb/s greitį.

Vertinant kelerių metų pokyčio dinamiką, matyti, kad per 2 m. laikotarpį įmonių, besinaudojančių 30 Mb/s ir didesnės spartos interneto prieigos paslaugomis, dalis išaugo 9,7 proc. punktais, besinaudojančių 100 Mb/s ir didesne sparta – 2,7 proc. punktais, o bendrai padidėjo – 12,4 proc. punktais arba beveik 1,5 karto. Didžiausias pokytis fiksuotas 2011–2012 m. laikotarpiu (10,4 proc. punktai), tuo tarpu 2012–2013 m. didėjimas buvo kur kas nuosaikesnis – tik 2 proc. punktai. Tikėtina, kad artimiausiais metais nebebus fiksuojami tokie dideli augimai kaip 2011–2012 m. laikotarpiu, o bus panašesni į 2012–2013 m. augimo tempus. Remiantis šia prielaida, galima apskaičiuoti, kad 2020 m. įmonių, besinaudojančių 30 Mb/s ir didesnės spartos interneto prieigos paslaugomis, dalis, jeigu kas metinis augimas sudarys apie 2 proc. punktus, sieks apie 53,2 proc. Lyginant šiuos duomenis su gyventojų pasiskirstymu pagal didžiausią interneto prieigos duomenų atsisiuntimo greitį, tenka konstatuoti, kad Lietuvos įmonės, kaip ir daugelio kitų plačiajuosčio ryšio panaudojimo rodiklių atžvilgiu, taip ir šiuo atveju lenkia gyventojus (namų ūkių, besinaudojančių 30 Mb/s ir didesnės spartos interneto prieigos paslaugomis, dalis siekia 30,7 proc.). Tai reiškia, kad Lietuvos įmonės yra geriau pasiruošusios įgyvendinti Europos Komisijos keliamus plačiajuosčio ryšio spartos didinimo tikslus. Remiantis Lietuvos Statistikos departamento informacija, 2013 m. interneto tinklalapį ar svetainę turėjo 75,2 proc. gamybos ir paslaugų įmonių (2012 m. – 71,2 proc.): 39,2 proc. įmonių interneto tinklalapyje ar svetainėje skelbė prekių ar paslaugų katalogus ir kainynus, 28,5 proc. – teikė galimybę užsisakyti, rezervuoti ar pirkti norimus produktus elektroniniu būdu, 23,6 proc. – galimybę apmokėti elektroniniu būdu, 19 proc. – galimybę parsisiųsti (gauti) įsigytą produktą, o 20,1 proc. įmonių savo svetainėse informavo apie laisvas darbo vietas arba teikė galimybę pateikti prašymą dėl darbo.

Grafikas Nr. 39. Įmonių pasiskirstymas pagal didžiausią interneto prieigos duomenų atsisiuntimo greitį Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.

Grafikas Nr. 40. Svetainę ar tinklalapį turinčių įmonių dalis Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.



Eurostat 2012 m. duomenimis, įmonių, turinčių savo interneto tinklalapį ar svetainę, ES vidurkis siekė 71 proc., toks pats buvo ir Lietuvos, užėmusios 16 vietą, procentas. Vis dėlto, įvertinus Lietuvos įmonių, naudojančių internetą, dalį, galima teigti, kad dar lieka neišnaudotas labai didelis potencialas (skirtumas sudaro 24,5 proc. punktus) šio rodiklio augimui. Atsižvelgiant į 11 m. istorinius statistinius duomenis, matyti, kad įmonių, turinčių savo interneto tinklalapį ar svetainę, dalis kas metus didėjo apie 4,4 proc. punktus. Jeigu bus išlaikytas panašus augimo tempas, tai šiuo metu egzistuojantis potencialus bus išnaudotas per 6 m. Tai reiškia, kad galima tikėtis, kad po 6 m. (2019 m.) įmonių, turinčių savo interneto tinklalapį ar svetainę, dalis sudarys arti 100 proc. 2012 m. kompiuterius ir elektroninius tinklus prekybai naudojo 34,7 proc. įmonių: 21,9 proc. įmonių pirko (užsakė) prekes ar paslaugas internetu arba kitais kompiuteriniais tinklais, 22,2 proc. – gavo užsakymų. Nors lyginant 2012 m. duomenis su 2011 m., stebimas augimas, t. y. įmonių, naudojančių kompiuterius ir elektroninius tinklus prekybai, dalis padidėjo 4,5 proc. punktais, tačiau pastarojo augimo nepakanka, norint kompensuoti 2010–2011 m. laikotarpiu fiksuotą 9,1 proc. punkto nuosmukį ir pasiekti 2010 m. lygį, kuomet e. prekyba užsiimančių įmonių dalis siekė 39,3 proc.

Lyginant šalies pasiekimus Europos Sąjungos šalių kontekste, Lietuva lenkia ES vidurkį: įmonių, pardavusių prekes ar paslaugas e. tinklais, dalis 2012 m. siekė 11,4 proc., o įmonių, pirkusių prekes ar paslaugas e. tinklais, dalis – 11,8 proc. (ES vidurkis). Nepaisant šių pasiekimų Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programoje iškelti uždaviniai, kad 2019 m. įmonių, pardavusių prekes ar paslaugas e. tinklais, dalis turi siekti 55 proc., o įmonių, pirkusių prekes ar paslaugas e. tinklais, dalis – 60 proc., atrodo ambicingi ir sunkiai pasiekiami, vertinant sąlyginai lėtą pokyčio dinamiką šioje srityje.

Nagrinėjant priežastis, lemiančias sąlyginai lėtą e. prekybos plėtrą, įmonės išskiria šias: įmonės siūlomos prekės ir paslaugos netinka e. prekybai svetainėje (28,7 proc.); per didelės, palyginant su nauda, e. prekybos diegimo sąnaudos (24,3 proc.); logistikos problemos (14,4 proc.), problemos dėl IT saugumo (14,4 proc.), problemos dėl teisinio pagrindo (12,1 proc.) ir galiausiai apmokėjimo problemos (12,2 proc.). Siekiant skatinti e. verslo plėtrą, valstybės institucijos galėtų prisidėti mažiausiai prie trijų priežasčių, stabdančių e. verslo vystymąsi, šalinimo: teisinio pagrindo, IT saugumo ir apmokėjimo problemų sprendimo. Pavyzdžiui, peržiūrint e. verslą reglamentuojančius teisės aktus ir leidžiant verslo įmonėms naudotis VIISP asmens identifikavimo ir apmokėjimo paslaugomis.

Grafikas Nr. 41. E. prekyba užsiimančios įmonės Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.

Grafikas Nr. 42. Problemos ir kliūtys, susijusios su e. prekyba, įmonėse Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.



Pabaigai verta atkreipti dėmesį, kad verslo įmonės e. paslaugomis naudojasi daug aktyviau nei Lietuvos gyventojai. 2012 m. beveik visos įmonės, t. y. 99,3 proc., internetu bendravo su valstybės institucijomis. Dažniausiai įmonės siuntėsi arba grąžino įvairias užpildytas formas (99,1 proc.), atliko administracines procedūras (96,6 proc.), ieškojo informacijos valstybės institucijų svetainėse (89,8 proc.). Įdomu pastebėti, kad net 56,1 proc. įmonių informaciją, gautą iš valstybės institucijų svetainių, panaudojo savo komercinei veiklai. Įmonės, kurios atliko administracines procedūras elektroniniu būdu (be papildomų popierinių procedūrų), dažniausiai naudojosi šiomis paslaugomis: 96 proc. įmonių tokiu būdu deklaravo socialinio draudimo įmokas, 92,8 proc. teikė pelno mokesčio, 95,1 proc. – pridėtinės vertės mokesčio, 40,9 proc. – muito, akcizo mokesčių deklaracijas. Lietuva pirmauja (užėmė 1 vietą tarp ES šalių) pagal įmonių bendravimo su viešojo sektoriaus institucijomis internetu apimtis, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Remiantis 2012 m. Eurostat duomenimis, 100 proc. Lietuvos įmonių naudojasi e. valdžios paslaugomis (ES vidurkis – 87 proc.), 99 proc. įmonių interaktyviai dirba su viešuoju sektoriumi, teikdamos užpildytas e. formas (ES vidurkis – 72 proc.), 27 proc. įmonių naudojasi elektroninių viešųjų pirkimų paslaugomis (ES vidurkis – 12 proc.). Tokius aukštus įmonių bendravimo su viešojo sektoriaus institucijomis internetu pasiekimus didžiąja dalimi determinavo kai kurių valstybės institucijų apsisprendimas dalį administracinių paslaugų teikti tik e. būdu, pavyzdžiui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimas socialinio draudimo įmokų deklaravo paslaugas teikia tik elektroninių būdu (išimtis: draudėjai, turintys 4 (keturis) ir mažiau apdraustųjų asmenų). Šis sprendimas galėtų būti geras pavyzdys, skatinant gyventojų naudojimąsi internetu ir administracinėmis bei viešosiomis e. paslaugomis, t. y. atsižvelgiant į gyventojų amžiaus grupes, dalis viešųjų ir administracinių paslaugų galėtų būti teikiamos tik elektroniniu būdu (angl. digital by default).



2.4. Plačiajuosčio ryšio plėtra: viešojo sektoriaus perspektyva

2.4.1. Valstybės ir savivaldybės įstaigos Vadovaujantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2012 m. kompiuteriais naudojosi 82,8 proc. visų valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų, o internetu – 72,2 proc. Tuo tarpu 2006 m. atitinkamais 70,2 proc. ir 58 proc. visų valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų. Vadinasi, 2006–2012 m. laikotarpiu kompiuteriais besinaudojančių valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų padaugėjo 12,6 proc. punktais (kas metus vidutiniškai apie 2,1 proc. punkto), o internetu – 14,2 proc. punktais (kas metus vidutiniškai apie 2,4 proc. punkto). Iš žemiau pateiktų duomenų matyti, kad mažiausias apsirūpinusios kompiuteriais ir internetu yra: valstybės ir savivaldybių priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo įstaigose (atitinkamai 9,8 proc. ir 5,3 proc.), įkalinimo įstaigose (41,6 proc. ir 36,9 proc.). Didžiausias skirtumas tarp disponuojamų kompiuterių ir interneto naudojimosi: teisėtvarkos (50,3 proc. punktai) ir muitinės (23,5 proc. punktai) įstaigose. Taip pat egzistuoja aiški takoskyra tarp centrinės valdžios įstaigų (Prezidentūra, Seimas, Vyriausybė, ministerijos ir joms pavaldžios įstaigos) ir regioninės valdžios (miestų ir rajonų savivaldybės ir joms atskaitingos įstaigos) naudojimosi kompiuteriais ir internetu rodiklių.

Grafikas Nr. 43. Kompiuterių ir interneto naudojimas valstybės ir savivaldybių įstaiguose


Grafikas Nr. 44. Kompiuterių ir interneto naudojimo pasisikirtymas valstybės ir savivaldybių įstaiguose Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.



2012 m. praktiškai visos valstybių ir savivaldybių įstaigos (98,4 proc.), kurios turėjo interneto prieigą, naudojosi plačiajuosčiu internetu. Lentelė 4. Plačiajuosčio interneto prieiga pagal įstaigas.

Įstaiga Plačiajuosčio interneto prieiga, procentas

Lietuvos Respublikos Prezidentūra 100 proc. Lietuvos Respublikos Seimas ir jam atskaitingos įstaigos 100 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jai atskaitingos įstaigos 92,3 proc. Ministerijos ir joms atskaitingos įstaigos 100 proc. Miestų ir rajonų savivaldybės ir joms atskaitingos įstaigos 98,9 proc. Teisėsaugos įstaigos 95,9 proc. Teisėtvarkos įstaigos 100 proc. Muitinės įstaigos 100 proc. Įkalinimo įstaigos 100 proc. Valstybės ir savivaldybių priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo įstaigos 97,5 proc.

Informacijos šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas.

Detaliau analizuojant įstaigų jungimosi prie interneto būdus, konstatuotina, kad 2012 m. daugiau kaip pusė, t. y. 60,2 proc. valstybės ir savivaldybės įstaigų turėjo šviesolaidinio (optinio) ryšio linijas, 43,7 proc. – skaitmenines abonentines linijas (DSL). Pažymėtina, kad apie 12 proc. valstybės ir savivaldybių įstaigų vis dar naudojo ir lėto interneto ryšį (ISDN ar komutuojamą liniją). Mobiliuoju interneto ryšiu naudojosi 43,7 proc. įstaigų, iš kurių mobiliuoju plačiajuosčiu ryšiu – 39,3 proc. Tenka apgailestauti, kad nėra oficialių duomenų apie valstybės ir savivaldybės įstaigų pasiskirstymą pagal didžiausią interneto prieigos duomenų atsisiuntimo greitį, tačiau jeigu remsimės technologinės prieigos ir jos teikiamų galimybių vertinimo prielaidomis, t. y., kad ISDN, xDSL ir kitomis fiksuotomis jungtimis daugiausiai teikiamos interneto paslaugos, kurios neviršija 30 Mb/s spartos, tuomet galima paskaičiuoti, kad 2012 m. apie 60 proc. visų valstybės ir savivaldybių įstaigų (lyginant su visomis Lietuvos valstybės ir savivaldybių įstaigomis), kuriuose dirbo 10 ir daugiau darbuotojų, turėjo galimybę naudotis 30 Mb/s ir didesnės spartos internetu. Lentelė 5. Fiksuotojo interneto ryšio naudojimas valstybės ir savivaldybių įstaigose.

Įstaiga Tradicinis modemas arba

ISDN

Skaitmeninė abonentinė linija xDSL

Šviesolaidinė (optinė) ryšio

linija

Kitos fiksuotos jungtys

Prezidentūra - - 100 100 Seimas ir jam atskaitingos įstaigos 18,8 23,1 56,2 31,2 Vyriausybė ir jai atskaitingos įstaigos 15,4 51,5 61,5 30,8 Ministerijos ir joms atskaitingos įstaigos

12,6 40,0 71,8 28,2

Miestų ir rajonų savivaldybės ir joms atskaitingos įstaigos

8,9 42,5 73,3 22,2

Grafikas Nr. 45. Jungimosi prie interneto būdai valstybės ir savivaldybių įstaiguose Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.



Teisėsaugos įstaigos 11,0 42,5 39,7 31,5 Teisėtvarkos įstaigos 18,8 37,5 81,2 56,2 Muitinės įstaigos - - 100 100 Įkalinimo įstaigos - 18,2 90,9 - Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo įstaigos

17,5 57,5 20,0 30,0

Informacijos šaltinis: Lietuvos Statistikos departamentas.

Nors minėtas valstybių ir savivaldybių skaičius yra išvestinis ir sąlyginis (turint omenyje, kad daugiau rodo technologines galimybes, o ne faktinį panaudojimą/spartą), tačiau jis pakankamai indikatyvus, t. y. leidžiantis teigti, kad valstybės ir savivaldybių įstaigos yra tinkamai pasiruošusios Europos Komisijos keliamų tikslų, susijusių su interneto greitaveika, įgyvendinimui.

2.4.2. Švietimo sektorius Remiantis Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, 2012–2013 mokslo metų pradžioje bendrojo ugdymo mokyklose buvo 76 tūkst. kompiuterių, iš jų 75,1 proc. buvo naudojami mokymo tikslams. Didžioji kompiuterių dalis, t. y. 91,6 proc., turėjo interneto prieigą (2008m. – 85,2 proc.). Bendrojo ugdymo mokyklose kompiuterių skaičius, palyginti su 2008–2009 mokslo metais, padidėjo 30 proc., taip pat išaugo 100 mokinių mokyti naudojamų kompiuterių skaičius: 2008–2009 mokslo metais 100 mokinių teko 8,5 kompiuterio, 2012– 2013 mokslo metais – 15,3. Profesinėse mokyklose 2012–2013 mokslo metų pradžioje buvo 9,3 tūkst. kompiuterių, iš jų 74,5 proc. buvo naudojami mokymo tikslams. Didžioji kompiuterių dalis, t. y. 92,4 proc., turėjo interneto prieigą (2008 m. – 89,7 proc.). Lyginant su 2008–2009 mokslo metų duomenimis, taip pat išaugo ir 100 profesinių mokyklų mokinių tenkanti 15,5 kompiuterio dalis (2008 m. – 12,8 kompiuterio). Kolegijose 2012–2013 mokslo metais buvo 10,1 tūkst. kompiuterių, iš jų 92,7 proc. turėjo interneto prieigą (2008 m. – 94,6 proc.). Mokymo tikslams buvo naudojami 66,8 proc. turimų kompiuterių, o 100 studentų teko 14,8 kompiuterio. Tuo tarpu universitetuose 2012–2013 mokslo metais 100 studentų teko tik 11,3 kompiuterio (2008 m. – 7,1 kompiuterio). Vadinasi, lyginti su kitomis mokymo įstaigomis, kompiuterių skaičius, tenkantis 100 besimokančiųjų, universitetuose yra mažiausias. Taip pat pastebėtina, kad nors 96,4 proc. universitetuose esančių kompiuterių turėjo interneto prieigą, tačiau lyginant su 2008 m. duomenimis, šis procentas yra nežymiai sumažėjęs (2008 m. – 97,9 proc.).

Grafikas Nr. 46. Kompiuterių skaičius, tenkantis 100 mokinių ir studentų Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.



Atskirai aptariant kompiuterių, turinčių interneto prieigą, skaičiaus dinamiką mokymo įstaigose, tenka konstatuoti, kad nors bendras kompiuterių skaičius visuose įstaigose kiekvienais metais didėjo, tačiau turinčių interneto prieigą – kai kuriuose sumažėjo, t. y. kolegijose (1,9 proc. punkto) ir universitetuose (1,5 proc. punkto). Verta atkreipti dėmesį, kad ne dar ne visos mokymų įstaigos turi prieigą prie interneto. Pasak Lietuvos statistikos departamento duomenų, 2012–

2013 mokslo metų pradžioje apie 2 proc. visų bendrojo ugdymo mokyklų dar neturėjo interneto prieigos, tuo tarpu visos profesinio ugdymo mokyklos, kolegijos ir universitetai turėjo interneto prieigą. Didžioji dalis, t. y. 92 proc., bendrojo ugdymo mokyklų, turėjusių interneto prieigą, buvo prijungtos prie plačiajuosčio interneto, o profesinės mokyklos, kolegijos ir universitetai – 100 proc. Šioje vietoje reikia pažymėti, kad Europos Komisija, 2011-2012 m. atlikusi IRT naudojimo švietime tyrimą, konstatavo, kad Lietuvoje 100 proc. bendrojo lavinimo mokyklų turi plačiajuosčio interneto prieigą, todėl egzistuoja tam tikras neatitikimas tarp Lietuvos statistikos departamento ir Europos Komisijos pateikiamų duomenų.

Įvertinus bendrojo lavinimo mokyklų mokinių skaičiaus pasiskirstymą pagal naudojamo interneto greitaveiką duomenis, galima teigti, kad Lietuva užima pirmaujančias pozicijas pagal pradinių (6 vieta) ir pagrindinių mokyklų (8 vieta) mokinių, kuriems suteikta galimybė naudotis 30 Mb/s ir didesnės spartos internetu, dalį, kuri atitinkamai sudaro 27 proc. ir 26 proc. (ES vidurkis: 13 proc. ir 14 proc.). Tuo tarpu nors vidurinių mokyklų mokinių, kuriems suteikta galimybė naudotis 30 Mb/s ir didesnės spartos internetu, dalis išlieka panaši kaip ir pradinių bei pagrindinių mokyklų atveju (29 proc. ir 20 proc.), tačiau Lietuva Europos Sąjungos šalių reitinge užima vidurio pozicijas.

Grafikas Nr. 47. Kompiuterių, turinčių interneto prieigą, skaičius švietimo įstaiguose Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas.

Grafikas Nr. 48. Bendrojo lavinimo mokyklų pasiskirstymas pagal interneto greitaveiką Informacijos šaltinis: EK.



Pagal vidurinėje mokykloje besimokančių mokinių, kuriems suteikta galimybė naudotis 30 Mb/s ir didesnės spartos internetu, rodiklį, Lietuva užima 10 vietą. Šioje kategorijoje akivaizdžiai lyderiauja Danija, kurioje mokinių, besimokančių vidurinėje mokykloje ir turinčių galimybe naudotis 30 Mb/s ir didesnės spartos internetu, dalis siekia apie 95 proc. (iš jų apie 55 proc. turi galimybe naudotis 100 Mb/s ir didesnės spartos internetu). Pagal vidurinėje (profesinėje) mokykloje besimokančių mokinių, kuriems suteikta galimybė naudotis 30 Mb/s ir didesnės spartos internetu, rodiklį, Lietuva užima 16 vietą. Šioje kategorijoje neženkliai pralenkusi Daniją pirmaujančias pozicijas užima Švedija, kurioje mokinių, besimokančių vidurinėje mokykloje ir turinčių galimybe naudotis 30 Mb/s ir didesnės spartos internetu, dalis siekia apie 85 proc. (iš jų apie 35 proc. turi galimybe naudotis 100 Mb/s ir didesnės spartos internetu). Apibendrinant, remiantis Europos Komisijos duomenimis, galima teigti, kad vienas ketvirtadalis arba apie 26 proc. Lietuvos mokinių jau šiandien turi galimybę naudotis 30 Mb/s ir didesnės spartos internetu, tačiau didžioji dalis Europos Sąjungos valstybių yra orientuotis į siekį iki 2020 m. visoms mokykloms užtikrinti 100 Mb/s ir didesnės spartos interneto prieigą. Lietuvos mokslo ir studijų institucijų kompiuterių tinklo LITNET veiklos užtikrinimo ir plėtros 2012–2016 metų programoje „LITNET-3“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2012 m. vasario 13 d. įsakymu Nr. V-24 (Žin., 2012, Nr. 23-1074), taip pat numatyta, kad iki 2016 m. kiekvienai mokyklai, prijungtai prie LITNET turi būti suteikta ne mažesnė nei 100 Mb/s sparta, o LITNET turi jungti ne mažiau kaip 90proc. šalies mokyklų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad didžioji Lietuvos mokinių (apie 54 proc.) šiandien naudojasi internetu, kurio sparta neviršija 10 Mb/s greitį, minėtas tikslas atrodo ambicingas. Reikėtų priminti, kad Švietimo ir mokslo ministerija jau yra ne kartą yra deklaravusi ambicingus IRT srities tikslus, kurių (daugiausiai dėl finansavimo stokos) nepavyko pasiekti, pavyzdžiui, Informacinių ir komunikacinių technologijų diegimo į bendrąjį lavinimą ir profesinį mokymą 2008–2012 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. ISAK-2530 (Žin., 2008, Nr. 6-220), buvo numatyta, kad iki 2012 m. 95 proc. mokyklų turi būti užtikrintas kokybiškas, spartus (ne mažiau kaip 10 Mb/s) interneto ryšys (faktas: 2012 m. 54 proc. Lietuvos mokinių naudojosi internetu, kurio sparta neviršija 10 Mb/s greitį); tuo tarpu Lietuvos mokslo ir studijų kompiuterių tinklo LITNET 2005–2009 metų plėtros LITNET-2 programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. ISAK-608 (Žin., 2005, Nr. 51-1722), buvo numatyta, kad LITNET-2 programos vykdymo metu švietimo institucijų, prijungtų prie LITNET, skaičius turėtų padidėti nuo 630 iki 2000, t. y. daugiau negu 3 kartus iki 2009 m. (faktas: 2011 metais LITNET ryšiu naudojosi 880 švietimo įstaigų). Atsižvelgiant į aukščiau pateiktą informaciją, konstatuotina, kad norint užtikrinti, jog 100 proc. šalies švietimo įstaigų galėtų naudotis 100 Mb/s ir didesnės spartos internetu 2020 m., turėtų būti užtikrinamas pastarųjų prijungimo prie pagrindinių LITNET mazgų finansavimas, taip pat siūloma užtikrinti, kad iš valstybės biudžeto lėšų kasmet būtų skiriama reikiama suma plačiajuosčio ryšio paslaugų mokykloms pirkimui, siekiant išvengti skaitmeninės atskirties ir užtikrinti vienodas galimybes kaimiškųjų vietovių mokyklose.



2.4.3. Bibliotekų sektorius Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šalyje yra 1295 bibliotekos. 2012 m. 97 proc. viešųjų bibliotekų (1257 bibliotekos) turėjo vartotojams skirtas kompiuterizuotas darbo vietas, iš jų 99 proc. turėjo interneto prieigą ir teikė viešosios interneto prieigos paslaugas (vidutiniškai bibliotekoje yra po 5 viešajai interneto prieigai skirtas darbo vietas). Bibliotekų, turinčių kompiuterizuotas vartotojų vietas, 2002–2012 m. laikotarpiu sparčiai daugėjo: 2002 m. jų buvo 519, o 2012 m. – 5687. Per minėtą laikotarpį jų padaugėjo daugiau kaip 11 kartų, o šiuo metu 1 tūkst. gyventojų tenkantis kompiuterizuotų darbo vietų su interneto prieiga bibliotekose skaičius siekia 1,9. Prie šių pasiekimų labai prisidėjo tokios iniciatyvos, kaip viešųjų interneto prieigos taškų (VIPT) steigimas ir projektas „Bibliotekos pažangai”. Pavyzdžiui, pastarojo projekto dėka įkurta 11 mokymo centrų bibliotekininkams ir gyventojams; įrengta/modernizuota vieša interneto prieiga 1276-ose viešosiose miesto ir kaimo bibliotekose; 72-ose bibliotekose įdiegta speciali programinė įranga akliesiems ir silpnaregiams, bibliotekininkai pamokyti ja naudotis ir konsultuoti lankytojus; parengta ir išplatinta visose bibliotekose medžiaga bibliotekininkų ir gyventojų mokymui: spausdinti leidiniai, mokymo medžiaga internete, mokomosios video vaizdinės priemonės bibliotekininkų ir gyventojų savarankiškam mokymuisi. 2012 m. pabaigoje Bilo ir Melindos Geitsų fondo (angl. Bill & Melinda Gates foundation) užsakymu bendrovės TNS atlikto tyrimo „Vartotojų nuomonė apie informacinių ir komunikacinių technologijų naudą Lietuvos viešosiose bibliotekose“ duomenimis, per pastaruosius 12 mėnesių viešąją interneto prieiga bibliotekose pasinaudojo beveik dešimtadalis (9 proc.) visų Lietuvos suaugusiųjų asmenų (ES vidurkis – 4 proc.) arba apie 0,2 mln. Lietuvos gyventojų. Apie 56 tūkst. suaugusiųjų per pastaruosius 12 mėnesių baigė kompiuterinio raštingumo mokymus (ES vidurkis – 2 proc.), o dar 78 proc. bibliotekų vartotojų arba apie 0,4 mln. gyventojų gavo asmeninės konsultacijos dėl naudojimosi kompiuteriu ir (ar) internetu. Be to, pastebima kas metinė viešųjų interneto prieigos vartotojų augimo tendencija, pavyzdžiui, 2011 m. viešosios interneto prieigos paslauga pasinaudojo beveik 400 tūkst. registruotų bibliotekų lankytojų , t. y. du kartus daugiau nei 2008 m. (kaimo bibliotekose registruotų viešųjų interneto prieigos vartotojų skaičius šiuo periodu augo dar spartesniais tempais – nuo 64 tūkst. iki 175 tūkstančių (2,7 karto)). Pagrindinės viešųjų interneto prieigos paslaugų naudojimo priežastys visų pirmiausia yra finansinės: 53 proc. apklaustųjų nurodė, kad pagrindines priežastis, dėl kurios naudojasi viešąja interneto prieiga bibliotekose – nemokama interneto prieiga. Nemaža dalis apklaustųjų antrąja priežastimi įvardino tai, kad neturi jokios kitos galimybes naudotis kompiuteriu (21 proc.) ir internetu (18 proc.), išskyrus biblioteką, tai pat tarp pagrindinių priežasčių buvo nurodyta ir galimybė gauti pagalbą iš bibliotekos darbuotojų (14 proc.), naudojantis kompiuteriu ir (ar) internetu. Minėto tyrimo metu apskaičiuota, kad 43 proc. viešosios interneto prieigos paslaugų vartotojų bibliotekose arba apie 0,1 mln. Lietuvos gyventojų niekur kitur, išskyrus biblioteką, neturėjo galimybės panaudoti interneto prieiga ir (arba) ja naudotis nemokamai.

Grafikas Nr. 49. Vartotojams skirtų kompiuterizuotų darbo vietų skaičius viešosiose bibliotekose




Asmenų, nurodžiusių, jog niekur kitur neturėjo galimybės pasinaudoti interneto prieiga, grupę daugiausiai sudarė „skaitmeninės atskirties“ atstovai, t. y. vyresnio amžiaus žmonės (46 proc. vyresnių nei 65 m. amžiaus asmenų neturėjo jokios kitos alternatyvios interneto prieigos, tuo tarpu asmenų, priklausančių 15–24 m. amžiaus grupei, tik 7 proc., 25–39 m. amžiaus asmenų – 6 proc.) ir neįgalieji (28 proc.). Šioje vietoje reiktų paminėti, kad remiantis EuroStat duomenimis, 2012 m. Lietuvoje asmenų, kurie priskiriami pažeidžiamoms visuomenės grupėms arba „skaitmeninės atskirties“ grupei (tai senyvo amžiaus asmenys, bedarbiai, žemo išsilavinimo ir pan.) ir kurie bent kartą per savaitę per pastaruosius 3 mėnesius pasinaudojo internetu, dalis siekia 43 proc. visų gyventojų (ES vidurkis – 54 proc.), kai tuo tarpu asmenų, naudojusių internetą per paskutinius 3 mėnesius, dalis (palyginti su visais gyventojais), siekė 64 proc. Tuo tarpu didelę dalį viešųjų bibliotekų lankytojų (pasinaudojusių interneto prieiga ir (ar) kompiuterinio raštingumo kursais) sudaro būtent „skaitmeninės atskirties“ grupei priskiriami asmenys: kaimiškųjų vietovių gyventojai, vyresnio amžiaus asmenys, gaunantieji mažesnes pajamas, bedarbiai, žmonės su negalia ir pan. Vadinasi, galima teigti, kad viešosioms bibliotekoms tenka reikšmingas vaidmuo informacinės visuomenės plėtros ir „skaitmeninės atskirties“ mažinimo srityje, tačiau, įvertinant tai, kad Lietuvoje valstybės skiriamas finansavimas bibliotekoms yra gerokai mažesnis negu daugelyje kitų Europos valstybių, o IRT įranga greitai sensta ir nusidėvi bei reikalauja papildomų reinvesticijų, kyla veiklos tęstinumo rizika.

Jau šiandien viešųjų interneto prieigos paslaugų vartotojai buvo linkę vertinti bibliotekų techninę ir programinę įrangą tik kaip „minimalius” reikalavimus atitinkančią, o interneto spartą – kaip nepakankamai greitą. Viešųjų interneto prieigos bibliotekų vartotojų pasisakymus apie lėtą interneto ryšio spartą taip pat patvirtina ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka užsakymu Socialinės informacijos centro, UAB (toliau – SIC) atlikto „Bibliotekos pažangai: pokyčiai bibliotekose ir visuomenėje“ poveikio vertinimo tyrimų 2008–2012 m. ataskaitos rezultatai. Remiantis šios vertinimo ataskaitos duomenimis, 2012 m. kiek daugiau nei ketvirtadalyje (28 proc.) bibliotekų, kurios siūlo viešosios interneto prieigos paslaugas, interneto greitis yra iki 256 Kb/s. Du penktadaliai arba 38 proc. bibliotekų naudojasi internetu, kurio greitis yra 257 Kb/s -1,5 Mb/s, dar 34 proc. bibliotekų savo lankytojams gali pasiūlyti didesnį nei 1,5 Mb/s interneto greitį.

Interneto greitis paprastai neatsiejamas nuo jungimosi prie interneto būdo, todėl reikia įvertinti, kokius jungimosi prie interneto būdus naudoja viešosios bibliotekos: labiausiai paplitęs bevielis prisijungimas (49 proc.), DSL (27 proc.), optinis kabelis (14 proc.) ir LAN (10 proc.). Sparčiausią internetą turi bibliotekos, kurios prie interneto prisijungusios DSL ar optinio (šviesolaidinio) kabelio pagalba. Tuo tarpu LAN ar bevieliu internetu besinaudojančiose bibliotekose interneto greitis mažesnis. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus duomenis, galima konstatuoti, kad viešosios bibliotekos nėra tinkamai pasiruošusius įgyvendinti Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programoje nustatytą tikslą: 100 proc. viešųjų interneto prieigos vietų 2019 m. naudosis 30 Mb/s ir spartesniu interneto ryšiu (visų viešųjų interneto prieigos vietų procentais).

Grafikas Nr. 50. Bibliotekos/filialo interneto greitis Informacijos šaltinis: SIC.

Grafikas Nr. 51. Bibliotekos/filialo jungimosi prie interneto būdai ir greitis

Informacijos šaltinis: SIC.



2.5. Plačiajuosčio ryšio plėtra: operatorių perspektyva

Bendros pastabos. Remiantis RRT duomenimis, 2013 m. II ketv. plačiajuosčio interneto prieigos paslaugas teikė 100 ūkio subjektų. Visiems šiems ūkio subjektas 2013 m. rugsėjo 23 d. elektroniniu paštu buvo išsiųsti kvietimai su prašymu internete užpildyti UAB „InComSystems“ parengtą klausimyną (praėjus savaitei po kvietimo išsiuntimo, susisiekus su kiekvienu ūkio subjektu atskirai, papildomai buvo paprašyta užpildyti pateiktą klausimyną). Kvietime taip pat buvo glaustai pristatyti Modelio parengimo ir šios apklausos tikslai. Į pateiktą klausimyną atsakė 52 respondentai, tačiau UAB Litgrid ir UAB Technologijų ir inovacijų centro valdoma e. ryšių infrastruktūra yra identiška, todėl šių dviejų respondentų atsakymai traktuojami kaip vienas, o Kauno technologijos universitetas pateikė dvi anketas apie Litnet, todėl nagrinėjant jų atsakymus, vadovaujamasi vėliausiai pateikta/papildyta anketa.11 Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamų atsakymų imtis: 50 ūkio subjektų pateiktos anketos. Taip pat reikia pažymėti, kad dalis ūkio subjektų atsakė ne į visus anketos klausimus (ypač atviro tipo klausimus), be to, vienas ūkio subjektas gali teikti kelių tipų paslaugas (pavyzdžiui, pagal greitaveiką), todėl, nagrinėjant kai kurios atsakymus, respondentų imtis gali skirtis. Taip pat, atsižvelgiant į ūkio subjekto teisinį statusą, gaunamų pajamų dalį, užimamą e. ryšių rinkos dalį, regioną, kuriame vysto savo veiklą, naudojamas technologijas ir pan., papildomai buvo atlikti interviu su šiais ūkio subjektais: TEO LT, AB; UAB „Skaidula”; UAB „Balticum”; Splius, UAB; VšĮ „Plačiajuostis internetas“; VĮ „Infrostruktūra“; LRTC; AB „Lietuvos geležinkeliai“; UAB „Tele2“; UAB „Ominitel“ ir UAB „Bitė Lietuva”. Atsižvelgiant į RRT 2013 m. II ketv. duomenis, apklausų ir (ar) interviu metu apklausti ūkio subjektai bendrai užima apie 80 proc. interneto prieigos paslaugų rinkos dalies. Vadinasi, galima pagrįstai teigti, kad apklausos rezultatai yra reprezentatyvūs, tinkamai atspindintys visą plačiajuosčio interneto prieigos paslaugas teikėjų aibę.

Apklausos rezultatai. Atsižvelgiant į tai, kad dalis anketos klausimų buvo skirti surinkti informaciją apie ūkio subjektų valdomą/turimą e. ryšių infrastruktūrą, kuri apibendrintai pateikta Pirmosios tarpinės ataskaitos skyriuje „Esama ir artimiausiu metu numatoma sukurti plačiajuosčio ryšio tinklų infrastruktūra“, šioje ataskaitos dalyje bus pateikiama likusi informacijos dalis, daugiausiai susijusi su operatorių pasirengimu įgyvendinti Europos Sąjungos ir Lietuvos strateginiuose dokumentuose keliamus plačiajuosčio ryšio plėtros tikslus.

Operatorių apklausa parodė, kad jau dabar daugiau kaip pusė apklaustųjų savo esamiems klientams (galutiniams vartotojams) galėtų pasiūlyti 30 Mb/s ir didesnės spartos interneto prieigos paslaugas, tačiau faktinė interneto paslaugų panaudojimo situacija kiek kitokia.

11 Išsamus ūkio subjektų, pateikusių atsakymus, sąrašas pateikiamas I tarpinės ataskaitos priede.

Grafikas Nr. 52. Interneto prieigos paslaugų teikėjų rinkos dalys pagal abonentus Informacijos šaltinis: RRT.

Grafikas Nr. 53. Operatorių teikiama paslaugų greitaveika (vnt.) Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems” apklausos duomenys.



Operatorių, paprašius nurodyti faktinį vartotojų pasiskirstymą pagal jiems suteikiamų interneto paslaugų greitaveiką, paaiškėjo, kad dažniausiai vartotojai (didžiausia klientų grupė/dalis) naudojasi iki 30 Mb/s operatorių teikiamomis interneto ryšio paslaugomis. Operatorių pateikti duomenys tik dar kartą patvirtina, jau minėtą, naujos kartos prieigos paklausos trūkumo faktą, t. y. nors pusė apklaustųjų operatorių jau šiandien gali praktiškai visiems savo esamiems klientams pasiūlyti 30 Mb/s ir didesnės spartos interneto paslaugas, tačiau didžioji dalis klientų naudojasi mažesnės spartos interneto ryšiu. Vadinasi, faktinis panaudojimas (paklausa) neatitinka pasiūlos.

Šioje vietoje taip pat reikėtų paminėti, kad vis dėlto didžioji dalis operatorių patvirtino, kad jų šiuo metu turima e. ryšių infrastruktūra negali užtikrinti 100 Mb/s ir daugiau interneto ryšio prieinamumo visiems to pageidaujantiems esamiems operatorių klientams, t. y. galutiniams vartotojams.

Paprašius operatorių nurodyti vidutinę kainą, kurią moka galutiniai klientai (vartotojai) už jų gaunamas interneto ryšio paslaugas (pagal interneto paslaugų greitaveiką), nustatyta, kad interneto paslaugų, kurių sparta neviršija 2 Mb/s vidutinė kaina – iki 30 Lt, iki 10 Mb/s – iki 40 Lt, iki 30 Mb/s – iki 60 Lt, o virš 30 Mb/s iki 75 Lt.

Reikėtų pabrėžti, kad pastarųjų skaičių nereikėtų suabsoliutinti, kadangi tos pačios spartos interneto ryšio kainos svyruoja dideluose intervaluose, pavyzdžiui, vienas operatorius pateikė duomenis, kad jo iki 30 Mb/s teikiamos interneto ryšio paslaugos kaina siekia net iki 300 Lt, kiti 2 operatoriai už tokią kainą teikia paslaugas, kurių sparta viršija 30 Mb/s greitį. Nepaisant to, šie skaičiai yra pakankamai indikatyvūs ir naudingi, sprendžiant naujos kartos interneto prieigos prieinamumo ir panaudojamumo klausimą. Priminsime, kad tiek Lietuvos, tiek ES šalių gyventojai, kaip rodo atlikti tyrimai, nėra linkę mokėti daugiau už spartesnio interneto ryšio paslaugas nei moka už šiuo metu naudojamas. Vadinasi, atsižvelgiant į tai ir įvertinus, kad, kaip rodo atlikta operatorių apklausos ir RRT duomenys, didžioji dalis gyventojų/namų ūkių, turinčių interneto prieigą, dabar naudojasi iki 30 Mb/s interneto ryšio paslaugomis, galima daryti

Grafikas Nr. 56. Teikiamų paslaugų kaina pagal greitaveiką ir šias paslaugas teikiančių operatorių skaičių

Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems” apklausos duomenys.

Grafikas Nr. 54. Operatorių turimos infrastruktūros galimybė užtikrinti 100 Mb/s ir spartesnį interneto ryšį visiems to pageidaujantiems esamiems klientams

Grafikas Nr.53. Operatorių turimos infrastruktūros galimybė užtikrinti 30 Mb/s ir spartesnį interneto ryšį visiems to pageidaujantiems esamiems klientams


Lentelė 6. Vidutinė teikiamų paslaugų kaina pagal greitaveiką




prielaidą, kad, norint paskatinti gyventojus aktyviau naudotis naujos kartos interneto paslaugomis (30 Mb/s ir spartesniu interneto ryšiu), pastarojo kaina turėtų svyruoti 30–60 Lt ribose. Šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį, kad naujos kartos interneto prieigos paslaugas galinčios teikti infrastruktūros vystymas yra brangus, todėl dažniausiai galutiniams vartotojams operatoriai negali pasiūlyti labai žemų savo teikiamų interneto ryšio paslaugų kainų. Atsižvelgiant į tai, operatorių buvo klausta, kokia operatoriams yra priimtina didžiausia investicijų suma, tenkanti vienam galutiniam vartotojui, interneto prieigos e. ryšių infrastruktūrai sukurti. Paaiškėjo, kad 79 proc. atsakiusiųjų gali skirti/skiria iki 3000 Lt investicijų vienam galutiniam vartotojui prijungti. Dėl šios priežasties didžioji dalis apklaustųjų operatorių savo paslaugas teikia ir (ar) planuoja vystyti savo e. ryšių infrastruktūrą 5 didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir Lietuvos rajonų centruose, kuriuose gyventojų tankis didžiausias, o tuo pačiu ir didžiausias pelningumas/atsiperkamumas. Pažymėtina, kad operatoriai, kurie planuoja vystyti savo turimą fiksuotojo plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą likusiuose Lietuvos miesteliuose, gyvenvietės ir kaimuose, pastaruosius taip pat pasirinko pagal gyventojų skaičių (400 gyventojų ir daugiau). Išimtinais atvejais, neatsižvelgiant į gyventojų tankį, operatoriai numato investuoti ir į naujai statomas gyvenvietes dėl jų kompaktiškumo. Paprašius operatorių įvardinti priežastis, stabdančias investicijas ir (ar) mažinančias investicijų apimtis į turimos e. ryšių infrastruktūros vystymą, be jau minėtų finansinių – dideli e. ryšių infrastruktūros įrengimo/ modernizavimo ir (ar) išlaikymo kaštai (70 proc.) / mažas pelningumas – buvo nurodyta ir kita pagrindinė priežastis – aukštos infrastruktūros nuomos kainos (RKKS, RAIN tinklu teikiamų paslaugų) (30 proc.). Be šitų priežasčių, taip pat įvardintos tokios, kaip žemos parduodamų paslaugų kainos rinkoje, ilgas investicijų atsipirkimo laikotarpis, greitai besikeičiančios technologijos, dideli įėjimo į rinką barjerai ir t.t. Valstybė 2004-2015 m. investavo į plačiajuosčio ryšio infrastruktūros (skirstomojo tinklo) išvystymą Lietuvos kaimiškosiose vietovėse, kuriose plačiajuosčio ryšio paslaugos buvo neteikiamos ir artimiausiu metu neplanuojamos teikti, tikintis, kad neaptarnaujamose vietovėse sukūrus magistralinį plačiajuosčio ryšio tinklą, dėl mažesnių investicinių sąnaudų komerciniams operatoriams bus lengviau patekti į rinką ir tokiu būdu jie bus skatinami plėsti savo plačiajuosčio ryšio tinklo aprėptį kaimiškosiose vietovėse. Įdiegus minėtą tinklą, VšĮ „Plačiajuostis internetas“ teikia atvirą didmeninę prieigą operatoriams, kurie gali prijungti savo prieigos infrastruktūrą (t. y. „paskutinės mylios“ tinklo segmentą) ir teikti plačiajuosčio ryšio paslaugas galutiniams vartotojams. Atsižvelgiant į tai, operatorių buvo klausta, ar pastarieji naudojasi šiuo tinklu teikiamomis paslaugomis. Daugiau kaip pusė (29 operatoriai) respondentų patvirtino besinaudojantys šiuo tinklu teikiamomis paslaugomis. Tuo tarpu nesinaudojančių (20 operatorių) buvo paprašyta nurodyti priežastis, dėl kurių jie nesinaudoja valstybės lėšomis sukurtu magistraliniu plačiajuosčio ryšio tinklu. Beveik 80 proc. atsakiusių pagrindine priežastimi nurodė per didelius RAIN infrastruktūros panaudojimo tarifus, taip pat papildomai verta paminėti šias įvardintas priežastis:

nepakankamai išvystyta infrastruktūra;

nepriimtini kitų operatorių infrastruktūros panaudojimo tarifai;

nebuvo poreikio, nes savo veiklą vysto miestuose ir pan. Taip pat interviu metu operatoriai, besinaudojantys RAIN infrastruktūra, akcentavo, kad ja naudotųsi didesne apimtimi, jeigu būtų peržiūrėti RAIN infrastruktūra teikiamų paslaugų tarifai.

Grafikas Nr. 57. Operatoriams priimtina investicijų suma, tenkanti vienam galutiniams vartotojui prijungti




Paklausus, kokios priežastys daro įtaką operatorių apsisprendimui neinvestuoti į prieigos tinklo segmentą („paskutinė mylia“) Lietuvos kaimiškosiose vietovėse, kuriose jau yra valstybės lėšomis išplėtotas magistralinis plačiajuosčio ryšio tinklas, buvo nurodytos šios dvi pagrindinės: nedidelis vartotojų tankumas/skaičius ir (ar) maža perkamoji jų galia, todėl vis dar per brangu investuoti į „paskutinės mylios sprendimus“, taip pat nepriimtini RAIN infrastruktūros panaudojimo tarifai. Europos Komisija strategijoje „Europa 2020” ir pavyzdinėje iniciatyvoje „Europos skaitmeninė darbotvarkė” nustatė, kad valstybės narės, jų tarpe ir Lietuva, iki 2020 m. turi užtikrinti visuotinį labai greito interneto (nuo 30 Mb/s) prieinamumą, taip pat siekti, kad ne mažiau kaip 50 proc. namų ūkių būtų užsisakę 100 Mb/s ir spartesnį interneto ryšį, tačiau, kaip jau buvo užsiminta, tik apie 50 proc. operatorių atsakė, kad jų turima infrastruktūra jau šiuo metu gali užtikrinti 30 Mb/s ir spartesnį interneto ryšio visiems to pageidaujantiems esamiems abonentams, t. y. galutiniams vartotojams ir apie 30 proc. operatorių atsakė, kad jų turima infrastruktūra jau šiuo metu gali užtikrinti 100 Mb/s ir spartesnį interneto ryšio visiems to pageidaujantiems esamiems savo abonentams. Paprašyti nurodyti pagrindines priežastis, trukdančias operatoriams užtikrinti minėtų tikslų pasiekimą, didžioji dalis atsakė, kad visų pirma jų turima infrastruktūra neužtikrina reikiamo pralaidumo, todėl reikalingos labai didelės investicijos norint pastarąją atnaujinti arba dabartinė naujos kartos prieigos infrastruktūros nepasiekia visų galutinių vartotojų, todėl reikalingos didelės lėšos jos vystymui. Kiekvienam operatoriui lėšų suma, kuri reikalinga, norint išspręsti priežastis, trukdančias užtikrinti, kad visi esami operatorių klientai galėtų naudotis itin sparčiu interneto ryšiu, varijuoja nuo 10 tūkst. Lt iki 1 mlrd., bendrai ši suma viršija 4 mlrd. Lt. Tai tik dar kartą įrodo, kad Europos Sąjungos ir nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose iškeltų plačiajuosčio ryšio plėtros tikslų įgyvendinimas turėtų būti koordinuojamas valstybės, siekiant sumažinti operatoriams tenkančią finansinę naštą, pavyzdžiui, finansuojant bendrai naudojamų stiebų pastatymą, šviesolaidinių linijų iki stiebų ir gyvenviečių atvedimą ir pan. Tai iš dalies patvirtina ir patys operatoriai, sakydami, kad jiems reikalinga valstybės pagalba (80 proc. atsakiusiųjų) e. ryšių infrastruktūros plėtrai, norint pasiekti Europos Sąjungos ir nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose iškeltus tikslus. Paklausus, kokiam e. ryšių infrastruktūros segmentui reikalinga valstybės finansinė parama, operatorių nuomonė pasiskirstė praktiškai tolygiai, prieigos infrastruktūros vystymą paminėjo 16 operatorių, magistralinį segmentą – 15, o skirstomąjį tinklą – 14. Pažymėtina, kad interviu su didžiaisiais operatoriais metu, pastarieji pažymėjo, kad valstybė turėtų investuoti į ilgalaikę infrastruktūrą.

Priimtiniausios valstybės finansinės pagalbos formos operatoriams pasirodė šios: tiesioginės subsidijos ir mokestinės lengvatos (pavyzdžiui, kompensacijos už įsigytą įrangą, sukurtą tinklą, interneto paslaugas kaimiškosiose vietovėse), RAIN tinklu teikiamų paslaugų tarifų mažinimas, taip pat bendrai naudojamos plačiajuosčio ryšio tinklo infrastruktūros (pavyzdžiui, šviesolaidinės linijos, stiebai ir pan.) vystymas (laikantis RAIN ir PRIP projektų schemų principų).

Grafikas Nr.58. Operatorių, kuriems reikalinga valstybės pagalba kiekis Informacijos šaltinis: UAB „InComSystems” apklausos duomenys.



3. Apibendrinimas Europos Komisija ne kartą pabrėžusi, kad intensyvi plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtra trumpuoju laikotarpiu stiprina šalies ekonomiką, o ilgalaikėje perspektyvoje – didina tiek konkrečios šalies, tiek Europos ilgalaikio tvaraus augimo potencialą, strategijoje „Europa 2020” ir pavyzdinėje iniciatyvoje „Europos skaitmeninė darbotvarkė” įpareigojo valstybes nares siekti šių tikslų:

visuotinio bazinio plačiajuosčio ryšio prieinamumo iki 2013 m.;

visuotinio naujos kartos interneto ryšio prieinamumo (30 Mb/s) iki 2020 m.;

didelio naujos kartos interneto ryšio panaudojamumo, t. y., kad 50 proc. ir daugiau namų ūkių būtų užsisakę spartesnio kaip 100 Mb/s interneto ryšio paslaugą iki 2020 m.

Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programoje papildomai nustatyti šie nacionaliniai plačiajuosčio ryšio plėtros tikslai, kurie turėtų būti įgyvendinti iki 2019 m.:

80 proc. Lietuvos namų ūkių naudojasi plačiajuosčiu internetu;

98 proc. Lietuvos įmonių naudojasi plačiajuosčiu internetu;

visi viešieji interneto prieigos taškai naudoja 10 Mb/s ir spartesnį interneto ryšį;

visi Lietuvos gyventojai naudojasi 30 Mb/s ir spartesniu interneto ryšiu. Visi aukščiau paminėti tikslai gali būti suskirstyti į dvi grupes: plačiajuosčio ryšio infrastruktūros pasiekiamumo ar prieinamumo (angl. coverage) ir plačiajuosčio ryšio infrastruktūros panaudojimo (angl. take-up) tikslus. Interviu/apklausų būdu iš viešojo bei privataus sektoriaus e. ryšių operatorių surinkus duomenis apie jų šiuo metu turimą ir per artimiausius 2 metus planuojamą sukurti plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą, buvo parengti Lietuvoje egzistuojančios ir per artimiausius 2 metus planuojamos sukurti plačiajuosčio ryšio infrastruktūros žemėlapiai, kurių pagrindu buvo apskaičiuoti plačiajuosčio ryšio infrastruktūros pasiekiamumo ar prieinamumo rodikliai. Remiantis šiais žemėlapiais, nustatyta, kad šiuo metu bendrai Lietuvoje plačiajuostis ryšys šiuo metu dengia apie 95 proc. Lietuvos namų ūkių, o judrusis plačiajuosčio interneto ryšys – 93 proc. Lietuvos namų ūkių. Tuo tarpu naujos kartos interneto (≥30 Mb/s) ryšio, įvertinus visas galimas plačiajuosčio ryšio prieigos technologijas (4G (WiMAX ir LTE) ir FTTH/FTTB), aprėptis sudaro apie 73,3 proc. visų šalies namų ūkių. Taip pat nustatyta, kad tiek fiksuotojo, tiek judriojo plačiajuosčio ryšio infrastruktūra labiausiai išvystyta 5 didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir rajonų centruose, o fiksuotojo plačiajuosčio ryšio operatoriai jau dabar turi galimybę 95 proc. namų ūkių, esančių šiose teritorijose, pasiūlyti naujos kartos interneto prieigos paslaugas. E. ryšių operatorių pateiktų investicijų į plačiajuosčio ryšio infrastruktūros vystymą planų analizė parodė, kad e. ryšių operatoriai per artimiausius 2 metus planuoja labiausiai vystyti šviesolaidinę plačiajuosčio ryšio infrastruktūrą 5 didžiuosiuose miestuose ir jų priemiesčiuose, rajonų centruose ir dalyje miestelių, gyvenviečių ir kaimų, kurių gyventojų skaičius viršija 400. Remiantis šiais duomenimis, paskaičiuota, kad per artimiausius kelis metus operatoriai planuoja nutiesti šviesolaidinį tinklą į beveik visus 5 didžiuosiuose miestuose (įskaitan priemiesčius) esančius namus, rajonų centruose operatoriai planuoja nutiesti šviesolaidinį tinklą į 80 proc. namų, o kaimiškosiose vietovėse – vos į 5 proc. namų. Vadinasi, rajonų centruose liks apie 15 000 namų, neturinčių šviesolaidinio tinklo, o kaimiškosiose vietovėse – apie 300 000 namų. Apibendrinant artimiausius 2 metų viešojo ir privataus sektoriaus e. ryšių operatorių investicijų planus, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose iškeltas visuotinis bazinio plačiajuosčio ryšio infrastruktūros padengiamumo tikslas bus pasiektas, nepareikalavus papildomos valstybės intervencijos bei investicijų.



Kiek kitokia situacija, kalbant apie naujos kartos interneto prieigos infrastruktūros padengiamumą. Nors šiuo metu naujos kartos interneto ryšis aprėpia apie 73,3 proc. visų šalies namų ūkių, tačiau, kaip jau buvo minėta, didžioji dalis šios infrastruktūros yra sukoncentruota ir artimiausius metus toliau bus daugiausiai vystoma 5 didžiausiose Lietuvos miestuose ir rajonų centruose, tuo tarpu kaimiškosios vietovės vėl lieka informacinės visuomenės nuošalyje. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenis, Lietuvos miestuose yra sutelkę apie 70 proc. visų Lietuvos namų ūkių, tuo tarpu Lietuvoje beveik 40 proc. kaimų sudaro kaimai, kuriuose gyvena iki 9 gyventojų, 1 255 kaimuose (7,5 proc. visų kaimų) gyvena kiek daugiau kaip po 200 gyventojų, 88 – daugiau kaip po 1 tūkst. gyventojų, 18 – daugiau kaip po 2 tūkst. gyventojų. Tai reiškia, kad, norint pasiekti likusius 26 proc. namų ūkius, kurie šiuo metu neturi galimybės naudotis naujos kartos interneto paslaugomis, tai gali pareikalauti milžiniškų investicijų. Operatorių apklausos duomenys, kuomet jų buvo klausiama, kokia konkreti investicijų suma jiems reikalinga, kad visiems šiuo metu jau esamiems savo klientams galėtų pasiūlyti naujos kartos interneto prieigos paslaugas, suponuoja, kad bendrai (susumavus visus operatorių atsakymus) ši suma gali siekti net 4 mlrd. Lt. Didžioji dalis operatorių pripažino, kad be valstybės pagalbos naujos kartos interneto prieigos infrastruktūros plėtrai Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose iškeltas visuotinis naujos kartos interneto ryšio padengiamumo tikslas nebus pasiektas. Operatoriai paklausti, kokiam naujos kartos infrastruktūros segmentui reikalinga valstybės finansinė parama, neišskyrė jokios konkrečiai, t. y. nuomonė pasiskirstė tolygiai, buvo įvardinta ir prieigos infrastruktūra, ir magistralinis segmentas, ir skirstomasis tinklas. Pažymėtina, kad didieji e. ryšių operatoriai akcentavo, kad valstybė turėtų investuoti į ilgalaikę infrastruktūrą. Priimtiniausios valstybės finansinės pagalbos formos operatoriams pasirodė šios: tiesioginės subsidijos ir mokestinės lengvatos, valstybės lėšomis sukurto RAIN tinklu teikiamų paslaugų tarifų mažinimas, taip pat valstybės lėšomis bendrai naudojamos plačiajuosčio ryšio tinklo infrastruktūros (pavyzdžiui, šviesolaidinės linijos, stiebai ir pan.) vystymas (laikantis principinių RAIN ir PRIP projektų nuostatų dėl prieinamumo ir pan.). Analizuojant plačiajuosčio ryšio infrastruktūros panaudojimo (angl. take-up) rodiklius, nustatyta, kad Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programoje nustatytas tikslas 98 proc. Lietuvos įmonių naudojasi plačiajuosčiu internetu, šiuo metu jau yra įgyvendintas. Remiantis 2013 m. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, plačiajuosčiu internetu naudojasi apie 99 proc. visų Lietuvos įmonių. Tuo tarpu Lietuvos namų ūkių ir gyventojų naudojimosi plačiajuosčiu internetu rodikliai nėra tokie aukšti: 2013 m. 64,1 proc. namų ūkių (nuo visų namų ūkių) turėjo plačiajuosčio interneto prieigą, o internetu naudojosi 68,5 proc. visų 16–74 metų amžiaus gyventojų. Reguliariai (ne rečiau kaip kartą per savaitę) internetu naudojosi 95 procentai internautų arba 65 proc. visų 16–74 metų amžiaus gyventojų. Įvertinti, kaip kis namų ūkių, turinčių plačiajuosčio interneto prieigą, dalis ir kokia ji bus 2019 m. gana sudėtinga, tačiau remiantis istorine (6 paskutinių metų) namų ūkių, turinčių plačiajuosčio interneto prieigą, dalies dinamikos analize, galima daryti pakankamai pagrįstą prielaidą, kad namų ūkių, turinčių plačiajuosčio interneto preigą, dalis kas metus didės apie 3 proc. punktus. Tuomet galima apskaičiuoti, kad 2019 m. namų ūkių, turinčių plačiajuosčio interneto prieigą, dalis galėtų siekti apie 82 proc. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programoje nurodytas tikslas – 80 proc. namų ūkių, naudotųsi plačiajuosčiu internetu 2019 m. – turėtų būti pasiektas. Kiek prastesnė ateities perspektyva, kalbant apie naujos kartos interneto prieigos paslaugų panaudojimo tikslus ir rodiklius. Remiantis RRT duomenimis, šiuo metu 30 Mb/s ir didelės spartos interneto prieigos paslaugos naudojasi 30,7 proc. namų ūkių, o didesne negu 100 Mb/s sparta – 6,4 proc. namų ūkių.



Norint pasiekti Europos Sąjungos ir nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose iškeltus naujos kartos interneto prieigos paslaugų panaudojimo tikslus – užtikrinti, kad visi gyventojai naudotųsi 30 Mb/s ir didesnės spartos interneto ryšiu12, o 50 proc. namų ūkių naudotųsi ne mažesniu kaip 100 Mb/s interneto ryšiu – kasmetinis augimas atitinkamai turėtų sudaryti 10 ir 6 proc. punktų, kas, įvertinus istorinius duomenis, atsižvelgus į visoje Europos Sąjungoje fiksuojamą naujos kartos interneto prieigos paklausos trūkumą, atrodo nepagrįstai optimistinis scenarijus. Vadinasi, gana pagrįstai galime daryti prielaidą, kad be papildomos valstybės intervencijos ir pastangų, Europos Sąjungos ir Lietuvos nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose iškelti naujos kartos interneto prieigos paslaugų panaudojimo rodikliai nebus pasiekti. Atlikta nesinaudojimo internetu priežasčių analizė suponuoja, kad norint įtraukti asmenis, kurie niekada nesinaudojo internetu, į skaitmeninės visuomenės gretas ir įgyvendinti Europos Sąjungos ir nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose keliamus naujos kartos interneto prieigos paslaugų panaudojimo tikslus, valstybės institucijos turėtų susikoncentruoti į šiuos tris pagrindinius aspektus: gyventojų gebėjimų didinimą, poreikio formavimą ir interneto prieigos kainos mažinimą. Kaip jau minėta, pirmiausia reikia spręsti egzistuojančią gebėjimų ir įgūdžių problematiką, tęsiant kompiuterinio ir internetinio raštingumo mokymo programas, tuo pačiu metu didinti visuomenės sąmoningumą ir informuotumą apie IRT ir interneto teikiamas galimybes, organizuojant įvairias į tikslines grupes orientuotas viešinimo kampanijas. Antra, formuoti naudojimosi internetu poreikį, plečiant viešųjų ir administracinių elektroninių paslaugų ratą, dalį e. paslaugų teikiant tik e. būdu, skatinant lietuvių kalba prieinamo e. turinio plėtrą ir pan. Galiausiai reikėtų dėmesį sutelkti į naujos kartos interneto prieigos kainą. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos gyventojai, kaip ir Europos Sąjungos piliečiai, nėra pasiruošę mokėti daugiau už naujos kartos interneto ryšį nei moka už įprastą, norint pasiekti Europos Sąjungos ir nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose keliamus plačiajuosčio ryšio panaudojimo tikslus, susijusius su ryšio greitaveika, turėtų būti ieškoma netiesioginių priemonių, kurių pagalba būtų galima mažinti naujos kartos interneto prieigos kainas visiems Lietuvos gyventojams, pirmiausia skatinant operatorių konkurenciją, didinat gyventojams interneto prieigos pasirinkimų galimybes (fiksuotojo/judriojo), peržiūrint teisės aktus, reglamentuojančius e. ryšio infrastruktūros statybą, siekiant supaprastinti šį procesą, mažinat operatorių patiriamas išlaidas, susijusias su e. ryšių infrastruktūros vystymu, peržiūrint RAIN tinklu teikiamų paslaugų kainodarą ir pan.13 Taip pat, siekiant mažinti skaitmeninę atskirtį, papildomą dėmesį reikėtų skirti gyventojams, kuriems jau dabar finansiniai suvaržymai yra pagrindinė problema, trukdanti naudotis netgi baziniu internetu, pavyzdžiui, teikiant mokestines lengvatas mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams, įsigyjantiems savo pirmąjį kompiuterį ir (ar) subsidijuojant interneto ryšio abonentinį mokestį. Mažinti skaitmeninę atskirtį taip pat labai svarbu, kad būtų tęsiamas viešųjų interneto prieigos paslaugų teikimas bibliotekose, tam užtikrinant reikiamą finansavimą jų modernizavimui ir prijungimui prie naujos kartos interneto prieigos infrastruktūros, galinčios užtikrinti 30 Mb/s ir spartesnį interneto ryšį.

12 Šiuo metu Lietuvos Informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 m. programoje numatytas naudojamumo, o ne prieinamumo rodiklis, kaip tai yra numatyta Europos Sąjungos strateginiuose dokumentuose. 13 Konkretūs pasiūlymai dėl priemonių bus pateikti Antroje ir Trečioje tarpinėje ataskaitoje.



1 PRIEDAS. Šaltinių sąrašas Pirminiai duomenys

1. Interviu 2. Operatorių apklausa 3. Fokus grupės diskusija

Statistiniai duomenys

1. EUROSTAT 2. FTTH Council Europe 3. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba 4. Lietuvos statistikos departamentas 5. Eurobarometer

ES teisės aktai bei dokumentai

1. European Commission „Updated Work Programme 2011 and Work Programme 2012. Theme ICT – Information and Communications Technologies“, C(2011)5068 of 19 July, 2011.

2. European Commission, “A strategic vision for European standards: Moving forward to enhance and accelerate the sustainable growth of the European economy by 2020“, Communication from the Commission, Brussels, 1.6.2011 COM(2011) 311 final.

3. European Commission, “European Broadband: investing in digitally driven growth”, Communication from the Commission, COM (2010) 472.

4. European Commission, “Proposal for a Regulation of the European Parliament and of the Council, laying down common provisions on the European Regional Development Fund, the European Social Fund, the Cohesion Fund, the European Agricultural Fund for Rural Development and the European Maritime and Fisheries Fund covered by the Common Strategic Framework and laying down general provisions on the European Regional Development Fund, the European Social Fund and the Cohesion Fund and repealing Regulation” (EC) No 1083/2006, Brussels, 6.10.2011, COM(2011) 615 final.

5. European Commission, “Recommendation of 20 September 2010 on regulated access to Next Generation Access Networks (NGA)”, 20 September 2010, (2010/572/EU).

6. European Commission, „The Digital Agenda for Europe - Driving European growth digitally", Communication from the Commission, Brussels, 18.12.2012, COM(2012) 784 final.

7. European Commission, Commission staff working document on the implementation of national broadband plans, 3.3.2012, SWD(2012) 68 final.

8. European Commission, Communication from the Commission to the European Parliament, the Council, the European economic and social committee and the Committee of the regions „European broadband: investing in digitally driven growth“, 20/09/2010.

9. European Commission, Guide to Broadband investments, September 2011. 10. Europos Komisija, “2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija”. Komisijos

komunikatas. KOM(2010) 2020 galutinis, Briuselis, 2010.03.03. 11. Europos Komisija, “Pažangieji tinklai. Nuo inovacijų iki diegimo”, KOM(2011) 202 galutinis, Briuselis 2011 04 12. 12. Europos Komisija, „i2010 – Europos informacinė visuomenė augimui ir užimtumui skatinti“, Komisijos

komunikatas, Briuselis 2005 06 01, KOM (2005) 229 galutinis. 13. Europos Komisija, „i2010 el. valdžios veiksmų planas: el. valdžios plėtros spartinimas Europoje visų labui“,

Briuselis, 2006 04 25, KOM(2006) 173 galutinis. 14. Europos Komisija, „Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl priemonių sparčiojo

elektroninio ryšio tinklų diegimo sąnaudoms mažinti“, Bruselis, 26.3.2013, COM(2013) 147 final.

Lietuvos teisės aktai

1. Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. gegužės 15 d. nutarimas Nr. XI-2015 „Dėl Valstybės pažangos strategijos „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 61-3050).

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimas Nr. 853 „Dėl Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikės strategijos“ (Žin., 2002, Nr. 60-2424).

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. kovo 21 d. nutarimas Nr. 319 „Dėl lietuvių kalbos informacinėje visuomenėje 2009-2013 metų patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 40-1487; 2009, Nr. 125-5388).

4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 23 d. nutarimas Nr. 788 „Dėl Ekonomikos augimo veiksmų programos priedo patvirtinimo“ (Žin., 2008.08.21, Nr. 95-3721).



5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 301 „Dėl Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programos patvirtinimo ir kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų pripažinimo netekusiais galios“ (Žin., 2011, Nr. 33-1547).

6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimas Nr. 1482 „Dėl 2014–2020 metų nacionalinės pažangos programos patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 144-7430).

7. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. spalio 24 d. įsakymas Nr. 1281 „Dėl Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programos įgyvendinimo tarpinstitucinio veiklos plano patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 125-6272).

8. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. ISAK-2530 „Dėl Informacinių ir komunikacinių technologijų diegimo į bendrąjį lavinimą ir profesinį mokymą 2008–2012 metų programos patvirtinimo“ (Žin., 2008, Nr. 6-220).

9. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. ISAK-608 „Dėl Lietuvos mokslo ir studijų kompiuterių tinklo LITNET 2005–2009 metų plėtros LITNET-2 programos patvirtinimo“ (Žin., 2005, Nr. 51-1722).

10. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2012 m. vasario 13 d. įsakymas Nr. V-24 „Dėl Lietuvos mokslo ir studijų institucijų kompiuterių tinklo LITNET veiklos užtikrinimo ir plėtros 2012–2016 metų programos „LITNET-3“ patvirtinimo“ (Žin., 2012, Nr. 23-1074).

Ataskaitos, tyrimai, auditai ir kiti dokumentai

1. Broadband Commission for Digital Development, „Broadband: State of Broadband“, 2012. 2. Broadband coverage in Europe in 2011: Mapping progress towards the coverage objectives of the Digital

Agenda. Research report - a study prepared for the European Commission DG Communications Networks, Content & Technology.

3. European Commission, „Digital Agenda for Europe, Annual Progress Report”, 2011 m. 4. European Commission, „Digital Agenda for Europe, Annual Progress Report”, 2012 m. 5. European Commission, „Digital Agenda for Europe, Annual Progress Report”, 2013 m. 6. Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai, „Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo

dokumento 3.3 priemonės „Informacinių technologijų paslaugų ir infrastruktūros plėtra“ poveikio vertinimas“, Vilnius, 2009.

7. Europos tarpdisciplininių tyrimų institutas „Valstybės institucijų interneto svetainių tyrimo ataskaita“, Vilnius, 2013.

8. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos, „Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011-2019 m. programos vertinimo kriterijų reikšmių pokyčių įvertinimo ataskaita“, 2012 m., Vilnius.

9. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos, „Pagrindinių viešojo administravimo paslaugų, kurios pasiekiamos internetu, tyrimas“, 2006 m., Vilnius.

10. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos, „Pagrindinių viešųjų ir administracinių paslaugų vertinimas: tyrimo ataskaita“ (už 2010 m.), Vilnius, 2011.

11. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos, „Pagrindinių elektroninių viešųjų ir administracinių paslaugų vertinimas: 2011 m. tyrimo ataskaita“, 2012 m., Vilnius.

12. Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos, „Pagrindinių elektroninių viešųjų ir administracinių paslaugų ir jų naudojimo tyrimas: 2012 m. ataskaita“, 2013 m., Vilnius.

13. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, „Bibliotekos pažangai: pokyčiai bibliotekose ir visuomenėje. Poveikio vertinimo tyrimų 2008–2012 m. ataskaita“, Vilnius, 2012.

14. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, „Vartotojų nuomonė apie informacinių technologijų ir komunikacinių technologijų naudą Lietuvos viešosiose bibliotekose. 2013 m. tyrimo ataskaita“, Vilnius, 2013.

15. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, „Ataskaita apie elektroninių ryšių sektorių (2012 m. I ketvirtis)”, 2012 m., Vilnius.

16. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, „Ataskaita apie elektroninių ryšių sektorių (2012 m. II ketvirtis)”, 2012 m., Vilnius.

17. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, „Ataskaita apie elektroninių ryšių sektorių (2012 m. III ketvirtis)”, 2012 m., Vilnius.

18. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, „Ataskaita apie elektroninių ryšių sektorių (2012 m. IV ketvirtis)”, 2013 m., Vilnius.

19. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, „Ataskaita apie elektroninių ryšių sektorių (2013 m. I ketvirtis)”, 2013 m., Vilnius.

20. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, „Lietuvos ryšių sektorius 2006“, Vilnius, 2007. 21. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, „Lietuvos ryšių sektorius 2007“, Vilnius, 2008. 22. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, „Lietuvos ryšių sektorius 2009“, Vilnius, 2010. 23. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, „Lietuvos ryšių sektorius 2010“, Vilnius, 2011.



24. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, „Lietuvos ryšių sektorius 2011“, Vilnius, 2012. 25. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba, „Lietuvos ryšių sektorius 2012“, Vilnius, 2013. 26. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, „Pagrindinių viešųjų paslaugų, teikiamų informacinėmis

technologijomis, esamos būklės analizė 2009 m.“, Vilnius, 2009. 27. Lietuvos statistikos departamentas, „Informacinės technologijos Lietuvoje 2007“, Vilnius, 2007. 28. Lietuvos statistikos departamentas, „Informacinės technologijos Lietuvoje 2008“,Vilnius, 2008. 29. Lietuvos statistikos departamentas, „Informacinės technologijos Lietuvoje 2009“,Vilnius, 2009. 30. Lietuvos statistikos departamentas, „Informacinės technologijos Lietuvoje 2010“, Vilnius, 2010. 31. Lietuvos statistikos departamentas, „Informacinės technologijos Lietuvoje 2011“, Vilnius, 2011. 32. Lietuvos statistikos departamentas, „Informacinės technologijos Lietuvoje 2012“, Vilnius, 2012. 33. Lietuvos statistikos departamentas, „Informacinės technologijos Lietuvoje 2013“, Vilnius, 2013. 34. Partnerystės sutarties, apibrėžiančios Europos struktūrinių ir investavimo fondų paramą 2014–2020 m.

laikotarpiu, projektas. 35. SAWIN, „Ūkininkų ir organizacijų apklausa dėl šviesolaidinio interneto ryšio poreikio kaimo vietovėse“, Vilnius,

2012. 36. Socialinės informacijos centras, „Projekto „Bibliotekos pažangai“ faktiniai duomenys apie Lietuvos viešąsias

bibliotekas“, Vilnius, 2012. 37. Socialinės informacijos centras, „Projekto „Bibliotekos pažangai“ viešos interneto prieigos vartotojų apklausos

ataskaita“, Vilnius, 2012. 38. Survey of Schools: ICT in Education. Benchmarking Access, Use and Attitudes to Technology in Europe’s

Schools. A study prepared for the European Commission DG Communications Networks, Content & Technology.

39. The FTTH Council Europe, „Report for FTTH Council Europe: Regulatory policy and the roll-out of fibre-to-the-home networks“, 2012 m.

40. Viešosios politikos ir vadybos institutas „Lietuvos informacinės visuomenės plėtros tendencijų ir prioritetų 2014-2020 metais vertinimo ataskaita“, 2012 m., Vilnius.

41. Viešosios politikos ir vadybos institutas, „Langas į ateitį kompiuterinio raštingumo kursų dalyvių apklausos pirmojo etapo ataskaita“, Vilnius, 2011 m. gegužės 13 d.



2 PRIEDAS. Prieigos technologijų apžvalga

DSL Trumpas aprašymas. DSL (angl. Digital Subscriber Line) – tai duomenų perdavimo technologijų šeima, naudojanti esamas varines telefono linijas. DSL apima skirtingas technologijas: ADSL (angl. Asymmetric Digital Subscriber Line), ADSL2, ADSL2+, HDSL (angl. High Data Rate Digital Subscriber Line), HDSL2, IDSL (angl. ISDN Digital Subscriber Line), MSDSL (angl. Multi-rate Symmetric Digital Subscriber Line), PDSL (angl. Power line Digital Subscriber Line), RADSL (angl. Rate-Adaptive Digital Subscriber Line), SDSL (angl. Symmetric Digital Subscriber Line), SHDSL (angl. Symmetrical High-speed Digital Subscriber Line), UDSL (angl. Uni Digital Subscriber Line), VDSL (angl. Very High-speed Digital Subscriber Line), VDSL2, tačiau Lietuvoje plačiausiai yra naudojama ADSL technologija. DSL paslaugoms perduoti reikalingos standartinės varinės poros grandinės su DSL modemais abiejuose linijos galuose. Tokiu būdu sudaromi trys informaciniai kanalai – didelės spartos priėmimo (angl. downstream) kanalas, vidutinės spartos siuntimo (angl. upstream) kanalas ir POTS (angl. Plain Old Telephone Service) balso kanalas. Duomenų perdavimo sparta priklauso nuo daugelio faktorių, apimančių varinės linijos ilgį, linijos parametrus, atšakų (tap) linijoje skaičių ir gretimų porų interferenciją. Linijos darbas gerėja mažėjant linijos ilgiui, gerėjant laido parametrams, naikinant linijos atsišakojimus ir sumažinus gretimų linijų interferenciją. Vertinant galimą paslaugos aprėptį ADSL technologijai dažniausiai taikoma 3km atstumo riba (prastesnių parametrų paslauga gali veikti ir didesniu atstumu), SDSL ir HDSL technologijoms – 2,2km, o VDSL technologijai - 1km Greitaveika. DLS technologijos greitaveika priklauso nuo naudojamos technologijos, kabelio kokybės ir atstumo. ADSL2+ technologijos išsiuntimo greitaveika gali siekti iki 1,4Mb/s, o priėmimo – iki 24Mb/s. Didėjant atstumui greitaveika mažėja. Jeigu linijos ilgis yra 3km, priėmimo greitaveika gali siekti apie 8Mb/s. VDSL technologija leidžia pasiekti iki 52Mb/s atsisiuntimo spartą ir 1,5Mb/s išsiuntimo spartą, o simetriniame režime leidžia pasiekti iki 26Mb/s abiem kryptimis. Naudojami standartai. DSL technologija yra standartizuota ANSI ir ITU. ETSI aprašo europinius DSL standartus, o TTC (angl. Japan Telecommunication Technology Committee) – japoniškus DSL standartus. Pastaruoju metu naudojama ADSL2+ technologija yra aprašyta ITU G.992.5 standarte. HDSL technologija aprašyta ITU G.991.1 standarte, SHDSL – ITU G.991.2 standarte, VDSL – ITU G.993.1 standarte, o VDSL2 – ITU G.993.2 standarte. Privalumai:

Naudojant technologinę įrangą galima išnaudoti egzistuojančią infrastruktūrą ir balso, ir duomenų perdavimui.

Nebrangi technologinė įranga. Trūkumai:

Brangus naujos varinės infrastruktūros įdiegimas.

Ribota duomenų perdavimo sparta (ypač išsiuntimo naudojant ADSL technologiją), kuri mažėja didėjant linijos ilgiui.

Ribotas prieigos atstumas.

Ethernet – vytos poros variniais kabeliais Trumpas aprašymas. Ethernet yra kompiuterių tinklų technologijų šeima lokaliems tinklams. Ji naudoja daugkartinės prieigos su nešlio kontrole ir konfliktų aptikimu metodą (CSMA/CD- Carier Sense Multiple Access/Collision Detection). Iš pradžių Ethernet technologija signalo perdavimui naudojo koaksialinius



kabelius (10Base5 standartas), bet vėliau buvo pradėta naudoti vytos poros variniai kabeliai ir optiniai sujungimai. Vytos poros ir optinių sujungimų Ethernet technologija naudoja žvaigždės topologiją. Signalo perdavimui Ethernet naudoja vytos poros varinius kabelius. Vartotojų pajungimui dažniausiai naudojami 4 porų vytos poros kabeliai. Kabeliai būna trijų tipų: neekranuoti (UTP – Unshielded Twisted Pair), ekranuoti (STP – Shielded Twisted Pair) ir folija ekranuoti (FTP – Foiled Twisted Pair). Maksimalus naudojamo kabelio atstumas yra 100m. Norint perduoti signalą didesniu atstumu būtina naudoti aktyvinius elementus arba optinius kabelius. Greitaveika. Ethernet technologija prasidėjo nuo 10Mb/s greitaveikos ir šiuo metu jau gali perduoti duomenis 100Gb/s sparta. Greitaveika priklauso nuo naudojamos Ethernet technologijos. Galimos greitaveikos yra: 10Mb/s, 100Mb/s, 1Gb/s, 10Gb/s, 40Gb/s, 100Gb/s. Kaip paskutinės mylios technologija dažniausiai naudojamos 100Mb/s ir 1Gb/s greitaveikos. Naudojami standartai. Ethernet technologija pagrinde yra standartizuota IEEE (angl. Institute of Electrical and Electronics Engineers). Fizinis ir kanalinis lygmenys yra standartizuoti IEEE 802.3 šeimos standartuose. Privalumai:

Nebrangi technologinė įranga.

Didelė greitaveika.

Tie patys vytos poros kabeliai gali būti naudojami 100Mb/s ir 1Gb/s paslaugoms. 5e ir aukštesnės kategorijos kabeliai gali būti naudojami ir 10Gb/s paslaugoms (gali būti atstumo apribojimų).

Trūkumai:

Mažas paslaugos atstumas (technologija daugiausiai tinkama tik paslaugų teikimui pastato viduje).

Nemaža kabelių įrengimo kaina

Ethernet – šviesolaidiniais kabeliais Trumpas aprašymas. Tai ta pati Ethernet technologija, skiriasi tik signalo perdavimo terpė. Vietoje vytos poros varinio kabelio signalo perdavimui naudojami šviesolaidiniai kabeliai. Šviesolaidiniai kabeliai duomenų perdavimui naudoja moduliuotus šviesos spindulius, perduodamus per plonus stiklo pluoštus. Dėka šviesolaidinių kabelių smarkiai padidėja paslaugos atstumas. Standartinėmis priemonėmis nesudėtingai galima perduoti signalą iki 80km atstumu. Todėl ši technologija naudojama ne tik kaip prieigos technologija, bet ir kaip agregacinio ar net stuburinio tinklo technologija. Greitaveika. Ethernet technologija prasidėjo nuo 10Mb/s greitaveikos ir šiuo metu jau gali perduoti duomenis 100Gb/s sparta. Greitaveika priklauso nuo naudojamos Ethernet technologijos. Galimos greitaveikos yra: 10Mb/s, 100Mb/s, 1Gb/s, 10Gb/s, 40Gb/s, 100Gb/s. Kaip paskutinės mylios technologija dažniausiai naudojamos 100Mb/s ir 1Gb/s greitaveikos. Naudojami standartai. Ethernet technologija pagrinde yra standartizuota IEEE (angl. Institute of Electrical and Electronics Engineers). Fizinis ir kanalinis lygmenys yra standartizuoti IEEE 802.3 šeimos standartuose. Privalumai:

Nebrangi technologinė įranga.

Didelė greitaveika.

Keičiant tik įrangą galima lengvai didinti greitaveiką panaudojant tuos pačius šviesolaidinius kabelius.

Didelis paslaugos atstumas.

Labai aukštas patikimumas. Trūkumai:



Brangi šviesolaidinių kabelių įrengimo kaina.

Viena šviesolaidinio kabelio skaidula panaudojama vienos paslaugos pajungimui.

PON Trumpas aprašymas. PON (angl. Passive optical network) yra taškas – daug taškų technologija leidžianti vienos šviesolaidinės skaidulos pagalba pajungti keletą vartotojų panaudojant pasyvinius optinius šakotuvus. Pagal technologinį sprendimą PON yra skirstoma į EPON (angl. Ethernet passive optical network), APON (angl. ATM passive optical network), GPON (angl. Gigabit-capable passive optical network), GE-PON (angl. Gigabit ethernet passive optical network). Kadangi signalų perdavimui yra naudojama bendra terpė, duomenys yra koduojami. Maksimalus paslaugos atstumas priklausomai nuo naudojamos technologijos gali siekti 20-60 km. Greitaveika. Paslaugos greitaveika priklauso nuo naudojamos PON technologijos ir vartotojų skaičiaus pajungto prie vienos skaidulos. Maksimali APON greitaveika yra 622Mb/s, EPON – 1,25Gb/s, o GPON – 2,488Gb/s. Todėl panaudojant maksimalų dalinimo lygį paslaugos greitaveika galutiniam vartotojui gali būti nuo 19,4Mb/s (APON) iki 31,25Mb/s (GPON). Naudojami standartai. APON technologija yra standartizuota ITU-T G.983, EPON standartizuota IEEE 802.3ah, o GPON yra standartizuota ITU-T G.984.1, G.984.2 ir G.984.3 standartais. Privalumai:

Viena šviesolaidinio kabelio skaidula gali būti panaudota kelių vartotojų pajungimui.

Reikalauja mažiau šviesolaidinių kabelių operatoriaus prisijungimo taškuose lyginant su aktyvinėmis šviesolaidinio tinklo technologijomis.

Didelis paslaugos atstumas. Trūkumai:

Brangi šviesolaidinių kabelių įrengimo kaina.

Brangi PON įranga.

Kadangi signalo perdavimui yra naudojama bendra terpė, visi vartotojai dalinasi bendrą kanalo pralaidumą.

3G mobilioji technologija Trumpas aprašymas. UMTS (angl. Universal Mobile Telecommunications System) technologija buvo sukurta 1999m ir dažnai yra vadinama kaip trečios kartos (arba 3G) mobilioji technologija. UMTS technologijos pavadinimas yra naudojamas Europoje. Kaip technologijos sinonimas vartojamas pavadinimas WCDMA (angl. Wideband Code Division Multiple Access) – plačiajuostė kodinio dalijimo daugkartinė prieiga. Tarptautiniu mastu UMTS vadinama IMT-2000. Vėliau siekiant padidinti tinklo galimybes buvo sukurtos 3G galimybes praplečiančios technologijos: HSDPA (angl. High Speed Download Packet Access) ir HSUPA (angl. High Speed Uplink Packet Access). Vėliau buvo sukurta HSPA+ (angl. Evolved High-Speed Packet Access) technologija leidžianti dar labiau padidinti paslaugos greitaveiką. Paslaugos aprėptis priklauso nuo geografinių sąlygų, bazinės stoties konfigūracijos, vartotojų skaičiaus. Priimtinos kokybės paslaugos aprėptis gali siekti 3km atstumą nuo bazinės stoties. Esant geroms geografinėms sąlygoms ir panaudojant kryptines antenas galima pasiekti 12km atstumą nuo bazinės stoties. Greitaveika. Maksimali UMTS technologijos greitaveika yra 384kb/s. Įdiegus HSDPA maksimalus atsisiuntimo greitis gali siekti 14Mb/s, o įdiegus HSUPA – maksimalus išsiuntimo greitis gali siekti 5,76Mb/s. HSPA+ technologijos teorinė greitaveika gali siekti 84Mb/s atsisiuntimo kryptimi ir 10,8Mb/s išsiuntimo kryptimi. Naudojami standartai. 3G technologijos yra standartizuojamos 3GPP (angl. 3rd Generation Partnership Project). Visi standartai yra suskirstyti į leidimus (angl. Release). ITU sukūrė IMT-2000 standartų šeimą, aprašančia 3G technologiją.



Privalumai:

Tinklo įrengimo kaina pigesnė lyginant su šviesolaidinio kabelio klojimu.

Galimybė naudotis paslauga judant arba keisti paslaugos priėmimo vietą.

Plačiai paplitusi technologija mobiliuosiuose įrenginiuose.

Nenutrūkstamam paslaugos pateikimui mobilūs operatoriai suteikia mažesnės greitaveikos EDGE ar GPRS paslaugą jeigu nepasiekiama UMTS.

Paprastas naujų vartotojų pajungimas.

Galimybė naudotis paslauga užsienyje pasinaudojus tarptinkliniu ryšiu. Trūkumai:

Sąlyginai nedidelė paslaugos greitaveika.

UMTS tinklas nėra išvystytas visoje Lietuvos teritorijoje.

Didesnės greitaveikos paslaugų pateikimui bazinės stotys turi būti pajungtos didelės spartos kanalais. Brangi šviesolaidinių kabelių įrengimo į bazines stotis kaina.

Didėjant vartotojų skaičiui mažėja paslaugos greitaveika.

WiFi technologija Trumpas aprašymas. WiFi bevielio ryšio technologija leidžia realizuoti duomenų perdavimo tinklus panaudojant plačiajuostį radijo ryšį. WiFi bevielis ryšys naudoja DSSS (angl. Direct Sequence Spread Spectrum) ir OFDM (angl. Orthogonal Frequency Division Multiplexing) radio signalų moduliacijos technologijas. Pagal palaikomą standartą WiFi įranga skirstoma į 802.11a, 802.11b, 802.11g, 802.11n ir 802.11n tipo įrenginius. Ši technologija dažniausiai naudojama kaip prieigos technologija, tačiau kai kurie interneto paslaugų teikėjai bevielio ryšio įrenginius naudoja tarptinkliniams ryšiams realizuoti, sujungiant kompiuterių tinklus, esančius atskiruose pastatuose ar gyvenvietėse. Maksimalus patikimo bevielio ryšio atstumas tarp dviejų WiFi įrenginių labai priklauso nuo pastarųjų techninių parametrų ir aplinkos sąlygų. Standartinis 802.11b ir 802.11g standartų WiFi prieigos taškų veikimo atstumas yra apie 35m pastate ir apie 100m lauko sąlygomis. 802.11n standarto įrenginiai gali veikti didesniu atstumu. Panaudojant kryptines stiprinančias antenas galima pasiekti kelių dešimčių kilometrų atstumus. Greitaveika. WiFi technologijos užtikrinama maksimali duomenų perdavimo sparta priklauso nuo naudojamo standarto (pvz., su 802.11b standartu suderinamas įrenginys teoriškai gali išsiųsti/priimti 11 Mb/s, su 802.11a ir 802.11g standartu suderinamas įrenginys – 54 Mb/s duomenų srautą, su 802.11n standartu suderinamas įrenginys – 600 Mb/s duomenų srautą, o su 802.11ac standartu suderinamas įrenginys – 1300 Mb/s). Maksimali vartotojo duomenų perdavimo sparta praktikoje paprastai neviršija 50proc. teorinės dėl perteklinės ryšio ir duomenų perdavimo protokolų informacijos bei bevielį ryšį slopinančios aplinkos poveikio. Naudojami standartai. WiFi technologija apibendrina IEEE 802.11 standartais reglamentuotas technologijas (802.11a, 802.11b, 802.11g, 802.11n, 802.11ac), kurios yra pilnai suderinamos su labiausiai paplitusiomis personalinių, nešiojamų kompiuterių platformomis bei periferiniais įrenginiais. Privalumai:

Nereikalingas kabelių klojimas.

Galimas judėjimas nedideliu atstumu.

Nebrangi ir plačiai paplitusi įranga (WiFi įdiegta daugumoje kompiuterių, išmaniųjų telefonų ir periferinių įrenginių)

Naudojimui nereikalingas ryšių reguliavimo tarnybos leidimas. Trūkumai:

Nelicenzijuojamas dažnių spektras gali būti „užterštas“ kitų vartotojų bevielės įrangos triukšmais. Dėl triukšmų mažėja greitaveika ir paslaugos atstumas.



Nedidelis paslaugos atstumas

Terpė reikalauja papildomų saugos priemonių.


WiMAX Trumpas aprašymas. WiMAX (angl. Worldwide Interoperability for Microwave Access) technologija – naujosios kartos belaidžio ryšio technologija. Dažnai teigiama, kad WiMAX sukurta remiantis tais pačiais principais kaip ir WiFi, kadangi priklauso tai pačiai IEEE 802 standartų grupei. Tačiau WiMAX techninės charakteristikos yra kur kas pranašesnės. Ši technologija gali būti naudojama fiksuotai ir judriai plačiajuostei bevielio ryšio prieigai, taip pat taškas-taškas sujungimams sudaryti. Nors teorinis WiMAX veikimo atstumas (pagal 802.16 standartą) gali siekti 50km, tačiau didėjant atstumui mažėja paslaugos greitaveika. Greitaveika. Paslaugos greitaveika priklauso nuo vartotojų skaičiaus, antenų konfigūracijos ir atstumo iki bazinės stoties. Maksimali teorinė greitaveika pagal 802.16 standartą yra 70Mb/s. Judriojo WiMAX (802.16e standartas) greitaveika siekia tik 30Mb/s. Naudojami standartai. WiMAX technologija yra standartizuota IEEE 802.16 standartų grupe. Geriausiai šiuo metu žinomi WiMAX standartai yra IEEE 802.16-2004, IEEE 802.16e-2005 ir IEEE 802.16m. Privalumai:

Mažesnė kaina nei kabelinės infrastruktūros.

Mobilumas.

Nemaža paslaugos greitaveika. Trūkumai:

Veikimo kokybė priklauso nuo geografinių aplinkos sąlygų.

Nepilnai padengta Lietuvos teritorija WiMAX ryšiu.

Sąlyginai nedidelis galinės įrangos pasirinkimas.


LTE Trumpas aprašymas. LTE (angl. Long Term Evolution) yra ketvirtos kartos mobilioji technologija. Naujosios technologijos tikslas yra suteikti spartesnį duomenų perdavimą ir užtikrinti didesnį duomenų saugumą. Ji pradėta vystyti, tam, kad būtų galima patenkinti vis labiau plintanti duomenų perdavimo poreikį, kadangi vis daugiau prietaisų naudoja interneto prieigą. LTE yra EPS (angl. Evolved Packet System) dalis. Pagrindiniai šio standarto reikalavimai yra platus spektro panaudojimas, aukšti ribiniai perdavimo greičiai, trumpas atsako laikas ir dažnių lankstumas. Naujoji LTE technologija paremta OFDMA (angl. Orthogonal Frequency Division Multiple Access), kuri padeda pasiekti didelius greičius ir dideli kanalo pralaidumą. LTE tinklo principas pagrįstas bazinių stočių kuriama plokščia architektūra, kai nėra vieno centrinio valdymo įtaiso, ir jis padalintas tarp bazinių stočių norint padidinti perdavimo greiti ir sumažinti laiką reikalinga pereiti prie kitos stoties tam, kad išvengti ryšio sutrikimų. LTE technologijos aprėptis priklauso nuo vartotojų skaičiaus, geografinių sąlygų ir naudojamų dažnių. Teorinė stoties aprėpties zona gali būti nuo dešimčių metrų iki 100 km. Tačiau miestų teritorijose optimali aprėptis yra 1km, o kaimiškosiose vietovėse – apie 5 km. Priimtiną paslaugos kokybę galima pasiekti iki 30km atstumu. Greitaveika. LTE technologija yra nuolat tobulinama, todėl paslaugos greitaveika nuolat didėja. LTE technologijos maksimali greitaveika 300Mb/s atsisiuntimui ir 75Mb/s duomenų išsiuntimui. Naujasis LTE-Advanced standartas leis pasiekti 3Gb/s atsisiuntimo ir 1,5Gb/s duomenų išsiuntimo greitį. Naudojami standartai. Kaip ir 3G technologijos, LTE technologija yra standartizuota 3GPP (angl. 3rd Generation Partnership Project) ir atitinka ITU IMT-Advanced reikalavimus.



Privalumai:

Didelė paslaugos greitaveika

Mobilumas

Nenutrūkstamam paslaugos pateikimui mobilūs operatoriai suteikia mažesnės greitaveikos paslaugą jeigu nepasiekiamas LTE tinklas.

Tinklo įrengimo kaina pigesnė lyginant su šviesolaidinio kabelio klojimu.

Paprastas naujų vartotojų pajungimas.

Galimybė naudotis paslauga užsienyje pasinaudojus tarptinkliniu ryšiu. Trūkumai:

Brangi įranga. Mažas galinės įrangos pasirinkimas.

LTE tinklas pasiekiamas nedidelėje Lietuvos teritorijoje.

Didesnės greitaveikos paslaugų pateikimui bazinės stotys turi būti pajungtos didelės spartos kanalais. Brangi šviesolaidinių kabelių įrengimo į bazines stotis kaina.


PLC Trumpas aprašymas. PLC (angl. Power Line Communication) yra duomenų perdavimas elektros perdavimo linijomis. Ši ryšio technologija yra pritaikoma įvairiose srityse: nuo namų automatizavimo iki interneto prieigos suteikimo. Dauguma PLC technologijos įrenginių apsiriboja vieno lygmens kabelių sistemų aprėptyje (pvz., elektros perdavimo linijų viename pastate), tačiau kai kurie gali duomenis perduoti tarp dviejų lygių (pavyzdžiui, tarp skirstomųjų tinklų ir patalpų instaliacijos). PLC sistemos veikia perduodant elektros linijomis moduliuotą nešlio signalą. Signalas yra perduodamas aukštesniuose dažniuose už kintamos elektros naudojamą dažnį (50Hz arba 60Hz). Naudojamo dažnio pasirinkimas yra apsprendžiamas siekiant sumažinti interferenciją su egzistuojančiais radijo signalais. Pagal naudojamą pralaidumą žemos įtampos tinkluose įrenginiai yra skirstomi į mažo pralaidumo ir didelio pralaidumo įrenginius. Mažo pralaidumo įrenginiai daugiausiai yra skirti pastatų automatizavimui. Tokiems įrenginiams Šiaurės Amerikoje galima naudoti 0-500kHz dažnių juostą, o Europoje 95-148,5kHz (suskirstytą į tris dažnių juostas) dažnių juostą. Didelio pralaidumo įrenginiai yra skirti skaitmeninei telekomunikacijai sukuriant LAN tinklus panaudojant žemos įtampos elektros linijas. Šie įrenginiai naudoja 1-68MHz dažnių juostą. Signalų perdavimą labiausiai riboja elektros perdavimo linijose naudojami transformatoriai, todėl reikia ne vienos technologijos norint suformuoti didelius PLC tinklus. Taip pat atstumą riboja naudojamas dažnis. Žemo pralaidumo sistemos aukštos įtampos linijose signalą gali perduoti net iki 100km, tačiau aukšto pralaidumo sistemos dažniausiai apsiriboja kelių šimtų metrų atstumu (pagal standartą iki 1500m). Greitaveika. Skirtinguose šios technologijos sprendimuose naudojamos skirtingos duomenų perdavimo spartos. Mažo pralaidumo įrenginių greitaveika siekia 200kb/s, tačiau aukšto pralaidumo įrenginiuose ji gali siekti 100 – 1500 Mb/s. Didėjant atstumui paslaugos greitaveika mažėja. Naudojami standartai. Ši ryšio technologija yra paremta IEEE 1901 standartu. Privalumai:

Nebrangi įranga.

Lankstumas.

Naudoja esamą elektros perdavimo instaliaciją. Trūkumai:

Yra mažiau patikima, nes veikimas priklauso trikdžių elektros perdavimo linijoje.

Turi apribojimų dėl galimo atstumo ir transformatorių, esančių perdavimo grandinėje, rūšies ir kiekio.

Reikalauja papildomų saugos priemonių.



Palydovinis ryšys Trumpas aprašymas. Palydovinio ryšio prieigai įrengti reikalinga speciali įranga. Pagrindinis šios technologijos trūkumas – vėlinimas. Kadangi dauguma palydovų skrieja orbitoje toliau kaip 35 000 km nuo pusiaujo, o signalai iš palydovo į anteną ir atgal sklinda šviesos greičiu, signalo vėlinimas dažnai siekia apie 250 milisekundžių, o dėl signalo apdorojimo „abiejuose galuose“ uždelsimo vėlinimas gali siekti net 1 sekundę. Dėl šios priežasties palydovinis internetas netinka realaus laiko paslaugoms: vaizdo konferencijos per palydovą gali pradėti „trūkčioti”, gali kilti sinchronizacijos problemų virtualiuose privačiuose tinkluose (VPN) ir kt. Palydovinis ryšys praktiškai yra prieinamas praktiškai visame žemės paviršiuje (geostacionarių orbitų palydovai neapima poliarinių regionų), reikalingas tik tiesioginis matomumas su palydovu. Greitaveika. Dažniausiai atsisiuntimo kanalo pralaidumas siekia 1-40Mb/s ir gali būti dalinamas 100-4000 vartotojų. Palydovinis ryšys yra asimetrinis, t.y. išsiuntimo greitaveika yra mažesnė už priėmimo greitaveiką ir paprastai neviršija 6Mb/s. Naudojami standartai. Palydovinis ryšys pagrindinai yra aprašytas DVB standartais: DVB-S2 duomenų atsiuntimui ir DVB-RCS2 atgaliniam ryšiui. Taip pat palydovinis ryšys yra aprašytas ir ETSI standartuose (DVB-RCS2 standartizuotas TS 301 545-1, EN 301 545-2 ir TS 301 545-3). Privalumai:

Gali būtų įdiegiama vietovėse, kuriose kitų rūšių infrastruktūra neegzistuoja.

Patikimas išskirtinis duomenų perdavimo kanalas be tarpininkų. Trūkumai:

Dėl didelio vėlinimo netinka realaus laiko paslaugoms.

Yra mažiau patikima, nes veikimas priklauso nuo oro sąlygų.

Labai brangi įranga ir paslaugos.



Suvestinė

Eil. Nr.

Technologija

Greitaveika (asimetrinė:

atsisiuntimo/išsiuntimo)

Naudojami standartai (nuorodos)

Privalumai Trūkumai Aprėptis

(jei taikoma)

1. ADSL 24/1,4 Mb/s http://www.itu.int/rec/T-REC-G.992.5/en

Nebrangi technologinė įranga Išnaudojama esama varinė infrastruktūra

Brangus naujos varinės infrastruktūros įdiegimas Maža išsiuntimo sparta Ribotas prieigos atstumas

3km

2. VDSL 26Mb/s http://www.itu.int/rec/T-REC-G.993.2

Išnaudojama esama varinė infrastruktūra

Ribotas prieigos atstumas 1km

3. Ethernet per vytos poros kabelius

1Gb/s http://standards.ieee.org/about/get/802/802.3.html

Nebrangi technologinė įranga Didelė greitaveika

Ribotas prieigos atstumas Brangus naujos varinės infrastruktūros įdiegimas

100m

4. Ethernet per šviesolaidinius kabelius

100Gb/s http://standards.ieee.org/about/get/802/802.3.html

Nebrangi technologinė įranga Didelė greitaveika

Brangus šviesolaidinės infrastruktūros įdiegimas

80km

5. PON 31,25Mb/s http://www.itu.int/rec/T-REC-G.984.1 http://www.itu.int/rec/T-REC-G.984.2 http://www.itu.int/rec/T-REC-G.984.3

Viena skaidula galima pajungti iki 64 vartotojų Didelis paslaugos atstumas

Brangi šviesolaidinių kabelių įrengimo kaina Brangi PON įranga

20km

6. 3G (HSPA)

84/10,8Mb/s http://www.3gpp.org/ftp/Specs/

Pigesnė įrengimo kaina Mobilumas Technologija įdiegta daugelyje išmaniųjų telefonų

Sąlyginai nedidelė paslaugos greitaveika Nepilnas padengimas Bendrai naudojami resursai

3km

7. WiFi 300Mb/s http://standards.ieee.org/getieee802/download/802.11-2012.pdf

Pigi įranga Lengvas paslaugos pateikimas Technologija įdiegta daugumoje kompiuterių ir išmaniųjų telefonų

Maža aprėptis Reikalingos apsaugos priemonės Bendrai naudojami resursai

300m

8. WiMAX 70Mb/s http://standards.ieee.org/about/get/802/802.16.html

Mažesnė kaina nei kabelinės infrastruktūros Mobilumas Nemaža paslaugos greitaveika

Veikimo kokybė priklauso nuo geografinių aplinkos sąlygų Nepilnai padengta Lietuvos teritorija WiMAX ryšiu Sąlyginai nedidelis galinės įrangos pasirinkimas Bendrai naudojami resursai

50km

9. LTE 300/75Mbs http://www.3gpp.org/ftp/Specs/

Didelė paslaugos greitaveika Mobilumas Tinklo įrengimo kaina pigesnė lyginant su šviesolaidinio kabelio klojimu

Brangi įranga Mažas galinės įrangos pasirinkimas

5km

http://www.itu.int/rec/T-REC-G.992.5/en




http://www.itu.int/rec/T-REC-G.993.2



http://standards.ieee.org/about/get/802/802.3.html

















http://www.3gpp.org/ftp/Specs/



http://standards.ieee.org/getieee802/download/802.11-2012.pdf














Paprastas naujų vartotojų pajungimas

LTE tinklas pasiekiamas nedidelėje Lietuvos teritorijoje Didesnės greitaveikos paslaugų pateikimui bazinės stotys turi būti pajungtos didelės spartos kanalais Brangi šviesolaidinių kabelių įrengimo į bazines stotis kaina

10. PLC 1,5Gb/s http://standards.ieee.org/findstds/standard/1901-2010.html

Nebrangi įranga Lankstumas Naudoja esamą elektros perdavimo instaliaciją

Yra mažiau patikima, nes veikimas priklauso trikdžių elektros perdavimo linijoje Turi apribojimų dėl galimo atstumo ir transformatorių, esančių perdavimo grandinėje, rūšies ir kiekio Reikalauja papildomų saugos priemonių

1,5km

11. Palydovinis ryšys

40/6Mb/s Gali būtų įdiegiama vietovėse, kuriose kitų rūšių infrastruktūra neegzistuoja Patikimas išskirtinis duomenų perdavimo kanalas be tarpininkų.

Dėl didelio vėlinimo netinka realaus laiko paslaugom Yra mažiau patikima, nes veikimas priklauso nuo oro sąlygų Labai brangi įranga ir paslaugos

-

http://standards.ieee.org/findstds/standard/1901-2010.html







3 PRIEDAS. Apklausoje dalyvavusių ūkio subjektų sąrašas

1. Ecofon 2. IĮ INLO 3. UAB Lema 4. UAB Kavamedia 5. Elektromedija 6. LITGRID, AB 7. UAB Balticum TV 8. UAB AirnetTV 9. UAB SKAIDULA 10. VšĮ Plačiajuostis internetas 11. ResVera 12. UAB Roventa 13. UAB Kalvanet 14. UAB Ignalinos televizija 15. G. Pečiulio IĮ 16. UAB Auridija 17. UAB Informacijos labirintas 18. Televizijos komunikacijos 19. Splius, UAB 20. AB Ogmios Centras 21. Pakeleivis UAB 22. UAB Omnitel 23. UAB Telekomunikaciniai projektai 24. UAB TOPNET 25. UAB HORDA 26. UAB KODAS 27. UAB Molėtų radijas ir televizija 28. KLI LT, UAB 29. UAB Zirzile 30. UAB Elekta 31. UAB Radijo elektroninės sistemos 32. UAB KRĖNA 33. UAB ILORA 34. UAB Infoseka 35. IĮ Satinet 36. UAB Etanetas 37. UAB Kauno interneto sistemos 38. VŠĮ Teleradijo kompanija Hansa 39. UAB Dzūkijos internetas 40. UAB PROGMERA 41. BITE Latvija 42. Technologijų ir inovacijų centras, UAB 43. UAB Netas 44. UAB Marsatas 45. UAB Dokeda 46. LITNET 47. UAB Kvartalo Tinklas 48. Henriko Abramavičiaus IĮ 49. VĮ Infostruktūra 50. TEO LT, AB 51. AB Lietuvos Radijo ir televizijos centras



4 PRIEDAS. Žemėlapiai

pirmoji tarpinĖ ataskaita projektas … tarpine...europos sąjungos valstybių narių ekonomikai, o...

Documents